Lietuvos reljefas Lietuvos reljefo kilmė Dzūkų aukštuma

Lietuvòs reljèfas

Dabartinio Lietuvos paviršiaus formų visuma, susiformavusi ištirpus

paskutiniam ledynui.

Baltijos pajūriu tęsiasi Pajūrio žemuma, kuri pietuose išplatėja, apimdama

Nemuno deltą. Toliau į rytus plyti Žemaičių aukštuma, susidedanti iš 3
dalių. Aukščiausia yra vidurinė dalis – Vidurio Žemaičių aukštuma,
kurioje iškyla aukščiausios kalvos. Šiaurės vakariniame pakraštyje prie
Žemaičių aukštumos prisišliejęs Vakarų Kuršo aukštumos segmentas (tarp
Barstyčių ir Ylakių). Prie Vidurio Žemaičių aukštumos vakarinio šlaito
prisišliejusi Vakarų Žemaičių plynaukštė. Jos aukštis neviršija 80–100
metrų. Vakarų Žemaičių plynaukštę nuo Pajūrio žemumos skiria aukštokas
(iki 130 m aukščio) Endriejavo kalvagūbris, kuris pietuose pereina į
neaukštą (60–80 m aukščio), bet labai raiškų Vilkyškių kalvagūbrį.

Rytų Žemaičių plynaukštė Raseinių rajono savivaldybės teritorijoje© Vidas Mikulėnas

Vidurio Žemaičių aukštumos rytinėje pusėje plyti plati Rytų Žemaičių

plynaukštė, pasiekianti Dubysos upę. Čia aukščiai kur kas didesni – iki
Lietuvos reljefas Lietuvos reljefo kilmė Dzūkų aukštuma

120–160 metrų. Šiaurėje prie Vidurio Žemaičių aukštumos šliejasi Ventos

vidurupio lyguma, pakilusi iki 80 metrų. Labiau į rytus Žemaičių
aukštuma pereina į Vidurio Lietuvos žemumą, susidedančią iš kelių dalių.
Šiaurėje plyti Mūšos–Nemunėlio žemuma (40–60 m aukščio). Į šiaurę nuo
jos, atskirta Linkuvos kalvagūbrio, tęsiasi Žiemgalos žemuma (30–50
metrų). Piečiau Mūšos–Nemunėlio žemumos šiaurės–pietų kryptimi
nutįsusi plati Nevėžio žemuma. Jos šiaurinė dalis žemesnė (40–50 m), o
pietinė aukštesnė – 50–70 metrų. Panemunėje Nevėžio žemuma nutįsta
vakarų link, tai Karšuvos žemuma, kurios aukštis siekia 50–70 metrų.
Kairėje Nemuno pusėje plyti Užnemunės žemuma (60–80 m aukščio).

Vidurio Lietuvos žemumą beveik iš visų pusių supa kalvagūbriai.

Žemumos šaurinėje pusėje nutįsęs Linkuvos kalvagūbris (aukštis 70–80
m), vakarinėje – Radviliškio (115–125 m), Šeduvos (115–125 m),
Baisogalos (110–135 m), Grinkiškio (105–125 m), Krakių (90–100 m),
Ariogalos (90–100 m), pietinėje – Vilkijos kalvagūbris (80–90 m),
Domeikavos (70–80 m), rytinėje – Lapių (80–100 m), Kulvos (90–105 m),
Veprių (80–105 m), Vidiškių (80–90 m), Kavarsko (90–105 m), Anykščių
(95–112 m), Viešintų (110–120 m), Adomynės (95–100 m) kalvagūbriai.
Vidurio Lietuvos žemumos pietinę dalį juosia Šilavoto kalvagūbris (110–
125 m), Veiverių kalvagūbris (80–95 m), Igliškėlių (115–125 m),
Liudvinavo (110–127 m), Kalvarijos (115–123 m) kalvagūbriai. Į rytus ir į
pietryčius nuo Vidurio Lietuvos žemumos kyla platoka 140–150 m
aukščio reljefo pakopa. Rytuose ji sudaro Vakarų Aukštaičių plynaukštę
(130–150 m), kurios pietinė dalis ties Širvintomis paplatėja ir pažemėja;
čia aukštis siekia tik 110–130 metrų. Nemuno ir Neries

