VILNIAUS UNIVERSITETAS

EKONOMIKOS FAKULTETAS

VYTAUTAS JANULEVIČIUS, 8 GR.

ARTŪRAS STOLPER, 8 GR.

II kursas, ekonomika

Referatas
Nedarbo rūšys ir priežastys

Vilnius, 2012

1
 Turinys

Įvadas ...................................................................................................................................................3
Nedarbas ...............................................................................................................................................4
Nedarbo rūšys .......................................................................................................................................4
Visiškas užimtumas ir natūralus nedarbo lygis ....................................................................................6
Nedarbo lygis Lietuvoje 1998 - 2011 m...............................................................................................7
Nedarbo priežastys Lietuvoje ...............................................................................................................9
Nedarbo priežastys Europos Sąjungoje ..............................................................................................12
Išvados ................................................................................................................................................14
Literatūra ir šaltiniai ...........................................................................................................................15

2
 Įvadas

Nedarbo lygis yra vienas iš pagrindinių šalies socialinių rodiklių. Pastaruoju metu valstybės
valdininkai, ekonomistai ir kiti mokslininkai ypač daug dėmesio skiria siekdami suprasti, iš kur jis
atsiranda, koks jis būna ir kaip su juo reikėtų kovoti.
Šiame darbe apžvelgiamios trys pagrindinės nedarbo rūšys, paaiškinama kaip jos yra
suskirstomos ir kokiomis aplinkybėmis susidaro. Taip pat atreipiamas dėmesys į tokius darbo rinkos
rodiklius kaip visiškas užimtumas ir natūralus nedarbas. Pateikiami apytikslūs duomenys apie
minėtų nedarbo rūšių lygius Lietuvoje. Referate taip pat bandoma atskleisti pagrindines dabartinio
nedarbo lygio priežastis tiek Lietuvoje, tiek Europos Sąjungoje. Pateikiami duomenys veiksnių,
kurie galėjo įtakoti nedarbo lygio kilimą.

3
 Nedarbas
Nedarbas – tai toks reiškinys visuomenėje, kai dalis darbingų žmonių neturi darbo ir
nedalyvauja kuriant šalies ekonominį produktą.
„Pagal Tarptautautinės darbo organizacijos (TDO) metodologiją prie bedarbių priskiriami
darbingo amžiaus gyventojai, užsiregistravę arba neužsiregistravę darbo biržoje ir atitinkantys tris
reikalavimus tuo pačiu metu:
• Tiriamą savaitę neturi darbo arba privačios veiklos;
• Per paskutines keturias savaites aktyviai ieško darbo;
• Jeigu bus pasiūlytas darbas, pasirengę pradėti dirbti per dvi savaites.“ 1
Taigi, bedarbiu laikomas galintis dirbti darbingo amžiaus žmogus, neturintis ir ieškantis
darbo.

Nedarbo rūšys
Įvairiuose literatūros šaltiniuose galima aptikti gana daug nedarbo rūšių, tačiau dažniausiai
nedarbas yra skirstomas į tris pagrindines rūšis: tekamąjį, struktūrinį ir ciklinį nedarbą.
Tekamasis nedarbas (angl. frictional unemployment) – dar vadinamas laikinu, einamuoju arba
apyvartiniu nedarbu. Jis atsiranda dėl įvairių, iš dalies nuo makroekonominių verslo ciklų
priklausančių, priežasčių: „Vieni darbuotojai keičia darbo vietą dėl šeimyninių aplinkybių, kiti
ieško naujo darbo, atleisti iš ankstesnio, pasibaigus darbo sutarčiai ar dėl pražangų. Treti, baigę
mokslus, pirmą kartą ieško darbo; ketvirti nedirba, nes baigėsi jų darbo sezonas [sezoninis
nedarbas] ir t.t.“ 2 Kai šie žmonės galiausiai susiras kitą darbą arba grįš į senąjį, tada juos pakeis
kiti, dėl tų pačių anksčiau jau išvardintų priežasčių bedarbiais tapę asmenys, kurie vėliau taip pat
grįš arba pirmą kartą įžengs į dirbančiųjų gretas. Tekamasis nedarbas dažniausiai būna trumpalaikis
ir savanoriškas - „daugiau subjektyvių veiksnių nulemtas ir pavienis reiškinys, kai dėl įvairių
aplinkybių žmonės, paprastai laikinai nenori dirbti.“ 3 Akivaizdu, kad ši nedarbo rūšis yra
neišvengiama ir nors apie nedarbą dažniausiai yra kalbama neigiamu aspektu, tekamasis nedarbas
turi ekonominės naudos tiek valstybei, tiek darbdaviui, tiek ir pačiam darbuotojui. „Daugelis
žmonių susiranda geriau apmokamą, labiau kvalifikuotą ir produktyvesnį darbą. Dėl to didėja
žmonių pajamos, racionaliau pasiskirsto darbo ištekliai, vadinasi auga ir realusis nacionalinis
produktas. Todėl neatsitiktinai darbo „ieškojimo“ teorija laiko nedarbą, ypač laikinąjį nedarbą,

