Psichologijos istorija | R.

Pakrosnis, 2018
3. PSICHOLOGIJA ANTIKOS FILOSOFŲ DARBUOSE

Nors, kaip matėme praėjusioje temoje, žinių apie psichikos procesus ir psichikos būsenas būta anksčiau, Antikinę
Graikiją galima būtų laikyti psichologijos mokslo (kaip ir daugelio kitų mokslų) lopšiu. Graikai daug dėmesio skyrė
kultūros vystymui ir aukštino gerą, gražų žmogų, turintį dorybių (viena svarbiausių – išmintis). Daug dėmesio skyrė
švietimui, turėjo raštą ir spausdintas knygas.
Pomirtinis gyvenimas, nors aprašomas daugelyje senovinių literatūros paminklų, ne visada vienareikšmiškai
suprantamas. Apibendrintai galima sakyti, kad VI-V a.pr.m.e. Graikijoje dominavo dvi religinės tradicijos, aiškinusios
pasaulį ir žmogaus sielą (jų atgarsių galima aptikti Antikos mąstytojų darbuose):
• Olimpo religija: tikėta Homero poemose aprašytais dievais, gyvenančiais ant Olimpo kalno ir mažai besidominčiais
žmonių reikalais, tačiau vertinančiais tvarką, racionalumą, išmintį. Senovės Graikijos mitologijoje gyvenimas po mirties
Hado karalystėje yra lyg gyvenimas šešėlio pavidalu, kuris gali būti tik laikinai atgaivinamas kraujo aukojimo metu. Tad
gyventi reikia pilnavertiškai ir besimėgaujant (gal todėl ši religija buvo populiari tarp aukštesnių socialinių sluoksnių).
• Dionizo-Orfėjaus kultas: kažkada siela gyveno tarp dievų, tačiau nusidėjusi buvo nubausta, t.y. įkalinta kūne. Ji
pasmerkta atgimti vis kitame kūne, kol išpirks kaltę arba bus išvaduota. Vėliau transformavosi į Dionizo-Apolono
priešpriešos aiškinimą: žmogus turi pasirinkti, kuriuo sekti, nes po mirties siela teisiama ir keliauja į pragarą arba
skaistyklą. Ši religija buvo labiau paplitusi tarp žemesnių socialinių sluoksnių graikų.

„Psyche“ atsirado iš to, kas dar vadinama kvėpavimu (pneuma) arba vėju (Onians, 1958). Ši sąvoka turėjo daug
reikšmių (siela, dvasia, sąmonė, gyvybė, būdas, nuotaika, jausmai, asmuo, drugelis), tačiau senajame pasaulyje tradiciškai
plaučių ir širdies veikla buvo siejama su žmogaus gyvybe. Psyche – tai ne ta siela, apie kurią kalba Krikščionybė ir
viduramžių filosofai. Tai ir ne ta psichika, kurią tyrinėja psichologai. Tai daugiau universali gyvybės jėga, būdinga visoms
judančioms būtybėms.
Senovės Graikijos išskirtinis bruožas tai, kad šioje kultūroje pradėta ieškoti gamtos reiškinius aiškinančių teorijų.
Graikijos filosofų darbuose galime aptikti pirmuosius bandymus pasaulio reiškinius aiškinti gamtos dėsniais, o ne Dievo
ar aukštesnių būtybių veikimu. Tikėta, kad visata tvarkinga ir pažini (jos dėsnius galima atrasti). Tokios pažiūros padėjo
pamatus šiuolaikiniam moksliniam mąstymui. Filosofija (iš graikų kalbos: žinojimo/išminties meilė) prasidėjo tada, kai
gamtos dėsniais paremti pasaulio ir jo procesų paaiškinimai (logos) pakeitė aukštesnių jėgų veikimu paremtus paaiškinimus
(mythos). Pirmieji filosofai dar vadinti kosmologais, nes ieškojo paaiškinimų visatos prigimčiai, struktūrai, valdantiems
dėsniams.
Nors nemažai šiuolaikinių mąstytojų semiasi idėjų Senovės Graikijos palikime, o kai kurie tuo metu iškelti
klausimai vis dar aktualūs, nereikėtų pervertinti graikų pasiekimų psichologijoje. Negalime sakyti, kad šiuolaikinė
psichologija – tai antikinės psichologijos tąsa. Pirmiausiai labai skiriasi metodologija. Graikai rėmėsi stebėjimu,
introspekcija, apibendrinimais, abstrahavimu, analogijomis. Buvo labai mažai bandymų savo prielaidas ar hipotezes tikrinti
empiriškai, eksperimentiškai, todėl daugelis jų – spekuliatyvaus pobūdžio. Kita vertus, ankstyvosios Antikos laikotarpiu
(iki Sokrato, Platono, Aristotelio) buvo mažai kritinės diskusijos – vyravo nuomonių pliuralizmas, kai tiesos skelbiamos,
tačiau mažai diskutuojama ar bandoma jas įvertinti kritiškai.
Senovės Graikijos filosofija svarbi dar ir tuo, kad tuo metu sukurtos dvi perspektyvos, svarbios mokslinėms
teorijoms vystyti: natūralizmas ir formalizmas. Natūralistinis požiūris aiškina, jog visatą geriausiai paaiškinti per
materialius elementus ir procesus, pasiremiant empiriniu patyrimu. Formalistinis požiūris teigia, kad visatą geriausiai
paaiškinti per formalius matematinius santykius (logika). Šios dvi perspektyvos vėliau susijungusios su empiriniu ir
eksperimentiniu tyrimais paremtu mokslu padėjo pagrindus moderniam mokslui. Šalia šių dviejų krypčių, galima išskirti
apie žmogaus prigimtį kalbėjusius gydytojus ir vėliau atsiradusius filosofus, ieškojusius tiesos ir jos pažinimo būdų.

3.1. ANKSTYVOJI ANTIKA (VI-V a.pr.m.e.)

3.1.1. NATŪRALISTAI
TALIS (625-547 m.pr.m.e.) IR MILETO MOKYKLA
Antikos tyrinėtojai vieningai nurodo, kad pirmieji Graikų filosofai iš pradžių mokėsi Egipte ir Babilonijoje, kur jie
įsisavino Artimųjų rytų protomokslo pagrindus. Genialūs mokiniai greitai pralenkė savo mokytojus.
Filosofija atsirado Jonijoje, Mažosios Azijos pakraščių kolonijose. Jonijos filosofijai priklausė Mileto mokykla.
Mileto mokyklos įkūrėju yra laikomas Talis ( apie 625-547 pr.m.e. ). Jis glaudžiai susijęs su Artimųjų rytų kultūra.
Dažnai vadinamas pirmuoju filosofu. Svarbus tuo, kad kėlė ne religines hipotezes, teigė, jog Visata sudaryta iš natūralių
medžiagų ir valdoma dėsnių, kuriuos galima pažinti. Pademonstravo, kad gamtos dėsnių žinojimas leidžia valdyti aplinką.
Pvz., numatė visišką saulės užtemimą, stebimą Jonijoje, kuris kaip nustatė dabartinė astronomija buvo 585 m.pr.m.e.
gegužės 28 d. Kvietė mokinius kritikuoti ir tobulinti jo mokslą.
Teigė, kad visko, kas egzistuoja, pagrindas yra vanduo. Nors panašią mintį sutinkame anksčiau iki-filosofinėje
kosmogonijoje, Talis šį pradą traktuoja kitaip. Vanduo jam nėra konkreti ar personifikuota mitologinės jėgos forma, o
amorfinis materijos susitelkimas. Vanduo Talio supratimu yra daiktų pirminė būsena, pirmoji materija, pirmasis pradas
(árche).
Diogenas iš Laertės tvirtina, kad kai kurie autoriai manė, jog Talis yra pirmasis pradėjęs tvirtinti sielos nemirtingumą.
Be to ir negyvieji daiktai turi sielą. Šitai Talis tvirtino remdamasis magnetiniu akmeniu ir gintaru. Pasaulis yra sudvasintas
ir pilnas demonų. Jam priskiriami šie posakiai charakterizuojantys požiūrį į žmogų: ,,Nesibijok pataikauti savo
1
 Psichologijos istorija | R.Pakrosnis, 2018
gimdytojams“, ,,Neperimk iš tėvo ydos, ,,Ką padarai savo tėvams, to ir pats senatvėje lauk iš savo vaikų“, ,,Sunku yra
pažinti patį save“, ,,Maloniausia yra pasiekti tai, ko trokšti“.

ANAKSIMANDRAS (610-546 m.pr.m.e.)

Jis tvirtino kad pasaulio pirmuoju pradu ir pagrindu yra apeironas – neapibrėžtas, vientisas, beribis. Anaksimandrą domino
gyvybės kilmės klausimas. Pirmieji gyvieji padarai, gyveno jūroje. Jie atsirado ties jūros ir sausumos riba iš dumblo.
Turbūt, Anaksimandras manė, kad viskas vėl grįžta į apeironą, nes yra išlikęs fragmentas ,,o iš ko esamybė atsiranda, į ten
iš būtinybės žūdama ji ir sugrįžta“ ( Filosofijos istorijos chrestomatija). Gyvuliai gimsta iš drėgmės kurią išgarina saulė.
Žmogus iš pradžių buvo panašus į kitą gyvūną, būtent į žuvį.

ANAKSIMENAS (585-525 m.pr.m.e.)

Anaksimenas buvo Anaksimandro pasekėjas ir mokinys. Anaksimenas pirmuoju pradu laikė orą, kuris pagal dydį yra
beribis, bet ribotas iš jo išeinančiomis kokybėmis. Viskas atsiranda dėl tam tikro oro sutankėjimo arba praretėjimo.
Judėjimas egzistuoja nuo amžių. Neribiniame ore Anaksimenas matė ir kūno, ir sielos pradžią (siela – itin išretėjęs oras).

HERAKLEITAS (540-480 m.pr.m.e.)

Parašė 3 dalių veikalą ,,Apie gamtą“, kuris neišliko, liko tik apie 130 fragmentų.
Visko pagrindu Herakleitas laikė ugnį. Viskas iš ugnies atsiranda ir į ugnį pavirsta. Pasaulis niekieno nesukurtas. ,,Šis
pasaulis yra visiems tas pats. Jo nesukūrė niekas nei iš dievų, nei iš žmonių. Bet jis visada buvo, yra ir bus amžina ugnis,
dėsningai užsideganti ir užgęstanti“.
Herakleitas kaip niekas kitas filosofas buvo įsitikinęs, kad viskas pasaulyje kinta. ,,Negalima dukart įeiti į tą pačią upę,
negalima ir mirtingos būtybės dusyk suvokti toje pačioje būsenoje, nes dėl pasikeitimo staigumo ir greitumo ji išsiblaško ir
vėl susitelkia, prisiartina ir nueina“. Psichologams pravartu prisiminti posakį ,,žmogaus būdas yra jo lemtis“.
Viena svarbiausių Herakleito filosofijos sąvokų yra logoso sąvoka. Tiesiogine prasme logos reiškia ,,žodis“. Herakleito
požiūriu logos tai ne bet kuris žodis, o protingas. Herakleito logos – objektyvus pasaulio dėsnis. Tai saiko ir tvarkos
principas. Tai ta pati ugnis. Tai kas jutimui yra ugnis, protui logos. Logos būdingas ne tiktai pasauliui, bet ir sielai. Siela
turi du aspektus: daiktinį – materialų ir psichinį – protingąjį.
Daiktiniu – materialiu aspektu siela yra viena iš ugnies metamorfozių. Sielos atsiranda , išgaruodamos iš drėgmės. Bet
siela nebūtinai tik drėgna. Drėgna tik bloga siela. Siela priešybių vienovė, ji suderina savyje ir drėgnumą ir ugningumą.
Kuo daugiau joje ugningumo, tuo siela geresnė ,,Sausas švytėjimas - pati išmintingiausia ir geriausia siela. Arba tiksliau :
sausa siela yra išmintingiausia ir geriausia“. Ypatingai drėgna siela pasigėrusiojo. Turbūt drėgna sergančio ir
pasiduodančio kūniškiems malonumams. Sausas, ugninis sielos komponentas, tai jos logos. Būdama ugnine, siela turi
savybę gerinti logosą.
Skirtingai nuo Mileto mokyklos filosofų, Herakleitas daug kalba apie pažinimą. Jis skiria racionalųjį ir jutiminį
pažinimą. Jutimai nėra nenaudingi. Ypatingai regėjimas ir klausa. Bet aukščiausios pažinimo tikslas – tai logoso
pažinimas. Bet logosą pažinti nėra lengva. ,,Pati gamta mėgsta slėptis“, be to, žmonės, bent jau jų dauguma logoso
pažinimu nesirūpina. Logoso pažinimui trukdo ir tos daugumos mokytojai. Herakleitas svarbus ir tuo, kad iškėlė
fundamentinį filosofijos (o ir viso mokslo) klausimą: Kaip galima kažką pažinti, jei viskas nuolat kinta? Šis klausimas
skatino vėlesnius filosofus ieškoti atsakymo ir vystyti savo teorijas apie tai (pvz., Platonas, Aristotelis).

