MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETAS

EUROPOS FINANSŲ SISTEMOS INTEGRACIJA,

FINANSINIAI KONGLOMERATAI, BANKŲ
KONSOLIDACIJA

Tarptautinių finansų rašto darbas

Vadovė

VILNIUS, 2014

1
 TURINYS
Įvadas...................................................................................................................................................3

1. Finansinės krizės samprata.......................................................................................................4

1.1 Finansinės krizės pradžios momentas ir krizės gyvavimo ciklas.......................................5
2. Islandijos finansinė krizė..........................................................................................................7
3. Islandijos finansinės krizės pasekmės ir sprendimo būdai.....................................................10

Išvados................................................................................................................................................12

Literatūra............................................................................................................................................13

2
 ĮVADAS

Tyrimo problema ir aktualumas. Šiuolaikinėje ekonomikoje vis dažniau

susiduriame su finansų krizėmis. Šis reiškinys aktualus ir jį būtina tirti dėl jo neigiamo poveikio
žmonių socialinei ir ekonominei gerovei. Krizės metu didėja nedarbas, žmonės praranda savo turtą
ir santaupas. Ir nors šis reiškinys yra pasikartojantis šiandieninėje ekonomikoje, tai nereiškia, kad jis
yra privaloma ekonominio augimo pasekmė. Nors istorijoje būta daug finansų krizių, ir šiandien
nėra daug modelių ir tinkamų sprendimų, kaip šio įvykio išvengti.

Tuo metu, kai viso pasaulio ekonomika po truputį atsigavo po 2008/2009 metų
nuosmukio, ekonomistai atlikinėjo daug tyrimų, kad išsiaiškinti, kokios priežastys privedė prie
2008/2009 metų finansinės krizės. Islandija – tai šalis, kuri tapo viena iš didžiausių krizės aukų.
Apytiksliai skaičiavimai parodė, kad fiskalinė finansinės krizės kaina kyla iš drastiško ekonominės
veiklos žingsnio į kylančią bedarbystę ir infliaciją. Finansinė krizė Šiaurės Atlanto saloje gavo ne
tik daug dėmesio iš ekonomistų ir strategų, bet taip pat ir daug viešumo iš žiniasklaidos po to, kai
šalies bankininkystės sektorius sugriuvo.

Tyrimo objektas – Islandijos 2008/2009 finansinė krizė.

Tyrimo tikslas. Atskleisti, kas sukėlė finansinę krizę Islandijoje.

Uždaviniai:

 Supažindinti su finansinės krizės samprata;

 Aptarti Islandijos finansinės krizės priežastis ir sprendimo būdus.

Tyrimo metodai. Atliekant šį darbą buvo remiamasi užsienio autorių moksline

literatūra, įvairiais straipsniais ir mokslinėmis publikacijomis.

3
 1. FINANSINĖS KRIZĖS SAMPRATA

Finansinės krizės sąvoka yra pakankamai homogeniška, ją kur kas paprasčiau

apibrėžti, todėl jos yra žymiai dažniau nagrinėjamos empiriniuose tyrimuose. Kita vertus,
literatūroje galima sutikti pakankamai įvairių finansinių krizių apibūdinimų. Kaip pastebi N.
Mačiulis1, istoriškai finansinių krizių apibrėžimai literatūroje skyla į dvi stovyklas – monetaristų
apibrėžimai versus labiau eklektiški apibrėžimai. Monetaristų mokyklos siauras apibrėžimas
finansines krizes susieja su bankininkystės sektoriaus panikomis. Kilus panikai bankiniame
sektoriuje, pinigų pasiūla sumažėja, o tai sulėtina bendrą ekonominę veiklą. Įvertinus tai, kad
dabartiniame pasaulyje finansinės rinkos tarpusavyje labai susiję, kilus panikai viename bankiniame
sektoriuje, ji gali persimesti į kitą. Tai vadinamos „pseudo-finansinės krizės“. Per pseudo-finansines
krizes valdžios intervencija nebūtinai būna žalinga, jei tik tai veda į ekonomikos efektyvinimą ir
pasmerktos žlugti įmonės išgelbėjamos.