1
V. Skominas „Makroekonomika“, Vilnius, 2006, 138 psl.
2
V. Snieška ir kt. „Makroekonomika“, Kaunas, 2003, 395 psl.
3
V. Skominas „Makroekonomika“, Vilnius, 2006, 148 psl.
4
socialiai vertinga, produktyvia veikla. Šiuo atveju bedarbiai – asmenys, „investuojantys“ į darbo
paiešką. Jų investicijos kainą sudaro pačios paieškos kaina plius prarasti atlyginimai, kuriuos buvo
galima gauti, sutikus dirbti pirmą pasiūlytą darbą, o investicijos atlygis – galimybė gauti didesnį
atlyginimą daugelį mėnesių ar metų ateityje.“ 4 Taigi, tekamasis nedarbas yra bene vienintelė iš
dalies pageidautina nedarbo rūšis.
Struktūrinis nedarbas (angl. structural unemployment) paprastai būna ilgalaikis ir priverstinis.
Viena iš priežasčių yra technologijų vystymąsis ir jų diegimas į gamybos procesą. „Dėl to atsiranda
naujų profesijų paklausa ir nereikalingomis tampa senosios, jos neatitinka rinkos reikalavimų.“ 5
Savaime suprantama, kad įmonės atsisako tų darbuotojų, kurių paslaugos tampa nebereikalingos, ir
juos atleidžia. Kita priežastis – geografinė užimtumo struktūros kaita. Vykstant tarpregioninei ar
tarpvalstybinei įmonių migracijai ar migruojant pramonės šakoms, darbuotojai, negalintys migruoti
kartu ir turintys tik tai šakai reikalingą profesiją, yra atleidžiami ir papildo struktūrinių bedarbių
gretas. Jiems priklauso ir žmonės, netekę darbo uždarius dideles specifinių profesijų reikalaujančias
įmones (atominės elektrinės, kalnakasybos įmonės). Tokių bedarbių, galutinai uždarius Ignalinos
atominę elektrinę, gali atsirasti ir Lietuvoje. Tai priklauso nuo to, ar iki to laiko bus pastatyta nauja
atominė elektrinė, ar nebus jos atsisakyta. Kitas aspektas, į kurį reikia atsižvelgi nagrinėjant šią
nedarbo rūšį – rinkos mechanizmo veikimo apribojimai: „minimalaus darbo užmokesčio įstatymų
taikymas; profsąjungų reikalavimai stabilių darbo užmokesčių, mažinančių atlyginimų
diferenciaciją; skatinančio darbo užmokesčio sistemų įvedimas ir kt. Tokios priemonės pažeidžia
rinkos dėsnių veikimą darbo rinkoje, ir dėl to dalis darbuotojų [...] netenka darbo, nes įstatymuose
nustatytas darbo užmokesčio minimumas yra per didelis siūlomoms darbo funkcijoms apmokėti.
Kitaip tariant, nesutampa laisvų darbo vietų reikalavimai žinioms ir bedarbių turimos žinios.“6
Vadinasi, struktūriniams bedarbiams norintiems grįžti į darbo rinką reikia pakeisti profesiją, tačiau
tai gana sudėtingas ir ilgai trunkantis procesas.
Ciklinis nedarbas (angl. cyclical unemployment) – „nedarbo tipas, atsirandantis esant
ekonomikos nuosmukiui, kurį sukelia bendrųjų išlaidų nepakankamumas“ 7. Kadangi jį lemia
makroekonominiai verslo ciklai, krizės laikotarpiu jis padidėja, o pakilimo – sumažėja arba gali
visai išnykti. Su cikliniu nedarbu stengiamasi kovoti naudojant fiskalines ir pinigų politikos
priemones.
Literatūros šaltiniuose kaip atskiros nedarbo rūšys labai dažnai išskiriami sezoninis bei kaštų
sukeltas nedarbas, kurie visgi priklauso jau anksčiau išvardintoms trims pagrindinėms nedarbo
rūšims. Sezoninis nedarbas, priskiriamas prie tekamajo nedarbo, pasireiškia tuo, kad tam tikrų

4, 6
V. Snieška ir kt. „Makroekonomika“, Kaunas, 2003, 396 psl.
5
V. Skominas „Makroekonomika“, Vilnius, 2006, 148 psl.
7
V. Snieška ir kt. „Makroekonomika“, Kaunas, 2003, 397 psl.

5
profesijų atstovų įsidarbinimo galimybės kinta atitinkamu metų laiku: „šalto klimato rajonuose
statybų darbininkai savaitėms ar mėnesiams atleidžiami iš darbo.“ 8 Kaštų sukeltas nedarbas
„atsiranda dėl per didelio atlygio“ 9 ir struktūriniame nedarbe jis priskirimas prie rinkos mechanizmo
veikimo abribojimų.
Taigi, nedarbą sudaro trys nedarbo rūšys, jas lemia daug sociologinių, institucinių ir
įstatiminių veiksnių.