EMPEDOKLIS (490-430 m.pr.m.e)

Jis išskyrė dvi jėgas, du pagrindinius principus, pagal kuriuos pasaulio elementai jungiasi ir skaidosi. Elementus sujungiantį
principą jis pavadino Meile, išskiriantį principą pavadino Neapykanta. Šie du principai jungia ir skaido keturis pagrindinius
elementus (ugnį, vandenį, orą ir žemę), sukurdami visą pasaulį. XX am. psichologas S.Freud’as Empedoklio pastebėtuose
principuose įžvelgė panašumą su psichoanalitinėje teorijoje minimais pirminiais instinktais – kūrybos instinktu Erosu ir
destruktyviu instinktu – Tanatos.
Jis buvo ne tik filosofas, bet ir gydytojas, jam nesvetima buvo politinė veikla, poezija, buvo geras oratorius.
Empedokilui įtakos turėjo Parmenidas iš Elėjos, kuris teigė būties ir mąstymo tapatumą, kad tikrąjį žinojimą teikia tik
protas. Empedoklis pripažino keturis būties elementus arba stichijas: ugnį, vandenį, orą ir žemę. Tai keturios joniečių fizikų
stichijos. Šias stichijas Empedoklis vadino visų daiktų šaknimis. Kiekybiškai ir kokybiškai jos nesikeičia. Organinės
medžiagos susidaro iš jų derinio tam tikra proporcija. Sąvokų ,,gimimas“ ir ,,mirtis“ neteisingai apibūdinamos. Iš esmės
šios sąvokos reiškia tik elementų ,,susijungimą“ ir ,,išardymą“. Pripažino dvi veiksmingas priežastis: meilę ir nesantaiką.
Šios mintys išdėstytos knygoje ,,Apie gamtą“.
Knygoje ,,Apsivalymai“ jaučiama stipri orfikų – pitagoriečių mokymo įtaka. Pripažįsta sielų persikėlimą. Poemoje
rašoma apie sielos nuodėmingą kritimą, jos įsikūnijimą į augalus, gyvūnus arba žmones. Toks persikėlimas yra bausmės
rezultatas. Nuo, gimimų galima išsilaisvinti, apsivalant nuo pikto .
Aecijaus nuomone, Empedoklis, Demokratas, Epikūras ir visi kiti manantys kad pasaulis susidaro susijungiant
mažosioms materialioms dalelėms, pripažįsta jų susijungimų ir atskyrimų, tikrąja prasme atsiradimo ir žuvimo nepripažįsta.
Empedoklis vienas pirmųjų pradėjo vartoti filosofijoje sąvoką ,,elementai“, kurie reiškia pradmenis iš kurie susideda visi
daiktai.
Teofrasto liudijimu Empedoklis neskyrė jutiminio suvokimo nuo intelekto. Jis manė kad į jutimo organų poras patenka
nuo objektų įvairūs ištekėjimai. Ištekėjimai vyksta nuolat.
2
 Psichologijos istorija | R.Pakrosnis, 2018
Sąmonės substratu yra kraujas. Empedoklis kaip ir Talis, Anaksimenas, Herakleitas manė, kad visos materijos formos
yra sugyvintos (hilozoizmas).

DEMOKRITAS (460-370 m.pr.m.e.) IR ATOMISTAI

Atomistų filosofinės krypties pradininku laikomas Demokritas. Demokrito filosofinės minties sklaidos laikotarpis sutapo su
graikų kultūros aukso amžiumi, literatūros, architektūros, skulptūros klestėjimu.
Atomistinė teorija teigia, kad visa kas yra, sudaryta iš dviejų pradų – būties (nedalomų atomų) ir nebūties
(tuštumos). Atomai – mažos, nedalomos substancijos dalelės, skirtingos formos, dydžio ir skirtingai judančios. Šios dalelės
tiek mažos, kad jutimo organai jų neužčiuopia. Visi kūnai sudaryti iš atomų. Demokritas teigia, kad tokios kokybinės
savybės kaip spalva, skonis ir pan. atomams nebūdingos (atomai bespalviai ir bekvapiai). Šios savybės atsiranda tik
atomams susijungus su jutimo organais. Taigi, kai žmogus mato spalvą tai yra tik bendroji nuomonė, jog matoma tokia
spalva; kai jaučia saldų ar kartų skonį, tai irgi tik nuomonė, jog čia saldus ar kartus skonis. Jau antikos laikų Demokrito
komentatoriai pastebėjo Demokrito aiškinimų prieštaringumą. Jei laikysimės Demokrito požiūrio, tai išeitų, kad vienas
žmogus tą patį skonį suvokia kaip saldų, kitas kaip kartų, trečias dar kitaip, tuo tarpu aišku, kad realybėje taip nėra.
Demokrito nuomone, Visatą valdo gamtos dėsniai, kuriuos galima pažinti – nėra atsitiktinumo, tėra dėsningas atomų
judėjimas.
Apie sielą. Demokritas suprato sielą kaip kūno judėjimo priežastį. Siela, pagal Demokritą materiali, sudaryta iš
pačių mažiausių, apvalių, lygių, labai judrių, po visą organizmą pasklidusių atomų, panašių į ugnies atomus. Sielos atomai
labai judrūs ir maži, dėl savo judrumo jie prasiskverbia į kitus, sunkesnius kūnus priversdami juos judėti ir tapdami jų siela.
Kai kūnas miršta, sielos atomai atsiskiria nuo sunkesniųjų kūno atomų ir pasklinda aplinkoje, o po to ir visai išsisklaido.
Taigi siela mirtinga ir miršta kartu su kūnu. Žmogui kvėpuojant, jis įkvepia buvusių sielų likučius, o iškvėpdamas žmogus
pats iškvepia dalį savo sielos atomų. Taip siela pastoviai atsinaujina. Pagal Demokritą sielą turi visi gyvi ir negyvi kūnai,
tačiau negyvuose kūnuose sielos yra mažiau. Liga – atomų proporcijų pakitimas. Jutimo organų atomai yra artimiausiai
išoriniam pasauliui, susilietus šiems atomams mes jaučiame. Smegenyse labai geras sunkiųjų ir lengvųjų (sielos) atomų
balansas, todėl tai dvasinių funkcijų ir gebėjimo pažinti vieta. Kilnių aistrų buvimo organas (vieta) – širdis, troškimų ir
aistrų – kepenys. Demokritas nedaro skirtumo tarp psichinių ir materialiųjų procesų. Taigi ir siela – kūnas, tačiau ypatingas
kūnas. Jei siela judina kūną, ji pati kūniška, ji postūmio principu judina kūną.
Apie pažinimą. Atomistai išskyrė du pažinimo būdus – pojūčius ir mąstymą. Pradiniu pažinimo šaltiniu laikomas
pojūtis ir suvokimas. Tai teisingo žinojimo šaltinis, nes pojūčių negali sukelti nesantys dalykai. Demokritas pojūčius
priskiria “tamsiajam” pažinimui ir nurodo jo ribotumą. Šis ribotumas tame, kad jutimo organai nejaučia mažųjų dalelių
atomų. Demokritas išskyrė tas savybes, kurios jo manymu yra “iš tikro” ir kurios yra tik “mūsų nuomone”, tai artima
vėlesniais laikais iškeltam filosofiniam klausimui apie pirmines ir antrines savybes (XVII a. Lokas). Pojūčiai suprantami
kaip natūralus fizinis procesas. Nuo daiktų atsiskiria plonytės atomų kopijos (vaizdiniai), jos sklando ore ir papuola į jutimo
organus. Tuo tarpu iš jutimo organų taip pat srūva sielos atomų srautas. Kai šie srautai susitinka įvyksta pojūtis. Taigi,
subjektas nedalyvauja pažinimo procese. Vaizdinius gali priimti ir kiti organai, tačiau tada jie bus suvokti prasčiau, nei
papuolus ant jutimo organų.
Jausmų problema. Jausmus atomistai tyrė neatsietai nuo etikos. Demokritas išskiria dvi jausmų grupes:
pasitenkinimą ir nepasitenkinimą, kaip būdus leidžiančius įvertinti kas naudinga ir kas žalinga. Pasitenkinimas – tai būsena,
atitinkanti organizmo prigimtį, o kančia – būsena svetima šiai prigimčiai. Kančia ir pasitenkinimas yra tos savybės, kurios
apsprendžia žmogaus siekius. Žmogus siekia pasitenkinimo ir vengia kančios. Žmogaus gyvenimo tikslas pagal Demokritą
– gera, rami sielos būsena (eutimija, neatitinka pasitenkinimo) priklauso nuo saikingo malonumų siekimo ir harmoningo
gyvenimo. Žmogus turėtų gyventi be baimių, demonų baimės ir kitų aistrų.
Demokrito teorija – viena pirmųjų grynai natūralistinių teorijų, kurioje nėra Dievo ar pomirtinio gyvenimo. Vėliau
šią teoriją pakeitė (nustūmė į antrą planą) pažangesnės ir išsamesnės Platono bei Aristotelio teorijos, tačiau dar vėliau
(Helenizmo laikotarpiu) atomistų idėjas kuriam laikui atgaivino Epikūras ir Stoikai.

3.1.2. FORMALISTAI
Natūralistai ilgainiui priėjo prie išvados, kad, nors realybė egzistuoja, jutimais įgyjamas patyrimas yra nepatikimas. Tuo
tarpu formalistai dar skeptiškiau vertino jutiminį patyrimą ir teigė, kad juntamas pasaulis – iliuzija (nepastovus,
nepatikimas), o nekintanti realybė, esanti „už jutimų“, gali būti pasiekiama/pažįstama tik mąstymu ir logika. Jie savo
teorijas grindė dedukcija ir argumentais, o ne stebėjimais ir analogijomis (kaip darė Natūralistai).

PARMENIDAS (540-470 m.pr.m.e.)

Priešingai nei Herakleitas, Parmenidas manė, kad kitimas – tai iliuzija. Jo nuomone, realybė/visata yra baigtinė, nekintanti,
nejudanti, nedaloma, amžina. Tikrąją realybę galima pažinti tik samprotaujant (proto pagalba).
Taigi, Parmenidas atkreipė dėmesį į mąstymą. Mintis yra pastovi, šio pastovumo atrodo neturi suvokiniai. Mintis išlaiko
pastovias charakteristikas, tuo tarpu suvokiniai pastoviai kokybiškai keičiasi. Mintis labiau gimininga būčiai, o suvokiniai
tapsmui.
Žmogaus prigimtis, pasak Parmenido yra elementarių savybių mišinys. Suvokimas yra sąlygojamas panašumo tarp
išorinio objekto ir atitinkamo elemento individe. Protas yra materialaus kūno produktas, ir proto aktyvumas kinta
priklausomai nuo žmogaus kūno sandaros.

