Penktajame slenkstyje pasakojama apie tai kaip Benas susilaužo ranka šokdamas pro langą, sužino,

kad tėvas serga prostatos vėžiu, tėvas numiršta, Benas kartu su draugais pradeda uždarbiauti
grodamas vestuvėse ir vis dėl to sudalyvavo konkurse nors jam ne seniai buvo lūžusi ranka.

Naktį Benas sapnavo sapną: sostinės filharmonijos salėje degė visos šviesos. Gal ji nebuvo panaši į
tikrąją, bet sapne Benas žinojo, jog stovi filharmonijos salėje priešais publiką. Jis suprato, kad salė
pilna jo draugų ir pažįstamų. Visų pirma jis pajuto mamą. Šalia mamos - Benas visą laiką tą juto -
sėdėjo išsipusčiusi Sveta. Prie svetos sėdėjo močiutė ir atrodė įžengusi tiesiai iš virtuvės, net
nespėjusi nusivilkti medvilninio chalatėlio, su kuriuo paprastai gamindavo valgį. Per keletą eilių nuo
močiutės Benas pagaliau išvydo tą, kurią visą laiką nekantravo greičiau surasti. Vega sėdėjo
susigūžusi, pasinėrusi į save ir, nieko aplinkui nematydama, suko apie pirštą plaukų sruogą. Kvietė
tėvas. Jis stovėjo netoli scenos, už pirmosios kolonos, po sienoje degančia žibinto imitacija. Salėje jis
matė Mišutį, Meiluvienę, direktorę, Dočkų su gitara, Ilzę Damulytę su kvailu ją sendinančiu juodu
peruku, grybų karalių Tadeušą ir Mortą - jos pilvas net bangavo nuo netrukus gimsiančio Beno brolio
mažųjų manevrų. Salės gale sėdėjo mergina su kūdikiu, kurią Benas vieną žiemą matė močiutės
lange. Jos berniukas vilkėjo tą pačią pižamą su meškučiu ir atrodė nė trupučio nepaaugęs. Ir tada
pačiame salės gale, už merginos su vaiku, kraštinėje paskutinės eilės kėdėje nušvito balti Virgilijaus
Vanago marškiniai. Jis vėl buvo panašus į save, ir net iš taip toli Benas juto, kad Virgilijus žiūri tiesiai į
jį. Jis atėjo išgirsti, ko Benas pasiekė per tuos keletą metų. O už salės sienų ošė šviesos jūra. Jos
purslai, grasindami praryti ir supleškinti visas pažįstamas, širdžiai brangias formas, smelkėsi per
veltinius salės kilimus ir kruvinas sienų draperijas. Pauzė ėjo į pabaigą, tuojau strykas nusileis ant
stygų ir prasidės nauja epocha. Benas turės nesustodamas griežti, atsikovoti iš liepsnojančios
amžinybės šią salę su visais jam brangiais veidais, muzika ir asmeniniu įkarščiu stoti prieš
bauginančią, beasmenę amžinybės jūrą.