www.erdvese.
org
V ertė
PBDA G P I Š K A I T Ė , A L G I S K A S P F R A ^ I C I U S
ir
S F / I D P A KULA K A L S K I E N Ė
Redaktorė V I O L E T A B A L T U Š Y T Ė
(,503030000-036
(£ Copyright by IV A W,
N 133- y i Werszawa, 1986
M 852(08)- 91 (£ \ertirras į lietuvių kalbą,
Peda Oriškaitė, Algis Kasperavičius,
ISBN 5-417-02882-7
Skaidra Kulakauskienė, 1991
© Komentaras, paaiškinimai,
A l g i s Kasperavičius, 1991
Įvadas
Kaip ir kiekvienas įžymus politikas, Juzefas Pilsudskis
turėjo fanatiškų gerbėjų ir nesutaikomų priešų. Pirmieji
tiesiog be saiko šlovino jo žygdarbius, antrieji nesivar­
žydavo apkaltinti sunkiausiais nusikaltimais. Ir vienokių,
ir kitokių vertinimų pavyzdžių skaitytojai ras šioje kny­
goje, ypač pirmajame jos skyriuje, kuriame supažindinama
su skirtingomis, dažnai prieštaringomis nuomonėmis apie
Pilsudskį. Tačiau to dar nepakanka netgi maršalo legendos
kontūrams nubrėžti. Išsamiau šiam reiškiniui pavaizduoti
prireiktų smarkiai išplėsti knygą naujais skyriais, apra­
šančiais visą visuomenę, jos poreikius, nuotaikas, savi­
monę. Cituojamos knygoje amžininkų nuomonės bei verti­
nimai labiau sietini su teigiamais ir neigiamais stereoti­
pais nei su legenda tikrąja to žodžio prasme. Juk legendos
niekada nesuformuoja vien tik einamojo momento pro­
paganda. Nė kiek ne mažiau ją sąlygoja „ g y v o j i istori­
ja" — įvairių visuomenės sluoksnių kasdienė istorinė są­
monė, kuriai formuojantis reikšmingas vaidmuo tenka
mokyklai. Sis veiksnys Pilsudskio legendos atveju ne­
paprastai svarbus. Mat ketvirtajame dešimtmetyje buvo
įdiegtas valstybinio auklėjimo modelis, kuriame labai daug
dėmesio buvo skirta maršalo žygiams šlovinti. Reikia ne­
pamiršti ir literatūros, meno bei spaudos. A p i e tai galima
būtų parašyti atskirą veikalą.
Knygos apie Juzefą Pilsudskį, kaip ir bet kurios kitos
biografijos, esminė problema — išlaikyti pusiausvyrą tarp
asmeninių siužetų ir oficialių, didžiosios politikos klausi­
mų, kuriuos sprendžiant herojus pats dalyvavo. A t r o d ė
5
tikslinga atsisakyti nuo pernelyg plataus vadinamoj o istori­
nio fono. Visi tie dalykai šiandien pakankamai gerai žino­
mi, aprašyti daugelyje leidinių, j i e jau ne paslaptis ir men­
kai besidomintiems istorija skaitytojams. Todėl daugiau
išryškinti tie Pilsudskio veiklos momentai, kuriems jis yra
uždėjęs savo ypatingą ženklą, ir problemos, kurias kiti vals­
tybinio ir politinio gyvenimo lyderiai būtų sprendę kitaip.
Pasirinkti, nors ir kitonišku aspektu, teko aprašant ir
paskutinius maršalo gyvenimo metus, kai Lenkijoje jis jau
buvo tapęs didžiausiu autoritetu. Galima buvo paskuti­
niuose knygos skyriuose analizuoti svarbiausias to laiko­
tarpio politines, ūkines bei socialines problemas, tačiau
autoriams tikslingiau atrodė pabandyti atskleisti valdymo
mechanizmus, Pilsudskio bendravimo su aplinka kanalus
ir formas, nustatyti pagrindines jo interesų sferas ir elgesį
laikotarpiu, kada maršalą vis labiau slėgė keičianti
asmenybę liga.
Biografija buvo sumanyta kaip populiari knyga. Todėl
ji neturi mokslinio „aparato", taip pat ir nuorodų į šalti­
nius, iš kurių paimtos citatos, tačiau reikėtų atkreipti dė­
mesį į profesoriaus Andžejaus Garlickio — naujausios dau­
giatomės Pilsudskio biografijos autoriaus — darbus ir į Vac-
lavo Jendžejevičiaus, kario, ministro, maršalo biografo
viename asmenyje, veikalą. Kaip tik jų apmąstymai ir iš­
vados labiausiai padėjo rašant šią knygą.
• Siam vertinimui jau daugiau kaip šešiasdešimt metų.
• Juo prasidėjo viena iš įdomiausių ir drauge labiausiai po­
• nos Panenkovos „Pilsudskio legenda". Nors emocijos
1. Šalininkų ir
priešų akyse
„Lenkų visuomenė savo požiūrio į Juzefą Pilsudskį at­
žvilgiu skyla į dvi stovyklas. Vieni jį vertina kritiškai, su
stipresniu ar silpnesniu pesimizmo akcentu, kiti jam teikia
nuolatinę paramą ir entuziastiškai pritaria visiems jo
veiksmams.
Pirmojoje stovykloje telkiasi vis didėjanti, ypač po
paskutiniosios vyriausybės krizės, grupė ryžtingų Pilsuds­
kio priešininkų, kurie jį laiko ne tik visiškai neatitinkan­
čiu užimamų pareigų, bet netgi menkaverte asmenybe
ir labai žalingu Lenkijai žmogumi.
Kita grupė — jau nebe vien šalininkai, o stačiai išpa­
žintojai, kurie aklai „Komendantu" tiki ir garbina jį kaip
nepriklausomos Lenkijos kūrėją, moralinį idealą bei „žmo-
gų-simbolį", įžymiausią šiuolaikinį ir vieną didžiausių, o
gal net patį didžiausią lenką istorijoje".
lemiškų knygų apie komendantą — 1922 m. išleista Ire­
dėl Pirmojo Lenkijos maršalo asmenybės šiandien jau ge­
rokai išblėsusios, tačiau tas vertinimas dar ne visai
prarado aktualumą. „Baltoji" legenda apie Pilsudskį jau
daugelį dešimtmečių yra glaudžiai susipynusi su „juodą­
ja". Panegirikas kaip šešėliai lydi paskviliai. Toks emo­
cingumas ir nenoras susidaryti objektyvią bei apgalvotą
nuomonę iš tiesų yra keistas, bet paaiškinamas reiškinys.
Jo priežasčių reikia ieškoti paties herojaus bruožuose.
Jo nepaprastume ir didybėje. Vidutinybės paprastai bū­
na apgaubtos tylos. Nekelia jos nei susižavėjimo, nei ne­
apykantos.
7

S Ą M O K S L I N I N K A S
Legenda apie Pilsudskį pradėjo kurtis labai anksti.
Ji lydėjo jau pirmuosius jo politinės karjeros etapus.
„Paslaptingas lietuvis" žavėjo kaip nepaprasta asmenybė.
Traukė dėmesį jo praeitis, Sibiro tremtinio dalia, didžiu­
lis darbas leidžiant nelegalų laikraštį „Robotnik", įkali­
nimas 1900 m. ir drąsus pabėgimas iš carinio kalėjimo —
tai vien tik jo politinės biografijos pradžios įvykiai. Ta­
čiau negalima pamiršti ir XX a. pradžioje lenkų visuome­
nėje vyravusio klimato, „Jaunosios Lenkijos" nusiteikimo,
kuris kurstė didžiosios asmenybės poreikį. Marta Vyka
taip rašė apie tą laikotarpį: „Kada kalbame apie moder­
nizmą, galvojame apie epochą, kuri individualizmą ir kū­
rybinės asmenybės kultą padarė centriniu savo programos
punktu. [. . .] Viena iš svarbiausių šio individualizmo lite­
ratūrinės išraiškos formų tapo kūrimas didvyrio, didžiojo
žmogaus, įžymios bei nepakartojamos asmenybės paveiks­
lo".
Su širdyje nešiojamu herojaus mitu lengviau buvo
pakelti nelaisvę. „Vieniems,— pabrėžė Vlodzimežas Vui-
cikas,— susitaikiusiems su nelaisve, su tautinės ir sociali­
nės idėjos žlugimu, praradusiems viltį ką nors pasiekti
visuomeniniame, literatūriniame bei artistiniame gyveni­
me, herojaus simbolis jau pats savaime buvo prarastų
vertybių ekvivalentu. Niekuo jis neįpareigojo, niekur
nešaukė. Paprasčiausiai egzistavo. Stiprino, šildė, patei­
sino neveiklumą. Kitiems — herojus, vadas, karžygys, rite­
ris įkūnijo gyvąsias vertybes, kurias būtina, kada ateis
laikas, išreikšti veiksmu bendroje tautinio išsivadavimo
kovoje."
Iš pradžių herojaus mitas nebuvo tapatinamas su kokia
nors asmenybe. Jis egzistavo pats savaime, abstrakčiai,
neįgaudamas personalinių bruožų. Laukimo atmosferą ge­
riausiai perteikė 1914 m. Florencijoje parašytas Jano Pet-
šickio eilėraštis charakteringu pavadinimu — „Neįvardin­
tam vadui". Jį rašydamas poetas tikriausiai negalvojo
apie Pilsudskį. Tuo laikotarpiu jis dar nebuvo žinomas
platiesiems visuomenės sluoksniams. Tiesa, jis jau popu-
8
liarus, tačiau vien tik būryje artimų bendradarbių, pir­
miausia Lenkijos socialistų partijos (LSP)* ir Galicijoje be­
sikuriančių šaulių sąjungų veikėjų. Tačiau ir šioje aplin­
koje Pilsudskis ne iškart tapo vadovu, turinčiu neginči­
jamą autoritetą. Vėlesniuose biografiniuose leidiniuose
maršalo šalininkai grynai konjunktūriniais sumetimais
stengėsi šią tiesą nuslėpti.
Vladislavas Pobugas-Malinovskis 1937 m. rašė: „LSP
eilėse nuo pat pirmųjų partijos žingsnių jį (Pilsudskį.—
Vert.) laikė tikra brangenybe. Organizacijoje, kurioje
viešpatavo bičiuliški santykiai ir visiems galiojo besąly­
giškos lygybės principas, jis buvo laikomas vadu. Jo di­
dybę jautė kiekvienas ir instinktyviai tai didybei nusi­
lenkdavo. Jį supo gili pagarba. Nepaisant labai draugiš­
kų, dažnai širdingų ir artimų tarpusavio santykių, vyra­
vusių partijoje, jo atžvilgiu niekas nedrįsdavo kokiu nors
gestu ar žodeliu parodyti familiarumo".
Pobugo-Malinovskio teiginys prieštarauja tiesai. LSP
vis dėlto buvo veikėjų, vyresnių už Pilsudskį revoliuciniu
stažu, išsikovojusių tvirtą autoritetą ir lengvai nepasiduo­
dančių asmeniniam kolegų žavesiui. Nebuvo išskirtas ir
Pilsudskis, tada jiems žinomas „Viktoro" slapyvardžiu.
Tačiau hagiografai nepastebėjo netgi labai svarbaus
fakto: partijos skilimas 1906 m. įvyko kaip tik dėl to,
kad dauguma LSP veikėjų nepritarė Pilsudskio propaguo­
tai ir realizuotai politinei linijai.
Jau tada jis turėjo ir priešininkų, ir šalininkų. Pasta­
riesiems darė vis didesnę įtaką, laikui bėgant jie tapo fa­
natiškais Pilsudskio garbintojais. Apie tai X I X a. pabaigos
ir XX a. pradžios LSP veikėjas Juzefas Dombrovskis pri­
siminė: „Jau iš pirmo žvilgsnio „Viktoras" darė labai pa­
trauklų įspūdį. Iškart dėmesį prikaustydavo jo akys. Pro­
tingos ir drauge giedros, ž v e l g ė jos iš po tankių, suaugu­
sių, dabar jau istorinių antakių, giliai įdubusios ir tirian­
čios pasaulį tarsi iš slėptuvės. Kalbėjo „Viktoras" kate­
goriškai, labai pasitikėdamas savim ir savo nuomone.
[. . .] Kalbos stilius buvo gražus ir dažnai elegantiškas.
Asmeniniuose pokalbiuose pašnekovą labai maloniai nu-
* Polska Partia Socjalistyczna (PPS) (lenk.). Jos nariai buvo vadi­
nami pepeesininkais. Toliau vartojamos lietuviškos santrumpos.— Vert.
 teikdavo jo kartkartėmis pasigirstantis nuoširdus juo­
kas, savotiškas sąmojus, prismaigstytas būdingų rusiškų
posakių, ir aiškus kiekvieno klausimo suvokimas. Per
visą savo neįtikėtiną politinę karjerą, vadinasi, jau ir tada,
jis turėjo fanatiškų gerbėjų, kurie būtų leidęsi vardan jo
sukapojami į gabalėlius, mąstė jo mintimis, visur ėjo pas­
kui jį, aklai juo tikėjo ir vien jo klausė". Tarp be galo iš­
tikimų šalininkų buvo ne tik vos įsitraukusių į partijos
veiklą jaunuolių, kuriuos užkerėdavo v a d o v o praeitis
bei autoritetas. Jo įtakai pasiduodavo ir labiau prityrę,
plačių intelektualinių horizontų žmonės. Neatsitiktinai juk
Gustavas Danilovskis pasirinko jį apysakos „Iš praeities
dienų" pagrindinio herojaus prototipu. Kūrinys buvo pa­
rašytas 1901 m. ir iškart spausdinamas dalimis laikraščio
„Gazeta Polska" skiltyse. Atskira knyga jis pasirodė
1902 m. Pasakojo apie k o v o t o j o už nepriklausomybę —
revoliucionieriaus Viktoro Gintovto likimą. Žinantiems
komufliažas buvo visiškai aiškus. Juk herojaus vardas
siejosi su partiniu Pilsudskio slapyvardžiu, pavardė —
su jo legendiniais protėviais Giniotais, vadintais taip pat
ir Ginvildais. Tapatumą dar labiau įtikinamu darė apysa­
kos personažo išorė: „Viktoras iš tiesų atrodė sulig savo
ūgiu kiek liesokas, o veidas pagal amžių buvo senas ir
tarytum išvargęs. I l g i ūsai, krintantys ant atsikišusio še­
riuoto smakro, teikė jo energingiems bruožams gerumo
ir nuovargio išraišką. Dideli, tiesia linija susisiekia anta­
kiai skyrė žemai apžėlusios kaktos skliautą nuo įkritu­
sių akiduobių, padūmavusių ir todėl tarsi dar didesnių,
gilesnių ir truputį niūrių".
Kiekvienas, kuris pažinojo Viktoro Gintovto originalą,
be vargo atpažindavo jį šiame portrete. Tačiau nežinan­
tiems Danilovskio apysakos herojaus asmenybė pasimes­
davo konspiracijos tamsoje.
Taigi galima konstatuoti, j o g legendos gimimo lai­
kotarpiu jai buvo imlūs žmonės, tiesiogiai bendravę su
Pilsudskiu. O tai apsprendė nedidelį šio reiškinio mastą.
Tiesą sakant, pamažu LSP autoritetas visuomenėje augo,
ir populiarumo viršūnes jis pasiekė 1905 m. revoliucijos
metu, nors nelegalios judėjimo veiklos sąlygomis vadovas
nuolat būdavo šešėlyje.
10
Su savotiškais rūpesčiais susidūrė norėjęs ištirti Pil­
sudskio praeitį vokiečių lauko policijos komisaras ir
Varšuvos generalinės gubernijos kontržvalgybos viršinin­
kas Erichas Šulce. Sis garsus savo profesijos specialistas
slaptame raporte apie Pilsudskio veiklą LSP gretose rašė:
„Jau LSP kovos organizacijoje jo vaidmuo buvo toks
reikšmingas, kad apie šią asmenybę buvo sukurta daugybė
avantiūrinių legendų. N o r s visa tai dėjosi labai neseniai,
dabar keblu tvirtai pasakyti, kas jose yra tikra".
Taigi dar prieš pasaulinį karą, kurį tada vadino Didžiuo­
ju, nežinodami, jog kada nors teks jį praminti Pirmuoju,
Pilsudskis tapo legendiniu politiniu veikėju. Tačiau jo po­
puliarumas neperžengė pogrindininkų ir idėjos draugų
sluoksnių ribų.
VADAS
Tautos vado aureolė apgaubė šaulių komendantą tik
pasaulinio karo metais. Tada su jokiu konkrečiu asmeniu
netapatinamo herojaus ir vado mitas buvo susietas su Pil­
sudskiu. Į tautinės šlovės viršūnes jis pakilo dėl daugelio
veiksnių.
Pirmiausia reikia paminėti savotišką nepakartojamą
atmosferą prasidėjus karui. Jis, kaip ir kiekviena kova,
nešė mirtį ir griuvėsius. Tačiau lenkams karas turėjo ir
kitą prasmę: žadino viltis pagerinti tautos padėtį. Susirė­
mė grobikai — Vokietija, Rusija ir Austrija-Vengrija,
kurie jau daugiau kaip šimtą metų visi drauge trukdė
iškelti Lenkijos klausimą. Dabar tylėjimo sąmokslas bai­
gėsi. Tiesą sakant, niekas negalėjo įžvelgti įsiliepsnojan-
čio kataklizmo pabaigos, bet prie Vyslos, dažnai nepaisant
faktų, buvo laukta pasikeitimų į gerąją pusę. Svajota apie
nepriklausomybę.
Iliuzijų bei vilčių sūkuryje nusikratė abejonių netgi
tie, kurie anksčiau atkakliausiai prieštaravo planams pasi­
naudoti Europos konfliktais tautiniams siekiams reali­
zuoti. Ginkluotos kovos idėja netikėtai susilaukė šalinin­
kų tarp kairiųjų revoliucinių veikėjų. Daugelis ryžosi
žingsniams, kokių dar neseniai niekas iš jų nesitikėjo. Po
daugelio metų Boleslavas Drobneris prisiminė: „Vėl atgijo
lenkų troškimas atkeršyti už Kosciuškos sukilimą, už
1830 ir 1863 metus. Mes, lenkų socialistai, trokštame ker­
šyti už 1886 m. pakartus prie Varšuvos citadelės sienų
Stanislavą Kunickį, Bardovskį, Petrusinskį ir Osovskį, už
Liudviko Varinskio mirtį Sliselburgo tvirtovėje, už 1905 m.
revoliucinio judėjimo pralaimėjimą.
Lenkijoje buvo meldžiamasi, kad kiltų karas, laukiama
sėkmingos revoliucijos carinėje Rusijoje ir išsivadavimo
iš grobikų jungo, o vėliau — laisvos, nepriklausomos
Lenkijos prisikėlimo".
Taip galvojantys žmonės visas savo viltis siejo su šau­
lių kampanija, o jai sužlugus — su Vyriausiojo tautinio
komiteto sukurtais ir Pilsudskio pripažintais savais lenkų
legionais.
Anot Drobnerio, stoti į šaulių gretas jį paskatino ne
kas kitas, o Liudviko Varinskio kovos draugas, vienas
iš „Didžiojo proletariato" šulų — Feliksas Konas, tada LSP
kairiosios (levicos) veikėjas. Panašiai agitavo ir iki tol ne­
sutaikinamas karo priešininkas Janas Hempelis. „Mecho-
v e , — rašė prisiminimų autorius,— už kelių dienų sutikau
vilkintį šaulio uniforma Janą Hempelį, vėliau tapusį gar­
siu lenkų komunistu. Ir jis nugalėjo savyje antimilita-
rizmą. . ."
Tokia buvo reakcija prityrusių politikų, kurie dar nese­
niai tokį savo elgesį būtų laikę nusikalstamu pasikėsinimu
į tokią brangią jiems socialinės revoliucijos programą.
Nesunku tad įsivaizduoti, koks ginkluotos kovos už ne­
priklausomybę entuziazmas apėmė žmones, neapsunkintus
panašių „paveldėtų nuodėmių". Savo viltis ir simpatijas
kuo toliau, tuo labiau j i e siejo su vadu, kuris jau seniai
ragino ruoštis žygiui, o dabar stojo į pirmąsias kovotojų
gretas.
Garsus tapytojas, kritikas bei rašytojas Stanislavas Vit­
kevičius, kurio šlovė vėliau išblėso jo paties sūnaus talen­
to šešėlyje, 1914 m. rašė: „Sauliai vėl sugrąžina į istorijos
sceną jėgą, kurią žmonės buvo įpratę laikyti seniai sunai­
kinta [. . . ] . Žmonės privalo mylėti idėją bei žygdarbį ir
pačiame žygdarbyje pajusti gyvenimo laimę. Apsiriboti
12
vien konkretaus tikslo pasiekimu — tai atimti tikrąją gy­
venimo prasmę. Legionai — tai lenkų gyvenimo siela;
kad ir koks būtų jų veiklos tolesnis, galutinis rezultatas,
patsai jų gyvavimas yra lenkų gyvenimo idealas. Tai yra
didybės akimirka, apie kurią svajojo Mickevičius".
Po šio legionų pašlovinimo buvo jau tiesiog išpažįs­
tamas tikėjimas: „Pilsudskio asmenybė yra gryna dabar­
ties emanacija. Jis pasirodė gyvenimo fone tobulas savo
tikslais ir veikimo priemonėmis, savo idėja ir poezija.
Tai kaip tik toks žmogus, kuris ir buvo reikalingas. Todėl
visa, ką Jis daro, vyksta stebuklingu būdu". Ir toliau: „Len­
kų armija kaunasi, ir jai vadovauja Pilsudskis. T o k i e žmo­
nės kaip Pilsudskis pritraukia širdis tarsi lęšis išsklaidy­
tus saulės spindulius, surenka juos į židinį ir uždega ugnį.
Taip ir Pilsudskis sutelkė, suorganizavo šaulių žygį!
Priešakyje stojo Jis, kaip kūrėjas. Tapo vadu savo paties
galia. Ir ta valdžia yra padarinys to, kad Jame įsikūnijo
dvasia, vedanti į mūšį naujus lenkų kareivius. T i k r o v ė
ir legenda Jam skyrė Lenkijos istorijoje vietą, iš kurios
negali Jo pašalinti valdžia ir jokios karinės hierarchijos
normos".
Rašė šiuos žodžius menininkas, taigi žmogus, lengvai
paklūstantis momento nuotaikai. Betgi tokiai pat egzaltaci­
jai pasiduodavo ir asmenys, įpratę žvelgti į gyvenimą be
emocijų, išlaikyti tinkamą distanciją įvykių ir žmonių atž­
vilgiu. Jų nieku gyvu negalima buvo laikyti naujokais po­
litikoje. Prie tokių neabejotinai priklausė ir Krokuvos kon­
servatorius Janas Hupka, jau daug metų gilinęsis į poli­
tinio žaidimo paslaptis. Ir kaip tik jis po pirmojo (karo
metais) susitikimo su Pilsudskiu dienoraštyje rašė: „Suža­
v ė j o mus visus. Kieta, tiesi, kareiviška natūra, nuo kurios
sklinda ir energija, ir išmintis. Tipiškas lietuvis, su vešliais
antakiais ir nusvirusiais ūsais, kuklia pilka uniforma. Mūsų
kariuomenės hetmanas, apie kurį jau sklinda legendos!
Pietų ir kitų pokalbių metu išgyvenome su juo didingas
valandas. Visi pajutome paties kilniausio romantizmo
dvelkimą. A t g i j o prieš mus senoji riterių ir ulonų Lenkija.
Atrodė, jog tai Dombrovskis ar kunigaikštis Juzefas atsi­
kėlė iš kapo".
Hupka užrašė šias pastabas 1914 m. gruodžio mėn. grį-
13
 tai savotiškas bandymas nutiesti tiltą tarp senos konspira-
žęs iš banketo, kurį komendanto garbei iškėlė Vyriau­
toriaus legendos ir tuo laiku kuriamo vado paveikslo. T o ­
siasis tautinis komitetas. Šiose vaišėse panašią nuomonę
dėl Seroševskis daug vietos skyrė Pilsudskio veiklai LSP,
viešai išreiškė V T K pirmininkas Vladislavas Leopoldas Ja-
stengdamasis beveik visiškai išblukinti jos socialinį atspal­
vorskis. „Ponas brigados vade,— sakydamas tostą jis krei­
vį ir pirmiausia pabrėžti partijos kovą už Lenkijos nepri­
pėsi į svarbiausią iškilmių kaltininką.— A p i e T a v e ir Ta­
klausomybę.
vo vadovaujamą legioną jau kuriasi legenda, kuri apgaubia
„Neturėjo stogo virš galvos,— dailino Seroševskis
T a v e šlove. Negaliu su ja varžytis. Esu tiktai sujaudintas,
taurų „pogrindžio žmogaus" atvaizdą,— ir beveik niekada
kaip ir visi. Taip pat esu laimingas, j o g gyvenu laikotarpiu,
neturėjo pinigų, nes kiekvieną gautą iš rėmėjų arba kitais
kada ji atsiranda ir auga. Skelbia ji amžininkams, skelbs
keliais grašį tekdavo tuojau pat išleisti vis besiplečiančiam
ir palikuonims apie T a v o žygius. . ."
ir nuolat reikalingam lėšų partiniam darbui. Išsimiegoda­
Tačiau iš tiesų pirmininkas Javorskis nebuvo toks nuo­
vo vagone, važiuodamas iš vieno miesto į kitą, ant suolų
širdus ir spontaniškas. Laimingai išsaugotame jo dienoraš­
anksti atidarytose bažnyčiose, nakvodavo užmiesčio dar­
tyje randamos ir kitokios pastabos apie Pilsudskį. Jos ra­
žuose, apleistuose pastatuose, plytinėse ir kitose prastose
šytos jau be banketinio „užsidegimo". Patyręs politikas
vietose. . ."
apmąstė galimybes dar labiau išpopuliarinti brigados vado
Svarbiausią vietą užėmė genialaus ir idealaus vado
asmenį. Svarstė, kokia iš to bus politinė nauda. O kelio­
privalumų aprašymas. „Pilsudskio kareivių pasitikėjimas
likai mėnesių praslinkus, kada galutinai išsiskyrė Vyriau­
savo vadu,— reziumavo rašytojas ir ulonas viename asme­
siojo tautinio komiteto ir I-osios brigados komendanto
nyje,— tikėjimas jo kariniu talentu, jo įžvalgumu ir rūpi­
keliai, Javorskis apgailestavo, jog jis ir jo bendradarbiai
nimusi pavaldinių dalia, tikėjimas jo charakterio tvirtumu
be reikalo su tokiu atsidavimu šlovino „vadą". Galvojo, ką
ir kilnumu, jo karšta meile tėvynei yra tokie galingi, j o g
dabar parinkti nauju „hetmanu" — Juzefą Halerį, Marija­
neegzistuoja kliūtys, kurių j i e nebandytų įveikti, jeigu
ną Janušaitį ar Vladislavą Sikorskį?
tik būtų įsakyta. Ar gali būti vadui didesnis pagyrimas ir
Pilsudskio mito atsiradimas — tai nepaprastai sudėtin­
atlyginimas?
gas reiškinys. Jis nėra visiškai spontaniškas ir gaivališkas,
Jeigu prie to dar pridėsime nepaprastą Pilsudskio elge­
buvo kuriamas sąmoningai, panaudojant gausias jėgas ir
sio žavumą, mandagumą, malonumą, prieinamumą, simpa­
lėšas, gaivinamas galingo propagandos aparato. Agitacijos
tišką iškalbos sąmojų ir, visų pirma, taurų laikysenos
priemonių arsenalas buvo turtingas. Brošiūros, spauda,
paprastumą, tai suprasime kerintį įspūdį, kurį patiria be­
proklamacijos, skelbimai, atvirukai, paskaitos nesuskai­
veik visi, bendraujantys su šiuolaikiniu riteriu.
tomos daugybės susirinkimų metu. Dosniai paramą čia
Jo jėga — ne tik kareiviai ir net ne tai, kad jis sukūrė
teikė literatūros ir meno pasaulio atstovai. Talentingi,
legionus, kuriems sugeba vadovauti, bet jo didžiulis, ne­
o dažnai ir įžymūs rašytojai, publicistai bei artistai savo
eilinis idealizmas. [. . .] Galėčiau taip kalbėti be galo,—
reportažais, apysakomis, poezija, dainomis, iliustracijo­
užbaigė išvadas Seroševskis,— semdamas pavyzdžius iš
mis, netgi operetėmis garsino legionų ir vado nuopelnus.
nuotykių žmogaus, kurio gyvenimas buvo fantastinė pa­
Šių kūrinių ir publikacijų skaičius augo tarsi lavina —
saka, o asmenybė iš lėto tapo tautine legenda. Tačiau ma­
tai, be abejo, būtų šimtų ir tūkstančių pozicijų sąrašas.
nau, kad portretas yra jau pakankamai raiškus, o visiškai
Anksčiausiai pasirodęs darbas apie komendanto gyve­
jį užbaigs ateities žygiai."
nimą ir žygius — brošiūra „Juzefas Pilsudskis", išleis­
Verta priminti, kad Seroševskio apybraiža, pataisyta
ta Piotrkovo mieste legionų išžygiavimo pirmųjų metinių
ir papildyta, vėliau buvo išleista dar daugelį kartų: 1916,
proga. Jos autorius, žinomas rašytojas Vaclavas Seroševs-
1917, 1920, 1921, 1926, 1933, 1934 ir vėlesniais metais. Ji
kis, tada tarnavo I-ojoje brigadoje kareiviu. Brošiūra —

15
14
buvo išversta ir į kelias užsienio kalbas. Laikui bėgant
apybraižoje beveik nebepastebima liko tai, kas pirmajame
jos leidime buvo esmingiausia — idealizuoto konspirato-
riaus paveikslo transformacija į pirmojo Žečpospolitos
kareivio mitą.
Problema iš tikrųjų buvo opi. Kitoms, dešinesnėms
negu Seroševskio, grupėms priklausę Pilsudskio šalinin­
kai nenoriai prisimindavo partinę, socialistinę komendanto
praeitį. Jie laikė tiesiog netaktiška priminti, kad taip
dabar garbinamas vadas vos prieš keletą metų su brau­
ningu rankoje užpuldinėjo pašto traukinius. Nesvarbu,
kad jis tai darė iš meilės tėvynei. Šis argumentas mažai
turėjo įtakos asmenims iš vadinamosios draugijos ir tik
šiek tiek sušvelnindavo jų kaltinimus dėl „pusiau gangste-
riškos" veiklos.
A p i e šiuos dalykus buvo rašyta sakiniais, kupinais
nutylėjimų, kartais artimų pasmerkimui. Biografinėje apy­
braižoje, publikuotoje „Vyriausiojo tautinio komiteto
kalendoriuje 1916 metams", randame tokią pastraipą:
„Gyvenime jis nieko nesuprato, išskyrus viena — kad
yra gimęs kalavijui. Prie šios pagrindinės išvados jis iš pat
pradžių ėjo nevykusiai. Leido laikraštį. Politikavo. Plunks­
nai įkvėpimo suteikdavo svajonė, rašė per daug tiesmukai
ir pernelyg ištikimai idėjoms. . ."
Politinių spąstų kilpose painiojosi kurdami Pilsudskio
legendą ir kairieji sluoksniai. Suprantama, čia neslėpta
jo revoliucinė praeitis. Bėda buvo kita. Vis aiškesnis da­
rėsi Pilsudskio pasitraukimas iš partijos, kuriai jis buvo
paskyręs keliolika savo gyvenimo metų. Tačiau ir su šia
problema pavyko susidoroti paskleidus mintį, j o g vadas
atiduoda visas jėgas bendratautinei veiklai.
1916 m. pavasarį laikraštis „Robotnik" rašė: „Pilsud­
skis yra apsigimęs vadas ir iš pat jaunystės, nuo LSP su­
sikūrimo, buvo vadu partijos, su kurios istorija jo pavar­
dė taip glaudžiai susieta. Partijos, daugelį metų šlovingai
dirbusios nepriklausomybės vardan. Šiandien Pilsudskis
stovi virš partijų. Iš aukštybės tarsi erelis apžvelgia visų
lenkų reikalų akiratį: visos kovojančios Lenkijos vadas, į
kurį įsmeigti visų mūsų, davusių priesaiką kareivių ir
politikų, žvilgsniai".
16
Skirtingai išdėstydami akcentus, idealizuotą Pilsuds­
kio paveikslą galėjo vienu metu kurti įvairių politinių
pažiūrų žmonės. Išeitis pasirodė esanti labai patogi ir už­
tikrino komendantui nepaprastą populiarumą. N u o to laiko
iki pat mirties ir dar ilgai po jos kiekviena draugija, klasė
ir visuomenės sluoksnis turėjo skirtingą Pilsudskio įvaizdį.
Kiekvienas gerbėjas šlovino kitokį, specifinį paveikslą.
Vis tiek šie skirtingi paveikslai turėjo tam tikrų bend­
rų bruožų. Tiesa, laikui bėgant tie bruožai kito, bet kai ku­
riais momentais susintetindavo stereotipiškus, legendinius
įvaizdžius. Didžiojo karo metais v y r a v o vado privalumai.
Juos kaip tik ir pabrėžė jau cituota Seroševskio brošiūra.
Daug bei ilgai rašė ir kiti leidiniai. Neįmanoma išvardin­
ti visų pozicijų, bet verta pateikti du būdingiausius pa­
vyzdžius.
Anoniminėje brošiūroje, iškalbingai pavadintoje „Ko­
vojančios Lenkijos vadas", 1916 m. buvo rašoma: „Šiais
Lenkijai kritiškais laikais, kada mūsų likimas sprendžia­
mas galbūt amžiams, kiekvienas lenkas jaučia, jog yra
būtina tautinė santarvė, ir ieško vadovų? kurie tvirta ranka
paimtų mūsų reikalų vairą, o pavienių asmenų ir grupių pa­
stangas suvienytų į vieną, išganingą T ė v y n e i jėgą.
Kartkartėmis girdėti aimanos, jog tarp mūsų tokių
žmonių nėra. Jeigu taip būtų iš tikrųjų, jeigu šiais laikais
mūsų tautoje nebūtų išaugę vyrai, verti mums iškilusių
didžių uždavinių, reikėtų suabejoti dėl Lenkijos ir lenkų.
Bet taip nėra.
N o r i m e pasakyti keletą žodžių apie vieną iš tų, kuriais
privalo pasitikėti visi. Tai Juzefas Pilsudskis. A p i e Pil­
sudskį neseniai buvo girdėję tiktai tie, kurie slaptose,
konspiracinėse organizacijose k o v o j o su grobikais. Ten
jį pažinojo ir mylėjo nuo seno. Visa tauta jį pamatė tik
karo metu, kaip subrendusį vyrą, kuris jau kelis dešimt­
mečius rengėsi lemiamai Lenkijai valandai".
Štai dar vienas pavyzdys iš 1917 m. išleistos knygos
„Vadas ir tauta", parašytos kažkokio Aksto. Šiuo slapy­
vardžiu rašė Stanislavas Bačinskis (šiandien jį prisimena
vien kaip tėvą garsaus poeto — Kšištofo Kamilio Bačins-
k i o ) , tada Pilsudskio šalininkas, vėliau, tarpukario me­
tais, tapęs priešininku ir kritikavęs jį iš kairiųjų pozicijų
2. - 5735 r
 „Jaunosios Lenkijos" literatūriniam stiliui būdingais sa­
kiniais autorius įrodinėjo: „Pilsudskis apvertė istorijos
kortas ir, tapęs tautos didvyriu, uždėjo savo ženklą visai
mūsų gyvenimo tėkmei". Jis yra „žmogus, regintis ateitį
kaip visumą, nepaisydamas visuotinės apatijos kelia tautą
į kovą". Niekas jam neprilygsta. Priešininkai nesu­
pranta, kad jis tapo žmogumi, kuris arba pasikels iki jų
trumparegėmis akimis nepasiekiamų aukštybių, arba nu­
kris, tačiau varžovų jam neatsiras, nes jo žygdarbio niekas
neišbrauks iš istorijos ir niekas nepakartos".
Tai jau ne vien įprastas pagarbos išreiškimas vadui.
Panašus šlovinimas iki tol Lenkijoje retai pasitaikydavo.
Dar veiksmingiau už knygų ir brošiūrų panegirikas
brigados vado asmenybę populiarino grožinė literatūra.
Dešimtys ir šimtai veikalų, dažnai smulkių ir nereikšmin­
gų, visur ir visada pabrėždavo personažo išskirtinumą kiek­
vienu nepaprastu mostu, poelgiu, judesiu. Štai kaip vienoje
iš populiarių to meto brošiūrų Juliušas Kadenas-Ban-
drovskis, „neoficialus pilsudskininkų propagandos minist­
ras", aprašė nelabai romantišką vado žadinimo sceną:
„Užmigo Jendžėjevskio komisariate, nebaigęs netgi valgy­
ti sriubos. Nedrįsome jo žadinti. Galėjo tai padaryti vien
tiktai 2ulinskis. Laukė iki to momento, kada ilgiau delsti
nebebuvo galima. Tada pasilenkė ir atsargiai paėmė Pil­
sudskį už rankos. Jeigu nebijočiau būti apkaltintas perdė­
jimu, pasakyčiau — tarsi angelas budino liūtą. Tiek jėgos,
švelnumo ir ištikimybės buvo tarp šių dviejų žmonių".
Šis ir kiti panašūs aprašymai veiksmingai formavo
vado stereotipą. Brigados vadui suteikiama antgamtinių
jėgų parama, tarsi vien žmogiškų ypatybių jo paveikslui
būtų neužtekę. Jis tapo ne tik tautos siekių ir vilčių vykdy­
toju, bet tiesiog Dievo apvaizdos įrankiu.
K o v a su taip konstruojama legenda buvo negirdėtai
sunki. Politiniai argumentai čia pasirodė esą neefektyvūs.
Komendanto apologetai beveik visiškai nenagrinėjo jo ei­
namųjų veiksmų programos, kurioje buvo apstu kompro­
misų. Nesileisdami į ginčus apie niūrią kasdienybę, j i e
tapė didingą paveikslą karžygio, vedančio tautą į nepri­
klausomybę. Ilgamečio svetimųjų jungo prispausta ir pa­
žeminta visuomenė troško tokios vizijos. N o r ė j o tikėti,
18
kad jau pildosi keletos lenkų kartų „svajonė apie špagą".
Milžinišką mito poveikio jėgą puikiai suprato jo prie­
šininkai. Todėl tiesiogiai nesmerkė legionų kareivių pra­
lieto kraujo aukos. N e t g i reiškė užuojautą kovojantiems
mūšio lauke, užsipuldavo politikus, bloga linkme vedan­
čius legionų jaunimą. Sunkiausi kaltinimai buvo išsakyti
Vyriausiojo tautinio komiteto — formuotės dvasinio tė­
vo — adresu. Kaip paprastai esti tokiais atvejais, tuo pat
metu buvo smerkiami varžovai ir aukštinama sava politinė
linija.
1914m. rugpjūčio 22 d. paskelbtoje deklaracijoje svar­
biausios prorusiškos, o tuo pačiu antivokiškos bei anti-
austriškos orientacijos partijos — Tautinių demokratų (en-
dekų)* ir Realiosios politikos — tvirtino: „Tiktai Rusi­
jos—Prancūzijos—Anglijos koalicijos pergalė atveria len­
kų tautai perspektyvą suvienyti visas savo žemes (su priė­
jimu prie Baltijos jūros). Tuo tarpu Vokietijos—Austrijos
sąjungos laimėjimas neišvengiamai sukels naują Lenkijos
padalinimą, o jo sąlygas nustatys pirmiausia Prūsija. [. . .]
Dabartinis karas nėra lokalinis karas tarp Rusijos ir
Austrijos, kuriame lenkų stojimas į Austrijos pusę, nors
politiškai neracionalus, gali būti psichologiškai supran­
tamas. Tai yra visuotinis tautų karas prieš viešpatavimą
prūsiškumo ir jam tarnaujančios Austrijos. Taigi lenkų,
kaip didžiausio savo tautos priešo gynėjų, vaidmuo yra
tiesiog baisus. . ."
Tai buvo vienareikšmiai vertinimai. Tačiau kalbėdami
apie legionus deklaracijos autoriai ieškojo indulgencijų
„nesusipratusiam, tautiniais šūkiais suviliotam jaunimui".
Be abejonės, „nuodėmių atleidimas" netaikytinas Pilsuds­
kiui, kurio niekaip negalima buvo įtarti nenusimanymu
politikoje. Tačiau kai tik neprotingi, „nusikalstamų" kon­
cepcijų besilaikantys politikai buvo atskirti nuo taurių,
nors ir apgautų kareivių, tai toks padalijimas pasirodė
esąs naudingas ir I-osios brigados komendantui. Jis juk
k o v o j o fronte ir nebuvo atsakingas už civilių politikų
klaidas, padarytas Krokuvos ir Vienos kabinetų tyloje.
* Narodowa demokracja ( N D ) (/enk.).— Veri.
19
 Reikia paminėti ir tai, kad prieš legionus nukreiptos
endekų agitacijos paveikta Karalystės visuomenės dau­
guma dėl carinės valdžios cenzūros išvis mažai žinojo
apie Pilsudskį. Todėl kai iškart po rusų kariuomenės pa­
sitraukimo 1915 m. vasarą Karalystę užliejo propagandos
banga iš Galicijos, daugelis asmenų buvo sužavėti jiems
naujai apreikštos vado legendos. Šioje dirvoje ji prigijo
ir dėl to, j o g laikui bėgant pastebimai keitėsi pati brigados
vado politinė programa. Pamatęs gyventojų priešiškumą
vokiečių ir austrų okupantams, jis ėmėsi vis aiškiau at­
siriboti nuo iki tol glaudžių ryšių su Centrinėmis* vals­
tybėmis. Kaip tik todėl Pilsudskis nutarė sustabdyti tel­
kimą į legionus.
Jau cituotas Janas Hupka dienoraštyje rašė: „Fronte,
Karalystės teritorijoje, Pilsudskis netrukus įsitikino, kad
didžioji dauguma tenykščių lenkų yra paraližuota bai­
mės dėl galimo maskolių sugrįžimo, nenori įsipainioti
ir telktis į legionus. Tad Pilsudskis neina prieš Karalystės
visuomenę, nes labai rūpinasi populiarumu ir moka jį
pasiekti".
Komendantas pasidarė valstybės vyru, kurį brangino
ir gerbė netgi jo ryžtingų priešininkų politinė klientūra.
Dar daugiau, žinodami sudėtingas politikos paslaptis, j i e
patys ėmė svyruoti vertindami Pilsudskio asmenybę. Su­
prantama, jų nepasisekė įtikinti, kad legionų žygis yra
istoriškai teisingas. Pilsudskio atžvilgiu j i e išlaikė anks­
tesnį atstumą ir kritiškumą. Tačiau drauge vis geriau su­
prato, koks naudingas gali būti vado populiarumas.
Universiteto profesorius Vladislavas Konopčinskis,
griežtas pilsudskininkų politinių koncepcijų priešas, tvirtų
endekiškų įsitikinimų žmogus, prisiminė: „1916 m. lapkri­
čio 8 d. stebėjau eiseną į V a v e l į Pilies gatve. Kaip įprasta,
vėliavos, transparantai, įsilinksminę žmonės, cechai, mu­
nicipalitetas, jaunimas, delegacijos. Tačiau greta šių neį­
manomai išblukusių kiekvieno Krokuvos minėjimo rekvi­
zitų ten buvo savitumas, kuris ne kiekvienais metais pa­
sikartoja,— tai žmogus pilkai melsva kepure, moksleivių
* T. y. Vokietija ir Austrija.— Vert.
20
bei valdinių nešamas ant rankų. Siauroje gatvėje buvo
jaučiamas tarsi koks didybės alsavimas, kurio dvelkimas
palietė ir mane. Pasirodė man, kad Lenkijos labui mes visi
privalome dalyvauti pagerbiant drąsuolį, iššaukusį į dvi­
kovą Rusiją".
Galų gale ne amžini politiniai priešai endekai pirmieji
visomis jėgomis ir būdais užsipuolė Pilsudskio legendą.
Ji susilaukė smūgio iš kitos pusės. į ją taikė buvę idėjos
draugai iš aktyvistų stovyklos.
Po dvejų karo metų solidariai veikusią legionų stovyk­
lą skyrė nebesutaikomi ginčai. Svarbiausias — tai lenkų
kariuomenės formavimo klausimas. Kai kurie aktyvistai,
pvz., V T K Karinio departamento viršininkas papulkininkis
V. Sikorskis, manė, jog kariuomenę reikia kurti kuo grei­
čiau ir bet kuria kaina, per daug nesiderant su Centrinėmis
valstybėmis, kad nebūtų praleista palanki proga, atsiradusi
paskelbus vadinamąjį 1916 m. lapkričio 5 d. aktą, ateityje
numatantį sudaryti Lenkijos valstybę su neatskiriamu jos
atributu — nuosava armija. Prieš tokią poziciją ryžtingai
k o v o j o Pilsudskis. Be abejonės, sutikdamas su imperatorių
lapkričio 5-osios deklaracijomis, jis siekė sąjunginės Cent­
rinių valstybių ir lenkų kariuomenės sukūrimo, tačiau de­
rėjosi dėl kiek galima didesnio jos savarankiškumo. Ir dėl
šios priežasties, laukdamas nuolaidų, trukdė vokiečių
pastangoms ištraukti iš Karalystės lenkų rekrūtus.
Tarp buvusių politinių bičiulių įsiliepsnojo propagan­
dinė kova, kurioje abi pusės nesvyruodamos griebdavosi
brutalių argumentų. Sikorskio šalininkai pirmiausia ata­
kavo vado legendą. To laikotarpio polemikai tipiška buvo
straipsnio „Pilsudskio kultas" argumentacija. Straipsnį
išspausdino 1917 m. k o v o mėn. laikraštukas „Bacznošč",
kuris specializavosi juodinti vadą.
Autorius visų pirma prikišo vado legendai apgaulin­
gą genealogiją. Jis rašė: „Galicija garbino Pilsudskį, kaip
Lenkijos Karalystės kančių ir pasipriešinimo simbolį.
[-. . .] Karalystė matė jame jau populiarią, Galicijoje šven­
tą padarytą didybę. Pasitiko ją su smalsumu, kaip kiek­
vieną egzotišką garsenybę. . ."
Straipsnyje taip pat nepagailėta pastabų dėl tragiški]
komendanto kulto padarinių. „Tai yra savo rūšies stab-
2
meldystė,— tiesiog šaukė didžiai pasipiktinęs autorius.—
Šiandien Pilsudskio kultas jau nebeturi j o k i o turinio, jame
nebeliko jokios idėjos, jokios programos. Pavardė ir as­
muo pasidarė indulgencija beidėjiškumui, netgi kažkuo
dar blogesniu, nes ji pakeičia politinę išmintį, pilietinę są­
žinę ir atsakomybės jausmą. [. . .] Iš tikrųjų, dabartiniu
metu nėra žalingesnio reiškinio Lenkijai." Anksčiau būda­
vo kitaip. „Buvo laikas, kai atrodė, jog Pilsudskis taps
tautos varomąja jėga. Todėl netgi jo partijos politi­
niai priešininkai, konservatoriai, nugalėjo savo antipa­
tiją socializmui ir sutiko pripažinti tautos didvyriu buvu­
sį LSP veikėją, kovinės grupės vadą, teroristą. [. . .] Ne kas
kitas, o kaip tik Vyriausiasis tautinis komitetas energin­
giausiai dirbo tam, kad išgarsintų Pilsudskio vardą, ap­
gaubtų jį nuopelnų spindėjimu, padarytų populiarų tėvynė­
je ir užsienyje. Akstinas šiai pirmajai reklamai buvo tau­
rus, nesavanaudiškas noras tarnauti reikalui, dėl kurio
k o v o j o legionai. Pradėjo kovą Galicija, bet visokiais bū­
dais buvo mėginama įrodyti pasauliui, j o g tai yra paverg­
tos Lenkijos kova prieš engėją — Rusiją. A t r o d ė teisinga,
kad maskoliams keršytų tas, kuris daugiausiai nuo maskolių
kentėjo. Todėl iš visų judėjimo kovotojų iškėlė žmogų, už
kurį agitavo pati jo biografija. Ji buvo tema legendai, o
niekas taip lengvai ir greitai neužkariauja protų, kaip
populiari legenda. . ."
Sunku atsispirti įspūdžiui, jog tuos žodžius rašė žmogus,
dar neseniai šlovinęs „hetmaną". Taip gerai mito kūrimo
mechanizmus galėjo atskleisti tik kas nors puikiai infor­
muotas ir, be to, didžiai įžeistas. Ir kaip pirma perdėtai
garbino, taip dabar nebežinojo saiko pildamas degutą
ir pelynų nuovirą.
A p i e šios kampanijos rezultatus galima tik spėlioti.
Tikriausiai ji nepadarė didesnio įspūdžio pilsudskinin-
kams. Sie, vieną kartą patikėję komendanto autoritetu,
pripažino jį iki galo. Priešininkų paraginti patikslinti savo
politinę nuostatą I-osios brigados karininkai rašė: „Mes
kareiviai, o ne politikai. Neturėjome vyriausybės, bet
turėjome vyriausiąjį komendantą. Pasitikime juo visiškai.
Mums jis įkūnija Lenkijos reikalą. Plieninis žmogus, be
trūkumų ir baimės. Pasišventęs vienam tikslui — atkurti
22
nepriklausomą Lenkiją, siekiąs to su beatodairišku užsi­
spyrimu bei atkaklumu. Žadino mumyse ginkluotos kovos
dvasią. Nepriklausomos Lenkijos vardan, nesant materia­
linių išteklių, formavo iš mūsų lenkų kariuomenę ir stojo
jai vadovauti, surado savyje nepaprastus karinius talen­
tus. Savo nepalaužiamą dvasinę jėgą perduodavo kiekvie­
nam iš mūsų, kuris tik su juo bendraudavo. Kiekvienas iš
mūsų, kritęs mūšyje, tikėjo, kad jo kraujo auka pasitarnaus
Lenkijai, kol vyriausiasis komendantas vadovauja kariuo­
menei. [. . .] Komendantas žino, ką daro. . ."
Tai buvo žodžiai pretorionų, žvelgiančių į pasaulį
cezario akimis ir visiškai atsikračiusių savarankiško mąs­
tymo. Taip jautė ir mąstė visi ištikimiausi pilsudskininkai.
Tačiau kiek kitaip manė žmonės, tiktai prijaučiantys
brigados vadui. Anksčiau iš visų pusių girdėdami vien
žodžius apie jo nuopelnus, dabar, susidarius naujai situa­
cijai, j i e jautėsi dezorientuoti ir užduodavo sau klausi­
mą: tikrą ar prasimanytą garbino didybę? Tačiau abejo­
nės truko neilgai. Pasirodė nemaža publikacijų, panašių į
1917 m. liepos 17 d. Varšuvos laikraštyje „Gtos", leidžia­
mame komendantui priešiško Tautinio centro, išspausdintą
straipsnį, kuriame buvo rašoma: „ N ė viena autentiška
ir savo pareigą suprantanti Lenkijos vyriausybė nebeišdrįs
prisiimti atsakomybės patikėti Juzefui Pilsudskiui karinę
valdžią. Šiandien jau nebegalima abejoti, jog Pilsudskis
nori, kad Lenkija jam tarnautų, kad iš kariuomenės tik
sau vienam reikalauja aklo paklusnumo, kad nė vienai len­
kiškai valdžiai nebus lojalus, bet kiekvieną mėgins įveikti
ir nuversti".
Tačiau veikiai atsitikęs įvykis pavertė tokius tekstus
paprastu įskundimu. 1917 m. liepos 22 d. vokiečiai areštavo
Pilsudskį, apkaltinę jį priešiška veikla. Žmonėms, norė­
jusiems sukompromituoti brigados vadą, dabar buvo imta
priekaištauti, kad dėl partinių intrigų j i e griebėsi įskun­
dimų.

K A N K I N Y S
Pilsudskio legendos istorijoje prasidėjo naujas laiko­
tarpis. Pirmosiose linijose kovojančio vado paveikslą
pakeitė atvaizdas kankinio, vargstančio kalėjime. To meto
situacijoje naujas mito elementas turėjo tiesiog neregėtą
propagandinę reikšmę. Visą visuomenę slėgė okupacijos
našta, kuri laikui bėgant darėsi dar sunkesnė. Todėl popu­
liarumą teikė jau ne dalyvavimas trumpalaikiuose, nelabai
svarbiuose partijų ginčuose, bet kaip tik aureolė kančių,
patirtų dėl garbingo tautinių interesų gynimo nuo sveti­
mųjų. Sis mito mechanizmo funkcionavimas buvo gana
paprastas, nes jį įžiūrėjo netgi pašaliniai stebėtojai, Len­
kijos reikalus stebintys iš šalies. Taip ir Austrijos-Ven­
grijos užsienio reikalų ministras grafas Černinas viename
laiške pastebėjo, kad Pilsudskio suėmimas padarė jį „kan­
kiniu kaip tik tada, kai jo žvaigždė geso", ir tapo „didelio
populiarumo" šaltiniu.
Tokiomis aplinkybėmis Magdeburgo kalinio legenda
užkariavo vis naujus protus ir širdis. Jos poveikio jėgą
visaip stiprino pasilikę laisvėje pilsudskininkai, kurie
dėjo pastangas įtikinti visuomenę, kad vokiečiai areštavo
jiems pavojingiausią, tad ir įžymiausią lenką. Šioje kam­
panijoje, suprantama, nebuvo suvedami rezultatai ankstes­
nės politikos, kurios esmę sudarė bendradarbiavimas su
Centrinėmis valstybėmis. Žymiai naudingiau buvo patylo­
mis tvirtinti, kad vado suėmimas „užbraukė" praeitį, atpir­
ko jos klaidas, numetė daug rūpesčių keliantį balastą.
Naujojoje kampanijoje argumentą apie politinio mąs­
tymo tikslumą pilsudskininkai naudojo tik retkarčiais
ir labai apdairiai. Kitaip ir negalėjo būti. Pernelyg išsamus
šių problemų nagrinėjimas būtų prilygęs šakos, ant kurios
sėdima, kirtimui. Todėl pilsudskininkai nesirėmė subtiliais
intelektualiniais įrodinėjimais, o nusprendė veikti emoci­
jas.
Puikią progą tam suteikė komendanto vardinės. Jos
1918 m. buvo surengtos su didžiuliu užmoju; buvo siekia­
ma vadą padaryti dar populiaresnį. Atsirado sumanymas
masiškai siųsti į Magdeburgą vardinių sveikinimus ir
24
tuo k o v o 19-ąją demonstratyviai pabrėžti vieningumą su
„narsiausiu kovojančios Lenkijos kariu". Ir nors priešai
šaipėsi, kad nei keliasdešimt tūkstančių pasiųstų į Vokie­
tiją atvirukų, nei dešimtys demonstratyviai nutrauktų te­
atro spektaklių, nei visi pagarbos ir ištikimybės žodžiai
negalėjo niekuo susilpninti okupantų galybės,— tokie ver­
tinimai pasirodė iš esmės neteisingi. Didžiausią reikšmę
turėjo faktas, jog šios kampanijos entuziazmas pagausino
komendanto šalininkų gretas. O jam pačiam, nepaisant
įkalinimo ir visiško judėjimo laisvės uždraudimo, pasi­
sekė žengti dar vieną žingsnį, priartinantį maršalo lazdą
jau nepriklausomoje Lenkijoje.
VALSTYBĖS VADOVAS
1918 m. lapkričio 10 d. ūkanotą ir niūrų rytą Pilsudskis
grįžo į Varšuvą. Per kelias dienas jis užėmė besikuriančios
valstybės galvos ir vyriausiojo vado postus. Tapo dikta­
toriumi. Gyvą ir realų pavidalą įgavo propagandiniai
pranašavimai, dar neseniai atrodę labai tolimi tikrovei.
Buvęs sąmokslininkas, vėliau — legionų vadas ir Magde­
burgo kankinys iš tiesų paėmė į savo rankas atgimstan­
čios Lenkijos likimą.
Pradėjo vadovauti valstybei. Salininkų akyse tapo tau­
tos vadu. Tačiau ne visi sutiko su šia opinija. Nemaža vi­
suomenės dalis, pritarianti endekams, laikė jį uzurpato­
riumi, kuris tik dėl aplinkybių sutapimo užėmė aukščiau­
sius postus valstybėje. Tarp tokių kraštutinių pažiūrų
polių buvo didžioji dauguma piliečių, ne taip jau gerai
painformuotų ir nejaučiančių Pilsudskiui nei neapykantos,
nei entuziazmo. Dėl jų simpatijų prasidėjo eilinis propa­
gandinis mūšis, bekompromisinis ir dar įnirtingesnis už
visus ankstesnius. Legendos žavesys ir jos keliamos poli­
tinės simpatijos dabar reiškė labai viliojantį ir trokštamą
dalyką — valdžią.
Komendanto — tuo metu jau valstybės viršininko —
šalininkai v e i k ė senu metodu: savo įvaizdžius ir viltis
pateikdavo kaip vienintelę realią, tiesiog akivaizdžią tik­
rovę. Sio reiškinio mechanizmą atskleidė Juliušas Kade-
25
nas-Bandrovskis apysakoje „Generolas Barčas". Tai įdo­
mus šaltinis. Autorius įveikė savyje politiką ir kaip rašyto­
jas parodė tokį įvykių vaizdą, kokio niekada nebūtų iškėlę
aikštėn legionų stovyklos propagandiniai leidiniai. O žino-
jo Kadenas-Bandrovskis daug. Tada jis buvo Vyriausiosios
kariuomenės vadovybės Spaudos biuro šefas. Ejo pareigas,
kurias apysakoje pavedė savo literatūriniam antrinin­
kui — generolo Barčo legendos kūrėjui — Rasinskiui. „Ra-
sinskis,— pasakojo viename iš epizodų,— patraukė savo
svečius visa savo veikla. . . Darė viską. Šlovė—populiaru­
mas—žodis, kurie eina pirma veiksmo, o jų blėstančius
pėdsakus įžvalgiai nublizgina. . ." Tai pasirodė esanti gryna
tiesa. Pilsudskio šlovė visada buvo sukerpama išaugimui.
Ją skelbiantis žodis aplenkdavo veiksmą, nors reikia
pripažinti, kad įžvalgus pėdsakų blizginimas taip pat turėjo
nemenką reikšmę. Tik abiejų šių veiksnių kompleksas su­
kurdavo vaizdą nepaprastų žygdarbių, iškeliančių į neregė­
tą aukštumą jo nuopelnus.
N u o pat 1918 m. lapkričio pilsudskininkai visomis
jėgomis siekė pavaizduoti Viršininką tautos vadu, turin­
čiu visuotinai pripažintą autoritetą. Tuo tarpu tikrovėje
jo priešininkų stovykloje būrėsi žymi visuomenės dalis.
Juzefas Pilsudskis atvyko į Varšuvą „niūrų, lietingą
lapkričio rytą,— tada išleistoje knygoje „Tiesa apie K o ­
mendantą" rašė Andžejus Sventoslavskis,— išlaisvintas iš
Magdeburgo kalėjimo vokiečių liaudies ir Vokietijos re­
voliucijos. [. . .] Ir po kelių valandų Varšuvoje pasklido
žinia: „Pilsudskis sugrįžo!" Prieš namus, kur apsistojo
Pilsudskis, susirinko tūkstantinės minios, o į butą pradėjo
eiti delegacijos. A t e i d a v o visų grupuočių bei partijų, visų
luomų ir profesijų atstovai pareikšti ištikimybės arba
gauti įsakymų.
Kai gatve ž y g i a v o darbininkų socialistų eisena ir Pil­
sudskis pasirodė balkone, palinko prieš jį vėliavos ir v ė l
nuskardėjo šūkiai: „Tegyvuoja!"
Valstiečiai, susirinkę į savo suvažiavimą Varšuvoje
ir išgirdę, kad sugrįžo Pilsudskis, sutiko šią žinią garsio­
mis ovacijomis, pasiuntė delegaciją pasveikinti Komen­
dantą. Trys valstiečiai ir kunigas, nuėję į Pilsudskio butą,
susitiko ten su Varšuvos amatininkų bei cechų delegacija,
26
su darbininkais socialistais, su studentų ir aukštųjų kari­
ninkų, sidabriniais siūlais išsiuvinėtomis apykaklėmis, de­
legacijomis. Susitiko netgi su Lenkijos ponais, su kuni­
gaikščiu Sapiega ir generolu Rozvadovskiu.
Visi atėjo pas Pilsudskį, visa Varšuva apie jį tik ir kal­
bėjo, laikraščiai išleido ekstrinius priedus apie jo atvy­
kimą, visi laukė, ką jis toliau darys. . ."
Paveikslą apvaizdos v y r o , kurio kiekvieną linktelėjimą
seka visa visuomenė, 1919 m. išleistoje knygutėje „Juze­
fas Pilsudskis" piešė ir Janusas Jendžejevičius. „Magde­
burgo kalinys,— rašė autorius, kuris ateityje tarnauda­
mas Komendantui pasiekė netgi Respublikos premjero
postą,— tapo nepriklausomo veikimo galios simboliu.
Suprato tai Varšuva, suprato visas kraštas. Visų akys buvo
nukreiptos į žmogų, kuris tiek kartų įrodė, kad nori ir suge­
ba savo valią išreikšti veiksmu. Pilsudskio rankose atsi­
dūrė visos tautos likimas. Visos grupuotės bei partijos
pakluso jam be išlygų ir laukė jo iniciatyvų.
Greta jo stovi disciplinuoti pulkai, susitelkusios tau­
tos masės. Pripažino jį, nes teisę įsakinėti gavo viso g y v e ­
nimo veikla ir kančia. Valstietis ir darbininkas patikėjo
tuo, kuris niekada neišdavė. Jo žodžiu. . .
Į jo žodžius trumpas kareiviškas atsakas:
— Klausome, pilieti Komendante!"
Šioje ir daugelyje kitų publikacijų Pilsudskis atrodė
savotiška „tautos druska" ir absoliučia jos emanacija. La­
koniškiausiais žodžiais tai apibrėžė Vaclavas Seroševskis
eilinėje jau cituotos knygutės „Juzefas Pilsudskis" laidoje:
„Riterišką, didžiadvasišką, taurią, o drauge įžvalgią ir savo
svarbiausiuose sprendimuose nepalaužiamą Juzefo Pilsuds­
kio asmenybę lenkai laiko geriausių savo tautos ypatybių
įkūnijimu".
1915 m. pirmą kartą V T K išleista Seroševskio knygutė
dabar pasirodė jau kaip leidinys Vidaus propagandos biu­
ro — vienos iš kelių jau veikiančių įstaigų, užsiimančių
valstybės v a d o v o asmenybės populiarinimu. Legendą pa­
dėjo kurti ir sudėtingas bei vis labiau plečiamas valstybės
aparatas. Kokias dideles, tiesiog neaprėpiamas tai atvėrė
galimybes, liudijo užmojis* su kuriuo 1920 m. Varšuvoje
buvo švenčiamos valstybėsvįršininko vardinės.

vačinskis, kurio vardą teks dar ne kartą minėti, nes nie­
kas negalėjo jo pralenkti antipilsudskiniu kovingumu,
griaudėjo „Myšl Narodowa" skiltyse dėl karo reikalų mi­
nisterijos laikraštyje „Polska Zbrojna" paskelbtos paskaitų
apie Pilsudskį programos (jomis buvo numatyta pagerbti
vado vardines 1923 metais): „Tai yra piktnaudžiavimas
ir maskoliškumo mėgdžiojimas. [. . .] Primetama legenda,
iš nevykusio regento ir dar mažiau gabaus stratego daro­
ma didybė ir įžymybė, kurią be galo išpučia paslaugūs pa­
pirkti literatai. [. . .] Gana garbinti nekompetentingumą.
Gana nemokšiškumo ir intrigos kulto".
Priešininkai sugebėjo leisti dar labiau užnuodytas strė­
les. Kai neužtekdavo argumentų, griebdavosi prasimany­
mų, kaip tai padarė nenuilstantis atakuoti Novačinskis ki­
tame savo feljetone, išspausdintame žurnale „ M y š l Naro-
dowa". Endekų pamfleto meistras gynė savo politinį bičiulį
Ignacą Sebeką, kurį pilsudskiniai žurnalistai taip pat ne­
labai džentelmeniškai užsipuolė dėl jo dėdės, tariamai
carinio žandaro, praeities.
Novačinskis teigė, j o g valstybės viršininko giminai­
tis buvo žandarmerijos pulkininkas ir Varšuvos oberpo-
licmeisteris Pilsudskis, slopinęs tautinį judėjimą 1863 m.
sukilimo išvakarėse bei patį sukilimą, pasižymėjęs „niek­
šiškumu ir sadizmu". Patyręs paskviliantas dėjosi laikąs
nereikšmingais šiuos faktus, bet prie progos suabejojo
Pilsudskio kovos už Lenkijos nepriklausomybę motyvais:
„Kaip nesigiliname į tai, ar oberpolicmeisteris, o vėliau
„usmiritel miateža" 1863 m. buvo dabartinio Valstybės
Viršininko dėdė arba senelis ir visas antirusiškas Pilsuds­
kio mentalumas nėra siekimas reabilituoti 1863 m. žandaro
išniekintą pavardę, lygiai taip pat laikome visiškai nerei­
kalinga smulkmena tai, ar seimo atstovo Šebekos dėdė bu­
vo „carinis žandaras".
Insinuacija buvo išlaužta iš piršto. Tačiau Novačins­
kis, kaip ir kiekvienas besidrabstantis purvais, neprarado
vilties, kad bent dalis purvo prilips užpultajam prie veido.
Tas pats autorius įnirtingai atakavo ir kitą esminį Pil­
sudskio mito elementą — nuolat aukštinamą jo karinį ta­
lentą. Eiliniame pamflete „ M y š l Narodowa" skiltyse N o ­
vačinskis rašė: „Juzefas Pilsudskis nuolat akcentuoja savo
30
„karinę tarnybą", mėgindamas įteigti, kad karyboje jis
yra kompetentingas specialistas. Sią iliuziją palaiko „ j o "
spauda ir visi tie 300 tūkstančių karjeristų, kurie šalia
jo išplaukė į paviršių. Kaip „kareivis", jis bergždžiai nuolat
primena pasauliui apie savo „pergales", į kurias, kaip ir į
save patį, ir toliau žiūri pro padidinamąjį stiklą. Nepasi­
mokė iki šiol net iš to, jog visa Europa apie jo vaidmenį
šiose pergalėse atsiliepia labai skeptiškai arba tiesiog su
pašaipa".
Lygiai taip pat skaudžiai priešininkai stengėsi išsklai­
dyti gaubiančią maršalą asmeninio sąžiningumo ir nesa­
vanaudiškumo aureolę. Komentuodama Pilsudskio vizito
į Lenkijai sugrąžintą Slionską (Silezija) aplinkybes „ M y š l
Narodowa" teigė, kad jam pernakvoti vienai nakčiai Ka-
tovicų mieste už 300 tūkst. vokiškų markių Gdanske spe­
cialiai buvo nupirktas miegamojo baldų komplektas: „Įp­
ročiai iš tikrųjų caro ir imperatoriaus! Niekas iš mirtingųjų
nėra vertas atsigulti toje lovoje, kur miegojau aš. . ." Re­
dakcija dar pridėjo, kad visas tas ekstravagantiškumas
buvo demonstruojamas tada, kai badaujantis Slionskas
veltui meldė iš Varšuvos kreditų maisto produktams.
Varžovai nepasitenkino priekaištais dėl peržengiančio
bet kokias ribas išlaidumo. Apkaltino Viršininką vagyste.
Ir ne bet kokia, o karališkųjų karūnacijos regalijų. Padarė
tai, tiesa, netiesiogiai, tačiau Varšuvos miesčiony s neturėjo
abejonių, kad tautos vadovas yra paprastas vagis.
Endekų puolimo diapazone atsidūrė ir, atrodytų, nie­
kam neužkliūvanti pilsudskininkų šventenybė — garsioji
komendanto šaulio striukė, kurią jis mėgo dėvėti labiau
negu generolišką. „Ponas Pilsudskis, pasitraukdamas iš
Belvederio,— rašė toje pat „ M y š l Narodowa" Zamors-
kis,— pranešė, kad palieka pirmojo Lenkijos maršalo
mundurą ir v ė l apsivelka „pilką šaulio palaidinę". Per­
sirengimo ir įvairių kostiumų matavimosi manija nekenks­
minga. Tačiau juokingas atrodo įsitikinimas, jog kelnių
kirpimo pakeitimas reikš posūkį valstybes įsiorijoje, kad
istorikai apie įvykius rašys taip: dėjosi tai tada, kai p. Pil­
sudskis nešiojo mėlynas kelnes su generoliškais lampa­
sais, o šitai atsitiko toje epochoje, kada užsimaudavo juo­
das su raudonaįs apsiuvais (ar be jų) pagal Austrijos land-
31
veristo pavyzdį. [. . .] Tačiau kada užimamos tam tikros,
nors ir labai aukštos, pareigos kariuomenėje,— baigė tokiu
pat kandžiu tonu autorius,— būtina laikytis taisyklių."
Už priekaištus, išdėstytus laikraštiniame popieriuje,
dar kandesnė ir akiplėšiškesnė buvo pikta pakampių pro­
paganda, kuriai, ko gero, neegzistavo jokie apribojimai.
Mažai liko šios „kūrybos" paliudijimų, bet poveikio anaip­
tol negalima nepaisyti. Ne kartą paskalos būdavo pavo­
jingesnės už dešimtis knygų, brošiūrų ir afišų.
„ N e v e n g ė „tautiečiai" apkalbėti ir savo „ v a l d o v o " as­
meninio gyvenimo,— panegiriškame kūrinyje „Didysis
žmogus Lenkijoje" rašė Ignacas Dašinskis.— [. . .] Varšu­
va gyvena paskalomis, linksminasi ir moraliai piktinasi
tariamomis Viršininko meilužėmis, kurių esą daugybė
mažame ir tyliame Belvederyje! Aristokratija, dvasinin­
kai, smulkioji buržuazija, nes stambiosios buržuazijos Len­
kija neturi, dideli ir maži valdininkai įžeidinėja Viršininką
nė kiek nesivaržydami. [. . .] Krikščionių demokratų susi­
rinkime kelioms dešimtims dalyvių sako kalbą garsus Var­
šuvos kanauninkas. Vadina Pilsudskį „niekingu bailiu ir
išdaviku". Reikia dar pridurti „pikantišką" žinią: „visa
Varšuva" užsiėmusi aktualia naujiena apie tai, kad Virši­
ninko adjutantas majoras Veniava-Dlugošovskis kalbasi
su bolševikais laidais, einančiais iš Belvederio į Soboro
požemius Saksų aikštėje. . ."
Prisiminė vėliau tas dienas pats Pilsudskis: „Turėjau
šešėlį, kuris bėgo greta manęs. Tai aplenkdavo mane, tai
atsilikdavo. Šešėlių buvo daugybė, tie šešėliai supdavo
mane visados, neatsitraukiantys šešėliai, einantys įkandin,
sekantys ir pamėgdžiojantys mane. Ar kovų lauke, ar prie
ramaus darbo Belvederyje, ar glamonėjant vaiką mane
vijosi ir persekiojo tas neatsitraukiantis šešėlis. Apspjau­
dytas šlykštus nykštukas kreivomis kojomis, išspjaudantis
savo nešvarią sielą, apspjaudantis iš visų pusių, netau­
sojantis nieko, ką tausoti privalu — šeimos, aplinkybių,
artimų man žmonių, sekantis kiekvieną mano žingsnį,
išdarinėjantis beždžioniškas grimasas, išverčiantis išvirk­
ščiai kiekvieną mintį. Šis šlykštus nykštukas slenka pas­
kui mane kaip neatskiriamas bičiulis, pasipuošęs skirtin­
gų tipų ir spalvų vėliavėlėmis tai svetimos, tai savos vals-
32
tybės, išrėkdamas frazes ir kraipydamas šlykščią burną,
prasimanydamas nebūtas istorijas. Šis nykštukas buvo ne­
atskiriamas mano bičiulis, neatskiriamas dalios ir nedalios,
laimės ir nelaimės, pergalės ir pralaimėjimo draugas. . ."
Didžiosios daugumos atakų argumentai buvo labai
abejotini. Dažnai įrodymus atstodavo šmeižtas, insinua­
cijos, paskalos.
Tuo metu, kai daugėjo propagandinių prasimanymų,
pasirodė darbas, kuriame pirmą ir vienintelį kartą pokario
metais buvo pamėginta nuvainikuoti komendanto asmeny­
bę, palyginti mitą su istorinėmis epochos realijomis. Tai —
Jano Lipeckio „Pilsudskio legenda". Šiuo pseudonimu
rašė Irena Panenkova. Pradėjusi bendrauti su L v o v o in­
teligentais ir įsitraukusi į šaulių veiklą, ji susipažino su
Pilsudskiu, kuriam pajuto karštą simpatiją. Panenkovos
vyras tapo Šaulių sąjungos nariu, o vėliau I-osios brigados
kariu. Pati ji rašė straipsnius, kuriuose šlovino legionų
žygį, nors laikui bėgant pradėjo labiau vertinti tuometinį
brigados vado varžovą — papulkininkį Vladislavą Sikors-
kį. 1920 m. Panenkova persikėlė į Varšuvą ir pakeitė po­
litinę orientaciją. Ėmė bendradarbiauti su ką tik įsteigtu
dešiniuoju dienraščiu „Rzeczpospolita". Jį redagavo Sta­
nislavas Stronskis, kuris rašydamas apie Pilsudskį mirkė
plunksną toje pat rašalinėje, kaip ir Novačinskis. Tikriau­
siai ir „Pilsudskio legenda" buvo parašyta Stronskiui inspi­
ravus.
1922 m. išleista knyga tapo bestseleriu. Pirmasis kelioli­
kos tūkstančių tiražas buvo parduotas per rekordinį tiems
laikams terminą — šešias savaites. Ne ilgiau gulėjo kny­
gynų lentynose ir antroji laida, pasirodžiusi 1923 m. Skai­
tytojai aiškiai troško tokių reveliacijų. Tikriausiai jos ra­
mino kupinas priešiškumo Pilsudskiui širdis. Sprendžiant
iš knygos populiarumo jų turėjo būti didelis legionas, nors,
be abejonės, „Pilsudskio legendą" skaitė ir Viršininkui
palankūs žmonės, sudominti sezono sensacijos.
Knygos turinys rodė, kad autorius nepaprastai gerai
žino Pilsudskio biografiją ir veiklą. Joje surinkti faktai
turėjo, atrodo, visiškai atimti legendos žavesį. Darbas
stebino argumentų logiškumu, gausybe pateiktų konfiden­
cialių dokumentų, kurių dauguma buvo skelbiami pirmą
3.— 5735
3?
kartą. Mums teks dar ne kartą detaliau kalbėti apie knygos brošiūra, tačiau ji pasižymi mokslinio darbo tikslumu ir
teiginius ir vertinimus. Visi jie įrodinėjo, kad Pilsudskis — santūrumu. [. . .] Si brošiūra, be abejo, taps pirmos rūšies
tai Lenkijos blogio demonas.
sensacija politinėse sferose". Panašų vertinimą suformula­
Panenkovos nuomone, jis buvo visiškai apakintas vo „ M y š l Narodowa": nuodugnus, dalykiškas, taktiškas,
egoistinių partinių interesų: „Užimdamas Valstybės Virši­ vyriškas, drąsus, dokumentiškas reklaminės orgijos apie
ninko postą Pilsudskis nesugebėjo pakilti aukščiau par­
Pilsudskio asmenį demaskavimas. „Przegląd Wszechpols-
tinių skirtumų l y g i o . Jis visą laiką, pradedant Moračevs-
ki" liaupses Jano Lipeckio garbei užbaigė pranašavimu:
kio vyriausybės sudarymu savo partijos tikslais ir baigiant
„Savo dalykiška, ramia, paremta faktų ir dokumentų ana­
Ponikovskio vyriausybės nušalinimu savo kairiojo bloko
lize knyga autorius smogė mirtiną smūgį Pilsudskio le­
interesais, veikiau erzino bei kurstė nesutarimus, negu
gendai".
švelnino ir ramino neapykantą bei partijų kovas".
Tačiau tokia išvada pasirodė esanti neteisinga. „Pilsud­
„Visada,— Panenkovos teigimu,— buvo nesąžiningas, skio legenda", tiesa, tapo sezono sensacija, tačiau nepali­
neturėjo garbės ir lojalumo jausmo. Savo politinėje veik­ ko gilesnių pėdsakų visuomenės sąmonėje, nors reikia pri­
loje laikėsi tam tikro būdingo elgesio šablono, kurį ste­
pažinti, kad vėliau iš jos dosniai sėmė argumentus prie­
reotipiškai kartodavo. Tai yra: įeina į kokią nors organi­
šininkai, mėginantys sumenkinti maršalo populiarumą.
zaciją iškilmingai pareikšdamas apie visišką savo lojalumą
Palyginti kuklūs šios labai įdomios knygos visuome­
vadovybei; paskui kuria jos viduje arba už jos ribų už-
niniai atspindžiai rodė, kaip tvirtai žmonių sąmonėje yra
konspiruotą savo šalininkų frakciją; pagaliau tinkamu
prigiję Pilsudskio paveikslo stereotipai. Panenkovos vei­
momentu šių šalininkų padedamas įvykdo „pasikėsinimą į
kalas netapo apreiškimu nei Viršininko priešams, nei jo
valdžią", siekdamas priversti,visus paklusti išimtinai jam
garbintojams. Pirmiesiems nesako nieko naujo. Jų įsitiki­
vienam, po to — opozicija ir organizacijos suskaldymas."
nimu, „Belvederio kenkėjo" sąžinę slėgė dar sunkesni nu­
Pabrėždama šias ydas autorė piešė nepaprastai žalin­ sikaltimai. Salininkams autorės išvados atrodė vien iš pirš­
go Lenkijai žmogaus paveikslą. „Jo koncepcijų miglotu­ to išlaužtos nesąmonės ir kaltinimai. „Nuo pradžios iki
mas ir nevaisingumas, politinių metodų nelojalumas ir
galo — klastojimas, begėdiškas ir beceremoniškas klasto­
slaptumas, drauge su tiesiog negirdėta didybės manija
jimas",— svaidė pasmerkimo žaibus Vladislavas Pobu-
nuteikė Lenkiją prieš Pilsudskį, kaip ir, deja, daugiausia
gas-Malinovskis. Panašios nuomonės laikėsi visi ištikimi
dėl jo nuteikė užsienį prieš Lenkiją. „Trenkta galva" va­
pilsudskininkai.
dino jį Beseleris. „Intrigos genijus",— sakė apie jį Pa­
Belvederio stovykloje netgi nebuvo bandyta rimčiau
ryžiuje. „Niekas negali perprasti Lenkijos politikos",—
papolemizuoti su „kažkokiu ponu Lipeckiu". Apsiribota
taria traukydami pečiais anglai, ir taip pašaipiai yra atsi­
vien ironija ir pasityčiojimais — satyriniu eilėraščiu Var­
liepiama būtent apie Pilsudskio politiką." Jo lengvabūdiš­
šuvos laikraščio „Kurier Poranny" puslapiuose. Ten Pil­
ki veiksmai (čia buvo išvardinti gausūs pavyzdžiai) „pa­
sudskis buvo lyginamas su liūtu — žvėrių karaliumi, o jo
kirto užsienyje Pilsudskio kreditą, o drauge su juo ir
pasitikėjimą Lenkija. Visos simpatijos ir pagarba, kurias priešininkai — su hienomis. Tai buvo aliuzija į endekų
visame pasaulyje mums yra pelnęs Kosciuška, nelaimin­ vadovaujamą rinkiminę dešiniųjų partijų sąjungą, popu­
gas žūstančios Lenkijos vadas, buvo Pilsudskio, „laimin­ liariai pramintą pagal pavadinimo žodžių pirmąsias raides
g o " atgimusios Lenkijos vado iššvaistytos ir prarastos „Chjena".
beveik iki paskutinio šilingo". Tuo laikotarpiu didžioji pilsudskininkų dalis jau įprato
kalbėti apie komendantą tik klūpomis. Tuo teko skau­
Viršininką puolančioje spaudoje pasipylė giriamosios
džiai įsitikinti pačiam „neoficialiam propagandos minis­
recenzijos. „Kurier Warszawski" rašė: „Tai yra politinė
trui" Juliušui Kadenui-Bandrovskiui, kai 1922 m. jis pas-