3
 Psichologijos istorija | R.Pakrosnis, 2018
Parmenidas gana aiškiai skiria tikrąją tiesą, kuri yra proto padarinys ir nuomonę, kurią sąlygoja jutiminis pažinimas.
Jautrumas yra faktas ir todėl priklauso būčiai, arba daiktų bendrybei, jautrumas kaip toks (iš esmės) negali atsirasti ir
pranykti, jis visada turi būti, kur yra realybė ar būtis. Arba kitaip samprotaujant, jei jis atsiranda, jis turėtų atsirasti iš nieko
ir jei pranyksta, turėtų pranykti į nieką. Jeigu išdrįsti interpretuoti Parmenido teigimą, kad net lavonas turi pojūčius, tai,
turbūt privalėsime pripažinti, kad pojūčiai negali iš nieko atsirasti, ir todėl bet kurios materijos formos turi jautrumą,
mirtis nėra jautrumo kaip medžiagos savybės pabaiga, o tiktai individualus pojūčių nutrūkimas. Gal būt ši interpretacija ir
per daug rizikinga. Bet Parmenidui tai buvo svarbi problema. Jeigu niekas neatsiranda iš nieko, tai kadangi jautrumas yra,
jį reikia įtraukti į realybę ir todėl, iš kažkur turėjo jautrumas atsirasti. Bet kaip jis gali atsirasti iš ko nors išskyrus save patį?
Šie samprotavimai pasirodys ne tokie keisti, jeigu atsižvelgti, kad Parmenido nuomone tikroji būtis amžina, pastovi,
vienalytė, nedali, nekintama: ,,Vien tik būtis egzistuoja, o nebūties nėra.“

PITAGORAS (570-500 m.pr.m.e.)

Pitagoras turėjo nemažą tiesioginę įtaką vėlesniems filosofams, ypatingai Platonui. Tai gana mįslinga figūra, žymus
matematikas ir religijos lyderis. Kiekvienam mokiniui yra žinoma Pitagoro teorema. Taip pat yra manoma kad Pitagoras
tyrė stygų virpėjimo dėsningumus ir matematiškai apibūdino įvairių ilgių stygų tonų aukščius. Matematika Pitagorui buvo
daugiau nei mokslo įrankis. Matematika tai magiškas raktas į Visatos supratimą. Jis įsteigė slaptą religinę sektą,
besidominčią skaičiais. ,,Viskas, kas gali būti žinoma turi skaičių, todėl nieko negalima suvokti protu be šito (skaičiaus)“.
Jo įsteigta sekta buvo ezoterinio pobūdžio, buvo propaguojamos slaptos žinios, slapti ritualai, dietos taisyklės. Pitagorizmas
pergyveno savo kūrėją.
Pitagoro nuomone, Visata susideda iš 2 dalių: 1) abstrakti ir amžina (pažini tik protu); 2) empirinė/daiktinė (kintanti,
laikina ir pažini juslėmis). Teigė, kad juslinis pažinimas ne tik neatskleidžia tiesos, bet netgi trukdo sielai ją pažinti. Todėl
skatino tokio patyrimo vengti (gyventi asketiškai, gilintis į save, ieškoti tiesos). Tuo tarpu abstrakti realybė yra harmoninga
ir paklūsta griežtiems dėsniams, kuriuos galima atrasti ir išreikšti matematiškai (pasaulis – skaičių simfonija). Abstrakčios
realybės dėsniai veikia empirinę realybę, joje atsispindi.
Kalbant apie žmogų, Pitagoras pabrėžė aiškų skirtumą tarp kūno ir sielos (dualizmas). Siela gali egzistuoti be kūno.
Pitagoriečiai traktavo kūną kaip sielos kalėjimą, kūne siela yra kaip spąstuose (įkalinta už nuodėmę, kaip Dionizo-Orfėjaus
religijoje). Siela gali būti išvaduota tik einant gėrio keliu, kai teisingai gyvenant ir praktikuojant pitagoriečių ritualus,
pasiekiama harmonija (visų elementų balansas) ir siela apsivalo. Siekiant harmonijos, reikia teisingai gyventi, mąstyti,
maitintis... (panašu į Jogos mokymą?).
Siela, anot Pitagoro, yra iš 2 dalių: neprotingoji (yra mirtinga, randasi širdyje ir atsakinga už juslinę jausminę prigimtį) ir
protingoji (yra amžina, randasi smegenyse ir atsakinga už mąstymą, protą).

3.1.3. GYDYTOJAI
Senovės Graikijos medicinos lygis buvo gana aukštas, gydytojai buvo gerbiami ir vertinami. Ilgą laiką gydymu užsiėmė
šventikai, tačiau jie pateikdavo mažai aiškinimų, slėpė žinias. Alkmeonas ir Hipokratas pakeitė šią tradiciją, savo
mokymuose apjungę Natūralistų teorijas su filosofija ir stebėjimais.

ALKMEONAS (500 m.pr.m.e.)

Jis buvo Empedoklio amžininkas. Manoma, kad kai Pitagoras buvo senas, Alkmeonas klausė jo paskaitų. Alkmeonas
parašė knygą kurios tikrasis pavadinimas yra nežinomas. Sąlyginai ją galima pavadinti ,,Apie gamtą“. Būdamas gydytoju
Alkmeonas domėjosi žmogaus kūnu, embriologija, fiziologija , tyrė pojūčius, gana skeptiškai traktavo abstraktųjį
mąstymą. Alkmeonas drąsiai pareiškė kad smegenys ne tik priima regos, klausos, uoslės pojūčius, bet yra ir mąstymo vieta.
Kitaip tariant, protinės veiklos organas yra smegenys. Jis nustatė, kad nuo smegenų pusrutulių į akiduobes tęsiasi dvi
siauros juostelės (regos nervai). Galime teigti, kad jis pastebėjo nervus, siekiančius jutimo organus. Tarp jutimo organų ir
smegenų yra tiesioginis ryšys. Smegenys mums teikia klausos, regos ir kvapo pojūčius.
Mąstymą ir suvokimą Alkmeonas traktavo kaip skirtingus procesus. Vien tik žmogus supranta, kiti tvariniai gali tiktai
suvokti, bet nesupranta. Šis skirtumas tarp suvokimo, arba to kas yra pajuntama jutiminiu patyrimu, ir proto, nepriklausomo
nuo jutimų, vėliau tapo svarbiausiu graikų svarstymų objektu. Toks atskyrimas pasiekia kulminacija Platono doktrinoje.
Alkmeono doktrinoje sveikata ir ligos priklauso nuo pusiausvyros. Sveikata yra pusiausvyra (balansas), ligos-
pusiausvyros nebuvimas. Ši pusiausvyra arba jos nebuvimas grindžiamas savybių poromis: šlapias ir sausas, šaltas ir
karštas, kartus ir saldus. Susergama šią pusiausvyrą pažeidus, o gydymo tikslas – ją atstatyti. Sveikatos, kaip pusiausvyros,
traktavimas turėjo didelę įtaką vėlesnių amžių doktrinoms per tarpinę grandį – Hipokrato skysčių koncepciją.

HIPOKRATAS (460-377 m.pr.m.e.)

Pasaulis yra sudarytas iš oro, žemės, ugnies ir vandens, kurių kombinacijos sudaro visas medžiagas. Jis kalbėjo apie šitai,
ne kaip elementus, bet kaip apie ,,visko šaknis“. Jos nekintamos. Vanduo negali tapti žeme, nei žemė vandeniu.
Susimaišydamos jos sudaro konkrečius objektus. Atitinkamai minėtoms šaknims, yra keturios savybių kombinacijos: šiltas
– drėgnas, šaltas – sausas, šiltas – sausas ir šaltas – drėgnas. Ši mintis yra pagrindas postuluoti, kad šie elementai ir savybės
priima kūno formą atitinkamų skysčių pavidalu: kraujo (oras), juodosios tulžies (žemė), geltonosios tulžies (ugnis) ir
gleivių (vanduo).
Tie skysčiai sąlygoja kūno sandarą ir yra sveikatos bei ligų priežastimi. Trūkumas ar perteklius vieno ar kito skysčio
sukelia skausmą ir ligas. Balanso atstatymas – pagrindinis gydymo tikslas. Hipokrato nuomone, skysčių teorija yra
4
 Psichologijos istorija | R.Pakrosnis, 2018
sveikatos ir ligų teorija. Toks humoralinis požiūris į sveikatą ir ligas vyravo Vakarų medicinoje net iki XIX a. Tik žymiai
vėliau Galenas susiejo juos su asmenybės tipais (sangvinikai (dominuoja kraujas); cholerikai (dominuoja geltonoji tulžis);
melancholikai (dominuoja juodoji tulžis); flegmatikai (dominuoja vanduo)).

3.1.4. FILOSOFAI
Ankstyvosios antikos filosofai, atitolę nuo religinių/mitologinių pasaulio aiškinimų, sukūrė daug skirtingų ir neretai
priešingų teorijų. Visi pateikė įtikinamų argumentų už savo požiūrį, buvo puikūs oratoriai. Tai kėlė sumaištį ir vertė klausti
– kur tiesa? Grupė filosofų, pavadintų Sofistais, priėjo išvados, kad nėra vienos tiesos, jų yra daug: tiesa yra tai, kuo sugebi
įtikinti kitus (ne tai, ką sakai, o tai, kuo tiki kiti). Tokia padėtis sudarė prielaidas atsirasti tikriesiems filosofams (Sokratas,
Platonas, Aristotelis), kurie kėlė klausimus ne tiek (ne tik) apie pasaulio sandarą ir veikimą, bet apie tai, kiek žmogus gali
pažinti tiesą ir kaip tai daro (nuo kosmologijos pasukta link epistemiologijos (pažinimo prigimties ir principų tyrinėjimas),
iš kurios ilgainiui išsivystė ir psichologija).

SOKRATAS (470-399 m.pr.m.e.)

