Socialinių bendrijų dezorganizacija, kaip nusikalstamumo priežastis.

TURINYS
Socialinės dezorganizacijos teorija
Kokie neigiami dezorganizacijos padariniai galimi pačiai bendruomenei?
Bendruomenės vaidmuo palaikant socialinę tvarką
Socialinės dezorganizacijos užuomazgos ir pradžia
Socialinės dezorganizacijos teorijos sumenkėjimas ir atgimimas
Procesai vedantys nuo socialinės dezorganizacijos iki nusikalstamumo
 Šeimos procesas
 Kaimynystės procesai
Socialinė dezorganizacija ir ekonominis nepriteklius
Apibendrinimas
Pastebėtina, kad nėra vieno aiškaus socialinės dezorganizacijos apibrėžimo. Ji apima tiek
nusikalstamas veikas, tiek visus nusižengimus ir deviacijų atvejus, kurie formaliai nėra laikomi
nusikalstamais, bet kuriuos gyventojai suvokia kaip pavojų jų saugumui ar gyvenimo kokybei. JAV
mokslininkai nustatė, jog situacija, kai gyventojai pradeda suvokti ir jausti pirmuosius socialinės
dezorganizacijos požymius, gali turėti reikšmingų neigiamų padarinių miesto bendruomenėms.
Nustatyta, kad dezorganizacija gali paskatinti tiek gyventojų nusikaltimų baimę, tiek realius
nusikaltimus.
Socialinės dezorganizacijos teorijos ir jos prielaidomis paremtų tyrimų ištakos siekia XX a.
pradžioje JAV iškilusią Čikagos ekologinę mokyklą. Tačiau, skirtingai nuo tuometinių tyrimų,
pastaruoju metu jie atliekami nesiremiant jokia aiškia koncepcija. Viena vertus, problema yra ta,
kad nėra aiškiai pasakoma, kokia turėtų būti siektina „socialinė tvarka“. Aiškus „socialinės tvarkos“
apibrėžimas leistų lengviau nustatyti, kas yra „socialinė dezorganizacija“. Tačiau, antra vertus,
tokio aiškaus apibrėžimo ir negali būti. Kas yra „tvarka“, priklauso nuo to, ką visuomenė, tiksliau
vietos bendruomenė, tokia laiko. Todėl „socialinę tvarką“ (o tuo pačiu ir „socialinę
dezorganizaciją“) keblu apibrėžti, juo labiau, kad šios sąvokos turinys keičiasi istorijos eigoje. Kaip
1983 m. teigė istorikas Samuelis Walkeris, laikui bėgant visuomenėje įvyko „visuomenės lūkesčių
dėl gyvenimo kokybės revoliucija“. Taigi socialinė tvarka neišvengiamai siejasi su gyvenimo
kokybės samprata.
Socialinės dezorganizacijos teorijos atstovai, teigiantys, jog gyventojų saugumo jausmui didelę
įtaką turi socialinė aplinka, kurioje jie gyvena. Socialinė dezorganizacija lengviausiai pastebima per
išorinius požymius: prišiukšlintas ir nesutvarkytas viešąsias erdves, negyvenamus apleistus ir
yrančius namus, vandalizmo aktų žymes, graffiti ant pastatų sienų, gatvėmis slampinėjančias
paauglių grupes, besikabinėjančias ir įžeidinėjančias praeivius. Socialinė dezorganizacija gali įgauti
pagreitį, jeigu laiku nebus imtasi priemonių jai sustabdyti.
Socialinė dezorganizacija parodo du procesus:
 Yrančius bendruomeninius ryšius
 silpnėjančią neformaliąją socialinę kontrolę
Kokie neigiami dezorganizacijos padariniai galimi pačiai bendruomenei?
Pirmiausia, ji gali ardyti bendruomeninius ryšius, gyventojai stengtis išsikelti iš jų suvokimu
nesaugaus rajono. Taip pat likusi bendruomenės dalis gali tapti mažiau susitelkusi. Bendruomenės
nariai, anksčiau nemažai bendravę tarpusavyje, prižiūrėję ir tvarkę savo aplinką, bendromis
pastangomis sprendę iškylančias problemas, prasidėjus socialinei dezorganizacijai, vis mažiau
dalyvauja bendruomenės/kaimynystės veikloje, vis mažiau reaguoja į jų aplinkoje vykstančius
nusižengimus – tai nykstančios, neformaliosios socialinės kontrolės požymis.
Puikus pavyzdys yra Kirtimų rajonas, Vilniuje ten gyvenantys nuolatiniai gyventojai, jautėsi
nesaugiai kai šalia buvo Čigonų taboras. Todėl pagal Vilniaus savivaldybės duomenis, šioje miesto
dalyje buvo didžiausias neigiamas asmenų kitimo skaičius. Taip buvo dėl to, nes žmonės nesijautė
saugūs kai už kelių šimtų metrų, nuo tavo namų stūkso Čigonu taboras. Žmonės stengėsi kuo
greičiau išsikraustyti iš ankščiau minėto rajono, o į jį įsikeldavo dažnai vargingos šeimos turinčios
socialinius būstus, ar uždirbančios minimalias pajamas.
Urbanizacijos eigoje, atsiradus socialinės rūpybos sistemai, susikūrus policijos institucijai,
gyvenimo kokybė pradėjo suponuoti, jog tuo pačiu miesto gyventojams turi būti užtikrintas tam
tikras saugumo lygis. Policija pirmaisiais savo veiksmais ėmėsi kontroliuoti žemiausiuosius
socialinius sluoksnius. Sparčios urbanizacijos ir industrializacijos pradžioje tai buvo ta socialinė
grupė, kurią šie pokyčiai veikė pirmiausiai ir dažniausiai –neigiamai. Jie tapdavo nusikaltimų ir kitų
nusižengimų šaltiniu bei taikiniu.
Miesto erdvė ypatinga ir tuo, kad skirtingai nuo kaimiškosios, ji kuria atomizuotą visuomenę.
Miesto gyventojai vis labiau tampa daugiau į save orientuoti, mažėja kolektyviškumo jausmas. Kaip
pastebi Harveyus Coxas ir Ričardas Sennetas, šiuolaikinėje modernioje visuomenėje vis dažniau
galima patvirtinti dar viduramžiais suformuluotą taisyklę – „miestas išlaisvina žmogų“. Miesto
erdvė, suteikianti anonimiškumo galimybes, tarsi susilpnina tiek išorinę, tiek vidinę kontrolę. O tai
reiškia, kad viešosios tvarkos palaikymui vis labiau prireikia formalių institucijų įsikišimo.
Remiantis būtent šia prielaida, šiandien vis dažniau prabylama apie bendruomenių kūrimą miesto
erdvėje. Neformalios kaimynystės bendruomenės turėtų tapti atsvara ir papildyti formalių institucijų
taikomas priemones, kurios ne visada yra veiksmingos, užtikrinant tvarką bei saugumą mieste.
Socialinė dezorganizacija sutrikdo neformaliąją socialinę kontrolę tokiu būdu, kad sumažėja
„teritorija“, už kurią žmonės jaučiasi atsakingi. Jie pradeda rūpintis vien savo namu, butu, o visa
kita viešoji erdvė jiems neberūpi. Tokiu būdu ji tampa destrukcijos taikiniu ir gali paskatinti
nusikaltimus (pavyzdžiui, nesaugoma nuosavybė gali tapti taikiniu vandalizmo aktams ar
vagystėms).
Nors nėra tyrimų, kurie tiksliai paaiškintų priklausomybę tarp socialinės dezorganizacijos ir
nusikaltimų, tačiau jau įrodyta, kad ji egzistuoja. Džeimsas Wilsonas ir Džordžas Kellingas teigia,
kad niekaip nereaguojant į dezorganizacinę situaciją, tai iš pradžių gali paskatinti smulkius
nusižengimus, po kurių gali prasidėti ir rimtesni nusikaltimai – vagystės, vandalizmo aktai ir pan.
Asmeniui padarius vieną nusižengimą, ir likus nenubaustam kitą kartą jis pagalvos kad nebuvo
nubaustas todėl kartos nusikaltimą, o neretu atveju didės nusikaltimo rimtumas, pvz. jei pirmą kart
asmuo pavogė butelį, kitą kart du butelius, trečia kartą jis gali sumastyti apvogti kasą, ar dar
rimtesnį nusikaltimą.

