LIETUVOS MUZIKOS IR TEATRO AKADEMIJA

MUZIKOS FAKULTETAS
PUČIAMŲJŲ IR MUŠAMŲJŲ INSTRUMENTŲ KATEDRA

Ignas Daniulis

Louiso Spohro kūryba klarnetui:

Koncerto nr. 1, op. 26 analizė
Atlikimo meno magistro tiriamasis darbas

Darbo autorius:
Ignas Daniulis (parašas ) …......................

Darbo vadovė:
prof. dr. Ramunė Kryžauskienė (parašas )…......................

Vilnius, 2019
 LIETUVOS MUZIKOS IR TEATRO AKADEMIJA
BAIGIAMOJO DARBO
SĄŽININGUMO DEKLARACIJA

2019 05 15

Patvirtinu, kad mano baigiamasis darbas (tema) „Louiso Spohro kūryba klarnetui: Koncerto nr.
1, op. 26 analizė”, yra parengtas savarankiškai.
1. Šiame darbe pateikta medžiaga nėra plagijuota, tyrimų duomenys yra autentiški ir nesuklastoti.
2. Tiesiogiai ar netiesiogiai panaudotos kitų šaltinių ir/ar autorių citatos ir/ar kita medžiaga
pažymėta literatūros nuorodose arba įvardinta kitais būdais.
3. Kitų asmenų indėlio į parengtą baigiamąjį darbą nėra.
4. Jokių įstatymų nenumatytų piniginių sumų už šį darbą niekam nesu mokėjęs (-usi).
5. Su pasekmėmis, nustačius plagijavimo ar duomenų klastojimo atvejus, esu susipažinęs(-usi) ir
joms neprieštarauju.

(Parašas) (Vardas, pavardė)

 Santrauka
Atlikimo meno magistro tiriamajame darbe aptariama klarneto konstrukcijos raida, jo
panaudojimas profesionalioje kompozitorių kūryboje. Didelis dėmesys skiriamas L. Spohro
kūriniams klarnetui, išsamiai analizuojamas pirmasis koncertas, op. 26. Šis koncertas - itin ryškus
opusas, leidžiantis atsiskleisti geriausioms atlikėjo savybėms. Ieškant šio kūrinio interpretacinių
sprendimų, pasirinktas lyginamosios interpretacinės analizės metodas. Palyginus dviejų klarneto
mokyklų atstovų - garsaus vokiečių klarnetininko Karlo Leisterio bei prancūzų kilmės atlikėjo
Paulo Meyerio - šio kūrinio įrašus, teko stebėti ganėtinai skirtingas ir savitas šio kūrinio atlikimo
galimybes. Pagrindiniai atlikimo skirtumai jaučiasi pasirinto tempo, dinaminės amplitudės ir
frazuotės srityse. K. Leisteris mėgsta ramesnį judėjimą, nuosaikesnę dinamiką, vientisesnę atlikimo
manierą. Klarnetininkas P. Meyeris koncertą atlieka gyvesniuose tempuose, kaip prancūziškai
klarneto mokyklai būdinga, grojime girdima garso atspalvių įvairovė, frazėse daug dinaminių
posūkių.

Atlikimo meno magistro tiriamajame darbe surinkta ir apibendrinta medžiaga apie vokiečių
kompozitoriaus L. Spohro kūrinius klarnetui, taip pat išsami koncerto nr. 1, op. 26 muzikos raiškos
priemonių ir interpretacinė analizė sudarys galimybę įsigilinti į šio kompozitoriaus kūrybą, padės
geriau suvokti įvairias atlikimo meno problemas, galbūt paskatins savitus interpretacinius
sprendimus.

Summary
This Master Thesis discusses the development of clarinet construction and its use in
professional composers’ works. The paper focuses on L. Spohr pieces for clarinet and presents a
detailed analysis of the The Clarinet Concerto No. 1, Op. 26. This concert is a particularly
characteristic opus, which allows to reveal best performer’s qualities. When searching for possible
interpretations of this piece, a method of comparative interpretative analysis was chosen. When
comparing recordings of this piece performed by two clarinetists from different clarinet schools,
namely: famous German clarinetist Karl Leister and French clarinetist Paul Meyer, different and
unique approaches to performing this piece were observed. Major differences are related to different
tempos, dynamic range and phrasing chosen by different performers. Leister prefers slow
movement, modest dynamics, coherent manner of performance. Meyer on the other hand plays the
concert in livelier tempos, as typical of the French clarinet school. Meyer’s rendition also reveals a
variety of sound colors, its phrasing offers more dynamic turns.
 The information, compiled in this paper, includes an introduction to composer L.
Spohr’s pieces for clarinet and a detailed interpretative analysis of The Clarinet Concerto No. 1, Op.
26, which will give an opportunity to learn more about composer’s works, to better understand
various issues faced when performing and playing instruments and, hopefully, will encourage
personal unique interpretative decisions.
 TURINYS

ĮVADAS................................................................................................................ 5

1 skyrius. Klarneto panudojimas kompozitorių kūryboje......................................7

1.1. Instrumento konstrukcijos raida…………………………............................7

1.2. Repertuaro raidos tendencijos ………………………..................................9

2 skyrius. Louiso Spohro kūryba ..........................................................................12

2.1. Kūriniai klarnetui …………………………………....................................13

2.2. Koncertai klarnetui ir orkestrui ...................................................................17

IŠVADOS..............................................................................................................23

LITRATŪROS SĄRAŠAS....................................................................................25
 ĮVADAS
Tiriamojo darbo aktualumas. Romantizmo epochos vokiečių kompozitorius, ryškus to
laikmečio smuikininkas - virtuozas, dirigentas, pedagogas Luisas Spohras (1784-1859) buvo itin
plataus spektro menininkas. Turtingas jo kūrybinis palikimas – tai įvairių žanrų opusai: devynios
operos, kelios oratorijos, mišios, kantatos, simfonijos, įvairios instrumentinės sudėties kameriniai
kūriniai – lig šiol aktualus ir koncertų scenose atliekamas repertuaras. Tiek koncertiniame, tiek ir
pedagoginiame klarnetininkų repertuare populiarūs keturi šio kompozitoriaus koncertai klarnetui ir
orkestrui.

Koncertas nr. 1 – ryškus L. Spohro opusas, leidžiantis atsiskleisti geriausioms atlikėjo

savybėms. Tai paskatino įsigilinti į šio kūrinio stilistiką, geriau pažinti kompozitoriaus kūrybinį
braižą, jo pasirinktus muzikos raiškos sprendimus, taip pat pasekti koncerto žanro raidos
tendencijas. Ieškant šio kūrinio interpretacinių sprendimų, pasirinktas lyginamosios interpretacinės
analizės metodas. Palyginus dviejų klarneto mokyklų atstovų - vokiečių klarnetininko Karlo
Leisterio bei prancūzų kilmės atlikėjo Paulo Meyerio - šio kūrinio įrašus, teko stebėti ganėtinai
skirtingas ir savitas kūrinio atlikimo galimybes.

Tyrimo objektas. L. Spohro koncertas klarnetui ir orkestrui nr. 1, op. 26.

Tiriamojo darbo tikslas. Išanalizuoti L. Spohro Koncertą klarnetui ir orkestrui nr. 1, op.
26, aptarti šio kūrinio interpretacines nuostatas.

Uždaviniai:

1. Aptarti klarneto konstrukcijos raidą;

2. Apibendrinti klarneto panaudojimą kompozitorių kūryboje;

3. Išstudijuoti L. Spohro kūrybą klarnetui;

4. Išanalizuoti L. Spohro koncertą klarnetui ir orkestrui nr. 1, op.26.

Tiriamajame darbe buvo panaudojami šie tyrimo metodai:

1. Istorinis;
2. Aprašomasis;
3. Lyginamoji analizė.

Rašant atlikimo meno tiriamąjį darbą, buvo naudotasi įvairia literatūra ir šaltiniais:
 • Užsienio autorių monografijomis ir straipsniais;
• Internetiniais puslapiais;
• Enciklopedijomis, žinynais;
• Gaidų rinkiniais;
• Įrašais.

