Andrzej Sapkowski

KRIKŠTAS UGNIMI
Fantastinis romanas
 ANDRZEJ SAPKOWSKI -
NEABEJOTINAS
EUROPOS FANTASTIKOS LYDERIS!!

Visą raganiaus Geralto epopėją sudaro

šios knygos:

1. RAGANIUS
(PASKUTINIS NORAS ir LIKIMO KALAVIJAS)
2. ELFŲ KRAUJAS
3. PANIEKOS METAS
4. KRIKŠTAS UGNIMI
5. KREGŽDĖS BOKŠTAS
6. EŽERO VALDOVĖ
 Brokilono driadžių išgydytas raganius Geraltas
nusprendžia ieškoti be žinios dingusios Cirilės.
Lydimas ištikimojo trubadūro Vėdryno,
temperamentingosios lankininkės Milvos, juodojo
Nilfgardo riterio bei kitų pakeleivių, Geraltas joja
link šventojo druidų ąžuolyno, kur turėtų sužinoti,
kokius dar išbandymus jam, Cirilei ir Jenefer pasiųs
atšiaurus likimas...
 Iš lenkų kalbos vertė VIDAS MORKŪNAS

Serija "J.R.R.Tolkieno mokiniai"

6 tomas. Serija įkurta 2005 m.
Andrzej. Sapkowski - CHRZEST OGNIA Warszawa, SuperNOWA, 1998
Copyright © 1995 by Andrzej Sapkowski
Cover art copyright © 2006 by Todd Lockwood
Vertimas į lietuvių kalbą © leidykla "Eridanas", 2006
Elektroninė versija © Knygute.lt, 2011
Through these fields of destruction
Baptisms of fire
I’ve watched all your suffering
As the battles raged higher
And though they did hurt me so bad
In the fear and alarm
You did not desert me
My brothers in arms…

"Dire Straits"
 Tuomet būrėja tarė raganiui: “Šit ką tau patarsiu
geležiniais batais aukis, imk geležinę lazdą. Geležimi
avėdamas trauk į pasaulio kraštą, kelią lazda tikrink,
ašaromis šlakstyk. Eik per ugnį ir per vandenį,
nesustok ir atgalios nesidairyk. O kai kurpes jau visai
nudrengsi ir geležinę lazdą sudilinsi, kai nuo vėjo ir
kaitros akys taip pasaus, kad nė ašarėlės jose
nebeliks, tuomet pasaulio krašte rasi tai, ko ieškai, ir
tai, ką myli. Gal.”
Ir ėjo raganius per ugnį, per vandenį, ir atgalios
nesidairė. Tik geležinėmis kurpėmis neapsiavė,
geležinės lazdos neėmė. Pasiėmė tik savo raganišką
kalaviją. Nepaklausė būrėjos. Ir gerai padarė, mat
buvo tatai piktoji būrėja.

Floranas Delanua,
“Pasakos ir padavimai”
 PIRMAS SKYRIUS

Krūmuose klegėjo paukščiai.

Griovos šlaitai buvo tirštai prižėlę gervuogių ir
raugerškių - tikras rojus vaikus perėti ir sočiai misti, tad
nieko keista, kad sparnuočių čia knibždėte knibždėjo.
Įnirtingai treliavo žaliukės, čiauškėjo čimčiakai ir
devynbalsės, kas kelios akimirkos - pink pink - skardeno
kikiliai. Kikilis lietų pranašauja, pamanė Milva ir nejučia
žvilgtelėjo į dangų. Šis buvo giedras. Bet kikiliai
visuomet pranašauja lietų. Drėgmės jau iš tiesų verkiant
reikia.
Tokia slaptavietė - tiesiog priešais įdaubos žiotis -
idealiai tiko pasalai, ypač čia, Brokilone, tikroje žvėrių
irštvynėje. Didžiuliuose plotuose viešpataujančios
driadės medžiodavo itin retai, o žmogus čionai įžengti
ryždavosi dar rečiau. Mėsos ar kailio užsigeidęs
medžiotojas pats tapdavo medžioklės grobiu.
Įsibrovėliams Brokilono driadės būdavo negailestingos.
Kadaise Milva tai patyrė savo kailiu.
Ko jau ko, o žvėrių Brokilone išties netrūko. Vis dėlto
Milva štai jau dvi valandas tūnojo pasaloje, o šauti kol
kas taip ir nebuvo į ką. Medžioti klajojant nevertėjo net
mėginti - ištisus mėnesius užsitęsusi sausra miško
paklotę padengė žagarais bei lapais, kurie treškėdavo
sulig kiekvienu žingsniu. Tokiomis sąlygomis sėkmės ir
grobio buvo galima tikėtis nebent tykant pasaloje.
Ant lanko rago nutūpė drugys admirolas. Milva jo
nenubaidė. Stebėdama, kaip jis išskleidžia ir vėl
suglaudžia sparnelius, tuo pačiu apžiūrinėjo neseniai
įsigytąjį lanką, kuriuo vis dar negalėjo atsidžiaugti. Ji
buvo puiki lankininkė ir gerą ginklą vertinti mokėjo. O šis
buvo geriausias iš geriausių.
 Per gyvenimą Milva turėjo daug lankų. Mokėsi šaudyti
iš paprasčiausių uosinių ir kukmedinių, bet, kai išbandė
refleksinius, klijuotus driadžių ir elfų lankus, pirmųjų
greitai atsisakė. Refleksiniai buvo trumpesni, lengvesni,
patogesni ir - dėl medienos bei žvėrių sausgyslių
sluoksnių derinio - kur kas “greitesni” už kukmedinius; iš
elfo lanko paleista strėlė taikinį pasiekdavo daug
greičiau, be to, lėkšta trajektorija, kas gerokai
sumažindavo tikimybę, kad strėlę nuneš vėjas.
Geriausius tokio keturių lenkimų ginklo egzempliorius
elfai vadino zefhar, mat lankas išlenktomis šakomis ir
ragais forma priminė šią runą. Zefarais Milva naudojosi
gerus keletą metų ir nė nesitikėjo rasti dar tobulesnį
lanką.
Vis dėlto galiausiai rado. Ne kur kitur - Cidario Jūrų
Turguje, garsėjančiame turtinga keistų retenybių, suvežtų
iš tolimiausių pasaulio kertelių, iš visur, kur tik
nuplaukdavo kogos ir galeonai, pasiūla. Kai tik galėdavo,
Milva lankydavosi turguje ir apžiūrėdavo užjūrio lankus.
Ten ji ir įsigijo ginklą, kuris, kaip tikėjosi, turėjo tarnauti
daugelį metų - zefarą iš Zerikanijos, sutvirtintą šlifuotu
antilopės ragu. Tas lankas atrodė tobulas. Vienerius
metus. Mat po metų ant to paties pirklio prekystalio ji
išvydo tikrą stebuklą.
Lankas buvo atvežtas iš tolimos Šiaurės. Šešiasdešimt
dviejų colių korpusas, puikiai subalansuota
raudonmedžio rankena, laminuotos šakos iš brangios
medienos, virintų sausgyslių ir banginio kaulo sluoksnių,
klijuotų spirale. Nuo kitų ant prekystalio išdėliotų
kompozicinių lankų šis skyrėsi ne tik konstrukcija, bet ir
kaina - kaip tik ji ir patraukė Milvos dėmesį. Paėmusi
ginklą į rankas ir išbandžiusi, šaulė nedvejodama ir
nesiderėdama sumokėjo tiek, kiek pirklys prašė. Keturis
šimtus Naujamiesčio kronų. Suprantama, tokios
pasakiškos sumos ji su savim neturėjo - teko paaukoti
zerikaniškąjį zefarą, ryšulį sabalų kailiukų ir nuostabaus
darbo elfišką medalioną - koralo spalvos kamėją upinių
perlų apsode.
Užtat gailėtis jai neteko. Niekada. Lankas buvo
neįtikėtinai lengvas ir idealiai taiklus. Kompozicinėse
šakose, nors ir ne itin ilgose, slypėjo galinga jėga. Šilko ir
kanapių pluošto templę, pritvirtintą prie grakščiai
užlenktų ragų, įtempus per dvidešimt keturis colius,
šūvio galia pasiekdavo penkiasdešimt penkis svarus.
Tiesa, būta net aštuoniasdešimties svarų šūvio galios
lankų, bet Milva manė, kad tai jau perviršis. Strėlė,
paleista iš jos banginio kaulo penkiasdešimt penkiukės,
du šimtus pėdų nuskriedavo tarp dviejų širdies tvinksnių,
šimto žingsnių nuotoliu paklodavo elnią, o žmogų, jei tik
ne šarvuotas, perverdavo kiaurai. Stambesnius už elnią
žvėris ir sunkiaisias šarvais apsitaisiusius žmones Milva
medžiodavo retai.
Drugys nupleveno. Krūmuose vis dar pinksėjo kikiliai.
Šauti vis dar nebuvo į ką. Milva pečiu atsirėmė į pušies
kamieną ir nugrimzdo į prisiminimus. Šiaip, kad
neprailgtų laukti.

Su raganiumi pirmą kartą susidūrė liepos mėnesį,

praslinkus dviem savaitėms po įvykių Thaneddo saloje ir
karo Dol Angroje pradžios. Nebuvusi Brokilone keliolika
dienų, Milva tąsyk vėl grįžo ten - atlydėjo Scoia‘tael
būrio, mėginusio prasmukti į karo liepsnose skendintį
Aedirną ir sumušto Temerijoje, likučius. Voverės ketino
prisidėti prie sukilusių Dol Blathanno elfų. Bet neišdegė,
o jei ne Milva, galą būtų gavę visi. Savo laimei, jie sutiko
šaulę, o per ją susirado prieglobstį Brokilone.
Vos atjojusi sužinojo, kad Col Serrajuje jos laukia Aglė,
nori skubiai pasimatyti. Milva šiek tiek nustebo. Aglė
buvo Brokilono gyduolių vyresnioji, o gili Col Serrajaus
dauba su daugybe karštųjų versmių ir urvų - gydykla.
Šaulė nuėjo į daubą manydama, kad ten gydomas koks
nors elfas, kuriam prireikė tarpininko susisiekti su savo
būriu. Išvydusi sužeistą raganių ir sužinojusi, ko iš jos
norima, Milva mažne pašėlo. Išlėkė iš urvo
plevėsuodama plaukais ir visą įtūžį išliejo ant Aglės.
- Pamatė mane! Pamatė mano veidą! Ar bent supranti,
kas man dabar gresia?
- Ne, nesuprantu, - šaltai atrėžė gyduolė. - Tai
Gvinbleidas, raganius. Brokilono bičiulis. Jis čia jau
keturiolika dienų, nuo jaunaties. Prireiks dar daugiau
laiko, kol galės atsistoti ir normaliai vaikščioti. Jis trokšta
sužinoti, kas dedasi pasaulyje, bent ką nors - apie savo
artimuosius. Tik tu gali atnešti jam tokių žinių.
- Žinių iš pasaulio? Gal tu, piktdeive, proto netekai?! Ar
bent nutuoki, kas tame pasaulyje, už tavo ramaus miško
ribų, šiuo metu dedasi? Aedirne karas! Bruge, Temerijoje
ir Redanijoje suirutė, masinės gaudynės, tikras pragaras!
Thaneddo maištininkai persekiojami visur! Visur knibžda
šnipų ir an’givare - tik tarstelėk kokį netinkamą žodį, tik
susirauk, kur nedera, ir budelis požemyje kaipmat
paspirgins geležimi! Ir dar manai, kad aš eisiu uostinėti,
šniukštinėti, naujienų rankioti? Galvą po kirviu kišiu? Dėl
ko? Dėl kažkokio pusgyvio raganiaus? Kas jis man - gal
brolis? Agle, bene smegeninė tau prakiuro?!
- Jei tau knieti parėkauti, - kuo ramiausiai atrėžė driadė,
- eime giliau į mišką. Jam reikia ramybės.
Milva pati nepajuto, kaip atsigręžė į urvo angą, kur ką
tik matė sužeistąjį. Vyrutis tvirtas, dingtelėjo jai, nors
sulysęs, tikras gyslius... Galva balta, o pilvas plokščias
kaip jauniklio, regėt, su vargais bičiuliavosi, nei lašinukų,
nei alaus nematė...
- Buvo Thanedde, - tvirtino, ne klausė. - Maištininkas.
 - Nežinau. - Aglė patraukė pečiais. - Sužeistas. Jam
pagalbos reikia. Kitkas man nerūpi.
Milva pyktelėjo. Gyduolė mokėjo laikyti liežuvį už
dantų, tuo net garsėjo. Bet lankininkė pati buvo spėjusi
prisiklausyti rytinio Brokilono pakraščio driadžių pakilių
pasakojimų, tad apie pastarųjų dviejų savaičių įvykius
žinojo. Žinojo apie kaštonplaukę burtininkę, kuri
Brokilone materializavosi iš magiškojo švytėjimo, apie jos
atgabentą sužeistąjį sulaužytomis ranka ir koja.
Sužeistąjį, kuris paaiškėjo esąs driadžių pažįstamas
raganius, Gwynbleidd, Baltasis Vilkas.
Pasak driadžių, iš pradžių jos net nesumojo, ko griebtis.
Kraujais plūstantis raganius tai rėkė, tai alpo, Aglė be
paliovos keitė tvarsčius, burtininkė keikėsi. Ir verkė. Tuo
Milva nė už ką nenorėjo tikėti - kur girdėta, kad magė
verktų? Kiek vėliau iš Duen Kanelio atėjo Sidabraakės
Eitne, Brokilono šeimininkės, įsakymas. Burtininkę
išsiųsti, liepė Driadžių Miško valdovė. Raganių gydyti.
Ir gydė. Milva pati matė. Jis gulėjo urve, geldoje su
Brokilono magiškųjų šaltinių vandeniu; kojos, ištemptos
įtvaruose, buvo storai apvyniotos gydomojo vijoklio
conynhaelės ir purpurinės taukės atvašų autais. Jo
plaukai buvo balti tarytum pienas. Sąmonės neprarado,
nors tie, kuriuos gydo conynhaele, paprastai guli be
dvasios ir kliedi - jų lūpomis kalba magija...
- Na? - Jos mintis išblaškė abejingas gyduolės balsas. -
Tai kaip? Ką jam pasakyti?
- Kad eitų velnių velniop, - suniurzgė Milva ir timptelėjo
diržą, kurį svarino kapšas bei medžioklinis peilis. - Ir tu,
Agle, keliauk ten pat.
- Tavo valia. Nepriversiu.
- Tai jau tikrai. Nepriversi.
Lankininkė nesidairydama patraukė retų miško pušų
link. Pyko.
 Kas per pirmąją liepos jaunatį nutiko Thaneddo saloje,
Milva žinojo - Scoia‘tael apie tai šnekėjo
neužsičiaupdami. Per burtininkų suvažiavimą įsiplieskė
maištas, liejosi kraujas, lėkė galvos. Tuo pat metu
Nilfgardo pulkai sutartinai smogė Aedirnui ir Lyrijai,
prasidėjo karas. Temerijoje, Redanijoje ir Kaedvene visa
kaltė suversta Voverėms. Pirma, Scoia‘tael būriai,
atrodo, parėmė Thanedde sukilusius burtininkus. Antra,
regis, ne kas kitas, o kažkoks elfas ar puselfis stiletu
nusmeigė Vizimirą, Redanijos karalių. Taigi, nejuokais
įtūžę žmonės suskato velėti Voverėms kailį. Užvirė tikras
pragaras, elfų kraujas pasruvo upeliais...
Ė, pagalvojo Milva, gal ne šiaip sau šventikai plepa, kad
artinasi pasaulio pabaiga ir paskutinio teismo diena?
Pasaulis liepsnoja, žmogus ne tik elfui, bet ir žmogui -
vilkas. Brolis prieš brolį kelia peilį... Raganius painiojasi į
politiką, šliejasi prie maištininkų. Raganius, kurio
priedermė - tik klajoti po pasaulį ir galabyti žmonėms
kliudančias pabaisas! Nuo senų senovės nė vienas
raganius nesileisdavo painiojamas nei į politiką, nei į
kokias peštynes. Net pasakos esama apie paiką karalių,
kursai rėčiu vandenį nešiojo, zuikį norėjo skirti žygūnu, o
raganių - karvedžiu. O čia, še tau kad nori, raganiui,
sukilime prieš karalius sumaitotam, Brokilone tenka nuo
bausmės slapstytis. Pasaulio pabaiga, ką ir sakyti!
- Sveika gyva, Marija.
Ji krūptelėjo. Prie pušies stovėjo neaukšta driadė
sidabro spalvos akimis ir plaukais. Margaspalvės miško
sienos fone saulėlydis jos galvą apgaubė aureole. Milva
priklaupė ant vieno kelio, žemai nulenkė galvą:
- Būk pasveikinta, Valdove Eitne.
Brokilono šeimininkė už karninio dirželio užsikišo
auksinį pjautuvo formos peiliuką.
- Stokis, - paliepė. - Pasivaikščiosime. Noriu pasikalbėti.
 Juodvi ilgai žingsniavo šešėliuotu mišku, nedidukė
sidabraplaukė driadė ir aukštaūgė mergina pilkšvai
gelsvais plaukais.
- Seniai nesilankei Duen Kanelyje, Marija.
- Vis nėr kada, Valdove Eitne. Nuo Kaspino iki Duen
Kanelio kelias tolimas, o aš... Juk žinai.
- Žinau. Pavargai?
- Elfams reikia pagalbos. Štai, tavo įsakyta, ir padedu.
- Paprašyta.
- Iš tiesų. Paprašyta.
- Noriu ir dar kai ko paprašyti.
- Taip ir maniau. Raganius?
- Pagelbėk jam.
Milva sustojo, grįžtelėjo, staigiu judesiu nulaužė
trukdančią sausmedžio šakelę ir, pasukiojusi tarp pirštų,
numetė žemėn.
- Jau pusę metų, - prašneko tyliai, žiūrėdama driadei į
sidabrines akis, - kišu galvą pavojun, lydžiu į Brokiloną
elfus iš sutriuškintų būrių... Kai išsigydo žaizdas, atgauna
jėgas, vedu atgal... Ar to maža? Gal dar nepakankamai
nuveikiau? Kiekvieną tamsią jaunaties naktį traukiu į
kelią... Net saulės ėmiau bijoti - lyg koks šikšnosparnis ar
pelėda...
- Niekas nepažįsta miško takelių geriau nei tu.
- Tankumynuose nieko nesužinosiu. Atrodo, raganius
nori, kad rinkčiau naujienas, trinčiausi tarp žmonių. Jis -
maištininkas. Vos nugirdę jo vardą, an‘givare pastato
ausis. Man ir pačiai miestuose verčiau nesirodyti. O jeigu
kas atpažins? Dar nespėjo išdžiūti anas kraujas, dar gyvi
prisiminimai... Kraujo tada pralieta daug, Valdove Eitne.
- Nemažai. - Sidabrinės senosios driadės akys suspindo
ledu, žvilgsnis buvo neperprantamas. - Išties nemažai.
- Jeigu mane atpažins, pasodins ant mieto.
- Tu - apdairi. Atsargi ir budri.
 - Norint surinkti naujienas, kurių prašo raganius,
budrumą reikėtų pamiršti. Tektų klausinėti. O šiais laikais
būti smalsiu - pavojinga. Jei mane sučiups...
- Turi patikimų ryšių.
- ...sumaitos. Negyvai užkankins. Arba supūdys
Drakenborge...
- Ir esi man skolinga.
Milva nusisuko, prikando lūpą.
- Tataigi, - pripažino su kartėliu. - Šito ir norėdama
nepamirščiau.
Ji prisimerkė, stipriai sukando dantis, lūpos virptelėjo,
veidu ūmai perbėgo traukulys. It blausi, pamėkliška tos
nakties mėnesiena nušvito prisiminimai. Vėl atkuto
skausmas spąstų diržu suveržtoje kulkšnyje ir
plėšiamuose sąnariuose. Ausyse sušlamėjo staigiai
atsitiesiančio medžio lapai... Riksmas, aimana,
beprotiškas blaškymasis ir šleikštus siaubas, užplūdęs ją,
kai suvokė, kad neišsilaisvins... Riksmas ir siaubas,
girgždanti virvė, banguojantys šešėliai, siūbuojanti,
apsivertusi žemė, apsivertęs dangus, apsivertę medžiai,
skausmas, smilkiniuose pulsuojantis kraujas... O auštant
- iš visų pusių artėjančios driadės... Tolimas sidabrinis
juokas... Lėlytė ant virvelės! Supkis, supkis, mažutėle,
galvele žemyn... Jos pačios riksmas, tik kažkoks
svetimas, šaižus. O paskui - tamsa.
- Tikrai skolinga, - iškošė pro sukąstus dantis. - Taip,
tikrai. Juk aš - iš kilpos paleistas pakaruoklis. Regėt,
neišsimokėsiu, kol gyva.
- Kiekvienas turime kokių nors skolų, - atsiliepė Eitne. -
Toks jau tas gyvenimas, Marija Barring. Skolos ir kreditai,
įsipareigojimai, dėkingumas, atlygis... Priedermė ką nors
nuveikti kito labui. O gal ir savo? Juk, po teisybei,
visuomet mokame sau, ne kam kitam. Bet kokią skolą
grąžiname sau. Kiekviename mūsų tūno ir kreditorius, ir
skolininkas. Svarbu, kad jie būtų atsiskaitę. Ateiname į šį
pasaulį nugyventi tos kruopelytės mums skirto laiko,
pamažu prisidarome skolų, mokame jas. Sau. Savo labui.
Kad galiausiai neliktume neatsiskaitę.
- Tas žmogus tau artimas, Valdove Eitne? Tas...
raganius.
- Artimas. Nors nė pats to nežino. Grįžk į Col Serrajų,
Marija Barring. Nueik pas jį. Padaryk, ko paprašys.

Įdauboje sutreškėjo žabai, lūžo šakelė. Garsiai, piktai

sučeksėjo šarkos, švysčiodami baltomis uodegos
plunksnomis, į orą purptelėjo kikiliai. Milva sulaikė
kvapą. Pagaliau.
Ček ček, barėsi šarka. Ček ček ček. Vėl trekštelėjo
šakelė.
Medžiotoja pasitaisė iki blizgesio nutrintą gražaus
amželio odinę apsaugą ant kairiojo dilbio, riešą patogiai
atrėmė kilpoje, pritvirtintoje prie lanko rankenos. Iš
plokščios strėlinės, kabančios prie šlaunies, išsiėmė
strėlę. Senu papratimu patikrino jos antgalį ir plunksnas.
Šias pirkdavo mugėse - paprastai išsirinkdavo vieną iš
dešimties siūlomų - ir visada įtaisydavo pati. Daugumos
turguose siūlomų strėlių plunksnos būdavo per trumpos,
be to, pritvirtintos išilgai korpuso, o Milva pripažino tik
tokias strėles, kurių plunksnos įstatytos spirale ir ne
trumpesnės nei penkių colių.
Ji įtaikė templę strėlės įranton ir sutelkė žvilgsnį į
griovos žiotis, kur tarp kamienų žaliavo raugerškiai,
svarinantys raudonų uogų kekes.
Netoli išsilakstę kikiliai vėl pratrūko pinksėti. Eikš,
stirnele, mintimis ragino Milva, keldama lanką ir
įtempdama templę. Eikš. Aš pasiruošusi.
Bet stirnos nesirodė: slėniu patraukė klampynės, kur
susibėgantys šaltiniai maitino upelius, Kaspino intakus,
link. Iš griovos išniro tik vienas jaunas patinas. Gražus,
kokių keturių šimtų svarų. Kilstelėjo galvą, pakarpė
ausimis ir nusigręžęs į krūmus ėmė skabyti lapelius.
Stovėjo jis pasturgaliu į Milvą - geriau negali nė norėti.
Jei ne taikinį užstojęs kamienas, ji būtų šovusi
nedvejodama. Net pataikius į pilvą, strėlė jį pervertų ir
pasiektų širdį, kepenis ar plaučius. Pataikius į šlaunį,
perkirstų arteriją, tad žvėris netrukus vis tiek kristų.
Milva laukė neatleisdama templės.
Stirninas vėl pakėlė galvą, žingtelėjo iš už kamieno - ir
staiga atsisuko. Milva, templę įtempusi iš visų jėgų,
mintyse išsiplūdo. Šūvis iš priekio - nepatikimas: užuot
pervėrusi plaučius, strėlė galėjo pataikyti į pilvą. Milva
laukė, sulaikiusi kvapą, lūpų kampučiu jausdama sūroką
templės skonį. Štai ir dar vienas didžiulis, neįkainojamas
jos lanko privalumas: sunkesnio ar ne taip meistriškai
pagaminto ginklo negalėtų tiek ilgai laikyti įtempto -
pavargusi ranka nebebūtų tokia taikli.
Laimė, stirninas palenkė galvą, grybštelėjo iš samanų
styrančios žolės ir pasisuko šonu. Milva ramiai atsikvėpė,
nusitaikė į širdį ir atleido templę.
Bet taip ir neišgirdo sutrupinto krūtinkaulio
trekštelėjimo. Žvėris pašoko, vikstelėjo užpakalinėmis
kojomis ir dingo, lydimas sausų šakų traškesio bei lapų
šlamėjimo.
Milva sustingo ir kelis širdies tvinksnius stovėjo
suakmenėjusi tarytum marmurinė miškų deivės statula.
Tik nutilus visiems garsams garseliams, nuo skruosto
atitraukė dešinį delną ir nuleido lanką. Įsiminusi, kuria
kryptimi nubėgo žvėris, ramiai atsisėdo, nugara atsišliejo
į kamieną. Ji buvo patyrusi medžiotoja, nuo mažens
brakonieriaudavo ponų miškuose, pirmąją stirną paklojo
vienuolikos metų, pirmąjį elnią keturiolikšakį
(medžiotojui - neįtikėtinai geras ženklas) per
keturioliktąjį gimtadienį. Patirtis jai bylojo, kad niekad
nereikia skubėti vaikytis pašauto žvėries. Jei šovė iš
tikrųjų taikliai, stirninas turėjo kristi už dvidešimties
žingsnių nuo griovos žiočių - ne toliau. Jei nelabai taikliai
- o tokia prielaida neatrodė tikėtina - skuba tik viską
sugadintų. Nesunkiai sužeistas žvėris iš pradžių paniškai
bėgs, bet, jei jo netrikdysi, sulėtins žingsnį. O
persekiojamas ir baidomas dums it akis išdegęs už
devynių girių, devynių kalnų.
Tad ji turėjo gerą pusvalandį. Įsikando nuskintą žolės
stiebelį ir susimąstė. Vėl pasinėrė į prisiminimus.

Kai po dvylikos dienų grįžo į Brokiloną, raganius jau

vaikščiojo. Pastebimai vilko koją, šlubavo, bet vis dėlto
vaikščiojo. Milva nesistebėjo - buvo girdėjusi apie
stebuklingas gydomąsias miško vandens ir augalo,
vadinamo conynhaele, savybes. Žinojo ir Aglės
sugebėjimus, ne kartą matė, kaip greitai pasveiksta
sužeistos driadės. O ir kalbos apie neregėtą raganių
gajumą bei ištvermę, matyt, ne iš piršto laužtos.
Vis dėlto į Col Serrajų vos grįžusi ji nesiskubino, nors
driadės vis užsimindavo, kaip nekantriai laukiąs
Gvinbleidas. Delsė tyčia, mat širdo dėl primestos jai
misijos ir norėjo tai parodyti. Pirmiausia palydėjo į
stovyklą Voverių būrio elfus. Neskubėdama papasakojo,
kaip sekėsi žygyje, perspėjo driades apie žmonių
rengiamą sienos blokadą palei Kaspiną. Tik po to, kai
raganių jai priminė kokį trečią kartą, Milva išsimaudė,
persirengė ir nuėjo pas jį.
Jis lūkuriavo prie kedrų, augančių laukymės pakraštyje.
Vaikštinėjo, protarpiais spyruokliuodamas pritūpdavo, vėl
atsistodavo. Veikiausiai tai buvo Aglės išrašyta gydomoji
mankšta.
- Kas naujo? - paklausė raganius, kai tik jiedu
pasisveikino. Šaltukas jo balse Milvos neapgavo.
 - Karas, regėt, baigiasi, - atsakė ji, gūžtelėjusi pečiais. -
Šnekama, kad Nilfgardas šluote nušlavė Lyriją ir Aedirną.
Verdenas pasidavė, o Temerijos karalius susičiulbėjo su
Nilfgardo imperatoriumi. Elfai Gėlių Slėnyje įkūrė
karalystę. Bet Scoia‘tael iš Temerijos ir Redanijos ten
nepersikėlė. Po šiai dienai kaunasi...
- Ne tai man rūpėjo.
- Ne tai? - ji apsimetė nustebusi. - Ak, iš tiesų. Taip, į
Dorianą, kaip buvai prašęs, užsukau, nors ir teko
prisidurti gerą galą kelio. O vieškeliuose nūnai nesaugu...
Ji nutilo, pasiraivė. Šįsyk raganius jos nebeskubino.
- Ar tas Kodringeris, - pagaliau vėl prašneko Milva, -
kurį prašei aplankyti, buvo tavo draugas?
Raganiaus veide nė raumenėlis nevirptelėjo, bet šaulė
susigaudė, kad jis išsyk viską perprato.
- Ne. Ne draugas.
- Tai gerai, - nerūpestingai tęsė ji, - mat nebėra gyvo.
Sudegė su visa savo buveine, liko tik kaminas ir gal pusė
fasado sienos. Doriane netyla gandai. Vieni sako, kad
Kodringeris raganavo, virdavo nuodus, kad buvo
susidėjęs su velniu, štai pragaro ugnis jį ir prarijo. Kiti
šneka, kad įkišo nosį ir nagus kur nedera, ką, beje,
nuolatos ir darydavo. Kažkam tai nepatiko, tad jį patį
nudobė, o pėdsakus sunaikino ugnimi. O tu ką manai?
Atsakymo Milva nesulaukė, papilkėjusiame veide
neišvydo nė ženklo emocijų. Tad kalbėjo toliau - taip pat
kandžiai, arogantiškai.
- Įdomu štai kas: mirtis Kodringerį ištiko ir gaisras
įsiplieskė per pirmąją liepos jaunatį, tuo pat metu, kai
Thaneddo saloje kilo sumaištis. Kad ir ką sakytum,
atrodo, kažkas susigaudė, jog Kodringeris apie maištą
žino svarbių detalių ir paklaustas gali jas iškloti. Štai tas
kažkas ir pasistengė amžiams užsiūti jam burną, prikirpti
liežuvį. Ką pasakysi? Ė, matau, kad nieko. Šnekėti tu
nelinkęs! Tuomet pasakysiu aš: pavojingi tie tavo
reikaliukai, tie šniukštinėjimai ir kamantinėjimai. Kas
nors gali panūsti, be Kodringerio, dar ir kitas burnas ar
ausis užsiūti. Štai ką manau.
- Atleisk, - pagaliau prakalbo jis. - Tavo tiesa. Įstūmiau
tave į pavojų. Užduotis buvo pernelyg...
- Pavojinga moteriai, ar ne? - Ji krestelėjo galvą, staigiu
judesiu atmetė nuo peties vis dar drėgnus plaukus. - Tai
norėjai pasakyti? Irgi mat galantiškas! Įsikalk į galvą:
nors myžant man ir reikia pritūpti, esu ne iš kelmo spirta!
Nemanyk, kad bailė, juk visai manęs nepažįsti!
- Pažįstu, - tyliai, ramiai atsakė jis, nepaisydamas nei
jos pykčio, nei šiurkštaus balso. - Tu - Milva. Lydi į
Brokiloną Voveres, padedi jiems pasprukti nuo
persekiotojų. Girdėjau apie tavo narsą. Vis dėlto
lengvabūdiškai, egoistiškai įklampinau...
- Niekus šneki! - šiurkščiai nutraukė ji. - Ne manimi, o
savimi pasirūpink. Ir mergaite!
Milva pašaipiai šyptelėjo. Mat šįsyk jo veidas jau
persimainė. Ji tyčia patylėjo, laukdama klausimų.
- Ką žinai? - paklausė raganius. - Ir iš ko sužinojai?
- Tu pažinojai Kodringerį. - Ji prunkštelėjo ir išdidžiai
pakėlė galvą. - Bet ir aš kai ką pažįstu. Kai ką žvitriomis
akimis ir jautriomis ausimis.
- Prašau, kalbėk, Milva.
Dar kiek patylėjusi ji ėmė pasakoti.
- Po maišto Thanedde košė užvirė visur. Prasidėjo
išdavikų gaudynės. Ir visokių atskalūnų, ir - ypač - tų
burtininkų, kurie stojo Nilfgardo pusėn. Kai kuriuos
sučiupo. Kiti dingo kaip į vandenį. Nereikia daug proto
susigaudyti, kur jie pasislėpė, po kieno sparneliu
užsiglaudė. Vis dėlto medžiojami buvo ne tik burtininkai
ir išdavikai. Thaneddo maištininkams padėjo Voverių
būrys, kuriam vadovavo garsusis Faoiltiarna. Jo irgi ieško.
Įsakyta informaciją apie Faoiltiarnos būrį iš kiekvieno
sučiupto elfo lupti kankinimais.
- Kas tas Faoiltiarna?
- Elfas, Scoia‘tael. Nedaug esama tokių, kurie žmonėms
būtų įsipykę taip kaip jis. Už jo galvą paskirtas didžiulis
atlygis. Bet ieškoma ne tik Faoiltiarnos. Kažkokio
nilfgardiečio riterio, pabuvojusio Thanedde, - taip pat. O
dar...
- Sakyk.
- An‘givare klausinėja apie raganių vardu Geraltas iš
Rivijos. Ir apie mergaitę vardu Cirilė. Šiuodu įsakyta imti
gyvus. Įsakymas besąlyginis: kad nei vienam, nei kitam
plaukas nuo galvos nenukristų, saga iš drabužio
neištrūktų. Tai bent brangus esi jų širdžiai, jei jau taip
rūpinasi tavo sveikata…
Vos pažvelgusi jam į veidą, kuriame nežmoniškos
ramybės staiga nebeliko nė ženklo, Milva nutilo. Suvokė:
kad ir kaip stengėsi, įbauginti raganiaus nesugebėjo.
Bent jau savo kailiu jis tikrai nesirūpino. Staiga
lankininkė susigėdo.
- Na, ta medžioklė - tuščios pastangos, - pasakė jau
švelniau, bet vis dar su kreiva šypsenėle lūpose. -
Brokilone tu saugus. O mergaitės jie vis tiek nesučiups
gyvos. Apieškojo griuvėsius Thanedde, nuvirtusio
magiškojo bokšto liekanas... Ei, kas tau?
Raganius susverdėjo, atsirėmė į kedrą ir lėtai sudribo
papėdėje. Milva, išgąsdinta ūmai perbalusio jo veido,
atšlijo.
- Agle! Sirsa! Fauve! Greičiau čionai! Po šimts kipšų, gal
numirti susiruošei?! Ei!
- Nekviesk jų... Man viskas gerai... Kalbėk. Noriu
žinoti...
Ūmai Milva suprato.
 - Tuose griuvėsiuose nieko nerado! - išrėkė ir pati
baldama. - Nieko! Kiekvieną akmenį iščiupinėjo ir kerais
naudojosi, bet nerado…
Nusibraukė nuo antakių prakaitą, mostu sulaikė
atskubančias driades. Sugriebė sėdinčiam raganiui už
pečių, pasilenkė prie jo. Ilgi šviesūs jos plaukai užkrito
ant blyškaus jo veido.
- Neteisingai supratai, - paskubomis, ne itin rišliai bėrė
Milva, besiveržiančių žodžių sraute sunkiai rinkdamasi
tinkamus. - Tik norėjau pasakyti, kad... Supratai kaip tik
priešingai. Juk aš... iš kur galėjau žinoti, kad tu taip... Ne
tai norėjau pasakyti. Mergaitė... neras jos, mat dingo be
pėdsako, kaip anie burtininkai... Atleisk.
Jis tylėjo. Žvelgė į šalį. Milva prikando lūpą, sugniaužė
kumščius.
- Po trijų dienų iškeliauju iš Brokilono, - ilgai, labai ilgai
tylėjusi, ji prašneko švelniai. - Kai tik mėnuliukas ims
dilti, kai tik naktelės bus tamsesnės. Grįšiu po dešimties
dienų, gal ir anksčiau. Išsyk po Lamaso, pačioje rugpjūčio
pradžioje. Nesikamuok. Iš kailio išsinersiu, bet
iššniukštinėsiu viską. Jeigu apie tą panaitę kas nors ką
nors žino, žinosi ir tu.
- Ačiū, Milva.
- Palūkėk kokias dešimt dienų... Gvinbleidai.
- Mano vardas Geraltas. - Jis ištiesė ranką. Šaulė
nedvejodama ją paspaudė. Labai stipriai.
- Marija Barring.
Milva suprato, kad jos nuoširdumas įvertintas: raganius
padėkojo galvos linktelėjimu, lūpomis nuslydo šypsenos
šešėlis.
- Prašau, tik būk atsargi. Kai klausinėsi, neužšok ant ko
nereikia.
- Manimi nesirūpink.
- Tavo informatoriai... Pasitiki jais?
 - Aš nepasitikiu niekuo.

- Raganius - Brokilone. Pas driades.

- Taip ir maniau. - Deikstra sunėrė rankas ant krūtinės. -
Bet gerai, kad pasitvirtino.
Jis valandėlę patylėjo. Lenepas apsilaižė lūpas.
Palaukė.
- Gerai, kad pasitvirtino, - mąsliai, lyg kalbėtų pats su
savimi, pakartojo Redanijos karalystės slaptųjų tarnybų
šefas. - Visada geriau žinoti, nei spėlioti. Ak, jei taip dar
paaiškėtų, kad ir Jenefer kartu su juo... Lenepai, ar
burtininkė ne ten?
- Ką? - krūptelėjo agentas. - Ne, šviesybe. Ne ten. Ką
įsakysite? Jeigu pageidaujate gyvo, išviliosiu jį iš
Brokilono. O jei jums labiau prie širdies negyvas...
- Lenepai, - Deikstra dėbtelėjo į agentą ledinėmis,
blausiai mėlynomis akimis. - Nebūk toks stropuolis. Mūsų
profesijoje per didelis uolumas niekada nepasiteisina.
Užtat įtartinai atrodo visada.
- Pone, - Lenepas pablyško, - aš tik...
- Žinau. Tu tik paklausei, ką įsakysiu. Įsakau: raganių
pamiršk.
- Klausau. O ką daryti su Milva?
- Ir ją pamiršk. Kol kas.
- Klausau. Galiu eiti?
- Eik.
Agentas išėjo ir atsargiai, pamažėliais, uždarė
ąžuolines duris. Deikstra ilgai tylėjo, žvelgė į suverstus
ant stalo žemėlapius, laiškus, skundus, kvotos
protokolus, mirties bausmės nuo-sprendžius.
- Ori.
Sekretorius kilstelėjo galvą, sukosėjo. Neištarė nė
žodžio.
 - Raganius - Brokilone.
Oris Riuvenas dar kartą sukosėjo ir nejučia pažvelgė po
stalu, į šefo koją. Deikstra jo žvilgsnį pastebėjo.
- Teisingai. Šitai jam dar priminsiu, - suniurzgė. - Per jį
dvi savaites negalėjau vaikščioti. Teko nusižeminti prieš
Filipą - inkšdamas kaip šuo prašiau suknistų burtų, mat
kitaip po šiai dienai tebekibykštuočiau. Ką gi, pats kaltas,
kad jo neįvertinau. Blogiausia, kad negaliu atsiteisti,
prisikasti iki jo raganiškos subinės! Pats neturiu laiko, o
kitų juk nesiųsiu tvarkyti mano asmeninių reikalų! Juk
negaliu siųsti, Ori, tiesa?
- Khem, khem...
- Nekosėk. Žinau. Ak, po velnių, kaip maga ta valdžia!
Kaip knieti ja pasinaudoti! Kaip lengva užsimiršti, kai ji
tavo rankose! Bet sykį užsimirši, ir galo nebus… Ar Filipa
Eilhart vis dar Montekalve?
- Taip.
- Imk plunksną ir rašalinę. Padiktuosiu laišką Filipai.
Rašyk... Tai šunšūdis, negaliu susikaupti. Koks ten
suknistas triukšmas? Kas dedasi aikštėje?
- Studentai mėto akmenis į Nilfgardo ambasadoriaus
rezidenciją. Man regis, khem, khem, už tai jiems
sumokėjome.
- Aha. Gerai. Uždaryk langą. Tegul rytoj apmėto
nykštuko Džankardžio banko filialą. Atsisakė suteikti
informacijos apie sąskaitas.
- Džankardis, khem, khem, pervedė nemažą sumą į
karinį fondą.
- O... tuomet lai apmėto bankus, kurie nepervedė.
- Visi pervedė.
- Ak, koks tu, Ori, nuobodybė. Rašyk, diktuoju. Mylimoji
Fil, saule mano... Po šimts, vis nesusilaikau. Imk naują
lapą. Pasiruošęs?
- Taip, khem, khem.
 - Brangioji Filipa. Poniai Trisei Merigold turbūt rūpi, kaip
klojasi raganiui, kurį ji teleportavo iš Thaneddo į
Brokiloną. Beje, nuslėpė šį faktą net nuo manęs, tuo
didžiai įskaudindama. Bet nuramink ją. Raganius jaučiasi
puikiai. Jau net pradėjo iš Brokilono siuntinėti emisares -
ieškoti kunigaikštytės Cirilės, būtybės, kuri Tave taip
domina, pėdsakų. Mūsų bičiulis Geraltas veikiausiai
nežino, kad Cirilė Nilfgarde ruošiasi tuoktuvėms su
imperatoriumi Emyru. Man svarbu, kad raganius ramiai
sau sėdėtų Brokilone, todėl pasistengsiu, kad ši žinia jį
pasiektų. Parašei?
- Khem, khem, jį pasiektų.
- Iš naujos eilutės. Negaliu atsistebėti... Ori, kad tave
maras, bent kartą nušluostyk plunksną! Rašome Filipai,
ne kokiai ten karaliaus tarybai, laiškas turi atrodyti
estetiškai! Iš naujos eilutės. Negaliu atsistebėti, kodėl
raganius nemėgina susisiekti su Jenefer. Sunku patikėti,
jog tokia aistra, mažne prilygstanti apsėdimui, galėjo
taip ūmai užgesti, kad ir kokią politinę stovyklą būtų
pasirinkusi jo širdies dama. Kita vertus, jei kaip tik
Jenefer pristatė Cirilę Emyrui ir jei tai galima įrodyti,
mielai pasirūpinčiau, kad tokie įrodymai atsidurtų
raganiaus rankose. Problema išsispręstų savaime, nėmaž
neabejoju, o štai klastingoji juodaplaukė gražuolė anei
minutės nebegalėtų jaustis saugi. Raganius nemėgsta,
kai kas kiša nagus prie jo mergaitės, Arto Teranova tuo
įsitikino Thanedde. Norėčiau tikėti, Fil, kad Jenefer
išdavystės įrodymų tu neturi, kur ji slapstosi - nežinai.
Man būtų labai skaudu, jei paaiškėtų, kad nuo manęs
slepiama dar ir tai. Juk aš nuo tavęs neslepiu nieko… Ori,
ko juokiesi?
- Nieko, khem, khem.
- Rašyk! Aš neslepiu nieko, Fil, ir iš tavęs tikiuosi to
paties. Su gilia pagarba, et caetera, et caetera. Duokš,
pasirašysiu.
 Oris Riuvenas pabarstė lakštą smėliu. Deikstra atsisėdo
patogiau ir, sunėręs rankas ant pilvo, ėmė sukioti
nykščius.
- Toji Milva, kurią raganius siuntinėja šnipinėti... - vėl
prašneko. - Ką gali apie ją pasakyti?
- Ji, khem, khem, - sekretorius sukosėjo, - į Brokiloną
vedžioja Temerijos armijos sumuštų Scoia‘tael grupeles.
Jos lydimi elfai išvengia gaudynių, pasalų, miške
atsikvepia ir vėl telkiasi į kovinius būrius...
- Nekišk man to, ką visi ir šiaip žino, - pertraukė
Deikstra. - Milvos veikla man ne paslaptis, ketinu ja
pasinaudoti. Jei ne ši aplinkybė, seniai būčiau pakišęs ją
praryti temerams. Ką gali pasakyti apie ją pačią? Apie
Milvą kaip asmenį.
- Kilusi, man regis, iš kažkokio kaimo Aukštutinio
Sodeno užkampyje. Tikras vardas - Marija Barring. Milva -
pravardė, taip ją praminė driadės. Senąja Kalba reiškia...
- Žinau, - įsiterpė Deikstra. - Peslys.
- Jos giminė - medžiotojai nuo senų senovės. Miškiniai,
tankmę pažįsta kaip savo kišenę. Kai Barringo sūnų
sumaitojo briedis, senis miško amato išmokė dukrą. Jam
mirus, motina ištekėjo dar kartą. Khem, khem... Marija su
įtėviu nesutarė, pabėgo iš namų. Man regis, šešiolikos.
Patraukė į šiaurę, mito iš medžioklės, tik šit gadino jai
kraują baronų girininkai, pačią medžiojo ir pjudė lyg kokį
žvėrį. Tad ėmė brakonieriauti Brokilone, tuomet, khem,
khem, ją ir sučiupo driadės.
- Ir, užuot nudaigojusios, priglobė, - sumurmėjo
Deikstra. - Sava pripažino... O ji atsidėkojo. Sudarė
sutartį su Brokilono Ragana, senąja Sidabraake Eitne.
Marija Barring mirė, tegyvuoja Milva... Kiek ekspedicijų
sudorojo, kol anie iš Verdeno ir Kerako susizgribo? Tris?
- Khem, khem... Man regis, keturias... - Oriui Riuvenui
vis kas nors regėjosi, nors atmintis jo buvo kuo
puikiausia. - Iš viso pražuvo koks šimtas vyrų, patys
aršiausi iš piktadeivių skalpų medžiotojų. Ilgai niekas
nesusigaudė, kur šuo pakastas, mat Milva iš žudynių
tirštumos vieną išnešdavo ant pečių, o išgelbėtasis,
savaime aišku, liaupsindavo jos narsą. Atsikvošėta, man
regis, tik po ketvirto karto, Verdene. Kažkam ūmai
pokštelėjo: kaip šitaip gali būti, khem, khem, kad vedlė,
žmonėms kelią pas piktadeives rodanti, kaskart sveika
sveikutėlė lieka? Ir išlindo yla iš maišo: rodyti kelią rodo,
bet ne kur kitur, o tiesiai į žabangas, tiesiai po pasaloje
tykančių driadžių strėlėmis...
Deikstra pastūmė į šalį kvotos protokolą, mat jam
pasidingojo, kad pergamentas dvokia kankinimų kamera.
- Tuomet, - spėjo jis, - Milva išnyko Brokilone kaip sapno
auksas pabudus. O Verdene po šiai dienai keblu pririnkti
savanorių baudžiamosioms ekspedicijoms prieš driades.
Senoji Eitne ir Peslys padirbėjo iš peties. Ir kažkas dar
tvirtina, esą provokacija - mūsų, žmonių, išradimas. O
gal...
- Khem, khem... - sukosėjo Oris Riuvenas, kurį
nebaigtas šefo sakinys ir užsitęsusi tyla gerokai sutrikdė.
- Gal jie pagaliau pradėjo mokytis iš mūsų, - šaltai
užbaigė šnipas, įsmeigęs akis į skundus, kvotos
protokolus ir mirties bausmės nuosprendžius.

Neaptikusi kraujo pėdsakų, Milva sunerimo. Staiga

prisiminė, kaip šūvio akimirką patinas žengė žingsnį.
Žengė ar tik norėjo žengti - nesvarbu. Šiaip ar taip,
krustelėjo, ir strėlė galėjo pataikyti į pilvą. Šaulė
susikeikė. Šūvis į pilvą - medžiotojo prakeiksmas ir gėda!
Negarbė! Blogas ženklas, tfu, tfu, tfu!
Ji greitai nubėgo iki daubos krašto, atidžiai dairydamasi
po gervuoges, samanas, paparčius. Ieškojo strėlės.
Penkiasdešimties žingsnių nuotoliu paleista strėlė su
keturašmeniu antgaliu, tokiu aštriu, kad nuskusdavo
plaukelius nuo dilbio, stirniną turėjo perverti kiaurai.
Surado, pakėlė, lengviau atsikvėpė ir, džiaugdamasi
sėkme, triskart nusispjovė. Be reikalo baiminosi: išėjo
dar geriau, nei tikėjosi. Strėlė nebuvo aplipusi gličiu,
dvokiančiu skrandžio turiniu. Nebuvo ant jos ir
šviesrausvio, putoto kraujo iš plaučių. Visas antgalis
ištepliotas tamsiu, sodriu raudoniu. Strėlė pervėrė širdį.
Nebereikės nei sėlinti, nei slapstytis, nei ilgai sekti
pėdsakais. Stirninas, be abejonės, guli negyvas kur nors
tankmėje, ne toliau nei per šimtą žingsnių nuo laukymės.
Kur - parodys kraujo dėmės. Į širdį pašautas žvėris galėjo
porą kartų pašokti, tuomet iš žaizdos turėjo plūstelėti
kraujas, taigi, medžiotoja žinojo, kad grobį suras
nesunkiai.
Už dešimties žingsnių aptiko pėdsaką ir nusekė juo, vėl
paskendusi mintyse ir prisiminimuose.

Pažadą raganiui ji ištesėjo. Į Brokiloną grįžo net

anksčiau, prabėgus vos penkioms dienoms po Derliaus
Šventės, po jaunaties, kuria žmonėms prasidėdavo
rugpjūčio mėnuo, o elfams - Lamasas, septintas,
priešpaskutinis metų savaed.
Kaspiną jie perbrido auštant, ji ir penki elfai. Lydėti ji
ėmėsi devynių raitelių būrį. Nuo pat Brugo juos be
atvangos persekiojo kareiviai, iki upės likus kokioms
trims stajoms{1}, jau visai lipo ant kulnų ir atstojo tik prie
pat Kaspino, kai dešiniajame krante apyaušrio miglose
sušmėžavo Brokilono medžiai. Brokilono kareiviai bijojo.
Tik tai bėglius ir išgelbėjo. Jie perbrido upę. Išsekę,
žaizdoti. Nebe visi.
Ji gabeno raganiui naujienų; neabejojo, kad Gvinbleidas
vis dar gydomas Col Serrajuje. Ketino eiti pas jį tik apie
pusiaudienį, kaip reikiant išsimiegojusi. Nustebo, kai
staiga jis tarsi dvasia išniro iš miglos. Netaręs nė žodžio
atsisėdo ir stebėjo, kaip ji taisosi guolį - ant šakų krūvos
kloja gūnią.
- Kad tu ir nekantrus, - kandžiai papriekaištavo Milva. -
Raganiau, aš vos laikausi ant kojų. Dieną naktį sėdėjau
balne, pasturgalio nebejaučiu. Kai apyaušriu it kokie
vilkai brovėmės per pakrantės karklynus, peršlapau iki
pat bambos...
- Susimildama, ar ką nors sužinojai?
- Sužinojau, - purkštelėjo ji, atvarstydama ir
nusiaudama permirkusius, išbrinkusius batus. - Ypatingų
pastangų neprireikė, mat visi tik apie tai ir šneka.
Nesakei, kad ta tavo panaitė - tokia svarbi persona!
Maniau sau, tavo podukra, skurdeiva kokia nors, likimo
nuskriausta našlaitėlė! Ir še tau: Cintros karalaitė! Nieko
sau! Gal ir tu - persirengęs kunigaikštis?
- Pasakok, prašau.
- Karaliams į nagus ta tavo Cirilė jau nepaklius, mat,
kaip paaiškėjo, iš Thaneddo paspruko tiesiai į Nilfgardą,
veikiausiai kartu su išdavikais magais. O ten
imperatorius Emyras ją pasitiko su iškilmėmis. Ir žinai
ką? Ko gero, net ketina su ja tuoktis. O dabar leisk man
pailsėti. Jei norėsi, pasikalbėsime, kai išsimiegosiu.
Raganius tylėjo. Milva ant šakų išdžiaustė šlapius autus
- taip, kad juos surastų tekanti saulė - ir timptelėjo diržo
sagtį.
- Noriu nusirengti, - sumurmėjo. - Ko dar lauki? Bene
galėjai tikėtis geresnių naujienų? Tau niekas nebegresia,
niekas apie tave neklausinėja, šnipams tu neberūpi. O
tavoji mergiotė išsprūdo karaliams iš nagų,
imperatorienė bus...
- Ar ta žinia - patikima?
- Šiais laikais niekas nėra patikima. - Ji atsisėdo į guolį.
- Nebent tai, kad saulutė kasdien keliauja dangumi iš
rytų į vakarus. O apie Nilfgardo imperatorių ir Cintros
karalaitę veikiausiai teisybę žmonės šneka. Garsas apie
tai plačiai pasklidęs.
- Iš kur tos šnekos?
- Neva nesupranti! Juk su šarvu{2} ji šitiek žemių Emyrui
atriekia! Ne tik Cintrą, bet ir gerą gabalą šiapus Jarugos!
Ė, taigi ji bus ir man ponia, juk aš kilusi iš Aukštutinio
Sodeno, o visas Sodenas, sako, jos lenas! Tfu, vadinasi,
jei jos miškuose paklosiu kokį elniuką, nutvėrę gali ir
pakarti… Fui, sušiktas pasaulis! Po šimts, akys pačios
merkiasi…
- Paskutinis klausimas. Ar sugavo kurią nors iš tų
burtininkių... Norėjau pasakyti, išdavikų burtininkų...
- Ne. Bet žmonės kalba, kad viena magė nusižudė.
Iškart po to, kai krito Vengerbergas, ir Kaedveno armija
įsiveržė į Aedirną. Regėt, iš sielvarto arba iš atpildo
baimės...
- Būrys, kurį atlydėjai, turėjo laisvų arklių. Gal elfai
perleistų vieną man?
- Aha, skubiniesi į kelią, - sumurmėjo ji, supdamasi į
apklotą. - Ir, įsivaizduok sau, numanau kur link...
Nutilo, jo veido išraiškos nustebinta. Staiga suvokė, kad
jos atgabentoji naujiena visai ne gera. Netikėtai
susizgribo nieko, o nieko nesuprantanti. Ūmai, nelauktai
netikėtai, pasijuto norinti atsisėsti šalia jo, apiberti
klausimais, išklausyti, viską išsiaiškinti, gal ką patarti...
Kilstelėjo ranką ir nykščiu pasikrapštė akies kamputį.
Nusikamavau, pamanė, visą naktį mirtis lipo ant kulnų.
Reikia pailsėti. Kas man jo rūpesčiai ir širdgėlos? Kas
man jis pats? Ir ta jo mergiotė? Velniop juodu abu! Kad
juos kur galas, miegai visai išsilakstė…
Raganius atsistojo.
- Gal duos arklį? - pakartojo.
 - Imk, kurį nori, - atsiliepė ji. - O elfams verčiau nelįsk į
akis. Iškaršė mums kailį, kraujo nuleido... Tik juodžio
neliesk, juodis - mano... Ko dar lauki?
- Ačiū tau už pagalbą. Už viską.
Ji nutylėjo.
- Lieku tau skolingas. Kaip atsimokėsiu?
- Kaip? Ogi jei pagaliau dingsi iš akių, tai ir atsimokėsi!
- užriko ji, pasirėmė alkūne ir staigiai užsitraukė apklotą.
- Man... man reikia išsimiegoti! Imk arklį… ir jok sau. Į
Nilfgardą, į pragarą, kur velniai peri, man vis viena! Eik
šalin! Atstok nuo manęs!
- Ką skolingas, grąžinsiu, - ištarė jis tyliai. - Nepamiršiu.
Gal kada nutiks taip, kad tau reikės pagalbos. Paramos.
Peties - atsiremti. Tuomet pašauk, pašauk į naktį. Ir aš
ateisiu.

Stirninas, išsirietęs, sustiklėjusią akį įsmeigęs į dangų,

gulėjo koryto, šaltiniuoto, tirštai apaugusio paparčiais
šlaito pakraštyje. Milva pastebėjo didžiules erkes,
įsisiurbusias šviesiai pilkame pilvo kailyje.
- Teks jums, besotės, pasiieškoti kito kraujo, -
burbtelėjo ji, pasiraitojusi rankoves ir išsitraukusi peilį. -
Šitas jau stingsta.
Staigiu įgudusios rankos judesiu perrėžė odą nuo
krūtinkaulio iki pat išangės, peilio galu vikriai apvedė
genitalijas. Atsargiai atskyrė riebalinį sluoksnį, iki
alkūnių išsikruvinusi rankas, perpjovė stemplę, išvertė
vidurius. Ieškodama bezoarų{3} prapjovė skrandį ir tulžies
pūslę. Pati magiškomis bezoarų galiomis netikėjo, tačiau
nestigo kvailių, kurie tikėjo ir mokėdavo nemažus
pinigus.
Kilstelėjo laimikį ir užrioglino ant išvirtusio kamieno -
perrėžtu pilvu žemyn, kad nuvarvėtų kraujas. Į paparčio
vėduoklę nusišluostė rankas.
Atsisėdo.
- Velnio apsėstas, patrakęs raganiau, - tylutėliai
prašneko, žiūrėdama į Brokilono pušų karūnas,
siūbuojančias per šimtą pėdų jai virš galvos. - Trauksi į
Nilfgardą ieškoti savo mergaičiukės. Trauksi į liepsnose
skendintį pasaulio kraštą, net nepagalvojęs, kad reikėtų
apsirūpinti maistu. Žinau, kad turi dėl ko gyventi. Bet ar
turi iš ko?
Savaime suprantama, pušys jos žodžių nekomentavo ir
monologo nepertraukė.
- Jei rimtai, - tęsė Milva, peiliu iš panagių krapštydama
kraują, - manau, kad atgauti tos savo panelytės neturi
jokių galimybių. Nilfgardo pasiekti tau nepavyks, ką ten
Nilfgardo - net Jarugos. Jei rimtai, manau, kad nenujosi
net iki Sodeno. Mirti tau lemta, štai ką manau. Mirtis
įspausta tavo gymyje, užsispyrėli, dėbso iš tavo baisių
akių. Prisivys tave mirtis, patrakęs raganiau, veikiai tave
užklups. Bet, dėkui šitam stirninėliui, bent jau ne badu
mirsi. Ir tat šis tas. Štai ką manau.

Išvydęs audiencijų menėn įeinantį Nilfgardo

ambasadorių, Deikstra vogčia atsiduso. Šilardas Fitc-
Losterlenas, imperatoriaus Emyro var Emreiso
pasiuntinys, paprastai šnekėdavo vien diplomatine kalba,
sakinius be galo mėgo apraizgyti pompastiškomis
įmantrybėmis, suprantamomis tik diplomatams ir
mokslininkams. Deikstra kadaise studijavo Oksenfurto
akademijoje ir, nors magistro titulo nepelnė, įmantraus
universitetinio žargono pagrindus išmanė. Vis dėlto
vartodavo jį nenoriai, mat širdies gilumoje neapkentė nei
pompastikos, nei bet kokių pretenzingų ceremonijų.
- Sveiki, ekscelencija.
 - Pone grafe, - ceremoningai nusilenkė Šilardas Fitc-
Losterlenas. - Ak, teikitės atleisti. Gal jau derėtų kreiptis:
skaisčiosios šviesos kunigaikšti? Ar - jūsų aukštybe
regente? O gal - jūsų malonybe valstybės sekretoriau?
Garbė jums, garbingasai, aukštos pareigos jums byra lyg
iš gausybės rago, tad išties nebežinau, kaip kreiptis, kad
nepažeisčiau protokolo.
- Geriausia būtų “jūsų karališkoji aukštybe”, - kukliai
atsakė Deikstra. - Juk žinote, ekscelencija: karalių
sukuria dvaras. Veikiausiai jums ne paslaptis ir tai, kad
man sušukus: “Paloti!” - dvaras Tretoroge klausia:
“Keliais balsais?”
Ambasadorius žinojo, kad Deikstra persūdo, bet
persūdė jis tik truputį. Karalaitis Radovidas buvo
mažametis, karalienė Hedviga prislėgta tragiškos vyro
mirties, aristokratija - įbauginta, apkvaitusi, sukiršinta,
susiskaldžiusi į frakcijas. Iš tikrųjų Redaniją valdė
Deikstra. Būtų galėjęs be vargo pasiskirti bet kokias
pareigas. Bet nenorėjo jokių.
- Jūsų aukštybė teikėtės mane išsikviesti, - kiek
palūkėjęs tarė ambasadorius, - apeidamas užsienio
reikalų ministrą. Kam turėčiau dėkoti už tokią garbę?
- Ministras, - Deikstra užvertė akis į lubas, -
atsistatydino dėl sveikatos problemų.
Ambasadorius pagarbiai nulenkė galvą. Jis puikiai
žinojo, kad užsienio reikalų ministras sėdi požemio
cypėje: tam bailiui ir stuobriui dar prieš kvotą pakako
parodyti kankinimo įrankius, ir jis apie savo slaptus
ryšius su Nilfgardo žvalgyba Deikstrai išklojo viską.
Ambasadorius žinojo, kad Vatjė de Rido, imperatoriaus
žvalgybos šefo nertas agentų tinklas suardytas, kad
visos gijos jau Deikstros rankose. Žinojo ir tai, kad tos
gijos veda tiesiai prie jo paties. Vis dėlto jį saugojo
diplomatinė neliečiamybė, o pareiga vertė žaisti iki galo.
Ypač po to, kai Vatjė ir koroneris Stefanas Skelenas,
imperatoriaus agentas ypatingosioms užduotims, į
ambasadą atsiuntė keistas užšifruotas instrukcijas.
- Kadangi jo įpėdinis dar nepaskirtas, - tęsė Deikstra, -
nemaloni pareiga pranešti tenka man: jūsų ekscelencija
skelbiamas Redanijos karalystėje nepageidaujamu
asmeniu.
Ambasadorius nusilenkė.
- Didžiai apgailestauju, - tarė, - kad dėl abipusio
ambasadorių atšaukimo kilusią difidenciją{4} lemia
aplinkybės, kurios, leiskite pastebėti, tiesiogiai niekaip
nesusijusios nei su Redanijos karalyste, nei su Nilfgardo
Imperija. Imperija prieš Redaniją nesiėmė jokių priešiškų
veiksmų.
- Išskyrus mūsų laivams ir prekėms taikomą Jarugos
žiočių bei Skeligo Salų blokadą. Išskyrus Scoia‘tael gaujų
rėmimą ir aprūpinimą ginklais.
- Tai insinuacijos.
- O Imperijos armijos, sutelktos Verdene ir Cintroje?
Ginkluotų gaujų reidai į Sodeną ir Brugą? Sodenas ir
Brugas - Temerijos protektoratai, o mes - Temerijos
sąjungininkai, ekscelencija, taigi, puldinėdami Temeriją
puldinėjate mus. O kur dar įvykiai, tiesiogiai susiję su
Redanija: maištas Thaneddo saloje ir įžūlus
pasikėsinimas į karaliaus Vizimiro gyvybę. Ir Imperijos
vaidmuo šiuose įvykiuose.
- Quod attinet{5} incidentą Thanedde, - ambasadorius
skėstelėjo rankomis, - aš neįgaliotas reikšti savo
nuomonės. Jo Imperatoriškajai Aukštybei Emyrui var
Emreisui jūsų burtininkų asmeninių santykių užkulisiai
nerūpi. Didžiai apgailestauju matydamas, kaip menkai
paisoma mūsų protestų prieš ką kita skelbiančią
propagandą. Skleidžiamą, drįstu pastebėti, pritariant
aukščiausiajai Redanijos karalystės valdžiai.
- Jūsų protestai neapsakomai keisti, tiesiog
stulbinantys, - šyptelėjo Deikstra. - Juk imperatorius nė
neslepia, kad Cintros kunigaikštytė, pagrobta kaip tik iš
Thaneddo, laikoma jo rūmuose.
- Cirilės, Cintros karalienės, - pabrėžtinai pataisė
Šilardas Fitc-Losterlenas, - niekas negrobė, ji pati ieškojo
prieglobsčio Imperijoje. Tai niekaip nesusiję su incidentu
Thanedde.
- Tikrai?
- Incidentas Thanedde, - akmeniniu veidu tęsė
ambasadorius, - sugadino imperatoriui nuotaiką. O
pasalūnišku bepročio pasikėsinimu į karaliaus Vizimiro
gyvybę jis nuoširdžiai pasibjaurėjo. Dar labiau bjaurisi
prastuomenėje skleidžiamomis šlykščiomis paskalomis,
kurios įžūliai ragina šio nusikaltimo kurstytojų ieškoti
Imperijoje.
- Tikėkimės, - lėtai pasakė Deikstra, - kad tikrųjų
kurstytojų areštas užčiaups burnas liežuvautojams. O jų
areštas ir teisingumo pergalė - neabejotina, anksčiau ar
vėliau.
- Justitia fundamentum regnorum{6}, - oriai pripažino
Šilardas Fitc-Losterlenas. - A crimen horribilis non potest
non esse punibile{7}. Užtikrinu: Jo Imperatoriškoji
Aukštybė trokšta to paties.
- Imperatoriaus valia tą troškimą įgyvendinti, - niauriai
atrėžė Deikstra ir sukryžiavo rankas ant krūtinės. - Viena
iš sąmokslo vadeivų, Enid an Gleanna, dar neseniai
buvusi burtininkė Frančeska Findabair, imperatoriaus
malone žaidžia karalienes Dol Blathanno marionetinėje
elfų valstybėje.
- Jo Imperatoriškoji Aukštybė, - santūriai linktelėjo
ambasadorius, - negali kištis į Dol Blathanno,
nepriklausomos karalystės, kurią pripažino visos
galingos kaimyninės valstybės, reikalus.
- Tik ne Redanija. Redanijai Dol Blathannas tebėra
Aedirno karalystės dalis. Nors drauge su elfais ir
Kaedvenu pasidalijote Aedirną į gabalus, nors iš Lyrijos
lapis super lapidem{8} neliko, dar per anksti tas
karalystes šluojate nuo pasaulio žemėlapio. Per anksti,
ekscelencija. Tačiau dabar ne metas ir čia netinkama
vieta apie tai diskutuoti. Frančeska Findabair kol kas lai
sau karaliauja, o teisingumui laikas dar ateis. O kaip bus
su kitais maištininkais ir pasikėsinimo į karalių Vizimirą
organizatoriais? Vilgefortcu iš Rogevejeno, Jenefer iš
Vengerbergo? Yra pagrindo manyti, kad po nenusisekusio
pučo abu paspruko į Nilfgardą.
- Užtikrinu, - ambasadorius kilstelėjo galvą, - kad taip
neatsitiko. O jei ir būtų taip, garantuoju, kad bausmės jie
neišvengtų.
- Ne jums nusikalto, ne jums ir bausti. Imperatorius
Emyras įrodytų iš tiesų nuoširdžiai trokštąs teisingumo,
kuris juk yra fundamentum regnorum, jei nusikaltėlius
perduotų mums.
- Jūsų pageidavimas - pagrįstas, nepaneigsi, - pripažino
Šilardas Fitc-Losterlenas, išspaudęs apsimestinai drovią
šypsenėlę. - Tačiau, primo, minėtųjų asmenų Imperijoje
nėra. Secundo, net jei ten ir atsidurtų, iškiltų vienas
impedimentas. Ekstradicijai būtinas teismo nuosprendis,
o šiuo atveju jį turėtų patvirtinti imperatoriaus taryba.
Drįstu atkreipti jūsų dėmesį, šviesybe, Redanijos
sprendimas nutraukti diplomatinius santykius -
nedraugiškas aktas, tad sunku tikėtis, kad taryba
balsuotų už prieglobsčio ieškančių asmenų ekstradiciją,
kai šios reikalauja nedraugiška valstybė. Tai būtų išties
beprecedentis atvejis… Nebent…
- Nebent - ką?
- Nebent sukurtume precedentą.
- Nesuprantu.
- Jeigu Redanijos karalystė būtų nusiteikusi išduoti
imperatoriui jo pavaldinį, čia sučiuptą niekuo neypatingą
nusikaltėlį, ir imperatorius, ir jo taryba tikriausiai jaustų
pareigą už šį geros valios veiksmą atsidėkoti.
 Deikstra ilgai tylėjo, atrodė, kad jis snūduriuoja arba
mąsto.
- Kas jis?
- Nusikaltėlio pavardė... - Ambasadorius apsimetė, kad
stengiasi prisiminti, galiausiai dirstelėjo į dokumentą,
išsiėmęs jį iš tymo odos aplanko. - Atleiskite, memoria
fragilis est{9}... Štai. Kažkoks Cahiras Mawr Dyffrynas aep
Ceallachas. Nemenka kalčių našta jį slegia. Ieškomas už
žmogžudystę, dezertyravimą, raptus puellae{10}, smurtą,
vagystę ir dokumentų klastojimą. Nuo imperatoriaus
rūstybės spruko į užsienį.
- Į Redaniją? Tolokai išsiruošė.
- Juk jūsų aukštybės interesai, - šyptelėjo Šilardas Fitc-
Losterlenas, - neapsiriboja vien Redanija. Nėmaž
neabejoju: jei tas piktadarys būtų sulaikytas kurioje nors
iš karalysčių sąjungininkių, jūsų didybė apie tai
sužinotumėte iš savo gausių... pažįstamų.
- Kuo, minėjote, vardu tas nusikaltėlis?
- Cahiras Mawr Dyffrynas aep Ceallachas.
Deikstra ilgai galvojo, neva rausėsi atmintyje.
- Ne, - ištarė galiausiai. - Žmogaus tokia pavarde
nesulaikėme.
- Tikrai?
- Tokiais atvejais mano memoria niekada nebūna
fragilis. Apgailestauju, ekscelencija.
- Aš irgi, - gana šaltai atsakė Šilardas Fitc-Losterlenas. -
Tokiomis aplinkybėmis abipusė nusikaltėlių ekstradicija
neatrodo įmanoma. Nebekamuosiu jūsų malonybės.
Linkiu geros sveikatos ir sėkmės.
- Ir jums to paties. Likite sveiki, ekscelencija.
Ambasadorius kelissyk sudėtingai, pagal ceremonialo
taisykles, nusilenkė ir išėjo.
- Pabučiuok į sempiternum meam{11}, gudruti, -
burbtelėjo Deikstra ir sukryžiavo ant krūtinės rankas. -
Ori! Išlįsk!
Sekretorius išniro iš už sunkios užuolaidos, kur taip ilgai
tramdė krenkštesį ir kosulį, kad net išraudo.
- Filipa vis dar Montekalve?
- Taip, khem, khem. Su ja - ponios Lo-Antil, Merigold ir
Metc.
- Po dienos kitos gali kilti karas, veikiai liepsnos visa
pajarugė, o jos metoniminis eufemizmas, kurio šaknys
Vulgatos, šv. Jeronimo Biblijos 386-406 vertimo į lotynų
kalbą, Psalmėse. nulindo į kažkokią užkampio pilaitę ir
tupi sau! Imk plunksną, rašyk. Mylimoji Fil… Po šimts!
- Parašiau: “Brangioji Filipa”.
- Gerai. Rašyk toliau. Gal tau bus įdomu: šalmą su
plunksnomis užsimaukšlinusio juokdario, kuris iš
Thaneddo dingo taip pat mįslingai, kaip ir pasirodė ten,
vardas - Cahiras Mawr Dyffrynas, be to, jis yra senešalo
Ceallacho sūnus. Kaip paaiškėjo, to keistuolio ieškome
ne tik mes, bet ir Vatjė de Rido tarnybos bei to kekšės
išperos…
- Poniai Filipai, khem, khem, tokie žodžiai nepatinka.
Parašiau: “to nevidono”.
- Tegul. To nevidono Stefano Skeleno žmonės.
Neblogiau už mane, brangioji Fil, žinai, kad Emyro
žvalgybos tarnyba uoliai ieško tik tų agentų ir emisarų,
kuriems Emyras yra prisiekęs nudirti kailį. Tokių, kurie,
užuot įvykdę įsakymą arba žuvę, ryžosi išdavystei. Taigi,
reikalai klostosi keistai: juk neabejojome, kad tam
Cahirui įsakyta sugauti kunigaikštytę Cirilę ir pristatyti į
Nilfgardą. Iš naujos eilutės. Savo keistus, bet vis dėlto
pagrįstus įtarimus bei šiek tiek stebinančią, tačiau
logišką teoriją norėčiau su Tavimi aptarti akis į akį.
Reiškiu giliausią pagarbą et cetera, et cetera.
 Išjojo į pietus, tiesia it strėlės skrydis linija: iš pradžių
Kaspino krantu, per Išdagas, paskui, persikėlusi per upę,
drėgnomis daubomis, pasidengusiomis minkštutėliais,
ryškiai žaliais gegužlinio kilimais. Numanė, kad raganius,
kraštą pažįstantis toli gražu ne taip gerai kaip ji, žmonių
pusėn keltis nerizikuos. Jam teks joti palei visą upės
vingį, jai - kitapus - tokio didžiulio lanksto sukarti
nereikės, tad gali pasivyti raganių kur nors netoli Ceann
Treisės slenksčių. Jodama sparčiai, nestabčiodama,
galėjo jį net aplenkti.
Kikiliai pinksėjo ne šiaip sau. Pietuose dangus
pastebimai aptemo. Oras sutirštėjo, apsunko, uodai ir
gyliai nepakenčiamai suįžūlėjo.
Užlajoje, kur vešėjo dar žaliais riešutais apkibę lazdynai
ir plikos, apyjuosvės šunobelės, pajuto esanti ne viena.
Ne išgirdo. Pajuto. Žinojo, kad tai elfai.
Sustabdė arklį, kad tankmėje pasislėpę šauliai galėtų ją
gerai apžiūrėti. Sulaikė kvapą. Vylėsi neužšokusi ant
karštakošių.
Palei stirniną, permestą skersai arklio strėnas, zyzė
musė.
Šlamesys. Tylus švilptelėjimas. Atsakydama ji irgi
sušvilpė. Scoia‘tael tarytum pamėklės išniro iš sąvašyno,
ir tik tuomet Milva lengviau atsikvėpė. Elfus iš
Coinneacho Da Reo būrio ji pažinojo.
- Hael, - tarė nulipdama iš balno. - Que‘ss va?
- Ne‘ss, - sausai atsakė elfas, kurio vardo ji neprisiminė.
- Caemm.
Kiti lūkuriavo netoliese, laukymėje. Jų buvo bene
trisdešimt, daugiau nei Coinneacho būryje. Milva
nustebo. Pastaruoju metu Voverių gretos veikiau tirpo nei
gausėjo. Pastaruoju metu jų būriai virto padrikomis
kruvinų, nervingų, vos išsilaikančių balne ir ant kojų
apskurėlių saujelėmis. Šis būrys buvo kitoks.
 - Cead, Coinneach, - pasisveikino ji su priėjusiu vadu.
- Ceadmil, sor‘ca.
Sor‘ca. Sesutė. Šitaip išreikšdami pagarbą ir
prielankumą kreipdavosi tie, su kuriais Milva bičiuliavosi.
Tuo pačiu jie primindavo esą daugeliu, daugeliu žiemų
vyresni už ją. Iš pradžių elfams ji buvo tik Dh‘oine,
žmogus. Vėliau, kai Voverėms jau padėdavo nuolat, ėmė
vadinti ją Aen Woedbeanna, “moterimi iš miško”. Geriau
pažinę, elfai, kaip ir driadės, praminė ją Milva, Pesliu.
Tikrasis vardas, kurį, atsilygindama už tą patį,
pasisakydavo tik artimiems draugams, jiems nepatiko -
tardavo Mear‘ya šiek tiek susiraukę, lyg jis primintų kokį
nors negražų jų kalbos žodį. Verčiau išsyk kreipdavosi
sor‘ca.
- Kur susiruošėte? - Milva pasižiūrėjo atidžiau, bet taip
ir nepastebėjo nei sužeistųjų, nei ligonių. - Į Aštuntą
Mylią? Į Brokiloną?
- Ne.
Daugiau nieko neklausė - pernelyg gerai juos pažinojo.
Užteko sykį kitą žvilgtelėti į sustingusius veidus, į tai,
kaip perdėtai, pabrėžtinai ramiai elfai tvarkosi ekipuotę ir
ginklus. Pakako vieno vienintelio žvilgsnio į gilias,
bedugnes akis. Ji suprato iškart - Voverės traukia kautis.
Dangus temo jau nuo pusiaudienio, telkėsi debesys.
- O kur išsiruošei tu, sor‘ca? - paklausė Coinneachas,
nužvelgė per arklį permestą stirniną, šyptelėjo.
- Į pietus. - Nuspėjusi elfo klaidą, Milva ją išsyk pataisė.
- Į Driskotą.
Voverės šypsena išnyko.
- Žmonių krantu?
- Bent jau iki Ceann Treisės. - Ji gūžtelėjo pečiais. - Ties
slenksčiais, regėt, grįšiu Brokilono pusėn, mat...
Ji išgirdo šnarpščiant arklius ir atsigręžė. Ir šiaip
neįprastai gausus būrys vis didėjo. Naujokus Milva
pažinojo dar geriau.
- Ciaranai! - tyliai šūktelėjo, nė neslėpdama nuostabos.
- Toruviele! Ką čia veikiate? Vos parlydėjau jus į
Brokiloną, ir vėl...
- Ess‘creasa, sor‘ca, - rimtai atsakė Ciaranas aep
Dearbhas. Tvarstį ant elfo galvos dėmėjo prasisunkęs
kraujas.
- Taip reikia, - pakartojo ir Toruvielė, atsargiai, kad
neužsigautų parištos rankos, nulipdama nuo arklio. -
Gavome žinią. Negalime lindėti Brokilone, kai brangus
kiekvienas lankas.
- Jei būčiau žinojusi, - pasipūtė Milva, - nebūčiau dėl
jūsų stengusis. Nebūčiau brastoje kišusi galvos į pavojų.
- Žinia atėjo naktį, - tyliai paaiškino Toruvielė. -
Negalėjome... Negalime tokiu metu palikti ginklo brolių
bėdoje. Negalime, sor‘ca, suprask.
Dangus temo vis sparčiau. Milva aiškiai išgirdo tolimą
griaustinį.
- Į pietus, sor‘ca, verčiau nejok, - patarė Coinneachas
Da Reo. - Audra artinasi.
- O kas man ta audra... - Ji nutilo, atidžiai pažvelgė į
elfą. - Ak mat kaip! Štai kokia žinia jus pasiekė?
Nilfgardas, ar ne? Ties Sodenu jie keliasi per Jarugą?
Smogs Brugui? Todėl ir kylate į žygį?
Jis neatsakė.
- Kaip ir Dol Angroje. - Milva įsmeigė žvilgsnį Voverei į
tamsias akis. - Kai ugnimi ir kalaviju užgriūsite žmones iš
užnugario, Nilfgardo imperatorius jumis vėl pasinaudos.
Paskiau su karaliais pasirašys taiką, o jus išžudys. Patys
užkursite ugnį, patys joje ir sudegsite.
- Ugnis apvalo. Ir užgrūdina. Jąją reikia pereiti.
Aenyell‘hael, ell‘ea, sor‘ca? Jūsiškai tariant: krikštas
ugnimi.
 - Man mielesnė kitokia ugnis. - Milva atrišo stirniną ir
patiesė ant žemės, elfams po kojomis. - Ta, kuri po iešmu
kūrenasi. Šekit, kad žygyje iš bado nenugeibtute. Man
nebereikia.
- Nebejosi į pietus?
- Josiu.
Josiu, pagalvojo, josiu skubinai. Privalau perspėti tą
paikšį raganių, į kokią kebeknę lenda. Privalau
parsitempti jį atgal.
- Sor‘ca, nejok.
- Nagi liaukis, Coinneachai.
- Iš pietų atūžia audra, - pakartojo elfas. - Atslenka
didysis uraganas. Ir didžioji ugnis. Glauskis Brokilone,
sesute, į pietus nejok. Mūsų labui jau gana nuveikei, dar
daugiau nebepadėsi. Ir neprivalai. O mus šaukia pareiga.
Ess‘tedd, esse creasa! Metas. Sudie.
Oras buvo sunkus, slogus.

Teleprojekcijos užkeikimas buvo sudėtingas, ištarti jį

reikėjo drauge, susiėmus už rankų ir sutelkus visų mintis.
Ir tat paaiškėjo, kad pastangų reikia pragariškai daug. Ir
dar atstumas buvo nemenkas. Užmerkti Filipos Eilhart
vokai suvirpėjo, Trisė Merigold sunkiai alsavo, aukštą
Keiros Metc kaktą nužėrė prakaito lašeliai. Tik Margaritos
Lo-Antil veide įtampos nesimatė nė žymės.
Prietemoje skendintis kambarys staiga nušvito, ant
tamsių sienų sumirgėjo atspindžių mozaika. Virš apskrito
stalo pakibo balkšvas rutulys. Filipa Eilhart baigė tarti
užkeikimą, ir sfera nusileido ant vienos iš dvylikos aplink
stalą sustatytų kėdžių. Rutulyje neaiškiai sušmėžavo
pavidalas. Jis drebėjo, projekcija buvo ne itin stabili.
Tačiau ryškėjo.
 - Jergutėliau, - trindamasi kaktą, sušnibždėjo Keira. -
Gal jos ten, Nilfgarde, negirdėjusios apie glamarye ar
grožio burtus?
- Veikiausiai negirdėjusios, - puse lūpų mestelėjo Trisė.
- Atrodo, apie madą irgi.
- Nei apie makiažą, - sukuždėjo Filipa. - O dabar - cit,
merginos. Nestebeilykite į ją. Reikia sutvirtinti projekciją
ir pasveikinti mūsų viešnią. Rita, padėk man.
Margarita Lo-Antil pakartojo užkeikimo formulę ir
Filipos judesį. Pavidalas kelissyk virptelėjo, liovėsi niūkiai
mirguliavęs ir nenatūraliai žibėjęs, kontūrai ir spalvos
išryškėjo. Dabar esybę kitapus stalo burtininkės matė
dar geriau. Trisė prikando lūpą ir reikšmingai mirktelėjo
Keirai.
Moters projekcijoje veidas buvo blyškus, nelygia oda,
akys - tuščios, be jokios išraiškos, siauros lūpos -
melzganos, o nosis - vos vos pakumpusi. Ant galvos
pūpsojo keista, kūgiška, šiek tiek apglamžyta kepurė. Iš
po jos minkšto graižo driko nušiurę tamsūs plaukai.
Prastą įspūdį dar labiau sustiprino juodas, dukslus
drabužis su piešiniu ant peties, išsiuvinėtu sidabriniais
siūlais, dabar jau atbrizgusiais. Pusmėnulis, apjuostas
žvaigždžių ratu. Tai buvo vienintelė nilfgardietės
burtininkės puošmena.
Filipa Eilhart pasistengė atsistoti taip, kad papuošalai,
nėriniai bei iškirptė prikišamai nekristų į akis.
- Garbioji ponia Asire, - tarė. - Būk pasveikinta
Montekalve. Be galo džiaugiamės, kad atsiliepei į mūsų
kvietimą.
- Atsiliepiau iš smalsumo, - netikėtai maloniu,
melodingu balsu prisipažino burtininkė iš Nilfgardo ir
nejučia pasitaisė kepurę. Jos plaštaka buvo gležna,
nuberta geltonomis dėmelėmis, nagai aplūžinėję,
nelygūs, veikiausiai nukramtyti.
 - Tik iš smalsumo, - pakartojo, - kurio pasekmės man,
beje, gali būti pražūtingos. Prašyčiau pasiaiškinti.
- Tuojau pat taip ir padarysiu. - Filipa linktelėjo ir jai, ir
kitoms burtininkėms. - Bet pirmiau tebūnie man leista
iššaukti likusių posėdžio dalyvių projekcijas ir visas
supažindinti. Prašau šlakelio kantrybės.
Burtininkės vėl susiėmė už rankų ir vienu balsu
pakartojo užkeikimą. Oras kambaryje sudūzgė tarytum
įtempta viela, nuo lubų skliauto kasetono ant stalo vėl
nusileido žaižaruojanti migla, aplink ėmė šokti šešėliai.
Virš trijų laisvų kėdžių susiformavo pulsuojančios šviesos
sferos, jose sušmėžavo kontūrai. Pirmoji pasirodė Sabrina
Glevisig su turkio spalvos suknia įžūlia iškirpte ir didele
stačia ažūrine apykakle, kuri tarsi dailus apsodas juosė
sugarbanotus plaukus po briliantine diadema. Šalia
Sabrinos iš blandaus projekcinio švytėjimo išniro Šeala
de Tankarvil, išsipusčiusi perlais nusagstytu aksomu, su
sidabrinės lapės boa ant kaklo. Magė iš Nilfgardo
nervingai apsilaižė siauras lūpas. Palūkėk, juodžiurke,
pagalvojo Trisė. Pamatysi Frančeską, akys tau išsprogs.
Frančeska Findabair neapsijuokė. Su prašmatnia jaučio
kraujo spalvos suknia, įspūdinga šukuosena, rubinų
vėriniu, elfų papročiu paryškintomis akimis atrodė
neprilygstamai.
- Sveikinu visas, - prašneko Filipa, - mano kvietimu
maloniai sutikusias atvykti į Montekalvo pilį aptarti tam
tikrų ypatingos svarbos klausimų. Apgailestauju, kad
tenka apsiriboti teleprojekcija. Susirinkti iš tikrųjų
negalime: dėl laiko stokos, dėl mus skiriančių atstumų ir
dėl padėties, kurioje visos esame atsidūrusios. Aš - Filipa
Eilhart, šios pilies šeimininkė. Kaip sambūrio iniciatorė
leisiu sau visas supažindinti. Man iš dešinės - Margarita
Lo-Antil, Aretuzos akademijos rektorė. Iš kairės: Trisė
Merigold iš Mariboro ir Keira Metc iš Kareros. Už jos -
Sabrina Glevisig iš Ard Carraigho. Šeala de Tankarvil,
atvykusi iš Kreideno Kovire. Štai Frančeska Findabair, dar
žinoma kaip Enid an Gleanna, dabartinė Gėlių Slėnio
valdovė. Ir - Asirė var Anahid iš Vikovaro Nilfgardo
Imperijoje. O dabar...
- O dabar aš atsisveikinu! - riktelėjo Sabrina Glevisig,
žieduotu pirštu besdama į Frančeską. - Per daug sau
leidi, Filipa! Neketinu sėdėti prie vieno stalo su ta
suknista elfe, net jeigu ji - tik iliuzija! Dar nespėjo
išblukti kraujo dėmės ant Garstango sienų ir grindų! O tą
kraują praliejo ji! Ji ir Vilgefortcas!
- Prašyčiau mandagiau. - Filipa abiem rankomis
atsirėmė į stalo kraštą. - Ir santūriau. Išklausykite, ką
pasakysiu. Daugiau neprašau nieko. Kai baigsiu, pačios
apsispręsite - likti ar ne. Šitą laisva valia sukurtą
projekciją bet kurią akimirką galima išardyti. Tų, kurios
nutars pasišalinti, prašysiu vienintelio dalyko - šį
susitikimą laikyti paslaptyje.
- Taip ir maniau! - staigiai krustelėjusi Sabrina trumpam
net dingo kitoms iš akių. - Slaptas posėdis! Mįslingos
sąlygos! Žodžiu, suokalbis! Ir akivaizdu, prieš ką jis
rezgamas. Filipa, gal šaipaisi iš mūsų? Reikalauji, kad
susitikimą slėptume nuo karalių, nuo savo kolegų, kurių
pakviesti čionai nemanei esant reikalinga. Užtat štai sėdi
Enid Findabair, per Emyro var Emreiso malonę Dol
Blathanne karaliaujanti elfų valdovė, elfų, kurie veiksmu
ir ginklu remia Nilfgardą. Maža to, negaliu atsistebėti
šioje menėje matydama Nilfgardo burtininkės projekciją.
Nuo kada nilfgardiečiai burtininkai liovėsi aklai, vergiškai
padlaižiavę imperatoriui? Kalbame apie paslaptis? Juk ji
atvyko čionai Emyro valia ir su jo žinia! Jo įsakymu! Kaip
jo akys ir ausys!
- Ne, - ramiai paprieštaravo Asirė var Anahid. - Apie tai,
kad dalyvauju šiame susitikime, niekas nežino. Manęs
paprašė, kad saugočiau paslaptį, taigi, saugau ją ir
saugosiu. Taip pat ir savo pačios labui. Mat jeigu ji
išaiškėtų, palydėčiau galvą. Toks jau tas burtininkų
vergavimas Imperijoje. Galime rinktis: vergystė ar
ešafotas. Aš rizikuoju. Atvykau čionai ne šnipinėti. Bet
įrodyti tai galėčiau tik vienaip: savo mirtimi. Pakaktų
atkleisti paslaptį, kurią išsaugoti prašo ponia Eilhart.
Pakaktų žiniai apie mūsų susitikimą pasklisti už šių sienų,
ir aš tučtuojau atsisveikinčiau su gyvybe.
- Aš irgi pasigailėčiau išdavusi paslaptį. - Frančeska
žavingai nusišypsojo. - Turi puikią progą atsiteisti,
Sabrina.
- Aš linkusi atsiteisti kitaip, elfe. - Juodos Sabrinos akys
grėsmingai sužibo. - Jei paslaptis ir išaiškės, tai ne dėl
mano kaltės ar neatsargumo. Anaiptol ne dėl mano!
- Ar tai užuomina?
- Žinoma, - įsiterpė Filipa Eilhart. - Žinoma, užuomina.
Sabrina visoms mandagiai primena apie mano
bendradarbiavimą su Sigizmundu Deikstra. Tarsi pati
nebūtų turėjusi jokių reikalų su karaliaus Henzelto
žvalgyba!
- Yra šioks toks skirtumas, - suniurzgė Sabrina. - Aš
nebuvau Henzelto meilužė ištisus trejus metus! Juo
labiau nebuvau jo žvalgybos meilužė!
- Gana! Nutilk!
- Teisingai, - staiga įsikišo Šeala de Tankarvil. - Nutilk,
Sabrina. Gana šnekėti apie Thaneddą, gana malti
liežuviais apie šnipus ir nesantuokines intrigėles.
Atvykau čionai ne ginčytis ar klausytis priekaištų ir
užgaulionių. Nedomina manęs ir tarpininkės vaidmuo,
tad, jei esu pakviesta šiuo tikslu, pareiškiu, kad tuščiai
stengėtės. Man jau atrodo, kad atsidūriau čia visai be
reikalo ir, atplėšta nuo tiriamojo darbo, tik gaištu brangų
laiką. Vis dėlto susilaikysiu nespėliojusi. Siūlau pagaliau
suteikti žodį Filipai Eilhart. Išsiaiškinkime šio sambūrio
tikslą. Ir savo vaidmenis. Tuomet galėsime be
nereikalingų emocijų nutarti, ar spektaklį tęsti, ar verčiau
nuleisti uždangą. Žinoma, prašymas saugoti paslaptį
įpareigoja mus visas. O ta, kuri jos neišsaugos, turės
reikalų asmeniškai su manimi, Šeala de Tankarvil.
Nė viena burtininkė nesujudėjo, neatsiliepė. Trisė nė
akimirkai nesuabejojo Šealos perspėjimu. Atsiskyrėlė iš
Koviro šiaip sau negrasindavo.
- Žodis tau, Filipa. O gerbiamų susirinkusiųjų prašau
laikytis tylos, kol Filipa baigs kalbėti.
Filipa Eilhart atsistojo, sušiugždėjo jos suknia.
- Garbiosios amato sesės, - pradėjo. - Susiklostė
sudėtinga padėtis. Magijai gresia pavojus. Tragiški
Thaneddo įvykiai, kuriuos prisimenu nenoriai ir su
širdgėla, parodė: kai tik valdžia atiteko siekiantiems
asmeninės naudos ir puoselėjantiems išpūstas
amibicijas, šimtmečius trukusio neva taikaus
bendradarbiavimo vaisiai akimoju nuėjo niekais.
Pastaruoju metu viešpatauja nesantaika, betvarkė,
priešiškumas ir tarpusavio nepasitikėjimas. Tai, kas
dedasi, jau sunkiai suvaldoma. Štormo blaškomo laivo
vairą privalu atiduoti į tvirtas rankas, kitaip
neišvengsime gaivališko kataklizmo. Aš, ponia Lo-Antil,
ponia Merigold ir ponia Metc šį klausimą jau aptarėme ir
mūsų nuomonės sutapo. Atkurti Thanedde sužlugdytas
Kapitulą bei Tarybą - nepakaks. Juoba kad nėra kam jų
atkurti, nėra jokių garantijų, kad atnaujintos šios
institucijos iš karto neužsikrės ta pačia liga, kuri pražudė
pirmtakes. Būtina visiškai kitokia, slapta organizacija,
kuri tarnautų vien magijai. Kuri bet kokia kaina užkirstų
kelią kataklizmui. Jeigu pražus magija, juk pražus ir šis
pasaulis. Kaip jau buvo nutikę prieš šimtmečius,
pasaulis, likęs be magijos, be jos skatinamos pažangos,
nugrims į chaosą ir tamsą, paskęs kraujyje, virs barbarų
pasauliu. Visas čia susirinkusias ponias kviečiame
palaikyti mūsų iniciatyvą, aktyviai dalyvauti siūlomos
įsteigti slaptos bendrijos veikloje. Leidome sau jus
pasikviesti ir norime išgirsti jūsų nuomonę šiuo klausimu.
Aš baigiau.
- Dėkojame. - Šeala de Tankarvil linktelėjo. - Jums
leidus, pirmoji atsakysiu aš. Brangioji Filipa, štai vienas
mano klausimas: kodėl aš? Kodėl pakviesta aš? Daugelį
kartų atsisakiau kandidatuoti į Kapitulą, atsisakiau
minkšto krėslo Taryboje. Pirma, visą mano laiką suryja
darbas. Antra, visada maniau ir tebemanau, kad Kovire,
Povise ir Hengforse yra vertesnių šios garbės. Klausiu,
kodėl čionai pakviesta aš, o ne Kardvinas? Ne Istredas iš
Aedd Gynvaelio, ne Tugdualas ar Zangenis.
- Todėl, kad jie - vyrai, - atsakė Filipa. - O aš kalbėjau
apie moterų organizaciją. Ponia Asire...
- Nebeturiu ko klausti. - Burtininkė iš Nilfgardo
nusišypsojo. - Mano klausimas būtų toks pat kaip ir
ponios de Tankarvil. Atsakymas mane patenkina.
- Trenkia bobišku šovinizmu, - dygiai pastebėjo Sabrina
Glevisig. - Ypač iš tavo lūpų, Filipa... po to, kai pakeitei
lytinę orientaciją. Prieš vyrus aš nė kiek nenusiteikusi.
Veikiau atvirkščiai, dievinu juos, be jų neįsivaizduoju
gyvenimo. Vis dėlto... gerai pagalvojus... mintis šiaip jau
teisinga. Vyrų psichika nestabili, jie pernelyg linkę į
emocijas, kritinėse situacijose nepatikimi.
- Tikrai taip, - ramiai patvirtino Margarita Lo-Antil. -
Aretuzos praktikančių pasiekimus nuolat lyginu su
vaikinų iš Ban Ardo mokyklos darbais, ir rezultatas
visada būna mergaičių naudai. Magija - tai kantrybė,
subtilumas, nuovoka, apdairumas, ištvermė, taip pat
sugebėjimas nuolankiai ir ramiai išgyventi
pralaimėjimus, nesėkmes. Vyrus žudo ambicijos. Jie
visuomet trokšta to, ką žino esant neįmanoma,
nepasiekiama. O to, ką pasiekti įmanoma, nepastebi.
- Gana, gana, gana, - neslėpdama šypsenos, neva
pasipiktino Šeala. - Gėdytumeis, Rita, nėra nieko blogiau
nei mokslu pagrįstas šovinizmas. Vis dėlto... Taip, ir aš
sutinku, kad šio... konvento ar, jei kam labiau patinka,
ložės nariai, kaip siūloma, būtų vienos lyties. Juk
svarbiausia - magijos ateitis, o magija pernelyg rimtas
dalykas, kad jos likimą patikėtume vyrams.
- Jei galima, - melodingu balsu įsiterpė Frančeska
Findabair, - norėčiau pertraukti ekskursą apie natūralius
ir neginčytinus mūsų lyties pranašumus bei sutelkti
dėmesį į pasiūlytąją iniciatyvą, kurios tikslas man vis dar
nelabai aiškus. Laikas pasirinktas neatsitiktinai - tai kelia
tam tikrų minčių. Vyksta karas. Nilfgardas užspeitė į
kampą, sutriuškino šiaurines karalystes. Tad ar tik po
aptakiomis frazėmis, kurių čia prisiklausiau, neslypi visai
suprantamas noras pakeisti padėtį? Užspeisti į kampą ir
sutriuškinti patį Nilfgardą? O tada prisikasti ir iki įžūlėlių
elfų? Jei taip ir yra, brangioji Filipa, bendros kalbos
nerasime.
- Gal ir aš čionai pakviesta dėl to? - paklausė Asirė var
Anahid. - Politika ne kažin kiek domiuosi, bet žinau, kad
imperatoriaus kariuomenė karo veiksmuose jūsiškes
armijas pranoksta. Išskyrus ponią Frančeską ir ponią de
Tankarvil, kilusią iš neutralaus krašto, visos kitos
atstovaujate karalystėms, priešiškoms Nilfgardo
Imperijai. Kaip man suprasti žodžius apie solidarią
magiją? Kaip raginimą išduoti savo šalį? Deja, toks
vaidmuo ne man.
Asirė nutilo ir pasilenkė - lyg ir paliesti kažko, ko
neapėmė projekcija. Trisei pasidingojo, kad girdi
kniaukiant.
- Ji turi katiną, - šnibžtelėjo Keira Metc. - Spėju, kad
juodą...
- Tyliau, - sušnypštė Filipa. - Mieloji Frančeska,
gerbiamoji Asire. Mūsų bendrija privalo būti absoliučiai
apolitiška. Tai principinė nuostata. Rūpinsimės ne rasių,
karalysčių, karalių ir imperatorių interesais, o magijos
gerove ir ateitimi.
 - Rūpindamosi magijos gerove, - Sabrina Glevisig
pašaipiai nusišypsojo, - turbūt nepamiršime ir magių
labo? Žinome, kad burtininkai Nilfgarde laikomi per
nieką. Mes čia sau apolitiškai plepėsime, o kai Nilfgardas
laimės karą ir atsidursime imperatoriaus valdžioje, visos
atrodysime kaip...
Trisė neramiai krustelėjo, Filipa vos girdimai atsiduso.
Keira panarino galvą, Šeala neva tvarkėsi boa. Frančeska
prikando lūpą. Nors Asirės var Anahid veide nesuvirpėjo
nė raumenėlis, vis dėlto ji švelniai išraudo.
- Norėjau pasakyti, visų mūsų laukia apverktina lemtis,
- skubiai užbaigė frazę Sabrina. - Filipa, Trisė ir aš - visos
trys kovėmės Sodeno Kalvoje. Emyras atsiteis su mumis
už tą pralaimėjimą, už Thaneddą, už visą mūsų veiklą. Ir
tai tik vienas rūpesčių, kuriuos nuspėju girdėdama šio
apolitiško konvento propagandą. Jei sutiksime dalyvauti
naujosios organizacijos veikloje, ar tai reikš, kad būtina
tuojau pat atsisakyti tarnybos karaliams - juk ji politinė?
O gal tarnausime dviem ponioms - magijai ir valdžiai?
- Kai mane kas nors tikina, - šyptelėjo Frančeska, - esąs
apolitiškas, visuomet paklausiu, apie kurią iš politikų
kalba.
- Tikrai ne apie tą, kurioje pats sukasi, - žiūrėdama į
Filipą, tarė Asirė var Anahid.
- Aš - apolitiška, - kilstelėjo galvą Margarita Lo-Antil. -
Ir mano mokykla apolitiška. Kalbu apie bet kokius
egzistuojančius politikos tipus, rūšis ir sroves!
- Brangiosios ponios, - prabilo ilgokai tylėjusi Šeala, -
nepamirškite, kad esate dominuojanti lytis. Tad nebūkite
panašios į mergytes, kurios prie stalo viena kitai iš rankų
plėšia padėklą su skanėstais. Filipos pasiūlymas labai
aiškus. Bent jau man, o juk iki šiol neturėjau pagrindo
manyti, kad esate kvailesnės už mane. Kitapus šios
menės sienų būkite kas norite, tarnaukite kam norite,
kaip tik norite ištikimai. Bet susirinkusios į konventą
tarnausime tik magijai, jos ateities labui.
- Taip mūsų bendriją ir įsivaizduoju, - pritarė Filipa
Eilhart. - Žinau, problemų yra daug, daug kas abejotina,
neaišku. Visa tai aptarsime kitame posėdyje, kuriame
dalyvausime jau ne kaip projekcijos ar iliuzijos, o
asmeniškai. Dalyvavimas jame bus ne oficialus narystės
patvirtinimas, tik geros valios išraiška. Ar toks konventas
iš viso veiks, nutarsime visos drauge. Visos. Lygiomis
teisėmis.
- Visos? - pertarė Šeala. - Matau štai tuščias kėdes ir
spėju, kad jos čia stovi ne šiaip sau.
- Bendrijai reikia dvylikos burtininkių. Norėčiau, kad
ponia Asirė mums pasiūlytų ir kitame posėdyje pristatytų
kandidatę į vieną iš laisvų kėdžių. Neabejoju, kad
Nilfgardo Imperijoje dar viena tinkama burtininkė tikrai
atsiras. Kitą siūlau parinkti tau, Frančeska, kad
nesijaustum vieniša. Juk tarp mūsų esi vienintelė
grynakraujė elfė. Trečią...
Enid an Gleanna pakėlė galvą.
- Prašau dviejų. Žinau dvi kandidates.
- Ar kuri ponių prieštarauja? Jei ne, neprieštarauju ir aš.
Šiandien rugpjūčio penkta, penkta diena po jaunaties.
Mielosios amato sesės, kitą kartą pasimatysime antrą
dieną po pilnaties, po keturiolikos dienų.
- Palūkėk, - pertraukė Šeala de Tankarvil. - Viena vieta
taip ir lieka laisva. Kas bus dvyliktoji burtininkė?
- Kaip tik tai ir bus pirmoji ložės gvildenama problema.
- Filipa mįslingai šyptelėjo. - Kam skirta dvyliktoji kėdė,
pasakysiu po dviejų savaičių. Tuomet visos drauge ir
nutarsime, ką daryti, kad taip ir būtų. Mano kandidatė
jums bus staigmena. Mat tai ne eilinė asmenybė,
garbiosios sesės. Tai Mirtis arba Gyvenimas, Irimas arba
Atgimimas, Darna arba Chaosas. Priklausomai nuo
požiūrio.
 Visas kaimas apgulė žiogrius, visi norėjo pažiopsoti į
gaują. Tuzikui irgi buvo smalsu. Neiškentė - metė visus
darbus. Pastaruoju metu apie Žiurkes tik ir šnekėta. Netgi
sklandė gandas, kad visi jau sučiupti ir pakarti. Vis dėlto
tai buvo tik paskalos - įrodymas demonstratyviai,
neskubriai kaip tik štai jojo per kaimą.
- Visai suįžūlėjo nevidonai, - nuostabos kupinu balsu
šnipštelėjo kažkas Tuzikui už nugaros. - Viduriu sodžiaus
kinkuoja...
- Išsičiustiję kaip į vestuves...
- O žirgai kokie! Tokių nė nilfgardiškiai neturi!
- Mat pasiglemžti. Arklius Žiurkės grobia visus iš eilės.
Gyvulį dabar kaipmat parduosi. Sau tik geriausius
pasilieka...
- Veizdėkit, anas pryšaky bus Giselheras... Vadeiva jųjų.
- O šalimais, ant bėrės, ta elfė... Žiežirba vardu...
Iš už žiogrio išsprūdo kiemsargis šunėkas, skalydamas
puolė Žiežirbos kumelei po priekinėmis kojomis. Elfė
krestelėjo tamsias vešlias garbanas, apgręžė gyvulį,
žemai pasilenkė ir sušėrė šuniui rimbu. Kiemsargis
suunkštė ir triskart apsisuko, o Žiežirba jį apspjovė.
Tuzikas sugriežęs dantimis užkando keiksmą.
Kaimiečiai kuždėjosi, patyliukais aptarinėjo, vienas
kitam rodė kitus Žiurkes, žingine jojančius per sodžių.
Tuzikas klausėsi, mat taip reikėjo. Kalbų kalbelių buvo
girdėjęs nemažiau nei kiti, tuojau pat susigaudė, kad tas
obuolį graužiantis vyrutis susivėlusiais, ant pečių
krintančiais šiaudų spalvos plaukais - Keilajus, petingasis
- Asė, o štai anas, siuvinėta skrandute, - Ryfas.
Kavalkadą užbaigė dvi greta jojančios merginos,
susikibusios už rankų. Trumpai apkirpta, tarsi ką tik
persirgusi šiltine, aukštesnioji jojo bėriu, iš po
prasagstytos palaidinės švieste švietė neapsakomo
baltumo nėriniuoti marškiniai, akinamai žybčiojo vėrinys
po kaklu, apyrankės, auskarai.
- Ana, nusišmulinusi, - Mistlė... - išgirdo Tuzikas. -
Apsikarsčiusi pablizgais, nelyg Julės eglutė...
- Girdėjau šnekant, jai tiek metų dar nėr, kiek žmonių
nudėjusi...
- O ta kita? Ant derešiaus. Ta - su kalaviju ant nugaros...
- Falka vardu. Nuo anos vasaros su Žiurkėmis trankosi.
Regėt, irgi patrakusi paukštelė...
Tuzikui dingtelėjo, kad ta patrakusi paukštelė ne ką
vyresnė už jo dukrą Milenką. Jauniausiosios galvažudės
pelenų spalvos plaukai sruogomis sprūdo iš po
aksominės kepuraitės, ant kurios išdidžiai kresčiojo
fazano plunksnų puokštė. Ant kaklo įmantriai parišta
tvieskė šilkinė aguonos žiedo spalvos skepetaitė.
Iš pirkių pabirę kaimiečiai staiga sušurmuliavo. Mat
priekyje jojęs Giselheras sustabdė žirgą ir lazda
pasirėmusiai bobulei Mikitkai po kojomis atsainiai
numetė žvangantį kapšelį.
- Kad tave dievuliai globotai, sūneli aukseli! -
sušvebeldžiavo toji. - Kad sveikatingas būtai, labdary tu
mūsų, kad tau...
Senės vapaliones nustelbė skambus Žiežirbos juokas.
Elfė šauniai permetė dešinę koją per gugą, siektelėjo
kapšo ir atsivėdėjusi pažėrė miniai saują monetų. Ryfas ir
Asė padarė tą pat, ant smėlėto kelio pabiro tikras sidabro
lietus. Keilajus nusikvatojo ir į keliais šliaužiojančius
sodiečius sviedė obuolio nuograužą.
- Gerdariai!
- Sakalėliai!
- Lai neša jums lemtis vien malones!
Tuzikas su kitais ant kelių nepuolė, monetų iš smėlio ir
vištų mėšlo negraibė. Tebestovėjo prie tvoros ir žiūrėjo į
lėtai prajojančias merginas. Jaunesnioji, toji pelenų
spalvos plaukais, jo žvilgsnį ir veido išraišką pastebėjo.
Paleido trumpaplaukės ranką, paragino arklį ir prijojo
taip arti, kad prispaudė kaimietį prie žiogrio, kone
užkliudė balnakilpe. Tuzikas, išvydęs žalias jos akis,
krūptelėjo. Toks iš jų tvieskė pyktis, ledinė neapykanta.
- Falka, liaukis, - šūktelėjo kita. Nors to net nereikėjo.
Žaliaakė pasitenkino prispaudusi Tuziką prie tvoros ir nė
neatsigręžusi nujojo paskui sėbrus.
- Gerdariai!
- Sakalėliai!
Tuzikas nusispjovė.
Pavakariais į kaimą atšuoliavo Juodieji, grasūs raiteliai
iš Fen Aspros forto. Dunksėjo kanopos, žvengė žirgai,
žvangčiojo ginklai. Seniūnas ir kiti sodiečiai
kamantinėjami melavo persekiotojams kaip pasamdyti,
klaidino. Tuziko niekas nieko neklausė. Ir gerai, kad
neklausė.
Grįžęs iš ganyklos, jis išgirdo balsus sode. Atpažino
ulbant račiaus Zgarbo dvynukes, laibu falcetu
spygaujant kaimynų berniūkščius. Girdėjo ir savosios
Milenkos balsą. Žaidžia, pamanė. Išlindo iš už malkinės.
Ir pastėro.
Milenkai, vienintelei gyvai jo dukrelei, jo numylėtinei,
ant nugaros kabojo virvele parištas mietas, neva
kalavijas. Jos kasytės buvo išpintos, į vilnonę kepuraitę
įbesta gaidžio plunksna, kaklas apvyniotas motinos
skepeta. Surišta keista, įmantria kokarda.
Mergaitės akys buvo žalios.
Iki tos dienos Tuzikas dukrelės niekada nemušė, tėviško
diržo niekad neprireikdavo.
Tai buvo pirmas kartas.
 Horizonte blykstelėjo, sugrumėjo. Vėjo šuoras it
akėčiomis pervarė Kaspino paviršių. Audra telkiasi,
pamanė Milva, o po audros užeis darganos. Kikiliai
nesuklydo.
Ji paragino arklį. Raganių norėjo pasivyti dar prieš
audrą, tad reikėjo skubėti.
 Gyvenime sutikau nemaža kariškių. Pažinojau
maršalų, generolų, vaivadų ir etmonų, triumfavusių
gausiose karinėse kampanijose ir mūšiuose.
Klausiausi jų pasakojimų, prisiminimų. Mačiau juos
palinkusius prie žemėlapių, brėžiančius įvairiaspalves
linijas, planuojančius, apmąstančius strategiją.
Tokiuose popieriniuose karuose viskas
funkcionuodavo, viskas būdavo teisinga ir aišku, visur
viešpataudavo pavyzdinė tvarka. Taip ir turi būti,
sakydavo kariškiai. Armijoje visų svarbiausia tvarka ir
darna. Be tvarkos nėra kariuomenės.
Juo keisčiau, kad tikrame kare o keletą tikrų karų aš
mačiau tvarkos ir darnos tėra lygiai tiek pat, kiek
gaisro apsiaustame balagane.