Bendruomenės vaidmuo palaikant socialinę tvarką

Pastebėta, kad bendruomenės, kurios nesusitvarko ar neketina tvarkytis su dezorganizacijos
apraiškomis, ilgainiui įgyja dezorganizuotų bendruomenių reputaciją ir tampa traukos objektais
nusikalstamoms veikoms. Kitaip tariant, didesnė tikimybė nusikaltimams įvykti ten, kur palankios
sąlygos. Dezorganizuotas rajonas, kur neveikia socialinė kontrolė ir bendruomenės nariai yra
abejingi už jų durų vykstantiems įvykiams – puiki terpė nusikaltimams. Tokių atvejų pavyzdžiai
gali būti naktiniai barai ir klubai, kur dažnai įvyksta muštynės ar kiti nusižengimai viešajai tvarkai,
gatvės, kur siūlomos prostitučių paslaugos ir pan. Ten, kur stebėsena menka, potencialūs pažeidėjai
nebijo būti susekti ir išaiškinti. Azartiniai lošimai, prostitucija, prekyba narkotikais, jeigu ji pradeda
plisti kuriame nors miesto rajone, pritraukia ir atitinkamas socialines grupes. Anot D. Wilsono ir D.
Kellingo, dezorganizacija iš pradžių galinti sąlygoti nusikaltimus be aukų, vėliau gali išsivystyti į
sunkesnius nusikaltimus. Beje tokių pavyzdžių toli nereikia ieškoti ir Lietuvoje, pvz. Stoties rajonas,
kuriame apstu nusikaltimų pradedant nuo prostitucijos iki narkotikų pardavinėjimo. Taip šis
rajonas nuo nepriklausomybės įgavo kaip vieno prasčiausio rajono Lietuvoje vardą, o tai įrodo
Lietuvos Policijos statistika.
Kiek dezorganizacijos procesai paveikia kurį nors miesto rajoną, didele dalimi priklauso nuo ten
gyvenančios bendruomenės stiprumo. Jeigu bendruomenės narių ryšiai glaudūs, jei jie jaučiasi
atsakingi už vieni kitus ir supančią aplinką – dezorganizacijai atsirasti maža tikimybė.
Bendruomenės nariai gali imtis bendrų iniciatyvų: tvarkyti aplinką, organizuoti, kad būtų įrengtas
apšvietimas, jeigu reikia, kviesti policiją, kad patruliuotų tam tikru paros metu, mėginti spręsti
vietos konfliktus bendruomenės lygmenyje (kalbėtis su barų, kavinių savininkais dėl triukšmo naktį
ir pan.), neįtraukdami formalių kontrolės institucijų. Geriausiai tokį kaimyninės bendruomenės
apibūdina, JAV Bendruomenės stebėjimo programa (angl. Neighborhood watch). Šioje
programoje, bendruomenė susitaria kad tam tikri bendruomenės nariai stebės rajoną, tam tikrą
laiko tarpą, dažniausiai naktimis, tačiau pasitaiko kai stebima ir diena. Lietuvoje panašiai veikia
Saugios kaimynystės programa kurioje yra užtikrinamas kaimynystės saugumas ir
bendradarbiaujama su policija.
Paprastai saugumo jausmą garantuoja bendruomenės stabilumas, kuris reiškia, jog bendruomenė
nuolat reprodukuoja pati save: jos teritorijoje gyvena to paties socialinio sluoksnio žmonės,
naujakuriai lengvai įsilieja į bendruomenę ir jos veiklą. Pavojus kyla tada, kai sutrikdomas
bendruomenės atsinaujinimo procesas. Veiksniai, kurie gali jį sukelti, yra šie: dideli miesto plėtros
projektai, kai nugriaunami senieji pastatai ir statomi nauji, nekilnojamojo turto įkeitimas arba
investicijos į jį ir pan. Bendruomenę tai gali kardinaliai pakeisti, gali pasikeisti net ten gyvenęs
socialinis sluoksnis. Tarkime jei į tam tikrą teritorija arba šiuo atveju kaimynystę, atsikeldina
socialinio būstą gaunantys asmenys. Galima daryti prielaidą kad jie girtuokliaus, trikdys viešąją
rimti, ir gal net užsiims nusikalstama veikla. Taip automatiškai senieji bendruomenės nariai nebus
patenkinti ir taip kils nesutarimai tarp dviejų pusių.
Taigi makroekonominiai procesai gali turėti įtakos mikro bendruomenių lygmenyje. Tai susiję su
