VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS

PEDAGOGIKOS IR PSICHOLOGIJOS FAKULTETAS

PSICHOLOGIJOS DIDAKTIKOS KATEDRA

Leonora Saulienė

SERGANČIŲ ŽMONIŲ PSICHOLOGINĖS SAVIJAUTOS (SVEIKATOS

KONTROLĖS LOKUSAS, NERIMASTINGUMAS, SAVĘS
VERTINIMAS) VEIKSNIAI

Magistro darbas

Magistro darbo vadovas – doc. dr. Ala Petrulytė

VILNIUS, 2006
 TURINYS
ĮVADAS…......................................................................................................................................3
I. SERGANČIŲ ŽMONIŲ PSICHOLOGINĖS SAVIJAUTOS TEORINIAI
PAGRINDAI
1. 1. PSICHOLOGINĖS SVEIKATOS APIBRĖŽTIS
1.1.1. Savęs aktualizacijos poreikis kaip svarbi psichologinės sveikatos prielaida....................... 6
1.1.2. Psichologinės sveikatos samprata..........................................................................................9
1. 2. PSICHINĖS SVEIKATOS PATOLOGIJA (SUTRIKIMAI)
1.2.1 Žmogaus su psichine negale apibūdinimas....................................................................... 12
1.2.2. Adaptacijos ir nuotaikos (afektiniai) sutrikimai................................................................ 13
1. 3. SUAUGUSIOJO AMŽIAUS YPATUMAI
1.3.1 Amžiaus tarpsnių samprata bei periodizacija..................................................................... 15
1.3.2. Jauno suaugusiojo ir vidutinio suaugusiojo psichosocialinio vystymosi užduotys
ir krizės.........................................................................................................................................18
1. 4. PSICHOLOGINĖS SAVIJAUTOS VEIKSNIAI
1.4.1. Sveikatos kontrolės apibrėžtis.............................................................................................20
1.4.2. Nerimas ir nerimastingumas............................................................................................... 23
1.4.3. Savęs vertinimas................................................................................................................. 27
II. SERGANČIŲ SUAUGUSIŲJŲ PSICHOLOGINĖS SAVIJAUTOS VEIKSNIAI
(sveikatos kontrolės lokusas, nerimas, nerimastingumas, savęs vertinimas) TYRIMAS
2.1. Tyrimo objektas, tikslas, uždaviniai, hipotezės. .……………………….............................. 31
2.2. Tyrimo metodai ir tiriamieji...................................................................................................32
2.3.SERGANČIŲ SUAUGUSIŲJŲ PSICHOLOGINĖS SAVIJAUTOS VEIKSNIŲ
TYRIMO REZULTATŲ ANALIZĖ
2.3.1.Sergančių ir sveikų suaugusiųjų sveikatos kontrolės lokuso, nerimo, nerimastingumo,
savivertės rodiklių įverčių vidurkių lyginamoji ir koreliacinė analizė..........................................35
2.3.2.. Gautų sveikatos kontrolės lokuso tyrimo duomenų palyginimas su kitais tyrimais.........56
REZULTATŲ APTARIMAS....................................................................................................59
IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS.......................................................................................62
LITERATŪROS SĄRAŠAS..................................................................................................... 64
SUMMARY.................................................................................................................................70
PRIEDAI..................................................................................................................................... 72

2
 ĮVADAS

Psichologinė sveikata sąlygoja normalią emocinę, fizinę ir intelektualinę raidą, tiesiogiai

siejasi su visa kūno sveikata, visuomenės gerove. Tai sveika, normali, darni, tinkamai
funkcionuojanti, brandi, aukšto saviraiškos lygio asmenybė. Emocijų raiška, kontrolė –
svarbiausias gebėjimas ugdantis žmogaus proto galias.
Kiekvienas turi savo individualios ištvermės ribą, kurią peržengus psichika „ palūžta“. Taigi
psichologinė sveikata – vidinės darnos ir išorinio poveikio išvestinė. Išorinės sąlygos mažiau
priklauso ar net nepriklauso nuo subjekto, o vidinius rezervus tiesiogiai veikia žmogaus
gyvenimo kokybė.
Kaip teigia M. Pileckaitė-Markovienė (2002), psichologiškai sveikam žmogui būdingas
adekvatus savęs ir aplinkos suvokimas bei vertinimas, žemas nerimastingumo lygis,
pasitikėjimas savimi ir kitais, gebėjimas pasirinkti ir prisiimti atsakomybę už savo
pasirinkimą.
„Psichologinei savijautai ypač svarbu žvalumas, optimizmas ir noras gyventi. Šios savybės
kartu su savitvarda, aktyvumu ir suteikiančiu jėgų poilsiu, laiduoja veiklų ilgaamžiškumą.“
(K.Dineika,1984).
Psichologinė savijauta - dinamiškas reiškinys, kurio raidoje tam tikri veiksniai (sveikatos
kontrolės lokusas, nerimas, nerimastingumas, savęs vertinimas) turi svarbią galią.
PSO Europos Ministrų konferencijoje psichikos klausimais (2005) psichologinę
sveikatą apibūdina kaip geros savijautos pojūtį, emocinę ir dvasinę būseną, kuri leidžia
žmogui džiaugtis gyvenimo pilnatve, bet kartu išgyventi skausmą ir liūdesį.
Darbo aktualumą galima apibūdinti:
Šiai dienai neabejotinai aktualus klausimas žmonių psichologinė sveikata. Sveikatos
apsaugos ministerijos duomenimis paauglių ir suaugusių žmonių sveikata blogėja, pastebėtas
ir psichikos sutrikimų padaugėjimas (Valstybinis psichikos sveikatos centras.) Būtent
nerimas ir stresas yra žmonių savijautos nuolatiniai palydovai. Vaikų ir paauglių psichologinę
savijautą, nerimą bei psichologinę darną nagrinėjo įvairūs mokslininkai (Bukšnytė, 1999;
Petrulytė, 2003; Pileckaitė-Markovienė, 2001; Pilkauskaitė, 1993; Zaborskis, 1996 ir kt.).
A. Petrulytė ir T.Lazdauskas (2005) ištyrė sergančių lėtinėmis ligomis suaugusiųjų
sveikatos kontrolės lokuso ypatumus, kur buvo tikrinama hipotezė ar sergančių lėtinėmis
ligomis suaugusiųjų išorinio sveikatos kontrolės lokuso rodiklis labiau išreikštas, nei sveikų
suaugusiųjų. Kadangi mažai literatūros galima rasti apie sergančių lengva psichine negale
suaugusių žmonių psichologinę savijautą, ją įtakojančius veiksnius, darbe keliamos
problemos yra aktualios.

3
 Svarbūs suaugusiųjų asmenybės ir psichologinės sveikatos bei savijautos aspektai yra
sveikatos kontrolės lokusas, nerimas, nerimastingumas bei savęs vertinimas.
Siekiant visapusiškai pažinti ir įvertinti sergančio žmogaus psichologinę savijautą,
svarbu išanalizuoti psichologinės savijautos veiksnių ypatumus.
Tyrimo rezultatai galėtų sudominti plačiąją visuomenę, psichiatrus, psichologus,
psichoterapeutus, – visus, kurie yra neabejingi sergančiam žmogui.
Darbo naujumas:
Psichologinės savijautos problema nebuvo nagrinėta sergančių suaugusiųjų tarpe,
todėl šiame darbe siekiama išsiaiškinti savijautos skirtumus tarp sergančiųjų ir sveikųjų.
Tai žingsnis į sergančio suaugusiojo pasaulį, žvilgsnis į jo psichologinę savijautą įtakojančius
veiksnius (sveikatos kontrolės lokusą, nerimą, nerimastingumą, savęs vertinimą).

Darbo tikslas
Sergančių žmonių psichologinės savijautos veiksnių (sveikatos kontrolės lokusas,
nerimas, nerimastingumas, savęs vertinimas) ypatumai.

Darbo uždaviniai
1. Remiantis K. Wallston (1978) Sveikatos kontrolės lokuso daugiadimensine skale
(MHLC), nustatyti sergančių ir sveikų suaugusiųjų sveikatos kontrolės lokuso skalių
rodiklių pasiskirstymo vidurkį visoje imtyje (pagal amžių, lytį, išsilavinimą bei
psichinės sveikatos būklę).
2. Palyginti sergančių suaugusiųjų sveikatos kontrolės lokuso skalių (K. Wallston, 1978)
rodiklių įverčius su sveikų tiriamųjų atitinkamais rodikliais.
3. Remiantis C. Spilbergerio (2000) Nerimo ir nerimastingumo skale įvertinti sergančių
ir sveikų suaugusiųjų nerimo (kaip jie jaučiasi dabar, šiuo metu) ir nerimastingumo
(kaip asmenybės bruožą) rodiklių įverčius.
4. Remiantis M. Rosenberg (1979) savivertės skale palyginti sergančių ir sveikų
suaugusiųjų savęs vertinimą.
5. Tikėtini tarpusavio ryšiai tarp kintamųjų rodiklių: sveikatos kontrolės lokuso,
savivertės, nerimo bei nerimastingumo.

Hipotezės

1. Tikėtina, kad sergantys suaugusieji savo sveikatos būklę sieja su kitų įtaka ir
atsitiktinumu.

4
 2. Tikėtina, kad sveiki suaugusieji savo sveikatos būklę sieja su priklausomybe nuo
vidinių veiksnių.
2. Tikėtina, kad sergantys suaugusieji patiria didesnį nerimą ir yra labiau nerimastingi.
3. Tikėtina, kad sergančių suaugusiųjų savivertė yra žemesnė negu sveikųjų.
4.Tikėtini koreliaciniai ryšiai tarp sveikatos kontrolės lokuso, nerimo, nerimastingumo ir
savivertės skalių rodiklių.

Metodikos
1. K. Wallston (1978) Sveikatos kontrolės lokuso daugiadimensine skalė (MHLC), sveikatos
kontrolės lokuso nustatymui.
2. C. Spilbergerio (2000) Nerimo ir nerimastingumo skalė, nerimo (kaip jaučiasi šiuo metu)
ir nerimastingumo (kaip asmenybės bruožo) įvertinimui.
3. M. Rosenberg (1979) savivertės skalė sergančių ir sveikų tiriamųjų savęs vertinimo
palyginimui.

Darbo struktūra
Šiame darbe atlikti tyrimai, kurių pagalba buvo išsiaiškinta sergančių ir sveikų žmonių
psichologinę savijautą įtakojančių veiksnių ypatybės, sveikatos kontrolės lokuso, nerimo,
nerimastingumo, savivertės sąsajos, aiškinamasi psichologinės sveikatos samprata , ryšys su
savęs aktualizacijos poreikiu, psichinės sveikatos sutrikimai, apžvelgti nuotaikos ir
adaptaciniai sutrikimai, suaugusiojo amžiaus ypatumai, amžiaus tarpsnių samprata, būdingos
tiriamųjų amžiui psichosocialinės krizės, analizuojami įvairių mokslininkų darbai,
moksliniai faktai apibendrinami ir sintetinami.

Įvadas, dėstymas, tyrimas, tyrimo rezultatų analizė, rezultatų aptarimas, išvados ir

rekomendacijos, literatūros sąrašas, santrauka anglų kalba, priedai.

5
 I. SERGANČIŲ ŽMONIŲ PSICHOLOGINĖS SAVIJAUTOS TEORINIAI
PAGRINDAI
1.1. Psichologinės sveikatos apibrėžtis
1.1.1. Savęs aktualizacijos poreikis kaip svarbi psichologinės sveikatos prielaida

Motyvas – elgsenos priežastis, vidinis veiksnys, skatinantis kokią nors veiklą, skatulys,
stimulas. Psichologijos žodyne (1993, p.177) motyvai apibūdinami kaip„ veiklos stimulai, susiję
su individo poreikių tenkinimu“. Motyvais gali tapti ir žmogaus poreikiai, interesai, įsitikinimai,
nuostatos, pažiūros, vertybės, idealai, emocijos, nes visi minėti asmenybės dariniai gali skatinti
veikti. Taigi motyvai ne tik nukreipia ir skatina, bet ir įprasmina veiklą, t.y. suteikia jai
subjektyvią individualią prasmę.
Žmogaus veiklą lemia du prieštaringi motyvai: sėkmės siekimo ir nesėkmės
vengimo. Kai veiklą lemia sėkmės siekimas, žmogus kelia sau tikslą, kurį jis vertina kaip sėkmę,
kryptingai šio tikslo siekia, laukia ir tikisi sėkmės; pati veikla sukelia teigiamas emocijas.
Žmogus sutelkia savo dėmesį ir jėgas tikslui siekti. Orientuotas į sėkmę žmogus geba
objektyviau įvertinti savo potencialias galimybes, numatyti veiklos planą. Toks žmogus dirba
atkakliau nei orientuotas į nesėkmę, pasirinkimo situacijoje jis pasirenka vidutinio ir kiek
padidinto sudėtingumo užduotis. Patyręs nesėkmę toks žmogus nenuleidžia rankų, bet dar
atkakliau siekia tikslo ir netgi pasiekia dar geresnių rezultatų. Sėkmę jis linkęs paaiškinti savo
gabumais, pastangomis, kitomis asmenybės savybėmis. Nesėkmės atveju jie geba objektyviai
įvertinti savo gabumus.
Kitaip elgiasi žmonės, kurių pagrindinis veiklos motyvas – nesėkmės vengimas.
Tokie žmonės, tik pradėję veikti, prognozuoja, jog patirs nesėkmę, jie nepasitiki savimi, bijo
kritikos. Pati veikla jiems sukelia neigiamas emocijas, todėl jie jos vengia. Tokia veikla iš tiesų
baigiasi nesėkme. Orientuoti į nesėkmę žmonės dažniausiai vertina save neobjektyviai –
pernelyg gerai ar pernelyg blogai, todėl neretai pasirenka neatitinkančias jų potencinių galimybių
profesijas, dažnai renkasi užduotis arba pernelyg lengvas, arba pernelyg sunkias. Jei nesiseka
įvykdyti užduoties, susidomėjimas ja krinta; jis linkęs pamiršti ir niekada daugiau prie jos
nebegrįžti.
Pastebėta, jog aiškinimas sėkmės atribuciją vidinėmis stabiliomis priežastimis
(dideliais gabumais), o nesėkmės – nestabiliomis (pastangų stoka, atsitiktinumu) padeda
palaikyti gerą savęs vertinimą.

6
 Iki šiol bene populiariausia yra A. Maslou motyvų klasifikacija. Autoriaus nuomone,
kiekvienas žmogus gimsta turėdamas penkių rūšių poreikius, kurie išsidėstę pagal tam tikrą
hierarchiją, egzistuojančią kiekviename žmoguje. Kai patenkinami žemesnieji poreikiai, tampa
efektyvūs esantys aukščiau ir keičia motyvaciją. Patenkinus kurį nors motyvą, atsiranda naujas,
aukštesnis už jį ir t.t. Todėl žmogui niekada neužtenka to, ką yra pasiekęs, jo troškimai beribiai.
A.Maslou skiria dvejopo pobūdžio motyvus: bazinius ir būties. Baziniai motyvai
veikia pusiausvyros principu. Fiziologinės reikmės, sauga, potraukis ir pastangos artimiau
bendrauti, draugauti, meilė, prestižas, - tai baziniai motyvai (t.y. turi ribas) ir tuo iš esmės
skiriasi nuo būties motyvų, - šių žmogus niekados negali patenkinti iki galo, jie atveria žmogui
beribio siekimo, ieškojimo perspektyvą, yra nukreipti į pažinimą, gėrį, grožį. Žmogus, siekęs
patenkinti bazinius motyvus, yra labai susirūpinęs savojo Aš gerove, sauga, prestižu ir pan.
Būties motyvų dominavimas rodo perėjimą prie bendražmogiškų problemų sprendimo paieškų.
A.Maslou nuomone, paauglystėje pradeda dominuoti ego ir savigarbos poreikiai. Vėliau vis
didesnės svarbos įgyja savojo Aš ieškojimas, savęs aktualizavimas. Autorius pažymi, kad
anaiptol ne visi priauga iki savęs aktualizavimo. Dauguma žmonių užstringa saugos, meilės
poreikių tenkinimo lygmenyje, taip ir neprieidami iki savųjų galimybių realizavimo. Ne
kiekvieno poreikio patenkinimas atstato pusiausvyrą.
Savęs aktualizavimo, savęs išreiškimo ir savo galimybių realizavimo poreikis yra
žmogaus poreikių hierarchijos viršūnėje. Būtent šis poreikis skatina asmenybę bręsti, tobulėti,
plėtoti savo vidinį gyvenimą.
Asmenybės augimo „stabdžiai“, kurie trukdo kuo visapusiškiau išreikšti ir realizuoti save
yra neigiama šeimos įtaka, vaikystėje susiformavęs požiūris į save, susitaikymas su tuo, kad jau
neįmanomos kokios nors permainos, neaiškus savo vertybių suvokimas, nesugebėjimas planuoti
savo ateities, nesugebėjimas numatyti ir kontroliuoti sau iškeltų uždavinių, nepažinimas savęs,
savo jausmų ir nemokėjimas tinkamai jų reikšti.
Siekdamas tikslo, žmogus visada kelia sau papildomą uždavinį, atlikti užduotį tam
tikru lygiu. Šis siekimas vadinamas aspiracija; ji motyvuoja tam tikrą atlikimo lygį. Pagal tą lygį
žmogus vertina, kaip - sėkmingai ar nesėkmingai – atlikta užduotis. Yra žmonių, kurie
adekvačiai vertina savo jėgas ir aspiracijas, kiti jas pervertina, neįvertina, svyruoja vertindami.
Save ir savo galimybes realizuojantis žmogus nejaučia nuolatinio nerimo dėl to, kaip jį
vertina aplinkiniai, nes jis žino, kas yra sėkmė, moka kovoti už pergalę, o jei reikia, gali kantriai
palaukti. Jis nevengia analizuoti savęs, bando suprasti savo jausmus, įvertinti patirtį, jaučia
atsakomybę už save. Toks žmogus netgi džiaugiasi kliūtimis, nes jos verčia susikaupti ir
išbandyti save.

7
 D. Beresnevičienė (2003) teigia, kad psichinę sveikatą galima nusakyti psichologinės
gerovės sąvoka. Paprastai psichologiškai sveikas individas apibendrinamas remiantis
didesniu skaičiumi charakteristikų nei sergantysis. Autorė išskiria šias:
1. Efektyvus realybės suvokimas. Sveikas individas suvokia savo reakcijas,
gebėjimus, sugeba adekvačiai suprasti ir interpretuoti , kas vyksta.
2. Savižina. Psichologiškai sveiki asmenys sąmoningai suvokia savo motyvus ir
jausmus, geba valingai kontroliuoti savo elgesį. Suprantama, kartais jie gali
nepaklusti socialinėms normoms, tačiau taip jie elgiasi sąmoningai.
3. Savigarba ir savęs priėmimas. Psichologiškai sveiki asmenys suvokia savo
psichologinę gerovę, kitų palankumą. Bendraudami jie gerai jaučiasi, socialinėse
situacijose sugeba spontaniškai reaguoti.
4. Gebėjimas sukurti efektyvius santykius. Sveiki individai geba užmegsti ir palaikyti
su kitais žmonėmis šiltus ir artimus santykius.
5. Produktyvumas. Gerai prisitaikę asmenys geba savo įgūdžius ir gebėjimus
produktyviai išnaudoti.
Psichologiškai sveiki žmonės paprastai pozityviau suvokia savo atetį, yra optimistai,
geriau vertina save bei savo galimybes daryti įtaką ateities įvykiams.
V. Grabauskas, J. Klumbienė, J. Petkevičienė (1997) atliko suaugusių Lietuvos
žmonių gyvensenos tyrimą. Jie konstatuoja, kad norint išsamiai vertinti visuomenės sveikatą
reikia papildomų rodiklių, atspindinčių subjektyvius reiškinius: žmonių nuomonę, požiūrį,
elgseną. Vienas tokių rodiklių – subjektyvus savo sveikatos vertinimas. Jis rodo ne tik
žmogaus fizinę būseną, bet ir jo bendrą, savijautą emocinę įtampą, nuovargį bei kitas
psichologinio streso apraiškas. Subjektyvus savo sveikatos vertinimas taip pat priklauso nuo
žmonių tarpusavio santykių, jų materialinės gerovės ir kitų aplinkybių, kurios apibūdinamos
kaip „gyvenimo kokybė”.
A. Jonaitytė, R. Sargautytė, R. Filipavičiūtė (2004) atliko tyrimą, susijusį su
gyvenimo apysaka ir jos ryšiu su psichologine savijauta senatvėje. Palankus savo gyvenimo
istorijos vertinimas teigiamai koreliuoja su vidinės darnos jausmu bei subjektyviu sveikatos
vertinimu, neigiamai – su depresiškumu. Galima daryti prielaidą, jog skatindami
pagyvenusius žmones ne tik pasakoti apie savo gyvenimo įvykius, bet ir juos vertinti,
aiškinti, interpretuoti, taip pat – skatindami atskleisti pozityvius gyvenimo įvykių aspektus,
galime pagerinti psichologinę savijautą senatvėje.

8
 1.1.2. Psichologinės sveikatos samprata

Žmogui reikia būti ne tik labai sąmoningam, bet ir aktyviam, išradingam,

iniciatyviam, kad sugebėtų kūrybiškai spręsti gyvenimo iškylančius klausimus. „Dėl to visos
psichikos funkcijos turi būti tobulos, psichinė veikla – ritminga, harmoninga, be sutrikimų.
Žmogus turi teisingai suvokti tikrovę, kritiškai ir savikritiškai mąstyti, mokėti vertinti ir
reguliuoti savo elgesį. Sveikam žmogui gyvenimas turi suteikti daug džiaugsmo. Sveikas
žmogus būna nelaimingas, bet ligonis negali būti laimingas. Sveikata malonu, bet jeigu
žmogus esti sveikas visą laiką veikia adaptacijos dėsnis: jos nebepastebi, ir ji nėra
sudedamoji laimės dalis. Nors žmogus visiškai sveikas, visiškai pakanka blogo darbo ir
nedarnios šeimos, kad jis būtų nelaimingas. Prie jų priprasti sunku.
Sveikata pirmiausia kiekvieno asmeninis reikalas. Sveikatos apsaugos organai, visa
medicina ir jos gydomosios bei sveikatos gražinimo priemonės negali pagerinti suaugusiojo
žmogaus sveikatos, nes tam reikia jo paties valios.
Dabar toks požiūris, kad žmogaus sveikata priklauso ir nuo biologinių, ir nuo
visuomeninių, ir nuo kultūrinių, ir nuo dvasinių veiksnių, vadinamas holistiniu.
Humanistinis sveikatos modelis yra holistinis. Pagal humanistinį modelį sveikata yra ne būklė,
o procesas. Žmogus yra sąmoningas ir gali rinktis, t.y. jis turi tikslą, vertybes, prasmę ir įgyja
patyrimą apie sveikatą ir ligą.. Tai sveikatos modelis. Pagal jį žmogus laikomas ne objektu,
pasyviai leidžiančiu save diagnozuoti ir prižiūrėti, bet individu, kuris pats pajėgia prisiimti
atsakomybę už savo sveikatą.
Egzistencinis modelis labai panašus į humanistinį, tik priešingai humanistiniam iš esmės yra
ligos modelis.
Transpersonalinio modelio šalininkai darbuojasi daugelyje sričių: medicinos,
psichologijos, filosofijos, antropologijos, teologijos ir t.t. Jas vienija bendras domėjimasis
transcendentiniais potyriais, t.y. potyriais, peržengiančiais individualųjį lygį, dualizmą ir laiką
bei erdvę. Pagal šį modelį, individas turi sveikatą gerovės prasme, kai jis peržengia dualizmą,
kai suvokia savo egzistenciją ir pasiekia tolygaus sąmoningumo lygį. Įžvalga ir atidumas yra
pirminiai sveikatos veiksniai. Prie nesveikų psichinių veiksnių priskiriamas sutrikimas ir
susirūpinimas, sukuriantys nerimo būseną, pagrindinį daugelio psichinių sutrikimų požymį.
Kaip konkretus žmogus įsivaizduoja sveikatą ir ligą, priklauso ir nuo jo amžiaus, ir nuo
požiūrio į gyvenimą, ir nuo dabartinės sveikatos būklės. Tai reiškia, kad individualioje
sąmonėje gali egzistuoti keletas modelių ir požiūrių greta vienas kito arba jie gali būti išdėstyti
hierarchine tvarka. Tam tikromis progomis iškyla vieni arba kiti aspektai.

