TAIKOMOJI KRIMINALISTIKOS METODIKA

NUSIKALSTAMŲ VEIKŲ TYRIMO METODIKA

Atskirų nusikalstamų veikų tyrimo metodika yra savarankiška kriminalistikos mokslo dalis,
apimanti visą sistemą moksliškai pagrįstų metodinių rekomendacijų, taktinių būdų ir
techninių priemonių, taikymą, siekiant atskleisti, išaiškinti atskiras nusikaltimo rūšis.

KRIMINALISTINĖS METODIKOS ŠALTINIAI

• baudžiamosios ir baudžiamojo proceso normos, nustatančios nusikalstamos veikos

sudėties požymius, o taip pat tiriant baudžiamųjų bylų įrodinėjimo dalyką ir ribas;
• bendrosios kriminalistikos (metodologijos), kriminalistinės technikos, kriminalistinės
taktikos pagrindai;
• nusikaltimų atskleidimo, tyrimo ir užkardymo praktinė patirtis;
• kitų mokslų, naudojamų nusikalstamų veikų tyrime, atskiri pagrindai (pvz., teismo
medicinos, psichologijos, kriminologijos).

Nusikalstamų veikų tyrimo metodika susideda iš dviejų dalių:

• Kriminalistikos metodikos bendrųjų pagrindų, t. y. teorinių kriminalistikos metodikos

klausimų (pvz., sistema, uždaviniai, principai, reikalavimai).
• Atskirų nusikalstamų veikų rūšių tyrimo metodikos, t. y. konkrečių nusikalstamų veikų rūšių
tyrimo rekomendacijų, programų, algoritmų.

Pagal santykį su baudžiamuoju įstatymu kriminalistinės metodikos skirstomos į:

• tipines, kurios ruošiamos atsižvelgiant į nusikalstamų veikų rūšis, numatytas baudžiamojo

įstatymo;
• ypatingas, kurioms būdingi šie požymiai:
➢ nusikalstamos veikos įvykdymo vieta; (pvz.: nužudymas karinėje bazėje)
➢ nusikaltėlio asmenybės charakteristika;
➢ laiko tarpas, praėjęs nuo nusikalstamos veikos įvykdymo;
➢ nusikalstamų veikų tyrėjų, dalyvaujančių nusikalstamų veikų tyrime, skaičius.

Pagal apimtį atskirosios nusikalstamos veikos tyrimo metodikos gali būti pilnos ir
sutrumpintos.

Dažniausiai metodinės rekomendacijos rengiamos visam vienos ar kitos rūšies nusikalstamos

veikos tyrimo procesui. Tačiau kartais apsiribojama metodinėmis rekomendacijomis kuriam
nors vienam tyrimo etapui organizuoti ir įgyvendinti. Pavyzdžiui, pakankamai plačiai
paplitusios kriminalistinės metodinės rekomendacijos dėl pirminių tyrimo veiksmų atlikimo.

Pagal apimamas nusikalstamų veikų rūšis atskirosios metodikos skirstomos į kompleksines

ir konkrečias.
Kompleksinės – tai dviejų ar daugiau tarpusavyje susijusių nusikalstamų veikų rūšių tyrimo
metodikos. Pvz., vagysčių ir plėšimų tyrimo metodika ir pan. (egzo metu reiks aprašyt kelis
alementus)
Konkrečios – tai atskiros, vienos nusikalstamos veikos rūšies tyrimo metodika.

Pagal pateikimo formą kriminalistikos metodikos rengiamos praktinėse ir metodinėse

mokymo priemonėse, vadovėliuose, monografijose, disertacijose ir kituose moksliniuose
darbuose.

Atskirų nusikaltimo rūšių tyrimo metodikos bendrų pagrindų struktūriniai elementai:

• kriminalistinės metodikos samprata ir dalykas, kriminalistinės metodikos ryšys su kitomis

kriminalistikos mokslo dalimis, metodikų vieta ir reikšmė kriminalistikos sistemoje;
• kriminalistinės charakteristikos samprata, esmė ir reikšmė;
• įrodinėtinų aplinkybių samprata ir turinys;
• Nusikalstamų veikų tyrimo etapų esmė; kiekvieno etapo uždaviniai ir bendrosios
charakteristikos;
• specialių žinių panaudojimo bendrieji pagrindai;
• Nusikalstamų veikų tyrėjų bendradarbiavimo bendrieji pagrindai;
• visuomenės pagalbos, tiriant nusikalstamas veikas, panaudojimo bendrieji pagrindai.

Atskirų nusikalstamų veikų rūšių tyrimo tipinių metodikų struktūriniai elementai:

• konkrečios nusikalstamos veikos rūšies kriminalistinė charakteristika;

• konkrečios nusikalstamos veikos rūšies įrodinėtinų aplinkybių ratas;
• ikiteisminio tyrimo pradėjimo ypatumai ir pirminių ikiteisminio tyrimo veiksmų planavimas
tos nusikalstamos veikos rūšies;
• konkrečios nusikalstamos veikos rūšies tyrėjo elgesys (veiksmai, programa, algoritmas)
kiekvieno tyrimo etapo metu, atsižvelgiant į susiklosčiusias aplinkybes; tyrimo veiksmų
taktikos ypatumus ir kitas organizacines ypatybes;
• specialių žinių panaudojimas tos nusikaltimo rūšies tyrimo metu;
• visų teisėsaugos institucijų bendradarbiavimo organizavimo ypatumai tos nusikaltimo
rūšies tyrimo metu.

Nusikalstamų veikų tyrimo etapai:

• pranešimo, pareiškimo apie įvykį, gautos ir surinktos medžiagos įvertinimas ir sprendimo

pradėti ikiteisminį tyrimą priėmimas;
• pirminis etapas – pirminių tyrimo veiksmų atlikimas; tipinių versijų apie nusikalstamą veiką,
įvykį tikrinimas; duomenų rinkimas; nusikaltėlio apieškos ir sulaikymo organizavimas;
padarytos žalos atlyginimo užtikrinimas; sąlygų, padėjusių įvykdyti nusikalstamą veiką,
nustatymas;
• tolimesnis etapas – atliekami kiti ikiteisminio tyrimo veiksmai, renkant, tiriant ir vertinant
duomenis;
• baigiamasis – nusikalstamos veikos tyrimo užbaigimas – kaltinamojo akto surašymas.
 Konkrečios nusikalstamos veikos tyrimo metodiką sudaro:

• pirminiai tyrimo veiksmai ir kitokie (informaciniai,

organizaciniai ir kriminalinės žvalgybos) veiksmai;
• tolesni tyrimo veiksmai.

Rekomenduojami šie pirminiai ikiteisminio tyrimo

veiksmai:

• įvykio vietos apžiūra arba (ir) įvykio vietos tyrimas;

• liudytojų išaiškinimas ir apklausa;
• nukentėjusiojo asmenybės nustatymas ir apklausa;
• įtariamojo asmenybės nustatymas ir apklausa.

Taip pat yra rekomenduojama taikyti šias procesines

prievartos priemones:

• asmens sulaikymą;
• asmens kratą / apžiūrą;
• Kratą / poėmį.

Tyrimo planingumas, operatyvumas ir kryptingumas

• tikslus darbo organizavimas,

• darbo perspektyva,
• apgalvotas kiekvienas tyrimo veiksmas ir visa jų sistema,
• tyrėjo veiklos byloje greitumas ir operatyvumas,
• tinkamas mokslinių techninių, kriminalinės žvalgybos bei
paieškos priemonių panaudojimas.

Tyrimo situacija.

Tarpusavyje glaudžiai susijusios aplinkybės, viena kitai turinčios įtakos bei sudarančios tam
tikrą erdvę, kurioje veikia tyrimą atliekantis asmuo.

Nusikalstamos veikos tyrimo situacija – tai tyrėjo, atliekančio ikiteisminį tyrimą,

disponuojamos konkrečiu momentu informacijos visuma apie nusikalstamą veiką, asmenis
padariusius ją ir kitus reikšmingus tyrimui duomenis.

Nusikalstamų veikų tyrimo situaciją sudaro 4 komponentų grupės:

• psichologinio pobūdžio komponentai;

• informacinio pobūdžio komponentai;
• procesinio ir taktinio pobūdžio komponentai;
• materialinio ir organizacinio techninio pobūdžio komponentai.

Kadangi tyrimo situacijos yra dinamiškos, jas pagal santykį su tyrimo procesu galima
išskirti į šias grupes:
• išeitinės (pirminės) nusikalstamos veikos tyrimo situacijos (apibūdina tą tyrimo pradžioje
susidariusią situaciją, kai nusikaltimo faktas yra užfiksuotas tyrimą atliekančių pareigūnų ir
yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, t. y. visos pirminės informacijos apie įvykį kaupimas);

• pereinamosios tyrimo situacijos (tai situacijos esančios viso tyrimo metu, tai duomenų apie
nusikaltimo įvykį rinkimo procesas);

• baigiamosios tyrimo situacijos (kurios susiklosto priimant sprendimus dėl tyrimo proceso
užbaigimo. Tai gali būti asmenų susitaikymas, ikiteisminio tyrimo nutraukimas ir pan.).

KRIMINALISTINĖ NUSIKALSTAMŲ VEIKŲ CHARAKTERISTIKA

Kriminalistinės nusikalstamų veikų charakteristikos sąvoka

Kriminalistine nusikalstamų veikų charakteristika vadinama visuma kriminalistiškai svarbių

nusikalstamų veikų požymių, išryškinančių nusikalstamą veiką, jos padarymo mechanizmą ir
dėsningumus.