34
35
kelbė jau mūsų cituotą „Generolą Barčą". Knyga buvo su­
manyta kaip vado apoteozė. Pagrindinis herojus, kurio pro­
totipas neabejotinai buvo Pilsudskis, parodytas svarbiau­
siu atgimstančios valstybės organizatoriumi, žmogumi, ku­
ris vienas neša ant savo pečių atsakomybės už tėvynės liki­
mą naštą. Tačiau Kadenas buvo pernelyg pilnakraujis
rašytojas, kad apsiribotų vien paminklinės lėlės, nulip­
dytos iš propagandinių frazių, kūrimu. Suteikė tad Bar­
čui visus g y v o žmogaus bruožus. Parodė sielos užkampius
politiko, dominuojančio valstybės intereso vardan pri­
versto daryti ir gera, ir bloga.
Tokia vizija netilpo į stereotipinio vado paveikslo
rėmus. Pilsudskininkų stovyklos ideologinio žurnalo „Dro-
ga" recenzentas pasipiktinęs rašė, kad „Kadenas nebe pir­
mą kartą naudojasi gyvais prototipais. Darė taip ir anks­
čiau. Tačiau kartais chaltūrija. [. . .] „Generolą Bar­
čą" rašė be jokių meninių ir kitų skrupulų". Apskritai
„Droga" pripažino apysaką „didelio, bet amoralaus talen­
to" kūriniu.
Žurnalo „Przegląd Powszechny" recenzente su siaubu
klausė: „Kaipgi legionieriui, kovotojui už nepriklauso­
mybę, nesudrebėjo ranka piešiant asmenybių paveikslą,
kuriame viešoji nuomonė gali atpažinti mūsų išsivada­
v i m o kovų vadus? Tautai reikia legendos. Ir nejaugi kū­
rėjų uždavinys — duoti jai akmenį vietoje duonos?"
Pasipiktinimo neslėpė taip pat ir vis labiau simpati­
zuojantis Pilsudskiui Vilniaus konservatorius Stanislavas
Catas-Mackevičius: „Skaitant „Generolą Barčą" atrodo,
kad autorius apysaką rašė įkišęs galvą į klozeto kriauklę".
ATSISKYRĖLIS
Kadeno veikalas, 1922 m. spausdintas laikraščiuose
dalimis, atskira knyga buvo išleistas kitais metais, ka­
da Pilsudskio legenda eilinį kartą įgijo naują pavidalą.
1923 m. vasarą, nenorėdamas bendradarbiauti su dešiniųjų
ir centristų suformuota vyriausybe, maršalas atsisakė
paskutinių oficialių pareigų. Pasišalino savanoriškai. Sis
manevras padarė nebeaktualų išpažintojų taip kruopščiai
36
puoselėtą valstybės laivo vairininko mitą. Jo vietą užėmė
Sulejuveko atsiskyrėlio paveikslas.
Suprantama, šalininkų akyse ši metamorfozė nė kiek
nesumažino komendanto didybės. Jiems jis ir toliau liko
garbingiausias iš visų lenkų. Pilsudskininkų laikraštis
„Gtos" tada rašė: „Sproginėjant granatoms, tarp dulkių ir
parako dūmų, kruvino kareivių ir piliečių vargo, iškilo
vardas, užgrūdintas kaip plienas, karštas kaip liepsna,
skaistus ir spindintis kaip saulė — Juzefas Pilsudskis. Di­
džiojo istorinio sukrėtimo epochoje kuriantis nepriklauso­
mai Lenkijai, kada ne diplomatinės derybos, o titaniškų
žygių griausmas kalbėjo apie žmogaus didybę, jos tautos
laisvės sargybon galėjo stoti tik tas, kuris pats vienas
sužadino ir atgaivino jos valią siekti nepriklausomybės.
Kai tautos nepriklausomybė nustojo buvusi chimera, o ta­
po kūnu, Juzefas Pilsudskis jau buvo visų lenkų širdyse,
ir visi tiesė į jį rankas.
Tačiau,— keitė išvedžiojimų toną publicistas,— duo­
dama visiems neribotą laisvę, demokratija ir savo prie­
šams įdavė į rankas ginklą. Didžiojo žygdarbio ir didžio­
sios širdies skleidžiami spinduliai prigeso akyse tų, kurių
menkystė nepakenčia per daug ryškaus švytėjimo. Praėjo
laikas, kada buvo aukojamas gyvenimas, pasitraukė še­
šėlin paprastas lenkų kareivis. Prasidėjo slapta ardomoji
veikla, kruopštus intriganto ir riaušininko, rėksnio ir
demagogo darbas. [. . .]
Ir greitai buvo užmiršta, kas yra Pilsudskis. Užmiršta
graži savo didvyriškumu, nemari legionų auka. Užmiršta,
kad šis nepriklausomybės sargas nuo pirmosios jos dienos
neturėjo nė valandėlės poilsio, diena iš dienos nešė ant
savo pečių visą nesuskaitomų kovų su visais nepriklauso­
mybės priešais naštą. [. . .]
Buvo užmiršta, kad jau pirmąją savo sunkios tarnybos
dieną sugebėjo pažaboti pavojingą jaunajai valstybei sui­
rutę ir pilietinį karą, savo tauraus autoriteto dėka sutaikė
suerzintus protus.
Užmiršta, kad jis yra armijos kūrėjas, jos organizatorius
ir auklėtojas, vadas ir globėjas, kad dieną ir naktį dirba
ją mokydamas, aprūpindamas ir auklėdamas, gerai supras­
damas, jog armija — tai nepriklausomybės gynybinis py­
limas [. . . ] .
37
 Laikraštis „Robotnik" 1920 m. k o v o 19 d. pranešė:
„Valstybės Viršininko vardinių proga miesto valdyba
nusprendė papuošti Rotušę bei Didįjį teatrą, kuriame vyks
iškilmingas spektaklis, ir paragino visus Varšuvos gyven­
tojus iškelti ant namų vėliavas.
Valstybės Viršininko vardinių minėjimo komitetas šiai
dienai pažymėti rengia tokias iškilmes.
Iš ryto milicijos, ugniagesių, miesto tramvajininkų ir
dujų gamyklos orkestrai, išrikiuoti nuo Belvederio gat­
vėse, kuriomis į Saksų aikštę klausyti lauko mišių ir pri­
imti kariuomenės parado važiuos Valstybės Viršininkas,
atliks jo garbei tautinį himną. Paskui tie patys orkest­
rai valandą koncertuos Išganytojo, Trijų kryžių ir Teat­
ro aikštėse, prie Mickevičiaus paminklo ir Vienos gele­
žinkelio stoties.
N u o antros valandos po pietų kariniai orkestrai gros
Senamiesčio ir Pilies aikštėse, prie Mickevičiaus pa­
minklo, prie švento Florijono bažnyčios. Po pietų Lenkų
teatre ir Varšuvos teatre bus rodomi nemokami spektak­
liai kareiviams. Bilietus dalins karinė valdžia.
Vakare Didžiajame teatre įvyks iškilmingas spektaklis.
Prieš vaidinimus teatruose bus sakomos sveikinimo kalbos.
Kinematografuose turi būti demonstruojami paveikslai
apie Valstybės Viršininko veiklą.
Besimokanti jaunuomenė pusę aštuonių vakaro organi­
zuoja Higienos draugijos salėje (Karovos g. N r . 31) susi­
rinkimą. Jame kalbės ponai Andžejus Strugas ir Tadeu­
šas Spotanskis, o taip pat jaunimo atstovai. Be to, planuo­
jama keletas paskaitų įvairiose miesto vietose.
Dviejų šimtų draugijų ir įstaigų, paskelbusių savo daly­
vavimą, delegaciją Valstybės Viršininkas priims ketvirtą
vai. po pietų, nes prieš pietus jis bus užimtas iškilmėse,
kurias rengia karinė vadovybė.
Kad kuo garbingiau būtų pažymėta ši diena, Komitetas
kreipiasi į visus miesto gyventojus ragindamas pagal
galimybes papuošti namus, balkonus ir langus".
Taip valstybės galvos ir vyriausiojo vado vardines
šventė sostinė. Jos pavyzdys šimtais ir tūkstančiais kopijų
buvo padaugintas visoje Respublikoje. Ir taip buvo keletą
metų, kol Pilsudskis ėjo aukščiausias valstybės pareigas.
28
Galima sakyti, kad šis pompastiškas renginys, mėgdžio­
jantis Lenkijoje taip nekenčiamas carines paradines iškil­
mes, žavėjo vien lėkštus protus. Tačiau tai tik pusė tiesos.
Esant tokiai šventinei atmosferai, maršalo populiarumas
neabejotinai augo. Taip pat asmeninis, susietas vien su jo
figūra, nors iškilmės buvo rengiamos tam, kad prideramai
būtų pagerbtos jo einamos pareigos.
Šią situaciją puikiai suvokė politiniai varžovai. Jie
suprato, koks pavojingas gali būti stipraus valstybinio
aparato panaudojimas legendai stiprinti. Kovodami su šiuo
pavojumi varžovai griebdavosi ir įprasto argumento — kal­
tino maršalo šalininkus ir jį patį valstybės lėšų švaistymu
egoistiniams, asmeniniams tikslams. Dar daugiau, prie­
kaištavo, j o g tendencingą maršalo šlovinimą dažnai lydi
Lenkijos juodinimas. Skaitlingų antipilsudskinių publika­
cijų argumentus pačia aršiausia forma demonstravo ne­
permaldaujamo Belvederio priešo — A d o l f o Novačinskio
feljetonas, paskelbtas 1923 m. žurnale „ M y š l Narodowa".
„Pirmasis prancūzų žurnalistas, jau 1918 m. gruodį užsa­
kytas, dosniai apmokėtas, skubiai atvažiavęs į Lenki­
ją ir parašęs straipsnius (paskelbtus laikraštyje „Temps"
1919 m. rugsėjo 5 ir 15 d.), kuriuose garbino Pilsudskį bei
jo mafiją ir subtiliai sudavė per nosį tautinei stovyklai,
buvo prastos reputacijos Sarlis R i v ė (Novačinskio nuo­
m o n e — rašeiva, anksčiau tarnavęs carizmui.— D.T.H.).
R i v ė garbino Pilsudskį, panašiai kaip pirma „Journal des
Debats" (1918 m. gruodžio mėn.) šlovino žydas Miulšteinas,
kaip gyrė Rozentalis „Temps", o gegužės mėn. laikraštyje
„Times'* — Izraelis Koenas. Tiktai šitokius užsienio žur­
nalistus įleido į Varšuvą Impostorius (Novačinskis dievino
naujadarus ir kalambūrus.— D.f.N.) Pilsudskis ir jo „įsi­
laužėliai į valdžią". Kiekvienas iš tų „besilinksminančių
Varšuvoje" žurnalistų jau tada lengvai spjaudė į Lenkiją
(asemitišką) ir entuziastiškai šlovino „generolą". Tuo metu
Belvederis barstė frankus iš dispozicinio fondo į dešinę
ir į kairę, kad tiktai atitinkamai formuotų viešąją nuomo­
nę Paryžiuje ir Londone."
Buvo priekaištaujama Pilsudskio populiarinimui užsie­
nyje, tačiau ne mažiau įnirtingai endekai k o v o j o su pro­
pagandine akcija, skirta Lenkijos visuomenei. Adolfas N o -
2(
 Visa tai užmiršta. . ."
Situacija visiškai aiški. Paprasta buvo ir išvada —
Pilsudskis turėjo pasitraukti, kadangi jo didybė nedavė ra­
mybės priešininkams.
Šis motyvas buvo kartojamas dešimtyje leidinių, taip
pat ir jau cituotoje knygoje „Didysis žmogus Lenkijoje"
Ignacas Dašinskis rašė: „Didybė sugėdina menkystes, ir
sielos gilumoje jie pajunta susierzinimą. Trauko pečiais,
kada mato arba girdi didį žmogų, tikisi, kad jis sumažės
ir taps jiems suprantamesnis [. . . ] . Dorybė didžiajai dau­
gumai žmonių atrodo kaip savotiškas priekaištas ir la­
bai nemaloni jų banalaus gyvenimo karikatūra".
„ T o k i e žmonės,— teigė Dašinskis,— privertė Pilsudskį
pasitraukti į namų užuovėją. Tačiau j i e klysta, jei mano,
kad laimėjo. [. . . ] " Dašinskis, atrodo, mėgino įtikinti, jog
Pilsudskis neatsižadėjo kovos, o pasišalino tam, kad vie­
natvėje, toli nuo kasdieninio šurmulio pasiruoštų naujam
mūšiui dėl Lenkijos.
„ Ž i n o m e , — rašė tas pats „ G t o s " , — kad Juzefo Pilsuds­
kio vardas dar daug kartų nušvis ryškia šviesa, dar daug
kartų suvirpins lenkų sielas. Išgirsime jį ten, kur spręsis
valstybės likimas, pamatysime jį šlovės lauke kiekvieną
pavojaus valandą tada, kai jo žemintojai ims skubiai krauti
savo prekydėžes."
Politinių priešininkų palyginimas su apsėdusiais tur­
gaus būdeles prekiautojais nedviprasmiškai priminė Bib­
lijos pasakojimą apie Jeruzalės šventyklą, kurioje besi­
meldžiančių tikinčiųjų vietose buvo įsitaisę įžūlūs pre­
kiautojai. Skaitytojas jau pats turėjo suprasti pagrindinę
mintį. Kaip D i e v o sūnus botagu išvijo iš šventyklos pre­
kiautojus, taip komendantui teks pasirūpinti, kaip iškovoti
Lenkijai deramas pozicijas.
Dar kiti, pasisėmę įkvėpimo iš graikų mitologijos,
Sulejuveko atsiskyrėlį lygino su Herakliu, išvaliusiu Au-
gijaus arklides. Benediktas Hercas eilėraštyje „Augijaus
arklidės" vaizdavo pasibaisėtiną Lenkijos būklę, kai val­
džios įstaigose „sėdi asilai ir dresiruoti šunys", o užbaigė
savo kūrinį žodžiais: „Griebkis šluotos, lenkiškas He-
rakli!"
38
T o k i e žodžiai išreiškė nepasitenkinimą dėl Respublikos
ydų ir neretų jos vadovų piktnaudžiavimų. Atsiskyrė­
lio, kaupiančio jėgas kovai su siautėjančiu blogiu, mitas
privalėjo tapti populiarus.
Šitai gerai suprato Belvederio stovyklos priešai. Jie
nenutraukė savo puolimo. A t a k a v o Pilsudskį dar smar­
kiau ir ryžtingiau nei anksčiau, kai jis ė j o aukščiausias
pareigas valstybėje.
„Šis cezaris socialistas,— skelbė Maksimilijano Le-
varto-Skvarčo brošiūra, charakteringai pavadinta „Lenki­
jos atgimimo priešai",— ketverius metus despotiškai valdė
Lenkijos Respubliką. [. . .] Dėl šio despotizmo, o teisin­
giau — begalinio užsispyrimo, per visą tą laiką jis nuolat
kivirčijosi su seimu ir su visuomenės dauguma. [. . .] Per
savo „pasiutusį polinkį rizikuoti" jis pasidarė chaoso,
maišaties ir ekonominės suirutės sėjiku, kaltininku ne­
sibaigiančių sukrėtimų, staigmenų bei eksperimentų, kurie
žlugdė mūsų politinę ir visuomeninę kultūrą. Galų gale
jau pats jo vardas tapo Lenkijos vidinio pakrikimo sino­
nimu, didžiausia kliūtimi ramiam, kryptingam darbui."
Panašūs epitetai užėmė keliolika brošiūros puslapių.
Užbaigė ją tokia išvada: „Juzefas Pilsudskis, nelabai vyku­
siai suvaidinęs savo vaidmenį, visiškai pasitraukė iš po­
litinio gyvenimo. [. . .] Būtų tiesiog beprotybė neduoti
ramybės laiko žymės paliestam žmogui, kuris, priešingai
logikai ir faktams, padarė fantastišką karjerą, ir patikėti
jam, nespecialistui, aukštas karines pareigas".
Tokia propaganda buvo skirta patiems lėkščiausiems
protams. Jos autoriai gerai suprato, kad demagogija ne­
įtikins labiau apsišvietusių žmonių, kurie kritiškai ana­
lizuoja jiems pateikiamus faktus. Todėl buvo leidžiama ir
aukštesnio l y g i o literatūra.
Neabejotiną pasisekimą turėjo Adolfas Novačinskis.
Jam šį kartą pasisekė skaudžiausiai smogti priešininkui
nepanaudojant nė vieno epiteto, nė vieno užgaulaus žo­
džio. Leido kalbėti pačiam maršalui, parinkęs „Juzefo Pil­
sudskio auksinių minčių" tekstus. Beveik penkiasdešim­
ties puslapių knygutėje Novačinskis sugretino skirtingų
jo veiklos laikotarpių pasisakymus. Ir nors antologijoje
nebuvo jokių komentarų, tačiau tendencingai parinkti
39
 įvairus pasisakymai nekaip charakterizavo jos herojų.
Išplėšęs sakinius iš konteksto, Novačinskis pateikė
štai tokią citatą: „Išsirinkau tad kitą karjerą, taip pat su­
sietą su teise, kurią tačiau nedrįstu jums atskleisti. Tapau
profesionaliu kriminalistu". Sunku būtų rasti labiau de­
maskuojantį prisipažinimą. Betgi sudarytojas oficialiai
informavo, kad Pilsudskis taip pasakė 1921 m. balandžio
29 d. „Saksų" viešbutyje Krokuvoje. Tačiau „sąžinin­
gasis" sudarytojas „užmiršo" pridėti, j o g citata paimta
iš humoristinio valstybės viršininko tosto Jogailos uni­
versiteto Teisės fakulteto profesorių garbei. Fakultetas su­
teikė jam teisės mokslų garbės daktaro vardą, ir dėko­
damas už apdovanojimą maršalas nesivaržydamas papasa­
kojo savo biografiją. O ji, valstybių-grobikių įstatymų
požiūriu, iš tikro buvo „profesionalaus kriminalisto" isto­
rija.
N o r s tai buvo nemalonus manevras, tačiau nelabai
pavojingas. Nedviprasmiškas prisipažinimo atvirumas ne­
išvengiamai turėjo sukelti įtarimą, jog čia esama kažko­
kios apgavystės. Vis dėlto Pilsudskiui nepalankūs žmonės
gavo progą paliežuvauti, pasidžiaugti, kad jis štai, galbūt
ir nenoromis, ištarė apie save keletą žodžių tiesos.
Žymiai keblesnis Pilsudskiui buvo sugretinimas jo
pasisakymų vienais ir tais pačiais, bet skirtingų gyvenimo
laikotarpių klausimais.
„Parašiau Beseleriui laišką,—citavo Novačinskis ko­
mendanto paaiškinimus apie priežastis, dėl kurių jį 1917 m.
suėmė vokiečiai,—kad noriu būti kartu su internuotais
savo kareiviais; po šio laiško buvau areštuotas ir aktyvi
mano veikla legionų gyvenime baigėsi."
Taip kalbėjo Pilsudskis 1918 m., o šešeriems metams
praslinkus maršalas, prisiekęs Respublikos teisme, liudijo:
„P. Paschalskis: Ar ponas maršalas atsimena savo suė­
mimą prieš Magdeburgą?
P. Pilsudskis: Be abejo, tai atsitiko naktį į liepos 22-ąją.
P. Paschalskis: Ar tos nakties išvakarėse ponas matė­
te generolą Šeptickį, ir kur jis važiavo?
P. Pilsudskis: Tikriausiai ponas girdėjote apie mano
pasakojimą. Iš tikrųjų sutikau gen. Septickį važiuojantį
Belvederio link.
40
P. Paschalskis: Belvederyje tada gyveno Beseleris*
P. Pilsudskis: Taip".
Pasimetęs skaitytojas negalėjo suprasti, kokia buvo
tikroji komendanto suėmimo priežastis. Ar noras būti
drauge su valdiniais, kaip jis nurodė 1918 m., ar Sep-
tickio skundas Beseleriui, kaip, atrodo, siekė įteigti pa­
sisakymu teisme. Tačiau dėl klausimo esmės abejonių ne­
galėjo kilti. Viena iš dviejų Pilsudskio versijų buvo mela­
ginga. O tokiu atveju jis, kurį šalininkai skelbė riteriu be
baimės ir priekaištų bei visų dorybių įsikūnijimu, pasi­
rodė esąs paprastas melagis, viešai tvirtinantis tik tai,
kas jam vienu ar kitu momentu patogu.
Sią tezę, raudona gija einančią per visą antologiją,
Novačinskis iliustravo daugeliu pavyzdžių. Ko gero, pats
taikliausias — tai prieštaringos nuomonės apie generolą
Septickį. 1919 m. k o v o 27 d. įsakyme Pilsudskis labai pui­
kiai įvertino Septickio nuopelnus. Greta šio įsakymo su­
darytojas pateikė diametraliai priešingą 1926 m. vasario
mėn. pareiškimą, kuriame Pilsudskis jau griežtai užsipuo­
lė Septickį. Baigdamas Novačinskis pridėjo dar vieną
„pirmojo Respublikos kareivio" posakį: „Žinomas visiems
mano lojalumas neleidžia man viešai pareikšti kai kurių
griežtai suformuluotų, ir visiškai oficialių nuomonių".
Niekam nebeturėjo likti abejonių, koks iš tiesų yra
tas „žinomas lojalumas" „garbingiausio" iš visų lenkų.
Į kovą su skrajojančia virš krašto Sulejuveko atsiskyrė­
lio šmėkla įsitraukė rimčiausi autoritetai. Tarp jų buvo ir
įžymus istorikas, Jogailos universiteto profesorius Vla-
dislavas Konopčinskis. Tuo metu daug kartų skaitytoje
paskaitoje „Didieji mūsų žmonės" jis negailestingai kriti­
kavo vado kulto reiškinį. Pasitelkęs nemaža istorinių ana­
logijų, autorius padarė tiesioginę išvadą apie Pilsudskį
ir jo aplinką:
„Jeigu kas įsivaizduoja, kad žymų žmogų išradinga
reklama gali padaryti didžiu, tas baisiai klysta. [. . .] Iš šir­
dies juokiamės stebėdami vieno ar kito stabo panegiristų
grubų darbą: tuos užsakytų žurnalistų imamus interviu,
tuos iškilmingus vakarus, paradus, eitynes, tuzinus brošiū­
rų, prikaišiotų tuščiai skambančių pagyrimų [. . . ] .
41
 Piliečių pagarba ir meilė išaukština sielą, kuri žygiu
jau juos užsitarnavo. Vergiškas stabo garbinimas ją že­
mina ir, o tai dar blogiau, žemina pačius stabmeldžius,
netiesiogiai ir visą visuomenę".
Tačiau maršalo šalininkai visiems tokios rūšies argu­
mentams jau seniai buvo nebejautrūs. Kiekviena prieš
vadą nukreipta ataka jiems reiškė pasikėsinimą į tautos
šventenybę. Jie net nesiteikdavo atsakyti. Sutikdavo tylė­
jimu, priešiškumu ir panieka.
Taigi abu Pilsudskio atvaizdai — „baltas" ir „juodas"
sustingo vienas priešais kitą laukdami lemiamo susirė­
mimo. Tiktai jis galėjo išspręsti, kuriam atiteks pirmumo
palmė.
Konfrontacijos išvakarėse maršalo garbintojai „didžio­
jo atsiskyrėlio" mitui suteikė naujų bruožų, vienatvėje
mąstantį apie Lenkijos didybę vadą iš naujo pastatė į pir­
mąją politinių varžybų liniją.
1925 m. lapkričio mėn., ryšium su eilinėmis sugrįžimo
iš Magdeburgo kalėjimo metinėmis, Pilsudskis Sulejuveke
priėmė karininkų delegaciją ir pasakė kalbą. Si kalba,
pilsudskininkų leidinio „Gtos Prawdy" žodžiais ta­
riant, sukėlė visuotinį entuziazmą ir palengvėjimo
jausmą: pagaliau Pilsudskis veikia!"
Tokius veiksmus apvainikavo 1926 rn. gegužės pervers­
mas. Varšuvos gatvėse liepsnojantį pilietinį karą lydėjo
nemažiau brutali vado įvaizdžių konfrontacija. Sukilė­
liams vadas reiškė daugiau negu karinė garbė ir priesaika,
o jų priešams tapo maištininku, besikėsinančiu į legalią
Respublikos valdymo sistemą.
Pilsudskininkų „Moralinio atgimimo komiteto" išleis­
ta proklamacija patetiškai tvirtino: „Maršalo Pilsudskio
žygis ištraukė Lenkiją iš moralinės apatijos, kurios są­
lygomis, nepaisant plačiųjų liaudies masių vargų, vešliai
bujojo savanaudiškumas, kyšininkavimas, turtėjimas indi­
vidų ir grupių, nebaudžiamai šeimininkaujančių ir glo­
bojamų Seimo klikų".
Tuo tarpu Poznanėje platinta brošiūra „Tautiečių apmą­
stymui" dramatiškai apeliavo: „Atsitiko baisi nelaimė. Po­
nas Pilsudskis su keliais socialistiniais generolais ir da­
limi kariuomenės, apgautos socialistų, surengė pilietinį
42
karą, išžudė beveik tris šimtus žmonių, o daugiau kaip
tūkstantį sužeidė; sukrėtė Lenkiją iš pamatų; sužadino v o ­
kiečių apetitus Slionskui ir Pamariui, lietuvių — Vilniui,
o ukrainiečių — Lvovui; apginklavo visuomenės padugnes
kariškais šautuvais, skatino jas plėšti ir nusikalsti; pa­
kirto pasitikėjimą užsienyje Lenkija ir lenkų kariuome­
ne. [. . .] Kas nulenkia galvą prieš maištą, tas sukelia pilieti­
nį karą, įstumia kraštą į suirutę, priartina naują Lenkijos
padalijimą ir užtraukia neapsakomas nelaimes [. . . ] . Len­
kas katalikas privalo turėti drąsos pasipriešinti nusikalti­
mui. Kas ryšis kovoti iš paskutiniųjų, tas turi laimėti. Blo­
giui reikia pasipriešinti gėrio jėga. Pašauktas yra kiekvie­
nas, o kas pašaukimo nepaklausys, kas dels, pražudys
Lenkiją ir patį save".
TAUTOS TĖVAS
Sąmokslininkų pergalė buvo tolygi „baltosios legen­
dos" triumfui. Iki tol ji grūmėsi su priešininkais partne­
riškoje k o v o j e . Dabar padėtis pasikeitė. Šlovinimo him­
nams atsivėrė platus valstybinės propagandos vieškelis.
Priekaištai galėjo tekėti vis siauresne cenzūros ir represijų
varžomos opozicinės propagandos srovele.
Tačiau netrukus paaiškėjo, kad daugeliui buvo žymiai
artimesnis Pilsudskis, neturėjęs aukštų pareigų, tapęs
protesto prieš plintantį blogį simboliu, negu diktatorius,
savavališkai lemiąs šalies likimą. Liaudies simpatijų nega­
lima išmatuoti kilogramais popieriaus, skirto hagiogra­
finiams leidiniams. Jos gimsta nuošaliuose sielos kampe­
liuose, dažnai priešingai pačių geriausių propagandos
specialistų pastangoms.
Po perversmo pieštas Pilsudskio paveikslas pradžioje
atitiko ankstesnius propagandinius kanonus. V y r a v o įvaiz­
dis jau minėto Heraklio, gigantiškomis pastangomis va­
lančio A u g i jaus arklides. Maršalas būdavo eksponuoja­
mas kaip didvyris, protestuojantis prieš šėlstančią dege­
neraciją, kuri grėsė aukščiausiai vertybei — Lenkijai.
Charakteringas šiuo atžvilgiu Tadeušo Lopalevskio eilė­
raštis „Pilsudskis". Jame autorius poetiškomis priemo-
nėmis teigė, kad ginklo panaudojimas — tai vienintelė
išeitis išgelbėti merdėjančią tėvynę ir piešė idilišką Lenki­
jos paveikslą po perversmo. Tokiu būdu sąmokslininkas
buvo parodytas kaip valstybės gydytojas. N e t e k o svarbos
jo veiksmų teisinis aspektas. Buvo vertinamas vien fak­
tas, jog nepaprastomis pastangomis ištraukė tėvynę
iš atsiveriančios prieš ją bedugnės.
Tačiau veikiai pilsudskininkai atsisakė šio senų sąs­
kaitų suvedinėjimo tono. Vis labiau propagavo įvaizdį
tautos tėvo, stovinčio virš visuomenės ir, kai reikia, su­
drausminančio ją tvirtu plaštakos smūgiu.
Dievindami vadą pilsudskininkai nuėjo taip toli, jog
požiūrį į jį ėmė laikyti pagrindiniu pačios visuomenės
vertingumo kriterijum. „Pilsudskis,— rašė 1927 m. Anto-
nis Anušas knygoje „Juzefo Pilsudskio vaidmuo tautos ir
valstybės gyvenime",— yra vienas iš nedaugelio tautos
istorijos asmenybių, kurios tinkamiausiai atstovauja tam,
kas nemirtinga ir garbinga. A p i e šiuolaikinės kartos
vertę palikuonys spręs pagal tai, kaip ta karta traktavo
įžymiausią savo laikų asmenybę, ar suprato jos tikslus,
ar sugebėjo paklusti jos valiai, ar suteikė pakankamą
paramą didiems jos užmojams." Tad maršalas jau buvo ne­
be geriausiu iš lenkų, didžiausiu tėvynės tarnu ir gelbėtoju.
Jis buvo iškeltas virš pačios tėvynės. Ne jis turėjo tarnauti
Lenkijai, o Lenkija jam!
Legendos vaidiloms tiesiog neužteko epitetų jo didybei
išreikšti. Vladislavas Pobugas-Malinovskis 1928 m. griebė­
si istorinių analogijų: „Senas hebrajus, pripratęs prie Die­
vo kišimosi į tautos istoriją, būtų pavadinęs Jį pranašu, at­
siųstu į žemę ištiesinti tautos gyvenimo takų ir kelių. Se­
novės graikas pavadintų Jį dievu ir apgyvendintų ant ne­
prieinamo paprastiems mirtingiesiems Olimpo kalno. Mes,
šiuolaikiniai kietos kovos už būtį žmonės, privalome pa­
vadinti Jį tautos didvyriu. Ar to užtenka? [. . .] Tautos
didvyrių turime daug. Tačiau tarp jų nerasime nė vieno,
kuris savo žygiais pralenktų maršalą". Čia autorius ėmėsi
išsamiai vardinti nuopelnus karaliaus Boleslavo Narsiojo,
hetmano Stanislavo Zulkevskio, Tadeušo Kosciuškos,
Jano Henriko Dombrovskio, Romualdo Trauguto. Negai­
lėjo jiems pagyrimų. Galų gale teigė, kad „Pilsudskio
44
heroizmas didesnis už heroizmą pačių garbingiausių Len­
kijos vyrų".
Galinga propagandos ir reklamos upė tekėjo plačia ir
galinga vaga. Daugiausia vandens nešė jos pagrindinis in­
takas — oficiali, pompastiška valdančiosios stovyklos agi­
tacija, užliejusi ir mokyklinių vadovėlių puslapius. Sun­
ku išvardinti visus tada pasirodžiusius leidinius. Daug
lengviau apibūdinti jų turinį, kurį galima reziumuoti kaip
Pirmojo Lenkijos maršalo dievinimą.
„Jis yra kilniausių tautos pradų išraiška,— buvo tvir­
tinama brošiūroje, kurią 1930 m. Juzefo Pilsudskio vardi­
nių proga išleido Bendradarbiavimo su vyriausybe nepar­
tinio bloko (BVNP)* generalinis sekretoriatas,— jis tęsia
žygius didvyrių, kuriais didžiuojasi mūsų istorija ir ku­
riems kiekvienas lenkas privalo būti dėkingas už savo
sielos tautinę struktūrą. [. . . ] "
Salia tokio paminklinio portreto buvo ir vaikams skir­
tas „Senelio" paveiksliukas, artimas, nors ir nepraradęs
orumo. Tautos tėvo legenda, panašiai kaip ir jos pirmta­
kės, visur apeliuodavo į skirtingus didvyrio bruožus. Tad
egzistavo paveikslas vaikams, darbininkams, valstiečiams,
inteligentams, kariškiams; tiesą sakant, kiekvienam dides­
niam ir reikšmingesniam visuomenės sluoksniui. Įvairūs
mito pavidalai susiliedavo vienas su kitu, bet kartu funk­
cionavo išlaikydami tam tikrą, gana aiškią autonomiją.
Garsūs vienoje aplinkoje kūriniai likdavo beveik neži­
nomi kitoje.
Pavyzdžiui, Juliano Tuvimo „Juzefas Pilsudskis" po­
puliarus buvo inteligentijos tarpe, pirmiausia liberaliosios,
kuri pozicijos „Stovėti ramiai!" nepripažino pačia tinka­
miausia kiekvienoje situacijoje. Poetas kūrė didingą Pil­
sudskio paveikslą iš artimų kiekvienam žmogui charak­
terio bruožų. Dar daugiau, paminėjo ir jo silpnybes, kurias
jau seniai rūpestingai apeidavo hagiografai. Bet tai nesu­
menkino herojaus. Kaip tik priešingai. Darė jį artimesnį,
o drauge ir skyrė jį iš kitų lenkų.
Tuvimo akyse maršalas atrodė toks didis, kad jo fi­
gūra persmelkdavo baime priešininkus. T i k r o v ė buvo ma-
* Bezpartyjny Blok Wsp6Jpracy z Rządem ( B B W R ) (lenk.).— Vert.
45
žiau patetiška. Antagonistai pritilo, bet toli gražu ne
dėl herojaus didybės. Tylėti privertė jėga.
Naujus metodus pagarbai „mylimam" vadui užkariauti
vienas pirmųjų sužinojo Adolfas Novačinskis, po gegužės
perversmo nenutraukęs nepaprastai įnirtingų atakų prieš
savo amžiną priešą. Už tai buvo grupės karininkų žiau­
riai sumuštas. N e t e k o vienos akies. Kentėdamas pergy­
veno skaudžią pamoką. O „nežinomų kaltininkų" tuo me­
tu nesėkmingai ieškojo pilsudskinė Temidė, nepasižyminti
sąžiningumu ir vis labiau klausanti diktatūros.
Nemalonių įspūdžių patyrė susidūręs su „nežinomais
kaltininkais" ir - kitas opozicijos žurnalistas — Tadeu­
šas Dolenga-Mostovičius. Nuvežtas į molduobes netoli
Varšuvos, buvo ten smarkiai apkultas. Antpuolis atvėsino
jo žurnalistinę aistrą, tačiau neįkvėpė meilės sanacijai.
Pradėjo ją pulti labiau rafinuotai, rašydamas valdančiuo­
sius išjuokiančias užšifruotas apysakas.
Kaip niekšiškai ir nebaudžiamai galėjo elgtis tas, kuris
savo rankose laiko policiją, prokuratūrą ir teismus, skai­
tytojas sužinodavo iš geriausios Mostovičiaus knygos
„Nikodemo Dyzmos karjera". Ji buvo — kaip tvirtino
kai kurie — tiesiog kerštas už banditišką antpuolį. Rašyto­
jas neatakavo knygoje paties diktatoriaus. Neparodė jo
figūros nė viename, net menkiausiame epizode. Nors,
atrodo, neabejotina, kad tyčiodamasis iš Dyzmos manierų
išjuokė kai kuriuos maršalo bruožus. Taip, pavyzdžiui, ga­
lima suprasti aprašymą Dyzmos elgesio cirke, kada jis
nenori sutikti su teisingu sprendimu teisėjo, diskvalifi­
kavusio vieną iš varžovų už taisyklių pažeidimą.
„ — K ą ? — suriko Dyzma.— Ką? Jeigu aš sakau, kad ne-
pakišo (kojos.— D.T.N.), aš, Valstybinio grūdų banko pir­
mininkas, tai manimi turbūt galima labiau tikėti negu tokiu
piemeniu su švilpuku.
Cirkas sudrebėjo nuo plojimų.
— Bravo, bravo!
Vyriausiasis teisėjas atsistojo ir sušuko:
— Varžybose sprendžia teisėjų kolegija, o ne publika.
Susitikimo baigtis liko neišaiškinta.
Nikodemas visai prarado savitvardą ir garsiausiai
riktelėjo:
46
— Eik tu š. . .!
Efektas buvo nepaprastas. Galerijoje kilo tikra plojimų
audra, visi prapliupo juoktis ir šaukti, daugelis kartojo
ką tik Dyzmos ištartą žodį.
Nikodemas susikišo rankas į kišenes ir pasakė:
— Eime iš to balagano, nes mane trenks apopleksija.
Visa kompanija juokdamasi išėjo.
— Na, dabar tai tu būsi populiarus,— tarė pulkinin­
kas Vareda.
— Et. . .
— Visai ne et. . . tikrai populiarus. Rytoj visa Varšuva
apie tai tik ir kalbės. Pamatysi. Žmonėms patinka stiprūs
žodžiai. . .
Kitą dieną apie tai buvo ne tik kalbama, bet ir rašoma.
Beveik visi laikraščiai smulkiai ir pikantiškai aprašė skan­
dalą, o kai kurie išspausdino net ir vakaro didvyrio foto­
grafiją. . ."
Kiekvienas juk žinojo, kad maršalas, kaip atsargiai už­
siminė Tuvimas, „šiurkštų pasako žodelį". Esminius argu­
mentus jam dažnai atstodavo oponentų įžeidinėjimas ir
rėmimasis savo garbe bei nuopelnais, ypač polemizuojant
su seimu.
A p i e pavyzdžius, pateisinančius Dyzmos grubumą, au­
torius jau atvirai kalbėjo kitoje scenoje:
„— Teisybę sako, teisybę,— palingavo galvą genero­
las.
— Tik nelabai, hm. . . nelabai galantiškais žodžiais,—
stebėdamasis atsakė senasis dvarininkas.
Vaivada atlaidžiai šyptelėjo:
— Brangusis, patikėkite manimi: jam tai leistina. Ge­
nerolas baronas Kambronas buvo galantiškas vyras! . .
Užgrojo orkestras. . ."
Kamufliažas buvo netgi per daug lengvai atpažįsta­
mas. Nė vienam skaitytojui negalėjo kilti abejonių, kurią
iš tuometinių Lenkijos įžymybių pridengė Napoleono
kario, pagarsėjusio Vaterlo mūšyje, kostiumas.
Tačiau kaltinamąjį knygos patosą sudarė ne užuominos
į Pilsudskio asmenį ir pašaipos. Jos negalėjo pakenkti visa­
galiam diktatoriui. Dolenga-Mostovičius visų pirma kriti­
kavo sanacijos valdymo sistemą, kurios prieglobstyje
47
klestėjo mafijiniai ryšiai, nekompetentingumas, nemokšiš­
kumas ir paprastas kvailumas. Visa tai buvo ir pridengta
aukštais postais, pinigais, protekcija.
Rašytojas pasiekė savo tikslą. „Nikodemo Dyzmos
karjera" tapo tokiu veiksmingu ginklu, kaip dešimtys
kovingų opozicinių brošiūrų.
Sanacijos demaskavimo funkcijas atlikdavo ne vien
literatūra, bet ir istorinė publicistika.
„1665 metais,— rašė Vladislavas Konopčinskis popu­
liarioje tada apybraižoje,— Ježis Liubomirskis stojo į ko­
vą prieš Joną Kazimierą ir Mariją Liudviką su laisvės
bei šlėktiškos demokratijos šūkiais. Buvo smerkiama
nešvarios dvaro intrigos, kėsinimasis į karaliaus renkamu-
mo ir „liberum v e t o " teises, prancūziškojo absoliutizmo
principai. Ir v ė l dorybė, nekaltybė bei demokratija gelbėjo
Lenkiją nuo juodosios reakcijos.
Taip skelbė maištininkai. T i k r o v ė buvo kitokia.
Karaliaus vyriausybė, nors ir ne pati geriausia, tačiau
iš tikrųjų nusipelniusi tėvynei ir jaučianti atsakomybę,
stengėsi sustiprinti seimą bei vykdomąją valdžią. Darė ji
tai vykstant sunkiam karui dėl pasienio ir atkuriant tautos
ūkį po „tvano".
O ko siekė, kuo tikėjo Liubomirskis? Netikėjo, tiesą
sakant, niekuo: nei laisvais rinkimais, nei kitais savo
draugų šūkiais. N o r ė j o vien atkeršyti karaliui už tai, kad
šis klausė kitų, protingesnių patarėjų. O tie draugai
(Liubomirskio.— Vert.) — sudariusi konfederaciją kariuo­
menė ir dalis šlėktiškos demokratijos — taip pat neturėjo
j o k i o patriotinio idealo, išskyrus anarchiją ir lygybę: iš
jų plepalų apie piktnaudžiavimų įveikimą neįmanoma iš­
lukštenti nė vienos gilesnės politinės minties. Susibūrė
naivi kompanija, vedama kvailų karininkų, kelianti į pirmą
vietą savo materialinius interesus, t. y. per dideles preten­
zijas dėl uždelsto algos išmokėjimo. Visa tai buvo pavadin­
ta „moraliniu interesu", t. y. Liubomirskio tuštybe [ . . . ] .
Kas laimėjo? Tie, kurie pasirodė esą mažiau skrupulin­
gi žudydami savo brolius. [. . .] Lenkijos istorijos demo­
nas norėjo, kad patriotizmas trauktųsi prieš smurtą žmo­
nių be sąžinės ir kad Lenkija bijotų niekšų, o ne niekšai
Lenkijos."
48
Konopčinskio teiginiai skaitytojams atrodė kaip pas­
merkimas žymiai artimesnio jiems 1926 m. gegužės maišto,
beje, gana realistiškai pavaizduoto.
Tačiau ne visi griebdavosi literatūrinių bei istorinių
analogijų. Ne kartą opozicija stodavo į dvikovą su pakel­
tu šalmo antveidžiu*, diktatoriui tiesiog į veidą sviesdavo
pačius aštriausius, nors ne visada teisingus kaltinimus.
Komunistų atstovas seime Jakubas Voitiukas 1927 m.
rugsėjo 19 d. kalbėjo: „Kiekvienas darbininkas ir kiekvie­
nas valstietis žino, kad iš tiesų Lenkijoje nėra netgi
konstitucijos ir demokratijos regimybės. Zino ir tai, kad
Lenkiją valdo fašistas, diktatorius Pilsudskis, kuriam ne­
egzistuoja nei įstatymai, nei kokie nors valdžios apriboji­
mai ar taisyklės: jis žino, jog įstatymai rašomi tam, kad jų
nebūtų laikomasi. Tai patvirtina perpildyti kalėjimai,
kankinimai defenzyvoje, šimtai ir tūkstančiai katorginių
nuosprendžių, užgniaužta darbininkų spauda, sutriuškintos
organizacijos, visa darbininkų, valstiečių ir pavergtųjų
tautų išsivadavimo judėjimų persekiojimų grandinė, kuri
pavertė dabartinę Lenkiją vienu dideliu kalėjimu".
Represijos dažniausiai būdavo nukreiptos prieš komu­
nistus, bet laikui bėgant neaplenkė jos ir kitų opozicinių
partijų veikėjų.
Liūdnai pagarsėjo vadinamasis Bresto smurtas, kaip
buvo įprasta vadinti žiaurų susidorojimą su antisanacinių
opozicinių grupuočių vadovais 1930 m. rugsėjo mėn. Juo
buvo siekiama terorizuoti priešininkus ir neleisti jiems tęs­
ti politinės veiklos, galinčios sukelti gyventojų pasiprie­
šinimą diktatūrai. Taip pat neatsitiktinai žiauriausiai buvo
elgiamasi su tais Bresto kaliniais, kurie anksčiau drįso
asmeniškai užsipulti maršalą.
„Jau kelyje į Brestą konvojus,— rašė istorikas ir so­
cialistų veikėjas AdamasPruchnikas,— nesigailėjo suimtie­
siems grasinimų ir storžieviškų plūdimų. Lybermano at­
žvilgiu konvojus grasinimais neapsiribojo, o griebėsi
veiksmų. Automobilis, kuriuo jį vežė, sustojo pravažia­
vus Sedlcus. Lybermaną išlaipino ir daužydami šautuvų
buožėmis nuvarė į mišką. Čia policijos komisaras du kar­
tus smogė jam per sprandą ir pargriovė ant žemės. Gal-
* Viduramžiais — pasitikėjimo ir pagarbos ženklas.— Vert.
i.— 5735 49
vą apdengė apsiaustu, ant jos atsisėdo vienas iš konvo-
jininkų. Lybermanui nudraskė drabužius ir plūsdami bei
šaukdami: „Tu drįsti kaltinti Čechovičių*, tu drįsti kelti
balsą prieš poną maršalą!" sumušė iki sąmonės netekimo,
padarė daugiau kaip dvidešimt kruvinų žaizdų. Nualpusį
Lybermaną konvojus nutempė į automobilį ir nuvežė į
Brestą."
Diktatoriaus oponentus šį kartą mušė ne kažkokie
„nežinomi kaltininkai". Prievartą „įstatymo vardu" taikė
tie, kurių pareiga buvo saugoti tvarką ir ramybę Res­
publikoje. „Balso kėlimas prieš maršalą" pasirodė esąs
toks sunkus nusikaltimas, kad jo akivaizdoje nebekreipta
dėmesio į konstitucines teisėtumo garantijas.
Elgesio brutalumas ir teisės pavertimas širma, dengian­
čia diktatūros savivalę, absoliučiai daugumai pilsudski­
ninkų nekėlė didesnio susirūpinimo. Juk už visų tokio
pobūdžio veiksmų stovėjo komendanto autoritetas! O tai
pateisindavo kiekvieną sprendimą ir poelgį.
Pilsudskininkai savo vadą iškėlė taip aukštai, j o g iš
tų aukštybių viskas atrodė smulku ir mažai reikšminga.
N e t g i tada, kai buvo kalbama apie tokias vertybes kaip
asmenybės pilietinės teisės ar Lenkijos interesai. Pastaruo­
sius, beje, maršalo šalininkai jau visiškai sutapatino su
savo vadu. Proginiam atvirukui, kurį platino dešimtimis
tūkstančių egzempliorių, Vaclavas Seroševskis parašė
tokį tekstą:
„Lenkijos valstybės atstatytojas, lenkų kariuomenės
kūrėjas ir vadas maršalas Juzefas Pilsudskis. Gimė Vil­
niaus krašte, devyniolikos metų buvo ištremtas į Sibirą.
Grįžęs įstojo į LSP. 1905 m. pradėjo ginkluotą kovą prieš
carizmą. Vėliau suorganizavo Saulių sąjungą. Su jos k o v o ­
tojais 1914.VIII.6 d. išžygiavo iš Krokuvos vaduoti Ru­
sijos užgrobtų (lenkų.— Vert.) žemių. Maskoliams pasi­
traukus už Žečpospolitos sienų, visas jėgas nukreipė
prieš vokiečius ir austrus. 1917.VII.20 d. išvežtas į Mag­
deburgą. Grįžo 1918 m. lapkritį ir to pat mėnesio 11 d.
pradėjo vadovauti atgimusiai Lenkijos valstybei. Sudarė
vyriausybę, sušaukė įstatymų leidžiamąjį seimą, ginklu
"G. Cechovičius — sanacinės Lenkijos finansų ministras. — Vert.
50
nubrėžė Lenkijos sienas. 1920 m. atrėmė bolševikų ant­
puolį. Nuo 1926 m. visa savo valios galia siekia atnaujinti
konstituciją. Jo genijus leido lenkų tautai per trumpą
laiką nuveikti didžiulį darbą. Jam statomi paminklai —
tai paminklai tėvynės meilei".
Seroševskio pasakojimas buvo gerokai nutolęs nuo is­
torinės tiesos. Tačiau tiems, kurie nepastebėdavo šio neati­
tikimo, atrodė akivaizdu, kad tiek daug nusipelnęs geni­
jus negali klysti nustatydamas tolesnį valstybės laivo
kursą. Kiekvienas, kas jam trukdo, privalo būti pašalin­
tas nesirenkant metodų.
Sis daug metų puoselėtas pilsudskininkų mąstymo šab­
lonas pavertė Lenkiją dideliu palivarku, administruojamu
vieno ūkvedžio, kurio globon pateko visa tauta. Ji turėjo
tapti nuolankia kaimene, nesugebančia savarankiškai pro­
tauti ir veikti.
Kiekvienoje diktatoriškoje sistemoje valdančiuosius
nuo visuomenės skiria praraja. Tačiau Lenkijoje po 1926
m. gegužės perversmo Pilsudskio legendos ir kulto dėka
šis reiškinys įgavo savotišką, XX a. neįprastą atspalvį.
Niekur kitur nebuvo taip stengtasi suteikti valdžiai
patriarchalinį senamadišką pobūdį.
Vadą — tautos tėvą — šlovinanti propaganda skverbėsi
visur. Ypač daug dėmesio buvo skirta jaunimo širdims
palenkti. Pažvelkime, kokius nurodymus davė 1934 m.
Lodzėje išleistas „Patarėjas rengiantiems minėjimus ir su­
sirinkimus Maršalui Juzefui Pilsudskiui pagerbti".
Knygos pradžioje buvo pedagogams skirtas būtinumo
švęsti „Senelio" vardines pagrindimas: „ K o v o 19 d. pager­
biame didžiausią šiuolaikinės Lenkijos žmogų. M y l i m e Jį
ir žavimės Juo. Žvelgia Jis į mus nuo sienos iš po vešlių
antakių. Susimąstęs, visa savo esybe atsidavęs T ė v y n e i —
budrus tartum gervė stovi valstybės sargyboje. Pasisten­
kime tad jaunosioms širdims įkvėpti meilę Komendan­
tui!"
Toliau buvo minimi konkretūs projektai, kaip rengti
vardo dienos minėjimą. Kai kurie iš jų buvo palyginti
kuklūs:
„Kiekvienoje klasėje rengiame pokalbius Maršale
gyvenimo ir žygių tema. Jauniesiems klausytojams paro­
ms
dorne portretus, žemėlapius, atvirukus, iliustruojančius
Juzefo Pilsudskio tarnybą tautai. Paskaita turi būti len­
gvai suprantama, ne sausa, o spalvinga ir gyva, uždeganti
jauno žmogaus vaizduotę".
Egzistavo ir platesni bei labiau ambicingi scenarijai.
Stai vienas iš jų:
„1. Atidarymas.
2. Orkestras (legionierių ir kareivių dainos).
3. Choras.
4. Prakalba (geriausia moksleivio). Tema: Kodėl my­
lime Maršalą? Juzefo Pilsudskio gyvenimo ir žygių didybė
ir grožis. . . Prakalbos trukmė iki 10 min.
5. Bendras deklamavimas (Juzefo Mončkos „Trimi­
tai") su muzikine iliustracija. Melodeklamacija (Lechonio
„Pilsudskis") ir t. t.
6. Gyvas paveikslas: laužas, aplink jį šauliai sargy­
boje; fonas — miškas, naktis, medžių priedangoje keletas
šaulių su užtaisytais šautuvais. Visų rūšių ginklai surinkti
aplink Komendanto statulą (paveikslą).
7. Bendra visų dalyvių daina („Pirmoji brigada")".
Šios originalios „špargalkos" autorius apgalvojo vis­
ką. Neužmiršo ir tokių pastabų: „Salę papuošti žalumy­
nais, Maršalo portretą (biustą)— girlianda (eglišakių), at­
nešti daug gėlių (kovo mėnesį!— D.T.M.). Į darbą įtraukti
visą jaunimą — visas klases. Tegul iškilmės tampa visos
mokyklos, o ne pavienių asmenų reikalu. Tada jos įgaus
kitokią išraišką — bus kolektyvinių pastangų vaisius".
Leidėjas taip pat parūpino įvairių šlovinimo prakalbų
tekstus. Vieną iš jų turėjo pasakyti minėjime geriausias
mokinys:
„Mylimas Komendante!
Juzefas Pilsudskis! Visas jo gyvenimas — tai nuolatinė
nesibaigianti tarnyba, tai nuolatinis darbas, nepertraukia­
ma kova nelaisvės laikais ir karo metais su priešais, o at­
gimusioje Lenkijoje su savo tautiečiais. Joks darbas Jo
nepalaužė. Ėjo per gyvenimą tiesiai, turėdamas vieną vie­
nintelį tikslą — laisvą, galingą Lenkiją. Uždegdavo ir
patraukdavo žmones, žadindavo entuziazmą. Kas jį vieną
kartą pamatė, tas buvo pasiruošęs dėl jo gyventi ir mirti,
atsisakyti namų, šeimos, ramybės, pinigų ir atsiliepti į
52
šaukimą laukti valandos, kada Komendantas duos signalą
žygiui [ . . . ] .
Visi Jį mylime, jaučiame Jam pagarbą! Svetimas Jam
paviršutiniškas blizgesys ir pagyrūniškumas. Tiesmukas,
nuoširdus, griežtas sau pačiam, reikalauja ir iš kitų
pasiaukojimo bei pasišventimo.
Metai bėga. . . Jis vienas išlieka, nesikeičiantis, pas­
laptingas. A p i e ką Jis galvoja? Tikriausiai svajoja apie
didžią, galingą, nenugalimą Lenkiją. [. . .]
M y l i m e Jį! Didis, galingas, tylintis tartum paskendęs
mintyse iškaltas iš granito sfinksas.
Didysis vadas! Nepaprastas žmogus! Veiklios tėvynės
meilės įkūnijimas! Maršalas Juzefas Pilsudskis — tautos
meilė ir pasididžiavimas. . ."
Leidėjas išspausdino ir paties maršalo minčių rinkinį,
jam skirtų dramos kūrinių, dainų, eilėraščių, paveikslų
ir iliustracijų antologiją, pridėjo pardavinėjamų skaidrių
katalogą ir populiariausių leidinių bibliografiją.
„Špargalka" atrodė tokia tobula, kad pagrįstai galima
suabejoti, ar ruošiamas iškilmes tikrai diktavo „širdies bal­
sas", kaip mėginama buvo įrodyti knygos pradžioje. Ir
tikrai, jau senokai vardinių ir metinių iškilmės labiau pri­
mindavo pamaldas garbei herojaus, kuriam tėvynė turi dė­
koti už viską.
Kiekvienas bandymas nutolti nuo propagandinių kano­
nų užtraukdavo drąsuoliui prakeikimus. N e t g i tada, kai
rašė geranoriškai ir, kas svarbiausia, sutinkamai su is­
torine tiesa. Taip atsitiko jau minėtam Vladislavui Pobu-
gui-Malinovskiui, kuris ketvirtojo dešimtmečio pradžioje
pradėjo rengti mokslinę Pilsudskio biografiją. T o k į užda­
vinį jam patikėjo generolas Julianas Stachevičius — ka­
riuomenės istorinio biuro šefas. Pobugas-Malinovskis bu­
vo įsitikinęs maršalo genialumu ir visų jo veiksmų besąly­
gišku teisingumu. Todėl jis nematė reikalo ką nors slėpti
iš turtingo įvykių ir audringo Pilsudskio gyvenimo, tačiau
taip peržengė oficialius privalomų propagandinių kanonų
rėmus. Kai 1935 m. vasario mėn. tapęs istoriku legionie­
rius išspausdino pirmąją planuotos daugiatomės biografi­
jos knygą, kilo skandalas. Ištikimi maršalo šalininkai
neslėpė pasipiktinimo.
53
 Po daugelio metų skandalo kaltininkas prisiminė: „Ta­
da man teko gyventi sunkiausias savaites ir mėnesius. . .
Mane siundė [ . . . ] . Kai kurie pažįstami susitikę skubiai
pereidavo į kitą gatvės pusę".
O labiausiai prityręs maršalo biografas, profesorius
Andžejus Garlickis rašo: „Pobugo knyga — tai pretenduo­
janti į mokslą hagiografija, neišlaikanti rimtos mokslinės
kritikos". Tačiau, suprantama, ne ši aplinkybė buvo siun-
dymo priežastis. Pobugas priminė nemalonius valdančia­
jam elitui faktus, netinkančius kuriamai legendai: socia­
listinę diktatoriaus praeitį ir religijos pakeitimą.
Taigi hagiografas, kurio vienintelė kaltė — tai nepa­
kankamai lankstus požiūris į faktus, susilaukė tokio pas­
merkimo, koks anksčiau tekdavo atvirų diktatoriaus prie­
šų daliai. Legenda darėsi panaši į pabaisą, ryjančią savo
nepakankamai nuolankius ir stropius vaikus.
Tačiau Pobugas-Malinovskis buvo išimtis. Daugumos
autorių piešiamas maršalas atrodė kaip iškelta ant pjedes­
talo, neturinti netgi menkiausio trūkumo figūra.
Štai kaip prasidėjo keliolikos puslapių straipsnis apie
Pilsudskį „Karo enciklopedijoje": „Juzefas Pilsudskis, Pir­
masis Lenkijos Maršalas, Atgimusios Lenkijos Valstybės
Kūrėjas, Lenkijos Kariuomenės Atstatytojas, Didysis Va­
das ir Tautos Auklėtojas. . ."
Mirtis ir tikrai karališkos laidotuvės Vavelyje visiems
laikams, atrodo, apgaubė Pilsudskį didybės aureole. Dar
kartą nuaidėjo šlovinimo himnai. „Didžiu savo gyvenimo
triūsu,— skelbė 1935 m. gegužės 12 d. prezidento Mos-
cickio kreipimasis,— kūrė Tautos jėgą, proto genijumi,
tvirtos valios pastangomis prikėlė Valstybę. [. . .] Šis
didžiausias visoje mūsų istorijoje Žmogus savo dvasios
stiprybę sėmė iš praeities gelmių, o ateities kelius atspė­
davo antžmogiškai įtempęs mintis."
Pilsudskio įpėdiniai kukliai laikė save tik netobulais
didžiojo maršalo ž y g i o tęsėjais. Tačiau gyvenimas ėjo
nauja vaga. Likusią laisvą diktatoriaus vietą pamažu užė­
mė naujas vadas — Edvardas Ridzas-Smiglas. N o r s buvo
skelbiamas pirmuoju ir verčiausiu komendanto moki­
niu, laikui bėgant jis vis labiau stūmė šešėlin savo mo­
kytoją. Tai geriausiai rodė charakteringas epitetų pakeiti-
54
mas 1936 m., suteikus Smiglui Lenkijos maršalo laipsnį.
N u o tada Pilsudskį vis dažniau vadino jau nebe „didžiuo­
ju", o tik „senuoju" maršalu.
Kartu su komendanto mirtimi visiems laikams buvo už­
verstas dar vienas, bet toli gražu ne paskutinis jo legendos
lapas. Mitas g y v a v o toliau, nors buvo vis glaudžiau sie­
jamas su veiksmais žmonių, kurie vis labiau tolo nuo
Pilsudskio tradicijų.
ŠAKNYS
Legendos fenomeno negalima paaiškinti keliais saki­
niais. Ieškant jos populiarumo priežasčių reikia lygiai taip
pat analizuoti ir Pilsudskio asmenybę, ir jį šlovinančias ar
neapkenčiančias visuomenės frakcijas. Didžiąja asmenybe
tampama ne tik jos pačios veiksmų dėka. Ją taip pat for­
muoja visuomenės poreikiai ir lūkesčiai.
Panašų formavimo mechanizmą parodė „Nikodemo Dyz­
mos karjeros" autorius. „Iš jūsų juokiuosi!— šaukė pas­
kutinėje romano scenoje K o b o r o v e susirinkusios aukštuo­
menės grietinėlės adresu grafas Ponimirskis.— Iš jūsų!
Elitas! Cha cha cha. . . Tad štai, aš jums pasakysiu, kad
jūsų valstybės vyras, jūsų Cincinatas, jūsų didysis žmo­
gus, jūsų Nikodemas Dyzma yra paprasčiausias apgavikas,
kuris jus vedžioja už nosies! Tai gudrus niekšas, sukčius ir
drauge didžiausias kretinas! [. . .] A r g i jūs to nematote?
Beje, argi galima sakyti, kad jis vedžioja jus už nosies!
Tai jūs patys užkėlėte tą galviją ant pjedestalo! Jūs!
Žmonės be jokių protingų kriterijų! Iš jūsų juokiuosi,
kvailiai! Iš jūsų! . . "
Taip kalbėjo pusiau pamišęs žmogus, bet jis pateikė
patį protingiausią vertinimą, kokį tik galima buvo sufor­
muluoti. Rašytojas eilinį kartą ironizavo, apdovanojęs
sveikiausiu protu asmenį, kurį visi laikė pamišėliu.
Žinoma, per daug drąsu būtų tvirtinti, jog Mostovičius
šią fili piką taikė Pilsudskio legendai. Nors, jeigu manytu­
me, kad keršijo už sumušimą, tai panašios galimybės gal ir
nereikėtų atmesti.
55
 Visuomenė, be abejonės, troško neeilinių, didžių ir su­
gebančių pakelti atsakomybės naštą už atgimusios tėvynės
likimą vadų. „Kuo daugiau svarstau,— rašė Julianas Tuvi-
mas 1944 m. birželio mėn.,— apie dvasią laikotarpio, kada
Pilsudskis atvirai arba neoficialiai dominavo, negaliu atsis­
tebėti, kaip mes leidomės taip apkvaišinami ir apsvaigi­
nami Pilsudskio skleidžiamais „romantiniais fluidais". A t ­
virai prisipažįstu, kad ir aš ilgai buvau apsvaigęs. Daug
tam turėjau priežasčių. Audringai džiaugiausi nepriklau­
somybe, kaip ir visa mano karta emocingai ir už tikrą
pinigą priimdavau įvairias istorines legendas. Nemažą įta­
ką padarė baisus poezijos ir „misticizmo" balastas, kurį
visiškai be reikalo perėmėm iš X I X amžiaus, užuot nusime­
tę jį nuo savęs. [. . .] Mes įteigėme sau ir kitiems, kad
esame kažkoks istorijos fenomenas, kad atliekame kažko-
~tį" ir panašius niekus."
Tai buvo labai tiksli analizė. Pilsudskio legendos
šaknys tikrai giliai įaugo į lenkiškas tradicijas. Apsčiai
siurbė syvus iš nepaprastai populiaraus ir romantiško
maištingojo mito. Drauge Pilsudskio legenda glaudžiai sie­
josi su dabartimi. Ja remiantis atrodė galima paprastai
paaiškinti reiškinius, kurie iš tikrųjų buvo daug sudėtin­
gesni.
To meto lenkai matė nuostabų istorinį faktą. Stai po
ilgo nelaisvės laikotarpio atgimė Respublika. Dėl jos ne­
sėkmingai k o v o j o kelios kartos, o dabar pakako ir mažes­
nių pastangų, lyginant su milžiniškomis sukilimų epochos
aukomis. Neišvengiamai tad kildavo klausimas: kokios
šios sėkmės priežastys? Paprasčiausias atsakymas: nu­
rodyti genijų, kuris mokėjo padaryti tai, ko taip ilgai ne­
galėjo, pasiekti jo įžymūs pirmtakai.
Kai laisvės atgavimo genezės nebuvo norima sieti su
esminiais pasikeitimais tarptautinėje situacijoje, su karo
ir revoliucijos išdavomis, tai nuoroda į genialios asme­
nybės veiklą tapdavo savaime suprantamu atsakymu. Vie­
ną kartą atsiradęs mitas toliau jau gyveno savarankišką
gyvenimą. Užkelta ant tautinio pjedestalo asmenybė tikrai
nebuvo eilinė. Turtinga įvykių ir paslaptinga jos biogra­
fija teikė peno įvairioms interpretacijoms.
2. Ziukas
•
Juzefas Klemensas Pilsudskis gimė 1867 m. gruodžio
5-ąją Lietuvoje, Zalavo dvare. Jis buvo ketvirtas vaikas
Juzefo Vincento Pilsudskio ir jo žmonos Marijos (mergau­
tinė pavardė Bilevič) šeimoje. Vėliau jiems gimė dar pen­
ki sūnūs ir trys dukterys. Paskutinieji, dvynukai, mirė
kūdikystėje. Šeima priklausė vienai iš seniausių lietuvių
bajorų giminių, kuri jau kelis amžius buvo visiškai sulen­
kėjusi. Jos šaknis dengė istorijos prieblanda. Pasak le­
gendų, Pilsudskių giminė buvo kilusi iš XV a. dokumen­
tuose minimo Ginioto, o drauge buvo kildinama iš mitinės
didžiojo kunigaikščio Dausprungo dinastijos, tariamai val­
džiusios Lietuvą dar prieš Gediminą.
Kai Juzefas Pilsudskis užėmė Lenkijoje aukščiausias
pareigas, klausimas dėl jo kunigaikštiškos kilmės tapo rim­
tu polemikos objektu. Šalininkai visai rimtai kalbėjo apie
komendanto giminystę su monarchais, laikydami tai dar
vienu argumentu, patvirtinančiu jo teisę valdyti. Prieši­
ninkai negailestingai tyčiojosi iš tos genealogijos bei įro­
dinėjo jos istorinį nepagrįstumą.
Irena Panenkova knygoje „Pilsudskio legenda" rašė:
„Šisai Giniotas, kuris kartu su kitais lietuvių bajorais
1413 m. Horodlėje gavo lenkišką herbą (Zarembos), tai
Giniotas Koncevičius (Končiaus sūnus), o ne Ginviltovi-
čius. Taigi jis nėra kunigaikščio Ginvilto arba Ginvildo
palikuonis.
Beje, Giniotas,— priminė antipilsudskinio pamfleto
meistrė,— buvo garsus, kaip dabar pasakytume, „germano-
filas", o anų laikų supratimu — kryžiuočių bičiulis. Prik-
57
lausė jis tiems bajorams, kurie po 1385 m. unijos rengė
sąmokslus su Ordinu prieš Lenkiją bei Jogailą (1396 m.
sutartis). 1398 m. jam kartu su 82 bendraminčiais teko
bėgti į Prūsiją. Kryžiuočiai juos maloniai sutiko ir apipylė
dovanomis".
Istorines smulkmenas autorė paminėjo ne šiaip sau. Ji
turėjo tikslą sukompromituoti dvidešimtojo amžiaus „kry­
žiuočių bičiulio" palikuonį, priminti jo karinį bendradar­
biavimą su vokiečiais. Kiekvienas galėjo įsitikinti, kad
jau nuo seno Giniotas jautė simpatiją Vakarų kaimynui.
Lenkijoje, kur su pomėgiu buvo skaitomi Senkevičiaus
„Kryžiuočiai" ir nuo amžių buvo grumiamasi su vokiečių
antplūdžiu, panaši opinija privalėjo pakirsti Pilsudskio
populiarumą.
Tuo tarpu jaunasis ponaitis, artimųjų vilnietiškai va­
dinamas Juozuku arba Zfuku, augo Zalave apgaubtas
ištekliaus ir tėvų meilės. Vaikas ypač mylėjo motiną,
neeilinę moterį, tariant vieno biografo žodžiais, „karštos
širdies, taurių tautinių bei šeimos idealų būtybę, išsis­
kiriančią savo gerumu, kilnumu ir dvasios stiprybe".
Seimą buvo pasiturinti, pirmiausia motinos kraičio
dėka, kuris padidino jau menkėjantį Pilsudskių turtą.
Tačiau iš turėjusio keliolika tūkstančių hektarų dvaro
pasiliko vien kuklūs likučiai. Tokius, kaip ir visus kitus,
Pilsudskio gyvenimo faktus biografai vertino skirtingai.
Hagiografai, suprasdami, kad padalijimų laikotarpiu ge­
ras ūkininkavimas ir nuosavybės išsaugojimas lenkų ran­
kose buvo patriotizmo kriterijumi, stengėsi surasti gar­
bingas finansinio kracho priežastis. Jie rašė apie lemtingus
padarinius kontribucijos, uždėtos baudžiant tėvą už daly­
vavimą 1863 m. sukilime. Pabrėždavo novatoriškus Juzefo
Vincento ūkininkavimo metodus, kurių atsilikusi visuome­
nė nesugebėjo nei suprasti, nei įvertinti. Vienu žodžiu,
j i e piešė paveikslą pavyzdingo šeimininko, slegiamo rep­
resijų ir nesuprasto konservatyvios aplinkos.
Tiesa buvo paprastesnė. Katastrofą sukėlė ne represi­
jos, nors nuo jų sukilėlis tėvas ir nukentėjo. Zalavo sa­
vininko galvoje buvo daugybė sumanymų, iniciatyvų, pla­
nų, tačiau nekaip sekėsi juos įgyvendinti.
Liudvikas Kšivickis savo atsiminimuose rašė apie Pil-
58
sudskio t ė v o ūkininkavimą: „Pirko žemės ūkio mašinas,
apie kurias tik išgirsdavo. Jos tiko užsienyje, bet Vil­
niaus krašte dėl nepaprasto darbo jėgos pigumo neapsi­
mokėjo. Netašyti samdiniai sugebėjo dirbti su žagre ir me­
dinėmis akėčiomis, tačiau nemokėjo apsieiti su įvairių
rūšių geležinėmis akėčiomis. Mašinos nyko nenaudojamos,
virto surūdijusio metalo laužu. Pastatė spirito varyklą.
Zalavo žemėse gerai augo bulvės, bet savininkas nemokė­
jo verstis spirito varymu. Kaip tik tada, kai reikėjo pra­
dėti gamybą, Pilsudskis išvažiavo iš dvaro. Imtasi darbo
be jo, tačiau pasirodė, kad neparuošta pakankamai indų
spiritui supilti. T e k o iš namų surinkti visus katilus, karštu­
vus, statines, kibirus. Aišku, jų buvo per mažai, tad toliau
gaminamą spiritą liejo ant žemės".
Sie žodžiai priklauso ne šeimos priešui, nors taip ir
gali pasirodyti. Felicijanas Slavojus Skladkovskis savo
garsiosiose „Raportų nuotrupose" užrašė paties Pilsud­
skio nuomonę apie tėvą: „Mano velionis tėvas buvo nuos­
tabus mokytas agronomas, tačiau jo gyvenimo pabaigoje
didžiulis Zalavo dvaras priminė Smurgainius po apšaudy­
mo; kieme stūksojo miškas akmeninių stulpų, nežinia kam
reikalingų. Vienas Dievas žino, ko jis ten pridarė, nes
nebuvo šeimininkas".
Toksai — pasakytume šiandien — ekonominis voliun­
tarizmas privedė prie to, jog 1874 m. Zalavą nusiaubus
gaisrui pritrūko lėšų jam atstatyti. Seimą persikėlė į
Vilnių. Jos finansiniai ištekliai vis labiau tirpo. Pilsuds­
kiai kraustėsi iš vieno buto į kitą, kaskart mažesnį ir
prastesnį. Tėvas vis dar buvo kupinas didelių vilčių ir
naujų sumanymų, bet visi j i e baigdavosi karčiu nusivy­
limu. Svarbiausiu pragyvenimo šaltiniu tapo bankų pas­
kolos, kurios visos buvo skiriamos šeimai išlaikyti. Neiš­
vengiamai artėjo dvaro varžytinės.
Zalavo ištaigos ir nerūpestingumo aplinka dingo ne­
grįžtamai. Nerimą jautė ir vaikai. Už Ziuką vienais
metais vyresnis Bronislavas 1884 m. gruodį rašė: „Rytoj
paskutinis terminas sumokėti palūkanas bankui, o tėvelis
neturi ir pusės reikalingų pinigų. . . Nežinau, kas su
mumis bus? Kuo toliau, tuo blogiau. Jau dabar mažai
kas tėveliui skolina, o kas atsitiks vėliau? Rytojaus labai
59
 bijau. Jei taip seksis, tai po poros metų beveik nieko ne­
beturėsime. . ."
N o r s vaikai ir nebadavo, tačiau vis dažniau pajusdavo
šeimą slegiantį nepriteklių. 1883 m. k o v o mėn. Bronisla-
vas rašė: „Ziukas neina į mokyklą, nes suplyšo kelnės, o
naujų Morochelis dar neatnešė".
Vis dėlto dėl visų tų vargų Ziukas nelabai liūdėjo. Iš
Bronislavo užrašytų epizodų matyti, kad jis nebuvo per
daug linkęs į altruizmą.
„Gėrėme pas bobulę arbatą,— 1883 m. sausio 14 d.
skundėsi Bronislavas,— Ziukas, Adasius ir Zinio (Kazi­
mieras, jauniausias brolis.— Dienoraščio leid. prieraš.)
kaip ėdrūnai puolė prie sausainėlių, kurie buvo patiekti
prie arbatos. Aš net susigėdau, o j i e nepagalvojo, kad
taip negražu. Taip pat ir namuose Ziukas nepaiso, ar pa­
kaks kitiems kumpio, ar ne, kad tik jam užtektų, o Zinio
ir Adasius, nenorėdami atsilikti, daro tą patį."
Nepaisant to polinkio į egoizmą, Ziukui — Bronislavo
nuomone — visada sekėsi. „Po pietų išėjome su Ziuku pasi­
vaikščioti gatvėmis. Nors nesimoko, tačiau jam pasiseks,
kaip ir visi ankstesni egzaminai. Jo laimė su niekieno
nesulyginama, ir taip yra visados. Valandą paskaito ir dvi
vaikšto, o rytoj tikriausiai pasiims 5."
Šalia laimės Ziuką visada lydėjo pasisekimas. „Tas
Ziukas pasiutusiai laimingas,— kitoje vietoje pažymėjo
brolis,— jam viskas išeina į gera, ir tai todėl, kad save
kelia į aukštybes, daug kalba (ir mažai daro), o kvailiai
juo tiki ir žavisi. . ."
Žmogaus asmenybė laikui bėgant keičiasi, tačiau nega­
lima nuginčyti, kad daugelis tų bruožų Pilsudskio charak­
teryje išliko iki galo, palikdami pėdsaką tiek jo asmeni­
niame gyvenime, tiek ir visuomeninėje veikloje.
Ypač tvirtas asmenybės bruožas susiformavęs tuo me­
t u — tai priešiškumas Rusijai. Pirmuosius jo daigus ber­
niuko širdyje pasėjo mylima motina. „Nepalenkiama pa­
triotė,— prisiminė po daugelio metų,— netgi nesistengė
slėpti nuo mūsų skausmo ir rūpesčių, susijusių su sukili­
mu. Apskritai mus auklėjo akcentuodama būtent toles­
nės kovos su tėvynės priešu būtinumą."
Šis tikslas tapo vienu iš didžiausių vaikystės idealų.
60
„Visos mano svajonės tuomet sukosi apie sukilimą ir gin­
kluotą kovą su maskoliais, kurių iš visos širdies neapken­
čiau, kiekvieną iš jų laikiau palaidūnu ir vagimi. Tuo metu
Rusija į Lietuvą išliejo savo padugnes, pačius niekingiau­
sius elementus, kokius tik turėjo, ir tos M u r a v j o v o gaujos
niekšiškumas ir barbariškumas buvo visų lūpose."
Iš tikrųjų, Lietuvoje represijos po sukilimo buvo ypač
negailestingos, o rusifikacija — beatodairiška ir nuožmi.
Tačiau tuo metu Pilsudskio mentalitete Rusija ir rusų
tauta buvo klaidingai sutapatintos su carizmu ir jo įvyk­
dytais nusikaltimais, o tai turėjo neigiamų padarinių.
Beje, laikui bėgant antirusiškumas pasidarė pagrindiniu
jo politinės programos determinantu.
Kol kas vaikiški jausmai ir stebėjimai surado patvir­
tinimą jaunatviškoje gimnazistiškoje patirtyje. „Tapau,—
rašė 1903 m. gimusiame straipsnyje „Kaip tapau socia­
listu",— pirmosios Vilniaus gimnazijos (tai įvyko 1877
m.— D.T.N.), įsikūrusios senojo Vilniaus universiteto rū­
muose, buvusios Mickevičiaus ir Slovackio A l m a Mater,
mokiniu. Buvo čia, žinoma, kitaip, negu jų laikais. Cia šei­
mininkavo, mokė ir auklėjo jaunimą cariniai pedagogai,
kurie nešė į mokyklą visas politines aistras ir stengėsi
užgniaužti savo auklėtinių asmens orumą ir savarankiš­
kumą. Man gimnazistiškas amžius buvo savotiška kator­
ga. [. . . ] " Jaučio odos neužtektų nesiliaujančioms žemi­
nančioms mokytojų priekabėms surašyti, niekinimui visa
to, 1cą buvau įpratęs gerbti ir mylėti. [. . .] Tokiomis są­
lygomis mano neapykanta carinėms įstaigoms, Maskvos
priespaudai* kasmet vis augo. . ."
Tačiau tuo metu Pilsudskis, kaip norėtų jo hagio-
grafai, nepradėjo aktyvios antivyriausybinės veiklos. T i e ­
sa, drauge su Bronislavu priklausė slaptai gimnazistų drau­
gijai „Spuinia"*, tačiau iš tikrųjų tai buvo tipiškas slap­
tas jaunuolių ratelis, labiau susijęs su natūraliais bren­
dimo laikotarpio poreikiais, negu su sąmoningu politiniu
pasirinkimu.
Priešininkai kandžiai atkreipė dėmesį į nenuoseklumą,
skiriantį taip gausiai vėliau kurtas antirusiškas deklaraci-
* „Spojnia" (lenk.) — ryšys, sanglauda.— Vert.
61
jas nuo niekuo nesudrumstų gimnazistiškų metų. „Jo
mokyklinė istorija,— rašė Panenkova,— vidiniai išgyve­
nimai susidūrus su maskvėnais pedagogais [. . .] yra tipiški
lenkų jaunimui, išėjusiam maskvietišką mokyklą, pažįsta­
mi visiems, kurie lankė tokią mokyklą, įamžinti Zeromskio
„Sizifo darbe". Daug buvo tokių, kurie, kovodami su ta
mokykla ir maištaudami prieš rusifikacinę sistemą, labai
anksti pakenkė savo egzistencijai ir, išmesti už „nebla-
gonadiožnost", netgi vidurinio mokslo dažnai pabaigti
negalėjo. Pilsudskis mokyklą baigė."
Kiek pajuokos ir pašaipos buvo tuose trijuose kuk­
liuose pastraipą užbaigiančiuose žodžiuose! Lyg ir pap­
rastas akivaizdaus fakto patvirtinimas, o iš esmės, ankstes­
nių išvadų kontekste, koks griežtas kaltinimas dažnai
Lenkijoje pasireiškiančiam garsių žodžių ir nepalygi­
namai mažesnių darbų patriotizmui.
1885 m. baigęs gimnaziją aštuoniolikmetis jaunuolis
su puikia genealogija ir daug mažiau viliojančiomis pers­
pektyvomis rinkosi gyvenimo kelią. A p i e ramią dvari­
ninko egzistenciją negalėjo netgi svajoti. Iš kadaise plačių
valdų liko trupiniai. Reikėjo, ir skubiai, įsigyti profesiją,
užtikrinančią savarankiškumą. Ziukas apsisprendė imtis
medicinos studijų, ateityje žadančių stabilų ir patikimą
uždarbį.
Šeimos finansai buvo tokie menki, kad rinkdamasis
mokyklą galvojo apie palyginti pigų provincialų Charko­
vo universitetą. Ten ir atsidūrė 1885 m. rudenį. Studijavo
be užsidegimo. Taip pat nepuolė į akademinio politinio
gyvenimo sūkurį, nors susidūrė su tuo metu madinga stu­
dentų konspiracine veikla. Už dalyvavimą demonstracijoje
kelias dienas buvo netgi areštuotas, tačiau veikėjų būriui
nepriklausė. Išlaikęs pirmųjų metų egzaminus grįžo į
Vilnių, planuodamas po atostogų atnaujinti studijas Dorpa­
to universitete.
Užtruko su perėjimu susijusių formalumų koresponden-
cinis tvarkymas. Ziukas Vilniuje nelabai turėjo kuo užsi­
imti. Nedirbo, liko šeimos išlaikytiniu. Tuo pačiu metu
truputį užsiiminėjo slapta veikla, susitikinėjo su kolegų
būriu ir diskutavo apie tuo metu madingą socializmą.
Tuomet pirmą kartą skaitė rusišką Markso „Kapitalo"
62
leidimą. Veikalas nepadarė jam įspūdžio. „Abstrakti Mar­
kso logika, taip pat prekės viešpatavimas žmogui netiko
mano smegenims",— prisiminė 1903 m. O po daugelio me­
tų, 1931-aisiais, taip nusakė savo požiūrį į šią temą:
„Stengiausi susipažinti ir įsigilinti į socializmo idėją.
Pradėjau skaityti Markso „Kapitalą". Tačiau susidūręs su
įrodinėjimu, kad stalas lygus surdutui ar gali būti lygus
surdutui pagal darbo kiekį ir vertę, kurį reprezentuoja
abu tie daiktai, užverčiau knygą, nes toks reikalo supra­
timas man atrodė nesąmonė. Materialistinė filosofija,
kurios viešpatavimas greitai baigėsi ir kurios pagrindu
atsirado Markso teorija, niekada manęs neįtikino".
Tas nuoširdus prisipažinimas atskleidė ir psichinę kons­
trukciją, ir išsilavinimo trūkumus. Galima pripažinti Mark­
so teorijos klaidingumą, tačiau pasijuokimas iš paminėto
stalo ir surduto identiškumo buvo ne tiek įsitikinimų,
kiek ekonomikos nežinojimo įrodymas.
Priverstinį gyvenimą Vilniuje, kupiną kasdieninio v e -
getavjmo nuobodulio, 1887 m. k o v o 22 d. nutraukė areštas.
Nelauktai devyniolikmetis jaunuolis buvo įtrauktas į dide­
lių ir pavojingų įvykių sūkurį, kurių reikšmės jis netgi
nenumatė.
Taigi porą mėnesių prieš tai Peterburge veikianti tero­
ristinė frakcija „Narodnaja volia" nusprendė nužudyti carą
Aleksandrą I I I . Pasikėsinimą sumanyta įvykdyti bomba,
pripildyta nuodų, kad monarchas mirtų netgi lengvo su­
žeidimo atveju. Būtini žudančios medžiagos komponentai
buvo atgabenti iš Vilniaus. Siam reikalui padėjo broliai
Pilsudskiai, ypač Bronislavas, kuris, mokydamasis Peter­
burge, dalyvavo tenykščių pogrindinių organizacijų veik­
loje. Tačiau nei jis, nors ir priklausė organizacijai, nei
tuo labiau Ziukas, kuris tiktai išpildė brolio prašymus,
neturėjo supratimo apie pasirengimus pasikėsinimui. Bro­
nislavas apie sąmokslą žinojo daugiau, Ziukas tikriausiai
buvo įsitikinęs, kad dalyvauja aiškiau neapibrėžtuose
veiksmuose, kurie teisiškai gali būti apibūdinami kaip
maištas. Tačiau nelabai į tai gilinosi, o tuometinė revo­
liucinė etika reikalavo suteikti pagalbą žmonėms, užsi­
imantiems antivyriausybine veikla.
Pasirengimai pasikėsinimui buvo baigti. Tačiau sąmok-
63
 slininkams nesisekė. 1887 m. k o v o 10 d. keletą valandų lau­ lis dar prieš procesą administracine tvarka buvo penke­
kė caro, tačiau jis neišėjo iš rūmų. Panašų nusivylimą pa­ riems metams ištremtas į Rytų Sibirą.
tyrė po dviejų dienų. Nesisekė ir kitą dieną, kai sėkmė at­ Išgyveno tai sunkiai. Jis gavo smūgį, kurio visiškai
rodė taip arti, kadangi k o v o 13 d. Aleksandras I I I v y k o nesitikėjo. Apėmusi jį nusivylimo ir žlugimo nuotaika aiš­
į gedulingas pamaldas tėvo, į kurį buvo pasikėsinta kiai juntama eilėraštyje, kurį parašė prieš pat išvykdamas
(bomba)* lygiai prieš šešerius metus, mirties metinių pro­
į Sibirą:
ga. Tačiau dabar atsitiktinumas nulėmė, kad tarnai blogai
suprato įsakymą, ir jau pasiruošęs kelionei caras net pusę
[..-]
valandos turėjo laukti karietos. A n t dvariškių galvų pasi­
Paveikslas mano, metai pražudyti,
pylė perkūnai. Juk niekas nežinojo, jog vėlavimas gelbsti
Lemtis mana lai pamoka jiems būna,
monarchą nuo tėvo likimo.
Kad nieko nepajėgsim padaryti,
Beveik tuo pačiu metu policija areštavo sąmokslinin­
Jei geisim, veikdami slapta, įkūnyt
kus. Tai įvyko atsitiktinai. Visai dėl kitos priežasties sekė
Savas mintis ir valią savo smurtu.
vieną pogrindininką ir profilaktiškai nusprendė sulaikyti
Te pagauti aistros nepuola žygin,
jį ir jo kolegas, pastebėjusi juos tokioje neuralgiškoje
Te bręsdami pirmiau išmoksta kurti
vietoje, kaip monarcho palydos pravažiavimo trasa. Kai
Ir tik apsvarstę daugel daugel sykių,
išaiškėjo, koks didelis grobis pats papuolė į rankas, valdžia
Jau atkakliai į savo tikslą eina,
pradėjo energingą tardymą. Jis apėmė vis daugiau žmonių,
Kurį gyvenimo eiga parodys,
tarp kitko, dėl tos priežasties, j o g keli areštantai palūžo
O ne tuščia svaja. Stai kelias laimėn.
tardymų metu ir atskleidė visą jiems žinomą informa­
ciją.
Eilėraštis baigiasi asmenine refleksija:
Vienas iš policijos su vargais išnarpliotų siūlelių at­
vedė iki brolių Pilsudskių. Ir nors nebuvo įrodytas jų
Ir tarkit sau: jis skausmo daug patyrė,
dalyvavimas rengiant pasikėsinimą, tačiau dėl visa ko jie
Už mirksnio klaidą rūsčiai sumokėjo.
buvo griežtai nubausti.
Ir žuvo taip tuščiai, nors tikslą tyrą
Bronislavas, dalindamasis likimu su visais apkaltin­
Iškėlęs per gyvenimą jis ėjo.
tais sąmokslininkais, buvo nuteistas mirties bausme, caro
Atleiskim jam, nes jis labai mylėjo*.
„malone" pakeista penkiolika metų Sibiro katorgos. Ga­
liausiai valdžia nusprendė, kad nuo minčių apie pasikė­
Hagiografai abejoja šio kūrinio autentiškumu. Jo nėra
sinimus pakankamai atbaidys pakorusi penkis asmenis
taip pat „Rinktiniuose raštuose", kurie yra laikomi Pilsuds­
(žuvo ir vienas iš pagrindinių sąmokslo organizatorių —
kio rašytojiškų laimėjimų visuma. Sunku, tiesą sakant,
Aleksandras Uljanovas, Vladimiro Uljanovo-Lenino bro­
tuo stebėtis. Poema netiko ir netgi kirtosi su vėliau
lis).
sukonstruota legenda, pateikiančia tremtį kaip seniai pa­
Ziukas apskritai nebuvo teisiamas. Iš esmės policiją
daryto politinio pasirinkimo — atkaklios kovos su Rusi­
neturėjo tvirtų jo kaltės įrodymų. Tačiau manė, kad netgi
ja — išdavą.
prisilietimas prie „valstybinio nusikaltimo" neturi „praei­
Panašiai buvo mitologizuotas Pilsudskio gyvenimas
ti sausai". Taigi nieko apie sąmokslą nežinantis jaunuo-
Sibire. Salininkai jį pateikė kaip kietos gyvenimo mo­
kyklos, ištvermės ir išsižadėjimų, vienatvės ir narsumo,
Tai padarė Ignacas Hrineveckis — lenkas, frakcijos „Narodnaja
volia" narys.
* Čia ir toliau eiles vertė R. Koženiauskienė.

64 5.— 5735 65
 savistabos ir susimąstymo laikotarpį. Jaunasis tremtinys
būdavo parodomas kaip neatskiriamas garbingiausių len­
kų kankinių draugas ir bičiulis. Pirma, h'.'vjį prilyginamas
kovotojams už tautos reikalą -sausio mėn. (1863 m.—
Vert.) sukilėliams, pirmiausia Bronislavui Švarcui, Centri­
nio komiteto nariui kovos išvakarėse. Antra vertus, jį
vaizdavo kovotojų už visuomenės reikalą — proletarų,
kalinamų Sibire po pirmosios lenkų darbininkų partijos
sutriuškinimo, — draugėje.
Pilsudskio hagiografų nuomone, po penkerių metų
tremties jis grįžo į kraštą kaip subrendęs vyras, suvo­
kiantis didžiuosius tautinius ir visuomeninius tikslus, kurių
realizacijos nuo to momento siekęs be atvangos tinkamiau­
siais būdais ir priemonėmis.
Ir šiuo atveju tikrovė neprilygo legendai. Be abejo,
gyvendamas Sibire, Ziukas subrendo, susitiko su tikrais
revoliucionieriais, kurie jį vertino kaip kolegą, iš jaunuo­
lio virto vyru. Jo amžiuje penkeri metai, praleisti to­
kiomis sąlygomis, turėjo būti reikšmingi. Tačiau nuo to
suprantamo asmenybės sutvirtėjimo buvo toli iki ideali­
zuojamo paveikslo v y r o be trūkumų, nepaprasto intelekto
ir dvasios ištvermės dėka neklaidingai suvokiančio lenkų
politinės paslapties esmę.
Išliko nepaprastai įdomus šaltinis, kuris šiuo klausimu
nepalieka jokių abejonių. Tai — Ziuko laiškai Leonardai
Levandovskai, pirmajai jo gyvenimo meilei. Susipažino
su ja tremtyje. Pažintis truko neilgai, nes išrinktajai anks­
čiau baigėsi bausmės laikas. Paskui beveik pusantrų metų
buvo susirašinėjamą, atveriant slapčiausias sielos kerteles.
Portretas, atsiskleidžiantis iš tų intymių tekstų, netgi
maža dalimi nesutampa su Pilsudskio paveikslu, pavaiz­
duotu hagiografų.
Panašiai kaip jau cituotame atsisveikinimo eilėraš­
tyje, Ziukas atkakliai vengia bet kokių revoliucinių
protrūkių. „Dabar,— rašė 1890 m. rugpjūčio 20 d. laiš­
ke,— skaičiuoju savaites, likusias iki termino pabaigos.
Įsivaizduok sau — ištisas 85 savaites. Be to, dabar įsitiki­
nau, kad man tikriausiai pridės dar kokius dvejus metus.
Pirmiausia už k o v o 1 dienos (Pilsudskis vartoja senojo
stiliaus pasikėsinimo į carą datą.— D.T.ff.) bylą, o ne
()(>
už ką kita buvau ištremtas, nors duotų Dievas, galėčiau
jiems duoti garbės žodį, kad daugiau į panašius reikalus
nesikišiu (pabr. D.T.H.). Kartą apsvilau, ir tai be ypatingo
noro, todėl dabar, po pamokos, juo labiau būsiu atsargus.
Antra, tai tas kvailas įvykis Irkutske (kelyje į tremtį
Pilsudskis dalyvavo kalinių maište Irkutske ir buvo nuteis­
tas du mėnesius kalėti.— T.D.N.) taip pat gali man pakenk­
ti. A k , kaip tenka gailėtis už jaunystės nuodėmes ir nepaty­
rimą. . ." Iš laiškų matyti, kad tuo metu gyveno ta diena,
neskirdamas daug laiko intelektualiniam horizontui plės­
ti. Tiesą sakant, dėl to sau priekaištavo. 1891 m. k o v o
10 d. išsipasakojo Leonardai: „Geriausiomis minutėmis jau­
čiuosi taip, lyg man kas atsitiko, jaučiu nepasitenki­
nimą savimi, aplinka, pragyventu gyvenimu. Dabar aš tai
gerai išsiaiškinau. Reikalas tas, Mieloji, kad auklėjo
mane taip, jog įteigė man tikėjimą mano gabumais ir ne­
paprastu mano pašaukimu. Tas tikėjimas giliai į mane įau­
go, tačiau neugdė ištvermės, be kurios, suprantama, dau­
gelis sumanymų gali sumanymais ir likti. Tačiau derinan­
tis prie čionykščio gyvenimo tos dvi mano charakterio
pusės turi pritaikymą. Aš jaučiu, kad man reikia labai
daug dirbti; jausdamas savyje gabumus, aš sau priekaiš­
tauju, kad juos žudau, o ištvermės sumanymams įgyven­
dinti neturiu, iš to kyla gilus nepasitenkinimas savimi,
sąžinės priekaištai neapleidžia manęs nė sekundei. . ."
Tas išsipasakojimas artimas Bronislavo užrašams, kur
atkreipiamas dėmesys į brolio nuovokumą ir drauge į jo
nenorą sistemingai dirbti. Nedaug buvo bendra su ha­
giografų susižavėjimo šūksniais apie tikrą pasišventimą
asmenybei tobulinti.
Korespondencijos šviesoje pliūkšta ir mažesni mitai,
ne tik šis apie didžią draugystę, siejusią Ziuką su Švarcu.
„Švarcas,— rašė Pilsudskis 1890 m. rugpjūčio 20 d. vie­
nintelėje užuominoje ta tema,— simpatiškas vyrukas, sup­
rantama, į draugus man truputį per senas, tačiau su juo
ypač malonu kalbėtis, nes žmogus matęs ir skaitęs labai
daug, ir nors turi keletą keistenybių, bet tai tik suteikia
smagumo kalbantis su juo."
Tai, kaip Pilsudskis leido tremties metus, nepriminė
revoliucionieriaus, besiruošiančio tolesnei kovai su ne-
67
apkenčiamu blogiu, elgesio. Tuo metu net nemanė apie
Tą paslaptingą suformulavimą paaiškino 1891 m. rug­
kokią nors pogrindinę veiklą.
sėjo 16 d. prisipažinimas: „Aš, mylėdamas Tave, atsi­
Nežinojo, ką veikti po bausmės atlikimo. Bejėgiškai
daviau kitai. . ." Taigi, išdavystė, o vėliau — sąžinės prie­
tą prisipažino 1890 m. lapkričio 5 d. laiške: „Galvodamas
kaištai. Pastarieji buvo pašalinti, kai Leonarda atsiuntė
apie tą laiką, kai grįšiu namo, ne kartą nieko negalėjau
atleidimą, tačiau jaunatviška meilė tikriausiai neišlaikė
įsivaizduoti, netgi — kaip įsikursiu. Būtų, suprantama, la­
išsiskyrimo bandymo. Niekada neišsipildė ir abipusis
bai gerai, jeigu nereikėtų asmeniškai kovoti už egzista­
pažadas apie vedybas sugrįžus į tėvynę. Nežinia, kuris
vimą, stengtis dėl duonos kąsnio. T o k į gyvenimą galėtų
pirmas atšaukė Sibire duotą žodį, tačiau faktas, kad pra­
užtikrinti žemė, jeigu išliktų neišparceliuota iki mano su­
bėgus keleriems metams Leonarda nusižudė, atrodo gana
grįžimo, o tai dar nežinia. Priešingu atveju absoliu­
čiai nežinau, ko imtis, negaliu įsivaizduoti nė vieno užsi­ vienareikšmiškai.
ėmimo, kur jausčiaus savo vietoje. Tik ne pamokos, per
daug tai bjaurus darbas, o tik tai, man atrodo, galėčiau
daryti be didesnio pasiruošimo. Suprantama, galima sva­
joti, kaip kad aš svajoju, apie literatūrinį darbą, tačiau ir
tam būtina daug ko pasimokyti. Apskritai, kartoju, prak­
tiškai krašte negaliu savęs įsivaizduoti, ir tai mane truputį
gąsdina. Suprantama, aš tikiu savo jėgomis ir sugebėji­
mais, tačiau antra vertus, kas jais netiki, bet nepaisant
to, kaip dažnai sutinkame vadinamuosius nevykėlius. Ot
bus juoko, kai visiškai neradęs sau tinkamo darbo ir pa­
tyręs, kad krašte esu visiškai nereikalingas, įsitikinsiu,
jog esu savo vietoje tiktai Sibire, kaip „prestupnikas";
tai yra bent jau visiškai apibrėžta ir aiški padėtis. Na, ta­
čiau kam apie tai kalbėti, juk dar taip toli tas grįžimas į
tėvynę, tas būsimas gyvenimas. . ."
Iš tiesų, iki bausmės pabaigos jam dar buvo likę dau­
giau kaip pusantrų metų. Praleido tą laiką, kaip ir ankstes­
nius metus, versdamasis laikinu uždarbiu, medžiodamas,
skaitydamas, bendraudamas.
Po Leonardos išvykimo jo gyvenime buvo ir kitos
moterys. 1891 m. birželio 24 d. laiške rašė: „Leose! N e ­
rašiau tau taip ilgai todėl, kad neturėjau jėgų ir drąsos Tau
pasakyti, j o g tokie mūsų santykiai, kokie buvo, toliau
likti negali. Leose! Pamiršk mane, aš Tavęs nevertas, ir
jeigu gali, atleisk man. Norėčiau. . . bet ne, viskam, ką no­
rėčiau Tau pasakyti, popieriaus nepakaks, tačiau vis tiek,
Mieloji, Brangioji, būk laiminga. Iki pasimatymo, gal vi­
sam laikui. Ziukas".

