Lyzabetės eth Otto) odisėja

prie Leningrado
Kalėjimas, 1964 kovas-1965 kovas

Kingisepas
Tardomasis kalėjimas, Puksoozeras
1963-1964 Moterų pataisos kolonija,
1955 gruodžio 18-1959 spalio 21

Narva
1961 lapkritis-1963
Nonos gimimas

Kaunas
1953 lapkritis-gruodis

Kaunas Leningradas
1956 vasaris-kovas nkt Peterburgan
Braunsveigas
Atvykimas 1976 rugs. 23 L IE T U V A I
Masfo’a

\ Bei ___ Varšuva inskas Orša Saratovas

Tarpinis kalėjimas,
VOKIETIJA LENKIJA 1956 kovas
Kijevas
Kalvarija
1960 rugpjūtis-1961 liepa

S Juodoji Taganrogas
ju ra 1959 spalis-1960 rugpjūtis Las
' J

LIETUV A
B altijos jū r a Vėlau (Vėluva,
Znamenskas)
Lyzabetės gimtasis
Dancigas miestelis. Pabėgo Nemunas
(Gdanskas) 1945 sausio pabaigoje Kaunas
1945 gegužė P ilau Kionigsbergas
(P iliava) (K araliaučius)
■••-...•"v
į R U S IJ Ą M arijam polė Vilnius

K a lv a rija
HeiligenbeiUs ilvtus
(Šventapilė) Sangrūda
E lbingas Bartenšteinas Pabėgimas is Vėlau
(Barštynas) (Vėluvos), 1945
Grįžimas į Vėlau
L E N K IJ A Kelias į Lietuvą
....į 1945-1953 klajonės
....po pietvakarių Lietuvą 50 km
 Darbo paieškos
Kelionė į nepilnamečių koloniją
Kelionė j Puksoozero moterų pataisos koloniją
Kelionė į Leningradą
Kelionė traukiniu į Vokietiją

K in e š m a
Nepilnamečių kolonija,
1953 gruodis-1955 lapkritis

Krasnojarskas
Išvykimas 1976 rugs. 16
Permė
Tiumenė
Ačinskas
Jekaterinburgas
Omskas
Novosibirskas
Samara
Astana i ■■ mi —ttyas-a
• Nazarovas
> & 'J ? 1965 rugpjūtis-1976 rugsėjis
KAZAC H STAN AS 1978 sausis-1980 birželis
, .I ' *
Tarybinis ūkis
„Kuzneckij“
1965 kovas-rugpjūtis

KINIJA
 In g e b o r g J a c o b s

VI LW>
VAIkAS
N eįtikėtina Rytprūsių m ergaitės
Liesabeth Otto gyvenimo istorija

Iš vokiečių kalbos vertė Dalia Kižlienė

Iii
BRIEDIS
V IL NI US
2017
 Versta iš:
Ingeborg Jacobs Wolfskind: Die unglaubliche Lebensge-
schichte des ostpreufiischen Madchens Liesabeth Otto.
List Taschenbuch, 2015

Leidinio bibliografinė informacija © by Ullstein Buchverlage

pateikiama Lietuvos nacionalinės
Martyno Mažvydo bibliotekos
Nacionalinės bibliografijos duomenų
banke (NBDB)
ISBN 978-9955-26-573-3
GmbH, Berlin. Published in
2010 by Propylaen Verlag
© Vertimas iš vokiečių kalbos,
Dalia Kižlienė, 2016
© Žemėlapis priešlapiuose,
Thomas Hammer
© Leidykla „Briedis", 2017
 TURINYS

Vietoj įžangos: reporterės sėkmė 8

I . W 5 , PASKUTUTCAI MĖNESIAI
RYTŲ PRŪSIJOJE 17

Mano geriausieji metai... 18

Klein Veisenzėjė 22

II. IŠLIKIMAS LIETUVOJE 29

Marija 30
Vokiečių medžioklė 33
1945- ųjų Kalėdos 38
1946- ųjų pavasaris ir vasara 40
Keršuliai 46
Mudvi buvome artimos sielos 51
Buvau kaip vėjas 55
„Kai rūkai, pilve pasidaro šilčiau" 58
Vilkiukams buvo geriau negu man 62
Alytus 64
Visi žinojo, kad neturiu namų 66
„Juk tu čia pražūsi!" 70
Vokiečius renka 76
Miško broliai 78
Dievobaimingumas 82
Turtuoliai ir vargšai, gera ir bloga 85
Gimdymas namie 88
Šventės 90
Lemtingieji 1953 metai 92
I I I . 1953-1 %1 . GULAGE 97

Vaikų darbo kolonija Kinešmoje 98

Mamos mirtis 113
Dvidešimt dienų laisvės 116
Etapu 121
Moterų pataisos kolonija Puksoozere 124
„Per darbą - į dorą!" 127
Taiga 134
Lagerio hierarchija 139
Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis 144
Valentina 147
Žiema taigoje 150
„Į laisvę - su švaria sąžine!" 152

F. SKERSAI IR IŠILGAI
PO SOVIETŲ SĄJUNGĄ 157

Į Krymą 158
Bandymas grįžti 168
Vėl Lietuvoje 170
Baku 173
Nona 178
Tarybinis ūkis „Kuzneckij", Karaganda 189
Nazarovas 193
V. DUKRA JELENA 200

Viena su vaiku 201

Tėvo ir brolio paieškos 219

VAKARUOSE 225

Susitikimas po trisdešimties metų 226

Šeimos ryšiai 229
Vaikystės prisiminimai 235
Bandymas pabėgti 239
Gyvenimas Vokietijoje 244
Sugrįžimas 254
Ana 264
Į gimtinę 265

I . TARP DVIEJŲ PASAULIŲ 274

Tėvo mirtis 275

Vėl Rytprūsiuose 276
Kosovo karas 284
Antausis 291

Epilogas 300
Literatūra 306
 Vietoj įžangos: reporterės sėkmė

Jei 1994 metų gegužės 1 diena nebūtų buvusi sekmadienis,

vargu ar būtume susipažinę su Lyzabete Oto (Liesabeth
Otto), „vilko vaiku". O dabar turėjome laisvo laiko, marias
laiko, nors per filmavimo darbus tokie dalykai nutinka itin
retai. Tuometis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas, dar
ištikimas sovietinėms tradicijoms, suskubo paskelbti, kad
ne tik pirmadienis, bet ir antradienis visoje Rusijoje bus
išeiginės.
Tada mes - mano operatorius Hartmutas Zeifertas (Hart-
mut Seifert), mūsų vaizdo inžinierius Vladislavas Vasiljevas
iš Sankt Peterburgo ir aš - rengdami reportažus „Deutsche
Welle" televizijai antrą kartą keliavome po Kaliningrado
sritį. Planuotus susitikimus popieriaus fabrike ir aplinkos
apsaugos tarnyboje nukėlėme, tačiau kur dėti laisvą laiką?
Ilgai nesvarstę nusprendėme imtis kitos temos - kaip gy­
vena Rusijos vokiečiai, po 1993 metų masiškai atsikraustę
į buvusią Šiaurės Rytų Prūsiją iš tokių Vidurinės Azijos
valstybių kaip Kazachstanas, Uzbekistanas ir Kirgistanas.
Kolega iš Kaliningrado televizijos „Jantar" davė mums
Nikolajaus Cvetcicho adresą. Šis Rusijos vokietis su visa
šeima prieš tris mėnesius atvykęs iš Kazachstano, ketinda­
mas čia, buvusioje karinėje zonoje, pradėti naują gyvenimą.
Jis turėsiąs daug ką papasakoti. Per išeigines mes tikrai
rasią jį namie, juoba kad pats laikas sodinti bulves. Lei­
domės į kelionę - senuoju keliu iš Kionigsbergo1 į Pilau2,
kuris nuo 1947 metų vadinamas Baltijsku ir yra Rusijos
Baltijos laivyno registracijos uostas.
1 Liet. Karaliaučius.
2 Liet. Piliava.
 Nikolajaus Cvetcicho neradome. Kaimynai paaiškino,
kad jis su šeima išvažiavęs pas gimines, tačiau Iževskojės
kaimo gale, antrame name po dešinei už kiosko, taip pat
gyvenantys vokiečiai. Nepuoselėdami didelių vilčių rasti
įdomių pašnekovų, patraukėme tenai. Iš automobilio išli­
pau tik aš, atidariau vartelius ir nužingsniavau link namo.
Manęs pasitikti išėjo jauna moteris.
- Ar jūs vokietė? - paklausiau rusiškai.
- Ne, bet mano draugės Jelenos mama vokietė. Dabar
Jelena kaip tik pas mane.
Įėjome vidun, jbu priemenėje mus pasitiko jauna moteris
raudonu megztiniu. Matėsi, kad jai netrukus laikas gim­
dyti.
- Jūsų draugė sakė, kad jūsų mama - vokietė...
- Taip, ji tikra vokietė, - patvirtino moteris.
- O kokia vokietė jūsų mama? Rusijos vokietė ar atvyko
iš Vokietijos į svečius?
- Mano mama liko čia po karo, ji daug galėtų papasa­
koti.
Tokio atsakymo mažiausiai tikėjausi. Nejau jos motina
bus viena iš tų kelių dešimčių Rytų Prūsijos vokiečių, kurie
po Antrojo pasaulinio karo, nusižengdami galiojančiai
tvarkai, liko buvusioje draudžiamoje zonoje?
- Mama namie, - tarė Jelena, - aplankykite ją, ji visada
džiaugiasi svečiais iš Vokietijos. Gyvename kitoje gatvės
pusėje, už kelių namų, mūsiškio numeris 12. Atpažinsite iš
mėlynai dažytų langų rėmų. Mama vardu Lyzabetė Oto,
dabar darbuojasi sode.
Pasiėmę kamerą ir mikrofoną mudu su Hartmutu Zei-
fertu nuėjome nurodytu adresu. 12-u numeriu pažymėtas
namas atrodė kur kas tvarkingesnis už kaimynų trobas.
Darželyje žydėjo pirmieji narcizai ir tulpės, o mus piktai
aplojo nedidelė rusva laika. Hartmutas kamerą nešėsi ant
peties, pasiruošęs bet kurią akimirką ją įjungti.

9
 - Ponia Oto?
Tyla.
Žingsniavome toliau. Staiga dešinėje atsidarė durys, pro
jas išėjo pagyvenusi moteris tamsiai rudais garbanotais
plaukais.
- Ar jūs ponia Oto ir likote čia po Antrojo pasaulinio
karo? - paklausiau vokiškai.
Lyzabetė Oto įsistebeilijo į kamerą.
- Taip, tai aš. Bet neskubėkite, jaunuoli...
Taip ją užsipuolę pasijutome nesmagiai. Atsiprašėme,
trumpai prisistatėme ir pasiteiravome, gal ponia Oto su­
tiktų šiek tiek papasakoti apie save. Mes, kaip vokiečiai, iš
karto pelnėme jos pasitikėjimą. „Rusams nieko nebūčiau
pasakojusi", - vėliau prisipažino ji. Iš pradžių buvo pa­
minėti keli esminiai dalykai: gimė Rytprūsiuose, prarado
tėvus, Sibiro lageriai.
- Puiki istorija, - šnipštelėjo man Hartmutas. - Imkimės!
Jis ryžtingai nužingsniavo link triušidės. Mudvi su
Lyzabete Oto nusekėme iš paskos. Daugiau nesitarę pradė­
jome filmuoti.
- Vadinasi, likote čia po Antrojo pasaulinio karo, tai pa­
pasakokite...
Nė kiek nesivaržydama kameros, Lyzabetė Oto prakalbo
vokiškai su nežymiu Rytprūsių akcentu. Kai kurie posakiai
skambėjo neįprastai, ypač kai ponia Oto pažodžiui vers­
davo iš rusų arba lietuvių į savo gimtąją kalbą.
- Gimiau Vėlau3, kažkur netoli Vėlau. 1945-aisiais, 1945
metų balandžio 24 dieną, mano mama mirė badu. Tada dar
turėjau brolį ir seserį, sesuo netrukus irgi mirė badu. Atsi­
dūriau Lietuvoje. Buvau maža. Dieve, kiek man tada buvo?
Gal septyneri su trupučiu. Taip, ir basčiausi iki 1953-iųjų.
Girdėjau, tokie kaip aš šiandien vadinami „vilko vaikais".
Siek tiek elgetavau, šiek tiek vagiliavau... Taip, taip irgi

3 Liet. Vėluva.

ĮO
buvo. O 1953 metais už vagiliavimą - tai kažką valgomo
nukniaukiau, tai kokį drabužį nuo virvės nudžioviau, kad
turėčiau kuo apsirengti, ir panašiai - patekau į nepilname­
čių koloniją, artimųjų gi neturėjau. Ar jus tai domina?
Taip, mus tai labai domino. Lyzabetė Oto mus tiesiog
pakerėjo.
- O kur ta kolonija?
- Dvejus metus kalėjau Kinešmoje, tai miestas Centrinėje
Rusijoje... Dar ketverius praleidau Archangelske, Siaurės
Archangelske, bet tada jau suaugusiųjų pataisos darbų
lageryje.
- O kaip iš ten ištrukote?
- Mane paleido. Buvau pakankamai didelė, jie manė,
kad daugiau nebevogsiu... Gerai dirbau. Na taip, ir mane
paleido.
- O kur traukėte tada?
- Ten ir likau, ištekėjau, va, mano dukra, ji gimė Si­
bire. Na taip, ką čia dar jums papasakojus? Ak, tiesa,
1967-aisiais išsiskyriau su vyru, jis mane mušdavo ir amži­
nai priekaištaudavo dėl karo. Neapsikenčiau... Jelena buvo
vos metukų, kaip dabar Aleksandras... - Lyzabetė Oto pa­
rodė į anūką, sėdintį vežimėlyje ir visa gerkle reikalaujantį
dėmesio. - Ateinu, branguti, - pasakė mažyliui vokiškai
ir pasakojo toliau: - O paskui, 1980-aisiais... Tiesa, per tą
laiką nutiko dar kai kas įdomaus, radau savo tėvą. Ir brolį.
Deja, viskas baigėsi nekaip. Ir 1980 metais mudvi su dukra
atsikraustėme čionai. Čia mano gimtinė! Saša, Saša, na, kas
gi tau?
Ponia Oto apsisukusi nuėjo prie anūko ir pakėlė mažylio
numestą buteliuką. Pasirodė jos dukra, Lyzabetė Oto pa­
davė jai vaiką ir tęsė pasakojimą:
- Jeleną visi pravardžiavo fašiste, net mūsų karvę pra­
vardžiavo fašiste... Bet 1985-aisiais, kai į valdžią atėjo
Gorbačiovas, galėjome mažumėlę atsikvėpti. Staiga kažkas

i i
atsitiko, žmonės tapo šiek tiek mandagesni, gal kad per te­
leviziją ir per radiją vis kartojo, kad gana jau tų priekaištų...
Juk mes nekalti, kad vyko karas...
Lyzabetė Oto buvo vokietė, tuo nėmaž neabejojau. Bet
kodėl ji pasirinko šitokį gyvenimą? Juk žlugus geležinei
uždangai daugybė vokiečių kilmės žmonių išvyko į Fede­
racinę Vokietiją.
- Čia, Šiaurės Rytprūsiuose, patyrėte tiek baisybių, bet
vis tiek nenorite išvažiuoti? - provokuojamai paklausiau.
Moteris stovėjo prie statinės su lietaus vandeniu, plovė
buteliuką. Ūmai ji išsitiesė:
- O kur man važiuoti? Juk mano šeima mišri! Na, kur?
Nieko nebus. Čia mano gimtinė, mano žemė. Suprantate?
Sakau, kad čia ir numirsiu... Žinot, dar turiu išvirti paršiu­
kui jovalo...
Taip tarusi Lyzabetė Oto mus paliko stovėti. Pati nuėjo į
lauko virtuvėlę. Ten ėmė knebinėtis su runkelių griežiniais
ir bulvių lupenomis, o dirbdama pasakojo, kokias daržo­
ves auginanti, kad laikanti kiaulių, vištų, triušių ir karvę.
Šiais sunkiais permainų laikais be to neišsiversi. Mat kai
neliko Sovietų Sąjungos, nuskurdo ir Kaliningrado sritis.
Dauguma laukų dirvonuoja, fabrikai uždaryti. 1994 metų
pavasarį sunku buvo tikėtis kokio nors pagerėjimo.
Jelena pakvietė mus į vidų, pasiūlė arbatos. Kol Lyza­
betė Oto šėrė gyvulius, šnekėjomės su jos dukra. Kaip Ru­
sijoje įprasta, sėdėjome mažoje virtuvėlėje. Į mūrinę krosnį
Jelena kartkartėmis įkišdavo malkų. Name nebuvo nei
radiatorių, nei vandentiekio, nei skalbimo mašinos. Sodo
kampe stovėjo išvietė.
Jaunoji moteris pageidavo kalbėtis su mumis vokiškai,
mat retai turinti tokią progą, nors nuo 1991 metų, kai
Kaliningrado sritis nebėra draudžiama zona, pas jas esą
retsykiais užsuka ir „tikrų vokiečių", turistų, kurie lanko
gimtąsias vietas, ieško savo senųjų namų ir prisiminimų.

12
Jelena tyliai pasakojo apie niūrius motinos gyvenimo pus­
lapius, kaip ji, vokietuke, buvo kariama, pjudoma šunimis,
išžaginta ir įmesta į upę. Tuo tarpu narvelyje ant palangės
čirškavo mėlyna banguotoji papūgėlė.
- Kur taip gerai išmokote vokiškai? - paklausiau jauno­
sios moters.
- Metus su mama gyvenome Vokietijoje, ten ir išmokau.
Praėjo valanda, o ponia Oto vis nesirodė. Radome ją
už tvartų, skubančią perkasti lauką bulvėms, - apdoroti
reikėjo šešis arus. Iš smėlingos dirvos iškastus akmenis ji
metė į cinkuotą vonelę. Darbščioji moteris sunkiai alsavo,
tačiau didžiavosi, kad viena pati išmaitina šeimą. Vyro
namuose nėra.
- Kartais, kai prireikia vyriškų rankų, samdau pagalbi­
ninką, Michailą. Pagyvenęs vyriškis, jo šeima Baltarusijoje.
Padeda man už atlygį. Bet dažniausiai susidoroju pati. Esu
dar pakankamai stipri.
Lyzabetė Oto pažadėjo, kad lauko virtuvėlėje surūkiusi
cigaretę ateis į namą. Šiek tiek vėliau sėdėdama su mumis
prie stalo iš karto pasiūlė pereiti prie „tu":
- Juk judu galėtumėt būti mano vaikai.
Paskui Lyzabetė Oto nuėjo prie automobilio pakviesti
vidun mūsų vaizdo inžinieriaus Vladislavo Vasiljevo. Vai­
ruotojas panoro laukti automobilyje.
Kurį laiką dar pasėdėjome kartu, esant būtinybei ver­
čiau į rusų kalbą. Tada sutarėme, kad kitą dieną grįšime
ir nuvažiuosime su Lyzabete į jos gimtąjį miestą Vėlau,
šiandieninį Znamenską. Lyzabetė sakėsi buvusi ten prieš
porą metų su viena moterimi, kilusia iš Rytprūsių, bet tik
tą vienintelį kartą. Anot jos, ten tebestovi daug senų vo­
kiškų pastatų, nesugriautas geležinis tiltas per Alę4, kaip
per stebuklą išliko visi slaugytojų kolonijos (Pflegerkolonie)
pastatai, kur, prieš pabėgdama 1945 metų sausį, ji gyveno

4 Liet. Alna.

13
su motina, broliu ir seserimi. Tebėra ir vandentiekio bokš­
tas, ir griuvėsiai bažnyčios, kurioje ji krikštyta. Iš bokšto,
žvelgiant Kionigsbergo pusėn, atsiveria gražus vaizdas į
Prėgelio5 lankas.
Tačiau būti filmuojama Lyzabetė sutiko tik su viena są­
lyga: kad kartu nevažiuotų mūsų vaizdo inžinierius rusas.
- Jis uždavinėjo tokius keistus klausimus, gal laiko mane
nusikaltėle? Nepasitikiu juo.

Grįždami į Ratshofo vilą vakariniame Kaliningrado pa­

kraštyje visi tylėjome. Tik kai vėlai vakare peržiūrėjome
nufilmuotą medžiagą ir iki išnaktų aptarinėjome savo
įspūdžius, operatorius Hartmutas Zeifertas tiesiai šviesiai
pareiškė:
- Ar supranti, kad tai ne paprasta gyvenimo istorija? Ne
niekam neįdomus penkių minučių reportažas „Deutsche
Welle" televizijai. Lyzabetė nusipelnė jai vienai skirto
filmo.
Mūsų pirmas susitikimas su Lyzabete, įvykęs prieš še­
šiolika metų, davė pradžią draugystei, trunkančiai iki šių
dienų. Per tą laiką buvo sukurti keli ZDF skirti reportažai,
pavadinti „Siek tiek elgetavau, šiek tiek vagiliavau", ir
televizijai „Arte" skirtas dokumentinis filmas „Geležinė
Marija", dvi juostos, kuriose Lyzabetės biografiją galėjome
pristatyti tik epizodiškai.
Šitoje knygoje perteikiami visi šio įstabaus gyvenimo
tarp Rytų ir Vakarų etapai, kuriuos man atskleidė Lyzabetė
Oto.

Ingeborg Jacobs

5 Liet. Prieglius.

14
 L
W S . PASKUTINIAI
MĖNESIAI
KOTŲ PRŪSIJOJE
 Mano geriausieji metai,

avo noru niekada nebūčiau sugrįžusi taip toli į praeitį,

S taip pat niekada nebūčiau lankiusi vietų, su kuriomis
siejasi niūrūs prisiminimai. Daugybę metų maniau, kad
bus geriau, jei pamiršiu visas nuoskaudas. Bet paskui lei­
dausi į kelionę, dažniausiai tik žodžiais ir mintimis, tačiau
porą kartų susikroviau krepšį ir su abiem žurnalistais iš­
važiavau pasižvalgyti. Pasitikėjau jais, kitaip nebūčiau su­
tikusi filmuotis. Tačiau nė vienas iš mūsų nenujautė, kaip
man tai bus skausminga. Iškėliau vienintelę sąlygą - noriu
gauti visą filmuotą medžiagą. Prisiminimui - sau ir savo
anūkams.
Prieš pradedant filmuoti, naktį beveik nesumerkiau
akių. Vos užmigusi sapnuodavau karą ir viską, kas nutiko
paskui. Jau seniai nebuvau to patyrusi, tikriausiai turėjau
tai suprasti kaip perspėjimą.

Pirmą kartą važiavome - jau kitą dieną po to, kai susi­

pažinau su Ingeborga Jakobs ir Hartmutu Zeifertu, - per
Kionigsbergą, pro uostą, kur aš su mama, broliu ir seserimi
įlipau į nedidelę anglis gabenančią baržą, nuplukdžiusią
mus į Dancigą. Tai buvo 1945 metų sausį, kai bėgome, apie
tai daug išgirdau iš savo brolio Manfredo, kai aštuntajame
dešimtmetyje gyvenau Vokietijoje. Vėliau apie Kionigs­
bergą ir Rytų Prūsiją perskaičiau visas knygas, kokias tik
pavyko gauti, ir pasitaikius progai visada pasišnekėdavau
su iš čia kilusiais žmonėmis, norėjau kuo daugiau sužinoti
apie savo gimtinę.
Abipus kelio, dar nuo vokiečių laikų jungiančio Kionigs­
bergą su Vilniumi, regėjome daug vokiškų namų. Rusams
nebūdingi namai iš raudonų plytų. O užapvalinti šlaiti­
niai stogai irgi grynai vokiški. Tolumoje vis išvysdavome

18
aukštai iškilusį šimtametį smailų bažnyčios bokštą. Kita­
dos viskas buvo statoma, kad stovėtų amžinai. Dabar jau
žinau, kad tokių senų pastatų Rusijoje yra labai nedaug.
Mano gimtojo Vėlau bažnyčios bokštą pamatėme jau
važiuodami per geležinį tiltą, „ilgąjį tiltą", jungiantį Alės
krantus. Bokštas ir bažnyčios nava be stogo, tačiau pats
pastatas, kaip ir visas miestas, rusų užimtas 1945 metų sau­
sio 24 dieną, beveik nenukentėjo. Vėliau Dievo namai buvo
paversti sandėliu, o septintajame dešimtmetyje mėginta
juos susprogdinti. Tai nepavyko, kaip ir kitas maždaug
tuo pačiu metu surengtas mėginimas susprogdinti Kio-
nigsbergo pilį1. Šešių šimtų metų senumo Vėlau bažnyčia
sprogimą atlaikė. Įgriuvo tik lubų skliautas, o kartu su juo -
ir stogas.
Vėlau, man pažįstamo iš daugybės senų nuotraukų ir at­
virukų, tipiško Rytų Prūsijos miestuko su viduramžiškais
miesto vartais, bažnyčiomis, administraciniais pastatais ir
krautuvėmis, šiandien jau nebėra. 1939 metais Vėlau gy­
veno daugiau nei aštuoni tūkstančiai gyventojų, ir jiems
retai prireikdavo važiuoti į sostinę Kionigsbergą už pen­
kiasdešimties kilometrų.
Lengvai radome mano gimtąjį namą. Jis yra vadinamo­
joje slaugytojų kolonijoje, pastatytoje antrajame dešimt­
metyje Alenbergo gydymo ir slaugos įstaigos (Heil- und
Pflegeanstalt Allenberg) darbuotojams. Pirminio pavadinimo
„Provincijos psichiatrijos ligoninė" (Provinzial-lrrenanstalt)
tada jau buvo atsisakyta. Ligoninėje dirbo beveik penki
šimtai žmonių, ji galėjo priimti maždaug tūkstantį keturis
šimtus pacientų, tad buvo didžiausias miestelio darbdavys.
Mano tėvas daug metų dirbo psichiatrijos ligoninėje slau­
gytoju, todėl gavo šį būstą.

i SSRS vadovybės ir Karaliaučiaus miesto valdžios nurodymu pilis

1967-1968 m. vis dėlto buvo išsprogdinta. Pašalinus liekanas jos vietoje 1978 m.
įrengta pagrindinė miesto aikštė. (Čia ir kitur - vert. past.)

19
 Ketvirtajame dešimtmetyje toji gyvenvietė, be abejo,
buvo labai moderni: keturi dideli dviem šeimoms skirti
namai, kuriuose visų pirma gyveno jauni gydytojai, ir
dešimt sudurtinių namų po keturis butus per du aukš­
tus. Kiekvienas iš jų turėjo atskirą įėjimą, vištidę ir lauko
išvietę. Išdėstyti trikampiu šie namai supo medžiais ap­
sodintą vidinį kiemą. Viename trikampio kampe stovėjo
visiems kolonijos gyventojams skirtas pastatas, kuriame
buvo bendro naudojimo skalbyklos, džiovyklos ir brūžkos.
Kieme priešais, motinoms po akių, žaisdavo vaikai. Otų
šeima gyveno kampiniame name prie pat kelio, vedančio į
gretimą Patersvaldės2kaimą.
Kai 1994 metais atvažiavau čia su žurnalistais, namas
buvo labai sunykęs. Man buvo graudu rodyti jiems mūsų
butą. Kaip nesavomis kojomis priėjau prie pastato. Kažkur
radijas transliavo rusišką muziką, Antrojo pasaulinio karo,
kuris Rusijoje iki šiol vadinamas Didžiuoju Tėvynės karu,
laikų dainas. Žmonės nekreipė į mus dėmesio.
- Ten, į dešinę nuo mėlynų durų, buvo mūsų gyvenama­
sis kambarys, o kitoje pusėje - virtuvė, - tyliai paaiškinau
vokiškai. Gal tada prisibijojau, kad rusai gali mane išgirsti
ir suprasti. Abiem rankomis perbraukiau per namo sieną
prie laukujų durų. Tada atsisėdau ant paprasto suoliuko
prie namo. - Dabar bent jau galiu atvažiuoti ir pačiupinėti
sieną, nežinau, ar gali tai suprasti, - pasakiau Ingeborgai, -
bet čia žengiau savo pirmuosius žingsnius, čia gyveno
mano mama. Tai buvo mano geriausieji metai!
Nors man jau buvo penkiasdešimt šešeri, apsiverkiau.
Buvo nesmagu.
Mielai būčiau užėjusi į vidų, tačiau rusų, gyvenančių čia
nuo 1947-ųjų, nebuvo namie. Pasak ukrainietės iš gretimo
namo, į Vėlau jie atvyko iš Leningrado srities, būdami dar
vaikai. Nusprendėme atvažiuoti kitą kartą ir grįžome į
Iževskoję, buvusį Viditeną3.
2 Liet. Petragirė, dabar Bolšaja Poliana.
3 Liet. Vidyčiai.
20
 Kai susėdę pas mane virtuvėje gėrėme arbatą, ištraukiau
dėžutę su senomis nuotraukomis ir parodžiau jas žurna­
listams: tėvų vestuvinė nuotrauka, nuotrauka, kurioje aš,
maždaug ketverių, stoviu pas senelius Frydlande4, sode
prie tvoros, - ryžtingai, net kiek įžūliai žvelgianti mažylė
sugniaužtais kumštukais ir skiautere ant galvos. Vienoje
nuotraukoje aš nufotografuota su savo seserimi Kristele
(Christel) ir broliu Manfredu, esu pati mažiausia, man vos
metukai.
- Manfredas ir Kristelė - man tik pusiau brolis ir sesuo, -
paaiškinau. - Pirmoji tėvo žmona mirė. Jis ieškojo motinos
vaikams, todėl vedė mano mamą. O manęs nenorėjo.
Senos spalvotos nuotraukos, darytos aštuntojo dešimt­
mečio pabaigoje Vokietijoje: mano dukra Jelena, mano
tėvas ir brolis - veidai neatrodo laimingi. Didelė nuo­
trauka: besišypsanti Jelena tarp bendraklasių. Kitoje pusėje
ji mergaitišku braižu užrašiusi pieštuku „Celė, 1976". Dar
kelios senos nuotraukos, rūkau ir juokiuosi su bendradar­
bėmis, laikau ant rankų mažytę Jeleną. Ir nuotrauka su ne­
gyva dukryte karste. Nona (Nonna) gimė prieš Jeleną, bet
jos širdelė buvo nesveika,.ir mirė ji nesulaukusi operacijos,
kuri gal būtų išgelbėjusi jai gyvybę.
Ingeborga ir Hartmutas apipylė mane klausimais, tad
atsisveikinome jau visai sutemus. O prieš grįždami į Vokie­
tiją jie išvakarėse dar kartą atvažiavo pietų. Kol sėdėjome
prie stalo, gėrėme alų ir valgėme vištą, kurią nukirtau ir
gausiai pagardinusi česnakais apskrudinau riebaluose,
juodu man išdėstė savo ketinimą sukurti apie mane filmą.
Planavo vėl atvažiuoti čionai per mano gimtadienį spalio
pradžioje ir tęsti filmavimo darbus.
- Su jumis filmuosiuosi! - iškart sutikau. - Tik parašy­
kite, kad žinočiau, ar atvažiuosite, ir jeigu taip, tai kada
tiksliai.

4 Liet. Romuva.

21
 Tais laikais niekas iš kaimynų neturėjo telefono. O mobi­
liųjų dar iš viso nebuvo. Be telefono - šiandien net įsivaiz­
duoti nebegaliu, kaip mes apskritai palaikydavome ryšius.
Ir štai rugsėjo pabaigoje gaunu telegramą iš Vokietijos:
„Atvykstame spalio 12-ą kurti apie Tave filmo."

Klein Veisenzėjė

Abu žurnalistai iš tiesų atvyko praėjus šešioms dienoms

po mano gimtadienio. Buvo be galo gražus oras, tikra bobų
vasara. Labai jaudinausi, nes bijojau akistatos su savo se­
niai pamiršta praeitimi. Dar labiau susijaudinau išgirdusi,
kad iš pradžių leisimės ieškoti vietos, kur prasidėjo mano,
kaip vilko vaiko, gyvenimas.
Dvaras, kuriame po karo atsidūriau su broliu ir seserimi,
tuomet vadinosi Klein Veisenzėjė5. Jis buvo visai netoli
Vėlau, ten apsistojome, bandydami patys vieni grįžti namo
iš Dancigo. Ar rasime tą dvarą? Nesitikėjau, nors Ingeborga
ir Hartmutas atsivežė tikslius vokiečių laikų žemėlapius.
Kai kitą rytą privažiavome tą vietovę, dairiausi į visas
puses kaip paukštelis, ieškodama kokių nors atpažįstamų
ženklų. Ingeborga man parodė seną žemėlapį, kuriame virš
Vėlau buvo pažymėta Klein Veisenzėjė, ir gavau prisipa­
žinti, kad žemėlapiuose aš nesusigaudau. Pasiūliau nuva­
žiuoti į artimiausią kaimą ir paklausinėti žmonių. Tačiau
ten gyvenantys rusai niekuo negalėjo mums padėti, visų
atsakymas buvo toks pats - gūžtelėjimas pečiais. Niekas
nežinojo, kur buvo Klein Veisenzėjė, o mes nežinojome
šiandieninio rusiško pavadinimo. Pasukome link pagrin­
dinės gatvės. Ūmai pastebėjau porą medžių - jie augo taip,
lyg po karo čia būtų buvęs dvaras.
5 Liet. Mažoji Veisenzėjė.

22
 Kai išlipome, man prie drabužių prisegė mažutį
mikrofoną, žurnalistai pasiėmė tik kamerą ir atsarginį aku­
muliatorių. Man atrodė, kad krapštomės per lėtai, buvau
susijaudinusi, veržiausi pirmyn. Nematoma jėga traukte
traukė mane prie tų medžių. Hartmutas stengėsi spėti su
manimi, filmavo, laikydamas kamerą ant peties, niekas ten
neklibėjo, kamera siūbavo, pamačiau tai tik vėliau, kai jis
man parodė filmuotus vaizdus.
Nužygiavę gerą puskilometrį žvyrkeliu, priėjome pirmą
posūkį. Tačiau jokio dvaro nebuvo matyti. Pajutusi, jog
žurnalistai dvejūja, ar einame teisinga linkme, pareiškiau,
kad nuo mažų dienų sugebu rasti kelią, kuriuo bent kartą
esu ėjusi, kaip šuniukas. Niekada nesu paklydusi.
Kiek tolėliau sustojau, užsimerkiau, mostelėjau kairėn,
dešinėn, mėginau prisiminti:
- Pamenu, čia stovėjo didžiulis namas, o ten buvo milži­
niškas parkas... Jei liko nors pora pastatų, juos atpažinsiu.
Bent pora!
Patraukiau toliau - jau seniai nebekreipiau dėmesio į
televizininkus ir kamerą. Už dar vieno posūkio staiga pa­
sirodė keli pastatai. Pasileidau link trijų mūrinių namukų.
Sustojau tik prie priešpaskutinio ir atsirėmusi į sieną ėmiau
laukti Ingeborgos su Hartmutu. Abejonių neliko, čia ta
vieta.
Netrukus iš namo išėjo senutė. Ji mus stebėjo ir girdėjo
šnekantis. Kreipėsi į mus laužyta vokiečių kalba, uždai­
navo liūdną vokišką dainą. Tai man nepatiko, be to, norė­
jau kai ko paklausti, todėl pertraukiau ją ir rusiškai ėmiau
kamantinėti:
- Sakykit, ar čia anksčiau buvo durys?
- Taip, bet pernai jas užmūrijome, - atsakė ji.
- O už jų buvo laiptai į rūsį?
- Taip, tikrai.
Dabar buvau visiškai įsitikinusi: čia ta vieta, turi būti ta.

23
Net stoginė už namo atrodė lygiai taip, kaip prisiminiau.
Neabejojau, kad anuomet su broliu ir seserimi glaudžiausi
šitame name! O viršuje, antrame aukšte, buvo mūsų kam­
barys!
- Štai čia prasidėjo mano gyvenimas, mano savarankiš­
kas gyvenimas...
Prieš mano valią akys paplūdo ašaromis.

Kai su broliu ir seserimi atvykome į Klein Veisenzėję,

vasara dar nebuvo prasidėjusi. Viename tuščiame name,
skirtame dvaro darbininkams, mes trys radome kambarį,
kuriame galėjome apsistoti. Ten buvo tik krosnis ir stalas,
daugiau jokių baldų, mat visus gražius ir kokią nors vertę
turinčius daiktus rusai jau seniai buvo susikrovę j sunkve­
žimius ir išgabenę į Sovietų Sąjungą. Iki Kionigsbergo jau
buvo nutiesti plačiosios rusiškos vėžės bėgiai, geležinkelis
ėjo netoli Vėlau ir Veisenzėjės. Kristelė ir Manfredas gavo
darbo kariniame kolūkyje, kuris buvo įsteigtas dvare. Rusų
kareiviai nieko neišmanė apie žemės ūkį, sėklinius grūdus
išsiuntė į Sovietų Sąjungą, tad pavasarį nebuvo kuo apsėti
nei laukų, nei daržų. Po karo labai trūko maisto produktų,
ypač badavome mes, vokiečiai. Daugybė vaikų ir suaugu­
siųjų mirė nuo išsekimo ir bado šiltinės. Mama mirė badu
Dancige. Mes, vaikai, nesugebėjome iš ten nusigauti į Va­
karus. Kur mūsų tėvas, ar jis gyvas, nežinojome. Jis buvo
sanitaras, paskutinį kartąjį matėme per 1944 metų Kalėdas.
Mes rinkome liepų lapus, dilgėles ir balandas. Galiausiai
kažkas patarė paspęsti spąstus ir pasigauti žvirblių. Paė­
mėme lentą, prie jos pritvirtinome keturias virvutes, kad
galėtume ją pakabinti gulsčiai, tada pritaisėme dar vieną
virvę, o šią permetėme per storą šaką. Šitokią gaudyklę už­
traukdavome aukštyn, o kai po ja nutūpdavo žvirblis, pa-
leisdavome. Tačiau dažniausiai žvirbliai būdavo greitesni.

24
O kartą į kambarį įsiviliojome aplinkui besitrainiojančią
katę, iš pradžių su ja pažaidėme, o paskui užrišome jai ant
kaklo storą virvę. Katei panorus pabėgti, virvė užsiveržė.
Dvi dienas buvome sotūs.
Rusai visą laiką kartojo: „Kas nedirba, tas nevalgo." Šio
posakio reikšmę mes, trys Otų vaikai, patyrėme savo kai­
liu: trylikametė Kristelė ir vienuolikmetis Manfredas dirbo
laukuose. Už tai gaudavo maisto produktų. O aš buvau per
maža dirbti, todėl maisto davinys man nepriklausė.
Ką tik po karo į užkariautą sritį dar nebuvo priplūdę
civilių iš Sovietų Sąjungos, juos dar tik pradėta verbuoti.
Labai trūko darbo jėgos. Rusų kariškiai vertė dirbti visus -
moteris, senius ir paauglius. Brolis ir sesuo man skirdavo
įvairių užduočių: kol buvo gana šalta, turėjau rinkti med­
galius ir krauti prie krosnies. Be to, iš šulinio turėjau par­
tempti tiek vandens, kad grįžę namo Kristelė su Manfredu
rastų sklidinus visus kibirus ir dubenis. Tačiau pagrindinė
mano pareiga buvo ieškoti maisto. Būdama septynerių pui­
kiai žinojau, kada rusų kareiviai išmeta virtuvės atliekas;
žūtbūt reikėjo būti pirmai, nes tik taip gaudavai geriausius
kąsnelius: bulvių lupenų arba morkų, kopūstų ir burokėlių
nuopjovų. Juk buvau ne vienintelis mažas vaikas. Žaisti
niekada nežaisdavome, buvome per daug pavargę. Mes,
vaikai, tik šmirinėjome, ieškodami ko nors valgomo.
Maistas tuo metu buvo vienintelis svarbus dalykas.
Kristelė su Manfredu duoną pelnėsi, nuo ankstaus ryto iki
vėlaus vakaro plušėdami pas rusų kareivius. Vakarais grįžę
į mūsų kambarėlį sunkiai bepastovėdavo ant kojų, vos ne
vos pasivilkdavo. Kristelė labai dažnai verkdavo. Kartą per
savaitę gaudavo atlyginimą už darbą - visą kepalą duonos
ir gabalėlį sviesto arba margarino. Sykį kaip tik buvo atly­
ginimo diena, tačiau tą vakarą Kristelė jautėsi per silpna ir
nepajėgė nueiti produktų. Todėl paliepė man:

25
 - Nueik į tą namą, kur gyvena rusai, ir pasakyk, kad
tave siuntė Kristelė Oto. Tada gausi man priklausančius
duoną ir sviestą ir parneši namo.
Du kartus sakyti man nereikėjo. Iš karto išdrožiau par­
nešti maisto. Bet grįžtant namo sviestas dubenėlyje ėmė
tirpti, o aš ėmiau jį laižyti. Maniau, niekas nepastebės. O
namas, kuriame gyvenome, buvo priešpaskutinis eilėje,
tad kol parėjau, dubenėlis ištuštėjo. Taigi stovėjau prieš
Kristelę su duona ir tuščiu dubenėliu rankose. Išsyk prisi­
pažinau, kad sviestą grįždama sulaižiau. Kristelė įtūžo ir
mane aprėkė:
- Kodėl taip padarei? Kodėl viską surijai viena?
Ir puolė mane mušti. Manfredas nieko nesakė, tik sto­
vėjo ir žiūrėjo. Kai ištrūkusi sprukau, girdėjau Kristelę
rėkiant:
- Dink iš čia! Daugiau nenoriu tavęs matyti!
Pasislėpiau tvartelyje už namo, nes buvau šventai įsitiki­
nusi, kad Kristelė nejuokauja. Vidury nakties atėjo Manfre­
das, atnešė kąsnelį runkelio, mudu pasidalijome, o Kristelė
nieko apie tai nežinojo. To runkelio kąsnelio niekada nepa­
miršau, dar ir šiandien esu Manfredui už tai dėkinga.
Kitą rytą brolis ir sesuo vėl išėjo į darbą. Pagaliau išlin­
dusi iš savo slėptuvės, ilgai sėdėjau prie namo ir verkiau,
kol prie manęs priėjo ponia Svare (Schwarz), kaimynė. Pa­
pasakojau jai, kas nutiko. Ponia Svare šiek tiek pagalvojo,
tada tarė:
- Juk tavo sesuo turi žirkles ir paltą. Eik ir atnešk tuos
daiktus. Nuvažiuosime į Lietuvą ir išmainysime juos į
maistą. Maistą atvešime Kristelei, ir būsi išpirkusi kaltę.
Nors buvau dar maža, buvau girdėjusi, kad Lietuvoje
elgetaujant galima gauti valgyti. Todėl užlipau į viršų ir
atnešiau Kristelės žirkles ir žieminį paltą. Su tais daiktais
patraukėme keliu, kuris pro dvarą ir per dirvonuojančius

26
laukus, besidriekiančius iki pat Alės, vedė į Vėlau geležin­
kelio stotį. Ten ponia Svare paėmė iš manęs vertinguosius
daiktus ir dingo.
Kai šiandien pagalvoju, tai nuo Klein Veisenzėjės ir se­
sers žodžių prasidėjo mano savarankiškas gyvenimas. Mat
nuo tada galėjau kliautis tik savimi. Tenorėjau prisiduone-
liauti ir parkeliauti pas brolį ir seserį - taip darė daugybė
vaikų ir daugybė suaugusiųjų. Tačiau į Rytų Prūsiją, kur
liko Kristelė su Manfredu, daugiau negrįžau.

Šitą istoriją televizininkams papasakojau, kai sėdėjome

po senu ąžuolu buvusiame Klein Veisenzėjės dvare. Mums
įkandin čionai atsekė du maži murzini vaikai, dabar gyve­
nantys name, kuriame prieš beveik penkiasdešimt metų
glaudžiausi aš su broliu ir seserimi. Žaidė žolėje vos už
kelių žingsnių nuo mūsų. Ketverių ar penkerių, taigi neką
mažesni, nei anuomet buvau aš. Berniukas ir šviesiaplaukė
mergytė, primenanti man ligotą mažylę, kuri mirė šalia
manęs Lietuvoje.
Paskui susiruošėme aplankyti Vėlau geležinkelio stotį.
Stoties pastatas tebėra, laukiamojoje salėje išlikusios
senosios vokiškos apdailos plytelės. Per pastaruosius
penkiasdešimt metų beveik niekas nepasikeitė, išskyrus
pavadinimą. Vėlau šiandien vadinasi Znamensku - Vėlia­
vos miestu.
Kai Ema Švarc prašapo su mano daiktais, ėmiau blašky­
tis po peroną. Visur dirbo rusų kareiviai. Pamatę vokietukę
rėkė y6upaūcH - nešdinkis! Žodžių nesupratau, bet esmę
suvokiau. Intonacija baugino. Nežinojau, ką daryti, įsiropš-
čiau į kažkokį prekinį vagoną, stovintį šalutiniame kelyje,
ir susigūžiau tamsiame kampe.
Ūmai su trenksmu buvo uždarytos ir užsklęstos durys,
traukinys pajudėjo. Nežinau, kiek laiko važiavau, atrodė,

27
kad ištisą amžinybę. Iš alkio valgiau ant grindų rastus grū­
delius, jie buvo labai sūrūs, ir nuo jų nepasisotinau. Pas­
kui užmigau kamputyje ir pabudau tik tada, kai į vagoną
įlipo vyrai. Jauni vyrai su šluotomis ir semtuvais. Kažko
manęs klausė, bet nesuprantama kalba. Ne rusiškai, rusų
kalbą jau būčiau atpažinusi.- Kai neatsakiau, vyrai čiupo
mane ir išmetė lauk, juk buvau visai liesutė ir lengvutė.
Bet staiga man ištino kojos, nevaliojau paeiti, nusiridenau
kaip kamuoliukas pylimu ir likau tįsoti žolėje. Laimė, ten
buvo vandens, upelis ar griovys, ir aš gėriau gėriau gėriau,
maniau, niekada neatsigersiu. Burna ir pilvas degte degė.
Šiandien manau, kad tie sūrūs grūdeliai tikriausiai buvo
trąšos. Neįstengiau atsistoti, keturpėsčia nuropojau į krū­
mus. Kojos manęs neklausė, jos tapo kaip šaltiena, kelių iš
viso neliko. Prisimenu, kad atsiguliau po krūmu ir tuoj pat
užmigau.

28
 II.
W M 953.
IŠLIKIMAS LIETUVOJE
 Marija

ežinau, kiek laiko miegojau. Laikas man tuomet netu­

Nrėjo jokios reikšmės. Pažadino keistas garsas, dzin dzin,
dzin dzin. Ir dar tylus moters balsas, bet kalbėjo ne vokiš­
kai. Man tai pasirodė įdomu. Tačiau atsistoti nevaliojau,
tad atsisėdau, praskyriau šakas ir ėmiau spoksoti. Vos už
kelių metrų nuo manęs stovėjo nepaprastai graži karvė.
Pasirodo, išgirdau melžimo garsą, taip skamba, kai pir­
mosios pieno čiurkšlės bėga į tuščią kibirą, dzin dzin, dzin
dzin. Moteris melžė karvę, ji manęs nematė, tačiau karvė
pastebėjo, kaip praskiriu šakas. Ji pasibaidė ir pasitraukė
kelis žingstrius į šoną. Tad moteriai su suoleliu ir kibiru
teko eiti paskui gyvulį ir jį raminti. Moteris pasisuko ir iš­
vydo mane. Neįstengiau pabėgti ir jai žengiant prie manęs
apmiriau iš baimės. Jauna moteris su šviesia skarele ant
galvos. Ji tyliai ir raminamai kreipėsi į mane, rankų mostais
rodydama, kad nebijočiau. Pirmieji lietuviški žodžiai, ku­
riuos tąsyk išgirdau, buvo „vajėzau, vajėzau". Tada moteris
grįžo prie karvės ir primelžė pilną kibirą pieno. Su sklidinu
kibiru priėjo prie manęs. Per kraštą bėgo putos.
Moteris norėjo duoti man pieno, atkišo man kibirą, bet
aš nesupratau, kaip gerti. Ji nusirišo nuo galvos skarelę ir
įmerkė į pieną. Kilstelėjo mano galvą ir ėmė gręžti skarelę,
kad pienas tekėtų man į bumą. Ėjosi lėtai. Ji vis mirkė ir
mirkė skarelę, kol pagaliau nusprendė, kad jau atsigėriau.
Tada nuėjo.
Netrukus užmigau, bet mane vėl pažadino keisti garsai,
šįkart girgždėjimas ir cypimas. Pakėliau galvą ir pamačiau
kinkinį: šieno prikrautą vežimą, ant pasostės vyrą ir dar
vieną žmogystą - didelę mergaitę. Vežimas sustojo prie
pat manęs. Spraudžiausi į krūmus kaip baikštus žvėrelis.
Vyras ėmė mane raminti, pakėlė, paguldė ant šieno ir šienu

30
užklojo. Vežimas pajudėjo, o netrukus sustojo prie sodybos
netoliese. Mane iš karto nunešė į daržinę, kur ant šiaudų
jau buvo padėta antklodė ir pagalvė. Į tokią laikiną lovą
mane, svetimą vaiką, tie žmonės ir paguldė.
Paskui atėjo moteris, girdžiusi mane pienu, ir vėl atnešė
gerti - metalinį puoduką su kažkokiu šiltu skysčiu, gal ar­
bata. Parodė pirštu į save ir tarė:
- Marija, Marytė, Marija.
Tada parodė į mane. Iškart suvokiau, kad teiraujasi
vardo. Ir pasakiau:
- Lyzabetė.
- Lyzabetė, vajėzau, vajėzau! - tepasakė moteris ir išėjo.
Vėliau į daržinę atėjo tų žmonių vaikai, atnešė bulvių
su pienu. Paskui dar gavau duonos su spausta varške,
kuri tais laikais Lietuvoje buvo valgoma kaip sūris. Prie
daržinės durų stovėjo kibiras gamtiniams reikalams. Kas­
kart, kai prie jo eidavau, pro plyšiuką spoksodavau į šalia
daržinės augančias obelis, apkibusias raudonai auksiniais
obuoliais. Kažkas, matyt, pastebėjo, kad vis spoksau į obe­
lis, nes netrukus gavau krepšelį obuolių. Po kelių dienų vėl
galėjau vaikščioti. Tai, kad buvau rasta ir priglausta šitų
lietuvių, mane ir išgelbėjo. Kas žino, kas man būtų nutikę,
jeigu ne jie.
Mane dažnai aplankydavo sodyboje gyvenantys vaikai.
Tuoj išmokė pirmųjų lietuviškų žodžių. Parodys, būdavo,
į ką nors ir sako: „duona", „pienas". Taip prasidėjo mano
lietuvių kalbos pamokos. Pastebėję, kad įsimenu gana grei­
tai, ėmė mokyti vis daugiau žodžių ir trumpučių sakinių,
pavyzdžiui, „noriu gerti!" Ir aš netrukus vis dažniau suge­
bėdavau pasakyti, ko noriu.
Vienas iš pirmųjų išmoktų žodžių buvo „stribai", o stri­
bai reiškė pavojų. Tuo metu dažnai girdėdavau tą žodį, ir
kaskart, kai kas nors jį ištardavo, išdygdavo uniformuoti
vyrai, kurie visur kaišiojo nosį - ir po namus, ir po tvartus.

31
Jie būdavo ginkluoti ir dažniausiai ką nors atimdavo. Ma­
rija ir jos vyras man liepė gerai apsidairyti, ar nematyti
stribų. Tik tada galėdavau išeiti į kiemą. Bet jeigu jie kur
nors pasirodydavo, turėdavau slėptis šiene. Vėliau suži­
nojau, kad stribai - tai sovietų saugumiečiai Lietuvoje.
Jie ieškojo vokiečių. O slėpti vokiečius lietuviams buvo
draudžiama. Už tokį dalyką valstiečiai galėjo būti ištremti
į Sibirą.
Porą sykių Marijos vaikai netgi užkėlė mane ant arklio.
Jau buvau pasveikusi. Buvo nuostabu jausti šiltą arklio nu­
garą, minkštą lygų kailį, ritmingus judesius - ir iš aukštai
viskas visai kitaip atrodė. Tačiau netrukus valstiečiai man
pranešė, kad negaliu pas juos likti. Parodė į Rytprūsius
ir paaiškino, kad visąlaik eičiau ton pusėn, kur leidžiasi
saulė. Jie labai bijojo, kad gali grįžti stribai.
- Tu - vokietuke, - pasakė, - todėl negali pas mus pasi­
likti.
Prieš man išeinant jie pasiuvo lininį maišelį užsikabinti
per petį. Ten pridėjo daug maisto.
Iškart užmiršau, kurion pusėn turiu eiti. Paprasčiausiai
klajojau nuo sodybos prie sodybos, mat netrukus ėmiau
prašinėti maisto, norėjau grįžti į Klein Veisenzėję pas brolį
ir seserį su pilnu maišeliu. Kai pabelsdavau į duris, pir­
miausia manęs paklausdavo:
- Kaip tavo vardas?
O kai atsakydavau „Lyzabetė", į mane žiūrėdavo ne
nepatikliai, bet kažkaip keistai. Galiausiai pasiryžau ir pa­
sakiau „Marytė". Iš karto pajutau, kad sulaukiu daugiau
prielankumo. Tad netrukus nusprendžiau prisistatinėti
kaip Marytė. Iš pagarbos moteriai, pagirdžiusiai mane
pienu ir taip išgelbėjusiai man gyvybę. Kai pasakydavau:
„Mano vardas Marytė", - lietuviai iš pradžių purtydavo
galvą. Suprasdavo, kad aš vokietuke. Kol išmokau lietuviš­
kai - tada jau tikėjo, kad esu Marytė.

32
 Vokiečių medžioklė

Kartais, kai lietuviai suprasdavo, jog aš vokietuke, būdavo

netgi pavojinga; pasitaikydavo ir tokių, kurie norėdami
mane nuvyti piktai užpjudydavo šunimis. Laimė, taip nu­
tikdavo retai, ir šunys man dažniausiai nieko nedarydavo.
Tačiau sykį piktą išdaigą iškrėtė vaikai. Tada man pirmą
kartą iškilo mirtina grėsmė.
Mane, vienui vieną miegančią kažkur po medžiais,
aptiko trys vyresnio amžiaus berniūkščiai. Buvau užsikū-
rusi laužą - degtukais, kuriuos kažkur pavogiau. Po karo
degtukai buvo labai brangūs, deficitas - iki pat dešimtojo
dešimtmečio Rusijoje taip vadintas prekių trūkumas. Tad
jų nelabai galėjai nusipirkti. Turėdama degtukų užsikurda-
vau laužą, pasmeigusi ant šakelės pasikepindavau riekelę
duonos. Būdavo labai skanu, man patikdavo taip pasile­
pinti. Nesinorėjo visą laiką vargti, norėjau turėti šiltą kąsnį
ir puodelyje pasišildyti šlakelį vandens. Juk žmogui reikia
ir švenčių, ne vien eilinių dienų.
Per tą laužą trijulė mane ir pastebėjo. Žinojo, kad aš
vokietuke, ir sumanė papramogauti. Pajutę, kad nebau­
džiami gali skriausti už save silpnesnį, vaikai gali būti labai
žiaurūs; kaip tik tai tąsyk patyriau savo kailiu. Jie gali būti
žiauresni už suaugusiuosius - katei, šuniui, vaikui. Ilgai
nesvarstę berniūkščiai padarė iš manęs „Hitlerį": pripaišė
man ūsus ir nutempę prie laužo nusvilino plaukus. Maža
turėjau gražias tamsiai rudas garbanas, bet dabar plaukai
buvo susivėlę ir purvini, karojo kaip raganos. Nusvilinę
plaukus berniūkščiai susimąstė, ką čia dar iškrėtus, ir vie­
nas pasiūlė:
- Pakarkime Hitlerį.
Kaip tarė, taip padarė. Iš kažin kur ištraukė virvę, už­
nėrė man ant kaklo, vienas mane pakėlė, o kitas užsikorė

33
ant storos šakos ir virvę pririšo. Mane pakėlęs berniūkštis
paleido, ir trijulė pasipustė padus. Nepasiekiau rankomis
šakos ir netrukus pristigau kvapo. Akyse aptemo. Tačiau
pro šalį jojo kažkoks vyras ir pamatė mane kadaruojančią.
Puolė ir nukabino. Dėkui Dievui, dar buvo ne per vėlu.
O gal reikėtų sakyti - deja; dar buvo ne per vėlu. Vėliau
dažnai apie tai galvodavau, gal būtų buvę geriau, jei tąsyk
būčiau atsisveikinusi su gyvenimu. Tos mintys nuolat ne­
duodavo ramybės.

1945 metų spalio pradžioje man suėjo aštuoneri, ta­

čiau jokio gimtadienio nešvenčiau, apskritai neskaičiavau
laiko. Visos dienos buvo vienodos - elgetauji ir ieškaisi
užuoglaudos nakčiai. Iki pat vėlyvo rudens, kol valstiečiai
nebuvo suvežę iš laukų šiaudų ir šieno, mes, klajojantys
vokietukai, visada turėdavome šiltą guolį. Porą savaičių
(saulė dar šildė) laikiausi išvien su dar dviem vaikais, ber­
niuku ir mergaite. Mažylė turėjo labai šviesius plaukus, jai
buvo kokie treji ar ketveri. Ji sirgo, kažkas buvo negerai
skrandžiui ar žarnynui. Dabar manau, kad dizenterija. Iš
užpakaliuko jai be perstojo tekėjo skystos, dvokiančios, su
krauju sumišusios išmatos. Stengiausi nuo tos mažylės pa­
bėgti, norėjau jos atsikratyti.
Vieną naktį trise miegojome šieno kaugėje. Kaip visada,
mažylė gulėjo per vidurį - ten šilčiausia. Tą rudens rytą, te­
kant saulei, pabudau pirmoji. Mažylė - nebepamenu, kuo ji
vardu, - buvo šaltut šaltutėlė. Ketinau užkloti ją šienu, kad
trupučiuką sušiltų, bet pastebėjau, kad jos didelės mėly­
nos akys nebemirksi. Ji buvo mirusi. Tučtuojau pažadinau
berniuką. Tikrai žinau, kad su juo šnekėjau vokiškai, pasa­
kiau, kad mažylė sustingusi.
Netrukus vežimu atvažiavo valstietis surinkti paskuti­
nio šieno. Mus, mažuosius klajūnus, radę šieno kaugėse

34
valstiečiai visada prilupdavo. Todėl man ir mano draugu­
žiui labai knietėjo pasipustyti padus - taip visada daryda­
vome, kai pasirodydavo valstiečiai. Bet tąsyk likome ir jo
palaukėme. Kai vyras privažiavo, tyliai pasakiau:
- Čia negyvas vaikas.
Valstietis praskleidė šieną ir pamatė mirusią mažylę.
Berniukas laikė ją apkabinęs. Netaręs nė žodžio, vyras
įmetė į vežimą glėbį šieno ir paguldė lavonėlį. Dar mėgino
užspausti jai akis, bet jau buvo per vėlu. Mudu su berniuku
irgi įsisodino ir nusivežė į sodybą, ten pasiėmė kastuvą ir
atraižą balto linirtio audeklo, į ją atsargiai suvyniojo ma­
žylę. Tada važiavome toliau. Kažkur pakelėj jis po medžiu
iškasė didelę duobę, paguldė negyvėlę ir toje vietoje pa­
statė paprastą medinį kryžių, sukaltą iš dviejų šakų. Dar ir
maldelę sukalbėjo.
Šiandien dažnai pagalvoju, kokia buvau kvaila, kad
neįsidėmėjau mažylės vardo. Tėvas daugybę metų manęs
ieškojo ir, laimė, surado. O juk šitos mergaitės irgi kažkas
ieškojo. Gal ir šiandien tebeieško. Tačiau nors neprisimenu
jos vardo, esu beveik tikra, kad paausy ji turėjo savotišką
apskritą dėmę - tokią prigimtinę žymę.

1945 metų rudenį ne sykį mėginau parsigauti į Klein Vei-

senzėję, bet niekaip nepavyko. Tiesa, nuolatos sutikdavau
kitų vokiečių vaikų ir net suaugusių moterų, tačiau kas­
kart, kai paklausdavau, ar galiu traukti su jais į Rytprūsius,
man atsakydavo, jog jie, deja, keliauja į priešingą pusę. Per
tą laiką smarkiai atšalo, buvo pats laikas ieškotis vietos
peržiemoti.
Kai kuriems vokietukams pasisekė kur kas labiau nei
man: jiems gana greitai pavyko rasti gailestingų valstiečių,
kurie visai žiemai priėmė juos į savo šeimą. Kai kuriuos
lietuviai netgi įsivaikino. Tokie gaudavo lietuvišką vardą,

35
pamiršdavo savo gimtąją kalbą ir vokišką vardą, ypač ma­
žiukai. Jie ir šiandien gyvena kaip lietuviai, kai kurie - kaip
rusai; tik keli šimtai šitų elgetavusių vaikų po ilgų paieškos
metų Vokietijoje surado savo artimuosius, kuriems kaž­
kaip pavyko pabėgti j Vakarus.
Nežinau kodėl, bet man tekdavo belsti į ne vienas duris,
kol kas nors teikdavosi įleisti į trobą, į tvartą pas gyvulius
ar į daržinę. Sliūkindama patamsiais dažnai nė neįžiūrė­
davau artimiausios sodybos. Žmonės kaime dar neturėjo
elektros, tik žibalines lempas ir žvakes. Kai niekas nepri­
imdavo trobon, be leidimo įsmukdavau į daržinę, nes dar­
žinių niekas nerakino. Bet iškritus pirmajam sniegui ir ten
pasidarė per šalta. Jei prie namų durų išgirsdavau „ne!",
neturėdavau kitos išeities, kaip miegoti tvarte su gyvuliais.
Tvarte būdavo šilta, ten buvo laikomi arkliai, karvės, avys
ir kiaulės. Visada ta pačia tvarka: avys šalia arklių, tada
karvės, o už karvių - kiaulės.
Vis dėlto išaušdavo ir sėkmingų dienų, juk buvau dar
mažutė. Ne visos durys užsitrenkdavo man prieš nosį.
Kai pabelsdavau, dažniausiai atidarydavo moterys. Tarp
jų pasitaikydavo ir gailestingų; pamačius, kaip atrodau, -
be batų, ant kojų tik skudurai, priraišioti virvagaliais, -
joms širdis neleisdavo manęs pavaryti. Lietuviškai jau
mokėjau pasakyti, kad esu alkana, ir: „Gal galėčiau pas jus
pernakvoti?" Ir kartais jos mane priimdavo. Tačiau mano
būklė kasdien vis prastėjo, sirgau niežais ir turėjau utėlių,
buvau nešvari ir smirdėjau. Juk dažniausiai nakvodavau
arklidėse, o ten niekur nerasi nė lopinėlio švaraus šieno ar
šiaudų. Kai tekdavo miegoti pas arklius, sutryptame mėšle
rankomis išsirausdavau duobutę. Ten pasitiesdavau glėbelį
švaraus šieno, atsinešto iš lovio su pašaru. Užsiklodavau
šiltu mėšlu. Kitą dieną belsdama į kieno nors duris siaubin­
gai dvokdavau. Taip praėjo pirmoji žiema.

36
 Dabar jau vilkėjau vien skarmalais. Vasarinius drabu­
žius, su kuriais pabėgau iš Klein Veisenzėjės, seniai išau­
gau. Kartais valstiečiai man atiduodavo kokią nunešiotą
drapaną ar apavą. Pavyzdžiui, gavau didžiulius klumbo-
kus, tai ne tikros klumpės, o paprasti medpadžiai odiniu
viršum. Viena senutė davė suadytas vilnones kojines, kita -
storą nutrintą sijoną. Palto neturėjau, tik sudriskusią karei­
višką striukę. Apatinių jau kadai kadės nedėvėjau. Kadangi
vaikščiojau be kelnaičių, kaimuose berniūkščiai iš manęs
tyčiodavosi. Pribėgdavo iš užpakalio ir pakeldavo sijoną.
Tiesa, tik vyresni,’nuo kurių dar nepajėgiau apsiginti.
Gal kad nedėvėjau apatinių, per miegus vis dažniau
apsišlapindavau. Pirmą kartą taip nutiko 1945-1946 metų
žiemą. Tais laikais lietuviai neturėjo įprastinių medinių
lovų, miegodavo palei krosnį, ant savotiškų ilgų gultų iš
plytų ir lentų. Retsykiais mane paguldydavo ant maišo su
rugiais, toks maišas dažnai stovėdavo prie krosnies, kad
grūdai būtų sausi, mat duonai kepti lietuviai girnomis
šviežiai susimaldavo reikiamą jų kiekį. Vieną rytą maišas
po manimi buvo šlapias. Šeimininkai supyko, barėsi, nes
rugiai smirdėjo, juos reikėjo perplauti ir iš naujo džiovinti,
kitaip būtų tikę tik kiaulėms šerti. Netrukus tie žmonės
mane išvarė, ir tai suprantama.
Niekur nepavyko apsistoti ilgėliau: dvokiau ir buvau
vokietuke, o žmonės bijojo. Kai tik nuskambėdavo žodžiai
„stribai" arba „rusai", tai reikšdavo, kad vėl turiu leistis
į kelią. Valstiečiai mostelėdavo į gretimą sodybą ir duo­
davo suprasti, kad nakvynės prašyčiausi tenai. O kartais
pamokydavo artimiausius kaimynus aplenkti ir belstis pas
tolimesnius.
Ypač pirmais metais po karo sutikdavau daug elgetau­
jančių vokiečių, jie duodavo vertingų patarimų. Pavyzdžiui,
sužinojau, ką daryti prie valstiečių trobos durų radus maisto
produktų. Dėl daugybės klajojančių elgetų tūla šeima

37
pastatydavo prie durų maišą bulvių, maišą žirnių ir dubenį
su duonos riekėmis. Vokietės moterys man paaiškino:
- Jei nieko nėra namie, gali pasisemti saują žirnių, paimti
porą bulvių ir riekę duonos, bet ne daugiau.
Iš pradžių elgiausi sąžiningai ir tikrai imdavau tik tiek,
kiek nurodyta. Bet juk norėjau parnešti maisto broliui ir
seseriai, todėl tekdavo paimti ir daugiau. Be to, rūpėjo su­
kaupti šiokių tokių atsargų, juk niekada nežinai, ar turėsi
ką valgyti rytoj.

1945-ųjų Kalėdos

Tiksliai prisimenu tik vienas Kalėdas Lietuvoje. Tikriausiai

tai buvo pirmąją žiemą, 1945-aisiais. Kažkur klaidžiojau, o
jau temo. Kad ir kur beldžiausi, iš visur mane pavarydavo,
ir tada, pati nežinau kodėl, patraukiau prie trobos, kurios
dar niekada nebuvau lankiusi. Gal mane paviliojo lempos
šviesa? Tądien nenorėjau nakvoti tvarte, todėl praeidama
pro trobas liūdnai spoksojau į langus. Nūnai beveik neabe­
joju, jog žinojau ar bent nujaučiau, kad Kalėdos.
Tuomet dar puikiai prisiminiau, kaip švęsdavome Ka­
lėdas namie. Todėl tokią dieną būtinai norėjau patekti po
kieno nors stogu. Tačiau tai buvo mažai tikėtina - atro­
džiau siaubingai, plaukai susivėlę, drabužiai suplyšę ir
neskalbti.
Ilgai ir smarkiai snigo, spigino šaltis. Buvau pavargusi
ir priėjau prie lango. Į tuos namus nesibeldžiau, tenorėjau
išvysti eglutę, ji buvo gražiai apšviesta, o aplinkui šokinėjo
vaikai. Langas buvo mažutis ir labai žemai, bet man vis
tiek teko pasilypėti ant namą juosiančio medinio apvado,
pasilaikyti sienos ir pasistiebti, kad viską matyčiau. Ant
stalo garavo moliniai dubenys su valgiais. Staiga paslydau

38
ir trenkiausi galva į langą. Stiklas skilo pusiau. Persigan-
dau, tačiau iš baimės net nemėginau sprukti, tik atsisėdau
ant sniego.
Seimininkai iš karto pastebėjo, kas nutiko. Iš pradžių
išpuolė vaikai, iš paskos - tėvas su motina. Keista, bet ne­
vijo manęs šalin. Tik be paliovos kartojo: „Vajėzau, vajėzau,
jėzaumarija." Tada įsivedė mane vidun, o vyras greitosio­
mis pataisė langą - tiesiog prikalė prieš skilusį stiklą porą
lentų.
Kambary buvo jauku ir šilta, ir daug skanių patiekalų.
Davė ir man, leido atsisėsti su visais prie stalo. Pagaliau iki
soties pavalgiau. Kai šeimininkai parodė man gultą prie
krosnies ir pasakė, kad galiu čia miegoti, buvau tokia nuo­
voki, jog papurčiau galvą. Tikriausiai pasakiau teisingai
prisipažindama: „Aš myžukė." Jie nukėlė maišą su rugiais,
pastatė jį į šalį ir davė man šiaudų prikimštą maišą. Tai
buvo pirmos Kalėdos be tėvų, be brolio ir sesers. Tačiau ir
ten negalėjau pasilikti, teko keliauti toliau. Nuolatos girdė­
jau: „Stribai, stribai, stribai."

Į geležinkelio stotis, man jau šiek tiek pažįstamas,

užsukdavau ne vien todėl, kad bandžiau patekti į Ryt­
prūsius. Kartais norėdavau susitikti kitus elgetaujančius
vaikus. Vokietukai kartais trumpam susieidavo stotyse ir
pasakodavosi, ką patyrę. Tačiau besibastančius betėvius
vaikus tais laikais Lietuvoje iš stočių vaikydavo, ypač ten
dirbantys rusų kareiviai. Man dažniausiai užtekdavo proto
kur nors pasislėpti, kokiame nors prekiniame vagone, už
kokios nors sienos ar krūmo. Iš tolo ramiai viską stebėda­
vau. O kai vagonus kabindavo prie garvežio ir tikrindavo
stabdžius, skuosdavau iš savo slėptuvės prie traukinio,
norėdama į jį įsmukti. Bet visada persmelkdavo siaubinga
mintis: „Dieve, o į kurią pusę važiuoja tas traukinys?"

39
Nieko nenutuokiau apie pasaulio šalis - rytai ar vakarai,
šiaurė ar pietūs man buvo vienas ir tas pats. Paklausti taip
pat negalėjau. Dar per mažai mokėjau lietuviškai ir beveik
visai nemokėjau rusiškai. Prabilusi vokiškai kaipmat bū­
čiau atkreipusi į save dėmesį. Ir dar - iš manęs iškart būtų
atėmę maišelį su atsargomis.
Visą tą laiką neužmiršau brolio ir sesers. Tačiau tuose
kraštuose, kur basčiausi 1945-1946 metų žiemą, geležin­
kelio stočių buvo nedaug, mano ausis retai pasiekdavo
pažįstamas traukinių dundėjimas. Be to, kaskart būdavau
linkusi dar porą dienų palaukti, surinkti daugiau maisto, o
tada jau rimtai mėginti patekti į traukinį, važiuojantį Ryt­
prūsių kryptimi. Laikas bėgo labai greitai.
Iš manęs dažnai atimdavo prisielgetautą maistą. Sykį
viena iš paskutinių įšokau į traukinį, tad stovėjau prie
durų. Priėjo suaugę vyrai ir atėmė maišelį. Baisiai įtūžau ir
nusiminiau. Kaip man grįžti pas brolį ir seserį - be duonos
ir spaustos varškės, be bulvių ir žirnių, kuriuos surinkau?
Maišelyje buvo ir senas megztinis. Tikėjausi visa tai par­
vežti ir prašyti Kristelės atleidimo. Kai traukinys sustojo
prieš tiltą, vyrai, atėmę daiktus, išstūmė mane iš vagono.
Po to įvykio labai bijojau, kad vėl taip nenutiktų. Tad pra­
ėjo kelios savaitės, kol dar kartą pabandžiau grįžti į Rytų
Prūsiją. Sesers daugiau nebeišvydau - ji 1947 metais mirė
netoli Kionigsbergo. O broliui Manfredui pavyko išvykti,
ir jis pasiekė Vokietiją. Tais laikais tai buvo didžiulė sėkmė.

1946-ųjų pavasaris ir vasara

Į didžiuosius miestus Kauną ir Vilnių traukdavau

labai retai, mat žinojau, kad kaimuose žmonės gali su­
šelpti gausiau ir tikrai šelpia gausiau nei miestiečiai.

40
Prisielgetaudavau daug, kur kas daugiau, nei man reikė­
davo, kad pasisotinčiau. Be to, po kelių mėnesių jau turėjau
savo strategiją: į duris dažniausiai belsdavau be maišelio,
nes netrukus suvokiau, kad pamatę maišelyje jau kažko
esant valstiečiai nieko neduoda. Jei maišelis būdavo pus­
pilnis, o aš prašydavau maisto, žmonės sakydavo: „Juk dar
turi..." - ir nieko negaudavau. O aš visada norėjau turėti
šiokių tokių atsargų, kad nereikėtų kęsti alkio naktį ir kitą
dieną. Todėl, prieš eidama elgetauti į kokią sodybą, mai­
šelį paprasčiausiai pakabindavau ant medžio šakos. Taip,
buvau gudrutė: valstiečiai matydavo, kad ateinu tuščiomis,
esu liesutė ir paliegusi. Pagailėdavo ir duodavo suspaustos
varškės, duonos, pieno, dar šio bei to. Tada greitai skuos­
davau prie savo maišelio ir susidėdavau laimikį. Taigi vagi­
liauti nereikėjo, nes nuolatos turėdavau sukaupusi šiek tiek
maisto atsargų. Vėliau net kitus vaikus pamokiau: „Nero­
dykite valstiečiams, kad kažko jau gavote kitame kaime,
verčiau darykite kaip aš, tada lietuviai jūsų pasigailės."
Kokius metus, o gal ir dvejus prisielgetaudavau pilną
maišelį. Juk norėjau, privalėjau grįžti į Klein Veisenzėję.
Privalėjau grįžti pas Kristelę ir Manfredą, išpirkti savo
kaltę. Bet vis nesisekė, traukiniai, į kuriuos įlipdavau, daž­
niausiai važiuodavo į priešingą pusę. Eidavau ir eidavau į
Kalvarijos ir Marijampolės geležinkelio stotis, ir vis su pil­
nutėliu maišeliu. Tačiau metai bėgo, o gyvenimas darėsi vis
sunkesnis. Manfredo ir Kristelės nepamiršau. Nepamiršau
vardų ir veidų. Bet poreikis grįžti pas juos kažkodėl silpo.
Po kelerių metų ėmiau galvoti, kad brolio ir sesers Klein
Veisenzėje tikriausiai jau nebėra arba kad aš jų nebesura-
siu. Be to, nepamiršau, kaip ten teko badauti, o badauti
nė už ką nenorėjau. Užsimerkusi matydavau, kaip žudau
katę, ten, kambarėlyje palėpėje. Bandome virti sraiges.
Šlykštu. Arba liepų lapus. Tie vaizdai mane visada bau­
gino. Maniau, jei grįšiu, vėl neturėsime ko valgyti. Su laiku

41
ta baimė taip suvešėjo, kad nustelbė vienatvės skausmą.
1947 metais, būdama maždaug dešimties, jau susimąsčiau,
kaip reikės vienai verstis ateityje, tačiau apie Manfredą ir
Kristelę nebegalvojau.
Po daugelio metų sužinojau, kad ta siaubinga baimė
badauti ir mirti badu nebuvo laužta iš piršto, nes badmetis
Siaurės Rytų Prūsijoje, kurio pradžią patyriau 1945-ųjų
pavasarį ir vasarą, nusinešė dešimtis tūkstančių žmonių
gyvybių.
Pasibaigus karo veiksmams, Siaurės Rytų Prūsija, kur
prieš karą gyveno 1,2 milijono žmonių, liko beveik tuščia.
Kai 1945 metų balandžio pradžioje sovietų daliniai
užėmė Kionigsbergą, po kelių savaičių NKVD, Vidaus
reikalų liaudies komisariatas, pranešė Maskvai, jog Kio-
nigsberge ir šiaurinėje Rytų Prūsijoje likę 137 000 civilių
vokiečių. 1947 metų viduryje čia dar buvo 105 000 vokiečių
moterų, senų vyrų ir vaikų. Vadinasi, per dvejus metus
ir tris mėnesius nuo epidemijų ir bado mirė arba tiesiog
dingo 32 000 žmonių. Kadangi rusai čionai atsikraustė ne iš
karto, pirmaisiais metais vokiečiams nebuvo leidžiama iš­
vykti, tad nenuostabu, jog padėtis čia susiklostė kitokia nei
Lenkijoje, kur tuojau po karo iš Vakarų Ukrainos plūstelėjo
daugybė tautiečių, prašančių būsto ir darbo.
1945 metų liepos antroje pusėje nugalėtojų Sąjungininkų
vadovai Cecilienhofo rūmuose prie Potsdamo susitarė dėl
pokario Vokietijos likimo, nors esminiai dalykai jau buvo
nuspręsti Teherano ir Jaltos konferencijose. Potsdame di­
džiausias dėmesys skirtas ekonominiams, politiniams ir
teritoriniams klausimams. Rytų Prūsiją turėjo pasidalyti
Sovietų Sąjunga ir Lenkija, siena buvo nubrėžta lyg su li­
niuote. Buvo kalbama ir apie užimtose teritorijose likusius
vokiečius. Čekoslovakija ir Lenkija reikalavo teisės juos
iškeldinti. Tai turėjo būti daroma „humaniškai". Sovietų
delegacija šio klausimo nekėlė, tad Vakarų Sąjungininkai

42
nusprendė, jog sovietų užimtose teritorijose vokiečiai gali
likti. Tačiau jie abejojo, ar sovietai gebės atitinkamai pasirū­
pinti šiais žmonėmis. Tik po kelerių metų sužinota, kokios
pagrįstos buvo tos abejonės.
1946 metų liepos 4 dieną, pagerbiant prieš mėnesį mirusį
Michailą Kalininą, Kionigsbergas buvo pervadintas Kali­
ningradu, o Rytų Prūsija - Kaliningrado sritimi. Po dviejų
mėnesių ir kiti miestai bei kaimai gavo naujus pavadini­
mus - sovietų didvyrių vardus arba tokius, kurie siejosi su
gimtosiomis atvykėlių vietomis. Dažniausiai taip iš atmin­
ties ištrinti senieji vokiški vietovardžiai.6
Dauguma atvykėlių į Kaliningrado sritį atsikraustė ne
savo noru. Tai buvo žemdirbiai ar darbininkai, kurie -
kaip mano kaimynai Iževskojėje - į svetimą kraštą atva­
žiavo iš Ukrainos, Baltarusijos, o visų pirma - iš tų Rusi­
jos sričių, kurias Vermachtas sulygino su žeme. Valdžia
juos suviliojo gražiais, bet dažnai melagingais pažadais.
Tik vienas kitas nebuvo regėjęs karo baisybių savomis
akimis, tad kraštas, į kurį atvyko, buvo priešų žemė. Jie
nežinojo, ką veikti su vokiečių laikų patogumais, tokiais
kaip vandentiekis, kanalizacija, šildymo įrenginiai; di­
delius gyvenamuosius dvarų pastatus laikė buržujų iš­
mone. Šimtametės bažnyčios buvo paverstos sandėliais,
šaudyklomis ar kariškių klubais, prieš tai sunaikinus
arba išvežus sakralinius ir meninę istorinę vertę turinčius
lobius. Vėliau namai buvo sprogdinami arba griaunami,
nuo žemės paviršiaus nušluotos ištisos vietovės. Daugelis
atvykėlių ničnieko neišmanė apie žemės ūkį, tad suiro
drėkinimo sistemos ir didelė dalis buvusio Vokietijos
aruodo liko dirvonuoti. Kraštas vis labiau ir labiau nyko.

6 Dauguma „senųjų vokiškų vietovardžių" yra baltiškos kilmės. Verčiant

knygą pasirinktos vokiškos jų formos, siekiant neiškreipti pasakotojos raiškos
ir pabrėžti istorinį faktą, kad Rytų Prūsija buvo Vokietijos, o ne Lietuvos dalis.

43
 Kai 1949 metų pabaigoje iš Kaliningrado išvažiavo pa­
skutinis krovininis traukinys su vokiečiais, čia jau gyveno
nuo 120 000 iki 150 000 vyrų, moterų ir vaikų iš Sovietų
Sąjungos, taigi naujakurių buvo kiek daugiau nei po karo
šį kraštą palikusių vokiečių.
1947 metų spalio 14 dieną Sovietų Sąjungos vidaus
reikalų ministras Sergejus Kruglovas išleido įsakymą iš­
keldinti visus vokiečius. Per vienus metus daugiau kaip
100 000 žmonių buvo išvežti į Sovietų Sąjungos okupacinę
zoną Vokietijoje. 1947 metų spalio 20 dieną iš Kionigsbergo
prekių stoties išvažiavo pirmas krovininis traukinys su
20 000 vokiečių našlaičių. Vaikai - tarp jų ir mano brolis
Manfredas - sovietinėse prieglaudose negavo tinkamos
priežiūros, iš jų buvo likę vieni griaučiai. Daugelis taip
nusilpo ir paliego, jog baimintasi, kad kelionės į Vokietiją
jie nepakels. Ir iš tiesų kai kurie vaikai mirė. Tačiau didžioji
dalis našlaičių pasiekė sovietų okupacinę zoną ir vėl pa­
teko valstybės globon, o kai kurie netrukus buvo įvaikinti.
Nuo 1947 metų spalio 22 dienos iš Kionigsbergo į vaka­
rus reguliariai ėjo traukiniai su vokiečiais; žmonėms buvo
leista pasiimti ir negausią jiems likusią mantą. Paskutinis
traukinys išvyko lygiai po metų - 1948 metų spalio 21
dieną. Tuo metu keli tūkstančiai Rytų Prūsijos gyventojų -
tarp jų ir aš - elgetaudami klajojo po Lietuvą. Kai išgirdo
apie iškeldinimą ir grįžo į Kaliningradą, visi Kionigsbergo
vokiečiai jau buvo išvažiavę. Tokiems pavėlavėliams 1949
metais buvo skirtas dar vienas papildomas traukinys. Tik
keli šimtai liko savo gimtinėje, nuo šiol sovietų žemėje,
visų pirma vadinamieji specialistai, darbininkai ir darbi­
ninkės, be kurių sovietų valdžia negalėjo išsiversti, taip pat
moterys ir merginos, ištekėjusios už rusų.
Vieni džiaugėsi, galėdami išvažiuoti į „reichą", kiti
norėjo likti, tačiau jiems neleido. Kionigsbergo prekių
stotyje vykdavo širdį draskančios scenos. Draugai buvo

4 4
atplėšiami vieni nuo kitų, šeimos išskiriamos, nes šeimy­
nykščiai nebūtinai atsidurdavo tame pačiame transportuo­
jamųjų sąraše.
Tuo metu klajodama po Lietuvą nieko nežinojau, kas
vyksta mano gimtinėje. Buvau dar per maža, kad supras­
čiau «ar pasidomėčiau tais gandais, kurie kartkartėmis
pasiekdavo mano ausis. Man rūpėjo vienintelis dalykas -
išgyventi.
Be to, bastytis ne visada buvo taip jau blogai, o atėjus pa­
vasariui būdavo stačiai nuostabu. Šviečia saulė, nebereikia
nakvoti tvarte, galiu miegoti, kur panorėjusi. Nebešalta,
maisto iki soties, daug kas uždirbta savomis rankomis.
Valstiečiams reikėjo vaikų pagalbos. Buvau maža, bet gana
stipri. Galėdavau pasitarnauti, ir lietuviams tai patiko.
Užduotys būdavo paprastos: iš pradžių išmėžti vištidę
ar avidę, paskui atnešti ir pakreikti švarių šiaudų. Arba
ganydavau žąsiukus - šitas darbas man buvo prie širdies.
Nemėgau ganyti suaugusių žąsų, dideli žąsinai dažnai muš­
davosi. Jie būdavo itin bjaurūs, pagavę skaudžiai įžnybdavo
į užpakalį ir daužydavo sparnais, smailiomis alkūnėmis, nes
buvau nepakankamai didelė, kad mane gerbtų.
Kartais tekdavo ravėti lysves, tada moterys tik parody­
davo:
- Šituos palikt, o anuos išraut. - Ir pažadėdavo: - Kai
baigsi, gausi gerai pavalgyti ir galėsi pernakvoti daržinėje.
Tokiais atvejais darydavau viską, ką tik paliepdavo.
Sukausi greitai, triūsiau kruopščiai, tad lietuvės džiaugėsi
gera darbininke. Pas kokius valstiečius beužeidavau, visi
turėjo man darbo. Geri buvo laikai. Jų iki šiol nepamiršau.
Taigi - sotus maistas, šilta saulė, o aš laisva. Laisvė - tai ir
buvo geriausia.
Užėjusi į sodybą ilgai nelaukdavau, kol man duos darbo,
mat su laiku išgudrėjau ir iškart pasakydavau:
- Aš alkana, bet už valgį galėčiau atidirbti.

45
 Be to, toje nedidelėje apylinkėje, kur nuolat vaikščiojau
nuo vienos sodybos prie kitos, greitai pasklido kalbos, kad
„mažoji Marytė nevagia ir gerai dirba". Deja, kalbėta ir
apie tai, jog prišlapinu lovą. Tikriausiai šlapinimasis per
miegus irgi buvo viena iš priežasčių, kad man vis rečiau ir
rečiau leisdavo nakvoti troboje.
Būdavo, šiek tiek prisirišu prie šeimynos, ypač jei matau,
kad žmonės su manimi elgiasi teisingai. Bet pasitaikydavo
ir tokių, kurie pastatydavo man lėkštę prie slenksčio ir ne­
pakviesdavo prie stalo, kur sėdi visi kiti. Tada įtūždavau.
Nenorėjau valgyti su šunimis. Su tais, kurie statydavo
lėkštę ant žemės, kartais netgi būdavau gana įžūli.
Tais laikais dar nebuvo kolūkių, lietuviai ūkininkavo
savo žemėje, o laukai nebuvo aptverti tvoromis. Maži
vaikai, tokie kaip aš, turėdavo ganyti avis ir karves ir
akylai žiūrėti, kad gyvuliai šiukštu nenuklystų į kaimynų
laukus. Tai buvo atsakinga užduotis. Bet pataikiusi pas
tokius, kurie kartą ar du mane nuskriaudė, kurie leisdavo
savo vaikams mane erzinti, tyčia iškrėsdavau eibę. Papras­
čiausiai palikdavau gyvulius likimo valiai ir pabėgdavau.
Nesunku įsivaizduoti, kaip banda nusiaubdavo kaimynų
laukus. Arba išraudavau daržovių daigus, ir jie nebeprigy-
davo. Tai buvo mano pirmieji smulkūs kerštavimai.

Keršuliai

Kartą paleidau gyvulius ir pas Keršulius. Tačiau Petras

Keršulis mane iš karto nutvėrė, pasiguldė ant kelio ir li­
niniu pančiu, kuriuo ganykloje pančiojamos karvės, porą
kartų smarkiai sušėrė per nuogą užpakalį. Mušė ne iš visų
jėgų, bet skaudėjo. Keista, tačiau gavus lupti daugiau taip
nesielgiau.

