J.

Tumo – Vaižganto kūrybos apibendrinimas

1. Nurodyti epochas, kryptis, veikusias Vaižganto kūrybą.

2. Kokį pomėgį turėjo apysakos „Dėdės ir dėdienės“ veikėja Severja?

3. Kas ypač paveikė Mykoliuką, Severją ir Rapolą?

4. Kokie esminiai atributai charakterizuoja Mykoliuką, Saveriją ir Geišę?

5. Kokiomis savybėmis Geišė sužavėjo Severją?

6. Nurodyti, apie kuriuos veikėjus kalbama citatoje: „Dievas juos buvo besurenkąs į dvejetą, tik
gyvenimas išskyrė“.

7. Kas paskatino Severją, po vyro mirties pradėjusią lankytis „karčemoje“, joje nebesilankyti?

8. Kokių „deimančiukų“ ieškojo Vaižgantas?

9. Koks veikėjas vyras aprašomas apysakos „Dėdės ir dėdienės“ ištraukoje?

Ištrauka

Nieko panašu jis nebuvo prityręs per visą savo amžių. Lyg dangus jam tai valandai būtų prasivėręs
ir davęs jam paragauti savo saldybių. Tai buvo jam uždas, jog iš tų dangiškųjų sričių į žemės vargus
ir kartybes jis nebenužengs. Jis jaučia ir turbūt per visą jau amžių jaus mylimos mergelės delno
švelnumą ir skruosto degimą, kuriuo ji glaudės prie jo skruosto. Jautė ir nebeužmirš niekados, kaip
ji spaudės į jį savo merginos krūtine, skabinėjos jam už kaklo. Kiekvienas jos pabučiavimas buvo
jam dar vienas svajonių rūmo filioras, ir tas rūmas statės dygo, tvirtėjo plėtės. Ir, ak, kaip jis buvo
paskui per visą savo amžių laimingas, kad tų rūmų neišmainė ant ko nors pigiau, ko jam būtų
trumpesniam laikui beužtekę!

10.Pateiktus sakinius pagal loginę seką surikiuok taip, kad gautum literatūrinio rašinio pastraipą.

Literatūrinio rašinio pastraipa – tai toks rašinio kompozicinis vienetas, kurį sudaro šios
sudedamosios dalys: teiginys, kūrinio analizė, išvada. Labai svarbu, kad iš konkretaus, t. y.
susijusio su tekstu ar kontekstu, pastraipos teiginio logiškai išplauktų kūrinio analizė, o iš jos
– konkreti pastraipos išvada. Tekstu vadinamas analizuojamas kūrinys, o kontekstu –
autoriaus biografija, istoriniai laikotarpio faktai, analizuojamo kūrinio sąsajos su kitais
autoriais ar jų kūriniais.

 Kiek kitoks yra Vaižganto apysakoje vaizduojamas tijūnas Rapolas Geišė, kuris išsiskiria
valdingumu ir tingumu. 1.
 Be to, Rapolas Geišė yra valdingas, nevengiantis bauginimo kaip skatinimo dirbti priemonės
(„Tvarkė, barės, bizūnu pliaukšėjo ir – nuolat pypkę rūkė.“), o Pričkus, norėdamas padėti
būrams, juos moralizuoja. 2.
 Minėtas bruožas labiausiai skiria Rapolą, kuris moka tik paskirstyti darbus kitiems, nuo
Pričkaus, kuris ne tik kitiems nurodo, ką reikia dirbti, bet ir pats vykdo pono paliepimus,
atlieka įvairius darbus. 3.
 Kristijonas Donelaitis aprašo iš būrų kilusį Pričkų, kuris yra Vyžlaukio valsčiaus seniūnas
(„šaltyšius“), tarpininkas tarp ponų ir būrų, pastarųjų gerbiamas ir vertinamas. 4.
 Kristijono Donelaičio epinėje poemoje „Metai“ ir Juozo Tumo-Vaižganto apysakoje „Dėdės
ir dėdienės“ kalbama apie baudžiavos laikais tarnavusius dvaro prievaizdus. 5.
 Vadinasi, skirtingą baudžiavos poveikį vaizduojantys kūrėjai kritikuoja ne tik žmonių ydas
ar trūkumus, bet ir pačios sistemos – baudžiavos – nežmoniškumą. 6.
 Apie baudžiavos poveikį žmogui liudija literatūra. 7.
 Veikėjai renkasi skirtingus darbo būdus, nes skiriasi jų požiūris į ponus: Pričkus ponams
paklūsta, bet mėgsta juos ir pakritikuoti dėl ydų, netinkamos gyvensenos, prigimtinės
žmonių lygybės, kurios ponai nepripažįsta, Rapolas aklai ir dėl savanaudiškų tikslų paklūsta
ponams („tijūnavo tokiu atsidėjimu, kokio sunku buvo iš jo laukti: nematytu teisingumu ir
ištikimybe Pats-Pamarneckui“). 8.
 Be abejo, skiriasi ne tik veikėjų darbo būdas, bet ir baudžiavos padarytas poveikis dvaro
prižiūrėtojams: pirma, darbui atsidavusio Pričkaus orumas buvo pažeistas, kai ponas jį mušė
būrų akivaizdoje, ir dėl dingusio šilingo pono sumuštas veikėjas susirgo bei mirė, antra,
panaikinus baudžiavą, Rapolas Geišė neteko darbo dvare, gero gyvenimo sąlygų ir tapo
žmonėms nereikalingas. 9.