68
 3. Draugas „Viktoras
Ištrėmimo laikas baigėsi 1892 m. balandį. Birželio
pabaigoje Pilsudskis grįžo į gimtąjį Vilnių. Kaip ir buvo
anksčiau numatęs, nelabai žinojo, ką daryti toliau. Seimą
patyrė finansinį krachą. Zalavas buvo užstatytas. Reikėjo
ieškoti užsiėmimo, garantuojančio savarankiškumą. Tai
nebuvo lengva, nes jaunasis vyras nieko nemokėjo. Jo
turėta matūra daugiausia leido tapti kontoros tarnautoju
arba korepetitoriumi, o tai jo visiškai nepatenkino.
Tuo tarpu liko išlaikomas šeimos. Apsikrovė knygo­
mis, pareiškęs, kad pabandys savarankiškai, be universi­
teto studijų, pasiruošti teisės egzaminui. Tačiau vaizduo­
jančiam besimokantį Ziukui labiau rūpėjo atitolinti dyki­
nėjimo šmėklą ir nuraminti sąžinę, negu iš esmės studijuoti
akademinius vadovėlius. Ir nors ambicingas planas liko
vien tik svajonėse, tai vis dėlto yra vertas dėmesio pats jo
suformulavimas. Atskleidė būdingus asmenybės bruožus.
Pirmiausia — kelti sau maksimalius tikslus, apie kuriuos
kiti sugebėdavo tik fantazuoti. Gyvenimas įgavo realią,
atrodytų, visiškai nerealios svajonės formą. Taip ateityje
turėjo įvykti su pagrindiniu Pilsudskio gyvenimo troš­
kimu — tautinio išsivadavimo kovos idėja. Nors čia ne­
dera nutylėti, kad ir jo teisinės aspiracijos tam tikra pras­
me sulaukė išsipildymo, kai po trisdešimties metų Jogai­
los universitetas suteikė jam honoris causa daktaro vardą.
Tokios iš tiesų pasakiškos pabaigos nelaukė ir pats
Pilsudskis, kai 1892 m. vasarą, apsikrovęs teisiniais vei­
kalais, juodomis spalvomis piešė savo ateitį. Naujomis są­
lygomis gana greitai pamiršo Sibire duotus pažadus atsi-
70
žadėti visko, kas nelegalu. Nekreipdamas dėmesio į po­
licijos priežiūrą, kuria jis buvo apsuptas kaip buvęs trem­
tinys, pradėjo pogrindinę veiklą. Sulaužyti senus pasiža­
dėjimus buvo tuo lengviau, jog nauji ryšiai nedaug turėjo
bendro su antivyriausybiniu sąmokslu, griežtai ir kiekvie­
name žingsnyje nukreiptu prieš valdžią. Labiau priminė
draugiško pobūdžio susitikimus, skyrėsi tik tuo, kad buvo
kalbama ne apie salonines paskalas ir sensacijas, o apie
socialistines brošiūras ir knygas. Laikui bėgant imta mąs­
tyti apie praktinę veiklą, nors pirmieji žingsniai, kaip tai
dažnai atsitinka, buvo nepraktiški, niekuo neprimenantys
revoliucinio ryžto, narsos ir pasišventimo, kuriuos išgal­
v o j o vėlesnė palanki istoriografija.
Tikriausiai tada Pilsudskis susipažino su garsėjančia
grožiu Marija Juškevičiova, mergautine pavarde Kop-
levska, —„gražiąja ponia", kaip ją vadino tolimesni pažįs­
tami. Tai buvo visais atžvilgiais nepaprasta moteris. Išsis­
kyrė ne tik išvaizda, bet ir protu. Žavėjo ir gyvenimo po­
zicijos nonkonformizmu, areštų pažymėta konspiracine
praeitimi. Toji veikla, tiesą sakant, ir buvo jos pasirodymo
Vilniuje priežastis, nes ponia atsirado čia ne savo valia, o
buvo deportuota.
Prieš apsigyvendama Vilniuje, ji jau turėjo solidų
pogrindinės veiklos stažą, savo gyvenimo knygoje buvo
taip pat įrašiusi pirmas nesėkmingas vedybas. Tačiau gar­
bintojų jai netrūko. Tarp jų buvo ir Pilsudskis. Rimčiau­
siu jo varžovu, siekiančiu gražiosios Marijos palankumo,
pasirodė esąs Romanas Dmovskis, vėliau tapęs tautinių
demokratų vadu.
T o j i kova dėl moters apaugo savotiška legenda. Pilsud­
skio apologetai tvirtino, kad Marija neatsakė į Dmovskio
jausmus. Atstumtasis negalėjo dovanoti, kad toji apsis­
prendė vedyboms su konkurentu. Sis faktas turėjo įtakos
iki gyvenimo pabaigos išlikusiam abiejų veikėjų priešiš­
kumui.
Pilsudskio priešininkai, nors neneigė fakto, kad bū­
tent jis iš varžybų išėjo nugalėtoju, bet pabrėžė stiprius
jausminius Marijos ryšius su Dmovskiu. Sis romanas ir
pavyduliavimas išrinktosios praeičiai nulėmė, jų nuomone,
Pilsudskio neapykantą Dmovskiui.
7
 Tikriausiai jau niekada nesužinosime, kuri iš šių in­
formacijų arčiau tiesos. Tačiau net jeigu abi buvo išgal­
votos, tai įtikinamai parodo, kaip legenda, siekdama iškel­
ti savąjį herojų ir pažeminti jo priešininką, neaplenkė ir
intymiausių reikalų.
Vilniaus pogrindinė organizacija, į kurios veiklą įsi­
traukė Pilsudskis, sudarė vieną iš silpnų socialistinės
agitacijos srovelių, besiskverbiančių per Lenkijos tikrovę.
Darbininkų judėjimas prieš dekadą, „Didžiojo proletaria­
to" aktyvumo laikotarpiu, pergyvenęs sėkmės ir heroizmo
dienas, dabar prigeso, prislėgtas patirtų pralaimėjimų.
Bet jo atgimimas buvo tik laiko klausimas. Lenkijos
žemėse vystėsi pramonė, daugėjo darbininkų. Stiprėjo
neteisingumo ir išnaudojimo pojūtis. Sąmonėje išliko ne­
seni įvykiai Lodzėje, kada 1892 m. po Gegužės 1-osios
agitacijos miestą apėmė streikas, kuriame dalyvavo apie
šešiasdešimt tūkstančių darbininkų; tiems laikams —- iš
tiesų sunkiai įsivaizduojama minia.
Drauge su spontanišku darbininkų protestu pasireiškė
nauji bandymai organizuotis. 1892 m. lapkritį tos pastan­
gos susijungė. Emigracijoje, Paryžiuje, buvo įkurta Lenkų
socialistų užsienio sąjunga, iškėlusi sau tikslą suorgani­
zuoti tėvynėje vieną stiprią socialistų partiją.
Būtent su tokia misija 1893 m. sausio mėn. į Varšuvą
buvo išsiųstas vienas tuometinių lenkų socializmo apašta­
lų — Stanislavas Mendelsonas. Jam pavyko pasiekti tiks­
lą — suvienyti vietines darbininkų organizacijas ir įkurti
Lenkijos socialistų partiją.
Mendelsonas užmezgė kontaktą su Vilniaus pogrindi­
ninkų grupele. Susidūrė ir su Pilsudskiu. Pokalbiai užtruko
neilgai, o jų rezultatas — iki tol neįsiforminusi pogrin­
dinė organizacija virto LSP Lietuvos sekcija. Tai nesukė­
lė, tiesą sakant, nei pernelyg didelio veiklos pagyvėjimo,
nei kiekybinio grupės išaugimo.
Pilsudskiui tas įvykis turėjo didžiulę reikšmę. Galiau­
siai surado tikslą savo supainiotame gyvenimo kelyje.
Tiesa, atsiveriantis kelias reiškė prieštaraujančią teisei
veiklą, kurią taip ryžtingai smerkė laiškuose Leonardai,
tačiau nuo to laiko daug kas pasikeitė. Jau brandžiu
žvilgsniu apžvelgęs sąlygas tėvynėje, priėjo išvadą, kad
72
bet kokia veikla, peržengianti neapkenčiamą susitaiky­
mą, susiduria su teise, nustatyta grobiko. Taip rizikavo
daugelis lenkų, ir Ziukas, pažįstamų apsuptas Sibiro
tremtinio aureole, nė negalvojo būti prastesnis už kitus.
Gal norėjo padaryti įspūdį gražiajai Marijai? Nežinia.
Tačiau negalime atmesti ir tokio motyvo, prisiminę, kaip
smarkiai jau vaikystėje sugebėdavo pasiaukoti, kad tik
pasiektų išsvajotąjį pirmavimą.
N e t jeigu nepaisytume tų asmeninių reakcijų, tai ir
taip labai daug kas jį siejo su LSP. Pirmiausia — idėjinės
pažiūros. Savo programoje partija jungė tautinius ir visuo­
meninius uždavinius. K o v o j o už nepriklausomą Lenki­
ją, žadėjo atgautoje tėvynėje kartu panaikinti ir visuo­
meninę eksploataciją. T i e principai sutapo su jaunojo
pogrindininko įsitikinimais: pirmoje dalyje vainikavo šei­
mos tradicijas k o v o j e už nepriklausomybę, antroje —
rėmėsi Sibiro tremtyje užsikrėstu visuomeniniu radika­
lizmu, pripažįstančiu proletariatą varančiąja istorijos jėga.
Turėjo reikšmės ir tai, kad besikuriančioje partijoje
buvo galima greitai padaryti karjerą. Taigi Pilsudskiui
nereikėjo varginančiai lipti organizacinės hierarchijos
pakopomis. Iš karto galėjo siekti aukščiausių pareigų.
Vadovauti kitiems, tiesa, dar negausiam būriui, bet pa­
galiau judėjimas dar vystykluose, o perspektyvos atrodė
labai viliojančiai. Juk Ziukui niekada netrūko ambicijų.
Paaukštinimas buvo ateities klausimas, nors, kaip paro­
dė laikas, ne tokios jau tolimos. Tačiau ir einamasis mo­
mentas pateikė užsiėmimų, kurie dar neseniai, liūdnuose
Sibiro apmąstymuose, atrodė visai nepasiekiami. Pradėjo
pildytis svajonė apie literatūrinę karjerą.
Naujajam draugui Mendelsonas pasiūlė rašyti kores­
pondencijas į „Przedšwit", LSP leidinį, spausdinamą Lon­
done. Pilsudskis ėmėsi darbo žvaliai, kaip ir daugelis
pradedančiųjų. Pirmąją korespondenciją, datuotą 1893 m.
vasario 1 d., Vilnius, paskyrė tenykščio generalguberna­
toriaus pasišalinimui. N u o to laiko beveik kiekviename
numeryje galima surasti jo tekstus, pasirašytus pseudoni­
mu „Rom". Nežinia, ką tas sutrumpinimas turėjo reikšti,
tačiau negalima atmesti hipotezės, kad buvo kilęs iš žo­
džio „romantikas", o tai puikiai charakterizuotų tuometinę
73
jauno publicisto ir v e i k ė j o nuotaiką, labiau susijusią su
genialiųjų poetų išgarbinta sukilimo idėja, negu su vi­
suomeniniu žmonių išlaisvinimo siekimu.
Jau pirmieji tekstai parodė, kaip sparčiai subrendo jų
autoriaus intelektas. Stilius, vidinė straipsnių konstruk­
cija — be klaidų, kurios dažnai pasitaikydavo ne taip se­
niai Leonardai rašytuose laiškuose. Nors žurnalistinės
kūrybos pradžioje galima rasti ir akivaizdaus silpnumo.
Vienas jų — asmeninių reikalų tvarkymo tendencija. Pa­
vyzdžiui, Pilsudskis paminėjo gimnazijos, kurią kadaise
lankė, direktoriaus mirtį. Neslėpė pikto pasitenkinimo,
kad tas įvykis „buvo priimtas su tikru džiaugsmu, tar­
pusavyje linkėjome sau to pono mirties". Taip pat pakan­
kamai naiviai bandė ateiti į pagalbą Bronislavui. Laiške
redakcijai prisistatė kaip geras Bronislavo draugas, pla­
čiai išaiškino, kad iš esmės jis nelabai susijęs su pasikė­
sinimu į carą; jis v y k d ė draugų prašymus, o galiausiai
„buvo niekšiškiausiai išduotas ir perduotas policijai tų,
kuriems padėjo". Neužtarnautai jį ištiko tokia griežta
bausmė.
Kaskart labiau Pilsudskis tobulino savo rašytojiškus
sugebėjimus. Už to slypėjo rimtas darbas, tuo labiau var­
ginantis, jog drauge autorius vis labiau įsitraukdavo į ki­
tas partijos veiklos sritis.
Jaunas konspiratorius greitai kilo aukštyn. Jau antra­
jame partijos suvažiavime 1894 m. vasarį jis pakilo į
aukščiausią partijos instanciją — į keturių asmenų Centri­
nį darbo komitetą. Greitai jame tapo pirmuoju asme­
niu. Iš dalies tai nulėmė atsitiktinumas. Eilinė areštų banga
įtraukė kolegas, o Pilsudskiui net iki 1900 m. šypsojosi
laimė. T o k i o j e situacijoje, nors partijoje buvo žmonių,
turinčių didesnį partinį stažą ir geriau susipažinusių su so­
cializmo idėjomis, jis išaugo į neformalų judėjimo lyderį
nepriklausomai nuo privalomo partijoje kolektyvinio va­
dovavimo principo.
Tokiu būdu vos per kelis mėnesius iš niekam prieš tai
nežinomo tremtinio tapo vienu iš lenkų socialistinio ju­
dėjimo šulų. Ir būtent nuo to momento iki šios dienos
tęsiasi ginčas apie jo ryšių su socializmu pobūdį. Kai kurie
jam skirtų publikacijų autoriai taip smarkiai puola į po-
74
leminį įkarštį, jog apskritai nelaiko jo socialistu. Tai
nepagrįstas sprendimas, jeigu pats Pilsudskis beveik dvi­
dešimt metų laikė save socialistu, pašventusiu partijai
viską, rizikavusiu dėl jos prarasti laisvę, o vėliau ir
gyvybę.
O kas socializme jį labiausiai domino? Pasirodo, kad
jame matė jėgą, destabilizuojančią ligtolinę tvarką, o tuo
pačiu sukuriančią šansą nepriklausomybės netekusiai Len­
kijai. Jau cituotame straipsnyje „Kaip tapau socialistu"
rašė: „Lenkijoje socialistas turi siekti krašto nepriklau­
somybės, o nepriklausomybė yra būtina socializmo perga­
lės Lenkijoje sąlyga".
Taip pavaizduota tikslų hierarchija nepaliko jokių
abejonių. Svarbiausias uždavinys — tautinio išsivadavimo
kova. Visuomeniniai pertvarkymai turėtų būti įgyvendina­
mi vėliau, jau nepriklausomoje Lenkijoje. Jiems, tiesą
sakant, Pilsudskis neskyrė daug dėmesio dar ir todėl,
kad tai buvo tolesnės ateities klausimas, bet ne vien
todėl. Iš esmės su darbininkų klase jį siejo ne socialinės
lygybės programa ar noras pakeisti visuomeninę san­
tvarką, tačiau viltis, kad augančią proletariato jėgą pa­
vyks panaudot; k o v o j e dėl nepriklausomybės, susidū­
rime, kuris nebus Markso numatyta visuomenės revoliu­
cija, bet eilinis lenkų tautinis skilimas. Neatsitiktinai
Pilsudskiui visada artimesni buvo sausio sukilimo kariai,
pralieię kraują k o v o j e už savo valstybingumą, negu „Di­
džioje proletariato" kovotojai, atiduodantys g y v y b ę k o v o ­
je už klasinio išnaudojimo panaikinimą.
Tačiau neteisinga būtų išvada, kad Pilsudskis išim­
tinai instrumentiškai vertino proletariatą. Tokią nuomonę,
atrodo, įtaigoja vėlesnė jo veikla jau nepriklausomoje
Lenkijoje. Betgi negalima pamiršti, kad kiekvieno po­
litike pažiūros evoliucionuoja, yra derinamos prie naujų
galimybių ir perspektyvų. Ne kitaip buvo ir su Pilsudskiu.
Nėra nė mažiausios priežasties laikyti taktine gudrybe
jo tų laikų, kai v a d o v a v o LSP, pasisakymus, siejančius
nepriklausomybės atgavimą, o po to jos sustiprėjimą
su būtinumu panaikinti pradinę visuomenės nelygybę. Tuo
būtent laikotarpiu Pilsudskis neįsivaizdavo, jog apskritai
šiuos uždavinius galima atskirti. Revoliucinis nusiteiki-
75

mas nė kiek ne mažiau negu patriotizmas turėjo būti
liaudies armijos varomąja jėga galynėjantis su carizmo
viešpatavimu. Masių entuziazmas, maitinamas visuomenės
patenkinimo viltimi, atrodė kaip viena iš būsimos, jau
suverenios, Respublikos stabilumo ir jėgos garantijų.
Tų planų realizavimas buvo toli ateityje. Dabar gi
plaukė mėnesiai ir metai varginančio ir sekinančio orga­
nizacinio darbo, į kurį draugas „Viktoras" visiškai pasi­
nėrė.
Darbas, kurį jis ir jo vadovaujama partija ketino
įvykdyti, atrodė viršijantis žmogaus galimybes. Lenkijos
nelaisvę saugojo trys valstybės grobikės. Veikdamos so­
lidariai sudarė galybę, prieš kurią niekas tuometinėje
Europoje, o tuo pačiu ir pasaulyje, negalėjo atsilaikyti.
Svajonės apie „Šventosios sąjungos" įpėdinių įveikimą
vien tik lenkų jėgomis priminė bandymą pasiekti mė­
nulį.
Žinoma, buvo galima — kaip ir darė Pilsudskis — ti­
kėtis karo ir revoliucijos, kurie pakirstų grobikiškųjų
sostų galybę. Pirmasis iš šių kataklizmų darėsi vis labiau
įtikinamas drauge su karinių antagonistinių blokų Euro­
poje stiprėjimu: Vokietijos—Austrijos—Italijos iš vienos,
ir Rusijos—Prancūzijos iš kitos pusės. Besitvenkiantys
karo debesys galėjo ir išsisklaidyti, nors kapitalistinės
sistemos socialistinė analizė neigė ilgalaikės tarptautinės
santarvės galimybę.
Kaip ir kiekvienas lenkų socialistas, Pilsudskis tuo
metu laukė ne karo, o revoliucijos. Jos nebuvo galima
įsivaizduoti be tinkamo proletariato paruošimo. Drauge
su pramone augo ir darbininkų klasė, tačiau ji vis dar pri­
minė snaudžiantį gaivalą, tik sporadiškai, kaip Lodzėje
1892 m. gegužę, pratrūkstantį sunkiai suvaldomo protesto
protrūkiais.
Atsilikusioms ir skurde gyvenančioms masėms reikėjo
parodyti socialistines idėjas, siūlančias naujus kovos me­
todus ir tikslus. Tai nebuvo lengva užduotis. Ypač žmo­
nėms, kilusiems iš kitų, ne proletarinių sluoksnių, kadan­
gi darbininkų rajonuose juos priimdavo su nepasitikėji­
mu ir įtarumu. Buvo netikima ketinimų nuoširdumu, stro­
piai ieškoma klastos. Didelės kantrybės ir ištvermės reikė-
76
jo įveikti barjerams, metų metais statytiems abiejų pusių.
T o j e situacijoje ne mažiau sėkmingai negu agitatoriai
šalininkus rinko rašytinis žodis, vėliau legendinė „bibu­
lė"*. „Jos kelionė,— po dešimties metų rašė Pilsuds­
kis,— nepalieka tokių pėdsakų kaip žmogaus kelionė,
ji veikia tyliai, be triukšmo, kiekvienu momentu gali būti
sunaikinta, tardymų metu gali būti tik tyliu liudininku,
pagaliau nesukelia tiek įtarimų ir nesulaukia tokios baus­
mės arba persekiojimų kaip žmogus. [. . .] Kai bibulės
skaitymas jau tapo daugelio žmonių poreikiu, tai tas, kas
patenkina šį poreikį, įgauna įtakos; dar pridursime, kad
partijos bibulė daugeliui žmonių, esančių toliau nuo orga­
nizacijos — tai vienintelis partijos buvimo įrodymas, ir
suprantame, kokią reikšmę turi bibulė revoliucinėms or­
ganizacijoms, veikiančioms carizmo priespaudoje. . . Jei­
gu jas galima palyginti su organizmu, tai bibulė būtų jų
1
krauju, kuris palaiko organizmo gyvybę".
Todėl pirmaisiais LSP egzistavimo metais daugiausia
energijos Pilsudskis skyrė partijos leidiniui „Robotnik"
redaguoti ir leisti. Nemaža rūpesčių suteikė spausdinimo
įrengimai. Tiesą sakant, jų buvo daugelyje šalies parduo­
tuvių, tačiau policija kruopščiai kontroliavo apyvartą,
ieškodama siūlų, vedančių prie galimų pogrindininkų.
Todėl LSP vadovybė nusprendė nupirkti spausdinimo
mašiną užsienyje. Tai nesudarė jokių problemų. Jos at­
sirado tik tuo momentu, kai vertingas krovinys buvo v e ­
žamas į kraštą. Pasienio ryšių ir didelės sėkmės dėka
pavyko išvengti policijos ir muitininkų paspęstų spąstų.
Pavojus truputį pasitraukė, bet visiškai išnykti, žinoma,
negalėjo. Tiesą sakant, grėsė kiekviename žingsnyje:
perkant popierių, dažus, transportuojant redakcijos me­
džiagą, išvežiojant jau atspausdintus numerius. Ne ma­
žiau negu policijos reikėjo vengti įprastinio žmonių smal­
sumo ir troškimo žinoti, nes tai visada galėjo turėti tragiš­
kų padarinių.
Tragediją galėjo sukelti ir atsitiktinumas, kurio net
tobuliausias konspiratorius negalėjo numatyti ir išvengti.
* Bibula (lenk.) — nelegali spauda.— Verf.
77

Nedaug trūko, kad tuo būtų įsitikinęs ir Pilsudskis jau
„Robotnik" spausdinimo pradžioje.
Spaustuvei buvo parinkta ideali vieta. Maža Lipniš-
kių gyvenvietė Lietuvoje praktiškai buvo už policijos,
akylai sekusios didesnius darbininkų centrus, domėj imosi
rato ribų. Siekiant išvengti natūralaus tokioje mažoje
v i e t o v ė j e susidomėjimo, vienas iš patikėtinių, pradedantis
farmaceutas, įkūrė Lipniškėse vaistinę, o tai motyvavo
įvairiausių siuntinių gavimą, taip pat netikėtus vizitus.
Atrodė, kad čia spaustuvė bus saugi metų metais. A t ­
sitiko taip, kad numerių rinkėjas užmezgė romaną su viena
iš vietinių merginų, kuriai, vyriškos tuštybės vedamas,
atidengė tikruosius savo misijos tikslus. Kai pasirodė,
kad žadėtosios vedybos tikriausiai neįvyks, išrinktoji pra­
dėjo grasinti atskleisti paslaptį. Nesunku įsivaizduoti,
kaip galėjo atrodyti tos aferos finalas! Tikriausiai nebūtų
aplenkęs ir Pilsudskio, kuris, kaip tikrasis „Robotnik"
redaktorius, Lipniškėse buvo dažnas svečias. Nepalankių
įvykių eigą vis dėlto pavyko sustabdyti. 1894 m. pabaigoje
spaustuvę reikėjo perkelti į kitą vietą.
Po pusės metų nesėkmingų ieškojimų buvo nuspręsta
ją paslėpti Vilniuje, kur ir toliau gyveno Pilsudskis. Tiesa,
dvejus metus jį jau sekė policija, tačiau pakeitęs išvaizdą,
pavardę ir adresą dėl to per daug nesijaudino. M y l ė j o
tą miestą ir nenorėjo jo apleisti, tuo labiau kad jame gyve­
no Marija Juškevičiova.
Vilniuje spaustuvė dirbo ketverius metus, išleido į
pasaulį dvidešimt šešis laikraščio numerius. Leidybos var­
gais Pilsudskis dalijosi su kitu žymiausiu to meto LSP
veikėju — Stanislavu Voicechovskiu, būsimuoju Respubli­
kos prezidentu, su kuriuo iš Viso bičiuliavosi trisdešimt
metų, iki pat dramatiško pokalbio momento ant Poniatovs­
kio tilto tragiškomis gegužės perversmo dienomis. Emigra­
cijoje Voicechovskis susipažino su rinkimo meno paslap­
timis ir jo užduotis buvo surinkti tekstą. Pilsudskis pri­
valėjo pristatyti straipsnius ir medžiagą, didžia dalimi
priklausančius jo plunksnai, taip pat padėti draugui at­
spausti jau surinktą numerį.
Be griežto konspiracijos taisyklių laikymosi — spaus­
tuvės adresą žinojo tik Voicechovskis, Pilsudskis ir
78
Michalas Sulkevičius — daugiausia rūpesčių teikė nuola­
tiniai finansiniai sunkumai. „Siuo požiūriu buvo prieita
iki t o , — rašė Pilsudskis 1895 m. lapkričio 22 d. laiške Len­
kų socialistų užsienio sąjungai,— jog su Adasiumi (Voi-
cechovskio pseudonimas.— D.T.N.) jau keletą kartų rim­
tai svarstėme galimybę uždaryti būdą (t. y. spaustuvę)
ir eiti į pasaulį užsidirbti duonos."
Būtent tuo metu draugas „Viktoras" tapo profesionaliu
revoliucionieriumi, t. y. gyveno iš partijos duotų pinigų.
Didžiulis aktyvumas jam neleido imtis kokio nors darbo
dėl uždarbio. Nepakako tam laiko. Daug energijos skyrė
ne tik redagavimui ir spausdinimui, bet ir naujiems orga­
nizaciniams kontaktams užmegzti, o tai leido įtraukti į
veiklą visuomenės sluoksnius, iki tol skendėjusius nejud­
rume. Nemaža pastangų jam kainavo finansinių lėšų, skir­
tų partiniams tikslams, gavimas. Kasa nuolat buvo apy­
tuštė.
„Gyvenimas ėjo ne tik dirbant ir prakaituojant,— rašė
vienas labai jam palankus biografas,— bet ir nuolat gre­
siant naujam areštui ir tremčiai į Sibirą. [. . .] Reikėjo spe­
cialių pastangų ir specialaus žaidimo su žandarmerija:
kas ką apgaus ir kaip prisėlins. Reikėjo „puikaus masalo"
ne kartą save statant į pavojų. Labai dažnais išvykimų
iš nuolatinės gyvenimo vietos atvejais naktis reikėjo leis­
ti sąlygomis, neatitinkančiomis elementariausių reika­
lavimų; apie užėjimą į viešbutį negalėjo būti nė kalbos;
prieglobsčio tekdavo ieškoti organizacijos narių butuose,
dažniausiai skurdžiuose darbininkų kambarėliuose. Tačiau
neretai nebūdavo ir tokių varganų, užtat patikimų ir sau­
gių butų, tad naktis praleisdavo traukiniuose. [. . .] Betgi
nepasišlykštėjo tokiais sunkumais. Atsižadėjo — kaip
tiksliai apibūdino kadaise Stefanas Zeromskis — „namų,
lovos, ramybės, nuosavo vardo". ..
Be abejonės, LSP tarnyboje Pilsudskis patyrė daug
vargų. Nepaisant to, hagiografų piešiamas pasišventimo
paveikslas yra vienpusiškas. Lyg iš keršto jau cituotam
Zeromskio tvirtinimui, būtent labiausiai užgriuvus parti­
niams darbams, laikraščio „Robotnik" redaktorius rado
laiko vesti Mariją Juškevičiova.
Sutuoktuvės įvyko 1899 m. liepos 15 d. Lomžos guber-
79
 nijoje, Didžiojoje Paprocėje. Kadangi Marija buvo išsis­
kyrusi ir tai trukdė tuoktis katalikų bažnyčioje, abu
nusprendė pereiti į protestantizmą. Tikėjimo pakeitimui
neteikė didesnės reikšmės. G y v e n o aplinkoje, kurioje re­
liginis indiferentizmas arba net ateistinės pažiūros buvo
įprastinis dalykas. Tačiau tai nekeičia fakto, kad septynio­
lika metų Pilsudskis formaliai buvo protestantas. Kadangi
į katalikų bažnyčios glėbį grįžo tik 1916 m. vasario mėn.,
jau legioninių kovų laikais. Tikriausiai šio sprendimo
priežastis buvo ne vien noras susitaikyti su Romos baž­
nyčia, bet ir įsitikinimas, kad skeptrą, apie kurį vis labiau
svajojo, Lenkijoje lengviau gauti ir išlaikyti bus ne pro­
testantui, o katalikui.
Tas iš esmės nereikšmingas biografijos epizodas laikui
bėgant tapo didelės sumaišties priežastimi. Kai Pilsudskis
gavo aukščiausias Respublikoje pareigas, jo šalininkai
tylos skraiste apgaubė katalikybės atsisakymo faktą.
Puikiai suprato, kad bažnyčiai ištikimoje visuomenėje
atskilimas negali padidinti populiarumo. Kadangi tai
buvo žinoma nedaugeliui, gana ilgą laiką pavyko šį faktą
išlaikyti paslaptyje. Tačiau vis daugiau tyrinėtojų imdavo­
si sudarinėti biografiją ir galiausiai vienas iš jų — Vladis-
lavas Pobugas-Malinovskis — prasiskverbė iki tiesos. Dar
daugiau, remdamasis dažna gerbėjų prielaida, kad nė
vienas didvyrio veiksmas negali nuplėšti jam garbės,
1934 m. viešai visiems paskelbė paslaptį. Sukėlė sensa­
ciją, o ant savo galvos užtraukė pasmerkimo žaibus, svai­
domus politikų, besivadovaujančių visiškai kitais, negu is­
torikas, principais.
Sprendimas kurti šeimą nebuvo lengvas. Kiekvienu
momentu grėsė demaskavimas ir neišvengiamas areštas.
Tiesą sakant, Pilsudskiai nedarė nieko, kad atitolintų
pavojų. Paliko, tiesa, Vilnių, kur kiekvienu momentu ga­
lėjo būti atpažinti, ir persikėlė į Lodzę, tačiau drauge su
spaustuve, kuri anksčiau ar vėliau turėjo užtraukti nelai­
mę, nes negalima bandyti likimą begalybę kartų.
Katastrofa įvyko netikėtai ir visiškai atsitiktinai.
1900 m. vasario 19 d. Lodzės stotyje policija areštavo
vieną partijos veikėją. Tikriausiai jis jau anksčiau buvo
sukėlęs slaptų agentų įtarimą, kurį patvirtino didelio po­
pieriaus kiekio pirkimas ir ryšulio nugabenimas į butą,
kuriame netikra Dombrovskių pavarde gyveno būtent
Pilsudskiai. Dėl visa ko policija agentų nurodytu adresu
padarė kratą. Jos rezultatai pralenkė drąsiausias viltis.
Surasta spaustuvė, kurios keleri metai nesėkmingai ieškota
plačiuose, šimtus tūkstančių kvadratinių kilometrų nu­
sidriekusiuose vakariniuose imperijos pasieniuose.
Pilsudskiai atsidūrė kalėjime. Tik dėl greitos Marijos
orientacijos (kratos metu buvo išsiųsta tarnaitė pas vieną
iš draugų perspėti) pavyko išvengti daugiau areštų.
Sulaikytųjų likimas buvo nepavydėtinas, ypač laikraščio
„Robotnik" redaktoriaus, nes policija greitai atpažino daug
metų ieškomą LSP vadovą ir „prirašė" jam įvykdytus ir ne­
įvykdytus veiksmus. Grėsė dešimties metų tremtis.
Po vienuolikos mėnesių Mariją paleido iš kalėjimo,
pripažinę ją „meilės auka" ir už tikrą pinigą priėmę aiš­
kinimą, kad tik jausmai jai neleido pranešti apie vyrą,
su kurio veikla iš esmės neturėjo nieko bendro.
Pilsudskis negalėjo turėti vilčių dėl jo laukiančio nuo­
sprendžio. Tad nusprendė bet kuria kaina pabėgti iš ka­
lėjimo. Išsivaduoti iš Varšuvos citadelės X paviljono,
į kurį jį pergabeno iš Lodzės, nebuvo lengvas uždavinys.
Pasitaręs su draugais, nusprendė simuliuoti ligą, ir tokią,
kurią galima gydyti tik ligoninėje, nes tai didino sėkmin­
go pabėgimo galimybę. Pilsudskis pradėjo vaidinti pami­
šėlį. Laikėsi žymaus psichiatro, daktaro Rapolo Radzivi-
lovičiaus, Oktavijos Zeromskos brolio, nurodymų. Pagrin­
diniai ligos požymiai buvo bjaurėjimasis žandaro munduru
ir atsisakymas ką nors imti iš kalėjimo personalo rankų,
o tai vertė badauti. Susirūpinusi blogėjančia kalinio svei­
katos būkle valdžia davė sutikimą, kad jį apžiūrėtų
Varšuvos psichiatrinės ligoninės direktorius Ivanas Šabaš-
nikovas. Sis žymus specialistas suprato, kad Pilsudskis
simuliantas, tačiau labai nustebintas kalinio ryžtingumo
padarė oficialią išvadą, rekomenduojančią specializuotą
gydymą ligoninėje. 1900 m. gruodžio mėn. kalėjimo val­
džia pripažino, kad neturi kitos išeities, ir pervežė ligonį
į pamišėlių ligoninę Peterburge.
Buvo tai civilinė įstaiga, tačiau atsižvelgiant į pacien­
tus gana budriai saugoma. Palatas užrakinėdavo, o sar-
6.— 5735 81
 gas prie vartų saugojo, kad ligoniai nepaspruktų iš ligo­
ninės ir nekeltų aplinkiniams pavojaus. Kovojantis dėl
laisvės politinis kalinys turėjo nugalėti visas tas kliūtis.
Tą pakankamai sudėtingą uždavinį Pilsudskiui palengvino
gydytojo, priklausančio LSP, pagalba. Vieno iš jo naktinių
budėjimų metu niekieno nestabdomi abu išspruko per užpa­
kalinį įėjimą ir be trukdymų pasiekė sutartą konspiraci­
nį butą.
Po mėnesį užtrukusios kelionės per Rusiją 1901 m. bir­
želio mėn. Pilsudskis drauge su Marija, kuri prisijungė
prie jo, pasiekė Zamoscę. Ten laukė patikimas pogrindi­
ninkas, Zamoscės miškų majorato kontrolierius, kuris
be jokių netikėtumų miško takeliais nelegaliai pervedė
juos per sieną į Galiciją. Čia galėjo jaustis palyginti sau­
giai. O ramybė Pilsudskiui buvo labai reikalinga. Jo svei­
kata ir nervai buvo kritiškoje būklėje. Pamišimo simu­
liavimas jį galutinai išsekino, jau nekalbant apie tai, j o g
penkis mėnesius Peterburgo ligoninėje jam teko praleisti
bendrose palatose su tikrais pamišėliais, o tai neteikė ma­
lonių įspūdžių. Apsuptas bičiulių palankumo, pamažu at-
gavinėjo jėgas, nors kartais nesąmoningai elgdavosi taip,
lyg jį stebėtų svetimos įtarios akys. „Ziukas,— pažymėjo
vienas iš pažįstamų,— ne kartą po ilgesnių pokalbių pra­
dėdavo silpti. A k y s įkrisdavo, veidas ištįsdavo, ir staiga
prislėgtas nueidavo kažkokiu keistu, beveik siūbuojančiu
žingsniu."
1901 m. rudenį sveikata pasitaisė tiek, kad Pilsudskis
nusprendė grįžti prie partinio darbo. Tačiau iki galo ne­
buvo tikras, kurios jo srities imtis. Labiausiai buvo reika­
lingas Rusijos teritorijoje, tačiau ten jam grėsė didžiausias
pavojus. Juk jį puikiai pažinojo policija. Po pabėgimo
iš ligoninės paieškos laiškai buvo išsiuntinėti po visą im­
periją. Suvokdami didžiulę riziką, bičiuliai ragino apsi­
gyventi Londone ir imtis redaguoti vieną iš emigracinių
socialistų laikraščių.
Ten ir išvyko Pilsudskis 1901 m. lapkritį drauge su
žmona. Tačiau apie ilgą emigraciją negalvojo. Išvykimą
vertino greičiau kaip poilsį prieš naują pasinėrimą į veik­
lą tėvynėje. Tam tikros reikšmės turėjo ir saugumo sume­
timai. N e b u v o aišku, ar rusai iš austrų nepareikalaus bėg-
82
lio ir kaip tokiu atveju pasielgs Dunojaus monarchijos
kompetentingi veikėjai, o Temzės prieglobsčio teisės tvir­
t o v ė buvo nepaimama netgi labiausiai apsukrių Peterburgo
diplomatų.
Londone Pilsudskis paniro į partinių reikalų sūkurį.
Greitai susiorientavo, kad LSP situacija jo kalėjimo metu
buvo smarkiai pablogėjusi. Pabudus inteligentijos ir dar­
bininkų klasės politiniam aktyvumui partija prarado anks­
čiau turėtą konspiracinio darbo monopolį, nes ir j o j e į v y k o
nenaudingi (buvusio „Robotnik" redaktoriaus požiūriu)
pakitimai. Vis aiškiau skambėjo balsas veikėjų, pirmeny­
bę atiduodančių visuomeniniams, o ne tautiniams veiklos
tikslams. Iš dalies tai buvo areštų, palietusių dar keletą
asmenų iš senosios vadovybės, rezultatas. Tačiau ne vien
tai. Prasidėjo pažiūrų kristalizavimosi procesas, kuris, stai­
ga pagreitintas 1905 m. revoliucijos, galiausiai turėjo
atvesti prie partijos skilimo.
1902 m. tas pavojus taip aiškiai dar nebuvo iškilęs,
tačiau Pilsudskis jau tuomet jo neatmetė. Nusprendė ko­
voti, kad įgytų visą valdžią. Sį mūšį buvo galima laimėti
tik šalyje, į kurią ir išvyko 1902 m. pavasarį. Balandžio
10 d. paliko Londoną, 16-ąją jau buvo Krokuvoje, o
21-ąją su suklastotu pasu perkirto Karalystės sieną.
Grįžo su didvyrio, išgarsėjusio bravūrišku pasprukimu
iš policijos rankų, aureole. Tai lengvino veiklą, tačiau
negalėjo nulemti sėkmės. Greitai suprato, kad opoziciją
galės patenkinti tiktai nuolaidos. Jau tada pirmiausia buvo
pragmatikas. Gerai jausdamas situaciją, ėmė skelbti tezę
apie lankstumo būtinumą ideologijos ir politikos reika­
luose. Daug kalbėjo ir rašė apie toleranciją, apie būtinumą
neaštrinti konfliktų ir vengti įtampos. Tuo pačiu metu dėjo
pastangas savajai legendai sustiprinti. Neatsitiktinai bū­
tent tuo metu atsirado garsusis straipsnis „Kaip tapau
socialistu" ir autobiografinė „Bibulė" - veikalas apie su­
dėtingą nelegalių partinių leidinių istoriją.
Galiausiai partija atgavo senas pozicijas, o Pilsudskis
v ė l buvo jos priešakyje. Suvokdamas jai gresiantį ski­
limą, kategoriškai neprimetė savo valios. Tai jam nebuvo
sunku, nes ideologiniai klausimai niekada jo labiausiai
nedomino. Kaip ir prieš areštą, atsidėjo kasdieniniams
83
 partijos reikalams: bibulės redagavimui ir leidimui, lėšų
Toks mąstymas japonams tiko, tuo labiau kad j i e ne­
gavimui, stengėsi užmegzti naujus kontaktus ir atkurti
ketino painiotis į lenkų, ar apskritai Europos, reikalus.
nutrūkusius. „Pasiliksiu tėvynėje ilgesniam laikui,— rašė
N o r ė j o nugalėti Rusiją prie Ramiojo vandenyno, tačiau
iš dviejų mėnesių patirties perspektyvos laiške Bolesla­
anaiptol nesiekė mirtinai su ja susipykti, o pasinaudojus
vui Antoniui Jendžejovskiui,— ir perimsiu tokios
lenkų korta, tai neišvengiamai būtų įvykę.
Madchen fūr alles įvairiausias funkcijas: ir tvarkos palai­
kymo, ir skylių kamšymo, ir t. t.. . ." Tad iš Tokijo Pilsudskis grįžo tuščiomis, tik su finan­
sinės pagalbos pažadu, su kuriuo, tiesą sakant, vėliau
Partinių užsiėmimų monotoniją — jeigu apskritai gali­
japonai lojaliai susidorojo.
ma panaudoti tokį apibrėžimą perteikti situacijai, kurioje
Po šito pralaimėjimo galėjo greitai pereiti prie kas­
veikė LSP,— sudrumstė 1904 m. vasarį prasidėjęs Rusi­
dieninės tvarkos, kadangi jau greitai vietoje japonų pagal­
jos—Japonijos karas. Nors nebuvo aišku, kas ir kada pa­
bos pasirodė naujas veiksnys, leidžiantis mąstyti apie gink­
sieks pergalę, tačiau jau pats imperijos įsivėlimas į karinę
luotą pasipriešinimą carizmui.
avantiūrą atvėrė LSP konspiratoriams naujas galimybes,
Karas neatnešė Peterburge lauktų pergalių. Pralaimė­
ypač Pilsudskiui, visada galvojusiam apie ginkluotą pasi­
priešinimą grobikui. Jo iniciatyva buvo užmegzti slapti ry­ jimai atskleidė visas absoliutinio režimo ydas. Daugėjo
šiai tarp partijos emisarų ir japonų diplomatų Londone, nepasitenkinimo pasireiškimų. Įvykis, kuris dar taip nese­
Vienoje ir Paryžiuje. Imperatoriaus valdininkai su nepasi­ niai atrodė toks tolimas — revoliucija carų valstybėje —
tikėjimu, tačiau ir susidomėję klausėsi revoliucionierių tapo artimiausios ateities klausimu.
pasiūlymų dėl lenkų ir japonų bendradarbiavimo. Susita­ Ta revoliucionieriams optimistinė perspektyva paaštri­
rimo nepasiekė, bet Pilsudskis buvo pakviestas į Tokiją no ginčus LSP, kadangi reikėjo greičiau apsispręsti, kaip
tęsti derybų. Ten nusigavo 1904 m. liepos mėn. per Londo­ partija elgsis istorinio lūžio dienomis. Pilsudskis ir apie jį
ną, Niujorką, San Franciską. Atsivežtame konkrečiame su­ susitelkę veikėjai, kuriuos vis dažniau imta vadinti „se­
tarties apie bendradarbiavimą projekte pasiūlė šeiminin­ naisiais", neabejojo. Jų nuomone, revoliuciją reikėjo iš­
kams finansuoti antirusišką ir sukilėlišką LSP veiklą, apsi­ naudoti antirusiškam tautos sukilimui. Jį turi parengti
rūpinti ginklais, taip pat organizuoti lenkų kilmės belaisvių slapta ginkluota organizacija, kurią reikiamu momentu
legioną kovai Tolimųjų Rytų fronte. Mainais žadėjo apsun­ parems darbininkų masės. Pergalei pasiekti taip pat bus
kinti rusams mobilizaciją Karalystėje, vykdyti žvalgybines būtina sudaryti sutartį su nesocialistinėmis politinėmis
ir sabotažo akcijas bei — esant palankioms sąlygoms — krašto grupuotėmis, taip pat su separatistiniais imperijos
pradėti sukilimą, suorganizuotą su kitomis imperijos engia­ engiamų tautų judėjimais. K o v a vyks nepriklausomai nuo
momis tautomis. visos Rusijos grumtynių su carizmu. Reikia atitraukti
lenkiškas žemes nuo Rusijos ir sukurti toje teritorijoje
Tai buvo viliojantys pasiūlymai. Tačiau japonai netikė­
suverenios Lenkijos valstybę.
jo jų realumu. Tą jų įsitikinimą sutvirtino tautinės demok­
ratijos vadas Romanas Dmovskis, kuris tuo pačiu laiku Sių pažiūrų nepalaikė stiprėjanti partinė opozicija.
kaip ir LSP emisaras buvo pakviestas į Tokiją. Jis įrodė, Vadinamasis jaunimas įsivaizdavo LSP veiklą tik plačioje
kad vietinis bruzdėjimas Rusijos užimtoje dalyje, nes apie visos Rusijos revoliucijos tėkmėje. Nesiekė ir imperijos
tautinį sukilimą negalėjo būti nė kalbos, tik pakenktų — subyrėjimo tautinio separatizmo dėka. Vertino Rusijos
tiek Lenkijai, tiek ir Japonijai, kadangi Rusija bijojo ne­ proletariato galią. Solidariai su juo norėjo realizuoti bend­
ramumų ir laikė prie Vyslos didelę armiją. Kraujo jūroje rus tikslus, pirmiausia — nuversti carizmą, demokrati­
paskandins kiekvieną maištingą krustelėjimą, o po to zuoti parlamentinę respubliką, taip pat politinį bei visuo­
permes tas jėgas į Tolimuosius Rytus. Tada geriau ne­ meninį gyvenimą. Lenkijos nepriklausomybę matė atei­
pradėti rizikingo žaidimo. tyje, nors nuo jos tikriausiai neatsisakė.

84
85
 Tai buvo esminiai skirtumai, tiesą sakant, neįveikiami.
Teoriškai, bet ne praktiškai, juos buvo galima derinti.
Kilusi revoliucija pakeitė situaciją. Aiškiai tai parodo
buvusio tuo metu Galicijoje Pilsudskio reakcija. 1905 m.
sausio 30 d. laiške Voicechovskiui labai jau kritiškai įver­
tino Varšuvos partijos vadovybės, kur viešpatavo „jaunie­
ji", pirmuosius veiksmus. „ T a v o laišką gavau,— rašė,—
tačiau buvau toks susinervinęs ir užsiėmęs, j o g atleisk,
atsakyti nesiryžau. Ką Tau parašyti apie tą revoliuciją?
Žmonės čia džiaugiasi ir linksminasi, man kasdien sutei­
kia apie keliolika paslaugų et cetera pasiūlymų, o mane,
gėda kartais tai prisipažinti, velniai ima. Tokie vaikiški
ir kvaili."
Pilsudskis turėjo pretenzijų Varšuvos draugams dėl
nekritiško prisijungimo prie visos Rusijos protesto, kurį
sukėlė nusikalstamos žudynės prie Peterburgo žiemos rū­
mų, kai salvėmis buvo užgniaužta taiki darbininkų demons­
tracija, užmušta apie tūkstantis asmenų ir kelis kartus
daugiau sužeista. Jo nuomone, reikėjo reaguoti taip,
kad drauge būtų parodytos lenkų revoliucionierių jėgos
ir savi tautiniai veiklos tikslai.
Si prielaida apsprendė jo poelgius artimiausius kelio­
lika mėnesių. Ji taip pat glūdi jau nuo 1904 m. LSP pagrin­
du kurtos pogrindinės kovos organizacijos ištakose.
Lengviau suprasti tuos planus, susipažinus su laišku
Vitoldui Jodkai-Narkevičiui, rašytu iš trejų metų patirties
perspektyvos 1908 m. gegužės 25 d. „Prisipažinsiu Tau
atvirai,— rašė bičiuliui,— kad kalbėtis visiškai neturiu
noro. Visur jaučiu nepasitikėjimą becjos (taip partinėje
kalboje buvo vadinama LSP kovos organizacija.— D.T.M.)
ateitimi, antra vertus, kai pagalvoju apie ateitį ir pradedu
skaičiuoti žmones, man nusvyra rankos. Vienu žodžiu,
kalbėtis nenoriu ir baigta. Dabar jaučiuosi taip, lyg iš pla­
taus kelio, norėdamas jį sutrumpinti, būčiau perėjęs į siau­
rą kelelį, kuris virto takeliu, ir čia, tame takelyje, mane
užklupo naktis. Gerai žinau, kad platusis kelias, kurį pa­
likau, veda į tikslą, tačiau tai labai ir labai tolimas ke­
lias, žinau ir jaučiu, kad ėjau trumpesniu keliu ir kad
iki šiol jame esu, tačiau ar man pakaks jėgų išlaukti nak­
tį, aš nežinau. Grįžti nenoriu, bandysiu ir tamsoje eiti iki
86
galo, — kokio galo, mano ir mano jėgų ar takelio, tai klau­
simas, kuris yra iškilęs man, ir nulems jį artimiausia ateitis.
Tas trumpesnis kelias man yra becja ir visa, kas su ja
susiję."
Tose trumpose formuluotėse slypi 1904—1908 m. reali­
zuotos programos esmė. Pirmiausia Pilsudskis pasisakė
už socializmą. Tas platus kelias, vedantis į tikslą, kurį
jis paliko, nes labai ilgai būtų tekę žingsniuoti,— tai juk
niekas kitas, kaip revoliucinis masių išjudinimas, kurio
metu pasipiktinusi liaudis nuvers neapkenčiamą režimą.
Laiško autorius neabejojo tokio elgesio pagrįstumu ir
tikslingumu. Jį atgrasė tik ilga to proceso trukmė. Tuo
labiau jog buvo įsitikinęs paprasčiausio sprendimo, ne
kartą minėto „trumpesnio kelio", žymiai greičiau atvedan­
čio į tikslą, egzistavimu.
Pilsudskio nuomone, kiekviena revoliucija yra neor­
ganizuotas judėjimas. Tai suteikia persvarą šių dienų vals­
tybiniam aparatui, disponuojančiam tūkstančiais valdi­
ninkų, policija, armija, teismais, kalėjimais ir t. t. Kad
būtų išlygintos tos disproporcijos, reikia revoliuciniam
entuziazmui įkvėpti tvarką ir darnumą, prievartai prieš­
pastatyti organizuotą jėgą. Lenkijos žemėse tai turėjo at­
likti LSP kovos organizacija. Kraštą turi padengti tankus
tinklas kovinių ląstelių, gerai užsikonspiravusių, draus­
mingų, puikiai apmokytų ir ginkluotų, pripažįstančių
tiktai vieną autoritetą. Tų jėgų negalima naudoti eina­
miesiems susidūrimams su valdžia. Jos turi pasirodyti
lemiamu momentu, kai, apimtos revoliucinio užsidegimo,
galės stoti netgi prieš kelių šimtų tūkstančių priešo ar­
miją.
Nesunku pastebėti, kad tas scenarijus labiau priminė
antirusišką sukilimą ir su juo susijusį reguliarios armi­
jos kūrimą, negu revoliucijos pažadintos liaudies organi­
zavimą. T o k i o tipo abejonės kilo ir „jauniesiems", kurie
kovos dėl tautos išlaisvinimo idėją vertino be „seniesiems"
būdingo užsidegimo. Tuo pagrindu partijoje v y k o vis ar­
šesni susidūrimai ir ginčai. Skilimas tapo tik laiko klausi­
mu. Faktu j i s tapo LSP IX suvažiavime 1906 m. lapkričio
mėn., kai Pilsudskio šalininkai, kilę pirmiausia iš K o v o s
organizacijos, tapo mažuma ir apleido pasitarimų salę bei
 LSP-revoliucinę frakciją. Tuo tarpu bruzdėjimas krašte
pamažu jau geso, ir mažai kas dar tikėjosi, kad carizmo
žlugimas yra artimiausios ateities klausimas.
Be idėjinių ginčų, revoliucija atnešė esminį pasikeiti­
mą kasdienėje partijos veikloje. Laikas bėgo lyg ir grei­
čiau, kiekviena diena buvo gausi sensacijų. Pasikeitė
ir Pilsudskio veiklos pobūdis. Pamažu traukėsi nuo lig­
tolinės partinės veiklos — bibulių redagavimo, agitacijos,
lėšų rinkimo, rūpinimosi bemaž kiekviena organizacinės
veiklos sritimi. Vis labiau kilo į vadus, kol kas tik pepeesi-
ninkų kovotojų grupės. Tai aiškiai matyti iš masiškai tuo
metu skaitomų knygų, kurias ryte rijo. Markso neskaitė
jau nuo seno. Dabar galutinai metė pozicijas, turinčias bet
kokį ryšį su socialiniais klausimais. Pirmumą teikė karinei
literatūrai. Studijavo Napoleono kampanijas, gilinosi į
Klauzevicą, domėjosi būrų karu ir paskutiniu rusų ir ja­
ponų konfliktu.
Daugiausia laiko kasdien skirdavo K o v o s organiza­
cijai, tačiau ilgai nedalyvavo jos veiksmuose. Tuo pagrin­
du jam priešiški žmonės priekaištavo dėl asmeninio bailu­
mo. „Nepaisant paplitusios legendos,— rašė Irena Panen­
kova,— asmeniškai Pilsudskis gana ilgą laiką nedalyvavo
tuose pavojinguose arba—arba sumanymuose, apsiribojo
užsikonspiravusio ir tuo labiau akivaizdžiai atsakingo
už bet kokias klaidas vado statusu." Ir kad skaitytojas
neabejotų, koks smerktinas toks elgesys, pridūrė: „ V ė l g i
skirtingai elgėsi negu Rusijos „Narodnaja volia" arba A i ­
rijos vadai, tokie kaip legendinis Kolinzas, kuris pats
asmeniškai v a d o v a v o pavojingiausiems sumanymams, vi­
sada rizikavo labiausiai ir buvo pirmosiose linijose."
K o v o s organizacijos vadui iš prigimties tikriausiai
netrūko narsos. Nepaisant to, netgi tarp ištikimų „Vik­
torui" kovotojų, naikinamų priešo smūgių, iškilo abejo­
nės, ar kartais vadas ne per daug saugosi. Pilsudskis
ryžosi kartą visiems laikams atmesti tokio tipo įtarimus.
V a d o v a v o paskutinei K o v o s organizacijos didelei akci­
jai — pašto traukinio užpuolimui prie Bezdonių ties Vil­
niumi. 1908 m. rugsėjo mėn. keliolika kovotojų ne be var­
go įvykdė užduotį ir laimėjo per du šimtus tūkstančių rub­
lių. Atrodė, kad nuo to laiko išnyks užgaulingos ap-
88
kalbos. Tačiau legenda, tiek „balta", tiek „juoda",lengvai
pasklido nepaisant nepalankių jai faktų. Panenkovos ver­
tinimai yra iš 1922 m., taigi atsirado praėjus keliolikai
metų po juos neigiančios Bezdonių akcijos. Tulžyje dažyta
plunksna vadovavosi savais dėsniais.
Ne kitaip buvo, tiesą sakant, ir su pataikūniška plunks­
na. Šalininkų požiūriu, Bezdonių akcija išaugo iki vieno iš
svarbiausių revoliucijos įvykių. Akcija buvo nurodyta
kaip didžiausias K o v o s organizacijos laimėjimas, ypač
akcentuotas tiesiog genialus jos parengimas, vadovavimas
ir įvykdymas. Tai smarkiai prasilenkė su tikrąja įvykių
eiga. N e b u v o tokie jau dideli nei laimikis, nei daly­
vavusių kovotojų skaičius. O veiksmų eigoje buvo pada­
ryta rimtų klaidų. Tarp kitko, sugebėta paimti tik dalį
transportuotų pinigų. Stačiai balaganiškai buvo atsitrauk­
ta. K o v o s skyrius tuojau po akcijos — ne iki galo įsitikinęs
taisyklinga jos eiga — netgi sukvietė specialią komisiją
galimiems pažeidimams ištirti. Tačiau apie viską vėliau
nebuvo norėta prisiminti, kadangi tai vienintelė akcija,
kurioje vadas dalyvavo asmeniškai; hagiografai ją iškėlė
ant pjedestalo, pagražino tikrovę tose vietose, kurios
buvo pernelyg nutolusios nuo idealo.
Revoliucijos metais įvyko dar vienas dalykas, šį kartą
labiau asmeninio pobūdžio, smarkiai paveikęs Pilsudskio
gyvenimą. 1906 m. Varšuvoje susipažino su „drauge O l e " —
Aleksandra Ščerbinska. „Mūsų susitikime,— prisiminė ji
po daugelio metų,— nebuvo jokių asmeninių momentų;
buvome du žmonės, dirbantys tam pačiam reikalui, tos
pačios partijos nariai ir nieko daugiau. Gyvas mano at­
mintyje tas vaizdas, kai stovime tarp kelių karabinų, tarp
krepšių su brauningais, mauzeriais ir amunicija, o aš gal­
voju, kad štai matau žmogų, kurio Sibiras nepajėgė palauž­
ti. Prieš mane stovėjo vidutinio ūgio, plačių pečių lieknas
vyras. Jo judesiuose buvo daug žavumo ir elegancijos,
ką, tiesą sakant, išsaugojo iki gyvenimo pabaigos. Taip
lengvai vaikščiojo, kad atrodė, jog ne eina, o plaukia.
Kaip vėliau įsitikinau, buvo puikus ėjikas, netgi sunkiau­
sius žygius pakėlęs geriau negu stipresni už jį žmonės.
Galvą turėjo nedidelę, grakščias, vos smailėjančias, įsi­
klausančias ausis, giliai įdubusias, protingas, bet skvar-
89
bias pilkai mėlynas akis. Gyvas veidas atspindėjo beveik
kiekvieną jo mintį."
Po to jvį keliai dar keletą kartų susikirto. Daugiau kaip
metus trukusi pažintis neperžengė kolegiškų santykių,
nors Pilsudskis turėjo būti vis labiau emocionaliai užsian­
gažavęs. Kadangi vis dažniau kalbėjo Aleksandrai apie
savo planus ir viltis, nugalėdamas nepatiklumą ir užda­
rumą, tai turėjo gana vienareikšmišką prasmę.
1907 m. antrojoje pusėje ilgesniam laikui susitiko K i ­
j e v e . Pilsudskis paruošė įsilaužimo į banką planą, turėjusį
atnešti didžiulį finansinį laimikį ir tuo pačiu likviduoti ma­
terialinius partijos rūpesčius. Su gudrumu, kurio galėtų
pavydėti įsilaužėjas, planavo įkurdinti pastate (kaip kūri­
ką) kurį nors pogrindininką. Kadangi katilinė buvo po lo­
bynu, nuspręsta pabandyti per orlaidę ir skylę grindyse
patekti prie seifų. Visam šiam sumanymui įgyvendinti
reikėjo nemažų pastangų. Visam tam turėjo padėti ir Alek­
sandra. Susitikdavo dabar labai dažnai, vaikštinėdavo po
Padneprio parkus. Vieno pasivaikščiojimo metu, prisime­
na būsimoji maršalienė, „ [ . . .] pasakė, kad mane myli.
Prisimenu, kaip tas prisipažinimas mane nustebino. Iki tos
akimirkos laikiau jį tik idealiu draugu, o čia staiga atsirado
kažkas nelaukto".
Galima suprasti tą nustebimą. Jis buvo legendomis
apipintas partijos vadas. Ji — pradedanti pogrindininke.
Jam buvo keturiasdešimt, jai — dvidešimt penkeri. Lai­
kas nebuvo palankus idilėms. Kiekvienu momentu grėsė
areštas. „Ilgą laiką nepatyrėme nieko, kas yra laikoma lai­
mingos santuokos pagrindu,— prisimena toliau Aleksan­
dra,— neturėjome nei namų, nei ramybės, nei saugumo,
tik nuolatinį darbą, dažnas nelaimes, nesaugų ir neužtikrin­
tą rytojų. Mūsų meilė visa tai ištvėrė, ir,kas nemažiau reikš­
minga, išgyveno vėlesnius ramybės ir pergalės metus.
Tačiau tuo metu turėjome laukti. Pirmoji žmona nesutiko
skirtis."
Marija iš tikrųjų nedavė sutikimo nutraukti santuoką.
Tačiau Pilsudskis turbūt ir nesiekė to bet kuria kaina.
Laiške Aleksandrai 1909 m. pradžioje rašė: „ A š visada
siekiu, kad vienas ar kitas dalykas būtų nuspręstas ben­
drai, kaip trijų suinteresuotų pusių valios išraiška, dažnai
labai sudėtingų jausmų ir minčių rezultatas, tačiau vienin­
telis galimas tomis sąlygomis. Siuo požiūriu mano ir tavo
valia yra ryški ir aiški, o trečiosios pusės valia iki šiol
k o v o j o , darė viską, kad tik nepasiektume vieningo ir aiš­
kaus rezultato. Tuo atveju aš turiu atsižvelgti į blogesnę
moters, nei v y r o padėtį tokiais atvejais, ir svajoju apie
tai, kad mes su Tavimi bendrai galėtume išgyventi sun­
kias pereinamojo laikotarpio akimirkas, laikotarpio, kuris,
pripažįstu, trunka pernelyg ilgai. Kartoju, esu įsitikinęs,
kad ta mano tvirta ir atkakli, nors ir ne audringa valia pa­
darė savo ir jaučiu, kad esame teisingame kelyje, kad
daug dalykų, siekiant bendro susitarimo, pasikeitė į gera,
tikroji krizė, mano nuomone, praėjo, ir dabar einame
ramesnio sprendimo linkme".
Niekas nepagrindę to optimizmo. Marija nesutiko
skirtis iki pat mirties, iki 1921 metų. Tad Pilsudskio elgesį
galima suprasti dvejopai: galima be išlygų patikėti jo
argumentacija ir žavėtis džentelmeniška pažiūra į Mariją,
tačiau taip pat galima ryžtis trupučiui kriticizmo. Ir, ko
gero, reikia taip padaryti, kadangi paaiškinimai, duodami
meilužėms, kurios ilgai negali tapti žmonomis, prastai
išlaiko teisumo patikrinimą. Be abejonės, Pilsudskis norė­
jo vesti Aleksandrą, tačiau taip pat nesugebėjo ryžtis iš­
siskirti su Marija.
Aleksandra bandė protestuoti prieš tą situaciją, kurioje
varžovė buvo pranašesnė visų pirma dėl taip suprasto
lojalumo. Tai įrodo vienas vėlesnių laiškų, kuriame Pil­
sudskis pateikia daug sakantį prašymą: „Nors truputį len-
gvamintiškumo pridurk prie savo rimtų minčių, nors tru­
putį linksmiau žiūrėk į pasaulį, taip norėčiau matyti T a v e
besijuokiančią, nuoširdžiai linksmą, ne su tokiu nelaimin­
gu veideliu, kokią neseniai mačiau, ne su tomis tuoj pravir-
ksiančiomis akimis".
Taigi, širdimi būdamas su Aleksandra, Pilsudskis to­
liau g y v e n o šeimyninį gyvenimą su Marija. Jų santuoka
vis labiau iro. Tam tikros įtakos turėjo ir 1908 m. vasa­
rą įvykusi tragedija. N u o pūlingo tulžies pūslės uždegimo
mirė Vanda Juškevičiova, devyniolikmetė Marijos dukra
iš pirmosios santuokos, prie kurios patėvis buvo labai
prisirišęs. „Aukšta ir grakšti,— prisiminė Michalas Sokol-
91
niekis,— juodais kaip ukrainietės antakiais, buvo namų
šypsena ir džiaugsmas". Tarp kitko, po šio smūgio Marija
rimtai susirgo. Jai buvo padaryta sunki operacija. Šios
aplinkybės tik sunkino derybas dėl galimo išsiskyrimo.
Tad net iki karo pradžios gyveno kartu, tačiau juos jungė
tik butas ir bendras ūkis.
Mintimis Pilsudskis buvo su Aleksandra, kuriai rašė
ilgus laiškus, visada prasidedančius žodžiais „Brangi ir
Mylima Olenka". Marijai darėsi vis labiau abejingas.
„Buvo,— prisimena ją Leonas Vasilevskis,— be abejonės,
nepaprasta asmenybė. Gabi, greitos orientacijos, iškalbin­
ga, ištikima reikalui, sugebėjo daryti įtaką aplinkai, ypač
išorinėms sąlygoms. Tai jai labai lengvino didelis suge­
bėjimas bendrauti ir linksmas būdas. Krokuvoje leisdavo
laiką nuolatinių draugų būryje, su nepaprastu svetingu­
mu priimdavo Ziuką lankančius pažįstamus, iki vėlumos
praleisdavo vakarus kavinėse ir, kiek tai buvo įmanoma,
stengėsi niekada neatsitraukti nuo v y r o . Pradžioje Ziukas
eidavo drauge su ja į kavines, tačiau vėliau ėmė maištauti.
Kai ji norėdavo pasilikti „Secesijoje" ar pas „Michaliką"
ilgiau, dažnai po vidurnakčio, Ziukas tam tikru momentu
atsistodavo ir vienas eidavo namo."
Tokių akibrokštų priežastis tikriausiai nebuvo bjaurė­
jimasis kavinėmis, ką, atrodo, nori įteigti Vasilevskis.
Tas tariamas atsiskyrėlis laiškuose Aleksandrai susijaudi­
nęs ir su ilgesiu prisiminė „tramvajus, kuriuos kartu tyri­
nėjome, smukles, kuriose buvome" ir t. t.
Įdomu tai, kad šeimos bičiuliai, žinantys apie „tragiš­
kąjį trikampį", kaip apibūdino situaciją laiškuose A l e k ­
sandrai pats Pilsudskis, aiškiai simpatizavo Marijai, nema­
tydami jos elgesyje nė mažiausios priežasties, pagrindžian­
čios v y r o išdavystę.
4 Šaulių komendantas
Hf r. , vrv;. *į
Revoliucijos nesėkmė pakeitė Pilsudskio formuluotus
veiklos planus. Jų pasikeitimas v y k o palengva, prisitai­
kant prie slūgstančios įtampos carų valstybėje. Reikšmin­
gu ženklu šiame kelyje buvo 1908 m. vasario mėn. laikraš­
tyje „Robotnik" paskelbtas straipsnis charakteringu pava­
dinimu „Kaip turime ruoštis ginkluotai kovai?"
„Didžiulis liaudies judėjimas, Rusijos valstybėje vadi­
namas revoliucija,— konstatavo Pilsudskis,— iki šiol ne­
pasiekė savo tikslo. Carizmas nusilpęs, padaręs gausių
nuolaidų, sugebėjo suorganizuoti demoralizuotas savo jė­
gas ir pasiekti pergalę prieš revoliuciją, kad po to atsisa­
kytų kiek įmanoma daugiau reformų ir pakeitimų, pada­
rytų silpnumo akimirką. Ir kiekvienas, kas g y v e n o re­
voliucijos pergalių epochoje, nevalingai ieško atsakymo
į klausimą, dėl ko atsitiko taip, o ne kitaip, kodėl viltys
neišsipildė ir po ryškios ir rausvos aušros nesužibo dan­
guje saulė, tačiau atėjo apsiniaukusi, pilka rudens die­
na."
Pilsudskio nuomone, atsakymas į tą klausimą yra tiktai
vienas: carizmas laimėjo, nes jo dispozicijoje buvo mil­
žiniškas prievartos aparatas — valdininkai, policija, ka­
riuomenė. T a i jėgai revoliucionieriai galėjo priešpasta­
tyti bemaž tik moralinius argumentus. Tad konfrontacijos
finalas negalėjo būti kitoks. Susidūrus su karabinu ir
rimbu, idėja, nors pati kilniausia, turėjo nusileisti. Iš to
plaukė paprasta pamoka žmonėms, nenorintiems atsisakyti
tironijos nuvertimo idėjos. Kuo greičiau reikėjo pradėti
organizacinį darbą, kuris juos paverstų sąjunga jėgos,
kuri ateityje galėtų pasipriešinti.
93
 Tos pažiūros kartojo dažnai revoliucijos dienomis
taikytą argumentaciją, kai Pilsudskis įrodinėjo, j o g ca­
rizmui gali pasipriešinti tik revoliucinė armija, sudaryta
iš K o v o s organizacijos pogrindyje išauklėtų kadrų.
Tačiau straipsnyje pasirodė ir įvykusių autoriaus pa­
žiūrose pokyčio elementų. „Deja,— reziumavo,— praėjo
tie laikai, kai partija galėjo bent šiek tiek imtis šios užduo­
ties geriausiu — organizaciniu — būdu, t. y. formuoti iš
partijos darbininkų organizaciją, galinčią ginti savo sie­
kius ne tik žodžiu ir kantrybe, tačiau ir pečiais atviroje
kovoje."
Atsižvelgus į tai, kad partija nėra pakankamas kari­
nių pasirengimų forumas, plaukė vienintelė išvada —
būtina keisti organizacines veiklos formas. Tiesa, iki galo
Pilsudskis to nepasakė. N e n o r ė j o sudaryti sau papildomų
rūpesčių, nes LSP frakcijoje, kurioje jis net iki 1914 m.
išlaikė aukščiausius postus, tai negalėjo būti populiari
tezė.
Naujajame plane partijos veiklą pakeitė kita konspi­
racijos forma — karinio pobūdžio pogrindinė organiza­
cija. A p i e jos kūrimą Rusijos užimtoje teritorijoje Pilsuds­
kis netgi nesvajojo. Po revoliucinio pakilimo, paskandin­
to represijų jūroje, čia viešpatavo suprantama apatija,
daranti negalimu bet kokio opozicinio aktyvumo platesnį
vystymą. Buvo padidėjęs policijos, bijančios teroristinių
priešvalstybinių aktų atsinaujinimo, jautrumas.
Su karinės padėties, tuomet buvusios Rusijos užgrob­
toje teritorijoje, griežtumu kontrastavo Galicijos autono­
mijos garantuojamos laisvės, kur lenkai dešimtmečius
turėjo nemenkas politines teises. Tos situacijos paslau­
gomis Pilsudskis naudojosi jau anksčiau, Galicijoje
sutelkęs užsienio antirusiškų LSP dalių užnugarį, bet pla­
čiai sumanytų karinių pasirengimų nebuvo galima pradėti
be kompetentingų Austrijos atstovų leidimo, konkrečiai,
be susitarimo su karine žvalgyba, kuri kontroliavo tokio
tipo iniciatyvas.
Pilsudskis tai žinojo nuo seno. Jau 1906 m. stengėsi
pasiekti su austrais susitarimą, kuris palengvintų LSP
kovos organizacijos veiklą. Tų metų rugsėjo 29 d. abu
su V. Jodka-Narkevičiumi kalbėjosi su pulkininku Fran­
cu Kaniku, 10-ojo korpuso Pšemislyje štabo viršininku, ir
aiškiai pasiūlė savo paslaugas. „Mums pasiūlė,— raporte
Generalinio štabo Vienoje viršininkui rašė pulkininkas
Kanikas,— įvairių rūšių žvalgybines paslaugas prieš Ru­
siją mainais už tam tikras paslaugas iš mūsų pusės. Tos
abipusės paslaugos yra sumanytos kaip kovos prieš Rusijos
valdžią rėmimas tokiu būdu: ginklų gavimo palengvinimas,
slaptų ginklų sandėlių ir partijos agentų toleravimas Gali­
cijoje, represijų netaikymas Austrijos atsarginiams ir re­
voliucionieriams, kurie dalyvautų k o v o j e prieš Rusiją
galimos mūsų monarchijos intervencijos atveju. Kad kiek
galima daugiau sužinočiau, išklausiau abiejų ponų iki galo,
tačiau nepareiškiau savo nuomonės."
Tai buvo netipiškas pokalbis. Priešais aukštą Habsbur-
gų monarchijos karininką susėdo du socialistų vadai ir pa­
siūlė nei daugiau, nei mažiau — dalyvauti Austrijai įvyk­
dant kaimyninėje monarchijoje perversmą. Ta iš pirmo
žvilgsnio stebinanti situacija buvo stipriai pagrįsta tuome­
tinės politikos realijomis. Austrijos—Rusijos santykiai,
šalia tariamo korektiškumo, iš esmės nebuvo patys geriau­
si. A b i valstybės rimtai varžėsi Balkanuose. Tiesa, niekas
dar nesitikėjo, kad dėl tos priežasties ateityje kils pasauli­
nis karas, tačiau nereikėjo pernelyg didelio įžvalgumo, kad
galima būtų numatyti ilgą jų antagonizmo trukmę. O to­
kioje situacijoje žvalgybinis pasiūlymas, plačiau — rūpes­
čiai, suteikti rusams lenkų, įgytų reikšmės, net jei tai reikš­
tų bendradarbiavimą su socialistais, kuriems imperijos-
karalystės karininkai tikriausiai nejautė simpatijos, juo
labiau kad Pilsudskiui rūpėjo ne socialinė revoliucija,
o tik iškelti lenkų klausimą, kurio atžvilgiu Viena taip pat
turėjo savo planų.
Vėliau daug kas jungė imperijos pulkininką su jo pa­
slaptingais pašnekovais. Ir nors 1906 m. sauso 11d. Gene­
ralinio štabo viršininkas įsakė Kanikui nesileisti dau­
giau į pokalbius, tačiau pirmieji ledai buvo pralaužti ir
lengvino galimybę susitarti.
Tai buvo atlikta 1908 m. viduryje. „Aleksandras Ma-
linovskis,— patvirtino vėliau Valerijus Slavekas,— kuris
gyveno Lvove, 1908 m. vasarą mane informavo, kad yra
užmezgęs ryšius su G(eneralinio) š(tabo) majoru Gusta-
95
vu Iškovskiu, L v o v o korpuso politinio-žvalgybinio sky­
riaus viršininku; kad Juzefas Pilsudskis ir Vitoldas Jod-
ka-Narkevičius apie tai žino ir kad Pilsudskis įsakė ir
man atskleisti tą paslaptį."
Tuos kontaktus Pilsudskis palaikė iki pat karo pradžios,
kadangi tai sudarė vieną iš būtinų sąlygų koncepcijos,
kurią įgyvendinti labai stengėsi, sėkmei.
Viską laikė didelėje paslaptyje. Jos atskleidimas grėsė
skandalu ir nesunkiai numanomais padariniais. Pagrindi­
niu revoliucionieriaus, o tokiu Pilsudskį tuomet visi laikė,
etoso atributu buvo jokių santykių su policija, žandar­
merija, karine žvalgyba neturėjimas. N e t g i įtarimas apie
šios normos išdavystę buvo tolygus politinei mirčiai. Pa­
kanka prisiminti būtent tuo metu įvykusią Stanislavo Bžo-
zovskio, rašytojo ir filosofo, artimo socialistiniam judė­
jimui, garsios „Jaunosios Lenkijos legendos" autoriaus;
tragediją. Jis buvo įtartas bendradarbiavimu su Rusi­
jos ochranka. Įtariamasis išreikalavo sušaukti LSDP ir
LSP frakcijos įgaliotinių teismą, kuris, tiesa, neįrodė jo
kaltės, tačiau taip pat nepaskelbė j o k i o sprendimo. Didelė
dalis senų draugų ir bičiulių nuo jo nusisuko, laikydami
tokius kontaktus gėdingais. Sio požiūrio laikėsi ir Pil­
sudskis. Kai Michalas Sokolnickis vieno apsilankymo
Zakopanėje metu kvietė jį drauge nueiti į Bžozovskio pas­
kaitą, susidūrė su ryžtingu atsisakymu. „Trumpai atsa­
kė,— pažymėjo tą atsitikimą atsiminimuose Sokolnickis,—
kad neturi j o k i o noro; kada gi ėmiau užsispyręs įkalbi­
nėti, v ė l griežtai atsisakė ir, paklaustas apie priežastį,
atsakė: „Galite eiti, jeigu norite — šis žmogus kartą susite­
pė, ir niekada netrokšiu jo matyti."
Pilsudskis puikiai žinojo, kad jeigu visuomenei pa­
kliūtų informacija apie kontaktus su austrų žvalgyba, nie­
kas nenorėtų klausyti argumentacijos, apeliuojančios
į aukščiausias politines tiesas. Kadangi šiuo atveju amži­
ninkai yra kurti pagrindimui, įtikinančiai skambančiam
palikuonims ir istorikams.
T o k i o kaltinimo jėgą puikiai suvokė priešai. Ir nors
jie nežinojo tikrojo Pilsudskio kontaktų su austrų žval­
gybos dalimis pobūdžio, tvirtino kad sumanymai, kuriuos
jis planavo, be panašių santykių iš anksto būtų buvę pa-
96
smerkti nesėkmei. Dėl tos priežasties, kur tik galėjo, sten­
gėsi pateikti Pilsudskio veiklą Galicijoje kaip svetimos
agentūros rezultatą. Jau 1913 m. gegužės—birželio mėn.
vienas Varšuvos endekų lyderis, Zigmantas Balickis, pa­
skelbė straipsnių ciklą. Juose karinę Pilsudskio inicia­
tyvą siejo su Austrijos žvalgybos karininko, pulkinin­
ko Redlio, kuris buvo demaskuotas kaip rusų šnipas,
veikla.
Ir nors Balickio tekstai — tai akivaizdus kiekvienam
šmeižtas, visų pirma tai, kad šaulių judėjimas yra inspiruo­
tas ochrankos, Pilsudskis nusprendė taikliai ir greitai at­
sakyti Krokuvos „Naprzod" puslapiuose. „Raktas, atsklei­
džiantis visas nepriklausomybės ir šaulių organizacijos
paslaptis, yra ne kas kita, tik garsi susikompromitavu­
sio Redlio šnipinėjimo afera. Kadangi Lenkijoje, kuri turi
tokį puikų „tautinio gyvenimo grynuolio" pavyzdį kaip
ponai Balickis ir Dmovskis, negali būti kalbos apie sukili­
mus ir kovą už nepriklausomybę, ir, žinoma, norint pa­
aiškinti tokį siaubingą reiškinį lenkų tautos gyvenime, jo
priežasties reikia ieškoti svetimose tautose, o dar ge­
riau — nešvariuose ir bjauriuose šaltiniuose, kadangi tik
iš tokio šaltinio gali būti ši šlykšti srovė — siekimas iško­
voti Lenkijos nepriklausomybę. . ."
Kaltinimai veiklos agentūriškumu tvirtai įaugo į „juo­
dąją" būsimo maršalo legendą. Derybas su svetimos žval­
gybos įstaigomis, vedamas svarbiausiojo tautinio reikalo
realizavimo tikslu, priešininkai noriai sutapatino su įpras­
tiniu šnipinėjimu.
Pirmasis signalas, liudijantis, kad Pilsudskio planai
įgauna konkrečius bruožus, buvo 1908 m. birželio pabai­
goje L v o v e susikūrusi A k t y v i o s kovos sąjunga *, kėlusi
sau tikslą ginklu iškovoti nepriklausomą demokratinę
Lenkijos respubliką. Autoriai, nejaučiantys Pilsudskiui
simpatijos, paprastai pabrėžia, kad tai ne būsimo šaulių
komendanto, o Kazimežo Sosnkovskio sumanymas. Iš
tiesų, A K S buvo sukurta Sosnkovskio iniciatyva ir
jo bute. Kad tas veiksmas gimė jo diskusijos su tik-
, •
* Związek W a l k i Czynneį (lenk.).— Vert.
7.— 5735
 ruoju „ruošimosi ginkluotai kovai" koncepcijos autoriu­
mi, Sosnkovskis niekada, tiesą sakant, to neslėpė. Sufor­
mulavęs idėją, Pilsudskis neturėjo laiko ja užsiimti. Ka­
dangi tais mėnesiais jis visiškai įsitraukė į pasirengimus
Bezdonių akcijai.
Vos po jos įvykdymo 1908 m. spalio mėn. grįžęs į Ga­
liciją jis galėjo užsiimti sumanymu, su kuriuo siejo tiek
naujų vilčių. Tačiau ne iš karto įsitraukė į darbą su ener­
gija, būdinga jo dar neseniems revoliucijos meto veiks­
mams. Tiesą sakant, sunku tuo stebėtis. Nors sėkmė atro­
dė taip arti, susidūrime su carizmu patyrė pralaimėjimą.
Turėjo apsiprasti su mintimi, kad reikia vėl viską pradėti
iš naujo.
Savijautai pagerėti buvo nepalanki ir sveikatos būklė.
Kentėjo nuo širdies neurozės ir bendro organizmo nusil­
pimo. Gydytojai įspėjo, kad esant tokiam dideliam išse­
kimui, jį gali pražudyti paprastas gripas. „Gana nesėkmin­
gai susirgau,— rašė laiške Aleksandrai 1909 m. pradžio­
j e , — praėjusios savaitės fiziškai nualino širdį taip, kad
užėjus lengvai karštinei, priklydo influensa (tuometinis
gripo pavadinimas.— D.T.M.) ir iškrėtė man tokį pokštą,
kad dabar „nei rankų, nei kojų, nei j o k i o darbo, nei j o k i o
jaudinimosi". Tam tikram laikui tapau visišku kūno ir dva­
sios invalidu, visi mano gražūs projektai išgaravo, netgi
rašydamas šį laišką taip jaudinuosi, kad jaučiu nervinį
širdies plakimą. Dabar turėsiu išvažiuoti ilsėtis. Gydyto­
jai sako, 2—3 mėnesiams. Sunku."
Visada buvo truputį hipochondrikas, tai galima paste­
bėti ir iš šio laiško fragmento. Ypač sunkiai pakėlė auten­
tiškus sveikatos taisymo rūpesčius. Tuo labiau j o g tai ne­
buvo vieninteliai jo rūpesčiai. Kankino ir nenormali šei­
myninė situacija. Vis labiau sklaidėsi viltys susijungti su
Aleksandra. Marija nenorėjo girdėti apie skyrybas, tik­
riausiai manė, kad laikas dirbs jos naudai, šaldys antro­
sios v y r o jaunystės aistrą.
Prie visų tų rūpesčių prisidėjo finansinio pobūdžio
vargai. Kuklios piniginės įplaukos įpareigojo skaičiuoti
kiekvieną grašį. „Tai buvo proletariškas skurdas,— pa­
teikė savo įspūdžius iš apsilankymo pas Pilsudskius Za­
kopanėje Stefanas Zeromskis.— Užtikau jį sėdintį prie sta-
98
lo ir dėliojantį pasjansą. Sėdėjo su apatinėmis kelnėmis,
nes vienintelę kelnių porą, kurią turėjo, atidavė siuvėjui,
kad užadytų skyles."
Beveik per dvidešimt penkerius metus, skiriančius šį
užrašą nuo ankstesnės, bemaž identiškos pastabos Bronisla-
vo dienoraštyje, nedaug Pilsudskis buvo pasiekęs materia­
linėje srityje. Svajonėse betgi siekė aukštai. Zeromskio
paklaustas, kokios susijaudinimo priežastys, atkirto: „Iš­
kėliau sau tikslą, kad jeigu man šis pasjansas pavyks, tai
būsiu Lenkijos diktatorius". Tomis aplinkybėmis tai buvo
pakankamai šokiruojantis širdies atvėrimas. Ne kitaip
jį suprato ir Zeromskis. „Svajonė apie tą diktatūrą,—
prisiminė rašytojas,— toje lūšnoje ir be kelnių tuomet ma­
ne sukrėtė".
Panašiai galvojo ir kiti. Juk grobikų galia liko nepa­
žeista, o Pilsudskio jėgos buvo menkos, tiesą sakant, nieko
nereiškiančios. Po metų egzistavimo, 1909 m. birželį, A K S
turėjo vos 147 narius. Mažėjo taip pat LSP frakcijos įtaka.
T o j e nelabai linksmoje situacijoje pasirodė optimisti­
nis akcentas. Jį pateikė besikomplikuojantys tarptauti­
niai santykiai. 1908 m. spalio mėn. imperatorius Pran­
ciškus Juozapas I išleido manifestą, įjungiantį į Austriją -
Vengriją, Bosniją ir Hercegoviną dvi senas turkų pro­
vincijas, nuo 1878 m. Berlyno kongreso okupuotas Austri­
jos imperijos. Serbija tą poelgį įvertino kaip tiesioginę
grėsmę savo interesams. Išleido mobilizacijos potvarkį.
Atsakydama Viena taip pat paskelbė armijos kovinės
parengties padėtį. Savaime aišku, bijojo ne mažytės Serbi­
jos, o už jos stovinčios Rusijos. Europoje pakvipo paraku.
Atrodė, kad karas yra dienų klausimas. Galiausiai ryžtinga
vokiečių sąjungininkų parama, suteikta Austrijai, sulaikė
Peterburgą, ir krizė buvo sustabdyta. Tačiau taika turėjo
labai trapų pamatą.
» Pilsudskis tai suprato. Dar daugiau, su karo pradžia
siejo didžiausias savo viltis. Nauja situacija leido atsisa­
kyti senos idėjos kurti lenkų armiją revoliucinio masių
pakilimo momentu. Išsiskyrė su ta koncepcija gana leng­
vai, kadangi neseniai įvykusios batalijos patirtis parodė,
kad proletariatas ne mažiau negu tautinius vertina socia­
linius laimėjimus, gi Pilsudskis neturėjo tikslo siekti, kad
99
 galimas sukilimas virstų visuomenine revoliucija. Todėl,
kai pasirodė, kad revoliucijos perspektyva yra tolimesnė,
negu karo šansas, su pastaruoju susiejo savo planus.
Jo formuluotas prieš 1914 m. koncepcijas negalima
vertinti vienareikšmiškai. Daugiausia maišaties sukėlė
1952 m. Niujorke leidžiamame „ N o v y j žurnal" paskelbti
Viktoro Černovo, vieno iš Rusijos eserų vadų, atsimini­
mai. Jis perpasakojo Pilsudskio paskaitą, kuri buvo skai­
tyta 1914 m. vasario mėn. Paryžiuje, Geografijos draugijos
salėje. Tarp kitko, Černovas pažymėjo: „Toliau analizuo­
damas visų tų valstybių karinį potencialą (kurios dalyvaus
turinčiame greitai prasidėti pasauliniame kare.— D.T.N.),
Pilsudskis aštriai iškėlė klausimą: kokia bus eiga ir kieno
pergale baigsis karas? Atsakymas buvo toks: pergalė eis
iš Vakarų į Rytus. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad Rusija
bus sumušta Austrijos ir Vokietijos, o šios bus sumuštos
anglų ir prancūzų (arba anglų, amerikiečių ir prancūzų).
Rytų Europa pralaimės prieš Centrinę Europą, o Centri­
nė — prieš Vakarų. Tai lenkams rodo veiklos kryptį". Anot
Černovo, šis samprotavimas buvo pratęstas pokalbyje,
kuris po paskaitos į v y k o su vienu iš artimiausių Pilsuds­
kio bendradarbių Vitoldu Jodka-Narkevičiumi; tuo pa­
čiu, kuris prieš porą metų Pilsudskio pašonėje bandė už­
megzti pirmuosius kontaktus su Austrijos žvalgyba.
Į klausimą, ar iš tikrųjų Pilsudskis taip genialiai numa­
tė ateitį, atsakymai skiriasi. Jo šalininkai dėl to niekada
neturėjo nė mažiausių abejonių. N e t g i laikotarpiu, kai
Černovas dar neatskleidė savo reveliacijų, nes pakako
tikėjimo, kad komendantas niekada neklydo, kad visada
sėkmingai skaitė laiko ženklus.
Su ne mažesniu pasitikėjimu savimi diametraliai prie­
šingą nuomonę formulavo priešininkai. „Legenda,— rašė
I. Panenkova,— kad Pilsudskio politinė koncepcija kada
nors iš esmės skyrėsi nuo V T K arba kitų aktyvių, Cen­
trinių valstybių pusėje karo metu stovėjusių krašto politi­
nių organizacijų. Legenda, kad jis kada nors ką nors tiks­
liau negu tos organizacijos numatė, kokią nors pozityvią,
geresnę, išmintingesnę, toliau siekiančią programą joms
priešpastatė."
100
Č e r n o v o prisiminimai to ginčo sprendimo niekuo ne­
priartino. Tiesa, šalininkai juos pripažino svarbiausiu įro­
dymu, patvirtinančiu jų tezę, tačiau priešininkai iš karto
ėmė abejoti, paskelbę juos tipiška iš piršto laužta sen­
sacija.
Iš esmės eserų vado informacija turi kelti svarbias
išlygas. Bemaž yra aišku, kad minėtos įvykių prognozės
viešos paskaitos, skaitytos Geografijos draugijos salėje,
metu Pilsudskis nesuformulavo, kadangi toks pasisaky­
mas būtų didelio politinio naivumo įrodymas. Kitaip, tiesą
sakant, nebūtų galima įvertinti viešo savo slapčiausių
planų atskleidimo. Salėje galėjo būti, ir iš tikro buvo, suin­
teresuotų žvalgybų agentų. Siuo atveju sąjungos su Aust­
rija laikinumo parodymas neišvengiamai būtų baigęsis
išvijimu iš Galicijos, o to Pilsudskis jokiu būdu negalėjo
sau leisti. Černovo nenaudai kalba ir stebinantis liKusių
susitikimo dalyvių tylėjimas. Subūrė jis apie 500 asmenų,
tarp jų ir žymius Paryžiaus lenkų atstovus su A d o ­
mo Mickevičiaus sūnumi Vladislavu priešakyje. Jeigu ora­
torius iš tikrųjų ryžtųsi tokiems neįprastiems vertinimams,
pagaliau kas — be Černovo — būtų turėjęs tai pažymėti,
ypač kai įvykių vystymasis patvirtino anksčiau fantastiš­
kai skambėjusius žodžius. Tačiau taip neatsitiko. Greičiau
atvirkščiai. Kitas platus, dešimties mašinraščio lapų prane­
šimas apie susitikimą nė žodžiu neužsimena apie karinę
prognozę, nors jo autorius puikiai sugebėjo klausytis ir bu­
vo žvalgybos agentas, stropiai žymėjęsis kalbos turinį. Tas
sėkmingai iki šių dienų išsaugotas dokumentas išsklaido
paskutines abejones ir verčia pripažinti, kad Černovas ne
visada buvo teisus.
Tad negalėjo rusų revoliucionierius susipažinti su Pil­
sudskio vertinimais viešos paskaitos, perskaitytos Paryžiu­
je, metu. Reikia taip pat atmesti hipotezę, kad priskyrė
jam formulavimus, kuriuos iš tikrųjų išgirdo jau po pra­
nešimo slaptame pokalbyje iš Jodkos-Narkevičiaus, kadan­
gi, kaip nustatė profesorius Andžejus Garlickis, lektoriaus
bičiulio tuo metu apskritai nebuvo Prancūzijoje.
Ar Černovas paprasčiausiai sumelavo? Pateiktų faktų
šviesoje toks atsakymas atrodo labai pagrįstas. Pagaliau
nuo seno, dar prieš atrandant žvalgybos agento raportą ir
101