Vėdrynas, “Pusė poezijos šimtmečio”

 ANTRAS SKYRIUS

Tyras it krištolas Kaspino vanduo grakščiu lanku liejosi

per sprūdžio kraštą, šniokšdamas ir putodamas krito į
kunkuliuojantį baltą verpetą tarp onikso juodumo riedulių
ir plačia vaga tekėjo toliau, o gelmė buvo tokia skaidri,
kad matėsi kiekvienas margaspalvės dugno mozaikos
akmenėlis, kiekviena tėkmėje siūruojančių žalių
vandenžolių kasa.
Abu krantus dengė rūgčių skranda, virš kurios,
puikuodamiesi baltu žabo ant gūžio, nardė vandeniniai
strazdai. Margavo žali, bronziniai, ochros spalvos krūmai,
o eglės už jų atrodė tarsi pabarstytos maltu sidabru.
- Vaje, - atsiduso Vėdrynas. - Gražu.
Didelis tamsus šlakys pabandė peršokti upės slenkstį.
Akimirką kabojo ore karpydamas pelekais ir viksėdamas
uodega, paskui sunkiai pūkštelėjo į kunkuliuojančią putų
tirštynę.
Pietuose aptemusį dangų perrėžė dvišaka žaibo juosta,
duslus tolimo griaustinio aidas nusirito palei miško sieną.
Raganiaus bėroji ėmė trypčioti, kratyti galvą, išsiviepusi
pamėgino išspjauti brizgilą. Geraltas staigiai trūktelėjo
pavadį, kumelė spyriodamasi ir muistydamasi žengė
atatupsta, pasagos sudzingsėjo į akmenis.
- No! Nooo! Matai, Vėdryne, matai? Ak, suknista
balerina! Kad ji kur šuns šūde prasmegtų, atsikratysiu
tos kumelpalaikės, kai tik pasitaikys proga! Tegul mane
skradžiai, iškeisiu nors į asilą!
- Manai, tokia proga gali pasitaikyti greitai? - Poetas
pasikrapštė uodų sugeltą sprandą. - Laukinis šio slėnio
kraštovaizdis kelia iš tiesų neprilygstamą estetinį
pasitenkinimą, bet dėl įvairovės mielai užmesčiau akį į
ne tokią estetišką smuklę. Jau mažne savaitė, kai
grožiuosi romantiška gamta, peizažais ir tolimais
horizontais. Pasiilgau interjero. Ypač tokio, kur patiekia
šilto valgio ir šalto alaus.
- Teks dar pakentėti. - Raganius atsigręžė. - Bet gal tau
bus lengviau, jei pasakysiu, kad ir man truputį ilgu
civilizacijos. Kaip žinai, Brokilone lindėjau lygiai
trisdešimt šešias dienas. Ir naktis, kuriomis romantiškoji
gamta šaldė man pasturgalį, čiupinėjo nugarą ir laistė
nosį rasa... Nooooo! Šimtas prakeiksmų! Gal sykį liausies
ožiuotis, prakeikta kumele?
- Sparvos ją gelia. Bjaurybės kraujo pertroškusios visai
suįžūlėjo, mat prieš audrą. Pietuose dunda ir vis dažniau
žaibuoja.
- Pastebėjau. - Raganius, tramdydamas besispyriojančią
kumelę, žvilgtelėjo į dangų. - Ir vėjas pakeitė kryptį. Orai
mainosi, ne kitaip. Jokime. Vėdryne, paragink savo
nutukėlį išdarį.
- Mano žirgas vardu Pegasas.
- O kaipgi. Žinai ką? Reikėtų kaip nors praminti ir mano
elfišką kumelę. Hmmm…
- Gal Kuoja? - nusišaipė trubadūras.
- Kuoja, - pritarė raganius, - gražus vardas.
- Geraltai…
- Ką pasakysi?
- Ar esi gyvenime turėjęs arklį kokiu kitu vardu?
- Ne, - valandėlę pagalvojęs atsakė raganius. - Nesu.
Paragink išromytąjį Pegasą, Vėdryne. Tolimas kelias
mūsų laukia.
- Tai jau taip, - burbtelėjo poetas. - Iki pat Nilfgardo…
Kaip manai, kiek mylių?
- Daug.
- Iki žiemos nusikapstysime?
- Pirmiau nusikapstykime iki Verdeno. Ten aptarsime…
kai kuriuos dalykus.
 - Kokius? Manęs neatsikratysi, neatgrasysi joti kartu.
Vis tiek vilksiuos drauge! Taip nusprendžiau.
- Pažiūrėsime. Sakau, pirmiau nusigaukime iki Verdeno.
- Ar dar toli? Gal pažįsti šias apylinkes?
- Pažįstu. Dabar esame prie Ceann Treisės slenksčių,
kitapus upės - vietovė, vadinama Septinta Mylia. Ana štai
aukštuma kitame krante - Pelėdų Kalva.
- O mes jojame į pietus, pasroviui? Kaspinas į Jarugą
įteka kažkur Bodrogo tvirtovės apylinkėse…
- Josime iš tiesų į pietus, bet anuo krantu. Kaspinas
suka į vakarus, tad trauksime miškais. Noriu pasiekti
vietovę, vadinamą Driskotu, Trikampiu. Ten susikerta
Verdeno, Brugo ir Brokilono ribos.
- O iš ten?
- Prie Jarugos žiočių. Į Cintrą.
- O toliau?
- Kaip bus toliau, matysime. Jei tai išvis įmanoma,
priversk tą savo tinginį Pegasą paspartinti žingsnį.

Liūtis juos užklupo besikeliančius per upę, pačiame

viduryje. Pirmiausia sukilo ūmus vėjas, galingi, it
uragano, šuorai taršė plaukus ir japančas, čaižė
keliauninkų veidus nuo pakrantės medžių nuplėštais
lapais ir smulkiomis šakelėmis. Jiedu riksmais ir kulnais
ragino arklius, per putojantį vandenį skubinosi į krantą.
Staiga vėjas nurimo, jie išvydo artėjančią pilką lietaus
sieną. Kaspino paviršius pražilo, virte užvirė, tarsi kas
būtų iš dangaus į upę pabėręs milijardus švininių šratų.
Permirko nespėję išbristi į krantą. Skubiai pasislėpė
miške. Medžių lajos priglaudė keliautojus po žaliu, tankiu
stogu, bet nuo tokios liūties jis neapsaugojo. Lietaus
lašai greitai išvarpė, nulankstė lapus, ir netrukus miške
pylė taip pat, kaip ir atviroje erdvėje.
 Jiedu susisupo į japančas, užsimaukšlino gobtuvus. Tarp
medžių susitelkė tamsa, kurią vis dažniau skrodė žaibai.
Be paliovos pratisai ir kurtinamai grumėjo. Kuoja baidėsi,
trypčiojo, prunkštė. Pegaso, regis, niekas negalėjo
sutrikdyti.
- Geraltai! - sušuko Vėdrynas, mėgindamas perrėkti
griaustinį, dundantį mišku tarytum gigantiškas vežimas. -
Sustokime! Kur nors pasislėpkime!
- Kur? - tokiu pat riksmu atsiliepė raganius. - Jok!
Ir jojo.
Netrukus lietus pastebimai aprimo, medžių karūnose
vėl suošė vėjas, dundulis nebekurtino. Jie aptiko taką per
tankų alksnyną. Išjojo į laukymę. Joje augo galingas
bukas, o po jo šakomis, ant didžiulio, storo nurudusių
lapų ir riešutų kilimo, stovėjo vežimas, kinkytas dviem
mulais. Ant pasostės sėdintis vežikas jau taikėsi į
keliauninkus iš kilpinio. Geraltas nusikeikė. Keiksmą
užgožė griaustinis.
- Kolda, nuleisk kilpinį, - paliepė žemaūgis vyriškis su
šiaudine skrybėle ir, šokčiodamas ant vienos kojos bei
sagstydamasis kelnes, atsigręžė nuo buko kamieno. - Ne
tie, kurių laukiame. Užtat klientai. Klientų negąsdink.
Laiko striuka, bet paprekiauti - užteks!
- Koks čia galas? - niurgztelėjo Vėdrynas Geraltui už
nugaros.
- Jokite šen, ponai elfai, - paragino žmogus su skrybėle.
- Nesibaiminkite, esmi savas. N‘ess a tearth! Va, Seidhe.
Ceadmil! Savas, suprantate, elfai? Paprekiausime? Ugi
jokite čionai, po buku, ne taip žliaugs ant galvos!
Nepažįstamojo klaida Geralto nėmaž nenustebino. Abu
su Vėdrynu buvo susisupę į pilkas elfų japančas. Jis pats
vilkėjo iš driadžių gautą striukę su išsiuvinėtu elfų
mėgiamu lapų motyvu, sėdėjo ant kumelės, kurios
pakinktai buvo elfiški, kamanos puoštos elfams
būdingais ornamentais. Raganiaus veidą dengė gobtuvo
šešėlis. O gražuoliukas Vėdrynas jau ir anksčiau ne kartą
buvo palaikytas elfu ar puselfiu, ypač kai užsiaugino
plaukus iki pečių ir paprato retkarčiais banguoti juos
replėmis.
- Neapsižioplink, - sumurmėjo Geraltas, lipdamas iš
balno. - Tu - elfas. Be reikalo nė neprasižiok.
- Kodėl?
- Jie - havkeriai.
Vėdrynas tylutėliai šnypštelėjo. Žinojo, apie ką
kalbama.
Viešpatavo pinigo valdžia, paklausa skatino pasiūlą.
Miškuose siautėjantys Scoia‘tael buvo sukaupę daugybę
jiems nereikalingo grobio, o patiems gerokai stigo
drabužių, ginklų. Štai taip ir išsivystė miškinė kilnojamoji
prekyba. Susiformavo žmonių, tokia prekyba susitepusių
rankas, veislė. Skynimuose, takuose, kirtimuose,
laukymėse patyliukais pasirodydavo su Voverėmis
mainikaujančių spekuliantų vežimai. Elfai juos vadino
hav‘caaren, neišverčiamu žodžiu, apytikriai reiškiančiu
plėšrų godumą. Žmonėse jiems prilipo “havkerių”
vardas, ir tas žodis kėlė dar bjauresnes asociacijas. Mat
bjaurybės jie ir buvo, tie havkeriai. Žiaurūs,
negailestingi, nesibodintys nieko, net žudyti. Kariškių
sučiuptas havkeris tikėtis atlaidumo negalėjo.
Suprantama, ir pats jo nepripažino. Kelyje sutikęs ką
nors, galintį išduoti jį kareiviams, havkeris kilpinio ar
peilio griebdavosi nedvejodamas.
Taigi, keliauninkai įsivėlė į nepavydėtiną kebeknę.
Laimė, havkeriai juos palaikė elfais. Geraltas, slėpdamas
veidą, dar žemiau užsitempė gobtuvą ir ėmė svarstyti,
kas bus, kai maskaradas išaiškės.
- Kad drengia, tai drengia. - Prekijas pasitrynė rankas. -
Pila, lyg danguose kas skylę būtų išurbinęs! Bjaurastis
tedd, ell’ea? Et, mažniekis, versle blogo oro nebūna.
Būna tik bloga prekė ir blogas pinigas, che, che!
Supranti, elfe?
Geraltas linktelėjo, Vėdrynas iš po gobtuvo kažką
neaiškiai sušvagždėjo. Jųdviejų laimė, elfų nenoras
šnekėtis su niekinamais žmonėmis buvo plačiai žinomas
ir anaiptol nestebino. Vis dėlto vežikas kilpinio
nenuleido, o tai buvo blogas ženklas.
- Jūs iš kurių? Iš kieno būrio? - Havkeris, kaip ir dera
rimtam prekeiviui, susidūręs su mažakalbiais, santūriais
klientais, nesutriko. - Coinneacho Da Reo? Angaus Bri-
Cri? O gal Riordaino? Riordainas, kad žinotum, prieš
savaitę išguldė karaliaus egzekutorius, lydėjusius
vilkstinę su surinkta duokle, išskerdė visus aliai vieno.
Monetą gabeno, ne javą. Aš neimu nei deguto, nei grūdų,
anei iškruvinto drabužio - vienos pleiskanos, o tik audinę,
sabalą ir šermuonėlį. Bet labiausiai džiugina man širdį
pinigėliai, akmenėliai, žiedeliai, auskariukai! Jei turite,
galim keistis! Mano prekė ne šiaip koks niekalas -
aukštas lygis! Evelienn vara en ard scedde, ell’ea,
supranti, elfe? Visko turiu. Žiū.
Prekijas priėjo prie vežimo, kilstelėjo pradrėkusios
drobulės skverną. Geraltas išvydo kalavijus, lankus,
plunksnų puokšteles, balnus. Havkeris pasirausė po savo
turtą, paėmė vieną strėlę. Dantytu, karpuotu antgaliu.
- Kitur tokių negausite, - pasigyrė. - Kiti pirkliai
bailauja, į kelnes deda, mat jei su tokiais antgaliukais
pričiumpa, arkliukais į gabalus suplėšo. Bet aš žinau, kas
Voverėms prie širdies, klientas man ponas, kokis gi
verslininkas, jei rizikėlės bailauji, svarbu, kad uždarbis
byrėtų, pinigėlis žvangėtų! Ašen skeveldrinius antgalius
atiduodu po devynis orinus už tuziną. Naev‘de aen
tvedeane, ell‘ea, supranti, Seidhe? Prisiekiu,
nelupikauju, pats ne ką teužkalu, savo vaikučių
galvelėmis prisiekiu. Bet jei tris tuzinukus sykiu imsite,
šešis procentukus nuo kainos numušiu. Per gryniausią
atsitiktinumą įsigijau, dievaži, per gryniausią... Ei,
Seidhe, traukis nuo furgono!
Vėdrynas baugščiai atitraukė rankas nuo audeklo,
užsitempė gobtuvą ant akių. Geraltas nežinia kelintą jau
kartą mintyse prakeikė nežabotą dainiaus smalsumą.
- Mir‘me vara, - išlemeno Vėdrynas, atsiprašydamas
skėstelėjo rankomis. - Squaess‘me.
- Tiek to, - iššiepė dantis havkeris. - Bet tenai dirsčioti
nevalia, vežime yra ir kitokio turtelio. Tik ne pardavimui,
ne Seidhe. Užsakytas, che, che. Nagi, ko mes čia
pliurpiame bliurbiame... Rodykit pinigus.
Štai ir prasideda, pagalvojo Geraltas, stebėdamas
įtemptą vežiko kilpinį. Ilga strėlė visai galėjo būti su
havkerio per gryniausią atsitiktinumą įsigytu skeveldriniu
antgaliu, kuris, smigęs į pilvą ir vidaus organus pavertęs
jovalu, trijose, o kartais ir keturiose vietose išlįsdavo
pašautajam iš nugaros.
- N‘ess tedd, - prašneko raganius, nutaisęs dainingą
balsą. - Tearde. Mireann vara, va‘en vort. Grįšime su
būriu, tada prekyba. Ell‘ea? Supranti, Dh‘oine?
- Suprantu. - Havkeris nusispjovė. - Suprantu, kad esate
plikarūriai, prekės norite, o grynųjų nėr. Maukite šalin! Ir
negrįžkite, mat aš čia susitinku su rimtais vyrais, po
akimis jiems verčiau nesipinkite. Keliaukite...
Išgirdęs šnarpščiant žirgą, nutilo.
- Velniai griebtų! - suniurzgė. - Per vėlu! Jie jau čia!
Elfai, galvas po gobtuvais! Nekrutėti ir neprasižioti!
Kolda, mulki, greičiau mesk tą kilpinį!
Kanopų dunksėjimą gožė, slopino lietaus šnaresys,
griaustinis, minkštas lapų kilimas, tad raiteliai prijojo
nepastebėti ir akimoju apsupo buką. Tai buvo ne
Scoia‘tael. Voverės šarvų nedėvėdavo, o štai šie aštuoni
raiteliai buvo su šalmais, antalkūniais, žiedmarškėmis.
Žvilgėjo lietaus plaunamas metalas.
 Vienas raitelių žingine prijojo prie vežimo, it kalnas
iškilo virš havkerio. Ir šiaip buvo augalotas, o dar sėdėjo
ant galingo kovinio eržilo. Šarvuotus pečius dengė vilko
kailis, veidą - šalmas su plačiu atsikišusiu antnosiu iki
apatinės lūpos. Rankoje nepažįstamasis laikė grėsmingą
nadžaką.
- Rido! - kimiai šūktelėjo jis.
- Faoiltiarna! - atsiliepė prekijas trūksmingu balsu.
Raitelis prijojo dar arčiau, pasilenkė iš balno. Vanduo
nuo plieninio antnosio srovele šiūstelėjo tiesiai ant
karvašo ir grasaus nadžako snapo.
- Faoiltiarna! - pakartojo havkeris ir susirietė dvilinkas.
Nukėlė šiaudinę skrybėlę, ir lietus retokus jo plaukus
tučtuojau priplakė prie kiaušo. - Faoiltiarna! Savas esmi,
žinau ir slaptažodį, ir kaip atsiliepti… Buvau pas
Faoiltiarną, jūsų didybe… Laukiu čia, kaip sutarta…
- Kas anie?
- Mano palyda. - Havkeris nusilenkė dar žemiau. - Elfai,
ir tiek...
- Belaisvis?
- Vežime. Karste.
- Karste? - Net griaustinis visai nenustelbė įniršusio
raitelio riaumojimo. - Ką sau manai? Ponas de Rido įsakė
aiškiai: belaisvį atgabenti gyvą!
- Gyvas ir yra, gyvas, - paskubomis suvapėjo prekijas. -
Kaip įsakyta... Įkištas į karstą, bet gyvas... Ne aš taip
sumaniau, dėl to karsto, jūsų didybe... Faoiltiarna...
Raitelis nadžaku stuktelėjo per balnakilpę. Sulig šiuo
ženklu kiti trys šoko iš balnų ir nutraukė furgono
apdangalą. Kai išmėtė ant žemės balnus, mitukus ir
pakinktų ryšulius, blykstelėjus žaibui, Geraltas išvydo
naują pušinį karstą. Bet akis įsmeigęs nežiopsojo. Jautė,
kaip iš baugulio stingsta pirštų galai. Žinojo, kas tuojau
nutiks.
 - Kaipgi šitaip, jūsų malonybe? - mažne suaimanavo
havkeris, stebėdamas, kaip jo prekės lekia į šlapius
lapus. - Iškrausite visą mano gerą?
- Perku viską. Su visu kinkiniu.
- Aaaa. - Apšepusius prekijo žabtus perkreipė
pataikūniška šypsena. - Tatai jau kitoks kitokutis...
Kainuos... protauju šit... penkis šimtelius, meldžiu
atleisti, kilnybe, jei teiksitės mokėti Temerijos valiuta. O
jei jūsiškiais florinais, tuomet keturiasdešimt ir penki.
- Taip pigu? - prunkštelėjo raitelis. Po antnosiu
šmėstelėjo kraupi šypsena. - Prieik.
- Vėdryne, būk budrus, - sušnypštė raganius, vogčia
atkabindamas apsiausto sąsagą. Sudundėjo griaustinis.
Havkeris priėjo prie raitelio, naiviai tikėdamasis
prasukti viso gyvenimo sandėrį. Tai ir buvo jo gyvenimo
sandėris, gal pats pelningiausias, gal ir ne, bet tikrai
paskutinis. Raitelis pasistiebė balnakilpėse ir atsivėdėjęs
suvarė nadžaką į praplikusį momenį. Prekeivis griuvo nė
neaiktelėjęs, sudrebėjo, sumaskatavo rankomis, kulnais
išarė šlapių lapų kilimą. Vienas tų, kurie rausėsi furgone,
vežikui ant kaklo užnėrė diržą, trūktelėjo, kitas prišokęs
smeigė stiletu.
Vienas raitelių žaibiškai pakėlė prie peties kilpinį ir
nusitaikė į Vėdryną. Bet Geraltas jau laikė rankoje
kalaviją - nusičiupo išmestą iš havkerio vežimo.
Sugriebęs ginklą už vidurio geležtės, sviedė lyg ietį.
Pervertas lankininkas griuvo nuo arklio su begaline
nuostaba veide.
- Vėdryne, dumk!
Vėdrynas puolė prie Pegaso ir galingu šuoliu šoko į
balną. Šuolis buvo pernelyg galingas, o ir įgūdžio poetui
stigo, tad nespėjęs nusitverti už gugos nudribo ant
žemės kitoje arklio pusėje. Tai ir išgelbėjo trubadūrui
gyvybę, mat kalavijas prašvilpė kaip tik Pegasui virš
ausų. Išdaris pasibaidė, šoko į priekį ir susidūrė su
užpuoliko arkliu.
- Jie ne elfai! - traukdamas iš makštų kalaviją,
sumaurojo raitelis, tas, kurio šalmas buvo su antnosiu. -
Imti gyvus! Gyvus!
Anie trys iššoko iš vežimo, vienas jau ketino vykdyti
įsakymą, bet sudvejojo. Užtat Geraltas, spėjęs išsitraukti
savąjį kalaviją, nedvejojo nė akimirkos. Kitų dviejų įkarštį
gerokai ataušino į juos čiurškianti kraujo srovė. Raganius
tuo pasinaudojo ir nukirto dar vieną. Bet jį patį jau speitė
raiteliai. It vijurkas išsisukęs nuo jų kalavijų, Geraltas
atrėmė kirčius ir staiga, po apgaulingo judesio,
susverdėjo, dešiniajame kelyje pajutęs veriamą skausmą.
Nė vienas raitelių jo nesužeidė. Tiesiog neperspėjusi
atsisakė paklusti Brokilone gydyta koja.
Vienas iš pėsčių užpuolikų, taikęsis užvožti raganiui
kirvio pentimi, staiga kluptelėjo, tarsi stipriai pastumtas.
Jam dar nenugriuvus, Geraltas pastebėjo ilgaplunksnę
strėlę, iki pusės susmigusią į šoną. Riktelėjo Vėdrynas, jo
balsą nustelbė griaustinis.
Tvykstelėjo žaibas, ir vežimo rato įsikibęs Geraltas
išvydo lanku ginkluotą šviesiaplaukę merginą, iššokusią
iš alksnyno. Pastebėjo ją ir raiteliai. Negalėjo
nepastebėti, mat vienas jų - strėlės antgalio į ryškiai
raudoną košę sužnekinta gerkle - jau slydo nuo arklio
strėnų. Kiti trys, tarp jų ir vadas su antnosiu, žaibiškai
susigaudė, iš kur kyla pavojus, ir rėkaudami nušuoliavo
lankininkės link. Jojo pasilenkę, tikėdamiesi, kad arklio
kaklas bus patikima priedanga nuo strėlių. Klydo.
Marija Barring, pravarde Milva, ramiai nusitaikė.
Įtempta templė lietėsi prie skruosto.
Raitelis, jojęs pirmas, aiktelėjo ir nuslydo nuo arklio,
pėda įstrigo balnakilpėje, kūną suminkė kaustytos
kanopos. Kitą strėlė meste išmetė iš balno. Trečiasis,
vadas, jau visai priartėjęs, pasistiebė balnakilpėse ir
užsimojo kalaviju. Milva, nė nevirptelėjusi, be baimės
žvelgdama į puolantįjį, įtempė templę ir iš penkių
žingsnių suvarė strėlę tiesiai į veidą, šalia plieninio
antnosio. Strėlė, nubloškusi šalmą į šalį, išėjo kiaurai.
Raitelis, praradęs šalmą ir gerą gabalą kaukolės, dar
akimirką kitą sėdėjo balne, paskui lėtai pasviro ir nudribo
į purvynę. Žirgas sužvengęs nušuoliavo į tamsą.
Geraltas sunkiai atsistojo, pasitrynė skausmo varstomą
koją, kuri, o stebukle, atrodė visiškai sveika: ir priminti, ir
paeiti jis galėjo. Čia pat iš po lavono perplėšta gerkle
rangėsi Vėdrynas. Poeto veidas buvo negesintų kalkių
spalvos.
Priėjo Milva, pakeliui ištraukusi strėlę iš nebegyvo
kūno.
- Ačiū tau, - padėkojo raganius. - Vėdryne, padėkok.
Milva Barring. Išgelbėjo mums gyvybę.
Milva išplėšė strėlę iš kito lavono, apžiūrėjo kruviną
antgalį. Vėdrynas kažką neaiškiai sumarmaliavo,
elegantiškai, nors ir drebėdamas, nusilenkė ir parklupęs
ant kelių išsivėmė.
- O šitas kas toks? - Šaulė nubraukė antgalį į šlapius
lapus, strėlę įsidėjo strėlinėn. - Tavo draugužis, ar ką?
- Taip. Vardu Vėdrynas. Jis - poetas.
- Poetas. - Milva dirstelėjo į trubadūrą, kurį vis dar tąsė
sausi traukuliai. - Suprantu, suprantu. Va nesuprantu tik,
ko jis čia žiaugčioja, užuot kur nors tykioje kertelėje
rimus kurpęs. Et, ne mano rūpestis.
- Mažumą ir tavo. Išgelbėjai jam kailį. Kaip ir man.
Milva nusišluostė aplytą veidą, kuriame dar matėsi
templės įspaudas. Šis buvo tik vienas, nors šovė ji kelis
kartus - templė kaskart guldavo tiksliai ton pačion
vieton.
- Kai šnekėjotės su havkeriu, aš jau lindėjau alksnyne, -
pasakė ji. - Nenorėjau, o ir reikalo nebuvo, rodytis tam
miglapūčiui. Paskui atjojo tie kiti ir prasidėjo kirstynės.
Kelis neprastai suraikei. Nesiginčysiu, kalaviju švaistaisi
mikliai. O juk ruišis. Reikėjo tau dar likti Brokilone, kinką
išsigydyti. Matysi, jeigu atkrisi, ruiščiosi iki grabo lentos.
Ir pats žinai, ar ne?
- Išgyvensiu.
- Ir man taip atrodo. Mat jojau tau iš paskos perspėti.
Grąžinti į Brokiloną. Nieko gero nebus iš tavo žygio.
Pietuose siaučia karas. Nuo Driskoto į Brugą traukia
Nilfgardo kariuomenė.
- Iš kur žinai?
- Ogi šit iš kur. - Mergina plačiu mostu parodė į lavonus
ir žirgus. - Juk jie - nilfgardiečiai! Gal saulių ant šalmų
nematai? Siuvinėtų gūnių... Dumiam iš čia kuo mitriau,
kol kiti neprisistatė. Šitie bus iš žvalgų.
Raganius papurtė galvą.
- Nemanau, kad jie būtų žvalgai ar avangardas. Jie čia
atjojo kitu reikalu.
- Įdomu, kokiu?
- Šit kokiu. - Jis parodė į lietaus patamsintą pušinį
karstą vežime. Lietus jau buvo aprimęs, nebegriaudėjo.
Audra traukėsi į šiaurę. Raganius pasiėmė lapuose
gulėjusį kalaviją ir, patyliukais išsiplūdęs, mat kelį vis
dar skaudėjo, įšoko į vežimą.
- Padėk atidaryti.
- Tu ką, nori mirėsį... - Staiga Milva pastebėjo skyles
antvože. - Kad mane skradžiai! Havkeris toj dėžėj gyvą
vežiojosi?
- Kažkokį belaisvį. - Geraltas kilstelėjo dangtį. -
Prekeivis čia laukė nilfgardiečių, turėjo perduoti jiems.
Apsikeitė slaptažodžiais...
Antvožas treškėdamas atšoko. Karste, užkimšta burna,
diržais prie sienelių pririštomis rankomis ir kojomis gulėjo
žmogus. Raganius pasilenkė. Įsižiūrėjo atidžiau.
Pasilenkė dar žemiau, įsistebeilijo dar įdėmiau. Ir
nusikeikė.
- Še tau, kad nori, - nutęsė. - Tai bent staigmena. Kas
galėjo pamanyti?
- Pažįsti jį, raganiau?
- Iš matymo, - kreivai šyptelėjo Geraltas. - Milva, peilio
neprireiks. Pančių nepjaustysime. Tatai Nilfgardo vidaus
reikalai. Mums kištis nedera. Taip jį ir paliksime.
- Gal man pasigirdo? - raganiui už nugaros atsiliepė
Vėdrynas. Jis vis dar buvo išblyškęs, bet jau nesitvėrė
smalsumu. - Ketini miške palikti surištą žmogų? Regis,
atpažinai kažką, ant ko grieži dantį, bet, velniai griebtų,
juk jis belaisvis! Tų pačių, kurie mūsų vos nenudaigojo,
kalinys. Vadinasi, mūsų priešų priešas...
Trubadūras nutilo, išvydęs raganių iš už aulo traukiant
peilį. Milva patyliukais kostelėjo. Tamsiai mėlynos
surištojo akys, iki šiol primerktos, kad neerzintų įkyriai
krapnojantis lietus, išsiplėtė. Geraltas pasilenkė ir
perpjovė mazgą, veržiantį kairiąją belaisvio ranką.
- Užmesk akį, Vėdryne, - pasiūlė raganius, sugriebęs už
išlaisvintos rankos riešo ir kilstelėjęs ją. - Matai randą? Jį
paliko Ciri kirtis. Prieš mėnesį, Thaneddo saloje.
Nilfgardietis. Atsibastė į Thaneddą pagrobti Ciri. Kirto
jam gindamasi.
- Bergždžiai gynėsi, - burbtelėjo Milva. - O vis dėlto,
mintiju sau, galai karo palaidi. Jeigu jis nilfgardiškiams
pagrobė tavąją Ciri, kokio galo pats karste atsidūrė?
Kodėl havkeris jį tiems patiems nilfgardiškiams perduoti
ketino? Ištrauk kamšalą, raganiau. Gal ką pasakys?
- Nė nemanau jo klausytis, - kimiai atsakė Geraltas. -
Taip ir niežti nagus smeigti gulinčiam štai ir žiopsančiam.
Vos tvardausi. Jei tik žodį pratars, nebesusilaikysiu. Dar
ne viską jums apie jį pasakiau.
 - Tad ir nesikankink. - Milva gūžtelėjo pečiais. - Jei jau
toks nedorėlis - smeik. Tik greičiau, neturime laiko.
Sakau, nilfgardiečiai kaipmat prisistatys. Einu arklio.
Geraltas atsitiesė, paleido surištojo ranką. Tas sau iš
burnos skubiai išplėšė kamšalą. Bet neištarė nė žodžio.
Raganius jam ant krūtinės numetė peilį.
- Nežinau, nilfgardieti, už kokias nuodėmes tave
subruko į šitą skrynelę, - tarė. - O ir nerūpi man. Palieku
tau peiliuką, laisvinkis pats. Čia lauk saviškių arba dumk
į miškus, tavo valia.
Belaisvis tylėjo. Surištas ir paguldytas į medinę dėžę
atrodė dar labiau apgailėtinas, dar beviltiškiau nei
Thanedde, o juk ten Geraltas matė jį klūpantį kraujo
baloje, sužeistą, tirtantį iš baimės. Dabar jis atrodė dar ir
jaunesnis. Ne daugiau nei dvidešimt penkerių.
- Dovanojau tau gyvybę saloje, - pridūrė raganius, -
dovanoju ir šįsyk. Bet tai - paskutinis kartas. Kitą sykį
nudėsiu kaip šunį. Nepamiršk to. Jei ketini pasiųsti sėbrus
mūsų gaudyti, verčiau susyk pasiimk tą karstą su savim.
Pravers. Vėdryne, jojame.
- Verčiau pasiskubinkit! - suriko Milva, jau ant arklio,
sukdama iš tako, vedančio į vakarus. - Tik ne ten! Į
mišką, kad aš šunšūdy prasmegčiau, į mišką!
- Kas nutiko?
- Nuo Kaspino visa ruja raitelių atlekia! Nilfgardiečiai!
Ko žiopsote? Ant arklių, kol dar neapsupo!

Mūšis dėl kaimo virė jau gerą valandą, o galo dar

anaiptol nesimatė. Gynėjams, įsitvirtinusiems už mūrinių
tvorų, žiogrių ir vežimų užtvarų, jau tris kartus pavyko
atremti raitiją, puolančią pylimu. Kadangi šis buvo ne itin
platus, raiteliai niekaip negalėjo įsibėgėti visu frontu, o
sutelktinei gynybai to ir tereikėjo. Taigi, joties banga
kaskart suduždavo atsitrenkusi į barikadas, iš už kurių
raitelius dar ir apipildavo silpstančių, bet aršių gynėjų
ilgųjų bei trumpųjų strėlių lietus. Apšaudytų raitininkų
gretos pakrikdavo, o tuomet gynyba atsakydavo staigia
kontrataka, puolančiuosius užgriūdavo smūgių bardišiais,
gizarmomis ir kaustytais koviniais spragilais kruša.
Raitija, palikusi žmonių ir arklių lavonus, atsitraukdavo
prie tvenkinių, o gynėjai, užpylę priešą bjauriausių
keiksmų srautu, dingdavo už barikadų. Po kurio laiko
pirmieji vėl suformuodavo darnią gretą ir puldavo iš
naujo.
Ir taip toliau.
- Kažin, kas su kuo čia pliekiasi? - eilinį sykį paklausė,
tiksliau, suvapaliojo Vėdrynas - votulodamas burnoje, jis
minkštino iš Milvos iškaulytą džiūvėsį.
Jie sėdėjo ant pat skardžio krašto, saugiai pasislėpę
kadagiuose. Stebėjo mūšį nesibaimindami, kad kas nors
pastebės juos pačius. Po teisybei, ir neturėjo kitos
išeities kaip stebėti. Priešais virė kautynės, už nugaros
liepsnojo miškai.
- Nesunku susigaudyti. - Geraltas pagaliau teikėsi
atsakyti į Vėdryno klausimą. - Raitieji - nilfgardiečiai.
- O tie kiti?
- Tie kiti - ne nilfgardiečiai.
- Raitieji - tai reguliarioji Verdeno kavalerija, - paaiškino
rūškana ir įtartinai nešneki Milva. - Ant jakų{12}
išsiuvinėtos margutės. O tie, kurie gina kaimą, - samdyta
Brugo kariauna. Iš vėliavų galima atpažinti.
Ir iš tiesų, sėkmės įkvėpti knechtai virš pylimo iškėlė
žalią vėliavą su baltu bajorišku kryžiumi. Geraltas
kautynes stebėjo atidžiai, bet pirmiau vėliavos nematė,
gynėjai iškėlė ją tik dabar. Veikiausiai mūšiui prasidėjus ji
buvo kur nors nusimetusi.
- Ar ilgai čia smaksosime? - paklausė Vėdrynas.
 - Še tau kad nori, - suniurzgė Milva. - Tai bent
klausimas. Apsidairyk! Kad ir kaip suksies, subinė vis tiek
bus iš užpakalio.
Vėdrynui nereikėjo nei dairytis, nei sukiotis. Visas
kraštovaizdis buvo ruožėtas dūmų stulpais. Tirščiausiai -
šiaurėje ir vakaruose, ten, kur kažkuri armija padegė
miškus. Gausu dūmų buvo ir pietuose, kur ir traukė
trijulė, kol kelią pastojo mūšis. Per valandą, keliauninkų
praleistą ant skardžio, gaisrai įsisiautėjo ir rytuose.
- Ogi man, raganiau, - žiūrėdama į Geraltą, tęsė šaulė, -
išties smalsu, ko gi dabar baudiesi griebtis. Už mūsų
nilfgardiečiai ir liepsnojančios girios, kas priešais mus -
pats matai. Kokie tad planai?
- Mano planai nėmaž nepasikeitė. Palūkėsiu, kol baigsis
peštynės, ir trauksiu į pietus. Prie Jarugos.
- Gal tau smegenys išvarvėjo? - susiraukė Milva. -
Nematai, kas dedasi? Plika akimi regėti, kad čia ne šiaip
kokie šuneikos bastosi, o grynas karas vyksta. Nilfgardas
susičiulbėjo su Verdenu. Pietuose per Jarugą, matyt, jau
persikėlė, veikiausiai jau pleška visas Brugas, o gal ir
Sodenas...
- Privalau nusigauti iki Jarugos.
- Gražumėlis. O tada?
- Susirasiu valtį ir plauksiu pasroviui, mėginsiu pasiekti
žiotis. Paskui laivu... Po šimts, iš ten turėtų kursuoti kokie
nors laivai...
- Į Nilfgardą? - prunkštelėjo ji. - Planai nėmaž
nepasikeitė?
- Neprivalai manęs lydėti.
- Aišku, ne. Šlovė dievams, kad neprivalau, mat aš
mirties neieškau. Bijoti jos nebijau, bet šit ką tau
pasakysiu: leistis užmušamam didelio proto nereikia.
- Žinau, - ramiai atsakė raganius. - Jau patyriau. Jei ne
būtinas reikalas, ton pusėn nė nežiūrėčiau. Bet reikalas -
būtinas, tad keliauju. Niekas manęs nesulaikys.
- Oho. - Šaulė pašaipiai nužvelgė Geraltą. - Tai bent
balsas, lyg kas seną puodą džiržgintų peiliu. Kad taip
imperatorius Emyras išgirstų, susyk iš baimės į kelnes
pridėtų. Čionai, sargyba, čionai, mano pulkai, bėda,
bėda, atplaukia luotu į Nilfgardą raganius, veikiai bus
čia, gyvastį ir karūną iš manęs atims! Pražūtis!
- Milva, liaukis.
- Šit ir nesiliausiu! Metas pagaliau teisybę tau į akis
išrėžti. Lai mane nusišėręs triušis iškruša, jei kada
kvailesnį kvailį regėjau! Keliauji savo mergiotės Emyrui iš
nagų išplėšti? Tos, kurią Emyras į imperatorienes
nusižiūrėjo? Kurią pats iš karalių atėmė? Jo nagai galingi
- ką nusičiupo, nebepaleis. Su juo galynėtis karaliams
spėkos neužtenka, o tu baudiesi?
Jis nutylėjo.
- Išsiruošei į Nilfgardą, - pakartojo Milva, atjaučiamai
linguodama galvą. - Nutarei su imperatoriumi pakariauti,
sužadėtinę nuo jo pavilioti. Ar bent pagalvojai, kaip
viskas gali susidėti? Kai iki ten nusigausi, kai rūmų
menėse Ciri susirasi, visą auksais, šilkais apsitaisiusią, ką
jai pasakysi? Tekėk, mylimoji, už manęs, kam tau
imperijos sostas, štai mudu abudu kokioje pašiūrėje
įsikursime, naujo derliaus laukdami žievės užgraušime.
Verčiau į save pasižiūrėk, šlubas tu apskurėli. Palaidinį,
batus, ir tuos gavai iš driadžių - nutrauktus nuo kokio
Brokilone nusibaigusio elfo. Nenumanai, kas bus, kai
pasirodysi savo panelei? Spjaus ji tau į akis, išjuoks, lieps
trabantams mesti tave pro duris ir dar šunimis užuzginti!
Milva kalbėjo vis garsiau, galiausiai mažne įsišaukė. Ne
tik iš pykčio, o ir dėl to, kad kitaip nebūtų perrėkusi
kilusio triukšmo. Apačioje plyšojo dešimtys, o gal ir
šimtai gerklių. Brugo samdinius užgriuvo dar viena
puolimo banga. Šįsyk - iš dviejų pusių vienu metu.
Verdeniečiai, vilkintys mėlynas tunikas su išsiuvinėtomis
margutėmis, šuoliavo pylimu, o iš už tvenkinio gynybos
sparną puolė galingas būrys raitelių su juodais
apsiaustais.
- Nilfgardas, - sausai konstatavo Milva.
Šįsyk Brugo pėstininkai nebeturėjo jokių galimybių
atremti antpuolio. Raitija įveikė visas užtvaras ir akimoju
iššniojo gynėjus kalavijais. Vėliava su kryžiumi krito.
Dalis pėstininkų metė ginklus ir pasidavė, kiti dar mėgino
bėgti į mišką. Bet iš tos pusės puolė dar vienas, jau
trečias, būrys - gauja lengvai ginkluotų raitelių su
nevienodomis uniformomis.
- Scoia‘tael, - atsistodama tarė Milva. - Dabar supranti,
kas dedasi, raganiau? Pagaliau susigaudei? Nilfgardas,
Verdenas ir Voverės eina išvien. Karas. Kaip ir prieš
mėnesį Aedirne.
- Tai reidas. - Geraltas palingavo galvą. - Grobikiškas
išpuolis. Tik raitieji, be pėstininkų...
- Pėstininkai užiminėja fortus ir įgulas. Iš kur, manai,
anie dūmai? Iš mėsos rūkyklos?
Iš apačios, iš kaimo, jų ausis pasiekė kraupūs riksmai -
Voverės pasiviję skerdė mėginančius pabėgti gynėjus.
Pirkių stogai skendo dūmuose ir liepsnose. Paryčiais
sulytus šiaudus stiprus vėjas jau buvo išdžiovinęs, ir
gaisras beregint įsišėlo.
- Tai tau, - sumurmėjo Milva. - Kaimas plėnimis išeis. O
juk vos spėjo atstatyti po ano karo. Dvejus metus kruvinu
prakaitu rentė, o štai viens du ir supleškės. Galėtų ir
pasimokyti!
- Ko? - šiurkščiai paklausė Geraltas.
Ji neatsakė. Liepsnojančio kaimo dūmai tumulais kilo
vis aukštyn, jau pasiekė skardį, ėmė graužti
keliauninkams akis, spaudė ašaras. Sodžiuje aidėjo
klyksmai. Staiga Vėdrynas išbalo nelyginant drobė.
 Riteris su juodu pliumažu ant šalmo subaubė įsakymą,
ir raiteliai, apsupę suvarytus į būrį belaisvius, pašėlo
juos kapoti, badyti. Parkritusius beginklius nelaimėlius
trypė žirgai. Žiedas vis labiau veržėsi. Pasmerktieji rėkė
ir vaitojo nesavais balsais.
- Ir dar manai, kad mums reikia traukti į pietus? -
Poetas išraiškingai pažvelgė į raganių. - Brautis per tuos
gaisrus? Tenai, iš kur atsibastė šitokie skerdikai?
- Manau, - Geraltas lėtai tarė žodžius, - kad
paprasčiausiai neturime kitos išeities.
- Turime, - atsiliepė Milva. - Galiu miškais nuvesti jus iki
Pelėdų Kalvos ir - atgal - iki Ceann Treisės. Į Brokiloną.
- Degančiais miškais? Raitelių, nuo kurių reido vos
pasprukome, panosėje?
- Būtų saugiau, nei keliauti į pietus. Iki Ceann Treisės
viso labo keturiolika mylių, o miško takus aš gerai
pažįstu.
Raganius žvelgė žemyn, į ugnyje žūstantį kaimą. Išžudę
belaisvius nilfgardiečiai rikiavosi žygio kolona.
Margaspalvė Scoia‘tael gauja vieškeliu patraukė į rytus.
- Atgal negrįšiu, - tvirtai pareiškė Geraltas. - Bet
Vėdryną į Brokiloną palydėk.
- Ne! - užprotestavo vis dar perblyškęs poetas. - Joju su
tavim.
Milva numojo ranka, pakėlė strėlinę, lanką ir jau buvo
bežengianti prie arklių, bet staiga atsigręžė.
- Velniai griebtų, - suniurzgė, - pernelyg ilgai, pernelyg
dažnai gelbėjau nuo pražūties elfus. Nejau dabar ramiai
žiūrėsiu, kaip gaunate galą! Palydėsiu jus patrakėlius iki
Jarugos. Tik ne pietiniu, o rytiniu keliu.
- Ten miškai irgi jau pleška.
- Išvesiu per ugnį. Ne pirmiena.
- Neprivalai, Milva.
 - Aišku, neprivalau. Nagi, ant arklių! Krutinkitės
pagaliau!

Toli jie nenujojo. Arkliai per tirštą tankmę vos brovėsi, o

joti keliu trijulė nesiryžo: visur dunksėjo kanopos,
žvangėjo geležis - traukė kariuomenė. Sutemų užklupti
krūmų prižėlusiose daubose, jie sustojo nakvynės. Nelijo,
dangus buvo nutviekstas gaisrų pašvaistės.
Keliauninkai įsikūrė apysausiame lopinėlyje, susisupo į
japančas ir gūnias. Milva nutarė išžvalgyti vietovę. Kai tik
Brokilono šaulė dingo tankmėje, Vėdrynas, kuriam taip
ilgai kirbėjo liežuvis, nebeištvėrė.
- Mergaitė kaip stirnaitė, - murkė jis. - Na ir sekasi tau,
Geraltai. Tokios pažintys... Aukšta, liemeninga, kai eina,
sakytum, šoka. Klubai mano skoniui gal kiek per siauri, o
pečiai vos vos per platūs, užtat kokia moteriška, kokia
moteriška... O tiedu obuoliukai iš priekio, ojojoi...
Marškiniai taip ir plyšta...
- Prikąsk liežuvį, Vėdryne.
- Jodamas netyčia prisiliečiau, - toliau alpėjo poetas. -
Sakau tau, šlaunis tarytum marmuras. Vaje vaje, ir kaip
tu ištvėrei visą mėnesį Brokilone...
Milva, grįžusi iš žvalgybos, nugirdo patetišką šnibždesį,
pastebėjo žvilgsnius.
- Apie mane, poete, šneki? Ko žiopsai, vos nusisuku?
Gal man paukštis nugarą apšiko?
- Neatsistebime tavo meistryste, - išsišiepė Vėdrynas. -
Šaulių turnyruose nedaug kas tau prilygtų.
- Suok sau sveikas.
- Teko skaityti, - Vėdrynas reikšmingai dirstelėjo į
Geraltą, - kad taikliausios lankininkės - zerikaniškės, iš
stepių klanų. Atrodo, kai kurios nusipjauna kairiąją krūtį,
kad netrukdytų įtempti templės. Sako, biustas kliudo.
 - Bus koks poetas prasimanęs, - prunkštelėjo Milva. -
Sėdi sau, mirko plunksną šikpuodyje ir keverzoja
paikystes, o mulkiai ir tiki. Ką, gal kas nors papais
šaudo? Templę reikia tempti iki žiobtų, o stovėti šonu,
štai šitaip. Niekas templei nekliudo. Tas pjaustymasis -
kvaila pasaka, dykos galvos, tik papais pramuštos,
išmonė.
- Dėkoju už tokį pagarbų požiūrį į poetus ir poeziją. Ir už
šaudymo iš lanko pamoką. Puikus ginklas. Žinote ką?
Manau, karo menas kaip tik šia kryptimi ir vystysis.
Ateityje bus kariaujama per atstumą. Bus išrasti tokie
toliašaudžiai ginklai, kad priešai galabysis, vienas kito
net nematydami.
- Sapalai, - trumpai ir aiškiai įvertino Milva. - Lankas -
geras ginklas, bet tikrose kirstynėse vyras eina prieš
vyrą, per kalavijo ilgį, ir drūtesnis mažajėgiui suaižo
makaulę. Visada taip buvo, taip bus ir toliau. O kai
nebebus, tuomet ir kirstynių nebebus. Pats matei, kaip
žmonės kariauja. Aname kaime prie pylimo. Et, ką tuščiai
tauzijusi, einu apsidairysiu. Arkliai šnarpščia, ar tik nebus
koks vilkiūkštis prisigretinęs...
- Kaip stirnaitė... - Vėdrynas palydėjo ją žvilgsniu. -
Hmmm... Jei prisimintume kaimą prie pylimo ir tai, ką ji
tau sakė, kai sėdėjome ant skardžio krašto... Gal vis
dėlto neklydo?
- Dėl ko?
- Dėl... Ciri. - Poetas šiek tiek sutriko. - Mūsų dailioji
taikliarankė mergužė, regis, neteisingai vertina judviejų
su Ciri santykius, mano, kad ketini su Nilfgardo
imperatoriumi varžytis dėl jos rankos. Mano, kad iš
tikrųjų dėl to išsiruošei į Nilfgardą.
- Taigi, skaudžiai klysta. O dėl ko, tavo galva, neklydo?
- Palūkėk, nesikarščiuok. Verčiau pažiūrėk teisybei į
akis. Rūpinaisi Ciri, laikai save jos globėju. Bet juk ji - ne
paprasta mergaitė. Geraltai, ji - karalių vaikas. Ką ir
kalbėti, sostas jai pačios prigimties skirtas. Kaip ir rūmai.
Karūna. Tik nežinau, ar tikrai Nilfgardo. Nežinau, ar
Emyras - tinkamiausias jai...
- Štai. Nežinai.
- O tu jau žinai?
Raganius apsikamšė gūnia.
- Aišku, kur taikai, - pasakė. - Gali nesistengti, žinau,
kokia bus tavo išvada. Beprasmiška gelbėti Ciri nuo
likimo, kuris jai skirtas prigimties. Mat išgelbėta mergaitė
gali įsakyti trabantams nuleisti mus nuo laiptų. Todėl
verčiau nesikiškime. Taip?
Geraltas nutildė Vėdryną, šiam dorai nespėjus nė
prasižioti.
- Juk jos, - raganius kalbėjo persimainiusiu balsu, -
nepačiupo nei slibinas, nei piktas burtininkas, nepagrobė
piratai - dėl išpirkos. Ji neįkalinta nei bokšte, nei
požemyje, nei narve, niekas jos nekankina ir nemarina
badu. Dargi atvirkščiai. Miega damastuose, valgo iš
sidabro indų, apsitaisiusi nėriniuotais šilkais,
apsikabinėjusi papuošalais. Netrukus ją dar ir karūnuos.
Kitaip tariant, mergaitė laiminga. O kažkoks raganius, su
kuriuo ją kadaise atsitiktinai suvedė piktoji lemtis,
užsispyrė tą laimę sugriauti, sudergti, išniekinti, sutrypti
skylėtais batais, nutrauktais nuo negyvo elfo kojų. Taip?
- Ne tai norėjau pasakyti, - suburbėjo Vėdrynas.
- Ne tau jis ir kalbėjo. - Staiga išnirusi iš tamsos Milva
kiek padvejojo ir atsisėdo šalia raganiaus. - Man. Mano
žodžiai jį taip užgavo. Supykusi prišnekėjau,
negalvodama... Atleisk, Geraltai. Žinau, kaip būna, kai
kas nors gyvą žaizdą nagais raka... Na, nerūstauk.
Daugiau taip nedarysiu. Atleidi? Gal dar reikės į žandą
pakštelėti?
Nelaukdama nei atsakymo, nei leidimo, stipriai
apkabino jo kaklą ir pabučiavo į skruostą. Raganius
spūstelėjo jai petį. Atsikrenkštė.
- Prisiglausk, - pasiūlė. - Ir tu, Vėdryne. Apšilsime...
susi-glaudę.
Visi trys ilgai tylėjo. Pašvaistės nutviekstu dangumi
slydo tamsūs debesys, dangstė mirgančias žvaigždes.
- Noriu jums šį tą pasakyti, - galiausiai prakalbo
Geraltas. - Bet turėsite pažadėti, kad nesijuoksite.
- Sakyk.
- Prisapnavau visokių keistenybių. Brokilone. Iš pradžių
maniau, kad kliedžiu. Kad galvoj negera. Juk Thanedde
man ją kaip reikiant sutalžė. Bet štai pastarosiomis
naktimis vėl sapnuoju tą patį sapną. Vis tą patį.
Vėdrynas ir Milva tylėjo.
- Ciri, - po valandėlės tęsė raganius, - nemiega
rūmuose po brokato baldakimu. Joja per kažkokį dulkėtą
kaimą... Kaimiečiai rodo į ją pirštais. Vadina ją negirdėtu
man vardu. Loja šunes. Ji ne viena. Jų ten yra ir daugiau.
Trumpai apsikirpusi mergina laiko Ciri už rankos... Ciri jai
šypsosi. Nepatinka man ta šypsena. Nepatinka, kad taip
ryškiai pasidažiusi... O labiausiai nepatinka tai, kad jos
pėdomis seka mirtis.
- Tad kur ji? - sumurkė Milva, it katė glausdamasi prie
Geralto. - Ne Nilfgarde?
- Nežinau, - sunkiai išspaudė jis. - Bet tokį sapną
sapnavau ne kartą. Netikiu tokiais sapnais, štai kas
blogiausia.
- Nebūk kvailas. Aš tikiu.
- Nežinau, - pakartojo jis. - Tik jaučiu. Priešais ją ugnis,
o iš paskos seka mirtis. Privalau skubėti.

Auštant ėmė lyti. Ne taip, kaip vakarykščiai, kuomet

per audrą juos užgriuvo trumpalaikė, bet vandeninga
liūtis. Dabar dangus papilkėjo, apsitraukė švininiu
valkčiu. Užėjo dulksna, lynojo smulkiai, vienodai, įkyriai.
Trijulė jojo į rytus. Kelią rodė Milva. Kai Geraltas
tarstelėjo, kad Jaruga teka pietų pusėje, šaulė jį apibarė,
priminė esanti vedlė ir žinanti, ką daro. Raganius
nebeatsiliepė. Jam buvo svarbiausia judėti pirmyn. Kad ir
kuria kryptimi.
Jojo tylėdami, peršlapę, sužvarbę, susigūžę balnuose. Iš
miško takų stengėsi neišklysti, iškartas ir vieškelius
kirsdavo kuo greičiau. Išgirdę dunksint keliu traukiančios
raitijos žirgų kanopas, lįsdavo į tankmę. Kautynių židinius
aplenkdavo plačiu lankstu. Ne sykį jojo pro liepsnose
skendinčius kaimus, pro dūmijančias ir žerplėjančias
gaisravietes, pro sodybas, iš kurių būdavo likę tik juodi
išdegusios žemės lopai ir aitrus lietaus sudrėkintų
svilėsių dvokas. Kartais pabaidydavo būrius varnų,
apspitusių lavonus. Sutikdavo nedideles grupeles ar
ištisas kolonijas nuo karo ir gaisrų bėgančių, nelaimių
sugniuždytų valstiečių, sulinkusių po manta, viskam
abejingų, į klausimus atsakančių vien nebyliais, bukais,
baimingais žvilgsniais.
Trijulė jojo į rytus, per liepsnas ir per dūmus, per
dulksną ir per rūką, o aplink juos driekėsi gobelenai su
karo vaizdais. Paveikslai.
Jie regėjo paveikslą su svirtimi, it juodas brūkšnys
stirksančia iš sudeginto kaimo griuvėsių. Ant svirties
kabojo nuogas lavonas. Galva žemyn. Kraujas iš
sumaitoto tarpkojo bei perrėžto pilvo nutekėjęs ant
krūtinės ir veido, varvuliais nukaręs iš sulipusių plaukų.
Ant negyvėlio nugaros raudonavo Ard runa. Išrėžta
peiliu.
- An‘givare, - pasakė Milva ir nusibraukė nuo sprando
šlapius plaukus. - Čia pabuvojo Voverės.
- Ką tai reiškia - an‘givare?
- Skundalius.
 Jie regėjo paveikslą su žirgu, pabalnotu šyviu, uždengtu
juoda šarvine gūnia. Gyvulys sverdėdamas klipytavo
mūšio lauko pakraščiu, tarp krūvomis suvirtusių lavonų ir
styrančių ietgalių, tyliai, bet kraupiai žvingavo, o jam iš
paskos vilkosi iš perrėžto pilvo išdribę viduriai. Pribaigti
nelaimėlio keliauninkai negalėjo - mūšio lauke šlaistėsi
palaikus plėšiantys marodieriai.
Jie regėjo paveikslą su išsikėtojusia mergina. Kruvina,
sustiklėjusias akis įsmeigusi į dangų, ji gulėjo sudegusios
sodybos kieme.
- Visi sako, kautynės - vyrų darbas, - suurzgė Milva. - O
bobos nė už ką nepagailės, vis tiek pasismagins.
Didžiavyriai, kalės išperos.
- Gryna teisybė. Bet nieko nepakeisi.
- Jau pakeičiau. Pabėgau iš namų. Nenorėjau šveisti
lūšnos aslos. Ir laukti, kol atsibels, lūšną padegs, o mane
ant tos pačios aslos...
Paragino arklį, nebaigusi sakyti.
O vėliau jie išvydo paveikslą su degutine. Ten Vėdrynas
išvėmė viską, ką tądien valgęs - džiūvėsį ir pusę
džiovintos menkės.
Degutinėje nilfgardiečiai - o gal ir Scoia‘tael -
sumaitojo kažkiek belaisvių. Kiek, taip ir liko neaišku, net
apžiūrėjus iš arčiau. Mat galvažudžių darbuotasi ne tik
strėlėmis, kalavijais, ietimis, bet ir degutinėje aptiktais
medkirčių įrankiais - kirviais, dviašmeniais peiliais ir
skersiniais pjūklais.
Geraltas, Vėdrynas, Milva regėjo ir kitų paveikslų, bet
neįsiminė jų. Išmetė iš atminties.

Atbuko. Per kitas dvi dienas jie nenujojo nė

dvidešimties mylių. Be paliovos lijo. Per vasaros sausras
ištroškusi žemė vandens prisigėrė iki soties, miško takai
virto purvinomis šliuožynėmis. Pro miglas ir rūkanas
žygeiviai nebematė gaisrų dūmų, tačiau iš degėsių tvaiko
buvo aišku, kad armija siautėja kažkur čia pat, degina
viską, kas tik dega.
Pabėgėlių nebesutikdavo. Traukė per miškus vienui
vieni. Bent jau taip manė.
Geraltas pirmas išgirdo arklio šnarpštimą už nugaros.
Akmenine veido išraiška apgręžė Kuoją. Vėdrynas jau
žiojosi kažką sakyti, bet Milva mostu jį nutildė, iš saidako
prie balno išsitraukė lanką.
Iš atvašyno išniro persekiotojas. Pastebėjęs, kad jo
laukia, sustabdė žirgą, šviesbėrį eržilą. Valandėlę visi
taip ir stovėjo. Tylą trikdė vien lietaus šnaresys.
- Joti mums iš paskos uždraudžiau, - galiausiai prabilo
raganius.
Nilfgardietis, kurį Vėdrynas pastarąjį kartą matė gulintį
karste, nudelbė akis į šlapius arklio karčius. Poetas jį vos
atpažino: vilkėjo žiedmarškes, odinį palaidinį ir apsiaustą
- be abejonės, prie havkerio vežimo nurengė kurį nors
negyvėlį. Nepamiršo trubadūras tik jaunatviško veido,
kuris, nors šiek tiek apšepo, nuo tada, kai jie susidūrė po
buku, pasikeisti nespėjo.
- Uždraudžiau, - pakartojo raganius.
- Uždraudei, - galiausiai pripažino jaunuolis. Kalbėjo be
nilfgardiško akcento. - Bet aš privalau.
Geraltas nušoko nuo kumelės, vadžias įdavė poetui. Ir
išsitraukė kalaviją.
- Nulipk, - paliepė ramiai. - Matau, bent kiek apsirūpinai
geležimi. Tai gerai. Nei šis, nei tas man buvo skersti tave
beginklį. Dabar - kita kalba. Nulipk.
- Aš su tavim nesikausiu. Nenoriu.
- Nesunku atspėti kodėl. Kaip ir visi tavo gentainiai,
labiau mėgsti kitokią kovą. Tokią kaip anoje degutinėje,
pro kurią jojai, jeigu jau seki mums iš paskos. Kartoju,
lipk nuo arklio.
- Aš - Cahiras Mawr Dyffrynas aep Ceallachas.
- Neprašiau prisistatinėti. Liepiau nulipti.
- Ne. Kautis su tavim nenoriu.
Raganius pasisuko į lankininkę.
- Milva, būk maloni, nušauk po juo arklį.
- Ne! - Milvai dar nespėjus strėlės įranton įdėti templės,
nilfgardietis kilstelėjo ranką. - Prašau, nedaryk to.
Nulipu.
- Jau geriau. O dabar, sūneli, čiupk kalaviją.
Jaunuolis sukryžiavo rankas ant krūtinės.
- Jei nori, nužudyk mane pats. Arba liepk nušauti tai
elfei. Nesikausiu su tavim. Aš - Cahiras Mawr Dyffrynas...
Ceallacho sūnus... Noriu prisidėti prie jūsų.
- Man turbūt pasigirdo. Pakartok.
- Noriu prisidėti prie jūsų. Žinau, kad joji ieškoti
mergaitės. Noriu tau pagelbėti. Privalau.
- Jis - pamišėlis. - Geraltas atsigręžė į Milvą ir Vėdryną.
- Protas jam pasimaišė. Susidūrėme su bepročiu.
- Mūsų kompanijai tiktų, - sumurmėjo Milva. - Dar ir
kaip.
- Apsvarstyk, Geraltai, jo pasiūlymą, - nusišaipė
Vėdrynas. - Šiaip ar taip, Nilfgardo bajoras. Gal, jam
padedant, lengviau prasmuktume į...
- Prikąsk liežuvį, - šiurkščiai nutraukė jį raganius. -
Nagi, nilfgardieti, kur tavo kalavijas?
- Nesikausiu. Be to, aš visai ne nilfgardietis. Esu kilęs iš
Vikovaro, mano vardas...
- Tavo vardas man nerūpi. Išsitrauk ginklą.
- Ne.
- Raganiau, - Milva palinko iš balno, nusispjovė, - ir
laiką gaištame, ir lietuje šlampame. Nilfgardietis kautis
nenori, o tu, nors ir labai piktai vaipaisi, kažkodėl jo
šaltakraujiškai nesukapoji. Gal iki sušiktos mirties čia
kiurksosime? Suvarysiu strėlę jo bėriui į pašonę ir
traukiame savais keliais. Pėsčias mums iš paskos
nepakuduliuos.
Cahiras, Ceallacho sūnus, žaibiškai pripuolė prie savojo
eržilo, stryktelėjo į balną ir nušuoliavo, ragindamas žirgą
riksmais. Raganius valandėlę žiūrėjo jam pavymui, po to
užsėdo ant Kuojos. Neištarė nė žodžio. Ir per petį
nesidairė.
- Senstu, - suniurzgė, kai jo kumelė prisivijo Milvos
juodį. - Skrupulai apninka.
- Senatvėje taip jau būna. - Lankininkė pažvelgė į jį su
atjauta. - Padeda plautės nuoviras. O kol kas gali
pasikišti pagalvėlę.
- Skrupulai, - rimtai paaiškino Vėdrynas, - ne tas pat,
kas hemorojus. Painioji sąvokas, Milva.
- Supaisysi gudrią jūsų šneką! Be atvangos liežuvį
plakti, tik tiek ir sugebate! Nagi, judinkimės!
- Milva, ar būtum nušovusi arklį? - netrukus paklausė
raganius, prisidengęs veidą nuo įkyraus lietaus.
- Ne, - nenoromis prisipažino ji. - Gyvulys niekuo
neprasikalto. O ir tas nilfgardietis... Kokio kipšo jis
velkasi mums iš paskos? Kodėl sako, kad privalo?
- Tegul mane skradžiai, jei žinau.

Staiga miškas baigėsi, ir jie, merkiami lietaus, išjojo į

vieškelį, tarp kalvų vingiuojantį iš pietų į šiaurę. Arba
atvirkščiai - kaip pažiūrėsi.
Tai, ką išvydo ant kelio, jų nenustebino. Jau visko buvo
prisižiūrėję. Apversti, nuniokoti vežimai, arklių lavonai,
išmėtyti ryšuliai, ryšuliukai, kraitės. Ir sudarkyti,
keisčiausiomis pozomis sustingę kūnai, dar neseniai buvę
žmonėmis.
Visi trys prijojo arčiau - nesibaimindami, mat buvo
aišku, kad anie išžudyti ne šiandien, o vakar ar užvakar.
Tokius dalykus įgudo atskirti, o gal tiesiog pajusdavo
žvėries instinktu, kurį pažadino ir nepaprastai įjautrino
pastarojo meto įvykiai. Įgudo keliauninkai ir akylai
dairytis tokiose skerdyklose, mat kartais - tiksliau,
retkarčiais - tarp išmėtytų mantos liekanų pavykdavo
aptikti saujelę maisto ar maišiuką pašaro.
Jie sustojo prie paskutinio sumaitotos vilkstinės vežimo,
nustumto į griovį ir pasirėmusio sulaužyto rato stebule.
Po furgonu gulėjo apkūni moteris nenatūraliai išlenktu
kaklu. Nuo sužaloto ausies lezgelio, iš kurio galvažudžiai
išplėšė auskarą, ant durtinio apykaklės vingiavo lietaus
dar nenuskalauti sukrešėjusio kraujo žalčiukai. Ant
vežimo apdangalo buvo parašyta: “Vera Liovenhaupt ir
Sūnūs”. Sūnų nesimatė.
- Ne valstiečiai. - Milva prikando lūpą. - Pirkliai. Traukė
iš pietų, iš Dilingeno į Brugą, o čia juos užklupo plėšikai.
Prasti popieriai, raganiau. Ketinau čia sukti į pietus, bet
dabar tikrai nežinau, ką daryt. Dilingenas ir visas Brugas
veikiausiai jau nilfgardiečių rankose, ir Jarugos niekaip
nepasieksime. Teks keliauti toliau į rytus, per Turlafą.
Miškai, negyvenamas užkampis, armija ten tikrai nekiš
nosies.
- Dar toliau į rytus nejosiu, - užprotestavo Geraltas. -
Man reikia pakliūti prie Jarugos.
- Ir pakliūsi, - netikėtai ramiai atsakė ji. - Tik saugesniu
keliu. Jeigu suksi į pietus čia, pataikysi tiesiai į nasrus
nilfgardiečiams. Ničnieko nelaimėsi.
- Laimėsiu laiko, - suniurzgė jis. - O jodamas į rytus, tik
gaišiu. Jau sakiau, negaliu sau...
- Tyliau, - ūmai sušnypštė Vėdrynas, apgręždamas arklį.
- Patylėkite minutę.
 - Kas atsitiko?
- Girdžiu... dainuojant.
Raganius pakraipė galvą. Milva prunkštelėjo.
- Vaidenasi tau, poete.
- Cit! Užsičiaupkite! Sakau, kažkas dainuoja! Gal
negirdite?
Geraltas atmetė gobtuvą, Milva taip pat įtempė ausis,
netrukus pažvelgė į raganių ir tylomis linktelėjo.
Jautri klausa trubadūro neapgavo. Tai, kas atrodė
neįmanoma, paaiškėjo esant įmanoma. Tai bent. Įkyriai
lynojant, jie stovėjo miške, ant lavonais užversto kelio, ir
klausėsi dainos. Iš pietų pusės kažkas artinosi, žvaliai,
linksmai dainuodamas.
Milva jau ketino sprukti, timptelėjo juodžio pavadį, bet
raganius ją sulaikė. Jam buvo smalsu. Mat daina nebuvo
nei bauginanti, ritminga žygiuojančių pėstininkų
skanduotė, nei akiplėšiška raitijos dainelė. Ji nekėlė
nerimo. Veikiau atvirkščiai.
Medžių lapuose šiureno lietus. Po valandėlės
keliauninkai jau galėjo išskirti ir dainelės žodžius.
Smagios dainelės, kuri šiame karo ir mirties
kraštovaizdyje skambėjo keistai, nenatūraliai, visiškai
nederamai.

Otata pagiry vilkas strapinėja,

Uodega švytruoja, linksmas šokinėja.
Ko jam nešvytruoti, ko nešokinėti,
Jei ant pilko sprando dar pati nesėdi!
Um-ta um-ta-ta-ta, uhuhu ir uhaha!

Staiga Vėdrynas prajuko, iš po šlapio apsiausto skverno

išsitraukė liutnią, pirštais brūkštelėjo per stygas ir,
nepaisydamas nei raganiaus, nei Milvos, kurie tildydami
šnypštė kaip įmanydami, visa gerkle užplėšė:
 Otata pabalėm vilkpalaikis traukia,
Galvą panarinęs, uodegą pabrukęs, ašarėlę braukia.
Kaip jam neraudoti, kaip nesielvartauti,
Jei tuoktuvių žiedą teko užsimauti!

- Hu hu hu ir ha ha ha!!! - visai čia pat atsišaukė

gerklingi balsai.
Nugriaudėjo juokas, kažkas veriamai sušvilpė, ir iš už
kelio vingio išniro vorele išsirikiavusi keista margaspalvė
kompanija. Sunkiais batais apautos kojos ritmingai mynė
purvą.
- Nykštukai, - pusbalsiu pratarė Milva. - Bet ne iš
Scoia‘tael. Barzdos nesupintos.
Anų buvo šešetas. Vilkėjo trumpus, nuolat
besimainančių pilkšvai rudų atspalvių apsiaustus su
gobtuvais - tokius nykštukai paprastai dėvėdavo per
darganą. Geraltas žinojo, kad šitoks apsiaustas būdavo
absoliučiai neperšlampamas, mat metų metais
impregnuotas degutu, vieškelių dulkėmis ir
nuvarvėjusiais maistiniais taukais. Šį praktišką drabužį, iš
kartos į kartą tėvo perduodamą vyriausiajam sūnui,
vilkėdavo tik subrendę nykštukai. O subręsdavo jie
maždaug penkiasdešimt penkerių, kuomet barzda
pasiekdavo juosmenį.
Nė vienas šių nykštukų neatrodė jaunesnis. Bet
neatrodė ir vyresnis.
- Žmones lydi, - sumurmėjo Milva ir kryptelėjusi galvą
parodė Geraltui būrelį, paskui šešis neūžaugas išnyrantį
iš miško. - Bus pabėgėliai. Apsigriovę ryšuliais.
- Kad ir anie neprasčiau apsigriovę, - pastebėjo
Vėdrynas.
Ir iš tikrųjų, po tokia našta, kokią tempėsi nykštukai,
būtų veikiai kritęs ne vienas žmogus ir ne vienas arklys.
Be įprastų kuprinių bei maišų, jie vilko masyvias
skrynias, nemenkus varinius katiliukus ir kažką panašaus
į nedideles indaujas. Vienas ant nugaros nešėsi vežimo
ratą.
Vedlys žygiavo tuščiomis. Už diržo buvo užsikišęs
kirvuką, ant nugaros - makštyse, apsuktose dryžais
katinų kailiais - tabalavo ilgas kalavijas, o ant peties
tupėjo žalia papūga, šlapia ir pasišiaušusi. Anas pirmas ir
pasisveikino.
- Sveiki gyvi! - užbliovė sustojęs vidur kelio ir rankomis
įsisprendęs į šonus. - Laikai dabartės tokie, kad verčiau
vilką šile sutikti nekaip žmogų, o tą sutiktąjį verčiau
strėla pasveikinti nekaip geru žodžiu! Betgi kas su daina
sveikinasi, su muzika prisistato, tas, regėt, bus savas
vyrutis! Ar sava boba, garbiosios ponios meldžiu atleisti!
Sveiki gyvi. Aš - Zoltanas Chivajus.
- Geraltas, - kiek padvejojęs prisistatė raganius. -
Dainorius vardu Vėdrynas. O ji - Milva.
- Kšššės išššperrra! - sužviegė papūga.
- Užčiaupk snapą, - subarė paukštį Zoltanas Chivajus. -
Prašau atleisti. Tas užjūrio paukštelis didžiai išmintingas,
bet storžievis. Dešimt talarų už keistenybę paklojau.
Feldmaršalas Dūda vardu. O štai ir visa mano kompanija.
Munrou Briuisas, Jasonas Varda, Kalebas Stratonas, Figis
Merlucijus ir Persivalis Šutenbachas.
Persivalis Šutenbachas buvo ne nykštukas. Iš po aplyto
gobtuvo šmėksojo ne barzdos kaltūnas, o ilga smaila
nosis, neginčytinai bylojanti, kad jos savininkas priklauso
senai ir kilmingai gnomų rasei.
- O anie, - Zoltanas Chivajus parodė atokiau
susispietusį būrelį, - pabėgėliai iš Kernų. Kaip matote,
vien bobos ir bambliai. Buvo jų daugiau, bet prieš trejetą
dienų apsiautė nilfgardiečiai, išskerdė, išblaškė. Užėjome
tuos nelaimėlius miškuose, štai ir traukiame drauge.
 - Narsiai traukiate, - pastebėjo raganius. - Vieškeliu ir
su daina.
- Neatrodo man, - krestelėjo barzdą nykštukas, - kad
žygiuoti su rauda būtų geresnė išeitis. Nuo Dilingeno
dyžėme miškais, patyliukais, slapučiukais, o kai armija
pražygiavo, išlindome į vieškelį, kad laiko bent kiek
laimėtume. - Jis prikando lūpą, nužvelgė skerdynių lauką.
- Prie tokių reginių, - parodė į lavonus, - jau pripratome.
Nuo pat Dilingeno, nuo Jarugos, vieškeliuose išvien
mirtis... Jūsiškiai?
- Ne. Nilfgardiečiai išskerdė pirklius.
- Ne nilfgardiečiai. - Nykštukas, abejingai dėbsodamas į
negyvėlius, papurtė galvą. - Scoia‘tael. Reguliarioji
kariuomenė nesivargina ir strėlių iš lavonų netraukioja. O
geras antgalis kainuoja pusę kronos.
- Tai jau taip, - murmtelėjo Milva.
- Kur link keliaujate?
- Į pietus, - skubiai atsakė Geraltas.
- Nepatariu. - Zoltanas Chivajus vėl papurtė galvą. -
Ten tikras pragaras, ugnis ir mirtis. Veikiausiai Dilingenas
jau paimtas, per Jarugą keliasi vis gausesnės Juodųjų
pajėgos, kaipmat užlies visą slėnį dešiniajame krante.
Patys matote, jau ir toje pusėje, šiaurėje, jų knibžda,
žygiuoja į Brugo miestą. Vienintelė kryptis bėgti - į rytus.
Milva išraiškingai pažvelgė į raganių, šis nutarė
patylėti.
- Kaip tik į rytus mes ir taikomės, - tęsė Zoltanas
Chivajus. - Nėr kitos išeities - reikia nerti už fronto linijos,
kol iš rytų, nuo Inos upės, nepajudėjo temerų
kariuomenė. Štai ir ketiname proskynomis pasiekti
Turlafo aukštumas, iš ten - Senuoju Keliu - į Sodeną, iki
Chotlės upės, kuri įteka Inon. Jei norite, keliaukime
drauge. Nebent jums toks tempas - per lėtas. Jūs raiti, o
mūsų žingsnį varžo pabėgėliai.
 - Jums patiems, - atsiliepė Milva, pervėrusi nykštuką
skvarbiu žvilgsniu, - tai kažkaip netrukdo. Nykštukas, net
ir su našta, per dieną gali nupėstinti tris dešimtis mylių,
mažne tiek pat, kiek ir raitelis. Senąjį Kelią aš žinau. Be
pabėgėlių prie Chotlės atsidurtumėte per kokias tris
dienas.
- Tatai bobos su vaikais. - Zoltanas Chivajus atkišo
barzdą ir pilvą. - Likimo valiai jų nepaliksime. Ką, gal
siūlote palikti?
- Ne, - atsakė raganius, - nesiūlome.
- Džiugu girdėti. Vadinasi, pirmas įspūdis buvo
teisingas. Tad kaip? Keliausime drauge?
Geraltas dirstelėjo į Milvą, šaulė linktelėjo.
- Tvarka. - Zoltanas Chivajus tą linktelėjimą pastebėjo.
- Tuomet pirmyn, kol mūsų čia koksai patrulis neužklupo.
Bet pirmų pirmiausia... Jasonai, Munrou, išnaršykite
vežimus. Jei ten likę kas geresnio, priglobti ne gėda. Figi,
patikrink, gal mūsiškis ratas tiks anam furgonėliui. Būtų
pats tas.
- Tinka! - netrukus riktelėjo tas, kuris ant nugaros
tempė ratą. - Lyg čia buvęs!
- Matai, avigalvi? O kai vakar liepiau imti tą ratą ir
nešti, bambėjai! Montuok! Kalebai, pagelbėk jam!
Stebėtinai greitai įsigijęs naują ratą, velionės Veros
Liovenhaupt vežimas, išvaduotas nuo dangalo ir visų
nereikalingų detalių, iš griovio išsiropštė ant kelio.
Akimoju jame atsidūrė visi nykštukų nešuliai. Ilgai
negalvojęs Zoltanas Chivajus liepė susodinti į vežimą ir
vaikus. Pabėgėlės pakluso ne iš karto - Geraltas
pastebėjo, kaip jos žvairakiuoja į nykštukus ir stengiasi
laikytis atokiau.
Vėdrynas atvirai pasibjaurėjęs stebėjo du nykštukus,
kurie matavosi nuo lavonų nuvilktus drabužius. Kiti
šmirinėjo tarp vežimų, bet nieko verto priglobti nerado.
Zoltanas Chivajus susibruko pirštus į burną ir sušvilpė -
tatai buvo ženklas liautis plėšikavus. Paskui jis žinovo
žvilgsniu apžiūrėjo Kuoją, Pegasą ir Milvos juodį.
- Jojamieji, - konstatavo, niekinamai suraukęs nosį. -
Vadinasi, nieko verti. Figi, Kalebai, prie ienų. Kinkysimės
visi pakaitomis. Žengte maaaarš!

Geraltas neabejojo, kad veikiai nykštukams teks palikti

trofėjinį vežimą - kai tik šis įklimps išskydusioje proskynų
pliurėje. Suklydo. Neūžaugos buvo tvirti it jaučiai, o į
rytus bėgantys miškų keliukai - žolėti ir nelabai klampūs.
Lijo be paliovos. Milva visai paniuro, jei ir prasižiodavo,
tai tik pabambėti, kad tuojau arkliams ims eižėti
išminkštėjusios kanopos. Zoltanas Chivajus tik
apsilaižydavo, apžiūrėdavo kanopas ir pasigirdavo
meistriškai ruošiąs arklienos patiekalus, tuo varyte
varydamas Milvą iš proto.
Procesija stropiai laikėsi rikiuotės, kurios centras buvo
pakaitomis traukiamas vežimas. Pirm jo žygiavo
Zoltanas, šalia ant Pegaso jojo Vėdrynas ir erzinosi su
papūga. Paskui vežimą jojo Geraltas ir Milva, o gale
sliūkino šešios moterys iš Kernų.
Vedlio priedermių paprastai imdavosi Persivalis
Šutenbachas, ilganosis gnomas. Neprilygstąs
nykštukams ūgiu ir jėga, jis nenusileido jiems ištverme, o
vikrumu dar ir gerokai pranoko. Gnomas be atilsio zujo
tai šen, tai ten, nardė po krūmus, dingdavo visus gerokai
aplenkęs, paskui staiga išdygdavo ir nervingais,
beždžioniškais mostais dar iš tolo parodydavo, kad viskas
gerai, kelias laisvas. Kartais grįžęs skubiai perspėdavo
apie būsimas kliūtis kelyje. Nė sykio negrįžo tuščiomis -
keturiems vežime sėdintiems bambliams kaskart
parnešdavo saują gervuogių, riešutų ar kokių nors keistų,
tačiau gardžių šakniastiebių.
 Pasiutusiai lėtu tempu žygeiviai proskynomis traukė tris
dienas. Nesusidūrė su kariškiais, nepastebėjo dūmų,
nematė gaisrų pašvaisčių. Tačiau miške buvo ne vieni.
Žvalgas Persivalis ne kartą perspėjo apie pasislėpusių
bėglių būrius. Keletą tokių būrių jie pasiskubino aplenkti,
mat šakėmis ir rungais apsiginklavusių kaimiečių veidai
nemasino veltis į pažintį. Kažkas pasiūlė vis dėlto
pamėginti susitarti su kuria nors pabėgėlių grupele ir
palikti šiems Kernų moteris, tačiau Zoltanas tokiam
sumanymui pasipriešino, o ir Milva palaikė nykštukų
vadą. Kad ir kaip keista, pačios moterys skirtis nuo būrio
irgi nesiskubino, nors į nykštukus žiūrėjo atvirai
nepalankiai, su jais beveik nešnekėdavo, sustojus poilsio
visuomet laikydavosi nuošaliai.
Geraltas nujautė, kad tokį moterų elgesį lemia ne tik jų
išgyventa tragedija, bet ir labai jau palaidi nykštukų
papročiai. Zoltanas su savo kompanija plūdosi taip pat
bjauriai ir dažnai, kaip ir papūga vardu Feldmaršalas
Dūda, tik nykštukų repertuaras buvo turtingesnis.
Vėdrynui energingai antrinant, jie nuolat traukė
nešvankias daineles. Spjaudėsi, nosį šnypštė tiesiog į
saują, o iš garsaus bezdėjimo ištaisydavo visokius juokus
ir tikras varžybas. Į krūmus lįsdavo tik didelio reikalo, o
dėl mažo taip nesivargindavo. Sykį Milva Zoltaną
išplūdo, įniršusi ne juokais, mat tas, anei kiek
nepaisydamas žiūrovų, paryčiais nusišlapino į dar
neataušusius ugniavietės pelenus. Nykštukas nėmaž
nesutrikęs pareiškė, kad tokių dalykų gėdijasi tik
veidmainiai, klastūnai ir skundaliai, iš ko panašius tipus
jis ir atpažįstąs. Tačiau lankininkei tokia gražbylystė buvo
nė motais. Milva nykštukus apibėrė tokiais riebiais
keiksmais ir konkrečiais grasinimais, kad anie suskato
klusniai vaikščioti į krūmus. Ne po vieną - kad niekas
negalėtų apšaukti klastingais skundikais.
 Vėdrynas naujoje draugijoje tiesiog pražydo. Tarp
nykštukų pasijuto kaip lygus tarp lygių, ypač kuomet
paaiškėjo, kad kai kurie apie poetą girdėję ir net moka jo
baladžių bei kupletų. Nuo Zoltano kompanijos Vėdrynas
nesitraukė nė per žingsnį. Apsivilko iš nykštukų iškaulytą
dygsniuotą striukę, vietoj pamestos kepuraitės su
plunksna užsimaukšlino kiaunės kailio gobtuvą.
Apsijuosė plačiu, žalvariu kaustytu diržu, už kurio kyšojo
grėsmingas peilis, gautas dovanų. Kai tik prireikdavo
pasilenkti, poetas tuo peiliu kaskart įsidurdavo į kirkšnį.
Laimė, šiurpųjį ginklą Vėdrynas netrukus kažkur pametė,
o kito niekas jam nebedavė.
Jie keliavo miškingais Turlafo šlaitais. Miškai atrodė it
išmirę, žvėrių nebuvo nė ženklo, veikiausiai juos išbaidė
kariuomenė ir pabėgėlių būriai. Nebuvo ką medžioti, bet
ir badas keliauninkams kol kas negrėsė. Nykštukai su
savimi tįsino nemažai maisto. Kai atsargos baigėsi - o
taip nutiko greitai, mat alkanų burnų buvo daug - Jasonas
Varda ir Munrou Briuisas sulaukė prietemos, čiupo tuščią
maišą ir kažkur išnyko. Grįžo paryčiais, jau su dviem -
pilnais - maišais. Viename pašaras arkliams, kitame -
kruopos, miltai, vytinta jautiena, vos prariekta sūrio
galva ir net didžiulis kindziukas - toks skanėstas:
kogalviais iškimštas kiaulės skrandis, suspaustas tarp
dviejų lentelių ir panašus į orpūtę ugniai krosnyje įpūsti.
Geraltas nujautė, iš kur toks laimikis. Iš pradžių nesakė
nieko, palaukė tinkamos progos. Likęs akis į akį su
Zoltanu, švelniai pasidomėjo, ar tam neatrodą, kad
nepadoru apvaginėti kitus pabėgėlius, veikiausiai nė kiek
ne sotesnius, lygiai taip pat besigrumiančius dėl savo
gyvybės. Nykštukas rimtai atsakė, kad jam, žinoma,
baisiai gėda, bet tokio jau esąs būdo.
- Manoji nepataisoma yda, - paaiškino, - begalinis
gerumas. Tiesiog negaliu nebūti geras. Vis dėlto esu
išmintingas nykštukas ir suvokiu, kad visų gėriu
neapdalinsiu. Jei mėginčiau būti geras visiems, visam
pasauliui, visoms jame gyvenančioms būtybėms, tatai
būtų tik lašelis gėlo vandens sūrioje jūroje, kitaip tariant,
tuščios pastangos. Tad nutariau daryti gera tik labai
konkrečiai, taip, kad nenueitų perniek. Esu geras sau ir
artimiausiems aplinkiniams.
Daugiau Geraltas nė nebeklausinėjo.

Sykį, sustojus poilsio, Geraltas ir Milva su Zoltanu

Chivajumi, nepataisomu, užkietėjusiu altruistu,
pasišnekėjo ilgėliau. Karo veiksmų eigą nykštukas žinojo
neblogai. Bent jau taip atrodė.
- Puolantieji, - ėmė pasakoti, tildydamas be paliovos
šaižiai blevyzgojantį Feldmaršalą Dūdą, - išžygiavo iš
Driskoto, auštant septintai dienai po Lamaso. Drauge su
nilfgardiečiais atakon patraukė jų sąjungininkai - Verdeno
kariuomenė. Verdenas, kaip žinote, dabar - Imperijos
protektoratas. Žygiavo sparčiai, pakeliui dūmais leisdami
visus kaimus ir triuškindami Brugo pajėgas, įsitaisiusias
fortuose. O Dilingeno tvirtovę iš už Jarugos puolė
Nilfgardo Juodoji Pėstija. Persikėlė per upę ten, kur
niekas nelaukė. Tiltą surentė ant valčių - per pusdienį, ar
galite patikėti?
- Dabar bet kuo teks tikėti, - suniurnėjo Milva. - Ar
buvote Dilinge, kai užvirė ta košė?
- Apylinkėse, - išsisukinėdamas atsakė nykštukas. -
Apie puolimą sužinojome pakeliui į Brugo miestą.
Vieškelyje užvirė pasiutęs jukinys, pabėgėlių plūdo juodi
debesys, vieni skubinosi iš pietų į šiaurę, kiti - priešinga
kryptimi. Užtvėrė kelią, tuomet ir įstrigome. Paaiškėjo,
kad nilfgardiečiai ir priešais mus, ir už mūsų. Veikiausiai
persiskyrė armija, žygiavusi nuo Driskoto. Man regis,
stambus raitelių junginys patraukė į šiaurryčius, kaip tik į
Brugo miestą.
 - Tuomet Juodieji jau bus šiauriau Turlafo. Atrodo,
atsidūrėte tuštumoje tarp dviejų junginių.
- Tarp junginių, - pripažino nykštukas. - Bet ne
tuštumoje. Imperijos būrių sparnus dengia Voverės,
Verdeno savanoriai ir visokios pakrikos gaujos, o šitie dar
blogesni už nilfgardiečius. Tokie ir Kernus supleškino,
vėliau ir mūsų vos nepristvėrė, tik spėjome į mišką
įsmukti. Taigi, nosies iš tankumynų mums geriau nekišti.
Ir nežiopsoti. Pasieksime Senąjį Kelią, tuomet - palei
Chotlės vagą - Iną, o prie Inos jau turėtume susitikti
Temerijos armiją. Karaliaus Foltesto kareiviai veikiausiai
bus jau kiek atsikvošėję ir davę nilfgardiečiams grąžos.
- Kad taip ir būtų, - žiūrėdama į raganių, atsiliepė Milva.
- Bet mat kur šuo pakastas: skubūs ir svarbūs reikalai
veja mus į pietus. Ketinome nuo Turlafo ir sukti į pietus,
prie Jarugos.
- Nežinau, kokie reikalai galėtų ginti jus į tuos kraštus. -
Zoltanas įtariai dėbtelėjo į juodu. - Bet turėtų būti didžiai
skubūs ir be galo rimti, jei jau ryžtatės dėl jų rizikuoti
sprandu.
Nutilo, luktelėjo, bet nei vienas, nei kitas atsakyti jam
neskubėjo. Nykštukas pasikrapštė užpakalį, atsikrenkštė,
nusispjovė.
- Nenustebčiau, jei paaiškėtų, - pagaliau vėl prašneko, -
kad Nilfgardas jau laiko naguose abu Jarugos krantus iki
pat Inos žiočių. O jums kurioje vietoje reikia pasiekti
Jarugą?
- Nelabai svarbu. - Geraltas ryžosi atsakyti. - Kad tik
nusigautume iki upės. Noriu valtimi nuplaukti iki žiočių.
Zoltanas pažvelgė į jį ir nusijuokė. Ir, susigaudęs, kad
raganius nejuokauja, susyk nutilo.
- Nieko sau žygį sumanėte, - tarė palūkėjęs. - Bet tas
fantazijas verčiau meskite. Pleška visas pietinis Brugas,
tad, kol nusikrapštysite iki Jarugos, pamaus jus ant kuolų
arba supančiotus išsivarys į Nilfgardą. Net jeigu per kokį
stebuklą pavyktų pasiekti upę, nuplaukti iki žiočių
neturėsite jokių šansų. Minėjau valčių tiltą, iš Cintros
nutiestą į Brugo krantą. Žinau, kad tą tiltą budriai saugo
dieną naktį, taigi, upės ten niekas neperplauks, nebent
lašiša. Jūsų skubūs ir svarbūs reikalai nueis šuniui ant
uodegos. Aukščiau pasturgalio neiššoksi. Štai ką manau.
Milvos išraiška bei žvilgsnis aiškiai bylojo, kad šaulės
nuomonė tokia pat. Geraltas nieko nesakė. Jautėsi visai
prastai. Kairiojo dilbio kaulą ir dešinį kelį be atvangos
tarsi iltimis akėjo įkyrus skausmas, kurį fizinė įtampa ir
nuolatinė drėgmė tik dar labiau aitrino. Kamavo jį ir
slogūs, depresyvūs, be galo nemalonūs, svetimi jausmai,
niekad iki šiolei nepažinti jausmai, su kuriais grumtis jis
nemokėjo.
Bejėgiškumas ir neviltis.

Po dviejų dienų nustojo lyti, nusišypsojo saulė. Miškai

kvėptelėjo ūkanomis, kurios, tiesa, sparčiai skydo,
paukščiai, per darganas prisitylėję, stengėsi atsigriebti.
Pralinksmėjęs Zoltanas leido visiems ilgėliau atsikvėpti ir
pažadėjo, kad, guviai žygiuodami, Senąjį Kelią jie pasieks
daugiausia po dienos.
Moterys iš Kernų visas šakas išpuošė džiovinamomis
juodomis ir pilkomis drapanomis, o pačios vienais
apatiniais droviai sulindo į krūmus marmalyti valgio.
Išrengti vaikai įsišėlę kaip įmanydami drumstė orią girios
ramybę. Vėdrynas nuvargęs miegojo. Milva kažkur dingo.
Nykštukai ilsėjosi aktyviai. Figis Merlucijus ir Munrou
Briuisas patraukė grybauti. Zoltanas, Jasonas Varda,
Kalebas Stratonas ir Persivalis Šutenbachas, įsitaisę
netoli vežimo, be atvangos pliekė gvintą, savo mėgiamą
kortų lošimą, kuriam net ir lietingais vakarais skirdavo
kiekvieną laisvą minutę.
 Kartais raganius prisėsdavo prie jų ir stebėdavo
žaidimą. Prisėdo ir dabar. Sudėtingų šio tipiško nykštukų
lošimo taisyklių jis vis dar neperprato, tačiau žavėjosi
nepaprastai kruopščiai pagamintomis kortomis ir dailiais
jų paveikslėliais. Palyginti su kortomis, kuriomis lošdavo
žmonės, šios buvo tikras poligrafijos šedevras. Geraltas
eilinį sykį įsitikino, kad barzdotosios rasės technologijos
puikiai išvystytos anaiptol ne vien kalnakasybos ar
metalurgijos srityse. Nykštukų sugebėjimai tik todėl
nepadėjo jiems monopolizuoti kortų leidybos rinkos, kad
žmonėse jos buvo ne tokios populiarios kaip kauliukai, o
lošėjai žmonės nebuvo iš tų, kurie vertina estetiką.
Pastarieji, kuriuos raganius ne kartą stebėjo, paprastai
lošdavo apspurusiomis kortelėmis, tokiomis purvinomis,
kad, norint mesti ant stalo, pirmiau reikėdavo kaip nors
atplėšti nuo pirštų. Figūros būdavo nukeverzotos taip
nevykusiai, kad damą nuo bartuko būdavo galima atskirti
tik iš to, jog pastarasis sėdėdavo ant žirgo. Labiau
panašaus į luošą žebenkštį.
Nykštukų kortų supainioti buvo neįmanoma. Karalius su
vainiku karališkai ir atrodydavo, dama būdavo daili,
krūtinga, o alebarda apsiginklavęs valetas - su šauniais
ūsais. Nykštukų kalba šios figūros vadinosi hraval, vaina
ir ballet, tačiau Zoltanas ir jo kompanija lošdami
kalbėdavo bendrąja, vartodavo žmonėms įprastus
pavadinimus.
Saulė kepino, miškas garavo, Geraltas stebėjo lošėjus.
Iš esmės nykštukų gvintas šiek tiek priminė varžytynes
arklių turguje - ir proceso intensyvumu, ir gerklingais
skelbėjų balsais. Ta pora, kuriai ateidavo eilė skelbti
aukščiausią “kainą”, stengdavosi paimti kuo daugiau
kirčių, savo ruožtu antroji visaip trukdydavo. Lošimas
vykdavo karštai ir triukšmingai, šalia kiekvieno lošėjo
gulėdavo stora lazda. Pliekdavosi jomis gana retai, užtat
mosuodavo nuolat.
 - Ką darai, jauti tu neraliuotas? Stuobry tu! Eik čirvais,
o ne vynais! Gal aš dėl juoko čirvais vistavau? Ut, kai
vošiu lazda į tą tavo paiką makaulę!
- Turėjau keturis vynų berniukus, maniau sulošiu!
- Keturis, kurgi ne! Gal savo bimbalą už ketvirtą
priskaitei, kortas ant skreito laikydamas. Mąstyk bent
kiek, Stratonai, čia tau ne universitetas! Kortomis
lošiame! Bet ir kiaulė burmistrą aplošė, kai korta gerai
ėjo. Varda, dalink.
- Leidžiu būgnus.
- Mažoji seka iš kryžių!
- Karalius lošė kryžiais - apsišiko ryžiais. Vynų dublis!
- Gvintas!
- Kalebai, nemiegok. Buvo dublis su gvintu! Ką skelbi?
- Didžiąją seką iš būgnų!
- Prisidedu. Eheeei! Ką, niekas negvintuoja? Į krūmus,
sūneliai? Varda, vistuok. Persivali, jei dar kartą jam
mirktelėsi, taip vošiu į tarpuragį, kad iki žiemos
neatsimerksi.
- Valetas.
- Dama!
- Žiebk jai karalium! Taip, kad eitų persdama! Mušu ir -
cha cha - dar čirvų turiu, juodai dienai priglobtų!
Berniukas, dešimtakė, devynakė...
- Duok jai koziriniu tūzu! Kas kozirių nesutraukia, tą
velniai raukia. Kryžiais! Ką, Zoltanai, į minkštimą
pataikiau?
- Irgi mat sukruštas gnomas. Ut, kai vošiu lazda...
Zoltanui nespėjus lazdos nė pagriebti, miške nuaidėjo
veriamas klyksmas.
Geraltas pašoko pirmasis. Ir išsiplūdo, mat kelį vėl
persmelkė skausmas. Paskui raganių pasileido Zoltanas
Chivajus, iš vežimo pastvėręs savąjį kalaviją katenomis
apvyniotose makštyse. Jiems iš paskos, apsiginklavę
lazdomis, skuodė Persivalis Šutenbachas ir likusieji
nykštukai, paskutinis skubinosi riksmo pažadintas
Vėdrynas. Netoliese iš miško iššoko Figis ir Munrou.
Nubloškę pintinėles su grybais, jiedu sugaudė
sprunkančius vaikus ir nutempė šalin. Nežinia iš kur
išnirusi Milva nesustodama išsitraukė strėlę ir parodė
raganiui, iš kur atsklido riksmas. Nė nereikėjo. Geraltas,
ir pats jį girdėjęs, jau žinojo, kas nutiko.
Rėkė vienas iš vaikų, kokių devynerių metų strazdanota
mergaitė su kasytėmis. Ji it įbesta stypsojo priešais
kaugę sutrešusių kelmų. Geraltas žaibiškai prišoko, -
klaikus riksmas nutrūko - sugriebė mergaitei už pažastų
ir tuo pat metu akies krašteliu pastebėjo tarp kelmų
kažką sukrutant. Jis staigiai atsitraukė ir mažne užgriuvo
ant Zoltano ir jo nykštukų. Milva, irgi kažką pastebėjusi,
įtempė lanko templę.
- Nešauk, - sušnypštė raganius. - Vesk šalin vaiką,
mikliau. O jūs atsitraukite. Tik ramiai. Jokių staigių
judesių.
Iš pradžių jiems pasidingojo, kad kažkuris iš sutrešusių
kelmų panūdo nusiropšti nuo saulėkaitoje įšilusios stirtos
ir pasiieškoti ūksmės tarp medžių. Tik pažvelgęs atidžiau
pamatė tai, ko kelmai paprastai neturi - keturias poras
laibų kojų gumbuotais sąnariais, išsikišusiais virš
raukšlėto, taškuoto, padalyto į segmentus vėžiško kiauto.
- Tik, prašau, ramiai, - tylutėliai pakartojo Geraltas. -
Neprovokuokite jo. Te jūsų nesuklaidina tariamas jo
nerangumas. Jis - neagresyvus, bet judėti sugeba
žaibiškai. Jei pajus grėsmę, gali pulti, o jo nuodams
priešnuodžių nėra.
Padaras lėtai užsikeberiojo ant rąstgalio. Pamažu
kraipydamas ant piestelių pūpsančias akis, stebėjo
žmones ir nykštukus. Beveik nejudėjo. Valėsi užpakalines
galūnes, paeiliui kilnodamas ir uoliai žnaibydamas
įspūdingais, aštriais žiauturais.
 - Tiek buvo triukšmo, - staiga abejingai pareiškė
Zoltanas, atsistodamas šalia raganiaus, - kad jau
maniau, iš tiesų bus koks nors baisūnas. Tarkime, raitelis
iš Verdeno savanorių būrio. Arba prokuratorius. O čia, še
tau kad nori, tik peraugęs vorinis vėžiagyvis.
Nepasiginčysi, gamta sugeba prigalvoti įdomių formų.
- Jau nesugeba, - atsakė Geraltas. - Tai akiagalvis.
Chaoso tvarinys. Vienas iš daugelio išmirštančių eros po
Susiliejimo reliktų, jei supranti, apie ką kalbu.
- Aišku, suprantu. - Nykštukas pažvelgė jam tiesiai į
akis. - Nors ir nesu raganius, Chaoso ir tokių padarėlių
specialistas. Užtat pasiutusiai smalsauju, ką raganius
tam eros po Susiliejimo reliktui dabar darys. Tiksliau,
smalsauju, kaip darys. Griebsis savo kalavijo ar
pageidaus manojo sihilio?
- Puikus ginklas. - Geraltas dirstelėjo į kalaviją, kurį
Zoltanas ištraukė iš lakuotos medienos makštų, apsuktų
kačių kailiais. - Bet jo neprireiks.
- Įdomu, - tarė nykštukas. - Stovėsime ir žiopsosime?
Lauksime, kol reliktas pajus grėsmę? O gal grįšime ir
pasikviesime pagalbon nilfgardiečius? Ką siūlai, pabaisų
nugalėtojau?
- Atneškite iš vežimo samtį ir katiliuko dangtį.
- Ką?
- Zoltanai, nesiginčyk su specialistu, - įsikišo Vėdrynas.
Persivalis Šutenbachas nuskuodė prie vežimo ir
tučtuojau atbogino pageidaujamus daiktus. Raganius
kompanijai pamerkė akį ir suskato iš visų jėgų talžyti
samčiu į dangtį.
- Gana! Gana! - netrukus užriko Zoltanas Chivajus,
spausdamas delnus prie ausų. - Kekšės vaike, sulaužysi
samtelį! Vėžiokas paspruko! Paspruko jau, kad jį kur
skradžiai!
 - Ir dar kaip skuto! - susižavėjo Persivalis. - Net parūko!
Tokia drėgmė, o dūmai rūko, kad aš prasmegčiau!
- Akiagalvio klausa, - šaltai paaiškino Geraltas,
aplamdytus virtuvės rakandus grąžinęs nykštukams, -
nepaprastai jautri. Ausų jis neturi, bet girdi, jei galima
taip išsireikšti, savimi. Metalo skambesio jis visiškai
nepakelia. Jį perveria skausmas...
- Net pasturgalį, - pertraukė Zoltanas. - Žinau, mat, kai
pliekei į dangtį, ir pačiam suskaudo. Užjaučiu tą monstrą,
jeigu jo klausa dar jautresnė nei mano. O ar negrįš?
Kolegų neatsives?
- Nemanau, kad pasaulyje dar būtų likę daug jo kolegų.
Ir pats jis vargu ar panorės grįžti čionai. Galime nebijoti.
- Dėl siaubūnų nesiginčysiu, - nykštukas paniuro, - bet
tavo koncertą skardiniams instrumentams veikiausiai
girdėjo net Skeligo Salose. Nenustebčiau, jei kokie
muzikos mylėtojai jau traukia šion pusėn - būtų geriau,
kad mūsų čia neaptiktų. Vyručiai, ruošiamės į kelią! Ei,
moteriškės, metas rengtis ir skaičiuoti vaikučius!
Žvaliau!