46
 Šitą eibę iškrėčiau, nes Keršulienė, ji buvo vardu Ona,
amžinai ant manęs pykdavo. Nuolat bardavo ir statydavo
į kampą. Šiandien manau, jog taip galbūt elgėsi todėl, kad
po savo vaiko mirties tapo labai nervinga, dažnai verk­
davo. Ant Petro Keršulio, kuris mane prilupo, nepykau.
Mat jis man parodė, kiek žalos pridarė paleistos karvės,
nusivedė j jų nusiaubtus daržus. Keršulis buvo man teisin­
gas, nors ir bausdavo. O kartais netgi paglostydavo galvą.
Jokių švelnybių daugiau nepatyriau. Bet man to užteko.
Miegodavau su kumelėmis, apkabindavau jas ir glosty­
davau, o jei norėdavau atsiremti, eidavau pas karves. Jos
mane laižydavo. Tačiau tai neprilygo galvos paglostymui.
Gal todėl niekada ant jo nepykau, nors jis mane ir prilupo.
Uždedamas ranką man ant galvos, išreikšdavo užuojautą.
Arba norėdavo padaryti ką nors gero. Juk dažnai žliumb­
davau.
Keršuliai tuomet gyveno tik dviese; Petras ir Ona, bū­
dami gal trisdešimtmečiai, man atrodė jau senučiukai.
Kaimyniniame ūkyje nugirdau, kad, prieš pat man pas
juos ateinant, po ilgos ligos mirė jųdviejų sūnelis. Keršuliai
turėjo vidutinio dydžio ūkį, laikė keturis ar penkis arklius,
tris karves, keletą avių ir kiaulių ir, žinoma, pulką vištų,
ančių ir žąsų. Darbo čia nestigo.
Jie seniai mane pažinojo, nes paprastai užsukdavau pas
juos kartą ar du per mėnesį - uždarbiauti arba prašyti iš­
maldos. Kiti vaikai užeidavo tik kartą ir daugiau nebegrįž­
davo. Atėjusi lietuviškai pasakydavau:
- Laba diena! Kaip gyvenat?
O valstiečiai paklausdavo:
- Nu, kur tu buvai?
Papasakodavau, kur buvau per tą laiką. Gaudavau val­
gyti, man leisdavo pernakvoti troboje ir tik kitą dieną staty­
davo prie darbo.

47
 Norėjau likti pas Keršulius visam laikui. Ne todėl, kad
man ten būtų baisiai patikę, bet iš gryno vargo. Pavargau
bastytis ir nesitikėjau, jog mane įsivaikins kokia kita - ma­
lonesnė ir turtingesnė - šeima. Tokių žmonių lig tol nebu­
vau sutikusi.
Keršulių trobos langai buvo visai mažučiai. Pati troba
drėbta iš molio, kaip ir visi pastatai Lietuvos kaimuose,
išskyrus bažnyčias. Stogas dengtas šiaudais, likusiais nu­
pjovus rugius. Po karo rugius kirsdavo dalgiais, paskui
rišdavo į pėdus ir pastatydavo džiūti. Kiauras savaites
nuo aušros iki sutemos plušėdavo visa šeima, kaimynai ir
padienininkai. Dažniausiai grūdus iš varpų reikėdavo tik
iškratyti, arba kuldavo rankomis. Likusiais šiaudais beveik
kasmet perdengdavo stogus. Vadovautasi principu: „Šian­
dien aš ateisiu pas tave, o rytoj - tu pas mane." Tai buvo
vadinama talka.
Daugelio Lietuvos valstiečių trobos buvo tokios kaip
Keršulių; suplanavimas ir apstatymas beveik visur vienodi.
Svarbiausias dalykas troboje - milžiniška krosnis, kurioje
kepama duona. Dažniausiai ši krosnis stovi kampe. Jei yra
mažų vaikų, netoli krosnies ant kablio, pritvirtinto prie
lubų, kabo kūdikio lopšys. Kartkartėmis motina, tėvas ar
kuris vyresnis vaikas prieina ir pajudina lopšį, tada kūdikis
kuriam laikui nurimsta.
Kita krosnis skirta virti. Ji paprastai stovi kambario vi­
dury ir yra sumūryta iš molinių plytų. Grindys irgi plūkto
molio, kasryt pašluojamos šiaudine šluota, nes į trobą ir iš
jos zuja ne tik žmonės, bet ir gyvuliai. Medinės grindys -
prabanga. Bet į tokius namus užklysdavau retai.
Keršuliai turėjo ir keletą baldų. Po Jėzaus ir Mergelės
Marijos paveikslais, kokie dažniausiai kabo kampe, stovėjo
milžiniškas medinis stalas, prie jo - suolas. Pasienyje - dar
vienas platus medinis suolas. Kitame kampe - viena ar dvi
medinės lovos. Be šio didelio kambario, kuriame miegama

48
ir kuriame verda visas gyvenimas, dar buvo viralinė su
medinėmis lentynomis ir nedidelė kamarėlė, kurioje sto­
vėjo dar dvi lovos. Kamarėlė skirta jaunavedžiams arba
karšinčiams.
Iš priemenės į viršų vedė stačios kopėčios, nes visose
lietuvių trobose sandėlyje prie kamino buvo rūkykla. Ten
visada kabo lašiniai, kumpiai ir skilandis. Rudenį pasker­
dus kiaulę šeimininkė itin kruopščiai išplauna skrandį.
Vyras kirviu prikapoja kalną mėsos. Ta mėsa sudedama į
didelę vonelę, gausiai pasūdomą ir papipirinama, o tada
sukemšama į kiaulės skrandį. Paskui skilandis kabinamas
rūkykloje. Kumpiai, tai yra kiaulės šlaunys, sūdomi milži­
niškuose mediniuose loviuose ir vartomi sūryme tol, kol ir
juos galima rūkyti. Tokioje rūkykloje visada rasdavau ką
nors skanaus. Bet daug neimdavau.
Vasarą, kai krosnis nekūrenama, valstiečiai rūkyklą san­
dariai uždaro, kad nepriskristų musių. Visi maisto produk­
tai, kuriuos reikia išlaikyti ilgesnį laiką, rūkomi, sūdomi,
džiovinami arba rauginami, kitokių konservavimo būdų
šiltuoju metų laiku nebuvo.
Mėsos, kumpių ir lašinių lietuvių valstiečiai turėjo be­
veik visuomet, nes visi laikė kiaules. Pieno ir visko, kas
iš jo daroma, būdavo kiaurus metus. Ir štai kodėl. Senos
moterys tam tikru metų laiku iškasdavo kažkokią šaknį.
Ne tą, kurią užpila degtine ir iš kurios daro migdomuosius,
bet kažkokią kitą. Ją nuskusdavo, susmulkindavo, sumai­
šydavo su duonos tešla ir žalią sušerdavo karvei. Po dviejų
dienų karvei reikėdavo buliaus ir ji pasirujodavo. Taigi ne
tada, kai gamtos sumanyta. Lietuviai norėjo, kad karvės
neužtruktų. Todėl padarydavo taip, kad jos veršiuotųsi
viena po kitos.
Kai karvės apsiveršiuodavo anksti pavasarį ir tvarte
būdavo per šalta, veršelius įleisdavo į trobą, į priemenę.
Mažai kas turėjo gerus, šiltus tvartus. Tad troboje pasuolėj

49
kartais kriuksėdavo pora paršiukų, o palei krosnį kuda­
kuodavo vištos ir kvaksėdavo antys. Prie laukujų durų
stovėdavo veršeliai, tik man ten neatsirasdavo vietos. Reiš-
kiau mažiau už gyvulį. Nuolatos tekdavo tai patirti ir tai
siaubingai liūdino.

Gyvendama pas Keršulius susidariau įspūdį, kad Ona

ne visai sveika, gal todėl, kad buvo palaidojusi savo vai­
kelį. Šiaip ar taip, ji amžinai rėkavo. Tačiau Keršuliams
trūko darbo rankų, tad kai Ona paklausė: „Gal norėtum
pas mus apsistoti ilgėliau, skolingi neliksime, mums rei­
kia tavo pagalbos", - labai didžiavausi ir iš karto sutikau.
Visada džiaugdavausi išgirdusi, kad kažkam reikia mano
pagalbos. Paskui jie man pasakė:
- Turime geriau su tavim susipažinti, ir jei būsi stropi ir
klusni mergaitė, gal galėsi pas mus pasilikti su visam.
Todėl pas Keršulius nėriausi iš kailio, dirbau kaip įmany­
dama greičiau ir uoliau. Nors Keršulienė mane koneveikė
ir skriaudė, tikėjausi pas juos apsigyventi; galų gale -
juk man pažadėjo. Baisiai stengiausi būti paklusni. Tačiau
Ona mušdavo mane šlapia mazgote per veidą, smogti
ranka jai neužtekdavo jėgos. O rytais žadindama visada
tampydavo už ausų. Petras Keršulis dažniausiai pastebė­
davo, kai žmonos prilupta verkdavau kur nors kamputyje.
Sakydavo:
- Ona nesveika, nervai pašliję, nesimaišyk po kojomis,
nešk kudašių. Kai ima bartis, tiesiog dink iš akių.
Petras paprastai stengdavosi mane nuraminti, netgi pa­
guosti. Todėl ištvėriau pas Keršulius visą vasarą.
Supykusi visada grasindavau savo tėvu. Gąsdindavau:
- Na, palaukite, kai paaugsiu, susirasiu tėvą. Jis turi šau­
tuvą, ateis ir už mane atkeršys.

50
 Tačiau Keršuliams mano gąsdinimai buvo nė motais.
Vieną kartą gyvenime mačiau tėvą su uniforma, ir jis tikrai
buvo pastatęs kampe šautuvą, tąsyk, kai vienam vakarui ar
vienai nakčiai grįžo iš karo namo. Maniau, kad tai rimtas
grasinimas, Keršuliai iš karto turėtų iškelti rankas, bet taip
nenutikdavo, pasišaipydavo iš manęs, ir tiek.

Mudvi buvome artimos sielos

Laisvę, kurią taip branginau, atgaudavau tik vakare po

darbo. Labai retai - dieną, sekmadieniais. Tada karves pri­
rišdavo, o aš galėdavau žaisti.
Netoli nuo Keršulių buvo kita sodyba - vargo vakarienė.
Tie žmonės laikė tik vieną kumelę, vieną karvę, porą žąsų
ir vištų. Augino rugius ir linus, kaip ir Keršuliai. Dar dar­
žoves. Jie buvo geri kaimynai, vyras su žmona, talkindavo
nuimant derlių ir ateidavo į pagalbą, kai Keršuliams trūk­
davo rankų.
Kaimynai turėjo tris dukras, kartais su jomis žaisdavau.
Su viena iš tikro susidraugavau. Toji mergaitė buvo likimo
nuskriausta, viena jos koja buvo plona ir sudžiūvusi, ji sun­
kiai vaikščiojo. Ji buvo vardu Renė, su ja susibičiuliavau ir
kartu praleidome daug gražių valandų. O ir tėvai neprieš­
taravo, kad ateičiau. Per lietų negalėdavome žaisti lauke,
tai mus įsileisdavo į trobą. Renės tėvų trobelė buvo ma­
žulytė, joje buvo tik vienas kambarys. Be krosnies kampe,
daugiau jokių įrenginių. Vieninteliai baldai - dvi lovos,
vienoje miegojo tėvai, kitoje - visos trys mergaitės. Dar sto­
vėjo stalas ir pora taburečių.
Man leisdavo žaisti su Rene, nors turėjau utėlių. Visą
laiką niežėjo, ypač galvą. Be perstojo kasiausi, nes Ona
nieko nedarė, kad išnaikintų parazitus, per visą vasarą nė

51
piršto nepajudino. Prausdavo mane mediniame puskubi-
lyje, bet tai ir visa higiena. Renė ir jos seserys taip pat turėjo
utėlių, jos irgi nuolat kasėsi. Motina ieškodavo mergaitėms
galvas ir, radusi utėlių, jas traiškydavo, tačiau tai nieko
negelbėjo, šitos bjaurybės nesileido išnaikinamos, nuo jų
nebuvo jokių priemonių. Gyvendama su tėvais apie utėles
nieko nežinojau, tad labai pykau ant Onos, kad nepadeda
man kovoti su šita nelaime.
Net Renės vyresnės seserys elgėsi su manimi maloniai,
tačiau jų dažniausiai nebūdavo namie, kažkur kitur turėjo
savų draugų. Vis dėlto kartais - tegu ir retai - jos pasišai­
pydavo iš „vokietukės" ir „Marytės". Man tai nepatiko. O
su Rene viskas buvo visai kitaip. Jai buvo sunku vaikščioti,
ją nuskriaudė likimas, o aš, nors galėjau bėgioti, irgi buvau
gyvenimo nuskriausta. Pavyzdžiui, visą dieną laksčiusi
paskui karves, o vakare dar padėjusi jas melžti ir šerti
kiaules, būdavau tokia pavargusi, kad mielai sėdėdavau
su Rene. Mudvi žaisdavome. Nebeprisimenu ką. Dažniau­
siai sėdėdavome ir plepėdavome. Renei patikėjau savo
didžiausią paslaptį, kad užaugusi ieškosiu tėvo, brolio ir
sesers. Ir kad mano mama mirusi. Juk tą gerai žinojau.
Sijono kišenėje visada turėdavau įvairių mažyčių margų
akmenėlių ir sudužusių indų šukių. Šiuo turtu pasidalyda­
vau su Rene ir mudvi dėliodavome smėlyje gėles.
Be to, smėlyje rašėme. Būtinai norėjau pažinti raides,
mat pažinojau vos kelias. Rytprūsiuose tik porą savaičių
lankiau mokyklą, o dabar mano mokslai niekam nerūpėjo.
Kiauras dienas dirbau. Ką nors sužinoti galėjau tik ilgai
kaulijusi Renės vyresniųjų seserų, tada vakarais arba
sekmadieniais jos teikdavosi prisėsti ir šiek tiek mus pa-
prusinti. Renė taip pat nelankė mokyklos, tad abi mokė­
mės iš vyresniųjų: sėdėdavome ir smėlyje vis piešdavome
gražias raides. Piešdavome visas raides ir visus žodžius,
kuriuos tik mokėjome. Renė netgi gebėjo truputį skaityti.

52
Turėjo porą maldaknygių ir retsykiais garsiai paskaitydavo
apie Dievą. Kartais eidama pas Renę prisiskindavau gėlių,
tada mudvi pindavome vainikus ir išdidžiai vaikščioda­
vome papuošusios jais galvas.
Vieną rudens dieną visas derlius buvo suvežtas iš laukų,
javai ir šienas sukrauti į Keršulių klojimą. Dirbau, kiek
jėgos leido. Vyliausi, kad išbandymai baigėsi ir aš sėkmin­
gai juos išlaikiau, tad ir žiemą turėsiu stogą virš galvos.
Anaiptol. Stojus šalčiams mane išvarė. Pasakė tik tiek:
- Mums tavęs nebereikia, eik iš čia.
Vienintelis dalykas, ką Ona dėl manęs padarė, buvo
suknelė. Rankomis persiuvo iš savo pačios senų drapanų.
Dar davė šiltesnę striukę ir puskojines. Ir klumpes.
Nori nenori, teko traukti, kur akys veda. Buvau baisiai
nusivylusi. Dažnai galvodavau, kodėl man neleido pasilikti
per žiemą. Gal bijojo, kaip ir daugelis lietuvių, nors stribai
pas juos retai teužklysdavo. O gal tik išnaudojo mane - juk
sunkiai dirbau, labai stengiausi, nes norėjau turėti namus.
Pavargau klajoti ir elgetauti.
Po kelių dienų dar kartą įsmukau į Keršulių namus ir
nugvelbiau iš rūkyklos didžiulį kumpį. Buvau įsiutusi,
troškau keršto. Taip pirmą kartą tapau tikra vagile.

Praėjus daugiau nei keturiasdešimčiai metų su žurna­

listais filmuoti nuvažiavome ir į Lietuvą. Ketinome ieškoti
žmonių, pažinojusių mane vaikystėje.
Cirailės, kaimo, kuriame gyveno Renė ir Keršuliai, jau
seniai nebėra, šeštajame dešimtmetyje ir čia buvo įsteigti
kolūkiai. Tačiau sužinojome, kad Ona Keršulienė, seniai
našlė, gyvena kažkur Marijampolėje. Renė, „ta šlubė", gy­
venanti netoliese.
Kaskart, žiūrėdama nufilmuotas susitikimo su Rene
scenas, apsiverkiu. Renė gyveno su senute motina, kitados

53
padariusia man daug gero. Senutė jau nesikėlė iš patalo,
tačiau iš karto mane pažino. Ir papasakojo, kad Cirailėje
visi buvo įsitikinę, jog Keršuliai ruošiasi auginti mane kaip
savo vaiką. Niekas nesuprato, kodėl toji „raudonsnukė
Ona" ir Petras žiemą mane išvarė.
Beveik po septynerių metų, 2001-ųjų pavasarį, aplan­
kėme ir senąją Oną, kuriai dabar jau turėjo būti gerokai
per aštuoniasdešimt. Bijojau susitikimo su senute, nes vis
dar širdau ant jos. Ir kartu gėdijausi dėl pavogto kumpio.
Tačiau Ingeborga būtinai norėjo pasikalbėti su kuo nors,
kas po karo jau buvo suaugęs ir galėtų daugiau papasakoti
apie mane, mažąją Lyzabetę.
Senoji Keršulienė buvo stebėtinai stipri. Mums atvykus,
sėdėjo ant suoliuko saulės atokaitoje prie savo medinio na­
muko. Prisiminė mane, o kai norėjau atsiprašyti dėl kum­
pio vagystės, nusijuokė:
- Viešpatie, seniai pamiršau, juk tai buvo dar prieš
Kristų!
Tačiau kodėl mane išvarė, nepasakė ir po penkiasdešim­
ties metų.
O juk kaime darbo netrūko ištisus metus. Nuėmę derlių
iš karto imdavo ruoštis žiemai. Vyrai klojimuose spragilais
kuldavo javus: daužydavo varpas lazda, pritvirtinta prie
koto ir galinčia suktis. Tai buvo labai sunkus darbas, bet
netrukus jį dirbau neką blogiau už suaugusiuosius.
Moterys verpdavo - skirtingo storio siūlus iš linų arba
avių vilnų. Tą darydavo kiaurą žiemą. Kai dienos su­
trumpėdavo, trobos kampe statydavo stakles. Ir šaudyklė
be paliovos šaudydavo pirmyn ir atgal. Audimas buvo
grynai moteriškas darbas. Taip metras po metro rasdavosi
medžiagos, iš kurių kitais žiemos mėnesiais siūdavo dra­
bužius visai šeimai: iš lino - marškinius, iš įvairių vilnonių
audinių - švarkus, sijonus ir kelnes. Daug megzdavo. Taigi
darbo netrūko - net žiemą.

54
 Kitoje šeimoje išmokau verpti, tačiau man duodavo
verpti tik pakulas. Tada mačiau visą procesą nuo pradžios
iki pabaigos. Pluoštą šukuodavo, skalbdavo ir gręždavo.
Bet tą brangųjį, atrodantį kaip šilkas, verpdavo tik labai
senos moterys. O šiurkštų duodavo verpti ir man, iš jo
valstiečiai vydavo pančius ir virves gyvuliams. Nėra pa­
prasta visą laiką minti koja, kad ratelis suktųsi, ir tuo pačiu
metu dirbti rankomis. Prie avių vilnų tokių vaikų kaip aš iš
viso neprileisdavo, jas verpti galėjo tik įgudusios šešiolikos
septyniolikos metų merginos.
Ką dar tekdavo veikti žiemą? Atnešti malkų, pakurti
krosnį, prinešti iš šulinio vandens gyvuliams, išleisti ir
pagirdyti gyvulius. Taip pat reikėdavo sukapoti visas atei­
nančiai žiemai skirtas malkas, jas supjaustyti, suskaldyti ir
gražiai sukrauti į rietuves. Tiesą sakant, darbo ir man būtų
užtekę, Keršuliai tikrai neturėjo jokios priežasties žiemą
mane išvaryti.

Buvau kaip vėjas

Vasara visada būdavo nepaprastas metas. Tada nuo nieko

nepriklausydavau, niekas man neįsakinėdavo: „Padaryk tą
ar aną!" arba „Nešdinkis!" Mėgavausi laisve. Visada turė­
jau ko valgyti. Buvau kaip vėjas, traukdavau ten, kur šir­
dis geidžia. Galėdavau prigulti saulėkaitoje, tada būdavo
maloniai šilta, nuostabus jausmas. Išsitiesi pievoje, žiūri į
debesis, o danguje čirena vieversėlis. Tas paukštis mažas
ir neišvaizdus, tačiau gali jį stebėti valandų valandas, jis
be perstogės gieda. Gulėdavau žolėje, vėjelis man prieš
veidą šiurindavo stiebelius. Spoksodavau į retus debesis
ir paukštį danguje. Jausdavausi visiškai patenkinta, lyg
akmuo nuo širdies nukrisdavo. Nesinorėdavo apie nieką

55
galvoti. To neįmanoma apsakyti, tą reikia pačiam patirti -
tokią laisvę. Vasarą būdavo labai gera. Matyt, tuo metu,
savo antrąją vasarą Lietuvoje, vis labiau ėmiau pamiršti
Kristelę ir Manfredą. Nepasakyčiau, kad visiškai išmečiau
juos iš galvos, bet vis dėlto tapau savarankiška. Man nerei­
kėjo, kad kas nurodinėtų, nereikėjo klausyti ir paklusti.

Mano santykis su gyvuliais visada buvo ypatingas.

Šunys, kuriais užpjudydavo, retai kada kąsdavo. Išskyrus
žąsinus, kurie mane vaikydavosi, su visais gyvūnais suta­
riau kuo puikiausiai. Su avimis, ožkomis, karvėmis. Ir su
arkliais - juos itin mėgau. O arkliai mėgo mane. Net tie,
kuriems pagauti ir supančioti reikėdavo kelių suaugusių
vyrų, man nieko nedarydavo. Ilgą laiką sukdavau per
kaimus vis tuo pačiu ratu. Ir manęs neapleisdavo jausmas,
kad arkliai, tvirti darbiniai arkliai, mane atpažįsta. Galė­
davau prie jų prieiti, pakalbinti lietuviškai ir duoti ką nors
skanaus. Maišelyje visada turėdavau duonos, obuolių,
morkų ir dar šio bei to, ką arkliai mėgsta.
Tuo metu išmokau joti. Niekas manęs nemokino, tikriau­
siai turėjau įgimtų gabumų. Nuo tada, kai pirmą kartą
užsėdau ant arklio, susižavėjau jojimu. Nežinau, ką tokio
turėjau, bet arklius, kartais net piktus, nesutramdomus
eržilus, lengvai suvaldydavau. Ir jei dieną tekdavo pra-
dykinėti, netgi numigti, tai nebūdavau pavargusi ir naktį
norėdavau ką nors veikti. O jei dar ir mėnuo šviesdavo, tai
jau tikrai ko nors prasimanydavau. Daugelis arklių mane
pažinojo, manau, kad netgi mylėjo. Tačiau valstiečių arkliai
sunkiai dirbo. Nederėjo jais jodinėti, kada nori ir kiek nori.
Arkliams naktimis reikėjo poilsio ir ganiavos, kad iki soties
paėstų.
Tačiau aš kažkodėl įsikaliau į galvą, kad naktį arkliai
priklauso man ir galiu su jais daryti, kas tik šauna į galvą.

56
Galų gale juk nepažadinsi valstiečio ir nepasakysi: „Klau­
syk, aš noriu pajodinėti tavo arkliu!" Taigi naktį atrišdavau
kokį vieną, iš plonų virvučių pasidarydavau neįmantrius
pakinktus, o tada - tik opa ir no! Ir pasileidžiu. Šuoliais
ir risčia, arklių nereikėdavo nei mušti, nei ginti, jie ir taip
man paklusdavo. Su gyvuliais elgiausi gerai. Niekada jų
nekankinau, po valandos ar dviejų jie atgaudavo laisvę.
Kartais atrišdavau keletą. Gailėjau jų. Visą dieną sunkiai
dirba, o naktį juos pririša ganytis tik nedideliame plotelyje.
Sakydavau jiems:
- Jūs šaunuoliai, sunkiai dirbote, o dabar prisikimškite
pilvus.
Paleisdavau juos į avižas. Avižas arkliai itin mėgsta.
Valstiečiai ilgai nežinojo, kas krečia šias eibes. Niekaip
nesuprasdavo: po velnių, juk iš vakaro arklius tvirtai pri­
rišo, kodėl jie ryte laksto palaidi? Suaugusieji kalbėjo, kad
tai „naktinio kipšiuko" darbas. Kaime buvo daug vaikų,
tad valstiečiai įtarinėjo, kad taip elgiasi vaikėzai. Bet paskui
mane kažkas pričiupo. Gal jie tykojo, šiaip ar taip, tada pa­
aiškėjo: „Ak, tas naktinis kipšiukas - tai Marytė."

Naktimis imti arklių ir jodinėti buvo nevalia, bet toli

gražu ne taip baisu, ką išdarinėjau su jais pavasarį. Paste­
bėjau, kad pavasarį rujoja ir arkliai. Ir kad kai kurie valstie­
čiai laiko ne vien kastruotus arklius, bet ir eržilus. Pavasarį
jie visada būdavo labai įsiaudrinę, laigydavo gražiau ir
grakščiau nei paprastai, iškėlę galvą ir uodegą skriete
skriedavo per lankas. Retai jodinėdavau ant eržilų. Ypač
pavasarį jausdavau didžiulę pagarbą šiems galingiems
gyvuliams. Be to, išsilaikyti eržilui ant nugaros buvo itin
sunku, nes jie verždavosi pas kumeles. Kartą veltui sten­
giausi be žąslų priversti „pasiskolintą" eržilą bėgti ten, kur
noriu aš. Jis atsistojo piestu, mane numetė ir nurisnojo pas

57
kitus arklius. Ten ganėsi daugiausia kumelės, tačiau tarp
jų buvo ir kitas eržilas. Tai, kas ten vyko, man atrodė kaip
spektaklis, kaip kino filmas - reikia savomis akimis pama­
tyti, kaip susitinka du eržilai. Stojasi piestu, kandžiojasi iki
kraujo ir spardosi priekinėmis kojomis. Tuomet man tai
kažkodėl patiko. Tačiau šitaip juos suleisdama pasielgiau
piktavališkai. Žmonės apie tai šnekėjo, ne kiekvienas vo­
kietukas būtų taip padaręs. Tai buvo labai nedora, už tai
valstiečiai būtų išplakę mane botagu. Ir turiu pripažinti -
aš to nusipelniau! Tačiau manęs nepagavo. Buvau maža ir
vikri, visada sugebėdavau pasprukti.

„Kai rūkai, pilve pasidaro šilčiau"

Kai Keršuliai mane išvarė, nežinojau, kur dėtis. Ir antrą

žiemą dažniausiai nakvodavau tvartuose. Į trobą mane
įsileisdavo retai, sulaukusi devynerių jau nebebuvau tokia
maža, kad manęs pagailėtų.
Be to, po Lietuvą elgetaudami klajojo daugybė vaikų,
vokietukų ir rusiukų, kai kurie buvo mažesni, švaresni ir
meilesni už mane. Jei tarp jų ir pasitaikė lietuvių, tai labai
mažai. Man labiausiai patiko klajoti vienai, nes taip gauda­
vau daugiau maisto. Pamažu tapau tikra vieniše.
Jei panorėdavau susitikti su kitais vaikais, eidavau į
geležinkelio stotį - Šeštokų arba Kalvarijos. Vėlai vakare
ten beveik visuomet ką nors rasdavai. Susitikę pasakoda-
vomės, kur buvę, ką patyrę. Jei kas nors pasakydavo, kad
koks vaikas pradingo arba numirė, aš papasakodavau apie
savo mamą, kaip mums bėgant nuo rusų ji mirė badu. Mes,
vaikai, dažnai kartu praleisdavome keletą dienų, ir aš be­
veik visada pirma susiruošdavau į kelią.

58
 Porą sykių drauge nusigavome į Kauną. Kad nukaktume
į tą didmiestį, mes, berniukai ir mergaitės, paprasčiausiai
užsiropšdavome ant vagonų stogų ir į ką nors įsikibda­
vome. Tai apsimokėjo: pirma, važiuodavome nemokamai;
antra, būdavo labai smagu. Nuo tos vietovės Lietuvos
pietvakariuose, kur aš nuolat sukiojausi, iki Kauno buvo
netoli.
Kaune visada laikėmės labai atsargiai. Per karą miestas
buvo smarkiai sugriautas ir dar anaiptol neatstatytas. Iš ge­
ležinkelio stoties laukiamosios salės mus išvydavo milicija.
Todėl naktimis traukdavome į senas kapines, esančias vos
už kelių šimtų metrų nuo stoties. Ten dideliuose šeimy­
niniuose kapų rūsiuose buvo palaidoti įžymūs Lietuvos
žmonės. Šiandien tų kapinių nebėra, dabar jų vietoje - di­
džiulis Ramybės parkas.
Į kapines niekada neidavau viena, net man ten būdavo
šiek tiek nejauku. Drauge nuolat būdavo dar keturi ar
penki berniukai. Kalbėjausi su jais vokiškai - matyt, jie
irgi buvo vokietukai. Miegodavome tokiuose antkapiuose,
panašiuose į namukus mirusiesiems. Žinojome, kad joks
lietuvis neis naktį į kapines vaikyti vokietukų. Jie per dideli
bailiai. Vakarais rinkdavomės ir atsinešdavome visą savo
grobį - ką iškauliję, ką pavogę, ką radę. Netrukus berniu­
kai ėmė rūkyti. Rūkydavo tai, ką turėdavo. Sakydavo: kai
rūkai, pilve pasidaro šilčiau. Aš irgi šalau, tad irgi norėjau
sušilti. Pradėjau nuo nuorūkų iš šiukšliadėžių. Susisuktas
suktines vyrai dažnai surūkydavo tik iki pusės. Pirmą
kartą kosėjau ir šnopščiau, kol nuo kosėjimo ir įtampos
iš akių ištryško ašaros, bet greitai išmokau. O netrukus
įjunkau. Vis žiūrėdavau, kur kas rūko, arba kaulydavau:
„Būk geras, palik man porą dūmų..." Vieni duodavo, nes
norėdavo pasijuokti, kiti vydavo šalin. Sulaukusi dešimties
buvau tikra rūkorė. Kai visai nebūdavo ko rūkyti, susisuk­
davome vyšnių lapus arba suktines iš bet kokių lapų, kurių

59
vėjas nuolatos prinešdavo į kapus. O žiemą, kai būdavo
šalta, kartais susikurdavome ir lauželį.

Mes, elgetautojai, ne šiaip sau nesiveržėme į Kauną,

mat po karo daug žmonių didmiestyje badavo. Buvusioje
Lietuvos sostinėje ne tik beveik negaudavome nieko val­
gomo, kartais čia būdavo net pavojinga. Sykį vienas vy­
resnis berniukas mums, mažesniesiems, papasakojo, kad
ten pardavinėjami pyragėliai su žmogiena. Jis tvirtino, jog
prieš kelis mėnesius dingo keli mūsų draugai, jie daugiau
nebepasirodė, o Lietuvoje esama labai blogų žmonių, kurie
žudo vaikus ir sumala jų mėsą, kepa iš jos maltinius arba
daro pyragėlių įdarą. Paskui tokius pyragėlius pardavinėja
prie stoties. Bijojome, kad mūsų nepaskerstų kaip kiaulių
arba nenukirstų kaip vištų, tad jei kas nors kviesdavosi į
namus, niekada neidavome. vieną tai jau tikrai ne, ne­
bent keliese, po vieną atrodė per daug pavojinga. Tiesa, aš
to nebijojau, buvau p^- daug liesa, vien oda ir kaulai. Kad
tikrai buvo pardavinėjama ir valgoma žmogiena, vėliau
perskaičiau viename laikraštyje. Tokie dalykai po karo
dėjosi ne tik Kaune, bet ir Leningrade bei Kionigsberge.7
Jei nusikaltėlius pagaudavo, teisdavo už kanibalizmą ir ne
vieniems metams sodindavo į kalėjimą.
Kaime buvo kur kas geriau. Valstiečiai turėjo atsargų, o
mes, vaikai, žinojome, kur tos atsargos laikomos. Jei trobos
durys uždarytos ir iš lauko paremtos pagaliu, - Lietuvos
kaime durų niekas nerakino, - vadinasi, nieko nėra namie
ir mes, bastūnai, ramiai galime apieškoti kamarą. Apačioje,
prie krosnies, rasime duonos, o rūkykloje kabo kumpiai ir

7 Yra žinoma, kad kanibalizmo atvejų Leningrade būta ne po karo, bet per
Leningrado blokadą. Taip pat jų būta per Didįjį badmetį (1932-1933) Ukrainoje.
Apie juos tikrai galėjo rašyti laikraščiai. O pyragėlius su žmogiena Kaune
tikriausiai reikėtų laikyti gandais.

60
lašiniai. Šalia būtinai guli ilgas peilis, tad kaipmat gali šio
to atsipjauti.
Aišku, tada jau žinojau, kad vogti - nuodėmė, tą išgir­
dau dar visai mažytė namie, o paskui šią paskaitą man vėl
atskaitė senutės lietuvės. Sykį joms atvirai prisipažinau,
kad dažnai nusidedu, nes vagiu maistą. Maniau, išbars
mane, tačiau senutės to nepadarė, jos pareiškė, kad meluoti
yra didesnė nuodėmė nei pavogti vieną kitą kąsnelį. Ir pri­
dūrė esminį dalyką: „Imk tik tiek, kiek pati suvalgysi, ne
daugiau. Tada nuodėmė nebus labai didelė ir gerasis Die­
vulis tau atleis." Šios nuostatos vėliau ir laikiausi. Beveik
visada.

Ilgokai užsibuvau Kalvarijoje, mažame miestelyje prie

Lenkijos sienos. Ten stovėjo ir tebestovi didelė bažnyčia ir
daug gražių įvairiaspalvių žemų medinių namukų. Netoli
miesto telkšo mano ežeras, kurio skaidriu vandeniu vasarą
rytais prausdavausi. Niekada nelįsdavau giliai, nes plaukti
nemokėjau. Ir iki šiol neišmokau. Miegodavau ramiame
miške ant ežero kranto po milžiniška egle, kurios šakos
siekė žemę. Po šiuo stogu buvo sausa ir minkšta. Ten temp­
davau viską, ką radusi, žolę ir sausus lapus, senus maišus
ir suskydusią gūnią arkliui užkloti. Be to, radau seną plie­
ninį šalmą, jame atsinešdavau vandens arba pieno. Turėjau
ir daugiau naudingų rakandų.
Tačiau nesilioviau svajoti apie tikrus namus, tad po
kurio laiko prisinešiau lentų ir iš jų po egle susirenčiau
menkutę pašiūrę. Joje buvo gana jauku. Be to, buvau ne
viena, susikūriau mažutę šeimyną. Prie upės radau dvi
medines lenteles su kotu, vadinamas kultuvėmis, mote­
rys jomis velėdavo skalbinius. Iš jų pasidariau lėles ir jas
gražiai suvysčiau. Veidus joms nupiešiau anglimi - tam-
tyč miške susikūriau laužiuką. Kalbėdavausi su jomis, jos

61
turėjo man atstoti seserį ir brolį. O gal jau mano pačios
vaikus...
Pašiūrėje buvo gera, į ūkius reikėdavo traukti tik tam,
kad gaučiau maisto. Tačiau pačioje vasaros pradžioje buvo
sunku, obuolių dar nėra, ir kad ir kiek naršysi po daržus,
nerasi nei morkų, nei agurkų, nei uogų - dar niekas nesu­
nokę. Tad manytis duonos ir visų pirma pieno teko senuoju
būdu. Karvės mane gerai pažinojo, o melžti jau seniai mo­
kėjau. Pasiimdavau savo šalmą, statydavau jį ant žemės ir
prisimelždavau. Blogiausia, kad neišmelždavau iki galo, o
taip daryti negalima, nes tada su laiku karvė duoda vis ma­
žiau pieno. Bet aš imdavau tiek, kiek pajėgsiu išgerti. Duo­
nos gaudavau iš valstiečių. Duonos ir suspaustos varškės,
kartais ir bryzelį lašinių, šito gero man netrūko.

Vilkiukams būvi) geriau negu man

Netoli nuo mano pašiūrės po egle gyveno vilkė su vil­

kiukais. Pašiūrė stovėjo ant kalvos, tad iš aukštai galėjau
apžvelgti nedidelį slėnį ir stebėti, kas dedasi priešais esan­
čioje aukštumoje. Vieną dieną išvydau vilką. Iš pradžių ne­
žinojau, tai patinas ar patelė. Vilkas visada pasirodydavo
rytais, nelabai toli nuo manęs, bet ir ne per arčiausiai. Gerai
jį matydavau. Vienoje vietoje gulėjo išvirtę medžiai, ten ir
buvo vilko irštva. Stebėjau jį, o jis stebėjo mane. Vilką kal­
bindavau lietuviškai, sakydavau jam, kad manęs nebijotų
ir kad aš pati jo šiek tiek prisibijau. Bet tik šiek tiek. Mylė­
jau mišką ir jo žvėris, galėdavau stebėti juos valandų valan­
das. Tačiau iš suaugusiųjų pasakojimų puikiai žinojau, kad
nors ir labai smalsu, prie vilko artintis nevalia. Taip pat ži­
nojau, kad vilkai - nei patinai, nei patelės - vasarą žmonių
nepuola. Ir šiaip turi ko ėsti.

62
 Vis dėlto buvau labai atsargi ir mudu laikėmės vienas
nuo kito atstu, tarytum tarp mūsų būtų nubrėžta nema­
toma linija. Bet kasdien eidavome tuo pačiu keliu per slėnį.
Tik aš sukdavau dešinėn į savo pašiūrę, o vilkas - kairėn.
Popiet arba pavakare grįždama namo ant kelio visada
padėdavau ką nors valgomo. Kąsnelį lašinių, kriaukšlelę
duonos, virtų bulvių - taigi ne kažin kiek. Kitaip nei aš,
vilkas pareidavo rytais. Kasdien, keliaudama pas valstie­
čius, patikrindavau, ar tebeguli mano paliktos vaišės. Nors
netoliese nebuvo jokių šunų, visada viskas būdavo dingę -
ne tik lašiniai, bet ir bulvės. Kadangi maišelyje maisto turė­
davau užtektinai, vėl ką nors padėdavau, bet ne paskutinį
duonos kąsnį.
Vilkas buvo labai tylus ir atsargus, niekada negirdėjau
jo artinantis, nė šakelė netrekštelėdavo. Niekada nestaugė.
O vieną dieną išvydau tris mažylius. Tada ir supratau, jog
tai vilkė. Nebijodama manęs ji visai pašonėje atsivedė jau­
niklių.
Visada maniau, kad neteisinga tokius vaikus kaip aš va­
dinti vilko vaikais. Juk mačiau vilkiukus, tikrus vilkiukus.
Mačiau, kaip motina su jais žaidžia, atsigula, o mažyliai
aplink ją šokinėja ir ji išlaižo jiems ausis. Jiems buvo daug
geriau negu man. Pavydėjau tiems vilkų jaunikliams.

Kitus vaikus, žmonių vaikus, vasarą šeštadieniais ir

sekmadieniais sutikdavau Kalvarijoje, netoli Šešupės esan­
čioje šokių aikštelėje. Ten kiekvieną savaitgalį skambėdavo
muzika. Suaugusieji šokdavo, gerdavo, rūkydavo ir daug
juokdavosi, o kartais netgi išmesdavo nepradėtą rūkyti
papirosą. Tai sovietinės namudinės cigaretės su ilgu kieto
popieriaus kandikliu. Mes, vaikai, mėgome šias šventes,
mums patiko muzika, prisirinkdavome pilnas kišenes
nuorūkų, išgerdavome iš butelių likučius. Vėlai naktį,

63
kai pavargdavome, o žmonės pamažu imdavo skirstytis,
guldavome miegoti po tiltu, iš kur matydavome šokių
aikštelę. Kai vasara praeidavo ir šokiai baigdavosi, visi ber­
niukai ir mergaitės patraukdavo savais keliais. Žygiuodavo
pėsti arba važiuodavo ant kokio nors traukinio stogo ten,
kur pažinojo vietas ir galėjo peržiemoti.
Sukau vis didesnius ratus, mat ir aš mėgau su kitais vai­
kais važiuoti ant traukinių stogų. Pavažiuodavome galiuką
vienu traukiniu, paskui ropšdavomės ant kito. Taip nuka­
kau ne tik į Kauną, bet vieną dieną iš Kalvarijos nusibel-
džiau į visai kitą rajoną, prie Alytaus. Ten teka Nemunas,
vokiškai vadinamas Memeliu. Jo krantas - vietomis gana
status - apaugęs tankiais miškais. Kol buvo pakankamai
šilta, mes; vaikai, juose nakvodayome.

Alytus

Antrą ar trečią rudenį po karo pirmą kartą atsidūriau prie

Alytaus. Buvo šlapia, medžių lapai jau nukritę, valstiečiai
seniai suvežę derlių, ir laukuose jau neberadau nei šieno,
nei šiaudų kaugių. Pabeldžiau į vienas duris, man pasakė
„ne", pabeldžiau į kitas - visur girdėjau tiktai „ne". Pa­
mažu temo, iš ganyklų grįžo karvės, girdėjai jas visame
siaurame Nemuno slėnyje. Pagaliau duris atidarė viena
moteris, greitai padavė gūnią ir sukuždėjo:
- Dumk į daržinę ir gulk ant šieno, ten galėsi permiegoti.
Prieš uždarydama duris dar įbruko man kriaukšlę
duonos.
Užmigau ir sušilau, tik staiga mane užgulė kažkas sun­
kaus. Vyras užspaudė man bumą. Dvokė prasta namine.
Mėginau jam įkąsti, jis man smogė. Ir tada nutiko klaikus
dalykas - jis mane išžagino. Kai siaubingas skausmas šiek

64
tiek apmalšo, vyras čiupo mane už sprando, išmetė iš dar­
žinės ir prigrasė:
- Dink iš čia, o jei kam nors prasižiosi, nudėsiu!
Bet aš negalėjau paeiti, man labai skaudėjo, viskas buvo
kiaurai peršlapę. Bandžiau bėgti, bet kas žingsnis vis par-
krisdavau. Vyras paliko mane gulėti ir nuėjo. Po kiek laiko
išgirdau žingsnius ir arklio šnopavimą, jis grįžo. Užmovė
man ant galvos maišą, tvirtai užrišo ir nutrenkė mane ant
vežimo. Tada nuvežė prie upės ir įmetė į vandenį.
Pasakodama šią istoriją televizininkams iš pradžių
jaučiausi visai rami, nors šie prisiminimai slegia mane ir
po šiai dienai. 1994 metų rudenį nuvažiavome į Alytų ir
vaikščiodami palei upę ilgai ieškojome vietos, kur tai ga­
lėjo nutikti. Kai tylomis nusileidome prie Nemuno, staiga
prasiveržė visas manyje susikaupęs kartėlis, visas protes­
tas, visa neviltis: Nemunas man galėjo tapti kapu. Tačiau
Dievulis manęs pagailėjo. Tąsyk ten žvejojo du vyrai, ir
jie mane išgelbėjo. Dar ir šiandien tebegalvoju apie tą
vyrą. Skausmas nuslopo, tačiau visą gyvenimą negaliu to
pamiršti. O vyras? Ar jo negraužė sąžinė? Juk manė, kad
nužudė vaiką. Ir po šiai dienai svarstau, kaip suaugęs žmo­
gus galėjo šitaip pasielgti? Gyveno kaip gyvenęs. Ir kaip jis
galėjo ramiai miegoti?
Abu žvejai, pamatę srovės nešamą maišą, greitai išgriebė
mane iš vandens. Tuoj puolė gaivinti, o paskui nunešė į
namą netoliese, kur manimi ėmė rūpintis nepažįstama
senutė. Kai atsipeikėjau, ta senutė lietuvė sėdėjo prie
mano lovos. Ji vis klausinėjo: „Kas taip padarė? Kas taip
padarė?" Bet man iškart ausyse suskambo prievartautojo
balsas: „Jei kam nors prasižiosi, nudėsiu." Todėl tylėjau,
nepratariau nė žodžio.
Kai neatsakiau, senutė paėmė mane už rankos ir tarė:
„Melskis!", o tada mane peržegnojo. Žegnotis aš nemokė­
jau, mūsų šeima - kaip ir dauguma Rytų Prūsijoje - buvo

65
evangelikai. Senutė virė man žolelių arbatą ir gerai mane
maitino. Ir vis klausinėjo: „Kas jis toks? Kas jis toks?" Ta­
čiau aš kaskart nutildavau. Siek tiek sustiprėjusi iškeliavau.
Praėjus kelioms savaitėms nuo to atsitikimo prie Ne­
muno, - per tą laiką atšilo, - Marijampolės geležinkelio sto­
tyje sutikau kelis draugus. Berniukai pasiteiravo, kur taip
ilgai buvau dingusi. Jie buvo mano bičiuliai, jų nebijojau,
todėl papasakojau, kas nutiko.
- Jis už tai atsiims! - pažadėjo vienas*
Mūsų grupelė traukiniu nukako į Alytų, o iš ten pėsčio­
mis nudrožėme į kaimą prie upės. Pora berniukų patraukė
prie mano parodytos daržinės. Vienas užlipo su manimi
ant kalno ir mudu ten palaukėme kitų. Jie netrukus atėjo,
norėdami iš aukštai pažiūrėti, kaip pleška jų padegta vals­
tiečio daržinė.
- Čia už tave, argi ne puiku? - klausinėjo jie.
Kurį laiką žiūrėjome į ugnį, mat netrukus daržinė lieps­
note liepsnojo. Kaimo gyventojai puolė gesinti gaisro, ta­
čiau bergždžiai, ir netrukus iš daržinės liko vien pelenai.
Po poros dienų grįžau į Kalvariją; paskui metų metus ne­
drįsau keliauti į Alytaus apylinkes.

Visi žinojo, kad neturiu namų

Tą rudenį nuolatos lijo kaip iš kibiro, o kadangi vėl neturė­

jau saugios pastogės, pirmą kartą išdrįsau užsukti į didelę
baltą Kalvarijos bažnyčią, kuri stūkso iškilusi aukštai virš
Šešupės. Tais laikais lietuviai buvo labai pamaldūs, dau­
guma - katalikai, kaip ir šiandien. Šeštadieniais ir sekma­
dieniais bažnyčia būdavo atidaryta nuo ryto iki vakaro. Į
pamaldas susirinkdavo paprasti žmonės. Tie, kas gyveno

66
tolėliau kaime, atvažiuodavo vežimais, miestelio gyvento­
jai ateidavo pėsti.
Ketinau tik mažumėlę pasišildyti prie pagrindinių durų,
bet čia sukiodamasi trukdžiau įeiti žmonėms, atvykusiems
į pamaldas. Tad truputį pasislinkau į bažnyčios vidų,
paskui dar truputį. Man patiko vargonų muzika ir choro
giesmės. Kai užgiedodavo ir parapijiečiai, mielai būčiau
prisijungusi, bet tada dar nemokėjau lietuviškų giesmių.
Slinkau vis gilyn į bažnyčią, apėjau klauptus ir pasukau
į dešinę, toliau nuo žmonių. Ten buvo nedidelė patalpėlė,
kur tiesiai prieš rangą kabėjo didžiulė Nukryžiuotojo fi­
gūra. Dėl nepaaiškinamų priežasčių priešais ją ant grindų
buvo patiesta paprasta vilnonė antklodė. Buvau pavargusi
ir permerkta lietaus, atsiguliau po kryžiumi, susisukau į
kamuoliuką ir kaipmat užsnūdau. Graži muzika, giesmės
ir maldos - viskas pamažu slopo, nugrimzdau į miegą. Kai
nubudau, bažnyčia buvo beveik tuščia, daugybė žvakių
baigė degti, o šalia manęs gulėjo keli paplotėliai. Lietuvos
kaimuose juos kepdavo iš kviečių. Miltai ir kiaušiniai, kar­
tais dar pasaldinti cukrumi. O kadangi šie paplotėliai buvo
niekieno, aš juos suvalgiau. Bažnyčioje buvo gera. Įsidėmė­
jau tai.
Tad žiemą, kur buvus, kur nebuvus, vis į ją užsukdavau.
Niekas manęs nevarė iš mano kampo, buvo šilta, ir beveik
kiekvieną kartą nubudusi šalia rasdavau ką nors valgomo.
Kas atnešdavo maisto, nežinau, nes visada greitai užmig­
davau.
Sangrūdoje, kaimelyje netoli Cirailės, kur gyveno Renės
šeima ir Keršuliai, taip pat buvo nedidelė bažnytėlė, tačiau
tenai po pamaldų mane visada išprašydavo lauk, o bažny­
tėlę užrakindavo - ne taip, kaip Kalvarijoje.
Ypač man patiko stebėti pamaldas per šventes. Tada
giesmės skambėdavo dar gražiau, moterys ir vaikai bū­
davo apsirengę dar puošniau nei eilinį sekmadienį. Net

67
vyrai nusivilkdavo savo pilkus darbinius drabužius ir iš
spintos išsitraukdavo tamsius kostiumus.
Kunigo Kalvarijoje beveik nepažinojau. Kunigai ir visi
žmonės, turintys tarnybą ir gerai apsirengę, buvo nepa­
lyginti aukščiau už mane, atrodė nepasiekiami, jaučiau
jiems didžiulę pagarbą. Ne baimę, o pagarbą. Kunigas retai
užsukdavo į mano kampą paglostyti man galvos. Šiandien
jau neprisimenu nei veidų, nei vardų, prisiminimuose
viskas susilieja. Tačiau prisimenu daug ką, ką teko iš kitų
patirti, visų pirma - gero, blogus dalykus visada stengda­
vausi pamiršti.
Tais laikais nesusimąsčiau, kodėl tikintieji man nepa­
deda, kodėl niekas manęs nepriglaudžia. Kalvarijos baž­
nyčios klebonas puikiai žinojo, kad aš, vokietuke, neturiu
namų. Tačiau ir jis man nepagelbėjo, nors buvau dar vai­
kas. O gal tai jis sekmadieniais padėdavo paplotėlių? Jis
niekada neištarė man blogo žodžio, tik pasiteiravo vardo.
Mažame miestelyje visi žinojo, kad esu našlaitė, benamė
vokietuke. Bet niekas nepasiūlė: „Gyvenk pas mane..."
Tiesa, kelis kartus galėjau pernakvoti pas Birutę, su
kuria susipažinau žaisdama po tiltu. Birutės tėvai buvo
komunistai, jie nevaikščiojo į bažnyčią. Bet nors su ta mer­
gaite sutariau labai gerai, man nepatiko pas ją svečiuotis,
nes baisiai bijojau jos tėvo, kurio veidą darkė ilgas, platus
raudonas randas.

Ten, kur gyveno Birutė, prie visų namų buvo sodai.

Pavasarį, kai atšildavo, žmonės iš akmenų, o dažniausiai
iš plytų lauke sumūrydavo paprastus ugniakurus. Ant jų
virdavo iki pirmųjų šalnų. Ir štai sykį viename sode ant
tokio ugniakuro pamačiau didžiulį puodą, iš kurio sklido
nuostabiai gardus kvapas. Pirmiausia stovėjau už tvoros
ir traukiau tą kvapą. Iš namo vis išeidavo šeimininkė, į

68
puodą šio bei to įdėdavo ir pamaišydavo. Ir kas gi būtų
atsispyręs tokiai pagundai? Ilgai stebėjau tą moterį. Paga­
liau ji nunešė į namą vandens. Akimirksniu stryktelėjau
per tvorą ir šokau prie puodo. Mikliai nukėliau dangtį ir
išvydau paviršiuje kyšančias dvi vištos blauzdeles. Čiupau
jas, bet jos buvo siaubingai karštos. Gerai prisimenu, kuo
vilkėjau - senu kaimišku maišu, kuriame buvau iškirpusi
skyles kaklui ir rankoms, o viršuje jį suverždavau viela.
Višta buvo siaubingai karšta, o aš buvau tokia kvaila, kad
užsikišau ją už kaklo. Žinoma, ji nuslydo žemyn, o aš ne­
mūvėjau kelnaičių, kurios būtų ją sulaikiusios. Stovėjau
ir kamavausi su karštu paukščiu, o čia iš namo išpuolė
šeimininkė, rėkdama ir baisiai keikdamasi. Maniau, spė­
siu peršokti tvorą ir nuo jos pasprukti. Bet visa oda buvo
nudegusi, nesugebėjau greitai iškratyti tos vištos, ir šeimi­
ninkė tvojo man per galvą žarstekliu. Šiandien ją suprantu:
ji turėjo vaikų, o aš norėjau nugvelbti maistą ir sušlemšti
pati viena. Bet tąsyk man buvo nekas.
Atsipeikėjau jau sutemus. Krėtė šaltis, visą kūną skau­
dėjo, gulėjau milžiniškame dilgėlyne ant Šešupės kranto.
Viena akimi, dešiniąja, nieko nemačiau, ir šiandien man
tas smūgis atsiliepia. Vis dėlto kažkaip sugebėjau atsistoti
ir iš paskutiniųjų nusivilkau prie kažkokio lango, kurį dar
sugebėjau įžiūrėti šviečiant. Nors Kalvarija buvo mieste­
lis, elektros žmonės tais laikais neturėjo, namuose, kaip
ir kaime, dažniausiai degė žibalinė lempa. Suvokiau, kad
man prastai, dilgėlės, uodai ir žarsteklis - ant kūno svei­
kos vietos nelikę. Tačiau nė neįsivaizdavau, kaip atrodau.
Būtinai norėjau pasiekti šviesą ir žinojau, kad durys, kaip
lietuviams įprasta, bus neužrakintos: Šiek tiek mačiau tik
viena akimi. Kai atvėriau duris, šeimininkai kaip tik vaka­
rieniavo. Visa šeima sėdėjo prie stalo ir valgė vištą, kurią aš
kėsinausi pavogti. Šeimininkė ją surado ir parsinešė namo.
Moteris lyg tyčia sėdėjo priešais mane. Ūmai atsistojo - aš

69
tebestypsojau tarpduryje - riktelėjo ir griuvo ant molinės
aslos. Dar pagalvojau, kad dabar mane vėl primuš, o tada
ir pati netekau sąmonės.
Atsitokėjau ant medinio suolo, ant kurio namų šeiminin­
kai man buvo padarę gultą. Buvo mane nuprausę ir aprišę
galvą. Moteris bandė mane pagirdyti ir pamaitinti. Po kelių
dienų, kai šiek tiek atgavau jėgas, vaikai padavė man nedi­
delę šukę, joje pamačiau savo atvaizdą, bet negalėjau savęs
atpažinti - taip baisiai atrodžiau.
Vėliau moteris man prisipažino pamaniusi, kad mane
užmušė, ketino mane surasti ir paslapčia palaidoti. Ir verk­
dama vis kartojo:
- Atsiprašau, atsiprašau, atleisk.
Tai reiškė, kad ji gailisi ir bando man atsilyginti. Kada
visa tai įvyko, nepamenu, tikrai žinau tik tiek, jog tai buvo
po išžaginimo prie Nemuno, rudenį, prieš man patenkant
pas tetą Juzę.

„Juk tu čia pražūsi!"

Mieste žmonės laikydavo nebent porą vištų, ir daugiau

jokio gyvulio, pas kurį galėčiau įlįsti į tvartą. Todėl daž­
niausiai nakvodavau po tiltu per Šešupę, netoli Kalvarijos
šokių aikštelės. Ten susirinkdavo ir daugiau vaikų - vo­
kiečių ir rusų. Iš pradžių buvo ir keli lietuviukai. Kartu
prinešdavome žolės ir sudžiūvusių lapų, pasidarydavome
guolį. Atbėgdavo ir benamių šunų, prie jų galėdavai prisi­
glausti, jie buvo neįtikėtinai šilti, o blusos mums netrukdė.
Bet vieną dieną kiti vaikai kažkur dingo, geresnę vietelę
susirado ir benamiai šunys. Po tiltu likau viena, gulėjau ir
šalau.

70
 Vieną vėlų vakarą atėjo kažkoks vyras. Norėjau sprukti,
bet buvo labai šalta, nepajėgiau atsikelti. Vyras mane pa­
purtė ir tarė:
- Ei tu! Juk tu čia pražūsi!
Tada paklausė, iš kur aš esu. Pasisakiau tik savo lietu­
višką vardą Marytė, o vyras pakėlė mane ir nusinešė. Labai
išsigandau, bijojau, kad vėl gali atsitikti tas pats kaip kaime
prie Nemuno, bet neįstengiau priešintis. Tačiau vyras tie­
siog parsinešė mane namo. Žmonai pasakė:
- Žiūrėk, čia mergaitė iš patiltės, vokietuke. Juk ji ten
pražus. Baisi nuodėmė, pamačius tokį vaiką, palikti jį mirti.
Man tai buvo išsigelbėjimas, tikrai būčiau ten užmigusi
amžiams.
Vyrui parsinešus mane namo, iš pradžių likau prie
laukujų durų - bet viduje, priemenėje, o ne lauke, nes jau
buvo žiema. Jo žmona davė man šio to valgyti. Abu su
vyru pastatė didžiulį medinį kubilą, atsinešė muilo, žirkles,
o tada iš virtuvės ėmė kibirais tampyti karštą vandenį.
Per tą laiką užmigau. Atsibudau tik panardinta į karštą
vandenį - moteris mane maudė ir nukirpo man plaukus.
Atsimerkusi pamačiau, kaip iš kambario į mane spokso
du berniukai. Vėliau tame kambaryje valgydavome. Dvi
galvelės, rimti veidukai. Nesivaržiau, nors jau buvau plikai
nukirpta. Berniukai buvo daug mažesni už mane.
Kaip apdujusi miegojau ištisas paras. Moteris tik retsy­
kiais mane trumpam pažadindavo, sugirdydavo šiek tiek
skysčio. Iš pradžių paguldė mane ant priekrosnio, bet pa­
mačiusi, kad vis apsišlapinu, padarė man lovą iš dviejų kė­
džių. Tų pirmųjų dienų pas tetą Juzę, - taip vėliau vadinau
Juzefą Linkevičienę, - neprisimenu. Neskyriau ryto nuo
vakaro, dienos nuo nakties, viskas buvo ištisinė sumaištis.
Linkevičių šeimą sudarė tėvas Kazimieras, muzikantas
ir daržovių augintojas, motina Juzefą, besirūpinanti namais
ir ūkiu, ir du sūnūs, Kazys Vytas ir Romualdas. Jaunėlis

7 1
Benjaminas gimė tik 1950 metais. Be to, namuose gyveno
nevaikštanti senučiukė, kurią teta Juzė prižiūrėjo.
Valgyti pas Linkevičius visada buvo užtektinai - bent
jau mano akimis žiūrint. O puikiausia tai, kad aš, vokie­
tuke, gaudavau tiek pat, kiek ir pačių Linkevičių vaikai;
lašinių, bulvių ir raugintų kopūstų galėjai prisikirsti iki
soties. Netrūko nė pieno, nors šeima karvės nelaikė ir
pieną pirkdavo. Neturėjo teta Juzė ir didžiulės kaimiškos
krosnies, kokiose valstiečiai visam mėnesiui kepdavo mil­
žiniškus porėtus duonos kepalus. Juos laikydavo kamaroje,
ir jie negesdavo. Tikriausiai Linkevičiai pirkdavo ne tik
pieną, bet ir duoną.
Neprisimenu, kiek laiko gulėjau. Kartais ateidavo ber­
niukai ir rodydavo man knygas su paveikslėliais. Ban­
dydavo mane kalbinti - lietuviškai. Vėliau jau pajėgiau
atsisėsti, matyt, būsiu sirgusi. Teta Juzė man dar ilgai trin­
davo galvą, nors buvau plika. Galimas daiktas, galvos oda
buvo žaizdota nuo utėlių. Jas išnaikino tik teta Juzė. Kai
pirmą kartą išvydau save veidrodyje, ryšėjau švarią baltą
skarelę. Skareles teta Juzė nuolat keitė. Ji labai bijojo, kad ir
jos vaikai gali užsikrėsti utėlėmis. Pas tetą Juzę buvo labai
švaru ir tvarkinga. Taip švaru, kad pagaliau atsikračiau
utėlių. Deja, vėliau jų vėl prisiveisė. Įkišusi pirštą į plaukus
užčiuopdavau lyg ir šašus, jie siaubingai niežėjo. Traukiau
utėles vieną po kitos iš odos ir traiškiau tarp pirštų.
Buvo jau visai įsižiemoję, kai man pirmą kartą leido
išeiti į lauką. Tetos Juzės vaikai turėjo rogutes. Vienas atsi­
sėsdavo, kitas tempdavo. Važinėdavosi apsnigta gatve. Ir
mane pasisodindavo į jas, tada abu tempdavo ir dumdavo
taip greitai, kad rogutės apvirsdavo ir visi trys juokda­
miesi atsidurdavome pusnyse. Prisivažinėję sode drauge
lipdydavome senius besmegenius. Jų kasdien vis daugėjo.
Stovėjo vienas šalia kito, kol po kelių mėnesių ištirpo anks­
tyvo pavasario saulėje.

7 2
 Kai Šešupėje garsiai traškėdami išėjo ledai, aš padėjau
tetai Juzei per didįjį pavasario skalbimą. Rytais iš upės at-
sinešdavome vandens, nes skalbinius namie mirkydavo, o
paskui trindavo ant lentos. Nešvarūs drabužiai ir patalynė
būdavo gerai įmuilijami, tada dunkst, dunkst per banguotą
lentą. Paskui, išspaudusios iš skalbinių muilą ir purviną
vandenį, nešdavomės juos prie upės. Iki jos buvo kokie
aštuoniasdešimt ar šimtas metrų. Iš pradžių tik žiūrėjau,
kaip teta Juzė skalauja skalbinius tekančiame skaidriame
vandenyje, paskui ir pati ėmiausi darbo. Prie pat kranto
buvo du rąstai ir lenta. Ir turėjome kultuvę - lygiai tokią,
iš kokių savo pašiūrėje buvau pasidariusi brolį ir seserį. Su
kultuve reikėjo daužyti skalbinius, laikyti juos įmerkus į
švarų vandenį ir tvatyti.
Vėliau pavasarį tetos Juzės vyras iš kažkur gavo vežimą
arklių mėšlo, mat Linkevičiai arklių nelaikė, tik vištas. Mes,
vaikai, nešėme mėšlą į šiltnamį ir krėtėme į plačias lysves.
Niekas mūsų nevertė taip sunkiai plušėti, bet mums tas
darbas patiko: atneši į šiltnamį mėšlo, užpili žemėmis, vėl
leki prie krūvos, vėl paimi mėšlo, vėl atneši į šiltnamį ir
užpili žemėmis. Ir taip toliau, ir taip toliau. Ką ten Linke­
vičius augino, aš taip ir nesužinojau - deja, man neleido
pasilikti ir sulaukti derliaus.
Romualdas, vyresnysis tetos Juzės sūnus, jau ėjo į pirmą
klasę. Visada žiūrėdavau, kaip jis ruošia namų darbus. Ma­
žylis Vytas irgi sėdėdavo greta, jį aš itin mėgau. Berniukai
neprieštaraudavo, jei sumanydavau su jais mokytis. Ro­
mualdas ir Kazys Vytas manęs nevarė šalin. Aišku, buvau
daug vyresnė ir stipresnė už juos.
Nors labai troškau eiti į mokyklą, man neleido, mat
Kalvarijoje mane būtų užregistravę ir Linkevičių šeima
būtų turėjusi bėdų su sovietinėmis valdžios įstaigomis. Vis
dėlto teta Juzė nebuvo bailė. Kad ir kaip baugino valdžia, ji
visada pamaitindavo pro šalį traukiančius vokietukus. Po

73
valandos kitos šie vaikai turėdavo keliauti toliau, o man iš­
eiti teko tik po kelių mėnesių, kai atgavau jėgas ir pamažu
suįžūlėjau: vėl ėmiau rūkyti. Ne name, bet šiltnamyje. Teta
Juzė mane ne kartą pagavo ir rūsčiai išbarė - jai galvoje
netilpo, kaip tokia maža mergaitė kaip aš tapo rūkore. Ci­
garečių gaudavau iš Linkevičiukų: įkalbėdavau nukniaukti
iš tėvo cigarečių pakelio. Laimė, apie tai teta Juzė nežinojo.
Antraip būtų iš karto mane išvijusi. Kai rūkydavau, abu
berniukai žiūrėdavo. Tikriausiai stebėdavosi. Patys nerūkė,
net pamėginti nenorėjo.
Pagaliau teta Juzė manęs rimtai paklausė:
- Ar ir anksčiau rūkei?
- Taip, - sąžiningai prisipažinau.
Tada ji pareiškė:
- Kad jau rūkai, tai esi sveika ir turi išeiti. Valdžia jau ka­
mantinėja kaimynus, kokia mergaitė čia pas mus gyvena.
Paskutinį kartą buvau mačiusi tetą Juzę septintojo de­
šimtmečio pradžioje. Vėl aplankėme ją, kai atvykome į
Kalvariją filmuoti. Netrukus aštuoniasdešimtmetį švę-
siančios senutės veidas tebebuvo gražus, akys nepaprastai
gyvos. Teta Juzė turėjo papasakoti, kaip pas juos patekau,
ir galiausiai Ingeborga paklausė, kodėl man neleido likti.
Pasijutau nesmagiai, bet teta Juzė atvirai paaiškino savo
tuometį sprendimą:
- Mažė tada jau rūkė, juk taip negalima. Bijojau, kad ir
mano vaikai pradės rūkyti, o to nenorėjau!
Kazys Vytas, kuris su mumis vakarieniavo, taip pat
papasakojo, kad berniukai norėjo sesutės, norėjo, kad aš
būčiau jų sesuo. Kaulijo tėvų, deja, veltui.
Teta Juzė bandė mane įpiršti už auklę vienai šeimai, bet
tie žmonės buvo labai griežti. Jie turėjo mažą vaiką. Teta
Juzė su jais kalbėjosi ir sąžiningai įspėjo, kad naktimis
prišlapinu į lovą, be to, rūkau. Ir jie atsakė:

74
 - Ne, tokios kaip Marytė mums nereikia.
Taigi man vėl teko iškeliauti. Jei nebūčiau rūkiusi, gal
būčiau radusi šeimą, kurioje man būtų buvę gera.
Kaip aš norėjau likti pas tetą Juzę - daug labiau nei pas
Keršulius! Miestelyje buvo kur kas geriau negu kaime. Teta
Juzė ir jos vyras turėjo gražų švarų namuką. Jame visada
viešpatavo tvarka, nors aplinkui zujo du nenuoramos
berniukai. Palyginti su Keršuliais, Linkevičiai buvo tur­
tingi, jie turėjo keturis kambarius ir visuose buvo medinės
grindys. Name visada būdavo šilta, nors žiemos Lietuvoje
ilgos ir atšiaurioj. Koklinė krosnis buvo kūrenama iš šono,
tad įšildavo visa siena, ypač to kambario, kuriame miegojo
vaikai.
Kai glaudžiausi pas Linkevičius, prie pat durų esan­
čiame kambarėlyje gyveno moteris nesveikomis kojomis.
Ji buvo Linkevičienės teta. O man miegoti paklodavo ant
sustumtų dviejų trijų kėdžių tame kambaryje, kuriame val­
gydavome. Čiužinį atstojo skudurai, bet visada gaudavau
švarią paklodę. Ir po kėdėmis teta Juzė pritiesdavo senų
skudurų, kurių negaila. Rytais viskas dvokdavo ir būdavo
išnešama laukan. Niekas manęs nebarė, berniukai taip pat
nesityčiojo, kad naktį prišlapinu lovą. Teta Juzė stengėsi
padėti, virė visokias žoleles, bet arbata negelbėjo.
Šlapintis į lovą pradėjau Lietuvoje, o lioviausi tik bū­
dama beveik devyniolikos. Labai dėl to kankinausi, bet
nieko negalėjau padaryti. Vos užmigdavau, iškart apsišla-
pindavau. Todėl niekas nenorėjo įsileisti manęs į namus,
net ir tie žmonės, kurie iš anksčiau pažinojo mane kaip
darbščią mergaitę. Butai ir namai buvo per maži, kad man
būtų galima skirti kokį nors atskirą kambarėlį. Tad nakvoti
tekdavo šiene arba šiauduose. Smirdėjau ir atrodžiau siau­
bingai. O man augant žmonės vis labiau manęs prisibijojo,
nes buvau tikrai stipri.

75
 Vokiečius renka

Praėjus porai metų nuo karo pabaigos visi vokiečiai, kla­

jojantys po Lietuvos kaimus ir traukiantys nuo ūkio prie
ūkio, turėjo prisistatyti sovietų valdžiai. 1948 ar 1949 me­
tais šalies pietvakariuose išėjo kreipimasis, kad privalome
atvykti į surinkimo punktą Kalvarijoje, iš ten esą būsime
nugabenti į Vokietiją. Lietuviai šiais pažadais netikėjo,
jie jau buvo patyrę, ko laukti iš sovietų: šimtai tūkstančių
žmonių buvo ištremti į Sibirą ir dar negrįžę namo. Kur jau
ten - daugybė iš jų mirė klaikiomis sąlygomis. Lietuvius
vis dar suiminėjo ir trėmė. Vokiečiai apie tai žinojo. Ir vis
dėlto, nepaisydamos visų būgštavimų ir abejonių, Kalvari­
joje kai kurios moterys prisistatė valdžios įstaigoms, ypač
motinos su mažais vaikais, neturinčios stogo virš galvos
ir puikiai suprantančios, kad prieš akis - vėl sunki ir šalta
žiema. Ir man buvo prisakyta ten nueiti. Tačiau kai kurie
valstiečiai patarė verčiau pasislėpti. Jie baisiai bijojo rusų, o
tais laikais visi vokiečiai, įskaitant moteris ir vaikus, buvo
laikomi fašistais.
Po kaimus kinkytu vežimu važinėjo stribai. Jiems buvo
nurodyta ieškoti vokiečių ir, reikalui esant, prievarta at­
vežti į surinkimo punktą Kalvarijoje, kur lig tol laisvano­
riškai buvo prisistatę labai mažai žmonių. Mane jie nutvėrė
kažkokioje daržinėje. Vieną rytą pabudau, o šalia stovi
trys vyrai. Pažinau uniformas, jos buvo mėlynos ir juodos.
Ilgai nesiterlioję vyrai įsisodino mane į vežimą. Penktojo
dešimtmečio pabaigoje Lietuvos kaime automobilių dar
nebuvo. Vežimo gale jau sėdėjo senukas, vokietis baltais
kaip sniegas plaukais. Jis irgi turėjo tokią terbelę kaip
maniškė, tačiau jojo buvo tuščia. Vyrai toliau važinėjo po
ūkius ir klausinėjo, ar nėra tokių vaikų kaip aš, O kai niekas

76
neprisistatydavo, apieškodavo daržines. Man liepė ramiai
sėdėti, o senukui nesakė nieko, jis nė nemėgino pabėgti.
Per pietus atvažiavome į vieną ūkį, ir stribai pareikalavo
valgyti. Jie buvo pareigūnai ir dėvėjo MGB, sovietų slapto­
sios tarnybos, tik po kelerių metų pervadintos į KGB, uni­
formas. Valstietė skubiai atnešė maisto. Tuo tarpu arkliai
gavo vandens ir avižų. Stribai susėdo kieme, valgė ir gėrė,
o moteris paklausė, ar galima pamaitinti mane ir senuką.
Stribai linktelėjo, ir ji atnešė mums duonos ir pieno. Atne­
šusi sušnibždėjo:
- Žinau, kur jus išveš - į Sibirą! Jus nužudys! - Ir pri­
dūrė: - Stribams į degtinę šio to įbėriau, jie tuoj užmigs.
Tada bėkite.
Tai, kad vyrai užmigo, nebuvo jokie burtai, nors man
tuomet taip atrodė. Vėliau, kiek paaugusi, sužinojau, kad
senos lietuvės labai gerai išmanė vaistažolių veikimą. Tas
žinias jos saugojo kaip paslaptį ir perduodavo tik savo du­
kroms. Esama tokios šaknies, ji užpilama namine degtine ir
paliekama stovėti. Alkoholis ištraukia iš šaknies medžiagą,
veikiančią kaip migdomieji. Ji ne mirtina, bet labai stipri.
Netrukus vyrai uždainavo, o paskui užmigo - kaip moteris
ir žadėjo. Tačiau mes važiavome toliau, arkliai risnojo ne-
vadelėjami.
Vyrams užmigus paraginau senuką bėgti su manimi.
Bet jis tik papurtė galvą ir parodė savo smarkiai sutinusias
pamėlusias kojas.
- Negaliu, bėk viena, - tarė jis. - Gali būti, kad moteris
sakė tiesą, kad mus, vokiečius, rusai surinks ir kur nors nu­
žudys. Bet aš nelabai bepaeinu, todėl bent jau tu bėk. O gal
ji apsirinka, ir man pasiseks.
Nedvejojau, stryktelėjau iš vežimo ir pasipusčiau padus.
Neketinau savo noru leistis nužudoma. Tai buvo vieninte­
lis kartais, kai stribai mane pagavo, nuo tada buvau neįti­
kėtinai atsargi.

77
 Po kelerių metų sužinojau, kad vokiečių nei nužudė, nei
ištrėmė, juos iš tiesų išgabeno į Vokietiją. Bet buvo jau per
vėlu, traukinys nuvažiavo, kaip sako rusai. Bent jau man.
Šiandien kartais susimąstau, kas galbūt būtų buvę, jeigu
ir aš - kaip mano brolis Manfredas - būčiau išvykusi į Vo­
kietiją pas tėvą. Tikriausiai būčiau lankiusi mokyklą ir, ko
gero, tapusi naudingu žmogumi.

Miško broliai

Nepykstu ant lietuvių, kad tąsyk man nevykusiai patarė.

Jie elgėsi, kaip išmanė, nes stribai nuolat suiminėjo žmones
ir vežė į Sibirą. Tuomet visi gyveno nuolatinėje baimėje, bet
kurią naktį į duris galėjo pabelsti saugumiečiai. Šiaip sau,
be jokios priežasties, tiesiog kam nors kas nors užkliuvo.
Moterų pataisos darbų lageryje sutikau daug lietuvių, ku­
rios buvo suimtos ir ištremtos už gryną nieką, pavyzdžiui,
kad padainavo netinkamą dainą ar papasakojo politinį
anekdotą. Lageryje šias moteris gerbė, nes jos buvo ne kri­
minalinės nusikaltėlės, o politinės kalinės. Jos visos buvo
nuteistos pagal 58-ąjį straipsnį, numatantį bausmes už anti­
valstybinę (ar tokia laikomą) veiklą.
Tetos Juzės kaimynę Juditą į Sibirą išvežė su kelių mė­
nesių kūdikiu. Berniukas kelionės neišgyveno. Kaimynė iš
Gulago grįžo po aštuonerių metų, paliegusi kūnu ir siela.
Susipažinau su ja 2000 metais, kai su žurnalistais lankiausi
pas tetą Juzę.
1944 metų vasarą Raudonajai armijai užėmus Baltijos
valstybes daugelyje vietų kilo pasipriešinimas. Lietuvoje
tūkstančiai vyrų ir ne viena narsi moteris išėjo į neįžen­
giamus šios retai apgyvendintos šalies miškus. Į vadina­
mųjų miško brolių gretas stojo patriotai, socialdemokratai,

78
įsitikinę krikščionys, žmonės, kuriems grėsė tremtis, netgi
dezertyravusieji iš Raudonosios armijos bei išblaškyti ver­
machto kareiviai. Lietuvos regionuose, ypač su Lenkija
besiribojančiuose pietuose, kur aš dažniausiai klajojau,
gyventojai rėmė partizanų kovą prieš sovietinius oku­
pantus. Žmonės suteikdavo jiems pastogę ir aprūpindavo
maistu. Miško broliai pavieniui, nedidelėmis grupėmis
ir net ištisais būriais kovojo su Raudonąja armija ir MGB,
kurios, panaudodamos stribus, arba „liaudies gynėjus",
siekė paversti Lietuvą paklusnia sovietine respublika. Skai­
čiuojama, kad nuo 1944 iki 1953 metų per mūšius ir įvairias
keršto akcijas galvas padėjo daugiau kaip dvidešimt tūks­
tančių partizanų. Tik šeštojo dešimtmečio pradžioje, kai
sovietams pavyko prasiskverbti į partizanų gretas, suimti
jų vadus, o didelę dalį Lietuvos gyventojų patraukti į savo
pusę, miško broliai buvo nugalėti. Jie po šiai dienai yra lie­
tuvių tautos legenda. Mačiau, kad kai kurių vardai iškalti
buvusio KGB tardymo kalėjimo Vilniuje sienoje, šis pasta­
tas yra miesto centre, Gedimino prospekte, netoli Seimo
rūmų. Girdėjau, kad paskutinis miško brolis savo žeminę
paliko tik 1993 metais.8

Kai 1944 metų vasarą Raudonoji armija išvadavo Lie­

tuvą iš vokiečių okupacijos, faktiškai šalis iš karto vėl ėmė
priklausyti Sovietų Sąjungai, tačiau kasdieniam gyvenimui
tai nedarė beveik jokios įtakos. Valstiečiai gyveno kaip gy­
venę, nors sovietų valdžia smarkiai spaudė atsisakyti nuo­
savybės ir stoti į kolūkius. Rudenį visi turėjo mokėti pajų.
Dažnai girdėdavau žmones kalbant, kad neturi tiek, kiek
reikia atiduoti. Kai kurioms šeimoms net teko parduoti

8 Tai pavienis atvejis, nutikęs Estijoje ir nesietinas su organizuotu

pasipriešinimo judėjimu Lietuvoje.

79
arklius ar kitus gyvulius, kad pajėgtų sumokėti duoklę.
Tačiau kolektyvizacijos Lietuvoje nepavyko įgyvendinti
taip greitai ir ryžtingai kaip Rusijoje. Tikriausiai todėl 1949
metų pradžioje sovietų žiniasklaida su tokiu pasididžia­
vimu trimitavo apie 500 Lietuvos kolūkių, mat prieš metus
jų tebuvo vos du. Kad kolektyvizacija vyko daug lėčiau nei
norėta, be abejo, lėmė miško brolių ir jų rėmėjų pasiprieši­
nimas.
Gerai nepamenu, kaip pirmą kartą susidūriau su miško
broliais. Gal tai buvo tąsyk, kai dirbdama pas vieną ūki­
ninką basa užlipau ant dalgio ir vos nenusipjoviau kojos
pirštų. Man baisiai skaudėjo ir labai kraujavau, tad ūkinin­
kas pagalbos kreipėsi į miško brolius - mat tarp jų buvo
geras gydytojas. Naktį jie atjojo į sodybą, užkimšo man
bumą ir gydytojas ėmėsi mano pirštų. Paskui valstiečiai,
pas kuriuos nakvodavau, dažnai siųsdavo mane pas miško
brolius, kad nuneščiau jiems „slaptą raštelį". Toks „slap­
tas raštelis" būdavo lapelis popieriaus, kuriame parašyta
žinia, nesuprantama pašaliniam žmogui. Nešiojau tuos
raštelius - man nereikėjo ilgai aiškinti, kam ir kur juos per­
duoti. Dažniausiai žinodavau, kas ten parašyta: stribai vėl
leidosi medžioti miško brolių į pietus nuo Kalvarijos arba
suiminėti valstiečių už tai, kad šie partizanams į slėptuves
paslapčia atneša duonos ar kitų produktų.
Žinutes miško broliams ėmiau nešioti jau tais metais,
kai visiškai pasitraukiau nuo žmonių ir vienui viena
nakvodavau miške. Kai pasistačiau pašiūrę ir iš ten stebė­
davau vilkę. Kartą - jau buvo pasnigę - nubudau užklota
milžinišku paltu. Tikriausiai mane užklojo vienas iš miško
brolių. Buvau tik vaikas, bet matydavau šiuos vyrus, kai jie
ateidavo pas valstiečius duonos, sūrio ir mėsos. Žinojau,
kaip jie apsirengę, ir jie visada atsiduodavo laužo dūmais.
Be to, jie man kartkartėmis palikdavo ko nors valgomo,

80
pavyzdžiui, gabalinio cukraus. Tuos gabaliukus, panašius
į ledo kubelius, sudaužydavau ir sučepsendavau. Tikras
gardumynas!
Per mišką vedė vien siauras takelis. Ten, prie Lenkijos
sienos, sodybų nebebuvo. Tuo takeliu vaikščiojo tik vilkė,
miško broliai ir aš, mažoji Marytė. Miško broliai žinojo,
kad esu „prūsiukė", neturinti nei tėvų, nei brolių ar seserų
ir vienui viena klajojanti po Lietuvą, tačiau ir jie negalėjo
manęs priglausti, mat nenorėjo ir negalėjo užsikrauti ant
pečių vaiko. Valstiečiai man įkalė, kad stribai - blogi, o
miško broliai - geri. Stribai einą už rusus ir komunistus, o
miško broliai nuo rusų ir komunistų siekią išvaduoti visą
Lietuvą. Jie tokie geri, kad už juos galima ir numirti. Jie
stato ant kortos savo gyvybę. Ir net kankinamas privalai
neišduoti, kur jie slepiasi, privalai tylėti, kad juos apsaugo­
tum.
Tačiau saugumiečiai turėjo savų patikimų būdų išsiaiš­
kinti, kas bendradarbiauja su miško broliais ar bent jiems
prijaučia. Jie vesdavo lietuvius pro negyvus partizanus ir
stebėdavo, kas pravirks - vadinasi, pažinojo mirusįjį. Kartą
buvau tokios akcijos liudininkė. Tai nutiko šeštojo dešimt­
mečio pradžioje, kai tarp stribų ir miško brolių nuolat
vykdavo nuožmūs susišaudymai. Sodybose šūviai būdavo
gerai girdimi. Tąsyk dvi tris dienas niekas nedrįso iškišti
nosies į lauką, aš irgi kiūtojau daržinėje ir laukiau, kol
viskas baigsis. Tada išvydau ateinant stribus - grasindami
pistoletu jie privertė valstiečius pakinkyti arklius ir kažkur
važiuoti. Žmonės apylinkėje buvo nepaprastai susijaudinę,
o man viskas atrodė tik labai įdomu. Visur daugybė arklių,
iš pradžių išvažiavo, o paskui grįžo baisiai sunerimę. Vals­
tiečiai vedė arklius, o gardiniuose vežimuose gulėjo lavo­
nai, pro virbus kyšojo kojos ir rankos. O kai link Kalvarijos
ir Marijampolės nusidriekė vežimų eilė, iš jų lašėjo kraujas.

81
Vežimams pravažiavus moterys čiupo bulvinius krepšius
ir lopetas ir surinko kraują. Aš joms padėjau. Gerai prisi­
menu, nes darbas buvo sunkus. Vėliau kraujo prisigėrusį
smėlį nunešė į kapines ir sumetė į iškastą duobę, nes, anot
lietuvių, nedera palikti žmogaus kraujo ant kelio.
Smėlį surinko ir į duobę sumetė stribams nežinant, mat
jie jau buvo nuvažiavę į miestelį, o ten aikštėje priešais
bažnyčią į ilgą eilę suguldė miško brolių lavonus. Žmonės
turėjo eiti pro juos ir žiūrėti. O saugumiečiai ir jų pakalikai
lietuviai atidžiai stebėjo.
Aš taip pat stebėjau šią sceną ir mačiau, kaip viena mote­
ris raudodama puolė prie lavono. Ją tučtuojau suėmė.
- Išveš į Sibirą, - kalbėjo tuomet žmonės.
Gerai visa tai prisimenu, lavonų ir raudančios moters
vaizdas man po šiai dienai stovi prieš akis.

Dievobaimingumas

Tai, kad lietuvės išdrįso surinkti mirusiųjų kraujo prisigė­

rusį smėlį, lėmė jų nepaprastas dievobaimingumas - šis
bruožas net ir sovietiniais metais turėjo didžiulės įtakos jų
gyvenimui. Lig šiol mėgstu lietuvius dėl jų tiesaus ir doro
būdo, taip pat ir dėl to, kad iš jų išmokau daugybės dalykų,
vėliau pravertusių man gyvenime. Jei miegoti mane įsi­
leisdavo į trobą, galėdavau ten praleisti dvi tris naktis. Už­
tektinai, kad moterys mane šio to išmokytų: skusti bulves,
melžti karves, plauti grindis, skalbti ir... melstis. Vakare
visa šeima kartu melsdavosi. Iš pradžių tylėdama sėdėda­
vau šalimais, kol pagaliau senutės man išaiškino, kad už
kiekvieną sočiai nugyventą dieną privalau padėkoti.
- Svarbu ne tai, kad tave sušelpėme, - tvirtino jos, -
mums irgi viską davė Dievas.

82
 Jau pirmaisiais pokario metais jos mane išmokė lietuviš­
kai sukalbėti „Tėve mūsų". Tą labai gerai prisimenu. Vi­
sada buvau labai imli, turėjau gerą atmintį, tad jau po kelių
mėnesių vakare, kai nurinkdavo stalą, galėdavau melstis
su visa šeima. Visi susiburdavo prie kampe kabančio
kryžiaus. Kai pakildavau melstis su visais, senutės visada
nustebdavo ir susijaudindavo. O jaunoms moterims ir vai­
kams tai atrodė savaime suprantama. Kartą viena moteris
atsisuko į mane ir tarė:
- Meldiesi lietuviškai? Tai tu tikra krikščionė!
- Žinoma, kad krikščionė, - išdidžiai atsakiau.
Puikiai prisiminiau, kaip su mama eidavome į bažnyčią
gimtajame Vėlau, tik melsdamosi kitaip sudėdavome ran­
kas.
Po daugybės metų, kai vėl pramokau vokiškai, papa­
sakojau savo broliui Manfredui, kad prisimenu kelias
eilutes iš giesmės, kurią vaikystėje giedodavome Vėlau
bažnyčioje. Manfredas apstulbo, kai padeklamavau: „Vieš­
patie, paimk mane už rankos ir vesk mane." Šiuos žodžius
išsaugojau atmintyje ištisus dešimtmečius. Be to, dar pri­
siminiau, kaip prie mūsų, vaikų, po pamaldų prieidavo
pastorius. Jis turėjo tokį medinį namuką su varpeliu ir kas­
pinėliu, ir visi vaikai galėjo tuo varpeliu paskambinti.
- Taip, tikrai, - pritarė Manfredas. Jis pats tai seniai buvo
užmiršęs.

Lietuvoje sovietų valdžia nekovojo su Bažnyčia ir tikė­

jimu taip griežtai kaip visoje Sovietų Sąjungoje. Katalikų
bažnyčios retai buvo uždaromos, juoba nugriaunamos,
tad lietuviams buvo lengviau laikytis bažnytinių apeigų
ir tikėjimo nei rusams. Visus tuos metus, iki pat atgaunant
nepriklausomybę 1991-aisiais, lietuviai šventė bažnytines
šventes: Velykas, Sekmines, Kalėdas. Šeimos šventės taip

83
pat iškilmingai pažymimos bažnyčioje. Dalyvaudavau vi­
sose iškilmėse - krikštynose, vestuvėse, laidotuvėse.
Lydėdami velionį į kapus žmonės visada giedodavo
vieną giesmę, man regis, dviem grupėmis - viena vyrų,
kita moterų. Tos mirusiųjų palydėjimo giesmės lietuviš­
kai dar vadinamos raudomis. Jų taip pat greitai išmokau,
mano ausys tučtuojau viską pagaudavo, netrukus jau
mokėjau visus giesmės posmelius. Ir šiandien prisimenu,
kad prasideda žodžiais: „Amžinąjį atilsį duok mirusiam,
Viešpatie." Žmonės žinojo, kad per laidotuves ateis mažoji
„prūsiukė", atsisės ant vežimo ir giedos su visais. Visiems
tai labai patiko, nes aš turėjau gražų balsą, o paskui, po
apeigų kapinėse, kaip atlygį gaudavau skaniai pavalgyti.

