I skyrius. Bendr nuostatos.

Baužiamasis įstatymas ir jo galiojimas

1tema. Baudžiamosios teisės samprata
1. Baudžiamosios teisės kaip teisės šakos sąvoka
Baudžiamoji teisė – tai teisės šaka, kuri reguliuoja visuomeninius santykius atsirandančius dėl
nusikalstamos veikos padarymo. Ne pozityvius, o negatyvius santykius kurie kyla asmeniui pažeidus
baudžiamąjį įstatymą. Pati sąvoka „baudžiamoji teisė“ gali būti vartojama keliais aspektais: a) kaip teisės
šaka teisės sistemoje; b) kaip įstatymų leidybos sritis (įstatymo leidėjo ar Seimo); c) kaip mokslo sritis.
Nusikalstamos veikos ir jų požymiai yra pirmoji baudžiamosios teisės, kaip teisės šakos, reguliavimo dalyko
sudedamoji dalis, nusikalstamų veikų padarymo teisiniai padariniai — antroji baudžiamosios teisės dalyko
sudedamoji dalis. Taigi baudžiamoji teisė, kaip teisės šaka, yra nusikalstamų veikų padarymo ir jų teisinių
padarinių teisė. Baudžiamoji teisė, kaip mokymo disciplina, yra teisinė disciplina, kuri nagrinėja nusikalstamų
veikų požymius ir šių veikų padarymo teisinius padarinius.
Šiuolaikinės baudžiamosios teisės apibrėžimas - tai valstybės nustatytų teisės normų sistema,
reglamentuojančių kokios veikos yra nusikalstamos, nustatančius bendrosios baudžiamosios atsakomybės
pagrindus, valstybės prievartos priemonių turinį, sąlygas, kurioms esant bausmės gali būt pakeistos kitomis
poveikio priemonėmis, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės. Sąvoka baudžiamoji kilo nuo žodžio
bausti.
Literatūroje kartais BT sąvokos turinys yra skirstomas į dvi dalis: baudžiamąją teisę subjektyvine prasme
(ius puniendi) ir baudžiamąją teisę objektyvine prasme (ius poenala).
Baudžiamoji teisė subjektyvine prasme iš esmės turi atsakyti į klausimą dėl valstybės teisės nubausti
asmenį, padariusį nusikaltimą. Pažymėtina, kad valstybės teisė nubausti pirmiausia atsiranda todėl, kad ji
teisės normų pagrindu imasi reguliuoti tvarką visuomenėje. Iš piliečių reikalavimo užtikrinti jų saugumą
išplaukia valstybės pareiga užtikrinti joje gyvenančių žmonių interesus ir saugumą. Ši valstybės pareiga yra
atsiradusi iš jos pačios paskirties. Teisės nustatytai tvarkai užtikrinti panaudoja ir teisės pažeidėjų nubaudimą
bei taisymą. Atsižvelgiant į tai tam tikri nubaudimo teisės aspektai įgyja savarankišką prasmę ir todėl ši
baudžiamosios teisės sritis gali būti specialiai akcentuota.
Baudžiamoji teisė objektyvine prasme – tai visuma įstatymo numatytų draudimų ar įpareigojimų, kurie
išdėstyti baudžiamosios teisės normose. Šios baudžiamosios teisės normos apibrėžia saugomų teisinių
gėrybių apimtį ir jiems padaromos žalos pobūdį.
2.Baudžiamosios teisės dalykas ir metodai.
BT teisinio reguliavimo dalykas – visuomeniniai santykiai atsirandantys dėl nusikaltamos veikos, dėl
nusikaltimo at baudžiamojo nusižengimo padarymo. Baudžiamosios teisės dalykas – baudžiamosios teisės
normomis nustatoma svarbiausių visuomenės gėrių apsauga (vertybių kurios deklaruotos LR konstitucijoje),
o už padarytus pažeidimus grasinama atitinkamomis priemonėmis.
BT teisės normos realizuojamos panaudojant imperatyvinį metodą. Tai reiškia, kad jas reikia taikyti ne tik
tiksliai laikantis baudžiamosios tesės normose apibrėžtų reikalavimų, bet ir panaudojant valstybės prievartą.
Taigi baudžiamosios teisės dalykas yra tas, kad jos normos yra nukreiptos apsaugoti tam tikrus žmonių
interesus (teisinius gėrius), jos sankcijos yra nukreiptos į asmenis, padarius nusikaltimą, kuriems dėl padarytų
nusikaltimų remiantis šiomis sankcijomis yra taikomi asmeninio ar turtinio pobūdžio suvaržymai. Šie
suvaržymai yra tiksliai apibrėžti, negali būti pakeičiami šalių (subjektų) tarpusavio susitarimu ir yra
privalomi ir taikyti, ir vykdyti.
3. Baudžiamosios teisės sistema
Baudžiamosios teisės sistema – tai baudžiamosios teisės teisės kaip teisės šakos sąranga. Šią sistemą
sudaro dvi dalys: bendroji ir specialioji. Jos veikia sistemoje santykyje viena su kita.
Baudžiamasis kodeksas turi savo struktūrą: jį sudaro Bendroji ir Specialioji dalys. Šios dalys savo
ruožtu yra suskirstytos į skirsnius, o skirsniai — į straipsnius. Straipsniai gali turėti dalis ar punktus.
Baudžiamojo kodekso Bendrojoje dalyje yra nustatyta baudžiamųjų įstatymų galiojimo tvarka,
nusikaltimo bendrieji požymiai ir jo padarymo formos, asmenų, traukiamų baudžiamojon atsakomybėn,
amžius, nurodomos kaltės formos ir atskleidžiamas jų turinys, taip pat bausmės, jų skyrimo ir atleidimo
nuo jų tvarka.
1
 Specialiojoje dalyje išvardijamos veikos, kurios yra laikomos nusikal timais, ir nustatytos sankcijos už
baudžiamosios teisės normų pažeidimą.
BK Bendroji ir Specialioji dalys sudaro vieningą visumą. Dažnai Specialiosios dalies normos yra
taikomos kartu su Bendrosios dalies normomis. •Esminės reikšmės atskleidžiant BK Specialiosios dalies
normų turini turi Bendrosios dalies normos-definicijos. Pateikiant nusikaltimo, atsakomybės ir kitų
pagrindinių baudžiamosios teisės sąvokų apibūdinimą įstatyme pasiekiamos visų šios teisės šakos normų
vieningas supratimas. Baudžiamojo įstatymo Specialiosios dalies normos numato sankcijas kaip
padaryto nusikaltimo pasekmes. Tuo tarpu visa bausmės skyrimo tvarka (konkrečios bausmės
parinkimas pagal sankciją, švelnesnės negu numato atitinkamo straipsnio sankcija bausmės paskyrimas,
subendrintos bausmės paskyrimas esant nusikaltimų sutapčiai) ir kt. klausimai yra nustatyti baudžiamojo
kodekso Bendrojoje dalyje.
Taigi galima pasakyti, kad baudžiamųjų įstatymų Bendroji dalis sava rankiškai funkcionuoti be
Specialiosios dalies negali. Tačiau ir Specialiosios dalies normų realizavimas praktiškai neįmanomas be
Bendrosios dalies.
4. Baudžiamosios teisės uždaviniai
Apibendrintai galima teikti, b.t. uždaviniai nustatyti kokios veikos laikytinos nusikaltimais ar
baudžiamaisias nusižengimais ir saugoti visuomenę nuo tų nusikalstamų veikų, taikant valstybės prievartą.
5.Baudžiamosios teisės specialieji principai (nullum crimen sine lege nullum poena sine lege, nullum
crimen sine culpa, ultima ratio, non bis in idem ir kt.).
Šiuolaikinė teisė, kai ginami valstybėje pripažinti gėriai, atiduoda pirmenybę CT, AT, KT teisės šakoms.
Baudžiamoji teisė yra paskutinė priemonė ( ultima ratio) padrius teisės pažeidimą. Tik kai kitomis teisės
normomis negalima užtikrinti valstybės pripažintų gėrių apsaugos, gali būti taikoma baudžiamoji
atsakomybė..
Specialūs baudžiamosios teisės principai:
1) niekas negali būti pripažintas kaltu ir nubaustas, jeigu nėra įstatymo (nullum crimen, sine lege –nėra
nusikaltimo be įstatymo, nulla poena, sine lege- nėra bausmės be įstatymo)
2) atsakomybės neišvengiamumo principas (atsako tik kaltas asmuo)
3) asmeninės atsakomybės ir bausmės individualizavimas
4) in dubio pro reo(visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai)
5) bausmės ekonomijos principas
6) ne bis in idem – draudimas bausti 2 kartus už tą pačią veika principas
7) nullum crimen,sine lege culpa – nėra nusikaltimo be kaltės principas.
nullum crimen, nulla poena sine lege- šiuolaikinių įstatymų dauguma gana aiškiai apibrėžia įstatymo
galiojimo laiką – pradžią, pabaigą, grįžtamojo galiojimo atvejus. Įstatyme yra kategoriška nuoroda, kad
įstatymas neturi grįžtamosios galios. Nežiūrint į tai , kad baudžiamieji įstatymai yra kodifikuoti, neretai kyla
klausimas ar konkreti veika yra uždrausta , dėl įstatymo netikslumo , neaiškumo ar blanketinių normų
taikymo .
atsakomybės neišvengiamumo principas- šio principo realizavimas reiškia, kad kiekvienas, padaręs
nusikaltimą privalo už jį atsakyti.
asmeninės atsakomybės ir bausmės individualizavimas- principas reiškia, kad baudžiamosios teisės
normos turi užtikrinti, kad baudžiamojon atsakomybėn būtų traukiamas tik kaltas nusikaltimo padarymu
asmuo. Tačiau įvairiose valstybėse yra taikoma ir kolektyvinės atsakomybės principas. Bausmės
individualizavimas nėra atribotas nuo aplinkos – kaltininko nubaudimas daro įtaką kaltininko artimiesiems,
šeimai ir tokios įtakos išvengti beveik neįmanoma. Bausmės individualizavimas reikšmingas siekiant
nubaudimo teisingumo. Teisingumas reiškia įstatymo nustatytą, optimalų pataisymui reikalingą bausmės
dydį.
in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai)- susietas su baudžiamuoju
procesu. Visų aplinkybių, kurios ne visiškai aiškios ir tikslios, įvertinimas ir atsisakymas lemia kaltinimo
pagrįstumą. Tačiau tas pats reikšminga ir baudžiamosios teisės prasme- yra visi įstatymo numatyti
nusikaltimo sudėties požymiai ar ne – negali būti jokių abejonių. Kai kyla abejonių sprendžiant veiklos

2
kvalifikavimo klausimus, turi būti parinkta tik ta nusikaltimo sudėtis, kuri be abejonės atitinka surinktus
duomenis. Neturi būti taikomi griežtesni įstatymai, kad nepažeistų žmogaus teisių.
bausmės ekonomijos principas – turėtų būti akivaizdžiai akcentuotas baudžiamajame įstatyme. Įstatymo
įtvirtintas bausmės ekonomijos principas reiškia, kad nustatytos tokios sankcijų ribos, kurios leidžia teismui
parinkti tokias minimalias bausmes, kurių užtektų nuteistajam pataisyti.

6. Baudžiamosios teisės funkcijos.

Bendriausia prasme baudžiamoji teisė vykdo apsauginę funkciją.
Labiau specializuotos BT funkcijos:
1. Bendrosios prevencijos: Baudžiamaisiais draudimais siekiama užkirsti kelia nusikaltimams apskritai.
Realus BT įstatymų taikymas padariusiems nusikaltimus daro atitinkamą poveikį kitiems, potencialiai
linkusiems nusikalsti asmenims. Esmė: ne bausmių griežtumas, o atsakomybės neišvengiamumas.
2. Informacinė: Esant tinkamai pateiktai informacijai apie BTN nustatytus draudimus ir įpareigojimus
siekiama: 1) apsaugoti nuo neteisėtų veiksmų žmones, kurie nelinkę nusikalsti (sulaikyti nusikaltėlį, būtinoji
gintis ir t.t.), 2) BT priemonėmis galėtų pasinaudoti nukentėjęs asmuo, 3) taip formuoti įstatymui paklusnių
žmonių kategoriją, taip siaurinant galimybes daryti nusikaltimus.
3. Represinė: Esmė: pagal BT normose nustatytas sankcijas daromi asmeninio ar turtinio pobūdžio
suvaržymai nuteistajam.
4. Individualios prevencijos (pataisymo): Nusikaltusiam asmeniui taikant įstatymą tikimasi jo elgesio
pasikeitimo – daugiau nedarys nusikaltimų. BT poveikis priklauso nuo: tinkamai pritaikyto įstatymo,
individualizuotos bausmės parinkimo, jos atlikimo organizacijos ir t.t.
7. Baudžiamosios teisės santykis su kitomis teisės šakomis (tarptautinė, civilinė, administracinė,
baudžiamojo proceso, bausmių vykdymo) ir disciplinomis (kriminoligija, kriminalistika).
Baudžiamoji teisė kaip teisės šaka, turi sąsają su kitomis teisės šakomis. (konstitucine). Konstitucijoje
numatytos esminės žmogaus teisės ir laisvės, konstitucijoje jos deklaruotos. Bauž. Teisė yra kaip priemonė
tas deklaracijas apsaugoti. Baudž. teisė siejasi ir ribojasi su administracine teise, nes kai kurie
administraciniai nusižengimai ribojasi su nusikalstamomis veikomis. B.t. susijusi ir su kitom teisės šakom –
komercine, finansų, civiline ir t.t.
BT vieta teisės sistemoje gali būti aptariama dvejopai:
1. ji gali būti analizuojama kitų baudžiamojo pobūdžio teisės šakų (b-ojo proceso ir bausmių vykdymo
teisės) požiūriu,
2. teisės sistemos apskritai požiūriu.
1. BT dar vadinama materialine teise, o baudžiamasis procesas ir bausmių vykdymo teisė – formaliąja
teise. Tai reiškia, kad tarp šių teisės šakų yra tiesioginis ryšys. BT apibrėžia nusikalstamų veikų ratą ir
bausmes už jų padarymą. BT nesprendžia klausimo, kaip, kokia tvarka nusikaltusiam asmeniui turi būti
inkriminuotas padarytas nusikaltimas ir paskirta bausmė. Kvotos, tardymo organų bei visų instancijų teismų
veikla traukiant asmenį baudž. atsakomybėn ir paskiriant bausmę sureguliuota baudž. proceso teisės.
Bausmių vykdymo teisė sureguliuoja kaip praktiškai turi būti įvykdyta teismo paskirta bausmė už padarytą
nusikaltimą. Ši teisės šaka numato bausmių vykdymo tvarką ir juos vykdančių institucijų teises bei pareigas.
Taigi BT, baudž. procesas ir bausmių vykdymo teisė sudaro tam tikrą visumą, kuri teisiškai sureguliuoja
visus klausimus, susijusius su padaryto nusikaltimo išaiškinimu, kaltojo asmens nubaudimu ir paskirtos
bausmės realizavimu.
2. CT, DT, FT ir kitų teisės šakų normų pagrindu sukuriamos prielaidos subjektų tarpusavio santykiams
formuotis ir vystytis, kartu užtikrinant ir visuomenės raidos pažangą. BT normos nekuria jokių prielaidų ir
nereguliuoja kokių nors pozityvių visuomeninių santykių raidos, jų uždavinys – užkirsti kelią tokių
visuomeninių santykių susiformavimui ir raidai, kurie trukdo normaliam visuomenei naudingų santykių
funkcionavimui. BT ir kitos teisės šakos dažnai gina tą patį objektą (gyvybę, sveikatą, nuosavybę, viešąją
tvarką ir kt.) tik skirtingomis priemonėmis ir panaudodamos skirtingus teisinio reguliavimo metodus. Šiuo
metu vis didesnę reikšmę visose valstybėse įgyja tarptautinės teisės normos. Yra ir tokių konvencijų,
kuriuose sprendžiami baudž. atsakomybės klausimai. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucija ir

3
susiklosčiusia įstatymų leidybos praktika, konvencijų nuostatai BT-je taikomi tada, kai jie yra inkorporuoti į
Lietuvos Respublikos baudž.įstatymus.
Materialinė ir procesinė baudžiamoji teisė. Materialioji baudžiamoji teisė - tai baudžiamoji teisė, kuri
numato, kokios veikos yra draudžiamos ir kokios taikomos bausmė už nusikaltimų padarymą. Baudžiamojo
proceso ir bausmių vykdymo teisės laikomos formaliomis teisės šakomis. Materialinė baudžiamoji teisė
trumpai gali būti apibūdinama taip: tai teisės normų visuma, kuri uždraudžia veikas kaip nusikalstamas ir
numato atitinkamas kriminalines bausmes kaip tokio draudimo nesilaikymo pasekmes.
Bausmių vykdymo teisė.
Bausmių vykdymo teisė sureguliuoja kaip praktiškai turi būti įvykdyta teismo paskirta bausmė už
padarytą nusikaltimą. Ši teisės šakos normos nustato tvarką, kaip turi būti vykdomos paskirtos bausmės, kad
kartu būtų pasiekti bausmės tikslai. Svarbią vietą bausmių vykdymo teisėje užima laisvės atėmimo bausmės
vykdymas ir su tuo susiję nuteistųjų teisinės padėties (jų teisių ir pareigų), mokymo, auklėjimo, darbinės
veiklos sureguliavimo ir kt. klausimai. Ši teisės šaka numato ir kitų bausmių vykdymo tvarką ir juos
vykdančių institucijų teises bei pareigas.
Baudžiamosios teisės atribojimas nuo kitų teisės šakų: administracinės, civilinės teisės.
Atribojimas yra per dalyką ir metodą.
Baudžiamosios teisės mokslas spręsdamas konkrečius klausimus gana dažnai pasinaudoja tokiomis
mokslo šakomis kaip kriminologija, kriminalistika, teismų statistika, teismo pedagogika ir psichologija.
Vertinant kai kuriuos klausimus, susijusius su kaltininko gebėjimu atsakyti už padarytą veiką, itin
reikšmingi yra teisminės psichiatrijos duomenys, o padarytos žalos dydis žmogaus sveikatai paprastai
vertinamas remiantis teisminės medicinos išvadomis.
Taigi baudžiamosios teisės mokslas labai artimai yra susietas su daugeliu kitų mokslo šakų. Jų specialių
tyrimų pagrindu galima tiksliau įvertinti padarytos nusikalstamos veikos požymius bei kaltininko
atsakomybės už juos ribas.

8. Baudžiamosios teisės mokslas

Baudžiamosios teisės mokslas. Tai žinių visuma apie tokius išskirtinius visuomenės teisinius reiškinius
kaip nusikaltimas ir bausmė. Tuo ji skiriasi nuo baudžiamosios teisės kaip teisės šakos, nes mokslo dalykas
yra tirti šios teisės šakos normas, pagal kurias veika pripažįstama nusikaltimu ir kaltininkui paskiriama
bausmė.
Gana plačiai baudžiamosios teisės teorija analizuoja nusikaltimo esmę, jo materialiuosius ir
formaliuosius požymius, nusikaltimo padarymo formas. Ši analizė sudaro prielaidas tinkamai taikyti
baudžiamąjį įstatymą. Baudžiamosios teisės mokslas paprastai neapsiriboja dogmatine tei sės normų
analize.
Baudžiamosios teisės mokslas negali sėkmingai plėtotis be atitinkamos praktikos analizės. Tik jos
pagrindu galima padaryti prielaidas apie galiojančių baudžiamųjų įstatymų taikymo efektyvumą,
pasitaikančias baudžiamosios teisės spragas ir priemones joms pašalinti. Taigi baudžiamosios teisės
mokslas tampa gana svarbiu tarpininku tarp Įstatymų leidėjo ir praktikos. Mokslinių tyrimų pagrindu
pateikiamos rekomendacijos ne tik baudžiamųjų įstatymų taikymo praktikai tobulinti, bet ir įstatymų
leidėjui — tobulinti šiuos Įstatymus.
Šiuolaikinis baudžiamosios teisės mokslas neapsiriboja nacionalinių įstatymų ir jų taikymo praktikos
tyrimais. Taip yra dėl kelių priežasčių. Visų pirma dalis nusikaltimų (narkobiznis, kontrabanda, turto
vagystės ir kt.) dažnai turi tarptautinį pobūdį. Yra nusikalstamų organizacijų, kurios veikia ne vienoje,
bet keliose valstybėse. Todėl koordinuojant nusikalstamumo kontrolės klausimus būtina įvertinti ati-
tinkamus šių šalių Įstatymus ir esant reikalui juos suderinti. Kita vertus, užsienio šalių baudžiamųjų
įstatymų leidybos ir jų taikymo patirtis dažnai yra savotiškas pavyzdys nacionaliniams įstatymams
tobulinti.
Tarptautinis valstybių bendradarbiavimas sprendžiant nusikalstamumo problemas pasireiškia ir tuo,
kad kai kurie veiksmai (genocidas, nusikaltimai taikai, žmonijai ir žmoniškumui, kai kurie kariniai
nusikaltimai) yra pripažinti tiesiog tarptautiniais nusikaltimais.
4
 Vadinasi, galima manyti, kad pradeda formuotis atskira baudžiamosios teisės kryptis — tarptautinė
baudžiamoji teisė
Baudžiamosios teisės mokslas visose šalyse stengiasi ištirti baudžiamųjų įstatymų raidą. Tik iš šios
raidos analizės galima suvokti kovos su nusikalstamumu tendencijas ir pateikti mokslines prognozes
ateičiai. Taigi baudžiamosios teisės moksle sąlyginai galima išskirti tokias kryptis: a) baudžiamosios
teisės dogmatiką; b) baudžiamosios teisės sociologiją; c) lyginamąją baudžiamąją teisę; d) tarptautinę
baudžiamąją teisę; e) baudžiamosios teisės istoriją Baudžiamosios teisės mokslas, nagrinėjantis
nusikaltimo ir bausmės klausimus, turi daug ryšių su kitomis mokslo šakomis, kurios vienaip ar kitaip
yra susijusios tarpusavyje. Baudžiamosios teisės mokslas spręsdamas konkrečius klausimus gana dažnai
pasinaudoja tokiomis mokslo šakomis kaip kriminologija, kriminalistika, teismų statistika, teismo peda -
gogika ir psichologija.Taigi baudžiamosios teisės mokslas labai artimai yra susietas su daugeliu kitų
mokslo šakų. Jų specialių tyrimų pagrindu galima tiksliau įvertinti padarytos nusikalstamos veikos
požymius bei kaltininko atsakomybės už juos ribas.
9. Baudžiamosios teisės mokslo dalykas ir tyrimo metodai
Baudžiamosios teisės mokslas - tai žinių visuma apie tokius išskirtinius visuomenės teisinius reiškinius
kaip nusikaltimas ir bausmė. Tuo ji skiriasi nuo baudžiamosios teisės kaip teisės šakos, nes mokslo dalykas
yra tirti šios teisės šakos normas, pagal kurias veika pripažįstama nusikaltimu ir kaltininkui paskiriama
bausmė.
Mokslo rezultatai apskritai (ir baudžiamosios teisės skyrium imant) daug priklauso nuo mokslinės
analizės metodų.
Norėdamas nuodugniau ištirti atskirus baudžiamosios teisės institut u s ir baudžiamosios teisės
normas, baudžiamosios teisės mokslas naudoja gana įvairius metodus. Tarp jų paminėtini: sisteminis,
lyginamasis (komparatyvinis), statistinis, sociologinis, istorinis ir kt. Sisteminis metodas gali būti
panaudotas nustatant teisės normos vietą, parenkamų bausmių rūšis ir dydį, sudarant atskiras
baudžiamojo kodekso dalis ir kt. Lyginamasis (komparatyvinis) metodas paprastai naudojamas lyginant
skirtingų šalių baudžiamosios teisės atskirus institutus ar normas. Statistinis metodas reikalingas
įvertinant padarytų, išaiškintų nusikaltimų, paskirtų bausmių ir kitus kiekybinius rodiklius. Jis svarbus
norint išsiaiškinti padarytų nusikaltimų struktūrą, taikytas bausmes, nuteistųjų demografinius ir kt.
rodiklius, kurie gali būti vertingi baudžiamiesiems įstatymams tobulinti. Sociologinių metodų
panaudojimas padeda atskleisti specifinius baudžiamosios teisės klausimus, kurie reika lingi išsamaus
pažinimo. Anketuojant baudžiamąsias bylas, apklausiant nuteistuosius ar nukentėjusiuosius, teisėsaugos
darbuotojus galima tiksliau paaiškinti kai kurių baudžiamosios teisės institutų veikimą (pvz., skirtingų
bausmių efektyvumą), kriminalinės ar kitos statistikos patikimumą ir kt. klausimus. Panaudojant istorinį
metodą atskleidžiama baudžiamosios teisės normų raida, įvertinamos jos taikymo galimybės ir kt.
Tyrimo metodų panaudojimas priklauso nuo konkrečios mokslinės už duoties, keliamų tikslų ir pan.
Todėl moksliniame darbe gali būti panaudotas ne kuris nors vienas, o keli metodai.
10.Baudžiamosios teisės mokyklos..
Klasikinė BT kryptis.
Ši kryptis pagrindė visų asmenų lygybę prieš įstatymą, būtinumą padaryti esminių pakeitimų bausmių srityje
(atsisakyti kūną žalojančių bausmių, sumažinti mirties bausmės taikymą, vykdyti kalėjimų reformą,
atsisakyta bausti už kai kuriuos nusikaltimus tikybai ir ypač tariamus nusikaltimus, susijusius su raganavimu
ar kitais prietarais. Ryškus baudžiamosios atsakomybės formalizavimas – BK-ai, numatydami nusikaltimo
požymius, stengėsi labai išdiferencijuoti nusikaltimų rūšis ir tuo pagrindu konkretizuoti sankcijas (pvz.:
vagystės numatoma apie 20 sudėčių su skirtingomis sankcijomis).
Šis laikotarpis pasižymi nemažais biologijos ir psichologijos laimėjimais, pradėtais plačiais sociologiniais
nusikaltėlių ir bausmės tyrimais.
Reikšmė: šios krypties svarbiausi teiginiai sudaro ir šių dienų demokratinių valstybių BT pagrindą įgydami
neoklasicizmo ar kt bruožų.
Atstovas: Č. Bekarija jau nuo XIX a. yra laikomas vienu iš pradininkų vadinamosios klasikinės BT teorijos.
Jis iškėlė vieną svarbiausių šiuolaikinės baudžiamosios teisės principų: pagrindinį vaidmenį užkertant kelią
nusikaltimams turi ne bausmės žiaurumas, bet jos neišvengiamumas.
5
Antropologinė kryptis.
XIX a. 8 ame dešimtmetyje ryškiai iškyla antropologinė ir sociologinė BT kryptys. Šios kryptis tikslas buvo
ne ieškoti baudžiamosios atsakomybės pagrindų, o nustatyti realias nusikaltimo priežastis.
Atstovas : Č. Lombrozo “Žmogus nusikaltėlis” – jo išvada – nusikaltėlis yra atskiras žmogaus tipas, kurio
savybės lemia jo patologiniai nukrypimai (veido, akių, kaktos ir kt), esantys nusikalstamo elgesio priežastimi
ir kartu darantys asmenį įgimtu nusikaltėliu. Tačiau tie požymiai buvo gana būdingi ir kitiems, įstatymui
nenusižengusiems asmenims. Todėl ši kryptis jau šio šimtmečio pradžioje beveik vieningai BT teoretikų
buvo pripažinta nepagrįsta.
Reikšmė: 1. atkreipė žmonijos dėmesį į tai, kad nusikaltėlio nubaudimas nėra vienintelis valstybės rūpestis.
Svarbu suvokti nusikaltimų priežastis ir jas šalinti, tai visuomenei atsieitų pigiau. 2. Jos pagrindu
susiformavo kriminologija, tyrinėjanti nusikalstamumo priežastis ir nusikaltėlį
Sociologinė kryptis.
Atstovas: F. Listas – Visuomenės kova su nusikaltimais gali būti vaisinga, jei 1) gerai žinomos nusikaltimų
priežastys, 2) įtaka, kurią daro valstybės skiriamos bausmės nusikaltėliams. Pagal šios krypties atstovų
mokymą BT mokslas turi būti suskirstytas į kelias šakas, kurios sudarytų vieningą mokslą: 1) baudžiamosios
teisės dogmatika, 2) kriminologija, 3) baudžiamoji politika (yra ir kitoks skirstymas).
Neoklasikinė teorija (Lešekas)- atnaujinti klasikų teiginiai, suformuluota veikos sąvoka.Finalinė
teorija(Velceris) - tikslų kėlimas ir konkrečių tikslų siekimas.
Šiuolaikinis baudžiamosios teisės mokslas apie nusikaltimąkmnnvvvvcc ir baudžiamąją atsakomybę.
Šiuolaikinė BT teorija tampa daugiau pragmatine. Nubaudimo tikslai paprastai siejami su nusikaltusio
asmens pataisymu, visuomenės apsauga nuo nusikaltimo padarymo. Nusikaltimą, nusikaltėlį ir bausmę
tyrinėja įv šiuolaikinio mokslo šakos.

2 tema. Baudžiamasis įstatymas

1.Baudžiamojo įstatymo sąvoka ir pagrindiniai bruožai
Baudžiamasis įstatymas yra pagrindinis baudžiamosios teisės šaltinis. Baudžiamosios teisės normos,
kuriose formuluojamos elgesio taisyklės, yra priimamos, keičiamos ar naikinamos tik įstatymu. Visos baudžia-
mosios teisės normos ar, kitaip sakant, visi galiojantys baudžiamieji įstatymai Lietuvoje yra kodifikuoti
viename įstatyme. Šis įstatymas vadinamas Baudžiamuoju kodeksu.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas yra vientisas baudžiamasis įstatymas, kurio paskirtis –
baudžiamosios teisės priemonėmis ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės
interesus nuo nusikalstamų veikų.
2. Šis kodeksas:
1) apibrėžia, kokios veikos yra nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai, bei jas uždraudžia;
2) nustato bausmes, baudžiamojo ir auklėjamojo poveikio priemones už šiame kodekse numatytas
veikas bei priverčiamąsias medicinos priemones;
3) nustato baudžiamosios atsakomybės pagrindus ir sąlygas, taip pat pagrindus ir sąlygas, kuriais
nusikalstamas veikas padarę asmenys gali būti atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės.
LR baudžiamieji įstatymai turi tokią paskirtį:
- uždrausti veikas, kurios daro esminę žalą asmens,valstybės ar visuomenės interesams arba kelia grėsmę
tokiai žalai atsirasti;
- tiksliai apibrėžti, kokios veikos pripažįstamos nusikaltimais;
- nustatyti nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdį ir jas atitinkančias bausmes;
- saugoti asmenis ir visuomenę nuo nusikalstamų kėsinimųsi grasinant kriminalinėmis bausmėmis ir
nustatyti pagrindus, kuriais remiantis baudžiami nusikaltusieji asmenys, norint juos pataisyti.
Baudžiamuosiuose įstatymuose yra nustatyti draudimai arba įpareigojimai nedaryti nusikalstamų veikų.
2.Baudžiamosios teisės šaltiniai.
Baudžiamosios teisės normos priimamos, keičiamos ar naikinamos įstatymu, todėl baudžiamasis
įstatymas yra pagrindinis baudžiamosios teisės normų šaltinis. O kadangi teisę priimti įstatymus Lietuvoje
6
 turi tik Seimas, tai galima daryti išvadą, kad tik Seimas kuria Lietuvos baudžiamąją teisę kaip teisės šaką. Nei
Vyriausybė, nei kitos valstybės institucijos negali priimti, keisti ar naikinti baudžiamosios teisės normų.
Baudžiamosios teisės normų nustatytų draudimų turi laikytis visi Lietuvos piliečiai, tačiau pripažinti, kad
asmuo pažeidė baudžiamąjį įstatymą ir taikyti baudžiamosios teisės normose numatytas sankcijas gali toli
gražu ne kiekvienas pilietis ar institucija. Teisė taikyti baudžiamuosius įstatymus suteikta tik teismams ir
pagal savo kompetenciją kitoms institucijoms, kurios įvardijamos kaip teisėsaugos institucijos, ir jų
pareigūnams. Be teismų, baudžiamuosius įstatymus pagal savo kompetenciją taiko prokuratūros prokurorai
ar Vidaus reikalų ministerijos ikiteisminio tyrimo pareigūnai, Specialiųjų tyrimų tarnybos ikiteisminio tyrimo
pareigūnai, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos ir kai kurių kitų įstaigų ikiteisminio tyrimo pareigūnai.
Taikant baudžiamąjį įstatymą yra apribojamos žmogaus teisės (atimama laisvė ar apribojama laisvė,
atimama teisė dirbti tam tikrą darbą ir pan.), todėl jam taikyti yra specialus baudžiamasis procesas, kurio pa-
skirtis laikantis tam tikrų taisyklių nustatyti, ar tikrai konkrečiu atveju yra pažeistas baudžiamasis įstatymas ir
kas jį pažeidė, o šios taisyklės išdėstytos Baudžiamojo proceso kodekse.
Lietuvos baudžiamosios teisės šaltinis yra ir tarptautinės sutartys. Lietuva dalyvauja rengiant ir pri-
imant tarptautines sutartis ir negali nesilaikyti šių institucijų priimamų teisės aktų, nesivadovauti jais teisės
kūrimo ir taikymo veikloje.
Trečias baudžiamosios teisės šaltinis - Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateikiami baudžiamosios
teisės normų - baudžiamųjų įstatymų išaiškinimai. Jie pateikiami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato
nutarimuose arba Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijų nutartyse. Išaiškinimuose aiškinami tie
baudžiamieji įstatymai ar jų dalys, dėl kurių kyla taikymo problemų
3.Lietuvos Konstitucija ir Lietuvos baudžiamieji įstatymai.
Baudžiamieji įstatymai, kaip ir visi kiti Lietuvoje galiojantys, neturi prieštarauti Lietuvos Respublikos
Konstitucijai, kuri numato ne tik bendruosius šalyje galiojančius teisės principus, bet ir tiesiog įtvirtina
daugelį baudžiamajai teisei reikšmingų nuostatų. Lietuvos Konstitucijos 20 str. pirma dalis nustato, kad
„Niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba suimtas. Niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais
pagrindais ir pagal tokias procedūras, kurias yra numatęs įstatymas", Konstitucijos 31 str., be kita ko,
nustatyta, kad „Bausmė gali būti skiriama tik remiantis įstatymu". Konstitucijos atitinkamuose straipsniuose
garantuojama žmogaus teisė į gyvybę (19 str.), laisvės neliečiamybė (20 str.), asmens neliečiamybė (21 str.),
žmogaus privataus gyvenimo neliečiamybė (22 str.), nuosavybės neliečiamybė (23 str.) ir kt. Į Lietuvos
Konstitucijoje išdėstytas nuostatas privaloma atsižvelgti ne tik kuriant ir tobulinant baudžiamuosius
įstatymus, bet ir juos taikant, nes remiantis jos 6 str. Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas.
Tai reiškia, kad kiekvienas asmuo gindamas savo teises gali tiesiogiai remtis ne tik baudžiamojo įstatymo,
bet ir Konstitucijos nuostatomis. Todėl šiuo aspektu konstitucinės normos yra baudžiamosios teisės šaltinis.
4.Tarptautinės sutartys ir Lietuvos baudžiamieji įstatymai.
Tarptautinės sutartys Lietuvos baudžiamosios teisės šaltiniu tapo tik atgavus nepriklausomybę 1990 metais.
1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje teigiama, kad tarptautinės sutartys, kurias
ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Taigi
nuo 1992 metų tarptautinės sutartys Lietuvos teisėje yra vienas iš teisės šaltinių. Kalbant apie tarptautines
sutartis kaip baudžiamosios teisės šaltinį ir jų taikymą Lietuvos baudžiamojoje teisėje, kyla du svarbūs
klausimai, susiję su tarptautinių sutarčių ir vidaus baudžiamosios teisės santykiu ir jų taikymu: a) koks yra
tarptautinių sutarčių taikymo Lietuvos vidaus baudžiamojoje teisėje mechanizmas ir b) kaip sprendžiama
tarptautinės ir vidaus teisės normų kolizija.
Pirmo klausimo esmė yra tokia: ar tarptautinės sutartys ir iš tarptautinės sutarties išplaukiantys Europos
Sąjungos institucijų teisės aktai Lietuvos baudžiamojoje teisėje gali būti taikomi tiesiogiai, o teismai,
priimdami sprendimą baudžiamojoje byloje, gali remtis ne BK nuostatomis, o tarptautine sutartimi, ar
tarptautinės sutartys gali būti taikomos tik tada, kai jomis remdamasis Lietuvos Respublikos Seimas priima
atitinkamą baudžiamąjį įstatymą ir papildo Lietuvos Respublikos BK.
Atkreiptinas dėmesys, kad tai yra globali teisės problema, kuri ilgą laiką nagrinėjama daugelio
valstybių teisininkų. Šios problemos sprendimo atžvilgiu pasaulyje susiformavusios dvi teorijos - dualistinė
ir monistinė, kurios skirtingai vertina šių dviejų teisių santykį. Pagal dualistinę teoriją tarptautinė ir vidaus
teisė yra atskiros teisės šakos, ir tarptautinės teisės normos paprastai gali būti taikomos vi daus teisėje tik
7
valstybei sankcionavus jas, t. y. jomis remiantis priimant vidaus įstatymus. Monistinės teorijos atstovų
teigimu, jei valstybė prisijungė prie tarptautinės sutarties, nereikalaujama neišvengiamai įtraukti sutarties
nuostatų į vidaus teisę. Tarptautinės sutartys vidaus teisėje gali būti taikomos tiesiogiai.
Pagrindinis tarptautinių sutarčių, susijusių su baudžiamąja teise, taikymo Lietuvos Respublikoje būdas
yra tų sutarčių ratifikavimas Lietuvos Respublikos Seime ir jų nuostatų įtraukimas į Lietuvos
Respublikos BK. Kol įstatymų leidėjas to nepadarė, tarptautinės sutartys, kuriose yra baudžiamosios
teisės nuostatų, negali būti tiesiogiai taikomos Lietuvos teismų. Tokią išvadą padarė ir Lietuvos
Respublikos Konstitucinis Teismas.
Tačiau išvada apie tarptautinių sutarčių įtraukimą į vidaus teisę, kaip vieną iš jų taikymo vidaus teisėje
sąlygų, nereiškia, kad tarptautinės sutartys apskritai baudžiamojoje teisėje negali būti taikomos tiesiogiai, t. y.
Lietuvos teismai negali savo sprendimų grįsti ratifikuotomis tarptautinėmis sutartimis. Tokia išvada taip pat
būtų neteisinga. Kai kurių tarptautinių sutarčių nuostatos, susijusios su baudžiamąja teise, gali būti tiesioginio
taikymo dalykas. Tiesiogiai gali būti taikomos bendrojo pobūdžio sutartys, liečiančios žmogaus teises, taip pat
Europos Sąjungos teisės aktai, kurie išvardyti BK priede.
Viena iš bendrojo pobūdžio sutarčių yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencija. Dalis šios konvencijos nuostatų skirta baudžiamajai teisei. Nors Lietuva yra ratifikavusi šią kon-
venciją, tačiau ne visos jos nuostatos detaliai įtrauktos į Lietuvos Respublikos BK. Minėta konvencija yra
tiesiogiai taikoma konvencija, ir tai yra visuotinai pripažįstama, todėl Lietuvos teismai gali ją taikyti tiesiogiai
baudžiamosiose bylose
taikymo galimybė.
Nors teoriškai tarptautinės sutartys ir Europos Sąjungos teisės aktai gali būti taikomi tiesiogiai,
praktiškai tarptautinės sutartys, iš jų ir Europos Sąjungos teisės aktai, gali būti tiesiogiai taikomi tik tais atve-
jais, kai Lietuvos baudžiamieji įstatymai numato kitokį teisinį reguliavimą negu tarptautinė sutartis.
Antras svarbus tarptautinių sutarčių ir vidaus teisės santykio klausimas - kaip sprendžiama jų kolizija.
Nors Lietuva derina vidaus įstatymus su tarptautinių sutarčių normomis ir ratifikuotų sutarčių normas
įtraukia į vidaus įstatymus, kolizijų išvengti nepavyksta. Kaip teismai turėtų veikti, susidūrę su tokia
situacija?. Pirmą kartą aiškus šio klausimo sprendimas buvo įteisintas 1999 m. birželio 22 d. priimtame
naujame Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatyme. Šio įstatymo 11 straipsnyje nustatyta, kad
įsigaliojusias Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis Lietuvos Respublikoje privalu vykdyti. Jei įsigalioju-
sioje ratifikuotoje Lietuvos Respublikos tarptautinėje sutartyje nustatytos kitokios normos negu Lietuvos
Respublikos įstatymuose, kituose teisės aktuose, galiojančiuose šią sutartį sudarant arba įsigaliojusiuose po
šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties normos. Aišku, kad Lietuva,
tiek stodama į Europos Tarybą, tiek į Europos Sąjungą, įsipareigojo suderinti savo teisės aktus su šių
organizacijų teisės aktais. Tačiau, nepaisant tokio įsipareigojimo, įstatymų kolizija įmanoma.
Grįžtant prie baudžiamosios teisės reikia pabrėžti, kad tarptautinių sutarčių tiesioginio taikymo sritis, net
ir esant kolizijai su Lietuvos įstatymais, yra gana siaura. Jei tarptautinės sutartys formuluoja normas, susijusias
su asmenų baudžiamosios atsakomybės sąlygomis ir rekomenduoja valstybėms įgyvendinti jas vidaus
įstatymuose, o valstybė to nepadaro, sunku įsivaizduoti, kad teismai vien remdamiesi tarptautinės sutarties
normomis galės asmenį pripažinti esant kaltą ir nuteisti už padarytą veiką net ir vadovaudamiesi nuostata, kad
tokios sutartys yra sudedamoji Lietuvos teisinės sistemos dalis. Antai kai kurios tarptautinės sutartys
(konvencijos), skirtos kovoti su tam tikrų rūšių nusikaltimais, įpareigoja valstybes nustatyti už tam tikras
veikas ne tik fizinių, bet ir juridinių asmenų baudžiamąją atsakomybę. Jei valstybės baudžiamuosiuose
įstatymuose tokia atsakomybė nėra numatyta, teismai negalės tiesiogiai taikyti konvencijos normų ir nubausti
juridinį asmenį. O normos, kurios turi labiau procesinį pobūdį, gali būti be vargo taikomos tiesiogiai.

5. Baudžiamųjų įstatymų vystymasis Lietuvoje po 1990 metų.

Apibendrinant baudžiamosios politikos tendencijas įstatymų leidybos srityje nuo 1990 m. iki priimant
2000 m. BK ir jo įsigaliojimo, t. y. 2003 m. gegužės 1 d., galima aiškiai skirti du reikšmingus bau-
džiamosios politikos požiūriu periodus: 1) nuo 1990 m. iki 1998 m. vidurio, 2) nuo 1998 m. vidurio iki

8
2000-2003 m., kai buvo priimtas ir įsigaliojo naujasis Baudžiamasis kodeksas. Būdingosios šio laikotarpio
baudžiamosios politikos tendencijos:
1. Pirmu periodu akivaizdus polinkis griežtinti baudžiamąsias priemones, noras visas problemas spręsti
griežtinant bausmes. Antru periodu įstatymų leidėjas ima po truputį keisti baudžiamąją politiką – ją
švelninti, mažinti BK bendrosios dalies ir specialiosios dalies sankcijose numatytas bausmes.
2. Nors teisės teoretikai daug kalba apie veikų dekriminalizavimo būtinumą, įstatymų leidybos srityje
visą laiką dominavo veikų kriminalizavimo tendencijos. Dekriminalizuoti daugiausia tie ekonominio
pobūdžio nusikaltimai, kurie prarado pavojingumą pasikeitus ekonominėms sąlygoms (spekuliacija, privati
įmonininkų veikla). Tačiau BK atsirado gana daug naujų straipsnių. Daugelis veikų pagrįstai
kriminalizuota dėl naujų nusikalstamumo tendencijų (nelegalių migrantų gabenimas, teroro aktas, prekyba
žmonėmis) ar vykdant tarptautinius įsipareigojimus (genocidas, karo nusikaltimai, pinigų plovimas).
3. Kita ryški tendencija — sunkių nusikaltimų rato didinimas.
4. Kita ryški baudžiamosios politikos tendencija įstatymų leidybos srityje - bausmių griežtinimas. Ši
tendencija vyravo nuo 1990 m. iki 1998 m. vidurio. Tuo metu BK buvo griežtinamos bausmės ir už tam
tikrus nusikaltimus, be to, buvo didinama minimali ir maksimali bausmė BK bendrosios dalies straipsniuose,
kuriuose formuluojami tam tikrų bausmių požymiai. Ypač padidėjo laisvės atėmimo bausmės trukmė ir
baudos.
5. Ketvirta baudžiamosios politikos tendencija, matoma baudžiamųjų įstatymų leidybos srityje,
bandymas baudžiamaisiais įstatymais vykdyti racionalesnę ir šiuolaikiškesnę baudžiamąją politiką,
išvaduoti teisėsaugos institucijas nuo tuščio, beprasmio darbo, ir, kita vertus, padėti šioms institucijoms
vykdyti baudžiamąjį persekiojimą. Čia kalbama apie įstatymus, kurie išplėtė nukentėjusiųjų teises
baudžiamajame procese nutraukti procesą šalims susitaikius, įstatymus, kurie išplėtė nukentėjusiojo teisę
gintis užpuolimo atveju, teisę į aktyvius veiksmus ir padaryti žalą nusikaltėliui jį sulaikant, taip pat
įstatymai, kurie skali no kaltininkus prisipažinti, padėti teisėsaugos institucijoms aiškinti nusikaltimus,
numatydami už tai jiems garantuotas privilegijas skiriant baudžiamojo poveikio priemones.
6. Penkta baudžiamosios politikos tendencija būdinga laikotarpiui nuo 1998 m. vidurio iki priimant naująjį
Baudžiamąjį kodeksą ir jam įsigaliojant. Šiuo laikotarpiu buvo panaikinta mirties bausmė, sušvelnintos
sankcijos iš pradžių nepilnamečiams, padariusiems nusikaltimus, vėliau ir kitiems asmenims. Šie pakeitimai
atspindėjo naują Lietuvos įstatymų leidybos tendenciją, siekį švelninti baudžiamąją represiją.
Ne visas minėtas baudžiamosios politikos tendencijas galima vertinti teigiamai, tačiau pažymėtina, kad
kiekviena baudžiamųjų įstatymų leidybos tendencija gali būti pateisinama, nes įstatymų leidėjas taip reagavo į
besikeičiančias gyvenimo sąlygas nepriklausomoje Lietuvoje ir bandė spręsti kylančias problemas.

6. Lietuvos Respublikos naujasis baudžiamasis kodeksas ir jo struktūra.

Dabar galiojantis Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas susideda iš trijų dalių: bendrosios
dalies, specialiosios dalies ir BK priedų.
Visų nusikalstamų veikų požymiai ir bausmės, numatytos ir skirtinos už padarytas tam tikras
nusikalstamas veikas, aprašomi specialiojoje Baudžiamojo kodekso dalyje. Nėra nusikalstamų veikų, ne-
įtrauktų į BK specialiąją dalį. Tiesa, galiojant 1961 metų BK buvo viena nusikalstama veika — genocidas,
kurios požymiai nuo 1992 metų formuluojami ne BK, o atskirame įstatyme. Įsigaliojus 2000 metų BK visų
nusikalstamų Lietuvoje veikų požymiai yra numatyti BK specialiojoje dalyje.
Tačiau naujojo BK specialiojoje dalyje formuluojami ne tik nusikalstamų veikų požymiai, bet ir numatytos
ir skiriamos bausmės jas padarius. Kai kuriuose BK specialiosios dalies straipsniuose, paprastai jų pabaigoje
po nusikalstamos veikos sudėties požymių aprašymo ir nustatytų sankcijų formuluojamos specifinės
baudžiamosios atsakomybės už BK straipsnyje uždraustą veiką sąlygos. Jos gali apimti tris dalykus: 1) kaltės
formą, 2) juridinių asmenų baudžiamąją atsakomybę ir (ar) 3) nusikalstamos veikos statusą (viešojo kaltinimo
veika ar veika, už kurią baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik pagal pareiškimą — skundą). Šios nuostatos
formuluojamos standartiniais sakiniais Be to, daugelio BK specialiosios dalies skyrių pabaigoje paskutinis
straipsnis vadinamas „Sąvokų išaiškinimas". Šiuose BK straipsniuose aprašomos ne nusikalstamų veikų
sudėtys, o pateikiamas atitinkamo BK skyriaus kai kuriuose straipsniuose aprašytų nusikalstamų veikų
sudėties požymių aiškinimas.

9
 Skirtingai nei specialiojoje dalyje, Baudžiamojo kodekso bendrojoje dalyje nusikalstamų veikų sudėtys
neformuluojamos, o aprašomos nuostatos, turinčios visuotinį pobūdį ir taikomos ne vienai nusikalstamai
veikai, o visoms ar daliai nusikalstamų veikų, numatytų BK specialiojoje dalyje. Bendrojoje dalyje įtvirtinami
baudžiamosios atsakomybės pagrindai, formuluojami baudžiamųjų įstatymų galiojimo principai ir aplinkybės,
šalinančios baudžiamąją atsakomybę. Šioje dalyje pateikiami nusikalstamų veikų rūšių apibrėžimai, jų
klasifikacija, kaltės formos ir jų apibrėžimai. Be to, pateikiamas visų bausmių ir baudžiamo jo poveikio
priemonių sąrašas, atskleidžiamas jų turinys, formuluojamos bausmių skyrimo teisme taisyklės. Taip pat
įtvirtinamas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, atleidimo nuo bausmės institutas, formuluojamos
atleidimo rūšys ir jų taikymo sąlygos, teistumo institutas. Nors, kaip minėta, bendrosios dalies normose
nusikaltimų sudėtys neformuluojamos, tam tikri nusikaltimo sudėties požymiai, kurie yra vienodi visoms
nusikalstamoms veikoms, aprašomi būtent bendrosios dalies straipsniuose (pvz., baudžiamosios atsakomybės
amžius, pakaltinamumas, kaltės formos ir rūšys)..
Nuo 2004 m. gegužės 1 d. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas turi priedą, kuris pavadintas
„Įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai"6. Šiame priede vardijami Europos Sąjungos teisės aktai, su
kuriais suderintas Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksus. Tačiau pačiame BK šių Europos Sąjungos
teisės aktų turinys neatskleidžiamas. Atkreiptinas dėmesys, kad priede nurodyti Europos Sąjungos teisės aktai,
nepaisant BK 1 straipsnio 3 dalies nuostatos dėl BK suderinimo su Europos Sąjungos teisės aktų nuostatomis,
galioja ir gali būti taikomi tiesiogiai. Todėl asmuo, taikantis atitinkamas Baudžiamojo kodekso normas, turi
būti susipažinęs ir su priede nurodytų teisės aktų turiniu..
Taikant Baudžiamojo kodekso normas, labai svarbu įvardyti ne tik tinkamą BK straipsnį, bet ir jo
dalį. Taikant BK specialiosios dalies normą (tai vadinama nusikalstamos veikos kvalifikavimu), reikalaujama
nurodyti ir BK straipsnį, ir jo dalį, pagal kurią kvalifikuojama nusikalstama veika. BK straipsnio dalies
nenurodžius kaltinamajame akte, yra pagrindas grąžinti bylą prokurorui patikslinti kaltinimą, o jei BK
straipsnio dalis nenurodoma nuosprendyje, yra pagrindas, esant apeliaciniam ar kasaciniam skundui, aukštesnės
instancijos teismui panaikinti arba keisti žemesnio teismo priimtą nuosprendį motyvuojant netinkamu
baudžiamojo įstatymo taikymu9.

7.Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio struktūra

Specialiosios dalies straipsniai susideda iš dviejų dalių: dispozicijos ir sankcijos. Straipsnio dispozicijoje
aprašomi teisiškai reikšmingi nusikalstamos veikos požymiai (nusikalstamos veikos sudėties požymiai), o
sankcijoje - bausmės, kurias gali skirti teismas už padarytą nusikalstamą veiką. Kiekviena BK straipsnio
sudedamoji dalis pradedama nauja pastraipa.
. Specialiosios dalies straipsniui nustato baudžiamąją atsakomybę už konkrečius nusikaltimus. Specialiosios
dalies skyriai nustato atsakomybę už nusikaltimus gyvybei, nuosavybei, ir pan Baudžiamosios teisės
normos ir BK straipsnio atskyrimas reiškia, kad ne kiekviena baudžiamosios teisės norma ir ne visuomet
sutampa su atitinkamais BK straipsniais. Dauguma baudžiamosios teisės normų, įvardijančių konkrečius
draudimus, yra išdėstytos BK Specialiosios dalies straipsniuose. Tačiau norint visapusiškai suvokti
draudimo esmę, neretai tenka pasitelkti ir Bendrosios dalies straipsnius. Yra BK Specialiosios dalies
straipsnių, kuriuose išdėstytas ne vienas, o du ar net daugiau draudimų. O tai reiškia, kad viename BK
straipsnyje yra dvi normos.
Baudžiamojo įstatymo straipsnis turi dvi dalis: dispoziciją ir sankciją. BK straipsnio dispozicija — tai ta jo
dalis, kuri apibrėžia konkrečią veiką kaip nusikaltimą. Taigi dispozicija nurodo veikos, kuri užtraukia
baudžiamąją atsakomybę, požymius ir sąlygas, kuriomis ji yra galima. Straipsnio sankcija – bausmės rūšis
ir būdas už dispozicijoje nurodytą veiką. Jose atsispindi veikos pavojingumas. Visada nurodomos
pagrindinės bausmės, gali būti ir papildomos (privalomos ir fakultatyvios).
8.Dispozicija ir jos rūšys.
BK Straipsnio dispozicija – tai ta jo dalis, kuri apibrėžia konkrečią veiką kaip nusikaltimą. Taigi
dispozicija nurodo veikos, kuri užtraukia baudžiamąją atsakomybę, požymius ir sąlygas, kuriomis ji galima.
Ji turi būti aiški, gerai atskleista, kad užtikrintų įstatymo teisingumą: Klasifikacijos pagrindas - pavojingos
veikos požymio aprašymo būdas straipsnio dispozicijoje.

10
 Paprastai yra manoma kad BK straipsnių dispozicijos pagal išdėstymą yra keturių rūšių: paprastos,
aprašomosios, blanketinės ir pasiunčiamosios.
1) paprastos – tik įvardina nusikalstamą veiką, bet neaiškina jos požymių, taikoma, kai nusikaltimas yra
visiems aiškus, suprantamas, pateikiamas tik veikos pavadinimas; pvz.: tyčinis nužudymas, nužudymas dėl
neatsargumo;
2) aprašomosios – yra tuomet, kai veika apibūdinama pakankamai tiksliai, nusakoma kokių požymių
visuma sudaro nusikalstamą veiką.; pvz.: valstybės išdavimo esmė;
3) blanketinės – nėra visų konkrečių nusikaltimo požymių, o nesantiems nustatyti duodama nuoroda į kitus
norminius aktus. Blanketinėje dispozicijoje paprastai įvardijamos tik poįstatyminio akto charakteristika ir
pasekmės, kurios atsiranda dėl nusikalstamos veikos.
4) Pasiunčiamoji dispozicija skirta taip pat BK tekstui trumpinti. Ši dis pozicija neturi pagrindinių
nusikalstamos veikos aprašymų ir apie jų buvimą galima spręsti iš daromos nuorodos į kitą BK straipsnio
dalį ar iš viso į kitą straipsnį.
9.Sankcija ir jos rūšys.
Straipsnio sankcija – tai tos pasekmės, kurios yra numatytos įstatymo už jame nustatytų reikalavimų
pažeidimą. Remdamasis sankcija teismas asmeniui, padariusiam nusikaltimą, skiria bausmę.
Iš sankcijos rūšies ir jos dydžio paprastai sprendžiama apie nusikaltimo ir nusikaltėlio pavojingumą.
Sankcijos visuomet numato pagrindinės bausmės rūšį ir dydį. Papildomos bausmės sankcijoje nurodo-
mos kaip privalomos ar fakultatyvios.
Galiojantis BK baudos, kaip pagrindinės ir taip pat papildomos bausmės, dydį nustato bendrojoje
dalyje, o straipsnių sankcijoje tik nurodoma, kad bauda turi ar gali būti paskirta kaip pagrindinė ar
papildoma bausmė. Turto konfiskavimas kaip papildoma bausmė apskritai yra nurodyta tik bendrojoje
dalyje, aptariant, už kokius nusikaltimus ji skiriama.
Sankcijos gali būti absoliučiai ir santykinai apibrėžt os. Absoliučiai apibrėžta sankcija yra tuomet, kai
jos negalima dozuoti (buvo mirties bausmė, dabar nėra);. Tokių sankcijų šiuo metu galiojančiame BK
nėra.
Santykinai apibrėžtos sankcijos numato bausmės rūšį ir jų ribas. Santykinai apibrėžtos sankcijos yra
dviejų rūšių: 1) nustatančios BK straipsnyje tik viršutinę ribą ir 2) nustatančios apatinę bei viršutinę
ribas. Kai BK straipsnyje yra nustatyta tik viršutinė riba, jos apatinę ribą dažniausiai nu stato atitinkamas
bendrosios dalies straipsnis.
Daugumoje straipsnių yra numatytos alternatyvinės sankcijos, leidžiančios teismui pasirinkti vieną iš
dviejų ar daugiau sankcijų. Kai BK straipsnyje numatytos sankcijos už padarytą vieną nusikaltimą
leidžia paskirti daugiau nei vieną bausmę — pagrindinę ir vieną ar dvi papildomas, — tokios sankcijos
vadinamos komuliatyviomis.
10.Naujojo ir 1961 m. Lietuvos baudžiamųjų kodeksų struktūriniai skirtumai.
Esminis naujojo BK bruožas neabejotinai yra baudžiamosios atsakomybės priemonių humanizavimas —
baudžiamosios represijos švelninimas. Nors naujojo BK 42 straipsnyje, palyginti su 1961 metų BK, numatyta
daugiau bausmių rūšių, tai nereiškia, kad baudžiamoji politika griežtinama. Apskritai naujojo BK normos,
palyginti su 1961 metų BK, neabejotinai daugeliu atvejų numato švelninti baudžiamąją atsakomybę už BK
numatytą nusikalstamą veiką. Tokią išvadą bendriausiu požiūriu skatina daryti šios naujojo BK nuostatos:
1. Naujajame BK atsisakoma papildomų bausmių, o daugelis 1961 metų BK sankcijų numatė greta
pagrindinių ir papildomas bausmes. Už vieną nusikalstamą veiką dabar galima tik viena bausmė. Atsisakyta
papildomų bausmių net ir tais atvejais, kai 1961 metų BK jos buvo numatytos kaip alternatyvios: tai daro
įstatymą švelnesnį.
2. Dauguma naujojo BK sankcijų yra formuluojama kaip alternatyvios. Daugelyje naujojo BK straipsnių
sankcijų greta laisvės atėmimo bausmės kaip alternatyvi bausmė numatomas areštas ar su laisvės atėmimu
nesusijusios bausmės. Įstatymas, numatantis alternatyvias bausmes, visada bus laikomas švelnesniu už
įstatymą, kurio sankcija numato vieną laisvės atėmimo bausmę, nesvarbu, kokio dydžio.
3. Beveik visuotinai mažėja minimalus bausmės dydis specialiosios dalies sankcijose ar bendrosios dalies
straipsniuose dėl bausmės rūšių. Tai ypač turi įtakos laisvės atėmimo ir baudos bausmėms. Net ir paliekant
tokį patį šių bausmių maksimumą apskritai naujas įstatymas bus laikomas švelnesniu.
11
4. Baudžiamojo kodekso specialiojoje dalyje iš esmės sumažėjo kvalifikuotų nusikaltimų sudėčių, nes buvo
atsisakyta tokių kvalifikuojamųjų požymių, kurie yra bendri daugumai nusikalstamų veikų ir kartojosi
daugelyje BK straipsnių. Tai pasakytina apie nusikaltimo kartotinumą, bendrininkavimo formą. Šiems
požymiams suteiktas atsakomybę sunkinančių aplinkybių statusas, paprastai nesiejant jų buvimo su kva-
lifikavimu, o tik su bausmė skyrimu. Taigi dėl veikų, kurios buvo kvalifikuotos pagal minėtus
kvalifikuojamuosius požymius, naujojo BK normos yra švelnesnės.
5. Remiantis naujuoju BK atveriamos galimybės plačiau taikyti bausmės vykdymo atidėjimą. Senojo BK 471
straipsnyje buvo numatyta galimybė atidėti bausmės vykdymą tik pirmą kartą nuteistam asmeniui, be to,
padariusiam nesunkų nusikaltimą ir nuteistam tik laisvės atėmimo bausme, o 2000 metų BK numatyta
galimybė atidėti paskirtos bausmės vykdymą ne tik pirmą kartą nuteistajam, bet ir recidyvistui, be to, atidėti
vykdyti paskirtą bausmę galima padarius nesunkų irapysunkį nusikaltimą bei nuteistajam laisvės atėmimu,
areštu ar bauda. BK 92 straipsnyje nepilnamečiui asmeniui numatomos dar liberalesnės bausmės vykdymo
atidėjimo sąlygos, palyginti su 1961 metų BK47 straipsnio nuostatomis.
6. Naujajame BK labai išplečiamos teisinės galimybės atsisakyti baudžiamosios represijos atleidžiant asmenį,
padariusį nusikalstamą veiką, nuo baudžiamosios atsakomybės ir vietoj baudžiamosios atsakomybės
priemonių taikyti jam baudžiamojo poveikio priemones. Atsiranda naujų atleidimo nuo baudžiamosios
atsakomybės rūšių, kaip antai: atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės esant atsakomybę lengvinančių ap-
linkybių (BK 39 str.), perduodant kaltininką pagal laidavimą (BK 40 str.). Be to, atleidimo pagrindai
formuluojami taip, kad daugėja nusikalstamų veikų, dėl kurių įstatymas suteikia teisę atleisti asmenį nuo
baudžiamosios atsakomybės, mažesni reikalavimai keliami asmenybei (suteikiama teisė atleisti nuo
atsakomybės ne tik pirmą kartą padariusius nusikalstamas veikas asmenis, bet ir asmenis, nusikaltusius
pakartotinai).
Kita vertus, nebūtų galima teigti, kad naujajame BK absoliučiai vyrauja atsakomybės švelninimo tendencijos,
yra ir atsakomybės griežtinimo pavyzdžių:
1. Griežtėja bausmės skyrimo už kelis nusikaltimus taisyklės, įtvirtintos BK 63 straipsnyje.
2.Griežtėja atsakomybė už smurtinius nusikaltimus, kaip antai: tyčinį nužudymą be kvalifikuojamųjų
požymių (BK 129 str. 1 d.), tyčinį nužudymą esant lengvinančių aplinkybių, neatsargų gyvybės atėmimą, sunkų
ir nežymų sveikatos sutrikdymą, kontrabandą, daugelį nusikaltimų nuosavybei.

11.Baudžiamųjų įstatymų aiškinimas, aiškinimų rūšys

Tai – intelektuali veikla, skirta tikram baudžiamojo įstatymo turiniui suvokti, jo prigimčiai ir vietai teisės
sistemoje suvokti. Rūšys:
1) aiškinimas pagal subjektus:
-autentiškas – aiškina įstatymo leidėjas. LR Konstitucija nenumato specialaus autentiško įstatymų
aiškinimo, kurį atliktų pats Seimas. Tačiau neretai įstatymo leidėjas išaiškina kai kurias įstatyme naudojamas
sąvokas, kad nekiltų abejonių dėl jų turinio;
-teisminis gali būti: norminis – turintis norminę galią (Aukščiausiojo Teismo Senato aprobuoti teismo
sprendimai, Konstitucinio teismo sprendimai) ir kazuistinis – nagrinėjant konkrečią baudžiamąją bylą;
-mokslinis (doktrininis)– pateikiamas moksliniuose straipsniuose, monografijose, pranešimuose (neturi
privalomosios galios, tačiau paprastai į jį atsižvelgiama sprendžiant konkrečias bylas).
2) aiškinimas pagal apimtį:
siaurinamasis arba plečiamasis– nekeičia įstatymo turinio, o tik parodo jo tikrąją prasmę, kuri, palyginus
su teksto žodine išraiška, gali būti siauresnė ar platesnė.
3) Įstatymo turinio aiškinimo būdus:
-gramatinis – gramatinis teksto aiškinimas, nes reikšmės gali turėti ir padėtas ne vietoje kablelis;
-sisteminis – palyginant atskirus straipsnius ar jų dalis;
-istorinis – padeda atskleisti įstatymo priėmimo sąlygas;
-loginis – logikos taisyklių panaudojimas įstatymo turiniui atskleisti.
Principinės aiškinimo taisyklės:
1)jei kyla neaiškumų dėl įstatymo teksto ar jo taikymo – pirmenybė turi būti atiduota tam, kas lengviau
teisiamajam;
12
 2)plečiamasis aiškinimas taikomas, kai reikia siaurinti atsakomybę ar kitaip palengvinti kaltininko padėtį;
3)plečiamuoju aiškinimu neturėtų būti išplečiamos baudžiamosios atsakomybės ribos ar kitaip
apsunkinama kaltininko padėtis.
12.Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo.Teismo vaidmuo aiškinant baudžiamuosius įstatymus.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateikiami baudžiamosios teisės normų - baudžiamųjų įstatymų
išaiškinimai. Jie pateikiami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimuose arba Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijų nutartyse. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nekuria įstatymų, taip pat naujų teisės
normų, kurios numatytų naujus draudimus ar sankcijas asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas, ar juos
keistų. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atlieka labai svarbų darbą - pagal savo kompetenciją teikia
priimtų įstatymų aiškinimą, kuris yra privalomas visiems asmenims ir institucijoms, taikančioms įstatymą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teikiami baudžiamųjų įstatymų aiškinimai yra labai reikšmingi baudžiamosios
teisės teorijos, t. y. mokslo, raidai, taip pat baudžiamiesiems įstatymams taikyti. Dėl to jie taip pat priskirtini
prie baudžiamosios teisės šaltinių. Išaiškinimuose aiškinami tie baudžiamieji įstatymai ar jų dalys, dėl kurių
kyla taikymo problemų.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų įstatymų aiškinimas vadinamas teisminiu įstatymo
aiškinimu.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas baudžiamuosius įstatymus aiškina trimis būdais. Pirmas ir
svarbiausias būdas yra teismo kolegijų nutartys, priimamos nagrinėjant kasacines bylas pagal proceso
dalyvių kasacinius skundus dėl žemesniųjų teismų sprendimų baudžiamosiose bylose. Kasacinių nutarčių
aprašomosiose dalyse pateikiami baudžiamųjų įstatymų aiškinimai, jų motyvai, o rezoliucinėse - nurodoma,
koks baudžiamasis įstatymas turi būti taikomas byloje nurodytomis aplinkybėmis.
Dėl įstatymo aiškinimo privalomumo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys, priimtos nagrinėjant
baudžiamąsias bylas kasacine tvarka, tampa vienu iš pagrindinių baudžiamosios teisės studijų šaltinių.
Siekdamas išsiaiškinti, ar vienodai teismai taiko baudžiamuosius įstatymus, Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas analizuoja teismų praktiką taikant baudžiamuosius įstatymus tam tikrų kategorijų bylose (pvz., kon-
trabandos, nužudymų, išžaginimų ar įstatymų dėl būtinosios ginties nuostatų taikymo). Remiantis teismų
praktikos analize rengiamos teismų praktikos apžvalgos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato
nutarimai dėl teismų praktikos tam tikrų kategorijų bylose. Juose keliamos baudžiamųjų įstatymų taikymo
problemos teismuose tam tikrų kategorijų bylose ir suformuluojami baudžiamojo įstatymo nuostatų iš-
aiškinimai. Tai — antras baudžiamųjų įstatymų aiškinimo būdas. Apžvalgas ir nutarimus priima Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo senatas ir jie publikuojami leidinyje „Teismų praktika", išeinančiame dukart per metus.
Be šių dviejų baudžiamųjų įstatymų aiškinimo būdų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas naudoja ir trečią
įstatymo aiškinimo būdą, numatytą Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3 punkte, — konsultuoja
teisėjus dėl baudžiamųjų ar baudžiamojo proceso įstatymų.
Konsultacijos taip pat publikuojamos „Teismų praktikoje".

13.Įstatymų spragos ir analogija.

