UTENOS KOLEGIJA

MEDICINOS FAKULTETAS
SVEIKATOS PRIEŽIŪROS IR REABILITACIJOS KATEDRA
KINEZITERAPIJOS STUDIJŲ PROGRAMA

Filosofijos savarankiškas darbas

Erich Fromm „Turėti ar būti“
Esė

Darbo autorius: KT–20 gr. Studentė

Rima Mačkinytė
2020-12-01

Darbo vadovė Docentė

Dr. Edita Budrytė

Utena, 2020
 ĮVADAS

E. Fromm knyga „Turėti ar būti?” laikoma viena iš konstruktyviausių XX amžiaus antrosios

pusės knygų. Tai tarsi skvarbios Ericho Frommo minties santrauka.
Jis mokė apie du priešiškus egzistavimo būdus: turėjimą, kuris susitelkia į materialinių
vertybių vaikymąsi, vartotojiškumą, valdžią bei agresiją ir yra tokių universalių blogybių, kaip
godumas, pavydas bei smurtas, pagrindas; ir buvimą, kuris pagrįstas meile, troškimu dalytis bei
prasminga, kūrybinga ir produktyvia veikla. E. Frommas aiškina, kodėl turėjimas, kaip egzistavimo
būdas, veda pasaulį į psichologinę ir ekologinę pražūtį, taigi pristato puikią visuomeninių bei
ekonominių permainų programą. Erichas Fromas savo veikale “Turėti ar būti?” analizuoja būtinybę
pereiti iš vartotojiškos – turėjimo visuomenės į buvimo visuomenę, kurioje išsiskleis vidinės
žmogaus galios, dings susvetimėjimas, atsiras džiaugsmas dalytis, duoti, aukotis. Šią iškeltą
alternatyvą “turėti ar būti” šiandien, globalinės ekologinės krizės akivaizdoje, galime traktuoti ir
taip: turėti kuo daugiau tik šiandien ar būti, išlikti ir rytoj.
Buvimo būdas remiasi patirtimi. Būvimo prielaidos yra nepriklausomybė, laisvė, kritiškas
protas. Pagrindinė buvimo savybė – būti aktyviam. Tai reiškia išskleisti savo sugebėjimus, talentą,
atsinaujinti, augti ir mylėti. Būvimas gali atsiskleisti tik tada, kai apribojimas turėjimas.
Ši išankstinė žodžių „turėti" ir „būti" prasmių apžvalga leidžia padaryti tokias išvadas:
Turėjimą ir buvimą aš suprantu ne kaip atskiras subjekto savybes, kurių pavyzdys gali būti
tokie pasakymai: „Aš turiu prabangų automobilį" arba „aš esu sėkmingas verslininkas ", o kaip
pagrindinius egzistavimo būdus, dvi skirtingas orientacijas į save ir į pasaulį, dvi skirtingas
charakterio struktūras, kaip svarbiausia įvardinčiau dominavimą kuri apsprendžia viską, ką žmogus
mąsto, jaučia, daro.

1. Mokymasis.
Taip Fromm kalba apie viena iš dviejų studentų rūšių, apie stebėtoją, bet pasyvų, klausimų
nekeliantį, studentą, kuris tik gilinąsi į dėstytojo dėstomus dalykus ir nesigilindamas į aplinkinius
dėsnius užsirašinėja diktuojamus tekstus. Tačiau yra ir antroji rūšis, apie ją Fromm kalba taip: …
„Visiškai kitaip žinias įsisavina studentai, pasirinkę buvimą kaip pagrindinį santykį su pasauliu.
Pirmiausiai, jie nepradeda klausyti paskaitų kurso, netgi pačios pirmosios, būdami tabulae rasae (į
lietuvių kalbą būtų galima išversti, kaip tobuloji rasė). Apie problemas, kurios bus gvildenamos per
paskaitas, jie jau yra mastę ir šiuo atžvelgiu turi savo klausimų bei problemų…jie nėra pasyvios
žodžių ir minčių talpos, jie klausosi ir girdi, o svarbiausia- gaudami informaciją, jie reaguoja į ją
aktyviai ir produktyviai…ką kalba dėstytojas, jie klausosi gyvai susidomėję ir spontaniškai gretina
su gyvenimu….po paskaitos jis ar ji jau skiriasi nuo to žmogaus, koks buvo prieš tai.“…
Šis paskaitų stebėjimas apibūdina žmoniškąjį tipą. Tokie studentai būdami kiekvienoje
paskaitoje atrasdami kažką pažįstamo, su kuo jau yra susidūrę gyvenime, bando viešai kelti
klausimus ir juos gvildenti išklausant kuo daugiau nuomonių, tai pat ir dėstytojo. Tokių studentų
mokymuisi turi didesnę įtaką realūs faktai, kurie ilgiau išlieka jų atmintyje.