Apibendrintą sisteminės finansinės krizės apibrėžimą pateikia Minsky ir Kindleberger.

Šiame apibrėžime finansinė krizė įtraukia įvairias krizių kategorijas, staigų turto kainų mažėjimą,
finansinių ir nefinansinių institucijų žlugimai, defliacija, žlugimai užsienio valiutų rinkose ar bet
kokia šių požymių kombinacija. Mishkin finansinę krizę apibūdina kaip situacija, kuomet iš esmės
žlunga finansinės rinkos, kartu iškreipdamos racionalius finansų sistemos veikimo principus. Tokiu
būdu finansinės institucijos nesugeba efektyviai finansuoti geriausių projektų2.

Dabartinė ekonominė literatūra apie asimetrinę informaciją ir finansines rinkas

pateikia platesnį požiūrį apie finansinės krizės prigimtį. Asimetrinės informacijos teorija finansinę
krizę apibrėžia kaip netiesioginį finansinių rinkų žlugdymą, kur netinkama selekcija ir moralinės
problemos yra pagrindinės, taigi finansinės rinkos nepajėgios efektyviai teikti investicijas iš fondų
tiems, kurie turi produktyviausias investavimo galimybes3. Negaudami galimybės prieiti prie fondų
subjektai sumažina išlaidas, o tai sukelia ekonomikos nuosmukį. Pagrindinė finansinio nestabilumo
priežastis yra informacijos srautų sutrikimai, kurie trukdo efektyviam tiek nacionalinių, tiek
tarptautinės finansų rinkos funkcionavimui. Nayak J. pastebi, kad informacijos srautų sutrikimai
sukelia nepaaiškinamą investuotojų ir skolintojų elgesį, o toks elgesys gali sukelti paniką. Net jei

1
Mačiulis N. (2007). Forecasting speculative revaluation attacks and its implications for currency risk hedging.
Doctoral disertation // ISM University of Management and Economics, Kaunas
2
Mishkin, F.S. (1996). Understanding Financial Crises: a developing country’s perspective // NBER Working Paper
5600.
3
Krėpšta S. (2008). ES nacionalinių bankų vaidmuo, užtikrinant šalių finansų sistemos stabilumą. Galimybės ir
sprendimai // Magistro darbas. VDU, Kaunas. P. 25
4
fundamentalūs veiksniai gali būti silpni (silpna bankinė sistema, didelis einamosios sąskaitos
deficitas, įmonės ypač daug skolinasi iš užsienio) staigus krizės pasirodymas nepaaiškinamas,
sukeltas drastiško nuomonių pasikeitimo, bet kur nėra apčiuopiamo fundamentalių veiksnių
pakitimo. Tai gali būti paaiškinama tik „burbulų“ sąvokomis4.

Kita autorių grupė finansinę krizę apibrėžia kaip finansinių rinkų kintamumo epizodai
pažymėti žymių nelikvidumo problemų bei bankrotų tarp finansų rinkos dalyvių ir/arba oficialios
intervencijos, kad suvaldytų šias pasekmes5. Visuose finansinių krizių apibrėžimuose aptariamas
įvairių rūšių nestabilumas, susijęs tiek su monetarine, tiek su finansine sistema. Kalbant apskritai,
galima teigti, kad finansinė krizė, tai staigus pasitikėjimo sumažėjimas valdžios, centrinių bankų,
visos bankinės sistemos ir tarptautinių institucijų galimybėmis vykdyti savo įsipareigojimus. Tokia
plati sąvoka kaip „finansinė krizė“ savyje slepia siauresnius apibrėžimus. Finansinę krizę galima
skirstyti į: 1) bankininkystės krizės, 2) valiutų krizės, 3) nekilnojamojo turto rinkų krizės, 4)
mokėjimų balansų krizės, 5) valstybės skolos krizės.

