7.

Socialinė stratifikacija
ir nelygybė
 Stratifikacijos samprata
Visuomenėje žmonės užima skirtingas padėtis ir nevienodai
naudojasi socialinėmis gėrybėmis. Taigi jie priklauso
skirtingoms stratoms (lot. stratum – sluoksnis).

Socialinė stratifikacija – tai socialinių padėčių hierarchija, kuri

rodo nelygų turto, galios ir prestižo pasiskirstymą visuomenėje.
Kitaip tariant, tai visuomenės pasidalijimas į sluoksnius (lytis,
amžius, religija; turtas, nuosavybė, galimybės).

Nelygybė – tai padėtis, kai žmonės nevienodai naudojasi

socialinėmis gėrybėmis – turtu, galia, prestižu (išrinktieji –
neprivilegijuotieji).
Šiuo metu labiausiai paplitę du socialinės
stratifikacijos aiškinimai:

funkcionalistinis ir
konflikto teorijos
 Funkcionalistinis aiškinimas
Stratifikaciją lemia tam tikros veiklos rūšies vertinimas
kiekvienoje visuomenėje bei žmonių nevienodi gabumai.
Stratifikacija, funkcionalistų manymu:

• yra būtina ir neišvengiama bet kokios visuomenės

egzistavimo prielaida
• kyla iš visuomenės poreikio integruotis, susitelkti
• palengvina optimalų visuomenės ir individo
funkcionavimą
• galia visuomenėje paskirstyta teisėtai
• užduotys ir atlygiai paskirstyti teisingai
• stratifikacijos sistemos keičiasi evoliuciniu keliu
 Konflikto teorijos aiškinimas
Stratifikacija egzistuoja todėl, kad tai naudinga žmonėms,
kurie kontroliuoja visuomenės gėrybes (kapitalą, gamybos
priemones, valdžią). Oponuojantys funkcionalistiniam
požiūriui teiginiai apie stratifikaciją:

• ji nėra nei būtina, nei neišvengiama

• ją formuoja galingos socialinės grupės
• kyla iš grupių konflikto
• ji trukdo normaliam visuomenės funkcionavimui
• galia, užduotys ir atlygiai visuomenėje paskirstyti
neteisėtai
• stratifikacija išreiškia galingųjų grupių vertybes
• stratifikacijos sistemos keičiasi revoliuciniu keliu
Stratifikacijos dimensijos (1)
Stratifikacija visuomenėje nėra vienoda. Visoms visuomenėms
būdinga stratifikacija pagal lytį ir amžių. Didesnėse, šiandieninėse
visuomenėse žmonės suskirstomi į nelygias grupes pagal turtą ir
pajamas, nuosavybę, galimybę naudotis materialinėmis
gėrybėmis ir kultūros produktais.

Tarp šiuolaikinės socialinės stratifikacijos teorijos atstovų nėra

vieningos nuomonės dėl visuomenės skirstymo į grupes kriterijų.
Stratifikacijos dimensijos (2)

Pasak J. Vander Zandeno, žmones skiria:

• turtas ir pajamos – turtas yra tai, ką žmonės
turi, o pajamos – ką jie gauna.
• prestižas – užimamos socialinės padėties
pripažinimas ir pagarba jai (pvz., dėstytojas ir
narkotikų platintojas).
• socialinė galia yra individo (grupės) galėjimas
įgyvendinti savo norus.
Stratifikacijos dimensijos (3)

Kiti mokslininkai skiria kitokius stratifikacijos

kriterijus. Pvz., P. Blau ir kt. kriterijais laiko:
• išsimokslinimą,
• profesiją,
• pajamas.
Stratifikacijos dimensijos (4)
Pranc. sociologas P. Bourdieu pateikė
jungtinį socialinės stratifikacijos kriterijų
modelį. Jis išskyrė 4 pagrindines išteklių/
kapitalų rūšis:
• ekonominį
• kultūrinį (išsimokslinimas, kalbos
vartojimas)
• socialinį (socialiniai ryšiai)
• simbolinį (prestižas, reputacija, garbė)
 Klasių ir stratifikacijos teorijos

Daugumos klasių ir stratifikacijos

sociologinių modelių pagrindą sudaro
K.Marxo ir M.Weberio sukurtos
koncepcijos.
 K.Marxo teorija
• Klasės – tai grupės žmonių,
kurios skiriasi savo santykiu
su gamybos priemonėmis.
• Yra savininkai (žemės,
fabrikų) ir gamintojai
(vergai, valstiečiai,
darbininkai). Savininkai
išnaudoja gamintojus, tarp
šių klasių vyksta nuolatinė
kova. Kapitalistai ir
proletarai.
• “Kapitalas”.
 M.Weberio teorija
M.Weberis remiasi K.Marxo idėjomis,
bet ir kritikuoja. Klasių skirtumai
atsiranda ne tik dėl gamybos
priemonių turėjimo ar neturėjimo,
bet ir dėl kitų dalykų: kvalifikacijos,
išsimokslinimo, motyvacijos. Taip pat
svarbūs kriterijai yra valdžia ir
prestižas.
 Kiti teoretikai

Amer. sociologas Erikas Wrightas sukūrė

įtakingą klasių teoriją, kurioje sujungė
Marxo ir Weberio pažiūrų aspektus.

Johnas Goldthorpe ir kt.