2. Atmintis.
Atsiminti galima pagal turėjimo, arba pagal buvimo būdus. Atsimenant pagal turėjimo būdą,
ryšys yra mechaniškas, ir arba loginis, kaip kad ryšys tarp priešingų ar sutampančių sąvokų; ryšiai
laiko, erdvės, dydžio, spalvos pagrindu, ryšiai konkrečioje mąstymo sistemoje. Buvimo būdo atveju
prisiminimas yra aktyvus žodžių, idėjų, vaizdų, muzikos atgaminimas. Prisiminti pagal buvimo
būdą, vadinasi, atgaivinti tai, ką ankščiau matėme ar girdėjome. Tipiškas pavyzdys, kaip turėjimo
orientacijos individai prisimena veidą ar gamtovaizdį žiūrėdami į fotografijas.
Prisiminimas gali vykti arba pagal turėjimo, arba pagal buvimo principą. Prisimenant pagal
turėjimo principą, toks ryšys yra mechaniškas arba grynai logiškas. Tipiškas pavizdys pagal
turėjimo principą, tai įprotis apžiūrinėti nuotraukas, kurios žmonėms kaip pagalbinė priemonė,
padedanti atpažinti žmogų ir vietą, taigi nuotrauka tampa susvetimėjusia atmintimi, kaip ir
popieriuje paminėti prisiminimai.
Tuo tarpu prisiminimas pagal būties principą yra aktyvus žodžių, idėjų, reginių atgaminimas -
tai yra, konkretus faktas, kurį reikia prisiminti, jungiasi su daugeliu kitų su juo susijusių faktų, taigi
šiuo atveju atsiranda gyvi ryšiai, kitaip tariant atmintyje yra atgaivinama tai, ką žmogus yra
girdėjęs ar matęs.
Kiekvienas reiškinys būties principu yra siejamas su patirtais žmogaus išgyvenimais

3. Pokalbis.
Frommas pokalbio skirtumą tarp turėjimo ir buvimo principų apibrėžia dviejų pokalbių
pavyzdžiais. Pirmas ginčas vyksta tarp dviejų skirtingų žmonių, turinčių skirtingas nuomones ir
ginančių jas rasdami vis svaresnių argumentų, kad apgintų savo požiūrį. Tokie žmonės nesirengia
pakeisti savo nuomonę, nes bijo prarasti tam tikrą nuosavybės dalį. Toks pokalbis vyksta „turėjimo“
principu, kai yra nesigilinama į kito žmogaus nuomonę, o tik atsižvelgiama į savąją.
Kiek kitokioje situacijoje vyksta pokalbis su žmogumi, užimančiu aukštą padėtį visuomenėje..
Žmogus besivadovaujantis „turėjimo“ principu ruošis pokalbiui, apsvarstydamas galimas pokalbio
temas, įsivaizduos save pokalbyje ir surepetuos savo paties vaidmenį. Tuo tarpu žmogus, atėjęs į
pokalbį ir besivadovaudamas “buvimo“ principu pirmiausia nesiims jokių priemonių, kad
pakurstytų pasitikėjimą savimi.
Žmonės besiorientuojantys į turėjimą, remiasi tuo, ką jie turi, o būtiškos orientacijos individai
pasikliauja tuo, kad jie gyvi ir kad gims kažkas nauja, jei tik jie išdrys leisti viskam būti

4. Skaitymas.
Skaityme taip pat galioja “turėjimo ir buvimo” principas. Orientuojantis į „turėjimą“ pasak
Frommo , aukštu meniniu lygiu nepasižyminčio romano skaitymas primena sapną tikrovėje, tokie
knygų tekstai paprasčiausiai „praryjami“, nes skaitytojui yra svarbiausia sužinoti skaitomos knygos
fabulą bei atsakyti į rūpimus klausimus, nesigilinant į veikėjo potyrius, tuo tarpu pagal būties
principą, skaitymas tampa produktyviu, pažadinančiu vidinius išgyvenimus, todėl dažniausiai yra
renkamasi skaityti filosofines ar istorines knygas, verčiančias susimąstyti bei mintyse diskutuoti su
filosofais.