nustatant Jodkos-Narkevičiaus buvimo vietą, tą versiją pa­
laikė Pilsudskiui nepalankūs žmonės. Tačiau ir ši nuomonė
turi savo silpnų pusių. Apgaulės motyvų išaiškinimas
padarytų ją panašią į tikrovę, o juk jie nėra tokie akivaiz­
dūs. Tiesą sakant, jų nėra visai. Galima, žinoma, manyti,
kad Černovą paprasčiausiai apgavo atmintis arba kad jis
buvo papirktas, tačiau visa tai bus abejotinas paaiškinimas,
nes kiti atsiminimų tvirtinimai įrodo, kad jo visiškai ne­
kankino senatvės amnezija, o papirkimo, įvykusio pra­
ėjus penkiolikai metų po maršalo mirties, versija pernelyg
primena visrakčius, su kuriais yra sugadinama ne viena
spyna, blokuojanti su Pilsudskiu susijusių paslapčių išaiš­
kinimą.
Negalima atmesti, kad Černovas visiškai kitoje situa­
cijoje buvo kieno nors iš Pilsudskio aplinkos informuotas
apie vertinimus, kurie skambėjo taip sensacingai, j o g
prisiminė juos beveik po keturiasdešimties metų, nors
laikas ištrynė tą atsitikimą lydėjusias aplinkybes. Tačiau
būtent tokios versijos pripažinimas tikra visai dar neįrodo,
kad Pilsudskis numatė karo baigmę ir prie jos priderino
savo vadovaujamos stovyklos veiksmus.
Pagaliau tam prieštarauja jo paties žodžiai. Interviu,
duotame 1913 m. pradžioje Juzefui Hlaskui, kalbėjo: „[• • •]
ateitis — tai lygtis su daugeliu nežinomųjų, kurią tad iš­
spręsti neįmanoma". Šis neatspėjamos karo pabaigos mo­
tyvas dominavo ir garsiojoje „vado išpažintyje", paskelb­
toje 1922 m. rugpjūčio mėn. legionierių suvažiavime K r o ­
kuvoje. „Taigi aš blaiviai skaičiavau,— prisipažino,—
kad karo pabaiga, nepaisant to, kas laimės, reikš visų pirma
pralaimėjusiojo nusilpimą."
Šią samprotavimų eigą buvęs šaulių komendantas iš­
vystė interviu, duotame papulkininkiui Stanislavui Liau-
danskiui 1924 m. vasario mėn.
„Iš pat pradžių tvirtinau,— kalbėjo,— priešingai v i ­
siems, kad karas vyks žymiai ilgiau negu buvo manyta.
To išdavoje abi pusės, nugalėjusioji ir nugalėtoji, bus
labai išsekusios ir nusilpusios. Tai duoda galimybę pabai­
goje būti stipriems tiems, kurie, būdami silpni pradžioje,
turės pakankamai moralinių ir materialinių jėgų tam, kad
ištvertų. Tada atsiras galimybė paveikti Lenkijos likimą,
102
\
jeigu turėsime jėgų. N e d a r i a u j o k i ų p r i e l a i ­
dų, a r t i e , a r a n i e l a i m ė s (ret. D.T.N.). Buvau
įsitikinęs, kad vieni ir kiti nusilps, o mes galėsime tuo
pasinaudoti. [. . .]
Pateikiu ponui keletą mano sąmojų ir aforizmų apie
tuos reikalus.
K a r t o j a u ne kartą, t a č i a u k a i p sąmo-
j į (ret. D.T.N.), kad pirmiausia Rusija bus sumušta Centri­
nių valstybių, vėliau jos pačios bus nugalėtos Antantės.
Pokarinę situaciją vaizdavau taip: trys dideli milžinai
vemia krauju, serga dizenterija, yra traukomi agonijos,
o mažiukas lenkiukas sukasi aplink juos, nužemintai pra­
šydamas sau vietos.
Mūsų uždavinį prilyginau lenktynėms. Žirgai skuba
prie finišo, mes gi kaip musė nutūpėme ant vieno iš jų au­
sies. Artinantis prie starto, musė nuskrenda nuo nusilpu­
sio žirgo ir pirmoji atsistoja prie finišo linijos."
Tad Pilsudskis be užuolankų parodė, kad karinė įvy­
kių prognozė, išsakyta Cernovo ir kitų, buvo jo kartota
ne sykį, tačiau ne visai rimtai.
Tame tvirtinime glūdi dešimtmečiais trukusio ginčo
tarp šalininkų ir priešų sprendimas, kadangi Pilsudskis ne­
paisė to, ką 1918 m. pradžioje skelbė gerbėjai, ir ilgai ne­
turėjo aiškaus karinių įvykių eigos plano. Tačiau jis buvo
politikas ir netgi tokiomis komplikuotomis aplinkybėmis
turėjo ieškoti kelio į priekį. Iš tų spąstų išsikapstė meist­
riškai. Ir visai ne dėl to, kad genialiai skaitė laiko ženk­
lus, kaip to norėtų hagiografai. Priešingai, stengėsi mąstyti
ir elgtis taip, kad bet kuriuo atveju įvykių eiga neužkirstų
jam tolesnės veiklos kelių.
Todėl ir Cernovo informacija, netgi atmetus jau visus
pastebėtus netikslumus, turi tik dalį tiesos. Pilsudskis,
stengdamasis išspręsti lygtį, apie kurią kalbėjo Hlaskui,
atsižvelgė į įvairias kombinacijas. Taip pat negalėjo at­
mesti ir tos, kurią pasiūlė eserų vadas. Jeigu kalbėtume
apie santykių su Austrija prioritetą, tai slaptai veikda­
mas nedaug prarado, nes laimėjo nepalyginamai daugiau.
Būtent tokios įvykių eigos atveju turėjo moralinę teisę
prisijungti prie nugalėtojų kaip senas jų šalininkas, tik
laikinai, dėl taktinių priežasčių perėjęs į priešo stovyklą.
103
 jungai, tiksliau — Austrijai priklausant nuo Vokietijos,
Tad Cernovui pateikta versija buvo tik vienas iš galimų
ir Vokietijos vyriausybės atžvilgiu."
veiklos kelių, ir tai tikriausiai ne tas, kurį Pilsudskis laikė
T o k i o tipo kaltinimai kilo iš einamųjų politinių inte­
labiausiai galimu. Dėl šios priežasties, tarp kitko, vėliau
resų ir buvo sąlygoti noro diskredituoti tuometinį valsty­
kalbėjo apie jį kaip apie „nuovokią" prognozę. /
bės viršininką, tvirtinusį, kad savo pareigas pelnė visų
Saulių komendantas dėjo visas pastangas kurti armijai,
pirma nuoseklia, bekompromisine kova už nepriklauso­
nes laikė ją pagrindiniu koziriu, įgalinančiu lenkus laimė­
ti artėjančiame Europos konflikte. Kad toks iškils, netu­ mą Lenkiją.
rėjo nė mažiausios abejonės. Susidūrimo momentą laikė Tačiau konjunktūros spaudimas turėjo įtakos ir buvu­
nepakartojama galimybe lenkams. K o v o s imtynėse dau­ sio šaulių komendanto deklaracijoms. Iš tikrųjų jo ryšiai
giau kaip dvidešimties milijonų tautos jėgos turėjo būti jos su Austrija buvo žymiai glaudesni, negu jis buvo pasi­
veiksnys, kurio abi pusės negalės nepaisyti. Bet kad taptų ruošęs vėliau tai pripažinti.
objektu tarptautinių varžytinių, kurios galėtų priartinti Daug amžininkų, o vėliau ir istorikų jį laikė netgi tria-
nepriklausomybės svajonių išsipildymo momentą, lenkai listinės koncepcijos šalininku. Jos esmė — Rusijos
turi būti tinkamai organizuoti. Tačiau niekas nesirūpino atimtos Kongresinės Karalystės prijungimas prie Habsbur-
lenkų tautybės rekrūtų, paklusniai tarnaujančių grobikų gų monarchijos, drauge ją paverčiant trinare valstybe —
armijose, nuotaikomis. Austrija-Vengrija-Lenkija. Pagrindinis tą tezę patvirti­
nantis įrodymas — tai 1915 m. vasarą Pilsudskio rašy­
Tad Pilsudskis buvo giliai įsitikinęs, kad karo kilimo
tas laiškas žymiam Galicijos politikui Vladislavui Leopol­
momentu reikia ant įvykių svarstyklių mesti karinius
dui Javorskiui: „Įžangoje iš karto pažymiu, kad poli­
lenkų veiksmus. Lenkai turį pasirodyti kaip vienos iš
tinis karo tikslas, kurį iš pradžių sau iškėliau, buvo ir yra
valstybių grobikių sąjungininkai. Pasirinkta Austrija, kur
iki šiol Galicijos ir Karalystės susiliejimas Austrijos-
lenkai jau pusę šimtmečio naudojosi autonomija, kur leng­
Vengrijos monarchijos sudėtyje. Nemaniau ir nemanau,
viausia buvo, dar prieš karą, parengti būsimai lenkų armi­
kad tame kare būtų galima įgyti geresnes gyvenimo sąly­
jai būtinus kadrus.
gas Lenkijai."
Savo sąjungą su Austrija po kiek laiko buvęs šaulių
Tačiau į tą pareiškimą reikia žiūrėti panašiai kaip į
komendantas pateikė tik kaip taktinį klausimą. „Skaičia­
Cernovui pateiktą deklaraciją. Įvertinęs įvairius situaci­
vau be sentimentų,— pažymėjo jau pateiktoje „vado išpa­
jos vystymosi variantus, Pilsudskis kiekvienam pašneko­
žintyje",— ir sakau atvirai, kad jeigu tuomet nors akimir­
vui pateikdavo būtent jam mieliausią versiją, ir tuo pačiu
ką būčiau tikėjęs, kad kurioje nors kitoje valstybėje tas
neužkirsdavo sau kelio sudaryti bet kokią sąjungą. Bet
reikalas (armijos kadrų formavimas.— D.T.M.) lengviau
reikia pripažinti, kad prieš 1914 m. įtartinai dažnai kalbėjo
klostysis, tai ten važiuočiau dėl nieko neabejodamas, ne­
apie gėrį, išplaukiantį iš lenkų konsolidacijos su Austrija.
paisydamas, ar tai būtų mūsų rytinis kaimynas, ar netgi
Būdinga, kad tokią nuomonę formulavo ne tik pokalbiuo­
vokietis."
se su tos koncepcijos šalininkais. Pavyzdžiui, sunku pripa­
Tiesa, netiesiogiai, tačiau aiškiai tuo būdu Pilsudskis
žinti, kad tik konjunktūriniais sumetimais su simpatija
polemizavo su priekaištais, kaltinančiais jį austrofilyste.
kalbėjo apie Austriją jau minėtos Paryžiaus paskaitos
A p i e tai rašė Panenkova: „Vis dėlto tos politinės tenden­
metu 1914 m. vasario mėn. Juk auditoriją sudarė ne aus-
cijos, taip pat faktinė priklausomybė nuo Austrijos val­
trofilai. Ir Pilsudskis apie tai puikiai žinojo. „Mums sa­
džios ryšium su aiškiai paskelbtu antirusiškų frontu, visa
k o , — pažymėjo jo žodžius žvalgybos agentas,— kad tar­
tai ten, Austrijos užgrobtoje teritorijoje, galų gale turėjo
naujame Austrijos interesams. Tačiau atsipeikėkite, tiesą
šaulių judėjimui suteikti susitarimo ir lojalumo pobūdį
sakant, Galicija yra Austrijos dalis, laisva ir turinti lygias
Austrijos vyriausybės atžvilgiu, o esant betarpiškai są-
105
104
teises. [. . .] Taip, Austrija — tai valstybė, susidedanti iš
įvairių dalių, ir viena tokia dalis — tai Galicija, ne paval­
di, o sudaranti tą sąjungą, ir tokiu atveju tarnauti Aus­
trijai reiškia tarnauti lenkų reikalui. Prijungti Lenkijos
Karalystę prie Austrijos — tai reiškia kovoti už Lenkijos
nepriklausomybę."
Sis ir panašūs pasisakymai yra gana patikimi, ir galima
pripažinti, kad trialistinę koncepciją Pilsudskis tuo metu
laikė pačia naudingiausia realios veiklos ribose. Žinoma,
neatmetė optimistiškesnių situacijos vystymosi variantų.
Ginkluota jėga, kurią kūrė, pagaliau turėjo saugoti nuo
tokių progų sunaikinimo.
Patį kare svarbios lenkų armijos kūrimą siejo su
rusų karo veiksmų plano įvertinimu. Manė, kad rusai
ginsis tik prie Vyslos, kad kairiajame tos upės krante pa­
liks tik negausias dengiančias jėgas, užtikrinančias mobili­
zaciją ir evakuaciją. Su tokiu silpnu priešininku be vargo
turėjo susidoroti anksčiau Galicijoje paruošti kadriniai
daliniai, paremti vietinių Karalystės gyventojų. Savanorių
antplūdžio dėka kuopos turėjo virsti batalionais ir pul­
kais. Saulių komendantas neatmetė eilinio tautos sukilimo,
nukreipto prieš Rusiją, galimybės.
Aiškus dalykas, karo veiksmų centre atsidūrusios stip­
rios lenkų pajėgos taptų palankumo siekimo objektu.
Juk tame Europos regione ir tai būtų galėję nusverti įvy­
kių svarstykles vienos iš kovojančių pusių naudai, o lai­
kas neišvengiamai pradėtų dirbti lenkams.
T o k i o įvykių vystymosi tikėjosi Pilsudskis. Savo pla­
nuose visų pirma buvo pragmatikas. Jo artimiausias ir
drauge svarbiausias karinis tikslas — tai kuo gausesnių
karinių pajėgų sukūrimas. Tą mintį galima aiškiai įskai­
tyti truputį vėlesniame nepalankiame tautinio demokrato
Julijaus Zdanovskio dienoraščio įraše: „Mačiausi ir kalbė­
jausi su jaunu legionų karininku pilsudskininku. [. . .]
Tai, ką jis kalba, akivaizdžiai yra teorijos, kuria gyveno
dvejus tarnybos I-ojoje brigadoje metus, aidas. Neįtikė­
tini dalykai tokiam sapnuojasi. Reikia turėti kariuomenę,
šimtą, du šimtus tūkstančių, milijoną, kadangi viską lemia
tik kariuomenė. Likusieji dalykai po to. Prie tos kariuo­
menės prisijungs galici j iečiai, tai vienintelis užgrobtų
106
teritorijų sujungimo būdas. Ateis į ją ir poznaniečiai.
Tai visiškai dar nereiškia, kad viliamasi Centrinių valsty­
bių pergalės. Juk joms pralaimėjus, svarbesnė bus lenkų
kariuomenė. Tai, kad ji neturi savos amunicijos — nie­
kai, tai smulkmena."
Reikia pripažinti, kad kandi Zdanovskio pastaba vie­
nu požiūriu yra teisinga. Pilsudskis iš tiesų savo planų
neišvystydavo iki galo. Elgėsi priklausomai nuo įvykių
eigos.
Tačiau tuo tarpu visus realius, o ne sumanymų sferoje
esančius pasirengimus, skirtus lenkų armijos kūrimui, sie­
jo su Austrija-Vengrija. Cia dirbo siekdamas išauklėti
kadrus, kurie atitinkamu momentu turėjo tapti sukilėlių
kariuomenės stuburu.
Tos pastangos prasidėjo A K S atsiradimu. Tačiau kons­
piracinis sąjungos pobūdis varžė masiškesnę veiklą. Sis
barjeras buvo pašalintas 1910 m., kai remiantis Austrijos
Schūtzen-Vereine* įstatymu buvo įkurtos legalios suka­
rintos organizacijos: Saulio — Krokuvoje ir Saulių sąjun­
ga — L v o v e . A K S nebuvo likviduota, ją išsaugojo kaip
slaptą vadovavimo centrą.
Pilsudskiui padarytos austrų nuolaidos palengvino ir
kitoms politinėms organizacijoms kurti analogiškas struk­
tūras. Svarbiausi buvo Lenkų šaulių būriai, aiški emana­
cija slaptos lenkų armijos, kuriai v a d o v a v o tautinės nepri­
klausomybės judėjimas, sukurtas atsiskyrimo šalininkų en-
dekų, nesutinkančių su į Rusiją orientuota Romano Dmovs-
kio politika. LŠB programa nedaug skyrėsi nuo pilsuds-
kinės, tačiau viską nulėmė skirtinga kilmė, mat iš esmės
giminingos organizacijos ilgai negalėjo susitarti.
Sukarintose sąjungose Pilsudskis stengėsi kurti poli­
tines struktūras, nes suvokė, jog be tokio užnugario karinė
veikla niekada rimtai nesivystys. Jo inspiruotas 1912 m.
vasarą atsirado Lenkijos karinis iždas, turėjęs tikslą iš­
spręsti arba bent sušvelninti nuolatinius finansinius rū­
pesčius. Tų pačių metų rudenį buvo įkurta Laikinoji konfe­
deracinė nepriklausomybės partijų taryba, telkianti ire-
dentiškas Galicijos ir Karalystės grupuotes. Jos autorite-
* Schūtzen-Vereine (vok.) — gynybos organizacijų.— Vert.
107
tui pakluso ir šaulių sąjungos, ir būriai. 1912 m. gruodį
komisija patikėjo Pilsudskiui visų Lenkijos karinių pajėgų
vyriausiojo komendanto pareigas, praktiškai tai reiškė
jo vadovavimo išplėtimą LSB. Tačiau sutarimas truko
neilgai, ir jau 1913 m. balandį naujai paskirtas vadas pali­
ko savo pareigas, tuo būdu užkirsdamas kelią atviriems
vaidams. Iš naujo jėgos buvo sujungtos tik 1914 m., Di­
džiojo karo išvakarėse. Visi tie sprendimai gimė karštu
metu, besikomplikuojant situacijai Europoje.
Tomis sąlygomis Pilsudskis vis akivaizdžiau iš parti­
nio v e i k ė j o persikūnijo į vadą. Pradėjo rimtas karybos
studijas. Savarankišku lavinimusi ir darbštumu sugebėjo
įgyti karinį išsimokslinimą, kurį karininkai gaudavo aka­
demijose. Rengėsi tapti vadu, o niekad nebuvo tarnavęs
armijoje.
Pasikeitė ir santykiai, sieję jį su ligtoliniais bendra­
darbiais. Vis labiau kilo virš jų. „Pamažu tarytum izolia-
vosi,— apibūdino tą reiškinį Michalas Sokolnickis,—
tarytum atsitraukė nuo artimiausių bičiulių. Pasidarė at­
sargus bendraudamas su žmonėmis, atsirado tam tikras
didesnis nuotolis, skiriantis jį nuo kitų, pokalbiai pama­
žu įgavo įsakymų ir raportų pobūdį, o jo santykiai su kon­
krečiais, netgi artimais žmonėmis pradėjo įgauti bruožus,
būdingus komendanto ir valdinių santykiams. Visi mes,
sąmoningai ar instinktyviai, dalyvavome tame naujame
reiškinyje. Visų bendradarbių, tolimų ir artimų, santykiai
su Pilsudskiu pradėjo įgauti nuoširdaus paklusnumo ir
drausmės formas. N u o jo pradėjo sklisti ta magnetinė
jėga, kuri sąlygojo tokį elgesį."
Apimtas tokių nuotaikų, Michalas Sokolnickis Pilsuds­
kiui dovanojamą savo knygos „Lenkų kariuomenės klau­
simas" egzempliorių papuošė tokia dedikacija: „Pirmajam
naujosios Lenkijos kareiviui su viltimi, kad juo taps, su
tikėjimu, kad juo yra".
Svajonė išsipildė 1914 m. rugpjūtį.
5. Legionų brigados vadas
Karo pradžia suteikė šansą realizuoti šaulių sukilimo
akciją. Paskutinėmis 1914 m. liepos dienomis Pilsudskis
mobilizavo dalinius ir pradėjo intensyviai ruoštis įžengti
į Rusijos užgrobtą teritoriją. Ryšium su šia akcija^rugpjū­
čio 3 d. jo paliepimu Krokuvoje buvo paskelbtas slaptos
tautinės vyriausybės, atseit veikiančios Varšuvoje, atsi­
šaukimas, skelbiantis karą Rusijai ir lenkų ginkluotos
jėgos „padėjimą" ant įvykių svarstyklių lėkštės. Tai buvo
mistifikacija, kurios tikslas — sukelti liaudies entuziazmą
ir savanorių antplūdį. Tai, kad vyriausybė paskyrė Pilsuds­
kį į Lenkijos kariuomenės vyriausiojo komendanto pos­
tą, turėjo pakelti ir jo asmeninį autoritetą. Tačiau viso to
sumanymo, „siūto tokiais baltais siūlais", rezultatai buvo
priešingi, negu tikėtasi.
Bet tiesos atskleidimas neturėjo didesnės politinės
reikšmės. Pralaimėjimas visiškai ištirpo skaudaus smū­
gio — visiško sukilimo planų žlugimo — šešėlyje.
Prieškarinės viltys ir iliuzijos išsisklaidė ypač grei­
tai. 1914 m. rugpjūčio 6 d. rytą šaulių daliniai peržengė
Austrijos—Rusijos sieną. Jau pirmosiomis akcijos valan­
domis išryškėjo jos žlugimo požymiai. Karalystė nepripa­
žino Pilsudskio pavaldinių „svarbiausia lenkų kariuome­
nės, einančios kovoti už tėvynės išlaisvinimą, kolona",
kaip buvo apibrėžta pirmajame kareiviams adresuotame
vado įsakyme. Kadrinių kuopų nepapildė laukiami savano­
riai. Metų metais ruošta akcija, susidūrusi su liaudies
abejingumu ar net priešiškumu, sugriuvo.
109
/
 Pilsudskis atsidūrė aklavietėje. Sukilimo planai pasi­
rodė esą nerealūs. Įžengimas į Rusijos užimtą teritoriją
nepadidino jėgų. Nepakako argumentų, būtinų toles­
niam politiniam žaidimui su Centrinėmis valstybėmis. Mū­
šiuose vertinama lenkų armija ir toliau liko svajonėse.
Dar daugiau, nepavykusi šaulių akcija sukompromitavo
komendantą ir jo pažadus. Bet kuria kaina reikėjo gelbėti
nors likučius to, kas ambicingos koncepcijos griuvėsiuo­
se galėjo padėti atgauti prarastas pozicijas.
Prieš apibrėžiant tuos veiksmus, verta nors truputį
dėmesio skirti rugpjūčio 6 d. legendai, nes tai buvo viena
iš kontraversiškiausiai vertinamų datų naujausioje Len­
kijos istorijoje.
Pilsudskininkai ją laikė persilaužimo momentu, skirian­
čiu dvi tautos istorijos epochas. Jau 1919 m. Janusas
Jendžejevičius rašė: „Kai 1914 m. rugpjūčio 6 d. Pilsuds­
kio šaulių kadrinė kuopa peržengė Kongresinės Lenkijos
sieną, padarė tai kaip pirmasis lenkų kariuomenės da­
linys, sudarytas iš liaudies, ir ėjo kovoti už lenkų ir tik
lenkų reikalą, nesusijusį su jokios svetimos valstybės
interesais. [. . .] Politiškai nepažadinta, demoralizuota prie­
šiškų jėgų ir, deja, savosios netikėjimo, neveiklumo ir
susitaikymo stovyklos, Karalystės visuomenė nesuprato
Pilsudskio minties. Nesiryžo iškovoti laisvę pačių pastan­
gomis".
Laikui bėgant ta mintis buvo formuluojama vis kate­
goriškiau. Ketvirtame dešimtmetyje ją taip traktavo Hen­
rikas Cepnikas: „Sukūręs pirmąją po 1863 m. lenkų karinę
formaciją ir 1914 m. rugpjūčio 6 d. pasiuntęs ją į mūšį,
Pilsudskis parodė tautai vienintelį tuometinėmis sąlygo­
mis, karinėmis ir politinėmis, realų kelią į prarastos
nepriklausomybės atgavimą — ginkluotas lenkų veikimas.
[. . .] Taigi 1914 m. rugpjūčio 6-oji — tai yra epo­
chinės reikšmės įvykis Lenkijos istorijoje. Mūsų išsiva­
davimo kovų istorijoje jis reiškia posūkio tašką, persi­
laužimo momentą. Tuo veiksmu Pilsudskis nubrėžė tautai
kelią į laisvę ir atvedė juo iki tikslo, kurio siekdami
nesėkmingai k o v o j o mūsų tėvai ir seneliai".
Tuos pagiriamuosius himnus skelbė koncepcijos, kuri
nebuvo iki galo realizuota (tuo lengviau apskelbti ją
110
genialia), garbei. Savaime aišku, nė vienas hagiografas
neišdrįso aprašinėti perspektyvos, kurią visuomenė pati
sau atėmė 1914 m. likdama kurčia šaulių kvietimui.
Tačiau tokią užduotį įvykdė amžinas komendanto prie­
šas — Romanas Dmovskis. „Nebuvo tragedijos,— rašė jis
1925 m. „Lenkų politikoje ir valstybės atkūrime",— kad
legionas, vadovaujamas Pilsudskio, paskirto tariamai „tau­
tinės vyriausybės" Varšuvoje lenkų karinių pajėgų ko­
mendantu, žygiavo iš Krokuvos iki Kelcų. [. . .] Tragedija
būtų prasidėjusi tada, jeigu tautinė vyriausybė, skelbianti
Rusijai karą, Varšuvoje iš tikrųjų būtų egzistavusi, jeigu
būtų atsiliepta į legiono pasirodymą ir Karalystėje kiltų
sukilimas, jeigu toks judėjimas būtų apėmęs kraštą. Tada
mūsų politikai greitai ateitų galas, tada tikriausiai ilgai
nebūtume laukę taikos tarp Rusijos ir Vokietijos, taikos,
kuri būtų sureguliavusi daugelį dalykų, o visų pirma len­
kų klausimą. Ir tai gerai, ilgam. . . Tada būtume suvai­
dinę nemažą vaidmenį Europos istorijoje. Vokiečiai, iš­
laisvinti iš Rytų fronto, visas savo jėgas būtų metę į va­
karus ir labai greitai sumušę vienišą Prancūziją. Būtume
išlaisvinę Europą nuo ilgo karo, o save nuo rūpinimosi
savo valstybe."
Tas samprotavimas buvo žudantis Pilsudskio legendos
atžvilgiu. Dmovskio nuomone, sukilimo sėkmė reikštų
greitą vokiečių pergalę. Didesnę meškos paslaugą lenkų
tautai sunku įsivaizduoti. Būtent Hohencolernų valstybėje
tuo metu buvo nuosekliausiai ir brutaliausiai kovota su
lenkiškumu.
Tačiau Dmovskio išvada, nors išoriškai abejinga ir
šalta, nebuvo laisva nuo šališkumo. Kadangi tik užmerkus
akis prieš akivaizdžius faktus buvo galima teigti, j o g lenkų
kortos panaudojimas Vienoje ir Berlyne palaužtų Peter­
burgo kovinę valią. Iš tiesų klausimas atrodė priešingai.
Rusijos šantažavimas lenkų klausimo atnaujinimu niekada
istorijoje nedavė norimų rezultatų. A p i e tai puikiai buvo
žinoma Berlyne, ir neatsitiktinai ten ryžtasi pirmam reikš­
mingam žingsniui — išleisti vadinamąjį 1916 m. lapkričio
5 d. aktą — kaip tik tuo momentu, kai galutinai buvo
prarastas tikėjimas galimybe sudaryti su Rusija separatinę
taiką.
111
 Arčiau tiesos buvo Dmovskio prielaida, kad pilsudski-
nio sukilimo sėkmė galėjo pasunkinti karinę Antantės
padėtį. K o v o s pačiame fronto užnugaryje būtų rimtai
dezorganizavusios rusų veiksmus. Jie nebūtų sugebėję
1914 m. rugpjūčio mėn. smarkiau pradėti atitraukiamąją
akciją Rytų Prūsijoje. Be šio puolimo nežinia, kaip būtų
atrodę prancūzų šansai pasiekti pergalę prie M a m o s .
Gal vokiečiai galutinai ir nebūtų laimėję karo, tačiau
jiems nugalėti reikėtų dar didesnių pastangų. Sunku spręs­
ti, kaip toje situacijoje atrodytų Lenkijos ir Pilsudskio
pozicija, net jeigu paskutinėje karo fazėje jis būtų ryžęsis
iš esmės pakeisti frontą.
Per daug klaustukų, kad galutinai išspręstume tą ginčą
dėl rugpjūčio 6-osios. Tačiau negalima abejoti, kad šau­
lių pergalės būtų reiškusios vokiečių pozicijų sustiprė­
jimą, o tai nieko gero nepranašautų. Tačiau likimas, tie­
sa, rimtai padedant endekams, nuo seno formavusiems anti-
vokišką opiniją Karalystėje, nulėmė kitaip. Ambicingi
Pilsudskio planai nebuvo realizuoti, o jis pats atsidūrė
nepavydėtinoje situacijoje. Austrai atšaukė leidimą sava­
rankiškai veikti Karalystėje, nes buvo labai juo nusivylę.
Remdamiesi išdidžiai duotais pažadais manė, kad kilęs
sukilimas rimtai sukomplikuos rusų padėtį. Kada tos viltys
visiškai neišsipildė, savo partneriui iškėlė ypač sunkias
sąlygas — šauliai turėjo tarnauti imperijos-karalystės
pašauktinių kariuomenėje. Atsisakius paklusti tam Pilsuds­
kio požiūriu savižudiškam įsakymui daliniai turėjo būti
nuginkluojami ir išskirstomi.
T o j e , atrodytų, beviltiškoje situacijoje pagalba atėjo
iš gana netikėtos pusės. Ją suteikė Krokuvos konserva­
toriai. Jų iniciatyva galicijietiškoje tautinės santarvės
atmosferoje buvo įsteigtas Vyriausiasis tautinis komite­
tas. Jo globoje pradėti kurti Lenkijos legionai. Atsirado
šansas išsaugoti ginkluotą lenkų veikimą, tačiau už aukštą
kainą — visišką jo sutapatinimą su Austrijos interesais.
Tiesa, karštas kareivių patriotizmas, munduras, vadovybė
išskyrė legionus iš kitų dalinių tarpo, tačiau tai negalėjo
pakeisti formuotės, sumanytos kaip austriško landšturmo
galicijietiška atmaina, esmės.
To fakto neseniai buvę šauliai, o dabar — legionieriai
niekada nenorėjo įsisąmoninti. Subjektyviu įsitikinimu ko­
vėsi tik už Lenkiją. Neapkentė sąjungininkės monarchi­
jos, niekino viską, kas liudijo glaudų ryšį su ja. Nė
akimirkai neužsidėjo juodai geltonų raiščių, kuriuos sulig
Vyriausiosios armijos vadovybės instrukcija turėjo ne­
šioti ant kairės rankos kaip priklausymo Austrijos-Veng­
rijos pašauktinių kariuomenei ženklą. „Paprasčiausiai,—
prisimena Pilsudskis,— net nebandžiau kareiviams jų iš­
dalinti. Bijojau, kad mus globojančios valstybės spalvos
nebūtų išniekintos."
Kareiviai galėjo sau leisti tokius mostus. Gyvenimas iš
jų nereikalavo politinių servitutų. Neišvengiamo mora­
linio kompromiso naštą ant savo pečių pasiėmė komen­
dantas. Jam nebuvo lengva. Tiesą sakant, ne tik todėl,
kad situacija privertė priimti sprendimą, tolimą tautinių
aspiracijų viršūnei. Ne mažiau skausmingai kankino nere­
alizuotos asmeninės ambicijos. Saulių dalinių performa­
vimas į Pirmąjį legionų pėstininkų pulką buvo tolygus lig­
tolinio „Lenkijos kariuomenės vyriausiojo komendanto"
degradavimui iki kuklaus vieno iš kelių legionų pulkų
vado posto.
Pralaimėjimas jo nesugniuždė. Netapo karininku be
politinių ambicijų. Pradėjo rinkti argumentus, kurie galėjo
jį vėl padaryti partneriu žaidime su Centrinėmis valsty­
bėmis. Visų pirma pasistengė, kad jo vadovaujamas 1-asis
pulkas, o po to I-oji legionų brigada taptų jo asmeninės
įtakos bastionu.
Jau prieš karo pradžią tarp valdinių turėjo didžiu­
lį autoritetą. Dabar dar labiau juos užvaldė. Tam buvo
palanki nelengva psichologinė situacija, kurioje atsidūrė
šauliai, įžengę į Karalystę. Nesuprasti ir atstumti gyven­
tojų, be galo pasitikėdami vadu, sename kaip armijos
istorija vado kulte ieškojo pagalbos prieš atkakliai slen­
kantį įsitikinimą kovos beprasmiškumu. Surado tą paramą,
tačiau ir vis labiau netekdavo sugebėjimo savarankiškai
mąstyti. Po kelių mėnesių kovų I-oji brigada jau turėjo
visus asmeninio vado būrio bruožus. Tai buvo nepaprastai
tvirtas reiškinys. Daugelis senų kareivių komendantui
buvo be galo ištikimi iki gyvenimo pabaigos.
8.— 5735 113
 Suprasdamas jėgą, kurią davė kareivių pasitikėjimas,
Pilsudskis stengėsi, kad jo įtakai paklustų kuo daugiau
legionų dalinių. Visų pirma nenuilsdamas siekė gauti v i ­
sos formuotės vyriausiojo vado postą. Tačiau tos pas­
tangos neatnešė rezultatų. Pirmiausia todėl, kad austrų
vadovybė nejautė jam pernelyg didelio pasitikėjimo.
Tai aiškiai matyti iš negatyvios 1915 m. lapkričio mėn.
pareikštos legionų komendanto nuomonės, atmetančios
pasiūlymą apdovanoti brigados vadą aukštos klasės or­
dinu.
„ V I rango legionų karininkas, brigados vadas Pilsuds­
kis,— pranešė lenkas, dėvįs austrų generolo mundurą,—
iš tiesų turi karinių pranašumų ir nuopelnų, už kuriuos
galima būtų skirti aukščiausią apdovanojimą, tačiau da­
bartiniu momentu turiu pasisakyti prieš pasiūlymą dėl
to apdovanojimo: Pilsudskis vadovauja I-ajai legionų bri­
gadai, jo sudarytai, kuri visiškai skiriasi nuo Austri­
jos-Vengrijos legionų vadovybės sukurtos II-osios ir
III-iosios brigados savo dvasia ir nuotaika. Drauge su
savo brigada jis atstovauja tiems elementams, kurie siekia
visiškai laisvos ir nepriklausomos Lenkijos ir austrofilišką
kryptį laiko tik priemone tikslui pasiekti, pasiruošęs
kiekvienu momentu pakeisti orientaciją į jam tinkančią
arba bent tokia atrodančią. N u o karo pradžios jis iškėlė sau
tikslą laikui bėgant vadovauti visam Lenkų legionui su
viltimi, kad tinkamu momentu, jo paremtas, galės kelti
nacionalistinio pobūdžio reikalavimus. . ."
Tai buvo ypač kieti vertinimai. Paaukštinimai austrų
tarnyboje brigados vadui buvo reikalingi ne dėl paprastos
savimeilės, bet dėl lenkų klausimo iškėlimo. Tame žaidi­
me Dunojaus monarchija iš tikrųjų negalėjo tikėtis jos
armijos sudėtyje kovojančio karininko lojalumo.
Aiškiausiai tai liudijo politinės Pilsudskio iniciaty­
vos, pradėtos ne legionuose. Svarbiausioji, 1914 m. rug­
sėjį,— tai Lenkų tautinės organizacijos sukūrimas Kara­
lystėje. Taip Pilsudskis planavo užmegzti glaudžius kontak­
tus su vokiečiais, nes manė, kad jiems remiant greičiau
pavyks įgyvendinti svajonę apie didelę lenkų armiją.
Galutinai atsisakė tų planų 1914 m. rudenį, bet kelias
vėlesniam susitarimui buvo pramintas.
114
Pradėdamas tuos veiksmus, brigados vadas puikiai žino­
jo, kad tik tada jie atneš laukiamų rezultatų, jeigu pavyks
pasiekti, kad jį paremtų žmonės. Tad dėjo pastangas,
kad sustiprintų savo įtaką tiek užnugaryje, tiek ir rusiš­
koje fronto pusėje. Tam, tarp kitko, padėjo 1914 m. vasarą
Varšuvoje įsteigta pogrindinė Lenkų karinė organizaci­
ja ( L K O ) *, taip pat ir Centrinis tautinis komitetas, sukur­
tas vėliau, jau po carinės armijos pasitraukimo, 1915 m.
gruodžio mėn., ir sudarytas iš pilsudskininkams simpati­
zuojančių partijų.
Laikui bėgant politiniams klausimams Pilsudskis skyrė
vis daugiau dėmesio. Tačiau pirmaisiais karo mėnesiais
jis visų pirma įsitraukė į karo veiksmus, apie kuriuos
žinių turėjo tik iš literatūros. Dabar jam teko laikyti sun­
kų praktinį egzaminą.
Karas jį visiškai užvaldė. N o r s vargo, gyveno lauko
sąlygomis, grėsė pavojai, pajuto savyje dar nepažįstamus
jausmus ir poreikius. Atidengė paslėptus asmenybės bruo­
žus. 1915 m. gegužės 5 d. brigados vadas rašė laiške ma­
jorui Rybakui, per kurį anksčiau palaikė kontaktus su
austrų žvalgyba: „Kare daug mokausi. Atrodo, kad tuo
požiūriu priklausau labai negausiai grupei žmonių, kurie,
mėgdami karą kaip meną arba amatą, kare jaučia ne tik
interesą, idėją, bet ir paprasčiausiai savos minties užim­
tumo prabangą. . ."
Naujomis aplinkybėmis Pilsudskis pakeitė gyvenimo
stilių. Fronte kiekviena diena nešė naujas problemas,
reikalavo veiksmo. Išorinė tos metamorfozės išraiška —
tai nuo seno nešiotos barzdos nusiskutimas 1914 m. gruo­
džio mėn. Tad nė kiek neperdedant buvo galima kalbėti
apie naują vado veidą.
Išvykimas į kovos lauką žymiai supaprastino ir jo as­
meninę situaciją. Galutinai išsiskyrė su Marija. 1914 m.
rugpjūtį apleidęs butą Krokuvoje, Sliako gatvėje, tiesą
sakant, į jį jau nebegrįžo. Darydamas prie V a v e l i o trum­
pus vizitus, stengėsi apsistoti viešbutyje. N o r s ypač sun­
kiais momentais nesugebėjo atimti sau malonumo aplan­
kyti seną savo sodybą. Taip buvo, pavyzdžiui, 1914 m.
* Polska Organizacja W o j s k o w a ( P O W ) {lenk.). Jos nariai b u v o
vadinami peoviakais.— Vert.
115
lapkričio mėn., kada po bravūriško, pavojingo, galėjusio
pasibaigti katastrofa jam ir daliniams ž y g i o per Mažąją
Uliną pasirodė Sliako gatvėje šaukdamas: „Daug, labai
daug arbatos ir valgyti, o labiausiai miegoti!"
Užtat dažniau matydavo Aleksandrą. Kilus karui, iš
buto L v o v e ją prisiviliojo į Krokuvą, nes planavo patikėti
jai svarbią politinę misiją. Drauge su Leono Vasilevskio
žmona turėjo vykti į Varšuvą palenkti Dmovskį bendra­
darbiauti. Bent jau taip daug vėliau rašė atsiminimuose.
Sumanymas buvo toks fantastiškas, kad negalima atmesti
įtarimo, jog Pilsudskiui iš esmės labiau rūpėjo asmeniniai
susitikimai, negu Aleksandros panaudojimas tai iš anksto
pasmerktai misijai. Sunku išsklaidyti tą abejonę, kadangi
šaulių veiklos žlugimas buvo ją lydėjusių politinių planų
užmetimo priežastis. Aleksandra pasiliko Krokuvoje.
Ilgai kartu nebuvo. Pilsudskis išėjo į frontą. Ji pasi­
šventė darbui užnugaryje. Pradžioje tapo Kelcų žemės
Civilinio komisariato biuro vedėja. Kai po poros savaičių
biuras buvo likviduotas, atsidūrė I-osios brigados žvalgy-
biniame-diplomatiniame skyriuje, kuriame pradėjo vado­
vauti pasiuntinių tarnybai.
Matydavosi, kai leisdavo sąlygos. Planavo, tarp kitko,
kartu praleisti pirmąsias karo meto Kūčias. Tačiau tai
pasirodė esą neįmanoma. „Maskoliai staiga panoro kautis
ir turiu skubiai grįžti, nes mus v ė l meta į frontą,— rašė
Pilsudskis laiške, turėjusiame atstoti pasimatymą.—
Amen, svajonės visos išsisklaidė, sugriuvo kaip kortų na­
melis. "
Verta tą laišką pacituoti plačiau. Rašytas palankų
apmąstymams Kūčių vakarą, skirtas ne pašaliniams asme­
nims, rodė visas abejones ir nerimą, kuriuos išgyveno jo
autorius, išoriškai demonstruodamas abejonių neiškankin­
tą veidą.
„Dieve tu mano,— atmetė išmoktą pozą,— kiek mano
svajonių taip pat žlugo per tuos kelis paskutiniuosius
mėnesius ir turbūt reikia tik mano kvailo užsispyrimo,
kad nepaisyčiau to ir nenudvėsčiau arba nepilčiau sau į
kaktą dėl to nuolatinio svajonių ir iliuzijų dužimo. N e ­
paisant šlovės, kurią įgijau, nepaisant to, kad galėčiau
jausti pasitenkinimą daugeliu rezultatų, kuriuos pasiekiau,
116
betgi būna taip liūdna ir sunku, taip nepakeliama ir
bjauru dūšioje. Kaip vaikas ieškočiau paguodos bet kur
pasaulyje, kad nors vieną sekundę pasijusčiau be poreikio
laikytis įtempus valią, nugalinčią depresiją, ir kad su-
versčiau kam nors būtinybę nuraminti vidinį skausmą ir
pragarišką nuovargį bei išsekimą.
Savaime aišku, tada galvoju apie Tave. . . Vaikeli mano,
daugybę kartų, stovėdamas po kulkomis, svajojau, kad ku­
ri nors mane užkabintų ir tuo pačiu išvaduotų mane nuo tos
pragariškos naštos, slegiančios mano pečius [ . . . ] .
Rytoj anksti vykstu į dalinį kažkur prie Dunaje-
co [ . . . ] . Siunčiu Tau plotkelę. Sveikinu Tave su Tavo var­
dinėmis, apie kurias daugelį kartų galvojau, stengdamasis
sugalvoti vardinių dovaną, kurią norėčiau asmeniškai Tau
nuvežti, o šventinius linkėjimus taip pat jau parašiau,
kad tik išsipildytų, ir po karo kartu ramiai leistume laiką
tyliame, žmonių pamirštame kampelyje. . . T a v o įkyrus,
bjaurus, nuoširdžiai Tave mylintis ir dažnai labai nelai­
mingas Ziukas."
N e t jeigu su tam tikru atlaidumu žiūrėtume į dekla­
raciją apie pokarinius planus laiško pabaigoje, tai ir
taip matytume, kad Sulejuveko atsiskyrimo sumanymas
buvo gimęs jau seniai.
Tad pas Mariją sugrįžti jau neplanavo. Galutinai priėmė
tą sprendimą ir griežtai reagavo į visus bandymus kištis
į tuos reikalus. „Jo asmeniniame gyvenime telkėsi de­
besys,— prisiminė Sokolnickis.— A p i e juos žinojome, su­
pratome artimiausieji — Slavekas, aš, gal dar vienas ar du
kiti. [. . .] Kažkada, tais laikais, pasakė Slavekui: „Nesi­
rūpinu kitų reikalais, tačiau neleisiu, kad būtų kišamasi į
mano asmeninius".
Tiesą sakant, vis mažiau buvo asmenų, drįstančių da­
ryti jam pastabas. Nutolo nuo senų bičiulių, o su naujais
bendradarbiais nesileido į pernelyg didelį familiarumą.
Senais pepeesininkų laikais kreipdavosi vieni į kitus var­
du. Tarp jų buvo: Stanislavas Voicechovskis, Aleksan­
dras Dembskis, Ignacas Moscickis, Michalas Sulkevi-
čius, Leonas Vasilevskis, Vitoldas Jodka-Narkevičius,
Valerijus Slavekas. Su karininkais legionieriais neišgėrė
nė vieno bruderšafto. Išimties nepadarė netgi Kazime-
117
žui Sosnkovskiui, kurį visada (pagal I-osios brigados
štabe užimtą postą) vadino „šefu". Užtat išgėrė bruderšaf­
tą su Ignacu Dašinskiu. Tai įvyko per linksmai švęstas
vardines 1915 m. k o v o 19 d. ir buvo — kaip mano Vac-
lavas Jendžejevičius — paskutinis toks jo gestas.
Visiškai pavirto vadu, aukštai iškilusiu virš jam paval­
džių kareivių. Sis dvasinis atstumas niekuo nepažeidė nuo
pirmų kovos akimirkų jam būdingų patriarchalinių san­
tykių su valdiniais. „Vyriausiasis Komendantas,— prisi­
minė Felicijanas Slavojus Skladkovskis,— buvo visur, kur
jautė, kad vaikinams reikia padrąsinimo. Buvo apkasuose,
perrišimo punkte, prie rezervų."
Su eiliniais dalijosi visais jų gyvenimo vargais. „Mes
matėme Komendantą,— pažymėjo vienas iš legionierių,—
mažame mūsų miškelyje, savo mažoje žeminėje gyvenantį
tą patį gyvenimą, kaip ir kiekvienas iš mūsų, kareivių.
Ta pati juoda, nesaldinta kava, skurdus to meto maistas,
bet ir. . . tos pačios utėlės megztiniuose ir munduruose,
su kuriomis Komendantas k o v o j o kaip ir kiekvienas iš mū­
sų. Kadaise tai mačiau savomis akimis."
Kasdienis sunkus darbas ir rūpesčiai atslūgo 1915 m.
vasarą. Esminis situacijos Rytų fronte pasikeitimas, prasi­
dėjęs gegužės mėn. puolimu prie Gorlicų, padidino po­
litinio žaidimo galimybes. Dar 1914 m. gruodžio mėn.
brigados vadas aiškino V T K pirmininkui: „Mūsų vaidmuo
Karalystėje bus sunkus ir [. . .] idėjiškai nieko ten (da­
bar.— D.T.M.) nelaimėsime. Iki Varšuvos paėmimo mo­
mento galime tik „krapštytis". K o l kas varžome Austriją,
po to būsime jos vertinami".
Su sostinės užėmimu Pilsudskis siejo plano, atrodytų,
visiškai palaidoto 1914 m. rugpjūtį, realizavimo viltį.
Be šių prielaidų egzistavo ir kuklesni veiklos variantai —
planavo sukurti Varšuvoje tautinę vyriausybę. Ją su­
daryti turėjo šalininkai, turėsiantys kontroliuoti miestą
nuo rusų pasitraukimo momento iki įžengiant į jį Centri­
nių valstybių kariuomenėms. Panašiai kaip ir prieš metus,
brigados vadas tikėjosi, jog šis manevras galįs sukelti gy­
ventojų entuziazmą ir paskatinti juos remti antirusišką
sukilimo idėją. Ryšium su tokia įvykių eiga numatomas
118
masinis savanorių antplūdis būtų padaręs galimu
legionų dalinių virtimą skaitlinga armija. Sėkmės atveju
Pilsudskis taptų partneriu, su kuriuo Centrinės valstybės,
nepaisant laimėjimų Rytų fronte, būtų turėjusios skaitytis.
Šansai laimėti šią partiją pradžioje buvo menki. Ligto­
linė gyventojų pozicija neturėjo netgi saikingo optimizmo.
Be to, nežinoma buvo okupantų reakcija, kadangi j i e
galėjo stoti prieš lenkų iniciatyvą ir be vargo areštuoti
pasilikusią vyriausybę.
T o k i o įvykių vystymosi bene labiausiai tikėjosi pats
Pilsudskis, nes iš tariamo pralaimėjimo ketino turėti visiš­
kai realią politinę naudą. Visų pirma tautinė vyriausy­
bė, jau pačiu pavadinimu susijusi su sukilimų tradicija,
paliudytų nepriklausomybės idėjos gyvybingumą. Demon­
straciją buvo galima surengti gana nesunkiai, taip parin­
kus žmones, kad jų areštas nekomplikuotų toliau vykstan­
čių darbų. Gana reikšminga galėjo būti ir taktinė nauda.
Galimos represijos įrodytų gyventojų priešiškumą oku­
pantams ir austrų antspaudu pažymėtai legionų akcijai,
nes iki to laiko Pilsudskis savo partneriams buvo garan­
tavęs, kad anapus fronto linijos turi tūkstančius šalinin­
kų. Tuo rėmė ir savo poziciją. Dabar priartėjo laikas
patikrinti tą kortą ir nebuvo galima išsiduoti, kad ji ne­
padengta, nes būtų prarastas* su tokiu vargu v ė l įgytas
reikšmingumas. Spąstai, į kuriuos Pilsudskis ketino įvilio­
ti sąjungininkus, kurį laiką gadino santykius, tačiau leido
išsaugoti orumą.
Tačiau Karalystė eilinį kartą pateikė nemalonų neti­
kėtumą. Varšuva, 1915 m. rugpjūčio 5 d. užimta vokiečių
kariuomenės, nejudėjo. Nesusikūrė tautinė vyriausybė.
Žmonės, turėję ją kurti, nesiryžo reikšmingesniems po­
litiniams veiksmams. T o j e situacijoje brigados vadas ry­
žosi rizikuoti ir skubiai veikti. Be legionų vadovybės
sutikimo paliko frontą ir išvyko į sostinę. Už tokį ne­
paklusnumą galėjo atsistoti prieš karo lauko teismą, juo­
lab kad mintis, tiesą sakant, nebuvo svetima jo priešams
legionuose.
Viską statė ant vienos kortos. Bijojosi, kad Varšuvos
politikai nepradėtų remti legionų, nepasiekę konkrečių
tautinių nuolaidų. A t v y k ę s į sostinę, jų adresu pasiuntė
119
daug aitrių žodžių. „Karalystėje aš nesijaučiu kaip tė­
v y n ė j e , — kalbėjo vieno pašnekesio metu,— niekas neina
paskui mane." Po eilinės nesėkmės smarkiai sustiprėjo
atsargumas jo nesuprantančios ir jo planų neremiančios
visuomenės atžvilgiu. Jau prieš metus po šaulių akcijos
fiasko tvirtino, kad lenkai pasirodė esą „pelėsiais apaugu­
siu akmeniu, o ne dinamito užtaisu". Dabar reagavo dar
storžieviškiau.
Jo nesugebėjo suprasti netgi tie, kurie laikė save
esant jo šalininkais. Bet Pilsudskis ir reikalavo nemenko
dalyko. Matydamas savo silpnumą, taip pat nesant jokių
nuolaidų iš Centrinių valstybių pusės, pripažino būtinumą
pereiti į opoziciją. Konkrečiai siūlė, kad antirusiškai nu­
siteikusios Karalystės partijos paskelbtų tautinių reikala­
vimų programą ir iki to laiko, kol Berlynas ir Viena juos
įvykdys, nutrauktų verbavimą į legionus. Tuo pačiu pri­
pažino, kad kelias, kuriuo pasuko 1914 m. rugpjūčio
16 d., niekur neveda. Daugelis negalėjo su tuo susitai­
kyti. Tarp jų buvo ir Vladislavas Sikorskis, V T K Karinio
departamento šefas, kuris, nepaisydamas brigados vado
instrukcijų, toliau verbavo žmones į legionų dalinius.
Suabejojo ir kiti. Kad palaužtų tą pasipriešinimą,
Pilsudskis ėmėsi šantažo. Vienos diskusijos metu pagrasi­
no: „Jeigu neišleisite kreipimosi, sulaikančio šaukimą,
tai aš tai padarysiu savo rankomis, savo parašu, ir atsa­
kysiu už tai prieš karinį teismą". Tai būtų buvęs atviras
karo paskelbimas Centrinėms valstybėms, o šito Varšuvos
politikai nenorėjo leisti. Tad galiausiai minėtas pareiški­
mas pasirodė su jų parašais.
Brigados vadas grįžo į frontą. N o r s manė, kad legionai
savo uždavinį iš esmės jau atliko, bet, aplinkybių privers­
tas pasilikti jų gretose, nesiliovė rūpinęsis savo tikslo rea­
lizavimu, t. y. vadovauti visai formuotei. Tą veiklą pa­
lengvino visų iki tol atskirai kovojusių brigadų sukon­
centravimas Volynėje 1915 m. rudenį. Pilsudskio įtakoje
pamažu nyko seni nusiteikimai ir nuoskaudos. 1916 m.
pavasarį buvo sukurta Pulkininkų taryba, tapusi savotišku
nepasitikėjimo votumu Austrijos-Vengrijos legionų va­
dovybės atžvilgiu. Tuo pačiu metu Pilsudskis gavo galimy­
bę pasisakyti visos formuotės vardu. Naudodamasis tuo,
120
liepos 15 d. Tarybos vardu išsiuntė Vyriausiajai armijos
vadovybei memorialą, reikalaujantį įsipareigojančios dek­
laracijos lenkų klausimu arba legionų performavimo į kor­
pusą, o tai turėjo būti vertinama kaip lenkų armijos kūrimo
įžanga. Nedviprasmiškai davė suprasti, kad pereinamuo­
ju laikotarpiu jis turi vadovauti reorganizuotai formuotei.
Jei šios sąlygos nebūtų įvykdytos, laikėsi nuomonės, kad
tinkamiausia būtų likviduoti legionus. Siekė padaryti aus­
trams spaudimą, prabėgus dviem savaitėms po visų regu­
liariosios armijos vadų pasirašyto memorialo nusiuntimo
pats padavė dimisijos prašymą.
Tas aktas turėjo greičiau demonstratyvų pobūdį. Vis
dėlto brigados vadas buvo įsitikinęs, kad Austrijos-Veng­
rijos štabo kariškiai turėtų nusileisti. Budriai stebėjo įvy­
kių vystymąsi ir matė augantį Centrinių valstybių padėties
autoritetą, o drauge su tuo ir lenkų kozirio reikšmės didė­
jimą. Tuo jį įtikino įvykiai fronte. 1916 m. liepos mėn.
prasidėjo rusų, vadovaujamų generolo Brusilovo, puoli­
mas, pralaužęs austrų gynybos liniją Volynėje. Tris dienas
trukusių kautynių ugnyje atsidūrė ir legionų brigados. Jas
atakavo dvi rusų pėstininkų ir keturios kavalerijos divizi­
jos. Legionų kareiviai kovėsi didvyriškai. Pilsudskis vado­
v a v o daliniams pirmose apkasų eilėse. Tačiau po trijų die­
nų nebeliko kitos išeities — tik atsitraukti. Kautynės prie
Kostiuchnuvkos įėjo į legionų istoriją kaip didžiausias,
tačiau ir kaip labiausiai eiles praretinęs mūšis. Ir pačioje
I-ojoje brigadoje žuvo arba buvo sužeisti trisdešimt kari­
ninkų ir apie penkis šimtus kareivių. „Išėjome smarkiai
apdraskyti,— rašė brigados vadas laiške Valerijui Slave-
kui porai dienų praėjus po susidūrimo,— ir baisiai išsekinti
nepertraukiamo trijų dienų mūšio ir labai sunkaus atsit­
raukimo manevro: tris dienas ir tris naktis beveik niekas
nemiegojo, o dažnai ir nevalgė. Dabar jau savaitė ilsimės,
laižydamiesi žaizdas."
Auka reikalavo kompensacijos. Tai galėjo būti tiktai
nuolaidos tautai. Todėl Pilsudskis spaudė austrus, tuo la­
biau kad kovos Volynėje parodė nepaprastą legiono ka­
reivio vertę ir visiškai sukompromitavo Austrijos-Vengri­
jos armiją. Tad brigados vadas turėjo nemenkus kozirius,
ir habsburginiai štabo veikėjai tikriausiai būtų pripažinę jų
1 •••
121
pranašumą, tačiau netikėtai įsimaišė vokiečiai, reikalau­
dami užsispyrusį karininką paleisti į dimisiją, nes tuo metu
jie jau turėjo savų karinių planų, kaip panaudoti lenkus.
N o r ė j o tai atlikti nedalyvaujant lenkų karinių pajėgų kū­
rėjui. Bijojosi — ir pagrįstai — kad armija, suformuota jo
pastangomis, bus kupina pirmosios brigados dvasios, ne­
atskiriamos nuo lenkiškojo patriotizmo, kuris anksčiau ar
vėliau taps našta Berlyne sukurtiems lenkų reikalų sutvar­
kymo projektams.
Tuo metu vokiečių pageidavimas jau buvo įsakymas
austrams. 1916 m. rugsėjo 27 d. Vyriausioji armijos
v a d o v y b ė atleido brigados vadą iš legionų.
Vėliau pilsudskininkai tą įvykį vaizdavo kaip sąmonin­
gos komendanto politikos rezultatą. Vieni jį laikė ryšių su
Centrinėmis valstybėmis nutraukimo įrodymu, kiti įžiūrė­
jo sėkmingą šantažą, po poros savaičių atvedusį prie vokie­
čių ir austrų nuolaidų, t. y. prie 1916 m. lapkričio 5 d. akto,
skelbiančio savarankiškos Lenkijos valstybės ir kare daly­
vaujančios lenkų armijos sukūrimą. Tokių tvirtinimų iki
šiol pasitaiko kai kuriuose istoriniuose tyrinėjimuose, bet
jie nelabai atspindi tikrąjį įvykių pobūdį.
Dimisijos prašymas buvo sumanytas kaip taktinė austrų
spaudimo priemonė, ir jo išpildymas užklupo komendan­
tą visiškai netikėtai. Artimiausiųjų rate neslėpė nerimo.
Tikėjosi, kad ligtoliniai sąjungininkai bet kuriuo mo­
mentu pradės įgyvendinti idėją, kuri jau daug metų buvo
jo rūpesčio objektu — tai ginkluotosios lenkų pajėgos.
N e g a l ė j o susitaikyti, kad tokiu momentu liks be veiklos:
„Man.o nuomone,— pareiškė akylai į jį įsižiūrėjęs V. L. Ja­
vorskis,— Pilsudskis jaučia, kad patyrė pralaimėjimą. N o ­
ri iš jo išsikapstyti. Priimtų bet kokią generolystę".
Tačiau Pilsudskis buvo pernelyg patyręs lošėjas, kad
be kovos susitaikytų su likimu. Be svyravimo patraukė
vieninteliu naujoje situacijoje galimu keliu. Imperijos
politikams ir štabo Veikėjams ėmė įrodinėti, kad be jo
apie lenkų kariuomenės kūrimą nėra ko svajoti. Jo įsa­
kymu legionuose prasidėjo masinė ėjimo į dimisiją akci­
ja, gresianti formuotės sunaikinimu. Tuo pačiu metu
sustiprino savo veiklą pogrindinė L K O , deklaruojanti ko-
122
vos su Rusija troškimą, tačiau tik vadovaujant tam, ku­
ris pirmasis tame kare į lenkų rankas įdavė ginklą.
Vokiečiai nemanė nusileisti. 1916 m. lapkričio 5 d.
pradėjo realizuoti savo planus lenkų atžvilgiu. Dėjosi,
kad nepastebi brigados vado, tačiau ilgai tai negalėjo
trukti, nes be jo dalyvavimo lenkų armijos kūrimas neju­
dėjo iš mirties taško.
Po dviejų savaičių bevaisių pastangų okupantai lio­
vėsi tuo abejoti ir pakvietė Pilsudskį į Laikinąją valsty­
bės tarybą (LVT) — lenkų vyriausybės, atsiradusios
1917 m. sausio mėn., pakaitalą.
Brigados vadas Varšuvoje pasirodė dar prieš formalų
Tarybos įforminimą. 1916 m. gruodžio 12 d. Varšuvos
liaudis entuziastingai pasveikino jį stotyje. Jaunimas iš­
kinkė arklius iš karietos ir pats ją nutempė iki viešbučio.
Valdiniai varšuviečiai pasistengė, kad visiems būtų aiš­
ku, j o g į miestą atvyko ilgai lauktas tautos vadas. N u o
to priklausė ir sėkmė žaidimo, kurį Pilsudskis iš naujo
pradėjo su vokiečiais.
Nuotraukose, pateikiančiose sveikinimą, jo veidas švy­
ti džiaugsmu. Išnyko nerimas, kamavęs jį paskutiniais
mėnesiais. Ir nieko nuostabaus, nes niekada iki to dar
nebuvo atsidūręs taip arti išsvajotojo tikslo. Atrodė, kad
vadovaudamas LVT Karinės komisijos darbams, nes tokį
postą turėjo užimti, turės esminę įtaką vokiečių orga­
nizuojamai kariuomenei.
Iš esmės į gera pasikeitė ne tik politiniai interesai.
Optimistiškiau pradėjo klostytis ir asmeniniai reikalai,
kurie dar neseniai nebuvo labai sėkmingi. Aleksandra
jau beveik metus buvo kalėjime. 1915 m. lapkritį ją
areštavo vokiečiai i r , apkaltinę verbavimu į nelegalią
LKO, uždarė Liubano lageryje. Negalima nepastebėti, kad
tuo poelgiu okupantai norėjo kankinti tikrąjį L K O išplėti­
mo autorių, kadangi žinojo apie juos siejančius ryšius.
Slaptoji policija veikė be priekaištų. Pilsudskis nuošir­
džiai jaudinosi dėl sunkaus Aleksandros likimo. Raštely­
je, pasiųstame už grotų, rašė: „Vardan Dievo, prašau ta­
vęs, galvok apie sveikatą, gal prireiks pinigų, parašyk!"
Ją paleido 1916 m. lapkričio 3 d., bet iš karto jie negalėjo
pasimatyti. Ji sugrįžo į Varšuvą, jis gyveno Krokuvoje,
su Marija.
123
 Aukštų karinių pareigų užėmimas Laikinojoje valsty­
bės taryboje užbaigė išsiskyrimo laikotarpį. Dėl žmonių
kalbų kartu apsigyventi negalėjo. Priešai, kurių Pilsudskis
niekada nestokojo, iš karto būtų pradėję šaukti visam
miestui, kad „tautos vadas" palaiko nelegalius ryšius su
meiluže. Tad Pilsudskio ūkį tvarkė Sokolnickis, atliekantis
asmeninio sekretoriaus pareigas. Gi Aleksandra, nors
faktinė, tačiau neoficiali žmona, turėjo pasilikti šešė­
lyje.
Brigados vadą visiškai įtraukė politika. Nenustojo rū­
pintis galutiniu armijos sukūrimu. Dėjo pastangas, kad
primestų vokiečiams savo sąlygas. Pripažino, j o g būtina,
kad ginkluota jėga būtų priklausoma ne tik nuo okupantų,
bet taip pat ir nuo lenkų. Tikriausią to garantiją matė
asmeninėje įtakoje daliniams. Tuo tikslu įtraukė į Tarybą
keliolikatūkstantinę LKO, jau porą savaičių veikiančią
pusiau viešai. Manė, kad tuo būdu nulems besikuriančių
dalinių pobūdį.
Tačiau vokiečiai, iš esmės kontroliuojantys visus LVT
veiksmus, anaiptol neketino atiduoti karinių klausimų
sprendimo į rankas asmeniui, kuriam niekad nejautė pasiti­
kėjimo. Pilsudskis jiems buvo reikalingas, kad savo auto­
ritetu sutvirtintų nelabai populiarų planą surinkti maksi­
malų lenkų rekrūtų skaičių. Bet tuo jo užduotis ir turėjo
baigtis. Per pirmuosius Tarybos egzistavimo mėnesius ka­
riniai reikalai neišėjo už derybų ir ginčų sferos ribų.
T o k i o j e situacijoje, kai brigados vado veikla eilinį kar­
tą atsidūrė akligatvyje, Varšuvą pasiekė žinios apie revo­
liucijos pradžią Petrograde. Po 1917 m. k o v o komendanto
šalininkai pradėjo tvirtinti, kad jis numatė įvykių vysty­
mąsi Rusijoje dar gerokai prieš revoliucijos pradžią.
„Jau 1915 m. lapkritį,— atsiminimuose rašė Arturas Sli-
vinskis,— apkasuose prie Kolkų, Volynėje, tiesiog pyko,
sakydamas, jog nesupranta, ką tie maskoliai sau galvo­
ja, kad dar revoliucijos nedaro." Panašūs tvirtinimai
priklauso Boguslavo Medzinskio plunksnai: „Komendan­
tas piktas, nes mano, kad revoliucija Rusijoje vėluoja".
Būdinga, kad visa ta informacija atsirado jau po įvy­
kių. Dar daugiau, šaltiniuose, rašytuose „ant karštųjų",
galima rasti ženklus, skatinančius priimti tiesiog priešin-
124
gus teiginius. V.L. Javorskis 1917 m. k o v o 14 d. dienoraš­
tyje pažymėjo: „Dar man Pilsudskis kalbėjo, kad Rusijos
transporto sistemoje chaosas. A p i e revoliuciją nėra kal­
bos. Revoliucingumas gali išsikrauti antivokiškuose skan­
daluose, kaip, pvz., buvo Maskvoje". Tad galima rimtai
abejoti teisumu autorių, tvirtinančių, kad Pilsudskis nuo
seno tikėjosi revoliucijos carų valstybėje.
Tačiau reikia sutikti su tvirtinimu, kad pats patval-
dystės nuvertimas ir pasikeitimai Rusijoje lemtingai pa­
v e i k ė tolesnį jo elgesį. Ligtolinė politinė linija prarado
egzistavimo pagrindus. Pradinis jos šūkis buvo Lenkijos
valstybingumo atkūrimo k o v o j e su Rusija idėja. Tam pro­
jektui įgyvendinti ir buvo kuriama armijos formavimo
programa. Antirusiškasis frontas buvo ir pagrindinė są­
jungos su Austrija ir Vokietija prielaida. Carizmo žlugi­
mas sunaikino tos koncepcijos pamatus. Revoliucinė Ru­
sija pripažino lenkų teisę sudaryti savo valstybę, o duo­
tais pažadais visa galva pranoko Vienos ir Berlyno impe­
riškąsias vyriausybes.
„Revoliucijos kilimą Rusijoje,— prisiminė vienas arti­
miausių Pilsudskio bendradarbių Leonas Vasilevskis,—
komendantas iš karto įvertino kaip neregėto reikšmin­
gumo faktą ir posūkio tašką mūsų politikoje. Rusija,
svarbiausia jėga mūsų politiniuose apskaičiavimuose, tas
didžiausias mūsų priešas, ilgesniam laikui pasitraukė iš ko­
vos lauko. Tuo metu buvo galima nepaisyti tiesiogi­
nės rusų grėsmės ir pasukti visą energiją prieš du kitus
okupantus."
Tačiau Pilsudskis negalėjo veikti greitai. Staigus ryšių
nutraukimas su okupantais jam nedaug būtų davęs. Neiš­
vengiamai būtų sukėlęs pavojų represijų, kurios nusiaubtų
nepasiruošusias, dekonspiruotas jėgas. Tad prieš priimant
tokį sprendimą, reikėjo pakeisti organizacines struktūras,
nueiti giliau į pogrindį. Tam reikėjo laiko.
1917 m. vasarą stovykla jau buvo pasiruošusi kon­
frontacijai. Pretekstas oficialiai nutraukti santykius su
Centrinėmis valstybėmis buvo priesaikos, kurią 1917 m.
liepos mėn. turėjo duoti performuoti į vadinamąsias Lenkų
ginkluotąsias pajėgas buvę legionų daliniai, klausimas.
Nors Pilsudskis anksčiau pritarė priesaikos tekstui, dabar
125
savo šalininkams įsakė atsisakyti ją duoti. Maištaujantys
buvo internuoti stovyklose Benjaminave prie Zegžės ir
Sčipiorne prie Kališo.
Pavojus pakibo ir virš maištininkų vado. Tuo metu jis
rimtai galvojo apie prasiskverbimą į Rusiją, kurioje atsi­
vėrė plačios perspektyvos kurti lenkų armiją. Artimieji
plėtojo šio sumanymo įgyvendinimo planus, galvojo apie
pabėgimą aeroplanu. Siūlė, kad vyktų į Belinos kava­
lerijos dalinį ir su juo bandytų prasiveržti per frontą.
Tiems sumanymams įgyvendinti reikėjo didžiulės rizi­
kos, tačiau ne dėl drąsos stokos j i e buvo atmesti. Briga­
dos vadas, visada puikiai jautęs kareivių nuotaikas, žinojo,
kad jie laukia, dažnai nesąmoningai, kad vadas gyventų
jų reikalais. Tad nusprendė pasiaukoti. Ilgai nelaukė. Nak­
tį iš liepos 21 į 22 d. drauge su Sosnkovskiu buvo areštuo­
tas ir po dviejų savaičių bastymosi po įvairius kalėjimus
pasodintas į karinę tvirtovę Magdeburge.
Politine prasme tai jam buvo didžiulė geradarystė.
Tai, kad vokiečiai jį areštavo, įrodė, jog priekaištai dėl
bendradarbiavimo su Centrinėmis valstybėmis buvo ne­
pagrįsti, o tai turėjo didžiulę reikšmę, turint omenyje vis
didesnius karinius Antantės laimėjimus. Lenkų visuome­
nės akyse iš Austrijos ir Vokietijos sąjungininko virto jų
persekiojimų auka, kovos su okupantais simboliu. Tuo
labiau kad laisvėje likę šalininkai dėjo visas pastangas,
kad šią mintį išpopuliarintų. T o k i o j e situacijoje bet kokią
reikšmę prarado jo karinės politikos meandras. Kuo il­
giau jo nebuvo, tuo daugiau asmenų su nekantravimu
laukė jo sugrįžtant.
Izoliacijos sąlygos labai jo neapsunkino. Priklausė
ypač palankiai vertinamiems kaliniams. Gyveno medinia­
me dviaukščiame namelyje, stovinčiame Magdeburgo tvir­
tovės teritorijoje. Antrame aukšte turėjo tris kambarius.
Pirmame aukšte būdavo tik feldfebelis, stebintis visą
kiemą, kuriame galėjo judėti be mažiausių apribojimų.
Kasdieniai užsiėmimai taip pat mažai priminė kalė­
jimą. Kaip rašė laiške Aleksandrai, keldavosi pusę aš­
tuonių. Aštuntą pusryčiaudavo. Paskui dvi su puse valan­
dos vaikštinėdavo po parką. Be to, pats sau paskyrė tą
normą, niekas jo nevertė. Prieš pietus dar skaitydavo jam
126
pristatomą laikraštį „Magdeburgische Zeitung", padedantį
jam orientuotis, kas dedasi Vokietijoje ir pasaulyje. Pusę
pirmos pietūs — geri ir skanūs, nes būdavo užsakomi res­
torane. Toliau, kaip pabrėžė, „maloniausios sekun­
dės"— paties užplikytos arbatos gėrimas. Po pietų — po­
ra valandų šachmatų, skaitymo ir rašymo. Pusę septy­
nių — vakarienė; po jos — pamėgtas pasjansas. Jo nedė­
liodavo pernelyg ilgai dėl labai prasto apšvietimo.
Vienintelis trūkumas — nebuvo su kuo bendrauti. Tik­
tai 1918 m. rugpjūtį valdžia leido, kad drauge su juo
apsigyventų Sosnkovskis.
Tačiau buvo viena aplinkybė, kuri Magdeburgo izo­
liaciją pavertė kančia. Tai — rūpestis dėl artimųjų liki­
mo. Kai jį areštavo, jau žinojo, kad Aleksandra laukiasi
vaikučio. Suprato, kad gimdymas jos amžiuje — baigė tris­
dešimt penktuosius metus — grėsė rimtomis komplikaci­
jomis. Buvo labai įsibaiminęs. Vasario 20 d., dar nežino­
damas apie dukters gimimą, rašė, kad su nekantrumu
laukia „raštelio su pranešimu apie tavo silpnumo pabaigą
ir rezultatą. Jeigu bus sūnus, tai pagal susitarimą turi gauti
Juzefo Mečislavo vardą (Mečislavas — tai jo pseudonimas
šaulių laikotarpiu.— D.T.N.), jeigu dukra — nuspręsk pa­
ti — aš pasisakyčiau už Vandos vardą".
Aleksandra tikriausiai nebuvo sužavėta antruoju pasiū­
lymu, nes nebuvo priežasčių, kad jaustų simpatiją Mari­
jai, o dukteriai duotas varžovės vaiko vardas galėjo sukel­
ti tik vienareikšmes asociacijas, tačiau nusileido prašy­
mui. Tai, ko gero, labiausiai ją skyrė nuo Marijos, nes iki
pat v y r o mirties visiškai paklusdavo jo autoritetui. N e p r o ­
testavo, kai ją bandydavo likimas.
O ir dabar gyvenimas jbs nelepino. Vienuolikai dienų
praėjus po gimdymo turėjo grįžti į darbą daržovių džio­
vinimo įstaigoje. „ A p i e tai, kad galėčiau liautis dirbu­
si,— rašė vėliau atsiminimuose,— sunku buvo svajoti;
maistas buvo skurdus: sriuba, košė ir labai prasta duona,
kurią netgi sunku buvo nuryti. Valgiau valgyklose, nes
dėl kuro stokos negalėjau gaminti namuose. Sviesto arba
bet kokių kitų riebalų nebuvo net vaistams. Miltų par­
duotuvėse taip pat nebuvo."
Nežinia, ar apie visus tuos vargus rašė į Magdeburgą,
127
tačiau jeigu ir nerašė, tai ir taip Pilsudskis neturėjo iliuzijų
dėl gerų gyvenimo sąlygų. Kalėti nuo to nebuvo lengviau.
Tuo tarpu džiaugėsi laimingu dukters gimimu. „Įdo­
miausia,— rašė 1918 m. k o v o 18 d.,— kad naktį iš 7 į
8 (vasario.— D.T.N.) sapnavau Tave, sakei man, kad turi
atsigulti, o kaimyniniame kambaryje buvo girdėti vaiko
verkšlenimas [ . . . ] . Be galo gailiuosi, kad būtent dabar
nesu su tavimi, turi būti be galo įdomu stebėti, kaip išsiperi
žmogus, niekada iki tol neturėjau su tuo reikalų. . ." Sap­
no data sutapo su Vandos gimimo data. Tai pažymėjo ne be
priežasties. Visada buvo įsitikinęs savo telepatiniais su­
gebėjimais.
Kankinamas kalėjimo vienatvės su nekantrumu lauk­
davo žinių iš artimųjų. „Be galo esu Tau dėkingas,—
dėkojo viename iš raštelių,— už visas, netgi smulkiau­
sias detales apie Tave ir kūdikį. Visada labai juokiausi iš
kūdikio auklėjimo pagal paskutinį mokslo ir pažangos
žodį, ir, nors, deja, negaliu pats to matyti, nepaprastą malo­
numą man suteikia laiškas apie tai. Paskutiniame 11.27 d.
raštelyje suradau detalę, prie kurios vargau du vakarus.
Ponas Dievas mane apdovanojo didele gyvos vaizduotės
doze, tačiau niekaip negalėjau įsivaizduoti, kaip ta panelė
rytais mankštinasi „pagal „Mueller'io sistemą" ir dar, kaip
rašai, „džiaugsminga mina". A r g i „tai" jau juokiasi? Zi­
nai, kad esu labai konservatyvaus ir reakcingo mąstymo,
tad baiminuosi, jog taip eksperimentuodama išsuksi vai­
kui rankytę arba kojytę. . ."
Taigi g y v a i reagavo netgi į smulkmenas. O ką jau
kalbėti apie pagrindines jo komplikuotos šeimyninės si­
tuacijos dilemas.
Didelis turėjo būti šitas susikrimtimas, jeigu pasiryžo
žingsniui, kuris, be abejonės, prieštaravo jo išdidžiai
prigimčiai. 1918 m. liepos mėn. parašė laišką vienam iš
regentų, kunigaikščiui Zdzislavui Liubomirskiui, prašyda­
mas „maloningai užsiimti mano reikalu". Jeigu nebūtų
galimas jo išlaisvinimas, prašė sutikimo nors kelioms
savaitėms išleisti jį į tėvynę, „ [ . . .j kad kuo daugiau lai­
ko paskirčiau painiems šeimyniniams santykiams suregu­
liuoti, taip pat privatiems įsipareigojimams atlikti". Gar­
bės žodžiu garantavo, kad bus kalėjime valdžios nustaty-
128
tu laiku. Savaime aišku, kad, kovodamas nors už trumpą
laisvės atgavimą, sprendimą apie areštą parodė kaip visiš­
kai nepagrįstą.
Vėliau tuo stropiai pasinaudojo priešai. Pirmoji laišką
kunigaikščiui Liubomirskiui spaudoje paskelbė I. Panen-
kova, pridėjusi dar ir piktą komentarą: „Tai buvo poelgis
gal. . . apsukrus, tačiau tikriausiai ne. . . didvyriškas".
Liubomirskiui adresuotas prašymas nieko nedavė. V o ­
kiečiai nenorėjo duoti sutikimo netgi trumpam kurio nors
šeimos nario bičiulio vizitui į Magdeburgą. Tuo rūpinosi ir
Marija, tačiau ir jos laiškas, adresuotas fon Beseleriui,
nedavė teigiamų rezultatų. Tiesą sakant, nežinia, ar tai bu­
vo paskutinis jos bandymas atgauti prarastą vyrą, ar lau­
kiančių instrukcijų valdinių įkalbinėjimo rezultatas, sup­
rantančių, kad vokiečių valdininkams ji yra pirmoji kan­
didatė, turinti teisę apsilankyti.
Tad ir toliau Pilsudskiui buvo leista tik tikėtis ir rašyti
artimiesiems. Stengėsi paslėpti nerimą. Šaipėsi iš Aleksan­
dros. „Kaip tikėjausi,— rašė 1918 m. rugpjūčio 7 d.,—
tavo laiškuose jau radau užuominą apie tai, kad turi duk­
relę ne tik labai mielą, bet ir labai išmintingą. Manęs,
brangioji Ole, neįtikinsi, liksiu šiuo klausimu skeptikas,
ypač dėl to, kad ta protinga persona tarsi įrodinėdama
savo protinį išsivystymą kiša kojytę į burnytę. Žiūrėda­
mas į tą vaikų žongliravimo meną, visada stebėdavaus
tokiu neįprastu skoniu. Labiausiai mane nudžiuginai tuo,
kad ji jau turi guzų. Visada jaučiau silpnybę vaikams
ir žmonėms, kurie prisirenka guzų. Daugelis žmonių pasau­
lyje yra be galo kvaili, tad tikriausiai ir 999/1000 vaikų
gimsta su kvailumo pradmenimis, todėl visi smegenų
sukrėtimai guzų pavidalu, mano nuomone, padidina
protingumo galimybę. Tokia yra mano teorija, su kuria
motinos retai sutinka, tačiau aš ir Vandutės atžvilgiu
leisiu sau likti ištikimu savo principams."
Tą dieną buvo gerai nusiteikęs. Domėjosi ir savo nu­
mylėtąja kumele iš legionų laikų: „ [ . . .] suprantama, ne­
noriu, kad ją parduotų, įdomu, ar dar šlubuoja, kokį turi
eržilą, ar tokį pat kaip ir ji — baltomis kojomis".
Taip plaukė mėnuo po mėnesio, kol revoliucijos V o ­
kietijoje dėka 1918 m. lapkričio 8 d. atsivėrė Magde­
burgo kalėjimo vartai.
9 . — 5735
•
 nezę. Šaltinis, kuriame yra autentiška nuotrauka, prieina­
6. Valstybės viršininkas mas. 1914—1918 m. „Tygodnik Ilustrowany", kadaise
buvusio labai populiaraus laikraščio, rinkinius galima rasti
daugelyje bibliotekų. Tuo tarpu, tartum šaipydamasi iš to
fakto, klaidinga informacija plinta toliau. Aišku, galima
viską paaiškinti tyrinėtojų nesąžiningumu. Šis iš dalies
teisingas aiškinimas vis dėlto neatskleidžia problemos es­
mės. Dėl visko yra kalta legenda, užgožianti tikruosius
istorinius įvykius. Šiuo atveju jos poveikio jėgą didino ir
tas faktas, kad būtent 1916-ųjų nuotrauka nepaprastai
atitiko visuomenės poreikius.
O kaipgi kitaip? Lemiamu istoriniu momentu į Varšuvą
atvyko žmogus, ant kurio pečių gulėjo atsakomybės už
Miglotą ir apsiniaukusią 1918 m. lapkričio 10-ąją,
valstybę ir tautą našta, ir kad toks momentas nebūtų
septintą valandą ryto, į centrinę Varšuvos geležinkelio
užfiksuotas negatyve palikuonių atminimui? Tokia gali­
stotį atvyko specialus vieno vagono traukinys iš Berlyno:
mybė paprasčiausiai netilpo Magdeburgo kalinio šali­
jis vežė Magdeburgo kalinį. Ištuštėjusiame perone laukė
ninkų galvose. Todėl buvo padaryta nedidelė apgavystė:
vos keletas asmenų. Vokiečių valdžiai bemaž idealiai
paimta dvejų metų senumo nuotrauka. O kad realijos nesu­
pavyko išsaugoti paslaptį. Tarp pasitinkančiųjų buvo v i e ­
tapo?! Kad 1918 m. nebuvo minios nesi tikinčio j e sensacijos
nas regentas — kunigaikštis Zdzislavas Liubomirskis,
stotyje?! Kad nuotraukoje nematyti Koco?! Kad Sosnkovs-
taip pat vyriausiasis L K O komendantas vokiečių okupuo­
kis turi būti apsirengęs civiliai, o ne munduru?! Dėl to
toje teritorijoje — Adamas Kocas. Taigi, nė kiek neperde­
didžiai nesisielota. Buvo Pilsudskis ir buvo Liubomirskis,
dant, prie vagono-salono durų, pro kurias išlipo Pilsudskis,
ir tai visų svarbiausia. O svarbiausia buvo faktas, kad štai
susidūrė du pasauliai: išnykstantis, atstovaujamas paklus­
atsirado nuotrauka, kuri turėjo būti padaryta. A r g i tokioje
nios vokiečiams, todėl neapkenčiamos Regentų tarybos
situacijoje verta jaudintis dėl smulkmenų? Jeigu kam nors
nario, ir kitas, nuo seno skelbęs nepriklausomybės prog­
tai reikalinga, tai galiausiai gali gėrėtis pirmame fotografi­
ramą ir todėl giliai įsitikinęs, kad jam priklausys atgims­
jos plane matomu Piskoru ir taip smarkiai nepasigesti
tančios Respublikos rytojus.
K o c o . Abu vienodai buvo ištikimi atvykstančiajam.
Daugelis tiek populiariųjų, tiek mokslinių leidinių in­
Tokią argumentaciją galima netgi — ir jau vertinant
formaciją apie Pilsudskio atvykimą pateikia progine nuo­
reikalą rimtai — pastūmėti toliau. N e s nebus perdėta tvirti­
trauka. Ją randame taip pat ir ketvirtajame monumen­
nant, kad džiaugsminga sveikinimo atmosfera, matoma
talios „Lenkijos istorijos", išleistos padedant Lenkijos
nuotraukoje, labiau atitiko visuomenės lūkesčius 1918 m.
Mokslų Akademijai, tome. Taip pat, kaip ir kitur, šiame
lapkritį, negu autentiškas ištuštėjusio perono vaizdas.
veikale po fotografija paaiškinta: „Juzefo Pilsudskio, grįž­
„Tuomet,— prisimena tą momentą kunigaikštis Liubomirs­
tančio iš Magdeburgo kalėjimo, sutikimas centrinėje Var­
kis,— visos partijos, nuo kraštutiniausių dešiniųjų iki kai­
šuvos geležinkelio stotyje 1918.XI.10". Iš tikrųjų nuotrau­
riųjų, reikalavo, kad mes atiduotume valdžią Pilsudskiui."
ka yra iš kito laikotarpio. Tuo galima įsitikinti paė­
Taigi vos per kelias dienas į jo rankas buvo atiduota
mus „Tygodnik Ilustrowany", kuriame ji buvo išspausdin­
diktatoriška krašto valdžia. Tokių teisių nuo seno Lenki­
ta pirmą kartą (1916 m. gruodžio 16 d. N r . 51).
joje neturėjo niekas, netgi karūnuotosios galvos, bent
Stebina tai, kad autoriai iki šiol neatitaiso tos klai­ jau nuo Jogailaičių laikų. Lapkričio 14 d. savo įgalioji-
dos. Iš pirmo žvilgsnio sunku suprasti šio reiškinio ge-

