Alberas Kamiu

SVETIMAS

PIRMA DALIS
iandien mir mama. O gal ir vakar, neinau. Gavau i prieglaudos telegram: Mir motina.
Laidotuvs rytoj. Nuoirdiai ujauiame. Bet kas ino. Gal ir vakar.
Seneli prieglauda yra Marengo, atuoniasdeimt kilometr nuo Alyro. Antr valand ssiu
autobus ir bsiu ten pavakare. Nakt galsiu pabudti prie mamos, o rytoj vakare griu atgal.
Papraiau savo virinink dviej dien atostog; jis negaljo j neduoti, igirds tok pasiteisinim.
Taiau neatrod, kad bt patenkintas. Net pasakiau jam: A dl to nekaltas. Jis nieko neatsak.
Tada pagalvojau, kad neturjau ito sakyti. Ivis nereikjo atsiprainti. Jau greiiau jis privaljo
pareikti man uuojaut. Bet jis, be abejo, padarys tai poryt, kai pamatys mane su gedulu. Kol kas
atrodo lyg mama nebt mirusi. O po laidotuvi viskas bus baigta ir atrodys daug oficialiau.
Ivaiavau antr valand autobusu. Buvo labai karta. Pavalgiau kaip paprastai restorane pas
Selest. Visi mane labai ujaut, o Selestas pasak: Motina bna tik viena. Ieinant jie mane ilydjo
pro duris. Jauiausi kiek nepatogiai, nes reikjo ueiti pas Emanuel ir pasiskolinti juod kaklary ir
rait ant rankovs. Prie kelet mnesi mir jo dd.
A bgau, bijodamas pavluoti autobus. Nuo to skubjimo, nuo bgimo, be to, dar nuo kratymo,
benzino kvapo, kelio ir dangaus raibuliavimo a usndau. Miegojau beveik vis keli. Kai atsibudau,
pastebjau, kad sdiu prisispauds prie kakokio karikio; jis nusiypsojo man ir paklaus, ar i toli
vaiuoju. Atsakiau taip, kad nereikt daugiau kalbti.
Prieglauda sikrusi u dviej kilometr nuo miestelio. Iki jos nujau psias. Mam norjau
pamatyti tuojau pat. Bet durininkas pasak, kad pirmiausia turiu ueiti pas direktori. Teko kiek
palaukti, direktorius buvo usims. Vis t laik durininkas be perstogs nekjo. Paskui pamaiau ir
direktori jis prim mane savo kabinete. Tai buvo maas senuiukas su Garbs Legiono ordinu. Jis
pavelg mane savo giedromis akimis. Paskui paspaud man rank ir laik j taip ilgai, kad a
neinojau, kaip itraukti. Pasiirjs kakoki byl tar: Ponia Merso atvyko ia prie trejus metus.
Js buvote jos vienintel paspirtis. Man pasirod, kad jis priekaitauja, ir a puoliau jam aikinti. Bet
jis mane nutrauk: Js neprivalote teisintis, mielasis. A perskaiiau js motinos byl. Js
negaljote patenkinti jos poreiki. Jai reikjo slaugs. Js maai udirbate. Gal gale ji ia buvo
laimingesn. Taip, pone direktoriau, atsakiau. Jis pridr: Be to, ji ia turjo draug, savo
amiaus moni. Galjo dalintis su jais prajusi laik atsiminimais. Js esate jaunas, ir jai bt buv
nuobodu su jumis.
Gryna teisyb. Kai mama buvo namie, ji vis laik tyldavo ir sekiodavo mane akimis. Patekusi
prieglaud, pirmomis dienomis danai verkdavo. Bet tai i pratimo. Po keli mnesi ji bt verkusi,
jeigu bt atsiimta i prieglaudos. Vlgi i pratimo. Tikriausiai todl pastaraisiais metais a ten
beveik nevainjau. Ir dar dl to, kad tos kelions atimdavo man sekmadienius, jau nekalbant apie
varg eiti stot, pirkti bilietus ir dvi valandas kratytis autobuse.
Direktorius dar kak kalbjo. Bet a jo beveik nesiklausiau. Pagaliau jis tar: Manau, kad norite
pamatyti motin. Tyldamas pakilau ir nusekiau paskui j pro duris. Lipant laiptais, jis paaikino:
Mes j perklm maj lavonin. Kad kiti taip nesijaudint. Kiekvien kart, kai mirta kuris
prieglaudos gyventojas, visi kiti dvi tris dienas bna labai nervingi. Tada sunkiau slaugyti. Mes
jome per kiem, kur, susispiet brelius, nekuiavo daugyb senuk. Mus ivyd, jie nutildavo. O
u ms nugar nekos vl atgydavo. Atrod, lyg kimiai tarkt papgos. Prie nedidelio pastato
dur direktorius sustojo. A jus palieku, pone Merso. Jeigu prireiks, mane rasite kabinete. Laidotuvs
numatytos deimt valand ryto. Manme, kad tokiu bdu galsite pabudti prie velions. Ir dar:
js motina, kalbdamasi su savo biiuliais, atrodo, ne syk yra pageidavusi, kad bt palaidota su
religinmis apeigomis. A pats pasirpinau visa kuo, kas btina, Bet norjau, kad js apie tai
inotumte. A padkojau.
Mama, nors ir nebuvo ateist, niekuomet gyvenime nekvarino sau galvos dl religijos.
A jau. Patekau labai viesi, kalkmis ibaltint sale su stikliniu stogu. Joje buvo gausyb
kdi ir krymai sukalt stov. Sals vidury ant dviej kryiok stovjo udengtas karstas. Ant
rusvai nudayt lent leblizgjo vos prisukti sraigtai. Prie karsto, apsivyturiavusi galv ryki spalv
skara ir pasiriusi balt prijuost, sdjo slaug arab.
T pai akimirk u mano nugaros atsirado durininkas. Tikriausiai atbgo tekinas. Jis sumiknojo:
Karstas udengtas, bet a atsuksiu sraigtus, ir js galsite j pamatyti. Jis buvo beeins prie karsto,
bet a j sulaikiau. Js nenorite? paklaus. Ne, atsakiau. Jis sustojo, o a suglumau, nes
pajutau, kad ito nereikjo sakyti. Po valandls jis vilgteljo mane ir paklaus: Kodl? Bet
nepriekaitaudamas, o tarsi iaip sau, i smalsumo. Neinau, atsakiau. Tada, paydamas il s ir
neirdamas mane, tar: Suprantu. Jo graios akys buvo viesiai mlynos, veidai rausvi. Jis
padav man kd ir pats atsisdo u mans. Slaug pakilo ir pasuko dur link. Tada durininkas man
pasak: Ji serga ankeriu. A nieko nesupratau, pavelgiau slaug ir pamaiau, kad jos veidas
aptvarstytas iki pat aki. Toje vietoje, kur turjo ppsoti nosis, buvo lygu. Vien tvarstis bolavo vietoj
veido.
Kai ji ijo, durininkas tar: A jus palieku vien. Nepamenu, kok most padariau, bet jis liko
stovti u mans. Tasai mogus u nugaros mane var. Kambarys buvo sklidinas velnios popieio
viesos. Dvi irs dausi stogo stikl. Pajutau, kad mane ima miegas. Neatsigrdamas durinink
paklausiau: Ar seniai js ia? Penkeri metai, tutuojau atsak, lyg vis laik bt lauks mano
klausimo.
Paskui sileido nekas. Anksiau bt labai nustebs, jei kas nors bt jam pasaks, kad savo
dienas jis baigs durininku Marengo prieglaudoje. Jam eiasdeimt ketveri metai, jis i Paryiaus. A j
pertraukiau: O! Vadinas, js ne vietinis? Ir tik tada prisiminiau, kad prie nuvesdamas mane pas
direktori jis kalbjo apie mam. Jis sak, kad reikia greitai j laidoti, nes lygumoje labai karta, ypa
iame krate. Tada ir pasipasakojo gyvens Paryiuje ir iki iol niekaip negals jo pamirti. Paryiuje
ermenys trunka tris, kartais keturias dienas. iagi nra laiko. Nespji apsiprasti su mintimi, kad
mogus mirs, o jau reikia bgti paskui katafalk. Tada jo mona pasak: Liaukis, radai k ponui
pasakoti! Senis paraudo ir atsipra. A siterpiau ir pasakiau: O ne! Kalbkite! Juk jis kalbjo ties,
ir man buvo domu.
ia, maojoje lavoninje, jis man papasakojo pateks prieglaud kaip elgeta. Taiau jautsis dar
stiprus ir pasisils durininko viet. A pasakiau, kad jis vis vien yra prieglaudos gyventojas. Jis
atsak, kad ne. Mane stebina, kad jis sak jie, anie, o kartais net seneliai, kalbdamas apie
prieglaudos gyventojus, nors daugelis j nebuvo vyresni u j. Bet, inoma, jo padtis buvo visai
kitokia. Jis dirbo durininku, ir tam tikra prasme jie buvo jam pavalds.
Tuo metu gro slaug. N nepastebjau, kad jau vakaras. Anapus stiklinio stogo bemat sutirtjo
sutemos. Durininkas paspaud mygtuk, ir mane aplibino mai tvyksteljusi viesa. Jis pakviet
valgykl papietauti. Bet a nebuvau ialks. Tada pasiov atneti puoduk baltintos kavos. Sutikau,
nes labai mgstu kav su pienu, ir po valandls jis jau gro su padklu. Igriau. Tada usinorjau
rkyti, bet nesiryau, nes neinojau, ar dera itai daryti prie mamos. Pagalvojs nusprendiau, kad tai
neturi jokios reikms. Pasiliau cigaret durininkui, ir mes usirkm.
 Po valandls jis pasak: inote, budti nakt ateis ir js motinos draugai. Toks paprotys. Eisiu
parpinti kdi ir juodos kavos. Paklausiau, ar jis negalt ugesinti bent vien lemp. Mane
vargino atsispindinti nuo balt sien ryki viesa. Jis pasak, kad tai nemanoma. Taip jau ia rengta:
viskas, arba nieko. Daugiau nebekreipiau j dmesio. Jis ijo, gro, sustat kdes. Ant vienos j
aplink kavinuk idliojo puodukus. Paskui atsisdo prieais mane, kitapus karsto. Dar toliau u jo,
nugara mane, sdjo slaug. Nemaiau, k ji veik, bet i rank judesi spjau, kad mezg. Buvo
ramu, kava mane suild, o pro atviras duris tvino nakties ir gli kvapai. Tikriausiai a mauml
prisndau.
Mane paadino lengvas narjimas. Kai atsimerkiau, kambarys, regjosi, dar labiau tvosk akinamu
baltumu. N maiausio elio prieais, kiekvienas daiktas, kiekvienas kampas, kiekvienas ulinkis
buvo tokie ryks, jog r akis. Kaip tik tuo metu atjo mamos draugai. J buvo kokia deimt; jie
tyliai slinko ilpinanioje viesoje. Jiems sdantis negirgteljo n viena kd. A maiau juos taip
aikiai, kaip dar nieko niekada nebuvau mats, neliko nepastebta n viena veido ar rb rauklel.
Bet negirdjau j bals ir man sunku buvo patikti, kad tai gyvi mons. Beveik visos moterys buvo
su prijuostmis; raiiai standiai ver liemenis, dar labiau pabrdami ir taip jau ivirtusius pilvus.
Pirm kart pastebjau, kad senos moterys tokios pilvotos. Beveik visi vyrai buvo baisiai liesi ir su
lazdomis. Labiausiai mane nustebino j veidai: visai nemaiau aki, o tik blausias vieseles raukli
mazguose. Vos susd, daugelis suiuro mane ir droviai sulingavo galvomis, j lpos buvo visai
sukritusios bedantes burnas, taip ir nesupratau, ar jie sveikinasi su manimi, ar linksi i papratimo.
Tikriausiai sveikinosi. Tik tada pastebjau, kad jie visi, kinkuodami galvas, susdo tiesiai prieais mane
abipus durininko. Akimirk mane apniko juokingas jausmas, kad jie ia susirinko mans teisti.
Po kurio laiko viena moteris pradjo verkti. Ji sdjo antroje eilje, u vienos savo draugs nugaros,
ir a j blogai maiau. Ji raudojo ilgai, monotonikai pasikukiodama: maniau, niekad nesiliaus. Kiti,
rods, jos negirdjo. Sukrio, nirs ir tyls sdjo smeig akis kas karst, kas lazd ar iaip k,
ir daugiau nieko nemat. Moteris tebeverk. Labai stebjausi, nes jos visai nepainojau. Norjau, kad
ji nutilt. Taiau nedrsau to pasakyti. Durininkas pasilenk prie jos, kak pakudjo, bet ji tik
papurt galv, kak burbteljo ir vl m monotonikai rypuoti. Tada durininkas perjo mano pus
ir atsisdo alimais. Po geros valandls, neirdamas mane, paaikino: Ji buvo labai prisiriusi
prie js motinos. Sako, tai buvusi jos vienintel draug ia ir dabar ji likusi vienut viena.
itaip mes sdjome be galo ilgai. Moteris dsavo ir kkiojo vis reiau ir reiau. Utat garsiai
narpt nosimi. Pagaliau nutilo. Nebenorjau miego, bet jauiausi pavargs, skaudjo strnas.
