KRAUJO SUDĖTIS IR FUNKCIJOS.

KRAUJO KLAMPUMAS, HEMATOKRITAS

KRAUJO SUDĖTIS IR FUNKCIJOS
Suaugęs 70 kg sveriantis ţmogus turi apie 5 litrus kraujo, o tai sudaro 6-8% kūno masės.
Kraujas atlieka šias funkcijas:
1. pernašos – dujų, maisto medţiagų, metabolitų, vitaminų, hormonų, jonų, šilumos;
2. homeostazės palaikymo, t.y. pastovaus pH ir jonų pasiskirstymo išsaugojimas;
3. apsauginę : a). krešėjimo sistema apsaugo organizmą nuo kraujo netekties;
b). imuninė sistema apsaugo nuo svetimkūnių įsiskverbimo.
Kraujas susideda iš :
1. kraujo plazmos, kuri sudaro 55% kraujo tūrio, o tai apie 2,5-3 litrai. Kraujo plazmą sudaro
serumas ir fibrinogenas (krešėjimo baltymas). Kraujo plazma, neturinti fibrinogeno, vadinama
serumu.
2. kraujo forminių elementų (eritrocitų, leukocitų ir trombocitų), jos sudaro 45% kraujo tūrio.
KRAUJO KLAMPUMAS IR HEMATOKRITAS
Hematokritas – tai kraujo ląstelių tūrio dalis visame kraujo tūryje. Kitaip sakant, tai skystosios
dalies ir forminių elementų santykis. Normoje moterų hematokritas yra 35-47%, o vyrų – 40-
52%. Hematokritas nustatomas centrifuguojant heparinizuotą kraują. 99,86% nusėdusių ląstelių
sudaro eritrocitai, o 0,14% – leukocitai ir trombocitai, todėl hematokritas daţnai tapatinamas su
eritrocitų kiekiu.
Hematokritas gali padidėti dėl fiziologinių pokyčių :
1. netekus vandens (prakaituojant, viduriuojant);
2. intensyviai dirbant fizinį darbą;
3. prisitaikant prie O2 sumaţėjimo.
Kraujo klampumas - tai vidinė kraujo trintis. Klampumas priklauso nuo kraujo sudėtinių dalių
santykio: 55% plazmos ir 45% kraujo ląstelių. Didėjant kraujo ląstelių kiekiui (t.y.
hematokritui), didėja ir kraujo klampumas. Lyginant su vandeniu, kurio klampumas = 1,
plazmos = 2,2, o viso kraujo = 4,5. Klampumas turi įtakos kraujo tekėjimui: kuo klampesnis
kraujas, tuo daugiau jėgos reikia jam pompuoti.

KRAUJO PLAZMOS SUDĖTIS IR SAVYBĖS. BALTYMAI, JŲ FUNKCIJOS.

KRAUJO PLAZMOS SUDĖTIS IR SAVYBĖS
Kraujo plazma sudaro 55% kraujo tūrio, o tai apie 2,5-3 litrai. Kraujo plazmą sudaro serumas ir
fibrinogenas (krešėjimo baltymas). Kraujo plazma, neturinti fibrinogeno, vadinama serumu.
Kapiliaruose vykstantys difuzijos, filtracijos ir reabsorbcijos procesai garantuoja greitą jonų ir
molekulių apykaitą tarp kraujo ir audinių skysčio. Plazmos ir audinių skysčio, t. y. vidaus
terpės, fizikinių ir cheminių savybių pastovumo palaikymas vadinamas homeostaze. Ji yra
visų ţmogaus ląstelių augimo ir veiklos pagrindas.
Kraujo plazmos sudėtis :
1. vanduo - 90 %
2. baltymai – 7-8 %
3. mineralinės druskos – 0,9 %
4. gliukozė – 0,08-0,12 %
5. riebalai – 0,6 %
6. kitos, maţos molekulinės masės, medţiagos
Kraujo plazmoje ištirpusių mineralinių druskų (Na+, K+, Ca+, Mg+ ir kt.) kiekis, lemia kraujo
osmosinį slėgį.