130 131
mus Pilsudskiui perdavė Regentų taryba, kuri iš karto po
šio akto priėmė sprendimą atsistatydinti. Panašiai padarė
kairioji Laikinoji Lenkijos Respublikos liaudies vyriau­
sybė, sukurta 1918 m. naktį iš lapkričio 6 į 7 Liubline.
N e t g i dešiniesiems vadovaujanti tautinė demokratija, su­
vokianti savo silpnumą tuo momentu, nekvestionavo po­
reikio patikėti Magdeburgo kaliniui valstybės valdymą.
Prieš tokį ėjimą protestavo tik kairieji revoliucionieriai,
ir tai ne dėl personalių priežasčių, o įsitikinę, kad lenkai
privalo dalyvauti Europos socialinėje revoliucijoje.
Netolimą tokio lūžio perspektyvą liudija, atrodo, masių
nuotaikos. Kunkuliavo miestas ir kaimas. 2odis „teisin­
gumas" buvo visų lūpose.
Tačiau savo lūkesčių išsipildymą lenkai siejo ne su
revoliucija. V y r a v o tikėjimas, kad nepriklausomybė išs­
pręs esančias problemas. Kad visas blogis ir neteisingu­
mas negrįžtamai išnyks drauge su svetimųjų viešpatavimu.
„Neįmanoma perduoti to svaigulio,— rašė Jendžėjus M o -
račevskis,— to džiaugsmingo pašėlimo, kuris tuo metu apė­
mė lenkus. Po 120 metų sugriuvo sienos, nėra „jų"! Lais­
v ė ! Nepriklausomybė! Susivienijimas! Sava valstybė! V i ­
siems laikams! Chaosas? Tai nieko. Bus gerai. Bus viskas,
nes išsivadavome iš lupikautojų, piktadarių, plėšikų, „ke­
purės su kokarda", patys save valdysime. . ."
Tos nepriklausomybės euforijos neįvertino kairiosios
revoliucinės partijos ir todėl turėjo pralaimėti kovą dėl
valdžios. Tuo labiau kad varžėsi ne tik su dešiniąja v i ­
suomene, tačiau taip pat su konkurentais, esančiais kairėje
tuometinės lenkų barikados pusėje, visų pirma su LSP,
sudariusia Liublino vyriausybės politinį pagrindą.
Priešinimąsi revoliucinėms tendencijoms Pilsudskis lai­
kė vienu esmingiausių savo uždavinių. Beje, tuo preteks­
tu laikė prie valdžios „liaudies vyriausybę". Similia si-
milibus curantur — toks tokį gydo — šia romėniška maksi­
ma aiškino poreikį kurį laiką toleruoti „raudonąjį" ka­
binetą. Todėl vyriausybės suformavimo misiją v ė l patikė­
jo Ignacui Dašinskiui, o kai šis dėl endekų pasiprieši­
nimo negalėjo susidoroti su užduotimi, premjeru paskyrė
taip pat socialistą — Jendžėjų Moračevskį.
132
Po keleto dienų, lapkričio 22 d., pasirodė Pilsudskio
ir Moračevskio pasirašytas „Dekretas dėl aukščiausiosios
reprezentacinės Lenkijos Respublikos valdžios". Juo Pil­
sudskiui, kaip laikinajam valstybės viršininkui, iki Steigia­
mojo seimo sušaukimo buvo patikėta aukščiausia valdžia
krašte. Tiesa, jo tarnybiniai aktai buvo reikalingi kontra-
signacijos, arba atitinkamų ministrų patvirtinimo, tačiau,
kai j i e buvo jo paskirti ir jam atsakingi, tai labai menkai
ribojo diktatoriškus įgaliojimus.
Sielos gilumoje Pilsudskis nepriklausė „liaudies" kabi­
netų šalininkams. Be galo smerkė ištikimus jam žmones,
kurie visiškai buvo įsitraukę į Liublino vyriausybės kū­
rimą, o vėliau ir rėmimą. Tarp kitų į nemalonę pateko
svarbiausias šio žingsnio iniciatorius, faktinis Pilsudskio
pavaduotojas, L K O komendantas ir karo reikalų minis­
tras Dašinskio kabinete — Edvardas Ridzas-Smiglas. Pa­
sak legionierių, sklido ir tokios paskalos, kad Pilsudskis
mėgdavęs pašiepti tokiais žodžiais: „Jums vištas lesinti,
o ne politika užsiiminėti. . ." Negalima atmesti galimybės,
kad buvo pakomentuota artimiausio jo bendradarbio
veikla. N e s susierzinimo akimirkomis epitetų nesirinko. O
kad iš pagrindų nusivylė politiniais Smiglo sugebėjimais,
geriausiai liudijo tas faktas, kad per septyniolika metų,
iki pat savo mirties, laikė jį toliau nuo politikos. Tuo
tarpu savo nepasitenkinimą leido jam pajusti gana skau­
džiu būdu. Ne tik nepaliko jo ministro kėdėje, bet netgi
nepripažino jam generolo laipsnio, kuris Smiglui prieš
keletą dienų buvo suteiktas vyriausybės. Toliau titulavo
jį pulkininku, o šis tai skausmingai išgyveno, kelias savai­
tes netgi buvo atsisakęs bet kurio laipsnio.
Prieštaravimas tarp jo nepasitenkinimo Liublino v y ­
riausybe ir vėlesnės, beje, sąmoningos, paramos „liaudiš­
kajam" Jendžėjaus Moračevskio kabinetui yra tiktai ta­
riamas. Pastarajam Pilsudskis taip pat nejautė sentimentų.
Tačiau nebuvo pratęs nekreipti dėmesio į įvykusius fak­
tus. Būtent todėl turėjo pretenzijų Smiglui ir susibūru­
siems aplink jį žmonėms, kad įsipainiojo į sumanymą,
iš kurio taip sunku buvo pasitraukti. Skubotas „liaudies"
valdžios idėjos atsižadėjimas grėsė daugeliu neigiamų iš-
133

davų. Atgrasintų kairiuosius, kurių parama ir buvo pagrin­
dinis politinis koziris. Jaudintų mases, kurios Liublino ma­
nifeste matė savo nepriklausomybiškųjų ir visuomeninių
aspiracijų paskelbimą. Tad, norint išvengti tų sluoksnių
nusivylimo ir tuo pačiu nepadidinti politinės komunistų
klientūros, reikėjo veikti pamažu ir su dideliu saiku.
Taip tad pradėjo veikti Pilsudskis, žingsnis po žingsnio
atsisakydamas Liubline pradėto bandymo atiduoti Lenki­
ją valdyti kairiosioms grupuotėms.
Įvairiai buvo komentuojami šio poelgio motyvai. De­
šinieji abejojo Viršininko intencijų nuoširdumu ir skelbė,
kad jis ir toliau simpatizuoja socialistams, nors visuome­
nės priešiškumas verčia jį maskuotis. Diametraliai priešin­
gą nuomonę išsakė jo priešininkai, susispietę į revoliucinę
kairiųjų stovyklą. Jis jiems buvo tik įrankis buržuazijos
rankose, kliūtis, trukdanti revoliucijai triumfuoti. Pana­
šiai vertino ir Moračevskio kabinetą.
Be abejonės, Pilsudskis nenorėjo savo autoritetu remti
kairiųjų vyriausybės. Tačiau ne todėl, kad buržuazijos
interesai būtų buvę jam artimesni negu darbininkų. Jis
apskritai nemąstė tokiomis kategorijomis. Maršalui egzis­
tavo tik pagrindiniai valstybės interesai. Manė, kad prieš
lenkus stovi didžiulis vidinių savosios valstybės struktūrų
suformavimo, taip pat atitinkamų sienų iškovojimo užda­
vinys. Sį didelį darbą galima atlikti tik sutartinėmis visos
tautos pastangomis. Su tuo nesusidoros nei kairieji, nei de­
šinieji, jei kliausis tik savo jėgomis. Todėl, Pilsudskio nuo­
mone, ideali būtų tautinės santarvės vyriausybė, įgalinan­
ti išnaudoti visuomenės energiją dominuojančių valsty­
bės interesų vardu.
„Liaudies" valdžia, nors ir reikalinga nugalint komu­
nistų įtaką, trukdė pasiekti šį idealą. Patvirtino taip pat
nuomonę, kad Pilsudskis — kairiųjų žmogus. Neatsitikti­
nai tuo metu jis svajojo: „Ach, kaip būtų gerai, jeigu bol­
ševikai surengtų prieš mane kokį pasikėsinimą, mestų
bombą arba ką nors panašaus. [. . .] Suprantama, pasikėsi­
nimas nepavyktų, tačiau koks būtų efektas užsienyje! Iš
karto įsitikintų, kad tai, kas kalbama apie Moračevskio
vyriausybės bolševizmą, yra kvailystė".
134
Svajonė apie pasikėsinimą išsipildė greičiau, nei buvo
galima tikėtis. Tik tiek, kad jį įvykdė ne komunistai, bet
endekai. 1919 m. naktį iš sausio 4 į 5 grupė sąmokslininkų
pabandė užimti sostinę. Areštavo premjerą ir keletą minis­
trų. Viena kovinė grupė norėjo sulaikyti patį Pilsudskį.
Tačiau maištininkai parodė stebinantį bejėgiškumą, ir
pučas greitai buvo nuslopintas. Nepavykęs karinio per­
versmo bandymas sukompromitavo abi puses. Tiek deši­
nieji puldami, tiek kairieji gindamiesi parodė ryžtingumo
stoką ir silpnumą. Mūšio lauke pergalingai liko Pilsuds­
kis, stiprus ištikimais jam daliniais.
Viršininkas neparėmė nė vienos pusės. Tiesa, supa-
raližavo sąmokslininkų veiksmus, tačiau neleido jų visiš­
kai sudoroti valdžiai, atgaunančiai dvasią po trumpo ne­
tikėtumo. Išsikvietė sąmokslininkus į Belvederį, iškeikė
grubiais žodžiais ir. . . paleido į namus. Greitai, beje, j i e
padarė karjerą valstybinėje tarnyboje: pulkininkas Ma­
rijanas Janušaitis buvo paaukštintas į generolus, o kuni­
gaikštis Eustachijus Sapiega paskirtas pasiuntiniu Lon­
done.
Nepavykęs pasikėsinimas buvo parankus Pilsudskiui.
Pasigirdo netgi prielaidos, kad pats jį organizavo. Ta­
čiau iš tikrųjų Viršininko įtaka nebuvo tokia didelė, kad
galėtų valdyti savo priešininkų veiklą. N o r s ne kartą,
kaip buvo ir tuo atveju, sugebėjo jų klaidas panaudoti
savo idėjai įgyvendinti. Sustiprėjusias pozicijas nuspren­
dė tuojau pat išnaudoti ir pasikvietė į valdžią nepartinį,
kvalifikuotą kabinetą, kurio priešakyje regėjo asmenybę,
apsuptą visuotinės pagarbos. 1919 m. sausio 16 d. prem­
jeru, arba, kaip tuomet sakyta — ministru pirmininku, pa­
skyrė Ignacą Paderevskį, garsų pianistą, žmogų, daug nu­
veikusį tautos labui, iki tol politiškai susijusį su ende-
kais.
Svarbiu naujos vyriausybės uždaviniu Viršininkas lai­
kė rinkimus į Steigiamąjį seimą. Siekė jų nuo pat savo dik­
tatoriškų įgaliojimų gavimo momento. Kokia netikėta,
pasirodo, gali būti pažiūrų evoliucija žmogaus, kuris prie
nepriklausomybės slenksčio dėjo visas pastangas, kad sa­
vanoriškai atsisakytų valdžios, o po aštuonerių metų ry­
žosi įvykdyti valstybinį perversmą, kad ją įgytų.
135
 1919 m. vasario 20 d. jis kalbėjo seime, perduodamas
į j o rankas savo ypatinguosius įgaliojimus: „Nuo to mo­
mento, kai likimas į mano rankas atidavė atgimstančios
lenkų valstybės vairą, iškėliau sau pagrindinį, svarbiausią
savo valdymo tikslą— sušaukti Steigiamąjį seimą Varšu­
voje.
Esant didžiuliam chaosui ir pakrikimui, kuris po karo
apėmė visą Centrinę ir Rytų Europą, būtent Lenkiją no­
rėjau padaryti kultūros centru, kuriame valdo ir įparei­
goja teisė. Didžiulėje sumaištyje, kur milijonai žmonių
sprendžia reikalus vien smurtu ir prievarta, siekiau, kad
būtent mūsų Tėvynėje visuomeniniai konfliktai negrįž­
tamai būtų sprendžiami vien demokratiniu būdu: įstaty­
mais, nustatytais liaudies išrinktųjų.
Stengiausi pasiekti savo tikslą kuo skubiau, nes norė­
jau, kad klodama tvirtus savo atgimimo pamatus, Lenkija
pralenktų kaimynus ir tuo būdu taptų patraukiančia jėga,
užtikrinančia nors ir ne greičiausio, tačiau ramaus ir tei­
sinio vystymosi garantiją.
Sis pagrindinis mano vadovavimo uždavinys nebuvo
lengvai išsprendžiamas, nes nelengva išlaikyti ramybę šėls­
tant audrai, esant visuotiniam netikrumui ir svyruojant
žmogiškosioms institucijoms bei organizacijoms. Neleng­
va buvo išlaikyti pusiausvyrą valdant be pakankamų ma­
terialinių ir techninių išteklių, valdant karo, įsiliepsnoju­
sio prie visų mūsų sienų, metu. [. . .]
Nepaisant visų kliūčių, man pavyko pasiekti pagrindi­
nį mano valdymo tikslą — surinkti pirmąjį lenkų Seimą
Varšuvoje ramiomis, jo darbui netrukdančiomis sąly­
gomis.
Manau, kad, jam įsisteigus, mano darbas yra baigtas.
Esu laimingas, kad, laikydamasis savo kareiviškos priesai­
kos ir įsitikinimų, galiu atiduoti Seimo dispozicijai val­
džią, kurią iki tol iš tautos buvau gavęs".
N ė r a pagrindo netikėti tų deklaracijų nuoširdumu.
Iš tikrųjų, diktatoriškos valdžios atsisakymą vienodai
nulėmė ir išoriniai, ir vidiniai valstybės interesai. Išori­
niai argumentai — tai pirmiausia noras sukurti Lenkijo­
je santvarką, patrauklią kaimyninėms tautoms, kurias
ketino glaudžiau susieti su Respublika. Tiesa, tos politikos
136
sėkmę turėjo nulemti kariniai veiksmai, tačiau Lenkijos
santvarkos modelio traukos jėga nebuvo tame lošime tik
bereikšmis veiksnys.
Seimas Viršininkui buvo reikalingas ir tarptautinei Len­
kijos padėčiai sutvirtinti. A p i e tai nekalbėjo parlamento
forume, nes visi ir taip žinojo, kad pasigirti nėra kuo, o
ir pats jo asmuo nebuvo labai malonus nugalėjusios A n ­
tantės akiai. Ten nebuvo pamiršta, kad praėjusio karo
metu petys į petį k o v o j o su austrais ir vokiečiais.
Stengėsi užtušuoti tą įspūdį. Interviu, tuo metu paskel­
btame populiariame Prancūzijoje „Le Petit Parisien", ak­
centavo taktinį sąjungos su Centrinėmis didžiosiomis vals­
tybėmis pobūdį ir pateikė save kaip faktinį Antantės są­
jungininką. Taip, beje, atsakė į klausimą, dėl ko jį areš­
tavo vokiečiai: „Jie jautė, kad kaunuosi už Lenkiją, o
ne už juos. Buvau pernelyg nepriklausomas. Spyriausi,
kaip ir mano karininkai, prieš visus jų mėginimus rinkti
Lenkijoje kareivius karui su koalicija paremti. . ."
Bet ne visi tikėjo tais žodžiais. Kiekviename žingsnyje
juos kvestionavo tautinė demokratija, tuo būdu norėdama
susilpninti politines Viršininko pozicijas. Jau ne vienus
metus keltus kaltinimus taip suformulavo I. Panenkova:
„Atmintinoje antilenkiškoje kalboje 1921 m. gegužės 13 d.
Loidas Džordžas tarp daugelio, švelniai tariant, „netiks­
lumų" sviedė lenkams į akis vieną tiesą {pabr. D.T.H.):
„Jeigu mes būtume rėmęsi lenkų kariuomene, kuri k o v o ­
jo Centrinių valstybių pusėje, tai Lenkija dabar būtų v o ­
kiečių arba austrų kraštu". P. Vitosas, Lenkijos vyriausy­
bės vardu taisydamas įvairias ir nemažas tos kalbos klaidas
bei netikslumus, to vieno punkto taisyti net nebandė. Ir
teisingai, jį atitaisyti buvo neįmanoma, nes iš daugelio
karo metų faktų, vokiečių ir austrų atsiminimų, iš po karo
paskelbtų žinybinių dokumentų jau neabejotinai žinome,
kad tame, galbūt vieninteliame, Loido Džordžo kalbos
punkte glūdėjo rūsti, tačiau tiksli tiesa".
Ginčas dėl praeities daug metų buvo pagrindinė pilsuds-
kininkų ir endekų politinės konkurencijos sritis. 1918 m.
pabaigoje ir ateinančių metų pradžioje tai turėjo, be to,
esminį tarptautinį aspektą. Dėl įtarimų germanofilyste Var­
šuvos vyriausybės nepripažino nugalėjusios Antantės vals-
 tybės. Tai buvo tuo labiau skaudu ir pavojinga, kad jos nuo
seno bendradarbiavo su endekų užvaldytu Tautiniu len­
kų komitetu, kuris turėjo rezidenciją Paryžiuje ir fak­
tiškai v y k d ė visas tautinės atstovybės funkcijas.
Tai, kad Pilsudskis perdavė valdžią steigiamajam su­
sirinkimui, prieš tai sudaręs Paderevskio kabinetą, buvo
žingsnis, kurio Vakarai negalėjo nepaisyti. Neatsitiktinai
būtent tuomet Lenkijos valstybė buvo pripažinta tarptauti­
niu mastu. 1919 m. vasario 24 d. tuo klausimu pasisakė
Prancūzija, 1925 — Anglija, 1927 — Italija. O juk telegra­
mą, informuojančią apie Respublikos atgimimą, Pilsudskis
į Europos sostines buvo išsiuntęs praėjusių metų lapkričio
16 dieną.
Seimas Viršininkui buvo būtinas taip pat ir vidaus
santykiams sunorminti. Ne be priežasties cituotoje kalboje
akcentavo reformatoriškus parlamento uždavinius. Tai
jis turėjo patvirtinti įstatymus, mažinančius visuomeninę
įtampą. Nužymėti kelią permainoms, nutolinančioms so­
cialinės revoliucijos šmėklą.
Tačiau Pilsudskio planuose seimas atliko ne tik revo­
liucinės propagandos priešnuodžio funkciją. Nemažiau,
o gal net ir labiau, buvo vertinamas kaip krašto politi­
nio veido kristalizavimosi forumas. 1921 m. sausį Viršinin­
kas taip prisiminė savo pirmuosius įspūdžius iš 1918 m.
lapkričio:
„Viduje chaoso jau pakako, buvau jo tiesiog išsigan­
dęs. Per pirmąsias kelias savaites paprasčiausiai nesutikau
žmogaus, grupės, partijos ar grupuotės, kuri nebūtų apim­
ta didybės manijos. N u o lūpų nenuėjo tvirtinimas: aš arba
mes ir tauta — tai tas pats, kiekvienas tai kartojo, kiekvie­
nas veržėsi atstovauti Lenkijai viduje ir išorėje. Mano
nuomone, buvome taip persisunkę chaoso, kad natūralus
vystymasis turėjo atvesti ne į teisėtumą, apie ką aš svajo­
jau Magdeburge, bet prie stiprių vidinių prieštaravimų
ir grupinės arba partinės savivalės viešpatavimo. Tad
sutelkiau visas savo pastangas Steigiamajam seimui, kaip
teisėtumo įvedimo krašte pirmajam modeliui, sušaukti".
Tuose atsiminimuose nėra perdėjimo. Iki 1918 m. ne­
laisvoje Lenkijoje nebuvo kitur funkcionavusių politinių
grupuočių populiarumo tikrinimo mechanizmų. Rinkimai
138
į šalių — agresorių parlamentus tai atlikdavo iškreipta
forma, ir 1918 m. mažai kas drįso į juos apeliuoti. Per
paskutinius metus tiek daug kas pasikeitė. Tad visi galėjo
tvirtinti, kad būtent jie turi didžiausios visuomenės dalies
paramą.
Pilsudskis kiekvienam turėjo tą patį atsakymą. 1918 m.
gruodžio 8 d. gana tiesmukiškai jį pateikė LSP ir LLP
„Išsivadavimas" * ir taip pat tuo metu Lenkijos valdančių
partijų atstovams: „Svarbiausias mano siekimas dabartiniu
metu — sušaukti Seimą. Lenkijoje visi šaukia, kad turi
daugumą. Tačiau tik Seimas išaiškins ir nustatys, kur yra
dauguma ir ko jinai nori".
Tad seimas turėjo sunorminti lenkų politinį gyvenimą.
Sureguliuoti jį ir nukreipti į legalumo kelią. Ten, kur iki
šiol valdė gatvės demagogija, turėjo įsigalėti parlamen­
tinio žaidimo taisyklės, leidžiančios partinius ginčus, ta­
čiau nusileidžiančios daugumos valiai.
Tą laukiamą politinio gyvenimo pasikeitimą Pilsuds­
kis taip pat siejo su numatomu esminiu iki tol egzista­
vusio visuomenės pasidalijimo perkainojimu; pasidaliji­
mą siejo pirmiausia su skirtingų kelių į nepriklausomybę
pasirinkimu. „Į iš to kylantį ginčą,— sakė B. Medzins-
kiui,— sudėta per daug užsispyrimo, įtarumo ir priešingos
pusės juodinimo. Tačiau dabar istorija jau tarė savo žodį;
nepriklausomai nuo to, kas, ką ir kaip numatė, faktas, kad
mūsų laukia laisvė ir nepriklausomas gyvenimas, jo milži­
niškos ir visiškai naujos problemos."
Jas iškelti ir išspręsti, sustiprinti atgautą valstybin­
gumą turėjo būtent seimas. „Nieko nesuprantate,— šaukė
Viršininkas ant savo bendradarbių 1919 m. sausio vidury­
j e . — Kalbama ne apie kairiuosius ar dešiniuosius, man į tai
nusispjauti. Nesu čia nuo kairiųjų ir dėl jų, aš esu visų.
[. . .] Vidaus klausimus išspręs Seimas, kurį būtent tam
kviečiu. Koks bus: kairysis ar dešinysis — pažiūrėsime. Vi­
sos mano pastangos turi būti sutelktos į armiją. Dėl to
stengiuosi. . ."
Jeigu visas tas deklaracijas vertintume pažodžiui, ga­
lima būtų padaryti išvadą, kad parlamentą Pilsudskis laikė
* Polskie Stronnictwo Ludowe „ W y z w o l e n i e " ( l e n k . ) . — Vert.
139
tobuliausia valdžios v y k d y m o institucija. Tačiau toks po­
žiūris neišlaikytų istorijos išbandymo. Ir ne tik dėl Virši­
ninko įsitikinimų evoliucijos. Iš esmės jis niekada nebuvo
toks didelis parlamento gerbėjas, kaip skelbia jo paties
deklaracijos. Kūrė jas, nes tai vertė daryti taktika, o ne
veikimo strategija. Iš tikrųjų buvo toli nuo subjektyvaus
seimo traktavimo. A b e j o j o pasiuntinių sugebėjimu atsto­
vauti tikrajai tautos valiai. Manė, kad jis pats geriau su­
pranta ir realizuoja jos interesus.
Vadinasi, ne Viršininkas turėjo padėti seimui kurti
valstybę. Kaip tik atvirkščiai. Parlamentas turėjo paleng­
vinti jam to uždavinio sprendimą. Tuo tarpu delegatai
rimtai vertino savo, kaip vienintelių Respublikos šeimi­
ninkų, poziciją, ir čia glūdėjo esmingiausias vėlesnių kon­
fliktų šaltinis.
Pradžioje vis dėlto viešpatavo niekuo nesudrumsta
harmonija. Tesėdamas duotą žodį, Viršininkas atidavė
savo ypatinguosius įgaliojimus seimui, kuris iškėlė naujus
aukščiausios valstybinės valdžios veikimo principus.
Pagal įstatymą, vėliau pavadintą „mažąja konstituci­
ja", visa valdžia buvo atiduota Steigiamajam seimui. Jam
buvo priklausomi vykdomosios valdžios organai — vals­
tybės viršininkas ir vyriausybė. Viršininkas, renkamas par­
lamento ir jam atsakingas, reprezentavo Respubliką už­
sienyje, taip pat buvo seimo nutarimų civiliniais ir kari­
niais klausimais aukščiausiasis vykdytojas. Susitarimo su
seimu pagrindu sudarydavo vyriausybę, kuri už savo
veiklą buvo atsakinga rūmams. Kiekvienas Viršininko
aktas įgaudavo galią tik atitinkamam ministrui pasirašius.
Tokiu būdu Lenkijoje buvo visiškai įvesta parlamentinė
valdymo sistema, valstybės galvai paliekanti tik reprezen­
tacines funkcijas.
Priimant „mažąją konstituciją", seimas specialiu nu­
tarimu vieningai pareiškė Pilsudskiui padėką „už visus
darbus einant pareigas Tėvynės tarnyboje", taip pat vien­
balsiai patikėjo jam valstybės viršininko pareigas. Ta
proga sau pasakyti komplimentai nepajėgė paslėpti kar­
čios tiesos: Pilsudskis, formaliai išlaikęs tas pačias vals­
tybės viršininko pareigas, faktiškai iš diktatoriaus tapo
prezidentu ir beveik visiškai neteko politinių veiksmų
140
galimybės. Vis dėlto išlaikė vyriausiojo vado postą, duo­
dantį didžiules galimybes veikti šalia parlamento.
Galimybės buvo tuo didesnės, kadangi praktiškai jo
galingoms politinėms pozicijoms Steigiamasis seimas ga­
lėjo grėsti tik tuo atveju, jeigu susidarytų nuolatinė val­
danti dauguma. O šito artimiausiu metu nebuvo galima
tikėtis, nes dešinieji, centras ir kairieji disponavo panašiu
mandatų skaičiumi, tuo kėlė grėsmę vieni kitiems ir at­
vėrė plačias erdves Viršininko iniciatyvai, o jis noriai
tuo naudojosi.
Tačiau Pilsudskis visiškai nebandė suorganizuoti Veis-
kos gatvėje jam ištikimos delegatų grupės. Tradiciškai
naudojosi kairiųjų grupuočių parama, bet anaiptol nesusi­
tapatino su jų veiksmais ir programomis. Kaip tik tuo metu
nutraukė idėjinius ryšius su kairiaisiais. Dažnai yra ci­
tuojami jo žodžiai, tvirtinantys, j o g „iš partinio traukinio
išlipo stotelėje, kuri vadinasi Nepriklausomybė". Sis po­
sakis taip taikliai perteikia tuometinių Viršininko poelgių
prasmę, kad net sunku patikėti eiline už jo slypinčia misti­
fikacija. Iš tikrųjų tą posakį sugalvojo ir išpopuliarino
Adolfas Novačinskis.
Tad Pilsudskis neieškojo paramos tarp esančių politinių
partijų. Jis galvojo apie daug patikimesnį užnugarį. Tuo
vertingesnį, nes nereikalavo idėjinių kompromisų. Jį turė­
jo sudaryti armija. Jau karo metais įsitikino, kokia svari
yra kareivių parama ginčuose su civiliais. Dabar norėjo
tą praktiką taikyti daug platesniu mastu.
Karinės pajėgos, atiduotos vadui, turėjo atstoti savą
partiją, tapti politinio veikimo pagrindu, užgarantuoti
sėkmę k o v o j e už valdžią. Tad nuosekliai siekė suvienyti
įvairias formuotes, kurių kareiviai 1918 m. pradėjo tar­
nybą po Respublikos vėliavomis. O tų grupių buvo labai
daug. Gausiausia — valstybių-grobikių — Rusijos, Austri­
jos ir Vokietijos — buvusiųjų armijų kariškių. Iš savano­
rių formuočių išsiskyrė trijų brigadų legionieriai: vadi­
namojo Polnische VVehrmacht kareiviai, savanoriai iš
trijų lenkų korpusų, suformuotų revoliucinės Rusijos te­
ritorijoje iš Murmansko dalinių ir Odesos bei Sibiro divi­
zijų ir galiausiai — buvę konspiratoriai iš L K O . Atskirą
grupę sudarė lenkų armija, sukurta Prancūzijoje. Jai va-
141
d o v a v o generolas Juzefas Haleris. Dauguma tų kovotojų
Pilsudskio visiškai nepažinojo arba nejautė pasitikėjimo
juo. Kad jį įgytų, reikėjo daug pastangų, kurios, be to,
ne visais atvejais duodavo laukiamų rezultatų.
„Jūs esate iš skirtingų mokyklų,— apeliavo į karei­
vius,— laikotės skirtingų metodų, mąstymo būdo, skirtin­
gų įpročių, skiriasi kasdieninės kareiviškos buities formos,
todėl pirmas ir svarbiausias reikalavimas — unifikacija.
Salin skirtumus, tegyvuoja vienybė lenkų armijoje!"
Tą kreipimąsi kartojo ne kartą. Ir tai neabejotinai
darė tikėdamasis gero. Tačiau, kita vertus, turėjo perne­
lyg daug patirties, kad savo viltis ir sumanymus laikytų
realiai egzistuojančia tikrove. Armija visada buvo suskai­
dyta ir padalyta. „Vienodinant gretas", turėjo būti de­
damos pastangos sukurti vadui ištikimą grupę, kuri būtų
visiškoje jo dispozicijoje.
Dėl to išleido potvarkį atkurti ginkluotųjų pajėgų le­
gionų formuotes, padidintas iki trijų divizijų. Galvodamas
apie ateitį, užmiršo senas nuoskaudas. Į naujas formuotes
buvo priimami visi, vadinasi, taip pat tie, kurie 1917 m.
liepą prisiekė ir „išdavė" komendantą, kaip ir tie, kurie
liko jam ištikimi ir savanoriškai nuėjo už stovyklų vielų
Ščipiorne ir Beniaminove. Nuodėmių atleidimą gavo netgi
labiausiai klystantys; galima prisiminti ir Vladislavą Si-
korskį, kurio iš principo priešinga Pilsudskiui legionų lai­
kotarpiu pozicija niekuo nesutrukdė padaryti generolo
karjerą.
Vyriausiojo vado numylėtose divizijose su nauja jėga
atgijo procesai, būdingi pirmajai brigadai. Pirmiausia, pri­
mindamas Napoleono epochą, smarkiai plito vado kultas.
Vladislavas Bronevskis 1918 m. lapkričio 16 d. dienoraš­
tyje užrašė:
„Komendantas yra diktatorius. Tai smarkiai supapras­
tina mano visuomenines politines abejones; galima sau­
giai stoti į armiją ir nesibijoti, kad ji bus įrankis nekom­
petentingose rankose". Visuotinių abejonių momentais,
susijusiais su 1920 m. vasaros kampanija, Andžejaus Stru-
gos apysakos herojus, senas legionierius Marekas Svida
taip apibūdino savo poziciją: „Nenoriu nieko žinoti. Iš
karto darau tai, kas man priklauso. Tačiau žinau, kad turiu
142
vadą, kuris už mane mąsto, už mus visus jaučia. Tu su juo
nebuvai,— aiškino Svida kolegai, abejojančiam Pilsuds­
kiu,— ir akyse jo nematei, o mes su juo iš tokių bėdų iš-
lįsdavome. Iš tokių sunkumų. . . Visados išvesdavo!" Tai
buvo ne Respublikos kareivio žodžiai, o vadą lydinčios
kariaunos būrio gvardiečio tikėjimo išpažinimas.
Tačiau armija ir ištikimi Pilsudskiui žmonės buvo rei­
kalingi ne tik kaip politinis užnugaris. Armija jam buvo
reikalinga savajai sienų koncepcijai realizuoti.
Vakarinėmis valstybėmis pernelyg nesirūpino. Todėl
priešininkai dažnai kalbėjo ir rašė, kad jis nevertino tų
žemių, kad buvo pasiruošęs palikti jas vokiečiams. Pa­
teikdavo netgi atitinkamas deklaracijas iš pirmųjų pasau­
linio karo metų, nepridurdami, kad beveik nė vienas to
meto lenkų pasisakymas neišlaikė laiko išbandymo.
Tiesa vis dėlto atrodė kitaip. Iš tiesų Viršininkas
vakarinių sienų demarkacijai neskyrė pernelyg daug dė­
mesio, tačiau ne todėl, kad nesugebėjo suprasti tos prob­
lemos svarbumo. Tiesa, jo širdžiai artimesnė buvo Jogai-
laičių, o ne Piastų Lenkija, tačiau einamuosius veiksmus
nulėmė kiti motyvai. Panašiai, kaip ir visais atvejais, taip
ir šiuo buvo realistas. Žinojo, kad prie Paryžiaus derybų
stalo, kur bus galutinai nužymėta Lenkijos—Vokietijos sie­
na, turės vertę tik didžiųjų valstybių balsas. Dar daugiau,
iki formalaus Lenkijos—Vokietijos sienos nužymėjimo lai­
ko ją traktavo kaip pagrindinį klausimą, nustumiantį į še­
šėlį rytų problemas. „Kartoju Ponui savo asmeninę nuomo­
nę,— 1919 m. gegužės 31 d. rašė laiške Paderevskiui,— iki
mūsų vakarinių sienų klausimo išsprendimo 9/10 priklau­
some nuo geros Antantės valios. Todėl visada laikiausi
nuomonės, kad, kol tas kapitalinis klausimas negali būti
užbaigtas, reikia visus kitus reikalus, dėl kurių gali įvykti
konfliktas su Antante, stengtis vien tiktai vilkinti be galu­
tinio sprendimo, niekur nededant taško ant „ i " . Tik užbaigę
tuos reikalus, Rytuose tampame pirmąja jėga, su kuria
kiekvienas, taip pat ir Antantė, skaitysis ir gerbs. Tuomet
bus lengva išnaudoti įvairiausius pretekstus, kurių ne­
trūksta, ir spręsti reikalus savo naudai, nepamirštant, kad
labiau būsime reikalingi kitiems negu kiti mums."
Kartu Pilsudskis turėjo siekti koalicijos palankumo.
143
Ypač jis priklausė nuo Prancūzijos palankumo. Jis puikiai
suprato, j o g be jos negali net svajoti ką nors išpešti iš
vokiečių. Ir taip, kai 1919 m. gegužės—birželio mėn. v o ­
kiečiai Paryžiuje griežtai atsisakė priimti taikos sąlygų
dalį, kurioje kalbama apie lenkų reikalus ir kai grėsė gink­
luota Berlyno akcija prieš Varšuvą, Pilsudskis, nepaisy­
damas jokių prestižinių sumetimų, nors buvo labai jiems
jautrus, paskyrė Lenkijos vakarų fronto vadu prancūzų
generolą Henrisą. Galiausiai vokiečiai pasidavė, ir 1919 m.
birželio 28 d. vadinamoji Versalio taika buvo pasirašyta.
Viršininkas galėjo pradėti realizuoti savo planus rytuose.
Cia maršalas neketino skaitytis su kieno nors kito
nuomone. Jam griežtai netiko Dmovskio suformuluota
inkorporacijos koncepcija, kurios esmė — tiesioginis, or­
ganiškas įjungimas į Respubliką senųjų Kauno, Vilniaus,
Gardino gubernijų, didesnės Minsko gubernijos dalies,
Volynės bei dalies Podolės. Buvo karštas šalininkas fe­
deracijos koncepcijos, susijusios su sena Jogailaičių Res­
publikos idėja: dominuojanti Vidurio Europoje ir savo ga­
lia prispaudžianti Rusiją, toli atstumtą nuo Europos ir atsi­
žvelgiant į aplinkybes priverstą tenkintis laimėjimais A z i ­
joje. T i e planai turėjo seną metriką. Jau 1904 m. memoria­
le, pateiktame Japonijos užsienio reikalų ministerijai,
siūlė „Rusijos imperijos padalijimą į pagrindines sudeda­
mąsias dalis ir nepriklausomybės suteikimą prievarta
į imperijos sudėtį įjungtiems kraštams. Tai laikome,—
rašė jis,— ne tik mūsų tėvynės kultūrinių, nepriklauso­
mos būties siekių išsipildymu, bet ir tos būties garantija,
kadangi Rusija, netekusi savo nukariautų kraštų, bus tiek
susilpninta, j o g liausis būti grėsminga ir pavojinga kai­
myne."
Po penkiolikos metų pradėjo realizuoti tą koncepci­
ją, neatsižvelgdamas į didelius pasikeitimus, įvykusius
Rusijoje. Lyg būtų nepastebėjęs, kad žlugo carizmas, o
nauja revoliucinė respublika pirmoji pripažino Lenkijos
teisę į visišką suverenitetą valstybiniu ir tarptautiniu
požiūriu. N e t g i nebandė pradėti derybų, derinti ginčija­
mus klausimus ir išsiderėti taiką, nes suprato, kad tiktai
jėga gali priversti Tarybų Rusiją priimti jo planus. N o r s
kontrrevoliucijos akivaizdoje ji buvo pasiruošusi priimti
144
netgi toli į rytus nustumtą sieną su Lenkija, tačiau nenorė­
jo girdėti apie nukreiptą prieš jos gyvybinius interesus
Lenkijos vadovaujamą federaciją, o ypač apie Varšuvoje
kurtus ukrainiečių nepriklausomybės siekių rėmimo pla­
nus.
Ne kartą buvo rašyta, kad Pilsudskį į rytus stūmė
antikomunistinė manija. Tačiau tame tvirtinime yra tik
dalis tiesos. A p i e komunizmą ir bolševikų vykdomas vi­
suomenės permainas jis atsiliepė priešiškai. A p i e tai jis
kalbėjo ne kartą, dažniausiai, tiesą sakant, kontaktuoda­
mas su Vakarų atstovais, trokštančiais tokio tipo dekla­
racijų. Betgi iš esmės, nors komunizmą atmetė ir smerkė,
jam buvo tas pats, kokia santvarka įsiviešpataus Rusijoje.
Buvo netgi pasirengęs, nors ir su būdinga antikomunistui
nepatenkinta mina, sutikti su bolševikų valdžia. Kadangi
klaidingai įvertino jų charakterį, todėl buvo įsitikinęs,
jog paskandins Rusiją chaose ir sunaikins jos didžiavals­
tybinį pobūdį. Tai vertino kaip ypač naudingą Lenkijai
reiškinį.
Niekada nė vienos pusės nepaskelbtas Lenkijos—Ta­
rybų Rusijos karas tęsėsi nuo 1919 m. vasario vidurio.
Iki to laiko teritorijos, kurias tiek Lenkija, tiek Rusija
laikė savomis, buvo okupuotos koalicijos įsakymu čia
pasilikusių vokiečių dalinių. Jiems evakuojantis, pra­
sidėjo Lenkijos ir Rusijos susidūrimai, kurie pamažu virto
reguliaria fronto linija.
Keletą mėnesių tai vis dėlto nebuvo svarbiausia karo
veiksmų arena. Didžiuma Lenkijos pajėgų tuo metu buvo
įsitraukusi į kovą su ukrainiečiais dėl Rytų Galicijos. Iki
pasirašymo Versalyje momento savo pozicijose stovėjo
Didžiosios Lenkijos armija, dengianti kraštą nuo Vokieti­
jos. Kitur buvo ir tarybinių dalinių, besigalynėjančių su
„baltaisiais" generolais Denikinu, Kolčiaku, Judeničium,
dėmesys.
Tuo metu Pilsudskis atliko tiktai vieną didelę opera­
ciją: 1919 m: balandį užėmė Vilnių. Iš karto po šios akci­
jos Varšuvoje ėmė sklisti fantastiški gandai. Kalbėta, kad
Viršininkas užėmė Gedimino miestą, turėdamas tikslą pasi­
skelbti Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Kiti skelbė, kad
didžiojo kunigaikščio karūną nori uždėti savo dukrai, ku-
10.— 5735 145
 ri, endekiško miesčionio nuomone, buvo gimusi iš
ryšio su žyde Perlova. Pastarasis tvirtinimas kilo iš to,
kad sunkiausiu magdeburginiu laikotarpiu Aleksandra
naudojosi draugiškai nusiteikusios begalinio kilnumo Te-
rezos Perlovos pagalba.
Tuo metu viena iš pagrindinių endekus kamuojančių
idėjų tapo monarchistinių polinkių stebėjimas Pilsudskio
elgesyje. Išgarsėjo istorija karališkųjų regalijų, kurias
Viršininkas atseit pasisavinęs, svajodamas apie greitą ka­
rūnavimą. Kaip ir kiekviename „juodosios" legendos kon­
tūre, taip ir šiuo atveju galima rasti neabejotiną ryšį su tik­
rove, nors iš tikrųjų visiškai neatitinkantį tiesos.
Taigi 1920 m. pavasarį karo reikalų ministrui gene­
rolui Lesnevskiui vienas karininkas pranešė, kad, anot
apylinkėse sklindančių gandų, Volynės Vladimiro bažny­
čioje buvo paslėptos senosios karališkosios regalijos. M i ­
nistras pavedė tai ištirti specialiai komisijai, kuriai va­
d o v a v o žinomas karybos istorikas, pulkininkas Bronisla-
vas Gembaževskis. Komisija nuvyko į Vladimirą 1920 m.
birželį ir kruopščiai apieškojo bažnyčią. N i e k o nebuvo
surasta, tačiau, kad užkirstų kelią gandams ir galimiems
tolesniems lobių mėgėjų ieškojimams, buvo nuspręsta
suvaidinti, kad akcija baigėsi sėkmingai. Tad buvo im­
provizuotas vertingo grobio išnešimas iš šventyklos. Ka­
dangi po to jis nepasiekė nė vienos paskirties vietos, pa­
sklido įvairiausi gandai, Pilsudskis netgi buvo pavaizduo­
tas kaip tautinių šventenybių vagis, siekiantis panaudoti
grobį savo asmeniui išaukštinti virš visos visuomenės.
Visa tai tiek išgarsėjo, kad 1921 m. k o v o mėn. seimas en­
dekų pasiūlymu sudarė komisiją tam ištirti. Tiesa pasirodė
vis dėlto nuobodi.
Panašiai buvo ir su Vilniaus užėmimu. Ir šiuo atveju
paaiškėjo, kad Pilsudskis nesivadovavo asmeninėmis pas­
katomis. Pirmiausia žiūrėjo politinių interesų. Tikėjosi,
kad tarybinių karinių pajėgų išstūmimas iš tų teritorijų
palengvins lenkų—lietuvių bendradarbiavimą. Gal netgi
bus žingsnis į unijos, kuri daugelį šimtmečių teikė galią
Respublikai, atnaujinimą. Taip pat dėl to neįvedė užimto­
se teritorijose lenkiškos administracijos. Kaip tik priešin­
gai, jo atsišaukimas, charakteringai pavadintas „Į buvu-
146
sios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojus",
skelbė, kad Lenkija yra pasirengusi remti vietinių gyven­
tojų išsivaduojamuosius veiksmus. T i e planai buvo nerea­
lūs. Tuo metu besikurianti Lietuvos valstybė savo didžiau­
siu priešu laikė būtent Lenkiją ir nenorėjo net girdėti apie
susitarimą, o ką jau kalbėti apie uniją, kurioje — pasvėrus
abiejų pusių jėgas — būtų dominavusi Varšuva.
Sprendimą apie ž y g į į Vilnių Pilsudskis nuslėpė nuo
seimo. Rūmų dauguma nepritarė tam puolimui, kadangi
svarbiausiais laikė veiksmus Rytų Galicijoje. Nenorėda­
mas eiti į atvirą konfliktą su parlamentu, vyriausiasis
vadas įvykdė savo operaciją velykinių parlamento atos­
togų metu, teisingai spėdamas, kad kuo vėliau prasidės
deputatų diskusija, tuo mažesnė bus protestų skalė, ypač
tada, kai kariuomenės veiksmai jau bus vainikuoti sėk­
me. Iš principo ši prielaida pasitvirtino, bet ir tai Veis-
kos gatvėje pasigirdo daug karčių ir kritiškų pastabų.
Sį incidentą verta prisiminti, nes jis puikiai iliustruoja
jau anksčiau išdėstytą Viršininko politiką seimo atžvil­
giu: jis gerbė parlamento valią visų pirma tais atvejais,
kai jam tai buvo naudinga.
Užbaigus Vilniaus operaciją, tarybiniame fronte v ė l įsi­
viešpatavo santykinė ramybė. Jos nesudrumstė nei lenkų
pergale pažymėta mūšių Galicijoje pabaiga, nei Vakaruo­
se gautos garantijos. Frontas rudenį snaudė, kai kova dėl
būsimojo Rusijos v e i d o įžengė į lemiamą fazę. Tarybų
valdžiai tuomet grėsė mirtinas pavojus. Baltagvardiečių
generolai triumfavo. Maskvą puolęs Denikinas, siekdamas
galutinės pergalės prieš bolševikus, norėjo pasinaudoti
Lenkijos kariuomene. Tarpininkaujant Anglijai ir Prancūzi­
jai, jis iš Pilsudskio pareikalavo pradėti puolimą, o ypač
smūgio į Mozyrių. Sio plano įgyvendinimas iš tikrųjų
galėjo būti be galo pavojingas Tarybų Rusijai. Tačiau len­
kų vadas nesuvaidino jam skirtos rolės. Nesvarbu preteks­
tai, kuriais pagrindė atsisakymą. Jis iš tiesų netroško De-
nikino pergalės. Jis visiškai nelaikė satisfakcija „baltojo"
generolo aneksijų programos, uždarančios Lenkiją siauro­
se etnografinėse sienose. Dar daugiau, ne tik neparėmė puo­
limo, grėsusio Maskvos žlugimu, bet ir slaptai leido ta­
rybinei pusei suprasti, kad būtent tokia bus jo pozicija.
147
Raudonosios armijos vadovybė atitinkamai suprato tą
deklaraciją. Atitraukti iš Lenkijos fronto daliniai buvo
mesti prieš Denikino armiją.
Pats Denikinas savo atsiminimuose įvertino tas bolše­
vikų jėgas keturiasdešimčia tūkstančių žmonių ir tvirti­
no, kad būtent jos atėmė iš jo pergalę. Taigi kaltino Pil­
sudskį lemtingai prisidėjus prie tarybų valdžios išlikimo.
Tuo požiūriu nedaug skyrėsi nuo kitų pralaimėjusių
vadų, kurie įpratę atsakomybę už klaidas ir pralaimėjimus
užkrauti visiems, tačiau tik ne sau. Be abejonės, Lenkijos
kariuomenės neveiklumas padėjo tarybinei armijai susi­
doroti su Denikinu. Tačiau ne Pilsudskis nulėmė kontr-
revoliucijos puolimo pralaimėjimą. Generolas ir istorikas
Marianas Kukelis, kurį sunku įtarti priešiškumu komen­
dantui ir simpatija bolševikams, pabrėžė, kad tarybinė
vadovybė „ [ . . . ] turėjo pakankamai erdvės teritoriniam
manevrui, o Denikino pralaimėjimas didžia dalimi buvo
bazės, kuria rėmėsi jo armija, neturėjusi valstiečių masių,
darbininkų ir nerusiškų tautybių paramos, silpnumo iš­
dava".
K e l i o l i k o s . mėnesių karo lūžis įvyko 1920 m. Balan­
džio 25 d. Pilsudskis pradėjo puolimą, kuriuo turėjo su­
duoti lemiamą smūgį priešui. Smogė į Ukrainą, siekdamas
greitu žygiu užimti Kijevą. Jam nerūpėjo vien tik sumuš­
ti tarybines pajėgas toje teritorijoje. Politinis tikslas
buvo svarbiau už karinį. Tai — paremti Lenkijos sąjungi­
ninką Semioną Petliūrą, kuriantį antitarybinės orienta­
cijos Ukrainos valstybingumą. Tuo būdu turėjo būti
padėtas pamatas būsimajai federacijai.
Nepaisant žaibiškų, tačiau iš esmės tariamų laimė­
jimų, pirmiausia K i j e v o užėmimo, ta koncepcija visiš­
kai nepasitvirtino. Raudonajai armijai pavyko išsaugoti
kovinį pajėgumą, bet, kita vertus, ukrainiečiai neparo­
dė ypatingo noro remti į Kijevą žengiančią armiją. Pa­
našiai kaip ir Lietuvos atveju, taip ir čia svajonė apie
federaciją turėjo likti tik fantazija.
Tuo tarpu Raudonoji armija perėjo į kontrpuolimą,
kurį pavyko sulaikyti tik prie pat Varšuvos. Karo li­
kimą nulėmęs mūšis įvyko rugpjūčio viduryje, ir lai­
kui bėgant gavo „stebuklo prie Vyslos" pavadinimą.
148
Tą pavadinimą sugalvojo politiniai Viršininko priešai.
Konkrečiai, nesutaikomas priešininkas Stanislavas Strons-
kis, kuris 1920 m. rugpjūčio 14 d. dienraštyje „Rzeczpospo-
lita" paskelbė straipsnį, pavadintą „ A p i e Vyslos stebuklą",
tuo pačiu teigiantį, kad Lenkiją, turinčią tokį fatališką
vadą, tiktai apvaizda ir stebuklas gali išgelbėti. To piktumo
Pilsudskio aplinka stengėsi nepastebėti. Tačiau legenda
pasirodė esanti stipresnė, ir Stronskio sugalvotas pavadi­
nimas visuotinai prigijo. Tad pilsudskininkai neturėjo ki­
tos išeities, kaip ją priimti. Taip ir padarė diametraliai
pakeisdami jos reikšmę. Naujoje interpretacijoje „stebuk­
las prie Vyslos" liudijo apie vadui suteiktą nežemišką
paramą, kuri — savaime aišku — negalėjo jo įžeisti. A t ­
virkščiai, tai iškėlė jį virš paprastų mirtingųjų.
Pyktasi ne tik dėl mūšio pavadinimo. Ne mažiau prieš­
taringai buvo vertinami ir nuopelnai. V y k o lošimas iš di­
delės sumos. Varšuvos batalija visuomenės akyse buvo pri­
skirta prie didžiausių lenkų pergalių. Istorijos vadovė­
liuose ji buvo lyginama netgi su Žalgirio ir Vienos per­
galėmis. Jos užrašymas į kieno nors sąskaitą reiškė di­
džiulę politinę sėkmę.
Pilsudskininkai tame susidūrime buvo patogesnėse
pozicijose, nes skelbė požiūrį, seną kaip pati karų isto­
rija. Pergalę priskyrė vyriausiajam vadui. Tai buvo tuo
labiau įtikinama, kad jis asmeniškai v a d o v a v o sėkmę nu­
lėmusiam puolimui prie Vepšo. Atrodė, kad tokiai argu­
mentacijai sunku ką nors prikišti.
Tačiau priešininkai nebuvo įpratę lengvai pasiduoti.
„Tas stebuklas,— 1920 m. rugpjūčio 21 d. dienraštyje
„Rzeczpospolita" rašė Stronskis,— tai buvo valios pastan­
ga tautos, kuri suprato, kad sumanymų lengvabūdiškumas
ir veiksmų nerūpestingumas atvedė ją prie prarajos kraš­
to." T o j i nuomonė pritrūko įprastinio taško ant „ i " , tačiau
jį padėti nebuvo sunku. Žinoma, tai Pilsudskis įstūmė tėvy­
nę į mirtiną pavojų, kurio šmėklą įveikė tik visos tautos
pastangos. Ta argumentacija, vėliau daug kartų pakartota,
turėjo ir silpnųjų pusių. N e t g i neužsiimantis karyba dile­
tantas žinojo, kad tautos pastangos yra sėkmingos tiktai
tada, jeigu jas kas nors atitinkamai išnaudoja. Tas požiūris
neišvengiamai kreipė žvilgsnį į vado pusę.
149
 ma iki šiol nėra visiškai išspręsta. Ir galima abejoti, ar
Endekai bandė jį surasti šalia oficialiosios vyriausio­
tai bus kada nors padaryta. Nepriklausomai nuo to, ar
sios vadovybės. Pradėjo pūsti jau anksčiau sukonstruotą
mūšio koncepcija gimė vyriausiojo vado galvoje, ar buvo
legendą „žydrojo generolo" — Juzefo Halerio, kuris va­
jam pasiūlyta,— vis dėlto iš įvairių pasiūlymų jis būtent
d o v a v o lenkų armijai Prancūzijoje. Varšuvos mūšio
ją pasirinko ir priėmė. Tai yra ir jo dalis toje pergalėje,
metu jis v a d o v a v o savanorių armijai, o tai lengvino et­
būtų buvusi ir pralaimėjime, jeigu įvykiai būtų pasukę
mono, esančio pašauktinių kariuomenės priešakyje ir
kita kryptimi.
triuškinančio priešą nepriklausomai nuo aukštesnės ka­
Salia vertinimų, pretendavusių į sąžiningumą ir profe­
rinės vadovybės negabumo, portreto kūrimą.
sionalumą ir siekusių atimti iš vyriausiojo vado nors dalį
Sumanymas buvo geras. Tiesa, nedaug turėjo bendro
šlovės, plaukiančios iš Varšuvos pergalės, priešininkai
su tikrove, bet tokie trūkumai mažai kenkia legendoms.
skleidė įvairiausius gandus, vaizduojančius jį ypač nega­
Tačiau Halerio mitas niekada negrėsė Pilsudskio pozici­
tyviai. Jis pats juos vėliau prisiminė:
joms dėl kitos priežasties. Sio reiškinio priežastis geriau­
„Rugpjūčio 12 d. iš Varšuvos važiavau į Pulavus. Po
siai atskleidžia įrašas atsiminimuose, pasakojantis apie pir­
poros dienų sužinojau — be nustebimo, nes buvau jau prie
mąjį susitikimą dviejų tikrų priešų: Vladislavo Leopoldo
to įpratęs, tačiau mano požiūris į paskalų įtaigumą pas mus
Javorskio ir Romano Dmovskio. „Su Dmovskiu kalbėjo­
pasitvirtino — atseit apleidau Varšuvą, nes. . . išsigan­
mės apie viską,— prisiminė Javorskis,— ir vieningai bei
dau. [. . .] Jau po pergalės kažkuriame Didžiosios
draugiškai patvirtinome, kad nesutariame nė vienu klau­
Lenkijos mieste manęs, kaip Valstybės Viršininko, proku­
simu — nei užsienio, nei vidaus politikos, nei vertindami
ratūra klausė, ar turi persekioti mano įgaliojimu du žmo­
žmones; tiktai vienu atveju abu patvirtinome visišką pa­
nes, kurie viešai pareiškė, kad pabėgau su milijardais,
žiūrų sutapimą: būtent kad nei aš V T K , nei jis Paryžiaus
kuriuos tikriausiai man davę bolševikai".
komitete neturėjome reikalų su kitu tokiu kvailiu kaip
Formuojant nepalankią Pilsudskiui opiniją, buvo pa­
J. Haleris". T o k i o tipo asmenybė buvo nepajėgi nustumti
naudotas lengvai Lenkijoje priimamas vadinamasis ypač
į šešėlį Pilsudskį.
kompetentingos užsienio nuomonės argumentas. „Kaip ga­
Tai pastebėjo ir „žydrojo generolo" šlovės dainiai ir
lėjo atrodyti įvykiai prieš dvejus metus,— 1922 m. rašė
vienu metu su tomis pastangomis kitoje vietoje atakavo
„ M y š l N a r o d o w a " , — žmonėms, kurie gali vertinti ne­
vyriausiojo vado legendą. Negalėdami paneigti fakto,
varžomi jokių aplinkybių, galima spręsti kad ir iš straips­
kad jis laikė savo rankose vyriausiąją vadovybę, bandė
nio, išspausdinto žurnale „The N e w Statesman", repre­
atimti iš jo pergalingojo mūšio suplanavimo nuopelnus.
zentuojančiame vadinamųjų pažangių Anglijos sluoksnių
Atimtais iš jo laurais papuošė galvą garsaus prancūzų
nuomonę. K i j e v o žygis ten buvo įvertintas taip: „Žiūrint
generolo M. Veigando, kuris Lenkijoje buvo Generalinio
grynai iš karinio taško, tai buvo įdomiausia gynybinė
štabo vado generolo T. Rozvadovskio patarėju.
kampanija iš visų, žinomų istorijai. Galvotrūkčiais nu-
Kelerius metus trukusią triukšmingą kampaniją susu­
dumta į Pietų Rusijos gilumą, įsibrauta iki K i j e v o , nuvykta
mavo I. Panenkova: „Ateitis mums dar neprieinamų šal­
dar toliau į pietryčius, Juodosios jūros link. Apsistota
tinių pagrindu nuspręs, kaip reikia padalinti pergalingojo
linijoje, dukart ilgesnėje už senąjį frontą, sudarančioje
mūšio prie Varšuvos plano sudarymo nuopelnus tarp
didelį kyšulį, kurio jokiu būdu nebus galima išlaikyti,
gen. Veigando ir gen. Rozvadovskio. Tačiau jau dabar aiš­
netgi jei lenkų jėgos būtų keletą kartų didesnės negu yra
ku: tas, apie kurio asmenybę dėl šios priežasties sukelta
iš tiesų. Jeigu taip atrodo gen. Pilsudskio gynybinė ak­
daugiausia triukšmo — Juzefas Pilsudskis,— čia visiškai
cija, tai jis yra pats negabiausias generolas, išskyrus K i ­
neturi savosios dalies".
nijos atvejį."
Tas pranašavimas neišsipildė. Plano autorystės proble-

151
150
 Citatų galima surasti daugiau, kadangi 1920 m. vasa­
ros kampanijos vertinimai sudarė pagrindinį tiek „juodo­
sios", tiek „baltosios" vyriausiojo vado legendos kozirį.
Visi sutiko, kad Varšuvos mūšis pakeitė karo eigą. Iš
tiesų, iniciatyva perėjo į lenkų rankas ir buvo išlaikyta
iki 1920 m. spalio, kai Rygoje buvo pasirašytas susitarimas
dėl taikos derybų, tapęs įvadu į tame mieste po penkių
mėnesių sudarytą taikos sutartį, reiškusią Dmovskio inkor­
poracinės koncepcijos praktinį realizavimą, nors kukles­
niu, negu derėjo, teritoriniu masteliu. Svajonės apie fede­
raciją, garantuojančią Lenkijai svarbiausios valstybės
vaidmenį, panašiai kaip Jogailaičių laikais, pasirodė nerea­
lios.
Atrodė, kad Pilsudskio šalininkai apie tai neprisime­
na. Džiaugėsi karine sėkme, nekeldami sau klausimo apie
politinius jos rezultatus. Galų gale sunku stebėtis tuo
džiaugsmu. Pagaliau išsipildė legionų įsitikinimas, „kad
tuos žmones jau ant savo didžiulių sparnų paėmė Istorija".
Dar daugiau, nereikėjo, kaip 1914 m., baimintis, „į kokių
nuopelnų aukštumas juos nuneš". Subjektyviai verti­
nant — jie iškovojo ir apgynė nepriklausomybę. A t ė j o
laikas paragauti pergalės vaisių.
Pirmiausia buvo apdovanotas vadas. 1920 m. lapkričio
14 d. pirmą kartą po karo pabaigos švenčiant nepriklau­
somybės šventę, į jo rankas buvo įduota maršalo lazda.
Iškilmes suorganizavo specialus komitetas, sudarytas iš
kariškių, esančių komisijose, atestuojančiose karininkų
laipsnius. Miestas pasidabino iškilmėms, o Karališkąjį trak­
tą nuo Belvederio iki Pilies aikštės papuošė kareivių ri­
kiuotė. Vidudienį, visiems šaukiant „valio", Pilsudskis at­
v y k o į Pilies aikštę. Karo lauko vyskupas Galis laikė mi­
šias, kurių metu kardinolas Kakovskis pašventino skeptrą.
Jį priimti armijos vardu paprašė vyriausias amžiumi ge­
nerolas Karolis Tšaska-Durskis. Įteikė jį su atitinkamu
sveikinimo raštu eilinis kareivis Janas Venžikas, Virtu-
ti Militari ordino kavalierius. Sį aktą palydėjo artilerijos
saliuto aidas. Viską užbaigė paradas.
Iškilmės turėjo vienareikšmę prasmę. Tai armija ka­
rūnavo savo vadą, per daug nepaisydama, kaip reaguoja
civiliai. Tokios mintys ne be pagrindo. Juk anksčiau sei-
152
mas be entuziazmo reagavo į projektą skirti Pilsudskį
maršalu.
Laipsnių ir paaukštinimų problema buvo viena komp-
likuočiausių. Besikuriančioje armijoje dešimtys tūkstančių
karininkų turėjo būti patikrinti. Sį reikalą reguliavo
1919 m. rugsėjo 2 d. nuostatai ir vyriausiojo vado 1920 m.
vasario 18 d. dekretas. Karinio laipsnio patvirtinimo arba
pakėlimo siūlymą pateikdavo specialios komisijos, o jį
įvykdydavo vyriausiasis vadas.
Pilsudskio paaukštinimo procedūrą reikėjo atlikti ypač
subtiliai. Formaliai tarnybą legionuose jis baigė kaip bri­
gados vadas. T o k i o laipsnio Lenkijos armijoje nebuvo, ta­
čiau net jeigu jį prilygintume pirmojo laipsnio genero­
lui, tai ir taip besikuriančiose ginkluotosiose pajėgose atsi­
rastų daug karininkų, turinčių aukštesnį negu vyriausia­
sis vadas laipsnį. Tuomet Pilsudskis liovėsi naudojęsis
kariniais titulais, kasdien ir per šventes nešiojo pilką šau­
lio striukę be jokių skiriamųjų ženklų. Aplinkiniai kreip­
davosi į jį senu legioniniu kreipiniu — komendante. Ilgai
jis tenkinosi tuo vardu, dosniai aukštindamas kitus.
Daugumai buvo akivaizdu, kad jam gali tikti tik vie­
na — apdovanojimas aukščiausiu armijoje titulu. Suvokta,
jog visą operaciją reikia atlikti taip, kad neatrodytų, jog
vadas pats kelia į aukštybes savo nuopelnus. Todėl 1919 m.
vasarą karo reikalų ministras generolas Lesnevskis krei­
pėsi generolų vardu į seimą, kad šis skirtų „garbingiau­
siam Respublikos kareiviui" Pirmojo Lenkijos maršalo
vardą. Problemos sprendimas atsižvelgiant į seimo įstatus
iš tikrųjų buvo gudri išeitis iš keliančios rūpestį situacijos.
Kas kitas geriau galėjo pagerbti vadą, negu tautai atsto­
vaujantis parlamentas?
Tačiau Viršininko priešininkams buvo nemiela konku­
rento išaukštinimo savomis rankomis mintis. Todėl Seniū­
nų konvento posėdžio metu dešiniųjų klubų atstovai gene-
raliteto sumanymą pripažino per ankstyvu. Sis antausis ir
nulėmė, kad armija klausimą išsprendė pati.
1920 m. k o v o 19d., taigi per vardines, į Pilsudskį krei­
pėsi Bendrosios verifikacinės komisijos delegatai, pra­
šydami priimti aukščiausią armijoje Pirmojo Lenkijos
maršalo laipsnį. Varduvininkas davė sutikimą. Dar tą
153
pačią dieną buvo išleistas jo, kaip aukščiausiojo vado,
ko ir-seimo santykiai aiškiai pradėjo gesti. Su tuo susijęs
trumpas dekretas: „Pirmojo Lenkijos Maršalo laipsnį pri­
nusivylimas labai greitai pasireiškė privačioje, slaptoje
imu ir patvirtinu".
korespondencijoje. 1919 m. rugpjūčio 21 d. Pilsudskis
Šalininkai triumfavo. Priešininkai demonstratyviai
rašė laiške, adresuotame generolui Šeptickiui: „Kuo stip­
rodė pasipiktinimą. „Pilką kareivišką mundurą,— rašė
riausiai saugau armiją, jos organizaciją, kad armija ne­
I. Panenkova,— kurį nešiojo tol, kol turėjo lygų arba že­
būtų panaudota dabartinio seimo reikalams, tai nenusi­
mesnį laipsnį už kitus karininkus, metė, vos tik galėjo
stovėjusiai daugumai, jos intrigoms, smulkioms partijų ko­
jį pakeisti munduru paties aukščiausio, vienintelio Lenki­
voms ir dažnai privatiems interesams". Tuo tarpu buvo
joje ir pasaulyje laipsnio, kurį pats sau „padarė". Čia jis
prabėgę vos šeši mėnesiai nuo to momento, kai pasirodęs
nepasikuklino atlikti Hki, ko nebuvo padaręs netgi Rusi­
Veiskos gatvėje jis pareiškė, kad nuo to laiko seimas
jos patvaldys Nikolajus I I , kuris, įžengęs į sostą pulkinin­
bus „savosios tėvynės namų vienintelis ponas ir šeimi­
ku, nusprendė geriau pulkininku ir likti, negu pats save
ninkas".
paaukštinti, paskirti ar „patvirtinti".
Laikui bėgant antiparlamentinių pasisakymų tonas ašt-
Priešininkai neapsiribojo vien piktumu. Jie įrodinėjo,
rėjo. Deputatai vis sėkmingiau siekė krašte valdžios, tuo
kad maršalo paskyrimo proga daugeliu veiksmų buvo pa­
j i e smarkiai apribojo Viršininko veiksmų galimybes. Jų
žeista teisė. Pirmiausia įrodinėjo, kad seimas niekada
ypač sumažėjo tuo momentu, kai pasibaigus karui vyriau­
nebuvo įvedęs Pirmojo Lenkijos maršalo laipsnio. Atitin­
siojo vado funkcijos buvo nebeatliekamos.
kamuose jo aktuose kalbama tik apie „Lenkijos maršalą".
Stabili taika dar labiau pagreitino tą procesą. Drąsiau
Tai buvo taikli argumentacija. Žodis „pirmasis" nebuvo
pakėlė galvas priešininkai, ypač tautiniai demokratai,
vien paprastas kelintinis skaitvardis, iš esmės tai — inte­
kurie iki tol toleravo Viršininko valdžią, manydami, kad
gralinė titulo dalis. Tuo būdu už parlamento nugaros pasi­
jų valanda dar neišmušė. „Jeigu mes būtume sudarę v y ­
rodė generalisimo pareigybės pakaitalas, iškeliantis pa­
riausybę,— 1920 m. vasario mėn. rašė Romanas Dmovs-
aukštintąjį virš būsimų kitų Lenkijos maršalų.
kis,— tarkime, su manimi priešakyje, būtume gerokai Len­
Aštrūs kritikos žodžiai buvo nukreipti skeptro įteikimo
kiją apnaikinę. 1) Nepamirškite, kad gyvename revoliu­
iškilmių adresu. „Pilies aikštėje,— rašė vienas iš Pirmojo
ciniais laikais, kurie dar ilgiau ar trumpiau užtruks. Mes
Lenkijos maršalo priešininkų,— demonstratyviai nedaly­
nesame revoliucionieriai [ . . . ] . 2) Mūsų nekenčia visi re­
vaujant Seimo Maršalkai ir Ministrų Pirmininkui, įteikė
voliuciniai gaivalai, kurie gali dar labiau susimobilizuoti
maršalo skeptrą Juzefui Pilsudskiui generolas ir kareivis.
ir dar įnirtingiau kovoti su mumis, negu su esančia v y ­
Nežinau, ar organizatoriai suvokė gilesnę būdo, kuriuo
riausybe, su Pilsudskiu. . ."
buvo įvykdytas tas įteikimas, reikšmę. Tačiau apologetai
Normalėjant situacijai krašte, kompromisas, o kartu
rašė aiškiai ir entuziastingai, kad armija, apeidama seimo
ir jo reiškėjas pasidarė nebereikalingi. Dešiniųjų atakos
instituciją, suteikia Juzefui Pilsudskiui maršalo vardą.
stiprėjo. Ne vien tik viešojoje ar slaptojoje propagandoje.
Vadinasi, iš teisės ką nors šiandien paskelbti „Pirmuoju
Visų pirma seimo forume, tapusiame tuo metu pagrin­
Maršalu" pripažinimo išplaukia ir jos (armijos.— Vert.)
dine politinių varžybų arena. Konfliktas, nors maskuoja­
teisės paskelbti ką nors kitą imperatoriumi pripažini­
mas galantiškumo ir mandagumo taisyklių, tapo visiems
mas." 1926 m. gegužė parodė, kad tai buvo pranašiški žo­
žinoma paslaptimi. Kiekvienas žinojo, jog nepalankią Pil­
džiai, nors armijos interesų reiškėjo galvos nepapuošė
sudskiui parlamentinę daugumą apriboti valstybės galvos
karūna.
kompetenciją 1921 m. k o v o 17 d. paskelbtoje konstitucijo­
Paaukštinimo į maršalus aplinkybės buvo tik vienas iš
je paskatino būtent tai, kad ji bijojo Pilsudskio. Ir jau tik­
signalų, liudijančių, kad iš pradžių harmoningi Viršinin-
ras antausis maršalui buvo pagrindiniame įstatyme padary-

154 155

ta išlyga, kad prezidentas karo metu negali buti vyriau­
siuoju vadu.
Tose kautynėse Pilsudskis ne tik gaudavo smūgius.
Taip pat ir pats juos kirsdavo. Tai jis 1922 m. birželį su­
kėlė kabinetinę krizę ir taip ją valdė, kad parodytų, j o g
parlamentas dabartiniu savo pavidalu negali būti atsakin­
gas už valstybės likimą. Siekdamas to tikslo, sulaužė netgi
ligtolinį savo principą — nekritikuoti seimo viešai. Bir­
želio 12 d., vieno iš susitikimų metu, jis atvirai pareiškė
deputatams (to bemat nusitvėrė jį remianti spauda): „Po­
nai, jūs tapote dvilype esybe, vyriausybe ir įstatymų šal­
tiniu. Tai nenormali padėtis (pabi. D.T.N.) ir trun­
ka ji, deja, pernelyg ilgai, bet turi pasireikšti ir to dvilypu­
mo padariniai. Kol tai egzistuoja, neįžengsime į normalią
padėtį". Teigimas, kad ją grąžinti galima tik sustiprinus
vykdomąją valdžią, buvo suformuluotas net per daug aiš­
kiai.
Nepalankius parlamentui žodžius lydėjo veiksmai. Vir­
šininkas nepatikėjo kabineto suformavimo misijos Voice-
chui Korfantui, kurį dešinioji — centristinė rūmų dau­
guma paskyrė premjeru. Atsakydami priešininkai nu­
sprendė išstumti jį iš užimamų pareigų ir liepos 26 d. pa­
skelbti nepasitikėjimo votumą, tvirtinantį, kad „Valstybės
Viršininkas Juzefas Pilsudskis, negerbdamas Steigiamojo
seimo teisių, nepaisydamas gyvybinių valstybės interesų
ir gilindamas partinius prieštaravimus bei kovas, padarė
valstybei nepataisomų moralinių ir materialinių nuos­
tolių".
Tai jau nebebuvo žvalgybinis karas, verčiantis susi­
tvarkyti maištingą, tačiau reikalingą partnerį. Konfliktas
artėjo prie ribos, iš už kurios sugrįžimo nėra. Tai liudijo
stiprūs dešiniųjų įžeidinėjimai. „Ponas Juzefas Pilsuds­
kis,— rašė 1922 m. liepos 29 d. „ M y š l N a r o d o w a " , — ei­
damas Valstybės Viršininko pareigas, sustreikavo. Pra­
džioje tai buvo itališkas streikas. Ponas Pilsudskis leido,
kad valstybinis gyvenimas riedėtų savo keliu, atsisakyda­
mas savojo privalomo bendradarbiavimo. „Netrukdė"
p. Pšanovskiui sudarant vyriausybę, raštiškai Įsipareigojo
„netrukdyti" p. Korfantui daryti tą patį.
Sio įsipareigojimo netesėjo, nes atsisakė pasirašyti,
156
taigi sutrukdė suformuoti p. Korfanto vyriausybę. Itališ­
kas streikas virto tikru streiku su sabotažu. Po p. Korfanto
vyriausybės sabotažo p. Pilsudskis perėjo prie „kraštuti­
nio" socialistinio ginklo — juodojo streiko. Naikina Len­
kiją, kad priverstų tautos daugumą nusileisti. Pats neatlie­
ka Valstybės Viršininko pareigų ir niekam nenori leisti
jas atlikti. Taip šėrikai juodojo streiko metu nemelžia,
netvarko, nešeria g y v o j o inventoriaus, o taip pat niekam
kitam neleidžia to daryti. Tegul inventorius serga ir kren­
ta arba tegul dvaro savininkas nusileidžia. [. . .] N e i p. Pil­
sudskis, nei jo satelitai dar nesubrendo tiek, kad jaustųsi
esą dvaro savininkai, suinteresuoti jo vystymusi. Jie
yra tik socialistinės doktrinos apkvailinti to dvaro šėrikai
ir todėl paskelbė juodąjį streiką, džiaugdamiesi žmonių
skurdu, jų badu ir bejėgiškumu, iždo bankrotu, nes ta padė­
tis, blogėjanti sulig kiekviena diena, gali jiems atnešti
akimirksnio naudą. . ."
Išvada buvo aiški. Toks didelis blogis be atodairos
turi būti sunaikintas. Tačiau lemiamos konfrontacijos iš­
sigando dalis centristinės pozicijos besilaikančių deputa­
tų ir galų gale misijos pasiūlymas atkrito. Už jį balsavo
187 deputatai, prieš — 205, keturios kortelės buvo tuščios.
O vos prieš dvi savaites Korfantas, dabar pažemintas Vir­
šininko atsisakymu pasirašyti paskyrimą, turėjo 219 depu­
tatų paramą. Rūmų dauguma nepademonstravo veiksmų
nuoseklumo, kartu nepadidino ir seimo autoriteto visuo­
menės akyse.
Tiesą sakant, tai buvo pagrindinis maršalo tikslas.
Jis nematė sau vietos parlamentinės valdžios sistemoje,
kurią galutinai įtvirtino K o v o konstitucija. Stojo į kovą
su pernelyg dideliais, jo nuomone, seimo įgaliojimais.
Puikiai žinojo, kad tos kovos finalas priklausys taip pat
nuo visuomenės paramos. Todėl su Steigiamuoju susirin­
kimu, kuris po kelių savaičių baigė savo darbą, atsisvei­
kino pabandęs įrodyti, kad partinės ir asmeninės intri­
gos užgožė pagrindinę vertybę — Lenkijos valstybės in­
teresus.
Vasaros vyriausybinės krizės metu pademonstruoti
kovos su parlamentu būdai ilgam turėjo įeiti į maršalo
veiksmų arsenalą. Jis ilgai nepateikė j o k i o įstatymų
157
leidžiamosios valdžios reformos projekto, išskyrus nuoro­
dą, kad būtina sustiprinti vykdomuosius organus. Užuot
pateikęs savo sumanymus, jis tenkinosi deputatų kompro­
mitavimu.
Laikydamasis tokios koncepcijos, maršalas nebandė
įvesti daugiau savo žmonių. O 1922 m. lapkritį numatyti
rinkimai buvo puiki proga. Svarbiausia turbūt todėl, kad
netikėjo sėkmė.
Pasiekus nepriklausomybę, jo šalininkai nesukūrė at­
skiros, vadui pavaldžios politinės partijos. Kai kurie
iš jų veikė kairiosiose partijose, o tai davė patikimą ga­
limybę paveikti seimo darbo eigą. Bet nelabai didelę, ka­
dangi kiekviena grupuotė turėjo savo tikslą, ne visada
suderintą su Belvederiu.
Sios taktikos nutraukimas ir savarankiškas pasirody­
mas rinkiminėse kovose buvo susiję su didele rizika. N e ­
sėkmė grėsė smarkiu įtakos sumažėjimu kairiesiems, su
kuriais, be to, tektų anksčiau išsiskirti. Tuo būdu komen­
dantas prarastų bet kokią poveikio seimui galimybę. Jam
būtų buvę ypač skausminga, turint galvoje, kad seime vis
dėlto buvo sprendžiami svarbiausi valstybės reikalai.
Tad visiškai neatitraukė savo žmonių iš iki tol užimtų
pozicijų. Tik kai kurie, svajodami apie politinį savarankiš­
kumą, perėjo į liberalinę Tautinę valstybinę uniją, sukur­
tą dar prieš balsavimą. Visiškas jos pralaimėjimas rinki­
muose parodė, kad viltys nugalėti vyraujančias tradici­
nes pozicijas, jau sutvirtėjusius politinius susigrupavi-
mus, buvo iliuzinės.
Pats Pilsudskis į tą pralaimėjimą nereagavo nė vienu
apgailestavimo žodžiu. Tuo metu jis jau buvo apmąstęs
būdus, kaip organizuoti savuosius šalininkus šalia parti­
nių struktūrų. Vienijančiu veiksniu turėjo tapti kovos
draugų bendrija.
Neatsitiktinai būtent nuo 1922 m. vasaros buvo deda­
mos pastangos, turėjusios politiškai sucementuoti senąją
legionierių ir peoviakų grupę. 1922 m. liepos mėn. susi­
kūrė Lenkijos laisvės organizacija, telkusi buvusius Len­
kų karinės organizacijos narius. Rugpjūčio mėn. Kro­
kuvoje sušauktas pirmasis legionierių suvažiavimas, kuria­
me į gyvenimą buvo paleista Legionierių sąjunga. K o -
158
mendanto šalininkų gretos įgavo organizacinę struktūrą.
Bendrus veiksmus pradėjo žmonės, laikantys savo karinę
veiklą nepriklausomybės, kurioje jiems dabar buvo taip
sunku rasti sau vietą, atgavimo priežastimi. Apskritai le­
gionų kovotojų gyvenimiška situacija buvo gana kompli­
kuota. Po beveik septynerių metų, praleistų apkasuose,
nebaigę studijų ar netgi neišlaikę brandos atestato egzami­
nų, jie sunkiai prisitaikė prie civilinio gyvenimo. Instink­
tyviai ieškojo autoriteto. Iš naujo jį surado Pilsudskio
asmenyje. Su juo siejo ir gyvenimiškųjų aspiracijų išsi­
pildymo viltis.
Tačiau legioninius sluoksnius pirmiausia reikėjo su­
organizuoti. Tam reikėjo laiko. Be jo buvo neįmanoma
sutvarkyti ir paruošti veiklai rikiuotės.
T o j e situacijoje Pilsudskis panaudojo naują kovos su
priešininkais būdą. Be mažiausio priešinimosi pasitraukė
iš kovos lauko, manydamas, kad jis nesusidoros su augan­
čiais krašte konfliktais ir prieštaravimais. Nauji rūmai,
išrinkti 1922 m. lapkričio rinkimuose, nedaug skyrėsi
nuo prieš tai buvusių, nors dešinieji smarkiai sustiprino
savo pozicijas. Veiskos gatvėje pasirodė naujas fakto­
rius — tautinių mažumų atstovai. Betgi nė viena partija
neturėjo daugumos, galinčios tvirtai paimti valdžią valsty­
bėje, o be to buvo negalima išspręsti pagrindinių jos pro­
blemų.
Toji retai politikoje vartojama taktika nustebino var­
žovus. Dar neseniai, įsitikinę savo teisumu, jie tvirtino,
kad „pilsudskininkai norėtų laikyti gyvenimo egzaminą
darydami karjerą. Lenkai, visa Lenkija privalo išlaikyti
gyvenimo egzaminą, išsivaduodama nuo „kondotjerų ant­
puolio". Dabar tie nepagrįsti kaltinimai apsisuko prieš
šių žodžių autorius, tuo labiau kad sielos gilumoje j i e
seniai buvo susitaikę su mintimi, jog Pilsudskis užims
prezidentūrą.
Parlamento, sulig konstitucijos nuostatais susidedan­
čio jau iš dvejų rūmų, dauguma buvo pasiruošusi artė­
jančiuose rinkimuose balsuoti už ligšiolinį Viršininką.
Tačiau 1922 m. gruodžio 4 d. Ministrų Tarybos Prezidiu­
me specialiai organizuotame deputatų ir senatorių susi­
tikime Pilsudskis paprašė nekelti jo kandidatūros. M o t y ­
vuodamas šį žingsnį, kalbėjo:
159
 „Buvau skydas įvairiausios rūšies strėlėms atremti.
Taigi ten buvo gėlės, reiškiančios nuoširdžią pagarbą,
gėrė j imasi ir meilę [. . . ] . Tačiau lenkų papročiuose žino­
mos ir kitokios strėlės, mažiau kvepiančios, strėlės, ku­
rioms turi būti pasiruošęs būsimasis Respublikos prezi­
dentas, galbūt būsiantis ramesnių nervų negu aš. Aš
pats strėles vadinau „stink granatomis" (granatos su d v o ­
kiančiomis dujomis.— D.T.H.), kuriomis norėta mane už­
dusinti. . . kvapu. Kaip kareivis, aš lengvai pakenčiu gra­
natas, ir jos man nedaro beveik j o k i o įspūdžio.
Pilsudskis neišsakė savo kaltinimo iki galo, tačiau visi
žinojo, kad jis buvo mestas dešiniųjų, kurie dabar tvir­
tai įsikūrė seime, adresu. Truputį anksčiau jis buvo pa­
reiškęs būdingą pastabą: „ A p i e požiūrį į seimą visai ne­
noriu kalbėti [. . . ] . Paaiškinti atsisakau".
Privačiuose pokalbiuose panašaus mandagumo nesi­
laikė. Vladislavui Baranovskiui apie savo kovą su seimu
kalbėjo: „Nuolat jaučiuosi kaip žvėris narve, į kurį kiek­
vienas susmirdėlis gali šaudyti. . . bet tai neturi reikšmės.
Bjauriausia aš jau patyriau, ir tai yra mano patirtis, tegul
kiti su tuo pasiterlioja. Ketverius metus!"
Laikotarpį, kai ėjo aukščiausias valstybines pareigas,
laikė pačiu sunkiausiu, nemaloniausiu savo gyvenime. Bet
buvo jame ir šviesių pusių. Pati patraukliausia — šeimy­
ninis gyvenimas.
Įvairios pareigos ir gana dviprasmiškas ryšių su A l e k ­
sandra pobūdis nulėmė, j o g artimiesiems jis negalėjo
skirti kiek daugiau laiko. Vis dėlto stengėsi juos aplan­
kyti kuo dažniau. Taip pasielgė 1918 m. lapkričio 10 d.,
kai sumaniai ištrūkęs išvyko i Pragą * aplankyti dukters,
iki tol matytos tik fotografijoje.
Dėl nesutvarkytų vedybinių reikalų kartu apsigyventi
negalėjo. Jis gyveno Belvederyje, jos — kukliame dvie­
jų kambarių bute Košikovos gatvėje. Aplankydavo jas
paprastai kiekvieną vakarą, jeigu tai leisdavo einamieji
valstybiniai reikalai.
Dukra jį visiškai sužavėjo. Jai jis buvo švelniausias,
nuostabiausias ir mylintis tėvas. Jeigu ne daugybė tuo
* Praga — Varšuvos rajonas. — Vert.
160
pačiu metu atliekamų darbų, būtų galima sakyti, kad pa­
saulio be jos nematė. Nesiskyrė su jos fotografija. „Vyras,
išsiruošdamas į kelionę arba išvykdamas į kovą,— prisi­
minė Aleksandra,— visada turėdavo su savimi Aušros
Vartų D i e v o Motinos medalikėlį, Senkevičiaus „Tvaną"
ir Strijkovskio „Kroniką". Prie to prisidėjo Vandutės fo­
tografija."
1920 m. gegužės 1 d. jis pats taip rašė iš fronto ant Vy­
riausiojo Lenkijos kariuomenės vado generalinės adju-
tantūros tarnybinio lapelio: „Rašau neišbraukdamas tar­
nybinio lapelio pavadinimo ne todėl, kad rašau iš parei­
gos, bet todėl, kad pažymėčiau neabejotiną priklausomybę
nuo Jūsų, mano mielos, kurios taip toli nuo manęs pasi-
likote, jog, nors esu užsiėmęs kaip koks nelabasis ir nors
prie mano gulto vagone stovi mano ordinatės fotogra­
fija, taip didžiai Jūsų ilgiuosi. . ."
Ar tiktai atsitiktinai pavadino dukrą „ordinate", mo­
teriškai giminei suteikdamas titulą, pagal tradiciją priklau­
santį vyriškiems palikuonims? O gal tokiu būdu išreiškė
sūnaus troškimą? Tokių minčių išsigynė net prieš arti­
mus asmenis. „Zinai, jog ne,— 1919 m. vasarą atsakė į Va-
silevskio klausimą, ar norėtų turėti sūnų.— Ir koks gi būtų
mano sūnaus likimas. . . Juk daugiau už mane negalėtų
padaryti. Lenkijos valstybė jau yra. O būti visą gyvenimą
tokiu „Vladislavu Mickevičiumi" — A d o m o sūnumi, visa­
da išskiriamu ir atkreipiančiu dėmesį tik tuo, jog yra „di­
džio t ė v o sūnus" — t a i juk nepavydėtinas likimas." Tik­
riausiai buvo nuoširdus taip kalbėdamas. Juk mylėjo Van­
dą ir, be abejonės, neįsivaizdavo malonesnio vaiko. Ta­
čiau ar mąstė taip, kai Magdeburge laukė žinios apie pali­
kuonio gimimą? Juk sūnui galvojo vardus, taip smarkiai
tenkinančius jo savimeilę. O ir argumentacija, pateikta
Vasilevskiui, atsirado sėkmingo gyvenimo, o ne kalėji­
mo netikrumo laikotarpiu. Įkalinto tėvo, kurio likimas iš
anksto anaiptol dar nebuvo visiškai nuspręstas, veiklos
tęsėjo vaidmenį geriau galėjo atlikti vyriškos giminės
palikuonis.
Gerai, kad demonstravo tokį požiūrį, kadangi ir antra­
sis vaikas, gimęs 1920 m. vasario 28 d.,— mergaitė. Jinai
buvo pavadinta Jadvygos vardu.
1 1 . — 5735 161
 Supainiotą šeimyninį gyvenimą, teikiantį peno dau­
geliui primityvių paskalų, supaprastino Marijos mirtis.
Ji mirė 1921 m. rugpjūčio mėn. naktį iš 16 į 17 d. Krokuvo­
je. Iki paskutinio momento pasiliko senajame bute Sliako
gatvėje, gyveno labai tyliai. Giliai išgyveno išsiskyrimą
su vyru, tačiau nedarė nieko, kas būtų galėję pakenkti jo
reputacijai arba pastūmėtų jį į sunkią, dviprasmišką padė­
tį. Pavyzdžiui, taktiškai atsisakydavo, kai ją, kaip oficia­
lią valstybės viršininko žmoną, kviesdavo į įvairias iškil­
mes ir kariuomenės puotas. Tačiau ir toliau kategoriškai
nedavė sutikimo skyryboms. Pilsudskis netgi nustojo pra­
šyti, tačiau nesiliovė tuo rūpintis jo bičiuliai.
Mariją palaidojo Vilniuje, Rasose. Laidotuvių iškilmė­
se mišias cele bravo vyskupas Bandurskis. Pilsudskių šei­
mai atstovavo jaunesnysis maršalo brolis Janas.
Demonstratyvų nedalyvavimą žmonos laidotuvėse tik­
riausiai nulėmė maršalo skausmas dėl neįvykusių sky­
rybų. Vis dėlto, atsižvelgiant į mirties didybę, tai buvo
poelgis, rodantis ir tam tikrą menkystę. Priešininkai iš
karto tai panaudojo. Kovojančioje su maršalu spaudoje
pasirodė straipsniai, smerkiantys „nežmonišką" elgesį. En-
dekų „Myšl Narodowa" išspausdino netgi legionieriaus
laišką, tikriausiai sufabrikuotą, kuriame jo autorius nu­
traukė visus saitus su komendantu dėl „niekšybės", pada­
rytos per laidotuves Vilniuje.
Nelabai juk taktiška buvo skubėti į naująją santuoką,
vos spėjus tapti našliu. Jau spalio 25 d. kunigas prelatas
Marianas Tokaževskis, valstybės viršininko kapelionas,
Belvederyje jį sutuokė su Aleksandra. Iškilmės buvo la­
bai kuklios, o jų liudininkai — maršalo gydytojas Euge­
nijus Pestšinskis ir adjutantas papulkininkis Boleslavas
Veniava-Dlugošovskis, žmogus, toks populiarus Varšu­
voje, j o g visa tai netgi virto nelabai maršalui pataikau­
jančiu anekdotu: „Klausia viena pensininkė kitos: ar
kartais nežinai, kas tas vyresnis ponas, kuris nuolat va­
žinėja su Veniava?"
Santuoka užbaigė ilgą priverstinį išsiskyrimą. Nuo to
laiko Aleksandra su dukromis apsigyveno dešiniajame
Belvederio vilos sparne. Pradėjo rodytis šalia v y r o oficia­
lių iškilmių metu. Švenčių ir atostogų nebereikėjo leisti
162
išsinuomotuose butuose ar vilose. Jų dispozicijon perėjo
Spalos rūmai, kuriuose kadaise apsistodavęs caras me­
džioklių metu, o vėliau perleisti naudotis Lenkijos valsty­
bės galvoms.
Išsipildė šeimyninės idilės pažadas, suformuluotas
abiem sunkaus Krokuvos laikotarpio laiškuose, nors to iš­
sipildymo reikėjo laukti keturiolika metų. Pilsudskis taip
pat grįžo prie kito to laikotarpio sumanymo — užsidaryti
toli nuo žmonių bei politikos ir užsiimti tik šeimos reika­
lais. Ta mintis jam pasirodė labai maloni, kadangi ją reali­
zuodamas, jis turėjo viltį įsigyti naują, didelį politinį kapi­
talą.
Likimas nulėmė, jog šį sumanymą maršalas realizavo
išskirtinėmis aplinkybėmis, nes partinė sistema ir seimas
labai smarkiai apvylė ir sukėlė jam psichinę traumą, ka­
dangi pasitraukimą iš valstybės galvos posto lydėjo tragiš­
ki įvykiai.
Tautos susirinkimui priklausantys deputatai ir sena­
toriai gruodžio 9 d. išrinko valstybės viršininko įpėdi­
nį — pirmąjį Respublikos prezidentą. Juo tapo Gabrie­
lius Narutovičius, žinomas Europoje mokslininkas, prieš
tai buvęs užsienio reikalų ministru. Jo išrinkimą nulėmė
kairiųjų ir centristų, taip pat tautinių mažumų balsai. Ir
nors rinkimai nuo pradžios iki pabaigos buvo teisėti,
dešinieji suabejojo jų rezultatais. Tautinė demokratija vi­
siškai pasidavė partiniam apakimui. Jos spaudoje gruodžio
10 d. rytiniuose leidiniuose dešiniųjų seimo klubų vadovai
paskelbė pareiškimą, kad Narutovičių „į prezidentus iš­
kėlė svetimų tautų balsai" ir kad „lenkų tauta turi suvokti
ir suvokia" tą išrinkimą „kaip didelį įžeidimą" ir „kaip
prievartą lenkų politinei minčiai". Tuo pačiu metu gau­
siuose straipsniuose spaudoje ir skubiai organizuotuose
gatvių mitinguose išrinktąjį apipylė stačiokiškais įžeidi­
mais ir šmeižtais. Buvo mobilizuoti tūkstančiai žmonių,
kurie rašė jo adresu anoniminius laiškus, pagardintus
keiksmažodžiais bei „nelaimingo galo" pranašavimais.
Pralaimėję parlamente, kai išrinktojo prezidento pusė­
je buvo teisė, legalumas ir konstitucija, dešinieji ryžosi
perkelti kovą į gatves. Nutarė parodyti jėgą, pagąsdinti
priešininkus. Neįvertino fakto, kad toks elgesys nukreip­
tas į seimo autoritetą ir jo nustatytas teises.
163
 Endekai nusprendė jėga neleisti išrinktajam perimti
valdžią. Planavo pasiekti šį tikslą, neleisdami jam prisiek­
7. Atsiskyrėlis
ti. Gruodžio 11 d., kai prezidento ekipažas pasuko Vei-
skos kryptimi, Ujazdovskos alėjas užtvėrė barikada iš suo­
lų, sutemptų iš gretimo parko. Į Narutovičių pasipylė
keiksmai ir purvinos kieto sniego gniūžtės. Viena jų pa­
taikė jam į veidą. Keletas smarkuolių su lazdomis ranko­
se užšoko ant karietos laiptų. Policija parodė stebinantį
abejingumą. Aiškiai nebuvo tikra, kad susidūrime pasieks
pergalę, ir dėl visa ko nusprendė nesikišti.
Nepaisant to, prezidentas vis dėlto prisiekė. Tačiau
valdžią turėjo perimti tik po formalaus valstybės virši­
ninko pareigų perdavimo. Tos iškilmės buvo paskirtos
1922 m. gruodžio 16-osios rytą Pilsudskis, kaip ir mi­
gruodžio 14 dieną. Tuo tarpu gruodžio 11 d. po pietų Bel­
lijonai kitų piliečių, išvyko į darbą. Pasitraukęs iš vals­
vederyje įvyko konfidencialus vyriausybės posėdis, kuria­
tybės viršininko pareigų, neliko be užsiėmimo. V a d o v a v o
me Pilsudskis konstatavo: „Negaliu atiduoti valdžios tuo
Mažajai karinei tarybai ir apdovanotųjų Virtuti Militari
metu, kai š. . . gauja drumsčia ramybę, įžeidinėja prezi­
ordinu kapitulai. Pirmosios pareigos turėjo esminę reikš­
dentą, o vyriausybė į tai nereaguoja; duokite man pajėgas,
mę. Karo atveju jos automatiškai virstų vyriausiojo gink­
ir aš nuraminsiu gatvę; jeigu ne, tai eisiu vienas pats ir nu­
luotųjų pajėgų vado postu. Atrodė, kad krašte viskas grįžo
raminsiu— tokiomis sąlygomis negaliu pasitraukti".
į normalias vėžes. Maršalui tai reiškė pasišalinimo iš
Betgi Ministrų Taryba nenorėjo, kad maršalas paliktų
aktyvios politikos ir šeimyninės ramybės pažinimo pers­
Belvederį su sostinės ramintojo aureole. Aiškiai bijojo­
pektyvą.
si, kad tas užsiėmimas pernelyg jo neišaukštintų. Nuspren­
Tačiau dešiniųjų sukelta neapykantos audra davė savo
dė pati grąžinti ramybę.
vaisius. Tos pačios dienos popietę prezidentas žuvo nuo
T o j e situacijoje Viršininkas ėmė užbaiginėti savo rei­
teroristo rankos. Pilsudskis apie tai sužinojo prabėgus
kalus. Dalyvavo atsisveikinamuosiuose susitikimuose, o
kelioms minutėms po tragedijos. Rodos, liepė visiems išei­
gruodžio 13 d. vakare drauge su šeima apleido Belvederį
ti iš kabineto. N o r ė j o likti vienas. Jam nebuvo lengva ap­
ir persikėlė į Košikovos gatvę, į butą, kuriame anksčiau
siprasti su piktadaryste. Tačiau, be abejonės, karštligiškai
g y v e n o žmona.
svarstė, kaip pasielgti naujoje situacijoje.
Kitą dieną sulig anksčiau nustatyta tvarka įvyko ofi­
A p i e kruviną kerštą endekams, susietą su politiniu
cialaus pareigų perdavimo Narutovičiui ceremonija, po
perversmu, greičiausiai nemąstė. Užtai toks sumanymas
kurios ponai Pilsudskiai pavaišino garbingus svečius at­
sudygo kai kurių valdinių galvose. Prie energingiausių
sisveikinimo pusryčiais. Jiems pasibaigus, samdyta pus-
priklausė buvusieji L K O vadai, kurie, vadovaudami or­
kariete išvyko namo.
ganizacijai, kai jis buvo areštuotas vokiečių, įprato užsi­
iminėti politika ir priimti drąsius sprendimus. Tarp jų
buvo Adamas Kocas, Ignacas Matuševskis, Konradas Li-
bickis, Kazimežas Stamirovskis. Planavo pasinaudoti ma­
sių pasipiktinimu, sukeltu prezidento nužudymo, susitarti
su LSP Varšuvos veikėjais ir sunaikinti endekų vadus,
taip pat pabandyti užgrobti miestą. Prabėgus dvidešimt