Pirmaisiais metais lietuviai buvo labai dosnūs, širdis jiems

neleisdavo išvaryti vaiko, net jei tą dieną jau buvo užsukę
daug elgetų. Pastebėjus, kad gausiu nedaug, tekdavo juos
paskatinti. Užėjusi trobon maloniai lietuviškai pasakydavau
„Laba diena!" ir iš karto persižegnodavau. Iš patirties žino­
jau, kad tada viskas eisis kaip per sviestą. Lietuviai griežtai
paisė Bažnyčios mokymo: „Atidaryk tam, kursai beldžia.
Duok tam, kursai prašo." Ir laikėsi Dešimties Dievo įsa­
kymų. Ir man jie visą gyvenimą atstojo pagrindines gaires.
„Nežudyk", „Nemeluok", „Gerbk visus žmones". Manau,
kad tuo tikintis žmogus yra geresnis už tuos, kurie netiki
niekuo, netiki jokio Dievo ir įsivaizduoja, kad įstatymai ir
policija yra kažkur kitur. Vadinasi, gali daryti, ką tik nori.
Lietuviai mane išmokė ne tik melstis, jie man dar pasakė,
kad nieko nereikia bijoti, nes gerasis Dievulis man yra
atsiuntęs angelą sargą. Todėl kartais kalbėdavausi su tuo
angelu. Pavyzdžiui, kai būdavo labai šalta, o aš būdavau
peršlapusi iki siūlo galo, sakydavau jam: „Mielas angele,
padaryk, kad man būtų truputį šilčiau." Tuomet tikrai

84
tikėjau, kad mane lydi angelas. Tik negalėjau suprasti,
kodėl jis leidžia man šalti. Gal užmigo, sakydavau sau. Per
visas negandas iki pat šių dienų išsaugojau savo vaikišką
tikėjimą. Ir perdaviau jį abiem savo anūkams. Filmuose
apie mane yra kadrai, kaip 2001 metais aš dalyvauju pamal­
dose vėl atstatytoje evangelikų bažnyčioje Kaliningrade.
Buvo labai gražu, o vieną iš pirmųjų vargonininkė užgrojo
giesmę „Viešpatie, paimk mane už rankos ir vesk mane."
Giedodama užmiršau viską aplinkui. Atrodė, kad tie žo­
džiai parašyti kaip tik man. Dar prieš kelerius metus kas
vakarą su anūkais vokiškai sukalbėdavau „Tėve mūsų".
Šiandien abu jaunuoliai eina savo keliu, manau, jie nebesi­
meldžia, o vokiškus maldos žodžius, deja, jau pamiršo.

Turtuoliai ir vargšai, gera ir bloga

Pas turtingus žmones eidavau nenoromis. Turtuoliai turėjo

erdvias trobas, milžiniškas daržines, plačias ganyklas, ne­
aprėpiamus laukus ir daugybę gyvulių. Jiems reikėjo darbo
rankų, bet jie nieko nenorėjo įsileisti vidun. Galėdavau
triūsti visą dieną, bet valgyti retai sodindavo prie stalo.
Nors buvau žmonių vaikas, man ant grindų prie durų pa­
statydavo dubenėlį - kaip šuniukui. Tiesa, buvau elgeta,
bet ar dėl to galima mušti arba žeminti - baisiai, skaudžiai
žeminti. Tikau kaip darbininkė, liejau prakaitą jų laukuose.
Bet valgyti prie stalo buvau arba per daug purvina, arba
per daug smirdėjau. Kartais turtuoliai leisdavo mums, el­
getaujantiems vaikams, pernakvoti daržinėje, nors turėjo
namus su daugybe kambarių. Kas buvo toje daugybėje
kambarių, taip ir neteko išvysti. Tik mačiau, kad pas tur­
tuolius didžiajame kambaryje lovos nestovi, vadinasi, jie
miega kažkur kitur. Daugiau nieko nežinojau. Pas vargšus

85
man patiko labiau. Kitiems vaikams atrodė taip pat. Tuo­
met dažnai apie tai kalbėdavomės. Pas turtuolius eidavau
tik tada, kai nebūdavo iš ko rinktis.
Vargšai elgetoms duodavo ne daugiau už turtuolius,
tačiau elgėsi maloniau. Kai stropiai dirbdavau, dažnai
pagirdavo: „Gera mergaitė." Tai glostė širdį, bet labiausiai
patiko, kad galiu sėdėti prie vieno stalo su šeimyna. O jei
moteris dar pavadindavo „vaikeliu", užliedavo šiluma,
mano ausims tokie žodžiai skambėjo kaip glamonė. Kai
neturtinga moteris atvirai prisipažindavo neturinti nieko
daugiau, tik virtų bulvių ir suspaustos varškės, o vėliau
dar grįš kelios alkanos burnos, mes, elgetautojai, žino­
davome, kad ji sako tiesą. Iš jų ir nekaulydavome, juk jie
laikydavo tik porą paršelių žiemai, o kartais ir ištisiems
metams. Gi nebuvome žvėrys.

Be maldų ir darbų, lietuvės man įdiegė supratimą, kas

yra gera, o kas bloga. Tai buvo svarbu, nes tuomet paži­
nojau gausybę žmonių, kurie nors buvo labai tikintys,
nesilaikė visų Dešimties įsakymų. Kartais ką nors nugvel­
busi, pavyzdžiui, didžiulį pyrago gabalą, padovanodavau
žmonėms už galimybę pernakvoti. Tarkime, Petrui ir Onai
Keršuliams. Jie niekada nesuko sau galvos ir neklausinėjo,
iš kur mergaitė gavo tokį skanėstą. Sukirsdavo jį, ir tiek,
nors puikiai suprato, jog elgetoms pyragų niekas nedalija.
Senutės lietuvės man sakė:
- Jei jau vagi, imk tik tiek, kiek pati suvalgysi, ne dau­
giau. Nors tai nuodėmė, gerasis Dievulis tau atleis.
Jos manė, kad tokia vagystė mano atveju yra pateisi­
nama. Paskui įkalė, kad didžiausia nuodėmė vaikystėje -
meluoti.
- Nemeluok. Jei negali sakyti teisybės, tylėk. Bet neme­
luok suaugusiesiems.

86
 Žinoma, tai galiojo tik vaikams. Vyresniuosius reikėjo
gerbti, reikėjo visada būti mandagiai, paslaugiai, tada ge­
rasis Dievulis man atlyginsiąs. Kankinti kitus, nesvarbu,
žmogų ar gyvulį, esanti nuodėmė.
- Negalima erzinti, o juo labiau kankinti to, kuris už tave
silpnesnis, - aiškino jos man.
Si nuostata buvo itin svarbi, nes moterys ne kartą matė,
kad skriaudžiu už save silpnesnius vaikus. Kantriai lauk­
davau jų, grįžtančių iš mokyklos, norėjau, kad jie atsisėstų
prie manęs ir parodytų, ko išmokę. Kad priversčiau daryti
tai, ko noriu, iš trumpos lazdos ir odinio diržo pasigami­
nau botagėlį, į diržą dar įsukau vielos gabalą. Jei vaikai
ketindavo sprukti, paprasčiausiai šmaukštelėdavau iš už­
pakalio jiems per kojas. Žinoma, labai skaudėjo, rasdavosi
kruvini rėžiai. Bet aš tik troškau ko nors išmokti, todėl „da­
linausi" su jais jų pieštukais ir popieriumi.
Mano nuskriausti vaikai skųsdavosi tėvams „prūsiuke".
Žinoma, tuose kaimuose, kur taip pasielgiau, jau nebegalė­
jau elgetauti. Kartais viską užmiršusi vėl užsukdavau pas
tokią šeimą. Tačiau vaikai mano botagėlį gerai prisiminė ir
kaipmat besdavo į mane pirštu.
- Čia vėl toji! - šaukdavo garsiai.
Retsykiais gaudavau porą antausių, bet dažniausiai
suaugusieji tik pavarydavo mane šalin. Gi vaikai būdavo
pasipasakoję, už ką šmaukštelėjau botagu.
Bet geriausiai mane suprato ir užjautė seni žmonės. Bū­
davo, atsisėda greta ir ramiai paaiškina, kad nedera mušti
botagu kitų vaikų, net jei ir noriu ko nors išmokti.
- Esu stipresnis už tave, galėčiau tave prilupti, bet noriu
tau paaiškinti, kodėl nevalia elgtis vienaip ar kitaip...
Ir tai padėdavo. Šiandien taip kalbu su savo anūkais, kai
jie ką nors iškrečia. Tik visada įsiusdavau, kai aprėkdavo
ir užtvodavo lazda per nugarą. Kartais tėvai mane laiky­
davo, o vaikai perliedavo botagu. To nepakenčiau. Tokiais

87
atvejais po kelių dienų manyje nubusdavo Rytprūsių kip­
šiukas ir aš keršydavau išraudama morkas ir svogūnus.
Vis dėlto veiksmingiausia auklėjimo priemonė buvo se­
nučių žodžiai:
- Gerasis Dievulis ne tik mato viską, ką darai, bet ir žino,
ką galvoji.
Taip jos net įvarydavo man šiek tiek baimės.
Ketindama traukti pas Oną ir Petrą Keršulius, iš pra­
džių droždavau pas kokius nors kitus žmones ir rūkykloje
paprasčiausiai nusirėždavau pusę kumpio. Supratau, kad
elgiuosi blogai ir Dievas mane kada nors už tai nubaus.
Tačiau Ona džiaugdavosi kumpiu. O man patiko, kad ji
patenkinta, nes tada būdavo man maloni. Pas vienus ką
nors nudžiaudavau, o kai ateidavau pas kitus, jie ramia
širdimi mėgaudavosi vogtu maistu. Smagiai trynė rankas,
nors puikiai suprato, iš kur pas mane tokie skanėstai. Taip,
kas yra gera, o kas bloga? Kaip man, vaikui, reikėjo susi­
gaudyti? Juk jie nečiupo man už ausies ir nepasakė: „Iš
kur gavai? Tučtuojau grąžink!" O juk turėjo taip pasielgti.
Jiems ko nors atnešdavau, jie valgydavo ir leisdavo man
pernakvoti ir vėl ateiti. Už tai, ką padariau, sulaukdavau
paskatinimo. Jau tada svarsčiau: kas yra gera, o kas bloga?
Aiškaus atsakymo į šį klausimą taip ir neradau, tik suvo­
kiau, kad elgiuosi nedorai, giliai širdyje tai nujaučiau.

Gimdymas namie

Vaikystėje ir netgi vėliau, jau suaugusi, pasižymėjau ne­

paprastai aštriomis juslėmis. Tarkime, naktį mačiau kaip
katė. Kitus žmones tai stebino, taip pat stebino mano puiki
klausa ir uoslė. Pati pirma viską pamatydavau, užuosda­
vau tai, ko neužuosdavo kiti, ir ausis turėjau geresnes nei

88
kitų žmonių. Kartą, eidama nuo vienos sodybos prie kitos,
išvydau trobą, kurios visi langai ryškiai švietė. Dažniausiai
šviesdavo tik vienas langas - to kambario, kuriame visi
sėdi ir valgo. O moterys tame kambaryje užsiimdavo žie­
mos darbais: verpdavo vilnas ir linus, ausdavo ir siūdavo.
Tai, kad šviečia visi mažos trobelės langai, buvo ne­
įprasta. Nudūmiau prie jos, tikėdamasi pernakvoti ar bent
jau išvysti ką nors įdomaus. Drąsiai kaip visada praėjau
pro pririštus šunis. Jie retai mane puldavo, o tąsyk nė ne­
aplojo kaip paprastai. Pabeldžiau ir žengiau į vidų. Kaip­
mat atskubėjo moteris, čiupo mane už sprando ir tarė:
- Eik iš čia!
Pasakė smarkiai susinervinusi. Viduj daugiau nieko ne­
buvo, negrojo muzika, tad niekaip nesupratau, kodėl visi
kambariai apšviesti ir kodėl mane taip greitai išvaro. Pra-
skyrusi dilgėles, žoles ir krūmus prisliūkinau prie lango -
juk turėjau išsiaiškinti, kas čia dedasi. Šunys nelojo, taigi
žinojau, kad iš trobos niekas neišeis. Pažvelgiau pro langą į
kambarį. Jame stovėjo dvi lovos. Ant vienos gulėjo moteris,
staiga ji ėmė garsiai rėkti. Tą moterį aš pažinojau, bet dabar ji
buvo su didžiuliu pilvu. Maniau, kad per daug prisivalgė -
tai ir viskas, ką tuomet pagalvojau.
Kad geriau matyčiau, prispaudžiau nosį prie langelio.
Po kambarį blaškėsi svetima senutė. Visur stovėjo kubilai
su karštu garuojančiu vandeniu. O tada nutiko kai kas be
galo įdomaus. Moteris teberėkė, žemiau juosmens ji buvo
visai nuoga, kojos plačiai išžergtos. Galiausiai jai bumon
įkišo medgalį, tą pagalį įspraudė jai tarp dantų. Nežinau,
kiek laiko viskas truko, bet staiga pamačiau: jergutėliau,
jai tarp kojų pasirodė vaiko galvutė, ten gimė vaikas! Jau
buvau mačiusi, kaip jauniklių atsiveda gyvuliai, mačiau,
kaip apsiparšiavo kiaulė. Stebėjau, kaip kumeliuojasi
kumelės, veršiuojasi karvės, man tai visada atrodė labai
įdomu. Bet kad iš moters išlįstų vaikas - to dar nebuvau

89
regėjusi. Senutė akimirksniu pačiupo naujagimį. O aš sėdė­
jau ir galvojau: jergutėliau, juk čia gimė vaikas. Tos mintys
dienų dienas nedavė man ramybės: po galais, o kaip jis ten
pateko? Kaip taip gali būti, kaip tas vaikas įlindo moteriai į
pilvą? Juk jis labai didelis.
Vėliau vis galvodavau apie tą gimdymą, kol man pa­
mažu ėmė aiškėti, kad vieną dieną ir aš tapsiu moterimi.
Matyt, su žmonėmis yra taip, kaip ir su gyvuliais. Ilgai ma­
niau, kad mane išžaginęs vyras viską darė neteisingai. Įsi­
vaizdavau, kad moteris turi stovėti ant visų keturių - kaip
karvės, avys ir kumelės. Vyras suteikė man tokį skausmą,
jog net negalėjau pajudėti, todėl nusprendžiau, kad jis
kvailas. Jei būtų viską daręs teisingai, kaip gyvulys, gal
man būtų skaudėję mažiau.

Šventės

Tais laikais, penktojo dešimtmečio pabaigoje ir šeštojo pra­

džioje, kai kolūkių nebuvo daug ir nebuvo tikrų kaimų,
valstiečių sodybos buvo išsidėsčiusios toli viena nuo kitos.
Einant iš ūkio į ūkį tekdavo įveikti nemenkus atstumus. Iš
tolo pamačiusi ryškiai apšviestą trobą apsidžiaugdavau, nes
tai reiškė, kad ten kažkas vyksta - vestuvės, krikštynos arba
laidotuvės. Žinodavau, kad tokioje troboje bus daug žmo­
nių, taigi ir aš galėsiu užeiti. Netrūks gero maisto. O gra­
žiausia, jei ir muzika gros. Man labiausiai patiko vestuvės.
Jei kur nors laukdavo vestuvių, gandas netrukus ap-
skriedavo visą apylinkę. Valandos, apskritai laikas, man
tada neturėjo jokios reikšmės, bet prisimenu, kad vestuves
dažniausiai keldavo rudenį, nuėmę derlių. Tada Sangrū­
doje, kur dažnai lankydavausi, prie mažos bažnytėlės
stovėdavo daug vežimų. Arkliai papuošti, skamba linksma

90
muzika, dainos ir juokas. Po pamaldų vežimai vienas pas­
kui kitą važiuoja į sodybą, kurioje švenčiama; kviečia visus.
Paprasčiausiai bėgdavau paskui vežimus. Vaikystėje gebė­
jau greitai lakstyti, turėjau miklias kojas, buvau vikri kaip
vijurkas. Manęs nereikėjo nė kviesti - kai vestuvininkai
parvažiuodavo namo, aš jau būdavau vietoje, kaip tas ežys
iš pasakos apie ežio ir zuikio lenktynes. Tokią dieną ūkyje
darbas darbą vijo. Moterys mane pažinojo, pristatydavo
skusti bulvių arba prie gyvulių: melžiau karves, šėriau
kiaules. Darbo nestigo, žmonės netgi džiaugdavosi, kad
atėjau padėti, niekas nevarė šalin.
Sausu ir šiltu oru stalus statydavo kieme, ant jų tiesdavo
namie austas baltas drobines staltieses. Per lietų švęsdavo
daržinėje. Visada grodavo muzika, armonika arba smuikas,
arba ir tas, ir tas. Per šventes mane labiausiai viliojo mu­
zika ir maistas. Stalai lūždavo nuo nuostabiausių dalykų,
būdavo net keptų paršelių. Seimininkai siūlydavo tai, ką
užaugino savo žemėje ir savo ūkyje. Galėjai paprasčiausiai
prieiti ir pasivaišinti. Žinoma, būdavo geriama. Mėginau
šokti. Kartais viena, kartais su „taburetka". Suaugusieji
juokdavosi.
Žinojau, kad galėsiu pasilikti dviem trims dienoms -
žiūrint, kiek bus darbo. Svarbiausia - sočiai pavalgyti ir
pernakvoti po stogu. Tai būdavo puiku, nors visada jusda-
vau, kad nepriklausau prie šios aplinkos. Tačiau kai man
būdavo gerai, džiaugiausi gyvenimu.

Ateities nė neįsivaizdavau, bet ir nesukau sau dėl to

galvos. Žiūrėjau dvi tris dienas į priekį. Rūpinausi, kad
maišelyje nepritrūktų maisto. Buvau per maža ir per kvaila
mąstyti apie ateitį. Gyvenau kaip gyvuliukas, kuris džiau­
giasi pasisotinęs ir - jei viskas gerai - kitai dienai dar turi
šio to savo slėptuvėje. Žinojau, kad reikia turėti atsargų

91
rytdienai. Mintys apie tai, kas manęs laukia, užplūdo vė­
liau, žymiai vėliau. Gal tik nepilnamečių kolonijoje, ir tik
tada, kai iš Maskvos atėjo žinia apie amnestiją, kai ateitis
staiga stojo man prieš akis. O juk aš maniau, kad manęs
laukia dar treji ramūs ir saugūs metai.

Lemtingieji 1953 metai

Metų metus pėsčiomis klajojau po Lietuvą. Arba važinėjau

užsiropštusi ant traukinukų, kursuojančių iš Kalvarijos
į Alytų ir toliau į Vilnių arba Kauną. Tačiau dažniausiai
laikiausi nedidelėje teritorijoje, Kalvarijos apylinkėse. Taip
buvo ir 1953 metais, kai netikėtai mirė Stalinas. Kalvarijoje
buvo milžiniškas karinis miestelis su daugybe gyvena­
mųjų namų. Ten nedideliuose kambariuose ir butuose visų
pirma gyveno rusų kariškiai su šeimomis. Vieną to anks­
tyvo pavasario dieną radau rusus kaip nesavus, daugelis
moterų nesivaržydamos verkė. Kai nuėjau j kareivinių vir­
tuvę, kur kartais užsukdavau ieškodama duonos ir darbo,
mane išvijo ne vien žodžiais, bet ir spyriais. Numirė tėvelis
Stalinas, bet aš to nežinojau. Beveik nemokėjau rusiškai,
tad kažkas man lietuviškai išrėžė, kad nešdinčiausi pas
savo Hitlerį, tegu jis mane pamaitina. Apie Staliną ne kažin
kiek išmaniau, žinojau tik, kaip jis atrodo, mat visur kabėjo
jo portretai ir plakatai, kuriuose buvo parašyta, jog jis kare
nugalėjo Hitlerį, daugiau nieko.
Man augant darėsi vis sunkiau. Buvau didelė ir stipri,
dvokiau, elgetaujant žmonės man beveik nieko neduo­
davo. Gal todėl tolau nuo Kalvarijos, vėl nukakau į Alytų,
į apylinkes, kur mane išžagino. 1953 metų vasaros pabai­
goje, būdama beveik šešiolikos, mažame miestelyje gavau
darbo pas vieną šeimą, kuri mane priėmė ir net pranešė

92
apie tai valdžiai. Turėjau prižiūrėti vaiką ir padėti ūkyje.
Tie žmonės turėjo didelį tvartą ir laikė daug kiaulių, jiems
reikėjo pagalbininkės. Moteris davė man darbo drabužius:
sijoną, megztinį ir striukę. Drabužiai buvo kiek per dideli,
bet švarūs. Maniškiai buvo vien purvini skudurai, taip ap­
sirengusi negalėjau rūpintis jų vaiku, jo maitinti ar su juo
žaisti.
Darbas nebuvo sunkus, tad mielai būčiau ten likusi. Bet
viskas nuėjo šuniui ant uodegos - dėl to kaltas ir mano
ūmus būdas. Prie manęs ėmė kibti vienas iš vyrų - šeimi­
ninkės vyras ar bfolis. Kai iš virtuvės į tvartą nešiau kubi­
liuką su jovalu kiaulėms, jis įgnybo man į užpakalį, ir aš
pasiskundžiau šeimininkei. Netgi parodžiau jai nuo įgny­
bimo likusią žymę, mat įgnybo smarkiai. Tačiau šeimininkė
apkaltino mane.
- Kraipai čia tą savo užpakalį, ir tikriausiai tyčia, - pa­
reiškė ji.
Kilo baisus barnis. Vyras, įgnybęs „prūsei", atėjo ir skėlė
man porą antausių. Tada jau kaip reikiant įsiutau. Ir naktį
tariau sau: „Ne, taip nieko nebus..." Žinojau, kas yra laisvė,
ir mintijau: „Kaip atėjau, taip ir išeisiu." Tačiau troškau
keršto. Moteris dirbo medicinos sesele ir iš darbo vis ko
nors parsinešdavo, pavyzdžiui, marlės. Jos tikriausiai rei­
kėjo vaiko vystyklams. O kam ji man? Ir vis tiek ją pavo­
giau. Tie žmonės turėjo medinę dėžę su rankena, panašią
į lagaminą. Paskubomis į ją visko prigrūdau: drobinę pa­
klodę, puodą, marlinius vystyklus, dar kažką. Paėmiau ir
šiek tiek pinigų, žinojau, kur jie laikomi. Ir dingau, bet man
neužteko proto mauti kuo toliau.
Namas, kuriame gyveno tie žmonės, stovėjo Alytaus
pakrašty - Janonio gatvė, nr. 4. Alytus tuomet buvo nedi­
delis miestelis, išsidėstęs abiejose Nemuno pusėse. Tiltai
sugriauti, neatstatyti net praėjus aštuoneriems metams
po karo. Vandenyje riogsantys taurai ir akmenys trukdė

93
plaukioti keltams. Žmones už nedidelį užmokestį perkel­
davo irklinėmis valtimis, jos pradėdavo darbą anksti ryte ir
plaukiodavo pirmyn atgal iki vėlaus vakaro.
Po šios pirmos rimtos vagystės atsidūriau keblioje padė­
tyje: visą naktį šalau - buvo lapkričio vidurys - pakrantės
krūmuose, laukdama pirmos valties. O kai su savo medine
dėžute, pilna vogto šlamšto, buvau belipanti į valtį, atlėkė
vyras, tų daiktų savininkas. Jis šiurkščiai parbloškė mane
ant žemės, grasino ir nutempė į milicijos skyrių kitapus
upės.
Ten jis taip smogė kumščiu man į veidą, kad milicinin­
kas atsistojo ir jį sudraudė:
- Čia nesimušama!
Tada kreipėsi į mane:
- Kodėl taip padarei?
Aš paaiškinau:
- Aš pas juos dirbau, jie man nieko nemokėjo ir mane
įžeidė. Todėl taip ir padariau.
Be užuolankų prisipažinau vogusi.
- Ar žinai, kad sėsi į cypę? - dar paklausė milicininkas.
O aš atsakiau:
- Taip, žinau.
Užtruko porą savaičių, kol atsidūriau teisme. Iš pradžių
milicininkai turėjo surašyti mano asmens duomenis, ilgai
ginčijomės, kiek man galėtų būti metų. Tvirtinau, kad gi­
miau 1937 metų spalio 6 dieną, o tardytojai vis kartojo:
- Iš kur žinai? Mūsų nuomone, tu dvejais metais vy­
resnė.
Tačiau aš atkakliai laikiausi savo. Atsiminiau tai - praė­
jus beveik dešimčiai metų po karo. Matyt, kažkas man dar
visai mažytei tvirtai įkalė tai į galvą. Galutinį žodį turėjo
tarti medicinos ekspertai. Teko pasikelti sijoną, gydytojas
taip pat apžiūrėjo mano krūtinę. Turėjau parodyti, kiek
kas užaugo. Ant gaktos turėjau vos penkis plaukus. Buvau

94
gana aukšta, bet labai liesa, vien kaulai ir oda, nors toje
šeimoje maisto man netrūko. Virdama kiaulėms bulves,
galėdavau valgyti jų iki soties, o virdama vaikui manų košę
su pienu, irgi galėdavau įsikrėsti dubenėlį.
Kadangi gydytojas patvirtino, jog negaliu būti aštuonio­
likos metų, mano gimimo data galiausiai buvo užrašyta
teisingai - kaip ir faktas, kad esu vokietė, mat visi tai ži­
nojo. O tuo metu lietuviškai jau kalbėjau beveik be akcento.
Tik vardas dokumentuose buvo neteisingas, pasivadinau
Maryte Klemaite. Marytė - kaip ta moteris, išgelbėjusi
mane prie geležinkelio, o Klemai buvo valstiečiai, pas ku­
riuos pastaruoju metu dažnai nakvodavau. Keista, bet jų
neprisimenu.
Kai reikėjo pasakyti pavardę, ilgokai dvejojau. Tariausi
esanti Oto, bet nelabai žinojau, ar tai mano tėvo vardas,
ar pavardė. Be to, pavardė Oto būtų nuskambėjusi keistai,
todėl verčiau pasirinkau lietuvišką - Klemaitė. Paskui ilgai
taip vadinausi.

Beveik mėnesį sėdėjau kalėjimo kameroje. Teisme viskas

ėjosi labai greitai, teisėjas uždavė tik porą trumpų klau­
simų, į kuriuos taip pat trumpai atsakiau.
- Vogei?
- Vogiau.
- Kodėl vogei?
- Buvau įsiutusi ant tų žmonių, todėl ir vogiau.
Neturėjau nei namų, nei šeimos, nei liudytojų, nieko,
kas būtų galėjęs mane užtarti. Vienintelis liudytojas, davęs
parodymus, buvo vyras, kuris įgnybo man į užpakalį. 1953
metų gruodžio 15 dieną buvau nuteista pagal 1947 metų
birželio 4 dieną priimtą 1-ojo straipsnio 1-ąją dalį „Dėl
piliečių asmeninės nuosavybės apsaugos sustiprinimo",
tačiau už vagystę man skyrė tik penkerius metus nelaisvės,

95
nes dar neturėjau aštuoniolikos. Ir dar - laimė, pavogiau
ne valstybinę nuosavybę. Gal todėl ir norėjo padaryti mane
vyresnę, kad galėtų skirti griežtesnę bausmę.
Iš pradžių patekau j pagrindinį kalėjimą Kaune. Ten
surinkdavo visus nuteistuosius, kuriuos vėliau išveždavo
į lagerius - nepilnamečius ir suaugusiuosius atskirai. Kalė­
jime laikydavo tol, kol surinkdavo tam tikrą skaičių - pilną
vagoną ar du. Mes, paaugliai, gulėjome ant dviaukščių
gultų ir kalbėjomės, kas už ką nuteistas ir kiek gavo. Viena
mergina buvo nužudžiusi savo močiutę, nes gviešėsi jos
pinigų. Ji buvo neką vyresnė už mane ir pasmaugė močiutę
lovoje su kojine ar kažkuo panašaus. Kita pavogė penkias
vištas ir pardavė turguje. Ji, kaip ir aš, buvo nuteista pen­
kerius metus kalėti nepilnamečių kolonijoje.
Nors šiandien tai skamba keistai, tada net šiek tiek
džiaugiausi, kad pakliūsiu į nepilnamečių koloniją. Stojo
žiema, galvojau apie šaltį ir drėgmę, ir apie tai, kad neturiu
padorių drabužių. Kai mane suėmė, visi verkė, išskyrus
mane. Net įžūliai nusikvatojau, išgirdusi, kad pateksiu į
vaikų kalėjimą. Tiesa, ta laisvės atėmimo vieta nė nesiva-
dino kalėjimu: rusiškai demcKan mpydosan koaohuh,pažo­
džiui - vaikų darbo kolonija. Pavadinimas žadėjo darbą,
bet kartu ir savotišką atokvėpį.

96
1953- 1961.
GULAGE
 Vaikų darbo kolonija Kinešmoje

š Kauno su kitomis merginomis keleiviniu traukiniu

I buvome išvežtos į Kinešmą. Po Stalino mirties vagonai
su nuteistaisiais Sovietų -Sąjungoje būdavo prikabinami
prie reisinių keleivinių traukinių. Langai, praėjimai ir visos
kupė buvo su grotomis. Šiuos specialiuosius vagonus sau­
gojo ginkluoti kareiviai. Kinešmoje traukinys sustojo atski­
rame perone. Kelionė per Maskvą iki Kinešmos truko dvi
su puse paros.
Kinešma, įkurta tryliktame amžiuje, yra nedidelis mies­
telis prie Volgos, už keturių šimtų kilometrų į šiaurės rytus
nuo Maškvos. 90 000 gyventojų po šiai dienai gyvena iš
tekstilės pramonės, medienos apdirbimo ir chemijos pra­
monės. Šioms pramonės šakoms klestėti leidžia didelis
upinis uostas ir patogūs transporto keliai. Kaip ir lageris,
visas miestas išsidėstęs ant stataus Volgos kranto, pro kai
kuriuos langus buvo galima jį matyti. Ties Kinešma Volga,
motulė Volga, kaip ją vadina rusai, jau yra galinga upė, kur
kas platesnė už Nemuną, tekantį per Lietuvą.
Atkeliavus laukė įprastos procedūros: prie traukinio pri­
važiavo „voronokai" - kaliniams transportuoti pritaikyti
sunkvežimiai. Iš vagonų iš karto sėdome į automobilius.
Prie durų stovėjo tik pora kareivių, jie tepaklausdavo
pavardės, gimimo datos ir koks nuosprendis, tada sąraše
dėdavo paukščiuką. Visos merginos buvo sugrūstos į ne­
didelius vielinius narvus „voronokuose". Tie narvai buvo
tokie maži ir ankšti, jog net mes, paauglės, turėjome tupėti
susigūžusios. Grotuoti langai taip aukštai, kad pro juos
nieko nepamatysi. „Voronokai" nesustodami nuvažiavo į
vadinamąją zoną - keliomis eilėmis spygliuotos vielos ap­
raizgytą, mūrine tvora su sargybos bokšteliais aptvertą ir

98
piktų šunų saugomą vaikų pataisos lagerį. Tik ten, lagerio
kieme, atsivėrė „voronokų" durys.

Nepilnamečių kolonijoje su paauglėmis buvo elgia­

masi neblogai. Maitino tris sykius per dieną, kiekviena
mergina turėjo atskirą lovą su čiužiniu ir švaria pata­
lyne. Kartą per dieną mus išvesdavo į kiemą pakvė­
puoti grynu oru. Tada nesigailėjau, kad ten patekau,
priešingai, jaučiau palengvėjimą. Tuomet dar nesupra­
tau, kokių pasekmių mano gyvenimui turės anksty­
vas teistumas. Visa tai atėjo vėliau. O iš pradžių man
buvo visai gerai. Lageryje turėjau savo vietą ir buvau
pakankamai stipri, kad kumščiais prasiskinčiau kelią.
Kitoms merginoms iškart parodžiau: su manimi nepasi-
muši, sugebu apsiginti, niekas neatims mano „paikos" -
maisto porcijos. Dėl maisto nuolat riejomės, jo gaudavome
per mažai, niekada kaip reikiant nepasisotindavome. Mane
visos gerbė, nors net nemokėjau rusiškai. Su metais mano
antrąja gimtąja kalba tapo lietuvių, vokiškai jau seniai ne­
buvo tekę kalbėti.
Sunku buvo tik su rūkalais, nes mes, paauglės, negauda­
vome machorkos ar panašių dalykų. Tabakas priklausė tik
suaugusiesiems. Užsigeidusi parūkyti - o užsigeisdavau
dažnai - turėdavau ieškoti nuorūkų arba kaulyti kolonijos
pareigūnų. Dažniausiai vyrai manęs pagailėdavo ir leis­
davo užtraukti porą dūmų, retsykiais padovanodavo net
pusę cigaretės.
Netrukus ėmiau ilgėtis laisvės. Greitai suvokiau, jog tie
penkeri metai už spygliuotos vielos bus ilgi ir nuobodūs.
Laimė, buvo darbo siuvykloje, o svarbiausia - ten buvo
mokykla. Kiekvieną vakarą vyko pamokos. Visoms. Jas
privalėjo lankyti net ir tos, kurios nenorėjo. Bet aš uoliai
mokiausi ir pamažu išmokau rusiškai, pažinau rusiškas

99
raides, juk lig tol buvau susidūrusi tik su lotyniškomis.
Rusų kalbą mums dėstė kaip visai mažiems vaikams, nes
daugelis merginų, net ir rusės, niekada nebuvo lankiusios
mokyklos. Kitos buvo baigusios vieną ar dvi klases, o gal
kartais ir keturias. Iš pradžių nauja kalba kėlė man didelių
keblumų, bet savaites ir mėnesius pratylėjusi ėmiau vis ge­
riau kalbėti rusiškai - niekur nedingsi. Tik su merginomis
iš Lietuvos toliau šnekėjausi jų kalba. Su lietuvėmis suta­
riau itin gerai, mane, „Marytę", jos laikė saviške.
Lageryje tik pareigūnai žinojo, kad mano dokumentuose
nurodyta tautybė - vokietė. Vaikams ir paaugliams apie tai
neprasitarė, kitaip tuoj po karo man būtų buvę riesta. Ypač
būtų kliuvę nuo „verchuškos" - taip vadinosi aukščiausia
mažosios lagerio mafijos kasta, kuriai priklausė lemiamas
žodis. „Verchušką" sudarė merginos, vyresnės už mane ir
jau ne kartą teistos. Jos engė kitas paaugles, vertė valyti iš­
vietes, skalbti, siuvykloje atlikti už jas pusę dienos normos
ir atiduoti dalį iš namų gaunamų siuntinių.
Dar ir šiandien Rusijos kalėjimuose ir kolonijose, net
nepilnamečių, gyvuoja neoficiali kastų sistema. Ant aukš­
čiausio laiptelio nepilnamečių kolonijoje stovi „borzai" -
patys įžūliausi kaliniai, paskui eina „blatnieji" - profesio­
nalūs nusikaltėliai, „aktyvistai" - bendradarbiaujantys su
administracija, tada „nuskriaustieji" ir „neliečiamieji". Prie
„nuskriaustųjų" ir „neliečiamųjų" priklausė merginos ar
moterys, kurios buvo išžagintos ir kalėjime toliau lytiškai
prievartaujamos. Mano lageryje merginos iš „verchuškos" -
„borzos" ir „blatnosios" - jau buvo tikros nusikaltėlės ir
nepaprastai privilegijuotos. Jos vienintelės visada turėjo
rūkalų. O juk rūkyti nepilnamečių kolonijoje buvo griežtai
draudžiama.
Pareigūnai ir sargybiniai mus stebėjo, jie puikiai žinojo,
kas dedasi visuose gyvenamuosiuose ar darbo barakuose.
Net jei kokią merginą beveik mirtinai sumušdavo, jie į tai

100
žiūrėdavo pro pirštus. „Borzų" ir „blatnųjų" jiems reikėjo,
kad valdytų kalines. Užuot išsyk įsikišusi ir jas nubaudusi,
administracija naudojosi šia „savivalda". Ir po šiai dienai
naudojasi visuose posovietiniuose kalėjimuose ir kareivi­
nėse. Tas, kas vadovauja gaujai - žudikė ar prievartautojas,
tasai užima vadovaujančią padėtį ir neoficialioje kalėjimo
sistemoje. Tad Kinešmoje vyresnės merginos iš „verchuš-
kos" tapdavo brigadininkėmis arba barakų seniūnėmis.
Visada buvo dėl ko peštis. Problemų netrūko. Tos, ku­
rios turėjo šeimą, gaudavo „peredačias" - siuntinius iš
namų su maisto produktais arba drabužiais. Visos vilkė­
jome tik juodai ir rudai. Jei kuri mergaitė buvo silpnesnė
ir barake gyveno su daug stipresnėmis už save, ji neidavo
viena į kontorą atsiimti siuntinio. Žinojo, kad net iki barako
nenusineš, jau pakeliui iš jos viską atims. Tokia mergaitė
kreipdavosi į mane ir paprašydavo pagalbos. Atsirasdavo
dar kokia nors savanorė, trise pajėgdavome parnešti „pere-
dačią" į baraką. Mes taip pat ko nors gaudavome, bet ne
prievarta, o kaip padėką.
Kai nueidavau su tokiomis mergaitėmis į kontorą ir
laukdavau, kol atsiims siuntinį, imdavo artintis mergi­
nos, dirbančios „verchuškai". Jas lengvai galėjai atpažinti
iš tatuiruočių. Tatuiruotės sovietiniuose lageriuose buvo
populiarios jau tada, šeštojo dešimtmečio pradžioje. Ne­
puldavome muštis visiems ant akių, tai vykdavo vėliau.
Mes su draugėmis dažniausiai gebėdavome dar valandėlę
pasaugoti „mūsų mergaitę" ir spėdavome ramiai suvalgyti
už apsauginių paslaugas gautą bryzelį lašinių ar kriaukšlę
duonos. Viskas prasidėdavo tik „laisvalaikiu", tą vienin­
telę dienos valandą tarp darbo ir pamokų, kai galėdavome
skirti laiko sau. Pliekdavomės už barakų. Muštynės kil­
davo, jei kokiai grupuotei iš siuntinio nieko netekdavo.
Merginai ant galvos užmesdavo antklodę, ir visos ją
spardydavo, daužydavo galva arba kumščiais. Vėliau,

101
suaugusiųjų lageriuose, irgi buvo tas pats. Tik paaugliai
nebuvo tokie žiaurūs, mirtinai nesumušdavo.

Kai pro vartus arba sukamuosius vartelius patekdavai

į nepilnamečių koloniją, dešinėje pusėje buvo adminis­
tracijos pastatas, medicinos punktas ir karceris. Į karcerį,
mažutę vienvietę kamerą, pakliūdavo nuteistosios, kurios
smarkiai nusikalto ir turėjo būti nubaustos. Už administra­
cijos pastato buvo klubo pastatas ir mokykla. Į kairę nuo
vartų stovėjo siuvykla, o iš karto už jos - valgykla. Eidamas
toliau atsidurdavai prie dviaukščių gyvenamųjų barakų.
Dabar jau nebepasakysiu barakų skaičiaus, bet pirmasis
buvo skirtas „malalietkoms", mažoms mergaitėms, maž­
daug dvylikametėms. Vyriausios buvo aštuoniolikmetės,
vyresnės keliaudavo į suaugusiųjų lagerius.
Mano lageryje kalėjo vien merginos. O štai sargybiniai
buvo daugiausia vyrai, kareiviai. Milžinišką lagerio teri­
toriją juosė aukšta tvora su spygliuota viela, iš trijų pusių
mūrinė, iš vienos - medinė. Naktimis ji visada apšviesta,
visuose kampuose - sargybos bokšteliai. Kinešmos nepil­
namečių kolonijoje kalėjo apie du tūkstančius merginų.
Per tą laiką, kol ten buvau, nė viena nemėgino pabėgti. Tai
buvo beviltiška.
Rytais turėdavome išsirikiuoti į eilę na npoeepxy - pa­
tikrinimui, mus suskaičiuodavo, ar visos esame. Taip pat
pranešdavo, kas ypatingo numatoma tą dieną. Paskui
rytinė mankšta pagal karišką muziką. Tada pusvalandis
nusiprausti ir nubėgti į išvietę barako gale. Prausykla buvo
didelė, su ilga praustuve, primenančia lovį. Į jį pripildavo
vandens. Net dantis valydavomės. Tačiau ne su pasta, o
su kažkokiais milteliais. Šepetėlių neturėjome, dantis va-
lėmės pirštais. Tada greitai išsiskalauji bumą ir žygiuoji

102
pusryčiauti. Žygiuodavome išsirikiavusios, kiekviena tu­
rėjo savo vietą. Nors nepriklausiau prie vyresniųjų, vi­
sada žygiuodavau priekyje su išstypusiomis merginomis,
paskui mane žengė mažesnės. Pačios mažiausios privalėjo
žygiuoti kolonos gale.
Pusryčiai kasryt būdavo tokie patys: košė, stiklinė arba­
tos ir riekė duonos. Lagerio pareigūnės, moterys, prižiūrin­
čios tvarką valgykloje, visada vilkėjo uniformą, tad viskas
vyko kaip kareivinėse. Amžinai reikėjo skubėti, nes staiga
pasigirsdavo komandos: „TJpuzomoBumbc/il Pasiruošti!",
„Kohhuau! Baigti!", „TlodbėMl Keltis!", „CmpoumbcM Ri­
kiuotis!" Rikiuotis ir žygiuoti į darbą, į milžinišką siuvimo
salę. „Marš, marš!" - skambėjo be paliovos; kartais dai­
nuodavome, kartais ne; paskui valandos pietų pertrauka.
Ir visą laiką „CmpoumbcM", visą laiką rikiuotis. Tada vėl į
darbą, ir pagaliau valanda poilsio, retais atvejais - dvi.
Dirbti kalinės privalėjo tik nuo tam tikro amžiaus, Ki-
nešmoje - nuo šešiolikos. Taigi privalėjau dirbti ir galėjau
darbuotis siuvykloje. Tai buvo didžiulė halė. Kad nieko
nepavogtume, prieš darbą turėdavome išsirengti nuogu­
tėlės, o paskui kitoje patalpoje apsivilkti darbo drabužiais.
Tik tada eidavome į halę. Ten ant nedidelių staliukų sto­
vėjo siuvimo mašinos. Ant kitų, ant didelių stalų siuvinius
sukirpdavo. Siuvome sunkius, vata pamuštus drabužius,
striukes ir kelnes suaugusiesiems, ko gero, kitų lagerių
kaliniams. Aš ir mano draugės vilkėjome lygiai tokiais
pačiais vata pamuštais drabužiais. Atrodėme kaip berniu­
kai - trumpai kirptais plaukais, su smarkiai per dideliais
veltiniais, kelnėmis ir „fufaikomis" - vatinukėmis. Taip
apsirengusios net atšiauriausią žiemą retai šalome per ri­
kiuotę kalėjimo kieme. O štai gyvenamuosiuose barakuose
dažniausiai būdavo labai karšta, sėdėdavome vienais apa­
tiniais, nes kitų drabužių neturėjome.

103
 Barakai buvo kūrenami malkomis. Tais laikais centrinio
šildymo dar nebuvo, tik patalpos viduryje stovėjo didžiulė
krosnis; už jos kūrenimą buvo atsakingos kelios merginos.
Dažniausiai brigadininkės arba jų padėjėjos. Taigi nuo
mūsų pačių priklausė, ar šalsime, nes norint šiltai praleisti
speiguotą žiemos naktį reikėjo iš vakaro atsinešti pakanka­
mai malkų.

Mokykloje ir darbe stengiausi iš paskutiniųjų, todėl

mane vis rodė kitoms kaip pavyzdį. Visada {vykdydavau
normą, tad Klemaitės pavardė nuolat puikavosi garbės
lentos viršuje. Prie pavardės būdavo parašomi normos
įvykdymo procentai. Niekada nesu padariusi mažiau kaip
šimto procentų normos. Už itin gerą darbą jokių premijų
negaudavome, keista, bet jausdavomės pagerbtos, regėda­
mos savo vardą garbės lentos viršuje.
Siūti išmokau per kelias dienas. Dirbau greitai ir gerai. O
kadangi sugebėjau kumščiais apsiginti nuo „verchuškos",
niekada nedirbau už kitas merginas. Nesileidau engiama,
bet ir pati neengiau kitų. Kartais padėdavau, bet tik sava
valia, jei matydavau, kad kokia nors bičiulė nepajėgia
įvykdyti normos. Siuvant vata pamuštus drabužius reikia
paimti dvigubą medžiagą ir greitai ir tolygiai įkišti tarp jos
vatą. Man tai tikrai puikiai sekėsi. Visos sėdėdavome prie
didžiulio ilgo stalo, aplinkui visur stovėjo dėžės, į kurias
mesdavome gatavus siuvinius. Jei kokiai merginai darbas
eidavosi per daug lėtai, baigusi savo normą jai patalkin­
davau.
Du kartus per mėnesį per rytinę rikiuotę paskelbdavo:
- Šiandien atvyksta kino mechanikas.
Kino mechanikas atvykdavo iš Maskvos. Jis važinėjo
po šalį su projektoriumi ir senais sovietiniais filmais. Iš­
vakarėse didžiosios susirinkimų salės priekyje būdavo

104
ištempiama milžiniška balta drobė, prieš ją mechanikas
pasistatydavo savo burzgiantį aparatą. Kino diena visoms
merginoms būdavo tikra šventė. Aš kaip gyva nebuvau
mačiusi jokio filmo. Kai užgesdavo šviesa ir prasidėdavo
filmas, visos sėdėdavome tyliai kaip pelės po šluota. Iš pra­
džių visada rodydavo kino žurnalą - trumpus reportažus
iš visos Sovietų Sąjungos, o kartais ir iš užsienio. O paskui
prasidėdavo vaidybinis filmas: „Volga, Volga", „Pavasa­
ris", „Cirkas". Tai buvo linksmi filmai su daug muzikos.
Vakarais barake mokydavomės dainų iš filmų. Kiek­
viena būdavo įsidėmėjusi vieną kitą žodį, vieną kitą eilutę,
kai ką iki šiol prisimenu. Retsykiais rodydavo filmus
apie karą ir apie Staliną. Dažniausiai vaidindavo tas pats
aktorius, jis atrodė lygiai taip kaip Stalinas Lietuvoje ma­
tytuose portretuose. Ir vėliau, Puksoozere, mums taip pat
rodydavo filmus. Visada sunerimdavau, žiūrėdama filmus
apie karą. Vokiečiai ten visada buvo vaizduojami labai
blogi. Siaubingai bijojau, kad kas nors nesužinotų, jog aš -
vokietė, o mano tėvas dalyvavo kare. Ypač atsargi būdavau
gegužės 9-ąją - tą dieną, kai rusai švenčia Sovietų Sąjungos
pergalę prieš hitlerinę Vokietiją. Švenčia su didžiuliais
paradais, begale kalbų ir demonstracijų. O man buvo visai
vis vien.
Mokykloje, kurią kiekvieną vakarą lankiau, rusų kalbos
mokytis pradėjome nuo m, a, m, a - mama. Buvo juokinga,
bet šalia manęs sėdinčios merginos - lietuvės, estės ir
latvės - rusiškai beveik nemokėjo, kaip ir aš. Kurios ru­
siškai kalbėjo laisvai, ėjo į kitas klases. Kartojau: „mama,
mama, papa" ir man buvo smagu.
Mūsų mokytoja buvo vardu Ana Ivanovna. Vardo
nepamiršau iki šiol. Ana Ivanovna buvo labai miela
moteris. Mums tada ji atrodė tikra senučiukė. Turėjo
ilgas ir storas kasas, kurias nešiojo sudėtas vainiku, kaip
dabar nešioja ukrainiečių politikė Julija Tymošenko. Tačiau

105
nebeprisimenu jos veido. Tik geras mėlynas akis ir tą gra­
žių plaukų vainiką, visada atrodantį nepriekaištingai. Ana
Ivanovna buvo smulki ir nedidukė. Ji buvo puiki mokytoja,
laisvai samdoma. Jai užteko su mumis kantrybės, juk bu­
vome jau sumitusios merginos. Labai mėgome ir gerbėme
savo mokytoją, niekada' neerzinome Anos Ivanovnos,
juoba niekada neužpuolėme.
Kad galvose neprisiveistų utėlių, plaukus kirpome visai
trumpai. Kartą per savaitę visas merginas suvesdavo į mil­
žinišką žydromis ir žalsvomis plytelėmis išklotą patalpą,
kur ant medinių suolų stovėdavo dideli skardiniai dube­
nys, vadinami balėjomis. Prieš pradedant praustis pas mus
ateidavo ponia baltu chalatu, tikriausiai medicinos sesuo
arba gydytoja. Patalpa ryškiai apšviesta, visos turėdavome
pasilenkti, ir mus apžiūrėdavo, ar neturime utėlių. Bet utė­
lių aptikdavo labai retai. Nebuvo nei blakių, nei tarakonų,
nei kitų parazitų. Lagerio vadovybė pedantiškai griežtai
žiūrėjo švaros. Tvarką barakuose turėjome palaikyti pa­
čios, kasryt šluodavome, o paskui keturpėsčios plauda­
vome grindis šlapiu skuduru, kol lentos imdavo blizgėti.
Patalynę keisdavo kas dešimt dienų. Reikėdavo greitai
viską nuvilkti, tada ateidavo laisvai samdomos moterys ir
kiekvienai padėdavo po paklodę, pagalvės užvalkaliuką
ir rankšluostį. Muilo gaudavome tik vedamos maudytis.
Išsimaudžiusios turėdavome grąžinti.
Visur žygiuodavome kolonomis. „Pa3, dea, pa.3, dea,
kairę, dešinę, kairę, dešinę..." Į tualetą, maudytis, į darbą,
į valgyklą, į kiemą - amžinai „pa3, dea, pa.3, dea". Tikra
nesąmonė, juk mes - ne kareiviai, bet man tai visai patiko.
Dainuodavome. Pavyzdžiui, „Per kalnus, per stepes". Deja,
dažniausiai traukdavome kvailas dainas, dainuotas per
karą ir po revoliucijos.
Vis dėlto kartais dainuodavome ir ką nors gražaus. Prisi­
menu vieną labai liūdną dainą - tai nėra kalinių daina. Joje

106
pasakojama apie motiną ir dukrą, gyvenančias be tėvo. Per
dukros gimtadienį motina jai sako: „Gavome siuntinį, siun­
tinį iš tavo tėvo, jis atsiuntė tau megztinį." Vėliau dukra iš
kaimynės sužino, kad motina per naktis mezgė, norėdama
jai per gimtadienį padovanoti megztinį, neva tėvo atsiųstą,
taigi ypatingą.
Labai mėgau tą dainą. Tais laikais turėjau gražų balsą,
bent jau tinkamą dainuoti dainas nepilnamečių kolonijoje.
Kai kurios mergaitės nenorėdavo dainuoti, tik žiopčio-
davo. O man buvo smagu. Žinoma, iš pradžių reikėdavo
išmokti rusiškų dainų žodžius. Kadangi turėjau gerą at­
mintį, keblumų nekildavo. Porą kartų paklausydavau ir
įsimindavau.
Du kartus per savaitę vakarais eidavome į klubą. Sce­
noje vaidindavome ir dainuodavome. Tada irgi reikėdavo
mokytis tekstų. ,,Mne xopoiuo, man gera", - traukdavome
choru. Per dainas ir vaidinimus visos netrukus ėmėme su­
prasti rusiškai.

Lageryje pirmą kartą po daugelio metų vėl gyvenau

tvarkingą gyvenimą. Ir kartais turėdavau laiko prisiminti
savo vaikystę Vėlau. Per mūsų trumpas laisvalaikio valan­
das arba gulėdamos ant gultų dauguma merginų kalbė­
davo apie namus. Merginų buvo ir iš miesto, ir iš kaimo,
ir aš visada su susidomėjimu klausydavausi. Vis dėlto
būdavo skaudu, kai kitos pasakodavo apie motinas, apie
brolius ir seseris, kokie gražūs buvo jų namai ir kokias
dainavo dainas. Man diegdavo širdį. Jaučiausi gyvenimo
nuskriausta, nes neturėjau tikros vaikystės, apskritai nieko,
apie ką galėčiau papasakoti.
Vakarais, po „otbojaus" - signalo gulti, kai degdavo tik
kontrolinė lemputė, dažnai prisimindavau savo brolį ir
seserį. Tačiau žinojau, kad negaliu nieko padaryti, negaliu

107
grįžti pas savo šeimą. Nevertėjo dėl to kvaršinti sau galvos.
Labai gerai prisiminiau mamą, prisiminiau, kaip ji mirė
man nesant, nes moterys išsiuntė mane rinkti liepų lapų.
Galvodama apie ją nubraukdavau ašarą.
Kitoms merginoms nieko negalėjau apie save pasakoti,
jos, ko gero, būtų išsiaiškinusios, kad aš - vokietė. Pa­
klausta apie tėvus, atsakydavau: „Mama mirusi, o tėvas ne­
žinia kur..." - „O broliai, seserys?" - „Irgi nežinau, per karą
pasimetėme." Daugiau nieko neprasitariau, buvau atsargi,
be galo atsargi. Be to, tai nebuvo melas.
Kolonijoje neturėjome nieko, kas mus apkabintų, nieko,
kas su mumis pasikalbėtų, ką reikės daryti toliau. Nė viena
nenumanėme, kokia ateitis mūsų laukia. Gal todėl retai
apie tai'kalbėdavomės. Gerai žinojome tik vieną dalyką,
lagerio vadovybė jau pačią pirmą dieną apie tai įspėjo: vos
sulaukusios aštuoniolikos etapu iškeliausime į suaugusiųjų
lagerius. Mums buvo paaiškinta, kad tos, kurios protingai
elgsis, stropiai dirbs, gerai mokysis ir dalyvaus saviveikloje
- aktyviai šoks ir dainuos klube, tos pateks į gerą koloniją,
o kitos bus išsiųstos į atšiaurų ir tolimą lagerį. Aš taip pat
stengiausi gerai pasirodyti, bet ne vien dėl to, kad sulau­
kusi aštuoniolikos neatsidurčiau Sibire. Triūsiau ir plū-
kiausi todėl, kad man nuoširdžiai patiko dirbti ir mokytis.
Be to, buvau garbėtroška, visada norėjau pranokti drauges.
Ir labai didžiavausi savo laimėjimais - daug ką tikrai suge­
bėjau geriau už kitas!
Bet nors buvau labai uoli, tai anaiptol nereiškia, kad
lageryje tapau gera mergaite. Stengiausi, nes mėgau pa­
gyras. O šiaip buvau gana arši. Jei kas nors ne taip pasakė
žodį, jau ir gniaužiu kumščius, net jei tas kas nors - lagerio
pareigūnai. Jie matydavo, bet nekreipdavo dėmesio, juk jų
niekada nepuoliau.
Ir muštynes dažnai pradėdavau aš. Nora tai visada
išaiškėdavo, manęs niekada griežtai nebaudė, nes gerai

108
mokiausi ir dirbau. Tik vieną kartą sėdau į karcerį. Tada
sumušėme tvirtą, stiprią merginą. Ji buvo „stukačka" -
skundė kitas merginas lagerio vadovybei. O skundikų ir
išdavikų kaliniai nemėgsta. Nei nepilnamečių kolonijose,
nei suaugusiųjų lageriuose, nei kur nors kitur. Padarėme
kažką neleistino - jau neprisimenu ką. O ta mergina mus
išdavė. Vakare nutempėme „stukačką" į tualetą ir suren­
gėme mėMHyio - „tamsiąją": užmėtėme ant galvos antklodę
ir tvatinome iš visų pusių. Paskui čiupome už abiejų rankų
ir trenkėme į sieną. Taip galima smarkiai sužaloti veidą
ir net inkstus, tai pavojinga. Sudaužėme merginą kaip
kriaušę.
Už bausmę ir kitoms pamokyti, mes, šešios merginos,
gavome po penkias paras karcerio. Karceris buvo maža
vienvietė kamera rūsyje, belangė tuščia patalpa, jei neskai­
tysime lentos be čiužinio, kuri dieną turėjo būti užlenkta, ir
kibiro. Tris kartus per dieną duodavo valgyti, bet maistas
buvo dar prastesnis nei visada. Mes, merginos, jautėmės
alkanos. Tačiau net ir atsėdėjusios karceryje nesigailėjome,
kad sumušėme „stukačką", - juk per ją viena mūsų draugė
pateko į aazepb cmpozozo pemuMa - griežtojo režimo lagerį.
Mūsų lageris buvo paprastas, bendrojo režimo.

Vasarą ir rudenį mus kartais iš lagerio išveždavo. At­

važiuodavo sunkvežimiai ir nugabendavo į kolūkių ir
tarybinių ūkių laukus. Dirbančias laukuose mus taip pat
saugojo sargybiniai, tik be šunų. Vasarą ravėdavome dar­
žovių laukus, rudenį dorodavome derlių. Per pietus visada
gaudavome valgyti, į lauką atvažiuodavo vežimas su geru
maistu ir duona, užtekdavo visiems. Ten, kitapus lagerio
sienų, pagaliau galėjome ramiai pavalgyti, niekas mūsų
neragino, nerėkavo karinių komandų - tikra šventė. Dirbti
turėjome sąžiningai, bet mums buvo leidžiama parsivežti į

109
lagerį šiek tiek daržovių. Morkų arba kopūstų - vitaminai,
kurių šiaip negaudavome.
Du kartus per savaitę mano brigada eidavo į KpacHbiū
yzoAOK - „raudonąjį kampelį", kur vykdavo komunistinio
auklėjimo užsiėmimai. Šiandien tai gal pavadintume poli­
tiniu švietimu. Patalpa buvo skirta Leninui ir komunizmui,
papuošta daugybe raudonų vėliavų, ant kurių auksinėmis
raidėmis surašytas, pavyzdžiui, „Moralinis komunizmo
statytojo kodeksas". Plakatai su Leninu, jo rinktiniai raštai
ir, žinoma, daugybė knygų apie komunizmą. Prižiūrimos
auklėtojo galėjome žaisti šaškėmis. Norinčios galėjo para­
šyti laišką į namus, paskaityti knygą arba laikraštį. Auklė­
tojas kalinėms pasakodavo apie komunizmo laimėjimus,
tai buvo jo pareiga. Tačiau nė vienos iš trisdešimties mer­
ginų tai nedomino.
Vieną dieną, jei neklystu, 1955 metų vasaros pradžioje,
viena mergina kai ką pasiūlė. Ji paklausė auklėtojo, gal
galėtume nusiųsti į Maskvą malonės, rusiškai vadinamos
noMUAOBūHue, prašymą.
- Taip, jei norite, rašykite, turite tokią teisę, - atsakė auk­
lėtojas.
Tada kiekvienai auklėtinei davė po lapą popieriaus ir ra­
šiklį. Lėtai padiktavo rusišką tekstą. O aš vos metus buvau
mokiusis šios kalbos! Žiūrėjau, kaip rašo kitos, ir labai sten­
giausi parašyti gražiai ir teisingai. Mano raštas bjaurus, bet
keverzojau: „Prašau malonės. Pasižadu būti pavyzdinga
valstybės pilietė, dirbti ir mokytis." Ir viskas, dar parašas ir
data. Jau kitą dieną tie prašymai išgaravo mums iš galvos.
Nė viena nemanėme, kad juos tikrai išsiųs į Maskvą.
Po dviejų ar trijų mėnesių auklėtojas atnešė atsakymus
iš sostinės. Visos merginos nekantriai laukė, sėdėjo išsi­
žiojusios ir tikėjosi, kad netrukus grįš pas savo šeimas ar
bent jau kalės pora metų trumpiau. Auklėtojas ilgai skaitė

no
pavardes ir Maskvos sprendimus. Jie visi buvo neigiami.
Staiga tarė:
- KA3Maūme noMUAoeambl Klemaitei suteikti malonę!
Tai mano lietuviška pavardė! Buvau vienintelė, kuriai
suteikė malonę ir išleido į laisvę. Kitos iš nusivylimo verkė,
kai kurios mane apkabino. O aš stovėjau kaip perkūno
trenkta, juk lageryje turėjau praleisti dar trejus metus.
Staiga atsivėrė ateitis, keistas jausmas. Jau tada miglotai
nujaučiau, kad ta laisvė man neduos nieko gero. Gi nepa­
miršau, ką teko patirti. Bet negalėjau pasakyti: „Ak, žinote,
verčiau liksiu čia..." Kodėl malonę suteikė vien man, šian­
dien galima tik spėlioti. Gal kad buvau vokietė? Šiaip ar
taip, politinė padėtis buvo pasikeitusi. Stalinas miręs, nuo
karo praėję daugiau kaip dešimt metų, nors jis toli gražu
nepamirštas.

Užtruko dar porą dienų, kol buvo paruošti paleidimo

dokumentai. Man įbruko į rankas formuliarą, kuriame
turėjau pasirašyti, jog grąžinau visas knygas, patalynę ir
lagerio drabužius. Įteikdamas paleidimo dokumentus pa­
reigūnas su manimi nekalbėjo, tik prisidegė papirosą. Kai
paprašiau palikti man nuorūką, žvilgtelėjo j mane ir pa­
davė visą „Belomorkanal" papirosą. Galėjau drąsiai rūkyti,
kol jis rašė, jog esu paleidžiama iš lagerio. Iš bylos nurašė
mano vardą ir pavardę, gimimo vietą ir datą. Kai užvertė
bylą, pastebėjau, kad ant viršelio raudonomis spausdinti­
nėmis raidėmis užrašyta: „Ee3 zpaMcdaHcmea" - be piliety­
bės. Paprastai kaliniai negalėdavo pamatyti savo bylų. Ką
reiškia „pilietybė", nežinojau. Paklausti nepaklausiau, tik
nustebau, kad neparašyta, jog aš vokietė. Šiandien žinau,
kad tautybė ir pilietybė - tai ne tas pats. Paso aš negavau,
tik pažymą, tačiau tuomet man tai neturėjo jokios reikšmės.
 Tada nuėjau į buhalteriją atsiimti kelionpinigių. Manęs
pasiteiravo, kur ketinu važiuoti. Trumpai pasvarsčiau - o
kurgi man dėtis? Nebent grįžti į Lietuvą, daugiau nieko ir
nežinau. Viskas vyko labai greitai, už vartų man paaiškino,
kaip autobusu nuvažiuoti į geležinkelio stotį ir kada sėsti
į traukinį. Į rankas įspraudė bilietą ir pasveikino su laisve:
„rio3dpaBAfteM c CBo6odoū\"
Mane paleido 1955 metų lapkričio 14 dieną. Ir šiandien
suku galvą, kodėl nebuvau išsiųsta į Vokietiją? 1955 metų
rugsėjo.pradžioje bundeskancleris Adenaueris pirmą kartą
apsilankė Maskvoje. Ten su Sovietų Sąjungos Ministrų Ta­
rybos pirmininku Bulganinu pasirašė susitarimą dėl diplo­
matinių santykių tarp abiejų šalių užmezgimo. Paskutiniai
karo belaisviai vokiečiai ir internuotieji civiliai Sovietų Są­
jungą paliko 1955-1956 metais, nebebuvo trukdoma ir Rau­
donojo Kryžiaus veiklai. 1957 metų gegužę netgi susitarta
paremti Raudonojo Kryžiaus Paieškos tarnybos darbą.
Tačiau niekam iš lagerio vadovybės neatėjo į galvą, kad
ir aš, jauna vokietaitė, dabar, sulaukusi malonės, turėčiau
būti išsiųsta į tėvynę. Pasakiau, kad keliausiu į Kalvariją,
ir gavau bilietą. Buvau visiškai sutrikusi. Dar prisimenu,
kad ant bilieto buvo parašyta: „Ee3 npaaa npodamb“, - bi­
lieto negalėjau nei parduoti, nei grąžinti. Taip ir stypsojau
Kinešmos geležinkelio stotyje su suknele, gremėzdiškais
auliniais, storomis kojinėmis ir pilka striuke. Striukė buvo
šiek tiek pamušta vata, bet ne „fufaika", ne tikra vatinuke.
Jos vidinėje pusėje merginos dar įsiuvo kišenėlę, į ją įsidė­
jau pažymą apie paleidimą ir truputį pinigų, kuriuos man
davė lagerio pareigūnai. Ant galvos ryšėjau pilką skarą.
Už tuos pinigus tuojau nusipirkau papirosų. Sėdėjau ir
rūkiau rūkiau rūkiau... Kai apsidairydavau, atrodydavo,
kad visi žmonės žino, jog aš paleista iš nepilnamečių kolo­
nijos. Kelionės traukiniu neprisimenu, bet menu, jog gėdi­
jausi savo išvaizdos. Keleiviai - seniai, jauni vyrai, moterys

112
su vaikais - keistai į mane spoksojo. Buvo jau ruduo, o
aš gan plonai apsirengusi. Jaučiausi nesmagiai, šalau, o
džiaugsmo, kad esu laisva, buvo ne kažin kiek. Ir jis išga­
ravo, kai susimąsčiau, kaip reikės gyventi Lietuvoje. Buvau
beveik suaugusi, manęs niekas nelaukė. Nei tėvo, nei moti­
nos, nei brolių ar seserų. Ničnieko. Puikiai menu tą jausmą.
Taip pat prisimenu, kad dažnai galvodavau apie mamą,
apie tai, kaip ji mirė. Taip būdavo visada, kai matydavau
moteris su vaikais, esančiais maždaug tokio amžiaus kaip
aš tada.

Mamos mirtis

Prisiminus mamos mirtį, man ir šiandien prieš akis visu

ryškumu iškyla vaizdas: mama guli kampe ant grindų, be
paliovos rėkia, verkia ir dejuoja. Nesupratau, kas dedasi.
Tik žinojau, kad mamytė, kaip ir mes, alkana.
Tuomet, 1945 metų balandžio pabaigoje, buvau septyne-
rių su puse. Dancigas jau visą mėnesį buvo rusų rankose.
Mano mama Marta Oto (Martha Otto) ir mes, vaikai, praė­
jus dviem geroms savaitėms po lemiamo mūšio dėl senojo
Hanzos miesto pabėgome iš visiškai sugriauto centro į
vieną iš vakarinių priemiesčių, ko gero, į Vyskupo kalvą,
ir prisiglaudėme tuščiame name. Ten glaudėsi ir daugiau
moterų su vaikais.
Svetimos moterys kiek galėdamos rūpinosi mano mama.
Vieną dieną jos išsiuntė mane iš namų, sakydamos:
- Tavo mamai reikia pavalgyti, eik į pievą ir parnešk
rūgštynių, priskabyk liepų pumpurų, tai padės jai atsistoti
ant kojų.
Dar prisimenu šiuos žodžius ir tai, kad ryšėjau prijuostę
su didele kišene priekyje. Kiek kojos neša nudūmiau

113
prie liepų, kur jau kiti vaikai skynė pirmuosius lapelius.
Pumpurai buvo dar labai maži, tad gerokai užtrukau, kol
priskabiau pakankamai ir grįžau namo. Kai parėjau į butą,
kur gulėjo mama, manęs neįleido į kambarį. Sesuo Kristelė
stovėjo tarpduryje ir verkė. Moterys nenorėjo manęs įleisti,
bet buvau užsispyręs vaikas, veržiausi pas mamą, nes ji
paskutinėmis dienomis vis šaukėsi manęs:
- Lyzabete! Lyzabete! Kur mano mergytė Lyzabetė?
Vis dėlto moterys nepasidavė. Pažiūrėjusi į suaugusiuo­
sius, į brolį ir seserį supratau, kad mama mirė. Ėmiau rėkti.
Kai mane paskui įleido į kambarį, mama tebegulėjo ant
grindų. Buvo jau atšalusi. Tada suvokiau, kad nebeturime
mamos. Mama buvo dar jauna, jai neseniai buvo suėję tris­
dešimt septyneri.
Taigi trys Otų vaikai liko vieni. Kristelei buvo trylika.
Ji buvo vyriausia ir paklausė kitų moterų patarimo, ką jai
daryti, kur su mumis dėtis? Ir visos patarė:
- Grįžkite į gimtinę, į Vėlau. Čia likti negalite, o į Vaka­
rus vis vien nepateksite.
Kristelė sukrovė dar likusius daiktus, mat rusai iš
mamos buvo beveik viską atėmę. Mes, trys vaikai, kiekvie­
nas turėjome po krepšelį. Kaip nusigauti į Vėlau, Kristelė
nežinojo. Visų klausinėjo, kol galiausiai rado grupę mo­
terų, kurios irgi norėjo tenai keliauti. Tarp jų buvo kelios
kaimynės iš slaugytojų kolonijos, prie jų galėjome šlietis.
Taigi Kristelė, Manfredas ir aš patraukėme tenai, iš kur vos
prieš kelis mėnesius, šaltos Rytprūsių žiemos vidury, bu­
vome pasprukę. Galiuką kelio pavažiavome nedengtame
prekiniame vagone, tačiau daugiausia ėjome pėsčiomis.
Kiek laiko keliavome ir su kuo, to neprisimenu, man tai
visiškai nerūpėjo - buvau dar maža ir paprasčiausiai turse­
nau su visais.
Tačiau gerai prisimenu, kaip grįžome į Vėlau ir ėjome
per tiltą, jungiantį Alės krantus ten, kur kiekvieną birželį

114
vykdavo didysis Vėlau arklių turgus. Kartais ten galėdavai
išvysti iki dvidešimties tūkstančių arklių: darbinių, kin­
komų ir jojamų, visų pirma trakėnų iš Rytų Prūsijos žirgynų.
Ir, žinoma, sunkiųjų arklių - stambių, stiprių ašvienių.
Šimtui Rytų Prūsijos gyventojų teko dvidešimt arklių -
keturis kartus daugiau nei likusioje Vokietijos dalyje. 1940
metais arklių turgus vyko paskutinį kartą, mano brolis
Manfredas su draugais buvo ten nuėjęs, ir vėliau man apie
tai pasakojo. Mama arkliais nesidomėjo, o tėvas kaip sani­
taras jau tarnavo kažkur Vakarų fronte. Iki karo pradžios
jis dirbo slaugytoju, iš pradžių Alenbergo gydymo ir slau­
gos įstaigoje, vėliau Saksonijoje. Mama nedirbo, rūpinosi
mumis, trimis vaikais.
Grįžus į Vėlau Kristelė mus iš karto nusivedė į butą
slaugytojų kolonijoje, kuriame metų metus gyveno mūsų
šeima, tačiau ten knibždėte knibždėjo rusų kareivių. Kai
atėjome, vienas kaip tik nešė iš namo kėdę. Tai buvo mūsų
kėdė, ir aš garsiai suklikau:
- Kristele, jis vagia mūsų kėdę!
Bet ji nieko nesiėmė, tik užčiaupė man bumą. Kaipmat
paaiškėjo, kad į savo butą grįžti negalime - jis užimtas rusų
kareivių. Mums buvo pasakyta keliauti į Klein Veisenzėję,
ten esąs didelis dvaras, būsią darbo ir tuščių namų. Taip
ir buvo. Vienas mažas darbininkų namukas buvo visiškai
sveikas, mes įsikraustėme į mažutį kambarėlį palėpėje.
Daugumą baldų rusai jau buvo išvežę, ten stovėjo tik sena
lova, be to, buvo sena krosnelė, ant kurios galėjome virti, jei
tik turėjome ką. Rusų kareiviai įsikraustė į didelį dviaukštį
dvaro pastatą ir su vokiečių darbininkų pagalba bandė
ūkininkauti. Tačiau tie žmonės beveik nieko neišmanė apie
žemės ūkį. O šiaip ten buvo vien seniai ir vaikai kaip mes.

115
 Dvidešimt dienų laisvės

Kai sulaukusi malonės 1955 metų pabaigoje grįžau į Kal­

variją, čia beveik niekas nebuvo pasikeitę. Tame Lietuvos
miestelyje manęs nebuvo dvejus metus. Dabar stovėjau
nežinodama, kur man dėtis. Nenorėjau nakvoti gatvėje, tad
nuėjau pas šeimas, kurios anksčiau mane pažinojo. Pabels-
daVau, man atidarydavo ir dažniausiai nustebdavo:
- O, Maryte, kur taip ilgai buvai dingusi?
Sąžiningai atsakydavau:
- Nepilnamečių kolonijoje.
- O už ką?
- Už vagystę.
Tai išgirdę žmonės išsigąsdavo, netgi pasibaisėdavo ir
užtrenkdavo man prieš nosį duris. Meluoti negalėjau, vis
tiek Kalvarijoje visi kaipmat būtų sužinoję, kad turiu regis­
truotis milicijoje. Dar neturėjau paso. Man buvo pasakyta:
„Su tuo popieriumi, kurį gauni išeidama iš kolonijos, turėsi
kreiptis į miliciją, tau išduos pasą." Taip ir padariau. Tiesa,
tik tada, kai savo jėgomis visai nebegalėjau išsiversti. Juk
buvo jau šalta.
Visą dieną lijo, anksti sutemo, tačiau pirmosios dienos
vakarą Kalvarijoje aš taip ir neradau vietos pernakvoti.
Eiti po tiltu per Šešupę nenorėjau, ten nebebuvo nei lapų,
nei skudurų, nieko. Kad mažumėlę sušilčiau, vaikščiojau
gatve pirmyn ir atgal, vis dirsčiodama į apšviestus langus.
Žinojau, kad čia neverta belstis, ir čia taip pat neverta...
Vis dėlto dar kažkur pabeldžiau, man liepė nešdintis.
Galiausiai nuėjau į miliciją ir parodžiau savo „spravką" -
pažymą. Ten buvo parašyta, kad esu paleista iš Kinešmos
nepilnamečių kolonijos. Paklausiau, gal galėčiau pas juos
bent pernakvoti. Ten nebuvo daug pareigūnų, tik tie, kurie
naktį budėjo. Matydami, kad vos paveiku kojas, jie manęs

116
pagailėjo ir leido permiegoti ant suolo prie krosnies. Ži­
nojo, jog, šiaip ar taip, rytoj vis tiek turėsiu kreiptis į jų
viršininką, kad atiduočiau pažymą ir gaučiau pasą. Prieš
užmiegant vienas dar pažadėjo pažadinti mane, prieš vi­
siems ateinant į darbą.
Kitą rytą nuėjau prie upės nusiprausti - bent jau rankų
ir veido. Už porą man likusių kapeikų nusipirkau kepa­
liuką duonos ir lėtai ją suvalgiau. Dar surūkiau cigaretę ir
vėl grįžau į milicijos nuovadą. Ten dirbo rusai ir lietuviai.
Šnekėjau su pastaraisiais lietuviškai, mat šią kalbą vis dar
mokėjau geriau hegu rusų.
Netrukus rankose laikiau savo pirmą sovietinį pasą.
Menka nauda. Jame buvo įrašas: „Budau na ochobūhuu
doKyMenma HOMep..." - išduotas dokumento numeris toks
ir toks pagrindu. Tai reiškė, kad sėdėjau lageryje, kad
buvau teista. Tokio įrašo reikšmę tuometėje Sovietų Są­
jungoje visi iš karto suprasdavo. Dar buvo įrašyta mano
pavardė: Klemaitė Marija, Alberto (mano tėvo vardas tikrai
buvo Albertas), teisinga gimimo data - 1937 metų spalio 6
diena ir teisinga gimimo vieta - Patersvaldės kaimas prie
Vėlau. Be to, nurodyta tautybė - vokietė. Ir vėl niekas ne­
paklausė, kodėl aš vis dar Lietuvoje, juk jie turėjo žinoti,
kad visi vokiečiai buvo išsiųsti į Vokietiją. O štai aš tada nė
nenumaniau turinti teisę tenai išvažiuoti.
Milicininkai išdavė pasą ir pasakė:
- Dabar susirask butą arba kambarį, ir mes tave priregis­
truosime. Paskui galėsi ieškotis darbo.
Lengva pasakyti, neįmanoma padaryti. Kur man susi­
rasti butą? O be buto negausi darbo. 3aMKHymuū Kpyz - už­
daras ratas, kaip sako rusai. Užburtas ratas
Antrą, trečią ir ketvirtą naktį miegojau geležinkelio
stotyje. Jau po kelių dienų suvokiau, kad vėl teks eiti į
kaimą pas valstiečius, nes Kalvarijos miestelyje nieko ne­
radau - nei buto, nei darbo, nors išbandžiau viską. Kai

117
siūlydavausi padirbėti už maistą, amžinai išgirsdavau
„ne". Juk jau nebebuvau maža liesa mergiūkštė, buvau
beveik aštuoniolikos ir labai stipri. Beldžiausi pas daugybę
žmonių, kurie pažinojo mane vaikystėje. Iš pradžių nuėjau
pas Birutės tėvus, jos tėvas, komunistas su randu, atidarė
duris, bet neįsileido. Nesikreipiau tik į tetą Juzę. Ją ir jos
šeimą prisiminiau kaip nepaprastai gerus žmones, todėl
gėdijausi - juk būtų reikėję parodyti pasą ir pasakyti tei­
sybę. O gal buvau kiek išdidi, net pasipūtusi. Tikrai ieško­
jau darbo, buvau net pas kleboną, bet jis tik pasakė:
- Suprantu tave, bet iš tiesų neturime tau jokio darbo.
Keliauk, iš kur atėjusi, niekuo negalime tau padėti.
Gyvenimo pamokyta, kaime niekam neskubėjau sakyti,
kur praleidau pastaruosius metus. Sekiau pasakas, ir vals­
tiečiai manimi tikėjo. Vieną naktį miegodavau pas vienus,
kitą - pas kitus. Bet greitai pavargau bastytis, nes tai buvo
daug sunkiau nei vaikystėje. Ne vasara, ne pavasaris ir ne
ruduo. Žiema, laimė, dar negili. Tokiu metų laiku darbo
nedaug, ir moterys buvo labai atsargios, atverdamos man
duris. Dažniausiai užduodavo begalę klausimų, o paskui
pavydavo: „Eik, eik, eik toliau..." Nuėjau pas Keršulius.
Petras tarė savo žmonai:
- Ak, leisk jai pernakvoti.
O tada naktį aš...
Milicijoje sakiau:
- Jei man nepadedate, grąžinkite į nepilnamečių ko­
loniją, ten turiu lovą, maisto ir darbą, ir niekas nieko iš
manęs nereikalauja.
Bet jie atsakė:
- Neturime pagrindo tavęs grąžinti.
- Ar reikia ką nors pavogti? - paklausiau.
- Vok, jei taip nori į koloniją, - atkirto viršininkas.
- Bet į Kinešmą nebepateksi, - iš karto įspėjo mane mili­
cininkai. - Tau beveik aštuoniolika.

118
 Jie mane paprasčiausiai išgrūdo, manau, nežinojo, kaip
man padėti. O gal ir negalėjo padėti, tuomet Kalvari­
joje beveik nebuvo darbo. Pusė miestelio - vis dar vieni
griuvėsiai, keli bendrabučiai perpildyti, juose per daug
žmonių. Buvo tik maža plytinė, kaip tik pastatyta šeštojo
dešimtmečio viduryje, ir didžiulė daržinė, į kurią valstie­
čiai atvesdavo kirpti avis. Avių vilna buvo gražiai karšiama
ir suvyniojama. Ten reikėjo darbininkų, bet ne kažin kiek.
Dar buvo ligoninė, bet joje visos darbo vietos buvo užim­
tos, manęs nepriėmė net valytoja. Ten, ligoninėje, man
pagaliau pasakė,'kad visi vokiečiai seniai išvažiavę, ir nusi­
stebėjo, kad vis dar bastausi po Lietuvą.
Buvau suaugusi mergina, vyrų akimis žiūrint, jauna
moteris. O aš bijojau vyrų. Jie žiūrėjo į mane kaip į benamę
kalę. Kiekvienas taikėsi čia paliesti, ten įžnybti - šlykštu.
Vis dažniau susimąstydavau, kad vėl reikėtų ką nors
pavogti, ir tada vėl būtų rami galva. Nuėjau į kaimą pas
Keršulius ir pasiteiravau, gal galėčiau pas juos peržiemoti,
dirbsiu viską, ką tik palieps, kaip ir anksčiau. Bet jie iš
karto pasakė „ne". Ir man akimoju sukilo pyktis. Kai buvau
maža, kai jiems manęs reikėjo, galėjau gyventi ten visą va­
sarą. O dabar aiškinau, kad atsidūriau bėdoje, maldavau
padėti, nagi, juk mane pažįstate. Nagi, tik iki pavasario,
tuoj atšals, neturiu kur dėtis!
Ona, vis dar raudonveidė, suirzo. O jos vyras Petras tarė:
- Leisk jai pernakvoti.
Tačiau dar tą patį vakarą Ona pareiškė:
- Bet rytoj, Maryte, turėsi išeiti!
Naktį gulėjau ant maišo su šiaudais ir neišmaniau, ko
griebtis. Apėjau visus, kurie būtų galėję man padėti. Tą­
nakt pasiryžau ką nors nugvelbti. Manyje tupintis kipšiu­
kas kuždėjo:
- Po paraliais, vaikystėje čia šitaip arei, o dabar - žiū,
gali permiegoti tik vieną naktį. Apvokime juos!

119
 Pasakyta - padaryta. Pasiėmiau kelias namie austas
paklodes ir staltieses, dar Onos botus, nes mano batai jau
buvo visai suplyšę. Vienam trūko pado, kyšojo išlindęs
pirštas. Batus gavau dar lageryje. Palikau juos stovėti ir
greitai apsiaviau Onos botus. Kitų daiktų, kuriuos pavo­
giau iš Keršulių, man visai nereikėjo.
Su šiuo grobiu parpėdinau j Kalvariją ir ramiai laukiau,
kol mane suims. Nesislėpiau. Kai kinkytu vežimu atva­
žiavo Keršulis, iš karto mane pamatė ir kreipėsi į miliciją.
Galėjau pabėgti, bet nebėgau. Petras manęs nemušė, tik
paklausė:
- Maryte, kodėl taip padarei?
Man buvo jo gaila, apsiverkiau. O gal gailėjau tik pati
savęs?
Mums sėdint milicijos nuovadoje, Petras valgė duoną.
Stebeilijau į jį - vėl buvau alkana, visą gyvenimą buvau
alkana. Petras tuojau suvokė, ko noriu. Perlaužė riekę pu­
siau, atgnybo naminės varškės ir ištiesė man. Tyliai padė­
kojau.
Teismo pastatas Kalvarijoje buvo netoli bažnyčios, kiek
žemiau, ant Šešupės skardžio. Mane nugabeno tenai ir
uždarė į vieną tardymo izoliatoriaus kamerą. Tai buvo
1955 metų gruodžio 18 dieną, likus mažiau nei savaitei
iki Kalėdų. Bet praėjo beveik šešios savaitės, kol pagaliau
1956 metų sausio 31 dieną mane nuteisė. Teismo posėdis
truko gal penkias minutes, man uždavė tik porą trumpų
klausimų.
- Vogei?
- Taip.
- Ką pavogei?
- Botus, paklodes ir staltieses.
- Kodėl pavogei?
Pasakiau, kad verčiau grįžti į lagerį, kur turėjau darbą

120
ir stogą virš galvos, nei šitaip bastytis. Tada manęs pasitei­
ravo:
- Ar kreipeisi į miliciją?
- Taip, kreipiausi.
Kai papasakojau, jog ten paklausiau, ar reikia vėl apsi­
vogti, kad grįžčiau į lagerį, ir viršininkas pasakė „taip",
teisėjas manimi nepatikėjo. Atseit joks milicijos pareigūnas
taip nepatartų. Ir paskelbė nuosprendį: šešeri metai už va­
gystę ir valkatavimą.

Etapu

1956 metų vasarį mane vėl pervežė iš Kalvarijos į pagrin­

dinį kalėjimą Kaune. Šįkart čia sėdėjau kelias savaites, kol
buvo surinkta pakankamai moterų gabenti etapu - taip
Rusijoje vadinamas kalinių pervežimas. Iš pradžių juodas
„voronokas" mus nuvežė į geležinkelio stotį. Tada suimtą­
sias uždarė vagonuose. Visa tai man jau buvo pažįstama.
Iš pradžių dardėjome tik iki Oršos, ten buvo nepecbnuca -
milžiniškas tarpinis kalėjimas, į kurį kasdien pristatydavo
vis naujų kalinių. Čia praleidome kelias dienas, ir vėl - kol
buvo surinkta pakankamai moterų vežti traukiniu į Gu­
lagą. Šeštajame dešimtmetyje moteris ir vyrus iš Lietuvos,
Latvijos, Estijos, Baltarusijos ir Ukrainos suveždavo į Oršą,
kur yra didžiulė mazginė geležinkelio stotis. Iš čia trauki­
niai važiuoja į vakarus - į Minską, Vilnių ir Kaliningradą,
į rytus - į Maskvą ir Vladivostoką, taip pat į Rygą ir Sankt
Peterburgą, Kijevą ir Rostovą prie Dono.
Mus išlaipino pagrindiniame kalėjimo kieme, paskui
turėjome išsirikiuoti, išsitempti, pasakyti savo pavardę ir
koks nuosprendis, o tada mus nuvedė ilgais stačiais laip­
tais. Kameros buvo antrame ar trečiame aukšte. Prieš mane

121
lipo sena moteris, daiktus ji nešėsi susivyniojusi į didelę
languotą skarą. Nepajėgė vilkti laiptais sunkaus ryšulio.
Prižiūrėtojas šiurkščiai niūktelėjo jai į nugarą, moteris su­
klupo, o jis užkriokė:
- Hy, cmapyxa, lueeeAucbl Na, sene, judinkis!
Lipau paskui moterį, ir tai pamačius manyje vėl nubudo
Rytprūsių kipšiukas. Įsiutau ir rusiškai aprėkiau prižiūrė­
toją. Jis atsigręžė ir ėmė staugti ant manęs. Buvau pasiry­
žusi užsistoti senutę ir pasakiau:
- Ko ją stumdai, juk ji nebeturi jėgų. Įsivaizduok, kas
nors taip stumdytų tavo motiną. Turbūt galite daryti, ką tik
norite!
- 3amKHUcb, cyKa\ Užsičiaupk, kale! - drėbė jis man.
Dar labiau įsiutau. Neketinau nuplėšti jam antpečio, bet
už „suką" norėjau trenkti per veidą. Prižiūrėtojas tai nu­
spėjo, čiupo mano ranką ir užlaužė taip, kad griuvau. Kad
nenusirisčiau laiptais, stvėriausi už jo. Nuplyšo antpetis.
Prižiūrėtojas skėlė man porą antausių, ir mes, kalinės, bu­
vome greitai išskirstytos po kameras. Nueidamas jis man
pagrasino:
- Na, kale, už tai dar atsiimsi!
Kameroje buvo surašytas protokolas, jame buvo tei­
giama, esą aš ant laiptų užpuoliau prižiūrėtoją. Kad už­
sistojau senutę, nieko nereiškė. Ji verkė ir maldavo, bet
veltui. Kitos moterys taip pat mane užtarė, bergždžiai, pro­
tokolas buvo surašytas taip, kaip jie norėjo, ir etapo turėjau
laukti rūsyje, karceryje.
Salta, nešildoma patalpa, jokio čiužinio, tik neužklotas
medinis gultas. Vos atsiguliau, ir štai atėjo trys sargybiniai.
Užkimšo man bumą ir paeiliui išžagino.
Gretimoje kameroje sėdintis kalinys viską suprato, nors
rėkti aš negalėjau. Jis pabeldė į duris, sargybiniai atidarė ir
paklausė, ko anas nori.
- Duokit man šen merginą, - paprašė jis.