gyventojų galimybėmis pasiimti paskolas, pirkti būstą. Taip po truputį formuojasi mikrorajonai,
kuriuose apsigyvena tam tikras socialinis sluoksnis. Ir atvirkščiai, ekonominė recesija anksčiau
buvusius gyvybingus rajonus gali paversti nuskurdusiais lūšnynais, kuriuose dažnėja smulkūs
viešosios tvarkos pažeidimai, o vėliau ir nusikaltimai. Kai toks irimo procesas įsibėgėja,
bendruomenė gali jau nebepajėgti su tuo tvarkytis. Pavyzdžiui, prasidėjus dezorganizacijai, senieji
gyventojai, kurie turi lėšų (paprastai aukštesnis ar vidurinysis sluoksnis) išsikelia. Lieka gyventi tie,
kurie neturi galimybių išsikelti kitur. Tuomet jie renkasi naują adaptacijos būdą – psichologinį
atsiribojimą nuo aplinkos. Žmonės liaujasi domėjęsi, rūpinęsi savo aplinka ir nereaguoja į ten
vykstančius pažeidimus. Tokiuose rajonuose atsiranda naujų atsitiktinių gyventojų, kurie neįsilieja
ir netampa naujaisiais bendruomenės nariais, daugėja nusikaltimų, didėja nusikaltimų baimė, didėja
baimė dėl ateities.
Taigi sprendžiant saugumo užtikrinimo problemas mieste, pirmiausia reikia suvokti, jog
nusikaltimai, viešosios tvarkos pažeidimai ir kiti socialinės dezorganizacijos požymiai, galintys
sukelti nesaugumo jausmą, – tai tik gilesnių procesų indikatoriai. Todėl mano nuomone būtina
pradėti užkirsti net pačius menkiausius nusikaltimus, ir šviesti bei mokytis gyventojus nuo pačių
jauniausių iki vyriausių asmenų. Tokiu būdu mes galėsime užkirsti kelią, recesijai ir išvengti
lūšnynu ir vietų į kurias baisu įžengti netgi dieną.
 Socialinės dezorganizacijos užuomazgos ir pradžia
Socialinės dezorganizacijos teorijos užuomazgos prasidėjo dar XIX a. viduryje ir jos pradininku
laikomas Emilis Diurkheimas. Visgi galima teigti kad ši teorija pilnai susiformavo XX a. iš
Cliifordo Shaw ir Henrio McKay atliktų tyrimų Čikagoje. Naudodamiesi erdviniais žemėlapiais,
kad ištirtų Čikagos teismuose nurodytų nepilnamečių gyvenamąsias vietas, Shaw ir McKay atrado,
kad nusikalstamumo lygis nebuvo tolygiai paskirstytas mieste. Vietoj to, nusikalstamumas buvo
sutelktas tam tikrose miesto vietovėse, ir, svarbiausia, išliko gana stabilus skirtingose vietovėse,
nepaisant nuolatinių gyventojų pokyčių, kurie gyveno tam tikroje srityje. Pavyzdžiui, rajonuose,
kuriuose nusikalstamumo lygis yra aukštas, rodikliai išliko palyginti dideli, neatsižvelgiant į tai,
kuri rasinė ar etninė grupė konkrečiu metu ten gyveno, ir kadangi šios "grupuotės linkusios į
nusikaltimus" persikėlė į žemesnio nusikalstamumo miesto vietoves, jų nusikalstamos veiklos lygis
atitinkamai sumažėjo, kad atitiktų mažesnį tai vietovei būdingą lygį. Šie pastebėjimai leido Shaw ir
McKay daryti išvadą, nusikaltimus darantiems žmonėms įtakos turi juos supanti aplinka, net labiau
nei jų individualios savybės. Tai yra tai, kur jie gyvena, yra svarbiau nei jų asmenybė, norint
nustatyti, kiek tikėtina, kad asmuo padarys nusikaltimą.
Shaw ir McKay daugiausia dėmesio skyrė apgyvendintoms teritorijoms, kuriose sparčiai keitėsi
socialinė ir ekonominė struktūra, arba kitaip "pereinamosioms zonoms". Visų pirma jie stebėjo
rajonus, kurių socialinis ir ekonominis statusas buvo žemas. Svarbu paminėti, kad, nepaisant
ekonominio nepritekliaus vietovėse, kuriose nusikalstamumo lygis yra didesnis nei vidutinis, Shaw
ir McKay nesutapatino tiesioginio ekonominio nepritekliaus ir nusikalstamumo ryšio. Vietoj to jie
