Vilniaus Gedimino Technikos universitetas

Gelžbetonių ir mūrinių konstrukcijų katedra

Referatas: „Hidraulinės rišamosios

medžiagos“

Vilnius
 2006
Apie rišamąsias medžiagas
Pirmoji patikima statybinė medžiaga buvo natūralūs tašyti arba neapdoroti akmenys, glaudžiai
dedami vienas prie kito. Nesurišant akmenų, buvo negalima statyti didesnių pastatų, todėl žmonės
ieškojo medžiagų, kuriomis galėtų juos surišti. Pirmoji rišamoji medžiaga buvo molis. Vėliau(4-3
tūkstantmetis prieš Kristų) pradėtos naudoti stipresnės rišamosios medžiagos. Pirmosios dirbtinės
rišamosios medžiagos buvo pushidratinis gipsas ir orinės kalkės. Egiptiečiai pushidratinį gipsą,
kalkes naudojo piramidžių ir kitų monumentalių statinių statybai.
Rišamosios medžiagos yra sudėtinė statybinių medžiagų dalis. Jų paskirtis- sujungti smulkius ir
stambius užpildus į monolitą. (Statinys iš vientisos medžiagos.) Rišamosios medžiagos naudojamos
statybiniams skiediniams gaminti, konstrukcijoms, statybinėms detalėms sujungti. Dauguma
rišamųjų medžiagų yra mineralinės- organinės kilmės. Vienas iš pagrindinių rišamųjų medžiagų
rodiklių yra mechaninis stiprumas, kurį apibūdina rišamųjų medžiagų klasė( standartuose
numatytais metodais suformuotų ir tam tikrą trukmę, tam tikromis sąlygomis kietėjusių, bandinių
stipris gniuždant, o kartais ir lenkiant). Rišamosios medžiagos naudojamos tešlos, skiedinio ar
betono pavidalu.
Rišamųjų medžiagų klasifikacija
Rišamosios medžiagos klasifikuojamos pagal kilmę, panaudojimo sritis, cheminių ryšių tipą,
kietėjimo pobūdį. Tikslingiausia rišamąsias medžiagas klasifikuoti pagal jų kilmę ir sudėtį:
mineralinės(orinės, hidraulinės, autoklavinio kietėjimo ) ir organinės.
Rišamųjų medžiagų gamybos žaliavos
Visos žaliavos ir medžiagos ,kurių reikia rišamųjų medžiagų gamybai, skirstomos į pagrindines ir
pagalbines. Pagrindinės-tai žaliavos, kurios sudaro pagrindinę rišamosios medžiagos dalį.
Pagalbinės- tokios, kurios pagreitina technologinį procesą, pagerina ar suteikia produktui papildomų
savybių. Didžioji pagrindinių žaliavų dalis yra mineralinės. Pagalbinių medžiagų sunaudojama
nedaug. Tokios medžiagos gali būti gamtinės, specialiai pagamintos ar parinktos technogeninės.
Šiuo metu taupant gamtinius išteklius, dažnai naudojamos įvairių pramonės šakų atliekos, nes jos
yra pigesnės ir susidaro apdorojant gamtines žaliavas.