Tyrimo programa:
• Literatūros studijos;

• Muzikos įrašų klausymas;

• L. Spohro koncerto klarnetui ir orkestrui nr. 1, op. 26 analizė.

Tiriamojo darbo naujumas:

Atlikimo meno magistro tiriamajame darbe pirmąkart lietuvių kalba aptariami L. Spohro
kūriniai klarnetui, išsamiau analizuojamas pirmasis koncertas. Čia taip pat pateikiama dviejų žymių
atlikėjų šio koncerto interpretacijų lyginamoji analizė.

Tiriamojo darbo struktūra:

Magistro tiriamąjį darbą sudaro įvadas, du skyriai, išvados bei literatūros sąrašas. Įvade
apibūdinamas tiriamojo darbo aktualumas, naujumas, tyrimo objektas, tikslas ir uždaviniai,
aptariama darbo struktūra bei šio darbo pritaikymo galimybės.

Pirmame skyriuje aptariama klarneto konstrukcijos raida, jo panaudojimas profesionalioje

kompozitorių kūryboje. Antrame skyriuje analizuojami L. Spohro koncertai klarnetui ir orkestrui,
didžiausias dėmesys skiriamas koncertui nr. 1, op 26. Išvadose apibendrinami atlikimo meno
tiriamajame darbe įvykdytos analizės rezultatai.

Tiriamąjį darbą sudaro 24 puslapiai, literatūros sąraše - 15 šaltinių. Lyginimui panaudoti

natų pavyzdžiai.

Tiriamojo darbo panaudojimo galimybės:

Atlikimo meno magistro tiriamajame darbe surinkta ir apibendrinta medžiaga apie vokiečių
kompozitoriaus L. Spohro kūrinius klarnetui, taip pat koncerto nr. 1, op. 26 muzikos raiškos
priemonių ir interpretacinė analizė sudarys galimybę įsigilinti į šio kompozitoriaus kūrybą, padės
geriau suvokti įvairias atlikimo meno problemas, galbūt paskatins savitus interpretacinius
sprendimus.
 1 skyrius. Klarneto panaudojimas kompozitorių kūryboje

1.1. Instrumento konstrukcijos raida

Klarnetas atsirado 17-18 amžių sandūroje. Šio instrumento išradėju laikomas fleitų
gamintojas Christophas Denneris (1655-1707), kuris XVII amžiaus pabaigoje patobulino šalmėjų -
viengubo liežuvėlio, cilindro formos su skylutėmis intrumentą, jam pridėdamas nuimamą pūstuką,
taurės formos žiotis ir oktavinį vožtuvėlį. Žodis klarnetas yra kilęs iš lotyniško žodžio clarus
(aiškus), pirmą kartą jis paminėtas Niurnbergo spaudoje. Vėlyvojo baroko laikotarpiu kompozitoriai
rašė vis sudėtingesnes partijas trimitams aukštame registre, todėl buvo sugalvota sukonstruoti naują
instrumentą, kuris galėtų lengvai atlikti aukšto registro partijas. Tuo metu šalmėjus ir klarnetas
atrodė beveik vienodai, bet atlikdavo skirtingas funkcijas ansambliuose ar orkestruose. Šalmėjus
turėjo skambias žemo registro natas, bet juo nebuvo įmanoma groti aukštame registre, tuo tarpu
klarnetas galėdavo groti aukšto registro natas, bet neturėjo žemų. Pirmasis klarnetas dažniausiai
buvo naudojamas pačių meistrų, o tuometiniai klarnetininkai atlikdavo trimitų partijas
ansambliuose.

Pirmieji klarnetai galėdavo groti vos keliose tonacijose, šie instrumentai būdavo
gaminami įvairių dydžių ir derinimų, turėjo vos kelis vožtuvėlius ir aštuonias garso angas,
dažniausiai jie būdavo gaminami iš juodmedžio, dramblio kaulo ar vaismedžių. Šis ganėtinai
primityvus instrumentas turėjo daug trūkumų: tai ir intonacijos problemos, nelygus skabesys tarp
natų, mažas diapazonas, ribotos techninės galimybės, todėl instrumentų meistrai atlikdavo įvairius
bandymus, ekspermentuodavo, sukonstruodami vožtuvėlius ar išgręždami naujas garso angas, taip
pat ieškojo naujų instrumentinio skambėjimo tembro galimybių.

Klarneto svarbiausi technologiniai pokyčiai vyko Prancūzijoje ir Vokietijoje. Ryškiausi

meistrai, kurie padarė didžiausią įtaką instrumento tobulėjimui, buvo Hyacinthe Eléonore Klosé
(1808–1880), Louisas-Auguste Buffetas (1816-1884), Ivanas Mülleris (1786-1854). I. Mülleris
padarė didžiulį perversmą klarneto konstrukcijos evoliucijoje. 1910 m. jis sukonstravo Bb derinimo
klarnetą, kuris turėjo 13 vožtuvėlių mechanizmą, taip pat puikiai suderintą ir patogią pirštuotę. I.
Mullerio patobulintas klarnetas turėjo žymiai platesnį skambesio diapazoną, paslankesnes technines
galimybes, tolygų skambesį ir gerą intonaciją. Jo sukonstruoto instrumento prototipas yra labai
panašus į šių laikų klarnetą.
 Evoliucionuojant klarnetui atsirado pagrindiniai šių instrumentų derinimai – praktikoje
dažniausiai naudojami Bb, A, Es derinimo klarnetai. Klarneto tobulinimui didelę įtaką turėjo
tamprus atlikėjų ir meistrų bendradarbiavimas.

Nuo pat pirmų klarneto atsiradimo dienų sparčiai augo klarnetininkų skaičius, todėl
laikui bėgant buvo rašomi traktatai apie klarneto grojimo meną. 1824 m. Gottfriedas Weberis (1779-
1839) aprašė pirštuotės schemą, grojant šešių ar devynių vožtuvėlių klarnetais, Carlas Baermannas
(1810-1885) parašė keletą grojimo klarnetu metodų, taip pat svarbų indėlį įnešė Jeanas-Xavieras
Lefèvre (1763-1829).

Dauguma kompozitorių greitai pripažino šį instrumentą, o paslankesnės techninės

galimybės leido kurti vis virtuoziškesnius solo kūrinius, orkestre klarnetas įgavo didelę reikšmę,
partitūrose vis dažniau klarnetui būdavo rašomi savarankiški solo epizodai. Ganėtinai dažnai
klarnetai užimdavo obojaus vietas orkestruose, jie taip pat buvo plačiai naudojami kariuomenės
orkestruose ir kameriniuose ansambliuose. Kai kurie kompozitoriai dėl savito klarneto garso
tembro, kuris ženkliai skyrėsi nuo senųjų instrumentų, šio instrumento nepripažino.

XVIII a. susiformavo dvi pagrindinės klarneto mokyklos - vokiškoji ir prancūziškoji.

Jos skiriasi ne tik grojimo stiliumi, bet ir pačia klarneto konstrukcija. Vokiško klarneto sistema iki
šių dienų yra vadinama Oehler sistema, o prancūziška Boehm. Šių dviejų klarneto mokyklų
tradicijos gyvuoja ir šiais laikais. Pasaulyje labiausiai paplitusi prancūziškos mokyklos tradicija, o
vokiška daugiausia naudojama Vokietijoje ir Austrijoje.

