AB-47-1

TEISMŲ PRAKTIKOS SMURTO ARTIMOJE APLINKOJE BAUDŽIAMOSIOSE

BYLOSE APŽVALGA

Turinys
Įvadinės pastabos .............................................................................................................................1
1. Fizinės prievartos (smurto) (BK 129, 135, 138, 140 straipsniai) kvalifikavimo probleminiai
aspektai smurto artimoje aplinkoje baudžiamosiose bylose ............................................................3
1.1. Savo artimojo giminaičio ar šeimos nario nužudymo (BK 129 straipsnio 2 dalies
3 punktas), tyčinio sveikatos sutrikdymo (BK 135 ir 138 straipsnio 2 dalies 3 punktas,
140 straipsnio 2 dalis) ar fizinio skausmo sukėlimo (BK 140 straipsnio 2 dalis) kvalifikavimo
probleminiai aspektai ...................................................................................................................3
1.2. Fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo savo artimajam giminaičiui
ar šeimos nariui, kuris yra mažametis (BK 140 straipsnis), kvalifikavimo probleminiai
aspektai ......................................................................................................................................10
2. Psichinės prievartos (smurto) kvalifikavimo probleminiai aspektai smurto artimoje aplinkoje
baudžiamosiose bylose ..................................................................................................................14
3. Nusikalstamų veikų žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui probleminiai
aspektai smurto artimoje aplinkoje baudžiamosiose bylose (BK 149, 150, 153 straipsniai) ........17
4. Piktnaudžiavimas tėvų, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar
pareigomis (BK 163 straipsnis) .....................................................................................................19
5. Teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymo (BK 245 straipsnis) kvalifikavimo
probleminiai aspektai smurto artimoje aplinkoje baudžiamosiose bylose ....................................23
6. Kai kurie atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo
(BK 37 straipsnis) ir kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko (BK 38 straipsnis)
probleminiai aspektai smurto artimoje aplinkoje baudžiamosiose bylose ....................................27
Išvados ...........................................................................................................................................32

Įvadinės pastabos

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos, kad šeima yra

visuomenės ir valstybės pagrindas, taip pat kad valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę,
tėvystę ir vaikystę, be kita ko, įpareigoja įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį
reguliavimą, kuriuo būtų užtikrinta, kad šeima, taip pat motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip
konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos (Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d., 2004 m. kovo 5 d., 2011 m. rugsėjo 28 d.,
2012 m. vasario 27 d., 2012 m. birželio 4 d. nutarimai). Baudžiamoji atsakomybė yra taikoma už
pavojingiausius šių konstitucinių vertybių pažeidimus – padarytas nusikalstamas veikas,
kuriomis, be kita ko, gali būti kėsinamasi ir į kitas pamatines Konstitucijoje įtvirtintas vertybes –
asmens fizinį ir psichinį neliečiamumą, gyvybę, sveikatą ir kt.
Smurto artimoje aplinkoje formos yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos apsaugos nuo
smurto artimoje aplinkoje įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje, pagal kurią smurtas – tai veikimu ar
neveikimu asmeniui daromas tyčinis fizinis, psichinis, seksualinis, ekonominis ar kitas poveikis,
dėl kurio asmuo patiria fizinę, materialinę ar neturtinę žalą. Lietuvos Respublikos baudžiamasis
kodeksas (toliau – ir BK) nenumato smurto artimoje aplinkoje sąvokos, kaip ir atskiros šių
nusikalstamų veikų rūšies, tačiau jame įtvirtintos ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl atskirų
 2

nusikalstamų veikų sąlygos, jei buvo nustatyti smurto artimoje aplinkoje požymiai
(BK 140 straipsnio 4 dalis, 145 straipsnio 3 dalis, 148 straipsnio 2 dalis, 149 straipsnio 5 dalis,
150 straipsnio 5 dalis, 151 straipsnio 3 dalis, 165 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į plačią smurto
artimoje aplinkoje apibrėžtį, smurtu artimoje aplinkoje laikomos ne tik šios, bet ir kitos
nusikalstamos veikos, kurios padaromos artimoje aplinkoje1 ir kuriomis sukeliama fizinė,
materialinė ar neturtinė žala. Atsižvelgiant į tai, šioje apžvalgoje yra apibendrinta ta Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir kasacinės instancijos teismas) praktika, kurioje atspindėta
smurto artimoje aplinkoje specifika ir jos įtaka padarytos veikos kvalifikavimui. Pasirinktas
kasacinės jurisprudencijos atrankos kriterijus nepaneigia kitų – bendresnių, ne tik smurto
artimoje aplinkoje atveju kylančių padarytų nusikalstamų veikų sudėties požymių aiškinimo ir
inkriminavimo problemų.
Smurto artimoje aplinkoje kvalifikavimo probleminiai klausimai šioje apžvalgoje iškelti
ir analizuoti atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010–2017 m. suformuotą praktiką
įvairių kategorijų baudžiamosiose bylose: apžvalgoje pasisakyta dėl fizinės ir psichinės
prievartos (smurto), nusikalstamų veikų žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir
neliečiamumui (BK 149–151, 153 straipsniai), piktnaudžiavimo tėvų, globėjo ar rūpintojo arba
kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis (BK 163 straipsnis), teismo sprendimo,
nesusijusio su bausme, nevykdymo (BK 245 straipsnis) kvalifikavimo aspektų. Apžvalgoje taip
pat analizuoti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo
(BK 37 straipsnis) ir kaltininkui bei nukentėjusiam asmeniui susitaikius (BK 38 straipsnis)
taikymo ypatumai smurto artimoje aplinkoje baudžiamosiose bylose.
Skirdami bausmes už smurtą artimoje aplinkoje, teismai turi vadovautis bausmės
paskirtimi (BK 41 straipsnio 2 dalis), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio
2 dalis) ir kitomis baudžiamajame įstatyme įtvirtintomis bausmių skyrimo taisyklėmis. Pagal
baudžiamąjį įstatymą kartu su bausme gali būti skiriamos BK 67 straipsnio 3 dalyje numatytos
baudžiamojo poveikio priemonės, kurios turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį
(BK 67 straipsnio 1 dalis). Smurto artimoje aplinkoje baudžiamosiose bylose, be kitų, yra
aktualios įpareigojimo gyventi skyrium nuo nukentėjusio asmens ir (ar) nesiartinti prie
nukentėjusio asmens arčiau nei nustatytu atstumu bei dalyvavimo smurtinį elgesį keičiančiose
programose baudžiamojo poveikio priemonės (BK 721 ir 722 straipsniai).
Sprendžiant dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo prokuroro reikalavimu
(BPK 167 straipsnio 2 dalis), atsižvelgiama į tai, kad smurtas artimoje aplinkoje dėl jo
sukeliamos žalos visuomenei yra laikomas visuomeninę reikšmę turinčia nusikalstama veika
(Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 1 straipsnio 1 dalis).
Daugeliui pasaulio valstybių aktualią smurto artimoje aplinkoje problemą siekiama
spręsti tarptautiniu ir regioniniu (Europos) lygmeniu. Šiuo aspektu vienas Lietuvos Respublikai
svarbesnių tarptautinės teisės aktų – Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija
(toliau – ir Konvencija), kurios nuostatos aiškinamos Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau –
ir EŽTT) praktikoje. Pagal Konvenciją valstybės narės įpareigojamos veiksmingai garantuoti, be
kita ko, asmens teisę į gyvybę, fizinį ir psichinį neliečiamumą, taip pat teisę į šeimos gyvenimo
gerbimą, būsto neliečiamumą (Konvencijos 2, 3 ir 8 straipsniai). Vadovaujantis EŽTT praktika,
valstybė turi pareigas apsaugoti šias vertybes nuo, be kita ko, nusikalstamų kėsinimųsi. Taigi
nurodytos Konvencijos nuostatos ir atitinkami EŽTT sprendimai yra reikšmingi aiškinant ir
taikant baudžiamąjį bei baudžiamojo proceso įstatymus bylose dėl smurto artimoje aplinkoje.
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos dėl valstybės pareigų ginant asmenį nuo smurto
artimoje aplinkoje aspektai (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 2, 3,
8 straipsniai) analizuojami šios Teismų praktikos Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų
santraukų skyriuje.

1
Artima aplinka – aplinka, kurią sudaro asmenys, siejami arba praeityje sieti santuokiniais, partnerystės, svainystės
ar kitais artimais ryšiais, taip pat asmenys, kartu gyvenantys ir tvarkantys bendrą ūkį (Apsaugos nuo smurto artimoje
aplinkoje įstatymo 2 straipsnio 1 dalis).
 3

1. Fizinės prievartos (smurto) (BK 129, 135, 138, 140 straipsniai) kvalifikavimo
probleminiai aspektai smurto artimoje aplinkoje baudžiamosiose bylose

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje plėtojama asmens neliečiamumo koncepcija jį

susieja su jo fiziniu ir psichiniu neliečiamumu (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d.
nutarimas). Tai suponuoja įstatymų leidėjui pareigą užtikrinti, kad žmogus bus saugomas nuo bet
kokio nepagrįsto išorinio <...> kitų asmenų poveikio jo gyvybei, sveikatai, fizinio aktyvumo
laisvei ir bet kokio kėsinimosi į jo psichinę ir dvasinę būseną, jo intelektinę ir kūrybinę raišką
(Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas). Žmogaus teisės į fizinį ir psichinį
neliečiamumą apsauga, inter alia (be kita ko), nuo nusikalstamų veikų, yra konstituciškai
svarbus tikslas, viešasis interesas (Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 4 d. nutarimas).
Fizinio neliečiamumo pažeidimai smurto artimoje aplinkoje atveju, be kita ko, gali
pasireikšti pavojingu neteisėtu fizinio smurto panaudojimu. Tokia prievartinė veika yra viena iš
smurto artimoje aplinkoje išraiškos formų (Apsaugos nuo smurto įstatymo 2 straipsnio
7 punktas). Įgyvendinant žmogaus fizinio neliečiamumo apsaugą baudžiamosios teisės
priemonėmis, baudžiamajame įstatyme, inter alia, kriminalizuoti tyčiniai kėsinimaisi į žmogaus
gyvybę (BK 129 straipsnis) ir sveikatą (kūno neliečiamumą) (BK 135, 138, 140 straipsniai).
Vienoda teismų praktika aiškinant šių nusikalstamų veikų sudėčių požymius, sprendžiant
baudžiamojo įstatymo normų konkurencijos ir nusikalstamų veikų sutapčių klausimus,
formuojant baudžiamosios ir kitų atsakomybių atskyrimo kriterijus yra viena iš sąlygų tinkamai
įgyvendinti priemones, kurių ėmėsi įstatymų leidėjas, užtikrindamas žmogaus neliečiamumo, be
kita ko, jo fizinio neliečiamumo, apsaugą.

1.1. Savo artimojo giminaičio ar šeimos nario nužudymo (BK 129 straipsnio 2 dalies
3 punktas), tyčinio sveikatos sutrikdymo (BK 135 ir 138 straipsnio 2 dalies 3 punktas,
140 straipsnio 2 dalis) ar fizinio skausmo sukėlimo (BK 140 straipsnio 2 dalis)
kvalifikavimo probleminiai aspektai

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje atkreiptas dėmesys į tai, kad įstatymų leidėjas,

paisydamas teisingumo, proporcingumo, kitų teisinės valstybės principų reikalavimų, gali,
atsižvelgdamas į nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą (sunkumą), mastą, kitus požymius,
kitas turinčias reikšmės aplinkybes, įtvirtinti diferencijuotą teisinį reguliavimą ir nustatyti
skirtingą baudžiamąją atsakomybę už atitinkamas nusikalstamas veikas (Konstitucinio Teismo
2012 m. birželio 4 d. nutarimas). Smurto artimoje aplinkoje aspektu aktualu tai, kad viena iš
aplinkybių, rodančių didesnį nužudymo (BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktas), tyčinio įvairaus
masto sveikatos sutrikdymo (BK 135 ar 138 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 140 straipsnio 2 dalis)
ar fizinio skausmo sukėlimo (BK 140 straipsnio 2 dalis) pavojingumą, yra tokių smurtinių veikų
padarymas artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. Griežtesne baudžiamąja atsakomybe už šias
smurtines veikas siekta apsaugoti ne vien tokias konstitucines vertybes kaip žmogaus gyvybė, jo
asmens neliečiamumas, bet ir tokias, kaip artimos giminystės santykiai, šeima, motinystė, tėvystė,
vaikystė, taigi BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija),
135 straipsnio 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. redakcija) numatytais nusikaltimais
kėsinamasi ne vien į žmogaus gyvybę, asmens neliečiamumą, bet ir į kitas konstitucines
vertybes. <...> Tokios griežtesnės baudžiamosios atsakomybės nustatymas reiškia pagrįstą jos
diferencijavimą, leidžia teismui parinkti teisingą bausmę (Konstitucinio Teismo
2012 m. birželio 4 d. nutarimas). Taigi pažeidžiamų konstitucinių vertybių – žmogaus gyvybės,
jo asmens neliečiamumo, artimos giminystės santykių, šeimos, motinystės, tėvystės, vaikystės –
visuma leidžia pagrįsti kvalifikuotų sudėčių išskyrimą baudžiamajame įstatyme ir suponuoja
griežtesnės baudžiamosios atsakomybės taikymą.
Į minėtus aspektus atkreiptas dėmesys ir kasacinės instancijos teismo praktikoje
pažymint, kad griežtesnės baudžiamosios atsakomybės nustatymas asmenims, kurie kėsinasi į
savo artimų giminaičių ar šeimos narių gyvybę ar sveikatą, yra paliktas būtent įstatymo leidėjo
 4

diskrecijai:
Nagrinėdama apeliacine tvarka <...> bylą <...>teisėjų kolegija <...> atmetė <...>
prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte esančių nuostatų
konstitucingumo. Teismas nurodė argumentus, kad sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymas
artimam giminaičiui pagrįstai laikytinas pavojingesniu ir kvalifikuotu sunkaus sveikatos
sutrikdymu, nes įstatymų leidėjo prerogatyva nustatyti, kuri visuomenės grupė turi turėti
padidintą apsaugą nuo pavojingo kėsinimosi, o artimi kaltininkui asmenys nuo kaltininko galimų
smurtinių veiksmų istoriškai saugomi labiau negu kiti asmenys. <...> Kasatorius,
nenurodydamas motyvų, prašo kasacinio teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą, ar
BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktas neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui
bei Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Į tokį nepagrįstą teisiniais argumentais
nuteistojo prašymą atsakytina tik tiek, kad BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte esantis teisinis
reglamentavimas nesudaro prielaidų manyti, jog teisingumas nagrinėjamoje byloje negali būti
įvykdytas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-76/2011).
Esant bent vienam iš BK 129 straipsnio 2 dalyje, 135 ar 138 straipsnio 2 dalyje
numatytų nužudymą ar sveikatos sutrikdymą kvalifikuojančių požymių, veika kvalifikuojama
pagal BK 129 straipsnio 2 dalį. Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies
3 punktą, tyčinis sveikatos sutrikdymas ar fizinio skausmo sukėlimas atitinkamai pagal BK 135
ar 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą arba 140 straipsnio 2 dalį, kai kaltininkas nužudo, tyčia
sutrikdo sveikatą ar sukelia fizinį skausmą savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui, ir ši
aplinkybė jam yra žinoma.
Inkriminuojant nužudymą arba tyčinį sveikatos sutrikdymą ar fizinio skausmo sukėlimą
kvalifikuojantį artimojo giminaičio ar šeimos nario požymį, vadovaujamasi BK 248 straipsnyje
pateiktu sąvokų išaiškinimu (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-110-
699/2015, 2K-327/2013, 2K-381/2013, 2K-487/2013, 2K-525/2013, nutartis atnaujintoje
baudžiamojoje byloje Nr. 2A-6/2012). Kaip antai kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje
Nr. 2K-487/2013 pažymima, kad BK 248 straipsnis yra BK XXXIV skyriuje „Nusikaltimai ir
baudžiamieji nusižengimai teisingumui“, tačiau teismų praktikoje BK 248 straipsnyje pateikta
šeimos nario sąvoka remiamasi ir bylose dėl nusikaltimų žmogaus gyvybei ir sveikatai.
BK 248 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad artimieji giminaičiai yra tėvai (įtėviai),
vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai, o šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad
nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai),
vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens
sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs
santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai. Apibendrinus teismų praktiką smurto artimoje
aplinkoje baudžiamosiose bylose, pastebėta, kad bene daugiausiai vertinimo ir pagrindimo
sunkumų gali kelti aplinkybės, kad nukentėjęs asmuo gyveno bendrai neįregistravęs
santuokos (partnerystė) su nusikalstamą veiką padariusiu asmeniu, konstatavimas.
Nagrinėjamu aspektu aktuali Konstitucinio Teismo jurisprudencija, kurioje išaiškinta,
kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama <...> santykių turiniu, o šių santykių išraiškos
forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi. Dėl to būtų klaidinga teigti, kad
pagal Konstituciją, inter alia, jos 38 straipsnio 1 dalies nuostatas, nėra saugomos ir ginamos
kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos <...>. Kita vertus, iš konstitucinės
jurisprudencijos išplaukia ir tai, kad bendras gyvenimas nesudarius santuokos atitinka šeimos
sampratą, jei jis grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo,
atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku
apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, kurie yra konstitucinių motinystės, tėvystės
ir vaikystės institutų pagrindas. Taigi konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių
tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei
savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas <...> (Konstitucinio Teismo
2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas). Atitinkamai sprendžiant dėl partnerystės (bendro gyvenimo
kartu neįregistravus santuokos) fakto, atsižvelgiama į aplinkybių, rodančių kartu gyvenančių
 5

asmenų santykių turinį, visumą. Nustatant, ar kartu gyvenusių, bet santuokos neįregistravusių
asmenų santykiai laikomi šeimos narių santykiais, paprastai atsižvelgiama į šių asmenų
tarpusavio atsakomybės supratimą, savanoriškus abipusius įsipareigojimus (atitinkamų pareigų
prisiėmimą vieno kitam), emocinį prieraišumą ir panašius tarpusavio ryšius (pagarbą, pagalbą,
supratimą ir kt.), kaltininko požiūrį į kartu su juo gyvenantį asmenį ir pan. (pavyzdžiui, kasacinės
nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-49/2010,2K-327/2013, 2K-487/2013, 2K-301-
139/2016).
Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką vien tik tai, kad bendrai gyvenusių asmenų
partnerystė neįregistruota, netrukdo pripažinti nukentėjusį asmenį kaltininko (su kuriuo šis
asmuo gyveno) šeimos nariu (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-
615/2004, 2K-401/2012, 2K-327/2013). Antai kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-
327/2013 nustatyta, kad bendrai gyvenusių asmenų santykiai yra priskirtini šeimos santykiams,
todėl sugyventinės nužudymas pagrįstai kvalifikuotas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą.
Kasacinės instancijos teismas pažymėjo, kad tokios išvados nepaneigia tai, kad šių asmenų
partnerystė nebuvo įregistruota:
Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad K. K. ir V. M. vedė bendrą ūkį, bendrai
naudojosi jų abiejų uždirbtais pinigais, turėjo tam tikrų bendrų tikslų, konstatavo, kad K. K.
nužudė savo šeimos narį – sugyventinę V. M.
Savo apeliaciniame skunde nuteistasis <...> teigė, kad nukentėjusioji nebuvo jo
sugyventinė; ją jis priėmė gyventi po vienu stogu, nes ši neturėjo kur gyventi; jie nevedė bendro
ūkio, o tik kartu pirkdavo maistą. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas nuteistojo
padarytos nusikalstamos veikos teisinio vertinimo teisingumą, rėmėsi Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime pateiktais kriterijais, į kuriuos turi būti
atsižvelgiama vertinant, ar asmenų santykiai priskirtini šeimos santykiams (asmens požiūris į
kartu su juo gyvenantį asmenį, tarpusavio atsakomybės supratimas, pareigų prisiėmimas vieno
kitam), ir pripažino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai K. K. veiksmus įvertino kaip
šeimos nario nužudymą. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo tą aplinkybę, kad K. K. tiek
ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje pripažino, kad jis su V. M. kartu gyveno
(negyvenamame name, priklausančiame UAB „Š.“) ir vedė bendrą ūkį: pardavę metalą,
akmenis, pinigus dėdavo į vieną vietą ir išleisdavo bendram pragyvenimui. Be to, ikiteisminio
tyrimo metu jis pripažino, kad jie gyveno kaip vyras ir žmona, miegojo ant vieno čiužinio; jis
liepdavo V. M. visus uždirbtus pinigus parnešti į namus. Apeliacinės instancijos teismo manymu,
K. K. ir V. M. siejo savanoriškai prisiimti abipusiai įsipareigojimai, todėl jų santykiai atitiko
šeimos narių, gyvenusių neįregistravus santuokos (partnerystė), santykius.
<...> Pagal teismų praktiką tai, kad partnerystė neįregistruota, netrukdo pripažinti
asmenį kaltininko, su kuriuo tas asmuo bendrai gyveno, šeimos nariu (kasacinė nutartis
baudžiamojoje byloje Nr. 2K-615/2004). Teismai, nustatę, kad K. K. nužudė savo šeimos narį –
sugyventinę V. M., tinkamai nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies
3 punktą, tai atitinka ir teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-
49/2010, 2K-121/2010).
Šeimos santykių nepaneigia tai, kad bendrai gyvenantis asmuo niekur nedirba ar
negauna pajamų, todėl neįneša savo finansinio indėlio į bendrą namų biudžetą. Toks
išaiškinimas suformuluotas, pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-
487/2013, kurioje pažymėta ir tai, kad bendro namų ūkio tvarkymas konstatuojamas įvertinus ne
tik abiejų asmenų finansinį indėlį į bendro namų ūkio išlaikymą, bet ir kitas reikšmingas
aplinkybes. Prisidėti prie namų ūkio tvarkymo galima ir kitais veiksmais, pavyzdžiui, namų ūkio
ruošos darbais ir pan.:
Teismų praktikoje (nutartis atnaujintoje baudžiamojoje byloje Nr. 2A-6/2012)
sprendžiant klausimą, ar nukentėjusysis laikytinas traukiamojo baudžiamojon atsakomybėn
šeimos nariu, vadovaujamasi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais. <...>
Šeimos sampratos išaiškinimą Konstitucinis Teismas pateikė 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime
nurodydamas, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio
 6

atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku

apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių
išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi. Konstitucinis Teismas
išskyrė tam tikrus kriterijus, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant, ar asmenų santykiai priskirtini
šeimos santykiams. Sprendžiant apie šeimos santykių buvimą reikia vertinti tų santykių turinį ir
atsižvelgus į teismo nurodytus kriterijus spręsti dėl šeimos santykių fakto. Svarbios tokios bylos
aplinkybės, kurios liudija apie paties nuteistojo požiūrį į kartu su juo gyvenusį asmenį,
tarpusavio atsakomybės supratimą ir atitinkamą pareigų prisiėmimą vieno kitam, o vien tik
faktas apie asmenų bendrą gyvenimą viename būste nėra pagrindas besąlygiškai išvadai, jog šių
asmenų santykiai vertintini kaip šeimos narių, pavyzdžiui, neįregistravusių santuokos
(partnerystės), t. y. sugyventinių santykiai. Tokiais atvejais reikia atidžiai vertinti tų aplinkybių
visumą, kurios gali atspindėti kartu gyvenančių asmenų santykių turinį, asmenų požiūrį vieno į
kitą, ir tuomet spręsti, ar gyvenimo kartu aplinkybės yra pagrindas konstatuoti esant šeimos
būdingų santykių turinį atitinkančius santykius.
Šioje byloje nustatyta, kad nukentėjusioji R. B. viso baudžiamojo proceso metu
nuosekliai teigė, jog su kasatoriumi apie vienerius metus ir aštuonis mėnesius gyveno kartu, jo
bute. Tokius nukentėjusiosios parodymus, kaip nustatė bylą nagrinėję teismai, patvirtino ir jos
dukterų – A. ir V. B. parodymai bei paties kasatoriaus parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo
metu <...>, taip pat jo kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad nukentėjusioji buvo jo
sugulovė, pas jį nakvodavo. Kasatoriaus teiginiai, nurodyti ir apeliaciniame skunde, kad ji buvo
jo „tarnaitė“, jie tik bendrai vartodavo alkoholį, bendro ūkio nevedė dėl to, kad nukentėjusioji
tuo metu nedirbo, pagrįstai dar apeliacinės instancijos teismo įvertinti kaip siekis sušvelninti
savo baudžiamąją atsakomybę, norint perkvalifikuoti padarytą nusikalstamą veiką į lengvesnę.
Be to, faktas, kad nukentėjusioji nedirbo ar negavo pajamų, niekaip nepagrindžia to, kad, jai
neįnešant savo finansinio indėlio į bendrą biudžetą, ji ir kasatorius nėra sugyventiniai, kurių
santykiai prilyginami šeimos nariams, nes bendro namų ūkio tvarkymas savaime nėra
konstatuojamas tik esant abiejų asmenų finansiniam indėliui į bendro namų ūkio išlaikymą,
prisidėti prie namų ūkio tvarkymo galima ir kitais veiksmais, pavyzdžiui, namų ūkio ruošos
darbais ir pan. <...> Įvertinus nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad nukentėjusiąją R. B. ir
kasatorių Z. T. siejo sugyventinių santykiai, kurių turinys iš esmės atitinka šeimos teisinius
santykius, nepaisant to, kad jie nebuvo sudarę santuokos (įregistravę partnerystės), todėl
kasatoriaus veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą.
Partnerystės santykių savaime nepaneigia ir tai, kad bendrai gyvenę asmenys dažnai
konfliktavo ir susipykę tam tikrais laikotarpiais gyveno atskirai (pavyzdžiui, kasacinės nutartys
baudžiamosiose bylose Nr. 2K-235-222/2016, 2K-301-139/2016). Šiuo aspektu pasisakyta
kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-301-139/2016, kurioje, be kita ko, atkreiptas
dėmesys į tai, kad nurodytos aplinkybės atskleidžia ne tokių santykių (šeiminių ar nešeiminių)
turinį, o gyvenimo būdą, kuris gali būti būdingas ir įregistravusiems santuoką asmenims:
<...> nukentėjusioji G. D. viso baudžiamojo proceso metu iš esmės nuosekliai teigė, jog
nuo pažinties su kasatoriumi pradžios jie intensyviai bendravo, kartu vykdavo į keliones,
švęsdavo šventes (taip pat ir su nukentėjusiosios šeima), nukentėjusioji išsinuomojo butą, kurį
kartu su A. B. remontavo ir jame kartu apsigyveno. A. B. turėjo šio buto raktą, buvo atsinešęs
savo asmeninius daiktus, pirkdavo produktus, apmokėdavo kai kurias sąskaitas, paimdavo
nukentėjusiosios dukrą iš darželio; 2014 metų gegužės mėnesį jie kartu susilaukė kūdikio, o
kasatoriui nusipirkus savo butą, nukentėjusioji buvo persikrausčiusi pas jį. Nors A. B. nutraukė
santuoką, bet lankydavo ir savo vaikus, gyvenančius su buvusia sutuoktine. Taip pat
nukentėjusioji neneigė ir kasaciniame skunde akcentuojamų aplinkybių, kad tarp jos ir
kasatoriaus dažnai kildavo konfliktai, jie bardavosi, pykdavosi, išsiskirdavo, o po to taikydavosi.
Tačiau vien tokios aplinkybės (kad šie asmenys dažnai pykosi (konfliktavo) ir susipykę atskirais
laikotarpiais gyveno atskirai) savaime nepaneigia jų partnerystės; minėtos aplinkybės
atskleidžia ne šeiminių ar nešeiminių santykių turinį, o gyvenimo būdą, kuris lygiai taip pat
pasitaiko ir tarp įregistruotoje santuokoje gyvenančių asmenų. Taigi išdėstyti bylos faktai rodo,
 7

kad tarp kasatoriaus ir nukentėjusiosios G. D. susiklostę santykiai buvo pagrįsti tarpusavio

atsakomybe, savanoriškais abipusiais įsipareigojimais (finansiniais ir kitokiais), stipriais
emociniais tarpusavio ryšiais ir emociniu prieraišumu, siekiu sukurti šeiminius santykius, todėl
savo turiniu buvo būdingi šeimos (atitinkančios partnerystės formą) nariams.
Nužudymų ir sveikatos sutrikdymų baudžiamosiose bylose kasacinės instancijos
teismui ne kartą teko konstatuoti ir tai, kad tarp kartu gyvenusių asmenų susiformavę santykiai
negalėjo būti pripažinti šeimos santykiais. Šiuo aspektu pažymėta, kad tik gyvenimas kartu,
lydimas nuolatinių išgertuvių, nesant kitų aplinkybių, kurios neabejotinai patvirtintų asmenų
tarpusavio santykių turinį, būdingą šeimai, nerodo šeimos (atitinkančios partnerystės formą)
santykių susiformavimo. Tokie asmenys šeimos nariais nelaikomi ir kvalifikuojanti – savo
šeimos nario nužudymo, sveikatos sutrikdymo ar fizinio skausmo sukėlimo – aplinkybė tokiais
atvejais neinkriminuotina (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-
525/2013, 2K-110-699/2015, nutartis atnaujintoje baudžiamojoje byloje Nr. 2A-6/2012). Toks
išaiškinimas, be kita ko, siejamas ir su tuo, kad asmenų, nužudžiusių savo artimąjį giminaitį ar
šeimos narį arba sunkiai sutrikdžiusių jo sveikatą, ir asmenų, kurie yra padarę tokias pačias
veikas, tačiau jų su nukentėjusiuoju nesieja šeimos ar artimos giminystės ryšiai, padėtis nėra
tokia pati <...>. Minėtus skirtingo pavojingumo nusikaltimus žmogaus gyvybei ir sveikatai
padariusiems asmenims nustatyta skirtinga baudžiamoji atsakomybė yra objektyviai pateisinama
(Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 4 d. nutarimas).
Dėl to, nustačius bendro gyvenimo faktą, pirmiausia turi būti atidžiai įvertinta
aplinkybių, galinčių atspindėti kartu gyvenančių asmenų santykių turinį ir požiūrį vieno į kitą,
visuma ir tik tuomet sprendžiama, ar gyvenimo kartu aplinkybė leidžia konstatuoti santykius,
kurie pagal turinį yra būdingi šeimos santykiams. Pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje atnaujintoje
baudžiamojoje byloje Nr. 2A-6/2012 nustatyta, kad nukentėjusiosios ir nuteistojo gyvenimas
kartu buvo daugiau nulemtas pašalinių aplinkybių, nesusijusių su įsipareigojimais šeimos
santykiams. Tai kasacinės instancijos teismui leido konstatuoti, kad nužudymas buvo nepagrįstai
kvalifikuotas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą:
Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad nukentėjusioji G. P. pas
nuteistąjį R. B. gyveno nuo 2008 metų birželio mėnesio, kad kartu girtaudavo, o prieš nužudymą
jie taip pat kartu girtavo, susipyko dėl namų rakto, kurį nukentėjusioji pametė, ir dėl to
nuteistasis supykęs sudavė smūgius nukentėjusiajai. Nors teisme kaltinamasis parodė, kad G. P.
jo namuose gyveno kaip nuomininkė, kad jie buvo susipykę ir nevedė bendro ūkio, tačiau
pirmosios instancijos teismas G. P. suteikė sugyventinės statusą, argumentuodamas tuo, kad jų
konfliktas kilo dėl pamesto rakto nuo jų bendro būsto, o tai, kad nukentėjusioji nekūrė
materialinių vertybių jų bendram labui, kad buvo susipykę, neturi reikšmės vertinant jos šeiminį
statusą. Teismas padarė išvadą, kad nors nukentėjusioji pas nuteistąjį gyveno tik keletą mėnesių,
juos siejo asmeniniai santykiai, todėl ji laikoma R. B. šeimos nare, ir jo veika dėl to turi būti
kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Apeliacinės instancijos teismas veikos
kvalifikavimo klausimo šiuo aspektu nenagrinėjo.
Teisėjų kolegija su tokiu įstatymo taikymu nesutinka ir konstatuoja, kad šioje byloje
baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas netinkamai. <...>
Šioje byloje svarbu tai, kad pats nuteistasis nuo pat pradžių aiškiai tvirtino, jog jis su
nukentėjusiąja negyveno kaip sugyventiniai, jų nesiejo tarpusavio atsakomybės kaip šeimos
narių santykiai, jų buvimo kartu tikslas buvo išgertuvės, jis ją savo namuose buvo priėmęs tik dėl
to, kad nukentėjusioji neturėjo kur eiti. Tai, kad bendrai gyvenę asmenys nuolat girtaudavo,
patvirtina ir kiti bylos duomenys. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad nukentėjusiosios ir
nuteistojo gyvenimas kartu buvo daugiau pašalinių aplinkybių, nesusijusių su įsipareigojimais
šeimos santykiams, nulemtas rezultatas. Tai, kad jie dalijosi vienu buto raktu, priešingai negu
nurodė pirmosios instancijos teismas, kaip tik atspindi gyvenimo kartu laikinumą, santykių
nepastovumą, t. y. tokia aplinkybė leidžia manyti, kad buto savininkas tik patikėdavo raktą jo
namuose gyvenančiam asmeniui, nors esant šeimos santykiams elgiamasi priešingai – kiekvienas
suaugęs šeimos narys dažniausiai turi ir naudojasi savo raktu, nes būstą traktuoja kaip savą. Be
 8

to, jų gyvenimo kartu laikas buvo labai trumpas, palyginus su įprastais nuosekliais šeimos
santykiais, tik maždaug pusė metų, kurie taip pat nepasižymėjo pastovumu, nes nukentėjusioji
buvo išvykusi po vieno iš barnių, vėliau vėl grįžo. Šios aplinkybės neduoda pagrindo
neabejotinai išvadai, kad šiuos asmenis siejo tarpusavio atsakomybė ar savanoriškas
apsisprendimas prisiimti tam tikras teises ir pareigas kaip šeimos nariams. Darytina išvada, kad
vien formalaus gyvenimo kartu faktas, lydimas nuolatinių išgertuvių, nesant kitų aplinkybių,
kurios neabejotinai patvirtintų asmenų tarpusavio santykių turinį, panašų į šeimą, negali būti
vertinamas kaip šeimos (atitinkančios partnerystės formą) susiformavimas.
Esant tokioms faktinėms aplinkybėms ir šeimos nario sampratos išaiškinimui, negalima
konstatuoti, kad nužudytoji G. P. buvo R. B. šeimos narė.
Analogiškas išaiškinimas pateiktas ir kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-
110-699/2015, kurioje pakartota, kad vien faktas apie asmenų bendrą gyvenimą viename būste
nėra pagrindas besąlygiškai išvadai, jog šių asmenų santykiai vertintini kaip šeimos narių.
Kasacinės instancijos teismas šioje byloje konstatavo, kad tarp nukentėjusiojo ir nuteistosios
susiklostę santykiai negali būti vertinami kaip pastovūs, pagrįsti tarpusavio atsakomybe,
savanoriškais abipusiais įsipareigojimais (finansiniais ir kitokiais), tvirtu emociniu
prieraišumu, siekiu sukurti šeiminius santykius, todėl savo turiniu nėra būdingi šeimos
nariams:
Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nevienodai
vertino nuteistosios E. M. ir nukentėjusiojo D. K. santykių turinį ir pagal tai skirtingai sprendė
dėl to, ar šie santykiai priskirtini šeiminiams (sugyventinių) santykiams, o nuteistosios E. M.
padaryta nusikalstama veika prieš D. K. kvalifikuotina kaip sunkus šeimos nario sveikatos
sutrikdymas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą.
Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju teisingas ir bylos medžiagą atitinkančias
išvadas padarė bei tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą apeliacinės instancijos teismas,
pripažinęs, kad D. K. nebuvo nuteistosios E. M. šeimos narys, todėl jos veika, pasireiškusi sunkiu
nukentėjusiojo D. K. sveikatos sužalojimu, atitinka BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytos
nusikalstamos veikos sudėtį ir negali būti kvalifikuojama pagal BK 135 straipsnio 2 dalies
3 punktą. Prokurorės kasacinio skundo argumentai, kuriais nesutinkama su šio teismo išvadomis
ir baudžiamojo įstatymo pritaikymu, nepagrįsti.
Pirmosios instancijos teismo išvada, kad D. K. buvo E. M. šeimos narys, nes juos siejo
sugyventinių santykiai, kurių turinys atitinka šeimos teisinius santykius, padaryta teismui
pripažinus, kad jie apie vienerius metus bendravo, o apie tris mėnesius iki nusikalstamos veikos
padarymo pradėjo kartu gyventi, vedė bendrą ūkį, t. y. gyveno iš bendrų lėšų, iš jų įsigydavo
maistą, rūbus, gyveno intymų gyvenimą, ruošėsi įteisinti savo santykius. Tačiau šios teismo
išvados, kartu ir prokurorės analogiški kasacinio skundo teiginiai bei juos pagrindžiantys
argumentai nėra pagrįsti visapusiška baudžiamosios bylos medžiagos analize, tinkamu faktinių
aplinkybių vertinimu bei baudžiamojo įstatymo taikymu, ir į tai pagrįstai atkreipė dėmesį
apeliacinės instancijos teismas, padaręs kitokias išvadas dėl nuteistosios ir nukentėjusiojo
santykių pobūdžio bei E. M. nusikalstamos veikos teisinio vertinimo.
Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistoji E. M. ir nukentėjusysis D. K. buvo pažįstami
neilgai – apie metus laiko ir tik du tris mėnesius iki įvykio gyveno kartu, be to, dažnai
konfliktuodavo (ypač dėl D. K. buvusios žmonos ir jo palaikomų ryšių su ja), girtavo, neturėjo
nuolatinio pragyvenimo šaltinio, nukentėjusysis tenkindavosi atsitiktiniais uždarbiais, tačiau
mažai uždirbdavo, abu gyveno pas nuteistosios motiną, kuri gamindavo jiems maistą ir kitaip
padėdavo pragyventi, taigi bendro ūkio jie neturėjo. Nors tiek nuteistoji, tiek nukentėjusysis laikė
vienas kitą sugyventiniais ir patvirtino kalbėję apie santykių įteisinimą, tačiau nukentėjusysis
taip pat parodė, kad konkrečių planų dėl santuokos neturėjo, gyveno pas nuteistąją, nes jam
buvo patogu eiti į darbą, be to, nagrinėjamo įvykio metu kilus eiliniam barniui, D. K. ketino išeiti
gyventi kitur, ir visa tai patvirtina, kad jų ketinimai susituokti nebuvo konkretūs ir realūs.
Taigi išdėstyti bylos faktai rodo, kad tarp E. M. ir D. K. susiklostę santykiai negali būti
vertinami kaip pastovūs, pagrįsti tarpusavio atsakomybe, savanoriškais abipusiais
 9