Įstatymų spraga -yra tokie atvejai, kai baudžiamasis įstatymas numatė baudžiamąją atsakomybę už tam tikras
veikas, tačiau dėl netinkamo įstatymo formulavimo ar kitų įstatymų pakeitimo veikos, turinčios iš dalies
analogiškus požymius, yra nebaudžiamos. Norint atskirti kriminalizacijos procesą nuo spragų, pirmiausia
reikia išspręsti klausimus:
1) ar veikos baudžiamumo nustatymo reikalavimas nėra tik neteisingas sąlygų, kurioms esant baudžiamasis
įstatymas apskritai gali būti pritaikytas, suvokimas;
2) ar nėra kitų teisės normų, kurias įstatymų leidėjas mano esant pakankamas, kad būtų galima išspręsti
atsakomybę už padarytas veikas;
3) ar nėra sąmoningo įstatymo leidėjo vengimo nustatyti už tokias veikas baudžiamąją atsakomybę
4) ar negalima esamos įstatymų spragos užpildyti plečiamuoju aiškinimu, atitinkamai nukreipiant teismų
praktiką.
Vienintelis būdas panaikinti spragas baudžiamuosiuose įstatymuose yra jų pakeitimas ir papildymas.
Analogijos problema. Įstatymo analogija – paprastai suprantamas toks teisinio santykio sureguliavimas, kai
vietoj trūkstamo panaudojamas kitas įstatymas. Baudžiamojoje teisėje analogija negalima. Tačiau
įstatymuose yra kai kurie analogijos aspektai: “sukelia sunkias pasekmes”, “sunkus įžeidimas”…
13
14.Baudžiamųjų įstatymų galiojimas laike.
Žinoti Lietuvos Respublikos baudžiamųjų įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu nuostatas labai svarbu tais
atvejais, kai darant nusikalstamą veiką galiojo vienas baudžiamasis įstatymas, o priimant procesinius
sprendimus — jau kitas baudžiamasis įstatymas. Klausimo esmė — kuris įstatymas turi būti taikomas, pagal kurį
įstatymą kvalifikuojama kaltininko veika ir ar ji apskritai gali būti kvalifikuojama, jeigu padarant nusikalstamą
veiką galiojo vienas įstatymas arba jo nebuvo, o priimant atitinkamus procesinius sprendimus (pareiškiant
įtarimą, surašant kaltinamąjį aktą, priimant nuosprendį) jau galiojo kiti įstatymai. Pagaliau kokią įtaką asmens
baudžiamajai atsakomybei turės tai, kad įstatymas pasikeitė bylai esant apeliacinės ar kasacinės instancijos teis-
me ar nuosprendį vykdant, t. y. asmeniui atliekant bausmę. Įstatymų leidėjas baudžiamuosius įstatymus jų
galiojimo laiko atžvilgiu skirsto į tris grupes: 1) įstatymai, liečiantys veikų nusikalstamumą, 2) įstatymai, liečiantys
asmenų baudžiamumą, ir 3) įstatymai, turintys įtakos asmenų, padariusių nusikalstamas veikas, baudžiamajai
teisinei padėčiai. Toks skirstymas pagrįstas BK 3 straipsnio nuostatomis. Veikos nusikalstamumą liečiantys
įstatymai - tai įstatymai, nustatantys, keičiantys ar naikinantys nusikalstamos veikos sudėties požymius. Priėmus
tokius įstatymus veikos gali būti kriminalizuojamos ar dekriminalizuojamos. Asmens baudžiamumą liečiantys
įstatymai - tai įstatymai, keičiantys bausmės už padarytą nusikalstamą veiką rūšį ar jos dydį. Įstatymai, turintys
įtakos asmens baudžiamajai teisinei padėčiai, nekeičia veikų nusikalstamumo ar asmens baudžiamumo, tačiau jie
turi įtakos asmenį, padariusį nusikalstamą veiką, atleisti nuo bausmės ar baudžiamosios atsakomybės, lygtinai
atleisti nuo bausmės, teistumo terminui, senaties eigai.
Baudžiamųjų įstatymų taikymo pasikeitus įstatymui klausimus reguliuoja BK 3 straipsnis. Šio straipsnio 1
dalyje nustatyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato įstatymas, galiojęs tos veikos
padarymo metu. Šioje įstatymo nuostatoje įtvirtintas pagrindinis Lietuvos Respublikos baudžiamųjų įstatymų
galiojimo laiko atžvilgiu principas. Jis įvardijamas taip - nusikalstamos veikos padarymo laiko principas.
Remiantis šiuo principu, neatsižvelgiant į j tai, kada nusikalstama veika yra išaiškinta, kada vyksta teisminis
bylos nagrinėjimas, asmens padarytų veikų baudžiamojo teisinio vertinimo pagrindas yra įstatymas, kuris
galiojo padarant veiką. Kartu pažymėtina, kad BK 3 straipsnio 2 dalyje numatytos nuostatos, kurios įtvirtina kitą
baudžiamųjų įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu principą. Teigiama, kad įstatymas, naikinantis veikos
nusikalstamumą, švelninantis bausmę ar kitaip palengvinantis asmens teisinę padėtį, turi grįžtamąją galią, t. y.
taikomas veikai, padarytai iki jo įsigaliojimo. Tai — grįžtamosios baudžiamojo įstatymo galios principas.
(Dar šis principas vadinamas ir kitaip — atgalinio baudžiamojo įstatymo galiojimo principas) Kita vertus, galioja
bendra taisyklė: įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę ar kitaip sunkinantis
asmens teisinę padėtį, negali būti taikomas padarytai veikai, jei jis negaliojo nusikalstamos veikos
padarymo metu. Tiesa, BK 3 straipsnio 3 dalyje numatoma ir išimčių. Taigi BK 3 straipsnyje įtvirtintų
nuostatų ypatumas yra tas, kad asmens baudžiamosios atsakomybės už padarytą veiką klausimas gali būti
sprendžiamas ir pagal veiką padarant galiojusį baudžiamąjį įstatymą, ir kaltinamojo akto ar teisminio bylos
nagrinėjimo metu ar net apeliacinės ar kasacinės bylos nagrinėjimo metu ir net pagal nuosprendžio vykdymo
metu įsigaliojusį baudžiamąjį įstatymą.
Atsižvelgiant į tokias Baudžiamojo kodekso nuostatas, norint tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą
konkrečioje byloje, visada būtina: 1) nustatyti nusikalstamos veikos padarymo laiką, 2) įstatymą, ga-liojusį
padarant nusikalstamą veiką, 3) įstatymus, kurie vėliau pakeitė šį įstatymą, ir atlikti jų analizę, 4) palyginti
padarant nusikalstamą veiką ir vėliau galiojusius įstatymus.
Tik atsakius į visus šiuos klausimus galima padaryti teisingą sprendimą- parinkti tinkamą asmens
baudžiamajai atsakomybei įstatymą.
15.Baudžiamųjų įstatymų priėmimas, paskelbimas ir įsigaliojimas.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad reikia skirti baudžiamojo įstatymo priėmimą, paskelbimą ir
įsigaliojimą. Nusikalstamoms veikoms kvalifikuoti svarbi yra tik baudžiamojo įstatymo paskelbimo ir įsiga-
liojimo, bet ne priėmimo data. Įstatymo priėmimo ir paskelbimo data niekada nesutampa., priimti įstatymai turi
būti skelbiami „Valstybės žiniose", įstatymas gali įsigalioti jo paskelbimo dieną, tačiau gali įsigalioti ir vėliau,
jei tai nustatyta įstatyme.Naujasis Baudžiamasis kodeksas buvo priimtas 2000 m. rugsėjo 26 d., paskelbtas
„Valstybės žiniose" 2000 m. spalio 25 d., o įsigaliojo tik 2003 m. gegužės 1 d. priėmus specialų įstatymą,
skirtą BK įsigaliojimui. Paprastai nuo įstatymo paskelbimo iki jo įsigaliojimo praeina keli mėnesiai. Aišku, tokiu
atveju susidaro tam tikras nelogiškumas — jau paskelbtas naujas įstatymas, tačiau byla sprendžiama pagal
14
seną įstatymą, kuris tuoj praras galią. Tačiausteismų sprendimuose reikia nurodyti, kuris iš įstatymų yra
pritaikytas, jo redakcija turi būti nurodyta pagal to įstatymo priėmimo, o ne jo paskelbimo arba
įsigaliojimo datą.
Lietuvos Respublikoje įstatymų įsigaliojimo tvarką nustato Konstitucijos 70 str., o ją detalizuoja Lietuvos
Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymas, kurio 5 str. nustatyta, kad
Lietuvos Respublikos įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir „Valstybės žiniose" oficialiai paskelbia
Respublikos Prezidentas, jeigu pačiuose įstatymuose nenumatoma vėlesnė įsigaliojimo data. Tais atvejais,
kai Respublikos Prezidentas Konstitucijos 71 str. nurodytu laiku nesiunčia Seimui įstatymo pakartotinai
svarstyti ir jo nepasirašo, toks įstatymas įsigalioja po to, kai jį pasirašo ir „Valstybės žiniose" oficialiai pa -
skelbia Seimo Pirmininkas. Referendumu priimtas įstatymas įsigalioja jo oficialaus paskelbimo „Valstybės
žiniose" dieną, jeigu pačiame įstatyme nenustatyta vėlesnė įsigaliojimo data.Taigi Lietuvos Respublikoje
įstatymai įsigalioja: a) paskelbimo„Valstybės žiniose" dieną; b) vėliau tą dieną, kuri nurodyta pačiame
įstatyme. Tačiau įstatymo įsigaliojimas ne visuomet reiškia, kad jis besąlygiškai gali būti taikomas. Svarbu
nustatyti, ar asmuo objektyviai galėjo susipažinti su paskelbtu įstatymu. Tarkim, informacija apie tai, kas
naujai priimtu įstatymu numatyta kaip nusikalstama veika paskelbtose „Valstybės žiniose", pasiekė rajono
spaudos platintojus ir valdžios institucijas tik antroje tos pačios dienos pusėje, o naujai uždrausta
nusikalstama veika padaryta ryte. Tokiu atveju nėra pagrindo reikalauti baudžiamosios atsakomybės, nes
kaltininkas, net ir norėdamas, negalėjo žinoti oficialaus nustatyto draudimo teksto. Dėl to Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 38 „Dėl teismų praktikos taikant
Baudžiamojo kodekso normas, reglamentuojančias baudžiamųjų įstatymų galiojimą laiko atžvilgiu"9 punkte
pritariama tokiai teismų praktikai, pagal kurią baudžiamasis įstatymas, jeigu jame nėra nurodyta vėlesnė
įsigaliojimo data, pradedamas taikyti kitą dieną po jo oficialaus paskelbimo „Valstybės žiniose".
Baudžiamasis įstatymas baigia galioti, kai jis pripažįstamas netekusiu galios, pakeičiamas kitu įstatymu arba
netenka galios suėjus jo galiojimo terminui.
16.Baudžiamųjų įstatymų įsigaliojimas ir taikymas.
Teismai, taikydami baudžiamąjį įstatymą, turi atsižvelgti ir į Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių
įstatymą, kuris nustato, kad jei kuri nors įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis
nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymas, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties
sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės
sutarties nuostatos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kai kuriais atvejais veikos nusikalstamumui,
baudžiamumui arba teisinei veiką padariusio asmens padėčiai įtakos gali turėti pakeitimai ir papildymai
kituose įstatymuose ar teisės aktuose, kurie nepriskiriami prie baudžiamųjų įstatymų, pavyzdžiui,
Buhalterinės apskaitos įstatyme, Kelių eismo taisyklėse, Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąraše bei
pan., todėl teismai turi kruopščiai patikrinti, kaip dėl tokių pakeitimų ir papildymų kituose norminiuose
teisės aktuose pakito baudžiamajame įstatyme numatytų veikų nusikalstamumas, baudžiamumas ar teisinė
veiką padariusio asmens padėtis. Be to, teismai, spręsdami baudžiamųjų įstatymų galiojimo ir taikymo laiko
atžvilgiu klausimus, turi vadovautis ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu
Nr. 38 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo kodekso normas, reglamentuojančias baudžiamųjų
įstatymų galiojimą laiko atžvilgiu".
Asmens baudžiamoji atsakomybė yra neatsiejama nuo baudžiamojo įstatymo galiojimo. BK 3 str. 1 d.
numato, kad asmuo
gali būti baudžiamas tik tuo atveju, jeigu jo padarytos veikos baudžiamumas buvo nustatytas įstatymo,
įsigaliojusio iki nusikaltimo padarymo. Pagal BK 7 str. 1 d. veikos nusikalstamumą ar baudžiamumą
nustato įstatymas, galiojęs šios veikos padarymo
metu. Šia nuostata teismai privalo vadovautis visais atvejais, išskyrus tuos, kuriuos numato Konstitucijos
107 str. 1 d. arba kuriems taikomos BK 7 str. 2 ir 4 dalyse numatytos išimtys.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 str. 1 d. nustato, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo
dalis) arba kitas Seimo
aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos
dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis)
prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
15
17.Pagrindinis baudžiamųjų įstatymų galiojimo laike principas.
Baudžiamųjų įstatymų galiojimo ir taikymo laiko atžvilgiu bendrieji principai įtvirtinti Europos žmogaus
teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 str. bei Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 15
str., kuriuose nustatyta, kad „niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie pagal jų padarymo
metu galiojusius valstybės įstatymus arba pagal tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikaltimais". Šiose
tarptautinėse sutartyse nustatyta, kad tokio draudimo gali būti nesilaikoma tik tuomet, kai padaryta tokia
veika, kuri pagal tarptautinės bendrijos pripažįstamus bendruosius teisės principus buvo laikoma
nusikaltimu. Šiuos pradmenis išplėtoja BK 3 str. 1 dalis ir kiti įstatymai, reglamentuojantys baudžiamosios
teisės normų galiojimą ir taikymą laiko atžvilgiu, pavyzdžiui, Baudžiamojo kodekso, Baudžiamojo proceso
kodekso ir Bausmių vykdymo kodekso įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymas. Baudžiamųjų įstatymų
taikymo pasikeitus įstatymui klausimus reguliuoja BK 3 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad veikos
nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato įstatymas, galiojęs tos veikos padarymo metu. Šioje įstatymo
nuostatoje įtvirtintas pagrindinis Lietuvos Respublikos baudžiamųjų įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu
principas. Jis įvardijamas taip - nusikalstamos veikos padarymo laiko principas. Remiantis šiuo principu,
neatsižvelgiant į j tai, kada nusikalstama veika yra išaiškinta, kada vyksta teisminis bylos nagrinėjimas, asmens
padarytų veikų baudžiamojo teisinio vertinimo pagrindas yra įstatymas, kuris galiojo padarant veiką. Kartu
pažymėtina, kad BK 3 straipsnio 2 dalyje numatytos nuostatos, kurios įtvirtina kitą baudžiamųjų įstatymų
galiojimo laiko atžvilgiu principą. Teigiama, kad įstatymas, naikinantis veikos nusikalstamumą, švelninantis
bausmę ar kitaip palengvinantis asmens teisinę padėtį, turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas veikai, padarytai iki
jo įsigaliojimo. Tai — grįžtamosios baudžiamojo įstatymo galios principas. (Dar šis principas vadinamas ir
kitaip — atgalinio baudžiamojo įstatymo galiojimo principas) Kita vertus, galioja bendra taisyklė: įstatymas,
nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę ar kitaip sunkinantis asmens teisinę padėtį,
negali būti taikomas padarytai veikai, jei jis negaliojo nusikalstamos veikos padarymo metu.
18.Nusikalstamos veikos padarymo laiko nustatymas
Taikant baudžiamąjį įstatymą už padarytą nusikalstamą veiką,būtina nustatyti jos padarymo laiką.
Nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikos (veikimo arba neveikimo) padarymo laikas. Jeigu veikos
padarymo metu galiojo vienas įstatymas, o padarinių atsiradimo metu - kitas, taikomas įstatymas, galiojęs
veikos padarymo metu. Tačiau BK 3 str. 1 dalyje numatyta išimtis, susijusi su materialinėmis nusikalstamų
veikų sudėtimis. Kai darant nusikalstamą veiką, kuri įstatyme apibudinta kaip materiali, kaltininko tyčia yra
nukreipta į tam tikrą padarinių atsiradimo laiką, tokios veikos padarymo laikas yra tų padarinių atsiradimo
laikas. Tokiu atveju taikomas įstatymas, galiojęs padarinių atsiradimo metu.
Jeigu nusikalstamą veiką sudaro du veiksmai, jos padarymo pabaiga yra antrojo veiksmo atlikimo laikas.
Tęstinės ir trunkamosios veikos padarymo atveju nusikalstamos veikos padarymo laikas yra visas laikas,
kai asmuo darė baudžiamajame įstatyme numatytas veikas. Tačiau šių nusikalstamų veikų padarymo atvejais
taikomas įstatymas, galiojęs tuo metu, kai nusikalstama veika pabaigta arba nutraukta.
Jeigu nusikalstama veika nebuvo pabaigta dėl to, kad nutrūko rengimosi arba pasikėsinimo stadijoje,
taikomas jos nutrūkimo metu
galiojęs įstatymas.
Bendrininkavimo atvejais kiekvienam iš bendrininkų taikomas baudžiamasis įstatymas, galiojęs tuo metu, kai
bendrininkas, veikdamas pagal susitarimą, pabaigė savo veiksmus arba nuo jų susilaikė. Išimtį sudaro
tokios bendrininkų padarytos nusikalstamos veikos, kurių padarinių atsiradimo jie norėjo kitu metu. Tokiais
atvejais visiems bendrininkams taikomas baudžiamasis įstatymas, galiojęs padarinių atsiradimo metu
Jeigu baudžiamojo įstatymo pakeitimai nekeičia padarytos veikos nusikalstamumo, jos baudžiamumo bei
veiką padariusio
asmens teisinės padėties teismas taiko veikos padarymo metu galiojusį įstatymą.
19.Baudžiamojo įstatymo grįžtamoji galia.
Veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis ar kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio
asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią. Tai reiškia, kad nustatyta
bendros taisyklės, jog asmuo atsako pagal įstatymą, galiojusį nusikalstamos veikos padarymo metu, išimtis.
Jos esmė yra tai, kad kaltininkui taikomas ne įstatymas, kuris galiojo jo veikos padarymo metu, o vėlesnis
16
įstatymas, jei remiantis baudžiamosios teisės doktrina ir teismų praktika jis pripažįstamas švelnesniu. Taip
pasireiškia humanistinis baudžiamųjų įstatymų pobūdis. Būtų ne tik nepagrįsta, bet ir nehumaniška asmeniui
toliau atlikti bausmę už veiką, kuri nauju įstatymu dekriminalizuota arba numato galimybę atleisti nuo
baudžiamosios atsakomybės ar skirti švelnesnę bausmę bei taikyti kitas bausmės atlikimo sąlygas, kurios
palengvina nuteistojo padėtį. BK aptariant grįžtamąjį baudžiamojo įstatymo galiojimą (lex retro agit), jis
siejamas su trimis aplinkybių grupėmis: 1) veikos nusikalstamumo panaikinimu (dekriminalizacija); 2)
bausmės švelninimu (depenalizacija); 3) kitokiu teisinės nuteisto asmens padėties palengvinimu.
20.Veikos nusikalstamumą nustatančio ar panaikinančio, bausmę švelninančio ar griežtinančio,
kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinančio ar kitaip
sunkinančio baudžiamojo įstatymo charakteristika.
ĮSTATYMO, NUSTATANČIO AR NAIKINANČIO VEIKOS NUSIKALSTAMUMĄ, NUSTATYMAS
Jei įstatymas naikina veikos nusikalstamumą, jis galioja atgal, t. y. taikomas asmenims, padariusiems
veiką iki įsigaliojant tokiam įstatymui. Tokiais atvejais ikiteisminis tyrimas nutraukiamas, o jei byla
yra nagrinėjama teisme, priimamas išteisinamasis nuosprendis. Jei asmuo jau nuteistas ir atlieka
bausmę - įsigaliojus įstatymui, naikinančiam veikos nusikalstamumą, asmuo turi būti atleidžiamas
nuo tolesnio bausmės atlikimo. Visais atvejais nuosprendyje ar nutartyje remiantis nauju įstatymu
dėl veikos nusikalstamumo panaikinimo ir BPK 3 straipsnio 1 punktu.
Veikos nusikalstamumas gali būti panaikinamas keliais budais: 1) panaikinant BK
specialiosios dalies straipsnį; 2) nepanaikinant BK specialiosios dalies straipsnio, bet įvedant naujus
papildomus nusikaltimo sudėties požymius ar pateikiant kitokį oficialų jų aiškinimą. Kartu
atkreiptinas dėmesys, kad BK 3 straipsnio 3 dalyje nustaty ta, jog įstatymas, nustatantis veikos
nusikalstamumą, neturi grįžtamosios galios. Tokiais atvejais baudžiamojo įstatymo nuostatos
netaikomos, asmuo negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už padarytą veiką, nepaisant
to, kad priimant sprendimą dėl padarytos veikos įstatymas tokią atsakomybę numato.
Tačiau BK 3 straipsnio 3 dalyje numatyta ir išimčių. Joje teigia ma, kad išimtį sudaro šio
kodekso normos, nustatančios atsakomybę už genocidą (99 straipsnis), tarptautinės teisės
draudžiamą elgesį su žmonėmis (100 straipsnis), tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų
žudymą (101 straipsnis), okupuotos valstybės civilių trėmimą (102 straipsnis), tarptautinės
humanitarinės teisės saugomų/asmenų žalojimą, kankinimą ar kitokį nežmonišką elgesį su jais (103
straipsnis), civilių ar karo belaisvių prievartinį panaudojimą priešo ginkluotosiose pajėgose (105
straipsnis), draudžiamą karo ataką (111 straipsnis).
ŠVELNINANČIO AR GRIEŽTINANČIO ASMENS BAUDŽIAMUMĄ ĮSTATYMO NUSTATYMAS
Pagal BK 3 straipsnio 2 dalį, jei naujas įstatymas švelnina asmens baudžiamumą, toks įstatymas
turi grįžtamąją galią, t. y. veika kvalifikuojama ar perkvalifikuojama pagal įstatymą, įsigaliojusi po
nusikalstamos veikos padarymo. Naujojo BK normos, palyginti su 1961 metų BK, neabejotinai
daugeliu atvejų numato baudžiamosios atsakomybės už BK numatytą nusikalstamą veiką
priemonių švelninimą. Išvada apie baudžiamumo švelninimą darytina, jei: a) naujajame įstatyme
nėra papildomos bausmės (daugelis 1961 metų BK sankcijų numatė greta pagrindinių ir
papildomas bausmes), b) naujajame įstatyme vietoje vienos laisvės atėmimo bausmės įvedama
alternatyvi bausmė (dauguma naujojo BK sankcijų yra formuluojamos kaip alternatyvios:
greta laisvės atėmimo bausmės alternatyviai numatomas areštas ar su laisvės atėmimu
nesusijusios bausmės). Įstatymas, numatantis alternatyvias bausmes, visada bus laikomas
švelnesniu už įstatymą, kurio sankcija numato vieną laisvės atėmimo bausmę nepriklausomai
nuo jos dydžio, c) sumažėjo minimalūs ar maksimalūs bausmės dydžiai specialiosios dalies
sankcijose ar bendrosios dalies straipsniuose dėl bausmės rūšių. Net ir paliekant tokį pat šių
bausmių maksimumą įstatyme sumažinus jų minimalų dydį, naujas įstatymas bus laikomas
švelnesniu.
Bausmės švelninimas nauju įstatymu gali būti 1) tiesioginis - keičiant tik įstatymo sankciją, bet
nekeičiant dispozicijos, arba 2) netiesioginis (sudėtingas). Antruoju atveju tiesiogiai nauju įstatymu
BK straipsnio, pagal kurį kaltinamas asmuo, sankcija lyg ir nekeičiama, bet įstatymas panaikina
nusikaltimą kvalifikuojantį požymį arba kitaip formuluoja konstitucinės nusikaltimo sudėties
17
požymius.Atkreiptinas dėmesys dar į vieną dalyką: tiereikia painioti įstatymo, švelninančio asmens
baudžiamumą, taikymo ir realaus bausmės švelninimo. Teismas, vadovaudamasis BK 3 straipsnio 2 dalimi, per-
kvalifikuos veiką pagal naujojo BK straipsnį, pagal to straipsnio sankciją paskirs bausmę, tačiau tai, kad
taikomas BK 3 straipsnis, nereiškia, jog pati nauja paskirta kaltininkui bausmė neišvengiamai sušvelnės.
ĮSTATYMO, KITOKIU BŪDU DARANČIO ĮTAKĄ ASMENS TEISINEI PADĖČIAI (JĄ
PALENGVINANČIO AR PASUNKINANČIO), NUSTATYMAS
Šiuo atveju kalbama apie įstatymus, kurie pakeičia atleidimo nuo bausmės ar baudžiamosios atsakomybės
sąlygas, senaties ar teistumo nuostatas.
Naujas įstatymas nebūtinai švelnina asmens baudžiamumą. Nemažai naujų įstatymų nekeičia BK
specialiosios dalies straipsnių sankcijų, o kai kuriais atvejais net jas griežtina. Tačiau įsigaliojęs naujas
baudžiamasis įstatymas tuo pat metu gali numatyti švelnesnes lygtinio atleidimo nuo bausmės sąlygas ar įvesti
naują atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšį, kurį iš principo galėtų būti taikoma kaltinamajam..
Atkreiptinas dėmesys, jeigu baudžiamojo įstatymo pakeitimai nekeičia padarytos veikos nusikalstamumo,
jos baudžiamumo bei veiką padariusio asmens teisinės padėties, teismas vadovaujasi BK 3
straipsnio 1 dalimi ir taiko veikos padarymo metu galiojusį įstatymą. Tokia nuostata išplaukia iš BK 3
straipsnio 1 dalies ir iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo 11 punkto.
Įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę ar kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką
padariusio asmens padėtį, neturi grįžtamosios galios. Veikos nusikalstamumą nustatantis įstatymas yra toks
įstatymas, kuriame numatyta nauja arba pakeista esanti nusikalstamos veikos sudėtis išplečiant baudžiamosios
atsakomybės ribas. Griežtinantis bausmę įstatymas yra toks įstatymas, kuris padidina jos minimalią,
maksimalią arba abi šias ribas, numato naują alternatyvią griežtesnę bausmės rūšį, pašalina švelnesnę
bausmės rūšį. Tais atvejais, kai naujasis baudžiamasis įstatymas padidina minimalią bausmės ribą ir kartu
sumažina jos maksimalią ribą, nustato naują alternatyvią švelnesnę bausmės rūšį ir kartu padidina griežtesnės
bausmės ribas, sumažina minimalią bausmės ribą ir kartu padidina maksimalią jos ribą, vienareikšmiškai
atsakyti, ar toks įstatymas yra griežtesnis, negalima. Kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens
padėtį įstatymas yra toks įstatymas, kuris pakeičia nusikalstamos veikos rūšį ir klasifikacinę nusikaltimo
grupę, susiaurina galimybes atleisti veiką padariusį asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės ir bausmės arba
atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą, nustato asmeniui mažiau palankią pataisos įstaigos rūšį, suteikia
mažiau palankesnes baudos sumokėjimo sąlygas, pailgina senaties, teistumo terminus ir pan.
21.Valstybės baudžiamoji jurisdikcija. 22.Valstybės baudžiamosios jurisdikcijos samprata.
Kiekvienos valstybės teisinė kompetencija priklauso nuo to, koks valstybės požiūris į jurisdikciją, kuri yra
jos suvereniteto išraiška ir pagrindinė ypatybė. Įgyvendinant jurisdikciją dalyvauja ir įstatymų leidžiamoji
(leidžiant įstatymus) bei vykdomoji (įgaliojimai, susiję, pavyzdžiui, su asmenų sulaikymu, suėmimu,
areštuojant turtą ir pan.) valdžios. Taigi, jurisdikcija – tai valstybės suvereniteto išraiška, kai kompetentingos
valstybės institucijos pagal savo įgaliojimus leidžia teisinius aktus, teisiškai vertina faktus, taiko sankcijas ar
sprendžia kitus teisės taikymo klausimus, kylančius dėl asmenų veiklos šalies teritorijoje arba už jos ribų.
Viena iš valstybės jurisdikcijos formų – baudžiamoji jurisdikcija. Valstybės baudžiamoji jurisdikcija
neabejotinai susijusi su įgaliojimais leidžiant baudžiamuosius įstatymus (įstatymų leidybos jurisdikcija),
nagrinėjant baudžiamąsias bylas (teisminė jurisdikcija) ir sudarant sąlygas (prielaidas) nagrinėti
baudžiamąsias bylas dėl valstybės teritorijoje ir už jos ribų padarytų nusikalstamų veikų. Valstybės
baudžiamoji jurisdikcija įgyvendinama vadovaujantis tam tikrais principais, kurių įtvirtinimas konkrečios
šalies baudžiamajame kodekse apibrėžia šios šalies baudžiamųjų įstatymų galiojimo erdvėje teisines ribas.
Tačiau teritorinio principo galių nepakanka, norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, kai jis,
padaręs nusikalstamą veiką už nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teritorijos ribų (nusikalsta kitos
valstybės teritorijoje arba vietoje, kuri pagal tarptautinę teisę nepriklauso nė vienai suvereniai valstybei) ,
vėliau į ją sugrįžta. Ekstrateritorinė jurisdikcija yra teritorinės jurisdikcijos papildinys, nes valstybė gali
išplėsti savo baudžiamųjų įstatymų galiojimo teisinę erdvę .
23.Valstybės baudžiamosios jurisdikcijos principai.
Baudžiamųjų įstatymų galiojimą erdvėje apsprendžia teritorinis, pilietybės (personalinis), realinis bei
universalinis principai, įtvirtinti BK 4-8 str.
24.Teritorinis valstybės baudžiamosios jurisdikcijos principas.
18
 Baudžiamojo įstatymo galiojimas visuomet yra ribojamas tam tikra teritorija, kurios ribose užtikrinamas
valstybės suverenitetas. Komentuojamo straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, pagal kurią „asmenys, padarę
nusikalstamas veikas Lietuvos valstybės teritorijoje arba laivuose ar orlaiviuose suz Lietuvos valstybės
vėliava ar skiriamaisiais ženklais, atsako pagal šį kodeksą". Įstatymo nuoroda į asmenį reiškia, kad
įstatymas, kuriame aptariamas teritorinis principas, nustato baudžiamąją atsakomybę nepriklausomai, koks
asmuo - fizinis ar juridinis padarė BK uždraustas veikas ar fizinis asmuo yra Lietuvos pilietis, užsienietis ar
asmuo be pilietybės (apatridas), ar juridinis asmuo registruotas Lietuvoje ar kitoje valstybėje, kokia juridinio
asmens forma, ir pan.
25.Lietuvos teritorijos sąvoka.
Lietuvos valstybės teritoriją apibrėžia valstybės siena. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir jos
apsaugos įstatymą - valstybės siena yra linija ir šia linija einantis vertikalus paviršius, apibrėžiantis Lietuvos
Respublikos teritorijos ribas sausumoje, žemės gelmėse, oro erdvėje, vidaus vandenyse, teritorinėje jūroje ir
jos gelmėse.
LR teritorija:
1) žemės paviršius ir gelmės tarp valstybės sienų,
2) vandens telkiniai, esantys respublikos teritorijoje
3) teritoriniai vandenys,kuriems priklauso 12 jūrmylių pločio Baltijos jūros pakraščių vandenys,
4) pasienio upės ir ežerai iki skiriamosios linijos,
5) oro erdvė virš sausumos ir vandenų teritorijos,
6) jūrų laivai ir orlaiviai su LR skiriamaisiais ženklais, esantys neutraliose teritorijose.
Su valstybės teritorija yra glaudžiai susijusios dar dvi sąvokos:„kontinentinis šelfas" ir „išimtinė ekonominė
zona".
Lietuvos baudžiamieji įstatymai taip pat galioja, jeigu nusikaltimas pa darytas Lietuvai priklausančiame
kontinentiniame šelfe. Kontinentinis šelfas — tai susietas su teritoriniais jūros vandenimis iki tam tikro
gylio jūros paviršius ir jos gelmės. Įvairių statinių pastatymas jūros dugne esan čioms iškasenoms tirti
priklauso Lietuvos valstybės jurisdikcijai. Teisės pažeidimai, susiję su neteisėtais jūros du Tuo tarpu
išskirtinė ekonominė zona pagal Jūros aplinkos apsaugos įstatymą yra „už teritorinių vandenų ribos esanti
Baltijos jūros dalis, kurioje Lietuvos Respublika turi tam tikras suverenias teises, jurisdikciją ir pareigas,
nustatytas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir tarptautinius susitarimus, ir kurios ribas su kaimyninėmis
valstybėmis nustato Lietuvos Respublikos tarptautiniai susitarimai". Pagal paminėtos Jūrų teisės
konvencijos 56 str. pakrantės valstybės išskirtinėje ekonominėje zonoje turi: a) suverenias teises, kuriomis
remdamosi gali tyrinėti ir eksploatuoti, saugoti ir valdyti tiek gyvuosius išteklius, tiek negyvosios gamtos
turtus tuose vandenyse, kurie dengia jūros dugną, arba jūros dugne, jos gelmėse esančiuose kloduose; b) turi
teisę atlikti kitokią veiklą, skirtą išskirtinei ekonominei zonai tyrinėti ir eksploatuoti, pavyzdžiui, užsiimti
energijos gamyba panaudojant vandenį, sroves, vėją.
Lietuvos užsienio diplomatinių atstovybių teritorija ir diplomatų automobiliai, kuriais jie važinėja, nelaikomi
Lietuvos teritorija ir jie naudojasi neliečiamumo teise: juose negalima daryti kratos, arešto ir pan. Užsienio
šalių diplomatinis korpusas naudojasi diplomatinio imuniteto teise – jų jurisdikcijos klausimas yra
sureguliuotas Vienos konvencijos Dėl diplomatinių santykių bei tarpvalstybinėmis sutartimis. Diplomatinis
imunitetas yra dviejų rūšių:
1) diplomatinių atstovybių imunitetas (eksteritorialumas) – jos patalpų ir transporto neliečiamybė;
2) asmeninis diplomatų imunitetas (darbuotojai, turintys diplomatinius rangus ir einantys diplomatines
pareigas, jų šeimos nariai, nesantys LR piliečiais ir gyvenantys su diplomatais).
Tokį imunitetą paritetiniais pagrindais turi konsuliniai pareigūnai, diplomatinių atstovybių personalas;taip
pat užsienio valstybių vadovai, parlamentarai, vyriausybinių delegacijų nariai bei pagal dvipusį susitarimą –
įvairių delegacijų nariai bei jų bendradarbiai. Tokį imunitetą turintis asmuo, padaręs nusikaltimą užsienyje,
paskelbiamas persona non grata ir jam nustatomas išvykimo iš šalies laikas.
Taip pat pagal LR Konstituciją neliečiamybę turi Prezidentas, Seimo nariai (sesijų metu), Konstitucinio
teismo teisėjai, teisėjai ir pan. – jiems yra numatyta tam tikra procedūra
26.Teritorinio principo išimtys.
Taigi kontinentinis šelfas ir išskirtinė ekonominė zona pagal tarptautines sutartis ir Lietuvos Respublikos
19
Konstitucijos 47 str.
4 dalį nėra Lietuvos valstybės teritorijos dalis. Aptariant teritorinį principą, baudžiamoji atsakomybė siejama
su Lietuvos valstybės teritorija. Todėl klausimo sprendimas galėtų būti dvejopas: a) nustatoma speciali at-
sakomybė už veikas, padarytas kontinentiniame šelfe ir išskirtinėje ekonominėje zonoje (taip yra
padariusios kai kurios valstybės,pavyzdžiui, Rusija); b) asmenys, padarę veikas šiose teritorijose, trau-
kiami baudžiamojon atsakomybėn remiantis ne teritoriniu, o kitais principais, pavyzdžiui, pilietybės arba
universaliniu, atsižvelgiant į padariusio veiką asmens pilietybę arba pažeisto teisinio gėrio specifiką-
išimtines Lietuvos valstybės teises aptariamose teritorijose. Tai nulemia ir tarptautinėse sutartyse nustatyti
pakrantės valstybės interesai, susiję su pavojingų zonų tokiose vietose sukūrimu, tokių zonų turtų tyrimu
ar naudojimu.
27.Valstybės baudžiamoji jurisdikcija, nusikalstamą veiką padarius Lietuvos jūros, upės ar oro laive
(vėliavos principas).
Padarius nusikalstamą veiką jūros laive, kuris yra atviroje jūroje, ar orlaivyje, kuris yra atviroje oro
erdvėje, turinčiame Lietuvos valstybės vėliavą ar Lietuvos valstybės skiriamuosius ženklus, baudžiamoji
atsakomybė atsiranda pagal Lietuvos BK, jeigu kitaip nenustatyta Lietuvos Respublikos tarptautinėje
sutartyje. Kartu būtina atkreipti dėmesį kad tokia jurisdikcija paprastai yra nustatoma tik civiliniams jūrų
laivams ir orlaiviams. Laivui ar orlaiviui, esančiam užsienio šalies teritorijoje, galioja tos šalies įstatymai,
tačiau tai nereiš-
kia, kad jie automatiškai bus taikomi, jei tame laive ar orlaivyje bus padaryta nusikalstama veika. Toks
jurisdikcijų kolizijos atvejis sprendžiamas remiantis tarptautinėmis sutartimis, pavyzdžiui, Konvencija dėl
kovos su neteisėtais veiksmais prieš saugiąjurų laivybą, Konvencija dėl nusikaltimų ir tam tikrų veiksmų,
padarytų orlaiviuose, Konvencija dėl kovos su neteisėtu orlaivio pagrobimu) ir pan., arba nacionaline teise.
Pavyzdžiui, numatyta, kad Lietuvos Respublika, remdamasi Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo 8 str.,
taiko baudžiamąjį įstatymą tik tada, kai: ,,a) nusikalstamos veikos padariniai yra susiję su Lietuvos
Respublikos ar asmenų interesais; b) padaryta ar daroma nusikalstama veika trikdo Lietuvos Respublikos
viešąją tvarką arba pažeidžia taikaus plaukimo teritorine jūra tvarką; c) tokios priemonės būtinos, kad būtų
užkirstas kelias neteisėtai ginklų, šaudmenų, sprogmenų, sprogstamųjų, narkotinių, psichotropinių, pavojingų
ir (ar) kenksmingų medžiagų apyvartai; d) to prašo įplaukusio į Lietuvos Respublikos teritorinę jūrą laivo
kapitonas arba laivą įregistravusios valstybės diplomatinis atstovas arba konsulinis pareigūnas".
Padarius nusikalstamą veiką kariniuose jūrų laivuose ar orlaiviuose, baudžiamoji atsakomybė dažniausiai
iškyla pagal tos valstybės, kurių nacionalinei priklausomybei priklauso karinis jūrų laivas ar orlaivis,
baudžiamuosius įstatymus, neatsižvelgiant, kur jie yra. Tokia taisyklė taikoma todėl, kad karinių jūrų laivų,
orlaivių ir karinio kontingento atvykimas į užsienio valstybių teritoriją, uostus ar teritorinius vandenis su
oficialiais vizitais, karinėms pratyboms ir pan. būna iš anksto tarp valstybių suderintas tarptautiniuose
susitarimuose, išsprendžiant ir kai kuriuos baudžiamosios atsakomybės klausimus.
28.Personalinis valstybės baudžiamosios jurisdikcijos principas, jo skiriamieji bruožai ir taikymo
sąlygos.
5 strps. straipsnis įteisina pilietybės (personalinį) principą, pagal kurį Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti
nuolat Lietuvoje gyvenantys asmenys už užsienyje padarytus nusikaltimus atsako pagal Lietuvos BK.
Šia taisykle specialiai užprogramuojama kelių valstybių baudžiamųjų įstatymų jurisdikcijų kolizija,
kuria siekiama, kad nusikalstamą veiką užsienyje padaręs Lietuvos Respublikos pilietis ar kitas
nuolatinis Lietuvos gyventojas neišvengtų baudžiamosios atsakomybės. Jos įteisinimą nulemia
tarptautinių savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose, ekstradicijos, baudžiamojo persekiojimo ir pan.
sutarčių nuostatos, leidžiančios atsisakyti išduoti kitai valstybei savo pilietį, neteikti teisinės pagalbos
ir pan. Pažymėtina, kad už baudžiamojo nusižengimo padarymą užsienyje Lietuvos Respublikos piliečio
ar kito nuolat Lietuvoje gyvenančio asmens baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos BK negalima.
Trečioje šalyje padarius nusikalstamą veiką asmeniui, kuris turi Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės
(dvigubą) pilietybę, gali iškilti klausimas, pagal kurios valstybės baudžiamuosius įstatymus jis gali būti
patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Remiantis tarptautine teise tokiais atvejais siūloma taikyti vadinamąjį
„efektyvios pilietybės" principą, pagal kurį nustatoma, kokios valstybės piliečiu asmuo laikytinas pirmiausia

20
atsižvelgiant į: a) tikrąjį konkretų ryšį su tam tikra valstybe; b) nuolatinę gyvenamąją vietą, kurioje gyvena ar
dirba jis ir jo šeima; c) turto buvimo vietą; d) valstybės, iš kurios jis yra kilęs, teritoriją ir pan.
Lietuvos Respublikos piliečiai ar kiti nuolat Lietuvoje gyvenantys asmenys gali būti nusikaltimo padarymo
vietos valstybės teismo pripažinti kaltais ir nubausti. Tokiu atveju galioja BK 2 str. 6 dalies norma, pagal kurią
niekas už tą patį nusikaltimą negali būti baudžiamas du kartus), bei BK 8 str. 2 dalies norma, pagal kurią asmuo,
padaręs nusikaltimus užsienyje, neatsako pagal Lietuvos BK, jei atliko užsienyje paskirtą bausmę, buvo atleistas
nuo visos ar dalies užsienio valstybės teismo paskirtos bausmės atlikimo, buvo išteisintas užsienio valstybės
teismo nuosprendžiu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės arba bausmė nebuvo paskirta dėl senaties ar
kitais toje valstybėje numatytais teisiniais pagrindais
Lietuvos Respublikos piliečiai ar kiti nuolat Lietuvoje gyvenantys asmenys, atliekantys laisvės atėmimo
bausmę užsienio valstybėje, Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse numatytais pagrindais ir tvarka gali
būti perduoti Lietuvos Respublikai, kad atliktų likusią bausmės dalį.

29.Valstybės interesų apsaugos valstybės baudžiamosios jurisdikcijos principas, jo skiriamieji

bruožai ir taikymo sąlygos.
6 Straipsnis. Užsieniečių baudžiamoji atsakomybė už užsienyje padarytus nusikaltimus Lietuvos
valstybei
Užsieniečiai, neturintys nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, atsako pagal
baudžiamąjį įstatymą, jeigu jie užsienyje padarė šio kodekso 114-128 straipsniuose numatytus
nusikaltimus Lietuvos valstybei.
1. Komentuojamas straipsnis įtvirtina baudžiamosios teisės doktrinoje vadinamąjį realinį principą.
Neretai šis principas įvardinamas kaip valstybės interesų apsaugos principas. Jis reiškia, kad valstybė, į
kurios esminius interesus užsienyje kėsinasi užsienietis, neturintis nuolatinės gyvenamosios vietos toje
valstybėje, gali patraukti tokį užsienietį baudžiamojon atsakomybėn.
2. Komentuojamas straipsnis nustato tokios baudžiamosios atsakomybės realizavimo sąlygas: a)
nusikaltimą padarė užsienietis (užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės), neturintis nuolatinės
gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje; b) nusikaltimas padarytas užsienyje; c) padarytas
nusikaltimas numatytas šio BK VI skyriuje, nustatančiame atsakomybę už nusikaltimus Lietuvos
valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir konstitucinei santvarkai; d) nusikaltimą padaręs
užsienietis yra Lietuvos Respublikos teritorijoje; e) už tokio nusikaltimo padarymą užsienietis kitoje
valstybėje nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas arba atleistas nuo baudžiamosios
atsakomybės.
3. BK VI skyriuje numatyta atsakomybė už valstybės perversmą (BK 114 str.), kėsinimąsi į Lietuvos
Respublikos Prezidento gyvybę
(BK 115 str.) ar kitos valstybės ar tarptautinės viešosios organizacijos nario gyvybę (BK 116 str.),
išdavystę (BK 117 str.), padėjimą kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką (BK 118 str.), šnipi-
nėjimą (BK 119 str.), kolaboravimą (BK 120 str.), antikonstitucinių grupių ar organizacijų kūrimą ir veiklą
(BK 121 str.), viešus raginimus smurtu pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą (BK 122 str.),
piktnaudžiavimą oficialiais įgaliojimais (BK 123 str.), neteisėtą disponavimą informacija, kuri yra valstybės
paslaptis (BK 124 str.), valstybės paslapties atskleidimą (BK 125 str.), valstybės paslapties praradimą (BK
126 str.), valstybės simbolių išniekinimą (BK 127 str.) ir
užsienio valstybės ar tarptautinės viešosios organizacijos simbolių išniekinimą (BK 128 str.). Šis
nusikaltimų sąrašas yra išsamus, todėl jame nenumatyto nusikaltimo, kuriuo kėsintasi į esminius Lietuvos
valstybės interesus, padarymas nesudarys baudžiamosios atsakomybės pagrindo pagal komentuojamą
straipsnį.
4. Užsienietis už paminėtus nusikaltimus komentuojamo straipsnio pagrindu baudžiamojon atsakomybėn turi
būti traukiamas Lietuvoje

30.Valstybės interesų sąvoka.

Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai valstybės interesams yra nusikalstamos veikos, kurias darant
kėsinamasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką. Valstybės
21
interesų apsaugos principas įtvirtintas LR BK 6 straipsnyje. Vertybės, į kurias kėsinamasi darant
nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 114-128 straipsniuose, yra ideologinės.

31.Individualių interesų apsaugos valstybės baudžiamosios jurisdikcijos principas, jo skiriamieji

bruožai ir taikymo sąlygos.
Taikant individualių interesų apsaugos principą praplečiamos valstybės jurisdikcijos ribos. Individualių
interesų apsaugos principas LR BK neįtvirtintas, nors abiejų BK projektų rengėjai ir siūlė tai padaryti. Šio
principo reikšmė ta, kad jį taikant galima įgyvendinti savo baudžiamąją jurisdikciją tuomet, kai
nusikalstamos veikos padarymo vietos valstybė aplaidžiai žiūri į kitos valstybės piliečių teisių apsaugą ir
nesiekia dėl tokių veikų įgyvendinti savo baudžiamosios jurisdikcijos. Tokiais pačiais pagrindais valstybės
baudžiamoji jurisdikcija gali būti įgyvendinama ir tuomet, kai nusikalstama veika padaroma teritorijoje,
niekam nepriklausiančioje suvereniomis teisėmis. Galiausiai šio principo pripažinimas yra būtina
personalinio principo pripažinimo pasekmė, nes tik tokiu atveju galima kalbėti apie abipusį valstybės ir
nuolat joje gyvenančių asmenų ryšį. Visų pirma šis principas gali būti taikomas tik tada, kai padaryta
nusikalstama veika baudžiama ir pagal Lietuvos, ir pagal nusikalstamos veikos padarymo vietos
baudžiamuosius įstatymus (veikos abipusio baudžiamumo apribojimas). Šis reikalavimas netaikomas tik
tuomet, kai veika padaroma vietoje, kurioje negalioja jokios valstybės įstatymai. Antra, taikant šį principą
kaltininkas gali būti teisiamas tik tuomet, kai nustatomos aplinkybės, neleidžiančios jį išduoti nusikalstamos
veikos padarymo vietos valstybei. Abipusio baudžiamumo reikalavimo pripažinimas lemia tai, kad
pirmiausia kaltininkas turi atsakyti pagal nusikalstamos veikos padarymo vietos valstybės įstatymus, ir tik
nesant tokios galimybės gali būti realizuota nusikalstamos veikos aukos valstybės baudžiamoji jurisdikcija.
Trečia, taikant šį principą turėtų būti baudžiami tik Lietuvoje nuolatinės gyvenamosios vietos neturintys
užsieniečiai ir asmenys be pilietybės. Tai būtina sąlyga norint šį principą atriboti nuo personalinio.
Galiausiai žengus žingsnį šio principo pripažinimo link, reikia nustatyti, kad jį taikant saugomi ne tik
Lietuvos piliečiai, bet ir kiti nuolatos Lietuvoje gyvenantys asmenys. Tačiau šiuo atveju reikia pabrėžti, kad
kitų asmenų gynyba gali būti organizuojama tik tuomet, kai dėl jų padarytų nusikalstamų veikų užsienyje gali
būti taikomas personalinis principas. To nesant, negalimas ir atvirkštinis valstybės ir asmens teisinis ryšys.

32.Universalus valstybės baudžiamosios jurisdikcijos principas, jo skiriamieji bruožai ir taikymo

sąlygos.

7 Straipsnis. Baudžiamoji atsakomybė už tarptautinėse sutartyse numatytus nusikaltimus

1. Komentuojamas straipsnis įtvirtina baudžiamosios teisės doktrinoje vadinamąjį universalinės
jurisdikcijos principą. Šio principo esmę sudaro tai, kad valstybė nustato baudžiamąją atsakomybę už tam
tikrus nusikaltimus, neatsižvelgdama į juos padariusių asmenų pilietybę ir gyvenamąją vietą, taip pat
nusikaltimo padarymo vietą bei tai, ar už padarytą veiką baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos
įstatymus. Šia taisykle specialiai užprogramuojama kelių valstybių baudžiamųjų įstatymųjurisdikcijų
kolizija, kuria siekiama, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo neišvengtų baudžiamosios atsakomybės.
Tradiciškai tokiomis nuostatomis siekiama padėti baudžiamosios teisės priemonėmis užkirsti kelią
tarptautiniams nusikaltimams.
Lietuvos Respublika universalinį principą taiko tik tiems nusikaltimams, kurie numatyti Lietuvos Res-
publikos tarptautinėse sutartyse, pavyzdžiui, nusikaltimai žmoniškumui ir karo nusikaltimai (BK 99-113
str.), prekyba žmonėmis (BK 147 str.) ir vaiko pirkimas arba pardavimas (BK 157 str.)
Vienu iš esminių šio principo požymių yra tai, kad asmenį, padariusį tarptautinį ar tarptautinio pobūdžio
nusikaltimą, numatytą BK 7 str., patraukti baudžiamojon atsakomybėn Lietuvoje galima net ir tuo atveju,
kai nusikaltimo padarymo vietos valstybė nenumato baudžiamosios atsakomybės už tokias veikas.
33.Atstovavimo valstybės baudžiamosios jurisdikcijos principas, jo skiriamieji bruožai ir taikymo
sąlygos.

22
Atstovavimo principo esmė ta, kad užsienietis, esantis principą taikančios valstybės teritorijoje, už užsienyje
padarytas nusikalstamas veikas (išskyrus tas, kurios baudžiamos taikant valstybės interesų apsaugos,
individualių interesų apsaugos ir universalųjį principus) atsako pagal valstybės baudžiamuosius įstatymus tik
tuo atveju, kai kita valstybė prašo jį nubausti. Valstybės neretai ieško jų teritorijoje arba už jų ribų
nusikalstamą veiką padariusių asmenų, siekdamos dėl padarytų veikų įgyvendinti savo baudžiamąją
jurisdikciją. Tačiau suradus ieškomą asmenį, kartais susiduriama su jo išdavimo teisinėmis kliūtimis.
Siekdama, kad toks asmuo neišvengtų baudžiamosios atsakomybės, jo ieškanti valstybė gali kreiptis su
prašymu nuteisti kaltininką už nusikalstamą veiką, padarytą prašomosios valstybės teritorijoje arba už jos
ribų pagal jo faktinės buvimo valstybės teisę. Norint, kad toks prašymas būtų patenkintas, visų pirma privalu,
kad prašymą gavusios valstybės baudžiamieji įstatymai įtvirtintų atstovavimo principą. Atstovavimo principo
pagrindas – ekstradicijos arba asmens perdavimo netaikymas arba negalimumas bei siekis užtikrinti
atsakomybės neišvengiamumą. Nepaisant ganėtinai plačių atstovavimo principo galiojimo ribų, leidžiančių
teigti, kad jis yra artimas universaliajam baudžiamųjų įstatymų galiojimo erdvėje principui, laikyti juos
lygiaverčiais negalima. LR BK atstovavimo principas neįtvirtintas.
Atstovavimo principą apibūdinančios ir jo galiojimui būtinos sąlygos:
1. Atstovavimo principas turėtu būti taikomas tik nuolatos Lietuvoje negyvenantiems užsieniečiams ir
asmenims be pilietybės, padariusiems nusikalstamas veikas už Lietuvos teritorijos ribų.
2. Atstovavimo principas turėtų būti taikomas tik tuomet, kai dėl kaltininko padarytos nusikalstamos
veikos negali būti įgyvendinta Lietuvos baudžiamoji jurisdikcija taikant vėliavos, valstybės interesų
apsaugos, individualių interesų apsaugos arba universalųjį principus. Ši atstovavimo principo
taikymo sąlyga galėtų būti fiksuojama ne jį įtirtančioje normoje, o straipsnio pavadinime.
3. Taikant normą kaltininkas turėtų būti Lietuvoje. Ta pati sąlyga galioja ir iki teisminio tyrimo pradžios
momentui.
4. Bausti asmenį taikant atstovavimo principą galima tik tuo atveju, kai, vadovaujantis pasirašyta
tarptautine sutartimi arba nacionaliniu įstatymu, kaltininkas negali būti išduotas arba perduotas
kaltininko nubaudimu suinteresuotai valstybei arba toks prašymas, žinant, kad jis nebus patenkintas,
visai nepateikiamas. Būtent tokiais atvejais kaltininko nubaudimu suinteresuota valstybė gali kreiptis
prašydama perimti iš jos baudžiamąjį persekiojimą ir kaltinamą asmenį už jos teritorijoje arba už jos
ribų padarytą nusikalstamą veiką teisti pagal prašomosios valstybės baudžiamuosius įstatymus.
5. Padaryta nusikalstama veika turi būti baudžiama Lietuvoje ir jos padarymo vietoje, o jei ji padaryta
vietoje, kurioje negalioja jokios valstybės įstatymai, tai gresianti kaltininkui bausmė turi būti ne
mažesnė kaip vieneri metai laisvės atėmimo.

34.Ekstradicija.
35.Ekstradicijos samprata ir formos.
36.Ekstradicijos sąlygos pagal Lietuvos tarptautines sutartis (1957 m. Europos Tarybos ekstradicijos
konvencija ir dvišalės Lietuvos tarpvalstybinės sutartys) ir Lietuvos baudžiamuosius įstatymus.
Nusikaltėlio išdavimas yra viena iš tarptautinio solidarumo priemonių, užkertanti kelią nusikaltimams.
Ekstradicija — nusikaltėlio atidavimas tai valstybei, kurioje jis padarė nusikaltimą.
Ekstradicija – tai tarptautiniais ir nacionalinias teisės aktais reglamentuotas procesas, kurio metu viena šalis
kitai išduoda prašomą asmenį, jį teisti už nusikalstamą veiką arba įgyvendinti bausmę ( b.k. 9str).

Užsienio piliečiai, padarę nusikaltimus, išduodami atitinkamoms valstybėms remiantis tarptautinėmis ir

tarpvalstybinėmis sutartimis, o jeigu tokių sutarčių nėra – vadovaujantis LR įstatymais. LR pilietis, padaręs
nusikaltimą, negali būti išduotas užsienio valstybei.
Užsienio piliečiai neišduodami:
1) jeigu jų veikos pagal LR baudžiamuosius įstatymus nelaikomos nusikaltimais;
2) jeigu asmenims už veikas, dėl kurių jie buvo persekiojami užsienyje ir pagal LR baudžiamuosius
įstatymus buvo suteikta prieglobsčio teisė; jie nebaudžiami pagal LR baudžiamuosius įstatymus.
Tarpvalstybinių sutarčių apribojimai išduoti asmenį:
1) kai nusikaltimas buvo padarytas susitariančios šalies, kuriai pateiktas prašymas, teritorijoje;
23
2) šalyje, kuriai pateiktas prašymas baudžiamasis persekiojimas negali būti pradėtas arba nuosprendis
įvykdytas dėl senaties ar kitu teisėtu pagrindu;
3) kai šalyje, kuriai pateiktas prašymas, už tą patį nusikaltimą buvo priimti ir įsiteisėjo nuosprendis ar
nutarimas nutraukti bylą.
Jeigu prašo išduoti kelios valstybės, atsižvelgiama į padarytų nusikaltimų sunkumą ir prašymų gavimo
eiliškumą. Taip pat dažnai yra nurodoma, kad negali traukti baudžiamojon atsakomybėn už kitus
nusikaltimus, kurie nebuvo nurodyti prašyme išduoti tą asmenį (pvz.:bausti tik už kriminalinius, o ne už
politinius nusikaltimus).
Ekstradicijos samprata,– tai tarptautiniais, tarpvalstybiniais ir nacionaliniais įstatymais reglamentuojamas
procesas, kai viena valstybė kitai perduoda prašomą asmenį, turint tikslą jį teisti ar įvykdyti jam paskirtą
bausmę.
teisinis reglamentavimas LR BK 7 str. nustatyta, kad užsienio piliečiai, padarę nusikaltimus, išduodami
atitinkamoms valstybėms remiantis tarptautinėmis ir tarpvalstybinėmis sutartimis, o jei tokių nėra –
vadovaujantis LR įstatymais. 1995 m. Lietuva ratifikavo 1957 m. Europos konvenciją dėl ekstradicijos ir
1975 m. pirmąjį papildomąjį bei 1978 m. antrąjį papildomąjį protokolus. Šio tarptautinio akto ratifikavimas
reiškia, kad nuo jo įsigaliojimo dienos Lietuva, bendradarbiaudama su šios konvencijos dalyvėmis, turi
vadovautis tik šios konvencijos nuostatomis. 28 str. sako, kad konvencija tose šalyse, kuriose yra taikoma,
pakeičia visas dvišales sutartis ar konvencijas ir nustato ekstradicijos taikymą tarp bet kurių dviejų šalių.
Reikia pripažinti, kad asmens išdavimas yra tik vienos valstybės geros valios ir mandagumo, rodomo kitai
valstybei, išraiška. Bet kokie bandymai pabrėžti pareigos buvimą yra negalimi. Negalima priversti valstybės
išduoti prašomo asmens, jei ji to nenori daryti.
ir procedūra. Ekstradicija – nusikaltėlio išdavimo procedūra arba tvarka. Asmuo - kitos valstybės
pilietis arba asmuo be pilietybės, tačiau nuolatos gyvenantis kitoje valstybėje, padaro nusikaltimą ir
kyla klausimas dėl principo taikymo (kurį principą – teritorijos ar pilietybės – taikyti). Tuo tikslu yra
sudaromos sutartys dėl nusikaltėlių išdavimo. Užsieniečiai išduodami ar gali būti išduoti valstybei,
kurios piliečiai jie yra. Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina, kad Lietuvos Respublikos pilietis,
padaręs nusikaltimą užsienio valstybėje, tačiau dabar gyvenantis Lietuvoje, kitai valstybei
neišduodamas, o teisiamas savoje valstybėje. Tokią praktiką savo piliečių atžvilgiu taiko daugelis
valstybių, tą įtvirtindamos savo nacionalinėse konstitucijose. Taip garantuojama teisė būti neišduotam
kitos valstybės teismams. Išdavimas užsienio šalims reglamentuotas dvišaliais arba daugiašaliais
susitarimais. Yra galimybė neišduoti, jei manoma, kad ten jis bus nuteistas neteisingai. Paprastai
neišduodama tuo atveju, jei toje valstybėje yra tikimybė, kad asmuo bus nuteistas mirties bausme, o
valstybėje, kurioje tas asmuo yra atsiradęs, tos mirties bausmės nėra. Šiuo metu E taikoma tik už
nusikaltimus, kurių bausmė yra daugiau kaip 1 metai laisvės atėmimo.
Lietuvoje asmens ekstradicijos teismo procesas vyksta Vilniaus apygardos teisme. Ekstradiciją iš lietuvos
reglamentuoja LR BPK 22³ - 225 straipsniai.
Europos konvencijoje dėl ekstradicijos išdėstytos taikymo sąlygos.ji nedraudžia savų piliečių
ekstradicijos į užsienio valstybę, bet kiekvienai valstybei suteikia galimybę apsispręsti, ar ji sutiks
išduoti savus piliečius, ar ne. Lietuva, prisijungdama prie šios konvencijos padarė išlygą – griežtą
atsisakymą išduoti savo piliečius užsienio valstybėms. 3 konvencijos straipsnyje nurodoma, kad jei
valstybė nusikaltimą, dėl kurio prašoma ekstradicijos, traktuoja kaip politinį, ji gali ekstradicijos
netaikyti. Viena iš taikymo sąlygų, apibrėžia nusikaltimų, už kuriuos taikoma ekstradicija, bausmės
ribas.

PASKAITŲ KONSPEKTAS
Ekstradicija – tai tarptautiniais ir nacionaliniais TA reglamentuotas procesas, kurio metu viena šalis
kitai išduoda prašomą asmenį, jį teisti už NV arba įgyvendinti bausmę (BK 9 str.).
Ekstradicija vykdoma remiantis tarptautiniais susitarimais, konvencijomis. Svarbiausias LT tarptautinis
susitarimas – 1957m. Europos konvencija dėl ekstradicijos. LT ratifikuota 1995. Ir du 1975 m. ją
papildantys protokolai.

24
 Su kitomis valstybėmis, ne konvencijos narėmis, Lietuva vadovaujasi dvišalėmis sutartimis (teisinės
pagalbos BB, sutartis dėl ekstradicijos). Pvz. su Baltarusija, Kazachstanu, Uzbekistanu, JAV, Kinija, t.t.
Be to, su ES valstybėmis ekstradicija vykdoma konvencija dėl supaprastintos ekstradicijos tarp ES šalių
narių, parengtos vadovaujantis ES sutartimis K 3 str.
ES įsivyrauja tendencija, kad ekstradicija bus pakeista Europos arešto orderiu. Teisminiu sprendimu
perduoti asmenį, kitai valstybei ES narei. Tarybos pagrindų sprendimas 2002-06-12 dėl Europos arešto
orderio ir perdavimo tarp ES valstybių narių tvarkos“ (2002-584-TVR). BK 9
Ekstradicijos sąlygos (ekstradicijos kliūtys)
1) sąlyginės;
2) absoliučios.
LT Konstitucijoje nurodyta sąlyginė kliūtis: 1. draudžianti išduoti LT pilietį, jei tarptautinė sutartis
nenumato kitaip; 2. galima atsisakyti išduoti jei asmeniui gresia mirties bausmė. Visuotinai pripažintas
draudimas – išduoti asmenį, kaltinamą politinio nusikaltimo padarymu (tai nėra smurtinis nusikaltimas).
Problemos su Baltarusija, Rusija.
1) bausmės ribos – neišduodami asmenys, jei gresia mažesnė nei 1 metų laisvės atėmimo bausmė, kad
nebūtų kreipiamasi dėl nesunkių NV.
Ekstradicijos prašymą teikianti valstybė įsipareigoja bausti asmenį tik už veikas nurodytas prašyme.
Galioja ekstradicijos:
1. supaprastinta – asmuo išduodamas be teisminio nagrinėjimo ir be jokių garantijų. Reikalingas
išduodamo asmens sutikimas. BK 9 str. (pvz. 1 d. LT piliečių išdavimo galimybė; 2 d. užs. Pil.; 3 d.
ekstradicijos sąlygos/kliūtys kada gali būti neišduodami; 4 d. prieglobsčio teisė - neišduodamas; BK
91 str. – asmens perdavimas pagal EAO).
2. visiška – pilna procedūra reglamentuota įstatyme. LT BK 9 str ir BPK.

37.Asmens perdavimas. 38.Asmens perdavimo sąvoka. 39.Asmens perdavimas ad hoc ir nuolat

veikiančiam Tarptautiniam baudžiamajam teismui (1998 m. Romos Tarptautinio baudžiamojo teismo
statutas
E u r o p o s a r e š t o o r d e r i s pagal Baudžiamojo proceso kodekso 17' str. 1 d. yra Europos
Sąjungos valstybės narės teisminės institucijos sprendimas, kuriuo kita Europos Sąjungos valstybė narė
įpareigojama suimti ir perduoti šiame sprendime nurodytą asmenį siekiant pradėti šio asmens
baudžiamąjį persekiojimą ar vykdyti jam paskirtą su laisvės atėmimu susijusią bausmę ir kuris atitinka 2002
m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir valstybių narių
tarpusavio perdavimo procedūrų 8 str. 1 dalyje nurodytus formos ir turinio reikalavimus
Pagal Europos arešto orderį Lietuvos Respublikos piliečiai ne išduodami svetimai valstybei, o
perduodami kitai Europos Sąjungos valstybei. Lietuvos Respublikos piliečių perdavimo pagal Europos
arešto orderį pagrindas yra tarptautinė sutartis - Europos Sąjungos steigimo sutartis. Pagal Europos arešto
orderį perduodamas asmuo, kuris: a) Europos arešto orderį išdavusioje valstybėje yra įtariamas
nusikalstamos veikos padarymu, arba b) Europos arešto orderį išdavusioje valstybėje nubaustas su laisvės
atėmimu susijusia bausme, tačiau nėra jos atlikęs.
Pagal Europos arešto orderį asmuo perduodamas tik tuo atveju, jeigu: a) pagal šį orderį išdavusios
valstybės įstatymus už padarytą nusikalstamą veiką yra numatyta bent vienerių metų su laisvės atėmimu
susijusi bausmė, arba b) kai paskirtos su laisvės atėmimu susijusios bausmės terminas yra ne trumpesnis
negu keturi mėnesiai.
Asmenų perdavimas teismui:
1. Prašymą suimti ir perduoti asmenį bei prašymą pagrindžiančią medžiagą, Teismas gali siųsti bet kuriai
valstybei, kurios teritorijoje tas asmuo gali būti
surastas, ir prašyti tą valstybę bendradarbiauti suimant ir perduodant jam tą asmenį. Valstybės, Statuto
Šalys, pagal šios Statuto dalies nuostatas ir jų nacionalinėje teisėje nustatyta tvarka vykdo suėmimo ir
perdavimo prašymus.

25
 2. Jeigu prašomas perduoti asmuo, nacionaliniame teisme ginčija šį prašymą, prašomoji valstybė
nedelsdama konsultuojasi su Teismu, kad sužinotų, ar yra priimta atitinkama nutartis dėl bylos
priimtinumo Teismui. Jeigu byla yra priimtina Teismui, prašomoji valstybė pradeda jį vykdyti. Jeigu
nutartis dėl bylos priimtinumo dar nėra priimta, prašomoji valstybė gali atidėti prašymo perduoti asmenį
vykdymą, kol Teismas priims sprendimą dėl bylos priimtinumo.
3. Valstybė, Statuto Šalis, pagal savo proceso teisę leidžia per savo teritoriją gabenti Teismui kitos
valstybės perduotą asmenį, išskyrus atvejus, kai dėl tokio gabenimo per tos valstybės teritoriją gali
būti kliudoma perdavimui ar jis užsitęstų.
4. Jeigu asmeniui, kurį prašoma perduoti, yra iškelta byla arba asmuo atlieka bausmę prašomojoje
valstybėje už kitą nusikaltimą, ne tą, dėl kurio yra prašoma jį perduoti Teismui, prašomoji valstybė,
nutarusi vykdyti prašymą, tariasi su Teismu.
Jei valstybė, Statuto Šalis, gavusi Teismo prašymą perduoti jam asmenį, gauna ir kitos valstybės
prašymą išduoti tą asmenį dėl veikos, kuri yra pagrindas to nusikaltimo, dėl kurio jį perduoti prašo ir
Teismas, ji tai praneša Teismui ir
prašančiajai valstybei.
Prašymas suimti ir perduoti asmenį pateikiamas raštu. Ypatingos skubos atvejais prašymą galima
perduoti bet kokiu būdu, kuriuo galima pristatyti rašytinį dokumentą,
Ypatingos skubos atvejais Teismas gali prašyti laikinai suimti prašomą perduoti asmenį, kol bus
įteiktas prašymas perduoti asmenį ir jį pagrindžiantys dokumentai.
1."perdavimas" yra tada, kai valstybė pagal 1998 m. Romos Tarptautinio baudžiamojo teismo Statutą
pristato asmenį Teismui;
2. "išdavimas" (ekstradicija) yra tada, kai viena valstybė pagal sutartį, konvenciją ar nacionalinius teisės
aktus pristato asmenį kitai valstybei.

40.Asmens perdavimo ir ekstradicijos skiriamieji bruožai- neaišku

II skyrius. Baudžiamosios atsakomybės pagrindai
3 tema: Nusikaltimas ir baudžiamasis nusižengimas
3.1. Nusikalstomos veikos samprata ir rūšys.
Nusikalstamos veikos yra baudžiamosios teisės šerdis. Baudžiamosios teisės objektas — nusikalstamos veikos,
jų požymiai ir šių veikų padarymo teisiniai padariniai. Terminas „nusikalstama veika" yra naujas Lietuvos
baudžiamojoje teisėje, atsiradęs priėmus 2000 metų Baudžiamąjį kodeksą ir vartojamas įvardyti visas šiame
kodekse numatytas ar kitais žodžiais draudžiamas veikas.

Nusikalstama veika yra pavojinga ir šiame kodekse uždrausta veika (veikimas ar neveikimas, už kurią
numatyta baudžiamoji atsakomybė.
Yra pabrėžiami du požymiai, apibūdinantys veiką kaip nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, ar
nusikalstamą veiką apskritai. Šie požymiai tai 1) veikos pavojingumas, 2) veikos draudžiamumas arba
priešingumas baudžiamajam įstatymui (Baudžiamajam kodeksui).

Ir nusikaltimas, ir baudžiamasis nusižengimas yra pavojingos veikos. Veika baudžiamojoje teisėje -

tai socialiai reikšmingas žmogaus elgesys, poelgis. Be veikos negali būti kalbos apie nusikalstamą
veiką. Tačiau toli gražu ne kiekvienas žmogaus poelgis pripažįstamas esąs nusikalstamas. Žmogaus
poelgiai socialiniu požiūriu gali būti socialiai naudingi, neutralūs ir žalingi.
Nusikalstama veika - tai pavojinga viešpataujančiai vertybių sistemai veika.
NV požymiai:
o Pavojingumas;
o Priešiškumas teisei;
o Sąmoninga ir valinga veika (veikimas ar neveikimas)

Nusikalstama veika

26
Nusikaltimas
Tai pavojinga ir šiame kodekse uždrausta
veika (veikimas ar neveikimas), už kurią
numatyta laisvės atėmimo bausmė (BK 10
str.)
Nusikalstamas nusižengimas
Pavojinga ir šiame kodekse uždrausta veika
(veikimas ar neveikimas), už kurią
numatyta bausmė nesusijusi su laisvės
atėmimu, išskyrus areštą. (BK 10 str.)

3.2.Nusikaltimo sąvoka

Nusikaltimas (BT kodeksas 11 str. 2000 09 26 )

1. Nusikaltimas yra pavojinga ir šiame kodekse uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią
numatyta laisvės atėmimo bausmė.
2. Nusikaltimai yra tyčiniai ir neatsargūs. Tyčiniai nusikaltimai skirstomi į nesunkius, apysunkius,
sunkius ir labai sunkius.
Nusikaltimai

Tyčiniai Neatsargūs
Nusikaltimas yra tyčinis, jeigu jis padarytas Neatsargus nusikaltimas, jeigu jis padarytas
tiesiogine arba netiesiogine tyčia: dėl:
Tiesiogine tyčia, jeigu: 1. nusikalstamo pasitikėjimo – kai
1. asmuo suvokė pavojingą NV asmuo numatė, kad dėl jo veikimo
pobūdį ir norėjo taip veikti, ar neveikimo gali atsirasti BK
(formalioji sudėtis) numatyti padariniai, tačiau
2. asmuo suvokė, pavojingą NV lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti;
pobūdį, numatė, kad dėl jos 2. nusikalstamo nerūpestingumo – kai
veikimo ar neveikimo gali atsirasti asmuo nenumatė, kad dėl jo
BK numatyti padariniai, ir jų veikimo ar neveikimo gali atsirasti
norėjo; (materialioji sudėtis) BK numatyti padariniai, nors pagal
Netiesioginė tyčia, jeigu: aplinkybes ir savo asmenines
asmuo suvokė, pavojingą NV pobūdį, savybes galėjo ir turėjo tai
numatė, kad dėl jos veikimo ar numatyti.
neveikimo gali atsirasti BK numatyti
padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet
sąmoningai leido jiems atsirasti
BK 15 ir 16 str., toks pat skirstymas taikomas ir baudžiamajam nusižengimui.

Tyčiniai nusikaltimai skirstomi į :

Nesunkius Apysunkius Sunkius Labai sunkius

Už juos Už juos b įst Už juos b įst Už juos b įst
baudžiamajame numatyta didžiausia numatyta didžiausia numatyta didžiausia
įstatyme (b įst) bausmė viršija 3 m. bausmė viršija 6m. bausmė viršija 10
numatyta didžiausia laisvės atėmimo, bet laisvės atėmimo, bet m. laisvės atėmimo
bausmė neviršija 3 neviršija 6 m. neviršija 10 m.
metų laisvės
atėmimo
27
 3. Nesunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta
didžiausia bausmė neviršija trejų metų laisvės atėmimo.
4. Apysunkis nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta
didžiausia bausmė viršija trejus metus laisvės atėmimo, bet neviršija šešerių metų laisvės atėmimo.
5. Sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia
bausmė viršija šešerius metus laisvės atėmimo, bet neviršija dešimties metų laisvės atėmimo.
6. Labai sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta
didžiausia bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo.
Nusikaltimas gali būti nagrinėjamas įvairiais aspektais:
 Kaip atitinkamas poelgis.
 Kaip socialinio gyvenimo reiškinys.
 Kaip asmens savybių ir jo charakterio bruožų pasekmė.

