VADYBOS TEORIJOS

VADYBA

VADYBA – valdymo, vadovavimo mokslas.

Vadyba moksline prasme – mokslo kryptis apie organizacijų valdymo

metodus, principus, dėsningumus, organizacinį mechanizmą.

Vadyba praktine prasme – specifinė veikla, kurią vykdant reguliuojami

visi organizacijoje vykstantys procesai, t.y. organizacijos narių darbo
planavimas, organizavimas, vadovavimas ir kontrolė.

Profesionalioji praktinė vadyba – tai mokslo, valdymo meno ir praktikos

pavyzdys.
 TEORIJOS

Tai žinių, kuriomis žmonių pasaulio suvokimo

patirtis įgyja prasmę, visuma.

Formaliai teorija – nuosekli teiginių visuma,

pateikta taip, kad paaiškintų ryšius tarp dviejų ar
daugiau tiriamų faktų
 VADYBOS TEORIJŲ RAIDA

Vadybos teorijos raidą galima suvokti ir analizuoti

kaip bandymą sutvarkyti žmonių ir (ar) gamybinius
santykius įvairiais istorijos tarpsniais;

Vadybos teorijos (valdymo teorijos) – mokslinės

koncepcijos, aiškinančios, kaip organizacijoje turi
būti organizuojama ir vykdoma vadyba.
 VALDYMO UŽUOMAZGOS

Pirmosios valdymo mokslo užuominos

randamos senovės mąstytojų Sokrato,
Aristotelio, Platono veikaluose. Pagal to meto
situaciją jie ieškojo idealaus valstybės valdymo
būdo. Jie teigė, kad „...visų blogybių priežastis
– žmonių santykiai...“
 VALDYMO UŽUOMAZGOS

Taip pat vadybos ištakų galima patikti šiuose darbuose:

- kinų filosofo, karinio stratego, rašytojo Sun Tzu karinės

strategijos darbas „Karo menas“ (~1 a.)

- Nikolo Makiavelio veikalas „Valdovas“, knyga „Pokalbiai“ (16

a.)
 PAGRINDINĖS VADYBOS TEORIJOS

1. KLASIKINĖ arba MOKSLINĖS VADYBOS

TEORIJA, kurios pradininkas yra Frederikas Teiloras;

2. ŽMOGIŠKŲJŲ SANTYKIŲ TEORIJA, kurios

pradininkas Eletonas Mėjo;
 KITOS VADYBOS TEORIJOS

Šių teorijų pagrindu, bandant apibendrinti jų išvadas,

pritaikyti naujoms situacijoms ir pan., formavosi kitos
vadybos teorijos ir mokyklos:
• EMPIRINĖ TEORIJA
• SOCIALINIŲ SISTEMŲ TEORIJA
• KIEKYBINIŲ METODŲ TEORIJA (naujoji,
matematinė) ir kt.
 VADYBOS TEORIJŲ RAIDA

Visos vadybos mokyklos ar teoriniai požiūriai

formavosi istoriškai nuosekliai, tačiau vėlesnės idėjos
faktiškai neįstūmė ankstesniųjų. Atvirkščiai,
kiekviena naujesnė mokykla papildydavo ankstesnes
arba jos visos kartu toliau gyvuodavo.
 POŽIŪRIAI Į VALDYMĄ

XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje pradėti pastebėti

trūkumai gyvuojančiose vadybos teorijose ir ieškoma
naujų valdymo būdų ir metodų. Taip vadybos mokslas
plėtojosi ir atsirado naujų teorijų – šiuolaikiniai
integruojantys požiūriai į valdymą:

• PROCESINIS
• SISTEMINIS
• SITUACINIS
 VADYBOS TEORIJŲ RAIDA

Vadybos evoliuciją nagrinėjo Ričardas Skotas

(Richard Scott), kuris išskyrė 4 vadybos raidos
etapus: (1 pav.)
 Nuo 1890 iki 1930 m. PIRMOJI –
UŽDAROJI RACIONALUMO VEIKSNIO ERA.