įsipareigojimais (finansiniais ir kitokiais), tvirtu emociniu prieraišumu, siekiu sukurti šeiminius

santykius, todėl savo turiniu nebuvo būdingi šeimos nariams. Pažymėtina ir tai, kad pagal teismų
praktiką vien formalaus gyvenimo kartu faktas, lydimas nuolatinių išgertuvių, nesant kitų
aplinkybių, kurios neabejotinai patvirtintų asmenų tarpusavio santykių turinį, panašų į šeimą,
negali būti vertinamas kaip šeimos (atitinkančios partnerystės formą) susiformavimas (pvz.,
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-6/2012, 2K-525/2013).
Vadovaujantis formuojama praktika nustatant kartu gyvenančių asmenų tarpusavio
santykių pobūdį, t. y. tai, ar jie gali būti laikomi šeimos santykiais, o asmenys – šeimos nariais,
kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-525/2013 taip pat prieita prie išvados, kad
kaltininko ir nukentėjusio asmens tokio pobūdžio santykiai nesiejo. Atsižvelgdamas į tai,
kasacinės instancijos teismas konstatavo, kad kaltininko veika nepagrįstai kvalifikuota pagal
BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą:
Šeimos santykiai yra tam tikras asmenų tarpusavio santykių pobūdis, kuriems būdingas
abipusis artumas, abipusė atsakomybė ir parama, t. y. kur kas daugiau nei draugiški santykiai, ir
šie santykiai neturėtų būti trumpalaikiai. Be to, šeimos santykiams turėtų būti būdingi ir bendri
ūkiniai, buitiniai, asmeninės prigimties reikalai. Europos Žmogaus Teisių Teismo
jurisprudencijoje taip pat plėtojama šeimos samprata. Šeimos egzistavimą lemia faktiniai dviejų
ar daugiau asmenų santykiai, pasižymintys abipusiu dvasiniu ir kitokiu jų artumu, todėl,
sprendžiant klausimą, ar yra šeima, būtina atsižvelgti ne tik į ekonominius ar kitokius formalius,
bet ir į emocinius asmenų ryšius (Keegan v. Ireland, no. 16969/90, judgement of 26 May 1994;
Yousef v. The Netherlands, no. 33711/96, judgement of 5 November 2002; Lebbink v. The
Netherlands, no. 45582/99, judgement of 1 June 2004).
Šioje byloje svarbu tai, kad nuteistasis K. V. nuo pat pradžių aiškiai tvirtino, jog jis su
nukentėjusiąja J. I. negyveno kaip sugyventiniai, jų nesiejo tarpusavio atsakomybės kaip šeimos
narių santykiai, įsipareigojimų nebuvo ir tuoktis neketino. Jų nesiejo ir emociškai glaudūs,
šeimos santykiams prilyginami santykiai. Nuteistojo K. V. ir J. I. buvimo kartu tikslas buvo
tiesiog dviejų pažįstamų žmonių gyvenimas kartu. Be to, J. I. brolis E. I. parodė, kad sesuo jau
anksčiau yra turėjusi draugą, su kuriuo draugavo 5–7 metus.
K. V. su J. I. iki jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo gyveno vienu
adresu nuomojamame bute (Kaune, (duomenys neskelbtini)) tik epizodiškai. J. I. išsinuomojo
kambarį dėl to, kad neturėjo kur gyventi, kambarys jai buvo reikalingas tik permiegoti (liudytojai
V. J., D. K.). Liudytojai negalėjo tiksliai patvirtinti, kurį laiką K. V. ir J. I. gyveno kartu. K. V. ir
J. I. santykiai buvo grįsti tik neilgai trukusiu bendru gyvenimu vienoje patalpoje, alkoholio
vartojimu ir ginčais, kuriuos patvirtino byloje parodymus davę kaimynai (V. J., S. Š., D. B.,
D. K.). K. V. mušdavo J. I. dėl to, kad ji nuolatos gerdavo, nesitvarkydavo nuomojamame
kambaryje, nedarydavo valgyti, apskritai buvo netvarkinga moteris.
Nėra neginčijamų duomenų ir apie tai, kad jie būtų vedę bendrą šeiminį gyvenimą. J. I.
motina parodė, kad dukra buvo įsidarbinusi 2011 m. pavasarį, tačiau lapkritį iš darbo išėjo.
K. V. dirbo tik nuo 2011 m. balandžio mėnesio. Pažymėtina ir tai, kad K. V., gyvendamas kartu
su J. I., buvo oficialioje santuokoje su Z. V. (santuoka nenutraukta), ateidavo jai padėti. Tiek J. I.
motina A. P., tiek brolis E. I. patvirtino, kad J. I. buvo uždaro būdo, nieko nepasakodavo apie
savo asmeninį gyvenimą, nuolat girtavo.
Taigi vien formalaus gyvenimo kartu faktas, lydimas nuolatinių išgertuvių, nesant kitų
aplinkybių, kurios neabejotinai patvirtintų asmenų tarpusavio santykių turinį, panašų į šeimą,
negali būti vertinamas kaip šeimos (atitinkančios partnerystės formą) susiformavimas (nutartis
atnaujintoje baudžiamojoje byloje Nr. 2A-6/2012).
Esant tokioms faktinėms aplinkybėms ir šeimos nario sampratos išaiškinimui, negalima
konstatuoti, jog nužudytoji J. I. buvo K. V. šeimos narė.
Smurto artimoje aplinkoje baudžiamosiose bylose nustačius kelis nužudymą
(BK 129 straipsnio 2 dalis) ar tyčinį sveikatos sutrikdymą (BK 135 arba 138 straipsnio 2 dalis)
kvalifikuojančius požymius, padaryta veika kvalifikuojama pagal visus nustatytus požymius,
tačiau bausmė pagal kiekvieną iš jų atskirai neskiriama. Pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje
 10

baudžiamojoje byloje Nr. 2K-40/2011 konstatavus, kad kaltininkas tiesiogine apibrėžta tyčia
kėsinosi nužudyti savo šeimos narį, esantį bejėgiškos būklės, itin žiauriai kitų žmonių gyvybei
pavojingu būdu, pritarta tokios veikos kvalifikavimui pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir
129 straipsnio 2 dalies 2, 3, 6, 7 punktus:
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs įrodymų visumą, nustatė šias
aplinkybes: B. I. pasikėsino nužudyti savo šeimos narį sutuoktinę I. I., t. y. tyčia rankomis
suspaudė jos kaklą – smaugė <...>, kol I. I. prarado sąmonę ir parkrito ant grindų. Tuomet B. I.
tyčia apipylė ant grindų be sąmonės gulinčią bei negalinčią priešintis ir dėl jo smurto esančią
bejėgiškos būklės I. I. degiu skysčiu ir turimu rankoje žiebtuvėliu bandė ją padegti, t. y. itin
žiauriai nužudyti kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu. B. I. savo sumanymo neįvykdė dėl nuo jo
valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo sulaikytas kitų asmenų bei I. I. buvo suteikta skubi ir
kvalifikuota medicinos pagalba. <...> šios aplinkybės akivaizdžiai parodo, kad B. I.,
smurtaudamas prieš nukentėjusiąją, siekė konkretaus rezultato – atimti jai gyvybę itin žiauriai,
kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu – veikė tiesiogine apibrėžta tyčia. Nustatytos faktinės bylos
aplinkybės, byloje apklaustų asmenų parodymai neabejotinai patvirtina minėtų nužudymą
kvalifikuojančių požymių buvimą B. I. veiksmuose. Tyčinis sveikatos sutrikdymas, padarytas
esant tiesioginei apibrėžtai tyčiai atimti gyvybę, kvalifikuojamas kaip pasikėsinimas nužudyti.
Taigi B. I. nusikalstamus veiksmus teismas teisingai kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir
129 straipsnio 2 dalies 2, 3, 6, 7 punktus, nes jis tiesiogine apibrėžta tyčia kėsinosi nužudyti savo
šeimos narį, esantį bejėgiškos būklės, itin žiauriai, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, tačiau
veika nebuvo baigta dėl nuo B. I. valios nepriklausančių aplinkybių.

1.2. Fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo savo artimajam

giminaičiui ar šeimos nariui, kuris yra mažametis (BK 140 straipsnis), kvalifikavimo
probleminiai aspektai

Fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo (BK 140 straipsnis) veiką
kvalifikuojantys požymiai, be veikos padarymo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui
(BK 140 straipsnio 2 dalis), yra ir nukentėjusiojo mažametystė arba nukentėjusiojo kankinimas
(BK 140 straipsnio 3 dalis). Smurto artimoje aplinkoje baudžiamosiose bylose nustačius, kad
fizinis skausmas ar nežymus sveikatos sutrikdymas yra padarytas kaltininko artimajam
giminaičiui ar šeimos nariui, kuris yra mažametis, nusikalstama veika kvalifikuojama pagal
BK 140 straipsnio 3 dalį, o kiti byloje nustatyti kvalifikuojantys požymiai aprašomi
nuosprendyje (BPK 305, 331 straipsniai): Taikant BK 140 straipsnio 3 dalį <...> požymis
„mažametis“ teisiškai reikšmingas kvalifikuojant veikas nepriklausomai nuo to, ar veika
padaroma prieš mažametį šeimos ar ne šeimos narį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje
Nr. 2K-474-489/2016).
Vadovaujantis BK 60 straipsnio 2 dalies nuostatomis, skirdamas bausmę, teismas
neatsižvelgia į tokią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kuri įstatyme numatyta kaip nusikaltimo
sudėties požymis (pavyzdžiui, BK 60 straipsnio 1 dalies 5 punktas – veika padaryta
mažamečiui).
Smurto artimoje aplinkoje baudžiamosiose bylose, kaip ir kitais atvejais, baudžiamajai
atsakomybei pagal BK 140 straipsnio 3 dalį už fizinio skausmo sukėlimą kilti nepakanka vien tik
fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina, kad dėl to nukentėjęs mažametis pajustų skausmą,
toks pojūtis turi būti išreikštas. Tai paprastai nustatoma įvertinus kaltininko veiksmų pobūdį, jų
stiprumą ir intensyvumą, naudotas priemones, skausmo realumą, ar aplinkiniai suprato tokius
nukentėjusiojo pojūčius (skausmą) ir pan. Toks išaiškinimas gali būti išvedamas, pavyzdžiui, iš
kasacinės nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-227-788/2017:
<...> pagal BK įtvirtintų normų, saugančių asmens sveikatą, sistemą neteisėtas fizinis
poveikis bet kokio amžiaus žmogui laikomas nusikalstamu, jei sukelia jam bent fizinį skausmą
(BK 140 straipsnis). Fizinio skausmo sukėlimas artimajam giminaičiui ar šeimos nariui
baudžiamas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, o mažamečiam vaikui – pagal BK 140 straipsnio
 11

3 dalį. Taigi fizinis skausmas yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Kaip fizinis
skausmas gali būti suprastos ir kitokios nukentėjusiajam sukeltos fizinės kančios, pvz.,
negalėjimas įkvėpti, labai aukštos ar žemos temperatūros pojūtis ir kitos panašios būklės. Kita
vertus, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio
sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų
skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo
skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo
amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir
kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo
prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo
skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-
5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016).
Nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 140 straipsnio 3 dalį neturi įtakos tai, ar
mažamečiui buvo sukeltas tik fizinis skausmas, ar jam nežymiai sutrikdyta sveikata, taip pat
padarytų sužalojimų lokalizacija ir pan. Į šias aplinkybes paprastai atsižvelgiama skiriant bausmę.
Tokios nuostatos laikytasi kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-428-511/2015,
kurioje, be kita ko, pažymėta, kad kvalifikuojant smurtinius veiksmus pagal BK 140 straipsnio
3 dalį nėra svarbu, į kurią nukentėjusiojo kūno vietą buvo pataikyta, kuri kūno vieta sužalota, ar
nukentėjusiajam yra sukeltas tik fizinis skausmas:
L. P. nuteista už tai, kad mušdama nežymiai sutrikdė mažamečio sveikatą, t. y.
2011 m. lapkričio 19 d., nuo 12.30 iki 14.37 val., namuose (duomenys neskelbtini), negalėdama
sudrausminti išdykavusio savo mažamečio sūnaus J. P., gimusio (duomenys neskelbtini), diržu
smūgiavo J. P. per užpakalį, tačiau, pastarajam pasisukus, smūgis pataikė sūnui į veidą ir taip
nežymiai sutrikdė jo sveikatą. <...>
Teisėjų kolegija pažymi, kad apie asmens nusikalstamos veikos subjektyviuosius
požymius sprendžiama ne tik iš jo paties parodymų, bet ir iš jo atliktų veiksmų. Nagrinėjamoje
byloje teismų nustatytos faktinės aplinkybės, jog L. P. atliko smurtinį veiksmą – sudavė diržu
smūgį mažamečiam asmeniui. Nukentėjusiajam padarytą veide sužalojimą konstatavo teismo
medicinos specialistas. <...>Kadangi nuteistosios tyčia apėmė BK 140 straipsnyje numatytas
pasekmes, veiką kvalifikuojant pagal BK 140 straipsnio 3 dalį nėra svarbu, į kurią nukentėjusiojo
kūno vietą ji pataikė, kurią kūno vietą sužalojo, ar nukentėjusiajam sukėlė tik fizinį skausmą.
Kilusios pasekmės, atsižvelgiant į tai, ar nukentėjusiajam buvo sukeltas tik fizinis skausmas, ar
jam nežymiai sutrikdyta sveikata, kokia sužalojimo lokalizacija ir pan., gali būti svarbios skiriant
bausmę, tačiau tai neturi reikšmės kvalifikuojant veiką pagal BK 140 straipsnį. Teismai pagrįstai
ir motyvuotai konstatavo, kad nuteistoji šią veiką padarė tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio
2 dalies 2 punktas), ir nuteistosios veiką kvalifikuodami pagal BK 140 straipsnio 3 dalį
baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.
Baudžiamoji atsakomybė už mažamečiui sukeltą fizinį skausmą ar nežymų jo sveikatos
sutrikdymą kyla, jei ši veika padaroma tyčia (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose
bylose Nr. 2K-220-677/2015, 2K-428-511/2015, 2K-474-489/2016). Toks psichinis santykis su
objektyviaisiais nusikalstamos veikos sudėties požymiais nustatomas įvertinus ne tik
subjektyvius kaltininko parodymus, bet ir byloje nustatytas faktines aplinkybes (pavyzdžiui,
kaltininko atliktus veiksmus ir kilusius padarinius, smurto intensyvumą ir stiprumą, jo
lokalizaciją, panaudotas priemones, konflikto priežastį, eigą ir pan.). Pavyzdžiui, kasacinėje
nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-220-677/2015 padaryta išvada, kad aplinkybių visuma
rodo, jog kaltininko panaudotas smurtas prieš sūnų buvo tyčinis, nulemtas kilusio pykčio:
<...> teismas nustatė, kad kaltinime nurodytu laiku V. P. sudavė vieną smūgį ranka
mažamečiui D. P. į galvos sritį, taip padarė jam odos nubrozdinimą kairėje kaktos pusėje, t. y.
nežymų sveikatos sutrikdymą.
V. P. teiginius, kad sužalojo savo sūnui kaktą netyčia, t. y. glostydamas ar braukdamas
per galvą ranka, ant kurios piršto mūvėjo žiedą, pirmosios instancijos teismas, remdamasis
išsamia ir visapusiška bylos duomenų analize, argumentuotai paneigė. Nukentėjusysis D. P.
 12

ikiteisminio tyrimo teisėjui nurodė, kad, jam nesupratus uždavinio, tėtis V. P., vartodamas
necenzūrinius žodžius, pasakė: „ką tu, debile, negali suprasti uždavinio?“, ir sudavė jam ranka į
galvą; sudavus smūgį, liko žymė nuo žiedo. Iš šių D. P. nurodytų aplinkybių teismas sprendė, kad
toks V. P. smurtavimas prieš sūnų buvo tyčinis, nulemtas kilusio pykčio. Teismas konstatavo, kad
V. P. nežymiai sutrikdė mažamečiam sūnui sveikatą tyčia, nes, atlikdamas smurtinius veiksmus
prieš jį, suprato savo veiksmų pobūdį ir numatė dėl jų galinčius atsirasti padarinius.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio
pagrįstumą ir teisėtumą pagal nuteistojo apeliacinį skundą, pripažino, kad pirmosios instancijos
teismo išvada dėl V. P. kaltės padarius BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą veiką yra teisinga,
padaryta įvertinus bylos įrodymų visumą.
Kasaciniame skunde ginčydamas tyčinį smūgio sudavimą nukentėjusiajam nuteistasis
remiasi specialisto paaiškinimais teisme, pagal kuriuos, jo teigimu, mūvint vestuvinį žiedą
kampuotu paviršiumi sužalojimas nukentėjusiajam galėjo būti padarytas braukiant ar glostant, o
ne smūgiuojant. Iš esmės analogiškas argumentas buvo pateiktas ir apeliaciniame skunde, kurį
apeliacinės instancijos teismas argumentuotai paneigė. <...> Remiantis tuo, kas išdėstyta,
darytina išvada, jog tinkamai įvertintų įrodymų pagrindu teismai teisingai nustatė faktines
aplinkybes, t. y. kad V. P. kaltinime nurodytu laiku sudavė smūgį savo sūnui į galvos sritį ir taip
padarė jam odos nubrozdinimą kaktos kairėje pusėje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.
Objektyvūs duomenys patvirtina, kad nusikalstama veika padaryta tyčiniais veiksmais ir tai
atitinka BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį.
Kasacinės instancijos teismo praktikoje tyčinės kaltės nustatymo aspektu pažymėta, kad
paprastai kiekvienas suaugęs žmogus, kuris suduoda mažamečiam vaikui smūgį, suvokia, jog
taip sukels padarinius – mažų mažiausia nukentėjusysis patirs fizinį skausmą arba jam bus
padarytas kūno sužalojimas (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-428-
511/2015, 2K-474-489/2016). Sprendžiant dėl kaltininko tyčios kryptingumo šis išaiškinimas
pateiktas, pavyzdžiui, jau minėtoje kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-428-
511/2015:
Išvadą, kad nuteistoji šią veiką padarė tyčia, teismai padarė, įvertinę nuteistosios ir
nukentėjusiojo parodymus, konflikto priežastį ir eigą, nuteistosios atliktus veiksmus ir
atsiradusius padarinius: L. P., nepajėgdama žodžiu sudrausminti išdykaujančio sūnaus, atsinešė
diržą ir, liepdama liautis išdykauti, sudavė jam diržu smūgį. Pažymėtina, kad paprastai
kiekvienas suaugęs pakaltinamas žmogus, kuris suduoda mažamečiam vaikui smūgį, suvokia, jog
tuo sukels pasekmes – mažų mažiausia nukentėjusysis patirs fizinį skausmą arba nukentėjusiajam
bus padarytas kūno sužalojimas. Byloje teismai nenustatė jokių faktinių aplinkybių, dėl kurių
nuteistoji būtų turėjusi pagrindo manyti, jog tokių pasekmių nekils.
Smurto artimoje aplinkoje bylose taip pat aktualu tai, kad atsakomybę už teisės
pažeidimus, susijusius su vaikais ir šeima, numato ne tik BK, bet ir ANK – administracinė
atsakomybė už vaiko teisių pažeidimus įtvirtinta ANK 72 straipsnyje, tėvų valdžios
nepanaudojimą arba panaudojimą priešingai vaiko interesams – ANK 73 straipsnyje, vaiko
globėjo (rūpintojo) pareigų nevykdymą arba vykdymą priešingai vaiko interesams –
ANK 74 straipsnyje2. Sprendžiant, kurį įstatymą – BK 140 straipsnio 3 dalį ar ANK 72, 73 ar
74 straipsnį – taikyti, atsižvelgiama į konkrečius šių veikų sudėtyse įtvirtintus požymius,
padarytos veikos pobūdį, jos pavojingumą (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose
bylose Nr. 2K-260/2010, 2K-474-489/2016). Kaip antai kasacinėje nutartyje baudžiamojoje
byloje Nr. 2K-474-489/2016 konstatuota, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai,
įvertinę pavojingą smurtinį veikos pobūdį (vieną kartą mažamečiam vaikui smūgiuota į jautrią
skausmui žmogaus kūno dalį – pilvą), pagrįstai tokio pobūdžio tyčinį veikimą pripažino
nusikalstama veika, o ne administraciniu teisės pažeidimu (administraciniu nusižengimu):
Kasaciniame skunde, pripažįstant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytas
aplinkybes dėl G. P. veikos apimties – sudavimo ranka savo mažamečiam išdykavusiam sūnui į

2
Iki 2017 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 181,
1811, 1813 straipsniai.
 13

pilvą, t. y. fizinio smurto prieš jį panaudojimo, teismų sprendimai ginčijami trimis esminiais
aspektais: 1) dėl BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties
objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių kaip visumos nustatymo tinkamumo; 2) BK 140 straipsnio
3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos atribojimo nuo BK 163 straipsnyje numatytos
nusikalstamos veikos ir nuo ATPK 181, 1811, 1813 straipsniuose numatytų administracinių teisės
pažeidimų; 3) baudžiamosios atsakomybės kaip paskutinės priemonės (ultima ratio) tikslingumo.
<...>
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šioje byloje, įvertinę iš įvairių šaltinių
gautus įrodymus kaip visumą, nustatė visus objektyviuosius BK 140 straipsnio 3 dalyje
numatytus požymius G. P. veikoje: smūgio ranka sudavimas mažamečiam (septynerių metų
veikos padarymo metu sulaukusiam) sūnui į pilvą buvo tiesioginė kilusių padarinių – fizinio
skausmo sukėlimo jam – priežastis. Tai, kad vaikui buvo sukeltas fizinis skausmas, teismų
nustatyta, įvertinus mažamečio nukentėjusiojo bei jo motinos parodymus, konkrečias smūgio
sudavimo aplinkybes. <...>
Kasaciniame skunde taip pat svarstoma apie galimą administracinės teisinės
atsakomybės taikymą šioje byloje, nurodomi atskiri ATPK straipsniai (181, 1811, 1813).
Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką nustačius, jog beveik analogiški veikos požymiai aprašyti
ir ATPK, ir BK, pirmiausia turi būti įvertintas padarytos veikos pobūdis ir tik tuomet
sprendžiama, kuris teisės aktas turėtų būti taikomas. Toks aiškinimas, be kita ko, atitinka ir
ultima ratio (paskutinės priemonės) principo reikalavimus. Teismo, kaip teisingumą vykdančios
institucijos, pareiga tinkamai pritaikyti įstatymą reiškia ne tik tai, kad turi būti nustatyta įstatyme
numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, bet ir tai, kad asmens veiksmai turi būti
vertinami atitinkamų įstatymuose numatytų teisinių atsakomybių (pavojingumo) aspektu
(pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-420-895/2016).
Nagrinėjamoje byloje BK 140 straipsnio 3 dalyje ir kasaciniame skunde nurodytuose
ATPK straipsniuose nurodyti veikų požymiai šiuo atveju nėra analogiški. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismai šioje byloje įvertino pavojingą smurtinį G. P. veikos pobūdį
(vieną kartą mažamečiam vaikui smūgiuota į jautrią skausmui žmogaus kūno dalį – pilvą), taigi
pagrįstai tokio pobūdžio tyčinį veikimą pripažino užtraukiantį ne administracinę, o baudžiamąją
atsakomybę.
Atsižvelgus į tai, kad ATPK 1813 straipsnyje (dabar – ANK 72 straipsnyje) (Vaiko
teisių pažeidimas) ir BK 140 straipsnio 2 dalyje (dabar – BK 140 straipsnio 3 dalyje) nurodyti
teisės pažeidimai skiriasi tiek savo pobūdžiu, tiek sudėtimi, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje
byloje Nr. 2K-260/2010 pažymėta, kad tyčinis mažamečio mušimas taip jam sukeliant fizinį
skausmą paprastai atitinka BK 140 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties
požymius:
Kasaciniame skunde teigiama, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės už
BK 140 straipsnio 2 dalyje3 numatytos nusikalstamos veikos padarymą klausimą, svarbu yra jos
pavojingumo įvertinimas, nes tai – esminis požymis, atribojantis šią baudžiamajame įstatyme
numatytą veiką nuo ATPK 1813 straipsnyje numatyto teisės pažeidimo.
BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo,
kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo
nusižengimo sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai BK specialiosios
dalies straipsnyje, jo dalyje numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, apibūdinančių
pavojingą veiką kaip nusikaltimą ar kaip baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Pagal
BK 140 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui
fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino arba tai padarė kankindamas
nukentėjusį asmenį. Teismų sprendimais nustatyta, kad S. F. tyčia mušė mažametį R. T. ir taip
sukėlė jam fizinį skausmą; taigi nurodytos aplinkybės visiškai atitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje

3
BK 140 straipsnio redakcija iki 2013 m. liepos 2 d. (Žin., 2013, Nr. 75-3772).
 14

numatyto nusikaltimo objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, sudarančius šios veikos

sudėtį.
Kasaciniame skunde be jokio pagrindo kalbama apie šios veikos atribojimą nuo
ATPK 1813 straipsnyje numatyto administracinio teisės pažeidimo, nurodant esminį kriterijų –
pavojingumo laipsnį. ATPK 1813 numatytas vaiko teisių pažeidimas yra neteisėtas trukdymas
vaikui naudotis savo teisėmis ir laisvėmis ar kitokia vaiko teises pažeidžianti veika (1 dalis);
mokymo, auklėjimo, sveikatos priežiūros ir kitų institucijų bei įstaigų, kurių žinioje (prižiūrimas)
yra vaikas, vadovų, auklėtojų ar kitų jiems prilygstančių asmenų savo pareigų nevykdymas arba
netinkamas vykdymas, fizinis ar psichinis vaiko žalojimas ar kitoks vaiko teisių pažeidimas
(2 dalis). Taigi BK 140 straipsnio 2 dalyje ir ATPK 1813 straipsnyje nurodytos veikos skiriasi ne
tik pavojingumu, bet ir konkrečiais jų sudėtis apibūdinančiais požymiais. Pabrėžtina ir tai, kad
ATPK 9 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog administracinė atsakomybė už šiame kodekse
numatytus teisės pažeidimus atsiranda, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius
įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. <...>
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kasaciniame skunde argumentuojant galimybę taikyti
administracinę atsakomybę, nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 8 d.
nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-542/2005, kurioje buvo sprendžiami atsakomybės už
visiškai kitokių veikų – tiek savo pobūdžiu, tiek sudėtimi – klausimai (BK 284, 286,
290 straipsniai, ATPK 174, 187 straipsniai), todėl šie argumentai nepagrįsti.
Darytina išvada, kad pagal nustatytas faktines veikos aplinkybes ir šios veikos pobūdį
visiškai pagrįstai S. F. padaryta veika teisiškai įvertinta kaip BK 140 straipsnio 2 dalyje
numatytas nusikaltimas, todėl baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai.

