pigmentų dalelių dydžiai, jų pasiskirstymas mišiniuose bei įvertinti nedideliais

kiekiais dažuose esantys pigmentai [35].

2 pav. Vyro portreto tapybos 3 pav. Moters portreto tapybos

Mėginio skerspjūvis mėginio skerspjūvis
(IIC 68, Br167) [35] (IIC 69, Br331) [35]

Rembranto kūrinių technologijos tyrinėjimai bei jam priskiriamų darbų

autorystės patvirtinimo darbai nenutrūkstamai vykdomi iki šių dienų – tai
liudija 2011 m. tarptautinėje ICCOM konferencijoje pristatytas pranešimas
[36].

1.1.1.2. Dažų sluoksnis ir jo cheminė sudėtis

Leonardas da Vinčis (Leonardo da Vinci, 1452–1519) traktate apie tapybą

Trattato della pittura rašė: „Tapybą sudaro dvi pagrindinės dalys. Pirmoji –
linija, apibrėžianti kūnų kontūrus; antroji – spalva, tuos kontūrus užpildanti“
[27].
Dažų sluoksnio – pačios svarbiausios paveikslo dalies – analizės
duomenys parodo autoriaus individualius pomėgius tapyti tam tikrais
pigmentais ir jų mišiniais, kloti vieną dažų sluoksnį ant kito ir taip pasiekti tik
jam būdingus tapybos efektus [37].
Dažai – tai pigmentų ir rišamosios medžiagos suspensija. Tapybos dažai
pagal dengiamąsias savybes yra dengiamieji, t. y. neskaidrūs, ir skaidrūs –
lesiruojamieji. Senieji meistrai puikiai žinojo, kaip svarbu ruošiant dažus
tinkamai pasirinkti rišamąją medžiagą, kuri užpildo tarpus tarp pigmentų

16
dalelių, sujungia jas ir pritvirtina dažus prie grunto. Rišamoji medžiaga lemia
dažų savybes bei jų panaudojimo galimybes.
Pagal panaudotą rišamąją medžiagą dažai gali būti klijiniai, emulsiniai ir
aliejiniai. Kaip ir grunto gamybai, čia gali būti naudojami gliutininiai klijai ir
kazeinas, augaliniai džiūstantieji aliejai, gamtinės dervos, įvairūs lipai. Pagal
rišamąją medžiagą ar jų mišinius vadinama ir tapybos technika – klijinė,
temperinė, aliejinė tapyba. Iš senųjų traktatų žinome, kad antikos laikais
būdavo tapoma ir enkaustikos technika, naudojant specialiai paruoštą bičių
vašką. Deja, tai jau ankstyvaisiais viduramžiais pamiršti receptai [39].
Pigmentai dažams suteikia spalvą. Senųjų dailės kūrinių dažų
sluoksniuose vyrauja natūralūs iš įvairių spalvotų mineralų ir uolienų
pagaminti pigmentai (pav. 4).

4 pav. Svarbiausi mineralai, iš kurių būdavo gaminami senoviniai pigmentai:

1–4 įvairių spalvų molis, 5 – lazuritas, 6 – azuritas, 7 – cinoberis, 8 –
malachitas, 9 – auripigmentas [30]

Be to, nuo seniausių laikų naudoti dirbtiniu būdu pagaminti neorganiniai

pigmentai bei natūralūs dažikliai. Tik XVIII a. meno reikmenų rinkoje atsirado
sintetiniai neorganiniai, XIX a. – sintetiniai organiniai pigmentai.
Identifikuoti Rembranto kūrinių pigmentai puikai atspindi senųjų meistrų
paletę. Baltos spalvos dažuose nustatytas švino baltasis, kai kuriuose darbuose
– jis maišytas su kreida; geltonuose – geltonoji ochra, švino alavo geltonasis;
raudonuose – raudonoji ochra, cinoberis, įvairios cheminės sudėties raudoni
dažikliai; mėlynuose – smalta ir azuritas; rudoms ir juodoms spalvoms bei

