Mano vaikystės pasaka

Vieną vėlyvą penktadienio vakarą Kauno klinikose gimė mažas berniukas. Jo vardas buvo Benas. Žmogelis augo
sveikas ir drūtas, greitai išmoko kalbėti, bėgioti ir net išdykauti. Jis daug laiko praleisdavo didžiuliame kieme, kur buvo
daug gėlių, medžių ir kitokių smagumynų. Dienomis berniukas žaidė, o savaitgaliais maudydavosi kubile arba
čiuoždavo nuo vandens čiuožyklos. Taip linksmai bėgo jo laikas.
Po trejų metų šeimoje atsirado dar vienas žmogelis. Tai buvo sesutė Dovilė. Benas buvo laimingas, nes namuose
turėjo draugą. Jis didžiavosi savimi, kad yra vyresnis, gudresnis ir daugiau visko žino. Jis rodė Dovilei kaip reikia elgtis,
ko nedaryti, mokė valgyti, žaisti ir kaip susirasti draugų darželyje. Sesė mėgdžiojo brolį ir jis jautėsi laimingas. Nors tarp
vaikų buvo nemažas metų skirtumas, bet Kaune jie abu lankė tą pačią darželio grupę. Kada Benui suėjo šešeri metai,
prasidėjo didžiosios kelionės.
Ankstų pavasario rytą, susipakavusi visus daiktus, šeima su dideliu sunkvežimiu išsikraustė į Panevėžį. Naujame
mieste laukė nepatirti įspūdžiai. Naujas darželis, po to mokykla, naujas kambarys, naujos gatvės ir net kaimynai.
Berniukas greitai apsiprato, jam patiko pokyčiai. Rudenį su šeima važiavo grybauti, žiemą padėjo kasti sniegą, vasarą
be sustojimo suposi ant sūpynių. Benas buvo krapštukas. Jis turėjo labai daug kantrybės. Gimtadienio proga ar šiaip
lauktuvių gaudavo konstruktorių. Oi buvo džiaugsmo! Vaikelis negalėjo atsitraukti, net valgyti pamiršdavo, kol visko iki
galo nesudėliodavo. Mažos rankytės konstravo robotus, gaisrines, mašinas ir lėktuvus. Metai bėgo, o kelionės tęsėsi.
Pirmoje klasėje šeima vėl dideliu sunkvežimiu išsikraustė kitur, šį kartą į Klaipėdą. Nauja mokykla ir jūra berniukas
džiaugėsi ne ilgai, tik tris mėnesius. Po to vėl lagaminai, dėžės, baldų kraustynės ir kelionė atgal į Panevėžį. Didžiausia
laimė buvo grįžti į tą pačią klasę ir savo mokytoją. Pradinė klasė baigėsi, vaikystė tęsėsi, tik kelionės nurimo.
Dabar Benas šeštokas, jau paauglys. Jis sėdi ir rašo atsiminimus apie savo vaikystę ir nekantrauja. Jo galvoje vėl
sukasi mintis apie kelionę. Nebijokit, kelionė ne į kitą miestą, o su dviračiu.