3.3. Nusikaltimo požymiai:

Nusikaltimo požymiai:
o tai veika (veikimas ar neveikimas);
o tai pavojinga veika (materialusis požymis: veika pavojinga viešpataujančiai vertybių sistemai.
Veikos pavojingumas apibūdinamas dviem rodikliais: pobūdžiu ir laipsniu. Pobūdis – tai
kokybinė veikos charakteristika. Jis priklauso nuo nusikaltimo objekto, t.y. nuo teisinių gėrių, į
kuriuos kėsinamasi, vertingumo. Laipsnis išreiškia kiekybinę veikos charakteristiką. Vienarūšiai
nusikaltimai atskiriami pagal laipsnį. ;
o tai priešinga teisei veika: ”uždrausta BK“ ( formalusis požymis).

Skiriami trys nusikaltimo požymiai ( žr. diagramą). Nusikaltimu gali būti laikoma tik sąmoninga ir valinga
veikla. Ji gali pasireikšti aktyvia veikimo forma – veikimu arba pasyvia elgesio forma – neveikimu.
Nusikaltimu nelaikoma nei įsitikinimai, nei mintys, nei asmens neigiamos subjektyvios elgesio savybės, kol
jos nėra realizuojamos žmogaus išorinėje veikloje.

Nusikaltimo
požymiai

Nusikaltimas – tai Nusikaltimas – tai Nusikaltimas - tai

veika pavojinga veika priešinga teisei veika

Nusikaltimu yra pripažįstama ne bet kokia veika, bet pavojinga veika. Pavojingumas yra laikomas antruoju
nusikaltimo požymiu. Veikos pavojingumas yra objektyvi nusikaltimo savybė, kuri nepriklauso nei nuo
įstatymo leidėjo, nei nuo asmenų, taikančių baudžiamąsias teisines normas, valios. Veikos pavojingumas yra
dinamiškas, kintantis požymis. Pavojingumą lemia įvairūs objektyvūs ir subjektyvūs veikos požymiai.

28
Pagrindinis vaidmuo tenka objektyviems požymiams: padarytos veikos pobūdžiui, pasekmėms, vietai, laikui
ir kitoms aplinkybėms. Subjektyvūs požymiai – tai kaltė, tikslas, motyvai.

Veikos pavojingumas apibūdinamas dviem rodikliais:

 Pavojingumo pobūdžiu.
 Pavojingumo laipsniu.
Nusikaltimai skiriasi pavojingumu. Nusikaltimų pavojingumas apibrėžiamas 2 terminais: nusikaltimo
pavojingumo pobūdis ir pavojingumo laipsnis.

Nusikaltimo pobūdį lemiantys požymiai

Kėsinimosi Veikos

objekto
Nusikaltimo
padarymo
Kaltės forma
dalykas

Nusikaltimo

Veikos subjekto
Veikos
padarymo Veikos tikslas
padarymo

Pavojingumo pobūdį dažniausiai lemia kėsinimosi objekto vertingumas- antai kūno sužalojimas skiriasi nuo
vagystės pavojingumo pobūdžiu, nes kūno sužalojimas yra pavojingesnis nusikaltimas dėl to , kad sveikata
yra didesnė vertybė už nuosavybę.
Tuo tarpu keli tapatūs ar vienarūšiai nusikaltimai skiriasi pavojingumo laipsniu, kurį lemia tam tikrų
požymių išreikštumo laipsnis (sunkus kūno sužalojimas yra pavojingesnis už lengvą kūno sužalojimą.ir t.t.).
Nusikaltimo pavojingumas (sunkumas) koncentruota forma išreiškiamas įstatymo sankcijoje už
padarytą nusikaltimą. Tai pirmas – rūšinis nusikaltimo pavojingumo lygis. Antras veikų pavojingumo lygis –
konkretaus padaryto nusikaltimo lygis.

Naujame LR BK nusikaltimų klasifikacijai numatoma teikti daug didesnę reikšmę, siejant su

nusikaltimo kategorijomis tokias baudžiamąsias teisines pasekmes kaip atleidimą nuo bausmės, atleidimą
nuo baudžiamosios atsakomybės, pripažinimą recidyvistu, lygtinį atleidimą nuo bausmės, senaties bei
teistumo išnykimo terminus. Naujuose įstatymuose numatoma išskirti 3 nusikaltimų kategorijas – nesunkius
(veikos, už kurias įstatymu numatyta sankcija yra ne didesnė kaip 6 metai laisvės atėmimo), sunkius (tyčiniai
nusikaltimai, už kuriuos įstatymas numato iki 10 metų laisvės atėmimo), labai sunkius (tyčiniai nusikaltimai,
už kuriuos įstatymas numato laisvės atėmimo bausmę daugiau kaip 10 metų.
1)Nusikaltimas – veika, pavojinga viešpataujančiai vertybių sistemai.

Žodis “pavojingas” BT aiškinamas kaip keliantis pavojų, darantis žalą, besikėsinantis ar kažką
pažeidžiantis. Ne mažiau svarbu į ką kėsinamasi, kam daro žalą nusikalstamas poelgis: valstybei, asmeniui,
visuomenei.
Visas visuomenines vertybes galėtume suskirstyti į dvi grupes:
 Bendražmogižkos – tokios vertybės, kurias demokratinėje visuomenėje pripažįsta ir gerbia
visos politinės partijos (žmogaus gyvybė, sveikata, laisvė, orumas, nuosavybė, visuomenės
saugumas). Šios vertybės ginamos (bent jau įstatymuose) daugiau ar mažiau ir
totalitarinėse valstybėse.

29
  Ideologinės – paprastai skiriasi įvairių partijų požiūris būtent į šias vertybes. Juk kiekviena
visuomenė turi savo vertybių skalę, ir jeigu vienose šalyse vertinami tvirti santuokiniai
ryšiai, tai kitose šalyse legalizuojama prostitucija
Didžiausias vertybes saugo BT, dėl to galime teigti, kad nusikaltimais pripažįstamos pačios pavojingiausios
veikos, kurios kėsinasi į didžiausias vertybes.

2)Veikos priešingumas baudžiamajam įstatymui.

Nusikaltimu galime pavadinti tik tokią pavojingą veiką, kuri yra kriminalizuota įstatyme. Šis požymis
reiškia, kad mus dominanti veika ne tik apskritai kelia pavojų kokioms nors vertybėms, bet yra įstatymas,
kuris aprašo nepageidautino elgesio požymius ir numato baudžiamąją atsakomybę už tokią veiką. BĮ
specifiniai tuo atžvilgiu, jog juose formuluojamos ne įpareigojamos, o draudžiamos normos. Jos draudžia
daryti poelgius, kurie yra aprašomi BĮ dispozicijoje.

Išvados
Jei nėra bent vieno nusikaltimo požymio, nėra nusikaltimo.
Nusikaltimo požymiai yra pagrindas inicijuoti baudžiamąjį persekiojimą.

30
a)padaryta veika pripažįstama pavojinga viešpataujančioms vertybėms, tačiau nepriešinga
BT .
Pvz.: iki šiol nėra BK straipsnio, kuris draustų prostituciją.

b)veika priešinga BT, tačiau nepavojinga viešpataujančiai vertybių sistemai, nedaro jai
žalos.
Pvz.: spekuliacija

31
3.4.NUSIKALTIMŲ KLASIFIKAVIMAS

Nusikaltimų klasifikavimas – tai nusikaltimų suskirstymas į atskiras grupes pagal

atitinkamus kriterijus. Nusikaltimai klasifikuojami:
 pagal nusikaltimo sudėties elementus,
 į atskiras grupes ir remiantis baudžiamojo persekiojimo sąlygomis,
 pagal pavojingumo pobūdį ir laipsnį.
Baudžiamajai teisei reikšmingiausias yra nusikaltimų klasifikavimas pagal pobūdį ir laipsnį,
nes būtent toks klasifikavimas padeda spręsti baudžiamosios atsakomybės diferencijavimo bei bausmės
individualizavimo klausimus.
Nusikaltimų klasifikavimas pagal jų pavojingumo laipsnį ir pobūdį:
 nusikaltimų priskyrimas tam tikroms kategorijoms,
 tiesioginis nurodymas BK Specialiosios dalies normose,
 nusikaltimų kategorijų išskyrimas pagal baudžiamosios teisės normos sankcijoje
numatytą bausmės dydį.

Nusikalstamos veikos skirstomos į nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus.

Nusikaltimai yra tyčiniai ir neatsargūs.
Pagal pavojingumo pobūdį ir laipsnį nusikaltimus galima sąlyginai suskirstyti į tokias
kategorijas:
1. nusikaltimai, nesudarantys didelio pavojaus - nesunkūs nusikaltimai;
2. apysunkiai nusikaltimai;
3. sunkūs nusikaltimai;
4. labai sunkūs nusikaltimai.
Nusikaltimai nesudarantys didelio pavojaus – tai nusikaltimai, už kurių padarymą įstatyme
yra numatyta tik bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, arba maksimali bausmė – ne daugiau kaip vieneri
metai laisvės atėmimo.
Prie nesunkių nusikaltimų priskiriami tyčiniai nusikaltimai, už kuriuos įstatyme nustatyta
bausmė – daugiau kaip vieneri metai laisvės atėmimo, bet ne daugiau kaip ketveri metai laisvės atėmimo,
o neatsargius nusikaltimus, už kuriuos įstatyme numatyta bausmė daugiau kaip vieneri metai laisvės
atėmimo, bet ne daugiau dešimties (pvz., nužudymas dėl neatsargumo).
Apysunkiais laikomi nusikaltimai, už kurių padarymą įstatyme nustatyta bausmė yra
didesnė nei ketveri metai laisvės atėmimo, taip pat neatsargūs nusikaltimai, kai už jų padarymą įstatyme
nustatyta bausmė ne daugiau kaip šešeri metai laisvės atėmimo.
Prie sunkių nusikaltimų priskiriami nusikaltimai, už kurių padarymą įstatyme numatyta
bausmė daugiau kaip šešeri metai laisvės atėmimo, bet ne daugiau dešimties metų laisvės atėmimo. Jei
yra padaromas sunkus nusikaltimas, asmeniui negali būti taikomas bausmės vykdymo atidėjimas.
Labai sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas. Už tyčinį nusikaltimą baudžiamajame
įstatyme yra numatyta didžiausia bausmė, kuri viršija dešimt metų laisvės atėmimo.
Už kai kuriuos itin sunkius nusikaltimus labai retai yra taikoma amnestija ar teikiama
malonė.
Būtent pagal pavojingumo pobūdį ir laipsnį nusikaltimai klasifikuojami Į atitinkamas grupes,
pavojingumo laipsnis ir pobūdis lemia nusikaltimo sudėčių suskirstymą į paprastas, kvalifikuotas, ir
privilegijuotas. Vien veikos pavojingumo neužtenka, kad veika būtų laikoma nusikalstama. Nusikaltimu
laikoma tik tokia pavojinga veika, kuri numatyta baudžiamajame įstatyme. Priešingumo teisei požymis
reiškia, kad padaryta veika laikoma nusikaltimu.

3.5. BAUDŽIAMOJO NUSIŽENGIMO SĄVOKA

Baudžiamasis nusižengimas yra pavojinga ir šiame kodekse uždrausta veika (veikimas ar
neveikimas), už kurią numatyta bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, išskyrus areštą.( 12 str. BK 2000
m. rugsėjo26 d. Nr. VIII-1968). Numatant baudžiamojo nusižengimo sąvoką įstatymų leidėjas stengėsi
32
diferencijuoti baudžiamąją atsakomybę, numatyti kiek labiau subalansuotą poveikį nusikalstamos veikos
padariusiems asmenims. Pvz.: iki 1 MGL- administracinis teisės pažeidimas, 1-3 MGL- baudžiamasis
nusižengimas, virš 3 MGL- nusikaltimas.
Baudžiamasis nusižengimas- švelnesnis, mažesnės kriminalinės represijos reikalaujantis
nusikalstamos veikos rūšis. Už baudžiamąjį nusižengimą nekyla teistumas.
Aprašant baudžiamąjį nusižengimą dispozicijos spec. straipsniuose daroma nuoroda – padarė
baudžiamąjį nusižengimą. Baudžiamojo nusižengimo sudėtis konstruojama tuose pačiuose straipsniuose
ir eina po nusikaltimo sudėčių.

3.6. Baudžiamojo nusižengimo požymiai.

Baudžiamajam nusižengimui budingi tie patys požymiai, kaip ir nusikaltimui:
a) Pavojingumas. Šis požymis vienija visas nusikalstamas veikas. Kelia pavojų ar tiesiogiai daro
žalą, ar sudaro prielaidas tai žalai atsirasti. Kiekviena visuomenė turi savo vertybes ir gina jas įvairių
teisių šakų normomis. Pavojingumą apibūdina tam tikros charakteristikos: Pavojingumas aptariant
kiekvieną nusikaltimą BK išreiškiamas sankcija už padarytą nusikaltimą, t.y. rūšinį pavojingumą, kurį
įvertina įstatymų leidėjas.
i) Pavojingumo pobūdis – parodo kaip nusikaltimas pavojingas, į kokias vertybes jis kėsinasi. –
kokybinė charakteristika.
ii) Pavojingumo laipsnis – parodo kiek nusikaltimas pavojingas. Toks pat pagal savo pobūdį
nusikaltimas gali būt skirtingai pavojingas pagal savo laipsnį. – kiekybinė charakteristika. (l.sukus,
apysunkis, lengvas) (pvz. nužudymas vs nužudymą dėl savanaudiškų tikslų, tėvą, motiną)
Teismas įvertina kiekvieno nusikaltimo pavojingumą skirdamas bausmę. Sankcijose yra numatytos
tam tikros alternatyvos, tam tikri bausmės diapazonai, kurie leidžia atsižvelgt į pavojingumą, jo pobūdį,
laipsnį ir individualizuot bausmę. Teismas parenka tinkamiausią iš sankcijoje nurodytų bausmių arba net
nenurodytų. Pavojingumas – materialusis nusikaltimo požymis.
b) Priešingumas teisei. (šiame kodekse uždrausta veika). Formalusis požiūris. Veika yra ne šiaip
pavojinga, bet ir įstatymo leidėjo atitinkamu būdu įforminta, tai yra kriminalizuota veika.
c) (Baudžiamumas) nieks nėra tikras dėl to.
Nuo nusikaltimo skiriasi baudžiamumo principu.

3.7. Nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo atribojimo kriterijai.

Pagrindinis materialus kriterijus, pagal kurį naujajame BK atskiriamas nusikaltimas ir baudžiamasis
nusižengimas, -nusikalstamos veikos dalyko ypatumai, pirmiausia jo vertė ar kiekis. Antai BK 225
straipsnio (Kyšininkavimas) 1 dalyje ir 2 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas
asmuo, savo ar kitų naudai tiesiogiai ar netiesiogiai priėmęs, pažadėjęs ar susitaręs priimti kyšį, reikalavęs
ar provokavęs jį duoti už teisėtą ar neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus, baudžiamas teisės
dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu arba laisvės atėmimu iki trejų metų (2 dalyje
- iki penkerių metų). To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas
asmuo, savo ar kitų naudai tiesiogiai ar netiesiogiai priėmęs, pažadėjęs ar susitaręs priimti mažesnės
negu 1 MGL vertės kyšį, reikalavęs ar provokavęs jį duoti už teisėtą ar neteisėtą veikimą ar neveikimą
vykdant įgaliojimus, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba
užsiimti tam tikra veikla atėmimu. Šiuo atveju kyšio dalyko vertė yra nusikaltimo ir baudžiamojo
nusižengimo atskyrimo kriterijus.
Atsižvelgiant į pagrobto turto vertę atskiriamos ir nusikalstamos veikos nuosavybei. Gali būti
atskiriama ir atsižvelgiant į nusikalstamos veikos padarinius, jų dydį.
Tačiau ne visada įstatymų leidėjas pačioje įstatymo dispozicijoje formuluodamas nusikaltimo ir
baudžiamojo nusižengimo požymius pažymi abiejų nusikalstamų veikų skiriamąją ribą. Tada reikia
pasitelkti įvairius įstatymo aiškinimo būdus. Deja, ne visada gelbsti gramatinis ar loginis įstatymo
aiškinimas. Jei įstatyme nėra aiškių atskyrimo kriterijų, reikia pasitelkti oficialų baudžiamojo įstatymo
aiškinimą. Autentiškas baudžiamojo įstatymo aiškinimas pateikiamas BK specialiosios dalies straips-
niuose, pavadintuose „Sąvokų išaiškinimas".

33
3.8. Nusikalstamos veikos atribojimas nuo kitų teisės pažeidimų (civilinio delikto, administracinio
teisės pažeidimo, drausminio nusižengimo) atskyrimas nuo kitų teisės pažeidimų.
Administracinės teisės pažeidimas (nusižengimas) - priešingas teisei, kaltas veikimas arba neveikimas,
kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, nustatytą valdymo
tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. Drausminiai nusižengimai - specialiuose
teisės norminiuose aktuose numatytos tvarkos tarnybai pažeidimai, susiję su drausminių nuobaudų
paskyrimu. Civiliniai pažeidimai (deliktai) - tai turtinių ir su jais susijusių asmeninių neturtinių santykių
pažeidimai.
Nusikaltimų atskyrimas turi remtis trimis pagrindiniais kriterijais:
1) pavojingumo laipsniu ir pobūdžiu;
2) priešingumu teisei;
3) sukeliamomis teisinėmis pasekmėmis.
Plačiau
NUSIKALSTAMŲ VEIKŲ IR ADMINISTRACINIŲ TEISĖS PAŽEIDIMŲ ATSKYRIMAS
Dažniausiai nusikalstamas veikas tenka atskirti nuo administracinių teisės pažeidimų. Net ir suteikus
daliai veikų baudžiamojo nusižengimo statusą, vis vien liko nemažai veikų, kurių požymių galima aptikti
ir Baudžiamajame, ir Administracinių teisės pažeidimų kodeksuose. Prie tokių galima priskirti daugelį
veikų, numatytų pvz. BK XXIII skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai vaikui ir šeimai",
XXVII skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai asmens socialinėms teisėms", XXXI
skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai ekonomikai ir verslo tvarkai" ir kituose BK
specialiosios dalies skyriuose. Galima teigti esant apie 40 atvejų, kai tos pačios veikos požymiai yra
formuluojami Baudžiamajame kodekse ir Administracinių teisės pažeidimų kodekse. Taigi tai, kad
išskiriami baudžiamieji nusižengimai, visai nereiškia, kad savaime išnyksta baudžiamajame įstatyme
numatytų veikų (nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų) ir administracinių teisės pažeidimų atskyrimo
problema. Kai BK tam tikras straipsnis aprašo tik nusikaltimo požymius, iškyla nusikaltimo ir
administracinio teisės pažeidimo atskyrimo problemų, o kai BK straipsnis aprašo nusikaltimo ir bau-
džiamojo nusižengimo požymius, atsiranda baudžiamojo nusižengimo ir administracinės teisės
pažeidimo atskyrimo sunkumų.
Pateikiame keletą veikų, kurių požymiai aprašyti ir Baudžiamajame kodekse, ir Administracinių
teisės pažeidimų kodekse, taigi už kurias Lietuvos teisėje numatyta ir baudžiamoji, ir administracinė
atsakomybė:
1.Remiantis BK 179 straipsniu numatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą prisijungimą,
naudojimąsi energija ar ryšiais, jei tuo padaryta kitam asmeniui turtinė žala, o ATPK 99 straipsnyje -
atsakomybė už savavališką prisijungimą prie energijos tiekimo sistemų.
2. Pagal BK 187 straipsnio 3 dalį numatoma atsakomybė už nedidelės vertės svetimo turto sunaikinimą
ar sugadinimą, o ATPK 50 straipsnyje - atsakomybė už tyčinį svetimo turto sunaikinimą ar sužalojimą,
nepadariusį nukentėjusiajam žymios žalos.
3. BK 265 straipsnyje numatoma atsakomybė už didelio kiekio aguonų, kanapių ar kitų į narkotinių ar
psichotropinių medžiagų sąrašą įtrauktų augalų auginimą pažeidžiant nustatytą tvarką, o ATPK 107 2
straipsnyje - atsakomybė už neteisėtą opijinių aguonų, kanapių ar kokamedžių auginimą.

V. Piesliako knygoje „Lietuvos baudžiamoji teisė“ pateikiamas 27 veikų sąrašas, kurios gali būti
nusikalstamos, o tam tikromis sąlygomis administraciniais teisės pažeidimais, nėra visiškai išsamus.
Tokių veikų galima rasti ir daugiau. Visais šiais atvejais tiriant ir nagrinėjant bylas kyla nusikalstamų
veikų ir administracinių teisės pažeidimų atskyrimo problemų.
Kadangi dauguma nusikalstamų žmogaus poelgių yra palyginti nedidelio pavojingumo, rengiant
įstatymus nuolat kyla ginčų, kokį teisinį statusą suteikti vienai ar kitai veikai. Iš principo nusikaltimai
skiriasi nuo kitų teisės pažeidimų didesniu pavojingumu. Nusikaltimo statusas suteikiamas
pavojingiausioms žmogaus elgesio formoms. Nusikaltimai ir kiti teisės pažeidimai atskiriami
vadovaujantis panašiais kriterijais kaip atskiriant nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus, t. y.
pagal tam tikrus nusikalstamos veikos sudėties požymius. Vienas iš tokių požymių, dažnai naudojamas
įstatymų leidėjo, yra nusikalstamos veikos dalykas, materiali jo vertė ar kiti dalyko ypatumai.
Šitaip yra atskirta baudžiamoji ir administracinė atsakomybė, pavyzdžiui, už kontrabandą. Antai, jei per
34
 valstybės sieną neteisėtai gabenami daiktai, paprastai tokia veika laikoma kontrabanda - administraciniu
teisės pažeidimu (ATPK 210 str.). Kai kontrabandos vertė viršija 250 MGL, taikytina baudžiamoji
atsakomybė (BK 199 str.).
Antai ATPK 204 straipsnyje nustatoma atsakomybė už neteisėtą pasinaudojimą svetimu ar
negaliojančiu asmens dokumentu, o BK 302 straipsnyje - atsakomybė už pasinaudojimą pagrobtu
asmens dokumentu. Abiem atvejais pasinaudojama svetimu asmens dokumentu, tačiau jei dokumentas
pagrobtas, veika tampa nusikalstama. Ši aplinkybė leidžia atskirti veikas ir teisingai nuspręsti, kuri
atsakomybė turi būti taikoma.
Pakankamai dažnai nusikalstamas veikas ir administracinius teisės pažeidimus įstatymų leidėjas bando
atskirti pagal kilusius padarinius. Buhalterinės apskaitos taisyklių pažeidimas, pasireiškęs aplaidžiu ar
apgaulingu apskaitos tvarkymu, pagal ATPK 173 straipsnį yra administracinis teisės pažeidimas. Tačiau
jei dėl tokio apskaitos tvarkymo nebuvo galima objektyviai įvertinti įmonės veiklos rezultatų, veika
tampa nusikalstama ir atsakomybė kyla remiantis BK 222 straipsniu ar 223 straipsniu.
Tam tikrais atvejais įstatymų leidėjas naudoja net kelis kriterijus atskirti nusikalstamą veiką ir
administracinį teisės pažeidimą. Nusikalstamą veiką, pasireiškusią transporto priemonę vairuojančio
asmens kelių eismo saugumo ar transporto priemonės taisyklių pažeidimu (BK 281 str.) ir administracinį
teisės pažeidimą įstatymų leidėjas atskiria pagal tris kriterijus: 1) pagal kilusių padarinių rūšį; 2) pagal
padarinių dydį; 3) pagal asmens apsvaigimą nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką
veikiančių medžiagų.
Pateikti pavyzdžiai rodo, kad tinkamai vertinti veiką teisiniu požiūriu dažnai nepakanka išmanyti
vien baudžiamąją teisę, būtina išmanyti giminingas teisės šakas.
Atskirti nusikalstamas veikas ir administracinius teisės pažeidimus dažnai nėra lengva. Jei veikos
požymiai abiejuose įstatymuose aprašyti panašiai, norint tinkamai pritaikyti įstatymą, paprastai reikia
imtis aiškinti baudžiamąjį įstatymą. BK 284 straipsnyje numatomi baudžiamojo nusižengimo viešosios
tvarkos pažeidimo požymiai, o ATPK 174 straipsnyje - nedidelio chuliganizmo požymiai. Gramatinis
loginis įstatymų aiškinimas dėl dispozicijų formuluočių panašumo negarantuoja, kad įstatymas bus
išaiškintas teisingai. Tokiu atveju naudinga remtis teisminiu įstatymo aiškinimu. Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo konsultacijoje teisėjams pateiktas šių veikų atskyrimo išaiškinimas. Kitais atvejais naudinga rem-
tis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, priimtomis nagrinėjant kasacines bylas.
Tais atvejais, kai už tam tikrą veiką įstatymuose yra numatyta kelių rūšių teisinė atsakomybė, dažnai
kyla ir įstatymų kolizijos problema. Jei padarytas teisės pažeidimas pažeidžia kelių teisės šakų normų
reikalavimus, teisės taikytojas turi pasirinkti vienos teisės šakos normą, o ne taikyti iš karto kelių teisės
šakų normas. Teisinėje praktikoje pripažįstama, kad esant skirtingų rūšių teisės pažeidimų kolizijai,
prioritetas turi būti teikiamas švelnesnei atsakomybės rūšiai. Tokią išvadą kai kuriose bylose daro ir
teismai.
Jei ATPK ir BK atitinkamų straipsnių dispozicijų tekstų dalys iš esmės identiškos. Tokiu atveju svarbi
nuostata, kuria reikia remtis sprendžiant problemą, užfiksuota ATPK 9 straipsnio 2 dalyje, kur
pasakyta, kad administracinė atsakomybė už šiame kodekse numatytus teisės pažeidimus
atsiranda, jei savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia
baudžiamosios atsakomybės. Ši nuostata reiškia, kad tokiais atvejais, kai už analogišką veiką numatyta
ir baudžiamoji, ir administracinė atsakomybė, sprendžiant teisinės atsakomybės rūšies nustatymo
klausimus, pirmiausia svarstomi nusikaltimo sudėties ir baudžiamosios atsakomybės klausimai ir tik
paskui, padarius išvadą, kad veikos pavojingumas nėra tokio lygio, kai veika tampa nusikaltimu,
svarstomi administracinės atsakomybės klausimai.
Vadinasi, nesant aiškių kriterijų ir oficialių išaiškinimų, nustatyti veikos pavojingumo laipsnį
paliekama teismo nuožiūrai. Teismas įvertina padaryto teisės pažeidimo pavojingumą ir vadovaudamasis
savo teisine sąmone sprendžia, ar teisės pažeidimas turi nusikaltimo požymių ar veika turi administ-
racinio teisės pažeidimo požymių. Be abejo, teismas, spręsdamas teisinės atsakomybės klausimą,
vadovaujasi tam tikrais kriterijais, apibūdinančiais teisės pažeidimo pavojingumą. Šio teisės pažeidimo
pavojingumą visų pirma lemia nusikaltimo dalykas, t. y. operacijos mastas, ir draudžiamų veikų kiekis.
Tai du esminiai požymiai, lemiantys teisės pažeidimo pavojingumą ir teisinės atsakomybės rūšį.

NUSIKALSTAMŲ VEIKŲ IR DRAUSMINIŲ NUSIŽENGIMŲ ATSKYRIMAS

Nusikalstamų veikų ir drausminių nusižengimų atskyrimo problema kyla dėl veikų valstybės
tarnybai ir viešiems interesams. Subjektyvūs veikos požymiai - tikslas ar motyvas dažniausiai
35
pasirenkami nusikalstamos veikos ir drausminio nusižengimo atskyrimo kriterijai. Antai pikt-
naudžiavimas tarnyba ar tarnybos aplaidumas (BK 228 str., 229 str.) paprastai laikomi drausminiais
nusižengimais. Tačiau jei iš veikos matyti siekis turtinės ar asmeninės naudos, ji tampa baudžiamosios
teisės dalyku, t. y. nusikalstama veika. BK 228 straipsnio (Piktnaudžiavimas) 2 dalyje nustatyta: „Tas, kas
padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką siekdamas turtinės ar kitokios asmeninės naudos, jeigu
nebuvo kyšininkavimo požymių, baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla
atėmimu arba laisvės atėmimu iki šešerių metų."
Kitas požymis, pagal kurį atskiriamos nusikalstamos veikos ir drausminiai nusižengimai, yra padarytos
veikos padariniai ir jų dydis. Antai BK 228 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojas ar jam
prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos
patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo, baudžiamas teisės dirbti
tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu arba bauda, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki
ketverių metų. BK 229 straipsnyje (Tarnybos pareigų neatlikimas) numatyta, kad valstybės tarnautojas ar
jam prilygintas asmuo, dėl neatsargumo neatlikęs savo pareigų ar jas netinkamai atlikęs, jeigu dėl to
valstybė, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos, baudžiamas [...]. Taigi išvada apie didelę ar
nedidelę žalą ir nulems teisinį asmens poelgio vertinimą. Nesant aiškių didelės žalos kriterijų nustatyti
šio nusikaltimo sudėties požymį nėra lengva. Tokiais atvejais vertinga remtis teisminiu baudžiamojo įsta-
tymo aiškinimu.
NUSIKALSTAMŲ VEIKŲ IR CIVILINĖS TEISĖS PAŽEIDIMŲ ATSKYRIMAS
Dažniausiai teismų praktikoje nusikalstamų veikų ir civilinės teisės pažeidimų atskyrimo problemų
kyla padarius žalą dėl veikų, turinčių sukčiavimo ar turto pasisavinimo ar iššvaistymo požymių.
Sukčiavimo bylose kaltinamieji ginčydami kaltinimą dažnai teigia, kad veika, dėl kurios jiems pateiktas
kaltinimas, yra ne nusikalstama, o kyla iš civilinių teisinių santykių.
Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir
darantis turto pasisavinimą ar teisės į jį įgijimą neteisėtą, yra turto savininkų, teisėtų valdytojų ar
asmenų, kurių žinioje yra turtas, apgaulė.
Nusikalstamos veikos - sukčiavimo ir civilinės teisės pažeidimo, kylančio iš sutarties, atskyrimo
problemų kyla padarant veikas, susijusias su civilinių sutarčių sudarymu.
Svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis, turtas gali būti įgyjamas ir tapti kito as-
mens nuosavybe taip pat pagal civilines sutartis, viena iš kurių yra pirkimo—pardavimo sutartis. Tačiau
pagal civilines sutartis nuosavybės teisė įgyjama teisėtai, t. y. sutartį sudarant šalims išreiškus savo tikrą
valią. Dėl sukčiavimo, kaip nusikaltimo, turtas ar teisė į jį įgyjama neteisėtai. Esminis sukčiavimo, kaip
nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto pasisavinimą ar teisės į
jį įgijimą neteisėtą, yra turto savininkų, teisėtų valdytojų ar asmenų, kurių žinioje yra turtas, apgaulė. Kita
bylų kategorija, kur taip pat kyla panašių atskyrimo problemų padarius turtinę žalą, yra bylos, susijusios
su asmeniui patikėto ar esančio jo žinioje turto pasisavinimu ar iššvaistymu.
Pagal nuomos sutartį gauto turto negrąžinimas nuomotojui gali užtraukti baudžiamąją
atsakomybę tik tuo atveju, jei veika turi Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatytus
nusikalstamos veikos požymius. Tai gali būti susiję arba su vienos sutarties šalies apgaulės
panaudojimu, sudarant sutartį, dėl to įgyvendinti civilinės atsakomybės priemones už sutarties pažeidimą
be teisėsaugos institucijų įsikišimo tampa problemiška, arba pagal nuomos sutartį gautas turtas
pradanginamas (iššvaistomas) ir paaiškėja, kad jau sutartį sudarant nuomininkas nesirengė vykdyti
nuomos sutarties sąlygų, buvo nusprendęs jam patikėtą turtą pasisavinti arba neatlygintinai perduoti
tretiesiems asmenims. Be to, sprendžiant teisinės atsakomybės rūšies klausimus svarbu, kad žalos
atlyginimas civilinės teisės priemonėmis tampa problemiškas dėl kaltininko nemokumo, aktyvaus vengi-
mo atlyginti žalą (slėpimasis ir pan.) ar kitų panašių priežasčių.
Nusikalstamų veikų ir civilinės teisės pažeidimų atskyrimo problemų kyla ir dėl žalos padarymo
sunaikinus ar sugadinus svetimą turtą. Antai BK 187 straipsnyje ir 188 straipsnyje numatoma bau-
džiamoji atsakomybė už svetimo turto sunaikinimą ar sugadinimą. Vadovaujantis Civilinio kodekso
normomis už svetimo turto sunaikinimą ar sugadinimą galima ir civilinė atsakomybė (sutartinė ir
deliktinė atsakomybė).
Civilinė ir baudžiamoji atsakomybė kertasi ir dėl veikų, susijusių su asmens garbės ir orumo
pažeidimais. Antai Civilinio kodekso 2.24 straipsnyje (Asmens garbės ir orumo gynimas) nustatyta, kad
asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir
neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę
36
žalą. BK 154 straipsnyje (Šmeižimas) nustatyta, kad tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės
neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo,
baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.
Kita sritis, kur padarytos veikos gali būti vertinamos kaip civilinės teisės pažeidimai ir kaip
nusikalstamos veikos, tai veikos, susijusios su privačiu žmogaus gyvenimu. CK 2.23 straipsnyje
(Teisė į privatų gyvenimą ir jo slaptumą) nustatyta, kad fizinio asmens privatus gyvenimas neliečiamas.
BK XXIV skyriuje „Nusikaltimai asmens privataus gyvenimo neliečiamumui" numatoma daug
nusikalstamų veikų sudėčių, kurios susisieja su minėtomis CK normomis.
Civilinės teisės pažeidimų ir nusikalstamų veikų atskyrimo problemų kyla ir dėl kai kurių
veikų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams, skyrium imant dėl dovanų davimo ar priėmimo.
Galiojančiame Baudžiamajame kodekse nėra dovanos termino, ir kiekvienas neteisėtas atlyginimas yra
kyšis. Be to, pagal BK kyšininkavimas ir papirkimas yra nusikalstamos veikos, neatsižvelgiant į duodamo
ar imamo kyšio vertę. Kitaip negu sureguliuota BK, CK 6.470 straipsnyje 4 dalyje teigiama, kad
draudžiama priimti dovanas sveikatos priežiūros, gydymo ir globos (rūpybos) institucijų vadovams ir
kitiems darbuotojams iš asmenų, kurie šiose institucijose gydosi ar išlaikomi, bei jų artimų giminaičių,
išskyrus simbolines dovanas, kurių vertė neviršija 1 MGL dydžio sumos. Taigi yra CK įtvirtintos
normos ir BK normų kolizija. Baudžiamojo kodekso tiesiogiai draudžiama veika, įteisinama Civiliniame
kodekse. Tai itin retas dviejų vienodos galios teisės aktų kolizijos pavyzdys, dėl kurio neįmanoma duoti
pagrįstų rekomendacijų.
4 tema: Nusikaltimo (n) ir baudžiamojo nusižengimo (bn) sudėtis.
1. Nusikalstamos veikos sudėties samprata. 2. Nusikalstamos veikos (nv) sudėtis kaip bį uždraustos
veikos juridinis modelis.
Nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir
subjektyvių požymių visuma. Nusikaltimo sudėties modulis – tam tikra formulė, kuria remiantis
konstruojamos konkrečios dispozicijos (nusikaltimo apibrėžimai). Sudėtis nėra akivaizdus ar matomas
dalykas – tai baudžiamosios teisės mokslo abstrakcija, įrankis teisininko rankoje konstatuoti išvadą,
padarytas nusikaltimas ar ne. Tik nustačius sudėties požymius, galima asmenį patraukti baudžiamojon
atsakomybėn. Sudėtis baudžiamajam kodekse neaprašyta, bet minima. 2str. 4dalis teigia: „Pagal
baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą
nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį“.
B t teorijoje sudėtis apibrėžiama kaip baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių
požymių visuma, nulemianti pavojingos veikos, pripažinimą nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu.
Sudėtis netapatintina su veika, su pačiu nusikaltimu.
3. Nv ir Nv sudėtis. Jų santykis.
Negalima tapatinti nv sudėties ir nv sąvokų. Nusikalstama veika – tai realaus gyvenimo reiškinys,
konkretaus asmens poelgis. Nv visada pasireiškia pavojinga veika, kuria kėsinamasi į tam tikrus valstybės
saugomus gėrius. Nusikaltimo padarymą mes galime stebėti savo akimis. Aišku, mes negalime iš karto
daryti teisiškai pagrįstos išvados dėl nusikaltimo, bet preliminarią išvadą padaryti galime. Tokią išvadą
daro ir teisininkai, priimdami nutarimus iškelti baudžiamąją bylą ir pradėdami teisinį persekiojimą, nes
pagrindas baudžiamajai bylai iškelti yra nusikaltimo požymių buvimas veikoje.
Nv sudėtis (priešingai negu nusikaltimas) nėra objektyvios tikrovės reiškinys. Sudėties neįmanoma
pamatyti. Nv sudėtis – tai mokslinė abstrakcija, teisės mokslo išradimas, įrankis išvadai dėl nusikaltimo
padaryti. Tik įrodžius visus inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymius, galima bus veiką pavadinti
nusikaltimu.
Taigi, esminis šių terminų skirtumas yra tas, kad “nv” terminas vartojamas objektyvios tikrovės
reiškiniui – vagystei ar nužudymui – pažymėti, o “nv sudėties” terminas vartojamas objektyvios tikrovės
reiškiniui teisiškai apibrėžti ir konkrečiam atvejui teisiškai įvertinti.
Nusikaltimas yra išoriškai matoma, objektyviai egzistuojanti erdvėje, ir apčiuopiama jusliškai veika. O
nusikaltimo sudėtis yra abstrakcija – protu suvokiamų požymių visuma. Ji nėra pavojinga ar priešinga
teisei.
4. Nv sudėties požymiai.
Nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo sudėtis susideda iš atitinkamų struktūrinių vienetų, kuriuos
būtina išsiaiškinti nagrinėjant pačią nusikaltimo sudėtį. Kiekvienas nusikaltimas yra objektyvaus ir
subjektyvaus požymio vienybė. Nusikaltimo sudėties požymiai apibūdina išorinę ir vidinę nusikaltimo
pusę. Tarp nusikaltimo sudėties požymių galima išskirti atskiras požymių grupes, apibūdinančias ir
37
vidinę, ir išorinę nusikaltimo padarymo puses. Nv sudėties požymiai padeda išskirti nusikaltimo sudėčių
specifines savybes, atskirti vienas nusikaltimo sudėtis nuo kitų nusikaltimo sudėčių. Požymių yra tiek,
kad jie apibūdina matomą ir nematomą nv puses bei jį padariusį asmenį.
5. Objektyvieji ir subjektyvieji požymiai.
Požymiai, apibūdinantys nusikaltimo objektą, objektyviąją pusę, vadinami objektyviaisiais nusikaltimo
sudėties požymiais, o požymiai, apibūdinantys subjektą, subjektyviąją pusę – subjektyviaisiais
nusikaltimo sudėties požymiais.
Objektyvieji sudėties požymiai – tai išorinė, matoma nusikaltimo pusė, iš kurios pirmiausiai atskiriame
vieną nusikaltimą nuo kito, pavojingą veiką nuo nepavojingos veikos. Objektyviesiems nv sudėties
požymiams priklauso: teisinis gėris, baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės*; veika*; pasekmės*;
priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių*; laikas; vieta; padarymo būdas, aplinkybės.
Subjektyvieji požymiai - tai vidinė, psichinė nusikaltimo pusė, kuri yra nematoma. Nv sudėties
subjektyvieji požymiai yra: amžius*; pakaltinamumas*; specialusis subjektas; kaltė*; motyvas; tikslas.
Kiekvienas iš šių požymių apima ir išorinę, ir vidinę nusikaltimo padarymo puses, todėl tiriant nv
reikia įrodyti požymių visumą.
* - pagrindiniai nusikaltimo sudėties požymiai, o kiti papildomi.
6. Pagrindiniai ir fakultatyvūs nv sudėties požymiai, jų reikšmė įrodinėjimui.
Nusikaltimo sudėties požymius galima suskirstyti į pagrindinius ir papildomus (fakultatyvius). Ši
klasifikacija yra labai svarbi įrodinėjant nusikaltimą.
Prie pagrindinių nusikaltimo sudėties požymių priskiriami tie nusikaltimo sudėties požymiai, kurie
įstatymų leidėjo yra naudojami aprašant kiekvienos nusikaltimo sudėties požymius, taigi, jie įeina į
kiekvieno nusikaltimo sudėtį ir privalo būti įrodinėjami tiriant kiekvieną nusikaltimą, išskyrus
pakaltinamumą: tai nusikaltimo objektą apibūdinantis požymis, pavojinga veika, pasekmės, priežastinis
ryšys tarp veikos ir pasekmių (objektyvioji pusė), subjekto amžius ir pakaltinamumas (subjektas), kaltė
(subjektyvioji pusė).
Papildomiems nusikaltimo sudėties požymiams priklauso požymiai, kuriuos įstatymų leidėjas naudoja
konstruodamas ne kiekvieną, o tik kai kurias nusikaltimų sudėtis. Šie požymiai įeina ne į visas
nusikaltimų sudėtis, todėl įrodinėjami tiriant ne visas bylas.
Reikia atkreipti dėmesį, kad nusikaltimo sudėties požymiai į pagrindinius ir papildomus skirstomi tik
bendrojoje nusikaltimų sudėtyje. Konkrečiose nusikaltimų sudėtyse visi į konkretaus nusikaltimo sudėtį
įeinantys požymiai yra pagrindiniai, t.y. įrodinėtini.
7. Nv sudėties ir BK spec. dalies straipsnio dispozicija.
Specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje aprašant nusikaltimą, kartu įtvirtinami ir sudėties požymiai
kuriuos reikia aprašinėti. Bet dispozicijoje neaprašomi visi požymiai, nes visus aprašyti netikslinga.
Įstatymų leidėjas aprašo tik būdingiausius esmingiausius nv požymius, tačiau įrodinėti reikia visus
pagrindinius sudėties požymius, net ir tuo atveju, jei jie nėra aprašyti dispozicijoje.
129 strp. Nužudymas.
Dispozicija: „Tas kas nužudė kitą žmogų“: žodžiai „tas kas“ yra nuoroda į subjektą, jeigu yra spec.
subjektas, jis tiesiog įvardijamas. Kai subjektas bendras tai rašoma „tas kas“. „Nužudė“ yra nuoroda į
pavojingą veiką (kaip ta veika pasireiškia: nušovė, nudūrė), pavojingi padariniai (teismo med. Eksp.
Išvada), priežastinis ryšys (aprašomas kai jis yra komplikuotas, sudėtingas).
8. Nv sudėties reikšmė bt.
Nv sudėties reikšmė baudžiamojoje teisėje yra labai didelė. Nusikaltimo sudėtis yra vienas iš
baudžiamosios atsakomybės pagrindų. Tik įrodžius visus inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymius,
galima bus veiką pavadinti nusikaltimu. Kai veikoje nėra nusikaltimo sudėties, tokia veika negali būti
laikoma nusikaltimu. Nusikaltimo sudėtis turi didelę reikšmę ir teisingai kvalifikuojant nusikaltimus.
9. Nv sudėtis kaip ba pagrindas.
Vertybės dispozicijoje neaprašomos beveik niekada. Jos nustatomos aiškinant įstatymu, ir dažniausiai iš
skyriaus, kuriame straipsnis yra, pavadinimo. Pavojinga veika aprašoma visais atvejais . Tiktai veika
aprašyta išsamiai aprašomosiose dispozicijose, labai paprastai – paprastose, blanketinėse ir .t.t. Padariniai
aprašomi tik kai kada. Priežastinis ryšys straipsnyje neatsakomas niekad. Subjekto amžius neaprašomas.
Pakaltinamumas neaprašomas ir neįrodinėjamas niekad. Reikiamais atvejais aprašomas
nepakaltinamumas (18,19str.). Kai kaltė yra neaprašyta, ji visais atvejais yra tyčinė. Kai kaltė neatsargi, ji
yra aprašyta arba dispozicijoje, arba paskutinėje/ priešpask. straipsnio dalyje. Fakultatyviniai požymiai
aprašomi kartais, kai to reikia sudėčiai.
38
Jeigu nėra bent vieno iš sudėties požymių, asmens negalima traukt baudžiamojon atsakomybėn.
10. Nv sudėčių rūšys.
Nusikaltimų sudėtys gali būti skirstomos remiantis “vertikaliuoju”, t.y. skirtingais lygmenimis, bei
“horizontaliuoju”, t.y. vienu lygmeniu, principais.
I. Baudžiamojoje teisėje vertikaliuoju principu išskiriami trys nusikaltimų sudėčių lygmenys:
1) Bendroji nusikaltimo sudėtis – tai požymių, būdingų apskritai visiems nusikaltimams, visuma.
2) Rūšinė nusikaltimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų požymių, apibūdinančių
vienarūšių nusikaltimų grupę, visuma.
3) Konkreti nusikaltimo sudėtis (pati svarbiausia) – tai požymių, būdingų atitinkamam nusikaltimui
(pvz., vagystei, kontrabandai, tyčiniam nužudymui) visuma.
II.Konkrečios nusikaltimų sudėtys g.b. klasifikuojamos horizontaliuoju principu pagal 3 kriterijus:
1) Pagal sudėties aprašymo būdą ( pagrindinė, kvalifikuota, privilegijuota);
2) Pagal sudėties aprašymo formą (paprastoji, pagrindinė);
3) Pagal sudėties konstrukciją (formalios, materialios, nukirstinės).
11. Bendra, rūšinė ir konkreti nv sudėtys.
Baudžiamojoje teisėje vertikaliuoju principu išskiriami trys nusikaltimų sudėčių lygmenys:
1) Bendroji nusikaltimo sudėtis – tai požymių, būdingų apskritai visiems nusikaltimams, visuma.
Pagrindinė bendrosios nusikaltimo sudėties paskirtis – atskleisti visų nusikaltimui būdingų požymių
turinį. Remdamiesi bendrąja nusikaltimo sudėtimi nusikalstamas veikas galime atriboti nuo
nenusikalstamų veikų.
2) Rūšinė nusikaltimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų požymių, apibūdinančių
vienarūšių nusikaltimų grupę, visuma. Rūšinė nusikaltimo sudėtis apima požymius, būdingus nusikaltimų
grupei, turinčiai vieningą rūšinį objektą. Pagal šį kriterijų yra suskirstyti BK SD skyriai, kuriuose
išskiriami turtiniai, valstybiniai ir kt. nusikaltimai
3) Konkreti nusikaltimo sudėtis (pati svarbiausia) – tai požymių, būdingų atitinkamam nusikaltimui
(pvz., vagystei, kontrabandai, tyčiniam nužudymui) visuma. Tai BK straipsnis ar straipsnio dalis,
numatanti atsakomybę už nusikaltimą. Kiekviena konkreti nusikaltimo sudėtis apibūdina keturias
nusikaltimo puses: objektą, objektyviąją pusę, subjektą, subjektyviąją pusę. Kaip tik pagal požymius,
sudarančius konkrečią nusikaltimo sudėtį, vieni nusikaltimai atribojami nuo kitų nusikaltimų.
Baudžiamajame įstatyme negali būti konkrečių nusikaltimo sudėčių su tapačiais požymiais.
12. Pagrindinė, kvalifikuota, privilegijuota nv sudėtys.
Pagal sudėties aprašymo būdą išskiriamos 3 nusikaltimų sudėtys:
a) pagrindinė nusikaltimo sudėtis numato minimalų kiekį požymių, būtinų nusikalstamą veiką
pripažinti nusikaltimu. Jos įtvirtintos pirmose straipsnių dalyse, o kartais ir atskiru straipsniu (129str.);
b) kvalifikuotas – jose pagrindinės atžvilgiu numatyta daugiau požymių sunkinančių veiką bei/ar
kaltininko atsakomybę. Jos įtvirtintos po pagrindinės 2, 3 ir kitose dalyse (129str.2d.);.
c) privilegijuota sudėtis pagrindinės atžvilgiu numato požymių, lengvinančių nusikalstamą veiką ir
kaltininko atsakomybę (130 str. 129str.1d. atžvilgiu – nužudymas labai susijaudinus).
Kaip atskirti pagrindinę sudėtį nuo kitų 2. Pirmasis būdas – straipsnio analizė; jei straipsnis iš kelių
dalių; pirmoji dalis – paprastoji sudėtis, toliau einančios dalys – arba kvalifikuota, arba privilegijuota
nusikaltimo sudėtis. Atskirti galima pagal sankcijas – griežtesnės ar švelnesnės bausmės, arba įsidėmėti
tam tikrus požymius, pvz., pakartotinumas. BK yra pasirinktas modelis: pirmoji – bendroji dalis; toliau –
kvalifikuota; toliau – privilegijuota. Kartais viename straipsnyje yra skirtingos nusikaltimo sudėtys.
13. Formali ir materiali nv sudėtys.
Pagal sudėties konstrukciją (ar sudėtyje aprašyti padariniai, ar ne) sudėtys skirstomos į:
1) Formalios nusikaltimo sudėtys – kai įstatymų leidėjas konstruodamas nusikaltimo sudėtį apsiriboja
tik veikos aprašymu, o jos pasekmes palieka už nusikaltimo sudėties ribų. Šiuo atveju nusikaltimo
baigtumui pakanka tik pačios veikos atlikimo, o pasekmių atsiradimas gali turėti reikšmės tik bausmės
individualizavimui. Prie tokių nusikaltimo sudėčių priskiriamos šmeižimo, kontrabandos ir kt.
nusikaltimų sudėtys.
2) Materialios nusikaltimo sudėtys – tokios, kurios apima ne tik pačią veiką, bet ir jos sukeltas
pasekmes. Tai vagysčių, nužudymų, sveikatos sutrikdymų ir kt. nusikaltimų sudėtys. Šiuo atveju
nusikaltimų baigtumo momentas tokiose sudėtyse siejamas su nv pasekmių atsiradimu: mirtimi, sveikatos
sutrikdymo padarymu ir kt.

39
 14. Nv kvalifikavimo samprata. 15. Kvalifikavimo subjektai ir procesiniai dokumentai, kuriuose
atsispindi nv kvalifikavimas.
Kiekvienas poelgis, neteisėtas poelgis, numatytas įstatyme, turi būti įvertintas. Tuo tikslu egzistuoja
nusikalstamų veikų kvalifikavimas – tai sulyginimas konkretaus gyvenime pasitaikiusio fakto, turinčio
nusikaltimo požymius, su įstatymo norma ir iš šio sulyginimo padaryta teisiškai reikšminga išvada,
įtvirtintą procesiniuose dokumentuose. Kvalifikavimas išreiškiamas formalia skaičių kalba.
Nusikalstamu veikų kvalifikavimo procesas turi tris etapus:
1. Įstatymo turinio išsiaiškinimo.
2. Konkretaus gyvenimiško atvejo požymių nustatymu.
3. Konkretaus gyvenimiško atvejo sulyginimo su teisės norma.
Kvalifikavimas atliekamas dokumentuose: nutarime pradėti tyrimą, kaltinamajame akte, teismo
nuosprendyje, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismų nutartyse.

5 tema. Nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai

Nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių samprata.

Žmogaus poelgį galima įvardyti nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu tik kai nustatyti visi
nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Realiame gyvenime galima stebėti, kaip daroma nusikalstama
veika, bet savo akimis pamatome ne visus, o tik dalį nusikalstamos veikos sudėties požymių -
objektyviuosius jos požymius.
Objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai - tai išorinė, akiai matoma šios veikos dalis.
Kiekviena nusikalstama veika kažkaip pasireiškia išoriškai. Be išorinės raiškos padaryti nusikalstamos
veikos neįmanoma. Miegodamas ar ramiai gulėdamas lovoje, mąstydamas, žmogus negali padaryti jokios
nusikalstamos veikos, net ir mintyse kurdamas pačius košmariškiausius planus.
Pažymėtina, kad vienos nusikalstamos veikos nuo kitų pirmiausia skiriamos pagal objektyviuosius
požymius, pagal išorinės raiškos skirtingumus. Todėl objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai,
skirtingai nuo kitų nusikalstamos veikos sudėties požymių, paprastai viena ar kita forma aprašomi BK
specialiosios dalies straipsnių dispozicijose.
Prie objektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties pažymių priskirtina baudžiamojo įstatymo saugomos
vertybės, pavojinga veika, nusikalstamos veikos dalykas, nusikalstamos veikos padarymo būdas, nu-
sikalstamos veikos padarymo laikas, nusikalstamos veikos padarymo vieta, nusikalstamos veikos
padarymo priemonės, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, nusikalstamos veikos pavojingi
padariniai, priežastinis padarytos veikos ir kilusių (įstatyme numatytų) pavojingų padarinių ryšys, asmens,
trauktino baudžiamojon atsakomybėn, amžius, specialaus subjekto požymis.

Baudžiamojo įstatymo ginamos vertybės (objektas) kaip objektyvus nusikalstamos veikos sudėties
požymis.
Nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu civilizuotoje visuomenėje gali būti pripažintas toli gražu ne
kiekvienas žmogaus poelgis (veika). Nusikalstamomis tampa tik pavojingos veikos. Veikos pavojingumą
nulemia įvairūs požymiai, tačiau svarbiausias veiksnys, nulemiantis žmogaus poelgio pavojingumą ir
baudžiamąjį teisinį jo vertinimą, yra vertybės arba gėriai, kuriems šis poelgis daro žalą ar kelia pavojų.
Civilizuotame pasaulyje tokios veikos, kaip antai: nužudymas, išžaginimas, plėšimas, vagystė, sukčiavimas
ar šnipinėjimas vertinamos vienodai - visos yra laikomos nusikalstamos ir uždraustos baudžiamųjų
įstatymų. Visos valstybės netoleruoja tokių poelgių.
Kiekviena visuomenė turi savo vertybių sampratą ir skalę. Be abejo, vertybių skalė įvairiose valstybėse
gali būti skirtinga. Ji daugiausia priklauso nuo valstybės santvarkos ir ideologinių, taip pat ekonominių
valdžios nuostatų. Tačiau neabejotina, kad kiekviena valstybė stengiasi jai brangias vertybes ar gėrius
apsaugoti įstatymais. Vertingiausi, labiausiai branginami gėriai imami baudžiamojon teisinėn apsaugon. Taip
jie tampa baudžiamosios teisinės apsaugos objektai.

40
 Žmogaus poelgis pripažįstamas pavojingas pirmiausia dėl to, kad kelia pavojų (kėsinasi) kažkokiai
reikšmingai vertybei ar vertybėms. Savo ruožtu įstatymų leidėjas, nustatydamas veikos nusikalstamumą ir
įstatymu uždrausdamas asmenims taip veikti, ima apsaugon ne pavienio žmogaus gyvybę ar turtą, o tam tikrą
visuomeninę vertybę ar gėrį- žmogaus gyvybę ar nuosavybę. Todėl baudžiamojo įstatymo saugomos
vertybės yra įtrauktos į nusikalstamos veikos sudėties modelį kaip vienas iš objektyviųjų nusikalstamos
veikos požymių. Nustačius, į kokią vertybę pasikėsino kaltininkas, ir palyginus ją su BK saugomų vertybių
sąrašu galima daryti svarbią išvadą - ar pažeista baudžiamojo įstatymo saugoma vertybė ir ar yra pagrindas
pradėti ar tęsti ikiteisminį tyrimą.
Kaip jau minėta, tai - pagrindinis objektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis. Yra du
baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių, kaip nusikalstamos veikos sudėties požymio, nustatymo
(įrodinėjimo) etapai: 1) vertybių, kurias ima baudžiamojon teisinėn apsaugon baudžiamasis įstatymas (BK
specialiosios dalies straipsnis), nustatymas; 2) vertybių, į kurias pasikėsinta, kurioms padaryta žala
konkrečia veika, nustatymas.
Dirbant kriminalinės justicijos srityje būtina žinoti, kokią vertybę saugo kiekvienas Baudžiamojo
kodekso straipsnis.
 Nusikaltimo objektas – tai, į ką nukreiptas nusikaltimas, kam nusikaltimu padaroma žala ar sukeliama
žalos grėsmė. Tai BĮ saugomi gėriai, į kuriuos kėsinamasi nusikaltimu. Jis būdingas kiekv. NV.
 Nusikaltimo objektyvioji pusė – išorinė nusikalstamos veikos pusė.
Ją apibūdina šie požymiai, kurie yra pagrindiniai (tamsiai mėlyni) ir fakultatyvūs (šviesiai mėlyn.):
 Veika – elgesys, poelgis priešingas BT
 Pasekmės – tik materialioje teisėje atsiradusi žala, realios tikrovės išoriniai pakitimai.
 Priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių – egzistuojantis ryšys tarp asm. neteisėtos NS ir
padarinių.
 Nusikaltimo padarymo dalykas (tai konkretūs mater.pasaulio daiktai, kuriuos veikiant daroma
žala ar kyla grėsmė teisinėms vertybėms), laikas, vieta, būdas (kada, kur kaip padaroma NV),
įrankiai, priemonės (daiktai, nenaudojami NV, bet palengvina atlikti nusikaltimą).
 Nusikaltimo subjektas –tas, kas pažeidžia BT normą. Jį apibūdina:
 Amžius (bendroji amžiaus riba 16 metų; atsakomybė už tam tikras veikas yra numatoma nuo 14
metų.)
 Pakaltinamumas (Asm. nepakaltinamas, jeigu jis darydamas NS dėl psichikos sutrikimo negalėjo
suvokti savo veiksmų esmės arba valdyti savo veiksmų).
Kaip fakultatyvus požymis – spec. subj. – tai asmuo, turintis būtinus konkrečiai NVS požymius,
numatytus BK SpecD normų dispozicijoje.
 Nusikaltimo subjektyvioji pusė – veikos vidinė (psichinė) pusė, kuri parodo asmens psichinį santykį
su jo daroma veika. Ją apibūdina požymiai:
 Kaltė - tai asmens psichinis santykis su daroma pavojinga veika ((ne)veikimu) ir pasekmėmis, jų
numatymu ir kilimu. (tyčia ir neatsargi)
 Tikslas – įsivaizduojami siekiai, darant NV
 Motyvas – tai suvoktos vidinės paskatos, nulėmusios NV padarymą.
NS požymiai, apibūdinantys nusikaltimo obj. ir obj. pusę, sudaro objektyviąją NS, o požymiai,
apibūdinantys nusikaltimo subj. ir subj. pusę – subjektyviąją NS.

Baudžiamojo įstatymo ginamų vertybių sistema.

Pažymėtina, kad teisingai nustatyti baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes ir vertybes, į kurias
pasikėsino nusikaltėlis, yra nepaprastai svarbu siekiant tinkamai vertinti padarytą nusikalstamą veiką iš
baudžiamojo įstatymo pozicijų. Tačiau baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių, kaip objektyvaus
nusikalstamos veikos sudėties požymio, reikšmė neapsiriboja nusikalstamų veikų vertinimu. Baudžiamojo
įstatymo saugomos vertybės yra Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies normų suskirstymo į skyrius
pagrindinis kriterijus. Visos priešingos baudžiamajai teisei veikos Baudžiamajame kodekse yra sugrupuotos
į atitinkamus skyrius. Vertybės, kurias ima apsaugon tam tikra įstatymo norma, yra kriterijus, pagal kurį tos
normos dedamos į vieną ar kitą BK skyrių. Iš BK specialiosios dalies skyrių pavadinimų matyti
baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės. Todėl neatsitiktinai ankstesniame skyriuje buvo konstatuota, kad
vertybės, kurias saugo vienas ar kitas BK straipsnis, gali būti nustatomos iš skyrių pavadinimo.
Prireikus papildyti BK nauja nusikalstamos veikos sudėtimi, ji dedama į tą BK skyrių, kuriam ši norma
labiausiai tinka pagal baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių požymį.
(reikėtų papildyti)

41
Ideologinės ir bendražmogiškos vertybės.

Nusikalstamų veikų sudėtys, saugančios vieną ar kelias vertybes.

Paprastai vienas Baudžiamojo kodekso straipsnis saugo vieną vertybę. Tačiau būtina žinoti,
kad galimi atvejai, kai vienas BK specialiosios dalies straipsnis ima apsaugon ne vieną, o kelias
vertybes. Tai itin reikšminga baudžiamojoje teisėje situacija, nes nuo to, kiek vertybių saugo vienas
BK straipsnis, priklausys teismo išvada dėl padarytų nusikalsta mų veikų skaičiaus (viena ar kelios
nusikalstamos veikos) ir, aišku, padarytos veikos kvalifikavimas. Svarbu pažymėti, kad jei tam
tikras BK straipsnis saugo kelias vertybes, visų jų pažeidimas teisiškai bus vertinamas kaip viena
nusikalstama veika, kvalifikuojama pagal vieną BK specialiosios dalies straipsnį.
Tais atvejais, kai vienas BK straipsnis saugo kelias vertybes, jos klasifikuojamos. Didelę
praktinę reikšmę turi baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių kla sifikacija į pagrindinę ir
papildomą Baudžiamojo kodekso straipsnio (baudžiamojo įstatymo) saugomą vertybę (objektą).
Pirmasis ją pasiūlė rusų profesorius N. Koržanskis. Jis klasifikavo nusikalstamos veikos objektus
ir skyrė tris jų grupes: pagrindinį, papildomą ir fakul tatyvų. Ši baudžiamojo įstatymo saugomų
vertybių klasifikacija pagrįsta tuo, kad kai kurios pavojingos veikos kelia pavojų ar daro žalą paprastai ne
vienai kuriai nors atskirai vertybei, bet iš karto kelioms. Baudžiamasis teisinis padarytos veikos vertinimas
priklausys nuo baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, formuluotės arba, kitais
žodžiais, nuo nusikalstamos veikos sudėties požymių aprašymo straipsnio dispozicijoje.
Tokia įstatymo formuluotė, kai viena nusikalstamos veikos sudėtis gina kelias vertybes, labai paleng-
vina praktiškai taikyti įstatymą, nes nereikia padarytos nusikalstamos veikos vertinti kaip kelių
nusikalstamų veikų (nusikalstamų veikų daugėto) ir kvalifikuoti veikas pagal kelis BK straipsnius, o
skiriant bausmę vadovautis BK 63 straipsnio nustatytomis taisyklėmis.
Nusikalstamos veikos sudėtys, saugančios kelias vertybes, BK toli gražu nėra išimtis. Prie tokių
sudėčių galima priskirti išžaginimo (BK 149 straipsnis), seksualinio prievartavimo (BK 150 straipsnis),
plėšimo (BK 180 straipsnis), teroro akto (BK 250 straipsnis), eismo saugumo taisyklių pažeidimo (BK
281 straipsnis) ir daugelį kitų nusikalstamų veikų sudėčių. Taigi studijuojant tam tikrą BK straipsnį ir
aiškinantis šį nusikaltimo sudėties požymį, kyla praktiškai reikšmingų klausimų: 1) kiek vertybių saugo šis
BK straipsnis, 2) kokios apimties yra vertybės baudžiamoji teisinė apsauga. Nustačius, kad BK straipsnis
saugo kelias vertybes, dažnai reikia papildomai aiškintis, kokios apimties šios vertybės yra saugomos
vienu BK straipsniu.

Pagrindinės, papildomos ir fakultatyvinės baudžiamojo įstatymo ginamos vertybės, jų atribojimas.

Tais atvejais, kai BK ima apsaugon kelias vertybes, kyla teorinis klausimas, kuri vertybė yra pagrindinė,
o kuri papildoma baudžiamojo įstatymo saugoma vertybė. Literatūroje šis klausimas įvardijamas kaip
pagrindinio ir papildomo nusikalstamos veikos sudėties objekto nustatymo problema: kai vienas BK
straipsnis ima apsaugon kelias vertybes (turi kelis objektus), viena iš įstatymo saugomų vertybių bus
pagrindinė baudžiamojo įstatymo saugoma vertybė (arba pagrindinis nusikalstamos veikos objektas), kita -
papildoma. Pagrindinė baudžiamojo įstatymo saugoma vertybė yra tokia vertybė, kurią pirmiausia norėjo
apsaugoti įstatymų leidėjas, nustatydamas veikos nusikalstamumą. Pasikėsinimas į šią vertybę yra nusikals-
tamos veikos esmė.
Papildoma baudžiamojo įstatymo saugoma vertybė yra tokia, pasikėsinimas į kurią nesusijęs su
nusikalstamos veikos esme ar su kaltininko galutiniais tikslais, tačiau kuri visada pažeidžiama ar jai kyla
pavojus, kėsinantis į pagrindinę baudžiamojo įstatymo saugomą vertybę.
Kiekvienos nusikalstamos veikos sudėtis gali turėti tik vieną pagrindinę baudžiamojo įstatymo saugoma
vertybę. Tačiau ši taisyklė netaikoma papildomai baudžiamojo įstatymo saugomai vertybei. Viena
nusikalstamos veikos sudėtis gali apimti ir kelias papildomas baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes (281
str.). Tačiau tais atvejais, kai nusikalstamos veikos sudėtis įtraukia kelias papildomas baudžiamojo įstatymo
saugomas vertybes, dažniausiai nusikalstamai veikai vertinti pagal pasirinktą BK straipsnį pakanka nustatyti,
kad buvo pasikėsinta bent į vieną papildomą įstatymo saugomą vertybę.
Be būtinojo objekto (pagrindinio – nulemia nusikaltimo sudėties vietą Specialiosios dalies sistemoje;
ir papildomo), BT teorijoje dar išskiriami fakultatyvieji objektai – tie teisiniai gėriai, kurie nėra būtini, bet
į juos galima atsižvelgti sprendžiant bausmės individualizavimo klausimus (chuliganizmo sudėtyje viešoji
tvarka yra pagrindinis būtinasis obj., o nuosavybė, asmens sveikata – fakultatyvieji šios veikos objektai).

Baudžiamojo įstatymo ginamų vertybių įtaka nusikalstamų veikų kvalifikavimui.

Pirma preliminari sąlyga tinkamai kvalifikuoti veiką yra tikslus vertybių, kurias ima apsaugon BK
straipsniai, nustatymas. Profesionalus teisininkas žino bendras baudžiamųjų įstatymų saugomų vertybių,
kaip pagrindinio nusikalstamos veikos sudėties požymio, nustatymo įstatyme taisykles. Pirma taisyklė -
42
 baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės nustatomos iš skyriaus, kuriame yra dominantis BK straipsnis,
pavadinimo, remiantis gramatiniu įstatymo aiškinimu. Kai tai nepadeda, įtraukiami kiti baudžiamojo
įstatymo aiškinimo būdai, pavyzdžiui, loginis. Sudėtingesniais atvejais ypač naudinga remtis teisminiu ir
doktrininiu aiškinimu.
Išsiaiškinus, kokius gėrius (vertybes) saugo dominantis BK straipsnis, pereinama prie antro
baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių nustatymo etapo — konkrečios padarytos veikos faktinių aplinkybių
aiškinimo ir vertybių, į kurias pasikėsino kaltininkas, nustatymo. Pažymėtina, kad dažnai tai galima
padaryti tik tiksliai nustačius pavojingą veiką padariusį asmenį, jį apklausus ir sulyginus jo parodymus
su kita turima bylos medžiaga.
Atkreiptinas dėmesys, kad net ir vien tik baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės turi apsaugos ribas,
kurias būtina žinoti. Antai baudžiamieji įstatymai saugo žmogaus gyvybę, tačiau tik kito žmogaus gyvybę.
Savižudybė, padaryta laisvu žmogaus apsisprendimu, nėra nusikalstama veika. Tačiau jei į savižudybę buvo
pastūmėta kito žmogaus sąmoninga veika, toks faktas sudarys nusikaltimo sudėtį ir užtrauks baudžiamąją
atsakomybę.
Kėsinimasis į savo sveikatą taip pat nėra baudžiamas. Antai nėra nusikalstamos veikos, jei asmuo,
susižaloja sau ranką ar kitą organą ir tampa invalidu, nors jis tai būtų padaręs sąmoningai. Tačiau yra ir
išimčių. Jei asmuo susižaloja, siekdamas išvengti karinės tarnybos, jis jau pasikėsina į baudžiamojo
įstatymo saugomą vertybę. Tik šiuo atveju įstatymo saugoma vertybė yra ne žmogaus sveikata, o krašto
apsaugos tarnyba, jos komplektavimas.
Tokią svarbią vertybę - nuosavybę baudžiamieji įstatymai taip pat saugo tik nuo kitų asmenų
kėsinimųsi. Taigi, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižen-
gimus nuosavybei klausimus, pagrindinė problema — nustatyti asmens santykį su nuosavybe. Tačiau ir čia
gali būti išimčių. Jei žmogaus nuosavybė yra kultūrinė ar istorinė vertybė, jos sunaikinimas gali užtraukti
baudžiamąją atsakomybę pagal BK 187 straipsnio 2 dalies požymį „itin reikšmingų mokslo, istorijos,
kultūros vertybių sunaikinimas".
(reikėtų papildyti)

Pavojinga veika.
Nusikalstamos veikos apibrėžimuose pavojinga veika nurodoma kaip vienas iš dviejų būtinų požymių,
be kurių nebus nei nusikaltimo, nei baudžiamojo nusižengimo. Kartu pavojinga veika yra vienas iš
objektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių. Tačiau pavojinga veika be kitų nusikaltimo sudėties
požymių nelemia padarytos veikos nusikalstamumo ir asmens baudžiamumo. Kita vertus, be veikos
negalima kalbėti nei apie nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, nei apie jo sudėtį įtariamojo ar
kaltinamojo atžvilgiu.
Objektyviosios tikrovės pokyčiai visada turi savo priežastis. Baudžiamajame įstatyme numatyti
padariniai taip pat neatsiranda savaime, juos kažkas sukelia. Žmogaus padaryta pavojinga veika yra viena
iš jų atsiradimo priežasčių.
Baudžiamasis įstatymas saugo vertybes (gėrius) tik nuo žmonių daromų veikų. Įstatymų leidėjas,
suinteresuotas apsaugoti visuomenėje branginamas vertybes, priima baudžiamuosius įstatymus, kuriais
uždraudžia daryti tam tikras veikas, visų pirma tokias, kurios, įstatymų leidėjo požiūriu, yra pavojingos,
nes pažeisdamos vertybes sukelia nepageidaujamų padarinių. Tokių veikų pagrindu įstatymų leidėjas kuria
baudžiamąjį įstatymą, formuluoja nusikalstamų veikų sudėtis, įtraukdamas papildomus požymius, kuriuos
aprašo BK specialiosios dalies straipsnių dispozicijose. Pavojinga veika yra nusikalstamos veikos sudėties
objektyvusis požymis, kurį įstatymų leidėjas visada naudoja formuluodamas nusikalstamų veikų sudėtis. Šis
požymis turi būti nustatytas, įrodinėjant bet kokią nusikalstamos veikos sudėtį. Nenustačius, kad padaryta
baudžiamajame įstatyme numatyta veika, negalima kelti žmogaus baudžiamosios atsakomybės už kilusius
padarinius klausimo.
Terminas „pavojinga veika" yra bendras terminas, vartojamas baudžiamosios teisės teorijoje.
Konkrečiose nusikalstamų veikų sudėtyse terminas „pavojinga veika" nusakomas konkrečiais ir
kiekviename BK straipsnyje skirtingais žodžiais. Taigi pavojinga veika yra tas požymis, kuris paprastai
aprašomas BK straipsnio dispozicijoje.
Ką gi reiškia žodžiai „pavojinga veika"? Terminas „veika" pirmiausia apibrėžia žmogaus poelgį,
suprantant jį kaip išoriškai pasireiškiantį elgesio aktą. Tai elgesio aktas, kurį galima stebėti, matyti, girdėti
ar pajausti. Todėl negali būti įstatymu pripažįstama pavojinga veika ir kriminalizuojama tai, kas išoriškai
nepasireiškia, pavyzdžiui, žmogaus mintys. Baudžiamosios teisės požiūriu svarbu skirti veiką ir mintis.
Mintys yra tai, kas vyksta žmogaus psichikoje ir nepasireiškia išoriškai. Tačiau ir jos gali turėti išorinę
išraišką, kai asmuo jas dėsto (šmeižimas). Štai tada ir iškyla minčių dėstymo ir pavojingos veikos santykis.
Už išoriškai pasireiškiantį žmogaus elgesį ne visada yra baudžiama. Nusikalstamu gali būti
pripažįstamas ir sukelti baudžiamąją atsakomybę tik pavojingas įstatymų leidėjo požiūriu žmogaus
poelgis. Tik toks poelgis gali būti laikomas pavojinga veika. Savo ruožtu pavojingas pripažįstamas tik toks
43
 poelgis, kuris kelia pavojų, daro žalą visuomenėje branginamoms vertybėms ir dėl to netoleruotinas, taigi ir
įstatymų leidėjo draudžiamas.
Terminu „pavojinga veika" baudžiamojoje teisėje apibrėžiama tiek pavojingas veikimas, tiek
pavojingas neveikimas. Be abejo, daugeliu atvejų žalą visuomenėje branginamoms vertybėms įmanoma
padaryti tik aktyviais veiksmais, t. y. tik veikiant.
Taigi, pavojinga veika - tai priešingas teisei, pavojingas, sąmoningas ir valingas žm. elgesys
išoriniame pasaulyje ((ne)veikimas).
NV reiškiasi 2 formom: veikimu ir neveikimu. V nuo N skiriasi fizine prasme, išorine išraiška.
Tiek V, tiek N t.b. valingi - žmogus tuos veiksmus atliko suvokdamas, kad tai yra neteisėtas elgesys.
V ir N t.b. priešingumas teisei, kaltumas bei pavojingumas.