Hidraulinės rišamosios medžiagos
Hidraulinės rišamosios medžiagos- tai tokios medžiagos, kurios pradėjusios kietėti ore, toliau
kietėja vandenyje ar drėgnoje aplinkoje. Hidraulinių rišamųjų medžiagų didžiąją dalį sudaro CaO
junginiai su SiO2, Al2O3 ir Fe2O3. Tai nCaO SiO2, nCaO Al2O3, nCaO Fe2O3, arba CaO Al2O3 Fe2O3
junginiai, atitinkamai vadinami kalcio silikatais, kalcio aliuminatais, kalcio feritais ir kalcio
aliuminoferitais. CaO molekulių skaičius n šiuose junginiuose gali būti įvairus.[2]
1. Hidraulinės kalkės
Hidraulinės kalkės- tai rišamoji medžiaga, gaunama žemesnėje nei sukepimo temperatūroje išdegus
mergelingas kalcio karbonatines uolienas, kuriose yra 6-25% molio arba labai smulkaus smėlio
priemaišų. [3]
Hidraulinės kalkės ir jų žaliavos apibūdinamos hidrauliniu moduliu (į formulę įrašomi procentiniai
nurodytų oksidų kiekiai):
m= ________CaO______
SiO2+ Al2O3+Fe2O3 [3]
Hidraulinių kalkių ir jų žaliavų hidraulinis modulis m=1,7-9. Pagal šį modulį hidraulinės kalkės
skirstomos į: a) stipriai hidraulinės (m=1,7-4,5)
b)silpnai hidraulinės (m=4,5- 9)
Lietuva turi gerų žaliavų hidraulinėms kalkėms gaminti. Tai kreidos mergeliai- gamtiniai kreidos ir
molio mišiniai.(Jurbarko, Varėnos, Kauno rajonuose) [3]
Gamyba. Pagrindinės operacijos: 1)gabalinių kalkių trupinimas;
2) gesinimas hidratoriuose:
3) gesinamo produkto laikymas silosuose:
4) nepasigesinusių dalelių atsijojimas, atsijų malimas ir malimo
sumaišymas su pagrindine hidraulinių kalkių mase.[1]
Pagrindinė operacija yra kalkių gesinimas. Kalkės sutrupintos į miltelius gesinamos nuolat arba
periodiškai hidratoriuose. Jei gaminamos aukštos kokybės kalkės (temperatūra negali viršyti
100°C), tada hidratoriuose kalkės gesinimo metu intensyviai maišomos, kad jos tolygiai sudrėktų ir
susmulkėtų.
Hidraulinėms kalkėms gesinti dažniausiai naudoja būgninius nuolatinio veikimo hidratus. Taip pat
periodinio veikimo kalkių gesinimo būgnus (tačiau dabar jie naudojami retai, nes yra nesaugi jų
eksploatacija, bei daugybė dulkių pakrovimo ir iškrovimo metu.), termomechaninius hidratorius.[1]
Kalkių pieno ir tešlos gamyba. Gesinant gabalines kalkes sunaudojama vandens: iki kalkių
tešlos 200-250%, iki kalkių pieno 250-300%. Kalkių pienas yra takesnis, todėl labiau apsimoka
gamint kalkių pieną, o paskui jį koncentruoti iki tešlos. Kalkių pienas gaminamas bėgūniniuose,
būgniniuose, termomechaniniuose(kalkėms gesinti naudoja pašildytą vandenį) nuolatinio veikimo
hidratoriuose.
Savybės. Šios kalkės rišasi lėtai, skiediniai yra mažiau plastiški nei orinių kalkių, bet betonai ir
skiediniai yra tvirtesni. Šie skiediniai ir betonai ore ir drėgnoje aplinkoje yra palyginti ilgaamžiai.
Dažnai sudrėkstančių ir išdžiūstančių, užšąlančių ir atšylančių skiedinių ir betonų stiprumas
sumažėja dėl tūrio pokyčių(dėl atsirandančių įtempimų- drėkstančios sukietėjusios medžiagos tūris
didėja, džiūstančios- mažėja). Jų tūrio kitimo tolygumas priklauso nuo CaO ir MgO grūdelių, kurie
hidratuojasi jau sukietėjusioje medžiagoje. Pervežant ir saugant hidraulines kalkes jas būtina
saugoti nuo drėgmės poveikio. Hidraulinių kalkių stiprumas 4,9-6,86 MN/m². [2]
Panaudojimas. Iš hidraulinių kalkių ruošiami tinko ir mūro skiediniai(sausomis ir drėgnomis
sąlygomis eksploatuoti), žemų markių lengvieji ir sunkieji betonai, kalkingos hidraulinės rišamosios
medžiagos, silikatinės plytos. Skirtingai nuo orinių kalkių, hidraulinės gali būti naudojamos ten kur
drėgna. Tai vertinga vietinė rišamoji medžiaga, kuria galima pakeisti brangesnes medžiagas.
Romancementas
Romancementas. Hidraulinė rišamoji medžiaga, gauta sumalus degtus mergelius žemesnėje nei
kepimo temperatūroje, pridedant gipso ir aktyvių hidraulinių priedų jo savybėms gerinti.
Gamyba. Tokia kaip ir hidraulinių kalkių.
Savybės. Jautrus oro drėgmei ir angliarūgštei- mažėja aktyvumas. Būdinga greita rišimosi pradžia ,
bet vėlesnė rišimosi pabaiga. Gaminiai atsparūs drėgmei ir cikliškam sudrėkimui bei išdžiūvimui.