Dabar mane jau slg t moni tyljimas. Tik retkariais pasigirsdavo keisti garsai, ir a niekaip
negaljau suprasti, kas tai. Galiausiai suvokiau, kad kai kurie senukai iulpsi bedantmis burnomis,
keistai cuopsdami lieuviu. Jie buvo taip pasinr savo mintis, kad patys ito n nepastebjo. Man
netgi pasirod, kad jiems visai nieko nereikia ir vidury kambario paarvota velion. Bet dabar manau,
kad tai buvo klaidingas spdis.
Mes visi igrme kavos, kuri padav durininkas. Kas buvo toliau, nieko neinau. Prajo naktis. Tik,
pamenu, pramerkiau kart akis ir pamaiau, kad visi seneliai, usikniaub kits ant kito, miega,
iskyrus vien, kuris, sunrs rankas ant lazdos ir parms jomis smakr, dmiai irjo mane, lyg ir
laukdamas, kol a prabusiu. Paskui vl umigau. Atsibudau nuo vis didjanios glos strnose.
Virum stiklinio stogo jau dienojo. Po kurio laiko vienas senelis atsibudo ir ilgai kosjo. Jis krenkt
didel languot nosin ir kaskart atsikosdamas, rodsi, ispjaudavo gabal krtins. Jis paadino
kitus, ir durininkas pasak, kad visiems jiems laikas ieiti. Jie pakilo. i varginanti budyn j veidus
tartum apne pelenais. A be galo nustebau, kad ieidami visi jie paspaud man rank lyg i naktis,
per kuri mes n odeliu nepersitarme, bt mus suartinusi.
 Jauiausi pavargs. Durininkas mane nusived savo kambarl, ir a galjau kiek apsitvarkyti. Vl
igriau kavos su pienu ji buvo labai skani. Kai ijau lauk, buvo jau visai viesu. Virum kalv,
kurios ustoja Marengo nuo jros, dangus buvo tarsi imutas raudonom dmm. Vjas i anapus
atpsdavo druskos kvap. Auo grai diena. Jau seniai bebuvau lanksis kaime ir jauiau, kaip smagu
bt pasivaikioti, jeigu ne mama.
Atsisdau kieme po platanu ir miau laukti. Kvpavau gaiviu ems aromatu ir n kiek
nebenorjau miego. Pagalvojau apie staigos bendradarbius. Dabar jie klsi darb: man visuomet
tai buvo sunkiausia valanda. Dar kiek pamsiau apie tai, bet netrukus mano mintis iblak pastato
viduje suskambjs varpas. U lango sujudo subruzdo, paskui viskas vl nurimo. Saul pakopjo
dangumi dar aukiau ir m kaitinti man kojas. Per kiem atjo durininkas ir pasak, kad mane
kvieia direktorius. Nujau jo kabinet. Jis dav man pasirayti aib visokiausi popieri. Pastebjau,
kad jis buvo usivilks juod vark ir usitemps dryuotas kelnes. Direktorius pakl telefono ragel
ir, prie praddamas kalbti, kreipsi mane: K tik atvyko laidotuvi biuro tarnautojai. Papraysiu,
kad ukalt karst. Ar nenortumt paskutin kart vilgtelti savo motin? Atsakiau: Ne. Tuomet,
jau daug tyliau, jis paliep telefonu: Fiakai, pasakykite vyrams, kad gali pradti.
Paskui pasak, kad jis taip pat dalyvaus laidotuvse, ir a jam padkojau. Jis atsisdo u stalo,
sukryiavo savo trumpas kojeles. Perspjo, kad velion lydsim tik mudu ir slaug. Prieglaudos
gyventojai paprastai laidotuvse nedalyvauja. Jiems leidiama tiktai budti. To reikalauja
mogikumas, pridr. Taiau jis padars iimt leids dalyvauti laidotuvi procesijoje vienam
senam mamos draugui Toma Peresui. Tai sakydamas direktorius ypteljo. Matote, tar jis man,
tai kiek vaikikas jausmas. Bet jiedu su js motina niekur nesiskirdavo. Prieglaudoje i j
pasiaipydavo. Tai js suadtin, sakydavo Peresui. Jis juokdavusi. Jiems buvo smagu drauge.
inoma, ponios Merso mirtis Peres labai sukrt. Nemanau turs teis neleisti jam dalyvauti
laidotuvse. Bet, pasitars su gydytoju, udraudiau jam budti prie velions nakt.
Mes ilgokai tyljome. Direktorius atsistojo ir vilgteljo pro kabineto lang. Po valandls tar:
tai ir Marengo klebonas. Ankstyvas. Direktorius mane spjo, kad iki banyios, kuri esanti
paiame miestelyje, maiausiai trys ketviriai valandos kelio. Mudu ijom kiem. Prie lavonins
stovjo klebonas ir du klapiukai. Vienas j laik smilkytuv, o kunigas pasilenks reguliavo
sidabrins grandins ilg. Kai prijome, kunigas atsities. Jis kreipsi mane mano snau ir tar
kelet paguodiani odi. Paskui jo vid, a i paskos.
I karto pamaiau, kad karsto sraigtai jau prisukti ir kad kambaryje stovi keturi juodai apsireng
vyrai. T pat akimirk igirdau direktori man sakant, kad katafalkas jau ant kelio. Kunigas pradjo
melstis. Dabar viskas vyko labai greitai. Vyrai, neini utiesalu, prijo prie karsto. Kunigas, jo palyda,
direktorius ir a ijome. Prie dur stovjo moteris, kurios dar nebuvau mats. Ponas Merso,
supaindino mane direktorius. Neigirdau tos moters pavards ir supratau tik tiek, kad ji yra
vyriausioji slaug. N neypteljusi jinai nulenk savo pailg prakaul veid. Paskui mes isirikiavome
ir praleidome karst. Sekdami kandin nej, ijome i prieglaudos. Prie vart stovjo katafalkas.
Pailgas ir spindintis laku, jis man pasirod panaus penal. alia stoviniavo laidotuvi tvarkytojas,
nedidelis, juokingai apsitaiss mogelis ir keistos ivaizdos nesmagus senuiukas. A supratau, kad
tai ponas Peresas. Jis buvo su minkta ppsania plaiakrate skryble (kai karst ne pro vartus, jis
j nusim), usivilks kostium, kurio kelns rauklmis krito ant bat, o pakaklj ryjo juod
kaspin, per ma didelei baltai markini apykaklei. Po nosimi, nusta juodais takeliais, virpjo
lpos. I po il, gana ret plauk kyojo keistai nukarusios, tarsi visai be kremzli, ausys: mane
nustebino j purpurin spalva, itin ryki blykiame veide. Laidotuvi tvarkytojas nurod mums vietas.
Klebonas stojo priekyje, u jo katafalkas. Aplink katafalk ketvertas vyriki. Paskui direktorius, a,
o eisenos gale vyriausioji slaug ir ponas Peresas.
Saul jau buvo uliejusi vis dang. Jis tarsi m slgti em; kaitra beregint didjo. Neinau, kodl
mes dar ilgokai nepajudjom i vietos. Man pasidar karta su tamsiu kostiumu. Senukas, kuris buvo
usimauklins skrybl, vl j nusim. A stovjau truput pasisuks ir irjau Peres, kol
direktorius man pasakojo apie j. Direktorius pasak, kad vakarais mano motina ir ponas Peresas,
lydimi slaugs, danai eidavo pasivaikioti iki pat miestelio. A apvelgiau laukus. Tos kiparis eils,
per kalvas nutsusios iki pat akiraio, ta rausva ir alia em, tie reti, lyg nupieti namukai man padjo
suprasti mam. iame krate vakaras tikriausiai buvo kaip melancholikas atokvpis. Bet iandien
virpantis nuo tviskanios sauls peizaas buvo kakoks iaurus ir gniudantis.
Mes pajudjom. Tik tada pastebjau, kad Peresas truput lubioja. Katafalkas vaiavo vis greiiau
ir greiiau, ir senukas pradjo atsilikti. Vienas vyriki, lydjusi katafalk, taip pat atsiliko ir dabar jo
greta mans. A stebjausi, kaip greitai saul kyla dang. Ir dar man topteljo, kad laukai jau seniai
gaudia nuo vabzdi dzgimo ir ols naresio. Prakaitas liaug man skruostais. Skrybls
neturjau, tad vdavausi nosine. Laidotuvi tarnautojas man kak pasak, bet k neigirdau. Tuo
paiu metu jis kilsteljo deinija ranka kepur ir su nosine, kuri laik kairje, nusiluost prakait.
K sakote? paklausiau. Rodydamas dang, jis pakartojo: Plekina. Taip, atsakiau. Po kurio
laiko jis paklaus: Tai js motina? Taip, vl atsakiau. Ar ji buvo sena? iaip sau,
atsakiau, nes tiksliai neinojau, kiek jai buvo met. Tada jis nutilo. A grteljau atgal ir pamaiau per
kokius penkiasdeimt metr nuo ms atsilikus senj Peres. Jis skubjo mosikuodamas skryble,
kuri laik rankoje. Pasiirjau direktori. is eng labai oriai, nedarydamas jokio nereikalingo
judesio. Ant kaktos blizgjo keli prakaito laai, bet jis j neluost.
Man atrod, kad laidotuvi procesija juda jau truput greiiau. Aplinkui tebesits tie patys
spindintys, sauls ulieti laukai. Dangaus vytjimas buvo staiai nepakeniamas. Dabar jome
neseniai taisytu keliu. Nuo sauls derva praskydo. Kojos klimpo j, iversdamos blizgant minktim.
Virum katafalko kyanti odin vejo kepur atrod irgi imurdyta toje juodoje makalynj. A buvau
truput apkvaits nuo ydro ir balto dangaus ir tamsi spalv monotonijos glitaus dervos juodumo,
blausiai juod rb ir juodo katafalko vilgesio. Viskas saul, odos ir arkli mlo, lako ir smilkal
kvapai, nemiegotos nakties nuovargis drumst man vilgsn ir mintis. Atsisukau dar kart: Peresas
atrod labai toli, paskends kario bangoje, o paskui ir visai dingo i aki. Susiiekojau j vilgsniu:
jis buvo isuks i kelio ir jo lauku. Pastebjau, kad prieais kelias daro posk. A supratau, kad
Peresas, gerai paindamas vietov, stengiasi mus prisivyti paiu trumpiausiu keliu. Ties poskiu jis
mus ir pasivijo. Paskui ir vl dingo i aki. Paskui vl laukais ir taip kelet syki. A jutau, kaip
smilkiniuose tvinkioja kraujas.
Paskui viskas vyko taip greitai, tiksliai ir natraliai, jog nieko gerai nesiminiau. Tik viena: einant
miestel, mane ukalbino vyriausioji slaug. Jos balsas buvo savotikas melodingas, virpantis ir visai
nesiderino su jos veidu. Ji pasak: Jei eini ltai, gali gauti sauls smg. O kai eini per greitai,
suprakaituoji ir banyioje gali persialdyti. Ji sak teisyb. Ieities nebuvo. Mano atminty iliko dar
keli tos dienos vaizdai: pavyzdiui, Pereso veidas, kai jis mus pavijo paskutin kart, prie pat miestelio.
Jo skruostais sruvo didels susijaudinimo ir nuovargio aaros. Bet jie buvo tokie rauklti, kad aaros
nenutekdavo. Jos itrykdavo, susitvenkdavo, uliedamos jo sunykus veid tarsi blizgania drgna
plvele. Dar prisimenu banyi ir miestelio gyventojus ant aligatvi, raudonas geranijas kapinse,
apalpus Peres (lyg koki iklerusi ll), kraujo spalvos em, byrani ant mamos karsto,
susiraizgiusias joje baltas aknis, vl mones, balsus, miestel, lkuriavim prie kavins, nesiliaujant
motoro dzgim ir diaugsm, kai autobusas vaiavo viesomis mirgant Alyr ir a pagalvojau, kad
gulsiu ir miegosiu itisas dvylika valand.