Kriminalistinės nusikalstamų veikų charakteristikos turinį sudaro:

• duomenys apie kriminalistiškai reikšmingus konkrečios nusikalstamos veikos grupės, rūšies

ar porūšio požymius.

• duomenys apie dėsningus ryšius tarp atskirų kriminalistinės nusikalstamos veikos

charakteristikos elementų.

• duomenys, tarnaujantys tyrimo versijoms iškelti ir patikrinti.

 Kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos reikšmė nusikaltimų tyrimui

 Kriminalinės nusikaltimų charakteristikos įtaka nusikaltimų aptikimui, jų požymių

išskyrimui, versijų iškėlimui apie vieno ar kito nusikalstamo veiksmo pobūdį.
 Kriminalinės nusikaltimų charakteristikos reikšmė, iškeliant versijas apie nusikaltėlio
asmenybę, ypatingai tuomet, kai nėra pakankamai duomenų apie nusikaltimo
subjektą.
 Kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos reikšmė, iškeliant pagrįstas versijas apie
nusikaltimus, padarytus grupės asmenų.
 Kriminalinė nusikaltimų charakteristika yra panaudojama nustatant tiek pėdsakų
susidarymo, tiek paties nusikaltimo mechanizmą. (per kur patekta, kaip atvykta, kaip
išvykta)
 Kriminalinės nusikaltimų charakteristikos teoriniai pagrindai yra panaudojami
analitiniame darbe. (rastas miške nusėdęs dronas, kuris gabeno 20 kg cigarečių,
reiškia reikia keisti informaciją apie tai, kaip įprastai gabenama kontrabanda)
 Kriminalinės nusikaltimų charakteristikos reikšmė, iškeliant versijas apie tipinės
slėpimo ir vogtų daiktų realizacijos vietas.

Nusikaltimo būdas kaip kriminalistinės nusikalstamų veikų charakteristikos elementas

Baudžiamojoje teisėje nusikaltimo būdas išryškina patį nusikaltimą.

Kriminalistikoje nusikaltimo būdas yra naudojamas surasti įtariamąjį (arba įtariamų asmenų
grupę), kuris galėjo padaryti nusikaltimą; nustatyti pėdsakų susidarymo mechanizmo
dėsningumus pagal tam tikrą schemą.

Literatūroje dažniausiai minimi šie terminai: ,,nusikaltimo padarymo būdas” ir ,,nusikaltimo

būdas”.
Kolio kl: kuo skiriasi nusikaltimo padarymo būdas nuo nusikaltimo būdo?

Nusikaltimo būdas platesnė sąvoka už nusikaltimo padarymo būdą.

Kriminalistikoje nusikaltimo būdą sudaro 3 dalys:

• nusikaltimo pasiruošimo būdas

• nusikaltimo padarymo būdas
• nusikaltimo slėpimo būdas

Pats žodis ,,padarymas” reiškia ne ką kitą, o kaip konkrečius veiksmus, kuriais padaromas
nusikaltimas. Kitaip tariant, terminas ,,nusikaltimo padarymo būdas” yra savarankiškas ir
apibūdina tik veiksmus, kuriais tiesiogiai realizuojami nusikalstami kėslai.

Nusikaltimo būdą sudaro ne padriki arba atsitiktiniai veiksmai rengiant nusikaltimą, o jų

sistema.
Įrankiai (su kuo padarytas susikaltimas) ir priemonės (kurio pagalba padaromas
nusikaltimas) yra tas kriterijus, kurio dėka vienas nusikaltimo būdas yra atskiriamas nuo kito.

Slėpimu kriminalistikoje laikoma visų asmenų, slepiančių nusikaltimą arba padedančių tam
nusikaltimo padarymo metu ar tuoj po to, veiksmų (veikimo arba neveikimo) visuma. (pvz.:
slepiamas nusikaltimas apie kuri nepranešama ir iš to turi naudos).

Tiek darymą, tiek slėpimą jungia vieninga tyčia, ir tai yra labai svarbu visa sujungiant į vieną
kriminalistinės nusikalstamos veikos charakteristikos struktūros elementą – nusikaltimo
būdą.
Nusikaltimo būdas – tai asmens, padariusio nusikaltimą, pasirengimo, darymo ir slėpimo
veiksmų sistema, determinuota subjektyvių ir objektyvių aplinkos veiksnių bei sujungta
vieninga tyčia (planu).

Nusikaltimų SLĖPIMO BŪDAI klasifikuojami įvairiais pagrindais

• pagal bendrumo lygį (bendri slėpimo būdai ir specifiniai slėpimo būdai);

• pagal slėpimo būdo struktūros sudėtingumą (vienaelemenčiai (susidedantys iš vieno
slėpimo būdo) ir daugiaelemenčiai (susidedantys iš dviejų ir daugiau slėpimo būdų));
• pagal paplitimo lygį (labiau paplitę, vidutiniškai paplitę ir mažiau paplitę);
• pagal santykį su nusikaltimo padarymo būdu (yra nusikaltimo padarymo būdo elementas,
neįeina į nusikaltimo padarymo būdą ir mišrus);
• pagal laiko veiksnį (panaudojamas slėpimo būdas iki nusikaltimo padarymo;
panaudojamas slėpimo būdo nusikaltimo metu ir slėpimo būdo panaudojimas po
nusikaltimo);
• pagal paties nusikaltimo slėpimo būdo akivaizdumą (akivaizdūs, paslėpti, mišrūs) ir t.t.

Nusikaltimo būdai klasifikuojami šiais pagrindais:

Pagal struktūros pobūdį nusikaltimo būdai skirstomi į:

• visos struktūros nusikaltimo būdas (visa nusikaltimo veiksmų sistema),

• dalinės struktūros nusikaltimo būdas (nėra kurio nors vieno iš struktūrinių dalių).

Pagal nusikaltimo būdo veiksmų sudėtingumo turinį skirti:

• Paprasti (susidedantys iš elementarių veiksmų),

• Sudėtingi (kurių įvykdymas reikalauja atlikti keletą operacijų, panaudoti kelis būdus,
priemones, kartais jie vienas nuo kito nutolę laiko ir erdvės atžvilgiu).

Pagal tai, ar nusikaltimo padarymo metu naudojami įrankiai ir priemonės:

• Naudojami įrankiai ir (arba) priemonės,

• Nusikaltimo būdas realizuojamas be pagalbinių įrankių ir priemonių.

Pagal tai, kiek žmonių dalyvauja nusikaltimo padaryme:

• Nusikaltimo būdą realizuoja tik vienas nusikaltėlis,

• Nusikaltimas įgyvendinamas grupės asmenų (pasiskirsčius arba ne vaidmenimis).

Laiko atžvilgiu:

• Ilgalaikiai nusikaltimo būdai,

• Trumpalaikiai nusikaltimo būdai.

Nusikaltimo būdo struktūrinių dalių vieni iš pagrindinių elementų yra nusikaltimo įrankiai bei
priemonės, su kuriomis yra realizuojami nusikalstami kėslai.
Įvykio vietoje radę nusikaltimo pėdsakus, mes galime kelti versijas apie nusikaltimo įrankius
bei priemones ir atvirkščiai.

RYŠYS SU KITAIS CHARAKTERISTIKOS ELEMENTAIS

Pasikėsinimo dalykas ir (arba) nukentėjusysis ↔ nusikaltimo būdas

Nusikaltimo situacija ↔ nusikaltimo būdas
Laikas ↔ nusikaltimo būdas
Vieta ↔ nusikaltimo būdas
Konfliktinė situacija → Atsitiktiniai nusikaltimo įrankiai bei priemonės
Nusikaltėlio asmenybė → nusikaltimo būdas

Pagal nusikaltėlio įpročius mes galime nustatyti tam tikrus koreliacinius ryšius tarp

Nusikaltimo būdo → slėpimo būdo → spėjamos nusikaltėlio asmenybės

Nusikaltėlio psichologinės savybės → nusikaltimo būdas
Intelektas → nusikaltimo būdas
Fizinė jėga → nusikaltimo būdas
Profesija → nusikaltimo būdas

Bet kurioje žmonių veiklos srityje objektyviai susiklosto faktinių aplinkybių visuma, tarp kurių
yra tam tikri priežastiniai, laiko, erdvės ir kitokie ryšiai. Susiklosčiusios aplinkybės sudaro tam
tikrą elementų sistemą, vadinamą situacija.

Nusikaltimo situacija, viena iš kriminalinės situacijos sudedamųjų elementų.

Kriminalistine situacija galime vadinti įvairaus pobūdžio aplinkybių (santykių) tarp
nusikalstamos veikos dalyvių (aukos ir nusikaltėlio, bendrininkų, tarp tyrėjo ir tiriamojo
asmens ir pan.) visumą, kuri susidaro prieš padarant nusikalstamą veiką, ją realizuojant, po
jos padarymo ją slepiant ar jos tyrimo metu.

Kriminalistinės situacijos atskleidžia pačią nusikalstamą veiką, padarymo mechanizmą,

nusikalstamos veikos dalyvių, nusikaltėlių bei pareigūnų tarpusavio santykius.
Nusikalstamos veikos situacija atsispindi ne tik materialiuose duomenyse, bet ir
nusikalstamos veikos dalyvių elgesyje, jų tarpusavio ryšiuose ir t.t.
Nusikalstamos veikos situacija nesutampa su nusikaltimo vieta.
Tiriamos nusikalstamos veikos kriminalistinės esmės išaiškinimas paprastai prasideda būtent
nuo situacijos, kurioje ji buvo padaryta, suvokimo ir tyrimo.