Sisteminės finansinės krizės susilpnina rinkas bei jų gebėjimą funkcionuoti efektyviai

ir gali turėti didelius nepalankius padarinius tiek ekonomikai, tiek tarptautiniam ekonominiam
saugumui. Būtent neigiamos grėsmių pasekmės (ir tai, kad jas pripažįsta neigiamomis,
nepageidautinomis turinčios saugumą užtikrinti institucijos!) verčia rūpintis tam tikrų objektų
saugumu, t. y. daro saugumo problemas aktualiomis. Kita vertus, negalint iš anksto objektyviai
įvertinti galimos žalos ir pasikliaujant tik interpretacijomis, tikėtina, kad ir grėsmės bus suvokiamos
interpretatyviai6. Visgi vienas pagrindinių globalios finansinės krizės bruožų yra objektyvios žalos
sukėlimas, tačiau būtina atkreipti dėmesį, kokį poveikį tarptautiniam ekonominiam saugumui ji gali
sukelti.

1.1 Finansinės krizės pradžios momentas ir krizės gyvavimo ciklas

Finansinės krizės gyvavimo ciklą mums identifikuoti yra būtina, nes finansinės krizės,
kaip reiškinio gyvavimo pradžia yra kritinis elementas modeliuojant finansinės krizės
prognozavimo mechanizmą. Ekonominėje literatūroje dauguma krizių modelių yra parengti tam
tikros rūšies finansinei krizei (bankinės krizei, valiutos krizei, valstybės skolos krizei ir pan.)

4
Nayak J. From Crisis to Redesign: A Lexicon for the New Financial Architecture // Economic and Political Weekly,
Vol. 34, No. 40 (Oct. 2-8, 1999) P. 2859-2866
5
Bordo Michael, Eichengreen Barry, Klingebiel Daniela, Martinez- Peria Maria Soledad,. Rose Andrew K. Is the Crisis
Problem Growing More Severe? // Economic Policy, Vol. 16, No. 32 (Apr., 2001) P. 53-82  
6
Janeliūnas T.(2007). Komunikacinis saugumas// VU leidykla, Vilnius. P. 20-21
5
apibrėžti, tačiau mūsų atveju tokie modeliai nėra tinkami, kadangi šiame darbe finansinę krizę mes
identifikuojame, kaip bendrą finansinio sektoriaus sutrikimą. Siekdami apibrėžti finansinės krizės
gyvavimo ciklo fazes mes vadovausimės Frederic Mishkin (Mishkin, 1992) bei Charles P.
Kindleberger ir Robert Z. Aliber (Kindleberger ir Aliber, 2005) pateiktomis finansinės krizės, kaip
ekonominio reiškinio, raidos struktūromis.