 VI
Sekmadien niekaip negaljau atsibusti, ir Mari ilgai mane purt, kol prikl. Pusryi nevalgm,
nes pirma norjom nusimaudyti. A jauiausi besvoris, truput svaigo galva. Cigaret buvo karti. Mari
aipsi i mans, sakydama, kad atrodau kaip per laidotuves. Ji buvo balta drobine suknele ir
palaidais plaukais. A jai pasakiau, kad ji grai, ir Mari patenkinta nusijuok.
Leisdamiesi laiptais emyn, pabeldm Reimono duris. Jis atsiliep eins. Jauiausi pavargs, o be
to, kambary nebuvome pakl aliuzi ir, ijus gatv, saulta diena trenk man per galv kaip
antausis. Mari striksjo i diaugsmo ir be perstojo kartojo, kad oras nuostabus. A pasijutau geriau ir
tada prisiminiau, kad esu alkanas. Pasakiau tai Mari, ir ji parod ceratin krepel, kur buvo sudjusi
ms maudymosi kostiumus ir rankluost. Beliko laukti. Netrukus igirdome Reimon rakinant duris.
Jis buvo su mlynom kelnm ir baltais markinliais trumpom rankovm, ant galvos usidjs kiet
iaudin skrybl Mari tai prajuokino. Jo rankos buvo labai baltos ir aplusios juodais plaukais.
Man jis buvo truput atkarus. Lipdamas laiptais Reimonas vilpiniavo ir atrod labai patenkintas. Jis
man kteljo: Sveikas, biiuli!, o Mari pavadino panele.
Vakar mes buvom nuj policij, ir a paliudijau, kad mergina apgaudinjo Reimon. Jis atsipirko
perspjimu. Mano parodym nieks netikrino. Stovdami prie dur pasinekjom apie tai su Reimonu,
paskui nutarm vaiuoti autobusu. Papldimys buvo ne per toliausiai, bet autobusu daug greiiau.
Reimonas man, kad jo draugas bus patenkintas, ivyds mus taip anksti. Buvom beein, kai
Reimonas staiga baksteljo man ir parod priek. A ivydau grup arab, kurie stovjo atsirm
tabako krautuvs vitrin ir irjo mus tyldami, bet taip, tarsi mes btume paprasiausi akmenys
ar basliai. Reimonas pasak, kad antrasis i kairs jo meilus brolis. Reimonas atrod susirpins,
taiau pridr, kad dabar ta istorija baigta. Mari ne visk suprato ir paklaus, kas ia dedasi. A
paaikinau, kad va ten stovi arabai ir kad jie grieia dant ant Reimono. Tada ji usigeid, kad mes
vaiuotume tuojau pat. Reimonas atsities ir nusijuoks pritar, kad reikia skubti.
Mes nujom autobus stotel ji buvo kiek atokiau, ir Reimonas pasak, kad arabai ms
nebeseka. A atsigriau. Jie stovjo ten pat, kur ir pirma, ir vis taip pat abejingai irjo viet, kur
mes k tik stovjome. sdome autobus. Reimonas, atrod, visikai nusiramino ir be perstogs
juokavo, linksmindamas Mari. Jutau, kad Mari jam patinka, bet ji beveik jam neatsakinjo. Tik
protarpiais vilgteldavo j ir nusijuokdavo.
Ilipome Alyro priemiestyje. Papldimys buvo netoli nuo autobus stotels, bet reikjo pereiti
nedidel, virum jros ikilusi ir papldimio link emjani plynaukt. Ji buvo nusta gelsvais
akmenimis ir apaugusi lelijomis, boluojaniomis jau rykiai mlyno dangaus fone. Mari smagiai
ingsniavo, krepeliu sklaidydama j iedus. Mes jome pro maus, eilmis irikiuotus vasarnamius,
aptvertus aliomis ir baltomis tvorelmis; vienus j kartu su verandomis slp egln krmokniai, o
kiti stovjo plynam lauke tarp akmen. Dar neprijs plynaukts krato jau galjai irti
sustingusi jr, o toliau tyrame vandenyje snduriuojant masyv kyulio rag. Tyliu oru iki ms
atskriejo vos girdimas motoro gaudesys. O labai toli pamatme mayt vej laivel, regis, vos vos
plaukiant spindinia jra. Mari nusiskyn kaln iris. Nuo laito, besileidianio jr, pastebjome,
kad keletas moni jau maudosi.
Reimono draugas gyveno maam mediniam namely, prie pat papldimio. Namas stovjo
atsirms uolas, o i priekio j prilaikantieji poliai jau mirko vandenyje. Reimonas mus supaindino.
Jo draugo pavard buvo Masonas. Tai buvo augalotas, apknus ir plaiapetis tipas, o jo mona
mayt, apskrita, graaus veido, nekanti su paryietiku akcentu. Jis i karto paragino mus jaustis
kaip namie ir pasak, kad turi keptos uvies, kuri pats ryt sugavo. A pagyriau jo namuk. Jis
pasisak ia praleidis etadienius, sekmadienius ir iaip visas laisvas dienas. Su mona mes
puikiausiai sutariam, pridr jis. Ir i ties jo mona ir Mari linksmai juoksi. A turbt pirm kart
rimtai pagalvojau, kad ir man reikia vesti.
Masonas norjo maudytis, bet jo mona ir Reimonas atsisak. Mes visi trys nujom prie jros, ir
Mari tutuojau puol vanden. Mes su Masonu kiek palaukm. Jis buvo ltakalbis ir, kaip pastebjau,
turjo prot, kad ir k besakyt, pridurti ir a net pasakyiau net ir tada, kai i ties nieko
nepriddavo prie sakinio prasms. Apie Mari jis man pasak: Ji nuostabi, ir a net pasakyiau, avi.
Vliau nebekreipiau dmesio t jo prot ir mgavausi saule. Smlis m kaitinti padus. Dar kiek
padelsiau prie lsdamas vanden, o paskui tariau Masonui: Eime! Ir pasinriau. O jis brido
vanden pamau ir pradjo plaukti tik tada, kai kojom m nebesiekti dugno. Jis plaukiojo brasu ir
gana prastai, todl a j palikau ir nusivijau Mari. Vanduo buvo altas, maudytis buvo malonu. Mes su
Mari plaukme tolyn ir abu jautme, kokie darns ms judesiai ir kaip mudviem smagu.
Iplauk atvir jr, atsigulm ant nugaros; nuo veido, atsukto dang, saul diovino
paskutinius vandens purslelius, tekanius man burn. Mes matm, kaip Masonas ilipo krant ir
isities ant smlio. I tolo jis atrod tikras milinas. Mari usigeid plaukti kartu. A truput atsilikau,
apkabinau j per liemen, ir ji plauk judindama rankas, o a jai padjau mudamas vanden kojomis.
T ryt mes plaukiojome vandenyje ir klausms jo pliukenimo tol, kol a pajutau nuovarg. Tada
palikau Mari ir giliai, ramiai kvpuodamas nuplaukiau krant. ia isitiesiau ant pilvo alia Masono,
veidu sml. Puiku, pasakiau, ir jis man pritar. Netrukus gro ir Mari. A atsisukau pairti,
kaip ji artja prie ms. Ji buvo visa lipni nuo sraus vandens, plaukus atmetusi u nugaros. Ji
isities alia mans, ir a, suils nuo jos kno ir sauls, usndau.
Mari papurt mane ir pasak, kad Masonas nujo namo buvo piet metas. Kaipmat strykteljau,
nes labai norjau valgyti, bet Mari primin, kad nuo pat ryto n sykio jos nepabuiavau. Tai buvo
tiesa, be to, a ir pats t norjau padaryti. Eik vanden, tar ji. Mes nubgom ir kritom
pirmsias bangeles. Po keleto most ji prisiglaud prie mans. A pajutau, kaip jos kojos apsivijo
mansias, ir usigeidiau jos.
Kai ilipom krant, Masonas jau auk mus. Prisipainau ess labai ialks, ir jis ia pat pareik
monai, kad a jam patinku. Duona buvo skani, ir a bematant sukirtau savo porcij uvies. Paskui
atne msos su keptom bulvm. Visi valgm tyldami. Masonas gr daug vyno ir be perstogs pyl
jo man. Geriant kav man truput apsunko galva, be to, a daug rkiau. Masonas, Reimonas ir a
mme kurti planus, kaip susimet pinig praleisim rugpjt ia, pajryje. Staiga Mari paklaus: Ar js
inot, kelinta dabar valanda? Pus dvyliktos. Mes labai nustebom, bet Masonas paaikino, kad
pavalgm labai anksti ir kad tai natralu, nes pietaujama tada, kada norisi valgyti. Kakodl tai
prajuokino Mari. Man atrodo, ji truput per daug igr. Tada Masonas paklaus, ar a nenoriau
pasivaikioti su juo po papldim. Po piet mano mona visuomet gula pogulio. O a ne, nemgstu.
Man reikia vaikioti. A jai visuomet kartoju, kad tai sveikiau. Bet ji gali elgtis kaip nori. Mari pareik,
kad ji pasiliks ir pads poniai Mason suplauti indus. Maoji paryiet atsak, kad prie tai reikia
ivaryti vyrus lauk. Mes visi trys ijome.
Sauls spinduliai beveik vertikaliai smigo sml, o jra spindjo tiesiog nepakeniamai.
Papldimyje nebuvo n gyvos dvasios. Visu plynaukts pakraiu buvo isibarst virum jros
pakib vasarnamiai: juose vangjo lkts ir peiliai. Nuo kaitint akmen kilo toks kartis, kad vos
galjai kvpuoti. I pradi Reimonas su Masonu kalbjo apie man neinomus dalykus ir
nepastamus mones. Supratau, kad jie seni pastami ir vienu metu net drauge gyveno. Mes
nusileidom prie vandens ir traukm paiu jros pakraiu. Kartais kokia bangel, pralenkusi kitas,
aptkdavo ms drobinius batelius. A jau apie niek negalvodamas, apsnds nuo sauls, kuri
kaitino vienplauk galv.
Tuo metu Reimonas kak pasak Masonui, tik a nenugirdau k. Taiau t pat akimirk paiame
papldimio gale, labai toli nuo ms, pamaiau du arabus su mlynais kombinezonais, einanius
ms link. A vilgteljau Reimon, ir jis sumurmjo: Tai jis. Mes ingsniavome toliau. Masonas
paklaus, kokiu bdu jie galjo mus iki ia atsekti. A pagalvojau, kad jie tikriausiai mat, kaip mes su
papldimio krepiais lipom autobus, bet nieko nesakiau.
Arabai jo neskubdami ir jau buvo netoli ms. Mes nesultinom ingsnio, bet Reimonas pasak:
Jeigu kils petyns, tau, Masonai, pavedu antrj. A imuosi savojo tipo. Tau, Merso, liks treiasis,
jeigu pasirodys. A atsakiau: Gerai. Masonas susikio rankas kienes. kaitintas smlis man dabar
atrod raudonas. Tuo paiu ingsniu artinoms prie arab. Atstumas tarp ms tolydio majo. Kai
mus beskyr vos keli ingsniai, arabai sustojo. Mes su Masonu sultinom ingsn. Reimonas nudro
tiesiai prie savo tipo. A nenugirdau, k jis pasak jam, bet arabas pasilenk, tarsi ketindamas smogti
galva. Tada Reimonas trenk jam ir ikart kteljo Mason. Masonas prioko prie antrojo tipo ir i
vis jg smog jam du kartus. Arabas pliumpteljo vandenin, veidu sml, ir kelet akimirk tysojo,
o apie jo galv kilo ir sproginjo oro burbulai. Tuo tarpu Reimonas trenk savajam, ir arabo veidas
apsipyl krauju. Reimonas atsisuko mane ir tar: Tuoj pamatysi, kaip jis gaus kail. A suukau:
Atsargiai, jis turi peil! Bet Reimonui jau buvo perdurta ranka ir perrta lpa.
Masonas oko priek. Bet antrasis arabas jau buvo atsikls ir dabar stovjo u arabo, kuris turjo
peil. Mes nedrsom pajudti. Arabai i lto trauksi, nenuleisdami nuo ms aki ir laikydami atkit
peil. sitikin, kad j nebesivysim, jie greitai spruko alin, o mes lyg besti likom stovti kaitrioje
saulje. Reimonas laik uspauds kraujuojani rank.
Tada Masonas pasak, kad netoliese yra gydytojas, kuris paprastai leidia sekmadienius
plynauktje. Reimonas pasiov eiti tuojau pat jo pakviesti. Bet, vos pravrus burn, i lpos jam
imdavo srti kraujas. Prilaikydami Reimon, mes gantinai greit parsigavome namo. Reimonas
pasak, kad aizdos negilios ir kad jis gali pats nueiti pas gydytoj. Jiedu su Masonu ijo, o a
pasilikau ir papasakojau moterims, kas nutiko. Ponia Mason verk, Mari buvo labai iblykusi. Bet
man griso joms aikinti. A nutilau ir, velgdamas jr, miau rkyti.