165
 tiniame tardyme,— parodė Eligijus Neviadomskis teisėjui
keturioms valandoms po veiksmų pradžios, kariuomenės
ir nustebintai publikai 1922 m. gruodžio 30 d.,— nutylė­
vadu turėjo tapti Pilsudskis, tuo būdu tapdamas ne­
jau vieną aplinkybę, kurią privalau čia paaiškinti. Šūvis,
abejotinu padėties viešpačiu.
nuo kurio krito prezidentas Narutovičius, iš pradžių buvo
Veiksmų planus niekais pavertė energingas LSP ly­
skirtas ne jam. N u o jo turėjo žūti Juzefas Pilsudskis."
derio Ignaco Dašinskio pasipriešinimas. Taip pat pats
Žudikas netgi pateikė planuoto pasikėsinimo smulkme­
maršalas atsiliepė apie juos su aiškiu atsargumu. Sva­
nas; nuo jo atsisakė paskutiniu momentu, sužinojęs, kad
jones apie sąmokslą visai palaidojo gruodžio 16 d. vakare
Viršininkas nekelia savo kandidatūros artėjančiuose pre­
generolo Vladislavo Sikorskio, laikomo vienu iš legio­
zidento rinkimuose. Niekam nekilo abejonių, ypač po to,
nierių bendrijos narių, paskyrimas premjeru. Stoti prieš
kas atsitiko gruodžio 16 d., kad būtų savo pasiekęs. Ir
jo kabinetą nederėjo, net jeigu ne visi iš maršalo aplinkos
nors maršalui netrūko drąsos, o tai buvo įrodyta pasikė­
buvo įsitikinę, kad šis pasirinkimas buvo geriausia išeitis.
sinimo L v o v e 1921 m. rugsėjo 25 d. metu, tačiau tik atsi­
Konfrontacija laikinai buvo atidėta.
tiktinai išvengtos mirties vizija turėjo padaryti įtakos jo
Gruodžio mėnesio patirtis reikalavo skaitytis su susi­
asmenybei.
dūrimo, ir tai nelabai tolimoje ateityje, galimybe. Sio po­
Būtent tuo metu, 1922 m. gruodžio pabaigoje, tikriau­
žiūrio laikėsi ir pats Pilsudskis. 1923 m. sausio 2 d. pokal­
siai neatmesdamas galimybės, j o g prezidento žudiko grasi­
byje su Anglijos karinės delegacijos Lenkijoje vadovu
nimą gali įvykdyti kitas beprotis, maršalas parengė atsilie­
Adrianu Kartonu de Viartu į klausimą, ar manė 1920 m.
pimus apie kadrinius generolus. Paskubomis parašytas
apie diktatūros įvedimą Lenkijoje, atkirto, j o g tai būtų bu­
dokumentas buvo įdėtas į užantspauduotą voką su sąlyga,
vę nelojalu pareigų, kurias tuo metu užėmė, atžvilgiu. Da­
kad jį atplėšti gali tik Respublikos prezidentas arba būsi­
bar situacija iš esmės pasikeitė. J'ai la main droite libie —
masis vyriausiasis vadas, ir tai tik Pilsudskio mirties ar­
„mano dešinė ranka laisva" — informavo anglą, palik­
ba jo atsisakymo nuo visų armijoje užimamų postų at­
damas išvadas jo nuovokai.
veju.
Sis pareiškimas negalėjo nekelti nuostabos, kadangi
Dokumente maršalas griežtai atsiteisė su generolais,
dar buvo toli iki maršalo deklaruojamos laisvės. N u o gruo­
kuriuos jo priešininkai laikė vertais aukščiausių postų.
džio 16 d. vakaro jis užėmė ir vieną iš svarbiausių kari­
A p i e Juzefą Halerį parašė, kad tinka vadovauti „ne dau­
nių postų — Generalinio štabo viršininko — ir privalėjo
giau kaip pulkui". Pripažino, kad Tadeušas Rozvadovskis
paklusti vyriausiesiems Respublikos autoritetams. Tuo
labai gabus žmogus, turįs puikias profesines žinias ir gyvą
metu dar negalvojo apie prieš juos nukreiptą maištą. Ta
protą, tačiau kartu visiškai neturįs organizacinio ir admi­
„laisvoji ranka" — tai visų pirma naujos antiendekiškos
politikos, brendusios nuo seno, galutinai nulemtos pasku­ nistracinio talento. Stanislavą Septickį rekomendavo kaip
tinių keliolikos dienų stebėjimų, paskelbimas. vienos iš armijų vadą, tačiau su sąlyga, kad „aukščiausiai
vadovybei netinka dėl silpno charakterio". Vyriausiojo
Apsirinka tie biografai, kurie nepakankamai įvertina
štabo vado pareigoms netinka, „netgi savo priešui jo
gilų sukrėtimą, pakeitusį maršalo psichiką niūriomis gruo­
nerekomenduočiau".
džio dienomis. Būtent tuomet galutinai sutvirtėjo jo įsitiki­
Užtat vertino vadus, kilusius iš legionų: Edvardą Ri-
nimas, kad skirtingi ir grubiai realizuojami atskirų po­
dzą-Smiglą, Kazimežą Sosnkovskį ir Vladislavą Sikorskį.
litinių partijų interesai gresia valstybės egzistavimo pa­
grindams. Pirmuosius du laikė tinkamais vyriausiojo vado postui,
labiau rekomenduodamas Ridzą. Tačiau ir jo charakteryje
Tuos bendrus apmąstymus papildė labiau asmeninė
matė trūkumų: „Santykiuose su aplinkiniais aikštingas
patirtis. Prezidento žudikas proceso metu prisipažino, kad
ir mėgstantis patogumus, ieškantis žmonių, su kuriais ne-
prieš tai ruošėsi užmušti valstybės viršininką. „Pareng-

167
166
 reikėtų kovoti arba dėl ko nors ginčytis [. . . ] . Bijausi dėl
dviejų dalykų,— pridūrė, — 1) kad dabartiniu metu nesusi­
dorotų su aikštingais ir ambicijų pertekusiais generolais,
ir 2) nesu įsitikinęs jo operatyviniais, kaip vyriausiojo
vado, sugebėjimais įvertinti ne tik karines, bet visos vals­
tybės, savosios ir priešo, jėgas". Antrasis iš šių vertinimų
po keliolikos metų beveik išsipildė.
Visa tai rodo, kaip giliai maršalas buvo įsitikinęs, kad
visi generolai, kartu paimti, nesiekia jam net iki kulnų.
Tuo labiau jam turėjo įgristi šmeižikiškas purvas, kuriuo
endekų anarchijos dienomis apdrabstė jį ir Narutovičių.
Kunigui Kazimežui Liutoslavskiui jis buvo „košmaras",
dešimtmečius slegiantis Lenkiją. 1922 m. gruodžio vidury­
je „ M y š l Narodowa" puslapiuose deputatas kunigas rašė:
„Pilsudskis nuo seno yra įrankis tarptautinės žydijos
rankose kovai su lenkų tauta, siekiantis sutrukdyti pa­
siekti jai nepriklausomybę. Jau 1905 m., kai po Japonijos
karo pradėjo trūkinėti grandinės, jungusios Lenkiją su
Rusija, Internacionalas Lenkijoje panaudojo Pilsudskį, kad
čia darytų rusišką revoliuciją, trukdančią sutelkti visą
tautą tai vienai k o v a i ir panaudoti revoliuciją lenkų tau­
tos pozicijoms lenkų žemėje sustiprinti [. . . ] . Sį žydiškos
politikos programos punktą prieš Lenkiją jis įvykdė su
apgailėtina narsa. . . [. . .]
Antrą kartą, 1914 m., o veikiau dvejus metus prieš ka­
ro pradžią ir jam jau prasidėjus, Internacionalas panau­
dojo Pilsudskį, šį kartą ne kaip revoliucionierių, o kaip
Barteką * Nugalėtoją, maištinga dvasia turėjusį uždegti
jaunimo ir liaudies masių širdis, kad j i e didvyriškai auko­
tųsi dėl vokiečių pergalės, kuri būtų sužlugdžiusį Visas
lenkų tautos viltis, siejamas su didžiuoju liaudies išsiva­
duojamuoju karu [. . . ] . Tą žydiškos programos punktą,
skirtą suparaližuoti tautą Didžiojo karo metu ir suteikti
vien kančias bei bevardes aukas, Pilsudskis įvykdė pusėti­
nai, nes liaudies masės, sveikas tautos instinktas, tautos
vadų — su Dmovskiu priešakyje — protas ir geležinė valia
atsilaikė taip sėkmingai, kad reikėjo galiausiai atsisakyti
Bartekas — seniausias ir storiausias Lenkijos ąžuolas. A u g a Kelcų
vaivadijos Bartkovo kaime.— Vert.
168
nuo lojalaus vokiečių štabų ir „antrųjų skyrių" plano vyk­
dymo ir nueiti į Magdeburgą, į rekolekcijas.
Nepaisant visų priešų apskaičiavimų, nepaisant žydų
išankstinio triumfo ir įžūlių pasityčiojimų, Lenkija išginė
okupantus, nusimetė grandines, atgavo išorinę nepriklau­
somybę. Ir dabar trečią kartą Pilsudskis yra Internacio­
nalo pasiųstas į Lenkiją, kad užnuodytų jai pirmuosius
metus ir neleistų įgyti vidinę nepriklausomybę [. . . ] . Ket­
verius metus lenkų tauta galynėjasi su tuo paskutiniu
Pilsudskio veikalu: Lvovas, federalizmas, Vilnius, K i j e ­
vas, Spa — tai vis laukai tų didelių politinių kovų, kurias
Lenkija turėjo kovoti su pasauline žydų politika, ir visur
tauta prieš save, žydų pusėje, matė Pilsudskį, kaip grės­
mingiausią Internacionalo įnagį [. . . ] .
[Pagaliau] Tauta nugalėjo, priešo kardas sulūžo jo
rankose, kandidatas prieš rinkimus savo šalininkų siau­
bui pasitraukė iš dvikovos".
Tuos žodžius būtų galima pripažinti proto ligos pasi­
reiškimu, jeigu tai nebūtų buvę tikri faktai. Tekstas pri­
klausė gerbiamo savojoje stovykloje publicisto, vieno iš
naujai išrinktų seimo endekų lyderių, plunksnai. Pasirodė
periodiniame leidinyje, formuojančiame ir reprezentuo­
jančiame endekų ideologiją. Reiškė ne ką kita, kaip įsi­
tikinimų, palaikomų ne v i e n o lenko, suformulavimą. Ir,
reikšmingas dalykas, būtent panašios argumentacijos są­
lygota užgimė mintis nužudyti prezidentą.
Negalima stebėtis, kad tokiomis sąlygomis įvyko es­
minis maršalo mąstysenos pasikeitimas. Jis ėmė niekinti
savo priešininkus, o tai lengvino apsipratimą su mintimi,
kad su jais gali būti grubiai susidorota. Jau interviu, duo­
tame 1923 m. sausio 6 d. Ignacui Rosneriui, „Kurjer
Polski" redaktoriui, kalbėjo, kad Lenkijoje pradėjo šėlti
„labai nemorali politinė mintis", besiremianti „melo, kaip
politinės minties ir politinių vertinimų apie žmones ir
faktus, lengvumu, situacijos, kurioje objektyvus svarsty­
mas yra labai sunkus, sukūrimo paprastumu. . ."
Ryškiai ėmė keistis ir maršalo santykis su aplinka.
Nustojo pasitikėti žmonėmis, netgi artimiausiais. Pasidarė
griežtas, reiklus, pokalbiuose dažnai netgi nemandagus.
Būtent tuo metu smarkiai pasikeitė jo pasisakymų kalba.
169
„Jaunojo Pilsudskio, mandagaus ir galantiško, žodyne,—
butą Generalinio štabo pastate ir išvyko į Sulejuveką.
rašė Adamas Kšižanovskis,— negausu buvo grubaus plū­
/Nuo 1921 m. ten turėjo nedidelį sklypelį iš pradžių su
dimosi ir įžeidinėjimų. Tik po pasitraukimo iš viešojo gy­
kukliu mediniu nameliu, tinkančiu gyventi tik vasarą. T o ­
venimo jis apsvaidė savo priešininkus keiksmažodžiais.
je vietoje 1923 m. iš Lenkijos karių komiteto lėšų buvo
Pakeitė savo įpročius, nepaisė šeimos ir draugų prašymų
pastatytas solidus mūrinis namas, visiškai atitinkantis šei­
bei maldavimų, tikėjosi, kad, naudodamas šį ginklą, apsau­
mos poreikius. Kada pasirodė šeimininkai, jis dar kvepėjo
gos priešininkus ir save nuo brutalios fizinės prievartos."
šviežiu tinku ir dažais, o armijos atstovai iškilmingai
Tas paaiškinimas, kaip ir pridera pilsudskininkui, idea­
raktus įteikė tik po dviejų savaičių. Politiniai reikalai,
lizavo maršalo poelgių motyvus. Tezių apie didaktinį
deja, sugadino nuo seno suplanuotą renginį.
grubumo santykiuose su žmonėmis suvokimą neįmanoma
Prabėgus dviem dienoms po demonstratyvaus užsida­
apginti. Panašiai kalbėjosi su priešininkais, kaip ir su drau­
rymo Sulejuveke, maršalas atsisakė nuo Generalinio štabo
gais, nors šalia tų pastarųjų sugebėjo būti mielas ir žavus,
vado posto, kurį birželio 9 d. priėmė prezidentas Voice-
jeigu tik būdavo geros nuotaikos arba to reikalavo intere­
chovskis. Pasiliko, tiesa, vadovavimą Mažajai karinei ta­
sai.
rybai, tačiau visi žinojo, j o g šį žingsnį lėmė valstybinės
„Tuometinis Generalinio štabo majoras Tadeušas Scha-
ir diplomatinės aplinkybės. Artinosi Rumunijos karališko­
etžel'is man papasakojo,— prisiminė Vaclavas Jendžejevi-
sios poros, kurios svečiu jis buvo 1922 m. rugsėjo mėn.,
čius epizodą iš, atrodo, 1923 m. pavasario,— kad vieną die­
vizitas. Jis negalėjo ta proga pasirodyti kaip privatus ir,
ną turėjo parašyti aukštesnių kariškių konferencijos, ku­
be to, opozicijoje esantis asmuo. Vidaus kovose jis jau nė
riai pirmininkavo maršalas, protokolą. Tą dieną jis buvo
trupučio neslėpė savo pozicijos. Pavyzdžiui, sveikinda­
labai blogai nusiteikęs ir kalba, kuria triuškino žmones ir
mas vyriausybės narius karaliaus Ferdinando apdovano­
įvykius, atrodė visai neparlamentinė labai kuklaus Schaet-
j i m o Virtuti Militari ordinu iškilmėse, nepadavė rankos
zel'io, žinomo tarp mūsų kaip nevartojančio vulgarių
užsienio reikalų ministrui Marianui Seidzui, vienam iš
žodžių, kuriais mes dažnai švaistėmės laisvuose pokal­
tautinės demokratijos vadų. Tarp dalyvių tas akibrokštas
biuose, ausims. Schaetzel'is parašė protokolą, skrupulingai
sukėlė, savaime aišku, sensaciją.
praleisdamas nepadorius maršalo žodžius, tačiau tiksliai
Dar grubiau maršalas pasielgė su Vitoso kabineto karo
išsaugodamas dalykinį konferencijos turinį, ir pateikė jį
reikalų ministru generolu Septickiu. Birželio 28 d. Ma­
patvirtinti. Pilsudskis perskaitė, supyko ir suplėšė po­
žosios karinės tarybos posėdyje iškilusio ginčo metu, anot
pierių. „Tai visiškai ne tai, ką aš kalbėjau. Parašykite
vieno prisiminimų autoriaus, jam pasakęs: „Juk ponas esi
tai dar kartą tiksliai taip, kaip buvo pasakyta." Ir vargšas
kaip ta k. . ., kuri pakiša savo u. . . tai vienam, tai ki­
Schaetzel'is, kurį maršalas mėgo ir vertino, rausdamas
tam". To rezultatas — įsižeidęs Septickis išsiuntė sekun­
turėjo rekonstruoti savo protokolą ir įterpti į tą kalbą
dantus, reikalaudamas dvikovos su ginklu rankoje. Pil­
anaiptol ne literatūrinius Pilsudskio epitetus."
sudskis atsisakė motyvuodavas tuo, kad negalf kautis su
Aiškiai ir viešai paskelbta kova su dešiniaisiais įžen­ valdiniu. Ginčas pasiekė prezidentą, kuris uždraudė šią
gė į naują fazę 1923 m. gegužės mėn., kai, prieš penkis dvikovą.
mėnesius taip negarbingai pradėję, endekai sudarė sutartį Liepos 2 d. maršalas Voicechovskiui nusiuntė eilinį
su LLP „Piastu", tuo būdu sudarę dešiniųjų ir centro savo atsistatydinimo pareiškimą, šį kartą iš Mažosios kari­
daugumą, būtiną vyriausybei suformuoti. Pilsudskis į tai nės tarybos v a d o v o posto. Tuo būdu tapo privačiu asmeniu,
reagavo netikėtai, staigiai ir smarkiai. Tą pačią dieną, neapsunkintu jokiomis valstybinėmis, išskyrus Virtuti M i ­
gegužės 28-ąją, kai buvo suformuotas Vincento Vitoso ka­ litari ordinu apdovanotųjų kapitulos kanclerio, parei­
binetas, demonstratyviai drauge su šeima apleido tarnybinį gomis. Tačiau tai buvo pirmiausia garbės pareigos.

170
171
 prieš Karalystės visuomenę, nes rūpinasi populiarumu ir
Be mažiausio delsimo išnaudojo po daugelio metų at­
moka jį įgyti". Šis tvirtinimas neteko savo aktualumo
gautą politinės veiklos laisvę. Prabėgus keliolikai valandų
1930 m.
po dimisijos, atsisveikinimo bankete „Bristolio" viešbu­
Kaip anksčiau, galvodamas apie legendą, Pilsudskis ap-
čio Avietinėje salėje draugų būryje aštriai kritikavo vieš­
sispręsdavo tam tikriems poelgiams arba politiniams veiks­
pataujančius Lenkijoje santykius. Visų pirma smogė Vitoso
mams, taip dabar pradėjo be užuolankų, žodžiu ir raštu,
vyriausybei, nepasigailėjo ir už jos stovinčio seimo. Cha­
garsinti savąją šlovę. Be abejo, buvo žmogus, turintis
rakteringa forma, kuria jis paaiškino pasitraukimo iš armi­
didelių nuopelnų, tačiau taip pat nežinojo ribų juos apra­
jos eilių priežastį: „Ta gauja, ta banda, kuri kabinosi
šydamas. Parodydavo save kaip įžymiausią iš lenkų, su
prie^ mano garbės, čia (po Narutovičiaus išrinkimo.—
kuriuo niekas iš gyvųjų negali konkuruoti, o ir tūkstant­
D.T.N.} panoro ieškoti kraujo. Mūsų prezidentas buvo nu­
metėje istorijoje nedaug atsirastų panašių genijų. Bemaž
žudytas gatvės sąmyšyje, žeminančiame tokį reprezentaci­
didžiausias jo nuopelnas — tai valstybės atgimimas, jos
nį darbą, tų pačių žmonių, kurie kadaise pirmojo laisvu
apsaugojimas nuo gausių pavojų, šimtmečiais prie Vyslos
aktu išrinkto reprezentanto atžvilgiu tiek purvo, tiek
neregėtų pergalių laurai. O padaryti tai buvo tuo sunkiau,
šlykščios, žemos neapykantos parodė. Dabar įvykdė nusi­
kad tauta nesistengė atitinkamai jį paremti,— tiktai sauje­
kaltimą. Už žmogžudystę baudžia pagal įstatymą. Mano po­
lė artimiausių bendradarbių, nuo seno drauge su juo besi­
nai, esu kareivis. Kareivis, pašauktas atlikti sunkios parei­
kaunanti su visuomenės sustingimu ir negalia.
gos, dažnai prieštaraujančios jo sąžinei, mintims, kitiems
jausmams. Kai vieną akimirką pamąsčiau, kad tuos ponus Būtų galima rasti ir daugiau žodžių, kuriais sau pri­
aš, kaip kareivis, turėsiu ginti, kilo vidinė abejonė. O skyrė didžiausius nuopelnus, apdovanojo didžiausiu pri­
jeigu kartą suabejojau, nusprendžiau, kad kareiviu būti pažinimu, žavėjosi savąja didybe, neprilygstamu tobulu­
negaliu. Pasitraukiau iš kariuomenės į dimisiją. . ." mu. Po daugelio metų, žvelgiant iš istorijos perspektyvos,
tai skamba tiesiog neįtikėtinai, kelia įtarimą, kad, jeigu
Tai buvo atviro karo paskelbimas endekų ir „Piasto"
tai yra komentuojama, o ne cituojama, tai šiuo tenden­
kabinetui, vadovaujamam Vitoso, taip pat jį remiančiam
cingumu yra siekiama pasijuokti iš žodžių autoriaus. Tad
seimui. Cia maršalas kariavo dviem frontais. Viena ver­
būtina duoti žodį jam pačiam.
tus — labai įnirtingai — su partijomis ir politikais, kuriuos
Interviu, duotame „Kurjer Poranny" 1926 m. sausio
kaltino dėl vis labiau plintančio blogio. Kita vertus, pab­
10 d., jis kalbėjo: „Esu toks žmogus, kuris priverčia save
rėždavo savo sugebėjimus ir nuopelnus.
gerbti savo darbais, nepriklausomai nuo vertinimo, iš­
Treji metai, praleisti Sulejuveko „nuošalėje"—tai pir­
plaukiančio iš kokių nors kitų motyvų. Buvau Valstybės
miausia intensyvaus autolegendos kūrimo metas. Ja rūpi­
Viršininku ir sugebėjau 1918 m. užtikrinti valstybės sau­
nosi nuo seno. Galvodamas apie ją amžiaus pradžioje para­
gumą ir augimą, nepaisydamas lavinos įvykių, kurių aki­
šė „Bibulę". Taip pat ir legionuose sumaniai užsirekomen­
vaizdoje baili, nelaisva ir niekšiškai sulaukėjusi visuo­
davo kaip tautos didvyris. Taip dalies kepurė ir pilka šau­
menė atrodė taip, l y g baimintųsi Lenkijos, kaip nepriklau­
lio striukė tapo neatskiriama vado legendos dalele, vado,
somos valstybės, būties. Sugebėjau vainikuoti mūsų vėlia­
kuris „šaulio rūbą vertino labiau nei raudoną spalvą ir
vas tokiomis didelėmis pergalėmis, kokių netgi protėviai
lampasus". Jis puikiai žinojo, kad tokios smulkmenos
nebuvo turėję, ir padariau tai tuomet, kai tas pats
suteikia daugiau populiarumo negu daugybė politinių ak­
bailumas baltą erelį pavertė geltonu iš baimės. Pakanka
cijų. O ir pastarąsias mokėjo išnaudoti opinijos palan­
prisiminti Spa, kurį paneigiau pergalėmis, ir naktinį žygį
kumui įgyti. Labai taikliai maršalą apibūdino Janas Hup­
į pagrindinę priešo vyriausiąją būstinę, kai sostinei grėsė
ka, kai, komentuodamas dienoraštyje verbavimo į legio­
pavojus. Pagaliau, dėl politinių priežasčių palikdamas
nus nutraukimą, pažymėjo: „Pilsudskis juk nenori eiti

173
172
valstybinį darbą, nusprendžiau, nepaisydamas lenkiškų
mu ir meniniu meistriškai sukonstruotos fabulos grožiu.
papročių, nieko nereikalauti iš varganos valstybės, o už­
O legendos apie save niekada nepamiršo. Jai turėjo padėti
sitikrinti sau ir savo šeimai pragyvenimą savo paties
ir pagrindinis Sulejuveko laikotarpio darbas—„1920 me­
darbu. Gerai suprantu, kad tokiam žmogui nelengva yra
tai". „Ramiai pasakysiu tiek,— sumavo išsamias išvadas,—
nurimti, kol dar kvėpuoja ir gyvena. . ."
kad visą dvejų metų karą žymėjau ne kuo kitu, o tik
Dar su didesniu pasitikėjimu savimi kalbėjo 1925 m.
pergalėmis. Kiekvieną kartą, kai karo reikalais pats užsi­
spalio 28 d. komisijos, tiriančios 1920 m. operatyvinius
iminėjau, pasiekdavau pergales, kurios to karo metu buvo
aktus, posėdyje: „Mano sistema buvo pritaikyta Lenkijos
virtusios epochomis". Pralaimėjimai, kurių tame kare irgi
poreikiams ir būklei. Mūsų kariuomenė buvo suformuota
netrūko, visada buvo valdinių darbas. Iš tikrųjų ne­
sparčiai, karo metu — tai pirmasis jos minusas. Antra­
perdėta generolo Sikorskio nuomonė, pažymėta Ratajaus
sis — generolai pykosi tarpusavyje, nebuvo pasitikėjimo.
dienoraštyje, kad „Pilsudskis visus generolus (išskyrus
Trečias — nepažinojo vieni kitų. Ketvirtas — tai nugalėju­
Romerį) pajuokia, o iš Septickio tyčiojasi. . ."
sių valstybių nuolatinis spaudimas; visi, išskyrus mane,
Tas su uragano jėga besivystantis puolimas negalėjo
pasiduodavo tam spaudimui; turėjau nuolat saugotis išda­
likti be atsako. Jau Ratajus savo užrašus baigė pastaba,
vystės. Jinai grėsė iš Generalinio štabo, seimo, užsienio
kad „Septickis rengiasi atsakui, ketina parodyti, jog pot­
reikalų ministerijos [. . . ] . Lenkų atžvilgiu pergalingai
varkiai, kuriuos labiausiai Pilsudskis peikia, buvo duoti
vadovavau karui — su tokiais lenkiūkščiais turėjau nuo­
paties Pilsudskio įsakymu, nepaisant Septickio prieštara­
lat kovoti.
vimų". Iš tiesų, po metų pasirodė pranašautasis darbas
Dar viena kliūtis — Vyriausioji kariuomenės vadovy­
su būtent tokiu pagrindinių argumentų motyvu.
bė. Sukūriau ją pats. Kadangi kariuomenėje viešpatavo
Buvusio Viršininko ir vyriausiojo vado autolegendai iš
finansinė demoralizacija ir vagystės, atsisakiau finansinių
esmės prieštaravo ir knyga „Juzefas Pilsudskis, kaip
reikalų, nes negalėjau jų prižiūrėti. Vyriausioji kariuome­
vadas ir istorikas", kurios autorius, Karolio Pomorskio
nės v a d o v y b ė turėjo tvarkyti kariuomenės ūkį. Kontrolė
pseudonimu besidangstąs, buvo vienas iš labiausiai Su-
nepavyko, nors ir buvau subūręs civilius. Vyriausybe pasi­
lejuveke po 1924 m. nekenčiamų generolų — Vladisla-
tikėti negalėjau, nes ji dar labiau išgrobstydavo. Neturėjau
vas Sikorskis. „Ponas Maršalas Pilsudskis,— rašė Pomors-
j o k i o pasitikėjimo seimu ir vyriausybe [. . . ] .
kis,— palikęs vyriausiojo vado, o vėliau ir štabo vado pos­
Stabe kiekvienas užsienietis galėjo skaityti, ką no­
tą, savanoriškai palikęs armijos eiles, užsiėmė literatūra,
rėjo, ir paslaptys pasiekdavo vokiečius ir bolševikus. N e ­
ne tiek grožine ar moksline, kiek panegiriškąja. Mėgsta­
buvo ten j o k i o slaptumo [. . . ] .
ma tema — jo paties veiksmai praėjusiame kare. Kurdamas
Vyriausiojoje kariuomenės vadovybėje buvo smarkiai
pagyrų himnus sau kaip vadui, valstybės veikėjui ir žmo­
piktnaudžiaujama. Tikriausiai ir daug seimo deputatų buvo
gui, šmeižtų purvais ir paniekinimo žodžiais apdrabsto vi­
prikišę ten rankas: ne vieno deputato turtas išaugo iš pikt­
sus ir viską, kas nėra jis arba jo svita: generolus, ar­
naudžiavimų kariniame ūkyje, ypač nešvarus buvo grobtų
miją, tautą, galiausiai neatleidžia netgi tautinės šlovės
medžiagų, paimtų Vokietijoje, pardavimo reikalas [ . . . ] .
simboliui — Baltam Ereliui [. . . ] .
Nugalėdavau, mesdavau velniop kitus reikalus, pul­
Polemiškai susijaudinęs, pats išsidavė ir parodė savo
davau į vieną pusę, paimdavau vadovavimą ir nugalė­
kortas. Neabejotinai tai yra vien tik nerimas akivaizdo­
davau. Pergalės buvo pasiektos po mano botagu".
je istorinės tiesos, kurios savoje didybės manijoje paniš­
Ne visada kalbėjo taip smarkiai ir grubiai. Jeigu no­
kai bijosi. Jam nepakanka pirmojo Valstybės Viršinin­
rėjo, sugebėjo būti puikus pasakotojas, visiškai patraukian­
ko, kariuomenės organizatoriaus ir kūrėjo, galų gale vado,
tis klausytojo ir skaitytojo dėmesį, sužavintis jį įtaigu-
kuris laimėjo karą, aureolės. Prieš tautą nori pasirodyti

174
175
 kažkokiu pusdieviu, visados neklystančiu, stipriu nepalen­
kiama valia, apdovanotu kariniu genialumu.
Toks veikėjas neabejotinai yra patrauklus, nesunku
netgi į jį įsijausti, tai pagaliau daro aktoriai, vaidindami
Napoleoną, Cezarį arba ir kandųjį Mefistofelį „Fauste".
Tačiau nė vienas aktorius nebando įtikinti savo tautiečių,
kad jis iš tikrųjų yra tas veikėjas. Jeigu aktorius skleistų
tokią legendą, ji neišlaikytų pirmojo susidūrimo su gy­
venimu. Tokiu būdu legenda, kurią pats apie save trokšta
sukurti Maršalas Pilsudskis, neišlaiko mažiausio išbandy­
mo susidūrusi su istorine tiesa, atspindėta kad ir jo paties
šaltinyje—„1920 metai".
Savo teiginį Sikorskis iliustravo dešimtimis pavyzdžių.
Visapusiškai kritikavo Pilsudskio argumentus. Priešprieši­
no jiems dokumentus. Jo argumentacija tikrai turėjo pa­
daryti didelį įspūdį skaitytojui, jeigu tik šis buvo išlai­
kęs mąstymo savarankiškumą ir nepasidavęs nuo seno
skleidžiamam komendanto žavesiui.
Sikorskio knyga, savaime aišku, nebuvo vien tik gry­
nos tiesos išdėstymas. Kadangi iš tiesų turėjo padėti ne
moksliniam tikslui, o konkurento „juodajai" legendai sus­
tiprinti. Tačiau reikia pripažinti, kad j o j e nebuvo primity­
vios demagogijos, kuri klestėjo endekų spaudoje.
„Mušeika Pilsudskis,— Novačinskis pranešė apie var­
dinių iškilmes 1924 m. „ M y š l N a r o d o w a " , — tris ar ketu­
rias dienas buvo ovacijų, manifestacijų, demonstracijų
objektu, o raudonodėje „Tshandali" spaudoje buvo dau­
gybė pranešimų apie tas nederamas, nuobodžias, erzinan­
čias kvailystes. Stebina tai, kad tas žmogus sugeba tiek
metų pakelti tiek tų pagyrų ir ovacijų, ir dar daugiau, kad,
kaip senstanti cantatrica ar diva, vis labiau ir liguisčiau
trokšta to triukšmo, aplodismentų, riksmų, tušų, orkestrų,
bravo, sveikinimų, kalbelių, tostų, publikos atsistojimų,
rikiuočių, mosavimo kepurėmis ir t. t. Tame prašmatny­
bių bei pagyrų troškime, toje aistroje yra kažkas negin­
čijamai išsišokėliško, driskiško, žemo ir riboto. Kiekviena
autentiška istorinė įžymybė, kiekvienas aukštesnio l y g i o
ir gero skonio žmogus, netgi kiekvienas tautinis ar parti­
nis „geresnio skonio" didvyris jau seniai būtų to atsisa­
176
kęs ir išvijęs tas demonstracijas, tai jam keltų nuobodulį,
erzintų, nervintų. . ."
Analogiški užsipuolimai, nors ir sąlygoti kitų preteks­
tų, buvo labai dažni. Tiesą sakant, nebuvo savaitės, kad
ant maršalo nebūtų išpilta geroka įžeidimų porcija. Su
eiliniais rašeivomis nepolemizavo. Tačiau ir išvykęs į Šu­
lėj uveką karts nuo karto įrodydavo, kad, kaip pats yra
pasakęs, „liežuvis burnoje pakabintas legioniškai". Prie­
šininkus jis atakavo negailestingai, o laikui bėgant vis
mažiau džentelmeniškai, kuo jo antagonistai įsitikino
1925 m. rudenį garsiajame ginče apie Kariuomenės isto­
rijos biuro vertinimą.
Tačiau kovos dėl valdžios nebuvo galima laimėti po­
lemika ir paskaitomis, nors jos ir didino populiarumą, ku­
ris iš esmės galėjo paveikti artėjančių varžybų rezultatus.
Kelti nerimą priešininkams galėjo tiktai konkretūs politi­
niai veiksmai, į kuriuos pirmuosius dvejus metus marša­
las nesirengė pernelyg smarkiai įsitraukti. Juk ne tam jis
pasinėrė į namų tylą, kad švaistytų politinį kapitalą kiek­
vienos vyriausybinės krizės atveju, kad, esant mažiausiam
šansui, destabilizuotų su vargu suręstas seimo daugumos
grupes.
Oficialiai jis norėjo likti stebėtoju, iš savųjų aukštumų
stebinčiu kasdienius barnius ir intrigas. Tačiau iš esmės ne­
ketino palengvinti gyvenimo priešininkams ir užleisti
jiems savo vietą. Tiesa, pats jis apleido kovos lauką, tačiau
jame pasiliko šalininkai. Juk neatsitiktinai lemiamu mo­
mentu, 1923 m. birželio mėn., pilsudskinė „Droga" rašė:
„Turime tuojau pat stoti prie darbo ir pradėti kovą su tuo
blogiu, kuris įsiviešpatavo Lenkijoje". Tiesą sakant, tam
buvusių legionierių ir peoviakų per daug raginti nerei­
kėjo. Sėkmingiausias paakinimas buvo dimisijos, dalija­
mos naujųjų krašto valdovų. A n o t legionierių skleidžiamų
gandų, tai buvo generalinio valymo, turinčio smogti vi­
siems buvusiems komendanto valdiniams, paskelbimas.
„Šiandien,— tvirtinama Lenkijos legionierių sąjungos
vyriausiosios valdybos atsišaukime 1923 m. lapkričio
mėn.,— į fabriką, prie staklių, į kontorą, į įstaigą tavęs
nepriima būtent dėl to, kad esi legionierius, šiandien
tavo iškovotai T ė v y n e i vėl iš visų pusių gresia pavojus,
1 2 . — 5735 177
 šiandien tavo vadą slapta kontroliuoja, šiandien tavo šei­
ma, nepaisant sudėtų aukų, miršta badu [. . . ] .
Sušukime stipriu ir skambiu balsu: „rytojus turi būti
geresnis nei šiandiena", nes bus mūsų sukurtas. Kas su
tuo nenori arba negali sutikti, tam durys atviros, gali
grįžti ten, iš kur yra atvykęs. Čia šeimininkais gali būti
tik tie, kurie teisę šeimininkauti ne už pinigus nusipir­
ko, o tik aukos krauju!
Budrumo, piliečiai! Paruoškime ginklus!"
Atrodė, kad šis atsišaukimas paskelbė paskutinį mūšį.
Kad nebuvo tuščiai švaistomasi žodžiais, liudijo ir iki galo
neišaiškintas, tačiau neabejotinas pilsudskininkų daly vavi-
mas Krokuvos įvykiuose 1923 m. lapkričio mėn. Tai buvo
kulminacinis visuomenės protesto bangos prieš Chjenos-
Piasto vyriausybę pakilimas. Lemiamas susidūrimas vis
dėlto neįvyko. 1923 m. gruodį Vitoso kabinetas žlugo, pris­
lėgtas vidinių ginčų ir augančios krašte ekonominės bei
visuomeninės krizės. Tačiau Chjenos-Piasto žlugimas ne-
atvėrė pilsudskininkams kelio į valdžią, ko daugelis lau­
kė. Čia neįvyko esminių pasikeitimų, ir tai akivaizdžiai
patvirtino tolesnis maršalo pasilikimas nuošalyje.
Valiutinio chaoso suvaldymas ir aiškios ekonominės
stabilizacijos požymiai, kurių pasiekė premjero Vitoso įpė­
dinis Vladislavas Grabskis, vertė susimąstyti, ar tikslin­
gos buvo ligtolinės kovos formos. Tarp komendanto ša­
lininkų vis labiau plito jau anksčiau sudygęs įsitikinimas,
kad būtina siekti valdžios ir nepaisyti deputatų. Tikriau­
siai tada, 1924 m. viduryje, — nors tiksliai šito iš tiesų
jau niekada nepavyks nustatyti — buvo padarytas pirmas
konkretesnis sąmokslininkiškas veiksmas, palaikomas se­
nų kovos draugų.
Kai sąmokslas tapo faktu, priešininkai pradėjo tvirtin­
ti, kad sąmokslo sumanymas gimė Sulejuveke. A p e l i a v o į
ilgą konspiracinį Pilsudskio stažą, jau nepriklausomoje
Lenkijoje jam būdingą veiklos slaptumą. Tas kaltinimas
iškeltas ne be priežasties. Jis praturtino „juodąją" legen­
dą išdaviko versija. Darė maršalą žmogumi be principų
ir garbės, be menkiausių abejonių laužančiu kareivio
priesaiką ir verčiančiu panašiai nusikalsti kitus.
Šiandien istorikai veikiau sutinka, kad slapta pogrin-
178
dinė organizacija atsirado ne maršalo įsakymu, o buvo
pradėta organizuoti energingų jo valdinių ir šalininkų. Jis
pats iš pradžių apie tokius sumanymus atsiliepė be entu­
ziazmo. „ T o visai nepateisinu,— atsakė, kai 1923 m. spa­
lio mėn. Vladislavas Baranovskis jam pateikė slaptos or­
ganizacijos sukūrimo projektą,— neaprobuoju ir netgi to
neleidžiu, jeigu klausiate mano nuomonės ir su ja skai-
totės. Kaip politikai, galite daryti taip, kaip jums liepia
įsitikinimai [ . . . ] . Tačiau į kariuomenę su panašiais pa­
siūlymais kreiptis negalima; ji turi stovėti už politikos
ir netgi nepaisyti savo norų ir jausmų man."
Negalima tai analizuojant pamiršti momento, kuriuo
tas pasisakymas atsirado. N u o pasitraukimo iš politinio
gyvenimo prabėgo vos pora mėnesių. Vitoso vyriausybė
k o v o j o su vis didesniais sunkumais, kurie, atrodė, visiškai
ją prislėgs. Atrodė, kad laikas aiškiai dirba maršalo naudai.
Tad kam organizuoti sąmokslą, kuris bet kada gali būti
atskleistas ir tokiu atveju nebus išvengta didelio vargo;
greitai pergalės vaisius pribręs ir jau pats netrukus nukris
į rankas.
Dar viena aplinkybė sulaikė nuo staigaus puolimo į
politikos sūkurį — maršalas galėjo pasimėgauti šeimyni­
nio gyvenimo žavesiu. „Ilsiuosi,— kalbėjo Baranovs-
kiui,— pirmą kartą po daugelio metų tikrai ilsiuosi, il­
siuosi nuo valstybės, nuo politikos, kvėpuoju lengvu,
švariu oru, gėriuosi gamta tame mažame rėželyje man pa­
dovanoto sodelio, naudojuosi savo dovana [ . . . ] . Esu žurna­
listas, publicistas ar istorikas, kaip norite, ir gaunu dide­
lius, beveik europietiškus honorarus. Ir man tai imponuo­
ja [ . . . ] . Ir todėl turiu būti dėkingas ponui Vitosui ir kom­
panijai, kad atėmė man galimybę dirbti kariuomenėje ir
suteikė malonumą dirbti čia, Sulejuveke. . ."
N ė r a priežasčių netikėti tų žodžių nuoširdumu. Juk
gyvenimas Sulejuveke reiškė senų jo svajonių išsipildymą.
Ir tų sibirietiškų — apie garsaus publicisto ir rašytojo
karjerą, ir tų prieškarinių, krokuvietiškų — apie idilę
dviese. Šeimos padidėjimas be galo mylinčiam vaikus
tėvui tik paįvairino tą laiką.
Taigi plaukė viena po kitos ramios ir nerūpestingos
dienos. Kaip prisimena Aleksandra Pilsudska: „ [ . . .] v y -
179
 ras įprato miegoti iki dešimtos, pusryčiaudavo lovoje, po
to, perskaitęs „Kurjer Poranny" ir „Expres", dažnai dar
užmigdavo iki pusiaudienio. Atsikėlęs eidavo į sodą, tik­
rindavo medelių būklę. Stebėdavo taip pat bites avilyje
ir apžiūrėdavo gėles. N e m o k ė j o ūkininkauti, tačiau be­
maž su vaikiška aistra ir susižavėjimu suprasdavo gamtos
kerus. Čia turėjo įtakos ir dukrų draugija — 1923 m.
jau penkiametės Vandos ir trejų metukų Jagodos. Pie­
taudavo punktualiai, trečią, po to žaisdavo su vaikais
arba skaitydavo verandoje. Tik vakare pradėdavo savo
rašymo darbus, kuriuos baigdavo vėlai naktį, antrą ar­
ba trečią".
T o k i o j e aplinkoje jis neskubėjo, tuo labiau kad netu­
rėjo nė mažiausios abejonės dėl to, j o g Lenkija pernelyg
ilgai negalės be jo apsieiti.
8. Sąmokslininkas
Laikas bėgo, o maršalo valanda vis neišmušė. Priešai
netgi pradėjo skelbti, kad jo rašytas istorijos lapas baigė­
si. Jis pats, nors manė, kad tokia nuomonė neturi pras­
mės, taip pat pradėjo nerimauti, ar kartais ne per ilgai
stovi nuošalyje. Vertino, tiesa, šeimyninę Sulejuveko at­
mosferą, tačiau pernelyg mylėjo valdžią, kad ilgesniam
laikui ją pamirštų. O be to, buvo įsitikinęs, kad vyriausy­
bė nesugeba pakankamai rūpintis valstybės interesais.
Apmąstydamas išoriškai ramius 1924^uosius, negalėjo
nepastebėti, kad jo grįžimo į kariuomenę ir veiklaus po­
litinio gyvenimo klausimas sustingo mirties taške. Kad jį
išjudintų, reikėjo ryžtis energingiems veiksmams, ir tai
jau ne istorijos ar atsiminimų, o politikos dirvoje. T o k į
tad sprendimą turėjo priimti, nes jo veikla naujaisiais
1925 m. sparčiai aktyvėjo.
Ko gero, nebuvo visiškai įsitikinęs, koks tas trum­
piausias kelias į tikslą. Jį kankinusių abejonių pėdsakus
galima rasti ir Ratajaus dienoraščio 1925 m. sausio 4/d.
įraše, pranešančiame apie du paskutinius autoriaus pokal­
bius: „P. Skšinskis (užsienio reikalų ministras. — O.T.N.)
man papasakojo apie prieš keletą dienų įvykusį Pilsudskio
vizitą. Pilsudskis grasino, kad imsis politinio darbo ir į
būsimą seimą įves 300 savo deputatų, iškėlęs rinkimuose
„negatyvią programą". Kokia tai programa? „Mušti k. . .s
ir vagis!" P. Skšinskis garantavo už autentiškumą.
Kaip man praneša Kolodzeiskis (Seimo bibliotekos
direktorius, asmuo gerai informuotas ir įtakingas. — D.
T.M.), tarp Pilsudskio aplinkinių pastebimas neabejotinas
prablaivėjimas. Jau ne tik Medzinskis, bet ir Svitalskis,
181

Slavekas nenorėtų lemiamos kovos. Pilsudskis yra įsiu­
tintas ir dega noru atkeršyti — k. . . ir vagims".
Nereikėtų manyti, kad Pilsudskis buvo nuoširdus kal­
bėdamas apie įsigalėjimo parlamente planą. Kuo baigiasi
tokios iliuzijos, įsitikino 1922 m. lapkritį. Be to, iki naujų
rinkimų buvo likę dar treji metai, o neatrodė, kad taip
ilgai būtų ketinęs laukti. Tiesą sakant, nepadarė nė ma­
žiausio žingsnio būtent ta kryptimi. Tačiau abiejose in­
formacijose pasireiškia aiškus nekantravimas. Iš tokių
minčių užgimti galėjo tiktai veiksmas, o supratus, kad
parlamentinis grįžimo į valdžią kelias buvo uždarytas,
jis galėjo įgauti tik vieną — valstybinio perversmo —
formą.
Tačiau nuosekliai Pilsudskis į tą pusę nesuko. Deja,
nedaug žinoma apie jo tuometinius slaptus veiksmus.
Felicijanas Slavojus Skladkovskis „Raportų nuotrupose"
taip prisiminė tuometinius slaptus pasitarimus: „Tuos įsa­
kymus laikas nuo laiko duodavo Komendantas negau­
siems kolegoms, retai kviečiamiems politinių susirinkimų
metu. Paprastai jie v y k d a v o piliečių Svitalskio arba Kše-
menskio butuose. Ten kai kada susirinkdavo apie ke­
turiasdešimt asmenų. Kartais laukdavome Komendanto at­
v y k i m o porą valandų, nes ne visada sugebėdavome jam
gauti gerą mašiną atvažiuoti iš Sulejuveko į Varšuvą.
Tų susirinkimų metu nebuvo jokių diskusijų. Buvo skel­
biami tiktai tikslūs, dalykiniai Komendanto paliepimai ir
įsakymai, kurių klausėmės kaip pranašavimo".
Vieną tokią 1925 m. balandžio pabaigos ar gegužės pra­
džios direktyvą po daugelio metų Skladkovskis aprašė
smulkiau. Juo galima pasitikėti, nes buvo įpratęs visada
užsirašyti vado žodžius ir rekonstruodamas prisimini­
mus naudojosi tais užrašais. Pilsudskis tuomet kalbėjo apie
valandą. Tvirtino, kad Lenkijos nepriklausomybė esanti
ne ant tokių tvirtų pamatų, kaip daugumai atrodo, ir
kad jiems sutvirtinti būtina stipri armija, nepriklausanti
nuo partinių ir politinių kovų. Veiksmų laisvę turi taip
pat išsaugoti būsimas vyriausiasis vadas.
„ T o d ė l , — prisiminė Skladkovskis,— Komendantas taip
atkakliai kovoja dėl visiškų vyriausiojo vado teisių, nes
pirmiausia reikia išlaikyti nepriklausomybę, kuriai
182
kiekvieną akimirką gresia pavojus. Tai bus sunki ko­
va, tačiau Komendantas jai vadovaus pats. Mes privalo­
me, jeigu nebūsime išmesti, likti kariuomenėje ir dirbti
kuo geriau, nes tai daroma Lenkijai. Kariuomenėje ne­
vesti jokios agitacijos! Komendantas pats nustatys kovos
tempą, atsižvelgęs į būtinumą. Siuo atveju turime jam
netrukdyti."
Tas tekstas nuspalvintas noru idealizuoti vado veiks­
mus. Todėl tiek daug pastabų apie Lenkiją, apie tarna­
vimą jai. Tačiau tie žodžiai nuskambėjo slapto karininkų
susirinkimo metu. Bet iš Skladkovskio informacijos ma­
tome, kad toliau maršalas uždraugė agituoti kariuomenė­
je, nes tikriausiai palaikė vertinimus, prieš pusantrų
metų išdėstytus Baranovskiui.
Tas požiūris iš esmės pasikeitė 1925 m. rudenį. Lap­
kričio 13 d. krito dvejus metus valdžioje buvęs Grabskio
kabinetas. Susidarė visiškai nauja politinė situacija. Nau­
dodamasis ja, maršalas pradėjo plačiu frontu sumanytą
puolimą. Jau lapkričio 14 d. jis atvyko į Belvederį ir įteikė
prezidentui raštišką deklaraciją, įspėjančią dėl „santy­
kių, kurie įsiviešpatavo kariuomenėje prie ponų Septickio
ir Sikorskio". Tai buvo akivaizdus bandymas daryti spau­
dimą valstybės galvai. Žinoma, prieštaraujantis konstituci­
jai ir netgi geroms politinėms tradicijoms. Tokiu būdu
„atsiskyrėlis iš Sulejuveko" uzurpavo teisę diktuoti savo
valią aukščiausiai Respublikos valdžiai. Tiesą sakant, jam
pavyko, nes Voicechovskis ne tik neužprotestavo prieš
tokį precedentą, bet pradėjo diskusiją karo reikalų mi­
nistro posto kadriniu klausimu.
Kitą dieną po jėgos demonstravimo Belvederyje įvyko-
iškalbinga karininkų demonstracija, turėjusi parodyti,
kam iš tiesų yra ištikima armija. Aiškiai liovėsi galioti
prieš pusę metų duota direktyva, draudžianti agitaciją
kariuomenėje. Jau nelabai aktualiu septintųjų Pilsudskio
grįžimo iš Magdeburgo metinių, paminėtų penkiomis die­
nomis anksčiau, ir „pagarbos armijos kūrėjui" atidavimo
pretekstu į Sulejuveką atvyko apie tūkstantį karininkų,
iš jų keliolika generolų. V y r a v o legionieriai, nors at­
v y k o nemažai ir buvusios Rusijos armijos kariškių. Pro­
ginę kalbą pasakė generolas Orličius-Drešeris. „Norime,
183
 jog tikėtum,— užtikrino komendantą,— kad mūsų karšti
ketinimai [. . .] nėra tik įprastiniai proginiai komplimentai,
bet kad nešame Tau ne vien dėkingas širdis, bet ir
patikimus, pergalės išmankštintus kardus." Tikrosios tar­
nybos karininkų vardu tą deklaraciją perskaitė aukštą
postą armijoje užimantis generolas. O adresatas buvo žmo­
gus, neužimantis jokių pareigų, dar daugiau, seniai nes­
lepiantis savo opozicinių pažiūrų. Tai jau nebuvo vien
užuomina apie maištą, tai buvo jo demonstracija.
Į trumpą kareivišką Drešerio raportą maršalas neatsa­
kė kovinę užduotį nužyminčia komanda. Pasakė ilgiausią
politinę kalbą, kurioje, tiesa, v y r a v o būdinga nuomonė:
„Manau, kad valstybės bejėgiškumą gimdo tas, kuris
baudžiančią teisingumo ranką sulaiko ir dorą bei gar­
bingą darbą valstybei tuo mažų mažiausiai susilpnina, o
gal ir demoralizuoja". Tačiau ta deklaracija paskendo kitų
žodžių sraute.
Demonstruojantys karininkai buvo apgauti. Vienas iš
jų taip atsiminimuose komentavo vado pasisakymą: „Jo
kalba prasilenkė su Drešerio kalba, nepaisant informa­
cijos, kurią turėjau iš Kazeko Svitalskio, kad toji kalba
kaip tik per Kazeką buvo suderinta su Komendantu. Sa­
vo atsakymo, matyt, maršalas su Kazeku nederino, nes jis
nebuvo susietas su Drešerio žodžiais".
Ar tada jau buvo ištikimų maršalui dalinių išžygia-
vimo planas, kurio jis paskutiniu momentu atsisakė?
Tokią hipotezę, atrodo, patvirtina informacija slaptame
pulkininko Paškevičiaus pranešime Generalinio štabo va­
dui 1925 m. lapkričio 23 d.: „Pranešu, kad lapkričio
13 d. (dvi dienas prieš demonstraciją Sulejuveke.— D.T.N.)
pas mane buvo GĮeneralinio] Š[tabo] pulkininkas Venia-
va-Dlugošovskis, kuris pokalbio metu pradėjo labai smar­
kiai kritikuoti visą Karo Reikalų Ministro pono Sikorskio
veiklą. Nors pulkininkas Veniava D. nenumatė paslapties,
laikau šį pokalbį privačiu. Kadangi pulk. V. kreipėsi ir
į kitus karininkus su panašia kritika, taip pat spaudoje
pasirodė beveik identiški Pono Ministro Sikorskio užpuo­
limai, manydamas, j o g pulkininko V. akcija buvo supla­
nuota, kad išgąsdintų ir dezorientuotų karininkus, tuo
labiau j o g tai v y k o stipraus protų pakilimo momentu,
184
vyriausybinės krizės metu, laikau savo pareiga pranešti
apie tai Ponui Generolui [. . . ] .
Kai porą dienų vėliau, 3 vai. nakties iš lapkričio 15 į
16 dieną (miegojau savo bute) (iš karto po demonstra­
cijos. — D.T.N.), pas mane atvyko pulkininkas S. G. A b ­
rahamas ir pasakęs, kad Ponas Generolas Sikorskis jau vi­
sam laikui „baigtas", norėjo iš manęs aiškaus atsakymo:
ar aš pereinu į „jų" pusę. Paklausiau, ką tai galėtų reikš­
ti? Pulkininkas Abrahamas atsakė: 1) Ponas Maršalas
Pilsudskis ryt poryt paims valdžią. 2) Visa Varšuvos įgu­
la perėjo į Pono Maršalo Pilsudskio pusę. 3) Su Prezi­
dentu nesiskaitys. Į tai atsakiau trumpai: eisiu kareivišku,
t. y. karinės priesaikos, keliu. Turiu pažymėti, kad po nak­
tinio vizito pas mane pulkininkas Abrahamas tuo pačiu
reikalu buvo ir pas kitus karininkus".
Nežinia, dėl kurios priežasties maršalas paskutinę se­
kundę sulaikė akciją. Gal jį nustebino skubotumas, kai
seimas sušaukė naują koalicinį kabinetą su Aleksandru
Skšinskiu priešakyje? O gal pernelyg daug naktinių po­
kalbių baigėsi taip, kaip su pulkininku Paškevičiumi,
gal nenorėjo konfrontacijos rizikos, nebūdamas iki galo
tikras dėl Varšuvos garnizono? Betgi lapkričio įvykiai
turėjo jam parodyti, koks būtinas yra intensyvus konspi­
racinis pasiruošimas armijoje. Jei apsisprendė pervers­
mui, o turint galvoje anksčiau pateiktą informaciją, dėl
to negalėjo būti abejonių, taigi įvyko elementari jėgų —
savo ir priešininko — apsvarstymo procedūra. A p i e tai,
kad tokia veikla turi eiti pirma kovos, žino juk kiek­
vienas vadas, netgi žemiausio rango.
Tad klysta autoriai, tvirtinantys, kad net iki pasikėsi­
nimo momento armijoje nebuvo organizuotos pilsudskinės
pogrindinės organizacijos. Maršalas turėtų iš tiesų primin­
ti „diletantą" iš endekų paskvilių, jeigu taip elgtųsi.
Juk neatsitiktinai šitą ilgą ir nelabai „kovingą" kalbą
Sulejuveke baigė kvietimu: „Dėkodamas ponams už tai,
kad mane prisiminėte, prašau visada b e n d r a d a r b i a u ­
t i t a r p u s a v y j e (ret. D.T.N.) dėl saugumo visiems
mums brangioje tarnyboje tėvynei". Viešai daugiau pa­
sakyti negalėjo. Kokias instrukcijas davė slapta, nežinoma.
Apskritai sunku yra gauti tikslesnių duomenų apie
185
 sąmokslą, juk, kaip ir visada tokiu atveju, buvo siekta
rūpestingai užtrinti pėdsakus. Tai taip pat glaudžiai siejosi
su legendos kūrimo pastangomis. Juk po 1926 m. gegužės
buvo tvirtinta, kad maršalo ir jam ištikimų dalinių išsto­
jimas buvo spontaniška reakcija į Respublikoje plintantį
blogį, o prisipažinimas, kad jau tenai buvo pradėtas ruošti
kariuomenės išvedimas į gatves, taptų paskutine dekla­
racija, kurią pilsudskininkai būtų pasiruošę pateikti. N e t g i
atsiminimuose, kai tiesos išaiškinimas jau neturėjo dides­
nės politinės reikšmės.
Taigi sąmokslas egzistavo, ir specifiniai legionų aplin­
kos bruožai suteikė jam išimtinį charakterį. Komendan­
to valdiniai jau nuo tarnybos I-ojoje brigadoje laikų
savotiškai suprato karinio pavaldumo principus. Pasitikėjo
tik savais vadovais. Nepripažino kitų įsakinėjančiųjų,—
tik tuos, kurie rėmėsi aukščiausia brigados valdžia. Aus­
trijos karininkus, stovinčius aukščiau tarnybinėje hie­
rarchijoje, niekino. Rimtai nevertino ir duotų priesakų,
jeigu jos neturėjo Pilsudskio sankcijos. T o k į elgesį sun­
kiu legionų laikotarpiu diktavo patriotizmas, tačiau, ne­
paisant paskatų, I-oji brigada įgavo asmeninės vado ka­
riaunos bruožų.
Tą dvilypumą tarnybinės priklausomybės santykiuo­
se, tiktai savųjų autoritetų pripažinimą, apsimestinį pak­
lusnumą pašaliniams viršininkams legionieriai atsinešė
į savąją armiją. Daugelis jų atgimusioje armijoje pateko
karininkų, išėjusių iš šalių grobikių ginkluotųjų pajėgų,
valdžion. Atsitikdavo ir taip, kad tarnaudavo įsakinėjami
tų, kurie Didžiojo karo metu neslėpė priešiškumo legio­
nams, o vėliau — neapykantos buvusiems legionieriams.
Maitinama seno įpročio ir esamų, armiją skaldančių,
antipatijų, g y v a v o sena mąstymo schema, reikalaujanti
rimto paklusnumo tik patikimiems asmenims. Grėsmės po­
jūtis, sukeltas maršalo pasitraukimo iš armijos, tiktai
sustiprino tą procesą. Vado perėjimo į opoziciją fak­
tas tai psichologinei priklausomybei suteikė panašumo į
I-ąją brigadą bruožų, nes buvo reikalaujama paklusti
Pilsudskiui nepriklausomai nuo esamos tarnybinės prik­
lausomybės.
T o k i o j e situacijoje jau nebereikėjo raginti kurti for-
186
malių konspiracinių struktūrų su tiksliai reguliuojama na­
ryste, naujų narių prisaikdinimu, organizacinės priklau­
somybės gradacija. Taip suprasta pogrindinė organi­
zacija tikriausiai nebuvo sukurta, nors negalima pamiršti,
kad kai kurių atsiminimų autorių ir, be to, pilsudskininkų
nuomone, net iki gegužės perversmo išsilaikė senosios,
karo metų konspiracinės struktūros: 1916 m. V. Šlaviko
suorganizuota „Sąjunga W" ir jau po brigados vado arešto
kurta „Organizacija A " .
Legionieriams pakakdavo dažniausiai trumpo pokal­
bio, kad susiorientuotų, kaip konkretus karininkas elgsis
išbandymo metu. Tačiau įvykęs pokalbis buvo tolygus
informacijai apie tai, kad maršalas ketina siekti valdžios,
ir tai nebuvo niekas kitas, kaip pirmasis konspiracinės
paslapties atskleidimo aktas. Žmones, nesusijusius su le­
gionais, reikėjo įtikinėti ilgiau ir „surišti" žodžiu, įparei­
gojančiu saugoti slaptumą. Tokiais atvejais pogrindinė
organizacija tikriausiai įgaudavo formalesnį pobūdį.
Prasidėjo pasiruošimų, pradėtų sumanius įvykdyti per­
versmą, mėnesiai. Tuo aspektu reikia vertinti paties mar­
šalo kovą dėl karo reikalų ministro posto atidavimo
ištikimam jam asmeniui. Tuo pačiu metu jis tvirtino savo
pozicijas armijoje ir dėjo pastangas sukurti koaliciją,
turinčią išplėsti politinę ir socialinę perversmo bazę.
Jo žmonės ruošė dirvą kairiosiose partijose, o tai nebuvo
ypač sunku turint omenyje senus tų grupuočių ryšius su
valstybės viršininku. Pradėjo taip pat derybas kitoje vi­
suomeninės barikados pusėje, su iki tol Pilsudskį įtariai
vertinančiais konservatyviaisiais sluoksniais. Būdinga,
kad būtent į tuos pokalbius įsitraukė pats vadas. A n o t v i e ­
no Julijaus Zdanovskio dienoraščio įrašų, jis pasikvietė
pas save aršų konservatorių Aleksandrą Meištovičių,
pateikė jam „žemės reformos sustabdymo, seimo išvai­
k y m o ir pan. programą ir paklausė, ar gali tikėtis dva­
rininkijos paramos. Meištovičius tai paėmė ad referen-
dum".
Tad dešiniesiems maršalas davė aiškius pažadus. Kai­
riesiems jis skyrė gestus, turėjusius sukelti propagandinį
efektą. Kvietė į demokratiją. 1923 m. demonstratyviai atsi­
sakė maršalo algos, skyrė ją labdaros tikslams, o šeimą
187
išlaikė iš honorarų. Pasirodydavo tik su pilku šaulio mun­
duru. Keliaudavo antrosios klasės vagonuose. Tai padarė
lauktą efektą. „Toje Lenkijoje,— rašė pepeesinis „Robot­
nik",— kur žmonės eina į didžiausius kompromisus su sa­
vo sąžine, kad tik mėšlungiškai išsilaikytų ministro kė­
dėje, tas išdidus, bet toks kuklus ir paprastas, toks abejin­
gas titulams ir garbei žmogus turi imponuoti, turi kelti pa­
garbą ir pasitikėjimą."
Kad pasipriešintų legaliai Respublikos valdymo siste­
mai, reikėjo ir propagandinio pagrindimo. Paskutiniais
mėnesiais prieš perversmą šiam uždaviniui maršalas skyrė
daug dėmesio. Taip, kaip tai kažkada pažymėjo Ratajus,
demonstravo beveik absoliučiai „negatyvią programą".
Smerkė politinį gyvenimą graužiantį blogį. -Ypač negai­
lėjo kritikos žodžių seimui ir deputatams.
„Apskritai,— sakė jis paskutinėje kalboje prieš per­
versmą,— valstybinių funkcijų nepaisymas, pagarbos tar­
navimui valstybei nebuvimas yra būdingas ponų deputatų
ir senatorių mąstymo bruožas. Nes j i e įsivaizduoja, kad
kiekvienas žmogus, esantis valstybės tarnyboje, turi keis­
tis priklausomai nuo to, kaip, sakysime, seimo bufete
bendrai gėrė degtinę ar kavą [. . . ] .
Stoju į kovą,— baigė kalbą,— taip, kaip ir anksčiau,
su pagrindiniu valstybės blogiu: nežabotu partijų ir gru­
puočių viešpatavimu Lenkijoje, su imponderabilijų pa­
miršimu, vien pinigų ir naudos paisymu."
Sprendimas įvykdyti perversmą tapo vienu iš svar­
biausių legendos elementų,— ir „juodojoje", ir „baltojoje"
mito versijose. Priešininkai jį pateikė kaip moralinio nuo­
puolio įrodymą ir visiško savanaudiškumo triumfo prieš
pilietinio ir kareiviško lojalumo jausmą ženklą. Sąmoks­
lininkui priskyrė netgi nusikaltėliškus instinktus. „ I r kam
visa tai?— klausiama vienoje iš nelegaliai po perversmo
išleistų brošiūrų.— Kaip apdovanojimą už brolžudišką ka­
rą p. Pilsudskis panorėjęs sau gavo karo reikalų minis­
tro postą. Tačiau jis galėjo jį turėti ir be kraujo pralie­
jimo. Juk penkias dienas prieš maištą socialistai per pa­
siuntinį Marką skyrė jam premjero arba ministrų tarybos
pirmininko pareigas. Ir jis būtų tada galėjęs gražiuoju
tapti karo reikalų ministru, na ir premjeru, ir parodyti,
188
kaip moka vadovauti kariuomenei ir visai valstybei. Ta­
čiau tada su pajuoka atmetė socialistų pasiūlymą, nes
nenorėjo imti valdžios teisėtu būdu: jam reikėjo prievar­
tos, maišto, neteisėtumo, broliško kraujo praliejimo. Tie­
są sakant, tai yra jo senas įprotis. . ."
Šioje ir kitose informacijose faktai nevisiškai atitiktų
tikrovę. Kadangi ne j i e svarbiausi, o iš jų padarytos iš­
vados ir mėtomi epitetai.
„Baltoji" legenda ėjo paties maršalo nužymėtu keliu.
Įtikinėjo, kad valstybė pakibo ties praraja, ir pražūčiai
užkirsti kelią galėjo tik tvirtas ir drąsus veiksmas, atlik­
tas to, kuris visu savo gyvenimu buvo įrodęs, kad turi
teisę atlikti netgi skausmingiausią operaciją. „Iš seimo į
kraštą liejosi purvo ir moralinių puvėsių banga,— popu­
liarioje maršalo biografijoje rašė Vladislavas Pobugas-Ma-
linovskis.— Deputatai savo išrinkimą vertino ne kaip pa­
siaukojančio ir sąžiningo darbo valstybei pareigą, bet kaip
trampliną savai partijai sukurti arba dar blogiau — asme­
ninei karjerai daryti ir turtui krauti, sudarė tikrą kliką,
kuri tartum didžiulis, bjaurus voras apglėbė savo tinklu
visą kraštą. Įstaigose visada buvo gausu „akiplėšų iš sei­
mo", ateinančių kategoriškai reikalauti rūpintis jų asmeni­
niais, partiniais interesais, patarimais ir nurodymais; tero­
rizuojami valdininkai dažnai nebežinojo, ko klausyti, mi­
nistro ar pono, mosuojančio deputato pažymėjimu. Kartu
buvo stengtasi palaikyti artimus ir nuoširdžius santykius
su rinkėjais. O rezultatas — augo korupcijos banga, afe­
ristų ir spekuliantų pulkai užvaldė valdymo aparatą ir
jo įstaigas. Nuolat kildavo apgavystės ir piktnaudžiavi­
mai. "
Tai buvo argumentacija, visiškai deranti su Ratajaus
paminėta maršalo direktyva, kurios pagrindinis šūkis —
„mušti k. . . ir vagis". Ją vainikavo paprasta išvada:
„Gelbėti valstybę nuo žlugimo, išgelbėti tautos garbę, iš­
saugoti jos moralinę sveikatą dabar buvo galima jau tik su
ginklu rankoje ir praliejant kraują. Šią sunkiausią pareigą
prisiėmė sau Pilsudskis."
Iš tikrųjų, parlamento veikla prieš 1926 m. gegužę ga­
lėjo sukelti įvairiausios rūšies pastabas. Tačiau kaltinti
jį — kaip tai darė maršalas ir jo šalininkai — dėl bet ko-
189
kio blogio, viešpataujančio valstybėje, buvo didelis per­
dėjimas. Nepaisant iš piršto išlaužtų kaltinimų dėl ko­
rupcijos, Pilsudskis neteisingai seimui prikišo, kad pastara­
sis maudosi intrigų orgijose, kad yra nepajėgus sudaryti
stabilią valdančią daugumą ir tuo įstumia kraštą į partinės
konkurencijos verpetą. Tai buvo įprastas padarinių painio­
jimas su priežastimis. Visuomenė vis labiau skaldėsi pagal
savo politines pažiūras ne todėl, kad trūko sutarimo
Veiskos gatvėje. Atvirkščiai, tai seimo santykiai atspindė­
jo tuometinės Lenkijos politinį veidą, jos visuomeninį,
politinį, tautinį padalijimą. Tokiomis sąlygomis demokra­
tiškai valdyti kraštą buvo sunku. Reikėjo laiko ir kan­
trybės, būtinų parengti tinkamam valdžios v y k d y m o mo­
deliui. Pastarasis, patvirtintas K o v o konstitucijos, vei­
kė ne itin gerai. Reikėjo korektūros. Pilsudskis paskelbė
tokią veiklą, tačiau jo pavartoti vaistai, užuot pagydę
pacientą, galiausiai tapo jo mirties priežastimi. Tai įvyko
ne dėl nevalingai padarytos klaidos, o kaip išdava są­
moningos politikos, iš pat pradžių skirtos įvesti Len­
kijoje valdymo sistemą, su demokratija nedaug ką turin­
čią bendro.
Dėl prieškarinio parlamento vertinimo istorikai ginči­
jasi dar ir dabar, ko gero, šis ginčas dar ilgai nebus išspręs­
tas. A n o t žymiausio šios problemos specialisto profeso­
riaus Andžejaus Ainenkelio, nesuvaržytas seimas v e i k ė
tik „labai trumpai, pernelyg dramatiškomis aplinkybėmis
prarado savo įgaliojimus, kad būtų galima visiškai objek­
tyviai jį įvertinti. Vis dėlto galima surizikuoti ir tvirtinti,
kad, nepaisant įvairių kliūčių, tai buvo gana taisyklingai
veikiantis organas".
Perversmo įvykdymo momentas buvo parinktas labai
vykusiai. Buvo eilinė vyriausybinė krizė, prasidėjusi 1926
m. gegužės 5 d. Skšinskio kabineto atsistatydinimu. Suleju­
v e k o šalininkai nedarė nieko, kad ją užbaigtų. Bevalis sei­
mas, nesugebantis valdyti krašto, jiems buvo labai paran­
kus. Reikia pripažinti, kad ir deputatai elgėsi taip, lyg
norėtų palengvinti maršalo užduotį.
„Skšinskio vyriausybės atsistatydinimo sukelta krizė
truko labai ilgai,— prisiminė tų dienų nuotaiką Vincentas
Vitosas.— Ją lydėjo chaosas ir sumaištis, kasdien vis la­
biau stiprėjantys [ . . . ] . Beveik be pertraukos vykstantys
partijų pasitarimai nesugebėjo nė per žingsnį pastūmėti rei-
190
kalą pirmyn. Visuomenė v i r ė pykčiu prieš seimą ir po­
litikus. Visur buvo kalbama, kad valdžią išniekino ir iš­
metė į gatvę, ir tai padarė tie, kurie turėjo būti jos sar­
gais [. . . ] . Deputatai, o ypač klubų vadovai,bastėsi po seimą
kaip šešėliai. Seimo kuluaruose nuotaika buvo bjauri ir
drauge keista. Žurnalistai šaipėsi iš seimo, deputatų ir netgi
iš prezidento. Kai kuriuose klubuose viešpatavo visiškas
beviltiškumas. Žmonės, eidami vienas šalia kito, netgi ne­
sikalbėjo. Prezidentas Voicechovskis vaikščiojo taip pat
kaip nesavas ir skelbė atsisakymą nuo savo posto."
Tokiomis aplinkybėmis maršalas ryžosi pasipriešinti.
Nusprendė užimti poziciją sau ištikimų dalinių priešakyje,
manydamas, kad jėgos demonstravimas įtikins prezidentą,
išgąsdins priešininkus ir garantuos pergalę bei valdžią.
K o v ų Varšuvos gatvėse galimybę greičiausiai atmetė, nors,
kaip kariškis, turėjo suprasti, kad dalinių išvedimas iš
kareivinių netgi prieš nepopuliarią, tačiau legalią val­
džią gali baigtis susišaudymu. Galvodamas apie ginkluotą
demonstraciją, inspiravo jam ištikimą karo reikalų minis­
trą — generolą Želigovskį sukoncentruoti Rembertovo ra­
jone atitinkamai parinktus dalinius. Atseit jie bus išvesti
pratyboms, vadovaujami paties maršalo. Atitinkamas įsa­
kymas pasirodė jau 1926 m. balandžio 18 d., o tai liudi­
jo, kad visa akcija buvo gerokai anksčiau stropiai pa­
ruošta. Rembertove kariuomenė turėjo būti sutelkta ir
pasiruošusi veiksmams gegužės 10 d.
Tą dieną pasirodė naujas situacijos elementas. Parla­
mentas ryžosi užtikrinti daugumą, galinčią suformuoti
kabinetą. Jos pagrindą sudarė Vitoso vadovaujama Chje-
nos-Piasto koalicija, analogiška susikompromitavusiai
prieš dvejus su puse metų. Tokiomis aplinkybėmis marša­
las nebegalėjo atsitraukti. Tuo labiau kad dieną prieš tai
tuometinis premjeras pasakė kalbą, bemaž provokuojančią
pasipriešinti. Beje, Vitosas kalbėjo: „Tegul Maršalas Pil­
sudskis išeina iš priedangos, tegul sukuria vyriausybę, te­
gul pasitelkia visas kūrybines jėgas, kurioms rūpi valsty­
bės gerovė. Jeigu to nepadarys, bus manoma, kad iš tiesų
jam nerūpi santykių valstybėje sutvarkymas [. . . ] . Jeigu aš
turėčiau tokius patikimus ir objektyvius duomenis (apie
kuriuos šiuo momentu nenoriu kalbėti), kaip jis, tai su­
daryčiau vyriausybę, nors man liktų tik pusė ministrų".
Ratajaus nuomone, pirmoji Vitoso kalbos versija suformu­
luota dar aiškiau: „Kalba, kad Pilsudskį palaiko kariuome­
nė; jeigu taip, tegul ima valdžią jėga. . . aš neabejodamas
191

taip pasielgčiau; jeigu Pilsudskis to nepadarys, tai paaiš­
kės, kad tos jėgos jo nepalaiko. . ." Ir nors bendradarbiai
atkalbinėjo Vitosą aštrinti šį reikalą, tačiau jo žodžiai
nuskambėjo kaip iššūkis.
Naujasis premjeras pagaliau provokavo ne tik kalbo­
mis. Jo veiksmai taip pat atrodė pranašaują griežtą kursą,
nesiceremonijantį su maršalu, jeigu tas ir toliau „erzintų".
Taip buvo galima interpretuoti sprendimą konfiskuoti v y ­
riausybę atakuojančią Pilsudskio kalbą, publikuotą gegu­
žės 11d. „Kurjer Poranny".
Suprasdamas, j o g tolesnis delsimas reikštų pralaimė­
jimą, maršalas pradėjo veikti. Jį paskatino ir naujojo kabi­
neto, susikompromitavusio 1923 m., nepopuliarumas, ypač
kairiųjų akyse, kurie ir dabar skelbė ryžtingą kovą centro-
dešiniųjų koalicijai. 1926 m. gegužės 12 d. maršalui ištikimi
daliniai iš Rembertovo patraukė į sostinę. Maištas įvyko.
Sąmokslininkai pasinaudojo netikėtumu ir įgavo gana ryš­
kią persvarą.
Po pietų, kada Pilsudskiui ištikima kariuomenė užėmė
tiltus per Vyslą, priešas atsidūrė per šūvio atstumą. Kari­
niu požiūriu sąmokslininkai elgėsi gana nevykusiai, ne­
panaudojo daugelio progų užimti patogesnes pozicijas.
Aišku, jog rimtai kovos nevertino, laukė, kad vyriausybė
atsisakys susirėmimo. Iki to laiko nepasigirdo nė vieno šū­
v i o , kuris būtų suardęs maršalo ginkluotos demonstraci­
jos scenarijų.
Septynioliktą valandą ant Poniatovskio tilto įvyko
Pilsudskio ir prezidento Voicechovskio pokalbis, turėjęs
nulemti tolesnę įvykių raidą. Valstybės galvos pasisa­
kymas protestuojančių dalinių pusėje būtų labai apsunki­
nęs Vitoso kabineto būklę, išsilaikyti jis jau nebūtų galė­
jęs. Tokios galimybės taip pat nebuvo galima atmesti.
Besikalbantieji pažinojo vienas kitą ir bičiuliavosi nuo
seno. Kartu spausdino „Robotnik", kai Vitosas dar neturėjo
supratimo apie savo vėlesnę politinę karjerą. Visiems
buvo žinoma paslaptis, kad prezidentas nejautė simpatijos
naujai vyriausybei ir mintimis buvo artimesnis sulejuve-
kiečiui.
Visi apskaičiavimai pasirodė esą klaidingi. Kilus maiš­
tui, Voicechovskis atidėjo į šalį sentimentus ir stojo į tei­
sės pusę. Sklaidėsi viltys įvykdyti perversmą be kraujo.
Sustiprėjo vyriausybės pozicijos. Tvirčiau pasijuto jai iš-
192
tikimi daliniai. Tad konfliktas įgavo nenaudingą maršalui
pobūdį.
Maršalas dar vylėsi, kad nugalėtojo niekas neteis.
Be to, jis turėjo daugiau kozirių negu priešininkas. Jį
rėmė kairieji, o tai reiškė, beje, galimybę streikais para-
ližuoti transportą, žinoma, priešo, o ne savo. Jo pusėje bu­
vo ir Varšuvos visuomenės simpatija. Turint omenyje
visus tuos argumentus, jis buvo netoli pergalės. Betgi tuo
metu neišlaikė ir leido vadovauti generolui Orličiui-Dreše-
riui. Ar tik todėl, kad buvo silpnos psichinės konstruk­
cijos, į ką atkreipia dėmesį kai kurie biografai? Tur­
būt ne.
„Buvau sukrėsta jo išvaizdos,— prisiminė Aleksandra
Pilsudska.— Per paskutines tris dienas paseno dešimčia
metų. A t r o d ė taip, l y g būtų netekęs pusės kūno, veidas
buvo pergamento baltumo ir keistai skaidrus, lyg apšvies­
tas iš vidaus. A k y s giliai įkritusios iš nuovargio. Dar tik
kartą mačiau vyrą panašios būsenos — tai buvo keletą va­
landų prieš mirtį [. . . ] . Tos trys dienos įspaudė jame ne­
gailestingą žymę iki gyvenimo pabaigos. N e a t g a v o jau sa­
vo ankstesnės ramybės ir susivaldymo. Atrodė, kad kaž­
koks didelis svoris prislėgė jo pečius. . ."
Negalima gilios psichinės krizės aiškinti vien tik tak­
tinio pobūdžio sunkumais ar charakterio bruožais. Ji
kilo taip pat ir iš dramatiškos vidinės kovos, kuri galiausiai
turėjo dar labiau sustiprinti jo polinkį į absoliutizmą, nes
greitai nugalėdavo abejones ir toliau pasirodydavo iškel­
ta galva, pripažindamas tinkamu kiekvieną veiksmą: iškel­
ti save virš konstitucijos, teisės, prezidento, vyriausybės,
įsipareigojimų, kylančių iš kareiviškos priesaikos. Neper­
dedant galima pasakyti, kad būtent gegužės dienomis ta­
po diktatoriumi ne tik politine, bet ir psichologine prasme.
Po trijų dienų kovos priešininkai kapituliavo. Gegu­
žės 14-osios vakare prezidentas ir Ministrų Taryba nus­
prendė pasitraukti į dimisiją. \ Vilanovą, kuriame pasku­
tiniųjų susidūrimų metu pasislėpė aukščiausia Respubli­
kos valdžia, atvyko seimo maršalka Macėjus Ratajus, ku­
ris pagal konstituciją perėmė valstybės galvos pavadavi­
mo funkciją. Kitos dienos rytą jis pranešė: „Nusprendžiau
priimti vyriausybės atsistatydinimą. Artimiausiomis valan-
13.—5735 193
domis bus paskirta nauja vyriausybė. Dabar laukiame at­
vykstant Maršalo Pilsudskio."
Tarytum viskas sugrįžo į normą, o valstybės gyveni­
9. Diktatorius
mui iš naujo ėmė vadovauti konstitucija. Pagaliau šis
pareiškimas turėjo tai paliudyti. Tačiau jis liudijo ir kitą
tiesą — formaliai valstybės priešakyje stovintis Ratajus
negali priimti privalomų sprendimų, nesusipažinęs su mar­
šalo valia. Lenkijos istorijoje prasidėjo nauja — Juzefo
Pilsudskio diktatūros — epocha.

Vienas iš dažniausiai aptinkamų „baltosios" legendos

teiginių — tas, kad Pilsudskis niekada neturėjo diktatoriš­
kų siekių. „Po įvykusio perversmo,^— rašė Vladislavas
Pobugas-Malinovskis,— maršalas negalvojo apie diktatū­
rą. Atvirkščiai, sutvarkė Lenkijos gyvenimą, o tiksliau, ir
toliau palaikė iki tol galiojusių oficialių įstatymų rėmuo­
se". Sis teiginys, o ypač antroji jo pusė, buvo teisingas.
Pilsudskis iš tiesų darė viską, kad krašto gyvenimas kuo
greičiau sugrįžtų į legalumo kelią, tačiau nejautė jis nei
antipatijos diktatūrai, nei simpatijos teisėtumui,— turėjo
tik gerai suvoktus politinius tikslus.
Elgėsi pagal įstatymus, ir tai nuginkluodavo prieši­
ninkus. Dauguma vyriausybinės armijos karininkų pasi­
priešino maršalui ne todėl, kad jiems politiškai artimes­
nė buvo Vitoso vyriausybė, bet todėl, kad jie troško apgin­
ti legalią valdžią. Vyriausybės atsistatydinimas ir konstitu­
cinis naujos vyriausybės sudarymas reiškė, kad šie žmo­
nės turi grįžti į kareivines ir duoti lojalumo priesaiką
naujam karo ministrui — Pilsudskiui. Tuo pat metu žemė iš
po kojų slydo ir tiems, kurie kvietė kovoti toliau, net pra­
dėti pilietinį karą. Sios nuotaikos buvo plačiai paplitu­
sios tarp tautinės demokratijos, ypač ryškios buvo Didžio­
• j o j e Lenkijoje — jos įtakos bastione.
Tolesnė kova su Pilsudskiu pasidarė nepaprastai sun­
ki, kai prezidentu tapo Ratajus ir buvo suformuota Bartelio
vyriausybė. Buvo pasikeista vaidmenimis. Sąmokslininką
gynė konstitucija ir įstatymai. O kiekvienas jo prieši­
ninkų veiksmas galėjo būti laikomas maištu.