Nepakankamai objektyviai vertinamas aplinkinis pasaulis, aplinka,

konkurencija, rinka. Vadybos teoretikai nagrinėjo tik pačias įmones ir
ignoravo viską, kas joms priklauso

Pagrindiniai šios eros teoretikai: FREDERIKAS TEILORAS

(Frederick Taylor) ir MAKSAS VĖBERIS (Max Weber, 1864-1920)
 Nuo 1930 iki 1960 m. ANTROJI –
UŽDAROJI SOCIALINIO VEIKSNIO ERA.

Kuomet buvo atkreiptas dėmesys į išorinių jėgų poveikį ir

organizacijos vidaus procesus, prasidėjo UŽDAROS SISTEMOS
– SOCIALINIO (ŽMOGIŠKOJO) VEIKSNIO era.

Pagrindiniai šios eros teoretikai: ELTONAS MĖJO (Elton Mayo,

1880-1949), DUGLAS MAKGREGORAS (Dougl Murray
MacGregor, 1906-1964), ČESTERIS BERNARDAS (Chester
Varnard, 1887-1961) ir FILIPAS SELZNIKAS (Phlip Selznick).
 Pirmųjų dviejų erų valdymo principai buvo pagrįsti uždarųjų
sistemų esminėmis nuostatomis, t.y. vadovus, tiek teoretikus, tiek
praktikus mažai domino veiksniai už įmonės ribų. Įmonių darbas
buvo nagrinėjamas tik vertinant vidinius veiksnius ir sąlygas,
 Nuo 1960 iki 1970 m. TREČIOJI –
ATVIROJI RACIONALAUS VEIKSNIO ERA
.

Privalumas - Teoretikai ėmė žiūrėti į įmonę kaip sudedamąją

konkurencinės rinkos dalį, kurios formą ir pobūdį lemia išorinės
jėgos. Trūkumas - grįžta prie „mechanistinių“ prielaidų apie
žmogų.
 Nuo ~1970 m. KETVIRTOJI –
ATVIROJI SOCIALINIO VEIKSNIO ERA
.

Šis etapas tęsiasi iki šiol. Žemiausių dabartinių teoretikų pastangomis

pateikiama daug patikslinimų, susijusių su valdymu. Naujos teorijos
aspektai – tai pavyzdinių, klestinčių kompanijų analizės duomenys.
 Tobulėjant visuomenei, plečiantis mokslui imlioms
gamyboms, vadybos mokslas pradeda tirti išorinės
aplinkos poveikį įmonių veiklai.
R. SKOTAS. 4 VADYBOS RAIDOS ETAPAI:
Uždara Atvira
sistema sistema

Racionalus 1890-1930 1960-1970

veiksnys metai metai

Socialinis 1930-1960
Nuo 1970 metų
veiksnys metai
 VADYBOS TEORIJŲ EVOLIUCIJA

Vadybos 1885 1920 1930 1940 1950 1960 Dabartinis

mokyklos laikotarpis

Klasikinė

Žmogiškųjų
santykių
Kiekybinių
metodų
Požiūriai į vadybą

Procesinis

Sisteminis

Situacinis
 VADYBOS TEORIJŲ RAIDA

• Per kelis dešimtis metų susiformavo daugybė vadybos teorijų;

• Nėra vienos dominuojačios ar vienos „teisingos” teorijos;

• Vadybos teorijos viena kitą papildo, plėtojasi savarankiškai arba susilieja viena su
kita.
KLASIKINĖ VADYBOS MOKYKLA - MOKSLINIO VALDYMO
TEORIJA:
• Atstovai -
Federikas Teiloras, Garingtonas
Emersonas, Henrikas Fajolis, Lindalis Urvikas,
Maksas Vėberis.
• Klasikinę valdymo mokyklą suformavo mokslinio
valdymo teorija – dėmesys skiriamas darbininkų
darbo organizavimui ir jo tobulinimui, ir
administracinė valdymo teorija.
 KLASIKINĖ VADYBOS MOKYKLA - MOKSLINIO
VALDYMO TEORIJA:

Šios teorijos principai yra:

• Maksimaliai padaryti darbą, užtikrinti maksimalų darbų specializavimą;
• Apriboti vykdytojo darbą kuo paprastesnėmis operacijomis;
• Garantuoti maksimalų darbo užmokestį;
• Apriboti darbininko veiklos sferą tik darbo operacijomis, nereikalaujant iš jo
spręsti darbo ir gamybos organizavimo klausimų.
POREIKIS - didinti darbo našumą.
BŪDAS - pakelti darbininkų darbo efektyvumą
 Federiko W. Tailoro tezė:

Darbas tik tuomet gali būti našus, kai jis

organizuotas pagal taisykles, principus,
standartus, parengtus panaudojant
naujausius mokslo pasiekimus ir ilgametę
praktikos patirtį.
 F. TAYLORAS

Pasiūlė atsisakyti linijinio (hierarchinio) valdymo

principo, kai darbininkas pavaldus tik vienam tiesioginiam
viršininkui, ir įvesti aštuonių funkcijų valdymo principą.

Tuomet kiekvienas darbininkas tampa pavaldžiu aštuoniems siauros

specializacijos viršininkams.
Keturi iš jų DIRBA CECHE:
1) Tiesioginis brigadininkas;
2) Darbų tempo vadovas;
3) Įrengimų remonto meistras
4) Inspektorius;
Tai reiškė, kad įvedamas
Kiti keturi –
FUNKCINIS VALDYMAS IR
ADMINISTRACINIAME
DARBO PASIDALINIMAS.
PASTATE:
Tai vienas svarbiausių F. Teiloro
1) Operacijų maršrutizavimo ir
indėlių į vadybos mokslo teoriją.
planavimo specialistas;
2) Normuotojas;
3) Apskaitininkas-ekonomistas;
4) Gamybos drausmės
prižiūrėtojas.
 F. TAYLORO FILOSOFIJA

Jo nuopelnas – valdymo funkcijų išskyrimas ir funkcinės

valdymo struktūros sudarymas.

F. Teiloras savo filosofiją grindžia keturiais pagrindiniais

principais:
1) Tikro vadybos mokslo sukūrimas, kad būtų galima
nustatyti geriausią kiekvienos užduoties atlikimo būdą;
2) Darbininkų parinkimas moksliniais pagrindais, t.y. tai,
kad kiekvienas darbuotojas būtų atsakingas už užduotį, kuriai
jis tinkamiausias;
3) Mokslinis darbininkų lavinimas ir tobulinimas;
4) Glaudūs ir draugiški ryšiai tarp administracijos ir
darbininkų;
Maksas Vėberis (Maximilian Carl Emil Weber, 1864-1920).
IDEALAUS BIUROKRATINIO VALDYMO TEORIJA
M. VĖBERIS

Šis vokiečių ekonomistas, teisininkas ir sociologas tyrinėjo organizacijos

principus ir suformulavo idealios administracinės organizacijos tipą.
Pagrindiniai principai:

Specializuotas darbų paskirstymas;

Darbo „nuasmeninimas”;
Hierarchinė administracijos struktūra;
Instrukcijų reikalingumas;
 M. Vebėrio koncepcijos esmė :

Visi santykiai tarp darbuotojų

organizacijoje turi būti griežtai
formalizuoti, reglamentuoti, turi vyrauti
„nuasmenintų“ santykių atmosfera, vienų
prielankumas (ar neprielankumas) kitiems
organizacijoje negalimas
 M. VĖBERIS