Apie pus pirmos Reimonas ir Masonas gro. Reimono ranka buvo aprita, lp kamputis
uklijuotas pleistru. Gydytojas pasak, kad aizdos nepavojingos, bet Reimonas buvo nirus.
Masonas band j prajuokinti, bet jis vis tyljo. Paskui pasak eins papldim. A paklausiau, kuri
pus. Jis atsak nors pasivaikioti grynam ore. Mudu su Masonu norjom eiti kartu, bet Reimonas
supyko ir aprk mus. Masonas pasak, kad neverta jam prietarauti. Bet a vis tiek nujau drauge su
juo.
Mes ilgai jome pajriu. Saul dabar svilinte svilino. Jos viesa tiko ant smlio ir ribuliavo jros
paviriumi. Man pasirod, kad Reimonas ino, kur eina, bet a turbt klydau. Pagaliau prijome
paiam papldimio gale ma altin, kuris tryko i u didels uolos ir sroveno per sml. ia ir
radom abu arabus. Jie guljo, nenusivilk savo riebaluot kombinezon. Atrod visikai rams ir net
patenkinti. Net mums atjus jie n nekrusteljo. Tas, kuris buvo sueids Reimon peiliu, tyldamas
irjo j. Antrasis pt nendrin ddel ir, stebdamas mus akies krateliu, be perstogs kartojo
tas paias tris natas, kurias jam pavyko igauti savo instrumentu.
Aplink mus tebuvo saul ir tyla, velnus altinio iurlenimas ir tos trys natos. Paskui Reimonas kio
rank kien, kurioje buvo revolveris, bet arabas n nekrusteljo, ir jiedu tik irjo viens kit. A
pastebjau, kad grojanio fleita arabo koj pirtai plaiai isiskt. Nenuleisdamas nuo prieininko
aki, Reimonas mans paklaus: Nudti? Pagalvojau, kad jeigu atsakysiu neigiamai, jis susierzins ir
tikrai iaus. A jam tik tiek pasakiau: Jis dar n burnos nepravr. Bt niekika nei i io, nei i to
auti. Tvankioje tyloje tesigirdjo vien velns vandens ir fleitos garsai. Paskui Reimonas tar: Tada
a j iplsiu, ir kai jis atsikirs, nukepsiu j. A atsakiau: Taip, bet jeigu jis neisitrauks peilio, tu negali
auti. Reimonas jau m nervintis. Antrasis arabas vis laik grojo, ir abu akimis sek kiekvien
Reimono judes. Taip netinka, tariau Reimonui. Susiimkite vienas prie vien, o revolver atiduok
man. Jeigu antrasis siki arba isitrauks peil, a j nudsiu.
Reimonas padav man revolver, jo metalu blyksteljo sauls spindulys. Mes vis dar tebestovjom
nejuddami, lyg atsidr udaram rate. Nenuleisdami aki irjom vieni kitus, ir laikas tarsi
sustojo tebuvo vien jra, smlis, saul, nuiuvusi fleita, liovsis iurlenti vanduo. T akimirk
pagalvojau, kad man vis tiek auti ar ne. Bet staiga arabai, traukdamiesi atbulomis, nusirito u
uolos. Tada mes su Reimonu patraukm atgal. Jo nuotaika, regis, pasitais ir jis m kalbti, jog
laikas grti miest.
A palydjau j iki namelio, ir kol jis lipo mediniais laiptais, likau stovti apaioje; nuo sauls man
galva, a bijojau pajudti, neturjau jg nei noro lipti auktyn, o dar labiau kalbtis su
moterimis. Taiau buvo taip karta, kad negaljau ilgiau nejuddamas stovti po akinamu ugniniu
lietum, krintaniu i dangaus. Man buvo vis vien ar stovti ia, ar eiti kur nors. Po valandls
apsisukau ir patraukiau papldimio link.
Aplinkui viskas tebetvosk akinamu raudoniu. Jra duso smlyje, godiai alsuodama neramiomis,
oianiomis bangelmis. I lto jau uol link ir jauiau, kaip nuo sauls plyta kakta. Kartis slg ir
trukd eiti pirmyn. Kiekvienkart, kai ant veido pajusdavau jo kaitr dvelksm, suksdavau dantis,
sugniaudavau kiense kumius, visas sitempdavau, stengdamasis pergalti saul ir jos liejam
mieguist svaigul. Kiekviensyk, kai sauls blizgesys, atsispindjs nuo smlio, nuo baltuts kriaukls
ar nuo stiklo uks it pagos dris apilpindavo mane, man nevalingai imdavo trkioti andikauliai.
jau ilgai.
Tolumoje maiau dunksant tamsi uol, apsupt ilpinania viesos ir vandens dulkeli aureole. A
pagalvojau apie t gaiv altin u uolos. Norjau vl igirsti veln jo vandens iurlenim, norjau
pabgti nuo sauls, tempimo ir moters aar, norjau pagaliau rasti pavs ir atils. Bet kai prijau
ariau, pamaiau, kad Reimono prieas grs.
Jis buvo vienas. Guljo ant nugaros, pasidjs rankas po galva. Jo veidas buvo uolos paunksnje, o
visas knas saulje. Kombinezonas garavo nuo kario. A kiek nustebau: maniau, kad ta istorija jau
baigta, ir atjau ia visai apie niek nebegalvodamas.
Pamats mane, arabas kilsteljo ir kio rank kien. A, suprantama, suspaudiau Reimono
revolver varko kienje. Neitraukdamas rankos i kiens, arabas vl atvirto atgal. A buvau gana
toli nuo jo, mus skyr kokie deimt metr. Retkariais sugaudavau jo vilgsn, besiskverbiant i po
primerkt blakstien. Bet daniausiai arabo veidas, visa jo figra nuo kaitusio oro tik tavaravo man
akyse. Bang plekenimas buvo dar tingesnis ir tylesnis negu vidurdien. Tviesk ta pati saul, ta pati
viesa tiko ant to paties smlio. Jau dvi valandos, kai diena stovjo vietoje, dvi valandos, kai buvo
metusi inkar verdanio metalo okean. Akiratyje praplauk nedidelis garlaivis pamaiau t juod
takel tik akies krateliu, nes vis nenuleidau aki nuo arabo.
Pagalvojau, kad utekt man nusisukti al, nueiti, ir viskas baigtsi. Bet virpantis nuo sauls
papldimys tarsi ugul man peius ir stm pirmyn. A engiau kelis ingsnius prie altinio. Arabas
n nekrusteljo. Vis dlto jis buvo dar gana toli. Ant veido jam krito eliai, ir turbt todl atrod,
lyg jis juoktsi. A palaukiau. Saul svilino man veid, antakiuose susitvenk prakaito laai. Tai buvo
ta pati saul kaip ir t dien, kai laidojau mam, ir lygiai taip kaip tada man baisiausiai skaudjo
kakt, smilkiniuose tvinkiojo kraujas. Nebegaldamas itverti ilgiau tokio kario, ingteljau priek.
inojau, kad tai kvaila, kad engs tik vien ingsn nenusikratysiu saule. Bet a engiau ingsn, tik
vien ingsn priek. Ir kart arabas, net neatsistodamas, isitrauk peil ir ikl j man prie akis.
Peilio plienas sutvisko saulje, ir man pasiregjo, tarsi ilgi blizgantys amenys susmigo kakt. T
pai akimirk prakaito laai, susitvenk antakiuose, staiga m tekti vokais ir apgaub juos iltu ir
tankiu ydu. Mane apakino aar ir druskos udanga. Nieko nebejauiau, tik kaip kaktoje mua
sauls cimbolai, ir neaikiai maiau prie save i peilio iokus viesos kalavij. i liepsnojanti paga
bad blakstienas ir skaudiai eid akis. Ir tada viskas susibavo. Jra tvoksteljo mane karta oro
banga. Man pasirod, kad prakiuro dangus ir i jo pradjo lyti ugnimi. A visas sitempiau ir ranka
mlungikai sugniauiau revolver. Gaidukas pasidav, pirtas slysteljo lygia vamzdio apaia, ir
btent tada, pasigirdus trumpam kurtinaniam trenksmui, viskas ir prasidjo. A nusipuriau prakaito
laus ir sauls tviskjim. Supratau, kad suardiau dienos pusiausvyr, neprast tyl papldimyje, kur
buvau laimingas. Tada ioviau dar keturis kartus, ir kulkos nepastebimai susmigo nejudant kn.
Tai buvo tarsi keturi trumpi smgiai, kuriais a pasibeldiau nelaims duris.

ANTRA DALIS
I
Tuojau po areto mane kvot daugyb kart. Bei itai buvo daroma mano asmens tapatybei
nustatyti ir neilgai truko. Per pirm apklaus policijos nuovadoje atrod, kad mano byla nieko
nedomina. Utat po savaits teismo tardytojas jau pavelg mane susidomjs. Tiesa, pradiai
tepaklaus mano pavards, adreso, profesijos, gimimo datos ir vietos. Paskui pasiteiravo, ar
isirinkau advokat. Prisipainau, kad ne, ir paklausiau, ar tai btina. Kodl js klausiate? nustebo
jis. Atsakiau, kad manau, jog mano byla visai nesudtinga. Tai js taip manote, tar jis
ypsodamasis, taiau toks statymas. Jeigu js pats neisirinksite, mes paskirsime advokat
oficialiai. Man pasirod labai patogu, kad justicija rpinasi tokiomis smulkmenomis. Pasakiau tai
tardytojui. Jis pritar ir ubaig t kalb pasakydamas, kad teismo statymas apgalvotas puikiai.
I pradi rimtai tardytoj neirjau. Jis mane prim kambaryje su utrauktomis uuolaidomis;
ant raomojo stalo stovjo lempa, vieianti krsl, kur jis pasodino mane, pats likdamas elyje.
Buvau skaits pana apraym knygose, ir visa tai man atrod kaip vaidinimas. Taiau po ms
pokalbio geriau siirjau j ir pamaiau, kad vyrikis subtili veido bruo, giliomis, tamsiai
mlynomis akimis, aukto gio, ilgais ilais sais ir veliais, beveik baltais plaukais. Jis man pasirod
labai protingas ir apskritai simpatikas, nors jam nuolat nervingai trkiojo lpos. Ieidamas net
norjau paduoti jam rank, bet laiku prisiminiau, kad esu nuuds mog.
Rytojaus dien pas mane kaljim atjo advokatas. Jis buvo emagis, rubuilis, gana jaunas,
sulaiytais plaukais. Nors buvo karta (a sdjau vienmarkinis), advokatas vilkjo tams kostium,
buvo su kieta apykakle ir keistu kaklaraiiu plaiais juodais ir baltais dryiais. Jis pasidjo ant lovos
portfel, kur laik po paastim, pasisak kas ess ir pareik istudijavs mano byl. Byla kebli, bet jis
neabejojs pasisekimu, jeigu a juo pasitiksiu. A padkojau, ir jis tar: sigilinkim esm.
Jis atsisdo ant lovos ir pasak, kad surinktos inios apie mano asmenin gyvenim. Isiaikinta,
kad prieglaudoje neseniai mir mano motina. Tada buvo atlikta apklausa Marengo. Jos metu
nustatyta, kad mamos laidotuvi dien a parods abejingum. Js suprantate, pasak
advokatas, man kiek nepatogu jus to klausti. Bet tai labai svarbu. Tai bt labai rimtas kaltinimo
argumentas, jeigu a neturiau k atsakyti. Jis norjo, kad a jam padiau. Jis paklaus, ar a
buvau t dien sielvarto prislgtas. is klausimas mane labai nustebino, ir pagalvojau, kad vargu ar
a pats taip biau galjs paklausti. Taiau atsakiau, kad esu kiek atprats analizuoti savo jausmus,
ir todl man sunku jam atsakyti. Be abejo, a labai myljau mam, bet tai nieko nereikia. Visi sveiki
mons visada daugiau ar maiau trokta mirties t, kuriuos myli. ia advokatas mane nutrauk jis
atrod labai susijaudins. Jis papra mans pasiadti, kad to nesakysiu nei teismo metu, nei
tardytojui. Taiau a jam paaikinau, kad tokia jau mano prigimtis fiziniai poreikiai danai sutrikdo
mano jausmus. Mamos laidotuvi dien buvau labai pavargs ir norjau miego. Todl ne visai
suvokiau tai, kas vyko. Tikrai galiu pasakyti tik tiek: man atrod, kad bt buv geriau, jei mama
nebt mirusi. Bet advokatas vis tiek atrod nepatenkintas. Jis pasak: To nepakanka.