Kodėl negalima suprasti žmogaus tyrinėjant vien jo kūną? „Fedone“ ir „Kritone“ aprašytuose Platono, Sokratas laukia, kol
bus įvykdytas mirties nuosprendis, kurį pasirinko vietoj tremties, taip pat jis atsisakė pabėgti iš kalėjimo ir vykti į kitą
miestą, nors draugai jam tai buvo suorganizavę. Jis atsakė, kad negalima jo kaulais, gyslomis ir kitomis kūno dalimis
paaiškinti, kodėl jis lieka Atėnuose ir priima nuosprendį, kaip ir negalima pokalbių, skirtų draugams, suprasti gilinantis į
garso, oro ar klausos savybes. Jei spręstų kūno dalys, jos pakiltų iš vietos ir bėgtų į kitą miestą gelbėdamosi nuo mirties.
Sokrato poelgis suprantamas tik žinant, kad jis save laikė Atėnų piliečiu ir laikė teisingu priimti liaudies valią ir jos
nuosprendį. Kūno dalis laikyti poelgių priežastimi būtų klaidinga, teigia Sokratas. Tas, kas savo mintyse negali pažvelgti
giliau materijos, negali atskirti priežasties nuo sąlygų, be kurių priežastis ir yra priežastimi. Kalbant šiuolaikine kalba, mes
neturėtumėme painioti būtinų sąlygų su pakankamomis. Kūno dalių buvimas – būtinas, kad Sokratas įvykdytų savo
ketinimus, bet nepakankamas.
Sokratas tikėjo, kad yra tikroji tiesa ir jos ieškojo bei padėjo jos ieškoti kitiems. Didžiąją gyvenimo dalį skyrė
pokalbiams su Atėnų piliečiais apie grožio, gėrio esmę (kas paverčia daiktus gražiais, poelgius teisingais). Jis tikėjo, kad
egzistuoja visiems žmonėms bendra tiesa, atspindinti daiktų esmę, kurią galima atrasti, dėl jos susitarti ir taip susikalbėti.
Jei grįžti prie antikiniame pasaulyje buvusio požiūrio į sielą, tai jau Talis pastebi, kad siela visai kažkas skirtingo nei
kūnas, Anaksimenui, siela – tai oras, pitagoriečiams ji nemirtinga ir persikūnijanti. Sokratas laikė sielą nemirtinga, bet
tikėjo jos persikūnijimu. Manė, kad siela savyje jau turi visą žinojimą apie pasaulį, tik, kaskart persikūnydama, siela
praranda ryšį su tiesa. Tad gyvendami turime prisiminti, kas teisinga, gražu. Sokratas ar kiti mokytojai negali mūsų nieko
išmokyti – tik padėti prisiminti tai, ką ir taip žino mūsų siela. Sokratas pirmas paminėjo apie sielos nematerialumą ir
neapčiuopiamumą. Siela pagal jį – nematoma, kokybiškai skirtinga nei matomas kūnas, nemirtinga. Ji – tai protas,
dieviškasis pradas.
Sokrato, kaip ir sofistų, filosofinės pažiūros buvo nukreiptos stengiantis daryti žmones geresniais. Skirtingai nuo
sofistų, Sokratas sakė, jog tam, kad padėtum žmonėms tapti geresniais, reikia žinoti, kas yra žmogus. Dieviškasis protas –
visų reiškinių esminė priežastis. Dorų poelgių esmė, žinojimas kas dora. Dorybė sudaryta iš žinojimo, kas yra dora ir
poelgių atitinkančių šį žinojimą. Drąsus tas, kas žino kaip reikia elgtis susidūrus su pavojumi. Žinojimas turi aktyvią jėgą.
Sokratas reikalavo tikslaus moralinių vertybių žinojimo. Jo manymu tikroji gerovė pasiekiama ne patenkinus iškilusius
norus ar Dievų paliepimus, bet dorai gyvenant pagal savo doros supratimą. Palaikydamas sielos pirmumą, Sokratas buvo
pirmasis identifikavęs sąmoningąjį savo ,,aš“ su siela. Tiktai per sielą, kurią turi žmogus, jis gali suprasti, kas yra gėris ir
blogis. Siela ne tik leidžia pamatyti gėrį, bet ir nurodo būdą kaip tą gėrį pasirinkti. Jei tik siela išskiria gėrį, ji gėrį ir
pasirenka. Tokiu būdu žinojimas yra dorybė. Žmogus sąmoningai nesielgia netinkamai. Blogas elgesys yra nežinojimo
rezultatas. Sokrato moralinė teorija grynai racionalistinė. Vėliau Aristotelis prieštaravo Sokratui: žinoti kas yra gėris ir
blogis ir mokėti pasinaudoti tomis žiniomis nėra vienas ir tas pats. Be to, žinias reikia mokėti pritaikyti konkrečioms
situacijoms. Etinės dorybės ugdomos, jos yra pripratimo reikalas. Reikia įprasti būti drąsiu.

3.2. KLASIKINĖ ANTIKA (V-IV a.pr.m.e.)

PLATONAS (427-347 m.pr.m.e.)
Sokrato mokinys, gyveno Atėnų klestėjimo laikais. Buvo kilęs iš garsios šeimos, gavo gerą išsilavinimą. Tikrasis vardas –
Aristoklis, tačiau gimnastikos mokytojo pavadintas „Platonu“ dėl palčių pečių. Olimpijos ir Istmo žaidynėse Platonas buvo
iškovojęs pergalių, išmėgino savo jėgas poezijoje, tapyboje, muzikoje. Klausėsi Herakleito sekėjo Kratilo paskaitų, buvo
susipažinęs su Atėnuose populiariais Anaksagoro laiškais. Būdamas dvidešimties susipažino su Sokratu, su kuriuo
bendravo iki pat pastarojo mirties (8 metus ). Po Sokrato mirties paliko Atėnus, prasidėjo jo kelionių metai. Po dvidešimties
metų grįžo į Atėnus ir įkūrė Akademiją, kurioje jauni turtingi žmonės studijavo matematiką, fiziką, astronomiją, teisę,
filosofiją (išsilaikė iš aukų). Nors tiesiogiai politiniame gyvenime beveik nedalyvavo, buvo užsimojęs pakeisti politinę
santvarką ir „filosofus padaryti valdovais“.
Filosofinės minties raidoje išskiriami trys laikotarpiai, atitinkantys tris raštų grupes:
1. Pradžioje Platonas buvo sokratikas, užsiėmęs etikos problemomis ir įsitikinęs būtino sąvokinio žinojimo buvimu.
To laikotarpio darbuose jis apibrėžė etikos sąvokas ir polemizavo su sofistais, nepripažinusiais etinių tikslų ir
tikrojo žinojimo.

5
 Psichologijos istorija | R.Pakrosnis, 2018
2. Jo interesai peržengė sokratikų ribas. Nuo pažinimo teorijos nagrinėjimo perėjo prie būties teorijos. Artimos jam
pasirodė pitagoriečių idėjos. Tada jis sukūrė amžinųjų idėjų teoriją. Tuo pat metu priėmęs Dionizo-Orfėjaus
religiją, jis išplėtojo sielos nemirtingumo koncepciją. Jo spiritualizmas atsirado tuo pat metu kaip ir idealizmas.
3. Vėlyvuoju laikotarpiu pasikeitė Platono raštų stilius ir temos. Sumažėjo pažiūrų dualizmas, kai idėjų pasaulis
priešinamas daiktų pasauliui. Daugiau dėmesio skyrė savo teorijos pritaikymui, praplėtė tyrimų akiratį, apimdamas
gamtos ir valstybės filosofiją.
Pagrindinė Platono nagrinėta problema – mokymas apie idėjas. Idėjos, tai esanti būtis, jos nesikeičiančios, amžinos,
neatsirandančios, nematerialios. Jos nepastebimos ir nematomos, nepriklausomai esančios. Skirtingai nuo idėjų, materija –
tai nebūtis, beformė, susijungus su idėja, galinti tapti viskuo. Regimas pasaulis atsiranda ir dingsta, bet niekada nėra iš
tikrųjų. Tarp idėjų ir daiktų pasaulio santykis toks, kad neabejotinai dominuoja idėjų pasaulis. Idėja tai tikslas, kurio link
juda viskas, kas yra. Platono mokymas – objektyvusis idealizmas. Pirmasis klausimas kuris domino Platoną – kaip pasiekti
žinojimą, apie kurį būtų galima pasakyti, kad tai tikras žinojimas. Jis teigia, kad teiginys ,,žinojimą teikia pojūčiai“ nėra
pakankamai pagrįstas. Juk pojūčiai mums nurodo kažką nuolat kintantį, nepastovų, atskirą. Šitai prieštarauja žinojimui,
nukreiptam į pastovų, patvarų, apibendrinantį. Tikrasis žinojimas pasiekiamas protu, ir yra nukreipiamas į idėjas arba
formas esančias anapus kintamų žmogaus elgesio ir fizinių procesų reiškinių. Jam taip pat buvo svarbu įrodyti sielos
nemirtingumą.
Kaip minėta, Platonas skyrė daiktų pasaulį ir idėjų arba formų pasaulį. Pirmasis jo nuomone yra kintamas ir iš esmės
nerealus regimybės pasaulis, kuris genda, irsta ir miršta.
Idėjų ar formų pasaulis yra realus ir amžinas. Suvokiamas medis yra realybėje, bet ši suvokiama regimybė nėra amžina.
Medžio forma, nors tiesiogiai ir nesuvokiama, bet žinoma tiesiai per intuiciją, egzistuoja iš tikrųjų, realiai.
Nors Platonas terminus „forma“ ir „idėja“ vartoja pakaitomis, sąvoka „idėja“ dėl termino reikšmės pakitimo vėlesniais
laikais, ne visiškai tiksliai perteikia, ką Platonas turėjo omenyje. Mūsų supratimu, idėja išreiškia tai, kas yra mintyje, prote.
O tai prieštarauja Platono teiginiams. Platonas specialiai mini, kad idėjos nėra sukuriamas mintyje. Idėja, jo požiūriu, yra
realybė su jos nepriklausomu egzistavimu, jokiu būdu ne mintis.
Mokymas apie sielą. Siela – tarpininkė tarp idėjų pasaulio ir juslinių daiktų. Siela egzistuoja anksčiau, nei ji
susijungia su kokiu nors kūnu. Savo pradine forma ji sudaro idėjų pasaulio, panašiai, kaip atmosfera gaubiančio Žemę, dalį.
Idėjų pasaulį sudaro amžinos ir nekintančios idėjos, čia būtis ir tiesa sutampa. Sielos prigimtis sutampa su idėjos
prigimtimi. Idėja dieviška, nemirtinga, protu suvokiama, vienarūšė, nesunykstanti, pastovi, panaši į mūsų sielą. Kūnas –
žmogiškas, mirtingas, pažįstamas ne protu, įvairus, nepastovus, neatspindintis savo esmės. Asmens siela – tai sielų pasaulio
atplaišėlė. Sielos prigimtis aukštesnė nei kūno, todėl siela valdo kūną. Kūno prigimtis pasyvi, todėl visas judėjimas kūne
kyla tik iš dvasinio prado. Siela yra priemonė, kurios pagalba žmogus supranta formas. Per pojūčius kūnas pažįsta kintamą
ir iš esmės nerealų regimybės (reiškinių), pasaulį, tiktai siela gali intuityviai pažinti formų pasaulį. Esmine sielos
charakteristika yra jos judėjimas. Kadangi siela pati save judinanti realybė, ji yra nemirtinga. Jei kas juda veikiamas kokio
nors kito judėjimo, negali būti nemarus, kaip, pavyzdžiui, kūnas.
Platonas išskiria devynias sielų kategorijas, atitinkančias žmonių tipus. Jis mini, jog svarbu, kad tarp kūno ir sielos
būtų pusiausvira, taip pat svarbu vystyti ir kūną ir sielą. “Valstybėje” Platonas sielą lygina su banda, piemeniu ir jam
padedančiu šunimi tuo pat metu. “Fedre” siela sulyginama su sparnuotu vežimu, traukiamu dviejų arklių, kuriuos valdo
važnyčiotojas. Taigi sielos trys pradai – trokštantis (kūno aistros, poreikiai), aistringas (jausminis) ir protingas
(racionalusis, tai nemirtinga sielos dalis). Kituose veikaluose Platonas taip pat išskiria tris sielos dalis. I-a, žemiausia,
būdinga žmogui, augalams ir gyvūnams. Jai būdinga malonumo kaip savo tikslo siekimas ir nemalonaus vengimas. Tai šia
sielos dalimi žmogus įsimyli, jaučia alkį, troškulį. II – dalis protinga, ji stengiasi pasipriešinti trokštančiai pasitenkinimo
daliai. III – dalis nenumaldoma (aršioji) dvasia. Ši dvasia užverda, susijaudina, remia tą žmogaus apsisprendimą, kurį laiko
teisingu, tai ta dalis, kuri dėl tiesos (tikslo) padeda pakęsti šaltį, alkį, kančią. Visos sielos dalys turi būti harmoningai
suderintos ir pajungtos protui, tada žmogus gyvena pilnavertį dvasinį gyvenimą. Realybėje, tai retai kada pasitaiko. Sielos
dalys dažniausiai kovoja tarpusavyje. Tikslas – išvaduoti aukščiausią sielą. Tam būtina atsiriboti nuo juslinių ir jausminių
malonumų, troškimų ir orientuotis į moralę ir tolimus kilnius tikslus. Beje, Platonas teigė, kad žmoguje gali dominuoti
viena iš trijų sielos dalių – atsiranda savotiški asmenybės tipai. Remdamasis šia idėja, Platonas samprotavo apie tobulą
visuomenę ir manė, kad valdžioje turėtų dominuoti filosofai (tie, kurių dominuoja racionalioji siela). Platono mokyme apie
sielą randame etinius, valstybinius-pedagoginius tikslus: žinojimas jog po mirties sielai reikės atsakyti už visus kūno
poelgius, įpareigoja žmogų atatinkamai elgtis. Atpildas pasiekiamas per sielos persikūnijimą į aukštesnes arba žemesnes
gyvybės formas. Sielos nemirtingumas turi dar vieną prasmę: dvasinis patyrimas nemiršta žmogui mirus. Kadangi siela
nepriklauso nuo kūno, tai reiškia, kad Platono pažiūros – dualistinės.
Apie pažinimą. Platonas teigia, kad psichologinis aktyvumas yra susietas su vidinių judėjimų įvairiomis rūšimis.
Instrumentas yra kūnas, o funkcijos ir energija priklauso sielai, kuri vadovauja kūno veiksmams. Sensorinis organas yra
priemonė, per kurį išorinis pasaulis sąveikauja su sielos judėjimu, ir tokiu būdu suvokiama išorinio pasaulio prigimtis.
Pojūčiai atsiranda, kai koks nors judėjimas paveikia sensorinį organą. Šis išorinis judėjimas susisiekia su vidiniu judėjimu,
kuris pasiekia sąmonės buveinę sieloje. Pojūčio savybės (kaip spalva) atsiranda nuo išorinio judėjimo sąveikos su vidiniu
judėjimu. Sensorinis savybių skirtingumas yra sukeliamas judėjimų, kurie pasiekia sielą, skirtingumo.
Platonas pažinimo procese išskiria nuomonę, nuovoką ir protą, kaip esančius skirtingame santykyje su pažinimo
objektu (ar tai idėjoms, ar tai juslinio pasaulio pažinimui skirta). Kai mąstome, pažįstame buitišką, daiktų pasaulį – tai tik
mūsų nuomonė. Nuomonė – tai tarpinė būsena tarp žinojimo ir nežinojimo. Tikras pažinimas – idėjų pažinimas. Tai
intelektualus pažinimas. Jis vyksta dviem būdais: nuovoka (siela pažindama remiasi įvaizdžiu, taip geometrija užsiimantis
6
 Psichologijos istorija | R.Pakrosnis, 2018
mokslininkas galvodamas apie kvadrato plotą galvoja apie kvadratą aplamai, o ne apie konkretų, jam prieš akis nupieštą) ir
protu (tai idėjų pažinimas atsisakant bet kokio jusliškumo, bendrųjų idėjų radimas, lyginant ir priešinant įvairius
argumentus). Sąvokos negali būti vien juslinio pasaulio patyrimo dalis. Vaizdiniai tik išoriškai sujaudina, kad būtų
pastebėta tikroji idėja. Siela įsikūnydama žemėje pamiršta tai ką matė danguje (idėjų pasaulyje). Pažinimas – prisiminimas
to kas buvo tenai. Taigi, pažinti reikia ne išorinį pasaulį o savo sielą, tačiau remiantis aplinka. Prisiminimas – terminas,
naudojamas ir atminties procesui apibūdinti. Gėrėjimasis grožiu – forma, garsu, spalva neatsiejama nuo sielos tapsmo.
Platono idėjos labai paveikė vėlesnę Vakarų civilizacijos filosofijos raidą. Platono samprotavimai paklojo pagrindą
mokslinei metodologijai – logikos išaukštinimas, tikrosios tiesos, kuri nepavaldi juslėms, paieškos. Be to, jo teorija buvo
lengvai transformuojama ir pritaikoma krikščionybės reikmėms (aukščiausia tiesa, pažįstama tik protu; sielos ir kūno
dualizmas, nuvertinant kūną ir jutiminį patyrimą; asketiško, kuklaus gyvenimo svarba).