17
atspalviams išgauti naudotos įvairios rusvų ir rudų spalvų ochros, kaulų
juodasis ir anglis [36, 37].
Pigmentų gamyba – mineralų smulkinimas ir atskyrimas nuo priemaišų –
buvo labai atsakingas ir svarbiausias dažų ruošimo procesas, lėmęs spalvų
kokybę. Daugumos chromatinių pigmentų spalvos grožis atsiskleidžia tik
tuomet, kai trinant mineralus pasiekiamas tam tikras dispersiškumo laipsnis,
pvz., raudono pigmento cinoberio HgS spalva yra pati gražiausia, kai jo
kristalų dydis yra apie 0,5 µm; tačiau mėlynų pigmentų azurito 2CuCO3 ∙
Cu(OH)2 ir smaltos CoO ∙ K2SiO3 dalelės privalo būti didesnės: jei jos nesiekia
1,5–2 µm, pigmentai praranda spalvos intensyvumą ir tampa blyškūs [32, 33,
40–42]. Be to, pigmento tikroji spalva išgaunama tik tuomet, kai jis
išgrynintas, kai nuo jo atskirtos įvairios cheminės sudėties daugiakomponentės
priemaišos, natūraliai esančios mineralų ir uolienų sudėtyje. Dažniausiai tai
ilgas ir labai sudėtingas procesas. Visų laikų brangiausias karališkos mėlynos
spalvos pigmentas lazuritas, kitaip – natūralus ultramarinas (Na, Ca)8[(SO4, S,
Cl)2 (AlSiO4)6], būdavo išgaunamas iš natrio ir kalcio aliumosilikato mineralo
lazurito. Pigmento gamyba apimdavo apie 50 procesų, kadangi net ir
aukščiausios kokybės lazurito sudėtyje yra tik 25–40 % mėlynos spalvos
pigmentui tinkamo mineralo, kitą dalį sudaro nemaži kiekiai pirito, kalcito,
kiek mažiau kvarco, žėručio ir kt. Lazurito pigmento išeiga – apie 10 %. Todėl
nenuostabu, kad geros kokybės lazurito pigmentas, jei gaminamas rankiniu
būdu, tebekainuoja tiek pat, kiek ir auksas [27].
Galiausiai, nuo pigmento paruošimo, taigi ir jo imlumo rišikliui, priklausė
dažų kokybė: tik tam tikros konsistencijos pigmentų ir rišiklio suspensija tinka
tapyti teptuku.
Ne mažiau svarbu dailininkui buvo išmanyti, kaip ir kokius pigmentus
tarpusavyje galima maišyti, kad gautų reikiamą atspalvį ar pustonį [43, 44].
Senieji meistrai žinojo, kad vario žaliasis Cu(CH3COO)2 ∙ H2O juoduoja
mišiniuose su sulfidų turinčiais pigmentais, pvz., cinoberiu HgS, auripigmentu
As2S3, lazuritu; taigi tokių mišinių nenaudojo, o žalių dažų sluoksnius su vario
pigmentais izoliuodavo lako sluoksniu [45].

18
 Nuo seniausių laikų iki XIX a. vidurio švino baltasis 2PbCO3 ∙ Pb(OH)2
buvo vienintelis baltas pigmentas molbertinėje tapyboje. Šis pigmentas
aptinkamas beveik visuose dažų mišiniuose, kuriais dailininkas siekė sukurti
šviesesnius tapybos atspalvius. Pigmentui sąveikaujant su sieros vandeniliu
susidaro tamsus, rudos ar juodos spalvos švino sulfidas PbS. Taigi teoriškai,
švino baltasis turėtų būti nenaudotinas su sulfidų turinčiais pigmentais ir sieros
turinčiais rišikliais. Tačiau Pb2+ ir S2- sąveika beveik nevyksta aliejiniuose
dažuose, todėl senuose aliejine technika tapytuose paveiksluose, skulptūrų
polichromijoje švino baltojo mišiniai su cinoberiu ir lazuritu beveik visais
atvejais išliko nepakitę. Tačiau baltyminiai klijai, panaudoti kaip dažų rišamoji
medžiaga, lemdavo švino baltojo pigmento patamsėjimą [31, 46].
Turėdami nedidelę dažų paletę, bet mokėdami derinti medžiagas senieji
meistrai sukūrė nuostabius šedevrus. Kaip pavyzdys – Ticiano (Tiziano
Vecellio, 1480 ar 1485–1576) paveikslo Bachas ir Ariadnė (1523–1524)
fragmento ir raudonų dažų skerspjūvio nuotraukos (5 ir 6 pav.); mėginio
nuotraukoje matyti, kaip buvo išgauta ypatingai švytinti raudona spalva – ant
mėlynų dažų sluoksnio klojant du skirtingų raudonų atspalvių dengiamųjų ir
lesiruojamųjų dažų sluoksnius [41].