Markės:50, 100, 150.[3]
Panaudojimas. Tinko ir mūro skiedinių, žemų markių betonų gamyba. Antžeminių, požeminių
pastatų dalių, sienų akmenų, blokelių gamyba.
Portlandcementis
1824 m. anglui Dž. Aspdinui išdavė patentą gaminti rišamąją medžiagą iš moliu ir klintimi grįsto
kelio dulkių mišinio. Išradėjas šią medžiagą pavadino portlandcemenčiu, nes jis sukietėjęs savo
spalva ir stiprumu buvo labai panašus į natūralią uolieną, randamą prie Portlendo miesto.[1]
Portlandcementis –plačiausiai naudojama hidraulinė rišamojo medžiaga, gaunama smulkiai sumalus
klinkerį ir tam tikrą kiekį gipso(jo deda 1-4%. Jis lėtina rišimąsi, nes sumaltas klinkeris susiriša
staiga). [4] Tai žalsvi milteliai, kuriuos užmaišius vandeniu, gaunama plastiška, palaipsniui
suakmenėjanti tešla.
Klinkeris-tai portlandcemenčio pusgaminis, gaunamas sukepinus tokios sudėties žaliavų mišinį
(įkrovą), kad išdegtame produkte vyrautų kalcio silikatai. Tai ypač atspari medžiaga atmosferos
poveikiams (karščiui, šalčiui, ultravioletiniams spinduliams), laikui bėgant, jis nė kiek nekeičia savo
spalvos, yra labai atsparus didelėms apkrovoms ir cheminių medžiagų poveikiui.[6] Klinkerio
kokybė ir techninės savybės priklauso nuo cheminės ir mineralinės sudėties ir nuo svarbiausių
oksidų tarpusavio santykio. Klinkerio sudėtis: svarbiausi oksidai- CaO(64-67%), SiO2 (21-25%),
Al2O3 (4-8%), Fe2O3 (2-4%). Jie klinkeryje sudaro tokius mineralus: 3Ca SiO2 (alitas), 2CaO SiO2
(belitas), 3CaO Al2O3 ir 4CaO Al2O3 Fe2O3 (braunmileritas). Jei klinkeryje kurio nors mineralo yra
daugiau, jis gauna specialų pavadinimą- alitinis, belitinins, aliuminatinis. Be to klinkeryje yra ir kitų
oksidų: MgO, K2O, Na2O, TiO2 , P2O5, SO3. [5]
Alitas (3CaO2 SiO2, MgO, Al2O3, P2O5 ir kt. kietasis tirpalas)- tai svarbiausias klinkerio mineralas,
lemiantis didelį portlandcemenčio stiprumą, kietėjimo greitį ir kitas savybes. Nuo jo kristalų formos
priklauso portlandcemenčio stiprumas. Aukštų markių cementuose vyrauja taisyklingos ištemptos
prizminės heksagoninės formos alito kristalai . Kuo didesnis alito kristalų ilgosios ir trumposios
ašių santykis, tuo didesnis cemento stiprumas ir kietėjimo greitis.
Klinkerio sudėtį galima išreikšti ir silikatiniu bei aliuminatiniu moduliu.[5]
n= ____SiO2____ = 1,7 - 3,5 ; p= __Al2O3__ =1,0 – 3,0
Al2O3 + Fe2O3 Fe2O3
Didelis silikatinis modulis- cementas lėčiau rišasi ir kietėja, bet ilgainiui įgyja didelį atsparumą
(ypač atsparus mineralizuotam vandeniui), taip pat tokį klinkerį sunkiau degti. Jei klinkerio
aliuminatiniu modulis didesnis- cementas rišasi ir kietėja greičiau, bet vėliau jo stiprumas beveik
nedidėja. Taip pat toks cementas mažiau atsparus mineralizuotam vandeniui. Jei aliuminatiniu
modulis mažas- cementas kietėja lėčiau, bet jo stiprumas didesnis.