Vokiškos mokyklos pradininku laikomas klarnetininkas, pedagogas, kompozitorius

Franzas Tauschas (1762-1817). 1805 m. Berlyne jis įkūrė pučiamųjų instrumentų konservatoriją,
kurioje jis dirbo pedagogu. Jo mokiniai Heinrichas Baermannas, Iwanas Mülleris ir kiti vėliau tapo
pasaulinio lygio klarnetininkais virtuozais. Vokiškai klarneto grojimo mokyklai būdingas gilus,
sodrus garsas, švelni artikuliacija, tiksli intonacija ir tolygus skambesys. Ši grojimo mokykla skiriasi
nuo prancūziškos pačia instrumento konstrukcija, išgaunamo garso tembru ir grojimo maniera.
Žymiausi vokiškos klarneto mokyklos atstovai yra F. Tauschas, H. J. Bärmannas, I. Mülleris, J. S.
Hermstedtas, E. Ottensameris, šių laikų klarnetininkai: K. Leisteris, S. Meyeris, A. Ottensameris.

Čekų kilmės klarnetininkas Josephas Beeris (1744-1812) laikomas pirmuoju

prancūziškos klarneto mokyklos atstovu. Jis buvo Paryžiaus konservatorijos profesoriumi, didžiają
gyvenimo dalį praleido Prancūzijoje. Dėstydamas klarnetą Paryžiaus aukštojoje muzikos
mokykloje, J. Beeris parengė gausų būrį puikių klarnetininkų, kurie tęsė prancūziškos mokyklos
grojimo tradicijas, iš jų ryškiausi Etienne Solére ir Michelis Yostas.
 1782 metais J. Beeris surengė koncertinį turą po Italiją, Rusiją, Vengriją, Olandiją ir
kitas šalis. Keliaudamas atlikėjas suprato, kad Europoje egzistuoja įvairios grojimo klarnetu
tradicijos, kurios tarpusavyje skiriasi. Vėliau Prancūzijoje klarneto atlikimo meno tradicijas tęsė
Jeanas-Xavieras Lefèvre (1763-1829), Frédéricas Berris (1794-1838), Hyacinthas Klosé (1808-
1880). Prancūzų mokyklos klarnetininkai grodavo plačiu, aiškiu ir šviesiu garsu, siekdavo didesnės
dinaminės amplitudės, įvairesnių instrumentinio garso spalvų. Jie mėgo lengvą artikuliaciją,
pasižymėjo dideliu virtuoziškumu. Šios mokyklos tradicijas perėmė ir vėliau plėtojo amerikiečiai.

1.2. Repertuaro raidos tendencijos

Klarnetu išgaunamas skvarbus ir aksominis garsas klausytojus žavėjo nuo pat pirmų jo
atsiradimo dienų. Dažnai šį instrumentą kompozitoriai įtraukdavo į įvairios sudėties kamerinius
ansamblius ar pučiamųjų orkestrus, kurie koncertuodavo po atviru dangumi. Nors šalmėjaus
transformacija į klarnetą įvyko apie 1700 metus, XVIII a. pirmoje pusėje šis instrumentas
profesionalioje kūryboje vis dar buvo retai naudojamas. Manoma, jog pirmoji partitūra, kurioje buvo
panaudotas klarnetas, yra 1720 m. Antverpeno katedros vargonininko J. A. J. Faber sukurtos Mišios,
tačiau klarnetas kaip instrumentas buvo pripažintas tik 1750 metais.1 Vėlyvo baroko kompozitoriai
kurdavo ne tik duetams, bet ir didesnės sudėties ansambliams, kur muzikuodavo įvairūs
instrumentininkai. Vieno nežinomo baroko epochos kompozitoriaus Fanfarose in D yra pažymėta,
kad jas gali atlikti du šalmėjai arba du trimitai, fleitos, smuikai, valtornos, taip pat ir klarnetai. Tokio
tipo kūrinių yra nemažai, tačiau dauguma jų yra nežinomų autorių. Klarnetą galime aptikti C. P. E,
Bacho, J. J. Rousseau, G. P. Telemanno kūryboje.

Apie 1750 metus, kai klarnetas įgavo pripažinimą Vakarų Europoje, instrumentinio
koncerto žanras jau buvo paplitęs ir gerai žinomas. Kompozitroriai Franzas Antonas Hoffmeisteris,
Peteris von Winteris, Franzas Tauschas, Johannas Stamitzas buvo vieni pirmųjų autorių, kurie rašė
koncertus, sonatas bei kitus įvairaus žanro kūrinius įvairiems instrumentams, tame tarpe ir klarnetui.
Šių kompozitorių muzika buvo mėgstama ir suprantama publikai, todėl būdavo dažnai atliekama.

Pirmajį klasikinį koncertą Bb derinimo klarnetui sukūrė Johannas Stamitzas (1717-

1757). Šis trijų dalių kūrinys turėjo nemažos įtakos tolimesnei klarneto repertuaro raidai, o koncerto
forma ir muzikinė kalba akivaizdžiai bylojo apie sąsajas su W. A. Mozarto koncertu šiam

1
Kroll O. The Clarinet, volume 4, ed. Diethard Riehm. Batsford, 1968 Press, p. 46.
instrumentui (K622).2 J. Stamitzas kūrinyje plačiai naudoja visą instrumento skambėjimo
diapazoną, didelius dinaminius kontrastus, įvairias artikuliacijas – tai atlikti galėjo tik klarnetininkai
virtuozai.

Michaelis Haydnas (1737-1806) sukūrė Divertismentą in D, kuriame dvi dalis - Andante

ir Spirituoso - skyrė klarnetui solo. Tai pirmas žinomas kūrinys, kuris buvo sukurtas A derinimo
klarnetui. Klarneto patijoje kompozitorius taip pat panaudojo labai platų skambėjimo diapazoną -
nuo mažosios oktavos mi iki trečiosios oktavos re, taip parodydamas, kad klarnetas gali atlikti
didelius intervalinius šuolius.

J. Stamitzo sūnus Carlas Stamitzas (1745-1801) taip pat nemažą dėmesį skyrė klarneto
repertuaro plėtrai. Jis yra parašęs per 10 koncertų klarnetui, apie 12 kvintetų klarnetui ir styginių
kvartetui, keletą kvartetų klarnetui, smuikui, valtornai ir kontrabosui. C. Stamitzo kūrybą klarnetui
lėmė jo pažintis su Bohemijos klarnetininku virtuozu Josephu Beeru. Jam atlikus pirmajį C.
Stamitzo koncertą F-dur Paryžiuje, kompozitorius susilaukė puikaus įvertinimo.

Nors XVIII a. pabaigoje Vakarų Europoje profesionalių klarnetininkų buvo nemažai,

simfoniniuose orkestruose šie instrumentai vis dar buvo kukliai panaudojami. Pavyzdžiui, iš 104-ių
J. Haydno simfonijų, klarnetus galime aptikti tik penkiose: 99, 100, 101, 103 ir 104 simfonijose.3
Tuo laiku dėl instrumento technologinių problemų klarnetai sunkiai pritapdavo prie įprastos
pučiamųjų instrumentų sudėties simfoniniuose orkestruose.

Aktyvesnis klarneto panaudojimas prasidėjo klasicizmo laikotarpyje. W. A. Mozartas

savo simfonijose klarnetus naudojo ganėtinai retai, tačiau pakankamai dažnai koncertuose
fortepijonui ir orkestrui, taip pat beveik visose operose, pradedant opera „Idomeneo“ (1780) ir
baigiant „La Clemenza di Tito“ (1791), taip leisdamas klarnetui vis labiau įsitvirtinti orkestre.

L. Beethoveno simfoninėje muzikoje klarnetas užima reikšmingą poziciją. Visose

devyniose kompozitoriaus simfonijose klarnetai atlieka svarbią funkciją, neretai jiems skiriami solo
epizodai. Šiuo instrumentu išgaunamas tamsus garsas papildo pučiamųjų sekcijos skambesį, o solo
epizoduose jo šviesus tembras tarsi suskamba virš orkestro. Pirmoje simfonijoje klarnetų partijos
parašytos C derinimo klarnetams, tačiau visose kitose simfonijose kompozitorius naudoja įprastus
Bb ir A derinimo instrumentus.