ARISTOTELIS (384-322 m.pr.m.e.)

Gimė Makedonijoje, tėvas – rūmų gydytojas. Būdamas 17 m. Atėnuose tapo Platono (jam buvo 60 m.) studentu. Mokėsi ir
dirbo Akademijoje apie 20 m. Po Platono mirties daug keliavo, stebėjo gamtą. Grįžęs keletą metų mokė Aleksandrą
Makedonietį, o būdamas 48 m. grįžo į Atėnus ir vadovavo Licėjui (universiteto atitikmuo). Po Aleksandro Makedoniečio
graikai suskilo, Atėnai paskelbė nepriklausomybę, tad miestelėnai ėmė kaltinti Arisotelį papročių ir Dievų negerbimu (kaip
kažkada Sokratą). Aristotelis bėgo, o po metų mirė. Nemažai nuveikė daugelyje to meto mokslo sričių. Autorius pirmo
veikalo, kuriame sistemingai apžvelgiami iki tol buvę tyrimai apie sielą, jie analizuojami, jiems pateikiamas kritinis
komentaras. Apie 30% Aristotelio raštų yra skirta biologijos ir psichologijos klausimams.
Nors buvo Platono mokinys, jų nuomonės daugeliu klausimų išsiskyrė. Jei Platono filosofijoje jaučiama smarki
Pitagoro įtaka, tai Aristotelio – Hipokrato. Abu siekė rasti tiesą, esančią už juntamo pasaulio ribų, bet taikė skirtingus
metodus. Platono nuomone, tiesa slypi idėjų pasaulyje ir nepriklauso nuo materialaus pasaulio, tad jos ieškoti reikia
ignoruojant jutiminę medžiagą ir pasitelkiant introspekciją bei logiką. Aristotelis teigė, kad tiesą galima rasti stebint ir
analizuojant gamtą (gamta ir dėsniai neatskiriami, o kūnas – ne kalėjimas, bet įrankis sielai pažįstant pasaulį), tad tiesai
(dėsniams) atrasti reikia naudoti mąstymą, tačiau medžiaga mąstymui gaunama jutimų pagalba (patyrimas + logika). Ši
diskusija tarp Platono ir Aristotelio dėl tiesos šaltinio (tik introspekcija ir logika ar patyrimo apmąstymas) tęsiasi iki šiol.
Teigiama, kad daugelį vėlesnių filosofų (ir psichologų) galima suskirstyti į dvi stovyklas pagal tai, kuriai nuomonei jie
pritaria.
Aristotelio nuomone, visi daiktai sudaryti iš materijos (medžiaga, iš kurios daiktai padaryti) ir formos (Platono
„idėjos“ atitikmuo). Pvz., akmuo (materija) gali virsti Veneros statula (forma). Forma suteikia materijai aktyvumą, ją
keičia, sudėlioja, suteikia apibrėžtumą. Juslių pagalba, pažindami daiktus, pažįstame formas. Materijoje glūdi įvairios
potencijos, o forma, su žmogaus ar gamtos pastangomis (jėga) šią potenciją paverčia tikrove/aktualybe (akmuo gali virsti
įvairiomis statulomis, tačiau žmogaus pastangos paverčia akmenį Veneros statula). Tiek aiškindamas apie žmogaus protą,
tiek apie gamtą, Aristotelis remiasi teleologizmo (tikslingumo) principu: “Kaip protas veikia dėl kažko, taip ir gamta, o tai
dėl ko ji veikia ir yra jos tikslas”. Viskas egzistuoja dėl kažko (turi paskirtį/tikslą). Tikslas – tai paskirtis, dėl kurios daiktas
egzistuoja. Pvz., Veneros statula egzistuoja, kad visus džiugintų. Tačiau tikslas – tai ne sąmoninga intencija (ko siekiu), tai
funkcija, kurią turi visi daiktai (kam daiktas skirtas). Tokią daiktų paskirtį Aristotelis vadina entelechija. Entelechija verčia
daiktą vystytis, keistis, kol šis pasiekia savo potenciją (tampa tuo, kuo turėjo tapti). Pvz., gilė turi potenciją tapti ąžuolu ir
su gamtos pagalba juo tampa. Bet gilė negali tapti beržu ar varle. Taigi daikto esmė ir yra jo tikslas/paskirtis.
Aristotelio požiūriu, gamta yra stabili ir nekintanti, bet paklūsta hierarchijai. Jis pasiūlė pirmąją gamtos
klasifikaciją (kuria naudotasi labai ilgai – iki XVIII a.) – Scala Naturae:

Nepajudinamas judintojas – visko priežastis, suteikianti daiktams paskirtį. Kuo daiktai šioje klasifikacijoje arčiau
Nepajudinamojo judintojo, tuo jie tobulesni. Aristotelis teigė, kad aukštesnės būtybės turi žemesnėms būdingas savybes,
tad norint pažinti žmogų (bent jau kai kurias jo savybes), galima tyrinėti gyvūnus (buvo zoologijos pradininkas).
Siela – gyvo organizmo forma. Esminės formos (morphe) pasirenka materiją (hule) kaip substanciją –
hylomorfizmas. Pats Aristotelis tai komentuoja taip: „...jei akis būtų gyva būtybe, tai jos siela būtų rega. Nes rega ir yra