Kuo klinkeryje daugiau sujungto CaO, tuo portlandcementis greičiau kietėja, galutinis jo stiprumas
didesnis, nors toks portlandcementis mažiau atsparus vandeniui. Klinkeris su didesniu SiO2 kiekiu-
iš pradžių kietėja lėčiau, bet ilgainiui jo stiprumas intensyviai didėja, jis atsparus vandeniui ir
sulfatams. Kai yra daugiau Al2O3, portlandcementis iš pradžių kietėja greičiau, yra mažiau atsparus
vandeniui, sulfatams ir šalčiui. Cementas su didesniu Fe2O3 kiekiu yra atsparesnis sulfatiniam
vandeniui. Didesni MgO kiekiai(standartai reikalauja, kad jo būtų tik iki 5%) yra žalingi, nes dėl
pavėluotos jo hidratacijos ir su tuo susijusio tūrio padidėjimo jau sukietėjęs cementas gali supleišėti.
Gamyba. Pagrindinės operacijos: 1) Žaliavų gavimas karjeruose;
2) Žaliavų įkrovos paruošimas;
3) Įkrovos degimas ir klinkerio gavimas;
4) Klinkerio malimas su gipso priedu. [1]
Pagrindinės operacijos yra klinkerio gavimas ir malimas- tai technologiškai atsakingiausi ir
reikalaujantys daugiausia energijos etapai. Klinkerio kaina sudaro 70-80% portlandcemenčio
kainos. Portlandcemenčio gamybos būdai pagal žaliavų įkrovos paruošimą: sausasis ir šlapiasis.
Taip pat yra ir tarpinis būdas- bet jį taiko rečiau.
Šlapiasis paplitęs labiau. Čia žaliavos malamos kartu su vandeniu, kol gaunamas grietinės
konsistencijos mišinys( vandens jame 34-42%).Privalumai: geriau homogenizuojasi įkrovos šlamo
komponentai, žaliavos nedulka- reikia mažiau aspiracinių įrenginių, molis ir kreida vandenyje
savaime smulkėja, mažesnės elektros sąnaudos malimui.
Gaminant sausuoju būdu- įkrova yra sausų žaliavų mišinio milteliai( drėgnis<1%).Privalumai:
degant sausų miltelių įkrova sunaudojam žymiai mažiau šilumos energijos.
Portlandcemenčio kietėjimas Yra kelios teorijos, kurios skirtingai aiškina kietėjimo mechanizmą: 1)
Kristalizacinė teorija(Le Šatleje)- kietėjimas aiškinamas tuo, kad cemento milteliai ištirpsta
vandenyje ir po to iš vandens išsikristalina nauji hidratiniai junginiai, kurių kristalai taip tarpusavy
susipina, kad susidaro vientisa, kieta masė.
2) Koloidinė teorija(V.Michaelis)- užmaišius portlandcementį su vandeniu, susidaro gelis, kuris
suriša rišamosios medžiagos ir užpildų grūdelius. Portlandcementis kietėja, nes vidiniai grūdelių
sluoksniai išsiurbia iš gelio vandenį.
3) Topocheminė teorija(A.Baikovas)-tarpinė tarp koloidinės ir kristalizacinės. Cemento milteliai su
vandeniu gali reaguoti ne tik ištirpę, bet ir betarpiškai vandeniui prisijungiant prie kietoje fazėje
esančių rišamosios medžiagos dalelių.[5]
Dabar pripažįstama Baikovo teorija su kai kuriomis korektyvomis. Užmaišius cementą vandeniu, jo
mineralai tirpsta ir hidratuojasi. Didžiausiu tirpumu pasižymi Ca(OH2), kuris sudaro kalkėmis
prisotintą tirpalą. Susidarius sočiam tirpalui, vanduo pradeda jungtis su neištirpusiais cemento
grūdeliais. Reakcijos produktai negali tirpti prisotintame tirpale, todėl išsiskiria smulkiausių
koloidinių dalelių pavidalu sudarydami gelį. Grūdeliams reaguojant su vandeniu, hidratacija vyksta
tik jų paviršiuje- susidaro hidratuoti junginių plėvelė, trukdanti vandeniui skverbtis į gilesnius
grūdelių sluoksnius. Vėliau vidiniai grūdelių sluoksniai hidratuojasi, gerdami vandenį iš paviršiuje
susidariusio gelio, taip tankindami jį. Koaguliojant geliui(didėjant dalelių, kontaktų tarp jų kiekiui
cemento tešlos tūrio vienete- tešla netenka plastiškumo, tvirtėja- rišasi. Mikroskopiniai sukietėjusio
cemento tyrimai rodo, kad jo struktūrą sudaro 3 elementai: koloidinė izotropinė masė, išsikristalinę
junginiai ir nepakitę klinkerio grūdeliai.
