Klasė, stratifikacija ir nelygybė

Darbą atliko : Gabrielė Žilevičiūtė ir Indrė Juodytė| 2020-12-10, SDI-0

Darbą tikrino : Daiva Bubelienė
 Klasių ir stratifikacijos teorijos

• Šis skyrius skirstomas dar į keturis mažesnius

skyrelius:
1. Karlo Marxo teorija
2. Klasių kilmė
3. Maxo Weberio teorija
4. Eriko Olino Wrighto klasių teorija

2
 Karlo Marxo teorija

• Didžiojoje dalyje Marxo darbų nagrinėjamos

stratifikacijos ir, žinoma, socialinių klasių problemos.
• Marxo klasės sampratą reikia atkurti iš jo raštų
visumos.

3
 Klasių kilmė

• Marxui klasė reiškė grupę žmonių, kuriuos sieja

bendri santykiai su gamybos priemonėmis, t. y.
priemonėmis užsidirbti lėšų gyvenimui.

• Industrinėse visuomenėse būta dviejų pagrindinių

klasių - žemės savininkų (aristokratų, netituluotos
smulkiosios dvarininkijos, vergvaldžių) ir aktyviai
gaminančių jiems produktus (baudžiauninkų, vergų ir
laisvųjų valstiečių).
4
 Klasių kilmė

• Darbas, mūsų gerovės šaltinis, neretai gamyklų

darbininkus alina fiziškai ir vargina dvasiškai, nes jų
darbą sudaro šabloniškos užduotys, kartojamos diena
po dienos nesikeičiančioje aplinkoje.

5
 Maxo Weberio teorija

• Weberis apibrėžė stratifikaciją, remdamasis Marxo

sukurta analize, kurią modifikavo ir išplėtojo.

• Pagal Weberį, padalijimas į klases kyla ne vien iš

gamybos priemonių valdymo ar nevaldymo, bet ir iš
ekonominių skirtybių, tiesiogiai niekaip nesusijusių
su nuosavybe.

6
 Maxo Weberio teorija

• Marxas socialinę stratifikaciją stengėsi susiaurinti

vien iki klasinio pasiskirstymo, tuo tarpu Weberis
atkreipė dėmesį į sudėtingą sąveiką, kai klasės,
statusas ir partijos reiškiasi kaip pavieniai socialinės
stratifikacijos aspektai. Dauguma sociologų mano,
kad Weberio schema stratifikacijos analizei suteikia
lakstesnį ir subtilesnį pagrindą, negu siūlė Marxas.

7
 Eriko Olino Wrighto teorija

• Amerikiečių sociologas Erikas Olinas Wrightas

sukūrė įtakingą klasių teoriją, kurioje sujungė Marxo
ir Weberio požiūrių aspektus.

• Be to, teigia Wrightas, žinių bei įgūdžių turinčius

darbuotojus sunkiau stebėti ir kontroliuoti, todėl
darbdaviai priversti atitinkamu atlygiu užsitikrinti jų
lojalumą ir bendradarbiavimą.

8
 Eriko Olino Wrighto teorija

• Pagal Wrightą, moderniąją kapitalistinę gamybą

sudaro trys ekonominių išteklių valdymo matmenys,
pagal kuriuos galima nustatyti pagrindines esamas
klases. Tai:
1. Investicijų ar finansinio kapitalo valdymas.
2. Fizinių gamybos priemonių (žemės, gamyklų ir
bendrovių) valdymas.
3. Darbo jėgos valdymas.

9
 Klasių matavimai

• Šis skyrius skirstomas dar į du mažesnius skyrelius:

1. Johnas Goldthorpe’as : klasė ir užimtumas
2. Klasių modelių įvertinimas

10
 Johnas Goldthorpe’as : klasė ir
užimtumas
• Johnas Goldthorpe’as sukūrė schemą empiriniams
socialinio mobilumo tyrimams, nes jis buvo vienas iš
sociologų, kuris nebuvo patenkintas aprašomosiomis
VSKR tipo schemomis todėl, kaip ir dauguma
sociologų teigė, kad jos tik parodo socialines ir
materialias nelygybes tarp klasių ir nesistengia
paaiškinti klasinių procesų, nulėmusių šias nelygybės.

11
 Johnas Goldthorpe’as : klasė ir
užimtumas
• Goldthorpe’o schema apima vienuolika klasinių
padėčių ir yra detalesnė už daugelį kitų. Tačiau
įprastinėje praktikoje šios pozicijos sujungiamos į tris
pagrindines klasių stratas: „tarnautojų“ klasę (I ir II
klasės), „tarpine klasę“ (III ir IV klasės) ir „darbininkų
klasę“ (V, VI ir VII klasės).

12
 Klasių modelių įvertinimas

• Westergaardas tvirtino, kad „būtent intensyvi galios

ir privilegijų koncentracija nedaugelio rankose
paverčia šiuos žmones pasaulio viešpačiais.