9
Kaip teigia M. Pileckaitė-Markovienė (2004), psichologiškai sveikas žmogus – tas, kuris
geba vykdyti jam keliamus reikalavimus, pajusti savo veiklos prasmę.
Psichologinė sveikata priklauso nuo emocinio palaikymo, teigia A. Suslavičius (2001).
„Užsibrėžus tikslą, teigia V.Pekelis (1988), nors ir paprasčiausią, reikia stengtis žūt
būt jį pasiekti.“.
„Gera nuotaika, jeigu ji patvari, stiprina gebėjimą lanksčiau mąstyti ir padeda
lengviau surasti problemų – tiek intelektualinių, tiek tarpusavio santykių sprendimo būdus“,
netgi nedideli nuotaikos pokyčiai sužadina gebėjimą kitaip suprasti aplinką, o tai padeda
mąstyti neįprastai, pasitikėti savimi ir nesustabarėti, - teigė D. Goleman (2001).
Ir gera, ir prasta nuotaika, kad ir nepagrįsta atrodytų, visuomet turi savo priežastį. M.
Rosenberg (2000) tvirtina, jog paprastai vienokios ar kitokios nuotaikos priežastis priklauso
nuo to, kaip žmogus asmeniškai vertina realybę ir lūkesčius. Kai realybė sutampa su viltimi,
nuotaika gera. Kai realybė skiriasi nuo lūkesčių, lauk prastos nuotaikos. Iš šių pozicijų galima
vertinti kiekvieną konkretų atvejį, kiekvieną žmogaus reagavimą ir įvykį.
Žmonės dažnai jaučia įtampą, kuri gali pakenkti jų psichinei ir fizinei sveikatai.
Psichinis nepastovumas gali kilti ne tik dėl psichinės įtampos, bet ir dėl organizmo amžiaus
ypatybių.
Stresoriai – tai įvairūs reikalavimai, situacijos, aplinkybės, kurios sutrikdo
pusiausvyrą ir verčia žmogų prisitaikyti prie stresorių. Kuo daugiau mes žinome apie
stresines situacijas, tuo jos mažiau paveikia. Kontroliuojami, numatomi įvykiai padaro
mažesnę žalą, nei netikėtini. Stresų tyrinėtojas R. Lazurus (1984) teigia: „streso įveika – tai
fiziologinė gynyba, mechaninė įveika”. Pati problema neišsprendžiama, bet pačią situaciją
lengviau pergyvena, “kai kurių įvykių mes negalime pakeisti, bet galime pakeisti požiūrį ir
taip sumažinti stresą”. Norint įveikti stresą reikia pirmiausia atgauti savitvardą ir atstatyti
savęs vertinimą. Optimizmas yra vidinė nuostata, apsauganti žmones nuo apatijos, nevilties,
depresijos, susidūrus su sunkumais.
Savęs vertinimas yra svarbus psichologinės sveikatos kriterijus. Ugdyti save sunku,
todėl žmonės yra sukūrę daugybę saviugdos metodų. Apsispręsti mums padeda savęs
įtikinimo metodas, nugalėti baimę – savęs padrąsinimas, prisivertimas, teigia G.Valickas
(1991). Kiekvienas protingas, sąžiningas, adekvačiai save suvokiantis žmogus, jaučiasi turįs
gerų ir blogų, stiprių ir silpnų bruožų, todėl jam pirmiausiai ir turi rūpėti jo paties
individualumas, savitumas, vertybių suvokimas bei savo siekių ir svajonių įgyvendinimas.
Savęs nubaudimas ar atlyginimas sau , kaip ir tiesiogiai ar vaizduotėje iš kitų gautas
atlyginimas ar bausmė , turi įtakos mūsų veiksmams. Žmonės kurie patys atlygina už savo
veiksmus, teigia A. M. Prichožanas (1994), pasiekia daug aukštesnį veiksmų atlikimo lygį

10
negu tie, kurie kontroliuoja savo veiksmus , nusistato užduotis, bet neatlygina patys sau už
gerą darbą.
Individo savęs paties, savo galimybių, savybių ir vietos tarp kitų žmonių vertinimas yra
vadinamas savęs vertinimu. Nuo jo priklauso žmogaus santykiai su kitais žmonėmis, jo
savikritiškumas reiklumas sau, požiūris į savo laimėjimus ir nesekmes. Pasak V. Spurgos
(1988) savęs vertinimas turi įtakos žmogaus valios brandumui, o taip pat savikontrolei ir kitų
valios savybių aktyvumui.
Savęs vertinimas taip pat glaudžiai susijęs su pretenzijų lygiu, t.y. tikslų, kuriuos jis sau kelia
sudėtingumu. Kai žmogaus pretenzijos neatitinka jo realių galimybių, teigia V. Danilova
(1994), jis ima save vertinti neteisingai, ir jo elgesys pasidaro neadekvatus (atsiranda
emocinių protrūkių, padidėja nerimastingumas).

Pasak Toinč (1994), neadekvatus savęs vertinimas deformuoja asmenybę, sudaro

palankias sąlygas neigiamiems bruožams formuotis ir kartu apsunkina normalią psichinę
raidą. Vienas iš žemo savęs vertinimo padarinių gali būti asmenybės siekimas įtvirtinti save
kitų sąskaita – juos žeminant, mušant, akcentuojant jų trūkumus, mažesnę kompetenciją ,
klaidas ir pan. „Kartais savęs įtvirtinimo problema gali būti sprendžiama pačiomis
blogiausiomis formomis – kompensuodama tikrą ar įsivaizduojamą savo menkavertiškumą,
asmenybė gali pasitelkti atvirą prievartą, agresiją bei smurtą. Tokiu destruktyviu būdu
žmogus priverčia atkreipti į jį dėmesį, iš autsaiderio nors trumpam tampa lyderiu bei padėties
šeimininku ir galbūt pirmą kartą pajaučia savąją vertę.“ (G. Valickas 1991). Per gerai save
vertinantis žmogus turi nerealias pretenzijas, nepastebi savo trūkumų, ignoruoja nesėkmes,
dėl klaidų kaltina kitus. O. Drobnickis teigia, kad savęs vertinimas – tai toks refleksyvus
žmogaus požiūris į save, kuriame jo Aš pasireiškia kartu ir kaip savianalizės subjektas.
Dar vienas svarbus saviugdos metodų yra savigarba. Ji suprantama kaip pagarba sau
pačiam. Dėl to ji glaudžiai susijusi su teigiamu savęs vertinimu ir pasitikėjimu savimi, teigia
F. Berezinas (1994). Ji priklauso nuo to, kaip asmuo vertina pats save ir kaip jį vertina kiti.
Savigarba susiformuoja ankstyvoje vaikystėje priklausomai nuo auklėjimo. „Savigarbos
jausmą privalo susikurti pats žmogus. Kiekvienam žmogui būtina nuodugni jam būdinga
savigarbos supratimo analizė ir jos rezultatų pripažinimas.
„Savigarbos šaknys – rašo F. Porat (1991), - tai gyvenimo proceso pradžia. Šis
procesas – tai kasdien po truputį vis didėjantis savęs suvokimas, savęs paneigimas, savęs
pripažinimas“. Stiprus savigarbos jausmas suteikia jėgų ir pasitikėjimo toliau augti, mėginti
pasikeisti, ryžtis, protingai vertinant savo trūkumus bei klaidas.
Savęs vertinimas visų pirma formuojasi girdint ir suvokiant kitų žmonių vertinimus.
S. Šukys (2001) teigia, kad savosios vertės pajautimas, gali rastis tik globojančioje šeimoje.

11
Tokioje, kurioje yra vertinamas vaikų individualumas, sugebėjimai ir pasiekimai, kurioje
bendraujama atvirai. Tokioje šeimoje išaugęs žmogus jaus , kad yra vertas meilės, sugebės
pasirūpinti savo fizine ir emocine gerove, nebijos intymumo ir gerai prisitaikys visuomenėje.

Kaip tvirtina V. Spurga (1988) … mūsų vidinė sandora tokia įvairi ir sudėtinga, jog
kai kuriai momentais mes ne mažiau būname nepanašūs į save, kaip ir į kitus…

G. Skujienė (1988) pabrėžia, jog savigarbus žmogus nepažemina savęs negarbingais

darbais ir veiksmais, nepasiduoda negatyvioms įtakoms, išoriniams spaudimui, neina į
sandėrį su sąžine, nepataikauja, neveidmainiauja.
Nuotaikų derinimas yra emocinio ryšio esmė. Vienas iš bendravimo sėkmę lemiančių
veiksmų yra žmonių gebėjimas ugdyti emocinį sinchroniškumą. Jeigu asmuo sugeba
prisitaikyti prie kito žmogaus nuotaikos arba lengvai savo nuotaika gali jį paveikti, jam
nesunku bendrauti, teigia D. Greenberger (2000).

1. 2. PSICHINĖS SVEIKATOS PATOLOGIJA (SUTRIKIMAI)

1.2.1 Žmogaus su psichine negale apibūdinamas

Pasak V. Danilevičiūtės (2003), psichikos sveikata yra kompleksinis fenomenas,

aprėpiantis daugelį socialinių, aplinkos, biologinių ir psichologinių veiksnių. Oficialiais PSO
duomenimis pasaulyje 1500 mln. žmonių serga psichikos sutrikimais. Apie 1/3 jų serga
daugiau nei vienu sutrikimu, 3/4 gyvena išsivysčiusiose šalyse. 1999 m. Lietuvoje pas
specialistus gydėsi 145 688 sutrikusios psichikos asmenys, 2001 m. šis skaičius siekė 162
038. Lietuvoje nėra atlikta nuoseklių ir išsamių epidemiologinių tyrimų, kurie teiktų
patikimų duomenų apie sergamumą psichikos ligomis, psichikos ligų paplitimą įvairaus
amžiaus grupėse. Elgesio sutrikimai, nesiekiantys psichozinio registro, daugeliu atvejų
neatsispindi jokioje statistikoje.
Pastaraisiais metais psichikos sveikatos problemų rizikos veiksnių daugėja. Tai
nedarbas, skurdas, migracija, politinis nestabilumas, didėjanti įtampa tarp etinių ir kitų
grupuočių (ypač didmiesčiuose), benamių gausėjimas, įvairių formų narkomanijos plitimas,
vienatvė ir socialinių ryšių praradimas, socialinis – ekonominis nestabilumas ir netikrumas.
Bendras susirgimų skaičius nuo 1995m. nuolatos didėja.

12
 Nagrinėjant žmogaus psichiką medicininės psichologijos požiūriu labai svarbu
suprasti, kas yra normali sveikata ir liga. Psichinė sveikata priklauso nuo socialinių ir
ekonominių visuomenės sąlygų. Liga pasireiškia konkrečiais simptomais. Vertindamas
simptomus, gydytojas nustato ligos pobūdį ir pritaiko gydymą. Gautus rodiklius jis lygina su
sveikų žmonių fiziologiniais rodikliais ir daro atitinkamą išvadą.
Apibūdinant psichiką būtina žinoti jos požymius – liguistus, susijusius su smegenų
veiklos sutrikimais. Sergant psichinėmis ligomis, gali būti pažeista ir anatominė smegenų
struktūra, bet dažniausiai ji lieka beveik nepakitusi. Dažnai psichinė liga ir jos simptomai
vystosi, sutrikus kai kurių galvos smegenų dalių veiklos koordinacijai, dirginimo ir slopinimo
procesų pusiausvyrai arba dėl patologinio dirginimo židinio, apimančio įvairias smegenų sritis.
Sergančiam psichine liga sunku suprasti savo būseną ir pastebėti, kaip pasikeitė jo elgesys.
Todėl jis dažnai nebegali dirbti įprasto darbo, keičiasi jo požiūriai, bendravimas su kitais
žmonėmis. Psichinė liga pasireiškia ne vien žmogaus susijaudinimu, neramumu, kartais
agresyvumu ar keistu elgesiu. Dažnai ji gali prasidėti vos pastebimais sutrikimais, kurie iš
pradžių visiškai netrukdo žmogui prisitaikyti prie aplinkos, nepakeičia jo elgesio.
Pasak pasaulinės psichinės sveikatos federacijos prezidento Shona Sturgeon,
17amžiaus filosofas R. Dekartas atskyrė žmogaus protą ir kūną. Jis protą matė visiškai atskirą
nuo kūno. Ir dabar beveik du šimtmečius psichinės sveikatos specialistai stengiasi vėl juos
apjungti. Kad žmogaus psichinė sveikata būtų stipri, rekomenduojama iš anksto neišgyventi
dėl galimų sunkumų, mokytis prisiimti atsakomybę, nebijoti įveikti sunkumus; sveikata yra
fizinė, dvasinė ir socialinė žmonių gerovė, taigi gera sveikata neįmanoma be psichinės
sveikatos.
Kalbant apie psichinę sveikatą, privalu neapsiriboti vien tuo, yra ar nėra psichikos
sutrikimų simptomų. Psichinė sveikata yra emocinis ir dvasinis atsparumas, kuris leidžia
patirti džiaugsmą ir ištverti skausmą, nusivylimą ir liūdesį; tai gėrio jausmas, kuriuo remiasi
tikėjimas savo bei kitų žmonių orumu ir verte.

1.2.2 Adaptacijos ir nuotaikos (afektiniai ) sutrikimai

Tai subjektyvaus distreso ar emocijų sutrikimo būsena, paprastai sukelianti socialinės

veiklos ar įgūdžių sutrikimų, pasireiškianti bandymu prisitaikyti prie stresogeniškų gyvenimo
pokyčių ar stresogeniškų gyvenimo įgūdžių. Stresorius ar psichologinė trauma gali paveikti
individo socialinę aplinką ar platesnes socialines asmens vertybes. Stresoriai gali paveikti

13
individą ar jo artimuosius ir bendruomenę. Individualus jautrumas padidina adaptacijos
sutrikimo stiprumą. Adaptacijos sutrikimas gali pasireikšti labai įvairiai: gali būti depresiška
nuotaika, susirūpinimas, nesugebėjimas planuoti ateitį, toliau dirbti pradėtus darbus.
Adaptacijos sutrikimo atveju joks simptomas nėra pakankamai išreikštas ar vyraujantis.
Adaptacijos sutrikimas paprastai prasideda per mėnesį po stresogeninio įvykio ar gyvenimo
pokyčio, simptomai rečiau trunka ilgiau kaip 6 mėnesius. Adaptacijos sutrikimai nėra sunkus
psichikos sutrikimas. Susiklosčius nepalankioms aplinkybėms adaptacija gali sutrikti
kiekvienam asmeniui. Nepalankiai situacijai praeinant adaptacijos sutrikimas taip pat
blanksta.
Nuotaika – sąlyginai ilgalaikė, gana pastovi psichinė būsena, pasireiškianti kaip
ilgalaikis teigiamas ar neigiamas emocinis žmogaus veiklos fonas, kuriame išsiskiria
daugiau ar mažiau ryškūs žmogaus išgyvenimai. Ir nuotaika gali veikti patiriamus
išgyvenimus. Atsiradusi nuotaika paveikia vėliau kylančias emocines reakcijas, minčių
kryptį bei žmogaus elgesį.
Prasta nuotaika – ne tik nemaloni emocinė būsena, kai žmogus praranda tai, ką įprasta vadinti
dvasine pusiausvyra. „ Kai prasta nuotaika, sumažėja darbingumas, nesidomima aplinkiniu
pasauliu, atsiranda pavojus prarasti gebėjimą suprasti kitų jausmus. Įsakymais su prasta
nuotaika susidoroti neįmanoma, todėl reikia ieškoti jos priežasties. O priežastys gali būti
įvairios: baimė, nerimas, liūdesys, ilgesys ir silpnadvasiškumas.

Nuotaikos (afektinis) sutrikimas – tai ilgalaikis emocinės pusiausvyros praradimas.

Šis sutrikimas paveikia asmens veiklą, mąstymą, aplinkos supratimą ir kitką. Jį lydi įvairių
aktyvumo lygmenų pakitimai.
Nuotaikos sutrikimai yra polietiologiniai, t.y. juos įtakoja ne vienas, bet keletas veiksnių:
genetiniai-endogeniniai, kultūriniai-religiniai, aplinkos, psichologiniai, socialiniai, somatinės-
neurologinės ligos, toksinai ir kt. Iki šiol nėra aiški afektinis sutrikimų kilmė,
patofiziologiniai mechanizmai.
Vienkartiniai nuotaikos epizodai atskirti nuo kartotinių sutrikimų, kadangi nemažai
pacientų, juos patiria tik vieną kartą gyvenime. Afektiniai sutrikimai dažnai įeina į kitų
sutrikimų struktūrą arba būna antriniai, tai yra priklausomi nuo kitų ligų, be to gali pasireikšti
kai kurie pavieniai nuotaikos sutrikimų simptomai. Sutrikus psichikai, nuotaika liguistai
pakinta trimis būdais:
1. pakinta nuotaikos pobūdis,
2. nuotaika svyruoja dažniau arba rečiau,
3. nuotaika kitaip atitinka ligonio mintis, veiksmus arba aplinkinius įvykius.

14
Individą gali apimti nerimas, depresija arba pyktis. . Šie pokyčiai gali turėti arba neturėti
priežasties. Nuotaikos (afektinių) sutrikimų svariausias bruožas yra pasikeitusi nuotaika arba
afektas.
Manoma, kad kartotine trumpalaike depresija gali sirgti apie 5% visuomenės. Nustatyta, kad
9-11% afektinis sutrikimų kartojasi sezoniškai (S.Taylor, 1996), o žiemos tipo depresijos
penkis kartus dažnesnės už vasaros. Greitas cikliškumas du kartus dažnesnis tarp moterų.

1.3. SUAUGUSIOJO AMŽIAUS YPATUMAI

1.3.1 Amžiaus tarpsnių samprata bei periodizacija

Žmogaus gyvenimo fazių modeliavimas padeda apibrėžti svarbiausius socialinės

politikos prioritetus, padedančius sumažinti prieštaravimus, iškylančius žmogui įvairiais jo
gyvenimo laikotarpiais. Antra vertus, šie modeliai padeda giliau pažinti specifines žmogaus
augimo, brendimo ir senėjimo problemas.
Žmogaus gyvenimas neatskiriamas nuo kokybinių jo amžiaus tarpsnių ypatybių,
kurios sociologijoje vadinamos socialiniais perėjimais, socialinėje psichologijoje -
reikšmingais gyvenimo įvykiais, etnologijoje - iniciacija ir t.t.
Amžiaus tarpsnis – tai žmogaus gyvenimo atkarpa, vertinama chronologiniu (laiko)
požiūriu. Ji žymi skirtingus ir dažnai prieštaringus žmogaus gyvenimo laikotarpius, kurių
periodizavimui dažniausiai panaudojami šie kriterijai: - neurofiziologiniai, susiję su skirtinga
žmogaus anatominių struktūrų branda ir tarpneuroninių ryšių, žyminčių nervinę ir
endokrininę sistemas, pokyčiais; - fiziniai, susiję su lytiniu brendimu (pubertetu) ir dažnai
vadinami akceleracija arba ankstyvojo XX amžiaus jaunimo subrendimo tendencija; -
psichologiniai, apimantys žmogaus suvokimo, abstraktaus mąstymo, kultūrinės saviraiškos
procesus ir suponuojantys svarbiausią jo sąmonės konstantą - savimonę; - socialiniai,
kultūriniai, susiję su žmogaus bendravimo, mokymosi, darbinės veiklos ir laisvalaikio
ypatybėmis.
Taigi skirtingi žmogaus amžiaus tarpsniai yra susiję su negrįžtamais biologiniais
pokyčiais jo organizme, o kita vertus - su tolygiai augančiu žmogaus socialiniu kultūriniu
sąmonėjimu ir jo saviraiškos galimybėmis. Vėlyvosios paauglystės ir ankstyvosios jaunystės
laikotarpis, susijęs su ryškiais pubertetiniais, fiziologiniais pokyčiais žmogaus organizme, jo
fiziniu augimu, poslinkiais mąstyme, išgyvenimuose ir savimonėje.
Pubertetu vadinamas žmogaus psichofizinių, socialinių kultūrinių pokyčių ir perėjimo
iš vaikystės į suaugusio žmogaus statusą laikotarpis. Jo pradžia susijusi su kokybiškai naujais

15
biologinių procesų pokyčiais vaiko organizme. Pubertetinio vystymosi procesas nulemtas
genetiškai ir pasireiškia visiškai vienodai net ir skirtingose socialinėse, kultūrinėse ir
ekonominėse sąlygose. Vaiko organizme per palyginti labai trumpą laikotarpį - 3-4 metus -
atsiranda ryškūs morrfologiniai (hormoniniai), fiziologiniai, somatiniai pokyčiai, antriniai
lyties požymiai. Puberteto procesų tyrimai parodė, kad esminiai paauglių organizmo pokyčiai
prasideda jau nuo 10 - 12 metų, o jų nuotaikų kaita pasireiškia impulsyvumo ir netgi
negatyvizmo reakcijomis. Taigi somatinius paauglių pokyčius papildo psichinių (mąstymo,
jausminių) struktūrų kaita, taip pat pasikeitęs jų socialinis elgesys, padidėjęs atotrūkis nuo
šeimos.
Mokslinėje literatūroje chronologinės puberteto - jaunystės ribos apibūdinamos kaip
labai plačios - nuo 10 - 12 ir iki 18 - 20 - 22 metų (Rinsley, 1982, Huttenlocher, 1984).
Tačiau jos nuolat koreguojamos, nes dar labai daug neaiškumų slypi procesuose,
lemiančiuose biosocialinę puberteto pradžią. Petersono, Tayloro (1980) tyrimai parodė, kad
biologiniai puberteto pokyčiai glaudžiai susiję su socialiniais veiksniais, t.y. perėjimo į
suaugusių žmonių statusą ypatybėmis. Atlikti Miller, Colemano (1980, 1981) tyrimai parodė,
kad paauglių lytis taip pat yra svarbus veiksnys, sąlygojantis jų savimonės formavimosi
procesus.
Paauglystės - ankstyvosios jaunystės laikotarpį sąlyginai galima suskirstyti į: - 10 -
14 metų - ankstyvąją paauglystę, atitinkančią lytinės brandos pradžią, tačiau socialinio
statuso požiūrio dar nesiskiriančią nuo vaikystės; - 15 - 16 metų viduriniąją paauglystę,
susijusią su ryškiais somatiniais, psichiniais pokyčiais; - 17 - 19 metų - vėlyvąją paauglystę ir
jaunystės pradžią, susijusią ne tik su psichosomatiniais, bet ir socialiniais poslinkiais
jaunuolio gyvenime - studijomis, darbinės veiklos pradžia. Dauguma šiuolaikinių puberteto,
jaunystės laikotarpio tyrimų sutelkti ties įvairaus pobūdžio sociokultūrinių sąlygų (amžiaus,
lyties, šeimos, turtinės padėties) analize, streso ir lytinės brandos problemų sprendimo.
Jaunas suaugusiojo amžius. Tai intymumo arba uždarumo bei vienatvės krizė. Šioje
stadijoje ypač reikšmingas asmeninių ryšių formavimasis. Jei tokių ryšių nėra, atsiranda
psichologinis atsiskyrimas nuo kitų. Net ir būdamas su kitais drauge, paauglys jaučiasi
vienišas. Draugystė be galo svarbi paauglių amžiuje, nes išmokti būti kito draugu arba
pačiam sugebėti priimti draugystę ne visuomet lengva ir ne visuomet pavyksta. Meilė - šio
laikotarpio idealas. Tačiau pats kritiškiausias momentas - seksualių ryšių siekimas. Toks
svarbus gyvenime sprendimas turėtų vykti tik rimtai apsvarsčius jo prielaidas ir pasekmes.
Jaunystės sąvoka atsirado XIX a. pabaigoje. Didžiausi bręstančio jaunimo
pergyvenimai būna susieti su įtampa šeimoje - ypač skyrybomis ir finansiniais sunkumais.
Paaugliai kartais laiko save kaltais dėl tėvų nesutarimo, labai pergyvena, kai netenka vieno iš