Savybės. Smulkumas- per sietą su 0,08 mm akutėmis turi išbyrėti 85% sijojamo portlandcemenčio.
Portlandcemenčio tankumas būna 3,05-3,15g/cm³. Nesutankinto portlandcemenčio tūrio masė 1000-
1100 kg/m³, sutankinto- 1400-1600 kg/m³. Portlandcemenčio rišimosi trukmė įvairi. Svarbi rišimosi
pradžia( laikas, nuo tešlos užmaišymo iki tol kol tešla pradeda netekti plastiškumo) ir rišimosi
pabaiga( laikas nuo tešlos užmaišymo iki cemento akmenėjimo pradžios). Rišimosi ir kietėjimo
greičiui įtaką daro cemento sudėtis, vandens kiekis panaudotas užmaišymui, tešlos temperatūra.
Kietėjant portlandcemenčiui- keičiasi jo tūris( kietėdamas ore- traukiasi, vandenyje- plečiasi).
Siekiant išvengt susitraukimo deformacijų, reikia nuolat palaikyti drėgną aplinką. Reaguojant
portlandcemenčiui su vandeniu išsiskiria šiluma- ji greitina kietėjimą. Portlandcemenčio stiprumas
žymia didėja pradiniu kietėjimo laikotarpiu( per pirmas 3 paras- 50% stiprumo). Vėliau stiprumo
prieaugis mažesnis. Palankiomis sąlygomis portlandcementis gali kietėti keletą metų ir jo stiprumas
gali būti kelis kartus didesnis už markinį(28 parų) stiprumą. Stiprumas priklauso nuo mineralinės
sudėties, priedų, kietėjimo sąlygų, cemento smulkumo, cementui užmaišyti sunaudoto vandens
kiekio.
Portlandcementį veikia korozija. Betonas iš portlandcemenčio eksploatavimo metu gali irti dėl gėlo
ar mineralinio vandens poveikio ir kt. vandenyje gali vykti 3 tipų korozija:
1) I tipo korozija- cemento akmuo irsta, kai jo sudėtines dalis tirpina ir išplauna vanduo.
2) II tipo korozija- vyksta mainų reakcijos, kurių produktai lengvai tirpsta vandenyje ir yra
išplaunami ar išskiriami amorfine, rišimo savybių neturinčia mase.
3) III tipo korozija- cemento akmens ir betono porose išsiskiria mažai tirpios druskos, esančios
vandenyje.[2]
Kuo panaudota daugiau vandens užmaišymui ir hidraulinių priedų, tuo portlandcementis mažiau
atsparus šalčiui. Smulkus cementas taip pat mažiau atsparus. Atsparumas karšiui- per ilgą laiką
stiprumas aukštoje temperatūroje mažėja(atsparumą didina hidrauliniai priedai). Svarbi savybė-
kietėdamas tankus portlandcementis gerai sukimba su plienu ir apsaugo jį nuo korozijos.
Portlandcemenčio markės: 400, 500, 550, 600. [3]
Panaudojimas. Grynas portlandcementis naudojamas retai. Daugiausia jo suvartojama betono ir
gelžbetonio, skiedinių gamybai( požeminėms, antžeminėms povandeninėms konstrukcijoms,
kurioms būtinas didelis stiprumas). Belitinis portlandcementis naudojamas labai stambioms
konstrukcijoms gaminti(jis išskiria mažiau šilumos reaguodamas su vandeniu, todėl nesusidaro
plyšiai). Sunkiam betonui dažniausiai naudoja paprastą, šlakinį, pucolaninį portlandcementį. Kai
kurie portlandcemenčiai naudojami įvairių asbestcementinių dirbinių (šiferio, vamzdžių) gamybai.
 Pucolaninis portlandcementis
Pucolaninis portlandcementis- tai hidraulinė rišamoji medžiaga, kuri gaunama kartu sumalus tam
tikros sudėties portlandcemenčio klinkerį, aktyvius mineralinius priedus ir reikiamą gipso(kad būtų
ne daugiau kaip 3,5% SO3) kiekį.
Gamyba. Mažai skiriasi nuo paprastojo portlandcemenčio- tik dar prisideda priedų trupinimas ir
džiovinimas.