122
 Trijulė nusikvatojo.
- Ir ką tu su ja veiksi? Ji jau patvarkyta! - atkirto jie, bet
paskui vienas vis dėlto čiupo mane už peties ir ištempė į
koridorių.
- Kas mums už tai? - paklausė jie kalinio.
Pamačiau, kaip šis iš už žando išsitraukia du dantis, du
auksinius dantis. Sargybiniai įgrūdo mane pas jį į kamerą.
Maniau, kad viskas tęsis. Kiūtojau susigūžusi kampe kaip
mažas įbaugintas šunytis.
Kai sargybiniai - visi girti kaip pėdai - užrakino duris
ir kvatodami nuėjo, vyras ėmė ramiai mane šnekinti. Buvo
jaunas, gal keleriais metais vyresnis už mane, visas tatui­
ruotas - tą tikrai prisimenu. Jis tarė:
- Nusiramink, nebijok, nieko tau nedarysiu.
Iš pareigūnų jis dar buvo gavęs pakelį papirosų, man­
ding, „Belomorkanal".
- Rūkai? - paklausė.
Kai linktelėjau, pridegė papirosą ir įkišo man į bumą.
- Kaip tavo vardas? Kiek tau metų? Iš kur tu? - klausi­
nėjo jis.
Atsakinėjau darkyta rusų kalba. Jis kaipmat suprato, kad
aš nerusė, pasisakiau esanti iš Lietuvos.
- Man tavęs nereikia, gulk ant lovos, nieko tau nedary­
siu, - pasakė jis ir davė man savo striukę užsikloti.
Drebėjau iš baimės ir šalčio, jaučiausi visiškai išsunkta.
Lūpa kraujavo, nes jie man trenkė, kai vienam įkandau.
Kalinys man dar davė nosinę ir nušluostė prakirstą lūpą.
Gulėjau, užsiklojusi jo striuke, ir stebėjau, kaip jis vaikšto
po kamerą pirmyn ir atgal ir mankštinasi, kad sušiltų. Min­
tijau: „Taip negali būti, tai neįmanoma, jis tikrai nepaliks
manęs ramybėje..." Ir užmigau.
Kitą rytą kalinys mane pažadino labai anksti. Žinojo,
kad tuoj ateis sargybiniai ir nuves mane į mano kamerą.
Jau iš tolo girdėjai žvangant jų raktus. Jaučiausi keistai,

123
mielai būčiau apkabinusi tą vyrą - už jo žmoniškumą. Juk
jis pats sėdėjo karceryje, šalo, o ne tik manęs nenuskriaudė,
bet dar ir davė savo striukę. Ir rūkyti. Prieš man išeinant
dar padovanojo porą papirosų ir dėžutę degtukų - šiokia
tokia atsarga pirmai pradžiai.
Vyras buvo rusas, kalbėdamasi tai supratau, ir, ko gero,
tikras aop b 3aKone - profesionalus nusikaltėlis. Paprastam
vagiui niekas nebūtų iš viršaus ant virvelės nuleidęs raš­
telio ir papirosų. Tą gavau pamatyti kiek vėliau, juk kar­
ceryje tupėjau dar kelias paras. O jis manęs vis klausinėjo,
ar sargybiniai nebekimba. Matyt, suderėjo su jais. Vyras
kalėjime turėjo kažkokių draugų ir hierarchijoje užėmė ge­
rokai aukštesnę padėtį už kitus vagis. Jis buvo išmintingas
vagis ir tikriausiai nebuvo blogas žmogus. Blogas žmogus
nebūtų su manimi taip elgęsis.

Moterų pataisos kolonija Puksoozere

Į Oršą mus atgabeno grotuotuose keleiviniuose vago­

nuose. Toliau važiavome milžiniškuose krovininiuose
„Pullmano" vagonuose. Jų Sovietų Sąjunga per karą gavo
iš JAV. Ant triaukščių gultų, vadinamų narais, turėjo tilpti
kelios dešimtys moterų. Nė viena nežinojo, kur atsidur­
sime. Vienos verkė, kitos dainavo, kalbėjomės mažai - o ir
apie ką kalbėtis tokioje padėty? Kai kurios per visą kelionę
neištarė nė žodžio.
Pirmiausia kai kurios moterys ėmė grumtis dėl geresnių
vietų - ant žemutinių gultų, prie durų ir prie keturių mažų
langelių. Viršuje nebuvo kuo kvėpuoti. Vagone stovėjo
vienas kubilas su vandeniu praustis ir vienas gamtiniams
reikalams. Oras buvo klaikus. Mes, jaunesnės, dar šiaip
ne taip laikėmės, o vyresnės alpo. Ir vėl būva parodyta
šiek tiek žmoniškumo: tas, kurios apalpo, nutempėme prie

124
langelių, kad gautų gurkšnį oro. Kai kurios patyrusios
moterys spėjo, kad mus veža į Archangelsko sritį, o gal į
Vorkutą, nes traukinys visą laiką dardėjo per bekraštę taigą
į šiaurę.
Puksoozerą pasiekėme, žiemai pamažu einant į pabaigą,
nors polaidis turėjo prasidėti tik po poros savaičių. Kelionė
iš Oršos į lagerį truko penkias ar šešias paras, nes vagonus
su kaliniais vis atkabindavo nuo reisinių traukinių. Jie va­
landų valandas stovėdavo ant šalutinių bėgių, kol juos vėl
prikabindavo prie kito traukinio. Bet pagaliau traukinys
kažkur sustojo, lojo šunys, buvo atidarytos durys. Tai nu­
tiko anksti ryte, tekant saulei. Vidun plūstelėjo gaivus oras,
niekada neužmiršiu, kas ten dėjosi. Kiekviena norėjo pirma
ištrūkti iš dvokiančio vagono. Mus akimirksniu apsupo ka­
reiviai su šunimis ir nulydėjo į lagerį. Netoli lagerio vartų
telkšojo nedidelis ežeriukas.
Puksoozeras buvo didelis kaimas, galutinė stotis atšakos,
už šimto aštuoniasdešimties kilometrų nuo Archangelsko
pasukančios į rytus nuo geležinkelio Maskva-Kotlasas-Ar-
changelskas ir einančios gilyn į taigą. Ši Mechrengos linija
su visomis atšakomis ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje
buvo nutiesta kalinių ir skirta tik kaliniams ir kroviniams
į lagerius ir iš jų gabenti. Kai ten kalėjau, Puksoozeras su
savo lageriais, kuriuose nuo šeštojo dešimtmečio vidurio
iki pabaigos nuolat kalėjo tarp dešimties ir keturiasdešim­
ties tūkstančių nuteistųjų, priklausė liūdnai pagarsėjusiai
Kargopolio lagerių sistemai. Šiandien daugumos lagerių
nebėra, tik aplink rusų raketų bandymo poligoną Plesecką
nedaugelio kilometrų spinduliu išliko keli griežtojo režimo
lageriai. Mano laikais, šeštojo dešimtmečio pabaigoje, kos­
modromas ir kosmonautų miestelis Mimas buvo tik pla­
nuojami statyti.

125
 Kai 1956 metų kovą pasiekėme lagerį, visas iš karto iš­
skirstė, išskyrus mane. Kadangi man ką tik buvo sukakę
aštuoniolika, šio pataisos darbų lagerio viršininkas neno­
rėjo manęs priimti. Jis pareiškė:
- Čia per daug sunkus kontingentas, o mergina jauna, jai
čia ne vieta.
Kilo barnis tarp mus atlydėjusio konvojaus viršininko
ir lagerio viršininko Aleksejaus Vasiljevičiaus Pavlenkos.
Mums jis visada buvo zpaMcdanun HunaAbHUK - pilietis virši­
ninkas. Ne tovarišč - draugas, ne, vadinome jį piliečiu.
Pavlenka ir konvojaus viršininkas ginčijosi taip garsiai,
kad viską girdėjau.
- Traukinys jau išvažiavo, - pareiškė karininkas, - nega­
lim paimti merginos už parankės ir nuvesti kur nors kitur.
Sėdėjau kalėjimo kontrolinėje, vadinamoje npoxodnan.
Man net atnešė tenai valgyti, taip ilgai jie ginčijosi, kol pri­
ėmė sprendimą. Tada atėjo uniformuota moteris ir nuvedė
mane į baraką.
Lagerio kieme stovėjo kelios dešimtys tokių barakų,
suręstų iš storų rąstų. Medžius kirto nuteistieji; po trijų
dienų ir aš išėjau kirsti miško. Kiekviename barake gyveno
nuo aštuoniasdešimties iki šimto moterų. Juose buvo tik
viena patalpa, kurioje stovėjo dviaukščiai mediniai gultai ir
didžiulė krosnis viduryje. Mano barake turbūt nebuvo nė
vienos iš to vagono, kuriame važiavau, tačiau moterys kal­
bėjo lietuviškai. Man parodė, kur miegoti, gavau čiužinį,
antklodę, vatinę pagalvę, kaip tuomet buvo įprasta.
Netrukus vėl atėjo uniformuota moteris ir mus, nau­
jokes, nuvedė į pirtį - 6ūhh.Tuoj pat buvome apieškotos,
ar neturime utėlių; tą darė viena kalinė, lyg ir medicinos
seselė. Turėjome pakelti rankas, ji dirstelėjo šen bei ten.

126
Galvą pribarstė miltelių ir apvyniojo didžiuliu skuduru,
taip turėjome kurį laiką sėdėti. Tik tada visos gavome po
gabalėlį pilkšvai juodo muilo. Galėjome išsiskalbti apatines
kelnaites, kojines ir panašiai. Tada davė drabužius: kojines,
kelnes iki kelių, marškinius be sagų, tik su raišteliais. Ant
jų vilkomės juodas sukneles, juodas vata pamuštas kelnes
ir striukes. Avėjome gremėzdiškais auliniais. Žiemai ga­
vome veltinius. Dvi dienas galėjome pailsėti barake, paskui
mus išvarė į mišką dirbti.
Iš karto teko priprasti prie šiurkštaus bendravimo tono.
Tiesą sakant, skambėjo vien komandos, iš pat ryto griaudė-
davo po visą lagerį iškabinėti garsiakalbiai: „Kelti! Rikiuoti
patikrinimui! Pirmas barakas - žengte marš į valgyklą!"
Man toks muštras atrodė kaip pasityčiojimas. Aptvertoje
lagerio teritorijoje, kur visuose sargybos bokšteliuose budi
ginkluoti kareiviai, mes išsirikiavusios turime žygiuoti į
valgyklą! Tik vakarais turėdavome laisvo laiko, tada galė­
davome laisvai judėti po lagerį. Jei norėjau, galėjau nueiti į
biblioteką. Tačiau valgyti žygiuodavome barakais, išsirikia­
vusios į koloną ir koja kojon.

„Per darbą - į dorą!“

Kai mes, naujokės, po dviejų dienų poilsio pagaliau tu­

rėjome žygiuoti kirsti miško, išėjusios pro didžiuosius
lagerio vartus, ant kurių kairėje ir dešinėje kabėjo šūkiai
„Per darbą - į dorą!" ir „Į laisvę - su švaria sąžine!", pa­
tekome į didžiulį lauką taigos viduryje. Čia medžiai jau
buvo iškirsti kitų kalinių, supjaustyti pagal matą ir išvežti.
Likę tik kelmai. Netrukus atburzgė milžiniškas traktorius.
Mes, moterys, tvirtinome prie kelmų traktoriaus grandines,
traktorius rovė kelmus ir tempė į didžiulę krūvą. Mums

127
dar reikėjo surinkti aplinkui besimėtančius medgalius,
paskui užkūrėme laužą. Tai buvo pirmas mūsų darbas.
Klausantis atrodo nelabai sunku, tačiau turėjome įvykdyti
normą. Norma buvo labai svarbu. Iš pradžių mums nu­
rodė, kokį plotą privalo išvalyti visa brigada, tada brigadi­
ninke paskirstė užduotis: .
- Jūs penkios iki vakaro turite išvalyti šitą gabalą, jūs
penkios - aną kampą, o jūs penkios kūrensite laužą.
Viskas buvo sustyguota. Normą žūtbūt privalėjai įvyk­
dyti, kitaip gausi uimpatffHoū naėx už bausmę sumažintą
-

maisto davinį. Visą laiką labai stengiausi - nenorėjau ba­

dauti.
Po poros dienų kitos kalinės ėmė engti naujokes. Iš pra­
džių žiūrėjo, kaip mes dirbame. Ir staiga prasidėjo:
- Marija! Juk tu Marija, ar ne? Šiandien turėsi padėti čia!
- Kodėl? Man ir čia darbo užtenka.
- Ne, padėsi čia!
Iš pradžių apsižodžiavome, paskui pasipylė antausiai, o
tada ir smūgiai.
Galiausiai atėjo brigadininke ir užriko:
- riepecmaHbme, nepecmaHbme! Pačomaūmel Liaukitės,
liaukitės! Dirbkite!
- Jei tu brigadininke, tai paaiškink man, kodėl turiu
dirbti už kitas?! - surikau jai.
Ir brigadininke paaiškino: atseit turiu suprasti, jog kas­
dien kas nors sergąs, o o6iąan nopMa, bendra norma, skirta
visai brigadai, vis tiek turinti būti padaryta. Todėl reikia
padėti kitoms. Bet aš nesutikau, nes žinojau, jog tos, už
kurias mane verčia plūktis, anaiptol neserga, o yra sveikut
sveikutėlės ir pakankamai jaunos bei darbingos. Labiau­
siai tūžau ant tų, kurios sėdi mano barake prie krosnies ir
linksminasi. O jas pavaduojančios moterys neįvykdo savo
pačių normos ir gauna mažiau valgyti. Dalijant vakarienę,
jos sėdi ir verkia, nes gauna apgailėtinai mažas porcijas;

128
į jas būna įsmeigti mediniai pagaliukai su lapeliais, ant
kurių užrašyti jų vardai. O juk plūkėsi už du. Nenorėjau ir
negalėjau su tuo taikstytis. Todėl nė už ką nesutikau daly­
vauti šitame purviname žaidime.
Pagaliau vieną dieną mes visos išėjome kirsti miško. Ir
aš vėl atsisakiau dirbti už kitas, už tas penkias ar šešias
„blatnąsias", kurių buvo kiekvienoje brigadoje. Tos bobos
vaikščiojo užrietusios nosį, savo laikysena sakyte sakyda­
mos: „Ak, kokios mes šaunios!" Draugėmis jų niekaip ne­
pavadinsi. Ir štai staiga visos brigados moterys stojo mano
pusėn. Visos čiupome po lazdą, pasipylė keiksmai, kurių
neįmanoma išversti ir kuriuos išgirsi nebent lageryje.
- Jau gana už jus arėme, pakaks! - pareiškė jos.
Ir dar jos pareiškė neįeisiančios, kad „laukinė", duKax,
tai yra aš, būtų primušta. Sukilo net vyresnės moterys.
Tai, kas tada įvyko, buvo maža revoliucija. Brigadininke
nuėjo pas lagerio viršininką ir paaiškino jam visą reikalą:
vienos reikalaujančios, kad kitos už jas dirbtų, o šios su tuo
nebesutinkančios. Po to mane perkėlė į kitą brigadą ir vėl
viskas aprimo, tačiau bjauriausių keiksmų ir rietenų vis
tiek netrūko.

Kurį laiką dirbau prie arklių - to buvau išmokusi vai­

kystėje Lietuvoje. Rytais ir vakarais gyvulius šėriau ir gir­
džiau, kinkiau juos į nedidelius vežimus, kuriais lageryje
buvo atgabenami visokie dalykai - vanduo į barakus ir
malkos iš miško. Pati vadeliojau, tai nebuvo sunku, arkliai
manęs klausė. Arklidei ir arklininkų brigadai vadovavo
nebejaunas vyras, pavarde Boiko. Jis dažnai mane apka­
bindavo ir paguosdavo. Prie lagerio vadovybės turėjau į
jį kreiptis zpaxcdanux Eoūko - pilieti Boiko, o šiaip jis man
buvo dxdx Eoūko —dėdė Boiko.

129
 Boiko buvo austas, tvirtai sudėtas pagyvenęs vyriškis,
kuris, nors Rusijoje tai neįprasta, retai nešiojo kepurę, tad
gerai prisimenu jo visiškai žilus, jau kiek praretėjusius
plaukus. Jis priklausė prie laisvai samdomų darbuotojų -
šie su šeimomis gyveno kaime netoliese arba viename iš
namų, kurie su laiku buvo pastatyti už poros metrų nuo
lagerio tvoros. Boiko niekada nesėdėjo už grotų, bent jau
man niekada apie tai nepasakojo. Tačiau kaip jis atsidūrė
šiame atokiame negyvenamame Sovietų Sąjungos už­
kampyje, jei nebuvo nei kalinys, nei tremtinys? Juk visų
pirma ketvirtajame ir penktajame dešimtmečiuose milijo­
nai Sovietų Sąjungos piliečių buvo persekiojami ir išsiųsti į
Gulagą - dažnai be jokios kaltės. Daugelis vyrų ir moterų,
išgyvenusių šį pragarą, įsikūrė netoli senųjų lagerių. O gal
Boiko atsekė paskui kokį nors artimą žmogų, kurį palietė
Stalino represijos? Jis niekada apie tai nešnekėjo. Laikas
nebuvo tam palankus.
Kiekvieną rytą, dar prieš tarnybinį pasitarimą, Boiko
užeidavo į „savo" arklidę, kur jį pasveikindavo keletas
iš keturiasdešimties ar penkiasdešimties tvirtų ir stiprių
vidutinio dydžio arklių. Jis kaskart džiaugdavosi, girdėda­
mas gyvulių prunkštimą ir žvengimą. Puikiai jį supratau,
pati jaučiausi lygiai taip pat. O mes, arklininkų brigados
nariai, tuo tarpu laukdavome savo viršininko jo kabinete,
esančiame iš karto po dešinei nuo pagrindinio įėjimo į
arklidę. Patalpa buvo įrengta spartietiškai. Rašomojo stalo
Boiko neturėjo, sėdėjo prie didžiulio stalo, stovinčio ka­
bineto viduryje. Lankytojai sėsdavo ant vienos iš dviejų
kėdžių, pagamintų viename iš vyrų lagerių. O kai susirink­
davome visi arklininkų brigados nariai - apie dvidešimt
žmonių, susėsdavome ant pasieniais stovinčių suolų. Dau­
gybę dokumentų krūvų Boiko dėl viso pikto sukišdavo į
spintą ir užkabindavo didžiulę spyną, nors lageryje iš jo
niekas nieko nepavogė.

130
 Boiko buvo ramus žmogus, niekada ant kalinių nerėkė ir
retai kada jaudinosi. Vienintelis jam rūpintis dalykas buvo
jo arklių gerovė, todėl atidžiai stebėjo, kaip kuri moteris
elgiasi su gyvuliais. Jei kuri pasirodydavo neatidi arba
šiurkšti, Boiko iš karto droždavo pas lagerio vadovybę, kad
tą kalinę iš jo brigados atšauktų. Tai, kaip aš elgiausi su ar­
kliais, jam patiko.
Mano pirmasis arklys buvo Merenas, kaprizingas kas­
truotas juodbėris su tankiais karčiais. Labai stiprus, žings­
niai gražūs ir ilgi, tačiau dirbdavo tik tada, kai pats to
norėdavo. Kartais Merenas sustodavo ir stovėdavo užsi­
spyręs kaip asilas. O man reikėdavo vykdyti normą. Todėl
ne kartą skundžiausi šiuo arkliu Boiko. Bet Boiko vis atsa­
kydavo:
- Žinau, stovės, kol jam atsibos. Pagalvok, kaip su juo
susitvarkyti.
Kartą Merenas man įkando, ant kairiosios krūties tebe­
turiu randą. Jam sukirto iš užpakalio, apariant bulves. Ap­
ariant bulves viena moteris veda arklį, o kita valdo plūgą.
Dirbdamos šį darbą nuolat keisdavomės. Vedžiau Mereną,
ir jis sustojo. O mano porininkė vadelėmis sušėrė jam per
užpakalį. Merenas supyko, atsistojo piestu, o nusileidęs
ant keturių man įkando. Vilkėjau „fufaiką", bet jis taip gi­
liai suleido dantis, kad atsivėrė žaizda. Anksčiau Merenas
niekada taip nesielgė. Supratau, kad kažkas negerai. At­
kreipiau dėmesį, kad jis bando žengti į priekį, o tada šasteli
atgal. Galiausiai po pavalkais pamačiau atsipalaidavusią
pakinktų vielą. Ji nuolat dūrė Merenui, kaklas jau krau­
javo. Tučtuojau nusukau vielą. Arklys nusiramino ir visą
dieną pavyzdingai dirbo.
Dar ilgai būčiau dirbusi su šiuo arkliu, jei ne jauna ir
daili Gorlinka. Gorlinka - Balandėlė - buvo karštakošė
obuolmušė, kumelaitė, iš karto kritusi man į akį. Deja,
treigė Gorlinka vis dar nesileido nei jojama, nei kinkoma.

131
 Atėjęs kalvis irgi turėjo gerokai pavargti su ta kumelaite,
nes ji nesileido pakaustoma. Žiūrėjau, kaip vyrai už arkli­
dės kamuoja Gorlinką, ją taip smarkiai įžabojo, kad iš ap­
atinės lūpos ištryško kraujas, gyvulys iš skausmo suklupo
ir apsišlapino. Garsiai vaitojo, o man buvo jos labai gaila.
Nubėgau pas Boiko ir pasakiau:
- Nė arklys nepakels tokio skausmo.
- Taip manai? - paklausė jis. - Tai ką siūlai?
Paprašiau, kad vyrai padėtų man uždėti kumelei pa­
kinktus ir pakinkyti ją į roges. Greitai įsiropščiau į jas, at­
siklaupiau, tvirtai įsikabinau ir liepiau paleisti. Kumelaitė
kaip išprotėjusi pasileido šuoliais. Tai buvo ne žiemą, o
rudenį ar pavasarį, už arklidės kelis kilometrus driekėsi
ką tik suartas laukas. Tad nebijojau iškristi iš rogių. Iš pra­
džių kumelė nereagavo į vadeles, net nepastebėjo jų, nes
sukandusi žąslus lėkė pirmyn. Gerbiau tą kumelę: ilgai ją
stebėjau ir žinojau, kad ji nieko neprisileidžia. Norėdama
nuraminti ir ją, ir save, kalbėjau:
- Nagi, lėk, lėk, tu šikne! Jei nori bėgti, bėk, tavo reikalas.
Prieš mus didžiulis laukas.
Po valandėlės pastebėjau, kad ji nebelaiko įsikandusi
žąslų ir pamažu bando apsisukti. Labai jos gailėjau, kumelė
buvo visa apsiputojusi - nuo galvos iki uodegos. Pavargo
bėgti, ėjo žingine. Nuleido galvą - žinojau, ką tai reiškia.
Juk Lietuvoje mačiau, kaip valstiečiai pirmą kartą kinko
arklius arba juos prajodinėja. Jie darydavo lygiai taip, kaip
aš su Gorlinką. Iš kurgi daugiau būčiau šitą žinojusi...
Kai su nusikamavusia kumele grįžau į arklidę, vyrai
mūsų laukė - jie nuo pradžios iki pabaigos stebėjo visą
spektaklį. Tarp jų buvo ir Boiko. Gorlinką stovėjo nukorusi
galvą ir drebėjo. Nebeišsidirbinėdama leidosi iškinkoma,
nuvaloma šiaudais ir užklojama gūnia. Išdidi kaip kokia
pasaulio čempionė nuvedžiau ją į arklidę. Tada pasakiau
Boiko, kad noriu tos kumelės. Dar porą dienų kumelaitei

132
teko patampyti per lauką roges, kol pagaliau išdrįsau
kinkyti ją į ratus. Kai jau galėjau su ja ramiai važinėti, Gor-
linka tapo mano darbiniu arkliu, o Merenas tarnybą baigė.
Turbūt dėl šitos istorijos su Gorlinka Boiko manęs pa­
klausė, kur išmokau taip gerai elgtis su arkliais. Jis ilgai
mane stebėjo ir kraipė galvą, kad rytais taip greitai pasi­
kinkau arklį ir taip puikiai vadelioju. Pasikvietė į kabinetą,
davė machorkos ir pastatė prieš mane puoduką karštos
arbatos. Tada pasiteiravo, kur išmokau tramdyti laukinius
arklius. Papasakojau, kad to išmokau vaikystėje Lietuvoje.
Jis pasidomėjo, kūr mano tėvai. Teatsakiau, kad tėvų netu­
riu. Bet vėliau papasakojau visą savo istoriją. Kad netekau
tėvų per karą ir viena klajojau po Lietuvą. Boiko niekada
nematė mano bylos, tik jam vieninteliam prisipažinau, kad
esu vokietė.

Su laiku paaiškėjo, kad mažoji nenaudėlė Gorlinka ne­

prisileidžia nieko, išskyrus mane. Gyva bėda, nes arkliai
taip pat turėjo atidirbti nustatytas valandas. Ir jeigu aš
dėl kokių nors priežasčių negalėdavau dirbti, Gorlinka
stovėdavo arklidėje. Paskui gavome užduotį važiuoti į
taigą, o su Gorlinka teko gerokai pavargti, nes ji buvo per
daug dirgli. Ne tokia rami kaip Maika, Veterokas ir kiti
arkliai. Miške reikėjo nuvežti rąstus į išgabenimo vietą.
Arkliai turėjo judėti lėtai ir atsargiai. Gorlinka neįstengė: ji
visada vaikščiojo greitai, o mieliausiai risnodavo. Vis dėlto
pasakiau Boiko mėginsianti imti Gorlinką į mišką, nes ji
daugiau nieko neklauso. Boiko sutiko, tik suabejojo, ar su
ja įvykdysiu normą. Tačiau man pavyko, ir su šiuo arkliu
dirbau tol, kol mane paleido iš lagerio.
Beveik visą laisvalaikį taip pat praleisdavau arkli­
dėje pas Gorlinką, nes juk turėjau su kuo nors pasišne­
kėti. Visada būdavo ką papasakoti. Kartais skųsdavausi

133
gyvenimu, guosdavausi, kad esu pavargusi ir kad irgi
neturiu mamos. Gorlinkos motina jau buvo išvežta į sker­
dyklą. Gorlinka, kai su ja kalbėdavausi, visada stovėdavo
labai ramiai. Garde galėdavau prieiti prie jos iš užpakalio,
ji niekada nėra man įspyrusi. Mano dukra žino šitą istoriją
apie Gorlinką, ji labai mėgsta arklius ir seniau vis klausi­
nėdavo, kaip ten tuomet buvo. Viską jai papasakojau, ir ji
nusivylusi pareiškė: „Tai tu išdavikė. Kodėl palikai arklį
nelaimėje, kai tave paleido?" Mat Boiko buvo pasakęs: „Jei
ir toliau taip bus, jei Gorlinka klausys tik tavęs, tai tau išė­
jus ji keliaus į skerdyklą!"
Boiko ne sykį manęs teiravosi, ką darysiu atlikusi
bausmę, tačiau ką atsakyti į jo klausimą, nežinojau. Kartą
jis tarė:'
- Ar gali įsivaizduoti, kad atsėdėjusi lageryje ir baigusi
lagerio mokyklą tapsi veterinare?
- Taip, galiu, - atsakiau. - Tik kaip tai padaryti?
- Palauk, aš tau padėsiu, - pažadėjo jis.
Deja, nepasakė, kaip ketino tai padaryti.

Taiga

Lageris, galima sakyti, pajėgė išsiversti savo jėgomis; kitaip

ir būti negalėjo, nes žiemą, smarkiai sningant, mes dienų
dienas būdavome atskirti nuo išorinio pasaulio. Paskui,
ištirpus sniegui, keliai irgi būdavo neišvažiuojami, ir tik
po kurio laiko lagerį jau būdavo galima pasiekti. Rytų
Prūsijoje, Lietuvoje ar Nazarove, kur atsidūriau vėliau, ato­
drėkis trunka daug ilgiau nei Puksoozere. Čia, Siaurės Ru­
sijoje, sniegas ima tirpti gegužės pabaigoje ir dažniausiai
ištirpsta labai greitai. Jo staiga nebelieka - pernakt viskas
sužaliuoja. Gali tiesiog stebėti, kaip auga augalai.

134
 Statybinių medžiagų ir kuro mes, moterys, atsivežda-
vome iš miško, vandens didžiulėse statinėse - iš greta
esančio ežero. Taip buvo iki pat 1994 metų pabaigos, iki
lagerio uždarymo. Kalinės laikė vištų, ančių ir karvių, o tai­
goje, per didžiausią vargą iš miško išsikovotuose plotuose,
augino daržoves: bulves, kopūstus, burokėlius. Neprisi­
menu, ar auginome morkų ir svogūnų. Beveik viskas buvo
užsiauginta pačių, tik rugių, kviečių ir miežių atsivežda-
vome vežimu iš kaimo.
Duona buvo kepama lagerio kepyklėlėje. Visos dienos
porciją - nebeprisimenu, kiek šimtų gramų, - visada iš­
duodavo vakare. Blogai, nes ją visą reikėdavo iš karto su­
valgyti. Visos taip ir darė, nes kitaip naktį duoną pavogs.
Negalėdavai pasilikti riekelės, kad turėtum per pusryčius.
Irgi gyva bėda, nes juk nieko skanaus mes negaudavome.
Ryte - arbata ir košė, per pietus - skysta košė, vakare -
košė su duona.
Nuėmus derlių daržoves reikėdavo kiek apvalyti ir pa­
džiovinti, o paskui sukrauti į didžiulius kaupus po žeme.
Po sniego antklode jos išsilaikydavo iki pavasario, o kartais
ir iki kito derliaus. Jei oras būdavo palankus, daržovių
dažniausiai užderėdavo taip gausiai, jog mūsiškis moterų
lageris aprūpindavo kaimyninius vyrų lagerius ir Pukso-
ozero kaimą.
Su savo arkliuku ariau laukus, sodinau bulves ir
kitų daržovių daigus, kuriuos kitos moterys, fiziškai už
mane silpnesnės, kovą arba balandį būdavo išauginusios
šiltnamyje. Man šiltnamyje dirbti neleido, tik pasikinkiusi
arkliuką į roges arba į vežimą vežiojau ten mėšlą, kad
šiltose lysvėse būtų galima puoselėti daržoves. Taigi Puk-
soozere jos augo greičiau nei kur nors kitur, be šiltnamio
nė nebūtų spėjusios užaugti. Bulvėms vegetacinis periodas
buvo pakankamas. O kopūstai ir burokėliai dažniausiai
būdavo maži. Kol mes, moterys, rinkdavome daržoves ir

135
kraudavome į vežimą, arkliai galėdavo mažumėlę pailsėti.
Reikėjo pasirūpinti ir gyvuliais. Du kartus per vasarą pel­
kėje buvo pjaunama žolė, džiovinama ir galiausiai suve-
žama į daržines.
Šienavimas buvo nepaprastai sunkus darbas, nes vos
atšilus virš vandens pakibdavo miriadai uodų. Ten, Šiau­
rėje, esama visai mažulyčių uodų, vadinome juos moski­
tais, nors tikriausiai tai mašalai. Jie tirštais pilkais spiečiais
puldavo prakaituojančias darbininkes, o machorkos dūmai
jų niekaip neveikia, juoba neatbaido. Kartais beveik nieko
nematydavome. Uodai buvo tokie aršūs, kad medvilninių
marškinių rankoves ties riešais reikėdavo stipriai užsirišti,
kitaip tie bjaurybės įlįsdavo ir geidavo. Daugeliui moterų
rasdavosi skausmingos mėlynės, man taip pat. Pirštinių
neturėjome, tad rankos nuo sugėlimo smarkiai ištindavo.
Tik antrais metais gavome tinklelius nuo moskitų ir galė­
jome užsimauti juos ant galvos.
Prieš pradedant ruošti šieną kalinių paklausdavo, kam
yra tekę dirbti su dalgiu, tada reikėdavo išeiti į priekį ir
parodyti, ką sugebi. Vaikystėje gerai mokėjau šitą darbą,
bet čia dirbome vandenyje, o pjauti reikėjo kuo giliau, nes
šlapia žolė - geriausia. Kartą šalia manęs dirbo jauna mo­
teris, lietuvė ar latvė, ji netyčia suvarė man dalgio smaigalį
po keliu. Siaubingai skaudėjo, bet kadangi stovėjome van­
denyje, ne išsyk pamačiau kraujuojanti.
Vis dėlto dažniausiai mane paskirdavo dirbti taigoje.
Kol laikydavosi sniegas, taigi pavasarį, rudenį ir žiemą,
kirtome medžius, visų pirma aukštas storas pušis, paskui
jas gabendavo į vyrų lagerius, kur buvo lentpjūvės. Vie­
ninteliai mūsų įrankiai buvo kirvis ir labai aštrus pjūklas,
traukomas dviese. Žiemą paprastai būdavo labai šalta,
tarpais termometras rodydavo trisdešimt ar keturiasdešimt
laipsnių žemiau nulio. Nuo medžių viršūnių mums ant
sprando krisdavo sniegas ir išsyk tirpdavo, nes sunkiai

136
dirbdamos prakaitavome. Todėl mūsų grupė dažniausiai
stovėdavo kaip migloje. Nukirtus medį reikėdavo kirviu
nugenėti šakas ir rąstą supjaustyti gabalais. Darbas buvo
labai sunkus, beveik neįmanoma kasdien įvykdyti normą.
Tačiau aš kone visada sugebėdavau. Dėl stiprių kumščių ir
jėgos moterys mane praminė geležine Marija.

Po šiai dienai žaviuosi taiga, nors dabar ji tikriausiai

jau nebe tokia kaip anksčiau. Ten, Puksoozere, augo gra­
žūs beržai ir labai aukštos, tiesios ir storos pušys ir eglės.
Manau, tokių medžių Vokietijoje nėra. Kai darydavome
„perekurą" - rūkymo pertrauką, tai pirmiausia ištiesda-
vome nugarą. Nuo sunkaus darbo ją amžinai skaudėjo.
Net vidury žiemos sumesdavau eglių šakas į didelę krūvą
ir griūdavau ant jos. Būdavo neapsakomai gražu žiūrėti į
eglių viršūnes, jos šiek tiek siūbuodavo, tada jausdavaisi
kaip lopšyje. Galėjai viską aplinkui pamiršti ir mintimis
nuskrieti kur nors toli. Taip, vis dar tikėjau, kad mama
žiūri į mane iš aukštybių. Kartais su ja kalbėdavausi. Pasa­
kodavau, kad nežinau, kas iš manęs bus, kad lageryje esu
vienintelė vokietė, kad mano brolis ir sesuo nežinia kur.
Klausdavau, ar ji žinanti, kur mano tėvas. Ir sakydavau,
kad kada nors Rytų Prūsijoje imsiu ieškoti tėvo, brolio ir
sesers.
Tikras stebuklas buvo cesepnoe cujmue - Siaurės pa­
švaistė. Lietuvoje tokio dalyko nebuvau regėjusi, neregėjau
ir vėliau Nazarove. Bet Archangelske ji būdavo, ir netgi
dažnai. Pirmą kartą pamačiusi Siaurės pašvaistę išsigan­
dau, nežinau kodėl. Keistas reiškinys, pusė dangaus nusi­
dažo žalsva, melsva, tamsiai mėlyna, violetine spalvomis.
Ir pašvaistė juda, bet labai labai lėtai. Galvoji: „Dieve:
dabar dangus užkris tau ant galvos!" Labai tyku, lauke
gali uždegti degtuką ir liepsna nemirgės. Šviečiant Šiaurės

137
pašvaistei visada būna labai šalta, apie minus keturiasde­
šimt laipsnių. Esant tokiai temperatūrai nereikėdavo eiti į
darbą. Prisimenu, kartą viena iš mūsų tarstelėjo:
- Prasideda!
- Kas prasideda? - paklausiau.
- Na, švytėjimas!
Langai buvo mažulyčiai, bet moteris jau pastebėjo
pašvaistę. Tokiomis laisvomis dienomis mes tinginiau­
davome, dauguma miegodavo arba lošdavo kortomis.
Aš skaitydavau. Tąsyk padėjau į šalį knygą, apsirengiau
„fufaiką" ir išėjau į lauką. Ir pamačiau. Žodis „gražu" čia
netinka, jis per silpnas, mat Siaurės pašvaistės vaizdas už­
gniaužia kvapą. Kai kurios suirzo, nes pašvaistė reiškė, kad
dar labiau atšalo. Kitos - kaip aš - ilgai stovėjo prie barako
ir spoksojo. Paskui visada laukdavau Siaurės pašvaistės,
nes ji nepaprastai mane sužavėjo. Kartais ji trukdavo pus­
valandį, judėdavo per horizontą tarytum užuolaida, šiek
tiek judinama vėjo. Tokio grožio net kine nepamatysi.
Šiaurės gamta nuostabi - nuo rudens iki pavasario, nors
vasara labai trumpa. Pievose ir pelkėse žydi laukinės gėlės.
Puksoozere paežerėje augo milžiniški geltoni ir gelsvi vilk­
dalgiai, visada traukiantys akį. Bet buvo ir mažų gėlyčių
bei baltai žydinčių šaltekšnių, vėliau sunokinančių mėly­
nas valgomas uogas.
Apskritai miške ir pelkėse netrūko augalų, leidžiančių
pasigerinti racioną. Iš pradžių daugybė stambių, raudonų,
rūgščių spanguolių, o po kelių savaičių pasipila saldžios
bruknės. Jų rasdavome netgi žiemą, nupjovusios medžius
prie pat žemės. Nukasusios dažnai dvimetrines pusnis,
prie medžių šaknų neretai aptikdavome ištisus krūmelius
su sušalusiomis uogomis. Čiulpdavome jas kaip ledus,
bruknių ledus, gardumėlis! Ar buvo grybų, nežinau, va­
saros pabaigoje ir rudenį miške nedirbdavome, doroda­
vome derlių laukuose. Be spanguolių ir bruknių, dar buvo

138
„moroškų" - didelių šviesiai geltonų saldžiarūgščių uogų.
Daugiau jų niekur nesu mačiusi. Tai tekšės, pažiūrėjau žo­
dyne.
Augo beržai, eglės ir pušys, vienas kitas ąžuolas, bet
jie daug mažesni nei Rytų Prūsijoje. Dar graži vešli žolė
ir gausybė visokių žydinčių augalų. Ir kurpelės, gerai jas
prisimenu: labai gražiai mėlynai žydi, bet yra nuodingos.
Žiemos siaubingai šaltos, o vasaros pragariškai karštos.
Kartais prapliupdavo klaikios audros su baisiomis liūtimis
ir perkūnijomis, laimė, kad per jas niekada niekas nenu­
kentėjo.

Lagerio hierarchija

Kaip naujokė gavau vietą tik ant viršutinio gulto, ge­

riausios vietos apačioje buvo seniai užimtos. Vėliau ir aš
persikrausčiau į apačią, taip buvo jaukiau, be to, kitaip nė
neišėjo. Kartą apšlapinau po manimi miegančią moterį,
paskui dar kartą. Iš pradžių ji mane iškeikė, paskui buvau
sumušta. Nepilnamečių kolonijoje buvo lygiai tas pats,
niekas manimi netikėjo, kad negaliu susivaldyti, visi manė,
kad taip noriu gauti gerą vietą. Kai Puksoozere mane už­
puolė aštuonios ar devynios stiprios bobos, nepajėgiau
apsiginti. Tik kai prisipažinau: „Garbės žodis, aš netyčia,
tai prasidėjo dar po karo, negalite už tai manęs mušti", -
jos suprato, kad moterį po savimi apšlapinau nevalingai, ir
gavau vietą apačioje, barako vidury, kur stovėjo didžiulė
krosnis. Tą krosnį pernakt kūreno barako seniūnė.
Seniūnė niekada nėjo į darbą, nors buvo gana stipri. Visą
laiką leido lageryje. Paryčiais, mums dar tebemiegant, iš di­
džiosios džiovyklos atnešdavo mūsų vatinukes ir veltinius.
Ryte brigadoms išžygiavus į darbą, ji tvarkydavo baraką,

139
kūrendavo krosnį, į ilgus lovius prausykloje pripildavo
vandens. Kubilą su vandeniu visada atsiveždavo nedide­
liu kinkytu vežimu, kokiu važinėjau ir aš. Visam lageriui,
kuriame kalėjo maždaug du tūkstančiai moterų, vanduo
buvo imamas iš ežero. Todėl per dieną iki ežero ir atgal
važiuodavo keli kinkiniai. Vasarą - aukšti vežimai dideliais
ratais, žiemą - rogės. Keliose vietose į ežerą vedė ilgi platūs
lieptai, kad būtų galima įvažiuoti su arkliu ir į švarų van­
denį panardinti medines statines.
Vasaros vakarais ant šitų lieptų sėdėdavo vyrai iš gre­
timo kaimo, rūkydavo, žvejodavo ir tonomis traukdavo
iš ežero žuvis. Žiemą jie valandų valandas nejudėdami
kiurksodavo ant medinių dėžių prie mažučių lede išgręžtų
ekečių. Matydavome juos iš lagerio, nes šis buvo šiek tiek
aukštėliau. Tačiau mes ežero žuvies negaudavome. Gau­
davome tik kilkių - mažų sūdytų žuvelių iš kitų vandenų.
Iki šiol jų nekenčiu. Jos tokios mažos, kad galima valgyti su
visais kauliukais. Visada būdavo verdamos su miežinėmis
kruopomis, kartais ištisas savaites diena dienon. Šlykštu.
Arba gaudavome kopūstų sriubos. Ypač pavasarį maistas
būdavo kasdien toks pats, atsargos gi būdavo pasibaigu­
sios.

Barako seniūnė, cmapocma, buvo man gera, gal todėl,

kad lageryje buvau jauniausia, gerokai jaunesnė už kitas.
Netrukus iš dėkingumo už gerą žodį jau padėdavau jai va­
karais nunešti šlapius drabužius į džiovyklą. Rytais anks­
čiau atsikeldavau, kad padėčiau tuos drabužius parnešti,
tada jai nereikėdavo tiek daug lakstyti pirmyn ir atgal. O
kai turėdavau rūkalų, pasidalydavau su ja. Tada mudvi -
tokios skirtingos moterys - sėdėdavome prausykloje po
spingsule ir šnekučiuodavomės apie gyvenimą; Ta moteris,
rusė, pasipasakojo kalinti Gulage nuo 1953 metų, nes kiek

140
per garsiai džiūgavo, kai mirė didysis vadas Stalinas. Ją
įskundė bendrame bute, „komunalkoje", gyvenanti kai­
mynė.
Tačiau daugelis, gal net dauguma mano barako moterų
buvo kriminalinės nusikaltėlės, tarp jų labai daug pavo­
jingų. Dažnai kildavo muštynės, nes tai viena, tai kita mė­
gindavo palipti hierarchijos laiptais, iškilti virš kitų. Pirmą
kartą su tuo susidūrusi supratau, kodėl lagerio viršininkas
nenorėjo manęs priimti. Čia iš tiesų kontingentas buvo
sunkus, kalėjo brutalios moterys. Beveik vien „blatnosios",
profesionalios nusikaltėlės. Jos vis bandė mane engti, bet
mokėjau darbuotis kumščiais, ir jos netruko tai pastebėti.
Kumščiais ir kojomis. Netgi mokėjau smarkiai smūgiuoti
galva. Nesitaiksčiau su tuo, kad buvo tokių, kurios kiauras
dienas sėdi barake, rūko ir gurkšnoja „čefyrą" - labai sti­
prią juodąją arbatą, o aš turiu vykdyti jų normą. Pati nebu­
vau labai įžūli, nieko neengiau, tik nesutikau arti už kitas.
Kriminalinės nusikaltėlės neturėjo jokios moralės, ma­
čiau tai, o dažnai netgi patirdavau savo kailiu. Žmo­
gaus gyvybė toms moterims nieko nereiškė. Iš jos galėjo
lošti kortomis. Pralaimėjusioji turi nužudyti kitą moterį.
Skamba neįtikėtinai, bet taip iš tiesų buvo. Kartą ant laiptų
radome jaunos moters galvą - atmerktomis akimis ir su
korta burnoje. Pasibjaurėtina. Jos lavoną vėliau aptikome
lauko išvietėje. Po dvejų metų įvyko dar viena panaši
žmogžudystė: anksti ryte išvietėje irgi pamatėme lavoną,
kyšojo tik kojos, kūnas jau buvo sustingęs. Taip ir nebuvo
išaiškinta, kas nelaimingąsias nužudė. Tokios baisybės dė­
josi visų pirma moterų lageriuose. Dažniausiai jas vykdė
tos, kurios buvo nuteistos dvidešimčiai ar daugiau metų ir
neturėjo ko prarasti.
Jeigu „blatnąsias" pagaudavo itin žiauriai smurtau­
jant, jos keliaudavo į EYP, čapaK ycuAennozo peaaiMa su­ -

stiprinto režimo baraką arba į karcerį. Tuodu barakai

141
buvo viename lagerio kampe, atskirti keliomis eilėmis
spygliuotos vielos, o tarpe tarp tų eilių lakstė sarginiai
vilkšuniai. Kampuose stovėjo nedideli sargybos bokš­
teliai. Šį kampą vadinome „zooparku". Naktį barakus
apšviesdavo prožektoriai. Už muštynes ir aš ne kartą
esu pakliuvusi į karcerį, bet, laimė, niekada neatsidūriau
EYP, nes tada iš naujo būčiau turėjusi stoti prieš teismą
ir būčiau buvusi perkelta į griežtesnio9 režimo lagerį.

Puksoozere buvo moterų, nužudžiusių savo vaikus, nu­

pjovusių vyrams lyties organą ir net nugalabijusių ne vieną
žmogų. Jos buvo nuteistos dvidešimčiai ar daugiau metų.
O aš sėdėjau už valkatavimą ir už tai, kad nudžioviau kaž­
kokį menkniekį. Niršau už tai, kad mane pasiuntė į tokį la­
gerį, ir šiandien tebenirštu. Nenusipelniau pakliūti į tokias
žvėriškas sąlygas ir kasdien kovoti dėl savo gyvybės.
Kaip ir Kinešmos nepilnamečių kolonijoje, taip ir Puk­
soozere sargybos bokšteliuose sėdintys kareiviai ramiai
stebėdavo, kaip mes, bobos, pliekiamės iki kraujo, nors to­
kiais atvejais privalėjo pašaukti lagerio viršininką arba mus
išskirti. Neturėjome nei peilių, nei šakučių, tik šaukštus.
Tačiau šaukštą galima išgaląsti kaip peilį ir per muštynes
suvaryti priešininkui į pilvą. Aš taip pat turėjau išgaląstą
peilį, bet su juo tik raikiau duoną. Nors kartais kildavo
pagunda...
Filmuodami sužinojome, jog dešimtajame dešimtmetyje
tame lageryje vis dar kalėjo smurtininkės. Jos tebekirto
mišką. Tačiau netrukus po mūsų apsilankymo lageris buvo
uždarytas.

9 Rusijoje moterų kolonijos nėra skirstomos pagal režimą į bendrojo,

sustiprinto, griežtojo ir baudžiamojo, taigi iš tiesų kartu kali ir žmogžudės, ir
smulkios vagilės. Tiesiog pačiame lageryje gali būti lengvesnės arba sunkesnės
sąlygos, švelnesnis arba griežtesnis režimas.

142
 Be daugybės pavojingų nusikaltėlių ir vienos kitos
smulkios vagilės, mūsų lageryje dar buvo didelė politinių
kalinių grupė. Lagerio viršininkas Pavlenka įsiklausydavo
į jų, nuteistų pagal 58-ąjį straipsnį, nuomonę. Kai galėdavo,
netgi skirdavo joms geresnes darbo vietas, pavyzdžiui,
virtuvėje.
Pastebėjusios, jog esu engiama, mano barako politinės
kalinės kreipėsi į Pavlenką prašydamos, kad „laukinę"
(taip iš pradžių mane pravardžiavo lageryje) perkeltų į jų
brigadą, „kitaip anos ją nudės". Mano kūnas buvo sėte nu­
sėtas mėlynėmis, o į išvietę galėjau nueiti tik lydima šešių
ar aštuonių moterų, nes kitos mano brigados narės kėsi­
nosi mane sumušti. Lagerio viršininkas Pavlenka sutiko ir
perkėlė mane į politinių kalinių darbo brigadą ir net į kitą
baraką. Pagal 58-ąjį straipsnį nuteistos moterys daugiausia
buvo estės, lietuvės, latvės, tarp jų buvo vos kelios rusės.
Moterys iš Baltijos šalių manęs gailėjosi ir ne sykį man
pagelbėjo. Daugelis iš jų buvo inteligentijos atstovės. Žodis
„inteligentas" Sovietų Sąjungoje ilgus metus prilygo keiks­
mažodžiui, taigi tos moterys jau vien dėl to atrodė įtarti­
nos. O juk į Gulagą galėjai patekti ir todėl, kad kas nors
paskundė, jog dainavai antikomunistinę dainą ar pasakojai
antisovietinį anekdotą. Mano lageryje kalėjo mokytojos
ir gydytojos, buvo netgi pastoriaus žmona. Lietuvės gy­
dytojos, pavyzdžiui, padėjo miško broliams. O kai kurios
moterys nė nežinojo, kodėl nuteistos, už ką gavo dešimt,
penkiolika ar net dvidešimt penkerius metus laisvės atė­
mimo.
Kartą, pačioje pradžioje, kai lageryje buvau praleidusi
vos keletą mėnesių, kriminalinės nusikaltėlės nusitempė
mane į savo baraką. Kaip ir visuose sovietiniuose lage­
riuose, taip ir Puksoozere tarp kalinių pasitaikydavo ly­
tinės prievartos atvejų: užpultosios turėdavo atlikti vyro
vaidmenį ir būdavo „keliamos vestuvės". Užpuolikės

143
pririšo mane prie medinio gulto, užkimšo bumą ir ke­
turiese parodė, kaip tai vyksta - meilė tarp moterų. Visa
laimė, kad moterys iš mano barako, lietuvės ir estės, at­
kreipė dėmesį, jog manęs nėra darbe. Jos nuėjo pas Pav-
lenką ir pranešė, kad mergužėlė dingo. Be to, jos žinojo,
kad neseniai mušiausi. Buvo apieškoti visi barakai, ir mane
pagaliau rado.

Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis

Kai po darbo dienos vakare grįždavome į baraką, griūda-

vome ant gultų ir norėdavome tik miegoti, miegoti ir dar
kartą miegoti. Bet aš atradau tokį dalyką kaip biblioteka.
Tai buvo didelė patalpa su daugybe lentynų, jose stovėjo
knygos ir buvo įkišti skirtukai su autorių pavardėmis.
Tačiau iš pradžių tos pavardės man nieko nesakė. Biblio­
tekoje dirbo viena kalinė. Kai pirmą kartą užsukau ten ir
užsiregistravau, ji paklausė, ką norėčiau paskaityti. Nė
nenutuokiau. Nemanykite, kad ten buvo kokios dešimt
knygų. Anaiptol, tikrai buvo iš ko rinktis, nors knygos ir
senos. Skaičiau Mainą Ridą (Mayne Reid), Kuperį (Coo­
per), Džeką Londoną (Jack London), rijau knygas vieną po
kitos, taip pamažu išmokau ir literatūrinės rusų kalbos.
Kartais apie knygas kalbėdavausi su kitomis moterimis.
Iš pradžių vis klausinėjau, ką reiškia vienas ar kitas žodis,
ir jos man pasakydavo lietuviškai. Netrukus pagalbos
jau nebereikėjo, ir kai kitos jau seniai miegodavo, aš dar
sėdėdavau myžykloję. Naktį ten visą laiką švietė sping­
sulė, valandų valandas sėdėjau po ja. Beveik kiekvieną
vakarą eidavau į biblioteką ir pasiimdavau vis kitą knygą.
Buvo daug užsienio autorių knygų, taip pat rusų, pa­
vyzdžiui, Makarenkos „Vėliavos bokštuose". Makarenka

144
buvo pedagogas, anais laikais Sovietų Sąjungoje rūpinę­
sis našlaičiais. Vėliau sužinojau, kad tai jis dar trečiajame
dešimtmetyje „vaikų kolonijose" įvedė tą nuolatinį kvailą
marširavimą. Laikė jį puikiu auklėjimo metodu, tad jam
turėjome būti dėkingos už šitą teatrą.
Paskui, žinoma, skaičiau Gorkio „Motiną" ir Aleksejų
Tolstojų. Jo kūriniuose daug išmonės, jis rašė ir apie kitas
planetas. Tai ne tas, kuris parašė „Karą ir taiką". Aišku,
„Karą ir taiką" irgi perskaičiau. Man labai patiko Žiulis
Vernas (Jules Verne). „Dvidešimt tūkstančių mylių po
vandeniu" ir kitas jo knygas dažniausiai prarydavau per
naktį. Dar skaičiau viską apie indėnus. Žinojau, kad Žiulis
Vernas - fantastas, kad to, ką jis rašo, tikrovėje nėra. Tačiau
tvirtai tikėjau, kad esama indėnų. Svajojau kada nors pas
juos nukakti. Maniau, kad su jais galėčiau taikiai gyventi
jų šalyje.
Mažame ilgame pastate, kuriame buvo biblioteka, buvo
ir lagerio mokykla. Kas norėjo, po darbo galėjo ją lankyti -
jokios prievartos nebuvo. Reguliariai lankiau pamokas,
nors po sekinančio darbo kartais būdavo sunku vėl susi­
kaupti. Visada norėjau išmokti gerai rašyti ir skaityti, todėl
žygiuodavau tenai; turėjau tikslą, kurį norėjau pasiekti,
todėl nereikėjo didelių pastangų. Mokytojos taip pat buvo
kalinės, visų pirma iš mano barako.
Toliau mokėmės rašto, bet iš pradžių dar kartą pradė­
jome nuo abėcėlės, kad išmoktume rašyti taisyklingai ir
gražiai. Beveik kiekvieną pamoką rašydavome diktantą
arba turėdavome garsiai skaityti iš knygų. Buvo kalbama
vien rusiškai. Galiausiai gaudavome „namų darbų": ką
nors perskaityti iš knygos, o kitą vakarą atpasakoti, ką per­
skaitei. Netgi būdavo klausiama mūsų nuomonės. Manau,
mokytojos neturėjo jokios konkrečios programos. Tokių
dalykų kaip aritmetika, geografija ir istorija apskritai ne­
buvo. Svarbiausia - rašyti ir skaityti. Jokio atestato, jokios

145
pažymos. Taip ir likau be jokio išsilavinimo ir visą gyve­
nimą to gėdijausi. Vėliau, kai manęs paklausdavo, tvirtai
atsakydavau: „Baigiau penkias klases." Skambėjo visiškai
įtikinamai ir niekas negalėjo to patikrinti.

Suprantama, lageris turėjo „klubą". Jis buvo valgykloje,

kur vykdavo ir „laisvalaikio užsiėmimai". Čia veikė vi­
sokie saviveiklos būreliai, pavyzdžiui, choras, šokių ir
dramos būreliai. Lankiau tik chorą, nes gerai dainavau. Iš
pradžių netgi turėjau su kita mergina išeiti į priekį prie pat
scenos krašto ir dainuoti duetu. Bet nepavyko, aš per daug
drovėjausi.
Dainavome įvairias dainas, uoliai repetuodavome tol,
kol mokėdavome nepriekaištingai. Tarkime, dainas iš
filmų „Volga, Volga" ir „Cirkas". Tai filmai su Liubove
Orlova, tais laikais garsia ir populiaria aktore. Kai kurios
moterys labai gerai šoko, pavyzdžiui, ukrainiečių karpaką,
pritariant akordeonui. Per tam tikras šventes kartu pasiro-
dydavome scenoje - per Naujuosius metus, per Gegužės
pirmąją ir per Tarptautinę moters dieną, kovo aštuntąją.
Dar per Gegužės devintąją, Pergalės dieną, ir per Spalio
revoliucijos metines lapkritį. Kaskart pristatydavome tikrą
koncertinę programą, iš kaimo ateidavo net lagerio pa­
reigūnų ir tarnautojų šeimų nariai. Kultūros namų kaime
nebuvo.
Lagerio vadovybė palankiai vertino dalyvavimą savivei­
kloje. Juk lageryje turėjome tapti dorais žmonėmis. Netru­
kus ji nusprendė, kad aš jau žengiu doros keliu. Tai buvo
parašyta ir mano dokumentuose, didžiulis pliusas, kai
atvyko komisija iš Maskvos. Taip pat daug reiškė ir tai, kad
galiu nesaugoma dirbti su arkliais už lagerio ribų.

146
 Valentina

Lageryje buvau atsėdėjusi kelis mėnesius, kai atvyko

Valentina Aleksejevna Djakova. Jau buvau spėjusi susi­
draugauti su kai kuriomis moterimis iš Baltijos šalių. Ypač
lietuvėmis pasitikėjau labiau nei rusėmis. Su Valentina
viskas buvo kitaip. Tiksliai nebepamenu, kada visa tai
įvyko, manding, jau žiemą. Tačiau gerai prisimenu, už ką
Valentina buvo nuteista. Nazarove, Centriniame Sibire, ne­
toli Krasnojarskd, ji dirbo pardavėja. Iš ten buvo kilusi, ten
gyveno jos tėvai, brolis ir sesuo. Ji nieko nevogė, tačiau per
patikrinimą buvo nustatyta, kad kasoje trūksta pinigų. Už
tai Valentina gavo kelerius metus lagerio. Iš savo lagerio
ji parašė į Maskvą, prašydama malonės, ir jai porą metų
sutrumpino bausmę. Tai beveik prilygo įrodymui, kad ji
nekalta, kad pinigus pasisavino kažkas kitas. Kol Valentina
Aleksejevna laukė, kada bus paleista, ją dar keliems mėne­
siams perkėlė į Puksoozerą. Šeštajame dešimtmetyje popie­
rių tvarkymas dažniausiai trukdavo be galo ilgai.
Mūsų barake Valentina iš karto gavo vieną iš apatinių
gultų, netoli nuo manojo. Keista, bet tokia gera vieta jai
atiteko be jokių rietenų, nors šiaip Valentina buvo tokia
baikšti ir santūri, kad man tekdavo kumščiais ginti ją nuo
tų, kurios kėsinosi atimti iš jos kasdienę maisto porciją ar
netgi „peredačią" - siuntinį iš namų. Su laiku visos žinojo,
jog globoju Valentiną Aleksejevną, tad paliko ją ramybėje.
Valentina buvo tik metais už mane vyresnė, gimusi
1936-aisiais. Ji rūkė. Susipažinome rūkydamos. Tai buvo
tuomet, kai nuolat jaučiausi siaubingai alkana ir be pers­
tojo vėmiau. Kad numalšinčiau alkį, rūkiau itin daug.
Vieną dieną Valentina atsistojo šalia manęs ir tarė:
- Tau nereikėtų rūkyti.
- Ne tavo reikalas, nesikišk, - atšoviau.

147
 Ji porą kartų matė, kaip vemiu. Tuomet dirbau miške.
Tiktai kai vieną naktį taip suėmė nugarą, jog neradau sau
vietos iš skausmo, tik tada supratau, kas su manimi dedasi.
Išskyrus porą moterų iš mano brigados, niekas nieko ne­
žinojo - nei lagerio vadovybė, nei tarnautojai. Jau buvau
tai regėjusi, stovėjau sargyboje, kai moteris gimdė. Ar
naujagimį nužudė, nežinau. Šiaip ar taip, valydama išvietę
ne kartą radau mažų lavonėlių. Matyt, moterys nenorėjo
vaikų, o tosios, kurios jau seniai kalėjo lageryje, tikriausiai
nė nežinojo, kad nuo 1954 metų vidurio už nėštumo nu­
traukimą nebegresia papildoma laisvės atėmimo bausmė.
Mat nuo 1937 iki 1954 metų už tai lageriuose atsidūrė be­
veik 400 000 moterų.
Lageriuose vaikų gimdavo nuolat. Kažkur netoliese,
vos už poros šimtų kilometrų nuo Puksoozero, netgi buvo
specialus lageris motinoms su vaikais. Moterys galėjo pa­
stoti tardymo kalėjime, savaičių savaites gabenamos etapu
arba nuo savo vyrų, dar prieš suimamos. Tačiau nutikdavo
ir taip, kad pastodavo lageryje, tarsi nuo vėjo. Lageryje gi
buvo vyrų, tiesa, uniformuotų, bet juk jie - ne šventieji.
Ypač jaunos moterys kartais susidėdavo su sargybos būrių
vadais, kiekvieną vakarą eidavo pas juos į sargybinę. Vis
būdavo ieškoma savanorių valyti kareivines. Dievas žino,
ar ten tikrai buvo nešvaru. Kartą lagerio viršininko pa­
vaduotojas įsimylėjo žavią kalinę. Už tai jis neteko savo
žvaigždučių.
Kai vieną naktį man gimė vaikas, neišmaniau, ką su juo
daryti, jis gulėjo man tarp kojų ir staiga ėmė tyliai verkti.
Tai nebuvo naujagimio riksmas, greičiau mykimas, lyg
mažos ožkytės. Norėjau suspausti kelius, kad nieko nepa­
žadinčiau. Tačiau prišoko Valentina - matyt, nemiegojo -
ir to neleido. Nežinau kodėl. Niekada jos šito neklausiau.
Tada ji tepasakė:
- Nedaryk to, tai nuodėmė, nebūk žvėris kaip kitos!

148
 Kartą jai papasakojau, kad neturiu šeimos. Ji tą įsidė­
mėjo, o dabar tarė:
- Šią savaitę mane paleis, o už tai, ką dėl manęs padarei,
už tai, kad mane gynei, tau padėsiu. Sibire turiu tėvus,
brolį ir seserį, paimsiu tavo vaiką.
Jei būčiau pasisakiusi lagerio pareigūnams, manęs ne­
būtų nubaudę. Už tai, kad pagimdei vaiką, negrėsė jokios
nuobaudos. Vis dėlto sutikau su Valentinos pasiūlymu.
Žinojau, iš kur tas vaikas, ir tą naktį, kai jis išvydo pasaulį,
papasakojau Valentinai, kas man nutiko Oršoje. Galiausiai
surikau:
- Po paraliais, šita išpera, dėl jos kalti tie trys vyrai Or­
šoje. Žinai, pagaliau prisitaikiau prie šito lagerio, noriu
atbūti savo bausmę čia!
Mano riksmas pažadino kitas moteris. Bet jos tik ap­
šaukė mus, kad nutiltume.
Valentina liepė duoti kūdikiui krūtį, bet kad neturėjau
krūtinės. Kitą rytą ji su suvystytu kūdikiu nuėjo pas gydy­
tojus, o aš išėjau į darbą. Tą savaitę Valentinai nebereikėjo
dirbti, nes jos dokumentai jau buvo paruošti. Brigadoje ji
kažkam pasakė, kad „laukinę" reikia šiek tiek patausoti.
- Kol kas jai negalima sunkiai dirbti, - įspėjo Valentina.
Tuo metu mes jau kelias savaites taigoje pjovėme me­
džius. Dar Valentina davė man skudurų įsidėti tarp kojų.
Iš pradžių kai kurios moterys miške man pareiškė:
- Tai ne mūsų reikalas. Ne tu pirma, ne tu paskutinė.
Bet paskui kelios iš jų pirmosiomis dienomis vis dėlto
plušėjo už mane. Normą privalėjome žūtbūt įvykdyti bet
kokiomis aplinkybėmis. O aš negalėjau dirbti, nes visą
laiką plūdau kraujais. Lagerio vadovybei Valentina paaiš­
kino:
- Tai Marytės kūdikis, tačiau ji neturi kur jo dėti, juk ne­
turi šeimos. Aš jį pasiimsiu.
Manęs nė neklaususi lagerio vadovybė leido Valentinai

149
Djakovai išeinant pasiimti mano vaiką - „laukinės" vaiką.
Šiandien manau, - ir taip jau daugybę metų, - kad nu­
sikaltau tam vaikui. Elgiausi neteisingai. Reikėjo eiti pas
pareigūnus ir sakyti, kad man bloga, kad nuolat vemiu.
Ten buvo gydytojų, jie būtų nustatę, kad esu nėščia. Būtų
galėję nustatyti ir tai, kad pastojau jau kalėjime, po teismo.
Jie nieko nebūtų man prikaišioję, ne, tik būtų išsiuntę į kitą
lagerį, kur darbas ne toks sunkus. O aš visą laiką ariau,
tampiau sunkius rąstus. Supratusios, kad laukiuosi, mote­
rys man pakuždėjo:
- Nuo rąstų tampymo galima persileisti.
Nenorėjau vaiko; nekenčiau jo, dar prieš jam išvystant šį
pasaulį. Kumščiais daužiau sau per pilvą.
Tik su viena moterimi kalbėjau apie savo padėtį. Su ta,
kuriai buvau padėjusi: kai ji gimdė, stovėjau sargyboje prie
išvietės. Ji man patarė:
- Tik nereikia galvoti, tik nieko nereikia galvoti!
Paaiškino, kad vaikas akimirksniu įkris į duobę ir nesi-
kankins. Nė nesupras, kas nutiko.
Valentina sukliudė man išmesti savo kūdikį į išvietę. Ir
tikrai jį pasiėmė išeidama į laisvę. Kelionei gydytoja davė
jai porą skardinių sutirštinto pieno, kad turėtų kuo mai­
tinti mergytę. Tai sužinojau vėliau. Lageryje stengiausi kuo
greičiau viską pamiršti.

Žiema taigoje

Kai šiaurės vėjas virsdavo buranu ir atnešdavo neįtikė­

tinai daug sniego, visą lagerį užpustydavo iki pat stogų.
Gresiant tokiai pūgai - o žiemą jos užeidavo ne kartą -
kiekviename barake būdavo paskiriamos budinčiosios ir
apginkluojamos milžiniškais mediniais kastuvais. Dieną

150
ir naktį prie barakų durų pamainomis stovėdavo po dvi
moteris ir kasdavo nuo durų sniegą. Kasti eidavo visos,
tik „blatnosios" išsisukdavo. Kartais buranas trukdavo dvi
tris paras, vėjas kaukdavo taip garsiai, kad negalėdavai už­
migti. Darbai už lagerio ribų sustodavo, triūsė tik gyvulių
prižiūrėtojos, taip pat moterys virtuvėje ir kepykloje.
Kasti sniegą kiekviena privalėjo po pusvalandį, paskui -
poilsis. Man tai visai patiko, kasdama net dainuodavau.
Kasdavau sniegą ir už tas, kurios būdavo mirtinai pavar­
gusios.
- Atidirbsiu tavo pamainą, pagulėk! - pasiūlydavau
joms.
Kažkodėl jaučiausi savo stichijoje. Už kitas tekdavo
dirbti ir taigoje, kertant mišką. Nebežinau, kiek kubinių
metrų medienos turėjome paruošti, bet darbas man neat­
rodė labai sunkus, fiziškai buvau neįtikėtinai stipri. Padė­
davau kitoms įvykdyti normą, bet man tai nieko nereiškė,
išties nieko.
Kai buranas liaudavosi, prie durų stūksodavo sniego
kalnai, kyšodavo tik barako stogas ir kaminas. Nuostabu.
Vėliau Nazarove taip pat teko pergyventi keletą stiprių
buranų, užpusčiusių mus iki stogo. Sibire durys visada
atidaromos į vidų - kitaip neišeisi iš pastato, kai užsnigs. O
šiaip pūgai pasibaigus atsidarai duris ir iš karto puoli kas­
tis sniege urvo. Ne kartą tai patyriau. Ir esama dar vieno
nerašyto įstatymo: būtina tučtuojau pažiūrėti, kaip laikosi
kaimynai, ir jei reikia - skubėti jiems į pagalbą.
Siaučiant buranui tarp lagerio ir kaimo nutrūkdavo
bet koks ryšys. Po pūgos reikėdavo kuo greičiau atkasti
geležinkelio ruožą, po šiai dienai jungiantį lagerįN/ su
kaimu. Dažniausiai dirbdavome tamsoje, nes žiemą Šiau­
rėje šviesu tik porą valandų. Kai aplinkui sniego pusnys,
mėnesienoje viskas matyti. Mes, moterys, nesunkiai iškas-
davome ilgiausius koridorius. O mums priešais iš kaimo

151
jau važiuodavo buldozeris, verčiantis sniegą į šoną. Jis taip
garsiai burgzdavo, jog girdėdavome iš tolo.
Kartą žiemą kirsdamos mišką išvydome mešką. Neišsi-
gandome, nes ji buvo toli. O ir bijoti nelabai buvo ko, nes
mus saugojo ginkluoti kareiviai su šunimis. Kai meška pa­
sirodė, šunys sunerimo. Žiemą nemieganti ir besibastanti
ji labai pavojinga. Vienas kareivis liko saugoti mūsų, o kiti
leidosi persekioti žvėries, tačiau rado tik pėdsakus - meška
jau seniausiai buvo už kalnų. Be meškų, apylinkėse dar lai­
kėsi vilkai, bet jų niekada nemačiau, tik girdėjau staugiant.
Mano laikais nė viena kalinė nemėgino pasprukti iš
lagerio - kurgi tu dėsiesi taigoje? Tačiau nuolat skambėjo
įspėjimas: „Pirmas šūvis - į orą, antras - į kojas." Kiekvieną
rytą vis tas pats ritualas: visos moterys žygiuoja prie vartų,
ten jos dar kartą suskaičiuojamos, vartai atidaromi ir visą
brigadą perima vadinamasis konvojus - kareiviai su šuni­
mis. Išėjusios iš lagerio kalinės dar kartą suskaičiuojamos.
Galiausiai prie vartų atsakingas pareigūnas pasirašo, kiek
dirbti išėjusių kalinių jis priėmė. Prieš mums išžygiuojant
seržantas dar kassyk surikdavo:
- Žingsnis į kairę ar į dešinę laikomas bandymu pabėgti.
Sargybiniai turi teisę šauti be įspėjimo!
Laimė, niekada neatsitiko nieko tokio, kad kareiviai
būtų turėję šauti.

„j laisvę - su švaria sąžine!"

1959 metais buvo peržiūrėtos visų Sovietų Sąjungoje ka­

linčių nuteistųjų bylos - turbūt daugiau kaip milijono
žmonių, buvo tikrinama, ar jie nuteisti teisingai, pagal
jų nusikaltimą atitinkantį straipsnį, ar paskirta adekvati
bausmė. Po šio tyrimo beveik kas penktas buvo paleistas,

152
dažniausiai politiniai kaliniai, dauguma iš Baltijos valsty­
bių. Daugelis iš jų netrukus galėjo grįžti namo - jie gerai
elgėsi, uoliai dirbo, charakterizuojami tik teigiamai. Tad
dabar jiems buvo taikomas naujas baudžiamasis įstatymas.
Kai kurie jau buvo atsėdėję aštuonerius ar dešimt metų ir
turėjo sėdėti dar tiek pat, bet buvo paleisti. Įvairiuose la­
geriuose aplink Puksoozerą kalėjo keturiolika tūkstančių
nuteistųjų, trys tūkstančiai iš jų buvo paleisti iš Gulago.
Maskvoje sudaryta komisija peržiūrėjo kiekvieno - iš
tiesų kiekvieno - kalinio bylą. Suprantama, darbas ėjosi
lėtai, nors jie triūsė nuo aušros iki sutemos. Kartais dar
susitikdavo su žmonėmis, kurių bylas tą dieną skaitė. Be
to, lagerio pareigūnai kiekvienam turėjo parašyti charak­
teristiką.
Pas mus komisija atvyko spalį, žiema jau beldėsi į duris -
pasnigdavo, o naktį pašaldavo. Vieną rytą į mūsų baraką
atėjo lagerio viršininkas Aleksejus Vasiljevičius Pavlenka.
Rankoje laikė sąrašą ir perskaitė pavardes tų, kurioms tą
dieną nereikės eiti į darbą. Žinojome, ką tai reiškia, nes
komisija jau kelias dienas darbavosi lageryje. Moterys,
iškviestos į tą kabinetą prieš mane, išėjusios verkė. Tikriau­
siai buvo nuteistos kalėti labai ilgai. Kai kurioms bausmes
sutrumpino, bet daugumai nieko nepakeitė. Tad didelių
vilčių nepuoselėjau, bet iš lagerio ištrūkti norėjau: juk tai
buvo pragaras, o man - jau dvidešimt su trupučiu. Sakiau
sau, kad šįsyk išėjus į laisvę man pavyks įsitvirtinti, mat ne
kartą kalbėjausi su moterimis apie tai, kodėl pirmą kartą
nepasisekė.
Pokalbis su pareigūnais iš Maskvos man buvo
nelengvas, mat jie jau buvo perskaitę mano charakteristiką,
o ten buvo parašyta teisybė - kad dažnai mušuosi ir kartais
nesivaldau. Laimė, buvo paminėta ir tai, kad labai gerai
dirbu, esu aktyvi ir paslaugi. Manau, tai man ir padėjo.

153
Komisijos nariai klausinėjo šio bei to ir vis keistai į mane
dirsčiojo, kol pagaliau paklausė:
- Kodėl parašyta, kad tavo tautybė - vokietė, nors visi
kalba, kad esi lietuvė?
Iš karto supratau, kad niekas neprasprūdo jiems pro
akis. Jie visą laiką kažką kuždėjo vienas kitam į ausį, nega­
lėjau nieko suprasti, taigi pasakiau tiesą:
- Taip, aš vokietė.
- Kodėl tu vokietė? Kodėl parašyta, kad tavo tautybė -
vokietė?
Paaiškinau:
- Nes mano tėvai buvo vokiečiai.
- O kur tavo tėvai?
Mažumėlę sumelavau:
- Mama mirė badu, tėvas irgi miręs.
Tais laikais ne kartą girdėjau, kad vaikai visada nuken­
čia, jei tėvas tarnavo vokiečių kariuomenėje ir kovojo su
Raudonąja armija. Rusai visada perkelia tėvų kaltes ant
vaikų pečių - taip man dar anuomet tvirtino lietuviai, taip
tvirtino ir moterys iš kitų Baltijos šalių. Todėl pasisakiau
esanti našlaitė. Tiesa, tėvas niekada nekovojo, bet tuomet
šito nežinojau. O čia norėjau išlikti neutrali. Jie vėl pasikuž­
dėjo, nesupratau, ką kalba. Ir štai nuskambėjo klausimas:
- O jei dabar būtumėte paleista iš kalėjimo, ką jūs tada
darytumėte?
Staiga ėmė kreiptis į mane bu jūs, o nebe mu tu, kaip
- -

įprasta lageryje. Atsakiau kaip ir daugelis:

- Esu suaugusi, esu stipri, sveika, susirasiu darbą.
- Teks lankyti vakarinę mokyklą, nes neturite jokio išsi­
lavinimo.
- Gerai, lankysiu ir vakarinę mokyklą.
Su viskuo sutikau. Pokalbis buvo baigtas.
- Priimsime sprendimą, lagerio viršininkas šįvakar pra­
neš rezultatą.

154
 Su visomis atsisveikindavo šia fraze, nė vienai iš karto
nepasakė, ką nusprendę.
Kol komisija dirbo lageryje, Pavlenka kiekvieną vakarą
iškabindavo didžiulį sąrašą. Jame buvo pavardės visų, kas
tą dieną susitiko su pareigūnais. Pirmoje skiltyje didelėmis
raidėmis buvo surašytos kalinių pavardės, o šalia - dar
trys skiltys: paleisti, sumažinti bausmę, be pakitimų. Mo­
terys - o jų buvo šimtai - būriuodavosi šaltyje laukdamos,
kol Pavlenka ateis ir po lempa pakabins tą milžinišką
skelbimą. Kalinės netverdavo savo kailyje. Vienos keikėsi,
kitos apsikabinusios verkė, visos šurmuliavo, girdėjai
džiaugsmo šūksnius, keiksmus ir kūkčiojimą.
Tą vakarą skelbime buvo parašyta ir mano pavardė -
Klemaitė, o šalia riebiomis raidėmis - „paleisti". Šįkart ap­
sidžiaugiau, jaučiausi išsekinta sunkaus darbo lageryje. Tik
vėliau, vidury nakties, grįžo baimė, o kartu ir klausimas:
„Kas dabar su manimi bus?"
Moterys, žinančios, kad neturiu šeimos, klausinėjo, kur
keliausiu. Nė nenutuokiau. Tada man priminė:
- Klausyk, juk Boiko siūlė tau pasilikti.
Boiko man žadėjo padėti įstoti į veterinarijos mokyklą.
Ne sykį tai kartojo. Nežinau, kodėl nesikreipiau į jį, bet
tuomet turbūt troškau kuo greičiau ištrūkti iš šio lagerių
krašto. Su lietuvėmis kalbėjausi, kaip man nepasisekė Lie­
tuvoje, grįžus iš nepilnamečių kolonijos. Kad nenorėjau
vogti, bet žiema beldėsi į duris, o aš neturėjau pastogės. Jos
man patarė į Lietuvą verčiau negrįžti.
- Tu taip gerai kalbi rusiškai, įsikurk Rusijoje.
Ėmiau klausinėtis, man buvo išvardyta daug vietovių,
gavau daug patarimų. Dauguma manė, kad reikia traukti į
miestą, kur daug gamyklų, kur reikia darbo rankų.
Iš pradžių ketinau važiuoti į Sibirą pas Valentiną ir savo
dukrą, bet paskui įsivaizdavau, kaip atvykstu - be pinigų,
be drabužių, be darbo - ir vaikui prisistatau:

155
 - Sveika, štai ir aš, tavo mamytė.
Taigi nusprendžiau užsidirbti šiek tiek pinigų, o tada jau
keliauti pas Valentiną.
Visų nuostabai, pasirinkau ypatingą vietą - Bachčisa­
rajų, miestelį Kryme, apie kurį vakarais, kai kalinės sva­
jodavo apie laisvę, dažnai pasakodavo viena iš moterų. Ji
buvo ten užaugusi, žavėjosi savo gimtuoju miestu: jame
dažnai buvodavo Puškinas, jo pavadinimas reiškia „rūmų
sodas", jis laikomas Azijos perlu Europoje. Bachčisarajus -
tai skambėjo be galo viliojamai, atrodė toli nuo bet kokios
civilizacijos. Tikėjausi nepažįstamo, margo, nuostabaus
pasaulio, kur visur žydi gėlės ir visados šilta. Kitos galėjo
svajoti apie ateitį tolimoje karštoje Afrikoje, o mano rojus
buvo ranka pasiekiamas Bachčisarajus.
Kai kitą dieną buvo sutvarkyti dokumentai ir aš ne­
dvejodama pasakiau norinti vykti į Bachčisarajų, niekas
nepaklausė, kas ten mane traukia. Komisija paskelbė, kad
esu laisva, ir mano planai nieko nedomino. Visi buvo per
daug užsiėmę - juk kasdien tekdavo amnestuoti dešimtis
moterų. Niekas neturėjo laiko galvoti apie kažkokios vie­
nos kalinės ateitį.
Išėjau iš lagerio tuščiomis rankomis, gavusi tik palei­
dimo dokumentus ir bilietą į Bachčisarajų Krymo srityje,
Ukrainoje. Prie vartų žvilgsnis paskutinį kartą užkliuvo už
milžiniškų transparantų su šūkiais: „Per darbą - į dorą!" ir
„Į laisvę - su švaria sąžine!" Šimtą kartų pro juos ėjau. Ant
traukinio bilieto vėl buvo parašyta: „Ee3 npaea npodamb“ -
be teisės parduoti arba grąžinti. Vėl buvo ruduo. Bet buvau
jau nebe vaikas, 1959 metų spalio 21 dieną, kai mane pa­
leido, man buvo dvidešimt dveji. Du trečdalius savo gyve­
nimo praleidau gatvėje ir lageriuose. Dabar viskas turėjo
būti kitaip; žinojau, kad bus sunku, bet širdyje teberuseno
vilties kibirkštėlė.

156
 IV-
SKERSAI IE
IŠILGAI PO
SOVIETŲ SĄJUNGĄ
 | Krymą

ai lagerio vartai už manęs užsidarė ir likau vienui viena

K stovėti ant kelio, prieš akis atsivėrė laisvė, kurios taip
ilgai buvau netekusi. Tačiau niekas manęs nelaukė, ir nors
ketinau važiuoti į Krymą, į Bachčisarajų, nė nenutuokiau,
kur jis yra. Tvirtai žinojau tik viena: noriu kur nors įleisti
šaknis. Troškau turėti darbą ir stogą virš galvos, o paskui -
žiūrėsime. Supratau, kaip bus sunku, juk mano dokumen­
tuose vėl parašyta, kad esu paleista iš kolonijos, negana
to - vokiėtė. Vėl - kaip ir vaikystėje - galėjau kliautis tik
savimi, nes visas mano turtas buvo kalinės drabužiai ant
kūno. Ir lapelis popieriaus vatinukės kišenėje, su kuriuo
galiu kreiptis į valdiškas įstaigas. Bet į tokius asmenis kaip
aš visos įstaigos žiūri kreivai. Be to, buvau ne vienintelė,
paleista iš lagerio, - tuomet tokių buvo dešimtys, o gal net
šimtai tūkstančių.
Atgavau laisvę ir tuo džiaugiausi, tačiau kartu ir siaubin­
gai bijojau ateities. Nieku gyvu nenorėjau važiuoti į Sibirą,
nes man buvo sarmata prieš savo vaiką: gi esu vargeta,
buvusi „zekė" - kalinė. Tačiau sarmatijausi ir paties vaiko -
juk jis buvo gėdos vaikas, juk gimė po išprievartavimo. Sto­
vėdama už lagerio vartų, troškau viską pamiršti, užbraukti
brūkšnį po savo ligšioliniu gyvenimu. Todėl iš pradžių
nusibeldžiau į Taganrogą, ten ketinau pradėti viską iš
naujo. Tikėjausi tapti padoriu žmogumi, iš pradžių gerai
užsidirbti. Ir jei pavyks, giliai širdyje tai žinojau, važiuosiu
į Sibirą ieškoti Valentinos ir savo vaiko.
Bachčisarajaus aš taip ir nepasiekiau.

158
 Prie vartų aplink mane pamažu ėmė burtis kitos mo­
terys, o paskui mus paėmė ir atvirais sunkvežimiais - o
jau buvo labai šalta - nugabeno į Plesecką, tai buvo arti­
miausia vieša geležinkelio ruožo Archangelskas-Maskva
stotis. Tik ten mums įdavė bilietus ir lapelį su nuorodomis,
kokiu traukiniu važiuoti ir kur persėsti. Perone patruliavo
daug milicininkų, jie mus stebėjo ir daugybę kartų lėtai
ir atidžiai tikrino mūsų dokumentus. Vis pasitaikydavo
atvejų, kad iš vieno ar kito lagerio pasprunka koks kalinys.
Tik mūsų lageryje mano laikais nė viena moteris to nemė­
gino. Tačiau net po keturiasdešimties metų, kai dar kartą
nukakau tenai su televizininkais, mus įspėjo Puksoozero
ir Plesecko apylinkėse neimti pakeleivių - stabdyti pakelei­
vingus automobilius ten gali nebent pabėgę kaliniai. Iš dra­
bužių jų neatpažinsi. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje buvo
kitaip. Iš pirmo žvilgsnio matei, kad aš ir kitos moterys
esame kalinės: visos vilkėjome vienodas juodas sukneles,
ant jų - vatinukes, o ant galvos ryšėjome skareles. Po ska­
rele slėpiau ataugusias, pečius siekiančias garbanas.
Iš pradžių kelionė atrodė visai smagi, nes keliavau ne
viena, bet pakeliui kitos vis išlipdavo. Nebeprisimenu,
persėdau į kitą traukinį ar manasis važiavo per Maskvą.
Tikriausiai persėdau Maskvoje. Man turėjo kažkas padėti,
dar niekada nebuvau buvusi tokiame dideliame mieste,
niekada nevažiavau metro, požeminiu traukiniu. Trauki­
nys į Kaukazą važiuoja per Marcevą, ir Marceve, kaip prisi­
menu, turėjau persėsti.
Visą kelią labai slėgė, kad žmonės į mane skersakiuoja,
kad atrodau jiems įtartina. Tačiau kažkoks vyras pasakė,
jog nuo Marcevo nebetoli iki Taganrogo. Tai gana dide­
lis miestas. Tas vyras jį pažinojo ir papasakojo man apie
gamyklą, kur remontuojami lokomotyvai ir vagonai. Pama­
niau, kad galėčiau ten įsidarbinti.

159
 Marcevas, esantis prie pat Taganrogo ir netoli Rostovo
prie Dono, šiandien yra didžiulis geležinkelio mazgas.
Vos atvykusi kreipiausi į stoties miliciją. Jau buvo vėlus
vakaras, tad niekas negalėjo man pagelbėti, viršininkai jau
išėję namo, ir ne budėtojo jėgoms išspręsti klausimą, kaip
man, jaunai, ką tik iš lagerio paleistai moteriai, padėti susi­
rasti darbą ir pastogę. Nakvojau stotyje. Naktį milicininkai
daugybę kartų tikrino mano dokumentus. Keli vidutinio
amžiaus vyrai ilgokai mane stebėjo, paskui pasiūlė perna­
kvoti pas juos - juk buvau labai daili. Tačiau jie pageidavo
tam tikrų paslaugų. Išėjau iš stoties, kad prie manęs nesi-
kabinėtų.
Kitą rytą, kai viršininkai pasirodė tarnyboje, vėl krei­
piausi į'miliciją. Dabar turėjau progą pateikti pasą ir lage­
ryje gautą raštelį. Ten rusiškai buvo parašyta: „Klemaitė
Marija Albertovna, gimusi tada ir tada, neturi šeimos ir
todėl reikalinga ypatingos pagalbos." Man pasisekė, kad
stoties milicijos viršininkas pats ėmėsi šio reikalo. Tiesiai
iš stoties depo tuojau kažkam paskambino, prašydamas
priimti mane į darbą, buvau liudininkė, kaip jis dėl manęs
stengiasi:
- Reikia įdarbinti tą jauną moterį... Atvyko iš pataisos
darbų kolonijos, iš Šiaurės... Ne... Anaiptol!
Jis įnirtingai ginčijosi su kažkuo kitame laido gale. O aš
stovėjau ir stebėjausi: kažkas iš tiesų manimi rūpinasi.
Paskui jis netgi palydėjo mane iš Marcevo į Taganrogą, į
geležinkelio depą. Ten tikrai reikėjo darbininkų, bet tik ne
iš lagerio. Kai atvykome, milicijos viršininkas su jais dar
sykį dėl manęs susibarė. Jie nenorėjo manęs priimti, ir jis
juos aprėkė:
- O kur jai dėtis? Jau du kartus sėdėjo! Žmonės jūs ar ne?
- Mums ji nereikalinga, tegu eina į gamyklą.
Milicininkas paskambino ir ten, tačiau žemės ūkio ma­
šinų gamykla negalėjo savo darbuotojams suteikti jokios

160
L yzab e tė su seserim i K ristele ir b ro liu M a n fre d u p rie

g im to jo n a m o V ėlau (V ėlu vo je), 1938.

Lyzabetės tė v a i (ka irėje) M a rta ir A lb e rta s O ta i, 1935. K ristelė (dešinėje),

labai panaši į L yzab etę, m irė n uo išsekim o 1 9 4 8 m ., b ū d a m a šešiolikos.

Šioje 1947 m . d a ry to je n u o tra u k o je jo s v eid a s ištinęs n uo b ad o .

L y zab e tė F ryd lan d e

(R o m u vo je), Rytų

P rū sijo je,-4940.
„Teta Juzė" - Juzefą ir K azim ieras Linkevičiai p e n k to jo d e š im tm e č io p ra d žio je .

P ietų p e rtra u k a p rie p ly tin ės K alvarijo je, 1961. L y z a b e tė (vid u ryje) su

d v ie m b e n d ra d a rb ė m is , ta ip p a t b uvusio m is ka lin ėm is.

M a žo ji N ona p o m irtie s 1963 m. rugsėjį. S o v ie tų S ąju n g o je g y v a v o

p ap ro tys fo to g ra fu o ti m irusiuosius.
L y zab e tė (d ešin ėje) ta ry b in ia m e ū kyje „K uzneckij" p rie K aragandos,

K azachstan e, 1965.

L y zab e tė su savo vyru V la d im iru L o g vin en ka su sip ažin o 1965 m.

N azaro ve, Sibire. A bi n u o tra u k o s d a ry to s tu o laiku.

L yzab etė, V lad im iras ir

Jelena 1967 m.

pavasarj. *
L y zab e tė su b e n d ra d a rb ia is N a zaro v e, 1966.

Kai L y zab e tė d irb d av o , Jelen ą p riž iū rė d a v o sena ka im yn ė, te ta Klava.

A š tu n to jo d e š im tm e č io p ra d ž io je L y za b e tė d irb o au to b u s o ko n d u k to re .

Jelen a d ažn ai v a ž iu o d a v o kartu v a iru o to jo k a b in o je .