Visiškas užimtumas ir natūralus nedarbo lygis

Kalbant apie nedarbo rūšis reikėtų nepamiršti tokių glaudžiai susijusių sąvokų kaip visiškas
užimtumas (angl. full employment) ir natūralus nedarbo lygis (angl. natural rate of unemployment),
kurie suteikia galimybę geriau suprasti ir interpretuoti nedarbo lygio kitimo tendencijas.
Visiškas užimtumas – tai tokia padėtis darbo rinkoje, kai egzistuoja tik tekamasis ir
struktūrinis nedarbas. Ciklinio nedarbo nėra, o tai – požymis, rodantis pusiausvyrą darbo rinkoje.
„Tai reiškia, kad ieškančių darbo žmonių kiekis atitinka laisvų darbo vietų kiekį, nors tuo metu
ieškantys darbo dar ir nėra pasirengę pradėti dirbti dėl neadekvačios paklausai darbo jėgos
kvalifikacijos ar pan.“ 10 Todėl galima daryti išvadą, kad visiškas užimtumas dažniausiai būna
ekonominio pakilimo metu.
Natūralus nedarbo lygis – tai visiško užimtumo lygis. „Tai toks nedarbo lygis, prie kurio
grįžta ekonomika pasibaigus cikliniam gamybos didėjimui arba nuomukiui.“ 11 Jis dar vadinamas
NAIRU – nedidinačiu infliacijos – lygiu. Jis nėra stabilus, nes priklauso nuo įvairių veiksnių įtakos
tekamajo ir struktūrinio nedarbo dydžiams, tačiau tam tikra tendencija išlieka: „šios problemos
tyrėjai linkę manyti, kad natūralus nedarbo lygis amžiaus pradžioje yra 5,5 procento.“ 12
1 paveiksle pateikiamas nedarbo lygio sudėties grafinis iliustravimas, kuris aiškiai ir
suprantamai atspindi anksčiau aptartas sritis.

8
V. Snieška ir kt. „Makroekonomika“, Kaunas, 2003, 397 psl.
9
R. Paliulytė „Makroekonomika“, Vilnius, 2005, 126 psl.
10
V. Skominas „Makroekonomika“, Vilnius, 2006, 150 psl.
11
V. Skominas „Makroekonomika“, Vilnius, 2006, 149 psl.
12
V. Skominas „Makroekonomika“, Vilnius, 2006, 151 psl.
6
 1 pav. Nedarbo lygio sudėtis
Nedarbo lygis

Tekamasis nedarbas Struktūrinis nedarbas Ciklinis nedarbas

Sezoninis nedarbas Kaštų sukeltas nedarbas

Natūralus nedarbo lygis

Nedarbo lygis Lietuvoje 1998 - 2011 m.

Nors Lietuvos statistikos departamentas neteikia tekamajo, struktūrinio ar ciklinio nedarbo
lygio duomenų, tačiau naudojantis statistikos departamento skelbiamaisduomenimis ir remiantis
įvariomis ekonominėmis prielaidomis, galima apytiksliai apskaičiuoti šiuos dydžius.
Šiuo tikslu buvo panaudoti 1998 - 2011 m. nedarbo lygio, bedarbių pagal nedarbo trukmę
skaičiaus ir bedarbių skaičiaus duomenys 13. Juos atspindi 1 lentelė.

1 lentelė Nedarbo lygio, bedarbių skaičiaus ir bedarbių pagal nedarbo trukmę skaičiaus duomenys 1998 - 2011 m.
Metai 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011
Nedarbo lygis (%) 13,2 14,6 16,4 17,4 13,8 12,4 11,4 8,3 5,6 4,3 5,8 13,7 17,8 15,4
Bedarbių skaičius 226,7 249,0 273,7 284,0 224,4 203,9 184,4 132,9 89,3 69,0 94,3 225,1 291,1 248,8
(tukst.)
Nedirbančiųjų 6- 40,3 60,3 40,4 43,0 39,4 37,8 36,2 23,2 15,5 10,9 14,9 54,1 71,6 50,9
12 mėn. skaičius
(tūkst.)
Nedirbančiųjų 12 123,9 96,0 142,2 167,0 123,3 102,3 98,2 72,9 39,6 22,2 20,0 52,2 120,6 129,1
mėn. ir daugiau
skaičius (tūkst.)

