Evoliucinė psichologija

Esė rašto darbas

Tema: Saugios aplinkos jaunikių auginimui pasirinkimas kaip gyvūnų elgesio adaptacija, siekiant
užtikrinti naujos kartos išgyvenimą.

Įvadas.

Gyvūnų jaunikiai, pirmi gyvenimo metai, kupini pavojaus ir iššūkių. Didžiausias mirties pavojus
tenka būtent jauniausiems gyvūnams. Priklausomai nuo rūšies skiriasi gyvūnų brendimo laikas ir
jaunikių kiekis gimstantis vienai porai, bet beveik visiems gyvūnams nepavyksta užauginti visų
gimusių atžalų. Taip pavyzdžiui apie trisdešimt procentų Afrikoje gyvenančių hienų atžalų
pražudo liūtai, o iš tūkstančio jūrinių vėžlių kiaušinių išsiritusių vėžliukų tik trisdešimčiai pavyks
įveikti keliolikos metrų smėlio juostą iki jūros ir pirma kartą savo gyvenime pasiekti vandens –
paukščiai sumedžioja dauguma jų. Gamtos išminties dėka vienai ar kitai gyvūnų rūšiai duoti
didesnį kiekiai jaunikių, bet tuo pačių patys gyvūnai, vedami tėvystės instinktu, nuolat ieško
saugesnių sąlygų pagimdyti ir užauginti atžalas.

Šio darbo tikslas išryškinti šį akcentą – saugios gyvenimo vietos pasirinkimas jaunikių gimdymo
ir auklėjimo laikotarpiui, kaip gyvūnų elgesio adaptaciją, siekiant užtikrinti rūšies pratesimą ir
išgyvenimą.

I
Koks yra gyvūno gyvenimas? Dauguma mokslininkų-natūralistų užduodavo sau šį klausimą ir
leisdavosi į įdomias, bet tuo pačių kartais ir pavojingas kelionės. Jie keliaudavo į tolimiausias
vietas ir stebėdavo gyvūnų kasdienybę dieną po dienos. Jų dėka mes turime nemažai medžiagos,
rašytinos ir vaizdo, kuri leidžia mums atgaminti tam tikrų gyvūnų rūšių elgesį, įpročius. Vienas iš
tokių įpročių – sezoninis gyvenimo vietos keitimas dažniausiai susietas su poreikių atrasti saugia
ir leidžianti lengvai maitintis aplinką atžalų auginimo laikotarpiu.

Taip pavyzdžiui atsitiko su Indijos vandenine esanti La Rejunjono sala ir šalia jos esanti lagūna ir
koralų rifų. Ankščiau čia buvo medžiodama banginius, ir beveik visi jie buvo išnaikinti. Bet nuo
1980-uju medžioklė uždrausta, vietovėje įkurtas jūros draustinis ir gyvūnai pradėjo grįžti į šią
nuostabią vietą. Mokslininkai stebi jų gyvenimą ir stebėsi, kaip greitai padaugėją gyventojų,
sudarius jiems palankias sąlygas. Vis daugiau kuprotųjų banginių vasara atplaukia į lagūną
susilaukti banginiukų ir, tarsi vaikų darželyje, augina ir auklėja jos iki brendimo ir žengimo į
savarankišką gyvenimą. Banginiai – vienį didžiausių gyvūnų pasaulyje, mažai kas gali jiems
sutrukdyti ir pakenkti. Žmogus, jo veikla, medžioklė – tai svarbiausios šio gyvūno nikimo
priežastis. O šioje lagūnoje šis milžinas gali jaustis saugiai. Banginiams reikalingas laikas, kol
jaunikis užaugs pakankamai didelis ir sustiprės tiek, kad atlaikytu ilgą kelionę, kad galėtu ilgai
likti po vandenių nekvėpuodamas. Taip pat mama mokina jį reguliariai švarintis nuo prilipusių
šiukšlių ir parazitų švelniai nusitrinant kūną dugno smėliu, bendrauja su vaikų gestais ir garsais. 5
savaičių jaunikis sveria 7 tonas ir yra pasiruošęs kelionei su mama. Jis tūri atsiminti kelią, kad po
20 metu grįžtu čia susilaukti savo atžalų ir pratęsti rūšies gyvenimą.