2
Hoeprich E. The Clarinet, Yale University Press, 2008, p. 78.
3
Ten pat, p. 75.
 Įpusėjus klasicizmo epochai, klarnetas simfoninio orkestro sudėtyje jau buvo stipriai
įsitvirtinęs, o romantizmo epochos simfoninėje ir operinėje muzikoje šis instrumentas tapo tiesiog
nepakeičiamu. Šį instrumentą galime išgirsti P. Čaikovskio, J. Brahmso, H. Berliozo, F.
Mendelssohno - Batholdy, R. Schumanno, J. Sibeliaus ir kitų kompozitorių simfoninėje kūryboje.
Romantizmo epochoje koncertus klarnetui parašė L. Spohras, C. M. von Weberis, F. Mendelssohnas
- Bartholdy ir daugelis kitų kompozitorių. Šioje epochoje klarneto repertuaras ženkliai pagausėjo,
nes klarnetas buvo itin dažnai koncertuojantis instrumentas. XX a. koncertus klarnetui kūrė garsūs
kompozitoriai: C. Nielsenasas, A. Coplandas, J. Francaix, Elliottas Carteris ir kt.

Jo Rees-Davies teigia, jog istorijos raidoje klarneto repetuaro atsiradimas didele dalimi
priklausė nuo atlikėjo ir kompozitoriaus kūrybinio bendradarbiavimo.4 Pasaulyje gerai žinoma ir
pripažinta klarneto muzikinė literatūra yra sukurta inspiravus tam tikriems atlikėjams.
Kompozitorius C. Stamitzas, bendradarbiaudamas su atlikėju Jozephu Beeru, parašė 11 koncertų
klarnetui ir orkestrui, Antono Stadlerio grojimas ispiravo W. A. Mozartą sukurti kvintetą klarnetui
ir styginių kvartetui A-dur, K.581 (1789), taip pat koncertą klarnetui ir orkestrui A-dur, K.622
(1791). Keturi koncertai klarnetui ir orkestrui, taip pat šešios vokiškas dainos balsui, klarnetui ir
fortepijonui op.103 atsirado bendradarbiaujant kompozitoriui L. Spohrui ir klarnetininkui Simonui
Hermstedtui. C. M. von Weberis, kūrybiškai bendradarbiaudamas su Heinrichu Baermannu, parašė
Koncertino klarnetui ir orkestrui Es-dur, op. 26; Koncertą klarnetui ir orkestrui Nr. 1 f-moll, op. 73;
Koncertą klarnetui ir orkestrui Nr. 2 Es-dur, op. 74 ir Kvintetą klarnetui ir styginių kvartetui, op.
34, „<...> o Richardas Mühlfeldas grojo taip elegantiškai, kad inspiravo J. Brahmsą sukurti dvi
sonatas klarnetui ir kvitetą klarnetui ir styginių kvartetui“5. Kūrybinė kompozitorių ir atlikėjų
bičiulystė tęsiasi iki šiol, kuriant šiuolaikinę muziką, ieškant naujų garso išgavimo būdų ir
skambėjimo efektų.

2 skyrius. Luiso Spohro kūryba

Luisas Spohras (1784-1859) – žymus vokiečių smuikininkas, dirigentas, pedagogas,

kompozitorius – ankstyvojo romatizmo pradininkas. Tai vienas geriausių savo laikmečio
smuikininkų, klausytojus stebinęs virtuoziniu meistriškumu, gilia muzikine raiška, koncertavęs

4
Jo Rees-Davies. The Development of the Clarinet Repertoire in The Cambridge Companion to the Clarinet, ed. Colin
Lawson, Cambridge: Cambridge University Press, 1995, 75-91.
5
Weston P. Players and Composers in The Cambridge Companion to the Clarinet, ed. Colin Lawson. Cambridge:
Cambridge University Press, 1995, p. 92-106.
Vokietijoje vienas ir su žmona arfininke Doretta Scheidler (1778—1834), Italijoje konkuravęs su
pačiu Niccolo Paganini. Kurį laiką menininkas dirbo Frakfurto muzikinio teatro direktoriumi, vėliau
persikėlė į Kasselį, kur iki mirties buvo paskirtas dvaro orkestro kapelmeisteriu. Amžininkai
prisimena, jog L. Spohras buvo puikus dirigentas, gebėdavęs įkvėpti orkestrą iškilioms kūrinių
interpretacijoms, vienas pirmųjų dirigavimo istorijoje pradėjęs naudoti batutą, jo vadovaujamo
orkestro smuikininkai – pasmakrėlius, į partitūras įvedė taktų numeraciją6.
Turtingas L. Spohro kūrybinis palikimas – įvairių žanrų muzika. Tai devynios operos,
iš kurių populiariausios Faustas ir Jessinda, keturios oratorijos, dešimt simfonijų, mišios, kantatos,
kamerinės muzikos opusai. Itin reikšmingi, lig šiol į pedagoginį ir koncertinį smuikininkų repertuarą
įtraukiami 15 koncertų smuikui ir orkestrui, jo smuiko mokykla (Violinschule in drei Abtheilungen,
Viena, 1831) turi didelę reikšmę įvairių šalių smuikininkų tarpe.

L. Spohro kūrybą klarnetui paskatino tampri kūrybinė bičiulystė su žymiu to meto

vokiečių klarnetininku Johannu Simonu Hermstedtu (1778 - 1846) 7. Šiam atlikėjui buvo dedikuota
didžioji dalis L. Spohro sukurtų kūrinių klarnetui. Svarbu pažymėti, jog klarnetas tuo laiku buvo vis
dar mažai žinomas ir ganėtinai menkai atlikimo meno praktikoje naudojamas instrumentas. Kūrinių
šiam instrumentui taip pat buvo nedaug, todėl L. Spohro sukurti opusai yra labai reikšmingi klarneto
repertuaro raidoje.

Istoriniai šaltiniai teigia, jog 1808 m. Vokietijos Schwarzburgo princas Giunteris Friedrichas
Karlas I-sis (1760-1837) savo dvare išgirdęs klarnetininko S. Hermstedto muzikavimą, buvo
sužavėtas šio atlikėjo virtuoziškumu ir dainingu instrumento skambesiu, todėl paprašė
kompozitoriaus L. Spohro šiam atlikėjui sukurti koncertą8.

Atvykęs į dvarą susipažinti su atlikėju, kompozitorius teigiamai įvertino šio instrumento

technines galimybes, taip pat klarnetininko profesinį meistriškumą – intonavimą, muzikalumą,
virtuoziškumą. Tai paskatino įgyvendinti prasmingas menines idėjas. Per dvi savaites L. Spohras
sukūrė pirmąjį koncertą klarnetui ir orkestrui c-moll, op. 26. Vėliau kompozitoriaus L. Spohro ir
atlikėjo J. S. Hermstedto kūrybinė bičiulystė klarnetininkų repertuarą papildė naujais, svariais,
didelę meninę vertę turinčiais kūriniais. Tai keturi koncertai klarnetui ir orkestrui: nr. 1, c-moll, op.

6
Brown C. Louis Spohr: a Critical Biography. Cambridge, 1984.
7
Johannas Simonas Hermstedtas (1778 - 1846) - žymus vokiečių klarnetininkas. Būdamas dešimties pradėjo mokytis
groti klarnetu Anabergo berniukų institute, 1794 mokslus tęsė Waldheimo muzikos mokykloje, baigęs studijas sugrįžo
į gimtajį Landgensalza miestą. 1799 m. pradėjo groti princo Clemenso kariuomenės orkestre. 1802 m. klarnetininkas
buvo pakviestas dirbti pučiamųjų instrumentų grupės koncertmeisteriu princo Güntherio Friedricho Karlo I (1760-1837)
dvare Schwarzburge.
8
Plačiau žiūr. Albert R. Rice Notes For Clarinetists: A Guide To The Repertoire, Oxford University Press, 2016.
26 (1808); nr. 2, Es-dur, op. 57, (1810); Nr. 3 , f-moll (1821); nr. 4, e-moll (1828); kameriniai
ansambliai: Septetas, op. 147 (1853); Oktetas E-dur, op. 32 (1878); Nonetas, op. 31 (1813);
Kvintetas fortepijonui ir pučiamiesiams c-moll, op. 52 (1820); Fantazija ir variacijos, op. 81 (1814);
ciklas Šešios vokiškos dainos, op. 103, (1837).