Jis kiek pamst. Paskui paklaus, ar galt pasakyti, kad t dien a sutramdiau savo gimtus
jausmus. A atsakiau: Ne, negalt, nes tai netiesa. Jis keistai pasiirjo mane, regis, net kiek
bjaurdamasis. Ir kone piktai pasak, kad, iaip ar taip, prieglaudos direktorius ir personalas bus
iklausyti kaip liudytojai ir kad tai gali man labai pakenkti. Atsakiau, kad i istorija neturi nieko
bendra su mano byla, bet advokatas tepasak, kad i karto matyti, jog nesu turjs reikal su teismu.
Ijo labai nepatenkintas. Norjau j sulaikyti ir pasakyti, kad man reikia jo uuojautos ne tam,
kad biau geriau ginamas, o, taip sakant, paprasiausios mogikos uuojautos. Svarbiausia a
maiau, kad gadinu jam nuotaik. Jis mans nesuprato ir todl pyko. O a norjau jam pasakyti, kad
esu toks pat kaip ir visi, absoliuiai kaip visi. Taiau i tikrj visa tai neturjo jokios prasms, ir a i
tingumo nieko jam nesakiau.
Netrukus vl buvau nuvestas pas tardytoj. Buvo antra valanda dienos, ir kart jo kabinetas buvo
sklidinas viesos, kuri truput velnino uuolaidos. Buvo labai karta. Jis mane pasodino ir labai
mandagiai paaikino, kad mano advokatas negaljo ateiti dl nenumatyt klii. Bet a turs teis
neatsakinti ir palaukti kito karto. Pasakiau, kad galiu atsakinti ir be advokato. Jis paspaud pirtu
mygtuk ant stalo. Atjo jaunas teismo sekretorius ir sitais kone man u nugaros.
Abu susdom krslus. Prasidjo apklausa. Pirmiausia jis pasak, kad mons mane apibdina kaip
tyl ir usidarius, ir norjo suinoti, k a pats apie tai galvoju. A atsakiau: Kad a niekad neturiu ko
svarbaus pasakyti, tai ir tyliu. Jis nusiypsojo kaip ir pirmj kart, pritar, kad tai rimiausia prieastis
tylti, ir pridr: Pagaliau tai visai nesvarbu. Jis nutilo, pasiirjo mane ir, gana staigiai atsitiess,
skubiai itar: Mane dominate tik js. Ne visai suvokiau, k jis nori tuo pasakyti, ir tyljau. Js
poelgyje, pridr jis, daug ko nesuprantu. Esu tikras, kad js padsite man tai isiaikinu. Atsakiau,
kad viskas buvo labai paprasta. Jis mane paragino atpasakoti t dien. Pakartojau tai, k jau buvau
minjs: Reimonas, papldimys, maudymasis, arabai, vl papldimys, altinis, saul ir penki revolverio
viai. Po kiekvieno sakinio jis kartojo: Taip, taip. Kai miau kalbti apie gulint ant ems kn, jis irgi
pritar sakydamas: Gerai. O man nusibodo vis laik kartoti t pai istorij; man atrod, kad dar
niekad nebuvau tiek kalbjs.
Truput patyljs jis atsistojo ir pasak, kad nori man padti, kad jis manim susidomjo ir kad,
Dievui padedant, jis galt k nors padaryti mano labui. Bet prie tai nors man uduoti dar kelet
klausim. Ir be jokios angos paklaus, ar a myljau mam. A atsakiau: Taip, kaip visi, ir
sekretorius, kuris iki iol ritmingai stukseno savo mainle, tikriausiai sumai klavius, nes sustojo ir
pradjo i naujo. Ir vl, regis, be jokio logiko ryio tardytojas paklaus, ar a i tikrj paleidau
penkis vius i eils. A pagalvojau ir patikslinau, kad pirmiausia oviau vien kart, o po keli
sekundi dar keturis kartus. Kodl js palaukte prie audamas antr syk? paklaus jis. Ir vl
man prie akis ikilo raudonas papldimys ir pajutau, kad kakt kepina saul. Bet kart nieko
neatsakiau. Stojo tyla; tardytojas atrod susijaudins. Jis atsisdo, susitar plaukus, pasirm
alknmis stal, truput pasilenk prie mans ir su labai keista iraika paklaus: Kodl, kodl js
ovte gulint ant ems kn? A vl nieko negaljau atsakyti. Tardytojas perbrauk ranka per
kakt ir pakartojo savo klausim truput pasikeitusiu balsu: Kodl? Js privalote man tai pasakyti.
Kodl? A tebetyljau.
Staiga jis pakilo, dideliais ingsniais nujo kabineto gal ir atidar spintos stali. I ten itrauk
sidabrin nukryiuotj ir, artindamasis prie mans, m mojuoti juo. Ir visikai pasikeitusiu, beveik
drebaniu balsu suriko: Ar js inote, kas ia toks? A atsakiau: Taip, be abejo. Tada greitakalbe ir
labai susijaudins pradjo berti, kad jis tiki Diev ir yra tikras, jog n vienas mogus nra tiek kaltas,
kad Dievas jam neatleist, tik reikia, kad atgailaujantysis tapt panaus kdik su tuia ir
pasirengusia visk priimti siela. Visu knu jis buvo palinks vir stalo ir mojavo kryium beveik ties
mano galva. Ties pasakius, a menkai tesigilinau jo samprotavimus pirmiausia todl, kad man buvo
karta ir kabinete skraid didels muss, kurios nuolat taiksi nutpti man ant veido, ir dar dl to,
kad is mogus mane truputl gsdino. A inojau, kad tai juokinga, nes, iaip ar taip, juk nusikaltlis
buvau a. Taiau jis ts toliau. Pamau pradjau suvokti, kad, jo nuomone, mano ipaintyje tra
viena neaiki vieta, btent faktas, kodl a padariau pauz prie audamas antr kart. Visa kita jam
buvo aiku, jis negaljo suprasti tik ito dalyko.
Buvau beketins pasakyti, kad jis bergdiai stengiasi isiaikinti i aplinkyb: ji nra jau tokia
svarbi. Bet jis mane nutrauk ir, isitiesdamas visu giu, paskutin kart paklaus, ar a tikiu Diev.
Atsakiau, kad ne. Jis pasipiktins atsisdo. Pasak, kad to negali bti, kad visi mons tiki Diev, netgi
tie, kurie nusigria nuo jo veido. Jis buvo tuo tvirtai sitikins, ir jeigu kada jam tekt tuo suabejoti, jo
gyvenimas nebeturt prasms. Ar js norite, suuko jis, kad mano gyvenimas nebeturt
prasms? Man atrod, kad tai neturi nieko bendra su manim, ir a taip jam ir pasakiau. Bet per stal
jis jau kio man Krist prie veido ir kaip beprotis auk: A esu krikionis. A jo praau atleisti tavo
kaltes. Kaip tu gali netikti, kad jis kentjo u tave? Pastebjau, kad jis kreipiasi mane tu, bet man
jau viskas buvo nusibod. Kartis dusinte dusino. Kaip ir visuomet, kada noriu nusikratyti kalbaniuoju,
kurio beveik nesiklausau, apsimetu, kad jam pritariu. Mano nuostabai, tardytojas m digauti:
Matai, matai, kartojo jis. Juk tu tiki, juk tu ipainsi jam savo kaltes? Tikriausiai a dar kart
pasakiau: Ne. Jis vl nekteljo krsl.
Jis atrod labai pavargs. Kiek patyljo, tuo tarpu mainl, be perstogs sekusi ms pokalb, dar
stukseno paskutines frazes. Paskui tardytojas dmiai ir truput lidnai pairjo mane ir
sumurmjo: Dar niekad nebuvau regjs tokios sudirusios sielos kaip js. Nusikaltliai, kurie ia
ateidavo, visuomet verkdavo, ivyd kanios simbol. A norjau atsakyti: Todl jie ir verkdavo,
kad buvo nusikaltliai. Bet man topteljo, kad ir a esu toks kaip ir jie. Su ia mintim a vis dar
niekaip negaljau apsiprasti. Tardytojas pakilo tarsi nordamas pasakyti, kad tardymas baigtas. Tik su
kiek nuvargusia veido iraika paklaus, ar a gailiuosi taip pasielgs. Pagalvojau ir atsakiau, kad
veikiau jauiu ne gailest, o kakok nepasitenkinim. Man pasirod, kad jis mans nesuprato. Bet t
dien viskas tuo ir baigsi.
Vliau a danai matydavausi su tardytoju. Tik dabar mane lyddavo advokatas. O tardytojas tiktai
patikslindavo kai kuriuos mano ankstesnius parodymus. Arba drauge su advokatu aptarindavo
mano nusikaltim. Bet i tikrj tuo metu jie visai nesirpino manimi. iaip ar taip, tardym tonas
pamau pasikeit. Atrod, kad tardytojas manimi nebesidomi ir kad mano byla jam pasidar aiki. Jis
jau nebekalbjo man apie Diev, ir a niekad nebemaiau jo taip susijaudinusio kaip t pirmj dien.
Todl ms pokalbiai pasidar nuoirdesni. Keli klausimai, trumpas pokalbis su advokatu ir
tardymas baigdavosi. Mano byla, anot tardytojo, jo savo keliu. Kartais, kai pokalbis bdavo
bendro pobdio, traukdavo j ir mane. A pradjau atitokti. Tokiom valandlm jie nebdavo man
prieiki. Viskas atrod taip paprasta, taip gerai sustyguota ir taip santriai vaidinama, jog man
susidar keistas spdis, tarsi biau taps vienos eimos nariu. Ir, prabgus tiems vienuolikai
mnesi, kuri metu buvau tardomas, beveik stebdamasis galiu pasakyti, kad vargu ar kas mane
taip diugino, kaip tos retos akimirkos, kai tardytojas ilyddavo mane pro kabineto duris ir
plodamas ranka per pet nuoirdiu balsu itardavo: iai dienai uteks, pone Antikriste. Ir tada
mane perduodavo andar rankas.

IV
Net kaltinamj suole visuomet domu pasiklausyti kalbant apie save. Galiu pasakyti, kad savo
kalbose prokuroras ir advokatas daug nekjo apie mane, ir gal net daugiau apie mane negu apie
mano nusikaltim. Ar tos kalbos taip jau skyrsi viena nuo kitos? Advokatas pakeldavo rankas ir
atsipraindamas gindavo kaltinamj. Prokuroras itiesdavo rankas publik ir neatsipraindamas
kaltindavo. Vis dlto mane trikd vienas dalykas. Nors ir buvau labai susirpins, kartais nordavau
sikiti, bet tada mano advokatas sakydavo: Tylkite, nuo to jums bus tik geriau. Kakaip atrod,
kad jie svarsto byl be mans. Viskas vyko man nedalyvaujant. Mano likimas buvo sprendiamas
neatsiklausiant mano nuomons. Tarpais nordavau nutraukti visas kalbas ir pasakyti: Bet kas ia
kaltinamasis? Labai juk svarbu bti kaltinamuoju. Juk ir a turiu kai k pasakyti! Bet, gerai pagalvojus,
a nieko neturjau pasakyti. Beje, turiu pripainti, kad apskritai sudominti kitus mones gali tik
trumpam. Pavyzdiui, prokuroro kalba man labai greit griso. Mane nustebino ar sudomino tiktai
atskiri fragmentai, rank mostai ar itisos tirados, taiau irgi tarsi ikritusios i bendro konteksto.
Jeigu teisingai supratau, jo pagrindin mintis buvo ta, kad mano nusikaltimas buvo apgalvotas i
anksto. Bent jis tai stengsi rodyti. tai jo paties odiai: A tai rodysiu, ponai, rodysiu dvigubai.
Pirmiausia remdamasis nenuneigiamais faktais, o paskui atskleisdamas ios tamsios nusikaltlio
sielos psichologij. Jis trumpai ivardino visus vykius po mamos mirties. Primin, kad buvau
abejingas, neinojau mamos amiaus, kit dien po laidotuvi maudiausi su moterimi, primin kin,
Fernandel ir pagaliau t fakt, kad grau namo su Mari. Ne ikart supratau, apie k jis kalba, nes jis
sak jo meilu, o man ji buvo Mari. Paskui perjo prie Reimono istorijos. Man pasirod, kad jo
samprotavimams nestigo logikos. Tai, k jis sak, buvo panau ties. Susitars su Reimonu, a
paraiau laik, nordamas privilioti jo meilu ir atiduoti j nagus abejotinos morals mogui.
Papldimy iprovokavau Reimono prieus. Reimonas buvo sueistas. A papraiau j revolverio.
plia grau vienas, ketindamas pasinaudoti ginklu. Buvau numats nuauti arab ir nuoviau j.