Kai būrys sustojo nakvynei, Geraltas nutarė šį tą

išsiaiškinti. Zoltanas Chivajus šįsyk lošti gvinto nesėdo,
tad buvo nesunku pasivėdėti jį nuošalion kertelėn
atviram vyriškam pokalbiui. Raganius išsyk griebė jautį
už ragų.
- Pasakok, iš kur žinojai, kad aš - raganius?
Nykštukas dėbtelėjo į Geraltą, lūpomis nuslydo
šypsena.
- Galėčiau pasipuikuoti, koks esu akylas. Galėčiau
pasakyti, kad pastebėjau, kaip keičiasi tavo akys išnirus
iš tamsos ir saulėkaitoje. Dar galėčiau pasigirti esąs
visko matęs ir apie Geraltą iš Rivijos daugel girdėjęs. Bet
viskas daug paprasčiau. Ko žiūri kaip vilkas? Tu pats
slapukas, užtat tavo bičiulis dainuoja ir plepa,
neužčiaupdamas snapo. Štai iš kur žinau, kokia tavo
profesija.
Nuo kito klausimo raganius susilaikė. Ir gerai padarė.
- Tiek to, - tęsė Zoltanas. - Vėdrynas išplepėjo viską.
Veikiausiai pajuto, kaip vertiname nuoširdumą, o kad
jūsų atžvilgiu esame nusiteikę draugiškai, ir šiaip matyti,
to mes nė neslepiame. Taigi, jau žinau, ko tau ta pietų
kryptis taip rūpi. Žinau, kokie svarbūs ir skubūs reikalai
veja tave į Nilfgardą. Žinau, ko ten ketini ieškoti. Ir ne tik
iš poeto šnekų. Prieš karą gyvenau Cintroje, girdėjau
pasakojant apie Vaiką Staigmeną ir baltaplaukį raganių,
kuriam ta Staigmena buvo lemta.
Geraltas ir šįsyk nutylėjo.
- Kitką, - kalbėjo nykštukas, - ir pats perpratau.
Šarvuotos bjaurasties štai pagailėjai, nors esi raganius, o
juk raganiaus priedermė - tokius monstrus galabyti. Bet
tas padaras tavajai Staigmenai nieko blogo nepadarė,
taigi, kalavijo nė nekėlei, siaubūną tik nuvijai
trankydamas dangtį. Mat dabar tu ne raganius, o kilnus
riteris, skubąs gelbėti pagrobtos ir skriaudžiamos
merginos.
- Akimis mane tik svilini, - pridūrė, nesulaukęs nei
atsakymo, nei kokio komentaro. - Vis bijaisi išdavystės,
nerimauji, kad dabar, kai paslaptis išaiškėjo, nukentėsi.
Nesikamuok. Iki Inos nusigausime drauge, vienas kitam
pagelbėdami, vienas į kitą pasiremdami. Ir tavo, ir mūsų
tikslai lygiai tokie pat: išgyventi. Tam, kad galėtume tęsti
kilnią misiją. Arba paprasčiausiai gyventi. Bet taip, kad
mirties valandą nereikėtų gėdytis. Tu manai, kad
pasikeitei. Kad pasaulis pasikeitė. O juk jis tebėra toks
pat kaip pirmiau, lygiai toks pat. Ir tu tebesi toks kaip
pirmiau. Nesikamuok.
- Liaukis sukęs galvą, kaip atsiskirti, - Zoltanas,
raganiaus tylėjimo nė kiek nesutrikdytas, tęsė monologą,
- kaip vienam nukeliauti į pietus, per Brugą ir Sodeną -
prie Jarugos. Tau reikia pasiieškoti kito kelio į Nilfgardą.
Nori, patarsiu...
- Nepatarinėk. - Geraltas pasitrynė kelį, kuriame jau
kelias dienas neslūgo skausmas. - Nepatarinėk, Zoltanai.
Jis susirado Vėdryną, kuris stebėjo, kaip nykštukai
pliekia gvintą. Be žodžių paėmė poetą už parankės ir
nusitempė į mišką. Apie ką bus kalbama, Vėdrynas
susigaudė išsyk, pakako vieno žvilgsnio raganiui į veidą.
- Balbatūne, - patyliukais vainojo Geraltas. - Plepaila.
Vepeza. Liežuvį tau reikėtų spygliuotais pančiais
surakinti, stuobry tu. Žabokles į dantskylę įtaisyti.
Trubadūras tylėjo, bet išraiška jo buvo išdidi.
- Kai pasklido garsas, kad susidėjau su tavim, - tęsė
raganius, - kai kurie išmintingi žmonės negalėjo
atsistebėti. Nesuprato, kodėl leidžiu tau klajoti drauge.
Patarinėjo apiplėšti tave kokioje nors dykroje, pasmaugti,
įmesti išvartos duobėn ir spygliais užberti. Išties gailiuosi
jų nepaklausęs.
- Gal manai, kad kam nors buvo paslaptis, kas esi ir kur
keliauji? - Vėdrynas staiga kilstelėjo galvą. - Gal turime
nuo viso pasaulio slapstytis ir apsimetinėti? Šitie
nykštukai... Juk jie mums saviškiai...
- Aš neturiu saviškių, - suniurzgė raganius. - Neturiu. Ir
nenoriu turėti. Man jų nereikia. Supranti?
- Aišku, supranta, - jam už nugaros atsiliepė Milva. - Ir
aš suprantu. Tau, raganiau, nieko nereikia. Tą nuolat
rodai.
- Asmeninių karų aš nekariauju. - Geraltas staigiai
atsigręžė. - Narsuolių kompanijos man nereikia, nes į
Nilfgardą keliauju ne pasaulio gelbėti, ne blogio
imperijos versti. Keliauju pas Ciri. Todėl galiu keliauti ir
be palydos. Prašau atleisti, jei negražiai skamba, bet
kitkas man nerūpi. O dabar eikite sau. Noriu pabūti
vienas.
Kai po akimirkos atsigręžė, išvydo, kad nuėjęs tik
Vėdrynas.
- Vėl sapnavau, - tarė. - Milva, aš tik gaištu laiką.
Gaištu! Jai manęs reikia. Jai reikia pagalbos.
- Kalbėk, - tyliai pasakė ji. - Išplėšk tai iš savęs. Kad ir
kaip baisu buvo, išplėšk.
- Baisu nebuvo. Sapnavau... Ji šoko. Šoko kažkokioje
prirūkusioje lūšnoje. Ir buvo, kad mane skradžiai,
laiminga. Skambėjo muzika, kažkas krykštavo... Visa
lūšna tirtėjo nuo riksmų ir kliunkinimo... o ji šoko, šoko,
kulniukais tik tauškino, tauškino... O virš tos suknistos
trobelšės stogo šaltame nakties ore... šoko mirtis.
Milva... Marija... Jai manęs reikia.
Milva nukreipė žvilgsnį.
- Ne tik jai, - sukuždėjo.
Taip, kad jis neišgirstų.

Kai jie kitą kartą sustojo poilsio, raganius susidomėjo

sihiliu, Zoltano kalaviju, į kurį jau buvo spėjęs užmesti
akį per susidūrimą su akiagalviu. Nykštukas
nedelsdamas nuvyniojo kačių kailiukus ir ištraukė ginklą
iš lakinių makštų.
Kalavijas buvo kokių keturiasdešimties colių ilgio, o
svėrė nedaugiau trisdešimt penkių uncijų. Geležtė,
mažne per visą ilgį padengta mįslingomis runomis, buvo
melzgano atspalvio ir aštri tartum skustuvas - bent kiek
įgudęs galėjai ja ir skustis. Dvylikos colių rankena,
kryžmai apsukta driežo odos dirželiais, vietoj buožulo
turėjo suplotą žalvarinį antgalį, skersinis buvo labai
trumpas, puikaus darbo.
 - Gražus daikčiukas. - Geraltas pasuko sihilį virš galvos,
net oras sušvilpė, staigiai imitavo kirtį iš kairės ir
žaibišką perėjimą į antrąją dešiniąją gynybinę poziciją. -
Iš tikrųjų graži geležėlė.
- Fe! - prunkštelėjo Persivalis Šutenbachas. - Geležėlė!
Apžiūrėk atidžiau, o tai dar pavadinsi krieno šaknimi.
- Kadaise turėjau geresnį, - pastebėjo raganius.
- Gali būti. - Zoltanas gūžtelėjo pečiais. - Mat
veikiausiai buvo nukaltas mūsų kalvėse. Jūs, raganiai,
kalavijais mosuoti sugebate, bet patys jų
nepasigaminate. Tokie ginklai kalami tik mūsuose,
Mahakame, Karbono kalno papėdėje.
- Nykštukai lydo plieną, - pridūrė Persivalis, - ir kala
sluoksnines geležtes. Bet visą kitą darbą atliekame ir
pustome kalavijus mes, gnomai. Savo dirbtuvėse. Pagal
savitą, gnomų, technologiją, taip pat, kaip kadaise
kaldavome gvyhyrus, geriausius kalavijus pasaulyje.
- Dabartinis mano kalavijas, - Geraltas apnuogino
ašmenis, - iš Brokilono, iš Craag An katakombų.
Padovanojo driadės. Pirmarūšis ginklas, nors nei
nykštukų darbo, nei gnomų. Elfų. Šimto, o gal ir dviejų
šimtų metų senumo.
- Jis visai nieko neišmano! - šūktelėjo gnomas ir
paėmęs kalaviją ėmė čiupinėti. - Apdaila - elfų, iš tiesų.
Rankena, skersinis ir buožulas. Ėsdinimas, graviravimas,
raižyba ir kitas dekoravimas - irgi elfų darbo. Tačiau
geležtė kalta ir galąsta Mahakame. Teisybė ir tai, kad
kalavijas darytas prieš porą šimtmečių, mat išsyk matyti:
plienas prastos kokybės, o ir apdorotas primityviai. Šit
pridėk prie jo Zoltano sihilį. Matai skirtumą?
- Matau. Atrodo, manasis nukaltas neblogiau.
Gnomas prunkštelėjo ir numojo ranka. Zoltanas
atlaidžiai šyptelėjo.
 - Ašmenys, - paaiškino žinovo intonacija, - turi kirsti, o
ne daryti įspūdį, ne pagal įspūdį jie ir vertinami. Matai,
taviškis kalavijas - paprasta plieno ir geležies
kompozicija, o mano sihilio ašmenys nukalti iš lydinio,
taurinto grafitu ir boraksu...
- Šiuolaikinė technologija! - neištvėrė Persivalis. Jis
gerokai karščiavosi, mat diskusija akivaizdžiai krypo prie
temų, kurias gnomas gerai išmanė. - Geležtės
konstrukcija ir kompozicija, daug minkštos šerdies
sluoksnių, ir apkalti jie kietu, ne minkštu plienu...
- Ramiau, ramiau, - ėmė tramdyti jį nykštukas. -
Metalurgu, Šutenbachai, jo nepaversi, tad detalėmis
verčiau nevargink. Aš paaiškinsiu paprasčiau. Geros
kokybės, kietą magnetitinį plieną, raganiau, be galo
sunku pagaląsti. Kodėl? Todėl, kad jis kietas! Jei nesi
įvaldęs technologijos, kaip mes kadaise, o jūs dar ir šiais
laikais, bet nori turėti aštrų kalaviją, grūdintą ašmenų
šerdį kraštuose reikia apkalti minkštu plienu, kuris
lengviau leidžiasi apdorojamas. Kaip tik tokiu
supaprastintu būdu ir pagamintas taviškis Brokilono
kalavijas. Šiuolaikiniai ginklai daromi atvirkščiai -
minkšta šerdis, kieti ašmenys. Apdorojimui reikia daug
laiko ir, kaip minėjau, sudėtingų technologijų. Užtat
įsigyji ginklą, kuriuo gali perkirsti į orą išmestą batisto
nosinaitę.
- Šituo sihiliu gali krėsti tokius pokštus?
- Ne. - Nykštukas šyptelėjo. - Šitaip išgaląstus
egzempliorius suskaičiuotum vienos rankos pirštais, o už
Mahakamo ribų iškeliavo tik vienas kitas. Bet užtikrinu:
gruoblėtas to krabo kiautas sihiliui - vienas juokas. Būtų
sukapojęs gyvį gabalais ir net neuždusęs.
Jie dar valandėlę šnekučiavosi apie kalavijus ir
metalurgiją. Geraltas susidomėjęs klausėsi, dalijosi
patirtimi, gilino žinias, šio to klausinėjo, apžiūrinėjo ir
mėgino Zoltano sihilį. Nežinojo, kad jau kitą dieną teoriją
teks pritaikyti praktiškai.

Pirmas požymis, bylojantis, kad netoliese gyvena

žmonės, buvo tvarkinga malkų rietuvė skiedrų ir žievių
šūsnyse. Ją skynime pastebėjo būrio priešakyje ėjęs
Persivalis Šutenbachas.
Zoltanas sustabdė eiseną ir pasiuntė gnomą į žvalgybą.
Persivalis grįžo po pusvalandžio, jau iš tolo
mostaguodamas rankomis, parskuodė susijaudinęs,
uždusęs. Užuot skubiai išklojęs naujienas, pirmiausia
pirštais griebėsi už ilgos nosies ir pratisai išsišnypštė -
tarsi piemenų ragas būtų užgaudęs.
- Nebaidyk žvėrių, - suniurzgė Zoltanas Chivajus. -
Kalbėk. Kas ten, priešaky?
- Sodyba. - Gnomas kriokavo ir valėsi pirštus į durtinio
su daugybe kišenių skverną. - Laukymėje. Pirkios trys,
kluonas, pora klėčių... Po kiemą šuva trasioja, iš kamino
dūmas virsta. Ėdesį ten bliurbina. Avižienę. Pienišką.
- Tu ką, į virtuvę buvai įlindęs? - nusijuokė Vėdrynas. - Į
puodus dirsčiojai? Iš kur žinai, kad avižienę?
Gnomas pažvelgė į jį su panieka, o Zoltanas piktai
supurkštė.
- Tu, poete, jo neužgauliok. Mitalą jis per mylią
užuodžia. Jei sako, kad avižienė, vadinasi, avižienė. Po
šimts tetervinų, man tai nepatinka.
- O ko? Man avižienė patinka. Mielai užkirsčiau.
- Zoltano teisybė, - įsiterpė Milva. - O tu, Vėdryne,
patylėk, tai tau ne poezija. Jeigu avižienė - pieniška,
vadinasi, esama karvutės. O valstietis, karo dūmą
užuodęs, su visa karve neria į tankmę. Tad kodėl šitas
liko? Verčiau lankstu sukime į mišką. Čia svilėsiais
trenkia.
 - Ramiau, ramiau, - atsiliepė Zoltanas. - Kulnus
paraityti visuomet spėsime. O gal jau ir karas
pasibaigęs? Gal Temerijos armija pagaliau kirto? Ką mes
galime žinoti, po brūzgynus klajodami? Gal kur nors jau
nudundėjo lemiamas mūšis, gal Nilfgardas - išstumtas,
gal frontas jau mums už nugarų, gal jau grįžta namo ir
valstiečiai, ir karvės? Reikia išsiaiškinti, iššniukštinėti.
Figi, Munrou, judu likite čia ir dairykitės akis išpūtę. O
mes išžvalgysime priešo pajėgas. Jei viskas gerai,
suklyksiu paukštvanagiu.
- Paukštvanagiu? - Munrou Briuisas neramiai krestelėjo
barzdą. - Zoltanai, juk tu nemoki pamėgdžioti paukščių
balsų.
- Būtent. Kai išgirsi keistą, į nieką nepanašų balsą,
žinok: tai aš. Persivali, rodyk kelią. Geraltai, eisi su
mumis?
- Visi eisime. - Vėdrynas nulipo nuo arklio. - Jei kokia
pasala, didesniu būriu eiti saugiau.
- Feldmaršalą palieku jums. - Zoltanas nukėlė nuo
peties papūgą ir padavė Figiui Merlucijui. - Kai pratrūks
paukščiokas gerklę laidyti, kekšėmis drabstytis,
prasmegs skradžiai visas mūsų slaptumas. Eime.
Persivalio vedami, jie greitai išėjo į pamiškę, sustojo
tankiuose laukinių alyvų krūmuose. Už jų vėrėsi atvira
erdvė, pūpsojo krūva išrautų kelmų. Toliau plytėjo didelė
laukymė. Žvalgai atsargiai iškišo galvas iš krūmų.
Padėtį gnomas buvo apibūdinęs itin tiksliai. Vidur
laukymės iš tikrųjų stovėjo trys pirkios, kluonas, velėna
dengtos klėtys. Kieme žvilgėjo didžiulė srutų bala.
Statinius ir nedidelį apleisto lauko stačiakampį juosė
žema, kai kur išvirtusi tvora, už kurios laigė rusvai pilkas
šuo. Vienos trobų įdubusiu šiaudiniu stogu tingiai
šliaužiojo dūmas.
- Tas dūmas, - uostinėdamas sukuždėjo Zoltanas, - iš
tikro gardžiai kvepia. Ypačiai, kai nosis prie svilėsių
smarvės įpratusi. Nei arklių, nei sargybos nematyti, ir
gerai, mat jau maniau, gal kokie nenaudėliai, stabtelėję
atsipūsti, marmalienę verdasi. Hmm, regėt, pavojaus nėr.
- Einu tenai, - pareiškė Milva.
- Ne, - pasipriešino nykštukas. - Labai jau tu į Voverę
užneši. Jei pastebės, ims ir nusigąs, o nusigandusio
žmogaus nenuspėsi - bet ką gali iškrėsti. Eis Jasonas ir
Kalebas. O tu lanko nenuleisk. Jei kas, juos pridengsi.
Persivali, mauk pas kitus. Jeigu reiktų nešti kudašių, kad
būtumėte pasiruošę.
Jasonas Varda ir Kalebas Stratonas atsargiai išlindo iš
krūmų ir patraukė sodybos link. Žingsniavo
neskubėdami, įdėmiai dairydamiesi į šalis.
Šuva užuodė juos išsyk, skusdamas ratu aplink kiemą
pratrūko įnirtingai skalyti, meilikaujamas nykštukų
caksėjimas ir švilpčiojimas jam buvo nė motais. Atsivėrė
pirkios durys. Milva tučtuojau pakėlė lanką, įtempė
templę. Ir iškart atleido.
Ant slenksčio stovėjo neaukšta, tvirtai sudėta ilgakasė
mergina. Kažką riktelėjo ir sumosavo rankomis. Jasonas
Varda, išskėtęs rankas, jai kažką atsakė. Mergina ėmė
rėkti dar garsiau. Likusieji krūmuose jos balsą girdėjo,
bet žodžių nesuprato.
Užtat Jasono ir Kalebo ausis jos žodžiai, regis, pasiekė,
ir ne tik pasiekė, bet dar ir padarė didžiulį įspūdį, mat
abu nykštukai lyg pagal komandą sutartinai apsigręžė ir
nukūrė alyvyno link. Milva vėl įtempė templę, ėmė
kraipyti lanką, ieškodama taikinio.
- Velniai griebtų, kas dedasi? - kranktelėjo Zoltanas. -
Koks čia galas? Nuo ko jie taip sprunka? Milva...
- Užčiaupk žiobtus, - sušnypštė šaulė, taikydamasi tai į
vieną pirkią, tai į kitą, tai į vieną klėtį, tai į kitą. Bet šauti
nebuvo į ką. Ilgakasė mergina dingo troboje ir užtrenkė
duris.
 Nykštukai skuto taip, lyg visi visutėliai Chaoso demonai
kibtų jiems į kulnus. Jasonas kažką šaukė, gal plūdosi.
Ūmai Vėdrynas išblyško.
- Jis šaukia... O motuše!
- Kas... - Zoltanas nutilo, mat Jasonas ir Kalebas, mažne
purpuriniais nuo įtampos veidais, buvo jau čia pat. - Kas
nutiko? Sakykit!
- Užkratas... - supūkštė Kalebas. - Juodieji raupai...
- Ką nors lietėte? - Zoltanas Chivajus staigiai atšlijo,
vos nepargriovė Vėdryno. - Ar kieme ką lietėte?
- Ne... Šuva neprileido...
- Šlovė suknistam šuniui. - Zoltanas užvertė akis į
dangų. - O dievai, apdovanokite jį ilgu gyvenimu ir kaulų
krūva, aukštesne už Karbono kalną. Toji kresna mergiotė,
ar ji apšašusi?
- Ne. Ji sveika. Ligoniai, jos savaičiai, paskutinėje
troboje tyso. O didžiuma, sakė, jau pasimirė. Vaje vaje,
Zoltanai, vėjas į mus pūtė!
- Gana kalenti dantimis, - nuleisdama lanką subarė juos
Milva. - Jei užsikrėtėlių nelietėte, nieko jums ir nebus, nėr
ko būgštauti. Jeigu išvis teisybę apie tuos raupus sakė.
Gal merga tik nubaidyti jus norėjo.
- Ne ne, - vis dar tirtėdamas paprieštaravo Jasonas. -
Duobė už klėties... O duobėj - lavonai. Mergiotė neturi
jėgų miruoliams laidoti, tad ir verčia į duobę...
- Še tau ir avižienė, Vėdryne. - Zoltanas trūktelėjo
nosimi. - Tik man jos kažkaip nebesinori. Nešdinamės iš
čia, gyviau.
Sodybos kieme skalijo šuo.
- Slėpkitės, - pasilenkdamas sušnypštė raganius.
Proskynoje kitoje laukymės pusėje pasirodė būrelis
raitelių, šuoliais, švilpdami ir ūbaudami, apjojo statinius
ratu ir sulėkė į kiemą. Visi jie buvo ginkluoti, bet
uniformas vilkėjo nevienodas. Veikiau priešingai, apranga
buvo marga ir netvarkinga, o ekipuotė atrodė surinkta
kaip pakliuvo. Ir ne ginklinėje, o mūšio lauke.
- Trylika, - greitosiomis suskaičiavo Persivalis
Šutenbachas.
- Kas tokie?
- Nei nilfgardiečiai, nei kokia kita reguliarioji armija, -
įvertino Zoltanas. - Ir ne Scoia‘tael. Man regis,
savanoriai. Padrika gauja.
- Arba marodieriai.
Raiteliai rėkaudami jodinėjo po kiemą. Šuo gavo per
kukšterą ieties kotu ir paspruko. Ilgakasė mergina vėl
iššoko ant slenksčio ir suriko. Bet šįsyk perspėjimas liko
neišgirstas arba nuleistas juokais. Vienas raitelių šuoliais
prilėkė prie merginos, sugriebė už kasos ir nusitempė per
srutų balą. Kiti nušoko nuo arklių padėti anam, nuvilko
nelaimėlę į kiemo galą ir, nudraskę drabužius, bloškė ant
suplėkusių šiaudų krūvos. Mergina grūmėsi iš
paskutiniųjų, tačiau jėgos buvo nelygios. Prie visuotinės
pramogos neprisidėjo tik vienas marodierius. Saugojo
prie tvoros pririštus arklius. Mergina pratisai, veriamai
sukliko. Paskui dar kartą - trumpai, skausmingai. Ir nutilo.
- Kareivos! - neištvėrė Milva. - Didvyriai, kekšės
išperos!
- Nė raupų nebijo, - pakraipė galvą Jasonas Varda.
- Baimė, - suburbėjo Vėdrynas, - žmogiška savybė.
Šituose nieko žmogiška nebėra.
- Išskyrus žarnas, - sušvogždė Milva, rūpestingai
dėdama templę strėlės įranton, - kurias tiems
padugnėms tuojau paleisiu.
- Trylika, - mąsliai pasakė Zoltanas Chivajus. - Ir dar
raiti. Vieną ar du paklosi, o kiti mus apsups. Be to, gali
būti, kad tai - žvalgybinis būrys. Kipšas žino, kokios
pajėgos traukia jiems iš paskos.
- Gal pasiūlysi ramiai pažiopsoti?
 - Ne. - Geraltas pasitaisė kalaviją ant nugaros ir plaukų
dirželį. - Aš jau prisižiopsojau iki soties. Iki širdies gelmių
nusibodo nieko neveikti. Tik būtų geriau, jei jie nespėtų
išsisklaidyti. Matai tą, kuris saugo arklius? Kai jau būsiu
ten, versk jį iš balno. Jei pavyks, paklok dar vieną. Bet tik
tada, kai jau būsiu ten.
- Liks vienuolika. - Šaulė atsigręžė į raganių.
- Skaičiuoti moku.
- O raupus pamiršai? - suniurzgė Zoltanas Chivajus. -
Jeigu eisi ten, susigriebsi užkratą... Po velnių, raganiau!
Visiems mums užtrauksi pavojų dėl… Šunšūdis, juk ji ne
ta, kurios ieškai!
- Užsičiaupk, Zoltanai. Grįžkite prie vežimo ir slėpkitės
miške.
- Einu su tavim, - kimiai pareiškė Milva.
- Ne. Pridenk iš tolo, taip padėsi labiau.
- O aš? - paklausė Vėdrynas. - Ką man daryti?
- Ką ir visada. Nieko.
- Gal tau protas išvarvėjo... - neatlyžo Zoltanas. -
Vienas prieš tokią gaują... Kas tau užėjo? Užsigeidei
pavaidinti didvyrį, mergų gelbėtoją?
- Užsičiaupk.
- Kad tave skradžiai! Palūkėk. Savo kalaviją palik čia. Jų
daug, bus geriau, jei galėsi apsieiti be pakartotinių kirčių.
Imk manąjį sihilį. Juo užtenka kirsti sykį.
Nykštuko ginklą raganius paėmė nedvejodamas, be
žodžių. Dar sykį parodė Milvai į marodierių, sergstintį
arklius. Paskui peršoko per kelmus ir sparčiu žingsniu
patraukė prie trobų.
Tvieskė saulė. Iš po kojų spragsėjo žiogai.
Tas, kuris saugojo arklius, pastebėjo jį ir iš movos prie
balno išsitraukė ietį. Labai ilgi, susitaršę marodieriaus
plaukai draikėsi ant suplėšytų, aprūdijusia viela
sumaizgytų žiedmarškių. Avėjo jis naujutėlius, matyt,
visai neseniai pasigrobtus batus spindinčiomis sagtimis.
Sargybinis riktelėjo, ir iš už tvoros pasirodė kitas
marodierius. Šis ėjo sagstydamasis kelnes, diržas su
prisegtu kalaviju kadaravo po kaklu. Geraltas buvo jau
visai čia pat. Girdėjo, kaip šiauduose kvaksi
besismaginantys su mergina. Raganius kvėpavo giliai, ir
sulig kiekvienu kvėpsniu augo troškimas žudyti. Galėjo
susitvardyti, bet nenorėjo. Norėjo bent šiokio tokio
malonumo.
- Kas toks būsi? Stok! - užriko ilgaplaukis, sverdamas
rankoje ietį. - Ko čia šmirinėji?
- Gana prisižiopsojau.
- Kąąąą?
- Ar vardas Ciri tau ką nors sako?
- Aš tau...
Užbaigti marodieriui buvo nelemta. Pilkaplunksnė
strėlė susmigo jam į pat krūtinės vidurį ir išvertė iš
balno. Jis nė susmukti nespėjo, o Geraltas jau išgirdo
švilptelint antrąją strėlę. Kitas kareiva gavo į papilvę,
žemai, tarp praskiepą sagstančių pirštų. Užkaukė
tarytum žvėris, susirietė dvilinkas ir nugara trenkėsi į
tvorą. Mietai treškėdami pabiro į šalis.
Kol kiti atsikvošėjo ir griebėsi ginklų, raganius jau buvo
įsisukęs tarp jų. Sutvyksčiojo ir užgiedojo nykštuko
kalavijas; lengvo it plunksna ir aštraus tartum skustuvas
plieno giesmėje aidėjo beprotiškas kraujo troškulys.
Kirčiai krito beveik be pasipriešinimo. Kraujas tryško
raganiui į veidą, nebuvo kada jo šluostytis.
Jei marodieriai ir norėjo kautis, griūvančių lavonų ir
čiurkšlėmis plūstančio kraujo vaizdas tokius norus tuojau
išpustė. Vienas niekadėjų, taip ir nespėjęs pasikelti
nusmauktų kelnių, perrėžta kaklo arterija griuvo
aukštielninkas, juokingai siūbuodamas vis dar
nesuglebusiu kotu. Kitas, dar visai pienburnis, prisidengė
galvą abiem rankomis, abi sihilis ir perkirto, ties riešais.
Likusieji iškriko į visas puses. Raganius vaikėsi juos,
mintyse keiksnodamas skausmą, vėl supulsavusį kelyje.
Vylėsi, kad koja bent liks klusni.
Du pavyko užspeisti prie tvoros, jie mėgino gintis,
dangstytis kalavijais. Siaubo paralyžiuojamiems sekėsi
ne kažin kaip. Raganiaus veidą vėl aptaškė nykštuko
ginklu pralietas arterinis kraujas. Užtat kiti marodieriai
laimėjo laiko ir jau šoko ant arklių. Vienas, pervertas
strėle, nukrito išsyk, tąsydamasis ir trūkčiodamas lyg iš
tinklo išimta žuvis. Du pavarė žirgus šuoliais. Bet pabėgti
pavyko tik vienam, mat mūšio lauke staiga pasirodė
Zoltanas Chivajus. Jo iš visos sveikatos paleistas kirvukas
pataikė bėgliui tarp menčių. Marodierius sustaugė ir
makaluodamas kojomis išdribo iš balno. Paskutinysis
prigludo arkliui prie sprando, peršoko negyvėlių pilną
duobę ir nušuoliavo proskynos link.
- Milva! - sutartinai šūktelėjo raganius ir nykštukas.
Šaulė, jau bėgusi prie jų, stabtelėjo ir prasižergusi
sustingo. Lanką įtempta temple dar ką tik laikiusi
nuleistą, dabar jį kėlė, pamažėle, vis aukštyn, aukštyn.
Aniedu neišgirdo zvimbtelėjimo, Milva nepakeitė pozos,
nė nevirptelėjo. Strėlę jie išvydo tik tada, kai, pasiekusi
aukščiausią skrydžio trajektorijos tašką, ji smigo žemyn.
Raitelis ant arklio pasviro, petyje stirksojo plunksnuota
šerpeta. Vis dėlto jis nenugriuvo. Atsitiesė ir riksmu
paragino žirgą šuoliuoti dar aršiau.
- O tai lankas, - iš nuostabos mažne suvaitojo Zoltanas
Chivajus. - O tai šūvis!
- Subinėn tokį šūvį. - Raganius nusibraukė nuo veido
kraują. - Tas šunsnukis paspruko ir dabar atsives sėbrus.
- Pataikė! O juk nuotolis - gal du šimtai žingsnių!
- Galėjo taikytis į arklį.
 - Arklys niekuo neprasikalto, - piktai atrėžė priėjusi
Milva. Nusispjovė ir žvilgsniu palydėjo miške dingstantį
raitelį. - Nepaklojau šungalvio, nes buvau mažumą
uždususi... Tfu, gyvate, lėk, lėk su mano antgaliu! Kad jis
tau nelaimę atneštų!
Miške sužvingo arklys ir tuojau pat veriamai klyktelėjo
žudomas žmogus.
- Ohoho. - Zoltanas pažvelgė į šaulę su nuostaba. -
Netoli nujojo! Tavieji spygliukai neprastai veikia!
Užnuodyti? O gal užkerėti? Net jeigu tas niekadėjas
raupus pasigriebė, taip mikliai liga jo juk nepaguldė!
- Aš čia niekuo dėta. - Milva reikšmingai pažvelgė į
raganių. - Raupai irgi. Bet, regis, žinau, kas kaltas.
- Ir aš žinau. - Nykštukas gudriai šyptelėjo į ūsą. -
Pastebėjau, kad be paliovos dirsčiojate per petį, žinau,
kad kažin kas patyliukais joja mums iš paskos. Šviesbėriu
eržilu. Nežinau, kas toksai, bet jeigu jums nekliudo... Kas
man darbo.
- Ypač, kai tokia užnugario sargyba dar ir naudinga, -
tarė Milva ir vėl išraiškingai žvilgtelėjo į Geraltą. - Ar esi
įsitikinęs, kad tas Cahiras - tau priešas?
Raganius neatsakė. Grąžino Zoltanui kalaviją.
- Dėkoju. Kerta neblogai.
- Geroje rankoje, - žybtelėjo dantimis nykštukas. -
Pasakojimų apie raganius girdėjau, bet per porą minučių
pakloti aštuonis vyrus...
- Nėra čia kuo didžiuotis. Nemokėjo gintis.
Ilgakasė mergina pasikėlė keturpėsčia, paskui atsistojo,
susverdėjo, drebančiais pirštais veltui mėgino pasitaisyti
apatinių draiskanas. Raganius apstulbo išvydęs, kad ji
niekuo o niekuo neprimena Ciri, o juk dar prieš akimirką
būtų galėjęs prisiekti, jog jos panašios it dvynės. Mergina
negrabiai pasitrynė veidą ir nusvirduliavo trobos link.
Tiesiai per srutas.
 - Ei, palauk! - šūktelėjo Milva. - Ei, tu… Gal kuo
pagelbėti? Ei!
Mergina į ją nė nepažvelgė. Ant slenksčio suklupusi
mažne išgriuvo, bet spėjo įsikibti staktos. Ir užtrenkė
paskui save duris.
- Beribis žmogiškasis dėkingumas, - pakomentavo
nykštukas. Milva atsigręžė it atpalaiduota spyruoklė, jos
veidas persikreipė.
- Kažin už ką ji turėtų dėkoti?
- Iš tiesų, - įsiterpė ir raganius. - Už ką?
- Už marodierių arklius. - Zoltanas akių nenudelbė. -
Nudobs mėsai ir nereikės skersti karvės. Raupams ji,
regis, atspari, o dabar ir badas nebebaisus. Išgyvens. O
tai, kad tavo dėka išvengė ilgesnės pramogos, bet to,
nesupleškėjo trobos, suvoks tik kokių poros dienų, kai jau
pajėgs mąstyti. Eime iš čia, kol maro oro
neprisisiurbėme... Ei, raganiau, kur susiruošei? Atsiimti
padėkos?
- Batų, - šaltai atsakė Geraltas, lenkdamasis prie
ilgaplaukio marodieriaus, išvertusio žlibes į dangų. -
Atrodo, man bus kaip tik.

Kelias kitas dienas jie mito arkliena. Batai

spindinčiomis sagtimis buvo gana patogūs. Nilfgardietis
vardu Cahiras su šviesbėriu eržilu atkakliai sekė iš
paskos, bet raganius per petį nesidairė.
Galiausiai perprato gvinto paslaptis ir net sužaidė
partiją su nykštukais. Pralošė.
Apie nuotykį girios laukymėje jie nekalbėjo. Nebuvo
reikalo.
 Mandragora arba kirkaja, bulvinių šeimos žolinis
augalas, bestiebis, šaknies gumbo formoje galima
įžvelgti panašumo į žmogaus figūrą; lapai auga
skrotele. M. autumnalis arba officinalis negausiai
auginama Vikovare, Rovane ir Ymlake, laukinės
beveik neaptinkama. Uogos žalios, ilgainiui pagelsta,
valgomos su actu ir pipirais, lapai vartojami
neapdoroti. M. šaknis, nūnai vertinama medicinoje ir
farmacijoje, seniau buvo didžiai reikšminga
prietarams, ypač Šiaurės tautose; iš jos pjaustytos
žmonių statulėlės (alrunikai, alraunos) ir laikytos
namuose kaip brangūs talismanai. Manyta, kad m.
šaknis saugo nuo ligų, padeda laimėti bylas, skatina
moterų vaisingumą, palengvina gimdymą. Ji būdavo
rengiama drabužėliais, o per jaunatį šie keičiami. M.
šaknimi prekiauta, jos kaina siekdavo šešiasdešimt
florinų. Tuo pačiu tikslu naudota ir driekanos šaknis
(žr.). Laikantis prietaro, m. šaknis vartota kerams, taip
pat magų filtrams ir nuodams gaminti; ši klaidinga
nuostata vėl įsišaknijo burtininkų medžioklės laikais.
Kaltinimas nusikalstamai vartojus m., be kita ko,
keltas Lukrecijos Vigo byloje (žr.). Manyta, kad ir
legendinė Filipa Alhard (žr.) naudojusi m. nuodus.
Efenbergas ir Talbotas, “Encyclopaedia Maxima
Mundi”, IX tomas
 TREČIAS SKYRIUS

Nuo tų laikų, kai raganius pastarąjį kartą jojo Senuoju

Keliu, šis spėjo gerokai pasikeisti. Kadaise lygus,
gludintais bazalto luitais grįstas plentas, elfų ir nykštukų
nutiestas prieš šimtus metų, virto sueižėjusiu šunkeliu.
Žiojintys plyšiai kai kur buvo tokie gilūs, kad priminė
nedidukes akmenų skaldyklas. Kelionės tempas sulėtėjo,
nykštukų vežimas vargais negalais laviravo tarp duobių,
nuolat į jas įsprūsdavo.
Zoltanas Chivajus žinojo, kodėl kelias toks nuniokotas.
Po paskutinio karo su Nilfgardu, paaiškino, neregėtai
išaugo statybinių medžiagų poreikis. Tada žmonės
prisiminė, kad Senasis Kelias - tai neišsemiama apdoroto
akmens versmė. Kadangi apleistas plentas, per dykras
vedantis iš niekur į niekur, nuo senų senovės nebeturėjo
reikšmės susisiekimui ir mažai kam tarnavo, niokojo jį
žmonės be gailesčio ir saiko.
- Didieji jūsų miestai, - skundėsi nykštukas, lyg
antrindamas šaižioms papūgos blevyzgoms, - visi kaip
vienas pastatyti ant elfų ir mūsų pamatų. Mažesnėms
pilims ir miesteliams klojote savus, bet fasadams iki
šiolei imate mūsų akmenis. Ir dar be paliovos kartojate,
esą pažanga tai jūsų, žmonių, nuopelnas.
Geraltas nutylėjo.
- O patys net driokoti protingai nesugebate, - plūdo
Zoltanas, tuo pat metu vadovaudamas eilinei rato
traukimo iš plyšio akcijai. - Kodėl negalėtumėte akmenų
išlupinėti paeiliui, iš pakraščių? Jūs kaip vaikai! Ką valgę
spurgą visą, pirštu iškrapštote marmeladą, o kitką
išmetate, mat nebe taip skanu.
Geraltas paaiškino, kad dėl to kalta politinė geografija.
Vakarinė Senojo Kelio dalis driekiasi per Brugą, rytinė per
Temeriją, o vidurys - per Sodeną, taigi, kiekviena
karalystė savąjį gabalą rakinėja kaip išmano. Tada
Zoltanas bjauriai apibūdino tą vietą, kur jis kišąs
karalius, ir išvardijo, kokių rinktinių nešvankybių verta jų
politika, o Feldmaršalas Dūda pridūrė savo nuomonę
apie karalių motinas.
Juo toliau, tuo blogiau. Zoltano palyginimas su spurga
ir marmeladu visai nebetiko - kelias veikiau priminė
mielinę tešlą, iš kurios kažkas stropiai iškrapštė visas
razinas ir džiovintus vaisius. Atrodė, neišvengiamai
artinasi akimirka, kai vežimas subyrės arba mirtinai
įstrigs. Bet juos išgelbėjo tai, kas suniokojo kelią. Jie
aptiko į pietryčius vedančią atšaką, suplūktą sunkių
vežimų, gabenančių pavogtus luitus. Zoltanas
pralinksmėjo, paskelbė, kad šis keliukas būtinai nuvesiąs
iki kurio nors forto prie Inos, o ten nykštukas vylėsi jau
susitikti Temerijos armiją. Jis šventai tikėjo: panašiai kaip
ir ankstesniame kare, būtent iš už Inos, iš Sodeno, kris
triuškinantis šiaurinių karalysčių kontrsmūgis, o tada
palaužto Nilfgardo kariuomenės likučiai gėdingai spruks
už Jarugos.
Iš tikrųjų, pakeitę kryptį, jie vėl priartėjo prie karo.
Naktį dangų priešais juos nutvieskė ryški pašvaistė, o
dieną horizontą pietuose ir rytuose temdė dūmų stulpai.
Kadangi vis dar buvo neaišku, kas muša ir degina, o kas
mušamas dega, pirmyn keliauninkai stūmėsi atsargiai,
Persivalį Šutenbachą vis siuntinėdami į tolimą žvalgybą.
Vieną rytą gavo nustebti - juos prisivijo arklys be
raitelio, šviesbėris eržilas. Ant žalios gūnios su
nilfgardiškais raštais tamsavo kraujo pavarvai. Buvo
neįmanoma susigaudyti, ar kraujas raitelio, užmušto prie
havkerio vežimo, ar pralietas vėliau, kai arklys jau turėjo
naują šeimininką.
- Šit ir po visos bėdos, - žiūrėdama į Geraltą, pasakė
Milva. - Jei tik tai buvo bėda.
 - Bėda yra tai, kad nežinome, kas raitelį iš balno
išsodino, - suburbėjo Zoltanas. - Ir ar tas kažin kas nejoja
mums iš paskos vietoj mūsų buvusios keistosios
užnugario sargybos.
- Jis buvo nilfgardietis. - Geraltas sugriežė dantimis. -
Šnekėjo beveik be akcento, bet valstiečiai pabėgėliai
galėjo atpažinti...
Milva atsigręžė.
- Reikėjo, raganiau, iš karto jį nukirsti, - tarė
patyliukais. - Lengvesnė jam būtų buvusi mirtis.
- Išlipo iš karsto, - palingavo galvą Vėdrynas,
reikšmingai pažvelgęs į Geraltą, - tik tam, kad galą gautų
kokiame nors griovyje.
Tokia tat buvo epitafija Cahirui, Ceallacho sūnui, iš
karsto paleistam nilfgardiečiui, kuris tvirtino nesąs
nilfgardietis. Daugiau apie jį nebešnekėjo. Kadangi
Geraltas - kad ir kiek grasinęs - atsisveikinti su
aikštingąja Kuoja nė nemanė, ant bėrio sėdo Zoltanas
Chivajus. Nykštukas kojomis nesiekė balnakilpių, tačiau
eržilaitis buvo romus ir leidosi vadeliojamas.

Naktimis horizontą vis dar nutvieksdavo pašvaistės,

dienomis dangaus mėlynę purvindavo dūmų kaspinai.
Sykį keliauninkai užėjo sudegintus pastatus,
apanglėjusiomis sijomis ir šelmenimis dar tebešliaužiojo
liepsnos. Prie pat gaisravietės tupėjo aštuoni apskurėliai
ir penki šunys, visi drauge solidariai taršė suputusios,
apsvilusios arklio maitos likučius. Pastebėję nykštukus
lėbautojai apimti panikos išsilakstė. Liko tik vienas
žmogus ir vienas šuo, kurių jokia grėsmė nebūtų
atplėšusi nuo gaišenos stirksančiomis šonkaulių šukomis.
Zoltanas ir Persivalis pamėgino žmogų pakamantinėti,
bet nieko nepešė. Bėdulis tik verkšleno, krūpčiojo, traukė
galvą į pečius ir springo nuo kaulo plėšiamais graužais.
Šuva urzgė ir šiepė dantis per visas dantenas. Arklio
stipena klaikiai dvokė.
Keliauninkai surizikavo ir nesuko iš kelio, kuris veikiai
atvedė juos į kitą gaisravietę. Čia plėnimis buvo
paleistas nemažas kaimas, prie kurio, matyt, vyko
kautynės, nes iškart už smilkstančių griuvėsių jie išvydo
šviežią pilkapį. O šalia kryžkelės kiek tolėliau nuo jo
stūksojo galingas ąžuolas. Apkibęs gilėmis.
Ir žmonėmis.

- Reikia apžiūrėti, - pareiškė Zoltanas Chivajus, tuo

pačiu nutraukdamas diskusiją apie riziką ir grėsmę. -
Prieisime arčiau.
- Kokio maro, - karščiavosi Vėdrynas, - nori apžiūrinėti
tuos pakaruoklius, Zoltanai? Ketini apiplėšti? Aš ir iš čia
matau, kad jie net batų nebeturi.
- Paikioji. Ne batai man rūpi, o karinė padėtis. Įvykių
raida karo veiksmų teatre. Ko kikeni? Tu - poetas, kas yra
strategija, neišmanai.
- Nustebinsiu tave. Išmanau.
- O aš tau sakau, neatpažintum strategijos, net jeigu
iššoktų iš krūmų ir spirtų tau į subinę.
- Tikra teisybė, tokios neatpažinčiau. Iš krūmų
šokinėjančią strategiją palieku nykštukams.
Kyburiuojančią ant ąžuolų - irgi.
Zoltanas numojo ranka ir nužingsniavo prie medžio.
Vėdrynas, niekada nepajėgdavęs atsispirti smalsumui,
paragino Pegasą ir žingine nujojo nykštukui iš paskos.
Kiek padvejojęs paskui juos patraukė ir Geraltas.
Pastebėjo, kad neatsilieka ir Milva.
Žmogiena puotavusios varnos nenoromis pakilo,
karkdamos ir šlamindamos plunksnas. Kai kurios nulėkė į
mišką, kitos tik sutūpė ant aukštesnių milžino medžio
šakų ir susidomėjusios stebėjo Feldmaršalą Dūdą, kuris
nuo nykštuko peties šlykščiausiais žodžiais vainojo jų
motinas.
Pirmajam iš septynių pakaruoklių ant krūtinės kabojo
lentelė su užrašu: “Liaudies išdavikas”. Kitas kabojo
todėl, kad buvo “Kolaborantas”, trečias - “Elfų
pakalikas”, ketvirtas - “Dezertyras”. Penkta buvo moteris
suplėšytais, kruvinais apatiniais, paskelbta “Nilfgardo
kekše”. Du kabojo be lentelių, kas reiškė, kad
pasipainiojo atsitiktinai.
- Puiku, puiku, - apsidžiaugė Zoltanas Chivajus ir
parodė lenteles. - Matote? Čia buvo mūsų kariuomenė.
Mūsų šaunieji vyrukai atrėmė agresorių ir perėjo į
puolimą. Matau, turėjo laiko ir atsipūsti, ir kareiviškoms
pramogoms.
- Taigi, ką tai reiškia mums?
- Tai, kad frontas jau praslinko, o nuo nilfgardiečių mus
skiria Temerijos armija. Mes - saugūs.
- O dūmai priešakyje?
- Tai - mūsiškiai, - užtikrintai pareiškė nykštukas. -
Degina kaimus, kuriuose Voverės gavo nakvynę ar
prieglobstį. Sakau jums, jau esame už fronto linijos. Nuo
šios kryžkelės pietų plentas veda į Armeriją, įgulą
Chotlės ir Inos tarpupyje. Kelias atrodo padoriai, galime
juo traukti. Nilfgardiečių bijoti nebereikia.
- Kur dūmai, ten kas nors dega, - atsiliepė Milva. - O kur
dega, ten gali ir nusvilti. Paikas sumanymas - orientuotis
į ugnį, štai ką manau. Paikas sumanymas - traukti keliu,
kur mus viens du gali apsupti raitija. Verčiau laikykimės
miškų.
- Čia praėjo temerai arba Sodeno armija, - spyrėsi
nykštukas. - Atsidūrėme kitapus fronto. Vieškeliu galime
žygiuoti be baimės; jei kariškių ir sutiksime, bus
mūsiškiai.
 - Rizikinga. - Šaulė palingavo galvą. - Jei jau toks
kariūnas, Zoltanai, tuomet veikiausiai žinai, kad
nilfgardiečiai pratę siuntinėti raitiją į tolimus reidus. Gal
čia ir pabuvojo temerai. Tačiau kas ten, priešakyje, mes
nežinome. Pietuose dangus net pajuodęs nuo dūmų,
veikiausiai ta tavo įgula Armerijoje ir dega. Jeigu taip,
tada mes ne už fronto, o pačiame fronte. Galime užšokti
ant kariškių, ant marodierių, kitų kokių bastūnų
nenaudėlių, Voverių. Prie Chotlės keliaukime, bet verčiau
skynimais.
- Teisingai, - pritarė Vėdrynas. - Man tie dūmai irgi
nepatinka. Net jei temerai ir perėjo į puolimą, priešakyje
galime susidurti su atitrūkusiais Nilfgardo eskadronais.
Juodieji rengia tolimus reidus. Pasitraukia į užnugarį,
susivienija su Scoia‘tael, priverda košės ir grįžta. Dar
nepamiršau, kas per aną karą dėjosi Aukštutiniame
Sodene. Taigi, ir aš manau, kad keliauti reikia miškais.
Ten mums niekas negrėstų.
- Kažin. - Geraltas parodė į paskutinį, tintaluojantį
aukštai pakaruoklį, kuriam vietoj pėdų stirksojo nagais
nudraskytos kruvinos bigės, kyšojo pliki kaulai. -
Pažiūrėkite. Gulių darbas.
- Vampyrų? - Zoltanas Chivajus žingtelėjo atatupstas,
nusispjovė. - Lavonėdrų?
- Pačių tikriausių. Naktį miške reikės saugotis.
- Kkkšššės išššperrra! - šaižiai sukviegždė Feldmaršalas
Dūda.
- Tikrutėlė teisybė, paukšteli. - Zoltanas Chivajus
suraukė antakius. - Uf, įbridome į makalainę. Tad kaip? Į
mišką pas vampyrus ar į kelią pas kareivius ir
marodierius?
- Į miškus, - nedvejodama atsakė Milva. - Ir į kuo
tankesnius. Verčiau guliai nei žmonės.
 Keliavo miškais, iš pradžių atsargūs, įsitempę, jautriai
reaguodami į kiekvieną šnaresį brūzgynuose. Vis dėlto
veikiai vėl išdrąsėjo, ėmė pokštauti, paspartino žingsnį.
Nepastebėjo nei gulių, nei jokių jų pėdsakų. Zoltanas
juokavo, esą vampyrai ir visi kiti demonai turbūt sužinojo
apie artėjančią kariuomenę, o jeigu po akimis dar
pasimaišė siautėjantys marodieriai ar Verdeno
savanoriai, tuomet siaubo apimti nulindo į tamsiausius,
gūdžiausius tankumynus, kur tupi tirtėdami ir kalendami
iltimis.
- Ir sergsti savo vampyrienes ir vampyraites, - niurnėjo
Milva. - Monstrai žino, kad kariūnas žygyje net avimi
nesibodi. O jei gluosnyje bobos apatinius pakabinsi,
tokiam didvyriui tiks ir šakos pradurta skylė.
Vėdrynas, kurio įkarštis ir humoro jausmas išblėsdavo
nebent trumpam, suderino liutnią ir įniko kurti atitinkamą
kupletą apie gluosnius, dreves ir geidulingus kariūnus, o
nykštukai ir papūga vienas per kitą varžėsi, kuris jam
pamėtės taiklesnį rimą.

- O, - pakartojo Zoltanas.
- Kas? Kur? - susidomėjo Vėdrynas, pasistiebė
balnakilpėse ir įsižiūrėjo į griovą, ten, kur rodė
nykštukas. - Nieko nematau!
- O.
- Neoksėk kaip papūga! Kas o?
- Upelis, - kuo ramiausiai paaiškino Zoltanas. -
Dešinysis Chotlės intakas. Vadinasi O.
- Aaa...
- Na ne! - nusijuokė Persivalis Šutenbachas. - A upelis į
Chotlę įteka aukščiau, nuo čia bus geras galas kelio.
Šitas - O, ne A.
 Tarpeklis, kurio dugnu tekėjo upelis nesudėtingu vardu,
buvo prižėlęs dilgėlių, pėstiems nykštukams siekiančių
beveik iki galvos, čia sodriai kvepėjo mėtomis ir
supuvusia mediena, nė akimirkai netilo varlių kvarkimas.
Šlaitai buvo statūs, ir ši aplinkybė atnešė nelaimę. Veros
Liovenhaupt vežimas, visą kelionę šauniai kentęs likimo
negandas ir įveikęs visas kliūtis, grumtynes su O upeliu
pralaimėjo. Išsprūdo nykštukams, ridenantiems jį žemyn,
iš rankų, pasišokinėdamas nudardėjo į pat griovos dugną
ir išlakstė į šipulius.
- Šššškššekkšššė... sssss šššperrra! - sušvykštė
Feldmaršalas Dūda, kontrapuktu Zoltano ir visos
kompanijos riksmams.

- Teisybę pasakius, - įvertino padėtį Vėdrynas,

nužvelgęs transporto priemonės duženas ir išmėtytą
bagažą, - gal taip dar ir geriau. Tas nelemtas vežimas tik
trukdė, nuolat kėlė visokių rūpesčių. Pamąstyk blaiviai,
Zoltanai. Mums dar pasisekė, kad niekas neužpuolė,
nepersekiojo. Prireikus sprukti, būtų tekę mesti ratus su
visa jūsų manta, o dabar ją galima pasiimti.
Nykštukas pasipiktinęs kažką sumarmėjo į barzdą, bet
trubadūrą netikėtai palaikė Persivalis Šutenbachas.
Palaikė ir, kaip pastebėjo raganius, keliskart reikšmingai
mirktelėjo. Mirktelėti jis, žinoma, norėjo vogčia, bet tai
buvo neįmanoma - pernelyg išraiškingas jo smulkių
bruožų veidas.
- Poeto tiesa, - vaipydamasis ir mirksėdamas pakartojo
Persivalis. - Iš čia iki Chotlės ir Inos šlapią kepurę
nusviestum. Priešais - Fen Carnas, pasiutusi bekelė. Ten
su vežimu tikrai įstrigtume. O prie Inos susidūrę su
temerų kariuomene, su tokiu kroviniu... rūpesčių
neišvengtume.
Zoltanas šniurkščiojo nosimi ir mąstė.
 - Bala nematė, - tarė pagaliau, žiūrėdamas į vežimo
duženas, skalaujamas tingios O upelio srovės. -
Pasiskirstome. Munrou, Figis, Jasonas ir Kalebas lieka čia.
Kiti keliauja toliau. Arkliams teks papildomai užkrauti
maišus su maisto produktais ir būtiniausia manta.
Munrou, ką daryti žinote? Kastuvus turite?
- Turime.
- Kad man neliktų jokių pėdsakų! O vietą pasižymėkite
ir gerai įsiminkite!
- Būk ramus.
- Pasivysite mus nesunkiai. - Zoltanas ant peties
užsimetė kuprinę ir sihilį, pasitaisė kirvuką už diržo. -
Eisime pasroviui, po to palei Chotlę - iki Inos. Likite
sveiki.
- Įdomu, - sumurmėjo Milva Geraltui, kai sumažėjęs
būrelis, atsimojavęs su pasiliekančiu ketvertuku, leidosi į
kelią. - Įdomu, ką laiko tose skryniose, jei jau būtina jas
užkasti, o vietą pasižymėti? Ir dar taip, kad mes
nepamatytume?
- Ne mūsų rūpestis.
- Nemanau, - pusbalsiu prašneko Vėdrynas, atsargiai
vesdamasis Pegasą tarp išvartytų kamienų, - kad tose
dėželėse gulėtų apatinių kelnių pamaina. Į tą krovinį jie
sudėję daug vilčių. Per daug su jais šnekėjau, kad
neperprasčiau, iš kur vėjas pučia, ką tose skrynelėse gali
slėpti.
- O ką, tavo galva, ten slepia?
- Savo ateitį. - Poetas apsidairė, pasitikrino, ar kas
nesiklauso. - Persivalis - profesionalus brangakmenių
šlifuotojas, nori atidaryti nuosavą įmonėlę. Figis ir
Jasonas - kalviai, vis pašneka apie kalvę. Kalebas
Stratonas norėtų vesti, bet sužadėtinės tėvai sykį jį jau
išspyrė, mat plikas kaip tilvikas. O Zoltanas...
- Liaukis, Vėdryne. Liežuvauji it boba. Milva, atsiprašau.
 - Nieko tokio.
Kitapus upelio, už tamsaus, drėgno senmedžių guoto,
miškas praretėjo; čia driekėsi laukymės, sausos lankos,
ošė žemi beržynai. Vis dėlto į priekį jie stūmėsi lėtai.
Nusižiūrėjęs į Milvą, kuri išsyk pasisodino ant gugos
strazdanotą mergaitę su kasytėmis, ant Pegaso vaiką
užsikėlė ir Vėdrynas, o Zoltanas šviesbėrį eržilą užleido
dviem, pats gi, laikydamas pavadį, žingsniavo šalia. Bet
keliavo vis tiek lėtai, Kernų moterys su visais nespėjo.

Ištisas valandas jie ropštėsi griovomis ir skardžiais, kol

galiausiai, vakarop, Zoltanas Chivajus sustojo, persimetė
keliais žodžiais su Persivaliu Šutenbachu, o tada
atsigręžė į visus kitus.
- Nebambėkite ir nesijuokite iš manęs, - tarė. - Bet,
atrodo, pasiklydau. Nežinau, kad mane skradžiai, nei kur
atsidūrėme, nei kurion pusėn eiti.
- Nešnekėk kvailysčių. - Vėdrynas susinervino. - Ką
reiškia - nežinai? Juk laikomės upelio vagos. Griovos
dugnu juk teka tas tavo O upelis. Taip?
- Taip. Bet pažiūrėk, kurion pusėn jis teka.
- Kad tave griausmas. Negali būti!
- Gali, - niauriai atsiliepė Milva, iš strazdanotosios
mergytės plaukų rankiodama sausus lapelius ir spyglius.
- Pasiklydome tarp tų daubų. Upė vingiuoja, mėto kilpas.
Štai vienoje jų ir atsidūrėme.
- Bet juk tai vis tas pats O upelis, ne koks kitas, -
neatlyžo Vėdrynas. - Jei nuo vagos nenutolsime, niekaip
nepasiklysime. Sutinku, būna, upės vingiuoja, bet galų
gale vis tiek į ką nors neišvengiamai įteka. Tokia pasaulio
tvarka.
- Negudragalviauk, dainoriau. - Zoltanas suraukė nosį. -
Prikąsk liežuvį. Nematai, kad mąstau?
 - Ne. Nematau jokių mąstymo požymių. Kartoju, eikime
palei upelio vagą ir...
- Gana, - suniurzgė Milva. - Miesčionis esi ir liksi. Tavoji
pasaulio tvarka mūrais apstatyta, gal ten tavo išmintys
ko nors ir vertos. Apsidairyk! Slėnis griovomis išrumžtas,
krantai - statūs, apžėlę. Kaip manai palei upelį eiti?
Šlaitu į duobę, į brūzgyną ir pelkę, paskui vėl aukštyn,
paskui vėl į duobę, vėl aukštyn ir dar su arkliu už
pavadžio? Po dviejų daubų tau taip kvapą užims, kad į
trečią jau nebent pilvu šliauši. O mes, Vėdryne, juk
moteris ir vaikus vedamės. Ne po ilgo ir saulė nusileis.
- Matau. Gerai jau, gerai, tyliu. Paklausysiu, ką pasiūlys
miškuose įgudę pėdsekiai.
Zoltanas Chivajus trinktelėjo per galvą keikūnei
papūgai, apsuko ant piršto barzdos kuokštą, piktai
patempė.
- Persivali...
- Kryptį daugmaž žinome. - Gnomas pažvelgė į saulę,
kybančią per plauką virš medžių karūnų. - Taigi, pirmas
pasiūlymas toks: bala nematė to upelio, iš griovų
grįžtame į sausus plotus ir per Fen Carną, per tarpupį,
keliaujame iki pat Chotlės.
- Koks kitas pasiūlymas?
- O - seklus. Nors po pastarųjų liūčių vandeningesnis
nei paprastai, perbristi jį galima. Taip ir darysime
kaskart, kai tik reikės kirsti vingį. Orientuodamiesi pagal
saulę, išeisime tiesiai prie Chotlės ir Inos santakos.
- Ne, - staiga paprieštaravo raganius. - Antrojo
pasiūlymo verčiau atsisakyti iš karto. Apie šį kelią nė
negalvokime. Aname krante anksčiau ar vėliau
įrioglinsime į kurią nors Dumplinę Ramovę. Tatai bjaurios
vietelės, primygtinai siūlau jų vengti.
- Vadinasi, tuos kraštus žinai? Esi buvęs? Numanai, kaip
išsikrapštyti?
 Raganius patylėjo.
- Sykį buvau, - tarė trindamas kaktą. - Prieš trejus
metus. Tik atjojau iš priešingos pusės, iš rytų. Keliavau į
Brugą ir norėjau pasitrumpinti kelią. O kaip išsikrapščiau,
neprisimenu. Mat leisgyvį išvežė furgonu.
Nykštukas valandėlę žiūrėjo į jį, bet daugiau nieko
neklausė.
Tylomis patraukė atgal. Kernų moterys vos paėjo,
klupinėjo, ramstėsi lazdomis, bet nė viena neaimanavo,
anei žodeliu nepasiskundė. Milva jojo šalia raganiaus, už
pečių prilaikydama ant gugos užmigusią mergaitę su
kasytėmis.
- Įsivaizduoju, - staiga prabilo šaulė, - kaip tave
sumaitojo tose ramovėse, nagi, tąsyk, prieš trejus metus.
Rizikingas tavo amatas, Geraltai.
- Ką ir sakyti.
- Aš žinau, - jiems už nugaros pasigyrė Vėdrynas, - kaip
anuomet buvo. Tave sužalotą išvežė iš ten kažkoks
pirklys, o paskui Užupyje suradai Ciri. Jenefer man
pasakojo.
Išgirdusi tą vardą, Milva šyptelėjo. Pro Geralto akis tai
nepraslydo. Nutarė, kai tik visi sustos poilsio, gerai
iškaršti Vėdrynui už kailį už palaidą liežuvį. Vis dėlto
poetą puikiai pažinojo ir perauklėti nebesitikėjo, juo
labiau kad tas veikiausiai jau buvo išbalbasijęs viską, ką
žinojo.
- O gal ir negerai padarėme, - kiek patylėjusi vėl
prašneko lankininkė, - kad nebridome į aną krantą, į
ramoves. Jei anąsyk mergaitę suradai... Elfai sako: jeigu
antrą kartą apsilankai ten, kur kas nors atsitiko, gali
atsikartoti laikas... Vadina tai... Fe, šunšūdis, pamiršau.
Likimo virve?
- Kilpa, - pataisė Geraltas. - Likimo kilpa.
 - Tfu! - Vėdrynas susiraukęs nusispjovė. - Gal liausitės
tauškę apie virves ir kilpas. Kadaise viena elfė man
išpranašavo, kad šią ašarų pakalnę paliksiu ant ešafoto,
akmenširdžio budelio palydėtas. Nėmaž netikiu
visokiomis pigiomis pranašystėmis, bet prieš porą naktų
susapnavau, kad mane karia. Nubudau permerktas
prakaito, negalėjau seilės nuryti, amo atgauti. Todėl
nemalonu man klausytis, kai apie kartuves tauškiama.
- Su raganiumi, ne su tavim šnekėjau, - atšovė Milva. -
O tu ausų kur nereikia nekaišiok, šit ir neprilėks į jas
bjaurasties. Na ką, Geraltai? Ką pasakysi apie tą likimo
kilpą? Gal ir atsikartotų laikas, jeigu nujotume į
ramoves?
- Užtat ir gerai, kad apsigręžėme, - šiurkščiai atrėžė
raganius. - Nėmaž nenoriu, kad tas košmaras
pasikartotų.

- Tai bent. - Zoltanas apsidairė ir palingavo galvą. - Į

žavingą vietelę mus atvedei, Persivali.
- Fen Carnas, - sumurmėjo gnomas, krapštydamasis
ilgos nosies galiuką. - Pilkapių Lanka... Vis spėliodavau,
iš kur toks vardas...
- Dabar jau žinai.
Priešais juos nusidriekusį slėnį jau gaubė vakaro migla,
iš kurios, tarytum iš jūros, kiek akys užmato kyšojo
tūkstančiai pilkapių ir apsamanojusių monolitų. Kai kurie
rieduliai buvo paprasčiausi beformiai luitai. Kiti -
nuglotninti obeliskai ir menhyrai. Dar kiti, stūksantys
arčiau to akmeninio miško centro, buvo sugrupuoti -
dolmenai, tumulusai, kromlechai. Gamta tokiais
taisyklingais apskritimais jų sustatyti niekaip negalėjo.
- Iš tiesų, - pakartojo nykštukas, - žavinga vietelė
nakvynei. Elfų kapinės. Jei neklystu, raganiau, neseniai
šnekėjai apie gulius? Tad žinok, tarp šitų pilkapių aš juos
užuodžiu. Čia gali būti visko. Gulių, kapknisių, vampyrų,
kaukų, elfų dvasių, vaiduoklių, šmėklų, žodžiu, visa
kompanija. Tupi jie visi tenai ir žinote, apie ką kuždasi?
Kad nereikės vakarienės ieškotis, mat pati atėjo.
- Gal grįžkime? - šnibždomis pasiūlė Vėdrynas. - Gal
nešdinkimės iš čia, kol visai nesutemo?
- Ir aš taip manau.
- Bobos nebepaeina, - piktai pareiškė Milva. - Vaikai
griūte griūna. Arkliai išsekę. Pats vis raginai, Zoltanai,
įkalbinėjai, na dar žingsnelį, dar puselę mylios, kartojai,
dar kokią stają. O dabar ką? Dvi stajas atgal? Šūdo.
Kapinės ne kapinės, nakvosime, ir gana.
- Teisybę sako, - pritarė raganius ir nulipo nuo kumelės.
- Nepanikuokite. Ne kiekviename nekropolyje knibžda
atgijusių numirėlių ir vaiduoklių. Fen Carne niekad
nesilankiau, bet jeigu čia būtų iš tiesų pavojinga, būčiau
apie tai girdėjęs.
Niekas, net ir Feldmaršalas Dūda, neatsiliepė, neištarė
nė žodžio. Kernų moterys pasiėmė savo vaikus ir susėdo
glaudžiu būreliu, pritykusios, įsibauginusios. Persivalis ir
Vėdrynas supančioję paleido arklius į vešlią žolę.
Geraltas, Zoltanas ir Milva nuo slėnio krašto stebėjo
kapines, grimztančias į rūką ir sutemas.
- Blogiausia, kad dar ir mėnulis - pilnut pilnutėlis, -
sumurmėjo nykštukas. - Oi pasikels šiąnakt šmėklos
gegužinę, oi, jaučiu, pačirškins mums demonai
uodegas... O kas ten, pietuose, švyti? Bene pašvaistė?
- O kaipgi, pašvaistė, - patvirtino raganius. - Vėl kažkas
kažkam stogus virš galvų degina. Žinai, Zoltanai, čia, Fen
Carne, jaučiuosi kažkaip saugiai.
- Ir aš taip pasijusiu, kai saulutė užtekės. Jei tik guliai
mums leis saulėtekį paregėti.
Milva pagrabaliojo kapše, ištraukė kažką spindintį.
 - Sidabrinis antgalis, - tarė. - Tokiam atvejui ir
kaldintas. Turguje penkias kronas paklojau. Raganiau, ar
tokiu galima gulį nudėti?
- Nemanau, kad čia būtų gulių.
- Pats sakei, - suniurzgė Zoltanas, - kad pakaruoklį ant
ąžuolo guliai apgraužė. O kur kapinės, ten ir guliai.
- Nevisada.
- Neprisišnekėk. Tu - raganius, specialistas, jei ką,
tikiuosi, pats mus ir gelbėsi. Šit kaip šauniai marodierius
sučeškinai... O ką, guliai kaunasi geriau už marodierius?
- Nepalyginti. Prašiau, liaukis panikavęs.
- O vilktakui tiks? - Milva užmovė sidabrinį antgalį ant
strėlės, nykščio pagalvėle patikrino, ar ganėtinai aštrus.
- Arba vampyrui?
- Gal ir tiktų.
- Ant manojo sihilio, - pasigyrė Zoltanas, išsitraukęs
kalaviją, - išgraviruotas senų senovinis nykštukų
užkeikimas mūsų praamžių runomis. Lai tik koks gulis
prilenda per geležtės ilgį, amžių manęs nebepamirš. Šit,
žiūrėkite.
- Oo, - susidomėjo priėjęs Vėdrynas. - Tatai ir yra
pagarsėjusios mįslingosios nykštukų runos? Kas čia
parašyta?
- “Pražūtis kekšės išperoms!”
- Tarp akmenų kažkas šmėkštelėjo! - staiga suriko
Persivalis Šutenbachas. - Gulis, gulis!
- Kur?
- Ten, ten! Pasislėpė tarp luistų!
- Vienas?
- Mačiau tik vieną!
- Bus pasiutusiai išbadėjęs, jei kėsinasi mus taršyti, nė
tamsos nesulaukęs. - Nykštukas pasispjaudė delnus ir
tvirtai nusičiupo sihilio rankeną. - Ei! Veikiai patirs, kad
smaližiauti nesveika! Milva, tu suvaryk strėlę jam į
subinę, o aš grobus paleisiu!
- Nieko nematau, - šnipštelėjo Milva su strėlės uodega
prie smakro. - Anei usnis tarp akmenų nesuvirpa. Ar tik
nebus tau, gnome, pasivaidenę?
- Nieku gyvu, - užprotestavo Persivalis. - Matote aną
riedulį, tą, kurs atrodo kaip apverstas stalas? Už jo gulis
ir pasislėpė.
- Likite čia. - Geraltas iš makštų, kabančių ant nugaros,
staigiai išsitraukė kalaviją. - Pasirūpinkite bobomis ir
arklius prižiūrėkite. Jei guliai pultų, gyvuliai gali
pakvaišti. Eisiu patikrinti, kas ten toks.
- Vienas neisi, - ryžtingai užprotestavo Zoltanas. -
Anąsyk, sodyboje, leidau eiti vienam, mat raupų
pabūgau. O paskui iš sarmatos dvi naktis bluosto
nesudėjau. Daugiau taip nebus niekada! Persivali, o tu
kur susiruošei? Į užnugarį? Pats tą baiduoklį pastebėjai,
pats priekinėje linijoje ir eisi. Nebijok, aš - išsyk už tavęs.
Jie nusėlino tarp pilkapių, stengdamiesi nešlaminti
dilgėlių, kurios Geraltui siekė virš kelių, o nykštukams ir
gnomui - iki juosmens. Priartėję prie dolmeno, kurį
nurodė Persivalis, mikliai pasiskirstė, kad gulis negalėtų
pabėgti. Bet tokia taktika buvo nereikalinga. Geraltas iš
anksto tai žinojo - jo medalionas nė nevirptelėjo, dėl
nieko neperspėjo.
- Čia nieko nėra, - dairydamasis paskelbė Zoltanas. - Nė
gyvos dvasios. Vis dėlto, Persivali, tau pasivaideno.
Netikras pavojus. Be reikalo įvarei mums baimės, už tai
nusipelnei spyrio į pasturgalį.
- Mačiau! - pyktelėjo gnomas. - Mačiau, kaip tarp
akmenų stripiniavo! Liesas, juodas visas kaip koks
mokesčių rinkėjas…
- Tylėk, paikas gnome, o kai vošiu…
 - Koks čia keistas kvapas? - ūmai paklausė Geraltas. -
Neužuodžiate?
- Iš tikrųjų. - Nykštukas pauostė orą it vižlas. - Smirdi
keistai.
- Žolynais. - Persivalis patraukė jautria, poros colių
ilgumo nosimi. - Metėlė, bazilikas, šalavijas, anyžius…
Cinamonas? Koks čia kipšas?
- Geraltai, kuo trenkia guliai?
- Lavonu. - Raganius staigiai apsidairė, paieškojo
pėdsakų žolėje, paskui sparčiu žingsniu pasuko prie
žemėn įsmukusio dolmeno ir kalavijo geležtės plokštuma
nestipriai pastukseno į akmenį.
- Lįsk laukan, - iškošė pro sukąstus dantis. - Žinau, kad
tu ten. Greičiau išlįsk arba smeigsiu į skylę.
Puikiai užmaskuotoje duobėje po akmens luitais kažkas
sušiureno.
- Lįsk laukan, - pakartojo Geraltas. - Nieko blogo tau
nedarysime.
- Nė plaukas nuo galvos nenukris, - saldžiu balseliu
pažadėjo Zoltanas, keldamas sihilį ir grėsmingai
vartydamas akis. - Drąsiai gali išlįsti!
Geraltas papurtė galvą ir įsakmiu judesiu paliepė jam
atsitraukti. Skylėje po dolmenu vėl sukrebždėjo, aitriai
padvelkė žolynais ir šaknelėmis. Netrukus pasirodė
žilstelėjusi galva, ir medžiotojai išvydo veidą,
pasipuošusį tauriai kumpa nosimi. Anaiptol ne gulio, o
prakaulaus viduramžio vyro veidą. Persivalis nesuklydo.
Vyriškis iš tiesų šiek tiek priminė mokesčių rinkėją.
- Galiu išlįsti nebijodamas? - paklausė jis, pakėlęs į
Geraltą juodas akis po pražilusiais antakiais.
- Gali.
Vyras išsiropštė iš duobės, nukrėtė žemes nuo juodo
drabužio, per juosmenį parišto kažkuo panašiu į prikyštę,
pasitaisė drobelės krepšį, iš kurio siūbtelėjo dar viena
kvapų banga.
- Ponai, siūlau slėpti ginklus, - pareiškė ramiu balsu,
nužvelgęs apsupusius jį keliauninkus. - Jų neprireiks. Aš
pats, kaip matote, jokio ginklo nesinešioju. Niekada. Ir
neturiu nieko, ką būtų galima laikyti padoriu grobiu.
Emielis Redžis. Iš Dilingeno. Aš balbierius{13}.
- Tai jau tikrai, - vyptelėjo Zoltanas Chivajus. -
Balbierius, alchemikas arba žolininkas. Neužsigaukite,
meldžiamasis, bet vaistine nuo jūsų smirsta drūtai.
Emielis Redžis keistai, neprasičiaupdamas, nusišypsojo
ir atsiprašydamas skėstelėjo rankomis.
- Kvapas jus ir išdavė, pone balbieriau, - tarė Geraltas,
brukdamas į makštis kalaviją. - Gal slėpėtės nuo mūsų
dėl kokių nors subtilių priežasčių?
- Subtilių? - Vyriškis pažvelgė į jį juodomis akimis. - Ne.
Nebuvo jokių priežasčių. Pabūgau, ir tiek. Tokie jau laikai.
- Kas tiesa, tai tiesa, - pritarė nykštukas ir nykščiu
parodė į pašvaistės nutviekstą dangų. - Tokie jau laikai.
Spėju, būsite pabėgėlis, kaip ir mes. Ogi vis dėlto
smalsu: taip toli nuo gimtojo Dilingeno nubėgęs, vienas
vienutis slapstotės tarp šių pilkapių? Ką gi, visokeriopa
dalia žmones ištinka, ypačiai tokiais sunkiais laikais. Mes
jūsų pasibaidėme, jūs - mūsų. Baimės akys didelės.
- Aš jums, - vyriškis, pasivadinęs Emieliu Redžiu,
žvilgsnio nenukreipė, - negrasinu niekuo. Viliuosi, galiu
tikėtis to paties?
- Na jau. - Zoltanas plačiai išsišiepė. - Plėšikais mus
laikote, ar ką? Mes, pone balbieriau, irgi pabėgėliai.
Traukiame Temerijos sienos linkui. Jei norite, galite šlietis
prie mūsų. Draugėje linksmiau ir saugiau nei vienuliui, o
ir mums medikas gal praverstų. Lydime moteris ir vaikus.
Gal tarp tų dvokiančių panacėjų, kurias, užuodžiu,
gabenatės, būtų koks vaistas nutrintoms kojoms
pamaloninti?
 - Gal ir būtų, - tyliai atsakė balbierius. - Džiaugsiuos
galėdamas padėti. O dėl kelionės kartu... Dėkoju už
pasiūlymą, bet aš ne pabėgėlis, ponai. Iš Dilingeno nuo
karo nebėgau. Čia gyvenu.
- Kaip, kaip? - Nykštukas suraukė antakius ir žingtelėjo
atatupstas. - Gyvenate? Čia, kapinėse?
- Kapinėse? Ne. Netoliese turiu trobelę. Suprantama, ir
namą bei krautuvę Dilingene. Bet čia praleidžiu
kiekvieną vasarą, nuo birželio iki rugsėjo, nuo Sobotkos
iki lygiadienio. Renku gydomąsias žoles ir šakneles, kai
kuriuos vaistus bei eliksyrus čia pat ir varau...
- Vis dėlto, - Geraltas konstatavo faktą, - nors gyvenate
toli nuo pasaulio ir žmonių, it atsiskyrėlis dykumoje, apie
karą žinote. Iš kur?
- Iš pabėgėlių, kurie pro čia praėjo. Už kokių dviejų
mylių, prie Chotlės, susibūrė didelė stovykla. Geri pora
šimtų bėglių, kaimiečių iš Brugo ir Sodeno.
- O Temerijos kariuomenė? - susidomėjo Zoltanas. -
Nepraėjo?
- Apie tai nieko nežinau.
Nykštukas nusikeikė ir dėbtelėjo į balbierių.
- Štai taip ir gyvenate, pone Redži, - nutęsė jis. - O
naktimis vaikštinėjate tarp kapų. Nebaisu?
- O ko turėčiau bijoti?
- Štai šis garbus ponas, - Zoltanas parodė į Geraltą, -
yra raganius. Neseniai matė gulio pėdsakų. Gulio,
lavonėdros, suprantate? Nereikia nė raganium būti, kad
žinotum: guliai mėgsta laikytis arčiau kapinių.
- Raganius. - Balbierius pažvelgė į Geraltą akivaizdžiai
susidomėjęs. - Padarų galabytojas. Na na. Įdomu. Pone
raganiau, ar nepaaiškinote bičiuliams, kad šiam
nekropoliui jau daugiau nei pusė tūkstančio metų? Guliai
maistui neišrankūs, bet penkių šimtų metų senumo kaulų
negraužia. Nėra čia jokių gulių.
 - Dėl to nėmaž neliūdėsiu, - dairydamasis pasakė
Zoltanas Chivajus. - Na, pone medike, leiskite pakviesti
jus į mūsų stovyklavietę. Turime šaltos arklienos.
Tikiuosi, nepaniekinsite?
Redžis į jį ilgai žiūrėjo.
- Dėkoju, - pagaliau atsakė. - Bet aš siūlau šį tą geriau.
Kviečiu apsilankyti pas mane. Mano vasarnamis veikiau
pašiūrė nei troba, o ir mažytis, tad nakvoti jums vis tiek
teks po mėnuliu. Užtat yra šaltinio vandens. Ir židinys,
kuriame galima pasišildyti arklieną.
- Kvietimu mielai pasinaudosime. - Nykštukas
nusilenkė. - Gal čia ir nėra gulių, bet nuotaika man
subjūra vien pagalvojus apie nakvynę kapinėse. Eime,
susipažinsite su kitais mūsiškiais.
Jiems artinantis prie stovyklavietės, arkliai ėmė
prunkštauti, kanopomis trypti žemę.
- Gal prieikite prieš vėją, pone Redži. - Zoltanas
Chivajus perliejo mediką iškalbingu žvilgsniu. - Šalavijo
kvapas baido žirgus, o man, gėda ir sakyti, susyk
nemaloniai siejasi su dantų rovimu.

- Geraltai, - sušnibždėjo Zoltanas, kai tik Emielis Redžis

dingo kitapus drobulės, kabančios trobos tarpduryje. -
Nežiopsokime. Tas prasmirdęs žolininkas man nelabai
patinka.
- Dėl kokių nors konkrečių priežasčių?
- Nepatinka man žmonės, vasarojantys prie kapinių, ir
dar šitaip toli nuo gyvenviečių. Tarsi žolynai neaugtų
jaukesnėse vietovėse. Dingojasi man, kad tas Redžis
būsiąs kapų plėšikas. Balbieriai, alchemikai ir panašūs
tipai išsikasa lavonus ir daro su jais visokius
ekskrementus.
 - Eksperimentus. Bet tokiems darbeliams naudojami
švieži palaikai. O šitos kapinės - labai senos.
- Tas tiesa. - Nykštukas, krapštydamasis barzdą, stebėjo
Kernų moteris, kurios po ievomis, augančiomis aplink
balbieriaus pirkelę, ruošėsi nakvynei. - Tai gal jis vagia
kapuose paslėptas brangenybes?
- Paklausk jo paties. - Geraltas gūžtelėjo pečiais. -
Pakviestas į jo būstą atpuolei nedvejodamas, nė nemanei
išsisukinėti, o dabar tau ūmai sukilo įtarumas lyg
senmergei, išgirdusiai komplimentą.
- Hmmm... - sutriko Zoltanas. - Gal ir tiesą sakai. Bet
pasiutusiai norėčiau užmesti akį, ko jis ten turi, toje
žeminėje. Šiaip, kad jausčiausi saugesnis...
- Tuomet užeik - neva pasiskolinti šakutės.
- Kodėl šakutės?
- O kodėl ne?
Nykštukas valandėlę skvarbiai žiūrėjo į raganių,
galiausiai apsisprendęs guviai nužingsniavo prie
trobelės, mandagiai pasibeldė į staktą ir įėjo. Kelias
akimirkas pabuvęs viduje, vėl išdygo tarpduryje.
- Geraltai, Persivali, Vėdryne, prašau čionai. Pamatysite
šį tą įdomaus. Nagi, drąsiau, nesivaržykite, ponas Redžis
kviečia mus apsilankyti.
Pirkelės viduje buvo tamsoka, tvyrojo šiltas,
kvaitinantis, šnerves kutenantis kvapas, kurį skleidė
daugiausia žolynų ir šaknelių ryšuliai. Jais buvo
apkabinėtos visos sienos. Iš baldų čia buvo tik guolis,
taip pat nuklotas žolynais, ir iškleręs stalas, apstatytas
begale stiklinių, molinių ir porcelianinių indelių. Visa tai
šykščiai apšvietė anglys, žioruojančios keistos gaubtos
krosnelės, panašios į pilvotą klepsidrą, pakuroje.
Krosnelė buvo apraizgyta žvilgančių įvairiausio
skersmens vamzdelių, susukiotų lankais ir spiralėmis,
voratinkliu. Po vienu iš vamzdelių stovėjo medinis
kibiras, į kurį kapsėjo lašai.
Išvydęs krosnelę Persivalis Šutenbachas išsprogino
akis, prasižiojo, atsiduso, o galiausiai net stryktelėjo.
- Ohohoho! - užbaubė jis, nė neslėpdamas
susižavėjimo. - Ką matau? Juk tai tikrų tikriausias
atanorius, sujungtas su alembiku{14}! Ir dar su
rektifikacijos kolona bei variniu aušintuvu! Puikus
įrenginys! Ar pats konstravote, pone balbieriau?
- Žinoma, - kukliai prisipažino Emielis Redžis. - Gaminu
eliksyrus, taigi, tenka distiliuoti, traukti penktąją
esenciją{15}, taip pat ir…
Jis nutilo pastebėjęs, kad Zoltanas Chivajus gaudo iš
vamzdelio varvančius lašus ir laižo juos nuo pirštų.
Nykštukas atsiduso, įraudusiame jo veide nušvito
neapsakoma palaima.
Neištvėręs paragavo skystimo ir Vėdrynas. Ir
patyliukais suvaitojo.
- Penktoji esencija, - pripažino sučepsėjęs. - O gal net
šeštoji ar septintoji.
- Na taip... - balbierius šyptelėjo. - Juk sakiau,
distiliatas...
- Samanė, - švelniai pataisė Zoltanas. - O dar kokia.
Persivali, paragauk.
- Kad aš organinės chemijos neišmanau, - išsiblaškęs
atsiliepė gnomas, keliaklupsčias apžiūrinėdamas
alcheminės krosnelės konstrukcijos ypatybes. - Kažin ar
atpažinčiau ingredientus...
- Distiliatas - iš alraunos, - abejones išvaikė Redžis. -
Praturtintos šunvyšne. Ir fermentuota krakmolo mase.
- Vadinasi, misa?
- Galima pavadinti ir taip.
- Ar galėčiau paprašyti kokio puodelio?
 - Zoltanai, Vėdryne, - raganius sukryžiavo rankas ant
krūtinės, - gal pakvaišote? Tai mandragora. Samanė
varyta iš mandragoros. Traukitės šalin nuo to katilo.
- Na jau, brangusis pone Geraltai. - Alchemikas tarp
sudulkėjusių retortų ir butelių surado nedidelę
menzūrėlę, rūpestingai iššluostė skudurėliu. - Baimintis
nėra ko. Mandragora tinkamai paruošta, proporcijos
kruopščiai apskaičiuotos ir tiksliai pasvertos. Librai
krakmolo masės tenka tik penkios uncijos alraunos, o
šunvyšnės - išvis tik pusė drachmos...
- Ne tai svarbu. - Zoltanas žvilgtelėjo į raganių, akimoju
viską suprato ir surimtėjęs atsitraukė nuo krosnelės. -
Svarbu, pone Redži, ne tai, kiek drachmų įdedate, o tai,
kiek drachma alraunos kainuoja. Mums toks gėrimas -
per brangus.
- Mandragora, - apstulbęs sukuždėjo Vėdrynas ir parodė
į pirkelės kampe pūpsančią krūvą gumbų, panašių į
nedidelius cukrinius runkelius. - Tai ir yra mandragora?
Tikra mandragora?
- Moteriškoji atmaina, - linktelėjo alchemikas. - Auga
gausiomis kolonijomis kaip tik tose kapinėse, kur mes ir
susipažinome. Todėl vasaras čia ir praleidžiu.
Raganius iškalbingai žvilgtelėjo į Zoltaną. Nykštukas
pamerkė akį. Redžis nei šiaip, nei taip nusišypsojo.
- Prašau, prašau, ponai, jei tik pageidaujate, širdingai
kviečiu ragauti. Vertinu jūsų mandagumą, tačiau, kai
tokia padėtis, kažin ar turiu galimybių eliksyrą nugabenti
į karo liepsnose skendintį Dilingeną. Gėrimas vis tiek
nueitų niekais, todėl nekalbėkime apie kainas.
Atsiprašau, bet indą turiu tik vieną.
- Pakaks ir vieno. - Zoltanas paėmė menzūrėlę ir
atsargiai pasėmė iš kibiro. - Į jūsų sveikatą, pone Redži.
Uuuuuuf...
- Prašau atleisti, - vėl nusišypsojo balbierius. - Distiliato
kokybė matyt galėtų būti daug geresnė... Iš tikrųjų tai tik
pusfabrikatis.
- Gyvenime negėriau geresnio pusfabrikačio. - Zoltanas
vos ne vos atgavo kvapą. - Poete, še.
- Aaaaak... O, motinėle! Aukščiausia rūšis! Geraltai,
paragauk.
- Šeimininkui. - Raganius nusilenkė Emieliui Redžiui. -
Kur tavo mandagumas, Vėdryne?
- Ponai, malonėkite atleisti, - alchemikas taip pat
nusilenkė, - bet aš nevartoju. Sveikata jau nebe tokia
kaip kadaise, teko atsisakyti... daugelio malonumų.
- Nė gurkšnelio?
- Kalbu apie principą, - ramiai paaiškino Redžis. -
Niekada nelaužau paties užsibrėžtų principų.
- Stebiuosi ir pavydžiu tokio principingumo. - Geraltas
paragavo iš menzūrėlės, paskui, kiek padvejojęs,
užsilenkė iki dugno. Pasimėgauti skoniu šiek tiek
sutrukdė iš akių pasruvusios ašaros. Skrandį užliejo gaivi
šiluma.
- Atsivesiu Milvą, - kilniai pasisiūlė, grąžindamas indelį
nykštukui. - Visko be mūsų neišplempkite.
Milva sėdėjo prie arklių ir išdaigavo su strazdanotąja
mergyte, kuri visą dieną jojo ant gugos. Išgirdusi apie
Redžio vaišes, šaulė tik gūžtelėjo pečiais. Vis dėlto ilgai
jos įkalbinėti neprireikė.
Kai jiedu įžengė į pirkelę, kompanija apžiūrinėjo
sandėliuojamas mandragoros šaknis.
- Matau pirmą sykį, - delne vartydamas šakniastiebį,
prisipažino Vėdrynas. - Iš tikrųjų šiek tiek primena
žmogų.
- Lumbago suriestą, - pritarė Zoltanas. - O štai ši - kaip
iš akies lupta nėščia boba. Ana, meldžiu atleisti, - panaši
į susikrušusią porelę.
- Jums tik tai ir rūpi. - Milva drąsiai išlenkė pilną
menzūrėlę, sodriai atsikosėjo į kumštį. - O kad mane
kur... Stipri krūminė! Tikrai iš kirkajos? Ėė, vadinasi,
maukiame burtininkų gėrimą! Ne kasdien tokio gausi.
Ačiū, pone balbieriau.
- Pavaišinti svečius man vienas malonumas.
Vis pripildoma menzūrėlė ėjo iš rankų į rankas,
kompanija pažvalėjo, atbudo humoro jausmas, atsirišo
liežuviai.
- Teko girdėti, kad mandragora - didelės magiškos
galios daržovė, - žinovo intonacija pareiškė Persivalis
Šutenbachas.
- O kaipgi, - patvirtino Vėdrynas, užsivertė mauką,
pasipurtė ir įniko malti liežuviu. - Ar maža baladžių šia
tema sudėta? Burtininkai iš mandragoros varo eliksyrus,
kurių dėka išsaugo amžiną jaunystę. O burtininkės iš
alraunos pasigamina dar ir tepalo, kurį vadina glamarye.
Juo įsitrynusi burtininkė tampa tokia daili ir kerinti, kad
vien pažvelgus akys iššoka ant kaktos. Būtina žinoti, kad
mandragora yra stiprus afrodiziakas, naudojamas meilės
magijoje, ypač kai reikia palenkti užsispyrusią merginą.
Štai iš kur liaudiškasis mandragoros pavadinimas:
kirkaja. Kitaip tariant, kirkinimo vaistažolė.
- Avigalvis, - įvertino Milva.
- O aš girdėjau, - tarė gnomas, išmaukęs sklidiną indelį,
- kad raunama iš žemės šaknis verkia ir dejuoja lyg gyva.
- Aha, - atsiliepė Zoltanas, iš kibiro semdamas eilinę
porciją. - Kad tik dejuotų! Sako, mandragora klykia taip
baisingai, kad protas gali pasimaišyti, ir ne tik klykia -
rėkalioja visokius burtus ir prakeiksmais apiberia tą,
kursai ją iš žemės rauna. Už tokią pašėlusią drąsą gali
tekti gyvybe susimokėti.
- Asilų tauzalai. - Milva paėmė iš jo menzūrėlę, staigiai
užsivertė, pasipurtė. - Negali augmuo tiek galios turėti.
- Neabejotina teisybė! - įsikarščiavęs nykštukas net
užriko. - Vis dėlto galvoti žolininkai atrado, kaip
apsisaugoti. Alrauną aptikus, reik imti pantį ir vieną jo
galą pririšti prie šaknies, ogi prie kito - primaizgyti šunį...
- Arba kiaulę, - įsiterpė gnomas.
- Arba laukinę kiaulę, - rimtai pridūrė Vėdrynas.
- Nepaikiok, poete. Reik, kad mandragorą iš žemės šuva
arba kiaulė trauktų, tuomet piktažolės prakeiksmai beigi
kerai ant gyvulio ir kris, ogi žolininkas, atokiai ir saugiai
brūzgyne pasislėpęs, sveikas liks. Na, pone Redži? Juk
teisybę sakau?
- Įdomus metodas, - pripažino alchemikas, mįslingai
šypsodamasis. - Svarbiausia - išradingas. Vis dėlto
esama ir ne iškart pastebimo minuso - būdas pernelyg
sudėtingas. Juk teoriškai turėtų pakakti vien pančio, kam
dar tas gyvulys rovėjas? Nesiryžčiau mandragorai
priskirti sugebėjimo atpažinti tą, kuris tempia už pančio.
Kerai ir prakeiksmai visuomet turėtų kristi ant virvagalio,
kuris juk ir pigesnis už šunį, ir lengviau suvaldomas. Jau
nekalbant apie kiaulę.
- Šaipotės?
- Nė už ką neišdrįsčiau. Kaip minėjau, metodas -
stebėtinai išradingas. Mat, nors mandragora, priešingai
visuotinei nuomonei, nei kerėti, nei užkeikti negali, vis
dėlto, kol šviežia, yra nepaprastai nuodinga. Nuodo
prisisiurbia net dirvožemis aplink šaknį. Ant veido ar ant
žaizdos užtryškus šviežių sulčių, kur tau, vien įkvėpus
garų, pasekmės gali būti pražūtingos. Aš pats naudojuosi
kauke ir pirštinėmis, vadinasi, pančio metodo nė kiek
neniekinu.
- Hmmm... - Nykštukas susimąstė. - O kaip dėl to
siaubingo raunamos šaknies klyksmo? Ar teisybė?
- Mandragora neturi balso stygų, - kuo ramiausiai
paaiškino alchemikas. - Juk augalams jos nebūdingos, ar
ne? Tačiau šakniastiebio išskiriamas toksinas veikia kaip
stiprus haliucinogenas. Balsai, riksmai, šnabždesiai ir
kitokie garsai - ne kas kita kaip pažeistos centrinės nervų
sistemos haliucinacijos.
- Cha, tai bent užsimiršau. - Vėdrynui, kuris kaip tik
išlenkė menzūrėlę, išsprūdo tramdomas raugulys. -
Mandragora - stiprus nuodas! O aš ją čiupinėjau! Ir dar
vempiame tas išviras kaip bepročiai…
- Nuodinga yra tik šviežia alraunos šaknis, - nuramino jį
Redžis. - Mano gumbai ilgai laikyti ir tinkamai paruošti, o
distiliatas - filtruotas. Neverta baimintis.
- Žinoma, kad neverta, - pritarė Zoltanas. - Naminė yra
naminė, varyti ją galima net iš nuokanos, dilgėlių, žuvies
žvynų ir senų batraiščių. Duokš, Vėdryne, stiklą, eilė
nekantrauja.
Vis pripildoma menzūrėlė ėjo iš rankų į rankas. Visi kuo
patogiau susėdo ant aslos. Raganius sušnypštė,
nusikeikė ir persėdo kitaip, mat kelį vėl pervėrė
skausmas. Pastebėjo įdėmų Redžio žvilgsnį.
- Šviežia žaizda?
- Nelabai. Bet įkyri. Gal turi kokių skausmą malšinančių
vaistažolių?
- Nelygu, kokios rūšies skausmas. - Balbierius vos
pastebimai šyptelėjo. - Ir kokios jo priežastys. Užuodžiu,
raganiau, keistą tavo prakaito kvapą. Tave gydė magija?
Gavai magiškųjų enzimų ir hormonų?
- Gavau visokių vaistų. Nė nenumaniau, kad juos vis dar
įmanoma atpažinti, pauosčius mano prakaito. Tavo uoslė,
Redži, suknistai jautri.
- Kiekvienas turime kokių nors teigiamybių. Ydoms
kompensuoti. Koks negalavimas tau gydytas magiškai?
- Buvo sulaužyta ranka ir šlaunikaulio galva.
- Seniai?
- Daugiau kaip prieš mėnesį.
- Ir jau vaikštai? Stebuklai. Brokilono driadžių
nuopelnas, ar ne?
 - Iš ko supratai?
- Tik driadės turi vaistų, taip greitai atkuriančių kaulo
audinį. Tavo plaštakose matau tamsius taškelius, kur
buvo įsiskverbusios conynhaelės šaknelės ir simbiotiniai
purpurinės taukės ūgliai. Tik driadės žino, kaip vartoti
conynhaelę, o purpurinė taukė neauga niekur kitur - tik
Brokilone.
- Bravo. Tiksli dedukcija. Bet mane domina kas kita.
Buvo sulaužyti šlaunikaulis ir dilbis. O stiprų skausmą
jaučiu kelyje ir alkūnėje.
- Būdinga. - Balbierius palinksėjo. - Driadės magiškai
sugydė sulaužytus tavo kaulus, bet tuo pačiu sukėlė
nediduką perversmą nervų kamienuose. Šalutinis
poveikis, labiausiai pasireiškiantis sąnariuose.
- Ką patartum?
- Deja, nieko. Dar ilgai galėsi neklysdamas nuspėti
darganotus orus. Žiemą skausmai sustiprės. Vis dėlto
stiprių nuskausminamųjų geriau nevartok. Ypač
narkotinių. Tau kaip raganiui tai itin nepatartina.
- Tuomet gydysiuos tavąja mandragora. - Raganius
kilstelėjo Milvos kaip tik paduotą sklidiną menzūrėlę,
išgėrė iki dugno ir užsikosėjo, net ašaros ištryško. - Kad
mane skradžiai, išsyk geriau.
- Kažin, - Redžis šyptelėjo neprasičiaupdamas, - ar
gydai tą ligą, kuria negaluoji. Be to, priminsiu, kad šalinti
reikėtų ligos priežastis, o ne simptomus.
- Ne šio raganiaus atveju, - prunkštelėjo jau gerokai
įraudęs Vėdrynas, kuris klausėsi pokalbio. - Jo
sielvartams apmalšinti degtinėlė - pats tas.
- Ir tau ne pro šalį. - Geraltas perliejo poetą lediniu
žvilgsniu. - Ypač būtų gerai, jei nuo jos tau liežuvis
nugeibtų.
- Į tai vilčių nedėčiau. - Balbierius vėl šyptelėjo. -
Preparato sudėtyje esama šunvyšnės. Daug alkaloidų,
tarp jų ir skopolamino. Kol mandragora jus visus paties,
neišvengiamai spėsite pademonstruoti man savo
elokvenciją.
- Pademonstruoti - ką? - paklausė Persivalis.
- Iškalbą. Atsiprašau. Kalbėkime paprasčiau.
Geralto lūpas perkreipė nenuoširdi šypsena.
- Iš tiesų, - tarė jis. - Nė nepajunti, kaip įpranti šitaip
kalbėti kiekvieną mielą dienelę. O žmonės tave laiko
pasipūtusiu klounu.
- Arba alchemiku, - įsiterpė Zoltanas Chivajus,
menzūrėlę merkdamas į kibirą.
- Arba raganiumi, - prunkštelėjo Vėdrynas, - kuris
prisiskaitė knygų, kad tik patiktų vienai burtininkei.
Burtininkės, mano ponai, nė prie ko taip nelimpa kaip
prie įmantrios šnekos. Juk tiesą sakau, Geraltai? Nagi,
papasakok mums ką nors...
- Praleistum kokį kartą eilę, Vėdryne, - šiurkščiai
pertraukė jį raganius. - Labai jau greitai tave paveikė tos
naminės alkaloidai. Nebenulaikai liežuvio.
- Gana, Geraltai, - susiraukė Zoltanas, - laikytis įsikibus
tų savo paslapčių. Nieko naujo Vėdrynas mums
nepasakytų. Kas kaltas, kad tu - vaikščiojanti legenda?
Tavo nuotykius vaidina lėlių teatrėliai. Taip pat ir istoriją
apie tave ir burtininkę vardu Gvineverė.
- Jenefer, - pusbalsiu pataisė Redžis. - Tokį vaidinimą ir
aš mačiau. Jei neklystu, tai buvo istorija apie džino
medžioklę.
- Buvau ir aš toje medžioklėje, - pasigyrė Vėdrynas. -
Tai bent prisijuokiau, pasakysiu jums...
- Papasakok visiems. - Geraltas atsistojo. - Lenkdamas
vieną po kitos ir viską išpūsdamas. O aš pasivaikščiosiu.
- Na jau, - pyktelėjo nykštukas. - Nėr ko užsigauti...
- Nesupratai manęs, Zoltanai. Einu ištuštinti pūslės.
Žinok, prispiria net ir vaikščiojančias legendas.
 Naktis buvo velnioniškai šalta. Arkliai trypė,
prunkščiojo, iš šnervių virto garas. Mėnesienos
nutvieksta balbieriaus trobelšė atrodė išties pasakiškai.
Nei pridėti, nei atimti, tikra miško žiežulos grytelė.
Raganius užsisegė kelnes.
Milva, išėjusi laukan netrukus po jo, nedrąsiai
krenkštelėjo. Ilgas jos šešėlis prisigretino prie raganiaus
šešėlio.
- Ko neini vidun? - paklausė ji. - Iš tikrųjų ant jų
supykai?
- Ne.
- Tuomet kurių galų stovi čia, po mėnuliu, vienas pats?
- Skaičiuoju.
- Ką, ką?
- Iš Brokilono išjojau prieš dvylika dienų, per kurias
įveikiau gal šešiasdešimt mylių. Jei tikėsime gandais, Ciri
yra Nilfgardo imperijos sostinėje, tad nuo jos mane skiria
apytikriai du su puse tūkstančio mylių. Apskaičiuoti
paprasta: keliaudamas tokiu tempu, atsidursiu ten po
metų ir keturių mėnesių. Ką pasakysi?
- Nieko. - Milva patraukė pečiais, vėl krenkštelėjo. -
Skaičiuoti taip kaip tu nemoku. Išvis nemoku nei skaityti,
nei rašyti. Kvaila prasčiokė kaimietė. Tau į draugiją
netinku. Anei į pašnekoves.
- Nekalbėk taip.
- Ką, nepatinka? - Ji staigiai nusigręžė. - Kam man
suskaičiavai tas dienas ir mylias? Kad ką patarčiau?
Padrąsinčiau? Baimę tau išsklaidyčiau, numaldyčiau
sielvartą, kurs plėšo tave baisiau nei skausmas lūžusioje
šlubėje? Nemoku! Tau reikia kitos. Tos, kurią minėjo
Vėdrynas. Išmintingos, mokytos. Mylimos.
- Vėdrynas - barškalas.
 - Tikrų tikriausias. Bet kartais barška galvotai. Eime
vidun, noriu dar išgerti.
- Milva...
- Ką?
- Niekada nesakei, kodėl ryžaisi keliauti su manim.
- Niekada neklausei.
- Klausiu dabar.
- Dabar per vėlu. Dabar jau pati nebežinau.

