6 SKYRIUS

МЕТЕОROLOGIJA.
Šią paskaitą sudaro trumpas ekskursas į mokslą apie atmosferą ir joje
vykstančius procesus. – meteorologiją. Netgi daugiau, daugumoje tai bus ekskursas į
meteorologijos skyrių, vadinama mikrometeorologija, kuri leidžia kalbėti apie orus
labai smulkiais (iki 80 km) masteliais ir (ne daugiau kaip paros) terminais. Mes taip
pat paliesime makrometeorologijos dalį, nagrinėjančia gilesnius reiškinius, kaip oro
frontus barinės sistemos.
“Kam parasparnininkui visą tai žinoti?”, - paklausite Jus. Žinoma, galima ramiai
skraidyti, ir nežinant to, apie ką bus toliau kalbama, bet jeigu jus norite mokėti atspėti
oro pasikeitimus, rasti aukštyn kylančius srautus orientuojantis ne tik pagal savo
intuiciją, bet ir remiantis mokslu, kas beje pakankamai stipriai padidina jūsų sėkmės
šansus, ir jeigu jus norite žinoti apie tuos pavojus, kurie kartais tykoja ore, tuomet
atsakymas į šį klausimą, ko gero akivaizdus.
Pradėsime gi mes, ko gero, nuo mokyklinio fizikos kurso kartojimo.
Oro savybės
Žemės atmosferoje oro slėgis priklauso nuo aukščio, nuo to priklauso jo tankis
ir sudėtis. Oro tankis turi tam tikros įtakos ir mūsų skrydžiams. Jį apibūdina trys
faktoriai: temperatūra, slėgis ir drėgmė. Dabar prisiminkime: tegu mes turime kažkokį
apibrėžtą kiekį oro m, turintį slėgį p ir su temperatūra t. Tuo pačiu oras užims tūrį V.
Dabar jeigu mes suspausime šį orą iki tūrio V0, tai jo temperatūra pakils iki t0. Jeigu
gi mes priversime šį orą užimti tūrį didesnį negu V – V1, tai oro temperat8ra nukris iki
t1.

Taigi, didinant tūrį (t.y. mažėjant slėgiui) pastovus oro kiekis atšala ir stengiasi
užimti didesnį tūrį, mažinant tūrį (t.y. didinant slėgį) – šyla ir stengiasi užimti mažesnį
tūrį. Esant pastoviam slėgiui, kaitinant pastovus oro kiekis stengiasi užimti didesnį
tūrį (plečiasi), šaldant – stengiasi užimti mažesnį tūrį (traukiasi).
Kaip jau buvo kalbėta, oro slėgis Žemės atmosferoje priklauso nuo aukščio.
Kuo didesnis aukštis, tuo slėgimas mažesnis ir atvirkščiai. Šiuo principu dirba visi
(arba beveik visi), pilotų naudojami aukštimačiai. Jeigu tai susieti su aukščiau
išdėstyta medžiaga, tai gautumėme: kai oras kyla, jo slėgis mažėja, oras plečiasi,
vėsta, jo tankis mažėja. Ir atvirkščiai, spausdamasis, slėgis, tankis ir temperatūra kyla.
 Vienareikšmiškai pasakyti, kad šaltesnis oras turi mažesnį tankį, o šiltesnis –
didesnį, negalima. Tačiau vienareikšmiška, kad plečiantis arba spaudžiant oro
temperatūra kinta. Procesas, kai temperatūra kinta be šilumos pasikeitimo (atidavimo
arba pasisavinimo), vadinamas adiabatiniu.
Vanduo pastoviai ir stipriai veikia orus, nes jis užima didelius plotus ir ore yra
garų ar debesų pavidalu. Visas vandens garų kiekis, esantis atmosferoje, daugiau kaip
šešis kartus viršija vandens kiekį esantį visose žemės rutulio upėse! Vandens garai
susidaro iš atvirų vandens telkinių, ir tenai pat grįžta.
Vandens garai – tai dujinė vandens fazė, o debesys susideda iš smulkiausių
vandens lašelių, kurie kondensuojasi iš garų. Debesų susiformavimo iš garų sąlygos
vadinamos rasos tašku. Rasos taškas duotam oro kiekiui apibrėžiamas temperatūra, ir
priklauso nuo jo drėgmės.
Absoliuti drėgmė matuojama, vandens garų kiekiu duotame oro tūrio vienete
(g/m²). Ji matuojama nuo 1/10000 iki 1/40 priklausomai nuo garingumo ir
temperatūros. Santykinė drėgmė matuojama procentais kaip santykis faktinio vandens
garų ore ir maksimaliai įmanomo kiekio esant duotai temperatūrai. Šiltame ore yra
daugiau vandens garų, negu šaltame. Todėl esant vienodai oro absoliutinei drėgmei,
šilto oro bus mažesnė santykinė drėgmė. Taigi, santykinę oro drėgmę galima padidinti
vėsinant. Jeigu oras atvėso pakankamai ir jo santykinė drėgmė artėja prie 100%,
tuomet pradeda formuoti debesys. Temperatūra iki kurios atvėso šitas oras, vadinamas
rasos tašku.
Žiemą šaltas oras visada arčiau prisotinimo, negu vasarą, todėl, kad jis gali
ištirpdyti mažesnį kiekį garų. Todėl žiemą daugumoje didesnis debesuotumas,
greitesnis kritulių iškritimas ir žemesnė debesų bazė (debesys formuojasi žemiau).
Vandens garų savybė kilti ir plėstis, su atmosfera pasikeisti šiluma labai svarbi
orų procesams. Kiekviena tona vandens kondensavimosi procese išskiria beveik 600
000 Kcal. Ši energija yra pagrindinė audros frontų, uraganų, štormų ir kitų procesų
judėjimo jėga, susijusi su stipriais vėjais.
Drėgnas oras, kaip ne paradoksaliai tai skambėtų, lengvesnis už sausą. Vandens
garų svoris sudaro apie 5/8 nuo sauso oro svorio (du vandenilio atomai ir vienas
deguonies atomas savo mase prilygsta dviem azoto atomams arba dviem deguonies
atomams). To rezultate drėgnas oras pakyla virš sauso. Ši savybė svarbi terminio ir
audrų aktyvumo progresavimui.
Saulės šiluma
Saulės šiluma - viena iš dviejų oro judėjimo atmosferoje priežasčių (antra –
gravitacija). Saulės radiacija pati oro nešildo, ji šildo žemę, kuri perduoda šilumą
žemiems atmosferos sluoksniams. Didelė jos dalis praeina kiaurai orą. Tai, kas
sustabdoma ore per dieną, priklausomai nuo atmosferoje esančio vandens garų kiekio
ir užterštumo įšildo orą tiktai 0.2 - 0.5°C(laipsnio pagal celsijų). Daug saulės
spindulių sugeriama arba atsispindi nuo debesų. Žemę pasiekia apie 43% spindulių.
Jų likimas priklauso nuo to kur, jie pakliūna. Šlaitai, orientuoti į pietus sugeria
daugiau šilumos, negu horizontalus paviršius (šiaurės pusrutulyje), o ypač negu
šiauriniai šlaitai. Įlinkę paviršiai sugeria daugiau šilumos, negu plokšti arba išgaubti.
Medžiai ir žolė atspindi žalią šviesą, kai tuo pat metu smėlis – apie 20% pasiekiančios
jį radiacijos. Sniegas ir ledas atspindi nuo 40 iki 90%, o tamsūs paviršiai, tokie, kaip
suartas laukas arba asfaltuotos aikštelės – tiktai 10-15%.
Visa, žemės paviršių pasiekianti radiacija, įsijungia į šildymo procesą. Kai kuris
šilumos kiekis pasklinda į žemės gilumą, likusi dalis šildo atmosferą, kai šiluma
sklinda konvekcijos keliu. Dalis šilumos tenka vandens šildymui, kuria vėliau
atiduoda atmosferai, vandens garų, kondensacijos į debesis procese.
Žemės paviršius turi įtakos į tai, kaip šiluma sugeriama ir atiduodama orui.
Pavyzdžiui, šiltas smėlis lengvai atiduoda šilumą, o vanduo šyla giliai ir neatiduoda
šilumos, kol vandens temperatūra nepasiekia tam tikro dydžio. Pagrindinai oras įšyla
nuo labiausiai įšildyto žemės paviršiaus.
Atmosfera.
Kaip jau buvo minėta, oras įšyla nuo žemės. Su aukščiu mažėja atmosferos
tankis. Šių dviejų faktorių kombinacija sukuria normalią kombinaciją, su šiltesniu oru
prie žemės paviršiaus ir palaipsnius vėstančiu didėjant aukščiui. Ši situacija vadinama
temperatūriniu gradientu. Standartinis gradientas (SG) (arba “normalios” atmosferos
gradientas) reiškia temperatūros mažėjimą po 2°C didėjant aukščiui kas 300 metrų.
Dabar pažiūrėkime į labiau realias nakties ir dienos meto situacijas. Naktį matome,
kad oras dėl kontakto su atvėsusiu paviršiumi šaltesnis prie žemės. Šis reiškinys
vadinamas priežemine inversija ir yra būdinga nakties laikui. Priežeminė inversija gali
plisti aukštyn iki 300 m ir dar daugiau esant vėjui bei intensyviam sluoksnių
maišymuisi. Žodis inversija reiškia tą faktą, kad oro temperatūra kyla arba bent jau
nemažėja didėjant aukščiui, kaip prie SG. Oras inversiniame sluoksnyje stabilus.
(Apie šią sąvoką šiek tiek vėliau).
Dienos situacija atrodo kitaip. Čia oras prie žemės šiltesnis negu prie SG. Tai
susiję su saulės oro sušildymu. . Gradientas, parodytas grafiko C apatinėje dalyje,
žinomas kaip nestabilus ir mums turi didelės reikšmės.