F. Mishkin išskiria faktinių aplinkybių seką, kuri pasireiškia finansinių krizių metu.
Finansinės krizės pradžią autorius sieja su staigiu palūkanų normų augimu, reikšmingu nuosmukiu
akcijų rinkose ir finansinės situacijos neapibrėžtumu, kuris atsiranda dėl reikšmingą dalį rinkoje
užimančių jos dalyvių patiriamų sunkumų ar net žlugimo. Kitą etapą autorius sieja su indėlininkų
panika, kadangi blogėjanti ekonominė situacija natūraliai didina indėlininkų susirūpinimą dėl
bankinio sektoriaus stabilumo. Padidėjusi įtampa gali paskatinti indėlininkus kreiptis į banką dėl
indėlių atsiėmimo net esant visai nereikšmingoms priežastims. Indėlininkų panika gali tapti
pagrindine priežastimi, dėl kurios sumažėja bankinės rinkos dalyvių skaičius, o tokia tendencija ir
toliau skatina palūkanų normos didėjimą bei bankų vykdomo finansinio tarpininkavimo apimčių
sumažėjimą. Šiame etape moralinė rizika ir nepalanki atranka taip pat veikia kaip rinkos
ekonominės veiklos apimčių mažėjimo katalizatorius. Trečiasis etapas yra susijęs su nepajėgių
funkcionuoti ūkio dalyvių pasitraukimu iš rinkos. F. Mishkin pastebi, kad tik po to, kai rinka
išsivalo nuo ekonomiškai neveiksnių dalyvių, susiformuoja prielaidos mažėti nepalankios atrankos
rizikai bei pasireikšti finansinės sistemos veiksnumo didėjimo tendencijoms. Teigiami procesai
finansų rinkose kartu didina ir kitų ekonomikos sektorių atsigavimo tempus. Tačiau F. Mishkin
pateiktame finansinės krizės modelyje numatoma, kad finansų rinkų ir ekonomikos atsigavimas po
trečiojo finansinės krizės etapo gali ir neįvykti, jei ekonomikos nuosmukis lėmė staigų kainų lygio
sumažėjimą. Tokia situacija modelyje įvardinama, kaip skolos defliacija, nes dėl mažėjančių kainų
mažėja veikiančių įmonių rinkos vertė, kadangi mažėjančios pajamos didina įsiskolinimo naštą.
Esant tokiai situacijai nepalankios atrankos ir moralinės rizikos sukeliamos problemos ir toliau
išlieka aktualiomis, todėl ekonominis ūkio subjektų aktyvumas gali ir toliau mažėti. Neigiamos
ekonominio aktyvumo tendencijos šiame modelyje taip pat gali būti nulemtos ir pinigų kiekio
apyvartoje mažėjimo, kuris gali būti tiesiogiai susijęs su indėlininkų pasitraukimu iš bankų,
pavyzdžiui, jei indėlininkai susigražinę investuotus pinigus nusprendžia jų laikinai niekur
neinvestuoti. Pinigų kiekio apyvartoje mažėjimas tokioje situacijoje taip pat gali būti susijęs ir su
bankų apsisprendimu turimų laisvų piniginių išteklių neskolinti ir nukreipti juos į rezervus. Galima
daryti išvadą, kad F. Mishkin pasiūlytame finansinės krizės modelyje finansų sistema nepraranda
sąsajų su realiąją ekonomika, todėl tiek finansų sistemos, tiek realiosios ekonomikos raidos

6
tendencijos yra tarpusavyje priklausomos. Apibendrinant galima konstatuoti, kad F. Mishkin
modelyje finansinės krizės gyvavimo ciklas neturi aiškiai apibrėžto pradžios taško, tačiau staigų
palūkanų normų augimą, nuosmukį akcijų rinkose ir padidėjusį finansinės situacijos neapibrėžtumą
galima įvardinti kaip su finansinės krizės pradžia susijusias faktines aplinkybes.

2. ISLANDIJOS FINANSINĖ KRIZĖ

Finansinė suirutė Islandijoje prasidėjo, kai vyriausybė nacionalizavo tris didžiausius

šalyje bankus „Kaupthing Bank“, „Glitnir Bank“ ir „Landsbanki Islands“. Šios šalies ekonomikos
dydžio atžvilgiu, jos bankų sistemos griūtis buvo pati pragaištingiausia iš visų kadanors sudaužiusių
į šipulius visos šalies finansinę sistemą.

Islandijos ekonomika, kuri tapo vis labiau ir labiau priklausanti nuo finansinių
paslaugų, finansinė krizė Islandiją paveikė jau 2007 metais, neatsižvelgiant į tai, kad Islandijos
bankai „apribojo svarbiausią paskolos rinkos neapsisaugojimą“7.

Islandijos krizė, kuri prasidėjo po įspūdingos, šalies bankų sistemos žlugimo 2008 m.
spalį buvo iš tikro gili ir sudėtinga krizė. Tai buvo didžiausiu ekonominio burbulo sprogimu
ekonomikos istorijoje, dėl nacionalinės ekonomikos dydžio. Finansinis žlugimas buvo atitinkamai
taip pat istorinių proporcijų, atsižvelgiant į dydžiu trijų svarbiausių bankų, kurie buvo visos sagos
centre. Vertybinių popierių biržos indekso sumažėjimas nuo didžiulio iki žemo buvo labai greitas ir
staigus, negu Wall Street 1929-32 žlugimas ir skolų kaupimasis, jungimasis į burbulą buvo
nepaprastai didelis (Ólafsson 2011b). Krizė buvo tuo pačiu metu ir bankininkystės krizė, valiutos
krizė (islandų kronos vertė nusileido maždaug iki pusės), ekonominis nuosmukis ir politikos ir
socialinio pasitikėjimo krizė. Tai buvo labai rimta kliūtis ekonomikai ir visuomenei.