16
gimdytojų, labai jaučia, kaip po tėvų skyrybų pablogėjo finansinė būklė. Gali būti, jog čia
veikia trečias faktorius: išoriniai visuomeniniai ir ekonominiai poveikiai.
Egzistuoja įvairių žmogaus amžiaus periodizacijos schemų. Tai natūralu, nes organizmo
augimą, brendimą bei senėjimą nevienodai apibūdina daugelis rodiklių. Ir neaišku, kuris iš jų
svarbesnis. Bandymų periodizuoti žmogaus amžių yra labai daug, nes nuolat ieškoma
tobulesnių būdų, kaip jį pagrįsti biologiškai, atsižvelgiant į viso kūno ir jo dalių, organų bei
sistemų, morfologinius, fiziologinius ir biocheminius kitimus bei į individo psichikos raidą.
Viena iš schemų sudaryta remiantis biologiniais duomenimis, žmogaus amžiaus
periodizacija (J.Tutkuvienė), kuri pagrįsta ilgamečiais Vilniaus universiteto anatomų
(S.Pavilonio, G.Česnio, J.Tutkuvienės ir kt.) vaikų augimo bei brendimo morfologinių
požymių tyrimais ir gausios mokslinės literatūros analizės rezultatais. Remiantis biologiniais
duomenimis, sudarytoje žmogaus amžiaus periodizacijos matyti, jog perėjimas iš vieno
amžiaus tarpsnio į kitą yra individualus ir įvairuoja. Augimo ir brendimo greičio
nevienodumo kiekvieno amžiaus tarpsnio duomenys svyruoja: kiekvienoje populiacijoje yra
greičiau arba lėčiau negu vidutiniškai augančių ir bręstančių individų (K. A. Tamašauskas,R.
Sropus, 2003).
Žmogaus gyvenimo raidos periodizacija yra sudaroma atsižvegiant į tam tikrus organizmo
psichobiologinius vystymosi ypatumus. Taip pat bandoma gretinti ir motorinės elgsenos
etapus su chronologinio amžiaus kategorijomis.
Įvairios teorijos įvairiai skirsto paauglio ir suaugusiojo amžiaus fazes. A Gučas (1990)
pasiūlė tokį amžiaus tarpsnių klasifikavimą:

Amžiaus tarpsniai vyrai trukmė

moterys
Paauglystė 13-16 12-15
Jaunystė 17-21 16-20
Pirmasis brandos amžius 22-35 21-35
Antrasis brandos amžius 36-60 36-55
Pagyvenusio žmogaus amžius 61-74 56-74
Senatvė 75-90 Ilgaamžystė
90 ir daugiau

17
Barbara ir Philipas Newmanai (1987) nurodo tokius paauglio ir suaugusiojo vystymosi
laikotarpius:
1. Ankstyvoji paauglystė (12-18);
2. Vėlyvoji paauglystė (18-22);
3. Jauno suaugusiojo amžius (22-34);
4. Vidutinio suaugusiojo amžius (35-60);
5. Vyresnio suaugusiojo amžius (60-75);
6. Senatvė (daugiau kaip 75).
Pagrindinė teorijos mintis – nuolatinis asmenybės augimas. Teorija remiasi keturiomis
prielaidomis:
1. augimas vyksta visą gyvenimą – nuo vaisiaus užuomazgos iki senatvės.
2. individo gyvenimas atspindi jo vystymąsi.
3. asmenybę reikia vertinti integruotai – jos vystymąsi analizuoti vidinio aktyvumo
kontekste (fizinio, socialinio, emocinio ir kognityvinio).
4. kiekvieno žmogaus elgesys turi būti analizuojamas tam tikroje aplinkoje esant tam
tikriems tarpasmeniniams santykiams.
Psichosocialinio požiūrio šalininkai daug dėmesio skiria vidinei patirčiai. Pagal B. Ir Ph.
Newmanus - vidinę erdvę sudaro visa, ką esame patyrę tiek sąmoningai, tiek pasąmonės
lygmenyje - tai planavimo ir iniciatyvos kontrolės centras.
Žmogus pereina iš fazės į fazę individualiu tempu, veikiant vidinių (genetinės
struktūros, somatinės sistemos, ego) ir išorinių sąlygų (kultūros). Fazių trukmė apytikslė,
atitinkanti psichosocialinę individo plėtotę. Individas vystosi epigenetiniu būdu – pagal
biologinį augimo ir visiško subrendimo planą. Galimybių grįžti atgal nėra. Kiekviena
vystymosi fazė – tai jautrus periodas, tam tikromis vystymosi užduotims atlikti ir gebėjimams
išsiugdyti.

1.3.2. Jauno suaugusiojo ir vidutinio suaugusiojo

psichosocialinio vystymosi užduotys ir krizės

Vystymosi užduotims įveikti reikia kompetencijos ir įgūdžių, kurie padėtų

tinkamiausiai veikti tam tikroje aplinkoje. Vystymosi užduotys gali apimti motorinius,
intelektinius bei socialinius ar emocinius įgūdžius. Individo galimybė atlikti užduotis
priklauso nuo ankstesnės fazės psichosocialinės krizės įveikimo. Konflikto sprendimas
leidžia naujiems socialiniams gebėjimams atsirasti. Jie skatina įgyti naujos patirties, sudaro

18
sąlygas tarpasmeninių santykių gebėjimams vystytis ir, įveikus krizę, atlikus vystymosi
užduotis, žadina gerovės jausmą.
Vystymosi fazių užduotys
Jauno suaugusio ( 22-34 metai )
1. Šeimos kūrimas;
2. Vaikų gimdymas ir auginimas (motinystė, tėvystė);
3. Darbas;
4. Gyvenimo stilius.
Vidutinis suaugusysis ( 35-60 metai )
1. Puoselėja vedybinius santykius;
2. Tvarko namų ūkį;
3. Auklėja vaikus;
4. Karjeros valdymas.
Psichosocialinė krizė – tai asmens psichologinės pastangos prisitaikyti prie socialinės
aplinkos irvystymosi fazės reikalavimų. Patiriant krizę išgyvenamas didelis stresas, ir tai yra
visiškai normalu, nes pastangos tą stresą įveikti sudaro sąlygas pereiti į aukštesnę vystymosi
pakopą. Kiekvienoje fazėje visuomenė ir socialinė grupė kelia individui vis naujų
reikalavimų. Kiekvienos fazės krizė verčia individą formuoti naujus įgūdžius. Kiekvienai
vystymosi stadijai būdingi tam tikri reikšmingi santykiai.
Jaunam suaugusiajam svarbūs santykiai su draugais, partneriais, mylimais,
bendradarbiais. Šiame amžiuje būdinga psichosocialinė krizė – intymumas arba izoliacija.
Vidutinio suaugusiojo amžiuje svarbiausieji santykiai tampa abstraktesni, sieja
asmenį su žmonija, kultūra bei subkultūra, daugiau dėmesio skiriama naujo lygio globos ir
draugystės santykiams su artimais draugais. Šio amžiaus psichosocialinė krizė –
generatyvumas arba stagnacija. Dauguma žmonių, nepaisydami kylančių sunkumų, krizes
įveikia teigiamo poliaus naudai. Teigiamai raidai neretai trukdo destruktyvios jėgos. Tokias
jėgas Newmanai pavadino patologinėmis orientacijomis. Pastarosios orientacijos rodo, kad
psichosocialinės krizės sprendžiamos negatyviai. Kraštutiniais atvejais patologinės
orientacijos trukdo normaliai asmenybės raidai, nes energija nukreipiama ne vystymosi
užduotims atlikti, o priešingai, joms vengti.
Patologinės orientacijos nėra vien pasyvus barjeras, trukdantis asmenybei augti. Jos
kuria tam tikras strategijas, leidžiančias individui vengti santykių su socialine aplinka.
Asmuo izoliuojasi ir nepajėgia pozityviai spręsti nei esamos, nei tuo labiau kitos vystymosi
fazės psichosocialinės krizės.

19
22-34 metų amžiaus žmogus kuria intensyvius ir prasmingus santykius su mylimaisiais,
draugais, bendradarbiais, t.y. sprendžia intymumo ir izoliacijos psichososialinę krizę. Šią
krizę įveikti padeda abipusis ryšys su bendraamžiais. Sėkmingai išsprendus psichosocialinę
krizę tobulėja gebėjimas mylėti. Abipusis ryšys pakeičia vaikystei būdingą priklausomumą.
Jei nepavyksta išspręsti psichosocialinės krizės, atlikti vystymosi užduočių ir išsiugdyti
gebėjimo mylėti, jauno suaugusiojo amžiuje gali formuotis patologinė orientacija –
uždarumas, kitų niekinimas, atstūmimas ar nustelbimas. Dėl to atsiranda bendravimo su
bendraamžiais ar sutuoktiniais problemų, galimos skyrybos. Jų gyvenimo stilius gali būti
labai įvairus. Visose situacijose gali vystytis intymumas arba izoliacija. Kultūros reiškiami
vedybų, vaikų gimdymo, darbinės veiklos lūkesčiai jaunų suaugusiųjų dažniausiai yra iš
naujo vertinami ir priimami arba atmetami.
Generatyvumas arba (tęstinumas) yra viena iš suaugusio žmogaus užduočių,
aktualiausia vidutiniame amžiuje ir galinti pasireikšti įvairiomis formomis, o jos išraiška
priklauso nuo aplinkybių, laiko ir vaidmenų. Tęstinumo sąvoka žymi žmogaus saviraišką,
savisaugą ir savo gyvenimo tęstinumą, o kita vertus – dalyvavimą bendroje veikloje.
Pozityvus generatyvumo arba stagnacijos psichosocialinės krizės sprendimo rezultatas yra
įsipareigojimas rūpintis jaunesniąja karta. Tai sugebantis globoti, dalyvaujantis visuomenės
gyvenime, žmogus. Patologinė vystymosi orientacija vidutinio suaugusiojo amžiuje yra
nenoras rūpintis kitais, jaunesniąja karta, atmetimas.
Subrendęs žmogus turi būti reikalingas. Jam reikia paskatinimo, ir tas paskatinimas
ateina iš tų, kuriais tenka rūpintis, arba iš to, ką reikia statyti, gaminti ar kurti. Žmonės,
kuriems svarbus tęstinumas, rūpinasi savo indėliu ir siekia produktyviai gyventi.

1.4. PSICHOLOGINĖS SAVIJAUTOS VEIKSNIAI

1.4.1. Sveikatos kontrolės apibrėžtis

Pastaruoju metu psichologų ir gydytojų nuomonės nesutampa dėl gydymo pobūdžio.

Gydytojai mano, kad reikia gydyti simptomus ir tai juos skatina daryti sparčiai besivystanti
vaistų gamybos pramonė. Psichologai mano, kad reikia stiprinti žmogaus dvasią, keisti
požiūrį į ligą, jos vystymąsi ir baigti, organizuoti savo gyvenimą taip, kad nesusidarytų
reikiamos priežastys ligai rastis. Psichologai žmogaus psichinę sveikatą apibrėžia daug
plačiau, ne vien ligos pašalinimu, bet ir apmąsto psichinės sveikatos prevencijos būdus bei
galimybes. Demokratinėje visuomenėje, pabrėžiančioje asmeninę atsakomybę už kiekvieną
veiksmą ar santykį, sveikata tampa savarankiška bei reikšminga vertybe, nes be geros

20
sveikatos žmogus negalės pilnavertiškai dalyvauti rinkos konkurencinėje kovoje. Kiekvienam
žmogui pačiam reikia pradėti rūpintis savo sveikata, pradžioje įvertinus savo dabartinį
sveikatos stovį, neigiamų įpročių gausumą, sveikos gyvensenos įgūdžių stovį,
t.y.subalansuoti mitybą, fizinį aktyvumą, savireguliaciją. Visa tai skatina žmogaus sveikatą
sieti su kontrolės lokusu.
Kontrolės lokusas – tai žmogaus savybė, polinkis, atsakomybė už savo gyvenimą ar atliktus
darbus priskirt išorinėms jėgoms (atsitiktinumui, kitų įtakai) arba savo paties sugebėjimams
bei pastangoms. Kontrolės lokusas parodo, kaip žmogus suvokia save ir savo galimybes, ar
žmogus jaučia tiesioginį ryšį tarp savęs ir savo elgesio bei veiklos. Žmogui būdingas vienoks
ar kitoks kontrolės lokusas, didele dalimi lemia jo savarankiškumą ir aktyvumą, siekiant savo
tikslų. Pirmasis panaudojęs šį terminą buvo amerikiečių psichologas Julian Rotter
(1966,1978,1982). Kontrolės lokuso supratimas buvo apibrėžtas socialinio išmokimo teorija,
kaip asmenybės sudedamoji dalis.
Rotter teigia, kad kontrolė – tai universalus, vienmatis asmenybės bruožas, kuris
nepriklauso nei nuo vietos, nei nuo laiko. Autorius sukūrė vertinimo sistemą, kurią sudaro
klausimai, padedantys nustatyti, kiek individas tiki asmenine arba išorine įtaka savo
gyvenime. Pasak Rotter, žmonėms būdinga vienokio ar kitokio pobūdžio kontrolė, o kadangi
tai yra nekintama ir priklauso nuo situacijos, jis žmogaus elgesį veikia nepriklausomai nuo
aplinkybių. Pagal šią teoriją jis skirstė žmones į du tipus: vidinės kontrolės tipas (savo
gyvenimo šeimininkas) ir išorinės kontrolės (marionetė). Tai kraštutiniai tipai kontrolės
lokuso skalėje. Grynų tipų gyvenime pasitaiko retai. Kiekvienas žmogus turi vieno ar kito
bruožų. Svarbu yra tai, kokiam problemų sprendimo būdui teikiama pirmenybė: laukti kol už
mus jas išspręs koks nors kitas žmogus, kol nusišypsos laimė, kol viskas išsispręs savaime ar
„paimti“ likimą į savo rankas. Tvirtai laikydamasis socialinio išmokimo požiūrio, Rotter
mano, kad įsitikinimus apie galimybę valdyti savo likimą nulemia ankstyvoji gyvenimo
patirtis.
Išorinė kontrolė rodo įsitikinimą, kad gyvenimą tvarko ir už jį atsako kažkas kitas.
Tokie žmonės tiki likimu, atsitiktinumais, sėkme priklausančia nuo Dievo ar kitų žmonių.
Užuot mėginę spręsti problemas, šie žmonės dažniau reaguoja gynybiškai, neigia, kad
problema apskritai egzistuoja. Kartu su kitomis savybėmis pasireiškia nepasitikėjimas
savimi, nepastovumas sprendimuose, savarankiškumo stoka, pasyvumas, padidėjęs
jautrumas, įtarumas, agresyvumas ir sunkus streso išgyvenimas. Stengiamasi atidėti problemų
sprendimą nekonkrečiam laikui, nuolat keisti savo tikslus.
Vidinės kontrolės atveju, žmonės labiau pasitiki savimi, labiau kryptingi, atkaklesni
užsibrėžto tikslo siekime, linkę save analizuoti, komunikabilesni, nepriklausomi ir

21
geraširdiškesni, susidūrę su sunkumais tiki galintys juos įveikti, jaučia didesnę atsakomybę
už tai, kas jiems nutinka. Vidinės kontrolės lokusas yra socialiai pripažinta vertybė ir rodo
įsitikinimą, kad žmogus pats gali veikti savo gyvenimą. Vidinės kontrolės lokusas
priskiriamas idealiojo Aš struktūrai.
Suvokiamos kontrolės pobūdžio poveikį įrodo daugelio tyrimų rezultatai.
Vidinės ir išorinės kontrolės lokuso principams būdingas ne tik specifinis mąstymas,
bet ir tam tikros elgsenos organizavimas. Tęsdamas Rotter J. tyrimus kitas mokslininkas
psichologas Hiroto D. (1975) kontrolės lokusą susiejo su išmoktu beviltiškumu, vengimu,
t.y., su konkrečia ir individualia žmogaus reakcija, organizuojančia atitinkamą elgseną.
Išorine kontrole pasižymintys individai vengė spręsti iškilusią problemą arba sprendė ją
lėčiau ir nevykusiai, lyginant juos su vidinės kontrolės žmonėmis.
Kiti tyrimai parodė (Abramson, Selingman, Teasdale, 1980), kad išorine kontrole
pasižymintys tiriamieji turi žemesnę savivertę, vertinant savo asmenybę.
Kontrolės lokusas siejamas su priežastingumo sąvoka. Weiner (1993-1996), ( cit. pagal
B.Hausen Lemme, 2003), tyrinėdamas žmogaus sėkmės ir nesėkmės priežastis nustatė, kad
individas gali išlaikyti tikėjimą savo jėgomis, manyti, kad pats gali valdyti savo gyvenimo
situacijas arba bent jas įtakoti. Išorinės kontrolės tiriamieji, susidūrę su liga, mažiau
motyvuoti jai priešintis. Vidinės kontrolės žmonės labiau tiki savęs rūpinimosi pasekmėmis.
Šiuo metu vyrauja nuomonė, kad vidinė ir išorinė kontrolė yra daugiamatė ir priklauso
nuo gyvenimo realijų: žmogus nevienodai gali kontroliuoti skirtingas gyvenimo sritis.
Krause N. ir Baker E. (1992) nustatė, kad didžiausią poveikį žmogaus gerovei bei
sveikatai sukelia jam ypač svarbiose gyvenimo srityse prarasta kontrolė. Žmogaus sveikatą ir
gerovę reikšmingai veikiantys sunkumai gali sumažinti asmeninės kontrolės pojūtį jam
svarbiose gyvenimo srityse. Tyrimų duomenys rodo, kad tikėjimas kontrole su laiku kinta ir
priklauso nuo gyvenimo patirties: vyresnio amžiaus tiriamiesiems būdinga didesnė kontrolė
nei jauniems.
Pastaruoju metu naudojama net 18 skirtingų skalių, kuriomis galima įvertinti konkrečių
gyvenimo sričių kontrolę skirtingose amžiaus grupėse. Viena iš tokių yra Wallston K. (1978)
daugiadimensinė sveikatos kontrolę matuojanti skalė, kuri vadovaujasi trimis rodikliais,
nurodančiais ligos įsisąmoninimo lygį: vidiniu (Internality), atsitiktinumo (Chance), kitų
poveikio (Powerful others) rodikliu.
A. Petrulytė ir K. Vetrovaitė (2004) tyrė moksleivių sveikatos kontrolės lokuso
ypatumus; nustatyta statistiškai reikšminga koreliacija atsitiktinumo rodiklio (CHC) ir kitų
įtakos rodiklio (PHLC) su nerimastingumu, su savęs vertinimo nerimastingumu, su
tarpasmeninių santykių nerimastingumu; vadinasi, kuo labiau moksleiviai pasitiki

22
atsitiktinumu ir kitais, tuo didesnis nerimastingumas jiems yra būdingas. Tarp mokymosi
pažangumo ir mokyklinio nerimastingumo nustatytas statistiškai reikšmingas neigiamas
ryšys. Vadinasi, kuo mokyklinis nerimastingumas aukštesnis, kuo blogiau moksleiviai
jaučiasi mokykloje, tuo prastesni mokymosi rezultatai. Moksleivių sveikatos kontrolės lokuso
pasiskirstymo pagal lytį ir mokymosi profilį svarbesnių statistiškai reikšmingų skirtumų
neaptikta.
Pagal Žutautienės (2003) atliktus tyrimus, Vilniaus aukštesniosios technologijos
mokyklos studentai savo sveikatos būklę sieja su vidine kontrole (HLC), kiek mažiau tiki
atsitiktinumu (CHC), ir mažiausiai pasitiki kitų poveikiu (PHLC).
A. Petrulytė ir T. Lazdauskas (2005) tyrė lėtinėmis ligomis sergančių suaugusiųjų
sveikatos kontrolės lokuso ypatumus. Rezultatai patvirtino hipotezę apie tikimybę, jog
sergančių lėtinėmis ligomis suaugusiųjų išorinio sveikatos kontrolės lokuso rodiklis labiau
išreikštas, nei sveikų suaugusiųjų.

1.4.2 Nerimas ir nerimastingumas

Nerimas – emocinė būsena, kylanti kylanti dėl gresiančio pavojaus, galimos įtampos ar
nelaimės. Nerimo priežastys primena baimės atsiradimo priežastis, tačiau skirtingai nuo
baimės, nerimo šaltinio negalima tiksliai nurodyt. Nerimas analizuojamas ir aprašomas dviem
lygiais:
1. Kaip žmogaus emocinė būsena, laikinas emocinis procesas, kurio intensyvumas tam
pačiam žmogui gali keistis. Tai sąmoningai suvokiamas subjektyvus grėsmės pojūtis.
2. Kaip asmenybės bruožas (nerimastingumas), stabilus individo polinkis išgyventi
nerimą tam tikru intensyvumu.Vieniems žmonėms tas pats dalykas atrodo keliantis
grėsmę, kitiems – ne.
Nerimas pasireiškia trimis organizmo lygiais:
1. Neuroendokrininiu (adrenalino-epinefrino išskyrimu).
2. Psichiniu (neįsisąmoninti būkštavimai).
3. Somatiniu arba motoriniu-visceraliniu (įvairios organizmo sistemos reaguoja į
padidėjusią epinefrino produkciją).
Tyrinėtojai nurodo keletą nerimo priežasčių:
įvairios socialinės problemos (rasinės ir tautinės, neaiškus ekonominis statusas, konfliktai
namuose); ryškūs pasikeitimai žmogaus gyvenime (artimo žmogaus mirtis, ligos, neštumas,

23
vedybos, skyrybos ir t.t.); tai ir kasdienio gyvenimo sunkumai bei problemos. Sunkumai gali
būti įvairiausi – nuolatinis laiko trūkumas, vienišumas, nesaugi aplinka, finansinė atsakomybė,
nepasitenkinimas darbu. Nerimas verčia žmogų būti aktyviu, ieškoti, įveikti kliūtis, nugalėti
nesėkmes.
Psichoanalitikai nerimo priežasčių ieško ankstyvosios vaikystės patirtyje. Jeigu suaugęs
žmogus patenka į situaciją, kuri primena vaikystėje patirtą vienišumo, atmestumo,
nežinomybės jausmą, jis išgyvena nerimą.
Kai psichiką stimuliuoja per stiprūs išoriniai ir vidiniai šaltiniai, perpildo ją jaudinimu, tada
vystosi nesuvaldomas automatinis nerimas. Sugebėjimas vietoje automatinio nerimo patirti
taip vadinamąjį signalinį nerimą yra susijęs su ego funkcijomis (suvokimu, mąstymu,
atgaminimu). Signalinio nerimo sukeltas nemalonus pojūtis aktyvuoja, paleidžia malonumo
siekimo energiją, kuri duoda jėgų Ego suvaldyti nerimą stimuliuojančias fantazijas, t.y. atskirti
fantazijas nuo realybės. Norėdami nuslopinti nerimą, turime rasti jo priežastis. Nerimui
pasiekus didelį intensyvumą, jis tampa dezorganizuojančiu žmogaus veiklą, ir objektyviai
vertinti situaciją darosi sunku.
A. M. Prichožanas (1994) nurodo, kad nerimastingumas – emocinio diskomforto
išgyvenimas, susijęs su nemalonumo laukimu, su gresiančio pavojaus nuojauta. Išskiria
nerimastingumą kaip emocinę būseną ir kaip pastovią savybę – asmenybės ar temperamento
bruožą.
J. L.Chanino (1978) nuomone „ nerimastingumas, kaip pastovus arba situaciškai
atsirandantis bruožas, kuris sukelia padidėjusį nerimą, baimę, paniką specifinėse socialinėse
situacijose.“
Nerimastingumo sąvoka apibūdinama kaip žmogaus savijauta, kuri charakterizuojama
padidintu polinkiu į pergyvenimus, nuogastavimus, nerimavimą, turinčią neigiamą emocinį
atspalvį.
Suaugusio žmogaus padidėjęs nerimastingumas, susijęs su švelnumo stoka ankstyvajame
amžiuje. To rezultatas – stresas ir tarpusavio santykių problemos. Švelnumo ir dėmesio stoka
nepastebimai pakeičia vaikų smegenų vystymąsi ir ateityje jiems gali išryškėti
nerimastingumas bei nesugebėjimas formuoti socialinius ryšius. Atsakomybę ir kaltę
jaučiantys žmonės gniaužia savyje pykt, teigia A. Kriščiūnas (1991). Po kurio laiko pykčio
slopinimas tampa toks automatiškas, kad žmogus nebesuvokia jo egzistavimo savo esybės
gelmėse. Jis tik jaučia, kad paskui jį per gyvenimą sėlina nerimas ir neviltis.
S. Srivastava (2003) pažymi, kad nerimas, susijęs su objektyviomis priežastimis, atitinka
dėmesio vertą, asmenybei svarbią problemą. Kai nerimas tęsiasi kelias valandas, mėnesius
arba ir trumpiau, bet yra ekstremalus, pereina į panikos priepuolius teigia A. Sansone (2004)