Ilgalaikių bedarbių lygis procentais apskaičiuojamas, naudojant nedirbančiųjų 6 mėn ir ilgiau

skaičių, nes „pagal tarpautinius standartus prie ilgalaikių bedarbių priskiriami negalintys įsidarbinti
ilgiau nei šešis mėnesius“ 14. Taigi 2 lentelė gauta naudojant 2 veiksmus:

𝐵𝐵𝐵𝐵𝐵𝐵𝐵𝐵𝐵𝐵𝐵𝐵𝐵𝐵ų 𝑠𝑠𝑠𝑠𝑠𝑠𝑠𝑠č𝑖𝑖𝑖𝑖𝑖𝑖
∙ 100 % = 𝐷𝐷𝐷𝐷𝐷𝐷𝐷𝐷𝐷𝐷 𝑗𝑗ė𝑔𝑔𝑔𝑔
𝑁𝑁𝑁𝑁𝑁𝑁𝑁𝑁𝑁𝑁𝑁𝑁𝑁𝑁 𝑙𝑙𝑙𝑙𝑙𝑙𝑙𝑙𝑙𝑙

13
http://db1.stat.gov.lt
14
R. Česynienė „Darbo ekonomikos teoriniai pagrindai“, Vilnius, 1996, 69 psl.
7
 𝑁𝑁𝑁𝑁𝑁𝑁𝑁𝑁𝑁𝑁𝑁𝑁𝑁𝑁𝑁𝑁𝑁𝑁𝑁𝑁 6 𝑚𝑚ė𝑛𝑛. 𝑖𝑖𝑖𝑖 𝑑𝑑𝑑𝑑𝑑𝑑𝑑𝑑𝑑𝑑𝑑𝑑𝑑𝑑
∙ 100 % = 𝐼𝐼𝐼𝐼𝐼𝐼𝐼𝐼𝐼𝐼𝐼𝐼𝐼𝐼𝐼𝐼𝐼𝐼𝐼𝐼 𝑛𝑛𝑛𝑛𝑛𝑛𝑛𝑛𝑛𝑛𝑛𝑛𝑛𝑛 𝑙𝑙𝑙𝑙𝑙𝑙𝑙𝑙𝑙𝑙
𝐷𝐷𝐷𝐷𝐷𝐷𝐷𝐷𝐷𝐷 𝑗𝑗ė𝑔𝑔𝑔𝑔
2 lentelė Nedarbo lygis ir ilgalaikio nedarbo lygis (%) 1998 - 2011 m.
Metai 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011
Nedarbo lygis (%) 13,2 14,6 16,4 17,4 13,8 12,4 11,4 8,3 5,6 4,3 5,8 13,7 17,8 15,4
Ilgalaikio 9,56 9,16 10,94 12,87 10,01 8,52 8,31 6,00 3,46 2,06 2,15 6,47 11,75 11,14
nedarbo lygis (%)

Tekamajo nedarbo lygis apskaičiuojamas remiantis prielaida, kad tai tumpalaikis nedarbas,
todėl iš nedarbo lygio atimamas ilgalaikis nedarbo lygis. Tokiu būdu gautas tekamojo nedarbo lygis
pateiktas 3-ioje lentelėje, tačiau 2009 ir 2010 metų apskaičiuota statistika pakoreguota, nes įvesta
prielaida, kad krizės metais trumpalaikių bedarbių skaičiaus padidėjimui įtakos turi ir smarkiai
išaugęs ciklinis nedarbas.

3 lentelė Nedarbo lygis ir tekamajo nedarbo lygis (%) 1998 - 2011 m.

Metai 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011
Nedarbo lygis (%) 13,2 14,6 16,4 17,4 13,8 12,4 11,4 8,3 5,6 4,3 5,8 13,7 17,8 15,4
Tekamajo 3,64 5,44 5,46 4,53 3,79 3,88 3,09 2,30 2,14 2,24 3,65 3,86 4,06 4,26
nedarbo lygis (%)

Struktūrinis nedarbas apskaičiuojamas remiantis preilaida, kad natūralaus nedarbo lygis yra
5,5 %. Iš šio skaičiaus atimamas tekamojo nedarbo lygis. Galima pastebėti, kad 2007 metais
nedarbo lygis buvo žemesnis už natūralųjį nedarbo lygį. Toks reiškinys gali atsirasti ekonominio
pakilimo laikotarpiu, sparčiais plečiantis ekonomikai, nes tuomet susidaro darbo jėgos trūkumas,
kuris verčia ieškoti netradicinių darbo jėgos įtraukimo į gamybą būdų. „Tada visais įmanomais
būdais bandoma apsaugoti darbo jėgą nuo emigracijos, įdarbinamas besimokantis jaunimas, dirbami
viršvalandžiai, įdiegiamas į gamybą pamaininis darbas ir kt. Visa tai leidžia sumažinti tekamąjį
nedarbą žemiau tradicinių normų ir sukurti didesnį negu potencialus bendrąjį vidaus produktą.“15
Ciklinis nedarbas apskaičiuojamas iš nedarbo lygio atėmus natūralųjį nedarbo lygį (5,5 %). Gauti
rezultatai pateikiami 4 lentelėje.