Plazmos baltymai sudaro koloidų osmosinį slėgį – vadinamąjį onkotinį slėgį.
Plazmos ir audinių skysčio joninė sudėtis yra beveik vienoda, tačiau plazmoje yra daugiau
baltymų, kuriems kraujagyslių sienelės yra beveik nepralaidţios
Kraujo plazmos fizikinės ir cheminės savybės
Kraujas yra lipnus, klampus, sūroko skonio, specifinio kvapo skystis.
Kraujui lipnumą suteikia plazmos organinės medţiagos. Klampumą lemia plazmos ir kraujo
ląstelių santykis. Sūrų skonį kraujui suteikia plazmos NaCl. Specifinis kraujo kvapas priklauso
nuo plazmoje esančių šlapalo ir riebiųjų rūgščių.
Arterinio kraujo :
pH – 7,45
PO2 – 95 mmHg
PCO2 – 40 mmHg
Veninio kraujo :
pH – 7,35
PO2 – 40 mmHg
PCO2 – 45 mmHg
Plazmos klampumas = 2,2; kraujo = 4,5; o H20 = 1.
Osmoliariškumas = 300 mosmol/l
Osmosinis slėgis =7,3 atm = 745 kPa
Toniškumas = 1 = izotoniška = 9 g NaCl /l = 0,9% NaCl
Koloidų osmosinis slėgis (onkotinis slėgis) = 25 mmHg = 3,3 kPa
BALTYMAI, JŲ FUNKCIJOS
Daugelis kraujo plazmos baltymų gaminami kepenyse. Bendra jų koncentracijos norma
plazmoje yra 60-80 g/l. Fibrinogeno norma kraujo plazmoje yra 2-4 g/l.
Plazmos baltymai sudaro koloidų osmosinį slėgį – vadinamąjį onkotinį slėgį. Albuminų kiekis
nulemia 80% onkotinio slėgio. Plazmoje jis yra didesnis negu audiniuose, nes
stambiamolekuliniai baltymai nepraeina pro kapiliarus ir sulaiko skysčius kraujagyslių spindyje
ir priešinasi jų filtracijai kapiliaruose. Sumaţėjus plazmos onkotiniam slėgiui, skystis pereina iš
kraujagyslių į audinius ir atsiranda patinimai (edema).
Plazmoje yra trijų rūšių baltymai:
1. albuminai (60 %)
2. globulinai (35 %), jų molekulinė masė daug didesnė negu albuminų
3. fibrinogenas (5 %)
Kraujo baltymų pagrindinės funkcijos :
1. pernašos – perneša įvairias medţiagas (hormonus, metalų jonus, cholesterolį, hemoglobiną,
vitaminus, riebalų rūgštis, tulţies rūgštis);
2. buferinė – padeda palaikyti pastovų kraujo pH;
3. apsauginė – dalyvauja imuniniame atsake (globulinai) ir kraujo krešėjime (fibrinogenas).
Kraujo plazma be fibrinogeno nekreša.
4. reguliacinė – dalyvauja onkotinio slėgio palaikyme (80% kurio lemia albuminai);
5. mitybinė – dalyvauja medţiagų apykaitoje.
Globulinai perneša hormonus (prealbuminas - tiroksiną, transkortinas - steroidinius hormonus),
metalų jonus (transferinas - geleţies, kobalaminas - kobalto, ceruloplazminas - vario), �1
lipoproteinas - didelio tankio lipoproteiną - HDL (angl. high density lipoprotein), β
lipoproteinas - cholesterolį - mažo tankio lipoproteiną - LDL (angl. low density lipoprotein)) ir
hemoglobiną (�2 haptoglobulinas), kuris išsiskiria eritrocitų hemolizės metu. Gamaglobulinų
pogrupiui priklauso imunoglobulinai (Ig), kurie reikalingi imuniniam atsakui.