tarpupyje bei Užnemunėje plyti neplačios, bet gana aukštos plynaukštės –

Nemuno vidurupio plynaukštė, Neries žemupio plynaukštė. Aukštis siekia
110–140 m, Užnemunėje – 110–125 metrus.
Lietuvos reljefas Lietuvos reljefo kilmė Dzūkų aukštuma

Dzūkų aukštuma ties Aukštadvariu© Vidas Mikulėnas

Į pietus ir rytus nuo Vakarų Aukštaičių ir Nemuno vidurupio bei Neries

žemupio plynaukščių iškyla aukštas Baltijos aukštumų lankas. Šį lanką
Nemuno ir Neries slėniai skaido į 3 dalis: Sūduvos aukštumą, Dzūkų
aukštumą ir Aukštaičių aukštumą. Baltijos aukštumų pietvakarinėje dalyje
(Sūduvos aukštumoje) yra aukščiausia Baltijos aukštumų dalis –
Pavištyčio kalnas ir Dunojaus kalnas. Rytų link Sūduvos aukštuma
žemėja: 270 m ties Vygreliais, 200 m ties Rudamina, 190 m ties
Šventežeriu ir Seirijais bei 150 m ties Miroslavu. Nemuno ir Neries
tarpupyje esančios Dzūkų plynaukštės paviršius dar labiau sujauktas. Čia
daug nedidelių stačiašlaičių pakilumų – moreninių masyvų ir juos
juosiančių moreninių lankų. Aukščiausi moreniniai masyvai: Čižiūnų,
Daugų, Pivašiūnų, Aukštadvario, Beižonių, Laičių. Masyvūs supantys
lankai žemesni, bet juos sudarančios kalvos didesnės. Aukščiausias Dzūkų
aukštumos taškas – Gedanonių kalnas (lentelė).

Aukštaičių aukštumą sudaro kelios stambios pakilumos, kurios kartais

vadinamos aukštumomis: Riešės, Molėtų, Utenos, Pratkūnų, Zarasų. Jos iš
visų pusių apjuostos ledyno tirpsmo vandenų išplautais senkloniais, kurių
Lietuvos reljefas Lietuvos reljefo kilmė Dzūkų aukštuma

dugnu dabar vingiuoja nedideli upeliai: Riešė, Siesartis, Virinta, Dubingė.

Aukščiausias Aukštaičių aukštumos taškas – Piliakalnio kalnas, esantis į
pietus nuo Tauragno ežero. Į rytus nuo Baltijos aukštumų plyti siaura
Šiaurryčių lyguma, pietuose pereinanti į smėlėtąją Pietryčių lygumą. Šių
abiejų lygumų paviršius suklotas iš smėlio arba žvirgždo, kai kur pasitaiko
gargždo ir riedulių. Lygumose gausu pelkėtų daubų ir duburių. Ledyno
tirpsmo vandenų išplautuose giliuose pažemėjimuose (rinose) tyvuliuoja
gilūs ištęsti ežerai. Bezdonių, Rūdininkų, Varėnos, Marcinkonių
apylinkėse smėlis vietomis supustytas į aukštas kopas.