Stabilus oras - tai oras, kuris vertikalia kryptimi nejuda. Išnagrinėkime šį

procesą. Įsivaizduokite oro burbulą, kaip parodyta piešinyje, kylanti atmosferoje.
Kildamas jis plečiasi, slėgis jame mažėja. Šis slėgis kinta iki 3000 m beveik tiesiąja.
Ir kas 100m aukščio atšaldo oro burbulą apie 1°C.
 Kylančio oro atšalimo norma 1°С/100 m vadinama sausai adiabatiniu
gradientu (SAG). Sausas ne todėl, kad ore nėra vandens garų, o todėl, kad vandens
garai nesikondensuoja. Adiabatinis, todėl, kad šiluma iš aplinkos nepaimama ir
aplinkai neatiduodama. Realiai kai kuri šilumos apykaita vyksta, bet ji paprastai ribota
ir neženkli.
Kaip mes žinome, esant tam pačiam slėgiui šiltas oras turi mažesnį tankį, negu
šaltas oras. Šiltesnis oras, kaip lengvesnis, stengiasi pakilti aukštyn, o šaltesnis
nusileisti žemyn. Dėl tos pačios priežasties medis vandenyje plaukia, o akmuo –
skęsta.
Taigi, jeigu mūsų burbuliukas kyla atmosferoje, kuri vėsta lėčiau negu 1°C/100
m, tuomet burbuliukas vės greičiau, negu jį supantis oras, ir todėl kils lėčiau iki to
momento, kol situacija neatitiks aukščiau pavaizduotam piešiniui. Faktiškai
burbuliukas pasiekia aukštį, atitinkantį pusiausvyros lygį, po to kylimas sustoja ir
atvirkščiai. Tai stabilumo sąlyga.
Nestabilus oras elgiasi visiškai priešinga. Kai temperatūros gradientas didesnis
negu 1°C/100 m, oro burbuliukas kyla greičiau, neatvėsta taip stipriai, kaip supantis
oras ir kylimas pagreitėja.
Oro nestabilumas apibrėžiamas jo nesubalansuotumu. Žemesniuose
sluoksniuose oras perdaug šiltas ir ramus vertikalia kryptimi (pažymėsime, kad
horizontalus vėjas yra tiek stabilioje, tiek ir nestabilioje atmosferoje).
Dabar galime suformuluoti apibrėžimą.
Stabilumo sąlygos stebimos, kai atmosferos temperatūrinis gradientas mažesnis
negu 1°C /100 m. Priešingu atveju oras nestabilus.
Svarbu pažymėti, kad stabiliose sąlygose bet koks oro judėjimas žemyn
susiduria su kliūtimis, tuo metu kaip nestabiliame ore besileidžiantis oro burbuliukas
ir toliau leidžiasi. Sąlygų stabilumas ir nestabilumas ypač įtakoja turbulenciją.
Nestabilios sąlygos sukelia terminį aktyvumą, kurį mes apžvelgsime žemiau.
 Atmosferos temperatūrinis gradientas didesnis negu 1°C/100 m vadinamas
super adiabatiniu gradientu (Super AG). Super AG sąlygos daugumoje sutinkamos
tiktai virš įkaitusių dykumų, arba mažiau karštuose rajonuose, saulėtomis dienomis
virš ribotų, uždarų žemės plotų.
Kylantis oras, įmaišantis į save vandens garus, plečiasi ir vėsta, o jo santykinė
drėgmė didėja. Jeigu šis procesas tęsiasi, tai santykinė drėgmė pasiekia 100%, tokiu
atveju kalbama apie oro prisotinimą. Esant tam tikrai temperatūrai susidaro rasos
taško sąlygos. Jeigu šis oras toliau kyla, prasideda kondensacija, kuri visada vyksta su
“paslėptos šilumos” išsiskyrimu. Šilumos išsiskyrimas sukelia oro įšilimą, jis vėsta
lėčiau negu pagal (SAG) ir tęsia kylimą.
Tokia įvykių raida vadinama šlapiai adiabatiniu gradientu (ŠAG). Tai
gradientas tarp 1.1 °C ir 2.8 °C kas 300 m aukščio, priklauso nuo kylančio oro
temperatūros ir vidutiniškai sudaro apie 0.5 °C/100 m.
Kai atmosferos temperatūrinis profilis yra tarp SAG ir ŠAG, sakoma, kad
atmosfera “sąlyginai nestabili”, turima omenyje, kad toliau vykstant prisotinimui ji
bus nestabili, nes tai veda prie kondensacijos ir debesų formavimosi.
 Zona dešiniau ŠAG – absoliučiai stabili atmosfera. Oro masė atmosferoje su
gradientu šioje zonoje visada sieks grįžti į pradinę padėtį, net jeigu vyksta
kondensacija. Zona kairiau SAG – absoliučiai nestabilių sąlygų zona su spontanišku
termiškumo susidarymu (Super AG).
Sklendžiantiems skrydžiams reikalingos nestabilios sąlygos, tuo metu, kaip
pavyzdžiui skrydžiams su motoru reikalingas stabilus oras.
Daugumoje, giedra nedebesuota naktis, pereinanti į giedrą rytą, atneša
nestabilias sąlygas. Tokioms sąlygoms būdinga storas šalto oro sluoksnis, kas,
atsižvelgus į tai jog oras ryte šyla nuo žemės paviršiaus, yra nestabilu. Tačiau labai
šaltos naktys, dėl priežeminės inversijos, sulaiko plačios konvekcijos pradžią.
Diena žada būti labai stabili, jeigu dangus užtrauktas ištisiniais debesimis arba
nepastovus debesuotumas ir žemė šyla palaipsniui. Apie atmosferos stabilumą galima
spręsti pagal debesų tipą. Besiformuojantys kamuoliniai debesys nurodo apie
kylančius srautus ir visada apsprendžia nestabilumą. Sluoksniniai debesys paprastai
sako apie stabilumą. Dūmai, kylantys aukštyn iki tam tikro lygio ir ten pasklidę –
aiškus stabilumo požymis, tuo metu kaip aukštai kylantys dūmai nurodo į nestabilias
sąlygas.

Dulkių sūkuriai, nepastovus vėjas ir geras matomumas nurodo į nestabilumą,

tuo metu kaip pastovus vėjas, rūkas menkas matomumas kalba apie stabilų orą.
Debesys.
Debesys sudaryti iš nesuskaičiuojamos daugybės mikroskopinių vandens
dalelių, kurių dydis nuo 0.0001 сm prisotintame ore ir didėja iki maksimalaus dydžio
apie 0.025 сm tęsiantis kondensacijai. Kaip jau buvo pasakyta, prisotintas oras – tai
oras, turintis 100% santykinę drėgmę.
Netgi nekeičiant vandens garų kiekio, oras jį šaldant gali tapti prisotintas.
Pagrindinis debesų formavimosi kelias – drėgno oro atšaldymas. Tai vyksta orui
vėstant, kai jis terminiuose srautuose kyla aukštyn, o taip pat kai didelės “šiltos” oro
masės perteka iš viršaus ant labiau atvėsusių.
Rasos taškas gali būti panaudotas žemutinės debesų ribos (bazės) nustatymui
(cloudbase). Leiskime, kad kylant oras vėsta pagal SAG, t.y. 1°C/100 m. Tačiau rasos
taško temperatūra žemėja tiktai po 0.2°C/100 m. Tokiu būdu, kylančio oro ir rasos
taško temperatūros artėja po 0.8°С/100 m. Kai jos susilygina, prasideda debesų
formavimasis. Taigi, žinant oro temperatūrą prie žemės paviršiaus ir duotos
temperatūros rasos tašką, galima nustatyti debesų bazės aukštį pagal formulę:
h = ((Ts-Tr) / 0.8) * 100.
Rasos taško nustatymui naudojamas drėgmės-elektrinis termometras. Debesų
bazės aukštį svarbu (nors ir nebūtina) žinoti, nes faktiškai tai – maksimalus aukštis,
kurį galima pasiekti terminių srautų pagalba..
 Kažkuriuo momentu kylantis oras, turėdamas 100% santykinę drėgmę, pasiekia
rasos tašką. Tuomet tarytum pribrendo visos sąlygos debesims formuotis. Bet, kas yra
įdomu, kad tam reikia kažko šioms sąlygoms realizuoti. Be padėjėjo oras gali tapti
super prisotintu, su santykine drėgme didesne negu 100%. Tuo padėjėju gali tapti
smulkiausios ore esančios dalelės. Jos vadinamos kondensacijos centrais, todėl, kad
jie pastūmėja garus kondensuotis apie save arba apie sublimacijos centrus, jeigu garai
kristalizuojasi į ledą. Tai galima stebėti žiemą ant stiklo.
Kondensacijos centrais, apie kuriuos susiformuoja lašeliai, gali būti degimo
produktai, sieros rūgšties lašeliai ir druskos dalelytės. Pirmieji du būdai – užterštumo
produktai, paskutiniai – jūrų ir vandenynų bangų mūšos į krantą darbo rezultatas.
Sublimacijos centrų rolėje, ant kuriu formuojasi ledas, taip pat tampa dulkės ir
vulkaninės dulkės. Sublimacijos centrai yra pakankamai dideli, todėl juos retai užneša
į didelius aukščius, kur temperatūra užtikrina ledo susidarymą.
Pėdsakas, paliekamas lėktuvo, skrendančio dideliame aukštyje – taip pat
sudarytas iš ledo dalelyčių. Tačiau kristalizacija ten vyksta ne tik apie degimo
produktus, o dažniau ir dėl oro sudrebinimo, kurį sukelia pats lėktuvas. Tokiu pačiu
būdu galima atšaldyti iki 300°C žemiau lydymosi temperatūros išlydytą geležį, ir ji
išliks skysta. Tačiau pakanka nedidelio postūmio, ir išlydyta geležis akimirksniu
sukietėja.
Prisotintame ore lašelių dydis apie 0.001 сm – tai jau matoma masė. Kai vyksta
kondensacijos procesas, jie padidėja iki 0.0025 сm. Turėdami netgi tokius palyginti
didelius matmenys, lašeliai tokie lengvi, kad gali likti debesyje ir nekrenta žemyn.
Egzistuoja keletas faktorių, apsprendžiančių debesų gyvenimą. Pradžioje
debesys formuojasi izoliuotais aukštyneigiais srautais (termikais), kurie kartu su
supančiu oru turi tendenciją judėti. Pradžioje, termike oras maišosi tik išilgai jo ribų,
tačiau prasidėjus garų kondensacijai, įvyksta paslėptos šilumos išsiskyrimas ir
intensyvus maišymasis su aplinkiniu oru.
Vienas izoliuotas kamuolinis debesis nuo pirmų kondensacijos požymių
atsiradimo iki pilno suyrimo į atmosferinę masę gyvena apie 0.5 valandos. Ore
galima stebėti didelį kiekį debesų, kurie nenutrūkstamame procese gimsta, gyvena ir
miršta.
Ne visada debesys suyra taip greitai. Tai įvyksta, kai supantis oras debesų
lygyje turi tokį pat drėgnumą ir vyksta maišymasis.
 Vykstanti terminė veikla maitina debesys ir gali pratęsti jų gyvenimą virš jiems
skirtų 30 minučių. Audros – ilgai gyvenantys debesys. Susidarę dėl terminių
aukštyneigių srautų, jie gali gyventi daug valandų.
Debesys pagal aukštį
Nuo 6 Aukšti debesys Cirrus (plunksniniai) Ci Cirocumulus
iki 13 (plunksniniai-kamuoliniai) Cc Cirrostratus
km (plunksniniai-sluoksniniai) Cs
nuo 2 Vidutinio Altocumulus (aukštieji-kamuoliniai) Ac
iki 6 km aukščio Altostratus (aukštieji-sluoksniniai) As
debesys Nimbostratus (sluoksniniai-lietaus) Ns
Nimbocumulus (kamuoliniai-lietaus) Cb
iki 2 km Žemutiniai Cumulus (kamuoliniai) Сi Stratocumulus
debesys (sluoksniniai-kamuoliniai) Sc Stratus
(sluoksniniai) St