N azarovas, 1 9 6 9 . Jelena

su kailinukais p rie

m e d in io barako , kur jie d v i

su L y zab e te g y v e n o .
 DEUTSCHES ROTES KREUZ
IN O C R 8 U N D E 8 R E P U B L IK D E U T S C H L A N D

S U C H D I E N S T M Ū N C H E N

OAK-8UCMPEW8T 8 MONOMER 4 0 ĮNFAMTERHE8THA88E 7«

ill
$*• WN* Itire Sdireiben iw> on I * . D8K-
*T^iwhns#K*f b*N » per»frilk». inid geben I n d o b * Meta d a l Ak.
r m i lA iftiw f • w m d w i m * die b n o n d i m dar O w ed dwi e*.

L I UNWH ZEtCHCN:
I-lO-ro-ue-Bip ^ 3 .1 9 7 6 r .

H ap aa A xbdeptoB H a .IQnjMKBHKO.poxHBmaHcu 6 ,1 0 .1 0 3 7 r . .
B ane nHCbuo ot 2 8 .1 .1 9 7 6 r .
M H oroyB axaeuaa r o c n o x a JIorBHHeHxo!
C Soafcnoi) pau o cT b » hmiom necTB coo 6 khti> Bau cerOAHx,uTO hu HamjiH
Barny ceubio.
Bu HBjiHeTecb Aouepbw rocnoAHHa A JibSepia Otto ,poAHBiierocH 3 0 .3 .1 8 9 9 -
ro roA a b flKoBogopipe.paflOH Bemax. h l i a a i a a e ie c i ..3 n u s a 6 a * 0 5 5 0 ,p o x x -
nHOb -G. 1 0 . 1 9 3 7 ^ -n rT in(S "S T !aT epoB ajibfle, pa«0H B ejiay .
Ban oTeu npoxH B aei o Barniu 6paT ou U aH įpenou b ®eaepaTHBHOtt PecnyfiJiH-
x e repuaiiH x b
«■ J9C11 r n n j i U M f H r , ’].
0 6 a 6 u b h B e c b u a c u a c T m u B u n om yuH T B o t B a c n a x o H e u H 3 B e c T u e .
Bam OTeu pasucxH Ban Bac roaauH n e p e š nocpeAXHuecTBO CnyxCu ? 0 3 u c x a
rep u aH O x o ro KpaoHoro K p e c ia .3 B iu y T o r o ,u i o Bu T e n e p b HocKTe c o bb p -
mexHO A Pyryn 4iaMHJiH»,po3ucx He uor ABTb poaoxHTejibHoro peay jib T aT a.
Ho o h HHKorAa u e TepHJi HaAexAU b c & x e eme h t o - j i h O o o Bac yomumaib.
Bam 6paT co 3bohhji ceroAHH Haw no lemeipoHy h nonpoCHJi Hac Bau Heuex-
JieHHO HanHcaTb.OH h Baa oieu no noiiHTHUu npuuHHau xotht Bciynaib b
6aHxaHmeu ey x y u e u o BauH b nepenacxy h no.iyuHTb OmaxaHmue oBeAsima
o Bac h y s n a T b o Bameu x h 3kchhou nyTH.Tax-xax o h b o6a He Bma,ue»T
pyccxHU H 3uxou,uu cjiejiajiH hu npeAmoxeHHe Beebth nepBouananbHyio
xoppecnoHAeHUHio nepea Haay cmyxeOHyn HHCTaHuuio.Mu 6y*eu nuebua ne-
peBOAHTb h nepecujiaTb Bau.B c n y u a e ,eejm h Bu sto xem aeT e,B u uoxe-
Te H3dpaTb 3T0T nyTB.
Bam OTeu S h ji 6u Taxxe B ecbua o 6p a.no boh nojiyiHTb ot Bac Hecxombxo
poTorparpHH.
*"
JUpec I^IXSSfrHnTp.SB^Pr.
2901 Wehnon ,Ah< BRD
'e'CKHM n p H B e T O M

»if''
n nopy^ieHHB

fERNRUF: 8AMMEL-NR (089) 188031 • FERN8CHA08EB: 0 5 2 3 9 7 7 POST8CHECK: MŪNCHEN 88108-806

8AM(EN:lAN0EaZ&fTRALBANK MŪNCHEN KTO.TOOOWM BAYER VERE1 NS6ANK MŪNCHEN. ZWBQST. AM NOR06A0, KTO. 800101

Po d a u g ia u kaip trisd ešim ties m e tų - p irm as ženklas iš tė v o ir b rolio.

Raudonasis Kryžius rašė: „Turim e g arb ės ir m a lo n u m o p ranešti, kad ra d o m e

Jūsų šeim ą... Tėvas ieškojo Jūsų d a u g e lį m e tų ... ir n ie k a d a n en u s to jo vilties

vis d ė lto ką nors a p ie Jus sužinoti..."

A tvyku s į V o k ie tiją ,F ry d la n d o p ers ikėlėlių s to vy klo je , 19 76 m . rugsėjis. K airėje iš

krašto L yzab etė, šalia jos brolis M an fre d a s. Jau p o m e tų L yząb e tė g rįžo į S o vietų

S ąju n g ą . P o rtre tin ė n u o tra u k a d a ry ta H a m b u rg e prieš p a t išvykstan t.

Su tė v u A lb e rtu O tų p o Jelenos krikštynų , 1977.

G rižus į N a zaro v ą Sibire, 1978.

L yzab e tė ir Jelena (ap ačioje) su A n a ir jo s b usim u vy ru prieš vestuves, 1979.

G rįžus į g im tin ę - R ytų Prūsiją. Prie n a u jo jo n a m o Iževskojėje, 1980.

„Jos ožkos s u p ran ta, kas jo m s sako m a“, - 1 9 8 5 m . a p ie L yzab e tę rašė

„K alin in g radskaja pravda".

 L y z a b e tė su an ū ku Saša

p rie savo g im to jo

n a m o d u rų V ėlau, 19 94 .

Susitikim as su jau nystės d ra u g e R ene Lietuvoje, 1994-

P u ksoo zero m o te rų pataisos ko lon ija n e to li A rchan gelsko (čia įėjim as į

lag erį), n e t ir p raėju s b e v e ik keturiasd ešim čiai m e tų n uo L yzab etės įka lin im o ,

vis d ar veikia.

L ag erio tv o ra su sargybos bokšteliu , 1994. Lyzab etės laikais į b ėg le s iš

b o k š te lio b u v o šau n a m a b e įsp ėjim o .
 c.iniS

V aizd ai v id u je . Regis, n u o šeštojo d e š im tm e č io la g e ry je niekas n ep asikeitė,

m o terys vis d ar d irb a , pasikinkiusios j v e ž im ą arklį.

L y za b e tė savo d a rž e Iževskojėje, 2001.
pastogės, o štai geležinkelio depas turėjo didelį puikų ben­
drabutį. Todėl jis norėjo mane ten įtaisyti. Nuo Ainošiaus
pas Kaipošių, kol galiausiai vienas senyvas vyras pasakė:
- Na, ką darysi. Padėsime jai. Tikėkimės, kad viskas bus
gerai.
Tada iš karto nuvedė mane į bendrabutį.
Gavau lovą kambaryje, kuriame jau gyveno dvi jaunos
moterys. Bendrabučio komendantas iš karto joms pra­
nešė, iš kur aš esu, nors to nė nereikėjo - juk buvo matyti
iš mano išvaizdos. Dar tą pačią dieną turėjau prisistatyti į
depą - man išdavė darbo drabužius ir liepė porą valandų
padirbėti, kad pažiūrėtų, ar sugebėsiu. Pasibaigus pamai­
nai kartu su kitais darbininkais grįžau į bendrabutį. Niekas
su manimi nekalbėjo. Su tokia kaip aš niekas nenorėjo tu­
rėti jokių reikalų.
Bendrabutyje gyvenančioms moterims ir merginoms
kaipmat paaiškėjo, jog neturiu nė kapeikos. Buvau bai­
siai alkana, bet negalėjau nusipirkti net duonos. Bendroje
virtuvėje jos stebėjo kiekvieną mano žingsnį, sekiojo iš
paskos kaip šešėliai, tikriausiai iš baimės, kad atimsiu
iš jų maistą. Iš pradžių netgi mėgino mane, savo naująją
kambario draugę, buvusią kalinę, sugundyti apsivogti:
virtuvėje palikdavo įvairių skanėstų, o ant lovų - visokių
gražių daiktų, užuot juos užrakinusios. Nieko neėmiau, su­
prasdama, kad siekiama mane išmėginti. Užtai porą kartų
išsitraukiau iš šiukšliadėžės vieną kitą riekelę duonos. Tik
vieną kitą, o ir tos dažniausiai būdavo apipelijusios. Taip
pat rinkau nuorūkas, kad turėčiau rūkalų.
Virtuvėje ant stalo stovėjo druska, jos visi galėjo imti bet
kiek, už ją mokėti nereikėjo. Prieš eidama į darbą kasryt
suvalgydavau du šaukštus druskos ir užgerdavau stikline
ar dviem vandens. Taip kuriam laikui apmalšindavau
alkį. Mano kaimynės visa tai stebėjo, bet nieko nedarė. Po
poros dienų nuo skysčio man sutino veidas, darėsi silpna.

161
Vis tiek ėjau į darbą remonto depe, kur valiau garvežių
atsargines dalis. Sunkias dalis nukeldavau nuo lentynos,
dėdavau ant darbastalio ir ištepdavau juoda alyva. Paskui
tol trindavau, kol metalas imdavo spindėti, tada grūsdavau
atgal į lentyną. Nelengvas darbas, tiesą sakant, tinkamas
tik stipriems vyrams.
Nors daugelis moterų ne sykį matė mane alpstant, mažai
kas manęs gailėjo. Po poros dienų man pagaliau padėjo dvi
rusės, atvykusios iš Siaurės. Viena buvo aukšto budinčioji,
atsakinga už visus kambarius mano aukšte. Ji kažkaip su­
žinojo, kad esu iš lagerio, bet sąžininga. Kita moteris buvo
Galina Syršova. Ji gyveno gretimame kambaryje ir laukėsi
kūdikio. Tiedvi moterys pasielgė žmoniškai. Jos matė, kad
neįstengiu nusipirkti nė riekelės duonos. Susirado vadovą,
skyriaus viršininką, ir pareiškė:
- Na taip, ji iš lagerio. Tikriausiai sugniuždyta. Turbūt
jai nuolatos priekaištaujama. Bet pas mus ji nepavogė nė
adatos. Ji neturi ko valgyti. Darykite ką nors. Tuoj vėl ap­
alps, juk minta tik druska ir vandeniu.
Tais laikais veikė profsąjungos, ir skyriaus viršininkas
iš karto nuėjo tenai. Tuomet man išties buvo labai riesta,
tris dienas nieko burnoje neturėjau ir sunkiai dirbau, ta­
čiau baisiai saugojausi, kad ko nors nepavogčiau. Iš darbo
vietos mane pargabeno tiesiai į bendrabutį, bet ne į mano
kambarį, o į medicinos punktą. Ten pamatavo kraujospūdį
ir įvertino:
- Ji labai silpna.
Tris dienas turėjau nedarbingumo lapelį, nors buvau ką
tik pradėjusi dirbti.
Profsąjunga man tuoj pat skyrė nedidelę pašalpą, ir tų
pinigų net nereikėjo grąžinti. Nebeprisimenu, kokia tai
buvo suma. Kol gulėjau ligoniams skirtame kambaryje, dvi
moterys atnešė man šiuos pinigus ir dar šiek tiek maisto,
regis, sviesto ir baltos duonos. Dar porą rankšluosčių, pigią

162
medžiaginę striukę (botus jau buvau gavusi darbe, jie pri­
klausė prie darbo aprangos), stiklinę, dubenėlį ir puodą su
dangčiu. Galėjau ko nors išsivirti. Moterys iš ambulatorijos
dar įspėjo, kad iš pradžių valgyčiau po nedaug, geriausia
ką nors skysto, sriubos. Po trijų dienų vėl atsistojau ant
kojų.
Vėliau turėjau progą vienai iš tų moterų - Galinai - at­
sidėkoti. Dirbome vienoje brigadoje, bedirbdamos susi­
draugavome. Galina laukėsi, tačiau buvo netekėjusi, todėl
kitos moterys iš jos tyčiojosi. Jos kažkodėl nemėgo Galinos,
gal todėl, kad šioji buvo ne iš Pietų, o iš Siaurės Uralo. Ten
gyveno jos šeima - tėvas ir motina su kitais vaikais. Galina
jiems parašė apie savo nėštumą, norėjo pas juos grįžti ir ten
gimdyti. Tačiau gavo atsakymą: „Ne! Jei viena sugebėjai
pasidaryti vaiką, tai viena ir tvarkykis!" Galina nematė
kitos išeities, tik nusižudyti, bet aš ją sudraudžiau:
- Taip negalima! Tai ne priežastis žudytis! Pagimdyk
vaiką, pamatysi, kaip tai puiku! Padėsiu tau, kaip nors su­
sidorosime.

Kai tėvai atstūmė Galiną, kaip tik buvau gavusi savo pir­
mąjį atlyginimą. Nebereikėjo badauti, iš avanso net galėjau
sau leisti Galinos naujagimiui (gimė mergaitė) nupirkti
marškinėlius ir vystyklų. Iš dėkingumo, kad ji man padėjo.
Tačiau vėliau, kai Galina išėjo motinystės atostogų, mūsų
draugystė nutrūko.
Kurį laiką bendrabutyje man labai patiko, nesijaučiau
vieniša. Turėjau gyvūnėlį, ežiuką, kurį man padovanojo
kitos merginos. Tačiau po kelių savaičių vėl atėmė. Po
darbo grįžusi į bendrabutį neberadau nei dėžės, nei ežiuko.
Tikriausiai jį išnešė todėl, kad jis vis nukniaukdavo kojines
ir kitus daiktus, priklausančius mano kambario draugėms.
Su ežiu miegojau po viena antklode. Tačiau jis baisiai

163
smirdėjo, juk gamtinius reikalus atlikinėjo kambaryje. Sten­
giausi viską išvalyti, bet ne visada galėdavau. Dingusias
šilkines kojines viena mergina vėliau rado po radiatoriumi,
iš jų ežys buvo susisukęs lizdą. O iš pradžių kaltino mane,
kad tai aš jas pavogiau. Naktį gulėdamas po mano ant­
klode ežys visada gražiai suskliausdavo savo spyglius ir
visiškai nedūrė. Tikriausiai suprato, kad nieko blogo jam
nepadarysiu, be to, gerai jį šėriau.
Kelias savaites plūkiausi Taganrogo geležinkelio depe.
Po kiek laiko man iš nosies beveik kasdien ėmė bėgti krau­
jas, nors šiaip buvau visai sveika. Tai pastebėjęs direktorius
nusiuntė mane į ambulatoriją pas gydytoją. Šioji pareiškė,
kad darbas toje brigadoje (mes dažniausiai valėme stam­
biąsias garvežių dalis ir turėjome tampyti jas pirmyn ir
atgal) man kiek per sunkus, turėčiau porą dienų pailsėti.
Galinai išėjus motinystės atostogų, brigadoje likau vienin­
telė moteris, šiaip čia dirbo tik vyrai. Visą gyvenimą man
labiau sekėsi dirbti su vyrais nei su moterimis, todėl dar-
bindamasi pasakiau direktoriui, jog esu stipri ir galiu dirbti
bet kokį darbą, taip pat ir vyrišką. Bet tikriausiai perverti­
nau savo jėgas.
Dėl kraujavimo iš nosies mane netrukus perkėlė į kitą,
lengvesnį darbą. Čia abiejų lyčių darbininkai plovė vago­
nus - iš išorės ir iš vidaus. Keleiviams išlipus, traukinį sta­
tydavo ant šalutinių bėgių. Ten jau laukdavo mūsų brigada
su skudurais, kibirais ir šepečiais. Iš pradžių išblizginda­
vome vidų. Valydavome lubas, grindis ir tualetus. Paskui
su vandens žarna plaudavome traukinį iš lauko pusės.
Mielai būčiau ir toliau dirbusi šį darbą, tačiau koją pakišo
mano ūmus charakteris, vėl nubudo Rytprūsių kipšiukas.
Šeštojo dešimtmečio pabaigoje geležinkelio depo dar­
bininkams buvo statomas dar vienas namas. Tie, kas jau
gyveno bendrabutyje, kiekvieną mėnesį statybose turėjo
atidirbti tam tikrą kassavaitinį valandų skaičių. Galėjai
dirbti šeštadienį arba sekmadienį, šiaip ar taip - laisvalai­
kiu. Suprantama, ir aš reguliariai ėjau į tas statybas.
Tačiau ten nuolatos susidurdavau su viena moterimi,
su kuria nieku gyvu neįstengiau sutarti. Ji iš pat pradžių
išvadino mane HeMeųKan <į>avuucniKa - vokiete fašiste. Iš
kažkur sužinojo, jog aš vokietė. O juk niekam neišsidaviau.
Vis kabinėjosi prie manęs, įžeidinėjo, bet aš tylėjau. Kai
darbinausi, buvau įspėta, kad būčiau atsargi ir su niekuo
nesipykčiau. Ir iš tiesų buvau labai atsargi. Nutikdavo ir
taip, kad tie, kurie mane pažinojo, moterį sudrausdavo:
- Po paraliais,’ palik Mariją ramybėje, ji dirba geriau už
tave!
Tačiau vieną kartą toji boba atšovė:
- O ko ją gini, gi ji - vokietė!
Kažkas numojo:
- Na ir kas?
Taip žodis po žodžio susikivirčijome, ir aš drėbiau:
- O koks tavo reikalas? Juk neklausiu tavęs, kas tu tokia.
- Aš - rusė, o tu atsibeldei čionai ir ėdi mūsų duoną! -
suriko ji.
Toji moteris buvo šiek tiek žemesnė už mane. Išsitiesiau
visu ūgiu - kaip tik baigiau krauti atneštas plytas - ir pa­
reiškiau:
- Tik prisiartink, tik prisiartink.
- Aš tau parodysiu, - pagrasino ji ir žengė artyn.
Salia manęs ant plytų krūvos gulėjo „masterokas" - mū­
rininko mentė. Neištvėriau ir čiupau įrankį. Sviedžiau į ją
ir pataikiau į galvą. Deja. Moteris garsiai sukliko. Galvoje
prakirsta žaizda truputį kraujavo.
Visa tai matė maždaug penkiolika vyrų ir moterų. Ki­
virčas kaip greitai įsiplieskė, taip greitai ir nuslopo. Iš pra­
džių. Sėdėjau, rūkiau ir galvojau: „Po velnių, dabar mane
vėl įkiš į cypę." O juk buvau įspėta: nesiginčyk, būk tyli,

165
nuolanki, mažoji mieloji Marija. Po pusvalandžio manęs
išsivesti atvyko du milicininkai. Vienas man tarė:
- Prisivirei košės. Ji turi du brolius, vienas iš jų dirba pas
mus. Jie tave prilups, užmuš tave.
Tai nereiškė grasinimo nužudyti, tiesiog rusai taip sako,
kai nori įspėti, kad bus riesta.
Milicijos skyriuje buvo surašytas protokolas. Iš karto
prisipažinau, kad mečiau į moterį mentę. Kodėl? Paaiški­
nau, kad ji mane nuolat plūdo ir įžeidinėjo, netgi išvadino
pasiutusia fašiste. Tačiau toks paaiškinimas milicininkams
nepatiko, ir jie tol mane įkalbinėjo pakeisti parodymus, kol
pareiškiau pati sukėlusi kivirčą.
Taip ir buvo parašyta protokole. Tačiau paskui atėjo mi­
licininkas su didelėmis žvaigždutėmis ant antpečių. Jis nu­
sivedė mane į tardymo kamerą ir štai ką pasakė. Jis skaitęs
protokolą, bet per tą laiką mano naudai paliudiję penki ar
šeši žmonės, ir jie tvirtinantys, jog moteris mane išprovoka­
vusi. Jis tarė:
- Labai gerai suprantu situaciją. Kadangi esi teista, o jos
brolis dirba kitame milicijos skyriuje, tave vėl pasodins už
grotų. Už muštynes viešoje vietoje. Gausi nuo trejų iki pen-
kerių metų - už kūno sužalojimą. Ar vėl nori į cypę?
- Dėl Dievo meilės, ne! Galiu jos atsiprašyti, - pasišo­
viau.
- Jai to negana. Ji jau buvo mano kabinete ir grasino pa­
siųsianti tave ten, iš kur atkeliavai! - Paskui milicininkas,
pagyvenęs žilaplaukis vyras, pridūrė: - Yra dar viena ga­
limybė tau padėti. Skambino tavo viršininkas, jis irgi tave
užtarė, taigi esama žmonių, norinčių tau padėti. Tačiau
stosi prieš teismą, ir jų užtarimo nepakaks. Prisipažinai,
kad sužeidei moterį, be to, esi teista. Vienintelis dalykas,
kurį galiu padaryti, tai paskambinti tavo viršininkui.
Greitai, per pusvalandį, tave išregistruosime, tau išmokės
priklausantį atlyginimą ir tu tučtuojau nusipirksi traukinio

166
bilietą nesvarbu kur. Niekas tavęs neieškos. Pasirašysiu,
kad iki teismo tave paleidau.
- Gerai. Išvažiuosiu, - sutikau.
- Norėčiau tau padėti, bet tai viskas, ką galiu padaryti, -
beveik atsiprašydamas dar pridūrė milicininkas.
Bendrabutis buvo netoli nuo milicijos skyriaus, tad
man greitai atnešė negausią mano mantą. Ir atlyginimą
išmokėjo visą aliai kapeiką, viską, ką jau buvau uždirbusi.
Po septynių ar aštuonių valandų Taganroge manęs jau nė
kvapo nebuvo. Iš kur ta moteris sužinojo, kad aš vokietė,
taip ir neišsiaiškinau. Juk buvau paprasta darbininkė. Gal
jos brolis milicininkas perskaitė mano bylą? Mat registruo-
damasi privalėjau viską nurodyti: vardą, pavardę, gimimo
datą, tautybę. Nežinau, gal ta moteris nekentė vokiečių,
nes per karą neteko ko nors iš artimųjų. Tiesiog neturėjau
leistis išprovokuojama, privalėjau sutramdyti viduje tu­
pintį kipšiuką.
Nuo Taganrogo netoli iki Marcevo. Milicijos pareigūnai
tarnybiniu automobiliu nuvežė mane į tenykštę geležinke­
lio stotį, kad įsodintų į artimiausią traukinį. Turėjau žai­
biškai apsispręsti, kur važiuosiu. Lageryje moterys patarė
negrįžti į Lietuvą, nes ten neturėsiu jokių galimybių. O
kaip Kaliningradas, mano tikroji gimtinė Rytų Prūsijoje?
Traukinių, važiuojančių iš Kaukazo per Maskvą į Pabaltijo
respublikas, maršrutas eina per Marcevą - kaip ir tų, kurie
važiuoja į Kaliningradą. Tai išgirdusi tvirtai apsispren­
džiau keliauti gimtinėn, ieškoti brolio, sesers ir laimės. Ži­
nojau, kad jie ten, tiksliau sakant, spėjau. Svarbiausia - ten
manęs niekas nepažįsta, taigi ten mano gyvenimo šansas.
Juk ten - mano namai.

167
 Bandymas grįžti

Nusipirkau bilietą į Kaliningradą. Tai buvo visiškai pa­

prasta, ir niekas manęs neįspėjo, kad buvusi Šiaurės Rytų
Prūsija yra viena iš daugelio sovietų draudžiamų zonų.
Įlipus į traukinį, palydovė patikrino mano pasą, o bilietą
be komentarų įsikišo į nedidelę rankinę, į kurią dėjo ir
kitų keleivių bilietus bei pinigus už patalynę. Beveik visą
kelionę su niekuo nebendravau, o tai neįprasta Rusijoje va­
žiuojant traukiniu. Daugiau niekas pasų netikrino, tad be
jokių ypatingų nuotykių atvykau į Kaliningradą, į Pietinę
stotį, buvusią pagrindinę geležinkelio stotį. Miestas vis dar
buvo smarkiai sugriautas, net stotis nebuvo iki galo atsta­
tyta. Mano senojoje darbo knygelėje įrašyta, kad 1960 metų
rugpjūčio 10 dieną Marceve buvau atleista „savo noru", o
tokia standartinė formuluotė tuometėje Sovietų Sąjungoje
reiškė, kad žmogų išvarė iš darbo. Į Kionigsbergą atvykau
po dviejų trijų dienų.
Gerai prisimenu, kaip gniaužė gerklę važiuojant per
senąją gimtinę. Iš karto kreipiausi į stoties miliciją ir pasa­
kiau, kad atvykau iš Taganrogo, neturiu artimųjų ir man
reikalinga pagalba įsitvirtinti. Bet milicininkai nustebę pa­
žiūrėjo į mane ir pareiškė:
- Ne tuo adresu kreipiesi. Eik ten ir ten.
Man patarė kreiptis į srities komiteto sekretorių, vieną iš
aukščiausių Kaliningrado srities pareigūnų, ir paaiškino,
kaip rasti kelią. Netgi užrašė tramvajaus numerį ir pavadi­
nimą stotelės, kurioje reikia išlipti.
Tramvajus važiavo senais bėgiais, likusiais iš vokiečių
laikų. Dardėjo taip lėtai, kad aš, jauna vokietė su sovietiniu
pasu, galėjau ramiai viską apžiūrėti. Miestas, kuriame pas­
tarąjį kartą buvau su mama, broliu ir seserimi, mane ir do­
mino, ir baugino. Sėdėjau dešinėje pusėje ir nuolat sukiojau

168
galvą kaip paukštelis, kad niekas neprasprūstų pro akis.
Puikiai prisimenu, kaip viena moteris man pasakė:
- Šitie griuvėsiai, šitie prakeikti vokiečių griuvėsiai!
Vieną dieną užkris kam nors ant galvos! Juk tai pavojinga!
Žinojau, kad buvo praūžęs baisus karas. Paskutinius
karo mėnesius gavau patirti savo kailiu, todėl griuvėsių
gausa nestebino. Visas senamiestis tebebuvo sugriautas,
namų, kurie šiandien ten stovi ir suteikia miestui sovie­
tišką išvaizdą, dar nebuvo, ką jau kalbėti apie stiklinius
rūmus arba atstatytus senus vokiškus namus, šiandien be­
sirikiuojančius prie Prėgelio. Mačiau ir katedrą, tiksliau, jos
liekanas, o šiek tiek tolėliau, netoli tos vietos, kur šiandien
stūkso „Kaliningrado" viešbutis, - milžiniškus, bet labai
gražius griuvėsius. Ten tikriausiai būta pilies.
Srities komitete vėl labai atidžiai išstudijavo mano po­
pierius ir pareiškė, kad norint likti Kaliningrade man reikia
leidimo. Pasakiau, kad tai visi mano dokumentai, esu vo­
kietė, kažkur mieste gyvena mano brolis ir sesuo.
- Nepaistyk niekų, - atkirto man su šypsena, - tai neį­
manoma.
Kad ir ką sakiau, girdėjau tik: „Ne, ne, ne... Pristatyk
leidimą." Mane pasiuntė dar kitur. Vėl teko važiuoti tram­
vajumi. Reikalinga įstaiga šįkart buvo netoli Šiaurinės sto­
ties, kitados tame pastate buvo gestapo būstinė. Septintojo
dešimtmečio pradžioje jį perėmė KGB, o šiandien jame
įsikūrusi KGB įpėdinė FSB, Rusijos Federacijos federalinė
saugumo tarnyba.
Buvau tokia kvaila, kad iš tiesų tenai nuėjau. Į pastatą
ne bet kas galėjo užsukti. Manęs iš karto pasiteiravo: „Ko
nori?" Beveik neabejoju, kad mane tujino. Parodžiau srities
komiteto sekretoriaus raštelį, ir mane įleido. KGB karinin­
kas pažiūrėjo į mano dokumentus ir paklausė, ar aš prasi­
maniau esanti vokietė. Tada dar kažką pasikvietė, ir abu

I6 9
vyrai ėmė kartu studijuoti mano popierius, kamantinėti,
kaip aš apskritai patekau į Kaliningrado sritį. Pasakiau
teisybę, kad atvažiavau traukiniu. Vienas iš jųdviejų išėjo,
antrasis puolė skambinėti telefonu. Visą tą laiką laukiau,
kol galų gale išgirdau:
- Tau negalima čia pasilikti. Pasirašyk, kad per dvide­
šimt keturias valandas išvyksi iš srities, kitaip vėl keliausi
į lagerį.
Bandžiau prieštarauti, vis kartojau ketinanti ieškoti bro­
lio ir sesers. Tačiau karininkai nesileido perkalbami.
- Čia nėra nei tavo brolio, nei sesers, nei jokių kitų vokie­
čių. Čia jau seniai Rusija!
Supratau, kad nei ašaros, nei maldavimai nepadės, ir
pasirašiau. Mane palydėjo iki durų ir dar pridūrė, esą man
labai pasisekė, kad manęs nesuėmė, nes Kaliningrado sri­
tis - draudžiama zona, uždara teritorija, ir man, vokietei,
čia nevalia būti. Stotyje susiskaičiavau likusius pinigus ir
pasiteiravau, kiek kainuoja bilietas į Nazarovą Sibire ir kiek
į Kalvariją. Pinigų užteko tik bilietui į Kalvariją.

Vėl Lietuvoje

I960 metų rugpjūtį atvykusi į Kalvariją kišenėje neturėjau

nė kapeikos. Kreipiausi į miesto tarybą. Papasakojau savo
istoriją ir pabrėžiau, kad vaikystėje nuolatos apsistodavau
Kalvarijoje. Kur dirbau išėjusi iš lagerio, buvo parašyta
mano darbo knygelėje, tad kiekvienas galėjo pasiskai­
tyti. Niekas manęs neklausė, kodėl taip trumpai tedirbau
Taganroge, tais laikais dažnai keisti darbovietes Sovietų
Sąjungoje buvo įprasta. Tarnautojai čiupo telefono ragelį,
paskambino į senelių namus ir paaiškino direktoriui, kad
į juos kreipėsi jauna moteris, kuriai skubiai reikalinga

170
pagalba. Tad nuėjau į senelių namus, ir direktorius man
pasakė:
- Jei gerai dirbsi, gausi lovą. Iki pirmos algos gausi ir
valgyti.
Skambėjo labai patraukliai, bet ten neužsibuvau. Tam at­
sirado rimta priežastis. Iš pradžių turėjau slaugyti sunkiai
sergančius, iš lovos nepasikeliančius ligonius, storus vyrus,
juos maitinti, aprengti, nurengti ir net plauti lyties organus.
Ir nors tie ligoti seniai gulėjo kaip pagaliai, vos galėdami
pajudėti, vis įgnybdavo man į užpakalį arba į krūtinę. To
negalėjau pakęsti’- juk buvau jauna moteris, jau turėjusi
labai nekokios patirties su vyrais.
Nuėjau pas direktorių ir pareiškiau:
- Perkelkite mane į moterų skyrių. Negaliu dirbti pas
vyrus. Neklauskite kodėl, bet tiesiog negaliu.
Jei man netinkąs toks darbas, aš galinti eiti į kiaulidę,
buvo atrėžta. Taigi kurį laiką dirbau prie motininių kiau­
lių. Šis darbas man labai patiko. Kiaulidės vedėjas buvo
be galo manimi patenkintas, nes buvau stropi ir mokėjau
elgtis su gyvuliais. Apie tai jis pranešė direktoriui. Tačiau
aš kritau direktoriui į akį. Jam reikėjo ne tik geros darbi­
ninkės, tad jis ėmė vis dažniau lankytis kiaulidėje. Vis dėlto
sugebėjau laikyti jį nuo savęs atstu.
Kuo traukiau vyrus, nežinau. Nebuvau itin daili, be to,
su jais visada elgiausi šiurkščiai. Gal jiems tai patiko, o
gal manė, kad su manimi galima daryti, ką nori, nes esu iš
lagerio. Niekada nešaudžiau į vyrus akutėmis. Tik viena
galiu pasakyti: turėjau labai gražius plaukus, ilgas tam­
sias garbanas. Visada buvau labai liesa, labai judri ir labai
linksma, amžinai dainavau ir pokštavau. Dainuodavau
visas dainas, kokias tik žinojau. Kartais mokėdavau visą
tekstą, kartais tik pusę posmelio, bet dainavau.
Senelių namuose ištvėriau ištisus devynis mėnesius,
paskui susiradau kitą darbą - plytinėje. Šis buvo fiziškai

171
sunkesnis ir labai purvinas. Tačiau jaučiausi puikiai, nes
dirbau su maloniais žmonėmis. Vienoje nuotraukoje aš su
dviem kitomis bendradarbėmis per pietų pertrauką sėdžiu
ant plytinės laiptų ir patenkinta valgau. Jos taip pat ilgus
metus kalėjo lageriuose. Nuotrauka daryta 1961 metais.
Kadangi senelių namų bendrabutyje galėjo gyventi tik
savi darbuotojai, vėl turėjau ieškotis pastogės. Mane pri­
glaudė viena mokytoja, ponia Volungėnienė, auginanti du
mažus vaikus. Laisvadieniais ir vakarais prižiūrėjau vai­
kus, viriau jiems ir žaidžiau su jais. Ponas Antanas Volun-
gėnas taip pat buvo mokytojas. Man pas juos begyvenant
gimė dar viena mažylė. Eugenija Volungėnienė ne visada
galėdavo laiku pareiti namo, tada suvystydavau kūdikį
ir nešdavau jai į mokyklą arba internatą, kur ji dirbo. Ji
pamaitindavo dukrą, tada pamešdavau mažylę namo. Ži­
noma, taip būdavo tik tada, kai būdavau laisva. Kalvarija
tebebuvo mažas miestelis. Kai Volungėnienė grįždavo
namo, aš būdavau jau išmaudžiusi mergytę. Mums visiems
buvo gerai, nes Volungėnai mane maitino ir savo namuose
davė atskirą kambarėlį.
Plytinėje man visada skirdavo patį sunkiausią darbą.
Gal todėl, kad vis dar buvau pravardžiuojama plienine
arba geležine Marija. Dažnai tekdavo su plaktuku ir kaltu
kalti sienoje skyles, nuo to darbo netrukus baisiai sutino
riešas. Skaudėjo taip smarkiai, kad net nepajėgiau padėti
mokytojai skalbti. Paskui Eugenija Volungėnienė susirgo ir
man tekdavo prie vaikų keltis ir naktį. Dienomis plušėjau
plytinėje, naktimis prižiūrėjau tris mažus vaikus. Tuo metu
nuolat jaučiau begalinį nuovargį.

Gyvendama mokytojų šeimoje išgirdau apie „ver-

bovką". Buvo ieškoma žmonių dirbti didelėse statybose
Baku. Septintojo dešimtmečio pradžioje žodžiu „verbovka"

172
dar tebebuvo nusakomos stambios verbavimo akcijos, nors
teisingas pavadinimas buvo opznačop - organizuotas darbo
jėgos telkimas. Mieste kabėjo dideli plakatai, kuriuose lie­
tuvių ir rusų kalbomis buvo parašyta: „Reikalingi stiprūs
jauni vyrai ir moterys, taip pat ir neturintys išsilavinimo."
Ir adresas, kur kreiptis. „Didžiausios Azerbaidžano staty­
bos laukia jūsų rankų, nuvešime nemokamai", - štai tas
sakinys mane ir suviliojo, nes tai reiškė, jog ten darbo gali
rasti ir tokie žmonės kaip aš. O kodėl gi ne, pamaniau.
Komjaunuolė, Komunistinio jaunimo sąjungos narė, ne­
buvau, buvau AazepHuąa - iš lagerio paleista kalinė, dėl to
negalėjau vykti į Bcecoto3Hbie KOMCOMOAbCKue cmpoūKu - są­
jungines komjaunuoliškas statybas, taigi norėjau prisidėti
bent statant didžiulę ligoninę Baku. Maniau, būsiu šio to
verta, tapsiu tarybinės visuomenės dalimi. Daugelis, ypač
jaunos moterys, kupinos susižavėjimo traukė j didžiąsias
šalies statybas. Tarnautojai viliojo žmones į šiuos darbus ir
duodavo pinigų traukinio bilietui. Tučtuojau pasirašiau su­
tartį ir mečiau darbą plytinėje. Pasirašant sutartį tarnauto­
jas nusirašė visus mano paso duomenis ir siūlėsi apmokėti
persikraustymo išlaidas, o ne tik atlyginti už bilietą. Laimė,
nuojauta pakuždėjo tų pinigų neimti.

Baku

Sovietų Sąjungoje visi vyrai ir visos moterys privalėjo

dirbti. Darbo visiems užteko, buvo iš ko rinktis. Jei vienoje
darbovietėje nepatiko, galėjai be problemų susirasti kitą
vietą. Kur kas sunkiau buvo gauti lovą bendrabutyje. Pa­
sižiūrėjusi į savo darbo knygelę, šiandien pati stebiuosi,
kokioje daugybėje miestų ir kokioje daugybėje vietų teko
dirbti.

173
 1961 metų liepos viduryje atvažiavau į Baku. Trijų parų
kelionė į Kaukazą bendrame vagone, tvyrant daugiau
kaip keturiasdešimties laipsnių karščiui, baisiai išvargino.
06uįuū BazoH - bendras vagonas - tai ketvirtos klasės va­
gonas, kuriame kartu važiuoja daugiau kaip aštuoniasde­
šimt vyrų ir moterų. Ir taip-yra po šiai dienai. Visą kelionę
džiaugiausi būsimu darbu. Bet nė nenujaučiau, ir niekas
manęs neįspėjo, kad azerbaidžaniečių vyrų akyse visos
užsiverbavusios moterys ir merginos yra kekšės. Jų įsitiki­
nimu, joks normalus žmogus neužsiverbuoja dirbti į kitą
miestą. Juo labiau - padori moteris.
Daugelis jaunų moterų, su užsidegimu atvažiavusių į
Baku, buvo tik pradėjusios arba įpusėjusios trečią dešimtį,
kaip ir aš. Gyvenome bendrabutyje toli nuo statybvietės.
Statybininkų brigados bendrabučiai atrodė kaip lagerio
barakai. Buvo moterų bendrabutis ir, atskirti lentų tvora,
keli vyrų bendrabučiai. Viename gyveno rusai, dviejuose -
azerbaidžaniečiai. Visus šiuos statinius juosė dar viena
aukštesnė tvora. Kiekviename kambaryje gyveno po tris,
keturis ar daugiau asmenų. Mano kambaryje - dešimt
merginų. Ir mus apspito kaukaziečiai iš kaimyninio ben­
drabučio, vakare jie persiropšdavo per tvorą ir kaip musės
aplipdavo merginų langus. Mums tai anaiptol nepatiko.
Jautėmės taip, lyg jie nelaikytų mūsų žmonėmis.
Mūsų bendrabutyje gyveno maždaug penkiasdešimt
vienišų moterų, ir visos šviesios odos, dauguma - švie­
siaplaukės. Azerbaidžaniečiai tamsesni už mus, rusai juos
vadina juočkiais. Mums, merginoms, rusai nekėlė jokių
problemų. Keblumų kildavo tik su juočkiais. Neįmanoma
nė įsivaizduoti, kaip jie elgėsi. Per „fortkę" - orlaidę -
vogdavo mūsų apatines kelnaites, pakabintas prausykloje
džiūti. Dar blogiau, stovėdavo po langais ir rodydavo
mums savo pimpalus. Neturėjo jokios gėdos. Buvo šlykštu.

174
 Į miestą apskritai nedrįsau kišti nosies, visą laiką tupėjau
bendrabutyje - taip baisiai bijojau vyrų. Kai susiburia dau­
giau žmonių, man darosi nejauku, visą gyvenimą vengiu
didesnių susibūrimų. Be to, man nepatinka triukšmingi
didmiesčiai, o Baku tuomet jau buvo didmiestis.
Su bendradarbėmis kelis mėnesius statėme didžiulę sri­
ties ligoninę. Statybvietė buvo taip toli nuo bendrabučio,
kad mus, moteris, vežiojo autobusu. Dirbome beveik be
išeiginių, dažnai neapmokamus viršvalandžius, mat ne­
vykdėme plano. Ten, pietuose, prie Kaspijos jūros, rudenį
ir žiemą ilgiau burta šviesu, tad ir darbo diena galėjo būti
ilgesnė.
Po keturių su trupučiu mėnesių pabėgau iš „Baku
statybų", nes nenorėjau jaustis už įstatymo ribų. Vyrų
neprisileidau, ir jie siuto, kad graiboma ginuosi ne vien žo­
džiais, bet ir veiksmais. Man tai galėjo liūdnai baigtis. Dar
susiginčijau dėl atlyginimo, taigi viskas susidėjo į krūvą. Be
to, mane vis skirdavo prie purviniausių darbų, nes netu­
rėjau išsilavinimo kaip kitos, kaip, pavyzdžiui, Valentina.
Valentina buvo kranininke, tad tvarkytis su vyrais jai buvo
kur kas lengviau. Vardas Valentina tuomet buvo labai
populiarus, kaip ir Svetlana arba Galina. Taigi Valentina
dirbo aukštai, kranininko kabinoje, jos nepagraibysi, ir
šiaip ji gali paleisti žemyn akmenį. Be to, Valentina turėjo
„sargybinį" - jos mylimasis tarnavo kariuomenėje Baku.
Jis buvo rusas, ne juočkis. Aš nė iš tolo negalėjau lygintis
su Valentina. Ir toji Valentina, kurios pavardės jau neprisi­
menu, man tikriausiai išgelbėjo gyvybę. Tais laikais azer­
baidžaniečiai nešiojosi ilgus siaurus peilius ir kilus kivirčui
kaipmat paleisdavo juos į darbą. Statybvietėje buvo ne
vienas atvejis, kai merginos buvo sunkiai sužeistos tokiu
peiliu. Tad mano baimė nebuvo laužta iš piršto.
Azerbaidžaniečiams visos kitatautės buvo „bliadės" -
paleistuvės, ir tiek. Mus buvo galima engti darbe, nusukti

175
pusę atlyginimo, liepti dirbti neapmokamus viršvalan­
džius, o brigadininkas dar galėjo pareikšti:
- Na, jei praleisi su manimi porą valandų už kampo, tai
gausi tau priklausančius pinigus.
Su mumis elgėsi kaip su gyvuliais. Brigadininkas galėjo
priversti mane valyti išvietę. Valentinai to nepasakysi. Ryte
ji ateidavo į darbą, užsiropšdavo į savo kabiną, spjaudė iš
aukštybių žemyn, bet visi ją gerbė.
Mūsų brigadoje dirbo tik dvi azerbaidžanietės. Viena
kartu su manimi. Kaip ir aš, ji neturėjo jokio išsilavinimo,
tačiau kasdien atidirbusi pusę pamainos galėjo eiti namo.
Ir šiaip nepersistengė. Taigi turėjau plūktis ir už ją, tai yra
arti už du. Ir kai brigadininkas atnešė algalapį - dabar
neprisimenu jos pavardės, bet tada algalapyje iš karto ją
pamačiau, - tepratariau: „Dievulėli!" Klemaitei tiek ir tiek,
o azerbaidžanietei - dvigubai daugiau. Taip pasipiktinau,
kad čiupau azerbaidžanietį brigadininką už gerklės, pa­
purčiau ir pasakiau:
- Ką tai reiškia? Juk visą laiką už ją ariau. Gal apsirikai
ir turėtų būti atvirkščiai? Gi beveik kiekvieną dieną už ją
dirbau.
Brigadininkas paprasčiausiai nustūmė mane į šalį. Atsi­
sakiau imti pinigus. Tada jis pareiškė:
- Kaip sau nori, skaičiuoju ne aš, o buhalterė.
Iš tikrųjų nudrožiau į buhalteriją ieškoti teisybės. Ten
man pasakė:
- Aiškinkis su brigadininku. Daryk, ko jis reikalauja, ir
gausi tau priklausantį atlyginimą!
O juk jis man jau seniai paaiškino, kad jei už kampo
leisiu palįsti po sijonu, bus ir darbas lengvesnis, ir atlygini­
mas kitoks, kitaip - jokių vilčių.
Kaip atsikratyti to juočkio, kuris norėdamas mane pa-
siguldyti elgėsi neteisingai, man patarė Valentina. Pasiūlė
pasakyti: „Tokią ir tokią valandą lauksiu prie medžių už

176
bendrabučio, tada ir gausi!" Taip jis paliksiąs mane ramy­
bėje ir lauksiąs ateinančios.
Šitaip vargau ne aš viena. Kitose brigadose ir kitose sta­
tybvietėse darėsi tas pats. Vakare bendrabutyje dažnai šne­
kėdavomės apie juočkių kabinėjimąsi. Ir dažniausiai mane
paguosdavo taip:
- Neimk į galvą, ne tu vienintelė.
Neįstengėme apsiginti. Man pasisekė, nes buvau pa­
ėmusi pinigus tik už bilietą. Kitoms apmokėjo ir persi­
kraustymo išlaidas, tad jos negalėjo pabėgti, net neturėjo
pasų. Jų pasai gulėjo buhalterijos seife. O aš nepaleidau
dokumentų iš rankų. Kai padėtis tapo per daug grėsminga,
kranininke Valentina man užsakė taksi ir aš išdūmiau į ge­
ležinkelio stotį.
Valentinos motina dirbo tarybiniame ūkyje Leningrado
srityje. Valentina parašė jai laišką, prašydama man padėti,
aš negalinti pasilikti Baku, nes čia mane anksčiau ar vėliau
nudėsią. Atsisveikinome stotyje ir daugiau niekada nesusi­
tikome. Nežinau, kaip susiklostė jos gyvenimas.
Net gimus Nonai nieko viena apie kitą negirdėjome. O
juk Nona taip pat buvo priežastis, kodėl Valentina išsiuntė
mane pas savo motiną. Nona, vyšnių likeris ir lažybos ben­
drabutyje, kurias sukurstė Valentina. Nona gimė tik per
šias kvailas lažybas.
Mane visi vadino „neliečiamąja". Ir štai vieną kartą, kai
keliese sėdėjome bendrabutyje, Valentina manęs paklausė:
- Ar galėtum praleisti naktį viename kambaryje su jaunu
žaviu vyriškiu? Juk čia nieko tokio.
- Žinoma, nieko tokio, - pritariau.
Maniau sau: gi nieko neatsitiks, aš miegosiu lovoje, o jis
ant grindų, arba atvirkščiai, kas čia baisaus? Susilažinome.
Tačiau tas jaunas vyriškis - jį pažinojau - kaip reikiant pa­
siruošė: vyšnių likeris, šokoladiniai saldainiai, sumuštiniai
su dešra, viskas labai skanu, stalelis gražiai padengtas. To

17 7
tikrai nesitikėjau. Pirmiausia pavalgiau, paskui gurkštelė­
jau likerio, buvo pasakiškai skanu, o vyrukas ėmė mane
glostyti. Man patiko. Paskui pabučiavo. Manęs niekada
niekas nebuvo bučiavęs, ir staiga... Ten buvo kušetė, na,
taip viskas ir atsitiko.
Jis buvo vardu Aikazas, manau, pusiau rusas, pusiau
armėnas, žavus, malonus vyriškis. Ir toji naktis nepraėjo
be pasekmių. Bet susivokiau gerokai per vėlai. Pasakiau
Valentinai:
- Man kažkas negerai...
- Ar tarp jūsų su Aikazu kas nors buvo? - paklausė ji.
Teko prisipažinti, kad lažybas pralaimėjau. Juk negalė­
jau jai meluoti. Aikazas nuolat apie mane klausinėjo, gal
net buvo- mane šiek tiek įsimylėjęs. Deja, to niekada nepa­
sakė. Valentina pašiurpo, tik aiktelėjo:
- O varge! Tu nėščia!
Ji man padėjo, nes jautėsi kalta. Taip parašė ir savo mo­
tinai: „Jaučiuosi šiek tiek atsakinga, esu kalta, kad ji nėš­
čia." Pakeliui laiško neatplėšiau, perskaičiau tik tada, kai
Valentinos motina man jį padavė. O aš maniau, kad vaikai
atsiranda tik tada, kai vienas iš dviejų, vyras arba moteris,
jų nori.

Nona

Valentinos motina Nadežda Valentinovna kiek galėdama

man padėjo. Praėjus vos kelioms dienoms po mano atvy­
kimo į Slancus ji pasirūpino, kad dukros draugė gautų
vietą tarybiniame ūkyje, kuriame ji pati jau ne vieną de­
šimtmetį dirbo. Slancai - nedidelis miestelis tik už dviejų
šimtų kilometrų į pietvakarius nuo Sankt Peterburgo. Jis
yra prie pat Estijos sienos, netoli Narvos. Kelias savaites

178
glaudžiausi mažame Nadeždos namelyje, paskui ji mane
apgyvendino tarybinio ūkio bendrabutyje. Kaip bežiū­
rėsi, namelyje buvo per ankšta, mat jame, be Valentinos
motinos, dar gyveno dvi jos jaunesnės seserys ir brolis su
žmona. Čia buvo virtuvė, siauras koridorius ir du maži
kambariukai. Jie buvo atskirti plonų lentų pertvaromis,
taigi gyventojai vieni kitų nematė, tačiau viską girdėjo.
Valentinos motina miegojo virtuvėje, o aš - kambaryje su
jaunesnėmis seserimis. Porą savaičių viskas ėjosi lyg ir ne­
blogai, bet paskui merginos motinai pasiskundė:
- Marija kiaurą'naktį verkia, neįmanoma miegoti.
Tada Nadežda man tarė:
- Mergužėle, man labai gaila, bet taip toliau negalima.
Kurį laiką padirbėk tarybiniame ūkyje, uždirbsi tiek, kad
pagimdžiusi turėsi iš ko gyventi. Zinai, ūkis duoda savo
darbininkėms bendrabutį. Gavau tau kambarį.
Jau kitą dieną išsikrausčiau. Kambarys bendrabutyje
nieko nekainavo - tiems, kas dirbo tarybiniame ūkyje „Ro­
dina", priklausė pastogė.
Iš pradžių dirbau veršidėje. Bet ten mokėjo mažai, tad
nuėjau į omdeA Kadpoe, personalo skyrių, ir paprašiau, kad
man leistų kirsti mišką su vyrais. Niekas nenumanė, jog
esu nėščia, apie tai žinojo tik Valentinos motina.
Taip išėjau į mišką su vyrais. Iš pradžių jie raukėsi:
- Turime vykdyti normas, o su tavim to nepadarysim...
Juk jie nieko apie mane nežinojo. Kai išėjau, buvo pati
pavasario pradžia, sniegas dar nenutirpęs. Po poros sa­
vaičių vyrai pamatė, kaip aš dirbu ir kad visada vykdau
normą, gi mokėjau elgtis su kirviu ir pjūklu. Tada jau jiems
įtikau.
Nujaučiau, kad nėščiai moteriai toks sunkus darbas ne
į sveikatą, tačiau žinojau, kad man reikia daugiau pinigų,
nei moka veršidėje, juk to atlyginimo vos pakako pačiai
pramisti. O gimus vaikui pinigų reikės. Dirbau tol, kol

179
susmukau prie laužo. Vyrai valgė, o aš žiūrėjau. Paskui vis­
kas įvyko taip greitai, kad nespėjau nė paeiti į šalį.
Šiam vaikui nejaučiau neapykantos, man buvo smalsu,
kaip atrodys gyvenimas su tokiu mažuliu. Nuolatos graužė
kaltė, kad leidau Valentinai Djakovai išsinešti iš lagerio
mano kūdikį. Žinojau tik tiek, kad privalau užsidirbti
pinigų; o kad nevalia rūkyti, nevalia taip ilgai dirbti, kad
reikia sočiai maitintis, apie tai tuomet nieko nenutuokiau.
Niekas man to nepaaiškino. Kai apalpau dirbdama, gėdi­
jausi, juk buvau netekėjusi, lengvabūdiškai permiegojau su
vyriškiu, suvokiau, kad manyje auga pavainikis, bent jau
žmonės šitaip plaks liežuviais.
Kai atsipeikėjau, prie manęs buvo palinkęs vienas iš
vyrų.
- Marija! Marija! - šaukė jis.
Vilkėjau ilgą, plačią vatinukę, kuri viską dengė. Brigadi­
ninkas atsegė sagas ir pamatė pilvuką.
- Viešpatie šventas! Juk ji tuoj gimdys!
Buvo matyti, kad jis labai išsigandęs, mat mūsų brigada
dirbo toli nuo artimiausios gyvenvietės. Vienintelė trans­
porto priemonė buvo rogės, kuriomis kasryt važiuoda­
vome į mišką. Bet kaip rogėmis mane greitai nugabenti į
kaimą? Vyrai bejėgiškai stovėjo aplink ir spoksojo. Paskui
paklausė, kuo galėtų man padėti. Paprašiau valgyti, ir jie
sunešė viską, ką turėjo: duonos, česnakų, lašinių ir svo­
gūnų. Tokių gėrybių jau seniai nebuvau ragavusi, nes tau­
piau kiekvieną kapeiką.
Ryte, atsikėlusi penktą valandą, suvalgydavau dvi riekes
duonos su trupučiu margarino. Vieną riekę apibarstyda­
vau druska, kitą - cukrumi. Tą patį nešdavausi į darbą ir
sukirsdavau per pietus. Vakare išsivirdavau bulvių - jos
buvo labai pigios. Tiesą sakant, niekada nesijaučiau soti,
visą laiką norėjau valgyti. Tais laikais buvau labai liekna,
o pilvuką slėpiau po „fufaika". Nebeprisimenu, kiek tais

180
laikais uždirbdavau nei kiek kainavo kepaliukas duonos.
Tik žinau, kad vėliau, net iki devintojo dešimtmečio pabai­
gos, kepaliukas kainavo nuo 14 iki 20 kapeikų. Vos gavusi
atlyginimą apsipirkau. Įsigijau, pavyzdžiui, dvi paklodes,
du šiltus vystyklus, vata kimštą pagalvę, dar porą smulk­
menų.
1962 metų gegužės 22 dieną gimė Nona. Netrukus suži­
nojau, kad mano mergytė gimė su širdies yda. Slancuose
man patarė kraustytis į netoliese esantį Narvos miestą, nes
kūdikiui reikalinga nuolatinė gydytojų priežiūra.
Iš karto gavau darbą tarybinio ūkio „Narva" karvidėje -
naktimis sargavau prie melžiamų karvių. Man tai buvo to­
bula vieta: darbas lengvas, tereikėjo iškuopti tvartus ir pri­
žiūrėti gyvulius. Dieną galėjau leisti su kūdikiu ir vis tiek
gaudavau atlyginimą. Netrukus valdžiau visą bandą, du
šimtus karvių, jos tuoj išmoko vykdyti mano komandas, po
savaitės jau suprato, ko iš jų noriu.
- Visoms stot, po velnių, visos dabar darot siusiuką!
Tada greitai viską iššluoji, paberi naujų skiedrų, ir vėl
švaru. Karvidės buvo netoli nuo mano namų, kur gyvenau
su kūdikiu, tad karvėms nurimus nubėgdavau pas Noną
pažiūrėti, ar viskas gerai. Pagirdydavau ją, pakeisdavau
vystyklus. Eidama į tvartą, prie lovos palikdavau degančią
lemputę.
Po kelių savaičių atėjo brigadininkas ir padavė man
šaldytuvo raktą. Šaldytuvas - tai patalpa, kur saugomas
primelžtas pienas. Vakarinio melžimo pienas supilamas į
milžinišką dubenį, naktį jį reikėdavo kelis kartus pamaišyti
su sietu, pritvirtintu prie ilgo koto. Ryte į tą dubenį supila­
mas šviežias pienas, o paskui viską paima didelis sunkve­
žimis ir išveža į Narvą arba Leningradą.
Kai brigadininkas padavė man raktą, iš karto pa­
klausiau, ar galiu paimti šiek tiek pieno. Ne sykį slapta

181
pasimelžiau karvę, bet melžėja ryte tą kaipmat pastebė­
davo. Ir tuoj prasidėdavo:
- Aišku, čia Marijos darbas, juk ji sėdėjo lageryje. Be to,
turi nesveiką vaiką!
Vakare melžėja manęs laukdavo ir įspėdavo, kad ne-
melžčiau karvės, nes taip ją sugadinsiu. O aš trumpai at­
šaudavau, kad žinau tą iš vaikystės Lietuvoje. Galiausiai
brigadininkas man leido parnešti Nonai šlakelį pieno. Bet
aš visada parsitempdavau po penkis ar šešis litrus. Dariau
varškę. O puikiausia, kad po poros valandų pieno pavir­
šiuje nusistovėdavo storas sluoksnis grietinės. Taigi turėjau
grietinės, varškės, bulvių ir svogūnų, ir man to užteko, pa­
galiau pasisotinau.
Mano kaimynė teta Varvara, kuri naktį truputį prižiūrė­
davo Noną, laikė karvę. Pieną - nuo penkių iki dešimties
litrų - parduodavo turguje. Jei man likdavo pieno, teta Var­
vara parduodavo ir maniškį. Senutė gailėjo manęs ir mano
mergytės; kai manęs nebūdavo, o mažylė neužmigdavo,
teta Varvara valandų valandas prie jos budėdavo. Sienos
bendrabutyje buvo labai plonos, tad išgirdusi, jog Nona
verkia, teta Varvara nueidavo į mano kambarį, - durų
niekada nerakindavau. Teta Varvara buvo vienintelė, su
kuria persimesdavau keliais žodžiais. Ta ligota senute aš
pasitikėjau.
Su kitomis moterimis, dirbančiomis tarybiniame ūkyje
melžėjomis, nesišnekėjau. Nors teigiama, kad net šiandien
kas penktas rusas yra bent kartą gyvenime sėdėjęs kalė­
jime, neįmanoma įsivaizduoti, kaip anuomet buvo elgia­
masi su iš lagerių paleistais žmonėmis. Tiek su vyrais, tiek
su moterimis. Juos niekino ir žemino. Todėl ir aš nuolat
gūžiausi, o jei dar kas nors sužinodavo, kad aš neMKa, vo­
kietė, tai būdavo visai riesta. Mažai kas norėjo su manimi
bendrauti taip, kaip teta Varvara. Susitikę pasisveikinda­
vome: „Labas rytas!" - „Labas rytas!" Ir viskas. Visada

182
sveikindavausi pirma, žmonės tik atsakydavo. O gal ir
neužkalbindavo manęs todėl, kad buvau perdėm santūri.
Tačiau ir tetai Varvarai negalėjau visko atskleisti. Ji ži­
nojo, kad sėdėjau lageryje, bet aš šiek tiek pamelavau. Pri­
pasakojau jai, kad užaugau vaikų namuose, tokių Rusijoje
anais laikais buvo labai daug. Ir ten, tuose vaikų namuose,
mes atseit kažką pavogėme, todėl sėdau už grotų. Neišsi­
daviau, kad vaikystėje šitiek metų elgetavau, to teta Var­
vara tikriausiai nebūtų supratusi.
Man rūpėjo tik Nona. Dėl jos stengiausi iš paskutiniųjų.
Džiaugiausi jos daroma pažanga - štai jau pati siekia bu­
teliuko. O aš turiu darbą, sudedamąją lovelę, ant kurios
miegu, ir lovą vaikui.

Su savo mergyte reguliariai lankiausi pas gydytojus. Ir

nedaug buvo likę iki operacijos Leningrade. Noną operuoti
turėjo 1963 metų spalį: mergytė būtų buvusi pusantrų me­
tukų, o vasaros karščiai jau būtų buvę seniai pasibaigę.
Viena medicinos sesuo man davė adresą Leningrade -
ten parašiau ir paprašiau savo vaikui pagalbos. Labai
greitai sulaukiau atsakymo, kad jie gavo laišką ir imsis
priemonių. Tuo pačiu metu laišką iš Leningrado gavo ir
vaikų konsultacijos, kurioje nuolatos buvo stebima Nona,
pediatrai. Gydytojams pasirodė keista, kad jų prašoma at­
siųsti Nonos diagnozę ir kad mažylė bus gydoma žymiame
Leningrado institute. Paaiškinau, jog pati ten kreipiausi.
Nė neįsivaizdavau, kaip gydytojas turi rūpintis ser­
gančiu vaiku, bet man atrodė, kad specialistai dėl manęs
stengiasi. Ten, kur Narvos upė įteka į Baltiją, prie pat
jūros buvo puikus kurortas, kuris šiandien vadinasi Narva
Jeesū, į jį ir nuvykau su savo mažyle. Ten buvo institutas
su skyriais sergantiesiems džiova, širdies ir kaulų ligomis.
Priimamajame sėdėjo keletas malonios išvaizdos vyriškių,

183
dauguma žilaplaukiai. Vienas iš jų prisistatė, tačiau jo
vardo šiandien jau nebeprisimenu. Noną reikėjo nurengti,
o gydytojai manęs paklausė, kada ji gimė ir kelintas tai
mano vaikas. Pamelavau ir išdidžiai atsakiau:
- Pirmas!
Paskui turėjau papasakoti, kaip praėjo nėštumas.
- Visai normaliai, - pareiškiau.
Nutylėjau, kad beveik iki pat gimdymo kirtau mišką, jie
to ir neklausė.
Tada man liepė vaiką aprengti. Nona sėdėjo ant stalo ir
bandė žaisti su pieštukais. Ji buvo labai silpna. Man tarė:
- Gal malonėtumėte palikti mus vienus su savo dukra?
Nedvejodama išėjau iš kabineto, o ir ko gi man bijoti, juk
ten buvo keturi vyrai. Nona neverkė - girdėjau, stovėdama
už durų. Paskui durys atsivėrė, ir mane vėl pakvietė užeiti.
Pasodino, pasiūlė stiklinę vandens. Išsyk supratau, kad
tai ne paprasti gydytojai. Jie pasakė:
- Ar žinote, kad jūsų vaikas neišgyvens?
Man buvo labai baisu, tik žioptelėjau:
- Žinau, kad dukra sunkiai serga.
Gydytojai paaiškino, jog yra tik viena galimybė išgelbėti
Nonai gyvybę - širdies operacija. Vienas iš gydytojų buvo
žymus chirurgas - jo pavardė lyg ir Krasnopiorovas, man
tai pasakė medicinos sesuo. Tais laikais į ligoninę guldy­
davo ir operuodavo nemokamai. Net būčiau galėjusi visą
laiką būti su Nona. Tad ko man prieštarauti? Manęs dar pa­
siteiravo, kaip mažylė laikosi naktį, ir aš papasakojau, kad
jai sunku kvėpuoti, ji nuolat prakaituoja, turiu ją paguldyti
taip, kad miegotų beveik sėdomis. Ir jos lūpos bei nagai
nuolatos pamėlę. Gydytojams neliko jokių abejonių.
Įsitikinę, kad moku skaityti ir rašyti, jie davė man lapą
popieriaus. Ten buvo labai daug visko prirašyta, visko nė
neperskaičiau, tik paklausiau, kada ją operuos. Man paaiš­
kino:

184
 - Dabar negalima, reikia palaukti, kol oras atvės, mes
jums pranešime.
Turėjau pasirašyti, kad nieko nekaltinsiu, jei mažylė ope­
racijos neišgyvens. Gydytojai mane įspėjo, kad tikimybė
yra 97:3. Trys procentai, kad Nona operaciją ištvers ir liks
neįgali, bet gyvens, ir devyniasdešimt septynių procentų
tikimybė, kad operacijos ji neatlaikys.
Mano dukra turėjo būti operuojama labai žymiame
institute, kariniame institute, apdovanotame Raudonosios
vėliavos ir Lenino ordinais. Tai, ko gero, buvo vienintelė
ligoninė visoje Sovietų Sąjungoje, kur septintojo dešimtme­
čio pradžioje jau buvo atliekamos tokios operacijos. Tos
medicinos sesers dukra taip pat buvo operuota ir liko gyva,
tačiau operacijos metu ji buvo jau devynerių.
Nona mirė prieš ateinant pranešimui. Spalio 6 dieną, per
savo dvidešimt šeštąjį gimtadienį, gavau raštą iš Lenin­
grado: „Jūsų pediatras pristatys Jus ir Noną į mūsų insti­
tutą, kur mergaitei bus atlikta operacija." Tik tada iš tikrųjų
pravirkau, beveik rėkiau. Mano kūdikis mirė rugsėjo 22
dieną, ji nesulaukė nė pusantrų metukų, o juk neseniai
buvo pradėjusi sėdėti, vaikščioti, sakyti „mama". Nesuvo­
kiama, kad Nona mirė prieš pat operaciją. Ilgai neįstengiau
nusiraminti. Kodėl, kodėl gi mano mažylė negalėjo pagy­
venti ilgiau?

Nonai jau buvo visai prastai, kai vieną dieną į duris pa­
beldė jaunas vyras ir paprašė stiklinės vandens. Nustebau,
nes gyvenau antrame bendrabučio aukšte, ir paklausiau,
kodėl jis kreipiasi būtent į mane, juk apačioje taip pat
gyvena žmonės. Jis tepasakė „Orša" ir „Bimbalas" ir dar
kartą pasiteiravo mano pavardės - jis ieškąs jaunos moters,
pavarde Klemaitė. Neįsivaizduoju, kaip jis mane surado.

185
Nepažįstamasis buvo vardu Jevgenijus, Ženia, jis buvo
draugas to vyro, kuris tarpiniame kalėjime Oršoje už du
auksinius dantis pasiėmė mane į savo kamerą ir apsaugojo
nuo sargybinių. Sutikusi ir šiandien jį atpažinčiau. Matyt,
jis papasakojo apie mane Zeniai. O nusikaltėliai turėjo savą
puikiai veikiančią informacijos perdavimo sistemą, galėjo
surasti ką panorėję. Ženia buvo ieškomas - trys banko api­
plėšimai, dvi volgų vagystės. Ir dar jis pasakė:
- Suprantu, kad dabar, atėjęs pas tave, ir tave įtraukiu į
šitą reikalą.
Negaliu paaiškinti, kodėl neužtrenkiau durų jam prieš
nosį. Juk turėjau vieną vienintelį rūpestį - Nona jau gulėjo
ligoninėje. Kitą dieną jis atnešė vystyklų ir šliaužtinukų,
man padovanojo suknelę ir paltą. Viskas buvo vogta - tai
sužinojau vėliau, kai pas mane atvyko milicija ir atliko
kratą.
Ženia buvo už mane žemesnis ir atrodė ne kažin kaip,
bet vis dėlto neatsisakiau, kai pasiūlė man mažumėlę pasi­
važinėti automobiliu. Vairavo vieną iš tų senų sunkiasvo­
rių volgų su elniu ant kapoto ir plačia sofa vietoj priekinių
sėdynių. Tie pasivažinėjimai automobiliu teikė man di­
džiulį malonumą - o ką gi daugiau buvau mačiusi gyve­
nime? Vien darbas ir rūpesčiai dėl sergančio vaiko. Tas
vyras porą naktų permiegojo mano kambaryje, vieną naktį
- karvidėje. Paskui jį suėmė. Jo ilgai ieškojo, jo nuotraukos
ir aprašymas buvo spausdinami laikraščiuose ir iškabinti
gatvėse. Jam trūko kairės rankos bevardžio ir mažojo
pirštų. Todėl jį atpažino kažkoks praeivis, kuriam, sėdėda­
mas ant suolelio kažkur prie Leningrado, Ženia davė prisi­
degti cigaretę. Kadangi buvo prisidirbęs kaip reikiant, - jo
sąžinę slėgė ne tik banko apiplėšimai ir automobilių vagys­
tės, bet ir keli įsilaužimai bei išžaginimas, - iš pradžių buvo
nuteistas aukščiausia laisvės atėmimo bausme - dvidešimt

186
penkeriems metams. Paskui bausmė sumažinta iki penkio­
likos. Ir dar draudimas penkiolika metų po išėjimo į laisvę
apsigyventi bet kokiame dideliame mieste.
Nukentėjau ir aš, gavau metus už melagingus parody­
mus, nes to vyro neišdaviau. Man tai buvo įaugę į kraują -
dar nuo vaikystės, kai išgirdau, kad nieku gyvu nevalia
išduoti miško brolių. O paskui, lageryje, taip pat nuolatos
buvo kalama į galvą: „Nieko neišduok. Jei tavęs klausia,
tylėk." Tai buvo garbės reikalas. Prieš atsidurdamas lage­
ryje tas vyras dar kažkaip sugebėjo perduoti savo seserims
Leningrade, kad manimi pasirūpintų. Jos taip ir padarė.
Nonai gulint mirties patale, aš sėdėjau tardymo kalėjime
už šešiasdešimties kilometrų nuo Narvos esančiame Kin-
gisepe. Iš pradžių manęs niekaip neišleido pas vaiką. Tik
kai jai pasidarė visai prastai, galėjau nuvažiuoti į Narvą, ir
mažylė mirė man ant rankų. Paskui jai atliko skrodimą, ant
krūtinės ir ant galvos mačiau siūles, karstelis dar tris paras
stovėjo pas mane namie, kol jį pagaliau išnešė.
Nebežinau, kas anuomet nufotografavo pašarvotą Noną.
Ir po šiai dienai saugau tas nuotraukas su mažu karsteliu.
Nona turėjo labai ilgas juodas blakstienas, tikrai buvo labai
graži. Leningrado gydytojai įspėjo, kad Nonai jokiu būdu
negalima duoti antibiotikų. Sakiau tai Narvos gydytojams,
bet jie vis tiek leido jai vaistus, atseit visos jaunos moti­
nos amžinai tvirtinančios, kad nevalia badyti jų mažylių.
Manau, antibiotikai taip pat prisidėjo prie to, kad Nona
nesulaukė operacijos.
Nona turėjo būti palaidota Narvos miesto kapinėse. Ta­
čiau pavasarį ir žiemą toms kapinėms dažnai gresia potvy­
niai, o kelis kartus jos net buvo užlietos. Todėl norėjau, kad
mano miręs vaikutis amžino poilsio atgultų kitame Narvos
krante, Ivangorode. Per laidotuves į kapines mane lydėjo
pora kaimynų. Kapinės yra ant mišku apaugusios kalvos,

187
aukštai virš upės. Ant kapo įstengiau pastatyti tik paprastą
medinį kryžių su Nonos vardu, gimimo ir mirties datomis.
Jos nuotraukos ten nėra.

Po Nonos laidotuvių turėjau grįžti į tardomąjį kalėjimą.

Praėjo ne vienas mėnuo, kol 1964 metų kovo viduryje buvau
nuteista ir atleista iš „Narvos" tarybinio ūkio dėl „laisvės
atėmimo bausmės" - taip parašyta mano darbo knyge­
lėje. Gavau metus kalėjimo, sėdėjau prie Leningrado -
ten buvo siuvimo fabrikas, kuriame dirbo nuteistos mote­
rys.
Kai 1965 metų kovo pabaigoje buvau paleista, mane pa­
siėmė to jauno vyro, dėl kurio kaltės pakliuvau už grotų,
sesuo. Net nebeprisimenu jos vardo. Vėl laksčiau su for­
muliaru, kad su kalėjimu atsiskaičiau, o ta moteris laukė
manęs prie kalėjimo vartų, dar gerokai prieš jiems atsive­
riant. Iš karto ją pamačiau, ir mudvi pamojome viena kitai.
Išėjusią ji paėmė mane už rankos ir apkabino.
Dar kalinčią ji buvo du kartus mane aplankiusi ir atne­
šusi „peredačią" - paketą su maisto produktais. Maitino
ten itin prastai, ir artimieji kartą ar du per mėnesį galėdavo
perduoti paketą. Kai paklausiau, kodėl taip elgiasi, atsakė:
- Manęs prašė brolis.
Kodėl jis prašė, nežinau. Išėjusi į laisvę pirmas nak­
tis miegojau pas Zenios seserį; kol kalėjau, ji saugojo ir
lagaminą su mano drabužiais. Buvau jai dėkinga už šią
pagalbą. Bet paskui iškeliavau į Kazachstaną. Ten norėjau
pradėti naują gyvenimą.

188
 Tarybinis ūkis „Kuzneckij“, Karaganda

1965 metų kovą prieš mane trečią ir paskutinį kartą atsi­

vėrė kalėjimo vartai. Beveik aštuonerius metus praleidau
už grotų: dvejus metus Kinešmos nepilnamečių kolonijoje,
ketverius metus Puksoozero pataisos darbų lageryje, metus
Leningrado kalėjime ir beveik metus tardomajame kalė­
jime. Dabar išėjau į laisvę. Buvau dvidešimt septynerių ir
troškau vienintelio dalyko - išvažiuoti kur nors, kur niekas
manęs nepažįsta. Abi mano kliaudos - kad aš vokietė ir
kad esu ką tik paleista iš kalėjimo - juodu ant balto buvo
nurodytos pase, kurį pateikti reikėdavo visur, kad ir kur
nuvyksi. Išleisdami iš kalėjimo man patarė traukti arba
į Sibirą, arba į Kazachstaną - ten esą gyvena daug mano
tautiečių. Į Sibirą nenorėjau. Tikėjausi, jog Kazachstane bus
geriau: juk ten gausu Rusijos vokiečių, kuriuos Stalinas iš­
trėmė 1941-aisiais, pačioje karo pradžioje. Tik vieno dalyko
nenumačiau: kad įsidarbinus tarybiniame ūkyje „Kuznec­
kij" tie kažkur Šiaurės Kazachstane už Karagandos gyve­
nantys vokiečiai nepripažins manęs sava.
Vos atvykusią mane paskyrė dirbti laukuose, šiaip ar
taip, praleidusi metus siuvykloje vis dar buvau labai sti­
pri. Laukuose nugirsdavau vardus, skambančius anaiptol
ne rusiškai. Šių žmonių protėviai į Rusiją iš Vokietijos
atsikraustė Jekaterinos Didžiosios laikais. Tačiau kai jiems
nedrąsiai rusiškai pasisakydavau taip pat esanti vokietė,
jie dėbtelėdavo skersomis ir mane išjuokdavo. Išgirsdavau:
- Ką? Jei tu vokietė, tai kodėl nekalbi vokiškai?
Girdėdama tokius žodžius jausdavausi atstumta. Aps­
kritai jaučiausi apgailėtinai - ir dvasiškai, ir fiziškai, nes
ir stepių klimatas man netiko. Be perstojo pūtė stiprus
vėjas, nešantis smėlį. Man iš nosies visą laiką bėgo kraujas.

189
1965 metų kovo 31 dieną įsidarbinau tarybiniame ūkyje
„Kuzneckij", o rugpjūčio 20 dieną išėjau „savo noru".
Lygiai po savaitės radau darbą angliakasybos rajone prie
Nazarovo, tame mieste septintojo dešimtmečio viduryje
gyveno apie 50 000 žmonių. Nazarovas yra už dviejų šimtų
keturiasdešimties kilometrų nuo Krasnojarsko, prie Obės
intako Culymo, šiek tiek nuošaliau nuo Transsibiro magis­
tralės. Tai Valentinos Djakovos gimtasis miestas - tą buvau
gerai įsidėmėjusi.

Tiesą sakant, keliavau visai ne į Nazarovą, o į Abakaną

ir toliau į Sušenskoję, užsiverbavau dar būdama Karagan­
doje, norėjau prisidėti prie didžiosios Jenisiejaus užtvankos
statybos. Ten reikėjo tūkstančių darbininkų, nes užtvanka
ir hidroelektrinė turėjo būti baigtos jau kitais metais -
1966-aisiais. Dar trejų metų prireikė, kad tvenkinys būtų
užpildytas vandeniu. 1970 metais hidroelektrinė pradėjo
gaminti elektrą, o Krasnojarsko tvenkinys pasiekė savo da­
bartinį beveik keturių šimtų kilometrų ilgį.
Buvo skelbiama, kad prie Abakano galima gerai už­
dirbti, ten gausi kambarį, tad daug jaunų žmonių patraukė
tenai. Visa tai buvo rašoma laikraštyje, patekusiame man
į rankas tarybiniame ūkyje „Kuzneckij". Gal tai buvo
„Pravda" arba „Izvestija", anuomet tai buvo svarbiausieji
visasąjunginiai laikraščiai. Buvo parašyta ir tai, kad į Su­
šenskoję kitados buvo ištremtas Leninas. Tais laikais tai
buvo žymi vieta - išgirdau apie ją dar nepilnamečių kolo­
nijoje.
O ir žmonės kalbėjo, kad ten galima gerai padirbėti ir
užkalti gražaus pinigo. Tokie gandai sklido iš lūpų į lūpas.
Dar buvo šnekama, kad ten bet kokia moteris galinti su­
sirasti vyrą. Tačiau tai nebuvo „verbovka" kaip statybos

190
Baku. Niekas nemokėjo nei kelionpinigių, nei pinigų už
persikraustymą. Tad iš tarybinio ūkio „Kuzneckij" į Aba-
kaną išsiruošiau tik tada, kai susitaupiau pinigų bilietui. O
iš ten ketinau traukti kur nors toliau.
Atvykus į Abakaną nakvoti teko geležinkelio stotyje.
Man tai ne bėda, buvo vasara, o bagažo, kurį reikėtų
saugoti, kaip ir neturėjau. Visas mano turtas - tik mažas
plonas medinis lagaminėlis, kurio nepaleidau iš rankų. Ge­
ležinkelio stoties salėje sėdėjo kelios šeimos, žmonės šne­
kučiavosi. Daug vyrų ir moterų kaip tik vyko iš didžiosios
statybvietės. Išgirdę, kad aš susiruošusi tenai, visi puolė
manęs atkalbinėti: tik nekišk ten nosies. Ilgiau pabendra­
vau su viena moterimi.
- Žiūrėk, koks stiprus mano vyras, o vis tiek ten neiš­
tvėriau, - įspėjo ji. - Yra visai ne taip, kaip rašo laikraščiai.
Moka anaiptol ne gerai, o bendrabučiai begėdiškai ankšti
ir purvini, juose knibždėte knibžda blakių, utėlių ir tara­
konų. Merginos dažnai išprievartaujamos, nes vyrų ten
žymiai daugiau negu moterų. Kai vyrai pasigeria, vienišos
moterys turi užsirakinti, bet pasitaiko, kad vyrai, užsimanę
bobų, išdaužo langus.
Kai išgirdau apie išprievartavimus, iš karto nuspren­
džiau ten nevažiuoti. Susiskaičiavau pinigus ir pasvarsčiau,
kiek dar trauksiu, turėjau apie šimtą rublių. Pirmiausia
nusipirkau valgyti ir rūkyti, o tik tada pažiūrėjau į bilietų
kainoraštį. Nė nenumaniau, kur man dėtis.
Po kiek laiko dar kartą užkalbinau moterį, papasakoju­
sią man apie Abakaną, norėjau plačiau išsiklausinėti apie
tenykštę padėtį. Naktis buvo ilga, moteris pasakojo apie
statybvietę prie užtvankos, aš irgi šiek tiek papasakojau
apie save. Atvirai prisipažinau, kad esu ką tik paleista iš
cypės ir kad neturiu artimųjų. Tik dėl viso pikto nutylėjau
esanti vokietė.

191
 - Gal ką patartum? - paklausiau moters. - Kur man grei­
tai susirasti darbą?
Staiga prabudo jos vyras ir pareiškė:
- Na, turi ieškotis didelės statybvietės arba eik kasti an­
glių, čia aplinkui vien kasyklos. Esi pakankamai stambi ir
stipri tokiam darbui.
Jam prašnekus apie anglių kasimą, prisiminiau Va­
lentiną Djakovą - Valentiną iš lagerio ir Nazarovą, juk
daugybę metų norėjau ten nuvažiuoti, nors apie to noro
priežastį niekada nekalbėjau ir retai kada susimąstydavau.
Kitados ketinau susirasti darbą netoli Nazarovo, užsi­
dirbti pinigų ir vėliau nuvažiuoti pas Valentiną. Bet dabar
sukaupiau drąsą ir nusipirkau bilietą tiesiai tenai. Bilie­
tas kainavo penkiasdešimt rublių, beveik penkiasdešimt
rublių dar liko gyvenimo pradžiai. Niekur niekas manęs
nelaukė. Tai kurgi man važiuoti, jei ne į Nazarovą? Ir staiga
pamaniau, kad tai pati tinkamiausia vieta man, bent jau
būsiu netoli Valentinos ir savo vaiko.
Nuo to laiko, kai ji su mano kūdikiu išvyko iš Puk-
soozero lagerio, buvo praėję devyneri metai. Visus tuos
metus man retai kada pavykdavo nuslopinti kaltės jausmą.
Kartais naktį pabusdavau ir iš naujo išgyvendavau, kaip
lageryje pagimdau savo pirmą vaiką ir kaip atiduodu jį be­
veik nepažįstamai moteriai. Praėjo beveik šešeri metai, kol
pagaliau pasiryžau nuvažiuoti į Sibirą ir susižinoti, kaip se­
kasi Valentinai ir mano dukrai. Gal mano tuometę būseną
tiktų vadinti atsargiu susidomėjimu? Į Nazarovą važiavau
apimta šiokio tokio smalsumo, bet ir būdama labai atsargi.
O ten vėl susidūriau su sunkumais, ieškodama darbo ir
pastogės.

192
 Nazarovas

Metų metus basčiausi po tą milžinišką imperiją - Sovietų

Sąjungą, buvau Lietuvoje, prie Juodosios jūros, Estijoje,
Leningrado srityje, prie Azovo jūros, Kazachstane ir Azer­
baidžane. Vis mėgindavau įleisti šaknis, bet man niekaip
nepavyko. Niekur neištvėriau ilgiau kaip metus. O dabar
atsidūriau Nazaro ve. Tačiau buvau vokietė, du kartus sė­
dėjusi lageryje ir kartą kalėjime, ir dar - ūmaus būdo. Ko
troškau? Dirbti ir pagaliau rasti ramybę, gyventi normalų
gyvenimą - kaip ir kiti žmonės. Buvau pasiryžusi lieti pra­
kaitą ir - jeigu kas nors mane suprastų - būti ištikima.
Nazarove kelias naktis praleidau geležinkelio stotyje,
o dieną laksčiau po miestą, ieškodama darbo ir pastogės,
buto ar bent kokio nors kampo. Tačiau kol neturėjau darbo,
niekas nenorėjo manęs priglausti, juk kišenėse švilpė vėjai.
O kol nebuvau registruota, niekas nepriėmė manęs į darbą.
Kasykloje man pasakė:
- Prisiregistruok, tada gausi darbą prie kasyklos geležin­
kelio.
Tad ir vėl 3 aMKHym uū Kpyz - užburtas ratas.
Ir štai tada mane pakibino Vladimiras, užkalbino, regis.
Tuomet buvau labai daili, ir man pasirodė, kad jis manęs
geidžia. Pinigų jau beveik neturėjau, o jis atnešė duonos
ir lašinių. Stoties bufete nupirko stiprios karštos arbatos ir
išdėstė pasiūlymą:
- Turiu nuosavą namą, taip, turėjau moterų, bet jos
mane paliko, ir dabar aš vėl vienišas. Gal nori kraustytis
pas mane?
- Su viena sąlyga, - atsakiau. - Turėsi mane priregistruoti.
Taip ir sutarėme, nes nponucKa, registracija, anais laikais
buvo labai svarbi - Sovietų Sąjungoje negalėjai taip laisvai
keisti gyvenamosios vietos kaip šiandieninėje Rusijoje.

193
 Vladimiras buvo šiek tiek vyresnis už mane, gimęs
1934-aisiais. Kaip ir sutarta, jis mane priregistravo, ir kitą
dieną jau gavau darbą kasyklos geležinkelyje. Iš pradžių -
bėgių remonto brigadoje. Ten dirbo vienos moterys, pri­
žiūrimos brigadininko vyro. Priverždavome milžiniškus
pabėgių varžtus, taisėme iešmus ir perkėlinėjome ilgus
bėgius ten, kur jie buvo reikalingi angliakasiams.
Namie teko vykdyti žmonos pareigas, lovoje, pasirin­
kimo neturėjau. Sutvarkiau Vladimirui namus, sodą ir visa
kita. Tai jam patiko, jis matė, kad darbo aš nebijau. Gavau
pirmą atlyginimą, paskui antrą - uždirbau daugiau už jį.
Tuomet pinigų nestigo, nuolatos dirbau viršvalandžius, tad
galėjau nusipirkti viską, ko reikia. Svarbiausia - kiekvieną
mielą dieną buvau soti. Ir turėjau stogą virš galvos. Deja,
tasai stogas priklausė vyrui, kuris man nelabai patiko. Su
laiku pastebėjau, kad Vladimiras labai šiurkštus. Tačiau
paprasčiausiai išeiti negalėjau, mane būtų ėmusi persekioti
milicija. Vieną dieną Vladimiras pasiūlė už jo tekėti, nors
tuo metu jau mane mušdavo. Vienintelė sąlyga - kad pa­
gimdyčiau jam vaiką. Sutikau, nes labai norėjau pakeisti
pavardę - juk ji vis dar buvo lietuviška. O labiausiai norė­
jau gauti naują pasą, kuriame nebūtų parašyta: „Išduotas
dokumento numeris toks ir toks pagrindu."
Netrukus pastojau, bet jau suvokiau, kad su vaiko tėvu
gyventi negalėsiu. Jis vis žiauriau mane lupo. Tik vėliau
sužinojau, kad jau turėjo įsitaisęs naują meilužę. Viskas
buvo taip, kaip ir su mažąja Nona: norėjau kūdikio, troš­
kau turėti žmogų, artimą giminaitį, tokį, kuris man pri­
klausytų amžinai. Vladimiras man nuolatos priekaištavo:
- Ak tu fašiste! Vokiete, Aazepnuųa, nusikaltėle...
Buvo siaubinga. Vieną dieną norėjau gimdyti, kitą - nu­
traukti nėštumą, kartais tiesiog nežinodavau, ką daryti.
Laimė, nedariau nieko.

194
 Vladimiras jau buvo turėjęs moterų, kurios pastojusios
nuo jo pabėgo arba nutraukė nėštumą. Todėl bijojo, kad
ir aš pasielgsiu taip pat. Sužinojęs apie mano dvejones jis
įsiuto, grasino mane nudėti ir nuo tada sekė kiekvieną
mano žingsnį, kad nepasidaryčiau aborto. Vis dėlto jo ne­
bijojau, supratau, kad galiu paprasčiausiai išeiti iš darbo,
milicijoje išsiregistruoti ir kur nors išvažiuoti. Kažkodėl
nusprendžiau gimdyti, o išeiti visada spėsiu.

Kelis mėnesius pagyvenusi su Vladimiru jo namelyje ne­

toli geležinkelio stoties, Sovchoznaja gatvėje, išgirdau, kad
netoliese esančioje apsėklinimo stotyje atsilaisvino gerai
apmokama darbo vieta, bet į ją neatsiranda norinčiųjų.
Nuėjau, ir mane iš karto priėmė. Stoties vedėjas iš pirmo
žvilgsnio suprato, kad aš, prieš jį stovinti jauna moteris,
nebijau galingų gyvulių - buliai svėrė nuo septynių šimtų
iki tūkstančio kilogramų - ir manimi galima pasikliauti.
Tvarte stovėjo visokių veislių galvijai, holšteinai ir maži, iš­
tvermingi sibirietiški buliai, ir gelsvai rudi tvirtasprandžiai,
panašūs į stumbrus. Buvo pieninių ir mėsinių veislių. Su
buliais nepajuokausi, į lauką jie vedami tik už karties, o ten,
pririšti prie automatinės kordos, valandą žingsniuodavo
ratu. Kas trečią dieną vesdavome juos pas jautį, kuris, gavęs
injekciją raminamųjų, tarnavo kaip karvės pakaitalas -
ramiai stovėdavo ir žiaumodavo avižų šiaudus. Zootechni­
kas sugaudavo sėklą.
Su manimi apsėklinimo stotyje dirbo dar du vyrai,
kiekvienas iš mūsų prižiūrėjome po devynis gyvulius.
Kartą vienas mano bendradarbis, girtas kaip pėdas, norėjo
išvesti bulių. Gyvulys ištrūko ir suspardė vyrą kaip futbolo
kamuolį, jis liko neįgalus, nes lūžo daugybė kaulų. Visada
buvau labai atsargi, bijoti nebijojau, ne, bet prie savo gyvu­
lių artindavausi su derama pagarba.