Pavojingas veikimas, jo formos.

Veikimas - tai aktyvus žm. elgesys (judesys, judesių visuma); tai sąmoninga veikla, kai žm.
valdo t.tikras priemones ir panaudoja jas nusikaltimui. Tai psichofiziologinė aktyvi veikla, kai
kaltininkas, suvokdamas veikos priešingumą, aktyviais veiksmais pažeidžia įstatymo draudimus.
Pavojingą veikimą galima padaryti fiziniu smurtu, kitokiu fiziniu poveikiu, rašymu, piešimu, žodžiais,
konkliudentiniais veiksmais, ypatingų organizmo savybių panaudojimu (išimtis - pažiūros ir jų viešas
skleidimas, kritika).
Pavojingas veikimas tai aktyvus poelgis. Veikimas gali įgauti įvairių formų. Viena iš pavojingiausių
pavojingo veikimo formų yra fizinis smurtinis poveikis kitam žmogui. Tokia veikimo forma numatyta
daugumoje nusikalstamų veikų žmogaus gyvybei ir sveikatai, seksualinio apsisprendimo laisvei
(nužudymas, sveikatos sutrikdymas, išžaginimas), didelėje dalyje nusikalstamų veikų visuomenės
saugumui (kelių transporto eismo saugumo taisyklių pažeidimai) sudėtyse. Iš nusikalstamų veikų
nuosavybei fiziniu smurtiniu poveikiu yra padaromas plėšimas. Pažymėtina, kad tai socialiai ir teisiškai
pavojingiausia veikimo forma ir už tokią veiką įstatymas numato griežčiausias bausmes.
Pavojingas veikimas gali pasireikšti ir nesmurtinio pobūdžio fiziniais kūno judesiais paveikiant
baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes. Tai gali būti labai įvairūs savo pobūdžiu kūno judesiai. Tokia
pavojingo veikimo forma numatyta daugumos nusikalstamų veikų nuosavybei sudėtyse. Antai turto
sunaikinimas padaromas fiziniu poveikiu turtui. T.p. kyšininkavimas, prekyba žmonėmis, neteisėtas
asmens būsto neliečiamumo pažeidimas, neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis,
sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis. Dispozicijoje išvardytos veikos taip pat padaromos
veikiant - nesmurtinio pobūdžio fiziniais kūno judesiais.
Pavojingas veikimas galimas ir žodžiais. Kito žmogaus šmeižimas, įžeidimas, mažamečio tvirkinimas,
viešosios tvarkos pažeidimai, įtraukimas nepilnamečio į nusikalstamą veiklą, girtavimą ir panašiai gali būti
padaromi žodžiais, todėl BK galima rasti straipsnių, kuriuose pavojingas veikimas gali pasireikšti žodžiais.
T.p. seksualinis priekabiavimas - vulgariais ar panašiais veiksmais, pasiūlymais ar užuominomis
priekabiavo, grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas, davė
melagingus parodymus, būdamas ekspertu ar specialistu pateikė melagingą išvadą ar paaiškinimą arba
būdamas vertėju melagingai ar žinomai neteisingai išvertė, įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją
ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį.
Be to, daugelyje BK straipsnių nusikalstamas laikomas veikimas, padaromas rašant, piešiant,
fotografuojant ar filmuojant. Tokiais veiksmais gali būti padaromas melagingas įskundimas ar pranešimas
apie nebūtą nusikaltimą. Dokumento suklastojimas ar suklastoto dokumento panaudojimas arba
realizavimas. Piešiant ir rašant gali būti padaromi ir tokie nusikaltimai: įžeidimas, šmeižimas, raginimai
smurtu pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą, apgaulinga apskaita, netikrų duomenų apie pajamas
pateikimas.
Tam tikrais atvejais pavojingas veikimas gali pasireikšti vadinamaisiais konkliudentiniais veiksmais (kūno
judesiais, gestais, neprisiliečiant prie kito asmens). Antai BK 153 straipsnyje (Mažamečio asmens
tvirkinimas).
Atkreiptinas dėmesys, kad kai kurių nusikalstamų veikų sudėtyse pavojinga veika gali būti padaroma tik
viena iš paminėtų formų (pvz., nužudymas suponuoja tik smurtinį poveikį), kitos sudėtys numato dvi ar trys
galimas veikimo formas (įžeidimas - viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų).
Pažymėtina, kad ir vienu žodžiu įstatyme apibrėžta veika gali būti padaroma keliomis veikimo formomis
(Mažamečio asmens tvirkinimas gali pasireikšti ir žodžiais, ir konkliudentiniais veiksmais, ir nesmurtiniu
fiziniu poveikiu).
Taigi visada, sprendžiant asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn klausimą, labai svarbu
išsiaiškinti, kokiomis veikimo formomis gali būti padaryta įstatyme numatyta veika ir sugretinti kaltininko
padarytus veiksmus su įstatymo nuostatomis.

44
Atsakomybės už pavojingą neveikimą sąlygos.
Neveikimas – žm. neatlieka t. tikrų pareigų, veiksmų, kuriuos buvo būtina atlikti ir jis
subjektyviai galėjo elgtis taip, kad nekiltų pavojaus žmonėms. Tai pasyvus žm. elgesys, sukeliantis ar
galintis sukelti išoriniame pasaulyje t.tikrus pakitimus. N. T.b. sąmoningas (asmuo turi suvokti, kad jis
privalo atitinkamai veikti) ir valingas žmogaus poelgis.
BĮ numatytą pareigą veikti atitinkamu būdu gali lemti:
 asmens profesija bei jo tarnybinės pareigos (gydytojas privalo suteikti medicinos pagalbą);
 giminystės ryšiai (tėvai privalo išlaikyti vaikus);
 pilietinės pareigos (asmuo privalo pranešti apie nusikaltimą);
 ankstesnis pačio asmens elgesys (vairuotojas, padaręs avariją, privalo nukentėjusiam suteikti
pagalbą).
Pavojingas neveikimas yra antra pavojingos veikos padarymo forma. Ne tik veikimas, bet ir
neveikimas gali padaryti žalą visuomenėje branginamoms vertybėms. Tokiais atvejais įstatymų leidėjas
neveikimui priešpriešina baudžiamąjį įstatymą, kuriuo, užuot drausdamas, įpareigoja asmenį veikti (pvz.,
144, 164, 223, 221, 238 str.). Kartu atkreiptinas dėmesys, kad baudžiamosios atsakomybės už neveikimą
nustatymas ir jos praktinis įgyvendinimas turi tam tikrų ypatumų, palyginti su situacija, kylančią dėl veikimo.
Yra tam tikros baudžiamosios atsakomybės už neveikimą nustatymo ir įgyvendinimo sąlygos.
1) Pirma baudžiamosios atsakomybės už neveikimą nustatymo ir jos įgyvendinimo sąlyga yra asmens
pareiga veikti. Baudžiamasis teisinis įpareigojimas veikti grasinant baudžiamąja atsakomybe negali būti
absoliutus. Absoliutus gali būti tik moralinis asmens įpareigojimas, bet ne baudžiamasis teisinis. Pagal
teorijos reikalavimus įstatymų leidėjas gali įpareigoti veikti ir savo ruožtu nustatyti baudžiamąją
atsakomybę už neveikimą tik tiems asmenims, kurių pareiga veikti išplaukia iš atitinkamų norminių aktų
reikalavimų. Ta pareiga neturi remtis vien moralinėmis nuostatomis. Tai turi būti teisinė pareiga, kuri gali
kilti iš darbo, civilinės, šeimos teisės normų reikalavimų. Tik esant tokiai teisinei pareigai ir jeigu neveikimas
gali kelti esminį pavojų visuomenėje branginamoms vertybėms, baudžiamoji teisė gali nustatyti baudžiamąją
atsakomybę už pareigos nevykdymą, t. y. neveikimą. Taigi atsakomybė už neveikimą paprastai turi būti
susijusi su specialaus subjekto požymiais, kurie privalo būti įvardyti BK straipsnio dispozicijoje. Pvz.,
nužudymas gali būti padarytas veikimu arba neveikimu, ir čia atsakomybei už neveikimą kilti taip pat būtina
sąlyga yra asmens pareiga veikti. Už nužudymą veikiant atsakys kiekvienas asmuo, dėl veikos atėmęs
kitam gyvybę. O už gyvybės atėmimą neveikiant atsakys tik asmuo, turintis pareigą atitinkamoje
situacijoje veikti, suteikti paramą pavojingoje padėtyje atsidūrusiam asmeniui.
2) Kalbant apie baudžiamosios atsakomybės už neveikimą sąlygas būtina atkreipti dėmesį į dar vieną
sąlygą. Asmuo atsako pagal baudžiamuosius įstatymus už neveikimą tik tada, jei, be pareigos, jis dar turi
galimybę veikti. Ši sąlyga pirmiausia įtvirtinama ir pabrėžiama tuose BK straipsniuose, kuriuose pareiga
veikti nustatoma tik baudžiamosios teisės normomis (pvz., 144, 238 str.). Tačiau net ir nesant BK
straipsnio dispozicijoje nurodytos tokios sąlygos tai, kad nebuvo galimybės veikti, turėtų šalinti
baudžiamąją atsakomybę. Jei asmuo, turintis pareigą veikti, neturėjo realios galimybės veikti, baudžiamoji
atsakomybė už neveikimą negali kilti.
3) Dar viena sąlyga baudžiamajai atsakomybei už neveikimą kilti yra galimybė veikiant pagal teisės
aktų nuostatas išvengti žalingų padarinių atsiradimo. Pvz., BK 31 str. (Būtinasis reikalingumas) - jeigu
asmuo, dėl profesijos, pareigų ar kitų aplinkybių privalo veikti didesnio pavojaus sąlygomis, kaltinamas
tarnybos pareigų neatlikimu, savo neveikimą teisins tuo, kad veikimas, susijęs su pareigos vykdymu,
sukeltų pavojų jo sveikatai ar gyvybei, tai nebūtų pateisinama priežastis konstatuoti nesant nusikaltimo
sudėties dėl aplinkybių, šalinančių baudžiamąją atsakomybę.

Fizinės ir psichinės prievartos įtaka baudžiamajai atsakomybei.

Fizinė prievarta – tai pavojingas aktyvus poelgis. Viena iš pavojingiausių pavojingo veikimo formų
yra fizinis smurtinis poveikis kitam žmogui. Tokia veikimo forma numatyta daugumoje nusikalstamų
veikų žmogaus gyvybei ir sveikatai, seksualinio apsisprendimo laisvei, didelėje dalyje nusikalstamų veikų
visuomenės saugumui, nuosavybei (plėšimas). Patraukiant baudžiamojon atsakomybėn svarbu įvertinti ir
tai, kokio laipsnio sužeidimai buvo padaryti panaudojant fizinę prievartą – lengvas kūno sužalojimas,
apysunkis, sunkus ar labai sunkus, ar buvo atimta gyvybė.
Psichinė prievarta taip pat daro didelę įtaką baudžiamajai atsakomybei. Pavyzdžiui, jei panaudojant
psichinę prievartą asmuo buvo privestas prie savižudybės ar prievartaujamas turtas, ar padarytas neteisėtas
abortas (143 str.), ar asmuo priverčiamas lytiškai santykiauti (151 str.), reikalavo iš valstybės tarnautojo
atlikti veiksmus ar nuo jų susilaikyti (287 str.), tai toks faktas sudarys nusikaltimo sudėtį ir užtrauks
baudžiamąją atsakomybę.
(reikėtų papildyti)

45
Pavojingi padariniai ir jų reikšmė nusikalstamų veikų kvalifikavimui.
Baudžiamajame kodekse yra straipsnių, kuriuose veikos nusikalstamumas siejamas su pavojingos
veikos padarymu, neatsižvelgiant į tai, ar dėl padarytos veikos kilo kokių nors pavojingų padarinių.
Tokiuose BK straipsniuose formuluojamos vadinamosios formalios nusikalstamų veikų sudėtys. Yra ar
nėra padarinių formaliose sudėtyse, nedaro įtakos veikos nusikalstamumui ir jos sudėčiai (114, 115 str.), čia
atsakomybė numatyta tik už veiką. Bet padarinių gali kilti ir padarius nusikaltimą, kurio sudėtis yra
formali. Kokią įtaką kilę padariniai turės veikai kvalifikuoti? Tam tikrais atvejais jie neturės įtakos veikos
sudėčiai ir jai kvalifikuoti, kitais - gali turėti įtakos. Tačiau net ir esant formaliai nusikaltimo sudėčiai dėl
nusikaltimo kilę padariniai turi būti byloje nustatyti, nors jie ir nedarytų įtakos sudėčiai.
Tačiau BK yra nemažai straipsnių, kurių dispozicijose nurodoma ne tik veika, bet ir padariniai. Tokios
sudėtys vadinamos materialiomis nusikalstamų veikų sudėtimis. Jose numatoma atsakomybė ne tik už
veikos padarymą, bet ir jos sukeltus padarinius. Tokiais atvejais baudžiamojo įstatymo dispozicijoje minimi
padariniai tampa įrodinėjimo dalyku baudžiamojoje byloje. Taip yra visais atvejais, kai nusikalstamos
veikos sudėtis yra materiali.
Padariniai įeina į nusikalstamų veikų sudėtis ir įrodinėjami daugeliu atvejų, kai įstatyme numatyta kaltės
forma yra neatsargumas. Įstatymų leidėjas vadovaujasi taisykle, kad esant neatsargiai kaltei baudžiamoji
atsakomybė už veiką nustatoma paprastai tik kilus įstatyme aprašytiems padariniams. Daugelio tyčinių
veikų baudžiamumas taip pat siejamas su pavojingais padariniais. Kartu pažymėtina, kad tyčia padarius
nusikaltimą, kurio sudėtis yra materiali, baudžiamoji atsakomybė kyla net ir neatsiradus įstatyme numatytų
padarinių. Tačiau kaltininkas tokiu atveju traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ne už baigtinę nusikalsta-
mą veiką, o už pasikėsinimą ją padaryti.
Baudžiamajame įstatyme numatyti pavojingi padariniai materialiose nusikalstamų veikų sudėtyse visais
atvejais viena ar kita forma aprašomi BK straipsnio dispozicijoje. Tai yra labai svarbu, nes klaidingai
nustačius nusikalstamos veikos sudėties rūšį, neteisingai apibrėžiamos įrodinėjimo ribos.
Dėl padarinių visada prisimintina, kad jie, kaip nusikalstamos veikos sudėties požymis, yra glaudžiai
susiję su baudžiamojo įstatymo saugomomis vertybėmis. Padariniai tai ne kas kita, o žala baudžiamojo
įstatymo saugomoms vertybėms, šiuo atveju nuosavybės santykiams. Todėl kilus aiškinimo problemų
visada reikia kelti klausimą, ar dominantis terminas susijęs su žala BK skyriaus pavadinime įvardytoms
vertybėms.
Nusikalstamų pasekmių reikšmė:
 Nuo jų l. priklauso nusikaltimo pavojingumas
 Jos padeda atriboti nusikaltimus nuo kitų, ypač administracinių teisės pažeidimų
 Jos gali būti nusikaltimą kvalifikuojančiomis aplinkybėmis
 Į jas, kaip į atsakomybę sunkinančias aplinkybes, atsižvelgiama skiriant bausmę.

Pavojingų padarinių rūšys.

Nusikalstamos veikos padariniai įstatyme paprastai įvardijami žodžiais „žala", „sveikatos sutrikdymas",
„žuvo žmogus", „sunkūs padariniai" ir kitais panašiais žodžiais.
Nusikalstamos pasekmės – vienas iš pagrindinių požymių objektyviosios pusės elemento
Nusikalstamos veikos sudėtyje. Tai žala, kuri atsiranda kėsinantis į baudž. įst. saugomus objektus, t.y.
teisinius gėrius. Jos betarpiškai susijusios su nusikaltimo objektu, nuo kurio vertingumo priklauso ir
pasekmių pavojingumas. Labai artimai susijusios su nusikaltimo dalyku – materialiais daiktais, į kuriuos
kėsinantis daroma žala objektui.
Pagal žalos pobūdį jas galima suskirstyti į turtines, fizines, organizacines, politines, socialines,
moralines ir pan. Viena NV g.b. kėsinamasi į kelis objektus, tokiu būdu atsiranda dvejopo pobūdžio
pasekmės.
Fizinė žala - tai padariniai, susiję su žmogaus kūno sužalojimais, sveikatos sutrikdymu ar gyvybės
atėmimu.
Turtinė žala - tai padariniai, susiję su žala nuosavybei. Turtinė žala, kaip nusikaltimo sudėties požymis, gali
pasireikšti tiek tiesiogine turtine žala (prarandamas turtas, negrąžinta paskola), tiek negauta turtine nauda
(negautos palūkanos už kreditą).
BK nustato baudžiamąją atsakomybę ir už kitokius padarinius, ne tik už fizinę ar turtinę žalą. Šie padariniai
gali būti ir nemateriali žala, kurios neįmanoma išreikšti pinigais.
Pagal tai, kaip veika padaroma, N Pasekmės skirstomos į pagrindinę ir papildomą. Pagrindinė pasekmė
atsiranda kaltininkui veikiant tyčia, o papildoma – neatsargiai.
Pagal tai, kaip N pasekmės nurodytos BK SpecD str. dispozijoje, jas galime grupuoti į:

46
 a) aiškiai apibrėžtos (nužudymas);
b) apibūdintos vertinamaisiais požymiais (l.sunkus kūno sužalojimas; didelė turtinė žala);
c) nurodytos kelios alternatyvios pasėkm.;
d) nurodyta pasekmių tikimybė („jei tai galėjo sukelti sunkias pasekmes“).
BT teorijoje išskirtos:
Būtinoji pasekmė – reiškinio dėsningumų vystymasis, pasireiškimas, tai yra jo vidinė savybė, jo
priežastis.
Atsitiktinė pasekmė dėsningai neišplaukia iš šio reiškinio, nors šio reiškinio yra sąlygota.

Priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir pavojingų padarinių, jo nustatymo problemos.

Priežastinis pavojingos veikos ir baudžiamajame įstatyme numatytų pavojingų padarinių ryšys yra
objektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis, įrodinėtinas tiriant nusikalstamų veikų, kurių sudėtys
yra materialios, bylas. Pažymėtina, kad tai labai specifinis nusikalstamos veikos sudėties požymis, kuri
nustatant visų pirma vadovaujamasi baudžiamosios teisės teorijos žiniomis, o tik paskui įstatymo
aiškinimu. Išvada dėl priežastinio ryšio yra teisinė, ją daro savarankiškai prokuroras ar teismas.
Nustatęs pavojingos veikos požymius ir esant BK numatytų padarinių, asmuo, tiriantis bylą, ir teismas turi
susieti tai priežastiniu ryšiu, t. y. padaryti išvadą, ar yra priežastinis padarytos veikos ir kilusių padarinių,
inkriminuojamų kaltininkui, ryšys.
Sunkumų, nustatant priežastinį ryšį, kyla dažniausiai tada, kai, pavyzdžiui, padarinių kilimą galima
susieti su keliomis sąlygomis ar priežastimis ir reikia nuspręsti, kuri sąlyga ir priežastis buvo pagrindinė (pvz.,
nusikalstamų veikų, susijusių su eismo saugumo taisyklių pažeidimu, bylose ar padarius pavojingas veikas
žmogaus gyvybei, sveikatai, valstybės tarnybai). Atkreiptinas dėmesys, kad, nustatant priežastinį ryšį ir
inkriminuojant kaltininkui kilusius padarinius (ypač mirtį), neturi reikšmės padarinių kilimo laikas (mirties
laikas). Baudžiamąją teisinę reikšmę turi mirties priežastis. Čia padeda ekspertizių aktai, proceso dalyvių
parodymai, kiti procesiniai dokumentai.
Išvadą, kad yra priežastinis ryšys, daro asmuo, tiriantis bylą, ir teismas, remdamiesi dviem dalykais: 1)
bylos medžiagoje (procesiniuose aktuose) nustatytais duomenimis, 2) teorinėmis žiniomis apie priežastinį ryšį
ir jo atmainas, taip pat vadovaujantis priežastinio ryšio nustatymo metodika.
Priežastinis ryšys yra objektyvus reiškinių ryšys, egzistuojantis objektyviojoje tikrovėje ir ne-
priklausantis nuo mūsų valios ar norų. Dėl objektyvaus priežastinio ryšio pobūdžio pažymėtina, kad tam
tikros mūsų veikos tam tikromis sąlygomis visada sukelia atitinkamų padarinių, neatsižvelgiant į tai,
norime to ar ne. Kalbant apie priežastinį ryšį yra vartojamos dvi sąvokos: priežastis ir padarinys. Pagal
visuotinį reiškinių ryšio principą kiekvienas reiškinys yra veikiamas daugelio jėgų. Todėl kiekvienas
padarinys visada yra bent kelių priežasčių veikimo rezultatas. Kita vertus, kiekviena priežastis sukelia kelis
padarinius. Priežastis yra tai, kas sukelia padarinį. Padarinys - priežasties veikimo rezultatas. Yra du
priežastinio ryšio nustatymo etapai: 1) būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklės nustatymas ir 2)
priežastinio ryšio pobūdžio nustatymas.
Viena iš preliminarių priemonių, sprendžiant priežastinio ryšio nustatymo klausimus, yra būtinosios
padarinių kilimo sąlygos taisyklės nustatymas. Šis metodas itin naudingas tais atvejais, kai padarinius
sukelia kelios sąlygos. Todėl nustatyti priežastinį ryšį tais atvejais, kai išaiškėja kelios įstatyme numatytų
padarinių kilimo sąlygos ar priežastys, paprastai pradedama nuo būtinosios padarinių kilimo sąlygos
taisyklės patikrinimo. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas - tai fakto, ar įstatyme aprašyta ir
asmens padaryta veika buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, nustatymas.
Išsiaiškinus, kad veika buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga, prieinama prie antro priežastinio ryšio
nustatymo etapo - priežastinio ryšio pobūdžio byloje nustatymo. Priežastinis ryšys gali būti dvejopas:
būtinasis ir atsitiktinis priežastinis ryšys.
Atsitiktinis priežastinis ryšys - tai nebūdingas, nedėsningas vidinis reiškinių ryšys, kai per
daugkartinius bandymus veika paprastai nesukelia mus dominančių padarinių, tačiau tam tikromis, retomis,
o gal net nepasikartojančiomis sąlygomis, prisidėjus kažkokiai papildomai aplinkybei, padaryta veika gali
sukelti pavojingų padarinių.
Būtinasis priežastinis ryšys yra būdingas, dėsningas vidinis reiškinių ryšys. Būtinasis priežastinis ryšys
yra toks, kai tam tikromis sąlygomis dominanti veika visada ar bent jau paprastai (daugeliu atvejų) sukelia
tam tikrus pavojingus padarinius. Viena iš būtinojo priežastinio ryšio savybių yra ta, kad jis yra iš anksto
numatomas.
Baudžiamąją teisinę reikšmę turi tik būtinasis priežastinis ryšys. Tik išvada apie būtinąjį priežastinį
ryšį pagrindžia, kad tiriamojoje veikoje yra objektyviųjų požymių. Be abejo, tokia išvada daroma

47
 paskiausiai, t. y. tik nustačius, kad pavojinga veika padaryta ir inkriminuojamoji veika turi įstatyme
numatytų padarinių. Tik tada gali būti bandoma susieti veiką su padariniais.
Baudžiamosios teisės teorijoje priežastinis ryšys skirstomas į tiesioginį ir sudėtingą. Tiesioginis
priežastinis ryšys yra tada, kai veika tiesiogiai sukelia padarinius. Pavyzdžiui, kaltininkas tris kartus
smogė peiliu į pilvą ir nukentėjusysis įvykio vietoje nuo padarytų sužalojimų mirė.
Sudėtingas priežastinis ryšys - tai ryšys, komplikuotas pašalinių jėgų įsikišimo. Priežastinis ryšys yra
sudėtingas, kai objektyviai įstatyme numatytus padarinius sukelia ne vien pavojinga žmogaus veika, bet
iš dalies prisideda ir kiti veiksniai. Tokie veiksniai gali būti kalta (gydytojas, operuodamas sužalotą
pacientą, padarė medicinos klaidą) ar nekalta trečiojo asmens veika (nukentėjusysis stumiamas po prava-
žiuojančios mašinos ratais), gamtos ar techninės jėgos ir panašiai.

(2001 m. BT) Remdamiesi būtinumu ir atsitiktinumu paanalizuokime priežastinio ryšio tarp veikos ir
nusikalstamų pasekmių turinį.
Baudžiamojoje teisėje nusikalstamų pasekmių atsiradimo priežastis ir sąlyga yra tik nusikaltimo
subjekto veikimas ar neveikimas, kurie uždrausti baudžiamajame įstatyme. Gamtos jėgos, gyvūnai,
automobiliai negali būti laikomi nusikalstamų pasekmių priežastimis.
Asmens veikimas (neveikimas) turi būti bent asocialus, tai yra turėti savyje bent galimybę sukelti
žalingas pasekmes. Negali būti laikoma pasekmės priežastimi asmens naudinga veika. Taigi visų pirma
kalbant apie priežastinį ryšį tarp veikos ir nusikalstamų pasekmių reikia nustatyti, ar subjekto veika buvo
uždrausta baudžiamojo įstatymo. Nusikalstamų pasekmių priežastimi ir sąlyga gali būti tik nusikaltimo
subjekto veika. Veika laiko požiūriu turi būti padaroma anksčiau, nei atsirado nusikalstamos pasekmės.
Toliau reikia nustatyti tai, ar tokia veika buvo būtina nusikalstamų pasekmių atsiradimo sąlyga. Šiuo
atveju tokią veiką reikia išskirti iš kitų aplinkybių ir, jei įvykiai toliau vystosi kaip ir vystęsi, ji negali
būti pripažįstama būtina nusikalstamų pasekmių atsiradimo sąlyga.
Taip pat nagrinėjant priežastinį ryšį reikia nustatyti, ar veika, kuri atliko būtinosios sąlygos vaidmenį,
buvo konkreti pasekmės priežastis. Kiekviena priežastis apima būtinas rezultato atsiradimo sąlygas, bet
ne kiekviena būtina sąlyga yra pasekmių priežastis. Sąlygos tik apsunkina priežasčių atsiradimą ir jų
veikimą. Taigi veika turi būti pripažinta ne tik būtina nusikalstamos veikos atsiradimo sąlyga, bet ir jos
būtina priežastimi.
Priežastinio ryšio tarp veikos ir nusikalstamų pasekmių buvimas - tai objektyvus baudžiamosios
atsakomybės pagrindas. Tačiau visada būtina nustatyti ir subjektyvų pagrindą - kaltę. Tas faktas, kad tarp
asmens veikos ir nusikalstamų pasekmių yra priežastinis ryšys, dar nereiškia, kad asmuo padarė
nusikaltimą, - dar turi būti nustatyta ir jo kaltė. Jei vairuotojas suvažinėjo pėsčiąjį, tai dar nereiškia, kad
jis padarė nusikaltimą. Šiuo atveju turi būti nustatyta, ar buvo pažeistos eismo saugumo taisyklės. Tarp
asmens veiksmų ir atsiradusių pasekmių gali būti atsitiktinis priežastinis ryšys. Šiuo atveju asmuo už
atsiradusias pasekmes negalės būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.
Nusikaltimams kvalifikuoti priežastinio ryšio nustatymas yra reikšmingas tik materialiosiose
nusikaltimų sudėtyse.

Priežastinio ryšio teorijos.

(2001 m. BT) Priežastinis ryšys - tai toks santykis tarp reiškinių, kuriam esant vienas reiškinys ar
sąveikaujančių reiškinių visuma (priežastis) sukelia ir nulemia kitą reiškinį (pasekmę). Jeigu šį
priežastinio ryšio apibrėžimą pritaikytume baudžiamajai teisei, tai priežastinį ryšį, kaip vieną iš
nusikaltimo objektyviosios pusės požymių, galima būtų apibrėžti taip: priežastinis ryšys tarp veikos ir
nusikalstamų pasekmių yra toks santykis, kuriam esant veika sukelia ir nulemia nusikalstamas pasekmes.
Priežastinio ryšio problema teisėje yra tokia pat sena kaip ir pati teisė. Senovės Romos teisėje buvo
skiriami neteisėti veiksmai (injuria), kaltė pulpa) ir priežastinis ryšys (causa). Baudžiamosios teisės
teorijoje priežastinio ryšio klausimas atsirado nagrinėjant nusikaltimus gyvybei ir sveikatai.
Viduramžiais italų teisininkai parengė nemaža taisyklių, kurios, jų nuomone, galėjo padėti spręsti
nužudymo klausimus, kai nužudymas buvo nukentėjusiajam padarytos žaizdos pasekmė.
Ypač nuodugniai priežastinio ryšio problemos pradėtos nagrinėti XIX amžiuje. Šiuo metu teisės
moksle egzistuoja labai daug įvairių priežastinio ryšio teorijų: būtinos pasekmės teorija, pakankamos
priežasties teorija, tiesioginės pasekmės teorija, betarpiškos pasekmės teorija, artimiausios priežasties
teorija ir t. t. Tačiau baudžiamosios teisės mokslui reikšmingiausios yra dvi teorijos - tai ekvivalentinio
ir adekvataus priežastinio ryšio teorijos. Šios teorijos susiformavo XIX a. Vokietijoje ir vėliau paplito
Austrijoje, Olandijoje, Skandinavijos šalyse, Šveicarijoje.
Priežastinio ryšio klausimas turi būti sprendžiamas nagrinėjant Įvairių reiškinių tarpusavio ryšius, jų
priklausomybę vienas nuo kito. Bet kurioje žmonių santykių srityje reikia skirti būtinas ir atsitiktines
žmogaus veiksmų pasekmes. Būtinoji pasekmė yra reiškinio dėsningumų vystymasis, pasireiškimas, tai
yra jo vidinė savybė, jo priežastis. Atsitiktinė pasekmė dėsningai neišplaukia iš šio reiškinio, nors šio
reiškinio yra sąlygota.
48
Adekvataus priežastingumo teorija.
(2001 m. BT) Pagal adekvataus priežastinio ryšio teoriją priežastinis ryšys tarp veiksmų ir jų žalingų
pasekmių egzistuoja tada, kai veiksmai padidina žalos atsiradimo galimybę. Kitaip tariant, kadangi
veiksmai padidina žalos atsiradimo riziką, atsiradusi žala yra laikytina normalia tų veiksmų pasekme.
Jeigu konkrečių veiksmų nebūtų buvę, padidintos žalos atsiradimo rizikos taip pat nebūtų buvę. Taigi
adekvati priežastis nėra vienintelė tam tikrų pasekmių priežastis. Gali egzistuoti daug konkrečių kurios
nors vienos pasekmės priežasčių. Tačiau adekvati priežastis visada išsiskiria iš kitų priežasčių tam tikrų
pasekmių atsiradimo tikimybę paversdama tikrove.

Conditio sine qua non priežastinio ryšio teorija.

(2001 m. BT) Ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija šiuo metu yra viena iš labiausiai paplitusių
(Buri, E Listas, M. Lipmenas). Ši teorija aiškina, kad kiekviena sąlyga, be kurios žalingo rezultato nė
nebūtų buvę, yra to žalingo rezultato pasekmė. Priežastinis ryšys egzistuoja tik tada, kai veiksmas yra
ekvivalentinė pasekmės priežastis, t. y. būtina, privaloma sąlyga. Jeigu grandinė tarp veiksmo ir jo
rezultato nutrūksta įsikišus trečiajam asmeniui, ekvivalentinio priežastinio ryšio tarp veiksmo ir pasekmių
nebelieka. Vienas iš šios teorijos pradininkų vokiečių teisininkas Buri priežastinį ryšį suprato kaip
objektyvų reiškinį, nesusijusį su subjekto kalte. Baudžiamajai teisei šios teorijos nuostatas pritaikė
vokiečių kriminalistas E Listas, kurio manymu, priežastinis ryšys tarp kūno judesio ir rezultato yra tada,
kai rezultatas negali atsirasti be kūno judesio.

Nusikalstamos veikos subjektas kaip objektyvus nusikalstamos veikos sudėties požymis.

Tiriant nusikalstamą veiką daugiausia dėmesio skiriama ją padariusiam asmeniui, tačiau nereikia pamiršti,
kad nusikalstama veika yra teisinis santykis, o šis santykis visada turi du subjektus. Taigi nusikalstama
veika yra teisinis kelių asmenų santykis. Paprastai vienas teisinio santykio subjektas įgyvendina
nusikalstamos veikos sudėtį, kitas yra nusikalstamos veikos paveikiamas. Pirmasis įvardijamas kaip
asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, arba kaltininkas, kitas yra nukentėjusysis. Tam tikros
nukentėjusio asmens savybės gali būti teisiškai svarbios, nulemti ar net didinti veikos pavojingumą.
Tokiais atvejais jos formuluojamos įstatyme kaip nusikalstamos veikos sudėties požymis.
Atkreiptinas dėmesys, kad nusikaltimo sudėties požymio - nukentėjusysis - baudžiamoji teisė nežino.
Nukentėjusysis, įvardytas straipsnio dispozicijoje, gali nurodyti skirtingus sudėties požymius, tačiau
dažniausiai nukentėjusysis nusikaltimo sudėtyje yra nusikaltimo dalyko požymis.
Vienuose BK straipsniuose nukentėjusysis, nors ir įvardytas labai skirtingais terminais, atitinka
nusikalstamos veikos dalyko požymį. Kitais atvejais nukentėjusiojo savybės neturi įtakos veikos pavo-
jingumui, todėl neįtraukiamos į nusikalstamos veikos sudėtį ir neturi įtakos sudėčiai kaltininko veikoje.
Nukentėjusysis baudžiamojoje byloje yra grynai procesinė figūra, įgyjanti nukentėjusiojo statusą ir jo pro-
cesines teises ir pareigas.
Baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo, padaręs nusikalstamą veiką. Asmuo, trauktinas
baudžiamojon atsakomybėn, arba baudžiamosios atsakomybės subjektas pagal Lietuvos baudžiamąją teisę
gali būti ir fizinis, ir juridinis asmuo.

Amžius, kurio sulaukus galima baudžiamoji atsakomybė.

Dėl fizinio asmens pasakytina, kad kiekvieną žmogų, ir padariusi nusikalstamą veiką, apibūdina
daugybė požymių. Pagrindinis nusikaltimo sudėties požymis, apibūdinantis trauktiną baudžiamojon
atsakomybėn asmenį ir įeinantis į visas nusikalstamų veikų sudėtis, yra tokio asmens amžius. Kiti požymiai,
apibūdinantys nusikalstamą veiką padariusį ir trauktiną baudžiamojon atsakomybėn asmenį, gali turėti
reikšmę vertinant, ar yra nusikalstamos veikos sudėtis, tik tam tikrais atvejais. Tai gali būti labai skirtingi
kaltininką apibūdinantys požymiai, tačiau visi įvardijami bendru terminu — specialaus subjekto požymis.
Pagal baudžiamuosius įstatymus už padarytas pavojingas veikas gali atsakyti tik asmenys,
sulaukę įstatymo nustatyto amžiaus. Trauktino baudžiamojon atsakomybėn asmens amžius yra
pagrindinis objektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis, apibūdinantis asmenį, padariusį
nusikalstamą veiką ir trauktiną baudžiamojon atsakomybėn. Kitas dalykas - nuo kokio amžiaus
asmuo gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. BK 13 straipsnyje teigiama, kad pagal
baudžiamuosius įstatymus atsako asmenys, kuriems prieš padarant nusikaltimą yra suėję šešiolika metų. Už
kai kurias nusikalstamas veikas baudžiamoji atsakomybė kyla nuo keturiolikos metų. Nusikalstamos
49
 veikos, už kurias atsakomybė kyla nuo keturiolikos metų, išvardytos BK 13 straipsnio 2 dalyje: nužudymas
(129 straipsnis), sunkus sveikatos sutrikdymas (135 straipsnis), išžaginimas (149 straipsnis), seksualinis
prievartavimas (150 straipsnis), vagystė (178 straipsnis), plėšimas (180 straipsnis), turto prievartavimas (181
straipsnis), turto sunaikinimas ar sugadinimas (187 straipsnio 2 dalis), šaunamojo ginklo, šaudmenų,
sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų pagrobimas (254 straipsnis), narkotinių ar psichotropinių medžiagų
pagrobimas (263 straipsnis), transporto priemonių ar kelių, juose esančių įrenginių sugadinimas (280
straipsnio 2 dalis).
Tai, kad įstatyme nustatytas asmens, trauktino baudžiamojon atsakomybėn, amžius, reiškia, kad
įstatymų leidėjas prezumuoja, jog sulaukęs šešiolika metų asmuo, nors ir būdamas nepilnametis, jau yra
pakankamai protiškai išsivystęs, taigi jau gali suprasti savo veiksmų pobūdį ir esmę, t. y. ką daryti galima
ir ko daryti negalima, ir atsakyti už savo veiksmus. Už tam tikras nusikalstamas veikas nustatydamas
keturiolikos metų amžiaus ribą, įstatymų leidėjas konstatuoja, kad BK 13 straipsnio 2 dalyje išvardytų
nusikalstamų veikų pavojingumą suvokia asmenys, sulaukę keturiolika metų.
Nors įstatymų leidėjas apie tai nekalba, už tam tikras nusikalstamas veikas tiek teoriškai, tiek
praktiškai baudžiamoji atsakomybė gali iškilti tik vyresnio amžiaus žmonėms. Antai už nusikalstamas
veikas krašto apsaugos tarnybai gali atsakyti tik asmenys, sulaukę devyniolika metų, nes karinėn tarnybon
šaukiami asmenys, kuriems yra sukakę devyniolika metų.
Tik sulaukęs aštuoniolika metų asmuo gali atsakyti už nepilnamečio įtraukimą į nusikalstamą veiką
(BK 159 straipsnis). Tačiau už nepilnamečio, t. y. asmens iki aštuoniolikos metų, išžaginimą ar seksualinį
prievartavimą, atsako asmuo, sulaukęs keturiolika metų, t. y. pats būdamas nepilnametis.

Reikalavimai amžiui nustatyti baudžiamojoje byloje.

Gali būti, kai keturiolikos ar šešiolikos metų asmens socialinė ir protinė branda atitinka dvylikos ar
keturiolikos metų žmogaus socialinę brandą ir protinį išsivystymą. Remiantis Lietuvos teismų praktika,
tokie asmenys trauktini baudžiamojon atsakomybėn bendrais pagrindais, nes amžius yra formalusis
nusikaltimo sudėties požymis, kuris negali būti traktuojamas kitaip, negu nustatyta BK 13 straipsnyje.
Tam gali būti skiriamos teismo psichiatrinės, psichologinės, narkologinės ekspertizės.
Pagal baudžiamąjį įstatymą yra nustatyta formali baudžiamosios atsakomybės amžiaus riba.
Atsižvelgiant į amžiaus ypatumus yra susiaurinta tik pavojingų veikų, už kurias nepilnamečiai nuo
keturiolikos iki šešiolikos metų traukiami baudžiamojon atsakomybėn įstatyme nustatyta tvarka, apimtis.
Tai lemia veikų pavojingumas ir nepilnamečio asmenybės socialiniai ir psichologiniai ypatumai.
Remiantis tuo, kad įstatymų leidėjas nustato tikslią baudžiamo sios atsakomybės ribą, asmens,
padariusio nusikalstamą veiką, amžius yra įrodinėtinas baudžiamojoje byloje požymis. Asmens, padariusio
nusikalstamą veiką, amžius būtinai nustatomas tais atvejais, kai kaltinamasis yra nepilnametis, taigi būtina
nustatyti, ar jis yra sulaukęs baudžiamajai atsakomybei reikiamo amžiaus.
Asmuo laikomas sulaukęs reikiamo amžiaus ne jo gimimo dieną, o kitą dieną po to, kai jam sukako
keturiolia ar šešiolika metų. Be to, prisimintina, kad nustatoma, kokio amžiaus yra asmuo, ne bylos
nagrinėjimo metu, o kokio jis buvo amžiaus, kai padarė nusikalstamą veiką. Bylos tyrimo ar teisminio
nagrinėjimo metu asmuo gali būti sulaukęs įstatymo reikalaujamo baudžiamajai atsakomybei amžiaus, tačiau
jeigu tuo metu, kai padarė nusikalstamą veiką, jis neturėjo įstatyme numatyto amžiaus, baudžiamojon
atsakomybėn jis netraukiamas nesant nusikalstamos veikos sudėties.
Yra tam tikri asmens, padariusio nusikalstamą veiką, amžiaus nustatymo reikalavimai. Visų pirma
amžius paprastai nustatomas pagal asmens dokumentus. Dokumentai, tinkami amžiui nustatyti, yra asmens
pasas ar gimimo liudijimas. Jei nėra dokumentų, kuriais remiantis galima nustatyti tikslų amžių, skiriama
teismo medicininė ekspertizė amžiui nustatyti. Ekspertas, be abejo, nenustatys tikslios gimimo datos
mėnesio ir dienos tikslumu. Galima nustatyti tik gimimo metus. Šiuo atveju nepilnamečio gimimo diena
laikoma nustatytų metų paskutinioji diena (gruodžio 31 d.). Asmuo tampa baudžiamosios atsakomybės
subjektu kitą dieną, t. y. naujų metų sausio 1 dieną. Jei ekspertas negali nustatyti tikslių gimimo metų, jis
gali nurodyti minimalius ir maksimalius nepilnamečio gimimo metus, pavyzdžiui, tiriamasis gali būti gimęs
1990-1992 metais. Tada sprendžiant nusikalstamos veikos sudėties klausimus vadovaujamasi minimaliu
amžiumi. Šiuo atveju bus laikoma, kad kaltinamasis gimęs 1992 m. gruodžio 31 dieną. Taigi jei asmuo
kaltinamas vagyste, padaryta 2006 m. sausio 15 d., prokuroras ar teismas padarys išvadą, kad nusikalstamos
veikos padarymo metu asmeniui buvo trylika metų. Taigi jis nėra sulaukęs įstatymų nustatyto baudžiamosios
atsakomybės amžiaus.

Fizinio asmens, nesulaukusio įstatymo reikalaujamo amžiaus, atsakomybės už padarytą

pavojingą veiką ypatumai.
Jei įstatyme numatytą veiką padaro asmuo, nesulaukęs įstatymo nustatyto baudžiamosios
atsakomybės amžiaus, jis negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Pagal BK 13 straipsnio 3
dalį asmeniui, kuriam iki šiame kodekse numatytos pavojingos veikos padarymo nebuvo suėję keturiolika
50
 metų, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gali būti taikomos auklėjamojo poveikio ar kitos
priemonės. Medžiaga perduodama nepilnamečių reikalų tarnyboms, kurios gali taikyti priverčiamąsias
auklėjamojo poveikio priemones. Auklėjamojo poveikio priemonės gali būti taikomos ir nepilnamečiui,
kuris nusikalstamą veiką padarė, sulaukęs įstatyme numatyto baudžiamosios atsakomybės amžiaus, t. y.
keturiolika metų, tačiau baudžiamoji atsakomybė už veiką numatyta nuo šešiolikos metų. Taikant tokias
priemones nesiremiama BK nuostatomis. Taikomos kituose įstatymuose numatytos priemonės.
Priverčiamosios auklėjamojo poveikio priemonės vaikams pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų
įst.:
1) įspėjimas;
2) įpareigojimas viešai ar kitokia forma atsiprašyti nukentėjusiojo;
3) atidavimas tėvų ar kitų asmenų priežiūrai pagal laidavimą;
4) namų priežiūra (laisvalaikio apribojimas);
5) atidavimas į specialią auklėjimo ir drausmės įstaigą;
6) kitos įstatymuose numatytos priemonės.

Kaltininko asmenybė.
Greta terminų „nusikalstamą veiką padaręs asmuo", „asmuo, trauktinas baudžiamojon
atsakomybėn" (kaltininkas) ar „nusikaltimo subjektas" baudžiamosios teisės teorijoje vartojamas
nusikalstamą veiką padariusio asmens (nusikaltėlio) asmenybės terminas. Atkreiptinas dėmesys,
kad minėti terminai nėra tapatūs, skirtingas jų turinys ir reikšmė baudžiamojoje teisėje.
Nusikalstamą veiką padariusio asmens asmenybė - tai nusikaltusio asmens asmenybė. Nusi-
kaltimą padaręs asmuo nėra kažkoks ypatingas asmenybės tipas.
Esminė nusikalstamą veiką padariusio asmens (nusikaltėlio) asmenybės savybė yra jo
pavojingumas, kuris pasireiškia tuo, kad yra pavojus, jog asmuo ateityje gali padaryti naujų
nusikalstamų veikų.
Tačiau nusikalstamą veiką padariusio asmens asmenybę apibūdi na ne vien požymiai,
pasireiškiantys padarant nusikalstamą veiką. Nusikalstamą veiką padariusio asmens asmenybę, jos
pavojingumą apibūdina dar dvi grupės požymių: požymiai, apibūdinantys ją iki padarant
nusikalstamą veiką, ir ją apibūdinantys požymiai padarius nusikaltimą.
Nusikalstamą veiką padariusio asmens asmenybę iki padarant nusikalstamą veiką apibūdina
tokie požymiai: požiūris į darbą, mokslą, elgesys buityje, gyvenimo būdas, ankstesnės padarytos
nusikalstamos veikos ar kiti teisės pažeidimai, teistumas ir kt.
Padariusio nusikalstamą veiką asmens asmenybę apibūdinantys požymiai yra tokie: požiūris į
padarytą nusikalstamą veiką, pripažinta ar nepripažinta kaltė, nuoširdus gailėjimasis, savanoriškas
žalos atlyginimas, padėjimas išaiškinti bendrininkus ir kt. Visi šie bruožai apibūdi na kaltininko
asmenybę ir jos pavojingumą.
Be išvardytų požymių, nusikaltimą padariusio asmens asmenybę apibūdina daug kitų požymių,
kurie neturi tiesioginės įtakos veikos pa vojingumui, tačiau turi didelę reikšmę bendram
nusikaltusio asmens asmenybės paveikslui sudaryti. Tai vadinamoji socialinė-demografinė
nusikaltusio asmens charakteristika, į kurią įeina tokie duomenys - amžius, lytis, išsilavinimas,
šeiminė padėtis, socialinė padėtis, užsiėmimas ir kt.

Kaltininko asmenybės sąvoka, turinys, baudžiamoji teisinė reikšmė.

Trauktinas baudžiamojon atsakomybėn asmuo (nusikaltimo subjektas) yra terminas, kuris
aprėpia nusikalstamų veikų sudėtyse keliamus reikalavimus asmeniui, padariusiam nusikalstamą
veiką. Jis turi savo turinį ir vartojamas įrodinėjant veikas. Tai terminas, kuris sujungia ob-
jektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius, liečiančius asmenį, padariusį nusikalstamą veiką, ir
turinčius įtakos nusikalstamos veikos sudėčiai, taigi nulemiančius veikos baudžiamumą.
Terminas „nusikalstamą veiką padariusio asmens (nusikaltėlio) asmenybė" turi kiek kitokį
turinį ir reikšmę. Nusikalstamą veiką padariusio asmens asmenybė - tai nusikaltusio asmens
asmenybė. Nusikaltėlius apibūdina tie patys požymiai, kurie charakterizuoja visus kitus
žmones. Tačiau padaryta nusikalstama veika yra tas pagrindas, kuris leidžia išskirti iš visų
žmonių ir atskirai analizuoti žmogaus, padariusio nusikalstamą veiką, asmenybę.
Esminė nusikalstamą veiką padariusio asmens (nusikaltėlio) asmenybės savybė yra jo
pavojingumas, kuris pasireiškia tuo, kad yra pavojus, jog asmuo ateityje gali padaryti naujų
nusikalstamų veikų. Nors asmuo baudžiamas už padarytą veiką, bausmė jam skiriama būtent
todėl, kad yra tikėtina, jog jis ir vėl gali nusikalsti. Vienas iš bausmės tikslų yra atimti iš asmens
51
galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas ir paveikti jį, kad, atlikęs bausmę, laikytųsi įstatymų ir
nenusikalstų. Tačiau pagrindinis kriterijus, nulemiantis nusikaltėlio pavojingumą ir skirtinos
bausmės dydį, yra jo padaryta nusikalstama veika ir jos požymiai. Padaryta nusikalstama veika
nulemia ją padariusio asmens (nusikaltėlio) pavojingumą, parodo, kokių nusikalstamų veikų
galima iš jo tikėtis.
Dažniausiai nusikalstama veika asmuo realizuoja save, todėl iš padarytos nusikalstamos veikos
vienaip ar kitaip matyti nusikaltėlio asmenybė. Nusikalstamos veikos padarymo būdas, padarinių
sunkumas parodo asmens antisocialines nuostatas.
Tačiau nusikaltėlio asmenybė neturi jokios reikšmės vertinant padarytą veiką nusikalstamos
veikos sudėties požiūriu. Nusikalstamos veikos sudėtis yra visada, jei padaryta įstatymo
draudžiama veika ir ją padarė asmuo, sulaukęs įstatyme nustatyto amžiaus (o tam tikrais at vejais
dar atitinkantis specialaus subjekto požymius). Nesvarbu, ar nusikaltėlis iki nusikalstamos veikos
padarymo buvo apibūdinamas teigiamai ar neigiamai, prisipažino ir labai gailisi padaręs
nusikalstamą veiką, ar ne. Nusikalstamos veikos sudėtis yra vienintelis ir pakanka mas pagrindas
traukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn. Kita vertus, negalima traukti asmens baudžiamojon
atsakomybėn siekiant užtikrinti visuomenės saugumą vien už tai, kad jis apibūdindamas labai
neigiamai, pavyzdžiui, ne kartą teistas, gyvena amoralų gyvenimą, niekur nedirba, ir apskritai
gana pavojinga asmenybė, jei jis nepadarė įstatyme numatytos veikos.
Nors ir neturi įtakos baudžiamajam teisiniam nusikalstamos veikos vertinimui, nusikaltusio
žmogaus asmenybė turi didžiulę įtaką individualizuojant baudžiamąją atsakomybę ir bausmę.
Nustačius esant nusikalstamos veikos sudėties požymių, prokurorui ir ypač teismui svarbu
tinkamai parinkti atsakomybės priemones nusikaltusiam asmeniui. Ir todėl pirmiausia vertinami
asmens, padariusio nusikalstamą veiką, asmenybės bruožai: kiek asmuo kelia pavojų
aplinkiniams, kokia naujos nusikalstamos veikos padarymo tikimybė, taigi kokias poveikio
priemones taikyti nusikaltusiam. Vertinti padeda byloje surinkta medžiaga apie kaltininko as-
menybę.

Sociologinė baudžiamosios teisės mokykla ir jos požiūris į kaltininko asmenybę.

Nusikalstamos veikos sudėties objektyvieji fakultatyvūs požymiai ir jų reikšmė nusikalstamų veikų

kvalifikavimui.
Prie fakultatyvių objektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių, apibūdinančių nusikalstamą veiką,
priskiriama:
 nusikalstamos veikos dalykas,
 jos padarymo būdas, aplinkybės, priemonės,
 nusikalstamos veikos padarymo laikas ir vieta.
Bendra taisyklė yra tokia: šie požymiai įeina į nusikalstamos veikos sudėtį ir nulemia veikos nusikalsta-
mumą ir baudžiamumą tik tais atvejais, kai jie aprašyti BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje.
Baudžiamajame kodekse aprašant nusikalstamos veikos sudėtį dažniausiai naudojami požymiai yra:
 nusikalstamos veikos dalykas,
 jos padarymo būdas.
Nusikalstamos veikos dalykas yra daiktas, kurį veikiant pažeidžiamos baudžiamojo įstatymo saugomos
vertybės. Nusikaltimo dalykas gali būti ne tik daiktas, bet ir turtinė teisė ar turtinė pareiga arba net turtinio
pobūdžio veiksmai, informacija, t.p. žmogus (nužudymo nusikalstamos veikos dalykas), mažametis
vaikas, užsienietis, transporto priemonė ir t.t.
Nusikalstamos veikos padarymo priemonė, kitaip nei nusikaltimo dalykas, yra materialus daiktas, kuriuo
padaroma pavojinga veika.
Nusikalstamos veikos padarymo būdas, kaip jos sudėties požymis, labai glaudžiai susijęs su pavojingos
veikos požymiu. Tai pavojingos veikos raiškos būdas ar jos padarymo metodas. Atkreiptinas dėmesys, kad
nusikalstamos veikos padarymo būdas kai kuriose sudėtyse kartu yra ir pavojingos veikos požymis (pvz.,
plėšimas padarytas panaudojant fizinį smurtą – smurtavimą). Įstatymų leidėjas kai kurias nusikalstamų veikų
sudėtis formuluoja taip, kad nusikalstamos veikos padarymo būdas neturi reikšmės veikos nusikalstamumui ir
konstatuoti, ar yra pagrindinė nusikaltimo sudėtis, tačiau tam tikras būdas gali sunkinti atsakomybę, jei šis
požymis panaudotas kvalifikuotoje nusikaltimo sudėtyje.
Jei nusikalstamos veikos padarymo būdas yra pagrindinės (konstitucinės) nusikalstamos veikos sudėties
požymis, jo nesant ar neįrodžius, nėra nusikalstamos veikos sudėties.

Nusikalstamos veikos dalykas, jo samprata.

52
 Nusikalstamos veikos dalykas yra daiktas, kurį veikiant pažeidžiamos baudžiamojo įstatymo
saugomos vertybės.
Antai vagystės nusikalstamos veikos dalykas yra apibrėžiamas žodžiais „svetimas turtas". Paveikiant
svetimą turtą yra padaroma žala nuosavybei. BK 184 straipsnyje (Turto iššvaistymas) nusikaltimo dalykas
suformuluotas kiek plačiau negu vagystės — „svetimas turtas ar turtinė teisė". Dar plačiau apibrėžiamas
turto prievartavimo nusikaltimo dalykas: nusikalstamos veikos dalykas čia yra „turtas, turtinė teisė ar
turtinė pareiga arba turtinio pobūdžio veiksmai".
Nusikaltimo dalykas gali būti ne tik daiktas, bet ir turtinė teisė ar turtinė pareiga arba net turtinio pobūdžio
veiksmai.
BK 225 straipsnyje (Kyšininkavimas) nusikalstamos veikos dalykas įvardytas žodžiu „kyšis".
Nusikaltimo dalykas BK 119 straipsnyje (Šnipinėjimas) yra informacija, kuri yra Lietuvos
Respublikos valstybės paslaptis.
Nusikaltimo dalykas gali būti žmogus apskritai ar žmogus, turintis tam tikrus požymius. Antai
nužudymo nusikalstamos veikos dalykas yra žmogus, nes paveikiant žmogų padaroma žala tokiai vertybei
- žmogaus gyvybei, kuri saugoma BK XVII skyriaus „Nusikaltimai žmogaus gyvybei" straipsniuose. BK
129 straipsnio 2 dalies 3—5 punktuose nusikalstamos veikos dalykas dar labiau tikslinamas: juo gali būti
ne bet koks žmogus, o motina, tėvas ar vaikas (3 punktas), nėščia moteris (4 punktas), du ar daugiau
žmonių (5 punktas).

Nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdas, priemonės, įrankiai bei aplinkybės, jų
samprata.
Nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta, priemonės, įrankiai ir kitos aplinkybės- tai fakultatyvieji
bendrosios nusikaltimo sudėties požymiai. Jei jie yra numatyti konkrečioje nusikaltimo sudėtyje, jie
tampa būtinaisiais jos požymiais. Visi šie požymiai apibūdina objektyviąją nusikaltimo pusę.
Nusikaltimo padarymo būdas parodo, kaip buvo padarytas nusikaltimas. Nusikaltimo padarymo
priemonės- tai daiktai, kurie patys naudojami nusikaltimui padaryti, tačiau palengvina atlikti
nusikalstamus veiksmus arba sudaro jo materialias prielaidas. Nusikaltimo įrankiai- tai daiktai ir ar
priemonės, kurias kaltininkas tiesiogiai vartoja darydamas nusikaltimą. Nusikaltimo padarymo
priemonėmis ir įrankiais kaltininkas tiesiogiai veikia nusikaltimo objektą, tuo darydamas jam žalą.
Paprastai į nusikaltimo padarymo priemones ir įrankius atsižvelgiama individualizuojant bausmes.
Nusikaltimo padarymo vieta ir laikas BK specialiosios dalies straipsnių dispozicijose nurodomos
labai retai. Dažniausiai į šias aplinkybes atsižvelgiama skiriant bausmes.
Nusikalstamos veikos padarymo priemonė, kitaip nei nusikaltimo dalykas, yra materialus daiktas,
kuriuo padaroma pavojinga veika. Jei nusikalstamos veikos padarymo priemonė turi įtakos
nusikalstamos veikos pavojingumui, įstatymų leidėjas įtraukia šį požymį į nusikalstamos veikos sudėtį.
Antai BK 300 straipsnyje (Dokumento suklastojimas ar suklastoto dokumento panaudojimas arba
realizavimas) nustatyta: „Tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba
netikrą ar suklastotą dokumentą panaudojo ar realizavo, baudžiamas..." Pagaminant netikrą dokumentą,
dokumentas yra nusikaltimo dalykas, o jį panaudojant — jau nusikaltimo padarymo priemonė.
Nusikalstamos veikos padarymo būdas, kaip jos sudėties požymis, labai glaudžiai susijęs su
pavojingos veikos požymiu. Tai pavojingos veikos raiškos būdas ar jos padarymo metodas. Šis
nusikalstamos veikos sudėties požymis gana dažnai naudojamas įstatymų leidėjo formuluojant
nusikalstamų veikų sudėtis. Antai 182 straipsnyje (Sukčiavimas) numatyta: „Tas, kas apgaule savo ar
kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino, baudžiamas..."
Žodis „apgaulė" nurodo svetimo turto neteisėto įgijimo būdą
BK 178 straipsnio (Vagystė) 2 dalyje yra dar vienas sudėties požymis, susijęs su nusikaltimo padarymo
būdu, - įsibrovimas į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją. Taigi nusikalstamos veikos sudėtyje gali
būti panaudoti ir keli požymiai, apibūdinantys nusikalstamos veikos padarymo būdą.
Atkreiptinas dėmesys, kad nusikalstamos veikos padarymo būdas kai kuriose sudėtyse kartu
yra ir pavojingos veikos požymis. Antai BK 180 straipsnyje (Plėšimas) nustatyta: „Tas, kas panaudoda-
mas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam
asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą, baudžiamas..."
Kiti objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai daug rečiau naudojami formuluojant nusikalstamų
veikų sudėtis. Vienas iš nedaugelio BK straipsnių, kurio dispozicijoje panaudoti iš karto trys
fakultatyvieji požymiai: nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta ir priemonės, yra BK 272 straipsnis
(Neteisėtas medžiojimas ar žvejojimas), kuriame nustatyta: „Tas, kas medžiojo ar žvejojo uždraustu
laiku, uždraustose vietose ar draudžiamomis priemonėmis ir padarė didelės žalos gyvūnijai,
baudžiamas..."

53
Specialieji nusikalstamos veikos subjekto požymiai ir jų reikšmė įrodinėjimo procesui.
Dėl fizinio asmens pasakytina, kad kiekvieną žmogų, ir padariusi nusikalstamą veiką, apibūdina
daugybė požymių. Kai kurie požymiai, apibūdinantys nusikalstamą veiką padariusį ir trauktiną
baudžiamojon atsakomybėn asmenį, gali turėti reikšmę vertinant, ar yra nusikalstamos veikos sudėtis, tik
tam tikrais atvejais. Tai gali būti labai skirtingi kaltininką apibūdinantys požymiai, tačiau visi įvardijami
bendru terminu — specialaus subjekto požymis.
Tai fakultatyvūs objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai, apibūdinantys trauktiną
baudžiamojon atsakomybėn asmenį, iš esmės apibūdina tam tikrus kaltininko asmenybės bruožus.
Tačiau kai kuriais atvejais atskiri nusikaltėlio asmenybės bruožai turi įtakos ne tik paties
nusikaltėlio pavojingumui, bet ir gali daryti įtaką nusikalstamos vei kos pavojingumui. Tada
įstatymų leidėjas įtraukia juos į nusikalstamos veikos sudėtį ir jie įgauna specialaus nusikalstamos
veikos subjekto požymio reikšmę.
Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymų leidėjas dažnai vieną ar kitą nusikaltėlio asmenybę
apibūdinantį požymį įtraukia į nusikalstamos veikos sudėtį. Ko gero, tai dažniausiai aptinkamas
fakultatyvus nusikalstamos veikos sudėties požymis. Tie požymiai gali būti labai įvairūs ir
apibūdinti skirtingas nusikaltusio asmens savybes, pradedant nuo ly ties, pilietybės ir baigiant
turimomis pareigomis.
Specialaus nusikalstamos veikos subjekto požymiai įgyja būtinųjų nusikalstamos veikos
sudėties požymių reikšmę ir įrodinėjami tik tada, kai jie aprašyti BK specialiosios dalies straipsnio
dispozicijoje. Dispozicijoje neaprašytų asmenybę apibūdinančių požymių reikšmė apsiriboja
išimtinai atsakomybės individualizavimu.

Specialieji nusikalstamos veikos subjekto požymiai ir jų reikšmė įrodinėjimo procesui

Nusikalstamą veiką padariusio asmens asmenybė — tai nusikaltusio asmens asmenybė. Nusikaltimą
padaręs asmuo nėra kažkoks ypatingas asmenybės tipas. Nusikaltėlius apibūdina tie patys požymiai, kurie
charakterizuoja visus kitus žmones. Tačiau padaryta nusikalstama veika yra tas pagrindas, kuris leidžia
išskirti iš visų žmonių ir atskirai analizuoti žmogaus, padariusio nusikalstamą veiką, asmenybę. Būtent
nusikalstama veika yra tas pagrindas, kuriuo remiantis išskiriama nusikaltėlio asmenybę ir todėl ji
nagrinėjama.
Esminė nusikalstamą veiką padariusio asmens (nusikaltėlio) asmenybės savybė yra jo
pavojingumas, kuris pasireiškia tuo, kad yra pavojus, jog asmuo ateityje gali padaryti naujų
nusikalstamų veikų. Nors asmuo baudžiamas už padarytą veiką, bausmė jam skiriama būtent todėl, kad
yra tikėtina, jog jis ir vėl gali nusikalsti. Vienas iš bausmės tikslų yra atimti iš asmens galimybę daryti
naujas nusikalstamas veikas ir paveikti jį, kad, atlikęs bausmę, laikytųsi įstatymų ir nenusikalstų. Tačiau
pagrindinis kriterijus, nulemiantis nusikaltėlio pavojingumą ir skirtinos bausmės dydį, yra jo
padaryta nusikalstama veika ir jos požymiai. Padaryta nusikalstama veika nulemia ją padariusio
asmens (nusikaltėlio) pavojingumą, parodo, kokių nusikalstamų veikų galima iš jo tikėtis.
Dažniausiai nusikalstama veika asmuo realizuoja save, todėl iš padarytos nusikalstamos veikos
vienaip ar kitaip matyti nusikaltėlio asmenybė. Pavyzdžiui, iš padarytos nusikalstamos veikos pobūdžio
(turtinė ar smurtinė nusikalstama veika) spręstina apie kaltininko vertybinę orientaciją, polinkius,
interesus. Antai vieni asmenys labiau linkę į smurtinius nusikaltimus, kiti į nusikalstamas veikas
nuosavybei.
Nusikalstamos veikos padarymo būdas, padarinių sunkumas parodo asmens antisocialines nuostatas.
Pavyzdžiui, mažametės išžaginimas ar nužudymas itin žiauriai, ar stambios pinigų sumos vagystė,
įsibraunant į banką. Tas pats pasakytina apie nusikalstamų veikų padarymo tikslus ir motyvus.
Tačiau nusikalstamą veiką padariusio asmens asmenybę apibūdina ne vien požymiai, pasireiškiantys
padarant nusikalstamą veiką. Nusikalstamą veiką padariusio asmens asmenybę, jos pavojingumą api-
būdina dar dvi grupės požymių:
 požymiai, apibūdinantys ją iki padarant nusikalstamą veiką,
 ir ją apibūdinantys požymiai padarius nusikaltimą.
Nusikalstamą veiką padariusio asmens asmenybę iki padarant nusikalstamą veiką apibūdina tokie
požymiai: požiūris į darbą, mokslą, elgesys buityje, gyvenimo būdas, ankstesnės padarytos nusikalstamos
veikos ar kiti teisės pažeidimai, teistumas ir kt.
Padariusio nusikalstamą veiką asmens asmenybę apibūdinantys požymiai yra tokie: požiūris į
padarytą nusikalstamą veiką, pripažinta ar nepripažinta kaltė, nuoširdus gailėjimasis, savanoriškas žalos
atlyginimas, padėjimas išaiškinti bendrininkus ir kt. Visi šie bruožai apibūdina kaltininko asmenybę ir jos
pavojingumą.
Be išvardytų požymių nusikaltimą padariusio asmens asmenybę apibūdina daug kitų požymių kurie
neturi tiesioginės įtakos veikos pavojingumui, tačiau turi didelę reikšmę bendram nusikaltusio asmens
asmenybės paveikslui sudaryti. Tai vadinamoji socialinė-demografinė nusikaltusio asmens

54
charakteristika, į kurią įeina tokie duomenys - amžius, lytis, išsilavinimas, šeiminė padėtis, socialinė
padėtis, užsiėmimas ir kt.
Visuma minėtų duomenų pateikia nusikaltusio asmens (nusikaltėlio) asmenybės vaizdą, leidžia
spręsti, kiek kaltininkas yra sugadintas ir kokia tikimybė sulaukti iš jo naujų nusikalstamų veikų. Taigi
trumpai apibūdinus nusikalstamą veiką padariusio asmens asmenybę ir ją apibūdinančius duomenis,
darytina išvada, kad nusikalstamą veiką padariusio asmens (nusikaltėlio) asmenybę apibūdina gerokai
daugiau požymių, negu asmenį, padariusį nusikalstamą veiką ir trauktiną baudžiamojon atsakomybėn,
kaip nusikalstamos veikos sudėties požymį. Taigi nusikaltėlio asmenybės sąvokos turinys, apimtis yra
platesnė, talpesnė už asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sąvoką.

Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies normos, numatančios specialiuosius subjekto požymius.

Įstatymų leidėjas dažnai vieną ar kitą nusikaltėlio asmenybę apibūdinantį požymį įtraukia į
nusikalstamos veikos sudėtį. Ko gero, tai dažniausiai aptinkamas fakultatyvus nusikalstamos
veikos sudėties požymis. Tie požymiai gali būti labai įvairūs ir apibūdinti skirtingas nusikaltusio
asmens savybes, pradedant nuo lyties, pilietybės ir baigiant turimomis pareigomis. Antai
pagal BK 117 straipsnį (Išdavystė) baudžiamojon atsakomybėn gali būti traukiamas ne kiekvienas
asmuo, sulaukęs šešiolika metą, o tik esantis nusikalstamos veikos padarymo metu Lietuvos
Respublikos piliečiu. Kitų valstybių piliečiai negali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn už
Lietuvos valstybės išdavystę. Taigi asmens pilietybė yra būti nas šios nusikalstamos veikos
sudėties požymis, apibūdinantis padariusį nusikalstamą veiką asmenį.
BK specialiosios dalies XXXIII skyriuje numatomos nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų
valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams sudėtys. Už nusikalstamas veikas, numatytas BK
225, 228, 229 straipsniuose, atsakys tik tie asmenys, kurie yra valstybės tarnautojai ar jiems
prilyginti asmenys. Šiuo atveju asmens pareiginis statusas turi vieno iš būtinųjų nusikalstamos
veikos sudėties požymių reikšmę.
(reikėtų papildyti)

Nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių aprašymo būdai Baudžiamojo kodekso specialiosios

dalies straipsnio dispozicijoje.
Dispozicijoje įtvirtinta sudėtis, tačiau tai netapačios sąvokos.
SD straipsnio dispozicijoje aprašant nusikaltimą, kartu įtvirtinami ir sudėties požymiai kuriuos reikia
aprašinėt. Bet dispozicijoje neaprašomi visi objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, nes visus aprašyt
netikslinga. Įstatymų leidėjas aprašo tik būdingiausius esmingiausius požymius. Subj. požymiai, išskyrus
motyvą ir tikslą, neaprašomi niekad. Tačiau šiuos požymius reikia įrodinėti –visus pagrindinius sudėtinius
požymius, net jei jie neaprašyti dispozicijoje. Neaprašyti požymiai nustatomi aiškinant įstatymą, gali būti
nustatyti ir BK str. pavadinime (objekto požymis, vertybės).