2. Psichinės prievartos (smurto) kvalifikavimo probleminiai aspektai smurto artimoje

aplinkoje baudžiamosiose bylose

Psichinis neliečiamumas – kitas asmens neliečiamumo, kaip teisės saugomos vertybės,

minimos konstitucinėje jurisprudencijoje, turinį sudarantis elementas (Konstitucinio Teismo
2000 m. gegužės 8 d. nutarimas). Prievartinė veika, pasireiškianti psichiniu poveikiu, yra viena iš
smurto artimoje aplinkoje formų (Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 2 straipsnio
7 dalis). Pavojingas psichinis poveikis smurto artimoje aplinkoje atveju, be kita ko, gali
pasireikšti įvairaus turinio grasinimais, kurie BK kriminalizuoti: 1) kaip savarankiška
nusikalstama veika (BK 145 straipsnis), 2) kaip nusikalstamos veikos padarymo, vertimo elgtis
prieš savo valią būdas (pavyzdžiui, BK 148, 149, 150, 151 straipsniai). Kasacinės instancijos
teismo praktikoje, apibūdinant grasinimus, teigiama, kad tai pavojingas tyčinis poveikis kito
žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti
sunkūs neigiami padariniai (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-238-
699/2016, 2K-172-788/2017).
Baudžiamoji atsakomybė už grasinimą nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą
arba žmogaus terorizavimą yra įtvirtinta BK 145 straipsnyje. Smurto artimoje aplinkoje
baudžiamosiose bylose, kaip ir kitais atvejais, pripažįstant tam tikrą elgesį psichine prievarta, turi
būti vertinamas grasinimų pavojingumas ir realumas. Tai leidžia išvengti nepagrįsto tarp asmenų
kilusių konfliktų kriminalizavimo.
Kasacinės instancijos teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad, nustatant grasinimų
realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininkas iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo
spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.),
kad susidariusioje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad
kaltininko elgesys iš tiesų buvo teisingai suprastas kaip pavojingas (pavyzdžiui, kasacinės
nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-341/2010, 2K-12/2011, 2K-300/2013, 2K-217/2014, 2K-
347/2014, 2K-423-303/2016, 2K-172-788/2017). Šie išaiškinimai, be kita ko, gali būti kildinami
iš konstitucinėje jurisprudencijoje suformuluotų reikalavimų, kad nusikalstamomis veikomis
įstatyme gali būti pripažintos tik tokios veikos, kurios iš tikrųjų yra pavojingos ir kuriomis iš
 15

tikrųjų yra daroma žala asmens, visuomenės, valstybės interesams arba dėl šių veikų kyla
grėsmė, kad tokia žala bus padaryta (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d.,
2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Dėl to kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką
nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti
kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (Konstitucinio Teismo
1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Jei smurto artimoje aplinkoje
baudžiamosiose bylose nebūtų analizuojamas pakankamas padarytų veikų pavojingumas,
grasinimų realumas, taip pat nevertinamas kitų teisės šakų normų veiksmingumas atkuriant
pažeistas teises, tokia praktika neatitiktų baudžiamojo įstatymo paskirties (pavyzdžiui, kasacinės
nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-300/2013, 2K-423-303/2016).
Antai kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-172-788/2017 konstatuota, kad
byloje nenustatytas tiek grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą faktas, tiek ir
grasinimo realumas:
J. J. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad, būdamas apsvaigęs nuo
alkoholio, savo motinai G. A. J. sėdint fotelyje, prieš ją pakėlęs abiejų rankų kumščius, užsimojo
ir pagrasino ją užmušti žodžiais „tau dabar bus ir nereikės jokios ambulatorijos“. Pirmosios
instancijos teismas J. J. dėl pateikto kaltinimo išteisino konstatavęs, kad kaltinamojo išsakyti
žodžiai motinai nebuvo realus grasinimas ir kad jis neturėjo nei tyčios, nei realios galimybės
nužudyti nukentėjusiąją ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą. Darydamas tokią išvadą, teismas
atsižvelgė į tai, kad nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nesurinkta
jokių duomenų, jog kaltinamasis J. J. ginčo su savo motina metu būtų turėjęs rankose kokius
nors ginklus, peilius ar kitokius įrankius ar daiktus, kuriais galima būtų sužaloti žmogų. Teismas
įvertino, kad ginčas tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios vyko dėl nerastų raktų, iš karto po to
kaltinamasis nuėjo į savo kambarį, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad jis anksčiau
būtų grasinęs motinai ar smurtavęs prieš ją, kaip nors kitaip bauginęs ją ar kitus asmenis.
Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pati nukentėjusioji nurodė, kad jos sūnus nėra agresyvus,
niekada nevartojo prieš ją jokio smurto. Apeliacinės instancijos teismas patvirtino pirmosios
instancijos teismo išvadą ir konstatavo, kad J. J. dėl kaltinimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį
išteisintas pagrįstai. Teismų atliktam įrodymų vertinimui ir išvadoms pritartina. <...>
Kasaciniame skunde grasinimo faktas ir realumas grindžiami tuo, kad tarnybiniame
pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje užfiksuota, kad nukentėjusioji kreipėsi į policiją
dėl savo sūnaus grasinimo, buvo susijaudinusi, verkė. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji
taip pat parodė, kad J. J., grasindamas jai, elgėsi agresyviai, rėkė, stipriai trenkė į durų rankeną
ir sudaužė durų stiklą, tai labai ją išgąsdino. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės nėra
pakankamos teismų išvadoms paneigti. Vien tai, kad senyvo amžiaus moteris išsigando sūnaus
pykčio protrūkio, trenkimo durimis ir žodžių „dabar tau bus ir nebereikės ambulatorijos“, dėl to
iškvietė policiją, automatiškai nereiškia, kad sūnus iš tikrųjų grasino ją nužudyti ar sunkiai
sužaloti. Grasinimo realumą tokiais atvejais turi patvirtinti kiti objektyvūs duomenys, kurių,
teismų vertinimu, akivaizdžiai nepakako tokiai išvadai.
Analizuojant teismų atliktą įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų pagrįstumą, svarbus
yra ir nukentėjusiosios parodymų, duotų skirtingose proceso stadijose, turinys ir kaita.
Ikiteisminio tyrimo metu, tyrėjo apklausta, nukentėjusioji teigė, kad bijojo, jog sūnus gali ją
„užmušti“, „padaryti ką bloga“ (b. l. 12, 15). Tačiau teisme nukentėjusioji apskritai
nepatvirtino, kad sūnus būtų jai grasinęs, ir teigė, jog jis tik „pasakė, kad duočiau raktus“ ir
piktai klausė: „Paėmei raktus?“, „Kur raktai?“, o policiją ji iškvietė dėl to, kad jis daužė
durimis. Be to, nukentėjusioji kelis kartus pabrėžė, jog sūnus, net ir kai išgeria, nebūna
agresyvus. <...>
Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad šis
teismas ištyrė byloje esančius duomenis, išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamas J. J. išteisinimas,
paaiškino, kaip šie įrodymai susiję tarpusavyje, kodėl jais grindžiamas nuosprendis ir kokia
bylos medžiaga paneigia kaltinimo versiją, neva nukentėjusioji J. J. veiksmus suvokė kaip realų
grasinimą ir turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje į
 16

visus prokurorės apeliacinio skundo argumentus išsamiai ir logiškai atsakyta. <...> Pirmosios
instancijos teismas, priėmęs išteisinamąjį nuosprendį J. J., nes nepadaryta veika, turinti
nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o apeliacinės instancijos teismas, palikęs
galioti šį nuosprendį, teisės taikymo klaidos nepadarė.
Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas
yra tyčinė nusikalstama veika, padaroma tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta,
jog pavojingai psichiškai veikia žmogų, kelia jam baimę, ir nori taip elgtis (pavyzdžiui,
kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-116/2014, 2K-238-699/2016).
Jei grasinant nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba terorizuojant žmogų
buvo tyčia sutrikdyta sveikata ar sukeltas fizinis skausmas arba tyčia sunaikintas ar sugadintas
turtas, padaryta veika kvalifikuojama kaip kelių nusikalstamų veikų sutaptis – pagal
BK 145 straipsnį ir atitinkamai pagal BK 135, 138, 140 straipsnį ar BK 187 straipsnį. Tai, kad
tokios veikos kvalifikavimui nepakanka vien BK 145 straipsnio, rodo tiek padarytų nusikalstamų
veikų baigtumo momentas, tiek šiomis veikomis pažeidžiamų baudžiamojo įstatymo saugomų
vertybių svarba. Padarytų nusikalstamų veikų sutapčių klausimai, nustačius buvusios sutuoktinės
terorizavimo (BK 145 straipsnio 2 dalis) atvejį, pavyzdžiui, spręsti kasacinėje nutartyje
baudžiamojoje byloje Nr. 2K-116/2014:
<...>sistemingo kito žmogaus bauginimo naudojant psichinę prievartą sudėtyje psichinė
prievarta suprantama ne vien kaip grasinimai nužudyti, bet ir kaip kitokiais poelgiais vykdomas
bauginimo procesas, objektyviai pasireiškiantis baimės jausmo sukėlimu kitam žmogui.
Sistemingu žmogaus bauginimu gali būti pripažinti pasikartojantys, ne vien tik žodžiu ar
raštu, bet ir įvairiais kitais atvirais ar užmaskuotais būdais padaryti poelgiai, kuriais siekiama
sukelti arba palaikyti baimės jausmą nukentėjusiajam. Bauginamasis poveikis gali būti išreikštas
ir neteisėtu fiziniu poveikiu nukentėjusiajam ar kitam asmeniui, turto sugadinimu ar sunaikinimu
ir pan.
Nagrinėjamoje byloje nustatytas S. K. naudotas fizinis smurtas, tyčinis nedidelės vertės
svetimo turto sugadinimas, padaryti siekiant įbauginti nukentėjusiąją, pagrįstai įvertinti ne tik
kaip atskiros nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 187 straipsnio
3 dalyje, bet ir kaip psichinės prievartos, numatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje, išraiška. Šiuo
atveju veikos kvalifikavimui svarbu, kad teismai nustatė, jog besitęsiantys bauginimo veiksmai
kaltininko padaryti ne vieną kartą, jie sudaro tam tikrą neteisėto elgesio grandinę, padaryti
siekiant sukelti ir palaikyti nukentėjusiosios baimę, norint, kad ji nerimautų, jaustųsi nesaugiai,
paklustų S. K. valiai, atnaujintų su juo nutrauktus šeiminius santykius. Nuteistasis, sistemingai
baugindamas V. C., veikė tiesiogine tyčia, nes suprato, kad pavojingai psichiškai veikia
nukentėjusiąją, kelia jai baimę, siekė šią būseną palaikyti ir norėjo taip elgtis.
Byloje nustatyti S. K. padaryto sistemingo bauginimo ir terorizavimo veiksmai,
pasireiškę turto sunaikinimu, poveikiu nukentėjusiosios sveikatai, pagrįstai kvalifikuoti kaip
sutaptis su nusikaltimais, numatytais BK 140 ir 187 straipsniuose. BK 145 straipsnio 2 dalyje
esančios veikos, pasireiškiančios nevienkartiniais nurodyto turinio grasinimais ar sistemingu
bauginimu naudojant psichinę prievartą, neapima nei BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto
fizinio skausmo sukėlimo, nei BK 187 straipsnyje numatyto turto sunaikinimo ar sugadinimo.
BK 145 straipsnio 2 dalyje numatyta kvalifikuota nusikalstamos veikos sudėtis, t. y.
baudžiamoji atsakomybė pagal šią dalį kyla, jei nustatoma, kad žmogus buvo terorizuojamas
arba sistemingai bauginamas. Kasacinės instancijos teismo praktikoje atkreipiamas dėmesys į tai,
kad šioje BK 145 straipsnio dalyje įtvirtintos kelios nusikaltimo sudėtys: 1) žmogaus
terorizavimas grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui
veiką arba 2) sistemingas žmogaus bauginimas naudojant psichinę prievartą. Šios veikos
pripažįstamos alternatyviomis, todėl bet kurios iš jų padarymas leidžia teigti apie baigtą žmogaus
terorizavimo ar sistemingo bauginimo nusikalstamą veiką (pavyzdžiui, kasacinės nutartys
baudžiamosiose bylose Nr. 2K-261/2012, 2K-94/2013, 2K-116/2014, 2K-553-942/2015).
Kaip pavyzdys, kai kasacinės instancijos teismui teko spręsti terorizavimo pavojingumo
klausimą, taip pat aiškintis, ar susiklosčiusi konfliktinė situacija nėra pagrįsta tik besiskiriančių
 17

asmenų nesutarimais, paminėtina kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-553-942/2015.

Šioje byloje, atsižvelgus į kaltininko nevienkartinius intensyvius prievartinius veiksmus, jų
pobūdį, konstatuota, kad jais sąmoningai siekta sukurti su juo besiskiriančiai sutuoktinei ir
vaikams baimės ir nerimo atmosferą, sunkiai pakenčiamas gyvenimo sąlygas. Teismas
pažymėjo, kad toks elgesys netraktuotinas tik kaip besiskiriančių asmenų nesutarimai ir
konfliktai, o bendrąja prasme atitinka smurto artimoje aplinkoje sampratą ir pasižymi
nusikalstamai veikai būdingu pavojingumu:
Nagrinėjamoje byloje D. S. inkriminuotas sistemingas psichinės prievartos naudojimas
(terorizavimas) prieš nepilnamečius vaikus ir sutuoktinę nuo 2009 m. gruodžio 6 d. iki
2012 m. gruodžio 22 d. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs D. S. naudotos psichinės
prievartos pobūdį, konstatavo, jog jo naudota psichinė prievarta reiškėsi: 1) tiesioginiais
veiksmais prieš nepilnametį sūnų L. S. (būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, L. S. gulint vonioje,
ranka suėmęs jam už kaklo, nardino jį po vandeniu, taip jį skandindamas); 2) grasinimais,
sakydamas, kad padegs namus, pradurs automobilio, kuriuo naudojosi nukentėjusieji, ratus;
3) nepagrįstais kaltinimais sūnui L. S. pinigų vagyste ir grasinant pasodinti jį į nepilnamečių
koloniją; 4) bauginančios atmosferos kūrimu, suduodant smūgius sūnui L. S. delnu per galvą,
kartojant, kad jis, jo brolis ir mama E. S. be jo prapuls, kad jie yra šiukšlės, invalidai, vadinant
nukentėjusiąją E. S. „prostitute“, „šiukšle“, „alkoholike“, „šliundra“; 5) grasinimais atimti
gyvybę E. S. – griebdamas ją už kaklo ir purtydamas grasino, kad vieną dieną užmuš (šiuos
veiksmus atlikdamas mažamečio sūnaus D. P. S. akivaizdoje). Iš visų šių aplinkybių matyti, kad
tokiais sistemingais veiksmais D. S. siekė sąmoningai sudaryti su juo besiskiriančiai sutuoktinei
E. S. ir savo vaikams L. ir D. P. S. baimės ir nerimo atmosferą, sunkiai pakenčiamas gyvenimo
sąlygas. Toks elgesys netraktuotinas vien tik kaip besiskiriančių asmenų nesutarimai ir
konfliktai, bendrąja prasme jis atitinka smurto artimoje aplinkoje sampratą (Apsaugos nuo
smurto artimoje aplinkoje įstatymo 2 straipsnis), be to, pasižymi nusikalstamai veikai būdingu
pavojingumu ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 145 straipsnio 2 dalį. Veikos
pavojingumą rodo ir tai, kad minėti veiksmai buvo atliekami bauginant ne tik sutuoktinę, bet ir
nepilnamečius vaikus. Tokios žemesnių instancijų teismų išvados neprieštarauja ir kasacinės
instancijos teismo praktikai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-347/2014).