Plazmos baltymų frakcijų pokyčiai yra svarbūs diagnozuojant, pvz., HDL/LDL santykis, esant
lipidų apykaitos sutrikimams, arba albuminų ir globulinų santykis uţdegimų ir navikų metu.
KRAUJO LĄSTELĖS (ERITROCITAI, LEUKOCITAI IR TROMBOCITAI), JŲ
FUNKCIJOS.
Kraujo ląstelės, arba forminiai elementai, yra :
1. eritrocitai
2. leukocitai
3. trombocitai
1 . E r i t r o c i t a i arba raudonieji kraujo kūneliai. Jie gaminami kaulų čiulpuose iš
branduolius turinčių kamieninių ląstelių. Eritrocitai gyvena apie 120 parų, o pasenusius
eritrocitus suardo makrofagai, daţniausiai bluţnyje, taip pat kepenyse ir kaulų čiulpuose.
Normoje vyrų kraujyje eritrocitų yra apie 4,5-5,9 x 1012/l, moterų – 4,1-5,1 x 1012/l.
Eritrocitų funkcijos :
1. transportinė – perneša deguonį iš plaučių į audinius, o anglies dioksidą - iš audinių į plaučius;
2. buferinė - palaiko pastovų kraujo pH;
3. apsauginė – dalyvauja kraujo krešėjime.
Apie vieną trečdalį eritrocito bendrosios masės sudaro hemoglobinas (Hb), kuris nudaţo
eritrocitus ir visą kraują raudonai (gr. eritros - raudonas). Jis būtinas deguonies (02) ir anglies
dioksido (C02) pernašai. Hb plaučių kapiliaruose su deguonimi sudaro junginį
oksihemoglobiną, skylantį audiniuose į O2 ir Hb. Audiniuose Hb, prisijungęs CO2, sudaro
karbohemoglobiną, kuris yra pernešamas į plaučius. Normoje vyrų kraujyje hemoglobino yra
130-160 g/l, o moterų – 120-140 g/l.
2 . L e u k o c i t a i - tai bespalvės, branduolį turinčios ląstelės, kurios susidaro iš kamieninių
ląstelių kaulų čiulpuose. Iškeliavę iš kaulų čiulpų, jie cirkuliuoja tarp kraujo, limfagyslių ir
periferinių imuninės apsaugos organų, pvz., bluţnies, limfmazgių, kirmėlinės ataugos
(apendikso) ir migdolų (tonzilių). Apie 30% visų leukocitų yra kaulų čiulpuose, daugiau kaip
50% - audiniuose ir maţiau kaip 20% - kraujyje. Jų skaičius kraujyje normaliai svyruoja 4x109-
10x109/l. Apie trečdalis kraujyje esančių leukocitų yra limfocitai, du trečdaliai granulocitai ir
maţa dalis (2-10%) - monocitai.
Patekus infekcijai:
- pirmiausia daugėja granulocitų – „kovos fazė“;
- veliau daugėja monocitų – „pergalės fazė“;
- pagaliau padaugėja eozinofilinių granulocitų ir limfocitų – " gyjimo fazė“.
Granuliocitai :
Neutrofilai – sudaro didţiausią 40-70% visų leukocitų dalį. Jie turi aktyvius lizosominius
fermentus ardančius bakterijų, virusų membranas ir gali juos fagocituoti. Neutrofilai ir audinių
irimo produktai sudaro pūlius.
Eozinofilai – sudaro 1-5 % visų leukocitų. Jie fagocituoja antigeno ir antikūno kompleksą
ir dalyvauja alerginėse reakcijose.