129 str. Nužudymas.

Dispozicija:
1. Tas kas nužudė kitą žmogų. (žodžiai „tas kas“ yra nuoroda į subjektą, jeigu yra spec. subjektas,
jis tiesiog įvardijamas. Kai subjektas bendras tai rašoma „tas kas“. „Nužudė“ yra nuoroda į pavojingą
veiką (kaip ta veika pasireiškia: nušovė, nudurė), pavojingi padariniai (teismo med. Eksp. Išvada),
priežastinis ryšys (aprašomas kai jis yra komplikuotas, sudėtingas).
Vertybės dispozicijoje neaprašomos beveik niekad. Jos nustatomos aiškinant įstatymu, ir dažniausiai
iš skyriaus kuriame straipsnis yra pavadinimo. Pavojinga veika aprašoma visais atvejais . Tiktai veika
aprašyta išsamiai aprašomosiose dispozicijose, labai paprastai – paprastose, blanketinėse ir .t.t. Padariniai
aprašomi tik kai kada. Priežastinis ryšys str. neatsakomas niekad. Subjekto amžius neaprašomas.
Pakaltinamumas neaprašomas niekad. Kai kaltė tyčinė – neaprašoma. Kai kaltė neatsargi, ji yra aprašyta
arba dispozicijoje, arba paskutinėj ar priešpask. str. dalyje. Fakultatyviniai požymiai aprašomi kartais kai
to reikia sudėčiai.
Subjektyvieji požymiai nustatomi iš BD – amžius.
Pakaltinamumas (požymis) neaprašomas, neįrodinėjamas, reikamais atvejais įrodinėjama priešinga
būklė – nepakaltinamumas (BK 17-18 str.).

Jeigu nėra bent vieno iš sudėties požymių, asmens negalima traukt BA.

Sudėtys klasifikuojamos pagal jų aprašymo būdą. Jos skirstomos pagal:

55
 b) Pagrindines – jos numato minimalų kiekį požymių, būtinų NV pripažinti nusikaltimu. Jos
įtvirtintos pirmose straipsnių dalyse, atskirais atvejais – atskiru str. (129) be jokių
sunkinančių/lengvinančių aplinkybių.
c) Kvalifikuotas – jose pagrindinės atžvilgiu numatyta daugiau požymių sunkinančių veiką ir
kaltininko atsakomybę. Jos įtvirtintos po pagrindinės 2, 3 ir kitose dalyse. Pvz. 129 str. 2 d.
d) Privilegijuotas – jos pagrindinės atžvilgiu numato požymių, lengvinančių NV ir kaltininko
atsakomybę. Pvz: 130 str. 129 1 d. atžvilgiu – nužudymas labai susijaudinus.

Pagal veikos aprašymo būdą, padarinių aprašymą arba neaprašymą, sudėtys skirstomos į:
a) Formalias – jei sudėtis sukonstruota taip kad BA kyla tik padarius pavojingą veiką ir neaprašyti
padariniai. Reikia įrodinėt tik veiką. Nusikaltimo pabaigos momentas yra veikos atlikimo momentas. Pvz.
įžeidimas – sudėtis – nemateriali.
b) Materialias – jei aprašyta ir veika ir padariniai. Būtina įrodinėt ir veiką ir padarinius ir priežastinį
ryšį. Nusikaltimo pabaigos momentas yra padarinių ar pasekmių atsiradimo momentas. Pvz. nužudymas –
dūrė ir nenudūrė – nusikaltimas nepadarytas.
(reikėtų papildyti)
Nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių aprašymo būdai BK specialiosios dalies straipsnio
dispozicijoje

(Iš Konspekto paskaitų)

Specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje aprašant nusikaltimą, kartu įtvirtinami ir sudėties
požymiai kuriuos reikia aprašinėt. Bet dispozicijoje neaprašomi visi objektyvieji ir subjektyvieji
požymiai, nes visus aprašyt netikslinga. Įstatymų leidėjas aprašo tik būdingiausius esmingiausius
požymius. Subj. požymiai, išskyrus motyvą ir tikslą, neaprašomi niekad. Tačiau šiuos požymius reikia
įrodinėti –visus pagrindinius sudėtinius požymius, net jei jie neaprašyti dispozicijoje. Neaprašyti
požymiai nustatomi aiškinant įstatymą, gali būti nustatyti ir BK str. pavadinime (objekto požymis,
vertybės).
129 str. Nužudymas.
Dispozicija:
2. Tas kas nužudė kitą žmogų. (žodžiai „tas kas“ yra nuoroda į subjektą, jeigu yra spec. subjektas,
jis tiesiog įvardijamas. Kai subjektas bendras tai rašoma „tas kas“. „Nužudė“ yra nuoroda į pavojingą
veiką (kaip ta veika pasireiškia: nušovė, nudurė), pavojingi padariniai (teismo med. Eksp. Išvada),
priežastinis ryšys (aprašomas kai jis yra komplikuotas, sudėtingas).
Vertybės dispozicijoje neaprašomos beveik niekad. Jos nustatomos aiškinant įstatymu, ir dažniausiai
iš skyriaus kuriame straipsnis yra pavadinimo. Pavojinga veika aprašoma visais atvejais . Tiktai veika
aprašyta išsamiai aprašomosiose dispozicijose, labai paprastai – paprastose, blanketinėse ir .t.t. Padariniai
aprašomi tik kai kada. Priežastinis ryšys str. neatsakomas niekad. Subjekto amžius neaprašomas.
Pakaltinamumas neaprašomas niekad. Kai kaltė tyčinė – neaprašoma. Kai kaltė neatsargi, ji yra aprašyta
arba dispozicijoje, arba paskutinėj ar priešpask. str. dalyje. Fakultatyviniai požymiai aprašomi kartais kai
to reikia sudėčiai.
Subjektyvieji požymiai nustatomi iš BD – amžius.
Pakaltinamumas (požymis) neaprašomas, neįrodinėjamas, reikamais atvejais įrodinėjama priešinga
būklė – nepakaltinamumas (BK 17-18 str.).
Kitas variantas
Atskirų straipsnių dispozicijų analizė leidžia padaryti gana svarbią išvadą, kad BK specialiosios dalies
straipsnio dispozicijoje aprašomi ne visi nusikaltimo sudėties požymiai.
Pagrindiniai nusikaltimo požymiai įeina į visų nusikaltimų sudėtį, taigi yra nustatinėjami tiriant
visus nusikaltimus, neatsižvelgiant i tai, aprašyti jie mus dominančio BK straipsnio dispozicijoje ar ne.
Yra trys būdai pagrindiniam nusikaltimo objekto požymiui nustatyti.
Pirmas- remiantis skirsnio (skyriaus), kuriame įdėtas mus dominantis straipsnis, pavadinimu.
Antras- įstatymų aiškinimas. Šį būdą naudinga panaudoti tais atvejais, kai skirsnio pavadinimas
yra gan aptakus, mažai pasakantis apie nusikaltimo objektą. Skaitydami dispoziciją ir panaudodami
gramatinį, loginį ar kitokį įstatymo aiškinimo būdą, galime nustatyti kokias vertybes saugo mus
dominantis BK straipsnis.

56
 Nusikaltimo objektyviosios pusės pagrindiniai požymiai BK straipsnio dispozicijose dažniausiai
yra aprašinėjami ir norint juos išaiškinti didesnių problemų nekyla. Vienintelė išimtis- blanketinės
straipsnių dispozicijos. Jos tik bendrai įvardija draudžiamą veika, nedetalizuodamos, kokių konkrečių
veikų padarymas sudarytų nusikaltimo objektyviąją pusę.
Nusikaltimo subjektyviosios pusės pagrindinių požymių aprašinėjimo taisyklės nevienodos. Antai
pakaltinamumo požymis Kodekso spec. dalies straipsnių dispozicijose nenurodomas. Visi požymiai
bendri visoms nusikaltimų sudėtims įvertinti. Kitas subjektyviosios pusės požymis- kaltė, vienais atvejais
nurodomas spec. dalies straipsnių dispozicijose, kitais apie jį neužsimenama. Dabar jis yra aprašomas tik
tais atvejais kai kaltės požymis siejamas su tyčia ar neatsargumu.
Nusikaltimo subjekto pagrindinis požymis- kaltininko amžius, BK spec. dalies str. dispozijose niekada
neaprašinėjamas. Jis aprašomas bendrojoje dalyje.
Nusikaltimo sudėties fakultatyviniai požymiai aprašinėjami tik tais atvejais, kai įeina į nusikaltimo
sudėtį ir yra įrodinėtini tiriant nusikaltimą.

Juridinis asmuo kaip baudžiamosios atsakomybės subjektas.

2000 metų BK greta fizinio asmens įtvirtinama ir juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė.
Baudžiamajame kodekse nepateikiama juridinio asmens sąvoka. Tokia sąvoka pateikiama Civiliniame
kodekse. Civilinio kodekso 2.33 straipsnyje nustatyta, kad juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti
įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises ir pareigas, būti ieškovu ar
atsakovu teisme. Juridiniai asmenys savo ruožtu skirstomi į viešuosius ir privačiuosius. Teisėsaugos
pareigūnai aiškindami baudžiamąjį įstatymą ir spręsdami juridinių asmenų baudžiamosios atsakomybės
klausimus (pvz., ar įmonė yra juridinis asmuo ar ne) vadovaujasi Civilinio kodekso normomis. Kartu
vadovaujamasi ir BK normomis, nes BK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad pagal šį kodeksą neatsako
valstybė, valstybės ir savivaldybės institucija ir įstaiga bei tarptautinė viešoji organizacija. Taigi viešųjų
juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė yra ribota.
Pagrindiniai baudžiamosios atsakomybės subjektai yra privatūs juridiniai asmenys, t. y. tie juridiniai
asmenys, kurių tikslas pagal CK 2.34 straipsnio 3 dalį yra tenkinti privačius interesus.
Kitaip nei fiziniai asmenys, kurių atsakomybės klausimai sureguliuoti BK bendrojoje dalyje, juridinis
asmuo atsako tik už tas nusikalstamas veikas, už kurių padarymą šio kodekso specialiojoje dalyje
numatyta juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė. BK specialiosios dalies straipsnio paskutinėje ar
vienoje iš paskutinių dalių būna įrašyta standartinė nuoroda- „už šią nusikalstamą veiką atsako ir juridinis
asmuo". Jei tokios nuorodos nėra, juridinis asmuo nėra baudžiamosios atsakomybės subjektas.
Juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė pagal BK yra išvestinė iš fizinio asmens baudžiamosios
atsakomybės. Ji gali papildyti fizinio asmens baudžiamąją atsakomybę, tačiau negali jos pakeisti.
Nenustačius fizinio asmens, neįmanoma juridinio asmens atsakomybė. Tiesa, gali būti, kad yra nustatytas
fizinis asmuo, padaręs veiką, tačiau jis nepakaltinamas, todėl netraukiamas baudžiamojon atsakomybėn.
Aišku, tokia situacija išties reta, tačiau ji galima. Tokiu atveju nubaudžiamas tik juridinis asmuo.

Juridinio asmens požymiai.

Civilinio kodekso 2.33 str. 1 dalyje nurodyta, kad juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė,
įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises ir pareigas, būti ieškovu ar atsakovu
teisme. Siaurai aiškinant šią CK normą, galima konstatuoti, kad joje numatyti šie juridinio asmens
požymiai: juridinio asmens organizuotumas, identitetas, galėjimas būti ieškovu ar atsakovu teisme bei
įgyti tam tikras teises ir pareigas. Plačiai aiškinant galima išskirti ir kitus požymius: juridinio asmens turto
atskirumą nuo jo dalyvio turto, galėjimą sudaryti savo vardu sandorius, savarankiškų tikslų ir interesų
turėjimą bei t.t.
Juridiniai asmenys savo ruožtu gali būti viešieji ir privatieji bei ribotos ir neribotos turtinės
atsakomybės. Pagal BK neatsako valstybė, valstybės ir savivaldybės institucija ir įstaiga bei tarptautinė
viešoji organizacija. Taigi viešųjų juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė yra ribota.
Pagrindiniai baudžiamosios atsakomybės subjektai yra privatūs juridiniai asmenys, t. y. tie juridiniai
asmenys, kurių tikslas pagal CK 2.34 straipsnio 3 dalį yra tenkinti privačius interesus.

Juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės už fizinio asmens padarytą nusikalstamą veiką

sąlygos.
Juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlygos formuluojamos BK 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse.
Straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad juridinis asmuo atsako už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas
tik tuo atveju, jeigu nusikalstamą veiką juridinio asmens naudai arba interesais padarė fizinis asmuo,
veikęs individualiai ar juridinio asmens vardu, jeigu jis, eidamas vadovaujančias pareigas
57
juridiniame asmenyje, turėjo teisę: 1) atstovauti juridiniam asmeniui arba 2) priimti sprendimus
juridinio asmens vardu, arba 3) kontroliuoti juridinio asmens veiklą. Straipsnio 3 dalyje teigiama, kad
juridinis asmuo gali atsakyti už nusikalstamas veikas ir tuo atveju, jeigu jas juridinio asmens naudai
padarė juridinio asmens darbuotojas ar įgaliotas atstovas dėl šio straipsnio 2 dalyje nurodyto
asmens nepakankamos priežiūros arba kontrolės.
Taigi pažymėtina, kad BK 20 straipsnyje nustatytos dvi grupės juridinių asmenų baudžiamosios
atsakomybės sąlygų - viena grupė sąlygų nustatyta straipsnio 2 dalyje, kita - 3 dalyje.
Pagal BK 20 straipsnio 2 dalį juridinis asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra šioje dalyje numatytų
sąlygų visuma. Taigi pirma juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlyga yra fizinio asmens
padarytos nusikalstamos veikos. Vadinasi, norint patraukti atsakomybėn juridinį asmenį, būtina nustatyti
fizinį asmenį, padariusį nusikaltimo požymius atitinkančią veiką, ir įrodyti esant nusikaltimo sudėties
požymius jo veikoje. Tik tada galima kelti juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą.
Antra juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlyga susijusi su tuo, kad nusikalstamą
veiką fizinis asmuo padaro juridinio asmens naudai arba interesais. Nesvarbu, ar jis veikia
individualiai, t. y. savo nuožiūra, niekieno neįgaliotas, ar juridinio asmens vardu ar jo įgaliotas. Svarbu,
kieno interesais daroma veika. Iš veikos turi būti matomi juridinio asmens interesai.
Trečia sąlyga nustato, kad fizinis asmuo, veikiantis juridinio asmens naudai, tai ne paprastas
darbuotojas, o einantis vadovaujančias pareigas juridiniame asmenyje. Jei nusikalstamą veiką
padaro paprastas darbuotojas, net ir veikdamas juridinio asmens vadovybės nurodymu, jo veika
neužtrauks juridiniam asmeniui baudžiamosios atsakomybės BK 20 straipsnio 2 dalyje numatytais pagrin-
dais. Be to, įstatyme aiškinama, kad fizinis asmuo, kurio veika gali užtraukti atsakomybę juridiniam
asmeniui, yra tik toks vadovaujančias pareigas einantis asmuo, kuris, darydamas BK numatytą
veiką, turėjo teisę: 1) atstovauti juridiniam asmeniui arba 2) priimti sprendimus juridinio asmens
vardu, arba 3) kontroliuoti juridinio asmens veiklą.
Pažymėtina, kad juridinio asmens baudžiamajai atsakomybei pagal BK 20 straipsnio 2 dalį būtina ir
visų pirmiau aptartų sąlygų visuma. Alternatyva suformuluota tik dėl trečioje sąlygoje paminėto fizinio as-
mens teisinio statuso.
BK 20 straipsnio 3 dalyje formuluojamos alternatyvios ir šiek tiek kitokios (paprastesnės) juridinio
asmens baudžiamosios atsakomybės sąlygos. Ten teigiama, kad juridinis asmuo gali atsakyti už nusikals-
tamas veikas ir tuo atveju, jeigu jas juridinio asmens naudai padarė juridinio asmens darbuotojas ar
įgaliotas atstovas, dėl šio straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens nepakankamos priežiūros arba
kontrolės.
Taigi pirma juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlyga pagal šio straipsnio 2 dalį -
nusikalstamą veiką padaro ir baudžiamojon atsakomybėn trauktinas fizinis asmuo gali būti ir ne
vadovaujantis įmonės darbuotojas, o ir paprastas darbuotojas. Tačiau fizinis asmuo turi būti
nustatytas ir jo padaryta nusikalstama veika įrodyta.
Antra sąlyga — veika padaryta juridinio asmens naudai. Įstatyme neaiškinama, kokią reikšmę turi
faktas, kad juridinio asmens naudai fizinis asmuo veikė savarankiškai, neįgaliotas juridinio asmens. Įsta-
tymo aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad ir fizinio asmens savarankiškai padaryta veika juridinio asmens
naudai taip pat užtrauks juridiniam asmeniui baudžiamąją atsakomybę.
Pagaliau trečia sąlyga - fizinio asmens veika, padaryta dėl juridinio asmens vadovaujančių
asmenų (asmenų, turinčių teisę: 1) atstovauti juridiniam asmeniui arba 2) priimti sprendimus
juridinio asmens vardu, arba 3) kontroliuoti juridinio asmens veiklą) nepakankamos priežiūros
arba kontrolės. Tai jau yra įrodinėjimo dalykas byloje. Žodžiai „nepakankama priežiūra, kontrolė" lyg ir
reikštų, kad fizinis asmuo veikia savo iniciatyva ir siekdamas naudos sau. Tačiau atkreiptinas dėmesys,
kad nepakankama vadovaujančių asmenų kontrolė neeliminuoja tyčinio veikos padarymo juridinio asmens
naudai pagal žemesnio rango darbuotojų užduotį ar dėl nepakankamos žemesnio rango vadovų kontrolės.
Tačiau įstatyme suformuluotos sąlygos aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad tokiu atveju juridinis asmuo
neatsakys, nes nepakankamai vadovaujančių asmenų prižiūrimas ar kontroliuojamas turi būti tiesiogiai
asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, o ne jo viršininkai.
Tiek BK 20 straipsnio 2 dalyje, tiek 3 dalyje reikalaujama sąlygų visumos. Tik minėtų sąlygų visuma
leis traukti juridinį asmenį baudžiamojon atsakomybėn.
Tačiau net ir nustačius visas sąlygas, negalima atsakyti į visus rūpimus juridinių asmenų
baudžiamosios atsakomybės klausimus. Kaip žinoma, remiantis BK 2 straipsnio 4 dalimi baudžiamosios
atsakomybės pagrindas yra nusikalstamos veikos sudėtis asmens veikoje. Tačiau vienas dalykas, kai
kalbama apie fizinio asmens atsakomybės pagrindus, kitas dalykas - juridinių asmenų atsakomybės
pagrindai. Ar ir dėl juridinių asmenų teismas turi nustatyti tuos pačius visus padarytos nusikalstamos
veikos sudėties požymius, iš jų ir kaltę? Tai viena iš pagrindinių problemų, ir nuo to, kaip ji bus
sprendžiama, priklausys teismų praktikos formavimas. Deja, Baudžiamajame kodekse ji nesprendžiama, o
baudžiamosios teisės doktrinoje dar nėra visiems priimtino šio klausimo sprendimo.

58
 Dėl sudėtingos įstatymo formuluotės įrodyti visas juridinių asmenų baudžiamosios atsakomybės
sąlygas, numatytas BK 20 straipsnyje, nėra paprasta, todėl nenuostabu, kad Lietuvoje iki šiol, kitaip nei ki-
tose valstybėse, užfiksuota pavienių juridinių asmenų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn atvejų.

Dėstytojo padiktuota 5 tema per įžangines paskaitas:

Teorijoje sudėtis apibrėžiama kaip baudžiamajame įstatyme numatytu objektyvių ir subjektyvių

požymių visuma, nulemianti pavojingos veikos, pripažinimą nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu.
Sudėtis nepatintina su veika, su pačiu nusikaltimu. Nes nusikaltimas yra išoriškai matoma, objektyviai
egzistuojanti erdvėje, ir apčiuopiama jusliškai veika. O nusikaltimo sudėtis yra abstrakcija – protu
suvokiamų požymių visuma. Ji nėra pavojinga ar priešinga teisei.
Nusikalstomos veikos sudėties struktūra:
a) Objektyvieji ir subjektyvieji požymiai.
b) Pagrindiniai ir fakultatyviniai sudėties požymiai.
Nusikalstamos veikos sudėtį sudaro objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, kurių yra tiek, kad jie
apibūdina išoriškai matomą bei išoriškai nematomą nusikalstamos veikos puses bei tą veiką padariusį
asmenį.
Objektyvieji sudėties požymiai yra:
1. nusikalstamos veikos objektas arba baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės;
2. pavojinga veika;
3. pavojingi padariniai;
4. priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių;
5. nusikalstamos veikos dalykas;
6. padarymo laikas;
7. padarymo vieta;
8. padarymo būdas;
9. padarymo įrankiai;
10. priemonės;
11. kitos objektyvios aplinkybės;
12. nusikalstamo subjekto amžius;
13. specialaus subjekto požymis.
Subjektyvieji požymiai yra:
1. pakaltinamumas;
2. kaltė;
3. motyvas;
4. tikslas.
Sudėtis yra objektyvių ir subjektyvių požymių visuma. Reiškia tiriant nusikaltimą reikia įrodyt požymių
visumą.
Požymių teisinė reikšmė yra nevienoda, dėl to požymiai skirstomi:
a) Pagrindiniai – tokie sudėties požymiai, kurie įrodinėjami tiriant kiekvieną nusikalstamą veiką. Jie
įstatymų leidėjo aprašomi konstruojant nusikalstamą veiką. Pagrindiniai požymiai įrodinėjami
visais atvejais, išskyrus pakaltinamumą. Jie įrodinėjami nepriklausomai nuo to ar aprašyti jie
dispozicijoje ar ne.
Pagrindiniai nusikaltimo požymiai yra:
1. baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės;
2. pavojinga veika;
3. pavojingi padariniai;
4. priežastinis ryšys;
5. subjekto amžius;
6. pakaltinamumas;
7. kaltė.
b) Fakultatyviniai – tokie požymiai, kurie naudojami konstruojant tik kai kurias sudėtis. Šie
požymiai įrodinėjami tik tada, kai yra aprašyti dispozicijoje.
59
 1. nusikaltimo padarymo laikas, vieta, būdas, įrankiai, priemonės ir dalykas
2. tikslas ir motyvas
3. spec. subjektas

6 TEMA: NUSIKALSTAMOS VEIKOS (NV) SUBJEKTYVIEJI POŽYMIAI

Nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių samprata.
Norint pavojingą poelgį pavadinti nusikalstama veika, nepakanka nustatyti buvus
objektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių. Būtina nustatyti dar ir kitos rūšies
požymius, kurie vadinami subjektyviaisiais nusikalstamos veikos sudėties požymiais.
Subjektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai - tai požymiai, kurie apibūdina
žmogaus vidinę - psichinę, savo elgesį suvokiančią, pateisinančią, nukreipiančią ir kontroliuojančią
pusę.
Poelgiu parodomas žmogaus požiūrį į tam tikrus gyvenimo reiškinius. Žmogaus poelgis
duoda pagrindą pažvelgti į žmogaus vidų, žmogaus sąmonėje vykstančius psichinius procesus ir juos
vertinti.
Baudžiamųjų įstatymų gali būti vertinami tik normalios psichikos žmonių poelgiai. Tokie poelgiai nėra
kažkokie paslaptingi, nevaldomi. Normalaus žmogaus poelgiai visada yra valdomi, kontroliuojami jo psi-
chikos. Žmogaus poelgis valdomas jo psichikos ir veikos padarymo metu. Poelgio valdymas pasireiškia
tuo, kad žmogus suvokia, ką daro, numato kažkokius padarinius, kažkokių padarinių nori. O tai yra
teisiškai reikšminga išvada sprendžiant žmogaus atsakomybės už padarytą veiką klausimus. Išoriškai
pasireiškiantis žmogaus poelgis leidžia daryti išvadas apie jo požiūrį į tam tikras vertybes ir spręsti jo
teisinės atsakomybės klausimus.
Kadangi žmogaus poelgis turi ne tik išoriškai matomą, bet ir akiai nematomą, tačiau žmogaus poelgiui
vertinti svarbią - vadinamąją subjektyviąją pusę, vargu ar būtų pateisinama, jei teisiškai vertinant žmogaus
poelgius ir sprendžiant jo atsakomybės klausimą į ją nebūtų atsižvelgiama. Juk žmogus, savo poelgiu
sukėlęs pavojingų padarinių, gali jų visai nenorėti ar siekti visai kitų padarinių. Vargu ar būtų teisinga
poelgį vertinti tik pagal objektyviuosius jo požymius ir baudžiant žmogų neatsižvelgti į tai, ką jis sako,
kaip suvokia, motyvuoja savo poelgį.
Subjektyvieji ir objektyvieji nusikalstamos veikos požymiais glaudžiai susiję. Padaryta veika bus
teisiškai teisingai įvertinta tik tada, kai objektyvieji ir subjektyvieji jos požymiai sutiks.
Tačiau kaip elgtis tais atvejais, kai dėl kažkokių priežasčių objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties
požymiai neatitinka subjektyviųjų. Tada, kvalifikuojant nusikalstamą veiką, prioritetas teikiamas ne
objektyviesiems, o subjektyviesiems požymiams. Pavyzdžiui, asmuo norėjo nužudyti kitą žmogų, tačiau
arba ginklas neiššovė ar šūvis nebuvo taiklus. Šiuo atveju vertinant veiką iš baudžiamųjų įstatymų pozicijų
prioritetas teikiamas ne objektyviesiems, o subjektyviesiems požymiams: veika vertinama ne pagal
objektyvius padarinius, o pagal tai, kokių siekta subjektyvių konkrečių padarinių. Tokiu keliu eina ir
teismų praktika.
Subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai turi didžiulę reikšmę baudžiamojoje teisėje.
Pabrėžtina, kad subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra subjektyvusis asmens
baudžiamosios atsakomybės pagrindas. Lietuvos baudžiamojoje teisėje neįmanoma baudžiamoji
atsakomybė už padarytą veiką ir kilusią žalą nesant įstatymo numatytų subjektyviųjų požymių, t. y.
už veiką, padarytą nepakaltinamo asmens ar be kaltės.
Nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių aprašymas BK specialiosios dalies straipsnio
dispozicijoje ir jų įrodinėjimas.
BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje aprašomi toli gražu ne visi konkrečios nusikalstamos
veikos sudėties požymiai. Pagrindinius nusikalstamos veikos sudėties požymius turi visos nusikalstamos
veikos, dėl to jie nustatomi tiriant visus nusikaltimus ar baudžiamuosius nusikaltimus, neatsižvelgiant į tai,
jie aprašyti dominančio BK straipsnio dispozicijoje ar neaprašyti.
Pagrindinių subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių aprašymo taisyklės nevienodos. Antai
nepakaltinamumo požymis BK specialiosios dalies straipsnių dispozicijose niekada nenurodomas. Šio
požymio turinys yra bendras visoms nusikalstamų veikų sudėtims ir įtvirtintas BK 17 straipsnyje. Šis
požymis byloje nustatomas tik tais atvejais, kai kyla asmens psichinės būsenos pavojingos veikos
padarymo metu klausimas.
Nusikalstamos veikos sudėties subjektyvusis kaltės požymis BK specialiosios dalies straipsnių
dispozicijose nurodomas tais atvejais, kai nusikalstamos veikos sudėtis įtraukia vien tik neatsargią arba
60
greta tyčinės ir neatsargią kaltės formą. Naujajame BK įtvirtinta nuostata, kad baudžiamoji atsakomybė
paprastai kyla tik už tyčines veikas, jei pačiame įstatyme nepasakyta kitaip. Taigi jei BK specialiosios
dalies straipsnio dispozicijoje neminima kaltės forma, vadinasi, sudėtis numato baudžiamąją atsakomybę už
veiką tik esant tyčinei kaltei. Jei nusikaltimo sudėtis numato neatsargią kaltę, tai nurodoma arba pačioje BK
specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už veiką, dispozicijoje, arba paskutinėje straipsnio
dalyje (pvz. BK 281 str. 7 d., 184 str. 4d.). Kitais atvejais neatsargi kaltės forma nurodoma pačiame
straipsnio pavadinime ir jo dispozicijoje formuluojant sudėties požymius (BK 132 str. 1,2 d.).
Dėl fakultatyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių pasakytina, kad jie nurodomi BK
specialiosios dalies straipsnių dispozicijose visais atvejais, kai įeina į nusikalstamos veikos sudėtį ir yra
įrodinėtini baudžiamojoje byloje. Pvz. BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte minimas toks nužudymo
požymis - iš savanaudiškų paskatų. Nusikaltimo motyvas įeina į 129 straipsnio 2 dalies nusikaltimo
sudėtį kaip vienas iš alternatyvių požymių. Taigi, norint nužudymą kvalifikuoti pagal minėto BK straipsnio
2 dalies 9 punktą, reikės greta kaltės įrodyti ten nurodytą motyvą kaip subjektyvųjį nusikalstamos veikos
požymį.
Subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai turi didžiulę reikšmę teisingai kvalifikuoti padarytas
veikas. skirtinguose BK straipsniuose numatytų veikų gali sutapti objektyvieji požymiai, o skirtis tik
subjektyvieji požymiai. Ir tik teisingai juos nustačius bus galima tinkamai kvalifikuoti veiką, pasiekti
teisingumo tikslus.
Baudžiamojoje teisėje atsakomybė be kaltės neįmanoma.A smuo atsako pagal baudžiamąjį
įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Be abejo, baudžiamojoje teisėje kaltė
negali būti preziumuojama, ji visada turi įrodyta.
Įrodinėti subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius yra nepalyginti sudėtingiau nei
objektyviuosius požymius. Tačiau tai nereiškia, kad subjektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių
galima neįrodinėti, apsiriboti objektyviųjų nusikalstamos veikos požymių nustatymu ir konstatuoti
kaltę. Subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai turi būti įrodinėjami kiekvienoje
baudžiamojoje byloje. Atliekant ikiteisminį tyrimą jie įrodinėjami prokuroro ar ikiteisminio tyrimo
pareigūno pastangomis, bylą nagrinėjant teisme - kaltintojo (prokuroro) pastangomis, o iš esmės
vertinami teismo.
Vienas iš pagrindinių procesinių dokumentų, iš kurio gaunama informacijos apie
subjektyviuosius kaltininko padarytos veikos požymius, yra įtariamojo apklausos protokolai ir
kaltinamojo apklausa teisme. Subjektyviesiems nusikalstamos veikos sudėties požymiams nustatyti
nepakanka paklausti įtariamojo ar kaltinamojo ir automatiškai rašyti jo parodymus. Įtariamojo ir
kaltinamojo parodymai turi būti vertinami asmens, atliekančio tyrimą, ir teismo. Tačiau
įtariamojo ar kaltinamojo prisipažinimas yra vienintelis jo kaltės įrodinėjimo būdas. Tais atvejais,
kai kaltinamasis nesako tiesos apie realų psichinį santykį su veika, savo poelgio tikslus ir motyvus,
subjektyviesiems veikos sudėties požymiams nustatyti pasitelkiami kiti procesiniai veiksmai:
akistata, krata, ekspertizės ir kt. Kaltei nustatyti taip pat naudojami nukentėjusiųjų ir liudytojų
parodymai, ekspertizės aktai ir kiti procesiniai veiksmai, kuriais remiantis fiksuojami objektyvieji
nusikalstamos veikos požymiai. Palygindamas objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius,
užfiksuotus byloje, su kaltinamojo parodymais, prokuroras ar teismas gali padaryti išvadą apie
subjektyviuosius požymius, kurie gali nesutapti su kaltinamojo parodymais.
Visada (nesvarbu, įtariamasis ar kaltinamasis prisipažino ar ne) išvadą apie
subjektyviuosius veikos požymius ir jų turinį daro ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ir
teismas. Išvada teisme daroma remiantis byloje surinkta ir teismo posėdyje išnagrinėta medžiaga.
Prokuroras išvadą apie subjektyviuosius nusikalstamos veikos sudėties požymius fiksuoja
kaltinamajame akte, teismo išvada pateikiama nuosprendyje. Be abejo, visos išvados turi būti
motyvuotos, pagrįstos surinkta bylos medžiaga.
Pakaltinamumas kaip fizinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlyga.
Baudžiamojon atsakomybėn traukiamas ne kiekvienas žmogus, padaręs pavojingą veiką, o tik toks,
kuris pasižymi tam tikromis savybėmis. Viena iš jų yra pakaltinamumas. Baudžiamosios teisės subjektais
gali būti tik sąmoningi, normalios psichikos žmonės. Baudžiamojo poveikio priemonės gali pasiekti tikslą tik
tuo atveju, jei jos taikomos žmogui, turinčiam normalius psichinius gebėjimus, galinčiam laisvai orientuo-
tis aplinkoje, suprasti savo poelgių esmę, numatyti jų padarinius, taigi sąmoningai pasirinkti teisingą elgesio
variantą. Filosofinis žmogaus teisinės atsakomybės pagrindas siejamas su asmens valios laisve, t. y. su
gebėjimu sąmoningai pasirinkti tam tikrą žmogui priimti ną elgesio variantą kiekvienoje konkrečioje
61
situacijoje. Jeigu žmogus, turintis normalią sąmonę ir valią, sąmoningai daro pavojingą veiką, kuria
kėsinasi į visuomenėje vertinamas vertybes, jis turi atsakyti už savo poelgį.
Pakaltinamumas yra teisinė sąvoka, apibūdinanti asmens, padariusio baudžiamajame įstatyme numatytą
veiką, psichinę būklę padarant veiką ir turinti esminę reikšmę jo atsakomybei.
Baudžiamajame kodekse nepateikiama pakaltinamumo apibrėžimo. Pakaltinamumo sąvoka nesunkiai
išvedama iš nepakaltinamumo apibrėžimo, pateikto BK 17 straipsnyje, pakaltinamumas yra gebėjimas darant
veiką suvokti daromos veikos pobūdį ir valdyti savo poelgį.
Pakaltinamumas yra būtina kaltės sąlyga. Tik dėl pakaltinamo žmogaus galima kelti klausimą, ar jis
kaltas padaręs baudžiamajame įstatyme numatytą veiką.
Pakaltinamumo baudžiamojoje byloje įrodinėti nereikia. Prezu-muojama, kad visi žmonės yra
pakaltinami. Todėl esant įtarimų padarius įstatyme numatytą pavojingą veiką, reikia įrodinėti asmens
nepakaltinamumą, kad darydamas pavojingą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti daromos
veikos pavojingumo arba valdyti savo poelgio.
Tokių įtarimų pagrindas gali būti tiek išorinė kaltininko išvaizda, tiek įvairios pažymos apie mokymosi
vietą, sirgtas ligas, buvimą psicho-neurologijos dispanserio įskaitoje, taip pat liudytojų parodymai apie
elgesį darant nusikalstamą veiką. Esant mažiausių įtarimų šiuo pagrindu byloje visada skiriama teismo
psichiatrinė ekspertizė.
Nepakaltinamumo sąvoka ir požymiai.
Jei asmuo veikia nesąmoningai, t. y. neturi valios laisvės, jis negali atsakyti už padarytą veiką. Todėl
BK 17 straipsnyje nustatyta, kad asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką jis
dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. Nepakaltinamumo
požymiai numatyti BK 17 straipsnyje pateiktame nepakaltinamumo apibrėžime.
Nepakaltinamumo sąvoka remiasi dviem kriterijais: juridiniu ir medicininiu. Abu nepakaltinamumo
kriterijai glaudžiai susiję ir turi vienodą reikšmę konstatuoti nepakaltinamumo būseną. Bent vieno iš jų
nesant nepakaltinamumas eliminuojamas ir asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už padarytą
veiką.
Nepakaltinamumo juridinis kriterijus. Intelektualinis ir valinis juridinio kriterijaus
momentai.
Juridinis nepakaltinamumo kriterijus nusako asmens psichinį santykį su padaryta veika, t. y.
negalėjimą suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų, darant šio kodekso uždraustą veiką.
Juridinis nepakaltinamumo kriterijus įstatyme nusakytas žodžiais: „negalėjo suvokti jos (veikos)
pavojingumo arba valdyti savo veiksmų." Šiame sakinyje yra įteisinti du svarbūs nepakaltinamumo
momentai: 1. negalėjimas suvokti veikos pavojingumo (intelektinis); 2. negalėjimas valdyti savo
veiksmų (valinis). Žodžiai, žymintys intelektinį ir valinį nepakaltinamumo momentą, sujungti jungtuku
„arba". Vadinasi, sprendžiant juridinio nepakaltinamumo kriterijaus nustatymo klausimus, pakanka, kad
būtų nustatytas bent vienas momentas.
Savo veikos pavojingumo nesuvokimas: 1) tai faktinių veikos aplinkybių nesuvokimas arba 2) jos
socialinio reikšmingumo ne- suvokimas. Faktinių daromos veikos aplinkybių nesuvokimas suponuoja
situaciją, kad asmuo nesuvokia savo poelgio, nesupranta, ką jis daro, jo poelgis nulemtas liguistos
psichikos, kuri iškreiptai atspindi objektyviąją tikrovę. Veikos socialinio reikšmingumo nesuvokimas
suponuoja situaciją, kai asmuo lyg ir suvokia ką daro, bet jam nepasiekiamas daromos veikos socialinio
reikšmingumo suvokimas. Jis nesuvokia, kad tokie veiksmai yra visuomenėje netoleruojami ir teisės
normų uždrausti.
Nepakaltinamumo medicininis kriterijus.
Medicininis kriterijus nusako negalėjimo visa tai suvokti priežastį, o ji yra psichikos sutrikimas.
Medicininis nepakaltinamumo kriterijus nepakaltinamumo apibrėžime nusakomas žodžiais „dėl
psichikos sutrikimo". Medicininio nepakaltinamumo kriterijaus reikšmė yra ta, kad jis patikslina juridinį
nepakaltinamumo kriterijų, nurodo ligas, dėl kurių asmuo netenka galimybės suprasti savo poelgio
pavojingumo ar jį valdyti, dėl to gali būti pripažintas nepakaltinamas. Medicininis nepakaltinamumo
kriterijus paaiškina, dėl kokių priežasčių asmuo, padaręs pavojingą veiką, negalėjo suprasti savo veiksmų
esmės. Nustatyti medicininį kriterijų yra būtina siekiant pripažinti asmenį nepakaltinamą, nes praktiškai
žmogus gali nesuvokti savo veikos pavojingumo ir dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, stipraus alkoholinio ar
narkotinio apsvaigimo. Be to, psichikos ligų būna įvairių. Ne visos jos sutrikdo žmogaus psichiką tiek, kad
atima galimybę suprasti savo veiksmų esmę. Medicininis kriterijus ir jo aiškinimas nurodo, esant kokių

62
psichinės veiklos sutrikimų, sergant kokiomis ligomis yra pagrindas kelti klausimą, ar asmuo
pripažintinas nepakaltinamas.
Psichiniai sutrikimai ir jų rūšys.
Psichikos sutrikimai, kurie gali būti pagrindas kelti asmens nepakaltinamumo klausimą, gali būti
skirstomi į tris grupes: 1) chroniškos psichikos ligos, 2) laikini psichinės veiklos sutrikimai, 3) kitokios
patologinės būsenos.
Chroniškos psichinės ligos.
Terminas „chroniška psichikos liga" apima visus psichinės veiklos sutrikimus, kurie trunka ilgą laiką
kaip procesas, kuris gali pamažu progresuoti, vis labiau paralyžiuodamas žmogaus psichinę veiklą. Dažnai
tai įgimtos ir praktiškai neišgydomos ligos. Chroniškos psichikos ligos yra silpnaprotystė, šizofrenija,
epilepsija, progresuojantis paralyžius, arteriosklerozė ir kai kurios kitos ligos. Viena iš labiausiai paplitusių
chroniškų psichikos ligų, su kuriomis susiduriama kriminalinėjepraktikoje, yra silpnaprotystė.
Paplitusi yra ir šizofrenija. Tačiau tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į padarytos veikos pobūdį, ir
šizofrenija sergantys asmenys gali būti pripažinti pakaltinami. Tai atvejai, kai liga nėra pasiekusi tokio
laipsnio, kada asmuo praranda normalų sąlytį su aplinka.
Chroniškoms psichikos ligoms priklauso ir epilepsija. Apie epileptikų pakaltinamumą sprendžiama
kiekvienu konkrečiu atveju. Dažnai epileptikai sugeba suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Epi-
leptikai gali būti pripažįstami nepakaltinami, jei jie padaro įstatymo draudžiamą veiką priepuolio metu ar
prieš priepuolį. Vėliau jie dažnai vėl sugeba suprasti savo veiksmų esmę.
Laikini psichinės veiklos sutrikimai.
Laikini psichinės veiklos sutrikimai - tai išgydomos psichikos ligos, kurių atsiranda dėl stiprių stresų ir
kitų priežasčių.
Silpnaprotystė ir jos rūšys.
Viena iš labiausiai paplitusių chroniškų psichikos ligų, su kuriomis susiduriama kriminalinėje
praktikoje, yra silpnaprotystė. Ši liga gali pasireikšti trimis formomis: debiliškumas, imbecilija ir idiotija.
Teisiškai reikšmingiausia yra debi-liškumo formos silpnaprotystė. Kriminalinės justicijos pareigūnai daž-
niausiai susiduria su asmenimis, sergančiais būtent lengva silpnaprotystės forma - debiliškumu.
Dažniausiai tenka spręsti, ar būtent tokie asmenys nepakaltinami.
Kiti psichinės veiklos sutrikimai.
Kitos patologinės būsenos - tai trumpalaikės būsenos, dėl kurių asmuo ne dėl savo valios praranda
galimybę normaliai suprasti savo veiksmų esmę. Prie tokių būsenų priskiriamas patologinis girtumas,
patologinis afektas.
Asmenys, padarę nusikalstamas veikas paprasto (fiziologinio) girtumo būsenos, visada pripažįstami
pakaltinami ir traukiami baudžiamojon atsakomybėn.
Kitokia reikšmę turi patologinis girtumas, kuris laikomas antra stipraus apsvaigimo alkoholiu
forma. Patologinis girtumas - tai staiga atsiradęs dėl alkoholio vartojimo trumpalaikis psichikos sutri-
kimas. Patologinis girtumas gali atsirasti ir psichiškai sveikiems žmonėms veikiant tokiems ekstremaliems
veiksniams - didelis nuovargis, fizinis ir psichinis išsekimas, badas, baimė, ilgalaikė nemiga, stresas. Esant
tokios būklės ir nedidelis alkoholio kiekis gali sukelti patologinį girtumą. Tačiau dažniausiai į
patologinio girtumo būseną patenka žmonės, turintys psichikos sutrikimų, ar asmenys, anksčiau turėję gal-
vos smegenų traumas, jei jie išgeria tam tikrą, kartais ir nedidelį kiekį alkoholio.
Žmogus, padaręs veiką patologinio girtumo būsenos, pripažįs tamas nepakaltinamas. Jo
nepakaltinamumas medicinos požiūriu nulemiamas „kitokios patologinės būsenos buvimu". Toks asmuo
baudžiamojon atsakomybėn netraukiamas. Jam paprastai netaikomos priverčiamosios medicininio poveikio
priemonės. Jų taikyti nebūna prasmės - juk būsena praėjo ir vargu ar pasikartos.
Nepakaltinamumo įrodinėjimas.
Asmenį esant nepakaltinamą pripažįsta tik teismas (tai teisinė išvada). Pripažinimo nepakaltinamo
procesas vyksta vadovaujantis nepakaltinamumo požymiais, kurie numatyti BK 17 straipsnyje pateiktame
nepakaltinamumo apibrėžime.Teismas priimdamas galutinį sprendimą, ar asmuo pakaltinamas, visada
remiasi teismo psichiatrinės ekspertizės išvada, kuri tokiais atvejais privalo būti paskirta. Tačiau vertindamas
ekspertizės išvadą teismas turi teisę su ja nesutikti ir skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę.
Asmens pripažinimo nepakaltinamu teisiniai padariniai.
Pripažinimas žmogaus nepakaltinamo nekeičia teisinio jo statuso, kaip kad būna pripažinus asmenį
63
neveiksnų Civiliniame kodekse numatytais pagrindais.
Asmuo, teismo pripažintas nepakaltinamas, neatsako pagal BK už padarytą pavojingą veiką.
Asmenims, pripažintiems nepakaltinamais, pagal BK 17 straipsnio 2 dalį taikomos priverčiamosios
medicinos priemonės, kurios, nors ir yra numatytos Baudžiamajame kodekse (98 straipsnyje), nėra nei
baudžiamosios atsakomybės priemonės, nei baudžiamojo poveikio priemonės. Jų taikymas neatitinka
bausmės paskirties (tikslų), nes jų tikslas yra ne nubausti, o pagydyti žmogų.
Nepakaltinamumo ir neveiksnumo sąvokų atribojimas.
Negalima asmens pripažinti nepakaltinamo apskritai, vien tik dėl psichikos ligos, nesiejant su
padaryta pavojinga veika. Tokį asmenį Civilinio kodekso nustatyta tvarka galima pripažinti neveiksnų, ir
tada atsiranda iš to fakto išplaukiantys padariniai. CK 2.10 straipsnyje teigiama, kad fizinis asmuo, kuris
dėl psichikos ligos ar silpnaprotystės negali suprasti savo veiksmų esmės arba jų valdyti, gali būti teismo
tvarka pripažintas neveiksnus. Tokiam asmeniui yra nustatoma globa. Negalima tapatinti nepakaltinamumo
ir neveiksnumo. Nors jų šalinis gali būti analogiškas (psichikos ligos), šios sąvokos skiriasi. Pagrindiniai
skirtumai yra šie: 1) nepakaltinamumo klausimas sprendžiamas tik baudžiamosiose bylose ir tik padarius
nusikalstamą veiką; 2) nepakaltinamumo klausimas sprendžiamas tik nusikalstamos veikos padarymo
momentui (laikui); 3) asmens pripažinimas nepakaltinamo turi reikšmės tik jo baudžiamajai atsakomybei.
Psichinių sutrikimų, pasireiškusių po nusikalstamos veikos padarymo, įtaka žmogaus
baudžiamajai atsakomybei.
Būna, kad asmeniui sutrinka psichika jį sulaikius ir uždarius į neįprastą aplinką (tardymo
izoliatorių ar areštinę). Toks asmuo negali būti pripažįstamas nepakaltinamas, nes panaši į
nepakaltinamumą psichikos būsena atsirado jau padarius nusikalstamą veiką. Be abejo, tai visai nereiškia,
jog tokios būsenos asmuo bus teisiamas, nuteistas ir turės atlikti bausmę. BK 17 straipsnio 2 dalyje
numatyta, kad tokiais atvejais asmeniui taikomos priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės, o
pasveikęs jis gali būti baudžiamas.
Ribotas pakaltinamumas. Riboto pakaltinamumo sąvoka ir požymiai.
Greta nepakaltinamumo sąvokos naujajame BK įvesta nauja sąvoka -ribotas pakaltinamumas. Pagal
BK 18 straipsnio 1 dalį teismas pripažįsta asmenį ribotai pakaltinamą, jeigu darydamas BK uždraustą veiką
tas asmuo dėl psichikos sutrikimo, kuris nėra pakankamas pagrindas pripažinti jį nepakaltinamą, negalėjo
visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų.
Riboto pakaltinamumo juridinis kriterijus. Riboto pakaltinamumo medicininis kriterijus.
Riboto pakaltinamumo, kaip ir nepakaltinamumo, apibrėžimas remiasi dviem kriterijais: juridiniu ir
medicininiu. Tačiau jų turinys šiek tiek skiriasi. Juridinis riboto pakaltinamumo kriterijus apibrėžtas
žodžiais „negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų",
medicininis - „dėl psichikos sutrikimo". Juridinis kriterijus nurodo, kad asmuo, darydamas pavojingą veiką,
suvokė jos pavojingą pobūdį, tačiau suvokimas buvo ne toks kaip kitų normalios psichikos žmonių -
menkesnis. Medicininis kriterijus nurodo tokio menkesnio suvokimo priežastį: ji yra tik viena -
psichikos liga.
Psichiniai sutrikimai ir jų rūšys. Chroniškos psichinės ligos. Laikini psichinės veiklos
sutrikimai. Silpnaprotystė ir jos rūšys. Kiti psichinės veiklos sutrikimai.
Psichikos ligos gali būti tos pačios kaip ir sprendžiant asmens pripažinimo nepakaltinamo klausimą
(šizofrenija, silpnaprotystė ir kt), tačiau ligos forma yra lengvesnė, ne taip pažeidusi žmogaus psichiką.
Asmens pripažinimo ribotai pakaltinamu pagrindai, tvarka ir teisiniai padariniai.
BK įteisino pasitaikančias asmens psichikos būkles, kai žmogaus psichika pažeista, jis ne visai
suvokia daromos veikos pavojingumą, tačiau negalima daryti vienintelės išvados, kad asmuo visai
nesuvokė daromos veikos pavojingo pobūdžio ir pripažinti jį nepakaltinamą. Tokiu atveju daroma
išvada, kad apskritai asmuo suvokė daromos veikos pavojingumą ir turi atsakyti už padarytą veiką.
Nors ribotas pakaltinamumas apibrėžiamas panašiai kaip nepakaltinamumas, jo baudžiamoji
teisinė reikšmė yra visai kita. Ribotas pakaltinamumas nėra nusikalstamos veikos sudėties
požymis. Ribotas pakaltinamumas neturi įtakos sudėčiai kaltininko veikoje ir patraukti jį
baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau pripažinus asmenį ribotai pakaltinamą, įstatyme numatyta
galimybė skirtiną bausmę švelninti.
Įstatyme ribotas pakaltinamumas, kaip ir nepakaltinamumas, siejami tik su psichikos ligomis. Riboto
pakaltinamumo samprata neapima tokių situacijų, kai asmens suvokimas yra sumažėjęs ne dėl psichikos
64
ligos, o dėl kitų ne nuo jo priklausančių priežasčių, pavyzdžiui, asmens socialinės ar psichinės brandos
ypatumų. Psichiškai ar socialiai nebrandžių asmenų pakaltinamumas iš esmės yra ribotas, tačiau dėl
įstatymo formuluočių netobulumo jie negali būti pripažinti ribotai pakaltinami ir tikėtis tų lengvatų, kurias
turi asmenys, teismo pripažinti ribotai pakaltinami.
Be abejo, negali būti pripažintas ribotai pakaltinamas asmuo, kuris iškreiptai suvokė daromos veikos
pavojingumą dėl nuo jo priklausančių priežasčių, kaip antai - stipraus girtumo ar narkotinio apsvaigimo, kurį
sukėlė sąmoningai vartodamas alkoholį ar narkotines arba psichotropines medžiagas.
Kaltės samprata.
Kaltė yra pagrindinis subjektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis. Ji būtinoji kiekvienos
nusikalstamos veikos sudėties dalis, todėl turi būti įrodinėjama kiekvienoje baudžiamojoje byloje. Nėra
nusikalstamų veikų sudėčių, kurių nereikėtų įrodinėti kaltės, ją nustatyti.
Kaltė baudžiamosios teisės teorijoje — tai asmens, padariusio pavojingą veiką, vidinis (psichinis)
santykis su objektyviaisiais nusikalstamos veikos sudėties požymiais. Pirmiausia kaltei reikia nustatyti
psichinį santykį su pagrindiniais sudėties požymiais, kaip antai: pavojinga veika, įstatyme numatyti
pavojingi padariniai ir priežastinis pavojingos veikos ir kilusių padarinių ryšys, tačiau tose sudėtyse, kuriose
numatyti fakultatyvūs objektyvieji požymiai, kaltei nustatyti reikia išsiaiškinti asmens psichinį santykį ir su
fakultatyviais sudėties požymiais, tokiais kaip antai: nusikalstamos veikos padarymo būdas, dalykas, laikas
ir panašiai.
Kaltės teorijos. ?????????????????
Kaltės formos.
Kaltė turi tam tikras formas. BK skiriamos dvi kaltės formos: tyčinė ir neatsargi kaltė. Tyčios ar
neatsargumo kaip kaltės formų nustatymas - tai pirmas kaltės detalizavimo, jos nustatymo etapas. Šios dvi
kaltės formos yra įtvirtintos įstatyme. Taigi bet kuria kaltės forma padaryta veika iš principo gali būti
vertinama kaip nusikalstama.
Kas vienija ir skiria įstatyme įtvirtintas kaltės formas. Pabrėžtina, kad visos kaltės formos turi
bendrą vardiklį, bendrą vienijantį jas pamatą, kuriuo remiantis formuluojami kaltės formų apibrėžimai. Tas
pamatas yra objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai ir visų pirma pavojinga veika bei įstatyme
numatyti pavojingi padariniai. Visos kaltės formos (ir tyčinė, ir neatsargi) visų pirma išreiškia asmens,
padariusio pavojingą veiką, psichinį santykį su padaryta pavojinga veika, o esant materialioms nusikalstamų
veikų sudėtims, ir su įstatyme numatytais padariniais.
Kaltės formos viena nuo kitos skiriasi asmens psichinio santykio su objektyviaisiais nusikalstamos
veikos sudėties požymiais ypatumais. Kitais žodžiais tariant, tyčia nuo neatsargumo skiriasi tik tuo, kad ji
turi skirtingą psichinį santykį su daroma pavojinga veika ir dėl jos kilusiais pavojingais padariniais. Šis
santykis gali skirtis tuo, kad esant vienai kaltės formai asmuo suvokia daromos veikos pavojingą pobūdį, o
esant kitai - jo nesuvokia; esant vienai kaltės formai asmuo numato baudžiamajame įstatyme numatytų
pavojingų padarinių kilimo galimybę, esant kitai - nenumato, esant vienai kaltės formai asmuo nori įstatyme
numatytų pavojingų padarinių, esant kitai — jų nenori.
Kaltės turinys.
Kaltės turinio nustatymas – tai kaltės formos, nustatytos BK specialiosios dalies straipsnyje,
detalizavimas.
BK nėra dviejų straipsnių, kurie sutaptų ir kaltės forma, ir kaltės turiniu. Kaltės turinys – tai tyčinė
ar neatsargi kaltė konkrečioje nusiklstamos veikos sudėtyje. Nustatant konkrečios nusikalstamos veikos
tyčios ar neatsargumo turinį, apsibrėžiamos kaltės įrodinėjimo ribos, nustatoma, kokio turinio asmens
psichinį santykį su objektyviaisiais konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymiais privalu nustatyti,
norint kvalifikuoti veiką (pareikšti įtarimą, surašyti kaltinamąjį aktą ar priimti kaltinamąjį nuosprendį) pagal
dominantį BK specialiosios dalies straipsnį.
Kaltės turinys nustatomas pripildant bendrą tyčinės ar neatsargios kaltės formos apibrėžimą, pateiktą
BK 14 ir 15 straipsniuose, konkrečiu turiniu.
Kriterijai, kuriais remiantis konstruojamos kaltės formos.
Klatės formos konstruojamos remiantis šiais kriterijais:
1. Intelektinis kriterijus – susijęs su asmens (proto) intelektinėmis galiomis ir suvokimu ar
nesuvokimu tam tikrų aplinkybių darant veiką, bei šios veikos pavojingumo socialinės reikšmės
vertinimo.
65
 2. Valinis kriterijus išplaukia iš intelektinio ir siejamas su norėjimu arba nenorėjimu veikti ir
norėjimu ar nenorėjimu tam tikrų padarinių, kurie kils dėl veikos ar neveikimo.
Šie kriterijai netapatintini su nepakaltinamumo kriterijais!
Kaltė turi du momentus, kurių esant yra pagrindas daryti išvadą, kad yra kaltė. Įstatyme jie neįvardyti,
tačiau juos skiria baudžiamosios teisės teorija. Psichinis santykis su pavojinga veika bei priežastinio ryšio
vystymusi teorijoje vadinamas intelektualiuoju kaltės momentu, o psichinis santykis su padariniais — valiniu
kaltės momentu. Abu kaltės momentai yra vienodai reikšmingi išvadai, kad kaltė yra.
Kaltės įrodinėjimas.
Baudžiamojoje teisėje nėra kaltės apskritai. Įrodinėjant kaltę baudžiamosiose bylose turi būti nustatyta:
1) kaltės forma ir 2) kaltės turinys.
Kaltės formos nustatymas tiriant ar nagrinėjant baudžiamąją bylą apima: 1) kaltės formos
baudžiamajame įstatyme nustatymą ir 2) kaltės formos tiriamoje veikoje nustatymą.
Tik išsiaiškinus, kokią ar kokias kaltės formas nustato dominantis įstatymas, galima imtis
praktinės veiklos įrodinėti kaltės formą konkrečioje tiriamoje byloje.
Kaltės formos nustatymas – būtinas kaltės pažinimo etapas, bet jo nepakanka, kad būtų galima
profesionaliai vertinti žmogaus poelgį iš baudžiamojo įstatymo pozicijų bei tirti, nagrinėti
baudžiamąsias bylas, kvalifikuoti padarytą veiką. Siekiant teisingai ir tinkamai taikyti įstatymus,
būtinas dar vienas žingsnis – detalizuoti kaltės formą, t.y. nustatyti kaltės turinį.
Tik išsiaiškinus kaltės turinį, numatytą dominančiame BK straipsnyje, galima imtis praktinės veiklos
— tirti, nagrinėti baudžiamąsias bylas ir kvalifikuoti veikas.
Objektyviųjų požymių reikšmė įrodinėjant kaltę.
Objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai ir visų pirma pavojinga veika bei įstatyme numatyti
pavojingi padariniai yra reikšmingi nustatant kaltės formą bei turinį. Visos kaltės formos (ir tyčinė, ir
neatsargi) visų pirma išreiškia asmens, padariusio pavojingą veiką, psichinį santykį su padaryta pavojinga
veika, o esant materialioms nusikalstamų veikų sudėtims, ir su įstatyme numatytais padariniais.
Remiantis objektyviaisiais veikos požymiais baudžiamasis persekiojimas pradedamas pagal konkretų
BK straipsnį. Tai reiškia, kad reikės įrodinėti ne apskritai kaltę, o tokį kaltės turinį, kuris užkoduotas
straipsnyje, pagal kurį pradėtas ir vyksta tyrimas (apsibrėžiamos kaltės įrodinėjimo ribos).
34. Tyčinė kaltės forma.
Kaltė turi tam tikras formas. BK skiriamos dvi: tyčinė ir neatsargi kaltė. Tyčia (BK 15str.) – tai tokia
kaltės forma, kuomet asmuo suvokia savo veikos pavojingumą, numato šios veikos pavojingas pasekmes
ir šių pasekmių siekia arba sąmoningai leidžia joms kilti. Tyčia - tokia kaltės forma, kai kaltininkas
supranta daromos veikos pavojingumą, numato jos pasekmes ir jų siekia arba jei ir nenori tokių pasekmių,
tačiau sąmoningai leidžia joms kilti.
Tyčios rūšys: tiesioginė ir netiesioginė.
Tyčios požymiai:
intelektualusis:
1. asmuo suvokia savo veikos pavojingumą (nereikalaujama, kad suvoktų draudžiamumą);
2. asmuo turi numatyti savo veiklos pasekmes, t.y. turi suvokti, kad veika sukelia t.t. pavojingas
pasekmes.
valinis:
1. tiesioginės tyčios atveju kaltininkas turi norėti (siekti) pasekmių;
2. netiesioginės - nors ir nenori, bet sąmoningai leidžia joms kilti.
35. Tiesioginė tyčia, jos sudėtinės dalys.
Tyčia (BK 15str.) – tai tokia kaltės forma, kuomet asmuo suvokia savo veikos pavojingumą, numato
šios veikos pavojingas pasekmes ir šių pasekmių siekia arba sąmoningai leidžia joms kilti.
Tyčios rūšys:
tiesioginė
netiesioginė
Tyčios požymiai:
intelektualusis:
1. asmuo suvokia savo veikos pavojingumą (nereikalaujama, kad suvoktų draudžiamumą)
2. asmuo turi numatyti savo veiklos pasekmes, t.y. turi suvokti, kad veika sukelia t.t. pavojingas
pasekmes.
66
 valinis:
tiesioginės tyčios atveju kaltininkas turi norėti (siekti) pasekmių
Elgesys dėl tiesioginės tyčios:
- kokia kaltės forma turi būti padaryta, pvz., 129 str. “Tyčinis nužudymas”
- įstatymų leidėjas tiesiogiai nenurodo formos, bet dispozicijos tekste yra kertiniai žodžiai, leidžiantys
suprasti , kokia kaltės forma turi būti padaromas nusikaltimas. Jei keliamas privalomasis požymis,
motyvas ar tikslas- tai tiesioginė tyčia. Pvz., “valstybės išdavimas” - tikslas “susilpninti valstybę”,
motyvas (129str.8d.) - tyčinis nužudymas dėl chuliganiškų paskatų
- turi būti terminai liudijantys apie tyčinę kaltę, pvz., už melagingų parodymų davimą - “žinomai”,
“melagingai”
- tai pat terminai “piktybinis”, “aiškiai” - liudija apie tiesioginę tyčią.
Tiesioginė tyčia yra tada, kai asmuo suvokia savo veikos pavojingumą, numato pavojingas pasekmes ir jų
siekia. Intelektualusis tiesioginės tyčios elementas: pilnas veikos pavojingumo suvokimas. Valinis
elementas - jei asmuo nori pavojingų pasekmių, tai jis veikia tiesiogine tyčia. Norimos yra ir tos
pasekmės, į kurias asmuo žiūri neigiamai, tačiau jos reikalingos poreikiams patenkinti. Pasekmių
norėjimas, kaip tiesioginės tyčios elementas, yra akivaizdus materialiose nusikaltimų sudėtyse
(nužudymas, vagystė). O formaliose – pasekmės nėra būtinas požymis, todėl jų norėjimas neturi reikšmės.
Jei asmuo numato, kad pasekmės atsiras neišvengiamai, nors jis jų ir nenori, ir vis dėlto elgiasi
nusikalstamai, tai toks asmuo veikia tiesiogine tyčia.
36. Tyčios apibrėžimai sudėtyse.
BK 15str. 2d. 1punkte pateiktas tiesioginės tyčios apibrėžimas, pritaikytas formalioms nv sudėtims:
nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo
suvokia pavojingą NV pobūdį ir norėjo taip veikti. To paties straipsnio antrame punkte pateikiamas
apibrėžimas, pritaikytas materialioms NV sudėtims: nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra
padarytas tiesiogine tyčia, jei jį darydamas asmuo suvokia pavojingą NV pobūdį, numatė, kad dėl jo
veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai ir jų norėjo.
Padarant nusikalstamas veikas, kurių sudėtys yra formalios, tyčia gali būti tik tiesioginė. Padaryta
tiesiogine tyčia veika yra tada, kai asmuo, darydamas pavojingą veiką, suvokia pavojingą daromos veikos
pobūdį ir nori taip veikti.
Valinis tiesioginės tyčios (TT) momentas pabrėžia ne padarinių siekimą, o veikos norėjimą (išžaginimas
ir seksualinis prievartavimas).
37. Netiesioginė tyčia (NT).
Nusikalstama veika yra padaryta NT tada, kai asmuo suvokia daromos NV pavojingą pobūdį, numato
pavojingų padarinių kilimą ir nors nenori tų padarinių, tačiau sąmoningai leidžia jiems kilti (BK 15str.
3d.).
NT nuo tiesioginės skiriasi tik valiniu kaltės momentu – santykiu su pavojingų padarinių kilimu. Valinis
NT momentas nusakytas žodžiais: „nors nenorėjo, tačiau leido jiems kilti“. Pavojingi padariniai tampa
neišvengiami dėl to, kad kaltininkas tikslui pasiekti tokį elgesio būdą vietą ir laiką, jog pasirinktomis
sąlygomis nepageidaujami padariniai tampa labai tikėtini. Nenoras, kad kiltų pavojingi padariniai NT
apibrėžime aiškinami taip – jis nenori šių padarinių, tačiau nieko nedaro, kad jie nekiltų. Netiesioginė
tyčia galima tik materialiose nusikaltimų sudėtyse. Esant netiesioginei tyčiai negalima parengtinė
nusikalstama veika: rengimasis, pasikėsinimas padaryti nusikaltimą. Netiesioginė tyčia - kai kaltininkas
siekia tik veikos, bet abejingas pasekmėms.
38. Apibrėžta ir neapibrėžta tyčia (AT ir NT).
Norint tinkamai kvalifikuoti veiką neužtenka nustatyti asmens kaltę – tyčią tiesioginės ar netiesioginės
tyčios požiūriu. Būtina detalizuoti kaltę apibrėžtos ar neapibrėžtos tyčios požiūriu. AT yra tada, kai
asmuo darydamas pavojingą veiką suvokia pavojingą jos pobūdį, numato, kokios rūšies pavojingų
padarinių gali sukelti ir nori griežtai kiekybiškai apibrėžtų padarinių.
NT yra tada, kai asmuo suvokia pavojingą daromos veikos pobūdį, numato pavojingų padarinių rūšį, jų
nori tačiau nedetalizuoja numatomų ir siekiamų padarinių kiekybinės išraiškos iki atskirame BK
straipsnyje ar jo dalyje numatytų padarinių, o siekia tik tam tikros rūšies padarinių.
39. Nv kvalifikavimas esant AT.
NV kvalifikavimo taisyklė esant AT yra tokia: veika kvalifikuojama pagal tyčios kryptingumą, t.y.
kaltininkas atsako pagal baudžiamojo įstatymo straipsnį, numatantį padarinius, kuriuos asmuo numatė ir
kurių siekė. Pvz. šaudamas nušauti, o ne pagąsdinti. Esant apibrėžtai tyčiai veika kvalifikuojama pagal
67
tyčios kryptingumą, kokių pasekmių kaltininkas norėjo už tokias ir atsakys. (jei pavyko – veika baigta, jei
nepavyko – už pasekmes).
40. Nv kvalifikavimas esant NT.
NT yra tada, kai asmuo suvokia pavojingą daromos veikos pobūdį, numato pavojingų padarinių rūšį, jų
nori tačiau nedetalizuoja numatomų ir siekiamų padarinių kiekybinės išraiškos iki atskirame BK
straipsnyje ar jo dalyje numatytų padarinių, o siekia tik tam tikros rūšies padarinių. Esant NT kaltininko
padaryta veika kvalifikuojama pagal kilusius padarinius, t.y. asmuo atsako pagal BK straipsnį, kuris
numato atsakomybę už kilusius padarinius. Esant neapibrėžtai tyčiai veika kvalifikuojama pagal realiai
kilusias pasekmes. Kas padaryta už tai ir atsako. Jei pasekmių nekyla reikia kiek įmanoma labiau
konkretizuoti galėjusias kilti pasekmes. Apie tai spręstina iš kaltininko parodymų ir objektyvių bylos
aplinkybių.
Norint padaryti teisingą išvadą apie tyčios apibrėžtumą labai svarbu kaltinamojo parodymus lyginti su
objektyviaisiais padarytos NV požymiais: nusikalstamos veikos padarymo būdą, įrankius, pasinaudoti
kita informacija apie kaltinamojo ketinimus.
41. Išankstinė ir staiga kilusi tyčia.
Pagal susiformavimo momentą tyčia skirstoma į
a) išankstinę tyčią, kurios atveju tarp nusikalstamo ketinimo atsiradimo ir jo realizavimo būna tam tikras
laiko tarpas, per kurį kaltininkas apgalvoja esmines nv padarymo detales, būdą, paruošia priemones ar
įrankius veikai atlikti. Tai paprastai liudija apie didesnį kaltininko asmenybės pavojingumą;
b) staiga kilusią tyčią, kurios atveju atotrūkio tarp nusikalstamo ketinimoatsiradimo ir jo realizavimo nėra
arba jis būna labai trumpas. Staiga atsiradusi tyčia turi porūšį – afektinę tyčią..
42. Afektinė tyčia (AFT).
AFT yra specifinė tiesioginės tyčios atmaina. Pagrindinis jos ypatumas – ši tyčia susiformuoja staiga,
prieš pat padarant nusikalstamą veiką dėl kažkokių išorinių veiksnių, kurie paveikia kaltininko psichiką ir
suformuoja sprendimą padaryti nusikaltimą. Esant AFT kaltininko gebėjimas valdyti savo veiksmus yra
ribotas. Esminis šios tyčios bruožas tas, kad ji staiga susiformuoja ir greitai praeina. Todėl turi būti
įgyvendinta per trumpą laiko tarpą. Todėl veikos kvalifikavimas siejamas su pakankamai greitu atsaku į
dirgiklį. (BK 131 str., kai motina nužudo savo naujagimį dėl gimdymo nulemtos psichinės būsenos, o ne
dėl kitų priežasčių; 130, 136 str.). AFT laikoma lengvesne tyčios rūšimi, todėl jos pagrindu įstatymų
leidėjas formuoja privilegijuotas NV sudėtis, nustatydamas švelnesnes bausmes. Afekto būsena,
sukelianti AFT nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, prireikus gaunama specialisto išvada arba
skiriama teismo psichologinė, teismo psichologinė-psichiatrinė ar kitokia ekspertizė.
43. Neatsargi kaltė (NK)
Neatsargumas yra antra kaltės forma, kuriai esant galima BA už padarytą pavojingą veiką. Palyginti su
tyčine kalte, neatsargumas yra mažiau pavojinga ir reikšminga kaltės forma. Dėl neatsargių NV
sužalojama ir žūsta daug daugiau žmonių, sunaikinama daugiau turto, negu dėl tyčinių veikų.
Baudžiamoji atsakomybė nustatoma tik atsižvelgiant į padarinių sunkumą ir visiškai nekreipiant dėmesio
į pačios veikos pavojingumą. NK formos apibrėžimai pateikiami BK 16 str. Yra dvi NK rūšys:
nusikalstamas pasitikėjimas ir nusikalstamas nerūpestingumas.
44. Neatsargios kaltės (NK) rūšys.
Yra dvi NK rūšys:
a) nusikalstamas pasitikėjimas - nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl
nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti
BK numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti.
b) nusikalstamas nerūpestingumas - nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl
nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali
atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes
galėjo ir turėjo tai numatyti..
45. Nusikalstamas pasitikėjimas (NP).
BK 16str. 2d. pateikiamas apibrėžimas, kas tai yra NP: nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra
padarytas dėl NP, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK
numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Kalbant apie NP asmens psichinis santykis
su daroma veika išreiškiamas žodžiais – asmuo suvokia daromos veikos rizikingą pobūdį.
NP konstatuoti būtina jog asmuo numato pavojingų padarinių kilimą. Tai yra, kai padariniai numatomi
kaip labai mažai tikėtini. Kaltininkas nesiekia baudžiamajame įstatyme numatytų ir jam inkriminuojamų
68
padarinių. Valinis NP kaltės momentas. NP apibrėžime pasakytas žodžiais – lengvabūdiškai tikėjosi
išvengti pavojingų padarinių. Padarinių nenoras susijęs su tikėjimu, kad jų neatsiras. Tikėjimas turi remtis
apskaičiavimais, objektyviomis aplinkybėmis ar jėgomis, kurios kaltininko požiūriu turėtų padėti išvengti
pavojingų padarinių. NP esminis požymis yra asmens daromų apskaičiavimų ar tikėjimo
lengvabūdiškumas.
46. Np atribojimas nuo tyčinės kaltės formos.
Daromos veikos pavojingo pobūdžio suvokimas esant tyčinei ir neatsargiai kaltei skiriasi. Skirtinga
veikos pavojingumo suvokimą lemia skirtingos pačios veikos objektyvus pavojingumas, kuris atsispindi
žmogaus sąmonėje. Veikdamas tyčia, kaltininkas suvokia, kad jo daroma veika yra labai socialiai žalinga,
iš esmės nusikalstama. Kalbant apie nusikalstamą pasitikėjimą, asmens psichinis santykis su daroma
veika būtų išreiškiamas žodžiais „asmuo suvokia daromos veikos rizikingą pobūdį“. Nusikalstamam
pasitikėjimui konstatuoti būtina, jog asmuo numato pavojingų padarinių kilimą. Tačiau numatymo
pobūdis esant tyčinei ir neatsargiai kaltei iš esmės skiriasi. Tyčia darydamas nusikalstamą veiką asmuo
siekia pavojingų padarinių kaip savo poelgio tikslo ar būtinos sąlygos tikslui pasiekti. Atsižvelgdamas į
daromos veikos tikslus ir motyvus, jis numato pavojingus darinius kaip neišvengiamus arba labai
tikėtinus. Esant nusikalstamam pasitikėjimui kaltininkas nesiekia baudžiamajame įstatyme numatytų ir
jam inkriminuojamų padarinių. Taigi, darytina išvada, kad pavojingų darinių numatymo pobūdis esant
tyčinei ir neatsargiai kaltei iš esmės skiriasi. Tyčiai būdinga, kad numatoma, jog pavojingi padariniai
neišvengiami ar labai tikėtini, o esant nusikalstamam pasitikėjimui – padariniai numatomi kaip labai
mažai tikėtini.
47. Nusikalstamas nerūpestingumas (NN).
BK 16str. 6d. apibrėžiamas nusikalstamas nerūpestingumas: nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas
yra padarytas dėl NN jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti
šiame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir
turėjo tai numatyti. Kadangi įstatyme pasakyta, kad kaltininkas nenumatė pavojingų padarinių kilimo,
logiška manyti, jog jis nesuvokia daromos veikos pavojingo pobūdžio. Tai esminis NN momentas,
skiriantis jį nuo kitų kaltės formų. Veikdamas NN suvokia, ką daro, tačiau situacijų suvokimas nėra
visiškas, suvokiamos ne visos reikšmingos veikos aplinkybės. Daroma socialiai žalinga pavojinga veika.
Nesuvokdamas daromos veikos pavojingo ar rizikingo pobūdžio asmuo nenumato, kad dėl jo poveikio
kils įstatymo numatomi pavojingi padariniai. Norint pripažinti asmens veiką padarytą dėl NN, būtina
nustatyti, kad asmuo pažeidė savo pareigą, būti dėmesingas, atidus atlikdamas tam tikrą darbą.
Baudžiamoji atsakomybė dėl NN įgyvendinti kilus BK numatytų pavojingų padarinių būtina nustatyti
buvus pareigą būti atidžiam. Objektyvaus kriterijaus nepakanka, norint pripažinti asmenį NN sukėlus
pavojingų padarinių . Reikalaujama nustatyti ir subjektyvųjį kaltės kriterijų – atlikti individualių asmens
savybių įvertinimą nustatant kaltę. Išsiaiškinama, ar asmuo galėjo konkrečioje situacijoje suprasti
socialinę daromo poelgio reikšmę ir išvengti pavojingų padarinių.
48. NN struktūra ir įrodinėjimo problemos. ??????????????
49. Atsakomybės už neatsargias nv ypatumai.
Atsakomybė už veikas, padarytas esant neatsargiai kaltei, BK ribojama. BK 16str.4d. nustatyta, kad
asmuo baudžiamas už nv padarymą dėl neatsargumo tik šio kodekso spec. dalyje numatytais atvejais.
Sankcijos už neatsargias nv BK paprastai yra švelnesnės negu už analogiškas tyčines nv. Baudžiamoji
atsakomybė nustatoma tik atsižvelgiant į padarinių sunkumą ir visiškai nekreipiant dėmesio į pačios
veikos pavojingumą.
50. Mišri kaltės forma (Mk).
Vertinama nevienareikšmiškai. Vieni autoriai Mk pripažįsta, argumentuodami tuo, kad B įstatymai
numato nusikaltimo sudėčių, kuriose kaltininko veiksmai yra tyčiniai, o pasekmės - neatsargios (pvz.,
išžaginimas, sukėlęs sunkias pasekmes). Kiti nepripažįsta teigdami, kad B įstatymas tiesiogiai nenumato
Mk, o BT teorija negali sukurti naujos kaltės formos. Vadovėlio autoriai pripažįsta. Mišri kaltė galima tik
materialiose nusikaltimų sudėtyse.
Mišri kaltė - tai skirtingas kaltininko psichinis santykis su veika ir pasekmėmis.
Veikla - tyčinė, pasekmės - dėl neatsargumo.
BT suformuluota taisyklė: visais atvejais viso nusikaltimo atžvilgiu kaltės forma nulemia kaltininko
psichinį santykį su pasekmėmis.