Nuo 1995 ir liberalinės politikos žlugimo pabrėžimas buvo dominuojantis Islandijoje,

su vis augančia jėga per 2000-uosius. Tai apėmė labai stiprų pasitikėjimą rinkų valdžia, apimant
finansų rinką, kad savireguliuotų jų operacijas ir teiktų vystymąsi. Vien nuo to padidėjo šalies
valdžia ir bereikalinga finansų laisvė, kad parodytų, koks ekstremalus yra ekonomikos burbulo
padidėjimas. Tai buvo gana ekstremalūs įvykiai Islandijos socialinės gerovės valstybei.

Islandijos prisijungimas prie Europos ekonominės rajono zonos 1995 metais įvedė
keturias Europos Sąjungos laisves į islandų politinę ekonomiją su pilna kapitalo srautų laisve per
sienas. Tai buvo svarbus politinės ekonomijos aplinkos pasikeitimas. Pasirodė, kad svarbiausių
7
US State Dept, Iceland profile page, accessed 3 Mar 2009
7
valstybinių bankų privatizavimas, kuris buvo pradėtas 1998 m., buvo pagrindinis persilaužimas
išreiškiant finansines operacijas Islandijoje. Kai bankai buvo visiškai privatizuoti 2003 m.
pradžioje, nauji savininkai užvedė bankus į agresyvių investicinių bankų kelią. Jie labai padidino
savo dalyvavimą gavus paskolą susijungimuose ir įsigijimuose iš pradžių Islandijos valstybėje, bet
vėliau ir iki didesnio masto kaimyninių šalių.

Išorinė skola didėjo ir besaikis pavojingas elgesys tapo dominuojantis islandų verslo ir
finansinėje aplinkoje, kurios vairas yra vertingi dalykai, naudos ir bonusų sukaupimo ieškojimas. Su
lengvu pasiskolinto užsienio kapitalo srautu, su žemomis palūkanų normomis Islandijos ekonomika
turėjo pakankamus išteklius greitam vystymuisi, kuris netrukus virsdavo besaikiu spėliojimo
burbulu. Jau iki 2004 m. pabaigos Islandija tapo pasauline, daugiausiai prasiskolinusia šalimi,
išmatuota kaip stambi išorinė skola bendrojo vidaus produkto procentais. Prieš bankų žlugimą 2008
m. spalį, skola užsienio šalims užaugo į maždaug aštuonis kartus daugiau negu šalies bendrasis
vidaus produktas.

Tarptautinis valiutos fondas ir kiti tvirtino, kad Islandijos finansinė krizė yra
brangiausia istorijoje, ryšyje su bendruoju vidaus produktu (Tarptautinis valiutos fondas, 2010). Be
to, jei trijų komercinių bankų žlugimas būtų paimtas kaip vienas valstybės vientisumas, bankai būtų
kaip trečias didžiausias bankrotas Amerikos bankrotų istorijoje. Su sąlyga, kad Islandija turi
Amerikos gyventojų tik 0.1 %, proporcingas žlugimo dydis yra aiškiai didžiulis8.

Ši politikos aplinka buvo gana neigiama viešai socialinei apsaugai. Pensijų lauke,
pavyzdžiui, tikslas buvo svarstomas, kad finansuojamos profesinės pensijos (darbo rinkos partnerių
globoje) turi pakeisti viešąją socialinę apsaugą, kaip mintys apie padidintą viešą privačią
partnerystę gerovės lauke. Savipakankamumo didėjimas buvo taip pat paskelbtas ir iliustruotas į
atskirus pensijų pranešimus, kurie tapo efektyvūs su mokesčio atleidimo stimulais nuo 1997 m.
(teisinis 129/1997 numeris). Požiūris į nelygybę tapo daug atlaidesnis negu anksčiau, ypač tarp
valdžioje esančių politikų.