13
 Socialinių klasių skirtumai
šiandienėse
Vakarų visuomenėse
• Šis skyrius skirstomas į dar šešis mažesnius skrelius:
1. Aukštuomenės klasė
2. Vidurinė klasė
3. Kintanti darbininkų klasė
4. „ Laidinių darbuotojų” iškilimas
5. Klasė ir gyvenimo būdas
6. Vargingųjų klasė

14
 Aukštuomenės klasė

• „Turtuoliai“ nėra vienalytė grupė.

• Pirma, „save sukūrę milijonieriai“ sudaro lyg ir
didesnę santykinę turtingiausių individų dalį. 2000
metais per 70 procentų iš tūkstančio turtingiausių
britų buvo patys susikrovę, o ne paveldėję savo
turtus.

15
 Aukštuomenės klasė

• Antra, turtuolių gretas papildo vis daugiau moterų.

1989 metais turtingiausiems britams atstovavo vos
šešios moterys, o 2000 m. jų skaičius padidėjo
daugiau negu dešimteriopai - iki šešiasdešimt keturių.
• Trečia, daugelis turtingiausių visuomenės narių
visiškai jauni - dvidešimtmečiai ir trisdešimtmečiai.

16
 Aukštuomenės klasė

• Šiandieninės aukštuomenės branduolį, Scotto

nuomone, sudaro finansų kapitalistų kategorija, kuriai
priklauso žmonės, turintys draudimo bendroves,
bankus, investicinius fondus ir kitas organizacijas -
stambias institucines akcininkes.
• Aukštuomenės klasę sudaro nedidelė mažuma, kurios
individai turi ir turtus, ir galią ir sugeba šias
privilegijas perduoti savo vaikams.

17
 Vidurinė klasė

• Sąvoka vidurinė klasė apima platų spektrą žmonių,

dirbančių daugybę skirtingų darbų, pradedant
paslaugų pramonės samdomaisiais darbuotojais,
pereinant prie mokytojų ir baigiant medicinos
specialistais.
• Vidurinės klasės nariai yra išsimokslinę ir įgiję
profesinius įgūdžius ar techninę kvalifikaciją. Dėl šio
privalumo jie užima padėtis, suteikiančias daugiau
materialių ir kultūrinių pranašumų.
18
 Kintanti darbininkų klasė

• Darbininkų klasės turtėjimo reiškinys leidžia daryti

prielaidą, kad jie tolydžio pereina į „vidurinės klasės
visuomenę“.
• Labai paplito įsitikinimas, kad industrinės
visuomenės pažanga daro didelį poveikį socialinės
stratifikacijos formai.

19
 „Laidinių darbuotojų“ iškilimas

• Žmonės, dirbantys informacinių technologijų

sektoriuje, sudaro vieną iš sparčiausiai didėjančių
vidurinės klasės segmentų.
• Vadinamieji „laidiniai darbuotojai“ samdomi
įvairiausiems darbams – interneto puslapių dizainerių,
elektroninės prekybos, rinkodaros ir reklamos
darbuotojų, duomenų ir sistemų analitikų,
programinės įrangos kūrėjų, grafikos dizainerių ir
finansų konsultantų.
20
 „Laidinių darbuotojų“ iškilimas

• „Laidiniai darbuotojai“ stovi pirmosiose naujos

politinės kultūros, peržengiančios tradicinės „kairės ir
dešinės“ politikos ribas, šalininkų gretose.

21
 Klasė ir gyvenimo būdas

• Individualių identitetu struktūra kuriama labiau pagal

gyvenimo būdo pasirinkimą - kaip, pavyzdžiui,
apsirengti, ką valgyti, kaip puoselėti savo kūną ir kur
atsipalaiduoti, bet mažiau siejama su tradiciniais
klasiniais rodikliais, tokiais kaip darbo pobūdis.

22
 Klasė ir gyvenimo būdas

• Reklamuotojai, rinkodarininkai, madų dizaineriai,

stiliaus konsultantai, interjero dizaineriai, asmeniniai
treneriai, gydytojai ir interneto svetainių kūrėjai bei
daugybė kitų nepaminėtų specialistų be paliovos
stengiasi daryti įtaką didėjančios vartotojų
bendruomenės kultūriniams skoniams ir gyvenimo
būdo pasirinkimams.

23
 Vargingųjų klasė

• Terminas „vargingųjų klasė“ dažnai vartojamas

apibūdinti gyventojų segmentui, esančiam pačiame
klasių struktūros „dugne“.
• Neretai varguomenė siejama su mažiau
privilegijuotomis etninėmis mažumomis.
• Sociologai karštai aptarinėja vargingųjų klasės
prigimtį, o iš tiesų ir pačią jos egzistenciją.

24
 Lytis ir stratifikacijos

• „Darbas ir ekonominis gyvenimas“ Kadangi dauguma

moterų materiali padėtis tradiciškai priklausė nuo
vyrų, vadinas, moters klasę padėtį dažniausiai lėmė
jos vyro klasės padėtis.
• Tačiau lytis savaime yra vienas ryškiausių strati-
fikacijos pavyzdžių.