Kietėjimas. Toks pats, kaip ir paprasto portlandcemenčio, tik pucolaninis portlandcementis labai
jautrus temperatūrai.
Savybės . jo vandens sąnaudos didesnės nei portlandcemenčio, ypač jei dedama nuosėdinės kilmės
priedų, kurių didelis lyginamasis paviršius(bet dėl to geriau sulaiko į jį įmaišytą vandenį).
Rišimasis panašus į portlandcemenčio. Jis atsparesnis vandeniui. Pucolaninio portlandcemenčio
didesnės tūrinės deformacijos, nei paprasto portlandcemenčio, todėl jis ne toks atsparus drėkimui ir
džiūvimui, bei šalčiui. Markės: 300, 400.
Panaudojimas. Antžeminių ir požeminių mūrinių ir gelžbetonių konstrukcijų gamyba(galima
eksploatuoti ir drėgnoje aplinkoje). Skiedinių gamyba. Netinka konstrukcijoms, kurios cikliškai
drėksta ir džiūva; užšąla ir atšyla.
Šlakinis portlandcementis
Šlakinis portlandcementis- tai hidraulinė rišamoji medžiaga, kurią sudaro granuliuotų aukštakrosnių
šlakų(21-80%), portlandcemenčio klinkerio ir gipso, malinys. [4] Šlakinis portlandcementis dažnai
gaminamas netoli metalurgijos gamyklų, todėl dažnai į klinkerio žaliavų įkrovą vietoj molio dažnai
dedama aukštakrosnių šlakų .Šlakinio portlandcemenčio rūšys:
1) Paprastas šlakinis portlandcementis;
2) Greit kietėjantis sulfatams atsparus šlakinis portlandcementis.
Gamyba. Sausasis būdas.
Savybės. Vandens sąnaudos tokios, kaip ir portlandcemenčio, rišimosi trukmė šiek tiek ilgesnė.
Pradiniu periodu jis kietėja ilgiau ir yra jautresnis temperatūros pokyčiams. Tūris kinta tolygiai.
Kietėjant išskiriama mažiau šilumos, nei kietėjant portlandcemenčiui. Atsparus gėlam ir sulfatiniam
vandeniui, bet šalčiui mažiau nei paprastas portlandcementis. Markės: 300, 400, 500.[3]
Panaudojimas. Masyvių statinių betonavimas ir hidrotechninė statyba. Netinka konstrukcijoms,
kurios cikliškai drėksta ir džiūva; užšąla ir atšyla.
Specialieji cementai
Nuo paprastojo portlandcemenčio skiriasi mineraline ir chemine sudėtimi, savybėmis ir paskirtimi-
siekiant patenkinti atskirų gamybos sričių reikalavimus.
Rūšys.[3] 1) Greit kietėjantis portlandcementis- intensyviai kietėja pradiniu periodu. Po 3 parų
stipris gniuždant 25-28MPa, lenkiant- 4-4,5MPa. Laikomas sandėlyje jis greit tampa neaktyvus-
tinka tik kaip paprastas cementas. Markės: 400, 500. Iš šio portlandcemenčio gamina labai stiprius,
paprastus ir įtemptuosius gelžbetonio gaminius.
 2) Plasifikuotas portlandcementis- malant į jį įdėta 0,1-0,3 % plasifikuojančių
hidrofilinių priedų(dažnai sulfitinio mielių raugo). Dėl priedų molekulių hidrofiliškumo, apie
cemento daleles susidaro vandens apvalkalai, dėl to cemento tešla tampa sunki ir klojingi, bei
stiprūs skiediniai ir betonai. Toks betonas- stiprus, atsparus šalčiui, mažai laidus vandeniui.
3) Hidrofobinis portlandcementis- jame 0,06-0,3% hidrofobinių priedų(muilanaftė,
asidolis, oseino rūgštis ir kt). Šie priedai absorbuojasi grūdelių paviršiuje, sudarydami vandeniui
atsparią plėvelę. Iš šio cemento gamina betoną hidrotechninėms statyboms, keliams, aerodromams,
pastatų apdailai, tinkavimui. Šis portlandcementis mažai laidus vandeniui, atsparus šalčiui,
cikliškam drėkimui ir džiūvimui.