Nauja vyriausybė, kuri atėjo į valdžią po finansinio žlugimo, t.y. 2009 m. vasarį, buvo
socialinės demokratijos vedama vyriausybė, kuri įsipareigojo pakeisti šalies politiką. Vadinasi
naujoji valdžia save charakterizavo kaip „Skandinavijos Gerovės Vyriausybė“. Anksčiau valstybėje
viešpatavę įgaliojimai daugiau integruoti į JAV kaip modeliai, žengdami reikšmingus žingsnius į
nesulaikomą kapitalizmą. Naujas vyriausybinis politikos pabrėžimas buvo matomas kaip reikalingas

8
Halldórsson, O. G. and Zoega, G.: ICELAND’S FINANCIAL CRISIS IN AN INTERNATIONAL PERSPECTIVE.
UNIVERSITY OF ICELAND, INSTITUTE OF ECONOMIC STUDIES, WORKING PAPER SERIES NO. W10:02
(2010).
8
įsitraukimas į labiau įsitikinusį visuomeninį sektorių, gabų reguliuoti ir sulaikyti privačiojo
sektoriaus tendencijas (verslas ir finansai) į nelygybę ir žlugdymą. Tokiu būdu visuotinės lygybės
šalininkas ir saugumo tikslai turi būti sustiprinti ir žemiau vidurinės pajamų grupės apsaugotos prieš
blogiausias krizės pasekmes. Tas politikos tikslas buvo žinomas praėjusius trejus metus ir
suformavo kai kuriuos iš pamatų, imtų socialinės apsaugos, mokesčių, gerovės kontroliavimo ir
paslaugų lauko. Rimtai įtempti viešieji finansai buvo aiški riba galimybių pristatymams,
atsižvelgiant į didelį reikalingumą išlyginti biudžetą. Krizės pradžioje, vyriausybinis biudžetas
bendrojo vidaus produkto turėjo apytiksliai 13,5 % stoką.

Atsižvelgiant į krizės didumą tai kelia didžiulį susidomėjimą, jog būtų įvertintas
gyvenančių pasekmių lygmuo ir kaip vyriausybė, visuomenė padarė pažangą kovojant su
daugialypiais iššūkiais, kurie buvo apimti. Dabar po šešerių žlugimo metų mes galime pasakyti, kad
atrodo, pasekmės buvo ne tokios gilios ir rimtos kaip iš pradžių buvo laukiama ir tikimasi.

9
 3. ISLANDIJOS FINANSINĖS KRIZĖS PASEKMĖS IR SPRENDIMO
BŪDAI

Vyriausybė įvedė „nepaprastus įstatymus“ suteikiant finansinio reguliuotojo galimybe,

kad būtų perimta bankų kontrolė ir naujas bankų kūrimasis.

Ekonominės ir fiskalinės pasekmės:

 Bendrasis vidaus produktas sumažėjo realiai 6% tarp 2008 ir 2009 metų, o 2010 metais
buvo numatomas 3-4% BVP mažėjimas, bet jis nepasiteisino;
 2008 ir 2009 metais infliacija pasiekė 12% (2009 m. 16 % be būsto komponento);
 Islandiškų kronų vertė sumažėjo net 50% euro atžvilgiu per 2 metus;
 Nuo 2007 iki 2009 metų nedarbo lygis išaugo nuo 2,3 iki 2,7 proc.;
 Centrinės valdžios sektoriaus biudžeto deficitas padidėjo nuo 0% iki 14% (BVP);
 Bendrojo produkto valstybės skolos viršijo 100% ribą.

Šios finansinės krizės apėmė išskirtinai bankinius sektorius, tačiau turėjo pakankamai
nedidelį neigiamą poveikį kitiems finansiniams sektoriams bei neišplito į kitus geografinius
regionus. Mano manymu, pagrindinė šių krizių priežastis buvo neadekvati bankų veiklą po bankinio
sektoriaus liberalizavimo bei nesugebėjimas valdyti rizikos pasikeitusioje finansinėje aplinkoje.