Į rytus nuo Šiaurryčių ir Pietryčių smėlėtųjų lygumų iškyla aukščiausios

Lietuvoje Švenčionių aukštuma ir Medininkų aukštuma; tai didelės
Baltarusijoje iškylančios Ašmenos aukštumos pakraščiai. Aukščiausias
Švenčionių aukštumos taškas – Nevaišių kalnas. Medininkų aukštuma
šiaurėje turi nedidelį kyšulį – Buivydžių aukštumą. Medininkų aukštumoje
yra aukščiausias Lietuvos taškas – 293,84 m aukščio Aukštojas, 0,5 km į
pietus nuo Juozapinės kalno. Pietvakariuose Ašmenos aukštuma leidžiasi
labai plačia pakopa, sudarydama Lydos plynaukštę, kurios dalis Lietuvoje
vadinama Eišiškių plynaukšte. Čia didžiausias aukštis siekia iki 180 metrų.
Tarp Aukštaičių ir Švenčionių aukštumų Lietuvos teritorijoje įsiterpęs
nedidelis Dysnos lygumos plotas. Lyguma nutįsusi palei Dysnos upę,
Didžiasalio ir Tverečiaus apylinkėse. Šios lygumos aukštis siekia 140
metrų.
Lietuvos reljefas Lietuvos reljefo kilmė Dzūkų aukštuma

Neries žemupio plynaukštė ties KernaveZinas Kazėnas (© LATGA, 2020)

Lietuvos paviršius išraižytas didelių ir vidutinių upių slėnių. Giliausi

slėniai yra Neries vidurupyje ir žemupyje, Nemuno vidurupyje, Dubysos ir
Nevėžio vidurupyje ir žemupyje, Minijos, Jūros, Šventosios ir Ventos
vidurupyje, Vilnios, Merkio ir Jiesios žemupyje. Gilių slėnių yra ir prie
upelių, įtekančių į didžiąsias upes: Peršėkės, Verknės, Strėvos, Mituvos,
Luokesos, Laumenos, Musės, Šušvės ir kitų.
Vidutinis Lietuvos paviršiaus aukštis 99 metrai. 32 % paviršiaus sudaro
plokščios lygumos, 18 % – banguotas ir 50 % – kalvotas reljefas. Lygesnis
paviršius yra vidurinėje ir vakarinėje dalyje, įvairesnis – Žemaitijoje ir
rytuose.

Lietuvos reljefo kilmė

Dabartinį Lietuvos paviršių kūrė ir tebekuria įvairūs geomorfologiniai

procesai. Pagrindinis paviršių suformavęs veiksnys – slenkantys ir
tirpstantys ledynai. Lietuvos aukštumos buvo suformuotos (sustumtos) per
pasikartojančius ledynmečius. Didžiąją dalį kalvoto reljefo, kuris paplitęs
Lietuvos reljefas Lietuvos reljefo kilmė Dzūkų aukštuma

aukštumose ir gausiuose kalvagūbriuose (juose vyrauja sujauktas smėlis,

žvirgždas, gargždas, rieduliai bei moreninis priemolis), sudaro ledyno
pakraštyje akumuliuota medžiaga (morena). Ties ledyno padu akumuliuota
morena sudarė morenines lygumas, kuriose vyrauja moreninio priemolio
nuogulos. Plynaukštėse bei žemumose paplitę dugniniai moreniniai
dariniai. Tirpstant ledynui tvenkėsi gausūs limnoglacialiniai baseinai,
kurių gilesnėse vietose klostėsi molis, o seklesnėse – smėlis. Išdžiūvus
baseinams jų vietoje plyti plačios lygumos, esančios plynaukščių
pakraščiuose ir žemumose. Tirpsmo vandenys, tekėję ledynu, suraižė ledo
kūną, kartu jame suklodami ir daug nešmenų.