- Na, pagaliau parsiradote, - juodu išvydęs apsidžiaugė

Zoltanas. Jo balsas buvo pastebimai persimainęs. - O
mes čia, įsivaizduokite sau, nutarėme, kad toliau Redžis
keliaus drauge.
- Tikrai? - Raganius įdėmiai pažvelgė į balbierių. - Kas
nulėmė tokį ūmų sprendimą?
- Ponas Zoltanas, - Redžis žvilgsnį atrėmė, - paaiškino,
kad mano krašte siaučia gerokai rimtesnis karas, nei
pasakojo pabėgėliai. Apie grįžimą tenai nėra ko nė
galvoti, likti šitoje dykynėje irgi neatrodo išmintinga.
Kaip ir keliauti vienam.
- O mes, nors mūsų nėmaž nepažįsti, atrodome esą iš
tokių, su kuriais saugu keliauti? Pakako vieno žvilgsnio?
- Dviejų, - atsakė balbierius, švelniai šypsodamasis. -
Vieno - į jūsų globojamas moteris. Kito - į jų vaikus.
Zoltanas garsiai atsirūgo, menzūrėlė džergžtelėjo į
kibiro dugną.
- Išorė gali būti apgaulinga, - nusišaipė. - Gal mes tas
bobas ketiname parduoti į nelaisvę? Persivali, padaryk ką
nors tam aparatui. Vožtuvą mažumą atsuk, ar ką? Norime
atsigerti, o varva kaip kraujas iš nosies.
- Aušintuvas neveiks. Išvara bus šilta.
- Tiek to. Užtat naktis šalta.
 Drungna samanė vėl pagyvino pokalbį. Vėdrynas,
Zoltanas ir Persivalis įraudo, balsai dar labiau pasikeitė -
jau beveik buvo galima sakyti, kad poetas ir gnomas šiek
tiek mikčioja. Praalkusi kompanija čiaumojo šaltą
arklieną ir ašarodama graužė lūšnoje aptiktas krienų
šakneles - šie buvo aitrūs kaip ir krūminė. Užtat dar
labiau kaitino pokalbį.
Redžis didžiai nustebo sužinojęs, kad galutinis kelionės
tikslas - ne Mahakamo Masyvo anklavas, visais laikais
saugi nykštukų buveinė. Zoltanas, kuris liežuviu plakė
dar daugiau nei Vėdrynas, pareiškė į Masyvą nė už ką
negrįšiąs ir pašėlo vainoti tenykštę tvarką, o ypač
Mahakamo ir visų nykštukų klanų seniūno Brouverio
Hoogo politiką ir absoliučią valdžią.
- Senas grybas! - užriko jis, nusispjovęs į krosnelės
pakurą. - Žiūri ir nežinai: gyvas ar iškamša? Judėti beveik
nejuda, ir gerai, mat perdžia sulig kiekvienu
krustelėjimu. Ką šneka, nesuprasi, mat džiūdami barščiai
barzdą sukibdė su ūsais. O vis tiek valdo visus ir viską,
visi turi šokti pagal jo...
- Vis dėlto negaliu sutikti, kad seniūno Hoogo politika
prasta, - įsikišo Redžis. - Tai jo ryžtingų veiksmų dėka
nykštukai atsiskyrė nuo elfų ir Scoia‘tael pusėje
nebekovoja. Todėl liovėsi pogromai, todėl Mahakame
išvengta baudžiamosios ekspedicijos. Žmonės ėmė
nykštukais pasitikėti, ir tai subrandino vaisius.
- Šūdo. - Zoltanas užsivertė menzūrėlę. - Senam
pirdylai rūpėjo ne koks ten pasitikėjimas, o tai, kad
pernelyg daug jaunuolių mesdavo darbą kasyklose,
kalvėse ir šliedavosi prie elfų, mat troško Voverių
būriuose paragauti laisvės ir vyriško nuotykio skonio. Kai
rūpestis išpampo iki didelės bėdos, Brouveris Hoogas
šūdžius suėmė į nagą. Voverių nužudyti žmonės jam buvo
nei galvoj, nei uodegoj, spjovė jis ir į represijas, kurios
per Scoia‘tael malonę užgriuvo nykštukus, ir į jūsų
minėtus liūdnai pagarsėjusius pogromus. Į pogromus jam
buvo ir tebėra nusišnypšti, nes miestuose įsikūrusius
nykštukus laiko atskalūnais. O jei kalbėtume apie
baudžiamųjų ekspedicijų grėsmę Mahakamui, mielieji,
verčiau nejuokinkite manęs. Jokio pavojaus nebuvo ir
nebus, mat nė vienas karalius Mahakamo nė pirštu
nedrįstų paliesti. Maža to: net nilfgardiečiai, jei jiems
pavyktų įsitvirtinti slėniuose aplink Masyvą, kibinti mūsų
neišdrįstų. Žinote kodėl? Ogi todėl: Mahakamas - tai
plienas. Ir ne bet koks. Anglis ir magnetitinė rūda.
Neišsenkami klodai. Kai visur kitur mažne vien
nuosėdinė.
- O kokia technika Mahakame, - įsiterpė Persivalis
Šutenbachas. - Metalurgija! Aukštakrosnės, ne kokios ten
sumautos rudnės. Garo ir vandens kūjai…
- Še, Persivali, gurkštelėk, - Zoltanas padavė gnomui
vėl pripildytą indelį, - kol neįvarei visiems žiovulio su ta
savo technika. Apie techniką visi išmano. Užtat ne visi
žino, kad Mahakamas plieną eksportuoja. Ne tik į
Karalystes, bet ir į Nilfgardą. Jei tik kas bent pirštu mus
palies, suniokosime įmones, užpilsime kasyklas. O
tuomet - pliekitės sau, žmoneliai, bet tik ąžuoliniais
vėzdais, titnago kirvukais ar dantimis.
- Atrodo, taip grieži dantį ant Brouverio Hoogo ir jo
valdžios Mahakame, - pastebėjo raganius, - o šit jau
sakai “mes”.
- Ir sakysiu, - su įkarščiu pareiškė nykštukas. - Argi nėra
tokios sąvokos kaip solidarumas? Prisipažįstu, ir aš
mažumą didžiuojuosi, kad esame išmintingesni už
pasipūtėlius elfus. Ką, gal prieštarausite? Elfai porą
šimtų metų apsigaudinėjo, neva jūsų, žmonių, iš viso
nėra. Į dangų žiopsodavo, gėlytes uostinėdavo, o žmogų
išvydę nusukdavo paterliotas akutes. O kai paaiškėjo,
kad taip nieko nebus, ūmai atsigodėjo ir griebėsi ginklo.
Nutarė žudyti ir leistis žudomi. O mes, nykštukai? Mes
prisitaikėme. Ne, jūsų užvaldomi nesileidome, apie tai
verčiau nė nesvajokite. Tai mes jus užvaldėme.
Ekonomiškai.
- Tiesą pasakius, - atsiliepė Redžis, - jums prisitaikyti
buvo lengviau nei elfams. Juos vienija žemė, teritorija.
Jus - klanas. Kur klanas, ten ir tėvynė. Jei kokiam itin
trumparegiui karaliui šautų į galvą užpulti Mahakamą,
užpiltumėte kasyklas ir be gailesčio persikeltumėte kur
nors kitur. Į kitus, atokesnius kalnus. O gal ir į žmonių
miestus.
- Kodėl ne! Jūsų miestuose puikiausiai galima gyventi.
- Net getuose? - paklausė Vėdrynas, atgavęs kvapą po
distiliato sriūbsnio.
- O kuo blogi getai? Noriu gyventi tarp saviškių. Kam
man ta integracija?
- Kad tik į cechus priimtų. - Persivalis rankove
nusišluostė nosį.
- Kada nors vis tiek priims, - užtikrintai pareiškė
nykštukas. - O jei ne, gaminsime niekalą arba įkursime
savus cechus, tebūnie sveika konkurencija.
- Vis dėlto Mahakame saugiau nei miestuose, -
pastebėjo Redžis. - Miestas gali bet kurią akimirką
supleškėti. Būtų protingiau karo pabaigos sulaukti
kalnuose.
- Kas nori, lai gyvena Mahakame. - Zoltanas pasėmė
naminukės. - Man miela laisvė, o ten ją matysi kaip savo
ausis. Nė neįsivaizduojate, ką reiškia senio valdžia.
Pastaruoju metu griebėsi tvarkyti vadinamuosius
visuomeninius reikalus. Štai, pavyzdžiui, jis sprendžia,
galima nešioti petnešas ar ne. Valgyti karpį iš karto ar
laukti, kol sustings drebučiai. Ar grojimas okarina
pritinka ilgaamžei nykštukų tradicijai, ar tai - tik
pražūtinga supuvusios, dekadentinės žmonių kultūros
įtaka. Kiek metų turi išdirbti, kad galėtum reikalauti
priedo ištikimai žmonai. Kuria ranka šluostytis užpakalį.
Kokiu atstumu nuo kasyklos leistina švilpauti. Štai kokius
svarbius klausimus jis sprendžia. Ne, vyručiai, Karbono
papėdėn aš negrįšiu. Nenoriu, kad gyvenimas prabėgtų
kasyklos kirtavietėje. Keturiasdešimt metų po žeme, jei
metanas nedriokstelės anksčiau... Bet mes jau turime
kitų planų, ar ne, Persivali? Mes ateitį jau užsitikrinome...
- Ateitis, ateitis... - gnomas išlenkė menzūrėlę,
išsišnypštė nosį ir pažvelgė į nykštuką jau gerokai
pasimiglojusiomis akimis. - Nesakykime “op”, Zoltanai.
Juk dar gali sučiupti, o tuomet mūsų ateitis - kilpa... Arba
Drakenborgas.
- Užčiaupk srėbtuvę, - piktai dėbtelėjęs suniurzgė
nykštukas. - Prisišnekėsi!
- Skopolaminas, - patyliukais pratarė Redžis.

Gnomas tauzijo visokius niekus. Milva sėdėjo paniurusi.

Zoltanas, pamiršęs, kad sykį jau pasakojo apie tai,
vainojo Hoogą, seną grybą, Mahakamo seniūną. Geraltas,
pamiršęs, kad sykį jau klausėsi, klausėsi. Redžis irgi
klausėsi, netgi komentavo, ir tai, kad jis - vienintelis
blaivus gerokai apgirtusioje draugijoje, jo nė kiek
netrikdė. Vėdrynas brazgino liutnios stygas ir dainavo.

Dailiausios damos garbę saugo itin kruopščiai

Juk išlakion pušin taip pat lengvai neįsiropši.

- Idiotas, - įvertino Milva. Vėdrynas nė nemirktelėjo.

Nei moteris, nei medis apsukruoliui ne kliūtis

Tereikia imti ir nupjauti, štai kur išeitis.

- Taurė... - vapėjo Persivalis Šutenbachas. - Taurelė,

vadinasi... Išskobta iš vieno luito balzgano opalo... Štai
tokio didumo. Radau ją Montsalvato kalno viršūnėje.
Briauna inkrustuota jaspiais, o pagrindas - auksinis.
Stebuklų stebuklas...{16}
- Nebeduokite jam degtinės, - uždraudė Zoltanas
Chivajus.
- Tuojau, tuojau, - nežinia kam suvebleno Vėdrynas ir
ūmai susidomėjo. - Kas nutiko tai legendinei taurelei?
- Išmainiau ją į mulą. Man reikėjo mulo kroviniui
pergabenti... Korundams ir kubinei angliai. Turėjau...
eee... visą krūvą... Eeeek... Krovinys, vadinasi, sunkus,
be mulo niekaip... Kuriam marui man ta taurė?
- Korundai? Anglis?
- Na, jūsiškai būtų rubinai ir deimantai. Labai... eeek...
pravartus dalykas.
- Mąstau.
- Grąžtams ir dildėms. Guoliams. Visą krūvą turėjau...
- Geraltai, girdi? - Zoltanas mostelėjo ranka ir, nors
sėdėjo, nuo to judesio vos neišgriuvo. - Mažas, užtat taip
greit prisirijo. Krūvas deimantų sapnuoja. Persivali,
žiūrėk, kad pusė to sapno tau neišsipildytų. Ta, kur ne
apie deimantus!
- Sapnai, sapnai, - vapaliojo Vėdrynas. - O tu, Geraltai?
Vėl sapnavai Ciri? Žinok, Redži, Geralto sapnai
pranašingi! Ciri - tai Vaikas Staigmena, Geraltas su ja
susaistytas lemties saitais, todėl mergaitę ir sapnuoja. O
dar žinok, kad mes keliaujame į Nilfgardą atsiimti savo
Ciri iš ją pagrobusio imperatoriaus Emyro. Nieko nepeš,
šunsnukis, nespės nė mirktelėti, o mes jau būsime
mergaitę atgrobę! Pasakyčiau jums, vyručiai, daugiau,
bet tai paslaptis. Siaubinga, gūdi, niūri paslaptis...
Niekam to negalima sužinoti, supratote? Niekam!
- Aš nieko negirdėjau, - užtikrino Zoltanas, įžūliai
spoksodamas į raganių. - Bus man auslinda įlindusi į
ausį.
 - Tos auslindos - gryna nelaimė, - pritarė Redžis, neva
rakinėdamas pirštu ausį.
- Į Nilfgardą traukiame... - Vėdrynas, kad išlaikytų
pusiausvyrą, atsirėmė į nykštuką, kas buvo didžiulė
klaida. - Tatai, kaip sakiau, paslaptis. Mūsų tikslas -
slaptas!
- Iš tiesų sumaniai įslaptintas. - Balbierius užmetė akį į
pabalusį iš pykčio Geraltą ir linktelėjo. - Nė pats
įtariausias tipas, analizuodamas jūsų žygio maršrutą,
nesusigaudytų, koks kelionės tikslas.

- Milva, kas tau? - Nelįsk prie manęs, girtas mulki.

- Ėė! Ji verkia! Ei, žiūrėkite…
- Sakau, eik velniop! - Šaulė nusišluostė ašaras. - Kai
vošiu į tarpuakį, eiliadirby tu sukruštas... Zoltanai, duokš
stiklą...
- Kažkur prapuolė... - sumarmėjo nykštukas. - O, štai jis.
Dėkoju, balbieriau... O kur, velniai griebtų, Šutenbachas?
- Išėjo. Jau senokai. Vėdryne, primenu, kad žadėjai
papasakoti istoriją apie Vaiką Staigmeną.
- Tuojau, Redži, tuojau. Tik gurkštelėsiu... ir viską tau
papasakosiu... Apie Ciri, apie raganių... išsamiai...
- Pražūtis kekšės išperoms!
- Nutilk, nykštuke! Vaikiukus aplink trobą išbudinsi!
- Nesibark, šaulele. Še, išgerk.
- Aaaak... - blausus Vėdryno žvilgsnis šmaižiojo po
lūšną. - Kad taip dabar mane matytų grafienė de
Letenhove...
- Kas?
- Nesvarbu. Po galais, ta krūminė iš tiesų atriša
liežuvį... Geraltai, tau dar įpilti? Geraltai!
- Atstok nuo jo, - tarė Milva. - Lai miega.
 Jauja kaimo pakraštyje dundėte dundėjo, muziką jie
išgirdo dar iš tolo ir susyk pagyvėjo. Jodami žingine, ėmė
nejučia siūbuoti, iš pradžių į ritmą dusliam būgnui ir
basetlei, paskui, kai jau priartėjo, - pagal kanklių ir
dūdelės melodiją. Naktis buvo šalta, mėnulio pilnaties
užlieta jauja su šviesos rėžiais, sprūstančiais pro plyšius
tarp lentų, atrodė tartum pasakų burtininko pilis.
Iš vidaus veržėsi klegesys, mirgėjo šokančių porų
šešėliai.
Kai jie suėjo vidun, muzika tučtuojau nutilo, išsisklaidė
drauge su pratisu, klaidingai sugrotu akordu. Iki devinto
prakaito nusišokę kaimiečiai iškriko pasieniais, susispietė
aplink stulpus. Ciri, einanti šalia Mistlės, matė baimingai
išsiplėtusias merginų akis, pastebėjo dygius, atšiaurius
viskam pasiryžusių vyrų ir vaikinų žvilgsnius. Girdėjo ji
kuždesį, murmėjimą, garsesnį už santūrų dūdmaišių
gausmą, už smuikų ir kanklių vabzdišką zvimbimą.
Girdėjo šnabždesį. Žiurkės... Žiurkės... Plėšikai...
- Nebijokit, - garsiai prabilo Giselheras ir mestelėjo
pastėrusiems muzikantams prikimštą, žvangantį kapšą. -
Atjojome linksmintis. Juk šventė visiems, argi ne?
- Kur alus? - Keilajus krestelėjo maišelį su pinigais. - Ir
kur svetingumas?
- Ir kodėl taip tylu? - Žiežirba apsidairė. - Iš pat kalnų
atjojome į linksmybes. Ne į šermenis!
Vienas kaimiečių pagaliau įveikė dvejones, priėjo prie
Giselhero nešinas putomis aptekusiu moliniu ąsočiu.
Giselheras nusilenkęs indą paėmė, nugėrė, padėkojo
mandagiai, pagal papročius. Keli vyrukai ėmė gyvai
šūkčioti. Tačiau visi kiti tylėjo.
- Ei, kūmučiai, - vėl prakalbo Žiežirba. - Pasiutimas,
kaip noriu šokti, bet matau, kad iš pradžių teks jus
išjudinti!
 Palei jaujos sieną stovėjo masyvus ąžuolinis stalas,
nustatytas moliniais indais. Elfė suplojo delnais ir vikriai
užšoko ant jo. Vyrukai suskubo rankioti indų, o tuos, kurių
pagriebti nespėjo, Žiežirba nušlavė spyriais.
- Na, dainoriai muzikoriai, - ji įsisprendė kumščiais į
klubus, krestelėjo plaukus, - rodykit, ką sugebate.
Muzika!
Kulnais vikriai sumušė taktą. Būgnelis pakartojo,
atsiliepė ir basetlė bei šalamaja. Melodiją ėmė ringuoti
birbynės ir kanklės, išraitė ją, tarytum kviesdamos
Žiežirbą keisti žingsnį ir ritmą. Elfė, spalvinga ir lengva it
drugelis, mikliai prisitaikė ir ėmė šokti. Kaimiečiai
suskato ploti delnais.
- Falka! - šūktelėjo Žiežirba, primerkusi tirštai
padažytas akis. - Su kalaviju tu vikri! O šokyje? Spėsi su
manim?
Ciri ranka išslydo iš Mistlės parankės, ji nusirišo nuo
kaklo skepetaitę, numetė šalin beretę ir palaidinukę.
Vienu šuoliu atsidūrė ant stalo šalia elfės. Kaimiečiai
pasveikino mergaitę entuziastingais šūksniais, jiems
atitarė būgnelis ir basetlė, verksmingai uždainavo
dūdmaišiai.
- Muzikantai, grot! - suriko Žiežirba. - Iš peties! Žvaliau,
žva-liau!
Elfė šoko, rankomis įsisprendusi į šonus, atkraginusi
galvą, kulnais trypė greitą, ritmingą staccato. Ciri kartojo
jos judesius, tarsi pakerėta ritmo. Žiežirba nusijuokė,
stryktelėjo, pakeitė jį. Mergaitė, staigiai krestelėjusi
galvą, atmetė nuo kaktos plaukus ir padarė tą pat. Abi
šoko it viena, it veidrodiniai viena kitos atspindžiai.
Kaimiečiai krykštė iš susižavėjimo, šaukė “bravo”.
Kanklės ir smuikai griebė aukščiausią gaidą, į skutus
suplėšė tolygų, orų basetlės gausmą ir dūdmaišių raudą.
Šoko abi lieknos it nendrės, į klubus įremtos rankos vis
susiliesdavo alkūnėmis. Kaustytos pakulnės kalė ritmą,
stalas drebėjo ir krūpčiojo, lajinių žvakių ir deglų šviesoje
sūkuriavo dulkės.
- Greičiau! - muzikantus ragino Žiežirba. - Gyvybės
daugiau, gyvybės!
Tai jau buvo nebe muzika, o šėlsmas.
- Šok, Falka, šok! Užsimiršk!
Kulnis, bato nosis, kulnis, bato nosis, kulnis, sukinys,
šuoliukas, švyst petimi, kumščiai ant klubų, kulnis,
kulnis. Stalas virpa, banguoja šviesa, banguoja minia,
viskas banguoja, šoka visa lūšna, šoka, šoka, šoka...
Šaukia minia, Giselheras šaukia, Asė šaukia, juokiasi
Mistlė, ploja delnais, visi ploja ir trypia, dreba jauja,
žemė dreba, dreba visas pasaulis iki pat pagrindų.
Pasaulis? Koks pasaulis? Nebėra jokio pasaulio, nieko
nebėra, tik šokis, šokis... Kulnis, bato nosis, kulnis...
Žiežirbos alkūnė... Karštis, pašėlęs karštis... Tik griežia
smuikai, plyšoja birbynės, basetlė ir dūdmaišiai,
būgnininkas tik švysčioja lazdelėmis, jo nė nebereikia,
taktą muša jos, Žiežirba ir Ciri, jų kulnys, trata ir siūbuoja
stalas, trata ir siūbuoja visas kluonas... Ritmas jose
pačiose, ritmas, muzika jose, jos pačios virtusios muzika.
Tamsūs Žiežirbos plaukai šoka ant kaktos ir ant pečių.
Kanklių stygos dainuoja nervinga, ugnine, pačia
aukščiausia gaida. Kraujas muša į smilkinius.
Prisiminimas. Užmarštis.
Aš - Falka. Visuomet buvau Falka! Šok, Žiežirba, šok!
Plok delnais, Mistle! Birbynės ir smuikai užbaigia
melodiją aukštu šaižiu akordu, Žiežirba ir Ciri sutartinai
trenkia kulnimis ir sustingsta surėmusios alkūnes. Abi
permirkusios, alsuoja sunkiai, dreba, staiga griebia viena
kitą į glėbį, apsikabina, pasidalija prakaitu, įkarščiu,
laime. Jaujoje nugriaudėja vieningas staugimas, ploja
dešimtys delnų.
- Falka, velniūge tu, - uždususi švogždžia Žiežirba, - kai
pabos mudviem plėšikauti, eisime į pasaulį duonos
pelnyti šokiu...
Ciri irgi uždususi. Nebevalioja ištarti nė žodžio. Tik
trūksmingai juokiasi. Jos skruostu rieda ašara.
Ūmai minioje nuaidi riksmas, kyla sumaištis. Keilajus
stumteli augalotą kaimietį, kaimietis stumia Keilajų, kyla
prakaituoti kumščiai. Prišoka Ryfas, deglo šviesoje
žybteli durklas.
- Ne! Liaukitės! - šaižiai šaukia Žiežirba. - Jokių
grumtynių!
- Ši naktis - šokio naktis! - Elfė ima Ciri už rankos, abi
drauge strykteli nuo stalo ant aslos. - Grokit, muzikoriai!
Kas nori parodyti, ką sugeba, pirmyn! Na, kas drąsus?..
Monotoniškai zvimbia basetlė, įsilieja pratisa dūdmaišių
rauda, gaivalinga kanklių giesmė. Kaimiečiai juokiasi,
niuksi vienas kitą, pamažu pergali drovulį. Vienas,
petingas šviesiaplaukis, griebia Žiežirbą. Kitas,
jaunesnis, lieknesnis, nedrąsiai lenkiasi Ciri. Ši išdidžiai
atmeta galvą, bet tuojau pat drąsinamai nusišypso.
Vaikinas deda rankas jai ant liemens, Ciri - jaunuoliui ant
pečių. Jo prisilietimas perveria ją it ugninė strėlė, užlieja
pulsuojančiu geismu.
- Muzikantai, gyviau!
Šūksniai, ritmas, melodija drebina kluoną.
Ciri šoka.
 Vampyras, antraip vaidulis, esti Chaoso atgaivintas
numirėlis. Pirmosios gyvasties netekęs, v. nakčia
naudojasi antrąja. Prisikelia iš karsto mėnesiui
šviečiant ir tik šio spindulyje gali judėti; puola prie
miegančių merginų arba jaunų bernelių ir šių
nepažadinęs siurbia saldų jųjų kraują.
Physiologus

Sodiečiai apsčiai krimto česnako, o kad būtų tikriau,

dar ir česnakų kasomis apsikarstė. Kai kurie, ypačiai
moteriškės, ištisų česnako galvų prisikaišiojo sau kur
tik sugebėjo. Visas kaimas trenkė česnaku
horrendum {17}
, taigi manė žmoneliai saugūs esą ir kad
vaidulis nieko bloga jiems padaryt negalėsiąs. Užtatai
didis buvo jų nustebimas, kuomet anas, pusiaunakčia
atlėkęs, nėmaž nepabūgo, o tik juokėsi sau, dantimis
patenkintas grikšėjo ir visaip švaipėsi. “Puiku, kad
pasiskaninote, mat veikiai jumis ryte rysiu, o
prieskoniais uždaryta mėselė man kur kas gardesnė.
Dar pasisūdykite ir pipirais pasibarstykite, o ir
garstyčių neužmirškite”.

Silvestras Bugiardo, “Liber Tenebrarum{18}, arba

Baisingų užtatai Tikrų Nutikimų, Mokslo niekuomet
Nepaaiškintų, Kninga”

Mėnesėlis žiba, čiūžina miruolis,

Įkapės tik šiu šiu šiu...
Mergužėl, ar nebaisu?

   Liaudies daina
 KETVIRTAS SKYRIUS

Paukščiai kaip visada pirmieji pasitiko saulę, skardžiais

balsais sudraskė pilką niukios aušros tylą. Kaip visada
pirmosios į kelią susiruošė nešnekios Kernų moterys ir jų
vaikai. Paaiškėjo, kad žvalumu bei energija nuo jų
neatsilieka ir balbierius Emielis Redžis, prisistatęs su
kelionlazde ir odiniu maišu ant peties. Kiti, tie, kurie visą
naktį grūmėsi su naminės varykla, buvo ne tokie guvūs.
Ryto žvarba lėbautojus pažadino ir šiek tiek atgaivino,
tačiau mandragoros gėralo poveikio galutinai neišpustė.
Geraltas atsigodėjo lūšnelės kampe, galvą padėjęs Milvai
į skreitą. Zoltanas ir Vėdrynas apsikabinę gulėjo ant
alraunos šakniagumbių krūvos ir knarkė taip, kad
šokčiojo ant sienų sukabinti žolynų ryšeliai. Persivalis
miegojo už pirkelės, ievyne, susirietęs į kamuolį ir
apsiklojęs šiaudiniu dembliu, į kurį Redžis valydavosi
kojas. Visam penketui pasireiškė akivaizdūs, nors ir
skirtingi nuovargio požymiai, visi penki be paliovos
malšino troškulį šaltinėlio vandeniu.
Vis dėlto, kai prasisklaidė miglos ir raudonas saulės
rutulys sutvisko Fen Carno pušų ir maumedžių karūnose,
būrys jau žvaliai vingiavo tarp pilkapių. Priešakyje -
Redžis, jam iš paskos - Vėdrynas ir Persivalis,
paragindami vienas kitą dviem balsais traukiama balade
apie tris seseris ir geležinį vilką. Už jų trepseno Zoltanas
Chivajus, jis vedėsi šviesbėrį eržilą. Nykštukas,
balbieriaus kieme susiradęs šakotą uosinę rykštę, dabar
pliauškino ja per visus menhyrus iš eilės ir seniai
mirusiems elfams linkėjo amžinos ramybės, o jam ant
peties tupintis Feldmaršalas Dūda šiaušė plunksnas ir
protarpiais nenoromis, neaiškiai, kažkaip neužtikrintai
klykavo.
 Sunkiausiai alraunos distiliato poveikį pakėlė Milva. Ji
vos paėjo, be paliovos prakaitavo, buvo išblyškusi ir
pikta it širšė, neatsakinėjo net čiauškai mergaitei su
kasytėmis, vėl sėdinčiai balne ant juodžio nugaros.
Geraltas nė nemėgino užmegzti pokalbio su šaule, jo ir
paties nuotaika buvo bjauri.
Žingsniuodami rūko draiskanose ir dar įsijautę į
pragertais balsais apdainuotus geležinio vilko nuotykius,
keliauninkai nė nepastebėjo, kaip užšoko ant būrelio
kaimiečių. Užtat šie girdėjo juos iš tolo ir, puikiai
slepiami pilkų sermėgų, sustingę laukė tarp įkastų į
žemę monolitų. Nedaug trūko, kad Zoltanas Chivajus
būtų užtvojęs vienam kaimiečiui rykšte, mat palaikė jį
antkapiu.
- Ohohoho! - šūktelėjo nykštukas. - Dovanokit, gerieji
žmonės! Nepastebėjau jūsų. Laba diena! Sveiki gyvi!
Dešimtis vyrų, atsakydami į pasveikinimą, nedarniu
choru kažką neaiškiai sumarmėjo ir niauriai įsižiūrėjo į
keliauninkus. Rankose kaimiečiai gniaužė kastuvus,
kirtiklius ir sieksnio ilgumo nusmailintus mietus.
- Sveiki, - pakartojo nykštukas. - Spėju, būsite iš
stovyklos nuo Chotlės. Pataikiau?
Niekas neatsakė, o vienas vyrų parodė į Milvos arklį.
- Juočkis, - pratarė. - Matot?
- Juočkis, - pakartojo kitas ir apsilaižė. - Įdėm, juočkis.
Pats tas.
- Ką? - Zoltanas žvilgsnius ir mostus pastebėjo. - Na
taip, juodis. Tai kas? Arklys tatai, ne žirafa, stebėtis nėr
ko. Ką čia, kūmai, veikiate, šitose kapinaitėse?
- O jūs? - Kaimietis atšiauriai nužvelgė keliauninkų būrį.
- Ką jūs čia veikiat?
- Nusipirkome šią teritoriją, - nykštukas įsmeigė žvilgsnį
jam tiesiai į akis ir rykšte šmaukštelėjo per menhyrą, - ir
žingsniais matuojame, ar nebus mūsų apmovę kokiu
akru.
- O mes čia vompierių gaudom!
- Ką?
- Vompierių, - mažne išskiemenavo vyriausiasis iš
kaimiečių, krapštydamasis kaktą po sukietėjusia nuo
purvo fetrine kepure. - Kažkur čia migį įsitaisė,
nelabošius. Uosinių šit mietų prisdrožėm, surasma
prakeiktūną, nebatsikels jau!
- Ir vandenėlio šventinto turim lauknešose, jojo mum
palaimintasai vaidila įdavė! - žvaliai pasigyrė kitas
kaimietis, rodydamas indus. - Pašlaknosma kraujagerį,
amžių amžiams lai pragaiš!
- Oho, - šypsodamasis nusistebėjo Zoltanas Chivajus. -
Medžioklei, regiu, pasiruošta iš peties, plačiai užsimota,
sumaniai suplanuota. Vampyras, sakote? Na, tuomet
pasisekė jums, gerieji žmonės. Mat tarp mūsų vaidulių
specialisto esama, rag...
Nutilo per pusę žodžio ir patyliukais nusikeikė, mat
raganius skaudžiai spirtelėjo jam į kulkšnį.
- Kas tą vampyrą matė? - paklausė Geraltas, iškalbingu
žvilgsniu liepdamas bičiuliams patylėti. - Iš kur žinote,
kad čia ir dera jo ieškoti?
Kaimiečiai pasikuždėjo tarpusavyje.
- Nieks jo neregėjo, - galiausiai prisipažino anas su
fetrine kepure. - Anei girdėjo. Kaipgi anų paregėsi, kad
lakioja nakčia, patumsiais? Kaipgi anų išgirsi, kad
šikšniaus sparnais vasnoja, nei tau žado, nei švagždesio
kokio?
- Vompieriaus nematėma, - pridūrė kitas. - Bet
baisioniškų jo piktadarysčių pėdsakų būta. Kuomet
pilnatis, kas nakčia kurį nors iš mūsiškių tas pamėklė
nudobia. Du jau suplėšė, į skutus sugnaibė. Bobą vieną ir
paaugėlį. Bėda ir nelaimė! Bryzais nelaimėlius sunagojo,
visą kraują iš gyslų iškliokė! Tai ką, gal mum lyg niekur
nieko trečios nakties laukti?
- Kas sakė, kad nevidonas - tikrai vampyras, o ne koks
kitas plėšrūnas? Kas sumanė po kapines slampinėti?
- Šventenybė vaidila paliepė. Dideliai mokytas ir
pamaldus žmogus, šlovė dievams, kad į mūsų stovyklą
pakliuvo. Iš sykio pramatė, kad vompierius mumis
puldinėja. Už bausmę, mat maldas paniekinom ir šventas
duokles. Nūnai stovykloje pamaldas laiko ir egzordyzmus
visokeriopus, o mumi prisakė kapo ieškoti, kur miruolis
per dienelę parpia.
- Kaip tik čia?
- O kur daugiau vompieriaus kapo ieškot, jeib ne
senkapiuos? O juk tatai elfų senkapiai, ikvienas bamblys
žino: elfai - bjaurūnų bedievių rasė, kas antras elfas po
smerčiaus į pragarus smenga! Visos nelaimės per elfus!
- Ir balbierius. - Zoltanas kuo rimčiausia išraiška
sulinksėjo galva. - Tikrai, tikrai. Ikvienas bamblys žino.
Toli stovykla, apie kurią šnekate?
- Oi netoli...
- Daug jiem nieko nesakaliokit, tėve Avižuoli, -
sukrankė bernas iki pat antakių apžėlusia kakta, tas,
kuris išsyk elgėsi atšiauriai. - Ragai anuos žino, kas toki.
Šutvė kažkokia įtartina. Ugi darbo verčiau imkimos. Arklį
lai duod, o paskum lai dyž savu keliu.
- Je, tas tai teisybė, - atsakė vyriausiasis kaimietis. -
Reik mum darbą užbaigt, mat laikas nelaukia. Arklį dūkit
šen. Anų juočkį. Be jojo vompieriaus nerasma. Kelk,
merguže, vaiką žemėn.
Milva, iki šiol abejingai stebėjusi dangų, dėbtelėjo į
senioką, jos veidas grėsmingai persimainė.
- Ar man sakai, mužike?
- O kam? Juočkį dūkš, reik jo mum.
 Milva pasitrynė prakaituotą sprandą ir sukando dantis,
nuvargusiose akyse blykstelėjo išties vilkiški žiburiukai.
- Kas yra, gerieji žmonės? - Raganius, mėgindamas
prablaškyti susitvenkusią įtampą, plačiai nusišypsojo. -
Kam jums arklys, kurio taip mandagiai prašote?
- O kaip kiteip vaidulio kapą surasma? Ikvienas žino:
reik senkapius juodu eržilu apjot, kur gyvulys sustos ir
daugiau įsityžęs anei žingsnio nedės, ten vompierius ir
guli. Tūmet reik aną atkapstyt ir uosiniu mietu prasmeigt.
Nesišiauškite, mat kiteip nebus. Imsma tą juočkį!
- O kita spalva, - taikiai paklausė Vėdrynas, tiesdamas
kaimiečiui Pegaso pavadį, - netiktų?
- Nė pro kur.
- Nenusisekė jums, - pro sukąstus dantis sušvogždė
Milva, - mat arklio aš neduosiu.
- Kaip nedūsi? Gal tu, mergiščia, nenuvoki, kų sakoma?
Reik mumi!
- Jumi. O man arklys nereikalingas?
- Ginčą galima išspręsti taikiai, - mandagiai atsiliepė
Redžis. - Jei teisingai supratau, ponia Milva žirgą atiduoti
į svetimas rankas atsisako...
- Būtent. - Lankininkė sodriai nusispjovė. - Atsisakau
net galvoti apie tai.
- Tam, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis liktų sveika, -
ramiai tęsė balbierius, - lai ponia Milva pati sėda ant
juodžio ir apjoja nekropolį, kas esą būtina.
- Po kapines lyg kokia paikšė nejodinėsiu!
- O nieks tavi, mergše, ir neprašo! - užriko anas, iki
antakių apžėlusia kakta. - Tam reik drąsūno, vikrūno, o
tokiai baltagalvei tik virtuvėj aplink puodus maišytis. Po
teisybe, paskum gali ir merga pritikt, mat prieš pamėklą
grumtis dideliai gal praverst mergikės ašaros. Jeib
vompierių anomis pašlaknosi, sudegs kaip prakuras. Tik
kad kriokt prie netikėlio nekaltai tyruolei pridera.
Neįmatau, baltūne, kad tokia būtumei. Tataigi, niekam
nesi tikusi.
Milva staigiai žengė į priekį ir bemaž nepastebimai
mostelėjo dešiniuoju kumščiu. Kažkas sutreškėjo,
kaimietis atkragino galvą, todėl apžėlęs jo kaklas ir
smakras virto puikiausiu taikiniu. Mergina žengė dar
vieną žingsnį ir smogė skiausčia plaštaka, o klubų ir
peties suktelėjimu suteikė smūgiui dar daugiau jėgos.
Kaimietis sutrypčiojo atatupstas, storos it letenos kojos
susipynė, ir jis griuvo, pakaušiu garsiai taukštelėdamas į
menhyrą.
- Matai dabar, kam aš tikusi, - virpančiu iš įtūžio balsu
tarė lankininkė, trindamasi kumštį. - Kuris iš mūsų
vikrūnas, o kuriam aplink puodus maišytis. Kitaip kaip
kumštynėse ir nepatikrinsi, jos viską parodo. Kas
drąsūnas ir vikrūnas, ant kojų stovi, kas vėpla ir
gramozdas, ant žemės tyso. Ar tiesą sakau, kaimiečiai?
Kaimiečiai pritarti neskubėjo, dėbsojo į Milvą net
prasižioję. Anas su fetrine kepure atsiklaupė prie
patiestojo ir atsargiai patapšnojo per skruostą. Jokios
reakcijos.
- Nudėtas, - sudejavo, pakėlęs galvą. - Negyvai. Kaipgi
teip, mergute? Kaipgi teip galima, imt ir nudėt žmogų?
- Nenorėjau, - sušnibždėjo Milva, nuleidusi rankas ir
siaubingai išbalusi. O paskui nutiko tai, ko nesitikėjo
niekas.
Ji nusigręžė, susverdėjo, kakta atsirėmė į menhyrą ir
išsivėmė.

- Kas jam? - Lengvas smegenų sutrenkimas, - atsakė

Redžis, stodamasis ir užsegdamas maišą. - Kiaušas
sveikas. Jau atgavo sąmonę. Prisimena ir kas atsitiko, ir
savo vardą. Tai teigiami požymiai. Laimė, ponia Milva
jaudinosi be reikalo.
 Raganius pažvelgė į šaulę, kuri akis įsmeigusi kažkur į
tolius sėdėjo prie vieno luitų.
- Nėra ji tokia jau gležna, jautri panelė, - sumurmėjo
Geraltas. - Veikiau kaltas vakarykštis šunvyšnės gėralas.
- Ji ir anksčiau jau vėmė, - patyliukais įsikišo Zoltanas. -
Užvakar anksti rytą. Visi dar miegojote. Manau, nuo
grybų, kuriuos rijome Turlafe. Man dvi dienas pilvą irgi
sopėjo.
Redžis keistai dirstelėjo į raganių iš po žylančių
antakių, mįslingai nusišypsojo ir susisupo į juodą vilnonį
apsiaustą. Geraltas priėjo prie Milvos, kostelėjo.
- Kaip jautiesi?
- Bjauriai. Kaip kaimietukas?
- Nieko jam nenutiko. Atsigaivelėjo. Vis dėlto keltis
Redžis jam uždraudė. Vyrai renčia neštuvus, į stovyklą jį
nugabensime pririšę juos tarp dviejų arklių.
- Imkite mano juodį.
- Paėmėme Pegasą ir bėrį. Romesni. Stokis, metas
keliauti.

Gerokai pagausėjęs būrys dabar priminė laidotuvių

procesiją, tokiu tempu ir vilkosi.
- Ką pasakysi apie tą jų vampyrą? - užkalbino raganių
Zoltanas Chivajus. - Tiki?
- Nemačiau lavonų. Nieko negaliu pasakyti.
- Akivaizdi melagystė, - užtikrintai pareiškė Vėdrynas. -
Kaimiečiai sakė, kad tie nelaimėliai buvo sudraskyti.
Vampyras nieko nedrasko. Suleidžia iltis į arteriją ir
iščiulpia kraują, lieka dvi žaizdelės. Aukos dažniausiai
išgyvena. Skaičiau apie tai specialioje literatūroje.
Žiūrinėjau graviūras, vaizduojančias vampyro įkandimo
žymes merginų it gulbių kakluose. Geraltai, patvirtink.
 - Ką patvirtinti? Tokių graviūrų nemačiau. Apie merginas
irgi ne ką teišmanau.
- Nesišaipyk. Vampyro ilčių paliktas žymes turėjai
matyti ne sykį ir ne du. Ar kada yra buvę, kad vampyras
auką suplėšytų į skutus?
- Ne. Taip nebūna.
- Aukštieji vampyrai taip nesielgia niekad, - pasigirdo
švelnus Emielio Redžio balsas. - Kiek žinau, šitaip
kraupiai aukų nežaloja ir alpė, katakanas, mula, bruksa,
nosferatas. Aukų palaikus žiauriai taršo nebent
rankasparnis ir ekima.
- Bravo. - Geraltas pažvelgė į jį nuoširdžiai nustebęs. -
Nepraleidai nė vienos vampyrų rūšies. Ir nepaminėjai nė
vienos mitinės, egzistuojančios tik pasakose. Išties
įspūdingas išsilavinimas. Tad negali nežinoti ir to, kad
mūsų klimatinėje juostoje nei ekimos, nei rankasparniai
nesutinkami.
- Kaip nesutinkami? - prunkštelėjo Zoltanas,
mosuodamas savąja uosine rykšte. - Kas tuomet mūsų
klimatinėje juostoje sudraskė tą bobą ir bernioką? Užėjo
nevilties priepuolis ir patys susidraskė?
- Padarų, kuriems galima priskirti tokį akibrokštą,
sąrašas gana ilgas. Pradėti reikėtų nuo sulaukėjusių šunų
gaujos - pakankamai dažnos karo meto nelaimės. Nė
neįsivaizduojate, ką gali tokie šunys. Pusė aukų, dėl
kurių žūties kaltinamos Chaoso pabaisos, iš tikrųjų
pakliūna į nasrus sulaukėjusiems kiemsargiams šunims.
- Taigi, pabaisos išteisintos?
- Anaiptol. Tuodu galėjo užpulti stryga, harpija,
kapknisys, gulis...
- Bet ne vampyras?
- Veikiausiai ne.
- Kaimiečiai minėjo kažin kokį vaidilą, - priminė
Persivalis Šutenbachas. - Ar vaidilos ką nors išmano apie
vampyrus?
- Kai kurie puikiai išmano daug ką, paprastai į jų
nuomonę verta įsiklausyti. Deja, ne visi.
- Ypač ne tie, kurie su pabėgėliais bastosi po miškus, -
prunkštelėjo nykštukas. - Šitas veikiausiai bus koks
atsiskyrėlis, eremitas iš užkampio. Nukreipė kaimiečių
baudžiamąją ekspediciją tiesiai į tavo kapines, Redži. Ar
per pilnatį rankiodamas mandragorą nė karto
nepastebėjai vampyro? Bent mažulyčio rubuiliuko?
- Ne, neteko. - Balbierius vyptelėjo puse lūpų. - Ir nieko
keista. Vampyras, kaip neseniai girdėjote, patumsiais
vasnoja šikšniaus sparnais, nei tau žado, nei švagždesio
kokio. Nesunku ir pražiopsoti.
- Ir lengva pastebėti ten, kur jo nėra ir būti nebuvo, -
pritarė Geraltas. - Jaunystėje ne sykį ir ne du gaišau
laiką, švaisčiau energiją, vaikydamasis šmėklas ir vien
prietaruose egzistuojančius padarus, kuriuos neva matė
ir vaizdingai nupasakojo visas kaimas su seniūnu
priešaky. Kadaise du mėnesius gyvenau pilyje, kurią neva
buvo apsėdęs vampyras. Vampyro nebuvo. Užtat maitino
neblogai.
- Vis dėlto neabejoju, kad pasitaikė ir tokių atvejų, kai
gandai apie vampyrą pasitvirtindavo, - nežiūrėdamas į
raganių pasakė Redžis. - Manau, tuomet laiką ir energiją
eikvodavai ne tuščiai. Padaras krisdavo nuo tavo
kalavijo?
- Yra buvę ir taip.
- Kad ir kaip ten būtų, - įsiterpė Zoltanas, - kaimiečiams
pasisekė. Stovykloje ketinu palaukti Munrou Briuiso ir
kitų vyrukų, o jums atsipūsti irgi neprošal. Kad ir kas
nugalabijo bobą ir berniūkštį, prasti jo popieriai, jei
stovykloje bus raganius.
- Jei jau apie tai prašnekome, - Geraltas prikando lūpą, -
labai prašau visiems neapskelbti, kuo aš vardu ir koks
mano amatas. Prašymas pirmiausia skirtas tau, Vėdryne.
 - Kaip išmanai, - linktelėjo nykštukas. - Regėt, turi
priežasčių. Gerai, kad laiku perspėjai, mat stovykla jau
matyti.
- Ir girdėti, - pridūrė ilgai tylėjusi Milva. - Kokį triukšmą
kelia, siaubas.
- Tai, ką girdime, - Vėdrynas nutaisė išmintingą išraišką,
- įprasta pabėgėlių stovyklos simfonija. Kaip visada,
rašyta keliems šimtams žmonių gerklių, o ir karvių, avių,
žąsų ten nemažiau. Solo partijas atlieka besivaidijančios
bobos, besipešantys vaikai, giedantis gaidys ir, jei
neklystu, asilas, kuriam po uodega kažkas pakišo dagį.
Simfonija vadinasi “Žmonių minia kovoja dėl būvio”.
- Simfonija, - pastebėjo Redžis, krutindamas bajoriškos
nosies šnerves, - paprastai būna akustinė - olfaktorinė.
Dėl būvio kovojanti minia maloniai kvepia kopūstais,
viralu, be kurio išgyventi veikiausiai neįmanoma. Dar
vieną charakteringą kvapų akcentą prideda fiziologinių
reikmių tenkinimas kur pakliuvo, dažniausiai stovyklos
pakraščiuose. Niekada nepajėgiau suvokti, kodėl kova
dėl būvio pasireiškia tingėjimu išsikasti išvietės duobę.
- Kad jus kur skradžiai su tais protingais plepalais, -
susinervino Milva. - Pusė šimto visokių prasimanytų
žodžių, kai užtektų keturių: smirda šūdais ir kopūstais!
- Šūdai ir kopūstai visuomet drauge, - rėžė sentenciją
Persivalis Šutenbachas. - Vieni kitus skatina. Perpetuum
mobile.

Vos įjoję į triukšmingą, pradvisusią stovyklą,

sausakimšą laužaviečių, vežimų ir pašiūrių, jie išsyk
atsidūrė visų čia susikimšusių pabėgėlių, kurių buvo geri
du šimtai, o gal ir dar daugiau, dėmesio centre. Tuojau
paaiškėjo, kad ne be reikalo - staiga kažkas suriko, staiga
kažkas klyktelėjo, staiga kažkas puolė kažkam į glėbį,
kažkas prapliupo juoktis kaip pašėlęs, o kažkas - kaip
pašėlęs raudoti. Kilo visuotinė sumaištis. Vyriškų,
moteriškų, vaikiškų balsų kakofonijoje iš pradžių buvo
nelengva susigaudyti, kas dedasi, bet netrukus viskas
išaiškėjo. Dvi moterys iš Kernų stovykloje sutiko vyrą ir
brolį, kuriuos laikė žuvusiais ar dingusiais be žinios karo
suirutėje. Džiaugsmui ir ašaroms nebuvo galo.
- Panašių banalybių bei melodramų, - žinovo balsu
pareiškė Vėdrynas, pirštu rodydamas į jaudinančią sceną,
- gali išvysti tik gyvenime. Jei pamėginčiau šitaip užbaigti
baladę, būčiau be gailesčio išjuoktas.
- Tai jau tikrai, - pritarė Zoltanas. - Bet panašios
banalybės juk džiugina. Širdžiai smagiau, kai likimas ką
nors pamalonina, užuot be paliovos skriaudęs. Na, bobas
nuo sprando nusimetėme. Lydėjome, lydėjome ir
atlydėjome. Eime, nėra ko čia stypsoti.
Raganius dar norėjo palūkėti, mat tikėjosi, kad kuri nors
iš moterų susipras ir nykštukui padėkos bent žodeliu.
Teko nusivilti. Džiūgaujančios moterys juos
paprasčiausiai pamiršo.
- Ko lauki? - Zoltanas staigiai dirstelėjo į raganių. - Kad
iš dėkingumo tave gėlėmis apibers? Medučiu pateps?
Eime, niekam čia mes nerūpime.
- Kaip pirštu į akį.
Netoli nuėjusius juos sulaikė laibas balselis. Prisivijusi
strazdanotoji mergaitė su kasytėmis sunkiai alsavo,
rankoje laikė šluotelę lauko gėlių.
- Dėkoju jums, - sučiepsėjo vaikas, - kad globojote
mane ir broliuką, ir mamą. Kad buvote mums geri ir iš
viso. Priroviau jums gėlyčių.
- Dėkojame, - atsakė Zoltanas Chivajus.
- Jūs geri, - pridūrė mergytė ir įsikando kasos galiuką. -
Visai netikiu tuo, ką šnekėjo dėdienė. Jūs visai visai ne
bjaurūs požemių neūžaugos. Tu nesi žilas išsigimėlis,
atkeliavęs iš pragaro, o tu, dėde Vėdryne, visai ne
rėksnys kalakutas. Dėdienė netiesą šnekėjo. O tu, teta
Marija, visai ne šiukšlė su lanku, o tik tetulė Marija, ir aš
tave myliu. Tau priroviau gražiausių gėlyčių.
- Ačiū, - padėkojo Milva persimainiusiu balsu.
- Visi dėkojame, - pakartojo Zoltanas. - Ei, Persivali,
bjaurus požemių neūžauga, padovanok ką nors vaikui
atsisveikindamas. Atminčiai. Gal turi kišenėse kokį
atliekamą akmenėlį?
- Turiu. Štai, panelyte. Berilo silikatas, populiariai
vadinamas...
- ...smaragdu, - užbaigė nykštukas. - Nekvaršink vaikui
galvos, vis tiek neprisimins.
- Koks gražutis! Žalutis! Ačiū labai, labai!
- Žaisk sau į sveikatą.
- Tik nepamesk, - pamerkė akį Vėdrynas. - Akmenėlis
vertas nedidelio dvarelio.
- Et, - Zoltanas už gobtuvo atvarto užsikišo mergaitės
įteiktas rugiagėles, - akmuo kaip akmuo, nėr apie ką
šnekėti. Lik sveika, mergaičiuke. O mes eisime,
pasėdėsime kur nors prie brastos, palūkėsime Briuiso,
Jasono Vardos ir kitų. Ne šiandien, tai ryt jau bus čia.
Keista, kad tiek užtruko. Kad mane maras, nesusipratau
atimti kortų. Ko gero, sėdi dabar kur nors ir pliekia
gvintą!
- Reikia supančioti arklius, - tarė Milva. - Ir pagirdyti.
Eime prie upės.
- Gal pavyks gauti kokio šilto maisto, - pridūrė
Vėdrynas. - Persivali, apsidairyk po stovyklą ir padirbėk
savo šlovingąja nosimi. Pavalgysime ten, kur pasiūlys
gardžiausio ėdesio.
Netrukus jie gavo nustebti: priėjimas prie upės buvo
užtvertas. Girdyklą saugantys vyrai reikalavo po skatiką
už arklį. Milva ir Zoltanas ne juokais įsiuto, bet Geraltas,
linkęs išvengti nuotykių ir juos lydinčių gandų, bičiulius
apramino, o Vėdrynas išgraibė iš kišenės dugno keletą
monetų.
Persivalis Šutenbachas grįžo apsiniaukęs, piktas.
- Radai kokio viralo?
Gnomas išsišnypštė nosį ir nubraukė pirštus į avies,
tursenusios pro šalį, vilną.
- Radau. Tik nežinau, ar įpirksime. Čia už viską reikia
mokėti, o kainos tokios, kad nors atsisėsk. Svaras miltų
arba kruopų - krona. Lėkštė skystos sriubos - du nobeliai.
Kibiraitis Chotlėje pagautų vijūnų kainuoja tiek pat, kiek
Dilingene - svaras rūkytos lašišos...
- O pašaras arkliams?
- Saikas avižų - talaras.
- Kiek? - net šūktelėjo nykštukas. - Kiek?
- Kiek, kiek, - suniurzgė Milva. - Arklių paklausk, kiek.
Jei žolę rupšnoti liepsime, neištvers! O čia ir žolės nėr.
Neigti akivaizdžius faktus buvo beprasmiška. Kaip ir
derėtis su avižų savininku. Vyriokas gavo iš Vėdryno
paskutinius skatikus, viršaus - ir kelis Zoltano keiksmus,
kurių nė nesiklausė. Užtat arkliai noriai subruko snukius į
maišus su pašaru.
- Suknisti lupikai! - šūkčiojo nykštukas, pyktį liedamas
rykštės kirčiais per vežimų ratus. - Dar keista, kad ilsėtis
čia leidžia už dyką, neima po pusę grašio už įkvėptą orą!
Arba po penkinę už suraitytą krūvą!
- Aukštosios fiziologinės reikmės - įvertintos, - kuo
rimčiausiai pranešė Redžis. - Matote drobulę, užtemptą
ant karčių? Ir šalia stovintį vyriškį? Prekiauja savo
dukters kūnu. Dėl kainos galima sutarti. Ką tik mačiau,
kaip paėmė vištą.
- Prasti jūsų rasės reikalai, žmonės, - niauriai prašneko
Zoltanas Chivajus. - Šiame pasaulyje kiekvienas
protingas padaras, ištiktas bėdos, vargo, nelaimės,
telkiasi į būrį su savo broliais, nes kartu, vienas kitam
padedant, lengviau išgyventi sunkius laikus. O jūs,
žmonės, tik ir žiūrite, kaip iš svetimos negandos
pasipelnyti. Užėjus badui, jūs ne dalijatės maistu, o
suryjate silpnesniuosius. Taip elgiasi vilkai, tad išgyvena
sveikiausi ir stipriausi individai. O tarp jūsų tokia atranka
dažniausiai padeda išgyventi ir dominuoti didžiausiems
šunsnukiams. Išvadas ir prognozes palieku jums patiems.
Vėdrynas šoko prieštarauti, pažėrė jam žinomų dar
žiauresnio nykštukų lupikavimo bei gobšumo pavyzdžių,
bet Zoltanas ir Persivalis greitai jį nutildė, lūpomis
sutartinai ir balsiai imituodami pratisus bezdėjimo garsus
- abi rasės tai laikė diskusijos oponento paniekinimu.
Ginčą nutraukė staiga pasirodęs būrelis kaimiečių.
Priešakyje žingsniavo jau pažįstamas vampyrų
medžiotojas, senolis su fetrine kepure.
- Atėjome dėlei Vyžos, - tarė vienas sodiečių.
- Neperkame, - vienu balsu atšovė nykštukas ir
gnomas.
- Tai tas, kuriam galvą pamušėte, - skubiai paaiškino
kitas vyriškis. - Apvesdint jį susiruošėme.
- Neprieštarauju, - piktai tėškė Zoltanas. - Naujame
gyvenimo kelyje linkiu jam visa ko geriausio. Sveikatos,
laimės, gerovės.
- Ir daug mažų Vyžiukų, - pridūrė Vėdrynas.
- Na na, ponuliai, - papriekaištavo kaimietis, - jum
šaipas, o kaip mes jį dabartės apvesdinsim? Kai nūvoką
jam padaužėt, visai žmogus apkluiko, dieną su naktim
maišo.
- Argi jau taip blogai ir yra? - suburbėjo Milva,
nudelbusi akis. - Kiek mačiau, jaučiasi jau geriau. Daug
jam geriau, nei iš ryto.
- Nežinau, kaip Vyža iš pat rytmečio jautėsi, - atšovė
vyriškis, - o šit tik ką regėjau, kaip atsistojo jis pryšais
ieną, piestais pastatytą, ir pleperzojo tajai ienai, neva
daili merga esanti. Ėt, ką čia daug šnekalioti. Tarsiu
trumpai: mokėkit galvapinigius.
- Ką?
- Riteris kūmet sodietį nudobia, turi galvapinigius
sumokėt. Teip įstatyme surašyta.
- Aš - ne riteris! - užriko Milva.
- Tai pirma, - palaikė ją Vėdrynas. - Antra, tai buvo
nelaimingas atsitikimas. Trečia, Vyža liko gyvas, taigi,
apie galvapinigius negali būti nė kalbos, nebent
atlygintume žalą. Bet nebeturime pinigų, tai - ketvirta.
- Tūmet arklius atidūkit.
- Kurgi ne. - Milva grėsmingai prisimerkė. - Ar tik,
kaimieti, nebūsi pakvaišęs? Žiūrėk, kad nesibaigtų
prastai.
- Kkkkššššssss šššperrra! - šaižiai suriko Feldmaršalas
Dūda.
- Ut užtaikė paukštis, į pačią mėsą, - nutęsė Zoltanas
Chivajus, tapšnodamas per kirvuką, užkištą už diržo. -
Žinokit, žemdirbiai, aš irgi nekokios nuomonės ir apie
tokius tipus, kurie mintija, kaip pasipelnyti iš praskeltos
saviškio galvos, ir apie jų motinas. Šliūrinkit šalin,
žmoneliai. Jei neuždelsite, pažadu jūsų nesivyti.
- Jeib mokėt nenorite, lai kivirčą sprendžia aukščiausia
valdžia.
Nykštukas sugriežė dantimis ir jau siekė ginklo, bet
Geraltas sugriebė jam už alkūnės.
- Raminkis. Nori šitaip išnarplioti problemą? Išžudyti
juos?
- Kodėl susyk išžudyti? Pakaks gerai išvelėti šonus.
- Gana, kad tave skradžiai, - sušnypštė raganius ir
kreipėsi į kaimietį. - Kas ta jūsų minėta aukščiausia
valdžia?
- Stovyklos seniūnas Hektoras Laabsas, šaltyšius iš
supleškintos Brezos.
 - Na, tai veskite pas jį. Kaip nors susitarsime.
- Dabartės laiko anas netur, - pranešė sodietis. -
Burtininkę teisia. Ve, matote, kiekis ten žmonelių
pulkuojas aplink klevą? Pastvėrė raganą, ką su
vompierium susibaudusi.
- Vėl vampyras... - Vėdrynas skėstelėjo rankomis. -
Girdite? Vėl jie savo varo. Tai kapus kasinėja, tai raganas,
vampyrų suguloves, gaudo. Gal jūs, žmonės, užuot arę,
sėję ir pjovę, į raganius eikite?
- Ponuliui tik jūkas, - atsiliepė vienas vyrų. - Bepigu
kiksenti gagenti. Raganius prieš vaidilą - grynas niekas, o
mūsiškis vaidila bylojo, jogei vompierius savo nedarbus
visad išvien su burtininke krečia. Jinai vaidulį prisišaukia
ir aukas anam parodo, o žmoneliam akis užmiglina, kad
nematytų nieko.
- Ir atsiskleidė, kad tikrumoj teip yr, - pridūrė kitas. -
Apsigavę raganą penėjome. Bet vaidila kerus jos kiaurai
permanė, šit dabartės jąją ir sukūrensime.
- Kurgi ne, - suniurzgė raganius. - Ką gi, žvilgtelėsime į
tą jūsų teismą. Ir pasišnekėsime su ponu seniūnu apie
tai, kaip nepasisekė bėduliui Vyžai. Pagalvosime, kaip
atlyginti žalą, kad visi liktų patenkinti. Ar ne, Persivali?
Numanau, kad vienoj iš savo kišenių kokį akmenėlį dar
rastum. Na, žmoneliai, veskite.
Procesija nužingsniavo prie plačiašakio klevo, kur tarsi
spiečius dūzgė didžiulis būrys įsiaudrinusių žmonių. Šiek
tiek atsilikęs nuo kitų, raganius pamėgino prašnekinti
vaikiną, kuris atrodė bent kiek padoresnis.
- Kaip ta pagautoji burtininkė? Tikrai kerėdavo?
- Ė, ponuli, - numykė kaimietis, - nieko aš tenai
nežinau. Mergiščia prašalaičia, iš svetimų. Mintiju, ne visi
jai galvoj. Augusi, o išvien tik su bambliais žaisdavo, ir
pati nelyginant vaikas, pašnekinsi - nė bū, nė mū. Bet
ašen nieko tenai nežinau. Visi tik šneka, su vompierium
paleistuvavo ir kerus kerėjo.
 - Visi, išskyrus suimtąją, - tyliai pasakė šalia raganiaus
žingsniuojantis Redžis. - Mat toji, jei jos paklaustum - nė
bū, nė mū. Jei teisingai supratau.
Kamantinėti smulkiau pritrūko laiko, mat jau priėjo
klevą. Minia juos praleido, tiesa, tik dėl to, kad Zoltanas
pasidarbavo uosine rykšte.
Prie maišų prikrauto vežimo gardžio smaksojo pririšta
maždaug šešiolikmetė mergina. Jos rankos buvo plačiai
išskėstos, o kojų pirštais nelaimėlė vos siekė žemę. Kaip
tik kai prisiartino Geraltas ir kiti, kažkuris pabėgėlių
mergaitei nuo liesų pečių nuplėšė apatinius ir
marškinius. Surištoji į tai sureagavo vartydama akis,
kažkaip kvailai tuo pat metu ir kikendama, ir
kūkčiodama.
Čia pat liepsnojo laužas. Kas stropiai kūreno ugnį, kas
žnyplėmis ėmė pasagas ir atsargiai dėjo jas į žarijas. Virš
minios skardeno susijaudinusio vaidilos balsas.
- Niekinga burtininke! Bedieve moterie! Prisipažink!
Cha, žmonės, tik pažvelkite į ją, apsigėrusią kažkokio
nelabo antpilo! Tik pažvelkite į ją! Kerai išrašyti jai ant
kaktos!
Vaidila buvo liesas, pasaususiu, tamsiu it rūkyta žuvis
veidu. Juodas drabužis kabojo lyg ant mieto. Po kaklu
blykčiojo šventas simbolis, Geraltas neįžiūrėjo, kurios
dievybės, o ne kažin kiek apie tai ir išmanė. Pastaruoju
metu sparčiai gausėjantis panteonas jo nedomino. Vis
dėlto vaidila neabejotinai priklausė kuriai nors iš
naujausių religinių sektų. Senųjų veikla buvo
pelningesnė nei merginų gaudymas, raišiojimas prie
vežimų ir prietaringos tamsuomenės kurstymas prieš jas.
- Nuo pradžių pradžios moteris yra visokeriopo blogio
gūžta! Chaoso įrankis, sąmokslo prieš pasaulį ir žmonių
giminę bendrininkė! Moterį valdo vien kūniškas
gašlumas! Štai kodėl ji taip veržiasi tarnauti demonams -
kad patenkintų savo besočius geidulius ir gamtai
prieštaraujančius troškimus!
- Veikiai apie moteris sužinosime dar daugiau, -
sumurmėjo Redžis. - Tai fobija, grynoji, klinikinė jos
forma. Šitas šventeiva, ko gero, dažnai sapnuoja vagina
dentata{19}.
- Manau, yra dar blogiau, - pašnibždomis atsiliepė
Vėdrynas. - Duodu galvą nukirsti, jis ir nemiegodamas be
paliovos svajoja apie paprastą, bedantę. Smegenyse
sperma kliuksi.
- O kalta liks vargšė mergaitė.
- Jeigu nebus kas sutramdo tą juodą mulkį, - urgztelėjo
Milva.
Vėdrynas iškalbingai ir viltingai pažvelgė į raganių, bet
šis poeto žvilgsnio vengė.
- Kas, jei ne moteriški burtai, atnešė mums
pastaruosius vargus ir nelaimes? - toliau rėkavo vaidila. -
Juk ne kas kitas, o burtininkės Thaneddo saloje išdavė
karalius, surezgė pasikėsinimą į Redanijos karalių! Juk ne
kas kitas kaip elfų ragana iš Dol Blathanno siundo prieš
mus Voveres! Dabar matote, kiek blogio atnešė slapti
santykiai su burtininkėmis! Nuolaidžiavimas jų
šlykščioms praktikoms! Jų savivalei, jų įžūliai puikybei, jų
turtėjimui! O kas dėl to kaltas? Karaliai! Išpuikę valdovai
atsižadėjo dievų, atstūmė vaidilas, atėmė iš jų pareigas
ir postus tarybose, o pasibjaurėtinas burtininkes apipylė
malonėmis ir auksu! Štai ir gavo ko norėję!
- Aha! Štai kur vampyras pakastas, - tarė Vėdrynas. -
Suklydai, Redži. Kalta politika, ne vagina.
- Ir pinigai, - pridūrė Zoltanas Chivajus.
- Iš tiesų, sakau jums, - riaumojo vaidila, - prieš
stodami į kovą su Nilfgardu, pirmiau savo namus
išvalykime nuo tos bjaurasties! Karšta geležimi
išdeginkime tą votį! Pakrikštykime ugnimi! Neleiskime
gyventi tokiai, kuri susiteršusi burtais!
- Neleisime! Ant laužo ją!
Prie vežimo pririšta mergina isteriškai nusikvatojo,
išvertė akis.
- Cit, cit, ramėliau, - staiga atsiliepė iki šiol tylėjęs
rūškanas milžiniško ūgio kaimietis, apie kurį spietėsi
būrelis tokių pat tykių vyrų ir kelios niūriai nusiteikusios
moteriškės. - Kolei kas išvien rėkesius girdėjau. Rėkauti
bet kas geba, varna, ir ta. Iš jūsų, šventenybe,
mandagumo vyliaus daugiau nekaip iš varnos.
- Ignoruojate mano žodį, seniūne Laabsai? Vaidilos
žodį?
- Negronuoju ašen nieko. - Milžinas nusispjovė ir
timptelėjo prastos drobės kelnes. - Ta mergiotė -
našlaitė, priklydėlė, man - niekas. Jei praaiškės, kad su
vompierium susimetusi, imkite ją ir galabykite. Bet kolei
ašen šios stovyklos seniūnas esmi, tolei čion tik
kaltininkai bus baudžiami. Norite bausti, pirm kaltę
parodykit.
- Ir parodysiu! - riktelėjo vaidila ir pamojo parankiniams
- tiems, kurie kišo į ugnį pasagas. - Akyse parodysiu!
Jums, Laabsai, ir visiems čia susirinkusiems!
Parankiniai, atnešę iš už vežimo, pastatė ant žemės
nedidelį smaluotą katilaitį su rankenėle.
- Štai įrodymas! - užbliovė vaidila ir spyriu išvertė
katilaitį. Pasiliejo kažkoks skystimas, ant smėlio liko
morkų gabalėliai, nežinia kokių žalumynų lystelės ir keli
maži kauliukai.
- Ragana virė magišką surogatą! Eliksyrą, kurio
išgėrusi, skristų oru! Lėktų pas savo meilužį vampyrą
nusikalstamai santykiauti ir regzti kitų nusikaltimų!
Puikiai išmanau burtininkų reikalus ir veiklą, žinau, iš ko
tas nuoviras! Burtininkė virė gyvą katiną!
 Minia sutartinai aiktelėjo iš siaubo.
- Pasibaisėtina. - Vėdrynas krūptelėjo. - Virti gyvą
būtybę? Gailėjau tos merginos, bet, regis, ji
persistengė...
- Užsičiaupk, - sušnypštė Milva.
- Štai įrodymas! - šūkaliojo vaidila, rodydamas visiems
kauliuką, paimtą iš garuojančios balutės. -
Nenuginčijamas įrodymas! Katino kaulas!
- Tai paukščio kaulas, - prisimerkęs šaltai pareiškė
Zoltanas Chivajus. - Regėt, kėkšto, o gal ir balandžio.
Mergaitė išsivirė šlakelį sultinio, ir tiek!
- Tylėk, pagoniškas kauke! - pašėlo vaidila. -
Nepiktžodžiauk, o tai nubaus tave dievai pamaldžių
žmonių rankomis! Sakau jums, tas viralas - iš katino!
- Iš katino! Ne iš ko kito! - pratrūko rėkauti vaidilą
apsupę vyriokai. - Merga katiną turėjo! Juodą! Visi matė,
kad turėjo! Visur ją sekiodavo! O kur jis dabartės, tas
katinas? Nėr! Mat išvirtas!
- Išvirtas! Nuovirui išvirtas!
- Teisybė! Burtininkė iš katino išsibliurbino nuoviro!
- Nebereik kitų įrodymų! Raganą - į ugnį! Bet pirmiau
pakankinti! Lai viską išpažįsta!
- Kššššėss išperrra! - sukvėkštė Feldmaršalas Dūda.
- Gaila katinėlio, - ūmai garsiai pareiškė Persivalis
Šutenbachas. - Dailus buvo žvėris, riebulis. Kailiukas
žibėjo sakytum antracitas, spangės - lyg du chrizoberilai,
ūsai buvo ilgut ilgučiai, o uodega - stora it plėšiko kuoka!
Ne katinas, o tikras paveiksliukas. Peles, regėt, dorojo
pulkais!
Kaimiečiai prityko.
- O iš kur jau jūs žinote, ponuli gnome? - suniurzgė
kažkuris. - Iš kur jums žinoti, kaip tas katinas atrodė?
Persivalis Šutenbachas išsišnypštė nosį, pirštus
nusišluostė į kelnių kišką.
 - Ogi štai jis tupi, anava, ant vežimo. Jums už nugarų.
Kaimiečiai visi kaip vienas atsigręžė; išvydę ant ryšulių
tupintį katiną, sušurmuliavo. Gyvuliukas, kuriam
visuotinis susidomėjimas nėmaž nerūpėjo, vertikaliai
pastatė užpakalinę koją ir ėmė stropiai laižytis
pasturgalį.
- Šit ir nuėjo, šventuoli, - gūdžioje tyloje pareiškė
Zoltanas Chivajus, - jūsų nenuginčyjamasis įrodymas
katinui ant uodegos. Koks bus kitas įrodymas? Gal katė?
Būtų neblogai. Sukergtume porelę, priveistume katinų,
pelės prie aruodo per pusę strėlės skrydžio
neprisiartintų.
Keletas kaimiečių prunkštelėjo, kai kurie, su jais ir
seniūnas Hektoras Laabsas, atvirai nusikvatojo. Vaidilos
veidą išpylė purpuras.
- Nepamiršiu tavęs, blevyzga! - sumaurojo, pirštu
rodydamas į nykštuką. - Bedievi kauke! Tamsybių
tvariny! Iš kur čia atsibaladojai? Gal ir tu su vampyru
susikukavęs? Palūkėk, raganą nubausime, tuomet ir tave
papurtysime! Bet pirmiau pridera nuteisti burtininkę!
Pasagos jau gruzda žarijose, matysime, ką nusidėjėlė
užčiulbės, kai jos netikusi oda pasius šnypšti! Užtikrinu,
pati prisipažins nusikalstamai kerėjusi, tad ar reik dar
kito įrodymo?
- Ogi reik, reik, - tarė Hektoras Laabsas. - Kad taip jumi,
šventenybe, tas įkaitintas pasagas prie padų kas prikištų,
nėr ko abejoti, mikliai prisipažintute kad ir su kumele
nusikalstamai santykiavęs. Tfu! Dievotas žmogus, o
šnekate nelyginant šungaudys!
- Taip, esmi dievotas žmogus! - užriaumojo vaidila, kad
perrėktų vis garsiau ūžiančią minią. - Tikiu dievų
teisingumu, bausme ir kerštu! Ir dievų teismu! Lai ragana
stoja prieš dievų teismą! Dievų teismas…
- Puiki mintis, - garsiai pareiškė raganius ir žengė į
priekį.
 Vaidila perliejo jį piktu žvilgsniu, kaimiečiai pritilo,
spoksojo prasižioję.
- Dievų teismas, - prakalbo Geraltas visiškoje tyloje, -
dalykas, nekeliantis abejonių ir besąlygiškai teisingas.
Ordalijas su visomis jų taisyklėmis pripažįsta ir
pasaulietiniai teismai. Tos taisyklės skelbia: jei
kaltinamas asmuo yra moteris, vaikas, senolis ar luošys,
teisme jį gali ginti gynėjas. Juk taip, pone seniūne
Laabsai? Taigi, skelbiuosi gynėju. Atitverkite plotą
dvikovai. Tas, kuris neabejoja šios merginos kalte ir
nebijo dievų teismo, tegul stoja su manimi kautis.
- Oho! - šūktelėjo vaidila, nenuleisdamas akių nuo
raganiaus. - Gudriai sumanyta, tamsta nepažįstamasai!
Kvieti dvikovon? O juk iš pirmo žvilgsnio aišku, kad esi
skerdikas ir švaistūnas kalaviju! Dievų teismą,
galvažudy, nori patikėti savo kalavijui?
- Jei kalavijas jums, šventenybe, atrodo, nederamas
ginklas, - lėtai prašneko Zoltanas Chivajus, stodamas
šalia Geralto, - ir jei šis garbus ponas jums netinka, gal
tuomet tiksiu aš? Prašau, tegul merginos kaltintojas
kaunasi su manimi - kirviais.
- Arba su manimi. - Milva prisimerkusi irgi žingtelėjo į
priekį. - Po vieną strėlę šimto žingsnių nuotoliu.
- Matote, gerieji žmonės, kaip sparčiai daugėja raganos
gynėjų? - suriko vaidila ir, trumpam nusukęs veidą į šalį,
bjauriai išsiviepė. - Gerai, niekadėjai, ordalijoms
prileidžiu visą jūsų trijulę. Dievų teismas kaipmat įvyks,
kaipmat įrodysime raganos kaltę, o tuo pačiu
išsiaiškinsime ir jūsų dorovę! Tik ne su kalavijais, kirviais,
ietimis ar strėlėmis! Sakotės žiną dievų teismo taisykles?
Ir aš jas žinau! Tatai bus anglyse gruzdančios pasagos,
įkaitusios iki baltumo! Krikštas ugnimi! Nagi, burtininkų
pasekėjai! Tas, kursai ištrauks pasagą iš ugnies, atneš
man ir neapsisvilins, įrodys, kad ragana nekalta. O jeigu
dievų teismas įrodys ką kita, tuomet mirtis - ir jums, ir
jai! Tai mano paskutinis žodis!
Nepatenkintų seniūno Laabso ir jo žmonių murmėjimą
nustelbė daugumos, susigrūdusios už vaidilos ir
užuodusios neeilinį reginį bei pramogą, entuziastingi
šūksniai. Milva pažvelgė į Zoltaną, Zoltanas - į raganių, o
šis iš pradžių į dangų, paskui - į Milvą.
- Ar tiki dievus? - pusbalsiu paklausė Geraltas.
- Tikiu, - patyliukais sukuždėjo lankininkė, žiūrėdama į
žarijas lauže. - Bet nemanau, kad jie kvaršintų sau galvą
dėl karštų pasagų.
- Nuo laužo iki to šunsnukio - geri trys žingsniai, - pro
sukąstus dantis iškošė Zoltanas. - Kaip nors ištversiu, juk
esu dirbęs lydykloje... Tik melskitės už mane tiems savo
dievams...
- Palūkėkite. - Emielis Redžis padėjo ranką nykštukui
ant peties. - Neskubėkite melstis.
Balbierius nuėjo prie laužo, nusilenkė vaidilai bei
publikai, tada staigiai pasilenkė ir įbruko ranką į karštas
žarijas. Minia vienu balsu aiktelėjo, Zoltanas nusikeikė,
Milva pirštais įsisiurbė Geraltui į ranką. Redžis atsitiesė,
kuo ramiausiai pasižiūrėjo į įkaitusią iki baltumo pasagą
delne ir neskubėdamas priėjo prie vaidilos. Šis norėjo
atsitraukti, bet įsirėmė į kaimiečius, stovinčius už
nugaros.
- Jei neklystu, gerbiamasai, jums rūpėjo tai? - paklausė
Redžis, iškeldamas pasagą. - Krikštas ugnimi? Jei taip,
manau, dievų nutartis - vienareikšmė. Mergina - nekalta.
Jos gynėjai - nekalti. Įsivaizduokite sau, ir aš nekaltas.
- Pa... pa... parodykite ranką... - suvapėjo vaidila. - Ar
neapsvilusi...
Balbierius kaip visada keistai, sučiauptomis lūpomis,
nusišypsojo, permetė pasagą į kairę ranką, o dešinę,
visiškai sveiką, pademonstravo iš pradžių vaidilai, o
paskui, aukštai iškėlęs, visiems kitiems. Minia užstaugė.
- Kieno pasaga? - paklausė Redžis. - Savininkas gali ją
atsiimti.
Niekas neatsišaukė.
- Tai velnio išdaiga! - subliuvo vaidila. - Pats esi
burtininkas arba įsikūnijęs velnias!
Redžis tėškė pasagą žemėn ir atsigręžė.
- Atlikite man egzorcizmus, - pasiūlė šaltai. - Jūsų valia.
Tačiau dievų teismas jau įvyko. Beje, esu girdėjęs, kad
ordalijų nutarties paniekinimas laikomas erezija.
- Išnyk, prasmek! - užriko vaidila, balbieriui prieš nosį
mosuodamas amuletu, o kita ranka makaluodamas
slėpiningus ženklus. - Išnyk pragaro bedugnėje, velnie!
Lai žemė prasiskiria po tavo kojomis...
- Gana! - piktai sušuko Zoltanas. - Ei, žmonės! Pone
seniūne Laabsai! Ar dar ilgai žiopsosite į tą klouną? Gal
ketinate…
Nykštuko balsą nustelbė veriamas klyksmas.
- Niiilfgaaaardieeečiaaaiiii!
- Iš vakarų atjoja raiteliai! Raiteliai! Nilfgardiečiai
artinasi! Gelbėkitės, kas galite!
Stovykloje akimoju kilo siaubinga sumaištis. Kaimiečiai
puolė prie savo vežimų ir pašiūrių, vieni kitus griaudami,
trypdami. Atrodė, kad visuotinis riksmas aidi iki debesų.
- Mūsų arkliai! - sušuko Milva, kumščių smūgiais ir
spyriais išsivalydama erdvę aplink save. - Raganiau,
arkliai! Paskui mane, vikriau!
- Geraltai! - sustūgo Vėdrynas. - Gelbėk!
Minia juos išskyrė, išmėtė į šalis tarsi jūros banga,
akimirksniu nusinešė Milvą. Geraltas, pastvėręs Vėdryną
už apykaklės, nunešamas nesileido, laiku įsikibo vežimo,
prie kurio buvo pririšta burtais kaltinta mergina. Vis dėlto
vežimas netikėtai trūktelėjo, ėmė važiuoti, ir raganius su
poetu griuvo ant žemės. Mergina pakraipė galvą ir
pratrūko isteriškai kvatoti. Vežimui tolstant, jos juokas
visuotinio staugimo fone tyko, geso.
- Sutryps! - rėkė ant žemės tysantis Vėdrynas. -
Sutraiškys! Geeelbėėėkiiitee!
- Kkšššėėėss išperrra! - sukliegė nematomas
Feldmaršalas Dūda.
Geraltas kilstelėjo galvą, išspjovėn smėlį ir išvydo be
galo juokingą reginį.
Visuotinei panikai nepasidavė tik keturi individai,
vienas iš jų - prieš savo valią. Tai buvo vaidila, seniūno
Hektoro Laabso geležiniais gniaužtais laikomas už
sprando taip, kad nevaliojo nė krustelėti. Kiti du -
Zoltanas ir Persivalis. Gnomas staigiu judesiu iš
užnugario užvertė vaidilos sutaną, o žnyplėmis
apsiginklavęs nykštukas iškėlė iš laužo įkaitintą pasagą
ir įmetė šventeivai į kelnes. Paleistas iš Laabso glėbio
vaidila nuskriejo tartum kometa su rūkstančia uodega, o
jo klyksmą netrukus užgožė minios keliamas triukšmas.
Geraltas matė, kaip seniūną, gnomą ir nykštuką, kurie
jau sveikino vienas kitą su sėkmingomis ordalijomis,
užgriuvo dar viena panikuojančios prastuomenės banga.
Viską apgaubė sukeltų dulkių debesys, raganius nieko
nebeįžiūrėjo, o ir nebebuvo kada žvalgytis - reikėjo
gelbėti Vėdryną, kurį pargriovė aklai dumiantis meitėlis.
Mėgindamas poetą pastatyti ant kojų, Geraltas
pasilenkė, ir tą pat akimirką jam per nugarą tvojo pro šalį
dardančio vežimo gardis. Priplotam prie žemės raganiui
nė nespėjus nusimesti naštos, gardžiu perbėgo kokie
penkiolika žmonių. Kai pagaliau pavyko išsilaisvinti, šalia
tratėdamas ir treškėdamas apsivertė eilinis vežimas, iš
kurio ant raganiaus uždribo trys maišai kvietinių miltų,
čia kainuojančių po kroną už svarą. Maišai atsirišo, ir
pasaulį apsiautė baltas debesis.
 - Geraltai, stokis! - plyšojo trubadūras. - Stokis, kad
tave galas!
- Negaliu, - sudejavo brangiųjų miltų apakintas
raganius, abiem rankomis nusičiupęs už kelio - šį varstė
kvaitinantis skausmas. - Vėdryne, gelbėkis...
- Tavęs nepaliksiu!
Vakariniame stovyklos pakraštyje kraupūs riksmai mišo
su kaustytų kanopų dundėjimu ir arklių žvengimu. Ūmai
kilo dar didesnis triukšmas, sužvango, sudžeržgė geležis,
atsitrenkusi į geležį.
- Mūšis! - suriko poetas. -
Geraltas paskubomis mėgino nusibraukti nuo akių
miltus ir pelus. Netoliese kažkas degė, į juos tvokstelėjo
alsuojantis karštis ir dvokiančių dūmų tumulai.
Dundėjimas plėšė ausų būgnelius, krūpčiojo žemė.
Dulkių debesyse Geraltas pirmiausia išvydo šuoliuojančių
žirgų čiurnas, dešimtis čiurnų. Visur. Jis vargais negalais
pergalėjo skausmą.
- Po vežimu! Vėdryne, riskis po vežimu, kol nesutrypė!
- Nejudėkime... - suvaitojo poetas, prisispaudęs prie
žemės. - Gulėkime... Girdėjau, kad žirgas niekada nemins
ant gulinčio žmogaus...
- Kažin, - kvėpte iškvėpė Geraltas, - ar visi žirgai yra tai
girdėję. Po vežimu! Mikliau!
Tą pat akimirką vienas iš žirgų, neišmanančių žmonių
įsitikinimų, prabėgdamas spyrė jam į galvą. Raganiui
akyse raudoniu ir auksu sutvisko visi dangaus skliauto
žvaigždynai, bet tučtuojau ir dangus, ir žemė išnyko
juodžiausioje tamsoje.

Žiurkes pažadino pratisas riksmas, daugiabalsiu aidu

nusiritęs urvo sienomis. Asė ir Ryfas griebėsi kalavijų,
Žiežirba garsiai išsiplūdo, mat trinktelėjo galvą į kietą
atbrailą.
- Kas? - šūktelėjo Keilajus. - Kas atsitiko?
Urve tvyrojo prieblanda, nors lauke jau švietė saulė -
Žiurkėms reikėjo atsimiegoti po gaudynių nakties,
praleistos balnuose. Giselheras įkišo į žarijas balaną,
luktelėjo, kol ši užsidegs, ir iškėlęs nuėjo ten, kur
miegojo Ciri ir Mistlė - kaip visada atokiau nuo gaujos.
Ciri panarinusi galvą sėdėjo Mistlės glėbyje.
Giselheras kilstelėjo deglą aukščiau. Prisiartino ir kiti.
Mistlė kailiu pridengė nuogus Ciri pečius.
- Žinai, Mistle, - rimtai prašneko Žiurkių atamanas, - aš
niekad nekišau nosies į tai, ką judvi veikiate viename
guolyje. Neištariau nė vieno pikto ar pašaipaus žodžio.
Visada stengiausi nusisukti ir nieko nepastebėti. Jūsų
valia elgtis, kaip norite, ir niekam nerūpi, kol darote tai
slapčia ir tyliai. Bet šįsyk judvi jau persistengėte.
- Nekvailiok, - pyktelėjo Mistlė. - Manai, kad… Mergaitė
rėkė per miegus! Susapnavo košmarą!
- Patylėk. Falka…
Ciri palinksėjo galvą.
- Toks kraupus sapnas? Ką sapnavai?
- Atstok nuo jos!
- Mistle, užsičiaupk. Falka…
- Žmogų, kurį kadaise pažinojau, - vos išspaudė Ciri. - Jį
sutrypė arkliai. Kanopos… jaučiau, kaip traiško mane
pačią… jaučiau jo skausmą… galvoje ir kelyje… Vis dar
skauda… Atsiprašau. Visus pažadinau.
- Neatsiprašinėk. - Giselheras pažvelgė į suspaustas
Mistlės lūpas. - Tai aš turėčiau jūsų atsiprašyti. O
sapnas? Ką gi, prisisapnuoti gali kiekvienam.
Kiekvienam.
Ciri užsimerkė. Kažin, ar tik Giselheras nesuklydo.
 Jis atsipeikėjo nuo spyrio.
Gulėjo įrėmęs galvą į apvirtusio vežimo ratą, čia pat
raitėsi Vėdrynas. Spyrė knechtas su šimtasiūle ir apvaliu
šalmu. Greta stovėjo dar vienas. Abu laikė už pavadžio
žirgus, prie balnų kabojo kilpiniai ir skydai.
- Malūnininkai ar kurį galą?
Antrasis knechtas gūžtelėjo pečiais. Geraltas
pastebėjo, kad Vėdrynas neatplėšia akių nuo skydų.
Raganius ir pats atkreipė dėmesį į lelijas ant jų.
Temerijos karalystės simbolį. Tokiomis pat emblemomis
puikavosi ir kiti raitieji šauliai, kurių aplink knibždėte
knibždėjo. Daugelis gaudė arklius ir apiplėšinėjo
palaikus. Šių dauguma buvo su juodais nilfgardietiškais
apsiaustais.
Per puolimą ištaškytoje stovykloje dar draikėsi dūmai,
likusius gyvus kaimiečius, kurie nespėjo toli nubėgti,
raitieji šauliai su Temerijos lelijomis ant skydų
šūkčiodami varė į būrį.
Milvos, Zoltano, Persivalio ir Redžio niekur nesimatė.
Visai čia pat tupėjo burtų bylos herojus - juodas katinas
- ir žalsvai auksinėmis akimis abejingai spoksojo į
Geraltą. Raganius šiek tiek nustebo, mat paprastai
katinai jo kaimynystės nepakęsdavo. Galvoti apie šį
nepaprastą reiškinį nebuvo kada, nes vienas iš knechtų
niuktelėjo ieties kotu.
- Kelkitės, abu! Ėė, tas žilius turi kalaviją!
- Mesk ginklą! - riktelėjo antrasis, tuo pačiu
sukviesdamas kitus. - Kalaviją - žemėn, mikliau, o tuoj
persmeigsiu glevija!
Geraltas pakluso. Jam ūžė galvoje.
- Kas tokie būsite?
- Keliautojai, - atsakė Vėdrynas.
 - Kurgi ne, - prunkštelėjo kareivis. - Keliaujate į
namučius? Metę vėliavą ir nusiplėšę herbą. Šitoje
stovykloje apstu tokių Nilfgardo pabūgusių keliautojų,
kuriems kariška duonelė apkarto! Kai kurie - seni mūsų
pažįstami. Iš mūsų būrio!
- Tokių keliautojų dabar kitokia kelionė laukia, -
nusikvatojo kitas. - Labai trumpa! Aukštyn, po šaka!
- Mes - ne dezertyrai! - riktelėjo poetas.
- Greit sužinosime, kas tokie. Pasiaiškinsite
karininkams.
Iš už raitųjų šaulių grandinės pasirodė lengvųjų raitelių
dalinys, lydimas kelių sunkiai ginkluotų kavaleristų su
puošnių plunksnų kuokštais ant šalmų.
Vėdrynas įsižiūrėjo į riterius, nusipurtė miltus,
apsitvarkė drabužius ir pasispjaudęs delną priglostė
išsitaršiusius plaukus.
- Tu, Geraltai, patylėk, - perspėjo. - Derėsiuos aš. Tai
temerų riteriai. Sumušė nilfgardiečius. Nieko jie mums
nedarys. Jau kas kas, o aš tikrai žinau, kaip šnekėti su
įšventintaisiais riteriais. Svarbiausia, kad matytų ne su
prastuomene, o su sau lygiais susidūrę.
- Vėdryne, susimildamas...
- Ramiau, viskas bus gerai. Aš su riteriais ir bajorais
pūdą druskos suvalgęs, pusė Temerijos mane pažįsta. Ei,
liokajai, traukitės iš kelio! Noriu pasikalbėti su jūsų
ponais!
Knechtai sudvejojo, tačiau atkištas ietis atitraukė,
žingtelėjo į šalį. Vėdrynas ir Geraltas patraukė prie
riterių. Poetas žingsniavo išdidžiai, nutaisęs didžponio
išraišką, kuri nekažin kiek tiko prie nubrizgusio, miltuoto
durtinio.
- Stot! - sumaurojo jiems vienas iš šarvuotųjų. - Toliau
nė žingsnio! Kas tokie?
 - O kam turėčiau atsakyti? - Vėdrynas rankomis
įsisprendė į šonus. - Ir kodėl? Kokios kilmės, ponai,
būsite, kad drįstate trukdyti niekuo dėtus keliautojus?
- Ne tau klausinėti, driskiau! Pats ir atsakyk!
Trubadūras pakreipė galvą, apžiūrėjo herbus ant riterių
skydų ir tunikų.
- Trys raudonos širdys aukso lauke, - pasakė. - Vadinasi,
jūs iš Obri giminės. Ant skydo umbo - trigalvis kutas,
taigi, esate pirmagimis Anzelmo Obri sūnus. Puikiai
pažįstu, jūsų gimdytoją, pone riteri. O kas ant jūsų
sidabrinio skydo, rėksmingasis pone? Juodas stulpas tarp
sparnuotųjų liūtų galvų? Jei neklystu, o šioje srityje aš
klystu retai, tai Papebrokų giminės herbas? Sakoma, kad
stulpas simbolizuoja šios giminės atstovams būdingą
nuovoką.
- Po šimts, liaukis, - suvaitojo Geraltas.
- Aš - garsusis poetas Vėdrynas, - pasipūtė dainius,
nekreipdamas dėmesio į raganių. - Neabejoju, apie mane
esate girdėję. Tad veskite pas vadą, pas vyriausiąjį
kunigaikštį, mat esu pratęs kalbėti su sau lygiais!
Šarvuotieji riteriai neatsakė, tačiau jų veidai vis labiau
niaukėsi, o geležimi kaustytos pirštinės vis niršiau
gniaužė puošnius pavadžius. Vėdrynas to veikiausiai
nepastebėjo.
- Na, kas nutiko? - paklausė išdidžiai. - Ko taip žiopsote,
riteri? Taip, taip, jums sakau, pone juodastulpi! Ko
vaipotės? Gal kas nors jums prišnekėjo, esą jei
prisimerksite ir atkišite apatinį žandikaulį, atrodysite
vyriškai, oriai ir grėsmingai? Apmovė. Jūs veikiau
panašus į tokį, kuris savaitę negalėjo padoriai išsišikti!
- Suimti! - samdiniams užriaumojo pirmagimis Anzelmo
Obri sūnus, skydo su trimis širdimis savininkas.
Juodastulpis iš Papebrokų giminės smeigė žirgui
pentinais.
 - Suimti juos! Surakinti plevėsas!

Kiūtino paskui arklius, tempiami virve, vienu galu

pririšta prie jų surakintų riešų, kitu - prie balno gugos.
Protarpiais tekdavo leistis bėgte, mat raiteliai negailėjo
nei žirgų, nei belaisvių. Dukart Vėdrynas išgriuvo ir
keletą metrų šliaužė pilvu, klykdamas taip, kad, atrodė,
širdis plyš. Niūkindami iečių kotais, kareiviai pastatydavo
jį ant kojų ir ginė toliau. Dulkės graužė, akino, dusino,
įkyriai lindo į nosį. Gerklę svilino troškulys.
Vienintelė paguoda - juos varė pietų pusėn. Taigi,
Geraltas traukė reikiama kryptimi, ir dar pakankamai
sparčiai. Bet nė kiek nesidžiaugė. Mat kelionę įsivaizdavo
visai kitaip.
Paskirties tašką jie pasiekė tuomet, kai Vėdrynas, be
atvangos plūsdamasis ir melsdamas gailestingumo,
galutinai užkimo, o skausmas Geralto alkūnėje ir kelyje
virto tokia nepakeliama kankyne, kad raganius jau
galvojo apie radikalius, nors ir beviltiškus veiksmus.
Juos atvedė į karinę stovyklą, įsikūrusią aplink
sugriautus, pusiau sudegintus įtvirtinimus. Už žiedu
išsidėsčiusių sargybos postų, skersinių arkliams pririšti ir
rūkstančių laužaviečių, palei apgriuvusią, susvilusią
statinių tvorą, belaisviai išvydo vėliavėlėmis papuoštas
riterių palapines, kurios rikiavosi ratu aplink erdvią,
judrią aikštę. Toji aikštė ir buvo jų priverstinės išvykos
paskirties taškas.
Pastebėję arklių girdyklą, Geraltas ir Vėdrynas įtempė
virves. Iš pradžių raiteliai neketino leisti jiems atsigerti,
bet Anzelmo Obri sūnus, matyt, prisiminęs tariamąją
Vėdryno pažintį su gimdytoju, teikėsi būti maloningesnis.
Belaisviai įsispraudė tarp arklių, atsigėrė, surakintomis
rankomis šiaip ne taip apsiprausė. Netrukus virvės
timptelėjimas grąžino juos tikrovėn.
 - Ką dar atvilkote? - paklausė aukštas, liesas,
žvilgančiais, gausiai paauksuotais šarvais apsitaisęs
riteris, buzdiganu ritmingai bilsnodamas į ornamentuotą
odinį kapšą. - Tik nesakykite, kad dar pora šnipų.
- Šnipų arba dezertyrų, - patvirtino Anzelmo Obri sūnus.
- Pastvėrėme juos stovykloje prie Chotlės, nušlavę
nilfgardiečių žvalgų dalinį. Neabejotinai įtartini
elementai!
Riteris paauksuotais šarvais prunkštelėjo, įdėmiai
įsistebeilijo į Vėdryną, ir staiga jaunatviškas, nors ir
griežtas jo veidas nušvito.
- Nesąmonė. Išlaisvinti juos.
- Juk jie Nilfgardo agentai! - užkaito Juodastulpis iš
Papebrokų giminės. - Ypač šitas šit veltėdys,
palaidliežuvis it kaimo šunėkas. Poetu, matote,
apsiskelbė, padugnė!
- Vadinasi, nemelavo. - Riteris paauksuotais šarvais
šyptelėjo. - Tai dainius Vėdrynas. Pažįstu jį. Nuimti
pančius. Antrajam irgi.
- Pone grafe, ar tikrai?
- Tai įsakymas, riteri Papebrokai.
- Ką, nežinojai, kaip galiu praversti? - Vėdrynas,
trindamasis nuo pančių sustirusius riešus, pamerkė
Geraltui akį. - Dabar žinosi. Mano šlovė lekia pirm
manęs, visur aš žinomas ir gerbiamas.
Geraltas, ir pats stropiai trynęs riešus, skaudamą
alkūnę bei kelius, nieko neatsakė.
- Malonėkite atleisti šiems jaunikliams už tokį uolumą, -
tarė riteris, pavadintas grafu. - Visur jiems Nilfgardo
šnipai vaidenasi. Kiekvienas patrulinis būrys parsiveda
keletą tokių, kurie atrodo įtartinai. Tiksliau, tokių, kurie
tarp pabėgėlių prasčiokų kuo nors krinta į akis. O jūs,
garbusai Vėdryne, juk krintate į akis. Kaip atsidūrėte prie
Chotlės, su pabėgėliais?
 - Keliavome iš Dilingeno į Mariborą, - nė nemirktelėjęs
sumelavo poetas, - ir įmoklinome į tą velniavą, ir aš, ir
mano... plunksnos brolis. Veikiausiai žinote... Giraldusas.
- Kaip nežinosi, žinau, žinau, skaičiau, - pasigyrė riteris.
- Man didelė garbė, pone Giraldusai. Aš - Danielis
Ečeverija, Garamonės grafas. Į galvą netelpa, meistre
Vėdryne, kiek permainų įvyko nuo tada, kai dainavote
karaliaus Foltesto dvare!
- Oi daug!
- Kas galėjo pamanyti, - grafas paniuro, - kad
sulauksime tokių laikų. Verdenas nusilenkė Emyrui,
Brugas iš esmės jau užkariautas, Sodenas pleška... O
mes vis traukiamės, traukiamės... Atsiprašau, žinoma,
norėjau pasakyti, kad tai gudrus taktinis manevras.
Aplink Nilfgardas visa ką degina ir plėšia, jau beveik
pasiekė Iną, nebedaug trūksta, ir apsupties žiede
užspaus Mayeną ir Razvaną, o Temerijos armija niekaip
neužbaigia to manevro...
- Prie Chotlės pamatęs jūsiškių skydus su lelijomis, -
prisipažino Vėdrynas, - pamaniau, kad jau prasidėjęs
puolimas.
- Kontrsmūgis, - pataisė Danielis Ečeverija. - Ir žvalgyba
mūšiu. Persikėlėme per Iną, nušlavėme keletą Nilfgardo
patrulinių būrių ir kelis Scoia‘tael komando, kurie sėjo
gaisrus. Matote, kas liko iš Armerijos įgulos, kurią mums
pavyko atkovoti. O Carcano ir Vidorto fortai sudeginti iki
pamatų... Visi pietūs skęsta kraujyje, ugnyje ir
dūmuose... Ak, įgrystu aš tamstoms. Puikiai žinote, kas
dedasi Bruge ir Sodene, juk teko susidurti su tenykščiais
pabėgėliais. O mano šaunuoliai jus šnipais palaikė! Dar
kartą atsiprašau. Ir kviečiu pietų. Kai kurie bajorai ir
karininkai džiaugsis su jumis susipažinę, ponai poetai.
- Mums didžiulė garbė, pone grafe, - nerangiai
nusilenkė Geraltas. - Bet laikas nelaukia. Skubinamės į
kelią.
 - Na jau, nepasididžiuokite. - Danielis Ečeverija
nusišypsojo. - Kuklus, kasdienis kareiviškas užkandis.
Stirniena, jerubė, sterlė, triufeliai...
- Atsisakę, - Vėdrynas nugurkė seilę ir pervėrė raganių
iškalbingu žvilgsniu, - didžiai įžeistume šeimininką. Tad
nedelskime, pone grafe. Ar ta prašmatni, aukso ir
mėlynos spalvų palapinė - jūsiškė?
- Ne. Vyriausiojo kariuomenės vado. Mėlis ir auksas - jo
tėvynės vėliavos spalvos.
- Kaip tai? - nustebo Vėdrynas. - Nė neabejojau, kad
susitikome Temerijos armiją. Kad čia vadovaujate jūs.
- Tai atskiras Temerijos armijos būrys. Aš - karaliaus
Foltesto ryšių karininkas, ryšininkais čia tarnauja
nemažai temerų bajorų, kurių skydai dėl bendros tvarkos
- su lelijomis. Tačiau korpuso pagrindą sudaro kitos
karalystės pavaldiniai. Matote vėliavą priešais palapinę?
- Liūtai. - Geraltas mažne neteko amo. - Auksiniai liūtai
mėlyname lauke. Ši... ši emblema...
- Cintros, - patvirtino grafas. - Tai emigrantai iš
Nilfgardo okupuotos Cintros karalystės. Jiems vadovauja
maršalas Visegerdas.
Geraltas jau žiojosi pranešti grafui, kad itin skubūs
reikalai vis dėlto verčia atsisakyti stirnienos, sterlės ir
triufelių. Nespėjo. Išvydo artėjantį būrelį, kurio priešakyje
žingsniavo aukštas, pilvotas ir žilas riteris su mėlynu
apsiaustu ir aukso grandine ant šarvų.
- Ponai poetai, štai ir pats maršalas Visegerdas, -
pristatė Danielis Ečeverija. - Jūsų aukštybe, leiskite...
- Nereikia, - kimiai pertraukė maršalas Visegerdas,
akimis gręždamas Geraltą. - Sykį jau buvome vienas
kitam pristatyti. Cintroje, karalienės Kalantės pilyje.
Karalaitės Pavetos sužieduotuvių dieną. Tatai nutiko prieš
penkiolika metų, bet mano atmintis gera. O tavo,
niekadėjau raganiau? Prisimeni mane?
 - Prisimenu, - linktelėjo Geraltas, klusniai atkišdamas
kareiviams surišti rankas.