Pasaulio mastu stebime istorinį pinigų ir fiskalinės politikos švelninimą. Suprantamos

centrinių bankų ir vyriausybių pastangos – jokiu būdu negalima komos būsenos finansų rinkų
palikti likimo valiai. Siekdamos išvengti finansų sistemos žlugimo, kai kurios šalys daro nepaprastai
daug, neretai nepaisoma netgi moralės normų, paminami kitų visuomenės grupių, verslo sluoksnių
bei ateities kartų interesai. Bankams sudaromos išskirtinės šiltnamio sąlygos bei vienokia ar kitokia
forma nacionalizuojami jų nuostoliai (o juk pelnai bumo metais buvo privatūs). Šios krizės
įveikimo strategijos paprastai pagrįstos viešai deklaruojama prielaida, kad užtikrinus „normalų“
bankų funkcionavimą, t. y. tolesnį spartų verslo ir gyventojų kreditavimą, pasaulio ekonomika vėl
ims toliau sparčiai augti. Nėra ką ir sakyti, kad tai yra, švelniai tariant, labai drąsi prielaida. Labiau
tikėtina, kad šalys, besiimančios aktyvios ekonominės politikos, laikosi nuostatos bet kokia kaina
gelbėti savo bankų sistemas, tačiau suvokia, kad už tai teks susimokėti vėliau. Veikiausiai tikimasi,
kad bankų paskolos grąžins gyvybingumą ekonomikai, o augančios valstybės skolos naštą
palengvins valiutos kurso nuvertėjimas, palanki palūkanų normų aplinka... arba tą skolą gal
sumokės kas nors, kaip nors, kada nors. Kitaip tariant, iš tiesų neretai krizės įveikimo programos
yra pagrįstos ne ilgalaike strategija, o viso labo – „gaisrų gesinimo“ taktika.

10
 Taigi, norint įveikti krizę ir rasti jai vaistus, pirmiausia būtina teisingai identifikuoti
jos priežastis. Yra bent keletas krizės priežasčių suvokimo lygmenų. Labiausiai paviršutiniškas ir,
deja, labiausiai gajus yra įsivaizdavimas, kad ši pasaulinė (bei Lietuvos) krizė yra neprognozuotas,
stulbinamai mažos tikimybės „šimtmečio katastrofos“ įvykis, kurio nesigėdijama palyginti su 2001
m. rugsėjo 11 d. teroristiniais išpuoliais JAV. Šį absurdišką teiginį paneigia tūkstančių ekonomistų
(įskaitant ir mane) perspėjimai apie artėjančią krizę bei tiksliai išsipildžiusios prognozės,
detalizavusios patį krizės mechanizmą. Kitas susijęs mitas tas, jog krizė yra vien pasaulinio būsto
kainų burbulo ir masinės sekiuritizacijos pasekmė. Vadovaujantis šia prielaida, mąstoma, kad
„išvalius“ bankų balansus ir dirbtinai atstačius finansinio ir nekilnojamojo turto kainas, pasaulinis
ūkis atsigaus. Pinigų politikos galingieji sudarydami ypatingai palankias pinigų politikos sąlygas iš
esmės kuria naują burbulą, tačiau kol kas pasaulio ekonomika bliūkšta nuo savo svorio.

Didžiausią nuostabą kelia tai, kad taip retai iš oficialiųjų asmenų girdėti tikrosios ir
esminės vykstančių procesų priežastys: kai kurios verslo šakos tiesiog per daug prisiskolino
neproduktyvioms investicijoms (pirmiausia į nekilnojamąjį turtą), gyventojai pervertino ateities
pajamas ir per daug skolinosi bei vartojo, o visam paradui vadovavo praktiškai nekontroliuojami
bankai, uždirbę nežmoniškus pelnus vadinamojo finansinio akceleratoriaus, pinigų kūrimo proceso
ir kartais tiesiog nesąžiningo verslo dėka. Jei visa tai yra krizės šerdis, tai pagalvokime darsyk kas
yra „normali“ ekonomikos būklė ir kiek pastaraisiais dešimtmečiais išsipūtę nesubalansuotumai dar
turi sumažėti. Gali būti, kad vartojimo ir bendras gamybos lygis stipriausiai kredito bumą jutusiose
šalyse tiesiog turi sumažėti keliolika ar net keliasdešimt procentų, nes kreditavimo stimuliuojama
ūkio plėtra buvo tiesiog netvari.