3. Nusikalstamų veikų žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui

probleminiai aspektai smurto artimoje aplinkoje baudžiamosiose bylose (BK 149, 150,
153 straipsniai)

Prievartinė veika, pasireiškianti seksualiniu poveikiu, yra viena iš smurto artimoje

aplinkoje formų (Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 2 straipsnio 7 dalis). Smurto
artimoje aplinkoje baudžiamosiose bylose, kaip ir kitais atvejais, kai padarytas išžaginimas
(BK 149 straipsnis) ar seksualinis prievartavimas (BK 150 straipsnis), grasinimas tuoj pat
panaudoti fizinį smurtą yra vienas iš asmens valios palaužimo būdų, nukreiptų esamam ar
galimam nukentėjusiojo pasipriešinimui įveikti. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmuose yra
psichinės prievartos, būdingos išžaginimui ar seksualiniam prievartavimui, požymiai, vertintinas
ne tik tiesiogiai išsakytų grasinimų turinys, bet ir padarytų veikų kontekstas, išorinės veikos
padarymo, kaltininką ir nukentėjusįjį apibūdinančios aplinkybės, tai, kaip grasinimą suvokė pats
nukentėjusysis ir pan. Šie išaiškinimai yra aktualūs smurto artimoje aplinkoje baudžiamosiose
bylose, be kita ko, sprendžiant, kurios – BK 149, 150 ar 151 straipsnyje nurodytos –
nusikalstamos veikos požymius kaltininkas realizavo. Šią problemą atspindi kasacinė nutartis
baudžiamojoje byloje Nr. 2K-293/2014, kurioje pažymėta, kad psichinės prievartos specifika
atskleistina vertinant ne tik atskirus baimės jausmo sukėlimo atvejus, bet sietina ir su
bauginančios (smurtinės) aplinkos sukūrimu, nuolatiniu baimės jausmo palaikymu:
Šioje byloje vienas pagrindinių apeliacinės instancijos teismo argumentų, kuriais
motyvuojamas veikos perkvalifikavimas, yra tas, kad byloje surinktais įrodymais nenustatyta, jog
V. T. prieš nukentėjusiąją būtų naudojęs fizinį smurtą, grasinimus tuoj pat jį panaudoti, atėmęs
 18

nukentėjusiajai galimybę priešintis ar naudojęsis bejėgiška jos būkle. Kadangi teismas

konstatavo, jog V. T. prievartiniai lytinės aistros tenkinimo veiksmai prieš J. T. buvo atlikti
pasinaudojus nukentėjusiosios priklausomumu, tai panaikinęs pirmosios instancijos teismo
nuosprendį, kuriuo V. T. pripažintas kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį ir
BK 150 straipsnio 3 dalį, nusikalstamas veikas perkvalifikavo į BK 151 straipsnio 2 dalį,
BK 22 straipsnio 1 dalį ir 151 straipsnio 2 dalį ir baudžiamąją bylą nutraukė suėjus
baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės
instancijos teismo išvados nepatvirtina teismų išnagrinėti įrodymai ir nustatytos bylos
aplinkybės, teismas, perkvalifikuodamas V. T. padarytas veikas, nevertino byloje nustatytų
aplinkybių visumos, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, o tai lėmė ir
netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.
BK 149 straipsnio 3 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas lytiškai
santykiavo su nepilnamečiu asmeniu prieš šio valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas
tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška
nukentėjusio nepilnamečio būkle. Pagal BK 150 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas tenkino lytinę
aistrą su nepilnamečiu prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu
panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas
galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Svarbu tai,
kad nepilnamečio valia lytinio santykiavimo ar lytinės aistros tenkinimo metu turi būti
palaužta vienu iš pirmiau nurodytų būdų – fiziniu smurtu, grasinimu tuoj pat jį panaudoti,
kitaip atėmus galimybę priešintis arba pasinaudojus bejėgiška nepilnamečio asmens būkle.
Šios bylos kontekste pažymėtina, kad nustatant, ar nebuvo panaudotas vienas iš
minėtų nukentėjusiojo valios palaužimo būdų, nepakanka atsietai, neatsižvelgiant į byloje
nustatytų aplinkybių visumą, įvertinti tik tuos grasinimus, kurie buvo tiesiogiai išsakyti
nukentėjusiajai prieš bandymą su ja lytiškai santykiauti ar tenkinant lytinę aistrą.
Sprendžiant, ar V. T. veiksmuose yra psichinės prievartos, būdingos išžaginimui ar
seksualiniam prievartavimui, požymiai, vertintinas ne tik išsakytų grasinimų turinys – ne
mažiau svarbus yra ir padarytų veikų kontekstas, išorinės veikos padarymo, kaltininką ir
nukentėjusiąją apibūdinančios aplinkybės, tai, kaip grasinimą galėjo suvokti pati
nukentėjusioji, ir pan. Nagrinėjamoje byloje abiejų instancijų teismai, be kitų, nustatė ir tokias
aplinkybes: V. T. nuolatos naudodavo smurtą prieš D. T., šį tėvo smurtinį elgesį matydavo ir
J. T., girdėdavo jo nuolatinius grasinimus; D. T. sirgo depresija, pati V. T. bijojo, be to,
byloje nustatytas D. T. bandymas po vieno iš konfliktų žudytis; dėl bauginančios aplinkos
namuose, motinos būklės, taip pat sudėtingos situacijos mokykloje (patyčių, smurto) J. T.
buvo nusprendusi apie V. T. veiksmus nepasakoti, nesitikėjo sulaukti pagalbos. Teisėjų
kolegijos nuomone, svarbios aplinkybės yra ir tos, kad V. T. lytinę aistrą tenkindavo atėjęs
pas J. T. nakties metu, kai jos motina užmigdavo; nukentėjusioji miegojo kitame kambaryje
nei motina, todėl pastaroji galėjo negirdėti ir nematyti V. T. veiksmų; V. T. bendraudavo
pakeltu balsu, buvo ūmaus būdo, konfliktiškas, smurtaujantis, elgdavosi despotiškai,
nukentėjusiosios teigimu, tėvas yra nenuspėjamo elgesio; nukentėjusioji sirgo depresija,
buvo ypač jautri, uždara, įbauginta tėvo, keletą kartų bandė žudytis ir kt.
Atsižvelgus į tai, psichinė prievarta šioje byloje aiškintina vertinant ne tik atskirus
baimės jausmo sukėlimo atvejus grasinant išnaudoti J. T. sunkiuose darbuose, nepirkti jai
daiktų ir pan., bet sietina ir su bauginančios (smurtinės) aplinkos sukūrimu, nukentėjusiosios
nuolatiniu baimės jausmo palaikymu. Be to, teisėjų kolegijos nuomone, turėtų būti vertinama
ir tai, ar visuma byloje nustatytų aplinkybių neleidžia spręsti, kad J. T. valia priešintis buvo
palaužta ankstesniais smurtinio pobūdžio, gniuždančiais kaltininko veiksmais ir ar tai V. T.
neleido pasinaudoti jau sukelta ir veikų metu išlikusia J. T. baime. Teisiniam psichinės
prievartos vertinimui ne mažiau svarbūs ir subjektyvieji požymiai – V. T. žinojo J. T. psichinę
būklę, ypatingą jautrumą, todėl siekdamas priversti nukentėjusiąją paklusti jo valiai suprato,
kad besitęsiančiu grėsmingu elgesiu kelia jai baimę, ir taip elgtis norėjo. Tuo tarpu
apeliacinės instancijos teismas V. T. sukurtos grėsmingos, nuo jo priklausančios, valią
 19

gniuždančios atmosferos šeimoje ir kitų svarbių aplinkybių nevertino. Pažymėtina, kad

pirmiau minėtos aplinkybės yra svarbios sprendžiant, kuris BK 149 ir 150 straipsniuose
nurodytas valios palaužimo būdas gali būti nustatomas kaltininko veikoje.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos
teismo padarytos išvados suformuluotos neatsižvelgus į visas bylos aplinkybes, reikšmingas
teisingo sprendimo priėmimui (BPK 20 straipsnio 5 dalis).
Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 153 straipsnį kyla nepriklausomai nuo tėvų požiūrio
ir nuomonės, kad jie tam tikrais būdais ir tam pasirinktomis priemonėmis auklėja jaunesnį negu
šešiolikos metų vaiką, jei nustatyta, kad tokie pavojingi veiksmai turėjo neigiamo poveikio
vaikui ir jo vystymuisi. Šis išaiškinimas gali būti suformuluotas, vadovaujantis kasacine
nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-625/2013:
<...>BK 153 straipsnyje numatyta nusikalstama veika kėsinamasi į mažamečio asmens
seksualinį neliečiamumą, nepriklausomai nuo suaugusių asmenų požiūrio į atliekamus veiksmus,
kai nustatyta, kad tokie veiksmai sukėlė per ankstyvą vaiko domėjimąsi lytiniais santykiais ir
kitokius neigiamus padarinius. Tvirkinamieji veiksmai baudžiamajame įstatyme nėra apibrėžti,
nenustatyta, kas sudaro tokių veiksmų turinį. Tvirkinamųjų veiksmų turinį atskleidžia teismų
praktikos išaiškinimai, pagal kuriuos mažamečio tvirkinamieji veiksmai paprastai pasireiškia
demonstruojant mažamečiui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius
organus, taip pat lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą mažamečio akivaizdoje ir pan.
(kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-649/2012, 2K-205/2013, 2K-252/2013).
Taigi, nepriklausomai nuo: kasatoriaus aiškinimo apie vaiko auklėjimo būdus ir tam pasirinktas
priemones, taip pat nuo to, kada nuo sužinojimo apie prieš mažametę atliktus veiksmus buvo
paduotas skundas dėl A. Ž. veiksmų ikiteisminio tyrimo įstaigai, ankstesnio motinos elgesio,
kasatoriaus nuomone, leidusio suprasti, kad ji pritarė jo vykdomam E. V. auklėjimo metodui,
kaltinime nurodyti veiksmai, kuriuos pagal byloje surinktus įrodymus A. Ž. atliko su mažamete
nukentėjusiąja, jai priešinantis tokiems veiksmams, rodant nepasitenkinimą, kaip nurodė E. V. –
jaučiantis nemaloniai, pažemintai, tinkamai įvertinti kaip tvirkinamieji veiksmai
(BK 153 straipsnis), kurie neabejotinai maždaug trylikos metų amžiaus vaikui sukelia ar gali
sukelti per ankstyvą domėjimąsi lytiniais santykiais. Su mažamečiu atliekami neteisėti
seksualinio pobūdžio veiksmai yra baudžiami, nepriklausomai nuo jo tėvų požiūrio ir nuomonės,
kad jie tam tikrais, tik jų nuomone, o ne teisės prasme, priimtinais metodais auklėja vaiką, todėl
tokia kasatoriaus pozicija pagrįstai vertinta kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės.

4. Piktnaudžiavimas tėvų, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar
pareigomis (BK 163 straipsnis)

Vaiko teisės, jų apsaugos ir gynimo garantijos, vaiko elgesio kontrolės, tėvų

atsakomybės už vaiko teisių pažeidimus bendrąsias nuostatas Lietuvos Respublikoje nustato
Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas (toliau – ir VTAPĮ). Šio įstatymo nuostatos pagrįstos
Konstitucija, Jungtinių Tautų Organizacijos 1959 metų Vaiko teisių deklaracija, 1989 metų
Vaiko teisių konvencija, kitomis tarptautinės teisės normomis bei principais. Už vaiko teisių
užtikrinimą atsakingi tėvai ir kiti teisėti vaiko atstovai, turėdami teisę vienaip ar kitaip
drausminti vaiką, neturi teisės naudoti prieš jį fizinių bausmių ir bet kokio kito smurto
(VTAPĮ 49 straipsnis). Fizinė bausmė suprantama kaip bet kokia bausmė, kai fizinė jėga
naudojama fiziniam skausmui, net ir nedideliam, sukelti ar vaikui fiziškai kankinti. Smurtas prieš
vaiką suprantamas kaip veikimu ar neveikimu vaikui daromas tiesioginis ar netiesioginis tyčinis
fizinis, psichologinis, seksualinis poveikis, garbės ir orumo nepaisymas ar nepriežiūra, dėl kurių
vaikas patiria žalą ar pavojų gyvybei, sveikatai, raidai (VTAPĮ 2 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi
fizinis vaikų baudimas, žeminimas ir nepriežiūra Lietuvoje yra uždrausti ir užtraukia teisinę
atsakomybę (baudžiamąją, administracinę, civilinę). Pažymėtina, kad Apsaugos nuo smurto
artimoje aplinkoje įstatymo 12 straipsnio 1 dalis tiesiogiai nustato, kad smurtas artimoje
aplinkoje užtraukia baudžiamąją atsakomybę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-
 20

227-788/2017). Todėl, nors tėvai neabejotinai turi teisę ir pareigą ugdyti ir auklėti savo vaikus,
skatinti jų teigiamą elgesį, vienaip ar kitaip reaguoti į, jų manymu, netinkamus vaiko poelgius,
tačiau bet kuriuo atveju tėvai privalo susilaikyti nuo kraštutinių, žalą vaiko sveikatai ir
vystymuisi darančių poveikio priemonių panaudojimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje
Nr. 2K-277-788/2016).
Atsakomybė už teisės pažeidimus, susijusius su vaikais ir šeima, numatyta ne tik BK,
bet ir ANK 72–74 straipsniuose. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 163 straipsnį gali būti
taikoma tik tuo atveju, kai tėvų ar kitų teisėtų vaikų atstovų naudojamos poveikio priemonės
vaikui negali būti pateisinamos tėvų teise ir pareiga auklėti vaikus ir peržengia nusikalstamai
veikai konstatuoti būtiną pavojingumo laipsnį. Ši išvada paprastai daroma atsižvelgiant į
piktnaudžiavimo teisėmis (pareigomis) proceso pobūdį, intensyvumą, trukmę, keliamą pavojų,
naudotos fizinės ir (ar) psichinės prievartos pobūdį, kaltininko tyčios kryptingumą ir kitas smurto
artimoje aplinkoje aplinkybes (vietą, laiką, nukentėjusiųjų skaičių bei juos apibūdinančius
duomenis ir pan.). Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad taikomų poveikio
priemonių nusikalstamumo matą pirmiausia nustato specialioji piktnaudžiavimo tėvų, globėjo ar
rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis norma (BK 163 straipsnis).
Pažymėtina, kad ši norma suformuluota specifiniais teisiniais požymiais, pabrėžiančiais jos
paskirtį: jos apsaugos objektas yra vaikas ir šeima; atsakyti už šią nusikalstamą veiką gali tik
specialus subjektas – tėvas, motina, globėjas, rūpintojas arba kitas teisėtas vaiko atstovas; veika
įvardyta kaip piktnaudžiavimas turimomis teisėmis (pareigomis) fiziškai ar psichiškai gniuždant
vaiką, paliekant jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgiantis su vaiku; kaltė
pasireiškia tik tiesiogine tyčia, kuri suponuoja savo elgesio su vaiku pavojingo pobūdžio
suvokimą ir norą taip veikti. Būtent šiuos požymius įrodinėjant įmanoma atsakyti į klausimą, ar
tėvų vaikui taikytos poveikio priemonės pasižymėjo nusikalstamai veikai būdingu pavojingumu
(kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-277-788/2016).
Sprendžiant baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo klausimus,
pasisakyta kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-474-489/2016 pabrėžiant, kad
nustačius, jog beveik analogiški veikos požymiai aprašyti ir ATPK, ir BK, pirmiausia turi būti
įvertintas padarytos veikos pobūdis ir tik tuomet sprendžiama, kuris teisės aktas turėtų būti
taikomas. Toks aiškinimas, be kita ko, atitinka ir ultima ratio (paskutinės priemonės) principo
reikalavimus. Teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, pareiga tinkamai pritaikyti
įstatymą reiškia ne tik tai, kad turi būti nustatyta įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų
požymių visuma, bet ir tai, kad asmens veiksmai turi būti vertinami atitinkamų įstatymuose
numatytų teisinių atsakomybių (pavojingumo) aspektu (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje
byloje Nr. 2K-420-895/2016).
Antai įvairūs piktnaudžiavimo teisėmis (pareigomis) aspektai, pagrindžiant
baudžiamosios atsakomybės taikymą pagal BK 163 straipsnį, nuosekliai vertinti kasacinėje
nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-553-942/2015. Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad
objektyviai piktnaudžiavimo tėvo teisėmis (pareigomis) procesas buvo intensyvus (naudota
fizinė ir psichinė prievarta), sistemingas, kaltininkas veiką padarė tiesiogine tyčia:
Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 19 straipsnyje numatyta, kad, siekiant apginti
vaiką nuo įvairiausio pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto, įžeidimų ar piktnaudžiavimo,
priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo, grubaus elgesio ar išnaudojimo, kuriuos jis gali patirti iš
tėvų, teisėtų globėjų ar kurio nors kito jį globojančio asmens, turi būti imtasi visų reikiamų
teisinių, administracinių, socialinių ir švietimo priemonių. Vaiko teisių apsaugos pagrindų
įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas vaiką kankinti, žaloti, žeminti jo garbę ir
orumą, žiauriai su juo elgtis. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje įtvirtinta tėvų
pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais. Įgyvendinant Konstitucijos
39 straipsnio ir kitų įstatymų nuostatas, valstybė įsipareigoja teisinėmis priemonėmis ginti
nepilnamečius asmenis, taip pat ir nuo jiems artimiausių žmonių nusikalstamo veikimo ar
neveikimo. CK 3.155 straipsnyje nurodyta, kad tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir
prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę
 21

sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas
savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus ir yra
atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymą, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir
moraliniu ugdymu.
Pagal BK 163 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas piktnaudžiavo tėvo,
motinos, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis fiziškai ar
psichiškai gniuždydamas vaiką, palikdamas jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai
elgdamasis su vaiku.
Fizinis ar psichinis vaiko gniuždymas suprantamas kaip ilgalaikė fizinė ar psichinė
prievarta, naudojama sistemingai, t. y. jai būdingas kartotinumas ir periodiškumas. Vaiko
palikimo ilgą laiką be priežiūros požymis sistemingumo nereikalauja. Pažymėtina, kad terminas
„ilgas laikas“ turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į vaiko amžių, jo fizinį ir protinį išsivystymą,
gebėjimą savimi pasirūpinti ir kitas aplinkybes. Kitoks žiaurus elgesys su vaiku gali turėti įvairių
formų, tokių kaip tyčiojimasis iš vaiko, įžeidinėjimai, žiaurios, žeminančios ar alinančios
bausmės, vertimas dirbti sunkius darbus, nesirūpinimas vaiku ir pan. Nusikaltimo sudėtis yra
formali, todėl asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą, jeigu jis šią veiką padarė
tiesiogine tyčia, t. y. jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir
norėjo taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Nors D. S. savo kaltę neigia, tačiau baudžiamojoje byloje ištirtų įrodymų visetas
patvirtina, kad jis sistemingai, naudodamas fizinę ir psichinę prievartą, baugino nukentėjusiąją
E. S. bei nukentėjusįjį nepilnametį L. S., juos terorizavo ir, būdamas nukentėjusiojo L. S. tėvas,
atsakingas už jo auklėjimą, vystymąsi, privalėdamas rūpintis jo sveikata, ugdymu, sudaryti
palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, piktnaudžiavo savo, kaip tėvo, teisėmis ir
pareigomis, sistemingai naudodamas fizinę ir psichinę prievartą.
Taigi, tiek iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, tiek iš apeliacinės instancijos
teismo nutarties turinio aiškiai matyti, kad teismai D. S. veiksmus vertino kaip pavojingą ir ilgai
trukusį psichinį poveikį nukentėjusiesiems, kurie dėl to gyveno nuolatinėje baimėje, bet ne kaip
šeiminio konflikto įkarštyje pasakytus žodžius ar vaikų auklėjimą.
Piktnaudžiavimo tėvų, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar
pareigomis (BK 163 straipsnis) sudėtis yra formali, ši nusikalstama veika gali būti padaroma tik
tiesiogine tyčia (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-80/2011, 2K-553-
942/2015, 2K-277-788/2016).
Baudžiamosios atsakomybės taikymas tėvams ar kitiems vaiko teisėtiems atstovams už
įvairias pavojingas elgesio su vaiku formas priklauso nuo konkrečių BK normų turinio.
Atsižvelgiant į pavojingo elgesio prieš vaiką pasireiškimo formą ir padarinius, toks veikimas ar
neveikimas gali būti kvalifikuojamas tiek taikant specialią piktnaudžiavimo tėvų ar kitų teisėtų
vaiko atstovų teisėmis normą (BK 163 straipsnis), tiek ir bendras normas, numatančias
atsakomybę už įvairius kėsinimusis į asmens gyvybę, sveikatą, seksualinį neliečiamumą ir pan.
Kvalifikuojant tokias nusikalstamas veikas turi būti paisoma ir normų konkurencijos įveikimo
taisyklių (bendrosios ir specialiosios, visumos ir dalies) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje
Nr. 2K-227-788/2017).
Piktnaudžiavimas tėvų, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar
pareigomis psichiškai gniuždant vaiką paprastai kvalifikuojamas pagal BK 163 straipsnį, o ne
pagal BK 145 straipsnio 2 dalį kaip žmogaus terorizavimas. Būtent BK 163 straipsnis yra skirtas
tokiems vaiko tėvų ir kitų teisėtų atstovų veiksmams, padarytiems prieš vaiką, kvalifikuoti. Tokį
aiškinimą pagrindžia kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-277-788/2016, kurioje
konstatuota, kad kaltininko veiksmų prieš savo sūnų nusikalstamas pobūdis buvo nustatomas
ignoruojant specialią BK 163 straipsnyje numatytą normą:
Nagrinėjamoje byloje R. A. buvo kaltinamas ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį
(už fizinio skausmo sukėlimą savo šeimos nariui) ir 145 straipsnio 2 dalį (už sistemingą žmogaus
bauginimą naudojant psichinę prievartą). Pagal teismų nustatytas faktines aplinkybes minėtos
R. A. nusikalstamos veikos pasireiškė kaip tęstiniai pavojingi veiksmai netinkamai auklėjant savo
 22