Trys veiksniai, kurie formuoja nusikalstamos veikos situaciją:

• Išorinių aplinkybių poveikis

• Galimybės
• Savęs pateisinimas

Visi šie veiksniai yra tarpusavyje susiję ir sudaro vieningą sistemą: kuo daugiau galimybių
nusikaltimo padarymui ir kuo intensyvesnis aukštesnių aplinkybių „spaudimas“, tuo žmogui
mažiau reikia pasiteisinimų, kad apsispręstų daryti nusikaltimą.

TIRIANT NUSIKALSTAMOS VEIKOS SITUACIJĄ DAŽNIAUSIAI NUSTATOMA:

• kokios aplinkos sąlygos buvo prieš nusikalstamą veiką padarant ir kaip jos pasikeitė įvykus
nusikaltimui;
• kas tiriamojo įvykio aplinkoje buvo specialiai parengta nusikaltėlio, o kas nepriklausė nuo jo
valios;
• kaip aplinkos sąlygas nusikaltėlis panaudojo savo tikslams, kokią jos turėjo įtaką
pasirenkant nusikaltimo būdą;
• kokios aplinkos sąlygos padėjo padaryti nusikaltimą ir kokios jam trukdė;
• kokios aplinkos sąlygos lėmė tam tikro nusikaltimo būdo ir mechanizmo pasirinkimą;
• kas galėjo realiai pasinaudoti objektyviomis nusikaltimo aplinkos sąlygomis ir pan.

Nusikaltimo situacija – tai į nusikalstamą veiką įtrauktų asmenų santykių įvairovės visuma
prieš padarant nusikalstamą veiką, realizuojant ją ir po jos padarymo.

Nusikaltimo situacija be materialios nusikaltimo vietos aplinkos apima įvairias aplinkybes

(padedančias arba trukdančias nusikalstamos veikos dalyvių veiksmams), chronologinę įvykio
charakteristiką, psichologinius santykius, kurie kyla tarp nusikalstamos veikos dalyvių ir pan.
Nusikaltimo laikas kriminalistine prasme suprantamas kaip subjekto veiklos periodas, kurio
metu yra atliekami atskiri nusikalstami veiksmai, ir konkrečių veiksmų atlikimo laikas.

Atsižvelgiant į laiko veiksnius, nusikaltimo situacijas galima klasifikuoti šiais pagrindais.

Pagal laiko intervalus
• trumpo laiko intervalo,
• vidutinio,
• ilgai besitęsiančio laiko intervalo nusikaltimų situacijos

Pagal metų laikus

Žiemos, pavasario, rudens, vasaros metu kylančios nusikaltimų situacijos

Pagal paros laiką

Dieną, naktį susidarančios nusikaltimų situacijos

Pagal laiko intervalų struktūrą

Paprastos (vieno etapo) Sudėtingos (daugiaetapės)

Pagal konkrečias aplinkybes

Pietų pertrauka Lėktuvo reisas ir pan.

Vietos sąlygos dažnai determinuoja asmens elgesį, yra tiesiogiai ar netiesiogiai susijusi su
nusikaltimo vieta.
Kriminalistine prasme nusikaltimo vieta – tai realiai egzistuojanti, nusikaltėlio pasirinkta ir
panaudojama norimam rezultatui pasiekti erdvė, kurioje atliekami tam tikri veiksmai iki
nusikaltimo, nusikaltimo darymo metu ir tuoj po to.

Nusikaltimo situacijas pagal jų pobūdį sąlyginai galime suskirstyti į:

• Būtinas (jos egzistuoja nepriklausomai nuo nusikaltimo rūšies).

• Pagrindines (kurios susietos tam tikrais ryšiais su nusikaltėliu) ir antrarūšes.
• Aktyvias ir pasyvias.
• Sudėtingas (pasižyminčias aukšta vidine organizacija) ir paprastas.
• Tipines (būdingos aplinkos, kurioje padaroma daugelis panašių nusikaltimų) ir specifines.

Pagal nusikalstamos veikos tikslus bei motyvus, jų įgyvendinimo etapus galima išskirti:

• Nusikalstamas veikas, padarytas be pasiruošimo ir slėpimo (impulsyvios situacijos);

• Nusikalstamas veikas, padarytas tam ruošiantis ir vėliau slepiant (tradicinės situacijos) ir
pan.

Pagal asmenį, kuris padarė nusikalstamą veiką

Nusikaltimų situacijos skiriasi, kai dalyvauja paaugliai, vien tik suaugusieji, moterys,
pareigūnai, kariai ir t.t.
Didelę reikšmę nusikaltimų situacijoms turi ir asmeninės savybės (profesija, išsilavinimas,
pomėgiai, gyvenamoji vieta, šeimyninė padėtis, teistumas, pakaltinamumas ir t.t.)
Pagal nukentėjusįjį ar pasikėsinimo objektą.

Galime išvardinti ne vieną tokią nusikaltimo situaciją. Pavyzdžiui, priklausymas nuo

nusikaltėlio, kuomet nužudomas vaikas (LR BK 129 str. 2 d. 3 p.). Įvairios situacijos susiklosto,
kai nukentėjusysis turi taip vadinamą ,,rizikingą” profesiją (pavyzdžiui, policininkas,
prokuroras, krašto apsaugos kariūnas, pasienietis ir pan.).

Skirstyti nusikaltimo situacijas pagal nusikaltimo padarymo erdves bei laiką taip pat svarbu,
kaip ir kitais pagrindais. Juk skiriasi nusikaltimai daromi tik naktimis (pavyzdžiui, padegimai)
arba dienos metu (vagystės iš butų, kai nieko nėra namuose), nužudymai, padaryti kaime ir
nužudymai, padaryti mieste. Santykiai yra tie patys, tik aplinka kita.

Pagal santykių pobūdį:

• konfliktinės situacijos,
• nekonfliktinės,
• provokuojančios ir pan.

Rizikos faktoriai, charakterizuojantys konfliktinę situaciją

• VRM įstaigų darbo neefektyvumas

• Abejingas visuomenės požiūris
• Nesaugomas turtas
• Galimybė gauti materialinę naudą
• Bendraminčių užkrečiantis elgesys
• Įžūlus nukentėjusiojo elgesys
• Šeimyniniai nesutarimai
• Konfliktinės situacijos darbe
• Sunki materialinė padėtis

ASMUO, PADARĘS NUSIKALSTAMĄ VEIKĄ KAIP KRIMINALISTINĖS NUSIKALTIMŲ

CHARAKTERISTIKOS ELEMENTAS

Asmens, padariusio nusikaltimą, kriminalistinis apibūdinimas

Asmuo, kaip tyrimo objektas, yra tiriamas iš skirtingų pusių – kaip asmenybė, veiklos
subjektas ir individas.
 NUSIKALTĖLIO ASMENYBĘ TYRINĖJANTYS MOKSLAI

Baudžiamoji teisė – nusikaltėlio asmenybė

• Baudžiamoji teisė tyrinėja teisinius nusikaltėlio asmenybės aspektus.

• Nusikaltėlio asmenybė nagrinėjama per nusikalstamos veikos ir baudžiamosios
atsakomybės subjekto prizmę, atkreipiamas dėmesys į ,,kompleksą” įstatymo griežtai
apibrėžtų požymių, kuriems esant kyla baudžiamoji atsakomybė.
• Baudžiamojoje teisėje nusikaltimo subjektas – tai fizinis (o dabar jau ir juridinis),
pakaltinamas, sulaukęs atitinkamo amžiaus asmuo.
• Pagrindinis požymis, apibūdinantis nusikaltimo subjektą, yra jo amžius ir pakaltinamumas.
Visi kiti požymiai, apibūdinantys nusikaltėlį, nusikaltimo sudėties buvimui paprastai reikšmės
neturi.
• Nusikaltėlio asmenybę apibūdina ne vien nusikaltimo padarymo metu pasireiškiantys
požymiai. Nusikaltėlio asmenybę, jos pavojingumą visuomenei rodo dar ir tie požymiai, kurie
apibūdina kaltininką iki nusikaltimo padarymo bei po jo, ir turi didelę reikšmę susidarant
bendrą nuomonę apie nusikaltėlio asmenybę.
• Nusikaltėlio asmenybę apibūdina gerokai daugiau požymių nei nusikaltimo subjektą.
• ,,Nusikaltėlio asmenybės” sąvoka savo turiniu, apimtimi yra platesnė, talpesnė
už ,,nusikaltimo subjekto” sąvoką
• Neturėdama įtakos pripažįstant veiką nusikaltimu, nusikaltėlio asmenybė turi didžiulę įtaką
individualizuojant baudžiamąją atsakomybę ir bausmę.
 Kriminologija - nusikaltėlio asmenybė

• Kriminologija šią problemą nagrinėja, ieškodama nusikaltimo priežasčių ir nusikaltimų

prevencijos galimybių, siekdama užkirsti kelią nusikaltimui (t.y. socialiniu aspektu).
• Kriminologijai svarbiausia nustatyti priežastis ir sąlygas, dėl kurių formuojasi
antivisuomeniniai asmenybės bruožai – tas savybes, kurios, sąveikaudamos su aplinka,
sukelia nusikalstamą elgesį.
• Kriminologiniams tyrimams taip pat labai svarbu yra nustatyti įtariamojo antivisuomeninę
nuostatą bei priešiškumą teisėtvarkai iki nusikaltimo padarymo.
• Nusikaltėlio asmenybės kriminologinę charakteristiką sudaro asmenybės požymių tam tikra
sistema, apibūdinanti socialinius – demografinius, socialinius – funkcinius, socialinius –
psichologinius, dorovinius – teisinius ir kai kuriuos kitus nusikaltėlių kontingento ypatumus
(statistinius skirtumus, lyginant šį kontingentą su asmenimis (kontroline grupe),
nepadariusiais nusikaltimų).