4 lentelė Nedarbo ir tekamajo nedarbo, struktūrinio nedarbo ir ciklinio nedarbo lygis(%) 1998 - 2011 m.
Metai 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011
Nedarbo lygis (%) 13,2 14,6 16,4 17,4 13,8 12,4 11,4 8,3 5,6 4,3 5,8 13,7 17,8 15,4
Tekamajo 3,64 5,44 5,46 4,53 3,79 3,88 3,09 2,30 2,14 2,24 3,65 3,86 4,06 4,26
nedarbo lygis (%)
Struktūrinio 1,86 0,06 0,04 0,97 1,71 1,62 2,41 3,20 3,36 2,06 1,85 1,64 1,44 1,24
nedarbo lygis (%)
Ciklinio nedarbo 7,7 9,1 10,9 11,9 8,3 6,9 5,9 2,8 0,1 0,0 0,3 8,2 12,3 9,9
lygis (%)

15
V. Skominas „Makroekonomika“, Vilnius, 2006, 150 psl.
8
 Reikia pabrėžti, kad tai nėra tikrieji rodikliai, o tik remiantis prielaidomis apskaičiuoti
duomenys, kurie leidžia susidaryti apytikrį vazdą apie nedarbo ir jo rūšių lygio kitimą 1998 - 2011
metais. 2 paveiksle pateikiama grafinė šių duomenų išraiška, kuri aiškiai atspindi ekonomikos
pakilimo ir krizės laikotarpius ir kiekvienos nedarbo rūšies lygius.

2 pav. Nedarbo ir tekamajo nedarbo, struktūrinio

nedarbo ir ciklinio nedarbo lygis(%) 1998 - 2011 m.
20
18
16
14
12 Nedarbo lygis
Lygis (%)

10 Tekamajo nedarbo lygis

8 Struktūrinio nedarbo lygis
6 Ciklinio nedarbo lygis
4
2
0
1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011

Nedarbo priežastys Lietuvoje

Nedarbą šalyje gali sukelti įvairios priežastys, pradedant nuo asmeninio darbuotojų požiūrio į
darbą kaitos, baigiant nevykusia valstybės valdžios politika arba ekonomikos nuosmukiu. Pastarasis
veiksnys yra vienas pagrindinių kaltininkų, dėl kurio Lietuva šiuo metu patiria aukštą – 13,9%
(2011 m. K4) nedarbo lygį. 2008 m. ekonomikos krizė neigiamai paveikė šalies ūkį. Vartotojai ėmė
smarkiai taupyti, mažindami prekių bei paslaugų paklausą. Prie sumažėjusios paklausos prisidėjo ir
kiti finansiniai sunkumai, su kuriais susidūrė Lietuvos verslai (skolos, padidėjusi paskolų palūkanų
norma ir kt.). Šios priežastys sumažino preikių bei paslaugų gamybą, o mažėjant gamybai, dalis
darbuotojų tampa nebereiklaingi ir jų išlaikymas įmonėms tampa nuostolingas. Todėl 2008 m.
pabaigoje, prasidėjo smarkus etatų mažinimas ir nedarbo lygio kilimas.

5 lentelė. Lietuvos nedarbo lygio priklausomybė nuo BVP ir atleistųjų skaičiaus.

Metai 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011
Nedarbo lygis, % 8,3 5,6 4,3 5,8 13,7 17,8 15,4
BVP vienam gyventojui to
21.206 24.521 29.396 33.377 27.524 28.926 32.901
meto kainomis, LTL
Atleistieji iš darbo, tūkst. 25 13,2 7,2 10,5 81,9 108,2 73,2

9
 5-oje lentelėje ekonomikos nuosmukį, sumažėjusį vartojimą bei prekių ir paslaugų gamybą
nurodo BVP, tenkančio vienam gyventojui, mažėjimas. Būtent 2009 – 2010 m. laikotarpyje buvo
labiausiai jaučiami ekonomikos krizės padariniai. BVP smuktelėjo ~ 6 tūkst. LTL, o dėl
sumažėjusios gamybos, darbuotojai buvo atleidžiami iš darbo. 2009 m. atleistųjų buvo beveik 8
kartus daugiau nei 2008 m. krizės išvakarėse. 2010 m. jų skaičius dar padidėjo 26,3 tūkstančio ir tik
praėjusiais metais jis ėmė mažėti, nors vis dar išliko aukštas lyginant su iki-krizine padėtimi. Visa
tai, be abėjo, sąlygojo nedarbo lygio augimą – 2009 m. jis padidėjo 7,9 procentinio punkto, o
sekančiais metais, kai buvo atleista daugiausiai darbuotojų, pasiekė beveik 18%. Grubiai tariant,
2010 m. kas penktas ekonomiškai aktyvus Lietuvos pilietis buvo bedarbis. Nedarbo lygio sąryšis su
šalies ekonomine padėtimi atsispindi ir 2011 m., kai situacija ėmė gerėti. Atsigaunant ekonomikai,
atsistatė vartotojų paklausa bei augo gamyba, todėl darbuotojų buvo atleidžiama mažiau ir metinis
nedarbo lygio vidurkis sumažėjo nuo 17,8% iki 15,4%. Apibendrinant, 5-os lentelės duomenys
nurodo vieną iš nedarbo (šiuo atveju ciklinio) priežasčių Lietuvoje – 2008 m. ekonomikos krizė bei
jos pasekoje prasidėjęs darbuotojų atleidimas, po kurio darbo rinka vis dar bando atsigauti.
Kita priežastis, kodėl Lietuvoje yra tiek daug bedarbių, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti gana
paprasta ir aiški: darbuotojų paklausa Lietuvoje yra ženkliai mažesnė už darbuotojų pasiūlą.