7
 Psichologijos istorija | R.Pakrosnis, 2018
akies esmė, kaip jos forma; netekus regėjimo akis jau nebe akis, tik taip vadinasi, kaip akis iš akmens ar nupiešta. Tai kas
pasakyta apie kūno dalį, tinka ir visam gyvam kūnui...“. Siela – priežastis, kuria kūnas save išreiškia. Siela padaro kūną
gyvu, be sielos jis taptų lavonu. Tai dėl sielos buvimo mes kvėpuojame, jaučiame, mąstome. Sielos tikslas – gyvo kūno
aktyvumas. Verčiant išorės sąlygoms, siela priverčia kūną atlikti vienokią arba kitokią veiklą; taip pat siela ir vystymosi
tikslas, dėl jos augalas siekia būti augalu, gyvūnas – gyvūnu. Kūnas ir visi jo organai – sielos veikimo įrankiai.
Taigi, siela yra priežastis ir tikslas visų kūno veiksmų. “Geriau, tikriausiai, nesakyti, kad siela užjaučia, arba
mokosi, arba samprotauja, o sakyti, kad žmogus tai daro savo siela – užjaučia, mokosi, samprotauja… Samprotavimai,
meilė arba pasibjaurėjimas – tai ne proto būsenos, o tos būtybės, kuriai jis priklauso… Štai kodėl, kai ši būtybė
pažeidžiama ji ir neatsimena, ir nemyli: juk atmintis ir meilė nepriklauso protui, o ryšiui sielos ir kūno, kuris dingo.”
Visos sielos būsenos pasireiškia kūne, todėl sielą tirti turėtų du mokslai – gamtos mokslas ir dialektika.
Pavyzdžiui, “dialektikas apibūdintų, kad pyktis – tai pastangos atkeršyti už įžeidimą, ar kažką panašaus; gi samprotaujantis
apie gamtą [pasakytų], kad tai [jausmas], kaip kraujas užverda, arba karštis širdies plote”. Nors siela nėra kūniška, po kūną
ją išnešioja pneuma, kurią gyvūnų kūnuose išskiria kraujas. Sielos organas – širdis. Smegenų funkcija pagalbinė, jose
kraujas atvėsinamas iki reikiamos temperatūros. Kritikavo Platoną, kad šis išskyręs sielos dalis ir lokalizavęs jas skirtingose
kūno vietose. Aristotelio nuomone, siela vientisa, galime kalbėti tik apie skirtingas jos funkcijas (gebėjimus, jėgas).
Visgi, Aristotelis išskiria du sielos pradus: vieną – kaip kūno entelechiją (ji išnyksta kūnui mirus); kitą – kaip
absoliučios amžinos esmės (dieviškumo?) apraišką, įeinančią į kūną ir išeinančią jam mirštant. Jis išskiria tris gyvybės
pakopas: augmeniją, gyvūniją ir žmoniją. Kiekviena aukštesnė pakopa apima ir žemesnės pakopos gebėjimus. Tokios
savybės, kaip juslinis pažinimas, atmintis, siekiai, potraukiai ir valia, norai, pasitenkinimas ir nepasitenkinimas būdingos
beveik visiems gyvūnams. Maitinanti siela labiausiai būdinga augalams (augimo funkcija, maitinimasis ir reprodukcija).
Jautrioji siela būdinga gyvūnams (reagavimas į malonumą, skausmą, vaizduotė ir atmintis, judėjimas, kad pasiektum ko
trokšti). Racionalioji arba protingoji siela (Nous) būdinga gyvūnams, apima įvairias kognityvines funkcijas: gebėjimą
apibendrinti, lyginti, atsiminti. Aukštesnio lygio sielos funkcijos gali būti patenkitos tik patenkinus žemesnės sielos
funkcijas. Žmogus turi visas tris psichikos dalis. Maitinančiaja siela mes palaikome gyvybę, jautriąja siela mes jaučiame,
protingąją siela mes mąstome. Protinga siela ideali, ji atskira nuo kūno, jos esmė dieviška. Kūnui mirus ji grįžta į eterį.
Aristotelis mini, kad sielą tirti sunku, todėl lengviau remtis jos pasireiškimo (gebėjimų) aprašymu. Jis išskiria sielos
pažintinius gebėjimus, judėjimą (judinančius gebėjimus), jausmus ir afektus, bei bendrus sielos bruožus (charakterį).
Aristotelis gana išsamiai apibūdino ir pažinimo procesus bei funkcijas. Jo nuomone, pažinimas prasideda pojūčiu.
Aristotelis neišskiria jutimo ir suvokimo (laiko tai vienu procesu). Pojūčius sukelia išorės jėgos, o priima penkios juslės.
Šiame procese dalyvauja tiek kūnas, tiek siela. Jutimo organai jaučia, nes tokios jų savybės – jausti. Gebėjimas jausti, tai
gebėjimas suvokti formas be materijos, “panašiai, kaip žiedo antspaudas lieka vaške be metalo ar aukso”. Pvz., spalvos
pojūtis: spalva priverčia judėti orą tarp akies ir objekto, o šis judėjimas išjudina ir jutimo organą. Trims pojūčiams klausai,
regai ir uoslei reikalinga tarpinė aplinka – oras arba vanduo; prisilietimus jaučiame liežuviu ir kūnu. Organas atsakingas už
lytėjimo suvokimą – siela. Aristotelis skirsto pojūčius pagal svarbumą išgyvenimui, taip lytėjimas jam – svarbiausias
pojūtis (kad pasimaitintum, turi liesti). Be penkių pojūčių ir jiems atitinkančių penkių jutimo organų, Aristotelis aprašo
bendrąjį jutimą ir priskiria jam visą eilę funkcijų (iš dalies atitinkančių suvokimo procesą): bendrųjų savybių suvokimas
(judesys, figūra, ramybė, skaičius, dydis, bendrumas), suvokimas to ką juntame; pojūčių priėmimas, palyginimas ir
apjungimas į vientisą suvokimo objektą. Bendrojo jutimo organas – siela.
Aristotelis išskyrė tris atminties rūšis: žemiausia (pojūčių, kaip daiktų vaizdinių išsaugojimas), kuri būdinga
gyvūnams; atmintis susijusi su laiko suvokimu, būdinga tik gyvūnams, suvokiantiems laiką; aukščiausia atminties rūšis –
tai atmintis su samprotavimais, būdinga tik žmogui. Jei mes prisimename, tai darome apie to kažko, ką prisimename,
buvimo praeityje išvadą, sprendžiame, o tai jau šioks toks pažinimas. Šis gebėjimas būdingas tik tiems, kas sugeba
sąmoningai norėti (laisva valia), nes noras taip pat sprendimas. Prisiminimas vyksta nustatant santykį (panašumo, kontrasto
ir pan.) t.y. asociacijų principu, nors pats Aristotelis šio termino nenaudoja.
Iš prisiminimų susikuria patirtis, o iš patirties – menas ir mokslas. Dar vienas Aristotelio išskirtas pažintinis
procesas – vaizduotė, jos pasėkoje gauname vaizdinius. Vaizdiniai susidaro kaip energija jutimo organuose, tačiau tam
nereikia išorinio dirgiklio. Vaizduotės pagrindas – pojūtis; vaizdiniai – tai apibendrinti priminių pojūčių įspūdžiai.
Gyvūnams vaizduotė pakeičia mąstymą, tačiau ir žmogui gali taip nutikti, kad aptems protas ir vietoj mąstymo veiks
vaizduotė. Taip gali nutikti žmogui sergant, sapnuojant, esant stiprioms aistroms.
Mąstymas apibrėžiamas kaip gebėjimas spręsti. Laibai svarbu mąstymui – gebėjimas apibendrinti. Mąstymo
organas (nus) – tai sielos dalis, būdinga tik žmogui ir neturinti atitikmens fiziniame kūne. Aristotelis išskiria aukštesnį ir
žemesnį mąstymą. Žemesnysis mąstymas – tai nuomonė arba spėjimas („aš taip manau“). Tai nekategoriškas teigimas apie
kažką, nieko netiria/netikrina, neturi vidinio poreikio, neatsako į klausimą, „Kodėl?“. Aukštesnis mąstymas visada
būtinybė, t.y. reikalauja tiesos esmės atskleidimo. Šio mąstymo objektas – visų daiktų esmė, pagrindiniai mokslo principai.
Yra trys aukštesniojo mąstymo rūšys: samprotavimai, logika ir diskursyvus mąstymas. Intuityvus mąstymas ir išmintis –
aukščiausio tipo aukščiausios rūšies mąstymas. T.p. skiria teorinį ir praktinį protą (mąstymą). Teorinio proto uždaviniai –
rasti reiškinių ir daiktų esmę, tai mokslinis protas, kuriam nesvarbu „ką su visu tuo daryti?“. Praktinis protas nukreiptas į
veiklą. Šis protas padeda priimti sprendimus konkrečioje situacijoje, padeda nustatyti veiklos normas ir principus, rasti
priemones reikalingas veiklai. Toks praktinio ir teorinio mąstymo išskyrimas aktualus ir šiandieninėje psichologijoje. Pagal
Aristotelį „būtybė, kuri nejunta, nieko neišmoks ir nieko nesupras“. Naujagimio siela – tuščia rašymo lenta, joje dar nėra
jokio įrašo.

8
 Psichologijos istorija | R.Pakrosnis, 2018
Aristotelis aprašo pasitenkinimo ir nepasitenkinimo/kančios jausmus. Šie jausmai susieti su kūno ir sielos
funkcijomis. Šioms funkcijoms sutrikus patiriamas nepasitenkinimo jausmas. Jausmai neatsiejami nuo veiklos, jie veiklos
priežastis ir kyla kaip veiklos pasekmė. Aristotelis aprašė afektus (potraukį, pyktį, baimę, narsą, neapykantą, džiaugsmą,
meilę, liūdesį pavydą, gailestį), t.y. atskirus emocinius elementus, sudarančius pasitenkinimą ir kančią. Afektai gali pakeisti
žmogaus sprendimus ir elgesį.
Anot Aristotelio, laimė – daryti tai, kas natūralu, t.y., veikti pagal savo entelechiją (paskirtį). Žmogaus paskirtis –
racionalumas. Taigi, žmogui laimė lygu racionalus mąstymas ir gyvenimas remiantis juo. Kadangi turime ir žemesnių
būtybių bruožų, tokia prigimtis mums kartais trukdo. Tad reikia valdyti savo troškimus, nesusižavėti vien jusliniu patyrimu
(reikia jį apmąstyti), gyventi saikingai, kukliai. Aristotelis teigė, kad žmogaus charakteris priklauso nuo to, kuris pradas
(emocinis ar racionalus) vyrauja.

3.3. FILOSOFIJA HELENIZMO LAIKAIS (III-I a.pr.m.e.) IR ROMOS IMPERIJOJE

Helenizmo laikai – tai laikotarpis tarp Senovės Graikijos ir Romos viešpatavimo pasaulyje, kai pasaulį buvo užkariavęs
Aleksandras Makedonietis. Su jo karo žygiais Graikijos kultūra ir filosofija pasklido labai plačiai (Hellas – Graikija (graikų
k.)). Kita vertus, heleniška (graikų) kultūra susipynė su užkariautų kraštų tradicijomis, nors virš jų dominavo. Šiuo
laikotarpiu ėmė kurtis mokslo centrai (Aleksandrijoje ir kt.), sukurti tikslesni matematikos, stebėjimo metodai. Gyveno ir
kūrė Euklidas, Archimedas, Heronas (kūrė automatines mašinas ir mechanizmus). Buvo atrasti nervai, mokslo vardan buvo
leidžiama eksperimentuoti su nuteistaisiais. Tebesiginčijama dėl to, kuris organas atsakingas už sielos/psichikos veiklą
(daugelis manė, kad širdis ir iš dalies smegenys; Herofilas teigė, kad liaukos; Erasistratas – kad didieji smegenų
pusrutuliai). Vis dar buvo manoma, kad siela po kūną (nervais) juda kraujo garų (pneumos) pagalba.
Toliau gyvavo Pitagoro, Platono, Aristotelio mokymas, tačiau Helenizmo laikotarpiu gimė keletas naujų filosofijos
mokyklų. Skeptikai ir cinikai kritikavo visas kitas filosofijas ir laikė jas arba klaidingomis, arba nenaudingomis. Skeptikai
siūlė susilaikyti nuo tikėjimo bet kuo, o cinikai – pasitraukimą iš visuomenės. Kaip priešprieša tokioms teorijoms, vėliau
atsirado Epikūrizmas, raginęs nagrinėti žmogaus moralumą. Netrukus po Aristotelio mirties (apie 322 m.pr.m.e.) į
Graikijos teritoriją įsiveržė romėnai. Nors didelė dalis Graikijos palikimo buvo perimta romėnų (kartais abi kultūros
vadinamos Senuoju Pasauliu), šios kultūros daug kuo skyrėsi. Jei graikai tiesiog vertino mokslą ir filosofiją, romėnai į viską
žiūrėjo labiau pragmatiškai. Jei graikai žavėjosi diskusija ir netgi šiokiu tokiu chaosu, kylančiu dėl demokratijos, tai
romėnai vertino tvarką ir įstatymus. Mokslas ir filosofija Romos laikais buvo naudinga tiek, kiek jie tarnauja Imperijai. Dėl
romėnų pragmatiškumo kartais sakoma, kad jei graikai buvo vakarų civilizacijos kūrėjai, tai romėnai – jos statytojai. Tad
labiau praktinių disciplinų atstovai (gydytojai, architektai ir pan.) klestėjo, o filosofija (netgi Platono, Aristotelio, Epikūro)
ilgainiui tapo mažai įdomia, nes nedavė praktinės naudos. Romai reikėjo kiek kitokios filosofijos – klausiančios ne kas yra
tiesa ar kaip žmogus ją pažįsta, bet labiau praktinės, orientuotos į etiką, suteikiančios atsakymus, kaip reikia gyventi, kas
yra teisingas gyvenimas, kaip spręsti kasdienes problemas. Tad ilgainiui Romos imperijoje ėmė dominuoti dar labiau
praktiška nei Epikūro – stoikų filosofija.

CINIKAI
Cinizmo pradininku gali būti laikomas Antistenas (445-365 m. pr.m.e.), kuris, manoma buvo Sokrato bendramintis, tačiau
vėliau prarado tikėjimą filosofija ir atsisakė savo aristokratiško gyvenimo būdo. Teigė, kad visuomenė, su savo susitelkimu
ties turtais, statusu ir darbu, trukdo suvokti tiesą ir ją netgi iškraipo. Jis propagavo paprastą gyvenimą darnoje su gamta,
atsisakant norų ir troškimų. Pritarė skeptikams ir sofistams, kad intelektualiniai svarstymai – tuščias laiko gaišimas. Jis
sakė: „Žirgą aš matau, tačiau tokio daikto, kaip žirgiškumas (žirgo esmė) – ne.“
Antisteno mokinys Diogenas (412-323 m.pr.m.e.) buvo dar radikalesnis. Jis visiškai atsisakė gyventi pagal
visuomenėje priimtas normas ir visaip demonstravo savo nusiteikimą. Jis teigė, kad gyvūnai yra geriausi pavyzdžiai
žmogui, kaip reikia gyventi. Jo „gyvuliškas“ gyvenimo būdas ir atsispindi pavadinime, kurį suteikė žmonės (cynic reiškia
„šuniškas“). Jis kvietė sekti gyvūnais, nes jų troškimai natūralūs, tad turi būti tenkinami tiesiogiai ir nedelsiant. Be to,
gyvūnai neturi religijos, kuri trukdo būti laimingu, nes gąsdina. Teigė, kad žmogų turi valdyti gamta, o ne visuomenės
taisyklės (kas natūralu, negali būti blogai), aukštino individualizmą, laisvą meilę ir laikė save pasaulio, o ne kažkurios
šalies gyventojais. Vėliau matysime, kad cinizmo elementai atsikartoja Nyčės, Ruso ir humanistų idėjose.