24
- tai jau patologinis nerimas. Jei asmuo visą gyvenimą nerimauja be pagrindo dėl
smulkmenų, tai - nerimastingos asmenybės bruožas. Nerimas paprastai kyla dėl vidinių
žmogų draskančių konfliktų . Dažnai nerimo apskritai neįmanoma suvokti. Žmogus
paprasčiausiai nežino, kodėl jį kankina nerimas. Jis sako : “ neramu ir tiek!” . Tai iš
pasamonės gelmių kylantis nerimas. Tokį nerimą galima apibūdinti, kaip savotišką
nerimastingą laukimą.
Nerimas – tai labiau neapibrėžtas grėsmės jausmas, nuo baimės besiskirtianti pavojaus
neapibrėžtumu. Liguistos psichikos būsenos žmogų kamuoja įkyrios mintys, abejonės,
vaizdiniai, prisiminimai, baimės, potraukiai, kurių jis negali atsikratyti, nors ir supranta, kad
jie nepagrįsti ir beprasmiški., teigia J. Reichas. (1994). Panaši būsena kartais gali pasitaikyti
ir sveikam jautrios psichikos žmogui. Jis abejoja įprastais veismais, tačiau jam tai netrukdo.
Nerimastingi žmonės dažniausiai jaučia, kad jie bejėgiai, priklausomi nuo kitų žmonių veiksmų
bei nuomonių. Tuo pat metu jie iš visų jėgų stengiasi nuolat viską kontroliuoti.
Nerimas, be abejo sietinas su labai žemu savivertės jausmu. Pašaliniam stebėtojui atrodo, kad
daug pasiekiančio žmogaus savivertė yra didelė. Tačiau viduje toks žmogus labai abejoja savo
asmenine verte. Jis jaučiasi privaląs „pateisinti“ labai reikliai nusistatytus standartus, kad būtų
priimtinas pasauliui. Jis jaučia, kad turi „prilygti etalonui“arba žlugti. Kadangi „etalonas“
nerealus, nesėkmės baimė – labai tikroviška baimė.
JAV nacionalinio sveikatos instituto duomenimis, per gyvenimą nerimas pasireiškia 25 proc.
asmenų, iš jų – generalizuotas nerimas atsiranda 5,1 proc. atvejų ir vienodai pasireiškia
visiems.
Nerimo paplitimo duomenys Prancūzijoje: 17,3 proc. vyrų ir 36 proc. moterų. Dėl šių ligų 25
proc. lankosi psichikos sutrikimo centruose, 15 proc. - pas bendrosios praktikos gydytojus.
Tuo tarpu jaunesnių žmonių (tarp jų ir paauglių) nerimas vienodai paplitęs tarp abiejų lyčių.
Generalizuoto nerimo ir (panikos priepuolio) pradžia dažniausiai pasireiškia 14-15 m.
amžiuje. Yra aprašyta ankstyva tėvų netektis kaip viena iš nerimo priežasčių. Tai
psichologinės nerimo kilmės šalininkų požiūris. Biologinės psichiatrijos šalininkai teigia, kad
yra įgimtas nervinių sistemų jaudrumo pakitimas ir ypač CNS mediatorinių sistemų
nepilnavertiškumas.
Epidemiologiniai tyrimai parodė, kad 50-70 proc. sergančiųjų depresija buvo gydyti nuo
nerimo nors kartą gyvenime. Nurodoma, kad esant depresijai per 4 metus pasireiškia nerimo
sutrikimų. Iš kitos pusės, įvairių autorių duomenimis, sergant generalizuotu nerimu daugiau
nei 6 mėn., 23-73 proc. atvejų prisideda depresija. Manoma, kad šių dviejų sutrikimų
dažnumas toks įvairus dėl nepakankamai įvertinamo nuotaikos pablogėjimo diagnozuojant
nerimo sutrikimus.(Otto M, Pollack M, Smoller J.,2001).

25
 Pagal G. Manicavasagar (1993), neuropsichologiniu požiūriu nerimo psichopatogenezės
esmė yra "viršribinio rūpesčio"buvimas. Psichosocialiniai konfliktai gali sukelti daugelio
biologinių sistemų pakitimus. Tokio tipo nerimas dažniau būna kaip somatizacijos pasekmė ir
požymis. Vadinasi, kilus nerimui vyksta kognityvinės reakcijos - atmintyje kyla nerami
įsiskverbianti mintis dėl išorinio pavojaus. Pagal Sansonį, Silovę (2004), tai suvokimo
nerimastingumas, kai asmuo vertina aplinką kaip pavojingą ir reaguoja taip, kad apsisaugotų
nuo grėsmės.
Psichologiniu požiūriu pagal Taylorą ir Kochą (1996), nerimas suprantamas kaip
informacijos vertinimo anomalija. Atmintyje surandami anksiogeniniai stimulai ir situacija
vertinama kaip nerimastinga. Dėmesys automatiškai nukreipiamas į anksiogeninius stimulus.
Nesąmoningąją, automatinę-procedūrinę atmintį aktyvina grėsmės jutimas. Tai gali vykti net
be realaus stimulo, spontaniškai, dėl pastovaus emocinių atminties struktūrų hiperjautrumo.
Norėdami nuslopinti nerimą, teigia Reichas ir Perry (1994) turime rasti jo priežastis. Nerimui
pasiekus didelį intensyvumą, jis tampa dezorganizuojančiu žmogaus veiklą, ir objektyviai
vertinti situaciją darosi sunku.
Žinoma, kad stimuliuojant vegetacinę nervų sistemą, pradeda greičiau plakti širdis, padažnėja
kvėpavimas, išsiplečia vyzdžiai, dažniau prakaituojama ir pan. Šiuos pokyčius sąlygoja
adrenalino išsiskyrimas. Buvo iškelta hipotezė, kad nerimas atsiranda kaip atsakas į šiuos
organizmo funkcionavimo pokyčius. Tačiau dabar manoma, kad pirmiau atsiranda nerimas, o
tik vėliau pakinta organizmo funkcijos., teigia Lang ir Sarmiento (2004).
Nerimas signalizuoja apie suintensyvėjusius pasąmonėje glūdinčius impulsus, jei nerimas
viršija adaptacines organizmo galimybes, vystosi generalizuotas nerimo sutrikimas, kiti
neurotiniai susirgimai.
Buvo atlikti tyrimai studentų tarpe, diferencijuojant nerimą ir depresiją, Tartu universitete
Estijoje. (Triin Eller, 2005).
Remiantis HAD klausimynu (Hospital Anxiety and Depression Scale), nerimo sutrikimai tarp
studentų buvo žymiai dažnesni nei depresijos. Nerimo sindromas (11 taškų) nustatytas 31,1%
(14) studentų. Iš jų 85,7% (12) sudarė studentės. Polinkis į nerimą (9-10 taškų) konstatuotas
26,6% (12) studentų (atitinkamai 14% (2) vyrų ir 32% (10) moterų). Depresiniai sutrikimai
nustatyti tik 4,4% (3) studentų. Dažniausiai studentai jautė baimę, lydimą vidinio virpulio ar
spaudimo po krūtine (44,4%), juos vargino neramios mintys ir rūpesčiai (37,7%), įtampa ir
nerimas (33,3%).
Emociniai sutrikimai tarp studentų yra retesni. Vyrauja nerimo sindromas, kuris nustatytas
31,1% tirtųjų. Iš jų 85,7% sudarė studentės. Pagrindinis nerimo požymis yra baimė.

26
Nerimas yra viena dažniausių žmogaus patiriamų emocijų, kurios lydi žmogų visą gyvenimą.
Tačiau nerimo pasireiškimas ir intensyvumas kinta priklausomai nuo žmogaus amžiaus,
įgimtų savybių, gyvenimo patyrimo bei aplinkos. Jeigu nerimas išgyvenamas labai stipriai ir
sutrikdo pagrindines žmogaus organizmo funkcijas, manoma, kad tai jau yra nerimo
sutrikimas.
Davidavičienės A.G. (2001) tyrimų duomenimis . Egzistuoja glaudus ryšys tarp neigiamo
savęs vertinimo ir depresijos, nervinės įtampos, padidėjusio nerimo bei kitų sutrikimų.
Visais lygiais pasireiškiantį nerimą galima įvertinti įvairių psichologinių metodikų
pagalba. C. Spilbergeris pasiūlė metodiką, leidžiančią diferencijuotai tirti nerimą kaip
asmenybės savybę ir kaip būseną. Vertinant nerimą kaip asmenybės savybės lygį labai
svarbu, nes šis veiksnys daro nemažą įtaką subjekto elgsenai. Tam tikras nerimo lygis yra
natūrali ir būtina aktyvios, veiklios asmenybės savybė. Kiekvieno žmogaus nerimo būsena
turi savo optimalų arba pageidaujamą lygį. Tai vadinama naudingu nerimu. Žmogaus savęs
vertinimas šiuo požiūriu yra svarbus savikontrolės ir saviauklos komponentas.
Jeigu psichologinis testas parodo aukštą nerimo lygį, galima daryti prielaidą, kad daugelis
stresinių situacijų, ypač tos, kurios yra susijusios su jo kompetencija ir prestižu, sukels aukštą
nerimastingumą. Asmenims, kurių nerimo lygis aukštas, vertėtų ugdyti pasitikėjimo sėkme
jausmą. Ir atvirkščiai, žmonėms, kurių nerimo lygis žemas, reikia skatinti aktyvumą, pabrėžti
veiklos motyvacinius komponentus, žadinti susidomėjimą ja, ugdyti atsakomybės jausmą
sprendžiant vienus ar kitus klausimus.
Ribinė nerimo būsena pasireiškia padidėjusiu dirglumu, nervingumu, nekantrumu,
nenuoseklumu veikiant, nepasitikėjimu bendraujant, taip pat sustiprėjusiu nerimu dėl savo
paties ar savo artimųjų sveikatos.

1.4.3. Savęs vertinimas

Žmogus – viena iš sudėtingiausių sistemų, egzistuojančių pasaulyje. Veikdamas ir

bendraudamas žmogus pažįsta aplinką, reaguoja į ją ir gauna iš jos grįžtamąją informaciją,
formuoja požiūrį į išorės daiktus, reiškinius, žmones ir galiausiai susidaro savęs vaizdas,
suvokimas. Šis savęs suvokimas, kaip psichinis reiškinys, visada turi kažką, kas suvokiama
labai aiškiai, kažką, kas suvokiama ne taip aiškiai, dalis savęs vaizdo lieka visai
neįsisąmoninta. Susiformavusiam Aš – vaizdui būdinga patį save palaikyti, teigia Č. Toinč
(1994), išliekant nepakitusiu. Kai pažeidžiama žmogaus savimeilė ar savigarba, kai žmogaus

27
norimam savęs vertinimo lygiui iškyla grėsmė sumažėti, pradeda veikti vienokia ar kitokia
psichinė gynyba.

Anot R. Želvio (1995), asmenybės santykį su išoriniais ar vidiniais reiškiniais, veikla atspindi
jausmai. Jie gali stipriai paveikti visus psichinius procesus. Net trumpalaikiai jausmai, kaip
antai: laimė, pyktis, džiaugsmas, gali paveikti suvokimą, mąstymą, sąmonę, valią. Emocijos,
kurias išugdo ir praturtina gyvenimo patirtis, auklėjimas, bendravimas su žmonėmis _ tai
aukštesnieji jausmai: meilė, dėkingumas, kaltė, gėda. Vieni jausmai trunka akimirką
(išgąstis), kiti ilgai (meilė, neapykanta). Dėl savo stiprumo jie gali slopinti kitus jausmus,
greitinti ar lėtinti mąstymą, apriboti sąmonę. Jausmai skatina įvairų psichinį nusiteikimą
veiklai. Dažnai gali ir apsunkinti psichinį gyvenimą.

„Savosios vertės suvokimas yra nepaprastai svarbi asmenybės charakteristika.

Savosios vertės lygis reguliuoja mūsų elgesį įvairiausiose gyvenimo srityse, stipriai veikia
mūsų tarpasmeninius santykius, veiklos tikslų ir krypčių pasirinkimą bei jos efektyvumą,
apsisprendimą krizinėse situacijose ir t.t. Nuo bendro asmenybės požiūrio į save labai
priklauso sėkminga jos raida. Savosios vertės jausmą galima išskaidyti į dvi dalis: savigarbą
ir simpatiją sau. Asmenybės savigarba – tai vertinamasis požiūrio į save aspektas. Simpatiją
sau išreiškia daugiau emocijos ir jausmai savo paties atžvilgiu. Tai besąlygiškas savęs
priėmimas su visais trūkumais ir privalumais, savęs pripažinimas“.(Bendravimo psichologija,
2001). Teisingas savęs vertinimas – tai asmens žinių, mokėjimų ir įgūdžių, psichinių ir fizinių
savybių bei galimybių suvokimas, vientisas paties savęs ir savo vietos gyvenime vertinimas
(V. Spurga, 1999).

Labai lengvas ir labai didelis savęs vertinimas gali būti vidinio, o kartais ir išorinio
konflikto šaltinis. Kai save pervertinama, galima laukti, kad susiformuos per didelis
pasitikėjimas savimi, pasipūtimas, nekritiškas požiūris į kitus ir save. Demonstruoti puikybę
yra viena prasčiausių nerimo priedangų (R. May, 1996). Kai save nepakankamai vertinama,
gali atsirasti neryžtingumas, nepasitikėjimas savimi, nedrąsa ir pan. Savęs nuvertinimas – tai
gėda pagrįstas savęs vertinimas (R.Serapinaitė, 1995). Kiekvienas žmogus- tai asmenybė,
turinti savąjį teigiamą arba neigiamą aš". Kuo geriau save vertinsime, tuo lengviau
formuosime ir palaikysime tarpasmeninius santykius. Tyrimai rodo, kad teigiamas „aš"
didėja keičiantis amžiui; kuo vyresnis žmogus, tuo geriau apie save galvoja, nes žmonės su
laiku išmoksta geriau kontroliuoti keliamus tikslus. Egzistuoja ryšys tarp teigiamo „aš" ir
asmenybės elgesio.

28
 Mokslinės literatūros duomenimis, savivertė yra ugdoma vertinant savo gebėjimus ir
kitas reakcijas į juos. Savivertės trūkumo ženklas yra tikslo neturėjimas. Nepasitikintis
savimi žmogus, nekelia sau tikslų, nes netiki, kad juos įgyvendins. Aukštos savivertės žmogų
sėkmė skatina veikti, jis labiau linkęs rizikuoti, kelia sau tikslus ir siekia juos įgyvendinti. Tai
žadina vaizduotę, ryžtingumą, drąsą. Savęs vertinimas, tiesiogiai dalyvavimas elgesio ir
veiklos reguliacijos procese, nustato tam tikrą pusiausvyrą tarp išorinių poveikių, vidinės
asmenybės būsenos ir jos elgesio formų (G. Valickas, 1991).

Žmogus tiksliai turi žinoti, kokias savybes reikia ugdyti savyje, todėl saviaukla prasideda
savęs vertinimu. Savęs vertinimas formuojasi lyginant savęs su kitais žmonėmis keliu.
Adekvatus savęs vertinimas leidžia teisingai suformuluoti saviauklos tikslus. Ji formuojasi
tais atvejais, kai subjektas išreiškia nuomonę apie save, savo poelgius su žmonėmis, kuriais
kontaktuoja šeimoje, darbe, poilsiaudamas, kritiškai sugretina save su aplinkiniais. Jeigu
rezultatas šių kontaktų – pažemintas savęs vertinimas, žmogus pradeda surasti kiekvienoje
veikloje neįveikiamas kliūtis. Jis praranda pasitikėjimą savimi, iškyla sunkumai darbe,
bendravime su kolegomis. Neadekvataus savęs vertinimo ženklas yra priklausomybė; kuo
labiau žmogus bus priklausomas nuo kitų nuomonės, tuo toliau bus nuo adekvataus savęs
vertinimo. Žinoma, į žmonių nuomonę reikia atsižvelgti, tačiau paskutinis žodis turi būti jo
paties.

Rosenbergo klausimyno vidinis suderinamumas buvo tikrintas Lietuvos vaikų imtyje;

(tyrimą atliko R. Žukauskienė ir O. Malinauskienė)
Autorės teigia, kad aukštas savęs vertinimas neigiamai koreliavo su neurotizmu ir teigiamai
su ekstraversija. Nerimas neigiamai susijęs su saviverte; t.y. kuo žmogus patiria daugiau
nerimo, tuo jis turi menkesnę savivertę. Paauglių savivertė susijusi su lytimi, bet nesusijusi
su amžiumi. Tokie bruožai kaip aktyvumas, nuotaikų kaita, savikontrolė ir pasitikėjimas
savimi, priklauso tiek nuo asmeninių sindromų, tiek nuo socialinių faktorių (išsilavinimo,
profesijos, socialinės padėties ir t.t.) žymiai daugiau nei nuo amžiaus; tačiau tie patys bruožai
vienų žmonių palyginamai pastovūs, o kitų kintantys.

A. Didžiokienė ir N. Žemaitienė (2005) atliko tyrimą su smurtą patyriančiais rizikos

grupės vaikais, buvo įvertinta jų psichologinė savijauta, savęs vertinimas. Nustatyta, kad šie
vaikai pattiria daugiau neigiamų emocijų, prasčiau vertina save. Patirtas smurtas siejosi su
menku savęs vertinimu, kuris gali būti priskiriamas psichologinį pažeidžiamumą
didinantiems veiksniams.

29
 K.Samašonok (2005) atliko tyrimą su paaugliais, gyvenančiais globos namuose ir
pilnose šeimose ir palygino jų savęs vertinimą. Nustatyta, kad globos institucijose
gyvenantiems paaugliams būdingas žemesnis savęs vertinimas bei žemesni mokymosi
pasiekimai nei paauglių, gyvenančių pilnose šeimose. Globos namų auklėtiniai rečiau save
vertina teigiamai, mano esą niekam tikę, neturintys gerų savybių, jaučiasi nereikalingi,
nevykėliai, neturintys kuo didžiuotis. Tyrimo rezultatai parodė tiek globos institucijose, tiek
pilnose šeimose gyvenančių paauglių grupėse statistiškai reikšmingus ryšius tarp tam tikrų
savęs vertinimo rodiklių. Taip pat paaiškėjo, kad gaunantys aukštesnius mokytojų įvertinimus
bei dažniau patiriantys sėkmę mokymosi procese globos namų auklėtiniai yra labiau
patenkinti savimi. Žemesnius įvertinimus gaunantys paaugliai iš pilnų šeimų save vertina
kaip nesugebančius gerai atlikti užduočių.
Paauglių, gyvenančių globos institucijose, žemas savęs vertinimas ir žemi akademiniai
pasiekimai gali būti sietini su ankstyva neigiama psichosocialine patirtimi, meilės, šilumos
trūkumu, nesaugumo jausmu, aplinkinių abejingumu, neigiamu vertinimu.
R. Žukauskienė ., bendradarbiaujant su J. Petrašiūte, L.Bruzgyte, J.Kanapinskaite Atliko
tyrimą , kurio tikslas – kaip pačios moterys, patyrusios profesinę sėkmę, vertina savo
gyvenimo kokybę, kokie yra savęs vertinimo ypatumai. Paaiškėjo, kad vadovaujančios
moterys patiria mažiau neigiamų emocijų, geriau vertina save, o taip pat sugeba geriau
kontroliuoti įvykius, ir yra labiau patenkintos savo sveikata. Autorės teigia, jog asmenys
kurie patiria sėkmę, linkę save vertinti visapusiškai geriau, nei tie, kurie patiria nesėkmę.
A.G. Davidavičienė (2001) atliko moksleivių narkotinių medžiagų vartojimo tyrimą.
Daugiau nei trečdalis moksleivių turi žemą ir labai žemą savigarbos rodiklį. Nustatytas
tamprus ryšys tarp savęs vertinimo ir žalingų įpročių.
A. Zaličevskis (2005) tyrė polinkio į riziką ir savęs vertinimo sąsajas. Nustatyta, kad polinkis
į riziką siejasi su savęs vertinimu. Tiriamiesiems, kuriems būdingas aukštesnis savęs
vertinimas, labiau linkę į riziką. Taip pat nustaryta, kad tiriamieji pasižymintys didesniu
skirtumu tarp aspiracijų ir savęs vertinimo, mažiau linkę rizikuoti.
A. Palujanskienės tyrimo tikslas – atskleisti jaunų žmonių (amžiaus vidurkis 19 metų)
savijautos ir savęs vertinimo ryšį. Kai jaučiamas nepasitenkinimas savimi, verčia save
pervertinti arba nuvertinti. Mokinių savijauta ir vertinimas priklauso nuo lyties; vaikinai save
vertina kur kas geriau nei merginos, o geriau save vertinant , gerėja ir savijauta. Save
pervertinantys vaikinai statistiškai patikimai yra aktyvesni ir geresnės nuotaikos. Merginoms
reikalingas teigiamas pastiprinimas.
Vienas svarbiausių savivertės ugdymo būdų – gerbti save kaip visumą, suprantant, kad „Aš
“ spektras – nuo stipraus iki silpno ir nuo švelnaus iki priešiško. Savivertė suteiks jėgų ir

30
pasitikėjimo toliau augti, mėginti pasikeisti, ryžtis. Daugelis žmonių stengiasi nepripažinti
savo silpnybių. Jau pati savęs priėmimo idėja reikalauja neslėpti savo silpnybių, priešingai -
pripažinti jas.

II. SERGANČIŲ SUAUGUSIŲJŲ PSICHOLOGINĖS SAVIJAUTOS VEIKSNIAI

(sveikatos kontrolės lokusas, nerimas, nerimastingumas, savęs vertinimas) TYRIMAS

2.1. Tyrimo objektas, tikslas, uždaviniai, hipotezės

Tyrimo objektas

Sergančių žmonių psichologinės savijautos ( sveikatos kontrolės lokusas, nerimas,

nerimastingumas, savęs vertinimas) veiksniai.

Tyrimo tikslas
Sergančių žmonių psichologinės savijautos ( sveikatos kontrolės lokusas, nerimas,
nerimastingumas, savęs vertinimas) tyrimas.

Tyrimo uždaviniai

1. Remiantis K. Wallston (1978) Sveikatos kontrolės lokuso daugiadimensine skale

(MHLC), nustatyti sergančių ir sveikų suaugusiųjų sveikatos kontrolės lokuso skalių
rodiklių pasiskirstymo vidurkį visoje imtyje (pagal amžių, lytį, išsilavinimą, psichinę
būklę).
2. Palyginti sergančių suaugusiųjų sveikatos kontrolės lokuso skalių (K. Wallston,
1978) rodiklių įverčius su sveikų tiriamųjų atitinkamais rodikliais.
3. Remiantis C. Spilbergerio (2000) Nerimo ir nerimastingumo skale įvertinti sergančių
ir sveikų suaugusiųjų nerimo (kaip jie jaučiasi dabar, šiuo metu) ir nerimastingumo
(kaip asmenybės bruožą) rodiklių įverčius.
4. Remiantis M. Rosenberg (1979) savivertės skale palyginti sergančių ir sveikų žmonių
savęs vertinimą.
5. Tikėtini tarpusavio ryšiai tarp kintamųjų rodiklių: sveikatos kontrolės lokuso, savęs
vertinimo, nerimo bei nerimastingumo.

31
Hipotezės

1. Tikėtina, kad sergantieji savo sveikatos būklę sieja su kitų įtaka ir atsitiktinumu;
2. Tikėtina, kad sveikieji savo sveikatos būklę sieja su priklausomybe nuo vidinių
veiksnių.
3. Tikėtina, kad sergantieji patiria didesnį nerimą ir yra labiau nerimastingi.
4. .Tikėtina, kad sergančiųjų savivertė yra žemesnė negu sveikų suaugusiųjų.
5. Tikėtini koreliaciniai ryšiai tarp sveikatos kontrolės lokuso, nerimo, nerimastingumo ir
savivertės rodiklių.