Skiriasi kriminologinio ir kriminalistinio nusikaltėlio, kaip kategorijos, suvokimas.

• Kriminalistikai svarbios ne tik asmeninės savybės ir socialinė aplinka, bet ir biologiniai bei
kiti duomenys, apibūdinantys nusikaltėlį.
• Kriminalistinė asmenybės samprata yra platesnė.

Baudžiamasis procesas – nusikaltėlio asmenybė

• LR BPK nagrinėja įtariamojo bei kaltinamojo procesinę padėtį, kaip baudžiamųjų procesinių
santykių subjektą, kaip įrodinėjimo objektą, aktyvų baudžiamojo proceso dalyvį, kuris
įgyvendina procesines gynybos funkcijas.
• Baudžiamajame procese nusikaltėlio asmenybės bruožai daro įtaką pačiam nusikaltimų
tyrimo procesui, pavyzdžiui, nepilnamečių, užsieniečių padaromi nusikaltimai.

Teismo psichiatrija – nusikaltėlio asmenybė

• Teismo psichiatrija tiria patologinius kaltinamojo asmenybės bruožus, gvildena

nepakaltinamumo problemas, taip pat nagrinėja psichinių sutrikimų įtaką žmogaus
sugebėjimams suvokti ir valdyti savo elgesį.

Penitencinės krypties mokslai – nusikaltėlio asmenybė

• Penitencinių mokslų, tyrinėjimas orientuojamas į tuos nuteistųjų asmenybės, elgesio,

vertybinių orientacijų ir gyvenimo būdo pakitimus bausmės atlikimo laikotarpiu, susijusius su
jų adaptavimosi prie naujų gyvenimo sąlygų, išėjusiųjų į laisvę gyvenimo sunkumais.

• Nėra tikslinga konstruoti savarankišką kriminalistikos mokslo teoriją apie nusikaltėlio

asmenybę, nes didžioji dalis teiginių, kuriuos yra siūloma įtraukti į jos turinį, priklauso ne
kriminalistikai, o kriminologijai bei kitiems mokslams.
 Teisinėje literatūroje galime sutikti skirtingų nusikaltėlio klasifikacijų pagrindų.

A. E. Petrova nusikaltėlius suskirstė į dvi kategorijas:

• 1) normalūs (neprimityvūs);
• 2) primityvūs, su neišsivysčiusia psichika ir kitais psichologiniais nukrypimais.

M. I. Jekinejevas pateikė kiek kitokią nusikaltėlių klasifikaciją, išskirdamas juos į tris

nusikaltėlių tipus:
• Asocialus (mažiau piktybinis).
• Antisocialus (piktybinis).
• Nusikaltėlio asmenybės tipas, kurį charakterizuoja psichinio savireguliavimo defektai
(atsitiktinis).

J. M. Antonjanas išskiria šiuos nusikaltėlių tipus:

• Dirglus tipas.
• Nevaldomas tipas.
• Užsispyręs tipas.
• Aktyvus tipas
• Demonstratyvus tipas.
• Silpnavalio tipas.

• Pateikti išsamią nusikaltėlio klasifikaciją beveik neįmanoma, kadangi kiekvienu atveju

apibendrinant tam tikras nusikaltimų grupes, rūšis, porūšius asmenys, padarę nusikaltimus,
gali būti klasifikuojami skirtingais pagrindais.

Kriminalistikoje nusikaltėlio asmenybę galima klasifikuoti labai įvairiai:

• pagal lytį (vyrai, moterys),
• amžių (paaugliai, pilnamečiai, senyvo amžiaus žmonės),
• tautybę (rusai, lenkai, žydai, vokiečiai),
• išsilavinimą (pradinis, nebaigtas vidurinis, aukštesnysis, aukštasas ir kt.),
• materialinę padėtį (skurdžiai, vidutines pajamas turintys asmenys, gerai materialiai
apsirūpinę),
• užsiėmimo rūšį (verslininkas, valstybės tarnautojas ir t.t.),
• gyvenimo būdą (priklausymas įvairioms formalioms ir neformalioms grupuotėms ir t.t.),
• sveikatos būklę (sveiki, psichiniai ligoniai ir t.t.) ir pan.

Kriminalistikojenusikaltėlio asmenybė tiriama trimis kryptimis.

• prognostinė kryptis
• retrospektyvinė kryptis
• profilaktinė kryptis

V. E. Jarmalovičius įvykio vietoje likusius nusikaltėlio pėdsakus sąlygiškai suskirsto į:

• Fizinio (rankų, kojų, nagų ir pan.) ir psichinio (šantažas, grasinimas, apgaulė) poveikio
nusikaltimo subjekto pėdsakai.
• Pėdsakai, atsiradę nuo nusikaltėlio naudotų įrankių ir priemonių.
• Pėdsakai, atsiradę ant pačių nusikaltimo įrankių ir priemonių.
• Pėdsakai, atitrūkę nuo nusikaltimo subjekto ar jo drabužių, sudarančių visumą. Į šią
pėdsakų grupę įeina kraujo, plaukų, audinių, odos dalelės ir t. t.
• Palikti pėdsakai - daiktai įvykio vietoje (įrankiai, priemonės, drabužių dalys ir pan.).
• Pėdsakai ant nusikaltėlio drabužių, kūno (tarp jų ir nukentėjusiojo palikti pėdsakai).

Nusikaltėlio asmenybę geriausiai atspindi šios duomenų grupės:

1. Socialiniai demografiniai:
• Socialinis asmens statusas,
• Socialinės asmens funkcijos (vaidmenys)
• Nusikaltėlio santykis su visuomene – asmenybės santykis su socialinėmis
vertybėmis ir atliekamomis socialinėmis funkcijomis

2.Antropologiniai asmenybės ypatumai (anatominiai ir funkciniai).

3.Psichologinė asmens pusė (emocinė, valinė, intelektualiniai sugebėjimai, temperamentas,

psichologinė būsena).

4.Skatinanti asmenybės sfera (poreikiai, interesai, motyvai, požiūris).

5.Kriminaliniai požymiai (antivisuomeninio elgesio lygis, teistumų skaičius ir pan.).

Asmens, padariusio nusikaltimą, kriminalistinis vertinimas ir sąsajos su kitais charakteristikos

elementais

Nusikaltėlis → nusikaltimo būdas

Nusikaltėlis → poreikiai → pasikėsinimo dalykas
Nusikaltėlio asmenybė ↔ nukentėjusiojo asmenybė
Nusikaltėlio asmenybė ↔ nusikaltimo situacija
Socialiniai asmenybės bruožai ↔ nusikaltimo situacija
Poreikiai, įpročiai ↔ nusikaltimo situacija

• Nusikaltėlio profilio sudarymas – tai bandymas rekonstruojant ir interpretuojant

nusikaltimą, ypač nusikaltėlio elgesį, sudaryti hipotezę apie nusikaltimo padarymą,
siekiant pateikti nusikaltimo tyrėjui praktines tolimesnio bylos tyrimo rekomendacijas.

• Nusikaltėlio profilį sudaro dvi stadijos:

• 1)bylos analizė (nusikaltimo kvalifikavimas, nusikaltimo motyvo nustatymas, aukos rizikos
analizė, nusikaltėlio rizikos vertinimas, laiko ir vietos veiksnių analizė, nusikaltimo įvykio
rekonstrukcija);
• 2)profilio sudarymas.

• Pagrindinis skirtumas tarp kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos ir nusikaltėlio

profilio sudarymo yra tas, kad pastarasis yra metodas, o kriminalistinė nusikaltimų
charakteristika yra atskira kriminalistikos mokslo kategorija, kurios pritaikymui praktikoje gali
būti panaudojamas ir nusikaltėlio profilio sudarymo metodas.

PASIKĖSINIMO DALYKAS IR (ARBA) NUKENTĖJUSYSIS, KAIP KRIMINALISTINĖS NUSIKALSTAMŲ

VEIKŲ CHARAKTERISTIKOS ELEMENTAS

Baudžiamoji teisė – nukentėjusysis ir pasikėsinimo dalykas

Baudžiamojoje teisėje nusikaltimo objektas yra apibrėžiamas kaip baudžiamojo įstatymo

saugomos visuomeninės vertybės.
Nusikaltimo objektas ir nukentėjusysis – taip pat yra netapačios sąvokos.
Nukentėjusiojo požymiai kartais būna nurodyti pačioje Lietuvos Respublikos baudžiamojo
kodekso specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje.

Baudžiamasis procesas – nukentėjusysis

• Baudžiamojo proceso kodekso 28 str. 1 d. nustato, kad asmuo, kuriam nusikalstama veika
padaryta moralinė, fizinė ar turtinė žala, vadinamas nukentėjusiuoju.
• Baudžiamojoje teisėje ir baudžiamajame procese nukentėjusiojo samprata yra platesnė nei
kriminalistikoje.

Kriminologija - nukentėjusysis

• Kriminologijos mokslas nukentėjusįjį nagrinėja viktimologijos aspektu – mokslo apie

nusikaltimo aukas požiūriu.