Bazofilai – sudaro 0-1 % visų leukocitų. Jų membranose yra IgE antikūnų ir jie dalyvauja
alerginėse reakcijose. Alergijos metu plazmocitai išskiria per daug IgE antikūnų, kurie kartu su
alergenu, pvz., ţiedadulkėmis, jungiasi prie IgE receptorių bazofilinių granulocitų ir putliųjų
ląstelių (mastocitų) paviršiuje. Tai sukelia limfokinų, serotonino ir histamino išsiskyrimą iš šių
ląstelių grūdelių (granulių), lemiantį alerginės reakcijos poţymius: nieţulį, edemą, bronchų
spazmą, kraujagyslių išsiplėtimą ir arterinio kraujospūdţio maţėjimą.
Monocitai – sudaro 3-9% visų leukocitų. Uţdegimo vietoje jie fagocituoja mikroorganizmus,
ţuvusius leukocitus, uţdegiminio audinio irimo produktus, išvalo ir paruošia buvusią uţdegimo
vietą regeneracijai.
Limfocitai – sudaro 20-45% visų leukocitų. Išskiriamos 2 grupės : T-limfocitai ir B-limfocitai.
Jie turi specifinius receptorius, kurių pagrindinė funkcija, tai antigenų atpaţinimas ir fiksacija.
Tlimfocitai sąlygoja ląstelinį imunitetą, o B-limfocitai – humoralinį imunitetą. Pastarasis yra
daug greitesnis nei ląstelinis.
3 . T r o m b o c i t a i – tai maţos kraujo plokštelės. Jie gaminami kaulų čiulpuose ir gyvena 5-
10 parų. Normoje kraujyje trombocitų yra 130-400 x 109/l. Jie suardomi kepenyse ir bluţnyje.
Trombocitai sintezuoja kraujo krešėjimo faktorius, biologiškai aktyvias medţiagas (serotoniną,
Adr, NA ir kt.). Trombocitai, kaupdamiesi krūvelėmis ir prilipdami prie paţeistos kraujagyslės
sienelės, sudaro trombocitų krešulį, kuris pirmomis kraujagyslės paţeidimo minutėmis uţkemša
ją ir sustabdo kraujavimą.
KRAUJO GRUPĖS (ABO IR Rh SISTEMOS)
Svarbiausios yra ABO ir Rh sistemos, o kitos - Kelio (Kell), Kido (Kidd), Dafio (Duffy), Luiso
(Lewis), Luterano (Lutheran) sistemos - veikia labai silpnai arba retai, todėl perpilant kraują
daţniausiai į jas neatsiţvelgiama.
ABO SISTEMA
ABO sistemą sudaro keturios kraujo grupės: 0 (I), A (II), B (III), AB (IV). Ţmogaus kraujo
grupę lemia eritrocitų antigeninės savybės.
Šios sistemos antikūnai, esantys kraujo serume, vadinami agliutininais. Jie yra dviejų rūšių (α
ir β). Antigenai, esantys eritrocitų membranoje, vadinami agliutinogenais. Jie yra dviejų rūšių
(A ir B).
Kraujo grupė A turi anti-B antikunų, grupė B turi anti-A, grupė 0 turi anti-A ir anti-B, o grupė
AB antikunų neturi.
AB0 sistema Vidurio Europoje yra taip paplitusi: kraujo grupė A - 43%, grupė 0 - 40%, grupė
B - 12% ir grupė AB - 5%. Kituose geografiniuose regionuose šis paplitimas skiriasi.
Ţmonių, turinčių 0 (I) kraujo grupę, eritrocituose nėra agliutinogenų A ir B, o plazmoje yra abu
agliutininai.
Ţmonių, kurių kraujo grupė yra A (II), eritrocituose yra agliutinogenas A, o plazmoje -
agliutininas β.
B (III) kraujo grupei priskiriami ţmonės, kurių eritrocituose yra agliutinogenas B ir plazmoje -
agliutininas α.
AB (IV) kraujo grupę turinčių ţmonių kraujo plazmoje agliutininų nėra, o eritrocituose yra abu
agliutinogenai.