Paskui kiek palaukiau ir, nordamas sitikinti, kad darbas gerai atliktas, ramiai, tiksliai ir tam tikra
prasme apgalvotai ioviau dar keturis kartus.
Tai ir viskas, ponai prisiekusieji, tar valstybs gynjas. Atkriau jums eig vyki, atvedusi
mog ligi smoningos mogudysts. Pabriu, tai nra paprasta mogudyst arba neapgalvotas
poelgis, kuriame galtume velgti velninani aplinkybi. is mogus, ponai, is mogus yra
protingas. Js girdjot j kalbant, ar ne tiesa? Jis moka atsakinti. Jis ino odi vert. Apie j
negalima pasakyti, kad jis pasielg, nesuvokdamas k dars.
A klausiausi jo kalbos ir tai igirdau, kad mane laiko protingu. Bet a negaljau suprasti, kaip
eilinio mogaus gerosios savybs gali pasidaryti triukinamu jo kaltumo rodymu. Garbs odis, tai
mane taip nustebino, kad a daugiau nebesiklausiau prokuroro kalbos, kol vl igirdau sakant: Ar jis
nors parod, jog gailisi? Ne, ponai, niekada. N karto per vis tardymo laik is mogus netgi
neatrod susijaudins dl tokios lykios piktadarysts. Tuo metu jis atsisuko ir, rodydamas mane
pirtu, vl m berti kaltinimus, kuri prasms a, ties sakant, ne visai supratau. inoma, a
negaljau nepripainti, kad jo odiuose yra dalis tiesos. A ne per labiausiai gailjausi dl savo
poelgio. Bet toks jo tis mane stebino. Norjau pamginti jam nuoirdiai, beveik draugikai
paaikinti, kad a, i teisybs, niekad dl nieko nesigailjau. A visuomet priimdavau tai, k man
atnedavo i arba rytojaus diena. Bet, inoma, dl tokios savo bkls, kurioje buvau atsidrs, su
nieku negaljau kalbti tokiu tonu. Neturjau teiss bti nuoirdus, rodyti ger vali. Ir a
nusprendiau klausytis toliau, nes prokuroras m postringauti apie mano siel.
 Jis pasak, kad bands pavelgti mano siel, bet, ponai prisiekusieji, jos nerads. Jis kalbjo, kad
a besielis mogus ir neturs nieko mogika, ir kad bet kokie moraliniai principai, kuriais vadovaujasi
mogaus irdis, man svetimi. inoma, mes negalime jam to prikiti, pridr prokuroras. Mes
galime jo tik gailtis, nes jis neturi to, kas jam ir neprieinama. Bet jei kalbsime apie ms teism, tai
ia visikai neigiama ir pasyvi tolerancijos doryb turi bti pakeista sunkesne, bet kilnesne dorybe
teisingumu. Ypa tais atvejais, kai tutuma, koki mes ivydome io mogaus irdyje, tampa bedugne,
galinia praudyti ms visuomen. Tada jis ir isak visk apie mano poir mam. Jis pakartojo
tai, k jau buvo minjs anksiau. Bet dabar jis kalbjo apie tai daug ilgiau negu apie mano
nusikaltim, taip ilgai, kad galiausiai a jau nieko negirdjau, tik pajutau, koks nepakeliamas io ryto
kartis. Bent iki to momento, kai prokuroras nutilo ir po trumpos tylos tar labai emu ir labai
skvarbiu balsu: Ms teismas, ponai prisiekusieji, rytoj teis pat lykiausi nusikaltim
tvaudyst. Jo manymu, vaizduot yra bejg prie iaur nusikaltim. Jis drsts tiktis, jog
mons nepasiduos silpnybei ir nubaus piktadar visu grietumu. Bet jis nebijs pasakyti, kad
siaubas, kur jam kelia is nusikaltimas, beveik nublanksta prie mano abejingum. Jo manymu,
mogus, moralikai nuuds savo motin, pats pasialina i moni visuomens lygiai kaip ir tas,
kuris pakl rank ir nuud savo gimdytoj. Bet kuriuo atveju pirmasis parodo keli antrajam,
tampa jo pirmtaku ir teisina jo piktadaryst. Esu sitikins, ponai prisiekusieji, pridr jis,
pakeldamas bals, kad jums neatrodys per daug drsus mano tvirtinimas, jeigu a pasakysiu, kad
mogus, sdintis ant io suolo, yra kaltas ir dl mogudysts, kuri teismas nagrins rytoj. Todl jis
turi bti nubaustas. Tai pasaks prokuroras nusiluost blizgant nuo prakaito veid. Paskui pridr,
kad nors jo pareiga yra labai sunki ir skausminga, bet jis tvirtai j atliks. Jis pareik, kad man nra ko
veikti visuomenje, nes a nepripasts pagrindini jos statym ir negals apeliuoti mogaus ird,
nes man neinomi patys paprasiausi mogikieji jausmai. A reikalauju io mogaus galvos,
pasak jis, ir reikalauju jos lengva irdim. Nors per ilg savo praktik man teko ne syk skelbti
mirties bausmes, taiau dar niekad taip aikiai nejauiau kaip iandien, kad atlikti i sunki
priederm mane skatina visapusikai apgalvotas, gerai sismonintas ventas ir sakmus btinumas ir
siaubas, kur patiriu velgdamas io mogaus veid, neireikiant nieko daugiau, tik isigimim.
Kai prokuroras atsisdo, salje gana ilgai viepatavo tyla. Sdjau apkvaits nuo kario ir
nuostabos. Pirmininkas kosteljo ir labai tyliai paklaus, ar a nieko neturiu pridurti. Pakilau ir
kadangi seniai ruoiausi kalbti, pasakiau, beje, ne visai vietoje, kad a neketinau nuauti arabo.
Pirmininkas atsak, kad tai tik odiai, kad iki iol jis blogai suprats mano gynimosi sistem ir kad jis
bt laimingas, jeigu a, kol dar nekalbjo mano advokatas, patiksliniau savo poelgio motyvus.
Skubiai atsakiau, truput painiodamas odius ir suvokdamas, koks esu juokingas, kad dl to kalta
saul. Salje pasigirdo juokas. Mano advokatas gteljo peiais, ir pirmininkas netrukus jam suteik
od. Bet jis pareik, kad jau vlu, kad jo kalba bsianti ilga, todl jis silo j atidti popieiui.
Teismas sutiko.
Po piet dideli ventiliatoriai be atvangos ko tirt sals or, ir mayts vairiaspalvs teisj
vduokls judjo vien pus. Mano advokato kalba, atrod, niekada nesibaigs. Taiau vienu metu
a suklusau, nes jis pasak: Tai tiesa, a nuoviau. Paskui ts tuo paiu tonu, sakydamas
a kiekvien kart, kai kalbjo apie mane. A labai nustebau. Pasilenkiau prie andaro ir paklausiau,
k tai reikia. Jis man liep nutilti, bet po valandls pridr: Visi advokatai taip daro. Pagalvojau,
kad taip daroma, norint dar labiau mane nualinti nuo bylos, prilyginti mane nuliui ir tam tikra
prasme pakeisti mane. Bet man atrodo, kad a ir taip buvau jau labai toli nuo teismo sals. Be to,
mano advokatas man pasirod juokingas. Jis probgom atsak kaltinimus, o paskui irgi pradjo
postringauti apie mano siel. Bet, mano supratimu, jis nebuvo toks talentingas kaip prokuroras. A
taip pat, sak jis, pavelgiau jo siel, bet prieingai negu ymusis prokuratros atstovas kai k
radau ir galiu pasakyti, kad j skaiiau tarsi atverst knyg. Jis joje perskaits, kad a ess doras
mogus, tvarkingas, nenuilstantis, atsidavs savo staigai tarnautojas, vis mylimas ir jautrus savo
artimo nelaimei. Pasak jo, a buvau pavyzdingas snus ir ilaikiau savo motin, kol galjau. Paskui a
tikjsis, kad seneli prieglauda suteiksianti senai moteriai visus patogumus, kuri a, maai
udirbdamas, nepajgiau jai duoti. A stebiuosi, ponai prisiekusieji, pridr jis, kad buvo sukelta
tiek triukmo dl ios prieglaudos. Juk jeigu tekt rodinti didel i staig naud ir kilni paskirt,
pirmiausia reikt pasakyti, kad jas ilaiko pati valstyb. Jis nepaminjo tiktai laidotuvi, ir a
pajutau jo kalboje sprag. Bet dl vis t ilg frazi, t nesibaigiani dien ir valand, kuri metu
buvo kalbama apie mano siel, man atrod, jog visas mano mintis ulieja bespalvis vanduo ir man
sukasi galva.
Toliau a prisimenu vien tai, kad, kalbant mano advokatui, i gatvs per visas sales mano ausis
pasiek led pardavjo ragelio garsas. Mane upldo prisiminimai apie gyvenim, kuris man
nebepriklaus, bet kuriame a buvau patyrs paius paprasiausius ir paius pastoviausius savo
diaugsmus: prisiminiau vasaros kvapus, priemiest, kur myljau, vakarjant dang, Mari juok ir
sukneles. Ir tada man ugniau gerkl nuo beprasmybs, nuo viso to, k a ia veikiu, ir a
nekantraudamas tetrokau viena: kad viskas baigtsi, a griau kamer ir umigiau. Vos nugirdau,
kaip baigdamas savo kalb advokatas suuko, kad prisiekusieji nepasmerksi myriop garbingo darbo
mogaus, praudiusio savo siel per vien paklydimo minut, ir papra atsivelgti velninanias
aplinkybes teisiant nusikaltl, kuris ir taip jau yra skaudiai nubaustas j aminai grau sin.
Teismas paskelb pertrauk, ir nuvargs advokatas atsisdo. Prie jo jo kolegos ir spaud jam rank.
A igirdau: Puiku, brangusis. Vienas j net kreipsi mane kaip liudytoj: auniai, ar ne?
paklaus jis. A pritariau, bet mano pagyrimas nebuvo nuoirdus buvau per daug pavargs.
O diena jo vakarop, ir kartis kiek atslgo. I keli mane pasiekusi gatvs gars spjau, kad
artja velnios sutemos. Mes visi sdjom ir laukm. O tai, ko mes visi laukm, liet tiktai mane. Dar
kart apvelgiau sal. Viskas buvo taip pat kaip ir pirmj dien. Sugavau urnalisto pilku varku ir
moters-automato vilgsnius. Tada man dingteljo, kad per vis proces n karto vilgsniu
nepaiekojau Mari. A jos neumirau, bet buvau per daug usims. Pamaiau j sdini tarp
Selesto ir Reimono. Ji neymiai man linkteljo lyg sakydama: Pagaliau, ir a pamaiau jos kiek
nusigandus, taiau besiypsant veid. Bet mano irdis liko udara ir a net negaljau atsakyti jos
ypsen.
Teismas gro. Labai greitai buvo perskaitytas sraas klausim prisiekusiesiems. A igirdau
kaltinamas mogudyste... i anksto, apgalvotai... velninanios aplinkybs. Prisiekusieji ijo, o
mane ived kambarl, kuriame jau buvau pirmj dien. Prie mans prijo advokatas: jis buvo
labai pagyvjs ir kalbjo su manimi taip atvirai ir nuoirdiai kaip niekada. Jis mans, kad viskas
bsi gerai ir kad a isisuksis keleriais kaljimo ar katorgos metais. Paklausiau, ar yra kasacijos
galimyb nepalankaus nuosprendio atveju. Jis atsak, kad ne. Jo taktika vieai nedstyti savo
ivad ir nenuteikti prie save teisj. Jis man paaikino, kad kasacinis teismas nepanaikina
nuosprendio taip sau, be prieasties. Man tai pasirod visikai aiku, ir a sutikau su jo
samprotavimais. Jeigu reikal pairtume altakraujikai, viskas atrodyt natralu. Juk prieingu
atveju prireikt daug nereikalingos raliavos. Bet kuriuo atveju, tar mano advokatas, dar yra
malons praymas. Bet esu sitikins, kad viskas baigsis gerai.
Mes laukme labai ilgai, manau, beveik tris ketvirius valandos. Pagaliau suskambjo varpelis.