Danielis Ečeverija, Garamonės grafas, Geraltą ir

Vėdryną mėgino ginti iš karto, kai tik knechtai juos
surištus pasodino palapinėje ant taburečių. Dabar, kai
samdiniai, maršalo Visegerdo paliepti, išėjo, grafas
pabandė dar kartą.
- Pone maršale, tai poetas ir trubadūras Vėdrynas, -
pakartojo jis. - Aš jį pažįstu. Jis žinomas visame
pasaulyje. Manau, kad šitoks požiūris į jį - labai
neteisingas. Laiduoju riterio žodžiu: poetas negali būti
Nilfgardo šnipas.
- Neskubėkite laiduoti, - kranktelėjo Visegerdas,
nenuleisdamas akių nuo belaisvių. - Gal jis ir poetas, bet
jei jau sučiupome to niekšo raganiaus draugėje, aš už jį
tikrai nelaiduočiau. Regis, nėmaž nenutuokiate, koks
paukštytis pakliuvo į mūsų pinkles.
- Raganius?
- O kaipgi. Geraltas, dar vadinamas Vilku. Tai tas
nenaudėlis, kuris pareiškė teises į Cirilę, Pavetos
dukrelę, Kalantės dukraitę, tą pačią Ciri, apie kurią dabar
šitiek kalbama. Jūs per jaunas, grafe, kad prisimintumėte
tuos laikus, kai garsas apie tą kiaulystę ėjo iš rūmų į
rūmus, o man likimas lėmė matyti viską savo akimis.
- O kas jį gali sieti su kunigaikštyte Cirile?
- Šisai šuva, - Visegerdas pirštu dūrė į Geraltą, - padarė
taip, kad karalienė Kalantė Pavetą, savo dukrą, išleistų
už Dunio, niekam nežinomo valkatos iš pietų. Iš tos
pragaištingos sąjungos vėliau gimė Ciri, jų niekingo
suokalbio objektas. Štai ką jums derėtų žinoti: tas
benkartas Dunis mergaitę iš anksto atidavė raganiui - už
tai, kad šis suveiks vedybas. Staigmenos Įstatymas,
suprantate?
 - Ne viską. Bet pasakokite toliau, garbusis pone
maršale.
- Raganius, - Visegerdas vėl nusitaikė į Geraltą pirštu, -
po Pavetos mirties norėjo mergaitę pasiimti, bet Kalantė
jos nedavė, begėdį pavarė. O tas vis tiek nutaikė progą.
Kai įsiplieskė karas su Nilfgardu ir Cintra žlugo,
pasinaudojęs suirute pagrobė Ciri. Slapstė mergaičiukę,
nors žinojo, kad jos ieškome. Galiausiai, kai ji jam
nusibodo, pardavė Emyrui!
- Melagystės ir šmeižtas! - suriko Vėdrynas. - Toje
istorijoje - nė žodžio teisybės!
- Užsičiaupk, muzikoriau, kol neįsakiau užkimšti. Grafe,
susiekite faktus. Cirilę turėjo raganius, dabar ją turi
Emyras var Emreisas. O raganių pričiumpame
nilfgardiečių antpuolio avangarde. Ką tai reiškia?
Danielis Ečeverija gūžtelėjo pečiais.
- Ką tai reiškia? - pakartojo Visegerdas, palinkęs prie
Geralto. - Nagi, gudragalvi! Kalbėk! Kiek laiko jau
šnipinėji nilfgardiečiams, šunie?
- Niekam nešnipinėju.
- Įsakysiu diržus iš tavo kailio išrėžti!
- Įsakykite.
- Pone Vėdryne, - staiga įsiterpė Garamonės grafas. - Ko
gero, bus daugiau naudos, jei pagaliau pasiaiškinsite. Juo
greičiau, juo geriau.
- Seniai jau būčiau taip ir padaręs, - pratrūko poetas, -
bet ponas maršalas aiškiai prigrasino užkimšiąs burną!
Mes - nekalti, visa tai gryni pramanai ir bjaurus šmeižtas.
Cirilė buvo pagrobta iš Thaneddo salos, o Geraltas, ją
gindamas, vos nežuvo. Tai bet kas patvirtins. Bet kuris
Thanedde tuo metu buvęs burtininkas. Ir Redanijos
valstybės sekretorius ponas Sigizmundas Deikstra...
Staiga Vėdrynas prikando liežuvį, mat prisiminė: tokioje
padėtyje kaip tik Deikstra - pats netinkamiausias
gynybos liudininkas, o Thanedde buvusių burtininkų
verčiau išvis neminėti.
- Kokia siaubinga nesąmonė, - garsiai ir paskubomis
tęsė jis, - kaltinti Geraltą pagrobus Ciri iš Cintros!
Geraltas surado mergaitę, kai ta, po žudynių mieste,
glaudėsi Užupyje, o slėpė ją ne nuo jūsų, bet nuo vaiką
medžiojančių Nilfgardo agentų! Jie ir mane patį buvo
sučiupę, kankino, kad išduočiau, kur slapstosi Ciri! Bet aš
nė žodeliu neprasitariau, o tuos agentus jau seniai
kirminai sugraužė. Nežinojo, prieš ką šoka!
- Jūsų narsa, - įsiterpė grafas, - nuėjo niekais. Juk Cirilė
vis tiek atiteko Emyrui. Jau visi žino, kad šis kėsinasi ją
vesti. Bus Nilfgardo imperatorienė. Kol kas ją paskelbė
Cintros ir aplinkinių kraštų karaliene. Mums tai kelia
šiokių tokių rūpesčių.
- Emyras, - pareiškė poetas, - į Cintros sostą galėjo
pasodinti ką užsigeidęs. Ciri, vienaip ar kitaip žiūrėsi,
bent turi teisę į tą sostą.
- Teisę? - užmaurojo Visegerdas, seilėmis aptaškydamas
Geraltą. - Šūdą, o ne teisę! Emyras gali ją vesti, jo valia.
Ir jai, ir vaikiščiams, kurių jai pridarys, gali dalinti
privilegijas ir titulus kaip tik šaus į galvą. Cintros ir
Skeligo Salų karalienė? Kodėl ne? Brugo kunigaikštienė?
Sodeno grafienė, kunigaikščio vietininkė? Labai prašom,
žemai lenkiamės! O kodėl, nuolankiai paklausiu, ne
Saulės karalienė ir Mėnulio siuzerenė? Tas prakeiktas,
suterštas kraujas į sostą neturi jokių teisių! Kraujas
prakeiktas, ir visa tos giminės bobiškoji linija, pradedant
Rianon, - prakeikti, šlykštūs tvariniai! Tokie kaip Cirilės
probobutė Adalija, ištvirkavusi su savo pusbroliu, kaip
proprobobutė Murielė Nenaudėlė, kuri dergdavosi su
visais iš eilės! Kraujomaišos benkartės ir iškrypėlės toje
giminėje veisiasi viena po kitos!
- Kalbėkite tyliau, pone maršale, - išdidžiai patarė
Vėdrynas. - Priešais palapinę plazda vėliava su aukso
liūtais, o jūs pasiryžęs benkarte apšaukti Ciri bobutę
Kalantę, Cintros Liūtę, už kurią dauguma jūsų kareivių
liejo kraują Marnadale ir Sodeno Kalvoje. Jei jie išgirstų,
abejoju, ar galėtumėte pasikliauti savo armijos
ištikimybe.
Visegerdas dviem žingsniais įveikė atstumą, skiriantį jį
nuo Vėdryno, sugriebė poetą už rauktinukų ir pakėlė nuo
taburetės. Maršalo veidą, dar prieš akimirką tik nusėtą
riebiomis dėmėmis, dabar išpylė tamsus heraldinis
raudonis. Geraltas spėjo gerokai sunerimti dėl bičiulio,
bet, laimė, palapinėn staiga įpuolė adjutantas ir
susijaudinęs prapliupo apie skubias ir svarbias žvalgų
atgabentas naujienas. Visegerdas bloškė Vėdryną atgal
ant taburetės ir išėjo.
- Uff... - atsipūtė poetas, į visas puses kraipydamas
galvą ir kaklą. - Nedaug trūko, būtų mane pasmaugęs...
Pone grafe, gal galite kiek atlaisvinti man pančius?
- Ne, pone Vėdryne. Negaliu.
- Tikite tomis nesąmonėmis? Kad mes - šnipai?
- Mano tikėjimai ar netikėjimas nieko nereiškia. Vis tiek
liksite surišti.
- Vargeli, - Vėdrynas atsikosėjo, - koks velnias apsėdo
jūsų maršalą? Kodėl ūmai puolė mane lyg sakalas
slanką?
Danielis Ečeverija kreivai šyptelėjo.
- Pone poete, užsimindamas apie kareivių ištikimybę,
nejučia pradraskėte jam pritvinkusią votį.
- Kaip suprasti? Kokią dar votį?
- Kai atėjo žinia apie Cirilės mirtį, kariai mergaitę
nuoširdžiai apraudojo. O paskui - pokšt! - kita naujiena.
Paaiškėjo, kad Kalantės dukraitė gyva. Ir kad Nilfgarde
džiaugiasi imperatoriaus Emyro malonėmis. Tuomet
šūstelėjo masinio dezertyravimo banga. Juk tie žmonės
metė namus, šeimas, bėgo į Sodeną ir Brugą, į Temeriją,
nes troško kautis už Cintrą, už Kalantės kraują. Troško
kautis už tėvynės laisvę, norėjo išspirti iš Cintros
agresorių, grąžinti sostą Kalantės palikuonei. O kaip
išėjo? Kalantės kraujas didingai ir šlovingai grįžta į
Cintros sostą...
- Emyro marionetės gyslose. Emyro, kuris ją pats ir
pagrobė.
- Emyras ją ves. Pasisodins šalia savęs, įteiks imperijos
skeptrą, apkraus titulais ir lenais. Argi taip elgiamasi su
marionetėmis? Koviro pasiuntiniai matė Cirilę
imperatoriaus rūmuose. Jie tvirtina, kad visai neatrodė
panaši į pagrobtą jėga. Cirilė, vienintelė Cintros sosto
įpėdinė, į tą sostą grįžta kaip Nilfgardo sąjungininkė. Štai
kokios naujienos pasklido tarp kareivių.
- Ir paskleidė jas Nilfgardo agentai.
- Aš tai žinau, - linktelėjo grafas, - o kareiviai nežino.
Sučiupę dezertyrus kariame, bet aš juos suprantu. Jie -
cintriečiai. Nori kautis už savo, ne už temerų namus.
Vadovaujami savų vadų, ne temerų. Po savo vėliava. Jie
mato, kad čia, šitoje armijoje, jų aukso liūtai lenkiasi
Temerijos lelijoms. Dar neseniai Visegerdas vadovavo
aštuoniems tūkstančiams karių, iš jų penki tūkstančiai
buvo tikrų cintriečių, o likusieji - pagalbiniai daliniai,
sudaryti iš temerų, ir riteriai savanoriai iš Brugo ir
Sodeno. Šiuo metu korpuse - šeši tūkstančiai kareivių.
Bėgo iš armijos tik cintriečiai. Visegerdo kariuomenė
išretėjo be mūšio. Suprantate, ką jam tai reiškia?
- Smunka prestižas, prastėja padėtis.
- Žinoma. Jeigu dezertyruos dar bent keli šimtai,
karalius Foltestas atims iš jo maršalo skeptrą. Jau dabar
šio korpuso nebepavadinsi Cintros korpusu. Visegerdas
blaškosi, nori sulaikyti galimus dezertyrus, todėl
skleidžia gandus apie neaiškią, užtat aiškiai negryną
Cirilės ir jos protėvių kilmę.
 - Bet jums, grafe, - neištvėrė Geraltas, - aiškiai bjauru
tai girdėti.
- Pastebėjote? - Danielis Ečeverija šyptelėjo. - Ką gi,
Visegerdas nežino mano paties kilmės... Jei trumpai,
mudu su ta Cirile - kraujo giminės. Cirilės proprosenelė,
Garamonės grafienė Murielė, vadinta Gražiąja
Nenaudėle, buvo ir mano proprosenelė. Apie jos
užkariautas meilės teritorijas giminėje sklando legendos,
ir vis dėlto bjauru klausytis, kaip Visegerdas mano
prosenolei primeta polinkį į kraujomaišą ir paleistuvystę.
Bet aš nereaguoju. Esu kareivis. Tikiuosi, ponai,
suprantate mane?
- Taip, - atsakė Geraltas.
- Ne, - atsakė Vėdrynas.
- Visegerdas - šio Temerijos armijai priklausančio
korpuso vadas. O Cirilė Emyro rankose kelia grėsmę
korpusui, vadinasi, ir armijai, vadinasi, ir mano karaliui, ir
mano šaliai. Neketinu neigti Visegerdo skleidžiamų
gandų apie Cirilę ir kenkti vado autoritetui. Prireikus
netgi patvirtinsiu, kad Cirilė - benkartas ir teisių į sostą
neturi. Maršalui ne tik nepriešgyniausiu, ne tik
neabejosiu jo sprendimais ir įsakymais, bet dar ir
paremsiu juos. Ir vykdysiu.
Raganiaus lūpas perkreipė šypsena.
- Dabar, Vėdryne, ko gero, jau supranti? Ponas grafas
nė akimirką nepalaikė mūsų šnipais, kitaip nebūtų taip
išsamiai visko išpasakojęs. Ponas grafas žino, kad mes
nekalti. Bet, kai Visegerdas paskelbs mums nuosprendį,
nė piršto nepajudins, kad mums padėtų.
- Ar tai reiškia... ar tai reiškia, kad...
Grafas nukreipė žvilgsnį į šalį.
- Visegerdas, - tyliai pasakė, - įtūžęs. Jums pasiutusiai
nepasisekė, kad pakliuvote jam į rankas. Ypač jums,
pone raganiau. Poną Vėdryną pasistengsiu...
 Jis nutilo, mat šniokštuodamas it bulius įgriuvo
Visegerdas, vis dar sodriai įraudęs. Prisiartinęs prie stalo,
buzdiganu vožė per šūsnį ant jo paskleistų žemėlapių ir,
atsigręžęs į Geraltą, pervėrė akimis. Raganius žvilgsnį
atrėmė.
- Sužeistas nilfgardietis, kurį sučiupo patrulis, - pro
sukąstus dantis iškošė Visegerdas, - sugebėjo pakeliui
nusiplėšti tvarsčius ir neatgavęs sąmonės nukraujavo.
Pasirinko mirtį, kad tik neprisidėtų prie savo gentainių
pralaimėjimo ir žūties. Norėjome juo pasinaudoti, o jis
pabėgo nuo mūsų į mirtį, išvarvėjo pro pirštus, nieko ant
jų neliko, išskyrus jo kraują. Štai koks auklėjimas. Gaila,
kad raganiai tokių dalykų neįskiepija karalių vaikams,
kuriuos apsiima ugdyti.
Geraltas tylėjo, bet akių nenuleido.
- Na ką, išsigimėli? Gamtos keistenybe! Pragaro
tvariny! Ko pagrobęs išmokei Cirilę? Kaip išauklėjai? Visi
mato ir žino kaip! Ta išgama - gyva, lyg niekur nieko
kiokso sau išsipleikusi Nilfgardo soste! O kai Emyras
nugriaus į lovą, ta pamazga turbūt lyg niekur nieko
išsiskės!
- Pyktis jus graužia, - papriekaištavo Vėdrynas. - Ar
dera riteriui taip elgtis, pone maršale, - visas kaltes
suversti vaikui? Vaikui, kurį Emyras pagrobė jėga.
- Jėgą irgi galima priveikti! Garbingai, karališkai! Jei jos
gyslomis tekėtų grynas karalių kraujas, pati sugalvotų
kaip! Susiveiktų peilį! Žirklutes, stiklo šukelę, ylą
pagaliau! Dantimis, kalė, išsidraskytų riešų venas! Ant
kojinės pasikartų!
- Nebenoriu, pone Visegerdai, jūsų klausytis, - tyliai
ištarė Geraltas. - Nebenoriu jūsų klausytis.
Maršalas garsiai sugriežė dantimis, pasilenkė.
- Klausytis nenori? - sušvogždė virpančiu iš įtūžio balsu.
- Tai ir gerai, nes aš daugiau ir neturiu ką tau pasakyti.
Pridursiu tiek. Cintroje anuomet, prieš penkiolika metų,
daug plepėta apie lemtį. Tąsyk maniau - nesąmonės. O
juk tai tavo lemtis, raganiau. Tą naktį tavo lemtis ir buvo
nuspręsta, juodomis runomis tarp žvaigždžių įrašyta. Ciri,
Pavetos duktė - štai tavo lemtis. Ir tavo mirtis. Mat
kadaruosi per ją, per Ciri, Pavetos dukrą.
 Operaciją “Kentauras” brigada vykdė kaip atskiras
IV-osios Raitosios Armijos būrys. Paspirties gavome
tris Verdeno lengvosios raitijos kuopas, kurias
priskyriau Kovinei Grupei “Vreemdė”. Iš likusio
brigados kontingento, Aedirno kampanijos pavyzdžiu,
sudariau Kovines Grupes “Syversas” ir “Morteisenas”,
po keturis eskadronus kiekvienoje.
Iš dislokacijos rajono prie Driskoto išžygiavome naktį
iš rugpjūčio ketvirtos į penktą. Įsakymas Grupėms
buvo paskelbtas toks: pasiekti Vidorto-Carcano-
Armerijos fortų liniją, užblokuoti Inos brastas, sutiktą
priešą naikinti, tačiau vengti stambesnių kovos
židinių. Gaisrais, ypač naktiniais, apšviesti kelią IV-
osios Armijos divizionams, kurstyti civilių gyventojų
paniką ir padaryti taip, kad pabėgėlių srautai priešo
užnugaryje užtvenktų visas komunikacines arterijas.
Sudarant apgulties įspūdį, besitraukiančius priešo
būrius stumti tikros apsiausties zonų kryptimi.
Naikinant pasirinktus civilių gyventojų sluoksnius ir
belaisvius, kelti siaubą, gilinti paniką ir ardyti priešo
kovinę dvasią.
Šias užduotis brigada vykdė su didžiu kareivišku
įkarščiu.
Elanas Trahė, “Už imperatorių ir tėvynę.
Šlovingas VII-osios Daerlano Raitininkų Brigados
kovos kelias”
 PENKTAS SKYRIUS

Išsaugoti arklių Milva nesuskubo. Tik stebėjo, kaip juos

vagia ir nieko negalėjo padaryti. Pirmiausia ją nusinešė
paklaikusi, supanikavusi minia, paskui kelią užtvėrė
dardantys vežimai, dar vėliau ji įklimpo vilnonėje,
bliaunančioje avių bandoje, per kurią teko irtis tartum
per sniego pusnį. Paskiau, jau prie Chotlės, tik šuolis į
klampų pakrantės ajeryną ją išgelbėjo nuo kalavijo:
nilfgardiečiai šienavo prie upės susigrūdusius
pabėgėlius, negailėdami nei moterų, nei vaikų. Milva
šoko į vandenį ir, tai brisdama, tai nugara plaukdama
tarp srovės nešamų lavonų, pasiekė kitą krantą.
Ir leidosi persekioti. Buvo įsidėmėjusi, kuria kryptimi
spruko kaimiečiai, pavogę Kuoją, Pegasą, šviesbėrį eržilą
ir jos pačios juodį. Įmautėje prie balno liko jos
neįkainojamas lankas. Ką padarysi, galvojo, tekšlendama
nuo batų varvantį vandenį, kiti turės patys savimi
pasirūpinti. Man, kad tie kaimiečiai šunšūdy prasmegtų,
būtinai reikia atgauti lanką ir žirgus!
Pirmiausia atgavo Pegasą. Poeto išdariui šiaudinių vyžų
niuksai į šonus buvo nė motais, neįgudusio jojiko šūksnių
jis irgi nepaisė ir šuoliuoti nė nemanė, tapnojo sau per
beržyną it apsnūdęs, tingiai ir lėtai. Pegasą užsėdęs
vyriokas nuo kitų arkliavagių gerokai atsiliko. Išgirdęs ir
pamatęs atsivejančią Milvą, daug negalvodamas nušoko
žemėn ir, abiem rankomis prilaikydamas kelnes, movė į
tankmę. Šaulė jo nesivaikė, užgniaužė kraujyje verdantį
potroškį gerai išdaužyti vagišiui snukį. Įsibėgėjusi užšoko
į balną, net suskambo liutnios, pritvirtintos prie ryšulių,
stygos. Milva su arkliais sutardavo puikiai, tad sugebėjo
išdarį susyk pavaryti šuoliais. Tiksliau, sunkiu žingsniu,
kokį Pegasas ir laikė šuoliais.
 Bet ir tokių neva šuolių pakako, nes pabėgti
arkliavagiams sutrukdė kitas neįprasto būdo gyvulys.
Įnoringoji raganiaus Kuoja, bėra kumelaitė, kurią
Geraltas, jos kaprizų įsiutintas, jau ne sykį baudėsi
pakeisti kitu žirgu ar netgi asilu, mulu, galiausiai - kad ir
ožiu. Milva niekdarius pasivijo kaip tik tuomet, kai Kuoja,
suerzinta negrabios rankos įkyriai timpčiojamo pavadžio,
nubloškė raitelį žemėn, o kiti kaimiečiai, nušokę iš balnų,
mėgino įsismarkavusią kumelaitę sutramdyti. Tramdė
taip uoliai, kad Milvą pastebėjo tik tada, kai ši, raita ant
Pegaso, spyrė vienam į veidą ir sulaužė nosį. Kaimietis,
kaukdamas ir šaukdamasis dievų pagalbos, griuvo, ir
tada šaulė jį atpažino. Tai buvo Vyža. Vyrukas, kuriam
gyvenimas tarp žmonių buvo nenutrūkstama nesėkmių
virtinė.
Deja, nuo Milvos sėkmė taip pat nusisuko. Nors, tiesą
pasakius, ne sėkmė buvo kalta, o jos pačios puikybė ir
patirtimi šiek tiek pagrįstas įsitikinimas, kad ką jau ką, o
išperti kailį porai kaimiečių visuomet sugebės. Bet
atsitiko taip, kad, nušokusi iš balno, staiga gavo kumščiu
į akį ir nė pati nepajuto, kaip išsitiesė ant žemės. Griežtai
nusiteikusi išskrosti užpuolikui žarnas, išsitraukė peilį, ir
čia pat stora lazda taip vožė jai per galvą, kad net
perlūžo, šaulei į akis pažiro žievės trupiniai ir pūzdrai.
Apkvaitusi ir apakusi, Milva vis dėlto sugebėjo įsikibti
kaimiečiui, lazdos nuolauža tebevanojančiam jai šonus, į
kelį, tik ūmai žaliūkas subaubė ir griuvo. Antrasis
klyktelėjęs suskato abiem rankomis dangstytis galvą.
Lankininkė prasikrapštė akis ir išvydo, kad šitaip bėdžius
mėgina apsisaugoti nuo rimbo kirčių, o čaižo jį raitelis
ant šyvo žirgo. Milva pašoko ir atsivėdėjusi tvojo
parklupusiam kaimiečiui į kaklą. Arkliavagis sukriokė,
vikstelėjo kojomis ir išsižergė, o šaulė nedelsdama tuo
pasinaudojo: itin taikliu spyriu išliejo visą pyktį.
Nelaimėlis griebėsi už šakumo, susirietė į kamuolį ir taip
užkaukė, kad net lapai nuo beržų pabiro.
Tuo metu antrąjį arkliavagį ir kruvinnosį Vyžą raitelis
ant šyvio botago kirčiais nuvijo į mišką. Grįžo iškaršti
kailio paskutiniajam, bet taip ir sustojo pusiaukelėje.
Milva jau spėjo pasigauti savąjį juodį, jau laikė rankoje
lanką, o templė buvo įdėta strėlės įranton. Templė buvo
įtempta tik perpus, bet strėlės antgalis nutaikytas tiesiai
raiteliui į krūtinę.
Valandėlę jiedu žiūrėjo vienas kitam į akis, raitelis ir
mergina. Paskui jis iš už diržo lėtai išsitraukė strėlę
ilgomis plunksnomis ir numetė Milvai po kojomis.
- Žinojau, - ramiai pasakė, - kad dar pasitaikys proga
grąžinti tau tavo antgalį, elfe.
- Aš ne elfė, nilfgardieti.
- Aš ne nilfgardietis. Nuleisk pagaliau tą lanką. Jei
linkėčiau tau blogo, būčiau tik iš šalies pasižiūrėjęs, kaip
jie tave niekina.
- Kipšas tave žino, - iškošė ji, - kas esi ir ko man linki.
Bet už išgelbėjimą dėkoju. Ir už spyglį. Ir už tą vėplą,
kuriam anąsyk laukymėje pataikiau ne taip, kaip derėjo.
Nuo spyrio vis dar neatsigaunantis arkliavagis kūkčiojo
susirietęs, veidu prisispaudęs prie žemės. Raitelis į jį
nežiūrėjo. Žiūrėjo į Milvą.
- Gaudyk arklius, - pasakė. - Mums reikia kuo mikliau
dingti nuo upės. Kareiviai šukuoja miškus abiejuose
krantuose.
- Mums? - nuleisdama lanką, vyptelėjo ji. - Abiem
kartu? Nuo kada jau mes saviškiai? Gal net ir
bendražygiai?
- Jei duosi man laiko, - jis apgręžė žirgą, sugriebė už
šviesbėrio eržilo pavadžio, - paaiškinsiu.
- Kaip tik laiko aš ir neturiu. Raganius ir kiti...
 - Žinau. Neišgelbėsime jų, jei patys leisimės
nugalabijami ar sučiumpami. Gaudyk arklius ir
dingstame. Paskubėk!

Jo vardas Cahiras, prisiminė Milva, dirstelėjusi į keistąjį

bendrakelionį, su kuriuo sėdėjo išvartos duobėje. Keistas
nilfgardietis, kuris sakosi esąs ne nilfgardietis. Cahiras.
- Manėme, kad tave nudėjo, - burbtelėjo ji. - Bėriukas
be raitelio atbėgo...
- Įsivėliau į nediduką nuotykį, - sausai atsakė jis. - Su
trimis galvažudžiais, apžėlusiais it vilkolakiai. Šoko ant
manęs iš pasalų. Arklys pabėgo. Plėšikai pabėgti
nespėjo, bet jie buvo pėsti. Kol susiradau naują žirgą,
gerokai nuo jūsų atsilikau. Prisivijau tik šįryt. Prie pat
stovyklos. Upę perplaukiau kiek žemiau ir laukiau kitame
krante. Žinojau, kad trauksite į rytus.
Kažkuris iš alksnyne paslėptų arklių suprunkštė,
treptelėjo. Temo. Aplink ausis įkyriai zyzė uodai.
- Tyku miške, - ištarė Cahiras. - Kariškiai pasitraukė. Jau
ir po mūšio.
- Norėjai pasakyti, po skerdynių.
- Mūsų raitija... - jis užsikirto, kostelėjo. - Imperijos
raitija smogė stovyklai, o tuomet iš pietų puolė jūsų
kariuomenė. Turbūt temerai.
- Jei mūšis baigėsi, reikia grįžti. Susirasti raganių,
Vėdryną ir kitus.
- Protingiau būtų sulaukti tamsos.
- Baisu čia kažkaip, - gniauždama lanką, sukuždėjo ji. -
Nyki kertė, net pagaugai laksto. Tarsi ir tylu, o kažkas vis
šiušena po krūmus... Raganius sakė, mūšių laukai traukia
gulius... O kaimiečiai apie vompierių porino...
- Tu ne viena, - pusbalsiu atsiliepė jis. - Vienam būna
baisiau.
 - Tikrai. - Ji suvokė, ką jis nori pasakyti. - Mažne dvi
savaites joji mums iš paskos, vienas kaip pirštas. Seki
paskui mus, o aplink tavo... nors ir sakai, kad ne
nilfgardietis, bet jie vis vien taviškiai. Tegul mane
skradžiai, jei ką nors suprantu... Kodėl užuot pas
saviškius grįžęs, klaidžioji paskui raganių. Kodėl?
- Ilga istorija.

Kai aukštasis Scoia‘tael pasilenkė, suraišiotas it pėdas

Struikenas iš baimės net užsimerkė. Sakoma, bjaurių elfų
nebūna, visi kaip vienas tikri gražuoliai, tokie jau gimsta.
Legendinis Voverių vadas tikriausiai irgi gimė gražus. Bet
dabar, kai jo veidą bjaurojo randas, įžambiai kertantis
kaktą, antakį, nosį ir skruostą, elfams būdingo grožio
nebeliko nė ženklo.
Elfas sudarkytu veidu atsisėdo ant čia pat gulinčio
kamieno.
- Aš - Isengrimas Faoiltiarna, - tarė, vėl palinkęs prie
belaisvio. - Ketverius metus kovoju su žmonėmis, trejus -
vadovauju komando. Palaidojau kovoje kritusį brolį,
keturis pusbrolius, daugiau nei keturiasdešimt ginklo
draugų. Jūsiškį imperatorių laikau kovos sąjungininku, ką
įrodžiau daugybę kartų, jūsų tarnybas aprūpindamas
žvalgybine informacija, padėdamas jūsų agentams ir
rezidentams, likviduodamas jūsų nurodytus asmenis.
Faoiltiarna nutilo, mostelėjo pirštinėta ranka. Netoliese
stovintis Scoia‘tael nuo žemės paėmė nediduką indelį iš
beržo tošies. Pasklido saldus kvapas.
- Nilfgardą laikiau ir laikau sąjungininku, - pakartojo
randuotasis elfas. - Todėl iš pradžių nepatikėjau, kai
mano informatorius perspėjo, kad man rezgama pasala.
Kad pasiūlys akis į akį susitikti su Nilfgardo emisaru, o
kai atjosiu, sučiups. Nepatikėjau savo ausimis, bet esu iš
prigimties atsargus, todėl į skirtą vietą nuvykau iš anksto
ir ne vienas. Kokia didžiulė buvo mano nuostaba ir
nusivylimas, kai paaiškėjo, kad vietoj emisaro manęs
laukia šeši galvažudžiai, apsiginklavę žvejų tinklu,
virvėmis, hauba{20} su kamščiu burnai ir palaidiniu,
susagstomu diržais bei kabėmis. Sakyčiau, standartinė
ekipuotė, kuria jūsų žvalgyba naudojasi, grobdama
žmones. Nilfgardo žvalgyba užsigeidė mane, Faoiltiarną,
sučiupti gyvą ir kažkur nugabenti užkimšta burna, iki
ausų sugrūstą į tramdomuosius marškinius. Sumanymas,
sakyčiau, mįslingas. Be paaiškinimo neperprantamas.
Džiaugiuosi, kad bent vienas iš pasalą man surengusių
galvažudžių, be abejonės, jų vadeiva, leidosi
sugaunamas gyvas ir galės tą sumanymą paaiškinti.
Struikenas sukando dantis ir pakreipė galvą į šalį, kad
nematytų subjauroto elfo veido. Rinkosi verčiau žiūrėti į
beržo tošies indelį, aplink kurį zvimbavo dvi vapsvos.
- Taigi, pasišnekučiuosime, pone pagrobėjau, - tęsė
Faoiltiarna, skepetaite šluostydamasis prakaituotą kaktą.
- Kad kalbėtis būtų paprasčiau, atskleisiu vieną kitą
detalę. Štai šiame indelyje - klevų sirupas. Jei mudviejų
pokalbyje neprigis abipusio supratimo ir vaisingo
atvirumo dvasia, minėtu sirupu gausiai ištepsime tau
galvą. Ypač dosnūs būsime akims ir ausims. Paskui tave
paguldysime ant skruzdėlyno, anava to - žiū, kaip
bėginėja tie simpatingi ir darbštūs vabzdžiai. Pridursiu,
kad toks metodas kuo puikiausiai paveikė jau ne vieną
Dh‘oine ir an‘givare, kurie užsispyrę nenorėjo pasikalbėti
atvirai.
- Aš tarnauju imperatoriui! - blykšdamas išrėkė
agentas. - Esu imperijos slaptųjų tarnybų karininkas,
pono Vatjė de Rido, Eidono vicegrafo, pavaldinys! Aš -
Janas Struikenas! Protestuoju…
- Nelemtai susiklosčius aplinkybėms, - pertraukė elfas,
- vietinės raudonosios skruzdėlės, be galo mėgstančios
pasmaguriauti klevų sirupu, apie poną de Rido niekada
nėra girdėjusios. Pradėkime. Kas įsakė mane pagrobti,
neklausiu, nes ir šiaip aišku. Taigi, pirmas klausimas
toks: kur turėjote mane nugabenti?
Nilfgardo šnipas ėmė muistytis pančiuose, pakratė
galvą, mat jam pasidingojo, kad skruzdėlės jau ropinėja
skruostais. Bet tylėjo.
- Ką gi. - Faoiltiarna ilgai nelaukęs mostelėjo elfui,
laikančiam indelį. - Pilk.
- Turėjau nugabenti jus į Verdeną, į Nastrogo pilį! -
suurzgė Struikenas. - Įsakė ponas de Rido!
- Dėkoju. Ką man būtų darę Nastroge?
- Būtų tardę...
- Ko būtų klausinėje?
- Apie Thaneddo įvykius! Meldžiu, atriškite! Viską
pasakysiu!
- Aišku, pasakysi, - raivydamasis atsiduso elfas. - Ypač
kai jau pradėjome. Pradžia tokiais atvejais - sunkiausia.
Tęsk.
- Man buvo įsakyta išgauti iš jūsų, kur slepiasi
Vilgefortcas ir Rijencė! Ir Cahiras Mawr Dyffrynas,
Ceallacho sūnus!
- Įdomu. Man spendžia žabangas, kad paklausinėtų apie
Vilgefortcą ir Rijencę? O ką aš galiu apie juos žinoti? Kas
mane su jais galėtų sieti? Dar labiau stebina ketinimai
kamantinėti apie Cahirą. Juk pasiunčiau jį jums, kaip ir
prašėte. Surištą. Ką, gal negavote siuntinio?
- Būrys sutartoje susitikimo vietoje išžudytas... Cahiro
tarp lavonų nebuvo...
- Aha. Ir tada ponui Vatjė de Rido kilo įtarimų? Bet,
užuot atsiuntęs į komando dar vieną emisarą ir paprašęs
pasiaiškinti, susyk rengia man pasalą. Įsako nutempti
mane į Nastrogą ir tardyti. Apie Thaneddo įvykius.
Šnipas tylėjo.
 - Nesupratai? - Elfas prikišo savo bjaurų veidą prie
belaisvio. - Tai buvo klausimas. Ką visa tai reiškia?
- Nežinau... Šito nežinau, prisiekiu...
Faoiltiarna pamojo ranka. Struikenas staugė, blaškėsi,
prisiekinėjo Didžiąja Saule, tikino nežinąs, verkė, kratė
galvą ir spjaudėsi sirupu, kuris žliaugte žliaugė veidu.
Ryžosi kalbėti tik keturių Scoia‘tael nešamas prie
skruzdėlyno. Nors plepumo pasekmės galėjo būti
kraupesnės už skruzdėles.
- Pone... Jeigu kas nors sužinos, pražūsiu... bet
prisipažinsiu jums... mačiau slaptus įsakymus.
Nuklausiau... Viską pasakysiu...
- Žinoma, pasakysi, - linktelėjo elfas. - Rekordininkas -
vienas karininkas iš specialiųjų karaliaus Demavendo
būrių - skruzdėlyne ištvėrė valandą keturiasdešimt
minučių. Bet galiausiai prašneko ir jis. Na, kalbėk.
Greitai, rišliai ir konkrečiai.
- Imperatorius neabejoja, kad Thanedde jį išdavė.
Išdavikai - burtininkas Vilgefortcas iš Rogevejeno ir jo
pagalbininkas, pasivadinęs Rijence. Bet kalčiausias -
Cahiras Mawr Dyffrynas aep Ceallachas. Vatjė... ponas
Vatjė spėja, kad ir jūs galite būti prikišęs nagus prie tos
išdavystės, gal ir nesąmoningai... Todėl įsakė pagauti jus
ir patyliukais nugabenti į Nastrogą... Pone Faoiltiarna,
žvalgyboje dirbu dvidešimt metų... Vatjė de Rido - mano
trečias viršininkas...
- Teikis kalbėti rišliau. Ir netirtėk. Jei nieko nenuslėpsi,
gausi šansą patarnauti dar keliems viršininkams.
- Nors laikyta gūdžiausioje paslaptyje, bet aš žinojau...
žinojau, ką Vilgefortcas ir Cahiras turėjo sučiupti saloje.
Atrodė, kad jiems pavyko. Mat į Loc Grimą atgabeno tą...
kaip ją... na, Cintros karalaitę. Šit, maniau, kokia sėkmė,
dabar Cahiras ir Rijencė taps baronais, o burtininkas
mažų mažiausiai - grafu... Bet še tau - imperatorius
iškvietė Naminę Pelėdą... na, poną Skeleną, ir poną
Vatjė, įsakė sugauti Cahirą... Ir Rijencę, ir Vilgefortcą...
Visi, kurie galėjo ką nors žinoti apie Thaneddą ir apie tą
užduotį, turėjo būti pasmerkti kankinimams... Ir jūs taip
pat... Nesunku perprasti... na... kad išdavystė... kad į Loc
Grimą atgabenta netikra karalaitė...
Šnipas duso, lipniomis nuo klevų sirupo lūpomis
nervingai gaudė orą.
- Atriškite jį, - paliepė Faoiltiarna Voverėms. - Tegul
nusiprausia veidą.
Nurodymas buvo tučtuojau įvykdytas. Netrukus
žlugusios pasalos organizatorius nuleidęs galvą jau
stovėjo priešais legendinį Scoia‘tael vadą. Faoiltiarna
žvelgė į šnipą abejingai.
- Kruopščiai išsikrapštyk sirupą iš ausų, - paliepė
galiausiai. - Pastatyk jas ir įtempk atmintį, kaip pridera
šnipui su ilgamete patirtimi. Įrodysiu, kad imperatoriui
esu ištikimas, papasakosiu viską, kas jus domina. O tu tai
žodis žodin pakartosi Vatjė de Rido.
Agentas uoliai sulinksėjo.
- Blathe viduryje arba, pagal jūsų skaičiavimą, birželio
pradžioje, - pradėjo pasakoti elfas, - su manim susisiekė
Enid an Gleanna, burtininkė, dar žinoma Frančeskos
Findabair vardu. Jos nurodymu į mano komando netrukus
atvyko toks Rijencė, regis, Vilgefortco iš Rogevejeno, irgi
mago, patikėtinis. Gūdžiausioje paslaptyje buvo
parengtas veiksmų planas per suvažiavimą Thaneddo
saloje likviduoti tam tikrą skaičių burtininkų. Mane
įtikino, kad šiam tikslui besąlygiškai pritaria imperatorius
Emyras, Vatjė de Rido ir Stefanas Skelenas - kitaip
bendradarbiauti su Dh‘oine, nei su burtininkais, nei su
jokiais kitais, nebūčiau sutikęs - gana patyriau gyvenime
provokacijų. Iš to, kad į Bremervoordo kyšulį laivu
atplaukė Ceallacho sūnus Cahiras su ypatingais
įgaliojimais ir nurodymais, paaiškėjo: į šiuos reikalus iš
tikrųjų įsitraukusi imperija. Paklusdamas minėtiems
nurodymams, būryje sudariau atskirą grupę, kuri turėjo
būti pavaldi tik Cahirui. Žinojau, kad grupės užduotis -
sugauti ir išgabenti iš salos... tam tikrą asmenį.
- Į Thaneddą, - kiek patylėjęs tęsė Faoiltiarna, -
plaukėme laivu, tuo pačiu, kuriuo atvyko Cahiras. Rijencė
turėjo amuletų, kurie laivą apgaubė kerų migla.
Įplaukėme į urvą po sala. Iš jo patekome į Garstango
požemius. Jau požemiuose sužinojome, kad kažkas
klostosi ne pagal planą. Rijencei iš Vilgefortco atėjo
kažkokie telepatiniai signalai. Paaiškėjo, kad teks iš karto
stoti į grumtynes, kurios jau virė. Buvome pasiruošę. Ir
gerai, mat, vos išėję paviršiun, pakliuvome į patį
pragarą.
Sudarkytas elfo veidas persikreipė, lyg kažkokie
prisiminimai būtų buvę itin skausmingi.
- Reikalai klostėsi puikiai tik iš pradžių, paskui, labai
greitai, visai susijaukė. Mums nepavyko likviduoti visų
karališkųjų burtininkų, patys patyrėme daug nuostolių.
Žuvo keli magai ir iš sąmokslininkų, likusieji vienas po
kito gelbėjo kailį, teleportavosi. Dingo Vilgefortcas,
paskui Rijencė, o netrukus ir Enid an Gleanna. Kai išnyko
ji, supratau, kad tai - paskutinis ženklas trauktis. Vis
dėlto delsiau, laukiau sugrįžtant Cahiro ir jo grupės,
kurie, vos atvykus, išėjo vykdyti savo misijos. Kadangi
negrįžo, leidomės ieškoti.
- Gyvo iš grupės neliko nė vieno, - Faoiltiarna pažvelgė
nilfgardiečių šnipui į akis, - visi buvo žvėriškai sukapoti.
Cahirą suradome ant Tor Laros - bokšto, kuris per
kautynes sprogo ir subyrėjo į gabalus - laiptų. Sužeistą,
be sąmonės. Buvo aišku, kad jam skirtos užduoties
neįvykdė. Užduoties objekto niekur nesimatė nė ženklo,
o iš apačios, iš Aretuzos ir Loksijos, jau skubinosi
karališkieji gvardiečiai. Žinojau, kad nieku gyvu nevalia į
jų rankas atiduoti Cahiro - tai būtų aiškiausias įrodymas,
kad Nilfgardas aktyviai dalyvauja įvykiuose. Taigi,
pasiėmėme jį ir nusileidome į požemius, į urvą. Sulipome
į laivą ir išplaukėme. Komando mūsų liko dvylika,
dauguma sužeisti.
Vėjas mums buvo palankus. Išsilaipinome į vakarus nuo
Hirundumo, pasislėpėme miškuose. Cahiras mėgino
nusidraskyti tvarsčius, šūkaliojo kažką apie pašėlusią
žaliaakę panelę, apie Cintros Liūtukę, apie raganių, kuris
išskerdė jo grupę, apie Kiro Bokštą ir apie burtininką,
skraidžiusį lyg paukštis. Reikalavo žirgo, norėjo grįžti į
salą, apeliavo į imperatoriaus įsakymus, ką tokiomis
aplinkybėmis galėjau laikyti nebent pamišėlio
kliedesiais. Žinojome, kad Aedirne jau siaučia karas,
todėl man atrodė svarbiau kuo greičiau atkurti išretėjusį
komando ir vėl stoti į kovą su Dh‘oine.
Cahiras tebebuvo su mumis, kai ryšio dėžutėje radau
slaptąjį jūsų įsakymą. Nustebau. Nors Cahiras užduoties
akivaizdžiai neįvykdė, jokių išdavystės požymių
nepastebėjau. Tačiau ilgai nesvarsčiau, maniau sau: jūsų
reikalai, jūs ir aiškinkitės. Surišamas Cahiras
nesipriešino, buvo ramus, apatiškas. Liepiau paguldyti jį į
medinį karstą ir pasirūpinau, kad pažįstamas havkeris
nugabentų ten, kur buvo nurodyta laiške. Pripažįstu,
nebuvau linkęs su karstu siųsti palydos ir šitaip
susilpninti komando. Kas susitikimo vietoje išžudė
jūsiškius, nenutuokiu. Kur ji yra, žinojau tik aš. Tad jeigu
visiško atsitiktinumo versija jūsų netenkina, tuomet
išdaviko ieškokite tarp saviškių, nes, be manęs, tik jūs
žinojote, kada ir kur turi būti perduotas karstas.
Faoiltiarna atsistojo.
- Viskas. Visa ši informacija - teisinga. Nė Nastrogo
požemiuose nepasakyčiau jums daugiau. Melagystės ir
konfabuliacijos, kuriomis galbūt mėginčiau užganėdinti
tardytoją ir budelius, jums labiau pakenktų nei padėtų.
Daugiau nežinau nieko, visiškai nenutuokiu, kur galėtų
būti Vilgefortcas ir Rijencė, nenumanau, ar pagrįstai
įtariate juos išdavyste. Sakau tiesiai ir aiškiai: nieko
nežinau apie Cintros karalaitę, nei apie tikrą, nei apie
netikrą. Pasakiau viską, ką žinojau. Viliuosi, kad ponai de
Rido ir Stefanas Skelenas pasalų man nebespęs. Dh‘oine
mane gaudo ar mėgina nužudyti jau seniai, tad įpratau
visus pasalūnus žudyti be atodairos. Ir toliau neketinu
aiškintis, ar tik kuris pasalūnų nebus Vatjė arba Skeleno
pavaldinys. Tam neturėsiu nei laiko, nei noro. Viskas
aišku?
Struikenas linktelėjo, nurijo seilę.
- Tad sėsk ant žirgo, šnipe, ir dink iš mano miškų.

- Vadinasi, karste tave gabeno budeliui, - sumurmėjo

Milva. - Nūn jau pradedu šį tą nuvokti, nors ir ne viską.
Kodėl, užuot nulindęs į kokią slaptynę, paskui raganių
sekioji? Jis ant tavęs baisioniškai užsiutęs... O vis tiek jau
du sykius gyvybę dovanojo...
- Tris.
- Mačiau du. Nors ir ne tu Thanedde raganiui kaulus
sutrupinai, kaip pirmiau maniau, nežinau, ar verta tau po
jo kalaviju vėl galvą kišti. Jūsų bartynėse aš ne kažin ką
suprantu, bet tu mane išgelbėjai ir akys tavo kažkokios
geros... Tad susakysiu tau, Cahirai, trumpai: vien
paminėjęs tuos, kurie jo Ciri į Nilfgardą išsivežė, raganius
dantimis taip sugriežia, kad kibirkštys lekia. O jeigu jį
tokiu momentu apspjautum, seilė išdžiūtų.
- Ciri, - pakartojo jis. - Kaip gražiai ją vadina.
- Nežinojai?
- Ne. Esu girdėjęs tik Cirilę arba Cintros Liūtukę... O kai
ji buvo su manim... mat kadaise taip buvo... anei žodelio
man nepratarė. Nors išgelbėjau jai gyvybę.
- Nebent kipšas ką nors suprastų, - palingavo galvą ji. -
Susipynę tie jūsų likimai, Cahirai, susiraizgę ir
susimaizgę. Ne mano galvelei perprasti.
- O kuo tu vardu? - staiga paklausė jis.
- Milva... Marija Barring. Gali vadinti Milva.
- Raganius traukia klaidinga kryptimi, Milva, - pasakė
Cahiras, kiek patylėjęs. - Ciri Nilfgarde nėra. Ne į
Nilfgardą ją išvežė. Jeigu iš viso kur nors išvežė.
- Kaip suprasti?
- Ilga istorija.

- Vardan Didžiosios Saulės! - Ant slenksčio stovinti

Fringila pakreipė galvą ir nustebusi įsmeigė akis į
draugę. - Asire, ką padarei savo plaukams?
- Išsiploviau, - sausai atsakė Asirė var Anahid. - Ir
sugarbanojau. Prašau, užeik, sėsk. Marš nuo krėslo,
Merlinai. Škac!
Burtininkė, nenuleisdama akių nuo draugės
šukuosenos, atsisėdo į juodo katino nenorom užleistą
krėslą.
- Kiek gali stebėtis? - Asirė delnu palietė purias,
žvilgančias garbanas. - Ryžausi šiokioms tokioms
permainoms. Šiaip ar taip, pasekiau tavo pavyzdžiu.
- Mane, - sukikeno Fringila Vigo, - nuo seno visi laikė
keistuole ir maištininke. Bet kai akademijoje ar rūmuose
pamatys tave...
- Rūmuose aš nesilankau, - kirste nukirto Asirė. - O
akademijai teks priprasti. Jau tryliktas amžius. Pats
metas atsikratyti prietaro, esą išvaizda besirūpinanti
magė būtinai lengvabūdė ir seklaus proto.
- Ir nagai... - Fringila primerkė žalias akis, pro kurias
neprasprūsdavo niekas. - Brangioji, nebeatpažįstu tavęs.
- Tau, - šaltai atsakė burtininkė, - turėtų pakakti
paprasčiausio užkeikimo, kad įsitikintum, jog tai aš, o ne
koks dopleris. Jei jau taip reikia, pasitikrink kerais. O
paskui pakalbėsime apie tai, ko prašiau.
Fringila Vigo paglostė katiną, kuris trynėsi į jos blauzdą
murkdamas ir riesdamas keterą - dėjosi, esą tai
prielankumo išraiška, o ne užmaskuotas mėginimas
išvilioti juodaplaukę burtininkę iš krėslo.
- O tavęs, - nepakeldama galvos pasakė Fringila, -
paprašė senešalas Ceallachas aep Gruffydas, ar ne?
- Taip, - prigesusiu balsu patvirtino Asirė. - Mane
aplankė sielvarto prislėgtas Ceallachas ir prašė pagalbos
- užtarti, gelbėti jo sūnų, kurį Emyras įsakė suimti,
pasmerkti kankinimams ir nužudyti. Į ką dar jam kreiptis
pagalbos, jei ne į giminaitę? Mawr, Ceallacho žmona,
Cahiro motina - man dukterėčia, jauniausia mano tikros
sesers duktė. Ir vis dėlto nieko jam nepažadėjau. Pati jam
padėti negaliu. Aplinkybės susiklostė taip, kad man
geriau nepritraukti dėmesio. Paaiškinsiu kodėl. Bet tik po
to, kai išklausysiu informaciją, kurią prašiau surinkti.
Fringila Vigo vogčia lengviau atsikvėpė. Bijojo, kad
draugė vis dėlto užsinorės veltis į ešafotu dvokiančius
Ceallacho sūnaus Cahiro reikalus. Ir kad paprašys
pagalbos, kurios ji negalėtų atsakyti.
- Maždaug pusę liepos mėnesio, - pradėjo Fringila, - visi
Loc Grimo dvariškiai negalėjo atsistebėti penkiolikmete
mergaite, tariamąja Cintros kunigaikštyte, kurią Emyras
per audienciją atkakliai vadino karaliene ir elgėsi su ja
taip meiliai, kad tuojau pasklido kalbos apie greitas
vedybas.
- Girdėjau. - Asirė paglostė katiną, kuris, nusivylęs
Fringila, dabar gviešėsi aneksuoti kitą krėslą. - Apie tą
neabejotinai politinę santuoką kalbama iki šiolei.
- Bet jau tyliau ir nebe tiek daug. Mat cintrietė išvežta į
Darn Rovaną. Darn Rovane, kaip žinai, dažniausiai
laikomi politiniai kaliniai. Kandidatės į imperatorienes
ten atsiduria kur kas rečiau.
 Asirė nutylėjo. Apžiūrinėdama neseniai nudailintus ir
nulakuotus nagus, kantriai lūkuriavo.
- Juk prisimeni, - tęsė Fringila Vigo, - kaip prieš trejus
metus Emyras sušaukė mus visus ir įsakė išsiaiškinti, kur
yra vienas toks asmuo. Kur - Šiaurinėse Karalystėse.
Prisimeni ir, kaip jis įsiuto, kai mums nepavyko. Albrichą,
kuris priėjo išvadą, kad tokiu nuotoliu nepazonduosi, jau
nekalbant apie tai, jog neįmanoma pramušti ekranų,
išplūdo paskutiniais žodžiais. O dabar klausyk. Praslinkus
savaitei po garsiosios audiencijos Loc Grime, švenčiant
Aldersbergo pergalę, Emyras pilies menėje pastebėjo
Albrichą ir mane. Pagerbė mus pokalbiu. Jo ištarmė, ne
kažin kiek supaprastinus, buvo tokia: “Jūs dykaduoniai ir
atbukę tinginiai. Pigūs jūsų triukai man kainuoja ištisus
turtus, o naudos iš jų - jokios. Užduotį, kurios nesugebėjo
įveikti visa apgailėtina jūsų akademija, paprasčiausias
astrologas atliko per keturias dienas.”
Asirė var Anahid, vis dar glostydama katiną, niekinamai
purkštelėjo.
- Nesunkiai išsiaiškinau, - tęsė Fringila Vigo, - kad
stebukladarys astrologas - ne kas kitas, kaip liūdnai
pagarsėjęs Ksartizijus.
- Ieškota tos pačios cintrietės, kandidatės į
imperatorienes. Ksartizijus ją surado. Ir ką? Gal jis
pakeltas į valstybės sekretorius? Gal paskirtas Nerealiųjų
Reikalų Departamento vadovu?
- Ne. Jau po savaitės nugrūstas į požemį.
- Ko gero, nesuprantu, kaip tai susiję su Cahiru,
Ceallacho sūnumi.
- Kantrybės. Pasakoju viską iš eilės. Tai būtina.
- Atsiprašau. Įdėmiai klausau.
- Prisimeni, ką mums davė Emyras, kai prieš trejus
metus patys ruošėmės jos ieškoti?
- Plaukų sruogą.
 - Būtent. - Fringila siektelėjo krepšelio. - Štai. Šviesūs
šešiametės mergytės plaukai. Išsaugojau kuokštelį. Tau
reikėtų žinoti, kad Darn Rovane izoliuotą Cintros
kunigaikštytę globoja Stela Kongreve, Lidertalio grafienė.
Taip jau nutiko, kad kadaise Stela liko man skolinga,
todėl be vargo įsigijau ir kitą sruogą. Štai ji. Plaukai šiek
tiek tamsesni, bet taip ir turi būti - su amžiumi tamsėja.
Vis dėlto plaukai - skirtingų asmenų. Ištyriau, neliko jokių
abejonių.
- Panašūs įtarimai sukilo iš karto, - prisipažino Asirė var
Anahid, - kai tik išgirdau, kad cintrietė izoliuota Darn
Rovane. Astrologas viską sugadino arba leidosi įveliamas
į suokalbį, kurio tikslas buvo pakišti Emyrui kitą
mergaitę. Į suokalbį, kuris Cahirui aep Ceallachui kainuos
galvą. Ačiū, Fringila. Viskas aišku.
- Ne viskas. - Burtininkė papurtė juodaplaukę galvą. -
Pirma, cintrietę surado ne Ksartizijus, ne jis atgabeno ją į
Loc Grimą. Astrologas kibo į horoskopus ir astromantiją
jau po to, kai Emyras, susigaudęs, kad jam pristatyta
klastotė, įniko intensyviai ieškoti tikrosios kunigaikštytės.
O į požemį senas juokdarys nukeliavo paprasčiausiai dėl
to, kad suklydo arba mėgino gudrauti. Mat, kaip man
pavyko išsiaiškinti, ieškomosios buvimo tašką jis nusakė
su šimto mylių spindulio paklaida. Paaiškėjo, kad
nurodyta teritorija - dykuma, laukinės dykros kažkur už
Tir Tochairo masyvo, už Veldos ištakų. Ten pasiųstas
Stefanas Skelenas rado tik skorpionų ir grifų.
- Iš to Ksartizijaus nieko geresnio ir nesitikėčiau. Bet
Cahiro likimo tai niekaip nepaveiks. Emyras - karštakošis,
tačiau kankinimams ir mirčiai nieko nepasmerkia šiaip
sau, nepagrįstai. Pati sakei, kažkas pasistengė, kad į Loc
Grimą vietoj tikros kunigaikštytės atkaktų klastotė.
Kažkas parūpino antrininkę. Vadinasi, suokalbio vis dėlto
būta, o Cahiras leidosi į jį įpainiojamas. Gali būti, kad ne
iš piktos valios. Kad juo pasinaudota.
 - Jei taip būtų, tuomet juo ir naudotųsi iki galo. Būtų
pats, asmeniškai, atgabenęs antrininkę Emyrui. O
Cahiras ėmė ir dingo be pėdsako. Kodėl? Juk jo dingimas
turėjo sukelti įtarimus. Gal baiminosi, kad Emyras
apgaulę permatys iš pirmo žvilgsnio? Ir permatė. Būtų
permatęs bet kuriuo atveju, nes turėjo...
- Plaukų sruogelę, - pertraukė Asirė. - Šešiametės
mergytės plaukų sruogelę. Fringila, Emyras tos
mergaičiukės ieško ne trejus metus, o jau gerokai ilgiau.
Įtariu, kad Cahiras leidosi įtraukiamas į kažkokią
ypatingą bjaurastį, į kažką, kas prasidėjo dar tada, kai jis
jodinėjo apsižergęs lazdą. Hmm... Palik man tas sruogas.
Noriu jas abi nuodugniai ištirti.
Fringila Vigo, primerkusi žalias akis, lėtai palingavo
galvą.
- Paliksiu. Bet būk atsargi, Asire. Neįklampok ir tu į
kokią bjaurastį. Mat šitaip patrauktum dėmesį. O juk
pirmiau sakei, kad tau tai nenaudinga. Ir žadėjai
paaiškinti kodėl.
Asirė var Anahid atsistojo, priėjo prie lango ir įsižiūrėjo
į saulėlydžio spinduliuose tviskančius Nilfgardo,
imperijos sostinės, vadinamos Auksinių Bokštų Miestu,
stogus ir atbrailas.
- Kažkada sakei, o aš įsiminiau, - tarė neatsigręždama, -
kad magijai neturėtų egzistuoti jokios sienos. Kad
magijos gėris turėtų būti aukščiausias gėris, svarbesnis
už bet kokius nesutarimus. Kad praverstų kas nors
panašaus į... slaptą organizaciją... kas nors panašaus į
konventą ar ložę...
- Aš pasiruošusi, - po kelių sekundžių tylos atsiliepė
Fringila Vigo, nilfgardietė burtininkė. - Apsisprendusi ir
pasiruošusi stoti. Dėkoju už pasitikėjimą ir įvertinimą.
Kada ir kur įvyks tokios ložės susirinkimas, manoji mįslių
ir paslapčių kupina bičiule?
 Asirė var Anahid, nilfgardietė burtininkė, atsigręžė. Jos
lūpomis slystelėjo šypsenos šešėlis.
- Netrukus, - atsakė. - Tuojau viską paaiškinsiu. Bet
pirmiau, kad nepamirščiau... Gal pasakytum savo
kirpėjos adresą, Fringila?

- Anei žiburėlio, - sušnibždėjo Milva, įsižiūrėjusi į tamsų

krantą kitapus mėnesienoje tviskančios upės. - Nė gyvos
dvasios. Stovykloje buvo per du šimtus pabėgėlių. Nejau
nė vieno neliko gyvo?
- Jeigu nugalėjo imperiniai, visus išsivarė į nelaisvę, -
pašnibždomis atsakė Cahiras. - Jeigu jūsiškiai, išsivedė
juos atsitraukdami.
Jie priėjo arčiau vandens, iki pat pakrantės klampynėje
augančių nendrių. Milva kažką užmynė ir atšoko, vos
spėjusi užgniaužti riksmą - iš dumblo kyšojo sustirusi,
kirmėlėmis apkibusi ranka.
- Tai tik lavonas, - burbtelėjo Cahiras, sugriebęs
merginą už peties. - Mūsiškis. Daerlanietis.
- Kas?
- Iš septintosios Daerlano raitininkų brigados. Štai
sidabrinis skorpionas ant rankovės...
- O dievai. - Mergina, prakaituota ranka sugniaužusi
lanką, staiga krūptelėjo. - Girdėjai balsą? Kas tai buvo?
- Vilkas.
- Arba gulis... Ar dar koks nežmogis. Ten, stovykloje,
veikiausiai galybė lavonų... Kad mane skradžiai, naktį į
aną krantą nebrisiu!
- Palauksime aušros... Milva... kas čia taip keistai...
- Redžis... - lankininkė, užuodusi metėlių, šalavijų,
kalendros ir anyžiaus kvapus, kad kiek, būtų šūktelėjusi.
- Redži... tu?
 - Aš. - Iš tamsos be garselio išniro balbierius. - Rūpėjo.
Matau, tu ne viena.
- Tataigi, gerai matai. - Milva paleido Cahiro, kuris jau
mažne griebėsi kalavijo, ranką. - Aš ne viena ir jis jau
nebe vienas. Bet tai, kaip kai kas sako, ilga istorija.
Redži, kas nutiko raganiui? Vėdrynui? Kitiems? Ar ką nors
žinai?
- Žinau. Arklius turite?
- Turime. Paslėpti krūmuose...
- Tuomet lekiame į pietus, žemyn palei Chotlę.
Tučtuojau. Iki vidurnakčio reikia pasiekti Armeriją.
- Kas raganiui ir poetui? Gyvi?
- Gyvi. Bet turi rūpesčių.
- Kokių?
- Ilga istorija.

Vėdrynas sudejavo, pamėgino apsiversti, įsitaisyti bent

šiek tiek patogiau. Tačiau gulinčiam ant birių skiedrų ir
pjuvenų kaugės ir dar suraišiotam it rūkymui paruoštas
kumpis, tai buvo neįvykdoma užduotis.
- Bent nepakorė iš karto, - suaimanavo vėl. - Štai kur
mūsų viltis. Visa mūsų viltis...
- Verčiau nespurdėk. - Raganius gulėjo ramiai ir pro
skylę malkinės stoge žiūrėjo į mėnulį. - Žinai, kodėl
Visegerdas nepakorė mūsų iš karto? Kad galėtų pakarti
viešai, auštant, kai visas korpusas ruošis žygiui.
Propaganda.
Vėdrynas prityko. Geraltas girdėjo, kaip jis šnopuoja,
tylutėliai dūsaudamas.
- Tu dar turi galimybę išsisukti. - Raganius mėgino
bičiulį paguosti. - Man Visegerdas tiesiog nori atkeršyti, o
prieš tave jis nenusiteikęs. Ištrauks tave grafas iš bėdos,
pamatysi.
 - Šūdo, - atrėžė dainius - raganiaus nuostabai, ramiai ir
blaiviai. - Šūdo, šūdo, šūdo. Nelaikyk manęs vaiku. Pirma,
propagandai du pakaruokliai geriau nei vienas. Antra,
niekas nepalieka gyvo asmeninio keršto liudininko. Ne,
brolyti, kabaliuosime abu.
- Vėdryne, liaukis. Gulėk ramiai ir regzk gudrybes.
- Kokias dar gudrybes, po paraliais?
- Bet kokias.
Plepėdamas poetas trukdė raganiui sutelkti mintis, o
mintijo jis intensyviai. Laukė bet kurią akimirką į malkinę
įsiveržiant žmonių iš temerų karinės žvalgybos, mat
neabejojo, kad tokių Visegerdo korpuse esama.
Žvalgybininkai, savaime aišku, nepraleistų progos
paklausinėti apie įvairias įvykių Garstange, Thaneddo
saloje, detales. Geraltas nežinojo beveik jokių
smulkmenų, tačiau neabejojo: kol agentai tuo patikės, jis
spės visai, visai nugeibti. Visas viltis jis siejo su tuo, kad
keršto troškimo apakintas Visegerdas galbūt
neapsiskelbė jį pagavęs. Žvalgyba galėjo užsinorėti
išplėšti belaisvius iš įniršusio maršalo nagų ir pasiimti į
vyresnybės būstinę. Tiksliau, pasiimti į vyresnybės
būstinę tai, kas iš belaisvių liks po pirmųjų apklausų.
Ūmai poetas atkuto - mat surezgė gudrybę.
- Geraltai! Apsimeskime, kad žinome ką nors svarbaus.
Kad iš tikrųjų esame šnipai ar panašiai. Tuomet…
- Vėdryne, pasigailėk.
- Dar galime pamėginti papirkti sargybą. Turiu
pasislėpęs pinigų. Dublonų, įsiūtų bato pamušale. Juodai
dienai... Pasišauksime sargybinius...
- O jie viską atims ir dar mus suspardys.
Poetas nepatenkintas kažką suburbėjo, tačiau nutilo.
Aikštėje šūkčiojo kareiviai, dunksėjo arklių kanopos, o
kas blogiausia, belaisvių nosis pasiekė kareiviškos
žirnienės kvapas. Už jos dubenėlį Geraltas dabar būtų
atidavęs visas pasaulio sterles ir triufelius. Sargybiniai,
stovintys prie pašiūrės, tingiai šnekučiavosi, juokėsi,
protarpiais pratisai atsikrenkšdavo ir nusispjaudavo. Kad
sargybiniai - profesionalūs kareiviai, buvo aišku iš
nepaprasto jų sugebėjimo susišnekėti vien įvardžiais ir
bjauriais keiksmais.
- Geraltai...
- Ką? - Smalsu, kas nutiko Milvai... Zoltanui, Persivaliui,
Redžiui... Nematei?
- Ne. Visai gali būti, kad per kautynes juos užkapojo
arba sutrypė arkliai. Ten, stovykloje, lavonų gulėjo
krūvos.
- Netikiu, - tvirtai ir viltingai pareiškė Vėdrynas. -
Netikiu, kad tokie mitruoliai kaip Zoltanas ir Persivalis...
Arba Milva...
- Liaukis apsigaudinėjęs. Net jei ir liko gyvi, mums
nepadės.
- Kodėl?
- Dėl trijų priežasčių. Pirma: patys turi rūpesčių. Antra:
gulime surišti malkinėje pačiame stovyklos centre, o
korpuse - keli tūkstančiai kareivių.
- O kokia trečia priežastis? Minėjai tris.
- Trečia? - pakartojo nusikamavęs raganius. - Šio
mėnesio stebuklų limitą išeikvojo boba iš Kernų: kai
susitiko su dingusiu vyru.

- Ten. - Balbierius parodė mirgančius stovyklavietės

šviesų taškelius. - Armerijos fortas, šiuo metu - prie
Mayenos sutelktų Temerijos pajėgų priešakinis postas.
- Ten kalina raganių ir Vėdryną? - Milva pasistiebė
balnakilpėse. - Ėė, ne kas... Bus gyvas knibždynas
ginkluotų, o ir sargyba aplink. Nelengva bus prasigauti.
 - Nereikės, - atsakė Redžis, lipdamas nuo Pegaso.
Išdaris pratisai suprunkštė ir, aiškiai pasibjaurėjęs
šnerves graužiančiu balbieriaus žolynų kvapu, nusuko
snukį. - Jums nereikės prasigauti, - pakartojo. - Pats tą
padarysiu. Jūs su arkliais lauksite ten, prie upės. Matote,
kur tviska? Kiek žemiau šviesiausios Septynių Ožkų
žvaigždės. Ten Chotlė įteka į Iną. Ištrauksiu raganių iš
bėdos ir nukreipsiu ten link. Ten ir susitiksite.
- Oho koks pasipūtėlis, - sumurmėjo Cahiras Milvai, kai
jiedu, nulipę nuo arklių, atsidūrė greta. - Girdėjai, vienas
pats, be jokios pagalbos, ištrauksiąs juos iš bėdos? Kas
jis toks?
- Po teisybei, nežinau, - sušnibždėjo mergina. - Bet kad
ištraukti gali, tikiu. Vakar mano akyse plikomis rankomis
traukė įkaitusią pasagą iš žarijų...
- Burtininkas?
- Ne, - iš už Pegaso atsiliepė Redžis,
pademonstruodamas neįtikėtinai aštrią klausą. - Ar taip
jau svarbu, kas toks? Juk aš tavęs neklausinėju, kas toks
esi.
- Aš - Cahiras Mawr Dyffryn aep Ceallachas.
- Dėkoju ir stebiuosi neatsistebiu, - balbieriaus balse
skimbtelėjo vos juntama pašaipos gaidelė. -
Nilfgardietiška pavardė ištarta beveik be nilfgardietiško
akcento.
- Aš ne...
- Gana! - nukirto Milva. - Ne metas kivirčytis ir
krapštytis. Redži, raganius laukia pagalbos.
- Tik ne prieš vidurnaktį, - šaltai atšovė balbierius,
žiūrėdamas į mėnulį. - Taigi, laiko pasišnekėti dar turime.
Milva, kas tas žmogus?
- Tas žmogus, - pyktelėjusi lankininkė užsistojo Cahirą, -
mane išgelbėjo nuo nekokio nuotykio. Kai tas žmogus
susitiks raganių, pasakys, kad šis traukia klaidinga
kryptimi. Ciri Nilfgarde nėra.
- Iš tiesų svarbi naujiena. - Balbieriaus balsas kiek
sušvelnėjo. - O iš kur ši informacija, garbusis Cahirai,
Ceallacho sūnau?
- Ilga istorija.

Vėdrynas jau gerą valandėlę tylėjo. Staiga vienas iš

sargyboje stovinčių kareivių nutilo per pusę keiksmo,
kitas krioktelėjo, o gal ir aiktelėjo. Geraltas žinojo, kad
buvo trys, įtempė klausą, tačiau trečiasis kareivis
neišleido nė garselio.
Raganius laukė užgniaužęs kvapą, tačiau išgirdo ne
gelbėtojų atveriamų malkinės durų girgždėjimą.
Anaiptol. Išgirdo ramų, tylų, keliabalsį knarkimą.
Sargybiniai paprasčiausiai užmigo tarnyboje.
Jis atsiduso, be garso išsiplūdo ir jau ketino vėl
nugrimzti į mintis apie Jenefer, kai staiga po kaklu
krūptelėjo medalionas, o į šnerves trenkė metėlių,
baziliko, kalendros, šalavijo ir anyžiaus kvapai. Ir bala
žino kokie dar.
- Redži? - nepatikliai šnipštelėjo raganius, beviltiškai
mėgindamas pakelti galvą nuo skiedrų.
- Redžis, - krustelėjęs, sušiurenęs, pašnibždomis
atsiliepė Vėdrynas. - Niekas kitas taip nesmirdi... Kur tu?
Nematau...
- Tyliau.
Medalionas liovėsi krūpčiojęs, Geraltas išgirdo, kaip su
palengvėjimu dūsauja poetas, ir tuojau pat - kaip
šnypščioja ašmenimis džyrinama virvė. Po akimirkos
Vėdrynas, susigrūdęs kumštį į burną, jau tramdė aimaną:
atsikurianti kraujo apytaka ėmė varstyti skausmais.
 - Geraltai. - Priešais raganių supleveno išskydęs, judrus
balbieriaus šešėlis ir kibo pjaustyti pančius. - Pro
stovyklos vartus turėsite išsmukti patys. Bėkite į rytus,
tiesiai prie Inos, orientyras - šviesiausia Septynių Ožkų
žvaigždė. Ten jūsų laukia Milva su arkliais.
- Padėk atsistoti...
Įsikandęs kumštį, pastovėjo iš pradžių ant vienos,
paskui ant kitos kojos. Vėdryno kraujo apytaka spėjo
galutinai atsikurti. Netrukus raganius irgi buvo
pasiruošęs veikti.
- Kaip išeisime? - staiga paklausė poetas. - Sargybiniai
knarkia, bet gali...
- Negali, - pakuždomis pertraukė jį Redžis. - Bet vis tiek
būkite atsargūs. Pilnatis, be to, ir laužai apšviečia aikštę.
Nors ir naktis, visi ant kojų, bet taip dar geriau.
Patruliams jau nusibodo rėkauti. Eikite. Sėkmės.
- O tu?
- Manimi nesirūpinkite. Nelaukite ir nesidairykite per
petį.
- Bet...
- Vėdryne, - sušnypštė raganius, - sakyta nesirūpinti,
negirdėjai?
- Eikite, - pakartojo Redžis. - Sėkmės. Iki pasimatymo,
Geraltai.
Raganius atsigręžė.
- Už tai, kad išgelbėjai - ačiū, - tarė. - Bet bus geriau, jei
nebesusitiksime. Supranti?
- Kuo puikiausiai. Nebegaiškite.
Sargybiniai, knarkdami ir čepsėdami, miegojo išsiplėkę
įvairiomis pozomis. Kai Geraltas ir Vėdrynas išslydo pro
praviras duris, nė vienas net nekrustelėjo. Nė vienas
nesureagavo, kai raganius dviem be ceremonijų nutraukė
storo naminio milo apsiaustus.
- Jie ne šiaip miega, - sukuždėjo Vėdrynas.
 - Aišku, ne šiaip. - Geraltas, atsistojęs šešėlyje prie
malkinės sienos, dairėsi po aikštę.
- Suprantu, - atsiduso poetas. - Redžis - burtininkas?
- Ne. Ne burtininkas.
- Pasagą iš laužo paėmė. Užmigdė sargybinius...
- Susikaupk neplepėjęs. Mes dar ne laisvėje. Eisime per
aikštę, tad susisupk į apsiaustą. Jei kas sustabdytų,
apsimesime kareiviais.
- Gerai. Jei ką, pasakysiu...
- Apsimesime bukais kareiviais. Eime.
Nužingsniavo per aikštę, stengdamiesi neprisiartinti
prie kareivių, susispietusių aplink uždegtas tepalines ir
laužus. Žmonės siuvo tai šen, tai ten, tad jiedu nekrito
niekam į akis. Niekam nekilo įtarimas, niekas jų
nesulaikė, neužkalbino. Jie greitai ir be kliūčių išėjo už
statinių tvoros.
Viskas klostėsi puikiai, pernelyg puikiai. Geraltą ėmė
kaustyti nerimas, jis instinktyviai užuodė pavojų. Jiems
tolstant nuo stovyklos centro, grėsmės nuojauta tik
stiprėjo, ne silpo. Raganius vis kartojo sau, kad ten, kur
net naktį trainiojosi daug kariškių, į juodu niekas ir
neturėjo atkreipti dėmesio, pavojus būtų kilęs tik, jei kas
būtų pastebėjęs, kad malkinės sargybiniai miega. Užtat
dabar jiedu artinosi prie stovyklos pakraščio, kur sargyba
postuose privalėjo būti budri. Tai, kad aiškiai ėjo iš
stovyklos, nieko gera jiedviem nereiškė. Visegerdo
korpuse plintančios dezertyravimo epidemijos raganius
nepamiršo ir neabejojo, kad sargybiniams įsakyta akylai
stebėti tokius, kurie traukia iš stovyklos.
Mėnesienos pakako, kad Vėdrynui nereikėtų kiūtinti
apgraibomis. O raganius naktį matė neprasčiau nei
dieną, tad jie sėkmingai apėjo du pavartinius, o paskui
krūmuose luktelėjo, kol prajos raitasis patrulis. Priešais,
jau už postų grandinės, matė tamsuojantį alksnyną.
Viskas klostėsi puikiai. Pernelyg puikiai.
Pražudė juos tai, kad nežinojo kareiviškų papročių.
Tamsus neaukštų alksnių guotas viliote viliojo, mat ten
buvo galima pasislėpti. Tačiau nuo neatmenamų laikų vis
pasitaiko tokių kareivų, kurie, stoję sargybon, sugula
krūmuose, kur, pakaitomis budėdami, ne tik laukia
priešo, bet ir saugosi savų nagų karininkų, kuriems
kartais šauna į galvą netikėtai patikrinti postą.
Kai tik Geraltas ir Vėdrynas prisiartino prie alksnyno,
prieš juos susyk išdygo siluetai. Ir iečių antgaliai.
- Slaptažodį!
- Cintra! - nedvejodamas išpoškino Vėdrynas.
Kareiviai sutartinai nusikvatojo.
- Oi žmoneliai, žmoneliai, - tarė vienas, - vaizduotės ny
už skatiką. Kad tep bent vyns kų įdomesnio sumąstytų.
Kur tau. Tik “Cintra” ir “Cintra”. Kų, namučių pasiilgota?
Tyk to. Tarifas tokis pat kaip vakar.
Vėdrynas garsiai sugriežė dantimis. Geraltas įvertino
padėtį ir galimybes. Šios buvo suknistai menkos.
- Nu, - paragino kareivis. - Norita praeit, mokėkita
muitą, o mes prisimerksma. Mikliau, o tai kaipmat sauga
prisistatys.
- Tujaus. - Poetas pakeitė šnektą ir akcentą. - Prisėsiu ir
apautą nusitrauksiu, mat pušny turiu...
Daugiau pasakyti Vėdrynas nespėjo. Keturi kareiviai
pargriovė jį ant žemės; dviese, įspraudę po vieną
Vėdryno koją sau tarp kelių, nutraukė poetui batus. Tas,
kuris klausė slaptažodžio, išplėšė pamušalą vidinėje aulo
pusėje. Žvangėdamas pabiro metalas.
- Auksas! - užbliovė sargybos vyresnysis. - Nuaut tų
kitų! Ir šaukt saugą!
Nei nuauti, nei pašaukti nebuvo kam, mat dalis
sargybos kontingento keturpėsti puolė rinkti į lapus
pabirusių dublonų, o likusieji įnirtingai grūmėsi dėl
Vėdryno antrojo bato. Dabar arba niekada, dingtelėjo
Geraltui, ir jis vožė vyresniajam į žandą, o griūvančiam
dar spyrė į galvą. Aukso ieškotojai to net nepastebėjo.
Vėdrynas neraginamas pašoko ir, plazdėdamas autais,
nudūmė į krūmus. Geraltas skuodė jam iš paskos.
- Pagalbos! Pagalbos! - užkaukė parblokštas sargybos
viršininkas, o po akimirkos jam ėmė antrinti ir tarnybos
draugai. - Saaauugaaaa!
- Nevidonai! - bėgdamas suriko Vėdrynas. - Sukčiai! Juk
pinigus gavote!
- Mulki, pataupyk kvapą! Mišką matai? Bėgte!
- Pavojus! Pavoojuuus!
Jiedu dūmė kiek kojos nešė. Geraltas niršiai išsiplūdo
išgirdęs riksmus, švilpimą, kanopų dunksėjimą,
žvengimą. Priešais. Ir už nugaros. Ilgai stebėtis neteko,
pakako vieno atidesnio žvilgsnio. Tai, ką jis palaikė
išganinguoju mišku, buvo prie jų artėjanti ir vis auganti
raitijos banga.
- Vėdryne, stok! - sušuko raganius, o tada atsigręžė į
šuoliais atjojantį patrulį ir veriamai sušvilpė. -
Nilfgardieeečiaaai! - užriko iš visų plaučių. -
Nilfgardieeečiaai artėjaaa! Į stovyklą! Vėplos, grįžkite į
stovyklą! Trimituokite pavojų! Nilfgardieeečiaaai!
Pirmas jojęs juos persekiojusio patrulio raitelis
sustabdė žirgą, pasižiūrėjo nurodyta kryptimi, suriko iš
siaubo ir jau baudėsi sukti atgal. Bet Geraltas nutarė
Cintros liūtams ir Temerijos lelijoms jau ir šiaip padaręs
nemaža gero. Prišoko ir stipriai trūktelėjęs ištempė
kareivį iš balno.
- Vėdryne, šok! Ir laikykis!
Poeto dukart raginti neprireikė. Arklys po dvigubu
svoriu tūptelėjo, bet tuojau pat, paragintas dviem
poromis kulnų, pasileido šuoliais. Artėjanti nilfgardiečių
armija dabar kėlė kur kas didesnį pavojų nei Visegerdas
su visu savo korpusu, tad Geraltas su Vėdrynu šuoliavo
palei stovyklos postų grandinę, stengdamiesi kuo
greičiau dingti iš to ruožo, kuriame bet kurią akimirką
galėjo susidurti abi kariuomenės. Vis dėlto nilfgardiečiai
buvo pernelyg arti. Vėdrynas perspėdamas šūktelėjo,
Geraltas atsigręžė ir taip pat pamatė, kaip nuo juodos
nilfgardiečių raitijos sienos it čiuptuvai atsiskiria
persekiotojų virtinės ir tįsta jųdviejų link. Raganius
nedvejodamas nukreipė žirgą į stovyklą, vieną po kito jie
lenkė sprunkančius sargybinius. Vėdrynas vėl sušuko,
bet šįsyk to nė nereikėjo. Raganius ir pats puikiausiai
matė iš stovyklos atlekiančius raitelius. Paskelbus
pavojų, Visegerdo korpusas stebėtinai greitai atsidūrė
balnuose. O Geraltas ir Vėdrynas - spąstuose.
Nebuvo kas darą. Raganius dar kartą pakeitė kryptį ir,
spausdamas iš arklio visas įmanomas jėgas, mėgino
išslysti iš grėsmingai mažėjančios erdvės tarp kūjo ir
priekalo. Kai jau buvo beįsižiebianti viltis, kad pavyks,
naktyje ūmai uždainavo strėlės plunksnos. Vėdrynas
suriko, šįsyk iš tiesų garsiai, ir suvarė pirštus Geraltui į
šonus. Raganius pajuto, kaip sprandu nuvarvėjo kažin
kas šiltas.
- Laikykis! - Jis sugriebė poetui už alkūnės ir iš visų jėgų
prispaudė bičiulį prie savęs. - Vėdryne, laikykis!
- Mane nužudė! - užstaugė poetas, kaip negyvėliui -
labai jau garsiai. - Kliokia kraujas! Mirštu!
- Laikykis!
Abiejų pusių paleista trumpųjų ir ilgųjų strėlių kruša -
tokia nelemta Vėdrynui - juodu ir išgelbėjo.
Apsišaudžiusios armijos šiek tiek pakriko, tempas
sulėtėjo, ir spraga, kuri, atrodė, tuojau susiskliaus, išliko
atvira pakankamai ilgai, kad pūtuojantis žirgas spėtų abu
raitelius išnešti iš spąstų. Geraltas negailestingai varė jį
šuoliais, mat, nors priešakyje jau šmėžavo išganingasis
miškas, už nugaros vis dar dundėjo kanopos. Žirgas
stenėjo, klupo, bet vis tiek lėkė, ir jiems gal būtų pavykę
pasprukti, tik staiga Vėdrynas suvaitojo ir ėmė svirti
atbulas, tempdamas iš balno ir raganių. Geraltas nejučia
timptelėjo pavadį, arklys atsistojo piestu, ir jie abu
nudribo žemėn tarp žemutėlių pušelių. Poetas liko
bejėgiškai tysoti paslikas ir be paliovos veriamai dejavo.
Visas jo galvos šonas ir kairysis petys buvo aptekę
mėnesienoje žvilgančiu juodu krauju.
Armijos susirėmė kurtinamai žvangėdamos ir
dundėdamos. Nors užkunkuliavo mūšis, persekiotojai
nilfgardiečiai bėglių nepamiršo. Į juos šuoliais lėkė trys
raiteliai.
Raganius pašoko, užlietas ledinės įtūžio ir neapykantos
bangos. Puolė pasitikti raitelių, tuo pačiu atitraukdamas
jų dėmesį nuo Vėdryno. Bet ne, jis ne aukojosi vardan
bičiulio. Troško žudyti.
Pirmasis, nuo kitų atitrūkęs nilfgardietis atskriejo
užsimojęs kirviu, tik nenumatė, kad puola raganių.
Geraltas lengvai išvengė kirčio, griebė pasvirusiam
nilfgardiečiui už apsiausto, kitos rankos pirštais
užsikabino už plataus diržo. Trūktelėjęs ištempė raitelį iš
balno ir užgriuvęs prispaudė. Tik tada prisiminė neturįs
jokio ginklo. Čiupo už gerklės, bet pasmaugti negalėjo -
trukdė geležinė apykaklė. Nilfgardietis muistėsi, vožė
šarvuota pirštine, perdrėskė skruostą. Raganius primygo
priešą visu kūnu, prie diržo apčiuopė trumpą durklą,
ištraukė jį iš makštų. Tai pajutęs prispaustasis klyktelėjo.
Geraltas nustūmė vis besitaikančią jam užtvoti ranką su
sidabriniu skorpionu ant rankovės ir užsimojo durklu.
Nilfgardietis kažką kranktelėjo.
Raganius suvarė durklą jam į pražiotą burną. Iki pat
rankenos.
Kai pašoko ant kojų, išvydo žirgus be raitelių, lavonus ir
kautynių link tolstančius kelis cintriečius iš stovyklos. Du
nilfgardiečius šie nukovė, o poeto ir besigrumiančiųjų
tarp žemų pušelių tamsoje taip ir nepastebėjo.
- Vėdryne! Kur tau pataikė? Kur strėlė?
- Į gal... galvą... Susmigo į galvą...
- Nešnekėk kvailysčių! Po galais, tai bent pasisekė… Tik
nudrėskė…
- Kraujuoju...
Geraltas atmetė apsiaustą, nusiplėšė marškinių
rankovę. Antgalis, brūkštelėjęs Vėdrynui virš ausies,
paliko bjaurią žaizdą, siekiančią smilkinį. Poetas kas
akimirką spausdavo prie jos virpančią ranką, o paskui
atitraukęs spoksodavo į kraują, varvantį delnu ir
rankogaliu. Akys buvo paklaikusios. Raganius suvokė
matąs žmogų, kurį pirmąsyk gyvenime sužeidė. Kuriam
pirmąsyk gyvenime skauda. Kuris pirmąsyk gyvenime
mato tiek daug savo kraujo.
- Kelkis, - paliepė Geraltas, marškinių rankove
paskubomis, bet kaip apvyniodamas trubadūro galvą. -
Nieko baisaus, Vėdryne, tai tik įdrėskimas... Kelkis, reikia
dumti iš čia...
Lankoje kunkuliavo naktinis mūšis, vis garsiau žvangėjo
geležis, žvengė žirgai, rėkavo žmonės. Geraltas greitai
pasigavo du nilfgardiečių arklius, bet prireikė tik vieno.
Atsistoti Vėdrynas atsistojo, bet iš karto vėl sunkiai
klestelėjo ant žemės, suvaitojo ir pravirko. Raganius jį
pakėlė mažne alpstantį, papurtė, kad atitoktų, ir
pasodino į balną. Pats sėdo poetui už nugaros ir paragino
žirgą. Jojo į rytus, ten link, kur virš danguje jau
pastebimo švintančios aušros rėžio spindėjo ryškiausioji
Septynių Ožkų žvaigždyno žvaigždė.

- Netrukus švis, - pratarė Milva, žiūrėdama ne į dangų,

o į žvilgantį upės paviršių. - Šamai sujudo, aukšles
medžioja. O raganiaus ir Vėdryno nei regėt, nei girdėt.
Oi, ar tik nesusimovė Redžis...
- Prišauksi bėdą, - burbtelėjo Cahiras, taisydamas
atgautojo šviesbėrio balnasaitį.
- Tfu, tfu... Bet kažkaip taip jau yra... Kas su ta jūsų Ciri
susiduria, tai lyg galvą po kirviu guldytų... Ta mergaitė
nelaimes neša... Nelaimes ir mirtį.
- Milva, nusispjauk.
- Tfu, tfu, kad neprišnekėjus, Piktosios neprišaukus... Na
ir žvarba, net drebulys krečia... Ir gerti norisi, o upėje
prie pat kranto mačiau dar vieną pūvantį miruolį... Brrr...
pykina... Regėt, vemsiu...
- Še. - Cahiras padavė jai gertuvę. - Atsigerk. Ir sėsk
arčiau, sušildysiu.
Seklumoje šamas vėl įsisuko į aukšlių guotą, begalė
žuvyčių iššokusios iš vandens pabiro į jį lyg sidabriniai
perlai. Mėnesienos juostoje šmėkštelėjo šikšnosparnis ar
lelys.
- Ar kas gali žinoti, - susimąsčiusi sukuždėjo Milva,
prigludusi Cahirui prie peties, - kaip bus rytoj? Kas šitą
upę perplauks, o kas žemę apkabins?
- Bus, kaip turi būti. Vyk šalin tokias mintis.
- Nebijai?
- Bijau. O tu?
- Mane pykina.
Jie ilgokai patylėjo.
- Pasakyk man, Cahirai, kada tu tą Ciri sutikai?
- Pirmą kartą? Prieš trejus metus. Kai kovėmės dėl
Cintros. Išgabenau ją iš miesto. Radau pačiame gaisre.
Jojau per ugnį, per liepsnas ir dūmus, laikiau ją ant
rankų, o ji pati buvo kaip ugnis.
- Ir ką?
- Liepsnos rankose juk neišlaikysi.
 - Jeigu Nilfgarde atsidūrė ne Ciri, - tarė ji, vėl ilgokai
patylėjusi, - tuomet kas?
- Nežinau.

Per trejus Drakenborgo, Redanijos forto, pertvarkyto į

internuotųjų elfų bei kitų maištaujančių elementų lagerį,
veiklos metus susiformavo savos nykios tradicijos. Viena
iš jų - karti auštant. Kita - sugrūsti mirtininkus į didelę
bendrą kamerą, iš kurios apyaušriais vesdavo į kartuves.
Pasmerktųjų į kamerą suvarydavo po keliolika,
pakardavo kiekvieną rytą du tris, kartais keturis. Kiti
likdavo laukti savo eilės. Ilgai. Kartais - visą savaitę.
Laukiančiuosius lageryje vadino Linksmuoliais. Mat
mirtininkų kameroje visuomet būdavo linksma. Pirma, su
maistu kaliniams duodavo rūgštaus, gerokai atskiesto
vyno, lagerio žargonu vadinamo “Išlaikytu Deikstra”, mat
visi žinojo, kad priešmirtinis gėralas patiekiamas
asmeniniu Redanijos žvalgybos tarnybos šefo įsakymu.
Antra, iš mirtininkų kameros jau nieko nebetampydavo
tardyti į šiurpiąją požeminę Skalbyklą, o prižiūrėtojams
buvo uždrausta tyčiotis iš kalinių.
Šiąnakt tradicijų irgi niekas nelaužė. Kameroje, kurioje
sėdėjo šeši elfai, vienas puselfis, vienas žemulis,
nilfgardietis ir dar du žmonės, buvo linksma. Visi
draugiškai dalijosi “Išlaikytu Deikstra”: lakte lakė tiesiog
iš skardinės lėkštės, nelaikydami jos rankomis, mat tai
buvo geriausias būdas nuo skystalo bent kiek apkvaišti.
Tik vienas iš elfų, Scoia‘tael iš sumušto Iorvetho būrio,
neseniai kaip reikiant sutalžytas Skalbykloje, ramus ir
rimtas sienos rąste kruopščiai raižė žodžius: “Laisvė arba
mirtis”. Panašių užrašų ant sienų buvo šimtai. Kiti
belaisviai, irgi laikydamiesi tradicijos, susėdę ratu
giedojo Linksmuolių himną, Drakenborgo anonimo sudėtą
dainą, kurios žodžius kiekvienas kalinys išmokdavo dar
barakuose, naktimis klausydamasis sklindančios iš
mirtininkų kameros ir žinodamas: kada nors ir jam teks
dainuoti chore.

Šoka ant virvių karuokliai,

krūpčioja sau ritmingai,
kartuvių dainą suokia
melancholiškai ir žavingai.

Linksmuoliai štai taip vakaroja,

pamini dažną miruolį,
kaip išsprūdo kėdė iš po kojų
ir akys stulpu išpuolė!

Subarškėjo skląstis, girgžtelėjo spyna. Linksmuolių

daina nutrūko. Jei priešaušriu į kamerą įžengdavo
prižiūrėtojai, tai reikšdavo tik viena - tuojau choras
neteks kelių balsų. Kažin kurių?
Vidun suėjo keli sargybiniai. Atsinešė virvių, kuriomis į
kartuves vedamiems kaliniams surišdavo rankas. Vienas
prižiūrėtojų sušniurkštė nosimi, pasikišo lazdą po
pažastimi, išvyniojo pergamentą, kostelėjo.
- Echelis Trogeltonas!
- Traighlethanas, - ramiai pataisė elfas iš Iorvetho
komando. Dar sykį dirstelėjo į išraižytą šūkį ir sunkiai
atsistojo.
- Kozmo Baldenveggas!
Žemulis garsiai nurijo seilę. Nazarianas žinojo, kad
Baldenveggas kaltinamas Nilfgardo žvalgybos nurodymu
vykdęs diversijas. Pats Kozmo savo kaltės nepripažino ir
atkakliai tvirtino abu kavalerijos arklius pavogęs savo
iniciatyva, siekdamas pasipelnyti, o Nilfgardas čia išvis
niekuo dėtas. Bet, atrodo, niekas juo nepatikėjo.
 - Nazarianas!
Nazarianas klusniai atsistojo, atkišo prižiūrėtojams
surišti rankas. Kai anuos tris išvedė, kiti Linksmuoliai vėl
uždainavo.

Šoka ant virvių karuokliai,

krūpčioja sau smagiai,
o vėjas tarp gluosnių svyruoklių
nešioja jų dainą ilgai...

Aušra žioravo purpuru ir raudoniu. Diena žadėjo būti

graži, saulėta.
Himnas Linksmuolius klaidina, nutarė Nazarianas.
Guvaus pakaruoklių šokio nubaustieji šokti negalėjo, mat
kardavo juos ne ant kartuvių skersinio, o ant
paprasčiausių į žemę įkastų stulpų. Ir iš po kojų
išmušdavo ne kėdutes, bet praktiškus, žemučius
beržinius kelmelius su daugkartinio naudojimo žymėmis.
Prieš metus pakartas autorius anonimas kurdamas dainos
žodžius viso to žinoti negalėjo. Kaip ir kiekvienas
pasmerktasis, detales sužinojo prieš pat mirtį. Bausmės
vykdymas Drakenborge niekada nebūdavo viešas.
Teisinga bausmė, o ne sadistinis kerštas. Manyta, kad tai
Deikstros žodžiai.
Elfas iš Iorvetho būrio nusipurtė sargybinių rankas,
nedelsdamas užlipo ant kelmelio, leido užnerti kilpą.
- Tegyvuo...
Kelmelis išsprūdo jam iš po kojų.
Žemuliui prireikė dviejų kelmelių, kuriuos prižiūrėtojas
sustatė vieną ant kito. Tariamasis diversantas apsiėjo be
patetiškų šūkių. Energingai pasispardė trumpomis
kojomis ir suglebo. Galva bejėgiškai nusviro ant peties.
Sargybiniai griebė Nazarianą, ir šis staiga apsisprendė.
 - Kalbėsiu! - sugergždė. - Prisipažinsiu! Turiu Deikstrai
svarbios informacijos!
- Mažumą per vėlu, - nepatikliai atsakė Vaskoinas,
egzekucijoje dalyvaujantis Drakenborgo komendanto
pavaduotojas politinėms byloms. - Kas antram iš jūsų,
vos išvydus virvę, prabunda vaizduotė!
- Nieko neprasimanau! - Nazarianas pasimuistė budelių
gniaužtuose. - Turiu informacijos!
Nepraslinkus nė valandai, Nazarianas sėdėjo karceryje
ir mėgavosi gyvenimo grožiu, pasiruošęs žygūnas stovėjo
prie arklio ir su įkarščiu kasėsi tarpkojį, o Vaskoinas
skaitė ir tikrino Deikstrai skirtą raportą.

Nuolankei pranešu Jo Aukštibei Grafui, kad nusikaltėlys

pavarde Nazarianas, nuteistas už karalyškojo valdininko
užpuolimą, prisipažino sekančei: veigdamas tokio
Ryjenso isakymu, šeis metais per liepos jaunati kartu su
dvijais bendrininkais, elfu mišrūnu Schirru ir Jagla,
dalivavo juristų Kodringerio ir Feno nužūdyme Doriano
mieste. Tenai Jagla nužuditas pats buvo, o mišrūnas
Schirru abudu juristus nužūdė ir padegė jų namą.
Piktadaris Nazarianas viska ant paminėtojo Schirru
stumia, nužudimo kalte neigia ir jos nepripažista, bet
veikeusei kad bijo kartuvių. O kas gali Jo Aukštibei Grafui
būti idomu, tad štai: prieš nusikaltymą pryš juristus
padarita tie patis piktadarei, tai yra Nazarianas, puselfis
Schirru ir Jagla sekė raganiu, toki Geralda iš Rivijos,
kursai su juristu Kodringeriu slapče turėjo reikalų. Kokiu,
to nusikaltelis Nazarianas nežino, mat jam nei aukščeu
paminėtasis Ryjensas, nei puselfis Schirru paslapties
neatskleidė. Bet kuomet Ryjensui apie tuos reikalus
buvo atraportuota, Ryjensas isakė juristus nugalabiti.
Toleu nusikaltėlis Nazarianas prisipažino: jo sėbras
Schirru iš juristų namų išvogė dokūmentus, kuriuos
Ryjensui į Karerą pristatė, į smukle “Po Klastinguoju
Lapinu”. Apie ką tenai Ryjensas ir Schirru šnekėjosi,
Nazarianui nėra žinoma, bet ritojaus diena visa ta
nusikalstama trijulė išvyko į Brugą ir ten ketvirta dieną
po jaunaties pagrobė jauna paniale iš raudonų plytų
namo, ant kurio duru buvo prikaltos žalvario žirklės.
Ryjensas paniale apglušino magišku gėrimu, o
nusikaltėlei Schirru ir Nazarianas labai skubei puskariete
išvežė ją į Verdeną, į Nastrogo tvirtovę. O dabar dalykas,
į kuri Jo Aukštenybei Grafui siūlau atkreipti kuo didžeusią
dėmesį: piktadarei įdavė pagrobtą panelią tvirtovės
komendantui nilfgardiečiui užtikrine jį, kad pagroptoji
esanti vardu Cyrylė iš Cintros. Kaip parodė nusikaltėlis
Nazarianas, komendantą toke žine neregėtai sujaudino.
Šius parodimus Jo Aukštybei Grafui siunčiu su slaptuoju
kurjeriu. Smulku kvotos protokolą taipogi išsiusiu, kai tik
raštvedys švarei perrašis. Jo Aukštibės Grafo nuolankei
prašau instrukcjos, ka su piktadariu Nazarianu daryti.
Liepti nuplakti rimbais, kad daugeu detaliu prisimintu, ar
pakarti pagal įstatyma.
Pasirašau su didžiule pagarba etc., etc.

Vaskoinas plačiu mostu pasirašė ataskaitą, trinktelėjo

antspaudą ir pasikvietė žygūną.
Tos pačios dienos vakare Deikstra jau žinojo ataskaitos
turinį. Filipa Eilhart su juo susipažino kitą dieną perpiet.

Kai arklys su raganiumi ir Vėdrynu ant nugaros išniro iš

priekrantės alksnynų, Milva ir Cahiras jau buvo gerokai
prisinervinę. Inos paviršiumi garsas sklido toli, tad mūšio
ataidžius jiedu girdėjo jau senokai.
Padėdama nukelti poetą iš balno, Milva pastebėjo, kaip
pastėro Geraltas, išvydęs nilfgardietį. Ji neištarė nė
žodžio, raganius irgi nieko nesakė, mat Vėdrynas be
atvangos gailiai vaitojo, nepastovėjo ant kojų. Paguldė jį
ant smėlio, po galva padėjo susuktą apsiaustą. Milva jau
ketino pakeisti krauju permirkusį laikiną tvarstį, tik staiga
pajuto ant peties ranką ir užuodė pažįstamus metėlių,
anyžiaus ir kitų žolynų kvapus. Redžis senu papratimu
atsirado nežinia kada, nežinia kaip ir nežinia iš kur.
- Leisk, - tarė jis, iš savo bedugnio maišo traukdamas
medicininius reikmenis ir instrumentus. - Tai mano
darbas.
Balbieriui plėšiant nuo žaizdos tvarstį, Vėdrynas
sudejavo iš skausmo.
- Ramiau, - plaudamas žaizdą pasakė Redžis. - Nieko
ypatinga. Truputis kraujo. Tik truputis kraujo... Tavo
kraujas, poete, maloniai kvepia.
Kaip tik tada raganius padarė tai, ko Milva visiškai
nesitikėjo. Priėjo prie arklio ir iš makštų, pritaisytų po
balno atlapu, ištraukė ilgą nilfgardietišką kalaviją.
- Pasitrauk nuo jo, - suurzgė prišokęs prie balbieriaus.
- Kraujas maloniai kvepia, - pakartojo Redžis, visai
nekreipdamas dėmesio į raganių. - Jokio užkrato, kuris
galvos žaizdoje galėtų būti ir lemtingas, neužuodžiu.
Arterijos ir venos nepažeistos... Tuojau užgnybsiu.
Vėdrynas sudejavo, staigiai įkvėpė. Kalavijas raganiaus
rankoje sudrebėjo, ašmenys blykstelėjo - ant jų krito
šviesos atspindys nuo upės.
- Žaizdą užsiūsiu, - kalbėjo Redžis, vis dar
nepaisydamas nei raganiaus, nei jo kalavijo. - Būk
tvirtas, Vėdryne.
Vėdrynas buvo tvirtas.
- Jau baigiu. - Redžis ėmėsi tvarstyti žaizdą. - Banaliai
šnekant, iki vestuvių užgis. Žaizda - lyg tamtyč poetui,
Vėdryne. Vaikščiosi kaip karo didvyris - aptvarstyta
galva, o į tave akimis šaudančių damų širdys tirps it
vaškas. Iš tiesų poetiška žaizda. Su šūviu į pilvą
nepalyginsi. Išvirtę viduriai, sumaitoti inkstai,
sudraskytos žarnos, jų turinys ir išmatos išsilieję,
pilvaplėvės uždegimas... Na štai. Geraltai, aš tavo
paslaugoms.
Redžis atsistojo, ir raganius išsyk prikišo kalaviją jam
prie gerklės. Judesys buvo neįtikėtinai staigus,
nepastebimas.
- Šalin, - kranktelėjo Geraltas Milvai. Balbierius net
nesuvirpėjo, nors geležtės smaigalys palietė kaklo odą.
Lankininkei, pastebėjusiai, kaip tamsoje keistai, it katino,
sužimba Redžio akys, užgniaužė kvapą.
- Na, pirmyn, - ramiai ištarė jis. - Smeik.
- Geraltai, - nuo žemės sustenėjo Vėdrynas, ganėtinai
žvaliai. - Bene proto būsi netekęs? Jis išgelbėjo mus nuo
kartuvių... Galvą man aptvarstė...
- Stovykloje ištraukė iš bėdos merginą ir mus visus, -
tyliai priminė Milva.
- Verčiau patylėkite. Nežinote, kas jis toks.
Balbierius nė nekrustelėjo. Ūmai Milva apimta siaubo
pastebėjo tai, ką turėjo pastebėti jau seniai.
Redžis nemetė šešėlio.
- Iš tiesų, - lėtai prašneko jis. - Nežinote, kas aš toks.
Metas susipažinti. Aš - Emielis Redžis Roelekas Terzijefas-
Gofrua. Šiame pasaulyje gyvenu keturis šimtus dvidešimt
aštuonerius metus jūsų skaičiavimu arba šešis šimtus
keturiasdešimt dvejus - elfų. Mano protėviai - iš
paskutiniųjų nelaimingų būtybių, įstrigusių tarp jūsų po
kataklizmo, kurį jūs vadinate Sferų Susiliejimu. Mane
laiko, švelniai tariant, pabaisa. Kraugeriu monstru. Ir štai
susidūriau su raganiumi, kuris tokius kaip aš
profesionaliai naikina. Tai viskas.
- Ir to gana. - Geraltas nuleido kalaviją. - Net per daug.
Dink iš čia, Emieli Redži Kažkoks Ten Anoks. Nešdinkis.
- Negirdėta, - nusišaipė Redžis. - Leisi man traukti
savais keliais? Man, keliančiam grėsmę žmonėms?
Raganius privalo pasinaudoti kiekviena proga tokią
grėsmę pašalinti.
- Pranyk. Dumk iš čia kuo greičiau.
- Į kokius tolimus kraštus turėčiau dumti? - lėtai
paklausė Redžis. - Juk tu raganius. Mane pažįsti. Kai
įveiksi savo rūpestį, kai padarysi, ką turi padaryti, turbūt
grįši į šiuos kraštus. Žinai, kur gyvenu, kur buvoju, ką
veikiu. Argi nemedžiosi manęs?
- Gali būti. Jei bus paskirtas atlygis. Aš - raganius.
- Linkiu sėkmės. - Redžis užsegė maišą, išskleidė
apsiaustą. - Lik sveikas. A, štai dar kas. Koks turėtų būti
atlygis už mano galvą, kad nepatingėtum terliotis? Kaip
mane vertini?
- Suknistai brangiai.
- Kuteni mano savimeilę. Konkrečiau...
- Redži, atsikrušk.
- Tuojau. Tik pirmiau mane įvertink. Prašau.
- Už paprastą vampyrą imdavau tiek, kiek kainuoja
geras jojamas arklys. O tu juk nesi paprastas.
- Kiek?
- Abejoju, - raganiaus balsas buvo ledinis, - ar kas
pajėgtų tiek sumokėti.
- Suprantu ir dėkoju. - Vampyras nusišypsojo, šįsyk jau
neslėpdamas ilčių. Jas išvydę Milva ir Cahiras atšlijo, o
Vėdrynas mažne suriko iš siaubo.
- Likite sveiki. Sėkmės.
- Lik sveikas, Redži. Ir tau sėkmės.
Emielis Redžis Roelekas Terzijefas-Gofrua plastelėjo
apsiaustu, plačiu mostu apsigaubė juo ir išnyko. Tiesiog
išnyko.