5. Valdžia.
Valdžia kaip ir skaitymas, pokalbis ar atmintis irgi yra skirstoma pagal turėjimo ir buvimo
principą, tik viskas priklauso nuo valdžios įgyvendinimo, kai svarbiausią momentą išreiškia
„valdžios turėjimas“ ir „buvimas valdžia“.
Valdžia pagal būties principą remiasi ne tik tuo, kad kažkoks individas yra kompetentingas
atlikti tam tikras socialines funkcijas, bet ir pačia išsivystymą pasiekusios asmenybės esme. Tokios
asmenybės tiesiog „spinduliuoja" valdžią, ir joms nereikia įsakinėti, grasinti ar papirkinėti. Tai itin
išsivystę individai, kurių patirtis liudija, kuo gali tapti žmogus. Būtent tokie buvo didieji žmonijos
mokytojai.

6. Žinių turėjimas ir žinojimas.

Žinių turėjimas yra prienamų žinių (informacijos) suvokimas ir pasisavinimas, žinojimas yra
funkcionalus, jis yra produktyvus mąstymo proceso dalis. Kaip pagrindinį visuomenės
humanizavimo faktorių Fromm iškelia moters vaidmenį. Jis teigia, kad kol moterys neturės lygių
teisių su vyrais, nei demokratija, nei į buvimą orientuota egzistencija yra neįmanoma.
 7. Tikėjimas.
„Tikėjimas pagal buvimo principą- tai pirmiausia ne tikėjimas tam tikromis idėjomis (nors
gali būti ir taip), o vidinė orientacija, žmogaus nuostatos. Teisingiau būtų sakyti, kad žmogus tiki, o
ne kad turi tikėjimą.“ – Tai Frommo frazė kuria traktuočiau kaip Tikėjimas iš troškimo arba
Tikėjimas iš didelio noro, kažkokio teiginio laikymas teisingu vien todėl, kad norėtųsi, jog jis būtų
teisingas. Toks tikėjimas ignoruoja racionalumą ir teiginio įrodymus ar jų nebuvimą.

8. Meilė.
Meilėje Fromm taip pat įžvelgia dvi reikšmes, žinoma priklausomai apie kokią meilės formą
bus kalbama- pagal turėjimo principą ar pagal buvimo. . „Meilė- tai abstrakcija...mylėti- tai
produktyvios veiklos forma. Ji implikuoja rūpinimąsi, pažinimą, dvasinį ryšį, jausmus, džiaugsmą ir
gali būti nukreipta į žmogų, medį, paveikslą, idėją...“taip Fromm apibūdina meilę.
Kai žmogus patiria meilė pagal turėjimo principą, tai reiškia, kad jis stengiasi atimti iš objekto
savo meilės laisvę ir jį kontroliuoti. Dabar, užuot mylėję vienas kitą, jie tenkinasi bendra
nuosavybe. Todėl dabar mes, šiuolaikinis jaunimas, į meilę, o ypač santuoką žiūrim ne taip rimtai,
kaip mūsų tėvai ar seneliai. Mums būdingas dažnas partnerių keitimas, bendras gyvenimo būdas ir
t.t., nes jie prasklaido nuobodulį vis naujais stimulais ir siekia turėti kuo daugiau „mylimųjų“, užuot
išmokę mylėti bent vieną.

IŠVADOS
Turėjimas ir buvimas suprantamas ne kaip atskiros subjekto savybės, o kaip du pagrindiniai
egzistavimo būdai, dvi skirtingos orientacijos į save ir pasaulį, dvi skirtingos charakterio struktūros.
Egzistuojant pagal turėjimo principą, santykis su pasauliu pasireiškia pastangomis padaryti jį
turėjimo objektu, paversti visus ir viską, įskaitant save patį bei savo nuosavybę, tuo tarpu
egzistuojant pagal būties principą - tai matyti pasaulį, koks jis yra iš tikrųjų bei įgyti patirties.