Advokatas paliko mane sakydamas: Prisiekusij seninas perskaitys atsakymus. Jus ves tik
skelbiant nuosprend. Sutrinksjo durys. mons bginjo laiptais, ir a negaljau suprasti, kur arti
ar toli. Paskui igirdau, kad salje kakas dusliu balsu kak skaito. Kai vl suskambjo varpelis ir
atsidar kambarlio durys, mane vis uliejo sals tyla, tyla ir keistas jausmas, kuris upldo man
pastebjus, kad jaunasis urnalistas nusuko al akis. A net nepasiirjau Mari. Nespjau, nes
pirmininkas kakaip keistai pareik, kad prancz tautos vardu vieai aiktje man bus nukirsta
galva. Ir tada man pasirod, jog vis veiduose a atpainau t pat jausm. Man regis, tai buvo
pagarba. andarai su manim buvo labai mandags. Advokatas udjo deln man ant rieo. A
daugiau nieko nebegalvojau. Bet teismo pirmininkas paklaus, ar a neturiu k pridurti. A
pamsiau ir pasakiau: Ne. Ir tada mane ived.

V
A trei kart atsisakiau priimti kapelion. A nieko neturiu jam pasakyti, a nenoriu su juo kalbti,
a ir taip j gana greitai pamatysiu. iuo metu mane domina tik viena itrkti i to mechanizmo,
suinoti, ar neivengiamyb gali turti ieit. Mane perkl kit kamer. Dabar, guldamas lovoje, a
matau tiktai dang ir nieko daugiau. Visos mano dienos praeina stebint besikeiianias dangaus
spalvas artjant nakiai. Isitiesiu, susidedu rankas po galva ir laukiu. Jau neinau kelint kart klausiu
save, ar buvo tarp pasmerktj mirti toki, kuriems bt pavyk itrkti i to nepermaldaujamo
mechanizmo, dingti prie pat egzekucij, prasiverti pro policijos kordonus. Prikaiioju sau, kodl
anksiau neskyriau pakankamai dmesio egzekucij apraymams. Visuomet reikt domtis tais
klausimais. Niekuomet neinai, kas gali atsitikti. Kaip ir visi skaitydavau byl apvalgas laikraiuose.
Bet tikriausiai yra speciali veikal, kuriais niekuomet nesidomjau. Ten gal biau rads apraym,
kaip pasmerktieji pabga. Gal biau suinojs, kad buvo bent vienas atvejis, kai ratas sustojo, kad
nesulaikom jo sukimsi bent vien vienintel kart sustabd ar pakeit atsitiktinumas ir laim. Nors
vien kart! Tam tikra prasme to man bt utek. Mano irdis bt atlikusi visa kita. Laikraiai
danai rao apie skol visuomenei. Pasak j, t skol reikia grinti. Bet tai neteikia peno vaizduotei.
Visai kas kita galimyb pabgti, galimyb paeisti negailesting ritual, sudti t beprotik
bgim vis vilt. Be abejo, ta viltis savotika tai viltis bti nuautam ant gatvs kampo ar bgant
gauti kulk pakau. Bet, gerai pasvarsius, niekas man negaljo duoti tokios prabangos, viskas man
buvo uginta, mane glemsi bausms mechanizmas.
Kad ir labai nordamas, a negaljau susitaikyti su ia ugaulia tiesa. Juk gal gale atrod
absurdikai juokingas neatitikimas tarp nuosprendio, t ties pagrindusio, ir nesutrikdomos jo eigos
nuo tos akimirkos, kai nuosprendis buvo paskelbtas. Tas faktas, kad nuosprendis buvo perskaitytas
atunt, o ne penkt valand, faktas, kad nuosprendis galjo bti visai kitoks, kad j padar mons,
kurie keiia baltinius, kad jis paskelbtas vardu tokios netikslios svokos, kaip prancz (arba vokiei,
arba kin) tauta, gerokai menkino, mano nuomone, tokio sprendimo rimtum. Taiau turiu pripainti,
kad nuo tos akimirkos, kai nuosprendis buvo priimtas, jo rezultatai tapo tokie pat rimti, tokie pat
apiuopiami kaip ir i siena, prie kurios guljau prisiplojs visu knu.
Tomis valandomis a prisiminiau vien istorij, kuri mama man pasakojo apie tv. A jo
nepainojau. Galbt tik tiek ir inojau apie t mog, kiek apie j anuomet pasakojo mama: kart jis
nujo pasiirti, kaip bus vykdyta mirties bausm vienam mogudiui. Jam darsi bloga vien nuo
minties, kad jis eis irti to reginio. Taiau jis vis dlto nujo ir grs kone vis ryt vm. Tada kur
laik tvas man kl pasibjaurjim. Dabar supratau, kad tai labai paprasta. Kaipgi a tada
nepagalvojau, kad juk nieko nra svarbiau u mirties bausm ir kad mogui apskritai ji tra
vienintelis tikrai domus dalykas! Jeigu kada nors man pavykt itrkti i kaljimo, a eiiau irti
vis egzekucij. Bet, man regis, a be reikalo pagalvojau apie toki galimyb. Nes vos tik sivaizdavau
save laisv, stovint ankst ryt, taip sakant, kitapus policijos kordono, vos tik sivaizdavau ess
irovas, atjs stebti egzekucijos, o paskui bevemiantis, ird man uliejo nuodinga diaugsmo
banga. Bet juk tai buvo tikra beprotyb. A be reikalo leidau sau daryti tokias prielaidas, nes po
valandls man pasidar taip bjauriai alta, kad a susirangiau po apklotu. Kalenau dantimis,
negaldamas susivaldyti.
Bet, inoma, mogus ne visuomet gali bti protingas. Kitais kartais, pavyzdiui, a sudarindavau
statym projektus. Reformuodavau baudiamj kodeks. A maniau, kad svarbiausia palikti
pasmerktajam kai kuri isigelbjimo galimybi. Pakakt vienos i tkstanio, kad daug kas
pasikeist. Man atrodo, kad galima irasti tok chemin jungin, kur prarijs pacientas (a taip ir
pagalvojau: pacientas) mirt devyniais atvejais i deimties. Jis tai inot i anksto tokia btina
slyga. Juk, gerai pagalvojs, ramiai visk apsvarsts a konstatavau, kad giljotina turi didel trkum:
ji nepalieka jokios vilties, absoliuiai jokios. odiu, paciento mirtis garantuota. Viskas baigta, gerai
sutvarkyta, klausimas isprstas ir prie jo nebra ko grti. Jeigu giljotinos peilis usikirst, smg
pakartot i naujo. Tokiu bdu lidniausia yra tai, kad nuteistasis bt priverstas norti, kad maina
gerai veikt. Man atrodo, kad tai giljotinos trkumas. Tam tikra prasme tai tiesa, bet antra vertus,
turjau pripainti, kad ia btent ir yra gero bausms organizavimo paslaptis. odiu, nuteistasis
priverstas bendradarbiauti. Jis suinteresuotas, kad viskas vykt sklandiai.
A taip pat buvau priverstas konstatuoti, kad iki iol mano poiris iais klausimais buvo
neteisingas. Ilgai sivaizdavau neinau kodl, kad einant giljotin reikia ulipti laipteliais ant
eafoto. Manau, dl ko kalta 1789 met revoliucija tai yra visa tai, k buvau skaits ar mats
paveikslliuose. Bet vien ryt prisiminiau nuotrauk, atspausdint laikratyje vienos plaiai
nuskambjusios bausms proga. Giljotina buvo paprast paprasiausiai pastatyta ant ems. Ji buvo
daug siauresn, negu a galvojau. Kaip keista, kad neinojau to anksiau. Nuotraukoje mane
priblok tos mainos ivaizda tai buvo tikslus, tobulas ir blizgantis krinys. Visuomet perdtai
galvoji apie tai, ko neinai. Turiu pasakyti, kad i tikrj ia viskas labai paprasta: mechanizmas stovi
tame paiame lygyje kaip ir einantis prie jos mogus. Jis eina prie jos taip, kaip paprastai mogus
eina prie mogaus. Tai irgi man pasirod labai nedomu. Lipti ant eafoto, kopti tarsi atvir dang
tai kas gali kaitinti vaizduot. O ia visk padaro tas baisus mechanizmas: nuteistajam nukerta
galv kakaip taktikai, tarsi kiek gdydamasis, bet labai tiksliai.
Dar buvo du dalykai, apie kuriuos nuolat galvojau: aura ir malons praymas. Taiau stengiausi
bti protingas ir apie tai negalvoti. Pasistiebdavau, irdavau dang, stengdavausi juo susidomti.
tai jis tampa alias vadinasi, artja vakaras. Paskui a stengiausi nukreipti savo mintis.
Klausydavausi, kaip plaka irdis. A negaljau sivaizduoti, kad is jau taip seniai mane lydintis garsas
galt nutilti. Mano vaizduot niekada nebuvo laki. Ir vis dlto stengiausi sivaizduoti t akimirk, kai
nebejausiu irdies di tvinksint smilkiniuose. Bet veltui. Vis laik nedav ramybs aura ir malons
praymas. Galop nusprendiau, jog protingiausia susitaikyti.
Jie ateina autant, a tai inojau. Apskritai visas naktis praleisdavau belaukdamas auros. Niekada
nemgau bti ukluptas netiktai. Stengiausi bti viskam pasiruos. tai kodl visai nustojau
miegojs, tik truput nusnsdavau dien, o kiauras naktis kantriai laukdavau, kol auktai, u lango,
siiebs viesa. Sunkiausia buvo ta baisi valanda, kai, mano iniomis, jie paprastai darbuodavosi.
Ikart po vidurnakio imdavau laukti. Dar niekad mano ausis nebuvo pagavusi itiek bruzdesio, itiek
tyli gars. Taiau galiu pasakyti, kad tam tikra prasme man seksi, nes per vis t laikotarp n karto
neigirdau ingsni. Mama danai sakydavo, kad niekuomet mogus nra visikai nelaimingas. A tai
patyriau kaljime, kai dangus parausdavo ir mano kamer prasiskverbdavo naujos dienos viesa. O
juk galjau igirsti ingsnius, ir mano irdis bt galjusi plyti. Nuo menkiausio narjimo puldavau
prie dur, beprotikai laukdavau prispauds aus prie lent tol, kol suvokdavau girds tik savo
kvpavim, gsdinant mane kimiu, nelyginant uns, urzgimu, ir vis dlto mano irdis neplydavo ir
a ilodavau dar dvideimt keturias valandas.
O itis dien tegalvodavau apie malons praym. Man atrodo, kad i t mini pamiau visk,
kas jose buvo geriausia. A vairiapusikai vertindavau praym ir i savo apmstym darydavau
kuo palankiausias sau ivadas. A visada imdavau ieities taku pai blogiausi prielaid: mano
praymas atmestas. Na k gi, vadinasi, a mirsiu. Ir, aiku, anksiau u kitus. Bet visi ino, kad
gyvenimas nra vertas t pastang, kuriomis u j mokama. A inau, kad i esms maas
skirtumas ar mirsi trisdeimties met, ar septyniasdeimties, iaip ar taip, abiem atvejais kiti vyrai
ir kitos moterys tebegyvens, ir taip bus tkstanius met. odiu, ia viskas aiku kaip dien. Mirsiu
juk a ar dabar, ar po dvideimties met. Mane kiek trikd tai, kad ioje apmstym vietoje
imdavo palusiai plakti irdis, pagalvojus apie galimyb pragyventi dar dvideimt met. Man
belikdavo tik ugniauti ias mintis ir sivaizduoti, kokios mintys ateit galv po t dvideimties
met, kai vis tiek reikt mirti. Kai mogus mirta, akivaizdu, kad tada pasidaro nesvarbu, kaip ir
kada tatai vyksta. Vadinasi (svarbiausia atsiminti, k reikia tas vadinasi), vadinasi, a turiu
susitaikyti su mintim, kad praymas bus atmestas.
Ir tada, tik tada a turjau, taip sakant, teis apsvarstyti ir antrj hipotez: mans bus pasigailta.
Sunku bdavo sutramdyti t kart kraujo bang, kuri utvindydavo mane beprotiku diaugsmu.
Reikjo imokti slopinti t sielos riksm, apmalinti j protu. i antrj hipotez reikjo priimti
paprastai, natraliai, kad atrodyt tikinamesnis mano susitaikymas nepasisekus pirmajai. Kai man
pavykdavo veikti save, a laimdavau valand ramybs. O tai jau is tas.
Kaip tik toki valand a dar kart atsisakiau priimti kapelion. Guljau lovoje ir i tam tikros
gelsvai auksins dangaus spalvos spjau besiartinant vasaros vakar. K tik buvau susitaiks mintyse,
jog mano malons praymas atmestas, ir jauiau, kaip gyslomis ritmingai teka kraujas. Kam man
reikalingas tas kapelionas? Pirm kart po ilgo laiko pagalvojau apie Mari. Jau seniai ji man nebera.
vakar ilgiau pasamprotavs supratau, kad jai tikriausiai nusibodo bti nuteistojo myriop meilue.