2. 2. Tyrimo metodai ir tiriamieji

1. K. Wallston (1978) daugiadimensinė (daugiamatė) sveikatos kontrolės lokuso skalė

(MHLC) skirta nustatyti skirtingą žmonių požiūrį į svarbias, su sveikata susijusias problemas;
ją sudaro trys atskiros skalės, nurodančios ligos įsisąmoninimo lygį: vidinį (Internality),
atsitiktinį (Chance), kitų įtaka (Powerful others).
Darbo vadovei doc. dr. A. Petrulytei suteikta teisė naudotis daugiadimensine sveikatos
kontrolės lokuso metodikos forma /MHLC / (Wallston, 1978) mokymo ir mokslo tikslais.
Metodiką sudaro trys sveikatos kontrolės lokuso rodikliai:
1. Vidinė kontrolė (Internality) – matuoja tai, kiek individas tiki, kad jo sveikatos būklė
priklauso nuo vidinių veiksnių;
2. Atsitiktinumas (Chance) – matuoja tai, kiek sveikatos būklė siejama su atsitiktinumu
ar išoriniais veiksniais;
Kitų poveikis (Powerful others) – matuoja tai, kiek individas tiki tuo, kad jo sveikatos būklė
priklauso nuo kitų žmonių poveikio, ypatingai gydytojų.
Metodiką sudaro 18 klausimų ir atitinkamai kiekvieną skalę sudaro – 6 klausimai. Kiekvienas
klausimas vertinamas nuo 1 (visiškai nesutinku) iki 6 (visiškai sutinku), o taškų suma
kiekvienoje iš pateiktų skalių gali būti nuo 6 iki 36. Trijų subskalių taškai neturi būti suvesti į
vieną bendrą rezultatą. Atskirų subskalių taškai parodo, kaip stipriai individas tiki kiekvienu
kontrolės aspektu (kuo daugiau taškų, tuo stipresnis jo tikėjimas). Šios subskalės gali būti
panaudotos kaip atskiros priemonės įvairiems suvokiamos sveikatos kontrolės aspektams
įvertinti (Wallston et al., 1978).
Skalės Cronbach alpha koeficientas svyruoja nuo 0.673 iki 0.767. Vidinės koreliacijos matrica
parodė, kad subskalės vidinė kontrolė ir kitų poveikis yra statistiškai nepriklausomos, vidinė

32
kontrolė ir atsitiktinumas koreliuoja neigiamai, o kitų poveikis ir atsitiktinumas turi teigiamą
koreliaciją. Matuojant skalės struktūrinį validumą, buvo koreliuojamos šios metodikos
subskalės su atitinkamomis Levenson (1973) daugiamatės kontrolės lokuso skalėmis bei
nustatyti stabilūs ryšiai.

Tiriamajam pateikiama tokia instrukcija:

„Anketą sudaro 18 teiginių; su kiekvienu teiginiu galite sutikti arba nesutikti; šalia
kiekvieno teiginio yra skalė: nuo visiško nesutikimo (1) iki visiško sutikimo (6). Kiekvienam
teiginiui apibraukite vieną skaičių, parodantį ar jūs sutinkate, ar nesutinkate su tuo teiginiu.
Kuo stipriau sutinkate, tuo didesnį skaičių reikia apibrėžti, o kuo labiau nesutinkate –
mažesnį. Šioje anketoje nėra teisingo ar klaidingo atsakymo, nes čia jūs išreiškiate savo
asmeninę nuomonę.“
Tyrimo protokolo pavyzdys pateikiamas priede (žr. Priedas).

2. C. Spilbergerio Nerimo ir nerimastingumo skalė. 2000m lietuvių kalba paruošė Mary

Balaisis kartu su G. Gintiliene, A. Bagdonu, M. Navickiene, G. Bijūniene, R.
Dragunavičiene. Šia skale buvo įvertinta tiriamųjų savijauta – kaip jie jaučiasi dabar (šiuo
metu) ir apskritai. Nerimo įvertinimui, kaip žmogus jaučiasi dabar (šiuo metu) skirta 20
teiginių. Nerimastingumo, kaip (asmenybės bruožo) įvertinimui skirta tap pat 20 teiginių.
Tiriamajam pateikiama instrukcija:
„Yra 20 teiginių, kuriais žmonės apibūdina save. Nuosekliai skaitykite kiekvieną
teiginį ir nurodykite, kaip jūs jaučiatės dabar (šiuo metu), pažymėdami atitinkamą skaičių,
esantį teiginio dešinėje. Šis skaičius rodo atitinkamo išgyvenimo stiprumą. Pažymėkite tą
atsakymą, kuris tiksliausiai apibūdina jūsų jausmus šiuo momentu.“ Vertinama nuo 1 iki 4
balų (1-tikrai ne; 2-šiek tiek; 3-vidutiniškai; 4-tikrai taip).
Nerimastingumo skalę sudaro 20 teiginių;
Tiriamajam pateikiama instrukcija:
„Nuosekliai skaitykite kiekvieną teiginį ir nurodykite, kaip jūs apskritai jaučiaties,
pažymėdami atitinkamą skaičių, esantį teiginio dešinėje. Šis skaičius rodo atitinkamo
išgyvenimo stiprumą. Pažymėkite tą atsakymą, kuris tiksliausiai apibūdina jūsų jausmus
apskritai.“Vertinama nuo 1 iki 4 balų (1- beveik niekada; 2- kartais; 3- dažnai; 4- beveik
visada).
Tyrimo protokolo pavyzdys (žr. Priedas)

33
3. M. Rosenberg savęs vertinimo skalė; (1979). Sutrumpintai ji vadinama RSE (Rosenberg
Self-Esteem). Tai 10 teiginių skalė, kurios reproduktyvumo koeficientas 92%, o skalės
pajėgumas 72%.
Kaip pažymi savivertės skalės autorius, patikrinus skalės patikimumą – konstruktyvų,
konvergentinį ir diskriminantinį buvo gauti patenkinami rezultatai ( M.Rosenberg, 1979).
Savęs vertinimo rodikliai nustatomi pagal šią skalę, yra artimai susiję su kitais tiriamojo
ypatumais.
Tiriamajam pateikiama instrukcija:
„Skalę sudaro 10 teiginių, atspindinčių asmens požiūrį į save, savo vertę ir svarbą; jūs
turite įvertinti, kiek kiekvienas teiginys atitinka jūsų požiūrį į save, pasirinkdami vieną iš
keturių atsakymo variantų: „visiškai sutinku,“ „sutinku,“ „ nesutinku,“ „visiškai nesutinku.“
Tyrimo protokolo pavyzdys (žr. Priedas).

Duomenų apdorojimas
Tyrimo rezultatai buvo apdoroti SPSS programine įranga (version 12.0). Apskaičiuoti
sveikatos kontrolės lokuso, nerimo, nerimastingumo, savivertės skalių vidurkiai ir
standartiniai nuokrypiai. Koreliacinė analizė atlikta norint rasti statistiškai reikšmingą ryšį tarp
kintamųjų rodiklių: sveikatos kontrolės lokuso, nerimo, nerimastingumo, savęs vertinimo.

Tiriamieji
Buvo tirti Rokiškio psichiatrijos ligoninės pacientai, turintys lengvesnius psichinius
negalavimus: adaptacijos ir nuotaikos (afektinius) sutrikimus.
Tyrime sutiko dalyvauti 70 Rokiškio psichiatrijos ligoninės pacientų (35 vyrai ir 35 moterys),
su lengva psichine negale, pakankamai suvokiantys savo jausmus, save, aplinką, sugebantys
adekvačiai atsakyti į pateiktų testų klausimus.
28 pacientams diagnozuoti adaptacijos sutrikimai; 42 – nuotaikos (afektiniai ) sutrikimai; 31
iš jų pirminis, t.y. gydosi pirmą kartą; 39 pacientai gydosi pakartotinai.
Moterys dažniau gydosi po stresogeninių situacijų, psichologinių traumų, daugeliui jų
diagnozuoti adaptacijos sutrikimai.
Vyrams daugiau būdingi nuotaikos (afektiniai ) sutrikimai; keli iš jų turėjo priklausomybės
sindromą.
Sergančiųjų tiriamųjų amžius – nuo 20 iki 55 metų, įvairaus išsilavinimo .

34
Kontrolinę grupę sudarė 70 sveikų suaugusiųjų (35 vyrai ir 35 moterys), niekada
nesigydžiusių panašaus profilio įstaigoje. Sveikų tiriamųjų amžius – nuo 20 iki 55 metų;
įvairaus išsilavinimo. Pagal B.ir Ph. Newmanų (1987) amžiaus periodizaciją tai atitinka jauną
ir vidutinį suaugusiojo amžių.

Tyrimo eiga
Psichologinės savijautos veiksnių tyrimas vyko 2005-2006 metais. Sergantieji
suaugusieji buvo apklausiami individualiai.
Prieš pradedant tyrimą buvo gautas skyriaus vedėjos leidimas bendrauti su pacientais ir
juos ištirti. Paaiškinus patiems tiriamiesiems, kad tyrimo duomenys bus panaudoti magistro
darbo rašymui, kad anketos anonimiškos ir jose nereikia rašyti nei vardo, nei pavardės,
tiriamieji geranoriškai sutiko. Tyrimas vyko ligoninės patalpose, psichologo kabinete.
Kontrolinės grupės tiriamiesiems buvo paaiškinta anketų pildymo procedūra, jos išdalintos į
namus.

2.3.SERGANČIŲ SUAUGUSIŲJŲ PSICHOLOGINĖS SAVIJAUTOS VEIKSNIŲ

TYRIMO REZULTATŲ ANALIZĖ

2.3.1.Sergančių ir sveikų suaugusiųjų sveikatos kontrolės lokuso, nerimo,

nerimastingumo, savivertės rodiklių įverčių vidurkių lyginamoji ir koreliacinė analizė

Sergančiųjų žmonių sveikatos kontrolės lokuso vidurkiai

1 lent.

N X
HLC 70 14,96
CHC 70 19,60
PHLC 70 24,00

35
 24

25
19,6

20 14,96

15

10

0
HLC CHC PHLC

1 pav. Sergančiųjų žmonių sveikatos kontrolės lokuso vidurkiai

1 lent. Pateikti sergančių žmonių sveikatos kontrolės lokuso skalių: (HLC ) - vidinės
kontrolės, ( CHC ) – atsitiktinumo, (PHLC ) – kitų poveikio vidurkiai. Gauti aukšti sergančių
žmonių (PHLC) - kitų poveikio rodikliai (24) liudija tai, kad sergantieji tiki tuo, kad jų
sveikatos būklė priklauso nuo kitų žmonių poveikio, ypatingai gydytojų. Kiek žemesni
rodikliai sveikatos būklę siejančių su atsitiktinumu ar išoriniais veiksniais (19,6). Žemiausi
yra vidinės kontrolės rodikliai (14,96), t.y. sergantieji mažiausiai tiki, kad jų sveikatos būklė
priklauso nuo vidinių veiksnių. Gautų vidurkių pasiskirstymas pavaizduotas 1 pav.

Sveikų žmonių sveikatos kontrolės lokuso skalių vidurkiai

2 lent.

N X
HLC 70 27,44
CHC 70 20,41
PHLC 70 18,87

36
 27,44
30
20,41
25 18,87
20

15

10

0
HLC CHC PHLC

2 pav. Sveikų žmonių sveikatos kontrolės lokuso skalių vidurkiai

Kaip matyti iš 2 lent. Ir 2 pav. Sveikų žmonių aukščiausias vidinės kontrolės rodiklio
vidurkis (27,44), vadinasi jie labiau tiki, kad jų sveikatos būklė priklauso nuo vidinių
veiksnių, jų yra aukštas vidinės kontrolės įsisąmoninimo lygis ir savo sveikatos būklę sieja su
savo pačių elgesiu. Kiek žemesni su atsitiktinumu ar išoriniais veiksniais siejamos sveikatos
būklės rodikliai (20,41). Žemiausi yra kitų poveikio rodikliai (18,87), liudijantys tai, kad savo
sveikatos būklę su jais sieja mažiausiai.

Sergančiųjų ir sveikų tiriamųjų sveikatos kontrolės lokuso vidurkių palyginimas

3 lent

Tiriamieji N X Std.nuokrypis t-test. P

HLC Ligoniai 70 14,96 4,522 -14,527 0,000
Sveiki 70 27,44 5,591
CHC Ligoniai 70 19,60 7,715 -0,665 0,507
Sveiki 70 20,41 6,749
PHLC Ligoniai 70 24,00 6,838 4,744 0,000
Sveiki 70 18,87 5,922

37
 27,44
30
24
25 19,6 20,41 18,87

20 14,96
Ligoniai
15
Sveiki
10

0
HLC CHC PHLC

3 pav. Sergančiųjų ir sveikų tiriamųjų sveikatos kontrolės lokuso vidurkių palyginimas

Iš 3 lent. ir 3 pav. Matome, kad pagal sveikatos kontrolės lokuso skalių vidurkius
pastebėti statistiškai reikšmingi skirtumai tarp sergančių ir sveikų žmonių (HLC) vidinės
kontrolės faktorių ( t= -14,527); ( p= 0,000). Sveiki žmonės mano, kad jų sveikatos būklė
priklauso nuo vidinių veiksnių t.y. sveikatą įtakoja jų pačių elgesys (27,44), skirtingai nuo
sergančiųjų, kurie tuo tiki žymiai mažiau (14,96). Taip pat pastebėti statiškai reikšmingi
skirtumai (PHLC) - priklausomybė nuo kitų poveikio; rodiklis (t= 4,744); (p= 0,000).
Sergantieji tvirtai tiki , kad jų sveikatos būklė priklauso nuo kitų žmonių poveikio, ypatingai
gydytojų (24 ), sveikieji tuo tiki silpniau (18,87). Sveikatos būkle, priklausančia nuo
atsitiktinumo ir išorinių veiksnių (CHC) kiek daugiau pasitiki sveiki žmonės (20,41),
sergantieji tuo pasitiki silpniau (19,6).

Sergančių ir sveikų moterų sveikatos kontrolės lokuso skalių pasiskirstymo vidurkiai

4 lent.
Moterys N X Std.nuokrypis t-test. P
HLC Sergančios 35 14,20 4,310 -13,782 0,000
Sveikos 35 28,66 4,465
CHC Sergančios 35 19,66 8,066 -0,635 0,527
Sveikos 35 20,71 5,647
PHLC Sergančios 35 22,40 7,697 2,798 0,007
Sveikos 35 18,00 5,224

38
 28,66
30
22,4
25 19,66 20,71
18
20
14,2
Ligonės
15
Sveikos
10

0
HLC CHC PHLC

4 pav. Sergančių ir sveikų moterų sveikatos kontrolės lokuso skalių pasiskirstymo

vidurkiai.

Atlikus sergančiųjų ir sveikų moterų sveikatos kontrolės lokuso skalių vidurkių

pasiskirstymo palyginimą, pastebėti statistiškai reikšmingi skirtumai tarp sergančiųjų moterų
ir sveikų sveikatos vidinės kontrolės rodiklių (HLC) ( t; -13,782), (p; 0,000).
Iš 4 lent. ir 4 pav. Matome, kad sveikos moterys savo sveikatą sieja su vidiniais veiksniais
t.y. tiki, kad sveikatą įtakoja jų pačių elgesys (28,66), sergančios moterys tuo tiki žymiai
mažiau (14,2). Taip pat pastebėti statiškai reikšmingi skirtumai (PHLC) – priklausomybė nuo
kitų poveikio; rodiklis (t= 2,798), (p= 0,007). Sergančios moterys tvirtai tiki, kad jų sveikatos
būklė priklauso nuo kitų poveikio, ypatingai gydytojų (22,4), sveikos moterys tuo pasitiki
silpniau (18). Sveikatos būkle, priklausančia nuo atsitiktinumo ir išorinių veiksnių (CHC),
kiek daugiau pasitiki sveikos moterys (20,71), sergančios tuo pasitiki silpniau (19,66).

Sergančių ir sveikų vyrų sveikatos kontrolės lokuso skalių pasiskirstymo vidurkiai.

5 lent.
Vyrai N X Std. t-test. P
Nuokrypis
HLC Sergantys 35 15,71 4,663 -7,886 0,000
Sveiki 35 26,23 6,362
CHC Sergantys 35 19,54 7,465 -0,314 0,755
Sveiki 35 20,11 7,772
PHLC Sergantys 35 25,60 5,510 4,065 0,000
Sveiki 35 19,74 6,505

39
 30 26,23 25,6

25 19,54 19,74
20,11
20 15,71
Ligoniai
15
Sveiki
10

0
HLC CHC PHLC

5 pav. Sergančių ir sveikų vyrų sveikatos kontrolės lokuso skalių pasiskirstymo

vidurkiai.

Iš 5 lent. ir 5 pav. Matome, sergančių ir sveikų vyrų sveikatos kontrolės lokuso skalių
pasiskirstymo vidurkių palyginimuose pastebėti statistiškai reikšmingi skirtumai tarp
sergančių vyrų ir sveikų sveikatos vidinės kontrolės rodiklių ( HLC) (t= -7,886), (p= 0,000).
Sveiki vyrai savo sveikatą sieja su vidine kontrole, vidiniais veiksniais, tiki, kad sveikata
įtakojama jų pačių elgesio (26,23), sergantys vyrai tuo tiki žymiai silpniau (15,71). Taip pat
pastebėti statiškai reikšmingi skirtumai (PHLC) – priklausomybė nuo kitų poveikio; rodiklis
(t= 4,065), (p= 0,000). Sergantys vyrai tvirtai tiki, kad jų sveikatos būklė priklauso nuo kitų
poveikio, ypatingai gydytojų (25,6), sveiki vyrai tuo tiki mažiau (19,74). Sveikatos būkle,
priklausančia nuo atsitiktinių veiksnių (CHC), kiek daugiau pasitiki sveiki vyrai
(20,11),sergantys vyrai tuo tiki kiek mažiau (19,54).

Sergančiųjų tiriamųjų sveikatos kontrolės lokuso skalių vidurkių pasiskirstymas pagal

amžiaus grupes ( jaunas suaugusysis ir vidutinis suaugusysis)

6 pav.
Amžius N X Std. t-test. P
Nuokrypis
HLC Jaun.suaug. 38 15,29 4,707 0,667 0,507
Vid. Suaug 32 14,56 4,332
CHC Jaun.suaug 38 19,11 7,731 -0,582 0,563
Vid.suaug 32 20,19 7,777
PHLC Jaun. 38 23,37 6,615 -0,840 0,404
Suaug
Vid. 32 24,75 7,126
Suaug.

40
 23,37 24,75
25 20,19
19,11
20
15,29 14,56

15
Jaun. Suaug.
10 Vid. Suaug.

0
HLC CHC PHLC

6 pav. Sergančiųjų tiriamųjų sveikatos kontrolės lokuso skalių vidurkių pasiskirstymas

pagal amžiaus grupes (jaunas suaugusysis ir vidutinis suaugusysis)

Kaip matome iš 6 lent. ir 6 pav. Tarp sergančiųjų jauno suaugusiojo amžiaus ir vidutinio
suaugusiojo amžiaus tiriamųjų sveikatos kontrolės lokuso skalių vidurkių , statistiškai
reikšmingų skirtumų nepastebėta. Sergantieji, tiek jauno suaugusiojo amžiaus, tiek vidutinio
suaugusiojo amžiaus tiriamieji, savo sveikatą sieja su priklausomybe nuo kitų poveikio
(PHLC), ypatingai gydytojų. Sergantys vidutinio amžiaus suaugusieji tuo pasitiki labiau
(24,75). Sergantys jauni suaugusieji tuo tiki kiek mažiau (23,37). Sveikatos būkle,
priklausančia nuo atsitiktinių veiksnių (CHC), kiek daugiau pasitiki taip pat vidutinio
suaugusiojo amžiaus sergantys tiriamieji (20,19), jauno suaugusiojo amžiaus sergantys
tiriamieji, tuo tiki mažiau (19,11). Mažiausiai savo sveikatą su vidine kontrole sieja tiek
jauni suaugę, tiek vidutinio suaugusiojo amžiaus sergantys tiriamieji. Sergantys jauni
suaugusieji , kiek daugiau tiki sveikatos priklausomybe nuo jų pačių elgesio (HLC) – (15,29),
vidutinio suaugusiojo amžiaus tiriamieji tuo tiki silpniau (14,56).

41
 Sergančiųjų ir sveikų tiriamųjų sveikatos kontrolės lokuso skalių vidurkių
pasiskirstymas pagal jauno suaugusiojo amžių.

7 lent.
Tiriamieji N X Std. t-test. P
Nuokrypis
HLC Sergantieji 32 14,56 4,332 -12,154 0,000
Sveiki 35 28,71 5,120
CHC Sergantieji 32 20,19 7,777 -0,100 0,920
Sveiki 35 20,37 7,244
PHLC Sergantieji 32 24,75 7,126 3,697 0,000
35 18,69 6,300

28,71
30 24,75
20,37 18,69
25 20,19

20
14,56
15 Sergantieji
Sveiki
10

0
HLC CHC PHLC

7 pav. Sergančiųjų ir sveikų tiriamųjų sveikatos kontrolės lokuso skalių vidurkių

pasiskirstymas pagal jauno suaugusiojo amžių.

Atlikus sergančiųjų ir sveikų tiriamųjų sveikatos kontrolės lokuso skalių vidurkių

pasiskirstymo palyginimą pagal jauno suaugusiojo amžių, pastebėti statistiškai reikšmingi
skirtumai tarp sergančiųjų ir sveikų tiriamųjų sveikatos vidinės kontrolės rodiklių (HLC) , tai
atspindi 7 lent. ir 7pav.
(t= -12,154), (p= 0,000). Sveiki jauno suaugusiojo amžiaus tiriamieji sveikatą sieja su vidine
kontrole, vidiniais veiksniais, tiki, kad sveikata įtakojama jų pačių elgesio (28,71), sergantys
jauno suaugusiojo amžiaus tiriamieji tuo pasitiki mažiausiai (14,56). Taip pat pastebėti
statiškai reikšmingi skirtumai (PHLC) – priklausomybė nuo kitų poveikio rodiklis (t= 3,697),
(p= 0,000). Jauno suaugusiojo amžiaus sergantieji tvirtai tiki, kad jų sveikatos būklė
priklauso nuo kitų poveikio, ypatingai gydytojų (24,75), sveiki jauno suaugusiojo amžiaus
tiriamieji tuo įsitikinę silpniau (18,69). Sveikatos būkle, priklausančia nuo atsitiktinių

42
veiksnių poveikio (CHC), kiek daugiau pasitiki sveiki jauno suaugusiojo amžiaus tiriamieji
(20,37), sergantieji tuo tiki kiek silpniau (20,19).

Sergančiųjų ir sveikų tiriamųjų sveikatos kontrolės lokuso skalių vidurkių

pasiskirstymas pagal vidutinio suaugusiojo amžių.

8 lent
Tiriamieji N X Std. t-test. P
Nuokrypis
HLC Sergantieji 38 15,29 4,707 -8,812 0,000
sveiki 35 26,17 5,823
CHC Sergantieji 38 19,11 7,731 -0,814 0,419
sveiki 35 20,46 6,321
PHLC Sergantieji 38 23,37 6,615 2,991
sveiki 35 19,06 5,604 0,004

30 26,17
23,37
25 20,46 19,06
19,11

20 15,29

15 Sergantieji
Sveiki
10

0
HLC CHC PHLC

8 pav. Sergančiųjų ir sveikų tiriamųjų sveikatos kontrolės lokuso skalių vidurkių

pasiskirstymas pagal vidutinio suaugusiojo amžių.

Iš 8 lent. ir 8 pav. Matome, kad sergančiųjų ir sveikų tiriamųjų sveikatos kontrolės lokuso
skalių vidurkių pasiskirstymo palyginimuose pagal vidutinį suaugusiojo amžių, pastebėti
statistiškai reikšmingi skirtumai tarp sergančiųjų ir sveikų tiriamųjų sveikatos vidinės
kontrolės rodiklių (HLC) (t= -8,812), (p= 0,000). Sveiki vidutinio suaugusiojo amžiaus
tiriamieji labiausiai pasitiki savo pačių elgesiu ir sveikatos būklę sieja su vidine kontrole bei
vidiniais veiksniais (26,17), sergantys vidutinio suaugusiojo amžiaus tiriamieji savo sveikatos
būklę su vidiniais veiksniais sieja žymiai mažiau (15,29). Taip pat pastebėti statiškai
reikšmingi skirtumai (PHLC) – priklausomybė nuo kitų poveikio rodiklis (t= 2,991), (p=
0,004). Vidutinio suaugusiojo amžiaus tiriamieji tvirtai tiki ir savo sveikatą sieja su
priklausomybe nuo kitų poveikio, ypatingai gydytojų (23,37), sveiki vidutinio suaugusiojo

43
amžiaus tiriamieji tuo tiki silpniausiai (19,06). Sveikatos būkle , priklausančia nuo atsitiktinių
veiksnių (CHC), kiek daugiau pasitiki sveiki vidutinio suaugusiojo amžiaus tiriamieji
(20,46), sergantys vidutinio suaugusiojo amžiaus tiriamieji sveikatos būklę su atsitiktiniais
veiksniais sieja mažiau (19,11).