69
Kvalifikuojamas kaip neatsargus. Išimtis, kuomet įstatymų leidėjas numato tokią sudėtį, kai veika
padaroma tyčia, o pasekmės atsiranda dėl neatsargumo “Eismo taisyklių pažeidimas, sukėlęs sunkias
pasekmes”.
BT teorijoje Mišri kaltė suvokiama plačiąją ir siaurąją prasme.
Plačiąją prasme mišri kaltė bus, kai kaltininkas veikia tyčia, o pasekmės atsiranda dėl neatsargumo.
Čia galimi keli kvalifikavimo variantai:
1) bendra taisyklė nustato, kad materialiose nusik. sudėtyse nusik-mo kvalifikavimą nulemia
kaltininko psichinis santykis su pasekmėmis, todėl toks nusik-mas bus laikomas padarytu dėl
neatsargumo.
2) minėta taisyklė nebus taikoma, kai B įstatymas numato dispoziciją, pagal kurią veika turi būti
tyčinė, o pasekmės gali atsirasti ir dėl neatsargumo (pvz., neteisėtas aborto darymas, sukėlęs
nukentėjusiosios mirtį).
Siaurąją prasme mišri kaltė bus tada, kai kaltininko tyčinė veika sukelia dvi savarankiškas pasekmes,
iš kurių vienos kaltė yra tyčinė, o kitos - neatsargumas. Čia būtinos trys sąlygos: 1) viena veika sukelia
dvi savarankiškas pasekmes; 2) veikai ir vienoms pasekmėms kaltė yra tyčinė, o antroms pasekmėms -
neatsargumas; 3 tarp veikos ir pasekmių egzistuoja du savarankiški priežastiniai ryšiai.
Siaurąja prasme mišri kaltė interpretuojama tik teorijoje.
Būtinos 3 sąlygos:
1) būtina viena veika,
2) ji turi sukleti dvi savarankiškas pasekmes,
3) veika turi būti tyčinė, o pasekmių atžvilgiu vienų - tyčia, o kitų - neatsargumas.
Pasekmes turi sukelti skirtingi priežastiniai ryšiai. Jei mirtį sukėlė kūno sužalojimas, mišrios kaltės nebus
- bus nužudymas. pvz., bus, kai kaltininkas nori išdurti akį ir padaro tai nešvariu pirštu, o nukentėjusysis
dėl kraujo užkrėtimo miršta. Jei išdūrus akį, asmuo miršta nuo nukraujavimo - vienas priežastinis ryšys ir
turėsime nužudymą
51. Kazusas. Jo atribojimas nuo tyčios ir neatsargumo. Kazuso teisiniai padariniai.
Kazusas, tai BĮ numatytų padarinių sukėlimas be kaltės. Tai toks asmens psichinis santykis, su daroma
pavojinga veika ir kilusiais padariniais, kuris neatitinka nei tyčinės nei neatsargios kaltės sampratos.
Padaryta veika yra kazusas, kai asmuo suvokia rizikingą daromos veikos pobūdį, numato įstatyme
numatytų padarinių kilimo galimybę, ir nors pagrįstai tikisi jų išvengti, šie padariniai vis dėlto kyla.
Esminis NP ir kazuso skirtumas yra asmens tikėjimo, kad padarinių nekils pobūdis. Padaryta veika yra
kazusas, kai asmuo nesuvokia daromos veikos pavojingo pobūdžio, nenumato pavojingų padarinių kilimo
galimybės, neturėjo arba negalėjo suprasti daromos veikos pavojingo pobūdžio ir numatyti pavojingų
padarinių, tačiau jų kilo.
Konstatavus kazusą, nekyla baudžiamoji atsakomybė. Tačiau tai nepašalina civilinės atsakomybės už
padarytą žalą.
52. Kaltės klausimas esant juridinio asmens ba.
8 dešimtmetyje buvo keletas Europos konvencijų, kurios numatė sąlygą valstybėms numatyti JA kaip
baudžiamosios atsakomybės subjektą (daugiausia – ekologinės konvencijos), tačiau kaip tai padaryti –
nebuvo nusakyta. 1990 m. Europos konvencija prieš korupciją numato valstybėms absoliučią pareigą
numatyti baudžiamąją atsakomybę ir JA ir pateikia pagrindinę sampratą – kada ši atsakomybė gali būti
taikoma:
1. veika padaroma JA naudai;
2. susideda iš keleto alternatyvų:
- tai yra padaroma to JA vadovybės sprendimu
- tai yra padaroma be vadovybės sprendimo, bet vadovybei leidus (žinant, neprieštaraujant).
Konvencija įvardina ir veikų rūšis (kurios sudaro korupciją), už kurią valstybė privalo numatyti
atsakomybę:
1. kyšio davimas,
2. tarpininkavimas kyšininkaujant,
3. kyšio priėmimas
4. šių trijų veikų pagrindu gautų pinigų plovimas.
Atsižvelgiant į aplinkosauginių konvencijų reikalavimus prie šio sąrašo prijungtos ir tos veikos, kurios
daro žalą aplinkai, tačiau kad atsakomybė kiltų JA vienas iš esminių tokių veikų bruožų turi būti – jos turi
sukelti sunkias pasekmes.
70
 JA baudžiamoji atsakomybė skiriasi nuo FA baudžiamosios atsakomybės ir tuo, kad JA taikomos
skirtingos nusikaltimo padarymo teisinės pasekmės, poveikio priemonės BK 43str., 47str.,52str.,53str.
Bendra taisyklė sako, kad JA gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už tas veikas, kurios yra
įvardintos specialiojoje dalyje.pvz. BK 188str.4d. Šiuo atveju nustatyti yra labai paprasta, nes prie
kiekvieno specialiosios dalies straipsnio, kuriame numatyta už nusikalstamą veiką galima JA
atsakomybė, visada rasite specialią dalį, kurioj pasakoma, kad už šiame straipsnyje numatytas veikas
atsako ir JA, arba, jeigu tai kelios dalys, gali būti pasakoma, kad už 2,3 dalies numatytas veikas atsako
JA. Antras momentas, tai - specialios sąlygos, kurios yra būtinos JA baudžiamajai atsakomybei.
Pabrėžtina, kad visos šios sąlygos yra būtinos vienu metu – jeigu bent vienos sąlygos nėra, reiškia kalbėti
apie JA baudžiamąją atsakomybę mes nebegalim. Bendra sąlyga – JA atsako už fizinio asmens padarytą
nusikalstamą veiką, jeigu (sąlygos):
a) fizinis asmuo nusikalstamą veiką padaro JA naudai arba interesais;
b) fizinis asmuo, kuris padarė tą nusikalstamą veiką, veikia individualiai arba JA vardu. Tai kartais teisės
teorijoje vadinamas absoliučiu požymiu;
c) pats fizinis asmuo, kuris daro konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti užimantis vadovaujančias
pareigas JA. Šis požymis taip kaip jis yra apibrėžtas LR BK, ir tarptautinėje teisėje, kelia šiek tiek
problemų, nes šiuo atveju nėra sąrašo tų pareigų, apie kurias mes galėtume pasakyti, jog tai yra
vadovaujančios pareigos. Ši sąlyga yra alternatyvi.
Dar kartą pasikartosiu, kad visos šios išvardintos sąlygos, apart tą vieną alternatyvią, turi būti vienu
metu, jeigu bent vienos neturime, kalbėt apie JA baudžiamąją atsakomybę mes negalime.
Atsakomybėn yra traukiami tiek fizinis asmuo, kuris padarė tą nusikalstamą veiką, tiek ir JA, t.y. fizinis
asmuo, kuris padarė tą konkrečią veiką , dėl to fakto, kad yra traukiamas JA baudžiamojon atsakomybėn,
šiuo atveju atsakomybės neišvengia.
BK sako, kad: 1) valstybė yra pirmas JA, kuris yra išimamas iš baudžiamosios teisės jurisdikcijos; 2)
valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga. Tiek valstybės, tiek savivaldybės institucijų ir įstaigų
išsamiai pateikia valstybės tarnybos arba viešojo administravimo įstatymas, jose yra išsamus institucijų ir
įstaigų sąrašas (pvz., ministerijos, departamentai prie vyriausybės, prie ministerijų, savivaldybės taryba,
savivaldybės valdyba, arba kitaip tariant, tai yra viešojo administravimo, kontrolės subjektai, teismai,
vėlgi pabrėžtina, jų sąrašas yra pateikiamas išsamiai, ir čia turėtina omenyje, kad iš baudžiamosios teisės
jurisdikcijos valstybės, savivaldybės įmonės nėra išimamos, netgi jeigu valstybė kontroliuoja visą 100
procentų akcijų, įmonė bus atsakinga pagal BK, jeigu tos atsakomybės sąlygos atitiks tas sąlygas, apie
kurias kalbėta anksčiau; 3) tarptautinė viešoji organizacija
53. Klaida. Juridinė klaida. Faktinė klaida. Klaidų įtaka ba.
Klaida BT, tai asmens klaidingas padarytos veikos baudžiamojo teisinio vertinimo ar neteisingas tam
tikrų veikos faktinių aplinkybių suvokimas. Tai daromos veikos objektyvių ir subjektyvių požymių
neatitiktis. Pagal pobūdį klaidos skirstomos į teisines ir faktines. Teisinės klaidos, tai daromos veikos
baudžiamojo teisinio vertinimo suvokimo klaidos. Faktinės klaidos tam tikrų daugiau ar mažiau
reikšmingų NV sudėčiai ir veikai kvalifikuoti objektyvių požymių subjektyvaus suvokimo klaidos.
Visos klaidos (teisinės ir faktinės) baudžiamojoje teisėje skirstomos į dvi grupes: teisiškai reikšmingas ir
teisiškai nereikšmingas klaidas. Teisiškai reikšmingos yra klaidos, kurios pašalina baudžiamąją
atsakomybę už padarytą veiką arba ją koreguoja, verčia keisti padarytos veikos baudžiamąjį teisinį
vertinimą, t.y. nusikalstamos veikos kvalifikavimą. Teisiškai nereikšmingos klaidos nekeičia nei
padarytos veikos nusikaltimo pobūdžio, nei teisinės jos kvalifikacijos.
Išskirtinis teisinių klaidų bruožas yra tas, kad klaidingai suvokiamos ne tam tikros faktinės daromos
veikos aplinkybės, o visuminis teisinis jos vertinimas. Teisinės klaidos gali būti šios: 1. Klaida dėl
nusikalstamo veikos pobūdžio, 2 Klaida dėl padarytos veikos teisinės kvalifikacijos.
1)Klaidos dėl nusikalstamo veikos pobūdžio gali būti dvejopos: a) asmuo, darantis objektyvią pavojingą
veiką, gali būti įsitikinęs, kad jo veika įstatymo leistina arba, nors ir socialiai žalinga, tačiau nėra
priešinga baudžiamajai teisei, t. y. nėra nusikalstama; b) asmuo, įsitikinęs, kad daro baudžiamojo įstatymo
užraustą veiką, t.y. nusikalstamą veiką, tačiau iš tikrųjų jo veika nėra nusikalstama.
Tai atvejai, kai apkaltinamas asmuo per ikiteisminį tyrimą ar duodamas parodymus teisme teigia tikrai
suvokęs socialinę veikos reikšmę.
Kai kurių užsienio valstybių įstatymuose tokio pobūdžio klaidos pripažįstamos teisiškai reikšmingos, jei
asmuo negalėjo klaidos išvengti. BK 2 str. 2 d. – „Įstatymo nežinojimas nuo baudžiamosios atsakomybės
neatleidžia“. Kartu su šio straipsnio 3 d. suformuota nuostata, kad „Asmuo atsako pagal baudžiamąjį
71
įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu
iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio“.
2)Klaidos dėl padarytos veikos teisinės kvalifikacijos yra teisiškai nereikšmingos. Asmens baudžiamosios
atsakomybės klausimas esant teisinei klaidai sprendžiamas remiantis faktiškai padarytos veikos juridine
reikšme. Prie teisinių klaidų priskiriamos ir klaidos dėl tam tikrų nusikaltimo sudėties požymių teisinės
reikšmės. Asmuo, darydamas pavojingą veiką ir suvokdamas jos pobūdį gali daryti klaidą dėl veikos
kvalifikavimo (mano, kad sukčiauja, o iš tikrųjų prievartauja turtą). Tokia teisinė klaida nėra teisiškai
reikšminga, asmuo atsako už padarytą nusikaltimą.
Faktinės klaidos – tai nepadarytos veikos teisinio vertinimo klaidos, o klaidos dėl faktinių padarytos
veikos aplinkybių. Kaltininkas suvokia, kad daro pavojingą veiką, tačiau klysta dėl atskirų objektyvių
daromos veikos požymių. Faktinės klaidos yra kelių rūšių:
a) klaidos dėl nusikalstamos veikos dalyko (klaidos dėl nukentėjusiojo, dėl nusikaltimo dalyko
„kėsinimosi į BĮ nesaugomą vertybę“);
b) klaida susijusi su pavojingos veikos padarymo įrankiais ar priemonėmis;
c) klaida dėl būtinosios ginties sąlygų, kuri sukelia tariamosios ginties būklę. Ši klaida priklauso prie
teisiškai reikšmingų klaidų. Atsižvelgiant į situaciją ji gali būti įvertinta kaip pateisinama arba
nepateisinama.
Klaidos paprastai išaiškėja tiriant bylą iš kaltininko parodymų. Jas vertina atliekantis ikiteisminį tyrimą
asmuo ir teismas.
54. BA ypatumai už nv, padarytas apsvaigus...
BK girto ar apsvaigusio nuo narkotikų ir kt. medžiagų asmens padaryta veika užtraukia baudžiamąją
atsakomybę lygiai taip pat kaip ir blaivaus ar neapsvaigusio. Iš šios taisyklės išimtis, numatyta BK
19str.2d.
BK 19str.3d. numatytos bausmės švelninimo sąlygos, padarius veiką apsvaigus nuo alkoholio,
narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų.
Vertinant girtumo įtaką baudžiamajai atsakomybei – sunku pagrįsti – kodėl taip yra. Abejonės sietinos
su tuo, kad medicininiu kriterijumi yra ir laikinas psichikos sutrikimas (apsvaigimas tokių irgi yra). Ar tas
laikinas psichikos sutrikimas sukelia atitinkamas teisines pasekmes, ar ne – jau kitas klausimas. Dėl
girtumo populiariausias aiškinimas – visi gers ir darys nusikaltimus, o antras argumentas – realus
gyvenimas rodo, kad 1/3 nusikaltimų padaro išgėrę ar neblaivūs. Tačiau tai tik medicininis kriterijus, o
dar turi būti juridinis (ar suvokia ir valdo – kiek reikia gerti, kad nesuvoktum savo veiksmų)
Girtumo sąvoka skirtinga nei medicinoje- nesvarbu – kiek promilių , išoriškai žmogus turi būti
paveiktas.
55. Fiziologinio girtumo sąvoka.
BK 19 str. Rašoma, asmenys, padarę NV paprasto (fiziologinio) girtumo būsenos visada pripažįstami
pakaltinami ir traukiami baudžiamojon atsakomybėn. Fiziologinis girtumas nepašalina BA už tokios
būsenos padarytą veiką neatsižvelgiant į girtumo laipsnį BA grindžiama tuo, kad asmuo suprasdamas, jog
dėl alkoholio vartojimo gali stipriai apgirsti, nekontroliuoti savo veiksmų ir dėl to padaryti nusikalstamą
veiką savo noru vartoja alkoholinius gėrimus ir priveda save prie tokios būsenos, kai jo psichika ima
iškreiptai atspindėti tai, kas vyksta aplink ir praranda savo veiksmų kontrolę.
56. Fiziologinio girtumo formos ir jų įtaka atsakomybei.
Fiziologinio girtumo formos yra:
1) savanorišką girtumas;
2) priverstinis girtumas.

Savanoriško fiziologinio girtumo ar apsvaigimo metu iš esmės nenutrūksta normalus psichinis kaltininko
ryšys su išoriniu pasauliu. Esant šiam girtumui gali būti psichikos pakitimų, tačiau jie neatima galimybės
suvokti savo veiksmų esmę bei juos valdyti - tokie asmenys yra pakaltinami.
BK 19 str.2 d. asmuo, kuris nusikaltimą padarė būdamas prieš jo valią nugirdytas ar apsvaigintas ir dėl to
ne visiškai sugebėjo suvokti pavojingo nv pobūdžio arba valdyti savo veiksmų, baudžiamas švelniau arba
atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės. BĮ numato 2 privalomas sąlygas: 1) asmuo turi būti
nugirdytas prieš savo valią; 2) asmuo, būdamas girtas, turi nevisiškai suvokti savo daromą veiką.
57. Patologinis girtumas.

72
Patologinis girtumas laikomas antra stipraus apsvaigimo alkoholiu forma. Patologinis girtumas - tai staiga
atsiradęs dėl alkoholio vartojimo trumpalaikis psichikos sutrikimas. Jis gali atsirasti ir psichiškai
sveikiems žmonėms veikiant ekstremaliems veiksniams – didelis nuovargis, fizinis, psichinis išsekimas,
badas, ilgalaikė nemiga, stresas. Dėl patologinio girtumo pažeidžiami suvokimo procesai. Žmogus
praranda normalų sąlyti su išoriniu pasauliu. Patologinio girtumo būsena sukelia įvairių haliucinacijų, dėl
to asmuo gali padaryti įstatymo draudžiamą veiką. Patologinis girtumas trunka neilgai. Žmogus paprastai
užmiega ir pabudęs nieko neprisimena. Patologinio girtumo diagnostika ir ekspertizė gana sudėtinga.
Žmogus,. Padaręs veiką patologinio girtumo būsenos pripažįstamas nepakaltinamu. Jo nepakaltinamumas
medicinos požiūriu nulemiamas „Kitokios patologinės būsenos buvimu“. Toks asmuo baudžiamojon
atsakomybėn netraukiamas.
58. Fiziologinio ir patologinio girtumų atribojimas.
Būtina išskirti:
1) savanorišką ir priverstinį girtumą ar apsvaigimą;
2) fiziologinį ir patologinį girtumą ar apsvaigimą.

Ir savanoriškas, ir priverstinis patologinis girtumas ar apsvaigimas sukelia ūminę trumpalaikę psichozę,

kuri yra medicininis nepakaltinamumo kriterijus. Patologinis girtumas ar apsvaigimas prasideda staiga,
žmogų apima pyktis, baimė, haliucinacijos; asmuo iškreiptai suvokia tikrovę, todėl negali teisingai
suvokti savo veiksmų esmės ir juos valdyti. Tokie asmenys dažniausiai pripažįstami nepakaltinamais.
Savanoriško fiziologinio girtumo ar apsvaigimo metu iš esmės nenutrūksta normalus psichinis kaltininko
ryšys su išoriniu pasauliu. Esant šiam girtumui gali būti psichikos pakitimų, tačiau jie neatima galimybės
suvokti savo veiksmų esmę bei juos valdyti - tokie asmenys yra pakaltinami.
Teisinė reikšmė:
1) girtumą ar apsvaigimą galima numatyti kaip specialiojo nusikaltimo subjekto požymį;
2) vertinamas kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė.
59. Apsvaigimo nuo ... samprata ir įtaka ba.
Žmogaus psichika iš dalies gali sutrikti dėl narkotinių, psichotropinių medžiagų vartojimo. Asmenys,
padarę NV dėl šių medžiagų vartojimo pripažįstami pakaltinami. Nes šis apsvaigimas neatima galimybės
suprasti savo veiksmų esmės. Jei dėl ilgalaikio šių medžiagų vartojimo asmuo netenka glimybės suvokti
supančią tikrovę, t.y. suserga psichikos liga, paaręs pavojingą veiką jis gali būti pripažįstamas
nepakaltinamu. Pagal BK 19 str.2 d. asmuo, kuris nusikaltimą padarė būdamas prieš jo valią nugirdytas ar
apsvaigintas ir dėl to ne visiškai sugebėjo suvokti pavojingo nv pobūdžio arba valdyti savo veiksmų,
baudžiamas švelniau atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės.
60. Subjektyvieji nv sudėties fakultatyvūs požymiai, jų reikšmė.
Subjektyvius požymius galima suskirstyti į pagrindinius ir fakultatyvinius.
Pagrindiniai: pakaltinamumas, amžius, kaltė.
Fakultatyviniai: motyvas ir tikslas.
Kadangi nusikaltimo padarymo motyvas ir tikslas yra fakultatyvieji požymiai, jų reikšmė gali būti
trejopa:
Tarp motyvo ir tikslo yra egzistuoja glaudus vidinis ryšys. Motyvas yra ta jėga, kuri asmenį veda į
tikslą. Nusikaltimo padarymo motyvas ir tikslas turi įtakos tyčios ir jos kryptingumo susiformavimui,
tačiau jie neįtraukiami į tyčios turinį. Antra vertus, nusikaltimo padarymo tikslo negalima tapatinti su
nusikaltimo pasekmėmis. Tikslas, kaip norimo rezultato įvaizdis, apibūdina žmogaus mąstymą, tuo tarpu
pasekmės yra objektyvios tikrovės faktas.
1. Motyvas arba tikslas gali būti privalomu nusikaltimo sudėties požymiu, pvz., išdavystė (117 str.) ,
Šiais atvejais motyvo arba tikslo nebuvimas liudija apie visos nusikaltimo sudėties nebuvimą.
2. Motyvas arba tikslas gali būti kvalifikuojančiu ar privilegijuotu nusikaltimo sudėties požymiu, pvz.,
tyčinis nužudymas dėl savanaudiškų ar chuliganiškų paskatų. Šiais atvejais motyvo ar tikslo nebuvimas
nusikalstamą veiką leidžia kvalifikuoti pagal bendrą normą, pvz., kaip paprastą nužudymą.
3. Kai motyvas ir tikslas neįtraukiami į privalomus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau ir tada jie
privalomai nustatomi. Šiuo atveju motyvas ir tikslas atlieka svarbų pagalbinį vaidmenį, nes padeda
atskleisti tikrąjį nusikaltimo mechanizmą, atriboti tyčinius nusikaltimus nuo neatsargių, leidžia nustatyti
tyčią ir jos kryptingumą, apibūdina kaltininką ir veikos pavojingumo laipsnį, o kartu turi įtakos skiriant
bausmę.

73
Teisingas subjektyviosios nusikaltimo pusės požymių nustatymas turi didelę reikšmę kvalifikuojant
nusikaltimus, atribojant panašius objektyviąja puse nusikaltimus, taip pat parenkant ir skiriant bausmės
rūšį ir dydį.
61. Motyvas, jo samprata.
Nusikaltimo padarymo motyvas – tai suvoktos vidinės paskatos, kurios nulemia asmens pasiryžimą
padaryti nusikaltimą. Nv motyvas pagal bt teoriją yra veikos priežastis, paskata, nusikalstamo elgesio
varomoji jėga ar savęs pateisinimas. Dažniausiai įstatyme nurodomi motyvai yra savanaudiškos ar
chuliganiškos paskatos. Nv padarymo motyvas išreiškiamas vartojant terminus „iš...paskatų“, „dėl...“,
„už...“.
62. Motyvų rūšys.
Motyvai pagal visuomeninį vertingumą gali būti klasifikuojami į:
1) pozityvius (noras padėti, siekimas palengvinti kančias ir pan.);
2) neutralius (meilė, draugystė ir pan.);
3) negatyvius (savanaudiškumas, pavydas, chuliganiškos ar kt. paskatos ir pan.).
Pažymėtina, kad nusikaltimas gali būti padarytas dėl kelių, net priešingai vertinamų, motyvų.
63. Tikslas, jo samprata.
Nusikaltimo padarymo tikslas – tai asmens įsivaizduojami objektyviosios tikrovės pasikeitimai, kurie turi
atsirasti dėl nusikaltimo padarymo. Tai asmens siekiai, susiję su nv padarymu, priežastys, dėl ko jis
nusprendė padaryti nusikalstamą veiką. Nv padarymo tikslas paprastai išreiškiamas BK straipsnių
dispozicijose vartojant žodžius „siekiant“ arba „turint tikslą“.
Nusikaltimo padarymo tikslo negalima tapatinti su nusikaltimo pasekmėmis. Tikslas, kaip norimo
rezultato įvaizdis, apibūdina žmogaus mąstymą, tuo tarpu pasekmės yra objektyvios tikrovės faktas.

7 tema. Baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės

7.1. Baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių samprata ir rūšys.

74
Baudžiamosios teisės teorijoje aplinkybės, kurioms esant padaryti veiksmai, turintys nusikalstamos
veikos požymių, nelaikomi nusikaltimu, yra aplinkybės, pašalinančios veikos pavojingumą ir
priešingumą teisei.
Pagal BK:
1) būtinoji ginti;
2) asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymas;
3) būtinasis reikalingumas;
4) kelio užkirtimas organizuotos grupės veiklai.
Pagal projektą, papildomai yra:
1) įsakymo vykdymas;
2) pateisinama ūkinė arba profesinė rizika;
3) mokslinis eksperimentas.
Užsienyje papildomai yra:
1) nukentėjusiojo sutikimas (eutanazija);
2) nusikaltimo imitacija;
3) žala, padaryta vykdant karinį įsakymą.
Šios aplinkybės padeda atriboti nusikaltimą nuo nenusikaltimo; taip pat drąsina žmones sulaikyti kitus
nuo nusikaltimo darymo arba darant nusikaltimą; žmogus yra garantuotas, kad pats nebus nubaustas.
Jų požymiai:
1) žalos, numatytos BK, padarymas;
2) turi pašalinti baudžiamąją atsakomybę, o ne veikos baudžiamumą;
3) baudžiamosios atsakomybės pašalinimas negali būti siejamas su kaltės buvimu.
Pagal teisinę prigimtį:
1) aplinkybės, pašalinančios veikos pavojingumą;
2) aplinkybės, pašalinančios veikos priešingumą teisei. (BK 28-35 str.)

7.2 Būtinoji gintis kaip žmogaus teisė

Būtinoji gintis – tai tokia situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žala padaroma
ginant save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus
nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo nebuvo peržengtos būtinosios ginties
ribos.
Būtinoji gintis yra kiekvieno žmogaus prigimtinė teisė.
Būtinoji gintis visuomet yra susijusi su žalos padarymu užpuolikui. Ji gali būti teisėta arba ne. Teisėta ji
būna tuomet, kai atliekama laikantis tam tikrų reikalavimų. Jie susiję su kėsinimusi ir gynyba.
7.3 Būtinoji gintis ir jos teisėtumo sąlygos
1) būtinoji gintis galima ne prieš visus, o tik prieš pavojingus veiksmus: Kėsinimosi pavojingumą rodo
tai, kad jie nukreipti prieš: asmens gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę, nuosavybę, būsto neliečiamybę ir t.t.
Pavojingu kėsinimusi laikomas tik baudžiamojo įst. numatytos veikos.
Būtinoji gintis galima ir prieš nepakaltinamus bei mažamečius asmenis (čia būtina vadovautis
humaniškumo principu).
Teisėti pareigūnų veiksmai nelaikomi pavojingu kėsinimusi.
2) kėsinimosi akivaizdumas – egzistavimas laike. Akivaizdžiu laikomas kėsinimasis, kuris jau daro žalą
arba jau yra aiški jo grėsmė.
Pavojingų gyvybei įrenginių įtaisymas taip pat nelaikomas būtinąja gintimi, nes nėra akivaizdžios
kėsinimosi grėsmės.
3) kėsinimosi realumas – egzistavimas erdvėje. Kėsinimasis turi būti iš tikrųjų, objektyviai, o ne
besiginančiojo vaizduotėje. Jei vis tik taip įvyko tai vadinama tariamąja būtinąja gintimi.
Sąlygos dėl ginties:
a)gynyba galima tik apsaugoti įstatymo saugomas vertybes;
b)žala t.b. padaroma tik besikėsinančiajam;
c)būtinoji gintis t.b. panaudota laiku;
d)neperžengtos būtinosios ginties ribos (svarbiausia sąlyga).

7.4. Sąlygos, susijusios su kėsinimusi

Kėsinimąsi apibūdina trys sąlygos:
75
1. Kėsinimosi pavojingumas.
2. Akivaizdumas.
3. Realumas.
1)kėsinimasis turi būti pavojingas; t.y. nukreiptas prieš asmens gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę, nuosavybę,
būsto neliečiamybę ar kitas teises, valstybės arba visuomenės interesus. Pavojingas kėsinimasis turi
pasireikšti aktyviais veiksmais, nors kartais galima ir prieš neveikimą;
2) kėsinimasis turi būti akivaizdus (egzistavimas laike); kai jau daroma žala arba yra reali grėsmė. Svarbu
nustatyti kėsinimo pradžios ir pabaigos momentą; būtinoji gintis negalima tyčios iškėlimo
aikštėn metu arba nusikalstamos veikos rengimosi stadijoje (galima tik pranešti pareigūnams);
3) kėsinimasis turi būti realus (egzistavimas erdvėje)
7.5 Kėsinimosi pavojingumas.
Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinančio asmens veiksmai, sudarantys kėsinimosi turinį,
nukreipti prieš kito asmens gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę, nuosavybę, būsto neliečoamybę, kitas asmens
teises ar laisves, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingu kėsinimusi laikomos tik tos BĮ numatytos
veikos, kurios gali pasireikšti veikimu.
7.6 Kėsinimosi pavojingumo įtaka būtinosios ginties teisei
Kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentai turi įtakos Bg teisėtumui:
1) jei užpuolikui žala padaroma po to, kai kėsinimasis buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo
reikalo panaudoti gynybos priemones, tai besiginančiojo veiksmai nėra Bg. Šiuo atveju būtina, kad
besiginantysis tai suvoktų ir tyčia darytų žalą;
2) nėra Bg, kai įtaisomi pavojingi gyvybei įrengimai, nes nėra akivaizdžios kėsinimosi grėsmės;
3) Bg negalima tyčios iškėlimo aikštėn metu arba nusikaltimo rengimosi stadijoje. Šiuo atveju gynybos
būdas - pranešimas teisėsaugos organams apie rengiamą nusikaltimą.
7.7. Kėsinimosi akivaizdumas
Akivaizdžiu laikomas kėsinimasis, kai žala jau daroma arba yra labia aiški jos grėsmė, t.y kėsinimasis
laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančio ar kito asmens teisėms,
valstybės ar visuomenės interesams.
Akivaizdžiu laikomas kėsinimasis, kuris jau daro arba jau yra aiški jo grėsmė. BT teorijoje nurodoma,
kad Bg būklė be minėtų atvejų gali būti ir kai gynybos aktas įvyksta vos tik pasibaigus kėsinimuisi, kurio
pabaigos momentas besiginančiajam nebuvo iškus. Kėsinimosi sustabdymas, siekiant pagerinti
kėsinimosi sąlygas, negali būti pripažįstamas kėsinimosi nutraukimu. Ginklų ar kitų daiktų, pavartotų
užpuolimo metu, atitekimas besiginančiajam dar besąlygiškai nereiškia kėsinimosi pabaigos.
Akivaizdus – prasidėjo arba tuoj prasidės.
7.8. Kėsinimosi realumas.
Realiu laikomas kėsinimasis, kuris yra iš tikrųjų, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančio vaizduotėje. Jei
realiai kėsinimosi nebuvo ir žmogus dėl tokio kėsinimosi klydo, įsivaizduodamas jį, tokia situacija
laikomatariamąja būtinąja gintimi.
kėsinimosi realumas – egzistavimas erdvėje. Kėsinimasis turi būti iš tikrųjų, objektyviai, o ne
besiginančiojo vaizduotėje. Jei vis tik taip įvyko tai vadinama tariamąja būtinąja gintimi.
7.9. Reikalavimai keliami gynybai
Reikalavimus gynybai nulemia pats kėsinimosi pobūdis.
Gynyba turi atitikti tris požymius:
1. Žala padaroma tik besikėsinančiajam.
2. Žala padaroma atremiant pavojingą kėsinimąsi.
3. Padaryta žala neperžengia būtinosios ginties ribų.
7.10. Jų turinys
1) žala padaroma tik besikėsinančiajam, o ne tretiesiems asmenims. būtinosios ginties atveju gali būti:
gyvybės atėmimas, sunkus kūno sužalojimas, smūgių sudavimas, laisvės apribojimas, turto sužalojimas ir
pan.
Baudžiamojo įst. atžvilgiu nesvarbu, ar žala, padaryta besikėsinančiajam, būtinosios ginties atveju, yra
mažesnė, ar didesnė už žalą, kurią šis kėsinosi padaryti besiginančiajam (kitaip nei esant būtinajam
reikalingumui).
Užpultasis gali gintis ir netiesioginiu būdu (pvz.: užsiundydamas šunį), kurio padaryta žala bus vertinama
pagal būtinosios ginties taisykles.

76
2) baudž. įst. Leidžia ginti ne tik savo, bet ir kitų asmenų ir t.t. interesus t.y. gintis gali ne tik užpultasis.
Ginant asmenį nuo užpuolimo nebūtinas jo sutikimas.
3) gynybos priemonės ir padaryta žala laikomos teisėtomis, jeigu jos atitinka kėsinimosi pavojingumą ir
pobūdį. Šie savo ruožtu priklauso nuo objekto į kurį kėsinamasi vertingumo, veikimo būdo, kėsinimosi
intensyvumo. Kėsinimosi pobūdis priklauso nuo pavartotų priemonių, vietos, laiko ir kt. aplinkybių.

7.11. Būtinosios ginties ribų peržengimas ir jo reikšmė asmens baudžiamajai atsakomybei

Būtinosios ginties ribų peržengimas (arba gynybos ekscesas) (28 str. 3 d. NBK) – aiškus gynybos ir
kėsinimosi pobūdžio bei pavojingumo neatitikimas. Tokiu atveju pasikėsinimo atrėmimo intensyvumas
aiškiai viršija gynybos poreikius. Bet tai dar nereiškia, jog buvo peržengtos būtinosios ginties ribos.
Požymiai, kuriems esant nepripažįstama, kad buvo peržengtos būtinosios ginties ribos:
1. jei užpuolikui padaromas lengvas ar apysunkis kūno sužalojimas, materialinė žala.
2. jei užpuolikui padaroma žala dėl neatsargumo.
Baudž. atsakomybės neužtraukia būtinosios ginties ribų peržengimas, jei tai įvyko dėl didelio išgąsčio,
kurį sukėlė kėsinimasis, taip pat ginantis nuo įsibrovimo į būstą.
Tais atvejais, kai būtinosios ginties ribų peržengimas užtraukia baudž. atsakomybę, nus.v. vertinama kaip
atlikta lengvinančiomis aplinkybėmis (59 str. 1d. 9 p. NBK). Teismas gali paskirti švelnesnę, negu
numatyta baudž. įst. bausmę (62 str. 2 d. 5 p. NBK).
Svarbūs aspektai:
1) įstatymų leidėjas nereikalauja žalos adekvatumo. Besiginantysis gali pažeisti geresnį gėrį nei yra
kėsinamasi, pvz., kėsinasi į turtą – ginantis į sveikatą;
2) nereikalaujama gynybos priemonių atitikimo kėsinimosi priemonėms. Gynybos priemonės gali būti
galingesnės;
3) ypač svarbu kėsinimosi intensyvumas ir apimtys - kokiu būdu daromas kėsinimasis (kiek užpuolikų,
kokios priemonės, kokį gėrį nori pažeisti).
Kitos svarbios aplinkybės – laikas, vieta, tiek besikėsinančiojo, tiek besiginančiojo fizinės galimybės.
7.12. Besikėsinančiam padaromos žalos dydis ir jo baudžiamasis teisinis vertinimas.
Kriterijai kai nelaikoma peržengimu:
a) jei besikėsinančiajam padaromas nežymus ar nesunkus sveikatos sutrikdymas arba žala;
b) taip pat jei ta žala padaroma dėl neatsargumo;
c) žala neatitinkanti pavojingumo pobūdžio buvo padaryta dėl didelio sumišimo ar didelio išgąsčio;
d) kai buvo ginamasi nuo įsibrovimo į būstą
7.13. Tariamoji gintis
Situaciją, kai iš tikrųjų užpuolimo nebuvo, o besiginantysis klysta, manydamas, įsivaizduodamas jį esant,
ir nesuvokia savo prielaidos klaidingumo, būtina laikyti tariamąja gintimi.
Tariamai ginantis padarytą žalą galima tik prilyginti padarytai būtinosios ginties sąlygomis.
Būtinosios ginties būklė susideda iš trijų elementų: kėsinimosi, gynybos ir tam tikrų jų tarpusavio ryšių,
santykių. Tariamosios ginties atveju visų elementų nėra.
Tariamosios ginties, skirtingai nei realios ginties, nebaudimo esmė yra kita – asmuo nebaudžiamas, nes jo
padarytoje veikoje nelieka kaltės elemento (žmogus nesuvokia ir negali bei neturi suvokti savo įsitikinimo
ydingumo).
Klaida gali atsirasti:
1. Kai neteisingai vertinamos paties įvykio aplinkybės ir nukentėjusiojo elgesys laikomas pavojingu;
2. Kai neteisingai vertinamas pašalinio asmens vaidmuo užpuolimo sąlygomis;
3. Kai neteisingai vertinami kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentai.
7.14. Asmens veiksmų baudžiamojo teisinio vertinimo aspektai esant tariamajai ginčiai
Vertinant tariamąją gintį būtina atsižvelgti:
1. ar įvykio faktinės aplinkybės ir besiginančiojo psichinė būklė davė pagrindo manyti esant puolimą;
2. ar kaltininkas, būdamas bent kiek atidesnis, sąžiningesnis turėjo ir galėjo numatyti savo prielaidos
klaidingumą.
Esant tariamajai ginčiai žala gali atsirasti dvejopai:
1. nesuvokiant ir pagal įvykio aplinkybes negalint suvokti savo klaidos dėl gresiančio pavojaus (veikimas
be kaltės);

77
2. nesuvokiant savo vertinimo klaidingumo, tačiau pagal situaciją privalėjus ir galėjus suvokti savo klaidą
(veikimas neatsargios kaltės forma).
7.15. Asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymo ir žalos jam padarymo teisėtumo sąlygos.
Sulaikymo teisėtumo sąlygos:
1) Sulaikomas asmuo turi būti padaręs nusikalst. veiką. Tai įrodo įv. aplinkybės – yra liudininkų,
užklumpama darant nusik. veiką, ant rūbų liko pėdsakai ir pan. Jei asmuo, kuris sulaiko, suklydo – tai
nebus traukiamas baudž. atsakomybėn jei neprivalėjo ir negalėjo suvokti jog daro klaidą. Jei privalėjo ir
galėjo suvokti tai bus traukiamas už neatsargumą.
2) Turi būti atitikimas tarp sulaikančiojo ir sulaikomojo asmenų veiksmų. Tai proporcingumo
principas.Sulaikantysis turi atsižvelgti į sulaikomojo elgesį ir naudoti minimalias priemones jo laisvei
apriboti. Fizinė prievarta galima tuo atveju, kai sulaikomasis aktyviai priešinasi.
3) Fizinės prievartos panaudojimo ribos. Pagal seno BK 14(2)str. sunkų kūno sužalojimą sulaikant
galima padaryti tik kai asmuo yra padaręs tyčinį nužudymą. Pagal naują BK 29str. – padaręs tyčinį
nužudymą ar pasikėsinęs tai padaryti. Jeigu sulaikant bus padaryta nereikalinga žala ar nužudomas
suimamasis, sulaikantis asmuo bus traukiamas baudž. atsakomybėn bendrais pagrindais. Dažnai
sulaikymas pereina į būtinąją gintį, bet gali būti ir atvirkščiai.
7.16. Sąlygos, susijusios su nusikalstomos veikos padarymu
7.17. Jų turinys.
7.18.Sąlygos, susijusios su žalos padarymu
7.19. Jų turinys.

Sulaikant nusikalstamą veiką padariusį asmenį žala gali būti padaroma tik jam, bet ne tretiesiems
asmenims. Jei sulaikant tokį smenį žala padaroma teetiesiems asmenims, situacija gali būti vertinama
pagal būtinojo reikalingumo taisykles.
Sulaikantysis asmuo, atsižvelgdamas į nusikalstamą veiką padariusio asmens elgesį, realią situaciją ir
savo galimybes, sulaikydamas kaltininką turi naudoti minimalias priemones, kurios efektyviai riboja
nusikalstamą veiką padariusio asmens veiksmų laisvę.

7.20. Asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymo ir žalos jam padarymo teisėtumo sąlygų
pažeidimo įtaka asmens baudžiamajai atsakomybei.
Žala, padaryta nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui, turi iš esmės atitikti padarytos veikos
pavojingumo pobūdį ir laipsnį bei sulaikymo aplinkybes. Tačiau bet kuriuo atveju fizinės prievartos
panaudojimo ribas reglamentuoja BĮ nuostata, jog žala asmeniui gali būti padaroma tik tuo atveju, jei
kitomis priemonėmis nebuvo įmanoma jo sulaikyti.
7.21. Asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymas ir būtinoji gintis.
Asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymas skiriasi nuo Bg savo tikslu: Bg atveju siekiama apginti
interesą, kurį saugo įstatymas, nuo žalos, o sulaikant asmenį, padariusį nusikaltimą, siekiama apginti
teisingumo interesus. Sulaikant žalą galima padaryti tik nusikaltimą padariusiam asmeniui, Bg galima ir
nuo mažamečio ar nepakaltinamo asmens vykdomo kėsinimosi. Sulaikymas galimas tik po nusikaltimo
padarymo ir aktyvus šiuo atveju yra sulaikantysis asmuo, tuo tarpu Bg galima kėsinimosi metu, čia
aktyvus yra užpuolikas.
Sulaikymas gali peraugti į BG. Jei sulaikomasis pasipriešina, pradeda galioti BG taisyklės. Taip pat
BG gali peraugti į sulaikymą.

7.22. Asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymas kaip baudžiamosios teisės ir baudžaimojo
proceso institutas.
7.23 Jų skiriamieji bruožai.
Asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymo institutą reikia skirti nuo įtariamojo sulaikymo,
atliekamo vadovaujantis BPK normomis. Jį turi teisę vykdyti tik teisėsaugos institucijų pareigūnai. Tokių
pareigūnų veiksmai sulaikant nusikalstamą veiką padariusį asmenį turėtų būti vertinami pagal profesinės
pareigos vykdymo taisykles.
7.24. Būtinasis reikalingumas ir jo teisėtumo sąlygos.
BR – tokia situacija, kai susiduria du teisės saugomi interesai, kurių vieną galima apsaugoti tik padarant
žalą antrajam, jeigu padarytoji žala bus mažesnė už išvengtąją.
BR teisėtumo sąlygos:
78
1) Turi grėsti žala valstybės, visuomenės interesams ar piliečių teisėms;
2) Pavojus turi būti akivaizdus ir realus. Akivaizdus – pavojus iškilo ir nepasibaigė, tačiau tiesiogiai dar
nepasireiškia ir kelia grėsmę interesams. Nei būsimas, nei praėjęs pavojus negali sudaryti BR. Realus
pavojus egzistuoja tikrovėje. Jei asmuo negalėjo ir neprivalėjo suvokti pavojaus realumo, tai jo veikoje
nebus kaltės, bet jei nesuvokė dėl neapdairumo, tai bus traukiamas baudž. atsakomybėn dėl neatsargumo.
3) Jei gresiančio pavojaus neįmanoma kitais būdais, o tik padaryti žalą teisės saugomiems interesams.
4) Iškilęs pavojus pašalinamas padarant žalą trečiajam asmeniui. Tai gali būti fiziniai ir juridiniai
asmenys.
5) Padaryta žala turi būti mažesnė nei išvengtoji. Jei asmuo negalėjo ir neprivalėjo numatyti, kad žala bus
didesnė ar lygiavertė, tai nebus traukiamas baudž. atsakomybėn. Tačiau negalima gelbėti gyvybės kitos
gyvybės sąskaita.
Jei nėra bent vienos šių sąlygų, tai už padarytą žalą asmuo bus traukiamas baudž. atsakomybėn.
7.25. Sąlygos, susijusios su pavojaus grėsme.
7.26. Jų turinys.
1) pavojaus kilmės šaltinis tam tikra prasme yra objektyvus: pvz., stichinės nelaimės, mechanizmų
veikimas, kai kada ir žmogaus elgesys, bet čia negalima kalbėti apie žmogų, kuris veikia BR sąlygomis
2) pavojaus šaltinis turi kelti grėsmę valstybės, visuomenės, žmogaus interesams
3) pavojus turi būti realus ir akivaizdus
Šie pavojaus požymiai atspindi jo egzistavimą laike ir erdvėje. Akivaizdžiu laikomas toks pavojus,
kuris iškilo, bet dar nesibaigė, ir nors dar nepasireiškia, tačiau kelia tiesioginę grėsmę saugomiems
interesams. Būsimas ir praėjęs pavojus negali sudaryti Br. Realus - egzistuojantis tikrovėje. Klaidingas
pavojaus ir jo realumo suvokimas nesudaro Br, tačiau daro įtaką subjektyviajai veikos pusei.
Jei asmuo manė, kad egzistuoja pavojus, kurio realiai nebuvo ir jis neprivalėjo ir negalėjo to suvokti -
b atsakomybėn netraukiamas. Jei nebuvo pakankamai apdairus ir todėl neteisingai suvokė pavojų, kurio iš
tikrųjų nebuvo, už padarytą žalą - atsakys kaip už nusikaltimą, padarytą dėl neatsargumo.
4) to pavojaus negalima išvengti kitaip, o tik padarant žalą. Žala turi būti padaroma trečiajam asmeniui
Jei asmuo turi galimybę pašalinti pavojų nepadarydamas jokios žalos, tai jis privalo pasinaudoti šia
galimybe, nes priešingu atveju jo veikimas nebus pripažintas Br.
7.27. Sąlygos, susijusios su pavojaus pašalinimu
7.28. Jų turinys
Jei asmuo turi galimybę pašalinti pavojų nepadarydamas jokios žalos, tai jis privalo pasinaudoti šia
galimybe, nes priešingu atveju jo veikimas nebus pripažintas Br.

7.29. Būtinojo reikalingumo santykis su būtinąja gintimi ir profesinių pareigų vykdymu.

BR palyginimas su būtinąja gintimi (BG):

1) BR keliamos griežtesnės sąlygos, nes šiuo atveju žala padaroma tretiesiems asmenims;
2) Nėra BR ribų peržengimo, o BG yra;
3) BG pavojų sukelia žmogaus veiksmai, o BR – ir stichinės nelaimės;
4) BR atveju padaryta žala negali būti didesnė už išvengtąją, o BG – gali, jei nėra peržengta būt. ginties
riba.

7.30. Būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygų pažeidimas ir įtaka asmens baudžiamajai atsakomybei
7.31. Profesinių pareigų vykdymas ir jo teisėtumo sąlygos
Profesinės pareigos vykdymas. (BK 30str.)
Tai tokia situacija, kai žalą teisės ginamiems interesams padaro asmuo, vykdantis įstatymo numatytas f-
jas ir pareigas.
PPV teisėtumo sąlygos:
1) PPV turi būti numatytas įstatyme; Pvz.: gydytojas savo pareigas turi atlikti ir ne tarnybos metu.
2) Pareiga turi būti vykdoma pagal įstatymo nustatytas sąlygas. Pvz:jei gydytojas nesilaiko įst. nustatytų
sąlygų, gali būti traukiamas baudž. atsakomybėn (aborto padarymas antisanitarinėmis sąlygomis).
3) PPV neturi peržengti įst. nurodytų ribų. Pvz.:policininkas, vykdydamas savo pareigas turi stengtis
išvengti žalos.
Neteisėto įsakymo vykdymas negali būti pateisintas profesinės pareigos vykdymu.

79
 7.32. Profesinės pareigos samprata
profesinė pareiga- asmens, dirbančio tam tikrą darbą, einančio tam tikras pareigas ar užsiimančio tam
tikra veikla, veiksmai, kuriuos jis privalo atlikti ir atlieka savo darbo, profesinės veiklos sferoje,
remdamasis darbą, profesinę veiklą, reglamentuojančiais teisės aktais, taip pat institucijos, kurioje jis
dirba, vidaus tvarkos taisyklmis, atitinkamais statutais ir pan.
7.33. Teisiniai aktai, reglamentuojantys asmens, vykdančio profesines pareigas, veiklą.
Atitinkami įstatymai: Policijos veiklos įstatymas,Prokuratūros įstatymas, Sveikatos sistemos įstatymas,
nustato profesines pareigas vykdantiems asmenims pareigą atitinkamose situacijose veikti tam tikru būdu.
Profesinę pareigą vykdantiems asmenims pareigą atitinkamose sitruacijuoase veikti tam tikru būdu gali
nustatyti ne tik įstatymai, bet ir kt, teisės aktai.
7.34. Subjekto, turinčio pareigą veikti didesnio pavojaus sąlygomis, problema.
7.35. Profesinių pareigų vykdymo santykis su būtinąja gintimi, būtinuoju reikalingumu ir asmes,
padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymu kaip baudžiamąją atsakomybę šalinančiomis aplinkybėmis.
7.36. Profesinių pareigų vykdymo teisėtumo sąlygų pažeidimas ir įtaka asmens baudžiamajai
atsakomybei
Jei asmuo įstatyme nustatytas pareigas atlieka nesilaikydams jame nurodytų tokių pareigų vykdymo
sąlygų, tlikdamas profesines pareigas peržengia teisės aktų nustatytas profesinių pareigų vykdymo ribas,
už padarytą žalą jis traukiamas atsakomybėn bendrais pagrindais pagal pasekmės kaip už tyčinės ar
neatsargios, priklausomai nuo kaltės formos, tikslų bei motyvų, nusikalstomos veikos padarymą.
7.37 Teisėsaugos institucijų užduoties vykdymas ir jo teisėtumo sąlygos
Teisėsaugos institucijos užduotis vykdymas – tokia situacija, kai BĮ ginamies interesams padaroma
žalos sankcionuotais veiksmais, kuriais stengiamasi apginti svarbesnius valstybės, visuomenės ar asmens
interesus.
7.38. Teisėsaugos institucijų samprata ir rūšys
Teisėsaugos institucijos yra policija, kitos ikiteisminio tyrimo ir prokaratūros įstaigos, taip pat
operatyvinės veiklos subjektai.
7.39. Nusikalstamą veiką imituojančio elgesio modelio samprata ir jo sankcionavimas
Nusikalstamą veiką imituojantis elgesio modelis- sankcionuoti veiksmai, formaliai turintys
nusikalstamos veikos ar kitokio teisės pažeidimo požymių, atliekami siekant apginti nuo nusikalstamo
kėsinimosi įstatymų saugomas asmens teises ir laisves, nuosavybę, visuomenės ir valstybės saugumą.
Pagrindinės nusikalstamą veiką imituojančio elgesio modelio teisėtumo sąlygos yra šios:
1. nusikalstamos veikos požymiai nėra nustatyti, bet turima informacijos apie rengiamą, daromą ar
padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie apysunkius nusikaltimus;
2. jį turi sankcionuoti generalinis prokuroras ar jo įgaliotas generalinio prokuroro pavaduotojas arba
apygaredų prokaratūrų vyriausieji prokurorai ar jų įgalioto pavaduotojai;
3. sankcija duodama pagal operatyvinės veiklos subjekto vadovo ar jo įgalioto vadovo pavaduotojo
motyvuotą teikimą;
4. neperžengtos nusikalstamą veiką imituojančio elgesio modelio ribos.
7.40. Teisėsaugos institucijos užduoties ribų peržengimas ir įtaka asmens baudžiamajai atsakomybei.
7.41. Įsakymo vykdymas ir jo teisėtumo sąlygos.
Įsakymo vykdymas. (Naujo BK 33 str.)
Tai tokia situacija, kai asmuo padaro žalą teisės saugomiems interesams vykdydamas aukštesnio pagal
pavaldumą pareigūno įsakymą. Galimi trys atvejai:
1) pavaldinys suvokia, kad įsakymas neteisėtas – atsakys kartu su viršininku;
2) pavaldinys abejoja įsakymo teisėtumu – atsakys už neatsargumą;
3) pavaldinys nesuvokia, kad įsakymas neteisėtas – neatsakys už jo vykdymą;Tačiau jei pavaldinys
privalo ir gali numatyti pasekmes tai atsakys už nusikalstamą nerūpestingumą.
7.42. Žinomai nusikalstamo įsakymo, potvarkio ar nurodymo samprata ir jų nevykdymo teisiniai
padariniai.
7.43. Įsakymo vykdymo teisėtumo sąlygų pažeidimas ir įtaka asmens baudžiamajai atsakomybei.
Įsakymo vykdymas - tai tokia situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams asmuo
padaro žalą vykdydamas aukštesnio pagal pavaldumą pareigūno įsakymą.
Naujasis Lietuvos Respublikos BK, įteisindamas įsakymo vykdymą, nustato, kad “asmuo neatsako
<…> už veiką, kurią jis padarė vykdydamas teisėtą įsakymą, potvarkį ar nurodymą. Asmuo atsako pagal
baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis įvykdė žinomai nusikalstamą įsakymą, potvarkį ar nurodymą”i. Be to, asmuo
80
neatsakys ir už atsisakymą įvykdyti nusikalstamą įsakymą, potvarkį ar nurodymą, išskyrus atvejį, kai
padarytoje veikoje yra kitos nusikalstamos veikos sudėtis. Tuo tarpu karys, neįvykdęs aiškiai neteisėto vado
įsakymo, baudžiamąja tvarka neatsako.
Baudžiamosios teisės požiūriu svarbesni yra atsakomybės klausimai, kai žala padaroma vykdant
neteisėtą įsakymą. Pavaldinys neteisėtą įsakymą (nurodymą) gali suvokti trejopai: 1) suvokia, kad jis
neteisėtas; 2) abejoja teisėtumu; 3) nesuvokia, kad jis neteisėtas. Atsižvelgiant į šias galimas situacijas,
būtina išskaidyti neteisėto įsakymo įvykdymo pasekmes civilinėje ir karinėje sferoje. Civilinės tarnybos
sąlygomis neteisėto įsakymo (nurodymo) vykdymas sprendžiamas taip: jei pavaldinys suvokė, kad
įsakymas (nurodymas) neteisėtas, tai jis kartu su viršininku atsakys už tyčinį nusikaltimą. Tokią išvadą
galima padaryti remiantis Policijos veiklos įstatymo 22 str., kuris nustato, jog “žinomai neteisėto įsakymo ar
nurodymo vykdymas policijos pareigūno nuo atsakomybės neatleidžia”.
Jeigu pavaldinys abejojo įsakymo teisėtumu, tai jis atsakys už neatsargų nusikaltimą. Jei pavaldinys
nesuvokė, kad įsakymas (nurodymas) neteisėtas, tai pagal bendrą taisyklę jis neatsakys už jo vykdymą. Ši
taisyklė turi tam tikras išimtis, kai dėl tam tikrų įgaliojimų, numatytų įstatyme, pavaldinys privalo ir gali
numatyti pasekmes, kurios gali atsirasti vykdant įsakymą, pavyzdžiui, vyriausiasis finansininkas atsako už
įstaigos, įmonės ar organizacijos finansine veiklą. Tokiu atveju pavaldinys atsakys už neatsargų
nusikaltimą.
Karinės tarnybos sąlygomis neteisėto įsakymo vykdymo sprendimas pasižymi tam tikromis
ypatybėmis. Karinėje tarnyboje pavaldinys neturi teisės svarstyti gauto įsakymo, nes įsakymo nevykdymas
užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Pavaldinys privalo vykdyti ir tokį įsakymą, kurio teisėtumu jis abejoja
ar net įtaria, kad jis nusikalstamas. Už tokio įsakymo vykdymo pasekmes atsako tik įsakymą davęs
pareigūnas. Pavaldinys turi teisę nevykdyti tik aiškiai neteisėto įsakymo. Lietuvos Respublikos BK 251 str.
2 d. numatyta, kad “karys, neįvykdęs viršininko įsakymo, verčiančio sulaužyti priesaiką ar aiškiai neteisėto,
pagal baudžiamuosius įstatymus neatsako”. Jei pavaldinys tokį įsakymą įvykdo ir tai sukelia sunkų kūno
sužalojimą, padaro didelę materialinę žalą arba kitas sunkias pasekmes, tai baudžiamojon atsakomybėn
traukiamas ir įsakymą davęs pareigūnas, ir jį įvykdęs pavaldinys.

7.44. Pateisinama profesinė ir ūkinė rizika ir jos teisėtumo sąlygos.

Profesinė arba ūkinė rizika. (Naujo BK 34str)
Tai tokia situacija, kai žala teisės ginamiems interesams padaroma siekiant ekonomiškai naudingų
rezultatų, tačiau neperžengiant pateisin. rizikos ribų. Teisėtumo sąlygos:
1) padaryti veiksmai turi atitikti šiuolaikinius mokslo pasiekimus;
2) jei norimo tikslo negalima pasiekti be rizikos; Reikšmingesnis tikslas pateisina didesnę riziką. Asmuo
turi pasirinkti geriausią jo nuomone sprendimo variantą, kuris leistų pasiekti maxi rezultatų kuo mažiau
rizikuojant.
3) jei buvo imtasi visų galimų saugumo priemonių, užkertančių kelią žalai atsirasti;
Jei veiksmais peržengiama riba, tai gali sudaryti nusikaltimo sudėtį – tokiu atveju bus nusikalstamas
pasitikėjimas.
7.45. Pateisinamos profesinės ar ūkinės rizikos samprata
Profesinės pareigos vykdymas – tai tokia situacija, kai žalą baudžiamojo įstatymo ginamiems
interesams padaro asmuo, vykdantis įstatymo numatytas funkcijas ar pareigas.
Rizika bendrąja prasme- sprendimas veikti tikintis teigiamų rezultatų, kartu suvokti būtinybę tam
tikslui paaukoti atitinkamas vertybes.
Naujasis Lietuvos Respublikos BK, įteisindamas profesinės pareigos vykdymą, nustato, kad “asmuo
neatsako <…> už žalą, kurią padarė vykdydamas profesines pareigas, jeigu jis neviršijo įstatymų ar kitų
teisės aktų nustatytų įgaliojimų”ii.
Ši aplinkybė dažniausiai siejama su gydytojo bei teisėsaugos institucijų pareigūnų veikla, pavyzdžiui,
mirties bausmės vykdymas, turto konfiskavimo vykdymas, nusikaltėlio sulaikymas ir pan. Pagal tas pačias
taisykles turi būti vertinami ir kitų pareigūnų arba darbuotojų, vykdančių profesines pareigas (gaisrininkų,
gelbėtojų ir pan.), veiksmai.
Baudžiamosios teisės teorija suformulavo profesinės pareigos vykdymo teisėtumo reikalavimus.
Pirma, profesinės pareigos vykdymas turi būti numatytas įstatyme. Pavyzdžiui, ir gydytojas, ir policininkas
net ir ne tarnybos metu privalo vykdyti savo pareigas, todėl, jei po darbo gydytojas suteikdamas pirmąją
pagalbą padarys žalą, jo veiksmai bus vertinami kaip profesinės pareigos vykdymas, nes tai numatyta
įstatymuose.
81
Antra, pareigos vykdymas turi būti pagal įstatymo nustatytas sąlygas. Pavyzdžiui, jeigu gydytojas nesilaiko
įstatyme nustatytų sąlygų, jis gali būti patrauktas atsakomybėn, pavyzdžiui, aborto padarymas
antisanitarinėmis sąlygomis užtrauks net baudžiamąją atsakomybę. Gydytojo profesinės pareigos vykdymas
gali sutapti ir su nukentėjusiojo sutikimu, nes reikalingas paciento sutikimas, pavyzdžiui, operacijai atlikti,
tačiau įstatymo numatytais atvejais, jei asmens gyvybei gresia realus pavojus, tai pagalba gali būti suteikta
ir be sutikimo, ne mažiau dviejų gydytojų konsiliumui nutarus bei informavus ligonį ar jo šeimos narius.
Analogiškai klausimas sprendžiamas ir Policijos veiklos įstatyme, pavyzdžiui, 24 str. numatyta, kad
“draudžiama naudoti specialiąsias priemones prieš moteris, kai akivaizdu, kad jos nėščios, taip pat prieš
asmenis, kai akivaizdu, kad jie invalidai ar nepilnamečiai (jei jų amžius žinomas pareigūnui arba išvaizda
atitinka amžių), išskyrus atvejus, kai jie priešinasi pavojingu gyvybei ar sveikatai būdu arba jei užpuola
tokių asmenų grupė ir šis užpuolimas kelia grėsmę gyvybei ar sveikatai”. Jei policininkas, sulaikydamas
nusikalstamą veiką padariusią nėščią moterį, panaudos guminę lazdą, tai jis turės atsakyti bendrąja tvarka.
Trečia, pareigos vykdymas neturi peržengti įstatyme nustatytų ribų. Policijos veiklos įstatymo 23 str.
numato, kad “naudodami prievartą, policijos pareigūnai privalo stengtis išvengti sunkių pasekmių”. Ši
įstatymo nuostata reikalauja, kad policininkas, vykdydamas savo pareigas, vengtų žalos padarymo, o jei ji
neišvengiama - tai siektų minimalios žalos. Pažymėtina, kad policininko padaryta žala sulaikant nusikaltėlį
remiantis Policijos veiklos įstatymu gali būti teisėta ir viršijus BK 142 str. numatytas pasekmes. Antra
vertus, policininkas sulaikydamas nusikaltėlį gali pažeisti Policijos veiklos įstatymo numatytas ribas, nors
padarytoji žala gali atitikti BK 142 str. numatytas pasekmes.
Profesinės pareigos vykdymas gali sutapti su kita aplinkybe, pašalinančia veikos baudžiamąją
atsakomybę, - su įsakymo vykdymu. Tačiau neteisėto įsakymo vykdymas negali būti pateisintas profesinės
pareigos vykdymu.

7.46. Pateisinamos profesinės ar ūkinės rizikos teisėtumo sąlygų pažeidimas ir įtaka asmens
baudžiamajai atsakomybei
Peržengti pateisinamos profesinės ar ūkinės rizikos ribas asmuo gali tik veikdamas neatsargiai ir būtent
nusikalstamo pasitikėjimo forma. Toks atlikimas vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė arba
gali būti švelnesnės bausmės, negu numatyta įstatyme. O kai padaroma tyčia ar dėl nusikalstamo
nerūpestingumo kaltininkas traukiamas budžiamojon atsakomybėn bendrias pagrindais.
7.47. Mokslinis eksperimentas ir jo teisėtumo sąlygos.
Mokslinis eksperimentas. (Naujo BK 35 str.)
Tai tokia situacija, kai žmogaus gyvybei ar sveikatai žala padaroma siekiant socialiai naudingų rezulatatų
arba norint išvengti labai sunkių pasekmių. Pvz.: naujų vaistų bandymai su žmonėmis, operacija ir pan.
ME teisėtumo sąlygos:
1) padaryti veiksmai turi atitikti šiuolaikinius mokslo pasiekimus;
2) jei norimo tikslo negalima pasiekti be rizikos;
3) jei buvo imtasi visų galimų saugumo priemonių, užkertančių kelią žalai atsirasti;
4) taip pat jei asmuo yra davęs sutikimą daryti su juo ME;
7.48. Teisėto mokslinio eksperimento samprata
Teisėtas mokslinis eksperimentas yra tais atvejais, kai:
a)eksperimentuojant remiamasi mokslo aprobuotomis metodikomis,
b) sprendžiama problema turi išskirtinės reikšmės mokslui,
c) eksperimentuotojas imasi būtinų priemonių, kad būtų išvengta žalos įstatymų saugomiems
interesams;
d)yra laisvas asmens, kurio gyvybei ar sveikatai atliekant mokslinį eksperimentą gali būti padaryta
žalos, sutikimas.

Mokslinis eksperimentas - tai tokia situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamai žmogaus gyvybei
arba sveikatai žala padaroma siekiant socialiai naudingų rezultatų arba norint išvengti itin sunkių pasekmių.
Naujasis Lietuvos Respublikos BK, įteisindamas mokslinį eksperimentą, nustato, kad “asmuo, kuris
atlikdamas teisėtą mokslinį eksperimentą padarė žalos, <…> neatsako, jeigu eksperimentuojant remtasi
mokslo aprobuotomis metodikomis, sprendžiama problema turi išskirtinės reikšmės mokslui ir
eksperimentuotojas ėmėsi būtinų priemonių, kad būtų išvengta žalos įstatymų saugomiems interesams” iii.
Be to, nustatomi tam tikri draudimai mokslinio eksperimento atlikimui, pavyzdžiui, su nėščia moterimi, jos
vaisiumi arba be eksperimento dalyvio laisvo sutikimo ir t.t.
82
 Mokslinį eksperimentą nuo profesinės arba ūkinės rizikos skiria tai, kad mokslinio eksperimento
metu tiesiogiai rizikuojama žmogaus gyvybe arba sveikata, pavyzdžiui, naujų vaistų bandymai su
žmonėmis, operacija, kai tradicinės priemonės ir metodai negelbėja žmogaus gyvybės, ir pan. Mokslinio
eksperimento teisėtumo reikalavimai atitinka profesinės arba ūkinės rizikos teisėtumo reikalavimams, tačiau
būtina dar viena papildoma sąlyga. Ši sąlyga, nustatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 str. 4 d.,
skelbia, jog “su žmogumi, be jo žinios ir laisvo sutikimo, negali būti atliekami moksliniai ar medicininiai
bandymai”. Antra vertus, kai kurie įstatymai uždraudžia mokslo ir medicinos bandymų atlikimą su kai
kuriais asmenimis net ir su jų sutikimu.