teigė, kad teritorijose, kurioms būdingas ekonominis nepriteklius, gyventojų kaita buvo didelė, nes
jose buvo nepageidaujamos bendruomenės. Socialiniuose ir ekonominiu požiūriu skurdžiose
vietovėse taip pat buvo apsigyvenę naujai atvykę imigrantai, o tai lėmė šių vietovių etninę ir rasinę
įvairovę. Buvo nagrinėjami lenkų imigrantai ir pastebėti šie dėsningumai:
 vyresnės kartos imigrantai, dažniausiai valstiečiai, net ir miesto lūšnynuose išlaikė savo
gyvenimo būdą (individualiai ar kartu su kaimynais turėdavo nedidelį darželį prie namo
arba priemiestyje, talkino vieni kitiems, bendrai praleisdavo laisvalaikį, turėjo panašius
pomėgius, bendrus prisiminimus ir pan.);
 jaunesnės kartos imigrantai, kurie nebuvo iki galo susiformavę kaimo sąlygomis (kaimiškoje
aplinkoje praėjo tik jų vaikystė), turėjo nedaug kaimiškų tradicijų, o ir šios buvo silpnos. Jie
taip pat nebeįsisavino ir naujųjų miesto aplinkos tradicijų. Būtent jų padaromų nusikaltimų
sąskaita iš esmės ir buvo pastebėtas nusikalstamumo šuolis.
Šios vietovės arba kitaip kaimynystės vertinamos kaip socialiai „dezorganizuotomis“. Šiose
vietovėse socialinės kontrolės institucijos, kaip kad šeima mokykla arba bažnyčia yra silpnos ir
negali suvaldyti kaimynystės jaunimo elgesio. Shaw ir McKay taip pat pažymėjo, kad, be elgesio
reguliavimo stokos, socialiai dezorganizuotos kaimynystės buvo linkusios kurti "kriminalines
tradicijas", kurias būtų galima perduoti kitoms jaunimo kartoms. Šią nusikalstamumo sistemą
jaunuoliai galėtų lengvai išmokti kasdien bendraudami su vyresniais nepilnamečiais. Tai būdinga
daugelio pasaulio vietų kur klesti nusikaltimai, tačiau bene ryškiausiai tai galima pamatyti
Brazilijos Favelose, kuriuose gaujos eina iš karto į kartą. Na o vaikai dažnai įtraukiami į šia
nusikalstamą veiką, vyresnius mato kaip idealus ir laiko kaip pavyzdžiu juos, tai siekdami kada
nors užimti jų vieta. Taigi kaimynystė, kuriai būdinga socialinė dezorganizacija, suteikia puikia
terpę nusikalstamumui dviem būdais: dėl elgesio kontrolės mechanizmų trūkumo ir kultūrinio
nusikalstamų vertybių perdavimo.
 Socialinės dezorganizacijos teorijos sumenkėjimas ir atgimimas
Socialinės dezorganizacijos perspektyva išliko populiari ir įtakinga 1950–1960 m. Visgi padidėjus
susidomėjimui socialinėmis psichologinėmis kontrolės, atgrasymo, socialinio mokymosi ir
ženklinimo teorijomis, 7ajame ir 8ajame dešimtmetyje dėmesys gerokai ėmė pereiti nuo grupės
dinamikos prie atskirų procesų. Todėl vėliau ši teorija, kriminalistikos teoretikų buvo vertinama
kaip nereikalinga arba geriausiu atveju prilyginama moderniai kriminologijai.
Nepaisant to socialinės dezorganizacijos teorija buvo vėl atrasta 9-ajame dešimtmetyje. Tokie
kriminologai kaip kad Bob Bursik, Sampson ir Groves, Wilson, savo tyrimais atgaivino ir
suformulavo bei pratęsė socialinės dezorganizacijos tradicijas. Tai darant jie susilaukė daug
kritikos.
Procesai, vedantys nuo socialinės dezorganizacijos prie nusikalstamumo
Šeimos procesai
Samsonas teigė, kad socialinės dezorganizacija gali turėti įtakos bendruomenės jaunimo
nusikalstamumo lygiui. Tam galima užkirsti kelią pašalinus svarbų jaunimo elgesio kontrolės
struktūrų rinkinį ir sukuriant didesnes kriminalinės viktimizacijos galimybes. Norėdami išbandyti
savo teiginius, Samsonas naudojo tris šeimos modelius. Jo analizė parodė, kad kiekvienas šeimos
modelis turėjo tiesioginį reikšmingą poveikį bendruomenės nusikalstamumo lygiui.