Kriminalistikai nukentėjusiojo asmenybė seniai buvo labai aktuali ir reikšminga kaip pirminis
informacijos šaltinis, siekiant nustatyti tiesą byloje.

Sąlyginai nukentėjusįjį arba pasikėsinimo dalyką plačiąja prasme galime vadinti pasikėsinimo
objektu.

Kriminalistikoje galime išskirti keturias tokių objektų grupes:

• Gyvosios gamtos objektai
• Negyvosios gamtos objektai
• Informacija (duomenys ).
• Įvairaus pobūdžio sistemos

• Kriminalistinėje charakteristikoje pasikėsinimo objektas visuomet pasižymi konkretumu:

turi savo pavadinimą, požymius, paskirtį, individualius požymius, kam tai priklauso, kas tuo
naudojasi.
 Priklausomai nuo nusikaltėlio veiksmų struktūros ir tikslų, nusikaltimo „sistemoje“ gali būti
keletas objektų grupių

• Pirmajai grupei priklauso objektai, kurie yra nusikaltėlio pagrindinis tikslas. Tai yra
pagrindinis nusikaltimo objektas.
• Antrajai grupei priklauso objektai, į kuriuos pasikėsinus, nusikaltėlis palengvina pagrindinio
nusikaltimo tikslo pasiekimą. Tai tarpiniai nusikaltimo pasikėsinimo objektai.
• Trečiajai objektų grupei priklauso tie, į kuriuos pasikėsinus, nusikaltėlis gali sutrukdyti
greitam tiesos išaiškinimui byloje, tuo ilgiau išvengdamas baudžiamosios atsakomybės
(inscenizavimo, maskavimo, falsifikavimo veiksmai).
• Ketvirtajai grupei priklauso objektai, į kuriuos pasikėsinama jau darant nusikaltimą, siekiant
patenkinti savo kitus poreikius ir norus (dalinius).

Kriminalistikoje nukentėjusįjį galima nagrinėti labai įvairiomis kryptimis.

• Retrospektyvine kryptimi
• Prognostine kryptimi
• Profilaktine kryptimi
• Viktimologine kryptimi

Kriminalistinis nukentėjusiojo asmenybės tyrimas apima būtinų duomenų apie nusikalstamą

veiką gavimą, naudingą jų atskleidimui, pasirenkant tinkamiausius taktinius būdus, atliekant
atskirus tyrimo veiksmus.

Nukentėjusiojo klasifikacija

Pagal nukentėjusiojo juridinį statusą

• fizinis asmuo
• juridinis asmuo.

Pagal nusikaltimų rūšis nukentėjusieji gali būti:

 Nukentėjusieji turtiniuose nusikaltimuose.
 Nukentėjusieji smurtiniuose nusikaltimuose.
 Nukentėjusieji ekonominiuose nusikaltimuose (nusikaltimuose finansams, ūkiniuose
nusikaltimuose) ir t.t.

Pagal tarpusavio santykius tarp nukentėjusiojo ir nusikaltėlio :

 Giminės ir šeimos nariai, tarp kurių reikia išskirti juridinius ir faktinius sutuoktinius.
 Kaimynai.
 Asmenys, kurie kartu dirbo su nusikaltėliu arba buvo susieti tam tikrais santykiais
(visuomeniniais, politiniais ir pan.).
 Praleidžiantys su nusikaltėliu laisvalaikį asmenys.
 Asmenys, kurie buvo draugiški arba turėjo intymius santykius su nusikaltėliu.
 Nukentėję, kurie buvo tik pažįstami su žudiku, tačiau jų nesiejo jokie tarpusavio ryšiai.
 Nukentėjusieji, kuriuos nusikaltėliai pasirenka užpulti, norėdami apiplėšti arba
išprievartauti, atskirais atvejais tai „užsakytos“ žmogžudystės.
 Visai atsitiktiniai žmonės.

Pagal žalą, padarytą nukentėjusiajam:

• Nukentėjusysis, kuriam padaryta fizinė žala.

• Nukentėjusysis, kuriam padaryta moralinė žala.
• Nukentėjusysis, kuriam padaryta turtinė žala.
• Nukentėjusysis, kuriam padaryta ir(arba) turtinė, ir(arba) moralinė, ir(arba) fizinė žala.

Priklausomai nuo nukentėjusiojo vaidmens, nusikaltimo padaryme :

• 1.Neutralus – kai nukentėjusiojo elgesys nebuvo nusikaltimo priežastis.
• 2.Teigiamas – kai socialiai palankus aukos elgesys gali iššaukti nusikaltėlio priešiškumą.
• 3.Provokuojantis (negatyvus)– kai auka savo elgesiu skatina nusikaltėlį atlikti nusikalstamus
veiksmus.

• Nukentėjusiojo asmenybė turi tokią pačią struktūrą kaip ir nusikaltėlis.

• Tikslinga rinkti tas žinias apie nukentėjusiojo asmenybę, kurios gali suteikti įrodomąją ir
taktinę informaciją.

Kriminalistiniu aspektu duomenys apie nukentėjusiojo asmenybės ir elgesio ypatumus galima

būtų suskirstyti taip:

• demografiniai duomenys
• duomenys apie fizines, biologines ir psichines ypatybes,
• apie gyvenimo būdą,
• vertybines orientacijas,
• ryšius, santykius su nusikalstamo pasaulio atstovais ir t.t.

Tyrimo sėkmė priklauso nuo išsamios informacijos apie nukentėjusiojo asmenybę. Duomenis
apie nukentėjusiuosius arba pasikėsinimo dalyką galime gauti šiais būdais:

 Atlikdami dokumentų analizę, charakterizuojančią nukentėjusįjį iš fizinės ir moralinės

pusės, apibūdinančią pasikėsinimo objektą.
 Apklausdami liudytojus.
 Apžiūrėdami įvykio vietą (apžiūros metu randami nukentėjusiojo elgesio pėdsakai, jo
asmenybės ypatumai, informacija apie pasikėsinimo dalyką).
 Nukentėjusiojo apžiūros metu gaudami duomenis apie jo anatomines savybes, turimus
sužalojimus, ypatingas žymes, persirgtų ligų pėdsakus ir pan.
 Teismo medicininė ekspertizės metu, atsakant į klausimus apie nukentėjusiojo sveikatos
būklę, kokie padaryti sužalojimai ir t.t.
 Nukentėjusiojo teismo psichiatrinės ekspertizės metu.
 Nukentėjusiojo teismo psichologinės ekspertizės metu, kuri patvirtina, ar gali asmuo
adekvačiai suvokti padaryto nusikaltimo aplinkybes.
 Įvairių ekspertizių metu, kurios paskirtos nusikaltimo pasikėsinimo dalykui.
 Nusikaltėlio apklausa apie nukentėjusiojo elgesį, tarpusavio santykius su nukentėjusiuoju ir
t.t.
 Pasikėsinimo dalyko ir (arba) nukentėjusiojo kriminalistinis vertinimas ir sąsajos su kitais
elementais

• Nukentėjusysis ↔ nusikaltėlis
• Nukentėjusiojo viktimologinis elgesys ↔ nusikaltėlis
• Nukentėjusysis ↔ nusikaltimo situacija

Kriminalistinę nusikalstamo pasikėsinimo dalyko tyrimo reikšmę sąlygoja, visų pirma tai, kad
nusikaltėlio daromas poveikis nusikaltimo dalykui susijęs su daugeliu įvairių pasikeitimų
(tame tarpe ir pėdsakais), kurie gali būti:

1) nusikaltimo darymo vietoje;

2) ant nusikaltimo objekto ar atskirų jo dalių;
3) nusikaltimo objekto slėpimo ar realizavimo vietoje;
4) ant nusikaltėlio (jo kūno dalių, drabužių ir kt.);
5) ant nusikaltimo darymo metu nusikaltėlio panaudotų ginklų, techninių priemonių ir t.t.

Kriminalistinė nusikalstamos veikos pasikėsinimo dalyko charakteristika turi didelę reikšmę

nustatant asmenį, padariusį nusikaltimą:

 kai pagrobimo dalykas liudija apie nusikaltėlio žinojimą jo paskirties ir panaudojimo

galimybes (pavyzdžiui, metalo staklių apdirbimo detalių vagystė),
 kai pavogti daiktai nurodo, kad įtariamasis žinojo apie jų vertę ir ypatingas savybes
(pavyzdžiui, vaistų, turinčių savo sudėtyje narkotinių medžiagų, vagystė),
 kai nusikaltimo pasikėsinimo dalykas nurodo tam tikrą grupę asmenų, kurie galėjo padaryti
nusikaltimą (pavyzdžiui, saldumynus iš parduotuvių dažniausiai vagia vaikai);
 kai prie nusikaltimo pasikėsinimo dalyko ,,prieina“ tik tam tikra grupė asmenų (asmenys,
atsakingi už materialines vertybes ir pan.).

NUŽUDYMŲ TYRIMO METODIKA

Baudžiamojoje teisėje nužudymai skirstomi:

•Pagal kaltės formą
•Pagal sunkumo laipsnį

Kriminalistikoje:
•Atviri nužudymai
•Slapti nužudymai

Slapti nužudymai savo ruožtu dar yra skirstomi į

• Nužudymus maskuojamus inscenizuojant kitokį įvykį.