Debesų tipai ir jų charakteristikos

Debesų Žymėjimas Susidarymas Aukštis Rūšis Lietus
pavadinimas

CIRRUS Ci Šiltas oras Paprastai Plonos, siaurėjančios nėra

pasikelia virš virš 8 km juostelės (“arklio
šalto (šiltas uodega”)
frontas)
CIRROCUMULUS Cc Oro pasikėlimas į nuo 6 iki Banguotumas arba nėra
Ci-Cu didelį aukštį virš 8 km dėmėtas dangus,
šilto fronto arba plonas debesų
banguojantys sluoksnis, sujungtų į
procesai tarp grupes
sluoksnių
CIRROSTRATUS Cs Šiltame ore, nuo 6 iki Debesų sluoksnis nėra
Ci-St pasikėlusiame 8 km plonas ir skaidrus.
virš šalto(šiltas Apie saulę ir mėnulį
frontas) gali susidaryti
šviečianti aureolė
ALTOCUMULUS Ac Šilto fronto Apie 3 Tokie pat kaip Си, nėra
 pasikėlimas į km tiktai aukščiau ir
didelį aukštį, arba surišti kartu į v ieną
bangos, arba lėtas sluoksnį.
sluoksnių
maišymasis
ALTOSTRATUS As Šiltame fronte apie 3 km Nenutrūkstamas nėra
arba arba debesų sluoksnis.
vėtančiame Neryškios saulės
sluoksnyje. ribos. Gali turėti
atsitiktines pilkas
juostas.
NIMBOSTRATUS Ns Iš Sc šiltame paprastai Tamsesni negu St. Pastovūs
fronte arba 3 km Gali būti lietingas lietūs
vėstančiame oras. Saulės nesimato.
sluoksnyje Matomumo
pablogėjimas
STRATOCUMULU ScSt-Cu St suirimas, paprastai Pilki ir tamsūs nėra
S susijęs su 2 km debesys, sujungti į
stabilumo sluoksnius. Dažnai
sumažėjimu, dangus mėlynas,
išsisklaidymas debesų judėjimas
šiltame fronte, ratu.
debesys nuo
terminės veiklos,
užimantys
didelius plotus
STRATUS St Kylantis šiltas Mažiau Pilkas Kartais
frontas arba oro 6,5 km nenutrūkstamas smulkus
sluoksnio vėsimas debesų sluoksnis,
dengiantis didelę
teritoriją. Visas
sluoksnis viename
aukštyje.
CUMULUS Cu Nuo izoliuotų 0,6-1,4 Panašūs I medvilnę nėra
terminių srautų km, arba avių vilną.
rečiau iki Viršūnės panašios į
6,5 km žydinius kopūstus
aukštuose
kalnuose
NIMBOCUMULUS Cb Cu-Nb Nestabilaus arba nuo 25 Tamsūs, stipriai Liūtys
drėgno oro km išsivystę aukštyn. su
pasikėlimas Viršūnė dažnai audromi
kalnuose, arba plokščia kaip s
iššauktas šalto priekalas.
fronto praėjimo.
Taip pat per
didelis terminės
veiklos
aktyvumas.
 Seni debesys ne miršta, jie apmiršta. Senesni debesys įgauna geltoną, labiau
blyškų negu nauji atspalvį. Be to seni debesys turi neryškias, išplautas ribas.
Egzistuoja trys pagrindiniai debesų tipai. Tai stratus - sluoksniniai (St), cumulus
- kamuoliniai (Сu) ir cirrus - plunksniniai (Ci). Apie sluoksninių debesų formą kalba
jų pavadinimas – ploni, plokšti arba persisluoksniuojantys, atsirandantys dėl lėto
didelių oro masių persislinkimo. Šie debesys dengia dideles teritorijas ir dieną padaro
pilka. Jie dažnai susiformuoja stabiliomis sąlygomis, arba frontams ramiai judant,
arba apie žemo slėgio sistemas esant lėtiems aukštyneigiams srautams.
Kamuoliniai debesys atrodo kaip medvilnės kalnai arba didžiulis spalvotas
aukštai lekiantis kopūstas. Šie debesys dažnai susiformuoja esant geram orui, ir jeigu
jie dengia ketvirtį arba mažiau dangaus skliauto, jie vadinami gero oro debesimis, o
susidaro jie dėl šiluminės konvekcijos arba atskirų aukštyneigių srautų, nešančių
aukštyn drėgmę.
Toliau debesys skirstomi pagal aukštį. Jų tipai ir charakteristikos išdėstytos
lentelėse.
Frontai.
Frontu vadinama riba tarp šaltos ir šiltos oro masių. Jeigu pirmyn juda labiau
šaltas oras, tai frontas vadinamas šaltu, jeigu atvirkščiai – tai šiltas frontas. Kartais
oro masės į priekį juda iki tol, kol jas sustabdo prieš jas išaugęs slėgis. Tokiu atveju
ribą tarp oro masių vadiname stacionariu frontu. Šiuo atveju svarbu, kad frontas skiria
skirtingos temperatūros, o tai reiškia, kad ir skirtingo tankio oro mases. Skirtingo
tankio oro masės nesistengia maišytis, panašiai kaip tepalas vandenyje. Todėl
stacionarus frontas gali išsilaikyti kelias dienas.