Agliutinogenas A ir agliutininas α, taip pat B ir β vadinami ,,sutampančiais”. Jei donoro
eritrocitai (ţmogaus, duodančio kraują) susitinka su ,,sutampančiais” agliutininais recipiento
plazmoje (ţmogus, kuriam perpilamas kraujas) : A+α, B+β, AB+αβ, tuomet eritrocitai sulimpa,
ir t.y. vadinama agliutinacija. Eritrocitus sujungia prieš juos nukreipti svetimos kraujo grupės
antikūnai.
R h SISTEMA
Tarp agliutinogenų, nepriklausančių ABO sistemai, eritrocituose buvo rastas r e z u s (Rh)
antigenas. 85 europiečių turi Rh antigeną – tai rezus teigiamas (Rh+) kraujas, o 15 jo neturi
– rh- (rezus neigiamas) kraujas. Rh sistemos antigenas svarbus perpilant kraują ir nėštumo
metu. Jeigu motinos rh- (neigiamas), o tėvo Rh+ (teigiamas), vaisius turės Rh+. Gimdymo metu
atsiskiriant placentai vaisiaus eritrocitai gali patekti į motinos kraują, ir jos
imunokompetentinės ląstelės reaguoja į Rh+ vaiko eritrocitų membranos antigenus. Tada
motinos organizme pradės gamintis ir kauptis Rh antikūnai. Kiekvieno kito nėštumo metu vis
labiau didės motinos anti-Rh imunoglobulinų sintezė ir jų koncentracija. Šie maţi antikūnai
(IgG klasės) gali praeiti pro placentą ir sukelti vaisiaus eritrocitų hemolizę. Dėl susidariusio
Rezus konflikto vaisius gali ţūti.
Norint išvengti šio sutrikimo, reikia tuoj pat prieš arba po pirmojo gimdymo suleisti į motinos
kraują anti-D tipo antikūnų, kurie saugo (slepia) patekusius vaisiaus Rh+ antigenus nuo
imunokompetentinių motinos ląstelių.
Panašiai įvyksta ir rh- kraują turinčiam ţmogui, kai jam perpilamas Rh+ kraujas. Pakartotinio
kraujo perpylimo metu susidarę Rh antikūnai sukelia eritrocitų hemolizę.
KRAUJO OSMOSINIS SLĖGIS. HEMOLIZĖ.
Dėl didelio koloidų osmosinio (onkotinio) slėgio (apie 40 mmHg), kurį nulemia didelė Hb
koncentracija eritrocite (90% sausosios eritrocito masės) ir citoplazmos baltymai, ląstelės
išorėje esantis vanduo yra traukiamas į eritrocito vidų. Eritrocitų membranoje esantys jonų
siurbliai, naudodami ATP energiją, perneša į ląstelės išorę jonus (Na+) ir palaiko osmosinio
slėgio pusiausvyrą.
Tirpalų osmosinis slėgis priklauso nuo jame ištirpusių medţiagų kiekio. Tirpalai, tame tarpe ir
plazma, kuriuose NaCl koncentracija yra 0,9%, vadinami izotoniniais. Tirpalai, kuriuose NaCl
koncentracija yra didesnė uţ 0,9%, vadinami hipertoniniais, o kuriuose - maţesnė uţ 0,9%,
vadinami hipotoniniais.
Izotoniniame tirpale osmosinis slėgis yra lygus kraujo osmosiniam slėgiui, todėl tokiame tirpale
ţmogaus eritrocitai savo formos ir dydţio nekeičia.
Įdėjus eritrocitų į hipertoninį tirpalą (kurio osmosinis slėgis didesnis uţ kraujo) vanduo iš
eritrocitų išeina koncentracijos gradiento kryptimi. Dėl to eritrocitai raukšlėjasi, tai vadinama
plazmolizė.