nepilnametį sūnų ir agresyviai reaguojant į jo elgesį: mušant, bauginant ir įžeidinėjant jį dėl to,
kad šis neatliko užduotų darbų, pasikvietė į namus draugus, neatsiuntė kompiuteriu ataskaitų,
laiku neatsikėlė iš lovos ir t. t. Visi šie veiksmai atlikti netinkamai įgyvendinant tėvo teises ir
pareigas vaikui. <...>
Kita vertus, žmogaus terorizavimo (sistemingo bauginimo) norma (BK 145 straipsnio
2 dalis) tokiais atvejais dėl to paties piktnaudžiavimo negali būti taikoma. Šiuo atveju žmogaus
terorizavimas (sistemingas bauginimas) traktuotinas kaip bendroji norma (lot. lex generalis), o
piktnaudžiavimas psichiškai gniuždant vaiką – kaip specialioji (lot. lex specialis), nes ji skirta
būtent vaiko tėvų ir kitų teisėtų atstovų tokiems veiksmams prieš vaiką vertinti. Taigi, įrodinėjant
šioje specialioje normoje nurodytus nusikalstamos veikos sudėties požymius, neišvengiamai
atsižvelgiama į socialinę tikrovę, t. y. kad kaltinamieji dažniausiai gyvena kartu su vaikais, juos
sieja ypatingas žmogiškasis ryšys, jie atsakingi ne tik už vaikų gerovę, bet ir poelgius, tam tikrais
atvejais privalo imtis aktyvių veiksmų koreguodami vaiko elgesį ir pan. Žmogaus terorizavimo
norma suformuluota neatsižvelgiant į šį socialinį kontekstą ir pirmiausia skirta apskritai saugoti
visuomenės narius nuo kraštutinių psichinės prievartos apraiškų: sistemingo persekiojimo,
agresyvaus priekabiavimo, sekimo, gąsdinančių naktinių skambučių, SMS žinučių ir pan. Tokių
veiksmų pagrindinis tikslas – kad nukentėjusysis nerimautų, nesaugiai jaustųsi, patirtų stresą ir
psichologinį diskomfortą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-341/2010, 2K-
542/2011, 2K-198/2013, 2K-347/2014, 2K-88-942/2016, 2K-65-648/2016 ir kt.). Teisėjų
kolegijos vertinimu, kaip žmogaus terorizavimas tėvų ar kitokių teisėtų vaikų atstovų veiksmai
galėtų būti kvalifikuojami tik tuo atveju, jeigu jie neturi nieko bendra su teisių ir pareigų vaikui
įgyvendinimu, pavyzdžiui, kai kartu negyvenantis tėvas terorizuoja vaiką kerštaudamas žmonai,
siekdamas turtinės naudos skyrybų metu, norėdamas priversti vaiką liudyti jo naudai teisme ir
pan.
Nagrinėjamoje byloje R. A. veiksmų prieš savo sūnų nusikalstamas pobūdis buvo
nustatomas ignoruojant specialią BK 163 straipsnyje numatytą normą, nors iš jam inkriminuotų
veiksmų aprašymo matyti, kad jais buvo reaguojama į, tėvo manymu, netinkamą sūnaus elgesį,
siekiama daryti sūnui tam tikrą auklėjamąjį poveikį ir kad būtent taip šių veiksmų prasmę suvokė
pats nuteistasis. Nesant jokių racionalių teismų argumentų, paneigiančių būtinumą R. A. veiksmų
nusikalstamą pobūdį nustatyti pagal BK 163 straipsnyje suformuluotus teisinius požymius,
laikytina, kad baudžiamųjų įstatymų taikymas šioje byloje neatitinka teisės principo, pagal kurį
specialiosios normos turi viršenybę prieš bendrąsias normas (lot. lex specialis derogat legi
generali). <...>
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad nagrinėjamojoje byloje R. A.
pripažintas kaltu pagal BK 145 straipsnio 2 dalį netinkamai pritaikius jam baudžiamąjį įstatymą
(BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kai tėvų pavojingu elgesiu ne įgyvendinamos teisės ir pareigos vaikams, o tiesiog
terorizuojama visa šeima (pavyzdžiui, grasinant padegti namus, sugadinant turtą, kaltinant
nebūtais nusikaltimais, tiesiog kenkiant), tokie veiksmai gali būti kvalifikuojami ir kaip žmogaus
terorizavimas pagal BK 145 straipsnio 2 dalį. Į tai atkreiptas dėmesys, pavyzdžiui, kasacinėje
nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-227-788/2017:
Kalbant apie tėvų ir kitų vaiko teisėtų atstovų baudžiamąją atsakomybę, pažymėtina,
kad tais atvejais, kai nustatoma vaiko fizinio ar psichinio gniuždymo, jo palikimo ilgą laiką be
priežiūros ar kitų žiauraus elgesio su vaiku požymių, nusikalstama veika pirmiausia
kvalifikuojama pagal specialią BK 163 straipsnyje numatytą normą. Šioje normoje nurodyti
specifiniai teisiniai požymiai, pabrėžiantys jos paskirtį: jos apsaugos objektas yra vaikas ir
šeima; atsakyti už šią nusikalstamą veiką gali tik specialus subjektas – tėvas, motina, globėjas,
rūpintojas arba kitas teisėtas vaiko atstovas; veika įvardyta kaip piktnaudžiavimas turimomis
teisėmis (pareigomis) fiziškai ar psichiškai gniuždant vaiką, paliekant jį ilgą laiką be priežiūros
ar panašiai žiauriai elgiantis su vaiku; kaltė pasireiškia tik tiesiogine tyčia, kuri suponuoja savo
elgesio su vaiku pavojingo pobūdžio suvokimą ir norą taip veikti. Pažymėtina, kad
piktnaudžiavimu paprastai pripažintini nevienkartinio pobūdžio tėvų ar kitų teisėtų vaiko atstovų
 23

veiksmai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-474-489/2016). Įrodinėjant šioje

specialioje normoje nurodytus nusikalstamos veikos sudėties požymius, svarbu atsižvelgti į
socialinę tikrovę, t. y. kad kaltinamieji dažniausiai gyvena kartu su vaikais, juos sieja ypatingas
žmogiškasis ryšys, jie atsakingi ne tik už vaikų gerovę, bet ir už poelgius, tam tikrais atvejais
privalo imtis aktyvių veiksmų koreguodami vaiko elgesį ir pan. Šių aplinkybių vertinimas padeda
atsakyti į klausimą, ar tėvų vaikui taikytos poveikio priemonės pasižymėjo nusikalstamai veikai
būdingu pavojingumu. Kita vertus, vaiko mušimas ar kitokie tikslingi veiksmai, sukeliantys jam
fizinį skausmą, patys savaime rodo nusikalstamą jų pobūdį. Tokiais atvejais, net ir nenustačius
BK 163 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymių, pvz., nesant tokių veiksmų
tęstinumo, svarstytinas klausimas dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo už fizinio skausmo ar
sunkesnių padarinių sveikatai sukėlimą. Pažymėtina ir tai, kad tais atvejais, kai tėvo ar motinos
pavojingu elgesiu ne įgyvendinamos teisės ir pareigos vaikams, o tiesiog terorizuojama visa
šeima, pvz., grasinant padegti namus, sugadinant turtą, kaltinant nebūtais nusikaltimais, tiesiog
kenkiant ir pan., tokie veiksmai gali būti kvalifikuojami ir kaip žmogaus terorizavimas pagal
BK 145 straipsnio 2 dalį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-347/2014, 2K-553-
942/2015).

5. Teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymo (BK 245 straipsnis) kvalifikavimo

probleminiai aspektai smurto artimoje aplinkoje baudžiamosiose bylose

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje atkreiptas dėmesys į įstatymo leidėjo pareigą

nustatyti priemones, kurių paskirtis – apsaugoti asmenį, visuomenę ir valstybę nuo nusikalstamų
kėsinimųsi. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi teisę pasirinkti įvairias nusikalstamumo
ribojimo bei mažinimo priemones, nustatyti jų taikymo sąlygas ir tvarką. Tai darydamas
įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d.
nutarimas). Taip pat pažymima, kad prigimtinio žmogaus teisių ir laisvių pobūdžio pripažinimo
principas nepaneigia to, kad žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimas gali būti ribojamas. <...>
pagal Konstituciją žmogaus konstitucinių teisių ir laisvių įgyvendinimą galima riboti, jeigu
laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje
siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat
konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė;
yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo
2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas). Šiame kontekste paminėtina, kad įgyvendinant Apsaugos
nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo paskirtį – ginti asmenis nuo smurto artimoje aplinkoje,
kuris dėl jo žalos visuomenei priskiriamas prie visuomeninę reikšmę turinčių veikų, jame, be kita
ko, įtvirtintos ir smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonės (toliau – ir laikinos
apsaugos užtikrinimo priemonės). Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad gavus
pranešimą dėl smurto artimoje aplinkoje, kai nepakanka duomenų nedelsiant pradėti ikiteisminį
tyrimą, gali būti skiriamos šios laikinos smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo
priemonės: 1) įpareigojimas smurtautojui laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos, jeigu jis
gyvena su smurtą patyrusiu asmeniu, 2) įpareigojimas smurtautojui nesiartinti prie smurtą
patyrusio asmens, nebendrauti, neieškoti ryšių su juo. Atitinkamai minėtame straipsnyje
nustatyta tokių priemonių skyrimo ir jų apskundimo tvarka, taip pat kiti svarbūs šių priemonių
taikymo aspektai. Aktualu ir tai, kad, pagal šiuo metu galiojančią Apsaugos nuo smurto artimoje
aplinkoje įstatymo 5 straipsnio redakciją, skirtingai nei pagal ankstesnę, galiojusią iki
2017 m. sausio 1 d., nurodytos laikinos apsaugos užtikrinimo priemonės gali būti skiriamos ne
iki bylos nagrinėjimo pabaigos (jeigu ikiteisminio tyrimo teisėjas neskiria BPK 122,
1321 straipsniuose nustatytų kardomųjų priemonių), o iki sprendimo dėl ikiteisminio tyrimo
pradėjimo priėmimo (5 straipsnio 3 dalis).
Atsižvelgiant į tai, kad sprendimą dėl laikinų apsaugos užtikrinimo priemonių skyrimo
priima apylinkės teismas (5 straipsnio 3 dalis), kasacinės instancijos teismo praktikoje pasisakyta
aktualiais baudžiamosios atsakomybės už teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymą
 24

aspektais (BK 245 straipsnis). Ši praktika dėl BK 245 straipsnio taikymo smurto artimoje
aplinkoje baudžiamosiose bylose apžvalgoje apibendrinta įvertinus galimus jos pokyčius nuo
2017 m. sausio 1 d. pasikeitus nurodytoms Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo
nuostatoms.
BK 245 straipsnyje, nustatančiame baudžiamąją atsakomybę už teismo sprendimo,
nesusijusio su bausme, nevykdymą, teismo sprendimu laikomas įsiteisėjęs bet kurios instancijos
bendrosios ar specialiosios kompetencijos teismo priimtas procesinis dokumentas, kuriuo
išspręsti su bausme nesusiję klausimai. Tokiu teismo sprendimu asmeniui gali būti nustatomi
įpareigojimai, draudimai, kylantys įvairiais pagrindais, tačiau nesusiję su jo nubaudimu
(pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-285-222/2016, 2K-466-
489/2016). Teismo sprendimu, nesusijusiu su bausme (BK 245 straipsnis), laikytinas ir teismo
sprendimas, kuriuo, vadovaujantis Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymu, paskirtos
laikinos smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonės:
Nagrinėjamoje byloje aktualu tai, ar teismo nutartimi, remiantis Lietuvos Respublikos
apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymu, paskirti įpareigojimai (nustatyti šio įstatymo
5 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose), kaip smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo
priemonė, yra BK 245 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos dalykas. Kasacinės
instancijos teismo nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-19-696/2016 nurodyta, kad Apsaugos
nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose numatytos
priemonės yra aptariamos nusikalstamos veikos dalykas. Tai, kad J. M. paskirti įpareigojimai
nesusiję su bausme, rodo ne tik jų turinys bei paskyrimo pagrindai, bet ir kitos aplinkybės
(kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-285-222/2016).
Baudžiamosios atsakomybės pagal BK 245 straipsnį taikymui taip pat yra aktualus
Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatyme numatytų laikinų apsaugos užtikrinimo
priemonių (5 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai) ir kardomosios priemonės – įpareigojimo gyventi
skyrium nuo nukentėjusiojo ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusiojo arčiau nei nustatytu atstumu
(BPK 1321 straipsnis) santykis. Kardomoji priemonė pagal BPK 1321 straipsnį yra skiriama
ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi įtariamajam, jei pagrįstai manoma,
kad jis bandys neteisėtai paveikti nukentėjusįjį arba nukentėjusiajam ar kartu su juo
gyvenantiems asmenims darys naujas nusikalstamas veikas. Tuo tarpu Apsaugos nuo smurto
artimoje aplinkoje įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nurodytos laikinos apsaugos užtikrinimo
priemonės skiriamos iki sprendimo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo priėmimo tais atvejais, kai
nepakanka duomenų nedelsiant pradėti ikiteisminį tyrimą ir būtina patikslinti įvykio aplinkybes,
tačiau, atlikus smurto artimoje aplinkoje rizikos vertinimą, nustatoma rizika arba pateikiamas
rašytinis smurtą patyrusio asmens prašymas (5 straipsnio 2 dalis). Dėl šių priemonių taikymo į
apylinkės teismą kreipiasi policijos pareigūnas. Taigi šių priemonių teisinis reglamentavimas, jų
prigimtis, pobūdis, turinys ir skyrimo tvarka rodo, kad Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje
įstatyme numatytos laikinos apsaugos užtikrinimo priemonės nėra laikomos kardomosiomis
priemonėmis (BPK 120 straipsnis) (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose
Nr. 2K-19-696/2016, 2K-285-222/2016). Į tai, kad šios – BPK 1321 straipsnyje ir Apsaugos nuo
smurto artimoje aplinkoje įstatyme numatytos – priemonės yra panašios, tačiau netapačios,
atkreiptas dėmesys, pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-19-696/2016:
Pažymėtina, kad BPK XI skyriuje „Kardomosios priemonės“ kaip viena iš kardomųjų
priemonių, skiriamų įtariamajam ar nuteistajam iki nuosprendžio įsiteisėjimo, numatyta
kardomoji priemonė – įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo (BPK 1321 straipsnis).
Paskyrus tokią kardomąją priemonę įtariamasis gali būti įpareigojamas gyventi skyrium nuo
nukentėjusiojo, jeigu pagrįstai manoma, kad jis, gyvendamas kartu su nukentėjusiuoju, bandys
neteisėtai paveikti nukentėjusįjį arba nukentėjusiajam ar kartu su juo gyvenantiems asmenims
darys naujas nusikalstamas veikas. Skiriant įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo,
įtariamasis taip pat gali būti įpareigojamas nebendrauti ir neieškoti ryšių su nukentėjusiuoju ir
kartu su juo gyvenančiais asmenimis, taip pat nesilankyti nurodytose vietose, kuriose būna
nukentėjusysis ar kartu su juo gyvenantys asmenys. Ikiteisminio tyrimo metu įpareigojimą
 25

gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo kaip kardomąją priemonę prokuroro prašymu skiria
ikiteisminio tyrimo teisėjas nutartimi. Skiriant kardomąją priemonę – įpareigojimą gyventi
skyrium nuo nukentėjusiojo, įtariamasis įspėjamas, kad už šio įpareigojimo nesilaikymą jam gali
būti paskirta kita kardomoji priemonė.
Nors šios pirmiau nurodytos priemonės išoriškai yra panašios, savo turiniu jos nėra
visiškai tapačios. <...> Tačiau jei kardomoji priemonė teismo skiriama prokuroro prašymu, tai
Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 5 straipsnyje numatyta priemonė gali būti
skiriama ir ikiteisminio tyrimo pareigūno prašymu. <...>
Teisėjų kolegija sutinka su prokurorės kasacinio skundo motyvais. Teismai savo
sprendimus dėl A. Ž. išteisinimo pagal BK 245 straipsnį motyvavo tuo, kad jam paskirta
priemonė iš esmės yra kardomoji priemonė, o už kardomosios priemonės pažeidimą baudžiamoji
atsakomybė nekyla. Paprasčiausiai viena kardomoji priemonė pakeičiama kita. Tačiau iš
nutarties teksto aišku, kad teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartimi A. Ž. paskirta ne kardomoji
priemonė, o Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 5 straipsnyje numatyta poveikio
priemonė. Jos panašumas į BPK 1321 straipsnyje numatytą kardomąją priemonę nereiškia, kad
ji prilyginama kardomajai priemonei. <...> nėra pagrindo išvadai, kad apylinkės teismo
nutartimi A. Ž. paskirta antra kardomoji priemonė. Šiuo atveju teismai padarė neteisingą išvadą,
plečiamai aiškindami įstatymą. Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatyme numatytos
priemonės yra BK 245 straipsnyje numatyto nusikaltimo dalykas ir jų nevykdymas užtraukia
baudžiamąją atsakomybę pagal BK 245 straipsnį.
Lyginant smurtą patyrusio asmens laikinas apsaugos užtikrinimo priemones ir
BPK 1321 straipsnyje numatytą kardomąją priemonę, aktuali kasacinės instancijos teismo
praktika, kurioje išaiškinta, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 245 straipsnį nekyla, jei
smurto artimoje aplinkoje bylose nevykdoma paskirta kardomoji priemonė, pavyzdžiui,
įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusiojo arčiau
nei nustatytu atstumu (BPK 1321 straipsnis). BPK numato kitokias tokių priemonių nevykdymo
pasekmes, t. y. kardomoji priemonė yra pakeičiama kita, jei tam yra pagrindas
(BPK 1321 straipsnio 3 dalis):
<...> baudžiamojoje teisenoje šio BK straipsnio [BK 245] taikymo sritis yra palyginti
siaura. Pagal šį straipsnį neatsako asmenys, kurie nevykdo teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu
paskirtos bausmės, nes dėl vengimo vykdyti bausmę Baudžiamajame kodekse ir Lietuvos
Respublikos bausmių vykdymo kodekse numatytas kitoks teisinis atsakomybės reguliavimas.
Pagal šį straipsnį nekyla atsakomybė už vengimą vykdyti kardomąją priemonę ar už jos
pažeidimą, nes dėl šių pažeidimų BPK numato kitokį teisinį reguliavimą (kasacinė nutartis
baudžiamojoje byloje Nr. 2K-19-696/2016).
Sprendimui dėl baudžiamosios atsakomybės už laikinų apsaugos užtikrinimo priemonių,
paskirtų pagal Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą, nevykdymą turi įtakos
konstitucinės jurisprudencijos nuostata, kad nusikalstamomis veikomis įstatymu gali būti
pripažintos tik tokios veikos, kurios iš tikrųjų yra pavojingos ir kuriomis iš tikrųjų yra daroma
žala asmens, visuomenės, valstybės interesams arba dėl šių veikų kyla grėsmė, kad tokia žala bus
padaryta (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2006 m. sausio 16 d., 2010 m.
gegužės 28 d. nutarimai). Šiuo aspektu kasacinės instancijos teismo praktikoje laikomasi
nuomonės, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 245 straipsnį gali būti taikoma tik kaip
kraštutinė priemonė nustačius baudžiamajai atsakomybei kilti pakankamą padarytos veikos
pavojingumą, o ne savaime dėl kiekvieno teismo sprendimo nevykdymo fakto:
<...> kasacinėje teismų praktikoje ne kartą nurodyta, kad BK 245 straipsnyje įtvirtintos
nusikalstamos veikos definicijos negalima aiškinti pažodžiui – kad esą kiekvienas teismo
sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymo atvejis reiškia šioje normoje numatyto
baudžiamojo nusižengimo padarymą. Toks formalus BK 245 straipsnyje įtvirtinto teisinio
reguliavimo aiškinimas negalimas, nes teismų sprendimų, nesusijusių su bausmėmis, vykdymo
užtikrinimas pirmiausia yra ne baudžiamosios teisės, bet proceso įstatymų (civilinio,
administracinio, baudžiamojo) uždavinys. Todėl baudžiamoji atsakomybė pagal
 26

BK 245 straipsnį gali būti taikoma ne automatiškai dėl kiekvieno teismo sprendimo nevykdymo
fakto, bet tik kaip kraštutinė priemonė, nustačius tinkamą padarytos veikos pavojingumą bei
atsižvelgus į teisinį reguliavimą, užtikrinantį teismo sprendimo įvykdymą procesinėmis
priemonėmis (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-47/2009,
2K-36/2012, 2K-69/2014, 2K-196-693/2015, 2K-229-788/2016, 2K-285-222/2016).
Teismo sprendimo, kuriuo skirtos laikinos smurtą patyrusio asmens apsaugos
užtikrinimo priemonės, nevykdymo pavojingumas vertintinas atsižvelgiant į byloje nustatytų
faktinių aplinkybių visumą: ar pradėjus ikiteisminį tyrimą kaltininkui buvo taikytos kardomosios
priemonės (paprastai kaip smurto artimoje aplinkoje įpareigojimų nevykdymo teisinė pasekmė),
koks nustatytų įpareigojimų pažeidimo pobūdis, ar šie pažeidimai buvo sistemingi, ar kaltininkas
buvo įspėtas dėl atsakomybės už tokių įpareigojimų pažeidimą ir pan. Dėl to kasacinės
instancijos teismo praktikoje, tiesa, suformuluotoje galiojant ankstesnei Apsaugos nuo smurto
artimoje aplinkoje įstatymo 5 straipsnio redakcijai (redakcija taikyta iki 2017 m. sausio 1 d.)4, be
kita ko, aiškintasi, ar kaltininkui, pažeidusiam pagal šį įstatymą jam skirtus įpareigojimus,
baudžiamojo proceso metu buvo taikytos kardomosios priemonės (pavyzdžiui, kasacinės
nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-19-696/2016, 2K-229-788/2016, 2K-285-222/2016). Tai
pagrindžia, pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-19-696/2016 pateiktas
išaiškinimas:
Kartu pažymėtina, kad 2015 m. kovo 18 d. teismo nutartimi A. Ž. buvo paskirta
kardomoji priemonė suėmimas vienam mėnesiui, po to, bylą nagrinėjant teisme, ji buvo pratęsta
dar vienam mėnesiui. Iš prokuroro prašymo bei teismo nutarties teksto aišku, kad šia nutartimi
kardomoji priemonė suėmimas A. Ž. paskirta ir dėl naujų nusikalstamų veikų padarymo, ir dėl
Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo pažeidimo. Nors kardomosios priemonės
tikslas yra ne nubaudimas, o kelio užkirtimas naujiems nusikaltimams, taip pat įtariamojo ar
kaltinamojo dalyvavimo byloje garantija, šiuo atveju kreipimasis dėl naujos kardomosios
priemonės suėmimo paskyrimo ir jos paskyrimas buvo teismo reakcija tiek į ankstesnės
kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti, tiek ir į Apsaugos nuo smurto
artimoje aplinkoje įstatymo 5 straipsnio pažeidimą. Vadovaujantis BK 66 straipsniu,
kardomosios priemonės įskaitomos į bausmę. Taigi suėmimo paskyrimas gali būti prilyginamas
nubaudimui už teismo sprendimo dėl Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo
pažeidimą. Į šį išaiškinimą atkreiptas dėmesys ir kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje
Nr. 2K-229-788/2016.
Tai, ar kaltininkui buvo skirtos kardomosios priemonės, vertinta taip pat kasacinėje
nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-285-222/2016, kurioje, pritarus baudžiamosios
atsakomybės taikymui pagal BK 245 straipsnį, pažymėta ir tai, kad kai J. M. nevykdė teismo
nutartimi nustatytų įpareigojimų ir taip pat pažeidė minėtą kardomąją priemonę, prokuroras
kreipėsi dėl kardomosios priemonės sugriežtinimo – suėmimo paskyrimo, tačiau teismas šį
prašymą atmetė, prokuroro skundas dėl atitinkamos teismo nutarties aukštesnės instancijos
teismo taip pat buvo atmestas. Taigi, pagal Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą
(5 straipsnis) ir pagal BPK (1321, 136 straipsniai) taikomos priemonės skiriasi savo prigimtimi,
pobūdžiu, teisiniu reglamentavimu, o faktinės bylos aplinkybės rodo, kad teismo sprendimo,
nesusijusio su bausme, t. y. 2015 m. balandžio 3 d. teismo nutarties, nevykdymas (kartu ir
kardomosios priemonės pažeidimas) J. M. teisinių pasekmių nesukėlė (kitų, griežtesnių
procesinių priemonių jam netaikyta).