Šaltas frontas šiaurės pusrutulyje daugumoje juda iš šiaurės į pietus ir

atvirkščiai – pietų pusrutulyje. Šis frontas savo priekinėje dalyje sudarytas iš šalto,
dažnai sauso oro. Jeigu šaltas oras keičia nestabilų orą, tai šis kyla ir formuoja
konvekcinius debesys. Šis frontų aktyvumo tipas dažnai lydimas audrų ir škvalų.
Škvalai pagimdomi audrų, jie išplinta 80-500 km į fronto gilumą ir jam išilgai.
Šalti frontai turi tendenciją didesniam energijos imlumui, negu šilti ir gali judėti
didesniu negu 60 km/val. greičiu, ypač žiemą, kai oras tankesnis. Greitas fronto
judėjimas apsprendžia stiprų oro charakterį, bet tuo pačiu laiku ir greitesnį jo
praslinkimą. Šaltų frontų pasvyrimas matuojamas nuo 1/30 iki 1/100, kas, jam judant į
priekį, sudaro stiprų šilto oro kėlimą. Pasvyrimas priklauso nuo temperatūrinio
kontrasto tarp oro masių ir vėjo greičio per frontą.
Jeigu prieš ir po šalto fronto sąlygos stabilios, daugumoje formuojasi
sluoksniniai debesys. Tuo atveju, po fronto stebimas lėtas dangaus išsivalymas, tačiau
pats frontas vystosi vangiai.
Šaltų frontų pradžia, ypač karštais mėnesiais atneša švarų dangų, gerą
matomumą ir terminį aktyvumą, bei tankų orą.
 Šiltas frontas gali nešti savyje užtrauktą debesimis dangų, aukštą drėgnumą,
blogą matomumą ir rūkus, karštį bei kelioms dienoms lietūs. Praeinant šiltam frontui
šiltas oras užslenka ant šalto oro iš viršaus ir jį išstumia. Šilti frontai turi tendenciją
lėčiau judėti negu šalti - 25 km/val. ir lėčiau, ir išsiskiria mažesniu oro tankiu. Jo
paviršiaus pasvyrimas svyruoja nuo 1/50 iki 1/400, kas yra lėkščiau, negu šaltame
fronte.
Toks šilto fronto pasvyrimas yra pasekmė to, kad dangus pilnai padengtas
debesimis, daugiau kaip 2400 km atstumu. Šilto fronto artėjimą galima atspėti iš to,
kad prieš dieną ar dvi dienas iki jo atėjimo atsiranda plunksniniai debesys, toliau
išsivystantys į plunksninius-sluoksninius ir plunksninius-kamuolinius.
Šilto fronto atveju, nešančio savyje stabilų orą, mūsų laukia ilgas laikotarpis iki
lietaus ir, daugumoje atvejų, ramias sąlygas, galbūt iki pat fronto. Nestabilaus oro
atveju mūsų laukia merkiantys lietūs, pasikeičiantys su smulkiu, ilgai užsitęsiančiu
lietumi. Galima stipri turbulencija su audromis. Bet kokiu atveju šilto fronto
praslinkimą geriau pralaukti po stogu.
Barinės sistemos.
Barinėmis sistemomis vadinamos atmosferinio slėgio pasiskirstymo sistemos,
charakterizuojamos tam tikru izobarų išsidėstymu orų žemėlapiuose. Išskiriamos
pagrindinės barinės sistemos, prie kurių priskiriami ciklonai ir anticiklonai. Egzistuoja
taip pat ir antrinės barinės sistemos (įdubos, viršūnės ir balnai), bet mes apsistosime
ties pagrindinėmis, ir tai tik labai siaurų pagrindinių sąvokų rėmuose.
Aukšto slėgio barinės sistemos arba anticiklonai susiformuoja prie žemės
paviršiaus. Tokios sistemos centre maksimalus slėgis, į periferiją jis mažėja. Mūsų
platumose jie susiformuoja daugumoje virš didelių žemės paviršių žiemą, kai žemė
šaltesnė už vandenį, ir virš jos oras šaltesnis. Tipinis to pavyzdys –Sibiro anticiklonas.
Vasarą gi, kai žemė įšyla labiau už vandenį, anticiklonai gali susiformuoti virš didelių
vandens paviršių. Tuo paaiškinamas didelis saulėtų dienų skaičius jūrų ir vandenynų
pakrantėse vasarą. Du pastovūs anticiklonai, apspręsti globalinės žemės atmosferos
oro cirkuliacijos, išsidėstę virš žemės polių. Jie yra šaltų frontų šaltiniai.
Be to, orui judant aukštyn, susidaro žemo slėgio barinės sistemos arba ciklonai.
Jų atsiradimas vyksta priešingai anticiklonams, t.y. virš labiau šiltesnio paviršiaus
oras kyla aukštyn, sudarydamas žemesnio slėgio zonas.
Ciklonų ir anticiklonų sąveika yra pagrindinė vėjo atsiradimo priežastis.
Anticiklone prie žemės paviršiaus padidėjęs slėgis, ciklone – sumažėjęs. Tai
apsprendžia vėjų kryptį. Anticiklone oras juda nuo centro į periferiją, ciklone -
atvirkščiai. Tačiau savo pataisas įneša Koriolio efektas. Todėl mūsų pusrutulio
anticiklone oras, judėdamas nuo centro, pasisuka pagal laikrodžio rodykle (žiūrint iš
viršaus). Pietų pusrutulyje atvirkščiai. Ciklone atvirkščiai, mūsų pusrutulyje oras juda
į centrą prieš laikrodžio rodyklę, pietų – pagal laikrodžio rodyklę. Tai svarbu žinoti,
kad pagal sinoptinį žemėlapį, kuriame pažymėtos barinės sistemos galima būtų
nustatyti vėjo kryptį
 Anticiklone oras leidžiasi iš viršaus, tai iššaukia jo suspaudimą, įšilimą,
santykinio drėgnumo sumažėjimą ir stabilumo padidėjimą. Oras ciklone kyla, plečiasi,
atvėsta, padidėja santykinė drėgmė ir sumažėja stabilumas.
Besileidžiantis oras juda žemyn tik kelių centimetrų per sekunde greičiu, bet to
pakanka, kad dangus išsivalytų, ir giedras oras mums asocijuotusi su anticiklonu.
Ironija tame, kad aukštai prisidedantis oras, veda prie oro masių didesnio stabilumo, o
tai yra pagrindinė inversijos priežastis. Tai būdingas ne dykumų rajonų vidutinės
klimato zonos reiškinys. Netgi paskui šaltą frontą anticiklone, su didėle tikimybe seka
oras, nešantys žemą nestabilumo ir terminio aktyvumo lygį, nors yra oras švarus ir
šaltas, bei geras žemės įšilimas. Tačiau jeigu anticiklonas užsilaiko, tai virš tos
teritorijos oras palaipsniui stabilizuojasi ir terminis aktyvumas visai nutrūksta.
Kylantis ciklone oras suformuoja didelį debesų ir kritulių kiekį. Jis taip pat gali
iššaukti ir nestabilumą, netgi audros susiformavimą.
Vėjas
Vėjas – tai horizontalus oro judėjimas. Jo jėga nustatoma anemometru. Jeigu jo
po ranka nėra, vėjo greitį galima nustatyti pagal supančios aplinkos požymius, kurie
pateikti lentelėje žemiau:
Vėjo greitis Efektai supančioje aplinkoje

Štilis Dūmai kyla vertikaliai aukštyn, augalija nejuda

0-5 km/val. (0-1.4 m/s) Dūmai kyla aukštyn, lapai pradeda judėti.
5-8 km/val. (1.4-2.2 m/s) Dūmai nukrypsta nuo vertikalės, medžių viršūnės juda.
8-15 km/val. (2.2-4.2 m/s) Dūmai palinksta apie 45° kampu, mažos šakelės ir žolė
pradeda judėti.
l5-29km/val.( 4.2-8.1 Dūmai palinksta nuo vertikalės iki 60°, šakelės juda,
m/s) žolė juda bangomis, rūbai ant virvės siūbuoja.
29-40 km/val.(8.1-11 m/s) Dūmai klojasi palei žemę, stambios šakos banguoja,
žolė raibuliuoja, rūbai bangomis, atsiranda smulkūs
viesulai.
40-56km/val.(11-15.6m/s) Stambios šakos ir vidutiniai medžiai linksta. Rūbai
plaikstosi. Nešamos dulkės ir sniegas.
56 km/val. Ir daugiau Linksta stambūs medžiai. Juda automobiliai. Sunku
(>15.6 m/s) eiti.
 Koriolio efekto dėka, atsirandančio dėl žemės sukimosi, šiaurės pusrutulyje
vėjas su aukščiu pasisuka dešiniau 15-45 °, pietų – kairiau 15-45 °. Taip pat su
aukščiu kinta vėjo jėga nuo 25% virš vandens paviršių iki 50% virš raižytos vietovės.
Geriausias aukštutinio vėjo nustatymo būdas – stebėti aukštutinio lygio debesų
dreifą, baze pasirinkus kokį nors nejudantį objektą ant žemės. Dieną, dėl terminio
aktyvumo ir oro maišymosi vėjas sustiprėja, pasiekdamas piką apie 15 valandą vietos
laiku, ir link vakaro nusilpsta. Minimali jo jėga yra pasiekiama 6-7 valandą ryto. Taip
pat, termiškai aktyviomis dienomis, vėjas gali keisti kryptį į aukštyn kylančių srautų
pusę.

Egzistuoja kai kurie specifiniai vėjų tipai. Mes apžvelgsime fenus ir brizus.
Fenas atsiranda, kai šaltos sausos aukšto slėgio oro masės užsistovi
užrakinusiame jas kalnų rajone. Oras pradeda pertekėti per kalnų viršūnes, ir , jeigu
kitoje kalnų pusėje lygumose yra žemas slėgis, susiformuoja fenas. Jo greitis - 60-100
km/val., stebėtas maksimalus greitis – apie 150 km/val. Šis vėjas, su palaipsniu
užgesimu, staigiu atsinaujinimu ir pasikeitimu, gali tęstis kelias dienas. Jis tipiškas
žiemai ir pavasariui, kai egzistuoja galingos barinės sistemos.
Brizas - vėjas, susidarantis tik vandens ir sausumos riboje. Dieną, kai sausuma
labiau įšilusi, oras virš jos kyla aukštyn, ir jo vietą užima šaltas oras nuo vandens. Ši
cirkuliacija tęsiasi, kol tęsiasi žemės paviršiaus šilimas. Naktį situacija pakartoja
dienos situaciją tiksliai atvirkščiai.
Brizas gali prasiveržti į žemės teritoriją vidutiniškai iki 10-20 km. Tačiau
dykumų rajonuose stebėti brizo prasiveržimo iki 400 km į žemyno gilumą atvejai.

Verždamasis į žemyno gilumą, brizas priešinasi orui iš sausumos, ir toje vietoje,

kur jo judėjimas į gilumą sustoja, susiformuoja minimalus šaltas frontas, vadinamas
juros brizo frontu.
Turbulencija.
 Turbulencija – tai chaotiškas, atsitiktinis oro judėjimas. Nors kai kurios jos
rūšys (pavyzdžiui, rotoriai) ir išsiskiria kai kuriuo organizuotumu, bet chaotiškumas
vis tiktai yra apsprendžiantis faktorius.
Turbulentiškumo poveikis į skraidantį aparatą yra labai įvairus, jis priklauso nuo
intensyvumo, matmenų ir sūkurio orientacijos. Paprasčiausiais atvejais turbulencija
juntama, kaip lengvas “pakratymas”, kuris šiek tiek apsunkina valdymą. Blogiausiu
atveju turbulencija gali sukelti netgi visišką parasparnio suirimą.
Turbulentiškumo ciklas prasideda, kai jis formuojasi vienu iš trijų būdų, apie
kuriuos kalbėsime žemiau. Stambus rotorius, judėdamas su pagrindiniu srautu, dužta į
vis smulkesnius, bet gausesnius sūkurius. Šis procesas vyksta iki sūkuriai tampa tokie
maži, kad jų judėjimo energija gesinama ir tampa panaši į šiluminį judėjimą (jūros
lygyje apie 0,25mm diametru).
Mažesni sūkuriai, gali turėti didesnę negu stambūs sūkuriai, iš kurių jie
susiformavo, energiją. Tik praėjus laikui ir tam tikram atstumui turbulencijos sūkuriai
sumažina savo energiją.
Turbulencija susidaro trimis būdais: mechaniniu, terminiu ir srautų pjūviuose
(на срезе потоков). Apžvelgsime juos eilės tvarka.
Mechaninė turbulencija susidaro oro srautui aptekant įvairius kūnus.