7.49. Mokslinio eksperimento draudžiamumas

Draudžiama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus, atlikti mokslinį eksperimentą su nėščia moterimi,
jos vaisiumi, mažamečiu, sutrikusios psichikos asmeniu ir asmeniu, kuriam atimta laisvė.

7.50. Įstatymo numatytos išimtys dėl mokslinio eksperimento draudžiamumo

Draudimo atlikti mokslinį eksperimentą su nėščia moterimi, jos vaisiumi, mažamečiu, sutrikusios
psichikos asmeniu ir asmeniu, kuriam atimta laisvė, galima nesilaikyti tik konkrečiai įstatymuose
numatytais atvejais ir neperžiangiant nustatytų leidimo ribų.

7.51. Mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygų pažeidimas ir įtaka asmens baudžiamajai atsakomybei
7.52. Nukentėjusiojo sutikimas ir jo baudžaimojo teisinio vertinimo aspektai.
7.53. Nukentėjusiojo sutikimo dėl gyvybės atėmimo baudžiamojo teisinio vertinimo aspektai.
7.54. Nukentėjusiojo sutikimo dėl turto sunaikinimo ar sugadinimo baudžamojo teisinio vertinimo
aspektai
7.55. Nukentėjusiojo sutikimo dėl sveikatos sutrikdymo baudžaimojo teisinio vertinimo aspektai

Asmuo, davęs sutikimą atlikti su juo mokslinį eksperimentą, jį gali bet kuriuo momentu atšaukti. Priše
duodant sutikimą eksperimento dalyvis turi būti informuotas apie mokslinio eksperimento atlikimo
sąlygas ir kt. Ši informacija turi būti nurodyta rašytiniame sutikime. Sutikimą gali duoti tik veiksnus, 18
m. amžiaus sulaukęs asmuo. Kai mokslinį ekperimentą būtina atlikti su nepilnamečiu, bet ne jaunesniu
kaip 14m. sutikimą turi duoti tėvai.
Nukentėjusiojo sutikimas – tai tokia situacija, kai padaroma žala baudžiamojo įstatymo ginamiems
interesams, tačiau ji padaroma su asmens, kuriam priklauso šie interesai, sutikimu. Baudžiamosios teisės
teorijoje yra suformuluoti žalos padarymo su nukentėjusiojo sutikimu teisėtumo reikalavimai.
Pagrindinis reikalavimas – žmogaus sutikimas, kurį turi duoti veiksnus, sulaukęs reikiamo amžiaus
asmuo. Sutikimas turi būti savanoriškas ir duotas iki arba veiksmų atlikimo metu. Nebus laikomas teisėtu
apgaulės būdu arba panaudojant prievartą gautas sutikimas.
Antra sąlyga – sutikimas susijęs su asmeniniais ar turtiniais interesais, kuriais gali laisvai disponuoti
asmuo. Plačiausias yra turtinių interesų ratas. Savininkas valdo jam priklausantį turtą, naudojasi ir
disponuoja juo pagal įstatymus, nepažeisdamas kitų asmenų teisių ar teisėtų interesų. Baudžiamąją teisę
domina tik savininko teisė į nuosavybės netekimą, sužalojimą arba sunaikinimą. Tokios teisės turėjimas
reiškia, kad savininko sutikimas šiuos veiksmus atlikti pašalina pastarųjų prieštaravimą įstatymui,
pavyzdžiui, negalima atsakomybėn už vagystę patraukti asmens, paėmusio daiktą savininko leidimu, arba
už tyčinį turto sunaikinimą, jei savininkas sutiko su tuo. Antra vertus, šios teisės neturi būti ginčijamos, nes
pasinaudojimas ginčijama teise gali pažeisti kitų asmenų teises ar teisėtus interesus ir kartu nepašalinti
veikos priešingumo teisei. Daug siauresnis yra asmeninių interesų ratas. Asmuo negali laisvai disponuoti
savo gyvybe. Savaime suprantama, kad savižudybė ar pasikėsinimas nusižudyti nebaudžiami, tačiau
nužudymas nukentėjusiojo prašymu arba sutikimu pripažįstamas nusikaltimu. Asmuo pagal baudžiamuosius
įstatymus gali disponuoti tik sveikata, kuriai padaroma žala negali viršyti lengvo kūno sužalojimo. Tuo
tarpu baudžiamoji atsakomybė už apysunkį ar sunkų kūno sužalojimą iškyla net ir esant nukentėjusiojo
sutikimui.

8 tema. Nusikalstamos veikos (NV) stadijos. NV stadijų samprata ir rūšys. NV - tai priešingas teisei,
pavojingas, sąmoningas ir valingas žmogaus elgesys išoriniame pasaulyje (veikimas arba neveikimas).
83
NV pavojingumas yra tas, kad ja daroma žala baudžiamojo įstatymo saugomiems gėriams; ji visada yra
objektyviai pavojinga. Yra priešinga teisei, nes uždrausta įstatymų. Taip pat ji pasireiškia išoriniame
pasaulyje, nes negalima bausti už mintis, įsitikinimus, pažiūras. NV t.b. sąmoninga ir valinga; todėl
asmuo, kuris veikė dėl nenugalimos jėgos ar fizinės prievartos, negali būti traukiamas baudžiamojon
atsakomybėn. Nenugalima jėga - tai nenumatytas, neišvengiamas išorinis įvykis, kurio asmuo, padaręs
veiką negalėjo kontroliuoti. Fizinė prievarta - tai veiksmai, nukreipti kito asmens valiai suvaržyti ar ją
palenkti nusikaltėlio norima linkme. Dėl psichinės prievartos įtakos reikia atsižvelgti į jos turinį,
pavojingumą bei, veikos, padarytos esant psichinei prievartai, pasekmes (ji gali būti traktuojama tik kaip
atsakomybę švelninanti aplinkybė).
Veikimas - tai aktyvus žmogaus elgesys (judesys, judesių visuma); tai sąmoninga veikla, kai žmogus
valdo tam tikras priemones ir panaudoja jas nusikaltimui (N). Neveikimas - žmogus neatlieka tam tikrų
pareigų, veiksmų, kuriuos buvo būtina atlikti ir jis subjektyviai galėjo elgtis taip, kad nekiltų pavojaus
žmonėms. Veikimas nuo neveikimo skiriasi fizine prasme; pirmu atveju daro tam tikrus judesius, o
neveikimu - nuo jų susilaiko, nors ir privalėjo juos atlikti.
NV stadijos: pasirengimas NV, pasikėsinimas padaryti N ir pabaigtas N. T.p. ir N g.b. rengiamas,
jau daromas, bet nebaigtas, ir pabaigtas. N st-jos yra kokybiškai skirtingi, apibrėžti NV periodai, kurie
vienas nuo kito skiriasi atliekamų pavojingų veiksmų pobūdžiu ir atspindi skirtingą nusikalstamo
sumanymo realizavimo laipsnį. Pirmos dvi stadijos – tai parengtinė NV (BK 21 str.) N st-jų
reglamentavimas lemia parengtinės nusikaltamos veiklos baudžiamumą ir leidžia diferencijuoti
atsakomybę bei individualizuoti bausmę, atsižvelgiant į padarytų veiksmų pavojingumo pobūdį bei
laipsnį, į N sumanymo realizavimo laipsnį ir į priežastis, dėl kurių N nebuvo pabaigtas.
Tyčios iškėlimo aikštėn samprata ir atribojimas nuo rengimosi padaryti N bei nuo baigtinės NV.
Baudžiamoji atsakomybė už tyčios iškėlimą aikštėn. Žm. pažiūros, įsitikinimai, mintys ir sumanymai
ką nors daryti ar nedaryti, nors jų realizavimas būtų l.pavojingas, negali būti baudžiami. Už mintis,
sumanymus negalima bausti ir todėl, kad jų neįmanoma užfiksuoti, apie juos neįmanoma sužinoti.
Ketinimo padaryti N pareiškimas, dar vadinamas ir tyčios iškėlimu, yra žm. minčių išreiškimas žodžiu,
raštu, mimika, gestais. Tai nėra parengtinė NV, nėra to N, kurį ketinama padaryti stadija (nenumato įst.).
Jei ketinant padaryti N yra grasinama – jau pavojinga veika. Grasinant daromas psichinis poveikis žm. ar
institucijai, kėsinamasi į asmens, v-bės ar visuomenės interesus. Todėl tam tikri grasinimai BK yra
suformuluoti kaip savarankiškas pabaigtas N. Grasinimo padaryti N pavojingumo laipsnį lemia
grasinamos padaryti žalos pobūdis ir tikslai, kurių siekiama grasinimu.
Rengimasis padaryti nusikaltimą ir jo baudžiamumas. Rengiantis N tiesiogiai dar nesikėsinama į
įstatymo saugomą objektą. Rengimasis yra nusikaltimo stadija tik tada, kai asmuo rengiasi daryti
konkretų N (pabėgti iš įkalinimo vietos, nužudyti žmogų, įsilaužti į butą). Nėra rengimosi padaryti N, kai
asmuo, ketinantis daryti N, rengiasi ne konkrečiam N, o neapibrėžtai NV (pasirūpina ginklų, kurie gali
praversti tokiai veiklai, įsilaužimo priemonių, suklastotų dokumentų ir pan., domisi padarytais
nusikaltimais, aiškinasi, kokia nusikalstama veikla būtų naudingiausia ir saugiausia užsiimti, klausinėja,
kas prisidėtų prie tokios veiklos). Tokie ir panašūs veiksmai nėra N padarymo stadija. Kai tokie veiksmai
savaime yra pavojingi, jie sudaro savarankišką N, pvz., neteisėtas šaun. ginklo, šaudmenų įgijimas,
laikymas (BK 235, 236 str.), oficialaus dokumento suklastojimas (BK 300 str.).
Rengimosi sąvoka ir požymiai. Rengimosi padaryti N kvalifikavimas. Objektyvūs rengimosi
požymiai – priemonių arba įrankių N padaryti suieškojimas, pritaikymas, kitoks sąlygų padaryti N
sudarymas.
Dažniausiai rengimasis yra aktyvūs veiksmai, tačiau sudaryti sąlygas N padaryti įmanoma ir
neveikimu (asmuo, sumanęs apvogti savo įstaigos kabinetą, nakčiai palieka jį neužrakintą).
Subjektyvus rengimosi padaryti N požymis yra tyčia. Rengimasis visada yra tyčinė veika, nes ja
siekiama sudaryti sąlygas padaryti N. Tyčia visada yra tiesioginė ir apibrėžta, konkretizuota. Netiesiogine
tyčia sudaryti sąlygas N padaryti neįmanoma. Juo labiau – atsargiai.
Kai asmuo, rengęsis padaryti N, savo noru atsisako jį daryti, už rengimąsi neatsako. Jeigu jis nutraukia
rengimosi veiksmus ar negali padaryti N, kurį rengė, dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, už
rengimąsi atsako, t.y. jis baustinas pagal tą BK Spec. dalies normą, kuri reglamentuoja atsakomybę už
atitinkamą pabaigtą N BK 21str. Taip yra teoriškai, tačiau faktiškai už rengimąsi padaryti N baudžiamoji
atsakomybė nerealizuojama, išskyrus l. retus pavienius atvejus.

84
 Pasikėsinimas (P) padaryti NV. P. sąvoka ir požymiai. BK 22str. P laikomas tyčinis veikimas,
kuriuo tiesiogiai siekiama padaryti N, jeigu N nebuvo pabaigtas dėl priežasčių, nepriklausančių nuo
kaltininko valios.
P nusikalstamos veikos grandinėje užima tarpinę vietą tarp rengimosi padaryti N ir baigti N. Nuo
rengimosi jis skiriasi tuo, kad P veiksmais kaltininkas tiesiogiai siekia N padaryti, t.y. jau yra pradėjęs
realizuoti N subjektyviąją pusę kėsindamasis į konkretų objektą. Tuo tarpu rengimusi tik sudaromos
sąlygos tokiam P. Nuo baigto N P skiriasi tuo, kad čia yra ne visi norėto padaryti N objektyviosios pusės
požymiai, t.y. kaltininkas nėra užbaigęs pradėto N. Todėl l.svarbu nustatyti N užbaigimo momentą.
P atveju kaltininkas atlieka veiką, kuri sudaro baudžiamojo įstatymo normos dispozicijoje numatytus
objektyviuosius N sudėties požymius ar bent jų dalį.
Objektyvūs P padaryti N požymiai:
1. Veika tiesiogiai siekiama nusikalstamų kėslų, t.y. ji sudaro BK Ypatingojoje dalyje numatyto N
objektyviosios pusės sudedamąją dalį;
2. Veika tiesiogiai sukelia grėsmę kėsinimosi objektui;
3. Ši veika nebaigiama dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios.
Subjektyvūs P padaryti N požymiai: P – tyčinė veika, kuria tiesiogiai siekiama padaryti N. P galima tik
tiesiogine tyčia, t.y. siekiant, turint tikslą padaryti konkretų N, sukelti nusikalstamas pasekmes.
Baigtinis ir nebaigtinis P. P rūšys:
1. Pabaigtas pasikėsinimas;
2. Nebaigtas pasikėsinimas;
3. Netinkamas pasikėsinimas.
Pabaigtas P yra tuomet, kai kaltininkas atlieka visus veiksmus, kuriuos jis laikė būtinais N padaryti,
tačiau N nepadaromas dėl priežasčių, nepriklausiusių nuo jo valios (šovė, bet nepataikė, arba pataikė, bet
medikai išgelbėjo gyvybę).
Nebaigtas P yra tuomet, kai kaltininkas nepadaro visų veiksmų, kuriuos manė esant reikalingais, dėl
priežasčių, nepriklausiusių nuo jo valios (kaltininkas užsimoja kirviu, bet jo ranka yra sulaikoma).
Baigtas ir nebaigtas P skiriasi nusikalstamo sumanymo realizavimo laipsniu, atstumu iki nusikalstamų
pasekmių, todėl ir jų pavojingumo laipsnis yra skirtingas. Į tai gali būti atsižvelgta skiriant bausmę už P.
Netinkamas P – tai toks P, kuris dėl pasirinktų nusikalstamo sumanymo realizavimo būdų bei
priemonių realiai negali pažeisti baudžiamojo įstatymo saugomų interesų ir padaryti jiems žalos dėl
priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios. BT skiriamos dvi netinkamo P rūšys:
1. P į netinkamą dalyką – kai kaltininkas klysta vertindamas N dalyko savybes. Pvz., kaltininkas šauna
į lavoną, nežinodamas, kad žmogus miręs. Šiais ir panašiais atvejais nusikalstami sumanymai
nerealizuojami, pasekmės neatsiranda todėl, kad jos ir negalėjo atsirasti – kaltininkas klydo dėl N dalyko.
Tokios veikos baudžiamos kaip pasikėsinimas padaryti N, nes veika pavojinga ir nebuvo baigta dėl
priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios.
2. P netinkamomis priemonėmis. Šiuo atveju kaltininkas klysta dėl N priemonių ar būdo, naudoja
tokias priemones ar būdus, kuriais dėl jų objektyvių savybių neįmanoma to N padaryti. Pvz., norėdamas
nužudyti žmogų, naudoja nuodus, kurie tokių pasekmių sukelti negali; šauna neveikiančiu ar neužtaisytu
ginklu ir pan. Šiais ir panašiais atvejais nusikaltimas nebuvo pabaigtas dėl klaidos ar atsitiktinumo, veika
yra pavojinga ir užtraukia atsakomybę už pasikėsinimą padaryti nusikaltimą. Tačiau tais atvejais, kai
veika, kurią atlieka asmuo, iš viso neįmanoma padaryti siekiamos žalos, kai klaidingai įsivaizduojamas
ryšys tarp reiškinių, pvz., pastangos numarinti žmogų ar padaryti kitokią žalą, sukelti nelaimę
užkeikimais, prakeikimais, būrimu ar maldomis, t.y. kai nepadaroma nusikalstama veika, nėra ir
atsakomybės.
P atribojimas nuo rengimosi padaryti N ir baigtinės nusikalstamos veikos. Skirtingai nuo
rengimosi, P atveju tiesiogiai kėsinamasi ar bandoma kėsintis padaryti N, pasiekti nusikalstamų rezultatų,
o rengimosi atveju tik sudaromos sąlygos tai daryti. Svarbi nusikaltimų prevencijos požiūriu yra
įstatymo nuostata, kad už pradėtą, bet nebaigtą nusikalstamą veiką nebaudžiama, jeigu asmuo, rengęs ar
pradėjęs daryti nusikaltimą, pats savo noru atsisako tęsti pradėtąjį N. Taip įstatymas ragina savanoriškai
atsisakyti nusikalstamo sumanymo, nutraukti jo realizavimą. BK 23str.
Bausmė už rengimąsi ir P skiriama pagal įstatymą, numatantį atsakomybę už tokį pat pabaigtą N.
Taigi, už parengtinę nusikalstamą veiklą baudžiama pagal BK spec. dalies straipsnį, numatantį kaltininko
pradėtą, nors ir nepabaigtą N.

85
 Rengimusi ir P padarytų veiksmų pobūdį pirmiausiai lemia kėsinimosi objektas. Pvz., rengimasis
nužudymui ar kt. sunkiam N ieškant bendrininkų, labai skiriasi pavojingumo pobūdžiu nuo bendrininkų
ieškojimo vagystei. Parengtinės nusikalstamos veiklos pavojingumo laipsnį lemia jos turinys, panaudotos
priemonės, bendrininkų skaičius ir kt. aplinkybės.
Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką. BK 23 str. Asmuo, savo noru atsisakęs
pabaigti pradėtą nusikaltimą, atsako pagal baudžiamuosius įstatymus tik tuo atveju, jeigu jo faktiškai
padarytoje veikoje yra kito nusikaltimo sudėtis.
Savanoriško atsisakymo požymiai. S samprata. S atsisakymas pabaigti N yra asmens atsisakymas
pabaigti pradėtą N savo noru, t.y. neverčiant tai padaryti objektyvioms aplinkybėms ir esant įsitikinimui,
kad jis turi galimybę pabaigti pradėtą nusikaltimą. Atsisakymas nėra S, kai atsisakoma pabaigti n-mą dėl
objektyvių aplinkybių, dėl to, kad tai padaryti buvo neįmanoma, kad buvo sukliudyta pabaigti
nusikaltimą, kad nepavyko tai padaryti dėl kaltininko nesugebėjimo, neryžtingumo, padidėjusios rizikos ir
pan., nuo kaltininko nepriklausančių aplinkybių. Kai kaltininkas demaskuojamas nusikaltimo metu ar
sulaikomas ir dėl to netenka galimybės tęsti N, kai susiduria su neįveikiama kliūtimi. Atsisak. yra S, kai
asmuo, pradėjęs N, subjektyviai yra įsitikinęs, kad jis turi galimybę jį pabaigti, t.y. gali apsispręsti baigti
N ar jį nutraukti.
Atsisakymo motyvų reikšmė. Tai g.b. gailestis nukentėjusiajam, sąžinės graužatis, baimė būti
demaskuotam, nubaustam, suvokimas, kad neverta rizikuoti, suvokimas, kad klydo. Neturi reikšmės, ar
asmuo pats savo iniciatyva nutraukia N, ar tai padaro kieno nors patariamas ar prašomas. Atsisakymas
pabaigti konkretų pradėtą N t.b. besąlygiškas ir galutinis. Jei ta veikla nutraukiam tik laikinai, kad geriau
pasiruoštų , tai tada nėra S atsisakymas.
NV stadijos, kurioms esant galimas S atsisakymas. S atsisakymas pabaigti N įmanomas abiejose
parengtinės NV stadijose – tiek rengimosi, tiek pasikėsinimo metu. Atsisakymas g.b. aktyvus
(sukliudymas kilti nusikalstamoms pasekmėms) ir pasyvus (susilaikymas nuo tolimesnių veiksmų).
Neįmanoma S atsisakyti nuo N, kai pasikėsinus tuoj pat atsiranda pasekmės, bei kai N pripažįstamas
faktiškai baigtu rengimosi stadijoje.
Atsisakymas pakartoti P ir jo teisiniai padariniai. S atsisakymo pabaigti NV teisiniai padariniai.
Asmuo, S atsisakęs pabaigti N, negali būti baudžiamas nei už rengimąsi, nei už pasikėsinimą padaryti
nusikaltimą. Veika, kurią S atsisakyta pabaigti, nelaikoma pavojinga. Tačiau, jeigu ta veika kurią
atsisakyta pabaigti, turi visus būtinus kito N požymius, asmuo atsako už tą N. Pvz., rengdamasis gaminti
netikrus pinigus, asmuo pavogė įrenginį netikriems pinigams spausdinti, bet po to nuo savo nusikalstamo
sumanymo atsisakė ir netikrų pinigų negamino. Už rengtąjį N jis neatsako, tačiau už vagystę – atsako. S
atsisakymas pabaigti N – tai aplinkybė, kuri pašalina atliktos NV pavojingumą ir baudžiamumą, nes:
1. Rengimasis ir pasikėsinimas yra pavojingos veikos, bet kai asmuo jas nutraukia, jos tampa
nepavojingomis, todėl ir nebaustinomis;
2. Baudžiamieji įstatymai turi prevencinį tikslą.
Aktyvi atgaila (AA). AA sąvoka, požymiai ir atribojimas nuo savanoriško atsisakymo pabaigti
nusikalstamą veiką. AA teisiniai padariniai. AA – pasekmės jau atsirado, tačiau kaltininkas aktyviais
veiksmais arba švelnina tas pasekmes, arba atlygina pasekmes, arba neleidžia toms pasekmėms padidėti.
Tačiau, skirtingai nuo S atsisakymo pabaigti N, tai padaroma po to, kai N jau pabaigtas. AA – tai
atsakomybę švelninanti aplinkybė BK 59str.1d.2p. Tai tam tikrais atvejais g.b. atleidimas nuo baudž. ats.

9 tema. Kelių asmenų dalyvavimas padarant NV ir jo baudžiamasis teisinis vertinimas. Kelių

asmenų suderinta bendra NV pavojingesnė visuomenei nei padaryta 1 asmens. B padaromi pavojingesni,
sunkesni N, taip atsiranda galimybė kilti didesnėms nusikalstamoms pasekmėms, daugiau galimybių
paslėpti N pėdsakus, išvengti atsakomybės. Bendrai veikiant yra tvirtesnis psichologinis nusistatymas ir
pasiryžimas padaryti ar tęsti N, geriau apgalvojami N padarymo būdai, pasirenkami efektyvesni N
įrankiai ir priem.
Kelių asmenų dalyvavimo padarant NV teisiškai reikšmingos formos. B dažnai būna N,
pavojingų visuomenei, sudėties požymis, kaip N kvalifikuojantis požymis, ats. sunkinanti aplinkybė.
Parenkama už B griežtesnė sankcija.
Bendrininkavimo (B) samprata. B laikomas tyčinis bendras 2 ar daugiau tarpusavyje susitarusių
pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 str. nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant NV.

86
 Objektyvūs ir subjektyvūs B požymiai. O – N dalyvauja 2 ar daugiau asmenų. Asmuo turi turėti
visus subjekto požymius (t.b. sulaukęs amžiaus, nuo kurio galima baudž. atsakomybė, sugebėti suvokti
savo veiksmus ir juos valdyti). Jei asmuo tokių požymių neturi – nėra bendrininkas.
S požymiai: įvairių bendrininkų veiksmų visumą jungia tyčia. BK 24 str. ir 15 str. (nusikaltimo
padarymas tyčia) analizė leidžia teigti, kad B būdingos abi tyčios rūšys: tiesioginė ir netiesioginė.
Būdingesnė tiesioginė tyčia.
Susitarimas ir tyčios bendrumas. B intelektualųjį tyčios turinį sudaro šie momentai: 1)kiekvieno B
suvokimas, kad jis dalyvauja bendrai daromame N ir padeda vienas kitam; 2) B suvokimas vykdytojo
ketinimų bei siekiamo rezultato nusikalstamo pobūdžio; 3) Supratimas, kad savo veiksmais vykdytojui
sudaro būtinas sąlygas padaryti N.
B valinį tyčios turinį sudaro: 1) B noras veikti kartu su kt. B ir siekimas sujungti savo nusikalstamas
pastangas su kt. asmenų, dalyvaujančių tame pačiame N, veika; 2) bendro nusikalstamo rezultato
siekimas arba sąmoningas leidimas tokiam rezultatui atsirasti
Susitarimas tarp B – tiek išankstinis, tiek ir N darymo metu – sujungia juos. B įmanomas ir tada, kai B
veikia bendrai remdamiesi ne susitarimu, o tik abipusiu žinojimu vieno apie kito prisidėjimą prie bendros
veikos.
Nors B S prasme galima vertinti kaip bendrą tyčinį 2 ar daugiau asmenų dalyvavimą tame pačiame
tyčiniame N, tačiau atskirų bendrininkų bendros NV tikslai ar motyvai gali skirtis. Bet tokia situacija
įmanoma tik tada, kai bendrai daromo N sudėtyje motyvas ar tikslas nėra būtinas jos požymis. Kiekv.
kaltininko kaltė yra individuali ir jos turinys priklauso nuo kiekv. B vaidmens, aktyvumo, kt. O požymių.
Neatsargiai bendrininkauti neįmanoma pvz.: kuomet paprašoma panešti ar atnešti ne sau priklausantį
lagaminą – tai veikos padarymas per tarpininką.
Nepakaltinamo asmens įtraukimas į nusikaltimo padarymą palengvina nusikaltėlio padėtį, tačiau iš
kitos pusės toks asmuo yra nekontroliuojamas ir neprognozuojamas. Kaltininkai, pasinaudoję tokiais
asmenimis lyg nusikaltimo padarymo priemonėmis, atsako kaip tiesioginiai atitinkamo nusikaltimo
vykdytojai.
Kelių asmenų dalyvavimas. Veikos bendrumas. Vieningų pasekmių kilimas. Kiekvieno B
veiksmai sudaro prielaidas, sąlygas kt. B veiksmams. Tai ir nulemia, kad vykdytojas įgyja realių
galimybių realizuoti O-iąją bendro N dalį. Taigi, kiekv. B veiksmai yra būtini. Dėl bendros veikos
atsiradusios pasekmės yra bendros visiems ir atskirai B nedalijamos.
Priežastinis ryšys tarp bendrininkų veiksmų ir nusikalstamo rezultato. Kiekvieno B veiksmai
(neveikimas) turi priežastinį ryšį su bendromis pasekmėmis, tačiau skirtingas B vaidmuo lemia tam tikras
priežastinio ryšio ypatybes B-me. B atveju O-iąją N sudėties pusę neretai realizuoja ne visi B, o tik
vykdytojas. Todėl priež. ryšį tarp organizat., kurstytojo, padėjėjo veikos ir bendrų pasekmių galima
patvirtinti tik tada, kai įsitikinama, kad kiekv. iš B savo veiksmais (neveikimu) buvo reikalingi ar net
būtini bendroje NV, nes sudarė sąlygas veikti kt. B ir papildė jų veiksmus. Šis požymis lemia ne tik
nustatant baudž. ats. pagrindus B, bet ir nubrėžiant ribą, kur baigiasi B. B. galimas tik iki N pabaigimo
momento. Priež. ryšis yra vienas svarbiausių momentų, atribojančių B nuo prisidėjimo prie N.
Bendrininkų rūšys. Vykdytojas, jo požymiai. N vykdytojas (V) – asmuo betarpiškai padaręs
nusikaltimą, jis realizuoja nusikaltimo objektyviąją pusę (BK 24 str. 3 d.). N V g.b. ir bendrai veikiantys
asmenys, kurie nors tiesiogiai neatlieka N sudėtyje esančių veiksmų, bet būdami su kt. V N padarymo
vietoje jiems suteikia būtiną pagalbą – neleidžia pabėgti, šalina kliūtis ir t.t. V yra asmuo, kuris pasiekia
nusikalstamą rezultatą pasinaudodamams asmenimis, nesuvokiančiais savo veiksmų esmės ar negalinčiais
jų valdyti arba nesulaukusiais amžiaus, nuo kurio galima baudž. atsak. V realizuoja visų B nusikalstamus
ketinimus. Iš jo veiksmų sprendžiama apie N baigtumo laipsnį. Jei V veikla sustojo pasirengimo ar
pasikėsin. stadijoje, tai laikoma, kad ir kt. B baigė veiklą toje pat stadijoje.
Organizatorius ir kurstytojas, jų požymiai bei atribojimas. O – asmuo, kuris organizavo arba
vadovavo N (BK 24 str.4 d.). O sujungia ir nukreipia kt. B pastangas, sukuria sistemą bendroje NV. Tai
bendro N vadovas, pats pavojingiausias. O galimas darant bet kurį tyčinį N, bet kuria B forma. O
vadovauja N pasiruošimui (lenkia, verbuoja asmenis dalyvauti N, numato būdus, priem.), vadovauja kt.
B, jau realizuojantiems bendrus NV tikslus. O tame pačiame N gali atlikti ir V veiksmus.
K – asmuo, kuris palenkė kitą asmenį padaryti N (BK 24 str. 5 d.). Tai N iniciatorius, nes sukelia
kitiems asmenims pasiryžimą, norą siekti padaryti atitinkamą nusikaltimą. Tačiau K nebūtinai t.b. N
autoriumi. Kurstyti visada, net ir užmaskuota forma, galima tik aktyviais veiksmais. Kurstymas turi būti

87
konkretus, t.y. lenkiama padaryti konkretų N arba bent jau apibūdintą rūšiniais požymiais, sukeliantį
įvairaus sunkumo, bet vienodo pobūdžio pasekmes.
Padėjėjas, jo požymiai. P – asmuo, kuris padėjo patardamas, teikdamas priemones, pašalindamas
kliūtis arba, kuris iš anksto pažadėjo paslėpti priemones, daiktus, pėdsakus, pavogtus daiktus (BK 24 str.
6 d.).
Padėjimas kitiems bendrininkams g.b. intelektualus ar fizinis. Galimas padėjimas ir neveikimu, tačiau
tik tuo atveju, kai P, turėjęs specialią teisinę (ne moralinę) pareigą trukdyti, neleisti nusikalstamiems
bendrininkų veiksmams atsirasti, sąmoningai jos nevykdo.
P pagalba visados nukreipta į konkretaus N padarymą ir sudaro realias galimybes veikti kitiems
bendrininkams. Taip padėjėjo veiksmai prisideda prie bendros veikos priežastinio ryšio su
nusikalstamomis pasekmėmis
Norint pripažinti asmenį P būtina nustatyti jo veikoje tyčią. Dažniausiai tai tiesioginė tyčia, bet g.b.,
kad P suvokia, kad jo veiksmai padeda rengiamam ar vykdomam N ir sąmoningai leidžia tam įvykti.
Bendrininkų veiksmų kvalifikavimas. Bendrininko ekscesas. Bendrininko eksceso sąvoka ir
požymiai. Bendrininkų atsakomybė esant bendrininko (-ų) ekscesui. B įmanomas visuose tyčiniuose
N. Nusikaltimų sudėtį sudaro bendrai daromo N požymių visuma. BK kvalifikuojami vienodi B
atsakomybės principai: už bendras nusikalstamas pasekmes taikomos tos pačios bausmės, neperžengiant
min ir max ribos, bausmė individualizuojama. Kiekv. bendr. atsako už savo asmeninę veiką. Bendrin.
neatsako už vykdytojo ekscesą, t.y. už tokius V veiksmus, kurie nors kartais ir turi ryšį su bendrai
daroma veika, bet nebuvo apimti bendrininkų tyčia. Taigi išnyksta būtini B požymiai: veiksmų
bendrumas, subjektyvusis ryšys. Todėl V, o ne visiems bendrininkams, t.b. inkriminuojamos tik jo
suvoktos kvalifikuotos N aplinkybės. V ekscesu laikytini ir tokie veiksmai, kurie nebuvo bendrininkų
susitarimo dalyku arba kurie buvo padaryti neatsargiai. Už tokius veiksmus ir jų pasekmes V atsako
vienas.
Suprantama, kad ekscesu nebus laikomas toks V elgesys, kuris nors ir skiriasi nuo bendrininkų
numatytos, sutartos veikos, bet nekeičia kėsinimosi esmės ir neturi reikšmės veikos kvalifikavimui. Ne tik
V, bet ir bet kuris bendrininkas gali pažeisti bendrai numatyto N padarymo mechanizmą, siekti kitų
pasekmių ar atlikti bendrai neaptartus veiksmus ir t.t. Taigi galimas kiekvieno bendrininko ekscesas, už
kurį jis atsako asmeniškai.
Tarpinis nusikalstamos veikos vykdymas. Jo esmė. Nusikalstamos veikos padaryme
dalyvavusių asmenų baudžiamosios atsakomybės ypatumai esant tarpiniam jos vykdymui.
Vykdymas gali būti: tiesioginis, netiesioginis, bendras. Tiesioginiu vykdytoju yra pripažįstamas tas
bendrininkas, kuris pats asmeniškai įvykdo baudžiamąją veiką.
Netiesioginiu vykdytoju laikomas tas bendrininkas, kuris baudžiamąją veiką o padaro per “kitą
asmenį”, t.y. “svetimomis rankomis” realizuoja N sudėtį. Tas kitas asmuo – tarsi veikos tarpininkas veikia
žmogiškojo įrankio pavidalu. Netiesioginis vykdytojas – tai N užkulisiuose esantis asmuo, tačiau jis
neteisingai suvokia situaciją, kurioje daromas N, supranta jo padarymo mechanizmą ir planingai
panaudojęs nukreipia “žmogiškąjį įrankį”. Sykiu jis supranta, kad veikos tarpininkas nepakaltinamas arba
žino kitas aplinkybes, dėl kurių šis tarpininkas nebus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.
Bendrininkavimo formos. B formos išskiriamos pagal B susitarimo momentą ir pagal jų
organizuotumo formą:
1) be išankstinio susitarimo – kai susitariama iki veikos pabaigos;
2) su išankstiniu susitarimu – kai susitariama iki veikos darymo pradžios.
Pagal organizuotumo formą skirstomos tik iš anksto susitarusių asmenų grupės:
Bendrininkų grupė BK 25str.2d.
Organizuota grupėBK 25str.3d.
Nusikalstamas susivienijimas (antikonstitucinė grupė ar organizacija, teroristinė grupė). BK
25str.4d.
Paprastas ir sudėtinis B. Jų charakteristika ir baudžiamoji teisinė reikšmė. Papr. B – visi B
tiesiogiai betarpiškai dalyvauja vykdydami bendro N sudėties O pusę (visą ar dalį). Sudėt. B – visi B
atlieka skirtingus veiksmus. Greta vykdytojo gali veikti organizatorius, kurstytojas, padėjėjas. B rūšies, B
vaidmens nustatymas sudaro galimybes teisingai kvalifikuoti B veiką, nustačius kiekv. B kaltumo laipsnį
įvykdyti BK 54 str. reikalavimus.

88
 B be išankstinio susitarimo. Tai mažiausiai pavojinga B forma. B veikos suderinimas čia l.nežymus
ar jo visai nėra. Veikos bendrumas atsiranda tik prieš N padarymo pradžią ar jį jau pradėjus. Nebūna
suderinti veiksmai siekiant nusikalstamo rezultato, slepiant N.
B iš anksto susitarus. Šių B formų charakteristika ir baudžiamoji teisinė reikšmė. NV
susitariama iš anksto, todėl pavojingesnė. Susitarimas g.b. įvairus: dėl tam tikros NV epizodų, dėl
konkrečių N padarymo mechanizmo momentų, dėl nusikaltimo slėpimo ir t.t. Tačiau iš anksto aptarto
rengimosi N nėra, visa NV nesuderinama, pastovūs ryšiai tarp B neatsiranda, B nėra daug, jie visi būna N
vykdymo B. BK numatyta, kad tai yra „grupė iš anksto susitarusių asmenų“ ir t.y. savavaldžiavimas 294
str., vagystė 178 str., plėšimas 180 str., sukčiavimas 182 str., turto prievartav., pasisav. ar iššvaistymas,
šaunam. ginklo, šaudmenų, sprogstamųjų medž. grobimas ir pan. Visais kt. atvejais B nėra tiek
pavojingas visuomenei. Tai leidžia suprasti ats. sunkinančių apl. sąrašas BK 60 str., kur minima daug
pavojingesnė B forma – organizuota grupė.
Bendrininkų grupė. Šios B formos skiriamieji požymiai ir baudžiamoji teisinė reikšmė. B be
išankstinio susit. pavojingas tik tada, kai visi B yra vykdytojai ir kėsinasi į ypatingai svarbų, vertingą
saugomą objektą ir kai nusikalstamas tikslas pasiekiamas smurtu. Tokia B forma yra „grupė“ ir yra
laikoma vieno nusikaltimo – išžaginimo, padaryto grupės asmenų (BK 149 str.) - sudėties požymiu.
Organizuota grupė. O grupės sąvoka, požymiai ir baudžiamoji teisinė reikšmė. O grupės ir B
grupės atribojimas. O grupė pasižymi didesniu organizuotumu negu grupė iš anksto susitarusių asmenų.
Dažniausiai teigiama, kad yra O grupė, kai yra inkriminuojamas turto prievartavimas. O grupės nariai iš
anksto aptaria, suderina svarbiausius numatomo bendrai padaryti N ar N momentus: paruošiamas ir
suderinamas N padarymo planas, išanalizuojamas N padarymo (ir slėpimo) mechanizmas, bendrininkams
paskirstomi vaidmenys, sutariama dėl N padarymo vietos, laiko. Neretai atliekami ir tam tikri
pasirengimo N veiksmai.
Nusikalstamas susivienijimas. NS sąvoka, rūšys ir skiriamieji bruožai. NS ir O grupės
atribojimas. NS kaip B formos baudžiamoji teisinė reikšmė. NS yra aukščiausias organizuotumo
lygmuo, kuriam reikia 3 asmenų, turi būti hierarchija, bendra piniginė kasa, techninės priemonės. NS
sukuriamas siekiant daryti sunkius N (paprastai sistemingai nusikalstamai veiklai), tačiau kartais jis gali
būti reikalingas vienam, bet labai sudėtingam nusikaltimui padaryti. NS būdinga ne tik išankstinis 3 ar
daugiau bendrininkų susitarimas, aiškaus organizatoriaus – vadovo ar vadovų buvimas, detalus vaidmenų
pasiskirstymas (nors kartais ir visi nariai gali būti vykdytojais), bet ilgalaikiai, labai glaudūs, tvirti
konspiraciniai tarpusavio ryšiai, sukurti ir išplėtoti atitinkami veiklos metodai.
NS subjektyviajai pusei būdinga tik tiesioginė tyčia. Asmuo įstodamas (kai kada atlikdamas tam tikrą
procedūrą) į NS, suvokia jo tikslus, jų pasiekimo būdus bei priemones ir yra pasiryžęs aktyviai vykdyti
jam paskirtą vaidmenį.
S atsisakymas pabaigti NV esant bendrininkavimui. Kiekvieno bendrininko dalyvavimo
nusikaltimo padaryme laipsnį nulemia jo veiklos indėlis, šio indėlio svarba kitų bendrininkų veiksmams.
Apie tai byloja bendrininko sumanumo, atkaklumo, valios, aktyvumo ir kt. savybių panaudojimo siekiant
bendro nusikalstamo rezultato įvertinimas.
Paprastai bendrininkų veiksmų kvalifikacija priklauso nuo to, kiek vykdytojas realizuoja bendrą
nusikalstamą ketinimą. Būtent vykdytojo veiksmai lemia, kurią stadiją pasiekia bendra nusikalstama
veika. Tačiau nėra ir negali būti visiško bendrininkų atsakomybės priklausymo nuo vykdytojo
atsakomybės. Bendrininkams negali būti inkriminuojamos vykdytojo asmeninės savybės: pakartotinumas,
itin pavojingas recidyvas. Bendrininkai neatsako už vykdytojo ekscesą.
Bendrininkų savanoriškas atsisakymas pabaigti bendrą nusikaltimą yra galimas tik jei vykdytojas dar
nėra pabaigęs nusikaltimo.
Vykdytojo (-jų) S atsisakymas pabaigti NV. Kai S pabaigti N atsisako vykdytojas, jo atsakomybės
klausimas sprendžiamas kaip individualiai veikusio subjekto ir nutarusio nutraukti nusikalstamą veiklą
atveju. Tada kt. bendrininkai už B atsako iki tos stadijos, kada nutrūko V veikla.
Padėjėjo S atsisakymas pabaigti NV. Savanoriškas P atsisakymas gali pasireikšti: 1) nepadarymu tų
veiksmų, kuriuos jis, kaip P, privalėjo atlikti ir be kurių tolimesnė kitų bendrininkų veika būtų
neįmanoma arba labai sunkiai tęsiama; 2) aktyvia veikla, kuria siekiama pašalinti savo indėlį, savo
pagalbą ir užkirsti kelią galimoms pasekmėms, kurioms sąlygas atsirasti ruošė ir jis.
Kurstytojo S atsisakymas pabaigti NV. Jei K, savanoriškai atsisakiusiam pabaigti N, nepasisekė
nutraukti kitų bendrininkų veikos, jei padėjėjui nepavyko atsisakyti teikti savo pagalbą, jiems baudž.
atsakom. pagrindai už B neišnyksta ir tai gali būti tik kaip aplinkybė, švelninanti atsakomybę.
89
 Organizatoriaus S atsisakymas pabaigti NV. O, atsisakęs tęsti bendrą nusikalstamą veiką, privalo
būti aktyvus (imtis įv. priem., kad kt. bendrininkų NV nutrūktų, neatsirastų bendrai siektas rezultatas),
todėl turi įtikinti bendr. nutraukti NV arba informuoti atitink. i-jas, įspėti asmenis, į kuriuos ruošiamasi
pasikėsinti.
Jei O ar K, S atsisakiusiam pabaigti N, nepasisekė nutraukti kt. bendrin. veiklos, jei P nepavyko atsis.
teikti pagalbą, jiems baudž. ats. už B neišnyksta, tačiau bandymas išvengti NV t.b. vertinamas kaip
švelninanti ats. aplinkybė.
Prisidėjimo prie NV samprata, požymiai ir formos. Baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad
prisidėjimo prie N institutą sudaro normos, nustatančios atsakomybę už N slėpimą, nepranešimą apie N.
Prisidėj. prie N – pavojinga visuomenei veika, nes apsunkina ruošiamų N prevenciją, jau padarytų N ir jų
subjektų išaiškinimą ir nubaudimą. Prisidedant prie kitų asmenų nusikalstamos veikos, nėra
determinuojami jos vykdytojų ar kitų bendrininkų veiksmai ir tada sąmoningai nepadedama atsirasti
nusikalstamoms pasekmėms. Taigi būdingiausias tokio prisidėjimo prie nusikaltimo požymis yra tai, kad
subjekto, nors ir prisidėjusio prie nusikaltimo, veiksmai (neveikimas) nėra susiję priežastiniu ryšiu su kitų
asmenų daromu ar padarytu N ir jo pasekmėmis. Toks subjektas nėra kaltas už pasekmes, atsiradusias ne
dėl jo, bet dėl kitų asmenų NV, ir todėl nėra jų bendrininkas.
Nepranešimas apie nusikaltimą. Tai bus nusikalstamas prisidėjimas, kai bus sekančios sąlygos:
subjektui apie nusikalstamą kitų asmenų veiklą turi būti tikrai žinoma (žinios patikimos, paremtos tikrais
faktais); subjektui turi būti suvokiamas nusikaltimo pobūdis (turi suprasti, kad tai l.sunkus ir pavojingas
N). Jeigu šios sąlygos yra, o subjektas nepraneša, tai šio N subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine tyčia.
Nepranešimo apie N sudėtis – formalioji, todėl atsakomybė iškyla už patį nepranešimo faktą.
Baudžiamoji atsakomybė negalima jeigu po nepranešimo gali iškilti grėsmė artimiems giminaičiams, kad
bus pradėtas ikiteisminis tyrimas.
Kt. prisidėj. prie N forma – netrukdymas daryti N (nesudraudimas).Nesudraudimui subjektyviąja
prasme būdinga tiesioginė tyčia, nes subjektas: supranta kt. asmens daromą NV; suvokia savo pareigą
užkirsti kelią N; nori likti daromo N nuošalyje
Nusikaltimo ar nusikaltimą padariusios asmens slėpimas. Nusikaltėlį slepiantis asmuo turi žinoti ne
tik tai, kad slepia nusikaltėlį, bet ir suvokti nusikaltėlio padaryto N esmę, nes ne už visų N slėpimą
numatyta baudžiamoji atsakomybė. Šeimos narius, giminaičius galima slėpti, nes už tai nebaudžiama.
Subjektyviajai nusikaltimo slėpimo pusei būdinga: slepiamo nusikaltimo pobūdžio suvokimas;
supratimas, kad atliekami veiksmai, už kuriuos numatyta BA; siekimas tokia savo veika apsunkinti N ir jį
padariusių asmenų išaiškinimą bei jų nubaudimą.
Nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas arba realizavimas. Sunaikinti N pėdsakai, paslėpti
dokumentai, kurie yra kaip įrodymai, paslėpti N įrankiai ir priem., nusikalstamu būdu įgyti daiktai
paslėpti arba jie suvartojami, realizuojami – tokia veika, kai slepiant vieną N padaromas kt.
kvalifikuojama kaip N sutaptis. Tokia subjekto tyčia susiformuoja kai N jau baigtas.
Prisidėjimo prie NV ir B skiriamieji bruožai. Skirtumas nuo B – prisidedantis asmuo iš anksto nėra
prižadėjęs padėti. Ne už visų nusikaltėlių slėpimą ar už nepranešimą apie padarytą N yra numatyta
baudžiamoji atsakomybė.

10 tema. Nusikalstamų veikų daugetas

NV daugeto samprata ir požymiai. Kai vienas ar keli asmenys padarė kelis N ir už juos reikia šiuos
asmenis patraukti baudž. atsak. Tuomet reikia skirti bausmę už kelis N. Tačiau g.b., kad yra suėjusi
patraukimo baudž. ats. senatis ir už juos asmuo neatsako. Požymiai: N padaro vienas asmuo; padaryti
mažiausiai du nusikaltimai; nei už vieną iš padarytų N, asmuo nėra baustas (šio požymio neturi
recidyvai); neturi būti juridinių kliūčių patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn: senatis, kai būtinas
privatus kaltinimas, o jo nėra, recidyvo atžvilgiu ir nuosprendžio vykdymo senatis arba teistumo
išnykimas arba panaikinimas, kai kurios atleidimo nuo baudž. atsakomybės aplinkybės.
NV daugeto formos: idealioji ir realioji (pakartotinumas) NV sutaptys.
Pavienės NV samprata ir požymiai. Pavienės NV atribojimas nuo NV daugeto. Pavienis N tai
veika, kuri yra nukreipta į vieningą objektą (objekto vieningumas nustatomas pagal tyčios kryptingumą),
vieninga kaltės forma ir padaroma tapačiais ar panašiais veiksmais. Juridinės formos prasme PN – veika,
kurioje yra vieno N sudėtis (vienu šūviu nušautas žm., vienu veiksmu ištr. iš kišenės piniginė). Tačiau
daugelis N yra padaromi prieš tai atlikus sudėt. pareng. veiksmus. Todėl PN apibūdinimas turinio
atžvilgiu yra žymiai sudėtingesnis. PN bruožai: vieningi nusikalstami kėslai, vieninga valia šiems
90
tikslams pasiekti; vieningas kėsinimosi objektas, veiksmai, tai vientisas poelgis; šie veiksmai atitinka
vieną BK Spec. dalies straipsnį.
Pavienės NV rūšys. PN pagal požymius yra natūralūs (tai tokie kaltininko veiksmai, kai jis vienu
fiziniu veiksmu sukelia įstatymo numatytas pasekmes (pvz. 1 smūgiu į galvą sulaužo kaukolę), sukėlusias
sunkų kūno sužalojimą) ir įstatymo įtvirtinti.
PN rūšys: tęstiniai; trunkamieji; sudėtiniai (su 2 objektais, su 2 veiksmais, su keliais alternatyviais
požymiais, pakartotinai padarytos veikos, veikos, kuri kvalifikuota sunkinančiomis aplinkybėmis ir kuri
gali sudaryti kt. N).
Trunkama NV, jos skiriamieji bruožai. Trunkamieji N – kuomet veikimu ar neveikimu padaromas
pareigos nevykdymas tęsiasi tam tikrą laiką. Pvz.: dezertyravimas, BK 323 str, nepranešimas apie N.
Kaltės požiūriu TN g.b. padaryti tyčia arba neatsargiai. TN ypatumas – kaltininkas žino apie atsiradusią
pareigą veikti ar neveikti tam tikru būdu, bet nieko nedaro, ši pareiga trunka tam tikrą laiką. Ši pareiga
veikti ar neveikti atsiranda baudž. įstatymo ar kt. įstatymų pagrindu. TN pasibaigia, kai kaltininkas pats
nutraukia pareigos nevykdymą, kai pareigos nevykd. nutraukia teisėsaugos ar ar kt. valdžios i-jos arba
pasibaigia pareigos vykdymas.
Tęstinė NV, jos skiriamieji bruožai. Tęstiniai nusikaltimai – kuomet yra keli epizodai, kurie kartu
sudaro vieną nusikaltimą (jeigu 10 kartų vagia po 10 plytų – objektas vieningas, veiksmai panašūs, kaltės
forma – jeigu tikslas buvo pavogti 100 plytų – tai bus pavienis nusikaltimas, nes tyčia buvo apibrėžta.
Jeigu tyčia neapibrėžta ir pavogė daugiau tai jau mažiausiai du nusikaltimai. Jeigu pavogęs 100 plytų,
nuspręs, kad nešiu kol išnešiu, tai kiekvienas epizodas – atskiras N.) TN g.b. padarytas veikimu ir
neveikimu. Visais atvejais, kai keliais aktais padaryt1 N reikia vertinti kaip pavienį N, visų pirma
atkreipti dėmesį ar šie aktai tarpusavyje susiję, ar turi vieningą kaltės formą, ar siekiama vieningo ir
konkrečiai apibrėžto rezultato.
Pavienė NV su alternatyviais veiksmais, jos skiriamieji bruožai. Nusikaltimas su dviem objektais
pvz. Plėšimas – pažeidžiama nuosavybė ir sveikata, bet nepažeidus jų abiejų, nebus baigto vieno
nusikaltimo.
N su alternatyviniais požymiais – kuomet įstatymų leidėjas, konstruodamas nusikaltimų sudėtis,
nurodo kelis vienodos reikšmės skirtingus veiksmus, kurių kiekvienas atskirai paimtas kartu su kitais N
sudėties požymiais sudaro vieną N. Pvz. Neteisėtas šaunamojo ginklo nešiojimas, gaminimas ir
realizavimas.
Idealiosios NV sutapties samprata, požymiai bei baudžiamoji teisinė reikšmė. Idealioji sutaptis
(IS) – kai viena veika pažeidžiami dviejų BK str. reikalavimai (namo sprogimas ir žūna žmonės – viena
veika – du nusikaltimai). Tokiu atveju yra vis tiek tik vienas veiksmas, todėl 2 N buvimas tik
numanomas. Papildomas požymis – veiksmų vienalaikiškumas. IS teismų praktikoje: nužudymas darant
kt. sunkų N (laisvės atėmimas iki gyvos galvos); kai padaromas sudėtinis N, kuriame yra 2 objektai, o
žalos padarymas antrajam objektui atitinka vieną padarytą N; kai kaltininkas, kėsindamasis padaryti žalą
vienam objektui, padaro žalą kitam; kai kaltininkas, darydamas vieną N yra kt. N bendrininkas; kai viena
veika praktiškai negali apimti padarytų nusikalstamų veiksmų (pinigų vežimas kontrabanda).
Realiosios NV sutapties samprata, požymiai bei baudžiamoji teisinė reikšmė. Realioji sutaptis
(RS) – kai dviem veikom pažeidžiami dviejų BK str. ar jų dalių reikalavimai. Dvi veikos – du N
(savarankiškas kėsinimasis, skirtingi veiksmai, skirtingas laikas)
Idealiosios ir realiosios NV sutapčių atribojimas. 1)Skirtingai skaičiuojama patraukimo
baudžiamojon atsakomybėn senatis (IS atveju senaties terminas prasideda kartu , o baigiasi kai baigiasi
senatis už sunkesnį N; RS atveju – antras N nutraukia pirmo N senatį ir pradeda eiti iš naujo. 2)BK
įtvirtina skirtingas bausmės skyrimo taisykles. 3)Kai yra RS – antrasis N g.b. kvalifikuojamas kaip
padarytas pakartotinai. O esant IS tokio pakartotinumo būti negali. 4) Esant IS N visada skirtingi
(chuliganizmas ir sunkus kūno sužalojimas), o RS – N g.b. skirtingi (vagystė ir nužudymas) ir vienarūšiai
(paprasta vagystė ir vagystė įsibraunant į gyvenamąją patalpą).
IS – nusikaltimai numatyti skirtinguose BK straipsniuose, o RS nusikaltimai numatyti ir skirtingose
BK straipsnių dalyse.
IS ir RS bendras bruožas – 2 ar daugiau N padarė tas pats asmuo, kuriems kvalifikuoti reikia kelių BK
normų.
NV pakartotinumas pagal 1961 m. ir 2000 m. LBK. Pakartotinumo (P) sąvoka ir požymiai. NV
pripažinimo pakartotine baudžiamieji teisiniai padariniai pagal 1961 m. ir 2000 m. LBK. P –
kaltininkas 2 ar daugiau kartų pažeidė tą patį arba tapačiam prilygintą įstatymą, ir toks pažeidimas yra
91
laikomas atskira kvalifikuota N padarymo forma. LR BK šis požymis yra nusikaltimuose nuosavybei, N
asmeniui ir kt. Visur kitur, kur nėra nuorodos į N P, vadinama N epizodu.
Pagal pobūdį P g.b. paprastas ir specialus. Paprastas P tai bet koks dviejų N padarymas, kuris N
kvalifikavimui reikšmės neturi. Specialus P kartais skirstomas į tapatųjį (kelis kartus pažeidžiamas tas
pats BK str. ar jo dalis) ir vienarūšį (kai P yra padarius ir kitus BK str. ar jo dalyse nurodytus N), pvz.
kaltininkas padarė sukčiavimą, o po to įvykdė vagystę. Kai asmuo įvykdo kelis tuos pačius ar tos pačios
rūšies N, siekiama sugriežtinti atsakomybę. Tačiau baudžiama tik už antrą N, o jeigu įvykdė 20-30, tai už
juos lyg ir nenubaudžiama. Todėl teismui leidžiama parinkti bausmės dydį atsižvelgiant į pakartotinai
įvykdytų N skaičių, o tai nevisada galima padaryti kai yra N sutaptis.
NV pakartotinumo santykis su NV idealia ir realia sutaptimis. 1)2 ar daugiau N sudaro N sutaptį,
kai nei vienas iš padarytų N nedaro įtakos kt. N kvalifikuoti. Ją visais atvejais sudaro N, padaryti esant IS
ir RS variantai (pvz. tik kai vienas N su kt. neturi betarpiško ryšio – nužudymas ir vagystė); 2)RS kaip
kvalifikuojantis požymis kartu yra ir pakartotinumas (tik tada, kai įstatymas įtvirtina vienarūšių N
pakartotinumą). Veika kvalifik. pagal du BK str, iš kurių antras numato kvalifikuotą N.
11 tema. Nusikaltimų recidyvas

Nusikaltimų recidyvas (NR) - kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu
teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių
nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas (BK 27 str.). NR įtaka baudž. atsakomybei BK 56 str., o 77 str.
draudžia atleisti nuo bausmės prieš terminą pavojingą recidyvistą.
Recidyvų rūšys:
Legalus (bendras) – kai ankstesnis nuteisimas turi juridinės reikšmės vėlesniam nuteisimui;
Faktinis NR - BK 27 str. 1d.: asmuo yra laikomas recidyvistu, jei jis jau teistas už tyčinio nusikaltimo
padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar
daugiau tyčinių nusikaltimų. Esmė čia yra ta, kad esant tokiai situacijai toks asmuo yra laikomas
recidyvistu ir be teismo nuosprendžio. Galima sakyti, kad ši recidyvo rūšis tai tam tikras nusikaltusio
asmens statusas, kuris yra tarsi prielaida asmenį pripažinti pavojingu recidyvistu.
Penitenciarinis – kai asmuo anksčiau buvo teistas laisvės atėmimu.
Legalus recidyvas g.b. 3 rūšių:

Bendras recidyvas – teistas asmuo padaro naują, nesusijusį su ankstesniu nusikaltimą (pvz., vagis –
nužudo);
Specialusis recidyvas – teistas asmuo padaro naują nusikaltimą, kuris yra susijęs su ankstesniu (pvz.,
tyčinis nužudymas – nužudymas);
Asmens, pripažinto itin pavojingu recidyvistu, vėliau padaryti N gali varijuoti su N sutaptimi ir
pakartotinumu: 1)pripažinimas itin pavojingu recidyvistu nedaro įtakos nei pakartotinumui, nei sutapčiai
(pvz., asmuo, pripaž. itin pavoj. rec. už nužudymą ir plėšimą, o po to padarė sunkų kūno sužaloj.); 2) Itin
pavoj. recidyv. padarytas naujas N pripažįstamas pakartotiniu (pvz., asmuo pripaž. itin pavoj. rec. už
nužudymą, sunkų kūno sužaloj. ir itin piktybinį chuliganizmą, vėl padarė chuliganiškus veiksmus, kurie
t.b. kavlifikuoti kaip padaryti pakartotinai); 3) Itin pavoj. recidyv. padaryta veika pripažįstama N
sutaptimi (pvz., asmuo, pripažintas itin pavoj. recidyv. už plėšimą ir nužudymą, vėl padarė nužudymą bei
išžaginimą. Realioji N sutaptis kvalifikuojama kaip itin pavoj. recidyv. požymiu); 4) Itin pavoj. recidyv.
padaryta veika pripažįstama N sutaptimi ir pakartotinumu (pvz., asmuo, pripaž. itin pavoj. recidyv. už
išžaginimą ir plėšimą, vėl padarė išžaginimą ir sukčiavimą. Esant realiajai N sutapčiai išžaginimas t.b.
kvalifikuotas kaip padarytas itin pavoj. recidyv., o sukčiavimas kai padarytas pakartotinai, nes plėšimas
sukčiavimui sudaro pakartotinumą.
Recidyvo baudžiamoji teisinė reikšmė atsiskleidžia per bausmės skyrimo ypatumus. Žvelgiant
plačiau į recidyvo baudžiamąją teisinę reikšmę, galima paminėti Bausmių vykdymo kodeksą ir BPK. Pvz
Bausmių vykdymo kodekse 157 str. Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigų sąlygos 3 d. 4 p. yra numatyta
sąlyga, jog lygtinai iš pataisos įstaigų gali būti paleidžiami pavojingi recidyvistai, – kai jie yra faktiškai
atlikę ne mažiau kaip tris ketvirtadalius paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Ši lygtinio paleidimo sąlyga
yra viena iš naujos baudžiamosios politikos apraiškų. Jau nebėra griežto ir besąlyginio recidyvisto kaip
žmogaus, kuris gali vėl integruotis į visuomenę, nurašymo. Griežtesnė pozicija yra išreikšta BPK. Čia 338

92
str. 2d. nurodyta, kad nuosprendžio vykdymas negali būti atidėtas asmenims pagal LR BK 27 str.
pripažintiems pavojingais recidyvistais.
Nusikaltimus padaręs asmuo teismo gali būti pripažintas pavojingu recidyvistu, jeigu šis asmuo: 1)
turėdamas neišnykusį teistumą už labai sunkų nusikaltimą, padaro naują labai sunkų nusikaltimą; 2)
būdamas recidyvistas, padaro naują labai sunkų nusikaltimą; 3) būdamas recidyvistas, jeigu bent vienas iš
sudarančių recidyvą nusikaltimų yra labai sunkus, padaro naują sunkų nusikaltimą; 4) turėdamas tris
teistumus už sunkius nusikaltimus, padaro naują sunkų nusikaltimą. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį
nuosprendį už paskutinį nusikaltimą, atsižvelgęs į kaltininko asmenybę, nusikalstamų ketinimų įvykdymo
laipsnį, į dalyvavimo darant nusikaltimus pobūdį ir kitas bylos aplinkybes, asmenį gali pripažinti
pavojingu recidyvistu. Teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo pavojingu recidyvistu,
neatsižvelgia į teistumą už nusikaltimus, kuriuos asmuo padarė būdamas jaunesnis negu aštuoniolika
metų, neatsargius nusikaltimus, nusikaltimus, už kuriuos teistumas yra išnykęs ar panaikintas, taip pat
užsienyje padarytus nusikaltimus, už kuriuos Lietuvos Respublikos baudžiamieji įstatymai atsakomybės
nenumato. Asmens pripažinimas pavojingu recidyvistu netenka galios, kai asmens teistumas išnyksta
arba panaikinamas.

12 tema. Baudžiamųjų teisės normų konkurencija

Normų konkurencijos samprata ir atsiradimo priežastys. Baudžiamosios teisės normų kolizijos
samprata. Normų konkurencijos ir normų kolizijos skiriamieji bruožai.
Baudžiamosios teisės normų konkurencijos rūšys. Bendrosios ir specialiosios normų konkurencija ir jos
įveikimas.Kelių specialiųjų normų konkurencija ir jos įveikimas. Nusikalstamos veikos sudėties
kvalifikuotų požymių tarpusavio konkurencija ir jos įveikimas. Kvalifikuotų ir privilegijuotų
nusikalstamų veikų tarpusavio konkurencija ir jos įveikimas. Visumos ir dalies konkurencija ir jos
įveikimas.

Tarpinio baudž.įstat.problema-veikos padarymo metu galioja vienas įstatymas,tardymo metu kitas,o

sprendimo priėmimo metu trečias.Pirmiausia lyginamas veikos padarymo metu ir nuosprendžio priėmimo
metu galioję įstatymai.Taikomas švelnesnis.Jei abu lygūs-taikomas veikos metu galijęs įstymas.Normų
konkurencija-tai situacija, kai kuri nors normomis reguliuojama veika atitinka keliose normose aprašytus
kai kuriuos baudž.teisės požymius.
Baudžiamosios teisės normų konkurencija pažymi tuos atvejus, kai kelios baudžiamosios teisės
normos gali būti pritaikytos konkrečiam juridiniam faktui (nusikaltimui).
Normų konkurencijos ir kolizijos skirtumai:
- kolizinės normos prieštarauja viena kitai, o konkurencinės neprieštarauja, o abi galioja savarankiškai ir
savarankiškai turi būti pritaikytos;
- normų kolizija - tai įstatymų leidybos netobulumas, konkurencijos atveju tarp galiojančių įstatymų nėra
prieštaravimų;
- klausimas kokią normą pritaikyti atsiranda tik tuomet, kai yra konkretus nusikaltimas, kuriam galima
pritaikyti skirtingas normas. Normų koliziją turi išspręsti įstatymų leidėjas, o konkurenciją - tardytojas,
prokuroras, teisėjas ar kitas pareigūnas.
Normu konkurencijos rūšys:
1) Bendrosios ir specialiosios normos konkurencija. Kai vienam nusikaltimui gali būti pritaikomos dvi
normos - viena bendresnė, kita konkretesnė. Todėl būtina nustatyti normų pobūdį: nustačius, kad dvi ar
daugiau normų tarpusavyje konkuruoja, reikia išsiaiškinti, kuri iš jų taikytina. Bendroji ir specialioji
normos kartu gali būti taikomos tik tuo atveju, jeigu padaryti keli tarpusavyje nesusiję nusikaltimai
(realioji sutaptis).
2) Specialiųjų normų konkurencija. Kartais su bendrąja norma konkuruoja ne viena, o kelios normos,
kurios dėl savo apibrėžtumo gali būti priskirtos prie specialiųjų normų.Taisyklės:
 kai konkuruoja normos su lengvinančiomis ir sunkinančiomis aplinkybėmis, prioritetas atiduodamas
normai su lengvinančiomis aplinkybėmis;
 kiekvienas labiau pavojingas požymis apima visus kitus, mažiau pavojingus, taigi, jei tarpusavyje
konkuruoja keli to paties straipsnio punktai arba dalys, numatančios skirtingas kvalifikuojančias
aplinkybes, - pateikus visų požymių aprašymą, turi būti taikomos tos, kurios numato labiausiai
pavojingas;

93
3) Visumos ir dalies konkurencija. Kelios veiką atitinkančios normos sutampa nevienodai: viena norma
šią veiką apibūdina visapusiškai, o kitos - tik iš dalies (sudėjus šias dalis gaunama apytikrė veikos
charakteristika).
Bendrosios ir specialiosios normos konkurencijai būdinga, kad:
1) dvi ar daugiau normų numato atsakomybę už padarytą veiką;
2) bendra norma apima visą veiką, kitos atitinka kvalifikuojamos veikos dalis (viena norma atitinka veiką
bendrais bruožais, kitos - specifinius bruožus);
3) bendroji norma atitinka veiką tiksliausiai, nes atskiras šios veikos dalis apibūdinančios normos
neišryškina šios veikos specifikos;
4) normos del savo turinio yra tarpusavyje pavaldžios.
Išvada: turi būti taikoma bendroji norma.

Nusikaltimų sudėtys skirstomose tik į formalias ir į materialias,bet dar į pagrindines,kvalifikuotas ir

priveligijuotas. Pagrindinės nusikaltimų sudėtys dar vadinamos konstitucinėmis nusikaltimų sudėtimis.
Pagrindinėmis vadinamos tokios nusikaltimų sudėtys, kuriuose yra aprašytas minimalus kiekispožymių,
būtinas veikai įvardyti kaip nusikalstamai. Pagrindinės nusikaltimų sudėtys paprastai aprašomos BK
specialiosio dalies straipsnių pirmosiose dalyse. Antai BK 178 strapsnis ‚‚Vagystė‘‘ turi penkias dalis. 1
dalyje yra aprašyta pagrindinė sudėtis, nes joje yra aprašytas minimalus kiekis nusikaltimo sudėties
požymių, apibūdinančių vagystę kaip nusikaltimą. BK 129 straipsnis ‚‚Nužudymas‘‘ turi dvi dalis. 1
dalyje yra apibrėžta pagrindinė nusikaltimo sudėtis.Tuose BK straipsniuose, kuriuose yra tik viena dalis,
aprašoma pagrindinė nusikaltimo sudėtis.
Kvalifikuota nusikaltimo sudėtis vadinama tokia sudėtis, į kurią įtraukiami papildomi, palyginti su
pagrindine sudėtimi , požymiai, rodantys didesnę nusikaltimo pavojingumo. Esant kvalifikuotai sudėčiai,
įstatymų leidėjas formuluoja griežtesnę sankciją. Kvalifikuotos sudėtys aprašomos BK specialiosios
dalies straipsnių antrosiose,trečiosiose,ketvirtosiose dalyse. Antai BK 178 straipsnio ‚‚Vagystė‘‘ 2 ir 3
dalyse, taip pat BK 129 straipsnio ‚‚Nužudymas‘‘ 2 dalyje numatytos kvalifikuotos sugėtys, nes ten
įtvirtinti papildomi sudėties požymiai, rodantys didesnę nusikaltimo pavojingumą, taigi ir bausmę.
Priveligijuotos nusikaltimų sudėtys-tai tokios,kai į pagrindinę sudėtį įjungiami papildomi
požymiai,mažinantys veikos pavojingumą.Tokios sudėtys paprastai aprašomos atskirame BK
straipsnyje.Antai BK130str.‘Nužudymas labai susijaudinus“ ir 131 str.“Naujagimio nužudymas“numatyta
prveligijuota nužudymo sudėtis,nes įtvirtinta švelnesnė sankcija negu BK 129 str., aprašančiame
pagrindinę sudėtį.

III skyrius. Nusikalstatamų veikų padarymo teisinės pasekmės

13 tema BAUDŽIAMOSIOS ATSAKOMYBĖS SAMPRATA

BA yra pagrindinė nusikalstamos veikos padarymo teisinė pasekmė, per ją įgyvendinama
teisingumo funkcija.
BA – tai asmens ir jo padaryto nusikaltimo pasmerkimas valstybės vardu (vykdo teismas), kuris
pasireiškia asmeninių ir turtinių suvaržymų nustatymu kaltininkui. Tai BA esmė.
Teisine prasme: BA realizavimas, t.y. kai kaltininkui paskiriama bausmė ir ji realiai taikoma bei kai
asmuo yra atleidžiamas nuo atsakomybės.
Socialine prasme: parodo taikymo apimtį, efektyvumą, perspektyvas, neigiamas savybes.
BA sąvoka vartojama tik retrospektyvine (atsakomybė už praeityje padarytus veiksmus) prasme.
BA sąvoka apima:
1) valstybės prievartos taikymą;
2) normatyviškumą (teisės normos pažeidimas);
3) realizavimą šiuo metu;
4) teisinį santykį.
Veika – baudžiamosios atsakomybės pagrindas. BA atsiranda, kai asmuo padaro veiką, toje valstybėje
laikomą nusikalstama veika.
Kad veika būtų BA pagrindu turi atitikti tokius požymius:
1) padaryta veika buvo uždrausta BĮ, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu.

94
 2) Asmuo, atsako pagal BĮ tik tada, jei yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, jeigu veikos padarymo
metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.
3) Padaryta veika turi atitikti BĮ. nustatytą nusikaltimo ar baudž. nusižengimo sudėtį.
Veika yra NV, kai atitinka požymius:
1) V t.b. pavojinga;2) V turi pasireikšti (ne)veikimu; 3) V t.b. reglamentuota BK, 4) už V t.b.
numatyta bausmė.
Jei bent vieno požym. nėra, BA nekyla. NV visada t.b. sąmoninga ir valinga, todėl asmuo, kuris veikė
nenugalimos jėgos ir fizinės bei psichinės prievartos, negali būti traukiamas BA.