6 lentelė. Laisvų darbo vietų ir bedarbių skaičiaus palyginimas.

Metai 2008 2009 2010 2011
Laisvos darbo vietos 22118 5833 6666 9788
Bedarbių skaičius, tūkst. 94,3 225,1 291,1 248,8
Santykis procentais 23% 3% 2% 4%

6-oje lentelėje matyti, kad 2011 m. laisvų darbo vietų skaičius buvo žymiai mažesnis už
bedarbių skaičių. Pastaraisiais metais ieškantieji darbo viršijo laisvų darbo vietų skaičių net 25,4
karto. Apskritai, po-kriziniais metais į laisvąsias darbo vietas įsidarbinti galėjo ne daugiau 4% visų
bedarbių. Kaip jau minėta, ši nedarbo priežastis yra paprasta paaiškinti, tačiau sunki išanalizuoti. Iš
vienos pusės tokia destabilizacija yra jau minėtos krizės pasekmė (staigus bedarbių skaičiaus
padidėjimas ir darbo etatų mažinimas įmonėse). Iš kitos pusės, lentelėje matyti, kad net 2008 m.,
kai krizės poveikis dar nebuvo juntamas, laisvų darbo vietų ir bedarbių skaičiaus santykis tesudarė
23%. Tai reiškia, kad darbuotojų paklausos ir pasiūlos neatitikimą sukelia ir kiti veiksniai be
bendros ekonomikos svyravimų. Sukurti naujas darbo vietas gali besiplečiančios senos ir įkuriamos
naujos verslo įmonės. Tačiau verslo plėtrai reikšmingą ir kartais žlugdančią įtaką daro valstybės
valdžia. Didelis biurokratinis aparatas, mokesčių sistemos nelankstumas, griežtas darbo laiko
apribojimas neretu atveju neleidžia kurtis ir plėstis verslui, ko pasekoje nesukuriamos reikalingos

10
darbo vietos. Nors valdžia šiuo metu ir bando atitaisyti savo klaidas, tačiau atsekti „lemtingą“ darbo
rinkai įstatymą ar pataisą gali būti per sudėtinga.
Be valdžios sukurtų barjerų, stabdančių darbo vietų kūrimąsi ir tuo pat metu – darbuotojų
paklausą, yra dar viena svarbi nedarbo Lietuvoje priežastis. Ji atsispindi ir 6-os lentelės duomenyse:
net gi esant tokiam dideliam darbo ieškančiųjų skaičiui, tūkstančiai darbo vietų išlieka laisvos. Tai
yra struktūrinio nedarbo pavyzdys: laisvose darbo vietose reikalingi tam tikros kvalifikacijos
darbuotojai, kurių, tarp esamų bedarbių, yra mažai. Tuo tarpu didelė dalis bedarbių negali
įsidarbinti, nes jų kvalifikacijos darbuotojų paklausa yra per maža.
1-ame grafike bedarbiai ir laisvos darbo darbo vietos yra suskirstytos pagal šias profesijų
grupes:
1. Vadovai (teisės aktų leidėjai, vyresnieji valstybės pareigūnai, įmonių, įstaigų,
organizacijų ir kiti vadovai)
2. Specialistai (fizikai, chemikai, matematikai, statistikai, kompiuterijos, verslo, teisės
specialistai, architektai, inžinieriai ir kt.)
3. Jaunesnieji specialistai (fizinių mokslų ir inžinerijos technikai, optinės ir elektroninės
įrangos operatoriai, jaunesnieji finansų ir pardavimo darbuotojai ir kt.)
4. Įstaigų tarnautojai (sekretoriai, apskaitos, statistikos ir finansų tarnautojai ir kt.)
5. Paslaugų sektoriaus darbuotojai ir pardavėjai (kelionių palydovai, ūkvedžiai ir maitinimo
įmonių darbuotojai, parduotuvių pardavėjai ir prekių demonstruotojai ir kt.)
6. Kvalifikuoti žemės, miškų ir žuvininkystės ūkio darbuotojai (sodininkai, augalininkystės
ir gyvulininkystės produktų gamintojai, miškininkystės darbuotojai ir kt.)
7. Kvalifikuoti darbininkai ir amatininkai (statybininkai, metalo liejikai, kalviai, mašinų
mechanikai, keramikai, medienos meistrai ir kt.)
8. Įrenginių ir mašinų operatoriai ir surinkėjai (metalo, stiklo, medienos apdirbimo įrenginių
operatoriai, tekstilės, kailių ir odos gaminių gamybos mašinų operatoriai ir kt.)
9. Nekvalifikuoti darbininkai (gatvės pardavėjai, šiukšlių surinkėjai, kiemsargiai ir kt.)
10. Ginkluotosios pajėgos.