2.1. Kūriniai klarnetui

Kamerinės muzikos suklestėjimą Vokietijoje XIX a. pradžioje lėmė dvarų kultūra,

juose mėgstami kamerinės muzikos koncertai, kai dvaro šeimininkai specialioms progoms
kompozitoriams užsakydavo kūrinius. L. Spohro kūrybiniame palikime taip pat gausu įvairios
instrumentinės sudėties kamerinės muzikos. Greta tradicinių styginių kvartetų, kurių kompozitorius
sukūrė net 36, yra įvairios sudėties vokalinių ir instrumentinių opusų. L. Spohras noriai įtraukdavo
klarnetą į įvairios sudėties instrumentinius ansamblius. Tai Didysis nonetas, op. 31 (1813); Fantazija
ir variacijos, op. 81 (1814); Septetas, op. 147 (1853); Kvintetas c-moll, op. 52 (1820); Oktetas E-
dur, op. 32.

Didysis nonetas, op. 31 sukurtas fleitai, obojui, klarnetui, valtornai, fagotui, smuikui,
altui, violončelei ir kontrabosui – vienas populiariausių kompozitoriaus kamerinės muzikos opusų.
Šis kūrinys pasižymi dainingomis melodijomis, kontrastingomis dalimis, yra netradicinės
instrumentinės sudėties, todėl mėgstamas tiek atlikėjų, tiek ir klausytojų. Daugeliu aspektų kūrinys
artimas kompozitoriaus simfonijoms.

Didysis nonetas, op. 31 yra keturių dalių kūrinys: Allegro, Scherzo (allegro), Adagio ir
Finale Vivace, jis iki šiol dažnai skamba įvairiose pasaulio koncertų scenose, sulaukiama naujų
atlikėjų įrašų. Nonete visi instrumentai vienodai svarbūs, visi jie turi reikšmingas partijas, o
akompanimentinė medžiaga nuolat keičiasi tarp instrumentų, todėl šis kūrinys reikalauja itin didelio
atlikėjų susiklausymo ir ansambliškumo.

L. Spohras kūrinyje naudoja panašią rašymo techniką kaip ir visoje savo kūryboje.
Pučiamieji instrumentai, atlikdami trumpus motyvus, čia nuolat ansambliškai „kalbasi“, neretai jie
groja kartu be styginių instrumentų pritarimo. Klarnetas šiame kūrinyje atlieka svarbų vaidmenį, jis
yra lygiavertis su kitais instrumentais, daugelyje vietų groja kartu su fleita.
 Pirmoje dalyje (Allegro) dominuoja trumpas motyvas, kurį dalies pradžioje griežia smuikas,
vėliau jis tampa pagrindiniu kūrinio teminiu grūdu - jį vienas po kito kartoja visi kiti instrumentai.
Kontrabosui šioje dalyje skiriamas svarbus vaidmuo, gan dažnai jis kartu su violončele dubliuoja
temą žemame registre. Visos dalies muzika ganėtinai romantiška, tačiau kontrastinga, kartais
įpinami trumpi, virtuoziški smuiko ir violončelės proveržiai.

Antroji dalis Scherzo (allegro) turi du trio epizodus, viename iš jų griežia styginiai, kitame
groja pučiamieji. Visos dalies muzika rami ir taiki, tačiau „dalis primena Vienos miesto šarmą, kurį
suteikia smuiko solo epizodai“9. Trečioji dalis (Adagio) intonaciškai artima pirmajai daliai. Čia
naudojamas pirmosios dalies pagrindinis motyvas, kuris skamba solo pasažuose ir dalies pabaigoje.
Faktūrinis kūrinio dėstymas ganėtinai paprastas, tačiau skambus, todėl atlikėjams paprasta Adagio
dalyje kurti ramią atmosferą. Po taikaus Adagio prasideda linksmas Finalas. Šią nuotaiką kuria
žaisminga tema, kuri vyrauja visoje dalyje, greitas baigiamosios kūrinio dalies tempas (Vivace),
tikslingai parinkti štrichai (čia naudojama daug staccato), vyrauja staigi dinamikos kaita.

Fantazija ir variacijos, op. 81 - tai kūrinys klarnetui su fortepijono arba styginių

kvarteto akompanimentu. Jis sukurtas vokiečių kompozitoriaus Franzo Ignazi Danzio (1763-1826)
operų temomis. Nors fantazija yra vientisas kūrinys, čia girdimi keturių tempų pasikeitimai: Allegro
molto, Andantino, Allegro molto ir Andantino. Kūrinyje skamba dvi gracingos, klasikinio stiliaus
temos, kurios varijuojamos klarneto pasažuose arba akompanimente. Kompozitorius kūrinyje
plačiai taiko įvairią artikuliaciją: staccato, portato, akcentus, taip pat staigius dinaminius pokyčius.
Šis kūrinys pasižymi virtuoziška klarneto partija, čia panaudojamas platus instrumento diapazonas.
Kūrinio pradžios greitas tempas ir klarneto šešioliktinių natų judėjimas vėliau tampa būdingais viso
kūrinio elementais. Fantazijoje gausu įvairių ritminių derinių, triolių, sekstolių bei kitų ritminių
figūrų, kurias atlikti reikia didelio profesinio meistriškumo.

Septetas, op. 147 buvo sukurtas 1853 m., bet pirmą kartą atliktas tik po dvejų metų.
Šis neįprastos sudėties kūrinys parašytas fleitai, klarnetui, valtornai, fagotui, smuikui, violončelei ir
fortepijonui. Jis keturių dalių: Allegro vivace, Pastorale, Scherzo ir Finale. L. Spohras kūrinį parašė
69-ais gyvenimo metais, įkvėptas sėkmingo Noneto, op. 31 atlikimo Londone. Šiame kūrinyje
kompozitorius naudoja mėgstamą klasikinį stilių. Svarbu paminėti, kad klarneto partija parašyta A
derinimo klarnetui.

9
Rees-Davies, Jo. The Development of the Clarinet Repertoire in The Cambridge Companion to the Clarinet, ed.
Colin Lawson, Cambridge: Cambridge University Press, 1995, p. 75-91.
 Pirmoji (Allegro vivace) dalis yra labai kontrastinga. Ji prasideda minorinio pobūdžio
ekspresyvia tema, kuri kūrinyje pasikartoja keletą kartų. Vietomis ją pertraukia žaismingi,
mažoriniai motyvai. Fortepijonas tiek šioje dalyje, tiek ir visame kūrinyje yra harmoninis pagrindas,
jis puikiai integruotas į bendrą ansamblinį skambėjimą. Pirmoje dalyje kompozitorius plačiai taiko
įvairius melodijos pagražinimus, nevengia dinaminių kontrastų. Antroji dalis (Pastorale,
Larghetto) tarsi paliudija L. Spohro pagarbą W. A. Mozarto kūrybai. Šioje dalyje girdime dainingas
melodijas, vyrauja mažorinė nuotaika. Scherzo dalis turi du trio epizodus, jie sukurti mažorinėje
tonacijoje. Pirmame trio skamba klarneto solo, o antrame - valtornos. Paskutinė dalis virtuoziška
visiems instrumentams. Čia vyrauja greiti, charakteringi pasažai, pereinantys per visus
instrumentus.

Kvintetas c-moll, op. 52 - tai keturių dalių kūrinys, jis parašytas: fleitai, klarnetui,
valtornai, fagotui ir fortepijonui. Šis opusas ypatingas tuo, kad fortepijonas yra vyraujantis
ansamblio instrumentas. Kompozitorius kvintetą kūrė savo žmonai Dorette Scheidler, kuri tuo metu
buvo pradėjusi pianistės karjerą.