Bet koks kūnas, būdamas oro sraute, jį sudaužo. Jeigu oro greitis nedidelis, tai
įmanoma, kad srautas tik palinks, bet esant dideliam greičiui srautas dužta
formuodamas sūkurius, kurie paskui objektą sudaro pėdsaką, kuris jau yra tikra
turbulencija.
Didesnio greičio srautas sudaro ne tik stipresnę turbulenciją, bet ir paskui
objektą padidina jos pėdsaką. Daugumoje turbulencijos jėga ir charakteris taip pat
priklauso ir nuo aptekamo kūno matmenų ir formos. Objektai su aštriais kraštais
sudaro ženkliai didesnę turbulenciją, negu aptakių formų objektai. Oro srautui
aptekant kai kuriuos kūnus, gali formuotis stabilios turbulencijos formos – rotoriai,
nuolat išsidėstę tose pačiose vietose. Jie srautu gali būti atplėšiami, ir juos nuneša, bet
tuoj pat jų vietą užima nauji. Daugumoje atvejų jie stabilūs ir kol egzistuoja tam tikrų
parametrų srautas, užima savo vietą. Jeigu srauto greitis stipriai padidėja, tai rotorius
nuneša ir jų vietoje bus ištisa turbulencija.
 Turbulencija, susidariusi dėl bet kokių kietų kūnų, esančių ant žemės paviršiaus,
500 m aukštyje virš aukščiausio iš jų baigiasi. Objektų dydis, esančių oro srauto
kelyje, apsprendžia pradinių sūkurių dydį. Kuo didesnė kliūtis, tuo didesni sūkuriai.
Paprastai objektas sudaro 1/10-1/7 savo matmenų dydžio sūkurį. Turbulencijos
sūkurių energija proporcinga vėjo greičio kvadratui. Tai yra, vėjui sustiprėjus du
kartus, turbulencijos jėga padidės keturis kartus. Turbulencijos galingumas didėja
vėjo greičio kvadratu.
Terminė turbulencija susidaro oro šiluminės konvekcijos rezultate. Ji paprastai
atsiranda aukštyn einančių arba žemyn einančių oro srautų riboje.

Paprastai ji stipriausia aukščiuose nuo 600 iki 1300 m, bet dykumų arba audrų
sąlygomis gali pasiekti ir kelių kilometrų aukštį. Tada ji labai pavojinga ir gali
apversti arba netgi suardyti nedidelį lėktuvą. Laimei, tokios ekstremalios sąlygos
sutinkamos gana retai.
 Kai įkaitęs oras kyla aukštyn, jo vietą užima oras iš viršaus. Jeigu viršuje pučia
vėjas, tai judėjimas žemyn iššauks tai, jog prie žemės bus jaučiamas srautas,
nukreiptas į žemę su horizontalia ir vertikalia dedamąja. Šį efektą vadina “katės
letena” ir jį galima pamatyti vėjuotą su terminiu aktyvumu dieną pagal vietinį
vandens, pagal miško viršūnių, pievose žolės raibuliavimą.
Trečia ir paskutinė turbulencijos atsiradimo priežastis – tai vėjo pjūvio
(pasislinkimo) priežastis. Terminu pjūvis (pasislinkimas) suprantamas dviejų oro
sluoksnių susilietimas, kurie turi skirtingus greičius arba judėjimo kryptis. Tokiu
atveju riba tarp tų dviejų sluoksnių tampa turbulencijos zona arba sluoksniu,
susidarančių dėl jų tarpusavio trinties.
Pjūvio turbulencija dažniausiai sutinkama šalia inversijos sluoksnio. Šis
sluoksnis gali būti kelių šimtų metrų aukštyje, formuojasi jis besileidžiančio oro
esančio aukšto slėgio barinėse sistemose, arba naktį, kai pažeminis oro sluoksnis vėsta
greičiau vietose. Kalnų rajonuose antroje dienos pusėje atsiranda galingi oro srautai,
nutekantys nuo kalnų į lygumas. Jie sukelia stiprią pjūvio turbulenciją. Šis procesas
dažniausiai sutinkamas rytiniuose šlaituose su giliais kanjonais apačioje, karštomis
dienomis, kai saulė nusileidžia žemiau viršūnių ir rytiniai šlaitai atsiduria šešėlyje.
Taip pat pjūvio turbulencija atsiranda visuose be išimties frontuose.

Dar vienas turbulencijos tipas, kurį galima būtų priskirti prie mechaninės – tai
lydinti srovė. Iš aerodinamikos jus žinote, kad oras iš apatinės dalies perteka į
viršutinę dalį per sparno galus. Todėl paskui bet kurio skraidančio aparato sparno
galus susidaro pakankamai energingas sūkurinis pėdsakas. Netgi patekus į nuo kito
parasparnio susidarančią lydinčią srovę, galima prisigraibyti aštrių pojūčių. O apie
lydinčias sroves nuo lėktuvų, arba, sakykim nuo paramotoro, visiškai nėra ir kalbos.
Parasparniui, pakliuvusiam į jas, niekuo geru tai nesibaigs. Atminkite apie lydinčias
sroves, ir jus sutaupysite sau daug nervų ir sveikatos. Šios srovės tuo intensyvesnės,
kuo didesnė apkrova sparnui ir kuo mažiau aerodinaminiai tobulas skraidantis
aparatas, ir kuo didesni atakos kampai.
 Prie tam tikrų sąlygų raižytoje arba kalnuotoje vietovėje gali formuotis rotoriai.
Tai stacionarūs sūkuriai. Jie atsiranda stabiliomis sąlygomis esant silpnam arba
vidutiniam vėjui. Nestabiliomis sąlygomis (pvz. termiškumas) yra jų smulkėjimo arba
išnykimo tendencija. Esant stipriam vėjui rotoriai paprastai nupučiami pavėjui.
Skrendant bet kokiu būdu jų reikia vengti, nes jie formuoja stiprius žemyn einančius
srautus ir sudaro aparato valdymo problemų. Skrendant išilgai rotoriaus ašies galima
apsiversti. Paskui rotorių, pavėjui visada tęsiasi likutinės turbulencijos juosta.
Saugi, esanti už kliūties, pavėjinės pusės zona yra atstumu (metrais):
L = (Н • V) / 2
kur Н – kliūties aukštis metrais, o V – vėjo greitis km/val.

Aukštyn kylantys srautai.