- O dabar, - Geraltas, vis dar laikydamas kalaviją

rankoje, atsigręžė, - metas pasikalbėti su tavim,
nilfgardieti...
- Ne, - piktai pertraukė Milva. - Man jau gana. Ant
arklių, ir nešdinamės iš čia! Riksmus klyksmus girdite?
Nespėsim nė apsidairyti, kaip kas nors mus čia užklups!
- Kartu su juo nejosiu.
- Tuomet jok vienas! - Ji užsiuto ne juokais. - Ir
priešingon pusėn! Man tavo užgaidos jau va kur,
raganiau! Išvijai Redžį, nors jis tau gyvybę išgelbėjo -
tavo reikalas. O Cahiras išgelbėjo manąją - man jis ir
draugas! Jei tau - priešas, grįžk į Armeriją, laimingo kelio!
Ten draugai tavęs su virve laukia!
- Nerėkauk.
- O tu nestypsok kaip kuolas. Padėk užsodinti ant
išdario Vėdryną.
- Išsaugojai mūsų arklius? Ir Kuoją?
- Jis išsaugojo. - Milva galvos kryptelėjimu parodė į
Cahirą. - Pirmyn, į kelią!

Jie perplaukė Iną. Jojo dešiniuoju krantu, sekliais

užtakiais, per karklynus, per senvages, užlajomis ir
pelkėmis, aidinčiomis varlių kurkimu, nematomų ančių,
kryklių kvarksėjimu. Rytas nušvito ūmai, it būtų sprogusi
raudona saulė, jos spinduliai akinamai suspindo lūgnių
prižėlusių ežerėlių paviršiuje. Keliauninkai pasuko ten,
kur viena iš daugybės Inos atšakų įtekėjo į Jarugą. Dabar
jie traukė tamsiu, niūriu mišku, medžiai čia augo tiesiog
iš žalios nuo plūdenų pelkės.
Milva ir raganius jojo priekyje, vienas šalia kito. Šaulė
vis pasakojo, ką išgirdusi iš Cahiro. Geraltas tylėjo lyg
akmuo, nė karto neatsigręžė, nepažvelgė į nilfgardietį,
kuris kuo galėdamas padėjo poetui. Šis protarpiais
padejuodavo, keikėsi ir skundėsi galvos skausmais,
tačiau laikėsi vyriškai, bendražygių negaišino. Tai, kad
atgavo Pegasą su visa liutnia prie balno, gerokai pataisė
Vėdryno savijautą.
Apie vidurdienį jie vėl išjojo į saulėtas užlajas, už kurių
driekėsi Didžiosios Jarugos plynės. Permaknojo senvages,
įveikė atabradus ir užtakius. Ir atsidūrė saloje - tarp
pelkių, kemsynų ir gausių upės atšakų įsiterpusioje
sausumoje. Sala buvo apaugusi krūmais bei gluosniais,
stirksojo čia ir keletas plikų, sausų, kormoranų baltai
apdergtų strampų - buvusių medžių.
Milva pirmoji pastebėjo nendryne įsitrigusią valtį,
matyt, atneštą srovės. Pirmoji pamatė ir laukymę tarp
gluosnių, puikiai tinkamą poilsiui.
Čia jie ir apsistojo, o raganius nutarė, kad metas
pasišnekėti su nilfgardiečiu. Akis į akį.

- Thanedde dovanojau tau gyvybę. Pagailo man tavęs,

pienburni. Didesnės klaidos gyvenime nesu padaręs.
Paryčiais nenukirsdinęs paleidau aukštąjį vampyrą, kurio
sąžinę, neabejoju, slegia ne vieno žmogaus gyvybė.
Nudobti jį privalėjau. Bet ne jis man rūpi, o tik tai, kaip
prisikasti iki tų, kurie nuskriaudė Ciri. Prisiekiau sau: jie
užmokės krauju.
Cahiras tylėjo.
- Tavo pasakojimas, kurį man persakė Milva, nieko
nekeičia. Išvada paprasta: kad ir kaip stengeisi,
Thanedde pagrobti Ciri tau nepavyko. Taigi, dabar
velkiesi man iš paskos tikėdamasis, kad nuvesiu pas ją.
Kad šįkart ją jau pasigriebsi, ir gal tada tavasis
imperatorius tau atleis, nepasiųs ant ešafoto.
Cahiras tylėjo. Geraltas jautėsi prastai. Labai prastai.
- Per tave naktimis ji klykdavo, - mažne rėkė jis. - Tu -
jos vaikystę apnuodijęs košmaras. O juk buvai ir esi tik
įrankis, tik niekingas savo imperatoriaus pakalikas.
Nežinau, ką jai padarei, kad virtai jos košmaru. O
blogiausia, kad nesuprantu, kodėl, nepaisant visko,
negaliu tavęs užmušti. Nesuprantu, kas sulaiko mano
ranką.
- Gal tai, - tyliai ištarė Cahiras, - kad mudu su tavim,
nors iš pažiūros atrodo kitaip, kai kas sieja?
- Įdomu, kas?
- Aš, kaip ir tu, noriu išgelbėti Ciri. Kaip ir tau, man
nerūpi, ar mano elgesys ką nors stebina, trikdo. Kaip ir
tu, neketinu niekam aiškinti priežasčių.
- Jau viskas?
- Ne.
- Klausau toliau.
- Ciri, - nilfgardietis kalbėjo labai lėtai, - joja per
dulkėtą kaimą. Su šešiais jaunuoliais. Viena jų - trumpai
apsikirpusi mergina. Ciri šoka kažkokioje pašiūrėje ant
stalo, ji laiminga...
- Milva tau perpasakojo mano sapnus.
- Ne. Nieko ji nepasakojo. Netiki?
- Ne.
Cahiras panarino galvą, kulnu pakapstė smėlį.
- Pamiršau, - kalbėjo toliau, - kad manim tikėti negali,
negali pasitikėti. Suprantu. Bet juk regėjai, kaip ir aš, dar
vieną sapną. Sapną, kurio niekam nepasakojai. Abejoju,
ar norėtum papasakoti.

Servadijui, galima sakyti, tiesiog pasisekė. Į Loredą jis

atkako neketindamas šnipinėti kokį nors konkretų
asmenį. Vis dėlto kaimas ne šiaip sau pelnė Plėšikų
Gūžtos vardą. Išsidėstęs buvo palei Galvažudžių Kelią,
tad visokio plauko piktadariai iš visų Aukštutinės Veldos
apylinkių čia užsukdavo pasimatyti, parduoti ar išsikeisti
grobio, išsilaižyti žaizdų, atsipūsti ir papramogauti
rinktinių niekšų draugijoje. Kaimas buvo kelis kartus
sudegintas, bet negausūs čionykščiai ir gausūs
prašalaičiai jį vis atstatydavo. Vietiniai pragyveno iš
galvažudžių ir anaiptol neskurdo. O šnipai ir skundaliai,
tokie kaip Servadijus, Lorede visuomet galėjo
pasirankioti informacijos nuotrupų, už kurias prefektas
numesdavo keletą florinų.
Dabar Servadijus tikėjosi nulupsiąs daugiau nei keletą.
Mat kaime pasirodė Žiurkės.
Pirmas jojo Giselheras, iš šalių - Žiežirba ir Keilajus. Iš
paskos sekė Mistlė ir ta naujokė, pilkaplaukė, kurią visi
vadino Falka. Paskutiniai - Asė ir Ryfas - vedėsi laisvus
žirgus, aišku, pavogtus ir skirtus parduoti. Plėšikai buvo
pavargę, dulkėti, tačiau balnuose laikėsi šauniai, noriai
atsakinėjo į Lorede viešinčių kitų galvažudžių bei šiaip
pažįstamų pasisveikinimus. Nušokę ant žemės ir
pasivaišinę alumi, išsyk leidosi į triukšmingas derybas su
prekeiviais ir vogto turto supirkėjais. Visi, išskyrus Mistlę
ir tą naujokę, pilkaplaukę, kuri kalaviją nešiojosi ant
nugaros. Šiuodvi nužingsniavo tarp prekystalių, kaip
visuomet užgriozdusių visą kaimo aikštę. Lorede buvo
nusistovėjusi turgadienių tradicija, ir tomis dienomis
prekių pasiūla, skirta atvykėliams galvažudžiams,
būdavo ypač turtinga ir įvairi. Šiandien kaip tik ir buvo
turgadienis.
Servadijus atsargiai nusekė paskui merginas. Tam, kad
užkaltų pinigo, reikėjo paskųsti, tam, kad galėtų
paskųsti, reikėjo nuklausyti pokalbį.
Merginos apžiūrinėjo spalvingas skepetas, vėrinius,
peltakiuotas palaidines, mitukus, kamanas arkliams.
Prekes čiupinėjo, rinkosi, tačiau nieko nepirko. Mistlė
beveik neatitraukė rankos nuo pilkaplaukės peties.
Šnipas atsargiai pritykino arčiau, dėjosi apžiūrinėjąs
diržus ir juostas ant šikšniaus prekystalio. Kalbėtis
merginos kalbėjosi, bet tyliai, tad Servadijus negirdėjo,
apie ką, o dar labiau artintis bijojo. Jos galėjo pastebėti,
įtarti.
Vienoje stoginių pardavinėjo cukraus vatą. Mistlė
nupirko du sniego baltumo saldėsius ant lazdelių, vieną
padavė pilka-plaukei. Ši atsargiai atkniebė kąsnį. Prie
lūpos prikibo baltas kuokštelis. Mistlė jį rūpestingai
nubraukė. Pilkaplaukė išplėtė smaragdines akis, lėtai
apsilaižė lūpas, šyptelėjo, žaismingai pakraipė galvą.
Servadijui tarp menčių ledine srovele perbėgo šiurpulys.
Jis prisiminė, kokie gandai sklandė apie abi galvažudes.
Matydamas, kad iššniukštinėti nieko nepavyks, ketino
vogčia pasišalinti. Merginos neaptarinėjo jokių rimtų
reikalų, o tuo metu netoliese, ten, kur būriavosi plėšikų
gaujų vadeivos, Giselheras, Keilajus ir kiti triukšmingai
ginčijosi, derėjosi, šūkavo, į bokalus iš statinaičių be
paliovos liejosi alus. Ten Servadijus galėjo sužinoti kur
kas daugiau. Kuris nors Žiurkė galėjo žodžiu ar bent puse
žodžio prasitarti apie artimiausius gaujos planus,
maršrutą ar taikinį. Jei pavyktų nuklausyti ir laiku
nugabenti žinią prefekto kareiviams ar Nilfgardo
agentams, kurie gyvai domėjosi Žiurkėmis, - atlygis jau ir
kišenėje. O jei pasinaudojus Servadijaus informacija
prefektui pavyktų dar ir surengti sėkmingą pasalą,
skundikas galėtų tikėtis solidaus honoraro. Nupirksiu
bobai kailinius, užsisvajojo jis. Vaikams - pagaliau
batukus ir vieną kitą žaislą... O sau...
Merginos vaikštinėjo palei prekystalius, knaibydamos
nuo lazdelių cukraus vatą ir laižydamosi. Ūmai
Servadijus susigaudė, kad jas kai kas stebi. Ir rodo
pirštais. Tuos, kurie rodė, jis atpažino. Piktadariai,
arkliavagiai iš Triperio, dar vadinamo Išplėštrūriu, gaujos.
Plėšikai tyčia garsiai apsikeitė keliomis replikomis,
nusikvatojo. Mistlė prisimerkė, vėl uždėjo ranką
pilkaplaukei ant peties.
 - Ve kokios balandėlės! - prunkštelėjo vienas
Išplėštrūrio piktadarių, drimba su ūsais it pakulų
gniūžtės. - Veizėkit, ganveik snapelius suglaus!
Servadijus matė, kaip sudrebėjo pilkaplaukė, matė,
kaip Mistlės pirštai sugniaužė jos petį. Plėšikai sutartinai
nusižvengė. Mistlė pamažu atsigręžė, ir keli susyk nutilo.
O pakulūsis buvo pernelyg girtas arba visiškai skurdžios
vaizduotės.
- A vyro nereik? - Jis priėjo arčiau, rankomis
makaluodamas nepadorius, vienaprasmiškus gestus. -
Kas nežino, tokias kaip jūs tik iškrušt padoriai, beveizint
visi iškrypimai išlakstys! Ei! Tau sakau, tu…
Paliesti jos nespėjo. Pilkaplaukė šastelėjo it puolanti
gyvatė, kalavijas tik sužvilgo ir kirto - net nespėjo
nukristi ant žemės iš rankos paleista cukraus vata.
Ūsočius susverdėjo, užburbuliavo lyg kalakutas, iš
perrėžto kaklo ilga srove ėmė trykšti kraujas. Mergina
apsisuko ir, dviem lengvais žingsniais prišokusi prie pat
aukos, kirto dar sykį; tirštas kraujas aptaškė prekystalius,
negyvėlis griuvo ir smėlis aplink jį akimoju parudo.
Kažkas aiktelėjo. Kitas galvažudys staigiai pasilenkė, iš
bato aulo išsitraukė peilį, bet susyk ir krito, Giselhero
perlietas rimbo kotu.
- Pakaks ir vieno lavono! - užriko Žiurkių atamanas. -
Anas patsai prisiprašė, nežinojo, prieš ką šoka! Falka,
atsitrauk!
Tik tada pilkaplaukė nuleido kalaviją. Giselheras
kilstelėjęs pakratė kapšelį.
- Pagal mūsų brolijos įstatymus už nužudytąjį
sumokėsiu. Sąžiningai, po talarą už kiekvieną
smirdančios maitos svarą! Ir kivirčas baigtas! Na,
draugeliai, teisingai šneku? Ei, Triperi, ką pasakysi?
Žiežirba, Keilajus, Ryfas ir Asė atsistojo už vado. Jų
veidai buvo akmeniniai, rankos padėtos ant kalavijų
rankenų.
 - Viskas sąžininga, - iš anų galvažudžių būrio atsiliepė
Išplėštrūris, žemas, kreivakojis vyrukas odiniu durtiniu. -
Viskas teisinga, Giselherai. Kivirčas baigtas.
Servadijus nugurkė seilę ir pasistengė įsisprausti į
minią, kuri jau supo vaidininkus. Ūmai susivokė nėmaž
nebenorįs trainiotis aplink Žiurkes ir aplink pelenplaukę
mergiščią, kurią kiti vadino Falka. Staiga suprato, kad
prefekto pažadėtasis atlygis - visai ne toks viliojantis,
koks atrodė anksčiau.
Falka kuo ramiausiai įbruko kalaviją į makštis ir
apsidairė. Servadijus net pastėro išvydęs, kaip
persikreipia smulkus jos veidas.
- Mano cukraus vata, - gailiai pasiguodė mergina,
žiūrėdama į skanumyną purviname smėlyje. - Pamečiau
vatą...
Mistlė ją apkabino.
- Nupirksiu tau kitą.

Raganius sėdėjo gluosnyne ant smėlio, paniuręs,

piktas, susimąstęs. Spoksojo į kormoranus apdergtame
medyje.
Po to, kai jie pasišnekėjo, Cahiras dingo krūmuose ir
nebesirodė. Milva ir Vėdrynas mėgino prasimanyti
maisto. Srovės atplukdytoje valtyje jie aptiko tinklą, o po
juo - varinį katiliuką ir rezgį su daržovėmis. Į pakrantės
progumą nuleido luote rastą vytelių graibštą, o patys
braidė ir lazdomis smaigstė vandenžoles, vijo žuvis į
spąstus. Poeto savijauta pasitaisė, jis vaikščiojo
aptvarstyta galva pasipūtęs it povas.
Geraltas mąstė ir siuto.
Ištraukę graibštą, Milva ir Vėdrynas pratrūko plūstis,
mat vietoj išsvajotų šamų ir karpių jame sidabravo tik
smulkmė.
 Raganius atsistojo.
- Eikit šen, abu! Meskite tą bučių ir eikite šen. Noriu šį
tą pasakyti.
- Sukite namo, - pradėjo jis be užuolankų, kai aniedu,
šlapi ir pradvisę žuvimi, priėjo. - Keliaukite į šiaurę,
Mahakamo link. Toliau joju vienas.
- Ką?
- Skiriasi mūsų keliai, Vėdryne. Gana žaisti. Tu grįžti
namo rašyti eilių. Milva palydės tave per miškus... Kas
nutiko?
- Nieko. - Milva staigiai atmetė plaukus nuo peties. -
Nieko. Kalbėk, raganiau. Be galo smalsu, ką pasakysi.
- Daugiau neturiu ką pasakyti. Keliuosi į kitą Jarugos
krantą ir joju į pietus, per Nilfgardo teritoriją. Kelias
tolimas ir pavojingas. O aš delsti nebegaliu. Todėl joju
vienas.
- Atsikratęs nepatogaus bagažo, - palingavo galvą
Vėdrynas. - Gaišinančio ir rūpesčius keliančio svarmens
prie kojos. Kitaip tariant, manęs.
- Ir manęs, - pridūrė Milva, žiūrėdama kažkur į šalį.
- Paklausykite, - jau gerokai ramiau tarė Geraltas. - Tai
mano, asmeninis, reikalas. Jūs su juo niekaip nesusiję.
Nenoriu, kad rizikuotumėte galva dėl mano vieno reikalų.
- Tai tavo reikalas, - lėtai pakartojo Vėdrynas. - Niekas
tau nereikalingas. Draugija tik trukdo ir gaišina. Niekieno
pagalbos nepageidauji ir nieko neketini paisyti. Maža to,
garbini vienatvę. Gal dar ko nepaminėjau?
- Žinoma, - tūžmingai atšovė Geraltas. - Nepaminėjai
savo besmegenės galvos. Jei ta strėlė būtų pataikiusi per
colį dešiniau, kvaily, šiuo metu kovai kapotų tau akis. Tu
poetas, skurdžia vaizduote nesiskundi, taigi, tokį reginį
gali įsivaizduoti. Kartoju: jūs grįžtate į šiaurę, o aš
traukiu priešinga kryptimi. Vienas.
 - Ir nešdinkis sau sveikas. - Milva staigiai atsistojo. - Gal
manai, kad prašysiuos į kompaniją? Velniop tave,
raganiau. Vėdryne, eime, pasitaisysime užkąsti. Mirštu
badu, o nuo jo šnekų dar ir pykina.
Geraltas nusigręžė. Įsižiūrėjo į žaliaakius kormoranus,
kurie ant apdergtų medžių strampų džiovinosi sparnus.
Staiga raganius užuodė aštrų žolynų kvapą ir piktai
nusikeikė.
- Bandai mano kantrybę, Redži.
Nežinia iš kur atsiradęs vampyras lyg niekur nieko
atsisėdo šalia.
- Poetui reikia pakeisti tvarsčius, - pasakė kuo
ramiausiai.
- Tad ir eik pas jį. O nuo manęs laikykis atokiau.
Redžis atsiduso, bet nė neketino niekur eiti.
- Klausiausi tavo pokalbio su Vėdrynu ir lankininke, -
tarė su švelnia pašaipa. - Reikia pripažinti, žmonių
prielankumą įgyji iš tiesų talentingai. Atrodo, visas
pasaulis kėsinasi tave nudaigoti, bet draugai ir
sąjungininkai, trokštantys pagelbėti, tau nė motais.
- Pasaulio pabaiga. Vampyras mane moko, kaip
bendrauti su žmonėmis. Ką tu žinai apie žmones, Redži?
Jų kraujo skonį, daugiau nieko. Po galais, bene jau kalbu
su tavim?
- Pasaulio pabaiga, - visai rimtai pripažino vampyras. -
Jau kalbi. Tad gal ir patarimą išklausysi?
- Ne. Neklausysiu. Nereikia man jokių patarimų.
- Iš tikrųjų, vos nepamiršau. Patarimų tau nereikia,
sąjungininkų nereikia, be draugų kelionėje irgi apsieisi.
Tavo tikslas - asmeninis, privatus, maža to, siekti jo
privalai vienas pats. Riziką, pavojus, sunkumus, kovą su
dvejonėmis privalai užsikrauti sau ir tik sau. Juk visa tai
tavo trokštamo kaltės išpirkimo, atgailos elementai.
Sakyčiau, savotiškas krikštas ugnimi. Pereisi ugnį, kuri
degina, bet ir apvalo. Vienas pats, vienišas. Mat jei šiame
kelyje tave kas nors paremtų, pagelbėtų, tai dalelę to
krikšto, to skausmo, tos atgailos užsikrautų sau, tuo
pačiu tave nuskurdindamas. Atimtų už pagalbą jam
prideramą atpirkimo dalį, o juk visas atpirkimas priklauso
vien tik tau. Tik tu privalai sumokėti skolą ir nenori
mokėdamas įsiskolinti dar ir kitiems kreditoriams. Ar
logiškai mąstau?
- Stebėtinai blaiviai. Tu mane erzini, vampyre. Prašau,
palik mudu su atpirkimu vienus. Ir su skola.
- Tuojau. - Redžis atsistojo. - Pasėdėk, pagalvok. O aš
vis dėlto šį tą patarsiu. Negali sau pasiskirti išskirtinės
teisės į atpirkimo poreikį, apvalantį krikštą ugnimi, kaltės
jausmą. Gyvenimas tuo ir skiriasi nuo bankininkystės,
kad pripažįsta skolas, kurias mokant įsiskolinama
kitiems.
- Prašau, atstok.
- Jau.
Vampyras pasišalino pas Vėdryną ir Milvą. Kol Redžis
keitė tvarsčius, visi trys svarstė, ko užvalgius. Šaulė
iškratė iš tinklo žuveles ir itin kritiškai jas apžiūrėjo.
- Nėra ko daug galvoti, - tarė. - Pamaukime tuos
vabalus ant vytelių ir iškepkime virš žarijų.
- Ne. - Vėdrynas papurtė ką tik iš naujo aptvarstytą
galvą. - Sumanymas nekoks. Žuvelių per mažai,
nepavalgysime. Siūlau išsivirti iš jų sriubos.
- Sriubos iš žuvų?
- Taip. Turime mailiaus, turime druskos, - Vėdrynas
lenkė pirštus, - radome svogūnų, morkų, petražolių,
saliero su lapais. Ir katiliuką. Viską sudėjus išeina sriuba.
- Nepakenktų žiupsnelis prieskonių.
- O, - nusišypsojo Redžis ir siektelėjo maišo, - to gero
turiu ikvaliai. Bazilikas, saldieji pipirai, juodieji pipirai,
lauro lapai, šalavijas...
 - Gana, gana, - pertraukė jį Vėdrynas. - Užteks,
mandragoros sriubai nereikia. Puiku, imkimės darbo.
Milva, nuvalyk žuvį.
- Pats ir valyk! Tik paveizėkit į juos! Mano, jei jau
draugijoje yra moteris, tai būtinai plušės prie puodų!
Atnešiu vandens ir užkursiu ugnį. O su tais vijūnais patys
ir terliokitės.
- Tai visai ne vijūnai, - pasakė Redžis, - o šapalai,
kuojos, pūgžliai ir meknės.
- Oho, - Vėdrynas nesusilaikė nepagyręs. - Matau,
išmanai apie žuvis.
- Daug ką išmanau, - abejingai, visai nesididžiuodamas
pasigyrė vampyras. - Šio bei to mokiausi.
- Jei toks mokytas, - Milva dar kartą papūtė į ugnį ir
atsistojo, - tuomet tas žuviūkštes mokslingai ir išdaryk. O
aš einu vandens.
- Viena atneši pilną katilą? Geraltai, padėk jai!
- Žinoma, atnešiu, - purkštelėjo Milva. - Jo pagalbos
man nereikia. Jis užsiėmęs savais, asmeniniais reikalais,
trukdyti nevalia!
Geraltas, apsimetęs, kad negirdi, nusisuko. Vėdrynas su
vampyru ėmė mikliai valyti smulkias žuveles.
- Skystoka bus sriuba, - pasiguodė Vėdrynas,
kabindamas katilą virš ugnies. - Pasiutusiai praverstų
kokia nors didesnė žuvis.
- Ar tokia tiktų? - Staiga iš gluosnyno išniro Cahiras,
nusičiupęs trijų svarų lydeką, kuri dar tebeviksėjo
uodega ir krutino pelekus.
- Oho! Tai bent gražuolė! Kur ją nukrėtei, nilfgardieti?
- Aš ne nilfgardietis. Kilęs iš Vikovaro, o vardu Cahiras...
- Gerai, gerai, jau girdėjome. Klausiau, iš kur lydeką
gavai?
- Susimeistravau įnagį. Masalui pasigavau varlę.
Užmečiau duobėje prie kranto. Išsyk ir užkibo.
 - Vien specialistai. - Vėdrynas pakraipė aptvarstytą
galvą. - Gaila, nepasiūliau išsikepti žlėgtainių, tuojau
būtų karvę pristatę. Na, bet džiaukimės tuo, ką turime.
Redži, visas mažąsias - į katilą, su galvom ir uodegom. O
lydeką reikia nutaisyti padoriai. Nilf... Cahirai, mokėsi?
- Mokėsiu.
- Tuomet prie darbo. Geraltai, kad tave, ar ilgai dar
sėdėsi ten surūgęs? Dorok daržoves!
Raganius klusniai atsistojo ir prisidėjo prie kitų, tačiau
demonstratyviai įsitaisė atokiau nuo Cahiro. Nespėjo nė
pasiskųsti neturįs peilio, o nilfgardietis - arba vikovarietis
- padavė savąjį, o pats iš už aulo išsitraukė dar vieną.
Geraltas dėkodamas murmtelėjo.
Bendras darbas ėjo kaip iš pypkės. Smulkių žuvelių ir
daržovių pilnas katilas netrukus užburbuliavo ir suputojo.
Vampyras Milvos drožtu šaukštu vikriai nugraibė putas.
Kai Cahiras išdarė ir supjaustė lydeką, Vėdrynas į katilą
sumetė plėšrūnės uodegą, pelekus, stuburą ir dantytą
galvą, išmaišė viralą.
- Tai bent aromatas, liežuvį gali praryti. Kai išvirs,
atliekas nukošime.
- Matyt, autais, - vyptelėjo Milva, droždama dar vieną
šaukštą. - Kaip košime, kad rėčio neturime?
- Na jau, mieloji Milva, - Redžis šyptelėjo, - taip mąstyti
nevalia! Tai, ką turime, mums nesunkiai atstos tai, ko
neturime. Reikia tik iniciatyvos ir pozityvaus mąstymo.
- Eik, vampyre, velniop, su savo mokslinga šneka.
- Koškime mano žiedmarškėmis, - pasiūlė Cahiras. -
Nieko tokio, paskui jas išskalausiu.
- Išskalausi pirmiau, - pareiškė Milva. - Kitaip tos
sriubos aš nevalgysiu.
Iškošė visai sklandžiai.
- O dabar, Cahirai, leisk į viralą lydeką, - vadovavo
Vėdrynas. - Koks kvapas, seilė tįsta. Malkų daugiau
nemeskite, tegul tik blėsuoja. Geraltai, kur braunies su
tuo šaukštu! Dabar maišyti nebereikia!
- Nerėkauk. Nežinojau.
- Nežinojimas, - Redžis nusišypsojo, - nevykusių
veiksmų nepateisina. Kai nežinai, kai abejoji, geriau
pasiklausti patarimo...
- Vampyre, užsičiaupk! - Geraltas atsistojo ir atsuko
visiems nugarą. Vėdrynas prunkštelėjo.
- Tik pažiūrėkite, įsižeidė.
- Toks jau jis. - Milva papūtė lūpas. - Šnekorius. Jei
nežino, ką daryti, tik šneka ir užsigauna. Dar
nepastebėjote?
- Seniai pastebėjome, - tyliai pratarė Cahiras.
- Trūksta pipirų. - Vėdrynas aplaižė šaukštą, sučepsėjo.
- Trūksta druskos. Ak, dabar pats tas. Nukelkime katilą
nuo ugnies. Fe šunšūdis, tai bent karštas! Neturiu
pirštinių…
- Aš turiu, - atsiliepė Cahiras.
- O man, - Redžis sugriebė už kitos rankenėlės, -
nereikia.
- Puiku. - Poetas nušluostė šaukštą į kelnes. - Na,
draugužiai, prašau sėsti. Gero apetito! Geraltai, lauki
asmeninio kvietimo? Heroldo ir fanfarų?
Visi glaudžiu ratu apsėdo ant smėlio pastatytą
katiliuką, ir valandėlę buvo girdėti tik mandagus
siurbčiojimas, pertraukiamas pūsčiojimo. Sudoroję pusę
viralo, valgytojai suskato atsargiai graibyti lydekos
gabalėlius, kol galiausiai šaukštai suskrebeno į katiliuko
dugną.
- Tai prisirijau, - sustenėjo Milva. - Ta putra - neprastas
sumanymas, Vėdryne.
- Tikra teisybė, - pritarė Redžis. - Ką pasakysi, Geraltai?
- Pasakysiu ačiū. - Raganius sunkiai atsistojo, pasitrynė
kelį, kurį vėl kandžiojo skausmas. - Pakaks? O gal reikia
fanfarų?
- Jis visada šitaip. - Poetas numojo ranka. - Nekreipkite
dėmesio. Jums dar pasisekė, o man teko su juo tampytis
dar tada, kai vaidijosi su ta savo Jenefer, banalia
juodaplauke gražuole.
- Susimildamas, ne taip grubiai, - sudraudė jį vampyras.
- Ir nepamiršk, jis turi problemų.
- Problemas, - Cahiras užgniaužė raugulį, - dera spręsti.
- Būtent, - atsiliepė Vėdrynas. - Tik kaip?
Milva prunkštelėjo ir patogiau įsitaisė ant smėlio.
- Vampyras mokytas. Veikiausiai žino viską.
- Svarbu ne žinoti, o tinkamai įvertinti aplinkybes, -
ramiai paaiškino Redžis. - O jas įvertinę prieiname
išvadą, kad susidūrėme su neišsprendžiama problema.
Viso veiksmų komplekso sėkmės tikimybė nulinė. Surasti
Ciri galimybių nėra.
- Na jau, taip mąstyti nevalia, - nusišaipė Milva. - Reikia
tik jencentyvos ir pozityviai mąstyti. Čia tas pat, kaip su
tuo rėčiu. Jei neturime, pakeiskime tuo, ką turime. Štai ką
manau.
- Dar visai neseniai manėme, - tęsė vampyras, - kad
Ciri Nilfgarde. Atrodė, jog nusigauti ten ir ją išlaisvinti,
pavogti - ne mūsų jėgoms. Dabar, išklausę Cahirą, išvis
nebežinome, kur ji yra. Sudėtinga imtis iniciatyvos, kai
net nenutuokiame, kuria linkme ją derėtų nukreipti.
- Ką tuomet daryti? - pyktelėjo Milva. - Raganius spiriasi
keliauti į pietus...
- Jam, - nusišypsojo Redžis, - pasaulio šalys ne taip ir
svarbu. Raganiui vis vien, kurion traukti, kad tik
nereikėtų sėdėti rankas sudėjus. Išties raganiškas
principas. Pasaulis kupinas Blogio, tad pakanka eiti, kur
akys veda, naikinti jį, kai tik pasitaiko proga, ir šitaip
pasitarnauti Gėriui. Visa kita susitvarkys savaime. Kitaip
tariant, tikslas yra niekas, svarbiausia - veiksmas.
 - Paikystė, - įvertino Milva. - Juk jo tikslas - Ciri. Tai ką, ji
- niekas?
- Pajuokavau, - prisipažino vampyras, žvilgčiodamas į
Geraltą, kuris tebesėdėjo nusigręžęs. - Ir ne itin
mandagiai. Atsiprašau. Tavo teisybė, mieloji Milva. Mūsų
tikslas - Ciri. O kadangi nežinome, kur ji, protingiausia
būtų sužinoti ir tuo pačiu nubrėžti veiklos kryptį. Jau
pastebėjau, kad Vaiko Staigmenos istorijoje gausu
magijos, lemties ir kitų antgamtinių elementų. O aš
pažįstu kai ką, kas tokius dalykus puikiai išmano ir mums
tikrai padės.
- O, - apsidžiaugė Vėdrynas. - Kas jis toks? Kur? Toli?
- Arčiau nei Nilfgardo sostinė. Tiksliau, išvis netoli.
Angrene. Kitapus Jarugos. Kalbu apie druidų ratą,
įsikūrusį Caed Dhu giriose.
- Tad keliaukime negaišdami!
- Ar nė vienas iš jūsų nemanote, - pagaliau susinervino
Geraltas, - kad reikėtų pasidomėti ir mano nuomone?
- Tavo? - nusistebėjo Vėdrynas. - Juk tu nė neišmanai,
ką daryti. Net už sriubą, kurią šlerpei, turi dėkoti mums.
Jei ne mes, sėdėtum alkanas. Kaip ir mes - jei būtume
laukę, kol imsi veikti. Tas sriubos katilas -
bendradarbiavimo vaisius. Visos grupės, draugijos, kurią
suvienijo bendras tikslas, veiklos rezultatas. Ar bent
suvoki tai, bičiuli?
- Kur tau suvoks, - vyptelėjo Milva. - Ištisai tik aš ir aš,
vienas, pats. Vilkas vienišius! Anoks jis medžiotojas,
regėt, nė miške nebuvęs. Vilkai po vieną nemedžioja!
Niekada! Ėė, vilkas vienišius - tik paikų miesčionių
pasakėlė. Bet ne jam tatai perprast!
- Na nesakyk, supranta, supranta. - Redžis kaip visada
nusišypsojo susičiaupęs.
- Jis tik atrodo kaip kvailys, - pritarė Vėdrynas. - Bet aš
vis tikiuosi, kad pagaliau teiksis pamiklinti smegeninę.
Gal sykį prieis tinkamas išvadas? Gal suvoks: vienišiams
gerai pavyksta tik masturbuotis?
Cahiras Mawr Dyffrynas aep Ceallachas mandagiai
tylėjo.
- Kad jus kur maras visus, - pagaliau prašneko raganius
ir įsibruko šaukštą už aulo. - Kad jus kur maras, jūs,
bendradarbiaujančių mulkių kompanija, susivienijusi
vardan bendro tikslo, kurio nė vienas nesuprantate. Ir
mane patį tegul skradžiai.
Šįsyk, Cahiro pavyzdžiu, mandagiai patylėjo ir visi kiti.
Vėdrynas, Marija Barring, vadinama Milva, ir Emielis
Redžis Roelekas Terzijefas-Gofrua.
- Tai bent kompanija, - tęsė Geraltas linguodamas
galvą. - Ginklo broliai! Didvyrių būrys! Nei bėgt, nei rėkt!
Eiliakalys su liutnia. Vaidų maišas, sulaukėjusi pusdriadė
pusbobė. Į penktą šimtą metų įkopęs vampyras. Ir
suknistas nilfgardietis, kuris užsispyręs tvirtina toks
nesąs.
- O kompanijos priešakyje - raganius, liguistai
graužiamas sąžinės, bejėgiškumo ir nesugebėjimo
apsispręsti, - ramiai užbaigė Redžis. - Siūlau verčiau
keliauti incognito, kad neišgarsėtume.
- Ir nejuokintume žmonių, - pridūrė Milva.
 Karalienė atsakė: “Ne manęs malonės prašyk, o tų,
kuriuos per savo kerus nuskriaudei. Pakako drąsos
piktus darbus dirbti, tad lai pakanka jos ir dabar,
kuomet teisinga bausmė nebe už kalnų. Ne mano
galioje tau nuodėmes atleisti.” Sušnypštė tuolaik
ragana nelyginant katė, sutvisko jos nelabos akys.
“Artinasi mano pragaištis, suriko, bet ir tavoji jau
nebetoli, karaliene. Baisingos mirties valandą dar
prisiminsi Larą Dorren ir jos prakeiksmą. Tad žinok,
kad prakeiksmas manasis kris ant tavęs ir tavo ainių,
iki dešimtosios kartos.” Tačiau išvydo nelaboji elfų
burtininkė, kokia neįbauginama karalienės krūtinėje
plaka širdis, ir liovėsi užgaulioti ir grasinti, ėmė unkšti
tartum kalė ir pagalbos beigi pasigailėjimo melsti...
Pasaka apie Larą Dorren,
žmonių versija

...bet jokie maldavimai nesuminkštino akmeninių

Dh‘oine, negailestingų, baisių žmonių, širdžių. O kai
Lara, prašydama pasigailėti jau ne jos pačios, tik jos
vaikelio, įsikibo karietos durų, karaliaus įsakymu
galvažudys budelis kardu nukirto jai pirštus. Nakčia
šiurpus speigas užėjo, ir išleido Lara paskutinį atodūsį
ant kalvos tarp miškų, bet spėjo dar pagimdyti
dukrelę, kuriai ir saugojo paskutiniuosius vėstančio
kūno šilumos likučius. Ir nors buvo naktis, žiema ir
pūga siautė, kalvoje ūmai pasidarė pavasaris ir
sužydo feainnewedd gėlės. Po šiai dienai tokios gėlės
tik dviejose vietose žydi: Dol Blathanne ir ant kalvos,
kur pasimirė Lara Dorren aep Shiadhal.

Pasaka apie Larą Dorren,

elfų versija
 ŠEŠTAS SKYRIUS

- Prašiau, - piktai suniurzgė Ciri gulėdama ant nugaros.

- Prašiau manęs neliesti.
Mistlė atitraukė ranką su žolės stiebeliu, kuriuo kuteno
Ciri kaklą, išsitiesė šalia ir, sunėrusi pirštus po trumpai
apkirptu pakaušiu, užsižiūrėjo į dangų.
- Keistai pastaruoju metu elgiesi, Sakalaite.
- Tik nenoriu, kad mane liestum!
- Juk tai tik dėl smagumo.
- Žinau. - Ciri prikando lūpą. - Tik dėl smagumo. Viskas
buvo tik dėl smagumo. Bet man nebesmagu, supranti?
Visai nebesmagu!
Mistlė ilgai tylėjo, žvelgė į dangaus mėlynę,
pridrabstytą apipešiotų debesų. Aukštai virš miško ratus
suko vanagas.
- Dėl tavo sapnų, - ištarė pagaliau. - Tai dėl tavo sapnų,
ar ne? Mažne kiekvieną naktį pašoki iš miego rėkdama.
Tai, ką kadaise teko ištverti, atsikartoja sapnuose. Žinau,
taip būna.
Ciri nutylėjo.
- Niekad man nepasakojai apie save, - vėl prašneko
Mistlė. - Apie tai, ką išgyvenai. Nepasisakei, iš kur kilusi.
Nei apie artimuosius...
Ciri staigiai kilstelėjo ranką prie kaklo, bet šįsyk ten tik
boružė ropinėjo.
- Artimuosius turėjau, - dusliai pasakė, nežiūrėdama į
draugę. - Tiksliau, man atrodė, kad turiu... Tokius, kurie
net čia, pasaulio pakrašty, būtų mane susiradę, jei tik
būtų norėję... Arba jei būtų gyvi. Ak, Mistle, kas tau rūpi?
Nori, kad papasakočiau apie save?
- Neprivalai.
 - Gerai. Juk tai tik žaidimas. Kaip ir mūsų santykiai.
- Nesuprantu, - Mistlė pakreipė galvą, - kodėl neini sau,
jei tau su manim taip bloga?
- Nenoriu būti viena.
- Tik tiek?
- Ir tai jau daug.
Mistlė prikando lūpą. Nespėjo nieko pasakyti - išgirdo
švilpimą. Abi pašoko, nusipurtė spyglius ir puolė prie
arklių.
- Tuojau prasidės smagumai, Falka, - pasakė Mistlė,
užšokusi į balną ir išsitraukusi kalaviją, - kuriuos
pastaruoju metu pamėgai labiau už viską. Nemanyk, kad
nepastebėjau.
Ciri piktai trinktelėjo arkliui kulnimis. Jos šuoliais
pasileido lomos šlaitu, o iš kitos vieškelio pusės, iš
jaunuolyno, klaikiai rėkaudami pabiro likusieji Žiurkės.
Vėrėsi pasalos gniaužtai.

Asmeninė audiencija baigėsi. Vatjė de Rido, Eidono

vicegrafas, imperatoriaus Emyro var Emreiso karinės
žvalgybos vadas, išeidamas iš bibliotekos nusilenkė
Gėlių Slėnio karalienei dar mandagiau, nei reikalavo
rūmų protokolas. Vis dėlto jo judesiai buvo labai
atsargūs, išmiklinti ir santūrūs - imperatoriaus šnipas
nenuleido akių nuo dviejų ocelotų, išsidrėbusių elfų
valdovei prie kojų. Auksaakės katės atrodė tingios ir
mieguistos, bet Vatjė žinojo: tai ne šiaip kokie simboliai,
o budrūs sargybiniai, akimoju kruvina koše paversiantys
kiekvieną, kas tik pamėgins prie karalienės prieiti arčiau,
nei apibrėžta protokolu.
Frančeska Findabair, kitaip Enid an Gleanna, Saulutė iš
Slėnių, luktelėjo, kol Vatjė uždarys duris, paglostė
ocelotus.
 - Ida, jau, - ištarė.
Ida Emean aep Sivni, elfų burtininkė, laisvoji Aen
Seidhe iš Mėlynųjų Kalnų, per audienciją prisidengusi
nematomybės burtais, dabar materializavosi bibliotekos
kampe, pasitaisė suknią ir cinoberio raudonumo plaukus.
Ocelotai tik plačiau prasimerkė. Kaip ir visos katės, jie
matė tai, kas atrodė nematoma, apgauti jų tokiais
paprastais burtais buvo neįmanoma.
- Tas šnipų paradas man jau įsipyko, - kandžiai
prisipažino Frančeska, patogiau įsitaisydama juodmedžio
krėsle. - Henzeltas Kaedveniškis neseniai buvo atsiuntęs
“konsulą”, Deikstros nurodymu į Dol Blathanną atkako
“prekybinė misija”. O dabar štai pats arkiseklys Vatjė de
Rido! Ak, tiesa, anksčiau čia sukiojosi ir Stefanas
Skelenas, Didysis Imperatoriškasis Niekas. Bet jo
nepriėmiau. Aš - karalienė, o Skelenas niekas. Nors iš
žinybos, bet niekas.
- Stefanas Skelenas, - lėtai pasakė Ida Emean, -
apsilankė ir pas mus. Ir, beje, pešė daugiau. Kalbėjo su
Filavandreliu ir Vanadainu.
- Turbūt - kaip Vatjė mane - kamantinėjo apie
Vilgefortcą, Jenefer, Rijencę ir Cahirą Mawr Dyffryną aep
Ceallachą?
- Taip pat ir apie juos. Nustebsi, bet labiau jį domino
pirminė Itlinos Aegli aep Aevenien pranašystės versija,
ypač tie fragmentai, kur kalbama apie Aen Hen Ichaer,
Senąjį Kraują. Rūpėjo jam ir Tor Lara, Kiro Bokštas, ir
legendinis portalas, kadaise jungęs jį su Tor Zireaeliu,
Kregždės Bokštu. Kaip tai būdinga žmonėms. Ar ne, Enid?
Mano, pakaks švilptelėti, ir mes susyk atskleisime jiems
paslaptis ir mįsles, kurių patys negalime išnarplioti
šimtus metų.
Frančeska kilstelėjo ranką ir įsižiūrėjo į žiedą.
- Kažin, - tarė, - ar Filipa žino apie keistą Skeleno ir
Vatjė domėjimąsi? Taip pat ir Emyro var Emreiso, kuriam
jie abu tarnauja?
- Būtų rizikinga manyti, kad nežino, - Ida Emean staigiai
dirstelėjo į karalienę, - ir Montekalvo pasitarime mėginti
ir nuo Filipos, ir nuo visos ložės nuslėpti tai, ką žinome
pačios. Atrodytume nekaip... Juk norime, kad ložė
gyvuotų. Norime, kad mumis, elfų magėmis, pasitikėtų,
neįtarinėtų dvigubu žaidimu.
- Dvigubą žaidimą mes ir žaidžiame, Ida. Ir dar mažumą
žaidžiame su ugnimi. Su Baltąja Nilfgardo Liepsna...
- Ugnis degina, - Ida Emean pakėlė į karalienę ryškiai
padažytas akis, - bet ir apvalo. Ją reikia pereiti. Reikia
rizikuoti, Enid. Ložę įkurti būtina, reikia, kad ji pradėtų
veikti. Visos sudėties. Dvylika burtininkių, tarp jų - ir ta,
apie kurią byloja pranašystė. Net jeigu tai lošimas,
statykime už pasitikėjimą.
- O jeigu tai provokacija?
- Tu jas visas pažįsti geriau.
Enid an Gleanna susimąstė.
- Šeala de Tankarvil, - pagaliau vėl prašneko, -
užsisklendusi vienišė, apie jokius slaptus jos ryšius
nežinome. Trisė Merigold ir Keira Metc jų turėjo, bet
dabar, kai karalius Foltestas iš Temerijos išvijo visus
burtininkus, jos abi emigrantės. Margaritos Lo-Antil
niekas, išskyrus jos mokyklą, nedomina. Suprantama,
šiuo metu tris pastarąsias stipriai veikia Filipa, o ji -
mįslė. Sabrina Glevisig nuo politinių pažinčių Kaedvene
neatsiriboja, bet ložės ji neišduos. Pernelyg jau traukia ją
valdžia, kurios galimybę ložė suteikia.
- O toji Asirė var Anahid? Ir ta kita nilfgardietė, su kuria
susipažinsime Montekalve?
- Apie šias žinau nedaug. - Frančeska šyptelėjo. - Bet
kai tik pamatysiu, sužinosiu daugiau. Kai tik pamatysiu,
kuo ir kaip apsirengusios.
 Ida Emean primerkė padažytas akis, bet nieko
neklausė.
- Lieka nefrito statulėlė, - pasakė patylėjusi. - Vis dar
nepatikima, sunkiai perprantama figūrėlė iš nefrito,
užuominų apie kurią Ithlinnespeath irgi galima aptikti.
Gal jau metas suteikti žodį ir jai? Ir atskleisti, kas jos
laukia. Ar tau reikės padėti?
- Ne, padarysiu tai viena. Juk žinai, kokia būna reakcija į
išpakavimą. Kuo mažiau bus liudininkų, tuo švelnesnis
smūgis jos savimeilei.

Frančeska Findabair dar kartą pasitikrino, ar kiemas

apsauginiu lauku, uždengiančiu vaizdą ir slopinančiu
garsus, sandariai izoliuotas nuo rūmų. Uždegė tris juodas
žvakes, įstatytas į žvakides su įgaubtais veidrodiniais
atšvaitais. Žvakidės stovėjo ant apskrito pavimento{21} su
aštuoniais Vicca, elfų Zodiako, ženklais, ant Beleteino,
Lamaso ir Julės simbolių. Zodiako ratas juosė mozaikiškai
sudėtą kitą, mažesnį, su magiškaisiais simboliais, o šis
savo ruožtu juosė pentagramą. Ant trijų mažesniojo rato
simbolių Frančeska pastatė nedidelius geležinius trikojus,
o ant šių rūpestingai padėjo po kristalą. Kristalų apačia
buvo nušlifuota taip, kad atitiktų trikojų viršūnių formą,
tad plokštumos sutapo idealiai, tačiau Frančeska vis tiek
kelissyk pasitikrino. Rizikuoti ji nenorėjo.
Netoliese čiurleno fontanas, vanduo tryško iš
marmurinio ąsočio marmurinės najadės rankoje,
keturiomis čiurkšlėmis krito į tvenkinuką, judino liūgnių
lapus, tarp kurių šmaižiojo auksinės žuvytės.
Frančeska atidarė dėžutę, išėmė nedidukę, glotnią
nefritinę figūrėlę ir pastatė pačiame pentagramos centre.
Atsitraukė, dar kartą dirstelėjo į burtų knygą, gulinčią ant
staliuko, giliai įkvėpė, pakėlė rankas ir išskiemenavo
užkeikimą.
 Žvakės tučtuojau suliepsnojo ryškiau, kristalų briaunos
sutvisko, iš jų ištryško šviesos rėžiai. Jie krito tiesiai ant
figūrėlės, ir ši išsyk pasikeitė - buvusi žalia, nusidažė
auksu, o netrukus tapo vaiski. Magiškoji energija,
pliūpsniais purtanti apsauginį gaubtą, drebino orą. Viena
žvakė pažėrė kibirkštis, ant klojinio ėmė šokti šešėliai,
mozaika atgijo, persimainė. Frančeska rankų nenuleido,
užkalbėjimo nenutraukė.
Figūrėlė ritmingai pulsuodama sparčiai augo, jos
struktūra ir pavidalas keitėsi, lyg ji būtų pavimentu
šliaužiojantis dūmų debesis. Iš kristalų trykštanti šviesa
skverbėsi pro dūmus, krito ant besimainančios,
tvirtėjančios materijos. Dar akimirka, ir magiškųjų ratų
centre pasimatė žmogaus pavidalas. Juodaplaukė
moteris, be jėgų gulinti ant klojinio.
Virš žvakių nuvinguriavo dūmų kaspinėliai, kristalai
užgeso. Frančeska nuleido rankas, atpalaidavo pirštus,
nuo kaktos nusibraukė prakaitą.
Juodaplaukė moteris susirietė į kamuolį ir pratrūko
rėkti.
- Kuo tu vardu? - skambiu balsu paklausė Frančeska.
Moteris išsitiesė, prispaudė abu delnus prie papilvės ir
suklykė dar garsiau.
- Kuo tu vardu?
- Je... Jenef... Jeneeefeeeeer!!! Aaaaaa…
Elfė lengviau atsikvėpė. Moteris vis dar raitėsi,
stūgavo, aimanavo, kumščiais daužė pavimentą, mėgino
išsivemti. Frančeska kantriai laukė. Kantriai ir ramiai.
Aiškiai matėsi, kad moteris - dar prieš akimirką tai buvo
nefrito figūrėlė - kenčia. Tai buvo normalu. Svarbiausia,
kad nepažeistos smegenys.
- Na, Jenefer, - ilgokai laukusi Frančeska pertraukė
aimanas, - gal jau pakaks, ką?
 Jenefer vargais negalais atsistojo keturpėsčia, dilbiu
nusišluostė nosį, apsižvalgė padėrusiomis akimis.
Žvilgsnis perėjo kiaurai Frančeską, tarsi šios čia nė
nebūtų, stabtelėjo ties trykštančiu fontano vandeniu ir
tik tada atgijo. Didžiulėmis pastangomis prišliaužusi prie
rentinio Jenefer persiropštė per kraštą ir pūkštelėjo į
tvenkinuką. Ėmė springti, prunkštauti, kosėti, spjaudytis,
paskui, praskyrusi vandens lelijas, keturiomis nurėpliojo
iki marmurinės najadės ir atsisėdo, nugara atsirėmusi į
statulos pjedestalą. Vanduo siekė Jenefer krūtinę.
- Frančeska... - išlemeno ji, liesdama obsidiano
žvaigždę po kaklu ir žiūrėdama į elfę jau šiek tiek
prasiblaiviusiu žvilgsniu. - Tu...
- Aš. Ką prisimeni?
- Supakavai mane... Kad tave maras, supakavai mane?
- Supakavau ir išpakavau. Ką prisimeni?
- Garstangą... Elfus. Ciri. Tave. Ir penkis šimtus
centnerių, staiga užgriuvusių man ant galvos... Dabar jau
žinau, kas tai buvo. Artefaktinis sumažinimas...
- Atminties nepraradai. Gerai.
Jenefer panarino galvą, dirstelėjo sau tarp šlaunų, virš
kurių viksėjo auksinės žuvytės.
- Enid, paskui liepk pakeisti vandenį, - sumurmėjo. -
Nusimyžau į jį.
- Nieko tokio. - Frančeska šyptelėjo. - Vis dėlto
pasižiūrėk, ar vandenyje nematyti kraujo. Būna, kad
sumažinimas pažeidžia inkstus.
- Tik inkstus? - Jenefer atsargiai įkvėpė. - Manyje turbūt
neliko nė vieno sveiko organo... Bent jau taip jaučiuosi.
Velniai rautų, Enid, nežinau, kuo nusipelniau tokio
elgesio...
- Lipk iš tvenkinuko.
- Ne. Man čia gera.
- Suprantu. Dehidracija.
 - Degradacija. Degrengolada{22}! Kodėl su manim taip
pasielgei?
- Jenefer, lipk iš vandens.
Burtininkė, abiem rankomis prisilaikydama marmurinės
najadės, sunkiai atsistojo. Nusipurtė liūgnes, trūktelėjusi
perplėšė ir nusimetė permirkusią suknią, nuoga
pastovėjo po vandens čiurkšlėmis. Apsipraususi ir
atsigėrusi išlipo iš fontano, atsisėdo ant rentinio krašto,
nugręžė plaukus, apsidairė.
- Kur aš?
- Dol Blathanne.
Jenefer nusišluostė nosį.
- Grumtynės Thanedde dar tęsiasi?
- Ne. Baigėsi. Prieš pusantro mėnesio.
- Veikiausiai nemaža bėdos tau pridariau, - kiek
patylėjusi prisipažino Jenefer. - Įsipykau turbūt ne
juokais, Enid. Bet dabar gali manyti, kad esame
atsiskaičiusios. Atkeršijai deramai, nors gal ir pernelyg
žiauriai. Ar negalėjai pasitenkinti perrėždama man
gerklę?
- Nesapaliok. - Elfė piktai vyptelėjo. - Supakavau tave ir
išnešiau iš Garstango, kad išgelbėčiau gyvybę. Apie tai
dar pakalbėsime vėliau. Štai rankšluostis. Ir paklodė.
Naują suknią gausi išsimaudžiusi. Ten, kur maudytis
pridera - šiltoje vonioje. Gana jau priteršei vandenį
auksinėms žuvytėms.

Ida Emean ir Frančeska gėrė vyną. Jenefer - gliukozę ir

morkų sultis. Kliukino be atvangos.
- Apibendrinkime, - pasakė ji, išklausiusi Frančeskos
pasakojimą. - Nilfgardas užkariavo Lyriją, su Kaedvenu
pasidalijo Aedirną, sudegino Vengerbergą, įveikė
Verdeną, šiuo metu muša Brugą ir Sodeną. Vilgefortcas
dingo be pėdsako. Tisaja de Vryz nusižudė. O tu tapai
Gėlių Slėnio karaliene - imperatorius Emyras karūna ir
skeptru atsidėkojo tau už manąją Ciri, kurios taip ilgai
ieškojo ir kurią dabar šokdina kaip užsigeidęs. Mane
supakavai ir pusantro mėnesio laikei dėžutėje kaip
nefrito statulėlę. Veikiausiai tikiesi, kad už tai padėkosiu.
- Derėtų, - šaltai atrėžė Frančeska Findabair. -
Thanedde šmėžavo toks Rijencė, kuris laikė garbės
reikalu nužudyti tave lėtai ir siaubingai, o Vilgefortcas
pažadėjo jam padėti tokius kėslus įgyvendinti. Rijencė
vaikėsi tave po visą Garstangą. Bet taip ir nerado, mat
jau buvai nefritinė statulėlė mano iškirptėje.
- Ir išbuvau ja keturiasdešimt septynias dienas.
- Taip. O aš paklausta galėdavau ramiai atsakyti, kad
Jenefer iš Vengerbergo Dol Blathanne nėra. Juk
klausdavo apie Jenefer, ne apie statulėlę.
- Kas pasikeitė, kad nutarei pagaliau mane išlaisvinti?
- Daug kas. Tuojau paaiškinsiu.
- Pirmiau paaiškinsi kai ką kita. Thanedde buvo toks
Geraltas. Raganius. Prisimeni, supažindinau judu
Aretuzoje? Kas atsitiko jam?
- Nusiramink. Jis gyvas.
- Nusiraminau. Kalbėk, Enid.
- Tavo raganius, - tęsė Frančeska, - per vieną valandą
nuveikė tiek, kad kitam viso gyvenimo neužtektų. Į
smulkmenas nesileisiu: sulaužė koją Deikstrai, nukirto
galvą Arto Teranovai ir kraupiai užkapojo gal dešimtį
Scoia‘tael. Ak, vos nepamiršau: dar sužadino nesveiką
aistrą Keirai Metc.
- Baisu. - Jenefer perdėtai susiraukė. - Bet, tikiuosi,
Keira jau atsikvošėjo? Nesiunta ant jo? Neabejoju, kad
įaistrinęs jos neišbarškino tik dėl to, kad trūko laiko -
anaiptol ne pagarbos. Patikink ją mano vardu.
 - Tą galėsi padaryti ir pati, - šaltai pasakė Saulutė iš
Slėnių. - Ir net visai netrukus. Bet grįžkime prie reikalų,
kuriems taip nevykusiai dediesi abejinga. Taviškis
raganius su tokiu įkarščiu šoko ginti Ciri, kad pasielgė itin
neapdairiai. Puolė Vilgefortcą. Ir Vilgefortcas jį sumaitojo.
Nenužudė veikiausiai tik todėl, kad trūko laiko - anaiptol
ne noro. Na ką? Ir toliau apsimetinėsi, kad tavęs tai
nėmaž nejaudina?
- Ne. - Nuo Jenefer lūpų išnyko pašaipi šypsenėlė. - Ne,
Enid. Jaudina. Netrukus kai kas savo kailiu patirs, kaip
jaudina. Pažadu.
Grasinimo Frančeska nepaisė lygiai taip pat, kaip ir -
ankstėliau - pašaipos.
- Trisė Merigold sužalotą raganių teleportavo į
Brokiloną, - pasakojo toliau. - Kiek žinau, driadės jį
tebegydo iki šiol. Spėju, kad savijauta jau pasitaisė, bet
būtų geriau, jei nekištų iš ten nosies. Jį medžioja ir
Deikstros agentai, ir visų karalių žvalgybos. Tave, beje,
irgi.
- Kuo nusipelniau tokio neeilinio dėmesio? Juk aš
Deikstrai nesulaužiau nieko... Palauk, nesakyk, pati
atspėsiu. Dingau iš Thaneddo be pėdsako. Niekam net į
galvą nešauna, kad išsmukau tavo kišenėje, sumažinta ir
supakuota. Visi įsitikinę, kad drauge su sėbrais
suokalbininkais moviau į Nilfgardą. Suprantama, visi,
išskyrus tikruosius suokalbininkus, bet šie akių niekam
neprakrapšto. Juk vyksta karas, o dezinformacija tai
ginklas, kurio ašmenys turi būti visuomet gerai išgaląsti.
Taigi, dabar, po keturiasdešimt septynių dienų, atėjo
metas tuo ginklu pasinaudoti. Mano namai Vengerberge
sudeginti, aš pati ieškoma. Nieko daugiau ir nelieka, tik
stoti į Scoia‘tael būrį. Ar kitaip paremti kovą už elfų
laisvę.
Jenefer sriūbtelėjo morkų sulčių ir įsmeigė žvilgsnį
ramiai ir tyliai sėdinčiai Idai Emean aep Sivni į akis.
 - Ką, ponia Ida? Ponia laisvoji Aen Seidhe iš Mėlynųjų
Kalnų? Gal neatspėjau, kokia lemtis man numatyta? Ko
tylite lyg akmuo?
- Aš, ponia Jenefer, - atsakė raudonplaukė elfė, - tyliu,
kai neturiu ką protingo pasakyti. Šitaip visuomet geriau,
nei regzti nepagrįstas prielaidas ir dangstyti nerimą
tauškalais. Enid, klok esmę. Paaiškink poniai Jenefer, kas
dedasi.
- Įdėmiai klausau. - Jenefer palietė obsidiano žvaigždę
ant aksominio kaspino. - Kalbėk, Frančeska.
Saulutė iš Slėnių sunėrė pirštus ir pasirėmė jais
smakrą.
- Šiąnakt, - pradėjo ji, - antroji pilnaties naktis. Po
valandėlės teleportuosimės į Montekalvo pilį, Filipos
Eilhart buveinę. Dalyvausime organizacijos, kuri turėtų
tave sudominti, posėdyje. Juk visada laikeisi nuomonės,
kad nieko nėra svarbiau už magiją, kad ji aukščiau už bet
kokius nesutarimus, ginčus, politinius rinkimus,
asmeninius interesus, neapykantą, miglotas iliuzijas ir
nuoskaudas. Turbūt nudžiugsi sužinojusi, kad neseniai
pakloti pamatai į slaptą ložę panašiai institucijai, skirtai
ginti vien magijos interesus, prižiūrėti, kad įvairių sričių
hierarchijoje magijai priklausytų derama vieta.
Pasinaudojau privilegija į minėtą ložę rekomenduoti
trūkstamas nares ir leidau sau iškelti dvi kandidatūras:
Idos Emean sep Sivni ir tavo.
- Tai bent netikėta garbė ir paaukštinimas, - nusišaipė
Jenefer. - Iš magiškosios nebūties tiesiai į slaptą, elitinę,
visagalę ložę. Iškilusią virš asmeninės neapykantos ir
miglotų iliuzijų. Tik kažin, ar aš tiksiu? Ar rasiu savyje
tiek valios, kad atsikratyčiau neapykantos asmenims,
atėmusiems iš manęs Ciri, sužalojusiems neabejingą man
vyriškį, o mane pačią...
- Neabejoju, - pertraukė elfė, - kad valios nepristigsi,
Jenefer. Pažįstu tave ir žinau, kad jos tau netrūksta.
Netrūksta tau ir savimeilės, kuri turėtų išvėtyti abejones
suteikiama garbe ir siūlomu paaukštinimu. Bet jei jau
taip nori, pasakysiu be užuolankų. Rekomenduoju tave
ložei, nes manau: esi to nusipelniusi ir gali iškiliai
prisidėti prie bendro reikalo.
- Dėkoju. - Pašaipi šypsenėlė nuo burtininkės lūpų toli
gražu neišnyko. - Dėkoju, Enid. Tiesiog jaučiu, kaip
manyje pampsta ambicijos, puikybė ir savimyla. Galiu
sprogti bet kurią akimirką. Net nespėjusi pagalvoti, kodėl
rekomenduoji tai ložei mane, o ne dar vieną elfą iš Dol
Blathanno ar elfę iš Mėlynųjų Kalnų.
- Montekalve, - sausai atsakė Frančeska, - sužinosi
kodėl.
- Norėčiau sužinoti iškart.
- Pasakyk jai, - burbtelėjo Ida Emean.
- Dėl Ciri, - šiek tiek pagalvojusi tarė Frančeska ir
įsmeigė į Jenefer tamsias akis. - Ložė domisi ja, o niekas
tos mergaitės nepažįsta taip gerai kaip tu. Kitką sužinosi
posėdyje.
- Gerai. - Jenefer energingai pasikasė mentę. Kol buvo
supakuota, oda gerokai išdžiūvo, ir dabar ją
nepakenčiamai niežėjo. - Tik pasakyk, kas dar yra ložės
nariai. Be judviejų ir Filipos.
- Margarita Lo-Antil, Trisė Merigold ir Keira Metc. Šeala
de Tankarvil iš Koviro. Sabrina Glevisig. Ir dvi burtininkės
iš Nilfgardo.
- Daugiatautė bobų respublika?
- Galima pavadinti ir taip.
- Jos tikriausiai vis dar laiko mane Vilgefortco
bendrininke. Ar pasitikės?
- Pasitikėjo manimi. Kitkuo turėsi pasirūpinti pati. Tavęs
paprašys papasakoti apie ryšius su Ciri. Nuo tada, kai
prieš penkiolika metų Cintroje taviškio raganiaus dėka
viskas prasidėjo, iki pat įvykių, nutikusių prieš pusantro
mėnesio. Nuoširdumas ir atvirumas - būtina sąlyga. Taip
įrodysi esanti ištikima konventui.
- Kas sakė, kad įrodinėti yra ką? Ar ne per anksti kalbi
apie ištikimybę? Net nežinau to damų internacionalo
įstatų ir programos...
- Jenefer, - elfė vos pastebimai suraukė simetriškus
antakius, - rekomenduoju tave ložei. Bet neketinu versti
ką nors daryti. O ypač - jėga reikalauti ištikimybės. Gali
rinktis.
- Įsivaizduoju, iš ko.
- Teisingai įsivaizduoji. Bet rinktis kol kas dar gali. Vis
dėlto primygtinai raginu pasirinkti ložę. Patikėk, šitaip
savajai Ciri padėsi kur kas vaisingiau, nei aklai puldama į
įvykių verpetą, ko, spėju, be galo trokšti. Ciri gresia
mirtinas pavojus. Išgelbėti mergaitę galime tik mes ir tik
suvienijusios pastangas. Kai išklausysi, kas bus kalbama
Montekalve, įsitikinsi, kad sakiau tiesą... Jenefer,
nepatinka man tie žiburiukai tavo akyse. Pažadėk, kad
nemėginsi pabėgti.
- Ne. - Jenefer papurtė galvą ir delnu pridengė žvaigždę
ant aksominio kaspino. - Nepažadėsiu, Frančeska.
- Brangioji, noriu draugiškai perspėti. Visi stacionarūs
Montekalvo portalai bus iškreipti. Kiekvienas, panorėjęs
be Filipos leidimo tenai patekti arba išsprūsti laukan,
atsidurs rūsiuke dvimeritu padengtomis sienomis.
Neturėdama komponentų, savo teleportalo neatversi.
Žvaigždės iš tavęs atimti nenoriu, mat protas turi likti
pavaldus tau. Bet jeigu sumanysi ką nors iškrėsti... Šito,
Jenefer, leisti negaliu... Ložė negali leisti tau vienai
pačiai kaip pamišėlei pulti gelbėti Ciri ir kerštauti. Aš
tebeturiu tavo matricą, žinau užkeikimo algoritmą. Vėl
sumažinsiu tave ir supakuosiu į nefrito statulėlę. Jei
prireiks - keliems mėnesiams. Arba metams.
- Dėkui, kad perspėjai. Bet vis tiek nieko nepažadėsiu.
 Fringila Vigo nervinosi, buvo įsitempusi, nors slėpė tai
kaip įmanydama. Kiek sykių pati koneveikė jaunus
nilfgardiečių magus už tai, kad nekritiškai vertina
stereotipines nuomones ir požiūrius; kiek sykių pati
išjuokė banalų, gandų ir propagandos suformuotą
tipiškos burtininkės šiaurietės įvaizdį - nenatūraliai graži,
pasipūtusi, tuščia, tokia ištvirkusi, kad mažne iškrypėlė,
o neretai tą ribą ir peržengusi. Bet dabar, kai po eilinio
persėdimo teleportale dar labiau priartėjo prie
Montekalvo pilies, ją vis stipriau kamavo nežinia: kas
laukia slaptosios ložės suvažiavime? Įsismarkavusi
vaizduotė kuždėjo - pribloškiančiai išvaizdžios moterys su
deimantų vėriniais ant apnuogintų krūtinių karminu
paryškintais speneliais, moterys drėgnomis lūpomis, nuo
alkoholio ir narkotikų žvilgančiomis akimis. Fringila jau
kone regėjo, kaip slaptojo konvento posėdis virsta
pašėlusia, nežabota orgija su audringa muzika,
afrodiziakais, abiejų lyčių vergais ir įmantriais
pasitenkinimo aksesuarais.
Paskutinis teleportalas ją - perdžiūvusia burna, nuo
magiškojo vėjo ašarojančiomis akimis, spazmingai
suspaudusią smaragdų vėrinį iškirptėje - išmetė tarp
dviejų juodojo marmuro kolonų. Greta materializavosi
Asirė var Anahid, irgi pastebimai sudirgusi. Fringila
pagrįstai spėjo, kad draugė drovisi naujos ir neįprastos
jai aprangos: paprastos, bet labai elegantiškos hiacinto
spalvos suknios, papildytos nediduku, kukliu
aleksandritų vėriniu.
Dirglumas akimoju atlėgo. Didelėje, magiškai
apšviestoje menėje viešpatavo vėsa ir tyla. Nebuvo
būgną mušančio nuogo negro, ant stalo nešoko merginos
su cekinų vėrinėliais ant gaktos, nekvepėjo hašišu ar
kantaridinu. Nilfgardietes burtininkes pasveikino pati
Filipa Eilhart, pilies šeimininkė - elegantiška, ori,
mandagi ir dalykiška. Kitos burtininkės irgi prisistatė
atvykėlėms, ir Fringila lengviau atsikvėpė. Šiaurės kraštų
magės buvo gražios, spalvingos, jų papuošalai žaižaravo,
bet akyse, paryškintose kruopščiai parinktu makiažu,
nebuvo nė užuominos į kvaišalus ar nimfomaniją. Nė
viena nedemonstravo ir krūtinės. Netgi priešingai, dviejų
suknios buvo neįprastai kukliai užsagstytos iki pat kaklo -
rūstokos, juodai apsirengusios Šealos de Tankarvil ir
jaunutės Trisės Merigold, mėlynakės nuostabiais
kaštoniniais plaukais. Tamsiaplaukė Sabrina Glevisig ir
blondinės Margarita Lo-Antil bei Keira Metc vilkėjo
suknias su iškirpte, ne ką gilesne nei Fringilos.
Laukdamos kitų konvento dalyvių, moterys užmezgė
mandagų pokalbį, per kurį kiekvienai pasitaikė proga ką
nors papasakoti apie save, o ledus greitai ir sėkmingai
pralaužė taktiškos Filipos Eilhart pastabos, nors, po
teisybei, vienintelis netoliese esantis ledo luitas gulėjo
ant indaujos ir šaldė kalną austrių. Kitokio ledo menėje
nė nebuvo. Šeala de Tankarvil, tyrinėtoja, akimoju rado
apie ką pasikalbėti su kita tyrinėtoja - Asire var Anahid, o
Fringila veikiai pajuto simpatiją linksmuolei Trisei
Merigold. Šnekėdamosi moterys godžiai kirto austres.
Nevalgė tik Sabrina Glevisig, tikra Kaedveno girių dukra,
leidusi sau pareikšti niekinamą nuomonę apie “tą gličią
bjaurastį” ir užsiprašiusi gabalėlio šaltos stirnienos su
slyvomis. Filipa Eilhart, užuot oriai ir šaltai atsakiusi į
įžeidimą, tiesiog timptelėjo už skambučio virvelės, ir
tučtuojau beveik nepastebimi, beveik negirdimi tarnai
atnešė mėsos. Fringila apstulbo. Ką gi, pamanė, kiek
kraštų, tiek papročių.
Teleportalas tarp kolonų sutvisko ir girdimai suvibravo.
Sabrinos Glevisig veidą iškreipė neapsakoma nuostaba.
Keira Metc austrę ir peilį padėjo ant ledo. Trisė užgniaužė
atodūsį.
 Portale pasirodė trys burtininkės. Trys elfės. Vienos
plaukai buvo tamsaus aukso spalvos, kitos - cinoberio
raudonumo, trečios - kranklio sparno juodumo.
- Sveika, Frančeska, - pasisveikino Filipa. Balse nebuvo
justi jokių emocijų, užtat jos visos švietė akyse, kurias,
tiesa, burtininkė išsyk primerkė. - Sveika, Jenefer.
- Man buvo suteikta privilegija pasiūlyti ložei dvi
kandidates, - skambiu balsu prašneko Frančeska
pavadintoji elfė tamsaus aukso spalvos plaukais. - Tad
štai jos. Visoms pažįstama Jenefer iš Vengerbergo. Ir
ponia Ida Emean aep Sivni, Aen Saevherne iš Mėlynųjų
Kalnų.
Ida Emean linktelėjo raudonplaukę galvą, lengvutė
narcizų spalvos jos suknia sušiugždėjo.
- Viliuosi, - Frančeska apsidairė, - dabar jau visos?
- Trūksta tik Vilgefortco, - tyliai, bet neslėpdama
pagiežos šnipštelėjo Sabrina Glevisig, šnairuodama į
Jenefer.
- Ir požemiuose pasislėpusių Scoia‘tael, - sumurmėjo
Keira Metc. Trisė perliejo ją žvilgsniu.
Pagaliau Filipa pristatė visas. Fringila smalsiai nužvelgė
Frančeską Findabair, Enid an Gleanną, Saulutę iš Slėnių,
garsiąją Dol Blathanno karalienę, elfų, neseniai
atgavusių gimtąjį kraštą, valdovę. Fringila įsitikino, kad
gandai apie Frančeskos grožį nė kiek neišpūsti.
Raudonplaukė didžiaakė Ida Emean sukėlė visų, taip
pat ir abiejų Nilfgardo magių, susidomėjimą. Laisvieji
Mėlynųjų Kalnų elfai nepalaikė jokių ryšių ne tik su
žmonėmis, bet net ir su gentainiais, gyvenančiais arčiau
pastarųjų. O tarp laisvųjų elfų išlikę negausūs Aen
Saevherne, Išminčiai, buvo tokie paslaptingi, kad laikomi
mažne legenda. Retas kuris net iš elfų galėjo pasigirti
artimesne pažintimi su Aen Saevherne. Tarp ložės
burtininkių Ida išsiskyrė ne tik plaukų spalva. Jos
papuošaluose nebuvo nė uncijos metalų, anei karato
brangiųjų akmenų - vien perlai, koralai ir gintaras.
Žinoma, daugiausia emocijų sukėlė trečioji iš paskutinių
atvykusių burtininkių, Jenefer, kranklio sparno juodumo
plaukais, vilkinti juodai ir baltai, ir visai ne elfė, kaip kad
atrodė iš pirmo žvilgsnio. Jos atvykimas į Montekalvą,
matyt, buvo didžiulė ir ne visoms maloni staigmena.
Fringila jautė kai kurių magių skleidžiamą antipatijos ir
priešiškumo aurą.
Kai Filipa pristatė Nilfgardo burtininkes Jenefer, į
Fringilą ši žvilgtelėjo atidžiau. Nuovargio ir tamsių ratilų
aplink violetines jos akis negalėjo paslėpti net makiažas.
- Mudvi pažįstamos, - pareiškė Jenefer ir palietė
obsidiano žvaigždę ant aksominio kaspino.
Ūmai menėje stojo slogi tyla. Visos įtemptai laukė.
- Mudvi jau buvome susitikusios, - pakartojo Jenefer.
- Neprisimenu. - Fringila akių nenudelbė.
- Nieko keista. Užtat aš gerai įsimenu veidus. Mačiau
tave nuo Sodeno kalvos.
- Vadinasi, tikrai nesuklydai. - Fringila Vigo išdidžiai
kilstelėjo galvą, nužvelgė visas. - Prie Sodeno kalvos aš
buvau.
Filipa Eilhart užkirto kelią replikoms.
- Ir aš ten buvau, - pasakė. - Taip pat daug ką
prisimenu. Tik man neatrodo, kad be saiko stangindamos
atmintį ir tuščiai kapstydamosi po ją, išgautume kokios
nors naudos čia, šioje menėje. Tam, ko ketiname imtis,
labiau praverstų užmarštis, atlaidumas ir vienybė.
Jenefer, ar sutinki?
Juodaplaukė burtininkė nuo kaktos atmetė garbaną.
- Kai pagaliau sužinosiu, ko ketinate imtis, - atšovė, -
tada, Filipa, ir pasakysiu, su kuo sutinku. O su kuo ne.
- Tuomet ir pradėkime negaišdamos. Prašau sėsti,
ponios.
 Visos - išskyrus vieną - vietos prie apskrito stalo buvo
paženklintos. Fringilai iš kairės atsisėdo Asirė var Anahid,
o iš dešinės kaip tik ir stovėjo tas tuščiasis krėslas,
skiriantis ją nuo Šealos de Tankarvil, už kurios susėdo
Sabrina Glevisig ir Keira Metc. Į kairę nuo Asirės įsitaisė
Ida Emean, Frančeska Findabair ir Jenefer. Tiesiog
priešais Asirę atsisėdo Filipa Eilhart, šiai iš dešinės -
Margarita Lo-Antil, iš kairės - Trisė Merigold.
Visų krėslų raižyti ranktūriai buvo sfinksų formos.
Pradėjo Filipa. Dar kartą visas pasveikino ir išsyk
prakalbo apie esmę. Fringila, kuriai Asirė buvo smulkiai
papasakojusi apie pirmąjį posėdį, iš įžangos nesužinojo
nieko nauja. Nenustebino jos nei tai, kad visos pakviestos
burtininkės sutiko dalyvauti konvente, nei diskusijos
pradžia. Tiesa, suglumti ji šiek tiek suglumo, mat
diskusija prasidėjo nuo Imperijos karo su Nordlingais,
konkrečiau, nuo operacijos Sodene ir Bruge, kai
imperatoriaus kariuomenė susirėmė su Temerijos armija.
Nors konventas buvo sumanytas kaip apolitiška
organizacija, visai nuslėpti pažiūrų burtininkėms
nepavyko. Prie miestų vartų susitelkę nilfgardiečių būriai
kai kurioms akivaizdžiai kėlė nerimą. Fringilą draskė
prieštaringi jausmai. Jai atrodė keista, kaip tokios
išsilavinusios moterys nesupranta, kad Imperija Šiaurės
tautoms neša kultūrą, gerovę, tvarką ir politinį
stabilumą. Kita vertus, nežinojo, kaip reaguotų pati, jei
svetima kariuomenė artintųsi prie jos namų.
Vis dėlto diskusija apie karo eigą Filipai Eilhart netrukus
įgriso.
- Kaip baigsis karas, nuspėti negali niekas, - pareiškė ji.
- Maža to, tokios spėlionės - beprasmės. Verčiau
pažvelkime blaiviai. Pirmiausia, nėra tas karas toks jau
didis blogis. Labiau baiminčiausi žmonių perviršio, kuris,
tokiais tempais vystantis žemės ūkiui ir pramonei, reikštų
visuotinį badą. Antra, karas - tai valdovų politikos tąsa.
Kurie dabartiniai karaliai gyvens po šimto metų? Aišku,
kad nė vienas. Kurios dinastijos išliks? Neįmanoma
numatyti. Šių dienų teritoriniai, dinastiniai vaidai, šių
dienų ambicijos ir šių dienų viltys po šimto metų bus
niekas, dulkės ant kronikų. Jei nepasisaugosime, jei
leisimės įveliamos į karą, ir iš mūsų liks tik dulkės. Užtat
išgyvensime, jei pažvelgsime aukščiau vėliavų, jei
užsikimšime ausis, kad negirdėtume karinių ir patriotinių
šūkių. O išgyventi mes privalome. Privalome, nes mus
slegia atsakomybė. Ne už karalius ir jų siaurus, viena
karalyste apsiribojančius interesus. Mes atsakingos už
pasaulį. Už pažangą. Už permainas, kurios tą pažangą
skatina. Atsakingos už ateitį.
- Tisaja de Vryz tai vertintų kitaip, - paprieštaravo
Frančeska Findabair. - Ji visuomet jautėsi atsakinga už
paprastus žmones. Ir ne už ateitį, o už tai, kas dedasi čia
ir dabar.
- Tisaja de Vryz mirė. Jei būtų gyva, dabar sėdėtų su
mumis.
- Tikriausiai. - Saulutė iš Slėnių nusišypsojo. - Tik
nemanau, kad pritartų karo kaip vaisto nuo bado ir
žmonių perviršio problemos teorijai. Garbiosios amato
sesės, atkreipkite dėmesį į vieną sąvoką.
Posėdžiaudamos vartojame bendrąją kalbą, kad viena
kitą geriau suprastume. Bet man ši kalba - svetima. Ir
kuo toliau, tuo svetimesnė. Mano motinos kalboje tokio
žodžių derinio kaip “žmonių perviršis” išvis nėra, o “elfų
perviršis” jau būtų naujadaras. Šviesaus atminimo Tisaja
de Vryz rūpinosi paprastų žmonių dalia. Savo ruožtu man
nė kiek ne menkiau rūpi paprastų elfų dalia. Mielai
pritarčiau idėjai galvoti tik apie ateitį, o nūdieną laikyti
vien trapia efemerija. Deja, nors ir apgailestaudama,
drįstu pareikšti, kad šiandiena lemia rytojų, o be rytojaus
nebus ir ateities. Jums, žmonėms, gal ir atrodo juokinga
apverkti alyvų krūmą, sudegusį karo gaisruose, juk ko jau
ko, o alyvų tikrai nepristigs. Nebus šito krūmo, bus kitas,
o jei neužaugs alyva, ką gi, užaugs akacija. Atleiskite už
botanines metaforas. Bet malonėkite suprasti: tai, kas
jums, žmonėms, yra politinė problema, mums, elfams, -
fizinio išgyvenimo problema.
- Manęs politika nedomina, - garsiai pareiškė Margarita
Lo-Antil, magijos akademijos rektorė. - Tiesiog nenoriu,
kad mergaitės, kurių ugdymui paskyriau gyvenimą, būtų
išnaudojamos kaip kondotjerės tėvynės meilės šūkiais
užmuilintomis akimis. Tų mergaičių tėvynė - magija,
šitaip jas ir mokau. Jei mano auklėtines kas nors įvels į
karą, pašauks ant dar vienos Sodeno kalvos, jas
prarasime, nesvarbu, kaip baigsis mūšis. Tavo pastabą,
Enid, suprantu, bet mums turi rūpėti magijos ateitis, o ne
rasinės problemos.
- Turi rūpėti magijos ateitis, - pakartojo Sabrina
Glevisig. - Bet ji priklauso nuo burtininkų padėties. Mūsų
padėties. Mūsų svarbos. Mūsų svorio visuomenėje.
Pasitikėjimo mumis, pagarbos mums, supratimo, kad
esame reikalingi, kad magija - būtina. Man regis, išeitys
tėra dvi: arba prarandame svorį visuomenėje ir
užsidarome dramblio kaulo bokštuose, arba tarnaujame.
Tarnaujame net Sodeno kalvoje, net kondotjerėmis...
- Arba kambarinėmis ir pasiuntinukėmis? - Trisė
Merigold atmetė nuo peties savo gražiuosius plaukus. -
Lenkdamos sprandą, pasiruošusios tenkinti kiekvieną
užgaidą, vos imperatorius pamos pirštu? Juk toks
vaidmuo mums numatytas nilfgardietiškos taikos
sąlygomis, jei tik ji įsigalios visur.
- Jei įsigalios, - pabrėždama pakartojo Filipa. - Rinktis
mes neturime iš ko. Tarnauti privalome. Magijai. Ne
karaliams ir imperatoriams, ne dabartinei jų politikai. Ne
rasinei integracijai, mat ir ši dabar priklauso nuo politinių
tikslų. Mūsų konventas, mielosios ponios, sušauktas ne
tam, kad taikytumėmės prie dabartinės politikos ir
kasdienių permainų fronte. Ne tam, kad karštligiškai, it
chameleonai keisdamos odos spalvą, ieškotume išeičių,
tinkamų vienai ar kitai situacijai. Mūsų ložės vaidmuo
bus kaip tik priešingas. Darbuosimės aktyviai. Visais
įmanomais būdais.
- Jei teisingai supratau, - atsiliepė Šeala de Tankarvil, -
ragini mus aktyviai veikti įvykių raidą. Visais būdais. Taip
pat ir neteisėtais?
- Apie kokią teisę kalbi? Apie tą, kuri skirta
menkystoms? Apie tą, kurią išdėstėme savo pačių
parengtuose ir karalių juristams padiktuotuose
kodeksuose? Mes įsipareigojusios vienai vienintelei
teisei. Savo pačių!
- Suprantu. - Burtininkė iš Koviro šyptelėjo. - Taigi,
aktyviai veiksime įvykių raidą. Jeigu valdovų politika
mums netiks, ją tiesiog pakeisime. Ar ne, Filipa? O gal
verčiau tuos karūnuotus mulkius išsyk versti nuo sosto ir
išspirti lauk? Gal valdžią reikėtų perimti iš karto?
- Kadaise jau sodinome į sostus mums patogius
valdovus. O reikėjo pasodinti magiją - štai kur buvo mūsų
klaida. Magijai niekada nebuvo suteikta absoliuti valdžia.
Metas tą klaidą ištaisyti.
- Kalbi, žinoma, apie save? - Sabrina Glevisig pasilenkė
per stalą. - Apie Redanijos sostą? Apie jos aukštybę Filipą
Pirmąją? Ir karalienės vyrą Deikstrą?
- Ne apie save. Ne apie Redanijos karalystę. Apie
didžiąją Šiaurinę Karalystę, į kurią išsivystys dabartinė
Koviro Karalystė. Apie imperiją, kuri galia prilygs
Nilfgardui, kurios dėka galiausiai išsilygins šiuo metu
svyruojančių pasaulio svarstyklių lėkščių pusiausvyra.
Kalbu apie imperiją, valdomą magijos, kuriai mes
įteiksime skeptrą, Koviro sosto įpėdinį sutuokdamos su
burtininke. Taip, mielosios amato sesės, išgirdote
teisingai, žiūrite ten, kur ir dera žiūrėti. Taip, čia, už šio
stalo, į šį tuščią krėslą pasodinsime dvyliktąją ložės
burtininkę. O paskui pasodinsime ją į sostą.
Stojusią tylą pertraukė Šeala de Tankarvil.
- Projektas išties ambicingas, - jos balse skimbtelėjo
pajuokos gaidelė. - Išties vertas visų mūsų, sėdinčių čia.
Neabejotinai įrodo, kad konventui įpūsti gyvybę vertėjo.
Juk ne tokios garbingos, o beveik realios ir įmanomos
atlikti užduotys užgautų mūsų savimeilę! Būtų tas pat,
kaip kalti vinis astroliabija. Ne, ne, geriau iškart pasiskirti
visiškai neįvykdomas užduotis.
- Kodėl neįvykdomas?
- Filipa, susimildama, - įsiterpė Sabrina Glevisig, - nė
vienas karalius niekada neves burtininkės, nėra tokios
visuomenės, kuri pakęstų soste burtininkę. Kliūtis -
įsisenėjęs paprotys. Gal jis ir neišmintingas, bet toks jau
yra.
- Esama, - pridūrė Margarita Lo-Antil, - dar ir, sakyčiau,
techninių kliūčių. Asmuo, kurį reikėtų susaistyti su Koviro
dinastija, turėtų atitikti visą virtinę sąlygų - ir mūsų, ir
pačios Koviro dinastijos požiūriu. Tos sąlygos taip neigia
viena kitą, jų prieštaravimai taip bado akis, kad suderinti
jų niekaip nepavyks. Filipa, nejau to nepastebi? Mums
reikia, kad tokia burtininkė būtų magiškojo išsilavinimo,
visiškai pasišventusi magijai, suvokianti savo vaidmenį ir
sugebanti atlikti jį grakščiai, nepastebimai, nesukeldama
įtarimų. Be dirigentų ir suflerių, be kokių nors šešėlyje
užsiglaudusių pilkųjų kardinolų, į kuriuos, vos kilus
maištui, visuomet nukrypsta maištininkų įtūžis. Kartu tai
turėtų būti tokia burtininkė, kurią Koviras sosto įpėdiniui į
žmonas pasirinktų pats, be regimo mūsų spaudimo.
- Aišku kaip dieną.
- O kaip manai, ką Koviras gali pasirinkti
nespaudžiamas? Ogi mergaitę iš karališkos giminės,
tokią, kurios gyslomis teka daugelio kartų karališkas
kraujas. Jaunutę mergaitę, tinkamą jaunam princui.
Mergaitę, galinčią gimdyti, nes visiems rūpi dinastijos
tąsa. Šitokios sąlygų kartelės neįveiksi nei tu, Filipa, nei
aš, netgi nei Keira ir Trisė, jauniausios iš mūsų. Neįveiks
nė viena mano mokyklos adeptė, kurios, tiesą sakant, nė
mūsų pačių nedomina, nes jos - dar tik pumpurai, iš kurių
išsiskleis nežinia kokios spalvos vainiklapiai. Neįmanoma
net įsivaizduoti, kad kuri nors galėtų sėsti prie šio stalo, į
tuščią dvyliktąjį krėslą. Žodžiu, net jeigu visam Kovirui
ūmai pasimaišytų protas ir jie pritartų karalaičio
vedyboms su burtininke, mes tinkamos nerastume. Tad
kas bus ta Šiaurės Karalienė?
- Iš karališkos giminės kilusi mergaitė, - ramiai atsakė
Filipa, - kurios gyslomis teka karališkas kraujas, kelių
didžių dinastijų kraujas. Jaunutė ir galinti gimdyti.
Neregėtų magiškų ir pranašavimo gebėjimų,
pranašystėse minimo Senojo Kraujo nešiotoja. Mergaitė,
kuri savo vaidmenį atliks pasišvilpaudama, be dirigentų,
suflerių, bendrininkų ir pilkųjų kardinolų - todėl, kad taip
nori jos lemtis. Mergaitė, kurios tikrąsias galias žinome ir
žinosime tik mes. Cirilė, Pavetos iš Cintros duktė, Liūtės
Kalantės dukraitė. Senasis Kraujas, Ledinė Šiaurės
Liepsna, Naikintoja ir Atgimdytoja, kurios atėjimas
išpranašautas prieš šimtus metų. Ciri iš Cintros, Šiaurės
Karalienė. Ir jos kraujas, iš kurio gims Pasaulio Karalienė.

Pastebėję iš pasalos puolančius Žiurkes, du karietą

lydintys raiteliai tučtuojau apsigręžė ir mėgino sprukti.
Bergždžiai. Giselheras, Ryfas ir Žiežirba užkirto jiems
kelią ir po trumpos kovos paprasčiausiai užkapojo. Kitus
du, pasiryžusius beviltiškai ginti keturiais obuolmušiais
pakinkytą karietą, užpuolė Keilajus, Asė ir Mistlė. Ciri
užplūdo neviltis ir nuožmus įniršis. Jai aukų nepaliko.
Viskas krypo į tai, kad neturės ką nužudyti.
 Vis dėlto karietos priešakyje jojo dar vienas raitelis,
lengvai ginkluotas lauferis{23} ant eiklaus žirgo. Jis galėjo
pabėgti, bet nebėgo. Apsigręžė, kelis kartus aplink galvą
apsuko kalaviją ir pasileido tiesiai į Ciri.
Ji jo netgi luktelėjo, pristabdė arklį. Kai pasistiebęs
balnakilpėse lauferis kirto, Ciri vikriai išsisuko nuo
smūgio, staigiai pasvirdama iš balno ir žaibiškai vėl
atsitiesdama. Raitelis buvo miklus, jam pavyko smogti
dar kartą. Šįsyk kirtį ji atrėmė - įžambia gynyba; kai
geležtė nuslydo, pati trumpu kirčiu iš apačios
šmirkštelėjo raiteliui per riešą ir apgaulingai nusitaikė į
veidą. Lauferis nevalingai prisidengė kaire ranka, o Ciri
vikriai apsuko ginklą ir smogė po pažastimi - tokį kirtį ji
valandų valandas tobulino Kaer Morhene. Nilfgardietis
nuslydo iš balno, krito keturpėsčias ir kraupiai sustūgo,
karštligiškai mėgindamas stabdyti iš perkirstų arterijų
plūstantį kraują. Valandėlę Ciri jį stebėjo, kaip visada
tarsi užburta tokio reginio - žmogus įnirtingai, iš
paskutiniųjų kovėsi su mirtimi. Palaukė, kol jis
nukraujuos. Tada neatsigręždama nujojo.
Pasala nusisekė. Palyda išguldyta aliai vieno. Asė ir
Ryfas, sugriebę už vadelių, sustabdė karietą. Nuo
dešiniojo pirmkinkio nustumtas foreiteris, jaunas
vaikinukas spalvinga livrėja, klūpodamas ant žemės
verkė ir meldė pasigailėti. Vežikas metė vadeles ir taip
pat šaukėsi malonės, lyg maldai sudėjęs rankas.
Giselheras, Žiežirba ir Mistlė šuoliais atlėkė prie karietos,
Keilajus nušoko nuo arklio ir atplėšė dureles. Prijojusi Ciri
irgi nulipo žemėn. Rankoje ji tebelaikė kruviną kalaviją.
Karietoje sėdėjo storulė matrona su robronu{24} ir
kepuraite, glėbyje ji laikė jauną, kraupiai išbalusią
merginą, vilkinčią juodą, iki kaklo užsagstytą suknią su
gipiūro apykaklaite. Ciri pastebėjo prie suknelės prisegtą
gemą. Nepaprasto grožio.
 - Uf, kokie obuolmušiukai! - šūktelėjo Žiežirba,
apžiūrinėdama kinkinį. - Gražučiai taškuočiai, kaip iš
paveiksliuko! Už šitą ketvertą
~ nulupsime saują florinų!
- O karietą, - Keilajus išsišiepė moteriškei ir merginai, - į
miestelį nutemps vežikas ir foreiteris, šlejus užsidės ir
nutemps. O tempti įkalnėn padės abi panelytės!
- Ponai plėšikai! - suaimanavo robroną dėvinti matrona,
kuriai gašli Keilajaus šypsena kėlė didesnį siaubą nei
kruvini Ciri kalavijo ašmenys. - Būkite garbingi! Juk
neužtrauksite nešlovės jaunai mergaitei!
- Ei, Mistle! - pašaipiai išsiviepęs sušuko Keilajus. -
Girdžiu, kai kas čia šaukiasi tavo garbės!
- Užčiaupk srėbtuvę. - Giselheras susiraukė. - Tavo
juokai nieko nejuokina. O tu, moterie, nurimk. Mes -
Žiurkės. Su moteriškėmis nesimušame ir jų
neskriaudžiame. Ryfai, Žiežirba, iškinkykite! Mistle,
sugaudyk ristūnus! Dingstame!
- Mes, Žiurkės, su moteriškėmis nesimušame. - Keilajus
vėl išsiviepė ir įsistebeilijo į blyškų merginos juoda
suknele veidą. - Tik sykiais pasismaginame, kai joms
knieti. O tau, panelyte, knieti? Tarpkojo kartais nepanižo?
Na jau, nėr ko gėdytis. Gana galvelę linktelėti.
- Prašyčiau pagarbiau! - užlūžtančiu balsu sušuko dama
su robronu. - Pone plėšike, kaip drįsti šitaip kalbėti su jos
šviesybe baronaite!
Keilajus nusikvatojo ir perdėtai mandagiai nusilenkė.
- Meldžiu atleisti. Užgauti nenorėjau. Ką, jau ir
paklausti nevalia?
- Keilajau! - pašaukė Žiežirba. - Eik šen! Ko ten
gaišuoji? Padėk mums iškinkyti obuolmušius! Falka!
Krutinkis!
Ciri negalėjo atplėšti akių nuo herbo ant karietos
durelių, nuo sidabrinio vienaragio juodame lauke.
Vienaragis, galvojo, vienaragis. Kažkada tokį jau
mačiau... kada? Aname gyvenime? O gal tai buvo tik
sapnas?
- Falka! Kas tau?
Aš - Falka. Bet ne visada buvau Falka. Ne visada.
Nusipurtė, sučiaupė lūpas. Buvau šiurkšti Mistlei,
pagalvojo. Užgavau ją. Reikia kaip nors atsiprašyti.
Pastatė koją ant karietos pakopėlės ir įsmeigė žvilgsnį į
gemą ant blyškiaveidės merginos suknios.
- Duokš, - paliepė trumpai.
- Kaip drįsti? - Matrona ko nepaspringo. - Žinai, su kuo
kalbi? Tai jos kilmingoji šviesybė baronaitė Kazadeji!
Ciri apsidairė, pasitikrino, ar niekas neišgirs.
- Baronaitė? - sušnypštė. - Menkas titulas. Net jei ta
kalytė būtų grafaitė, prieš mane turėtų tūptis taip, kad
subinėlė liestų žemę, o galva būtų dar žemiau. Duokš
sagę! Ko lauki? Gal reikės išplėšti su visu korsetu?

Tylą, kuri po Filipos prakalbos apgaubė stalą, labai

greitai sujaukė sambrūzdis. Magės viena per kitą
reikalavo paaiškinimų, stebėjosi, negalėjo patikėti. Kai
kurios apie numatytąją Šiaurės Valdovę Cirilę arba Ciri
neabejotinai žinojo nemažai, kitos buvo girdėjusios
vardą, bet žinojo ne kažin kiek. Fringila Vigo nežinojo
nieko, bet šį tą įtarė, o visos jos spėlionės sukosi apie
vieną tokią plaukų sruogelę. Pusbalsiu pakalbinta Asirė ir
pati nieko nesakė, ir jai mostu paliepė neprasižioti. Mat
kalbėti vėl susiruošė Filipa Eilhart.
- Dauguma mūsų Ciri matėme Thanedde, kai ji transe
paskelbė pranašystę, kuri sukėlė nemenką sąmyšį.
Vienos iš mūsų ryšis su ja buvo artimas, netgi labai
artimas. Kalbu apie tave, Jenefer. Žodis tau.
 Kol Jenefer susirinkusioms pasakojo apie Ciri, Trisė
Merigold draugę įdėmiai stebėjo. Jenefer kalbėjo ramiai,
be emocijų, tačiau Trisė pernelyg seniai ir pernelyg gerai
ją pažinojo. Buvo mačiusi įvairiausiomis aplinkybėmis,
taip pat ir stresinėmis, pakertančiomis jėgas, mažne
įvarančiomis, o kartais - ir įvarančiomis ligą. Dabar
aplinkybės kaip tik tokios ir buvo. Jenefer atrodė
prislėgta, išsekusi, ligota.
Ji kalbėjo, o Trisė, kuri ne tik žinojo visą istoriją, bet ir
pažinojo jos pagrindinę veikėją, vogčia dirsčiojo į
burtininkes. Ypač į tas dvi iš Nilfgardo. Į stebėtinai
pasikeitusią Asirę var Anahid, išsipusčiusią ir vis dar
besijaučiančią nejaukiai su makiažu ir madinga suknia. Ir
į Fringilą Vigo, jaunesnę, malonią, natūraliai žavią ir
kukliai elegantišką, žaliomis akimis, juodais kaip Jenefer
plaukais, tik ne tokiais vešliais, be to, trumpiau
apkirptais ir lygiai sušukuotais.
Neatrodė, kad nilfgardietės būtų pasiklydusios Ciri
istorijos raizgalynėje, nors Jenefer pasakojimas buvo
ilgas ir gana painus. Ji pradėjo nuo liūdnai pagarsėjusio
Pavetos iš Cintros ir jaunuolio, užkeikto Ežiu, meilės
romano; papasakojo apie Geralto vaidmenį ir Staigmenos
Įstatymą, apie lemtį, raganių susaisčiusią su Ciri.
Paporino Jenefer ir apie Ciri susitikimą su Geraltu
Brokilone, apie karą, apie tai, kaip mergaitė dingo ir kaip
buvo surasta, apie Kaer Morheną. Apie Rijencę ir Ciri
medžiojančius Nilfgardo agentus. Apie mokslus Melitelės
šventykloje, apie mįslingus mergaitės gebėjimus.
Klausosi akmeniniais veidais, pagalvojo Trisė,
žiūrėdama į Asirę ir Fringilą. Kaip sfinksai. Bet aišku, kad
maskuojasi. Įdomu, ką slepia. Nuostabą, nes nežinojo,
kas tokia buvo atgabenta Emyrui į Nilfgardą? Ar tai, kad
viską seniai žinojo, gal dar geriau nei mes? Tuojau
Jenefer pasakos apie Ciri atvykimą į Thaneddą ir apie
pranašystę transo būsenoje, sukėlusią tokią sumaištį.
Papasakos apie kruvinas kautynes Garstange, per kurias
Geraltas buvo sužalotas, o Ciri pagrobta. Tuomet vaidyba
baigsis, pamanė Trisė, ir kaukės nukris. Visos žinome,
kad įvykiai Thanedde - Nilfgardo darbas. O kai visų akys
nukryps į jus, nilfgardietės, neturėsite kur dingti, teks
kalbėti. Tada kai kas ir paaiškės, gal tuomet ir aš
sužinosiu daugiau. Kaip Jenefer išnyko iš Thaneddo,
kodėl staiga išdygo čia, Montekalve, kartu su Frančeska.
Kas ta Ida Emean, elfė, Aen Saevherne iš Mėlynųjų
Kalnų, ir koks jos vaidmuo. Kodėl man atrodo, kad Filipa
Eilhart pasako mažiau nei žino, nors skelbia ištikimybę
magijai, o ne Deikstrai, su kuriuo nuolat keičiasi
korespondencija.
Gal pagaliau sužinosiu ir kas iš tiesų yra Ciri. Ciri, joms
- Šiaurės Karalienė, o man - pelenplaukė raganiukė iš
Kaer Morheno, apie kurią nepaliauju galvojusi kaip apie
jaunesniąją sesutę.