Sergančiųjų ir sveikų tiriamųjų išsilavinimo pasiskirstymo vidurkiai

9 lent.
Išsilavinimas N X Std.nuokrypis t- test. P
Sergančiųjų 70 8,36 0,885 -7,765 0,000
Sveikų 70 9,37 0,641

9,37

9,4
9,2
9
8,36
8,8 Sergančiųjų
8,6 Sveikų
8,4
8,2
8
7,8
1

9 pav. Sergančiųjų ir sveikų tiriamųjų išsilavinimo pasiskirstymo vidurkiai

Atlikus sergančiųjų ir sveikų tiriamųjų išsilavinimo vidurkių palyginimą, kaip matome iš 9

lent. ir 9 pav. Pastebėti statistiškai reikšmingi skirtumai tarp sergančių žmonių išsilavinimo
vidurkių ir sveikų žmonių išsilavinimo vidurkių rodiklių (t= -7,765), (p= 0,000). Sveikų
tiriamųjų išsilavinimo vidurkis žymiai aukštesnis (9,37) nei sergančių (8,36).

Koreliacija sveikatos kontrolės lokuso skalių ir išsilavinimo (n = 140)

10 lent.
HLC CHC PHLC
Išsilavinimas 0,432 -0,077 -0,361
0,000 0,363 0,000
Koreliacija reikšminga kai:
** p< 0,01 * p< 0,05

44
 Nustatyti neigiami koreliaciniai ryšiai tarp išsilavinimo ir sveikatos kontrolės lokuso kitų
poveikio (PHLC) rodiklio; (r = -0,361); (p= 0,000). Kuo žemesnio išsilavinimo tiriamieji,
tuo labiau pasitiki kitų, ypač specialistų pagalba. Koreliacinis ryšys tarp išsilavinimo ir
sveikatos kontrolės lokuso vidinio rodiklio (HLC), byloja apie tai, kad kuo aukštesnio
išsilavinimo tiriamieji, tuo labiau savo sveikatą sieja su vidiniais veiksniais, labiau pasitiki
savimi, savo vidinėmis nuostatomis ir atsakomybę už savo sveikatą prisiima patys.

Sergančiųjų ir sveikų tiriamųjų nerimo skalių vidurkių palyginimo rezultatai

11 lent.
N X Std.nuokrypis t- test. P
Sergantieji 70 48,93 9,918 11,340 0,000
Sveiki 70 31,73 7,918

48,93

50
31,73
40

30 Sergantieji
Sveiki
20

10

0
1

12 pav. Sergančiųjų ir sveikų tiriamųjų nerimo skalių vidurkių palyginimo rezultatai

Atlikus sergančiųjų ir sveikų tiriamųjų nerimo (kaip pastovios individo savybės) skalių
vidurkių palyginimą, kaip matome iš 11 lent. ir 11 pav. Pastebėti statistiškai reikšmingi
skirtumai tarp sergančių ir sveikų tiriamųjų nerimo skalių vidurkių palyginimo rodiklių (t=
11,340), (p= 0,000).
Sergančių tiriamųjų nerimo skalių vidurkis žymiai aukštesnis (48,93) nei sveikų tiriamųjų
(31,73).Vidinis nerimas – tai pastovi individo savybė, atspindinti jo požiūrį į grėsmę, pavojų.
Sergantys tiriamieji daugelį situacijų laiko grėsmingomis ir atitinkamai stipriau į tai linkę
reaguoti.

45
Koreliacija sveikatos kontrolės lokuso skalių ir nerimo (n = 140)

12 lent.
HLC CHC PHLC
Nerimas - 0,467 0,049 0,283
0,000 0,562 0,001

Koreliacija reikšminga kai:

** p< 0,01 * p< 0,05

Nustatyti neigiami koreliaciniai ryšiai tarp nerimo ir sveikatos kontrolės lokuso vidinio
(HLC) rodiklio; (r = -0,467); (p= 0,000); bei teigiamas ryšys tarp nerimo ir kitų poveikio
(PHLC) rodiklio. Vadinasi, kuo daugiau tiriamieji pasitiki kitais, kitų poveikiu, tuo didesnis
nerimas jiems būdingas.Kuo didesnis nerimas, tuo mažiau savo sveikatą sieja su vidine
kontrole. Nerimui didėjant, mažėja atsakingumas už savo sveikatą, savijautą.

Sergančių ir sveikų tiriamųjų nerimastingumo skalių vidurkiai

13 lent.
N X Std.nuokrypis t- test. P
Sergantieji 70 44,60 7,363 7,551 0,000
Sveiki 70 36,40 5,323

44,6

50 36,4

40

30 Sergantieji
Sveiki
20

10

0
1

13 pav. Sergančiųjų ir sveikų tiriamųjų nerimastingumo skalių vidurkiai

Atlikus sergančių ir sveikų tiriamųjų nerimastingumo (kaip situacinio arba reaktyvinio

nerimo) skalių vidurkių palyginimą, pastebėti statistiškai reikšmingi skirtumai tarp sergančių

46
ir sveikų tiriamųjų nerimastingumo skalių vidurkių palyginimo rodiklių, tai matome iš 14
lent. ir 14 pav.
(t= 7,551), (p=; 0,000). Sergančių tiriamųjų nerimastingumo skalių vidurkis aukštesnis (44,6)
nei sveikų tiriamųjų (36,4). Sergantieji labiau išgyvena neigiamas emocijas, įtampą,
susirūpinimą, jų didesnis nervingumas, daugelį situacijų jie linkę laikyti grėsmingomis ir į jas
reaguoti labai nerimastingai.

Sergančiųjų tiriamųjų nerimo ir nerimastingumo skalių vidurkių palyginimas pagal

lytį

14 lent.
N X Std.nuokrypis t- test. P
Nerimas Mot. 35 49,40 8,321 0,395 0,694
Vyr. 35 48,46 11,397
Nerimastingumas Mot. 35 46,11 6,698 0,329 0,085
Vyr. 35 43,09 7,774

49,4
48,46
50
49
46,11
48
47
46 43,09
45 Moterys
44 Vyrai
43
42
41
40
39
Nerimas Nerimastingumas

14 pav. Sergančiųjų tiriamųjų nerimo ir nerimastingumo skalių vidurkių palyginimas

pagal lytį

Kaip matome iš 14 lent. ir 14 pav. Tarp sergančių tiriamųjų nerimo ir nerimastingumo skalių
vidurkių palyginimo rezultatų pagal lytį, statistiškai reikšmingų skirtumų nepastebėta.
Sergančių moterų nerimo skalės vidurkis (49,4), sergančių vyrų nerimo skalės vidurkis šiek
tiek žemesnis (48,46). Nerimastingos taip pat labiau sergančios moterys (46,11), sergančių
vyrų nerimastingumo skalės vidurkis žemesnis (43,09).

47
 Sveikų tiriamųjų nerimo ir nerimastingumo skalių vidurkių palyginimas pagal lytį
15 lent
Lytis N X Std.nuokrypis t- test. P
Nerimas Mot. 35 33,23 8,374 1,603 0,114
Vyr. 35 30,23 7,244
Nerimastingumas Mot. 35 37,94 5,116 2,517 0,014
Vyr. 35 34,86 5,140

37,94 34,86

40 33,32
30,23
35
30
25
Moterys
20
Vyrai
15
10
5
0
Nerimas Nerimastingumas

15 pav. Sveikų tiriamųjų nerimo ir nerimastingumo skalių vidurkių palyginimas

pagal lytį

Atlikus sveikų tiriamųjų nerimo ir nerimastingumo skalių vidurkių palyginimą pagal lytį, iš
15 lent. Matyti statistiškai reikšmingi skirtumai tarp sveikų moterų ir sveikų vyrų
nerimastingumo skalių vidurkių palyginimo rodiklių (t= 2,517), (p= 0,014).
Kaip matome iš 16 pav. Sveikų moterų nerimastingumas yra aukštesnis (37,94) nei sveikų
vyrų (34,86). Moterys į pavojingas situacijas reaguoja labiau nerimastingai negu vyrai.
Sveikų moterų vidinis nerimas yra aukštesnis (33,32) nei sveikų vyrų (30,23). Moterys labiau
nei vyrai į grėsmingas situacijas linkusios reaguoti vidiniu nerimu.

Sergančiųjų ir sveikų tiriamųjų sveikatos kontrolės lokuso vidinio rodiklio (HLC) bei
nerimo ir nerimastingumo skalių vidurkių palyginimas
16 lent.
Tiriamieji N X Std.nuokrypis t- test. P
HLC Sergantieji 70 14,96 4,522 -14,527 0,000
Sveiki 70 27,44 5,591
Nerimas Sergantieji 70 48,93 9,918 11,340 0,000
Sveiki 70 31,73 7,918
Nerimastingumas Sergantieji 70 44,60 7,363 7,551 0,000
Sveiki 70 36,40 5,323

48
 48,93
44,6
50
36,4
40 31,73
27,44
30
14,96
20

10

0
nerimastingu
HLC Nerimas
mas
Sergantieji 14,96 48,93 44,6
Sveiki 27,44 31,73 36,4

16 pav. Sergančiųjų ir sveikų tiriamųjų vidinės kontrolės (HLC) lokuso skalės bei
nerimo ir nerimastingumo skalių vidurkių palyginimas

Kaip matome iš 16 lent. Pastebėti statistiškai reikšmingi skirtumai tarp sergančių tiriamųjų
vidinės kontrolės (HLC), (t= -14,527), (p= 0,000), nerimo (t= 11,340), (p= 0,000) ir
nerimastingumo (t= 7,551), (p= 0,000) skalių rodiklių. Sergančių tiriamųjų nuomone, jų
sveikatos būklė mažiausiai priklauso nuo vidinių nuostatų, pasiryžimo, t.y. nuo vidinių
veiksnių (14,96). Sergančiųjų nerimo rodikliai yra aukščiausi (48,93). Situacinis nerimas arba
nerimastingumas taip pat aukštesnis sergančių tiriamųjų (44,6).

Sergančiųjų ir sveikų tiriamųjų sveikatos kontrolės lokuso atsitiktinumo rodiklio

(CHC) bei nerimo ir nerimastingumo skalių vidurkių palyginimas

17 lent.
Tiriamieji N X Std.nuokrypis t- test. P
CHC Sergantieji 70 19,60 7,715 -0,665 0,507
Sveiki 70 20,41 6,749
Nerimas Sergantieji 70 48,93 9,918 11,340 0,000
Sveiki 70 31,73 7,918
Nerimastingumas Sergantieji 70 44,60 7,363 7,551 0,000
Sveiki 70 36,40 5,323

49
 48,93
44,6
50
36,4
40 31,73

30 19,620,41
20

10

0
nerimastingu
CHC Nerimas
mas
Sergantieji 19,6 48,93 44,6
Sveiki 20,41 31,73 36,4

17 pav. Sergančiųjų ir sveikų tiriamųjų sveikatos kontrolės lokuso atsitiktinumo

rodiklio (CHC) bei nerimo ir nerimastingumo skalių vidurkių palyginimas

Kaip matome iš 17 lent. Tarp sergančių ir sveikų tiriamųjų atsitiktinumo (CHC), nerimo bei
nerimastingumo skalių statistikai reikšmingų skirtumų nepastebėta. Sergantys kiek mažiau
sveikatos būklę sieja su atsitiktinumu ir išoriniais faktoriais (19,6), sveiki tuo pasitiki labiau
(20,41). Sergančių nerimo rodiklių vidurkis aukštesnis (48,93) nei sveikų (31,73).
Nerimastingumo rodiklių vidurkis taip pat aukštesnis sergančiųjų (44.6), sveikų – (36,4).

Sergančiųjų ir sveikų tiriamųjų kitų poveikio rodiklio (PHLC) bei nerimo ir

nerimastingumo skalių vidurkių palyginimas
18 lent.
Tiriamieji N X Std.nuokrypis t- test. P
PHLC Sergantieji 70 24,00 6,838 4,744 0,000
Sveiki 70 18,87 5,922
Nerimas Sergantieji 70 48,93 9,918 11,340 0,000
Sveiki 70 31,73 7,918
Nerimastingumas Sergantieji 70 44,60 7,363 7,551 0,000
Sveiki 70 36,40 5,323

50
 48,93
44,6
50
36,4
40 31,73

30 24
18,87
20

10

0
nerimastingu
PHLC Nerimas
mas
Sergantieji 24 48,93 44,6
Sveiki 18,87 31,73 36,4

18 pav. Sergančiųjų ir sveikų tiriamųjų kitų poveikio rodiklio (PHLC)bei nerimo ir

nerimastingumo skalių vidurkių palyginimas

Atlikus sergančių ir sveikų tiriamųjų sveikatos kontrolės lokuso (PHLC)- (kitų poveikio),
nerimo bei nerimastingumo skalių vidurkių palyginimą, pastebėti statistiškai reikšmingi
skirtumai. Kaip matome iš 18 lent. Tarp sergančių tiriamųjų kitų poveikio (PHLC) skalės (t=
4,744), (p= 0,000), nerimo (t= 11,340), (p= 0,000) ir nerimastingumo skalių (t= 7,551), (p=
0,000) rodiklių. Sergantys labiau tiki, kad jų sveikatos būklė priklauso nuo kitų žmonių
poveikio, ypatingai specialistų, gydytojų - (24), sveiki tiriamieji tuo pasitiki mažiau (18,87).

Koreliacija tarp sveikatos kontrolės lokuso skalių ir nerimastingumo (n = 140)

19 lent.
HLC CHC PHLC
Nerimastingumas - 0,393 -0,036 0,278
0,000 0,673 0,001

Koreliacija reikšminga kai:

** p< 0,01 * p< 0,05

Sveikatos kontrolės lokuso kitų poveikio (PHLC) rodikliai statistiškai reikšmingai

koreliuoja su nerimastingumu (r = 0,278); (p= 0,001). Vadinasi, kuo daugiau tiriamieji
pasitiki kitais, kitų poveikiu, tuo didesnis nerimastingumas jiems būdingas. Nerimastingumas
(kaip asmenybės bruožas) neigiamai koreliuoja su sveikatos kontrolės lokuso vidinės
kontrolės (HLC) skale. Kuo labiau tiriamieji gyvenime nerimastingesni, tuo mažiau savo
sveikatą sieja su vidiniais veiksniais ir atsiduoda kitų poveikiui.

51
 Sergančių ir sveikų tiriamųjų savivertės vidurkiai

20 lent.
N X Std.nuokrypis t-test. P
Sergantieji 70 7,00 4,280 -10,696 0,000
Sveiki 70 14,26 3,729

14,26
16
14
12
7
10 Sergantieji
8 Sveiki
6
4
2
0
1

20 pav. Sergančių ir sveikų tiriamųjų savivertės vidurkiai

Kaip matome iš 20 lent. ir 20 pav. atlikus sergančių ir sveikų tiriamųjų savęs vertinimo skalės
vidurkių palyginimą, pastebėti statistiškai reikšmingi skirtumai tarp sergančių ir sveikų
tiriamųjų savivertės skalių vidurkių rodiklių (t= -10,696), (p= 0,000). Sveikų tiriamųjų savęs
vertinimo skalės vidurkis žymiai aukštesnis (14,26) nei sergančiųjų (7). Vadinasi sergančiųjų
aspiracijų lygis žemas, sau kelia mažesnius reikalavimus, nepasitiki savo jėgomis, yra
neryžtingi, jaučia kaltę.

52
 Sergančiųjų ir sveikųjų vidinės kontrolės (HLC) ir savivertės vidurkiai

21 lent.
N X Std.nuokrypis t-test. P
Savivertė sergantieji 70 6,93 4,352 -10,699 0,000
sveiki 70 14,26 3,729
HLC sergantieji 70 14,96 4,522 -14,527 0,000
sveiki 70 27,44 5,591

27,44
30

25

20 14,96
14,26
Sergantieji
15
6,93 Sveiki
10

0
Savivertė HLC

21 pav. Sergančiųjų ir sveikųjų vidinės kontrolės (HLC) ir savivertės vidurkiai

Atlikus sergančiųjų ir sveikųjų vidinės kontrolės (HLC) ir savivertės vidurkių palyginimą,

pastebėti statistiškai reikšmingi skirtumai tarp sergančiųjų savivertės (t= -10,699); (p=
0,000) ir vidinės kontrolės vidurkių rodiklių ( r= -14,527); (p= 0,000). Kaip mtome iš 21
pav. sergančiųjų savivertės vidurkis (6,93), žymiai žemesnis už sveikųjų (14,26). Kuo
žemesnė sergančiųjų savivertė, tuo mažiau savo sveikatą sieja su vidiniais veiksniais bei
retai vadovaujasi vidinėmis nuostatomis.

53
 Sergančiųjų ir sveikųjų atsitiktinumo (CHC) ir savivertės vidurkiai

22 lent.

N X Std.nuokrypis t-test. P
Savivertė sergantieji 70 6,93 4,352 -10,699 0,000
sveiki 70 14,26 3,729
CHC sergantieji 70 19,60 7,715 -0,665 0,000
sveiki 70 20,41 6,749

25
19,6 20,41

20
14,26
15
Sergantieji
6,93 Sveiki
10

0
Savivertė CHC

22 pav. Sergančiųjų ir sveikųjų atsitiktinumo (CHC) ir savivertės vidurkiai

Atlikus sergančiųjų ir sveikųjų atsitiktinumų (CHC) ir savivertės vidurkių palyginimą,

pastebėti statistiškai reikšmingi skirtumai tarp sergančiųjų savivertės (t=-10,699); (p= 0,000)
ir atsitiktinumų vidurkių rodiklių (t = -0,665); (p = 0,000). Kaip matyti iš 22 pav. savo
sveikatos būklę su atsitiktinumais kiek daugiau sieja sveiki tiriamieji (20,41), sergantieji tuo
tiki kiek mažiau (19,6). Kuo žemesnė sergančiųjų savivertė, tuo labiau savo sveikatą sieja su
atsitiktinumais.

54
 Sergančiųjų ir sveikųjų kitų poveikio (PHLC) ir savivertės vidurkiai
23 lent.
N X Std.nuokrypis t-test. P
Savivertė sergantieji 70 6,93 4,352 -10,699 0,000
sveiki 70 14,26 3,729
PHLC sergantieji 70 24,00 6,838 4,744 0,000
sveiki 70 18,87 5,922

24
25
18,87
20
14,26
15
Sergantieji
6,93 Sveiki
10

0
Savivertė PHLC

23 pav. Sergančiųjų ir sveikųjų kitų poveikio (PHLC) ir savivertės vidurkiai

Atlikus sergančiųjų ir sveikųjų kitų poveikio (PHLC) ir savivertės vidurkių palyginimą,

pastebėti statistiškai reikšmingi skirtumai tarp sergančiųjų savivertės vidurkių rodiklių (t= -
10,699); (p= 0,000); ir kitų poveikio vidurkių rodiklių (t = 4,744); (p = 0,000). Kaip matyti
iš 23 pav. žemai save vertinantys sergantys tiriamieji, labiausiai savo sveikatos būklę sieja su
kitų poveikiu, jie atsakomybės už savo sveikatą neprisiima sau, o teikia gydytojams ir
įvairiems specialistams.

Sveikatos kontrolės lokuso skalių ir savivertės koreliacija (n = 140)

24 lent.
HLC CHC PHLC
savivertė 0,487 -0,133 -0,034
0,000 0,117 0,694

Koreliacija reikšminga kai:

** p< 0,01 * p< 0,05

Savivertės rodikliai statistiškai reikšmingai koreliuoja su sveikatos kontrolės lokuso vidiniu

(HLC) rodikliu.Kuo aukštesnė savivertė, tuo labiau savo sveikatą sieja su vidine kontrole,
atsakomybę už sveikatą prisiima sau, vadovaujasi vidinėmis nuostatomis yra ryžtingi,
atkaklūs, drąsūs, optimistai, linkę bendrauti, empatiški.

55
2.3.2. Gautų sveikatos kontrolės lokuso tyrimo duomenų palyginimas su kitais tyrimais

A. Petrulytė, K Vetrovaitė (2004) tyrė moksleivių sveikatos lokuso ypatumus

nustatyta statistiškai reikšminga koreliacija atsitiktinumo rodiklio (CHC) ir kitų įtakos
rodiklio (PHLC) su nerimastingumu, su savęs vertinimo nerimastingumu, su tarpasmeninių
santykių nerimastingumu; vadinasi, kuo labiau moksleiviai pasitiki atsitiktinumu ir kitais, tuo
didesnis nerimastingumas jiems yra būdingas.
R. Žukauskienė ir O.Malinauskienė (2004) teigia, kad aukštas savęs vertinimas
neigiamai koreliavo su neurotizmu ir teigiamai su ekstraversija. Nerimas neigiamai susijęs su
saviverte; t.y. kuo žmogus patiria daugiau nerimo, tuo jis turi menkesnę savivertę. . Paauglių
savivertė susijusi su lytimi, bet nesusijusi su amžiumi.
A. G. Davidavičienės (2001) atlikto tyrimo duomenys rodo, kad daugelis socialinių
problemų yra susiję su neigiamu savęs vertinimu; nustatytas tamprus ryšys tarp savęs
vertinimo ir žalingų įpročių.
A. Petrulytė ir T. Lazdauskas (2005) tyrė sergančių lėtinėmis ligomis suaugusiųjų
sveikatos kontrolės lokuso ypatumus; rezultatai patvirtino hipotezę apie tikimybę, jog
sergančių lėtinėmis ligomis suaugusiųjų išorinio sveikatos kontrolės lokuso rodiklis
labiau išreikštas, nei sveikų suaugusiųjų.
R. Žukauskienės ir O. Malinauskienės ( 2003) atlikto tyrimo rezultatai parodė, jog
našlaičiams ar be tėvų globos likusiems vaikams būdingas žymiai aukštesnis nerimo ir
depresijos lygis, jie taip pat labiau linkę į saviizoliaciją, tokie vaikai patiria daugiau
socialinių problemų, bendraudami su bendraamžiais. Šie vaikai, lyginant su šeimose
gyvenančiais vaikais, naudoja daugiau neadaptyvių kognityvinių ir elgesio strategijų.
Longitudiniais tyrimais nustatyta, kad tokie bruožai kaip aktyvumas, nuotaikų
kaita, savikontrolė ir pasitikėjimas savimi, priklauso tiek nuo asmeninių sindromų, tiek
nuo socialinių faktorių (išsilavinimo, profesijos, socialinės padėties ir t.t.) žymiai daugiau
nei nuo amžiaus; tačiau tie patys bruožai vienų žmonių palyginamai pastovūs, o kitų
kintantys.