4
Pagal tuometinį teisinį reguliavimą Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje
numatytos smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonės galėjo būti skiriamos iki bylos nagrinėjimo
pabaigos, jeigu ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas neskiria BPK nustatytų kardomųjų priemonių – suėmimo,
įpareigojimo gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusiojo arčiau nei nustatytu atstumu
(Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2015 m. gegužės 7 d. redakcija).
 27

6. Kai kurie atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo

(BK 37 straipsnis) ir kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko (BK 38 straipsnis)
probleminiai aspektai smurto artimoje aplinkoje baudžiamosiose bylose

Smurto artimoje aplinkoje baudžiamosiose bylose, kaip ir kitais atvejais, pagal

BK 37 straipsnį padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios
atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių
ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką,
sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos
objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo
laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo
padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą,
tikslus, motyvus). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis
aplinkybėmis, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (pavyzdžiui, kasacinės nutartys
baudžiamosiose bylose Nr. 2K-427/2010, 2K-500/2010, 2K-238-699/2016, 2K-231-976/2017).
Pavyzdžiui, atsižvelgus į tai, kad kaltininko veika, be kita ko, kėsintasi į baudžiamojo
įstatymo saugomą vieną svarbiausių teisinių gėrių – asmens sveikatą, ji padaryta šeimos
aplinkoje, prieš artimą nepilnametį asmenį (sūnų), kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje
Nr. 2K-364/2013 konstatuota, kad byloje pagrįstai netaikytas BK 37 straipsnis:
<...> kasatorius siekia pagrįsti tai, jog jis turėjo būti atleistas nuo baudžiamosios
atsakomybės pagal BK 37 straipsnio nuostatas, t. y. dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo,
nes, kasatoriaus manymu, smūgis delnu, o ne kumščiu turėtų būti vertinamas kaip mažiau
pavojingas, bei nurodo nusikalstamos veikos mažareikšmiškumui pagrįsti, jo nuomone,
reikšmingas aplinkybes: skundą padavė jo sutuoktinė, neatsižvelgusi į sūnaus valią, o siekdama
asmeninių interesų ištuokos byloje; be to, nurodo savo suvokimą apie nepilnamečio vaiko
auklėjimą ir tam pasirenkamas priemones bei būdus.
Pagal baudžiamąjį įstatymą nusikaltimą padaręs asmuo gali būti teismo atleistas nuo
baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų
nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme (BK 37 straipsnis). Taigi pagal šį
BK straipsnį kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo padarytoje
veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau šie požymiai (ar kai kurie iš jų)
egzistuoja tik formaliai. Formuojama teismų praktika patvirtina, kad nusikaltimą galima
pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme
nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro
išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga
kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo
sankcijoje nustatyta bausme (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-154/2013).
Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos
objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo
laipsnis, veikos padarymo ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai,
nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar
neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas
mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis kiekvienu konkrečiu atveju
sprendžia teismas.
Be to, pabrėžtina, kad atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo
mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teisėjas, ad hoc (konkrečioje
situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto
nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios
atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės
nurodytu pagrindu, ar ne.
Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas įvertino padaryto nusikaltimo
požymius – tiek objektyviuosius: B. B. savo namuose ranka trenkė nepilnamečiam sūnui į veidą
 28

tuo sukeldamas jam fizinį skausmą; pateiktas jo vaikų (G. B. ir G. B.) psichologines išvadas dėl
neigiamų veikos padarinių G. B. trumpalaikiškumo; tiek subjektyviuosius: B. B. tyčia (tiesioginė
neapibrėžta) trenkė sūnui ranka per veidą dėl menkavertės priežasties, suvokdamas, jog toks jo
veiksmas sukels sūnui fizinį skausmą. Apeliacinės instancijos teismas įvertino visus iki veikos
padarymo B. B. pasakytus žodžius, jo agresyvų elgesį prieš šeimos narius, ypač nepilnamečius,
pagrasinimą dėl iš esmės menkavertės priežasties suduoti G. B. „į snukį“, taip pagrindžiant
neabejotiną tiesioginę neapibrėžtą tyčią B. B. veiksmuose (sudavimas ranka per veidą) sukelti
G. B. fizinį skausmą. Kasatoriaus nurodomos aplinkybės, kad neigiami padariniai buvo
trumpalaikiai, nukentėjusysis jam atleido ir su juo susitaikė, pretenzijų neturi, taip pat kiti
kasatoriaus nurodomi faktoriai (jo ir žmonos asmeniniai nesutarimai, santuokos nutraukimo
proceso ypatumai), taipogi vien sudavimo į veidą mechanizmas (suduota delnu ar kumščiu)
savaime nelemia padarytos veikos mažesnio pavojingumo bei neįpareigoja teismo vertinti ir
konstatuoti, kad dėl to veika pripažintina mažareikšme. Priešingai, kaip matyti iš bylos duomenų,
buvo detaliai ir išsamiai įvertinti visi reikšmingi veikos mažareikšmiškumą galintys nulemti
kriterijai ir pagrįstai konstatuota, kad nagrinėjamu atveju B. B. veika vis dėlto ne tik draudžiama
įstatymo, atitinkanti BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties būtinuosius
požymius, ja kėsintasi į baudžiamojo įstatymo saugomą vieną svarbiausių teisinių gėrių –
asmens sveikatą, be to, padaryta šeimos aplinkoje, prieš artimą nepilnametį asmenį (sūnų),
niekaip nepateisinanti tėvų teisės auklėti savo vaikus fizinį skausmą sukeliančiais veiksmais, dėl
to pagrįstai konstatuota nebuvus teisinio pagrindo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės
pagal BK 37 straipsnio nuostatas.
Smurto artimoje aplinkoje atveju sutuoktinių (sugyventinių) nesutarimai, susiklostę
besitęsiantys konfliktiniai santykiai, tėvų pasirinkimas savo vaikus auklėti fizinį skausmą
sukeliančiais veiksmais ir pan. patys savaime nerodo padaryto nusikaltimo (pavyzdžiui,
sveikatos sutrikdymo ar fizinio skausmo sukėlimo (BK 140 straipsnis) mažareikšmiškumo
(pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-364/2013, 2K-299-648/2015, 2K-
231-976/2017):
Kasatorė kasaciniame skunde teigia, kad teismai nepagrįstai netaikė BK 37 straipsnio
nuostatų ir jos neatleido nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo, nes jos
veiksmuose (apdraskant R. M. kaklą) BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai
egzistuoja tik formaliai.
Pagal baudžiamąjį įstatymą nusikaltimą padaręs asmuo gali būti teismo atleistas nuo
baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų
nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme (BK 37 straipsnis). Taigi pagal šį
BK straipsnį kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo padarytoje
veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau šie požymiai (ar kai kurie iš jų)
egzistuoja tik formaliai. Formuojama teismų praktika patvirtina, kad nusikaltimą galima
pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme
nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro
išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga
kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo
sankcijoje nustatyta bausme (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-154/2013).
Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos
objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo
laipsnis, veikos padarymo ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai,
nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar
neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas
mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis kiekvienu konkrečiu atveju
sprendžia teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013).
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal kasacinės instancijos teismo formuojamą
praktiką paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar
siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai.
 29

Kasatorės nurodytos aplinkybės dėl nukentėjusiojo elgesio ir pradėto skyrybų proceso

savaime nelemia padarytos veikos mažesnio pavojingumo bei neįpareigoja teismo vertinti ir
konstatuoti, kad dėl to veika pripažintina mažareikšme. Priešingai, kaip matyti iš bylos duomenų,
buvo išsamiai įvertinti visi reikšmingi veikos mažareikšmiškumą galintys nulemti kriterijai ir
pagrįstai konstatuota, kad nagrinėjamu atveju J. M. veika ne tik yra draudžiama įstatymo,
atitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, bet ja, be kita ko,
kėsintasi ir į vieną svarbiausių baudžiamojo įstatymo saugomų teisinių gėrių – asmens sveikatą,
pati veika padaryta šeimos aplinkoje. Šios bylos kontekste aktualu ir tai, kad smurtas artimoje
aplinkoje dėl jo žalos visuomenei yra priskiriamas visuomeninę reikšmę turinčioms veikoms
(Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 1 straipsnio 1 punktas).
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje pagrįstai konstatuota, jog nėra teisinio
pagrindo atleisti J. M. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnio nuostatas
(kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-299-648/2015).
Nustačius, kad nusikaltimo požymių turinčios veikos padarytos vykstant konfliktiniam
santuokos nutraukimo procesui, kuriame yra nesutariama dėl esminių klausimų, tarp jų ir
susijusių su vaikais, teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai vertinti parodymų patikimumą, taip pat
vertinti konfliktinėje situacijoje esančių sutuoktinių elgesį, be kita ko, ir inicijuojant įvairius
teisinius procesus, motyvus bei tikslus. Šios aplinkybės tampa svarbios teismui sprendžiant dėl
nusikalstamos veikos pavojingumo. Į tai atkreiptas dėmesys, pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje
baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-976/2017:
Iš bylos duomenų matyti, kad tėvų konfliktas kilo dėl svarbios jiems abiem priežasties –
jų mažamečio vaiko gydymo. 2016 m. vasario 27 d. S. B. informavo A. B., kad vaikas serga ir yra
gydomas (2016 m. vasario 25 d. B. B. poliklinikoje buvo diagnozuota ūminė viršutinių
kvėpavimo takų infekcija, astma ir paskirtas gydymas). 2016 m. vasario 27 d. kita gydytoja,
apžiūrėjusi A. B. atvežtą B. B., nustatė bronchinės astmos paūmėjimą, ūmų obstrukcinį bronchitą
ir taip pat paskyrė gydymą: intraveniniu būdu sulašino vaistus ir nurodė vakare sugirdyti
antibiotikus. Kitą dieną, S. B. nuvežus B. B. į vaikų ligoninę, buvo konstatuota, kad B. B. yra
alerginės bronchų astmos paūmėjimas; indikacijų intraveniniam gydymui nėra, todėl kateteris,
įvestas į vaiko ranką, pašalintas.
Taigi, teismų sprendimais konstatuotos faktinės konflikto aplinkybės, taip pat byloje
esantys B. B. sveikatos duomenys leidžia daryti išvadą, kad konfliktas tarp sergančio mažamečio
alergiško (be kita ko, ir kai kuriems vaistams) vaiko tėvų, kilęs dėl to, kurios gydytojos
nurodymais reikia vadovautis ir ar būtina jam tuoj pat sugirdyti antibiotikus, lėmė nevisiškai
adekvatų abiejų tėvų elgesį, be kita ko, pasireiškusį abipusiais nešvankiais įžeidinėjimais ir S. B.
fiziniais veiksmais, kuriais ji (nors ir kaip teigia pati, išimtinai siekdama neleisti sugirdyti vaistų
ir atgauti verkiantį vaiką) sukėlė pirmiau minėtus padarinius nukentėjusiajam.
Taip pat pažymėtina, kad konflikto metu S. B. iškvietė policiją, vėliau pateikė
pareiškimą policijai dėl A. B. grasinimų, A. B. inicijavo baudžiamąjį ir administracinį procesą
dėl S. B. veiksmų tą vakarą. Taigi, byloje nagrinėjamas 2016 m. vasario 27 d. įvykis iki šiol
baudžiamosios ir administracinės teisės požiūriu jau buvo vertintas du kartus. Vilniaus
apskrities VPK Vilniaus miesto 3-iojo PK Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio
2016 m. balandžio 4 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, priimtame ir dėl S. B.
2016 m. kovo 3 d. pareiškimo apie A. B. agresyvų elgesį 2016 m. vasario 27 d., nurodyta, kad
šiuo atveju nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnyje (grasinimas nužudyti ar
sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas), kadangi A. B. neketino
pakenkti S. B. Nutarime nurodyta, kad nenustatyta objektyvių duomenų, jog A. B. realiais
veiksmais ruošiasi įgyvendinti S. B. išsakytus grasinimus. Nutarime konstatuojama, kad tarp
A. B. ir S. B. įvyko abipusis konfliktas dėl A. B. noro duoti sūnui gydytojos išrašytus antibiotikus,
jo metu abiem buvo sukelti fiziniai skausmai. Įsiteisėjusioje Vilniaus apygardos teismo
2017 m. vasario 23 d. nutartyje administracinio teisės pažeidimo byloje (kuria paliktas galioti
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutarimas) teismas konstatavo, kad
S. B. veiksmai, siekiant neleisti A. B. duoti sūnui vaistų, kuriuos jam skyrė ne šeimos gydytojas ir
 30

kurie jai buvo nežinomi, negali būti vertinami kaip vaiko teisių pažeidimas, užtraukiantis
atsakomybę pagal ATPK 181³ straipsnio 1 dalį.
Pirmiau nurodytos apeliacinės instancijos teismo nustatytos S. B. padarytos veikos
aplinkybės leidžia teigti, kad nors S. B. veika formaliai atitinka visus objektyviuosius ir
subjektyviuosius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, yra
pagrindas pripažinti jos veiką mažareikšme. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija,
įvertinusi tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad susiklosčiusios nagrinėjamoje byloje aplinkybės
leidžia teigti, kad S. B. padaryta veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų
pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant jas pagal protingumo,
proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas
baudžiamosios teisės priemonių (ultima ratio) taikymas. Todėl S. B. atleistina nuo
baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo
(BK 37 straipsnis).
Smurto artimoje aplinkoje baudžiamosiose bylose, kaip ir kitais atvejais, asmuo,
padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali
būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo
susitaiko (BK 38 straipsnis), jeigu yra visos šio straipsnio 1 dalyje išvardytos sąlygos, t. y. jeigu
asmuo: 1) prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, 2) savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar
juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo,
3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens arba valstybės institucijos atstovu,
4) yra pagrindas manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taip pat neturi būti nustatyta
BK 38 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių.
Atleisdamas nuo baudžiamosios atsakomybės asmenį pagal BK 38 straipsnį, teismas
turi konstatuoti ir pagrįsti visų BK 38 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų buvimą ir tik esant šių
sąlygų visumai apsvarstyti galimybę taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės
(pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-171-511/2016, 2K-250/2014).
Kaip antai kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-171-511/2016 prieita prie išvados,
kad pagal bylos duomenis apeliacinės instancijos teismas pagrįstai netaikė BK 38 straipsnio
nuostatų, nes byloje nenustatytas pagrindas manyti, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų
veikų:
Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas apkaltinamąjį nuosprendį pagal nuteistojo
V. A. gynėjos apeliacinį skundą, nurodė, kad nors nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą
veiką (sudavęs smūgį savo broliui M. S. į veido sritį, taip sukeldamas jam fizinį skausmą),
susitaikė su nukentėjusiuoju, nusikaltimu žala nepadaryta, tačiau nėra pagrindo manyti, kad
V. A. nedarys naujų nusikalstamų veikų, nes, praėjus pusvalandžiui po smurto prieš brolį, jis
nužudė P. Š., t. y. padarė labai sunkų nusikaltimą. Teismas, nustatęs, kad V. A. abu nusikaltimus
padarė apsvaigęs nuo alkoholio, turi galiojančią administracinę nuobaudą už alkoholio
vartojimą, mokymo įstaigų charakterizuojamas neigiamai, padarė išvadą, kad nenustačius
BK 38 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų visumos nėra teisinio pagrindo atleisti V. A. nuo
baudžiamosios atsakomybės už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos
padarymą.
Nesutikti su šia apeliacinės instancijos išvada teisėjų kolegija neturi pagrindo. Būti
atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius nėra
subjektyvi kaltininko teisė. Net ir esant visoms komentuojamo BK 38 straipsnio 1 dalyje
nurodytoms sąlygoms, teismas gali atsisakyti atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės,
nes tai yra teismo teisė, o ne pareiga. Šio klausimo sprendimui turi reikšmę baudžiamosios bylos
aplinkybių visumos, susijusios su padaryta nusikalstama veika ir kaltininko asmenybe,
įvertinimas. Bendrame visų BK 38 straipsnio 1 dalies taikymui reikšmingų aplinkybių kontekste
apeliacinės instancijos teismas vertino ir V. A. asmenybę apibūdinančius duomenis bei
nukentėjusiojo M. S. poziciją, tačiau negalėjo pripažinti, kad nusikalstama veika
(BK 140 straipsnio 2 dalis) padaryta atsitiktinai ir V. A. ateityje nedarys naujų nusikalstamų
veikų.
 31

Priešingas sprendimas priimtas kitoje kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje

Nr. 2K-250/2014, konstatavus, kad teismai nepagrįstai atsisakė taikyti BK 38 straipsnio 1 dalies
nuostatas, nors buvo visos sąlygos, leidžiančios tai padaryti:
Nagrinėjant A. Š. bylą teismuose buvo svarstomas klausimas dėl BK 38 straipsnio
nuostatų taikymo ir šio asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, kaltininkui ir
nukentėjusiajam susitaikius, tačiau abiejų grandžių žemesnieji teismai atsisakė taikyti
BK 38 straipsnio 1 dalį ir tai padarė netinkamai aiškindami BK 19 straipsnio 1 dalies nuostatas.
BK 19 straipsnio 1 dalyje esanti norma nustato, kad asmuo, kuris nusikalstamą veiką
padarė apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų,
nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžiamas.
Teismų praktikoje išaiškinta, kad BK 19 straipsnio 1 dalies principinė nuostata reiškia,
jog savanoriškas fiziologinis asmens apsvaigimas nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar
kitų psichiką veikiančių medžiagų nusikaltimo padarymo metu nėra aplinkybė, pašalinanti
asmens pakaltinamumą ir kaltę. Ši nuostata reiškia, jog fiziologinis girtumas nepašalina
kaltininko baudžiamosios atsakomybės už esant apsvaigimo būsenai padarytą veiką,
nepriklausomai nuo girtumo laipsnio. Baudžiamoji atsakomybė tokiu atveju grindžiama tuo, kad
asmuo, suprasdamas, jog dėl alkoholio vartojimo gali stipriai apgirsti, prarasti kontrolę savo
veiksmams ir dėl to padaryti nusikalstamą veiką, savo noru vartoja alkoholinius gėrimus ir
priveda save prie tokios būsenos, kai jo psichika ima iškreiptai atspindėti tai, kas vyksta aplink,
ir jis praranda savo veiksmų kontrolę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-
538/2001; 2K-666/2003).
Teismų praktikoje taip pat atkreiptas dėmesys, kad BK 19 straipsnio 1 dalies nuostata
niekaip negali būti siejama su draudimu atleisti nusikalstamą veiką padariusį asmenį nuo
baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje nustatytais pagrindais, tarp jų ir kaltininkui
susitaikius su nukentėjusiu asmeniu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-536/2012).
Nagrinėjamoje byloje teismai BK 19 straipsnio 1 dalies nuostatas aiškino ir taikė
netinkamai, nes teismų vertinimas, kad apsvaigimas nuo alkoholio laikytinas aplinkybe,
užkertančia kelią nuteistajam A. Š. taikyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutą,
neteisingas.
Pagal BK 38 straipsnio 1 dalį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba
nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios
atsakomybės, jeigu yra visuma šio straipsnio 1 dalyje išvardytų sąlygų, t. y. jeigu asmuo:
1) prisipažino padaręs nusikalstamą veiką; 2) savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar
juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo;
3) susitaikė su nukentėjusiuoju arba juridinio asmens arba valstybės institucijos atstovu; 4) yra
pagrindas manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Pagal BK 38 straipsnio 2 dalį šiais
pagrindais negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės recidyvistas, pavojingas
recidyvistas, taip pat asmuo, kuris anksčiau jau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės
kaip susitaikęs su nukentėjusiu asmeniu, jeigu nuo susitaikymo dienos iki naujos veikos
padarymo praėjo mažiau nei ketveri metai.
Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta aplinkybių, numatytų BK 38 straipsnio 2 dalyje. A. Š.
prisipažino nežymiai sutrikdęs nukentėjusiosios sveikatą, turtinės žalos nukentėjusiajai šia veika
nebuvo padaryta, dėl neturtinės žalos nukentėjusioji pretenzijų nepareiškė. Klaipėdos teritorinių
ligonių kasos civilinis ieškinys atlygintas. Yra nustatytos dvi A. Š. atsakomybę lengvinančios
aplinkybės ir viena sunkinanti. A. Š. nusikalstama veika priskiriama prie nesunkių nusikaltimų,
A. Š. anksčiau neteistas, dirba, charakterizuojamas teigiamai. Nukentėjusioji su A. Š. susitaikė,
tai ji patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme.
Esant šioms aplinkybėms, kaltininkui ir nukentėjusiajai susitaikius, yra pagrindas
manyti, kad A. Š. nedarys naujų nusikalstamų veikų, taigi yra sąlygos taikyti jam
BK 38 straipsnio nuostatas ir nuo baudžiamosios atsakomybės jį atleisti.
 32

Išvados

1. Smurto artimoje aplinkoje formos yra įtvirtintos Apsaugos nuo smurto artimoje
aplinkoje įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje, pagal kurią smurtas – tai veikimu ar neveikimu asmeniui
daromas tyčinis fizinis, psichinis, seksualinis, ekonominis ar kitas poveikis, dėl kurio asmuo
patiria fizinę, materialinę ar neturtinę žalą.
2. BK nenumato smurto artimoje aplinkoje sąvokos, kaip ir atskiros šių nusikalstamų
veikų rūšies, tačiau jame įtvirtintos ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl atskirų nusikalstamų veikų
sąlygos, jei buvo nustatyti smurto artimoje aplinkoje požymiai (BK 140 straipsnio 4 dalis,
145 straipsnio 3 dalis, 148 straipsnio 2 dalis, 149 straipsnio 5 dalis, 150 straipsnio 5 dalis,
151 straipsnio 3 dalis, 165 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į plačią smurto artimoje aplinkoje
apibrėžtį, smurtu artimoje aplinkoje laikomos ne tik šios, bet ir kitos nusikalstamos veikos,
kurios padaromos artimoje aplinkoje ir kuriomis sukeliama fizinė, materialinė ar neturtinė žala.
Sprendžiant dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo prokuroro reikalavimu
(BPK 167 straipsnio 2 dalis) atsižvelgiama į tai, kad smurtas artimoje aplinkoje dėl jo
sukeliamos žalos visuomenei yra laikomas visuomeninę reikšmę turinčia nusikalstama veika
(Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 1 straipsnio 1 dalis).
3. Fizinio neliečiamumo pažeidimai smurto artimoje aplinkoje atveju, be kita ko, gali
pasireikšti pavojingu neteisėtu fizinio smurto panaudojimu. Tokia prievartinė veika yra viena iš
smurto artimoje aplinkoje išraiškos formų (žr. Apžvalgos 1 skyrių).
3.1. Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, tyčinis
sveikatos sutrikdymas ar fizinio skausmo sukėlimas atitinkamai pagal BK 135 ar 138 straipsnio
2 dalies 3 punktą arba 140 straipsnio 2 dalį, kai kaltininkas nužudo, tyčia sutrikdo sveikatą ar
sukelia fizinį skausmą savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui, ir ši aplinkybė jam yra
žinoma.
3.1.1. Inkriminuojant nužudymą arba tyčinį sveikatos sutrikdymą ar fizinio skausmo
sukėlimą kvalifikuojantį artimojo giminaičio ar šeimos nario požymį, vadovaujamasi
BK 248 straipsnyje pateiktu sąvokų išaiškinimu. Pagal šio straipsnio 1 dalį artimieji giminaičiai
yra tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai; nusikaltimą padariusio
asmens šeimos nariai – kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir
jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo
nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio
tėvai (BK 248 straipsnio 2 dalis).
3.1.2. Sprendžiant dėl partnerystės (bendro gyvenimo kartu neįregistravus santuokos)
fakto, atsižvelgiama į aplinkybių, rodančių kartu gyvenančių asmenų santykių turinį, visumą.
Nustatant, ar kartu gyvenusių, bet santuokos neįregistravusių asmenų santykiai laikomi šeimos
narių santykiais, paprastai atsižvelgiama į šių asmenų tarpusavio atsakomybės supratimą,
savanoriškus abipusius įsipareigojimus (atitinkamų pareigų prisiėmimą vieno kitam), emocinį
prieraišumą ir panašius tarpusavio ryšius (pagarbą, pagalbą, supratimą ir kt.), kaltininko požiūrį į
kartu su juo gyvenantį asmenį ir pan.
Vien tik tai, kad bendrai gyvenusių asmenų partnerystė neįregistruota, netrukdo
pripažinti nukentėjusįjį kaltininko (su kuriuo šis asmuo gyveno) šeimos nariu.
Partnerystės santykių savaime nepaneigia tai, kad bendrai gyvenę asmenys dažnai
konfliktavo ir susipykę tam tikrais laikotarpiais gyveno atskirai.
Bendro namų ūkio tvarkymas konstatuojamas įvertinus ne tik abiejų asmenų finansinį
indėlį į bendro namų ūkio išlaikymą, bet ir kitas reikšmingas aplinkybes. Šeimos santykių
nepaneigia tai, kad bendrai gyvenantis asmuo niekur nedirba ar negauna pajamų, todėl neįneša
savo finansinio indėlio į bendrą namų biudžetą. Prisidėti prie namų ūkio tvarkymo galima ir
kitais veiksmais, pavyzdžiui, namų ūkio ruošos darbais ir pan.
Tik gyvenimas kartu, lydimas nuolatinių išgertuvių, nesant kitų aplinkybių, kurios
neabejotinai patvirtintų asmenų tarpusavio santykių turinį, būdingą šeimai, nerodo šeimos
 33

(atitinkančios partnerystės formą) santykių susiformavimo. Tokie asmenys šeimos nariais

nelaikomi.
3.1.3. Nustačius kelis nužudymą (BK 129 straipsnio 2 dalis) ar tyčinį sveikatos
sutrikdymą (BK 135 arba 138 straipsnio 2 dalis) kvalifikuojančius požymius, padaryta veika
kvalifikuojama pagal visus nustatytus požymius, tačiau bausmė pagal kiekvieną iš jų atskirai
neskiriama.
3.2. Fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo (BK 140 straipsnis)
veiką kvalifikuojantys požymiai, be veikos padarymo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui
(BK 140 straipsnio 2 dalis), yra ir nukentėjusiojo mažametystė arba nukentėjusiojo kankinimas
(BK 140 straipsnio 3 dalis) (žr. Apžvalgos 1.2 poskyrį).
Nustačius, kad fizinis skausmas ar nežymus sveikatos sutrikdymas yra padarytas
kaltininko artimajam giminaičiui ar šeimos nariui, kuris yra mažametis, nusikalstama veika
kvalifikuojama pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, o kiti byloje nustatyti kvalifikuojantys požymiai
aprašomi nuosprendyje (BPK 305, 331 straipsniai).
3.2.1. Nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 140 straipsnio 3 dalį neturi įtakos
tai, ar mažamečiui buvo sukeltas tik fizinis skausmas, ar jam nežymiai sutrikdyta sveikata, taip
pat padarytų sužalojimų lokalizacija ir pan. Į šias aplinkybes paprastai atsižvelgiama skiriant
bausmę.
Smurto artimoje aplinkoje baudžiamosiose bylose, kaip ir kitais atvejais, baudžiamajai
atsakomybei pagal BK 140 straipsnio 3 dalį už fizinio skausmo sukėlimą kilti nepakanka vien tik
fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina, kad dėl to nukentėjęs mažametis pajustų skausmą,
toks pojūtis turi būti išreikštas. Tai paprastai nustatoma įvertinus kaltininko veiksmų pobūdį, jų
stiprumą ir intensyvumą, naudotas priemones, skausmo realumą, ar aplinkiniai suprato tokius
nukentėjusiojo pojūčius (skausmą) ir pan.
3.2.2. Baudžiamoji atsakomybė už mažamečiui sukeltą fizinį skausmą ar nežymų jo
sveikatos sutrikdymą kyla, jei ši veika padaroma tyčia. Toks psichinis santykis su
objektyviaisiais nusikalstamos veikos sudėties požymiais nustatomas įvertinus ne tik
subjektyvius kaltininko parodymus, bet ir byloje nustatytas faktines aplinkybes (pavyzdžiui,
kaltininko atliktus veiksmus ir kilusius padarinius, smurto intensyvumą ir stiprumą, jo
lokalizaciją, panaudotas priemones, konflikto priežastį, eigą ir pan.).
3.2.3. Atsakomybę už teisės pažeidimus, susijusius su vaikais ir šeima, numato ne tik
BK, bet ir ANK – administracinė atsakomybė už vaiko teisių pažeidimus įtvirtinta
ANK 72 straipsnyje, tėvų valdžios nepanaudojimą arba panaudojimą priešingai vaiko
interesams – ANK 73 straipsnyje, vaiko globėjo (rūpintojo) pareigų nevykdymą arba vykdymą
priešingai vaiko interesams – ANK 74 straipsnyje. Sprendžiant, kurį įstatymą –
BK 140 straipsnio 3 dalį ar ANK 72, 73 ar 74 straipsnį – taikyti, atsižvelgiama į konkrečius šių
veikų sudėtyse įtvirtintus požymius, padarytos veikos pobūdį, jos pavojingumą.
3.2.4. Vadovaujantis BK 60 straipsnio 2 dalies nuostatomis, skirdamas bausmę, teismas
neatsižvelgia į tokią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kuri įstatyme numatyta kaip nusikaltimo
sudėties požymis (pavyzdžiui, BK 60 straipsnio 1 dalies 5 punktas – veika padaryta
mažamečiui).
4. Prievartinė veika, pasireiškianti psichiniu poveikiu, yra viena iš smurto artimoje
aplinkoje formų (žr. Apžvalgos 2 skyrių). Pavojingas psichinis poveikis smurto artimoje
aplinkoje atveju, be kita ko, gali pasireikšti įvairaus turinio grasinimais, kurie BK kriminalizuoti:
1) kaip savarankiška nusikalstama veika (BK 145 straipsnis), 2) kaip nusikalstamos veikos
padarymo, vertimo elgtis prieš savo valią būdas (pavyzdžiui, BK 148, 149, 150, 151 straipsniai).
4.1. Smurto artimoje aplinkoje baudžiamosiose bylose, kaip ir kitais atvejais,
pripažįstant tam tikrą elgesį psichine prievarta turi būti vertinamas grasinimų pavojingumas ir
realumas. Tai leidžia išvengti nepagrįsto tarp asmenų kilusių konfliktų kriminalizavimo.
Nustatant grasinimų realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininkas iš tikrųjų siekė įbauginti
nukentėjusįjį (tai nebuvo spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę
 34

turintys veiksmai ir pan.), kad susidariusioje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio
asmens ketinimų ir kad kaltininko elgesys iš tiesų buvo teisingai suprastas kaip pavojingas.
4.2. Jei grasinant nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba terorizuojant
žmogų buvo tyčia sutrikdyta sveikata ar sukeltas fizinis skausmas arba tyčia sunaikintas ar
sugadintas turtas, padaryta veika kvalifikuojama kaip kelių nusikalstamų veikų sutaptis – pagal
BK 145 straipsnį ir atitinkamai pagal BK 135, 138, 140 straipsnį ar BK 187 straipsnį.
5. Prievartinė veika, pasireiškianti seksualiniu poveikiu, yra viena iš smurto artimoje
aplinkoje formų (žr. Apžvalgos 3 skyrių).
5.1. Smurto artimoje aplinkoje baudžiamosiose bylose, kaip ir kitais atvejais, kai
padarytas išžaginimas (BK 149 straipsnis) ar seksualinis prievartavimas (BK 150 straipsnis),
grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą yra vienas iš asmens valios palaužimo būdų,
nukreiptų esamam ar galimam nukentėjusiojo pasipriešinimui įveikti.
Sprendžiant, ar kaltininko veiksmuose yra psichinės prievartos, būdingos išžaginimui ar
seksualiniam prievartavimui, požymių, vertintinas ne tik tiesiogiai išsakytų grasinimų turinys,
bet ir padarytų veikų kontekstas, išorinės veikos padarymo, kaltininką ir nukentėjusįjį
apibūdinančios aplinkybės, tai, kaip grasinimą suvokė pats nukentėjusysis, ir pan.
5.2. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 153 straipsnį kyla nepriklausomai nuo tėvų
požiūrio ir nuomonės, kad jie tam tikrais būdais ir tam pasirinktomis priemonėmis auklėja
jaunesnį negu šešiolikos metų vaiką, jei nustatyta, kad tokie pavojingi veiksmai turėjo neigiamą
poveikį vaikui ir jo vystymuisi.
6. Piktnaudžiavimo tėvų, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar
pareigomis (BK 163 straipsnis) sudėtis yra formali, ši nusikalstama veika gali būti padaroma tik
tiesiogine tyčia (žr. Apžvalgos 4 skyrių).
6.1. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 163 straipsnį gali būti taikoma tik tuo atveju,
kai tėvų ar kitų teisėtų vaikų atstovų naudojamos poveikio priemonės vaikui negali būti
pateisinamos tėvų teise ir pareiga auklėti vaikus ir peržengia nusikalstamai veikai konstatuoti
būtiną pavojingumo laipsnį. Ši išvada paprastai daroma atsižvelgiant į piktnaudžiavimo teisėmis
(pareigomis) proceso pobūdį, intensyvumą, trukmę, keliamą pavojų, naudotos fizinės ir (ar)
psichinės prievartos pobūdį, kaltininko tyčios kryptingumą ir kitas smurto artimoje aplinkoje
aplinkybes (vietą, laiką, nukentėjusiųjų skaičių bei juos apibūdinančius duomenis ir pan.).
Atsakomybė už teisės pažeidimus, susijusius su vaikais ir šeima, numatyta ne tik BK,
bet ir ANK 72–74 straipsniuose.
6.2. Piktnaudžiavimas tėvų, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis
ar pareigomis psichiškai gniuždant vaiką paprastai kvalifikuojamas pagal BK 163 straipsnį, o ne
pagal BK 145 straipsnio 2 dalį kaip žmogaus terorizavimas. Būtent BK 163 straipsnis yra skirtas
tokiems vaiko tėvų ir kitų teisėtų atstovų veiksmams, padarytiems prieš vaiką, kvalifikuoti.
Kai tėvų pavojingu elgesiu ne įgyvendinamos teisės ir pareigos vaikams, o tiesiog
terorizuojama visa šeima (pavyzdžiui, grasinant padegti namus, sugadinant turtą, kaltinant
nebūtais nusikaltimais, tiesiog kenkiant), tokie veiksmai gali būti kvalifikuojami ir kaip žmogaus
terorizavimas pagal BK 145 straipsnio 2 dalį.
7. Pagal Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą laikinos smurtą patyrusio
asmens apsaugos užtikrinimo priemonės skiriamos iki sprendimo dėl ikiteisminio tyrimo
pradėjimo priėmimo (5 straipsnio 3 dalis). Šios priemonės nelaikomos kardomosiomis
priemonėmis (BPK 120 straipsnis).
Įpareigojimai gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusiojo
arčiau nei nustatytu atstumu yra įtvirtinti Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatyme
(5 straipsnio 1 dalis) ir BPK 1321 straipsnyje (žr. Apžvalgos 5 skyrių).
7.1. BK 245 straipsnyje, nustatančiame baudžiamąją atsakomybę už teismo sprendimo,
nesusijusio su bausme, nevykdymą, teismo sprendimu laikomas įsiteisėjęs bet kurios instancijos
bendrosios ar specialiosios kompetencijos teismo priimtas procesinis dokumentas, kuriuo
išspręsti su bausme nesusiję klausimai. Tokiu teismo sprendimu asmeniui gali būti nustatomi
įpareigojimai, draudimai, kylantys įvairiais pagrindais, tačiau nesusijęsu jo nubaudimu.
 35

Teismo sprendimu, nesusijusiu su bausme (BK 245 straipsnis), laikytinas ir teismo

sprendimas, kuriuo, vadovaujantis Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymu, paskirtos
laikinos smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonės.
Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 245 straipsnį nekyla, jei smurto artimoje aplinkoje
bylose nevykdoma paskirta kardomoji priemonė, pavyzdžiui, įpareigojimas gyventi skyrium nuo
nukentėjusiojo ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusiojo arčiau nei nustatytu atstumu
(BPK 1321 straipsnis). BPK numato kitokias tokių priemonių nevykdymo pasekmes, t. y.
kardomoji priemonė yra pakeičiama kita, jei tam yra pagrindas (BPK 1321 straipsnio 3 dalis).
7.2. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 245 straipsnį gali būti taikoma tik kaip
kraštutinė priemonė nustačius baudžiamajai atsakomybei kilti pakankamą padarytos veikos
pavojingumą, o ne savaime dėl kiekvieno teismo sprendimo nevykdymo fakto.
Teismo sprendimo, kuriuo skirtos laikinos smurtą patyrusio asmens apsaugos
užtikrinimo priemonės, nevykdymo pavojingumas vertintinas atsižvelgiant į byloje nustatytų
faktinių aplinkybių visumą: ar pradėjus ikiteisminį tyrimą kaltininkui buvo taikytos kardomosios
priemonės (paprastai kaip smurto artimoje aplinkoje įpareigojimų nevykdymo teisinė pasekmė),
koks nustatytų įpareigojimų pažeidimo pobūdis, ar šie pažeidimai buvo sistemingi, ar kaltininkas
buvo įspėtas dėl atsakomybės už tokių įpareigojimų pažeidimą ir pan.
8. Smurto artimoje aplinkoje baudžiamosiose bylose, kaip ir kitais atvejais, pagal
BK 37 straipsnį padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios
atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių
ypatumų veika pripažįstama mažareikšme (žr. Apžvalgos 6 skyrių).
Smurto artimoje aplinkoje atveju sutuoktinių (sugyventinių) nesutarimai, susiklostę
besitęsiantys konfliktiniai santykiai, tėvų pasirinkimas savo vaikus auklėti fizinį skausmą
sukeliančiais veiksmais ir pan. patys savaime nerodo padaryto nusikaltimo (pavyzdžiui,
sveikatos sutrikdymo ar fizinio skausmo sukėlimo (BK 140 straipsnis) mažareikšmiškumo.
8.1. Smurto artimoje aplinkoje baudžiamosiose bylose, kaip ir kitais atvejais, asmuo,
padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali
būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo
susitaiko (BK 38 straipsnis), jeigu yra visos šio straipsnio 1 dalyje išvardytos sąlygos, t. y. jeigu
asmuo: 1) prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, 2) savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar
juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo,
3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens arba valstybės institucijos atstovu,
4) yra pagrindas manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taip pat neturi būti nustatyta
BK 38 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių.
Atleisdamas nuo baudžiamosios atsakomybės asmenį pagal BK 38 straipsnį, teismas
turi konstatuoti ir pagrįsti visų BK 38 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų buvimą ir tik esant šių
sąlygų visumai apsvarstyti galimybę taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės
(žr. Apžvalgos 6 skyrių).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

Teisės tyrimų ir apibendrinimo departamentas

Pritarta 2017 m. spalio 19 d. Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų pasitarime