M. Vėberis nagrinėjo ne tik darbininkų, bet ir tarnautojų darbą.

Svarbiausia nuostata – efektyviausias darbo metodas yra griežta tvarka.
Jis kūrė taisykles, reglamentus, manydamas, kad gali valdyti procesą.
Manė, kad visą organizaciją galima padalinti į dalis ir organizacijos darbą
normuoti.
 M. VĖBERIS

Tokiu būdu darbuotojo asmeninės savybės

praktiškai neturi reikšmės – viskas atliekama
griežtai pagal reglamentą.
Toks darbų pasiskirstymas formuoja linijinę organizacinę struktūrą –
kiekvienas atlieka savo darbą ir atsakingas savo tiesioginiams vadovui.
Kiti KLASIKINĖS teorijos mokyklos atstovai – L ir F. Džilbertai
dirbo kaip vyro ir žmonos komanda ir TYRĖ DARBO LAIKĄ IR
JUDESIUS; nemažą vaidmenį jų tyrimuose vaidino žmogaus
fiziologija ir psichologija.
Sutuoktiniai Frankas (1868-1924) ir Lilian (1878-1972)
Gilbertai
 F. ir L. DŽILBERTAI

Sutuoktiniai pasižymėjo tuo, kad derindami mikrochronometrą ir kino

kamerą, detaliai ištyrė darbininkų judesius darbo metu, jų tikslingumą.

F. Džilbertas sukūrė ciklografinį judesių tyrimo metodą naudojant

fotografiją ir filmavimą. Analizuojant ciklogramas, nustatomos judesių
trajektorijos, kurias galima racionalizuoti, pagerinti darbo metodus.
Teiginiai:

• Pirmiausiai reikia vengti nereikalingų darbininko judesių,

nustatyti jų nuoseklumą.

• Toliau reikia judesius racionalizuoti, norint sumažinti jų trukmę

(siekiant, kad jie būtų atliekami nepertraukiamai, būtų
trumpiausi, tikslingi, kad jiems atlikti nereikėtų didelės fizinės
jėgos).
 Palyginimui:

F. Teiloras savo F. Džilbertas daug dirbo nustatydamas darbo

tyrinėjimuose instrumentų poveikį žmogaus organizmui, darbo
daugiausiai dėmesio ritmo poveikį darbo jėgos taupymui, darbo ir
skyrė darbo poilsio laiko sąryšį, temperatūros, drėgmės,
procesui; apšvietimo, sienų spalvos, rūbų ir kt,. poveikį darbo
našumui.
HENRI FORDAS (Henry Ford, 1863-1947)
 H. FORDAS

Vertingi buvo penki jo techniniai ir darbo bei

gamybos organizavimo principai:
1. Vertikali visos įmonės struktūra;
2. Masinė gamyba;
3. Standartizavimas;
4. Visiškas gamybos mechanizavimas;
5. Visiškas darbo pasidalijimas.
 H. FORDAS

ĮDOMU! 1914 m. H. Fordas įvedė 8 valandų

darbo dieną
 H. FORDAS

H. Fordo įmonėse buvo toks didelis darbo

intensyvumas, jog didesnis uždarbis, trumpesnė
darbo diena, geros darbo sąlygos buvo būtinos,
kad fiziškai ir psichologiškai tas darbas būtų
įmanomas.
 PLANAVIMAS

Gerinant gamybos ir darbo organizaciją, reikėjo

tobulinti ir planavimo metodus.
 HENRIS LORENCAS GANTAS
(Henry Laurence Gannt, 1861-1919)
 GANTO DIAGRAMA

Labiausiai žinomas už savo darbą plėtojant

mokslinį valdymą. 1910 m. parengė operatyvaus
darbų planavimo metodus, kurių pagrindas yra
tiesiniai grafikai, vadinami GANTO
GRAFIKAIS
 H. L. GANTAS

Iš naujo analizavo F. Teiloro skatinimo sistemą.