Kaip žinoma, aukštyn kylantys srautai (termikai) susidaro iš įšilusio prie žemės
paviršiaus, kylančio aukštyn oro. BET: Tegu šis oras nors ir šimtą kartų bus prišilęs
gulės sluoksniu prie žemės, jeigu… jeigu nesudirbs trigeris. Trigeriu vadinamas bet
koks daiktas arba reiškinys, sugebantis iššaukti oro sudrebinimą, arba duoti jam
kažkokį stimulą tam, kad atitrūkti nuo žemės. Tai gali būti karvių kaimenė, atskirai
važiuojantis automobilis, galu gale vėjo gūsis. Jeigu trigerio nėra, tai šiltas oras prie
žemės paviršiaus paprasčiausiai užsistovi. Trigeriu gali tarnauti kalva, tegu labai
maža, to pakanka, atskirai stovintis medis, bet koks paviršiaus nelygumas. Kodėl?
Jeigu atsargiai padėti ant stalo uždegtą papirosą, tai iš kandiklio einantys dūmai
pasklis stalo paviršiumi. Pastebėkite, dūmai nekils. Bet jeigu į šį sluoksnį vertikaliai
pastatyti pieštuką arba pirštą, tai dūmai tuo pieštuku pradės kilti aukštyn. Bet kokie
paviršiaus paaukštėjimai gali tarnauti terminiams srautams kaip atskaitos taškai.
 Ties viena vieta, kur prieš penkias minutės buvo termikas, sekančias dvidešimt
penkias minutes jo gali nebūti. Tai susiję su tuo, kad įšilęs oras burbulu “išmetamas”
aukštyn, o į jo vietą ateina šaltas oras. Ir prieš tai, kaip eilinį kartą atitrūkti aukštyn, šis
šaltas oras, be abejo turi įšilti. Periodas tarp termiko “sudirbimo” vadinamas termiko
ciklu ir vidutiniškai išsaugo savo reikšmę.
Kaip nustatyti termiko buvimo vietą? Dideliame aukštyje, kur smulkios detalės
ant žemės paviršiaus nesimato tai galima atlikti dviem būdais. Geriausiais iš jų – tai
kamuoliniai debesys. Pakliuvus po “gyvu” kamuoliniu debesimi pusiaukelėje nuo jo
iki žemės jus beveik 100% gausite aukštyneigį srautą. Antras būdas – tai
orientuojantis į žemės paviršiaus kontrastus ieškoti termikų virš tamsesnių paviršiaus
plotų, atsižvelgiant žinoma, kad esant vėjui srautus nuneša pasvirusius (apie tai šiek
tiek žemiau).
Aukštyje iki 500 m srautus galima pabandyti ieškoti pagal smulkesnius
orientyrus. Jais gali būti raibuliavimas vandenyje arba žolėje, maži dulkių sūkuriai,
vėl gi atskirai stovintys medžiai, paaukštėjimai. Jeigu jūsų greitis žemės atžvilgiu
dažnai kinta, tai reiškia, kad srautas kažkur šalia. Jeigu jus žemės atžvilgiu skridote be
slydimo, ir staiga jis atsirado, reiškia iš tos pusės, kur jus patraukė, labiausiai tikėtina
yra termikas.
Vėjuotomis dienomis termikai yra ne vertikalūs, o pasvirę oro stulpai.
Palinkimo kampas priklauso nuo vėjo stiprumo, esant labai stipriam vėjui srautai bus
tiesiog suplėšomi į smulkius burbulus, kuriuos labai sunku apdoroti. Taip pat srautas
gali būti sudarytas iš kelių, taip vadinamų “pagrindų”. Stipresnieji pagrindai, kaip
taisyklė, yra iš priešvėjinės termiko pusės, kuri esant vėjui taip pat yra kliūtis,
sudaranti kažką panašaus į dinaminį kylantį srautą. Pavėjinė termikų pusė kaip
taisyklė silpna, ir be to, iškritus iš srauto iš pavėjinės pusės, atgal sugrįžti dažnai
tampa neįmanoma, nes tenka skristi žemyneigiame oro sraute, o dar ir prieš vėją. Štai
kodėl išsiruošti termikų paieškai geriausia palei vėją.
Paskutinis, ir pats veiksmingiausias termiko buvimo vietos nustatymo būdas –
tai stebėti kitus skraidančius aparatus arba paukščius. Jeigu jus skraidote grupėje, tai
lengva suprasti, kad tas, kurį staigiai pradeda traukti aukštyn, pakliuvo į srautą.
Skriskite tenai, ir gali būti, jus spėsite. Taip pat besisukantys ereliai ir kiti paukščiai
beveik neklystamai galima pasakyti yra termike ir yra geru orientyru pilotams.
Vėjuotomis dienomis, vėl gi, dėl termikų cikliškumo, galima stebėti tokį
reiškinį, kaip “debesų gatves”. Jos formuojasi taip: nuėjęs termikas formuoja debesį,
kurį vėjas pradeda nešti. Tuo metu termikas baigiasi ir susidaro pertrauka. Kol srautas
įgauna naujų jėgų žemėje, debesis kažkokį kelią nuskrenda, be to jis gali būti
maitinamas kitų srautų arba gyventi “savo sąskaita”. Po to pradinėje vietoje vėl
nutrūksta srautas, suformuoja naują debesį, ir taip toliau, iki tol, kol nesibaigs saulės
šildymas.
 Debesų gatvės yra labai geri vėjo krypties debesų lygyje rodikliai. Jais taip pat,
kaip tikromis gatvėmis galima keliauti, tačiau turint mintyje tai, kad skrendant išilgai
vienos gatvės nuo debesies prie debesies, jus neišvengiamai pakliūsite į žemėjimą.
(слив). Todėl “tiesiai gatve” geriau neskristi. Geriau nuo debesies prie debesies
perskristi kur nors šone nuo pačios gatvės.
Ir dar vienas reiškinys, kurį aš noriu paminėti – tai “žydra skylė”. Ji – tai nuo 3-
5 ir daugiau km švaraus ir giedro dangaus plotas, viduryje “žydinčio” kamuoliškumo.
Jeigu jums pakliūna toks plotas – geriau apskristi jį šonų. Šiame dangaus plote nėra
nei vieno srauto. Tokios vietos paprastai sutinkamos virš plačių žalių lygumų ir pievų,
kur žemės paviršiuje nėra kontrastų.
Viesulas ir audra.
Kartais galima matyti judantį besisukantį srautą, kuris kelia dulkes, lapus ir
kitus smulkius daiktus, atrodantis kaip judančio oro dulkių stulpas. Tokį reiškinį
vadiname viesulu.
Viesulai atsiranda esant super adiabatinėms sąlygoms. Dėl Koriolio efekto, oras,
pradėjęs pažeminiame sluoksnyje kilimą, judėdamas šiek tiek sukasi. Judėdamas ir
sukdamasis, jis greitėja taip, kaip greitėja besisukdama čiuožėja ant ledo, kai ji
pritraukia prie savęs rankas. Šis judėjimas greitai tampa nematomas. Greitėjantis
termikas įgauna besisukančios kolonos formą, kuri su aukščiu tampa siauresne ir
tankesne. Viesulai atsiranda, kai terminiai srautai kyla esant super diabatiniam
temperatūros gradientui. Viesulai išsidėstę po kylančiu srautu, apsprendžia jo kelią,
greitį, matmenys, ir dažnai aukštį. Viesulai kartais virš termiko pasiekia debesį, bet
paprastai, baigiasi žymiai anksčiau, pakildami tiktai nuo kelių iki 100 metrų aukščio.
Tiktai kai kuriuose dykumų rajonuose jie gali pasiekti 1000 m aukštį. Esant
gausiems galingiems, stabiliems srautams ir dideliam dulkių kiekiui, viesulų aukštis
parodo minimalų srautų aukštį, jų padėtį ir judėjimo kryptį. Praeinant viesului, be
naudingo kylančio srauto, neatsakingas pilotas gali rasti sau nemalonių nuotykių.
Absoliuti viesulų dauguma šiaurės pusrutulyje sukasi prieš laikrodžio ir pagal
laikrodžio rodyklę pietų. Ne be pagrindo yra įtarimas, kad viesulus išsuka kylantis
oras termikuose. Kai kuriais atvejais pastebimas debesų sukimasis virš termikų
patvirtina šiuos įtarimus. Tuo pagrindu galima tikėtis geresnio skraidančio aparato
kylimo, kai jis sukasi prieš srautą, užsuktą viesulo (pagal laikrodžio rodyklę šiaurės
pusrutulyje). Tai paaiškinama tuo, kad išlaikyti aparatą sraute dėl mažesnių greičių ir
dėl to mažesnių išcentrinių jėgų reikalingas mažesnis atakos kampas.
 Viesulas – stabilus darinys, ir jis praktiškai nesimaišo su aplinkiniu oru. Išorinis
oras papildo viesulą tik iš apačios, kur sukimasis dar lėtas bei ribotas žemės
paviršiaus. Oras iš išorės sukasi ir kyla, o viduje žemyn eigis srautas ir mažesnis
slėgis.
Viesulas gęsta, kai baigiasi jo maitinimas šiltu oru, arba kai jis pereina į
teritoriją, kur blokuojamas jo progresas. Viesulas kalnuose juda aukštyn ir tik
įšylančiuose šlaituose. Tam tikrą laiką termikui iširus viesulas dar gali egzistuoti, bet
jo energija gęsta ir jis nustoja egzistavęs.
Terminis srautas, maitinamas viesulu, judėdamas pavėjui, bus kairiau viesulo
šiaurės pusrutulyje ir dešiniau pietų.
Viesulai gali būti labai įvairūs pagal matmenys ir judėjimo greitį. Be abejo, kai
kurie nuneša namus – tai tornado. Viesulai, apie kuriuos mes kalbame, panašūs į mini
tornado. Jie atsiranda žemės paviršiuje ir kyla aukštyn, tuo metu kai tornado vystosi iš
nestabilumo aukštai debesyse ir auga nuo debesų žemyn.
Geriausias variantas stebint viesulus panaudoti juos terminių srautų paieškai.
Rinkti aukštį juose – reikalas ne be rizikos. Viduje viesulo ribų gali būti turbulencija,
kuri gali rimtai pabloginti skraidančio aparato valdomumą.