6 pav. Raudonų dažų (Ariadnės šalis)

mėginio skerspjūvio nuotrauka
atspindėtoje šviesoje,
didinimas 893 kartai [41]

5 pav. Ticianas. Bachas ir Ariadnė. Fragmentas. Nacionalinė galerija,

Londonas, Inv. Nr. 35 [41]

19
 1.1.2. Senoviniai pigmentai, jų klasifikavimas ir cheminė sudėtis

Pigmentai (lot. pigmentum – dažai) – tai smulkiadispersės kietos

medžiagos, pasižyminčios tam tikromis savybėmis: spalva, dengiamąja geba,
imlumu rišikliui, atsparumu šviesai ir kt. Pigmentų fizikines savybes lemia jų
cheminė sudėtis, kristalinė struktūra, taip pat dalelių dydis ir forma bei kiti
paviršiaus morfologijos ypatumai [27, 31, 47, 48].
Pigmentai klasifikuojami pagal įvairius požymius. Pagal gavimo būdą
pigmentai yra natūralūs, dirbtiniai ir sintetiniai; pagal kilmę – neorganiniai ir
organiniai; pagal spalvą – achromatiniai, kuriems priskiriami balti, juodi ir visų
pilkų tonų pigmentai, ir chromatiniai – spalvoti. Pigmentai klasifikuojami ir
pagal chromoforus – atomus ar jų grupes, kurie nulemia pigmento spalvą.
Organinių pigmentų chromoforai – nesočiosios atomų grupės; neorganiniams
pigmentams spalvą suteikia paprastai vienas chromoforas, dažniausiai kintamo
valentingumo metalo jonas. Pavyzdžiui, kobalto pigmentų chromoforas yra
Co2+, ochrų – geležis Fe2+ ir Fe3+, azurito ir malachito – varis Cu2+.
Kai kurie gamtiniai baltos spalvos, bet blogų dažomųjų savybių junginiai,
pvz., kreida, talkas, dolomitas, gipsas, kaolinas, asbestas, blanfiksas, baritas ir
kt., naudojami kaip užpildai siekiant sumažinti dažų kainą, arba kaip substratai
organiniams pigmentams.
Svarbiausių senovinių pigmentų pavadinimai, cheminė sudėtis, savybės,
gavimo būdas, taikymo sritys bei naudojimo chronologinės ribos (pigmento
naudojimo galutinė riba nenurodoma, jeigu pigmentas naudojamas iki šiol)
pateiktos 1 lentelėje, kuri sudaryta remiantis literatūros šaltiniais [30–34, 38–
66].
Meno kūrinių atribucijai svarbiausi yra tie pigmentai, kurių pasirodymo
laikas dailės reikmenų rinkoje yra žinomas ir nustatyta jų naudojimo
chronologija. Pavyzdžiui, švino alavo geltonasis pigmentas PbSnx-1SixO3 buvo
naudojamas nuo antikos laikų iki maždaug 1750 m., vėliau jį pakeitė panašios
spalvos Neapolio geltonasis PbSbO3; mėlynas smaltos pigmentas CoO ∙
K2SiO3 tapybos kūriniuose atsirado apie 1500 m., jis ypač dažnai aptinkamas

20
XVII a. Šiaurės Europos tapytojų darbuose, rečiau naudotas XVIII a., o XIX a.
visiškai išnyko iš dailininkų palečių. Nuo XVIII a. sintetiniai pigmentai pradėti
gaminti pramoniniu būdu, daugelį iš jų dailininkai naudoja iki šiol. Čia būtina
pažymėti, kad pastaraisiais dešimtmečias kai kurios dailininkams dažus
tiekiančios firmos pagal senąsias receptūras gamina senovinius dirbtinius ir
natūralius pigmentus [67–70].
Šiuolaikiniais labai jautriais analizės metodais ištyrus pigmentų cheminę
sudėtį, struktūrą, būdingas priemaišas ir kt., galima nustatyti naudotų žaliavų
kilmę, unikalias gamybos technologijas, būdingas tam tikram laikmečiui ir
konkrečiai geografinei vietovei, taigi pakankamai tiksliai atributuoti dailės
kūrinius.

