Visi mes turime artimų žmonių, kurie patars, supras, padės nelaimėje,

išklausys, bet ar mes padarytume tą patį, ar mes pasiaukotume dėl artimo

žmogaus? Ir ar tai prasminga?

Jei artimas žmogus yra svarbus, net neturėtų kilti klausimas ar aukotis prasminga.
Pasiaukoti dėl artimo žmogaus yra labai prasminga, nes pačiam žmogui parodai,
kad jūsų draugystė yra svarbi. Tu parodai, kad šis žmogus yra labai svarbus tavo
gyvenime ir dėl jo gali daug ką padaryti, tu skiri jam savo laiką ir pastangas. Artimas
žmogus gali ir įskaudinti, palikti, padaryti taip, kad tu nebepasitikėtum kitais
žmonėmis, bet kai dėl jų būsi pasiaukojęs nors truputi, tu bent parodai kaip jie
turėtų elgtis. Kiek daug jie turėtų pakeisti save, savo mąstymą ir veiksmus, kad būtų
panašus į tą, kuris elgtųsi visai atvirkščiai, padėtų, nepaliktų, mylėtų ir vestų į priekį.

Yra žinoma, kad aukojimasis gali turėti ir blogų pasekmių. Taip nutiko ir
Sofoklio dramoje „Antigonė“ - puikus pasiaukojimo pavyzdys. Šioje tragedijoje
atsiskleidžia pagrindinės krinio veikėjos pasiaukojimas, meilė artimajam ir principų
laikymasis. Antigonė nebijodama karaliaus rūstybės, kuris neleido palaidoti jos
brolio Polineiko, ima ir palaidoja jį.

Karolina Batušan