Storių keimas (Anykščių rajono savivaldybės teritorija)© Algimantas Česnulevičius

Ištirpus ledynui iš suneštos medžiagos paviršiuje susidarė sudėtingi

kalvagūbriai (ozai) bei kepalo pavidalo kalvos (keimai). Šių darinių yra
Nevėžio žemumoje (Okainių, Paežerių, Šėtos ozai), Aukštaičių (Pakalnių,
Storių keimų laukai) ir Žemaičių aukštumose (Žąsūgalos, Pagirgždūčio
keimai). Nuo ledyno tekėję tirpsmo (fliuvioglacialiniai) vandenys suklojo
daug nešmenų ir suformavo smėlingas lygumas (zandrus). Plačiausia
zandrų juosta yra Pietryčių smėlėtoje lygumoje. Deglaciacijos metu
limnoglacialiniuose ir fliuvioglacialiniuose dariniuose liko daug po
nešmenimis palaidotų ledo luitų. Poledynmetyje jie sutirpo (termokarstas),
Lietuvos reljefas Lietuvos reljefo kilmė Dzūkų aukštuma

sudarydami gausias daubas ir duburius. Daugelyje jų ligi šiol tyvuliuoja

taisyklingos ovalios formos ežerai ir ežerėliai, kiti – uždurpėję.
Nuledėjusį paviršių labai intensyviai veikė kriogeniniai (periglacialiniai)
procesai. Jų vyksmo metu susidarė plačios lėkštašlaitės raguvos,
solifliukciniai panuovoliai. Intensyviausiai kriogeniniai procesai
performavo Medininkų, Švenčionių aukštumas ir Eišiškių plynaukštę.
Išdžiūvus sekliems limnoglacialiniams baseinams jų dugne susikaupusį
smėlį vėjas perpustė, sudarydamas aukštokas žemynines kopas. Didžiausi
žemyninių kopų masyvai susidarė Pietryčių smėlėtoje lygumoje ir
buvusiose limnoglacialinių baseinų deltose: Jonavos, Kazlų Rūdos,
Viešvilės apylinkėse.

Smėlis dabar intensyviausiai išpustomas ir supustomas Baltijos pajūryje.

Išilgai jūros pakrantės dirbtinai suformuotas apsauginis kopagūbris, kurio
aukštis Kuršių nerijoje siekia iki 12 metrų. Kuršių nerijoje yra keli ruožai,
kur ligi šiol eoliniai procesai performuoja reljefą: atkarpa tarp Juodkrantės
ir Pervalkos bei piečiau Nidos. Nuledėjusios teritorijos paviršių intensyviai
veikė tekantis vanduo. Drenuodamos ežerus ir gilindamos savo vagas,
upės suformavo gilius ir plačius terasinius slėnius. Lietuvos rytuose ir
pietryčiuose upių slėniai turi iki devynių terasų (Neris), o vakarinėje ir
šiaurinėje Lietuvoje terasų mažiau – nuo trijų (Minija, Akmena) iki keturių
(Venta). Poledynmetyje upių nešami nešmenys suformavo didelę Nemuno
deltą, kurios šiaurinė dalis yra Lietuvoje. Upių slėniuose susidarė
palankios sąlygos sufoziniams procesams vykti. Dėl smulkožemio
išplovimo požeminiais vandenimis susidarė amfiteatro pavidalo reljefo
įdubimai. Jų dugnai pašlapę, čia trykšta daug šaltinių. Dėl Baltijos jūros
vandens lygio svyravimų susidarė keletas litoralinių terasų. Dvi iš jų yra
aukščiau dabartinio Baltijos jūros lygio, dvi – žemiau. Dėl litoralinių
procesų veiklos susidarė neaukšta, lėkšta Pajūrio žemuma. Vandens lygio
svyravimai būdingi ir ežerams. Daugelis jų turi kelias ežerines terasas.
Lietuvos rytuose yra iki keturių ežerinių terasų.
Lietuvos reljefą intensyviai performuoja karstiniai procesai, dėl kurių
Lietuvos šiaurėje tirpsta negiliai esantys gipso klodai. Per karstinius
procesus susidaro gilios stačiašlaitės smegduobės, kurių gylis siekia net
keliolika metrų. Stambesnėse smegduobėse tyvuliuoja ežerėliai.
Lietuvos reljefas Lietuvos reljefo kilmė Dzūkų aukštuma

Didžiausias – Kirkilų bei šalia esantis mažesnis Ežerėlio ežeras.