Įdėjus eritrocitų į hipotoninį tirpalą (kurio osmosinis slėgis maţesnis uţ kraujo) vanduo į
eritrocitų vidų skverbiasi koncentracijos gradiento kryptimi. Dėl to eritrocitai pabrinksta,
eritrocito membrana neatlaiko spaudimo ir plyšta, todėl įvyksta osmosinė hemolizė. Vandenyje
tirpus Hb patenka iš eritrocito į tirpalą ir nudaţo jį raudonai.
Be osmosinės hemolizės, išskiriamos tokios hemolizės rūšys :
1. Medţiagos (eteris, chloroformas, alkoholis, tulţies rūgštys ir kt.) tirpdo eritrocitų membranų
riebalus, membranoje padaro skylutes ir sukelia cheminę hemolizę.
2. Stiprus mechaninis dirgiklis (pvz., stipriai kratant ampulę su krauju, naudojant dirbtinės
kraujotakos aparatą) sukelia mechaninę hemolizę.
3. Terminė hemolizė įvyksta uţšaldant ir atšildant kraują.
4. Biologinė hemolizė įvyksta perpilus neatitinkantį grupės kraują, įkandus nuodingoms
gyvatėms.
ERITROCITŲ NUSĖDIMO GREITIS (ENG), JO REIKŠMĖ
Santykinis eritrocitų tankis (1,080-1,097) didesnis negu plazmos (1,027), todėl stovinčiame
kraujyje eritrocitai lėtai nusėda. Tai vadinama eritrocitų nusėdimo greičiu (ENG). Matuojant
Pančenkovo metodu, ENG vyrų norma 1-10 mm per valandą, (hematokritas = 0,47), o moterų
2-15 mm/val. (hematokritas = 0,42). Hematokritui maţėjant, atitinkamai didėja ENG. Esant
dideliems uţdegiminiams procesams ar navikams, ENG gali padidėti daug kartų.
ENG didėjimą lemia kraujo plazmos baltymų pokyčiai. Normaliomis sąlygomis albuminai,
turintys neigiamą krūvį, stabdo eritrocitų nusėdimą. Tai vadinama suspensijos stabilizavimu.
ENG yra atvirkščiai proporcingas albuminų/globulinų (A/G) santykiui. Esant uţdegiminiams
pokyčiams, t. y. padidėjus antikūnų (γ (gama) globulinų) sintezei ir kartu sumaţėjus albuminų
sintezei, ENG padidėja. Albuminų ir globulinų santykis, kuris normaliai lygus 1,5, išplitus
uţdegimui ar atsiradus navikams labai maţėja (<1,0). Šių būsenų metu maţėja eritrocitų
elektrinis krūvis ir atsistūmimo jėgos, jie sukimba ir svorio jėgos veikiami greičiau nusėda.
Tokių būdų ENG padidėja.
ENG didėjimas yra nespecifinis poţymis uţdegimui nustatyti, nes jis padidėja ir nėštumo metu.
Pastaraisiais metais daţniau taikomas ūminės fazės baltymo - C reaktyviojo baltymo (CRB)
nustatymas. CRB normoje – 0-10 mg/l. Uţdegimo metu jis greičiau padidėja negu ENG ir
greičiau normalizuojasi sveikstant.
KRAUJO pH IR JO PASTOVUMO PALAIKYMAS (BUFERINĖS SISTEMOS)
Normalus kraujo plazmos ir tarpląstelinio skysčio pH, lygus apie 7,4. Ląstelių vidaus terpės pH
svyruoja nuo 6,8 iki 7,2. Organizmo medţiagų apykaitos metu nuolat susidaro rūgštieji ir
šarminiai produktai, kurie įtakoja pH reikšmei. Kai pH maţėja, atsiranda acidozė, kai pH didėja
– alkalozė.