195
 Už šį pavojingą darbą mokėjo taip gerai, kad gaudavau
dvigubai daugiau už Vladimirą, dirbantį elektriku. Be to,
kiekvieną savaitę partempdavau pašaro mūsų karvei ir į
valias mėšlo daržui. Vienintelė bėda buvo ta, kad mano
bendradarbiai pernelyg dažnai žvilgčiojo į stikliuką ir
ryte, kai atvažiuodavo autolnobilis vežti jų į darbą, vis dar
pagiriodavo. Pypsenimas nepadėdavo, o kai vairuotojas
nukreipdavo žibintus į namą, pabusdavo įsiutę kaimynai,
o ne ieškomi darbininkai. Tokiais atvejais - o jų pasitaiky­
davo dažnai - man tekdavo aukoti savo vienintelį savai­
tinį laisvadienį ir juos pavaduoti. O kai per savo pamainą
dirbdavau už du, kartais ir už tris, mėnesio pabaigoje
gaudavau dalį savo bendradarbių algos. Porą kartų stoties
vedėjas į vyrų pravaikštas pažiūrėjo pro pirštus, juos tik
įspėjo. Bet kai tai nepadėjo, atleido juos už darbo drausmės
pažeidimus.
O manimi jis buvo labai patenkintas, nes ne tik laiku
ateidavau į darbą, bet ir pavyzdingai šėriau bei prižiūrėjau
„savo" gyvulius. Kad ir kada užsukdavo zootechnikas pa­
žiūrėti savo reproduktorių, visada rasdavo tvarką. Gyvulių
kailis žvilgėjo, nes kasdien juos valiau, o jiems tai patiko,
ir visi dvidešimt septyni buliai stovėdavo nepriekaištingai
aprūpinti pašaru. Tik pamanykite, jie gaudavo šviežių
žalių kiaušinių, pieno ir aliejaus, maitinosi geriau nei žmo­
nės. Veisliniai Nazarovo buliai garsėjo visame krašte, buvo
žinomi net krašto centre Krasnojarske.
1967 metais, kai mečiau Vladimirą, sunkia širdimi at­
sisveikinau ir su darbu apsėklinimo stotyje. Mane, „at­
stojančią du vyrus", mielai būtų pasilikę, tačiau netoliese
neatsirado kambario, kur būčiau galėjusi prisiglausti, nei
vietos vaikų lopšelyje, į kurią apsėklinimo stoties vedėjas
būtų galėjęs įtaisyti Jeleną. Neliko nieko kito, tik ieškotis
kitos darbovietės.

196
 Jelena gimė 1966 metų rugsėjį, o po kelių mėnesių Vladi­
miras ištesėjo žodį - vedė mane ir įsivaikino dukrą. Gavau
jo pavardę - Logvinenko. Ir po šiai dienai taip vadinuosi.
Dar metus mėginau prie jo taikstytis, tačiau nieko neišėjo.
Mažajai Jelenai sutvirtėjus ir išmokus vaikščioti, Vladi­
mirą palikau. Jau seniai buvau gavusi darbą medienos
apdirbimo įmonėje, ten man suteikė ir vietą bendrabutyje.
Oficialiai išsiskyriau ne iš karto, tik kiek vėliau. Manau,
Vladimiras norėjo skirtis, nes vos man išėjus sutiko kitą
moterį. Su ja iki šiol tebegyvena. Jelena su vaikais jau du
kartus pas jį svečiavosi. Dabar jis gyvena Urale, į rytus nuo
Jekaterinburgo.

Laukdamasi Nonos dažnai mintydavau, jog reikia su­

sirasti Valentiną Djakovą ir savo pirmąją dukrą. Paskui
laukiausi Jelenos, ir tie jausmai vėl sukilo, stipriau nei
anuomet, nebeįstengiau jų užgniaužti. Tad leidausi ieškoti
Valentinos ir savo vaiko.
Rasti jas Nazarove pasirodė ne taip paprasta. Tiesa,
lageryje Valentina man smulkiai paaiškino, kur gyvena
jos tėvai, bet per tą laiką jie mirė. Mažame mediniame na­
melyje miesto pakraštyje nūnai gyveno svetimi žmonės.
Jie man pasakė, kad Valentina dirba viename aemo6ycHoe
mpaHcnopmnoe npednpunmue - autobusų parke. Nuvažia­
vau tenai (vėliau ir pati gavau ten konduktorės darbą) ir iš
karto radau Valentiną. Vos mane išvydusi kaipmat atpa­
žino. Pirmą sykį susitikusios bendravome neilgai. Trumpai
papasakojau, kaip atsidūriau Nazarove ir kad jau kelis mė­
nesius gyvenu čia su vyru. Tada paklausiau:
- Kur mano dukra? Kaip ją pavadinai? Noriu pamatyti
vaiką...

197
 Valentina pašoko nuo kėdės ir pasakė „ne". Tada pažiū­
rėjo į mane ir tarė:
- Ji vardu Ana, jai viskas gerai.
Stovėjau ir tylėjau. Paskui turėjau jai prisiekti, kad nie­
kada nebandysiu suartėti su mergaite. Atsisveikindama Va­
lentina pakvietė mane į svečius - su viena sąlyga, kad prie
vaikų nė puse lūpų neužsiminsiu apie lagerį. Ji pareiškė,
jog laikas ištrinti praeitį iš atminties.
- Prisiek, kad niekada niekas nieko apie tai nesužinos,
nesužinos ir to, jog aš sėdėjau, - pridūrė ji.
Po kelių dienų iš Valentinos gavau atviruką, jame buvo
parašyta, kada pas ją užsukti. Valentina gyveno daugia-
aukštyje, ketvirtame aukšte, nuėjau pas ją vakare. Pripir­
kau dovanėlių, saldumynų, maisto produktų, dar šio to
atnešiau iš namų. Juk gyvenau pas Vladimirą ir turėjau
daržą. Mergaičių namie neradau, jos ėjo į antrą pamainą,
tai yra mokėsi po pietų. Mudvi su Valentina sėdėjome
ir šnekėjomės apie viską ir apie nieką. Labai jaudinausi.
Mums rūkant prie lango, į kiemą įžengė dvi mokinukės.
- Didžioji - tai Ana, o kita - mano dukra Liuda, - paaiš­
kino Valentina.
Mergaitės įėjo į butą, nusirengė, šypsodamosi pažvelgė
į mane. Man buvo labai sunku regėti savo vaiką ir žinoti,
jog negaliu jam pasakyti: „Aš tavo mamytė, atėjau perimti
savo pareigų. Atleisk man."
Valentina tarė:
- Čia mano sena pažįstama, mano draugė. Ji vardu Ma­
rija.
Mergaitės mandagiai pasisveikino, aš atsegiau krepšį,
kažką joms padovanojau, jos padėkojo ir dingo kitame
kambaryje. Valentina dar papasakojo, kad buvo ištekėjusi,
bet išsiskyrė ir dabar viena augina abi dukras. Jos buvęs
vyras mano, jog Ana - jo vaikas.

198
 Taip mudvi vėl susidraugavome. Buvau vargeta, tačiau
nuo tada atitempdavau Valentinai visko, ko tik turėjau.
Kiaulienos, kiaušinių, bulvių. Juk jos neturėjo daržo. Toks
buvo mūsų pirmasis susitikimas, aš laukiausi Jelenos, vadi­
nasi, tai nutiko 1966 metų pradžioje.
 v.
HKEA J O T A
 Viena su vaiku

elena gimusi gavo Klemaitės pavardę. Tik kai Vladimi­

J ras mane vedė, ji tapo Logvinenko. Visada kovojau už
Jeleną, turėjau jėgų. Kai mečiau Vladimirą, kad ir kur gy­
venau, visi kaimynai nuolat stebėdavosi, kaip sugebu rū­
pintis vaiku. Vėliau manęs kažkas paklausė, ar jaučiu kaltę
dėl Anos. Taip, nuolatos jaučiau kaltę. Norėjau atsigriebti
augindama kitas mergaites, Noną ir Jeleną, būti joms gera.
Nejau taip sunku suprasti? Kai mažutė Jelena verkdavo,
glausdavau ją prie savęs, glostydavau ir sūpuodavau, ir vis
kartodavau:
- Neverk, mažute, neverk, katyte, aš stipri, aš viską dėl
tavęs padarysiu, mums viskas bus gerai. Aš stipri, mudvi
įveiksime visus sunkumus. Pamatysi, viskas bus gerai.
Dainuodavau jai visokias dainas, ir ji liaudavosi verkti.
Jelena kas vakarą užmigdavo mano lovoje. Metų metus
miegojome kartu, nuolat glaudžiau ją prie savęs.
Tiesą sakant, troškau Aleksejaus, Aliošos. Norėjau ber­
niuko, kuris užaugęs mane gintų. Glostydavau savo iš­
sipūtusį pilvą ir kalbėdavausi su „berniuku". Prasidėjus
sąrėmiams mane laiku spėjo nuvežti į poddoM - gimdymo
namus. Pagimdžiau be komplikacijų, bet kirpdami mergai­
tei virkštelę gydytojai su nusivylimu šūktelėjo:
- O, mergaitė!
Jie žinojo, kad trokštu berniuko. Na, šiaip ar taip, Jelena
gimė didelė kaip berniukas - svėrė beveik penkis kilogra­
mus ir buvo šešiasdešimt dviejų centimetrų ūgio.
Iš pradžių nenorėjau naujagimės matyti, todėl ją man
atnešė tik po paros, suvyniotą kaip mumiją, kyšojo tik
veidukas - Rusijoje taip buvo įprasta ištisus dešimtmečius.
Vladimiras džiaugėsi dukra, nors matyti ją galėjo tik iš tolo.
Mažylę jam parodė pro trečio aukšto langą, jis su kitais

201
vyrais privalėjo laukti gatvėje. Ir manęs negalėjo lankyti.
Man nukirstą ir iškeptą gaidį turėjo įdėti į pirkinių maišelį,
kurį ant virvės nuleidau pro langą. Mano palatos kaimynės
ir aš puolėme doroti paukščio, kiekviena atsiplėšėme po
gabalą. Bet keistai pakvipo - Vladimiras buvo pamiršęs
gaidį išdarinėti! Man ir šiandien juokinga prisiminti, kaip
šveičiau gaidį pro langą!
Po devynių dienų - mažiausiai tiek gimdyvę laikydavo
gimdymo namuose - mudvi su mažyle išleido namo. Per
tą laiką susitaikiau su tuo, kad mano milžiniškas kūdikis
„viso labo" mergaitė. Beveik pusmetį sėdėjau namie, nes
Nazarove kūdikius į lopšelį priimdavo tik nuo keturių
mėnesių. Pagaliau įtaisiusi Jeleną į lopšelį, grįžau į darbą
apsėklininio stotyje.

Jelenai kaip tik sukako metukai, kai palikau jos tėvą.

Nebeištvėriau. Kartą netgi stovėjau ant tilto per upę tarp
rudųjų anglių karjero ir beržyno, toje vietoje vanduo staiga
krinta žemyn. Žinojau, kad įpuolęs nebeišsikapstysi. Be
to, nemokėjau plaukti, o ir po šiai dienai nemoku. Jeleną
buvau prisirišusi didele skara. Ji kietai miegojo. Dar kartą
pažiūrėjau į ją ir nepajėgiau šokti į gelmę. Gal verčiau
būčiau šokusi; vėliau dažnai apie tai mintijau, ypač pasta­
ruoju metu, matydama, kaip dabar vargsta Jelena.
Vienai su vaiku buvo nelengva. Kai palikau Vladimirą,
dukra buvo tik pradėjusi vaikščioti. Dažniausiai ropodavo
keturpėsčia, radusi, į ką įsikibti, atsistodavo ir žengdavo
kelis žingsnius viena, tada vėl nusileisdavo ant keturių.
Iš pradžių mudvi prisiglaudėme užmiestyje, ten stovėjo
didžiulės kareivinės, o medienos apdirbimo įmonėje am­
žinai trūko darbo jėgos. Su kitomis moterimis tampiau
į lentpjūvę nužievintus rąstus, o su juostiniais pjūklais
dirbo vieni vyrai. Be to, reikėjo į rietuves sukrauti ką tik

202
supjautas žalias lentas ir kelis kartus per dieną sušluoti
pjuvenas. Gavau mažą kambarėlį viename gyvenamajame
barake kareivinių teritorijoje ir gerą vietą lopšelyje Jelenai.
Mano dukrytė ten buvo gerai prižiūrima nuo ryto iki vė­
laus vakaro.
Norėdama kiek prisidurti prie vargano atlyginimo, už­
darbiaudavau pas karininkų žmonas. Valiau, skalbiau ir ly­
ginau, už tai gaudavau pinigų arba maisto. Ir be Vladimiro
mudvi su Jelena nebadavome. Kareivinių pirtis buvo netoli
barako, kuriame gyvenome. Netrukus galėjau kas vakarą
pasiimti raktą ir greitai išsimaudžiusi pirtyje skalbti. Tuoj
pasklido kalbos, kad aš gera pagalbininkė, tad veikiai ga­
lėjau rinktis, kokius papildomus darbus imti. Dirbau daug,
labai daug. Gelbėjo tai, kad buvau labai stipri, ne kiekviena
moteris būtų pakėlusi tokį krūvį.
Antrą žiemą be Vladimiro nutiko nelaimė: paslydau
ant apledėjusio barako slenksčio ir susilaužiau trečią juos­
mens slankstelį. Laimė, kareivinių viršininkas iš karto
pasirūpino, kad jo tarnybiniu automobiliu kuo skubiausiai
būčiau nuvežta į Nazarovo ligoninę. Jis pagalvojo ir apie
Jeleną ir pavedė vienai savo darbuotojai, Galinai Pavlov-
nai, rūpintis vaiku. Kelis mėnesius ji tą darė ir apmokamu
darbo laiku. Kritau taip nesėkmingai, kad smarkiai pažei­
džiau nugaros smegenis, nejaučiau ir nevaldžiau kojų. Gy­
dytojai parodė man rentgeno nuotraukas ir be užuolankų
pasakė, kad tikriausiai visą gyvenimą liksiu paralyžiuota.
Tačiau jie nenumojo į mane ranka. Mėnesių mėnesius neju­
dėdama gulėjau ant medinės lentos, sulysau, po kurio laiko
atsirado pragulu. Be to, baisiai skaudėjo.
Man į ligoninę kelis kartus atnešė Jeleną. Net negalėjau
apkabinti savo mergytės. Kai beveik po pusmečio gydytojų
konsiliumas nustatė, kad nuo juosmens liksiu paralyžiuota
ir netrukus būsiu perkelta į neįgaliųjų prieglaudą, iškilo

203
klausimas, ką daryti su Jelena. Visų pirma buvo kreiptasi
į Vladimirą Logvinenką, su kuriuo tuo metu dar buvau
susituokusi. Paklaustas, ar pasiims savo vaiką, jis trumpai
atšovė:
- Už Jeleną moku alimentus, to daugiau nei gana. Noriu
gyventi savo gyvenimą.
Liko Ačinsko kūdikių namai arba įvaikinimas.
Jauna gydytojų pora, kuri kelias savaites atliko praktiką
Nazarovo ligoninės Traumatologijos skyriuje, ne kartą
matė Jeleną ir ją pamilo. Tuodu jauni žmonės kasdien pas
mane ateidavo, atnešdavo ką nors skanaus ir po truputį
mane įtikinėjo atiduoti Jeleną įvaikinti. Jau beveik sutikau,
bet kai vieną rytą man perskaitė įvaikinimo dokumentus,
kuriuos turėjau pasirašyti, išgirdau sakinį: „Aš, Logvi­
nenko, Marija Albertovna, atsisakau savo dukters Jelenos
Vladimirovnos." Jei ne tas žodis omKaibieamcb - atsisakau,
gal būčiau pasirašiusi ir neprotestavusi. Tačiau tas žodis
mane pažadino. Pašokau ir surikau:
- Ne, ne, vaiko neatsisakysiu, negausite mano Jelenos!
Puoliau į isteriją. Vėliau palatos kaimynė pasakojo, kad
prapliupau baisiausiais rusiškais keiksmažodžiais.
- Iš kur jūs, galvijai neraliuoti, ištraukėt, kad atsisakysiu
savo vaiko? - staugiau. - Kaip drįstate naudotis mano pa­
dėtimi?! Tuoj atsistosiu, visus užmušiu! Pamatysit, su kuo
turite reikalą!
Deja, atsistoti negalėjau. Negalėjau net pasikelti, buvau
maitinama kaip kūdikis. Taip susijaudinau, kadangi man
pateikė tuos pačius dokumentus kaip ir savo naujagimių
atsisakančioms jaunoms moterims gimdymo namuose. O
juk taip kitados pasielgiau ir aš, Puksoozere atiduodama
Valentinai savo pirmą vaiką. Dabar neketinau pakartoti
tokios klaidos. Drebėjau visu kūnu, nusiraminau tik tada,
kai medicinos sesuo suleido man morfino. Tą ji-darydavo
beveik kiekvieną naktį, kad mažumėlę pamiegočiau.

204
 Pavakare dar sykį pabandžiau pasikelti, dabar įsitvėrusi
paklodės - ir staiga pajutau, kad galiu šiek tiek pajudinti
kojų pirštus. Apie tokią pažangą tučtuojau buvo pranešta
budinčiam gydytojui. Kai jis su savo ilgomis smailiomis
adatomis atėjo tikrinti mano reakcijos, jau nuo pirmo baks­
telėjimo surikau „ai!" Lig tol niekada nieko nejaučiau, kad
ir kiek mane badė. Užspaustas nugaros smegenų nervas
kaip per stebuklą atsilaisvino. Manding, mano kūnas taip
reagavo, nes tasai žodis mane baisiai įžeidė. Kaip sako vo­
kiečiai, pataikė į reikiamą nervą - šįsyk tiesiogine prasme.
Pamažu pamažu viskas ėmė gerėti, man skyrė masažą,
padėjo atsikelti, užsikvempusi ant ilgų aukštų medinių ra­
mentų nedrąsiai žengiau pirmuosius žingsnius.
- Nagi, kelkis, tu tingi karve! - juokdamasis paragino
mane vienas gydytojas.
Ir priešingai, nei prognozavo gydytojai, netrukus iš tiesų
atsistojau ant kojų.
Tiesą sakant, šiandien manau, jog turiu būti dėkinga tie­
dviem jauniems gydytojams, norėjusiems atimti iš manęs
Jeleną ir ištarusiems būtent tuos žodžius. Kitaip būčiau ją
praradusi. Bet jei būčiau kada nors pasveikusi, būčiau ją at­
siėmusi. Nors Sovietų Sąjungoje įvaikintojai buvo laikomi
paslapty, aš žinojau tų gydytojų pavardes ir iš kur jie kilę.
Būčiau visur jų ieškojusi ir tikrai susiradusi Jeleną.

Išrašyta iš ligoninės keletą mėnesių galėjau dirbti tiktai

lengvą darbą. Todėl iš kareivinių teko išeiti, mat ten reikėjo
plėšytis. Po poros dienų įsidarbinau autobuso konduk­
tore, o paskui - Nazarovo anglių kasyklos geležinkelio
ruožo prižiūrėtoja. Mano postas - mažas medinis namu­
kas, keturi metrai iš keturių - stovėjo netoli kelių iešmų.
Kiekvienas postas turėjo kabelinį telefono ryšį su kasyklos
geležinkelio valdymo centru ir artimiausiu kitu postu.

205
Turėjau žiūrėti, kad iešmai būtų švarūs, ir, telefonu gavusi
įsakymą, juos perjungti. Paskui stovėdavau prie namuko ir
su raudonomis bei geltonomis vėliavėlėmis garvežio maši­
nistui rodydavau: „Kelias laisvas!" arba „Stop!"
Išėjusi iš kareivinių praradau ne tik būstą, bet ir vietą
lopšelyje. Vesdavausi Jeleną. į darbą, nors tai buvo griežtai
draudžiama. O kartais mažylė likdavo namie viena. Netru­
kus pažinojau visus mašinistus. Kabinoje visada sėdėdavo
dviese, tad kai jie prieš važiuodami į anglių karjerą su
tuščiais vagonais sustodavo prie mano posto, kartais pa­
tikėdavau jiems savo vaiką. Grįždami jie greitai iškeldavo
Jeleną pro kabinos langą ir atiduodavo man. Jai nieko ne­
reiškė pabūti valandą ar dvi su svetimais vyrais.
Kai atsivesdavau Jeleną, man išeinant ji turėdavo likti
ruožo prižiūrėtojo namuke. Duris užremdavau skersa
lazda - tokia buvau atsargi. Dukra tik pro langelį stebė­
davo, kaip aš dirbu, valau sniegą nuo iešmų arba juos
perjunginėju. Jei kas nors pasirodydavo, dažniausiai ją
slėpdavau, tačiau darbo saugos inžinierius Šelychinas ne
kartą matė, kaip ateinu į darbą su vaiku. Kelis kartus įspė­
jęs ir jau du kartus išsiuntęs su dukra namo, vieną dieną
nusprendė užklupti mane nusikaltimo vietoje. Šiaip ar taip,
jis buvo atsakingas už tvarką ir nenorėjo, kad ant bėgių
žūtų vaikas. Šelychiną visi gerbė, aš taip pat. „Jei naktį
pabundi ir nebeužmiegi, matyt, prisisapnavo prakeiktas
Šelychinas", - sakydavo ruožų prižiūrėtojai. Šis posakis
tiko ir man.
Pamaina prie geležinkelio trukdavo parą, paskui turė­
davau dvi laisvas. Paprastai mane pakeisdavo prieš pat
vidurnaktį, kai jau porą valandų būdavau prasėdėjusi
tamsoje. Degti šviesą buvo draudžiama, o juk mielai bū­
čiau skaičiusi. Draudimas tikriausiai buvo įvestas tam, kad
garvežių mašinistai gerai matytų raudoną arba žalią šviesą

206
prie namuko. Vieną naktį prieš pat pamainos pabaigą
mano namuke suskambo telefonas.
- Saugokis, ateina Šelychinas!
Nedelsdama paslėpiau Jeleną mažoje naktinėje spinte­
lėje, rusiškai vadinamoje „tumbočka". Dėl viso pikto pasu­
kau ją durelėmis į sieną.
- Dabar nė cypt! - įspėjau Jeleną ir išėjau į lauką šluoti
iešmų.
Netrukus atėjo Selychinas. Dėjausi abejinga.
- Kaip sekasi? Kas girdėti? Ar nieko ypatingo nenutiko? -
paklausė saugos inžinieriaus.
- Ne, nieko ypatingo, viskas gerai! Tuoj baigsiu pa­
mainą, tvarkausi, - atsakiau.
Širdis daužėsi kaip pašėlusi, nes Šelychinas ne nuėjo, o
kyštelėjo nosį į namuką. Kišeniniu žibintuvėliu pašvietė į
visus kampus - mano dukros niekur nebuvo matyti. Bet
nespėjo Šelychinas uždaryti durų, kai iš „tumbočkos" pasi­
girdo Jelenos balsiukas:
- Mama, ar tas šunsnukis Šelychinas jau išsinešdino?
Netekau amo, tačiau taip pavadintas Šelychinas nesi-
barė, nuėjo sau, lyg nieko negirdėjęs.
Tą naktį mane pakeitė tik pusę pirmos. Iki Nazarovo
buvo gana toli, eiti reikėjo per didelį tankų beržyną. Kas
penkiasdešimt metrų prie medžių buvo prikabintos lem­
pos, rodančios kelią. Žiemą Jelena buvo šiltai aptūlota, su
veltinukais ir storu paltuku. Buvo sunki, o po tos nelaimės
negalėjau jos nešioti, todėl, kad ir kaip gailėdama, vesda­
vau už rankos. Tą naktį kelis kartus pastebėjau, kad mano
mergaitei kažkas negerai. Atsidūrusi po lempa pažiūrėjau
į ją - Jelena eidama užmigo. Ėjo miegodama ir nepaleido
mano rankos. Užsikėliau ją ant nugaros, liepiau apkabinti
man kaklą ir parnešiau namo, nors dar turėjau save tausoti.

207
 Kai teko palikti darbą kareivinėse, iš pradžių prisiglau­
dėme „komunalkoje". Vienaukštis medinis barakas buvo
netoli nuo miesto pirties. Jau po kelių dienų prasidėjo
bėdos su kaimynais. Jie irgi buvo kalėję. Bute kambariai
buvo atskiri, o virtuvė, koridorius ir tualetas - bendri.
Virtuvėje buvo dvi elektrinės viryklės ir vanduo, bet tik
šaltas, taip pat kelios lentynos su apskretusiais skardi­
niais puodais ir dubenimis. Aš turėjau nuosavą emaliuotą
puodą, du didelius skardinius dubenis praustis ir skalbti
ir porą lėkščių bei puodelių. Viską laikiau savo kambaryje.
Apšnerkštas tualetas amžinai užsikimšdavo, visi namai
taip klaikiai dvokė, kad mane pykindavo. Sienos plony­
tės, tad nepaisant centrinio šildymo žiemą, esant minus
keturiasdešimčiai laipsnių, kambaryje būdavo taip šalta,
jog lubos, grindys ir lauko sienos apledėdavo. Jelena ištisai
sirgo angina, nors naktį ją visada glausdavau prie savęs,
kad nesustirtų. Pagal mano komandą versdavomės ant kito
šono, kad po antklode būtų maloniai šilta.
Tame bendrame bute buvo trys kambariai. Viename
gyveno keturių asmenų šeima, kitame vienišas vyriškis,
trečiame mudvi su Jelena. Kasdien kildavo problemų, nes
kaimynai triukšmaudavo arba vogdavo mūsų maistą. Pa­
siskundžiau namų valdyboje, bet niekas nepasikeitė. Tada
kreipiausi pagalbos į partijos Nazarovo miesto komiteto
pirmąjį sekretorių, prašiau kito būsto ir kito darbo, nes
mano slėpynės su saugos inžinieriumi Selychinu taip pat
negalėjo tęstis be galo.
Sovietiniais laikais partijos miesto komiteto pirmasis
sekretorius buvo svarbus asmuo. Nazaro ve šį postą nuo
septintojo dešimtmečio pradžios iki aštuntojo dešimtmečio
vidurio užėmė Viktoras Vasiljevičius Plysovas. Pirmą kartą
eidama pas jį pasipuošiau ir gražiai aprengiau Jeleną. Juk
tuomet buvau daili. Nuėjau pas jo sekretorę, nupasakojau

208
padėtį ir apsikabinusi Jeleną truputį paverkiau.
- Turiu su juo pasikalbėti, - pasakiau. - Tai gyvybės ar
mirties klausimas.
- Ateikite rytoj! - bandė atsikratyti manęs sekretorė.
Tačiau aš stypsojau, kol atsivėrė durys.
- Rytoj gali būti per vėlu! - atkirtau ir, kažkam išeinant,
mikliai įsmukau pas Plysovą.
Partijos sekretoriui atvirai išdėsčiau, kokia mūsų padė­
tis, netgi prisipažinau, kad esu karo našlaitė vokietė ir ke­
lerius metus praleidau pataisos darbų lageryje. Supratau,
kad jei Plysovas apie mane pasidomės, visa tai nesunkiai
išsiaiškins, todėl verčiau iš karto pasakyti teisybę. Iš pra­
džių pasiskundžiau prastu būstu, kad žiemą šalta, kad
sienos apledėja. Paklausiau, kodėl turiu savo vaiką mau­
dyti balėjoje, kai kitus vaikus motinos maudo vonioje. Bet
tai nebuvo itin svarbu. Galiausiai pasakiau, kad mane iš
darbo išvarė namo, nes atėjau su vaiku. Man reikia uždirbti
pinigų, o dėl Jelenos to negaliu. Juk nepaliksiu dukrytės
visą parą vienos! O tada akiplėšiškai pasodinau Jeleną ant
sofutės ir pareiškiau:
- Gerai, dabar einu į darbą, mano pamaina baigsis rytoj,
dvyliktą nakties!
- Palaukite! - susizgribo Viktoras Vasiljevičius. - Palau­
kite, turime rasti kitą sprendimą! Pažadu, ko nors imsimės.
Kai tik nuspręsime, pranešime.
Pirmiausia Viktoras Vasiljevičius Plysovas sušaukė ko­
misiją. Šioji turėjo nuspręsti, ar mudvi su dukra tikrai
negalime gyventi toje „komunalkoje". Iš pradžių nebuvo
jokios konkrečios priežasties, pateisinančios persikraus­
tymą, bet tada kaimynas prilupo žmoną, šiai darbuojantis
virtuvėje. Trenkė jai, o paskui atsidarė virtuvės durys ir per
koridorių jam pavymui nuskriejo puodas su makaronais.
Tučtuojau nubėgau į pirtį - ten buvo vienintelis telefonas

209
tame rajone - ir paskambinau Plysovui. Jis reikalavo faktų,
o dabar jų turėjau.
Tais laikais Nazarovas buvo nedidelis miestas, turintis
maždaug 50 000 gyventojų, tad netruko nė dešimties minu­
čių, kol Plysovo atsiųstos tarnybiniu automobiliu atvažiavo
dvi moterys. Jos užėjo vidun ir pamatė ant grindų sėdin­
čius mažus vaikus, renkančius makaronus ir godžiai kem­
šančius juos į bumą. Tuo tarpu tėvai toliau mušėsi. Svetimi
žmonės jiems buvo nė motais.

Dabar moterys iš namų valdybos savo akimis pamatė,

kas dedasi mūsų „komunalkoje", bet niekas nesikeitė. Ta­
čiau aš neatlyžau ir nuolat lindau Plysovui į akis, manda­
giai, bet primygtinai prašiau padėti. Sykį jam papasakojau,
kad kaimynai nuolat vagia mūsų maistą, kai, aprūpinusi
maistu, gėrimu ir naktiniu puoduku, palieku Jeleną vieną.
Kai eidama į darbą vaiko pasiimti negalėdavau, mažylę
užrakindavau. Jelena žinojo, kad šiukštu niekam nega­
lima atidaryti durų, vienintelė išimtis - jei kiltų gaisras.
Kadangi kaimynams beldžiant Jelena durų neatidarydavo,
jie atidarydavo duris viela ir sumaniai ją iškamantinėdavo,
kur mama slepia duoną, sviestą ar dešrą. Alkana grįžusi iš
darbo ne kartą radau tuščią spintą.
- Buvo atėję kaimynai, - pranešdavo man mažylė. - Jie
norėjo valgyti ir pasiėmė maistą.
Ko gero, ši istorija buvo paskutinis lašas - ji pastūmėjo
mane išreikalauti butą, kitą darbą ir vietą vaikų darželyje.
Tąsyk išeinant iš Plysovo kabineto, jis man pažadėjo:
- Patikėkite, būtinai jums padėsime.

210
 Ir tikrai - po kelių dienų paštu gavau pranešimą, kad
privalau prisistatyti pas Plysovą. Vos įžengusi į jo kabinetą,
išgirdau:
- Radome jums butą. Užsirašykite adresą - yAuųa
30-AemuH BAKCM, namo numeris 78, butas 17. Po dviejų
savaičių galėsite įsikraustyti.
yAuiįa 30-AemuH BAKCM, Visasąjunginės Lenino komu­
nistinio jaunimo sąjungos (VLKJS) trisdešimtmečio gatvė.
78-u numeriu pažymėtas namas buvo naujas penkiaaukštis
statinys, skirtas cemento gamyklos darbininkams. Kaip
Plysovui pavyko jame įkurdinti paprastą anglių kasyklos
geležinkelio ruožo prižiūrėtoją, taip ir neišsiaiškinau.
Buvau neapsakomai laiminga, vos nepuoliau Viktorui Va-
siljevičiui ant kaklo: pirmą kartą gyvenime turėsiu nuosavą
butuką!
Niekada nepamiršiu, kaip tenai įsikraustėme. Nedidelis
vieno kambario butas. Mudvi su Jelena miegojome kamba­
ryje ant sofos-lovos, šalimais buvo virtuvė ir mažas vonios
kambarys su vandens šildytuvu, taigi turėjome karšto van­
dens maudytis ir skalbti. Tualetas atskirai, netgi vanduo
nuleidžiamas. Virtuvėje taip pat šiltas vanduo iš čiaupo ir
dujinė viryklė. Už būstą mokėti reikėjo nedaug. Svaigau iš
laimės, jaučiausi devintame danguje, be to, butas buvo su
balkonu, ten galėjau auginti pomidorus. Iš penkto aukšto
žvelgiau į vaikų darželį ir stadioną, už kurio augo begalinis
nuostabiai gražus beržynas, per kurį eidavau į darbą.
Laimingas atsitiktinumas lėmė, kad įsikūriau Valenti­
nos Djakovos kaimynystėje - šioji gyveno už trijų namų
kitoje gatvės pusėje. Dirbdamos autobusų parke mes vėl
susidraugavome. Kartais, žinodama, kad Valentina šio to
turi, siųsdavau pas ją Jeleną. Ir atvirkščiai - Liuda ir Ana
dažnai svečiuodavosi pas mane. Ana ir Jelena sutarė visai
neblogai. Tiesą sakant, Ana nelabai turėjo laiko terliotis su
Jelena. Baigusi vidurinę ji išvyko į Krasnojarską studijuoti.

211
Privalėdama slėpti, jog ir Ana yra mano dukra, galėjau
daryti tik viena: gardžiausią kąsnelį - vištienos ar ko nors
kito - atidavusi Jelenai, antruoju palepindavau Aną. Jelena
buvo patenkinta, nes niekada nealko, Ana nieko iš jos ne­
atėmė.

VLKJS 30-mečio gatvė prasidėjo prie geležinkelio stoties

ir tęsėsi per visą miestą iki tilto per Čulymą. Gegužę arba
birželį upė visada patvindavo, bet Nazarovo neužliedavo,
mat miestas yra šiek tiek aukštėliau. Itin prastai nutiko
1966 metais per gegužės šventes - tada buvo apsemtas ge­
ležinkelis į Ačinską.
Nazarovas buvo jaukus ir malonus miestas. Žmonės gy­
veno senuose mediniuose namukuose arba žemuose beto­
niniuose pastatuose. Aprūpinimas buvo palyginti neblogas
iki aštuntojo dešimtmečio pradžios, kai ėmė trūkti pieno
ir duonos. Dažnai tekdavo stovėti eilėse, o kai eilė priei­
davo, produktai būdavo išpirkti, kaip ir vėliau, dešimtojo
dešimtmečio pradžioje, kai byrančioje Sovietų Sąjungoje
daug kas tapo deficitu ir buvo pradėta vykdyti didžioji
pagalbos akcija „Vokietija padeda Sovietų Sąjungai". Dar
1970-1971 metais didžiųjų gamyklų darbininkai ir anglia­
kasiai Nazaro ve išėjo į gatves, protestuodami prieš prastą
aprūpinimą maisto produktais. „Mūsų vaikai visą laiką
gauna per mažai saulės ir vitaminų, - teigė jie, - tad duo­
kite mums bent pieno ir duonos!"
Prireikus pagalbos, vėl eidavau pas Plysovą. Jis išklau­
sydavo mano bėdų, paklausinėdavo ir, jei tik galėdavo pa­
dėti, visada čiupdavo telefono ragelį. Nebe pirmus metus
laisvėje, jau nesileidau, kad manęs atsikratytų pavaldiniai,
droždavau tiesiai pas valdžią. Juk turėjau rūpintis ne vien
savimi, bet ir Jelena, tai buvo mano pareiga. Plysovo dėka
prieš pradėdama eiti į mokyklą Jelena lankė vaikų darželį,

212
o paskui savaitinį darželį, kur buvo prižiūrima nuo pirma­
dienio ryto iki šeštadienio popietės. Pirmą kartą galėjau
ramiai dirbti, nebijodama dėl savo vaiko. Jei tik galėdavau,
beveik kiekvieną vakarą ją aplankydavau. Savaitinis dar­
želis buvo netoli mūsų namų, pačiame beržyne, čia buvo
grynas oras ir daug vietos vaikams žaisti.

1973 metų rugsėjo 1 dieną Jelena pradėjo lankyti mo­

kyklą. Rugsėjo pirmoji, šiandien vadinama „Žinių diena",
nuo seno yra didelė šventė visiems mokiniams, studen­
tams ir mokytojams. Išpuošiau Jeleną, aprengiau juoda
uniformine suknute, į kasas įpyniau du didelius baltus
kaspinus. Į šventę taip pat atėjo Valentina, Ana ir Liuda,
abi mergaitės lankė tą pačią mokyklą, Ana jau mokėsi aš­
tuntoje klasėje. Visi mokiniai su tėvais, draugais, broliais
ir seserimis susirinko mokyklos kieme, jie turėjo sustoti
klasėmis į vadinamąją mokyklos rikiuotę. Devintą valandą
prasidėjo iškilmės: direktorė ir komjaunimo atstovas pa­
sakė kalbas, abu kartojo, koks svarbus yra geras išsilavi­
nimas ir kad mokykla bei komjaunimas vaikus paruoš
sėkmingam ir laimingam gyvenimui.
Tada nuskambėjo pirmasis skambutis mažiesiems. Je­
lena noriai ėjo į mokyklą, stovėdama su kitais vaikais
juokėsi ir dar sykį man pamojavo, kai Ana, paėmusi ją už
rankos, pirmą kartą nuvedė į mokyklos pastatą.
Prisimenu, kad labai verkiau. Teko išeiti, kai grojo mu­
zika ir viskas buvo taip gražu - daugybė gėlių, puošnūs
drabužiai. Teko išeiti - negalėjau į visa tai žiūrėti. Ir po
šiai dienai negaliu žiūrėti, kai vaikai kur nors džiaugiasi,
šoka, dainuoja, groja muzika. Amžinai tas pats - paplūstu
ašaromis, nevalioju jų suturėti ir tenka išeiti. Nepajėgiu to
ištverti, nes tą akimirką mane ima smaugti pavydas. Ir aš

213
bučiau norėjusi šitai patirti vaikystėje. Ar bent jau dalelę
šito.

Pirmoje ir antroje klasėje Jelena mokėsi gerai, nekilo

jokių keblumų, tačiau pradėjusi eiti į trečią klasę namo vis
parnešdavo „dvoikių". „Dvoikė", dvejetas, Rusijos penkia-
balėje vertinimo sistemoje yra labai prastas pažymys. Šian­
dien Jelena dėl tų pažymių kaltina mane, ji tvirtina, kad
aš, jos motina, niekada neskyriau jai laiko. Tai tiesa, betgi
aš privalėjau dirbti. Niekada nevaikščiojau į šokius, į kiną,
neflirtavau su jokiu vyru. Viską, ką turėjau, atidaviau savo
dukrai. Bet tikriausiai buvau jai per griežta, už blogus pa­
žymius mušdavau rezginėle per užpakalį. Tik daug vėliau
suvokiau, kad nederėjo taip elgtis, nes mušdama įvariau
Jelenai baimės. Ji buvo taip įsibauginusi, kad kartą išplėšė
iš sąsiuvinio blogais pažymiais įvertintus darbus ir tuos
lapus išmetė. Kelis tokius lapus radau namo laiptinėje ir
kaipmat atpažinau Jelenos raštą. Tada nubaudžiau ją ne tik
už blogus pažymius, bet ir už nesąžiningumą.
Su niekuo nešnekėjau apie vaikų auklėjimą, tariausi ži­
nanti, kaip elgtis. Aišku, dariau klaidų - o kas jų nedaro?
Tačiau viena užauginau Jeleną. Ji netapo nei vagile, nei gir­
tuokle, nei narkomane, nei kekše. Ištekėjo, būdama nekalta.
Juokinga, bet vėliau ji man dėl to iškalbėjo ir tvirtino, kad
Olegas, jos vyras, jai dėl to priekaištavęs. Vis dėlto nepa­
neigsi, kad savo dukrą labai lepinau. Kai ji, dvidešimtmetė,
dirbo traukinio palydove, vis dar skalbiau jos kelnaites ir
lyginau palaidines. Troškau jai gero, norėjau suteikti tai, ko
pati niekada neturėjau, svajojau, kad jos gyvenimas nebūtų
toks sunkus kaip mano jos amžiaus.
Jelenai ėmus prastai mokytis, mane kelis kartus kvietė
į mokyklą. Niekas iš mokytojų nežinojo, kokius mokslus
aš baigusi ir kad dukrai negaliu padėti ne tik todėl, jog

214
neturiu laiko, bet ir dėl to, jog man trūksta elementaraus
išsilavinimo. Parašiau prašymą priimti Jeleną į pailgintos
dienos grupę, kuri tais laikais kainavo kapeikas. Jelena
ilgiau pabūdavo mokykloje, o grįždavo pavalgiusi pietus,
paruošusi namų darbus ir net gavusi pavakarių. Gražiu
oru eidavo su draugėmis į darželio žaidimų aikštelę, į sta­
dioną arba į beržyną. Blogu oru vaikai žaisdavo mūsų bute
arba pas kaimynus iš to paties aukšto.
Mane visą laiką graužė sąžinė, kad taip ilgai palieku
dukrą vieną, nes tiek daug dirbu. Tuo tarpu vėl gavau
konduktorės vietą. Kartais būdavau išvažiavusi šešiolika,
dvidešimt valandų arba dar ilgiau. Išeidavau, kai Jelena
dar miegodavo, o grįždavau, kai ji jau miegodavo. Gultis
turėdavo viena. Tačiau kitaip neišėjo, norėjau, kad mano
vaikas būtų sotus, kad jam niekada netektų badauti, kaip
man vaikystėje. Be to, jai reikėjo drabužių ir knygų. Dukra
dažnai man priekaištaudavo.
- Mama, - sakydavo ji, - tu niekada neturėjai man laiko.
Man labai skaudu tai girdėti. Šiandien ji mane supranta,
bent jau taip sako, kol vėl išsprūsta „bet". O juk aš neturė­
jau iš ko rinktis, Nazarove negalėjau vogti arba elgetauti
kaip vaikystėje - būtų suėmę. Galėjau tik dirbti, ką, beje,
darė ir kitos moterys, neturinčios vyrų ir vienos auginan­
čios vaikus.

Jelenos tėvas Vladimiras mokėjo alimentus dukrai išlai­

kyti, tačiau tų pinigų net neužtekdavo jos maistui. Kaip
kasyklos geležinkelio ruožo prižiūrėtoja gaudavau tik nu­
statytą algą. Neturėjau galimybės dirbti viršvalandžių ar
ką nors „susiorganizuoti" iš pašalies. Būčiau galėjusi gauti
anglių, bet jų nebereikėjo - mano naujajame gražiajame
bute buvo centrinis šildymas. Todėl vėl įsidarbinau kon­
duktore. Tiesa, laiko vaikui liko dar mažiau, bet uždirbau

215
gerokai daugiau, nes atlyginimą gaudavau už išdirbtas
valandas. Sis darbas turėjo dar du pranašumus. Nuo tada,
kai Nazaro ve ėmė strigti aprūpinimas maisto produktais,
kad nusipirktum duonos, pieno ir kitų kasdienių prekių,
reikėjo stovėti eilėse. Tam neturėjau laiko, o Jelena dar
buvo per maža. Todėl važinėdama autobusu mažuose kai­
meliuose ir tarybiniuose ūkiuose iš valstiečių, su kuriais
per tą laiką susipažinau, įsigydavau kokybiškų ir pigių
produktų. Be to, aš, kaip ir visi konduktoriai, pardavinė­
dama bilietus nusukdavau vieną kitą kapeiką. Mėnesio
pabaigoje susidarydavo keli rubliai. Jei kelionė kainuodavo
rublį ir dešimt kapeikų, iš keleivio tiek ir paimdavau, bet
iš ritinėlio kartais atplėšdavau bilietų tik už penkiasdešimt
kapeikų. Taip man likdavo šešiasdešimt kapeikų, kurias
įsidėdavau į kišenę, 6paAa k ū a u m , kaip sakydavo rusai. O
tai labai apsimokėjo.
Jelena visada buvo soti, o aš pati dažnai neturėdavau
kada pavalgyti. Papusryčiauti - nors pagaliau galėjau sau
tai leisti - retai sugebėdavau. Keldavausi ketvirtą ryto,
kartais netgi pusę keturių, nusiprausdavau ir paruošda-
vau pusryčius Jelenai: manų košės, keptų bulvių arba
bulvių košės. Kartais pyragėlių su mėsa arba maltinukų.
Lėkštele uždengdavau stiklinę su pienu, šalia padėdavau
buto raktą. Jį Jelena visada nešiojo ant virvutės po kaklu.
Prieš išeidama iš namų dar paskubom išgerdavau puodelį
arbatos ir surūkydavau cigaretę. Vasarą viskas atrodydavo
puiku, virš beržyno kyla saulė, o aš visada labai mėgau ste­
bėti saulėtekį. Tačiau žiemą būdavo sunku, tada magėdavo
pamiegoti ilgiau nei tris keturias valandas, norėdavosi
apsiversti ant kito šono ir priglausti dukrą. Abi galėjome
tik svajoti, kad iki valiai išsimiegosime ir kartu papusry­
čiausime. Suskambus žadintuvui Jelena beveik kasryt kel­
davosi viena. Žadintuvą visada įstatydavau į puodą, kad
kuo garsiau skambėtų. Tuo metu jau seniai būdavau darbe,

216
nes pusę penkių mane ir mano bendradarbius paimdavo
įmonės autobusiukas ir nuveždavo į autobusų parką.
Kartais prieš išeidama iš namų dar įsimesdavau į striu­
kės kišenę riekę duonos pusryčiams. Tačiau dažniausiai,
prieš pat išvažiuojant pirmam septintos valandos autobu­
sui, geležinkelio stotyje nusipirkdavau porą vakarykščių
pyragėlių. Ramiai juos suvalgydavau, keleiviams sulipus ir
įsigijus bilietus. Nuolat dirbau su tais pačiais vairuotojais -
Griša ir Fedia. Dispečeris retai skirdavo mums važinėti
po miestą, dažniausiai gaudavome užmiesčio maršrutus.
Labiausiai mums patiko penkiasdešimties kilometrų ke­
lias iš Nazarovo į Ačinską - didelį miestą. Tas kelias buvo
puikus, taigi atstumą įveikdavome per dvi arba pustrečios
valandos. Po pirmo reiso netgi spėdavau parbėgti namo,
pagaminti Jelenai valgyti, truputį su ja pažaisti, o tada sku­
bėdavau į sutartą vietą, kur vairuotojas mane paimdavo, ir
antrą kartą važiuodavome tuo pačiu maršrutu. Kitą dieną
gaudavome kitą maršrutą.
Daug dažniau nei į Ačinską važinėdavome į kaimelius ir
tarybinius ūkius, įsikūrusius taigoje toli nuo rajono centro
Nazarovo. Į tokias užmiestines keliones - kartais autobusas
nesustodamas dardėdavo visą valandą - aš beveik visada
pasiimdavau knygą ir laikraščių. Keliai - vienos duobės,
tad skaityti būdavo sunku, bet vis dėlto įmanoma. Turėjau
daug knygų, jos kainavo pigiai - rublį, rublį ir keturias­
dešimt kapeikų, dienraštis kainavo dvi tris kapeikas. Vis
kaliau Jelenai į galvą: gali neturėti išsilavinimo, bet labai
daug įmanoma pasisemti iš knygų. Manau, kad pusę to,
ką šiandien žinau, ką gebu parašyti, išmokau iš knygų ir
laikraščių. Ir dukrą raginau skaityti, skaityti, skaityti. Bet ji
netapo tokia knygų žiurke kaip aš.
Kai važiuodavome į Sachaptą, Beriozovką arba Šadrino,
kelionė į vieną pusę trukdavo keturias penkias valandas.
Asfaltuotų kelių nebuvo, tik vieškeliai, vedantys per gražų,

217
šiek tiek kalvotą taigos kraštovaizdį. Pavasarį ir rudenį, kai
būdavo pašalę, atstumą įveikdavome gana greitai. Tačiau
žiemą arba per polaidį niekas negalėjo numatyti, kiek truks
kelionė. Autobusas dažnai įklimpdavo ir keleiviai turėdavo
jį stumti iš gilaus purvo arba pusnyno. Kai taip nutikdavo,
šaukdavau:
- Visiems vyrams išlipti, opa! Reikia pakelti kairį užpa­
kalinį ratą! Visos moterys stumia iš dešinės!
Kartais netgi tekdavo iškrauti visą bagažą. Keleiviai iš
anksto žinodavo, kas jų laukia, bet tokiais atvejais vis tiek
baisiai keikdavosi, kol vėl sulipę į autobusą ir išmaukę
po pusę stiklinės ar net po visą stiklinę degtinės imdavo
juoktis iš tokio nuotykio. Alkoholio visada rasdavosi tuose
dideliuose maišuose arba krepšiuose, kuriuos žmonės vež­
davosi.
Ypač savaitgaliais autobusas į abi puses būdavo perpil­
dytas, nes kaimiečiai važiuodavo į rajono centrą apsipirkti,
o jauni žmonės keliaudavo į kaimą aplankyti tėvų ir apsi­
rūpinti maisto produktais ateinančiai savaitei. Atvykę į di­
delį kaimą ir išlaipinę visus keleivius eidavome į cmoAOBa.fi,
valgyklą, kur pigiai ir sočiai pavalgydavome. Pirmą kartą
per dieną numalšindavau kirminą, o ir Jelenai ką nors
nupirkdavau. Kad ir kada grįždavome, laukdavo antras
reisas, tada jau būdavo sunkiau gauti ką nors vakarienei.
Kiaurą parą veikė tik geležinkelio stoties bufetas.
Dauguma mano bendradarbių, tokios moterys kaip
Valentina Djakova arba mano vyresnė draugė Nina, ne­
pajėgdavo važiuoti į antrą reisą. O man patiko dirbti dar
vieną pamainą. Ji paprastai prasidėdavo ketvirtą valandą
po pietų. Patiko todėl, kad tuomet beveik niekada neįlip­
davo kontrolieriai. Kontrolieriai - tai nervų gadinimas,
nes reikėdavo greitai sutarti su keleiviais, kad „tvarkingai"
pasisakytų ką tik įlipę. Dažnai važiuodavo tie patys žmo­
nės. Jie mane pažinojo, retsykiais matydavo ir Jeleną, kai

218
pasiimdavau ją į darbą, nors tai buvo draudžiama. Mums
išvažiuojant iš garažo, vairuotojas Fedia netgi paslėpdavo
ją priekyje, prie savęs. Jelena laikydavosi jam už kelių, kai
važiuojant prireikdavo pasiusioti. Juk dėl jos nesustosi. O
autobuso grindyse žiojėjo didžiulės skylės. Kai kurie kelei­
viai žinojo, kad turiu vaiką, ir pasiūlydavo:
- Imk pinigus, bilieto nereikia, nebent kontrolė.
Visi taip elgėsi, tai buvo vadinama M b u u K o e a m b -
gvelbti. Aišku, su užkietėjusiais komunistais taip nesutarsi.
Jei kelionė kainavo rublį ir dešimt kapeikų, tai ir bilietų
atplėšdavau už tokią sumą.
Deja, kai tekdavo važiuoti į užmiestį, iš pelningojo
antrojo reiso dažnai grįždavome tik prieš pirmą valandą
nakties. O ir pasiekus autobusų parką darbo diena dar
nesibaigdavo. Reikėdavo išvalyti autobuso vidų ir skubėti
pas kasininkę. Jai atiduodavau pinigus ir neparduotus
bilietus. Iš išorės autobusą turėdavo valyti tik tie konduk­
toriai, kuriuos pagaudavo sukčiaujant. Sykį įkliuvau ir aš.
Už bausmę visą mėnesį turėjau kasdien nuplauti autobusą.

Tėvo ir brolio paieškos

1976 metų pradžioje vienai kaimynei prisipažinau esanti

vokietė. Ji paklausė, kodėl nuolat su savimi tampausi
Jeleną, ir aš jai šiek tiek papasakojau apie savo gyvenimą.
Šiaip su niekuo apie tai nekalbėjau, nes patyriau, jog ir pra­
ėjus daugiau kaip trisdešimčiai metų nuo Antrojo pasau­
linio karo pabaigos vokiečiai šioje šalyje nepageidaujami.
Tačiau po poros dienų nuo mūsų pokalbio toji moteris pa­
davė man raštelį. Ten buvo nurodytas Raudonojo Kryžiaus
Paieškų tarnybos Hamburge adresas. Kaimynė patarė
kreiptis į juos. Savo gimtąją kalbą buvau seniai pamiršusi,

219
gi daugybę metų nekalbėjau vokiškai, o parašyti mokėjau
tik savo vardą. Todėl rusiškai parašiau viską, ką prisimi­
niau: savo vardą ir pavardę, brolio, sesers ir tėvo vardus.
Rašiau tikrai iš visos širdies: „Maldauju Jūsų, aš tik noriu
sužinoti, kas esu." Laišką išsiunčiau 1976 metų sausio 28
dieną, nesitikėdama, kad kas nors atsilieps. Juk pirmiausia
toks laiškas keliavo į Maskvą. Prieš kelerius metus buvau
rašiusi į Raudonąjį Kryžių Maskvoje, tačiau atsakymo taip
ir nesulaukiau.
Tuo metu dažniausiai važinėjau iš Nazarovo į Abakaną -
daugiau nei šešių šimtų kilometrų atstumas, autobusas
paprastai dardėdavo dešimt valandų, nebent kelias bū­
davo užpustytas ir neišvažiuojamas. Ir štai 1976 metų va­
sarį įvyko baisi nelaimė: jaunas vairuotojas Griša per daug
išgėrė ir slidžiame apsnigtame kelyje nesuvaldė pilnutėlio
autobuso. Autobusą sumėtė, jis nuslydo nuo kelio ir nu­
virto į griovį. Padėjau traukti keleivius per priekinį langą,
o tada autobusas užsidegė. Keli žmonės žuvo, kai kurioms
moterims buvo supjaustytas veidas, aš taip pat buvau sun­
kiai sužeista. Iki šiol man per visą kairę koją eina didžiulis
randas.
Iš ligoninės mane išrašė, nes ten niekuo nebegalėjo pa­
dėti. Buvau prikaustyta prie lovos, koja smarkiai apdegusi,
be to, abu plaučiai apimti uždegimo. Mane slaugė Valen­
tina, ji keitė tvarsčius ir netgi gaudavo penicilino. Kaip
tik tada į buto duris paskambino paštininkė - atnešė tele­
gramą. Tai buvo 1976 metų kovo 9 dieną. Tačiau telegrama
buvo parašyta vokiškai, ir aš nieko nesupratau. Valentina
paprašė paštininkę rasti pašte žmogų, galintį išversti
tuos kelis žodžius. Po pietų paštininkė grįžo. Telegramos
apačioje rusiškai buvo parašyta, kad mano tėvas ir brolis
gyvena Vokietijoje, Vakarų Vokietijoje. Kad esama dviejų
Vokietijų, žinojau iš laikraščių ir televizijos - neseniai

220
buvau išsimokėtinai nusipirkusi televizorių. Rusijoje buvo
sakoma, kad yra VDR, Vokietijos Demokratinė Respublika,
rusų Vokietija, narna repManuH, mūsų Vokietija, ir yra
Vakarų Vokietija, fašistinė Vokietija. Išgirdus, kad tėvas
ir brolis gyvena fašistinėje Vokietijoje, man buvo visai vis
vien. Troškau nukakti pas juos, kad ir kur tai būtų, ne­
svarbu, net jei ta šalis būtų buvusi Afrikoje, vis tiek būčiau
veržusis pas juos.
Žodžiais neįmanoma apsakyti, koks tai buvo jausmas, tą
reikia patirti pačiam. Man iš karto smarkiai pakilo tempe­
ratūra. Daugiau kaip po trisdešimties metų atsirado tėvas
ir brolis - man, sunkiai ligonei, tai buvo tikras sukrėtimas.
Gydytojai nelabai tikėjo, kad išsikapstysiu, tačiau kai pašti­
ninkė atnešė telegramą ir aš sužinojau, kas joje rašoma, su­
pratau - pasiduoti negalima. Mane jau laikė pusiau lavonu,
bet dabar privalėjau atsistoti ant kojų, juk auginau mažą
vaiką, reikėjo rūpintis mudviejų ateitimi, turėjau sutelkti
jėgas. Susiėmiau iš paskutiniųjų, ir tada įvyko antras stebu­
klas - gydytojai vos galėjo tuo patikėti, - bet aš ėmiau po
truputį sveikti.
Netrukus iš Hamburgo, iš Paieškų tarnybos, gavau ofi­
cialų raštą rusų kalba. Jis prasidėjo taip: „Didžiai gerbiama
ponia Logvinenko, turime garbės ir malonumo pranešti,
kad radome Jūsų šeimą. Jūs esate duktė pono Alberto Oto,
gimusio 1899 03 30 Jakobsdorfe, Vėlau apskrityje. Jūsų
tėvas su Jūsų broliu Manfredu gyvena Vokietijos Federa­
cinėje Respublikoje. Abu labai laimingi pagaliau sužinoję
Jūsų buvimo vietą, nes daugelį metų nesėkmingai ieškojo
Jūsų per Vokietijos Raudonojo Kryžiaus Paieškų tarnybą.
Kadangi vadinatės visai kita pavarde, šios paieškos ir ne­
galėjo būti sėkmingos. Šiandien mums paskambino Jūsų
brolis ir paprašė nedelsiant su Jumis susisiekti. Dėl supran­
tamų priežasčių Jūsų tėvas ir brolis norėtų kuo greičiau

221
pradėti su Jumis susirašinėti ir sužinoti apie Jūsų likimą.
Kadangi juodu nemoka rusų kalbos, pasiūlėme pradėti
susirašinėjimą per mūsų tarnybą. Išversime Jūsų laiškus
ir perduosime jiems. Jei pageidaujate, taip pat galite pa­
sinaudoti šiuo pasiūlymu. Būtų puiku gauti keletą Jūsų
nuotraukų." Toliau nurodyti tėvo ir brolio adresai. Dar
parašyta, kad abu stengsis kuo greičiau perkelti mane į Vo­
kietiją, jeigu tik aš sutiksiu.
Žinoma, sutikau. Nuo tos akimirkos mano vienintelis
tikslas buvo išvažiuoti su dukra į Vakarų Vokietiją pas
tėvą. Pirma mintis buvo, kad „senuką reikės slaugyti ir
prižiūrėti. Taigi turėsiu juo rūpintis". Apie Vakarų Vo­
kietiją nedaug težinojau, tada „Komsomolskaja pravda"
ir „Nazdrovskije vesti" rašė tik tiek, kad toje šalyje labai
sunku rasti darbą, kad daugybė žmonių gyvena gatvėje ir
badauja. Todėl į Vokietijos ambasadą ir į Raudonąjį Kryžių
parašiau: „Esu darbšti, sveika, galiu dirbti bet kokį darbą...
Ir jei tik reikės, padėsiu savo tėvui." Juk jis jau buvo gana
senas. Rašiau, kad remsiu jį materialiai. Nuoširdžiai tikė­
jau, kad senukai badauja, nenumaniau, jog tai tik sovietinė
propaganda.
Kad ir kaip keista, laiškai iš Vakarų Vokietijos per Mas­
kvą į Nazarovą visada ateidavo greitai. Tėvas ir brolis
Manfredas rašė į Raudonąjį Kryžių, ten laiškus išversdavo
į rusų kalbą ir netrukus juos gaudavau. Tiksliai prisimenu,
kad viename buvo parašyta: „Prieš išvažiuodama atsiųsk
telegramą, pasitiksime tave Braunšveige."
Gavusi pirmus laiškus iš Vokietijos Raudonojo Kryžiaus
dar sykį nuėjau pas mūsų partijos sekretorių Plysovą. Jis
tiek daug man padėjo, tad norėjau įrodyti, jog nemelavau.
Niekada nepamiršiu, kaip jis pasakė:
- Gerai pagalvokite, ar verta važiuoti į Vakarus. Jūs čia
užaugote, tiek išvargote ir vis dėlto susidorojote...

222
 Tuomet nesupratau jo žodžių, bet šiandien manau, kad
jis kai ką numatė.

Po kelių mėnesių buvo suruošti visi išvykimo doku­

mentai ir mudvi su Jelena išvažiavome į Maskvą, į Vokie­
tijos ambasadą. Prieš tai oficialiai išsiskyriau su Vladimiru,
laimė, tai buvo grynas formalumas. Pardaviau kelis savo
turimus vertingus daiktus: mažą skalbyklę, televizorių
ir sofą. Kažkas mane įspėjo, kad rublių vežtis į Vokietiją
nevalia, todėl pripirkau Jelenai gražiausių drabužių, kokių
tik galėjau gauti Nazarove. Kelnes, palaidinę ir švarkelį,
oranžinių atspalvių, derančius tarpusavyje. Manding, VDR
gamybos. Visus asmens dokumentus turėjau atiduoti
milicijoje, vietoj jų gavau pažymą, kurią reikėjo pateikti
krašto administraciniame centre Krasnojarske, kad ten
man išduotų užsienio pasą su antspaudu. Beveik tris paras
Transsibiro geležinkeliu mudvi su Jelena dardėjome iš
Krasnojarsko į Maskvą. Buvo gražus metas, 6a6be Aemo,
kaip sako rusai, bobų vasara. Lapai jau geltoni ir raudoni,
žiūrėjome pro langą ir mėgavomės kelione, nors aš labai
jaudinausi. Tai suprantama. Juk važiavau į Vokietiją, į savo
tėvynę, pas savo artimuosius. O kiek metų viena gyvenau
Sovietų Sąjungoje - trisdešimt vienus.
Atvykusi į Maskvą iš karto kreipiausi į Vokietijos Fede­
racinės Respublikos ambasadą, kuri tuomet buvo įsikūrusi
netoli nuo Baltarusijos stoties, mažame sename pastate
Bolšaja Gruzinskaja gatvėje, numeris 17. Privalėjau gauti
įvažiavimo vizą į Vokietiją, todėl mudvi su Jelena nufoto­
grafavo. Dokumentus sutvarkė per vieną dieną. Vis dėlto
dar dvi ar tris dienas teko praleisti Maskvoje, nes už tėvo
atsiųstus pinigus nepavyko nusipirkti bilietų į Vokietiją.
Oficialiai visi bilietai buvo išparduoti. Viską išsprendė ne­
didelis kyšis.

223
 Neprisimenu, kokiame viešbutyje nakvojome. Rasti
pastogę nebuvo lengva, visur atsakydavo: „Mean Hem ,
vietų nėra." Ilgus metus Sovietų Sąjungoje taip buvo
įprasta, net jei visi kambariai stovėdavo tušti. Tame vieš­
butyje buvo labai daug pakeleivių, visi gulėjo arba sėdėjo
apačioje vestibiulyje, tik šeimos su mažais vaikais gavo
lovas. Jelena jau buvo gana didelė, tad griebiausi gudrybės,
nes iš nuovargio nebesilaikiau ant kojų. Liepiau Jelenai
verkti. Ji ir apsiverkė, nes taip pat buvo mirtinai pavargusi.
Ir taip įsiraudojo, kad beveik puolė į isteriją. Registratorė
nebeištvėrė ir davė mums kambarį antrame aukšte. Pama­
čiusi, kad čia beveik visi kambariai tušti, nulipau į apačią ir
pasakiau tai kitiems žmonėms. Tačiau jie nieko nepešė.
Mudvi su Jelena lankėmės Raudonojoje aikštėje, zoo­
logijos sode ir Visasąjunginėje liaudies ūkio pasiekimų
parodoje. Valgėme prašmatniame restorane į dešinę nuo
Didžiojo teatro. Ten irgi išleidome labai daug pinigų. Šiaip
ar taip, ką valgėme, jau nebeprisimenu. Pagaliau išsiunčiau
tėvo adresu telegramą, mat kišenėje jau turėjau bilietus:
„Važiuoju - traukinio numeris - iš Maskvos išvyksta."
Kol pasiekėme Braunšveigą, truko dar beveik dvi paras.
Traukinys atvyko naktį. Labai nerimavau, koks bus mūsų
naujasis gyvenimas?

224
 VI-
VAKARUOSE
 Susitikimas po trisdešimties metų

isą kelionę nerimavau: ar mano telegrama pasiekė adre­

V satą, ar mus kas nors pasitiks stotyje? Su mumis kupė
važiavo pagyvenę sutuoktiniai, nelinkę leistis į šnekas,
įsikniaubę į savo knygas. O aš nieko nepasiėmiau skaityti!
Todėl savo baime, kad Braunšveigo stotyje stovėsiu viena
kaip pirštas, pasidalijau tik su traukinio palydovu, neno­
rėjau gąsdinti Jelenos. Palydovas buvo lenkas, ne vieną de­
šimtmetį važinėjantis maršrutu Maskva-Paryžius, tai buvo
galutinė maršruto stotis Vakaruose. Jis man patarė:
- Jei niekas nepasitiks, neturėsi kur dėtis, o tokiu vėlyvu
metu stotyje mažai žmonių. Tada eik į didžiąją salę ir lauk.
Ten šilta ir galėsi būti iki ryto. Jei pamatysi policininką,
prieik ir parodyk adresą. Jis tikrai tau padės.
Tai buvo rugsėjo 23 dieną.
Atvykę į Berlyną sustojome dukart. Pirmą kartą į mūsų
vagoną sulipo būrelis kareivių su šunimis. Daugybę gy­
venimo metų praleidau prižiūrima kariškių, todėl jų šiek
tiek prisibijojau - ir dabar prisibijau. Norėjau dingti, susi-
gūžiau. Nieko nesupratau, traukinio palydovas paaiškino,
kad reikia pateikti daiktus patikrai. Baisiai nervinausi, nors
stengiausi atrodyti rami. Šunys įėjo į kupė ir viską apuostė.
Sėdėjome kaip pelės po šluota ir stengėmės nežiūrėti gyvū­
nams į akis, o juk tai buvo puikūs aviganiai, jų kailis žvil­
gėjo, prašyte prašėsi paglostomas. Paskui traukinys kiek
pavažiavo, ir vėl pasigirdo:
- Pateikite pasus kontrolei.
Bet šįsyk nebuvo nei šunų, nei tokios daugybės vyrų.
Užėjo dviese, grąžindami pasą netgi pasakė „ačiū". Tokių

226
dalykų VDR nebuvo, ten tik rėkavo.
Kai traukinys pagaliau sustojo Braunšveige, vienintelis
rūpestis buvo su vaiku ir negausia manta (turėjau tik vieną
lagaminą ir kibirą su uogomis) patekti į peroną. Be mūsų,
daugiau niekas neišlipo. Stovėjau, laikydama dukrą už
rankos, buvo tylu ir šalta. Ir ūmai išgirdau:
- Lyzabete!
Maniau, išvirsiu iš koto. Juk tai mano tikrasis vardas,
negirdėjau jo ištisus dešimtmečius. Atsigręžiau ir išvydau
stiprų, stambų vyrą. Išsyk supratau, jog tai Manfredas.
Pamiršau vaiką, pamiršau daiktus, nudūmiau, puoliau jam
ant kaklo, bet negalėjau susišnekėti. Buvau pamiršusi gim­
tąją kalbą. Tik apkabinau jį ir abu ėmėme drebėti. Baisiai
drebėjau - iš šalčio ir susijaudinimo.
Manfredas nupirko du popierinius puodelius kakavos.
Vieną man, kitą Jelenai. Pirmą kartą gyvenime mudvi gė­
rėme karštą šokoladą. Tėvas į Braunšveigą neatvažiavo, o
su Manfredu buvo dar du žmonės, bet jų neprisimenu. Visi
sulipome į automobilį ir nuvažiavome į viešbutuką neto­
liese. Gavome dar porą sumuštinių ir arbatos iš termoso.
Kitą rytą nuvažiavome į Frydlando persikėlėlių stovy­
klą. Aštuntojo dešimtmečio viduryje čia daugiausia buvo
priimami atvykėliai iš Lenkijos ir Rumunijos; iš Sovietų Są­
jungos atvykdavo vos vienas kitas Rusijos vokietis. Manęs
ir Jelenos laukė medicininis patikrinimas. Peršvietė ir plau­
čius, nes tais laikais Rytų bloko šalyse tūlas sirgo džiova,
ypač skurdžiai gyvenantys žmonės. Deja, ir šiandien tas
pats. Manfredas padavė man kažkokius popierius, nesu­
pratau, apie ką jie.
Galiausiai brolis nuvežė mane į Vėneną - nedidelę
gyvenvietę netoli Oldenburgo. Jis paskambino į mažo na­
muko duris, atidarė vyriškis, ir aš iš karto supratau, jog tai
mano tėvas. Prieškambaryje pasijutau keistai. Jelena vėliau
pasakojo, kad suklupau ant kelių ir apkabinau tėvui kojas.

227
Šiandien man nesmagu prisiminti tą situaciją, bet menu,
kad labai verkiau. Visi verkėme, Manfredas, tėvas, Jelena
ir aš. Manfredas dar trupučiuką pabuvo ir išėjo namo - gy­
veno kitame sklypo gale.
Su tėvu, aišku, irgi negalėjau susišnekėti. Albertas Otas,
išvaizdus, liesas, aukštas žilaplaukis vyriškis, buvo paga­
minęs valgyti, štai ir viskas. Jokios šventės, nieko ypatingo.
Tik vakare atėjo kaimynė su gėlėmis. Margreta Oto, Manf­
redo žmona ir mano brolienė, tuo metu gulėjo ligoninėje
Oldenburge - kažkas kepenims, viskas per tą šurmulį dėl
mano atvykimo, paaiškino man. Rytojaus ar porytojaus
dieną Manfredas su manimi ir Jelena nuvažiavo jos ap­
lankyti. Man tai buvo naujas pasaulis, viskas taip švaru ir
gražu. Ligoninėje viena medicinos sesuo mokėjo rusiškai,
mudvi trumpai šnektelėjome.
Po kelių dienų man per vertėją buvo paaiškinta, jog
privalau lankyti mokyklą, kad išmokčiau vokiškai. Jelena
turėjo būti išvežta į pensioną, į internatą. Žinojau, kad Ru­
sijoje internatai skirti fiziškai arba psichiškai nesveikiems
vaikams. Niekaip nesupratau, kodėl Jeleną reikia ten vežti,
juk ji visiškai normali. Kodėl ji negali gyventi su manimi?
- Už pensioną mokės Oldenburgo miestas, - pranešė
man.
Ir Jeleną išvežė į Celę. Tai buvo baisu, bet baisiausia
buvo tai, jog negalėjau nieko paaiškinti, negalėjau pasakyti,
kad noriu turėti ją prie savęs. Juk ji buvo tokia maža. Be
to, nežinojau, kas tas pensionas, arba internatas. Neįsivaiz­
davau, kur ta Celė. Man po nosimi pakišo žemėlapį, bet
aš nieko nesusigaudžiau žemėlapiuose, ir po šiai dienai
nesusigaudau. Galiausiai pareiškė, kad taip reikia. Jelena
turinti išmokti vokiškai. Ir aš privalanti lankyti mokyklą.
Man viskas vyko per greitai.

228
 Šeimos ryšiai

Kai atvykau j Vokietiją, į naują pasaulį, didžiausia bėda,

ko gero, buvo tai, kad nemokėjau kalbos. Vertėja ateidavo
tik kelioms valandoms, o mūsų bandymus susišnekėti ran­
komis ir kojomis retai vainikuodavo sėkmė. Nemokėdama
kalbos negalėjau išaiškinti aplinkiniams, kad noriu gyventi
su dukra. Jelenai reikėjo su viskuo apsiprasti, geriausia -
senelio namuose. Juk tai jos senelis, čia ji ir turi gyventi!
Devynerius metus sprendžiau visus su Jelena susijusius
klausimus, o dabar mano nuomonė nieko nereiškė. Jelena
verkė, ir aš verkiau. O aplinkiniai geranoriškai tapšnojo
man per petį, tarsi sakydami, jog viskas daroma teisingai
ir bus gerai.
1976 metų lapkričio pradžioje, prieš išvežant Jeleną į in­
ternatą Celėje, atvyko televizijos filmavimo grupė iš Ham­
burgo. Filmuojama buvo Manfredo name, nes šis buvo
daug didesnis už tėvo. Labai keista man pasirodė tai, kad
tėvui, kuris taip ilgai manęs ieškojo ir pagaliau rado, ne­
buvo leista dalyvauti. Vėliau paklausiau Manfredo kodėl.
Aš uoliai mokiausi ir greitai prisiminiau gimtąją kalbą.
Greičiau, nei visi tikėjosi. Bet atsakymo į savo klausimą
taip ir negavau. Kelis kartus man besėdint pas Manfredą
netgi nutiko taip, kad Margreta, išvydusi per sklypą at­
einantį tėvą, užtrenkė jam prieš nosį duris, nors tėvas ją
seniausiai buvo spėjęs pamatyti pro langą.
Po poros mėnesių teko išsikelti iš tėvo namų - šį spren­
dimą savavališkai priėmė Manfredas su Margreta. Manfre­
das pastebėjo, kad dažnai verkiu. Negalėjau jam pasakyti,
kad turiu dvasinių problemų ir su niekuo negaliu pasišne­
kėti. Manfredas su Margreta netoliese rado man butuką ir
mane perkraustė. Ten stovėjo dvi lovos ir spinta, kurią iki

229
šiol tebeturiu. Tampausi ją visur su savimi. Manfredas tarė:
- Gyvensi čia, ir Jelena per atostogas čionai atvažiuos,
bet tėvui nesakyk, kur gyveni.
O tėvui pasakė:
- Lyzabetė išsikrausto, ji nieko nepasiima, tik drabužius
ir daiktus, padovanotus Jelenai.
Manfredo ir Margretos pažįstami mane dosniai sušelpė
drabužiais. Tie drabužiai buvo nenauji, bet man atrodė ti­
kras turtas.
Perkraustę mane į butą Manfredas su Margreta dar
pridūrė, kad man bus geriau, jei čia gyvensiu viena. O juk
tėvo namas buvo pakankamai didelis mums visiems. Ten
buvo trys kambariai, prieškambaris ir virtuvė. Butukas,
kuriame dabar gyvenau, atsilaisvino, mirus nuomininkei.
Baldus nupirko Manfredas su Margreta.
Aš su niekuo nebendravau. Prieš porą metų, kai ren­
gėme reportažą, su žurnalistais vėl tenai nuvažiavome ir
šnektelėjome su kaimynais, gyvenančiais tame name nuo
tada, kai ten glaudėmės ir mudvi su Jelena. Niekas nepri­
siminė iš Sovietų Sąjungos atvažiavusios moters su dukra.
O juk gyvenome visai greta, durys prie durų. Ir namas nėra
didelis.
Paskui Jelenai prasidėjo pirmosios atostogos. Iš Celės ji
su kita mergaite atvažiavo į Oldenburgą, o ten ją paėmė
Manfredas su Margreta. Vėliau jie prikaišiojo:
- Viską dėl tavęs darėme, o tu viską pamynei po kojų.
Tai tiesa, jie tikrai darė dėl manęs viską, nors ne viskas
buvo teisinga. Niekas neklausė mano nuomonės. Manfre­
das su Margreta atvežė Jeleną į mūsų naują butą. Pagaliau
dukra vėl buvo su manimi. Tėvas vis dar nežinojo, kur gy­
venu. Iki jo, Jelenos senelio, buvo visai netoli. Kitoje gatvės
pusėje buvo didelė neįgaliųjų prieglauda, kurioje tėvas
ilgai dirbo po karo. Paskui pereidavai parką ir atšidurdavai
prie jo namo.

230
 Džiaugiausi, kad atostogų Jelena grįžo pas mane. Prike­
piau sklindžių, o Jelena dairėsi po naują butą. Bet jau kitą
dieną ėmė šaukti:
- Noriu pas senelį! Noriu pas senelį!
Būdama dešimties jau nesileido perkalbama. Per trumpą
laiką tėvas labai išpaikino anūkę. Iš pradžių lakstė paskui
ją su bananais. Jelena nė nenutuokė, kas tai per daiktas, pa­
ragavo ir iš karto išspjovė. Tada tėvas vaišino ją apelsinais
ir visokiais saldumynais, vis sugalvodavo, kaip palepinti
mano dukrą. Tais laikais Jelena buvo labai liesa, ir senelis
manė, kad ji turi priaugti svorio. Senukas buvo įsitikinęs,
kad vaikas per ilgai badavo, nors to niekada nebuvo. Kai
būdavo striuka, sau nuo burnos nutraukdavau paskutinį
kąsnį.
Po dviejų ar trijų dienų Jelena susidraugavo su kaimynų
vaikais, kartu žaisdavo kieme. Staiga Jelena pareiškė:
- Einu pasivaikščioti.
Išleidau, tik prigrasinau, kad toli neitų. Po kiek laiko
sučirškė durų skambutis. Atidariau, įėjo Jelena su kažkokiu
maišeliu rankose.
- Ką čia turi? - puoliau kamantinėti.
- Mama, atsimeni, ten, pas senelį, kažkas man padova­
nojo dviratį. Aš tą dviratį pasiėmiau.
Tai ji išdėstė rusiškai.
- O ką veikia senelis? - paklausiau.
Aš ir pamiršau, kad jam nevalia žinoti, kur mes gyve­
name. Vėl sučirškė durų skambutis. Už durų stovėjo tėvas
su dviem maišeliais.
- Lyzabete, vaikeli, ar galiu pas tave užeiti? - prabilo jis.
Man suspaudė širdį. Mano patirtis buvo visai kitokia.
Kai atskirai gyvenantys tėvai aplanko vaikus, tėvui nerei­
kia prašyti leidimo užeiti vidun.
- Iš kur žinai, kur aš gyvenu? - paklausiau tėvo.

231
 O Jelena rusiškai paaiškino:
- Man taip pagailo senelio, jis norėjo žinoti, ar gerai įsi­
kūrėme...
Tėvas paprasčiausiai atsekė paskui Jeleną. Ji tai matė,
atsivedė jį. Nesuprantu, kodėl Manfredas su Margreta ne­
norėjo, kad tėvas sužinotų, kur mudvi su Jelena gyvename.
Spėju, - bet gal ir klystu, - jog jie manė, kad tėvas - blogas
žmogus ir jam nederėtų turėti su manimi reikalų.

Du sykius Manfredas mane automobiliu nuvežė į Celę

aplankyti Jelenos. Nė nenutuokiau, kiek kilometrų nuo
Oldenburgo iki Celės, bet trečią kartą nebeištvėriau. Norė­
jau pamatyti dukrą ir klioviausi tuo, kad kiekvienas padės
man, moteriai, nelabai mokančiai vokiškai. Labai jaudi­
nausi, bet vis dėlto nuvažiavau - visai viena. Paprasčiausiai -
autobusu į geležinkelio stotį, 10-as autobusas iš Vėneno į
Oldenburgą, visada juo važiuodavau į mokyklą, esančią
priešais geležinkelio stotį. Tėvas buvo davęs man pinigų -
penkiasdešimt markių, štai už jas ir išdūmiau. Susitaupiau
tuos pinigus, nes žinojau, kiek kainuoja bilietas pirmyn ir
atgal.
Iš Celės paskambinau Manfredui, tėvas neturėjo tele­
fono. Atsiliepė sūnėnas, tesugebėjau jam pasakyti:
- Lyzabetė, Celė.
Užvirė tikras pragaras. Vėliau Manfredas prisipažino:
„Tai išgirdęs pasijutau kaip kuolu per galvą trenktas."
Jelenos internatą radau greitai. Kišenėje turėjau adresą,
be to, jau du kartus buvau ten lankiusis. Kai apkabinau
dukrą, ši apsiverkė. Internate ji buvo pati mažiausia, visi
kiti buvo daug vyresni. Šešiolikos septyniolikos metų vai­
kinai ir merginos, daugiausia iš Lenkijos. Tik keli atvykę
iš Sovietų Sąjungos, kaip mes. Jaunuoliai terorizavo ma­
žesnius už save, erzino ir reikalavo pinigų, kai mažius kas

2 3 2
nors aplankydavo. Beveik kaip Kinešmos nepilnamečių
kolonijoje internate viešpatavo maža vaikų mafija. Jelena
labai norėjo važiuoti su manimi į Vėneną, tačiau negalėjau
jos pasiimti, ausyse man skambėjo Manfredo ir Margretos
žodžiai:
- Ilgai stengėmės gauti vietą tame internate, visas išlai­
das apmoka Oldenburgo miestas, juk neketini mūsų su­
kompromituoti ir atsiimti Jelenos?
Tada dariau tai, ko iš manęs laukė.

Tuo metu, kai viena gyvenau savo bute, tarp mūsų su

Manfredu ir Margreta prasidėjo nesutarimai. Vos šiek tiek
pramokau vokiškai, brolis ir jo žmona ėmė man aiškinti,
kad dėl visų šeimą ištikusių nelaimių kaltas vien tiktai
tėvas. Manau, juodu elgėsi neteisingai. Pirmiausia man
išdėstė, jog tėvas kaltas dėl Manfredo motinos mirties.
Manfredas su Kristele buvo pirmos tėvo žmonos vaikai.
Tėvas galėjęs išgelbėti jų motiną, tačiau, užuot nuvežęs ją į
ligoninę, tik leidęs ar girdęs jai migdomuosius, o jai buvo
plyšusios kiaušidės. O paskui apkaltino tėvą ir dėl mano
motinos mirties.
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje tėvas tarnavo kaip sa­
nitaras. Dar per Pirmąjį pasaulinį jis buvo sužeistas į kairę
ranką, nuo tada ji nuolat virpėjo. Todėl per Antrąjį pasau­
linį jo nepaėmė į frontą. Kaip profesionalus slaugytojas jis
dirbo karo ligoninėje. Karo pabaigos sulaukė Prancūzijoje,
tačiau Vakarų fronte ilgai nebuvo, tik šešis mėnesius.
Sovietų armijai artėjant prie Rytų Prūsijos, 1944 metų pa­
baigoje tėvas gavo dešimt dienų atostogų. Esą turėjo per­
gabenti savo žmoną ir vaikus į Vakarus, bet to nepadarė.
Todėl mano mama ir Kristelė padėjo galvas, Manfredas
ir aš patyrėme daug vargo. Štai dėl ko priekaištavo tėvui
Manfredas.

2 3 3
 Nuolatos girdėjau: „Tėvas kaltas, tėvas kaltas..." Galiau­
siai nuėjau pas jį ir darkyta vokiečių kalba paklausiau:
- Dešimt dienų atostogų, mama ir Kristelė, Manfredas ir
Lyzabetė... Kodėl neatvažiavai anksčiau?
Tėvas atsakė:
- Vaikeli, netikėjau, kad užeis rusai, o darbo turėjom per
akis. Taip, gavau dešimt dienų, bet buvo ką veikti. Ir tikrai
nemaniau, kad jums kas nors gresia.
Tėvas jau buvo atsiųstas į Rytprūsius evakuoti Alen-
bergo gydymo ir slaugos įstaigoje veikiančios karo ligo­
ninės. Sausio pradžioje į Vakarus lydėjo sužeistųjų grupę.
Mūsų, savo šeimos, nepasiėmė. Ar galėjo? Nemanau, juk
jis buvo tik eilinis slaugytojas.
Daugelis Rytų Prūsijos gyventojų, kaip ir mano tėvas,
nė neįsivaizdavo, kad įžengs rusai, todėl 1945 metų sausio
pabaigoje ištrūkti iš Vėlau karštligiškai bandė ne tik mano
motina su mumis, trimis vaikais, bet ir šimtai o šimtai kitų
moterų, vaikų ir senių. Iki tol ant miesto nebuvo nukritusi
nė viena bomba. Kas yra karas, dauguma Vėlau gyventojų
tebuvo girdėję iš žmonių, kurių namus Kionigsberge su­
bombardavo dar 1944 metų vasarą. Vėliau traukiantys pa­
bėgėliai pasakojo, ką teko išgyventi. Bet buvau per maža,
kad ką nors suprasčiau.

Apsigyvenusi Vakarų Vokietijoje tapau labai nervinga.

Jelenos šalia nebuvo, aš turėjau uoliai mokytis vokiečių
kalbos ir daug kalti. O čia man dar ėmė kimšti į galvą,
esą dėl visko kaltas tėvas. Daug rūkiau ir verkiau, tėvo
kaimynė ponia Srioder tai pastebėjo. Gailėjo manęs, bet
niekuo negalėjo padėti. Papasakojo tai prieš porą metų.
Puikiai prisiminė visą situaciją. Ir manė, jog jei būtų buvusi
gyva ponia Oto, trečioji tėvo žmona, taip nebūtų nutikę.

2 3 4
Toji moteris buvusi labai maloni ir gera, bet man, deja, su ja
jau neteko susipažinti.

Vaikystės prisiminimai

Kartais su broliu kalbėdavausi apie mudviejų vaikystę

Vėlau. Manfredas dažnai kartodavo:
- Lyzabetė prisimena tiek daug dalykų, kuriuos aš seniai
pamiršau.
Tėvas visada labai susidomėjęs klausydavosi šių istorijų,
nes jų nežinojo, - man gimus jis po kelerių metų paliko
žmoną ir mus, tris vaikus, ir įsidarbino psichiatrijos ligoni­
nėje netoli Leipcigo.
Kai Manfredas pasakodavo apie Vėlau praleistą laiką,
pirmiausia pabrėždavo, kad aš, jo sesutė Lyzabetė, buvau
labai bjaurus vaikas. Ir kad vis skųsdavau mamai brolį
ir seserį, jei tik jie iškrėsdavo ką nors draudžiamo. Man
buvo ketveri penkeri metai, ir aš nuolat leidau laiką su
vyresniais vaikais. Kartą pavasarį mama uždraudė mums
lipti ant Alės ledo. Per daug pavojinga. Puikiai prisimenu
tą nutikimą. Manfredas užlipo ant ledo, nors šis jau buvo
apsemtas ir palei krantą suaižėjęs, tad properšą jis tiesiog
peršoko. Nuskuodžiau pas mamą ir pranešiau:
- Mama, Manfredas čiuožinėja ant ledo. Su juo ir kiti
berniukai.
Mama tuojau čiupo diržą ir nuėjusi prilupo Manfredą -
šis net apsižliumbė. Paskui Manfredas su kitais berniukais
mane taip apžnaibė, kad ir aš žliumbiau.
Nemanau, kad mama mane labiau lepino, nes buvau jos
vaikas. Kristelė ir Manfredas buvo tik tėčio vaikai, mama
kartais taip sakydavo. Už įžūlumą ir man iškaršdavo kailį.