Socialinės stratifikacijos
rūšys
• Ekonominė stratifikacija (išreiškiama pajamų,
pragyvenimo lygio skirtumu, turtingų, neturtingų ir
vidutinių gyventojų sluoksnių egzistavimu);

• Politinė stratifikacija (visuomenės padalijimas į valdovus

ir valdomus, politinius lyderius ir mases);

• Profesinė stratifikacija (įvairių visuomenės grupių

išskyrimas pagal jų veiklos pobūdį, užsiėmimus).
Stratifikacijos sistemos (1)
Skiriamos uždaros ir atviros stratifikacijos
sistemos.
 Stratifikacijos sistemos (2)
Uždaroje yra sunku pakeisti savo socialinę padėtį, atviroje – lengviau.
Uždarosios – tai vergovė, kastos, luomai:
• Vergovė – dalis individų yra kitų individų nuosavybė.
• Kastos – indiškas reiškinys.
• Luomai – būdingos skirtingos privilegijos kitų atžvilgiu.

Atviroji – klasės.
A.Giddensas nurodo 4 skiriamuosius klasės požymius: a) klasė
nesiremia religinėmis ar teisinėmis priemonėmis, narystė nėra
paremta paveldėta pozicija, b) klasinė padėtis kažkuria dalimi įgyta,
socialinis mobilumas daug paprastesnis, c) klasės nepriklauso nuo
ekonominių skirtumų tarp grupių, d) kitose sistemose nelygybė
pasireiškia pirmiausia asmeninių santykių lygyje (vergas –
šeimininkas, baudžiauninkas – feodalas), klasių skirtumai atsiranda
dėl užmokesčio, darbo sąlygų nelygybės.
Klasės šiuolaikinėje visuomenėje

Stratifikacinių modelių yra nemažai. Visuomenės

skirstomos į 3 klases, 5, 6, 9, 12.
• Pvz., sovietmečiu – kapitalistai, darbininkai,
kolūkiečiai/valstiečiai.
• Vakarų visuomenėse – aukštuomenė, vidurinioji klasė
(„baltosios apykaklės“), darbininkų klasė („mėlynosios
apykaklės“), vargingųjų klasė.
• Lietuvoje – aukščiausioji, aukštesnioji, vidurinė,
žemesnioji, žemiausioji (proc.: 1-13-51-28-8).
Klasinės priklausomybės nustatymas
• Kriterijai: galios, atlygio, užsiėmimo, demografijos,
aktyvumo, gyvenamosios aplinkos, savęs vertinimo.

• Objektyvusis metodas. Klasinė priklausomybė

nustatoma pagal objektyvius kriterijus: pajamų dydį,
išsimokslinimą, profesiją, gyvenamąją vietą ir pan.
• Subjektyvusis metodas. Respondentai patys save
priskiria tam tikrai klasei.
• Reputacijų metodas. Respondentai prašomi priskirti
klasei pažįstamus žmones.
 Socialinių klasių skirtumai
šiuolaikinėse visuomenėse
Klasės gyvena skirtingus gyvenimus, nevienodai elgiasi šeimoje,
praleidžia laisvalaikį ir pan.
Gyvenimo trukmė (maistas, sveikata). Elgesys šeimoje
(pagalba namuose, bendravimas su giminėmis, draugais,
savitarpio supratimas). Laisvalaikis (literatūra, kelionės).
Gyvenimo būdas (vertybės, elgsena, nuostatos, materialios
gėrybės).

PAVYZDYS:
Aukštuomenė (turtas, nuosavybė, paveldėtojai, darbas).
Vidurinė klasė (platus spektras, išsimokslinimas, protinis ir
fizinis darbas).
Darbininkų klasė (gamyba).
Vargingųjų klasė (socialinė atskirtis).
 Socialinės atskirties formos
Nelygybė – tai padėtis, kai žmonės nevienodai naudojasi socialinėmis
gėrybėmis – turtu, galia, prestižu.
Dalis žmonių negali pasinaudoti teikiamomis gėrybėmis, savo teisėmis,
gyventi pilnavertį gyvenimą. Socialinė atskirtis – tai procesai, kuriais
individams užkertami keliai visapusiškai įsitraukti į platesnę visuomenę.
Atskirties reiškinys yra susijęs su menkomis materialinėmis ir socialinėmis
galimybėmis bei gebėjimais dalyvauti socialiniame, ekonominiame,
politiniame ir kultūriniame gyvenime bei susvetimėjimu ir nutolimu nuo
visuomenės daugumos.

Atskirties lygmenys:
• vartojimas – prekių ir paslaugų įsigijimo pajėgumas,
• gamyba – dalyvavimas ekonomiškai ir socialiai vertinamoje veikloje,
• politinis įsipareigojimas – dalyviams priimant vietos arba nacionalinius
sprendimus,
• socialinė sąveika – integruotumas į socialines grupes: socialinių santykių su
šeima, draugais, bendruomene stiprumas.
 Socialinis mobilumas
Socialinis mobilumas – tai judėjimas iš vieno sluoksnio į kitą
stratifikacinėje sistemoje.

• Vertikalus mobilumas yra socialinės padėties pakeitimas į

aukštesnę arba žemesnę.
• Horizontalus mobilumas – padėties pakeitimas panašia
padėtimi.

Mobilumo veiksniai:
šeima, turtas, išsimokslinimas ir kt.
Ačiū už dėmesį

Užduotis