Organizmo rūgščių ir šarmų pusiausvyrai išlaikyti naudojamos buferinės sistemos :
1. cheminis buferis, į jį įeina :
a). fosfatų buferis
b). bikarbonatų buferis
2. baltymų buferis
Fosfatų buferis. Kraujyje ši sistema nėra svarbi, nes jos koncentracija yra maţa. Ji yra svarbi
ląstelės vidaus pH terpei išlaikyti.
Bikarbonatų buferis. Yra svarbus kraujo plazmos pH išlaikymui, nes šio buferio koncentracija
kraujyje didelė, o viena sudedamoji buferio dalis yra CO2 dujos.
Baltymų buferis. Svarbiausias šiame buferyje yra hemoglobinas. Tai idealus buferis, kurio
buferinė talpa nekinta ir padėda išlaikyti pastovų pH.
Cheminis buferis yra greito reagavimo, o baltymų buferis – letesnio poveikio ir yra ilgalaikio
pH palaikymo buferis.
KRAUJAVIMO SUSTOJIMAS (PIRMINĖ HEMOSTAZĖ), JO MECHANIZMAS.
Didelė kraujo netektis (>20%) yra pavojinga gyvybei, todel kraujavimo sustojimas (pirminė
hemostazė) ir kraujo krešėjimas (antrinė hemostazė) yra svarbios apsauginės funkcijos. Esant
kraujagyslių arba audinių paţeidimui, pirmiausia aktyvinama pirminė hemostazė. Ji trunka
normaliai 1-3 minutes ir šis laikas yra vadinamas kraujavimo laiku. Maţi kraujagyslių sienelės
paţeidimai uţdengiami, trombocitams sukimbant (agregacija).
Trombocitų prilipimą prie nepaţeistų kraujagyslių sienelių slopina kraujo tėkmė ir endotelio
išskiriama kraujagysles atpalaiduojanti medţiaga - EDRF (angl. endothelium derived relaxing
factor), kuri identifikuota kaip azoto oksidas (NO), ir prostaciklinas - PGI2, taip pat
išsiskiriantis iš kraujagyslių endotelio ląstelių. Paţeidus kraujagyslių endotelį, šie slopinamieji
veiksniai (NO, PGI2) nustoja veikti, o iš endotelio išsiskyręs fon Vilebranto (E. A. von
Willebrand) faktorius (vWF) paţymi paţeidimo sritį. Po trombocitų sąlyčio su šiais faktoriais
trombocitai prilimpa (adhezija) , ir jie vienasluoksne plėvele uţdengia endotelio paţeidimo
vietą. Jeigu paţeidimas didesnis ir paţeidţiami gilesni kraujagyslės sienelės sluoksniai,
trombocitai liečiasi su I ir III tipų kolageno skaidulomis. Didėja trombocitų sukibimas
(agregacija), kurį sukelia iš paţeistų endotelio ląstelių išsiskyrusios medţiagos. Trombocitai
degranuliuoja, vyksta (grįžtamoji agregacija). Veikiant iš trombocitų išsiskyrusiam
tromboksanui , iš tekančio kraujo sugaunami papildomi trombocitai. Vyksta negrįžtamoji
agregacija ir susidaro trombocitų kamštis. Šis trombocitų kamštis, veikdamas kartu su
kraujagysles sutraukiančiais (vazokonstriktoriais) katecholaminais (adrenalinu, noradrenalinu),
tromboksanu A2 bei serotoninu (5-HT), išsiskiriančiu iš trombocitų grūdelių (granulių),
laikinai uţdengia kraujagyslės sienelės paţeidimą. Taip sustabdomas kraujavimas, kol pradeda
veikti antrinė hemostazė.
KRAUJO KREŠĖJIMAS (ANTRINĖ HEMOSTAZĖ), JO MECHANIZMAS.
