Emmanuelis Levinas gimė 1906 m. sausio 12 d. Kaune. Mokėsi Charkove ir Kaune (čia jis baigė gimnaziją). 1923 m.

įstojo į
Strasbūro universitetą, 1927 m. pradėjo studijuoti fenomenologiją pas etiką ir protestantų teologą Jeaną Heringą. 1927/1928 m. m.
studijavo Freiburgo (Breisgau) universitete, dalyvavo Edmundo Husserlio seminare. 1930 m. studijas tęsė Sorbonoje, vadovaujamas
Jeano Wahlio, lankėsi Gabrielio Marcelio šeštadienio diskusijose, į kurias rinkdavosi to meto Paryžiaus filosofijos avangardas. Karo
metu Levinas pakliuvo į karo belaisvių koncentracijos stovyklą Vokietijoje. Po karo gilinosi į talmudiškąją raštiją ir rabiniškąją
tradiciją. 1946–1963 m. vadovavo l'École Normale Israélite Orientale Paryžiuje, nuo 1947 m. dėstė Filosofijos institute, 1964–1976
m. profesoriavo Puatjė, Paryžiaus universitetuose. Išgarsėjo 1961 m. pasirodžius knygai „Totalybė ir begalybė“ ( Totalité et Infini),
tapdamas žymiausiu Prancūzijos etiku. Mirė 1995 m. gruodžio 25 d. Paryžiuje.
Levino filosofavimas formavosi Husserlio fenomenologinio metodo pagrindu. Kartu jis pritarė Martinui Heideggeriui, kritikavusiam
Husserlio transcendentalinį idealizmą ir reikalavusiam apmąstyti pačią būtį. Vis dėlto Heideggerio ontologija Levino nepatenkino –
jis mėgino kurti alternatyvą Heideggerio būties apmąstymui, kitaip apmąstyti žmogaus būtį pasaulyje. Filosofas pasisakė prieš
privilegijuotą „būties mokslo“ padėtį ir ontologijai priešpriešino metafiziką, kurią glaudžiai susiejo su etika. Šios sąsajos
interpretavimas – pagrindinė jo darbų temą. Užuot grindęs etiką metafizika, Levinas metafiziką mėgina rekonstruoti etikos pagrindu.
„Pamatinis patyrimas, suponuojamas paties objektyvaus patyrimo, – Kito žmogaus patyrimas. <...> Taip pat kaip Begalybės idėja
peržengia kartezijietiškojo mąstymo ribas, Kitas yra neproporcingas Aš galiai ir laisvei. Kito žmogaus ir Aš disproporcija kaip tik yra
moralinė sąmonė. Moralinė sąmonė – ne vertybių patyrimas, bet priėjimas prie išorinės būties, prie patyrimo“ ( Les philosophes
Français d'Aujourd'hui par Eux – mêmes. Paris, 1963, p.327–328). Pasak Levino, Vakarų filosofija nenuosekliai skyrė Aš ir Kitą, nes
ji suponavo nepriklausomo stebėtojo, mąstytojo, sutampančio su pačiu mąstymu, arba protu, požiūrį. Pastarasis pažeidžia Kito
radikalią kitokybę (alterité), jo išorybę (exteriorité), paversdamas jį Tuo pačiu (le Même). Radikali kitokybė apskritai negali būti
mąstoma ir kaip tik todėl neprieinama ontologijai. Ji gali pasirodyti tiktai per kito žmogaus raišką („apreiškimą“) man. „Veidas yra ta
tikrovė par excellence, kurioje būtis reiškiasi ne savo savybėmis, bet pati, tvirta ir neįveikiama, dalyvauja savo raiškoje, kurioje ji yra
χαυ'αυτο“ (Ten pat, p.328). Tikroji žmonių bendrumo plotmė yra diskursas – santykis su kitu žmogumi kaip su pašnekovu.
Pateikiami septyni skyreliai iš E. Levino knygos „Totalybė ir begalybė“. („Gėrio kontūrai. Iš XX a. užsienio etikos“, Vilnius; Mintis,
1989 m., p. 298–319.)