195

Netikėtas grįžimas prie legalumo sudarė galimybę grei­
tai nuraminti armiją. Be neatidėliojamo tikslo — visiško
konfliktų likvidavimo,— tai buvo svarbu ir dar vienu atž­
vilgiu. Maršalas grįžo prie senos, dar 1918 m. atsiradu­
sios koncepcijos, kurios esmę sudarė armijos pavertimas
savo įtakos sfera ir savo pozicijos valstybėje pagrindu.
Siam tikslui įgyvendinti jam buvo reikalinga visa ar­
mija, konkrečiai — jos karininkų korpusas, nes eilinių ka­
reivių politinių įsitikinimų mažai buvo paisoma. Dėl šios
priežasties maršalas nepersekiojo prieš jį kovojusių va­
dų. Pirmajame po perversmo įsakyme kareiviams rašė:
„Į tą pačią žemę susigėrė visų mūsų kraujas, žemę, v i e ­
nodai brangią ir vieniems, ir kitiems, visų mūsų vienodai
mylimą. Tevirsta šis karštas kraujas, pats brangiausias
Lenkijoje — karių kraujas — nauja brolybės sėkla, teskel­
bia broliams bendrą tiesą [. . . ] . Teatleis mums gailestin­
gasis Dievas mūsų nuodėmes ir tegu neleis bausti paki­
lusią ranką, o mes stokime prie mūsų darbo, kuris mūsų
žemę stiprina ir gaivina".
Visa tai niekuo nepriminė nugalėtojo žodžių nugalėtie­
siems. N e s j i e turėjo padėti ne persekioti priešus, o suvie­
nyti kareivius, kuriuos politikos vingiai buvo supriešinę.
Tokių gestų, beje, maršalas padarė ir daugiau. Labai
simboliškai nuskambėjo sprendimas kovų aukas laidoti
bendrai, nepaisant susiskaldymo gegužės įvykių metu.
Maršalas, norėdamas patraukti armiją į savo pusę, neįvyk­
dė karininkų valymo, nors daugelis to tikėjosi. Kai ku­
riems asmenims įvykdytos bausmės taip pat toli gražu
neatitiko keliamų nugalėtojui reikalavimų. Iš kariuomenės
buvo pašalinti tik priešiškiausiai nusiteikę generolai. Kai
kurie ir patys neketino siekti kompromiso. Savo paties
prašymu atsistatydino Stanislavas Šeptickis ir Stanislavas
Haleris. Sį savo žingsnį j i e vertino kaip protestą prieš
perversmą.
Keletas generolų buvo represuoti. Praėjus porai dienų
po perversmo, buvo suimti ir Vilniuje, Antakalnio kalė­
jime, uždaryti Julijus Malčevskis, Tadeušas Rozvadovskis,
Boleslavas Jazvinskis ir Vlodzimežas Zagurskis. Oficia­
liai buvo apkaltinti visuomenei nusikalstama veikla —
196
faktiškai buvo kerštaujama ir stengiamasi nušalinti juos
nuo tolesnės politinės kovos.
Laikui bėgant garsiausia tapo generolo Zagurskio
byla. 1927 m. rugpjūčio mėn. iš Vilniaus kalėjimo jis buvo
pervežtas į Varšuvą ir dingo be žinios. Buvo net paskel­
btos paieškos, tačiau tai buvo tik dūmų uždanga, turėjusi
nuslėpti nusikaltimą. Iš tikrųjų Zagurskis buvo nužudytas,
o jo žudikais tapo Pilsudskio valdiniai. Galbūt šis drastiš­
kas sprendimas buvo priimtas norint išsaugoti vado legen­
dą. Zagurskis, ilgametis Austrijos žvalgybos karininkas,
teismo proceso metu galėjo painformuoti apie jam žino­
mus prieškarinius draugiškus kontaktus su Austrija,
o juos maršalas ir jo šalininkai norėjo išlaikyti paslap­
tyje.
Viena aišku, kad nepriklausomai nuo to, kas ir kokio­
mis aplinkybėmis nužudė Zagurskį (o šiuo klausimu egzis­
tuoja įvairiausių hipotezių, tarp jų ir tokia, kad gene­
rolas buvo nužudytas Belvederyje, dalyvaujant pačiam
maršalui), Pilsudskis nepadarė nieko, kad žudikas arba žu­
dikai būtų nubausti. Dar daugiau, asmenims, dalyvavu­
siems šioje aferoje, buvo suteiktos aukštesnės pareigos.
Moralinis vertinimas čia yra aiškus.
Maršalo siekimas konsoliduoti armiją leido kuriam
laikui užmiršti Vladislavą Sikorskį — 1926 m. gegužės iš­
vakarėse labiausiai puolamą generolą. Iki pat 1928 m.
k o v o 19 d. jis užėmė ankstesnes — L v o v o VI korpuso
srities vado — pareigas. Vėliau šią problemą išsprendė
labai originaliu būdu. Neišleido generolo į pensiją, nes tai
būtų sudarę galimybes įsitraukti į opozicinę politinę veik­
lą, o paliko jį be paskyrimo Karo ministerijos žinioje.
Labai temperamentingam ir pilnam energijos Sikorskiui
toks priverstinis neveiklumas buvo blogiau už visišką
atsistatydinimą.
Žemesnių laipsnių karininkų atžvilgiu maršalas beveik
visiškai nevykdė represijų. Protegavo jau daugelį metų
jam ištikimus žmones, tačiau tolesnė majoro Mariano
Porvito, pulkininkų Gustavo Paškevičiaus ir Vladislavo
Anderso, kurie labai atkakliai gynė Vitoso vyriausybę,
karjera rodo, kad iš esmės Pilsudskis nusprendė nedaryti
priekaištų žmonėms, priešiškai nusiteikusiems gegužės
įvykių metu.
197
 Tačiau visiškai gegužės dienų neužmiršo. Jas manė bu­
endekai ir piastininkai dabar demonstratyviai išstoja iš
vus vadų sugebėjimų egzaminu. „Vertinant iš techninės
partijų ir, kaip pridera įvairaus plauko neofitams, labiau
pusės,— kalbėjo interviu 1926 m. gegužės 23 d.,— tos
liaupsina gegužės įvykius negu pats Pilsudskis. . ."
liūdnos kautynės buvo puikios. Mūsiškiai su savo prieši­
T o k i e ryžtingi žingsniai administracijos atžvilgiu bu­
ninkais kovėsi be priekaištų. Šiandien net prašiau, kad
vo suprantami. Senaisiais kadrais, taip pat ir politikais
štabe detaliai moksliniams tikslams būtų išstudijuoti Var­
maršalas negalėjo besąlygiškai remtis. Bent jau valdymo
šuvos kautynių metodai. . ." Atrodo, kad, sumuodamas ko­
pradžioje, kai tik būrė savo šalininkus.
vų rezultatus, maršalas daugiausia dėmesio kreipė į vadų
Tiesa, jį rėmė kairieji, tačiau šis faktas gyvenimo ne­
veiksmų ryžtingumą. Baudė svyruojančius ir neryžtin­
padarė lengvesnio. Atvirkščiai, pasiekus pergalę, ši sąjun­
gus, net jeigu kautynių metu tokia jų pozicija lengvino
ga, tokia svarbi kovos metu, tapo akivaizdžia našta. Juk
jam padėtį. Pavyzdžiui, išleido į pensiją Varšuvos cita­
maršalas nesiruošė įgyvendinti kairiųjų programos. Todėl
delės įgulos vadą — pulkininką Modelskį, kuris nebuvo pa­
jis pradėjo vėsinti sužadintas šių sluoksnių viltis ir am­
kankamai energingas vykdydamas įsakymą paremti v y ­
bicijas. „Žengiau vienintelį tokio pobūdžio žingsnį isto­
riausybės kariuomenę ir leido lengvai save nuginkluoti.
rijoje,— pareiškė interviu 1926 m. gegužės 26 d.,— įvyk­
Tačiau nebuvo pasakyta blogo žodžio pulkininkui Gžmo-
džiau kažką panašaus į valstybinį perversmą, ir netrukus
tui-Skotnickiui, Belinos ulonui, kad šis, vykdydamas įsa­
sugebėjau jį legalizuoti, įvykdžiau kažką panašaus į re­
kymą, nesvyruodamas patraukė su savo pulku į Varšuvą
voliuciją be jokių revoliucijos padarinių."
padėti vyriausybei.
Tai buvo kaip šaltas dušas kairuoliškiesiems jo są­
Susitaikymo politika atnešė laukiamų rezultatų. Armi­
jungininkams. Ir ne tik tai. Pernelyg didelio entuziazmo
j o j e greitai gijo nesenos nuoskaudos. Visuotinį susitai­
šaldymo terapija buvo pakartota keliose deklaracijose.
kymą akivaizdžiai palengvino ginkluotųjų pajėgų favori-
Pilsudskis kalbėjo: „Jeigu sąvokos „kairysis"—„dešinysis"
zavimas, demonstruojamas ir tuo, kad gerokai buvo padi­
yra susijusios su socialiniais judėjimais, tai aš niekada
dintos karininkų algos. Maršalas realizavo taip trokštamą
naujojoje Lenkijoje neteikiau daugiau pranašumo vienai
tikslą. Kariuomenė tapo jo vieno įtakos sfera.
ar kitai pusei. . . [ . . . ] . Niekada nenorėjau būti nei Len­
„Tautinio susitaikymo" politika, dėl kurios buvo pa­
kijos dešiniųjų, nei Lenkijos kairiųjų šalininku. Niekada
lenkta į savo pusę armija, nebuvo būtina civilinės admi­
nenorėjau priklausyti nė vienai pusei, nenorėjau, kad jos
nistracijos atžvilgiu. Pastaroji gana greitai ir iš pagrindų
valdytų Lenkiją". Tai buvo šokiruojantis prisipažinimas
buvo pakeista žmonėmis, pripažinusiais tik Belvederio au­
turint omenyje, kad šis žmogus dvidešimt metų vadova­
toritetą. Valymas buvo įvykdytas ministerijose, centrinė­
vo LSP. Tai buvo ne pirmas ir ne paskutinis pavyzdys, kai
se įstaigose, taip pat ir vietiniuose valdžios organuose.
į savo praeitį buvo žiūrima per dabarties interesų prizmę.
Tik per keletą mėnesių buvo pakeista vienuolika (iš
O interesai vertė maršalą abiejų didelių politinių sto­
septyniolikos) vaivadų ir apie trečdalis seniūnų. „Vėliau,—
vyklų atžvilgiu išlaikyti vienodą atstumą.
dienoraštyje rašė Ratajus,— administracijos valymas įgijo
„Lenkija privalo būti atsargi,— motyvavo savo požiū­
visiškai brutalias ir ciniškas formas. Nušalinimų ir perve­
rį,— nes yra jauna ir neturtinga. Turi vengti rizikingų
dimų net nebuvo stengiamasi maskuoti. Šia situacija
eksperimentų. Pas mus polinkis rizikuoti būdingas tiek kai­
pradėjo naudotis įvairaus plauko niekšai. Nuoskaudą virsi-,
riesiems, tiek dešiniesiems, o to įrodymas — nedidelė bal­
ninkui jautęs valdinys paprasčiausiai rašė skundą, kuria­
sų persvara tvirtinant įstatus." T o k i e pareiškimai audrino
me savo viršininką kaltino priklausymu endekams arba
viešąją nuomonę. Juk šiuos pareiškimus darė politikas,
piastininkams, o dažnai pridėdavo, kad šis yra dar ir „nu­
kuris, nevengdamas kruvinų kautynių, nuvertė teisėtą
sikaltėlis", kurį derėtų sunaikinti. Dar neseniai aršūs
vyriausybę, pasinaudojęs bendra kairiųjų pagalba. O da-
198
199
 bar paaiškėjo, kad vienodai vertino tiek priešus, tiek ir
sąjungininkus.
Pastarųjų gretose tokia situacija turėjo sukelti nusivy­
limą. Juo labiau kad jau netrukus maršalas ėmė akivaiz­
džiai koketuoti su dešiniaisiais, ir dar su konservatyviuoju,
dvarininkišku jų sluoksniu. Didžiausias to įrodymas —
tai dviejų konservatorių — Karolio Nezabitovskio ir Alek­
sandro Meištovičiaus — įtraukimas į jo vadovaujamą vy­
riausybę bei vizitas į kunigaikščių Radvilų šeimos dva­
rą Nesvyžiuje, kur šia proga susirinko didelė Lenkijos
aristokratijos dalis. Dar ne taip seniai tiek šeimininkai,
tiek svečias pasiūlymą susitikti būtų palydėję ironišku
šypsniu. Stefanas Badenis taip atpasakojo savo pokalbį su
vienu iš Radvilų, įvykusį 1915 m. pavasarį L v o v e :
„Šio pokalbio metu įsiterpiau:
— Žinote, kunigaikšti, ten (Vienoje) susipažinau su
labai įdomiu žmogumi, Pilsudskiu.
Radvila nepaprastai pasipiktino ir suriko:
— Užsitrauksite amžiną gėdą, kad jūs, lenkai, Austri­
j o j e to niekšo nepakorėte ant pirmos pasitaikiusios šakos.
Mėginau ginti, pasakoti, bet nenorėjo net klausyti".
Dabar Radvilos priiminėjo „tą niekšą" su tikrai kara­
lišku ceremoningumu. Bet ir maršalas labai pasikeitė.
Niekuo nepriminė „socialisto", laikiusio aristokratiją ken­
ksmingu žilos praeities reliktu. Pats, beje, pastebėjo šią
metamorfozę ir aprašė ją savo sueiliuotame ir N e s v y ­
žiuje padeklamuotame eilėraštuke: N
Ne stebuklas iš pabūklo
Pykštelt varną sodžiaus bernui,
Betgi būtų dyvas vyžom
Iš Bezdonių siekt Nesvyžių.
„Maršalas Pilsudskis pakėlė šalmo antveidį",— rašė
sužavėtas žymiausias Lenkijos monarchizmo šalininkas,
Vilniaus „Stowo" redaktorius Stanislavas Catas-Macke-
vičius.
Naujoje šviesoje dar aiškesni tapo ankstesnieji mar­
šalo poelgiai. Pasirodo, nugalėtojas pirmuosiuose inter­
viu spaudai nešvaistė tuščiai žodžių. Jau 1926 m. gegužės
25 d., atsiribodamas tiek nuo kairiųjų, tiek nuo dešiniųjų,
gan charakteringai įspėjo: „Laikinai viskas turi pasilikti
200
taip, kaip yra dabar, be j o k i o noro taikyti ar kairiųjų, ar de­
šiniųjų eksperimentinę programą". Jeigu tokią politiką
v y k d ė nugalėtojas, tai neįmanoma neužduoti klausimo:
kam apskritai buvo įvykdytas perversmas? Nejaugi, kaip
tvirtino priešai, dėl asmeninių ambicijų?
Ir šio fakto nereikėtų užmiršti, tačiau jis nepaaiškina
svarbiausių elgesio motyvų. Maršalą visų pirma jaudino
valstybės būklė, nors jis turėjo tik bendrą struktūrinį
reformų supratimą, apskritai paremtą aiškiu vykdomosios
valdžios sustiprinimu įstatymų leidžiamųjų organų sąskai­
ta. Jau minėtame gegužės 25 d. interviu kalbėjo: „Gyveno­
me įstatymų kūrimo chaose [. . . ] . Būtina tai supaprastinti
ir atiduoti visą valdžią Prezidentui. Nemanau, kad reikėtų
visiškai sekti pavyzdžiu Jungtinių Valstijų, kuriose di­
džiulė centrinės valdžios jėga prilygsta visiškai konkrečių
valstijų autonomijai, bet reikėtų tarp šių sąvokų ieškoti,
ką būtų galima pritaikyti Lenkijoje".
Posūkis į ieškojimus liudijo, kad naujas valdymo meto­
das dar nebuvo parengtas. Bet tai neturėjo jokios reikšmės,
nes ir taip buvo sunku įsivaizduoti, kokiu būdu jį būtų ga­
lima realizuoti. Nusprendus laikytis legalumo, o tai būtų
buvę naudinga, negalėjo būti net kalbos apie oktrojuotą,
tai yra duotą „iš viršaus", be parlamento sutikimo, konsti­
tuciją. Tai sukeltų pernelyg didelį buvusių kairiųjų są­
jungininkų pasipriešinimą. Maršalas pasirinko kitą kelią.
Suteikė priešininkams galimybę veikti tikėdamas, kad j i e
vis labiau kompromituos save. „Visa tai. . . didelė jovaly-
nė. . . kloaka,— kalbėjo dar Sulejuveke—[. . .] Palikau tą
mėšlą, lai savo smarvėje uždūsta.
Perversmas ir pakartotinis valdžios siekimas pražudė
šią koncepciją, tačiau maršalas — ypač su parlamentu —
elgėsi taip, l y g viskas būtų buvę po senovei. Ir toliau tvir­
tino, kad deputatai ir „partijų savivalė" yra blogio Respub­
likoje šaltinis. Dar ketverius metus maršalas įnirtingai ko­
v o j o su seimu. Juk galynėjosi ne tik su neapkenčiama
institucija. Tuo pat metu k o v o j o ir su nuo seno nekenčia­
ma valdymo sistema, besiremiančia K o v o konstitucija,
kurioje rinkėjų valiai atstovaujantis parlamentas užėmė
vadovaujančią poziciją valstybėje.
Vienas iš geležinių „baltosios" Pilsudskio legendos tei-
201
 ginių buvo ir yra šios tezės neigimas. Apologetai atkak­
liai tvirtino, kad jis k o v o j o ne su valdymo sistemos lais­
vės ir demokratijos atributais, bet tik su visuomeninius
santykius valstybėje deformavusių deputatų siekiais. Dar
daugiau, turėjo virš tariamai nevertų savo postų „suvere­
nų" galvų sėkmingiau realizuoti bendrus visuomeninius
uždavinius. Savo genialumo dėka galėjo labiau įsijausti į
tautos dvasią nei „partinei demagogijai" pasidavę parla­
mentarai.
Šiems argumentams, beje, inspiruojamiems kiekvienos
diktatūros, prieštarauja charakteringas faktas. Pilsudskis,
kiek tik galėjo, priešinosi, kad būtų pakeista ligtolinė
rūmų sudėtis. 1926 m. neišvaikė seimo, nors kėsinosi į jo
valdžią. Šis poelgis nesuprantamas turint galvoje, kad jis
siekė tikros santykių valstybėje sanacijos. Tuo tarpu šis
poelgis kuo puikiausiai derinosi su tolesne parlamento nie­
kinimo koncepcija. Maršalas juk mėgino deramai panaudo­
ti visų akyse supurvintą deputatų ir senatorių ipoteką. Taip
pat tikėjosi iš jų pusės mažesnio pasipriešinimo, ma­
nydamas, kad gegužės mėn. įvykusi jėgos manifestacija
paraližavo norą kovoti. O visų svarbiausia, tikėjo, kad bū­
simieji rinkimai atneš pergalę ne jam, bet kairiesiems.
Mace jus Ratajus dienoraštyje užfiksavo ministro pirminin­
ko Kazimežo Bartelio deklaraciją: „Vyriausybė atsisako
tuoj pat paleisti seimą, kaip reikalauja kairieji, nes tokio­
mis sąlygomis būtų išrinkta radikali govėda. Būtina seimą
išsaugoti iki 1927 metų kovo—balandžio mėnesio, kol
nurims šalis".
Įgyvendinti antiparlamentinį scenarijų maršalui padėjo
pats seimas, taikstęsis su perversmu ir pradėjęs bendra­
darbiauti su nugalėtoju. Parlamentas savotiškai kaltes
išpirko išrinkęs Pilsudskį į vakuojantį po Voicechovskio
atsistatydinimo Respublikos prezidento postą. Už maršalą
balsavo 292 deputatai — kairieji, tautinės mažumos, dalis
centro. Jo konkurentas, dešiniųjų kandidatas grafas A d o l ­
fas Bninskis, surinko tik 193 balsus.
Ši pergalė buvo pasiekta lengvai, nors pats išrinkta­
sis ypatingai jos ir nesiekė. 1926 m. gegužės 29 d., likus
dviem dienoms iki Tautos susirinkimo, jo kandidatūrą iš­
kėlusių politinių partijų atstovams kalbėjo: „Aplinkybės
202
susiklostė taip, kad galėjau jūsų neįleisti į Tautos Susirin­
kimo salę, pasišaipydamas iš jūsų visų, bet eksperimen­
tuoju, ar dar galima Lenkiją valdyti be rimbo [ . . . ] . Pas­
kelbiau karą niekšams, palaidūnams, žmogžudžiams ir
nusikaltėliams ir šioje k o v o j e nepasiduosiu [. . .].-Su ma­
no kandidatūra elkitės kaip tik išmanote. Nesigėdiju nie­
ko, nes esu ramus prieš savo sąžinę. Man nesvarbu, kiek
surinksiu balsų. Vieną, du ar šimtą. Nedarau jokio
spaudimo, kad būčiau išrinktas. Rinkite tą, kurį tik norėsi­
te rinkti, tačiau ieškokite nepartinių ir vertų užimti aukštas
pareigas kandidatų. Jeigu taip nedarysite, jums gali būti
labai blogai, o man labai nesmagu, nes nenorėčiau valdyti
rimbu. . ."
Gana neįprasta rinkiminė kalba, turint galvoje, kad ji
buvo sakoma Pilsudskio šalininkams. Juos gąsdinti nebu­
vo jokios prasmės. Tačiau oratorius tuos žodžius pasakė
daug didesnei auditorijai negu ta, kuri susirinko salėje.
Ši kalba buvo skirta visiems deputatams, dar daugiau —
visai visuomenei. Tai ji visų pirma turi sužinoti, kaip mar­
šalas žiūri į parlamentarus. Vizija niekšų gaujos, bijan­
čios tik rimbo, turėjo pasiekti kiekvieną pilietį, įteigti
jam, kad vienintelė priemonė prieš politinį „ištvirki­
mą"— skausmingi kirčiai.
Po tokios kalbos maršalo išrinkimas prezidentu buvo
tolygus antausiui seimui. Potencialiam išrinktajam būtent
tokia demonstracija ir buvo reikalinga. Tačiau vien ja ne­
apsiribojo. Smogė iš kitos pusės — atsisakė prezidento
posto ir, dar daugiau, grindė savo poelgį įžeidžiančiu sei­
mą būdu. Tarp argumentų, motyvavusių atsistatydinimą,
buvo ir toks: „ [ . . .] pernelyg ryškiai prisimenu tragišką
nužudyto prezidento Narutovičiaus asmenį". Kitaip tariant,
nenorėjo malonės iš rūmų, kurių dešinįjį sparną kaltino
1922 m. gruodžio įvykių inspiravimu.
Partiją sužaidė meistriškai. Rinkimai įvyko pačiu lai­
ku. Jie reiškė perversmo įteisinimą. Neatsisakė malonu­
mo tai patvirtinti viešai ir jau minėtą atsisakymo kalbą
pradėjo nukrypimu į šalį: „Antrą kartą savo gyvenime
įteisinami mano poelgiai ir istoriniai darbai". O tuo pat
metu atsisakymas nuo pareigų leido nekreipti dėmesio į
seimo darbus ir sprendimus, lyg tas kontaktas būtų užtrau-
203
kęs nešlovę. Juk viešai prisipažino, kad su „tais ponais"
smarkiai sumažinamos seimo kontrolės funkcijos, kad
galima turėti reikalų tik nusitvėrus rimbo.
sumenkinamos jo teisės spręsti apie valstybės įplaukas ir
Tačiau brutalumas deputatų ir senatorių neatgrasė. Be­
išlaidas.
v e i k identišku balsų skaičiumi prezidentu buvo išrinktas
Gerokai papildęs konstituciją (labiau nei čia pateikti
Pilsudskio nurodytas L v o v o politechnikos instituto pro­
pavyzdžiai), seimas priėmė įsakymą apie prezidento įga­
fesorius Ignacas Moscickis.
liojimus. Iki pat rūmų kadencijos pabaigos valstybės gal­
Šio nuolaidžiavimo negalima paaiškinti vien noru iš­
vai buvo suteikta teisė leisti tarnybinius dekretus, kad
vengti numatytų represijų. Toks paaiškinimas būtų per
„sutvarkytų teisinę padėtį" valstybėje. Ši bendra formu­
daug paprastas, įžeidžiantis žmones, tarp kurių (kaip paro­
luotė sudarė plačias v e i k i m o galimybes už prezidento
dė ateitis) buvo galinčių atlikti didžiausius žygdarbius. Iš
nugaros stovėjusiai vyriausybei. Šia galimybe naujoji
tiesų, nuolaidžiaujama buvo ne iš baimės, bet todėl, kad bu­
vyriausybė netrukus pasinaudojo.
vo tikima, j o g maršalas nesiekia įvesti diktatūrą Len­
Iš tikrųjų, santykiuose su Pilsudskiu seimo nebuvo ga­
kijoje, kurioje nebeliktų vietos autentiškam parlamenta­
lima apkaltinti geros valios stoka, juo labiau jeigu paste­
rizmui. Jis pats, beje, tokias iliuzijas kurstė nenorėdamas
bėsime, kad už rugpjūčio papildymą balsavo 246 deputatai
priešininką nustumti į pernelyg žeminančią gynybinę pozi­
ir tik 95 pasisakė prieš. Tačiau, nepaisant deklaracijų, mar­
ciją, nes tai galėtų sukelti seime ne didingas deklaracijas,
šalas nenorėjo bendradarbiauti su parlamentu. Jam reikė­
o visuotinį pasipriešinimą ir rūpesčius jam nuslopinti.
jo ne partnerio, o paklusnaus jo sprendimų v y k d y t o j o .
Komunistų atstovas Jakubas Voitiukas 1926 m. birželio
Tuo metu jau buvo nustatęs savo veiklos pobūdį, kurį po­
25 dieną seime kalbėjo: „Pilsudskis patrankomis nuvertė
kalbyje su Vladislavu Baranovskiu charakterizavo taip:
ne tik Vitoso vyriausybę, griuvėsiuose atsidūrė taip pat ir
„Šiuo metu priims tai, ką aš panorėsiu, patvirtins tai, ką
parlamentinė demokratija. Nepriklausomai nuo to, ar po­
įsakysiu, nes bijo [. . . ] , o jeigu ne, tai naikinsiu, nai­
pieriuje Konstitucija pasiliks ta pati, ar bus pakeista atsiž­
kinsiu. . ."
velgiant į dabartinės vyriausybės reikalavimus, seimas po
Esant tokiai padėčiai, anksčiau ar vėliau turėjo kil­
gegužės įvykių iš tiesų jau nėra toks, koks buvo prieš
ti konfliktas. Seimas, beje, neketino būti gėlyte diktatū­
tai". Laikas parodė, kad ši analizė buvo teisinga, bet
ros atlape. Savo nepriklausomybę pareiškė 1926 m. rugsėjo
1926 m. didžioji rūmų dalis manė, kad ji yra pervertinta
mėnesį, balsų dauguma privertęs atsistatydinti vidaus rei­
ir mažai įtikinama.
kalų ministrą Kazimežą Mlodzianovskį ir religijos reikalų
Dėl šios priežasties deputatai be didesnio pasipriešini­
ir visuotinio švietimo ministrą Antonį Suikovskį. Krizę
mo parėmė vyriausybę, nors ši savo programoje atsiribojo
pagilino ir pats ministras pirmininkas Bartelis, kuris, so-
nuo jų partinių programų įgyvendinimo. Be j o k i o vargo
lidarizuodamasis su bendradarbiais, paskelbė apie kabine­
1926 m. rugpjūčio 2 d. buvo balsuota už pataisas konsti­
to atsistatydinimą. Pagal konstituciją dar tą pačią dieną šį
tucijoje. Jos suteikė prezidentui teisę paleisti seimą ir se­
atsistatydinimą patvirtino pats prezidentas.
natą, o parlamentas neteko galios nuspręsti užsidaryti.
Kitą, rugsėjo 25 dieną Bartelis nuvyko į Druskininkus
Valstybės galvai buvo suteikta teisė skelbti įstatymo galią
pas ten poilsiavusį Pilsudskį. Visa Lenkija galėjo įsitikinti,
turinčius potvarkius, bet su sąlyga, kad šie aktai bus ati­
kad nors Moscickis ir pasirašo valstybinius sprendimus,
duoti seimui patvirtinti. Vykdomąją valdžią stiprinti įsta­
bet juos priima visai kas kitas. Nurodymai, kuriuos minist­
tymų leidžiamosios valdžios sąskaita padėjo ir įsakas,
ras pirmininkas gavo iš savo ministro, nustebino net
kuris skelbė, kad j e i g u biudžeto projektas nebus patvirtin­
labiausiai prityrusius juristus. Taigi, praėjus porai dienų,
tas numatytu laiku, tai įsakas galioja tik jį paskelbus pa­
rugsėjo 27-ąją, prezidentas dar kartą ministru pirmininku
čiam prezidentui, be seimo tolesnės veiklos. Tai reiškė, kad
patvirtino Bartelį ir tą pačią vyriausybę, t. y. su abiem
204
205

ministrais, kurie prieš porą dienų Veiskos gatvėje gavo
nepasitikėjimo votumą.
„Tai buvo pirmas atsitikimas,— rašo profesorius An­
džejus Ainenkelis,— iš vadinamųjų konstitucinių prece­
dentų serijos, veiksmas, kurio tikslas — pažeisti konstitu­
ciją, melagingai, neatsižvelgiant į jos turinį, interpretuoti
arba mechaniškai pritaikyti konkrečius teiginius, t. y. sie­
kiama apriboti parlamento teises. Pilsudskis ir tie, kurie
jam tokius veiklos metodus pakišo, norėjo, kad seimas tylė­
tų arba paskelbtų visam kabinetui nepasitikėjimo votu­
mą — vyriausybiniuose sluoksniuose buvo paslapčia kal­
bama, kad rūmai galį būti paleisti dar terminui nesi­
baigus. "
Susidarius situacijai, kai vyriausybė tyčiojosi iš kons­
titucijos, parlamentas turėjo vienintelę išeitį — patvirtinti
nepasitikėjimo votumą. Buvo nuspręsta tai atlikti ir ne­
kreipti dėmesio į paties Belvederio paleistus gandus. Di­
džiąja balsų dauguma patvirtino visai kitokios formos, negu
reikalavo vyriausybė, išankstinį biudžeto projektą — par­
lamentinių tradicijų šviesoje tai atrodė labai vienareikš­
miškai. Už tokį sprendimą balsavo 204 dešiniųjų, centro,
nacionalinių mažumų ir revoliucinių kairiųjų atstovai.
Kabinetą gynė vos 96 kairiųjų atstovai bei nedidelės pil­
sudskininkų grupuotės. Dabar prezidentas, o iš tiesų Pil­
sudskis galėjo arba paleisti kabinetą, arba likviduoti rū­
mus. Pasirinko pirmąją galimybę. Deputatai tai traktavo
kaip jų neliečiamumo pažeidimą. Tačiau tai nebuvo vykusi
diagnozė. Maršalas tik vilkino kovą, o visiškai jos atsisa­
kyti ir nemanė.
Jis pats ėmė vadovauti vyriausybei, o tai buvo galima
interpretuoti kaip grįžimą prie „rimbo", apie kurį buvo kal­
bama prieš prezidento rinkimus. Rimbas buvo panaudotas,
bet labai savotiškai, ir labiau priminė gangsterių sąskai­
tas, o ne „partinę anarchiją" gydančius veiksmus. Kitaip
negalima paaiškinti naktinio „nežinomų nusikaltėlių", vil­
kinčių karininkų mundurais, įsiveržimo į deputato Zdze-
chovskio butą — jo šeimininkas buvo sumuštas pareiškus,
kad tai bausmė už kišimąsi į karinį biudžetą. Hagiogra-
fai tvirtina, kad Pilsudskis nieko nežinojo apie ruošiamą
akciją. Galbūt tai tiesa, bet vėliau jis apgynė užpuolikus
206
nuo pelnytos bausmės. „Tegul Zdzechovskis pats ieško kal­
tininkų,— pareiškė prašiusiam tarpininkauti Ratajui,— aš
nebūsiu jo sargu. . . (šioje vietoje pavartojo šiurkštų posa­
kį.— D.T.N.). Kokiam niekšui galiu leisti įtarinėti visus ka­
rininkus?"
Maršalas viena ranka deputatams grasino rimbu, kita
siūlė jiems medaus šaukštą. Kaip premjeras, pagerbė sei­
mo valią ir atleido savo kabineto ministrus, į kuriuos Veis­
kos gatvėje buvo nemielai žiūrima. Mlodzianovskį pakei­
tė generolas Felicijanas Slavojus Skladkovskis. Jis gar­
siosiose savo „Raportų nuotrupose" detaliai aprašė sa­
vo paskyrimo užkulisius, ir verta juos čia pacituoti, nes
čia labai charakteringai atsiskleidžia tikrieji vyriausybių,
sudarytų po gegužės perversmo, mechanizmai. „Spalio 1
dieną, po pietų, buvau netikėtai iškviestas į Belvederį
[. . . ] . Ponas maršalas priėmė mane kampiniame salonėlyje,
esančiame verandos pusėje šalia didžiojo salono. Pastara­
sis man buvo pažįstamas nuo seno — jame visuomet prisis-
tatydavau atvykęs pas komendantą. Ponas maršalas atrodė
gerai. Komendantas v i l k ė j o šaulių munduru be medalių
ir sėdėjo už ovalinio stalo kambario kampe, dėstydamas
pasjansą [. . . ] . Ponas maršalas ištiesė per stalą man ran­
ką, nurodė kėdę ir be įžangos pasakė:
— Taigi būsite paskirtas vidaus reikalų ministru, nes
Mlodzianovskis nenori jau daugiau dirbti su tuo. . . seimu.
Sėdėjau ramiai, laukdamas, ką komendantas pasakys
toliau, bet, kadangi žiūrėjo man į akis ir tylėjo, nuolan­
kiai pastebėjau, kad iki šiol su politika nebuvau susi­
dūręs, kad yra kiti kolegos, geriau ją išmanantys. Į tai
ponas maršalas juokdamasis ir lyg man pritardamas at­
sakė:
— Cia politika nereikalinga. Visi šaukia, kad esate
administratorius, todėl būsite ministru. Prisistatykite ponui
Barteliui (tuo metu — ministro pirmininko pavaduoto­
jas.— D.T.N-). Tad iki pasimatymo!
Po šių žodžių, tarsi pokalbiui įgrisus, nuleido galvą ir
net nepaduodamas rankos atsisveikinti ėmė dėstyti pasjan­
są. Išsiregistravau ir išėjau iš Belvederio, labai nustebin­
tas ir paties fakto, kad tapau ministru, ir formos, kuria tai
buvo padaryta. Prisipažįstu, kad iš anksčiau laikraščiuose
207
perskaitytų publikacijų apie kieno nors paskyrimą minis­
tru įsivaizduodavau tai visai kitaip".
Tokiu būdu paskirtajam ministrui nekilo jokių abejo­
nių, kam turi būti dėkingas už lojalumą ir kaip turi vertinti
maršalo niekinamus deputatus. Skladkovskis, beje, tokį
savo požiūrį pademonstravo ne kartą.
Tuo tarpu dėl gana menkos priežasties kilo naujas Pil­
sudskio konfliktas su seimu. Taigi, kartu su Ratajumi aptar­
damas naujos sesijos atidarymą, naujai paskirtas minist­
ras pirmininkas pasiūlė, kad deputatai prezidento kalbą
išklausytų stovėdami. Ratajus sutiko, bet tik su ta sąly­
ga, kad Moscickis turi asmeniškai atvykti į Veiskos gatvę.
Manė, jog deputatų orumas būtų užgautas, jeigu j i e
stovėtų tik todėl, kad skaitomas prezidento rašytas do­
kumentas. Jį parėmė dauguma kitų partijų atstovų. Gin­
čas užsitęsė. O Pilsudskis tvirtino, kad prezidentui sunku
atvykti į Veiskos gatvę. Tai buvo aiškus išsisukinėjimas, ir
niekas į jį nežiūrėjo rimtai. Galų gale lapkričio 13 d. (tik­
riausiai neatsitiktinai buvo pasirinkta būtent ši data, nes
šiam skaičiui maršalas jautė didelius sentimentus) pats
prezidentas atidarė seimo sesiją. Tai vis dėlto įvyko ne
Veiskos gatvėje, bet pilyje, o atstovai stovėjo todėl, kad iš
salės buvo išneštos visos kėdės.
Netrukus paaiškėjo, kad ir visa ši sumaištis buvo tik
dūmų uždanga, maskuojanti akciją, turėjusią reikšmingų
seimui padarinių. Pagal konstituciją parlamentas kasmet
turi būti sušauktas iki spalio pabaigos, kad galėtų v y ­
kti debatai biudžeto klausimais. Pilsudskis diskusiją „sto­
ti ar sėsti" pradėjo trim dienoms likus iki šio ter­
mino pabaigos. Dėl pasiruošimo stokos minėtas pagrin­
dinio įstatymo nurodymas galėjo būti sulaužytas. T o k i o j e
situacijoje Ratajus ir Seniūnų taryba patvirtino prezidento
civilinės kanceliarijos šefo Stanislavo Caro pasiūlymą, kad
Moscickis atskiru aktu iki spalio 31 d. pareikalautų su­
šaukti seimą, o po to įsaku, jau terminui pasibaigus, pa­
skelbtų jo atidarymą.
Taip ir įvyko, bet tai buvo eilinės pinklės, nes turėjo
būti sudarytas dar vienas konstitucinis precedentas. Rem­
damasi jau kartą duotu seimo sutikimu, vyriausybė pripa­
žino, kad konstitucijos teiginiai nebegalioja, kai preziden-
208
tas pareikalauja sušaukti sesiją, bet jos neatidaro. Parla­
mentas formaliai buvo sušauktas, bet iš tiesų negalėjo po­
sėdžiauti ir priimti nutarimų. Laikui bėgant, ši interpre­
tacija buvo tiek „ištobulinta", kad prezidentas sušauk­
davo sesijas, trumpam jas atidarydavo, bet, dar prieš pri­
imant darbotvarkę, atidėdavo posėdžius trisdešimčiai die­
n ų — turėjo tokią konstitucinę teisę. Šiam terminui pasi­
baigus, uždarydavo posėdžius, kurie iš tiesų ir nevykdavo.
Už tokį pasityčiojimą iš konstitucijos įstatymų pagrindi­
nis pramanytojas Stanislavas Caras gavo ironišką pravar­
d ę — „ J o Interpretatoriškoji Didenybė".
Paspendęs spąstus, į kuriuos paprastai seimas įkliūdavo,
maršalas norėjo pasijuokti iš deputatų. Ir iš dalies jam tai
pavykdavo. T i k iš laiko perspektyvos, atmetus visas emo­
cijas, kaip ant delno matomas tikrasis tos politikos tiks­
las. Tuo metu jo nebuvo galima įžvelgti prieštaringų pa­
reiškimų ir abipusių kaltinimų jūroje. Dezorientuota vi­
suomenė, prisimenanti parlamentarų apsnūdimą prieš ge­
gužės įvykius, ir dabar buvo linkusi tikėti Pilsudskio
propaganda, tvirtinusia, kad deputatai savo valia eina ke­
liu, vedančiu į niekur, o vyriausybei nebelieka nieko kito,
tik drąsiai užsimesti ant pečių visą atsakomybės už valsty­
bės likimą naštą.
N e t jeigu ir ne visi tikėjo šia argumentacija, vis tiek
„teisiniai stebuklai" teikdavo didžiulę naudą. Parlamentas
nebegalėjo tinkamai funkcionuoti. 1927 m. vasarą, kai
buvo skubiai uždaryta sesija, deputatai jau antrą kartą
negalėjo anuliuoti prezidento spaudos dekreto. Dėl to
1927 m. rugpjūčio mėn. daugumos grupuočių atstovai
pareikalavo sušaukti ypatingąją sesiją. Prezidentas, žino­
ma, patenkino konstitucinius reikalavimus, bet senu įpro­
čiu sesijos neatidarė. T i k po garsių protestų, taip pat ir
Ratajaus, rugsėjo 19 d. turėjo nusileisti. Jau pirmojo posė­
džio metu seimas anuliavo spaudos dekretą, bet rytojaus
dieną, dar nepatvirtinus darbotvarkės, sesija buvo atidėta
trisdešimčiai dienų, o terminui pasibaigus — uždaryta. Tuo
pat metu Pilsudskis, kaip ministras pirmininkas, paaiškino,
jog jo kabinetas ir toliau mano, kad spaudos dekretas
galioja, nes šiuo klausimu savo nuomonės neišsakė sena­
tas. Niekais nuėjo Ratajaus protestai. Maršalas eilinį kartą,
1 4 . — 5735 209
 nenusižengdamas konstitucijai, išsityčiojo iš jos dvasios.
Pergalės v i l i o j o tęsti šią liniją ir toliau. Spalio 31 d., re­
miantis pagrindiniu įstatymu, buvo atidaryta rudens biu­
džetinė sesija. Dar prieš prasidedant posėdžiui, paprašė
žodžio ministro pirmininko pavaduotojas Bartelis. Jis
perskaitė prezidento nutarimą, kuris skelbė, kad sesija
atidedama iki lapkričio 28 d. „Triukšmas. Įvairūs šūks­
niai, stuksenimas į piupitrus,— fiksavo seimo stenogra-
fas.— Balsai: „Skandalas, gėda, nešlovė. Maršalka [sei­
mui]: „Prašau deputatą Zulavskį laikytis tvarkos". Triukš­
mas nesiliauja. Deputatas Diamandas vidaus reikalų minist­
rui: „Eik, pone, pakviesk policiją!" Deputatas Marekas:
„Komedija, ne valstybė. Komediantai". Balsas: „Niekšų
gauja". Maršalka: „Antrą kartą atstovą Zulavskį prašau
laikytis tvarkos. . ." Tačiau deputatų susierzinimas jau ne­
galėjo pakeisti fakto, kad parlamento veikla buvo supa-
raližuota. Netrukus, beje, kadencijai pasibaigus, jis buvo
paleistas.
Tolesni maršalo santykiai su seimu turėjo priklausyti
nuo to, kiek vietų jame užims pilsudskininkai. Tuo tarpu
visos jėgos buvo mestos į rinkiminę agitaciją. 1928 m. pra­
džioje buvo sukurtas Bendradarbiavimo su maršalo Pil­
sudskio vyriausybe nepartinis blokas — toks buvo pil­
nas vėlesnio BVNP pavadinimas. Nepriklausomai nuo api­
brėžimo, tai buvo ne kas kita, kaip pilsudskininkų su­
kurta politinė partija, turėjusi būti rinkiminės pergalės
lokomotyvu. „Pirmasis" (tokiu numeriu artėjančių rinki­
mų biuletenyje įsiregistravo BVNP) žadėjo išspręsti visas
problemas, pašalinti visus sunkumus. Ant namų sienų
priklijuotas eilėraštukas skelbė:
Pirmasis — partijoms rimbu!
Pirmasis — tvarką be kalbų!
Pirmasis — rykštė dykaduoniams!
Pirmasis — triūsas, ne malonė!
Pirmasis — seimo jis darna!
Pirmasis — lenkų atgaiva!
Rinkiminėje kampanijoje plačiai buvo naudojama Pil­
sudskio legenda. Buvo stengiamasi diskontuoti neįsivaiz­
duojamai išpūstus jo istorinius nuopelnus Lenkijai, taip
pat po gegužės mėn. sudarytų vyriausybių ekonominius
210
laimėjimus, gana ženklius, nors iš tiesų susijusius su visame
pasaulyje išaugusia ekonomine konjunktūra.
„Maršalo Pilsudskio vyriausybė,— skelbė „BVNP dek­
laracija",— per devyniolika mėnesių nuveikė milžinišką
darbą, kurio teigiamą poveikį mato ir jaučia kiekvienas
pilietis! Sis faktas turi suteikti daugiau pasitikėjimo pla-
tiesiems visuomenės sluoksniams nei tuščios rezonieriškos
arba demagoginės partijų programos. Mūsų seimeliuose
buvo paskelbta šimtai programinių deklaracijų. Jos nebu­
vo vertos nė grašio! Lenkas turi tik vieną pasirinkimą,—
skelbė B V N P , — paremti Pilsudskį." Bet koks kitas spren­
dimas reiškė žalą valstybei.
Pats Pilsudskis, tikėdamasis laimėti rinkimus, atmetė
antiparlamentinius kaltinimus ir sutiko iškelti savo kandi­
datūrą (remiamą B V N P ) į seimą — tai, jo bendradarbių
manymu, jam turėjo suteikti dar daugiau garbės. Ta­
čiau pastangos nuėjo niekais. Nepadėjo ir su didžiuliu
užmoju vykdyta propaganda, kuriai buvo panaudotos dide­
lės finansinės lėšos. Nepadėjo net šen bei ten padaryti „ste­
buklai prie urnos". 1928 m. k o v o 4 d. seimo rinkimuose
sanacija surinko tik 1 /4 balsų. 444 vietų parlamente gavo
122 mandatus — taigi BVNP tapo stipriausia, tačiau nega­
linčia tikėtis paimti rūmus į savo rankas, grupuote. Geriau
pilsudskininkams sekėsi rinkimuose į senatą, bet ir čia iki
geidžiamo tikslo pritrūko net keliolikos procentų balsų.
Turint omenyje menką aukštesniųjų rūmų galią, šių rin­
kimų rezultatai neturėjo didesnės politinės svarbos. Taigi
rinkimai buvo pralaimėti. Visų pirma tai buvo propagan­
dinė nesėkmė. Beje, jau mažai kas tikėjo — nors oficia­
liai tebeegzistavo parlamentinis kabinetinis valdymas,—
kad sanacija, ginklu išsikovojusi sau valdžią, atiduos ją
rinkimuose.
Skausmingai nukentėjo ir maršalo legenda. Kadangi
rinkimai buvo savotiškas plebiscitas, turėjęs pademons­
truoti jo asmens populiarumą, tai balsavimo rezultatai ver­
tė liūdnai susimąstyti. Pilsudskininkai užmiršo, kad mitas
sunkiai išgyvena statistinę verifikaciją, ir likimas juos už
tai nubaudė. Susiorientavo jau po laiko, bet gana suma­
niai bandė išsivaduoti iš spąstų. Pradėjo skelbti, kad rin­
kimų metu maršalo populiarumu pasinaudojo ir kitos
grupuotės.
211
 tu galima buvo tikėtis kokių nors incidentų, bet vienintelis
„Bet kokiu atveju,— rašė Slavojus Skladkovskis,—
organas, turėjęs teisę padėti juos išspręsti, buvo maršalkos
tų rinkimų rezultatai neatspindėjo didžiulio maršalo po­
sargyba. Policijos panaudojimas reiškė seimo negerbimą.
puliarumo Lenkijoje. Baisiausia, kad dauguma opozici­
Bet būtent toks ir buvo Pilsudskio tikslas.
nių grupuočių pasinaudojo populiariausiu Lenkijoje K o ­
1928 m. k o v o 27 d. parlamentą įžeidžiantis scenarijus
mendanto Vardu savo rinkėjų sąrašuose. Taip elgdamiesi
tvirtino, kad būtent jie, o ne vyriausybė ar nepartinių buvo realizuotas su visais iš to išplaukiančiais padariniais.
blokas, geriausiai supranta Komendanto idėją." Kai maršalas įžengė į salę perskaityti iškilmingos prezi­
dento kalbos, jį pasveikino deputatų komunistų šūksniai:
Tačiau j o k i e aiškinimai negalėjo pakeisti fakto, kad bū­
„Salin fašistinį Pilsudskio režimą!" Veikti pradėjo genero­
tent parlamentas, kaip ir ankstesnės kadencijos metu, pa­
las Skladkovskis. Pasirodę policininkai norėjo jėga išvesti
siliko opozicijos atrama. Žinoma, tuo paaiškinamas ir ne­
triukšmadarius. Policijos, o ne maršalkos sargybos panau­
apsakomas Pilsudskio priešiškumas jam. Juo labiau kad
dojimas sukėlė kitų deputatų nepasitenkinimą, ir jie šoko
maršalas buvo priverstas dirbti daug sunkesnėmis sąly­
gelbėti užpultųjų. Prasidėjo maišatis, kuri baigėsi tik
gomis. Seimas jautėsi esąs stiprus, neseniai sulaukęs rin­
kėjų paramos. Moraliai taip pat jautėsi esąs švarus. Jį iškvietus dar vieną, šį kartą ginkluotą šautuvais, polici­
pulti buvo daug sunkiau, ypač dabar, kai per dvejus val­ jos būrį.
dymo metus kai kurie žymūs sanatoriai jau buvo spėję Seimas savo akimis galėjo įsitikinti, kad ginkluotas
susitepti rankas. policininkas svarbesnis už deputatą. Tačiau tuo metu sei­
mas iš šios pamokos nepadarė reikiamų išvadų. Deputatai
Maršalas visa tai suprato, todėl buvo pasirengęs grei­
tiesiog v i r ė iš susijaudinimo. Nenuramino jų ir Pilsudskio
čiau, negu prieš tai buvo manęs, panaudoti jėgą. Slaptame
perskaitytos iškilmingos kalbos žodžiai, kad „su geriausia
BVNP vadų pasitarime 1928 m. k o v o 13 d. kalbėjo:
valia, atsižvelgdami į realius gyvenimo poreikius, ieškotų,
„Seimas neturi kankinti vyriausybės. Beje, jeigu seimas
kaip išspręsti didžiulę valstybinės valdžios organų harmo­
nenorės bendradarbiauti su vyriausybe, bus išvaikytas."
ningo funkcionavimo problemą [. . .] sveiku kasdieniniu
Sie žodžiai, neigę pagrindinį parlamentarizmo principą —
gyvenimu (pabr. D.T.N.)". Po to, kas įvyko salėje, tai
valstybė bendradarbiauja su tautos atstovais, o ne at­
skambėjo kaip patyčia.
virkščiai, kaip to norėjo deputatus niekinęs diktatorius —
Taip pat greitai deputatai parodė, kad grasinimai nepri­
nieko gero nežadėjo.
vers jų nusileisti. To paties posėdžio metu nebuvo atsi­
Pirmąją pamoką seimas turėjo gauti paties atidarymo
žvelgta į aiškiai pareikštą Pilsudskio valią, ir seimo maršal­
metu. „Porą dienų prieš prasidedant seimo posėdžiams,—
ka buvo išrinktas LSP vadovas Ignacas Dašinskis. Bel­
prisiminė ministras Skladkovskis,— buvau iškviestas pas
vederio kandidatas Kazimežas Bartelis balsavimo metu gė­
poną maršalą, kuris pranešė man, ką ketina daryti: „Nau­
dingai pralaimėjo. BVNP atstovai aiškiai pasimetė. Tačiau
jąjį seimą atidarysiu aš pats, pono prezidento vardu. Pri­
neilgam — netrukus sanatoriai demonstratyviai paliko sa­
valo tik duoti priesaiką ir išrinkti pirmininką. (Pilsudskis
lę. Galbūt tikėjosi, kad Pilsudskis pildys savo pažadą ir
jau seniai nevartojo termino „seimo maršalka", manyda­
išvaikys užsispyrusį parlamentą?
mas, kad tai juodina jo karinį laipsnį*.— D.T.N.) N i e ­
Tačiau diktatorius nesiryžo tokiam žingsniui. „Rinkimų
ko daugiau. Jeigu mėgins man sutrukdyti, tai atvesiu į sei­
rezultatai,— rašo profesorius Andžejus Garlickis,— paro­
mą policiją. . . Ką tai reiškia. . ." Žinoma, inauguracijos me-
dę, kaip silpnai yra remiama sanacija, vertė Pilsudskį veik­
ti atsargiai. Jis manė, kad būtina išlaikyti demokratijos,
„Marszatek" {lenk.) į lietuvių kalbą gali būti verčiama „maršalas",
kai kalbama apie karinį laipsnį, ir „maršalka", kai turimos omenyje pa­ nors iš esmės suvaržytos, regimybę. Parlamento išvaikymą
r e i g o s . — Vert. tuo metu būtų buvę nelengva paaiškinti visuomenei. Tam

213
212
 •
reikėjo naujų rinkimų, tačiau nebuvo visiškai aišku, ar jų
rezultatai bus vyriausybės stovyklai naudingesni. Galėjo
būti priešingai." Tuo būdu maršalas vėl atsisakė suvesti
sąskaitas su seimu. Jis laukė tinkamo momento.
Artimiausiu metu imtis ryžtingų veiksmų jam neleido
staigiai pablogėjusi sveikata. Naktį iš balandžio 17 į 18
jį ištiko epilepsijos priepuolis. Keletą dienų pragulėjo
ligoninėje. Liga, taip pat ir dešiniosios kūno dalies para­
lyžius, praėjo gana greitai, tačiau ranka jau nebebuvo val­
doma taip, kaip anksčiau. Priepuolis galėjo kiekvieną aki­
mirką pasikartoti ir baigtis tragiškai. Artimiausi bendra­
darbiai buvo nepaprastai išsigandę: „Komendantas serga
skleroze,— 1934 m. pradžioje rašė Skladkovskis.— Bijo­
me, kad nepasikartotų epilepsijos priepuolis, kuris jį
buvo ištikęs prieš porą metų, laimei, labai lengvos for­
mos". Kaip ir įprasta tokiu atveju, komendantui buvo pra­
nešta, kad liga negrėsminga. Tikroji diagnozė buvo lai­
koma didelėje paslaptyje.
Susirūpinimas sveikata ir gydytojo patarimas laikytis
kuo didesnės ramybės privertė maršalą atsisakyti premje­
ro posto. Tai buvo padaryta jam labai charakteringu būdu.
„Pasisveikinę su ponu prezidentu,— rašė apie 1928 m. bir­
želio 25 d. Ministrų Tarybos posėdį Skladkovskis,—
susėdome prie stalo, ir komendantas paprašė žodžio. Po
to, kaip kabineto galva, visų dalyvavusių ministrų vardu
ponui prezidentui pareiškė apie atsistatydinimą. Tiesos
dėlei reikia pažymėti, kad nė vienas iš mūsų, ministrų,
nežinojo apie maršalo sumanymą atsistatydinti, tačiau, su­
prantama, pagarbiai tylėjome. Maršalas dimisiją motyva­
vo savo sveikata. . ."
Po to, jau ilgesnėje kalboje, Pilsudskis brutaliai už­
sipuolė seimą. „ N e g a l i u . . . (Skladkovskis praleidžia pra­
keiksmus. — D.T.N.) ilgiau apsikęsti su seimo nenaudėliš-
kumu, negaliu jau to fiziškai iškęsti [. . . ] . " „Pasisekė,—
toliau atpasakojo kalbą tas pats liudininkas,— kad sirgo,
kai seime buvo tvirtinamas biudžetas, kitu atveju „kaulai
būtų sulaužyti". „Ponas prezidentas mato, kad aš siuntu,
o man siusti negalima",— vėl prisiminė gydytojų reko­
mendacijas."
Praėjus porai dienų po kabineto atsistatydinimo, mar-
214
salas davė interviu, kuriame numatė pradėti beprece­
dentę seimo ataką. Jo manymu, atgimusioje Lenkijoje sei­
mas niekuomet nebuvo pozityvi vertybė. Jau kaip valsty­
bės viršininkas turėjo viltį likviduoti tą blogį, steigia­
mąjį susirinkimą—„prostitučių seimą", kaip jį vadino.
Taip pat nesimpatingai apibūdino ir pirmos kadencijos
rūmus —„korupcijos seimą". Siam nepagailėjo tokio pobū­
džio sąmojų: „Atmosfera [seimo] salėje laipsniškai persi­
sunkia nuoboduliu taip stipriai, kad pasidaro net nuo­
dinga. N e t skraidančioms musėms, ponai, taip įgrysta jūsų
plepalai, kad jos jau nešokinėja viena ant kitos, o jeigu
kuri nors tai tingiai padaro, tai kita net nepakelia spar­
nelių — jau beveik nudvėsė iš nuobodulio". Visi šie įžei­
dimai buvo skirti tuo metu funkcionavusiam parlamentui.
O kadangi maršalui negrėsė pavojus tapti pusiau nudvė­
susia muse, interviu baigė taip: „Nusprendžiau, kad dar
kartą galiu pasirinkti: atsisakyti bet kokio bendradarbia­
v i m o su seimu ir laukti pono prezidento nurodymų, kad
galėčiau Lenkijoje oktrojuoti naujus įstatymus arba pasi­
traukti iš premjero, turinčio bendradarbiauti su seimu,
posto. Pasirinkau antrąjį kelią ir todėl nesu Lenkijos
ministrų kabineto šefas [. . . ] . Antra vertus, pareiškiau,
kad bet kokios didelės krizės metu būsiu pono prezidento
dispozicijoje ir suformuosiu naują vyriausybę, prisiimda­
mas savo atsakomybėn sprendimus ir drąsiai reaguodamas
į galimus jų padarinius". Tokiu būdu maršalas slėpė
nuo visuomenės tikrąsias pasitraukimo priežastis ir neno­
rėdamas, kad tai suprastų kaip seimui daromą nuolaidą,
grasino jam aktyvia kova. Bet turėjo prabėgti dveji me­
tai, kad tas grasinimas taptų faktu.
Tuo tarpu abi pusės ėmėsi ryžtingesnių veiksmų. Dau­
guma grupuočių neišsigando „nervų karo", nepraleido
progos įdurti šalininkų suidealizuotam „tautos tėvui"
ir aštriai pasisakė apie interviu-paskvilį. „Esminiai bu­
vusio Ministrų Tarybos pirmininko, dabartinio karo mi­
nistro maršalo Pilsudskio interviu fragmentai,— buvo
sakoma LSP pareiškime,— fragmentai, kuriuose kalbama
apie naujų įstatymų Lenkijoje oktrojavimą, grasinama
valstybiniu perversmu prieš konstituciją, kuriai prieš
porą dienų maršalas Pilsudskis kartu su visa vyriausybe
215
davė ištikimybės priesaiką, yra labai būdingi karo mi­
nistrui [. . . ] . Lenkijos socialistų partija beatodairiškai
gins demokratiją ir liaudies atstovaujamą parlamentą, iš­
rinktą visuotinių rinkimų metu."
Iškilus grėsmei iki tol atskiros kairiųjų ir centro gru­
puotės konsolidavosi. 1928 m. lapkričio mėn. buvo sukurta
Kairiųjų grupuočių taikinamoji komisija respublikai ginti.
Ją sudarė šios seimo grupuotės: LSP, LLP „Išsivadavimas"
ir Valstiečių partija.
1929 m. vasario mėn. parlamentas nusprendė patraukti
teisminėn atsakomybėn finansų ministrą Čechovičių, kal­
tinamą daugelio milijonų zlotų iššvaistymu. Ypatingas dė­
mesys buvo atkreiptas į 8 milijonus zlotų, kurie 1928 m.
buvo paimti iš ministro pirmininko dispozicinio fondo ir
panaudoti BVNP propagandai. Deputatai norėjo maršalą
sudoroti jo paties ginklu — kaltino valstybės pinigų
švaistymu egoistiniams, partiniams tikslams. Lenkijos so­
cialistų partijos atstovas Hermanas Lybermanas, įrodinė­
damas, kad yra būtina šią aferą išaiškinti, kalbėjo: „Tas
seimas jau nieko kito nebeturi, tik tą vienintelę teisę
[. . .] kontroliuoti pinigus, kuriuos surenka iš piliečių, ir
šios vienintelės teisės nepaleisime iš rankų, kovosime iki
nukritimo".
Maršalo padorumu buvo suabejota, ir tai buvo pasiekta
panaudojus jo paties propagandinius triukus. Smūgis buvo
taiklus ir skausmingas, juo labiau kad visuomenę nuolatos
piktino finansiniai skandalai. Po vieno iš jų, paties di
džiausio, iš pašto ir telegrafo ministro posto turėjo atsista
tydinti artimas Pilsudskio bendradarbis Boguslavas Me
dzinskis. Ir v ė l per šalį nuskambėjo šūksnis: „Jie vagia!'
Sį kartą jis buvo ištartas Veiskos gatvėje ir nukreiptas
prieš „Herkulį iš Belvederio", daugelio jo šalininkų įsitiki­
nimu, iki šiol kuopusį seimo „korupcijos arklides".
Pilsudskis priėmė jam mestą iššūkį. Dar daugiau, vise
kaltę prisiėmė sau, tvirtindamas, kad Čechovičius vykdė
j o , ministro pirmininko, nurodymus. 1929 m. birželio
23 d. pats asmeniškai atvyko į Valstybinį tribunolą, kur
buvo teisiamas buvęs ministras, ir aršiai užsipuolė patį
tribunolą, seimą ir — tai buvo tam tikra staigmena —
galiojančią konstituciją. Priešininkai, susidūrę su tokie
216
ataka, atsitraukė, nerizikavo stoti į lemiamą mūšį. Tri­
bunolas nepriėmė galutinio verdikto, kuris, turint galvoje
neginčijamą konstitucijos pažeidimą, galėjo būti tik nei­
giamas. Tai paskatino maršalą ir toliau vesti grasinimų
politiką. Jo įsakymu 1929 m. spalio 31 d., kai turėjo prasi­
dėti biudžetą svarstanti sesija, seimo pastate pasirodė ke­
lios dešimtys ginkluotų karininkų. Jie susirinkusiems pa­
aiškino, kad atvyko pasveikinti vado. Neįmanoma nustaty­
ti, koks buvo tikrasis šio vizito tikslas, nes iš anksto supla­
nuotą scenarijų sugriovė Dašinskio pasiūlymas nepradėti
posėdžio „su šautuvais ir kardais". Tačiau sunku patikėti,
kad maršalas neketino terorizuoti deputatų, gal jis net keti­
no pasinaudoti kariškiais ir įvykdyti tikrą jėgos akciją.
Seimas susiorientavo, kad priešininkas jį nori nuvesti
slidžiu keliu, vedančiu į kompromitaciją, ir nusprendė
imtis ryžtingų priemonių. 1929 m. gruodžio 5 d. posėdyje
seimas nubalsavo už Kazimežo Svitalskio, jau keletą
mėnesių buvusio valdžioje ir laikomo „stipria ranka",
atsistatydinimą. Dar kartą maršalas nusileido. Svitalskis
atsistatydino, o ministru pirmininku tapo „liberalas" Ka-
zimežas Bartelis. Bet tai jau buvo paskutinė nuolaida.
Konfliktas perėjo į naują fazę. Iki šiol tai buvo dau­
giau panašu į partizaninį karą su gausybe pasalų, spąstų,
periferinių susidūrimų, keistai vengiant abiem pusėms ko­
voti bendrai, įtraukiant visą visuomenę. Išėjo taip, kad
didesnė jos dalis gerai nežinojo, kodėl vyksta kova Veiskos
gatvėje. Dauguma piliečių prisiminė tuos konfliktus, ku­
rie draskė rūmus iki 1926 m. gegužės. Tikėjo vyriausybine
propaganda, kuri teigė, kad nuolat vyksta kova su senomis
„seimokratijos" ydomis. Sie argumentai buvo gana svarūs,
nes juos lydėjo ekonominiai laimėjimai. Tai buvo ne kas
kita, kaip objektyvių pasikeitimų pasaulinėje konjunktū­
roje rezultatas, tačiau diena iš dienos jie buvo priskiriami
maršalo ir jo vadovaujamos vyriausybės genijui. Tokioje
situacijoje dauguma pernelyg karštai pritarė Pilsudskio
propaguojamai antiparlamentinei demagogijai, nepaste­
bėdami, kad vyksta rafinuota diktatoriaus kova su pasku­
tine kliūtimi, skyrusią jį nuo visiškos valdžios.
1930-ieji išmušė iš vėžių jau ketverius metus truku­
sį gana stabilų gyvenimą. Vis ryškėjo ūkinės krizės simp-
217
 naujasis premjeras pavadino „konstitute", paaiškindamas:
tomai. Mažėjo gamybos apimtis, plito nedarbas. Policija
„Sį žodį sugalvojau, nes jis daugiausia turi panašumo su
žiauriai malšino vis impulsyvesnes bedarbių demonstraci­
„prostitute". Po šio refreno, rugpjūčio 29 d., prezidentas
jas. Sklaidėsi mitas apie sanacijos „ūkinį stebuklą". A u g o
paleido seimą ir senatą, o naujus rinkimus paskelbė 1930 m.
visuomenės nepasitenkinimas. Vis stiprėjanti opozicija
lapkričio mėnesį.
drąsiai puolė vyriausybę.
Naktį iš rugsėjo 9 į 10 vidaus reikalų ministro Sklad-
1930 m. gegužės pradžioje jau dėl žinomų konstituci­
kovskio įsakymu buvo suimti (pažeidžiant teisminę proce­
nių „fokusų" maršalas neleido sušaukti deputatų reikalau­
dūrą) aštuoniolika priklausiusių opozicijai deputatų. Skla­
jamą nepaprastąją seimo sesiją, kurios metu turėjo būti
dkovskis neneigė, kad šį sąrašą sudarė pats maršalas.
užsipulta eilinė, šį kartą Valerijaus Slaveko, „stiprios ran­
Suimtieji buvo išvežti į Bresto karinį kalėjimą, kur jų lau­
kos" vyriausybė. Prieš keletą mėnesių susikūrusio „Centro-
kė pajuoka, kankinimai ir persekiojimai.
l e v o " partijos (LSP, Valstiečių partija, LLP „Išsivadavi­
„Naktį iš spalio 9 į 10,— remdamasis seimo paklausi­
mas", LLP „Piastas", Tautinė darbininkų partija (TDP)* ir
Lenkijos krikščionių demokratų partija) šalininkai pareiš­ mu rašo Adamas Pruchnikas,— Popelis (vienas iš
kė, kad vyriausybė užkirto kelią liaudies atstovams imtis TDP vadovų.— D.T.N.) buvo įvestas į tamsų kambarį;
priemonių krizei įveikti ir savo kovą tęs gatvėse. Tiesą vienas policininkas jį suėmė už galvos, kitas už kojų, po
sakant, neturėjo kitos išeities, nes spręsti šiuos klausimus to jis buvo paguldytas ant stalo, uždengtas šlapia marška
seime pasidarė nebeįmanoma. ir kažkokiu geležiniu įrankiu jam buvo suduota apie 30
kirčių [ . . . ] . Egzekucijos metu Popelis prarado sąmonę.
1930 m. birželio mėn. Krokuvoje įvyko didelis Teisės
Kankinimui pasibaigus, viskam vadovavęs karininkas pa­
ir liaudies laisvės gynimo kongresas, pasmerkęs „Pilsuds­
reiškė, j o g sumuštasis turįs „džiaugtis, kad gavo tiek ma­
kio diktatūrą" ir pareiškęs, kad kovos už demokratinės-
žai, kitą kartą maršalas Pilsudskis įsakys paleisti kulką
parlamentinės vyriausybės atkūrimą. „Centrolevas" pak­
į kaktą."
vietė rugsėjo 14 d. suorganizuoti dvidešimt vieną mitingą
Suimtųjų buvo prigrūstas ne tik Bresto kalėjimas. Iš
pagrindiniuose Lenkijos miestuose. Juose buvo norima
viso buvo suimta apie penkiasdešimt deputatų ir senato­
pakviesti gyventojus į kovą su diktatūra.
rių, priklausiusių seimo opozicinėms partijoms. Kitų, ne
Skurdas didino nepatenkintų žmonių būrius. Jau ne­
deputatų, buvo suimta keliolika tūkstančių. Teroras siau­
pakako pajuokos ir šmeižto deputatų adresu. A t ė j o me­
tėjo visos rinkiminės kampanijos metu. Ypatingai bruta­
tas realizuoti senąjį maršalo grasinimą, kurį prieš porą
liai buvo elgiamasi su rytinėje Mažosios Lenkijos dalyje
mėnesių taip patikslino vienas iš j o bendradarbių: „Ge­
gyvenusiais ukrainiečiais. Vyriausybė, atsakydama į slaptų
riau sulaužyti kaulus vienam deputatui negu į gatves iš­
Ukrainos organizacijų panaudotą jėgą, nukreiptą prieš
stumti patrankas". Ne tik deputatus buvo norima pagąsdin­
Lenkijos valstybingumą, 1930 m. rugsėjo viduryje pradėjo
ti. Visi gyventojai turėjo gauti paklusnumo pamoką ir
vykdyti gerai suplanuotą pacifikacinę akciją. Policijos ir
žiūrėti iš aukšto į tuos, kuriuos konstitucija laikė vie­
kariuomenės būriai dalyvavo keliuose šimtuose baudžia­
ninteliais šalies valdovais.
mųjų ekspedicijų, kurių metu taikė kolektyvinės atsako­
Rugpjūčio 25 d. Pilsudskis vėl tapo premjeru. Po dviejų mybės principą — naikino žmonių turtą, viešai plakė, už­
dienų pusiau oficialiame „Gazeta Polska" laikraštyje pasi­ darinėjo Ukrainos visuomenines, kultūrines ir verslines
rodė pirmasis iš visos serijos seimui skirtų interviu, kuris organizacijas.
savo smarkumu turėjo nustebinti net prie politinio bru­
Ir per pačius rinkimus nebuvo išvengta administra­
talumo pripratusius asmenis. Pagrindinį šalies įstatymą
cijos spaudimo. Būtent tuo metu, balsuojant už BVNP
* N a r o d o w a Partia Robotnicza (lenk.)— Vert.
„pirmąjį", v y k o groteskinės, popų atidaromos, o policinin-

219
218
 kų uždaromos pasienio kaimų gyventojų eitynės prie
buvo pavojuje. . . Buvau priverstas imtis labai aštrių prie­
balsavimo urnų.
monių, netgi tokių kaip Brestas". „Visa tai,— aiškino Sli-
Esant tokioms aplinkybėms, B V N P surinko taip trokš
vinskis,— maršalas pasakė trūkčiojančiu balsu, darydamas
tamą balsų daugumą. Seime iš 444 vietų gavo 249, o senat­
pauzes tarp atskirų frazių. Buvo akivaizdu, kad pokalbis
is 111 — 75. Vyriausybinė propaganda skelbė, kad tokie
šia tema yra jam neapsakomai kankinantis [ . . . ] . Staiga
baigtis — didžiulis laimėjimas. Profesorius Henrikas Ze-
maršalas tarė: „Nežinau, kodėl Dievas liepė man gyventi
linskis, vertindamas šią valdžios akciją, rašė, kad „tokioje
Lenkijoje. . ."
atmosferoje 1930 m. lapkričio 16 ir 23 dienomis v y k ę pras­
Taigi represijų prieš deputatus jis nelaikė dideliu blo­
tos reputacijos „Bresto rinkimai" negalėjo atspindėti tik­
giu, bet nelaikė jų ir liaupsinimo priežastimi, kaip tai
rųjų visuomenės nuotaikų". Tai liudijo ir daugybė protes­
darė kai kurie jo šalininkai. Tačiau dėl Bresto sąžinė jo
tų, ypač intelektualinio elito. Ryškiausias šių nuotaikų
nekankino. Atrodo, kad būtent 1930 m. rudenį galutinai
pasireiškimas — 1930 m. gruodžio mėn. keturiasdešimt
susikristalizavo įsitikinimas, j o g Lenkija yra jo nuosavybė
penkių Jogailos universiteto profesorių pasirašytas atvi­
ras laiškas, paremtas, beje, analogiškais kitų aukštųjų mo­ ir jis galįs su ja daryti, ką tik nori, jeigu tiktai laikys tai
kyklų pareiškimais. Taip pat plačiai nuskambėjo Andže­ esant reikalinga.
jaus Strugo, Marijos Dombrovskos, Tadeušo Bojaus-Ze- Visuomenės nuomonė Pilsudskiui nelabai rūpėjo. M e ­
lenskio, Antonio Slonimskio, Juliano Tuvimo protestai. tams bėgant, apie savo gentainius įgijo kuo blogiausią
Abejonės kankino ir kai kuriuos pilsudskininkus. Tačiau nuomonę. Jau 1927 m. legionų suvažiavime Kališe kalbėjo:
jie atvirai neprotestavo. Jau buvo pratę prie paklusnumo ir „Sukūriau daugybę gražių žodelių ir apibūdinimų, kurie,
tikėjo, kad komendantas žino, ką daro. Tačiau šį kartą man mirus, pasiliks ir pastatys lenkų tautą idiotų gretose".
tai buvo jų lojalumo išbandymas, ir kas žino, ar ne sunkes­ O Bresto dienomis skundėsi savo kabineto šefui: ,i¥xa da-
nis negu 1926 m. gegužę. lykų, kurių jūs, lenkai, negalite suprasti! [. . . ] . Kiek aš ga­
lėčiau padaryti, jeigu valdyčiau kitą tautą". Sis skirstymas
Oficiali propaganda teigė, kad toks maršalo elgesys
į „jūs, lenkai" ir „aš, Pilsudskis" priminė absoliutaus mo­
su opozicija yra dar vienas jo nuopelnas. Tai buvo pirmas
narcho mąstymą ir prieštaravo „baltosios" legendos kū­
ir labai ryškus signalas, kad visais prieinamais kanalais
rėjų, prirašiusių ištisus puslapius apie tikrąją demokra­
skleidžiama „baltoji" legenda ėmė prieštarauti visuomenės
tiją, kuri iki pat mirties ženklins maršalo veiklą, tvirti­
nuotaikoms. Nedaugelis juk asmenų be išlygų galėjo pasi­
nimams.
rašyti po tokiu hagiografo vertinimu: „Didžiuliai dar nuo­
Nepagarbą tėvynainiams išsakė ir jau minėtame pašne­
dų nepaliesti visuomenės sluoksniai deputatų suėmimą su­
kesyje su Slivinskiu. „Jau ne kartą maniau, kad mirdamas
v o k ė su palengvėjimu ir apimti didelio vidinio pasiten­
prakeiksiu Lenkiją. Dabar žinau, kad to nepadarysiu. Ta­
kinimo. Jį vertino kaip teisingumo aktą, kaip suprastą,
čiau po mirties stosiu prieš Dievą ir prašysiu, kad nesiųstų į
būtiną, lauktą reakciją į antivalstybinius išstojimus, kaip
Lenkiją didelių asmenybių [ . . . ] . Kaip lenkų tauta atsidėko-
grupės demagogų, uzurpavusių teisę būti nebaudžiamiems
ja joms ir kaip su jomis elgiasi! Jeigu ne aš, labai abejoju,
ir neliečiamiems, sulyginimą prieš įstatymus".
ar būtų susikūrusi Lenkija! O jeigu ir būtų susikūrusi, tai
Pats Pilsudskis apie Brestą kalbėjo be entuziazmo. Pra­
ar būtų išgyvenusi? Vien aš žinau, ką padariau Lenkijai!"
ėjus metams po šio įvykio, kalbėdamasis su Artūru Sli-
Tokios maršalo mintys gimdė įsitikinimą, kad lenkų
vinskiu, taip m o t y v a v o savo sprendimą: „Rinkimus reikėjo
tauta yra nedėkinga, menka ir niekšiška. Ir šis subjek­
laimėti. . . būtinai laimėti. Priešingu atveju būčiau privers­
tyvus įsitikinimas pateisino kiekvieną poelgį.
tas ryžtis bjauriems darbams, ir baisūs dalykai dėtųsi
1930 m. gruodžio mėn. nugalėjęs opoziciją, Pilsudskis
šalyje. . . Žinojau, kad to būčiau neišgyvenęs. . . Lenkija
atsisakė ministro pirmininko posto. Sį poelgį m o t y v a v o
220
221

sveikatos būkle. Nuolat kalbėjo apie artėjančią mirtį. Tik­
riausiai negalėjo išsivaduoti iš baimės,atsiradusios po epi­
lepsijos priepuolio. Ryžosi leisti sau ilgiausias gyvenime
atostogas — trijų su puse mėnesio poilsį Portugalijai pri­
klausiusioje Madeiros saloje, Atlanto vandenyne, į šiaurę
nuo Kanarų salyno. Žiemą praleisti šiltuose kraštuose
patarė gydytojai, o Madeirą pasirinko dukterys — dvy­
likametė Vanda ir dešimtmetė Jagoda. Kelionėje maršalą
lydėjo tik keli asmenys: adjutantas kapitonas Mečisla-
vas Lepeckis, taip pat gydytojai — papulkininkis Marci-
nas Voičinskis ir Eugenija Levicką.
Pastarajai derėtų skirti kiek daugiau vietos. Daug kas
rodo, kad ją ir maršalą siejo kai kas daugiau nei profesi­
niai gydytojos ir paciento kontaktai. Mėgstantys sensaci­
jas memuaristai kalba net apie didelį romaną. Šio teiginio
preciziškai įrodyti negalima. Dėl žinomų priežasčių ši pa­
žintis buvo apgaubta didele paslaptimi. Bet net ta menka
informacija, kuri išliko, rodo, kad Pilsudskio gyvenimo
saulėlydyje prabudo jausmas.
Eugenija Levicką buvo nepaprasta moteris. Buvo auk­
lėjama provincijoje. „Kilusi,— rašo vienas memuaristas,—
iš Rusijai priklausiusios Ukrainos, buvusių Respublikos
ir „laukinių stepių" pasienio žemių. Tai buvo provincijos,
stepių moteris, turėjusi tvirtą charakterį, didelę pilietinę
drąsą reiškiant savo mintis ir natūralų jaunatvišką humoro
jausmą." Jaunystę praleido užsienyje. 1915 m. pradėjo
studijuoti K i j e v o moterų medicinos institute, ten gyveno
iki 1923-iųjų. Matyt, buvo viena iš gabiausių studenčių —
dvejus metus praktikavosi pas vietinę įžymybę — profe­
sorių F. Janovskį. 1923 m. atvyko į Varšuvą ir dvejus metus
studijavo Varšuvos universiteto Medicinos fakultete.
1924 m. vasarą, dar studentė, Druskininkuose dirbo sezoni­
ne kurorto gydytoja.
Matyt, tuo metu ir susipažino su Pilsudskiu. Kitaip
būti negalėjo, nors ir trūksta tiesioginių įrodymų. Mar­
šalas su šeima keletą savaičių ilsėjosi Druskininkuose, ir
tiesiog neįtikėtina, kad tokioje mažoje draugijoje jų keliai
būtų nesusitikę. Šią prielaidą lyg ir patvirtina Pilsudskio
laiškas, rašytas žmonai jau po metų, jam vėl ilsintis ku­
rorte: „Ką mano aukšto rango medicinos korifėjai, mažai
222
žinau. Pats nesu savimi patenkintas, nes širdis dar nedirba
ritmingai. [. . .] Mane konsultuoja, tiria ir diagnozuoja
ponas Talheimas ir panelė Levicką [. . . ] . Kalbėjo, kad
panelė Levicką šiais metais išteka, už ko, nežinau. . ."
Taip galima rašyti tik apie bendrus pažįstamus, o kadangi
1925 m. Aleksandros Druskininkuose nebuvo, tai su panele
Levicką galėjo susipažinti tik praėjusiais metais. Be to,
gana charakteringai skamba informacija apie vedybas.
Laikas parodė, kad informacija buvo klaidinga, ir ji kelia
daug įtarimtf Galbūt žinia apie tai, kad bendros pažįsta­
mos širdį užkariavo kitas vyriškis, turėjo nuraminti žmoną,
ją įtikinti, kad bendravimas su Eugenija neperžengė drau­
giškumo ribų. Kiekvienu atveju kažką įtarti verčia tas
faktas, kad Pilsudskis tą vasarą į Druskininkus buvo nuvy­
kęs keletą kartų ir praleido ten daug savaičių. Įdomu ir
tai, kad visuomet važiuodavo vienas, be šeimos, priešingai
nei anksčiau. Jam tuo metu buvo penkiasdešimt aštuoneri,
Eugenijai — dvidešimt devyneri, Aleksandrai — ketu­
riasdešimt treji. Likimas lyg ir atkeršijo už pažeminimą
Marijos, kuri 1906 m. turėjo keturiasdešimt vienerius, o jos
konkurentė — dvidešimt ketverius metus.
Neaišku, kaip toliau vystėsi kurortinė draugystė. Le­
vicką Druskininkuose parodė visą savo energiją, įsteigė
ten naujovišką saulės, oro ir mankštos procedūrų gydyklą.
Tais laikais tai buvo tiesiog revoliuciniai, tolygūs kalti­
nimui amoralumu, metodai. Sportavo pati, skatino tuo
pavyzdžiu sekti ir pacientus. Įrengė Druskininkuose plia­
žą, baseiną, tinklinio aikšteles, kortus, vietas gimnastikai.
Maršalas tuo metu k o v o j o dėl valdžios. Tačiau labai
įdomi detalė: 1926 m. rugsėjį, tokio reikšmingo politi­
nio momento metu, buvo kurorte prie Nemuno, o ne sosti­
nėje. Kaip ir praėjusiais metais, be žmonos ir vaikų. Tuo­
met, pabendravęs su Druskininkų sporto entuziaste, mar­
šalas sumanė sukurti oficialias valstybines fizinio jaunimo
auklėjimo įstaigas. 1927 m. buvo sukurtas Fizinio auklė­
jimo ir karinio parengimo skyrius, o 1927 m. vasarį —
Valstybinė fizinio auklėjimo mokslinė taryba. Jai vado­
v a v o pats Pilsudskis, nare buvo ir gydytoja Levicką, ne­
trukus tapusi ir FAKPS sekretoriato vadove. Dabar jiedu
galėjo matytis ne tik kurorte. Pilsudskis laukė tų akimir-
223
kų, nes, kaip pažymėjo pirmajame Tarybos posėdyje da­
niška, turint galvoje, kad buvo laidojama kukli, neužiman­
lyvavęs Skladkovskis, „ponas maršalas buvo gerai nusitei­
ti jokių oficialių pareigų, gydytoja.
kęs, o tai pasitaiko gana retai". Taip pat neatsitiktinai va­
N i e k o keisto, kad visuomet sensacijų trokštanti sostinė
kare atvyko ir į ta proga surengtą priėmimą, nors visuo­
tiesiog kunkuliavo gandais. Tačiau spauda, net toji, kuri
met stengdavosi vengti tokio pobūdžio iškilmių.
ypač mėgo panašaus pobūdžio istorijas, tylėjo. Matyt, ne­
1927 m. rugpjūtį vėl praleido Druskininkuose. „Ilsė­
paprastai budri buvo cenzūra, o gal buvo nuogąstaujama,
josi puikiai,— rašo „Kronikoje" Vaclavas Jendžejevi-
kad už „pasikėsinimą į šventenybę" galima sulaukti „ne­
čius.— Pasivaikščiojimai prie Nemuno, susimąstymo va­
žinomų nusikaltėlių" keršto. N e t smarkiausia sanacijos
landos parke ant suoliuko, pokalbiai su jam mielais žmo­
priešininkė — endekų „Gazeta Warszawska" — apsiribojo
nėmis. . ." Sių žodžių autoriui buvo žinoma ne viena paslap­
vien ramiu pranešimu, kad „velionė buvo artima karo mi­
tis, nors tuo pat metu buvo visiškai lojalus dievinamam
nistro š e i m o s {ret. D.T.N.) bičiulė".
komendantui. Todėl jo informaciją galima interpretuoti
Sios mirties aplinkybės nebuvo išaiškintos. Faktai lyg
vienareikšmiškai, juo labiau kad konkrečių pokalbių at­
ir teigė, kad įvyko savižudybė, bet ir neatmetė galimy­
pasakojimas nepatvirtino cituoto apibendrinimo. Jendže-
bės, kad galėjo įvykti nelaimingas atsitikimas, o gal
jevičius turėjo žinoti „diskusijas", kurių „Kronikoje" ne­
nuodus pakišo žudikas. Varšuvos liežuvautojai tikino, kad
pateikė dėl savo lojalumo.
buvusi politinė tragedijos potekstė. „Ėmė plisti vis atkak­
Kelionė į Madeirą buvo kritiškas jų pažinties momen­ lesni gandai,— rašė Marianas Romeika,— bylojantys ne
tas. Beje, dėl įvairių priežasčių. Nusprendęs pasiimti su apie savižudybę, bet apie gydytojos Levickos nužudymą.
savimi jauną gydytoją, tam tikra prasme afišavo pažin­ Vis dažniau buvo kalbama, kad ta sklidina gyvybės, jauna
tį su ja. Oficialiai ji turėjo rūpintis jo sveikata, bet faktą, ir inteligentiška gydytoja tapo „pavojinga" tam tikriems
kad ji atsidūrė vos trijų asmenų palydoje, visuomenė, jau sluoksniams. Ji bendravo su maršalu ir kaip gydytoja, ir
kurį laiką verdanti gandais šia tema, suprato vienareikš­ kaip pažįstama. Buvo kalbama, kad per ją maršalas galėjo
miškai. gauti „mafijos" nekontroliuojamą informaciją, kad galėjo
Tačiau šis, jau keletą metų brandintas, medaus mėnuo pasiduoti tam tikrai „svetimai" įtakai. . ." Tai gana fantas­
buvo jų draugystės tragiškos pabaigos pradžia. Į v y k o kaž­ tiška versija, turint omenyje, kad po Madeiros konflik­
kokia drama Madeiros v i l o j e — Levicką nusprendė anks­ to praktiškai tokio pavojaus neliko. Matyt, taip ir nesuži­
čiau išvykti ir viena sugrįžo į tėvynę. nosime gydytojos Levickos paslapties. Na, o savo ruožtu
Praėjus porai mėnesių, 1931 m. birželio 27 d. ji buvo likimas keistai lėmė, kad ir pirmoji, ir paskutinė Pilsud­
surasta be sąmonės, su ryškiais apsinuodijimo cheminėmis skio išrinktoji tragiškai baigė gyvenimą.
medžiagomis požymiais, Belianuose įsikūrusiame Centri­ Galima tik spėlioti, kad šį dramatišką atsitikimą mar­
niame fizinio lavinimo institute. Levicką buvo nugabenta šalas giliai išgyveno. Tą vasarą išvyko į jau kurį laiką
į ligoninę, kur po dviejų dienų, taip ir neatgavusi sąmonės, jam priklausiusį Pikeliškių dvarą Vilniaus krašte. O marša­
mirė. Liepos 2 d. Povonzkuose į v y k o laidotuvės. Prieš lo žmona su dukterimis atostogauti išvyko į Druskininkus.
gedulingų pamaldų pradžią į Povonzkų bažnyčią atvyko Pašlijusi, verčianti galvoti apie mirtį sveikata, Bresto kri­
gydytojo Voičinskio, pulkininko Veniavos-Dlugošovskio zė, sėkmingas susidorojimas su opozicija, o gal ir Levickos
ir generolo Skladkovskio lydimas maršalas. Prisėdo iš mirtis — visa tai atitolino Pilsudskį nuo kasdienių rei­
krašto, galiniuose suoluose, ir po trumpos akimirkos vėl kalų ir einamųjų valstybinių reikalų sprendimo.
išvyko. Pačiose laidotuvėse nedalyvavo. Tačiau jose da­
1931 m. k o v o 31 d., vos dviem dienom praėjus po su­
l y v a v o daug aukšto rango karininkų ir valdininkų su prem­
grįžimo iš Madeiros, aplankė Moscickį. Vizito metu pra­
jeru Aleksandru Pristoru priešakyje. Palyda nekasdie-
nešė, kad sveikata vis blogėja, todėl nenorįs užimti naujų
224 1 5 . — 5733 225
 pareigų. Pažymėjo, kad ir toliau jam rūpės karo ir užsienio
politikos klausimai. Visus kitus klausimus atidavė spręsti
savo kolegoms. Antrą kartą šią savo nuomonę išsakė
1931 m. balandžio 29 d. Belvederyje pokalbio su Moscic-
kiu, Svitalskiu, Slaveku, Pristoru ir Beku metu. „Komen­
dantui atrodo,— dienoraštyje užfiksavo K. Svitalskis,—
kad jis meta pernelyg didelį šešėlį jėgų santykiui Lenki­
joje. Viską sprendžia jis vienas, viską jis lemia, o tai nėra
sveikas reiškinys. Padaręs tokią išvadą, komendantas nu­
tilo, o po to pranešė prezidentui, kad nuo šiol tegul mažiau
tikisi pagalbos iš maršalo, kad ne visada ir ne bet ko­
kiomis aplinkybėmis teiks pagalbą prezidentui. Tegul
nesivilia, kad bet kuriuo atveju imsis spręsti reikalus."
Pilsudskis pareiškė, kad šiuo metu visų pirma nori
atsidėti darbui kariuomenėje. Neužsiminė apie užsienio po­
litiką, jau tradiciškai buvusią jo žinioje. Tai sukėlė pašne­
kovų nusistebėjimą. „Paklausiau komendanto,— užrašė
Svitalskis,— ar jis, nusprendęs užsiimti tik kariniais rei­
kalais, rūpinsis ir užsienio politika, nes jau kurį laiką bū­
tent ši sritis kelia tiek mano, tiek visos visuomenės susi­
rūpinimą. Komendantas atsakė, kad užsienio politika jį da­
bar mažai domina, tuo turėtų užsiimti Zaleskis — žmogus,
kuris sugebėjo išsikovoti užsienyje svarią padėtį. . ."
Sie žodžiai reiškė, kad valdžios sistemoje gali prasi­
dėti tikra revoliucija. Todėl dalyvavusieji pokalbyje troš­
ko įsitikinti, ar teisingai suprato maršalą. „Paklausiau
komendanto,— rašo Svitalskis,— ar neketina atsisakyti
teikti pagalbą esminiais klausimais. Komendantas atsakė,
kad su malonumu tai darys." Matydamas, kad maršalas
pamažu pradeda nukrypti nuo neseniai pateiktos formu­
luotės, ryžosi kalbėti artimiausias Pilsudskio bendradar­
bis premjeras Valerijus Slavekas. „Į Slaveko paklausimą,—
užrašė Svitalskis,— ar komendantas ir toliau norės, kad
smulkias problemas spręstume mes patys, o dėl kiekvieno
svarbesnio klausimo tartumėmės su juo, komendantas
atsakė, j o g tokia sistema pasiliks ir toliau. Tai pasakęs,
komendantas netrukus paskyrė Slavekui audienciją penk­
tai valandai vakaro."
Po šių pasiaiškinimų iš pradžių buvusi griežta nuostata
atsisakyti valdymo tapo nebe tokia kategoriška. „ T o -
226
dėl visi susidarėme įspūdį,— sumavo Svitalskis,— kad
komendantas lyg ir nepaiso savo iškilmingo pareiškimo
prezidentui, neketina keisti ligi tol buvusio darbo metodo,
kad darbą, kurį ligi šiol laikė svarbiu, dirbs ir toliau, kad
iš esmės niekas nesikeičia. Kaip įprasta, komendantas
pokalbyje dalyvavo kaip pedagogas, kurio tikslas buvo
priversti kolegas prisiimti atsakomybę už vis platesnį
valstybinio darbo barą, o kalbant trivialiai — mus ketino
skandinti vis giliau ir giliau, slėpdamas savo abejingumą,
ar mes išplauksime, ar nuskęsime."
Kaip rodo tolesnis Pilsudskio elgesys, Svitalskis la­
bai taikliai įspėjo jo tikslus. Iš tiesų, maršalas vis daugiau
pareigų krovė artimiausiems bendradarbiams, nors svar­
biausius klausimus ir toliau sprendė pats. Vis dažniau tai
darė su interesantais nesitardamas — pastariesiems tai gy­
venimo nelengvino. Belvederyje ištarti žodžiai, net jeigu
tai buvo vieno žmogaus nuomonė, vaidino lemiamą vaid­
menį sprendžiant svarbius klausimus. Pavyzdžiui, labai
dažnai buvo teigiama, kad Pilsudskio apskritai nedomina
ūkiniai klausimai. Tuo tarpu Svitalskio užrašai rodo, kad
maršalas ir šiuo atveju davė nurodymus — sakysime,
prieš išvykdamas į Madeirą, Ignacui Matuševskiui patarė,
kad stengtųsi gauti iš užsienio vis „geresnes ir naudin­
gesnes" paskolas. Sis trumpas liudijimas rodo, kokia po­
litika buvo vykdoma ekonominės krizės metu.
Metams bėgant, maršalas vis labiau sklendėsi savyje.
Artimieji matė, kad tokio elgesio priežastis yra daug rim­
tesnė nei nusivylimas, garsiai deklaruojamas visam pa­
sauliui ir tautiečiams. „Fizinė būklė,— 1932 m. lapkričio
mėnesį rašė Baranovskis,— sveikata, į kurią, deja, visuo­
met žiūrėjo labai lengvabūdiškai, kartais įveikdavo valią,
ir tuomet veide atsirasdavo nuovargis, balsas susilpnėdavo
ir sulėtėdavo. Visos komendanto ligos, kaip jis pats saky­
davo, buvo nuo persišaldymo, bet, žiūrint į jo akis, kartais
sustingusias ir užgesusias, į pageltusį ir paniurusį veidą,
kildavo įtarimas, kad už įprasto negalavimo ir moralinio
nuovargio slypi kažkas rimtesnio ir labiau jaudinančio.
Atrodė, kad kažkoks nematomas blogis, atkaklus, bukas,
kovoja su tuo organizmu. Ypač tai buvo jaučiama pasku­
tiniais metais. . ."
227
 Liga, jau akivaizdi, bet nenustatyta gydytojų, kurių torą gins, bet komendantas, jeigu Pristoras jo nepaklau­
nemėgo ir neprisileido artyn, įbrėžė ryškų pėdsaką jo sys, laikysis jo atžvilgiu nemalonaus neutralumo. Po to
psichikoje. Tapo dar nepatiklesnis, įtaresnis, net santy­ buvo užsiminta apie nelojalumą, apie Pristoro pareiškimą
kiuose su žmonėmis, kuriais neseniai labai pasitikėjo. komendantui, kad jis bus tolerantiškas nelabai švarios sąži­
Su šia maršalo asmenybės metamorfoze susijusi ir nema­ nės žmonėms, kad komendantas jau 1926 m. pasakė sau,
lonė, į kurią 1933 m. pateko ilgametis bičiulis, premjeras jog didžiausias jo trūkumas — tai švelnus elgesys su žmo­
nuo 1931 m.— Aleksandras Pristoras. Kad pasitikėjimas nėmis ir nuo to laiko jis buvo net žiaurus skirdamas baus­
prarastas, rodė radikalus asmeninių kontaktų apribojimas. mes, o Pristorą per daug seniai pažįsta, kad galėtų sau leis­
„Pristoras labai sielojosi dėl tokio komendanto elge­ ti nemaloniai su juo juokauti, pavyzdžiui, nepaduoti ran­
sio,— 1933 m. balandį užrašė Svitalskis.— Jau kuris laikas kos. Bet iš visko matyti, kad komendantas jaučia Pristo­
komendantas neieško kontakto su Pristoru, reikalus tvar­ rui kažkokią nuoskaudą ir pretenzijas, kurių nežada greitai
ko tarpininkaujant karininkams." Panašiai atsitiko ir prieš užmiršti."
keliolika dienų, papulkininkį Kalinskį skiriant į pašto ir
Iš šios citatos (ji yra tokia ilga todėl, kad atpasakoja
telegrafo ministro postą. A p i e šį pasikeitimą (jo vadovau­
beveik visą Pilsudskio pasisakymą) sunku įspėti tikrąją
jamoje vyriausybėje) Pristoras sužinojo iš maršalo kance­
priežastį nemalonės, į kurią buvo patekęs Pristoras. Gali­
liarijos viršininko ir palaikė tai įžeidimu. Tačiau neišdrįso
ma tik spėti (beje, remiantis visos šios istorijos stebėtojų
paklausti, kodėl su juo buvo taip negarbingai pasielgta.
sugestijomis), kad jis tapo intrigos arba nepagrįsto šmeiž­
Jau nuo seno nusistovėjo tokia tvarka, kad maršalas kalba
to auka. Kiekvienu atveju atrodo stebėtinas Pilsudskio
tuomet, kai mato reikalą.
patiklumas.
Taip atsitiko ir šį kartą, nors ne Pristorui buvo suteik­ „Visus tuomet giliai sujaudino ši istorija,— prisiminė
ta malonė būti pakviestam pokalbiui, o net nesitikėjusiems
būsimas ministras naujoje vyriausybėje Vaclavas Jendže-
būti įtrauktiems į šį reikalą Svitalskiui ir Slavekui. „Pa­
jevičius.— Spėjome, kad čia buvo kaltos įvairios ponių
sirodė, j o g mes buvome iškviesti tam,— 1933 m. gegužės
apkalbos, kurios pasiekdavo Pilsudskį ir kuriomis jis ti­
2 d. Belvederyje užrašė Svitalskis,— kad komendantas
kėjo. Vis labiau užsidaręs Belvederyje arba Inspektūro-
išsakytų savo požiūrį į Pristorą. Komendanto pateiktą
je, ligotas, vienišas, įtarinėjo, dažnai nepagrįstai, arti­
apibūdinimą būtų galima nusakyti taip. Teigiamais Pristo-
miausius ir jam ištikimiausius žmones. Jeigu jau jis kartą
ro valdymo rezultatais komendantas laiko jo ankstesnį
kuo nors įtikėdavo, pakeisti jo nuomonę buvo neįmano­
požiūrį į valdininkus ir laimėjimus mažinant kainas. N e i ­
ma."
giamais — darbo sistemą, kuri pagrįsta noru žinoti apie
Tokioje situacijoje patys svarbiausi valstybiniai rei­
viską ir kišimusi visur. Tokia sistema nėra protinga ir gali
kalai būdavo sprendžiami visai nepriimtinu būdu. Pana­
funkcionuoti tik atkakliai dirbant. Kai atsiranda nuovargis,
šiai atsitiko 1933 m. su prezidento rinkimais. Birželio mė­
išryškėja visos šios sistemos silpnosios vietos ir tai pa­
nesį baigėsi septynerių metų Moscickio kadencijos lai­
sireiškia kontrolės susilpnėjimu [. . . ] . Didžiausias prie­
kas. Ministras pirmininkas Pristoras, suderinęs klausimą su
kaištas skambėjo taip. Pristoras naudojasi „savo" žmonė­
pilimi, Tautos susirinkimo data paskelbė birželio 1 dieną.
mis, kuriuos laiko savo patikėtiniais ir kuriems moka (pi­
Tuo tarpu Pilsudskis balandžio 25 d. netikėtai pareiškė
nigais arba postais). Tie maži šunyčiai, niekšeliai, loja,
Moscickiui, kad rinkimus reikia paankstinti net mėnesiu.
bet tuo pat metu kiekvienu momentu gali Pristorą sukom­
Šis pageidavimas, suprantama, buvo įsakymas, ir jį reikėjo
promituoti moraline prasme [. . . ] . Komendantas nori Pris­
vykdyti. Buvo padaryti atitinkami pakeitimai. Tai daryti
torą išgelbėti, ir šis geriausiai padarytų, jeigu, pasinaudo­
buvo sunku, nes maršalas niekam neatskleidė paslapties,
jęs prezidento rinkimais, atsistatydintų. Prezidentas Pris-
ką yra numatęs į prezidento kėdę. Pokalbio su Moscickiu