• Nužudymus sudarkant veidą arba sunaikinant galvą.
• Nužudymus suskaidant lavoną.
• Nužudymus paslepiant arba sunaikinant lavoną ir t. t.
 MIRTIES LAIKAS PAGAL LAVONO TEMPERATŪRĄ

Atšalimas nustatomas:
1. Apčiuopiant kūną: plaštakos atvėsta po l val., veido oda po 2-3 val., oda po rūbais po 4-5
val., ilgiausiai šiltas kūno paviršius išlieka pažastų, kirkšnių srityse.

2. Matuojant temperatūrą:
A. Kūno: tiesiojoje žarnoje (10 cm gylyje suaug., 6cm vaikui; 10 min.), pažastyje, vidaus
organų temperatūra.
B. Aplinkos (oro, vandens ir kt.).

LAVONDĖMĖS

DIAGNOSTINĖ VERTĖ
• Mirties faktui,
• mirties laikui,
• mirties priežasčiai,
• pozos keitimui,
• manipuliacijoms su lavonu (rūbų, daiktų po lavonu, padėties keitimui) įvertinti.

LAVONINIS SUSTINGIMAS
• pradeda išryškėti po 2-4 val.
• Ryškus visuose raumenyse po 6-8 val.
• Pilnai sustingsta iki 16 val. po mirties
• Pradeda nykti 3-4 parą po mirties
• Išnyksta po 5-7 ir daugiau parų VERTĖ: mirties laikui, veiksmams su lavonu įvertinti ir kt.

MUMIFIKACIJA

• DALINĖ SUAUGUSIO ŽMOGAUS MUMIFIKACIJA GALIMA per 2 – 3 mėnesius

• VISIŠKA MUMIFIKACIJA per 6 - 12 mėnesius
• Naujagimis visiškai gali mumifikuotis per 3 - 5 mėnesius

Pagal nusikaltimo įrankių ir priemonių naudojimo mechanizmą nužudymo būdai būna

tokie:
• Pasmaugiant
• Nušaunant
• Pakariant
• Paskandinant
• Sudeginant
• Sušaldant
• Nunuodijant
• Sužalojant kūną ir t. t.
GALIMOS TYRIMO SITUACIJOS:
• Nužudymas įvykdytas neginčijamomis (akivaizdžiomis sąlygomis)
• Nužudymas įvykdytas plėšimo metu arba seksualiniu pagrindu
• Nužudymas pagal neišaiškintus motyvus ar radus neatpažintą lavoną
• Naujagimio nužudymas

RADUS LAVONĄ, PAPRASTAI ATLIEKAMI ŠIE IKITEISMINIO TYRIMO VEIKSMAI

• Įvykio vietos ir lavono apžiūra (statinė, dinaminė) bei įvykio vietos tyrimas.
• Išaiškinami ir apklausiami liudytojai.
• Skiriama lavono teismo medicininė ekspertizė.

Lavono ir jo buvimo vietos apžiūra turi konkrečių ypatumų, kurie priklauso nuo nužudymo
būdo požymių.
• Jei lavonas rastas kabantis kilpoje.
• Jei tiriama savižudybės versija, kad asmuo nušoko ar nukrito iš didelio aukščio.
• Kai tiriamas atvejis, kad asmuo pats nusišovė ar nusižudė šaunamuoju ginklu.
• Kai rastas suskaidytas lavonas.

TOLIMESNI IKITEISMINIO TYRIMO VEIKSMAI IR PROCESINĖS PRIEVARTOS PRIEMONĖS.

• Liudytojų apklausos.
• Įtariamojo apklausos.
• Parodymų patikrinimas vietoje.
• Akistatos, parodymai atpažinti.
• Eksperimentai.
• Objektų tyrimai ir ekspertizės.
• Kratos, poėmiai.
• Pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimas.
• Kiti veiksmai

VAGYSČIŲ TYRIMAS

Nusikalstamos veikos tyrimo planavimas

Pagrindinės vagysčių rūšys

➢ Vagystės iš butų/gyvenamųjų namų;

➢ Transporto priemonių vagystės;
➢ Vagystės iš automobilių;
➢ Kišenvagystės;
➢ Duomenų vagystės;
➢ Gyvūnų vagystės;
➢ Ir kt.

Keliamos tokios versijos:

➢ Vagystė tikrai buvo.
➢ Vagystės nebuvo, nukentėjusysis klysta.
➢ Nusikalstama veika inscenizuota.

Kriminalistinė vagysčių charakteristika

Labiausiai vagystes lemiančios priežastys:

➢ norimos pavogti vertybės;

➢ nukentėjusiojo gyvenimo būdas;
➢ turima informacija apie buto išdėstymą, patekimą į jį;
➢ asmeninės nusikaltėlio savybės;
➢ vagystės laikas.

Nusikalstamo kėsinimosi daiktai dažniausiai būna:

➢ pinigai;
➢ juvelyriniai dirbiniai;
➢ buitinė technika;
➢ asmens dokumentai;
➢ ir kt.

Vagysčių padarymo būdai

◼ Slapta vagystė - padaroma kitiems asmenims nematant. Tokiu atveju, yra sunkiau
nustatyti asmenys kurie įvykdė vagystę.
◼ Atvira vagystė- veikiama atvirose vietose (laiptinėse, patalpose, automobiliuose). Kai
vagystė yra padaroma atvirai, tokiu atveju visada yra žmonių kurie matė, kas įvykdė
nusikaltimą.

Nusikaltimą įvykdęs asmuo

Priklausomai nuo nusikaltėlio asmenybės ir nusikaltimo padarymo būdo, asmenis,

vykdančius vagystes iš butų galima suskirstyti į šias grupes:
➢ Primityvūs nusikaltėliai, darantys vagystes be išankstinio pasiruošimo, nenaudodami
techninių priemonių, susiklosčius tam tikrai konkrečiai situacijai (pvz., neužrakintos buto
durys).
➢ Kvalifikuoti nusikaltėliai - tai asmenys, turintys įgūdžių ir vagystes vykdantys gerai
apgalvotu būdu, panaudojant nusikaltimo įrankius. Jie linkę naudoti tą patį būdą, pvz.,
apvogti butą pritaikius raktą. Paprastai šie asmenys būna teisti už vagystes iš butų, ar kitus
nusikaltimus nuosavybei.
➢ Vagys profesionalai, kuriems vagystės yra pagrindinis pajamų šaltinis. Beveik visi jie būna
teisti už analogiškus nusikaltimus. Turėdami patirtį ir įgūdžių, jie vagystes stengiasi daryti
kokiu nors gerai apgalvotu ir "atidirbtu" būdu.
Vagystes iš butų gali vykdyti vienas asmuo, bet dažniau tai daro organizuota grupė, kurią
sudaro 2-4 asmenys (galimas ir didesnis narių skaičius), turinti konkrečius nusikalstamus
tikslus.

Ji kruopščiai ruošiasi nusikaltimo padarymui: išanalizuoja vietą, kurioje yra nusikalstamo

kėsinimosi objektai, išstudijuoja apsaugos priemones ir sistemą, numato pavogtų vertybių
realizacijos kelius ir kt.

Tokioms grupėms būdinga tvirta disciplina, griežta hierarchinė struktūra, funkcijų

pasiskirstymas, kas lemia sk1andų nusikaltimų vykdymą.

Nukentėjusysis.

Juos galima suskirstyti į dvi grupes:

⚫ Sąžiningi - su jais pakankamai lengvai užmezgamas psichologinis kontaktas, jų parodymai
būna išsamūs ir teisingi. Tačiau nereikia pamiršti, kad jie gali bijoti nusikaltėlio keršto ar būti
suglumę dėl prarasto turto, todėl tyrėjas privalo juos padrąsinti, užjausti ir įtikinti, kad tyrimo
eiga bus sėkminga.
⚫ Nesąžiningi – jie dažnai vengia duoti teisingus parodymus, o to priežastis gali būti:
suinteresuotų asmenų įtaka, jų pačių neteisėtas elgesys (nukentėjusysis pats buvęs vagis),
noras nuslėpti pavogtų vertybių įsigijimo šaltinį (nukentėjusysis klaidina ikiteisminį tyrimą,
nes iš jo buto pavogti daiktai buvo įgyti nusikalstamu būdu). Tokie nukentėjusieji keičia savo
parodymus, stengiasi išsiaiškinti, ką apie jį ir jo prarastas vertybes kalba nusikaltėlis.

Būdai:
➢ Privataus arba valstybinio turto grobimas įsilaužus į patalpas
➢ Autotransporto priemonės vagystė
➢ Vagystės iš automobilių
➢ Kišenvagystės
➢ Žmogaus užpuolimas gyvenamosiose patalpose prasiskverbiant į jas apsimetus kitu
asmeniu.
➢ Valstybinių arba komercinių įstaigų kasininkų užpuolimas
➢ Taksi vairuotojų užpuolimas ir t.t.

Yra išskiriami sekantys įsibrovimo būdai į patalpas:

➢ įsilaužiant – pašalinant kliūtis, trukdančias patekti į patalpą.

➢ panaudojant apgaulę – apsimetant kitu asmeniu ir pan.
➢ parenkant raktus – ar kitus įrankius, kurie leidžia fiziškai nesugadinant kliūčių patekti į
patalpą.
➢ panaudojant technines priemones – kai kaltininkas pats neįeina į patalpas, o pavyzdžiui
distanciniu būdu paveikia valdomus prietaisus.
Vagysčių inscenizacijos požymiai

➢ Nėra įsilaužimo pėdsakų ten, kur jų turėjo būti;

➢ Yra pėdsakų, rodančių, jog įsilaužta iš vidaus;
➢ Dingo ypač vertingi daiktai, kurie buvo kruopščiai paslėpti ir apie kurių buvimo vietą
pašaliniai asmenys nežinojo;
➢ Yra duomenų, jog nukentėjęs neturėjo tų vertybių, apie kurių vagystę pranešė;
➢ Prieštaringi, painūs nukentėjusiojo parodymai apie vagystės aplinkybes.