235
Už mūsų namo buvo išvietės. Dvi vienoje pusėje ir dvi
kitoje. Kiekvienam butui priklausė po išvietę, gyventojai
turėjo raktus. Mūsų kaimynas, jaunas vyras, buvo aklas.
Kartą - man tada buvo penkeri ar šešeri - iškrėčiau jam
šunybę. Vieną kartą atlikau didelį reikalą sau į delną. Kai­
mynas žinojo, kur yra tvora ir būdelė, ir kiekvieną rytą
tuo pačiu metu vienas eidavo į išvietę. Tąsyk prieš pat jam
ateinant aš išmatomis užtepiau spyną, o tada sėdėjau ir
žiūrėjau, kaip vargšelis ateina, bando įkišti raktą į spyną ir
išmatomis išsiterlioja rankas. Jis ėmė plūstis:
- Kieno čia darbas? Po velnių! Kas taip padarė?
Be manęs, niekas negalėjo to padaryti. Tada mama pasi­
guldė mane ant kėdės ir kaip reikiant prilupo diržu - labai
ją supykdžiau. Daugiau niekada taip nesielgiau, bet ti­
kriausiai krėčiau kitokias eibes. Neprisimenu, kad vargšas
neregys būtų mane kaip nors nuskriaudęs. Tai kodėl taip
padariau? Šiaip sau, iš pasileidimo. Nes buvau išdykusi.
Norėjau pasilinksminti, kaip vėliau su arkliais Lietuvoje.
Mamai nebuvo lengva vienai, be tėvo, prižiūrėti tris vai­
kus. Jo siunčiamų pinigų, nors tai buvo didžioji atlyginimo
dalis, vos užteko pragyventi. Juo labiau ji džiaugėsi, kad
mūsų neiškraustė iš buto, nes slaugytojų kolonijos namai
buvo skirti tik Alenbergo gydymo ir slaugos įstaigos dar­
buotojams.
Kiekviename name gyveno keturios šeimos, kiekviena
vaikščiojo pro atskiras duris. Įėjus į mūsų namą, kairėje
buvo laiptai, vedantys į viršų. Ten buvo mažas kambarėlis,
kuriame stovėjo lova, gal dar spinta, daugiau nieko. Tame
kambaryje mama norėjo su manimi pasikarti. Kodėl tam
ryžosi, nežinau, bet viską prisimenu labai ryškiai. Prieš
akis matau virvę ir kablį, ant kurio kaba lempa. Nežinau,
ar lempa buvo elektrinė. Tačiau gerai menu, kaip mama
su manimi užlipo į viršų, užsidarė kambaryje, užlipo ant
lovos ir užkabino ant kablio virvę. Menu, kaip pakėlė

236
mane, - virvė jau užkabinta ant kablio. Ir menu, kad prieši­
nausi iš paskutiniųjų. Rėkiau, verkiau, o mama irgi verkė.
Kadangi gyniausi, staiga mudvi atsidūrėme ant lovos.
Sėdėjome, mama laikė mane apglėbusi, siaubas praėjo. Tai
nutiko viršutiniame kambaryje, į kurį lipama laiptais. Kam
šiaip buvo naudojamas tas kambarys, nebeprisimenu.
Dažniausiai sukiodavausi pirmame aukšte, virtuvėje
prie mamos arba kambaryje už virtuvės ir krosnies. Įėjus
pro duris dešinėje, prie kairės sienos stovėjo Manfredo
lova. Priešais duris stovėjo dar dvi lovos, kuriose miegojo
mama, Kristelė ir*aš. Aš, kaip mažiausia, viduryje.
Tėvo beveik niekada nebūdavo namie. Teprisimenu,
kaip jis kartą aplankė mus per Kalėdas, tada jau vilkėjo
uniformą. Tai tikriausiai buvo paskutinės Kalėdos namie,
1944-aisiais. Tėvas vėlai vakare pėsčiomis parėjo namo iš
stoties. Pastatė lagaminą mažame kambarėlyje, kur deši­
nėje nuo durų stovėjo papuošta eglutė, ir abiem rankom
pakėlė mane iki pat lubų. Truputį išsigandau, bet kažkas
pasakė, kad tai mūsų tėtis. Jis atidarė lagaminą, o ten buvo
milžiniški sultingi raudoni obuoliai. Mums, vaikams, jie
ypač patiko, tokių jau seniai nebuvome matę. Ir nuostabiai
kvepėjo. Tai giliai įsirėžė man į atmintį. Puikūs raudoni
obuoliai ir kad kampe prie eglutės stovėjo tėčio šautuvas.
Lagamine buvo ir daugiau maisto, tuo mes labai džiaugė­
mės. Be to, antrą Kalėdų dieną mama šventė gimtadienį.
Nemanau, kad tais laikais gerai maitinomės. Buvau plona
kaip šakaliukas, Manfredas su Kristele irgi nebuvo stori.
Prisimenu, kad mama dažnai virdavo bulves su lupenomis
ir patiekdavo jas su miltų padažu. Vėliau man Manfredas
sakė, kad maisto produktai buvo normuojami jau nuo karo
pradžios. „Eiliniams vartotojams" priklausė penki šimtai
gramų mėsos, trys kilogramai duonos, du šimtai gramų
sviesto, du šimtai penkiasdešimt gramų margarino ir du

237
šimtai penkiasdešimt gramų cukraus per savaitę, bet prieš
karo pabaigą daug ko stigo. O kiek priklausė vaikams?
Dar gerai prisimenu, kad už namo stovėjo tvartas. Ir
šiandien tebestovi. Mes laikėme vištų, penkias vištas. Taip
gerai prisimenu todėl, kad kiekvienas šeimos narys turėjo
po vištą (o gal daugiau nebuvo galima laikyti?) ir visos
buvo paženklintos ant sparno užrištais spalvotais siūlais.
Tad žinojome, kur kieno višta. Ir kiekvieną kartą, kai viš­
tos, padėjusios kiaušinį, užkudakuodavo, mes, vaikai, lėk-
davome į tvartą pažiūrėti, kieno višta padėjo kiaušinį, kam
tas kiaušinis priklauso. Nebeprisimenu, ar gerai dėjo mano
višta. Net jos siūlo spalvos neprisimenu.
Vėliau, kai vėl išmokau savo gimtąją kalbą, tėvas atvirai
prisipažino, kad dėl finansinių priežasčių trečio vaiko ne­
norėjo.
- Marta, aš tave vedžiau, bet vaikų nereikia! - pareiškė
jis mano mamai.
Neturėjau gimti. Gal taip būtų buvę geriau.
Niekada nepaklausiau Manfredo, ar lankiau Vėlau mo­
kyklą ir, jeigu taip, tai kiek laiko. Pagal savo amžių 1944
metų rudenį turėjau pradėti lankyti. Kaip vėliau išgirdau,
tais metais daugybė Vėlau vaikų susirinko mokytis į sporto
salę prie pylimo. Jokių iškilmių, kaip šiais laikais, nebuvo,
o jau po kelių dienų sporto salė buvo paversta karo ligo­
nine. Porą paskutinių dienų pamokos dar vyko „Vėlau
draugijos" namuose. Tačiau neprisimenu jokios mokytojos,
jokių pamokų ir jokios mokslo metų pradžios šventės. Bet
menu, kad gavau per pirštus su plona lazdele. O gal susap­
navau? Kai Saša, mano pirmasis anūkas, pradėjo lankyti
mokyklą, bandžiau atgaivinti kokius nors prisiminimus,
bet man niekaip nesiseka. Klajodama po Lietuvą tikrai jau
pažinojau porą lotyniškų raidžių. Bet kur, kada ir iš ko jas
išmokau, nežinau.

238
 Bandymas pabėgti

Manfredas man daug pasakojo apie tai, kaip bėgome iš

Vėlau, iš to mažai ką prisiminiau. Bet gerai žinau, jog buvo
1945 metų pradžia, net mes, vaikai, jutome aplink tvyran­
čią paniką. Priemenėje stovėjo supakuoti daiktai. Ir staiga
išgirdome:
- Renkitės! Reikia bėgti.
Kiekvienas iš mūsų gavome po mažą kuprinėlę, kurioje
buvo keli daiktai ir medžiagos skiautė su vardu ir pavarde.
Atsimenu, kad paskutinę akimirką į kuprinėlę įsikišau lėlę.
Mama labai daug užsikrovė sau ant nugaros, be to, dar
pasiėmė krepšį ir lagaminą. Tada išėjome. Į geležinkelio
stotį. Stotis buvo netoli nuo mūsų namų. Žmonės iš miesto
turėjo sukarti kur kas ilgesnį kelią. Vis dėlto buvo sunku
žygiuoti su nešuliais.
Tą sausį, kai mūsų šeimai teko palikti gimtąją Rytų Prū­
siją, buvo daug sniego ir vis dar be perstogės snigo. Mama
vis paeidavo truputį į priekį ir pastatydavo dalį nešulių.
Vienas iš mūsų, vaikų, pastovėdavome prie jų, o mama
grįždavo ir atnešdavo likusius nešulius. Taip pamažu stū-
mėmės pirmyn, kol pagaliau pasiekėme stotį. Ten su minia
žmonių laukėme traukinio. Kiek tai truko, Manfredas ne­
galėjo man pasakyti, bet tvirtino, kad iš Vėlau išvažiavome
traukiniu. Jis netgi mano, jog tai buvo paskutinis traukinys
su pabėgėliais, išvykęs iš Vėlau 1945 metų sausio 21 dieną.
Sausio 21 diena buvo sekmadienis. Dar anksti ryte per
garsiakalbius buvo pranešta, jog miestui niekas negresia,
o dešimtą valandą - rusai jau stovėjo miesto prieigose -
bažnyčios varpai ėmė mušti pavojų. Galiausiai apskrities
vadovybė davė įsakymą evakuotis ir leidimą sudaryti
gurguoles, nurodydama, kad miesto gyventojai turi traukti
pietų kryptimi. Kad Raudonoji armija vis labiau artėja ir

239
kad folksšturmas nepajėgia jos sulaikyti, daugelis Vėlau
gyventojų jau buvo girdėję iš pabėgėlių, kurių nesibaigian­
čios vilkstinės jau dvi dienas traukė per miestą, nes reicho
kelias Nr. 1, vedantis iš Kionigsbergo į Berlyną, turėjo būti
paliktas kariuomenės transportui. Naktį žmonės apsisto­
davo lankose tarp Alės ir Prėgelio, kur anksčiau vykdavo
arklių turgus. Tačiau vargu ar prie šių gurguolių prisidėjo
bent vienas miesto gyventojas, ar bent vienas savarankiškai
išsiruošė į Vakarus. Dauguma kentėjo ir, kaip ir mano tėvas
ir mes, tikėjosi, jog viskas bus gerai. Gal viskas vyks taip,
kaip per Pirmąjį pasaulinį karą, kai rusai irgi buvo įžengę į
Rytų Prūsiją.
- Nebuvo taip jau blogai, - tvirtino senukai. - Juk rusai
irgi žmonės.
Visada maniau, kad traukinys mus nugabeno tiesiai į
Kionigsbergą. Bet Manfredas sakė, kad ne, iš pradžių nu­
važiavo į Heiligenbeilį10, tačiau ten įstrigo, todėl grįžome į
Kionigsbergą. Čia staiga atsidūrėme uoste, kur stovėjo mil­
žiniški laivai, bet buvo ir pora mažesnių. Mums, vaikams,
viskas atrodė labai įdomu, niekada nebuvome matę laivų.
Mama prisijungė prie grupės moterų ir vaikų iš Vėlau.
Kažkas mus nuvedė į vieną laivą, mano akimis, milžinišką.
Kopėčios, kuriomis lipome į denį, buvo stačios ir aukštos.
Prisimenu, kad viršuje stovėjo jauni kareiviai ir kiekvie­
nam užlipusiajam įduodavo kažką, suvyniotą į blizgantį
popierių. Toks paketėlis, o jame - švieži lašiniai, duona ir
druska. Tada reikėjo laiptais nusileisti žemyn, bet apačioje
nieko nebuvo - nei suolų, nei kėdžių, nei dėžių - nieko,
tik viskas juoda nuo anglių dulkių. Turėjome gražiai su­
sėsti vienas šalia kito ant savo krepšių ir lagaminų. Gerai
prisimenu, kad tebeturėjau kuprinėlę. Ar mama tebeturėjo
viską, ką buvo pasiėmusi, nežinau. O paskui žemyn ėmė

io Liet. Šventapilė, dabar Mamonovas.

240
leistis vis daugiau moterų ir vaikų, priplūdo kaip skruz­
dėlių. Visi susėdo taip, kaip mes. Laivas neturėjo stogo,
buvo visai paprastas, kaip luotas. Ir po kiek laiko tas luotas
pajudėjo.
Anglių barža, kuria plaukėme kanalu iš Kionigsbergo
link Pilau, su kitais laivais nakties prieglobstyje paliko
senąjį Hanzos miestą. Kaip visada, laivai plaukė vilkstine,
vienas po kito, kai kurie buvo ginkluoti nedidelėmis zeniti­
nėmis patrankomis. Pirmas plaukė ledlaužis, kol pagaliau
už nugarų palikome Pilau ir atsidūrėme Baltijos jūroje.
Tada anglių baržą kaip reikiant pasupo. Mums tai įvarė
baimės. O paskui atskrido lėktuvai, skrido labai žemai ir
šaudė. Negaliu pasakyti, ar į ką nors pataikė, bet kilo baisi
panika ir riksmai. Ir dar vieną dalyką prisimenu, apie tai
pasakojo ir Manfredas: laivagalyje buvo įtaisytas šautuvas,
gal kulkosvaidis, jis sukiojosi, ir kareiviai vis šaudė iš jo į
lėktuvus. Bet lėktuvų daugėjo ir daugėjo. Mama čiupo iš
pradžių mane, paskui mano brolį ir seserį. O aš veržiausi
žiūrėti, juk viskas buvo labai įdomu, ką jau ten mes, vaikai,
nutuokėme apie karą. Mama jėga prispaudė mane prie
purvinų grindų, ant manęs gulėjo Manfredas su Kristele, o
ant jų užgriuvo ji pati. Man regis, mamos akys buvo mėly­
nos, ir gerai menu, kad ji nemirksėjo, tik spoksojo žemyn -
turbūt baisiai bijojo.
Keista, bet vis dar tebeturėjau lėlę. Kai atsikėlėme, jos
galva buvo sumaigyta. Kokį spektaklį ištaisiau! Man tai
buvo didžiausia tragedija.
- Sulaužėte mano lėlę! Sulaužėte mano lėlę! - rėkiau.
Suaugusieji tiksliai žinojo, kiek laivų su pabėgėliais
plaukė vilkstinėje. Paskui ilgai kalbėjo, kad du pirmieji
nuskendo. Dar ilgai aidėjo vandenyje besikapamojančių
žmonių riksmai. Laivuose buvo vien moterys su vaikais ir
seniai.

241
 Kiek laiko plaukėme Baltija, nei aš, nei Manfredas nebe­
prisimename. Mums, vaikams, atrodė, kad pasišiaušusia
jūra plaukiame visą amžinybę. Kai laivai pagaliau prisi­
švartavo Dancige, jų buvo likę nedaug.
Mums atvykus į Dancigą, miestas jau degė, visur aplin­
kui pokšėjo šūviai. Prisiglaudėme kažkokio didelio namo
rūsyje. Vėliau Manfredas sakė, jog tai buvo arsenalas - vi­
dury miesto. Parodė man knygą su Dancigo paveikslėliais,
tarp jų išvydau ir tą gražų, seną, skulptūromis papuoštą
pastatą. Rūsyje buvo didžiulės patalpos, galbūt salės, ten
anuomet ir sėdėjome. Atėjo uniformuoti vyrai ir atnešė sal­
dainių, apvalių saldainių. Kiekvienam vaikui į bumą įkišo
po saldainį. Saldainiai buvo skanūs. O tiems, kas prastai
jautėsi (jūk ten buvo ir sužeistųjų), tie vyrai davė porą
gurkšnių vandens.
Žmonės rėkė iš baimės - bijojo būti palaidoti gyvi arba
uždusti. Niekam neleista atidaryti durų arba langų. Staiga
garsiai sugriaudėjo, lubos susiūbavo, per vingiuotus ply­
šius plūstelėjo dulkės ir dūmai. Paskui, daug vėliau, atsi­
darė durys ir įėjo rusų kareiviai. Jie išvarė visus pabėgėlius
į gatvę. Tačiau niekas nenumanė, kur eiti, nes viskas aplin­
kui liepsnojo. Mama su mumis kažkaip sugebėjo pasprukti
ir nusigauti į mažiau sugriautą vakarinę miesto dalį, kuri,
Manfredo manymu, vadinosi Vyskupo kalva. Rusų karei­
viai užrakino vokiečius nesugriauto namo rūsyje, niekas
nežinojo, kiek ten teks sėdėti.
Kai durys vėl atsivėrė, - tą prisimenu, Manfredo klausti
nė nereikėjo, - vidun įpuolė rusų kareiviai, kišeniniais ži­
bintuvėliais šviesdami visiems į veidus. Ir vis šaukė:
- Uhr! Uhr!n
Jie reikalavo laikrodžių.
Vieną vyrą pašovė, nežinau, tyčia ar atsitiktinai, mo­
terys ėmė klykti. Mama liepė klykti ir mums, kilo baisi
ii Laikrodis. (Vok.)

242
sumaištis. Tačiau rusams mūsų klyksmai buvo nė motais.
O paskui jie vieną po kitos išsivesdavo moteris ir merginas.
Po kiek laiko vėl grąžindavo jas į rūsį. Mama irgi turėjo su
jais eiti. Mes visi trys įsikibome į ją, bet kareiviai šautuvais
nustūmė mus šalin. Mama bandė mus maldyti:
- Sėdėkit ramiai! Nieko nepadarysi. Tuoj grįšiu.
Mamai užlipus laiptais ir stovint viršuje, pastebėjau, kad
ji su labai gražiomis kojinėmis. Nežinau kodėl. Tada nusi­
movė jas. Pasilenkė ir švystelėjo apačion. Manau, nenorėjo
gražiai atrodyti. Bet tuomet tik pagalvojau, kad bjauru taip
mėtyti kojines.
Mama grįžo negreitai. Parėjo visa persimainiusi. Pa­
vargusi svyravo, tada atsigulė prie mūsų, veidu žemyn.
Negirdėjau, kaip ji verkia, bet krūpčiojo visu kūnu. Prieš
tai ji labai greitai supynė Kristelei dvi kasytes, aš jai pa­
dėjau. Tada nustūmė Kristelę į tolimiausią kampą ir liepė
mudviem su Manfredu atsisėsti prieš ją. Mamai iš burnos
sroveno kraujas. Viena po kitos grįžo kitos moterys ir mer­
ginos, jos raudojo. Ypač jaunų merginų nebuvo įmanoma
numaldyti. Taip tęsėsi ištisą amžinybę. Kažkas pasakė:
- Tai truks tris paras, paskui rusai liausis.

Mūsų šeimai paskutiniu traukiniu išvažiavus iš Vėlau,

ten daugiausia liko ligoniai ir seniai. Ir jiems teko patirti
rusų siautėjimą, kai Trečiojo Baltarusijos fronto kareiviai
1945 metų sausio 24 dieną beveik be mūšių užėmė miestą.
Pasilikėlius tardė, kai kuriuos įtartinus asmenis iš karto
sušaudė. Butus ir namus plėšė, grobį krovė į sunkvežimius
ir siuntė į Sovietų Sąjungą. Per karą sugriauti buvo tik keli
namai, o dabar sovietų kareiviai padegė didžiąją dalį se­
namiesčio ir viską pasiglemžė liepsnos. Išliko mažiau nei
pusė pastatų, karalienės Luizės name įsikūrė komendan­
tūra, šliuzinėje - maža ligoninė vokiečiams. Rusas miesto

243
komendantas burmistru paskyrė vokietį komunistą - nuo
jo prisikentėjo daugelis pagyvenusių miestiečių. Netrukus
senoji Turgaus aikštė virto rusišku „bazaru", klestėjo juo­
doji rinka. Tačiau apie šiuos pokyčius aš, Kristelė ir Manf­
redas sužinojome tik grįžę į gimtąjį miestą.
Kitados su Manfredu šnekėjome ir apie mamos mirtį. Ir
apie Klein Veisenzėję. Kaip ten trise gyvenome. Pagaliau
galėjau Manfredui paaiškinti, kad neketinau vogti Kristelės
daiktų, norėjau tik juos išmainyti, bet ponia Svare juos iš
manęs atėmė. Manfredas truputį papasakojo, kaip jiems
sekėsi man pabėgus. 1948 metais Kristelė mirė - badu. Tais
pačiais metais Manfredas su vaikų traukiniu pateko į Vo­
kietiją. Jis irgi gerokai prisikankino, gal todėl taip širdo ant
tėvo. Rusų jis nekentė. Neįstengiau broliui paaiškinti, kad
esama ir gerų rusų. Jis nenorėjo to girdėti. O gal negalėjo
įsivaizduoti? Jo akyse Sovietų Sąjunga buvo „blogio impe­
rija", kaip vėliau įvardijo Amerikos prezidentas Ronaldas
Reiganas (Ronald Reagan). Į Vokietiją atvykau per patį
Šaltojo karo piką, tuo metu, kai niekas nė įsivaizduoti neįsi­
vaizdavo, kad geležinė uždanga kris.

Gyvenimas Vokietijoje

Su tėvu sutariau daugmaž pakenčiamai. Jei ginčydavomės,

tai dėl banalių dalykų, pavyzdžiui, tėvas kartais būdavo
nepatenkintas manimi, savo pargrįžėle dukra. Jam buvo
neskanūs mano paruošti valgiai. Jis netgi draudė man virti
visiems pietus ir gamindavo pats. Kartą savaitgalį ėmiau
tvarkyti namus. Irgi kilo konfliktas. Atslinkau sofą, norė­
jau įrodyti, kad sugebu išplauti grindis. Jau buvau viską
nušveitusi, net radiatorių - su putomis, kaip tėvas ir reika­
lavo, viskas buvo jau beveik gatava. Jis atėjo. Atitraukė nuo

244
sienos sofą, paėmė baltą skudurą ir patikrino, ar švariai iš­
ploviau grindis. Ūmų charakterį paveldėjau iš tėvo. Po ilgo
laiko vėl nubudo Rytprūsių kipšiukas.
- Negali to pakęsti, - tarė jis man.
O ką padariau aš? Spyriau į kibirą, ir visas putotas van­
duo pasiliejo ant grindų. Išėjau laukan ir prisidegiau ciga­
retę.
Sode stovėjo milžiniškos holivudiškos sūpynės. Atsi­
sėdau. Sėdėjau, rūkiau cigaretę po cigaretės ir sūpausi.
Išgirdau ateinant tėvą. Tyliai tariau sau rusiškai: „Ceūnac
noAynuiub, dabar’gausi." Maniau, tėvas puls bartis. Nė ne­
drįsau atsigręžti. Tačiau tėvas atnešė man puodelį kavos,
lyg norėtų manęs, savo dukros, atsiprašyti. Paėmiau kavą
ir tylėdami sėdėjome drauge. Verkiau. Tėvas taip pat sten­
gėsi užgniaužti ašaras.
Apie tą įvykį kažkodėl papasakojau broliui. Paskui gir­
dėjau juos barantis - kaip visada: piktai, garsiai. Tik gero­
kai vėliau, kai daugiau pramokau vokiškai, supratau, kad
tėvas su Manfredu dažniausiai bardavosi dėl manęs.
Tėvas taip ir nesuprato, iš kokios šalies aš atvykau.
Manfredas jam pasakojo tik apie badą, skurdą ir purvą.
Ir apie kvailus ir nuožmius rusus, kurie vis užrakindavo
mūsų seserį rūsyje ir ją prievartaudavo. Tikriausiai todėl
tėvas buvo įsitikinęs, kad Sovietų Sąjunga yra viduram­
žiška šalis, kur tik šaltis ir dykynės. Pavyzdžiui, jis ilgai
manė, kad Jelenai ant nugaros auga plaukai, kaip lokiui,
nes ji gimusi Sibire. Tikrai taip manė. Kartą, kai maudžiau
Jeleną, jis užėjo į vonios kambarį. Paklausiau, ko nori. Mes
nepratusios, kad moterims maudantis užeitų vyras, net jei
tai - tikras tėvas.
- Pažiūrėti, tik pažiūrėti! - atsakė jis.
- O ką nori pamatyti?
- Plaukus, plaukus! Jelena, Sibiras!
Tėvas manė, kad jei Jelena gimusi Sibire, tai jai ant

245
nugaros turi augti plaukai kaip lokio, lokio kailis. Man
buvo skaudu. Ne dėl Jelenos, ne, skaudu buvo, kad senuko
galva prikimšta tokių kvailysčių.
Nors šiandien manau, kad apskritai su tėvu sutariau
visai neblogai. Deja, per mažai ir per retai kalbėjomės apie
Sovietų Sąjungą. Būčiau galėjusi jam daug papasakoti,
daug gero apie rusus. Bardavomės tik dėl smulkmenų,
ir padėtis pagerėjo, kai iš jo išsikrausčiau. Šiuo požiūriu
Manfredas su Margreta buvo teisūs.

Atvykusi į Vokietiją kiekvieną sekmadienį su Jelena

eidavau į bažnyčią. Nedidelė bendruomenė turėjo įspū­
dingą mūtinę bažnyčią prie pat kapinių. Kiekvieną kartą
sustodavau prieangyje, kur kairėje pusėje akmenyje auksi­
nėmis raidėmis buvo iškalti šimtai vardų. Ten buvo para­
šyta: „Marta Oto, gim. 1907 12 26, mir. 1945 04 24; Kristelė
Oto, gim. 1931 10 14, mir. 1948 04 04; Lyzabetė Oto, gim.
1937 10 06, dingusi be žinios." Kaskart, matydama savo
vardą tarp mirusiųjų ir dingusiųjų be žinios, apsiverkda­
vau. Manfredas su Margreta niekada nepaklausė, kodėl
verkiu, ir taip ir nepasirūpino, kad mano vardas dingtų iš
šio sąrašo. Tik po dvidešimties metų Oldenburge gyvenan­
tys pažįstami iš Rytų Prūsijos pasistengė, kad mano vardo
tame sąraše neliktų. Šiandien po mamos ir sesers vardais
yra tuščia eilutė.
Mums atvažiavus į Vokietiją, Jelena dar buvo nekrikš­
tyta, nors aš su ja reguliariai melsdavausi, o vėliau tą patį
dariau ir su savo anūkais. Per visus tuos ilgus metus So­
vietų Sąjungoje neišsižadėjau tikėjimo. Tačiau nenorėjau Je­
lenos krikštyti rusų stačiatikių cerkvėje - šis tikėjimas buvo
man svetimas. O evangelikų arba katalikų bendruomenės
septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose -Nazarove
nebuvo.

246
 1977 metais pagaliau turėjo įvykti Jelenos krikštynos.
Kai jai tai pasakiau, ji pareiškė:
- Gerai, bet kad nedalyvautų Manfredas su Margreta.
Jeigu jie ateis, aš kojos nekelsiu į bažnyčią!
Būdama dešimties Jelena buvo baisiai užsispyrusi.
Vienu iš krikštatėvių tapo mano tėvas.
Nuo pat pirmos dienos buvo aišku, kad Jelena nemėgsta
Manfredo ir Margretos. Rusiškai man suriko:
- Jie tiktai šypsosi ir daugiau nieko!
- Bet juk jie mums geri, - atsakiau.
- Nors geri, be't mūsų nemyli, - atrėžė Jelena.
Deja, ji buvo teisi. Tačiau tą suvokiau tik daug vėliau.
Ilgai buvau pasiryžusi paklusti ir su viskuo taikstytis.
Daug kas Vokietijoje man buvo visiškai svetima, daug ko
nesupratau, ypač kaip žmonės elgiasi su pinigais. Kuo to­
liau, tuo dažniau kildavo barnių dėl pinigų, kuriuos man
duodavo tėvas, dėl mano elgesio, dėl mano praeities. Ga­
liausiai susikroviau daiktus ir išdūmiau į Hamburgą. No­
rėjau įrodyti sau ir visiems kitiems, jog galiu gyventi viena,
sugebu pasirūpinti savimi ir Jelena. Nuo septintųjų mano
gyvenimo metų man niekas nenurodinėjo, ir vis dėlto išgy­
venau, prasimušiau. O dabar, sulaukusi keturiasdešimties,
nepajėgsiu to padaryti turtingoje Vokietijoje?
Tėvas rėmė mane finansiškai, turėjau visko, ko reikia
pragyventi: drabužių, gero maisto, nuosavą butą. Man
nieko netrūko. Turėjau viską - išskyrus šilumą ir nuošir­
dumą, o to man reikėjo. Tuomet daug verkiau, labai daug.
Manęs nenorėjo suprasti. Be to, kaip sako rusai, tokiame
amžiuje ne taip paprasta pakeisti kailį. Man buvo jau ketu­
riasdešimt. Daugelį metų gyvenau visai kitokį gyvenimą,
mano patirtis buvo visai kitokia nei vakariečių. Nenorėjau,
kad manimi rūpintųsi kaip mažu vaiku ir vedžiotų už ran­
kos. Kai nenorėjau žengti koja kojon, mane tempė jėga. Tai
taip pat buvo viena iš priežasčių, kodėl galiausiai grįžau

247
čionai. Bet tai, brolio akimis žiūrint, nieko nereiškė, kaip
ir antroji priežastis - Sibire liko Ana. Daug galvojau apie
savo pirmą dukrą. Ir nebuvo nieko, su kuo būčiau galė­
jusi pakalbėti apie tą vaiką ir savo problemas. Iš pradžių
nemokėjau kalbos, o vėliau, kai išvykau j Hamburgą, jau
buvau nuleidusi rankas. Jau buvau tvirtai pasiryžusi grįžti
į Sovietų Sąjungą. Tačiau mėnesių mėnesius laikiau tai pa­
slaptyje.
O juk kiekvienas galėjo matyti, kad man blogai. Atvy­
kusi į Vokietiją svėriau tarp aštuoniasdešimt penkių ir
devyniasdešimties kilogramų ir buvau labai stipri. Po pus­
mečio liko tik šešiasdešimt aštuoni, nors nieko nedirbau ir
gerai maitinausi. Yra tų laikų nuotrauka: aš su gėlėta vasa­
rine suknėle stoviu šalia tėvo sode po obelimi. Fotografavo
kaimynė ponia Šrioder. Ji iki šiol mane prisimena - liūdną
jauną moterį, kuri dažnai verkdavo pasislėpusi sode.
- Pro virtuvės langą matydavau Lyzabetę, bet nežinojau,
kaip jai padėti, - sako ji šiandien.
Ponia Šrioder negali suvokti, kodėl pabėgau iš Vėneno.
Taip pat nelabai nutuokia, kaip jaučiausi. Nusivylimas, įtū­
žis ir liūdesys augo kaip sniego gniūžtė, kuri paleista nuo
kalno didėja ir didėja. Man darėsi vis blogiau. Naktimis
nemiegojau, supratau, kad kažkas negerai, kažkas pakrypo
ne taip. Kipšiukas nedavė man ramybės. Kur buvęs, kur
nebuvęs, kėlė galvą ir patarinėjo: „Keliauk į Hamburgą, o
paskui bus matyt."
Juk gerai žinojau, kur gimiau, kad Vėlau ir Rytų Prūsija
yra mano gimtinė. Vėnenas man nebuvo gimtinė. Jaučiausi
pakankamai stipri grįžti į Rytprūsius. Mintis apie tikrąją
gimtinę buvo dar viena sauja sniego į augantį sniego ka­
muolį. Žinojau, kad Kaliningradas - draudžiama zona, juk
prieš keletą metų buvau tai patyrusi, tačiau ėmiau svarstyti
apie galimybę grįžti į Sibirą ir iš ten susižinoti, Raip galė­
čiau persikraustyti į Rytų Prūsiją.

248
 Pirmas dalykas, kurį padariau persikėlusi į Hamburgą, -
nuvažiavau į Celę ir atsiėmiau iš internato Jeleną. Mane
išvydusi Jelena sušuko „valio!"
- Valio, keliaujame namolio!
Praleidusi Vokietijoje metus, vėl laisvai kalbėjau gimtąja
kalba, lengvai galėjau pasakyti, ko noriu. Tad internato va­
dovei ir pasakiau:
- Suvis atsiimu dukrą.
- Kaip? Kodėl? Ar jūs mumis nepatenkinti? Ir ką pasa­
kys ponas Otas? - nustebusi puolė klausinėti ji.
O aš atkirtau: ’
- Ponas Otas nėra mano vaiko motina. Vaikas yra mano
ir nepriklauso ponui Otui.
Sukroviau Jelenos daiktus ir išsivežiau ją į Hamburgą.
Pirmas savaites gyvenome pas senyvą ponią, kol radau
butą miesto pakrašty. Už nuomą mokėjo Socialinė tarnyba,
be to, gavau bedarbio pašalpą. Hamburgo rajonas Ralštetas
tuomet buvo dar gana kaimiškas, už poros žingsnių nuo
mūsų namo jau plytėjo laukai. Pačiame mieste nebūčiau
galėjusi gyventi, nes nuo vaikystės didmiesčiuose jaučiuosi
blogai. Mane erzina triukšmas, automobilių eismas ir ma­
rios žmonių.
Salimais buvo žirgynas, kur stovėjo kelios dešimtys
arklių. Porą savaičių juos prižiūrėjau, tačiau ten ištvėriau
neilgai. Mano pirmoji užduotis buvo išmėžti gardus ir
aptvarus. Niekas man nepasakė, kiek reikia padaryti per
dieną, todėl su įkarščiu ėmiausi darbo. Norėjau parodyti,
kad sugebu dirbti greitai ir uoliai. Tačiau ilgiau pagulėjęs
sumintas ir tik šviežiais šiaudais pakreiktas arklių mėšlas
yra labai sunkus. Savaitę pasiplėšiusi po dešimt valandų
kasdien, aš sukiužau. Pervertinau savo jėgas.
Nors vis dažniau galvojau apie savo pirmąją dukrą Aną,
tik retkarčiais šnekėdavau apie ją su Jelena. O iš Anos ir
Valentinos plaukte plaukė laiškai. Ir aš dažnai joms rašiau

249
ir siunčiau į Nazarovą siuntinius, norėdama jas paremti.
Iš pradžių man padėjo Manfredas. Jis žinojo, kaip pildyti
muitinės dokumentus. Dabar dariau tai pati. Kai gavau
laišką, kad Ana guli ligoninėje ir jos gyvybei gresia pa­
vojus, veržiausi grįžti, nenorėjau antrą kartą palikti savo
vaiko nelaimėje.
1977 metų rudenį Jelena lankė mokyklą Ralštete, ėjo į
trečią ar ketvirtą klasę. Mokykla buvo beveik prieš mūsų
namą. Tai buvo labai patogu, kaip tik to aš ir norėjau. Je­
lenai nebuvo sunku mokytis paprastoje Vokietijos moky­
kloje. Tik su klasės draugais nuolat kildavo nesutarimų.
Vieną dieną ji grįžo namo, sviedė kuprinę į kampą ir rusiš­
kai suriko:
- Po velnių, daugiau neisiu į tą kvailą mokyklą! Jei nori,
eik pati!
Jelena drebėjo visu kūnu ir tik po kurio laiko ėmė pasa­
koti:
- Vaikai mane primušė vien todėl, kad pasisakiau esanti
rusė!
Niekada nedraudžiau dukrai pasakoti, kad atvyko iš
Rusijos. O kodėl to reikėtų gėdytis? Ir štai bendraklasiai
ėmė iš jos tyčiotis. Jai trenkė portfeliu per galvą ir pribėrė į
plaukus smėlio.
Jelenai mažumėlę apsiraminus, nuėjau pas jos klasės
auklėtoją, ir pedagogė man patvirtino, kad Jelena sakiusi
teisybę, taip pat pasisiūlė pašnekėti su Jelena, jei šioji at­
sisakytų eiti į mokyklą. Tačiau to neprireikė. Kitą dieną
vyko planinis sveikatos patikrinimas. Į mokyklos kiemą at­
važiavo šviesiai pilkas autobusiukas su rentgeno aparatu,
vaikai klasėmis išsirikiavo į eilę ir juos vieną po kito per-
švietė. Jelena smarkiai kosėjo, ji vis dar buvo kaip nesava,
nes bendraklasiai ją terorizavo. O gydytojai plaučiuose
aptiko dėmelę, vieną vienintelę mažulytę dėmelę. Visi kiti
vaikai buvo sveiki, ir mokykloje buvo išreikštas įtarimas,

250
esą Jelena serga plaučių liga. Vadinasi, ji nedelsiant turi
būti apžiūrėta specialisto. Adresą davė klasės auklėtoja.
Tas gydytojas apžiūrėjo Jeleną ir taip pat pastebėjo dėmelę.
Jis paklausė, kada Jelena pradėjo kosėti.
- Čia, Hamburge, - atsakiau.
- O kur vaikas gimė?
- Sibire.
Tai buvo parašyta ir popieriuose, visuose dokumen­
tuose. Šiandien tikrai nebežinau, ar tai buvo lemtingas po­
stūmis, ar aš tik įsikalbėjau. Bet gydytojas pasakė:
- Jei norite, k’ad dukra pasveiktų, vežkite ją ten, kur ji
gimė.
Jelena taip pat prisimena šiuos žodžius. O tada ji ėmė
džiūgauti:
- Važiuojam namo! Važiuojam namo!

Netrukus po šio vizito pas gydytoją nuėjau į Sovietų

Sąjungos konsulatą Hamburge. Jis buvo įsikūręs gatvėje
Am Feenteich, Prie Fėjų Tvenkinio, - adresas, kurio iki šiol
nepamiršau. Kai nuėjome ten su Jelena, ilgai laukti neteko.
Tais laikais Vakaruose gyveno nedaug rusų, o vokiečius,
prašančius sovietų vizos, aptarnaudavo greitai. Prie lange­
lio paklausiau, ar galėčiau su vaiku grįžti į Sibirą.
- Taip, žinoma, - atsakė tarnautojai. - Rašykite
3ūHBAeHue, prašymą, o paskui palaukite.
Ką parašiau? Reikėjo nurodyti priežastį. Buvo Ana, bet
apie ją nenorėjau rašyti, o dar - dėmelė Jelenos plaučiuose.
Tai buvo antra priežastėlė, bet ne tokia svarbi kaip Ana, -
Jelena ir šiandien taip tvirtina.
Nebeprisimenu, ką tiksliai parašiau prašyme. Bet tikrai
parašiau apie dėmę plaučiuose ir kad noriu grįžti. Atida­
vusi popierius paklausiau, ar galiu tikėtis teigiamo atsa­
kymo. Konsulato tarnautojas tik gūžtelėjo pečiais.

251
 - Tai sprendžiame ne mes, - paaiškino. - Tai sprendžia
Maskva, ir laukti teks mažiausiai du tris mėnesius.
Keista, bet viskas ėjosi labai greitai. Jau po kelių dienų
sulaukiau atsakymo iš Maskvos, kad mums su Jelena lei­
džiama įvažiuoti į Sovietų Sąjungą.
Atvykusi į Vakarų Vokietiją gavau mažą pilką Vokie­
tijos piliečio asmens kortelę, bet sovietinio užsienio paso
negrąžinau. Maždaug po metų atėjo raštas iš Sovietų Są­
jungos ambasados Bonoje, raginantis apsispręsti, ar noriu
pasilikti sovietinį pasą. Raštą parodžiau Manfredui, ir jis
pareiškė, kad rusišką pasą galiu sunaikinti, suplėšyti. Ta­
čiau tai buvo dokumentas, o dokumentas yra dokumentas,
todėl paso nesuplėšiau, visada laikiau prie savęs. Konsu­
late Hamburge jį iš karto parodžiau, tarnautojai jį paėmė,
o man išdavė kitą, taip pat su varpų vainiku ir raidėmis
CCCP. Jis buvo skirtas įvažiuoti į Rusiją.
Gavusi oficialų leidimą grįžti į Sovietų Sąjungą ir naują
pasą, nuvažiavau pas tėvą atsisveikinti. Tariau:
- Apsisprendžiau. Važiuoju atgal.
Tėvas apsiverkė. Paskui paklausė:
- Lyzabete, ar tai būtina?
O aš atsakiau:
- Tėti, atvažiavome su Jelena tik tam, kad su tavimi atsi­
sveikintume. Gal daugiau niekada nepasimatysime. Atleisk
man. Šitiek metų manęs laukei, bet mes nesuprantame vie­
nas kito, nenoriu čia likti, nes matau, kad iš to nieko nebus.
Dar pasakiau, kad mėginsiu grįžti į Rytų Prūsiją, mūsų
senąją tėvynę. Jis netikėjo, kad man pavyks. Galiausiai pa­
sakė:
- Lyzabete, nebandysiu tavęs perkalbėti. Vaike, tu suau­
gęs žmogus ir pati žinai, ką darai.
Šių žodžių nepamiršiu visą gyvenimą.
- O kur gyvensi grįžusi?

252
 To ir pati nežinojau, bet buvau įsitikinusi, kad nepra­
žūsiu. Tėvas man iš karto leido paimti pinigus iš Jelenos
sąskaitos, pinigus, kuriuos jai padovanojo per krikštynas:
- Tie pinigai priklauso Jelenai, bet tu kaip motina turi
teisę juos paimti.
Dar paklausė, kiek laiko galiu pas jį pabūti.
- Iki rytojaus. Rytoj važiuoju atgal ir kraunuosi daiktus, -
atsakiau.
Tėvas kalbėjo ramiai, nepriekaištaudamas. Žinau, jis ne­
buvo turtingas - kartą rodė man savo taupomąją knygelę, -
tačiau po mūsų pokalbio tarė:
- Dabar sėsiu ant dviračio, nuvažiuosiu į banką ir atve­
šiu šiek tiek pinigų. Kiek tau reikia, kad galėtum nusipirkti
namelį?
Tiksliai nežinojau, bet maniau, kad kokių penkių septy­
nių tūkstančių rublių. Tuo metu oficialus kursas buvo vie­
nas už tris, tai yra vienas rublis už tris Vokietijos markes,
gal net truputį daugiau kaip už tris.
Prieš važiuodamas į banką tėvas užsuko pas Manfredą
pranešti paskutinių naujienų. Brolis per sodą iš karto at­
skubėjo pas mane. Užvirė tikras pragaras. Manfredas nu­
leido garą ir baigė sakydamas:
- Dabar tikrai abejoju, ar tu apskritai mano sesuo!
Ir tai buvo paskutinis lašas. Važiuodama pas tėvą dar
abejojau, bijojau grįžti, nervai buvo pašliję. Bet Manfredo
žodžiai perpildė taurę. Jeigu būtų mane apkabinęs ir pa­
sakęs: „Dar nevėlu, gerai pagalvok, gal dar įmanoma ką
nors pakeisti..." Bet ne, jis tik apibėrė mane priekaištais.
Ir aš suvokiau, kad Manfredas ir Margreta niekada manęs
nesupras.
O juk anuomet Manfredas man reiškė kur kas daugiau
negu tėvas. Kąsnelis virto runkelio, kuriuo pasidalijo su
manimi tą naktį, kai viena sulaižiau sviestą ir gavau nuo
Kristelės mušti, to kąsnelio runkelio, kurį atnešė man į

253
tvartelį Klein Veisenzėje, iki šiol nepamiršau. Prie brolio
buvau prisirišusi labiau nei prie tėvo, nes Manfredas buvo
sąsaja su Rytprūsiais, su Kristele, su mama ir mano lai­
minga vaikyste.
Bet kai jis taip mane išplūdo ir dar ėmė nerimauti dėl
to, ką pasakys kaimynai ir giminės, ką pamanys oficialios
įstaigos, aš atšalau. Lig tol dar turėjau kruopelytę vilties.
Man reikėjo brolio, kuris atsisėstų su manimi ir pasakytų:
„Palauk. Viską sutvarkysime. Tau reikia laiko. Juk laga­
minų dar nesusikrovei." Tačiau tokio brolio aš neturėjau.
Tėvui grįžus iš banko, aš buvau balta, Manfredas - rau­
donas, Jelena verkė, o Manfredas aprėkė ir tėvą. Tačiau
tėvas, kuris niekada neprieštaraudavo sūnui, šįsyk labai
ramiai pasakė:
- Taip, Manfredai, duosiu jai pinigų, juk ji turi įsigyti
nuosavą pastogę. Ji yra tokia, kokia yra.
Jo balsas, tariant šiuos žodžius, skambėjo kietai ir tvirtai.
Manfredas išėjo, trenkęs durimis. Štai ir visas atsisveikinimas.

Sugrįžimas

Tuoj po 1977 metų Kalėdų grįžau į Sovietų Sąjungą - šįkart

lėktuvu, o ne traukiniu. Taip buvo daug greičiau ir kainavo
ne kažin kiek. Vakarų Vokietijoje su Jelena ištvėrėme lygiai
metus ir tris mėnesius. Po liūdno atsisveikinimo su tėvu ir
broliu skubėjau, mat Naujuosius norėjau sutikti Nazarove -
linksmai ir nerūpestingai, kaip buvau įpratusi. Išsikraustyti
padėjo konsulatas Hamburge, tarnautojai žinojo, kokiu
transportu keliaujama iš Rytų į Vakarus ir atvirkščiai. Prieš
pat Kalėdas į Rusiją važiavo tuščias sovietų sunkvežimis su
dviem vairuotojais. Vienas konsulato tarnautojas jiems pa­
skambino ir pasiteiravo, ar už užmokestį nepaimtų mano

254
daiktų. Šio papildomo uždarbio vyrai neatsisakė, juoba
kad Hamburgas jiems buvo pakeliui. Be to, abu vairuotojai,
estai (o man tai itin patiko), taip pat norėjo Naujuosius su­
tikti namie, taigi skubėjo ne mažiau už mane.
Sutartu laiku sunkvežimis sustojo prie mano namų
Ralšete. Vyrai sukrovė tuos kelis baldus, kuriuos turėjau.
Dvi lovas, kuriose Jelena ir mano anūkas Saša dar prieš ke­
lerius metus miegojo, sofą ir spintą, kurie tebestovi mano
namuose Iževskojėje. Dar buvau nusipirkusi kelis ritinius
kiliminės grindų dangos ir kelias dėžes indų. Susikroviau
netgi stiklainius su užsukamais dangteliais - tokių dalykų
Rusijoje dar nebuvo. Su estais susitariau, kad susitiksime
sausio 4 dieną vakariniame Maskvos pakraštyje, prie
muitinės halių Tušino rajone, ir aptarsime, ką su atsivežta
manta daryti toliau.
Hamburge mudvi su Jelena sėdome į lėktuvą, nors aš
baisiai bijojau skristi. Niekas nepalydėjo mūsų į oro uostą,
niekas su mumis neatsisveikino, niekas mums nepamojo.
Pirmiausia skridome iš Hamburgo į Maskvą. Ten muitinė
konfiskavo dešrą ir apelsinus. Man vis dar iškyla prieš
akis vaizdas, kaip Jelena stovi ir kemša apelsinus. Bet visų
neįveikė. Turėjau pilną pintinę maisto produktų. Ir ko tik
tie muitininkai neprisirinko! Protokolo nereikalavau, nes
būčiau pavėlavusi į kitą lėktuvą.
Kitas skrydis į Krasnojarską buvo vėlai vakare iš Do­
modedovo oro uosto. Tais laikais nebuvo tiek automobilių
kaip dabar, mudvi su Jelena ramiai važiavome taksi per
apsnigtą Maskvą, pro Baltarusijos stotį, Tverės gatve, kuri
anuomet vadinosi Gorkio, Kremliaus link. Kremlius liko
po kairei, mes pervažiavome Maskvos upę, pravažiavome
pro Pilkuosius rūmus, kuriuose gyveno Maskvos grieti­
nėlė, ir pamažu palikome centrą.
Nors lėktuvo bilietai į Sibirą nebuvo išparduoti, mums
pareiškė: „Mean nem\ Vietų nėra!" Tik kai iš rankinės

255
ištraukiau šilkines kojines ir butelį vyno, man atkišo bilie­
tus į Krasnojarską. Likusias valandas iki skrydžio mudvi
su Jelena praleidome tai laukiamojoje salėje, tai bufete.
Ten gavome karštos arbatos iš samovaro, sumuštinių su
sūriu ir saliamiu ir saldžių pyragėlių su varške, kurie va­
dinasi meopoMHUKu. Skrydis į centrinio Sibiro didmiestį
Krasnojarską truko kone šešias valandas, beveik visą laiką
miegojome. Belikus keliems šimtams kilometrų iki mūsų
tikslo Nazarovo, vėl teko pasinervinti: į Ačinską skrido tik
viena „anuška", nedidelis lėktuvas „Antonov 24", kuriame
nedaug vietų. Tačiau ir šįsyk bilietus kažkaip pavyko gauti.
Kai nusileidome Ačinske, jau seniai buvo tamsu, autobusas
į Nazarovą išvykęs prieš kelias valandas. Paskutinius ketu­
riasdešimt'kilometrų „iki namų" mes su Jelena važiavome
taksi - anuomet už tai dar buvo įmanoma susimokėti.
Vėlų 1977 metų gruodžio 31 dienos vakarą mes su dukra
vėl buvome Sibire, Nazaro ve. Hamburge buvau nupirkusi
šio bei to šventei: gero sunkaus vyno ir likerio, kuris vadi­
nosi „Juodas katinas", maisto. Juk visą laiką susirašinėjau
su Valentina Djakova ir žinojau, kad Nazarove striuka su
produktais. Valentina parašė į konsulatą Hamburge, kad
yra pasirengusi mane priimti. Valdžia reikalavo garantijų,
kad nelikčiau su vaiku gatvėje. Valentina, Valia, pasirašė
visus reikalingus dokumentus, už tai jai dosniai atsilygi­
nau. Buvau labai dėkinga, kad Valentina ir Ana palaikė
mano norą grįžti. Pirmiausia kreipiausi į savo buvusį vyrą
Vladimirą, bet jis atrašė: „Ne, nesutinku. Nepriimsiu jūsų,
su vokiečiais nenoriu turėti jokių reikalų." O juk Jelena - jo
dukra.
Man padėjo Valentina. Tačiau nesitikėjo, kad grįšime
taip greitai. Stalas buvo gražiai padengtas, vaišės patiektos,
susirinkę beveik visi svečiai. O čia staiga atsidaro durys ir
įžengiame mes. Nuo tos akimirkos nebesivadinau Lyzabete
Oto - vėl tapau Marija, Marija Albertovna Logvinenko.

256
 Visi džiaugėsi, kad laiku sugrįžau, - dar viena priežastis
audringai švęsti Naujuosius. Matydami mane taip sulysu­
sią - Vokietijoje numečiau beveik dvidešimt kilogramų -
visi stebėjosi ir šaipėsi: „Tik pavardė ir stuburas." Tačiau
man už nugaros ėmė kuždėtis apie „sugrįžėlę iš Vokieti­
jos". Kodėl aš, Lyzabetė Oto, visiems žinoma tik kaip Ma­
rija, grįžau iš Vakarų? Čia, matyt, kažkas ne taip.
Po poros dienų, norėdama atsidėkoti Valentinai už pa­
ramą, nusivežiau ją į Maskvą. Valia dar niekada nebuvo
lankiusis Sovietų Sąjungos sostinėje, niekada nebuvo skri­
dusi lėktuvu. Jelena liko Nazarove pas pažįstamus, Ana,
mano prarastas kūdikis, tebegulėjo ligoninėje, tačiau pavo­
jus gyvybei nebegrėsė. Kaip sutarta, Tušino muitinėje turė­
jau sutikti sunkvežimį su savo daiktais ir žiūrėti, ką daryti
toliau. Gauti konteinerį ir parsigabenti krovinį geležinkeliu
tais laikais nebuvo lengva, paprastai reikėdavo laukti ištisą
mėnesį. Tačiau aš sukaupiau drąsą ir nudrožiau į Trans­
porto ministeriją. Ten tol klausinėjau, kol galop patekau
pas valdininką, galintį imtis mano problemos. Vėl išbėriau
kaip poterius:
- Atvykau iš Vokietijos, mano sergantis vaikas likęs Si­
bire, visa patalynė, drabužiai ir maisto produktai sukrauti
į sunkvežimį, o dabar niekaip negaunu konteinerio. Į ką tai
panašu? Ir ką man dabar daryti?
Keista, bet valdininkas parodė supratingumą ir suteikė
pagalbą.
- Rytoj iš pat ryto važiuokite į muitinę, - tarė jis. - Lau­
kite traktoriaus su konteineriu.
Abiem vairuotojams sumokėjau dar Hamburge. Dabar
jie stovėjo begalinės sunkvežimių eilės gale. Sausis, šalta,
sninga. Muitinės halė pilna automobilių ir susijaudinusių
žmonių, lakstančių su popieriais pirmyn ir atgal. O man
tereikėjo užpildyti transportavimo dokumentus ir išvar­
dyti, kas yra sunkvežimyje. Ir tuojau gavau traktoriaus ir

257
konteinerio, kuris turėjo būti atgabentas į halę, numerį.
Įsikarščiavusi šūktelėjau:
- Vaikinai, stokite už to sunkvežimio!
Tačiau abu vairuotojai nė nepajudėjo iš vietos. Negalėjo
patikėti.
- Ką? Už to? Bet juk prieš mus stovi dar trisdešimt aš-
tuonios mašinos.
Supratę, kad nejuokauju, atvažiavo iš paties galo, visus
aplenkė ir švytėdami iš džiaugsmo sustojo priekyje. Štai
kaip paprasta pradžiuginti žmogų. Už tai jie man ir toliau
padėjo, juk dar turėjau derėtis su muitininkais.
Maskvos muitininkai gavo „Nescafe". „Nescafe Gold",
ir pati mielai būčiau ją išgėrusi. Dar šokolado ir porą kitų
smulkmenų - kaip padėką. Buvo patenkinti, visko net
neapžiūrėjo, iš karto išdavė muitinės dokumentus su be­
gale kopijų, kurių tikrumą patvirtino antspaudais. Mano
konteinerius užplombavo, dar sumokėjau nedidelę sumą
muito mokesčių. Reikalas buvo sutvarkytas, ir jau po
dviejų dienų galėjome skristi į Nazarovą. Mano draugė
apžiūrėjo Maskvą, apsilankė Raudonojoje aikštėje, Lenino
mauzoliejuje ir Revoliucijos muziejuje. Jai ypač patiko
Tretjakovo galerija. Konteineriai keliavo dvi savaites, ir
kai pagaliau juos gavau, nebuvo pažeisti ir juose nieko ne­
trūko. Tais laikais žmonės dar buvo sąžiningi.
Tuo tarpu už tėvo duotus pinigus mudviem su dukra
pavyko nusipirkti namuką. Dar įsigijau karvę, porą kiau­
lių, triušių ir vištų. Tad nuolat turėjome ko valgyti. Teko
išleisti ir Jelenos taupomojoje knygelėje buvusius pinigus,
tais laikais Vokietijos markės Sovietų Sąjungoje nebuvo
daug vertos.
Grįžus į Sibirą iš pradžių turėjau tik rūpesčių - ir jokių
jausmų. Jausmams neliko laiko. Reikėjo daug ką nuveikti.
Nebuvo lengva rasti namą. Mačiau, kad perkamas namu­
kas ne kažin koks, tačiau geresniam neužteko pinigų. Šitas

258
kainavo pigiai, nes stovėjo rytinėje miesto dalyje, Krups-
kajos gatvėje, kur seni medinukai netrukus turėjo būti nu­
griauti dėl naujų statybų. Jis buvo tik už poros kilometrų
nuo Valentinos. Vėnene įteikdamas pinigus tėvas pasakė:
- Duok garbės žodį, kad už šituos pinigus įsigysi pas­
togę.
Namas Rytų Prūsijoje, kurį nusipirkau vėliau, taip pat
įsigytas už tėvo pinigus. Už namuką Sibire gavau septynis
su puse tūkstančio rublių, o skirtumą primokėjau. Iš pi­
nigų, kuriuos laikiau juodai dienai. Namas Iževskojėje kai­
navo penkiolika ’tūkstančių. Penkiolika tūkstančių rublių
buvo didžiuliai pinigai, bet aš net nesiderėjau. Tai įvyko
1980 metų birželį. Gegužę pirmą kartą nuvykau į Rytų Prū­
siją įvertinti padėties. Grįžusi į Sovietų Sąjungą, Sibire dar
pragyvenau pustrečių metų.

Parvykusi į Nazarovą tebeturėjau ir rusišką užsienio

pasą, kuriame buvo įrašyta ir Jelena, ir vokišką asmens ta­
patybės dokumentą, gautą Bad Cvišenane. Tai buvo maža
žalsvai pilka Vokietijos Federacinės Respublikos piliečio
asmens kortelė. Hamburge, kai Jelenos klasė vyko į eks­
kursiją, ji gavo vaiko asmens kortelę, ją ir šiandien tebeturi.
Dabar man reikėjo naujų sovietinių dokumentų. Vos par­
važiavusi iš Maskvos sausio pradžioje nuėjau į atitinkamą
įstaigą. Manęs paprašė dokumentų, ir aš išsitraukiau rau­
doną rusišką užsienio pasą ir pilką vokišką kortelę.
- Vokiško dokumento tau čia nereikia, - pasakė parei­
gūnė ir kortelę atėmė.
Kitą dieną gavau savo naują rusišką pasą. Galėjau prisi­
registruoti ką tik nusipirktame namelyje. Viskas ėjosi kaip
sviestu patepta, nereikėjo rašyti jokio prašymo, niekas ne­
klausė nei tautybės, nei pilietybės. Vis dar nežinojau, kad
esama skirtumo. Tuomet maniau, jog tai tas pats.

259
 Netrukus reikėjo įsidarbinti. Tais laikais Sovietų Sąjun­
goje kiekvienas privalėjo dirbti, nebent būtum ligonis. Pra­
dėjusi ieškoti darbo pirmą kartą pasigailėjau, kad grįžau.
Kai nuėjau į savo buvusią darbovietę, autobusų parką,
man sviedė į veidą baisiausią kaltinimą:
- Grįžai, nes esi vokiečių šnipė! Prisivežei visokio gero,
o anksčiau turėjai tik vatinukę. Tai kiekgi uždirba vokiečių
šnipai?
Šnipė? Aš? Nazarove kaipmat pasklido gandai, kad
buvau Vokietijoje ir parsigabenau nemažai „turto" - taip
Nazarovo žmonėms atrodė mano atsivežti daiktai. Kartą
pas mano draugę Valentiną buvo kalbama apie šnipus,
buvo kur pasireikšti vaizduotei ir neprielankumui. Gerai
prisimenu, kaip vienas senas vyras man pasakė:
- Per karą vokiečiai nužudė 22 milijonus rusų, o dabar tu
jiems padedi!
Ir nusispjovė, kaip daro rusai, reikšdami panieką.
Tą akimirką pabudo jausmai, kartėlis, ir pirmą kartą kilo
mintis: „Gal aš kažką padariau ne taip?" Jaučiausi baisiai
sutrikusi, tačiau būdama tvirtai pasiryžusi grįžti į Rusiją
tuos jausmus užgniaužiau. Dieną. Mintys ir abejonės kan­
kindavo naktį, kai viskas aplinkui nurimdavo.
Žinojau, kad esu stebima, - iš karto tą pajutau. Vėliau,
po kelerių metų, iškilo aikštėn, jog moteris, kurią priėmiau
gyventi į savo namus, kiekvieną mano žodį apie Vokietiją
perduodavo KGB darbuotojams. Labai apmaudu. Anks­
čiau mudvi kartu dirbome. Bet aš ją supratau. Kažkas turi
skalbti nešvarius baltinius. Beveik po trisdešimties metų
sužinojau, kad ir Vokietijoje sklandė visokių gandų, kodėl
grįžau į Sovietų Sąjungą. Kai kas manė, jog esu KGB agentė
ir mane atšaukė į Rusiją. Tuomet buvo tokie laikai, Vakarų
Vokietijoje žmonės labai bijojo komunistų ir visur regėjo
rusų šnipus. Tačiau Vokietijoje judėjau laisvai, niekada
nejaučiau, kad mane kas nors sektų. Tikriausiai ir nesekė.

260
 O grįžus į Nazarovą buvo piktinamasi atvirai:
- Kodėl šita šnipė vis dar laisvėje? Kodėl ji dirba pašte,
Tolimojo susisiekimo skyriuje?
Nešiojau telegramas. Naktines telegramas ir skubias. Be
to, dirbau valytoja. Plėšiausi per du darbus, nes iš vienos
algos nepragyvenome. Anuomet buvau stipri ir patikima.
Neabejojau, kad susidorosiu, išauginsiu dukrą ir padarysiu
viską, ką reikia. Dabar manau, kad klydau. Bet juk negalė­
jau numatyti, kad po kelerių metų Sovietų Sąjungos neliks,
kad staiga viskas pasikeis.
Viktoras Vasiljevičius Plysovas, partijos Nazarovo
miesto komiteto pirmasis sekretorius, tiek daug man
padėjęs, bet ir įspėjęs mane, dar prieš kelis mėnesius iki
man iškeliaujant į Vokietiją buvo perkeltas į Krasnojarską
į daug aukštesnes pareigas statybų srityje. Prieš išvažiuo­
dama perskaičiau laikraštyje. Grįžusi mielai būčiau jam
pasakiusi: „Viktorai Vasiljevičiau, jūs buvote teisus, aš ten
nepritapau, per ilgai gyvenau kitokį gyvenimą."

Kitaip nei aš, Jelena grįžusi nesusidūrė su jokiais sunku­

mais. Ji vėl ėjo į tą pačią mokyklą, netgi į tą pačią klasę, at­
rodė, lyg niekada nė nebūtume išvykusios. Jos nebuvimas
turėjo tik vieną neigiamą pasekmę: kadangi Jelena praleido
ketvirtą klasę, jos nepriėmė į pionierius, o prie šios organi­
zacijos priklausė visi jos klasės draugai.
Po pamokų Jelena turėjo darbo su mūsų gyvuliais. Mes
visiškai apsirūpindavome maistu. Kartais netgi likdavo
šio to parduoti, pavyzdžiui, pieno, varškės, grietinės, mat
mūsų karvė buvo pieninga. Be to, turėjome kiaulę su par­
šiukais ir daržą. Jelena man labai padėdavo: prižiūrėjo
triušius ir kasryt vesdavo karvę kerdžiui. Jelenai viskas
klojosi kuo puikiausiai, jei nekreipsime dėmesio, kad šiek
tiek pavydėjo Anai. Ji manė, kad per gausiai lepinu Aną

261
dovanomis, ir nežinojo kodėl. Ir dar labai pavyduliavo dėl
to, kad į Sovietų Sąjungą grįžau visų pirma dėl Anos.
Kai parsiradome į Sibirą, Ana tebegulėjo ligoninėje, bet
pavojus gyvybei seniai nebegrėsė. Kelis mėnesius ji pra­
leido Intensyvaus gydymo skyriuje. Gydytojai patvirtino,
kad jos būklė buvo labai prasta. Parvežiau Anai lauktu­
vių - kailiu pamuštus šiltus žieminius aulinius ir gražių
moherio siūlų. Ir minkštos angoros vilnos Valentinai, nes ji
mėgo megzti. Tokios švelnios vilnos ji dar nebuvo laikiusi
rankose.
Kai grįžau į Nazarovą Valentina turėjo skolų. Jos jaunes­
nioji dukra Liuda ištekėjo, todėl Valentina pasiskolino iš
draugų keturis šimtus rublių. Tuo metu Valia uždirbo labai
mažai, todėl skolą būtų ilgai atidavinėjusi. O aš atsivežiau
VFR markių, be to, Hamburge banke prie stoties nusipir­
kau rublių, nors tai buvo draudžiama. Įsivežti rublių į So­
vietų Sąjungą nebuvo galima - taip buvo parašyta lapelyje,
kurį man davė kartu su sovietiniais pinigais. Dar paklau­
siau, kam tada apskritai Vokietijoje pardavinėja rublius,
bet vyras už langelio nieko neatsakė, tik šyptelėjo. Rublius
paslėpiau, visą kelią sėdėjau ant jų. Nazarove nedelsdama
apmokėjau Valentinos skolas, o jai padovanojau kailinę
apykaklę ir kepurę, nupirktas Maskvoje, parduotuvėje „Be-
riozka", kur buvo atsiskaitoma tik valiuta. Galėjau sau tai
leisti ir norėjau padaryti Valentinai ką nors gero už tai, kad
augina mano vaiką. Nors tuo metu man jau kilo tam tikrų
abejonių, tačiau stengiausi išmesti jas iš galvos.

Ar tąsyk aplankiau tėvą prieš gaisrą, ar po jo? Nebe­

prisimenu. 1978 ar 1979 metų birželį, naktį į 22-ąją, mūsų
namą padegė. Birželio 22-oji - Jaunimo diena ir diena,
kai hitlerinė Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą, todėl šios
datos nepamiršau. Mudvi su Jelena jau miegojome. Laimė,

262
turėjome šunį, ir šis ėmė kaip pasiutęs skalyti. Pabudau,
pažiūrėjau pro langą ir pamačiau, kad neįprastai šviesu.
Iššokau vienais naktiniais, ėmiau rėkti ir puoliau vaduoti
gyvulių. Į pagalbą subėgo visi kaimynai, o gatvės gale
esančios parduotuvės sargas iškvietė gaisrinę. Ji atvažiavo
greitai, bet kaip visada - be vandens. Laimė, būstas buvo
apdraustas. Sudegė viskas: tvartas, pirtis, lauko virtuvė,
malkinė ir gyvenamasis namas.
Tuo metu dar kartą apsilankiau pas tėvą Vokietijoje. Vėl
važiavau traukiniu, bet šįsyk viena, be Jelenos. Gyvendama
Sibire toliau mokiausi vokiečių kalbos, tolydžio klausiau
atsivežtų Heino ir Peterio Aleksanderio (Peter Alexander)
plokštelių ir dainavau kartu. Jų labai aiški tartis. Visą laiką
kalbėjau vokiškai su Jelena - jai tai puikiai sekėsi. Ir kiek­
vieną savaitę parašydavau po laišką tėvui, tai irgi buvo
gera praktika. Galima sakyti, kad atgaminau gimtosios kal­
bos įgūdžius ir nuvažiavusi pas jį vokiškai kalbėjau beveik
tobulai.
Pagaliau mudu išsišnekėjome. Tėvas sakė, kad man ne­
reikėjo pabėgti, viskas būtų kaip nors susitvarkę, tas reika­
las su Ana, ir aš apsiverkiau. Dar kartą jo paklausiau, kodėl
mūsų - mano mamos, brolio, sesers ir manęs - neištraukė
iš Vėlau anuomet, 1944 metų pabaigoje, kai rusai buvo jau
visai čia pat. Jis apkabino mane per pečius, paėmė mano
ranką ir priglaudė sau prie lūpų.
- Vaikeli, žinau, esu kaltas dėl tavo praeities, - tarė tėvas. -
Jei gali, atleisk man.
Tą akimirką jam viską atleidau, nors anksčiau šiek tiek
pykau, kad anuomet mus paliko nelaimėje. Juk būtų ga­
lėjęs mus išgelbėti. Tačiau tai buvo likimas, jis negalėjo
numatyti, kas bus, ir aš jam viską atleidau, atleidau suvis.

263
 Ana

Praėjus maždaug dvejiems metams po mūsų grįžimo iš

Vakarų Vokietijos, šeimą sukūrė ir Ana. Ji studijavo Kras­
nojarske, laisvalaikiu slidinėjo, buvo puiki ilgų distancijų
čiuožėja. Studijuodama Krasnojarske susipažino su ka­
rininkų mokyklos absolventu ir netrukus už jo ištekėjo.
Sovietų Sąjungoje žmonės tuokdavosi jauni. Vestuvių iš­
kilmės vyko Nazarove, pas Valentiną. Padėjau ruoštis, tam
reikalui buvau pasilikusi Vokietijos markių. Nuskridau
į Maskvą (Nazarove tais laikais nieko negalėjai gauti) ir
pripirkau visokių grožybių - dovanų, kraičio, kurį duoda
tėvai ištekančiai merginai: antklodžių, patalynės, puošnių
naktinių marškinių ir auksinius auskarus. Vestuvių išvaka­
rėse apsipirkusi ir labai patenkinta grįžau iš Maskvos.
Metrikacijos biure ant stalo gulėjo jaunavedžių doku­
mentai. Nežinau, kodėl staiga tuo susidomėjau. Tačiau
nepajėgiau susivaldyti ir dirstelėjau į popierius. Pasijutau
kaip kuolu per galvą trenkta: Anos gimimo metai buvo
ne 1956, kai lageryje pagimdžiau dukrą, o 1959. Taigi Ana,
nuotaka, buvo Valentinos dukra, o ne mano. Ir dėl šito ge­
gužiuko aš grįžau iš Vokietijos! Tąsyk pirmą ir paskutinį
kartą gyvenime pajutau baisią neapykantą. Manau, kad
visą tą neapykantą išspjoviau, uždavusi Valentinai vieną
vienintelį klausimą:
- Kur vaikas, kur mano vaikas?
Maldavau Valią pasakyti teisybę, po visų šitų melagys­
čių pagaliau pasakyti teisybę.
- Prisiek, kad tai teisybė! - rėkiau.
O Valentina kuo ramiausiai atsakė:
- Kūdikis, tavo mergaitė, greitai mirė, jau po dviejų
dienų kelionės. Neverkė. Visą laiką maitinau mažylę, kišau
į burnytę marlę, sumirkytą kondensuotame piene, bet ji

264
staiga užgeso. Neturėjau kitos išeities; vos traukiniui susto­
jus, suvyniojau ją į audinio atraižą ir palikau geležinkelio
stoties šiukšlių konteineryje.
Valentina prisiekė, kad tai teisybė. Kur tiksliai, kokioje
geležinkelio stotyje Valentina paliko mano kūdikį, man jau
neberūpėjo.
Jau anksčiau buvau atkreipusi dėmesį, kad Valentina ir
Ana atrodo panašios. Tačiau nekvaršinau sau dėl to galvos,
mat Valentina man pasakė, kad mergaitė - mano dukra,
o aš ir tikėjau. Gyvenime man dažnai taip nutikdavo: jau
matau, kad mane1mulkina, bet kol nesu tuo visiškai tikra,
dar laukiu - tol, kol tenka pripažinti, kad mane apvogė,
apmelavo arba apsuko.
Vestuvės buvo labai gražios. Elgiausi kaip niekur nieko,
įteikiau dovanas, Ana ir jos išrinktasis labai džiaugėsi
gražiais daiktais. Buvo šokama, dainuojama, gausiai val­
goma, lyg viskas būtų gerai, kuo puikiausiai. Iš pradžių
mes su Jelena taip pat sėdėjome prie stalo. Beveik nieko
negalėjau praryti, tik gurkštelėjau šlakelį šampano. Kai
nuskambėjo pirmieji tostai „Už jaunuosius!", o paskui „Už
tėvus!", mudvi su Jelena išėjome. Be Valentinos, to niekas
nepastebėjo.

Į gimtinę

Po poros mėnesių nusprendžiau grįžti į Rytų Prūsiją. Prieš

visiems laikams išvykdama iš Nazarovo dar kartą nuėjau
pas Valentiną.
- Tu mane apgavai dėl Anos, ar visą laiką laikei mane
kvaile? - paklausiau.
Atsakymas atėmė žadą:
- Taip, tu visiška kvaiša, o tokiomis kvaišomis kaip tu
paprasčiausiai reikia naudotis!
265
 Valentina metų metus mane išnaudojo, apgaudinėjo ir -
kai grįžau iš Vokietijos - apvaginėjo. Kartąją netgi nutvėrė
mano kaimynė Nina Stanaja. Moherio siūlų atvežiau ne tik
Anai, bet ir Jelenai. Lengvutėlė vilna gulėjo mūsų drabužių
spintoje. Vieną dieną Nina užsuko į mano namą ir sutiko
Valentiną, kuri kaip tik sagstėsi paltą ruošdamasi išeiti.
Nina nustebo ir pakvietė ją pasilikti:
- Aš atėjau, o tu išeini. Juk Marija jau užkaitė samovarą,
išgerkime arbatos ir parūkykime!
Tai sakydama čiupo Valentiną už palto, šis atsisegė ir
iškrito moherio kamuoliukai.
Nina buvo daug vyresnė už mane ir, deja, nežinau, ar
dar gyva, mudviejų susirašinėjimas nutrūko. Visada, kai
smarkiai susijaudindavo, jai paleisdavo vidurius. Rusai tai
vadina „meškos liga". Per tą laiką ir aš sugrįžau iš daržo.
Nina dirstelėjo į mane, dirstelėjo į Valentiną, staiga aikte­
lėjo „oi!" ir išdūmė pro duris. Valentina numetė vilną ant
grindų ir prapliupo baisiai keiktis. Net rusiškai tai buvo
daugiau nei šiurkštų, o į kitas kalbas ir išversti negalima.
Tebesikeikdama Valentina išėjo. Kai vėliau sugrįžo, be žo­
džių įsileidau ją į savo namus.
Valentina per daug gerai žinojo, kad iš meilės Anai jai
viską atleisiu ir visada pasidalysiu viskuo, ką tik turiu.
Tokie santykiai nusistovėjo nuo pat pirmos akimirkos,
mums vėl susitikus Nazaro ve, taip buvo, kol gyvenau Vo­
kietijoje, ir man grįžus niekas nesikeitė iki Anos vestuvių.
Tik sužinojusi, kad Ana nėra mano dukra, nutraukiau su
Valentina visus ryšius. Sibire manęs niekas nelaikė. Kaip
atsisveikindama pažadėjau tėvui, iš visų jėgų bandžiau
kuo greičiau grįžti į Kaliningrado sritį, į savo gimtinę -
Rytų Prūsiją.
1980 metų pavasarį po beveik dvidešimties metų vėl
tenai nuvažiavau. Kaip ir tada, kai atvykau į Kaliningradą

266
iš Taganrogo ieškoti brolio ir sesers, paprasčiausiai nusi­
pirkau bilietą. Ir šįkart prie langelio niekas nieko manęs
neklausė, per visą kelionę niekas manęs netikrino, nors
Kaliningrado sritis vis dar buvo draudžiama zona. Taip
anuomet buvo visur Sovietų Sąjungoje, taip ir dabar tebėra
šiandieninėje Rusijoje. Važiuok, kur nori, jokio draudžia­
mojo ženklo, jokių postų, niekur niekas tavęs nestabdo. Tik
staiga atsiranda koks nors karininkėlis arba saugumietis ir
pareiškia:
- Čia jums negalima!
Jis atima dokumentus, vedasi tave su savimi ir surašo
protokolą.
Atvykusi į Kaliningradą tuoj perverčiau visus laikraš­
čius, ieškodama įperkamo namo. Apsistojau pas Pavelą
ir Svetlaną Chrabrovus. Teiravausi labai atsargiai, nes ne­
trukus suvokiau, jog vokiečiai čia vis dar nepageidaujami.
Nuo 1960 metų mažai kas buvo pasikeitę, o pokyčiai pra­
sidėjo vėliau, prie Gorbačiovo. Buvau tokia atsargi, jog ge­
rokai užtrukau, kol sužinojau, kad jei sugebėsiu nusipirkti
namą, manęs negalės iš čia išvaryti. Žinoma, teko griebtis
tam tikrų gudrybių.
Rinktis nelabai buvo iš ko. Dauguma namų buvo per di­
deli arba per brangūs. Tik Iževskojėje, maždaug dvidešimt
kilometrų nuo Kaliningrado, kaime, kuris vokiečių laikais
vadinosi Viditenu, radau tinkamą būstą. Vos apžiūrėjusi
namą pareiškiau šeimininkams, kad pirksiu. Nė nesiderė-
jau dėl kainos, nors ši buvo labai didelė. Bijojau, kad val­
džia mane demaskuos, nespėjus sutvarkyti dokumentų.
Sutarėme, kad šeimininkai pusę sumos gaus, kai tik grįšiu
į Nazarovą. Kitą pusę atvešiu grynaisiais. Taip ir padariau.
Nazarove pardaviau radiją, didžiąją dalį drabužių, indų ir
patalynės - taigi viską, ką buvau atsivežusi iš Vokietijos, -
ir dar teko skolintis. Jau 1980 metų birželį mudvi su Jelena
atsikraustėme į Iževskoję. Žmonės išpūtė akis - nesitikėjo,

267
kad taip greitai apsisuksime. Tačiau nieko negalėjo pa­
daryti: sutartis galiojo, jie jau buvo paėmę pusę sutartos
sumos, o dabar gavo likusius pinigus.
Tie žmonės po karo atsikraustė į Kaliningradą iš Balta­
rusijos - kaip ir daugelis naujakurių 1947 metais. Dabar
jie norėjo grįžti į gimtinę, nes šitame krašte nepritapo. Ra­
ginau kuo greičiau sutvarkyti visus pardavimo-pirkimo
dokumentus, ir tikrai - po poros dienų jau laikiau rankose
sutartį. Tačiau dar ilgokai užtruko, kol galėjome įsikraus-
tyti į savo naujuosius namus, mat buvę savininkai kelias
savaites laukė konteinerio daiktams pergabenti.
Kai jie pagaliau išsikraustė, mums su Jelena reikėjo pri­
siregistruoti. Pasų skyriuje užvirė pragaras. Laimė, namas
man priklausė jau beveik mėnesį, kitaip mus su Jelena vėl
būtų iš čia išsiuntę. Kad esu ne rusė, o vokietė su ukrainie-
tiška pavarde, buvo pastebėta tik kai nuėjau į miliciją regis­
truotis. Viršininkas pašėlo.
- Iš kur čia ta vokietė, ir dar čia gimusi?! Taip negalima!
Kas praleido?
Vis dėlto jis negalėjo manęs išvaryti, nes pateikiau tvar­
kingus namo pirkimo dokumentus.
Jis paskambino į Voločiajevskają (tai artimiausias kai­
mas, anksčiau jis vadinosi Maršėnenas12) tarnautojams,
išdavusiems namo pardavimo-pirkimo sutartį.
- Ar akių neturite? - rėkė. - Kam jūs pardavėte namą?
O man drėbė:
- Žiūrėk, kad blogai nesibaigtų!
Buvo šiurkštų mane tujinti. Tiesą sakant, toks aukštas
pareigūnas neturėjo teisės šitaip su manimi kalbėti, bet
daugumai žmonių buvau vokietė, o dar čia gimusi, taigi
ne žmogus. Paskui man liepė palaukti ir ateiti vėliau. Pra­
slinko dešimt ilgų dienų, kol vėl gavau šaukimą atvykti

12 Liet. Maršėnai.

268
į miliciją. Vėl nusinešiau visus savo popierius. Juos pati­
krino, ar tik nebus suklastoti. Bet ne, visi dokumentai buvo
tikri.
Ruošdama namo pirkimo dokumentus sekretorė manęs
neklausė, aš rusė ar vokietė. Laikė rankose mano pasą, bet
neatkreipė dėmesio nei į tautybę, nei į gimimo vietą - „Ka­
liningrado sritis". Dėl šio neatidumo moteris neteko darbo.
Ji buvo vardu Zina, Zinaida. Vėliau su ašaromis akyse man
pasakė:
- Ar žinai, kad per tave mane atleido?
Man buvo jos £aila, bet būtinai norėjau grįžti į Rytų Prū­
siją - juk tai mano gimtinė! Zinos daugiau niekur nepriėmė
į darbą, bet jai buvo penkiasdešimt penkeri, o to amžiaus
moterys Sovietų Sąjungoje kaip tik išeidavo į pensiją.
Šiandien tai prisimenu su šypsena, bet tuomet mane ka­
mavo siaubinga baimė, nes mano dokumentus porą dienų
tikrino milicija. Man pašlijo nervai, o juk buvau įsitikinusi,
kad viską padariau labai gudriai, mat palaukiau, kol buvę
namo savininkai išvažiuos. O dabar iš baimės susirgau.
Viską, ką tik turėjau, sukišau į šitą namelį ir dar Sibire
įklimpau į baisias skolas, nes turimų pinigų man neužteko.
Paskui vėl nuėjau į miliciją ir ten išgirdau:
- Dokumentai tvarkingi. Bet ar nežinojai, kad čia - drau­
džiama zona?
- Iš kur man žinoti? - atsakiau. - Juk traukinyje manęs
niekas nesulaikė.
Ir tai buvo teisybė.
Šitaip nusipirkti namą buvo ne tik drąsu - mano poelgis
buvo tiesiog įžūlus. Pasekmių ilgai laukti neteko: viskas
buvo taip, kaip man šnipštelėjo vienas milicininkas:
- Kaimynė seks kiekvieną tavo žingsnį. Kas pas tave at­
eina, kas išeina...
Todėl pirmomis savaitėmis iš namų išeidavau tik apsi­
pirkti ir ieškoti darbo. Radau sargės vietą ten, kur dabar

269
stovi didžiulė „Lukoil" naftos valymo įmonė. Darbovietė
buvo netoli namų, kiekvienas galėjo stebėti, su kuo turiu
reikalų ir su kuo bendrauju. Po kelių mėnesių gavau antrą
darbą - įsidarbinau kūrike kaimo skalbykloje. Ir ten buvau
kaip ant delno. Kartą milicininkas manęs paklausė, kas čia
pas mane svečiuojasi iš Lietuvos. Atšoviau:
- Tai tarybiniai piliečiai, jie turi teisę čionai atvykti!
O jis mane perspėjo, kad niekam apie tai neprasitarčiau,
bet mano kaimynė (keista, bet ji taip pat buvo vardu Valen­
tina; visą gyvenimą susidurdavau su Valentinomis) gavo
užduotį sekti ir šiuos žmones.
Kaimynė uoliai užsirašinėjo, ką sakau ir ką darau. Visas
šias žinias reguliariai perduodavo milicijai. Ar šie doku­
mentai išliko, ar įmanoma juos gauti KGB archyvuose,
aš nežinau, nors kartais man smalsu, ko ta Valentina pri-
paistė. Pavyzdžiui, ji žinojo, kad kai kūrenu skalbyklą,
patamsiais visada parsitempiu namo porą kibirų anglių.
Kelias netolimas, o aš uždirbdavau per mažai, kad pirkčiau
anglis namų krosniai. Elgiausi grynai pagal rusų patarlę:
„Jei jau stovi prie šulinio, tai kodėl nenumalšinus trošku­
lio?"
Valentina matė, kad vagiu anglis, ir, žinoma, kaip ir pri­
klauso, pranešė apie tai saugumui.
- Vaje, toji vokietė dar vagia mūsų anglis! - piktinosi ji.
Buvau iškviesta pas skalbyklos direktorių. Ten buvo ir
Valentina - įvykio liudytoja.
- Kartais parsinešu vieną kitą kibirą anglių, kad turėčiau
kuo kūrenti, nes auginu vaiką. Neturiu galimybės atva­
žiuoti traktoriumi su priekaba ir prisikrauti anglių, kaip
daro tavo vyras, Valentina! - išrėžiau.
Tai buvo tiesa, tačiau niekas nenorėjo į šį reikalą gilintis,
todėl ir manęs už vagystę nenubaudė. Stalino laikai seniai
buvo praeity. Mano nusikaltimas buvo grynas menkniekis,
nes prie Brežnevo visi „nešė". Man tik pasakė:

270
 - Na taip, uždirbi nedaug, bet ateityje pirk anglis už
savo pinigus.
Kodėl tokia menka darbininkė kaip aš, nebaigusi nė pen­
kių klasių, rūpėjo saugumui? Nes gyvenau Vokietijoje, nes
esu vokietė? Šiandien galima tik spėlioti.
Šiaip ar taip, kaimynė sekė mane iki pat 1985 metų, kai į
valdžią atėjo Gorbačiovas. Jis pareiškė: „Laikas liautis per­
sekioti vokiečių tautybės žmones." Laimė, nuo tada saugu­
mas manimi nebesidomėjo.

Su Ana dar daugelį metų padrikai susirašinėjau. Mer­

gaitė visada buvo man labai gera, ir aš neprisiverčiau
atstumti jos vien todėl, kad Valentina mane apgavo. 1982
metais Ana su sūneliu Viktoru netgi atvažiavo į Viditeną
manęs aplankyti. Vis dėlto tai buvo paskutinis mūsų susi­
tikimas. Ana išrausė spintą, kurioje laikiau pinigus karvei
pirkti. Buvo pažadėjusi karininkienėms iš Kaliningrado
atvežti drabužių.
- Mama Maša, - tarė ji man, - gal galėtum mane truputį
sušelpti, aš išleidau atsivežtus svetimus pinigus.
- Ne, - atsakiau, - dar Ninai negrąžinau pinigų, kuriuos
ji man Nazarove paskolino namui pirkti, be to, mums rei­
kia karvės, kitaip pražūsime.
Ji tik šyptelėjo:
- Netikiu. Mama Maša, gerai pagalvok...
Man nesant Ana iš tiesų išvertė mano patalynę. Rado
pusę karvei skirtų pinigų, bet čia ją užklupo Jelena. O Ana
šaltakraujiškai pareiškė:
- Mama Maša sakė, kad neturite pinigų, bet čia guli
graži sumelė!
Jelena išsigando, kad Ana tuos pinigus paims, ir ėmė
šaukti:

271
 - Ana, padėk pinigus, mama taupo karvei, ir skolų mes
dar negrąžinom!
Laimė, Ana paklausė ir padėjo pinigus atgal į spintą.
Ana visada vadino mane mama Maša arba mama Ma­
rija, tačiau nieko nežinojo apie lageryje mano pagimdytą
kūdikį, apie tai, kokiai apgavystei ryžosi jos motina, nenu­
tuokė, kad ilgus metus lepinau ją kaip savo dukrą.
Jelena iki šiol ant manęs pyksta, kad taip gausiai apdo­
vanojau Aną. Tarp mūsų ilgai tvyrojo neatsakytas klausi­
mas: „Ar Ana tavo dukra, ar ne?" Dabar galėjau sąžiningai
atsakyti:
- Ne, ji ne mano dukra! Negali ja būti, nes yra trejais me­
tais jaunesnė už mergaitę, kurią pagimdžiau lageryje.
- Ar Ana ką nors apie tai žino? - kamantinėjo Jelena. -
Mama, pasakyk teisybę.
- Ne, nežino. Mudvi su Valentina susitarėme, kad ji nie­
kada apie tai nesužinos.

Grįžusi į Sovietų Sąjungą iki pat tėvo mirties rašiau į

Vėneną laiškus. Nesuskaičiuojamą galybę. Rašiau bent
kartą per savaitę, ir beveik kas savaitę sulaukdavau laiško
iš Vokietijos. Dažniausiai iš tėvo, Manfredas su Margreta
rašė retai. Retsykiais tėvas į voką įdėdavo vieną kitą ban­
knotą, tačiau pora laiškų dingo, ir aš paprašiau tėvo pinigų
nebesiųsti.
Įsikūrusi Iževskojėje kartą nusiunčiau broliui žemėlapį,
kuriame buvo pažymėta mūsų naujoji gyvenamoji vieta.
Paprašiau, kad pažymėtų vietą, kur palaidota Kristelė, ir
atsiųstų žemėlapį man atgal. Norėjau nuvažiuoti į kapines
ir padėti ant jos kapo gėlių. Manfredo atsakymas mane iš­
blaivino. Kristelė neturi padoraus kapo kapinėse. Nuo išse­
kimo ji susmuko pakelės griovyje pietiniame Kionigsbergo

272
pakraštyje. Manfredas ją ten užkasė plikomis rankomis.
Žemėlapyje jis nupiešė strėlytę, apytikriai žyminčią mūsų
sesers amžinojo poilsio vietą.
Užsimojau ją surasti. Autobusu nuvažiavau į Pietinę
Kaliningrado stotį - tai buvusi Kionigsbergo pagrindinė
geležinkelio stotis. Užkalbinau jauną vyriškį, parodžiau
jam žemėlapį ir paklausiau kelio, mat ir po šiai dienai ne­
susigaudau žemėlapiuose. Jis paaiškino, kad tai kelias į
Nivenskoję13. Tai kažkur palei geležinkelį į Bagrationovską,
buvusią Prūsų Ylavą. Bet staiga išsigandau, nebedrįsau ten
važiuoti, bijojau dėl Jelenos - o gal darau ką nors neleistino
ir ji dėl to nukentės? Be to, pagal tą žemėlapį nebuvo įma­
noma nustatyti, kur tiksliai Manfredas užkasė mūsų seserį.
Taip ir nepalaidojau Kristelės kaulų kapinėse, kaip iš pra­
džių ketinau.
Ta mažutė Kristelės nuotrauka, kurią turiu, daryta prieš
pat jos mirtį 1948 metais Kaliningrado srityje. Manfredas
man atsiuntė ją į Sibirą su vienu iš pirmųjų laiškų. Saugau
ją iki šiol - kartu su kitomis nuotraukomis Jelenos šeimos
albume.

13 Anksčiau - Vitenbergas.

273
 VII-
TARP DVIEJŲ
PASAULIŲ
 Tėvo mirtis

983 metų pradžioje - jau pustrečių metų gyvenau Rytų

1 Prūsijoje - gavau Manfredo telegramą. Mirė tėvas - prieš
pat savo aštuoniasdešimt ketvirtąjį gimtadienį. Norėjau
nuvažiuoti į laidotuves, bet OVIR'e - Kaliningrado vizų ir
registracijos skyriuje - man nedavė išvažiavimo vizos.
- Telegrama negalioja kaip iškvietimas, privalote gauti
oficialų iškvietimą ant Raudonojo Kryžiaus blanko.
- Juk lavonas tiek nelauks, - atrėžiau aš.
Tačiau niekas nepadėjo. Tik po gero pusmečio brolis
atsiuntė man oficialų iškvietimą. Su juo reikėjo eiti į kaimo
tarybos registracijos skyrių, paskui į gyventojų registracijos
skyrių Kaliningrade, tik ten išdavė pasą su išvažiavimo
viza. Iš kaimynų pasiskolinau pinigų tolimai kelionei - į
Oldenburgą reikėjo keliauti per Maskvą, kadangi tik VFR
ambasada Maskvoje galėjo išduoti man įvažiavimo vizą.
Ten reikėjo atstovėti ilgiausią eilę, tuo metu daug kas no­
rėjo patekti į Vakarus. Dokumentus atgavau tik kitą dieną.
Pernakvojau Baltarusijos stotyje. Po pietų visi stovėjome po
medžiais mažame ambasados kiemelyje - laimė, buvo šilta
ir nelijo. Tada atėjo ambasados tarnautojas, kvietė pavardė­
mis ir atidavė pasus.
Kai atvykau į Oldenburgą, Manfredas su manimi elgėsi
neįprastai maloniai, o netrukus prašneko apie palikimą.
Aišku, priminė, kad prieš išvykstant tėvas davė man pi­
nigų - pinigų, kuriuos paėmė iš savo sąskaitos. Tėvui pri­
klausė du namai - jo namas ir jo trečiosios žmonos namas,
kuriame gyveno Manfredas su šeima.
- Dabar turi galimybę ir teisę išdraskyti tėvo lizdą, - be
užuolankų pareiškė Manfredas.