25
 Moterų klasinės padėties nustatymas

• „Konvenciniu“ klasių analizės požiūriu moterų

mokamas darbas buvo vertinamas kaip santykinai
nežymus, palyginti su vyrų darbu, todėl manyta,
kad moteris galima priskirti jų vyrų klasėms
(Goldthorpe, 1983).
• Goldthorpe‘ atliktas tyrimas , buvo skirstomas į
keturias klases.

26
 Moterų užimtumo poveikis
klasiniams skirtumams

• Tyrimai parodė, kad daug uždirbančios moterys

linkusios turėti ir daug uždirbančius partnerius ir
kad specialistų ar vadovų vyrų žmonos uždirba
daugiau negu kitų dirbančių vyrų žmonos.

27
 Socialinis mobilumas

• Terminas socialinis mobilumas - susijęs su individų ir grupių

persikėlimų iš vienokios socioekonominės padėties į kitokią.
• Vertikalusis mobilumas - reiškia kilimą arba leidimąsi
socioekonominės hierarchijos laiptais.
• horizontaliojo mobilumo - kuris siejasi su geografiniu
persikėlimu iš vienų kaimynijų , miestų ar regionų į kitus.
• vidiniu kartos mobilumu – jis nustatotyti , kiek jie pakilo ar
nusileido socialiniais laiptais per savo darbo gyvenimą.

28
 Lyginamieji mobilumo tyrimai

• Bene garsiausią tarptautinį socialinio mobilumo

tyrimą atliko Seymouras Martinas Lipsetas ir
Reinhartas Bendixas (1959). Jie išnagrinėjo devynių
industrinių valstybių duomenis.
• Marshallas ir Firthas nagrinėjo, ar klasių mobilumas
turi ryšį su stiprėjančiu pasitenkinimo arba
nepasitenkinimo jausmu, kurį sukelia kasdienio
gyvenimo aspektai, tokie kaip šeima,
bendruomenė,darbas, pajamos ir politika.
29
 Žemyneigis mobilumas

• Žemyneigis mobilumas - Šio tipo mobilumas dažnai

susijęs su psichologinėmis problemomis ir nerimu,
kai individai nebepajėgia palaikantys savo gyvenimo
būdo, prie kurio įprato.

30
 Ar Britanija - meritokratija?

• Saundersas rėmėsi Nacionalinių vaiko raidos tyrimų

empiriniais duomenimis.Jo vertinimu, Britanija gal ir
nėra lygiųjų visuomenė,bet ji yra teisinga.

31
 Socialinis mobilumas Britanijoje

• Britanijoje bendrieji mobilumo lygiai išsamiai tyrinėti

pokario laikotarpiu, nors visi tyrimai buvo sutelkti į
vyrus.
• Tyrimus atliko - Davidas Glassas (1954) ir Johnas
Goldthorpe’as su savo kolegomis.
• Mokslininkai užsimojo ištirti, kiek pasikeitė socialinio
mobilumo modeliai nuo Glasso laikų.

32
 Lytis ir socialinis mobilumas

• Ekonominių ir socialinių tyrimų taryba, stebėjo 9000

britų, gimusių tą pačią savaitę 1970 metais,
gyvenimus.
• Apklausa parodė, kad šeimos aplinka ir klasinė kilmė
išsaugo nepaprastą įtaką ir vyrams, ir moterims.
• Tyrimu nustatyta, kad apskritai moterys šiandien turi
kur kas daugiau galimybių, negu ankstesnės kartos
atstovės.

33
 Išvados

• Socialinė stratifikacija - tai visuomenės padalijimas į

sluoksnius, arba stratas.
• Galima išskirti keturis pagrindinius stratifikacijos
sistemos tipus: vergiją, kastas, luomus ir klases.
• Weberis pritarė panašiam požiūriui, bet išskyrė du
kitus stratifikacijos aspektus - statusą ir partiją.
• Visuomenės klasių struktūrai pavaizduoti sociologai
tradiciškai taikė klasių užimtumo schemas.

34
 Išvados

• Turtuoliai yra daugialypė ir kintanti grupė, o

pastaraisiais metais į jos gretas įsiliejo aibė savo
jėgomis iškilusių milijonierių,moterų ir jaunų vyrų.
• Vidurinė klasė yra gausi. Ją sudaro - mokytojai,
medikai ir paslaugų pramonės samdomieji
darbuotojai.
• Darbininkų klasė - žmonės, dirbantys „mėlynųjų
apykalių“, arba rankų darbą.

35
 Išvados

• Stratifikacijos tyrimuose tradiciškai buvo gvildenama

vyrų padėtis.
• Socialinio mobilumo tyrimuose daromas skirtumas
tarp kartos vidinio mobilumo ir kartų mobilumo.
• Socialinio mobilumo diapazonas dažniausia ribotas.

36