Apie raganius, profesionalus, galabijančius pabaisas ir

bestijas, Fringila Vigo šį tą jau buvo girdėjusi. Ji atidžiai
klausėsi Jenefer pasakojimo, šios balso skambesio,
įdėmiai stebėjo veidą. Suklaidinama nesileido. Stiprus
emocinis ryšys, siejantis Jenefer su ta visus taip
dominančia Ciri, buvo akivaizdus. Įdomiausia, kad ir su
jos paminėtu raganiumi burtininkę siejo toks pat
akivaizdus ryšys. Ir toks pat stiprus. Fringila mėgino tai
perprasti, bet susijaudinusių burtininkių balsai ją trikdė.
Ji jau spėjo susigaudyti, kad kai kurios burtininkės per
maištą Thanedde buvo atsidūrusios priešiškose
stovyklose, tad prie stalo tvyranti antipatija
pasakojančiai Jenefer ir kandžios pastabos jos adresu
nėmaž nestebino. Jau netgi plieskėsi rimtas kivirčas, bet
jį nutraukė Filipa Eilhart, be ceremonijų taip tvojusi į
stalviršį, kad suskimbsėjo taurės ir taurelės.
 - Liaukitės! - užriko ji. - Sabrina, patylėk! Frančeska,
nesileisk provokuojama! Gana linksniuoti Thaneddą ir
Garstangą. Tai jau praeitis!
Praeitis, pagalvojo Fringila taip liūdnai, kad net pati
nusistebėjo. Bet tą praeitį jos paveikė net ir būdamos
priešiškose stovyklose. Jų veikla buvo svarbi. Jos žinojo,
ką daro ir kodėl. O mes, imperatoriaus burtininkės,
nežinome nieko. Iš tikrųjų esame mergaičiukės
pasiuntinukės, žinančios, ką siunčia atlikti, bet
nežinančios, kam to reikia. Gerai, pamanė, kad kuriasi
ložė. Velniai žino, kuo visa tai baigsis, bet kad prasideda
- gerai.
- Jenefer, prašau tęsti, - paragino Filipa.
- Daugiau nebeturiu ką pasakyti, - juodaplaukė
burtininkė prikando lūpą. - Kartoju, atsivesti Ciri į
Garstangą man prisakė Tisaja de Vryz.
- Lengviausia suversti viską negyvėliams, - suniurzgė
Sabrina Glevisig, bet Filipa nutildė ją įsakmiu mostu.
- Į tai, kas tą naktį nutiko Aretuzoje, kištis nėmaž
nenorėjau, - tęsė Jenefer, išblyškusi ir sudirgusi. - Ketinau
pasiimti Ciri ir bėgti iš Thaneddo. Bet Tisaja tvirtino, kad,
išvydus mergaitę, daugelį Garstange ištiks šokas, o jos
transinė aiškiaregystė užgesins konfliktą. Tisajos visai
nekaltinu, mat ir pati maniau panašiai. Suklydome abi.
Tik mano klaida buvo didesnė. Jei būčiau palikusi Ciri
Ritos globai...
- Kas nutiko, to nebepataisysi, - pertraukė ją Filipa. -
Suklysti gali kiekvienas. Net Tisaja de Vryz. Beje, kada ji
pirmą kartą pamatė Ciri?
- Trys dienos prieš suvažiavimą, - įsiterpė Margarita Lo-
Antil. - Gors Velene. Tąsyk ir aš su ja susipažinau. Vos
pamačiusi, išsyk pajutau, kad ta būtybė - nepaprasta!
- Nepaprastai nepaprasta, - atsiliepė iki šiol tylėjusi Ida
Emean aep Sivni. - Juk ji - svarbiausia nepaprasto kraujo
paveldėtoja. Hen Ichaer, Senojo Kraujo. Genetinės
medžiagos, pasireiškiančios nepaprastais nešiotojos
gebėjimais. Ir nulemiančios didingą vaidmenį, kurį
nešiotojai skirta atlikti. Kurį ji privalės atlikti.
- Mat taip byloja elfų legendos, mitai ir pranašystės? -
pašaipiai paklausė Sabrina Glevisig. - Visa ta istorija man
nuo pat pradžių trenkė pasakomis ir fantazijomis! Dabar
jau net neabejoju, kad tai išvien pramanai. Garbiosios
ponios, siūlau dėl įvairovės imtis ko nors rimto,
racionalaus, tikroviško.
- Lenkiu galvą prieš blaivų racionalumą - jūsų rasės
stiprybės ir daugelio pranašumų šaltinį. - Ida Emean
šyptelėjo. - Vis dėlto kolegių, gebančių naudotis galia,
kurią racionaliai išanalizuoti ir paaiškinti ne visada
įmanoma, lengvabūdiškas požiūris į elfų pranašystes
man atrodo nederamas. Mūsų rasė ne tokia racionali ir
ne iš racionalumo semiasi jėgų. O gyvuoja jau
keliasdešimt tūkstančių metų.
- Vis dėlto genetinė medžiaga, apie kurią kalbame,
vadinamasis Senasis Kraujas, paaiškėjo esąs ne toks jau
atsparus, - pastebėjo Šeala de Tankarvil. - Net elfų
legendose ir pranašystėse, kurias vertinu visai ne
lengvabūdiškai, pripažįstama, kad Senasis Kraujas jau
nunykęs, išsivadėjęs. Juk taip, ponia Ida? Nebėra
pasaulyje Senojo Kraujo. Paskutinysis nutekėjo Laros
Dorren aep Shiadhal gyslomis. Visos žinome legendą
apie Larą Dorren ir Kregenaną iš Ledynų.
- Ne visos, - pirmą kartą prašneko Asirė var Anahid. -
Jūsiške mitologija domėjausi tik paviršutiniškai ir šios
legendos nežinau.
- Tai ne legenda, - patikslino Filipa Eilhart. - Tikra
istorija. Viena iš mūsų puikiai žino ne tik ją pačią, bet ir
jos padarinius, o šie visas tikrai labai sudomins.
Frančeska, prašau papasakoti.
- Galima pamanyti, - šyptelėjo elfų karalienė, - kad
žinai tą istoriją neblogiau už mane.
 - Gal ir taip. Vis dėlto norėčiau, kad papasakotum tu.
- Tuo pačiu patikrintum ir mano nuoširdumą bei
ištikimybę ložei. - Enid an Gleanna linktelėjo. - Gerai.
Ponios, prašau įsitaisyti patogiai. Pasakojimas bus
netrumpas.

- Laros ir Kregenano istorija nepramanyta, tačiau šiais

laikais jau taip apaugusi pasakiškomis puošmenomis, kad
sunku atskirti, kas tikra, o kas - ne. Be to, labai skiriasi
žmonių ir elfų versijos, abiejose justi šovinizmas ir rasinė
neapykanta. Dar ir dėl to atmesiu visas puošmenas,
apsiribosiu sausais faktais. Tad štai, Kregenanas iš
Ledynų buvo burtininkas, Lara Dorren aep Shiadhal - elfų
magė, Aep Saevherne, Išmintingoji, viena iš Hen Ichaer,
Senojo Kraujo, nešiotojų, mįslingų net mums, elfams.
Jųdviejų draugystė, o vėliau ir meilė iš pradžių
pradžiugino abi rases, bet veikiai atsirado linkinčių pikta,
kategoriškų žmogiškosios ir elfiškosios magijų sąjungos
priešininkų. Ir tarp elfų, ir tarp žmonių buvo tokių, kurie
juodu laikė išdavikais. Būta ir kažkokių asmeninio
pobūdžio kivirčų, kurių priežastys nūnai jau nežinomos,
būta ir pavydo. Jei trumpiau: Kregenanas per klastą
įveltas į intrigas ir nužudytas. Lara Dorren, pjudoma ir
persekiojama, išsekusi mirė kažkokiose dykrose, bet
spėjo pagimdyti dukrelę. Kūdikis per stebuklą išgyveno.
Priglaudė mergytę Kero, Redanijos karalienė.
- Išgąsdinta prakeiksmo, kurį tėškė Lara, kai Kero
atsakė jai pagalbą ir išmetė į speigą, - įsikišo Keira Metc.
- Jei nebūtų kūdikio priglobusi, pasibaisėtinos nelaimės
būtų užgriuvusios ir ją pačią, ir visą jos giminę...
- O tai jau kaip tik ir yra tos pasakiškos puošmenos,
kurias ketino nutylėti Frančeska, - pertraukė Filipa
Eilhart. - Laikykimės faktų.
 - Senojo Kraujo Išminčių pranašiški gebėjimai - faktas, -
pareiškė Ida Emean, dirstelėjusi į Filipą. - O visose
legendos versijose atkakliai pasikartojantis pranašystės
motyvas suteikia nemaža peno apmąstymams.
- Nūdien, kaip ir visais laikais, - pritarė Frančeska. -
Gandai apie Laros prakeiksmą taip ir nenutilo, žmonės
apie tai šnekėjo net po septyniolikos metų, kai Kero
priglaustoji mergaitė, pavadinta, beje, Rianon, užaugo ir
išgražėjo. Jos grožis pranoko netgi legendinį motinos
grožį. Įdukrintajai Rianon oficialiai buvo suteiktas
Redanijos princesės titulas, ji traukė daugelio karališkųjų
giminių akį. Kai iš gausybės pretendentų Rianon pagaliau
išsirinko Goidemarą, jauną Temerijos karalių, nedaug
trūko, kad paskalos apie prakeiksmą sužlugdytų
vedybas. Užtat tikras gandų poplūdis žmonėse
siūbtelėjo, prabėgus trejiems metams po Goidemaro ir
Rianon tuoktuvių. Per Falkos maištą.
Fringila, niekada negirdėjusi nei apie Falką, nei apie jos
maištą, kilstelėjo antakius. Frančeska tai pastebėjo.
- Šiaurinėse karalystėse, - paaiškino ji, - tie tragiški,
kruvini įvykiai lig šiolei gyvi žmonių atmintyje, nors
praslinko jau daugiau nei šimtas metų. Nilfgarde, su
kuriuo tais laikais Šiaurė nepalaikė jokių ryšių, apie tai
veikiausiai nieko nežinoma, todėl leisiu sau trumpai
paminėti kai kuriuos faktus. Falka buvo Vridanko,
Redanijos karaliaus, duktė. Iš santuokos, kurią jis
nutraukė, kai į akį krito gražioji Kero, toji, vėliau
priglaudusi Laros kūdikį. Išliko dokumentas,
smulkmeniškai ir painiai aiškinantis skyrybų priežastis,
bet išliko ir daug iškalbingesnis portretėlis - pirmosios
Vridanko žmonos, Koviro bajorės, neabejotinai puselfės
su dominuojančiais žmogiškaisiais bruožais. Akys -
pamišusios atsiskyrėlės, plaukai - skenduolės, burna -
driežo. Trumpiau tariant, baidyklė išsiųsta į Kovirą kartu
su metinuke dukrele, Falka. Ir abi netrukus pamirštos.
 - Falka, - po akimirkos tęsė Enid an Gleanna, -
apsireiškė po dvidešimt penkerių metų, įplieskė sukilimą
ir, kaip kalbėta, savo rankomis nužudė tėvą, Kero ir du
savo netikrus brolius. Ginkluotas maištas prasidėjo kaip
dalies Temerijos ir Koviro bajorų remiama teisėtos
pirmagimės kova dėl jai prideramo sosto, bet labai
greitai išvirto neregėto masto valstiečių karu. Abi pusės
nusirito iki pasibaisėtinų klaikybių. Legendų Falka - tikras
demonas kraugerys, bet labiau tikėtina, kad iš tikrųjų ji
tiesiog nebesugebėjo suvaldyti nei padėties, nei
sukilėlių, kurie savo vėliava skelbė vis naujus šūkius.
Mirtis karaliams, mirtis burtininkams, mirtis šventikams,
bajorams, turtuoliams ir ponams! Greitai krauju
nusigėrusi tamsuomenė, kurios nebebuvo įmanoma
pažaboti, paskelbė mirties nuosprendį viskam, kas gyva.
Maištas pradėjo smelktis į kitus kraštus…
- Nilfgardo istorikai apie tai rašė, - neslėpdama
pašaipos pertraukė Sabrina Glevisig. - O ponia Asirė ir
ponia Vigo, neabejoju, skaitė. Kalbėk trumpiau,
Frančeska. Papasakok apie Rianon ir trynukus iš
Houtborgo.
- Maloniai prašom. Rianon, Kero priglobtąją Laros
Dorren dukrą, dabar jau Goidemaro, Temerijos karaliaus
žmoną, atsitiktinai pačiupo Falkos maištininkai ir įkalino
Houtborgo pilyje. Tuo metu ji buvo nėščia. Nors maištas
buvo numalšintas, o Falka - nužudyta, pilis dar ilgai
gynėsi, bet galų gale Goidemaras paėmė ją šturmu ir
žmoną išvadavo. Su visais trimis vaikais, dviem
mergytėmis, kurios jau vaikščiojo, ir berniuku, kuris dar
tik ropojo. Rianon jau buvo pasimaišęs protas. Įdūkęs
Goidemaras visus belaisvius įsakė kankinti ir iš jų
pramaišiui su klyksmais veblenamų nuotrupų susidarė
daugmaž aiškų vaizdą.
- Falka, beje, grožį paveldėjusi veikiau iš elfės bobutės
nei iš motinos, visus savo “etmonus”, nuo bajoro iki
atamano ir paskutinio galvažudžio, dosniai apdalydavo
dovanomis ir šitaip užsitikrindavo jų paklusnumą bei
ištikimybę. Galiausiai ji pastojo ir pagimdė kūdikį, tuo pat
metu kaip ir Houtborge įkalinta Rianon - dvynukus. Savąjį
žinduklį Falka įsakė padėti prie Rianon vaikų ir
veikiausiai pareiškė, kad tik karalienės esančios vertos
būti jos benkartų motušėmis ir kad prie naujosios
tvarkos, kurią ji, Falka, įvesianti, tokiam įstatymui
turėsiančios paklusti visos karūnuotos patelės.
Bėda, kad niekas, nė pati Rianon, nežinojo, kuris iš
trejetuko yra Falkos vaikas. Spėta, ir tikėtina, teisingai,
kad tai turėtų būti viena iš mergyčių, mat Rianon, atrodo,
pagimdė porelę. “Atrodo” sakau todėl, kad, nepaisant
girklių Falkos pareiškimų, kūdikius vis dėlto maitino
paprastos žindyvės, kaimietės. Rianon galiausiai išgydė,
bet ji nieko neprisiminė. Na, pagimdė. Na, kartais jai į
lovą atnešdavo parodyti trynukus. Daugiau nieko.
Tuomet iškvietė burtininkus, kurie turėjo ištirti trejetuką
ir nustatyti, kas yra kas. Goidemaras taip niršo, kad po
to, kai paaiškėjo, jog vienas vaikas - Falkos benkartas,
ketino jį nužudyti, ir dar viešai. Šito leisti negalėjome.
Numalšinus sukilimą, su pagautais maištininkais elgtasi
neregėtai žiauriai. Metas buvo liautis. Mirties bausmė nė
dvejų metų nesulaukusiam kūdikiui! Galite įsivaizduoti?
Tai bent legendos būtų pasklidusios! Jau ir šiaip šliaužiojo
gandai, esą pati Falka gimė pabaisa dėl Laros Dorren
prakeiksmo, kas yra akivaizdžiausia nesąmonė, mat tuo
metu, kai gimė Falka, Lara dar nė nepažinojo Kregenano.
Bet mažai kam rūpėjo skaičiuoti metus. Net Oksenfurto
akademijoje patyliukais rašyti ir spausdinti visokie
pamfletai, kvailiausi dokumentai. Bet grįžkime prie
tyrimų, kuriuos mums užsakė Goidemaras...
- Mums? - Jenefer pakėlė galvą. - Kam - mums?
- Tisajai de Vryz, Augustai Vagner, Leticijai Šarbono ir
Henui Gedymdeithui, - ramiai atsakė Frančeska. - Vėliau
prie šio kolektyvo prisidėjau ir aš. Buvau jauna
burtininkė, grynakraujė elfė. O mano tėvas... kadangi
biologinis manęs išsižadėjo... buvo Išminčius. Žinojau,
kas yra Senojo Kraujo genas.
- Būtent tokį geną ir aptikote Rianon kraujyje, kai
pirmiausia, dar prieš imdamiesi vaikų, tyrėte ją ir karalių,
- tarė Šeala de Tankarvil. - O paskui nustatėte, kad jį
paveldėjo du iš trijų vaikų. Šitaip ir išsiaiškinote Falkos
benkartą, kuris tokio geno neturėjo. Kaip išgelbėjote
kūdikį nuo karaliaus rūstybės?
- Labai paprastai. - Elfė nusišypsojo. - Apsimetėme, kad
nieko dar nežinome. Sakydavome karaliui, kad problema
sudėtinga, kad vis dar tiriame, kad tokiems tyrimams
reikia laiko... Daug laiko. Goidemaras, žmogus iš esmės
geras, kilnus, greitai ataušo, mūsų nėmaž neskubino, o
trejetukas sau augo, bėginėjo po rūmus, džiugino ir
karališkąją porą, ir visą dvarą. Amavetas, Fiona ir Adela.
Panašūs kaip trys žvirbliai. Suprantama, stebėta juos
akylai, ir įtarimų vis kildavo, ypač jei kuris vaikas ką nors
iškrėsdavo. Sykį Fiona išliejo naktipuodžio turinį tiesiog
ant šlovingo konetablio. Šis visa gerkle apšaukė ją velnio
benkartu ir atsisveikino su tarnyba. Vėliau Amavetas
ištepė laiptus lajumi, ir viena rūmų dama, kuriai teko
sutvarstyti ranką, kažką suburbuliavo apie prakeiktą
kraują. Savaime aišku, iš dvaro buvo mikliai išspirta.
Prastesnės kilmės įžūlėliai taip paprastai neišsisukdavo:
veikiai stodavo prie gėdos stulpo ar guldavo po rimbais,
tad labai greitai visi išmoko liežuvį laikyti už dantų. Net
baronas iš labai senos giminės, Adelos iš lanko pašautas
į užpakalį, apsiribojo...
- Neužsiplepėkime apie mielų vaikučių išdaigas, -
nukirto Filipa Eilhart. - Kada Goidemaras išgirdo tiesą?
- Niekada. Nebesidomėjo, o mes tik džiaugėmės, kad
neklausia.
- Vis dėlto žinojote, kuris vaikas - Falkos benkartas?
 - Aišku. Adela.
- Ne Fiona?
- Ne. Adela. Mirė nuo maro. Velnio benkartas,
prakeiktas kraujas, demono Falkos duktė, užėjus
epidemijai, kad ir kaip protestavo karalius, pamiesčio
ligoninėje padėjo šventikams, gelbėjo sergančius vaikus,
užsikrėtė pati ir pasimirė. Septyniolikos metų. Po metų
jos netikras brolis Amavetas susičiulbėjo su grafiene Ana
Kameni ir krito nuo grafo pasamdytų galvažudžių rankos.
Tais pačiais metais, prislėgta karštai mylėtų vaikų
netekties, mirė Rianon. Tuomet Goidemaras vėl išsikvietė
mus. Mat paskutiniąja iš pagarsėjusių trynukų, karalaite
Fiona, susidomėjo Cintros karalius Koramas. Ieškojo
žmonos savo sūnui, taip pat Koramui, bet buvo girdėjęs
sklandančius gandus ir nenorėjo, kad tas susituoktų su
galimu Falkos benkartu. Pasitelkę visą savo autoritetą,
užtikrinome karalių, kad Fiona - teisėtas vaikas. Nežinau,
ar patikėjo, tačiau jaunuoliai vienas kitam krito į akį, tad
Rianon duktė, jūsiškės Ciri proproprobobutė, netrukus
tapo Cintros karaliene.
- Ir įdiegė Koramų dinastijoje galingą geną, kurio kelią
jūs toliau sekėte.
- Fiona, - ramiai atsakė Enid an Gleanna, - Senojo
Kraujo geno nenešiojo. Jau tada mes vadinome jį Laros
genu.
- Kaip suprasti?
- Laros geną nešiojo Amavetas, o mes
eksperimentavome toliau. Mat Ana Kameni, per kurią
neteko gyvybės ir meilužis, ir vyras, dar gedėdama
abiejų, pagimdė dvynukus. Berniuką ir mergaitę. Tėvas
neabejotinai buvo Amavetas, mat mergytė nešiojo geną.
Ją pavadino Muriele.
- Murielė Gražioji Nenaudėlė? - nusistebėjo Šeala de
Tankarvil.
 - Gerokai vėliau. - Frančeska šyptelėjo. - Pirmiau buvo
Murielė Meilutė. Iš tikrųjų ji ir buvo meilus vaikas. It
saldainiukas. Kai suėjo keturiolika, jau vadinta Muriele
Aksomo Akimis. Tose akyse ne vienas paskendo.
Galiausiai ištekėjo už Garamonės grafo Roberto.
- O berniukas?
- Krispinas. Jis geno nenešiojo, tad mūsų ir nedomino.
Veikiausiai krito kokiame nors kare, nes jam tik peštynės
ir rūpėjo.
- Palūkėkite. - Sabrina staigiu judesiu susitaršė plaukus.
- Juk Murielė Gražioji Nenaudėlė buvo Adalijos, vadintos
Pranašautoja, motina...
- Taip, - patvirtino Frančeska. - Labai įdomi asmenybė ta
Adalija. Galinga Versmė, idealus molis nulipdyti
burtininkę. Deja, tapti burtininke ji nenorėjo. Troško būti
karalienė.
- O genas? - paklausė Asirė var Anahid. - Nešiojo jį?
- Keista, bet nenešiojo.
- Taip ir maniau. - Asirė linktelėjo. - Laros genas
nenutrūkstamai perduodamas tik moteriškąja linija. Jei
nešiotojas - vyras, genas užslopinamas antroje, geriausiu
atveju - trečioje kartoje.
- Bet vėliau vis dėlto suaktyvėja, - pastebėjo Filipa
Eilhart. - Juk Adalija, neturėjusi aktyvaus geno, buvo
Kalantės motina, o Kalantė, Ciri močiutė, Laros geną jau
nešiojo.
- Pirmoji po Rianon, - ūmai atsiliepė Šeala de Tankarvil.
- Frančeska, jūs suklydote. Genai buvo du. Vienas,
tikrasis, buvo latentinis, ir Fiona jį turėjo, bet jūs
pražiopsojote, suklaidinti galingo, aiškiai išreikšto
Amaveto geno. Tačiau tai, ką nešiojo Amavetas, buvo ne
genas, o aktyvizatorius. Ponios Asirės tiesa. Vyriškosios
linijos nešiotojų perduotas aktyvizatorius Adalijai
pasireiškė taip menkai, kad jo net neaptikote. Ji buvo
Nenaudėlės pirmagimė, kiti vaikai aktyvizatoriaus turbūt
išvis neturėjo. Latentinis Fionos genas jos vyriškiesiems
palikuonims tikriausiai irgi būtų išnykęs vėliausiai
trečioje kartoje. Bet neišnyko, ir žinau kodėl.
- Po šimts velnių, - sukandusi dantis iškošė Jenefer.
- Aš jau pasiklydau tose genetikos ir genealogijos
džiunglėse, - prisipažino Sabrina Glevisig.
Frančeska prisitraukė vazą su vaisiais, ištiesė ranką,
šnipštelėjo užkeikimą.
- Atsiprašau dėl jomarko lygio psichokinezės, - ji
nusišypsojo ir paliepė raudonam obuoliui pakilti aukštai
virš stalo, - bet, pasinaudojus levituojančiais vaisiais, bus
lengviau viską paaiškinti, taip pat - ir kur suklydome. Šis
raudonas obuoliukas - Laros genas, Senasis Kraujas.
Žalias obuolys lai bus latentinis genas. Granatas tebūnie
pseudogenas, aktyvizatorius. Pradėkime. Štai Rianon,
raudonasis obuolys. Štai jos sūnus Amavetas, granatas.
Amaveto duktė Murielė Gražioji Nenaudėlė ir jo dukraitė
Adalija - vis dar granatai, bet jau paskutiniai, nykstantys.
O čia kita linija: Fiona, Rianon duktė, žalias obuolys. Jos
sūnus Korbetas, Cintros karalius, irgi žalias. Korbeto ir
Elenos Kaedveniškės sūnus Dagoradas, žalias. Kaip
pastebėjote, dviejose kartose iš eilės palikuonys - vien
vyrai, ir genas nyksta, jau visai nusilpęs. O štai pačioje
apačioje vis dėlto granatas ir žalias obuolys. Adalija,
Mariboro kunigaikštienė ir Dagoradas, Cintros karalius. Ir
jųdviejų duktė Kalantė. Raudonas obuolys. Atgimęs,
stiprus Laros genas.
- Per incestą, - Margarita Lo-Antil linktelėjo, - Fionos
genas susidūrė su Amaveto aktyvizatoriumi. - Nejau
niekas nepastebėjo? Anei vienas karališkosios heraldikos
žinovas, anei vienas kronikininkas neatkreipė dėmesio į
akivaizdžiausią kraujomaišą?
- Nebuvo ji tokia jau aiški. Juk nesiskelbs Ana Kameni,
kad jos dvynukai - benkartai. Vyro giminė ir iš jos pačios,
ir iš vaikų būtų kaipmat atėmę herbą, titulus ir turtus.
Suprantama, gandų neišvengta, jie atkakliai sklido, ir ne
tik prastuomenėje. Kalantei, neva gimusiai iš
kraujomaišos, vyro teko ieškoti net tolimajame Ebinge,
kurio nepasiekdavo paskalos.
- Enid, savo piramidę papildyk dar dviem raudonais
obuoliais, - pasiūlė Margarita. - Dabar, kaip teisingai
pastebėjo ponia Asirė, atgimęs Laros genas gražiai
perduodamas moteriškąja linija.
- Taip. Štai Paveta, Kalantės duktė. Ir Pavetos duktė
Cirilė. Šiuo metu - vienintelė Senojo Kraujo paveldėtoja,
Laros geno nešiotoja.
- Vienintelė? - griežtokai paklausė Šeala de Tankarvil. -
Labai jau pasitiki savimi, Enid.
- Ką nori pasakyti?
Šeala staigiai atsistojo, žieduotus pirštus nukreipė į
vazą, joje likę vaisiai pakilo į orą, ir visa Frančeskos
schema suiro, virto spalvinga betvarke.
- Štai ką noriu pasakyti, - šaltai pareiškė Šeala,
rodydama į vaisius. - Tai įmanomos genetinės
kombinacijos. Kiek jų čia matome, tiek ir žinome. Arba
nieko nežinome. Jūsų klaida, Frančeska, atkeršijo, sukėlė
tikrą klaidų griūtį. Genas pasireiškė atsitiktinai, po šimto
metų, o per tiek laiko galėjo nutikti tokių dalykų, apie
kuriuos net nenutuokiame. Paslaptingi, slepiami, nutylimi
įvykiai. Ikisantuokiniai, posantuokiniai, slapčia įsivaikinti,
net sukeisti vaikai. Kraujomaiša. Rasių susikryžminimas,
pamirštų protėvių kraujas, atgyjantis vėlesnėse kartose.
Apibendrinsiu: prieš šimtą metų genas jums buvo ranka
pasiekiamas, netgi, galima sakyti, laikėte jį rankose. O jis
ėmė ir išsprūdo. Klaida, Enid, klaida, klaida! Per daug
gaivališkumo, per daug atsitiktinumų. Nepakankamai
kišotės į juos, nepakankamai kontroliavote.
- Dirbome, - mažne sučiaupusi lūpas sušvogždė Enid an
Gleanna, - ne su triušiais, kuriuos gali kaip panorėjęs
suporuoti ir uždaryti į narvelį.
Fringila, pasekusi Trisės Merigold žvilgsnį, pamatė, kaip
susigniaužė Jenefer pirštai ant raižytų krėslo ranktūrių.

Ak, štai kas dabar sieja Jenefer ir Frančeską, mintyse

karščiavosi Trisė, vis dar vengianti draugės žvilgsnio.
Išskaičiavimas. Vadinasi, būta ir poravimo, ir veisimo.
Taigi, planai suvesti Ciri su Koviro princu tik atrodo
neįtikėtini, o iš tikrųjų - visiškai realūs. Jos tai jau yra
dariusios. Sodino į sostus ką panorėjusios, lipdė sąjungas
ir dinastijas, kokias tik užsigeisdavo, kokios tik būdavo
joms parankios. Naudojosi kerais, afrodiziakais,
eliksyrais. Karaliai, karalaitės ūmai susisaistydavo
keisčiausiais, neretai morganatiniais santuokiniais
ryšiais, dažnai - sugriaudami visus planus, ketinimus,
susitarimus. Toms, kurios pastoti ir gimdyti norėdavo, bet
palikuonis būdavo nepageidaujamas, slapčia pakišdavo
kokio nors kontracepcinio kvaišalo. Tos, kurios
nenorėdavo gimdyti būtinai reikalingo palikuonio, vietoj
pažadėto vaisto gaudavo placebo, vandens su rudmene.
Štai iš kur visos tos neįtikėtinos vedybinės giminystės.
Kalantė, Paveta... ir Ciri. Jenefer buvo į tai įsivėlusi. O
dabar kremtasi. Ir teisingai. Po šimts, jei sužinos
Geraltas...

Sfinksai, galvojo Fringila Vigo. Raižyti sfinksai ant

ranktūrių. Taip, jie turėtų tapti ložės ženklu, simboliu.
Žinios, paslaptis, tylėjimas. Jos pačios yra sfinksai. Jos
nesunkiai gaus, ko panorėjusios. Joms tai grynas
mažmožis - Kovirą apvesdinti su Ciri. Jos valdo galią.
Joms netrūksta žinių. Jos žino būdus. Briliantų vėrinys ant
Sabrinos Glevisig kaklo greičiausiai prilygsta visam
miškingojo, akmeningojo Kaedveno biudžetui. Jos
nesunkiai padarytų tai, ką planuoja. Bet yra viena
kliūtis...

Aha, pagalvojo Trisė Merigold, pagaliau bus kalbama

apie tai, nuo ko reikėjo pradėti. Nuo karštas galvas
išblaivinančio ir atvėsinančio fakto - Ciri Nilfgarde, Emyro
valioje. Visai ne pagal čia rezgamą planą...
- Galima neabejoti, - kalbėjo Filipa, - kad Emyras Cirilę
medžiojo nuo seno. Visi manė - dėl politinių vedybų su
Cintra ir leno, teisėto mergaitės paveldinio. Tačiau gali
būti, kad priežastis - ne politika, o Senojo Kraujo genas,
kurį Emyras nori įdiegti per imperatoriškąją liniją. Jeigu
Emyras žino tai, ką žinome mes, gali užsinorėti, kad
pranašystė išsipildytų jo giminėje ir būsimoji Pasaulio
Karalienė gimtų Nilfgarde.
- Patikslinsiu, - įsiterpė Sabrina Glevisig. - Šito nori ne
Emyras, o Nilfgardo burtininkai. Tik jie galėjo atsekti
geną ir paaiškinti imperatoriui jo reikšmę. Neabejoju, kad
čia sėdinčios ponios iš Nilfgardo tą mielai patvirtins ir
pasipasakos, koks vaidmuo šiuose planuose teko joms.
- Neatsistebiu, - neištvėrė Fringila, - kad siūlo galo
ponios vis bando ieškoti tolimajame Nilfgarde, nors tam
tikri požymiai byloja apie sąmokslininkus ir išdavikus,
veikiančius kur kas arčiau jūsų pačių.
- Pastaba ne tik tiesi, bet ir taikli. - Šeala de Tankarvil
griežtu žvilgsniu nutildė jau beatsikertančią Sabriną. -
Informacija apie Senąjį Kraują iki Nilfgardo nutekėjo iš
mūsų, tai liudija visi faktai. Gal jau pamiršote
Vilgefortcą?
- Aš - ne. - Juodose Sabrinos akyse plykstelėjo
neapykantos liepsna. - Aš nepamiršau!
- Jis dar gaus, ko nusipelnęs. - Keira Metc grėsmingai
sugriežė dantimis. - Bet kol kas svarbu ne jis, o tai, kad
Ciri, kurios gyslomis teka mums toks reikšmingas Senasis
Kraujas, atsidūrė Emyro var Emreiso, Nilfgardo
imperatoriaus naguose.
- Imperatoriaus naguose, - ramiai pareiškė Asirė,
pirmiau dirstelėjusi į Fringilą, - taip ir nieko neatsidūrė,
kas būtų svarbu. Darn Rovane įkurdinta mergaitė jokio
ypatingo geno nenešioja. Paprastų paprasčiausia
mergaitė. Ji - tikrai ne Ciri iš Cintros. Visai ne ta, kurios
ieškojo imperatorius. Jis ieškojo geno nešiotojos. Turėjo
net jos plaukų sruogelę. Aš juos ištyriau ir aptikau kai ką,
ko tuomet nesupratau. Bet dabar jau suprantu.
- Vadinasi, Ciri ne Nilfgarde, - tylutėliai pratarė Jenefer.
- Jos ten nėra.
- Jos ten nėra, - rimtai patvirtino Filipa Eilhart. - Emyras
apgautas, pakišta antrininkė. Aš pati tai sužinojau vakar.
Ir džiaugiuosi, kad ponia Asirė atvirai pripažino šį faktą.
Ar reikia geresnio įrodymo, kad mūsų ložė jau veikia?

Jenefer kaip įmanydama tramdė rankų ir lūpų drebulį.

Ramiau, kartojo sau, ramiau, ramiau, neišsiduok, kantriai
lauk progos. Ir klausykis, klausykis, kaupk informaciją.
Sfinksas. Būk sfinksas.
- Mat kaip, vis dėlto Vilgefortcas. - Sabrina vožė
kumščiu į stalviršį. - Ne Emyras - Vilgefortcas, tas
gražuoliukas, tas žavingasis pašlemėkas! Apmovė ir
Emyrą, ir mus!
Jenefer mėgino nusiraminti giliai kvėpuodama. Asirė
var Anahid, burtininkė iš Nilfgardo, kuri su aptempta
suknia akivaizdžiai jautėsi it nesava, pasakojo apie
kažkokį jauną nilfgardiečių bajorą. Jenefer žinojo, apie ką
ji kalba, ir nevalingai gniaužė kumščius. Juodasis riteris
su sparnuotu šalmu, Ciri klejonių košmaras... Ji jautė
Frančeskos ir Filipos žvilgsnius. O Trisė, kurios žvilgsnį ji
kaip tik bandė sugauti, jo vengė. Kad mane griausmas,
vos ne vos nutaisydama abejingą išraišką, galvojo
Jenefer, tai bent pridirbau. Į kokią pragaištį įtraukiau tą
mergaitę? Po šimts velnių, kaip aš raganiui į akis
pažiūrėsiu...
- Puiki proga, - susijaudinusi šūktelėjo Keira Metc, - ir
Ciri surasti, ir Vilgefortcui kailį iškaršti! Padegsime
šuneikai kelnes ant dūlės!
- Norint padegti Vilgefortcui kelnes, pirmiau reikia
surasti, kur tos kelnės yra, - nusišaipė Šeala de Tankarvil,
burtininkė kovirietė, kuriai Jenefer ypatingos simpatijos
niekuomet nejautė. - O lig šiolei tai dar niekam
nepavyko. Net kai kurioms prie šio stalo sėdinčioms
ponioms, nors jos paieškoms negailėjo nei laiko, nei savo
neprilygstamų talentų.
- Dvi iš daugybės Vilgefortco slaptaviečių jau radome, -
šaltai atšovė Filipa Eilhart. - Deikstra intensyviai ieško ir
kitų, o jo pastangų aš neniekinčiau. Ten, kur magija
bejėgė, kartais praverčia šnipai ir slaptieji agentai.

Vienas iš Deikstrą lydinčių agentų žvilgtelėjo į karcerį,

staigiai atšoko, atsirėmė į sieną ir išbalo lyg drobė,
atrodė, tuojau apalps. Deikstra įsidėmėjo: teks perkelti
lepūną į raštinę. Bet pažvelgė į kamerą ir tučtuojau
pakeitė nuomonę. Skrandis vos neišvirto per burną.
Tačiau apsijuokti prieš pavaldinius nevalia. Deikstra
neskubriai išsiėmė iš kišenės sukvėpintą nosinaitę,
prisidengė ja nosį ir burną, palinko prie nuogo kūno,
drybsančio ant akmeninės aslos.
- Pilvas ir gimda perrėžti, - diagnozavo, pasistengęs
nutaisyti ramų veidą ir ledinį balsą. - Atlikta labai
įgudusia, chirurgo, ranka. Iš mergiotės išimtas vaisius.
Buvo dar gyva. Bet darbuotasi ne čia. Visų būklė tokia
pat? Lenepai, tau sakau.
- Ne... - agentas nutirtėjęs nukreipė žvilgsnį nuo
lavono. - Kitos pasmaugtos garota. Nebuvo nėščios...
Skrodimas parodys...
- Kiek iš viso?
- Be šitos - keturios. Atpažinti nepavyko nė vienos.
- Klysti, - pro nosinaitę paprieštaravo Deikstra. - Šitą aš
jau atpažinau. Jolija, jauniausioji grafo Lanjė duktė. Prieš
metus dingusi be žinios. Užmesiu akį į kitas.
- Kai kurias subjaurojo ugnis, - pastebėjo Lenepas. -
Nelengva bus atpažinti... Pone, dar... radome...
- Ko čia triznioji, sakyk.
- Šitam šuliny, - agentas parodė į asloje žiojinčią skylę,
- kaulai. Daug kaulų. Dar nespėjome iškelti ir ištirti, bet
galvą guldau: kaulai bus jaunų mergelių. Kad taip
paprašius magų, gal ir atpažintų... Galėtume pranešti
tėvams, atkakliai tebeieškantiems dingusių dukterų...
- Nieku gyvu. - Deikstra staigiai atsigręžė. - Apie tai, ką
radome, nė žodžio. Niekam. O ypač magams. Po to, ką
čia išvydau, mano pasitikėjimas jais išblėso. Lenepai, ar
viršutiniai lygiai apieškoti kruopščiai? Neaptikote nieko,
kas palengvintų mums paieškas?
- Nieko, pone. - Lenepas panarino galvą. - Kai tik
gavome žinią, lėkėme į pilį, kiek arkliai įkabino. Vis tiek
pavėlavome. Viskas supleškėjo. Galingas buvo gaisras.
Ką ir sakyti, magija. Tik čia, požemiuose, burtai ne viską
priveikė. Nežinau kodėl...
- O aš žinau. Padegė ne Vilgefortcas, o Rijencė ar kitas
kuris burtininko prieplaka. Vilgefortcas nebūtų taip
suklydęs, būtų mums palikęs tik juodas apnašas ant
sienų. Jau kas kas, o jis tikrai žino, kad ugnis apvalo... ir
naikina pėdsakus.
- Tataigi, kad naikina, - burbtelėjo Lenepas. - Kaip dabar
įrodysime, kad tas Vilgefortcas išvis čia buvo...
- Tokius įrodymus galima suklastoti. - Deikstra atitraukė
nosinaitę nuo veido. - Gal turėsiu mokyti, kaip tai
daroma? Aš žinau, kad Vilgefortcas čia buvo. Požemyje,
be lavonų, nieko neliko? Kas už anų geležinių durų?
- Pone, leiskite parodyti. - Agentas iš padėjėjo paėmė
deglą.
Abejonių neliko: magiškoji ugnis, turėjusi sunaikinti
viską, kas buvo požemyje, įplieksta kaip tik čia, erdvioje
patalpoje už geležinių durų. Dėl užkeikime įsivėlusios
klaidos kėslai vos nenuėjo niekais, bet gaisras vis tiek
buvo ūmus ir galingas. Apanglėjo lentynos palei vieną iš
sienų, susproginėjo, išsilydė stikliniai indai, visur
išsidrabstė dvokianti masė. Nenukentėjo tik skarda
apkaltas stalas ir du asloje įtvirtinti keistos formos
krėslai. Kad ir kokia neįprasta buvo forma, jų paskirtis
nekėlė abejonių.
- Sukonstruoti taip, - Lenepas nurijo seilę ir parodė į
krėslus su pritvirtintais gnybtais, - kad kojos... išžergtos.
Plačiai išžergtos.
- Šunsnukis, - pro sukąstus dantis urgztelėjo Deikstra. -
Sukruštas šunsnukis...
- Latake po mediniu foteliu, - tyliai tęsė agentas, -
radome kraujo pėdsakų, išmatų ir šlapimo. Plieninis
krėslas - naujutėlis, turbūt dar nenaudotas. Nežinau, nė
ką manyti...
- Užtat aš žinau, - pasakė Deikstra. - Tas plieninis laukė
ypatingos klientės. Tokios, kurią Vilgefortcas įtarė turint
ypatingų sugebėjimų.

- Visai neniekinu nei Deikstros, nei jo žvalgybos

pastangų, - tarė Šeala de Tankarvil. - Žinau, kad
Vilgefortcą surasime - anksčiau ar vėliau. Apie asmeninio
keršto motyvą, taip viliojantį kai kurias ponias,
nekalbėsiu, užtat leisiu sau pastebėti, kad dar visai
neaišku, ar Ciri tikrai Vilgefortco rankose.
 - Jei ne Vilgefortco, tuomet - kieno? Juk buvo saloje.
Kaip suprantu, nė viena mūsų jos iš ten neteleportavo.
Žinome, kad nepakliuvo į rankas nei Deikstrai, nei kuriam
nors iš karalių. Jos kūno Kiro Bokšto griuvėsiuose irgi
neradome.
- Tor Laroje, - lėtai pasakė Ida Emean, - kadaise buvo
labai galingas portalas. Ar nemanote, kad mergaitė
galėjo per jį pasprukti iš Thaneddo?
Jenefer nuleido blakstienas, nagais įsikirto ranktūrių
sfinksams į galvas. Ramiau, įsakė sau. Ramiau. Pajuto
Margaritos žvilgsnį, tačiau galvos nepakėlė.
- Jei Ciri įžengė į teleportalą, vedantį iš Tor Laros, -
persimainiusiu balsu tarė Aretuzos rektorė, - bijau, kad
savo planus ir sumanymus galime pamiršti. Bijau, kad
gali nutikti taip, jog Ciri niekada nebepamatysime. Jau
nebeegzistuojantis Kiro Bokšto portalas buvo pažeistas,
iškreiptas. Pražūtingas.
- Apie ką mes čia pliurpiame? - pratrūko Sabrina. - Tam,
kad išvis sužinotum, kur bokšte yra teleportalas, kad
bent pamatytum jį, reikia būti įvaldžius ketvirto lygio
magiją! O tam, kad jis suveiktų, būtini arkimeistrės
sugebėjimai! Net nežinau, ar tai pavyktų Vilgefortcui, o
čia kažkokia penkiolikmetė nesubrendėlė! Kaip išvis
galite apie tai samprotauti? Kas, jūsų galva, ta mergaitė
yra? Kas taip ypatinga joje slypi?

- Argi svarbu, - Stefanas Skelenas, pravarde Naminė

Pelėda, imperatoriaus Emyro var Emreiso koroneris,
pasiraivė, - kas taip ypatinga joje slypi, pone Bonhartai?
Ir ar išvis kas nors slypi? Man svarbu, kad jos nebebūtų
gyvos. Moku už tai šimtą florinų. Jeigu pats norite, galite
aiškintis, kuo ji ypatinga - prieš nužudydamas ar jau po
visko, jūsų valia. Bet, jei ką ir rasite, kaina nepadidės,
perspėju tiesiai ir oficialiai.
 - O jeigu pristatyčiau gyvą?
- Vis tiek ne.
Bonhartu pavadintas vyriškis, milžiniško ūgio, tačiau
kaulėtas it skeletas, užsuko žilą ūsą. Kitos rankos jis
neatitraukė nuo kalavijo rankenos, tarsi slėptų nuo
Skeleno jos raižinius.
- Galvą pristatyti?
- Nereikia. - Naminė Pelėda susiraukė. - Kam man jos
galva? Meduje konservuosiu, ar ką?
- Vis įrodymas.
- Pasikliausiu jūsų žodžiu. Apie jus garsas sklinda
plačiai, Bonhartai. Apie jūsų patikimumą - irgi.
- Dėkui už gerą žodį. - Galvų medžiotojas nusišypsojo, ir
Skeleną, nors prie smuklės lūkuriavo dvidešimt ginkluotų
jo vyrų, nukrėtė šiurpas. - Retai jo sulaukiu. Ponams
baronams ir ponams Varnhagenams turėsiu visų Žiurkių
galvas parodyti, kitaip nesumokės. Jei jums Falkos galva
nereikalinga, viliuosi, neprieštarausite, jei ją pridursiu
prie rinkinio?
- Ir susižersi dar vieną atlygį. O profesinė etika?
- Ašen, kilnusai pone Skelenai, - Bonhartas prisimerkė,
- pinigėlius imu ne už negyvėlį, o už paslaugą. O šitos
paslaugos pageidaujate ir jūs, ir Varnhagenai.
- Logiška, - sutiko Naminė Pelėda. - Elkitės, kaip
išmanote. Kada jūsų laukti atvykstančio atsiimti
užmokesnio?
- Veikiai.
- Tiksliau.
- Žiurkės traukia Galvažudžių Kelio link, baudžiasi
kalnuose žiemoti. Pasalą paspęsiu. Užtruksiu dvidešimt
dienų, ne ilgiau.
- Dėl jų maršruto nė kiek neabejojate?
- Šmėkštelėjo prie Fen Aspros, apiplėšė ten vilkstinę ir
du pirklius. Siautėjo netoli Tyfio. Paskui naktį atsibaladojo
į Druigą, šoko gegužinėje. Galiausiai nukako į Loredą.
Lorede toji Falka paskerdė žmogų. Taip paskerdė, kad
miestelėnams po šiai dienai dantys barška, vien
prisiminus. Todėlei ir klausiau, koks kipšas toje Falkoje
tupi.
- Gal toks pat, koks ir jumyse, - nusišaipė Stefanas
Skelenas. - Nors ne, tik neužsigaukite. Jūs pinigus imate
ne už žudymą, o už suteiktą paslaugą. Jūs, Bonhartai,
tikras savo amato meistras, solidus profesionalas. O
profesija tokia pat, kaip ir visos kitos? Darbas, kurį
kažkas turi nudirbti, ar ne? Juk algą už jį moka, o gyventi
reikia, tiesa?
Galvų medžiotojas dėbsojo į Skeleną ilgai. Taip ilgai,
kad Naminei Pelėdai galiausiai praėjo noras šypsotis.
- Tikra teisybė, - pasakė Bonhartas. - Gyventi reikia.
Vienas duoną pelnosi dirbdamas tai, ką sugeba. Kitas
daro tai, ką privalo daryti. Užtat retam profesionalui,
nebent tik vienai kitai kekšei, gyvenime pasiseka taip,
kaip man. Pinigus gaunu už darbą, kurį nuoširdžiai
mėgstu.

Kai Filipa pasiūlė pertraukėlę - užkąsti ir suvilgyti nuo

šnekų perdžiūvusias gerkles - Jenefer lengviau atsikvėpė,
nudžiugo, jai žybtelėjo viltis. Deja, veikiai paaiškėjo, kad
viltis buvo tuščia. Margaritą, kuri aiškiai troško su ja
pasišnekėti, Filipa išsyk nusitempė į kitą menės galą. Prie
Trisės Merigold, kuri skubinosi artyn, prisigretino
Frančeska. Elfė kontroliavo pokalbį nėmaž
nesivaržydama. Vis dėlto Trisės rugiagėlių spalvos akyse
Jenefer įžvelgė nerimą ir suvokė: prašyti pagalbos būtų
beprasmiška, net jei ir pavyktų pasišnekėti akis į akį.
Jenefer suvokė: Trisės širdis jau priklauso ložei. Savo
ruožtu Trisė, žinoma, jautė, kad Jenefer ištikimybė
organizacijai vis dar labai abejotina.
 Trisė mėgino ją guosti, tikino, kad Geraltui Brokilone
niekas negresia, kad driadžių slaugomas jis sparčiai
sveiksta. Prašnekusi apie Geraltą, Trisė kaip visada
išraudo. Bus tąsyk pamaloninęs ją kaip reikiant,
pyktelėjusi pamanė Jenefer. Anksčiau vargšelė tokių kaip
jis nepažinojo. Dar negreit pamirš. Na ir puiku.
Išsisuko neva abejingai gūžtelėjusi pečiais. Jai buvo nė
motais, kad nei Trisė, nei Frančeska jos abejingumu
nepatikėjo. Norėjo pabūti viena, norėjo, kad jos tai
suvoktų.
Suvokė.
Atsistojusi prie indaujos, kibo į austres. Valgė atsargiai,
kūną vis dar maudė. Sumažinimo pasekmės. Vyną gerti
baiminosi, nežinojo, kokia gali būti reakcija.
- Jenefer...
Atsigręžė. Fringila Vigo šypsodamasi žiūrėjo į trumpą
peiliuką Jenefer rankoje.
- Matau ir jaučiu, - tarė nilfgardietė, - kad vietoj austrės
mielai atidarytum mane. Vis dar nusiteikusi priešiškai?
- Ložė, - šaltai atšovė Jenefer, - reikalauja tarpusavio
pasitikėjimo. Draugystė neprivaloma.
- Neprivaloma ir neturi būti privaloma. - Burtininkė iš
Nilfgardo apžvelgė menę. - Draugystė užsimezga
spontaniškai arba po ilgo bendravimo.
- Panašiai ir priešiškumas. - Jenefer atvėrė austrės
geldelę ir gurktelėjo turinį su visu jūros vandeniu. -
Tarkime, pamatai kokį nors žmogų tik sekundės dalį,
prieš pat apakinama, o jau ir nemėgsti jo.
- Oi, priešiškumas - dalykas kur kas painesnis. - Fringila
prisimerkė. - Būna ir taip: kalvos viršūnėje kas nors, ko
net neįžiūri, tavo akivaizdoje ištaško į skutus tavo
draugą. Kas tai padarė - nei dorai matei, nei pažįsti, o vis
tiek nemėgsti.
 - Būna, - Jenefer gūžtelėjo pečiais. - Lemtis visokių
pokštų iškrečia.
- Lemtis, - tyliai pasakė Fringila, - neprognozuojama
kaip padūkęs vaikas. Kartais draugas ima ir atsuka
nugarą, o priešas gali ir praversti. Pavyzdžiui, su juo
galima pasikalbėti akis į akį. Niekas netrukdo,
nepertraukinėja, nesiklauso. Visi ramūs: ir apie ką gali
kalbėtis tos dvi priešės? Aišku, kad apie ką nors
nereikšminga. Šiaip, keičiasi banalybėmis, protarpiais
pasismaigsto.
- Žinoma, - Jenefer linktelėjo, - visiems taip ir atrodo. Ir
jie nėmaž neklysta.
- Juo lengviau, - Fringila nesuglumo, - tokiomis
sąlygomis aptarti vieną klausimą, reikšmingą ir
nebanalų.
- Kokį?
- Tavo planuojamo pabėgimo.
Jenefer, kuri tuo metu kaip tik atidarinėjo dar vieną
geldelę, vos nenusirėžė piršto. Vogčia apsidairė, paskui
pro blakstienas dirstelėjo į nilfgardietę. Fringila Vigo vos
pastebimai šypsojosi.
- Gal malonėtum paskolinti peilį. Noriu austrės. Jūsiškės
- nuostabios. Mūsuose, pietuose, tokių gauti nelengva.
Ypač dabar, karinės blokados sąlygomis... Blokada - gyva
nelaimė. Ar ne?
Jenefer patyliukais kostelėjo.
- Pastebėjau. - Fringila nurijo austrę, paėmė kitą. - Taip,
į mus žiūri Filipa. Ir Asirė. Asirė turbūt nerimauja dėl
mano ištikimybės ložei. Ištikimybės, kuriai gresia
pavojus. Ji jau beveik įsivaizduoja, kad paplūdau
užuojauta. Hmmm... mylimas vyriškis sužalotas.
Mergaitė, bemaž duktė, dingo, gal kur įkalinta... Gal jai
gresia mirtinas pavojus? O gal - tik tapti korta sukčių
lošime? Garbės žodis, aš neištverčiau. Bėgčiau iš čia
tučtuojau. Štai tavo peiliukas. Gana jau tų austrių, reikia
ir figūra pasirūpinti.
- Blokada, kaip tik ką teikeisi pastebėti, - sukuždėjo
Jenefer, žiūrėdama į žalias Nilfgardo burtininkės akis, -
gyva nelaimė. Dalykas, tiesą pasakius, šlykštus.
Neleidžia daryti, ką nori. Blokadą pralaužti įmanoma, jei
turi tam... priemonių. Aš neturiu.
- Tikiesi, kad jų tau duosiu aš? - Nilfgardietė pasižiūrėjo
į gruoblėtą geldelę, kurią tebelaikė delne. - Ne, nieko
nebus. Aš ištikima ložei, o ložė, savaime suprantama,
nepageidauja, kad skubintumeis į pagalbą mylimiems
žmonėms. Be to, juk aš tavo priešė. Kaip galėjai pamiršti,
Jenefer?
- Iš tikrųjų. Kaip galėjau pamiršti?
- Draugę aš perspėčiau, - tyliai kalbėjo Fringila, - kad,
net turėdama teleportaciniams užkeikimams reikalingus
komponentus, įveikti blokados nepastebimai negalės.
Pernelyg užtruktų, pernelyg kristų į akis. Šiek tiek geriau
būtų pasinaudoti kokiu nors dėmesio nepatraukiančiu,
stichiniu siurbtuvu. Kartoju, šiek tiek geriau. Teleportacija
į improvizuotą siurbtuvą, kaip, be abejonės, žinai, labai
rizikinga. Jei tokiai rizikai ryžtųsi draugė, bandyčiau ją
atkalbėti. Bet tu man ne draugė.
Fringila apvertė kiaukutą ir išliejo ant stalviršio jūros
vandens likutį.
- Šiuo ir baigsime banalų pokalbį, - pasakė. - Ložėje
reikalaujama tik tarpusavio pasitikėjimo. Draugystė,
laimei, neprivaloma.

- Teleportavosi, - šaltai, be emocijų pareiškė Frančeska

Findabair, kai tik aprimo Jenefer dingimo sukeltas
šurmulys. - Neverta karščiuotis, mano ponios. Dabar jau
nieko nebepadarysime. Ji - pernelyg toli. Tai mano klaida.
Įtariau, kad ta jos obsidiano žvaigždė slopina užkeikimų
aidą...
- Po šimts, kaip ji tai padarė? - užriko Filipa Eilhart. -
Aidą galėjo ir nuslopinti, tai nesudėtinga. Bet kokiu
stebuklu atsidarė portalą? Montekalvas užblokuotas!
- Man ji niekada nepatiko. - Šeala de Tankarvil gūžtelėjo
pečiais. - Niekada nepritariau jos gyvenimo būdui. Bet ir
niekada neabejojau jos sugebėjimais.
- Ji viską išlos! - pratrūko Sabrina Glevisig. - Išpliurps
viską apie ložę! Lėks tiesiai...
- Nesąmonė, - šiurkščiai pertraukė ją Trisė Merigold,
žiūrėdama į Frančeską ir Idą Emean. - Jenefer mūsų
neišduos. Ne tam iš čia pabėgo.
- Trisė sako tiesą, - pritarė Margarita Lo-Antil. - Žinau,
kodėl pabėgo, ką ketina gelbėti. Mačiau jas kartu, Jenefer
ir Ciri. Ir viską suprantu.
- O aš nieko nesuprantu! - sušuko Sabrina ir vėl kilo
triukšmas.
Asirė var Anahid palinko prie draugės.
- Neklausiu, kodėl tai padarei, - šnipštelėjo. - Neklausiu,
kaip. Klausiu: kur ji?
Fringila Vigo vos pastebimai šyptelėjo, pirštais paglostė
krėslo ranktūrį - raižytą sfinkso galvą.
- O iš kur man žinoti, - sukuždėjo, - kurioje pakrantėje
veisiasi tos austrės?
 Itlina, kitaip Ithlinne Aegli, Aevenien duktė,
legendinė elfų gyduolė, astrologė ir būrėja,
pagarsėjusi būrimais, ateities spėjimais,
pranašystėmis, iš kurių žinomiausia Aen
Ithlinnespeath, Itlinos Pranašystė. Daugelkart
perrašinėta ir visokeriopomis formomis skelbta
Pranašystė įvairiais laikotarpiais neapsakytai
išpopuliarėdavo, o tekstą papildantys komentarai,
interpretacijos ir paaiškinimai, pritaikyti to ar kito
meto įvykiams, tik sutvirtindavo tikėjimą didžia I.
aiškiaregyste. Manoma, kad I. nuspėjo Šiaurės Karus
(1239-1268), Didžiąsias Ligas (1268, 1272 ir 1294),
kruviną Dviejų Vienaragių Karą (1309-1318) ir Haakų
antpuolį (1350). Taipogi tikima, kad I. išpranašavo
nuo XIIIa. pabaigos pastebimus klimato pokyčius
(“Baltąjį Speigą”), kuriuos prietarai visuomet skelbė
pasaulio pabaigos ženklu ir siejo su spėjamu
Naikintojos (žr.) atėjimu. Tas pats I. Pranašystės
fragmentas paakino gėdingą burtininkų medžioklę
(1272-76) ir pasmerkė mirčiai daugybę moterų bei
merginų, apšauktų Naikintojos inkarnacija. Nūdien
gausūs tyrinėtojai pačią I. laiko legenda, o jos
“pranašystes” šiais laikais padirbtu apokrifu ir gudria
literatūrine apgavyste.
Efenbergas ir Talbotas, “Encyclopaedia Maxima
Mundi”, X t.
 SEPTINTAS SKYRIUS

Vaikai, rateliu apsupę klajojantį pasakorių Švilpį, sukėlė

neapsakomą lalesį. Galiausiai Konoras, kalvio sūnus, iš
viso būrio vyriausias, stipriausias ir narsiausias, be to,
atnešęs pasakoriui lauknešėlį su kopūstiene ir spirgučiais
užkultomis bulvėmis, ėmėsi atstovo ir visuotinės
nuomonės reiškėjo pareigų.
- Kaipgi šitaip? - pasipiktino jis. - Kaipgi šitaip, senoli?
Kaipgi - šiuodien pakaks? Taip ir paliksite mumis
nenustygti? Norime žinoti, kas toliau nutiko! Nelauksme,
kol vėlei kaimą aplankyste, juk galite užtrukti ir pusmetį,
ir metus! Porinkite toliau!
- Saulutės jau nematyt, - atsakė seneliukas. - Metas
jums, vaikiukai, į sapniją. Ką rytoj tėvuliai pasakys, kai
darbus dirbdami žiovausite ir aiksėsite? Žinote žinau, ką
pasakys. Vėl senis Švilpis lig pačios naktelės pasakas
sekė, sakmėmis vaikeliams galveles kvošino, išsimiegoti
neleido. Todėlei, kada vėl į kaimą atkaks, nevalia jam
nieko duoti, anei košės, anei kukulio, anei rūkyto
lašinuko, o reik šalin pavyti, karšinčių anokį, mat iš jo
poringių tik nuostolis ir rūpestis grynas...
- Va ir nesakys taip! - vienas per kitą ėmė šaukti vaikai.
- Dar papasakokit, senoli! Prašome gražiai!
- Mmmmm, - numykė senelis, žiūrėdamas į saulę, kuri
jau slėpėsi už medžių karūnų kitame Jarugos krante. -
Tebūnie. Bet sutarkime šitaip: vienas kuris pašokit iki
pirkios ir atneškit rūgusio pieno, kad turėčiau kuo gerklę
suvilgyt. O kiti pamintykit, apie kieno dalią norit išgirsti,
mat apie visus paporinti šiuodien tikrai nespėsiu, net jei
iki rytinių pamaldų talaluočiau. Taigis, reikės pasirinkt:
apie ką dabar, apie ką - kitąsyk.
Vaikai vėl pratrūko šūkalioti vienas per kitą.
 - Tyliau! - sudraudė Švilpis, mostelėjęs lazda. - Sakiau,
pasirinkt, o ne rykaut kaip kėkštams: ret - ret, re - re -
ret! Tad kaip? Apie kieno dalią paporinti?
- Apie Jenefer, - glostydama skreite miegantį katiną,
sučiepsėjo Nimuė, jauniausioji iš klausytojų, dėl mažo
ūgio praminta Uolektimi. - Paporinkit, seneli, kaip toliau
klostėsi jos likimas. Kaip iš to kove… koveno{25}
Plikakalnyje magiškai bėgo Ciri gelbėti. Šit ko norėčiau
paklausyti. Mat pati, kai užaugsiu, būsiu burtininkė.
- Na jau! - šūktelėjo Bronikas, malūnininko sūnus. -
Pirmiau, Uolektie, nosį nusišluostyk, mat burtininkai
apsisnargliavusių į mokinius neima! O jūs, senoli, ne apie
Jenefer, o apie Ciri ir Žiurkes apsakykite, kaip
plėšikaudavo ir pliekdavosi…
- Patylėkit, - susimąstęs, rūškanas sudraudė vaikus
Konoras. - Paikiojate, ir gana. Jei šiandien dar gausime ko
paklausyti, klausykime iš eilės. Paporinkite, tėvuk, apie
raganių ir jo būrį, kaip nuo Jarugos toliau traukė…
- Apie Jenefer noriu, - čirkštelėjo Nimuė.
- Ir aš, - atsiliepė Orla, vyresnė jos sesuo. - Apie jos ir
raganiaus meilą. Kaip mylėjo viens kitą. Tik laibūnie gera
pabaiga, seneli! Nenoriu, oi nenoriu apie mirimus
klausytis!
- Cit, paikše tu, kam ta meila rūpi! Apie karą
paklausykim, apie kirstynes!
- Apie raganiaus kalaviją!
- Apie Ciri ir apie Žiurkes!
- Pričiaupkit ėdmenis. - Konoras grėsmingai apsidairė. -
O kad paimsiu lazdą, kad iškaršiu kailį, šūdpirskiai jūs!
Sakiau, iš eilės. Lai senolis toliau apie raganių porina,
kaip keliavo jis su Vėdrynu, Milva…
- Oi gerai! - vėl sučiepsėjo Nimuė. - Apie Milvą, apie
Milvą noriu paklausyti! Mat jeigu burtininkės manęs
neims, į lankininkes eisiu!
 - Štai ir pasirinkome, - tarė Konoras. - Ir pačiu laiku, o
tai senelis veikiai prisnūs, žiū, jau žila galva kinksi,
nosim nelyg griežlė snapu knapsi… Tėvuli, ėgi
nemiegokite! Apie raganių Geraltą toliau sakaliokite. Nuo
tada, kai jo būrys prie Jarugos apsistojo.
- Tik pirmiau, - įsikišo Bronikas, - kad smalsa taip
negraužtų, pasakykite, tėvuli, bent ką apie kitus. Kas
aniem nutiko? Mum bus lengviau laukti, kolei pargrįšte į
kaimą ir toliau papasakoste. Bent vienu kitu žodeliu
paporinkite. Apie Jenefer ir apie Ciri. Labai prašome.
- Jenefer, - sukikeno senis Švilpis, - iš burtininkų pilies,
ką Plikalaukiu vadinasi, burtais išlėkė. Ir tiesiai tiesutėliai
į vandenį pūkštelėjo. Į audringą vandenyną, tarp
aštriausių uolų. Bet nesibaisinkite, magei tokie dalykai -
grynas juokas, nenuskendo jinai. Į Skeligo Salas pataikė,
sąjungininkų tenai susirado. Mat virė josios širdyje didis
įniršis ant burtininko Vilgefortco. Neabejodama, kad šisai
Ciri ir pagrobė, nutarė jįjį susekti, nuožmų kerštą išgiežti,
o Ciri išlaisvinti. Tai tiek. Kas toliau dėjosi, papasakosiu
kurį kitą sykį.
- O Ciri?
- O Ciri, Falkos vardu prisidengusi, toliau su Žiurkėmis
siautėjo. Pamilo ji plėšikų gyvenimą, mat, nors niekas
tuolaik dar nežinojo, kerojo tos mergelės širdy tulžis ir
begailystė - visa, kas blogiausia kiekviename žmoguje
tūno, joje paviršiun smelkėsi ir gėrį pamažėliais
pergalėjo. Oi didžią klaidą padarė Kaer Morheno
burtininkai, kad ją žudyti išmokė! Ciri, mirtį sėdama, ir
numanyt nenumanė, kad jai pačiai kaulėtoji ant kulnų
mina. Mat mergiotės pėdsaką siaubūnas Bonhartas jau
buvo užėjęs, jau sekė jai iš paskos. Negalėjo jiedu
nesusitikti, Bonhartas ir Ciri, nes taip jiedviem lemties
buvo nulemta. Bet apie tai kurį kitą sykį paporinsiu. O
dabar apie raganių paklausykite.
 Vaikai nutyko, glaudžiau susispietė aplink senolį.
Klausėsi. Telkėsi sutemos. Kanapynas, avietynas ir netoli
pirkios vešintis dedešvynas, dieną - tokie smagūs žaisti,
ūmai virto nejaukia tamsia giria. Kas ten šiurena? Pelė ar
baisus liepsnaakis elfas? O gal stryga ar pikta žiežula,
griežianti dantį ant vaikų? Ar tai tvarte jautis trypia, ar
dunksi šiurpių užpuolikų, vėl, kaip ir prieš šimtus metų
atsibastančių iš už Jarugos, kovinių žirgų kanopos? Kas
šmėstelėjo virš šiaudinio stogo: lelys ar vampyras,
ištroškęs kraujo? O gal daili burtininkė, kerais skriejanti
tolimos jūros link?
- Raganius Geraltas, - bylojo pasakorius, - su savo
naujaisiais draugais patraukė į Angreną, pelkių ir girių
kraštą. Oho kokių tuolaik būta ten girių, su dabartinėmis
nėr ko nė lyginti, nebėr dabartės tokių girių, nebent
Brokilonas… Keliavo Geralto būrys rytuosna, Jarugai
priešsroviui, Juodojo Miško ramovių linkui. Iš pradžių
viskas gerai jiems klojosi, bet paskum oi oi… Kas buvo,
tuojau paporinsiu…
Tekėjo, vingiavo sakmė apie seniai praslinkusius,
užmirštus laikus. Vaikai klausėsi.

Raganius sėdėjo ant kelmo skardžio viršūnėje; apačioje,

palei Jarugą, driekėsi užlajos ir nendrynai. Leidosi saulė.
Iš raistų pakilo gervės ir, išsirikiavusios trikampiu, nulėkė
rypuodamos.
Viskas susikniso, galvojo raganius, žiūrėdamas į
apgriuvusią medkirčio pašiūrę ir gležną dūmelį,
vinguriuojantį nuo Milvos laužo. Viskas perniek. O juk
taip puikiai klojosi. Keistas buvo tas mano būrys, bet
koks jau buvo, toks. Turėjome tikslą, artimą, realų,
konkretų. Per Angreną - į rytus, į Caed Dhu. Kuo
puikiausiai mums sekėsi. Ir susiknisk man šitaip.
Paprasčiausia nesėkmė ar lemtis?
 Rypavo gervės.

Pirmas ant bėro nilfgardiečių žirgo, kurį raganius įsigijo

prie Armerijos įgulos, jojo Emielis Redžis Roelekas
Terzijefas-Gofrua. Eržilas, į žolynais prakvipusį vampyrą
iš pradžių šnairavęs, greitai prie jo priprato ir rūpesčių
kėlė ne daugiau nei šalia tapnojanti Kuoja, kuri sparvos
įgelta galėjo drūtai įspirti. Paskui Redžį ir Geraltą Pegasu
jojo Vėdrynas - sutvarstyta galva, su karinga išraiška
veide. Poetas mintyse dėjo iškilmingą herojinę dainą,
kurios energingoje melodijoje ir žodžiuose ataidėjo
nesenų nuotykių prisiminimai. Didžiavyrius šlovinanti
daina be užuolankų atskleidė, kad pavojų akivaizdoje
narsiausias iš narsiausių buvo kaip tik jos autorius ir
atlikėjas. Paskutiniai jojo Milva ir Cahiras Mawr Dyffrynas
aep Ceallachas. Cahiras - ant atgautojo šviesbėrio. Iš
paskos jis dar vedėsi šyvį, apkrautą kukliu jų turtu.
Galiausiai iš pakrančių pelkynų jie užjojo į sausas
aukštumas, iš ten pietų pusėje matė žvilgantį Didžiosios
Jarugos kaspiną, o šiaurėje - aukštus, uolėtus tolimo
Mahakamo masyvo priekalnių gūbrius. Orai laikėsi geri,
saulutė negailėjo šilumos, nebegėlė ir aplink ausis
nebezyzė uodai. Apavas ir autai išdžiūvo. Šlaituose,
saulėkaitoje, vešėjo gervuogių krūmai, gausiai apkibę
juodomis uogomis, arkliams nestigo žolės, krištoliniame
iš kalnų čiurlenančių upelių vandenyje knibždėte
knibždėjo šlakių. Naktimis buvo galima užsikurti laužą ir
net miegoti prie jo. Žodžiu, viskas klojosi kuo puikiausiai,
visų nuotaika lyg ir turėjo nedelsiant pasitaisyti.
Nepasitaisė. Kodėl? Priežastys atsiskleidė bene patį
pirmą kartą sustojus poilsio.
 - Geraltai, palūkėk, - dairydamasis ir kosčiodamas
prašneko poetas. - Neskubėk į stovyklą. Mudu su Milva
norime pasišnekėti su tavim nuošalėje. Apie... nagi apie
Redžį.
- Aha. - Raganius padėjo ant žemės žabų glėbį. - Jau
baiminatės? Pats metas.
- Liaukis. - Vėdrynas susiraukė. - Priėmėme kaip
draugą, pasisiūlė padėti ieškoti Ciri. Mane ištraukė iš
kilpos, šito kol gyvas nepamiršiu. Bet, po šimts, jaučiame
kažką panašaus į baimę. Stebiesi? Juk tokius kaip jis visą
gyvenimą medžiojai ir galabijai.
- Jo nenugalabijau. Ir neketinu. Tokio pažado tau
pakaks? Jei ne, pasakysiu štai ką: nors širdis man plyšta
iš gailesčio, išgydyti tavęs nuo baimių negaliu. Tikras
paradoksas, bet vienintelis iš mūsų, išmanantis gydymą,
ir yra pats Redžis.
- Sakiau, liaukis. - Trubadūras susinervino. - Ne su
Jenefer kalbiesi, tad apsieikime be vingrios iškalbos. Klok
tiesiai.
- Klausk. Be vingrios iškalbos.
- Redžis - vampyras. Ne paslaptis, kuo vampyrai minta.
Kas bus, kai jis kaip reikiant praalks? Taip, taip, matėme,
srėbė žuvienę, nuo tada valgo ir geria drauge su mumis,
visiškai normaliai, kaip ir mes visi. Bet ar... ar jis įstengs
pergalėti troškulį... Geraltai, kodėl turiu tempti tave už
liežuvio?
- Kraujo troškulį pergalėjo, nors, kai jis liejosi tau iš
galvos, stovėjo šalia. Sutvarstęs tau galvą, net pirštų
neaplaižė. O tąsyk, per pilnatį, kuomet prisisiurbę
mandragorinio byzgalo sumigome jo pašiūrėje, turėjo
puikiausią progą mus sudoroti. Nepasitikrinai, gal ant
tavojo gulbės kaklo liko žymių?
- Baik, raganiau, vaipytis, - suburbėjo Milva. - Tu apie
vampierius išmanai daugiau už mus. Iš Vėdryno šaipaisi,
tad atsakyk man. Aš girioje užaugusi, mokyklų nelankiau,
žodžiu, tamsuolė. Juk ne mano tatai kaltė, šaipytis
nevalia. Gėda sakyti, bet to... Redžio ir aš mažumą
baidausi.
- Pagrįstai. - Geraltas linktelėjo. - Jis - iš vadinamųjų
aukštųjų vampyrų. Itin pavojingas. Jei būtų mūsų priešas,
ir aš jo bijočiau. Bet, velniai rautų, dėl man nežinomų
priežasčių jis - mūsų draugas. Veda mus į Caed Dhu, pas
druidus, kurie gali padėti ką nors sužinoti apie Ciri. Jau
baigiu netekti vilties, todėl galimybe noriu pasinaudoti,
negaliu jos atmesti. Todėl ir pakenčiu jo vampyrišką
draugiją.
- Tik todėl?
- Ne. - Raganius atsakė kiek padelsęs, bet galiausiai
ryžosi kalbėti atvirai. - Ne tik. Jis... jis elgiasi kilniai.
Stovykloje prie Chotlės, merginos teisme, veikė
nedvejodamas. Nors žinojo, kad išsiduoda.
- Paėmė iš ugnies įkaitusią pasagą, - prisiminė
Vėdrynas. - Ei, juk laikė ją delne ir net nesusiraukė. Nė
vienas mūsų tokio triuko nepakartotume net su kepta
bulve.
- Karščiui jis atsparus.
- Ką dar sugeba?
- Panorėjęs gali tapti nematomas. Gali užkerėti
žvilgsniu, užleisti gilų miegą, ką ir padarė Visegerdo
įgulos sargybiniams. Gali pavirsti šikšnosparniu ir
skraidyti kaip šikšnosparnis. Manau, kad tokius dalykus
sugeba tik naktį ir tik per pilnatį. Bet gal ir klystu. Ne
sykį jau mane nustebino, tad gal ir dar ką nors slepia
užanty. Įtariu, kad jis neeilinis net tarp vampyrų. Tampa
idealiai panašus į žmogų, ir ne trumpam, o metų
metams. Arklius ir šunis, galinčius užjusti tikrąją jo
prigimtį, klaidina žolynų, kuriuos visąlaik nešiojasi,
kvapais. Bet į jį nereaguoja ir mano medalionas, nors
turėtų. Kartoju, įprasti vertinimo matai jam netinka. Apie
kitką paklauskite jo paties. Juk jis - mūsų draugas. Geriau
būtų, jei išvengtume nutylėjimų, o juo labiau tarpusavio
nepasitikėjimo ir baimių. Grįžkime. Padėkite nešti žabus.
- Geraltai...
- Ką dar pasakysi, Vėdryne?
- Jeigu... hmm... Klausiu tik teoriškai... jeigu...
- Nežinau, - Geraltas atsakė garbingai, nuoširdžiai. -
Nežinau, ar galėčiau jį užmušti. Ir tikrai nenorėčiau, kad
tektų pasitikrinti.

Geralto patarimas krito Vėdrynui į širdį, ir jis nutarė

išsiaiškinti viską iki galo, išvaikyti abejones. Taip ir
padarė, kai tik jie vėl leidosi į kelią. Padarė prideramai
mandagiai.
- Milva! - šūktelėjo ūmai, šnairuodamas į vampyrą. - Juk
galėtum su visu savo lanku pajojėti greičiau ir suvaryti
strėlę kokiam elniukui ar šernui į šoną. Velniai rautų,
įgriso vien gervuogės ir grybai, žuvis ir moliuskai. Mielai
sudoročiau gabalėlį tikros mėsos. Ką pasakysi, Redži?
- Aš? - Vampyras, kuris jojo prigludęs prie arklio kaklo,
atsitiesė.
- Mėsos! - aiškiai pakartojo poetas. - Įkalbinėju Milvą
pamedžioti. Norėtum šviežios mėsos?
- Norėčiau.
- O kraujo? Šviežio kraujo išgertum?
- Kraujo? - Redžis nugurkė seilę. - Ne. Kraujo, ačiū,
nenoriu. Bet jūs, jei tik norite, nesivaržykite.
Geraltas, Milva ir Cahiras tylėjo it žemė.
- Suprantu, apie ką nori pakalbėti, Vėdryne, - lėtai
pasakė Redžis. - Tebūnie man leista tave nuraminti. Taip,
aš - vampyras. Bet kraujo negeriu.
Tyla apsunko tartum švinas. Bet Vėdrynas nebūtų
Vėdrynas, jei imtų ir išsikvėptų.
 - Turbūt neteisingai mane supratai, - tarė neva
nerūpestingai. - Klausiu ne apie...
- Kraujo negeriu, - nukirto Redžis. - Seniai. Atsipratinau.
- Ką reiškia - atsipratinai?
- Tą ir reiškia.
- Iš tiesų nesuprantu...
- Atleisk. Tai asmeninis reikalas.
- Bet...
- Vėdryne, - raganius neištvėręs atsigręžė balne, - ką
tik Redžis liepė tau atsiknisti. Tik išsireiškė mandagiai.
Taigi, būk toks malonus ir užsičiaupk pagaliau.

Deja, pasėtas nerimo ir nepasitikėjimo grūdas sudygo.

Keliauninkai sustojo nakvynės įsitempę, nuotaika tvyrojo
slogi, nepraskaidrino jos net Milvos prie upelio nušauta
riebi, kokių aštuonių svarų berniklė, kurią jie išsikepė
aplipdę moliu ir sudorojo, švariai nučiulpdami kiekvieną,
net patį smulkiausią, kaulelį. Alkį numalšino, o nerimas
liko. Pokalbis nesirezgė, nors Vėdrynas dėjo titaniškas
pastangas. Poeto plepėjimas greitai virto monologu ir
taip rėžė ausį, kad galiausiai net jis pats tai pastebėjo ir
užsičiaupė. Aplink laužą tvyrančią kapų tylą trikdė vien
arklių šlamščiamos žolės čežėjimas.
Nors buvo vėlu, kažkodėl niekas nesiruošė gulti. Milva
šildė vandenį virš laužo pakabintame katiliuke ir garuose
tiesino susimaigiusias strėlių plunksnas. Cahiras taisė
atplyšusią bato sagtį. Geraltas drožė kuoliuką. O Redžis
paeiliui nužiūrinėjo juos visus.
- Tiek to, - prašneko pagaliau. - Matau, tai
neišvengiama. Ko gero, seniai jau reikėjo paaiškinti jums
tam tikrus dalykus...
- Niekas to nereikalauja. - Geraltas įmetė į ugnį ilgai ir
kruopščiai drožtą kuoliuką ir pakėlė galvą. - Man tavo
paaiškinimų nereikia. Esu senamadis tipas - jei kam nors
ištiesiu ranką ir pripažįstu draugu, man tai svarbiau už
kokią nors notaro patvirtintą sutartį.
- Aš irgi senamadis, - atsiliepė Cahiras, vis dar palinkęs
prie bato.
- Madų nesivaikau, - sausai pareiškė Milva, eilinę strėlę
laikydama iš katiliuko kylančiuose garuose.
- Ką Vėdrynas plepa, neimk į širdį, - pridūrė raganius. -
Toks jau jis yra. O mums nei išsipasakoti, nei aiškintis
neprivalai. Juk mes tau irgi nieko nepasakojome.
- Vis dėlto manau, - vampyras šyptelėjo, - kad mano
pasakojimą mielai išklausysite, net jei ir neprivalote.
Noriu būti atviras su tais, kuriems ištiesiu ranką ir
pripažįstu draugais.
Šįsyk nė vienas neatsiliepė.
- Pradėti, matyt, reikėtų nuo to, - kiek patylėjęs vėl
prašneko Redžis, - kad jumyse krebžda visokios
nepagrįstos baimės, o kelia jas mano vampyriškoji
prigimtis. Bet aš nieko neužpuldinėju, nakčia nesėlinu
suleisti dantų miegančiajam į kaklą. Taip sakydamas,
turiu omeny ne tik savo draugus, į kuriuos mano požiūris
toks pat senamadiškas, kaip ir kai kurių kitų čia sėdinčių
senamadžių. Kraujo aš neragauju. Jokiomis aplinkybėmis,
niekada. Atsipratinau nuo jo, kai tapo man problema.
Pavojinga problema, kurią įveikti buvo nelengva.
- Įjunkis, - tęsė netrukus, - virto tikra bėda taip tipiškai,
kad nors vadovėlį rašyk. Jaunystėje mėgdavau...
hmmm... pasismaginti geroje kompanijoje, šiuo atžvilgiu
niekuo nesiskyriau nuo daugumos bendraamžių. Juk irgi
buvote jauni, žinote, kaip nutinka. Tik žmonėms
egzistuoja tam tikra draudimų ir apribojimų sistema: tėvų
valia, globėjai, viršininkai, svarus vyresnio žmogaus
žodis, dar papročiai. Mūsuose - nieko panašaus. Jaunimui
suteikta visiška laisvė, ir šis ja naudojasi. Ir kuria savus
elgesio modelius, savaime suprantama, kvailus - iš
jaunatviškos paikystės. Ką, negersi? Tad koks tu
vampyras? Negeria? Tad ir nekvieskite jo, vakarėlį tik
sugadins! Vakarėlių gadinti nenorėjau, o mintis apie tai,
kad galiu prarasti draugijos palankumą, man kėlė siaubą.
Štai ir linksminausi. Išgertuvės ir orgijos, nugėrimai ir
poūžiai... Per kiekvieną mielą pilnatį lėkdavome į kaimą
ir nusiurbdavome pirmą pasitaikiusį. Prisikliukindavome
paties blogiausio, prasčiausios rūšies... hmm... skystalo.
Mums būdavo nė motais, kieno, kad tik... hmmm... kuo
daugiau hemoglobino... Anokios linksmybės be kraujo!
Negurkštelėjęs net prie vampyrės nedrįsdavau
prisigretinti.
Redžis nutilo, susimąstė. Niekas netarė nė žodžio.
Geraltas pajuto siaubingą norą išgerti.
- Linksmybių vis daugėjo, - tęsė vampyras. - Kuo toliau,
tuo blogiau ir blogiau. Kartais, įklimpęs į daugiadienes,
kripton negrįždavau po tris keturias naktis. Tiek...
skysčio, kiek anksčiau tik juoką keldavo, dabar
pakakdavo, kad nebeveiktų stabdžiai, bet tęsti gertynių
tai netrukdė. Gal įdomu, kaip reagavo gentainiai? Vieni
draugiškai papriekaištaudavo, žinoma, už tai ant jų
siutau. Kiti dar paragindavo, iš kriptos tempdavosi į
pokylius, net... hmm... objektus pakišdavo. Ir lėbaudavo
mano sąskaita.
Milva, vis dar tiesinusi strėlių plunksnas, kažką piktai
sumarmėjo. Cahiras baigė taisyti batą ir apsimetė
užmigęs.
- Galiausiai, - tęsė Redžis, - pasireiškė grėsmingi
simptomai. Pramoga neberūpėjo, draugai tapo visiškai
nebereikalingi. Pastebėjau, kad puikiausiai galiu be jų
apsieiti. Reikėjo tik kraujo, net jei gerti tekdavo...
- Su veidrodžiu? - įsiterpė Vėdrynas.
- Blogiau, - ramiai atsakė Redžis. - Veidrodžiuose aš
neatsispindžiu.
Jis vėl patylėjo.
 - Susipažinau su viena tokia... vampyre. Santykiai
galėjo išsivystyti į rimtą meilę. Lioviausi šėliojęs. Deja,
neilgam. Paliko ji mane. Tada pasiutau gerti antra tiek.
Kaip žinote, sielvartas, nuoskauda - idealios dingstys.
Kiekvienas mano suvokiąs, kad tai - saviapgaulė. Net ir
man taip atrodė. O iš tikrųjų tik praktiškai pritaikiau
teoriją. Nusibodo? Jau baigiu. Galiausiai ėmiau elgtis
neleistinai, visiškai nederamai - šitaip nesielgia anei
vienas vampyras. Pradėjau skraidyti girtas. Vieną naktį
vyrukai pasiuntė mane į kaimą pargabenti kraujo.
Pramoviau pro merginą, einančią prie šulinio, įsibėgėjęs
vožiausi į rentinį... Kaimiečiai vos nenudėjo, laimė,
neišmanė, kaip tai daroma... Subadė mane kuoliukais,
nukirto galvą, apliejo švęstu vandeniu ir užkasė.
Įsivaizduojate, kaip jaučiausi prabudęs?
- Įsivaizduojame, - apžiūrinėdama strėles, atsakė Milva.
Visi sužiuro į ją nustebę. Lankininkė kostelėjo ir
nusigręžė. Redžis vos pastebimai šyptelėjo.
- Jau baigiu, - pakartojo. - Karste turėjau apsčiai laiko
apmąstyti savo gyvenimą...
- Apsčiai? - paklausė Geraltas. - Kiek?
Redžis pažvelgė į jį.
- Profesinis smalsumas? Apie penkiasdešimt metų. Kai
pagaliau regeneravausi, nutariau suimti save į nagą.
Buvo nelengva, bet man pavyko. Nuo tada nebegeriu.
- Iš viso? - Vėdrynas mėgino prikąsti liežuvį, bet
smalsumas nugalėjo. - Iš viso? Niekada? Juk...
- Vėdryne, - Geraltas kilstelėjo antakius, - tramdykis. Ir
pamąstyk. Tylomis.
- Atsiprašau, - burbtelėjo poetas.
- Neatsiprašinėk, - taikiai pasakė vampyras. - O tu,
Geraltai, jo nebark. Vėdryno smalsumą suprantu. Aš, o
tiksliau aš kaip įasmenintas mitas, įkūniju visas jo
žmogiškąsias baimes. Negalima reikalauti, kad žmogus
imtų - viens du - ir atsikratytų baimių. Jos žmogaus
psichikai tokios pat svarbios, kaip ir visos kitos emocijos.
Tas, kuris nepažįsta baimės, - luošys.
- Įsivaizduok, - tarė Vėdrynas, jau susitvardęs, - kad aš
tavęs nebijau. Tai ką, tuomet aš - luošys?
Akimirką Geraltas pamanė, kad Redžis pademonstruos
iltis ir išgydys tariamą Vėdryno luošumą, bet suklydo.
Vampyras į pompastiką nebuvo linkęs.
- Kalbu apie baimes, įsišaknijusias sąmonėje ir
pasąmonėje, - ramiai paaiškino. - Netaikyk šios
metaforos sau, tačiau varna, įveikusi baimę ir atsitūpusi
ant kaliausės, jos nebebijo. Bet, kai ant lazdos
pakabintus kepurę ir marškinius sujudina vėjas, paukštis
lekia šalin.
- Varnos elgsena - kovos už būvį išraiška, - iš tamsos
atsiliepė Cahiras.
- Ištryda, o ne išraiška, - prunkštelėjo Milva. - Varna ne
kaliausės bijo, o tik žmogaus, mat tas ir akmenį į ją gali
paleisti, ir strėlę.
- Kova už būvį, - pritarė Geraltas. - Tik ne varnų, o
žmonių versija. Dėkojame už paaiškinimus, Redži, jie mus
visiškai tenkina. Bet žmogiškosios pasąmonės atliekose
verčiau nesirausk. Milva sako tiesą. Siaubas, pamačius
ištroškusį vampyrą, žmones apima ne dėl kokių nors
iracionalių priežasčių, o tik dėl noro gyventi.
- Štai tikro specialisto žodžiai. - Vampyras linktelėjo
Geraltui. - Profesionalo, kuriam profesinis orumas juk
neleistų imti pinigus už kovą su prasimanytomis
baimėmis. Save gerbiantis raganius parsisamdo kovoti
vien su realiu ir tiesioginę grėsmę keliančiu blogiu.
Neabejoju, kad tikras profesionalas neatsisakys mums
paaiškinti, kodėl vampyras yra didesnis blogis nei
slibinas ar vilkas. Juk anie irgi su iltimis.
- Gal todėl, kad anie iltimis naudojasi, kai prispaudžia
alkis, arba kai reikia apsiginti, o ne dėl pramogos, ne
draugystės ledams pralaužti, ne pasidrąsinti prieš kitą
lytį?
- Žmonės to nežino, - susyk atšovė Redžis. - Tu tai žinai
jau seniai, o mūsų bičiuliai sužinojo tik dabar. Visi
likusieji yra giliausiai įsitikinę, kad vampyrai ne
pramogauja, o minta krauju, tik krauju ir tik žmonių
krauju. O juk kraujas - gyvybės skystis, jo netekus silpsta
organizmas, blėsta gyvybinės jėgos. Štai jūs ir galvojate:
padaras, kuris pralieja mūsų kraują, yra mirtinas priešas.
O padaras, kuris gviešiasi mūsų kraujo, nes minta juo,
yra nelabas antra tiek: juk savo gyvybines jėgas
sustiprina mūsų sąskaita. Mūsiškė rūšis geibsta tam, kad
klestėtų jo rūšis. Be to, tas padaras pasibjaurėtinas dar ir
todėl, kad geria kraują, kuris mums šlykštus, nors ir
žinome jo gyvybinę vertę. Štai kaip galvojate. Ar kuris
nors gertumėte kraują? Abejoju. Esama ir tokių žmonių,
kurie vien jį pamatę leipsta, alpsta. Kai kuriose
visuomenėse moterys keletą dienų per mėnesį laikomos
nešvariomis, izoliuojamos...
- Nebent pirmykštėse bendruomenėse, - pertraukė
Cahiras. - O alpsta išvydę kraują turbūt tik jūsuose,
Nordlinguose.
- Klaidžiojame šunkeliais, - įsikišo raganius, - ir iš
tiesaus tako tuojau nukrypsime į abejotinos filosofijos
brūzgynus. Redži, manai, žmonės pasijustų geriau,
sužinoję, kad laikote juos ne maistu, o girdykla? Kur įžiūri
iracionalią baimę? Vampyrai siurbia žmonių kraują, tai
neginčytinas faktas. Neginčytina ir tai, kad žmogus, kurį
vampyras laiko degtinės grafinu, netenka jėgų. Jei
leistina taip išsireikšti, nusausintas žmogus gyvybingumo
netenka galutinai. Paprasčiausiai miršta. Atsiprašau, bet
negalima ant to paties kurpalio mauti mirties baimės ir
pasibjaurėjimo krauju. Nei mėnesinių, nei kokiu kitu.
- Šnekate kaip tikri gudročiai, jau net galva sukasi, -
purkštelėjo Milva. - O visos gudrenybės vis tiek apie tą
patį - apie bobos tarpkojį. Sušikti filosofai.
- Kraujo simboliką trumpam pamirškime, - tarė Redžis. -
Šiaip ar taip, šie mitai daugmaž pagrįsti faktais.
Aptarkime mitus, kurie faktais nepagrįsti, bet lygiai taip
pat paplitę. Visi žino, kad tas, kuriam įkando vampyras,
jei tik išgyvena, pats turi tokiu virsti. Ar ne?
- Taip, - atsakė Vėdrynas. - Buvo tokia baladė...
- Aritmetikos pagrindus žinai?
- Studijavau visus septynis laisvuosius menus. Diplome
summa cum laude{26}.
- Po Sferų Susiliejimo jūsų pasaulyje liko maždaug
tūkstantis du šimtai aukštųjų vampyrų. Visiškų
abstinentų, o tokių esama nemažai, ne aš vienas, yra
daugmaž tiek pat, kiek ir geriančiųjų be saiko, kaip aš
kadaise. Vidutinis statistinis vampyras geria per
kiekvieną pilnatį, mat pilnatis mums yra šventė, kurią
esame įpratę... hmmm... aplaistyti. Skaičiuojant pagal
žmonių kalendorių, išeina dvylika pilnačių per metus,
taigi, teoriškai gauname keturiolika tūkstančių keturis
šimtus įkąstų žmonių kasmet. Jūsų laiko matavimu nuo
Susiliejimo prabėgo maždaug tūkstantis penki šimtai
metų. Sudauginti ne itin sudėtinga - ir išeis, kad šiuo
metu pasaulyje turėtų gyventi dvidešimt vienas milijonas
šeši šimtai tūkstančių vampyrų. O jeigu dar
atsižvelgsime į geometrinę progresiją...
- Gana, - atsiduso Vėdrynas. - Neturiu skaitytuvų,
tačiau skaičių įsivaizduoju. Tiksliau, neįsivaizduoju.
Vadinasi, vampyrizmo užkratas - nesąmonė, pramanas.
- Dėkoju. - Redžis nusilenkė. - Pakalbėkime apie kitą
mitą: vampyras esąs ne visai miręs žmogus. Karste jis
nepūva ir nevirsta dulkėmis. Guli sau kape šviežutėlis,
rausvutėlis, pasiruošęs tuojau pat išlipti ir kandžiotis.
Kaip kitaip galėjo rastis toks mitas, jei ne iš jūsų
pasąmoninio, iracionalaus pasibjaurėjimo garbingais
numirėliais? Mirusiuosius apgaubiate pagarba,
puoselėjate jų atminimą, svajojate apie nemirtingumą;
jūsų mitologijoje, legendose kas nors nuolat prisikelia,
nugali mirtį. Bet jeigu didžiai gerbiamas velionis jūsų
prosenelis staiga išliptų iš kapo ir pareikalautų alaus,
kiltų panika. Nieko keista. Organinė materija, kurioje
gyvybiniai procesai nutrūkę, yra, ir šis procesas vyksta
labai jau nepatraukliai. Kūnas dvokia, virsta skysčiais.
Nemirtinga siela, būtinas jūsiškių mitų elementas,
pasišlykštėjusi palieka smirdinčią maitą ir išskrenda.
Siela - švari, tyra, ją galima ramiai sau garbinti. Bet jūs
prasimanote tokią pasibjaurėtiną sielos rūšį, kuri niekur
neišskrenda, neatsiskiria nuo palaikų, oho, ji net nenori
dvokti. Tai baisu, nenormalu! Gyvas numirėlis jums yra
anomalija, ir dar bjauriausia iš bjauriausių. Kažkoks
kvėša net sukurpė pavadinimą “nekrošius”, ir jį noriai
mums klijuojate.
- Žmonės, - Geraltas šyptelėjo, - primityvi, prietaringa
rasė. Sunku jiems perprasti ir teisingai pavadinti būtybę,
kuri, net subadyta kuoliukais, be galvos,
penkiasdešimčiai metų užkasta į žemę, prisikelia iš
numirusių.
- Iš tiesų nelengva. - Vampyras pašaipos tarsi nė
nepajuto. - Jūsiškė mutavusi rasė atsiaugina nagus,
plaukus, epidermį, tačiau nesugeba susitaikyti su faktu,
kad esama šiuo atžvilgiu tobulesnių. Bet kaltas čia ne
primityvumas. Greičiau priešingai: egocentrizmas ir į
galvą įsikaltas savo pačių tobulumas. Tai, kas tobuliau už
jus, gali būti tik bjaurus iškrypimas. O bjaurūs iškrypimai
priskirtini mitams. Sociologiniais tikslais.
- Gryną šūdą suprantu iš visų tų šnekų, - ramiai
pareiškė Milva ir strėlės galu atmetė nuo kaktos plaukus.
- Tik tiek, kad apie pasakas šnekate, o pasakų ir aš žinau,
nors esu kvaila merga, miškinė. Negaliu atsistebėti,
Redži, kad tu išvis nesibaugini saulės. Pasakose saulė
vampyrą pelenais paverčia. Ar tatai irgi reikia laikyti
pasakomis?
- Žinoma, - atsakė Redžis. - Jūs tikite, kad vampyras
pavojingas tik naktį, o pirmasis saulės spindulys jį
paverčia dulkėmis. Mitas, sudėtas prie pirmykščių
laužaviečių, kilo iš jūsų soliarizmo, kitaip tariant, iš
šilumos pomėgio ir paros ritmo, kurį lemia dieninis
aktyvumas. Naktis jums yra šalta, tamsi, pikta,
grėsminga, kupina pavojų, o saulėtekis reiškia dar vieną
pergalę išgyvenimo kovoje, naują dieną, pratęstą
egzistenciją. Saulė jums teikia šviesą ir šilumą, gaivūs
jos spinduliai pražudo priešiškus jums monstrus.
Vampyras subyra į pelenus, trolis suakmenėja, vilkolakis
atvirsta žmogumi, goblinas sprunka užsidengęs akis.
Naktiniai plėšikai grįžta į savo irštvas, tampa
nebepavojingi. Iki pat saulėlaidos pasaulis priklauso
jums. Kartoju ir pabrėžiu: mitas sudėtas žiloje senovėje,
prie pirmykščių laužaviečių. Dabar tai tik mitas, nes savo
būstus jūs jau apšviečiate ir apšildote; nors jus tebevaldo
saulės ritmas, sugebėjote aneksuoti naktį. Mes, aukštieji
vampyrai, irgi šiek tiek nutolome nuo savųjų pirmykščių
kriptų. Aneksavome dieną. Štai tokia analogija. Brangioji
Milva, ar patenkinta paaiškinimu?
- Toli gražu. - Šaulė numetė strėlę. - Bet kai ką gal ir
supratau. Mokausi. Būsiu nuo šiolei protinga. Sociolocija,
aktyvacija, anekdocija, vilkolokacija. Sako, mokyklose
peria rykštėmis. Iš jūsų mokytis maloniau. Galvą
mažumą gelia, užtat pasturgalis sveikas.
- Štai kas nekelia abejonių ir nesunkiai pastebima, -
įsikišo Vėdrynas. - Saulės spinduliai tavęs, Redži,
nepaverčia pelenais, jos šiluma tau reiškia ne daugiau
nei ana įkaitusi pasaga, kurią plika ranka narsiai paėmei
iš ugnies. Vis dėlto, remdamasis tavo analogija,
priminsiu: mums, žmonėms, diena visuomet bus
natūralus aktyvumo metas, o naktis - poilsio. Tokia jau
mūsų fizinė sandara. Tarkime, dieną mes matome geriau
nei naktį. Geraltas, ir dieną, ir naktį matantis vienodai
gerai, -
~ išimtis, bet jis mutantas. Ar vampyrams ta savybė -
irgi mutacijos pasekmė?
- Galima sakyti ir šitaip, - sutiko Redžis. - Nors manau,
kad ilgus amžius pastebimą mutaciją jau reikėtų laikyti
nebe mutacija, o evoliucijos grandimi. Bet apie fizinę
sandarą sakei teisybę. Prisitaikyti prie saulės šviesos
mums buvo nemaloni būtinybė. Tam, kad išgyventume,
turėjome šiuo atžvilgiu supanašėti su žmonėmis.
Sakyčiau, tapome mimikrijomis. Ir neišvengėme
pasekmių. Pasitelksiu metaforą: atgulėme į ligonio
patalą.
- Ką, ką?
- Yra pagrindo spėti, kad saulės šviesa ateityje taps
pražūtinga. Egzistuoja teorija, pasak kurios, ne vėliau nei
po kokių penkių tūkstančių metų šiame pasaulyje gyvens
tik lunarinės, tai yra aktyvios naktį, būtybės.
- Kaip gerai, kad aš to nesulauksiu, - atsiduso Cahiras ir
plačiai nusižiovavo. - Nežinau, kaip jums, o man dieninis
aktyvumas kaip tik primena, kad naktį būtina pamiegoti.
- Ir man. - Raganius pasirąžė. - Iki pražūtingojo
saulėtekio liko vos kelios valandėlės. Vis dėlto, kol
miegas mus priveiks... Redži, vardan mokslo
populiarinimo, išsklaidyk dar kokį nors mitą apie
vampyrizmą. Spėju, kad vieną kitą dar pasilikai
nedemaskavęs.
- Žinoma, - linktelėjo vampyras. - Dar vieno esama.
Paskutinis, bet ne mažiau svarbus. Šio mito šaknys - jūsų
lytinėse fobijose.
Cahiras patyliukais prunkštelėjo.
- Nieko apie jį nesakiau, - Redžis perliejo jį žvilgsniu, - ir
būčiau mandagiai nutylėjęs, bet Geraltas pats prisiprašė,
tad klausykitės. Užvis giliausiai žmonėse įsišaknijusios
baimės, susijusios su lytimi. Mergina alpsta jos kraują
siurbiančio vampyro glėbyje; jaunuolio, šleikščių apeigų
aukos, kūnu klaidžioja vampyrės lūpos. Tai jūsų
vaizduotės vaisiai. Oralinė prievarta. Vampyras
paralyžiuoja auką siaubu ir verčia orališkai santykiauti.
Tiksliau, bjauriai parodijuoti oralinį seksą. O seksas,
nesusijęs su giminės pratęsimu, yra šlykštus.
- Tai tavo nuomonė, - burbtelėjo raganius.
- Aktas, kuris baigiasi ne giminės pratęsimu, o
pasitenkinimu ir mirtimi, - toliau kalbėjo Redžis. -
Pavertėte tai atgrasiu mitu. Patys nesąmoningai apie tai
svajojate ir patys atsisakote tokiu seksu apdovanoti
partnerį ar partnerę. Už jus tai padaro mitologinis
vampyras, tuo pačiu iškildamas iki kerinčio blogio
simbolio.
- Ar nesakiau? - šūktelėjo Milva, kai Vėdrynas jai
paaiškino, apie ką kalbėjo Redžis. - Tik apie tai ir sugeba
šnekėti! Pradeda galva, baigia subine!

Gervės pamažu nurypavo į tolius.

Kitą dieną, grimzdo prisiminimuose raganius, jau kur
kas geresnės nuotaikos patraukėme į kelią. O tada,
nelauktai netikėtai, mus vėl pasivijo karas.

Jie keliavo per gūdžių girių kraštą, neapgyventą ir

strategiškai nereikšmingą, užpuolikų nėmaž neviliojantį.
Iki Nilfgardo buvo jau visai netoli, nuo imperijos žemių
juos išvis skyrė tik Didžiosios Jarugos vandenys, bet šią
sudėtingą ribą dar reikėjo įveikti. Vis dėlto keliautojų
laukė didžiulė staigmena.
Karas juos pasitiko ne tokiais reginiais kaip Bruge ir
Sodene, kur naktimis horizontą nutvieksdavo pašvaistės,
o dienomis dangaus mėlį bjaurojo juodų dūmų stulpai.
Čia, Angrene, viskas atrodė kitaip. Dar baisiau. Netikėtai
jie išvydo būrį varnų, kurios šiurpiai karkdamos suko
ratus virš miško, o netrukus aptiko ir lavonus. Pakako
užmesti akį į nuogus, sudarkytus lavonus, ir abejonių
nekilo: nelaimėlius užklupo itin žiauri mirtis. Tie žmonės
žuvo mūšyje. Ir ne tik. Dauguma negyvėlių voliojosi
atvašynuose, bet kai kurie, šiurpiai sudarkyti, parišti už
rankų ar kojų kabojo tarp šakų, tiesė apanglijusias
galūnes iš užgesusių laužaviečių, kėpsojo pamauti ant
mietų. Ir dvokė. Visas Angrenas pradviso siaubingu,
šleikščiu barbariškų žudynių tvaiku.
Netrukus keliauninkams jau teko slapstytis griovose ir
brūzgynuose, mat tai kairėje, tai dešinėje, tai priekyje,
tai už nugaros žemę vis sudrebindavo raitininkų žirgų
kanopos, pro slėptuves keldami dulkes lėkė ir lėkė
ginkluoti būriai.