McNulty su Bellair irgi tyrė socialinės dezorganizacijos tradicijų svarbą šeimos procesams. Šis
tyrimas apima kriminologijos ir miesto sociologijos teoriją, siekė apibrėžti paauglių smurto
skirtumų tarp baltųjų ir penkių rasinių grupių modelį. Nacionalinio švietimo tyrimo metu(1988–
1992 m.), kuriame buvo pateikta informacija apie 14 358 paauglius 2 988 JAV aplinkoje, duomenys
buvo suderinti su 1990 m. JAV gyventojų surašymo duomenimis, kad būtų galima patikrinti gautą
modelį. Rasių skirtumai tarp juodaodžiu ir baltaodžių paauglių paaiškinami didesniu nepalankumu
bendruomenėse, kuriose dažnai gyvena juodaodžiai vaikai. Nepalankių sąlygų indeksas sudarė
sumažėjimą, atspindi gerai dokumentuotą nepalankios padėties koncentraciją, juodosiose
bendruomenėse. Svarbu suprasti šeimos procesų svarbą socialinei dezorganizacijos teorijai,
rezultatai rodo, kad koncentruoto trūkumo poveikį kovai lemia labiau tiesioginiai procesai, susiję su
šeimos gerove. Taigi šiuo tyrimu buvo įrodytu kad bendruomenėse kuriose yra nepalankios salygos,
pvz. taip vadinamuose JAV getuose kuriuose gyvena didžioji dalis juodaodžių ir mažoji dalis
baltaodžių, ten plisti nusikaltimams yra didesnė terpė, dėl didesnio nepalankumo.