SKEPTIKAI
Nors skeptikai perėmė sofistų retoriką, skepticizmo filosofijos pradininku neretai įvardijamas Piras iš Elio (360-270
m.pr.m.e.), nors jo raštų nėra išlikę. Skeptikai siekė kovoti su dogmatizmu, teigdami, kad visos tiesos kažkiek teisingos, tad
reiktų susilaikyti nuo vertinimų ir vienos tiesos išaukštinimo. Jie neatmetė kitų filosofijų, tačiau teigė, kad nėra aiškių
kriterijų nuspręsti, kuri tiesa teisinga. Kadangi bet kas, kuo tikime, gali pasirodyti klaida, vienintelis kelias išvengti buvimo
neteisiu – niekuo netikėti. Skeptikai siekė gyventi ramybėje. Jie išskyrė du principus, kurie valdo gyvenimą: pasireiškimai
(jutiminis patyrimas ir jausmai) ir susitarimai (visuomenės tradicijos, įstatymai ir papročiai). Jie teigė, kad mes žinome tik
tai, ką juntame ir jaučiame, tačiau neturėtume patyrimo vertinti ir analizuoti (mūsų veiksmai atneša malonumą arba
skausmą, tačiau negalime žinoti, kas yra moralumo esmė). Taigi, gyventi reikia remiantis patyrimu ir jausmais, tačiau
nereiktų to vertinti ir interpretuoti. Be to, gyvenime būtina vadovautis visuomenės normomis ir susitarimais.
Skeptikai (kaip ir cinikai) nieko naujo nekalbėjo apie psichiką (tik apie tai, kaip reikia gyventi), tad psichologijos
kontekste mažai svarbūs. Tačiau sofistų ir skeptikų abejones galimybe pažinti tikrą tiesą, mes vėl sutiksime daug vėliau
gyvenusių romantikų filosofų darbuose.
9
 Psichologijos istorija | R.Pakrosnis, 2018
EPIKŪRIKAI
Helenizmo laikotarpiu Demokrito idėjas vystė Epikūras (341-270 m.pr.m.e.) ir jo mokiniai. Epikūro pasekėju Romoje (I
am.pr.m.e.) buvo Lukrecijus Karas, išdėstęs epikūrikų pasaulėžiūrą filosofinėje poemoje “Apie daiktų prigimtį”.
Epikūras, toliau vystęs Demokrito mintis, teigia, kad atomams būdingos kokybinės savybės. Viena jų – svoris. Su
atomų svoriu Epikūras sieja jų judėjimo greitį. Taip pat Epikūras mini, jog atomų judėjimui būdingas savaiminis
nukrypimas, dėl jo atomai juda laisvai, chaotiškai ir susiduria vieni su kitais. Taigi, pasaulis, Epikūro įsivaizdavimu,
atsirado atomų susidūrimo metu. Epikūras atmetė Demokrito propaguotą determinizmo idėją ir skelbė laisvos valios idėją.
Tačiau laisva valia įmanoma ne dėl antgamtinės sielos, bet dėl atomų savybių. Epikūras teigė, kad po mirties sielos atomai
išsisklaido ir sudaro kitus darinius. Taip jis išvadavo žmoniją nuo būtinybės pergyventi dėl to, kas bus po mirties, nes
netikėjo pomirtiniu gyvenimu (jo mokinys – Lukrecijus jį pavadino „religijos žudiku“). Geras gyvenimas turi būti
pasiekiamas šiame pasaulyje, o ne po mirties.
Epikūrui jausmai tai kliūtis, siekiant išvengti pergyvenimų. Gyvenimo tikslas – protingas malonumas. Malonumas
– nemalonumo priešingybė. Gerai sielos būsenai pasiekti reikėtų vengti kraštutinių sielos pergyvenimų. Pagrindiniai
jausmai, kliudantys sielos ramybei – mirties, dievų, nuo kurių priklauso žmonių likimas, baimė. Siūlė gyventi paprastai ir
kukliai, vengiant malonumų ir patogumų, nes šiuos neišvengiamai lydi kančia ir skausmas (persivalgius – virškinimo
problemos, persigėrus – pagirios). Be to, kraštutiniai išgyvenimai sumenkina ir nublankina kasdienio gyvenimo įvykius.
Taigi, gero gyvenimo esmė – ne laikinų malonumų siekimas, bet skausmo vengimas. Žmogus turėtų jausti pasitenkinimą
dėl paprastų kasdienių dalykų, esminių poreikių patenkinimo (paprastumo hedonizmas). Pvz., reikia vengti valdžios,
karjeros, nes atsiras pavyduolių ir priešų, kurie pradės kenkti. Laimė, anot Epikūro, paprastame gyvenime be kraštutinumo,
balanso tarp trūkumo ir turėjimo išlaikymas. Jis ragino orientuotis ne į trumpą momento malonumą, o gyventi taip, kad
malonumas tęstųsi visą gyvenimą.
Tokia Epikūro filosofija gyvavo gana ilgai (apie 600 m.). Tai buvo vienas iš dalykų, kurie atsirado dar Antikinėje
Graikijoje, bet kurį laiką gyvavo ir Romos imperijoje.

STOIKAI
Šios filosofijos, kuri iš dalies tęsė atomistų tradiciją, pradininku laikomas Zenonas iš Cito (335-263 m.pr.m.e.) (mėgo
dėstyti Atėnuose esančioje kolonadoje, pavadinimu Stoa – stoja). Stoikų filosofinės minties sklaidos laikotarpis sutapo su
Graikijos miestų valstybių savarankiškumo praradimu, nukariavus juos Aleksandrui Makedoniečiui (334-233 m.pr.m.e.),
tačiau sėkmingai išliko ir Romos imperijos laikais, o ypatingai išpopuliarėjo valdant Markui Aurelijui.
Stoikai (jie filosofiją skaidė į fiziką – mokslą apie gamtą, logiką - mokslą apie pažinimą ir etiką, kurios pagrindinę
dalį sudarė mokymas apie afektus) sukūrė mokymą apie pasaulio evoliucijos stadijas. Pirmoji stadija – buvo tik subtiliausi
ugnies atomai, visa Visata buvo protas. Antroje stadijoje vyko sunkėjimo procesas. Pirmapradė ugnis tapo mase iš kurios
pirma susiformavo negyvoji gamta, po to augalija, gyvūnija ir galiausiai žmogus. Trečioje stadijoje vyksta atgalinis virsmas
– viskas grįžta į pradžią, pasaulis vėl tampa ugnimi. Taip baigiasi pasaulinis ciklas. Visatos gyvavimas remiasi begaliniu
pasaulio ciklų pasikartojimu. Taigi pasaulio egzistavimas remiasi dviem principais: dėsningumo principu (apie pasaulio
ciklus) ir likimo principu (kuris daugiau reiškiasi žmogaus gyvenime). Manoma, kad pasaulį valdo dieviškas planas, tad
viskas Visatoje, taigi ir žmogus, egzistuoja su tikslu, ne be priežasties (gal dėl savo tvarkos ir dėsningumo pabrėžimo, ši
filosofija ir išplito Romos imperijoje). Stoikai laikė, kad pagrindinis mūsų uždavinys – gyventi darnoje su gamta (laikytis
dieviško plano). Viskas, kas atsitinka, atsitinka dėl priežasties – nieko nėra atsitiktinio, viskas – dieviško plano dalis, tad
kas benutiktų, reikia priimti. Teisingai gyventi – reiškia priimti savo likimą be didelių pergyvenimų (indiferentiškai), net jei
tas likimas reiškia kančią. Materialios vertybės nėra vertingos, nes gali būti prarastos labai lengvai. Vienintelė vertybė –
susitaikymas. Gyvenimo džiaugsmas turi kilti iš žinojimo, kad esi didesnio plano dalis, net jei tas planas atskiram asmeniui
ir nesuprantamas. Asmeninė laisvė apsiriboja vieninteliu pasirinkimu – laikytis dieviško plano, ar ne. Tokios pažiūros gana
prieštaringos, nes kyla klausimas – kaip žmogus gali laisvai pasirinkti, jei Visata yra determinuota iš anksto? Šios
problemos stoikai neišsprendė, kaip ir Krikščionybė vėlesniais laikais (jei viskas sukurta visagalio Dievo, kaip žmogus gali
rinktis tarp blogio ir gėrio?). Apskritai, blogio aiškinimas – silpniausia tiek stoikų, tiek ir krikščionių filosofijos vieta (jei
pasaulis sukurtas geram tikslui, kas atsakingas už blogį?).
Psichologinės pažiūros: Stoikai išskiria aštuonias sielos dalis: valdančioji sielos dalis (žmogaus protas, gyvūnų
instinktai) esanti galvoje, nuo jos eina septynios kitos dalys, išsisklaidžiusios kūne panašiai kaip aštuonkojo čiuptuvai.
Penkios iš sielos dalių siejasi su jutimo organais: klausa, lyta, uosle, rega ir skoniu. Dar viena sielos dalis siejasi su giminės
pratęsimo organais – tai atkuriančioji sielos dalis. Aštuntoji sielos dalis – pagal Zenoną-stoiką – balsas, susijusi su organais
dalyvaujančiais kalbant.
Stoikai išskyrė vidinį ir išorinį mąstymą. Vidinis protas – tai gebėjimas įvertinti esamą situaciją, ją nuspėti ir
atatinkamai elgtis, formuojasi pojūčių pagrindu. Išorinis mąstymas kaip garsi (išorinė) kalba, paverčia kalbiniu pagrindu
esančias mintis šnekamąja kalba. Buvo pastebėta, jog yra skirtumas tarp reiškinio, jį reiškiančio žodžio ir to, kas žodį
išreiškia. Taip filosofijoje atsirado žodžio reikšmės problema.
Stoikai apjungė siekius ir išgyvenimus, pavadindami visa tai afektais. Afektai – stiprūs, nenatūralūs, neprotingi
sielos judesiai. Jie išskyrė 26 afektus, kiekvienam pridėdami, kuo jis neprotingas, pvz. pasitenkinimas – neprotingas sielos
sužadinimas esant gėrybių, gedėjimas – neprotingas sielos susitraukimas nuo blogio pertekliaus. Taip pat jie išskyrė tris
afekto pasireiškimo pakopas: a) esant išoriniam dirginimui vyksta fiziologiniai pokyčiai; b) nesąmoningas vertinimas to kas
atsitiko ir kaip reikia reaguoti; c) turi įsikišti protas, tada protas gali neleisti potraukiui virsti afektu (apsvarsčius kas yra

10
 Psichologijos istorija | R.Pakrosnis, 2018
gera, kas ne) arba, jei protas silpnas, veikiamas prietarų ir neteisingų samprotavimų, tada įvyksta afektas. Afektai
nemoralūs, tačiau yra trys gerosios aistros: džiaugsmas, atsargumas ir valia.
Afekto įveikimo būdai:
1. kontroliuoti išorinį afekto pasireiškimą;
2. nedidinto afekto pasireiškimo pasitelkus vaizduotę;
3. neskubėti išreikšti afektą (pvz. ramiai suskaičiuoti iki l0);
4. kitur nukreipti dėmesį;
5. išsiaiškinti afekto priežastis.
Anot stoikų, charakteris – tai duotybė, kiekvieno asmens savitumas, atskiriantis vieno asmens poelgius nuo kito,
išreiškiantis kiekvieno žmogaus ypatingą požiūrį į pasaulį, save, kitus žmones. Vertingiausiomis charakterio savybėmis
stoikai laikė – drąsą, savitvardą, dvasios ramybę, teisingumą. Stoikai reikalavo iš žmogaus pilietinių, šeimyninių ir kitų
pareigų atlikimo. Išminčius gali paaukoti savo gyvenimą už draugus, tėvynę. Pagrindinis vaidmuo formuojant charakterį,
skiriamas dvasios grūdinimo pratimams, poelgiams ir herojų žygdarbių stebėjimui bei apmąstymui. Kiekvienas turi ir gali
išsiugdyti tvirtą charakterį. Žmogaus idealas stoikams – nepriklausomas nuo aplinkybių, autonomiškas, skirtingai nuo
krikščioniško žmogaus idealo, kuris ieško Dievo pagalbos.