228 229
metu nė žodžiu neužsiminė, ar jis bus perrinktas, ar numa­
tyta nauja kandidatūra. Esant tokiai padėčiai, pilies šei­
mininkas apdairiai pradėjo daryti užuominas apie savo
valdžios pabaigą. Tik balandžio pabaigoje Pilsudskis įpa­
reigojo Slaveką pasiūlyti Moscickiui ir toliau preziden­
tauti. Visą šią istoriją baigė pašnekesiu su Slaveku ir
Svitalskiu 1933 m. gegužės 2 dieną. „Pokalbiui prasidė­
jus,— rašė Svitalskis,— komendantas pasiteiravo Slaveko,
ar prezidentas sutiko būti perrinktas [ . . . , ] . Kai Slavekas
referavo, kad prezidentas sutiko, buvo laimingas gavęs
komendanto pasitikėjimo įrodymus ir net keletą kartų tei­
ravosi Slaveko, ar iš tiesų yra tokia komendanto valia —
komendantas lyg nepatenkintas numojo ranka ir pasakė:
kokie gi žmonės yra „paslankūs" (t. y. kaip lengvai j i e
prikalbinami žengti tą ar kitą žingsnį). A p i e prezidento
rinkimus po to jau nebuvo kalbama. . ."
Kaip matyti, ne itin švelniai maršalas elgėsi su arti­
miausiais savo bendradarbiais. Nepasižymėjo mandagumu.
Jis buvo įsitikinęs savo teisumu ir primesdavo jiems savo
valią, o šie be murmėjimo jam paklusdavo.
Sios sistemos veikimas puikiausiai atsiskleidžia kitame
Svitalskio įraše, kuriame kalbama apie 1933 m. gegužės
10 d. Januso Jendžejevičiaus nominacijos premjeru ap­
linkybes. „Slavekas man papasakojo, kokia buvo pasku­
tinė krizė. Gegužės 4, t. y. kitą dieną po mūsų pokalbio
pas Pristorą, kai jis įsitikino savo pasitraukimo, ir galbūt
net labai greito, būtinumu, prezidentas išsikvietė Slaveką
ir kartu su juo svarstė kandidatūras į premjero postą.
Apsistojo prie Beko, Jendžejevičiaus pavardžių ir priminė
savo ankstesnį ketinimą padaryti Slaveką Pristoro pava­
duotoju ir tokiu būdu leisti Pristorui pailsėti. Gegužės 9 d.
prezidentas aplankė komendantą. Slaveko duomenimis,
prezidentas pasiūlė keletą pavardžių, bet kokias, nežinia.
Komendantas apsistojo prie Jendžejevičiaus."
Svitalskio, vieno iš artimiausių maršalo aplinkos žmo­
nių, užrašai yra tiesiog neįkainojami norint suprasti tik­
ruosius Pilsudskio poelgius, reakciją ir sprendimus. Ta­
čiau ir iš kai kurių nuotrupų galima susidaryti vaizdą, kad
tai nėra visiškai ojektyvus šaltinis, kad autorius nutyli
delikačiausias problemas.
230
Sis pastebėjimas netiktų kitam ypač privačiam doku­
mentui — visiškai neskirtam skaityti pašaliniams asme­
nims — 1932 m. rašytam generolo Juzefo Kordiano-Zamor-
skio kalendoriui. Tik laimingai sutapus aplinkybėms, šis
nekasdieniškas šaltinis po keliasdešimties metų atsidūrė
istorikų rankose. Jo fragmentus verta cituoti nepakei­
tus atšiaurios formos — nors tai ir apsunkina skaitymą,
bet tuo pat metu perteikia labai autentiškus autoriaus —
tuometinio Lenkijos armijos generalinio štabo viršinin­
ko —pastebėjimus ir išgyvenimus.
„Gegužės 7 [. . . ] . Premjerų pašn[ekesys]. Komendan­
tas nepatenkintas pasitarimo eiga. Įsakė, kad karo atveju
valdžia turi būti atiduota į Slaveko rankas — „nes jis yra
po manęs stipriausias žmogus Lenkijoje". Senis labai išse­
kęs, nenorėjo jokių svarbesnių reikalų nagrinėti su Gon-
siorovskiu, nes pavasaris jį veikia. Charakteringa, kad jau
pusė metų nieko nesprendžia, o antra vertus, nuolat tie­
siog sadistiškai — kraugeriškai — grasina (sudeginsiu, už­
liesiu žibalu ir sudeginsiu ir t. t . ) . "
„Liepos 11 [. . . ] . Vakaras pas Smigią. Jo nuomone, tai
nenormalus žmogus (apie maršalą.— D.T.N,). Nuslėpti to
nepavyks, o kai išaiškės, mus vadins kvailių banda, nes
mes to nepastebėjome. . ."
O juk tiek Kordianas-Zamorskis, tiek ir jam informaciją
teikęs Gonsiorovskis bei Ridzas-Smiglas — tai maršalui
artimi ir ištikimi žmonės, su nerimu konstatavę ligos pasi­
reiškimus ir nepalankius psichikos pasikeitimus, apie kurių
egzistavimą prieš tai net neįtarė. „Paradui v a d o v a v o ko­
mendantas,— įspūdžiais apie 1932 m. lapkričio 11 d. da­
linosi generolas Kordianas-Zamorskis.— Ir juokinga, ir
gaila, kad nežino, kokia netvarka ir valstybėje, ir ka­
riuomenėje. . ."
Vieni apie maršalo sveikatos būklę žinojo daugiau,
kiti — mažiau, bet viena yra aišku — bendraujant su sve­
timais žmonėmis, stropiai buvo slepiama informacija apie
jiems žinomas keistenybes. Maršalas buvo stiprus, visiš­
kai sveikas, besidomintis menkiausia valstybinio gyveni­
mo smulkmena, tautos tėvas. To reikalavo legenda. Tuo
buvo paremta valdžia, kurios jie daugiau ar mažiau buvo
sutelkę ir savo rankose. Dauguma net aukštas pareigas
231
užimančių pilsudskininkų, remdamiesi ta menka informa­
cija, buvo linkę padidinti maršalą kankinusius negala­
vimus. Taip tikriausiai manė ir Kordiano-Zamorskio ci­
tuotas Ridzas-Smiglas. Sunku juk Pilsudskį vadinti „nenor­
maliu žmogumi" tikrąja to žodžio prasme.
N e k y l a abejonių, kad paskutiniais gyvenimo metais
Pilsudskis vis dažniau trumpam prarasdavo sąmonę, gau­
sėjo agresijos priepuolių. Kalta buvo ne vien liga, bet
ir nesveikas gyvenimo būdas. Dirbo beveik visuomet
naktį, paskutiniais metais miegodavo tik porą valandų per
parą. Ryšium su tuo jo bendradarbiai į Belvederį būdavo
kviečiami įvairiausiu laiku. Tuo metu gimė anekdotas,
pasakojantis, kad nepriekaištingomis manieromis garsė­
jęs kunigaikštis Jurgis Radvila, iškviestas pas maršalą vi­
dury nakties, labai pasimetė, nes nežinojo, kuo vilktis —
vakariniu ar jau rytui skirtu rūbu.
Antra vertus, tas ligotas ir keistenybių kupinas žmo­
gus priimdavo sprendimus, kuriems pritardavo prityrę
politikai ir valdžios vyrai. Visų pirma išmintingai spren­
dė tarptautinių santykių klausimus, kuriems nuo ketvir­
tojo dešimtmečio pradžios jis skyrė vis daugiau dėmesio.
Cia ne vieta aptarinėti to laikotarpio Lenkijos užsienio
politiką. Tačiau vertėtų pateikti tuometinį maršalo požiūrį
į Lenkijos padėtį Europoje, juo labiau kad išliko vertingas
ir mažai kam žinomas liudijimas. 1934 m. k o v o 7 d., praė­
jus keletui savaičių po Lenkijos—Vokietijos nepuolimo
sutarties pasirašymo Berlyne, Belvederyje į v y k o pašneke­
sys, kuriame dalyvavo Moscickis, Bartelis, Bekas, Pristo­
ras, Slavekas, Janusas Jendžej evičius ir aprašęs šį susitiki­
mą dienoraštyje Svitalskis.
„Lenkija,— samprotavo maršalas,— nuo Jekaterinos ir
Frydricho laikų savo kailiu patyrė, ką reiškia, kai susita­
ria tie du galingiausi kaimynai. Tąkart Lenkija buvo su­
draskyta į gabalus.
Tai nuolatinis pavojus Lenkijai. Po pasaulinio karo jis
buvo mažesnis, nes Vokietiją nugalėjo Antantė, o Rusiją
sumušė komendantas. Tai jau nebebuvo tokios stiprios
valstybės. Tačiau jos tarpusavyje pasirašė Rapalo sutartį,
kuri, tiesą sakant, buvo nukreipta prieš visą pasaulį, ne
vien prieš Lenkiją, bet nuo to pavojus nesumažėjo. Len-
232
kija buvo amžinų vargų, baimės ir ginčų židinys. Paliau­
bos su Prancūzija nesuteikė reikalingos jėgos. Reikėjo
daug ką paaukoti. Sia sunkia Lenkijos padėtimi pasinaudo­
jo visi, net (kalbant juokais) negrai. Lenkijai liko tik viena
išeitis — lįsti į užpakalį visiems, net negrams, nors ir tek­
tų tuose užpakaliuose susiteršti.
Sudaryti taiką pasiūlė Rusija. A p i e tai komendantas
tik užsiminė (turima omenyje Lenkijos—Rusijos nepuoli­
mo sutartis, pasirašyta 1932 m. liepos 25 d. Maskvoje.—
D.T.N.). Vokietija buvo nusiteikusi priešiškai, o kai ku­
riais klausimais — net agresyviai. Komendantas pasinau­
dojo Vokietijos išstojimu iš Tautų sąjungos ir pareiškė:
kadangi dabar Vokietija nėra niekuo įsipareigojusi Tautų
sąjungai, ji turi suteikti Lenkijai kokias nors saugumo
garantijas. Priešingu atveju komendantas bus priverstas
panaudoti gynybinę sistemą, aiškiai nukreiptą prieš Vokie­
tiją.
Visų nustebimui, Hitleris greit pasigavo šią idėją, ir
jau po keturių dienų M o l t k ė komendantui įteikė santy­
kių sureguliavimo projektą. Hitleris čia žengė ryžtingą
žingsnį prieš prūsų junkerius, ėmė deklaruoti Lenkijos
valstybingumo pripažinimą. Komendantas mano, kad yra
svarbūs ne pasirašyti aktai, o pasikeitusi dėl Hitlerio pozi­
cijos vokiečių tautos psichologija Lenkijos atžvilgiu. T o ­
dėl net tada, jeigu į valdžią ateitų Hitlerio priešininkai
(o tai būtų mums blogiausia), šis psichologinis pasikeiti­
mas būtų didelė kliūtis grįžtant prie antilenkiškos poli­
tikos. Komendantas šioje vietoje pastebėjo, kad vokiečiai
moka vystytis protingai ir nuosekliai.
Pasirašius nepuolimo sutartis, prasidėjo didžiuliai pa­
sikeitimai tarptautiniuose santykiuose — komendantas
Lenkijai iškovojo padėtį, kokios ši niekada anksčiau ne­
buvo turėjusi. Svarbiausia, kad komendanto dėka abi su­
tartys buvo pasirašytos be jokių papildomų įsipareigoji­
mų. Vokietija ir Rusija nesutarė, ir buvo sunku pasiekti,
kad Lenkija nebūtų priversta duoti įsipareigojimus pa­
remti vieną ar kitą pusę. Senas sąjungas reikia išlaikyti,
kad būtų galima įgyti persvarą, bet šiuo metu Lenkija
neturi dėl jų aukotis. Visos valstybės, žinodamos, kad
galėtų Lenkija pasinaudoti pavojaus atveju, stengėsi su-
233
 trukdyti, kad butų pasirašytos joms nepageidaujamos ne­
puolimo sutartys.
Komendantas vis dėlto įspėja, kad netiki, j o g taika
tarp Lenkijos ir jos dviejų kaimynų gali trukti amžinai;
jo nuomone, geri santykiai su Vokietija gali išsilaikyti dar
ketverius metus, ir tai lemia vokiečių tautos psichologi­
jos permainos. Daugiau metų komendantas neprižada.
Kai komendanto nebeliks, bus labai sunku tokią pu­
siausvyrą išlaikyti. Komendantas juk turi dovaną atito­
linti arba išradingai reikalą pakreipti kitaip, kai to rei­
kia. „ T o k į turiu guvų protą", — pajuokavo komendantas."
Šitą ilgą citatą reikėjo būtinai pateikti dėl dviejų prie­
žasčių. Visų pirma — ji paaiškina maršalo užsienio poli­
tikos taisykles. Leidžia geriau suprasti 1932 m. sutarties
su TSRS ir 1934 m . — su Vokietija genezę, taip pat aki­
vaizdų sąjungos su Prancūzija susilpnėjimą. Antra — ne­
belieka abejonių dėl šių samprotavimų autoriaus intelek­
tualinių sugebėjimų. Dabar, praėjus pusei amžiaus, aiškiai
matyti, kad ypač tiksliai jis įvertino Rusijos—Vokietijos
santykių genezę. Beveik pranašiškai nuspėjo ryžtingų
Hitlerio žingsnių prieš Lenkiją datą. Smulkmenose, tiesa,
klydo. Pavyzdžiui, neteisingai prognozavo antilenkiškų
nuotaikų vystymąsi Reiche. Bet iš esmės įvykiai klostėsi
pagal jo scenarijų. N e k l y d o , deja, kalbėdamas, kad jo įpė­
diniams bus „sunku išsaugoti 1934 m. padėtį", pritrūks
„išradingumo įvykius atitolinti arba pakreipti kita link­
me".
N e b u v o geros nuomonės apie savo įpėdinius. Janu­
sas Jendžejevičius savo prisiminimuose užrašė, kad
1934 m. gegužę, porai dienų belikus iki atsistatydinimo
iš premjero posto, aplankė maršalą ir vizito pabaigoje
išgyveno akimirkas, kurių niekuomet negalėjo užmiršti.
„Atsistojau norėdamas atsisveikinti. Tačiau mane sulaikė
ir paprašė sėstis. Atsisėdau. Maršalas, iki tol buvęs ra­
mus ir linksmas, staiga pasikeitė. Veidas suglebo, daug
ryškesnės pasidarė tankios raukšlės, iš po vešlių surauk­
tų antakių į mane ž v e l g ė akys, pavargusios nuo rūpesčių
ar nerimo, akys kenčiančio ir prislėgto žmogaus. Iš jų
žvelgė ne širdgėla ir ne gailestis, bet netikrumas ir baimė.
Iki paskutinių dienų neužmiršiu to kenčiančio ir pavar-
234
gūsio veido, kuris tuomet buvo prieš mane. Po ilgos tylos
išgirdau pašnabždomis ištartus žodžius: „Ach, tie mano
generolai. Ką j i e padarys su Lenkija po mano mirties?"
Pakartojo tai dar antrą, trečią kartą [. . . ] . Ką maršalas
sakė po to, negalėčiau pasakyti. Sėdėjau apmiręs ir pri­
blokštas. . ."
Tai, beje, nėra vienintelis pavyzdys, kad Pilsudskis
nevertino savo kolegų ir įpėdinių sugebėjimų bei talen­
to. Bet ir nesiekė (o tuometinėje situacijoje tai būtų buvęs
visai suprantamas žingsnis), kad būtų įstatymiškai įteisin­
tas valdžios perimamumas. Beveik nesidomėjo naujos
konstitucijos, dėl kurios ne taip seniai ryžtingai kovojo,
rengimu. Savo pastabas šiuo klausimu išsakė 1930 m. inter­
viu spaudoje ir vėliau prie šio klausimo jau negrįžo. Jį
visiškai atidavė į BVNP pirmininko Valerijaus Slaveko
rankas. Iš dalies tikėjo, kad dabartinės kadencijos (ji tu­
rėjo baigtis tik 1935 m.) rūmai nepriims naujos konstitu­
cijos. Šiam tikslui pasiekti reikėjo gauti 2/3 deputatų pa­
ramą, o B V N P sudarė tik 56% . Kai įstatymai būdavo pri­
imami įprasta balsų dauguma, BVNP be vargo nugalėda­
vo opoziciją, bet šiuo atveju pastaroji galėjo sėkmingai
konfrontuoti su dabartine valdžia.
Todėl naująjį konstitucijos projektą BVNP rengė nes­
kubėdama. Jis buvo užbaigtas 1933 metais. Vasarą Slave­
kas jį pateikė viešam svarstymui. Į akis krito ne tik prezi­
dento vaidmens ir atsakomybės iškėlimas, bet ir vadinamo­
jo pilietinio elito sukūrimas. Pastarasis turėjo teisę rinkti
senatą, turėjusį daug didesnes negu lig šiol teises. 1934 m.
sausio 26 d., kai Berlyne buvo pasirašoma nepuolimo su­
tartis, Stanislavas Caras — svarbiausias naujų įstatymų kū­
rėjas — pasiūlė seimui vadinamąsias konstitucines tezes.
Tai nebuvo oficialus konstitucijos projektas — jis, re­
miantis 1921 m. konstitucija, turėjo būti paskelbtas prieš
penkiolika dienų. Opozicija, jau anksčiau priėmusi spren­
dimą boikotuoti rengiamus konstitucinius projektus, de­
monstratyviai išėjo iš salės, palikdama tik du stebėtojus. Ir
tai buvo klaida. Tuomet Caras pareiškė, kad jeigu opozici­
jai nerūpi konstituciniai darbai, tai tezes reikia priimti kaip
konstitucijos projektą supaprastinta įstatymų tvarka. Sei­
mo maršalka Svitalskis pritarė šiai išvadai, nekreipdamas
235
 apie taktiką. O kalbant apie Konstitucijos esmę, tai ko­
dėmesio į opozicijos atstovo protestą, kad tokie veiksmai
mendantas prisipažino, kad jos tezių neskaitė, kad save
prieštaraują konstitucijai ir seimo reglamentui. Reikiamas
tausoja tik tam tikriems darbams: kariuomenėje rūpinasi
balsavimas buvo atliktas nepaprastai greitai. Seimo ste­
tik paaukštinimo tarnyboje reikalais (kad palaikytų kiek
nogramoje skaitome: „Maršalka Svitalskis: „Tvirtinu, kad
įmanoma geresnę tvarką) ir sprendžia užsienio politikos
Konstitucija po antro ir trečio skaitymo buvo seimo
klausimus [ . . . ] . Taigi komendantas nenori rūpintis Kons­
priimta" (BVNP gretose ilgi plojimai. BVNP deputatai
titucija."
dainuoja „Pirmąją brigadą". Balsai: „Tegyvuoja pulki­
Nepaisydamas tokios deklaracijos, Svitalskis išdrįso
ninkas Slavekas", „Tegyvuoja maršalas Svitalskis")".
pareikšti pastabas dėl Slaveko pasiūlyto vadinamojo pi­
Skubotai į salę sugrįžusiems opozicijos deputatams neliko
liečių elito sukūrimo. Pilsudskis pritarė šioms abejonėms.
nieko kito, kaip stebėti pergalingą senatorių manifesta­
Slavekas, jau viešai skelbiąs šią koncepciją, pakliuvo į
ciją.
ypač sudėtingą situaciją. Vėliau Slavekas, diskutuodamas
Pagrindiniai šio įvykio didvyriai laukė pagyrimo iš
su Svitalskiu, Caru ir Pristoru, net siūlė šį maršalo spren­
Belvederio. „Patarėme Svitalskiui,— prisimena Vacla-
dimą įtraukti į darbotvarkę. „Atsakiau,— rašė Svitals­
vas Jendžejevičius,— kad kuo greičiau skambintų į Bel­
kis,— kad tai būtų akivaizdus nelojalumas komendanto
vederį, praneštų apie konstitucijos priėmimą ir prašytų
atžvilgiu. Komendantas gali labai ramiai duoti patarimus,
audiencijos pas Pilsudskį. Po kiek laiko paskambino adju­
bet jeigu jų nebus paisoma, padariniai gali būti labai skau­
tantas ir pranešė, kad maršalas Svitalskį ir Slaveką pri­
dūs."
ims trečiadienį, sausio 31 d., t. y. tik po penkių dienų. Pri­
Šią istoriją buvo verta prisiminti, nes ji aiškiai ilius­
simenu, kad ši žinia atšaldė mus visus."
truoja, kaip svarbu ir sudėtinga buvo išklausyti ir įgy­
Audiencijos metu Svitalskis ir Slavekas nepastebėjo
vendinti maršalo nuomones ir pavedimus. Laikui bėgant,
j o k i o gesto, liudijančio maršalo pasitenkinimą. Greičiau
šis mechanizmas ėmė girgždėti dėl dviejų priežasčių. Pir­
atvirkščiai, susidūrė su akivaizdžiu santūrumu ir besaikių
ma, Pilsudskis pasisakydavo vis rečiau ir vis nesupran-
ambicijų vėsinimu. „Bendrais bruožais atpasakojau ko­
tamiau. Antra, tikra nelaimė, kad jis suartėjo su žmogumi,
mendantui, kas atsitiko sausio 26 dieną,— rašė Svitals­
kuris ne visuomet sugebėdavo jį suprasti arba savo nuo­
kis.— Iš esmės komendanto požiūris į šį faktą nebuvo ne­
monę pateikdavo kaip maršalo. Tas žmogus — tai Leo­
gatyvus, tačiau tuoj pat pritarė man, kad Konstitucijos
nas Kozlovskis, 1934 m. tapęs ministru pirmininku.
įstatymą priimti juokaujant ir krečiant pokštus nėra svei­
Svitalskis, rašydamas apie ginčus, vykusius tarp „au­
ka ir todėl būtina tai neutralizuoti, surengus konkrečią
toritetingų pilsudskininkų" Kartūzų Berezos stovyklos
diskusiją ir padarius pakeitimus senate [." . . ] . Vėliau patai­
egzistavimo klausimu, teigia, jog „Kozlovskis rėmėsi tuo,
sas reikėtų priimti seime. Komendantas pritarė man, kad
kad komendantas pritarė koncentracijos stovyklų kūri­
šiuo metu reikia vesti interpretacinį karą — ar šioms pa­
mui. Aš tuo abejojau. Anuomet pagrindinis Kozlovskio
taisoms reikia 2/3 daugumos, ar palikti įprastas 11/20
argumentas buvo įtarimas, kad pasikėsinimą prieš Perackį
[. . . ] . (Pagal K o v o konstituciją senate priimtos įstatymo
įvykdė endekai. Išaiškėjus klaidai, šis argumentas pra­
teksto pataisos seime turi būti patvirtintos 11/20 daugu­
rado savo svarbą". Tačiau koncentracijos stovykla prie
ma; 1921 m. Konstitucijoje nebuvo kalbama apie senato
Berezos egzistavo iki pat 1939 metų. Jos egzistavimo ne­
padarytas pataisas, bet jos dvasia rodė, kad tokiu atveju
galėjo nulemti tas faktas, kad įvyko klaida ieškant vidaus
seimas jas privalo priimti 2/3 balsų dauguma. — D.T.N.)
reikalų ministro Bronislavo Perackio žudikų.
Komendantas dar pastebėjo, j o g vienintelis mūsų poel­
gio pateisinimas — tai faktas, kad apskritai pasaulyje Kon­ Kai 1935 m. Kozlovskis pasitraukė iš premjero posto,
stitucijos nebūdavo priimamos labai tvarkingai. Tai tiek Svitalskis su palengvėjimu atsiduso: „ A š asmeniškai džiau-

236 237
giuosi, kad Kozlovskis atsistatydino. Visų pirma todėl,
kad visuomet abejojau, ar Kozlovskis komendanto nuo­
monę perduoda tiksliai. Kaltinau jį, kad gal ne iš blogos
valios dažnai komendanto vardu skelbia savas mintis."
Kai po Kozlovskio ministro pirmininko postą užėmė Va­
lerijus Slavekas, maršalo liga jau įžengė į paskutinę dra­
matišką fazę. Liesėjo beveik akyse. 1935 m. pradžioje rū­
mų gydytojai konstatavo kepenų padidėjimą. Reikėjo
specialių tyrimų, bet Pilsudskis, nuo seno bjaurėjęsis to­
kio pobūdžio procedūromis, ir šį kartą jas atidėjo vėles­
niam laikui. 1935 m. vasarį mirė sesuo Zofija — ją iš visų
giminaičių labiausiai mylėjo. Nors jautėsi labai blogai,
bet dalyvavo laidotuvėse Vilniuje.
„Mus apstulbino bloga komendanto išvaizda ir nusil­
pimas,— užrašė Svitalskis.— Jo veidas buvo tarytum iš­
kreiptas kančios ir skausmo." Išliko nuotrauka, kurioje
užfiksuotas grįžimas iš laidotuvių. Maršalas eina prilaiko­
mas vieno iš geležinkelio tarnautojų. Primena savo pa­
ties šešėlį.
Liga grėsmingai progresavo. Pilsudskis jau nebegalėjo
dėlioti mėgstamo pasjanso — rankoje nenulaikydavo
kortos. Balandžio 21 d. sutiko iškviesti iš Vienos žinomą
vėžinių ligų specialistą — profesorių Venkenbachą. Per ke­
turias dienas buvo atlikti tyrimai. Diagnozė nuskambėjo
kaip nuosprendis — kepenų vėžys, operacija negalima.
Paskutines dienas maršalas praleido ligoniams skir­
tame vežimėlyje. Tada savo ranka užrašė paskutinę valią.
Ji prasidėjo tokiais žodžiais: „Nežinau, ar nenorės manęs
palaidoti Vavelyje. Tegul!" Toliau pageidavo, kad jo šir­
dis būtų palaidota Vilniuje tarp karių kapų. N o r ė j o , kad
ten būtų pervežti ir motinos palaikai, iki tol ilsėjęsi Lie­
tuvai priklausiusiuose Suginčiuose.
Gegužės 11 d. prasidėjo kraujoplūdis, maršalas geso
akyse. Paskutinės akimirkos užfiksuotos Skladkovskio, net
tą momentą neužmiršusio rašyti, dienoraštyje. „Ponia mar-
šalienė su dukterimis klūpo prie lovos, laikydamos mirš­
tančiojo ranką. Kojūgalyje meldžiasi kunigas Kornilovi-
čius. Iš dešinės pasilenkęs prie mirštančiojo veido gydy­
tojas Mozolovskis. Komendanto akys užmerktos. Veidas
ligos metu sulysęs, bet gražus ir ramus.
238
Bėga ilgos minutės. Komendantas sunkiai kvėpuoja,
kunigas meldžiasi ir duoda Paskutinį Patepimą. Mūsų min­
tys staiga sustoja vietoje. Lieka tik viena, pati baisiau­
sia — komendantui jau niekuo negalime padėti (Sklad­
kovskis pagal profesiją buvo gydytojas.— D.T.N.).
Vieną akimirką komendantas užspringsta ir nustoja
kvėpavęs. Gydytojas Mozolovskis lyg dar nori komendan­
tą gelbėti, bet po akimirkos jo rankos bejėgiškai nusvyra.
Tai jau mirtis.
Visi klaupiamės, stovi tik adjutantas sargybinis.
Vakaras, 8 valandos 45 minutės (1935 m. gegužės 12 d . ) . "
Šalyje gedulas — ne tik oficialus, paskelbtas vyriau­
sybiniu įsaku ir turėjęs trukti šešias savaites, bet ir as­
meninis, pripildęs širdgėlos daugelio žmonių širdis.
„ A p i e Pilsudskio mirtį sužinojau vakare,— prisiminė
Kazimežas Vežinskis.— [. . . ] . Buvo jau vėlu, kai nuėjau
prie Belvederio [ . . . ] . Vartai buvo uždaryti. Prie jų tyliai
stovėjo kelios dešimtys žmonių. Pajutau, kad kažkas pra­
sibrauna prie manęs ir paliečia mano petį. Tai buvo Voi-
cechas Jastšembovskis. Ilgai taip greta stovėjome. Kai jau
ėjome atgal, Jastšembovskis linktelėjo galva į minią ir
pasakė: „Jie visi našlaičiai, jau nebebus tų antakių, po ku­
riais galėjome pasislėpti".
Taip tuomet Lenkijoje manė dauguma žmonių. Ir nebū­
tinai pilsudskininkai. Maršalo mirtis dar labiau sustipri­
no jo legendą. Suprantama, priešai netapo draugais, bet
ir jie pritilo suvokdami, kad dabar netinkamas momentas
kritikuoti velionį.
Laidotuvių iškilmės iš tiesų buvo karališkos. Tris die­
nas karstas su maršalo palaikais stovėjo Belvederyje.
Su juo atsisveikino tūkstančiai žmonių. Paskutinę pagarbą
maršalui atidavė ir užsienis. Prancūzijoje, Vokietijoje ir
TSRS buvo paskelbtas net oficialus gedulas.
Gegužės 15 d. palaikai ant patrankos lafeto buvo per­
vežti į Varšuvos Katedrą. Minios žmonių dar dvi dienas
atsisveikinę j o su maršalu. Gegužės septynioliktąją, po
pontifikacinių mišių, laikytų kardinolo Kakovskio, proce­
sija patraukė į M o k o t o v o lauką, kuriame prie velionio va­
do karsto įvyko paskutinis kariuomenės paradas. Kai jis
jau ėjo į pabaigą, prasidėjo stipri audra. Dangų apšvietė
239
žaibai, nudundėjo griaustinis — gamta l y g ir prisijungė
prie gedulingos ceremonijos. Susirinkusiems tai padarė
didelį įspūdį.
Vėliau reflektoriais apšviestas karstas specialiu trau­
kiniu buvo nugabentas į Krokuvą. Kelionė truko visą nak­
tį — atsisveikinti su velioniu palei bėgius visur buvo už­
degti laužai — amžinoji ugnis.
Po trumpų gedulingų iškilmių Krokuvos geležinkelio
stotyje laidotuvių eisena patraukė į Vavelį. „Zigmunto"
varpui skambant, generolai įnešė karstą į Katedrą. Arki­
vyskupas Sapiega celebravo eilines pontifikacines mišias.
Joms pasibaigus, generolai vėl paėmė karstą ant pečių ir
nunešė jį į šv. Leonardo kriptą. Vėl suskambo „Zigmun-
tas", nuaidėjo 101 patrankos šūvis. Visa Lenkija 3 minutes
sustingusi tylėjo.
Vykdant paskutinę maršalo valią, jo širdis buvo pa­
laidota Vilniuje, o smegenys atiduotos tirti į Stepono Ba­
toro universitetą.
***
Pilsudskis pasitraukė, kai šaliai nebegrėsė tiesioginis
pavojus. Atvirkščiai, kai visai realios atrodė svajonės
apie būsimą valstybės galią. „Istorija nusinešė jį ant savo
sparnų" anksčiau, nei tautai ir politikams teko išgyventi
didžiausio išbandymo metus.
Sis faktas legendai turėjo didžiulę, net sunkiai nusa­
komą reikšmę. Jis sudarė sąlygas šiai legendai egzistuoti
toliau, nors ji vis labiau painiojosi to meto politinių sro­
vių įvairovėje. „Baltoji" legendos versija buvo reikalinga
jos idėjiniams šalininkams, „juodoji"—priešininkams,
kurie ją panaudojo savo partijų, iš esmės mažai ką turėju­
sių bendro su maršalo gyvenimu, politinėje kovoje.
Istoriko komentaras
-
Sios lietuvių skaitytojui pateikiamos knygos auto­
riai — tai jaunesniosios kartos lenkų istorikai. Varšuvos
universiteto docentas Tomašas Nalenčius (g. 1948 m.) yra
ne tik mokslininkas, bet ir publicistas bei politinis veikė­
jas. Keletą metų jis v a d o v a v o savaitraščio „Kultūra" (buvo
leidžiamas iki 1990 m. pradžios) istorijos skyriaus darbui,
aktyviai dalyvavo Lenkijos komunistų partijos — Jungti­
nės darbininkų partijos — demokratizavimo ir stalinizmo
padarinių likvidavimo judėjime. Kai 1990 m. pradžioje
Jungtinė darbininkų partija nutraukė savo veiklą ir susi­
kūrė Lenkijos Respublikos socialdemokratija, T. Na­
lenčius buvo išrinktas šios naujos kairiosios politinės
organizacijos pirmininko pavaduotoju.
Knyga „Juzefas Pilsudskis: legendos ir faktai" nėra
mokslinė monografija. Ji labiau populiari esė, tačiau skirta
jau susipažinusiems su svarbiausiais naujausiųjų laikų
Lenkijos istorijos faktais, su X I X a. pab.— XX a. pr. lenkų
visuomenės idėjinių bei politinių kovų aplinkybėmis ir
veikiančiais asmenimis. Todėl reikėtų paaiškinti kai ku­
riuos mažiau žinomus momentus.
Juzefas Pilsudskis gimė praėjus trejiems su puse metų
po 1863 m. sukilimo nuslopinimo. Carinė valdžia pradėjo
vykdyti jai priklausančiose lenkų žemėse aršią rusifika­
v i m o politiką: valstybinėse įstaigose ir teismuose buvo
įvesta rusų kalba, visus aukštesnius postus užimdavo val­
dininkai, atsiųsti iš Rusijos gilumos, pradinėse bei viduri­
nėse mokyklose ir Varšuvos universitete visi dalykai buvo
dėstomi rusų kalba. Vaikai ir jaunimas neturėjo galimy-
16.— 5735
241
bės tėvynėje mokytis gimtąja kalba, raštingumu lenkiškos
žemės atsiliko ne tik nuo Vakarų Europos, bet ir nuo cen­
trinių Rusijos imperijos gubernijų. Kai kurie cariniai
biurokratai siūlė pritaikyti lenkų kalbai slavišką abėcėlę
ir uždrausti lenkišką spaudą. Šie projektai liko neįgyven­
dinti, tačiau spaudai buvo uždrausta nagrinėti politinius
klausimus, ją griežtai kontroliavo valdžios cenzūra. Dar
rūsčiau carinė valdžia persekiojo lenkiškumą Lietuvoje,
Baltarusijoje ir Ukrainoje.
X I X a. pabaigoje pasunkėjo lenkų, esančių Vokietijos
valdžioje, padėtis. Ten Prūsijos vyriausybė taip pat išstū­
mė lenkų kalbą iš administracijos, teismų ir mokyklų,
praktiškai uždraudė ją viešajame gyvenime, visokeriopai
skatino vokiečių kolonizaciją. Dėl aukštesnio vokiečių
ekonomikos ir kultūros l y g i o germanizacija buvo žymiai
efektyvesnė ir tuo pačiu grėsmingesnė lenkų tautai už ad­
ministracines ir policines rusinimo priemones. Priešinima­
sis engimui ir nutautinimui Rusijos imperijoje buvo griež­
tai slopinamas, iki 1905 m. pabaigos ten iš viso nebuvo
galimybių legaliai politinei veiklai. Vokietijos parlamente
(reichstage) posėdžiaudavo ir keletas deputatų lenkų, ta­
čiau jokios įtakos valdžios politikai jie neturėjo.
Palankiausias sąlygas tautinei ir kultūros plėtrai len­
kai turėjo Austrijos imperijoje. 1873 m. jos lenkiškos že­
mės, t. y. vadinamoji Galicija, gavo autonomiją, dar anks­
čiau lenkų kalba buvo paskelbta oficialia valstybinėse
įstaigose ir teismuose. Krokuvos ir L v o v o universitetai
tapo lenkų mokslo bei kultūros židiniais. Tačiau Galicijos
ūkinė būklė buvo labai prasta, valstiečiai gyveno baisia­
me skurde. Savivaldos įstaigose v y r a v o bajorija, mažai
tesirūpinanti liaudies švietimu ir sunkiomis gyvenimo są­
lygomis.
Politiniu atžvilgiu ji buvo visiškai lojali Austrijai,
todėl viltis atkurti nepriklausomą Lenkiją atidėjo neapi­
brėžtai ateičiai. Literatūros kritikas ir tapytojas Stanisla­
vas Vitkevičius apie tai sarkastiškai rašė: „Galicijoje eg­
zistuoja visiška laisvė, leista groti ir giedoti „Juk dar Len­
kija nežuvo", leista kalbėti apie jos atkūrimą, leista vaikš­
čioti apsirengus durtiniu ir su lenktu kardu prie šono. Ši
laisvė išplaukia iš to, kad niekas netiki, jog Lenkija nežu-
242
v o , niekas netrokšta jos atkurti, o durtiniai ir lenkti
kardai — tik etnografinis požymis, pagal kurį atpažįstame
lenką lojalių Austrijos imperatoriui valdinių minioje".
T o k i o konformizmo toli gražu negalima paaiškinti vien
bajorijos ir kitų pasiturinčių sluoksnių vadinamuoju kla­
siniu egoizmu.
Po 1863 m. sukilimo sutriuškinimo ir Prancūzijos pra­
laimėjimo 1870—1871 m. Prancūzijos—Prūsijos kare tapo
aišku, jog nepriklausomybės negalima atgauti nei ginkluo­
tos kovos keliu, nei Vakarų pagalbos dėka. Tarp trijų Len­
kijos engėjų — Rusijos, Vokietijos ir Austrijos — buvo
didelių prieštaravimų, bet jos visos siekė išsaugoti status
quo ir uoliai stengėsi, kad neatsigautų lenkų tautinis judė­
jimas už nepriklausomybę. Nusilpusi ir paskutiniajame
X I X a. dešimtmetyje sudariusi su Rusija karinę sąjungą
Prancūzija nustojo kelti Lenkijos klausimą tarptautinėje
arenoje.
Lenkų visuomenė vis kritiškiau vertino dar vis pasi­
girstančius raginimus ruoštis naujai ginkluotai kovai.
Buvo suformuluota vadinamoji organinio darbo koncep­
cija, turinti sutelkti tautos pastangas ūkio bei kultūros pa­
žangai pasiekti. Organinio darbo idėjos, nepaisant rusų
ir vokiečių valdžių daromų kliūčių, buvo nuosekliai įgy­
vendinamos, o rezultatai tikrai neatrodė menki. Tačiau
jie nė kiek nepakeitė politinės lenkų žemių padėties. Spar­
tus kapitalistinių santykių vystymasis dar labiau išryškino
priklausomą trijų grobikių pasidalintos Lenkijos būseną,
paaštrino socialinius prieštaravimus, kurie buvo glaudžiai
susipynę su tautiniais. Ką daryti, kur išeitis? — šiuos am­
žinus klausimus iš naujo kėlė sau lenkų inteligentai, mąs­
tydami apie tėvynės istoriją ir tradicijas. Susikūrė pir­
mosios politinės organizacijos; svarbiausios iš jų buvo
socialistinės ir nacionalistinės pakraipos.
1897 m. įkurtos nacionalistinės Tautinių demokratų par­
tijos (Narodowa demokracja (lenk.); populiariai — ende-
kai) ideologu ir lyderiu tapo Varšuvos universiteto absol­
ventas gamtininkas Romanas Dmovskis (g. 1864 m.).
Daugelyje knygų ir straipsnių jis kvietė lenkus išsaugoti
savo tautybę ir kultūrą, tačiau atmetė sukilimų ir sąmoks­
lų tradicijas. Tautos vienybė ir sutelktumas Dmovskiui
buvo svarbesni negu kova už nepriklausomybę.
243
 Didžiausią pavojų lenkų tautos egzistavimui, jo nuo­
mone, kėlė ne Rusija, o Vokietija, kur gana sparčiai v y k o
asimiliacijos procesas. Bloga tai, j o g lenkai neturi savo
valstybės, tačiau dar blogiau, kad jie gyvena net trijose sve­
timose valstybėse. Pirmasis žingsnis nepriklausomybės
atgavimo kelyje — tai visų lenkų susijungimas vienoje,
nors ir svetimoje valstybėje. Ja galėjo būti tik Rusija,
nes Dmovskis nepasitikėjo ne tik Vokietija, bet ir jos
sąjungininke Austrija. Turėjo reikšmės ir ekonominiai
motyvai: lenkų pirkliams ir pramonininkams reikėjo pla­
čių carinės imperijos rinkų. Iš tokių prielaidų išplaukė en­
dekų lojalumas Rusijai: tiek 1905—1907 m. revoliucijos,
tiek ir Pirmojo pasaulinio karo metais.
Svarbus endekų politinės praktikos elementas — an­
tisemitizmas, visų pirma turėjęs ekonominį, o ne religinį
ar rasinį pagrindą. Auganti lenkų buržuazija susidūrė su
stipria žydų pirklių, pramonininkų ir bankininkų konkuren­
cija. X I X a. pabaigoje Rusijos valdžioje esančiose lenkų
žemėse ir Galicijoje gyveno daugiau kaip ketvirtadalis
pasaulio žydų. Pagrindinė tokios jų koncentracijos prie­
žastis buvo ta, kad carinė valdžia leido žydams apsigyven­
ti ir pirkti nuosavybę (išskyrus labai retas išimtis) tik et­
nografinėse lenkų žemėse ir dar 15-oje vakarinių imperijos
gubernijų. Kai Ukrainoje ir Baltarusijoje prasidėjo pogro­
mai, dar daugiau žydų kėlėsi į Varšuvą ir kitus lenkų
miestus.
Endekai vedė aršią antisemitinę propagandą, orga­
nizavo žydų krautuvių boikotus. Pamažu antisemitizmas
tapo savotiška daugumos endekų, o ypač paties Dmovskio
manija. Jam visur vaidenosi intrigos bei sąmokslai žydų,
kurie drauge su masonais tariamai siekia pavergti lenkų
tautą ir sukurti kažkokią „Judėjišką Lenkiją". Palan­
kumu ir netgi tarnavimu žydams endekai kaltino beveik
visus savo politinius priešus, nesibodėjo absurdiškų pra­
simanymų bei šmeižto. Dažnai jų taikiniu būdavo ir Juze­
fas Pilsudskis. Laikotarpiu tarp dviejų pasaulinių karų žy­
dai endekams atrodė baisiausiu Lenkijos priešu. Per jį
Dmovskis nebematė netgi didėjančio pavojaus iš hitlerinės
Vokietijos pusės. Endekų ideologas nesulaukė Lenkijos su­
triuškinimo ir okupacijos, nes mirė 1939 m. pradžioje, o jo
244
pasekėjai netgi dalyvaudami pasipriešinimo judėjime neat­
sikratė antisemitinių prietarų. Tačiau istorinės tiesos dėlei
reikia pridurti, j o g tarp lenkų neatsirado asmenų, talki­
nusių hitlerininkams vykdant žydų genocidą.
Endekiškas nacionalizmas buvo nukreiptas ir prieš uk­
rainiečius, kiek mažiau — prieš lietuvius bei baltarusius.
Visus juos endekai laikė žemos kultūros tautomis, kurias
jų pačių labui reikią sulenkinti. Dmovskio skelbiamas
„sveikas tautinis egoizmas" reiškė atsisakymą nuo kovos
už nepriklausomybę drauge su kaimyninėmis tautomis —
„Už jūsų ir mūsų laisvę". Endekai buvo ne tik nacio­
nalistai, bet ir aršūs dešinieji bei konservatoriai.
Paskutiniaisiais X I X a. dešimtmečiais lenkų inteligenti­
jos ir darbininkų tarpe paplito socializmo idėjos. Su jų
realizavimu buvo siejamos viltys panaikinti ne tik socia­
linį išnaudojimą, bet ir nusimesti pavergėjų jungą. 1893 m.
Varšuvoje susikūrė Lenkijos socialistų partija (LSP). Prie
jos iškart prisijungė socialistų grupė iš Vilniaus, kurios na­
riu buvo grįžęs iš Sibiro tremties Pilsudskis. Jis greitai tapo
pripažintu LSP lyderiu ir faktišku nelegalaus partinio lai­
kraščio „Robotnik" („Darbininkas") redaktoriumi.
A p i e konspiracinę Pilsudskio veiklą pakankamai prira­
šyta Nalenčių knygoje. Vertėtų pasvarstyti, kodėl Pilsuds­
kis tapo socialistu, nes šis klausimas buvo ir tebėra istorikų
ginčo objektu.
Stalinizmo metais komunistai tikino, jog Pilsudskis
stojo į LSP gretas visiškai netikėdamas socializmo idea­
lais ir iš anksto turėdamas tikslą atitraukti darbininkus
nuo revoliucinės kovos bei panaudoti juos lenkų buržua­
zijos interesams. Kitaip tariant, tai buvo vienas iš daugelio
buržuazijos agentų darbininkų judėjime. Tuo tarpu Pil­
sudskio garbintojai teigė, kad jų herojus susiejo savo li­
kimą su socialistais nepriklausomybės vardan, o pasitrau­
kė iš LSP įsitikinęs, jog šiai partijai labiau rūpi socializ­
mas nei Lenkijos valstybė.
Su pirmąja teiginio dalimi beveik galima sutikti. Išauk­
lėtas sukilimų tradicijų dvasia jaunasis Pilsudskis buvo
nesutaikomas Rusijos priešas ir kovą su carine imperija
laikė svarbiausiu gyvenimo uždaviniu. Siai kovai reikėjo
sugebančios patraukti plačias liaudies mases jėgos. Tokia
245
jėga X I X a. pabaigoje Lenkijoje buvo socialistai. Pilsuds­
kis mažai domėjosi marksizmo teorija (kaip, beje, ir viso­
mis kitomis teorijomis), tačiau pritarė socialinio teisingu­
mo reikalavimams.
1892 m. grįžęs iš Sibiro tremties kilmingo, bet visiškai
nusigyvenusio bajoro sūnus negalėjo tikėtis padaryti kar­
jerą, įprastą jo luomo žmonėms. Turėdamas tik vidurinį
išsilavinimą jis, geriausiu atveju, būtų tapęs kokios nors
kontoros tarnautoju. Tad pasirinkęs, Rasų kapinių pamin­
klinio akmens epitafijos žodžiais tariant, „vietoje namų liz­
dą ant erelių uolų", jis neturėjo ką prarasti, o galėjo laimėti
viską. Suprantama, ne materialines gėrybes, kurių Pilsuds­
kis iki pat mirties visiškai nevertino.
Bajoriško jaunimo tarpe toks pasirinkimas nebuvo iš­
skirtinis. Per visą X I X a. bajorai buvo pirmosiose sukilė­
lių gretose, organizuodavo slaptas draugijas ir sąmokslus.
Dar caras Nikolajus I nuskurdusius šlėktas vadino pačiais
įžūliausiais maištininkais imperijoje. Dauguma LSP vadovų
taip pat buvo bajoriškos kilmės.
Pilsudskis greitai tapo žinomiausiu partijos veikėju,
jos kovos organizacijos vadu. Pamažu jam ši veikla v i ­
siškai užgožė būdingą visoms tuometinėms socialistinėms
partijoms propagandą, agitaciją ir ekonominę kovą. Pil­
sudskis siekė paversti LSP savotišku kovos organizacijos
priedėliu. Nepavykus suskaldė partiją ir ėmė orientuoti
savo šalininkus tik į ginkluotą kovą. Jis suprato, kad artė­
jantis didžiųjų Europos galybių susidūrimas gali atnešti
laisvę Lenkijai, todėl užmezgė ryšius su kariniais Austrijos
sluoksniais ir g a v o jų paramą telkiant ginkluotas lenkų
pajėgas kovai prieš Rusiją. Charizmatinis lyderis turėjo
nemažai aklai juo tikinčių sekėjų.
1914 m. rugpjūčio mėn. prasidėjus Pirmajam pasauli­
niam karui, „paskutinis 1863 m. sukilėlis" su nedidelėmis
savo pajėgomis stojo į naują mūšį prieš Rusiją. Sį kartą
jis turėjo Austrijos ir Vokietijos paramą, nors nė viena
iš jų nebuvo linkusi atkurti nepriklausomą Lenkijos vals­
tybę. Tai pagrįstai tvirtino endekai, visaip trukdę Pilsuds­
kiui, tačiau kare pralaimėjimą patyrė Rusija, o vėliau ir
Vokietija su Austrija.
246
Pasirodo, teisus buvęs Pilsudskis, o ne Dmovskis.
Pilsudskio šalininkai kaltino endekus abejingumu kovai už
nepriklausomybę, o endekai Pilsudskį — tarnavimu mirti­
nam lenkų tautos priešui — Vokietijai, palankumu žydams
ir socializmui, nors karo išvakarėse jis buvo nutraukęs
netgi formalius ryšius su LSP. Tiesa, socialistu Pilsudskį
tebelaikė ne tik endekai. Daugelis su Pilsudskiu siejo
socialinių reformų, pirmiausia — žemės nuosavybės pers­
kirstymo viltis. Tačiau tapęs atgimusios Lenkijos valsty­
bės viršininku ir vyriausiuoju kariuomenės vadu bei mar­
šalu, Pilsudskis visą dėmesį sutelkė valstybės sienoms
plėsti. Cia v ė l susikirto jo ir Dmovskio koncepcijos. Abu
jie siekė prijungti prie Lenkijos ukrainiečių, baltarusių
ir lietuvių gyvenamas žemes, tačiau nesutarė dėl aneksijų
masto ir pobūdžio.
Dmovskis nerimavo, kad dėl per didelio svetim­
taučių gyventojų nuošimčio nepavyks jų asimiliuoti ir
valstybė nebebus lenkiška. Todėl jis prieštaravo Pilsuds­
kio planams atstatyti 1772 m. Lenkijos sienas, praplėsti
jas ir sukurti didžiulę federacinę valstybę. Kitataučiams
Pilsudskis žadėjo kultūrinę ir administracinę autonomiją,
bet faktiškai vyraujančia nacija neišvengiamai būtų tapę
lenkai.
Pilsudskio sumanymu didžioji federacinė Lenkija turė­
jo tapti galinga valstybe, sugebančia atsilaikyti ir prieš
Vokietiją, ir prieš Rusiją, tačiau maršalo koncepcijos ne­
beatitiko XX a. realijų. Jis, kaip ir jo didžiai gerbiamas
imperatorius Napoleonas I, visiškai neįvertino tautinių
problemų reikšmės, įvairių tautų siekimo gyventi savo
nepriklausomoje valstybėje. Tačiau Pilsudskiui nepavyko
sukurti milžiniškos federacinės valstybės. Pagal 1921 m.
Rygos taikos sutartį prie Lenkijos buvo prijungta tik ma­
žesnė dalis ukrainiečių ir baltarusių žemių.
Pilsudskis nebuvo nacionalistas šiuolaikine šio žodžio
prasme, jis į pirmą vietą kėlė ne tautą, o valstybę. Vilnius
ir Vilniaus kraštas buvo užgrobti siekiant priversti Lie­
tuvą jungtis su Lenkija. Lietuvių troškimas atkurti sava­
rankišką, nepriklausomą nuo Lenkij os valstybę Pilsudskiui
buvo visiškai nesuprantamas. Jis jautė gilią simpatiją Lie­
tuvai, tačiau tai, kurios jau nebebuvo.
247
 Charakteringa šiuo atžvilgiu Pilsudskio kalba Vilniuje
1922 m. pavasarį. Jis patetiškai sakė: „Brangus mylimas
Vilniau, tave sostine padarė — reikia tai atvirai pasaky­
ti — ne lenkiška ranka, bet didžios pastangos lietuvių tau­
tos, kada ji grūmėsi rūsčioje ir didžioje kovoje su visu ją
supančiu pasauliu, neišskiriant nė Lenkijos. Nepaprasta
valia pagoniškos Lietuvos didvyrių, kurie tada statė didžią
valstybę nuo jūros ligi jūros, nuo garsiųjų Maskvos sienų
ligi pat drumstos Vyslos krantų, valia didžiųjų karžygių,
didingų savo jaudinančia sandora Kęstučio ir Algirdo,
taip pat didžių istoriniuose ginčuose Vytauto ir Jogai­
los — iškėlė šias sienas, pastatė pamatus mūsų miesto, sa­
vo sostinės".
Toliau oratorius prisiminė 1863 m. sukilimą. Su tam
tikru pasididžiavimu jis pažymėjo, kad, kai palei Varšuvą
ir Vilnių sukilimas jau buvo užgniaužtas, Žemaitijoje jis
tęsėsi „įtraukdamas į naujus mūšius šimtus žmonių, kurie
net nemokėjo lenkiškai kalbėti"*.
Pilsudskio nuoširdumu čia netenka abejoti, jokios po­
litinės naudos šis himnas senajai Lietuvai jam negalėjo at­
nešti. Tačiau Vilniaus krašto aneksijos vertinimo tai taip
pat negali pakeisti. Sios akcijos padariniai pasirodė esą
pražūtingi tenykštei lietuvybei ir nieko gero galų gale
nedavė pačiai Lenkijai.
1922 m. pasitraukęs nuo valdžios, o po ketverių metų
įvykdęs karinį perversmą ir nuvertęs vyriausybę, kurioje
v y r a v o endekai, Pilsudskis v ė l tapo Lenkijos likimo lėmė­
ju. Endekai buvo nustumti nuo politinės avanscenos ir į ją
daugiau nebegrįžo. Tačiau 1926-ųjų Pilsudskis visiškai
skyrėsi nuo X I X a. pabaigos socialisto ir pogrindininko.
Jis nevykdė jokių socialinių reformų, o iškėlė gana neapi­
brėžtą sanacijos — valstybės g y d y m o nuo korupcijos, par­
tinių rietenų ir „parlamentinės anarchijos"—šūkį. Many­
damas, kad jis įkūnija Lenkiją, visiškai įsitikinęs savo.
genealumu ir neklaidingumu, Pilsudskis niekino konstitu­
ciją ir seimą, laužė pilietines teises, persekiojo politinius
* Prfsudski J. P i s m a — M o w y — R o z k a z y . — Warszawa,
5.— S. 256—258.
248
priešininkus. Lenkija virto policine valstybe, panašiai,
beje, kaip ir dauguma centrinės ir pietryčių Europos šalių.
Pilsudskis neuždraudė politinių partijų (išskyrus komu­
nistų), nepanaikino parlamento, tačiau visuomenė turėjo
visiškai menką įtaką valstybės reikalams. Pilsudskio dik­
tatūros, dažnai vadinamos sanacija, jokiu būdu negalima
tapatinti su fašizmu, laikyti teroristiniu režimu. Ją būtų
galima apibūdinti marksistiniu „antidemokratinio bona-
partizmo" terminu. Sanacija laikėsi valdžioje laviruodama
tarp įvairių socialinių sluoksnių, remdamasi policija ir ka­
riuomene. Daugelis demokratinių pažiūrų inteligentų ją
laikė mažesne už fašistuojančius endekus blogybe. Liau­
džiai nemažą įtaką turėjo uoliai valstybės aparato diegia­
mas Pilsudskio kultas. Sanacija užtikrino tam tikrą ekono­
minį ir politinį stabilumą, nors ir pasirodė esanti bejėgė
kilus 1929—1933 m. ekonominei krizei.
Tautinių mažumų atžvilgiu sanacijos praktika mažai
skyrėsi nuo endekų teorijos, ypač po Pilsudskio mirties.
Pilsudskis mirė 1935 m. gegužės mėnesį, nepaskyręs —
kaip ir dauguma autokratų — įpėdinio. Tarp jo šalininkų,
laikiusių savo rankose valstybės vairą, prasidėjo kova dėl
valdžios, kurioje viršų ėmė griežtos diktatūros šalininkai,
linkę susitarti su endekais.
Pilsudskis — tikrai neeilinė asmenybė Lenkijos istori­
joje. Jis sugebėjo išnaudoti palankiai susiklosčiusias ap­
linkybes ir pagreitinti nepriklausomos valstybės atkūrimą.
Istorijos m. kand.
Algis Kasperavičius
1933.— T.
 Paaiškinimai
" -' • '- ' V > ' • * ' »*'
• " <>•> <-«" , •< v n *jr. *.
• ' - " ' i i * • i i '
Bortelis Kazimežas (Bartel Kazimierz) (1882—1941). Matematikas,
nuo 1913 m . — L v o v o politechnikos instituto profesorius. 1919—1920 m . —
ministras, 1922—1930 m. — seimo deputatas. Po 1926 m. perversmo du
kartus buvo ministro pirmininko pavaduotoju ir net tris kartus — minist­
ru pirmininku. Priklausė kairiajam Pilsudskio šalininkų sparnui. 1930 m.
pasitraukęs iš aktyvios politinės veiklos pasisakydavo prieš fašistines
tendencijas bei antisemitizmą. 1941 m. liepos mėn., hitlerinei armijai
okupavus Lvovą, buvo ukrainiečių nacionalistų nužudytas kartu su
kitais po stalininių represijų išlikusiais lenkų mokslininkais.
Bekas Juzefas (Beck Jozei) (1894—1944). Tarnavo legionuose, po
1926 m. perversmo — vienas artimiausių Pilsudskio bendradarbių. N u o
1932 m. iki pat Lenkijos pralaimėjimo ir okupacijos 1939 m . — užsienio
reikalų ministras. Buvo uolus Pilsudskio užsienio politikos koncepcijų
vykdytojas.
Dašinskis Ignacas (Daszynski Ignacy) (1866—1936). Galicijoje veiku­
sios Lenkų socialdemokratų partijos vadovas. 1897—1918 m.— Austrijos
parlamento deputatas, pagarsėjo kaip oratorius. Bendradarbiavo su
LSP ir J. Pilsudskiu. Palaikė jo Revoliucinę frakciją po partijos skilimo
ir legionus. 1918 m. lapkričio mėn.— nepriklausomos Lenkijos pirmosios
vyriausybės vadovas. 1920—1921 m . — ministro pirmininko pavaduoto­
jas. N u o 1919 m . — v i e n a s iš LSP lyderių. 1928—1930 m . — s e i m o pirmi­
ninkas. Iki 1926 m. perversmo rėmė Pilsudskio politiką, bet vėliau prieši­
nosi diktatoriškoms sanacijos priemonėms.
Dmovskis Romanas (Dmowski Roman) (1864—1939). Gimė Varšuvo­
je, šeimoje smulkaus iš Palenkės kilusio šlėktos, kuriam teko verstis
akmenskaldžio amatu. 1890 m. baigęs Varšuvos universitetą aktyviai
įsitraukė į visuomeninę ir politinę veiklą, užsiėmė publicistika. Jis tapo
1897 m. susikūrusios Tautinių demokratų (endekų) partijos žymiausiu
ideologu ir vienu iš lyderių. 1907—1909 m . — Rusijos valstybės dūmos
deputatas. Pirmojo pasaulinio karo metais — Antantės šalininkas, griež­
tai pasisakė prieš lenkų bendradarbiavimą su Austrija ir Vokietija.
1917 m. Dmovskis buvo išrinktas Paryžiuje veikusio Tautinio lenkų
komiteto pirmininku. Jis taip pat v a d o v a v o Lenkijos delegacijai Pa­
ryžiaus taikos konferencijoje. Nepriklausomoje Lenkijoje Dmovskis bu­
vo laikomas svarbiausiu Pilsudskio antagonistu. Paskutiniuoju gyveni­
mo dešimtmečiu Dmovskis vis labiau žavėjosi fašizmu ir k o v o j o prieš
liberalesnius endekų vadovus.
250
Grabskis Vladislovas (Grabski Wtadystaw) (1874—1938). Politikas,
visuomenės veikėjas ir ekonomistas. Artimas endekams. Prieš Pirmąjį
pasaulinį karą aktyviai v e i k ė Varšuvos žemdirbystės draugijoje. Neprik­
lausomoje Lenkijoje 1920—1925 m. laikotarpiu tris kartus užėmė v y ­
riausybės v a d o v o ir du — finansų ministro postus. 1924 m. įvykdė
pinigų reformą, įvedė tvirtą valiutą — zlotą. 1925 m. pasitraukęs iš
politinės veiklos dėstė aukštosiose mokyklose, dirbo mokslinį darbą.
Parašė vertingų veikalų ekonomikos, sociologijos, ekonominės istorijos
..41. klausimais.
Haleris Juzefas (Haller Jozef) (1873—1960). Prieš Pirmąjį pasaulinį
karą bendravo su endekais. K a r o metais v e i k ė legionuose, v a d o v a v o
II-ajai brigadai. 1918 m. stojo prieš vokiečius ir austrus. Išvykęs į Pran­
cūziją įsitraukė į Tautinio lenkų komiteto veiklą, v a d o v a v o jo
<
kuriamiems lenkų kariniams junginiams (vad. „halerčikams"). 1919m. grį­
žęs į Lenkiją užėmė aukštas pareigas kariuomenėje. Po 1926 m. perversmo
turėjo pasitraukti į atsargą. 4-ajame dešimtmetyje tapo vienu iš Krikš­
čionių demokratų partijos vadovų.
Jodka Narkevičius Vitoldas (Jodko Harkiewicz Witold) (1864—
1924). Vienas iš LSP steigėjų, J. Pilsudskio šalininkas ir artimiausias ne­
legalios kovos bendražygis.
Mackevičius Stanislavas (Mackiewicz Stanislaw) (1896—1966). Tei­
sininkas, rašytojas ir garsus publicistas, pasirašinėjęs slapyvardžiu
„Catas'. 1916—1918 m. d a l y v a v o L K O veikloje. Nepriklausomoje Len­
kijoje tapo konservatyvių Vilniaus krašto dvarininkų („stumbrų") inte­
resų reiškėju, Vilniaus dienraščio „Sfowo" leidėju ir vyriausiuoju re­
daktoriumi. Po 1926 m. perversmo palaikė Pilsudskį, stengėsi jį įtikinti
nutraukti žemės reformos vvkdymą.
Moračevskis Jendžėįus (Moraczewski Jedrzej) (1870—1944). Gele­
žinkelių inžinierius. N u o 1889 m. dalyvavo socialistiniame judėjime, v i e ­
nas iš Galicijos lenkų socialdemokratų partijos vadovų. 1907—1918 m . —
Austrijos parlamento deputatas. 1914—1917 m. tarnavo legionuose.
1918 m. pab.—1919 m. pr.— Lenkijos ministras pirmininkas. 1925—
1927 m. du kartus užėmė viešųjų darbų ministro postą. 1927 m. pašalintas
iš LSP kaip sanacijos šalininkas; netrukus subūrė grupę savo sekėjų, vad.
„LSP buvusiąją Revoliucinę frakciją". 4-ajame dešimtmetyje vadova­
vo prosanaciniam profsąjungų susivienijimui.
Moscickis Ignacas (Moscicki Ignacy) (1867—1946). Chemikas tech­
nologas, žymus mokslininkas ir išradėjas. 1887—1892 m. studijavo
Rygos politechnikos institute, d a l y v a v o socialistiniame judėjime. Po pa­
sikėsinimo į Varšuvos generalgubernatorių i š v y k o į užsienį. G y v e n o
A n g l i j o j e ir Šveicarijoje. Grįžęs į nepriklausomą Lenkiją, organizavo
chemijos pramonę, profesoriavo L v o v o politechnikos institute. Po 1926 m.
perversmo išrinktas respublikos prezidentu. Siame poste jis klusniai
v y k d ė Pilsudskio nurodymus, tačiau po maršalo mirties prezidentas
atsargiai priešinosi griežtos diktatūros įvedimui. 1939 m. rugsėjo mėn.
pasitraukė iš Lenkijos ir atsistatydino iš prezidento posto.
Naru/ovičius Gabrielius {Harutovticz Gabriel) (1865—1922). Gimė
Telšiuose, žemaičių bajoro šeimoje. Studijavo Peterburge ir Ciuriche.
A p s i g y v e n ę s Šveicarijoje pagarsėjo kaip hidroelektrinių projektavimo
ir statybos specialistas. N u o 1908 m . — profesorius Ciūricho politechni­
kos institute. Pirmojo pasaulinio karo metais aktyviai d a l y v a v o šel-
251

piant karo aukas Lenkijoje. 1920 m. grįžęs į nepriklausomą Lenkiją
tapo viešųjų darbų ministru, o 1922 m . — užsienio reikalų ministru. So­
cialistiniame judėjime niekada nedalyvavo, tačiau simpatizavo Pilsuds­
kiui. 1922 m. gruodžio mėn. išrinktas respublikos prezidentu, bet po savai­
tės buvo fanatiko endeko nužudytas.
Novačinskis Adolias (Hov/aczynski Adoli) (1876—1944). Poetas,
dramaturgas, literatūros kritikas ir kovingas publicistas. Bendradar­
biavo endekų spaudoje, įnirtingai puldavo Pilsudskį.
Paderevskis Ignacas Janas (Paderewski Ignacy Jan) (1860—1941).
Pianistas, kompozitorius, visuomenės ir politinis veikėjas. X I X a. pab.—
XX a. pr. tapo garsiausiu pasaulio pianistu, savo honorarų didžiąją dalį
skirdavo lenkų kultūrai remti. Pirmojo pasaulinio karo metais Vakarų Eu­
ropoje ir J A V kėlė Lenkijos atkūrimo klausimą. 1919 m. pr. endekams ir
Pilsudskio šalininkams susitarus paskirtas ministru pirmininku. 1920 m.
pasitraukė iš aktyvios politinės veiklos. Sanacijos atžvilgiu laikėsi
opozicinės nuostatos.
Pilsudska Aleksandra (Pitsudska Aleksandra) (1882—1963). Gimė
Suvalkuose, magistrato valdininko Sčerbinskio šeimoje. Baigusi gim­
naziją d a l y v a v o revoliuciniame judėjime. 1904 m. įstojo į LSP, v e i k ė jos
k o v o s organizacijoje. A n t r o j i J. Pilsudskio žmona.
Pilsudska Marija (Pitsudska Marija) (1865—1921). Gimė Vilniuje,
g y d y t o j o K o p l e v s k i o šeimoje. Pirmoji J. Pilsudskio žmona.
Pilsudskis Bronislovas (Pitsudski Bronisiaw) (1866—1918). J. Pilsud­
skio brolis. Studijuodamas Peterburge 1886 m. įsipainiojo į sąmokslą
prieš carą Aleksandrą I I I . Nuteistas 15 m. katorgos Sachaline. Ten
tyrinėjo vietinių gyventojų — ainų, nanajų ir oročių kalbą, kultūrą ir
buitį. Kaip žinomas etnografas 1899 m. buvo paskirtas Vladivostoko
muziejaus fondų saugotoju. 1906 m. grįžęs į Lenkiją toliau tyrinėjo
etnografiją. Salia kitų jo darbų žinoma 1916 m. išleista prancūzų kalba
knyga apie lietuvių kryžius.
Ratajus Mace jus (Rataj Maciej) (1884—1940). Mokytojas. Valstie­
čių judėjimo veikėjas, 1920—1921 m . — ministras, 1922—1928 m. — seimo
pirmininkas. Sanacijos priešininkas. Vienas iš 1931 m. sukurtos vieningos
Valstiečių partijos (Stronnictwo ludowe) vadovų. 1940 m. hitlerinių
okupantų nužudytas.
Ridzas-Smiglas Edvardas (Rydz-Smigly Edward) (1886—1941). Gimė
Podolėje (Galicijoje). Pirmojo pasaulinio karo metais tarnavo I-ojoje
brigadoje. 1917 m. paskirtas L K O vyriausiuoju vadu. Pasižymėjo 1919—
1920 m. kare su Tarybų Rusija. 1921—1935 m. ėjo aukštas pareigas
kariuomenėje. 1935 m., po J. Pilsudskio mirties, paskirtas ginkluotųjų
pajėgų generaliniu inspektoriumi, o 1936 m . — maršalu. Griežtos dikta­
tūros šalininkas. Stengėsi tapti vienvaldžiu diktatoriumi ir kurti savo
asmens kultą.
Seroševskis Vaclovas (Sieroszewski Wactaw) (1858—1945). Rašyto­
jas, etnografas, visuomenės veikėjas. Jaunystėje d a l y v a v o L. Varinskio
„Proletariato" partijos v e i k l o j e . Kalintas ir 1880 m. ištremtas į Sibirą —
Verchojanską. Už mėginimą pabėgti perkeltas į K o l y m s k o j ę . Daug rašė —
apysakas, romanus, etnografinius darbus. Rusijos geografų draugijos
prašymu jam buvo leista apsigyventi Irkutske. Į Lenkiją grįžo 1896 m.
1900—1904 m. keliavo po Japoniją, Mandžiūriją, Mongoliją, Korėją.
1905 m. suimtas už dalyvavimą revoliuciniuose įvykiuose, bet pabėgo į
Galiciją. Susipažino su J. Pilsudskiu ir tapo karštu jo gerbėju. Tarnavo
252
legionuose. Nepriklausomoje Lenkijoje kūrė rašytojų organizacijas,
1933—1939 m.— Literatūros akademijos pirmininkas. Besąlygiškai palai­
kė visus Pilsudskio veiksmus.
Sikorskis Vladislavas (Sikorski Wtadislaw) (1881—1943). Baigęs L v o ­
vo politechnikos institutą kurį laiką dirbo inžinierium. A k t y v i a i daly­
v a v o kuriant Galicijoje karines lenkų organizacijas. 1914 m. prasidėjus
karui tapo Vyriausiojo tautinio komiteto nariu, o 1916 m . — jo Karinio
departamento vadovu. Smarkiai nesutarė su Pilsudskiu dėl kovos už
nepriklausomybę taktikos. Nepriklausomoje Lenkijoje — generolas, iki
1928 m. ėjo aukštas pareigas kariuomenėje. 1922—1923 m . — ministras
pirmininkas ir karo reikalų ministras. 1928 m. faktiškai paleistas į atsargą,
nemažai rašė karo mokslo klausimais. 4-ajame dešimtmetyje — opo­
zicijoje sanacijai, suartėjo su krikščionimis demokratais, tapo vienu iš
jų lyderių. Po Lenkijos sutriuškinimo 1939 m. rugsėjo mėn.— emigra­
cinės vyriausybės ministras pirmininkas ir vyriausiasis ginkluotųjų
pajėgų vadas. 2uvo lėktuvo katastrofoje netoli Gibraltaro.
Skladkovskis Felicijonas Slavo jus (Skladkowski Felicjan Sfawoj)
(1885—1962). Gydytojas. 1905 m. įstojo į LSP. Pirmojo pasaulinio karo
metais tarnavo 1-ojoje legionų brigadoje. Artimas J. Pilsudskio bendra­
darbis. Nepriklausomoje Lenkijoje — generolas, po 1926 m. perversmo
ne kartą užėmė aukštus postus, pvz., vidaus reikalų ministro. 1936—
1939 m . — ministras pirmininkas. Pasižymėjo nekritišku, tiesiog ver­
gišku atsidavimu Pilsudskiui. Po jo mirties klusniai v y k d ė E.
Ridzo-Smiglo valią.
Slavekas Valerijus (Slawek Walery) (1879—1939). Gimė Ukrainoje,
nuskurdusių šlėktų šeimoje. 1900 m. įstojo į LSP, vienas iš jos kovos
organizacijos vadovų. N u o 1906 m . — Revoliucinėje frakcijoje. Steigė
lenkų karines organizacijas Galicijoje, 1914—1915 m. tarnavo 1-ojoje
legionų brigadoje. Vienas iš L K O organizatorių. 1924—1936 m.—
Legionierių sąjungos pirmininkas. Po 1926 m. perversmo — B V N P steigi­
mo iniciatorius ir pirmininkas. 1930—1931 m. ir 1935 m.— ministras pir­
mininkas. Pilsudskis jį laikė tinkamiausiu įpėdiniu, bet savo valios aiškiai
nepareiškė. Po Pilsudskio mirties Slavekas pralaimėjo k o v o j e dėl val­
džios su Moscickiu ir Ridzu-Smiglu. Baigė gyvenimą savižudybe.
Sosnkovskis Kazimežas (Sosnkowski Kazimierz) (1885—1969). In­
žinierius. 1904 m. įstojo į LSP. Vienas iš jos kovos organizacijos va­
dovų. Galicijoje kūrė lenkų k o v o s organizacijas, 1-osios legionų bri­
gados štabo viršininkas. 1917—1918 m. vokiečių kalintas kartu su
J. Pilsudskiu Magdeburgo tvirtovėje. Nepriklausomoje Lenkijoje —
generolas, užėmė aukštus postus kariuomenėje. Tarp kitų Pilsudskio
bendražygių išsiskyrė karinėmis žiniomis ir sugebėjimais. V a d o v a v o
frontui 1939 m. kare su Vokietija. Emigracijoje — ministras Sikorskio
vyriausybėje.
Vitosas Vincentas (Witos Wincenty) (1874—1945). Vienas iš valstie­
čių judėjimo vadovų, politikas, publicistas. Gimė Galicijoje, vargingo
valstiečio šeimoje. Jaunystėje bernavo, dirbo medkirčiu. Savamokslis.
N u o 1895 m. aktyviai v e i k ė valstiečių judėjime, 1911—1918 — Austrijos
parlamento deputatas. Nepriklausomoje Lenkijoje — tris kartus minis­
tras pirmininkas. Po 1926 m. perversmo — sanacijos priešininkas. 1930 m.
suimtas ir uždarytas į Bresto t v i r t o v ę . Nuteistas 1,5 metų kalėti, bet
išleistas į emigraciją. Į T ė v y n ę grįžo 1939 m. pradžioje.
253
 Želigovskis Liucijanas (2eligowski Lucjan) (1865—1947). Gimė A š ­ TURINYS
menoje. N u o 1885 m . — karininkas Rusijos armijoje. Pirmojo pasaulinio
karo metais g a v o generolo laipsnį. Grįžo į Lenkiją 1919 m., v a d o v a v o
stambiems kariuomenės daliniams. 1920 m. spalio mėn. (J. Pilsudskio
nurodymu), pasiskelbęs tariamai savarankišku, užėmė Vilnių. 1925—
1926 m . — karo reikalų ministras, padėjo Pilsudskiui ruošti perversmą.
1927 m. dėl amžiaus išėjo į atsargą ir apsigyveno savo dvare Turgeliuose,
netoli Vilniaus. 1928—1939 m . — seimo deputatas. 4-ajame dešimtmetyje
pasisakydavo prieš fašistines tendencijas.
Zeromskis Stefanas {Žeromskį Stelan) (1864—1925). Didysis lenkų
rašytojas, karštas patriotas. Simpatizavo LSP. : :

Paaiškinimus parengė A. Kasperavičius

ĮVADAS 5
1. S A L I N I N K Ų IR PRIEŠŲ A K Y S E 7
Sąmokslininkas 8
Vadas 11
Kankinys 24
Bibliografija Valstybės vadovas
Atsiskyrėlis
25
36
Tautos tėvas 43
Šaknys 55
2. Z I U K A S : 57
3. D R A U G A S „ V I K T O R A S " 70
4. S A U L I Ų K O M E N D A N T A S 93
5. L E G I O N Ų BRIGADOS V A D A S 109
1. Cepnik H. Jozef Pilsudskį, tworca niepodleglego panstwa polskiego. 6. VALSTYBĖS V I R Š I N I N K A S 130
7. A T S I S K Y R Ė L I S 165
Zarys žycia i dziaralnošci (5.XII.1867—12.V.1935).—- Warszawa, 1935.
8. S Ą M O K S L I N I N K A S 181
2. Garlicki A. Od maja do Brzešcia.— Warszawa, 1981.
9. D I K T A T O R I U S 195
3. Garlicki A. Przewrot majowy.— Warszawa, 1978. ISTORIKO KOMENTARAS 241
4. Garlicki A. U žrodel obozu belwederskiego. VVarszawii, 1978. Paaiškinimai 250
5. Idea i czyn Jozefą Pitsudskiego. Praca zbiorowa.— Warszawa, i936. Bibliografija 254
6. Jędrzejewicz W. Jozef Pilsudskį 1867—1935. Ž y c i o r y s . — Londyn,
1982.
7. Jędrzejewicz W. KrŠnika žycia Jozefą Pitsudskiego 1867—1935.—
Londyn, 1977.—T. 1—2.
(P
8. Lipecki J. (Pannenkovra I.). Legenda Pitsudskiego.— Poznan, 1922.
9. Lipinski W. W i e l k i Marszatek (1867—1935).—Warszawa, 1936.
10. Micewski A. W cieniu marszatka Pitsudskiego.— Warszawa, 1968.
11. Molenda J. Pilsudczyzy a narodowi demokraci.— Warszawa, 1980.
12. Pob6g-Malinowski W. Jozef Pilsudskį 1867—1908.— Warszawa,
1935.—T. 1: W podziemiach konspiracji 1867—1901.—T. 2: W
ogniu rewolucji 1901—1908.
13. Pob6g-Malinowski W. Jozef Pilsudskį 1867—1914.—B. m. i b. d.
14. Starzewski J. Jozef Pilsudskį. Zarys psychologiczny.— Warszawa,
1930.
15. Woyszwillo J. (Pob6g-Malinowski W.) (Jozef Pilsudskį: žycie, idee
i czyny 1867—1935.— Warszawa, 1937.
16. W6jcik W. Nadzieje i zludzenia. Legenda Pitsudskiego w polskiej
literaturze m i ę d z y w o j e n n e j . — Katowice, 1978.