Tolan, GormanSmith ir Henry tyrė 284 juodaodžius ir lotynų amerikiečių paauglius berniukus ir jų
globėjų, gyvenančius neturtingose miesto bendruomenėse, išbandyti smurto vystymosi modelis.
Analizės parodė, kad bendruomenės charakteristikos labai pranašavo kaimynystės socialinius
procesus. Svarbu tai, kad buvo nustatyta, kad vaikų auklėjimo praktika iš dalies tarpininkavo ryšiui
tarp kaimyninių socialinių procesų ir gaujos narystės. Tyrimas pasidarbavo suprasti kad ne tik
kaimynystė turi didelę svarbą jaunimui ir jo ateičiai, bet ir jo tėvų auklėjimas, taigi jei vaikas
gyvena prastoje ir skurdžioje bendruomenėje ir tėvai jo neauklėja, o dienas jis leidžia lauke su
kitais vaikais, kurie tiesiog bastosi po rajoną, gali susidėti su kriminalinių gaujų nariais ir būti
įtrauktas į gaujas yra didelė tikimybė kad nusikaltimus darys ir jis pats, skirtingai nei vaikas
gyvenantis geroji aplinkoje ir auklėjamas tėvų.
Atsižvelgiant į pirmiau minėtus tyrimus, kad socialinė dezorganizacija gali turėti įtakos jaunimo
smurto lygiui dėl jo poveikio šeimos procesams, kiti mokslininkai nustatė, kad šeimos procesai gali
būti naudojami žalingam socialinės dezorganizacijos poveikiui sušvelninti. Pavyzdžiui, Burfeind
nagrinėjo šeimos vaidmenį platesniame socialiniame kontekste, kiek tai susiję su nusikalstamumu.
Šis tyrimas sutelktas į 1588 nejuodaodžius 8-12 klasių moksleivius JAV. Analizė atskleidė, kad
šeimos veiksniai skirtingai paveikė nusikalstamumą. Nustatyta, kad paauglio prisirišimo prie tėvo
lygis yra nepriklausomai susijęs su nusikalstama veikla. Tėvų drausmė turėjo didelį poveikį
nusikalstamumui.