Nusikaltimo padarymo aplinka - jai priskiriama vieta, laikas, nusikalstamo kėsinimosi daiktai.

➢ Šios kategorijos nusikaltimų vieta - tai konkreti patalpa, kurioje įvyko tiriamasis įvykis
➢ Vagysčių iš butų atskleidimui, tyrimui ir jų prevencijai svarbus yra vienas iš pagrindinių
nusikaltimo aplinkos elementų - įvykio laikas.
➢ Nusikalstamo kėsinimosi daiktai vagysčių iš butų bylose dažniausiai būna: pinigai,
juvelyriniai dirbiniai, radijo ir video aparatūra, buitinė technika ir kt.

VAGYSTĖS IŠ BUTŲ

Įrodinėtinos aplinkybės

➢ Vagystės faktas, ar ji buvo

➢ Vagystės dalykas (vertybės)
➢ Kam priklausė?
➢ Vagystės būdai
➢ Įtariamojo asmenybės bruožai
➢ Vieta, laikas, padarymo aplinkybės
➢ Ar buvo ruošiamasi padaryti nusikaltimą?
➢ Ar buvo slėpimo veiksmai?
➢ Kokio asmens atžvilgiu buvo padaryta vagystė?
➢ Kiek nusikaltime dalyvavo asmenų?
➢ Ar yra nusikaltimą ir vertybes slepiantys asmenys, informacija apie juos?
➢ Aplinkybės nulėmusios nusikalstamą veiką?

Papildomai tiriant plėšimus:

➢ Plėšimo būdas, kuo pasireiškė fizinės jėgos panaudojimas?
➢ Ar nusikalstamos veikos metu buvo panaudotas ginklas?
➢ Ar nusikaltėliai naudojosi transporto priemonėmis ir kokiomis?

Pasirengimas vagysčių iš butų vykdymui.

Vagystės iš butų gali būti vykdomos

➢ su pasirengimu
➢ ir be išankstinio pasirengimo.

Pasirengimą vagystei dažniausiai sudaro tokie veiksmai kaip:

➢ Bendrininkų pasirinkimas.
➢ Duomenų rinkimas apie nusikalstamo kėsinimosi objektą. Šių duomenų analizė ir jų
panaudojimas, turint tikslą nustatyti planuojamo įvykdyti nusikaltimo laiką, vietą, būdą ir kt.
➢ Techninių priemonių, reikalingų nusikaltimo įvykdymui įsigijimas, paruošimas, gaminimas,
pavyzdžiui apsirūpinimas radijo aparatūra, laužtuvais ir kitais instrumentų rinkiniais, raktų,
dokumentų gaminimas, transportavimo priemonių organizavimas.
➢ Slėpimo (saugojimo) vietų ir nusikalstamu būdu įgyto turto realizavimo kanalų, būdų
paieška.

Vagysčių iš butų tyrimo metodikos ypatumai

Pirminiam vagysčių iš butų etapui dauguma autorių priskiria tokias tyrimo situacijas:
➢ nusikaltėlis (grupė asmenų) sulaikytas (-ta) įvykio vietoje arba iš kart po nusikaltimo
padarymo;
➢ nusikaltėlis nesulaikytas, bet apie jo asmenybę turima tam tikra informacija;
➢ nėra arba beveik nėra duomenų apie asmenį įvykdžiusį nusikaltimą.

TYRIMO SITUACIJOS

1. Įtariamasis sulaikomas įvykio vietoje arba po jo.

• įvykio vietos apžiūra, siekiant aptikti pėdsakus, charakterizuojančius išorinius

ieškomo nusikaltėlio bruožus;
• nukentėjusiojo apklausa, atkreipiant dėmesį į tai, ar neužilgo iki vagystės nesilankė
įtartini asmenys;
• liudytojų ir įvykį tiesiogiai mačiusių asmenų nustatymas ir nuodugni apklausa;
• ieškomų nusikaltėlių fotoalbumų pateikimas asmenims, mačiusiems vagį;
• fotoroboto sudarymas pagal liudytojų parodymus;
• analogiškų ištirtų ir neištirtų vagysčių iš butų bylų analizavimas;
• gautos informacijos patikrinimas pagal duomenų bazes;
• ekspertizių (objektų tyrimų) paskyrimas;
• patikrinimas asmenų, kuriuos nurodė nukentėjusysis ir kt.

Ikiteisminiuose tyrimuose, pradėtuose dėl vagystės iš buto, priklausomai nuo aptiktų ir

išimtų daiktų ar pėdsakų, gali būti skiriami kelių rūšių objektų tyrimai ar ekspertizės:

1. Trasologinis tyrimas.
2. Daktiloskopiniai tyrimai.
3. Biologiniai tyrimai (DNR). turint tikslą surasti įtariamojo kraujo, audinių, plaukų, prakaito
ir kitokius pėdsakus - genetinę informaciją, kuri vėliau leistų identifikuoti (nustatyti) asmenį,
įsilaužusį į gyvenamąją patalpą.
4. Kompleksinis tyrimas.

2. Yra faktinių duomenų apie įtariamąjį (-uosius), tačiau jie nesulaikyti

atliekama įvykio vietos apžiūra, nukentėjusiųjų ir liudytojų apklausos, krata, poėmis,
eksperimentas, skiriamos ekspertizės
3. Nėra faktinių duomenų apie asmenį (-is) padariusį nusikalstamą veiką.
 atliekama įvykio vietos apžiūra, nukentėjusiojo, liudytojų apklausos, eksperimentas,
ekspertizės, kriminalinės žvalgybos paieškos veiksmai.

Pirminiai tyrimo veiksmai:

➢ įvykio vietos apžiūra, siekiant aptikti pėdsakus, charakterizuojančius išorinius ieškomo

nusikaltėlio bruožus;
➢ nukentėjusiojo apklausa, atkreipiant dėmesį į tai, ar neužilgo iki vagystės nesilankė įtartini
asmenys;
➢ liudytojų ir įvykį tiesiogiai mačiusių asmenų nustatymas ir nuodugni apklausa;
➢ ieškomų nusikaltėlių fotoalbumų pateikimas asmenims, mačiusiems vagi;
➢ fotoroboto sudarymas pagal liudytojų parodymus;
➢ analogiškų ištirtų ir neištirtų vagysčių iš butų bylų analizavimas;
➢ gautos informacijos patikrinimas pagal kriminalistines apskaitas;
➢ ekspertizių (objektų tyrimų) paskyrimas;
➢ patikrinimas asmenų, kuriuos nurodė nukentėjusysis ir kt.

Tolimesni tyrimo veiksmai

➢ Parodymų patikrinimas vietoje

➢ Parodymai atpažinti
➢ Eksperimentai
➢ Kratos
➢ Ekspertizės ir objektų tyrimai
➢ Kiti tyrimo veiksmai

TRANSPORTO PRIEMONIŲ VAGYSTĖS

Pasiruošimą vagystei sudaro:

Dalyvių parinkimas:
1. patikimų bet kokiose situacijose (ypač šiuo metu, kai yra sugriežtinta baudžiamoji
atsakomybė už automobilių vagystes);
2. turinčių nusikalstamą patirtį ir įgūdžių automobilių vagysčių srityje;
3. turinčių pakankamai informacijos apie pasikėsinimo objektą ar jo šeimininką;
4. turinčių gerus ir išbandytus vogtų automobilių realizacijos kelius;
5. turinčius galimybių paslėpti vogtą automobilį;
6. fiziškai stiprių, mokančių kovos menų, ar sugebančių naudotis ginklais (kai automobilį
bandoma užgrobti jėga);
7. turinčių autoritetą ir sugebančių paskirstyti darbus organizuotoje nusikalstamoje grupėje.

Nusikaltimo būdą apibūdina –

➢ techninių priemonių įsigijimas (įrankių automobilių spynelėms prasukti, patekti į garažą ar
saugomą objektą, kompiuterinės įrangos apsaugos priemonių atjungimui);
➢ automobilių slėpimo vietų ir realizacijos kanalų paieška.
Pirmas žingsnis vagiant automobilį – patekimas į jį. Pagrindiniai patekimo į automobilį būdai
yra:
➢ konkretaus automobilio raktelio turėjimas (pavagiant raktelius, pasigaminant jų
dublikatą);
➢ spynelių prasukimas visrakčiu („prakrutke“); raktelio pritaikymas, bandant įvairius, to
paties modelio automobilių raktelius;
➢ išdaužiant automobilio lango stiklą; nuvelkant automobilį į saugią vietą ir ten įveikiant
mechanines, elektronines apsaugos priemones;
➢ atrakinimas per nuotolį.
➢ Paprasčiausias būdas užvaldyti automobilį yra šeimininkui palikus jį atrakintą ir su
rakteliais viduje. Pasitaiko atvejų, kai paliekami ir dokumentai.
➢ „Aplinkos teršėjas“ kartu su prijungimo laidu telpa cigarečių pakelyje. Įjungus maitinimą,
„aplinkos teršėjas“ 5-50 metrų spinduliu neutralizuoja automobilių apsaugos sistemas.
Automobilių vairuotojai nuotoliniu pulteliu negali nei įjungti, nei išjungti automobilių
signalizacijų.
➢ Lietuvos automobilių vagys naudoja elektroninius prietaisus, kurie neleidžia tinkamai
veikti daugeliui elektroninių automobilio apsaugos priemonių. Vieną iš jų būtų galima
pavadinti „aplinkos teršėju“.