- Vėl. - Vėdrynas nesiliovė kraipęs galvą. - Vėl

nežinome, kas muša ką ir už ką. Vėl nežinome, kas
priešaky, o kas už mūsų, kas kokia kryptimi juda. Kas
puola, kas traukiasi. Kad juos kur maras! Neprisimenu, ar
sakiau, tad pasakysiu dabar: karas visuomet primena
gaisrą viešnamyje…
- Jau sakei, - pertraukė Geraltas. - Ne vieną šimtą kartų.
- Dėl ko čia pliekiamasi? - Poetas sodriai nusispjovė. -
Dėl kadagių ir smėlynų? Juk šiame neregėto grožio krašte
nieko daugiau nėr!
- Ten, krūmuose, - tarė Milva, - be kitokių, tysojo ir elfų
kūnai. Pro čia traukia Scoia‘tael būriai, visuomet
traukdavo. Čia eina savanorių iš Dol Blathanno ir
Mėlynųjų Kalnų kelias į Temeriją. Kažkas ir nori jiems tą
kelią užtverti. Štai ką manau.
 - Gali būti, - pripažino Redžis, - kad temerų kariuomenė
čia rengia Voverių gaudynes. Bet kažkaip per daug tos
kariuomenės. Bene nilfgardiečiai vis dėlto bus persikėlę
per Jarugą?
- Ir aš baiminuosi to paties. - Raganius, stebėdamas
akmeninį Cahiro veidą, šiek tiek susiraukė. - Rytą
matytus lavonus paliko ne kas kitas, o nilfgardiečiai, tik
jie taip kariauja.
- Visi aliai vieno tokie pat, - suniurzgė Milva, netikėtai
apsiėmusi ginti jaunąjį nilfgardietį. - O į Cahirą
nebaltakiuok, abu dabar esate tos pačios keistų
keisčiausios dalios nelyg saitu surišti. Jeigu paklius
Juodiesiems į nagus - jam galas. O pats bene seniai iš
temerų kilpos ištrūkai? Tad nėr ko spėlioti, kokia kariauna
už mūsų, kokia - pryšaky, kas savi, kas svetimi, kurie
geri, o kurie blogi. Visi dabartės bendri mūsų nedraugiai,
bene skirtumas, kokios spalvos kepurė.
- Tavo tiesa.

- Įdomu, - prašneko Vėdrynas, kai kitą dieną jie, vėl

užsiglaudę griovoje, laukė, kol prašuoliuos eilinė
kavalkada. - Aukštumomis kariuomenė lekia, net žemė
dunda, o apačioje, prie Jarugos kirviai pokši. Medkirčiai
lyg niekur nieko mišką guldo. Girdite?
- Gal tatai visai ne medkirčiai? - spėjo Cahiras. - Gal irgi
kariuomenė? Tarkime, darbuojasi pioneriai.
- Ne, ten iš tikrųjų dirba medkirčiai, - pareiškė Redžis. -
Veikiausiai net negali būti tokios bėdos, kuri nutrauktų
Angreno aukso gavybą.
- Kokio dar aukso?
- Pažvelkite į anuos medžius. - Vampyras eilinį kartą
prašneko it visažinis išminčiaus, iš aukšto mokantis
neišsilavinusius menkystas. Tokia intonacija jis kalbėdavo
gana dažnai, ir Geraltą tai šiek tiek pykdė.
 - Tie medžiai, - kalbėjo Redžis, - tai kedrai, klevai ir
Angreno pušys. Nepaprastai brangi mediena. Čia apstu
sielinių, iš kurių į žemupį plukdomi rąstai. Visur
kirtavietės, kirviai pokši dieną naktį. Karas, kurį matome
ir girdime, vyksta ne šiaip sau. Kaip žinote, Nilfgardas
užgrobė Jarugos žiotis, Cintrą ir Verdeną, taip pat ir
Aukštutinį Sodeną. Šiuo metu tikriausiai jau nukariautas
ir Brugas, ir dalis Žemutinio Sodeno. Tai reiškia, kad iš
Angreno plukdoma mediena jau aprūpinamos imperijos
lentpjūvės ir laivų statyklos. Tad šiaurinės karalystės
mėgina sielių srautą sustabdyti, o nilfgardiečiai,
priešingai, nori, kad kertama ir plukdoma būtų kuo
daugiau.
- O mums kaip visada nepasisekė. - Vėdrynas palingavo
galvą. - Teks per patį Angreno vidurį ir to medienos karo
įkarštį nusigauti į Caed Dhu. Kad mane skradžiai, nejau
nėra kito kelio?

To paties, prisiminė raganius, žiūrėdamas į saulėlydžio

gaisus virš Jarugos, ir aš paklausiau Redžio, kai tik
tolumoje nutilo kanopų dunksėjimas, viskas nurimo ir
pagaliau galėjome keliauti toliau.

- Kito kelio į Caed Dhu? - Vampyras susimąstė. -

Aplenkti aukštumas, pasitraukti iš armijų trasos? Žinoma,
toks kelias yra. Ne itin patogus, ne itin saugus. Ilgesnis.
Užtat kariškių ten nesutiktume, užtikrinu.
- Koks?
- Galime sukti į pietus ir mėginti keliauti duburiu
Jarugos vingyje. Per Ysgitą. Žinai Ysgitą, raganiau?
- Žinau.
- Teko kada joti per šlapgirį?
- Žinoma.
 - Iš ramaus tavo balso, - vampyras atsikrenkštė, -
spėju, kad sumanymui pritari. Ką gi, mūsų penkete -
raganius, karys ir lankininkė. Patirtis, du kalavijai ir
lankas. Per maža, kad rizikuotume atkišti sprandus
nilfgardiečiams, bet kelionei per Ysgitą turėtų pakakti.
Ysgitas, susimąstė raganius. Trisdešimt kažkelios
kvadratinės mylios raistų ir pelkynų, nusėtų ežerėlių
akimis. Pramaišiui su klampynėmis - niūrūs šlapgiriai.
Juose auga keistų keisčiausi medžiai. Vienų kamienai
pasidengę žvynais, ties pagrindu išgumbę it svogūnai, o
viršuje, ties lėkštomis, tankiomis karūnomis, visai laibi.
Kiti - žemi, šleivi, tarytum atsitūpę ant šaknų,
susiraičiusių lyg aštuonkojo čiuptuvai, nuo plikų šakų
karo samanų ir skurdžių balinių kerpių barzdos. Šios be
paliovos siūruoja, tik judina jas ne vėjas, o nuodingų
pelkių dujų išgaros. Ysgitas, kitaip Pelkynė. Labiau tiktų
sakyti Smirdalynė.
Pelkėse, liūnuose, plūdenų ir elodėjų priaugusiose
kūdrose ir ežerėliuose klesti visokia gyvastis. Veisiasi ten
ne tik bebrai, varlės, vėžliai ir vandens paukščiai. Ysgite
knibžda kur kas pavojingesnių išvisų, apsiginklavusių
žnyplėmis, čiuptuvais ir kibiomis ataugomis, kas skirta
gaudyti, žaloti, skandinti, draskyti. Tų padarų tokia
galybė, kad niekam dar nepavyko visų pažinti ir
surūšiuoti. Net raganiams. Jis ir pats Ysgite, kaip ir
visame Žemutiniame Angrene, beveik išvis
nemedžiodavo. Kraštas ten laukinis, negausūs pelkynų
pakraščių gyventojai vietinius padarus įprato laikyti
natūralia kraštovaizdžio dalimi. Gerbė juos ir retai kada
sumanydavo samdyti raganių, kad šis ką nors nudobtų.
Vis dėlto retkarčiais samdydavo. Taigi Geraltas Ysgitą ir
jo pavojus žinojo. Du kalavijai ir lankas, pagalvojo. Ir
mano raganiškoji patirtis. Tokiam būreliui turėtų pavykti.
Ypač kai pats josiu priekyje ir akylai dairysiuos. Į
perpuvusius kelmus, vandenžolių kupstus, krūmus,
kemsus, augalus, net į orchidėjas. Mat Ysgite net
orchidėja gali paaiškėti esanti visai ne gėlė, o nuodingas
krabvoris. Reikės griežtai prižiūrėti Vėdryną, sergėti, kad
ko nepagriebtų. Juo labiau, kad ten nestinga augalų,
mėgstančių gabalėliu mėsos paįvairinti chlorofilo dietą.
Jų atvašų nuodai, užtėkšti ant odos, veikia taip pat kaip
krabvorio. O dar, žinoma, dujos. Nuodingos išgaros.
Reikės pagalvoti, kaip prisidengti burną ir nosį...
- Tad kaip? - jo apmąstymus išblaškė Redžis. - Planui
pritari?
- Pritariu. Keliaukime.

Kažkas tuomet, prisiminė raganius, tarsi kutrino mane

kitiems apie Ysgitą nesakyti. Ir Redžį perspėti, kad per
daug neplepėtų. Kodėl delsiau? Pats nežinau. Dabar, kai
viskas suknistai žlugę, galėčiau pasiaiškinti, kad
atkreipiau dėmesį į Milvos elgesį. Į jos bėdą. Į
akivaizdžius simptomus. Bet tai būtų netiesa. Nieko
nepastebėjau, o jei ką ir pastebėjau, nepaisiau. Kaip koks
stuobrys. Štai ir jojome į rytus, delsdami pasukti į
pelkynus.
Kita vertus, ir gerai, kad delsėme, pagalvojo išsitraukęs
kalaviją ir nykščiu palietęs aštrius it skustuvas ašmenis.
Jei tąsyk būtume iš karto joję į Ysgitą, šio ginklo dabar
neturėčiau.

Kareivių jie nei matė, nei girdėjo nuo pat aušros. Milva
jojo pirma, kiti - gerokai atsilikę. Redžis, Vėdrynas ir
Cahiras šnekėjosi.
- Kad tik tie druidai panorėtų mums pagelbėti surasti
Ciri, - nerimavo poetas. - Man jau yra tekę susidurti su
druidais, ir buvo jie, patikėkite, beširdžiai tyleniai,
nukvakę atsiskyrėliai. Gali nutikti taip, kad išvis nesiteiks
su mumis šnekėtis, ką jau ten svajoti, kad padėtų
magiškai.
- Redžis, - priminė raganius, - Caed Dhu kažką pažįsta.
- Ar tik nebus tai pažinčiai trys keturi šimtai metų?
- Pažintis kur kas šviežesnė, - mįslingai šypsodamasis
patikino vampyras. - Bet kad druidai ilgaamžiai - tiesa.
Nuolat būna gryname ore, pirmykštėje nesudarkytoje
gamtoje, o sveikatai tai tik į naudą. Kvėpuok visa krūtine,
Vėdryne, trauk į plaučius miško orą ir būsi sveikas.
- Kad tave maras, nuo to miško oro veikiai apželsiu
vilna, - dygiai atsakė Vėdrynas. - Naktimis sapnuoju
karčemą, alų ir pirtį. O pirmykštę gamtą lai traukia
pirmykštės devynios, mat, po teisybei, didžiai abejoju jos
išganingu poveikiu sveikatai, ypač dvasinei. Juk tie patys
druidai, nukvakę pakvaišėliai, ir yra puikiausias
pavyzdys. Visai kuoktelėję dėl tos savo gamtos ir jos
apsaugos. Tarsi nežinočiau, kiek kartų siuntė peticijas
valdžioms. Nemedžioti, medžių nekirsti, srutų į upes
nepilti ir panašūs niekai. O kvailybės viršūnė buvo jų
delegacijos, pasipuošusios amalų vainikais, vizitas į
Cidarį, pas karalių Ethainą. Kaip tik ir aš ten buvau...
- Ko norėjo? - susidomėjo Geraltas.
- Kaip žinote, Cidaris yra viena iš karalysčių, kurių
dauguma gyventojų verčiasi žvejyba. Druidai
pareikalavo, kad karalius įsakytų naudoti tinklus tik
nustatyto dydžio akimis ir griežtai baustų tuos, kurių
tinklų akys bus mažesnės nei leistina. Ethainui net
žandikaulis atkrago, o amalininkai paaiškino, kad tas
akių dydis - vienintelis būdas apsaugoti žuvų išteklius.
Karalius išsivedė juos į terasą, parodė jūrą ir papasakojo,
kaip pats narsiausias jo laivavedys kadaise du mėnesius
plaukė į vakarus ir galų gale sugrįžo, mat laivėje baigėsi
gėlo vandens atsargos, o sausumos horizonte taip ir
neišvydo. Tad bene jie, druidai, maną, paklausė Ethainas,
kad tokioje jūroje įmanoma išgaudyti visas žuvis?
Žinoma, patvirtino amalininkai. Jeigu jūrinė žvejyba ir
toliau bus svarbiausias būdas prasimanyti maisto iš
gamtos, ateis toks metas, kai žuvies pristigs ir žmonėms
į akis pažvelgs badas. Todėl būtina žvejoti stambiaakiais
tinklais, gaudyti tik subrendusias žuvis, šitaip išsaugant
mailių. Ethainas paklausė, kada gali užeiti tas kraupusis
badmetis, o anie atsakė spėją, kad po dviejų tūkstančių
metų. Karalius mandagiai atsisveikino ir pakvietė užsukti
po kokio tūkstantmečio, jis pagalvosiąs. Amalininkai
pokšto nesupratę ėmė įžūlauti, tad teko išmesti juos pro
vartus.
- Tokie jau tie druidai, - pritarė Cahiras. - Štai mūsuose,
Nilfgarde...
- Gražumėlis! - triumfuodamas sušuko Vėdrynas. -
Mūsuose, Nilfgarde! Dar vakar, kai pavadinau tave
nilfgardiečiu, pašokai it širšulo įgeltas! Gal vis dėlto
apsispręsk, Cahirai, kas esi.
- Jums, - Cahiras gūžtelėjo pečiais, - šiaip ar taip būsiu
nilfgardietis, matau, niekas jūsų neįtikins. Bent žinokite,
kad Imperijoje taip gali vadintis tik gimusieji sostinėje ir
jos artimiausiose apylinkėse, Albos žemupyje. O mano
giminė kilusi iš Vikovaro, taigi...
- Užčiaupkite kakarines! - staiga ir ne itin mandagiai
paliepė priekyje jojusi Milva. Visi tučtuojau nutilo ir
sustabdė arklius - jau žinojo: tai reiškia, kad mergina
mato, girdi arba instinktyviai jaučia kažką, ką bus galima
suvalgyti, jei tik pavyks pritykinti ir paleisti strėlę. Milva
iš tikrųjų pasiruošė lanką, bet iš balno nenušoko.
Vadinasi, ne medžioklė. Geraltas atsargiai prijojo.
- Dūmai, - tarstelėjo ji.
- Nematau.
- Nosį turi?
Uoslė lankininkės neapvylė, nors dūmų kvapas buvo
visai menkas. Ne gaisro ir ne degėsių. Geraltui dūmai
kvepėjo maloniai. Rūko nuo laužo, ant kurio kažkas buvo
kepama.
- Aplenksime? - pusbalsiu paklausė Milva.
- Pirmiau užmesime akį, - atsakė raganius, nusėdo nuo
kumelės, pavadį įbruko Vėdrynui. - Verčiau žinoti, ką
aplenkėme. Ir kas liko už nugaros. Eikš su manim. Kiti
likite balnuose. Nežiopsokite.
Dirstelėję iš pamiškės brūzgynų, jie išvydo erdvią
kirtavietę, rąstus, sukrautus tvarkingomis rietuvėmis.
Tarp šių vinguriavo plonytis dūmų kaspinėlis. Geraltas
apsiramino - kiek užmatė akys, niekas nė nekrustelėjo, o
pasislėpti didesniam būriui tarp rietuvių buvo per maža
vietos. Milva irgi atkreipė į tai dėmesį.
- Arklių nėr, - šnipštelėjo. - Ne kariškiai. Regėt,
medkirčiai.
- Ir man taip regis. Bet eisiu patikrinti. Pridenk.
Atsargiai nėrė tarp rąstų krūvų ir tuojau išgirdo balsus.
Pritykino arčiau. Ir baisiausiai nustebo. Vis dėlto klausa
jo neapgavo.
- Pusė kryžių spalvos!
- Mažoji seka iš būgnų!
- Gvintas!
- Lošiu. Vistas! Šaukit. O kad tave...
- Cha cha cha! Tik valetas su akine! Pataikei į patį
minkštimą! Pirmiau kelnes pridėsi, nei mažąją seką
sudėsi!
- Dar pažiūrėsim. Leidžiu valetą. Ką, paėmė? Et,
Jasonai, su tokiu lošimu tik ančiai į sturplį!
- Ko damos neklojai, šikniau? Uf, kai paimsiu vėzdą...
Gal raganius ir toliau būtų slapstęsis - juk gvintą galėjo
lošti visokio plauko tipai, o ir Jasono vardas galėjo būti
paplitęs. Tik staiga tarp aistringų kortuotojų balsų
įsiterpė Geraltui puikiai pažįstamas šaižus kvėkštimas.
- Kššš... sss močččia!
 - Sveiki, vyručiai. - Raganius išniro iš už rietuvės. -
Džiugu jus matyti. Ypač visus drauge, net su papūga.
- Kad mane maras prarytų! - Zoltanui Chivajui iš
nuostabos net kortos išslydo. Nykštukas taip staigiai
pašoko, kad jam ant peties tupėjęs Feldmaršalas Dūda
persigandęs suvasnojo sparnais ir sukliko. - Dievaži,
raganius! O gal tik miražas? Persivali, ar ir tu jį matai?
Geraltą apstoję Persivalis Šutenbachas, Munrou
Briuisas, Jasonas Vardas bei Figis Merlucijus suskato
žnaibyti jo dešinę ranką. O kai iš už rąstų krūvų pasirodė
likusieji, triukšmingam džiaugsmui nebuvo galo.
- Milva! Redži! - visus glėbiuodamas šūkčiojo Zoltanas.
- Vėdryne, gyvas, nors galva ir sutvarstyta! Nagi,
nelemtėli muzikoriau, ką atsakysi į banalų klausimą? Kuo
poezija skiriasi nuo gyvenimo? Nežinai? Ogi štai kuo:
gyvenimo neįmanoma sukritikuoti!
- O kur, - Vėdrynas apsidairė, - Kalebas Stratonas?
Zoltanas ir jo kompanija ūmai nutilo, surimtėjo.
- Kalebas, - pagaliau atsakė nykštukas, sušniurkštęs
nosimi, - žemelėje po beržu ilsisi, toli nuo savo numylėtų
gūbrių ir Karbono kalno. Tąsyk, kai prie Inos Juodieji
mumis užklupo, per lėtai kojomis minkė, nesuspėjo iki
miško... Gavo per galvą kalaviju, kritusį dar ragotinėmis
subadė. Nagi, nesisielokit, mes jau atraudojome, gana.
Verčiau pasidžiaukime. Juk patys visi sveiki gyvi iš anos
maišaties ištrūkote. Ėė, matau, draugija net pagausėjusi.
Cahiras, nykštuko atidžiai nužiūrinėjamas, linktelėjo,
bet nieko nesakė.
- Na, sėskite, - pakvietė Zoltanas. - Mes štai avelę
kepame. Sutikome prieš porą dienų vienišą, nuliūdusią,
išgelbėjome nuo nelemtos mirties - badu ar vilko
žiodmenyse, - gailestingai paskerdėme, penui
paskyrėme. Sėskite. O su tavim, Redži, norėčiau akis į akį
šnektelėti. Ir tave, Geraltai, kviečiu.
 Už rietuvės ant smėlio sėdėjo dvi moterys. Viena
krūtimi maitino kūdikį. Išvydusi vyrus ji droviai nusigręžė.
Čia pat jauna mergina, kurios ranka buvo aptvarstyta ne
itin švariais skarmalais, žaidė su dviem vaikais. Kai tik
pakėlė į raganių apsiblaususias, tuščias akis, šis ją išsyk
atpažino.
- Vežimas jau degė, kai ją atrišome, - paaiškino
nykštukas. - Nedaug trūko, kad būtų gavusi galą, kaip ir
troško tas ant jos įniršęs šventeiva. Vis dėlto liko
pakrikštyta ugnimi. Liepsna lyžtelėjo, nudegino iki gyvos
mėsos. Kaip sugebėdami aptvarstėme, patepėme
taukais, bet švarumo tie tvarsčiai ne kažin kokio.
Balbieriau, jei galėtum...
- Tučtuojau.
Kai Redžis ištiesė ranką prie skarmalų, mergina
suunkštė, atšlijo, sveikąja ranka ėmė dangstytis veidą.
Geraltas prišokęs ketino ją prilaikyti, bet vampyras
mostu jį sulaikė. Įdėmiai pažvelgė į paklaikusios
merginos akis, ir ši išsyk nurimo, suglebo. Galva nusviro
ant krūtinės. Vargšelė net nekrūptelėjo, kai Redžis
atsargiai nuplėšė nešvarią skiautę ir patepė nudegintą
ranką keistai, aitriai kvepiančiu tepalu.
Geraltas nužvelgė moteris, abu vaikus, paskui
dirstelėjo į nykštuką. Zoltanas sukosėjo.
- Su bobomis, - paaiškino pusbalsiu, - ir porele bamblių
susidūrėme jau čia, Angrene. Bėgdamos pasiklydo,
vienišos buvo, įsibauginusios ir alkanos, šit ir
pasirūpinome, paglobojame mažumą. Taip jau išėjo.
- Taip jau išėjo, - šyptelėjęs pakartojo Geraltas. - Ak,
Zoltanai Chivajau, nepataisomas tu altruiste.
- Ydų turime kiekvienas. Juk ir tu štai vis dar skubiniesi
gelbėti savosios mergaičiukės.
- Vis dar skubinuosi. Nors reikalai pabjuro.
 - Dėl to nilfgardiečio, ką seniau tave sekė, o dabar
prisidėjo prie kompanijos?
- Iš dalies. Zoltanai, iš kur tos pabėgėlės? Nuo ko bėgo?
Nuo nilfgardiečių ar nuo Voverių?
- Sunku pasakyti. Vaikai šūdą teišmano, o bobos -
nešnekios, kažkodėl mūsų šalinasi. Nusikeiksi joms
girdint, gerai papersi, išsyk parausta kaip burokėliai...
Tiek to. Buvome sutikę ir kitų pabėgėlių, medkirčių, iš šių
sužinojome, kad čia siaučia nilfgardiečiai. Veikiausiai seni
mūsų pažįstami, traukiantys iš vakarų pusės, iš už Inos.
Bet, regis, čia galim užšokti ir ant būrių, atsibasčiusių iš
pietų. Iš už Jarugos.
- O su kuo jie kaunasi?
- Mįslė. Medkirčiai minėjo armiją, kuriai vadovauja
kažkokia Baltoji Karalienė. Ta karalienė Juodiesiems
karšia kailį. Regis, su savo kariauna net į aną Jarugos
krantą persikelia, braunasi į imperijos žemes su ugnimi ir
kalaviju.
- Kokia tai gali būti armija?
- Nenumanau. - Zoltanas pasikasė ausį. - Matai, kažin
kokie ginkluočiai kiekvieną mielą dienelę čia proskynas
kanopomis aria, bet mes jų nekamantinėjame, kas tokie.
Į krūmus neriame...
Pokalbį pertraukė Redžis, baigęs tvarstyti sužalotą
merginos ranką.
- Tvarstį reikės keisti kasdien, - kreipėsi į nykštuką. -
Paliksiu tepalo ir tiulio, kuris prie nudegimų nelimpa.
- Ačiū, balbieriau.
- Ranka sugis, - tyliai pasakė vampyras, žiūrėdamas į
raganių. - Jauna dar, ilgainiui nė rando neliks. Užtat su
galva tai nelaimėlei visai prastai. Tepalai čia nepadės.
Geraltas tylėjo. Redžis skuduru nusišluostė rankas.
- Lemtis arba prakeiksmas, - pusbalsiu pasiguodė
balbierius. - Gali kraujyje užuosti ligą, pačią jos prigimtį,
o išgydyti - negali...
- Tataigi. - Zoltanas atsiduso. - Kūną lopyti - viena, o kai
protelis pagedęs - visai kas kita, čia jau niekas nepadės.
Tik rūpintis, globoti ir lieka... Dėkui tau už pagalbą,
balbieriau. Matau, ir tu prie raganiaus kompanijos
prisidėjai?
- Taip jau išėjo.
- Hmm... - Zoltanas pasiglostė barzdą. - Tad kurgi
baudžiatės Ciri ieškoti?
- Traukiame į rytus, į Caed Dhu druidų ratą. Viliamės
sulauksią jų pagalbos...
- Nebus pagalbos, - skambiu metaliniu balsu ūmai
atsiliepė prie rietuvės sėdinti mergina sutvarstyta ranka.
- Nebus pagalbos. Tik kraujas. Ir krikštas ugnimi. Ugnis
apvalo. Bet ir žudo.
Redžis sugniaužė apstulbusio Zoltano ranką, mostu
paliepė tylėti. Geraltas, kuris puikiai žinojo, kas yra
hipnotinis transas, stovėjo sustingęs ir tylėjo.
- Kas kraują praliejo, kas kraują gėrė, - nepakeldama
galvos kalbėjo mergina, - tas krauju ir užmokės. Nė trims
dienoms neprabėgus, viena mirs kitame, tuomet kažkas
mirs visuose. Po trupinėlį mirs, po grūdelį... O kuomet
galiausiai sudils vyžos geležinės ir ašaros išdžius, mirs
tada paskutinis likęs likutytis. Netgi tai mirs, kas
niekuomet nemiršta.
- Kalbėk, - tyliai, švelniai ištarė Redžis. - Sakyk, ką
matai.
- Miglą. Bokštą migloje. Kregždės Bokštą... ežere, kurį
kausto ledas.
- Ką dar matai?
- Miglą.
- Ką jauti?
- Skausmą...
 Daugiau Redžis nieko nebespėjo paklausti. Mergina
trūktelėjo galvą, kraupiai suriko, suunkštė. Kai pažvelgė į
juos, akyse jau iš tiesų tvyrojo migla, daugiau nieko.

Zoltanas, prisiminė Geraltas, pirštais braukydamas

runomis išrašytus ašmenis, po to nutikimo pajuto Redžiui
didžią pagarbą, nebesikreipdavo į balbierių familiariai,
kaip buvo pratęs iki tol. Redžio prašymu, kitiems apie
keistą įvykį jie neprasitarė. Merginos šnekų raganius
nelabai paisė. Tokių transų jis jau buvo matęs ir linko
manyti, kad užhipnotizuotųjų plepalai - ne pranašystės, o
tik perimtų hipnotizuotojo minčių ir jo nesąmoningos
sugestijos pakartojimas. Tiesa, šiuo atveju tai buvo ne
hipnozė, o vampyriški kerai, ir Geraltas netgi
paspėliodavo, ką dar apkerėta mergina būtų išgriebusi iš
Redžio minčių, jei transas būtų užsitęsęs.
Kokį pusdienį jie keliavo drauge su nykštukais ir jų
globotinėmis. Paskui Zoltanas Chivajus sustabdė visą
būrį ir pasikvietė raganių šnektelėti.

- Teks skirtis, - pareiškė nykštukas. - Mes

apsisprendėme, Geraltai. Šiaurėje jau mėlynuoja
Mahakamas, o šis slėnis driekiasi tiesiai kalnų link. Gana
jau tų nuotykių. Grįžtame pas saviškius. Karbono
papėdėn.
- Suprantu.
- Malonu, kad stengiesi suprasti. Linkiu tau sėkmės, tau
ir visai tavo kompanijai. Drįstu pastebėti, keistai
kompanijai.
- Jie nori padėti, - tyliai pasakė raganius. - Man tai
pirmiena. Priežasčių nutariau nesiaiškinti.
- Išmintinga. - Zoltanas nusikabino savąjį sihilį lako
medžio makštyse, apvyniotose kačių kailiais. - Štai. Prieš
išsiskiriant noriu, kad paimtum.
- Zoltanai...
- Ne šnekėk, o imk. Tupėsime kalnuose, kol baigsis
karas, tad kam mums geležtės. Užtat alutį gurkšnojant
malonu bus žinoti, kad Mahakame kaldintas sihilis geroje
rankoje vardan gero tikslo švysčioja. Kad gėdos tikrai
neužsitrauks. O ir tu, kuomet šitais ašmenimis savosios
Ciri skriaudikus kaposi, rėžk sykį ir už Kalebą Stratoną.
Prisimink Zoltaną Chivajų ir nykštukų kalves.
- Gali neabejoti. - Geraltas paėmė kalaviją, pasikabino
ant nugaros. - Gali neabejoti - prisiminsiu. Šiame
nusususiame pasaulyje, Zoltanai Chivajau, gerumas,
garbingumas ir kilnumas atmintyje įstringa giliai.
- Tai jau tikrai. - Nykštukas prisimerkė. - Todėl
nepamiršiu nei tavęs ir marodierių miško proskynoje, nei
Redžio ir pasagos žarijose. Kita vertus...
Jis trumpam nutilo, atsikrenkštė, nusispjovė.
- Juk mes, Geraltai, prie Dilingeno apiplėšėme pirklį.
Turčių, nutukusį iš havkerių verslo. Kai susikrovęs į
vežimą auksą ir brangenybes, spruko iš miesto,
surengėme jam pasalą. Savo turtą gynė kaip liūtas,
šaukėsi pagalbos, tad teko per makaulę kelis sykius
užvažiuoti kirvio pentimi. Tuomet jau nurimo, nutyko.
Atmeni skrynias, kurias tempėmės su savim, vežimu
dardinome, galiausiai prie O upelio į žemę užkasėme?
Tatai ir buvo tas iš havkerio atimtas geras. Prisiplėštas
grobis, ant kurio ketiname statyti savo ateitį.
- Kodėl pasakoji tai man, Zoltanai?
- Todėl, kad, man regis, tave ne taip seniai apmovė
apgaulinga išorė. Tai, ką laikei gėriu ir kilnumu, paaiškėjo
esant niekšybe po dailia kauke. Lengva tave apgauti,
raganiau, nes nesiaiškini priežasčių. Bet aš tavęs
apgaudinėti nenoriu. Tad nežiūrėk į tas bobas ir vaikus,
nemanyk, kad prieš tave stovi kilnus, garbingas
nykštukas. Stovi piktadarys, plėšikas, o gal ir
žmogžudys. Mat gali būti, kad pridaužytas havkeris
nukraujavo griovyje prie Dilingeno vieškelio.
Jiedu ilgokai tylėjo, žvelgė į debesų apgaubtus kalnus
toli šiaurėje.
- Lik sveikas, Zoltanai, - pagaliau tarė Geraltas. -
Galbūt tos jėgos, kuriomis pamažu liaujuosi abejojęs,
kada nors dar leis mums susitikti. Norėčiau. Norėčiau
supažindinti tave su Ciri. Bet net jeigu ir nepavyks, žinok,
kad tavęs nepamiršiu. Sudie, nykštuk.
- Paduosi man ranką? Piktadariui, galvažudžiui?
- Nedvejodamas. Mat apgauti mane jau ne taip
paprasta, kaip anksčiau. Nors priežasčių ir nesiaiškinu,
pamažu mokausi pabaisų atpažinimo meno.

Geraltas mostelėjo sihiliu Ir perkirto perpus naktinį

drugį, lėkusį pro šalį.
Atsisveikinę su Zoltanu ir jo būriu, vėl paniro į
prisiminimus, miške užėjome klajojančius kaimiečius. Kai
kurie, mus išvydę, spruko, bet kelis, pagrasinusi šauti,
sulaikė Milva. Paaiškėjo, kad kaimiečiai dar ką tik buvo
nilfgardiečių belaisviai. Juos atvarė kirsti kedrų, bet prieš
keletą dienų sargybinius užpuolė ir sumušė kažkoks
būrys, jis ir išvadavo belaisvius. Dabar jie keliavo namo.
Vėdrynas užsispyrė trūks plyš išsiaiškinti, kas tie
išlaisvintojai, kamantinėjo griežtai ir smulkiai.

- Tie kariūnai, - pakartojo kaimietis, - tarnauja Baltajai

Karalienei. Daužo Juoduosius, vaje kaip daužo! Sakėsi
esą gorilos pryšo užnugary.
- Kas, kas?
- Taigi sakau. Gorilos.
 - Gorilos, kad mane kur šunšūdis. - Vėdrynas susiraukė
ir numojo ranka. - Oi, žmoneliai, žmoneliai... Klausiau,
kokios tos armijos emblemos?
- Visokeriopos, ponuli. Ypačiai raitųjų. O pėstininkų
kažin kokios raudonos.
Kaimietis paėmė medgalį ir smėlyje nubrėžė rombą.
- Rautas{27}, - nusistebėjo heraldiką išmanantis
Vėdrynas. - Ne Temerijos lelija, o rautas. Rivijos ženklas.
Įdomu. Nuo čia iki Rivijos geri du šimtai mylių. Jau
nekalbant apie tai, kad Lyrijos ir Rivijos armijos visiškai
sunaikintos kovose dėl Dol Angros ir prie Aldersbergo, o
kraštas okupuotas Nilfgardo... Nieko nesuprantu!
- Aišku, nesupranti, - kirste nukirto raganius. - Gana
plepėti. Į kelią!

- Na žinoma! - užriko poetas, be paliovos svarstęs ir

analizavęs iš valstiečių išgautą informaciją. - Supratau!
Ne gorilos, o geriljos! Partizaninis karas! Priešo
užnugaryje, prisimenate?
- Prisimename, - linktelėjo Cahiras. - Dabar aišku: šioje
teritorijoje veikia Nordlingų partizanai. Kažkokie būriai,
veikiausiai suformuoti iš Lyrijos ir Rivijos kariuomenės,
liepos viduryje sumuštos prie Aldersbergo, likučių. Apie
tą mūšį girdėjau iš Voverių.
- Manau, tai nebloga žinia, - pareiškė Vėdrynas,
didžiuodamasis, kad tai jam pavyko išgliaudyti gorilų
paslaptį. - Net jeigu heraldika ir suklaidino valstiečius,
vis tiek turbūt čia veikia ne Temerijos armija. Nemanau,
kad Rivijos geriljas būtų pasiekusi žinia apie du šnipus,
neseniai mįslingai pasprukusius iš maršalo Visegerdo
kartuvių. Jei užsirioglintume ant tų partizanų, galimybių
išsimeluoti turėtume.
- Gal ir taip, - atsiliepė Geraltas, ramindamas
besispardančią Kuoją. - Bet pasakysiu atvirai: užsirioglinti
nenorėčiau.
- Juk jie - tavo gentainiai, raganiau, - tarė Redžis. - Visi
tave vadina Geraltu iš Rivijos.
- Smulki pataisa, - šaltai atsakė raganius. - Aš pats
save taip vadinu, kad gražiau skambėtų. Kai vardas su
tokiu priedėliu, klientams atrodau patikimesnis.
- Suprantu. - Vampyras nusišypsojo. - O kodėl pasirinkai
būtent Riviją?
- Traukiau pagaliukus. Kiekvienas reiškė kokį nors
skambų vardą. Taip pasiūlė manasis raganystės
mokytojas. Tiesa, ne iš karto. Tik tada, kai užsispyriau
pasivadinti Geraltu Rodžeriu Eriku diu Ot-Belgardu.
Vesemirui tatai atrodė juokinga, pretenzinga ir kvaila.
Manau, jis neklydo.
Vėdrynas garsiai prunkštelėjo ir iškalbingai pažvelgė į
vampyrą bei nilfgardietį.
- Mano daugianarė pavardė, - atsiliepė tokio žvilgsnio
šiek tiek užgautas Redžis, - tikra. Ir atitinka vampyrų
tradicijas.
- Manoji - irgi tikra, - suskato aiškinti Cahiras. - Mawr -
mano motinos vardas, Dyffrynas - prosenelio. Nieko
juokinga čia nėra, poete. Smalsu, koks tavo paties
vardas. Juk aišku, kad Vėdrynas - pseudonimas.
- Vadintis tikruoju vardu ir jo atskleisti negaliu, -
mįslingai atsakė dainius ir išdidžiai užrietė nosį. - Jis
pernelyg garsus.
- O aš, - ilgai ir niauriai tylėjusi, į pokalbį galiausiai
įsiterpė ir Milva, - baisioniškai siusdavau, kai neva
norėdami pamaloninti mane vadindavo Maja, Mania ar
Marilka. Tokį vardą išgirdęs, kiekvienas susyk nutaria,
kad valia per pasturgalį tapšnoti.
 Temo. Gervės nuskrido, jų rauda nutyko tolumoje.
Nurimo vėjelis, dvelkęs nuo aukštumų. Raganius sukišo
sihilį į makštis.
Taip kalbėjome šįryt. Šįryt. O popiet užvirė košė.
Galėjome įtarti ir anksčiau, galvojo jis. Tik ar kuris, be
Redžio, tokius dalykus išmanome? Žinoma, visi buvome
pastebėję, kad auštant Milva vis vemia. Bet ne kartą
valgėme tokią bjaurastį, kad žarnos vartėsi visiems. Sykį
ar du žiaugčiojo ir Vėdrynas, o Cahirą kažkada buvo
surietusi tokia tryda, kad persigando pasigavęs
dizenteriją. O kad mergina be paliovos šokinėjo iš balno
ir landžiojo į krūmus, maniau, pūslę persišaldė, ir tiek.
Tai bent mulkis.
Redžis, atrodo, susigaudė, kur šuo pakastas. Bet tylėjo.
Tylėjo, kol buvo įmanoma. Kai apsistojome pailsėti
apleistoje medkirčių stoginėje, Milva nusitempė jį į mišką
ir ten jiedu gana ilgai, o protarpiais ir gana garsiai
šnekėjosi. Grįžo vampyras be Milvos. Virė, maišė
kažkokias žoles, paskui staiga sukvietė į pašiūrę mus
visus. Prašneko užuolankomis, nervinančia pamokoma
intonacija.

- Sakau tai jums visiems, - pakartojo Redžis. - Juk

esame draugė, visi atsakingi vieni už kitus. Nieko
nekeičia ir tai, kad tarp mūsų veikiausiai nėra to, kurio
atsakomybė didžiausia. Tiesioginė, jei leisite taip
išsireikšti.
- Gal malonėtum kalbėti aiškiau, kad tave galas, -
susinervino Vėdrynas. - Draugė, atsakomybė... Kas
Milvai? Kuo serga?
- Tai ne liga, - tyliai pratarė Cahiras.
- Bent jau ne tiesiogine žodžio prasme, - pritarė Redžis.
- Mergina nėščia.
 Cahiras linktelėjo, parodydamas taip ir spėjęs. Užtat
Vėdrynas apstulbo. Geraltas kandžiojo lūpą.
- Kelintas mėnuo?
- Atskleisti datą, taip pat ir paskutinių mėnesinių,
atsisakė, beje, gana nemandagiai. Bet aš tuos dalykus
išmanau. Bus dešimta savaitė.
- Tai kam tos užuominos apie tiesioginę atsakomybę? -
niūriai prikišo Geraltas. - Atsakingas nesame nė vienas.
Jei bent kiek abejojai, šiuo tavo abejones išsklaidau.
Užtat nėmaž nesuklydai kalbėdamas apie kolektyvinę
atsakomybę. Dabar mergina - viena iš mūsų. Nelauktai
netikėtai visi tapome vyrais ir tėvais. Atidžiai klausau, ką
pasakys medikas.
- Sveika, reguliari mityba, - ėmė vardyti Redžis. - Jokių
stresų. Ramus miegas. Netrukus teks nulipti nuo arklio.
Visi ilgam nutilo.
- Supratome, - galiausiai prasižiojo Vėdrynas. -
Įsigijome rūpestėlį, ponai vyrai ir tėvai.
- Didesnį, nei jums atrodo, - pridūrė vampyras. - Arba
mažesnį. Priklauso nuo požiūrio.
- Nesuprantu.
- O derėtų suprasti, - burbtelėjo Cahiras.
- Pareikalavo, - po akimirkos tęsė Redžis, - kad
pagaminčiau jai tam tikrą stipriai ir radikaliai veikiantį...
medikamentą. Mano, kad tai būtų išsigelbėjimas iš
bėdos. Jau apsisprendė.
- Davei?
Redžis šyptelėjo.
- Nepasitaręs su kitais tėvais?
- Vaistas, kurio ji prašo, - tyliai prašneko Cahiras, - visai
ne stebuklinga panacėja. Turiu tris seseris, taigi, žinau,
ką kalbu. Regis, jai atrodo, kad vakarop išgers nuoviro, o
kitą dieną lyg niekur nieko trauks su mumis į kelią. Nieko
panašaus. Kokias dešimt dienų apie jojimą nebus nė
kalbos. Prieš duodamas vaisto, Redži, privalai jai tai
pasakyti. Ir duoti tik tada, kai būsime suradę lovą. Švariai
paklotą.
- Supratau. - Redžis linktelėjo. - Vienas balsas - už. O
tu, Geraltai?
- Ką aš?
- Mano ponai, - tamsios vampyro akys nužvelgė visus, -
neapsimetinėkite, kad nesuprantate.
- Nilfgarde, - nuraudęs, panarinęs galvą, pradėjo
aiškinti Cahiras, - tai sprendžia tik moteris. Niekas neturi
teisės jai nurodinėti. Redžis sakė, kad Milva pasiryžusi
pavartoti... medikamentą. Todėl ir tik todėl nenoromis
ėmiau galvoti apie tai kaip apie neišvengiamybę. Ir apie
jos pasekmes. Bet aš svetimšalis, neišmanau... Man išvis
nederėtų kištis. Atsiprašau.
- Už ką? - nusistebėjo trubadūras. - Gal tu, nilfgardieti,
laikai mus laukiniais? Primityvia gentimi, įsikibusia į
kokius nors šamanų tabu? Aišku, kad spręsti gali tik
moteris, tai neginčytina jos teisė. Jeigu Milva
apsisprendė...
- Vėdryne, užsičiaupk, - suurzgė raganius. - Labai
prašau, užsičiaupk.
- Gal manai kitaip? - įširdo poetas. - Gal norėtum jai
uždrausti arba...
- Po galais, užsičiaupk, nes galiu ir nesusitvardyti!
Redži, atrodo, tu rengi kažką panašaus į apklausą. Kam?
Medikas - tu. Priemonę, kurios ji prašo… taip, priemonę,
mat žodis medikamentas šiuo atveju kažkaip lyg ir
nedera… tą priemonę pagaminti ir duoti jai gali tik tu. Ir
duosi, kai paprašys dar kartą. Neatsisakysi.
- Ta priemonė jau pagaminta. - Redžis visiems parodė
mažytį tamsaus stiklo buteliuką. - Jei dar kartą paprašys,
ir duosiu. Jei paprašys dar kartą.
 - Tad ko priskretai? Tikiesi vieningos nuomonės?
Visuotinio pritarimo? Šito lauki?
- Gerai žinai, ko tikiuosi, - tarė vampyras. - Numanai, ką
reikia padaryti. Bet, kad jau klausi, atsakysiu. Taip,
Geraltai, to ir tikiuosi. Taip, tai ir reikia padaryti. Ne, šito
laukiu ne aš.
- Ar negalėtum kalbėti aiškiau?
- Ne, Vėdryne, - atšovė vampyras. - Aiškiau jau negaliu.
Juo labiau, kad ir nereikia. Juk taip, Geraltai?
- Taip. - Raganius parėmė kaktą sunertais pirštais. -
Taip, kad aš kur šunšūdy prasmegčiau. Bet kodėl žiūri į
mane? Gal aš turiu tai padaryti? Aš nemoku.
Nesugebėsiu. Tokiam vaidmeniui nėmaž netinku...
Nėmaž, suprantate?
- Ne, - atsakė Vėdrynas. - Nėmaž nesuprantame. Gal tu,
Cahirai, supranti?
Nilfgardietis žvilgtelėjo į Redžį, į Geraltą.
- Ko gero, taip, - ištarė lėtai. - Manau, kad taip.
- Aha, - linktelėjo trubadūras. - Aha. Geraltas suprato
akimoju, Cahiras mano suprantąs. Aš, žinoma, be
paaiškinimo neapsieisiu, bet pirmiau man liepiama tylėti,
paskui išgirstu, kad suprasti nieko ir nereikia. Dėkoju.
Dvidešimt metų tarnauju poezijai - pakankamai ilgai, kad
žinočiau: esama dalykų, kuriuos supranti akimoju, net be
žodžių, arba išvis niekad nesupranti.
Vampyras nusišypsojo.
- Nežinau, - prisipažino, - ar kas sugebėtų pasakyti
gražiau.

Visai sutemo. Raganius atsistojo. Tebūnie, kas bus,

pamanė. Niekur nuo to nepabėgsiu. Nėr ko delsti. Reikia
imti ir padaryti. Padaryti, ir baigtas kriukis.
 Milva viena sėdėjo prie nedidelio laužiuko, užsikūrusi jį
miške, prie išvartos, atokiau nuo medkirčių pašiūrės,
kurioje nakvojo kiti. Išgirdusi jo žingsnius nė
nekrūptelėjo. Tarsi būtų laukusi. Pasislinko, kad ir jis
galėtų atsisėsti ant išgriuvusio kamieno.
- Tai ką? - šiurkštokai prašneko Milva, nelaukdama, ką
pasakys jis. - Ką, rūpesčiai užgriuvo?
Jis neatsakė.
- Nė mintyt nemintijai, kai kilome į žygį, ką? Kuomet
mane draugėn ėmei? Manei sau, kas, kad nemokša, kad
paika kaimo merga? Leidai joti kartu. Manei, išmintingai
papostringauti kelyje su ja neišeis, bet praversti gali.
Tvirta, sveika kaip ridikas, iš lanko žiebia taip, kad
duokdie kiekvienam, subinės balne nepritrins, jei kils
pavojus, į kelnes nepridės, žodžiu, naudos bus. Ir še:
paaiškėjo, kad ne nauda, o gryna apymauda. Pančiai ant
kojų. Prisidirbo kvaila merga kaip kokia nesubrendėlė!
- Kodėl iškeliavai su manim? - tyliai paklausė jis. -
Kodėl nepasilikai Brokilone? Juk žinojai...
- Žinojau, - iškart pertraukė ji. - Tarp driadžių sukiojausi,
o šios viens du ir perpranta, kas mergai yra, nuo jų nieko
nenuslėpsi. Susigaudė greičiau nei aš pati... Tik
nemaniau, kad man taip veikiai jėgos išseks. Pasitaikys
proga, mintijau sau, skalsės išgersiu ar kito kokio
nuoviro, nei ką užmatysi, nei ką nutuoksi...
- Ne taip paprasta.
- Žinau. Vampyras sakė. Per ilgai delsiau, galvą sukau,
dvejojau. Dabar sklandu nebus...
- Ne tai norėjau pasakyti.
- Kad mane kur maras. - Ji kiek patylėjo, paskui vėl
prašneko. - Ar patikėtum, dėjau viltis į Vėdryną! Mačiau,
kad jis tik drąsinasi, o juk geibus, silpnas, prie vargo
nepratęs, dar kiek, ir nebegalės toliau joti, reikės jį
palikti. Maniau, kai mane bėdos visai prispaus, grįšiu su
Vėdrynu... Ir še kad nori: Vėdrynas - narsuolis, o aš...
Staiga Milvai užlūžo balsas. Geraltas ją apkabino. Išsyk
pajuto, kaip ji to laukė, kaip jai reikėjo, kad apkabintų.
Šiurkšti, kieta Brokilono lankininkė akimoju išnyko, liko
tik virpanti, gležna, nusigandusi mergina. Vis dėlto ji pati
ir pertraukė užsitęsusią tylą.
- Tąsyk... Brokilone... taip ir sakei. Kad man reikės...
peties - atsiremti. Kad šauksiu į naktį, į tamsą... Štai tu
šalia, jaučiu tavo petį... O šaukti vis norisi... Vajetau
jetutėliau... Ko drebi?
- Šiaip. Prisiminimai užplūdo.
- Kas man bus?
Neatsakė. Klausimas buvo skirtas ne jam.
- Sykį tėvulis man rodė... Mūsuose prie upės tokios
juodos širšės gyvena, kiaušelius į gyvus vikšrus deda.
Širšiukai, iš kiaušelių išsiritę, vikšrą gyvą suryja... Iš
vidaus... Dabar many kažin kas tokio tūno. Many, viduj,
pačiam pilve. Auga, auga ir mane gyvą ryja...
- Milva...
- Marija. Marija aš, ne Milva. Koks iš manęs Peslys?
Perekšlė su kiaušium, o ne Peslys... Milva su driadėmis
kvatodavo mūšio lauke, strėles traukdavo iš krauju
plūstančių lavonų, juk nevalia prapuldyti geros strėlės,
gaila gero antgalio! O jei kuris dar alsuodavo, krūtinę
kilnodavo, tokiam - šmirkšt peiliu per gerklę! Štai į kokią
lemtį tuos žmones apgaule vesdavo Milva, vesdavo ir
kvatodavo… Dabar jų kraujas šaukia. Tasai kraujas nelyg
širšių nuodai dabar graužia Milvą iš vidaus. Marijai tenka
mokėti už Milvą.
Jis tylėjo. Labiausiai dėl to, kad neturėjo, ką pasakyti.
Mergina dar stipriau prisispaudė jam prie peties.
- Tuokart vedžiau komando į Brokiloną, - pasakė
tylutėliai. - Išdagose tatai nutiko, biržely, likus savaitei
iki Sobotkos. Užvaikė mumis negyvai, kirstynėse
kirtomės, galiausiai nešėme kudašių septyniese: penki
elfai, elfė ir aš. Iki Kaspino pusmylis, o pryšais mus
raiteliai, už mūsų raiteliai, tamsybė juodžiausia, mulvė,
pelkynė... Nakčia prisiglaudėme krūmuose, reikėjo
atsikvėpt ir arkliams, ir mum. Šit tuomet elfė nusirengė
be žodelio, atsigulė... o vienas elfas ant jos... Aš taip ir
atšalau, nei žinau, ką daryt, nei ką... Eit šalin, neva nieko
nematau? Kraujas į plonymą tik muša, o ana ir sako:
“Nieks nežino, kas ryt bus. Kas Kaspiną perbris, o kas
žemę apkabins? En‘ca minne.” Šlakelio meilės, sako. Tik
taip, sako, mirtį galima įveikt. Ir baimę. Bijojo jie, ji
bijojo, bijojau ir aš... Taipgi nusirengiau ir atsiguliau
netoliese, gūnią po nugara pasitiesusi... Kai pirmasis
apkabino, dantis tik sukandau, mat nepasiruošus buvau,
išsigandus ir sausa... Bet jisai išmintingas buvo, elfas juk,
kas kad jauniklis iš pažiūros... Išmintingas... Jautrus...
Samanom kvepėjo, žolynais, rasa... Į kitą jau pati rankas
ištiesiau... Iš geismo... Šlakelio meilės? Kipšas žino, kiek
ten buvo tos meilės, o kiek baimės, tik baimės tikrai
daugiau, nėmaž neabejoju... Mat meilę tik vaidinome,
nors ir gerai, bet juk vaidinome, kaip jomarke, kaip
balagane, juk ir ten, jei artistai geri, kaipmat pamiršti,
kas vaidinimas, o kas tikrenybė. Tik baimės nevaidinome.
Baimė tikra buvo.
Jis tylėjo.
- O mirties taip ir nenusisekė mum įveikt. Auštant du
krito, nespėjo Kaspino kranto pasiekt. Iš tų trijų, ką
išgyveno, daugiau nė vieno akyse nemačiau. Motutė
mano sakydavo, merga visados žino, kieno vaisių į
pasaulį neša... O aš nežinau. Nė vardų tų elfų
nepaklausiau, tai kaip man žinot? Pasakyk, kaip?
Jis tylėjo. Už jį kalbėjo petys.
- Ir kam man reik žinot. Tuojau vampyras skalsės
priruoš... Teks jum palikt mane kokiam kaime... Ne, nieko
nesakyk, tylėk. Žinau, koks esi. Tu net savo įgeidingos
kumelės nepamesi, nepaliksi, į kitą neišmainysi, kas kad
grasiniesi be atvangos. Tu ne iš tų, kurs palieka. Bet
dabartės - reik. Neišsėdėsiu po skalsės balne. Tik žinokis,
kai pagysiu, trauksiu jūsų pėdom. Mat noriu, kad
surastum tu savąją Ciri, raganiau. Kad su mano pagalba
surastum ir atgrobtum.
- Štai kodėl išjojai su manim, - tarė jis, trindamasis
kaktą. - Štai kodėl.
Ji panarino galvą.
- Štai dėl ko iškeliavai su manim, - pakartojo jis. -
Išsiruošei į žygį, kad padėtum gelbėti svetimą vaiką.
Norėjai grąžinti skolą. Tai, ką jau tada žinojai
įsiskolinsianti... Svetimas vaikas už savą. O aš pažadėjau
prireikus tau padėti. Milva, aš negaliu tau padėti.
Patikėk, negaliu.
Dabar jau tylėjo ji. O jis nebegalėjo liautis. Jautė, kad
nevalia tylėti.
- Tuosyk Brokilone aš įsiskolinau tau ir pažadėjau skolą
grąžinti. Neprotingai pažadėjau. Kvailai. Padėjai man
tada, kai pagalbos mirtinai reikėjo. Tokios skolos grąžinti
neįmanoma. Neįmanoma užmokėti už tai, kas
neįkainojama. Kai kas sako, kad pasaulyje įkainota
viskas, absoliučiai viskas. Netiesa. Esama neįkainojamų
dalykų. Juos atpažįstame iš to, kad, sykį netekę,
prarandame amžiams. Pats tokių dalykų praradau
nemažai. Todėl ir negaliu tau padėti.
- Kaip tik padėjai, - visiškai ramiai atsakė ji. - Nė pats
nenutuoki, kaip padėjai. O dabar eik šalin. Prašau. Palik
mane vieną. Eik šalin, raganiau. Eik, kol dar visai
nesugriovei mano pasaulio.

Kai auštant jie leidosi į kelią, Milva jojo priekyje, rami,

šypsodamasi. O kai Vėdrynas, jojęs už jos, ėmė brazginti
liutnios stygas, šaulė švilpavo į taktą.
Geraltas ir Redžis šiek tiek atsiliko. Vampyras pažiūrėjo
į raganių, nusišypsojo, pagarbiai ir su nuostaba
palingavo galvą. Neištarė nė žodžio. Iš savojo
medicininio kapšo išėmė tamsaus stiklo buteliuką,
parodė Geraltui. Vėl nusišypsojo ir švystelėjo buteliuką į
krūmus.
Raganius tylėjo.

Kai sustojo pagirdyti arklių, Geraltas pasivėdėjo Redžį į

šalį. - Planai keičiasi, - pranešė sausai. - Per Ysgitą
nejosime. Vampyras, įbedęs į jį juodas akis, valandėlę
patylėjo.
- Jei nežinočiau, raganiau, - prašneko pagaliau, - kad
baiminiesi vien tikrų grėsmių, pamanyčiau, jog išsigandai
paikų pamišėlės šnekų.
- Bet žinai. Todėl manyk logiškiau.
- Ką gi. Tik norėčiau, kad atkreiptum dėmesį į du
dalykus. Pirma, Milva nei serga, nei sužalota. Žinoma,
merginai būtina pasirūpinti savimi, bet ji visiškai sveika ir
gyvybinga. Sakyčiau, netgi ypač gyvybinga. Hormonai...
- Liaukis šnekėjęs ta pamokoma pranašesniojo
intonacija, - pertraukė jį Geraltas. - Nervina.
- Tai pirma, - priminė Redžis. - O štai antra: kai Milva
pajus tavo globą, kai susigaudys, kad terliojies su ja,
tūpčioji aplink ją, paprasčiausiai įsius. O paskui ją ištiks
stresas, kas visiškai neleistina. Geraltai, aš visai nenoriu
pamokslauti. Tik noriu būti racionalus.
Raganius neatsakė.
- Yra dar ir trečia, - pridūrė Redžis, nenuleisdamas nuo
jo akių. - Per Ysgitą mus veja ne entuziazmas ar nuotykių
troškimas, o būtinybė. Aukštumose siautėja kareiviai, o
mums trūks plyš reikia pakliūti pas Caed Dhu druidus.
Maniau, kad skubame. Kad tau svarbu kuo greičiau ką
nors sužinoti ir pulti savajai Ciri į pagalbą.
- Ir yra svarbu, - raganius nukreipė žvilgsnį į šalį. -
Labai svarbu. Noriu išgelbėti Ciri, atgauti ją. Dar neseniai
maniau, bet kokia kaina. Vis dėlto ne. Tokios kainos
nemokėsiu, nerizikuosiu šitaip. Per Ysgitą nejosime.
- Kokia alternatyva?
- Anas Jarugos krantas. Josime prieš srovę, toli už
raistynų. Per upę vėl persikelsime ties Caed Dhu. Jei bus
labai sudėtinga - tik mudu. Aš perplauksiu, tu perskrisi
šikšnosparniu. Ko taip žiūri? Juk šnekos, esą vampyras
negali perskristi upės - tik dar vienas mitas, prietaras. O
gal klystu?
- Ne, neklysti. Bet skraidyti galiu tik per pilnatį.
- Liko tik dvi savaitės. Kol ten nukaksime, beveik ir bus
pilnatis.
- Keistas tu žmogus, Geraltai. - Vampyras atkakliai
tebežiūrėjo į jį. - Išsyk pridursiu: neigiamos prasmės
mano žodžiuose neieškok. Tiek to. Kelionės per nėščiajai
pavojingą Ysgitą atsisakome. Keliamės į aną Jarugos
krantą, tavo nuomone, saugesnį.
- Rizikos lygį įvertinti sugebu.
- Neabejoju.
- Milvai ir kitiems - nė žodžio. Jei klaus, sakyk: laikomės
plano.
- Suprantu. Pasiieškokime valties.

Ilgai ieškoti neprireikė, o radinys pranoko visus

lūkesčius. Surado jie net ne valtį, o keltą. Po gluosniais
paslėptą plaustą, sumaniai apdangstytą šakomis ir
meldų ryšuliais, išdavė į kairįjį krantą nusidriekęs lynas.
Aptiko ir keltininką. Kai prijojo, šis nėrė slėptis, bet Milva
pasivijusi sugriebė už apykaklės ir ne tik patį išvilko iš
atvašyno, bet dar pabaidė ir jo padėjėją, žaliūką
galinčiaus pečiais ir apsigimusio idioto veidu. Keltininkas
tirtėjo iš siaubo, akys šmaižiojo it dvi pelės po tuščią
svirną.
- Į kitą krantą? - aiktelėjo sužinojęs, ko iš jo norima. -
Jokiu geru! Ten Nilfgardo žemė, o dabartės juk karo
metas! Jeib sugrobs, ant mieto susyk pamaus!
Neplauksiu! Užmuškita, neplauksiu!
- Galim ir užmušt. - Milva sugriežė dantimis. - O pirmiau
galim ir primušt. Dar sykį žioplas tik praverk, ir paregėsi,
ką galim.
- Karo metas, - vampyras pervėrė keltininką žvilgsniu, -
verstis kontrabanda tau, regis, netrukdo, gerasis
žmogau? Atrodo, tam ir skirtas tavo keltas, gudriai
įtaisytas atokiau nuo karališkųjų ir nilfgardietiškų
perkėlų? Nagi, gudruti, stumk jį į vandenį.
- Pats pagalvok, - pridūrė Cahiras, glostydamas kalavijo
rankeną. - Jei dar gaišuosi, persikelsime ir patys, be
tavęs, o tuomet tavo keltas liks anam krante, ir galėsi
varlyte pūškuoti jo susi-grąžinti. Arba perkelsi mus ir
grįši. Valandžiukę pabezdėsi iš baimės ir pamirši.
- O jeigu šakosies, išvapa, - vėl suniurzgė Milva, - taip
užtvosiu, kad nepamirši mūsų iki žiemos!
Priremtas geležiniais, nenuginčijamais argumentais,
žmogėnas nusileido, ir netrukus visas būrelis sulipo į
keltą. Kai kurie arkliai, labiausiai Kuoja, spyriojosi, visai
nenorėjo leistis į tolimąjį plaukiojimą, tad keltininkas ir jo
vėpla padėjėjas užmaukšlino jiems ant galvų iš žabų ir
virvagalių suraizgytus gobtuvus. Tai padarė taip mikliai,
kad abejonių neliko: vogtus arklius per Jarugą tiedu kėlė
ne kartą. Puskvaišis galinčius griebė už vairabaslio, ir
keltas pajudėjo.
Išplaukus į atvirus vandenis, pūstelėjus vėjui, nuotaika
pasitaisė. Persikėlimas per Jarugą keliauninkams buvo
naujas, reikšmingas etapas, liudijantis, kad jie juda
pirmyn. Priešais tamsavo Nilfgardo krantas, siena, riba.
Visi ūmai atkuto. Net paikasis keltininko padėjėjas, ir tas,
užsikrėtęs bendra nuotaika, ėmė švilpauti ir niūniuoti
kažkokią buką dainelę. Geraltą irgi apėmė keista euforija,
tarytum iš kairiojo kranto alksnynų bet kurią akimirką
galėtų išlįsti Ciri ir, jį išvydusi, džiugiai šūktelėti.
Užtat keltininkas šūktelėjo iš tikrųjų. Ir anaiptol ne
džiugiai.
- Vaidiev! Pražuvome!
Geraltas pažvelgė nurodyta kryptimi ir išsiplūdo.
Aukštame krante tarp alksnių sužybčiojo šarvai,
sudundėjo kanopos. Po akimirkos kelto prieplauką
užplūdo raiteliai.
- Juodieji! - išbalęs suspigo keltininkas ir paleido
vairabaslį. - Nilfgardiečiai! Pražūtis! Vaidiev, gelbėkit!
- Vėdryne, laikyk arklius! - užbliovė Milva, mėgindama
viena ranka iš įmautės ištraukti lanką. - Arklius laikyk!
- Jie ne imperiniai, - pratarė Cahiras. - Nemanau...
Jo balsą užgožė prieplaukoje susispietusių raitelių
riksmai. Ir keltininko klyksmas. Paragintas bukagalvis
padėjėjas griebėsi kirvio, užsimojo ir iš visos sveikatos
smogė per lyną. Pats keltininkas irgi čiupo kirvį. Tai
pastebėję raiteliai pratrūko rėkauti dar garsiau. Keli įjojo
į vandenį, pastvėrė už virvės. Vienas kitas šoko plaukte
plaukti kelto link.
- Nekirskite lyno! - sušuko Vėdrynas. - Jie ne
nilfgardiečiai! Nekirskit...
Deja, buvo per vėlu. Nukirsta virvė pamažu nugrimzdo,
keltas lėtai apsisuko ir ėmė plaukti pasroviui. Raiteliai
krante sukėlė siaubingą triukšmą.
- Vėdryno tiesa, - niauriai pasakė Cahiras. - Ne
imperiniai... Nilfgardo krante, bet ne nilfgardiečiai.
- Aišku, ne! - šūkaliojo Vėdrynas. - Atpažįstu emblemas!
Ereliai ir rautai! Tai Lyrijos simboliai! Jie - Lyrijos geriljos!
Ei, žmonės...
- Mulki, slėpkis už borto!
Poetas, kaip visada, užuot paklausęs perspėjimo,
panoro išsiaiškinti, kas dedasi. Kaip tik tada ore sudūzgė
strėlės. Kelios skambiai smigo į kelto bortą, kitos,
prašvilpusios aukščiau, pliumpsėjo į vandenį. Dvi skriejo
tiesiai į Vėdryną, bet raganius, jau išsitraukęs kalaviją,
pašoko ir žaibiškai atmušė abi.
- Vardan Didžiosios Saulės, - suvaitojo Cahiras. -
Atmušė... dvi strėles atmušė! Neregėta! Nieko panašaus
dar nemačiau...
- Ir nebepamatysi! Pirmąsyk gyvenime pavyko atmušti
dvi! Slėpkitės už borto!
Kariškiai, matydami, kad nebevaldomą keltą srovė neša
tiesiog į jų krantą, liovėsi šaudę. Vanduo putojo į upę
suvarytiems arkliams ties šonais. Į prieplauką tebeplūdo
raiteliai. Jų ir šiaip jau buvo ne mažiau dviejų šimtų.
- Gelbėkta! - užbliuvo keltininkas. - Čiupkita spirklus,
šviesiausieji ponuliai! Į krontą mumis neša!
Keliauninkai akimoju susigaudė, ką daryti, o karčių,
laimė, buvo užtektinai. Redžis ir Vėdrynas laikė arklius,
Milva, Cahiras ir raganius šoko į talką keltininkui ir jo
puskvailiui akolitui. Penkiomis kartimis atspirtas keltas
apsisuko ir ėmė plaukti greičiau, akivaizdžiai krypdamas į
srovės vidurį. Kariškiai krante vėl pašėlo rėkauti, vėl
griebėsi lankų, vėl prašvilpė kelios strėlės, vienas iš
arklių kraupiai sužvengė. Galingos srovės pagautas
keltas vandeniu slydo labai greitai ir vis labiau tolo nuo
kranto. Strėlės jo nebepasiekė.
Jie plaukė jau pačiu upės viduriu. Keltas sukiojosi kaip
šūdas eketėje. Arkliai trypė, žvingavo, vadžių įsikibusius
Vėdryną ir vampyrą tampė į visas puses. Kariauna krante
plyšojo ir grūmojo kumščiais. Staiga Geraltas pastebėjo
raitelį ant balto žirgo, mosuojantį kalaviju ir įsakinėjantį.
Po akimirkos raitija nudundėjo į mišką ir šuoliais
pasileido aukšto kranto pakraščiu. Pro sąžalynų spragas
žybčiojo šarvai.
- Neatstos, - surypavo keltininkas. - Žino, kad už linkio
srūvis mumis vėlek prie kronto primuš... Laikykta
spirklus drūtai, garbūs ponuliai! Kumet į dešnį krontą
pasuksma, reiks laivei pagelbėt, srūvį priveikt ir
atsispirt... Kitep galas mum...
Plaukė sukiodamiesi, pamažėle artėdami prie dešiniojo
kranto - aukštos, stačios atšlaitės su styrančiomis
kreivomis pušimis. Kairysis krantas, tas, nuo kurio jie
tolo, buvo lėkštas, į upę brovėsi pusapskrite smėlėta
nerija. Į ją atšuoliavę raiteliai įsibėgėję įlėkė į vandenį.
Matyt, ties nerija buvo seklu, mat, kol vanduo ėmė siekti
pilvus, arkliai spėjo gana toli įbristi į upę.
- Per lanko šūvį, - niauriai įvertino Milva. - Slėpkitės.
Vėl sušvilpė strėlės, viena kita dunkstelėjo į lentas. Vis
dėlto srovė bėglių būrelį sparčiai nešė prie staigaus
dešiniojo kranto užlinkio.
- Už spirklų! - sušuko visas tirtėdamas keltininkas. -
Guviau, atsispirkma, kolei srūvis mumis pagaus!
Ne taip paprasta. Buvo gilu, srovė stipri, o keltas -
tikras griozdas, sunkus ir nerangus. Iš pradžių į
spirklininkų pastangas jis išvis nereagavo, bet galiausiai
kartys tvirčiau įsirėmė į dugną. Jau atrodė, kad jiems
pavyks, tik staiga Milva paleido kartį ir tylomis parodė į
dešinį krantą.
- Šįsyk... - Cahiras brūkštelėjo nuo kaktos prakaitą, -
...šįsyk jau tikrai nilfgardiečiai.
Geraltas irgi juos pamatė. Raiteliai, nežinia iš kur
išdygę dešiniajame krante, vilkėjo juodai žalius
apsiaustus, arklių apynasriai buvo plačių diržų, su
būdingomis spragomis akims. Nilfgardiečių buvo
mažiausiai šimtas.
 - Pragaišoma nūn jau suvisam... - suaiksėjo keltininkas.
- Oi motutėla manoji, Juodieji!
- Už karčių! - suriaumojo raganius. - Už karčių! Į srovę!
Toliau nuo kranto!
Jie vėl griebėsi nelengvo darbo. Srovė arčiau dešiniojo
kranto buvo stipri, nešė keltą tiesiai prie aukštos
atšlaitės, kurios viršuje jau šūkaliojo nilfgardiečiai. Į kartį
įsirėmęs Geraltas pažvelgė aukštyn ir išvydo virš galvos
pušų šakas. Nuo kranto paleista strėlė į kelto denį
susmigo beveik statmenai, per dvi pėdas nuo raganiaus.
Kitą, skriejusią į Cahirą, jis atmušė kalaviju.
Milva, Cahiras, keltininkas ir šio padėjėjas jau spyrėsi
ne nuo dugno, o nuo kranto, nuo atšlaitės. Geraltas,
metęs kalaviją, šoko jiems į pagalbą ir keltas vėl ėmė
slysti upės vidurio link. Vis dėlto jie tebebuvo pavojingai
arti kranto, kuriuo šuoliavo persekiotojai. Atšlaitė
baigėsi, ir, bėgliams nespėjus pakankamai nutolti,
nilfgardiečiai pasileido nendrių prižėlusia lėkštuma. Ore
sučežėjo strėlių plunksnos.
- Slėpkitės!
Staiga keltininko padėjėjas keistai užsikosėjo ir paleido
kartį į vandenį. Geraltas pastebėjo jam iš nugaros kyšant
kruviną antgalį ir keturias strėlių šerpetas. Cahiro
šviesbėris atsistojo piestu, kratydamas pervertą kaklą
gailiai sužvengė ir, pargriovęs Vėdryną, iššoko per bortą.
Kiti arkliai irgi žvengė, blaškėsi ir taip trypė, kad keltas
visas tirtėjo.
- Laikykit arklius! - sušuko vampyras. - Lai...
Ūmai jis nutilo, trenkėsi nugara į bortą, atsisėdo ir
panarino galvą. Redžiui iš krūtinės stirksojo
juodaplunksnė strėlė.
Išvydusi tai, Milva niršiai klyktelėjo, griebė lanką,
pabėrė sau po kojomis strėles iš strėlinės. Ir pašėlo
šaudyti. Žaibiškai. Strėlės lėkė viena po kitos. Ir visos
taikliai.
 Krante kilo sumaištis, nilfgardiečiai, palikę nendryne
žuvusiuosius ir staugiančius sužeistuosius, atsitraukė į
mišką. Pasislėpę tankmėje jie nesiliovė šaudę, bet
strėlės jau beveik nebepasiekdavo kelto, stipri srovė
nešė jį tolyn. Nilfgardiečių lankams nuotolis buvo per
didelis. Užtat Milvos lankui - ne.
Staiga tarp nilfgardiečių pasirodė karininkas su juodu
apsiaustu, su šalmu, ant kurio siūravo juodų juodžiausi
sparnai. Jis rėkė, mosavo buzdiganu, rodė žemupio
kryptimi. Milva prasižergė, ištempė templę iki pat lūpų,
skubiai nusitaikė. Strėlė sušnypštė ore, karininkas
loštelėjo ir suglebo jį sugriebusiems kareiviams ant
rankų. Milva vėl įtempė templę ir paleido. Vienas iš
karininką laikiusių nilfgardiečių veriamai riktelėjo ir
nudribo nuo žirgo. Kiti dingo miške.
- Meistriškas šūvis, - ramiai pasakė Redžis raganiui už
nugaros. - Bet verčiau griebkite kartis. Mes vis dar per
arti kranto, o srovė neša keltą ant seklumos.
Lankininkė ir Geraltas sutartinai atsigręžė.
- Gyvas? - paklausė vienu balsu.
- Manėte, - vampyras parodė į strėlės galą su juoda
plunksna, - kad mane galima sužeisti bet kokiu
pagaikščiu?
Stebėtis nebuvo kada. Keltas vėl sukosi srovėje ir
plaukė į sietuvą. Ties vingiu buvo seklus smėlėtas
užtakis ir paplūdimys, kuriame juodavo nilfgardiečiai. Kai
kurie jų, įjoję į vandenį, jau kėlė lankus. Visi bėgliai,
neišskiriant nė Vėdryno, griebė kartis. Netrukus dugno
jos nebesiekė, srovė nunešė plaustą į duburį.
- Gerai, - padėjusi kartį, sušnypštė Milva. - Dabar jau
nepasieks...
- Vienas nujojo iki užtakio! - parodė Vėdrynas. -
Ruošiasi šauti! Visi į priedangą!
- Nepataikys, - šaltai įvertino Milva.
 Strėlė pliumptelėjo į vandenį per du sieksnius nuo kelto
pirmgalio.
- Dėmesio! - suriko trubadūras, žvilgčiodamas per borto
kraštą. - Vėl taikosi!
- Nepataikys, - pakartojo Milva ir pasitaisė apsaugą ant
kairiojo dilbio. - Lanką turi gerą, bet šaulys iš jo - kaip iš
ožkos subinės valtorna. Karščiuojasi. Po šūvio tirta ir
kratosi nelyginant boba, kuriai sraigė tarp sėdmenų
įšliaužė. Laikykit arklius, kad manęs kuris nepastumtų.
Šįsyk nilfgardietis šovė per aukštai, strėlė prašvilpė
virš kelto. Milva pakėlė lanką, atsistojo žergtai, staigiai
įtempė templę iki skruosto ir švelniai paleido. Kūno
padėtis nepasikeitė nė per milimetrą. Nilfgardietis griuvo
į vandenį it perkūno trenktas, jį tuojau nunešė srovė.
Juodas apsiaustas išsipūtė lyg balionas.
- Štai kaip tai daroma. - Milva nuleido lanką. - Bet jam
mokytis jau per vėlu.
- Kiti šuoliuoja mums iš paskos. - Cahiras parodė į
dešinį krantą. - Galiu užtikrinti, persekioti jie nesiliaus.
Ypač kai Milva nušovė karininką. Upė vingiuoja, ir kitame
linkyje vėl atsidursime prie jų kranto. Jie tai žino ir
lauks...
- Kolei kas kitą turima kvaršatį, - sustenėjo keltininkas,
kuris klūpodamas apraudojo žuvusį padėjėją. - Muša
mumis nūn po tiesumui prie kairio kronto... Vaidiev,
įpinkliojo mumis tarp dviejų ugnių... Ir visa tatai per
jumis, garbūs ponuliai! Ant jūsų galvų kraujas tasai kris...
- Užčiaupk žabtus ir čiupk už spirklo!
Kairiajame, lėkštajame, dabar jau artimesniame krante
zujo raiteliai, kuriuos Vėdrynas apskelbė Lyrijos
partizanais. Rėkavo, mostagavo rankomis. Geraltas
pastebėjo vieną ant balto žirgo. Jam pasidingojo, kad
raitelis - moteris. Šviesiaplaukė moteris su šarvais, tik be
šalmo.
 - Ką jie šūkauja? - Vėdrynas atkišo ausį. - Bene kažką
apie karalienę?
Triukšmas kairiajame krante vis garsėjo. Pasigirdo
geležies žvangėjimas.
- Mūšis, - trumpai įvertino Cahiras. - Pažvelkite. Iš
miško puola imperiniai. Nordlingai nuo jų bėgo. Ir
atsidūrė spąstuose.
- Išeitis iš tų spąstų, - Geraltas nusispjovė į vandenį, -
turėjo būti keltas. Manau, jie norėjo išgelbėti bent savo
karalienę ir vadovybę - perkelti šiuos į kitą krantą. O mes
tą keltą pagrobėme. Oi kaip jie dabar mūsų nemyli, oi
kaip nemyli...
- Visai be reikalo, - atsiliepė Vėdrynas. - Keltas, užuot
ką nors išgelbėjęs, būtų nugabenęs tiesiai į dešiniajame
krante laukiančių nilfgardiečių nagus. Mes to kranto irgi
verčiau venkime. Su lyrais dar galima derėtis, o Juodieji
pritvos be gailesčio...
- Neša vis greičiau, - pastebėjo Milva; ji irgi nusispjovė į
vandenį ir stebėjo tolstančias seiles. - Ir dar pačiu
viduriu. Lai pabučiuoja mum į subinę ir vieni, ir kiti.
Vingiai nestaigūs, krantai lygūs, išvien gluosniais
apaugę. Plaukiame pasroviui. Nepastvers. Greitai jiems
įkyrės mus gainiotis.
- Šūdo, - vėl sustenėjo keltininkas. - Pryšaky Raudonoji
Sielinė... Tiltas tenai! Ir atabradas! Užklimpsma... Jeib
anie mumis prašoks, lauks tenai...
- Nordlingai mūsų neaplenks. - Redžis, stovėdamas
paskuigalyje, parodė į kairįjį krantą. - Patys turi rūpesčių.
Dešiniajame krante iš tiesų kunkuliavo nirši kova. Iš
mūšio garsų buvo aišku, kad jo židinys persimetęs į
mišką, tačiau ir pakrantėje, vandenyje, kalavijais kirtosi
daugybė juodai ir spalvingai apsitaisiusių raitelių,
lavonai vienas po kito pūkšėjo į Jarugos srovę. Keltui
didingai, bet gana sparčiai plaukiant pasroviui, kraupūs
riksmai ir geležies žvangesys pamažu nutyko.
 Jie plaukė pačiu upės viduriu; tankiai apaugusiuose
krantuose ginkluotų vyrų nebesimatė, persekiotojų
nebesigirdėjo. Geraltui jau sužibo laimingos pabaigos
viltis, tik staiga jie išvydo krantus jungiantį medinį tiltą.
Upė po juo skalavo užtakius ir salas, į didžiausią kurių
smigo viena tilto atramų. Dešiniajame krante matėsi
sielinė - riogsojo rąstų krūvos, stiebėsi medienos stirtos.
- Tenai visur sėklis, - sušniokštavo įsibauginęs
keltininkas. - Tik viduriuku praplauksma, dešiniau salos.
Srūvis ten link ir neša, bet griebkta spirklus, gal ir
prireikti, jeib įsmegsma...
- Ant tilto, - Cahiras kilstelėjo delną prie kaktos, -
kariškiai. Ant tilto ir sielinėje...
Kariškius jau pastebėjo visi. Visi matė, kaip iš miško už
sielinės išlekia raitininkų juodžaliais apsiaustais būrys ir
puola juos. Tuojau pat keliauninkai išgirdo kautynių
triukšmą.
- Nilfgardiečiai, - sausai pareiškė Cahiras. - Tie patys,
ką vaikėsi mus. Tuomet sielinėje - Nordlingai...
- Už spirklų! - riktelėjo keltininkas. - Kolei pliekiasi, gal
ir prasmuksma!
Neprasmuko. Buvo jau prie pat tilto, kai šiuo ūmai
sudundėjo kareivių batai. Ant žiedmarškių kareiviai
vilkėjo baltas jakas su raudonu rauto ženklu. Dauguma
turėjo kilpinius, kuriuos atrėmė į turėklus ir ėmė taikytis į
keltą, artėjantį prie tilto.
- Kariai, nešaudykite! - iš visų plaučių užriko Vėdrynas.
- Nešaudykite! Savi!
Kariai neišgirdo. Arba nepanoro išgirsti.
Salvės pasekmės buvo tragiškos. Tiesa, iš žmonių
kliuvo tik keltininkui, kuris atkakliai darbavosi kartimi.
Ilga kilpinio strėlė pervėrė jį kiaurai. Cahiras, Milva ir
Redžis spėjo pasislėpti už borto. Geraltas griebė kalaviją
ir vieną strėlę atmušė, bet jų švilpė kur kas daugiau. Į
Vėdryną, kuris vis dar rėkavo ir mostagavo rankomis, nė
viena strėlė nesusmigo tik per kažkokį stebuklą. Užtat
arklius suvarpė tikra kruša. Pakirstas trijų strėlių ant
kelių suklupo laisvasis šyvis. Spardydamasis krito Milvos
juodis, krito bėrasis Redžio eržilas. Į pasturgalį pašauta
Kuoja atsistojo piestu ir iššoko per bortą.
- Nešaaaudyyykiiit! - plyšojo Vėdrynas. - Mes savi!
Šįsyk riksmas padėjo.
Srovės nešamas keltas tratėdamas įsirėžė į seklumą ir
sustojo. Visi iššoko į sausumą arba į vandenį,
saugodamiesi, kad neįspirtų nuo skausmo padūkę arkliai.
Milva kiek atsiliko nuo kitų, jos judesiai ūmai stebėtinai
sulėtėjo. Gavo ilgastrėle, pamanė raganius, matydamas,
kaip nerangiai mergina ropščiasi per bortą, kaip
bejėgiškai susmunka ant smėlio. Prišoko prie jos, bet
vampyras buvo vikresnis.
- Kažin kas manyje pertrūko, - labai lėtai ir labai
nenatūraliai ištarė mergina. Ir rankomis suspaudė
tarpkojį. Geraltas pastebėjo, kaip vilnonių jos kelnių
kiškos patamsėjo nuo kraujo.
- Užpilk man ant rankų. - Redžis padavė jam buteliuką
iš kapšo. - Greičiau, pilk ant rankų.
- Kas jai?
- Persileidimas. Duokš peilį, reikia perrėžti drabužius. O
pats traukis šalin.
- Ne, - pasipriešino Milva. - Noriu, kad būtų šalia.
Jos skruostu nusirito ašara.
Ant tilto jiems virš galvų sudundėjo kareiviški batai.
- Geraltai! - sušuko Vėdrynas. Raganius, išvydęs, ką
vampyras daro Milvai, susidrovėjęs nusigręžė. Pastebėjo
tiltu bėgančius kareivius baltomis jakomis. Dešiniajame
krante, sielinėje, vis dar netilo triukšmas.
- Sprunka, - prišokęs ir tampydamas raganiui už
rankovės, sušniokštavo Vėdrynas. - Nilfgardiečiai jau
prietiltėje, dešinėje pusėje! Ten dar verda mūšis, bet
dauguma kareivių dumia į kairį krantą! Girdi? Ir mums
reikia bėgti!
- Negalime. - Geraltas sukando dantis. - Milva prarado
kūdikį. Negalės paeiti.
Vėdrynas riebiai išsiplūdo.
- Tuomet reikia ją nešti, - pareiškė. - Tai vienintelis
šansas...
- Ne vienintelis, - atsiliepė Cahiras. - Geraltai, ant tilto.
- Ko?
- Sustabdysime bėgančiuosius. Jei Nordlingai sugebės
ganėtinai ilgai išlaikyti dešinę prietiltę, gal mums pavyks
išsprūsti per kairę.
- Kaip ketini juos sustabdyti?
- Armijai jau esu vadovavęs. Sliuok atrama ir - ant tilto!
Atsidūręs ant tilto, Cahiras akimoju įrodė iš tiesų turįs
patirties suvaldyti panikuojančius karius.
- Kur susiruošėte, šunkariai?! Kur sprunkate, kalės
vaikai?! - užbaubė jis, kiekvieną žodį pabrėždamas
kumščių smūgiais, kurie dezertyrus vieną po kito klojo
ant tilto dangos. - Stot! Stot, suknisti niekšpalaikiai!
Kai kurie - bet toli gražu ne visi, - bėgliai apstulbinti
baubimo ir žybčiojančio kalavijo, kuriuo Cahiras mosavo
itin iškalbingai, sustojo. Kiti mėgino prasmukti jam už
nugaros. Bet čia juos pasitiko kalaviją jau išsitraukęs ir
prie vaidinimo prisidėjęs Geraltas.
- Kur? - užriko jis ir stipriai sugriebė vieną kareivį už
pakarpos. - Kur? Stot! Atgal!
- Ponuli, Nilfgardas! - sučiepsėjo samdinys. - Ten
pjovynės! Palaiskita!
- Bailiai! - suriaumojo užsikeberiojęs ant tilto Vėdrynas.
Tokio jo balso Geraltui dar neteko girdėti. - Niekingi
bailiūgos! Zuikiaširdžiai! Sprunkate, kailį gelbėjate? Kad
likusias gyvenimo dienas sarmatoje prabezdėtumėt,
šunkaros jūs?!
- Spėka jų pusėj, ponuli riteri! Neišturėsma!
- Šimtininkas žuvęs... - suvaitojo kitas. -
Dešimtininkams kulnai parūko! Giltinė eina!
- Padėsima galveles!
- Jūsų draugai, - sušuko Cahiras, mosuodamas kalaviju,
- vis dar kaunasi prietiltėje ir sielinėje! Vis dar kaunasi!
Nešlovė tam, kuris nešoks jiems į pagalbą! Paskui mane!
- Vėdryne, - sušnypštė raganius, - sliuok atgal į salą. Su
Redžiu trūks plyš kaip nors pertempkite Milvą į kairįjį
krantą. Na, ko dar stovi?
- Paskui mane, vyručiai! - plyšojo Cahiras,
švytruodamas kalaviju. - Tie, kurie tiki dievais, paskui
mane! Į sielinę! Mušk ir užmušk!
Keliolika kareivių pakratė ginklus ir pašėlo rėkauti, iš
balsų buvo aišku, kad ne visų širdys vienodai
pritvinkusios ryžto. Keliolika iš tų, kurie jau buvo pabėgę,
susigėdę grįžo ir prisidėjo prie tilto armijos. Armijos,
kurios priešakyje nelauktai netikėtai stojo raganius ir
nilfgardietis.
Gal toji armija ir būtų iš tiesų ūžtelėjusi į sielinę, bet
ūmai prietiltėje sušmėžavo juodi raitelių apsiaustai.
Nilfgardiečiai pralaužė gynybą ir prasibrovė ant tilto, į
lentas sutrinksėjo pasagos. Dalis sulaikytųjų kareivių vėl
pasileido bėgti, dalis trypčiojo negalėdami apsispręsti.
Cahiras nusikeikė. Nilfgardiškai. Niekas, išskyrus raganių,
neatkreipė dėmesio.
- Kas pradėta, reikia užbaigti, - suniurzgė Geraltas,
gniauždamas kalavijo rankeną. - Stokime prieš juos!
Reikia prikelti kariuomenę mūšiui.
- Geraltai, - Cahiras sudvejojo, pažvelgė į jį sutrikęs, -
nejau nori, kad... kad žudyčiau saviškius? Negaliu...
 - Šikau aš ant to karo. - Raganius sugriežė dantimis. -
Man dabar rūpi tik Milva. Prisidėjai prie mūsų. Tad
apsispręsk. Eini su manim ar stoji anų, juodais
apsiaustais, pusėn. Greičiau.
- Einu su tavim.
Ir tuomet nutiko štai kas. Vienas raganius ir vienas
padėti jam pasiryžęs nilfgardietis - du draugai, du
bičiuliai, du bendražygiai - šiurpiai suriko, sumosavo
kalavijais ir nedvejodami šoko į nelygią kovą, pasitikti
bendro priešo. Ir buvo tatai krikštas ugnimi. Krikštas
vieninga kova, krikštas įtūžiu, beprotybe ir mirtimi. Ėjo
jiedu, du bičiuliai, mirti. Taip jiems atrodė. Juk negalėjo
žinoti, kad mirtis jų laukia ne tą dieną, ne ant to per
Jarugos upę nutiesto tilto. Nežinojo, kad lemta jiedviem
kitokia mirtis. Kitur ir kitada.
Nilfgardiečių rankoves puošė išsiuvinėti sidabriniai
skorpionai. Du priešus Cahiras nukirto savo ilguoju
kalaviju, Geraltas - du - sihiliu. Paskui raganius užšoko
ant tilto turėklų ir, bėgdamas jais, puolė kitus. Išlaikyti
pusiausvyrą jam buvo grynas niekniekis, užtat
akrobatinis triukas apstulbino ir sutrikdė nilfgardiečius.
Taip, apstulbę, sutrikę, jie ir žuvo, pakirsti nykštuko
kalavijo ašmenimis, kuriems žiedmarškės buvo it vilna.
Kraujas aptaškė slidžias lentas ir sijas.
Jau gausiai susitelkusi tilto armija, stebėjusi, kaip
kaunasi ginklu pranašesni vadai, suriko vienu balsu,
netgi užriaumojo, o tame riksme suskambo atgimstanti
kovos dvasia. Ir nutiko taip, kad dar visai neseniai
panikavę dezertyrai dabar puolė nilfgardiečius it naršūs
vilkai, kapojo kalavijais bei kirviais, smaigstė ietimis,
daužė vėzdais bei alebardomis. Turėklai lūžo, į upę
nusivertė arkliai su visais raiteliais juodais apsiaustais.
Kaukianti armija užplūdo prietiltį, dar toliau į priekį
stumdama Geraltą ir Cahirą, atsitiktinius vadus,
nebegalinčius daryti to, ką ketino. O ketino jie patyliukais
pasitraukti, grįžti pas Milvą ir dumti į kairįjį krantą.
Sielinėje urduliavo kautynės. Nilfgardiečiai apsupo ir
atkirto nuo tilto nepabėgusius kareivius, šie įnirtingai
gynėsi už barikadų, suręstų iš kedrų ir pušų kelmų.
Išvydę atskubančią paspirtį, saujelė gynėjų ėmė džiugiai
šūkauti. Kiek pernelyg entuziastingai ir per anksti.
Tankus paspirties pleištas nustūmė nilfgardiečius nuo
tilto, bet prietiltėje juodoji raitija atsakė kontrsmūgiu iš
sparno. Jei ne barikados ir rietuvės sielinėje, sulaikiusios
ir dezertyrus, ir raitijos antpuolį, pėstininkai būtų pakrikę
akimirksniu. Priremti prie rietuvių, kareiviai stojo į
žūtbūtinį mūšį.
Geraltui visa tai buvo pirmiena, tokio kovos būdo jis iki
šiol nebuvo patyręs. Neprireikė nei fechtuotės subtilybių,
nereikėjo darbuotis kojomis - tik chaotiškai kapoti ir be
atvangos atrėminėti iš visų pusių krintančius kirčius. Vis
dėlto raganius naudojosi ne itin pelnytomis vado
privilegijomis - kareiviai telkėsi aplink jį, dengė iš šonų,
sergėjo iš nugaros, valė plotą priešakyje, kad jis galėtų
kirsti, gelti mirtinai. Bet spūstis vis tirštėjo. Raganius ir jo
kariauna nė patys nepastebėjo, kaip stojo kautis petys
petin su saujele kraujuojančių, nusilpusių barikados
gynėjų, daugiausia samdinių nykštukų. Kovėsi jie
apgulties žiede.
O tada plykstelėjo ugnis.
Viename barikados šonų, tarp sielinės ir tilto, pūpsojo
didžiulė, dygliuota it ežys pušų šaknų ir šakų krūva -
neįveikiama kliūtis ir raiteliams, ir pėstininkams. Dabar ji
skendo ugnyje - kažkas užmetė deglą. Gynėjai, nutvilkyti
karščio, apsiausti dūmų, ėmė trauktis. Susigrūdę krūvon,
apakinti, jie tik trukdė vienas kitam ir krito, kapojami
nilfgardiečių.
Padėtį ištaisė Cahiras. Pasinaudojęs kareiviška
patirtimi, neleido apsupti aplink jį ant barikados
susitelkusio būrio. Pirmiau atkirstas nuo Geralto ir jo
karių, dabar Cahiras vėl kovėsi greta. Sugebėjo net
įsigyti žirgą su juodu mituku ir, į visas puses
švytruodamas kalaviju, skverbėsi į sparną. Iš paskos, su
kraują stingdančiais riksmais, stengdamiesi išnaudoti
kiekvieną spragą, brovėsi alebardininkai ir ietininkai
raudonu rautu papuoštomis jakomis.
Geraltas sudėjo pirštus Aard Ženklu ir nukreipė į
degančią krūvą. Nieko ypatinga nesitikėjo, mat jau kokią
savaitę nesinaudojo raganiškais eliksyrais. Vis dėlto
pavyko. Krūva sprogo ir, žarstydama kibirkštis, ištiško į
šalis.
- Paskui mane! - sumaurojo raganius, smeigdamas į
smilkinį nilfgardiečiui, užsikeberiojusiam ant barikados. -
Paskui mane! Per ugnį!
Jie puolė, ietimis žarstydami degančias nuolaužas, į
nilfgardiečių žirgus mėtydami plikomis rankomis
pagriebtus nuodėgulius. Krikštas ugnimi, pamanė
raganius, it beprotis kapodamas ir atmušinėdamas
kirčius. Privalėjau pereiti ugnį vardan Ciri. O einu per
liepsnas mūšyje, kuris man nėmaž nerūpi. Nėmaž jo
nesuprantu. Ugnis, turėjusi apvalyti, tik svilina man
plaukus ir veidą.
Kraujas, aptiškęs jį, šnypštė ir garavo.
- Pirmyn, kariai! Cahirai! Šen!
- Geraltai! - Cahiras nubloškė iš balno dar vieną
nilfgardietį. - Ant tilto! Veržkis su žmonėmis ant tilto!
Sutankinsime gynybą…
Jis nebaigė - užpuolė šuoliais prilėkęs raitelis su juodu
antkrūtiniu, be šalmo, išdrikusiais, kruvinais plaukais.
Ilgo kalavijo kirtį Cahiras atrėmė, tačiau neišsilaikė ant
pritūpusio žirgo. Pasilenkęs nilfgardietis užsimojo priešą
prismeigti prie žemės. Bet ranka sustingo pusiaukelėje.
Žybtelėjo sidabrinis skorpionas.
 - Cahirai! - šūktelėjo apstulbęs nilfgardietis. - Cahirai
aep Ceallachai!
- Morteisenai... - ant žemės gulinčio Cahiro balse
suskambo ne menkesnė nuostaba.
Greta Geralto bėgęs samdinys nykštukas suodina,
apsvilusia liemene su raudonu rautu nusistebėjimams
laiko negaišo. Atsivėdėjęs suvarė ragotinę nilfgardiečiui į
pilvą ir, stumtelėjęs kotą, išvertė priešą iš balno. Kitas
samdinys stryktelėjęs primynė juodą parblokštojo
antkrūtinį sunkiu batu ir nelaimėliui tiesiai į gerklę
susmeigė ieties antgalį. Nilfgardietis sugargaliavo,
atsirūgo krauju ir išarė smėlį pentinais.
Tą pat akimirką raganiui į kryžkaulį smogė kažkas labai
sunkus ir labai kietas. Per kelius pakirto kojas.
Griūdamas jis išgirdo triumfo šūksnį. Pastebėjo, kaip
raiteliai juodais apsiaustais sprunka į mišką. Dar spėjo
išgirsti, kaip dunda tiltas po raitosios armijos,
atlekiančios iš kairiojo kranto, kanopomis. Armijos,
nešančios vėliavą su ereliu, apsuptu raudonais rautais.
Šitaip Geraltui baigėsi didysis mūšis dėl tilto per
Jarugą, mūšis, apie kurį kronikos vėliau, savaime
suprantama, nė neužsiminė.

- Nesirūpinkite, garbusai pone, - nuramino felčeris,

stuksendamas ir čiupinėdamas raganiui nugarą. - Tiltas
nugriautas. Iš ano kranto pavojus negresia. Jūsų bičiuliai
ir ta moteris taip pat saugūs. Jūsų žmona?
- Ne.
- Ak, jau pamaniau... Baisu, pone, kuomet karas žaloja
nėščias...
- Gana. Apie tai daugiau nė žodžio. Koks čia būrys?
- Nė nežinote, už ką kovėtės? Keistenybės, tikros
keistenybės... Tai Lyrijos armija. Matote: juodas Lyrijos
erelis ir raudoni Rivijos rautai? Na štai, viskas. Tik
sumušimas. Kryžkaulį mažumą paskaudės, bet niekis.
Pasveiksite.
- Dėkoju.
- Tai aš jums turiu dėkoti. Jei tilto nebūtumėte išlaikę,
nilfgardiečiai būtų mus aname krante prie upės
prispaudę ir visus aliai vieno iškirtę. Nė vienas nebūtume
išsisukę... Karalienę išgelbėjote! Na, likite sveikas, pone.
Eisiu, kitiems sužeistiesiems pagalbos irgi reikia.
- Dėkoju.
Sėdėjo sielinėje ant rąsto, išsekęs, varstomas skausmų,
viskam abejingas. Vienišas. Cahiras kažkur dingo.
Skalaudama ties viduriu įlūžusio tilto polius, tekėjo žaliai
auksinė Jaruga, žybčiodama vakarop slystančios saulės
spinduliuose.
Išgirdęs žingsnius, pasagų caksėjimą ir šarvų
gurgždėjimą, kilstelėjo galvą.
- Tai jis, jūsų malonybe. Leiskite, padėsiu nulipti...
- Pafi.
Priešais Geraltą stovėjo šarvais apsitaisiusi moteris
labai šviesiais plaukais, beveik tokiais pat šviesiais, kaip
ir jo. Raganius išsyk susigaudė, kad plaukai ne šviesūs, o
žili, nors senatvė moters veido dar nebuvo palietusi.
Branda - taip. Bet ne senatvė.
Prie lūpų moteris spaudė batisto skepetaitę nėriniuotais
apkraštais. Skepetaitė buvo permirkusi krauju.
- Pone, atsistokite, - pašnibždėjo Geraltui vienas iš ją
lydinčių riterių. - Ir pagerbkite. Karalienė.
Raganius atsistojo. Nusilenkė, nepaisydamas skausmo
kryžkaulyje.
- Fu gynei filfą?
- Ką sakote?
Moteris atitraukė nuo lūpų skepetaitę, išspjovė kraują.
Ant puošnaus antkrūtinio užtiško keli raudoni lašeliai.
 - Jos Aukštybė Mevė, Lyrijos ir Rivijos karalienė, -
paaiškino šalia stovintis riteris su violetiniu apsiaustu,
papuoštu auksiniais siuviniais, - klausia, ar tai jūs
didvyriškai vadovavote tilto per Jarugą gynybai?
- Taip jau išėjo.
- Ifėjo! - Karalienė pamėgino nusijuokti, bet ne kažin
kaip pavyko. Susiraukė, sodriai, nors ir neaiškiai,
išsiplūdo ir vėl nusispjovė. Nespėjo prisidengti burnos -
raganius pastebėjo bjaurią žaizdą ir švarples, likusias
vietoj kelių dantų. Savo ruožtu ji pastebėjo jo žvilgsnį.
- Ef, - pažvelgusi tiesiai į akis, pratarė iš už skepetaitės.
- Kahkokš kalėš vaikaš vohė man fiešiai į habtuš.
Menkniekiš.
- Karalienė Mevė, - patetiškai paskelbė riteris violetiniu
apsiaustu, - prieš pajėgomis mus pranokusius
nilfgardiečius kovėsi pirmosiose gretose - kaip vyras,
kaip riteris! Jos žaizda skausminga, bet ne gėdinga! O jūs
išgelbėjote ir karalienę, ir mūsų korpusą. Po to, kai
kažkokie išdavikai užgrobė keltą, šis tiltas buvo
vienintelė mums likusi išeitis. Jūs jį didvyriškai
apgynėte...
- Liaukiš, Odo. Kuo fu vahdu, didvyhi?
- Aš?
- Na, žinoma, jūs, - riteris pažvelgė į jį piktai. - Kas
jums? Sužeistas? Kontūzytas? Pataikė į galvą?
- Ne.
- Tad atsakykite, kai karalienė klausia! Juk matote -
sužeista į burną, jai sunku kalbėti!
- Odo, liaukiš.
Violetinis riteris nusilenkė, paskui vėl dirstelėjo į
Geraltą.
- Kuo vardu?
Bala nematė, pagalvojo tas. Gana jau. Nebemeluosiu.
- Geraltas.
 - Geraltas iš kur?
- Iš niekur.
- Neįfvenfinfaš? - Smėlį po kojomis Mevė dar kartą
papuošė raudona seilių, sumišusių su krauju, švirkšle.
- Kaip sakote? Ne, ne. Neįšventintas. Jūsų Karališkoji
Aukštybe.
Mevė išsitraukė kalaviją.
- Klaupkiš.
Jis pakluso, vis dar negalėdamas patikėti. Tebegalvojo
apie Milvą ir apie kelią, kurį pasirinko jos labui -
baimindamasis Ysgito raistynų.
Karalienė atsigręžė į Violetinį.
- Fekšfą pašakyši fu. Man fhūkšfa danfų.
- Už neprilygstamą narsą mūšyje vardan teisaus tikslo,
- ėmė pompastiškai deklamuoti Violetinis, - už įrodytą
taurumą, pagarbą ir ištikimybę karalienei, aš, Mevė,
dievų valia Lyrijos ir Rivijos karalienė, naudodamasi savo
galia, teise ir privilegija, įšventinu tave į riterius. Tarnauk
ištikimai. Ištverk šį smūgį ir nė vieno daugiau.
Geraltas pajuto, kaip per petį trinkteli geležtė.
Pažvelgė į šviesiai žalias karalienės akis. Mevė išspjovė
tirštą krešulį, prisidengė veidą skepetaite, mirktelėjo jam
pro nėrinius.
Violetinis priėjo prie monarchės, kažką sušnibždėjo.
Raganius išgirdo tik “predikatorius”, “Rivijos rautai”,
“vėliava” ir “garbė”.
- Feišingai, - linktelėjo Mevė. Ji kalbėjo vis aiškiau,
pergalėdama skausmą, kaišiojo liežuvį į spragas,
žiojinčias vietoj išmuštų dantų. - Tiltą gynei drauge su
Rivijos kariais, narsusis Geraltai iš niekur. Taip jau tau
ifėjo, cha, cha. Na, o man ifėjo už tai suteikti tau
predikatorių: Geraltas iš Rivijos. Cha, cha.
- Nusilenkite, pone riteri, - sušnypštė Violetinis.
 Įšventintasis riteris Geraltas iš Rivijos nusilenkė kuo
žemiausiai, kad karalienė Mevė, jo siuzerenė,
nepastebėtų šypsenos, karčios šypsenos, kurios jam
nepavyko užgniaužti.
{1}
Staja - senlenkių kelio ilgio ir ploto matas. Kelio - apie 134 m, ploto -
1,2-1,5 ha.
{2}
Turimas galvoje kraitis. Autorius pavartojo senovinį tarminį žodį.
{3}
Bezoarai - žvėrių virškinimo organuose randami rutuliniai dariniai,
susiformavę iš sulaižytų kailio plaukų, nesuvirškintų augalų dalių ar
mineralinių druskų.
{4}
Diffidentia (lot.) - nepasitikėjimas, įtarimas.
{5}
Quod attinet (lot.) - kalbant apie.
{6}
Teisingumas valstybės pamatas (lot.).
{7}
Sunkus nusikaltimas negali likti nenubaustas (lot.).
{8}
Akmens ant akmens (lot.).
{9}
Atmintis trapi (lot.).
{10}
Mergaitės pagrobimas (lot.).
{11}
Man į užpakalį (lot.)
{12}
Jaka - šarvų rūšis, odinis berankovis palaidinis; kartais būdavo
apsiūnamas metalinėmis plokštelėmis; naudota XVa.
{13}
Balbierius (sen.) - barzdaskutys, atlikdavęs ir kai kurias mediko
funkcijas, pvz., nuleisdavęs kraują, raudavęs dantis ir pan.
{14}
Alembikas - tam tikras stiklinis indas, distiliavimo aparatas, naudotas
alchemikų.
{15}
Penktoji esencija - alcheminis preparatas, turintis suteikti žmogui
grynųjų, absoliučių jėgų ir savybių.
{16}
Viena iš daugelio autoriaus aliuzijų į karaliaus Artūro mitą.
{17}
Siaubingai, pasibaisėtinai (lot.)
{18}
Tamsos, patamsių, požemių, nežinomybės knyga (lot.)
{19}
Dantyta vagina - ironiška autoriaus aliuzija į lotynų kalbą.
{20}
Hauba - skarda aptaisytas odinis šalmas su smaigaliu viršugalvyje.
{21}
Pavimentas - mozaikinis arba intarsinis grindų klojinys pilyse, rūmuose
ar bažnyčiose (senovinis pavadinimas).
{22}
Degrengolada (pranc.) - moralinis arba materialinis nuopolis, kritęs
estetikos lygis; žlugimas.
{23}
Lauferis (sen.) - tarnas, praskinantis arba apšviečiantis kelią
šeimininkui ir jo palydai; (sen.) žygūnas.
{24}
Robronas, roba (sen.) - XVIIIa. elegantiškas moteriškas drabužis.
{25}
Autoriaus valia mergaitė supainiojo žodį: ištarė ne konventas, o
kovenas. Kovenas vienos ar kitos naujųjų pagonių religijos išpažinėjų
grupė, veikianti vietovės ar regiono ribose.
{26}
Pagyrimas už visus dalykus (lot.).
{27}
Rautas - rombo formos dekoratyvinis elementas, naudojamas
architektūroje ir juvelyrikoje. (Vert. past.)