21
 1 lentelė. Svarbiausi senoviniai pigmentai

Pigmento Kilmė Naudojimo Panaudojimo sritys Spalvos pokytis/cheminis pokytis Spalvos ir pokyčių pavyzdžiai
pavadinimas, chronologinės
cheminė sudėtis ribos
Baltieji natūralus paleolitas Sienų, molbertinė tapyba, Visos kreidos rūšys atsparios šviesai Sienų tapybos, pastatų iš
Kreida polichromija; gruntams ruošti, ir spalvos pokyčiai nestebimi. Tačiau marmuro paviršiaus
CaCO3 glazūrų gamyboje, kaip pramoninėje ar urbanistinėje sluoksniavimasis, trupėjimas.
substratas organiniams rūgščioje aplinkoje (SO3, NO2) Tapybos kūriniams, kurių
pigmentams stebimas kreidos virsmas į CaSO4 ar gruntas kreidinis, įtakos nedaro,
Ca(NO3)2 nes kreida apsaugota rišamosios
medžiagos, dažų ir lako
sluoksnių

Gipsas natūralus paleolitas Gruntams ruošti; liejant Didžiausią įtaką daro ilgalaikė drėgna Priešistoriniai uolų piešiniai;
CaSO4 ∙ 2H2O skulptūras, gaminant akvarelės, aplinka (RH > 60 %), dėl kurios eksterjerų tapyba,
pastelės dažus gipsas pilkėja; atsiranda mechaninių
savybių pokyčių

Švino baltasis sintetinis III t-metis pr. Aliejinių, temperinių dažų Spalva kinta iki tamsiai rudos ir Sienų tapybos, fasadų dažų
2PbCO3 ∙ Kr.–XIX a. II ruošimui, knygų dekoravimui, juodos, kai vyksta oksidacija iki PbO2 tamsėjimas, jei rišamoji
Pb(OH)2 pusė glazūrų gamybai Spalva kinta iki pilkos ar juodos, medžiaga yra baltyminiai klijai.
susidarant PbS, kai pigmentas yra Pastelės tamsėjimas kūriniuose
sumaišytas su sulfidų turinčiais ant popieriaus.
pigmentais ir sieros turinčiomis
rišamosiomis medžiagomis

Kaolinas natūralus paleolitas Porceliano ir keramikos Spalvos pokyčiai nėra pastebėti

Al2O3 ∙2SiO2 gamyboje; kaip substratas
∙2H2O organiniams pigmentams;
guašo ir aliejinių dažų užpildas

22
Raudonieji
Raudonoji ochra natūrali ir paleolitas, Sienų, molbertinė tapyba, Tamsėja dėl per daug Sieninė tapyba, dažytos
sintetinė sintetinės polichromija, keramika. smulkiadispersiškų pigmento dalelių, eksterjerų detalės
Fe2O3 ochros–marsai Atspari šviesos poveikiui, pigi kurios linkę sudaryti konglomeratus
(20–90 %) nuo XVIII a. plačiai naudojama visose
technikose. Tinka maišyti su
visais pigmentais ir rišikliais,
ruošiami dažai, gruntai,
gaminamos glazūros