L. Spohras nebuvo pirmuoju kompozitoriumi, parašiusiu tokios sudėties kūrinį. Kvintetą

fortepjonui ir pučiamiesiems prieš tai buvo sukūręs W. A. Mocartas (K.452), o šiek tiek vėliau šiuo
keliu pasekė ir L. Beethovenas, sukūręs Kvintetą fortepijonui ir pučiamiesiems instrumentams, op.
16. Svarbu paminėti, kad visų trijų kvintetų struktūra yra vienoda, tai tarsi patvirtina W. A. Mozarto
tradicijų tęstinumą.

Kaip ir W. A. Mocartas savo kvintete, taip ir L. Spohras kuria energingą kūrinio

įžangą, kurioje visi penki instrumentai groja pagrindinę temą. Po jos seka linksmas allegro, čia
fortepijonas neretai atlieka pagrindinę temą su pučiamųjų pritarimu. Visoje pirmoje dalyje
jaučiamas gaivus judėjimas. Antroji kvinteto dalis spalvinga ir švelni. Pagražinimai, platus
melodijos alsavimas, įspūdinga kulminacija šioje dalyje kuria optimistinę nuotaiką. Kaip W. A.
Mocartas ir L. Beethovenas, L. Spohras vidurinėje dalyje panaudoja menuetą. Ši dalis yra
minorinėje tonacijoje su mažoriniu trio epizodu, jį atlieka vienas fortepijonas. Kūrinys baigiasi
optimistiniu, energingu finalu.

Kvintetas c-moll, op. 52 - pirmasis L. Spohro kūrinys, kuriame fortepijonui skiriamas itin
svarbus vaidmuo. Šis opusas susilaukė atlikėjų kritikos. Po kūrinio atlikimo 1830 m., F. Chopinas
teigė, jog ekspresyvios vietos fortepijonui yra parašytos labai sudėtingai, kartais neįmanoma surasti
teisingos pirštuotės“10. Nepaisant fortepijono partijos trūkumų, L. Spohro kūrinys vėliau sulaukė
gerų atsiliepimų ir buvo pripažintas kaip vienas geriausių kompozitoriaus instrumentinių opusų.

Oktetas E-dur, op. 32 sukurtas 1814 m. Vienoje, jį užsakė to meto vokiečių smuikininkas,
prekybininkas Johannas Tostas (1759-1831). Oktetas yra keturių dalių: Adagio - Allegro, Menuetto,
Andante con Variazioni, Finale, parašytas šiems instrumentams: A derinimo klarnetui, dviems
valtornoms, smuikui, dviems altams, violončelei ir kontrabosui. Tai ganėtinai neįprasta kamerinio
ansamblio instrumentinė sudėtis. Tuo metu šį kūrinį inspiravo ir atliko Vienos operos ir baleto teatro
muzikantai: klarnetininkas J. Friedlowsky ir valtornininkas B. Herbstas. Kompozitorius kūrinio
partitūroje panaudojo ne smuikus, kaip įprasta, bet du altus. Taip jis norėjo praturtinti klarneto ir
valtornų skambesį žemame registre.

Pirmoji dalis adagio-allegro turi panašumų su L. Spohro Nonetu, op. 31. Okteto pirmieji
garsai suskamba minorinėje tonacijoje, čia vyrauja ekspresyvios frazės, kurias atlieka klarnetas ir
smuikas, netrukus pasigirsta šviesi, džiaugsminga Allegro tema, ji nuolat kartojasi visoje šioje
dalyje. Šioje dalyje svarbus vaidmuo tenka smuiko partijai – ji ganėtinai sudėtinga, prisodrinta
netradicinės intervalinės sudėties greitų pasažų, arpeggio. Antroji dalis - menuetas - skamba
grakščiai ir išdidžiai. Čia girdima daug disonansų ir chromatizmų, jie meniniam vaizdui suteikia
ekspresyvumo ir veržlumo. Andante con Variazioni dalyje suskamba G. F. Haendelio tema iš „The
Harmonious Blacksmith“. Šią temą L. Spohras panaudojo kūrinio užsakovo J. Tosto prašymu, kad
koncertuojant Anglijoje kūrinys labiau sužavėtų anglus. Kompozitoriaus pasirinkta variacijų forma
sudaro galimybę atsiskleisti kiekvienam atlikėjui. Šviesus, linksmas finalas parašytas rondo forma,
jame vyrauja pagrindinė kūrinio tema. Priešingai nei savo ankstyvuose kūriniuose L. Spohras
Septete naudojo romantiškesnę harmoniją, daugiau chromatinių perėjimų, kurie suteikia muzikai
ekspresyvumo. Septetas, op. 147 buvo sėkmingas kompozitoriaus kūrinys, sulaukęs gerų kritikų
atsiliepimų.

L. Spohro kūryba jo paskutiniais gyvenimo metais buvo šiek tiek pamiršta, nes tuo metu
iškilo garsūs romantizmo epochos kūrėjai: F. Lisztas, R. Wagneris, J. Brahmsas ir kiti. Jų kūryba
buvo ženkliai šiuolaikiškesnė, geriau atliepė to laikmečio kultūrinius poreikius, todėl buvo dažniau
atliekama, noriau klausoma.

10
Rees-Davies, Jo. The Development of the Clarinet Repertoire in The Cambridge Companion to the Clarinet, ed.
Colin Lawson, Cambridge: Cambridge University Press, 1995, p. 86.
 2.2. Koncertai klarnetui ir orkestrui

L. Spohro keturi koncertai klarnetui ir orkestrui yra tikras iššūkis atlikėjui. Šie kūriniai
atskleidžia klarnetininkų emocionalumą, taip pat ir virtuozines išgalias, solisto santykį su sodria
orkestrine instrumentuote. Skirtingai nuo daugelio kitų to meto kompozitorių, L. Spohras liko
ištikimas tradicinei instrumentinio koncerto formai, tačiau atsisakė solisto kadencijų, kurios, jo
manymu, nebuvo reikalingos. Kompozitoriaus sukurtų koncertų klarnetui tempų seka vienoda:
greita dalis keičiama daininga ir baigiama virtuozišku finalu, pirmoji dalis kaip taisyklė parašyta
sonatinio allegro forma.

Koncertas nr. 1 c-moll, op. 26 buvo sukurtas 1808 metais. Jis prasideda lėta ir iškilminga
orkestrine įžanga, tuo tarpu kituose trijuose koncertuose panaudota dviguba ekspozicija: prieš
įstojant solistui, orkestre praskamba visos pagrindinės pirmosios koncerto dalies temos. Pirmųjų
koncerto dalių pagrindinės temos sudarytos iš dviejų motyvų, kurie vėliau kūrybiškai plėtojami.
Vystymo epizode naujų temų kompozitorius nenaudoja. Lėtosiose koncertų dalyse, kurios parašytos
trijų dalių repryzine (ABA) forma, galima išgirsti naujų temų ar jų variacijų. Pirmoje šios formos
padaloje (A) eksponuojama tema, antroje (B) ji vystoma arba panaudojama nauja kontrastinga
tema, trečioji padala (A) - tai pirmosios dalies pakartojimas su variacijomis.

Paskutiniosios L. Spohro koncertų klarnetui ir orkestrui dalys sukurtos rondo-sonatos forma

(A B A, C B, A). Pirmoje padaloje (A) eksponuojama pagrindinė temą, antroje (B) ši tema plėtojama
arba pateikiama nauja kontrastinga tema, trečioje padaloje (A) kompozitorius perdirba pirmają
temą. Ketvirtoje formos padaloje (C) pasigirsta nauja tema, penktoje (B) - varijuojama pagrindinė
tema ir paskutinėje formos dalyje (A) išgirstame pagridinės temos perdirbimą.