Skridimo viesuluose taisyklės yra tokios:
1. Neeikite į srautą su viesulu aukštyje iki 300 m nuo žemės;
2. Neikite į viesulus iki matomos jo dalies viršaus;
3. Nenaudokite per didelių ir stiprių viesulų mažame aukštyje;
4. Pasirinkite spiralę prieš viesulo sukimąsi;
5. Naujai susiformavęs viesulas – geriausia terminio srauto nuoroda, negu seniai
egzistuojantis.
Dykumuose viesulai labiau galingi ir dažni. Kai kurie iš jų gali būti 1km ir
daugiau diametru. Teritorijose su žalia augalija viesulai reti, silpnesni ir trumpiau
gyvuoja. Vandens viesulai susidaro jiems praeinant virš vandens. Jie paprastai
trumpai gyvenantys ir nedidelio aukščio, bet parodo geras termines sąlygas.
Audros – tai paprasčiausiai super išsivystę terminiai srautai. Jie išsivysto iš
normalių terminių sąlygų, kai oras pakankamu laipsniu nestabilus, prisotintas drėgmės
ir egzistuoja kai kurios pradinės sąlygos. Pirmi du reikalavimai labai svarbūs, pradine
sąlyga gali būti šalti frontai arba kalnai, bet tai nėra būtina, esant pakankamam
nestabilumo lygiui ir drėgnumui ir normali terminė veikla gali peraugti į atskirą audrą.
 Drėgnumas – būtina sąlyga audrai susiformuoti, nes tik jos dėka vyksta
paslėptos šiluminės energijos susikaupimas ir jos išsiskyrimas debesyje vykstant
kondensacijai. Ši energija yra audrų, uraganų ir stiprių vėjų varomoji jėga. Vandens
garai svarbūs dar ir tuo, kad drėgnas oras žemutiniame sluoksnyje absorbuoja šilumą,
kad įneša prie žemės papildomą nestabilumą. Paprastai audros gyvenimą skiria į tris
etapus: audros debesies išsivystymo stadija, maksimalaus išsivystymo stadija ir
iširimo stadija.
Audros užgimimas – tai super išsivystęs terminis procesas, super išsivystymo
tipas, augančio ne į plotį, o būtinai pagal vertikalę. Žinoma, jeigu inversinis sluoksnis
arba net sauso oro sluoksnis išsidėstęs virš audros, tai debesies aukštis bus ribotas.
Normalus debesis skirsis nuo stipraus, galingo terminio srauto ir nuo audros debesies
tuo, kad audra turi ryškiai išreikštą, augantį aukštyn bokštą.
Audros debesies matmenys auga, pasiekia didelį aukštį ir tampa “šiluminiu
siurbliu”, kažkas panašaus į žydinio dūmtraukį. Jame prasideda viršutinės dalies
apledėjimas, ir ji jau sudaryta iš peršalusių lašelių, snaigių ir ledo kristalų, tuo tarpu
kaip apačioje tęsiasi šilimas. To rezultatas – galingi srautai aukštyn. Šis “siurblys”
viršutinėje debesies dalyje siurbia apačioje ir šonuose esantį šiltą orą. Toks debesis
pats palaiko savo besitęsiantį augimą, jeigu nenusilpsta maitinimas drėgnu oru iki
pakankamo, susiformavusio audros debesies.
Vystymosi stadijoje audra stipriai neįtakoja vietinių vėjų, bet ji gali stelbti tam
tikrame atstume aplinkui kylančius srautus ir iššaukti didelėje teritorijoje žemyneigius
srautus.
Maksimalaus išsivystymo stadija prasideda debesiui pasiekus po užšalimo lygio
maksimalų aukštį. Dešimt ar penkiolika minučių po to ledo kristalai auga iki krušos.
Kai krušos matmenys viršija tuos, kuriuos gali išlaikyti aukštyn nukreipta srovė, kruša
pradeda kristi. Besitęsianti aukštyn srovė (nuo 10 m/s), gali užpūsti krušą atgal
aukštyn į debesį, ir tai yra tolesnio krušos matmenų augimo priežastis. Kad išlaikyti
ledo darinius, pasiekiančius beisbolo kamuolio matmenys turi būti srautas ne mažiau
kaip 30 m/s (112 km/val.).
Šioje stadijoje audra paprastai pasiekia 10 km aukštį. Kai kurie monstrai
nusidriekia iki tropopauzės ir savo viršūne pasiekia 15-18 km aukštį. Jeigu audros
debesies viršūnė pasiekia iki srovinės tėkmės, tai ji pradeda judėti kartu su ja ir įgauna
būdingą priekalo formą. Tai taip pat veda prie staigaus atšalimo padidėjus oro srauto
greičiui aukštyn. Vienas iš susiformavusios audros požymių yra iš viršaus susidaręs
priekalas. Visi audros situacijos pavojai yra būtent šioje stadijoje.
Tęsiantis audrai, debesis tampa dar tamsesnis, didesnio drėgnumo ir perauga į
galingą lietaus-kamuolinį. Kruša po užšalimo lygiu sudaro galingą žemyneigį srautą.
Krisdami, lašeliai susijungia į didesnius. Srautai žemyn tampa galingesniais ir
greitesniais, negu aukštyn, lietus ir kruša iškrinta ant žemės. Greitas oro judėjimas
debesyje aukštyn ir žemyn perneša elektrinius krūvius ir stebimi žaibai. Dažni galingi
žemyneigiai srautai ir stiprūs gūsiai. Po debesimi egzistuoja srautai aukštyn ir žemyn,
bet pirmieji dabar užima tik erdvę priešvėjinėje pusėje.
Tęsiantis galingiems žemyneigiams srautams šaltos oro masės pernešamos iš
aukščio žemyn. Šis šaldymo efektas, o taip pat iškritę krituliai nutraukia žemės
paviršiaus šildymą, kylantys srautai nusilpsta, ir audra nugęsta. Paprastai, per didelis
drėgnumas debesyje iššaukia galingus kritulius. Žaibai ir žemyneigiai srautai ir
audros nykimo stadijoje dar kuri laiką tęsis.
Pilnas aprašytų įvykių ciklas užima nuo 30 minučių iki valandos arba apie 20
minučių, praleistų maksimalaus išsivystymo stadijoje. Kai kurios audros gyvena daug
ilgiau. Ne visos audros formuojasi vienodai. Vienos galingesnės, kitos vystosi lėčiau.
Apžvelgsime įvairius audrų variantus.
Izoliuotos (isolated) audros – tai audros, kurios vystosi oro masės viduje nuo
konvekcinių procesų, konvergencijos po ciklonu pritekant į ją šiltam, drėgnam orui.
Tokia audra gali būti dieną arba naktį, ir labai žiauri drėgnuose rajonuose. Audros,
kurios vystosi kalnų rajonuose, užgimsta nuo dinaminių oro srautų, jas taip pat galima
klasifikuoti kaip izoliuotas, bet jos virš kalnų grandinių gali jungtis į audrų juostas.
Tokios audros ypač dažnos po pietų arba anksti vakare.
Įsiterpiančios (embedded) audros – tai audros, esančios viduryje didelio ploto
debesų, paprastai sluoksninių. Įsiterpiančios audros formavimosi metu pagrindas
tamsesnis negu pagrindinio debesų sluoksnio. Tokia audra dažnai susidaro praeinant
šiltam frontui kylančiame šilto oro sraute. Įsiterpiančios audros turi tendenciją būti
mažiau žiauriomis, nes kylantis oro srautas šiltame fronte lėtas ir aklinas debesų
sluoksnis mažina paviršiaus įšilimą. Bet jos gali nešti mirtiną pavojų pilotams, kurie
nepasiruošę debesų sluoksnyje nustatyti tokią audrą. Dažnai perspėjimu yra
perkūnijos garsas. Bet būna atvejų, kai ore išgirsti jo neįmanoma. Audros buvimą
reikia nustatyti vizualiai pagal labiau tamsias vietas debesyse ir pagal orų prognozes,
kurios perspėja apie jos galimybes.
Škvalo linijos – tai stabili, dirbančių kartu audrų siena. Tai audrų linija, kurios
beje gyvena atskirai, bet taip arti, kad susidaro vieningos linijos įspūdis. Škvalo linijos
dažnai susidaro šalto fronto sąlygomis su stipriais kylančiais srautais. Šio tipo audros
labai galingos.
Aukštuminės audros – susidaro virš sausesnių teritorijų, kur rasos taškas 5000 m
aukštyje arba arti to. Audros šiuo atveju formuojasi aukštai, esant žemam slėgiui ir
aktyviausios yra po pietų, bet gali susidaryti ir dieną ir naktį. Būdinga aukštuminių
audrų savybė yra ta, kad lietaus lašai retai pasiekia žemės paviršių, spėję krisdami
išdžiūti. Šis garavimas atšaldo orą, pro kurį skrenda lašai.
 Audros aviatoriams kelia realų pavojų. Stebimas oro srautas aukštyn, dažnai
viršijantis 160 km/val. greitį(!!!), gali įsiurbti į debesį bet kokį skraidantį aparatą. Be
prietaisų ( t.t. nurodančių pokrypį ir polinkį), pilotas nesugebės audros turbulencijos
sąlygomis valdyti skraidantį aparatą. Ji gi gali visiškai suardyti skraidantį aparatą.
Be to, kai srautas debesyje jus neša aukštyn, jus galite susidurti su deguonies
stoka arba su persišaldymu, kiekvienas iš šių reiškinių savaime gali būti fatališkas.
Reikia būti pakankamai nemąstančiam, kad skristi tokiam monstrui, kaip audros
debesis į nasrus. Į srautą po ja lengva pakliūti, bet sunku jį palikti.
Orų požymiai
Pilotam-parasparnininkam su ypatingu dėmesiu ir susidomėjimu tenka stebėti
orus. Šiuo atžvilgiu labai naudinga žinoti ilgaamžę liaudies meteorologijos patirtį –
visus įmanomus, išdirbtus praktikos orų požymius.

