ORAS

Pristato Nojus Jocys

 ATMOSFERA

• dujų sluoksnis, supantis Žemę, sudarytas iš dujų molekulių, kurios laikosi arti
Žemės dėl pusiausvyros tarp Žemės traukos ir šiluminio molekulių judėjimo.
 ATMOSFEROS SUDĖTIS PROCENTAIS
(PAGAL TŪRĮ)

• azotas – 78,08;
• deguonis – 20,95;
• argonas – 0,934
• anglies dvideginis CO2 – 0,034
• pėdsakai CH4, O3, H2S, CO, SOx, NOx, angliavandenilių, aerozolių
• vandens garų žemutiniuose atmosferos sluoksniuose būna nuo 1 iki 4%.
 IŠKVĖPUS

• Azotas 79%
• Deguonis 15,4%
• Argonas 0,93%
• Anglies dioksidas 3,4-4,7%
• Vandens garai 1%
• Helis, kriptonas, neonas, ksenonas ir kt. apie 1%
• Visi atmosferos komponentai, išskyrus
argoną ir kitas inertines dujas, susidaro dėl
biologinių vyksmų arba yra jų veikiami
 AZOTAS

• susidarė ir pasklido atmosferoje Žemės formavimosi laikotarpiu, vykstant

reakcijoms iš Žemės plutos išsiskiriančiose dujose.

• Kadangi dujinis azotas nėra chemiškai aktyvus, organizmai jo beveik nepasisavina.

 DEGUONIS

• O2 svyravimai 0,5 % ribose nekenkia žmogui, didesni – gali iššaukti negalavimus;

• esant ore tik 5-6 % O2, žmogus miršta.
• Ramybės būklėje žmogus sunaudoja apie 12 l O2 per 1 h.
• Jo rezervas organizme yra labai mažas, tik ~0,9 l, to pakanka 5-6 min.
 ANGLIES DIOKSIDAS

• sudaro labai nedidelę atmosferos dalį

• anglies dvideginio žmogus per 1 h iškvepia apie 22,5 l
 OZONAS

• Itin svarbus klimatą formuojantis atmosferos elementas, nors sudaro tik milijoninę
jos dalį.
• Daugiausia jo būna 20-30 kilometrų aukštyje.
• Nuo ozono sluoksnio priklauso optimalus Žemės paviršiaus apšvietimas ir terminis
režimas, tinkamas gyviesiems organizmams gyventi.
 Skiriami tokie atmosferos sluoksniai:
• Troposfera ;
• Stratosfera;
• Mezosfera;
• Jonosfera;
• Egzosfera.
Apatinis, arčiausiai žemės esantis sluoksnis, yra
vadinamas troposfera.

Tai reikšmingiausias oro sluoksnis, kuriame

susikaupia apie 80-90 % viso oro ir beveik visi
vandens garai.
 TROPOSFERA

• Troposferos storis svyruoja priklausomai nuo

geografinės platumos ir yra nuo 9 iki 16 km.
• Čia vyksta vertikalus oro masių maišymasis,
formuojasi oro srautai, debesys, aktyviai vyksta
fizikiniai procesai, lemiantys klimato kaitą Žemės
paviršiuje.
• Oro temperatūra, kylant aukštyn mažėja po 6°C kas
kiekvieną kilometrą.
• Virš troposferos išskiriamas siauras oro
sluoksnis, arba tropopauzė.
• Jos storis yra apie 2 kilometrai.
 TROPOSFERA

• Troposferos storis svyruoja priklausomai nuo

geografinės platumos ir yra nuo 9 iki 16 km.
• Čia vyksta vertikalus oro masių maišymasis,
formuojasi oro srautai, debesys, aktyviai vyksta
fizikiniai procesai, lemiantys klimato kaitą Žemės
paviršiuje.
• Oro temperatūra, kylant aukštyn mažėja po 6°C kas
kiekvieną kilometrą.
 STRATOSFERA

• Sekantis atmosferos sluoksnis yra stratosfera.

• Viršutinė stratosferos riba yra 45 - 55 km aukštyje.
• Stratosferoje oro masių judėjimas yra nežymus.
• Žemutiniuose sluoksniuose temperatūra yra pastovi, o
nuo 25 km aukščio pradeda didėti.
• Šiame sluoksnyje yra ozono apvalkalas, saugantis
žemę nuo kenksmingo ultavioletinių spindulių
poveikio.
• Daugiausia ozono yra 20 – 25 km aukštyje.
 MEZOSFERA

• Virš stratosferos yra mezosfera, kuri tęsiasi iki 95 kilometrų aukščio,

pereidama į jonosferą.
• Jonosferoje oras yra išretėjęs, vyrauja stipriai jonizuotos dujos, atspindinčios
kosminius spindulius.
 BIOINDIKATORIAI

• Oro taršą taip pat galima įvertinti pagal medžių žievės turtingumą. Pagal jį
skiriamos šešios oro taršos zonos: švari, santykinai švari, silpno užterštumo,
vidutinio užterštumo, pasipriešinimo taršai ir „kerpių dykumos“. Kuo švaresnis
oras, tuo daugiau kerpių rūšių galima aptikti. O jei oras užterštas, dominuoja
tik tos rūšys, kurios tolerantiškos užterštumui. Dėl oro taršos pirmiausiai žūsta
krūmiškosios kerpės. Jos greičiau už kitas kerpes auga, turi didžiausią
paviršiaus plotą, taigi ir nuodingų medžiagų sugeria daugiausiai.
 BIOINDIKATORIAI

Norite žinoti, ar pamėgtame parke kvėpuojate švariu oru? Tai nesudėtinga

nustatyti kiek atidžiau patyrinėjus jame augančias kerpes ar spygliuočius
medžius.
Dėl chlorido netekimo kerpių, paveiktų didelėmis sieros dioksido dozėmis, spalva
keičiasi iš įprastų pilkų ar žalių atspalvių į rudus, geltonus, rožinius ar baltus.
vienos juos toleruoja, kitos – ne. Pavyzdžiui, sieninės geltonkerpės toleruoja
sieros dioksidą ir aplinka, kurioje gausu šių kerpių, yra gana stipriai juo užteršta.
O jei ant medžių daugiausia tokių kerpių rūšių kaip uosinė ramalina ar sodinė
briedragė, vadinasi, sieros dioksido koncentracija mažesnė.
Taigi manau, kad kažka naujo sužinojote , geros vasoros ir iki!

AČIŪ UŽ DĖMESĮ!