L. Spohro koncertų klarnetui ir orkestrui ritmika įvairi ir išradinga. Kulminaciniuose

epizoduose dažniausiai naudojamos šešioliktinės ar dar smulkesnių ritminių verčių natos, kurios
teikia kūriniui polėkį, virtuoziškumą. Neretai temų ritminė sandara gana paprasta, aiški, primenanti
Vakarų Europos tautų liaudies šokių ritminius elementus.11 Kompozitorius išradingai naudoja
akcentus, kurie leidžia nuspėti melodijos eigą, kuria žaismingą, kartais efektingą charakterį.
Koncertų antrų dalių ritmas nepastovus, išradingas, nuolat besikeičiantis.

11
Plačiau žiūr.: Rees-Davies, Jo. The Development of the Clarinet Repertoire in The Cambridge Companion to the
Clarinet, ed. Colin Lawson, Cambridge: Cambridge University Press, 1995, 75-91.
 Keturiuose L. Spohro koncertuose klarnetui ir orkestrui atsiskleidžia kompozitoriaus
melodisto talentas. Melodinės linijos yra girdimos net ir sudėtingiausiose koncertų vietose, jos
dažniausiai minorinio pobūdžio, melancholiškos. Kartais melodijos balansuoja tarp mažoro ir
minoro, visuomet turi glaudų ryšį su harmonine linija. L. Spohras neretai melodijose naudoja
chromatinius perėjimus, trelius, foršlagus ir kitus muzikinius ornamentus, kurie teminei medžiagai
suteikia dramatizmo.

Koncertų dinaminė skalė plati ir įspūdinga – nuo subtiliausių pianissimo atspalvių iki
raiškaus fortissimo. Dramatiškiausios yra paskutinės koncertų dalys, ten dinamika labiausiai
kontrastinga.

L. Spohro koncertas klarnetui ir orkestrui nr. 1, op. 26 yra gerai žinomas ir dažnai
atliekamas koncertinėje estradoje kūrinys. Šį opusą yra įrašę nemažas skaičius garsių klarnetininkų:
tai Karlas Leisteris, Paulas Meyeris, Ernstas Ottensameris, Andreas Ottensameris ir kt., šis koncertas
dažnai atliekamas tarptautiniuose klarnetininkų konkursuose. Nors L. Spohro pirmojo koncerto
premjera įvyko 1809 m., tuomet jį atliko klarnetininkas Simonas Hermstedtas, kūrinys buvo
išspausdintas tik po kelių metų, t.y. 1812 m. Leipcige.

Lyginamajai pirmojo koncerto interpretacinei analizei buvo pasirikti dviejų klarneto

mokyklų atstovų - vokiečių klarnetininko Karlo Leisterio bei prancūzų kilmės atlikėjo Paulo
Meyerio - šio kūrinio įrašai. Garsus vokiečių klarnetininkas K. Leisteris (g.1937) per savo karjerą
įrašė per šimtą įvairaus žanro kūrinių klarnetui. Įspūdingą šio atlikėjo karjerą sudarė kelios sritys:
34 metus klarnetininkas dirbo solistu Berlyno filharmonijoje, gasėjo kaip puikus W. A. Mozarto, C.
M. Weberio ir L. Spohro kūrinių atlikėjas, taip pat grojo Berlyno filharmonijos orkestre, noriai
muzikavo įvairių sudėčių kameriniuose ansambliuose. 1994 – 2002 m. K. Leisteris dėstė klarneto
specialybę Berlyno Hasnso Eislerio aukštojoje muzikos mokykloje.

Ilgametė K. Leisterio muzikinė patirtis suformavo individualų kūrinių interpretacijos stilių,

besiremiantį klasikinėmis tradicijomis, vokiška atlikimo precizika, kruopščia kompozitoriaus
nuorodų analize. Atlikėjo grojime atsispindi ilgos ir logiškos frazės, kurios formuojamos
pasitelkiant harmoninį muzikos pagrindą. Toks grojimo stilius klausytojams leidžia suprasti kūrinio
struktūrą, atlikimui teikia vientisumo pojūtį. Kita vertus, klarnetininko atlikimo stilius preciziškas,
įspūdį daro logiškai pagrįsta, raiškiai atliekama artikuliacija, plati dinaminė skalė. Švelnus, aiškus
klarneto garsas primena vokiškosios klarneto mokyklos tradicijas.

L. Spohro kocertą klarnetui ir orkestrui nr. 1, op. 26 K. Leisteris įrašė 1983 m. Vokietijoje
kartu su Stuttgarto radijo simfoniniu orkestru, diriguojant ispanų kompozitoriui ir dirigentui
Rafaeliui Frühbeckui de Burgos. Pirmoje koncerto dalyje K. Leisteris ryškiai atskiria melodingus
motyvus nuo greitų pasažų. Gana ramus ir sulaikytas tempas leidžia klausytojams išgirsti aiškias
melodingas frazes, kurios pereina į veržlius pasažus. Kadenciniuose epizoduose atlikėjas groja
laisvai (žiūrėti pav. nr. 1, simboliu * pažymėtą taktą).

Pavyzdys nr. 1

Atlikdamas pirmąją koncerto dalį, K. Leisteris išskiria harmoninę slinktį, kurią parodo
pakeisdamas garso spalvą, taip pat pabrėžia charakterių kaitą dolce ir con espressione epizoduose.

Antroje kūrinio dalyje adagio vyrauja švelni ir rami nuotaika. Klarnetininkas meistriškai
atlieka ilgas frazes, kurios suteikia ramybės pojūtį. Įspūdį daro laisvai ir improvizuotai atliekami
natų pagražinimai, juos įprasminantis šviesus klarneto tembras bei labai lygus legato.

Virtuozinį rondo formos finalą K. Leisteris atlieka veržliai ir pasitikinčiai. Nuo pat pirmųjų
taktų atlikėjo kuriama energija išlieka visoje dalyje, kartais suskamba dolce motyvai, kuriuos
klarnetininkas atlieka pasitelkdamas harmoninį pojūtį. Greiti pasažai grojami grakščiai ir
preciziškai.

Prancūzų kilmės atlikėjas Paulas Meyeris (g. 1965) pasaulyje gerai žinomas ne tik kaip
klarnetinikas, bet ir kaip dirigentas. Klarnetininkas pasižymėjo grodamas klasikinę ir šiuolaikinę
muziką klarnetui, jis daugelio kūrinių klarnetui premjerų atlikėjas. Būdamas Paryžiaus
konservatorijos studentu, tapo daugelio prestižinių konkursų, tokių kaip „French Young Musician's
Competition“, „Young Concert Artists International Audition“ ir kitų laureatu. Kaip dirigentas
Paulas Meyeris yra dirbęs su garsiais pasaulio orkestrais: Seulo, Kopenhagos filharmonijų
orkestrais, 2009 m. buvo paskirtas Kosei orkestro Tokijuje pagrindiniu dirigentu. Atlikėjas yra
įrašęs apie 50 įvairių epochų kūrinių klarnetui, tarp įrašų galime rasti albumą „Louisas Spohras –
užmirštas genijus., kuriame yra visi šio kompozitoriaus koncertai klarnetui.
 P. Meyerio atlikimo meno bruožai atspindi prancūzų klarneto mokyklos tradicijas.
Atlikėjo grojime jaučiamas veržlumas, emocingumas, aiški frazuotė. Klausytojus verčia suklusti
lengvas, tačiau platus klarneto skambesys, virtuozinė technika.