Cinoberis natūralus ir ~4000 pr. Kr.– Pagrindinis raudonas Tamsėja iki juodos spalvos: šviesos Sieninė tapyba, dažai, kurių
HgS sintetinis XV a., pigmentas dailininkų paletėje – poveikyje raudoni heksagoninės rišamoji – tempera ar
sintetinis nuo sieninė, molbertinė tapyba, struktūros HgS kristalai pereina į baltyminiai klijai; labai retai
XIII–XIX a. polichromija, podažiams, kubinės struktūros juodus HgS aliejinėje technikoje
inkarnatams tapyti, knygų kristalus, susidaro meta-cinoberis
dekoravimui, spalvinant
vaškinius atspaudus, glazūrų ir
spalvoto stiklo gamybai
Švino surikas dirbtinis antika –XX a. Sienų tapyba, rečiau Tamsėja iki rudos ir juodos spalvos, Sienų tapyba, fasadai dažyti
Pb3O4 molbertinė tapyba; keramikai kai vyksta oksidacija iki PbO2. dažais, kurių rišamoji medžiaga
dekoruoti; tapybos gruntų Spalva kinta iki pilkos ir balkšvos, baltyminiai klijai. Dažų
sudedamoji dalis; podažis po kai susidaro PbCO3; SO2 skatina sluoksnio pašviesėjimas
cinoberiu; miniatiūrose, PbSO4 susidarymą. Šiuos kitimus stebimas tapyboje, skulptūrose
rankraščiams dekoruoti greitina šviesa

Realgaras natūralus ~4000 pr. Kr.– Sienų tapyba, knygų Spalvos kitimas iki geltonos ir Šviesos poveikyje pokytis
As2S2 ir sintetinis 1600 m. miniatiūros; odos išdirbimo balkšvos. Susidaro auripigmentas stebimas dažuose, kurių
procesuose As2S3 ir arseno oksidas As2O3. rišamosios medžiagos tirpios
Pokyčiai stebimi esant intensyviam vandenyje (lipai, baltyminiai
apšviestumui, aukštai temperatūrai ir klijai)
dideliam drėgniui

23
Kraplakas natūralus ir Antika–XIXa., Naudojamas tapyboje Šviesos poveikyje blunka spalva Dažyta tekstilė, popierius ir
sintetinis sintetinis nuo dažniausiai lesiruotėms; lesiruojantys dažai tapyboje
alizarinas ir 1868 m. audinių dažymui
purpurinas.
Sintetinį sudaro
tik alizarinas

Geltonieji
Geltonoji ochra natūrali ir paleolitas, Sienų, molbertinė tapyba, Aukštoje temperatūroje (~150 °C) Tokie pokyčiai yra užfiksuoti
FeO(OH) ∙ sintetinė sintetinės polichromija, keramika. spalva kinta iki raudonos ir raudonai sienų bei eksterjerų tapyboje
nH2O ochros Atspari šviesos poveikiui, pigi rudos, susidarant geležies oksidui dažniausiai po gaisrų
(marsai) – naudojama visose technikose, Fe2O3
nuo XVIII a. ruošiami dažai, gruntai,
gaminamos glazūros; kaip
substratas organiniams
pigmentams

Masikotas dirbtinis antika–XX a. Kaip fliusas glazūrų gamyboje; Spalva kinta iki rusvos ir rusvai Grynas pigmentas naudotas
PbO tapyboje ant stiklo ir pilkos nuo intensyvaus apšviestumo, retai nes buvo žinoma, kad jis
porceliano; pagrindas atmosferoje esančio H2S ir šviesoje tamsėja
aliejiniam auksavimui interjere mišiniuose su pigmentais, turinčiais
ir eksterjere ant akmens ir sulfidų
tinko; molbertinėje tapyboje,
polichromijoje

Švino alavo sintetinis II/I a. pr. Kr. – Nuo II–I a. pr. Kr.: stiklo ir Atsparus šviesos poveikiui bei Spalvos pokyčiai nėra pastebėti
geltonasis 1750 m. glazūrų dažymui geltona pramoninei ar urbanistinei rūgščiai
Pb2SnO4/ spalva. 1300–1750 m: (SO3, NO2) aplinkai
PbSn1-xSixO3 molbertinės, sienų tapybos
dažų su įvairiais rišikliais
gamyboje