4) Sulfatams atsparus portlandcementis- gaunamas iš normuotos sudėties klinkerio
(C3S<50%, С3A<5%, C3A+C4AF<22% ). Aktyvių ir inertinių priedų naudoti neleidžiama. Šiai
grupei priklauso sulfatams atsparus portlandcementis, sulfatams atsparus cementas su mineraliniais
priedais, sulfatams atsparus šlakinis portlandcementis. Markės:400,500. Naudojimas- paprastoms ir
įtemptoms gelžbetonio konstrukcijoms, tose hidrotechninių įrenginių vietose, kur veikia sulfatiniam
vandenys. Savybės- atsparus cikliniams užšalimams ir atšilimams; sudrėkimams ir išdžiūvimams.
5) Baltasis ir spalvotieji portlandcemenčiai.
Baltojo portlandcemenčio klinkeris gaminamas iš grynų žaliavų, kad nepatektų dažančių
oksidų(Fe2O3, MnO, Cr2O3). Klinkeris degamas bepeleniu kuru(mazutu ar gamtinėm dujom), vėliau
dar balinamas vandeniu ar dujomis, nes degimo metu įgauna žalsvą atspalvį. Markės:400,500.
Spalvotasis portlandcementis gaminamas iš balto klinkerio, į kurį malant deda aktyvių mineralinių
priedų(balto diatomito, dažų, gipso). Organinių pigmentų dedama iki 0,3%, mineralinių- 15%.
Markės: 300, 400, 500. Šie portlandcemenčiai naudojami dekoratyviniams darbams ir apdailai.
6) Tamponavimo portlandcementis- nuo paprastojo skiriasi mineraline sudėtimi ir
rišimosi trukme. Juo saugomi naftos ir dujų gręžiniai nuo gruntinio vandens. Jis vartojamas skysto
šlamo pavidalu. , todėl tešla turi būti labai plastiška. Jis turi pradėti rištis vėliau nei paprastas
portlandcementis, bet rišimosi trukmė labai trumpa.
7) Keliams ir aerodromams skirtas portlandcementis- gaminamas iš klinkerio, kuriame
C3A<10%. Jame nėra jokių mineralinių priedų, išskyrus granuliuotą aukštakrosnių šlaką ir truputis
hidrofobinių ar hidrofilinių priedų.
Šis cementas atsparus šalčiui, dilimui, smūgiams, mažai traukiasi, stirus tempiant ir lenkiant
8) Portlandcementis, skirtas asbocementiniams gaminiams. Klinkerio sudėtis: C3S>52%,
C2A<3-8%. Nededama jokių priedų, išskyrus gipsą. Savybės- portlandcementis smulkesnis nei
paprastasis, tešla pradeda rištis po 1,5 valandos. Markės: 400, 500. Gaminiai iš šio
portlandcemenčio kietinami autoklavuose.
9) Žematemperatūris (alinitinis) portlandcementis. Sudėtis- kalcio karbonatinės uolienos,
molis, kalcio chlorido tirpalas. Klinkeris gaunamas degant keliais šimtais laipsnių žemesnėje
temperatūroje. Gaminant šį portlandcementį reikia dar atlikti papildomą operaciją- pašalinti dalį
chloro(per įkaitintą klinkerį leidžiamas vandens garų ir oro mišinys)- chloridų jonų gali būti ne
daugiau kaip 1,5%, kad nevyktų gelžbetonyje armatūros korozija. Privalumas- palyginti mažos kuro
sąnaudos.
Aliuminatinis cementas
Aliuminatinis cementas- - greit kietėjanti hidraulinė rišamoji medžiaga, gaunama smulkiai sumalus
klinkerį, kuriame vyrauja mažo bazingumo kalcio aliuminatai. Sudėtis: degtos kalkės, daug Al2O3
žaliavos(dažniausia boksitai- uolienos sudarytos iš aliuminio hidroksido, molio kvarco, ir kitų
priemaišų). Svarbus boksitų rodiklis yra kokybės koeficientas- rodo Al2O3 ir SiO2 procentinių kiekių
santykį(koeficientas turi būti ne mažesnis kaip 5-6)
Gamyba. Yra du gamybos būdai: 1) Lydimas
2) Degimas iki sukepimo(naudojamas retai)
Aliuminatinio cemento kietėjimas. Svarbiausias aliuminatiniu cemento mineralas- CaO Al2O3- už-
maišius cementą vandeniu, jis prisijungia 10 vandens molekulių ir išsiskiria gelio pavidalu. Kadangi
šis junginys nepatvarus, skyla: 2(CaO Al2O3 10H2O)=2CaO Al2O3 8H2O+2Al(OH)3+9H2O.