L. Spohro koncertą klarnetui ir orkestrui nr. 1, op. 26 P. Meyeris įrašė 2012 m. Šveicarijoje
kartu su „Orchestre De Chambre De Lausanne“, kuriam jis pats dirigavo. Suskambus pirmosios
dalies allegro, įspūdį daro atlikėjo pasirinktas ganėtinai greitas tempas. Tačiau klarnetininkas
puikiai geba išpildyti kompozitoriaus užmanytas muzikines idėjas labai greitu judėjimu.
Atskleisdamas švelnų klarneto tembrą, melodingas frazes atlikėjas groja ramiau, o prasidėjus greitų
natų judėjimui, tempas tampa aktyvesnis, jaučiamas nenumaldomas veržlumas. Klarnetininkas labai
aiškiai atlieka artikuliacijas, kartais naudoja dvigubą staccato. (žiūrėti pav. nr. 2, mf taktą)

Pavyzdys nr. 2

Antroje koncerto dalyje atlikėjas aiškiai „parodo“ harmonijos slinktį. Švelnus klarneto
garsas ir ilgos frazės klausytojui leidžia pajusti ramybę ir išgirsti melodijos grožį. Frazes atlikėjas
atlieka jautriai, improvizuotai ir laisvai, kurias papuošia grakštūs natų pagražinimai.

Rondo dalyje, P. Meyerio interpretacijos stilius žaismingas, vyrauja lengvumas, ryškūs

dinaminiai kontrastai. Klarnetininkas tarsi komunikuoja su orkestru, kartais į pirmą planą
užleisdamas fleitą ar obojų. (žiūrėti pav. nr. 3)

Pavyzdys nr. 3
 Lyginant K. Leisterio ir P. Meyerio L. Spohro koncerto klarnetui ir orkestrui nr. 1 atlikimą,
jaučiami skirtingi muzikinės interpretacijos stiliai. Dviejų skirtingų mokyklų atstovai laikosi savų
grojimo tradicijų, kurios ryškiai skiriasi instrumentinio garso, artikuliacijos srityse, taip pat
naudojamų instrumentų konstrukcijoje. Tačiau abu koncerto atlikėjai puikiai jaučia harmoninį
muzikos pagrindą, jie dėmesingi artikuliacijai, aiškiai išpildo kompozitoriaus užrašytas muzikines
idėjas. Girdima muzikinių charakterių kaita, aiškus frazavimas ir kulminacijos. Klarneto solo
epizodus abu atlikėjai traktuoja kaip kadencijas, groja laisvai, įtaigiai. (žiūrėti pav. nr. 4, p taktą)

Pavyzdys nr. 4
 Pagrindiniai interpretacijų skirtumai stebimi pasirinktų tempų, dinaminės amplitudės bei
frazuotės srityse. Nors K. Leisterio grojimo tempai lėtesni, frazes jis atlieka vientisai, be didelių
dinaminių skirtumų. Klarnetininkas P. Meyeris koncertą groja gyvesniuose tempuose, kaip
prancūziškai klarneto mokyklai būdinga, jo muzikavime girdima daug instrumentinio garso
atspalvių, frazėse - dinaminių posūkių.
 IŠVADOS

1. Klarneto vystymosi raidoje ryšlios dvi pagrindinės klarneto grojimo mokyklos – vokiškoji
ir prancūziškoji. Abi jos laikosi savitų grojimo metodų, jų dėka iškyla klarnetininkai
virtuozai, kurie sulaukia tarptautinio pripažinimo, tai skatina kompozitorių kūrybą.

2. Svarbų vaidmenį istorijos bėgyje suvaidino kūrybinis kompozitorių ir klarnetininkų

bendradarbiavimas: daugelis kūrinių gimė kūrėjui išgirdus puikų atlikėją. Tai tęsiasi iki šiol,
kuriant šiuolaikinę muziką, ieškant naujų garso išgavimo būdų bei skambėjimo efektų.

3. L. Spohras – romatinio stiliaus pradininkas, todėl jo kūryba vis dar tampriai susieta su
klasicizmo epochos muzikine kalba, tai ypač ryšku harmonijos srityje. Kompozitorius labai
mėgo ir vertino W. A. Mocartą, tai turėjo įtakos visai jo kūrybai, taip pat ir kūriniams
klarnetui.

4. L. Spohro kūrinių klarnetui atsiradimą lėmė bendradarbiavimas su klarnetininku J. S.

Hermstedtu. Kūrinių šiam instrumentui tuo metu buvo nedaug, todėl L. Spohro sukurti
opusai yra labai reikšmingi klarneto repertuaro raidoje.

5. Keturiuose L. Spohro koncertuose klarnetui ir orkestrui atsiskleidžia kompozitoriaus

melodisto talentas. Išraiškingos, emociškai įtaigios temos daro didelį poveikį klausytojui.
Raiškios, neretai melancholiškos melodijos, virtuoziniai pasažai, veržlios, įtaigios
kulminacijos - tai pagrindinės L. Spohro meninės raiškos priemonės.

6. L. Spohro koncertas klarnetui ir orkestrui nr. 1, op. 26 yra gerai žinomas ir dažnai atliekamas
koncertinėje estradoje kūrinys. Šį opusą yra įrašę nemažas skaičius garsių klarnetininkų: tai
Karlas Leisteris, Paulas Meyeris, Ernstas Ottensameris, Andreas Ottensameris ir kt., šis
koncertas dažnai atliekamas tarptautiniuose klarnetininkų konkursuose.
7. Apibendrinant L. Spohro koncerto klarnetui ir orkestrui nr. 1, op. 26 lyginamąją analizę
galime teigti, kad šį kūrinį klarnetininkai interpretuoja skirtingai. K. Leisterio interpretacija
remiasi klasikinėmis tradicijomis, vokiška atlikimo precizika, kruopščia kompozitoriaus
nuorodų analize. Klarnetininko atlikimo stilius preciziškas, įspūdį daro logiškai pagrįsta,
raiškiai atliekama artikuliacija, plati dinaminė skalė. Švelnus, aiškus klarneto garsas primena
vokiškosios klarneto mokyklos tradicijas.

8. P. Meyerio pasirinkti tempai greitesni, jo interpretacijos stilius žaismingas, vyrauja

lengvumas, ryškūs dinaminiai kontrastai. Klarnetininkas tarsi komunikuoja su orkestru, čia
taip pat atsiskleidžia prancūziškai klarneto mokyklai būdingas muzikavimas, plati
instrumentinio garso atspalvių amplitudė.
 Literatūros sąrašas:

1. Brazauskas E. Grojimas pučiamaisiais muzikos instrumentais. Kaunas, 1986.

2. Brown C. Louis Spohr: a Critical Biography. Cambridge, 1984.
3. Companion to the Clarinet, ed. by Colin Lawson. Cambridge: Cambridge University Press.
p. 75-91.
4. Hoeprich E. The Clarinet, Yale University Press, 2008, p. 50 – 90.

5. Kazlauskas J. Muzikos instrumentai ir partitūra. Vilnius, 1975.

6. Katkus D. Muzikos atlikimas. Lietuvos muzikų sąjunga, Vilnius, 2006.
7. Keith Johnston, Stephen. The Clarinet Concertos of Louis Spohr. D.M.A. dissertation.
College Park, MD: University of Maryland, 1972.
8. Kroll O. The Clarinet, volume 4, ed. Diethard Riehm. Batsford, 1968 Press, p. 46 – 56.

9. Melnikas L., Gerulis S. Magistro mokslo darbas. Vilnius, LMTA, 2004.

10. Rees-Davies, Jo. The Development of the Clarinet Repertoire in The Cambridge Companion
to the Clarinet, ed. Colin Lawson, Cambridge: Cambridge University Press, 1995, p. 75-91.
11. Rice Albert R.. Notes For Clarinetists: A Guide To The Repertoire, Oxford University Press
2016.
12. Spohr, Louis. 1969. Autobiography, translated from the German. 2 volumes. New York: Da
Capo Press.
13. The New Grove Dictionary of Music and Musicians. London, 2001.
14. Weston P. Players and Composers. The Cambridge Companion to the Clarinet, ed. Colin
Lawson. Cambridge University Press, 1995, p. 92-106.
15. Соловьёв Н. Ф. Шпор, Лудвиг // Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрон: в
86 т. (82 т. и 4 доп.). СПб., 1890—1907.