24
Auripigmentas natūralus ~3100 pr. Kr. Egipte, Azijoje, Kinijoje – Spalvos kitimas iki balkšvos. Pokytis stebimas dažuose, kurių
As2S3 – XIX a. pab. sienų tapyboje, rankraščių, Susidaro arseno oksidas As2O3. rišamosios tirpios vandenyje
knygų puošyboje imituojant Pokyčiai stebimi esant intensyviam (lipai, baltyminiai klijai)
auksą. Europos molbertinėje apšviestumui, aukštai temperatūrai ir
tapyboje naudotas rečiau dideliam drėgniui

Šafranas, natūralus ~3000 pr. Kr. Rašymui „auksu” ant Blunka nuo šviesos Dažniausiai dažytuose
kroketinas – XIX a. pergamento, popieriaus ar audiniuose
marmuro; sienų apmušalų
dekoravimui; alavo, sidabro
lakštelių dažymui, imituojant
auksą. Audinių dažymui; kaip
lesiruojantys dažai tapyboje.
Prieskonis, maistiniai dažai

Mėlynieji natūralus ir ~3000 pr. Kr. Sienų, molbertinėje bei Spalva kinta iki žalios. Šarminėje Toks virsmas stebimas sienų
Azuritas sintetinis – XIX a. pr., miniatiūrų tapyboje, ypač aplinkoje azuritas virsta į (pvz., Asyžiaus freskose),
2CuCO3 · dirbtinis nuo temperinėje ir klijinėje paratakamitą 3Cu(OH)2· CuCl2, fasadų tapyboje, atliktoje
Cu(OH)2 XIV a. technikose, taip pat rečiau į malachitą CuCO3 · Cu(OH)2. dažais, turinčiais kalkinių ir
dekoruojant fasadus vandenyje tirpių rišiklių, pvz.,
lipų, baltyminių klijų
Spalva kinta iki pilkai juodos,
susidarant CuS, kai aplinkoje yra H2S Freskose
ir sulfidų turinčių pigmentų

Lazuritas, natūralus ir ~3000 pr. Kr.– Freska ir molbertinė tapyba; Spalva gali kisti iki pilkos ir gelsvai Sienų tapyboje pokytis
(ultramarinas – sintetinis XVIII a.; dėl ypač didelės kainos pilkos. Tai sąlygoja dažų sudėtyje stebimas dažuose, kurių
sintetinis) sintetinis nuo rankraščių puošyboje naudotas esančios rišamosios medžiagos rišamosios tirpios vandenyje
(Na,Ca)8 1822 ar 1829 tik reikšmingoms detalėms rūgštėjimas arba aplinkoje esančios (lipai, baltyminiai klijai)
(AlSiO4)6 m. tapyti rūgštys; kitimas vadinamas
(SO4,S,Cl)2 „ultramarino liga“

25
Smalta sintetinis 1500 m. –XIX Stiklo, glazūrų, emalių Pigmentas inertiškas, atsparus Paveiksluose, skulptūrose, kai
CoO ∙ K2SiO3 a. pr. gamyboje; sienų, molbertinėje šviesos, atmosferos, šarmų, rūgščių dažų rišamoji yra aliejus
tapyboje paveikiui, bet galimas spalvos
išblukimas dažuose, kurių rišamoji
yra aliejus. Aliejuje esančios riebalų
rūgštys reaguoja su smaltos sudėtyje
esančiu K2CO3, ir kobalto jonai
netenka matricos, dėl to tetraedrinės
kordinacijos Co2+ jonai pereina į
oktaedrinę, šis struktūrinis pokytis
tiesiogiai įtakoja pigmento spalvos
pasikeitimą
Dažai, kurių sudėtyje yra smalta Tokie pokyčiai stebimi
įgauna žalsvą atspalvį dėl rišamosios dažuose, kurių rišamoji yra
medžiagos pageltimo aliejus arba natūrali derva
Berlyno sintetinis 1704 m. Naudojamas pastelėms, Atsparus šviesos ir rūgščių poveikiui, Pigmentas netinka kalkinei,
mėlynasis klijinei, aliejinei, temperos bet net silpniausi šarmai suskaido silikatinei ir cementinei sienų
Fe4[Fe(CN)6]3 technikoms, maišomas su pigmentą į rusvos spalvos junginį: tapybai
visais pigmentais Fe[Fe(CN)6]- + 3 OH- →
Fe(OH)3 ↓+ [Fe(CN)6]4-
Indigas, natūralus ir ~3000 pr. Kr., Audiniams dažyti; tapyboje, Vienas iš stabiliausių mėlynos Dažyti audiniai, popierius;
indigotinas sintetinis nuo 1880 m. miniatiūrose, akvarelės bei spalvos organinių dažiklių, bet ilgai dažai, kurių rišamoji yra aliejus
(C6H5NO)2 sintetinis temperos, rečiau aliejiniuose veikiant šviesai spalva kinta iki ar baltyminės medžiagos
dažuose žalsvai gelsvos
H
O
N