Kiti La Rejunjono salos svečiai, kurie atkeliauja giminines pratesimo tikslais – yra jūriniai
vežliai. Jų vaikystės periodas trunka septinius metus o visiškai subręsta dvidešimties metu vėžlys.
Visa šį laiką jie praleis koralų rife, kuriame užtenka maisto ir saugių kampelių visiems. Taip pat
vežliai, nepaisant keto kiauto yra labai pažeidžiami ir nesavarankiški, jiems reikia pagalbos
pavyzdžiui nusivalyti – čia pagalbą jiems suteikia rife gyvenantis žuvytės, apkramtydami jų
kiautą. Vėžliukai auga vieni, mama tik palieka kiaušinus pliažo smėlyje ir daugiau negrįžta prie
jų, praradę ryšį su giminiems, jie neperima jokių žinių, tik instinktai veda jos kelionėse.

Dabar nukeliaukime į Folklando salas ir ten irgi pamatysime pavyzdį, kaip, ieškodami saugios
vietos tėvystei, gyvūnai randa išeiti net labai ekstremaliomis sąlygomis. Kiekvienais metais
pavasarį iš atviros jūros į krantą grįžta perėjimui uoliniai koduotieji pingvinai. Jie lipa aukštin
uolomis, kur bus apsaugoti nuo plėšrūnų. Visa kelių šimtų kolonija keliauja į viršų ir tuo metu
pingvinai suartėja ir susiporuoja. Jų laukia ilgas ir sudėtingas periodas, kai nuo tėvo ir mamos
tvirto palaikymo priklausys ir jų pačių ir jaunikių gyvenimai. Vieta saugi, bet reikia grįžti į jūra ir
parnešti maisto, pingvinai tai daro pakaitomis, kol vienas lieka prie lizdo, kitas keliauja į apačia
apie 800 metrų ir atgal su pilnų skrandžių kad pamaitinti partnerį.

Čia pat šalia pingvinų atskrenda ir dideli gražus albatrosai, kaip draugiški kaimynai jie dalinasi
šio „darželio“ saugumų ir slepiasi tarp šimtų pingvinų. Pingvinams šį kaimynystė irgi naudinga,
nes albatrosai saugo juos nuo karakarų. Paukščiai puikiai atranda ir atpažįsta savo palikuonių
vaizdą ir balsą šioje minioje.

Storuliai juros liūtai taip pat atplaukia čia kiekvieną lapkritį susilaukti ir užauginti jaunikių šioje
saloje.

Užaugus jaunikiams visi iškeliauja į atvira jūrą.

Yra ir kitu vietų, kurias galima pavadinti gyvūnų „vaikų darželių“. Viena iš tokių Pirėnų Dehesa.

Tai yra natūraliai izoliuota ekosistema, kurioje daug gyvūnijos, įvairus landšaftas, daug vandens
telkinių ir visada rasi maisto. Laukines katės – Ispaniškos lūšys medžioja zuikius, kurių čia
netrūksta. Bet susilaukti atžalų jie keliauja iš lygumos į uolas, kad natūralios kliūtis padėtu
apsaugoti mažylius iki jų brendimo, kur mamos gali palikti jaunikius išėjus medžioti. Po truputi
kačiukai auga ir keliauja vis toliau nuo namų ir mokinasi patys sumedžioti maisto.

Ir gyvenimo ratas prasisuka dar kartą.

Išvados
Šiuolaikinis gyvūnijos pasaulis yra stipriai paveiktas žmonių veikla, daug metu vyko
nereguliuojamos medžioklės, išnaikinami rūsys gyvūnų, dauguma jų niekada ne pamatysime, kitų
išgyvenimas kabo ant plauko ir priklauso nuo kiekvieno jaunikio išgyvenimo. Žmonių migracija
ir gyvūnų atvežimas į naujus kraštus taip pat kai kur stipriai paveikia vietine ekosistemą. Kaip
pavyzdžiui uždara Australijos ekosistema, išbalansuota paprastų kačių ir triušių atsiradimų. Jų
būvimas lėmę daugumos smulkių graužikų rūšių išnikimą ir tik žmonių pagalba dabar bandoma
išsaugoti tai, kas liko. Padedant nykstantiems rūšims išgyventi kuriami draustiniai, dauguma
mokslininkų ieško būdų subalansuoti Australijos ekosistemą.

Bet mažiau izoliuotose sistemose gyvūnija randa būdus prisitaikyti, vedami instinktais ir genties
atmintimi jie keliauja per pusę pasaulio saugios vietos link, kad susilaukti jaunikių, užauginti,
perduoti jiems žinias ir išleisti į gyvenimą. Saugumas ne visada reiškia patogumas, kartais yra
labai pavojinga tėvams, kaip yra Folklando salose, kur maisto medžiojimas tampa tikrų
išbandymų tėvams.

Mums tik reikia mažiau trukdyti ir galvoti kaip savo veikla negriauti to trapaus balanso, kuris
supa mus šioje gražioje planetoje.