Elektroninius prietaisus automobilių vagystėse naudoja asmenys, kuriuos būtų galima

pavadinti šios srities profesionalais, arba asmenys, kuriems vadovauja profesionalūs vagys.
Jie automobilį gali stebėti ir kelis mėnesius.

Automobiliu būtinai privažiuojama apie 30 metrų atstumu iki pasirinkto vogti automobilio.
Kai tik pasirinkto automobilio vairuotojas ruošiasi išlipti iš savo automobilio, įjungiamas
elektroninis prietaisas – „aplinkos teršėjas“.

Vairuotojas, automatiškai paspaudęs nuotolinio pultelio mygtuką, nueina nuo automobilio

net nepastebėjęs, kad neįsijungė automobilio signalizacija. Jo automobilis tuo metu lieka ne
tik be apsaugos priemonių, bet ir su neužrakintomis durimis.

Sudėtingesnis yra elektroninis prietaisas - „skeneris“. Jis maitinamas iš elementų, naudojamų

buityje ir veikia 20-30 metrų spinduliu. Jo išvaizda primena mobiliojo ryšio telefoną. Kartais
prietaisas būna įrengtas senesniuose ir didesniuose mobiliojo ryšio telefonuose.

Skeneris“ neleidžia iš pirmo karto nuotoliniu pulteliu įjungti automobilio signalizacijos, o

spaudžiant mygtuką antrą kartą – „skenuoja“ siunčiamą signalą.
Jei automobilio vairuotojas nepastebi, kad automobilio signalizacija neįsijungė, automobilis
tampa lengvu vagių grobiu, o jei jis pastebi, jog automobilio signalizacija neįsijungė, spaudžia
nuotolinio pultelio mygtuką antrą kartą, išduodamas savo individualų kodą.

Nors automobilis užsirakina ir įsijungia automobilio signalizacija, „skeneriu“ automobilio

signalizacija išjungiama per kelias sekundes.
Jei automobilyje nėra įrengto elektros srovės pertraukiklio „slapuko“ ar kito automobilio
apsaugos prietaiso, kuris nėra valdomas nuotoliniu būdu, automobilis tampa neapsaugotu.

PATEKIMAS Į TRANSPORTO PRIEMONĘ

Vagys naudojasi spraga, kurią paliko pats gamintojas – ilgapirščiai įsilaužia į remonto
servisams skirtų sistemų smegenis. Pažangi jų aparatūra, OBD („onboard diagnostics“)
jungtimi sujungta su automobilio sistemų valdymo kompiuteriu, sukuria „tikrą“ užvedimo
raktą. Kaip tai daroma? Išdaužę automobilio langą vagys kaipmat į spynelę įkiša tuščią raktelį,
užprogramuoja jį kaip atsarginį, išjungia signalizaciją, o užvedę variklį tiesiog nuvažiuoja.

Specialistai pataria nepatikėti naujos mašinos raktelių net ir menkiausią įtarimą keliantiems
žmonėms. Įtartinos reputacijos servise patys darbuotojai gali padėti nusikalstamo pasaulio
atstovams.

Jie be jokio skubėjimo OBD jungtimi gali prisijungti savo aparatūrą bei sukurti atsarginį
automobilio raktelį.

Įmontavę siųstuvą, pranešantį apie automobilio buvimo vietą, vagys žinos, kada automobilis
bus paliktas atokioje vietoje, ir tuomet galės be jokios dramos atsarginiu raktu išjungti
signalizaciją, atsidaryti dureles, užsikurti ir nuvažiuoti.

Savininkui liks tik aiškintis savo draudimo kompanijai, kaip „nepavagiamas“ automobilis
dingo be originalių raktelių.

Kai kurie automobilių gamintojai, siekdami apsaugoti savo firmų gaminamus automobilius,
pradėjo naujus automobilius žymėti specialiais mikrodiskais. Ši žymėjimo technologija (ang.
Whole of Vehicle Marking, WOVM) yra labai paprasta, ekonomiška ir svarbiausia leidžia
identifikuoti kiekvieną automobilio dalį.

Ant automobilio detalių priklijuojami maždaug 0,5 – 1 milimetro skersmens apskritimai, ant
kurių pateikiama svarbi informacija (pvz., VIN kodu naujiems automobiliams ir PIN kodu
naudotiems), perskaitoma tik su specialiomis ultravioletinių spindulių priemonėmis.

Diskų su šiais kodais fiziškai pašalinti beveik neįmanoma, nes jie yra priklijuojami prie
kiekvienos automobilio detalės - variklio, pakabos bei važiuoklės dalių, kėbulo ir kitų.

Pagrindiniai klausimai, kuriuos reikėtų išsiaiškinti su kiekvienu nukentėjusiuoju, kuriam

pavogtas automobilis:

➢ Kur, kada ir kokiomis aplinkybėmis jis įsigijo automobilį?

➢ Ar transporto priemonė drausta nuo vagysčių? Jei taip, tai kokioje draudimo bendrovėje?
➢ Ar yra automobilyje įrengta apsaugos signalizacija? Jei taip, tai kokia signalizacijos sistema
ir ką ji blokuoja? Ar buvo įjungta signalizacija, paliekant automobilį? Jei ne, tai kokios kitos
apsaugos priemonės buvo įrengtos automobilyje?
➢ Kas dar, be nukentėjusiojo, naudojasi jo transporto priemone?
➢ Ar pirkdamas automobilį su pardavėju atsiskaitė pilnai? Kiek gavo automobilio raktelių
pirkdamas automobilį?
➢ Ar nebuvo daryta automobilio raktelių dublikatų?
➢ Ar nebuvo kam nors palikęs transporto priemonės raktelių, ar paskolinęs transporto
priemonę?
➢ Ar pastaruoju metu, prieš transporto priemonės vagystę, ji nebuvo remontuota? Jei taip,
tai kur?
➢ Kur paskutinį kartą prieš transporto priemonės vagystę važinėjo (kokiomis gatvėmis)?
➢ Ar nepastebėjo sekimo, ar šiaip ko nors įtartino?
➢ Kur pastoviai nakties metu buvo laikoma transporto priemonė?
➢ Kada paskutinį kartą prieš vagystę matė savo transporto priemonę?
➢ Kokie automobilio ypatingi, išskirtiniai požymiai (iš išorės), pagal kurios jis galėtų atpažinti
savo automobilį?
➢ Kas dar (anksčiau) naudojosi nukentėjusiajam priklausančia transporto priemone?
➢ Ką gali pasakyti apie automobilio vagystės aplinkybes (ar žino, kad jis pavogtas, jei taip, tai
iš kur sužinojo ir t.t.)?
➢ Kokia automobilio vertė?
➢ Ar automobilyje buvo likę nukentėjusiajam priklausančių daiktų, dokumentų? Jei taip, tai
kokia jų vertė? (nurodyti kiekvieno daikto išskirtinius požymius).
➢ Kokia žala jam padaryta šiuo nusikaltimu?
➢ Ar po automobilio vagystės buvo prievartaujamas jo turtas, reikalaujant išpirkos už
pavogtą automobilį? Jei taip, tai kada, kokiomis aplinkybėmis? (ar buvo duotas skelbimas dėl
automobilio dingimo, ar sulaukė telefono skambučių, iš kokio telefono buvo skambinta, gal
turi išsaugotą skambinusiojo telefono numerį).
➢ Jei buvo prievartaujamas turtas, reikalaujant išpirkos už pavogtą automobilį, ar
nukentėjusysis neprieštarauja tam, kad būtų gautos jo telefono išklotinės?
➢ Ar ką nors įtaria automobilio vagyste?

TRANSPORTO PRIEMONĖS VAGYSTĖS INSCENIZACIJA

Kartais reikia įsitikinti ar transporto priemonė iš tikro buvo pavogta. Vagystė gali būti
inscenizuota.

Lietuvoje vis labiau populiarėja įvairios draudimo paslaugos, todėl pasitaiko atvejų, kai
prabangių automobilių savininkai (sąlyginai nusikaltėliai), norėdami gauti dvigubą pelną,
savo automobilius parduoda, vėliau praneša apie, tariamai, pavogtą transporto priemonę.

Automobilio savininkas, neįrodžius jo kaltės, gauna nemažą pelną, tuo padarydamas žalą
draudimo bendrovei ir trukdydamas policijos darbui, kurios pajėgos gaišinamos, tariamai,
pavogto automobilio paieškai.
Esant įtarimui, kad transporto priemonės vagystė inscenizuota, pirmiausia reikėtų patikrinti
tuo suinteresuotus asmenis, jų motyvus ir tikslus, kaip, pavyzdžiui, draudimo gavimas.
Tokiomis aplinkybėmis reikalinga patikrinti:
➢ ar pareiškėjas turėjo automobilį, kuris pagal jį yra pavogtas?
➢ ar tikrai yra sudaryta draudimo sutartis dėl pavogto automobilio?
➢ ar nepadidinta draudimo suma, lyginant su realia verte?
➢ ar nėra pareiškėjas anksčiau kreipęsis dėl analogiškų vagystės faktų?
➢ ar pareiškėjas nebuvo sudaręs žodinių ar raštiškų laikino turto naudojimo sutarčių?