Taip pat pagalvojau, kad ji gal serga arba numir. Nebt nieko nuostabaus. I kur a galjau k nors
inoti dabar, kai fizikai mes buvome atskirti ir niekas daugiau ms nesiejo, niekas nebetrauk prie
kits kito? Beje, Mari dabar a prisiminiau visai abejingai. Mirusi ji mans nebedomino. Man tai atrod
visai normalu, nes gerai supratau, kad po mano mirties mons mane pamir. O ir kam a jiems
bsiu reikalingas? A netgi negaljau tvirtinti, kad ta mintis mane bt slgusi. Kaip tik t akimirk
jo kapelionas. J pamats krpteljau. Jis tai pastebjo ir papra nebijoti. A pasakiau, kad
paprastai jis ateidavo kitu laiku. Jis atsak, kad tai draugikas vizitas, neturs nieko bendra su mano
malons praymu, apie kur jis nieko neins. Jis atsisdo ant mano lovos ir pakviet mane sstis
alia savs. A atsisakiau. Ir vis dlto man patiko jo lipnus tonas.
Valandl jis sdjo, atsirms alknmis kelius, nuleids galv, ir irjo savo rankas. Jos buvo
laibos ir raumeningos, panaios du guvius vrelius. Ltai patryn jas vien kit. Paskui vl tarsi
apmir ir sdjo nuleids galv taip ilgai, jog vienu metu buvau j beveik pamirs.
Bet staiga jis pakl galv ir pavelg tiesiai man veid. Kodl js atsisakote mane priimti?
paklaus jis. Atsakiau, jog netikiu Dievu. Jis pasiteiravo, ar a tuo sitikins. Atsakiau, kad nesigilinau
klausim, nes man jis nra svarbus. Tada jis atsities ir atsikol peiais sien, pasidjs rankas ant
keli. Tarsi kalbdamas su kuo nors kitu, o ne su manim, jis pasak, kad danai mes tariams es kuo
nors sitikin, o i tikrj taip nra. A nieko neatsakiau. Jis pairjo mane ir paklaus: K js apie
tai galvojate? Atsakiau, kad tai visai galimas daiktas, kad, iaip ar taip, jeigu a nesu tikras, kas mane
i tikrj domina, tai esu visikai tikras tuo, kas mans nedomina. Ir btent tai, apie k jis kalba,
mans nedomina.
 Jis nukreip akis al ir, nekeisdamas kno padties, paklaus, ar a taip kalbs i begalins
nevilties. Paaikinau, kad nesu nusivyls. Tiktai bijau, o tai juk visikai natralu. Dievas jums
padt, pridr jis. Kiek tik pamenu, visi, patek panai padt, sugrdavo prie jo. A sutikau,
kad tai j teis. Be to, vadinasi, jie turjo tam laiko. O a nenoriu, kad man padt, ir i tikrj turiu
per maai laiko, kad domiausi tuo, kas mans nedomina.
Tuo metu jo rankos nervingai sujudjo, bet jis susivald ir m lyginti sutanos raukles. Baigs
kreipsi mane odiais mielas drauge; jis itaip kalbs ne todl, kad a pasmerktas mirti; jo
nuomone, mes visi pasmerkti mirti. Bet a j nutraukiau, sakydamas, kad tai ne tas pats, ir kad tai,
beje, jokiu bdu negali mans paguosti. Tiesa, sutiko jis. Bet jeigu nemirsite iandien, vis tiek
mirsite vliau. Ir tada kils tas pats klausimas.
Kaip js pakelsite tok bais ibandym? Atsakiau, kad lygiai taip pat kaip ir dabar.
Sulig iais odiais jis pakilo ir pairjo man tiesiai akis. A puikiai moku t aidim. Pats danai
taip darydavau su Emanueliu arba Selestu, ir paprastai jie nuleisdavo akis. Kapelionas taip pat gerai
mokjo t aidim, a i karto tai supratau: jis irjo mane n nemirkteldamas. Ir be jokio virpesio
balse paklaus: Vadinas, js niekuo netikite ir gyvenat mintimi, jog su mirtimi viskas baigias?
Taip, atsakiau a.
Tada jis nuleido galv ir vl atsisdo. Pasak, kad jam mans gaila. Jo nuomone, mogui tokios
mintys nepakeliamos. O a pajutau, kad jis man pradeda nusibosti. Tada irgi nusisukau ir nujs
atsistojau po langeliu ir atsirmiau peiu sien. A neatidiai klausiausi, k jis neka, bet igirdau,
kad vl pradeda mane klausinti. Jis kalbjo susirpinusiu, sakmiu balsu. Supratau, kad jis jaudinasi,
ir a pradjau atidiau klausytis.
Jis sak ess sitikins, kad mano praymas bus iklausytas, bet kad a vis tiek jausis kalts nat,
kurios turiu atsikratyti. Jo manymu, moni teismas yra niekas, o Dievo teismas viskas. Pasakiau,
kad vis dlto mane nuteis pirmasis. Bet dvasininkas atsak, kad tai nenuplov mano nuodms.
Atkirtau, kad neinau, kas tai yra nuodm. Man tiktai buvo pareikta, kad esu kaltas. A kaltas, a ir
umoksiu niekas negali i mans reikalauti daugiau. Tada jis vl atsistojo, ir a pagalvojau, kad
nordamas pajudti tokioje siauroje vienutje jis neturi pasirinkimo gali tiktai sdti arba stovti.
Stovjau beds akis em. Jis eng ingsn mano pus ir sustojo, lyg nedrsdamas prisiartinti.
irjau pro grotas dang. Js klystate, snau, tar jis. I js gali pareikalauti daugiau. Ir
tikriausiai pareikalaus. Ir ko gi? Gali pareikalauti, kad pamatytumt. K pamatyiau?
Kunigas apsivalg ir staiga atsak pavargusiu balsu: Visi tie akmenys alsuoja skausmu, a tai
inau. Visuomet iriu juos su lidesiu. Bet gerai inau, kad ir patys didiausi varguoliai mat i
vienuts tamsos kylant Dievo veid. tai i js ir reikalaujama, kad js ivystumte veid.
Truput pagyvjau. Pasakiau, kad itisus mnesius matau vien ias sienas. Nieko nra pasaulyje, k
painiau geriau u jas. Gal anksiau ir iekojau ia kakieno veido. Bet is veidas vytjo kaip saul ir
deg geismo liepsna: tai buvo Mari veidas. Veltui jo iekojau. Dabar viskas baigta. Juk gal gale
niekas taip ir nepasirod i t tamsa alsuojani akmen.
Kapelionas pavelg mane kakaip lidnai. Dabar stovjau nugara atsikols sien, ir dienos
viesa krito man ant kaktos. Jis pasak por odi, kuri neigirdau, ir skubiai paklaus, ar leisiau
jam mane pabuiuoti. Ne, atsakiau. Jis nusisuko, nujo prie sienos ir ltai j perbrauk ranka.
Nejaugi js taip mylite i em? sumurmjo. A nieko neatsakiau.
Jis ilgai stovjo nusisuks. Jo buvimas mane slg ir erzino. Jau ruoiausi pasakyti, kad ieit, kad
palikt mane, bet jis staiga atsisuko ir, pagautas kakokio kvpimo, suuko: Ne, a negaliu patikti.
Esu sitikins, kad js kada nors trokote kito gyvenimo. Atsakiau, kad tikrai taip ir buvo, bet tai nra
n kiek svarbiau negu sivaizduoti, jog tu esi turtingas, greitai plauki ar turi graesn nei kit veid.
Visos tos svajons to paties galo. Bet jis mane nutrauk ir paklaus, kaip a sivaizduoju t kit
gyvenim. Tada a surikau: Tok gyvenim, kuriame galiau prisiminti it! ir tutuojau pasakiau,
kad man gana. Jis norjo dar pakalbti apie Diev, bet a prijau prie jo ir paskutin kart pamginau
paaikinti, kad man liko nedaug laiko ir a nenoriu jo gaiinti su Dievu. Jis band pakeisti tem,
paklausdamas, kodl a jam sakau pone uuot sakes tve. Tai mane suerzino, ir a atsakiau, kad
jis nra mano tvas: jis su kitais.
Ne, snau, tar jis, ddamas rank ant peties. A su jumis. Bet js to neinote, nes js irdis
akla. A melsiuosi u jus.
Neinau kodl, bet tada mano viduje kakas trko. A miau visa gerkle aukti, pldau j ir
draudiau jam melstis u mane. A sugriebiau j u sutanos apykakls. Iliejau jam visk, k turjau
irdy, perokdamas nuo diaugsmo prie siio. Koks jis atrodo teisuolis, ar ne? Taiau jokia jo tiesa
nra verta nors vieno moters plauko. Jis netgi nra tikras, ar gyvena, nes jis gyvena kaip numirlis.
Taip, a jam atrodau nieko neturs. Bet a esu tikras savimi, tikras viskuo, tikresnis u j, tikras tuo, kad
gyvenu ir kad tuoj ateis mirtis. Taip, a teturiu vien tai. Taiau i tiesa bent priklauso man, lygiai kaip
ir a jai. A buvau teisus, esu teisus ir visuomet bsiu teisus. A gyvenau taip, o galjau gyventi ir
kitaip. Dariau viena ir nedariau kita. A nepadariau ito, nes padariau an. Na ir kas i to? Atrodo, lyg
vis laik biau lauks ios minuts ir io pragiedrulio, kada bsiu iteisintas. Niekas, niekas
nesvarbu, ir a puikiai inau kodl. Jis taip pat tai ino. I mano ateities gelmi per dar neatjusius
metus vis mano absurdik gyvenim nuodijo tamsos dvelksmas ir is dvelksmas sulygino visk, k
man sil metai, nerealesni u mano igyventuosius. K man reikia kit mirtis, motinos meil, k
man reikia jo Dievas, vienokie ar kitokie moni gyvenimai ir likimai, jeigu vienintelis likimas turjo
pasirinkti mane pat, o kartu su manimi milijardus irinktj, kurie kaip ir jis sakosi es mano broliai.
Ar jis supranta, ar jis pagaliau tai supranta? Visi irinktieji. Visi, visi irinktieji. Jie taip pat vien
dien bus nuteisti. Jis taip pat bus nuteistas. J apkaltins mogudyste, bet nuudys u tai, kad
neverk per savo motinos laidotuves. Salamano uo vertas tiek pat kiek ir jo mona. Maoji moteris-
automatas tiek pat kalta kiek ir paryiet, kuri buvo veds Masonas, arba Mari, kuri norjo, kad a j
vesiau. Nesvarbu, kad Reimonas buvo mano draugas, taip pat ir Selestas, kuris buvo daug vertesnis
u j. Nesvarbu, kad Mari iandien buiuojasi su kokiu nors nauju Merso. Ar jis supranta. is
nuteistasis, kad i mano ateities gelmi... Pritrkau kvapo beaukdamas. Bet sargai jau pl
kapelion man i rank ir grasino man. Taiau jis nuramino juos ir valandl tyldamas irjo
mane. Jo akys buvo pilnos aar. Jis apsisuko ir dingo u dur.
Jam ijus a nusiraminau. Buvau iseks ir kritau ant lovos. Tikriausiai buvau umigs, nes mane
paadino vaigdi viesa ant veido. Iki mans atplauk kaimo garsai. Nakties, ems ir druskos
kvapai gaivino mano smilkinius. Kaip vilnis uliejo nuostabi ios umigusios vasaros ramyb. T
akimirk kakur toli tamsoje, baigiantis nakiai, suk sirenos. Jos skelb, kad laivai iplaukia pasaul,
kuriam a dabar jau abejingas. Po ilgo laiko pirm kart pagalvojau apie mam. Rodos, a supratau,
kodl gyvenimo pabaigoje ji isirinko sau suadtin, kodl ji aid naujo gyvenimo pradi. Ten,
ten irgi, toje prieglaudoje, kurioje geso gyvenimai, vakaras buvo kaip lidnas atokvpis. Stovdama
ties mirties slenksiu, mama, matyt, jautsi isivadavusi nuo jos ir pasiruousi visk pergyventi i
naujo. Niekas, niekas neturjo teiss jos apverkti. Ir a taip pat pasijutau gals visk vl igyventi i
naujo. Lyg is didiulis pykio protrkis bt mane nuvals nuo blogio, ivadavs nuo vilties, i
nakt, piln enkl ir vaigdi, a pirm kart atsivriau velniam pasaulio abejingumui. Ivyds j,
tok pana save, tok gimining, pajutau, jog buvau ir dar tebesu laimingas. Kad viskas bt baigta,
kad a jausiausi ne toks vienias, man belieka palinkti sau, kad mirties bausms vykdymo dien
susirinkt daug irov ir kad jie sutikt mane neapykantos ksniais.