N
H O

Žalieji natūralus ir paleolitas – Sienų, tapyba ant medžio lentų; Aukštoje temperatūroje (~150 °C) Tokie pokyčiai yra užfiksuoti
Žalioji žemė sintetinis XX a. inkarnatams, švelniam šaltam spalva kinta iki raudonos ir raudonai sienų bei eksterjerų tapyboje,
Fe-Mg-Al-K- šešėliui išgauti rudos susidarant geležies oksidui dažniausiai po gaisrų
hidrosilikatas Fe2O3
Malachitas natūralus ~3000 pr. Kr.– Sienų ir molbertinė tapyba ant Jautrus rūgščių ir aukštos Sienų tapyba, pastatų fasadai
CuCO3· ir sintetinis XVIII a. medžio lentų; terakotos temperatūros poveikiui, maišant su
Cu(OH)2 pabaigos dirbinių dekoras sulfidų turinčiais pigmentais gali

26
 susidaryti juodas CuS. Šarminėje
aplinkoje ir dėl druskų, esančių
tinkuose, gali susidaryti 3Cu(OH)2·
CuCl2 ir CuSO4, kurie mažai keičia
pigmento spalvą
Vario žaliasis natūralus ir antika (?) – Sienų tapyboje, polichromijoje, Juoduoja susidarant CuS, kai Dažuose, kurių rišamoji
Cu(CH3COO)2· sintetinis XX a. knygų miniatiūrose; dažnai maišomas su sulfidų turinčiais baltyminiai klijai
H2O naudotas kaip lesiruojamieji pigmentais ir sieros turinčiomis
dažai ant žaliosios žemės rišamosiomis medžiagomis.
pigmento turinčio dažų Šiek tiek keičia spalvą Tapybos, grafikos kūriniuose su
sluoksnio sąveikaudamas su rišamosiomis visomis rišamosiomis
medžiagomis, sudarydamas vario medžiagomis
oleatus, rezinatus ir proteinatus
Rudieji natūrali ir paleolitas Sienų, molbertinė tapyba, Atsparus atmosferos ir šviesos Pokyčiai nestebimi
Rudoji ochra sintetinė polichromija, keramika poveikiui, šarminei aplinkai.
FeO∙Fe2O3 Maišomas su visais rišikliais ir
pigmentais; akvarelėje nenaudojamas
Umbra natūrali ir paleolitas Sienų, molbertinė tapyba, Dažuose, kurių rišamoji – aliejus, Molbertinė tapyba
degta keramika tamsėja dėl smulkių pigmento dalelių
umbra migracijos į dažų paviršių
Juodieji dirbtinis paleolitas Retai sienų ir tapyboje ant Itin smulkiadispersiškas pigmentas Pokyčių nepastebėta
Suodžiai medžio lentų, dažniau rašalo, gali migruoti iš apatinių tapybos
C tušo gamybai sluoksnių į paviršių
Medžio anglis dirbtinis antika–XIX a. Sienų tapyba; piešiniai anglimi Atsparus atmosferos ir šviesos Pokyčių nepastebėta
C + K2CO3 +… poveikiui, indiferentiškas visiems
rišikliams, maišomas su visais
pigmentais tamsesniam atspalviui
išgauti
Mangano natūralus ir antika–XIX a., Sienų tapybai; keramikos Atsparus karščiui, šviesai, šarmams. Pokyčių nepastebėta
juodasis sintetinis sintetinis nuo dekoravimui Gali būti maišomas su visais rišikliais
MnO2 XIX ir pigmentais

27