Anglis 

būtina visiems organizmams, nes įeina į visų organinių junginių sudėtį.

Anglies ciklas suprantamas ir aptariamas kaip anglies dioksido ciklas, tiesiogiai susijęs su

deguonies ciklu. Anglies ir deguonies cikle svarbiausios yra fotosintezės ir kvėpavimo reakcijos.
Fotosintezės metu augalai įsisavina anglį iš oro anglies dioksido dujų pavidalu ir įjungia į organinių
junginių sudėtį. Gyvūnai pasisavina anglį ėsdami augalus arba kitus gyvūnus. Į atmosferą anglis
sugrąžinama organizmams kvėpuojant arba deginant iškastinį kurą. Žuvus organizmui, jį paprastai
suardo skaidytojai ir didžioji dalis anglies sugrįžta į orą. Jei skaidytojams neužtenka deguonies –
anglis lieka žemėje ir galiausiai virsta akmens anglimis, nafta arba gamtinėmis dujomis.

Pagrindiniai deguonies ištekliai yra susikaupę atmosferoje, dalis ištirpusi vandenyje. Daugiausiai

ekosistemose esančio deguonies yra junginiuose – vandenyje, anglies diokside, angliavandeniuose,
taip pat įvairiuose junginiuose su mineralais. Jis atlieka lemiamą vaidmenį oksidacinėse ir
redukcinėse reakcijose visuose medžiagų cikluose. Vykstant fotosintezei augalai išskiria į
atmosferą didžiulį kiekį deguonies, kurį organizmai panaudoja kvėpavimui. Didžiulis deguonies
kiekis sunaudojamas ir pramonės įmonėse deginant kurą.

Anglies ir deguonies apytaka. 1 – anglies dioksidas, 2 – deguonis.

Azoto apytaka biosferoje

Azotas svarbus gyviesiems organizmams, nes įeina į aminorūgščių, baltymų, vitaminų, DNR, RNR, ATP
sudėtį, dalyvauja jų sintez...
Azotas svarbus gyviesiems organizmams, nes įeina į aminorūgščių, baltymų,
vitaminų, DNR, RNR, ATP sudėtį, dalyvauja jų sintezėje. Azoto esama chlorofile, fermentuose. Kai
trūksta azoto, augalai blogai auga. Šios dujos sudaro keturis penktadalius oro, tačiau augalai, kaip
ir dauguma organizmų, nesugeba pasisavinti ore esančio azoto – augalams prieinamas tik
dirvožemio junginiuose, dažniausiai nitratuose (NO−33−), esantis azotas. Vartotojams azotas
perduodamas mitybos grandine.
Vykstant azoto fiksacijai dujinis azotas verčiamas organizmams prieinamais junginiais, dažniausiai
nitritais (NO−22−), nitratais (NO−33−) ir amoniaku (NH33). Amoniakas greitai tirpsta dirvožemio
vandenyje ir susidaro amonio jonai (NH+44+), kuriuos ir siurbia augalai. Sausumos
dirvožemiuose gumbelinės bakterijos, gyvendamos ankštinių (dobilų, žirnių, pupų) ir kai kurių
aukštesniųjų (alksnių, erškėčių) augalų šaknyse, fiksuoja oro azotą ir verčia augalams prieinama
forma. Vandens ekosistemose pagrindiniai azoto fiksatoriai yra melsvabakterės.

Dirvoje esančius amonio jonus nitratais paverčia nitrifikuojančios bakterijos. Šis procesas vyksta

dviem etapais – vienos nitrifikuojančios bakterijos amonio jonus verčia nitritais, kitos nitritus
verčia nitratais.

Dirvožemyje vyksta ir priešingas nitrifikacijai procesas, kai denitrifikuojančios

bakterijos amoniaką, nitritus ir nitratus vėl paverčia augalams neprieinamu molekuliniu
azotu. Denitrifikacija vyksta anaerobinėmis sąlygomis blogai aeruotuose dirvožemiuose arba
eutrofiniuose vandenyse, kur dideli deguonies kiekiai sunaudojami mirusios organinės medžiagos
skaidymui.

Visus žuvusius organizmus, išmatas, šlapimą iki paprastesnių molekulių suskaido

skaidytojai. Skaidančios bakterijos kartu su grybais sudėtingas baltymų, aminorūgščių ir šlapalo
molekules suskaido iki amonio jonų (NH+44+).
Azoto apytaka biosferoje

Sąvokos, formulės ir asmenybės

 Azoto fiksacija
Biologinis procesas, kurio metu iš atmosferos paimtas molekulinis azotas paverčiamas azoto
junginiais (amoniaku, nitratais).
 Denitrifikacija
Atvirkštinis nitrifikacijai procesas, kai nitratai, nitritai, amoniakas paverčiami augalams
neprieinama azoto forma.
 Nitrifikacija
Biologinis procesas, kurio metu amoniakas oksiduojamas iki nitritų, o šie oksiduojami iki
nitratų.