Po ilgo Graikijos viešpatavimo ir trumpo Aleksandro Makedoniečio imperijos (Helenizmo periodo) gyvavimo, ėmė
plėstis Romos Respublika, vėliau tapusi Romos imperija (gyvavo maždaug tarp I ir V a.). Romos imperija, savo klestėjimo
laikais užėmusi teritorijas nuo Britų salų iki Artimųjų Rytų, kuriam laikui suteikė Vakarų Pasauliui sąlyginį stabilumą ir
gerovę. Tačiau, nors Romos imperijos žlugimu laikomi 476 m., kai buvo nuverstas imperatorius Romulas Augustas, jos
dezintegracija prasidėjo daug anksčiau – maždaug II a. Romėnams užkariavus Graikijos teritorijas, mokslo ir švietimo
centras iš Atėnų persikėlė į Aleksandrijos miestą (Egiptas), įkurtą Aleksandro Makedoniečio. Ten buvo įkurtas
universitetas ir Didžioji Aleksandrijos biblioteka, laikyta vienu iš Senojo Pasaulio stebuklų (saugojo apie 250 000 leidinių).
Aleksandrijoje buvo vystomi daugelis Graikijos laikotarpio mokslų (dirbo Euklidas, Archimedas, Ptolemėjas). Buvo įkurta
ir anatomijos mokykla, imta pjaustyti žmogaus ir gyvūnų kūnus, atrasti juntamieji ir judinamieji nervai, tyrinėjama nervų
sistemos veikla ir funkcijos. Tiesa, vėliau, užkariavę Egiptą, romėnai uždraudė eksperimentus su nuteistaisiais ir kūnų
pjaustymą.
Nors romėnai buvo įgudę amatininkai, sukūrė daugybę technologinių stebuklų (akvedukai, pirtys, keliai, karo mašinos
ir t.t.), jiems mažai rūpėjo formalus mokslas (gamtos prigimties, sielos veikimo analizė). Nors jie saugojo Graikų palikimą
(Platono, Aristotelio ir kitų klasikų darbai buvo verčiami į lotynų k.), o Romos turtuolių vaikai studijavo Aleksandrijoje,
tačiau didelio intereso vystyti filosofiją nebuvo. Romėnų nuomone, mokslas turėjo būti praktiškas ir tarnauti žmonių
poreikiams, o abstraktūs filosofiniai apmąstymai konkrečios apčiuopiamos naudos neduoda. Tokiu būdu, mokslas labai
greitai degradavo. Išimtis buvo gal tik medicina (nes naudinga, gydant karius). Pvz., GALENAS (130-200 m.), išėjęs
mokslus Aleksandrijoje, būdamas imperatoriaus Marko Aurelijaus asmeniniu gydytoju, turėjo galimybę gydyti gladiatorius
ir pjaustyti gyvūnų kūnus (tai buvo uždrausta). Remdamasis savo stebėjimais ir Arisotelio filosofija, rašė apie anatomiją ir
fiziologiją, nervų sistemos veikimą ir mechanizmus. Jo darbai ir gydymo metodai buvo naudojami Vakaruose iki pat XVII
a. Vienas iš jo nuopelnų – jis Hipokrato idėją apie organizmo skysčius, pritaikė žmonių charakteriui/temperamentui
aiškinti, susiedamas charakterio bruožus su atitinkamu organizme dominuojančiu skysčiu (sangvinikas, cholerikas,
melancholikas, flegmatikas). Jis parašė veikalą apie sielos aistrų diagnozavimą ir gydymą, kuriame, pvz., siūlė asmeninį
konsultavimą emocinėms problemoms spręsti, aprašė „meilės ligos“ simptomus (padidėjęs pulsas ir padažnėjęs širdies
ritmas).

3.4. PSICHOLOGIJOS IDĖJOS ANTIKOS PABAIGOJE

Vėlesniais laikais, kai Romos imperijos pamatai ėmė drebėti (lėtas imperijos byrėjimas prasidėjo maždaug II a.:
susiskaldymas, biurokratija, barbarų puldinėjimai), užėjo neramūs ir nesaugūs laikai. Nykstant moksliniam-filosofiniam
požiūriui, visuomenė ėmė dairytis naujos filosofijos, kuri galėtų suteikti ramybę neramiais ir nestabiliais laikais. Daugelio
užuovėjos beieškančiųjų akys nukrypo į dangų. Tarp imperijos gyventojų ėmė populiarėti magija, Rytų mistinės-religinės
pasaulėžiūros (Judaizmas, Zaraostrizmas), idealistinės filosofijos mokyklos. Antikos laikotarpio vertybes (herojiškumas,
grožio kultas, saikingumas naudojantis visais gyvenimo malonumais, blaivus protas, aiškus mąstymas, tarnavimas valstybei
ir visuomenei) pakeičia kitos. Nauji iškilę klausimai: kaip išsilaisvinti nuo gyvenimo sunkumų, atsiriboti nuo baisaus ir
neprognozuojamo pasaulio. Tokia padėtis paruošė dirvą naujai religijai (krikščionybei), kuri kaip tik ir žadėjo išsigelbėjimą
nuo visų gyvenimo vargų po mirties. Tačiau dar prieš Romos imperijoje įsigalint Krikščionybei, atsirado daug Platono
pasekėjų, o jo idėjos buvo vystomos toliau. Gimė Neoplatonizmas, savyje apjungęs Platono filosofijos mistinius elementus
ir Judaizmo idėjas. Neoplatonizmo judėjimas labai smarkiai paveikė ankstyvuosius krikščionis ir krikščioniškuosius
filosofus, apie kuriuos kalbama kitoje temoje.

NEOPLATONIZMAS
Tai paskutinis Platono idėjų vystymo etapas, kai atsirado visa eilė filosofinių mokyklų, paremtų Platono Dialogų
nagrinėjimu ir jo mokymo sisteminimu.
Pavyzdžiui, FILO IŠ ALEKSANDRIJOS (25 m.pr.m.e. – 50 m.), kuris buvo vadinamas Žydų Platonu, savo
filosofijoje, kaip ir Platonas teigė, kad siela, pati būdama dieviškos prigimties (Dievo dalimi), yra įkalinta kūne, kuris yra
žemiškas, mirtingas, žemesnės prigimties. Gyvenimo eigoje siela gali arba pakilti virš žemiško juslinio patyrimo ir priartėti
11
 Psichologijos istorija | R.Pakrosnis, 2018
prie dieviškos šviesos, arba paskęsti žemiškame patyrime ir nutolti nuo dieviškos šviesos. Jis teigė, kad nei juslinis
patyrimas, nei mąstymas negali priartinti prie tiesos žinojimo, nes vienintelis tiesos šaltinis – Dievas. Tad tiesos pažinimas
galimas tik išgryninus protą medituojant, transe ar sapnuojant. Išgrynintas protas gali susilaukti dieviškos malonės ir
nušvisti dieviškoje šviesoje. Taigi, atsiranda nauja idėja, kurios nebuvo Antikoje, jog tiesa pažįstama ne juslėmis, ne
mąstymu, bet suteikiama Dievo apreiškimu, kuris gali aplankyti tik apsivaliusią ir nuo kūniškumo atsiribojusią sielą/protą.
Be to, šioje filosofijoje, siela – ne Gamtos, bet Dievo dalis.

PLOTINAS (205 – 270m.) – tikriausiai labiausiai žinomas Neoplatonistas (taip pat mokėsi Aleksandrijoje). Kaip ir
Platonas, tikėjo sielos įkalinimu kūne, kuri gyvenimo metu gali arba panirti į kūnišką patyrimą, arba pakilti į dvasinį
lygmenį, išsivaduoti ir susilieti su Pasaulio siela. Tai įmanoma transcendentinių ritualų (meditacijos, transo, sapnų)
pagalba. Taip tuo tikėjo, kad menkai rūpinosi savo paties kūnu – mažai valgė, susilaikė nuo lytinių santykių, neteikė
reikšmės asmeninei higienai. Teigė, kad Visata sutvarkyta hierarchiškai: aukščiau visko yra Jis (the One)/Dievas – visa ko
pirminis ir amžinas šaltinis, iš kurio kyla Protingoji Siela (tai Jo atspindys arba idėjos Jo prote), iš šios atsiranda Siela
(psyche) (fizinio pasaulio priežastis), iš kurios gimsta Materija (Gamta). Vadinasi žmogus – Jo (Dievo) atspindys. Kaip ir
Platonas tikėjo, kad fizinis pasaulis – netobulas dieviškojo pasaulio atspindys, tačiau jo taip nemenkino. Manė, kad fizinis
pasaulis gali būti grožio šaltinis, nors laikinas ir ne toks tobulas, kaip dvasinis. Tikroji tiesa gali būti pažinta tik bandant
suvokti dvasinio pasaulio (Protingosios sielos lygmens) idėjas arba retais atvejais, patyrus mistinį susiliejimą su Juo.
Pažinimą Plotinas aiškino taip: objektas veikia jutimo organus, o tie veikia Protingąją Sielą, kuri (at)kuria objekto
kokybę, tekstūrą, spalvą, skonį, kvapą ir pan. Taigi, mes suvokiame ne objektą, o jo psichinę reprezentaciją. Atmintis
nesusijusi su kūnu, o priklauso nuo Protingos Sielos, kurioje užrašomi buvę įvykiai. Kūnas ir siela negali vienas kito
paveikti. Mąstymas ir samprotavimas, taip pat už fizinio kūno ribų, nors gali sukelti tokius jausmus, kaip pyktis.
Nors pats jis nebuvo krikščionis, Plotino ir kitų Neoplatonistų mintys apie aukščiausiąjį kūrėją, sielą, kaip Jo
dalelę, kūno nevertingumą ir t.t. labai stipriai paveikė tiek ankstyvosios krikščionybės filosofus (pvz. Šv. Augustiną), tiek
musulmonų mąstytojus, kurie, kaip vėliau pamatysime, išsaugojo ir vystė Antikos palikimą, o taip pat turėjo įtakos vėlesnių
autorių pažiūroms (pvz., Berkeley‘ui).

Naudota literatūra:
• Boeree, C.G. The history of psychology. (e-knyga: http://webspace.ship.edu/cgboer/historyofpsych.html)
• Greenwood, J.D. (2009). A conceptual history of psychology. NY: McGraw-Hill international edition
• Hergenhahn, B.R., Henley, T.B. (2014). An introduction to the history of psychology (7th ed.). Belmont: Wadsworth
Cengage Learning
• Martišius, V. Psichologijos istorijos paskaitų konspektai (nepublikuoti).
• Pauliukevičiūtė, K. Psichologijos istorijos paskaitų konspektai (nepublikuoti).
• Plečkaitis, R. Psichologijos istorijos paskaitų konspektai (nepublikuoti).

12