2CaO Al2O3 8H2O greit išsikristalizuota, todėl padidina kietėjančio cemento stiprumą. Jei
temperatūra aukštesnė nei 25°C, susidaro 3CaO Al2O3 6H2O- sukietėjęs cementas būna nebe toks
stiprus.[3]
Savybės. Šis cementas rišasi normaliai, kietėja labai greitai. Vandens sąnaudos didesnės nei
paprasto portlandcemenčio. Markės: 400, 500, 600(markė rodo stiprumą po 3 parų).[4] Kadangi
jame nėra Ca(OH)2, jis labai atsparus agresyviam vandeniui ir karščiui. Sukietėjęs jis tankesnis nei
paprastas portlandcementis- dėl to atsparesnis šalčiui, kaitrai, korozijai. Bet nepatvarus šarmų ir
amonio druskų tirpaluose. Nors jo savybės geros, jo gaminama nedaug- dėl boksitų retumo.
Panaudojimas. Dėl greito kietėjimo naudojamas greit kietėjantiems, kaitrai atspariems betonams ir
skiediniams, plėtriesiems ir nesiplečiantiems cementams(vandeniui nelaidus plėtrusis cementas,
gipso aliuminatinis plėtrusis cementas), konstrukcijoms, kurias veikia dujos su sieros junginiais,
gaminti, avariniams remonto darbams.
Išsiplečiantis cementas
Išsiplečiantis cementas-hidraulinė rišamoji medžiaga, kurios tūris, kietėjant vandenyje, didėja, o
ore- nesikeičia arba didėja, bet mažiau.
Gamyba. Gaminamas iš aliuminatiniu cemento ir portlandcemenčio, pridėjus tūrį didinančių priedų
(gipso, degto molio, didelio bazingumo kalcio aliuminato).
Savybės. Pagal rišimosi trukmę skirstomas: greit besirišantis(markės: 300, 400, 500) ir lėtai
besirišantis(markės:300, 400, 500, 600).[5] Cemento išsiplėtimo dydį galima reguliuoti keičiant
išplečiančių priedų kiekį. Jautrus šalčiui ir karščiui.
Panaudojimas. Juo užtaisomi betono konstrukcijų plyšiai, kanalizacijos ar kitokių vamzdžių
sandūros, montuojamų įrenginių pamatų varžtai. Vandens nepraleidžiančių tinko skiedinių gamyba.
Gipso-cemento pucolaninė rišamoji medžiaga
Tai hidraulinė rišamoji medžiaga, kurios sudėtis: satybinis ar aukštavertis gipsas(50-75%),
portlandcementis(15-25%), aktyvių mineralinių priedų miltelių mišinys(10-25%).[3]
Savybės. Ši medžiaga greit rišasi ir ,kietėja, atspari vandeniui ir sulfatams, geri valkšnumo rodikliai.
Panaudojimas. Mūro ir tinko skiedinių gamyba, žemų pastatų blokų ir panelių, sanitarinių mazgų
kabinų, grindų panelių, akytojo betono gamyba.

Naudota literatūra
1. M. Martusevičius, R. Kaminskas, J.A. Mituzas „Rišamųjų medžiagų cheminė technologija “
Technologija, Kaunas, 2002
2. B. Grigaliūnas „Statybinės medžiagos ir gaminiai“ Mintis, Vilnius, 1974, 310p.
3.J. Deltuva, A.Gumuliauskas, L.Kulikauskas, M.Malakauskas, M.Martynaitis „Statybinės
medžiagos“ Mokslas, Vilnius, 1982, 348p.
4. A.Balandis, V.Jasiukevičius, M.Martynaitis, K.Strazdas „Silikatų technologijos pagrindai“
Vilniaus Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995, 438p.
5. V.Jasiukevičius, J.Kapačiauskas, A.Lasys, M.Martynaitis, V.Slizys „Bendroji silikatų
technologija“ Valstybinė Politinės ir Mokslinės literatūros leidykla, 1963, 379p.
6. www.baltrikas.lt