56
 Gautų sveikatos kontrolės lokuso tyrimo duomenų palyginimas su kitais tyrimais
25 lent.
N HLC CHC PHLC
Tiriamoji grupė - - -
x x x
Anglijos koledžo studentai 749 26,68 16,72 17,87
Vilniaus aukštesn. technolog. m- 120 25,67 22,32 20,95
klos studentai
Sveiki suaugusieji Anglijos 1287 25,55 16,21 19,16
piliečiai
Sveiki suaugusieji rokiškėnai 70 27,44 20,41 18,87
Chroniniai ligoniai Anglijos 609 25,78 17,64 22,54
piliečiai
Sergantys lengva psichine 70 14,96 19,60 24,00
negale Rokiškio psichiatrijos
ligoninės pacientai
Bendrojo lavinimo m-klų 6-12 703 24,2888 19,5192 17,6074
klasių moksleiviai

Sergantys lėtinėmis ligomis 174 23.68 19,38 24,16

suaugusieji
Sveiki suaugusieji 204 24,75 18,03 18,05

Žemynos gimnazijos 11-12 84 25,04 16,71 17,55

humanitar.prof. kl. moksleiviai

Analizuojant sveikatos kontrolės lokuso skalių vidurkius nustatyta, kad aukščiausias

sveikų tiriamųjų (N-70) vidurkis yra vidinės įtakos rodiklio HLC – 27,44 balai; kiek
žemesnis atsitiktinumo rodiklis CHC – 20,41, dar žemiau yra kitų įtakos rodiklis PHLC –
18,87.
Palyginus šiuos duomenis su Anglijos sveikų suaugusiųjų duomenimis (Wallston,
1978) pastebėta, kad jie kiek skiriasi. Mūsų tiriamieji labiau pasitiki atsitiktinumo faktoriais
CHC (20,41) nei Anglijos sveiki suaugusieji CHC – (16,21), nors abi imtys prioritetą teikia
vidinei kontrolei HLC. Mūsų sveiki suaugusieji kiek mažiau pasitiki kitų poveikio faktoriais
PHLC (18,87), nei Anglijos sveiki suaugusieji PHLC – (19,16). Mūsų sveikų suaugusiųjų
sveikatos kontrolės lokuso vidiniai rodikliai HLC sutampa su Anglijos sveikų suaugusiųjų
vidinės kontrolės rodiklių HLC duomenimis. Tiek vieni, tiek kiti pasitiki savo jėgomis,
mažiau veikiami kitų.
Palyginus su kitais atliktais tyrimais E. Žutautienės (2003) Vilniaus aukštesniosios
technologijos mokyklos studentai stipriau tiki atsitiktinumais CHC – 22,32, nei Rokiškio

57
sveiki suaugusieji CHC – 20,41. Studentų aukštesnis kitų poveikio skalės PHLC vidurkis –
20,95 > 18,87. Tiek studentai, tiek Rokiškio sveiki suaugusieji labiausiai orientuoti į vidinės
kontrolės faktorių HLC.
Anglijos chroniniai ligoniai labiau pasitiki vidine kontrole HLC – 25,78, nei Rokiškio
sergantys suaugusieji – 14,96. Anglijos chroniniai ligoniai savo sveikatos būklę labiau sieja
su kitų poveikiu PHLC, nei tiki atsitiktine sėkme 22,54 PHLC < 17,64 CHC. Tą patį galima
pasakyti ir apie Rokiškio sergančius suaugusius; jie savo sveikatą taip pat sieja su kitų
poveikiu PHLC – 24,00 ir atsitiktinumo faktoriais CHC – 19,60.
Bendro lavinimo mokyklų moksleiviai A. Petrulytės ir K. Vetrovaitės (2004) tyrimo
duomenimis labiau orientuoti į vidinės kontrolės faktorių HLC – 24,2888; sveiki suaugusieji
Rokiškėnai taip pat prioritetą teikia vidinei kontrolei HLC – 27,44.
Sveiki suaugusieji Rokiškėnai labiau pasitiki atsitiktinumu CHC, nei bendro lavinimo
mokyklų moksleiviai 20,41>19,591; moksleiviai mažiau pasitiki kitų poveikiu PHLC –
17,607 < 18,87 nei sveiki suaugę Rokiškėnai.
Tiek vieni, tiek kiti pasitiki savo jėgomis, mažiau veikiami atsitiktinumo ir dar mažiau
pasikliaudami kitais.
A. Petrulytės ir K. Vetrovaitės (2004) tyrimų duomenimis Žemynos gimnazijos 11-
12 humanitarinio profilio klasių moksleiviai kiek mažiau pasitiki savo jėgomis, t.y. vidine
kontrole HLC nei sveiki suaugusieji Rokiškėnai – 25,04< 27,44; humanitarai mažiau
orientuoti į kitų poveikį PHLC , nei sveiki suaugusieji Rokiškėnai – 17,55 < 18,87;
Sveiki suaugusieji Rokiškėnai labiau pasitiki atsitiktinumo faktoriais CHC (20,41),
nei Žemynos gimnazijos moksleiviai CHC (16,71). Tiek Žemynos gimnazijos moksleiviai,
tiek sveiki suaugusieji Rokiškėnai, prioritetą teikia vidinei kontrolei HLC.
A.Petrulytės ir T. Lazdausko (2005) atlikto tyrimo duomenis palyginę su mūsų
atliktais duomenimis matome, kad abi imtys (sveiki suaugusieji) orientuotos į vidinės
kontrolės faktorių HLC. Rokiškėnų vidinis rodiklis HLC kiek aukštesnis už lyginamųjų –
27,44> 24,75. Tiek vieni, tiek kiti sveiki suaugusieji pasikliauja kitų poveikiu PHLC ,
Rokiškėnai tai daro kiek labiau – 18,87> 18, 05. Atsitiktinumu CHC pasikliauja labiau sveiki
suaugusieji Rokiškėnai 20,41, lyginamosios imties sveiki suaugusieji atsitiktinumu pasitiki
mažiau CHC – 18,03.
Sergančių lėtinėmis ligomis suaugusiųjų ir Rokiškio psichiatrijos ligoninės pacientų
sveikatos kontrolės lokuso kitų poveikio PHLC ir atsitiktinumo CHC rodikliai sutampa.
Lėtinėmis ligomis sergantys suaugusieji kiek labiau orientuoti į vidinę kontrolę HLC –
23,68; nei sergantys suaugę Rokiškėnai HLC - 14,96.

58
Tiek Anglijos chroniniai ligoniai, tiek Rokiškio psichiatrijos pacientai, tiek lėtinėmis ligomis
sergantys suaugusieji savo sveikatos būklę sieja su kitų poveikiu PHLC bei atsitiktinumu
CHC. Tiek vieni, tiek kiti sergantys suaugusieji mažiausiai savo sveikatos būklę sieja su
vidiniais veiksniais, atsakingumo už sveikatą nelinkę prisiimti sau.

TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS

Norėdami patikrinti hipotezę, jog sergančių suaugusiųjų išorinio sveikatos kontrolės lokuso
rodiklis labiau išreikštas, nei sveikų suaugusiųjų tarpe, atlikome
1. sveikatos kontrolės lokuso skalių vidurkių palyginimą sergančių ir sveikų suaugusiųjų
grupėse.
Gauti rezultatai patvirtino hipotezę, jog sergančių suaugusiųjų išorinio sveikatos
kontrolės lokuso rodiklio įverčiai labiau išreikšti, nei sveikų suaugusiųjų. Statistiškai
reikšmingi skirtumai buvo rasti pagal sveikatos kontrolės lokuso rodiklių įverčius: išorinis
sveikatos kontrolės lokusas (t= 4,744); ( p=0.000) ir vidinis sveikatos kontrolės lokusas (t= -
14,527); (p= 0,000). (žr. 3 lentelę). Vadinasi, sergantieji yra daugiau linkę manyti, jog
sveikata priklauso nuo įvairių išorinių veiksnių bei nuo kitų žmonių poveikio nei sveiki
suaugusieji, o sveiki suaugusieji daugiau tiki tuo, jog jų sveikata priklauso nuo vidinių
veiksnių.
Šio tyrimo metu nustatyta, kad sergančiųjų suaugusiųjų didžiausia vidutinė reikšmė
išorinio (24), mažesnė atsitiktinumo (19,6) sveikatos kontrolės lokuso ir mažiausia vidinė
(14,96) vidutinė reikšmė. Tai reiškia, jog sergantieji daugiau linkę sveikatos priežastis
priskirti išorei ir aplinkiniams.
1.1.Sergančių ir sveikų tiriamųjų sveikatos kontrolės lokuso skalių pasiskirstymo
vidurkiai pagal lytį:
Aukščiausia yra sergančių moterų vidutinė reikšmė išorinio (22,4), mažesnė atsitiktinumo
(19,66) sveikatos kontrolės lokuso ir mažiausia vidinė (14,2) vidutinė reikšmė. Sergančios
moterys sveikatos būklę sieja su priklausomybe nuo kitų poveikio. Sveikos moterys savo
sveikatą sieja su vidiniais veiksniais t.y. tiki, kad sveikatą įtakoja jų pačių elgesys (28,66),
Sveikatos būkle, priklausančia nuo atsitiktinumo (CHC), kiek daugiau pasitiki sveikos
moterys (20,71), nei sergančios moterys (19,66).
Pastebėti statistiškai reikšmingi skirtumai tarp sergančiųjų moterų ir sveikų sveikatos vidinės
kontrolės rodiklių (HLC) ( t= -13,782), (p= 0,000). Taip pat pastebėti statiškai reikšmingi

59
skirtumai (PHLC) – priklausomybė nuo kitų poveikio; rodiklis (t= 2,798), (p= 0,007). (žr. 4
lentelę)
Sergantys vyrai labiau tiki, kitų poveikiu, (25,6), nei sveiki vyrai (19,74). Sveikatos
būkle, priklausančia nuo atsitiktinių veiksnių (CHC), kiek daugiau pasitiki sveiki vyrai
(20,11), nei sergantys (19,54); pastebėti statistiškai reikšmingi skirtumai tarp sergančių vyrų
ir sveikų sveikatos vidinės kontrolės rodiklių ( HLC) (t = -7,886), (p= 0,000); bei statistiškai
reikšmingi skirtumai (PHLC) – priklausomybė nuo kitų poveikio; rodiklis (t= 4,065), (p=
0,000). (žr. 5 lentelę).
Tarp sergančių moterų ir sergančių vyrų statistiškai reikšmingų skirtumų, remiantis
K. Wallston metodika nenustatyta.
1.2. Sveikatos kontrolės lokuso skalių pasiskirstymo vidurkiai pagal amžiaus grupes:
Vidutinio suaugusiojo amžiaus sergantys tiriamieji, savo sveikatą labiau sieja su
priklausomybe nuo kitų poveikio (PHLC), (24,75) nei sergantys jauni suaugusieji (23,37).
Sveikatos būkle, priklausančia nuo atsitiktinių veiksnių (CHC), daugiau pasitiki vidutinio
suaugusiojo amžiaus sergantys tiriamieji (20,19), nei jauno suaugusiojo amžiaus sergantys
tiriamieji, (19,11). Sergantys jauni ir vidutinio suaugusiojo amžiaus tiriamieji mažiausiai tiki
sveikatos priklausomybe nuo vidinės kontrolės (HLC). Jauni suaugusieji (15,29); vidutinio
suaugusiojo amžiaus tiriamieji (14,56). (žr. 6 pav.).
Tarp sergančių ir sveikų tiriamųjų sveikatos kontrolės lokuso skalių vidurkių pasiskirstymą
pagal jauno suaugusiojo amžių, pastebėti statistiškai reikšmingi skirtumai tarp sergančiųjų ir
sveikų tiriamųjų sveikatos vidinės kontrolės rodiklių (HLC) , (žr. 7 lent. ir 7 pav.)
(t= -12,154), (p= 0,000). Sveiki jauno suaugusiojo amžiaus tiriamieji sveikatą sieja su
vidine kontrole, labiau (28,71), nei sergantys jauno suaugusiojo amžiaus tiriamieji (14,56 ).
Pastebėti statiškai reikšmingi skirtumai (PHLC) – priklausomybė nuo kitų poveikio rodiklis
(t= 3,697), (p= 0,000). Jauno suaugusiojo amžiaus sergantieji tvirtai tiki, kad jų sveikatos
būklė priklauso nuo kitų poveikio, ypatingai gydytojų (24,75), nei sveiki jauno suaugusiojo
amžiaus tiriamieji (18,69).
Pastebėti statistiškai reikšmingi skirtumai tarp sergančiųjų ir sveikų vidutinio amžiaus
tiriamųjų sveikatos vidinės kontrolės rodiklių (HLC) (t= -8,812), (p= 0,000). (žr. 8 lentelę).
Sveiki vidutinio suaugusiojo amžiaus tiriamieji labiausiai pasitiki savo pačių elgesiu ir
sveikatos būklę sieja su vidine kontrole (26,17), nei sergantys (14,56). Pastebėti statiškai
reikšmingi skirtumai (PHLC) – priklausomybė nuo kitų poveikio rodiklis (t= 2,991), (p=
0,004). Vidutinio suaugusiojo amžiaus tiriamieji tvirtai tiki ir savo sveikatą sieja su
priklausomybe nuo kitų poveikio, (23,37), nei sveiki vidutinio suaugusiojo amžiaus tiriamieji
(19,06). Sveikatos būkle , priklausančia nuo atsitiktinių veiksnių (CHC), daugiau pasitiki

60
sveiki vidutinio suaugusiojo amžiaus tiriamieji (20,46), nei sergantys vidutinio suaugusiojo
amžiaus (19,11).
1.3. Sveikatos kontrolės lokuso skalių pasiskirstymo vidurkiai pagal išsilavinimą:
Pastebėti statistiškai reikšmingi skirtumai tarp sergančių žmonių išsilavinimo vidurkių ir
sveikų žmonių išsilavinimo vidurkių rodiklių (t= -7,765), (p= 0,000). (žr. 9 lentelę). Sveikų
tiriamųjų išsilavinimo vidurkis aukštesnis (9,37) nei sergančių (8,36).
2. Tarpusavio ryšys tarp sveikatos kontrolės lokuso ir nerimastingumo.
Nustatyti statistiškai reikšmingi ryšiai tarp sergančių tiriamųjų vidinės kontrolės (HLC), (t= -
14,527), (p= 0,000), nerimo (t= 11,340), (p= 0,000) ir nerimastingumo (t= 7,551), (p= 0,000)
skalių rodiklių. Sergantys tiriamieji mažiausiai savo sveikatos būklę sieja su vidiniais
veiksniais (14,96). Sergančiųjų nerimo rodikliai yra aukštesni (48,93), nei sveikųjų (31,73)
Situacinis nerimas arba nerimastingumas aukštesnis sergančių tiriamųjų (44,6), nei sveikų
(36,4). (žr. 16 lentelę).
Tarp sveikatos kontrolės lokuso atsitiktinumo rodiklio (CHC) ir nerimastingumo
statistiškai reikšmingų ryšių nerasta.
Nustatyti statistiškai reikšmingi ryšiai, (žr.18 lentelę), tarp sergančių tiriamųjų kitų poveikio
(PHLC) skalės (t= 4,744), (p= 0,000), nerimo (t= 11,340), (p= 0,000) ir nerimastingumo
skalių (t= 7,551), (p= 0,000) rodiklių. Sergantys labiau tiki, kad jų sveikatos būklė priklauso
nuo kitų žmonių poveikio, ypatingai specialistų, (24), nei sveiki tiriamieji (18,87).
3. Tarpusavio ryšys tarp sveikatos kontrolės lokuso ir savęs vertinimo
Nustatyti statistiškai reikšmingi ryšiai tarp sergančiųjų savivertės (t= -10,699); (p= 0,000) ir
vidinio (HLC) rodiklio ( r= -14,527); (p= 0,000). (žr. 21 lentelę).
Sergančiųjų savivertės vidurkis (6,93), žemesnis už sveikųjų (14,26). Kuo žemesnė
sergančiųjų savivertė, tuo mažiau savo sveikatą sieja su vidiniais veiksniais.
Nustatyti statistiškai reikšmingi skirtumai tarp sergančiųjų savivertės (t=-10,699); (p= 0,000)
ir atsitiktinumo (CHC) rodiklio (t = -0,665); (p = 0,000). (žr. 22 pav.). Savo sveikatos būklę
su atsitiktinumais kiek daugiau sieja sveiki tiriamieji (20,41), nei sergantieji (19,6). Kuo
žemesnė sergančiųjų savivertė, tuo labiau savo sveikatą linkę sieti su atsitiktinumais.
Nustatyti statistiškai reikšmingi skirtumai tarp sergančiųjų savivertės (t= -10,699); (p=
0,000); ir kitų poveikio (PHLC) rodiklio (t = 4,744); (p = 0,000). (žr. 23 lentelę) Žemai save
vertinantys sergantys tiriamieji, labiausiai savo sveikatos būklę sieja su kitų poveikiu, jie
atsakomybę už savo sveikatą teikia gydytojams ir įvairiems specialistams.

61
 IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS

1. Tyrimų rezultatai parodė, jog yra statistiškai reikšmingi skirtumai tarp sergančių ir
sveikų suaugusiųjų pagal sveikatos kontrolės lokuso kitų poveikio rodiklį (t =4,744, p=0.000)
ir vidinio sveikatos kontrolės lokuso rodiklį (t= -14,527, p=0.000) . Šie rezultatai patvirtina
hipotezę apie tikimybę, jog sergančių suaugusiųjų išorinio sveikatos kontrolės lokuso rodiklis
labiau išreikštas, nei sveikų suaugusiųjų.
1.1. sergančių ir sveikų suaugusiųjų sveikatos kontrolės lokuso pasiskirstyme
pagal lytį, remiantis K. Wallston metodika, svarbesnių statistiškai reikšmingų skirtumų
nenustatyta.
1.2. sveikatos kontrolės lokuso pasiskirstyme pagal amžių, tyrimo rezultatai
parodė, kad tarp sergančių ir sveikų tiriamųjų sveikatos kontrolės lokuso skalių vidurkių
pasiskirstymo pagal jauno suaugusiojo amžių, pastebėti statistiškai reikšmingi skirtumai tarp
sergančių ir sveikų tiriamųjų sveikatos vidinės kontrolės rodiklių (HLC) , (t= -12,154), (p=
0,000) ir (PHLC) – priklausomybės nuo kitų poveikio rodiklių - (t= 3,697), (p= 0,000).
Statistiškai reikšmingi skirtumai tarp sergančiųjų ir sveikų vidutinio suaugusiojo
amžiaus tiriamųjų sveikatos vidinės kontrolės rodiklių (HLC) (t= -8,812), (p= 0,000) ir
(PHLC) – priklausomybės nuo kitų poveikio rodiklių (t= 2,991), (p= 0,004).
2. Sergančių ir sveikų suaugusiųjų sveikatos kontrolės lokusas, nerimas,
nerimastingumas, savęs vertinimas. Svarbesni statistiškai reikšmingi tarpusavio ryšiai:
* Remiantis C.Spilbergerio (2000) ir K. Wallston (1978) metodikomis, tarp
sergančių tiriamųjų vidinės kontrolės (HLC), (t= -14,527), (p= 0,000), nerimo (t= 11,340),
(p= 0,000) ir nerimastingumo (t= 7,551), (p= 0,000) nustatytas statistiškai reikšmingas
neigiamas ryšys; vadinasi kuo mažiau sergantieji savo sveikatos būklę sieja su vidine
kontrole, tuo didesnis nerimas jiems būdingas. Nerimui didėjant, mažėja atsakingumas už
savo sveikatą, savijautą.
* Sveikatos kontrolės lokuso kitų poveikio (PHLC) rodikliai statistiškai reikšmingai
koreliuoja su nerimastingumu (r = 0,278); (p= 0,001). Vadinasi, kuo daugiau tiriamieji
pasitiki kitais, yra kitų įtakojami, tuo didesnis nerimastingumas (kaip asmenybės bruožas)
jiems būdingas. Linkę į nerimastingumą, suaugusieji savo sveikatą mažiau sieja su vidiniais
veiksniais, ir linkę atsiduoti kitų poveikiui.
* Remiantis M. Rosenberg (1979) ir K. Wallston (1978) metodikomis, tyrimo
rezultatai atskleidė, kad savivertė (r=0,487); (p= 0,000) statistiškai reikšmingai koreliuoja
su sveikatos kontrolės lokuso vidiniu (HLC) rodikliu. Kuo aukštesnė savivertė, tuo labiau

62
 savo sveikatą sieja su vidine kontrole, atsakomybę už sveikatą prisiima sau, vadovaujasi
vidinėmis nuostatomis.
* Tyrimo rezultatai atskleidė reikšmingus skirtumus tarp sergančiųjų savivertės
rodiklio (t= -10,699); (p= 0,000); ir sveikatos kontrolės lokuso kitų poveikio( PHLC)
rodiklio; (t = 4,744); (p = 0,000). Žemai save vertinantys sergantys tiriamieji, labiausiai savo
sveikatos būklę sieja su priklausomybe nuo kitų įtakos, neprisiima atsakomybės už savo
sveikatą, o pasikliauja gydytojais ir įvairiais specialistais.

Šis tyrimas ribotas, būtų naudinga pratęsti ir išplėtoti, panaudojant kitus tyrimo
metodus. Tyrimo rezultatų tikslingumui reikėtų didinti imtį nors iki 800.
Ateityje, manome, būtų tikslinga patyrinėti sveikatos kontrolės lokusą ligos eigos kontekste ir
diferencijuojant tiriamuosius pagal atskirus susirgimus.

63
 LITERATŪRA

1. Amosovas N. Mintys apie sveikatą – Vilnius: Mokslas,1984.

2. Balon Richard. Measuring anxiety: are we getting what we need? Eur Psychiatry,
2005. Vol. 22, Issue 1, P. 1-10
3. Baum E, Newman S, Weinman J. R. Cambridge Handbook of Psychology, Health
and Medicine. 1997.
4. Bendravimo psichologija. Kaunas: Technologija, 2001.

5. Beresnevičienė D. Jauno suaugusiojo psichologija – Vilnius: Presvika, 2003.

6. Bienvenu M., Samuels F., Reti M., William W. Anxiety and depressive sisorders and
the fife-factor model of personality trait investigation in a community sample. Eur
Psychiatry, 2004. Vol. 20, Inssue 2, P. 92-97.
7. .Caci H, Bayle F.J, Dossios C, Robert P. The Spilberger Trait Anxiety Inventory
measures more than anxiety. Eur Psychiatry, 2003 Dec; 18: 394-400.
8. Christensen J, Sherbourne D, Schulman C, Dugdale C, Lessler D, Stein M. In search
of mixed anxiety-depressive disorder: a primary care study.// Correspondence to Stein
B, University of california, San Diego.// 2005 Mar.
9. Columbero G. Vidinio išgyjimo kelias: kad geriau sutartume su savimi. Vilnius,
2001.
10. Colman S., Lori P., Clayton R. Cross-sectional 7-yer follow-up of anxiety in primary
care patients. Depression and Anxiety. 2003. Vol. 19, Iss. 2, P. 105-111.
11. Davidavičienė A. G. Vilniaus pagrindinio profesinio mokymo įstaigų moksleivių
narkotinių medžiagų tyrimas. Vilnius, 2001.
12. Daubaras G. Depresija, nerimas ir somatoforminiai sutrikimai. Paskaitų medžiaga.
Vilnius, Pharmacia, 2001.
13. DembinskasA, Alekseičikas A. Psichologija medicinoje. Vilnius, 1981.
14. Dembinskas A, Eglytis I. Bendroji psichopatologija. Vilnius: Mokslas, 1985.
15. Dembinskas A. Psichiatrija. Vilnius: UAB „Vaistų žinios“, 2003.
16. Didžiokienė A., Žemaitienė N. Smurtą patiriančių rizikos grupės vaikų psichologinė
savijauta. Visuomenės sveikata, Kaunas: Medicina, 2005, Nr.41(1).
17. Diomšina B, Vyčinienė D. Nerimas yra viena dažniausių žmogaus patiriamų emocijų.
Medicina, 2002, 38 tomas, Nr.4.
18. Dineika K. Judėjimas, kvėpavimas, psichofizinė treniruotė. Vilnius: Mokslas, 1984.

64
19. Diefenbach J., Williamson A., Manguno-Mire M., Bentz G. Anxiety, depression, and
the content of worries. 2001. Vol 14, Issue 4, P.247-250.
20. Eller Triin, Aluoja A.,Vasar V., Veldi M. Symptoms of anxiety and depression in
Estonian medical students with sleep problems. 2005. Correspondence to Eller Triin,
Departament of Psychiatry, Universi ty of Tartu, Estonia.
21. Gailienė I. Psichikos sveikatos prielaidos – Šiaulių universitetas: Vasiliausko įmonė,
2002, p. 51-60.
22. Gailiūnienė A. Stresas ir psichosomatinės ligos. Gydymo menas. 1999, Nr. 12, p. 45-
46.
23. Gana K. Martin B. Canouet M. Worry and anxiety: is there a causal relationship?
Psychopathology, 2001 Oct; Vol. 34, Issue 5, P.221-9.
24. Goleman D. Emocinis intelektas. Vilnius: Presvika, 2001.
25. Grager B, Azais F, Albercque C, Debray Q. Ann anxiety and depresion. The status of
assertiveness disorders and social phobias. Ann Med Psychol (Paris), 1995 May; Vol
15, Issue 3, P. 204- 6.
26. Greenberger D, Padesky K.A. Nuotaika paklūsta protui//Vert. iš anglų k. Vilnius: VU
Specialiosios psichologijos laboratorija, 2000.
27. Gučas A. Vaiko ir paauglio psichologija. Kaunas, 1990.
28. Jacikevičius A. Siela. Mokslas. Gyvensena. Vilnius: Žodynas, 1994.
29. Jylha Pekka, Isometsa Erkki. The relationship of neuroticism and extraversion to
symptoms of anxiety and depression in the general population. Correspondence to
Isometsa Erkki, National Public Health Institute, Helsinki, Finland. 2005 May.
30. Kalačiova I. Jaunesniojo paauglio psichologinės savijautos ypatumai mokykloje.
Magistro darbas. Vadovė Petrulytė A. Vilnius, 2004.
31. Krause N., Baker E. Finansial strain, economic values, and somatic symptoms in later
life.// Psychology and Aging, 1992, P.4-14.
32. Kriščiūnas A. Psichikos ligos ir mes. Vilnius: mokslai, 1991.
33. Lang J, Sarmiento J. Relationship of attentional bias to anxiety sensitivity and panic.
Correspondence to Lang J., Outpatient Clinic, San Diego. 2004 Sep; Vol. 20, Issue 4,
P. 190-194.
34. Lazurus R. S. From psychological stress to the emotion: A history of changing
outlook.//Ann..Rev. Psychol., 1993,Vol. 44, P. 1-21.
35. Lemme B. H.Suaugusiojo raida. Vilnius: poligrafija ir informatika, 2003.
36. Lefcourt H. M. Locus of control: Current trends in the theory and research. NJ. 1982.