Poledynmetyje aukštumose, upių apyslėniuose labai intensyviai vyko
eroziniai procesai. Jie suformavo daug išgraužų ir griovų, kurios ilgainiui
virto raguvomis. Erozinius procesus sustiprino žemdirbystė ir intensyviai
vykstanti urbanizacija.
Poledynmetyje nuslūgus ežerų lygiui ir nusekus požemio vandenims
reljefo pažemėjimuose prasidėjo pelkėjimo procesai. Didžiausi pelkynai
šiuo metu yra buvusių limnoglacialinių baseinų duburiuose. Lietuvos
vakaruose viena didžiausių yra Aukštumalos, Žemaičių aukštumos
rytiniame pakraštyje – Didžiojo tyrulio, Aukštaičių aukštumos vakarinėje
dalyje – Šepetos, Lietuvos pietuose – Amalvo, Žuvinto pelkės ir Čepkelių
raistas, rytuose – Baltosios Vokės ir Adutiškio pelkės.

Lietuvòs reljèfas.....................................................................................................................................1
Lietuvos reljefo kilmė............................................................................................................................5
Dzūkų aukštumà....................................................................................................................................8

Dzūkų aukštumà

Baltijos aukštumų vidurinė dalis tarp Nemuno ir Neries slėnių; yra

Alytaus, Kauno ir Vilniaus apskrityse. Ištįsusi iš šiaurės rytų į
pietvakarius. Aukščiausias taškas 257,32 m (Gedanonių kalnas).
Dzūkų aukštumą formavo vėlyvojo pleistoceno Žiogelių ir Aukštaičių
stadijų ledynų liežuviai, kurie sustūmė pakilumas (moreninius masyvus) ir

išgulėjo dubumas (glaciodepresijas). Senesnysis (Žiogelių stadijos) Dzūkų

aukštumos ruožas (kalvagūbrio formos) tęsiasi per Senuosius Trakus,
Lieponis, Žilinus, Babriškes, Nedzingę iki Merkinės. Jaunesnįjį
(Aukštaičių stadijos) Dzūkų aukštumos ruožą sudaro Rykantų, Laičių,
Aukštadvario, Pivašiūnų, Butrimonių, Daugų ir Alovės moreniniai
Lietuvos reljefas Lietuvos reljefo kilmė Dzūkų aukštuma

masyvai bei Trakų, Bražuolės, Semeliškių, Aukštadvario, Daugų ir

Nemunaičio ežeringos glaciodepresijos.

Velnio duobė© Vidas Mikulėnas

Dzūkų aukštumos reljefas raižytas. Moreniniuose masyvuose vyrauja

stačiašlaitės (7–11°), 15–30 m aukščio kalvos, glaciodepresijose –
plokščios ir banguotos lygumos. Gausu termokarstinės kilmės daubų;
giliausia Velnio duobė (apie 40 m gylio).
Dzūkų aukštumos rytinėje ir pietrytinėje dalyje paplitęs smėlis ir
priesmėlis, centrinėje ir vakarinėje – žvirgždas, gargždas, smėlis,
moreninis priemolis, dubumose – priemolis. Vyrauja tipingi pasotintieji ir
tipingi nepasotintieji balkšvažemiai.
Lietuvos reljefas Lietuvos reljefo kilmė Dzūkų aukštuma

Varėnė© Jolanta Čyžienė

Iš Dzūkų aukštumos išteka Strėva, Verknė, Lukna, Spengla, Varėnė,

Nedzingė.
Glaciodepresijose gausu ežerų: Galvė, Skaistis, Lukna, Akmena, Alsakys,
Didžiulis, Verniejus, Margis, Ilgis, Vilkokšnis.
Didžiausi Užutrakio ir Aukštadvario miškai. Dubumose yra pelkių
(Onuškio, Bražuolės pelkė).
Dzūkų aukštumos saugomos teritorijos: Trakų istorinis nacionalinis
parkas, Aukštadvario regioninis parkas.