Priėjus sutarimą, kad šalies komerciniai bankai (daugiausia skandinaviško kapitalo

bankai) turi prisiimti bent jau moralinę atsakomybę dėl šalyje susiklosčiusios ekonominės
situacijos, reikia visokeriopo įstatymiško užtikrinimo bei bankų savanoriško įsipareigojimo
užtikrinti jų veiklos šalyje tęstinumą ir kredito nuostolių prisiėmimą. Reikia siekti aiškaus sutarimo.

IŠVADOS

11
1. Nuo seno yra žinoma, kad pasaulio ekonomika vystosi cikliškai. Verslo ciklai yra viena
pagrindinių makroekonomikos problemų, nes jų svyravimai yra jaučiami visoje
ekonomikoje. Finansų krizės yra pasikartojantis reiškinys ir kažin ar jų galima išvengti,
nebent tik, pasimokius iš buvusių klaidų, pasitelkus tam tikrus priežiūros bei kontrolės
mechanizmus, leidžiančius sušvelninti ekonomikos svyravimų sukeliamas finansines
problemas.
2. Galima sakyti, kad Amerikos bankų krizė (žlugus „Lehman Brothers)“ buvo kibirkštis,
įžiebusi liepsną, o toji prarijo Islandijos finansų sistemą. Bet nacionalinė katastrofa gali būti
visiškai paaiškinta tik įvertinus pastarųjų keleto metų vidinę Islandijos politiką. Dauguma
ekonomistų sutinka, kad įtartinai trūko koordinuotos makroekonominės politikos, galinčios
suvaldyti išbalansuotą ekonomiką. Vyriausybė trynė rankas dėl investicijų bumo energetikos
sektoriuje, tai pat leido pūstis nekilnojamojo turto burbului lengvai dalydama paskolas.
Greitas augimas (vidutiniškai 4,6 procento per metus nuo amžiaus pradžios) paskatino
skolinimąsi iš užsienio bei nevaržomą išlaidavimą ir tai atspindėjo perkrypęs prekybos
deficito balansas.

LITERATŪRA

12
1. Bordo Michael, Eichengreen Barry, Klingebiel Daniela, Martinez- Peria Maria Soledad,.
Rose Andrew K. Is the Crisis Problem Growing More Severe? // Economic Policy, Vol.
16, No. 32 (Apr., 2001) P. 53-82.
2. Halldórsson, O. G. and Zoega, G.: Iceland’s financial crisis in an international
perspective. University of Iceland, institute of economic studies, working paper series no.
w10:02 (2010).
3. Janeliūnas T.(2007). Komunikacinis saugumas// VU leidykla, Vilnius. P. 20-21
4. Krėpšta S. (2008). ES nacionalinių bankų vaidmuo, užtikrinant šalių finansų sistemos
stabilumą. Galimybės ir sprendimai // Magistro darbas. VDU, Kaunas. P. 25
5. Mačiulis N. (2007). Forecasting speculative revaluation attacks and its implications for
currency risk hedging. Doctoral disertation // ISM University of Management and
Economics, Kaunas
6. Mishkin, F.S. (1996). Understanding Financial Crises: a developing country’s
perspective // NBER Working Paper 5600.
7. Nayak J. From Crisis to Redesign: A Lexicon for the New Financial Architecture //
Economic and Political Weekly, Vol. 34, No. 40 (Oct. 2-8, 1999) P. 2859-2866
8. Petrauskas A. (2014). Finansinių krizių prognozavimo galimybių tyrimas. Magistro
baigiamasis darbas //MRU Ekonomikos Ir Finansų Valdymo Fakultetas Bankininkystės Ir
Investicijų Katedra, Vilnius.
9. US State Dept, Iceland profile page, accessed 3 Mar 2009

13