11
1 grafikas. Bedarbiai ir laisvos darbo vietos pagal profesijų grupes Lietuvoje 2011m.
30,00%

25,00%

20,00%

15,00%

10,00%

5,00%

0,00%
1 2 3 4 5 6 7 8 9 10
Bedarbiai pagal profesijų grupes procentais Laisvos darbo vietos pagal profesijų grupes procentais

Iš 1-o grafiko matyti, kad labiausiai trūksta aušktos kvalifikacijos darbuotojų – vadovų (1) ir
specialistų (2). Specialistų profesija užima 27,08% visų laisvų darbo vietų, o šios profesijos
bedarbių yra tik 5,67%. Tuo tarpu daugiausiai bedarbių yra kvalifikuoti darbininkai ir amatininkai
(7) bei nekvalifikuoti darbininkai (9). Šių profesijų atstovai kartu sudaro 52,41% visų bedarbių, o jų
bendra paklausa pagal laisvas darbo vietas – tik 28,49%.
Toks struktūrinis nedarbas gali tapti ilgalaikio nedarbo priežastimi. Bedarbiai, turintys mažai
paklausią profesiją, gali sėdėti, laukti ir tikėtis gauti norimą darbą. Ką tik darbo netekusiems
darbuotojams gali trūkti motyvacijos, siekiant įgyti paklausią profesiją. Tuo tarpu vyresnio amžiaus
darbuotojai, atleisti iš darbo, gali nenorėti keltis kvalifikaciją, nes jų manymu, tokiame amžiuje tai
daryti yra per vėlu. Tam, kad tūkstančiai bedarbių neišeitų iš darbo jėgos sudėties, valstybė turi
skatinti darbuotojų persikvalifikavimą bei paklausių specialybių studijavimą tarp jaunų žmonių.

Nedarbo priežastys Europos Sąjungoje

Kaip ir Lietuvoje, viena iš nedarbo priežasčių Europos Sąjungoje yra 2008 m. ekonomikos
krizės sukelti padariniai.

7 lentelė. ES 25 šalių nedarbo lygio priklausomybė nuo BVP

Metai 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011
Nedarbo lygis, % 9,1 8,3 7,3 7,1 9,1 9,8 9,7
BVP vienam gyventojui,
23.700 24.900 26.200 26.200 24.600 25.600 26.300
EUR

2009 m. nedarbo lygis pakilo 2 procentiniais punktais iki 9,1%. Lyginant su Lietuva,
prieaugis ES nebuvo toks didelis (Lietuvoje nedarbo lygio prieaugis sudarė 7,9 procentinio punkto)
jau vien dėl to, kad BVP vienam gyventojui nekrito taip smarkiai, kaip Lietuvoje. Nedarbo lygio
12
augimas išliko mažas ir 2010 m. – 0,7 proc. punkto. Tai parodo, kad dėl ekonomikos krizės, prekių
ir paslaugų gamyba bei vartotojų paklausa Europos Sąjungoje nenukentėjo taip stipriai kaip
Lietuvoje ir darbo etatų skaičius nebuvo smarkiai mažinamas.
Kitos dvi nedarbo priežastys, būdingos ES, buvo išskirtos ekonomisto Olivier Blanchard‘o –
tai eurosklerozė ir histerizė. Eurosklerozė – tokia situacija Europos šalyse, kai nepaisant
gerėjančios bendros ekonominės padėties, šalių nedarbo lygis vis tiek išlieka gana aukštas. Pasak O.
Blanchard‘o, eurosklerozės priežastis – darbo rinkos nelankstumas, kuris sugriauna natūralią darbo
jėgos paklausos ir pasiūlos pusiausvyrą. Darbo rinkos nelankstumą, panašiai kaip ir Lietuvos atveju,
sukelia įvairūs valdžios sprendimai, bei reikalavimai darbdaviams samdant darbuotojus. Vienas iš
tokių valdžios sprendimų – socialinės apsaugos didinimas.