Būsimų oro permainų arba, atvirkščiai, jų stabilumo požymius galima rasti tarp
įvairių reiškinių ant žemės ir ore. Tam juos reikia žinoti ir pastoviai, įdėmiai stebėti
vėją, debesis, rasą, rūką, aušros spalvą, dangų, mėnulio išvaizdą, žvaigždes, saulę,
lietaus charakterį, paukščių, gyvūnų, vabzdžių elgesį, augalų būklę. Prasparnininkai
po ranka dažnai turi barometrą – barometrinė skalė aukštimatyje. Šis prietaisas taip
pat gali daug papasakoti apie busimą dieną.
Gero, stabilaus oro požymiai
- Barometrinis slėgis kelias dienas lėtai kyla arba esant pietų vėjui lieka
nepakitęs.
- Barometrinis slėgis didėja esant stipriam vėjui.
- Naktį vėjo visai nėra, dvi valandos po saulėtekio jis atsiranda, pusiaudieniui
sustiprėja, o vakare vėl nurimsta.
- Diena pakilęs vėjas, sukdamasis paskui saulę nuolat keičia savo kryptį.
- Iš ryto dangus visiškai giedras, 8-9 valandą ryto pasirodo pirmi kamuoliniai
debesys su plokščiu pagrindu ir kupolo formos viršūnėmis. Vidurdienį
kamuoliniai debesys užauga, bet neišsiplaukioja, ir tuo pačiu, nei vienas
debesis neišauga aukščiau negu kiti debesys.
- Kamuoliniai debesys visiškai nesiformuoja, o diena dar karštesnė negu
vakar. Tai anticiklono požymiai ir tokio pat karšto ir stabilaus oro garantijos,
kuris paprastai nusistovi esant pietryčių vėjui. Galimi skrydžiai panaudojant
termikus.
- Dangus tamsiai mėlynas, atrodo aukštas, o horizontas arti, arba užtrauktas
karšta migla. Aušra geltona, auksiškai-geltona arba rožinė. Po saulėlydžio
ilgai laikosi sidabrinė pašvaistė, o sutemos trumpos.
 - Žvaigždės naktį mirga silpnai, o joms mirgant pastebimas žalias atspalvis.
- Lėktuvams skrendant 5-8 km aukštyje inversinis pėdsakas greitai dingsta.
- Saulė leidžiasi nedebesuotame danguje arba tarp lengvų tirpstančių debesų.
Saulės diskas saulėlydžio metu susiploja, iškrypsta, kartais tarytum plyšta į
dalis.
- Greitai po saulėlydžio ant žemės ir žolės susiformuoja rasa, kuri išnyksta tik
8 valandai ryto.
- Po saulėlydžio luomose ir žemumose (arba ištisai visoje vietovėje)
susiformuoja lengvas rūkas, išsisklaidantis tik ryte.
- Laužo ir kaminų dūmai kyla tiesiai aukštyn, o rytais ir vakarais nedideliame
aukštyje lėtai išsisklaido (pagal atšalusį inversijos sluoksnį).
- Kregždės, čiurliai skraido aukštai.
- Diena saulėje karšta, bet ne perdaug, naktį tampa vėsu. Kylant nuo upės ar iš
luomos į paaukštėjimą, jauti, kad pakliūni į šiltesnį orą. Temperatūrų
skirtumas diena ir naktį siekia 10-15°С.
- Kamuoliniai debesys formuojasi tik virš sausumos ir nekerta didelių
vandens telkinių kranto linijos. Virš jūros debesų nėra.
Visi išvardinti požymiai – gero stabilaus oro be kritulių požymis. Bet tiktai gero
oro nereikėtų painioti su sklendžiančiu oru. Gaila, bet sklendžiančio oro požymių
niekas nerinko. Ir vis tiktai, gausi rasa, naktį rūkas, staigūs dienos ir nakties
temperatūrų pasikeitimai nuo seno skaitomi sklendžiančiais, tikrais ne tik gero oro
požymiais, bet ir gero oro sklendimo skrydžiams, liudijantis apie tai, kad dieną
galima bus tikėtis gerų kamuolinių debesų arba termikų.
Oro pablogėjimo požymiai
Požymiai, pateikti žemiau, nurodo į tai, kad oras taps mažai stabilus,
nepastovus, su trumpalaikiais lietumis.
- Dieną vėjas nepastovus, keičia kryptį tai į vieną, tai į kitą pusę, tai nusilpsta,
tai sustiprėja, kartais pereina į trumpus škvalus, bet nakčiai nusilpsta arba
nurimsta visai.
- Dieną kamuoliniai debesys atsiranda anksti, greitai išsiplečia aukštyn ir į
plotį, stipriai kamuoliojasi. Kai kurie dideli debesys iš viršaus įgauna
“priekalo formą”, išmeta šonuose plunksninių-sluoksninių debesų
"опахала". Po tokiais debesimis beveik visada iškrinta liūtiniai lietūs,
neretai būna audra.
- Kamuoliniai debesys vakare nedingsta, lieka danguje ir naktį.
- Dieną dangus baltuojantis, drumzlinas, vakarinė žara ne auksiška, o
raudonuojanti ir pati saulė raudonos spalvos.
- Po saulėlydžio rasos nėra ar būna labai silpna. Naktį rūkas taip pat
nesusidaro.
- Naktį didelio oro atšalimo nestebime.
- Skirtumas tarp dienos ir nakties temperatūrų nedidelis, mažiau 10°С, o oro
drėgnumas lieka aukštas ir dieną, 70-80% ribose.
- Atmosferinis slėgis laikosi nelabai aukštai - 750 - 740 mm, stebimas jo
netolygus pažemėjimas: tai greičiau, tai lėčiau; kartais gali būti netgi
trumpalaikis nežymus padidėjimas su sekančiu kritimu.
Tolesnio oro pablogėjimo požymiai
- Vėjas nenurimsta ir naktį.
- Dideli клубящиеся debesys ir liūtiniai lietūs, kartais su audra, o taip pat
laikas nuo laiko su vaivorykšte, stebimi jau pirmoje dienos pusėje.
 - Visiškai nesimato rasos. Vakarinis rūkas, jeigu ir susiformuoja, tai greitai
išsisklaido.
- Laužų ir kaminų dūmai ne kyla aukštyn, o sklaidosi palei žemę.
- Inversinis pėdsakas paskui lėktuvus aukštai neišsisklaido, o ilgai laikosi
išplaukdamas danguje.
Ateinančio nestabilaus, lietingo oro požymiai
- Slėgis krenta iki 740 arba netgi 730 mm. Jeigu barometras krinta labai
greitai, tai žada trumpą, bet stiprų oro pablogėjimą, kuris kurį laiką tęsis ir
slėgiui pakilus.
- Stebimas palaipsnis, slenkančių didžiąja dalimi iš šiaurės-vakarų, vakarų,
pietvakarių ir pietų debesų pado pažemėjimas.
- Ištempti plunksniniai debesys su “kabliukais”, ir "коготками" liudija apie
šilto fronto artėjimą ir prasidėsiančius lietūs.
- Daugybės debesų atsiradimas iš šiaurės-vakarų ir vakarų visuose lygiuose
kalba apie blogo oro artėjimą, mažiau trunkančio, negu esant šiltam frontui,
bet stipresnio, kuris susijęs su šalto fronto praėjimu.
- Vėjas vakare nenusilpsta, bet netgi sustiprėja, o ypač, jeigu jo kryptis
keičiasi. Po lietaus vėjas taip pat nesilpsta.
- Žvaigždės stipriai mirguliuoja raudona ir mėlyna spalva.
- Dangus atrodo žemas, gerai matomi toliai, horizonte aiškiai matomi daiktai,
kurie paprastai geru oru nematomi.
- Ore gerai girdimas kiekvienas garsas, ir aiškiai atsklinda netgi atskiri garsai.
- Rytinė ir vakarinė žara tampa ryškiai raudonos, tamsiai raudonomis arba
багрового spalvos. Saulė taip pat багрового spalvos.
- Apie saulę arba apie mėnulį matomas didelis baltas ratas, lengvai nusidažęs
kraštuose (halo reiškiniai).
- Vakare ir naktį oras pastebimai šiltėja (šiltos naktys).
- Jeigu vakarinėje dangaus dalyje atsiranda plunksniniai debesys, kurie
užslenka ir tirštėja, bet neuždengia viso dangaus, reiškia šiltas frontas
praeina šonu ir tik savo plunksnine dalimi paliečia duotą teritoriją, ir oro
pablogėjimas bus ne toks ilgas, kaip paprastai praeinant šiltam frontui.
- Iš vakarų atslenka ir tirštėja lietaus debesys, kurių žemutiniame paviršiuje
matosi nukreipti žemyn tamsūs iškylimai (taip vadinami, tešmenų formos
debesys). Jeigu tie debesys yra pakankamai aukštai (2-3 km) ir jeigu
nežemėja, reiškia lietaus gali ir nebūti, o oro pablogėjimas trumpalaikis.
Oro pagerėjimo ir lietaus pabaigos požymiai. Pilotams labai svarbu žinoti, kada
pagaliau oras pradės gerėti ir galima bus tikėtis sklandančio oro. Sklandytojai su
nekantrumu laukia frontų ir užsitęsusių lietų praėjimo. Pirmieji užsitęsusio blogo oro
pagerėjimo požymiai yra:
- lietui lyjant vėjas staiga nusilpsta ir keičia kryptį;
- tamsių lietaus debesų sluoksnis pradeda šviesėti arba išsisklaidyti į atskirus
debesų sluoksnius, arba pereina į tirštą tamsiai-pilką sluoksnį. Prošvaistės
tarp debesų palaipsniui šviesėja, tarp jų pasirodo mėlynas dangus:
- po lietaus ateina ryškus ir stabilus atšalimas, ir naujas temperatūros
padidėjimas ateina ne iškarto, o po daug valandų. Tai liudija apie tai, kad
šaltas frontas su jį lydinčiomis liūtimis jau praėjo, ir virš duotos vietovės
išplito šalta oro masė. Po paros galima laukti gerų skraidymo sąlygų.
Kiekvienoje vietovėje yra savi specifiniai oro požymiai, ir pilotam juos pravartu
žinoti. Tai gali padėti orientuotis orų eigoje ir artimiausiais jo pokyčiais
 Be abejo, gerą specialistų-sinoptikų meteorologinė konsultaciją nepakeis jokie
liaudies požymiai. Bet kai jus nakvojate palapinėje, tolumoje nuo civilizacijos,
požymiai gali padėti. Kartais ir vienas iš požymių (pavyzdžiui, saulė leidžiasi už
debesies – bus lietus) pasirodo pakankamai tikslus, tačiau tikslumui geriau naudotis
ne vienu, o požymių kompleksu. Tai leis tiksliau sudaryti oro prognozes ir priimti
sprendimus, kokiems skrydžiams rytoj reikia ruoštis.
Skrydyje gi, kai požymiai žemėje tampa netinkami, geriausias būdas
prognozuoti orų vystymąsi artimiausioms valandoms tampa debesys. Debesuotumo
pado pažemėjimas maršrute – geriausias prasidėjusio oro pablogėjimo požymis.
Plunksninių debesų su “kabliukais” ir "коготками" pasirodymas – taip pat
neklystamas greito srautų nusilpimo požymis šilto fronto priartėjimo išdava.
Kamuolinio debesuotumo išsisklaidymas inversiniame sluoksnyje, dėl blogo debesų
šešėlyje esančio žemės paviršiaus įšilimo taip pat veda prie terminės veiklos
nusilpimo. Vėjo krypties ir stiprumo pasikeitimas – signalas apie tai, kad artėja oro
kaita.
Susipažinimas su liaudies orų požymiais ir pastovus dėmesys jiems žemėje ir
ore padės ir laiku priimti teisingus sprendimus, ir gražiai skraidyti, o svarbiausia,
saugiai.