Istorija

1522 minimas Vievio dvaras, 1539 – miestelis. Prieš 1550 pastatyta

pirmoji katalikų bažnyčia. 1577 ir 1717 minima smuklė. 17 a.
pradžioje–1832 Vievis priklausė Oginskiams, apie 1610 jie pastatė
unitų bažnyčią, įkūrė vienuolyną. Vienuolyne veikusi Vilniaus
Šventosios Dvasios brolijos spaustuvė 1611–46 spausdino knygas
rusų ir lenkų kalbomis, tarp jų – M. Smotrickio Slavų gramatiką
(1619). 1619 minimos dvi cerkvės. Vievis sunaikintas per 1655–60
Šiaurės karą. 1794, 1812 degė. 1831 sušaudyti 3 Vievio dvaro
ūkvedžiai ir 3 valstiečiai, dalyvavę sukilime. 1832 Vievis buvo
konfiskuotas. 1833 buvo 16 medinių namų ir 6 smuklės. 1865 įkurta
valdinė pradžios mokykla. Miestelis ėmė augti 19 a. antroje pusėje
nutiesus Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelį ir pastačius stotį.
1892 pastatyta ligoninė, 1893 minima vaistinė. 1898 veikė plytinė, 6
siuvyklos, 5 batų dirbtuvės. 19 a. pabaigoje–1950 Vievis buvo
valsčiaus centras. Lietuvai atkūrus valstybę (1918) veikė paštas,
muitinė, malūnas su lentpjūve, elektrinė, terpentino fabrikas.

1941 10 06 nacių Vokietijos okupacinės valdžios nurodymu keli šimtai

Vievio žydų sušaudyta Dargonių miške prie Semeliškių. Po II
pasaulinio karo apylinkėse veikė Didžiosios Kovos apygardos
partizanai. 1950 Vievis gavo miesto teises. 1950–63 buvo rajono,
vėliau – apylinkės centras. 1999 patvirtintas miesto herbas.