8 lentelė. ES 25 šalių socialinės apsaugos išmokos vienam gyventojui

Metai 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009
Socialinės apsaugos
išmokos vienam 5.754,82 5.975,25 6.191,29 6.420,35 6.507,78 6.762,73 7.023,18
gyventojui, EUR

8-oje lentelėje matyti, kad nuo 2003 m. iki 2009 m. socialinės apsaugos išmokos nuolat augo.
Socialinė apsauga ir į jos biudžetą surenkami mokesčiai dalinai krenta ant darbdavių pečių, o
išmokų augimas rodo, kad vis daugiau pinigų turėjo būti surinkta iš įmonių. Papildoma mokesčių
našta stabdo verslo plėtrą, o tai savo ruožtu lėtina naujų darbo vietų kūrimąsi, bei palaiko nedarbo
lygį. Prie nepalankių valdžios sprendimų taip pat prisideda stiprių profsąjunų įtaka darbo rinkai.
Profsąjungų reikalavimai gerinti darbo sąlygas, kelti atlyginimus ir mažinti darbo valandų skaičių,
didina įmonių išlaidas šiuos reikalavimus patenkinus. O tai vėl gi atbaido žmones nuo verslo
kūrimo planų ir neigiamai įtakoja nedarbą.
Histerizės atvejis, anot O. Blanchard‘o, vyksta tada, kai nedarbo lygis pakyla dėl
pasiūlos/paklausos šokų, pvz. dėl technologinių šokų padidėja aukštos kvalifikacijos darbuotojų
poreikis. Histerizė darbo rinkoje – tai aukšto nedarbo lygio sugebėjimas palaikyti save patį. Taip
atsitinka, kai dėl pasiūlos/paklausos šoko dalis darbuotojų netenka darbo, o tuo tarpu likę užimtieji
per profsąjungas kelia didesnius reikalavimus ir prašo geresnių garantijų iš savų darbdavių. To
pasekoje, bedarbiais tapę žmonės turi mažiau šansų sugrįžti į darbo vietas, nes darbdavys nesutiks
priimti naujų žmonių esant aukštesniems darbo vietų reikalavimams. Įvykus kitam
pasiūlos/paklausos šokui, situacija kartojasi. Tokiu būdu, histerizė gali tapti struktūrinio arba
ilgalaikio nedarbo priežastimi. Kaip minėta ankstesniame skyriuje, su šiomis nedarbo rūšimis
susiduria ir Lietuva.

13
 Išvados

Nedarbas yra skirstomas į tris pagrindines rūšis: tekamąjį, struktūrinį ir ciklinį. Kartais
nedarbas yra skirstomas į papildomas rūšis, tokias kaip sezoninis nedarbas ar kaštų sukeltas
nedarbas, tačiau šios rūšys iš tikrųjų priklauso trims pagrindiniams minėtiems nedarbo tipams.
Natūralus nedarbo lygis – tai visiško užimtumo lygis, kai egzistuoja tik dvi, tekamojo ir struktūrinio
nedarbo lygio, rūšys. Darant prielaidą, kad natūralus nedarbo lygis yra 5,5%, buvo apskaičiuotos
apytikslės tekamojo, struktūrinio ir ciklinio nedarbo Lietuvoje lygių reikšmės. Pagrindinės nedarbo
priežastys Lietuvoje ir Europos Sąjungoje yra panašios, skiriasi tik duomenų dydžiai. 2008 m.
ekonominė krizė turėjo didesnę įtaką nedarbo augimui Lietuvoje nei Europos Sąjungoje. Tiek
Lietuvoje, tiek ES egzistuoja darbuotojų paklausos ir pasiūlos neatitikimai bei struktūrinis nedarbas,
kurį Europoje, pasak O. Blanchard‘o, sukelia histerizė. Apibendrinant, galima teigti, kad abiejuose
regionuose nedarbo lygis mažėja, tačiau kai kurios nedarbo priežastys, tokios kaip darbo rinkos
nelankstumas, vis dar išlieka.

14
 Literatūra ir šaltiniai

1. Daiva Beržinskienė „Nepanaudotų užimtumo galimybių priežastys“ 2005 m.

2. Rima Česynienė „Darbo ekonomikos teoriniai pagrindai“, Vilnius, 1996 m.

3. Regina Paliulytė „Makroekonomika“, Vilnius, 2005 m.

4. Vytautas Skominas „Makroekonomika“, Vilnius 2006 m.

5. Vytautas Snieška ir kt. „Makroekonomika“, Kaunas, 2003 m.

6. Olivier Blanchard „Causes of unemployment in European countries“ 2006 m.

http://tinyurl.com/brldu2z
7. Lietuvos statistikos departamentas
http://www.stat.gov.lt
8. Eurostat
http://epp.eurostat.ec.europa.eu
9. Lietuvos laisvosios rinkos institutas
http://www.lrinka.lt/index.php?act=main&item_id=4521
10. http://en.wikipedia.org/wiki/Eurosclerosis

11. http://en.wikipedia.org/wiki/Hysteresis

15