Atsisakydamas diferencijuoto darbo

užmokesčio, kaip turinčio nedidelį motyvacinį
poveikį, H.L. Gantas pateikė pirminio ir
antrinio motyvavimo idėją.
Haringtonas Emersonas (Harrington Emerson, 1853-1931)
 H. EMERSON

Didžiulį indėlį, kuriant vadybos racionalizavimo

principus, įnešė amerikiečių ekonomistas G.
Emersonas;
 H. EMERSON

Jis sukūrė 12 našumo principų, kuriais siekė racionalizuoti ir

organizuoti ne atskiro darbininko ar organizacijos vykdomą
darbą, bet kiekvieną tikslingą žmogaus veiklą;

G. Emersonas savo veikale “Dvylika našumo principų” (1908

m.) siūlo būdus, kaip padidinti veiklos efektyvumą.
G. EMERSONAS „DVYLIKA NAŠUMO PRINCIPŲ”:

1.Aiškiai iškelti idealai arba tikslai: kiekvienas vadovas savo

pavaldiniams turi aiškiai nustatyti tikslus, kurie turi būti
įgyvendinti;
2.Sveikas protas – sprendžiant bet kokį organizacijos klausimą
reikia ieškoti ne paprasčiausio, bet geriausio sprendimo;
3.Kompetentinga konsultacija – žmogus negali išmanyti visko,
tad sprendžiant uždavinį jis gali kreiptis į kitą kompetentingą šiuo
klausimu žmogų;
G. EMERSONAS „DVYLIKA NAŠUMO PRINCIPŲ”:

4.Drausmė – kiekvienas darbuotojas turi žinoti už ką jis

atsakingas ir laikytis nustatytų darbo instrukcijų;
5.Deramas požiūris į personalą - profesinės atrankos, darbo
sąlygų gerinimo būtinybė;
6.Tiksli, greita ir nuolatinė apskaita – organizacijoje
neįmanoma našiai dirbti, jei nežinoma tiksli apskaita;
G. EMERSONAS „DVYLIKA NAŠUMO PRINCIPŲ”:

7.Dispečerystė – operatyvus organizacijos veiklos

planavimas;
8.Normos ir tvarkarasčiai – skatino parengti racionalias
darbo normas, tuo būdu gerinant darbo sąlygas ir našumą;
9.Darbo sąlygų normavimas – darbo sąlygų pritaikymas
prie žmogaus;
G. EMERSONAS „DVYLIKA NAŠUMO PRINCIPŲ”:

10.Operacijų normavimas – reikalinga, norint efektyviai

atlikti planavimą;
11.Rašytinių instrukcijų parengimas – instrukcijose turi
būti nurodomi geriausi veiklos būdai;
12.Atlyginimas už našumą – garantuotas valandinis
atlyginimas ir premija už darbo našumą.
KLASIKINĖS VADYBOS MOKYKLOS - MOKSLINIO VALDYMO
TEORIJOS TRŪKUMAI / RIBOTUMAI:

• Šios teorijos tinkamesnės stabilioms ir paprastoms, ne šių

dienų dinamiškoms ir kompleksiškoms organizacijoms;
• Daugelis principų pateikiami kaip universalūs, tačiau
šiandieną jų negalima taikyti be išlygų;
• Nors atskirais atvejais ir įvertinamas žmogaus veiksnys, tačiau
čia apskritai į darbuotoją žiūrima kaip į darbo įrankį.
KLASIKINĖ VADYBOS MOKYKLOS - MOKSLINIO VALDYMO
TEORIJA

Kasikinė vadybos mokykla buvo pagrindas naujoms

vadybos teorijoms atsirasti ir formuluoti valdymo
rekomendacijas.
HENRIKAS FAJOLIS (Henri Fayol, 1841-
1925)
KLASIKINĖ VALDYMO MOKYKLA - ADMINISTRACINĖ VALDYMO
TEORIJA:

• H. Fajolis vienas pirmųjų teoretikų, kuris pabadė

suformuluoti universalų požiūrį į administravimą
(vadybą);
• H. Fajolis apibrėžė gamybos veiklą, kurią galima
suskirstyti į 6 sferas: techninė-gamybinė, komercinė,
finansinė, apsaugos, buhalterinę ir administravimo;
KLASIKINĖ VALDYMO MOKYKLA - ADMINISTRACINĖ
VALDYMO TEORIJA:

• Pagrindinį dėmesį teoretikas skyrė administravimui;

• Administravimas suprantamas kaip integruoto

valdymo sudedamoji dalis, kuri paremta 12 Henrio
Fajolio suformuotų principų.
KLASIKINĖ VALDYMO MOKYKLA - ADMINISTRACINĖ VALDYMO
TEORIJA:

H. Fajolis, kuris labiausiai domėjosi darbuotojų veiklos

administravimu, sukūrė 14 integruoto valdymo
(administravimo) principų:

1.Darbo specializavimas/darbo pasidalijimas;

2.Valdžia ir atsakomybė;
3.Drausmė;
KLASIKINĖ VALDYMO MOKYKLA - ADMINISTRACINĖ
VALDYMO TEORIJA:

4.Vienvaldystė/komandų vienovė;
5.Vadovavimo vieningumas/vadovavimo krypties
tęstinumas;
6.Bendrų interesų pirmenybė prieš asmeninius;
7.Atlyginimas, priklausantis nuo darbo kiekio ir
kokybės;
KLASIKINĖ VALDYMO MOKYKLA - ADMINISTRACINĖ
VALDYMO TEORIJA:

8.Centralizacija;
9.Hierarchija – valdymo aparate turi būti tiek lygių,
kad jie atitiktų organizacijos interesus ir nedarytų
žalos;
10.Tvarka – darbuotojų darbo vietos skirstomos
pagal kompetencijas;
KLASIKINĖ VALDYMO MOKYKLA - ADMINISTRACINĖ
VALDYMO TEORIJA:

11.Teisingumas ir tarpusavio pagarba;

12.Personalo pastovumas;

13.Iniciatyva;

14.Kolektyvinė dvasia organizacijos tikslams pasiekti.

 KLASIKINĖ VALDYMO MOKYKLA - ADMINISTRACINĖ
VALDYMO TEORIJA:
H. Fajolis turėjo didelę įtaką vadybos raidai;
Pirmasis pasiūlė įtraukti vadybą į aukštųjų mokyklų programas;
Pirmasis išskyrė pagrindines vadovų atliekamas funkcijas:
Numatymą;
Organizavimą;
Kontrolę;
Tvarkymą;
Derinimą.
LIUTERIS GULIKAS
(Luther Halsey Gulick, 1865-1918)

LINDALIS
URVIKAS
(Lyndall Fownes. Urwick, 1891-
1983)
KLASIKINĖ VALDYMO MOKYKLA - ADMINISTRACINĖ VALDYMO
TEORIJA:

Toliau šią teoriją plėtojo mokslininkai L. Gulikas, L. Urvikas;

Jie suformavo bendrųjų valdymo funkcijų sąvoką, kuri vėliau beveik nekito;
Valdymo sistemos pagrindą, kurį sudaro:
Organizacijos struktūra;
Valdymo funkcijos;
Valdymo principai;
Organizavimo principai.
KLASIKINĖ VALDYMO MOKYKLA - ADMINISTRACINĖ VALDYMO
TEORIJA:

• Klasikinės valdymo mokyklos teoretikų požiūris į žmogų – kaip į

ekonominį straigtelį;
• Žmogaus elgesio motyvai paremti grynai ekonominiais veiksniais;
• Žmogus suprantamas kaip vienas iš gamybos veiksnių;
• Į žmogaus socialinius, psichologinius poreikius galima nekreipti
dėmesio.