Samsonas bandė įtvirtinti išvadas, susijusias su socialines dezorganizacijos ir šeimos procesais, o po

to su nusikalstamumu ir jaunimo smurtu. Tai darydamas jis sukūrė bendruomeninę socialinės
dezorganizacijos teoriją, kurioje daugiausia dėmesio skiriama šeimos valdymo praktikai ir vaikų
sveikatai bei vystymuisi. Jis pažymi, kad šeimų ir vaikų įsitvirtinęs bendruomenės kontekste yra
pagrindinis teorijos bruožas. Tėvų priežiūra, vaikų išnaudojimo prevencija, jaunimo stebėsena ir
priežiūra bei kita šeimos valdymo praktika yra persipynusi su visuomeninės organizacijos
bendruomenės tinklais. Socialinė dezorganizacija tiesiogiai ir netiesiogiai įtakoja vaikų priežiūrą ir
kitus šeimos procesus, o galiausiai nusikalstamumo ir nusikalstamumo rodiklius. Todėl galima
daryti kuo labiau tėvai prižiūrės savo vaikus, daugiau skirs dėmesio jiems, daugiau auklės, taip bus
galima užkirsti kelią nusikalstamumui tarp jaunimo netgi skurdžiose bendruomenėse

Kaimynystės procesai
Kaimynystės procesai buvo susiję su socialinės dezorganizacijos ir nusikalstamumo ryšiu, o
daugelis autorių teigė, kad svarbu skirti skirtingus priežastinius kelius. Samsonas ir Grovesas ištyrė,
kaip neoficialią socialinę kontrolę veikia socialinė dezorganizacija. Jų tyrime buvo naudojami
apibendrinti Britų nusikalstamumo tyrimo duomenys. Tarp jų tyrime nurodyti socialinės
dezorganizacijos ir nusikalstamumo lygio įsikišimo mechanizmai apima neoficialius kontrolės
mechanizmus, tokius kaip jaunimo vietiniai draugystės ryšiai, neprižiūrimų bendraamžių grupių
paplitimas ir organizacinio dalyvavimo kaimynystėje lygis. Jų bendra hipotezė yra , kad socialinė
dezorganizacija veikia neoficialius kontrolės mechanizmus taip, kad padidina nusikalstamumo ir
nusikalstamumo lygį. Tyrime naudojamos priklausomos priemonės buvo viktimizacijos,
apiplėšimų, įsilaužimų, vagysčių ir vandalizmo rodikliai. Šis modelis pirma kart išbandytas
analizuojant 1982 m. Visuotinės apklausos, apklausus 10 905 asmenų, iš 238-ių vietovių JK. Tada
modelis buvo pakartotas 1984 m. kuriame dalyvavo 11 030 gyventojų iš 300 Didžiosios Britanijos
vietovių. Abiejų apklausų rezultatai patvirtina hipotezę ir rodo, kad socialinė dezorganizacija turėjo
didelės įtakos įsikišimo kintamiesiems, o tai savo ruožtu turėjo įtakos visoms nusikalstamumo
rezultatų priemonėms.

Sun, Triplett ir Gainey, naudojant Amerikos duomenis, išbandyti išplėstinį modelį socialinės
dezorganizacijos, kuri apima teorinius kelius pasiūlė Sampson ir Groves. Jų modelis prognozuoja,
kad kvartalai, turintys žemą socialinį ir ekonominį statusą, didelį mobilumą gyvenamuosiuose
namuose, rasinį įvairovė ir šeimos sutrikimus, turi retus vietinius draugystės tinklus, mažą
organizacinį dalyvavimą ir neprižiūrimas jaunimo grupes. Prognozuojama, kad tai savo ruožtu
padidins nusikalstamumo lygį. Norėdami išbandyti šį modelį, autoriai naudojo apklausos duomenis
8155 gyventojų iš 36 rajonų 7 JAV miestuose. Išvados iš dalies patvirtino Sampson ir Groves
modeli. Būtent įvairiose JAV vietovėse ypač skurdesnėse vietovėse, dažnai gyvenos skurdžiausios
šeimos, jos buvo „sugrūstos“ į taip vadinamus ghett‘us arba trailer park‘us kuriuose neretai
gyveno įvairių rasių ir etninių grupių atstovai, tačiau nepaisant šių grupių, ten būdavo didelis
nusikaltimų skaičius, palyginti su bendruomenėmis kurios gyveno individualių namų bendrijose.
Samsonas, Raudenbush ir Earls ištyrė, kaip socialinė dezorganizacija veikia smurtą ir
nusikalstamumą, dėl jo poveikio kolektyviniui veiksmingumui. Jų tyrime teigiama, kad socialiai
neorganizuotos bendrijos gali būti mažai kolektyviai veiksmingos. Autoriai taip pat teigia, kad
bendruomenės gyventojai "vargu ar įsikiš į kaimynystės kontekstą, kuriame taisyklės yra neaiškios
ir žmonės nepasitiki ar bijo vienas kito." Naudodamiesi apibendrintais duomenimis iš žmogaus
socialinės raidos projekto Čikagos rajonuose, jie nustatė, kad tradiciniai socialinės dezorganizacijos
kintamieji paaiškino 70% jų kolektyvinių veiksmingumo priemonių skirtumų, kurie savo ruožtu
veiksmingai tarpininkavo daug tiesioginių socialinės dezorganizacijos kintamųjų poveikio smurtui
ir nusikalstamumui. Taigi kuo labiau bendruomenė bus vieninga, kuo labiau bus bendraujama vieni
su kitais, tuo labiau bus jaučiamas bendrystės jausmas, ir bus galima judėti link bendro tikslo
saugumo.