275
 Kai atsakiau neketinanti to daryti, jis man stumtelėjo
voką su pinigais.
- Gali reikalauti pusės palikimo, esi pripažinta, esi tėvo
vaikas kaip ir aš. Pagal Vokietijos įstatymus tau priklauso
pusė turto, tačiau tada teks parduoti namus. Jei pasirašysi
pas notarą tam tikrus dokumentus, atiduosiu tau šituos
pinigus.
Po kelių dienų nuvykome pas notarą, ir aš parašu pa­
tvirtinau: „Atsisakau palikimo, nes ponas Manfredas Otas
man sumokėjo ir daugiau pretenzijų neturiu."
Viešėdama Vokietijoje už tuos pinigus apsipirkau. Įsi­
gijau tapetų, lako ir drabužių, visko, ko man reikėjo Rytų
Prūsijoje ir ko ten negalėjau gauti. Tarp pirkinių buvo ir
rankinis pjūklas. Apsipirkti ir supakuoti daiktus padėjo
Manfredas su Margreta. Visi dokumentai buvo paruošti
jau prieš man atvykstant, taigi užsibūti nebuvo reikalo.
Paskui laiškai iš brolio ateidavo vis rečiau, kol staiga visai
nutrūko. Ryšius su Vokietija palaikiau tik per pusseserę,
gyvenančią Berlyne. Praėjus porai metų po tėvo mirties, ji
pakvietė mane paviešėti.

Vėl Rytprūsiuose

Pirmieji penkeri metai, nuo 1980 iki 1985, man ir dukrai

Šiaurės Rytų Prūsijoje, Kaliningrado srityje, buvo labai
sunkūs. Kaimynas sveikindavosi su mumis šūkiu Heil
Hitlerį Jeleną pravardžiavo fašiste, kentėjo net mūsų karvė.
Kartkartėmis pagalvodavau, kad grįždama į Sovietų Są­
jungą padariau klaidą. Vokiečių nemėgo, gal net nekentė.
Ir tuo pačiu metu daugelis Sovietų Sąjungos piliečių mums
pavydėjo. Rusai žino dvi pavydo rūšis: 6eAaa saeucmb,

276
baltas pavydas, ir nepnaa 3aBucmb, juodas pavydas, kar­
tėlis dėl kito žmogaus sėkmės. Vokiečiai stropūs, uoliai
dirba, visada pasiekia rezultatų, o anie sėdi sudėję rankas
ir žiopso. O paskui juodai pavydi: kodėl vokiečiai gyvena
geriau už mus? Kodėl Marija turi tokią gerą karvę? Turėjau
labai gerą karvę, ji vadinosi Milka ir buvo pati švariausia,
gražiausia ir labiausiai prižiūrėta karvė visame kaime. Kai
buvo veršinga, jai dūrė į pilvą mėšlinėmis šakėmis. Vėliau
viena iš Jaroslavlio kilusi senutė man papasakojo, ką kalbė­
davo žmonės, Milkai einant per kaimą: „A, čia tos fašistės
karvė." Galiausiai ’Milka buvo žiauriai sužalota - taip su­
mokėjo už mano tautybę.
Bet buvo ir gražių akimirkų. Mėgavausi tuo, kad pasie­
kiau viską, ko norėjau, kad esu savo gyvenimo šeimininkė.
Buvau labai laiminga, gal net per daug! Šitas - jei neskaity­
sime vaikystės - gražiausias mano gyvenimo tarpsnis pra­
sidėjo į valdžią atėjus Gorbačiovui. Šiek tiek atsikvėpėme.
Tautybė staiga neteko reikšmės. Ūmai kažkas atsitiko,
žmonės tapo mažumėlę mandagesni. Gal todėl, kad per
radiją ir televiziją daug kalbėta apie karą ir pirmą kartą pa­
sakyta, jog ne visi vokiečiai buvo kalti. Mažų vaikų, kokia
tuomet buvau aš, negalima kaltinti dėl karo.
Tuomet dirbau Svetlo milicijoje, dresūros aikštelėje
vedžiojau šunis, ten sulaukiau pensijos. Jelena baigė mo­
kyklą, tada mokėsi veterinaro padėjėjo specialybės. Turėjo
daug draugų rusų, su kuriais leido laisvalaikį. Viskas
buvo normalu, gyvenome kaip visi. Laikėme ožkų, vištų
ir karvę. Turėjome viską, ko reikia. Tik viskas staiga pasi­
keitė, 1991 metų pabaigoje iširus Sovietų Sąjungai.

Praėjus porai metų nuo perestroikos pradžios į Kalinin­

grado sritį atsikraustė pirmieji Rusijos vokiečiai. Pamažu,

277
labai pamažu naujakuriams atsivėrė ši draudžiama zona.
Tačiau iširus Sovietų Sąjungai jie ėmė čionai plūsti dešim­
timis tūkstančių, nes Kaliningrado sritį laikė tramplinu į
Vokietiją. 1990-1991 metais atvyko pirmieji vokiečių turis­
tai, visų pirma nostalgijos vedami Rytprūsių vaikai, kaip
ir mano šeima turėję palikti gimtinę Antrojo pasaulinio
karo pabaigoje. Pirmoji mane aplankė Fryda Zedig (Frieda
Seddig), iš Rytų Prūsijos kilusi senyva moteris, dar iš Vėlau
laikų prisimenanti mane ir mano brolį. Mūsų šeimos gy­
veno kaimynystėje. Būdama devynerių ar dešimties mažoji
Fryda vežiodavo mane vaikiškame vežimėlyje po Vėlau,
taip ji man pasakojo. Deja, mano tėvų neprisiminė, būčiau
labai norėjusi išgirsti ką nors daugiau apie mamą.
Fryda Zėdig į Kaliningrado sritį iš Vokietijos atvyko su
turistų grupe autobusu. Vieną dieną ji užsisakė taksi ir su
manimi išvažiavo ieškoti savo senosios mokyklos, baž­
nyčios ir tėvų namo. Mes abi nukakome į Vėlau ir Paters-
valdę. Namo, kuriame Fryda Zedig užaugo, neradome. Ten
likęs tik akmeninis šulinys. Tačiau aplankėme Vėlau baž­
nyčios griuvėsius ir Patersvaldės bažnyčią - ten buvome
krikštytos. Galiausiai po beveik penkiasdešimties metų
pirmą kartą išdrįsau apžiūrėti tėvų namus. Bute gyveno
rusai, jie iš karto pakvietė mus su Fryda išgerti arbatos.
Laiptinė nepasikeitusi, virtuvėje tebestūkso senoji krosnis,
lauke tebestovi vištidė bei išvietė.
Mudvi gerai sutarėme su Fryda Zedig, ir ji mane aplan­
kydavo beveik kasmet. Daug man padėjo - prisiminimais,
patarimais ir net pinigais. Staiga rublis, palyginti su Vo­
kietijos marke, tapo menkavertis, kursas apsivertė aukštyn
kojom. Iš pensijos negalėjau pragyventi. Skurdas žvelgė į
akis, nors pati užsiaugindavau bulvių, vaisių ir daržovių,
laikiau gyvulių. Plušau nuo ryto iki vakaro, o niekaip nesu-
dūriau galo su galu. Tačiau tais laikais taip ėjosi daugeliui
žmonių.

278
 Tuo metu Jelena susipažino su savo busimuoju vyru
Olegu Dovjenka. Frydutė Zedig vos jį pamačiusi įvertino:
- Tavo dukrai jis netinka!
Tačiau Jelena pametė dėl jo galvą, ir veikiai abu susi­
tuokė. Netrukus pasaulį išvydo pirmas Jelenos vaikas Saša.
Mažasis Aleksandras gimė per anksti, vos išgyveno. Kai
berniukas buvo mažas, rūpinausi juo daugiau nei motina,
todėl iki šiol man atrodo, kad jis man labiau sūnus nei
anūkas.
Labai norėjau anūko - juk Jelena jau buvo dvidešimt
šešerių. Saša turėjo gimti tik balandį ar gegužę, tačiau
jau vasario pradžioje Jelena atėjo pas mane pasiklausti, ar
normalu, kad jai nubėgo vandenys ir baisiai skauda pilvą
ir nugarą. Tais laikais neturėjome telefono, visame kaime
nebuvo nė vieno, šiandien sunku net įsivaizduoti. Būdavo
sunku išsikviesti iš Svetlo greitąją, o kaime gydytojo netu­
rėjome. Padariau kaip visuomet, kai prireikdavo greitosios:
išėjau į gatvę su rašteliu. Ten buvo parašyta: „Nėštumas,
pavojus." Ir apačioje nurodytas mūsų adresas. Raštelį įda­
viau pirmam vairuotojui, kuris sustojo. Dar pridėjau porą
rublių. Keista, bet greitoji atvyko tuojau pat. Gydytojai
apžiūrėjo Jeleną, paskaitinėjo jos dokumentus, kur buvo
viskas parašyta apie jos nėštumą, tada gydytoja pareiškė:
- Gal dar nieko baisaus... Šiaip ar taip, čia mes niekuo
negalime padėti, nors gali būti priešlaikinis gimdymas!
Jūsų dukrai reikia į ligoninę, bet mes tenai nevažiuojame!
Ir jie nurūko. Ketinau juos dėl to apskųsti, bet taip ir ne-
prisiruošiau, mat atsirado svarbesnių reikalų. Kaime tik du
žmonės turėjo senus automobilius. Nubėgau pas Volodią
Bachmariovą, bet jis atsakė:
- Važiuočiau dėl tavęs, jei sunkiai sirgtum, būtum su­
sižeidusi ar panašiai, o ji tik prišlapins man mašiną, tegu
veža kas nors kitas!

279
 Kreipiausi į kitą kaimyną, šis dar kažką pakrapštė auto­
mobilyje ir mus nuvežė.
Per baisų speigą pasiekėme srities ligoninę. Mus išsiuntė
toliau, kadangi ten vyko remontas. Ginekologijos skyrius
neveikė, nes buvo nešildomas. Mums davė lapelį su kitu
adresu. Ten gydytojai iš karto pavartė popierius ir dirste­
lėjo Jelenai po sijonu. Bet ir vėl išsiuntė toliau:
- Negalime padėti, neturime inkubatoriaus! Bet būtina
paskubėti, duosime šiltą greitosios pagalbos automobilį, ir
jus nuveš į reikalingą ligoninę.
Važiavome paskui greitąją į poduAbuuū 3om Nr. 3, gim­
dymo namus, esančius netoli Pietinės stoties, aAen Cmcamx,
Narsuolių alėjoje. Buvau pasiėmusi pinigų, įkišau sese­
lėms. Norėjau įkišti ir gydytojams, bet jie atsisakė.
- Ne, nieko nereikia. Važiuokite namo, mes padarysime
viską, kas įmanoma, - nuramino mane.
Sergejus, kaimynas, laukė manęs ir parvežė į kaimą.
Vakare pas Jeleną nuvažiavo Olegas su savo motina. Aš
tuo tarpu džiūgavau:
- Aš turėsiu anūką! Aš turėsiu anūką!
Skrajojau padebesiais, iššveičiau visus namus, nubalinau
visas krosnis, netvėriau savo kailyje. Verkiau, juokiausi,
išbučiavau savo karves.
- Greičiau veršiuokitės, mums tuoj reikės pieno! - pasa­
kiau joms.
O tada grįžo Olegas su motina.
- Kaip tik suspėjome! - pranešė juodu. - Pro langą stebė­
jome gimdymą.
Neįtikėtina, bet jie įvažiavo į ligoninės kiemą, išvydo
ryškiai šviečiančius langus, atsinešė porą dėžių, kurių
buvo pristatyta aplinkui, pasilypėjo ant jų ir pamatė gim-
dyklą. Ten gulėjo trys vienu metu gimdančios moterys,
Jelena per vidurį. Gimdymas buvo sunkus, Jelena baisiai

280
rėkė, nors kūdikis gimė mažutis - Saša svėrė vos du kilo­
gramus. Olegui ir jo motinai buvo pranešta, kad jo būklė
prasta.
Iš pat ryto nuvažiavau į gimdymo namus - autobusu,
paskui tramvajumi. Vėl pasiėmiau pinigų - buvo davusi
Frydutė Zedig - ir gerai padariau, nes tada Jeleną perkėlė
į dvivietę palatą, o man leido bet kada lankyti dukrą ir jos
kūdikį. Užėjus pas Jeleną ir pamačius ryšulėlį šalia jos,
akys paplūdo ašaromis. Pirmiausia Jelena pasakė, kad
kūdikis neišnešiotas. Jį nedelsiant reikia grąžinti į inkuba­
torių. Man leido lydėti seselę, ji išvyniojo vaikiuką ir aš, jį
pamačiusi, išsigandau. Būtybė priminė vorą - ilgos plonos
rankytės, ilgos plonos kojytės, storas pilvas ir didžiulė
galva. Sašos galva man atrodė gerokai per didelė - juk pati
turėjau vaikų ir supratau, jog tai nenormalu.
Kitą dieną pašėriau gyvulius ir atsiprašiau iš darbo.
Tuomet dirbau sarginių šunų dresūros aikštelėje Peisėje14.
Jaučiau pareigą rūpintis Jelena ir kūdikiu. Nuvažiavau pas
pastorių Bajerį (Bayer). Jis buvo pirmas pastorius vokietis,
atvykęs į Kaliningradą ir laikantis pamaldas visose įmano­
mose vietose - butuose, susirinkimų patalpose, salėse. Jis
davė man pinigų, nors to neprašiau. Pastorius suprato, jog
dabar man jų labai reikia. Gerai, kad važiavau į gimdymo
namus taksi (taksi tais laikais kainavo pigiai), nes atlėkusi
radau Jeleną kaip nesavą. Maniau, kūdikis mirė, tačiau
Saša viso labo buvo išvežtas į vaikų ligoninę Donskojaus
gatvėje, kadangi jam diagnozavo geltą.
Taksi vairuotojas manęs laukė. Skubėjau grįžti namo, nes
viena mano karvė turėjo veršiuotis. Laimė, greitai mąsčiau,
tad nusprendžiau, jog Jelena turi rengtis ir važiuoti pas
Sašą. Stengiausi papirkti visą personalą, nes žinojau, kad
jie tada geriau rūpinsis mano anūkėliu. Tačiau Jelenai ne­
leido likti ligoninėje, mat ji karščiavo. Teko vežtis ją namo.

14 Dabar Komsomolskis.

281
Namie ji papasakojo, kad, anot gydytojų, Saša neišgyvens,
o jei išgyvens, liks neįgalus ir nepajėgs rūpintis savimi.
Jie nustatė, kad smegenyse yra vandens, ir pasiūlė Jelenai
atiduoti sūnų įvaikinti, nes jis nesveikas. Reikia tuoj pat
pasirašyti. Tai išgirdusi pasiutau ir iš karto nubildėjau į
ligoninę. Norėjau pasiimti kūdikį - sveiką ar ligotą.
- Turiu karvę, kuri tuoj veršiuosis, esu tvirta, stipri ir
sveika, - pareiškiau gydytojams. - Pasirūpinsiu vaiku ir
nepaliksiu jo nelaimėje.
Tačiau be Jelenos parašo kūdikio man neatidavė. Nė
nežinau, kaip jie gydė Sašą ir ar iš viso gydė. Bet vėliau
kiekvieną savaitę japonišku aparatu tikrindavo, ar tebesi­
laiko vanduo.
Po keliiį dienų nuvažiavau su Jelena į ligoninę, ir ji pa­
sirašė, kad savo rizika išsiveža vaiką namo. Taip maždaug
savaitės naujagimis atsidūrė namie. Per tą laiką suradau
seną gydytoją, pediatrą, ir pas mus virtuvėje jis dar kartą
nuodugniai apžiūrėjo Sašą.
- Išskyrus galvą, viskas gerai! Bet ir šitą negalavimą su
laiku turėtų išaugti.
Niekada nepamiršiu, kaip savo voriškais pirščiukais
Saša įsikibo gydytojui į pirštą.
- Šitas vaikas kabinasi į gyvenimą, - pasakė senasis gy­
dytojas.
Patikėjau juo, iš laimės apkabinau ir išbučiavau.
Per tą laiką Jelenos anyta buvo užsukusi tik vieną kartą.
- Na taip, tokia drūta ir stipri jauna moteris, o toks
mažas vaikiukas, - įvertino ji.
Daugiau netarusi nė žodžio, pabučiavo Jeleną į kaktą,
kaip bučiuojama tik dukra. Dėl Jelenos tuomet nesijau­
dinau, bet nerimavau dėl Sašos, todėl nuvažiavau pas
probstą Bajerį ir paprašiau pakrikštyti kūdikį. Nona mirė
nekrikštyta. Nenorėjau taip rizikuoti su anūku. Krikšty­
nos buvo labai gražios, įvyko mūsų virtuvėje, viskas buvo

282
dailiai uždengta baltomis staltiesėmis. Vėliau iš bendruo­
menės gavome pieno mišinių kūdikiams, mišinių iš Vokie­
tijos. Ir sauskelnių - tuomet Rusijoje jos buvo retenybė.
Po dviejų mėnesių išgydžiau Sašą sibirietiškai - pirtimi.
Nusinešiau jį į pirtį, elgiausi labai atsargiai, taip, kaip ma­
čiau darant Nazarove. Tada labai atidžiai stebėjau, ką daro
kaimynės, kaip jos gydo ir grūdina ligonius ir kūdikius.
Vaistų nebuvo, tačiau pirtį turėjo beveik visi. Reikėjo pra­
kaituoti, gerti, o paskui neiti į šaltį. Labai svarbu išvanoti
beržine vanta, bet reikia tinkamų beržų šakų, nupjautų
tinkamu metu, tifikamo stiprumo. Su kūdikiu elgiausi labai
švelniai, ant karštų akmenų vis užlašindavau tik šlakelį
vandens - gal penkiasdešimt gramų. Jį varčiau, panardin­
davau tai į šaltą, tai į karštą vandenį. Ir Sašai tai išėjo į svei­
katą. Jis užaugo didelis ir stiprus.

1944 metų gegužę, kai Sašai buvo metukai su trupučiu,

aš susipažinau su Ingeborga Jakobs ir Hartmutu Zeifertu.
Iš pradžių jie man buvo „žmonės iš vokiečių televizijos".
Jie ieškojo vokiečių ir sutiko mano dukrą. Buvo gegužės
šventės, aš kapsčiausi darže.
- Laba diena, jūsų dukra sakė, kad likote čia po karo? -
pradėjo pokalbį jie.
Hartmutas ant peties laikė kamerą.
- Neskubėkite, - paprašiau.
Juodu palydėjo mane į daržą, ir aš trumpai papasakojau
savo istoriją. Su rusais niekada nebūčiau taip atviravusi,
tačiau šiais žmonėmis kažkodėl pasitikėjau. Kitą dieną
nuvažiavome į Vėlau, parodžiau jiems savo gimtuosius
namus ir sugriautą bažnyčią, kurioje buvau krikštyta. Va­
kare atsisveikindami jie pažadėjo:
- Rudenį sugrįšime. Ar važiuosi su mumis į Lietuvą ir
Puksoozerą?

283
 Kliedi, pamaniau, tačiau spalio mėnesį jie tikrai sugrįžo
ir kartu leidomės mano klajonių keliais. Buvo labai įdomu,
bet ir sunku. Prisimenu, kaip jaučiausi sugrįžus. Buvau
kaip nesava, juk daugelį dalykų buvau gerokai primiršusi.
Išmetusi iš galvos - taip irgi sakoma. Kaire akimi nebema­
čiau.
- Jūs mane pribaigėte, - pasakiau jiems.
Paskui, 1995 metų gegužės pradžioje, apie mane buvo
parodytas reportažas. Iš Vokietijos pasipylė laiškai. Sulau­
kiau paramos - namas buvo uždengtas nauju stogu, gavau
maisto ir drabužių sau, Jelenai ir abiem anūkams, mat per
tą laiką Jelena dar susilaukė dukrytės, Karolinos. Po poros
metų man skyrė socialinę pašalpą užsienyje gyvenantiems
vokiečiamš; už tuos pinigus galiu nusipirkti vaistų ir ap­
mokėti būtiniausias išlaidas. Įvairios šeimos nuolat kviečia
mane į Vokietiją. Dažniausiai viešėdavau pas savo draugę
Britą (Britta) prie Hanoverio. Kasmet ten važiuodavau, kad
kaip vaikystėje „papildyčiau maišelį", truputį pailsėčiau
ir pažiūrėčiau, kaip gyvena žmonės. Tačiau kaskart mane
traukdavo į Rytprūsius, nors turėjau daug nemalonumų su
kaimynais, kurie savo daržą pavertė metalo laužo sąvar­
tynu.

Kosovo karas

1999 metais mano anūkas Saša pradėjo lankyti mokyklą.

Man tie metai buvo sunkūs, nes vėl teko pajusti, kaip di­
džioji istorija veikia mano mažą gyvenimą. Bent jau taip
man tuomet atrodė. Kovo 24 dieną antskrydžiais prieš
Jugoslavijos miestus prasidėjo Kosovo konfliktas, Europos
vidury vyko karas, rusų laikraščiuose, įskaitant ir „Kali-
ningradskaja pravda", pasipylė protestai. Borisas Jelcinas

284
prašė Klintono (Clinton) nutraukti karo veiksmus, bet jie
tik dar labiau paūmėjo. Tačiau blogiausia buvo, kad tame
konflikte dalyvavo ir vokiečiai. „Mano" vokiečiai, kaip
man piktai sakydavo kaimo gyventojai.
Tai atsitiko per Velykas, buvo jau šilta, aš daug dirbau
darže, todėl atsiguliau prieš vienuoliktą ir jau kietai mie­
gojau, kai į namus įsibrovė plėšikai. Truputį po dvyliktos -
kiti jau irgi miegojo - pramerkiau akis ir šalia savęs išvy­
dau du vyrus. Tik spėjau surikti:
- Lena, gelbėkis!
Ir gavau stiprų smūgį į smilkinį. Vyrai lipnia juosta su­
rišo man rankas už nugaros, bumą taip pat užklijavo lipnia
juosta. Net vaikus surišo ir užkimšo jiems bumas. Jelenai
trenkė į veidą ir smogė į pakaušį, ji parkrito. Jai irgi surišo
rankas ir kojas ir užklijavo bumą. Jelena apsimetė, kad
neteko sąmonės, o tada išgirdo, kaip vienas iš vyrų plėšia
Karolinai nuo burnos lipnią juostą. Mergaitė jau švokštė ir
buvo pamėlusi. Kiti tą vyrą išplūdo šlykščiausiais keiks­
mažodžiais, kokių esama tik rusų kalboje. Per tą laiką man
lygintuvu degino nugarą, kol pasakiau, kur slepiu iš Vo­
kietijos gautus pinigus.
Plėšikams išsinešdinus, mes išsilaisvinome, ir Jelena
nubėgo pas savo draugę Aleksandrą kviesti greitosios ir
milicijos. Ir vieni, ir kiti atvyko gana greitai. Mus nuvežė į
ligoninę. Ten mus aplankęs vienas pažįstamas vokietis apie
įvykį pranešė Vokietijos žurnalistams. Taip pat padarė ke­
letą mano ir Sašos nuotraukų. Jose atrodome baisiai.
Po poros savaičių pas mus atvyko Ingeborga ir Hart-
mutas. Nuo pirmojo mūsų susitikimo buvo praėję lygiai
penkeri metai, tačiau jaučiausi pasenusi mažiausiai dešim­
čia. Stovėjome darže, ir aš pasakojau, kas nutiko. Vėl buvo
įjungta kamera, tačiau kalbėjome ne apie praeitį, o apie
dabartį.

285
 - Šiltnamį pastačiau dar prieš užpuolimą, bet, kaip rusai
sako, 3ukoh noČAocmu... Kai nesiseka, tai nesiseka. Pastačiau
šiltnamį, o kaimynai trimis metrais paaukštino tvorą. Dvi
valandos po saulėtekio saulės jau nebėra. Pasiskundžiau, o
man atrėžė, kad prikąsčiau liežuvį.
Pasakojau įsiutusi ir susijaudinusi, nes kaimynai vėl
vadino mane fašiste ir apmaudavo, kad nežuvau per karą.
Per kelerius metus mūsų kaimynai ėmė prekiauti metalo
laužu ir verstis dar bala žino kuo - kaime sklando visokių
gandų. Jų sklype kaupiasi metalo laužo ir šiukšlių kalnai,
sode jie nuolat degina gumines padangas, o į mūsų pusę
eina dvokiantys dūmai. Anksčiau vaikai kartu žaidė; kai
būdavo striuka, padėdavome vieni kitiems pinigais ir
maisto produktais. Kai Jelena gimdė Sašą, Sergejus nuvežė
ją į ligoninę. O dabar vieni su kitais nenorime turėti jokių
reikalų.
Kaip tik tada, kai atvyko abu žurnalistai, laikraščio „Ka-
liningradskaja pravda" pirmame puslapyje puikavosi kari­
katūra - vokiečių kareivis su kuprine, svastika ir smaiginiu
šalmu.
- Tokie jiems šiandien atrodo vokiečiai, - paaiškinau
žurnalistams ir išverčiau: - „Šiandien Jugoslavija, rytoj -
Kaliningradas?"
Toliau buvo rašoma, kad Vokietija dalyvavo bombar­
duojant Jugoslaviją, kad vokiečiai Jugoslavijoje treniruo­
jasi, siekdami pulti Kaliningradą ir vėl užgrobti Rytų
Prūsiją.
Puikiai žinojau, kaip jautriai į tokią propagandą rea­
guoja mūsų kaimo žmonės - net praėjus penkiasdešimt
ketveriems metams po Antrojo pasaulinio karo pabaigos.
Daugelis kilę iš Baltarusijos arba iš Ukrainos, vyresnieji
patys pergyveno karą, taip pat ir vermachto siautėjimą jų
kaimuose. Po 1985 metų, kai generaliniu sekretoriumi tapo
Gorbačiovas, mane retai pravardžiuodavo fašiste, o dabar

286
vėl atsivėrė senos žaizdos. Taip kalbėjo net Vera, kuriai vi­
sada padėdavome bėdoje, paduodamos per tvorą puskibirį
sriubos. Iš jos išgirdau:
- Tavo vokiečiai žudo jugoslavus, nešdinkitės visi iš čia!
Tik klausimas - kur nešdintis? Kur mums dėtis? Juk
mūsų šeima mišri. Bijojau nepajėgsianti apginti Jelenos ir
anūkų. Kankinama karštu lygintuvu iš karto pasakiau, kur
pinigai, bijojau, kad kas nors gali ateiti ir išžudyti mano
šeimą. Nes mes - vokiečiai.
Tuomet Ingeborga mane ragino važiuoti į Vokietiją,
kreiptis į gydytojus, prašyti vokiško paso, kad bėdai pri­
spyrus bet kada galėtume iš čia dingti. Dar prieš penkerius
metus tvirtinau, kad noriu numirti Rytprūsiuose, o dabar
jau ėmiau abejoti, jaučiausi antrą kartą varoma iš savo
gimtinės. Apie tai šnektelėjau su Jelena... ir sužinojau, kad
ji dar 1999 metų pradžioje, padedama vokiečių pastoriaus
Kaliningrade, pateikė prašymą išvykti.

Po kelių savaičių nusikaltėliai buvo sugauti, ir mudvi

su Jelena turėjome pakartotinai duoti parodymus teisme -
ilgai trunkanti, varginanti procedūra, tačiau teisėja paten­
kino mano prašymą ir dėl smegenų sukrėtimo mane gan
greitai nuo jos atleido. Tačiau paklausė, kokios bausmės
nusipelno šie vyrai, o aš atsakiau:
- Nežinau, kiek jiems reikėtų skirti metų. Tačiau jie visi
tokie sveiki ir stiprūs, juos vertėtų išsiųsti į Archangelską,
nes visos taigos mes anuomet neiškirtome. Sunkus fizinis
darbas išeitų jiems į naudą.
Teisėja klausiamai į mane pažiūrėjo - juk nežinojo, kad
kitados kalėjau lageryje.
Atkuriant nusikaltimo eigą vienas iš nusikaltėlių - tas,
kuris pagailėjo Karolinos ir atkimšo jai bumą, - buvo

287
atvestas pas mus į namus. Antrankiais prirakintas prie mi­
licininko jis turėjo praeiti pro mane.
Bet aš - nežinau kodėl - nedaviau jam kelio. Tada vyras,
stambus vyras, sustojo. Nežiūrėdamas į mane pratarė:
- Atleiskite man, jei galite.
Jis vienintelis atsiprašė ir šiais žodžiais mane papirko,
pamaniau, kad jis nuoširdus.
- Dar negaliu, - atsakiau, - bet gal Dievas tau atleis.
Gerai prisimenu, kad pasakiau „tau", o ne „jums".
Jelena vėliau rūpinosi jo žmona Nataša, kuri vis alpdavo,
nes nusilpo jaudindamasi dėl vyro. Bijojo eiti namo, mat su
vyru ir sūnumi gyveno pas tėvus. Jos tėvas, senas komu­
nistas, gėdijosi savo žento ir nenorėjo nieko apie jį girdėti.
Andrejus gavo švelniausią bausmę - ketverius metus patai­
sos darbų, kiti vyrai - aštuoniolika ir keturiolika metų.
Iš pradžių Andrejus kalėjo lageryje Kaliningrado srityje,
mudvi su Jelena esame stovėjusios su „peredačia" eilėje ir
laukusios, kol mus įleis. Nunešėme jam lašinių ir cigare­
čių. Niekas nesuprato, kodėl mudvi jį remiame. Man buvo
gaila jo žmonelės. Vidinis balsas sakė: „Privalai atleisti,
privalai padaryti jam ką nors gero." Kartais gyvenime
darydavau gerus darbus, pati nesuprasdama kodėl. Šian­
dien manau, kad elgiausi teisingai, nes nusikaltėlis, kuris
galėjo nugrimzti dar giliau, tapo padoriu žmogumi, mums
kažkaip pavyko jį išgelbėti. Džiaugiuosi tuo. Andrejus ir
dabar mus kartais aplanko, jis rado gerą darbą. O lageryje
per daugybę metų būtų išmokęs dar baisesnių blogybių.
Per daug gerai tai žinau: išėjęs iš lagerio jau nebesi norma­
lus žmogus - po visų kovų ir pažeminimų, kuriuos tenka
patirti.

Po užpuolimo 1999 metų pavasarį mudvi su Jelena nuta­

rėme, kad Kaliningrado srityje mums per daug pavojinga.

288
Norėjome išvažiuoti - tačiau kur? Nelabai turėjau vilties,
kad Vokietija mane vėl įsileis. Šiaip ar taip, juk 1977 me­
tais savo noru grįžau atgal už geležinės uždangos. Jelena
man už nugaros pateikė prašymą persikelti Vokietiją, o jai
padėjo vokiečių pastorius Kaliningrade. Mano prašymu
„dėl pilietybės nustatymo" jau kelerius metus rūpinosi
Ingeborga, tiesa, neskubėjo, juk lig šiol jai nuolat kartojau
norinti mirti Rytų Prūsijoje. O dabar paprašiau, kad padėtų
man susigrąžinti Vokietijos pilietybę - pirmą kartą panū­
dau palikti gimtinę.
1999 metų vasarą kelias savaites viešėjau pas Ingeborgą
Vokietijoje. Į Iževskoję grįžau tik prieš rugsėjo pirmąją, kai
Saša turėjo pradėti lankyti mokyklą.
Ingeborga su Hartmutu palydėjo mane pas gydytojus
Heidelbergo klinikose. Apžiūrėję mano galvą gydytojai
įvertino:
- Jums pasisekė, kad likote gyva. Pora centimetrų aukš­
čiau, ir būtų buvę baigta.
Dar po poros savaičių nuvažiavome į Hamburgą, į Vi­
daus reikalų įstaigą, kur gulėjo mano prašymas dėl Vokie­
tijos pilietybės.
Viešėdama pas Ingeborgą, vieną rytą per pusryčius pa­
pasakojau jai, apie kokią svajoju ateitį. Svajoju apie ramybę
ir saugumą. Sau, Jelenai ir savo anūkams. Svajoju apie
vidutinio dydžio kaimą, netoliese galėtų augti miškas. Na,
jei ne miškas, tai bent medžių guotas, vėliau būtų galima
pasodinti dar. Svajoju apie plačius laukus. Ir gyvulius.
Galėtų tekėti ir upė, tik nedidelė - juk nemoku plaukti. No­
rėčiau glostyti arklius, taip pat prižiūrėti nedidelį darželį,
kuriame auginčiau gėles. Ir svajoju apie ramybę - jokių
tramvajų, jokių prekiautojų metalo laužu, jokių degalinių,
jokių uostų. Ir kad jausčiausi saugi, žinočiau, kad ir rytoj
turėsiu ko valgyti.

289
 Tačiau nepuoselėju tokių vilčių. Manding, ir Udo Jur-
genso (Udo Jurgens) dainoje „Parodyk man vietą po saule,
kur žmonės suprastų kits kitą" taip pat nėra tokios vietos,
tačiau viso dainos teksto neprisimenu.

Bet turėjau ir kitą mintį, nedidelę paslaptį, dėl kurios

šiek tiek gėdijausi: man labai patiko, kad medicinos sese­
rys ir gydytojai taip manimi rūpinosi po užpuolimo. Ypač
kai supratau, kad jie ne tik atlieka pareigą, bet nuoširdžiai
stengiasi, žinodami, kas mums nutiko. Jeleną netrukus iš­
rašė namo, o man teko pagulėti ligoninėje. Visur skaudėjo,
tačiau man atnešdavo valgyti ir žiūrėdavo, kad nereikėtų
stovėti eilėje prie tualeto.
- Prašom palaukti, jai smegenų sukrėtimas...
Ir anksčiau yra tekę gulėti ligoninėje, ištvėriau kelias
operacijas, bet visada tik būdavo raginama „greičiau, grei­
čiau, greičiau" ir plūstamasi. Dabar pirmą kartą patyriau,
kad kažkas manimi rūpinasi, mane slaugo. Ir visa tai - lyg
tyčia po užpuolimo.
Pažiūrėjus atgalios matau, kad visi tie metai man grį­
žus iš Vokietijos buvo labai įtempti. Visą laiką kovojau.
Niekada nebuvo lengva. Amžinai trūko pinigų, sunkiai
dirbau, laikiau gyvulius, viską, ko reikėjo šeimai, auginau
nuosavame darže. Sunku moteriai, vienišai moteriai. Kartą
bandžiau atsivesti į namus vyrą, netgi ištekėjau. Bet arba
aš nieko nesuprantu apie vyrus, arba amžinai ne tokį pa­
taikau.
Dukrai taip pat nepasisekė su Olegu - Frydelė Zedig
buvo teisi. Olegui patiko drybsoti namie ant sofos ir žiūrėti,
kaip Jelena pluša. Dirbti nemėgo, kelis mėnesius apskritai
sėdėjo dykas, taigi turėjau maitinti abu jaunuosius ir jų
vaikus. Netrukus Olegas įsitaisė meilužę. Jelena neištvėrė.

290
Paliko anytos namus ir su vaikais grįžo pas mane. Netru­
kus atsikraustė ir Olegas, bet mudu nuolat pykomės, abu
karštakošiai neįsitekome po vienu stogu.
1997-aisiais Jelena pagaliau pateikė skyrybų prašymą.
Ji atsisakė alimentų, kuriuos Olegas būtų turėjęs mokėti
už Sašos ir Karolinos išlaikymą. Už tai Olegas sutiko, kad
Jelena išsivežtų vaikus į Vokietiją, jeigu kada gautų leidimą
persikelti.

Antausis

Kai 1999 metų pabaigoje ilgėliau viešėjau pas savo draugę

Britą Vokietijoje, Jelena prižiūrėjo namus. Du vaikai, tris­
dešimt septynios vištos ir dvylika triušių - darbo per akis.
Jai padėjo Liuda. Tą jauną moterį priėmiau, kai ją paliko
vyras, o netrukus po to mirė jos tėvai. Kai žmogus stovi
už durų ir neturi stogo virš galvos, negaliu jam atsakyti.
Niekada neužtrenkiu durų žmogui prieš nosį ir niekada
nepraeinu pro elgetaujantį vaiką, nedavusi išmaldos.
Deja, kai manęs nebuvo, Jelena ir Liuda ėmė nesutarti.
Jelena sirgo, nieko neėmė į bumą, per trumpą laiką numetė
dešimt kilogramų. Dar prieš man išvažiuojant į Vokietiją
gydytojai pasakė, jog Jelena privalanti gultis į Kaliningrado
srities ligoninę, kad būtų nuodugniai ištirta ir stebima.
Buvo visiškai neaišku, kuo ji serga. Todėl guodžiausi žino­
dama, jog vaikais pasirūpins Liuda.
Dažnai skambindavau iš Vokietijos namo ir kalbėda-
vausi su Saša ir Karolinute. Maniau, vaikai atvirai papasa­
kos, kas ten vyksta. Tačiau netmkus ėmė kamuoti nemiga,
maudė paširdžius. Kurį laiką bandžiau nuslopinti vidinį
balsą, bet galiausiai vieną naktį susikroviau daiktus ir
pirmų traukiniu grįžau į Kaliningradą. Buvo 2000 metų

291
sausis. Baisybė sniego, beveik tiek pat kaip tą žiemą, kai su
mama, broliu ir seserimi bėgome iš Vėlau.
Grįžusi namo išgirdau, kad dukra jau prieš kelias dienas
savo noru buvo išrašyta iš srities ligoninės, tačiau dabar
guli mūsų vietinėje ligoninėje - du kartus bandė nusinuo­
dyti tabletėmis. Vaikai žaidė: „Mes parvedame mamą iš
miško, ji nugriuvo ir nepaeina." Įsiutau ant dukros: kaip ji
galėjo šitaip su manimi pasielgti, argi galima palikti mane
vieną su vaikais?! Jelenos palatos kaimynės būklė buvo
daug prastesnė. Nežinojau, kas iš tiesų yra dukrai. Ji troško
gražaus gyvenimo. O gal jai tik reikėjo vyro?

Man grįžus, po poros dienų į Kaliningradą atvyko Inge­

borga su Hartmutu. Jie kelias savaites laukė tokio sniego,
mat ketino filmuoti baigiamąsias scenas. Kūrė ilgą doku­
mentinį filmą apie mane - „Geležinė Marija". Susitarėme
kitą dieną kartu važiuoti į Svetlą, buvusią Cimerbudę,
lankyti ligoninėje gulinčios Jelenos. Sašai ir Karolinutei
teko likti su Liuda, nes siautė gripas. Aišku, Ingeborga
su Hartmutu pasiėmė ir filmavimo kamerą. Pakeliui nu­
pirkome puokštę gėlių, porą bananų, obuolių ir apelsinų.
Ingeborga dar šnektelėjo su gydančiu gydytoju. Sis ją
patikino, jog fiziškai Jelena sveika, jis irgi nežinąs, kaip jai
padėti.
Nė viena iš palatos kaimynių nebuvo gulinti ligonė,
Jelena taip pat vilkėjo tokį margą ploną medvilninį cha­
latą, kokius rusės nešioja namie. Stovėdama prieš dukrą
bandžiau pradėti pokalbį nuo banalaus vokiško klausimo:
„Kaip laikaisi?" Apsikabinome, bet išsyk pastebėjau, jog
Lena suirzusi. Visas pokalbis vyko prieš kamerą tiksliai
taip. Paskui man susidarė įspūdis, kad viskas atrodė kaip
teatre. Scenoje du veikiantieji asmenys - mano dukra Je­
lena ir aš.

292
 - Kodėl neatvežei vaikų? - klausimu į klausimą atsakė ji.
- Dabar vaikai neįleidžiami, draudžiama dėl gripo, - ra­
miai paaiškinau. - Būk gera, pasakyk ką nors. Juk aš tave
myliu. Pamirškime viską, ką esame viena kitai pasakiusios
blogo, juk tai nesvarbu. Atsiimu visus savo priekaištus. Esi
mums reikalinga. Negali palikti manęs vienos su vaikais.
Taip niekas nesielgia... Jau sakiau tau: kad ir kokia aš esu,
kitos motinos tu neturi.
Ji tyliai atsiliepia:
- Žinau.
- Jei manęs neteksi, ką viena pati darysi? - sakau jai. -
Nagi, atsakyk. Negniuždyk manęs.
- Aš tavęs negniuždau, mama. Puikiai žinai, kad tave
myliu. Bet noriu gyventi viena. Noriu turėti gerą darbą. O
čia tai neįmanoma!
- Bet šiais sunkiais laikais taip neišeina, Jelena. Nepajė­
giu nupirkti tau buto! Reikia laikytis išvien. Neturime gali­
mybių įgyti tau buto mieste. Nėra pinigų.
- Žinau.
- Bet tai, kad nori nuosavo buto, dar ne priežastis žu­
dytis, - griebiu jautį už ragų. - Taip nevalia, tai baisi nuo­
dėmė. Tam nėra pagrindo, daugybė žmonių gyvena kur
kas blogiau už tave.
Vieną vienintelį sakinį Jelena ištaria rusiškai:
- Jei tikrai būčiau norėjusi nusižudyti, būčiau pasiko­
rusį, - sušnibžda, gal kad neišgirstų kitos pacientės. - Būtų
buvę iškart baigta.
Aš ir toliau kalbu vokiškai:
- Dievulėli! Reikia turėti drąsos gyventi. Visada tau
kartojau: savižudybė, taip, tam reikia drąsos. Bet kad gy­
ventum, drąsos reikia daug daugiau. Ir kad užaugintum
vaikus - tam reikia jėgų, nervų ir drąsos.
- Nori pasakyti, kad esu prasta motina? - Jelena suirzta,
nes paliečiau skaudžią temą.

293
 - Pastaruoju metu apie vaikus negalvoji, Nesirūpini jais.
Ir žinai...
- Čia tik tau taip atrodo, - ginasi Jelena. - Aš myliu savo
vaikus, viską dėl jų darau.
- Vien meilės maža. Kartais reikia ir pirštus pajudinti...
Panašiai kalbėjau Jelenai prieš kelis mėnesius, nes jaudi­
nausi, kad ji neruošia vaikų į mokyklą kaip įprasta Rusi­
joje. Vaikai net neturėjo knygų.
- Padariau viską ką galėjau.
- Gali ir daugiau. Gerai, nesibarkime, - jaučiu, kaip ma­
nyje bunda Rytprūsių kipšiukas. Vis dėlto bandau susiimti.
- Taip toliau negalima. Klausyk, padėsiu tau kaip įma­
nydama. Nepajėgiame nupirkti tau buto, nėra už ką. Tu­
rime laikytis išvien. Išeisi iš ligoninės, kaip nors, Dievas
žino kaip, susirasi kokį nors darbą turėsi ką veikti.
- Už tris šimtus ar už šimtą rublių kaip šitos seselės aš
nedirbsiu, - pareiškia Jelena. Tai dar viena tema, dėl kurios
nuolat ginčijamės.
- Ne, tu turi tiesiog susirasti užsiėmimą...
- Aš ir taip turiu kuo užsiimti, - užsispiria ji.
- Negalime sau daug leisti, - vėl pradedu aš, - juk žinai.
Pinigai, kuriuos dabar atsivežiau iš Vokietijos... Reikia šiek
tiek paremontuoti virtuvę, nes ji atrodo baisiai. Ir reikia
pasilikti maistui, valgyti...
- Ar nori, kad pradėčiau rėkti? Nori? - beveik grasina­
mai pertraukia mane Jelena.
Dar nenujaučiu, kur link ji suka.
- Rėkti?
- Nenoriu, nenoriu, kad gertum. Kasdien. Štai ko neno­
riu. Štai ko nenoriu. Nenoriu kasdien matyti tavęs tokios.
- Kodėl meluoji? Kodėl tu meluoji?
- Aš nemeluoju! Meluoju? Aš meluoju?! - Jelena rėkia.
- Taip, kodėl, kodėl pasakoji žmonėms, kad tavo motina
alkoholikė? Juk tai netiesa!

294
 - Tai gal tu ne alkoholikė?
- Žinoma, ne. Man reikia dopingo. Bet nesu priklau­
soma.
- Esi! Aišku, kad esi! - Jelenai užlūžta balsas. - Pati pui­
kiai žinai. Juk žinai!
Išgirdusi šiuos dukros žodžius, deja, nesusivaldžiau ir
nesusimąstydama skėliau Jelenai skambų antausį.
- Daryk, ką nori, - tėškiau stodamasi ir keikdamasi išė­
jau iš palatos.
Jelena verkdama krito ant pagalvės, seselė iš pradžių
dirstelėjo į ją, o paskui abejingai įsistebeilijo pro langą.
Hartmutas su Ingeborga taip pat išėjo iš palatos, nežino­
dami, nei ką sakyti, nei ką daryti.
- Viskas įvyko taip greitai, net nespėjau pagalvoti, kad
reikėtų išjungti kamerą, - prabilo Hartmutas. Paskui pa­
klausė, ar Jelena sako tiesą.
- Dabar nesu priklausoma, - paaiškinau. - Ar prisimeni
mano šešiasdešimtąjį gimtadienį? Tai buvo 1997 metais, jūs
buvote atvažiavę ir grasinote man niekada nebegrįžti, jei ir
toliau mušiuosi su savo žentu. O juk aš tik gindavausi, kai
jis per barnį duodavo valią rankoms. Tada problemas dėl
Olego ir Jelenos skandinau alkoholyje. Prasidėjo nuo to,
kad išgerdavau butelį ar du alaus ir eidavau dirbti į daržą.
Prisipažįstu, tai tęsėsi porą metų, bet gerti lioviausi. Jūs
netgi bijojote, kad atsidursiu cypėje. Tuomet Jelena būtų
galėjusi taip kalbėti, bet šiandien? Ne, šiandien ji neturi
teisės! Aš susiėmiau.
Nuėjau į mišką prie ligoninės. Netrukus Hartmutas su
Ingeborga atsekė šviežiame sniege paliktais pėdsakais.
Prisidegiau cigaretę ir gestikuliuodama kaip pašėlusi ban­
džiau prieš kamerą aiškinti savo elgesį:
- Ji tikriausiai mano, kad prieš kamerą kažką vaidinau.
Tai netiesa. Aš nekreipiu dėmesio... nekreipiu dėmesio

295
j tavo aparatą... Atvažiavau. Siūliau viską pamiršti, ko
esame viena kitai prikalbėjusios. O ji, matai, varo savo. Juk
tai melas!.. Dieve, aš vėl jai užtvojau... O juk moterėlei jau
per trisdešimt. Šiandien tikrai ketinau susitaikyti, todėl ir
gėlių nupirkau. Ar čia taip sudėtinga, po velnių, kad dukra
negali suprasti motinos?.. Nenorėjau jos mušti, tikrai gai­
liuosi. Bet kai dukra taip su manimi kalba... čia ir šventoji
prarastų kantrybę.

Kad geriu, pastaraisiais mėnesiais Jelena pasakojo

kiekvienam sutiktam, nesvarbu, norėjo žmogus klausytis
ar ne. Papasakojo tai ir vokiečių pastoriui Kaliningrade, o
iš jo sužinojo mano draugai Vokietijoje. Mano akimis, tai
išdavystė. Vienas kitas pasibaisėjęs netgi paskambino In­
geborgai arba mano draugei Britai ir šnekėjo su jomis apie
mane ir „mano problemas dėl alkoholio". Vakare visa tai
išgirdau iš Ingeborgos.
- Ir ką jiems pasakei? - pasidomėjau.
- Raminau skambintojus ir tvirtinau, kad išgeri retai,
nepriekaištingai prižiūri namą, ūkį ir daržą, - paguodė ji.
- Kiekvieną rytą keliesi, nors kartais ir sunku, prieš pate­
kant saulei ir pasveikini naują dieną su puodeliu čefyro. Ir
paskutinis mano argumentas buvo, kad nežinau, kuo pati
būčiau virtusi, jei būtų tekę patirti bent mažą dalelę to, ką
išgyvenai tu. Gal būčiau tiesiog palūžusi? Gal būčiau nu­
žudžiusi dukrą ir nusižudžiusi pati? Gal būčiau išprotėjusi
arba tapusi nusikaltėle?

Grįžusių iš ligoninės mūsų laukė Saša su Karolinute.

- Dabar eisime į mišką kūrenti laužo! - džiugiai sušuko
pasitikdami.

296
 Ryte pažadėjau jiems šią nedidelę pramogą. Ant rogu­
čių prikroviau malkų, Saša su Karolina traukė, nuėjome į
mūsų įprastinę laužavietę. Kartu ėjo ir Ingeborga su Hart-
mutu. Pamažu temo, pro beržų šakas skverbėsi paskutiniai
saulės spinduliai. Greitai sukroviau beržines malkas ir
uždegiau. Sausa mediena degė puikiai. Vaikai džiaugėsi
skaisčiomis liepsnomis, linksmai šoko apie šildančią ugnį.
Stebėdama juos nejučia pagalvojau apie tuos laikus, kai
Jelena buvo jų amžiaus.
- Kai dukra buvo maža, - ėmiau pasakoti žurnalistams, -
žinojau tik tiek,’ kad turiu ja rūpintis, kad turiu išlaikyti
mus abi. Vienai tai nebuvo lengva, tačiau kovojau, ir man
pavyko. Šiandien tenoriu, kad ji teisingai ir gerai auklėtų
savo vaikus. Turi išmokyti juos to, kas gera, turi jais rūpin­
tis. Be to, pati kažkaip tikiuosi, kad ji šiek tiek pasirūpins ir
manimi. Pastaruoju metu man to reikia.
Palypėjau į nedidelę kalvelę ir atsirėmiau į beržą. Me­
džiai visada suteikia man stiprybės. Ūmai Ingeborga pa­
klausė, ar nesigailiu, kad leidausi su jais į kelionę po savo
praeitį, šiaip ar taip, juk tai privertė mane prabilti apie
seniai pamirštus išgyvenimus, nes ji „leidosi mano pėdo­
mis". Privertė prisiminti išprievartavimą prie Nemuno, lie­
tuvių vaikų žiaurumą žaidžiant „Hitlerį", elgetavimą, ilgus
klajonių metus ir laiką lageriuose, Oršą ir mano pirmą
vaiką, tai, kad tikriausiai padariau baisią klaidą grįžusi į
Sovietų Sąjungą dėl Anos.
Apie tai dažnai kalbėdavau su Jelena ir pati sau užduo-
davau šį klausimą. Visą gyvenimą nešiojuosi kažkokį sun­
kumą. Nerandu žodžių tam apibūdinti. Gal reikia patirti
ką nors panašaus, kad pajėgtum suprasti.
- Kai išvažiavau su jumis, - iš lėto atsakiau Ingeborgai, -
iš pradžių kaip reikiant pasiligojau, nemačiau viena akimi,
tą jau minėjau. Bet po poros metų... tada pasijutau, lyg

297
bučiau nustumusi nuo krutinės didžiulį akmenį. Pagaliau
galiu - žinoma, simboliškai - lengviau kvėpuoti.

Laužas pamažu baigė degti. Parodžiau vaikams, kaip

užgesinti paskutines žarijas. '
- Pažadėkite, kad visada taip darysite, kitaip sudeginsite
mišką.
Tylėdami grįžome namo. Liuda buvo pagaminusi bul­
vių košės su troškintomis dešrelėmis. Alkani vaikai puolė
valgyti. Paskui daug nemurmėdami išsivalė dantis. Laikas
eiti miegoti. Bet prieš tai pasimeldėme - kaip ir kiekvieną
vakarą, kai aš namie. Apsikabinę savo pliušinius žaislus
Saša su Karolinute stovėjo prie lango.
- O dabar pažiūrėkime į dangų, ir nors negalime matyti
Dievo, jis mato mus.
Pradėjau melstis:
- Tėve mūsų, kurs esi danguje... - Vaikai iš lėto kartojo
paskui mane vokiškai. - ...teateinie Tavo karalystė, teesie
Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje... Amen. Labanaktis!
- Labanaktis! - atsiliepė vaikai.
O Karolinute dar švelniai pridūrė savo ypatingąjį
„amen!"

298
 EPILOGAS

Nuo mūsų pirmo susitikimo praėjo geri penkiolika metų,

tačiau susižavėjimas Lyzabete Oto, „plienine arba geležine
Marija", neblėsta. Lyzabetė mane pakerėjo - gal dėl to, kad
šiek tiek jai pavydžiu beveik vaikiško tikėjimo ir nepalau­
žiamo pasitikėjimo žmogaus gerumu, kuriuos išsaugojo
kaip ir meilę gamtai bei didžiulį atsakomybės suvokimą,
derančius su puikiu humoro jausmu ir smalsumu. Pažinau
ją kaip žmogų, griežtą sau ir atlaidų silpnesniems, gabų
kalboms ir muzikai, apdovanotą nepaprastai aštriomis jus­
lėmis ir fenomenalia atmintimi. Kad ji neturėjo galimybių
pasinaudoti šiomis prigimtinėmis dovanomis, kad - kaip
pati sako - netapo „naudingu žmogumi" ir net šiandien
negali rasti ramybės, liūdina, tačiau pati Lyzabetė nepuola
į savigailą. Ji supranta priežastis: Antrasis pasaulinis karas
ir ilgi Šaltojo karo metai. Tačiau dešimtmečius trukusi žūt­
būtinė kova už būvį turėjo pasekmių - šiandien, sulaukusi
septyniasdešimt dvejų, ji jau nebėra „plieninė".
Draugystė ir kliova, įgalinusios mūsų bendras keliones
į dramatišką Lyzabetės praeitį, pamažu augo. „Sėdėjome
vienoje valtyje", karštai ginčijomės, pykomės ir taikėmės,
kartu verkėme, bet ir daug juokėmės. Lyzabetė dainuo­
davo ir šokdavo, kai prisimindavo seniai pamirštas melo­
dijas ir tekstus arba kai suskambėdavo muzika, nuo kurios
kojos pačios kilnojasi. Mūsų išvykos, net ir mentalinio po­
būdžio, jai visada reiškė sunkų darbą, juk ir man, ir sau pa­
čiai tekdavo atsakyti į kai kuriuos nemalonius klausimus,
kai ją apimdavo jausmas, kad užspeičiau ją į kampą arba
„leidžiuosi jos pėdomis". Nors kelią į savo paslaptis dažnai
nutiesdavo pati, į lyg ir nereikšmingus šalutinius sakinius
tyčia ar netyčia įpindama vardus, datas ar vietovardžius.

300
Minčių nuotrupos, laikinai ištirpstančios, tačiau nepamirš­
tos. Jos kažkur snūduriavo, laukė savo valandos. Praėjo
ne vieni metai, kol Lyzabetė su ašaromis man papasakojo
apie išprievartavimą Oršoje, lageryje pagimdytą kūdikį ir
galiausiai apie Aną. Tai buvo vėlyvas, antrasis atsakymas
į mano klausimą: „Kodėl Vokietijoje ištvėrei tik metus ir
taip greitai grįžai į Sibirą?" Šį klausimą - dažniausiai su
pašaipiu priekaištu balse - užduoda visi, išgirdę Lyzabetės
istoriją. Pirmąjį atsakymą išgirdau dar filmuojant lageryje:
„Daugelį metų gyvenau visai kitokį gyvenimą, visada pati
rūpinausi savimi. Be to, kaip sako rusai, tokiame amžiuje
ne taip paprasta pakeisti kailį."
Meino nuomone, tai, kad jai nepavyko įsitvirtinti Vaka­
ruose, lėmė trečia, ne mažiau svarbi priežastis: tik tėvas
džiaugėsi po daugiau kaip trisdešimties metų suradęs pra­
žuvėlę dukrą. Lyzabetė Vakaruose nebuvo laukiama. Tai
suvokiau, 1994 metų rudenį stovėdama bažnyčioje netoli
Oldenburgo ir skaitydama mirusiųjų sąrašą, kur po Lyza­
betės motinos ir sesers vardais vis dar buvo išgraviruota:
„Lyzabetė Oto, gim. 1937 10 06, dingusi be žinios."

Patyrinėti Lyzabetės Oto gyvenimo istoriją ir parašyti

šią knygą visų pirma paskatino klausimas, kaip Lyzabetė
pajėgė ištverti ekstremalias sąlygas ir nugyventi kartais
neįtikėtiną gyvenimą nesugniužusi ir neišprotėjusi. Pakelti
nuolatinę įtampą tarp Rytų ir Vakarų, tarp gėrio ir blogio,
tarp gyvenimo ir mirties, dažnai ant bedugnės krašto. Ir
beveik visada viena. Ji niekada neturėjo šalia lygiaverčio
partnerio, juo labiau žmogaus, kurio patarimais būtų galė­
jusi pasiremti.
Vieną vienintelį kartą, pačioje pradžioje, tiesiai uždaviau
jai šį klausimą. Tai buvo paskutinę filmavimo dieną 1994

301
metų spalį. Sėdėjome traukinyje iš Kaliningrado į Slavską,
kuris vokiečių laikais vadinosi Heinrichsvalde15. Lyzabetė
pasakojo apie kelionę į Puksoozero pataisos koloniją ir ten
praleistus sunkius metus. „Kodėl netapai blogu žmogumi,
nusikaltėle?" - paklausiau stačiai. „Ir pati apie tai dažnai
susimąstau, - atsakė ji. - Manau, pirma, man padėjo tai,
kad mane, kaip jauniausią lageryje, visąlaik globojo poli­
tinės kalinės. O antra... turbūt tėvai įskiepijo man kažką
labai gero, labai švaraus. Spėju, kad jie buvo labai geri
žmonės. Ir dar... visą gyvenimą mane lydi jausmas, kad
Dievas laiko virš manęs ranką. Juk kad ir kiek kartų kritau,
visada kažkas mane suturėdavo. Kažkas, ko neįmanoma
paaiškinti, sulaikydavo mane nuo didžiausių blogybių.
Sakydavo: „Negalima...", „Nevalia..." Gi būčiau galėjusi
padaryti tai, ko išmokau lageryje, lengvai būčiau galėjusi
nužudyti žmogų, suvaryti jam į pilvą išgaląstą šaukštą. Juk
mane taip pat bandė nužudyti... Bet to nepadariau... Daug
kartų norėjau, bet kažkas man sakė: „Lyzabete, ne, to jau
per daug." Dėkui Dievui, peršokau šitą prarają..."
Kol Lyzabetė kalbėjo, žiūrėjau į ją. Tik klausydamasi
paskutinių žodžių dirstelėjau pro langą: traukinys sustojo
prie seno stoties pastato iš vokiečių laikų, išlipo pora kelei­
vių, mano operatorius Hartmutas Zeifertas intuityviai kaip
tik reikiamu momentu iš lėto nukreipė ten savo kamerą.
Lyzabetei sakant „peršokau šitą prarają" traukinys vėl pa­
judėjo; stotis, žmonės, peronas liko už mūsų. Nepratarę nė
žodžio tą akimirką suvokėme, jog tai paskutinis sakinys,
mūsų ZDF reportažo baigiamasis kadras. Lyzabetės žo­
džiai lig šiol skamba man ausyse.
Tąsyk Iževskoję pasiekėme tik pavakare. Tai buvo ne
tik paskutinė filmavimo diena, 1994 metais tai buvo mūsų
paskutinė kartu praleista diena Kaliningrado srityje. Bobų
vasarą pakeitė šaltas ir lietingas ruduo. Lyzabetė nuėjo į
15 Liet. Gastos.

302
daržą ir su Michailu, kartais padedančiu jai nudirbti sun­
kius darbus, pripjovė malkų krosniai. Beržinės pliauskos
kvepėjo. Jiedviem tebesidarbuojant paprašiau Lyzabetės
viską apibendrinti, nes norėjau išgirsti jos įspūdžius apie
beveik trijų savaičių kelionę į nuosavą praeitį. Tikėjausi są­
žiningo atsakymo ir jį gavau: „Man tai buvo tikra kankynė.
Tai, ką padarėme per šias tris savaites, patyriau per ilgus
metus. O dabar su jumis teko viską patirti iš naujo, dar
kartą viską išgyventi. Tie prisiminimai man tikra kankynė.
Širdis plyšta, žiūrėk, dešine akimi nieko nebematau, visa
tai nervai, visa tai - teisybė. Man visko buvo gerokai per
daug. Jau nesu jauna. Bet viskas kaip nors susitvarkys. Turi
susitvarkyti."
Ar išnaudojome Lyzabetę savo tikslais? Ar turėjome
teisę elgtis taip, kaip pasielgėme? Priversti žmogų -
sėkmingai užgniaužusį prisiminimus apie praeitį - vėl su
ja susidurti? Tik po kelerių metų man buvo lemta gauti
atsakymą į šį klausimą - Lyzabetės atleidimą. Lig tol mane
nuolat graužė sąžinė ir kankino jausmas, jog jai nusikaltau.

Per prabėgusius metus nedaug kuo galėjau jai atsilyginti

už tą įkyrų kamantinėjimą, knaisiojimąsi po jos gyvenimą
ir suteiktą skausmą. Stengiausi paremti ją nedideliais ho­
norarais, padėti užmegzti ryšius su Vokietija, paprašyti
„socialinės pašalpos užsienyje gyvenantiems vokiečiams"
ir nustatyti pilietybę. Rinkau duomenis, vokiškus ir ru­
siškus dokumentus, tikrinau duomenų teisingumą, galų
gale juk norėjau įsitikinti pati ir įtikinti Vokietijos institu­
cijas. Tik laikydama rankose Lyzabetės darbo knygelę ir
vargais negalais su jos pagalba iššifravusi įrašus (kai nėra
konteksto, sunku suprasti svetima kalba paskubomis pake­
verzotą žodį, tarkime, „apsėklinimo stotis") galėjau chro­
nologiškai sudėlioti jos papasakotus epizodus. Žinoma,

303
kilo naujų klausimų, atsivėrė naujos žaizdos. Vienas
mozaikos akmenėlis gulė prie kito, kol galiausiai susidėjo
visa jos nerimastingo gyvenimo panorama. Neabejoju, kad
Lyzabetė papasakojo ne viską, kas būtų mane dominę.
Viena kita pamiršta arba nutylėta detalė tikriausiai galėtų
praplėsti šį pasakojimą, bet ar tai reikalinga?
2001 metų pavasarį nutiko mažas stebuklas - Lyzabetė
Oto atgavo Vokietijos pilietybę. Kiolno tarnybos išdavė jai
pažymą su užrašu „Pilietybės pažymėjimas", jame taip pat
buvo pažymėta, kad Lyzabetė yra vokietė, gimusi Paters-
valdėje, Rytų Prūsijoje. Su šiuo dokumentu ji perpildytu
traukiniu vasarą nuvažiavo iš Kaliningrado į Maskvą, į
Vokietijos ambasadą. Nebuvo ten daugiau kaip dvidešimt
metų. Viskas taip pasikeitę, kad sunku susigaudyti. Ir pati
ambasada jau ne prie Baltarusijos stoties. Vargais negalais
Lyzabetė rado naująją ambasados būstinę - dabar ji įsikū­
rusi buvusiame VDR ambasados pastate Lenino prospekte.
„Ten gavau žalią kelioninį vokišką pasą ir deklaravau gyve­
namąją vietą pas savo draugus prie Hanoverio. Dabar jau
turiu tikrą raudoną kelioninį pasą, Vokietijoje gaunu ku­
klią pensiją ir kaip galėdama dažniau važiuoju pas dukrą
ir anūkus į Viditeną, buvusią Rytų Prūsiją. Laimė, iš manęs
neatėmė Rusijos pilietybės. Juk ir esu pusiau tokia, pusiau
tokia - ir vokietė, ir rusė."

Lyzabetės dukra Jelena ilgai laukė galimybės išvykti

su vaikais Aleksandru ir Karolina į Vokietiją. Per tą laiką
ji nuleido rankas. Rado - prastai apmokamą - darbą kon­
servų fabrike. Tačiau Jelena turi sveikatos problemų, todėl
bijo netekti vietos. Ji dar neatsigavo po 2009 metais atliktų
dviejų stuburo operacijų. Judėjimas sukelia Jelenai skaus­
mus, o Rusijoje net būtiniausios reabilitacijos priemonės
prieinamos ne kiekvienam.

304
 Kurį laiką gyvenimas buvo pagerėjęs ir Kaliningrade.
Tačiau didžioji 2008 metų bankų krizė šiam pakilimui pa­
darė galą. Statybos sustojo, daugelis žmonių buvo atleisti,
jauniems žmonėms nepavyksta įgyti specialybės ir susi­
rasti darbo. Ir Lyzabetės anūkas Saša, nūnai septyniolikme­
tis jaunuolis, neturi nei vieno, nei kito.
„Ilgus metus maniau, kad perėjau pragarą. Po viso to,
ką patyriau vaikystėje. Tačiau, regis, klydau. Karolina eina
savo keliu, Saša neklauso nei motinos, nei manęs. Psichi­
atrai nustatė, kad jis mažumėlę atsilikęs. „Šizofrenija" - jį
ištyrę parašė dokumentuose, Sašai stojus prieš teismą dėl
motociklų dalių vagysčių. Tokia diagnozė Rusijoje labai
dažna, ir kiekvienas tariasi žinąs, ką ji reiškia. Nusikalsti jį
pakurstė jo tariami draugai - jie pilnamečiai ir Sašą pakišo.
Jis gavo dvejus metus lygtinai. Jei Saša per tą laiką vėl nu­
sikals, sės į kalėjimą, į nepilnamečių kalėjimą. Ten vaikinai
prievartaujami, negauna pakankamai maisto, daugelis su­
serga AIDS arba džiova. Aiškinau jam, kad kalėjau nepilna­
mečių kolonijoje ir ištvėriau tik todėl, kad per ilgus metus
buvau užsigrūdinusi kaip „vilko vaikas". Be to, aš greitai
mąstau, o jis to nesugeba.
Taigi Lyzabetė kiekvieną dieną meldžiasi, kad jai ne­
tektų stovėti prie kalėjimo vartų su „peredačia" ir laukti,
kada ją įleis. Ji daugiau niekada nenorėtų peržengti kalė­
jimo slenksčio.

2010 metų sausis, Ingeborg Jacobs

305
 LITERATŪRA

Appelbaum, Anne, D e r G u la g , Berlin, 2003.

Beckherm, Eberhard; Dubatow, Alexej, D ie K d n ig sb e rg p a p ie re .
S ch ick sa l e in e r d e u ts c h e n S ta d t. N e u e D o k u m e n te a u s r u s s is c h e n A r -
Miinchen, 1994.
c h iv e n ,
Deichelmann, Hans, Ich sah K o n ig s b e r g ste rb e n . A u s d e m Tage-
bu ch e in e s A r z te s , Minden, 1995.
Dorn, Ursula, Ich w a r e in W o lfs k in d a u s K o n ig s b e r g , Salzburg,
2008.
Eisfeldt, Alfred; Herdt, Victor (Hrsg.), D e p o r ta tio n , S o n d e r-
s ie d lu n g , A r b e its a r m e e . D e u ts c h e in d e r S o w je tu n io n 1 9 4 1 b is 1 9 5 6 ,
Koln, 1996.
Ewert, Erria; Pollmann, Marga; Muller, Hannelore, F rau en in
K o n ig s b e r g 1 9 4 5 - 1 9 4 8 , Bonn, 1999.
Figes, Orlando, D ie F liiste re r: L eben in S ta lin s R u s s la n d , Berlin,
2008.
Grossman, Wassili, L eben u n d S ch ick sa l, Berlin, 2007.
Jakowlew, Alexander, E in J a h rh u n d e rt d e r G e w a lt in R u s s la n d ,
Berlin, 2004.
Kelly, Catriona, C h ild r e n s W o r ld , G r o w in g u p in R u s s ia 1 8 9 0 -
1 9 9 1 , New Haven und London, 2007.
Kibelka, Ruth, O s tp r e u fiis c h e S c h ic k sa lsja h re 1 9 4 4 - 1 9 4 8 , Berlin,
2001 .
Kibelka, Ruth, W o lfsk in d e r . G r e n z g d n g e r an d e r M e m e l, Berlin,
1999.
Kirstein, Emma, „ A u s sc h w e r e r Z e it" . T agebu ch O s tp r e u fle n 1 9 4 5 ,
Bonn, 1999.
Kizny, Tomasz, G u la g , S o lo w e zk i, B e lo m o rk a n a l, W a ig a ts c h -E x p e -
d itio n , T h e a te r im G u la g , K o ly m a , W o r k u ta , T o d e sstre c k e , Hamburg,
2004.
Kopelew, Lew, A u fb e w a h re n f u r alle Z e it! , Hamburg, 1976.
Kreisgemeinschaft Wehlau (Hrsg.), H e im a tb u c h K r e is W eh la u ,
Leer, 1988.
Kusnezow, Anatolij, „ J u n g e M d d c h e n " , O s te u r o p a , Heft 8/9, Au­
gust / September 1962, S. 532-548.
 Lehndorff, Hans Graf von, O s tp r e u flis c h e s T agebu ch . A u fz e ic h -
n u n g e n e in e s A r z t e s a u s d e n Jahren 1 9 4 5 - 1 9 4 7 , Miinchen, 1967.
Leiserowitz, Ruth, V on O s tp r e u fie n n ach K y r i t z : W o lfs k in d e r a u f
d e m W e g n ach B r a n d e n b u r g , Potsdam, 2003.
Linck, Hugo, K o n ig s b e r g 1 9 4 5 - 1 9 4 8 , Leer, 1987.
Luschnat, Gerhild, D ie L a g e d e r D e u ts c h e n im K o n ig s b e r g e r G e-
b ie t 1 9 4 5 - 1 9 4 8 , Frankfurt am Main, 1996.
Maidunaite-Christ, Laima, D ie E r s tic k u n g d e s W a jfe m v id e r s ta n d s
in L ita u e n 1 9 4 4 - 1 9 5 3 , Norderstedt, 2005.
Matthes, Eckhard (Hrsg.), A l s R u s s e in O s tp r e u fie n : s o w je tis c h e
U m s ie d le r tib e r ih ren N e u b e g in n in K o n ig s b e r g / K a lin in g r a d n ach
1 9 4 5 , Ostfildem, 1999.
Schalamow, Warlam, D u r c h d e n S ch n ee. E r zd h lu n g e n a u s K o ­
ly m a I, Berlin, 2008.
Schalamow, Warlam, L in k ės Lifer. E r z d h lu n g e n a u s K o ly m a II,
Berlin, 2009.
Schmidt, Winfried, V e rg essen e W o lfs k in d e r , Halle, 2006.
Schwarz, Erich, U b e rle b e n in L ita u e n , E r le b n is s e z w e ie r F r e u n d e
a u s K o n ig s b e r g in d en H u n g e r ja h r e n 1 9 4 7 /4 8 , Hameln, 1995.
Solschenizyn, Alexander, D e r A r c h ip e l G u la g , Miinchen, 1974.
Solschenizyn, Alexander, O s tp r e u fiis c h e N d c h te . L in e D ic h tu n g
in V ersen , Darmstadt, 1974.
Starlinger, Wilhelm, G r e n z e n d e r S o w je tm a c h t im S p ie g e l e in e r
W e s t- O s tb e g e g n u n g h in te r P a lisa d e n v o n 1 9 4 5 - 1 9 5 4 , Wurzburg,
1955.
Werth, Nicolas, D ie In se l d e r K a n n ib a le n . S ta lin s v e r g e s s e n e r
G u la g , Miinchen, 2006.

EcI)HMOBa, ExaTepuHa, CoepeMemiax mwpbMa. Bum, mpaduuuu

UfiOAbKAOp, MoCKBa, 2004.
3a^eccKnn, KoHcraHTMH, PlMnepun CmoAuna. BuozpafimecKuū
BuųuKAonedmecKUū CAoeapb, MocKBa, 2000.
M w poH eH K O , C e p re n ; H k k o a x B epT (coct.), M c m o p u x
cm oA u n cK ozo ry A a z a : K on eų 1 9 2 0 -x - n ep ea x n oA oeu n a 1 9 5 0 -x zodoe:
c o 6 p a H n e AOKyMeHTOB b ce M n TOMax, M ocKBa, 2004.
CMnpHOB M. B. (coct.), CucmeMa ucnpaeumeAbno-mpydoeux
Aazepeū e C C C P 1 9 2 3 - 1 9 6 0 : cnpaBOHHMK, MocKBa, 1998.
SERIJA
II P A S A U L IN IS KARAS
V LA D IM IR BESANOV WERNER HAUPT
Raudonasis žaibo karas Kuršas. Pamirštos armijų grupės kronika nuotraukose

KARL KNOBLAUCH HANS ULRICH RUDEL

Pabaigai artėjant „Štukos" pilotas. Karo dienoraštis

JOACHIM HOFFMANN LEONID RABIČEV

Naikinamasis Stalino karas. 1 9 4 1 -1 9 4 5 Karas viską nurašys

MICHAEL SHARPE, IAN WESTWEL ALEXANDER G06UN

Vokietijos specialiosios pajėgos Stalino komandosai

NIKOLAJ NIKULIN JUTAKA JOKOTA, JOSEPH D. HARRINGTON

Atsiminimai apie karą Povandeniniai kamikadzės

SIMON DUNSTAN, IAN WESTWEL OTTO CARIUS

Sąjungininkų specialiosios pajėgos .Tigrai" purve

HINRICH-BOY CHRISTIANSEN CAJUS BEKKER

Su šūksniu HURRA - pirmyn! K vyrai. Vokiečių jū rų diversantai
ii pasaulinio karo metais
RAYMOND F. TOLIVER, TREVOR J. CONSTABLE
Šviesiaplaukis Vokietijos riteris JOHANN VOSS
Juodasis edelveisas. Waffen-SS kario atsiminimai
ROLF MICHAELIS
SS 500/600-asis parašiutininkų jėgerių batalionas
j PETRI SARJANEN

J
Baltoji mirtis. Suomis Simo
OTTOLASCH
Hayha - žymiausias visų laikų
Karaliaučiaus žlugimas
snaiperis

BILL NIVEN (sud.)

Svajonių laivas Wilhelm Gustloff
' Knyga apie vieną geriausių snaiperių
V LA D IM IR BESANOV _
per visą istoriją, kuris su paprastu
Leningrado skerdynės _______ šautuvu be optinio taikiklio per kelis
'

karo mėnesius nukovė daugiau kaip

M IK A KULJU 500 sovietų karių
Ratės kelias. Legenda apie Žiemos karo didvyrius
HEINZ GUDERIAN
Kareivio atsim inim ai
PATRICK HOOK, MICHAEL SHARPE, BRIAN L. DAVIS

a
Hitlerio elitinės pajėgos

DR. HANS HEINZ REHFELDT

Su tankų korpusu Grossdeutschland Rusijoje,
Vengrijoje, Lietuvoje ir kovoje dėl Rytprūsių
Įžymaus vokiečių
ARM IN SCHEIDERBAUER atsiminimai. Ope
Mano jaunystės nuotykiai, arba vokiečių pėstininkas tarnybinių santyk
Rusijoje 1 9 4 1 -1 9 4 7 m. Vokietijos štabe

VLADIMIR BEŠANOV
1942-ųjų mėsmalė
SERIJA ISTORINĖ P R O Z A IR
II P A S A U L IN IS KARAS P U B L IC IS T IK A
B U S IŠ L E IS T A : MINDAUGAS MILINIS *
Partizanas

BEN MACINTYRE
Dvigubas kryžius. Tikroji D dienos šnipų istorija
MARK LAWRENCE SCHRAD
Vodkos im perija: alkoholis, valdžia ir politika Rusijoje
Knyga apie vieną žymiausių istorijoje dezinformacijos operacijų,
kuri užtikrino D dienos - sąjungininkų išsilaipinimo
Normandijoje 1944 m. - sėkmę SERGEI LOIKO
Oro uostas

JOACHIM HOFFMANN
Vlasovas prieš Staliną
Paneigiamas sovietų ilgus dešimtmečius kurtas mitas, kad
generolas Vlasovas kartu su savo kariuomene buvo tėvynės
išdavikai. Autorius tvirtina: Vlasovas kovojo prieš Staliną bei
kruviną jo režimą, bet ne prieš Rusiją ir jos žmones
ROCHUS MISCH
Fiurerio šešėlyje: paskutinio Hitlerio sargybinio užrašai
Labiausiai atsidavusio A. Hitlerio apsaugininko, mačiusio pasku­
tines nacistų lyderio valandas Berlyno bunkeryje, atsiminimai
JUZEFAS IGNACAS KRAŠEVSKIS
ųF askuiinr- Paskutinė iš Slucko kunigaikščių
S lin k o
k tin i> fiiik š r ii|
Pirmasis vertimas lietuvių k.! Istoriniame
romane vaizduojami realūs įvykiai, kurių
scena buvo XVI—XVII a. sandūros Vilnius.
Aprašomas Chodkevičių ir Radvilų giminių
ginkluotas konfliktas. Daugelį romane
paminėtų faktų ne kartą panaudojo kiti
autoriai ir bėgant šimtmečiams juos imta
laikyti tikrais istoriniais įvykiais

ILMARIJUUTILAINEN GENEROLAS SERAS RICHARD SHIRREFF

Kaip aš kovojau su raudonaisiais 2017-ieji. Karas su Rusija
Vieno geriausių Suomijos naikintuvų asų atsiminimai Buvusio NATO generolo įspėjimas dėl
Europos ateities - karas su Rusija yra
VLADIMIR BEŠANOV neišvengiamas
1945-ieji. Pergalė!
Sovietų karių „keršto" ypatumai
OTTOSKORZENY
Benito Mussolinio išlaisvinimas ir kitos operacijos B U S IŠ L E IS T A :
SS oberšturmbanfiurerio, labiausiai išgarsėjusio Musolinio
išlaisvinimo iš kalėjimo operacijoje, atsiminimai ignas Šeinius
Raudonasis tvanas
THOMAS GOODRICH Memuarinės publicistikos knyga, tiesiogiai inspiruota istorinių
Pragaro audra pervartų Lietuvoje (1940-ųjų sovietinės okupacijos,
Nacistinės Vokietijos žlugimas 1944-1947 m. Nepriklausomos Lietuvos žlugimo) ir išgyventa asmeniškai
(stebint sovietų karinę invaziją, trečiuoju bandymu
ALISTAIR URQUHART emigruojant iš okupuotos Lietuvos)
Užmirštas kalnietis
Neįtikėtina išgyvenimo istorija per karą Tolimuosiuose Rytuose IVER HENNINGSEN
Sanitarijos kareivis Rytų fronte
WINSTON CHURCHILL I pasaulinio karo metais į kaizerio kariuomenę mobilizuoto
Tai vienos iškiliausių XXa. asmenybių sero Winstono Spencerio dano Ivero Henningseno laiškai ir piešiniai šeimai iš pafrontės.
Churchillio (1874- 1965) memuarai, už kuriuos jam skirta Su savo kuopa po 1915 m. žiemos mūšių jis žygiavo per
Nobelio literatūros premija. Lietuviškai bus išleisti keturi Kalvariją, Marijampolę iki Zarasų. Knygoje - unikalūs to meto
W. Churchillio „Antrojo pasaulinio karo" tomai. Lietuvos aprašymai
I tomas - „Pakeliui link katastrofos"
II tomas - „Vieni"
III tomas - „Didžioji sąjunga"
IV tomas - „Triumfas irtragedija"

2017 m. pabaigoje galėsite įsigyti kolekcinį rinkinį dėžutėje!

SERIJA SERIJA
K O M U N I Z M A S BE G R IM O V I L N IU S LIEPSNOSE
IG O R B U N lf GINTAUTAS SlRONAS (sud.)
Partijos auksas Liepsnojantis Vilnius,
liu din ink ų prisiminimai
NIKITA PETROV Beviltiška gynyba ir sunkus puolimas, kruvini mūšiai siaurose
Budeliai. Jie vykdė Stalino užsakymus senamiesčio gatvelėse, apsuptis, prasiveržimas ir belaisvių
lagerio kasdienybė. Visa tai - lūpomis žmonių, praleidusių
VAR LAM SALAM OV tas lemtingas dienas liepsnojančiame Vilniuje
Kolymos apsakymai
ANTANAS VERKELIS
V LA D IM IR VOINOVIČ Kas sugriovė Vilnių
Kareivio Ivano Conkino gyvenimas ir nepaprasti Sovietinė propaganda tikino, kad per Antrąjį pasaulinj karą
nuotykiai. Neliečiamasis asmuo buvo sugriauta 40 % Vilniaus senamiesčio. 0 kas nutiko iš
tikrųjų? Kur dingo ištisi viduramžių Vilniaus kvartalai,
sovietmečiu virtę plačiais bulvarais ir niūriomis automobilių
JUKKA RISLAKKI stovėjimo aikštelėmis?
Vorkuta! Sukilimas lageryje
Pasakojama, kas nutiko Vorkutoje JQZEF MACKIEWICZ
prieš daugiau nei 60 metų, apie Nereikia garsiai kalbėti
neramumus visame Gulage ir kelių Atskleidžiami nežinomi Vilnijos istorijos faktai Antrojo
milijonų gyvybių pareikalavusią pasaulinio karo metais, kai komplikuotų santykių
Stalino diktatūrą raizgalynėje susipynė vieni su kitais kovoję vokiečiai,
lietuviai, lenkai ir sovietų diversantai bei teroristai, save
vadinę „partizanais"

BUS IŠ L E IS T A : B U S IŠ L E IS T A :

ROBERT SERVICE ANTANAS VERKELIS

Draugai komunistai Operacijos „Ostra brama" blefas
Knygoje nagrinėjama komunizmo istorija visame pasaulyje. Ž lu gusio A rm ijo s krajovos V iln ia u s p u o lim o a n a to m ija
Autorius pateikia nepatogią išvadą - žinutę XXI a. žmogui -
nors komunizmo kaip politinės doktrinos nebėra, korupcija, ANTANAS VERKELIS
skurdas, neteisybė ir toliau klesti Fester Platz Vilna
Penkios 1944 m. liepos mėnesio kruvinų kovų dienos Vilniuje
ROBERT CONQUEST
Sielvarto derlius
Knygoje pasakojama apie SSRS komunistų partijos nusikalstamą
politiką valstietijos atžvilgiu. Didžiausias dėmesys skiriamas
išbuožinimo kampanijai, kolektyvizacijai ir terorui badu
(1932-1933 m.) Ukrainoje ir kai kuriuose kituose SSRS
regionuose. Dėl bado, trėmimų į darbo stovyklas, sušaudymų
mirė milijonai žmonių. Autorius pritaria nuomonei, jog teroras
badu (holodomoras) - planuotas Ukrainos tautos genocidas
VLADIMIR BEŠANOV
Kruvinai Raudonoji armija
Knygoje atskleidžiama, kokiais principais buvo kuriama ir kokios
asmenybės vadovavo kruvinai Lenino-Stalino Raudonajai armijai
AKIM ARUTIUNOV
Leninas be grimo
Šokiruojanti tiesa apie nuožmųjį bolševikų „genijų" -
V. Leniną
SERIJA SER IJA
M AR K SO LO NIN ŠAL TA SIS KARAS
MARK SOLONIN
Birželio 22-oji: katastrofos anatomija M. STANTON EVANS, HERBERT
ROMERSTEIN
MARK SOLONIN Stalino slaptieji agentai. Poveikis
Mozgoimenije. Suklastota Didžiojo karo istorija Roosevelto vyriausybei
Autoriai rašo apie daugybę sovietų
MARK SOLONIN agentų (tarp jų buvo daug vietinių JAV
Birželio 25-oji: kvailystė ar agresija prieš Suomiją komunistų ir jiems prijaučiančių),
įsiskverbusių j įvairias JAV valstybės
MARK SOLONIN institucijas kelių Roosevelto
Kare nieko gero vyriausybių metu. Bet tai knyga ne
apie šiaip šnipinėjimą, o apie
MARK SOLONIN slaptuosius įtakos agentus ir jų poveikj
Katastrofos chronologija valstybės politikai
BEN MACINTYRE
MARK SOLONIN Šnipas tarp draugų.
1941-ųjų birželis. Galutinė Kimas Filbis ir didžioji išdavystė
diagnozė Knyga apie K. Filbį, įžymiausią XXa.
Karti tiesa apie „didįjį tėvynės" karą. šnipą, kuris ištisus 20 m. išdavinėjo
Autorius šia knyga baigia ilgamečius Sovietų Sąjungai savo šalį ir draugus.
Remiamasi neviešintais britų
istorinius tyrinėjimus, o leidykla - žvalgybos dokumentais, atskleidžiami
knygų seriją MARK SOLONIN nauji jaudinantys šaltojo karo istorijos
puslapiai

BUS IŠ L E IS T A :

DAVIDE. HOFFMAN
Negyvėlio ranka
Remiantis mokslininkų, karių, diplomatų ir šnipų liudijimais,
pasakojama apie JAV ir SSRS šaltojo karo laikotarpio vidinius
motyvus ir slaptus sprendimus
SHERRY SONTAG, CHRISTOPHER DREW,
ANNETTE LAWRENCE DREW
Medžioklė po vandeniu
Povandeninis šnipinėjimas - JAV karinio jūrų laivyno
povandeninės operacijos šaltojo karo metais
LT. GEN. I0 N MIHAIPACEPA, PROF. RONALD J. RYCHLAK
Dezinformacija
Buvęs Rumunijos žvalgybos vadovas I. M. Pacepa ir istorijos
bei teisės mokslų profesorius R. Rychlak atskleidžia
didžiausias, plačiajam pasauliui nežinomas dezinformacijos
kampanijas
Ingeborg Jacobs

VILK-) V/lIkAS
Neįtikėtina Rytprūsių mergaitės
Liesabeth Otto gyvenimo istorija

Vertėja Dalia Kižlienė

Redaktorė Asta Bučienė
Viršelio dizainerė Augustina Trijonytė
Maketuotojas Arūnas Latišenka

Knygoje panaudotos nuotraukos yra autorės nuosavybė

Išleido leidykla „Briedis"

Parodų g. 4, LT-04133 Vilnius, Lietuva
www.briedis.lt, info@briedis.lt

Spausdino UAB „BALTO print"

Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius, Lietuva
www.baltoprint.com, info@baltoprint.com
Su vaikais bėgdama nuo sovietų armijos, badu miršta septynmetės
Lyzabetės mama. Lyg to būtų maža, ieškodama maisto mergaitė pasimeta
nuo vyresniųjų brolio ir sesers ir vienui viena atsiduria Lietuvoje. Čia metų
metus klajoja, nakvoja daržinėse, tvartuose arba po tiltais, elgetauja,
vagiliauja, stengdamasi išgyventi. Jos niekam nereikia, ji niekam nerūpi.
Ją pjudo šunimis, vietiniai vaikai žaisdami bando mergaitę pakarti,
aštuonerių ji išžaginama ir vos nepaskandinama. Penkiolikmetė už
vagiliavimą atsiduria nepilnamečių kolonijoje. Po kelių laisvės savaičių -
vėl lageris, o paskui prasideda klajonės po Sovietų Sąjungą. Tačiau
Lyzabetė niekada nepraranda vilties vieną dieną rasti savo šeimą ir su
neįtikėtina ištverme pakelia visus likimo siunčiamus išbandymus.