65
37. Manicavasagar V, Silove D, Curtis J. Separation anxiety in adulthood: a
phenomenological investigation. Compr. Psychiatry, 1997 Sep; Vol.38, Issue 5,
P.274-82.
38. Maslou A. Psichologiniai duomenys ir vertybių teorija. Gėrio kontūrai. Vilnius:
Mintis, 1989.
39. Myers D. G. Psichologija. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2000.
40. Nelson DV, Novy DM. Self-report differentiation of anxiety and depression in
chronic pain. // University of Texas-Houston Science Center, USA. 1997 Oct; Vol.
69, Issue 2, P. 392-407.
41. Nerimas, jo formos ir priežastys. Gydymo menas, 2002, Nr.3.
42. Newman B. and Ph. Development through life., 4th ed., Chicago,1997.
43. Norman P., Bennett P., Smith C., Murphy S. Health locus of control and health
behaviour // Journal of Health Psychology, 1998, Vol. 3, p. 45-54.
44. Otto MW, Pollack MH, Maki KM, Gould RA, Smoller JW.Childhood history of
anxiety disorders among adults with patients with panic disorder. // Depress Anxiety.
Boston, USA. 2001; Vol. 14, Issue 4, P 209-13.
45. Palujanskienė A. Savęs vertinimo ir savijautos sąsajos ugdymo procese. Ugdymas.
Kūno kultūra. Sportas, 2003, Nr.4 (49), p. 41-46.
46. Petrulytė A. Jaunesniojo paauglio socialinė raida. Vilnius. Presvika, 2003.
47. Petrulytė A., Vetrovaitė K. Moksleivių (6 – 12 klasių) sveikatos kontrolės lokuso
ypatumai // Ugdymo psichologija. Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, 2004,
6 t., Nr. 1 (13), p. 48-54.
48. Petrulytė A, Lazdauskas T. Sergančių lėtinėmis ligomis sveikatos kontrolės lokuso
ypatumai. Vilniaus pedagoginis universitetas, 2005.
49. Pekelis V. Žmogaus galimybės. Vilnius: Mokslas, 1988.
50. Pileckaitė-Markovienė M. Vidinės darnos samprata ir jos tyrimo jaunesniame
mokykliniame amžiuje galimybės. Ugdymo psichologija. 2002, 5tomas, Nr.1.(10), p.
32-39.
51. Pikūnas J. Asmenybės vystymasis: kelias į savęs atradimą. Kaunas, 1998.
52. Porat F. Savigarba: kelias į sėkmę ir meilę. Kaunas: Menta, 1991.
53. Psichologijos žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993.
54. Psichologai apie žmogaus raidą. Antologija. Kaunas: Šviesa, 1999.
55. Psichologija studentui: vadovėlis. Kaunas: Technologija, 2000.
56. Pūras D. Apie proto sveikatą ir jos sutrikimus. Vilnius: Viltis,

66
57. Reich J, Perry JC, Shera D, Dyck I, Vasile R, Massion A, Keller M. Comparison of
personality disorders in different anxiety disorder diagnoses: panic, agoraphobia,
generalized anxiety, and social phobia. //Ann Clin Psychiatry, 1994 Jun; Vol. 6, Issue
2, P.125-34.
58. Ryan R.M, Connell J.P. Perceived locus of causality and internalization: Examining
reasons for acting in two domains //J. Pers. Soc. Psychol. 1989, Vol. 57. P. 749-761.
59. Rosenberg M. Bendraukime be pykčio: nuoširdus kalbėjimas // vert. Iš anglų k. //
Kaunas: Šviesa, 2000.
60. Rosenberg M. Conseiving the self. New york: Basic Books, 1979.
61. Rosenberg M., Schoenbach C., Schoder C. Global Self-esteem and specific self-
esteem: Different concepts, different outcomes // American Sociological Review.
1995, Vol 60. P. 141-156.
62. Sansone A, Gaither A, Reddington A. Prevalence of anxiety symptoms among a
sample of oupatients in an internal medicine clinic: A pilot study. // Depression and
Anxiety// 2004 Mar; Vol. 19, Issue 2, P. 133-136.
63. Samašonok K. Paauglių, gyvenančių globos namuose ir pilnose šeimose, savęs
vertinimas. ŠU. Magistro darbas, 2003.
64. Serapinaitė R. Žmogaus tapsmas: savigarba ir gėda. Psichologija Tau, 1995, Nr.2,
P.19.
65. Skujienė G. Orumo dorybė. Vilnius: VPU. Lietuvos etinės kultūros draugija
„Ethas“, 1988.
66. Spurga V. Saviugdos metodai Vilnius: VPU. Lietuvos etinės kultūros draugija
„Ethas“, 1988.
67. Srivastava S, Sharma O, Mandal K. Mood induction with facial exspresions of
emotion in patients with generalized anxiety disorder. // Deprssion and Anxiety//
2003 Nov; Vol. 18, Issue 3, P. 144-148.
68. Suslavičius A. Paremiamoji psichologija: kaip įvrtinti savąjį ego ir išlikti savimi.
Kaunas, 2000.
69. Suslavičius A. Socialinė psichologija: vadovėlis. Vilnius: VU leidykla, 1998.
70. Sutrikimų klasifikacija. VU leidykla, 1995.
71. Šukys S. Veikla kaip paauglio vertybinių orientacijų , asmenybės savybių ir socialinio
elgesio formavimosi veiksnys: daktaro disertacija. Kaunas: LKKA, 2001.
72. Taylor S, Koch W, Woody S. Anxiety sensityvity and depression: how are they
related? // Abnorm. Psychol. 1996 Aug; Vol. 105, Issue 3, P. 474-9.
73. Tamašauskas K, Stropus R. Žmogaus anatomija. Kaunas: KMU leidykla, 2003.

67
 74. Tennen H, Swis J, Affeck G. Personality and daily experience: The promise and the
challenge. //J. Pers, 1991, Vol. 59, P. 313-337.
75. Toič Č. K. Vtoroje roždenije ili iskustvo poznat i izmenit sebia. Maskva, 1994. .
76. Tkačenko B. I. Osnovy fiziologiji čeloveka. 1994, T.2.
77. Tutkuvienė J. Vaikų augimo ir brendimo vertinimas. Vilnius, 1995.
78. Tutkuvienė J, Jakimavičienė E. Kūno sudėjimo rodikliai ir jų sąsajos su bendra
sveikatos būkle // Medicinos teorija ir praktika. 2004, T. 37, Nr. 1. P. 59-63.
79. Valickas G. Asmenybės savęs vertinimas. Vilnius, 1991.
80.Valstybinio PSC duomenys. Vilnius, 2006. www. psc. lt
81. Wallston K. Health education monographs. 1978. Section 6, P. 161.
82. Wallston K, Kaplan G, Mides S. Development and validation of the Health Locus
of Control HLC scale. // Journal of Consulting and Clinical Psychology. 1978.
83. Wallston K.A. The importance of placing measures of health locus of control
beliefs in a theoretical context // Health Education Research, 1991, Vol. 6, p.146-154.
84. Wallston K.A., Malcarne V.L., Flores L., Hansdottir I., Smith C.A. Does God
Determine Your Health? The God Locus of Health Control Scale // Cognitive Therapy &
Research, 1999, Vol. 23, p. 131-142.
85. Wulff H, Pedersen S, Rosenberg R. Medicinos filosofija. Vilnius, 2001.
86. Zaličevskis A. Polinkio į riziką ir savęs vertinimo sąsajos. II. Jaunųjų mokslininkų
psichologų konferencija. Vilnius: VU, 2005.
87. Žemaitis V. Dorovės sąvokos. Vilnius: Mokslas,1993.
88. Žukauskienė R, Petrašiūtė J, Bruzgytė L, Kanapinskaitė J. Psichologiniai moterų
karjeros aspektai. Vilnius, 2002.
89. Žutautienė E. Sveikatos kontrolės lokuso ypatumai aukštesniosios technologijos
mokyklos studentų tarpe: bakalauro darbas // vadovė A. Petrulytė. Vilnius, 2003.
90. Арсеньев А.С. Глобальный кризис и личность // Мир психологuu, 1994.
91. Березин Ф.Б. Психическая и психофизиологическая адаптация человека.
Л.енинград, 1988. С.13-21.
92.Березин Ф.Б., Барлас T.B. Социально-психологическая адаптация при
невротических и психосоматических расстройствах, // Журн. Невропат. и психиатрии
им. С.С. Корсакова, 1994, т. 94, N 6, с. 38–43.
93.Бажин Е., Голынкина Е., Эткинд А. Опросник уровня субъективного
контроля (УСК). М., 1993.
94. Ханин Ю.Л. Иследование тревоги.// Вопросы психологии.1978. N.6 P. 94-106.

68
 95. Данилова В. А. Как стать собой. Психотехника индивидуальности: Пособие
для самообразования. Mосква, 1994.
96. Демина Л.Д., Ральникова И. А. Психическое здоровье и защитные
механизмы личности. Издат.: Алтайский Гос. Унив., 2000.
. 97. Maслоу А. Психология бытия. Vert. iš anglų klb. Čistiakovo O., 1997, P. 102-
138 (sutrump.)
98. Maслоу A. Daльние пределы человеческой психики. (rinkt.), 1997.
99. Прихожан A.M. Психологический справочник для неудачника, или как
oбрести увереность в себе. Moсква: Просвещение, 1994.
100.Соколова E., Березин Ф., Барлас T. Эмоциональный стрес: психологические
механизмы, клинические проявления. //Maтерия Meдика. 1996.N. 1, P. 5-25.

69
 Summary

Psychological health factors of ill people (the health control locus, worry, self-
appreciating)

People psychological health is undoubtedly the question of the day in nowadays

society. Factors of ill adults’ psychical health, its relationships, and view to their health
condition are analyzed in this work.
70 patients from Rokiškis psychiatry hospital, who have slight psychical disability,
have attended in this research.
70 healthy adults, who haven’t treat their selves is same sort institutions, formed
auditorial group. All the respondents are 20-55 years old.
In our research we used the technique of K. Wallston (1978) – Multidimensional
health locus methodology, which is intended to assess the different people views to important
problems, which are associated with their health; the result of assigned project was expressed
indicators: internality(HLC), chance (CHC), powerful others (PHLC).
The health of respondents was evaluated by Ch. Spielberger scale (2000) of anxiety
and worry (how they feel now and generally).

The level of self-appreciating was assessed by M. Rosenberg scale (1979) of self-

appreciating.
The finding
Ill people believe that their health is influenced by others, especially physicians. Both,
and anxiety, and worry is very high between ill people. They keep many situations as a
portentous; they can hardly stand negative emotions, tightness, in their life they are more
worried. Ill people raise a lesser claims to their selves, are less self-respected, are half-
hearted, they are often chased by compunction.
Negative correlation links are established between:
• Anxiety and internal health control locus indicator (HLC); (r = -0,467), (p = 0,000).
The much bigger is anxiety and worry, the less they associate their health with
internal control. When anxiety is rising, the responsibility for own health is constantly
declining.
• Education and health control locus of powerful others indicators (PHLC); (r = -
0.361); (p = 0.000). The lower educated are receptionists, the more they are depended
on others, especially in specialists’ help.

70
• Health control locus of powerful others (PHLC) indicators are statically important
correlating with anxiety (r = 0,283); (p = 0,001) and worry (r = 0,278); (p = 0,001).
Consequently, the more receptionists are depended by other powerful, the higher
anxiety and worry are proper to them.
Receptionists, who are lesser educated, have lower self-appreciating, are more depended
on others power, especially on specialists, they are worried and in appropriate situations
they feel higher anxiety.

71
PRIEDAI

72
Sergančiųjų žmonių sveikatos kontrolės lokuso skalių vidurkių pasiskirstymas
pavaizduotas histogramose

14

12

10
Frequency

2
Mean = 14,96
Std. Dev. = 4,522
N = 70
0
10 15 20 25 30
L.HLC

15

12
Frequency

Mean = 19,6
Std. Dev. = 7,715
N = 70
0
10 20 30
L.CHC

73
 15

12
Frequency

Mean = 24
Std. Dev. = 6,838
N = 70
0
10 15 20 25 30 35
L.PHLC

74
Sveikų žmonių sveikatos kontrolės lokuso skalių vidurkių pasiskirstymas pavaizduotas
histogramose

20

15
Frequency

10

Mean = 27,44
Std. Dev. = 5,591
N = 70
0
10 15 20 25 30 35
S.HLC

14

12

10
Frequency

2
Mean = 20,41
Std. Dev. = 6,749
0 N = 70
10 15 20 25 30 35
S.CHC

75
 10

8
Frequency

Mean = 18,87
Std. Dev. = 5,922
0 N = 70
9 12 15 18 21 24 27 30
S.PHLC

76
Sergančiųjų žmonių nerimo vidurkių pasiskirstymas pavaizduotas histogramoje

12

10

8
Frequency

Mean = 48,93
Std. Dev. = 9,918
0 N = 70
30 40 50 60 70
Lnerimas

Sergančiųjų žmonių nerimastingumo vidurkių pasiskirstymas pavaizduotas

histogramoje

12

10

8
Frequency

Mean = 44,6
Std. Dev. = 7,363
0 N = 70
30 35 40 45 50 55 60
Lnerimastingumas

77
 Sveikų žmonių nerimo vidurkių pasiskirstymas pavaizduotas histogramoje

12

10

8
Frequency

Mean = 31,73
Std. Dev. = 7,918
0 N = 70
20 25 30 35 40 45 50
Snerimas

Sveikų žmonių nerimastingumo vidurkių pasiskirstymas pavaizduotas histogramoje

15

12
Frequency

Mean = 36,4
Std. Dev. = 5,323
0
N = 70
25 30 35 40 45 50
Snerimastingumas

78
Sergančių tiriamųjų savivertės vidurkių pasiskirstymas pavaizduotas histogramoje

20

15

Frequency

10

Mean = 10,63
Std. Dev. = 5,409
0 N = 140
0 5 10 15 20
Savligoniu

Sveikų tiriamųjų savivertės vidurkių pasiskirstymas pavaizduotas histogramoje

10

8
Frequency

Mean = 14,26
Std. Dev. = 3,729
0 N = 70
5 10 15 20
Savsveik

79
 SVEIKATOS KONTROLĖS LOKUSO SKALĖ (MHLC)

AMŽIUS ..................
LYTIS .............................
ŠEIMININĖ PADĖTIS .......................................
IŠSILAVINIMAS ..............................................

Ši anketa skirta nustatyti skirtingą žmonių požiūrį į svarbias, su sveikata

susijusias problemas. Su kiekvienu teiginiu galite sutikti arba nesutikti. Šalia
kiekvieno teiginio yra skalė: nuo visiško nesutikimo (1) iki visiško sutikimo (6).
Kiekvienam teiginiui apibraukite vieną skaičių, parodantį ar jūs sutinkate, ar
nesutinkate su tuo teiginiu. Kuo stipriau sutinkate, tuo didesnį skaičių reikia
apibrėžti, o kuo labiau nesutinkate – mažesnį. Patikrinkite ar atsakėte į
kiekvieną teiginį ir apibraukėte kiekvienam punktui tik vieną skaičių. Šioje
anketoje nėra teisingo ar klaidingo atsakymo, nes čia jūs išreiškėte savo
asmeninę nuomonę. Stenkitės, kad pasirinkti atsakymai nebūtų įtakojami
ankstesnio pasirinkimo. Svarbu, kad atsakytumėte taip kaip tikrai jūs galvojate,
o ne kaip manote, kad turėtumėte galvoti.
6 atsakymų variantai (visiškai nesutinku VN, beveik nesutinku BN, nesutinku
N, sutinku S, nelabai sutinku NS, visiškai sutinku VS ).

VN BN N S NS VN

1.Jei aš susirgčiau, tik mano paties 1 2 3 4 5 6

elgesys apspręstų, kada aš pasveiksiu
2.Prieš likimą nepakovosi, jei tau 1 2 3 4 5 6
lemta susirgti –susirgsi
3. Geriausias būdas išvengti ligos- 1 2 3 4 5 6
reguliariai lankytis pas gydytoją
4. Daugiausiai mano sveikatą įtakoja 1 2 3 4 5 6
Atsitiktinumai
5. Kai tik pasijuntu negerai, aš turiu 1 2 3 4 5 6
pasikonsultuoti su gydytoju ar specialistu
6 .Aš esu atsakingas už savo sveikatos būklę 1 2 3 4 5 6
7. Šeima turi daug įtakos mano sveikatai 1 2 3 4 5 6
8. Dėl ligos galiu kaltinti tik pats save 1 2 3 4 5 6
9. Sėkmė taip pat labai įtakoja mano pas- 1 2 3 4 5 6
veikimo procesą
VN BN N S NS VS

10. Mano sveikata yra gydytojų rankose 1 2 3 4 5 6

11. Mano sveikata yra gera, nes toks likimas 1 2 3 4 5 6

80
12. Daugiausia mano sveikata įtakojama ma- 1 2 3 4 5 6
no paties elgesio

13. Galėčiau išvengti ligos, jei tinkamai 1 2 3 4 5 6

pasirūpinčiau savimi

14. Pasveikstu dažniausiai tada, kai gaunu 1 2 3 4 5 6

tinkamą pagalbą iš kitų žmonių (gydytojo,
seselės, šeimos, draugų).
15.Kaip besirūpinčiau savimi, vis tiek- 1 2 3 4 5 6
susirgsiu
16. Jei bus lemta - būsiu sveikas 1 2 3 4 5 6
17. Jei tinkamai elgsiuos – būsiu sveikas 1 2 3 4 5 6
18. Tik vykdydamas gydytojo nurodymus 1 2 3 4 5 6
galiu pasveikti

81
Amžius..................
Lytis......................
Šeimynninė padėtis..........................
Išsilavinimas....................................
Spilbergerio Nerimo ir nerimastingumo skalė
Yra 20 teiginių, kuriais žmonės apibūdina save. Nuosekliai skaitykite kiekvieną
teiginį ir nurodykite, kaip jūs jaučiatės dabar (šiuo metu), pažymėdami
atitinkamą skaičių, esantį teiginio dešinėje. Šis skaičius rodo atitinkamą
išgyvenimo stiprumą. Čia nebus nei teisingų, nei klaidingų atsakymų.
Pažymėkite tą atsakymą, kuris tiksliausiaiapibūdina jūsų jausmus šiuo
momentu.
Tikrai Šiek Vidu Tikrai
ne tiek tiniš taip
kai

1.Jaučiuosi ramiai 1 2 3 4
2. Jaučiuosi saugiai 1 2 3 4
3. Esu įsitempęs(usi) 1 2 3 4
4. Jaučiu įtampą 1 2 3 4
5. Jaučiuosi laisvai, nesuvaržytai 1 2 3 4
6. Jaučiuosi susikrimtęs(usi), 1 2 3 4
prislėgtas(a)
7. Aš dabar nerimauju dėl galimų 1 2 3 4
nesėkmių
8. Jaučiuosi patenkintas(ą) 1 2 3 4
9. Jaučiuosi išsigandęs(usi) 1 2 3 4
10. Jaučiuosi jaukiai 1 2 3 4
11. Jaučiuosi pasitikįs(inti) savimi 1 2 3 4
12. Jaučiuosi susinervinęs(usi) 1 2 3 4
13. Esu sudirgęs(usi) 1 2 3 4
14. Jaučiuosi neryžtingai 1 2 3 4
15. Esu atsipalaidavęs(usi) 1 2 3 4
16. Jaučiu pasitenkinimą 1 2 3 4
17. Esu susirūpinęs(usi) 1 2 3 4
18. Jaučiuosi sutrikęs(usi) 1 2 3 4
19. Jaučiuosi tvirtai, ramiai 1 2 3 4
20. Jaučiuosi maloniai, smagiai 1 2 3 4

82
Yra 20 teiginių, kuriais žmonės apibūdina save. Nuosekliai skaitykite kiekvieną teiginį ir
nurodykite, kaip jūs apskritai jaučiatės pažymėdami atitinkamą skaičių, esantį teiginio
dešinėje. Šis skaičius rodo atitinkamą išgyvenimo stiprumą. Čia nebus nei teisingų, nei
klaidingų atsakymų. Pažymėkite tą atsakymą, kuris tiksliausiaiapibūdina jūsų jausmus
apskritai
Beveik Kartais Beveik
niekada Dažnai visada

21.Jaučiuosi maloniai,smagiai 1 2 3 4

22. Jaučiuosi susinervinęs, neramus 1 2 3 4

23. Jaučiuosi savimi patenkintas(a) 1 2 3 4

24. Norėčiau būti toks pat 1 2 3 4

laimingas(a), kaip kiti atrodo
25. Jaučiuosi lyg būčiau nevykėlis(ė) 1 2 3 4

26. Jaučiuosi ramus(i) 1 2 3 4

27.Esu „šaltų nervų“ 1 2 3 4

28. Jaučiu, kad sunkumai kaupiasi,o 1 2 3 4

jų įveikti negaliu
29. Perdėtai nerimauju dėl to, kas 1 2 3 4
nėra labai svarbu
30. Esu laimingas 1 2 3 4

31Turiu ramybę trikdančių minčių 1 2 3 4

32. Man trūksta pasitikėjimo savimi 1 2 3 4

33. Jaučiuosi saugiai 1 2 3 4

34. Jaučiuosi neryžtingai 1 2 3 4

35. Esu atsipalaidavęs(usi) 1 2 3 4

36. Jaučiu pasitenkinimą 1 2 3 4

37. Esu susirūpinęs(usi) 1 2 3 4

38. Jaučiuosi sutrikęs(usi) 1 2 3 4

39. Jaučiuosi tvirtai, ramiai 1 2 3 4

40. Jaučiuosi maloniai, smagiai 1 2 3 4

83
AMŽIUS ..................

LYTIS .................

ŠEIMININĖ PADĖTIS .............................

IŠSILAVINIMAS ......................................

Anketa sudaryta iš 10 teiginių. Prašome atidžiai perskaityti visus teiginius

ir iš 4- ių atsakymų variantų (visiškai sutinku VS, sutinku S, nesutinku N,
visiškai nesutinku VN ) prie kiekvieno teiginio užtušuoti vieną, kuris Jums
pačiam labiausiai tinka.

M.Rozenberg klausimynas (savęs vertinimui )

1. Aš jaučiu, kad esu vertingas ir lygus su kitais. VS S N VN

2. Man atrodo, kad turiu daugiau gerų savybių VS S N VN
3. Apskritai aš esu linkęs manyti, kad esu nevykėlis VS S N VN
4. Aš sugebu atlikti darbus taip pat gerai VS S N VN
kaip ir daugelis kitų žmonių.
5. Aš jaučiu, kad nelabai turiu kuo didžiuotis VS S N VN
6. Mano požiūris į save patį yra teigiamas VS S N VN
7. Apskritai aš esu savimi patenkintas VS S N VN
8. Aš norėčiau labiau save gerbti VS S N VN
9. Žinoma, kad aš kartais jaučiuosi nenaudingas VS S N VN
10. Kartais aš galvoju, kad esu nieko vertas VS S N VN

84