Cantillon panaudojo atnaujintą sisteminį socialinės dezorganizacijos modelį, kad ištirtų kaimynystės
poveikį tiek teigiamiems, tiek neigiamiems jaunimo rezultatams. Jie teigia, kad atnaujinti socialinės
dezorganizacijos modeliai palengvina tikrai svarbių socialinių procesų ir dinamikos, lemiančios
darnią ir palaikančią kaimynystę, vertinimą. Šie autoriai iškėlė hipotezę, kad bendruomeniškumo
jausmas yra labiau galiojanti, išsamesnė ir taikytina priemonė tarpininkaujantiems socialinės
dezorganizacijos teorijos kintamiesiems. Šio tyrimo duomenys buvo surinkti 1999–2000 m.
apklausomis. Buvo apklausti 103 dešimtokai, vienas iš tėvų ir po vieną kiekvieno dešimtoko
kaimyną. Rezultatai parėmė hipotezę, kad bendruomeniškumo jausmas tarpininkauja nepalankios
kaimynystės poveikiui jaunimo rezultatams.

Socialinė dezorganizacija ir ekonominis nepriteklius

Tyrimai rodo, kad mokslininkai ir praktikai, besidomintys socialinės dezorganizacijos poveikiu

nusikalstamumui, taip pat turėtų atsižvelgti į ekonominio nepritekliaus svarbą. Visų pirma
neturtingoms bendruomenėms trūksta pakankamai išteklių, kad galėtų kartu ginti savo interesus.
Todėl galima daryti išvada kad, skurdžiose bendruomenėse, trūksta pinigų ir žinių. Pradedant šeima
baigiant visos bendruomenės pinigais ir įgūdžiais, skirtais veiksmingam paskirstytų funkcijų
vykdymui, jie yra nepakankami arba jų nėra visai.

Išvada
Pirmiau apžvelgti tyrimai rodo, kad socialinė dezorganizacija yra svarbus jaunimo smurto ir
nusikalstamumo prognozavimas ir kad socialinė dezorganizacija daro poveikį jaunimo smurtui ir
nusikalstamumui, nes daro poveikį daugeliui tarpininkavimo procesų, palengvinančių jaunimo
smurtą. Išvados taip pat rodo, kad tyrėjai ir praktikai, bandydami paaiškinti jaunimo smurtą, turi
atsižvelgti į ekonominio nepritekliaus ir socialinės dezorganizacijos sąsajas.
Literatūra.

Review of the Roots of Youth Violence: Literature Reviews Volume 5, Chapter 4: Social
Disorganization Theory.

Clifford R. Shaw and Henry D. McKay, The Social Disorganization Theory. CSISS Classics

SOCIALINËS TVARKOS IR SAUGUMO PRIELAIDOS MIESTE: APLINKOS

KRIMINOLOGIJOS TEORIJØ TAIKYMO PATIRTIS VAKARUOSE IR PERSPEKTYVOS
LIETUVOJE. Dr. Aušra POCIENė

SOCIOKULTŪRINIS NUSIKALSTAMUMO RAIDOS KLAIPĖDOJE 2000–2010 METAIS

DISKURSAS1 Arūnas Acus, Liutauras Kraniauskas