1964 m. Macfarlanas sukūrė kaskadinę kraujo krešėjimo teoriją. Pagal šią teoriją, kraujo
krešėjimo (koaguliacijos) metu iš plazmoje esančių neaktyvių faktorių kaskadiniu būdu vienas
po kito aktyvinami krešėjimo faktoriai, kurių aktyvioji būsena ţymima "a” raide.
Kraujo krešėjimas (antrinė hemostazė) gali vykti vidinės ir išorinės sistemų aktyvinimo keliais,
kurie susilieja į bendrą kelią.
Vidin ė sistema kraujagyslių spindyje atlieka antrinės hemostazės procesą iki VIII faktoriaus.
Jį aktyvina trombocitų agregacijos metu išsiskyręs trombocitų 3 faktorius , dalyvaujant
Ca2+ jonams. Sąlyčio (kontakto) būdu, pvz., kraujui liečiantis su vidiniu paţeistos kraujagyslės
paviršiumi, aktyvinama vidinė sistema nuo XII faktoriaus, krešėjimo kaskadas vieną po kito
aktyvina XII, XI, IX ir VIII faktorius.
Išorinė sistema. Audiniuose, t.y. kraujagyslių išoreje, išorinę sistemą aktyvina iš suirusių
ląstelių membranų išsiskyrę fosfolipidai, kurie vadinami audinių faktoriumi – tromboplastinu.
Išorinės sistemos veikimo metu aktyvinamas VII faktorius, o abiejų sistemų veikimo galinis
kelias yra bendras - X ir V faktoriai.
Aktyvintas X faktorius (Xa) kartu su Ca2+ jonais ir Va faktoriumi paverčia protrombiną (II
faktorius) aktyviu trombinu (IIa faktorius). Trombinas skaido tirpųjį kraujo plazmos baltymą
fibrinogeną (I faktorius) į tirpius fibrino monomerus, kurie polimerizuojasi į vandenyje tirpius
fibrino siūlus. Veikiant fibriną stabilizuojančiam XIIIa faktoriui ir paţeistos srities
subendoteliniam fibronektinui, fibrino siūlai su į juos patekusiomis kraujo ląstelėmis sudaro
mišrųjį trombą. Jis prisitvirtina prie ţaizdos kraštų ir susitraukia, veikiant viskozinės
trombocitų metamorfozės metu išsiskyrusiam trombosteninui. Šis baltymas panašus į raumenų
aktomioziną ir susitraukia, naudodamas ATP energiją, t. y. vyksta krešulio retrakcija. Jos metu
krešulys sutankėja ir paţeidimo sukeltas kraujagyslių ir audinių paţeidimas galutinai
uţdengiamas, o fibrinas pasidaro netirpus vandenyje. Toliau gyjant žaizdai ir veikiant
trombocitų agregacijos metu išsiskyrusiems augimo faktoriams - PDGF (angl. plateled derived
growth factor) ir trombocitų 4 faktoriui, mišrųjį trombą pamaţu pertvarko atkeliavę
leukocitai. Kraujagyslė rekanalizuojama, t. y. epitelio ląstelės aptraukia paţeidimo vietą arba
ţaizdos kraštuose esančios jungiamojo audinio ląstelės trombą pakeicia randu.
KRAUJO KREŠĖJIMO IR FIBRINOLIZĖS PUSIAUSVYRA
Maţų paţeidimų (mikrotraumų) vietose nuolat vyksta kraujagyslių sistemos krešėjimo procesai.
Juose dalyvauja krešėjimo faktoriai ir fibrinogenas. Šiek tiek vėliau vyksta priešingas
krešėjimui procesas - fibrinolizė. Fibrinolizės metu fibriną krešuliuose (trombuose) ištirpdo
aktyvinta proteazė, vadinama plazminu ir priklausanti plazmos globulinų frakcijai. Aktyvintas
plazminas slopina ir kraujo krešėjimą. Plazminogeno virtimą plazminu aktyvina dvi sistemos,
panašiai kaip kraujo krešėjimo metu, t. y. vidinė ir išorinė.