BA PRADŽIA REALIZAVIMAS IR PABAIGA. BA IR TEISINIS SANTYKIS

Baudžiamoji atsakomybė susideda iš dviejų stadijų: a) baudžiamoji atsakomybė kaip asmens,

padariusio nusikalstamą veiką , pareiga atsakyti pagal įstatymą ir b) patraukimas baudžiamojon
atsakomybėn, t.y. pareigos realizavimas. Baudžiamoji atsakomybė atsiranda atsiradus teisiniam
santykiui, o šis atsiranda padarius nusikalstamą veiką. Nusikalstama veika suponuoja teisinį santykį.
Darydamas nusikalstamą veiką, asmuo, kaip nusikaltimo subjektas, tampa teisinio santykio su
nukentėjusiuoju dalyviu. Tai pirminis baudžiamasis teisinis santykis, kurio subjektai – kaltininkas ir
nukentėjusysis. Tačiau pažeidus baudžiamosios teisės normą, atsiranda dar ir antrinis baudžiamasis
teisinis santykis, tarp asmens pažeidusio įstatymą, ir valstybės, kurią atstovauja kriminalinės institucijos.
Baudžiamoji atsakomybė esant šiam TS yra viena iš asmens, padariusio nusikalstamą veiką, pareigų.
Tačiau, priš tai, ikiteisminio tyrimo metu, turi bti įrodyta, kad asmuo tikrai padarė nusikalstamą veiką.
Teisės taikymo aktas, kuriuo konstatuojama pareiga atsakyti pagal įstatymą, yra teismo
apkaltinamasis nuosprendis. Būtent nuo jo priėmimo momento prasideda antroji baudžiamosios
atsakomybės stadija – baudžiamoji atsakomybė pradedama realizuoti, asmuo laikomas patrauktu
baudžiamojon atsakomybėn. Praktikoje galimi atvejai, kai baudžiamoji atsakomybė nėra realizuojama –
baudžiamosios atsakomybės senatis, gali būti nerealizuota teisėsaugos institucijų nuožiūra.
Baudžiamoji atsakomybė susideda iš trijų elementų: a) asmens pasmerkimas, išreiškiamas
valstybės vardu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu, b)kriminalinė bausmė c)teistumas.

BAUDŽIAMOJI ATSAKOMYBĖ IR BAUSMĖ, JŲ TARPUSAVIO SANTYKIS

Bausmė – tai valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu NV

padariusiam asmeniui, bei visuomenės labui apribojanti nuteistojo teises ir laisves.
B. esmė – NV padariusio asmens nubaudimas, turinys – t.tikrų teisių bei laisvių atėmimas ar ribojimas.
BA ir bausmė yra labai artimos sąvokos. BA gali būti realizuojama paskiriant bausmę (dažniausiai) arba
nepaskiriant, pvz.: kaltininkui ir nukentėjusiam susitaikius. T.y. bausmė nėra būtinas BA palydovas.
Požymiai, skiriantys BA nuo bausmės:
1) Skirtingas atsiradimo ir pasibaigimo laikas;
2) Skirtinga asmens, traukiamo BA ir kuriam paskirta bausmė, teisinė padėtis;
3) Nubaudus asmenį kriminaline bausme atsiranda specifinės pasekmės – teistumas.

BAUDŽIAMOSIOS ATSAKOMYBĖS TURINYS

Esminis BA turinio elementas yra kaltinamasis nuosprendis(pasmerkimas valstybės vardu). Nesant jo,
nėra ir BA. Tačiau yra ir fakultatyviniai elementai: bausmė ir teistumas. Bausmė gali būti paskirta, bet
atidėtas jos vykdymas, arba bausmė neskiriama. Teistumo terminai skaičiuojami, kai atlieka bausmę. Jei
nėra bausmės, nėra ir teistumo.

BAUDŽIAMOSIOS ATSAKOMYBĖS REALIZAVIMO FORMOS

a)baudžiamoji atsakomybė su bausmės paskyrimu ir atlikimu (visa baudžiamoji atsakomybė ir b)
baudžiamoji atsakomybė su atleidimu nuo bausmės atlikimo.

NUSIKALSTAMŲ VEIKŲ PADARYMO TEISINIŲ PASEKMIŲ RŪŠYS

95
Visi galimi nusikalstamos veikos padariniai (pasekmės) yra numatomi baudžiamajame kodekse. Yra dvi
nusikalstamos veikos padarymo teisinių padarinių rūšys: baudžiamoji atsakomybė ir atleidimas nuo
baudžiamosios atsakomybės.

NEPILNAMEČIŲ BAUDŽIAMOSIOS ATSAKOMYBĖS YPATUMŲ PASKIRTIS

Asm. už visą NV pagal BĮ atsako nuo 16 m. Asm., kuriam iki NV padarymo buvo suėję 14 m.
atsako už nužudymą, sunkų sveikatos sutrikdymą, išžaginimą, seksualinį prievartavimą, vagystę, plėšimą,
turto prievartavimą, jo sunaikinimą ar sugadinimą, šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar
sprogstamųjų medžiagų pagrobimą, narkotinių ar psichotropinių medžiagų vagystę, prievartavimą ar kt.
neteisėtą užvaldymą, transporto priemonių ar kelių, juose esančių įrenginių sugadinimą. Asm., kuriam iki
NV padarymo nesuėję 14 m. g.b. taikomos auklėjimo poveikio ar kt. priemonės.
Npl. BA asm., kuriems NV padarymo metu nebuvo suėję 18 m, (o jei teismas pagal soc.brandą
nusprendžia – 21 m.).
Nepilnamečių BA ypatumų paskirtis:
1) užtikrinti, kad BA atitiktų jų amžių ir socialinę brandą; 2) riboti laisvės atėmimo bausmės galimybes;
3) didinti auklėjamojo poveikio priemonių taikymo jiems galimybes;
4) padėti Npl. pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį; 5) sulaikyti Npl. nuo naujų nusikalstamų veikų
padarymo.
Npl. už baudž. nusižengimą skiriamos auklėjamojo poveikio priemonės (ne daugiau kaip 3 tarpusavy
suderintos):
1) įspėjimas - teismas raštu išaiškina teisines pasekmes, jeigu Npl. padarytų naujų NV;
2) turtinės žalos atlyginimas arba jos pašalinimas - skiriamas tuo atveju, kai Npl.turi savo lėšų ar
padarytą žalą gali pašalinti savo darbu per teismo nustatytą terminą;
3) nemokami auklėjamojo pobūdžio darbai – 20-100 h. sveikatos priežiūros, globos, rūpybos ar kt.;
4) atidavimas tėvams ar kt. FA ar JA, kurie rūpinasi vaikais, ugdyti ir prižiūrėti – 0,5-3 m.;
5) elgesio apribojimas – teismas 1-12 mėn. gali įpareigoti Npl. - būti namuose nustatytu laiku, mokytis, ar
dirbti, įgyti t.tikrų žinių, gydytis nuo alkoholizmo, narkomanijos ar kt.ligų, dalyvauti soc. ugdymo ar
reabilitacijos priemonėse;
gali uždrausti - azartinius žaidimus, užsiimti t.tikra veikla, vairuoti, lankytis t.tikrose vietose, keisti gyven.
vietą ir kt.
6) atidavimas į specialią auklėjimo įstaigą – 0,5-3 m. gali būti taikoma kartu su įspėjimu ir žalos
atlyginimu
.
BAUDŽIAMOJI ATSAKOMYBĖ IR KARDOMOSIOS PRIEMONĖS

Fiziniam Asm., padariusiam nusikaltimą skiriamos b`ės (už baudž. nusižengimą – 1-6):
1. Viešųjų teisių atėmimas – teisės būti išrinktam/paskirtam į valst./saviv. institucijų pareigas atėmimas;
2. Teisės dirbti t.tikrą darbą ar užsiimti t.tikra veika atėmimas – kai NV padaroma darbinės ar profesinės
veiklos srityje;
3. Viešieji darbai – neatlygintinas darbas visuomenės labui
4. Bauda – piniginė bausmė
5. Laisvės apribojimas – t.tikrų teisių ir laisvių suvaržymas: nekeiti gyv. vietos, nesilankyti t.tikrose
vietose, nebendrauti su t.tikrais asm., nenaudoti daiktų ir kt., t.tikru laiku būti namuose, pradėti dirbti
ir pan.
6. Areštas – trumpalaikis laisvės atėmimas areštinėje
7. Terminuotas laisvės atėmimas – nelaisvė atvirose kolonijose, pataisos namuose, kalėjimuose.

14 tema. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės

Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės – tai toks BT institutas, kuomet asmuo, pripažintas kaltu
dėl nusikaltimo padarymo, dėl įvairių priežasčių yra atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės ir taip
pat nuo bausmės. Atleidimas nuo BA yra reikšmingas BT institutas, nes juo remiantis realizuojami
humanizmo, atsakomybės individualizavimo ir teisingumo principai.

96
BA juridinė prigimtis:
Teisminis asmens kaltės pripažinimas yra takoskyra atribojanti įspėjamųjų, prevencinių priemonių
taikymą nuo priemonių sudarančių baudžiamosios atsakomybės turinį taikymo.
Atleidimo nuo BA skiriamieji požymiai:
1) asmuo turi būti pripažintas kaltu;
2) padarytoje veikoje turi būti visi n.v. požymiai;
3) asmuo atleidžiamas nuo BA;
4) pagal seną BK atleidžia tik teismas, pagal naują BPK atleidžia teismas ir ikiteisminio tyrimo
pareigūnai tam tikrais atvejais (pagal naują BPK tie atvejai –tai naujo BK 93str., 114str.3d., 259str.
3d.,291str. 2,3d.)
5) turi būti nustatytas konkretus asmuo, kuris atleidžiamas nuo BA;
6) teismas nustato konkrečias atleidimo rūšies taikymo sąlygas, o jei jų nėra teismas išvis neskirs
atleidimo nuo BA;
7) teismas atleisti gali (ne privalo), bet gali ir neatleisti;
8) atleidžiama nuo BA tik iki kaltinamojo nuosprendžio priėmimo.
Visos BA rūšys klasifikuojamos:
1) bendrosios atleidimo nuo BA rūšys;
2) specialiosios atleidimo nuo BA rūšys.
Jų pagrindinis skirtumas: bendrosios taikomos bent jau kelių nusikaltimų atveju, specialiosios –
reglamentuojamos BK specialiojoje dalyje, liečia tik vieną kurį nors nusikaltimą.
Atleidimo nuo BA rūšys BK bendrojoje dalyje:
1) patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis;
2) kai veika praranda pavojingumą visuomenei;
3) nepilnamečiam taikomos auklėjamosios priemonės;
4) nukentėjusysis susitaiko su kaltininku;
5) kai užkertamas kelias organizuotai grupei, nusikalstamo susivienijimo veikai.
Atleidimo nuo BA pagrindai. Asmuo gali būti atleidžiamas nuo BA tik esant įstatyme numatytiems
pagrindams.
Atleidimo nuo BA pagrindai:
1) jei nusikalstama veika praranda pavojingumą;
2) nukentėjusysis susitaikė su kaltininku;
3) amnestija (ir nuo baudžiamosios atsakomybės, ir nuo bausmės).
Atleidimo nuo BA teisiniai padariniai:
1) atleidžiamas nuo: bausmės, teistumo, pasmerkimo, baudžiamojo procesinio poveikio;
2) atleidžiama tik nuo BA, o nuo civilinės ir kitų atsakomybių neatleidžiama.
3) atleidimas nereabilituoja asmens, t.y. jis vis vien buvo pripažįstamas kaltu.
Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atribojimas nuo atleidimo nuo bausmės:
Asmuo gali būti atleidžiamas nuo BA tik esant įstatyme numatytiems pagrindams. Teismas atleisti gali
kaltininkui, bet gali ir neatleisti. Taip pat atsižvelgiama į nukentėjusiojo asmenybę, n.v. laipsnį,
aplinkybes ir tt.
Atleidimo nuo BA atvejų negalima tapatinti su atleidimu nuo bausmės, nes šiuo atveju asmeniui
nuosprendžiu paskiriama bausmė, o po to jis atleidžiamas nuo visos ar dalies paskirtosios bausmės
atlikimo. Tuo tarpu atleidimo nuo BA atveju asmuo atleidžiamas nuo visų pasekmių, sudarančių BA
turinį.
Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės teisėsaugos institucijų praktikoje?
Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai asmuo ar n.v. praranda pavojingumą.
Pagal BK 36 str. (Padaręs nv asmuo ...) asmuo gali būti atleistas nuo BA ir nuo nusikaltimo, ir nuo
baudžiamojo nusižengimo.
Atleidimo nuo BA, kai n.v. praranda pavojingumą taikymo pagrindai:
1) asmens veika dėl aplinkybių pasikeitimo tapo nepavojinga.
2) asmuo dėl aplinkybių pasikeitimo tapo nepavojingas.
Atleidimas nuo BA kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius.
BK38str. (..)
Atleidimo taikymo nuo BA susitaikius pagrindai
1) prisipažino atlikęs n.v.;
97
2) atlygino žalą.
3) susitaiko (susitaikymas išreiškiamas rašytine arba žodine forma)
4) Yra pagrindo manyti, kad kaltininkas nedarys naujų n.v..
Atleidimo taikymo nuo BA susitaikius teisiniai padariniai.
Atleidimas nuo BA susitaikius yra sąlyginis.
Pagal BK 38 str. 4 p. asmeniui, atleistam nuo BA atsakomybės pagal šio straipsnio pirmą dalį, per 1m
padarius naują nusikaltimą, pirmasis sprendimas atleisti nuo BA nustoja galioti ir spendžiamas klausimas
dėl tokio asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už visas padarytas veikas.
Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo.
BK37str. (Padaręs ...). Veika mažareikšmė, jei ji nedaro esminės žalos įstatymo ginamoms vertybėms
arba nekelia grėsmės tokiai žalai atsirasti. Sprendžiama, ar kėsinimusi į baudžiamuoju įstatymu ginamas
vertybes asmuo siekė padaryti joms esminę žalą, ar veikos tikslai ir motyvai, veikos padarymo būdas ir
pasekmės rodo, kad šia veika nebuvo siekiama tokią žalą padaryti, todėl veika yra mažareikšmė.
Atleidimas nuo BA dėl laidavimo
BK40st. (Asmuo...) Atleidimas nuo BA galimas tiek ikiteisminio tyrimo tiek teisminėje stadijoje.
Atleidimas nuo BA esant atsakomybę lengvinančių aplinkybių.
BK 39 str. (...) Priimdamas sprendimą teismas atsižvelgia į nusikaltimo pobūdį, jo pavojingumo laipsnį,
kaltininko asmenybę, bei kitas bylos aplinkybes. Byla nutraukiama atidavimo teismui, arba teisminio
nagrinėjimo stadijose.
Nepilnamečių atleidimo nuo BA taikymo pagrindai, tvarka ir padariniai.
BK 93 str. atleisti nepilnametį nuo BA teismas gali esat bent vienai iš BK 93 str. pirmojoje dalyje
numatytų sąlygų. Nusikaltimą padaręs asmuo gali būti atleistas nuo BA, jeigu teismo nutarties priėmimo
metu dar buvo nesuėję 18m arba nebuvo suėję 21m, jeigu teismas, atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos
veikos pobūdį, motyvus bei kitas bylos aplinkybes, kad toks asmuo pagal socialinę brandą prilygsta
nepilnamečiui ir baudžiamosios atsakomybės ypatumų taikymas jam atitiktų BK 80 straipsnyje numatytą
paskirtį.
Pagrindai:
n.v. atlikta pirmą kartą ir:
a) arba atlygino žalą
b) arba pripažintas ribotai pakaltinamu
c) arba pripažino ir gailisi dėl n.v. arba yra kito pagrindo manyti kad n.v. nebepasikartos.
Teisiniai padariniai: Atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, jis neįgyja teistumo, nekyla ir
kitos su nusikaltimu susijusios pasekmės.
Auklėjamojo poveikio priemonės, taikomos nepilnamečiams, atleistiems nuo BA.
Atleisdamas nepilnametį nuo BA, teismas paskiria jam vieną ar kelias BK 82 str. numatytas
auklėjamojo poveikio priemones ir nustato jų vykdymo terminą. Auklėjamojo poveikio priemonės –
atidavimas tėvams arba kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie rūpinasi vaikais, ugdyti ir
prižiūrėti, bei nepilnamečio atidavimas į specialią auklėjimo įstaigą skiriamas ne ilgiau kaip
nepilnamečiui sueis aštuoniolika metų. Nepilnamečiui galima paskirti ne daugiau kaip tris tarpusavyje
suderintas auklėjamojo poveikio priemones.
Priemones:82str.
Atleidimo nuo BA rūšys, numatytos BK specialiojoje dalyje:
Specialiojoje dalyje atleidimas susijęs su konkrečių veikų padarymu:
1) užverbuotas LR pilietis, jeigu nepadarė jokių veiksmų ir informuoja apie tai;
2) šnipas atsisako savo veikos (ne LR pilietis);
3) savanoriškai grąžina neteisėtai laikytą ginklą;
4) narkomanas savanoriškai kreipiasi medicininės pagalbos;
5) kyšį davusio asmens pranešimas;
6) ne pareigūno, o tarnautojo papirkinėjimas, kai apie tai pranešama.
Visos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšys dar skirstomos:
1. Sąlyginės atleidimo nuo BA rūšys – atleidimas su numatytomis t.t. sąlygomis, kurias įvykdžius,
atleidžiama nuo baudžiamosios atsakomybės:
1) atleidimas nuo BA kaltininkui ir nukentėjusiam susitaikius, kurį taikydamas įstatymas numato
bandomąjį laikotarpį. Jei pažeidžia įsipareigojimą – traukiamas BA už padarytą nusikaltimą.

98
2. Besąlyginės atleidimo nuo BA rūšys – laikomasi nuomonės, kad po jų pritaikymo baudžiamieji
teisiniai santykiai dėl padaryto nusikaltimo baigėsi, o asmuo, padaręs šį nusikaltimą, vėliau nebebus
traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Tai:
1) patraukimo BA senatis;
2) atleidimas BA veikai praradus pavojingumą;
3) nepilnamečių atleidimas nuo BA ir priverčiamųjų auklėjamojo pobūdžio priemonių paskyrimas.

15 tema. BAUSMĖS SĄVOKA IR PASKIRTIS.

Bausmė – valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui,

padariusiam nusikaltimą ar baudž. nusižengimą, apribojanti nuteistojo teises ir laisves. Bausmės esmę
sudaro nusikalstamą veiką padariusio asmens nubaudimas, o jos turinį – tam tikrų teisių ar laisvių
apribojomai ir specialios pareigos.
Bausmė yra viena, tačiau ne vienintelė baudž. atsakomybės realizavimo priemonė. Baudž. atsakom.
gali būti realizuojama ir atleidus asmenį nuo baudž. ats.arba bausmės bei paskyrus jam įstatyme
numatytas baudž. ar auklėjamojo poveikio priemones.
Bausmė pasižymi specifiniais požymiais, kurie išskiria ją iš kitų valstybės prievartos priemonių –
administracinių nuobaudų, procesinių prievartos priemonių (suėmimo, baudos, priverčiamųjų auklėjimo
ar medicininio pobūdžio priemonių). Svarbiausi požymiai:
1) Bausmė gali būti skiriama tik už nusikaltimo padarymą. Kriminalinė bausmė yra tokia poveikio
priemonė, kuri numatyta BK.
2) Bausmė yra prievartos priemonė. Tai reiškia, kad nepriklausomai nuo kaltininko valios ar noro ši
bausmė yra įgyvendinama. Jei kaltininkas nesutinka, valstybė savo prievartos aparato pagalba vis tiek ją
įgyvendina.
3) Bausmė pasižymi oficialumu ir viešumu.
Oficialumas – valstybės požiūris į kaltininką už tai, ką jis padarė – ne vien pasmerkimo aktas, bet ir
t.t. atlygis.
Viešumas – bausmė visada skelbiama viešai (BPK – net ir uždarame posėdyje skelbiama viešai).
4) Bausmė gali būti paskirta tik apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu.
- bausmę paskiria tik teismas;
- tik teismas gali atleisti asmenį nuo bausmės (nepainioti su atleidimu nuo bausmės atlikimo, kur nuo
pačios bausmės neatleidžiama – Seimo priimti amnestijos aktai, Prezidento teisė suteikti malonę).
Teismas skiria bausmę tik apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu (joks kitas dokumentas). Esmė –
pirminis bausmės paskyrimas – būtinas nuosprendis.
5)Bausmė skiriama tik nusikaltimą padariusiam asmeniui. Išlygos: bauda, pataisos darbai, turtinės
bausmės.
6) Bausmės turinį visada sudaro teisių ar laisvių apribojimas ar pareigų nustatymas. Teismo paskirtos
bausmės atlikimas užtraukia nuteistajam teisines pasekmes – teistumą. Savo visas teises asmuo atgauna
tik teistumui išnykus arba jį panaikinus (BK 97str.)
Kiekviena bausmė be minėtų objektyvių požymių pasižymi ir subjektyviais požymiais, iš kurių
svarbiausias – jos efektyvumas.
Bausmės efektyvumo reikalavimas – išvestinis dalykas – leidžia įvertinti kiek veiksminga bausmė.
Bausmės efektyvumas – bausmės tikslo pasiekimas minimaliausiomis represinėmis ir materialinėmis
sąnaudomis.
Keli kriterijai vertinant bausmės efektyvumą:
Recidyvinis nusikalstamumas
Nusikalstamumo dinamika ir struktūra;
Bausmių skyrimo praktika;
Materialinės ir finansinės išlaidos ir kt.
BAUSMĖS TEORIJOS
Valstybė turi atsakyti į klausimą, kokią bausmės teoriją ji pasirenka. Tai valingas valstybės
sprendimas. Tačiau jį lemia ir šie objektyvūs veiksniai: nusikalstamumo būklė ir dinamika, valstybės
ekonominis išsivystymas, teisinės tradicijos ir papročiai bei tarptautinės teisės reikalavimai. Valstybėje
vyraujanti bausmės teorija turi ir grįžtamąjį ryšį, svarbų tiek įstatymų leidybai, tiek ir baudž. politikai, nes

99
padeda apibrėžti bausmės esmę ir suformuluoti jai keliamus tikslus, sudaryti ir tobulinti bausmių sistemą,
t.p. orientuoja teismų praktiką, kai reikia skirti bausmes, bei bausmes vykdančių institucijų veiklą.
Bausmės teorijos pagal bausmės esmę klasifikuojamos į:
1) absoliučiąsias teorijas
Šios teorijos bausmę laiko savaiminiu gėriu, kuriam negali būti keliami specialūs tikslai. Pagrindinė
bausmės funkcija – pažeistos teisės atstatymas.
2) utilitarines teorijas
Šios teorijos bausmei iškelia specialias funkcijas, pagal kurias skirstomos į 3 grupes:
- bausmės esme pripažįstančias bendrąją prevenciją;
- bausmės esme pripažįstančias specialiąją prevenciją;
- bausmės esme pripažįstančias ir bendrąją, ir specialiąją prevenciją;

Be to, pagal bausmės paskirtį išskiriamos:

1) atpildo;
2) įbauginimo;
3) galimybės padaryti nusikaltimą atėmimo;
4) reabilitacijos teorijos.

1. Pirmoji ir pati seniausioji bausmės teorija – ATPILDO TEORIJA.

Jos šaknys glūdi bendruomeninėje santvarkoje galiojusiame keršte, kurio esmė – “akis už akį, dantis už
dantį”. Ši teorija davė pozityvių rezultatų, tačiau dabar absoliučiai nepriimtina, nors įvairių valstybių (t.t.
ir Lietuvos) baudžiamuosiuose įstatymuose ir baudžiamojoje politikoje galima aptikti jos bruožų (mirties
bausmės taikymas, įkalinimas iki gyvos galvos, Azijoje ir Afrikoje įvairios kūno bausmės: plakimas,
rankos ar kojos nukirtimas). Esmė – nubausti asmenį ir tas nubaudimas tiesiogiai proporcingas tam, ką
asmuo padarė. Ši teorija egzistavo iki XV – XVIIa.
2. ĮBAUGINIMO TEORIJA
Esmė – bausme siekiama ne vien atkeršyti kaltininkui, bet stengtis įtakoti tiek kaltininką, tiek
aplinkinius. Pirmasis - J. Bentamas (anglų filosofas) teigė: “Reikia kaltininkui sudaryti tokias sąlygas, kad
jis pats ir visi kiti bijotų daryti nusikaltimus”. Tai buvo labai pažangu, nes atskleidė vieną esminių
bausmės požymių - bausmė turi būti nukreipta ne į praeitį (kerštą), bet į ateitį (siekti t.t. tikslo).
J. Bentamo laikais tai buvo vieninga teorija:
1) bauginti galima buvo tik patį kaltininką;
2) per jį bauginti likusią visuomenę.

Iš čia pradėjo formuotis 2 srovės: bendroji ir specialioji prevencija.

Įbauginimo teorija realiame gyvenime reiškiasi keliais aspektais:
Įvykdant mirties bausmę, įbauginimo efektas nedidelis (siekė riboti mirties bausmę).
Vietoj mirties bausmės siūlė įvairias kūno bausmes: viešą plakimą, laisvės atėmimą.

XVI – XVIIa. Spartus BT vystymasis.

Europoje po Bekarijos knygos “Nusikaltimai ir bausmės” pradėta galvoti, ar ĮBAUGINIMO TEORIJA
atitinka visuomenės išsivystymo lygį (technikos revoliucija, gamtos mokslai). Didžioji Britanija: pirmoji
įvykdė techninę revoliuciją, spartus ekonomikos vystymasis, Baudžiamajame kodekse – ¾ bausmių –
mirties bausmės (t.y. BK išliko nepakitęs). Anglų teisėjas, išleidęs BT vadovėlį, pavadino anglų BĮ –
kruvinuoju įstatymu.
Iki XIX a. vidurio stovėjo vietoje.
Impulsą ĮBAUGINIMO TEORIJOS vystymuisi davė ne teisės teoretikai, bet medikai, ypač psichiatrai
ir XIXa. Pradžioje gimė teorijos pakraipa, kuri siejama su Č. Lombrozo vardu. Jis susistemino daugelį
darbų. Ne jis pirmasis pradėjo kalbėti apie biologinę nusikalstamo elgesio kilmę. Vienį 1-jų – Italų
mokslininkas E. Feri, R. Garofalo. Č. Lombrozo susistemino jų darbus, t.p. pats atliko tyrimus ir paskelbė
knygą apie žmogų nusikaltėlį. Ši Č. Lombrozo teorija sudarė pagrindą naujos teorijos atsiradimui.

3. FIZINĖS GALIMYBĖS PADARYTI NUSIKALTIMĄ ATĖMIMO TEORIJA

100
 Esmė – fizinis poveikis nusikaltėliui, kuriuo siekiama atimti iš jo galimybę padaryti naujus
nusikaltimus. Ištakos – biologiniame nusikalstamo elgesio suvokime. Kadangi nusikaltėlis turi t.t įgimtų,
paveldėtų ar įgytų bruožų, kurie verčia jį nusikalsti, tai reikia juos neutralizuoti.
Išmatavus žmogaus galvą – jį galima padėti į t.t. lentelę. Kiekvienai kategorijai siūlė labai aiškias ir
įdomias kovo su nusikalstamumu priemones:
Vagys – ištremti į negyvenamas salas;
Žudikai – panašiai;
Nusižengėliai – arba ilgalaikio, arba trumpalaikio laisvės atėmimo įvairios formos.
Šios teorijos atstovai (Č. Lombrozo, E. Feri, R. Garofalo) baudžiamajai teisei t.p. siūlė naujoviškas
nusikaltimų prevencijos priemones - kastraciją, sterilizaciją, amputacija, deportaciją į negyvenamas salas,
mirties bausmę. Kaip kurie iš šių pasiūlymų buvo realizuoti, vėliau, nepasitvirtinus daugelio biologinių
nusikalstamumo prigimties teorijų išvadoms, siūlomos prevencijos priemonės švelnėjo – taikomas
įkalinimas iki gyvos galvos, ilgalaikis laisvės atėmimas ir pan.
Ši teorija ypatingo pritarimo negavo. Ji buvo popierinė, jos neįgyvendino ir ji numirė.
Esminis momentas – Ši teorija buvo 1-ji teorija, kuri apie bausmę kalbėjo ne kaip apie poveikio
priemonę už padarytą nusikaltimą, o akcentavo asmenį, padariusį nusikaltimą.

4. PATAISYMO (REABILITACIJOS) TEORIJA

Pagrįsta bausmės atlikimo filosofija: kvakeriai rėmėsi tuo, kad kiekvienas žmogus savyje yra geras,
blogu jį padaro aplinka. Jį reikia izoliuoti nuo aplinkos ir leisti sužydėti geram pradui. Ši teorija po 20m.
buvo labai kritikuota .Kalinimas – tylėjimo sistema. JAV jau po 20m. pamatė, kad ši sistema sukelia labai
daug problemų žmonėms bandantiems adaptuotis visuomenėje po bausmės atlikimo. Jau po 3 metų
žmogus pasikeisdavo negrįžtamai. JAV vėl grįžo prie bauginimo sistemos, t.y. sistemą modifikavo: leido
kalbėtis, susitikti su giminėmis. Ši teorija vadinosi OBERMANO TEORIJA. Dabar didžioji dalis JAV
laikosi šios teorijos.
Europa. XIXa. Pabaigoje Vokietijoje žymus mokslininkas V. Štelceris iškėlė hipotezę, kuri vėliau tapo
tikrosios PATAISYMO TEORIJOS pagrindu. Hipotezė: kiekvieną žmogų galima t.t. ribose valdyti ir
suformulavo kelis postulatus:
1) Drausmės supratimas – visuomenė gyvena pagal t.t. taisykles, ir elgtis reikia pagal t.t. taisykles.
2) Žmogus turi būti socialiai naudingas – turi naudingai dirbti.
Šias idėjas “pasigavo” Didžiosios Britanijos laivo kapitonas Kroftonas, gabenantis nusikaltėlius į
Australiją. Jis nusprendė tai pritaikyti praktikoje. Rezultatai pranoko lūkesčius.

PROGRESYVIOJI (AIRIŠKOJI) TEORIJA (PATAISYMO TEORIJOS pagrindinės nuostatos)

Bausmė + naudingas darbas. Išbandė su baisiausiais nusikaltėliais.
1-mas dalykas – drausmė.
Kapitonas įvedė 1-mą bausmės atlikimo etapą:
I etapas – absoliutaus paklusnumo principas – kiekvienas nuteistasis 6 mėn. absoliučiai izoliuojamas ir
turi absoliučiai paklusti prižiūrėtojų nurodymams. Esmė – jei po 6 mėn. prižiūrėtojas duoda išvadą, kad
nuteistasis praėjo šį etapą, jis perkeliamas į b. grupę (mažą). Mintis – kai žmogus sugeba valdytis
būdamas vienas, jis gali būti perkeliamas į mažą grupę. Tada jis gali būti pradedamas mokyti t.t.
specialybės. Šiuos žmones reikia mokyti tokio amato, iš kurio jie sugebėtų pragyventi laisvėje (ne kokį
juodą darbą).
II etapas trukdavo metus. Elgesys vėl būdavo vertinamas. Jei po metų išvada teigiama – perkeliamas į
aukštesniąją grupę. Čia teisinė padėtis žymiai švelnesnė – bendravimai, pasimatymai. Dar po metų (jei
surinkdavo t.t. balsų skaičių) jam sudaromos pusiau laisvos sąlygos dirbti už kalėjimo ribų, pvz., laisvos
statybos.
Dar po metų – paskutinis III etapas – lygtinis paleidimas. Sąlygos: nepadaryti naujo nusikaltimo;
reguliariai registruotis pas policijos viršininką. Galėjo būti numatomos ir t.t. specialios sąlygos:
nesilankyti alaus bare, nebendrauti su nusikaltėliai ir t.t.).
Ši sistema išbandyta per 15 metų. Recidyvas sudarė tik apie 15 proc. Tai fantastiški skaičiai. Ši sistema
patvirtino, kad PATAISYMO TEORIJA pati perspektyviausia.
Pataisymas – kai bausmę atlikęs žmogus savo gyvenimo tikslų siekia dorais būdais.

101
Bausmės paskirtis:
1) sulaikyti asmenis nuo nusikaltimų padarymo;
2) nubausti nusikaltimą padariusį asmenį;
3) atimti ar apriboti nuteistam asm. galimybę daryti naujus nusikaltimus;
4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų;
5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Asmenų sulaikymas nuo nusikaltimų padarymo BT teorijoje vadinamas bendrąja prevencija,išlikęs

nuo Sovietinių laikų). Bendrosios prevencijos poveikis pasireiškia baudžiamojo įstatymo, nustatančio
nusikaltimą ir bausmę, priėmimu, bausmės skyrimu ir atlikimu. Šie veiksniai žmogaus psichikoje
formuoja motyvaciją nedaryti nusikaltimų. BT teorijoje bendroji prevencija yra kritikuojama, nes ji
neliečia nusikaltimą padariusio asmens, todėl nesukuria baudžiamųjų teisinių santykių. Jau Karlsonas
Marksonas kėlė klausimą “kokią teisę turite bausti mane tam, kad įbaugintumėte ar pataisytumėte kitus”.
Iškreipta BT samprata. Baudžiamųjų teisinių santykių subjektai yra žmogus, padaręs nusikaltimą ir
valstybė. Šiuo atveju įtraukiami ir kiti asmenys.
Galimybės padaryti naują nusikaltimą atėmimo ar apribojimo tikslas reiškia, kad bausme siekiama
sudaryti tokias fizines sąlygas, kurios užkirstų kelią naujam nusikaltimui padaryti. Šio tikslo įtvirtinimą
LR BK tiesiogiai nulemia bausmės esmės samprata, o teismų praktikoje ji pasireiškia plačiu laisvės
atėmimo bausmės taikymu. Kaip kurios bausmių rūšys tiesiog užprogramuotos šiam tikslui, pvz.,
atėmimas teisės eiti t.t pareigas, dirbti t.t. darbą arba užsiimti t.t. veikla atima iš nuteistojo galimybę
padaryti nusikaltimą tarnybai ir pan.
Siekimas, kad asmenys, atlikę bausmę, laikytųsi valstybėje galiojančių įstatymų ir nedarytų naujų
nusikaltimų, BT teorijoje vadinamas specialiąja prevencija. Spec. prevencijos poveikis pasireiškia teisių
ar laisvių atėmimu ar ribojimu, kurie atlieka bauginimo funkciją ir atima galimybę padaryti naują
nusikaltimą, bei pataisymo priemonių taikymu. Specialiosios prevencijos tikslas yra pats pažangiausias,
nes valstybė įsipareigoja nuteistajam taikyti pozityvias poveikio priemones, kurios kiekvienai bausmei
yra skirtingos, pvz., esant laisvės atėmimui pataisymo priemonės yra bausmės atlikimo režimas,
profesinis ir bendrasis lavinimas ir auklėjamasis darbas ir t.t.

Teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas yra nauja baudžiam.įstayme įtvirtinta bausmės

paskirtis, nes sename BK ji nebuvo minima. Tai bendrasis, būdingas visoms teisės šakoms, principas,
tačiau skiriant bausmes jis įgauna specifinių ypatumų, kuriuos nulemia būtinumas užtikrinti kaltininkui
tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės
paskirtį.
Teisingumas- visų pirma teisingas baudž. įstatymas, sudarantis sąlygas vienodai teisminei praktikai. Šis
principas savaime nepaneigia, kad tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu
gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas. Teismas klauso tik įstatymo, todėl jis privalo derinti
įstatymo jam suteiktą laisvę ir vienodą baudž. priemonių parinkimo bei skyrimo praktiką.
Bausmės t.b. adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos, negalima nustatyti tokių
bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų neadekvatūs nusikaltimui ir bausmės paskirčiai. Teismui kilus
abejonių, ar įstatymas atitinka Konstituc. įtvirtintas nuostatas, jis turėtų kreiptis į Konst.teismą, kad šis
nustatytų ar konkrečios BK nuostatos neprieštar. Konstitucijai.
Tarptautinės normos ir bausmės tikslai. Šiuolaikinėje Europos šalių baudžiamojoje teisėje pastebima
akivaizdi tendencija: kriminalinė bausmė turėtų derinti bausmę su žmoniškumo, pagarbos žmogui, jo
orumui išsaugojimu, o bausmės tikslas būtų atkurti nusikaltimu pažeistą tvarką bei užtikrinti žmonių
saugumą.

Tarptautinės normos dėl bausmių ir žmogaus teisių bei laisvių užtikrinimo jas atliekant. Tarptautinių
normų įtaka įstatymų raidai Lietuvoje.
Baudžiamosios teisės ir bausmių vykdymo teisės santykis. Baudžiamoji teisė yra viešosios teisės
dalis. Ji skirstoma į dvi pagrindines šakas: materialinė baudžiamoji teisė ir formalioji baudžiamoji teisė.
Materialinė baudžiamoji teisė - tai visuma teisės normų, uždraudžiančių veikas kaip nusikalstamas ir
numatančių už šių draudimų pažeidimą atitinkamas bausmes arba kitas poveikio priemones kaip šios
veikos pasekmes, o taip pat atleidimą nuo bausmės ar bausmės palengvinimą. BT apibrėžia, kas yra
bausmė, nusikalstamos veikos ir numato bausmes už jų padarymą. BVT reguliuoja, kaip praktiškai turi
102
būti įvykdyta teismo paskirta bausmė už padarytą nusikaltimą. BT yra materialinė teisė, o BVT -
formalioji teisės šaka, taigi tarp jų yra tiesioginis ryšys.
Bausmių vykdymo kodeksas. Jo paskirtis ir reguliavimo dalykas. Patvirtintas LR 2002 m. birželio 27
d. statymu Nr. IX-994. LR bausmių vykdymo įstatymai nustato bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką,
sąlygas ir principus. LR bausmių vykdymo įstatymų paskirtis – nustatyti tokią bausmės vykdymo tvarką,
kad atlikęs bausmę nuteistasis savo gyvenimo tikslų siektų teisėtais būdais ir priemonėmis. Bausmės
vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus. Visiems bausmes LR
atliekantiems asmenims taikomi LR bausmių vykdymo įstatymai Jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinė
sutartis nustato kitokias taisykles negu šiame Kodekse išdėstytosios, taikomos tarptautinės sutarties
taisyklės. Bausmės vykdymo pagrindas yra tik įsiteisėjęs apkaltinamasis LR teismo nuosprendis. LR
tarptautinių sutarčių numatytais atvejais bausmės vykdymo pagrindu yra užsienio valstybės teismo arba
tarptautinės teisminės institucijos įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis (sprendimas).

16 tema. BAUSMIŲ SISTEMA IR BAUSMIŲ RŪŠYS

Bausmių sistema – tai baudžiamajame įstatyme tam tikra tvarka išdėstytas, išsamus ir teismams
privalomas bausmių sąrašas. Bausmės išvardijamos nuosekliai pagal jų griežtumą, šis nuoseklumas turi
reikšmę teismui kai jis skiria nuteistajam asmeniui galutinę bausmę už kelis nusikaltimus. Bausmių
sąrašas yra išsamus ir teismas turi teisę skirti tik tas bausmes kurios nurodytos BK.
Visos bausmės išvardijamos nuosekliai pagal jų griežtumą pradedant švelniausia ir baigiant
griežčiausia . Šis nuoseklumas turi daug reikšmės teismui, kai jis skiria nuteistajam galutinę bausmę už
kelis nusikaltimus ir tais atvejais, kai teismas pripažįsta, kad reikia sušvelninti bausmę. Toks bausmių
konstravimo principas parodo ir valstybės baudžiamosios politikos kryptingumą bei siekį
įgyvendinti baudž. teisės ekonomiškumo principą taikant optimalias ir proporcingas bausmes. Šiuo
bausmių sistemos konstravimo principu vadovaujamasi ir nustatant konkrečias bausmes BK spec.
dalies straipsnių sankcijose.
Bausmių rūšys (fiziniams pilnamečiams asmenims):
už nusikaltimą:
 viešųjų teisių atėmimas BK 44str.
 teisės dirbti tam tikrą darbą ar užsiimti tam tikra veikla atėmimas BK 45str.
 viešieji darbai BK 46str.
 bauda BK 47str.
 laisvės apribojimas BK 48str.
 areštas BK 49str.
 terminuotas laisvės atėmimas BK 50str.
 laisvės atėmimas iki gyvos galvos BK 51str.
už nusižengimą:
 viešųjų teisių atėmimas
 teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas
 viešieji darbai
 bauda
 laisvės apribojimas
 areštas
Asmeniui už vieną nusikaltimą gali būti skiriama tik viena bausmė, išskyrus BK 63 ir 64 str.
nustatytus atvejus. BK 42str. 3d.,4d.
Kartu asmeniui kartu su bausme, remiantis BK 67, 68, 72str. gali būti paskirtos baudžiamojo
poveikio priemonės – uždraudimas naudotis specialia teise ir (ar) turto konfiskacija. BK 42str.6d.
Bausmių rūšys juridiniams asmenims:
 bauda BK 47str. 4d.
 juridinio asmens veiklos apribojimas BK 52str.
 juridinio asmens likvidavimas BK 53str.

103
 J.A. gali būti skiriama tik viena iš šių bausmių. BK 43str.3d.
Greta bausmių, galimų taikyti fiziniam pilnamečiui asmeniui esant tam tikroms sąlygoms galima
taikyti baudžiamojo poveikio priemonės:
 spec. teisės atėmimas, BK 68str.
 žalos atlyginimas ar pašalinimas, BK 69str.
 nemokami darbai BK 70str.
 įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų fondą BK 71str.
 turto konfiskavimas. BK 72str.
Šių baudžiamojo poveikio priemonių esmė ta, kad jos gali būti taikomos, kai asmuo atleidžiamas nuo
b.atsakomybės ar nuo bausmės atlikimo. Principas toks: jei asmuo nuteisiamas, jam paskiriama reali
bausmė; jei pripažįstamas kaltu, bet atleidžia nuo bausmės (BK X skyrius) arba atleidžia nuo
baudžiamosios atsakomybės ( BK Viskyrius) – taikoma b.poveikio priemonė. Šios priemonės negali būti
taikomos su bausme.
Nepilnamečiams(iki 18m. amžiaus, atskirais atvejais iki 21 metų amžiaus BK 81str.2d.), be
kriminalinių bausmių, esant tam tikroms aplinkybėms, numatytoms BK XI skyriuje, galimos
taikyti auklėjamojo poveikio priemonėsBK 82str:
 įspėjimas BK 83str.
 turtinės žalos atlyginimas arba jos pašalinimas BK 84str.
 nemokami auklėjamojo pobūdžio darbai BK 85str.
 atidavimas tėvams ar kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie rūpinasi vaikais, ugdyti ir
prižiūrėti BK 86str.
 elgesio apribojimas BK 87str.
 atidavimas į specialią auklėjimo įstaigą. BK 88str.
Teismas gali paskirti ne daugiau kaip tris tarpusavyje suderintas šias priemones BK 82str.2d.
Viešųjų teisių atėmimas yra teisės būti išrinktam ar paskirtam į valstybės ar savivaldybės institucijų ir
įstaigų, įmonių ar nevalstybinių organizacijų renkamas ar skiriamas pareigas atėmimas.
Viešųjų t. atėmimas straipsnio sankcijoje nenustatomas. Šią bausmę teismas skiria tais atvejais, kai
straipsnio sankcijoje numatyta teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmė
ir nusikalstama veika padaryta piktnaudž. viešosiomis teisėmis.
Teismas, skirdamas vieš.teisių atėm. bausmę, nurodo, kokia teisė atimama.VT g.b. atimtos nuo 1 iki 5
metų. Bausmės terminas skaičiuojamas metais ir mėn.
VT atėmimas – švelniausia bausmė.
Atleisti nuo VTatėmimo prieš terminą galima tik dėl ligos, amnestijos arba malonės.
Vadovaujantis BK 90str. 1dalimi tokia bausmė netaikoma nepilnamečiams.
VT atėmimo bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas nustato bausmių vykdymo kodeksas.
Teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas.
Teisės užsiimti tam tikra veikla atėmimas yra uždraudimas nuteistajam užsiimti kokia nors veikla – ūkine,
komercine, bankine ir pan.
Ši bausmė skiriama, kai kaltininkas nusikalstamą veiką padaro darbinės ar profesinės veiklos srityje arba,
kai teismas, atsižvelgdamas į padarytos nusikalst. veikos pobūdį, padaro išvadą, kad nuteistąjam negalima
palikti teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla.
Ši teisė g.b. atimama nuo 1 iki 5 metų.Bausmės laikas straipsnio sankcijoje nenustatomas . Jį nustato
teismas, skirdamas bausmę.Bausmės terminas skaič. metais ir mėn.
Jeigu ši bausmė paskirta kartu su laisvės atėmimu arba areštu, ji taikoma visą laisvės atėmimo ar arešto
atlikimo laikir teismo paskirtą laiką po laisvės atėm.ar arešto atlikimo.
Teismas skirdamas tokią bausmę, nuosprendyje turi konkrečiai įvardinti tuos darbus arba veiklos
sferas, kurias asmeniui uždraudžia.
Atleisti nuo atėmimo prieš terminą galima tik dėl ligos, amnestijos, malonės.
Netaikoma nepilnamečiams.
Bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas nustato bausmių vykdymo kodeksas.
Viešieji darbai. VD teismas skiria šio kodekso spec. dalyje numatytais atvejais.VD vykdomi tik tuo
atveju, jeigu nuteistasis sutinka.
VD skiriami nuo 1mėn. Iki 1 metų.Bausmės terminas skaič. mėnesiais.Asmuo nuteistas atlikti VD,
įpareigojamas per teismo paskirtą laiką neatlygintinai dirbti nuo 10 iki 40 val. per mėn. visuomenės labui.
104
 VD atlikimo laikas bei darbo val.skaič.straipsnio sankcijoje nenurodomas.Tai nustato teismas,
skirdamas bausmę, tačiau šis laikas negali būti ilgesnis nei 480 val., kai bausmė skiriama už nusikaltimą,
ir 240v. kai bausmė skir.už baudžiamąjį nusižengimą.
Jeigu dėl objekt.priež.asmuo negali atlikti VD, teismas gali atleisti jį nuo šios bausmės vietoj jos
paskirdamas šio kodekso IX skyriuje numatytą baudž. poveikio priemonę.
Jeigu asmuo dėl pateisinamų priež.per teismo paskirtą laiką neišdirbo paskirtų val., teismas gali
pratęsti VD laiką.
Jeigu asmuo vengia atliktiVD jis yra įspėjamas dėl teisinių pasekmių. Jeigo ir po įspėjimo vengiama
atl. VD – teismas, bausmę vykdančios institucijos teikimu gali pakeisti VD bauda arba areštu.
Bauda. BK 47str.
Turinys – piniginė nuobauda. Skaičiuojama minimaliais gyvenimo lygio dydžiais. Minimali bauda yra
1 MGL.

.Fiziniam asmeniui:
už b.nusižengimą – iki 50 MGL dydžio
už nesunkų nusikaltimą – iki 100 MGL dydžio
už apysunkį nusikaltimą – iki 200 MGL dydžio
už sunkų nusikaltimą – iki 300MGL dydžio
už neatsargų nusikaltimą – iki 75 MGL dydžio
Juridiniam asmeniui– iki 10000 MGL dydžio
Baudos dydis už padarytą nusikalstamą veiką straipsnio sankcijoje nenurodomas. Jį nustato teismas,
skirdamas bausmę.
Jeigu asmuo neturi lėšų sumokėti baudą, teismas, vadovaudam.kod.65str., nuteistojo sutikimu šią
bausmę gali pakeisti vieš.darbais.
Jeigu asmuo vengia savo noru sumokėti baudą ir nėra galimybių ją išieškoti, teismas gali pakeisti
baudą areštu.
Nepilnamečiui bauda g.b.skiriama tik tuo atveju, jei jis dirba ar turi savo turto .Nepilnam. g.b.skiriama
iki 50 MGLdydžio bauda. Baudž.įstatymas nenustato minimalaus baudos dydžio nepilnamečiui.
Bauda paskirta juridiniam asmeniui, viešaisiais darbais arba areštu nekeičiama.
Atleisti nuo baudos – dėl ligos, amnestijos arba malonės tvarka.
Baudos bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas nustato Bausmių vykdymo kodeks.

Laisvės apribojimas. Šios bausmės esmė ir vieta bausmių sistemoje.

LA yra viena iš vidutinio griežtumo bausmių rūšių, kurios esmę sudaro terminuotas įstatymo ir teismo
nustatytų pareigų (draudimų ir įpareigojimų) taikymas nuteistajam. Ši bausmė turėtų tapti ekonomiška ir
pakankamai efektyvia poveikio priemone asmenims, padariusiems baudžiamuosius nusižengimus bei
nesunkius ar apysunkius nusikaltimus.
LA bausmės turinį sudaro nuteistojo pareiga be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti
gyvenamosios vietos (informuoti teismą arba pataisos inspekciją ne vėliau kaip prieš 7 dienas apie
planuojamą keisti gyvenamąją vietą) , vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų
draudimų bei atsiskaityti, kaip vykdomi draudimai ir įpareigojimai.
Laisvės apribojimo bausmės terminas ir nubaudimo elementai.
LA gali būti paskirtas tik tais atvejais, kai jis numatytas straipsnio, pagal kurį kvalifikuojama nuskalstama
veika, sankcijoje. Teismas tokią bausmę t.p. gali paskirti, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės
paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui (54 str. 3 dalis), skiriant švelnesnę, negu įstatymo
numatytą, bausmę (62 str.) arba lygtinai atleidžiant nuo laisvės atėmimo bausmės dalį pakeičiant
švelnesne bausme (77 ir 94 str.).
Šios bausmės skyrimas ir bausmės laiko skaičiavimas.
LA bausmė gali būti skiriama nuo trijų mėn. iki dvejų metų. Tokios bausmės terminas skaičiuojamas
mėnesiais ir metais.
Įpareigojimai ir draudimai nuteisus laisvės apribojimu.
Draudimai:
- lankytis t.t. vietose, pvz., restorane, kavinėj, sporto klube, lošimo namuose ir pan.,
- bendrauti su t.t. asmenimis ar jų grupėmis,
105
 - turėti, naudoti, įgyti, saugoti pačiam ar perduoti saugoti kitiems t.t. daiktus, pvz., šaunamuosius ar
kt. ginklus, mobiliuosius tel., transporto priemones ir pan.,
Įpareigojimai:
- t.t. laiku būti namuose, (gali būti skiriamas bet kuriam nuteistajam, teismas turi nustatyti tikslų
paros laiką, kuomet nuteistasis turi būti namuose),
- atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą ar jos dalį arba tokią žalą pažalinti savo darbu,
(skiriamas tik tam nuteistajam, kuris savo nusikalstama veika padarė turtinę žalą, turtinės žalos
dalies atlyginimas skiriamas, jei šią žalą padarė keli asmenys ir jiems solidariai priteistas žalos
atlyginimas),
- pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, mokytis, (skiriamas tik tam nuteistajam, kuris to
nedaro, t.y., pvz., nesimoko),
- gydytis nuo alkoholizmo, narkomanijos, toksikomanijos ar venerinės ligos ( skiriama tik tam,
kuris serga bent viena paminėta liga ir pats nuteistasis sutinka gydytis),
- neatlygintinai išdirbti iki 200 val. per teismo nustatytą, bet ne ilgesnį kaip LA laiką, sveikatos
priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse org., ( gali būti skiriamas bet kuriam
nuteistajam, teismas nustato tik darbo valandų skaičių, o konkretų darbą parenka bausmę vykdanti
institucija – pataisos inspekcija)
Teismas gali paskirti ir kitus baudžiamajame įstatyme nenumatytus draudimus bei įpareigojimus (pvz.,
nesiartinti šimto metru atstumu prie nukentėjusiojo), tačiau tik nuteistojo ark kitų baudžiamojo proceso
dalyvių prašymu, jeigu teismo nuomone, tai darytų teigiamą įtaką nuteistojo elgesiui.
Teismas gali nustatyti vieną arba kelis tiek baudžiamajame įstatyme numatytus tiek ir nenumatytus
draudimus bei įpareigojimus. Jų maksimalus skaičius nenustatomas, tačiau pripažįstama, jog jie turi būti
tarpusavyje suderinami ir objektyviai įvykdomi.
Laisvės apribojimo atribojimas nuo bausmės vykdymo atidėjimo.
Laisvės apribojimo pakeitimas kitomis bausmėmis.
Jei asmuo vengia atlikti LA bausmę, ši bausmė jam keičiama areštu pagal BK nustatytas taisykles.
Vengimu atlikti LA bausmę laikytinas nuteistajam nustatytų draudimų pažeidimas ar nesilaikymas,
įpareigojimų nevykdymas ar netinkamas vykdymas, pareigos atsiskaityti nevykdymas. Vengimu atlikti
LA bausmę nelaikytini atvejai, kuomet auksčiau minėtus veiksmus asmuo daro dėl objektyvių priežasčių,
pvz., ligos, ar tai būna pavieniai, smulkūs formalūs pažeidimai. Ar asmuo vengia atlikti LA bausmę
sprendžia teismas, bausmę vykdančios institucijos teikimu.
Atleisti nuo LA bausmės prieš terminą galima tik dėl:
- ligos,
- amnestijos,
- malonės tvarka.
Laisvės apribojimas teismų praktikoje.
Teismas, skirdamas LA ir iš jo išplaukiančią draudimų bei įsipareigojimų rūšį atsižvelgia į kaltininko
asmenybės požymius, ankstesnius teistumus, vertybinę orientaciją ir pan.
Areštas. Šios bausmės vieta bausmių sistemoje. Arešto esmė, terminai ir nubaudimo elementai.
A – trumpalaikis laisvės atėmimas, atliekamas areštinėje. Esmę sudaro trumpalaikis nuteistojo
izoliavimas nuo visuomenės, laikant jį specialiai tam tikslui skirtose areštinėse. Ši bausmė turėtų tapti
ekonomiška ir pakankamai efektyvia poveikio priemone asmenims, padariusiems baudžiamuosius
nusižengimus bei nesunkius nusikaltimus.
A gali būti paskirtas tik tais atvejais, kai jis numatytas straipsnio, pagal kurį kvalifikuojama nuskalstama
veika, sankcijoje. Teismas tokią bausmę t.p. gali paskirti, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės
paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui (54 str. 3 dalis), skiriant švelnesnę, negu įstatymo
numatytą, bausmę (62 str.) arba lygtinai atleidžiant nuo laisvės atėmimo bausmės dalį pakeičiant
švelnesne bausme (77 ir 94 str.).
Šios bausmės skyrimas. Bausmės laiko skaičiavimas.
Trumpiausias A laikas yra dešimt parų už BN (baudž nusiženg) ir penkiolika parų už nusikaltimą. (A
laikas net ir skiriant švelnesnę bausmę negali būti trumpesnis, kitaip skiriama švelnesnė bausmė už A).
Maksimalus A laikas yra 45 paros už BN ir 90 parų už nusikaltimą. (šių ribų teismas negali viršyti
skirdamas net ir bausmę už kelias nusikalstamas veikas ar kai neatlikus bausmės padaryta nauja
nusikalstama veika).
A laikas straipsnio sankcijoje nenurodomas, jį nustato teismas. A laikas skaičiuojamas paromis.
106
Keičiant A bausmę į laisvės atėmimo bausmę, viena arešto diena prilyginama vienai laisvės atėmimo
dienai
Jei A paskirtas iki 45 parų, teismas gali nustatyti atlikti jį poilsio dienomis (sekm ir kt. nedarbo dienos).
Asmenų kategorijos, kurioms neskiriamas areštas.
A neskiriamas nėščioms moterims (teismas turėtų skirti švelnesnę bausmę). A gali būti neskiriamas
asmenims, auginantiems vaiką iki trejų metų, atsižvelgiant į vaiko interesus. (tai gali būti tėvas, motina,
tėvai, įtėviai, globėjai ir bet kuris asmuo, kuris faktiškai augina tokį vaiką). Spręsdamas apie vaiko
interesus teismas privalo įvertinti kaip minėtas asmuo vykdo savo pareigą auklėti vaiką, kaip rūpinasi jo
sveikata, dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Atsižvelgiant į tokią motyvuotą teismo išvadą, jis paskiria
švelnesnę bausmę.
Arešto skyrimo nepilnamečiams ypatumai.
Nepilnamečiui A gali būti skiriamas nuo 5 iki 45 parų.
Areštas teismų praktikoje.
Laisvės atėmimas. Laisvės atėmimo rūšys.
Laisvės atėmimas – tai nuteistojo izoliavimas nuo visuomenės. Dvi rūšys: Terminuotas LA (laivės
atėmimas) ir LA iki gyvos galvos.
Terminuotas laisvės atėmimas. (TLA) Terminuoto laisvės atėmimo vieta bausmių sistemoje. Šios
bausmės esmė, terminas ir nubaudimo elementai. Terminuoto laisvės atėmimo bausmės skyrimas.
Terminuoto laisvės atėmimo bausmės atlikimas.
Tai nuteistojo izoliavimas t.t. laikui nuo visuomenės, laikant jį specialiai tam skirtose pataisos įstaigose:
atvirose kolonijose, pataisos namuose ir kalėjimuose. Ši bausmė gali būti skiriama tik nusikaltimą
padariusiam asmeniui.
TLA gali būti paskirtas tik tais atvejais, kai jis numatytas straipsnio, pagal kurį kvalifikuojamas
nusikaltimas, sankcijoje.
Min. LA terminas yra trys mėnesiai. Max. LA terminas yra dvidešimt metų. Jei neatlikus maksimalios
bausmės padaromas naujas nusikaltimas, terminas gali būti dvidešimt penki metai.
Atleisti nuo LA bausmės prieš terminą galima dėl:
- ligos;
- taikant lygtinį atleidimą nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą ir neatliktos laisvės atėmimo
bausmės dalies pakeitimą švelnesne bausme;
- amnestijos ir malonės tvarka.
Laisvės atėmimas iki gyvos galvos. (LAIGG)
LLIGG – tai nuteistojo izoliavimas nuo visuomenės neribotam laikui, laikant jį specialiai tam skirtose
pataisos įstaigose. Tai griežčiausia bausmė skiriama tik už labai sunkaus nusikaltimo padarymą (pvz.,
genocidą, tarptautinės teisės draudžiamą elgesį su žmonėmis, tarptautinės humanitarinės teisės saugomų
asmenų nužudymą, agresiją, draudžiamą karo ataką sunkinančiomis aplinkybėmis, kėsinimąsi į LR
Prezidento gyvybę ar kitos valstybės ar tarptautinės viešosios organizacijos atstovo gyvybę, nužudymą
sunkinančiomis aplinkybėmis, nusikalstamą susivienijimą sunkinančiomis aplinkybėmis, teroro aktą
sunkinančiomis aplinkybėmis).
Nenumatoma šios bausmės skyrimo nepilnamečiui galimybė. Be to, remiantis humanizmo principais,
nenumatoma galimybė šią bausmę skirti ir ribotai pakaltinamam asmeniui.
LAIGG bausmė atliekama kalėjime. Pirmuosius dešimt metų bausmės atlikę, nuteistieji gali būti perkelti į
pataisos namus.
Institucijos, vykdančios terminuotą laisvės atėmimo bausmę.
Teismai ir pataisos įstaigos. (čia aš spėju)
Laisvės atėmimo įstaigos ir jų rūšys.
LA bausmę nuteistieji atlieka atvirose kolonijose, pataisos namuose ir kalėjimuose. Pataisos įstaigos
tarpusavyje skiriasi nuteistųjų izoliacijos griežtumu bei teisine padėtimi.
Nuteistųjų paskirstymo į laisvės atėmimo įstaigas kriterijai.
Bausmės atlikimo vietą parenka teismas, apkaltinamajame nuosprendyje nustatydamas pataisos įstaigos
rūšį. Šiuo atžvilgiu teismas atsižvelgia į:
- kaltininko asmenybę (amžius, šeimos padėtis, išsilavinimas, sveikata, specialybė, ankstesnis
teistumas, elgesys)
- padaryto nusikaltimo pobūdį bei pavojingumą (tyčia ar netyčia, smurtinis, turtinis nusikaltimas ir
pan.)
107
Visgi, baudžiamasis įstatymas nenustato griežtų ir formalių kriterijų, pagal kuriuos teismas parinktų
pataisos įstaigos rūšį.
Nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, kategorijos. Nuteistųjų, atliekančių
laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, kategorijos.
Bausmių vykdymo kodeksas kai kuriais atvejai nustato nuteistųjų kategorijas, kurios LA bausmę atlieka
kalėjimuose bei atvirose kolonijose. Šios nuostatos privalomos tik LA bausmės vykdymo procese, tačiau
teismas gali atsižvelgti į jas ir bausmės skyrimo metu.

Bausmės atlikimas kalėjimuose skirtinas tik pilnamečiams asmenims, padariusiems tyčinius sunkius ar
labai sunkius nusikaltimus. Atvirose kolonijose bausmę atlieka asmenys padarę neatsargius nusikaltimus,
tyčinius nesunkius nusikaltimus ir pan.
Bausmės atlikimo kalėjimuose ir pataisos namuose sąlygos. Šių nuteistųjų teisinė padėtis.
Mažiausias izoliacijos laipsnis ir švelniausia teisinė padėtis taikoma atvirose kolonijose, o didžiausias
izoliacijos laipsnis ir griežčiausia teisinė padėtis kalėjimuose.
Nuteistųjų perkėlimas iš kalėjimo į pataisos namus.
Baudžiamasis įstatymas nedraudžia teismui paskirti dalies bausmės atlikimą kalėjime, pvz., trejus ar
penkerius metus, po to perkeliant nuteistąjį tolesniam bausmės atlikimui į pataisos namus,
Bausmės laiko skaičiavimas.
LA bausmės terminas skaičiuojamas metais, mėnesiais ir dienomis. Į LA laiką įskaitomas kardomojo
kalinimo (suėmimo) bei priverčiamosios medicinos priemonės taikymo laikas.
Terminuoto laisvės atėmimo skyrimo nepilnamečiams ypatumai.
Asmeniui, kuris padarė nusikaltimą neturėdamas aštuoniolikos metų, TLA teismas gali skirti, jeigu yra
pagrindo manyti, kad kitos rūšies bausmių nusikalstamiems nepilnamečio polinkiams pakeisti nepakanka,
arba jeigu nepilnametis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Skiriant nepilnamečiui LA, šios
bausmės minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos straipsnio, pagal kurį kvalifikuojamas
nusikaltimas, sankcijoje. LA bausmė nepilnamečiui negali viršyti dešimties metų.
Laisvės atėmimas teismų praktikoje.
Paskyręs TLA bausmę teismas gali taikyti paskirtos bausmės vykdymo atidėjimą.
Juridinio asmens veiklos apribojimas. (JAVA) Šios bausmės esmė, tikslai ir nubaudimo elementai.
JAVA yra bausmė, taikoma juridiniams asmenims. Bausmės esmę sudaro:
- terminuotas draudimas verstis t.t. veikla – tai terminuotas uždraudimas užsiimti t.t. rūšies veikla ,
kuria faktiškai užsiima juridinis asmuo, pvz., prekyba ginklais, vaistų gamyba ir pan. Jei
juridiniam asmeniui uždraudžiama užsiimti veikla, kuriai būtinas leidimas (licencija), atitinkamos
valstybės ar savivaldybės institucijos, įstaigos, įgaliotos išduoti leidimus (licencijas), privalo
panaikinti išduotus leidimus (licencijas).
- įpareigojimas uždaryti t.t. juridinio asmens padalinį – terminuotas juridinio asmens filialo,
atstovybės ar kito padalinio veiklos nutraukimas (uždarymas). Tokia bausmė negali būti taikoma
juridinio asmens vidinę veiklą užtikrinantiems ar su ja susijusiems padaliniams, pvz., buhalterijai.
Teismas, skirdamas šią bausmę, nuosprendyje turi konkrečiai įvardinti veiklos, kuria uždraudžia užsiimti,
rūšį arba padalinį, kurį įpareigojama uždaryti. Juridinio asmens veiklos apribojimas gali būti skiriamas
nuo vienerių iki penkerių. Bausmės terminas skaičiuojamas mėnesiai ir metais. Atleisti nuo bausmės prieš
terminą galima tik amnestijos arba malonės tvarka.
Juridinio asmens likvidavimas. (JAL) Šios bausmės esmė, tikslai ir nubaudimo elementai.
JAL yra griežčiausia bausmė, taikoma juridiniams asmenims. Bausmės esmę sudaro įpareigojimas per
teismo nustatytą terminą nutraukti visą ūkinę, komercinę, finansinę ar profesinę veiklą ir uždaryti visus
juridinio asmens padalinius. Teismas tokią bausmę turėtų skirti tik išimtiniais atvejais, kai juridinis asmuo
sistemingai daro nusikalstamas veikas ir pan., kadangi jo uždarymas dažnai sukelia kitų ekonominių bei
socialinių padarinių visuomenei, pvz., atsiranda bedarbiai.
Teismas nustato terminą per kurį turi būti likviduojamas juridinis asmuo. Šiuo atveju teismas turi
atsižvelgti į juridinio asmens dydį, darbuotojų skaičių ir pan.

17 tema. Baudžiamojo poveikio ir auklėjamojo poveikio priemonės ir jų skyrimas

Baudžiamojo poveikio priemonių (BPP) samprata.
BPP įteisinimas sudaro teisines sąlygas platesniam baudž atsakomybės individualizavimui ir
diferencijavimui, t.y. teismas, atsižvelgdamas į NV pobūdį, kaltininko asmenybę ir kt aplinkybes, gali
108
skirti bausmę, arba atleisti nuo baudž atsakomybės ar bausmės, ir taikyti BPP, arba atleisti nuo baudž
atsakomybės ar bausmės. Būtinumas turėti šias BA priemones (BPP) atsirado BK įteisinus mažiausiai
pavojingų nusikalstamų veikų rūšį – baudžiamuosius nusižengimus.
BPP – tai teismo skiriama valstybės prievartos priemonė, kuri apriboja pilnamečio asmens, atleisto nuo
BA ar bausmės, teises ir laisves ir nustato spec pareigas, taip pat BPP padeda įgyvendinti bausmės
paskirtį.
BPP – viena iš valstybės nustatytos reakcijos į padarytą nusikalstamą veiką formų. Jas skiria teismas
asmeniui, padariusiam baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų, nesunkų, apysunkį ar sunkų nusikaltimą ir
atleistam nuo BA ar bausmės.
BBP taikymas, kai atleidžiama nuo BA ar bausmės, nereiškia visiško atleidimo nuo BA ar bausmės. BBP
taikymas neužtraukia teistumo.

BPP atribojimas nuo bausmės.

BBP nėra tapačios bausmėms, nes skiriasi jų skyrimo pagrindai, teisių ir laisvių apribojimo apimtys,
teisiniai nevykdymo pagrindai. Nors BPP skiriama tik atleidus asmenį nuo BA ar bausmės, tokia situacija
įmanoma, kai pvz asmuo, atliekantis bausmę ar BPP, padaro naują NV, už kurią teismas jam paskiria BPP
arba bausmę. Tada, kai kartu paskirtos bausmė ir BPP, jų subendrinimas negalimas, nes BK nustato
skirtingas nuostatas dėl jų paskirties, skyrimo pagrindų ir tvarkos, teisinių jų nevykdymo pasekmių.
Bausmė turi daug reikšmės teistumui ir jo trukmei, o BPP teistumo neužtraukia.

BPP paskirtis
BBP turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, t.y. BBP skyrimu siekiama to paties rezultato, kaip ir
kriminalinės bausmės skyrimu – asmens, padariusio NV, pataisymo, galimybės daryti naujas NV
apribojimo ar atėmimo ir t.t.

BPP skyrimas.
BBP skiriamos tik pilnamečiams asmenims, atleistiems nuo BA (BK VI skyriuje numatytais pagrindais)
ar bausmės (BK X skyriuje numatytais pagrindais) (nepilnamečiams, atleistiems nuo BA ar bausmės, gali
būti skiriamos auklėjamojo poveikio priemonės ir turto konfiskavimas). Taip pat BBP gali būti skiriamos
ir kitais BK numatytais atvejais, pvz nuo BA atleistam ribotai pakaltinamas asmeniui, padariusiam baudž
nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, jei dėl objektyvių priežasčių asmuo negali
atlikti jam paskirtų viešųjų darbų, laivės apribojimo bausmės įpareigojimų. BPP skyrimo principai: 1.
įstatymas suteikia teismui teisę pačiam pasirinkti, kurią(-ias) iš įstatyme numatytų BPP taikyti asmeniui,
atleistam nuo BA ar bausmės (ši teisė ribojama BBP turinio, pvz turtinės žalos atlyginimas ar pašalinimas
skiriamas tik tada, kai dėl nusikaltimo ar baudž nusižengimo padaryta žalos asmeniui, nuosavybei ar
gamtai); 2. įstatymas neriboja BBP skaičiaus; skiriant dvi ar daugiau BPP, jos turi būti tarpusavyje
suderinamos, t.y. paskirtos BPP negali viena kitos dubliuoti ar kelti rimtų keblumų kiekvienos iš jų
vykdymui.
BPP skiria teismas, laikydamasis BK IX skyriaus nuostatų. Kai kartu su kriminaline bausme skiriama
BPP, jos negali būti subendrinamos ir vykdomos atskirai. Nors BPP skiriama tik atleidus asmenį nuo BA
ar bausmės, tokia situacija įmanoma, kai pvz asmuo, atliekantis bausmę ar BPP, padaro naują NV, už
kurią teismas jam paskiria BPP arba bausmę.

BBP rūšys, jų samprata, nubaudimo elementai.

BPP, nustatytos BK 67 str. 2 dalyje, ir skiriamos pilnamečiui asmeniui. Šių BPP baudžiamasis poveikis
pasireiškia tuo, kad jos suvaržo asmenų, padariusių NV, teises ir laisves, arba nustato spec pareigas, kurių
paskirtis – daugiau auklėjamojo nei baudžiamojo pobūdžio. Daugiausia dėmesio, skiriant BPP, skiriama,
kad BPP darytų maksimalų poveikį asmeniui. Pagal savo esmę ir daromą poveikį asmeniui BPP nėra
vienareikšmės ir sąlyginai jas galima suskirstyti į: 1) prevencinio pobūdžio priemones (pvz uždraudimas
naudotis spec teise – vairuoti, medžioti ir tt; nusikaltimo įrankių, priemonių, nusikaltimu gautos naudos
konfiskavimas), kurių paskirtis – padėti užkirsti kelią naujų NV padarymui ir pašalinti sąlygas padaryti
NV; 2) priemonės, kuriomis siekiama nukentėjusiojo nuo nusikaltimo teisių atstatymo (pvz turtinės žalos
atlyginimas ar pašalinimas, įmoka į nukentėjusių asmenų nuo nusikaltimų padarymo fondą); 3)
priemonės, kuriomis siekiama pataisyti kaltininką (pvz nemokami darbai), kurios gali asmenį, padariusį
NV paveikti stipriau nei griežta bausmė.
109
BPP: 1) uždraudimas naudotis specialia teise (pvz teisės vairuoti trans priemones, teisės medžioti ir pan.)
skiriamas tais atvejais, kai asmuo, naudodamasis šiomis teisėmis, padarė nusikalstamą veiką; spec teisės
atėmimas gali būti skiriamas 1-3 metams, skaičiuojant metais, mėnesiais, dienomis; 2) turtinės žalos
atlyginimas ar pašalinimas skiriamas kai dėl nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo buvo padaryta žala
asmeniui, nuosavybei arba gamtai; į atlyginamos žalos dydį neįskaičiuojant sumos, nukentėjusio asmens
gautos iš draudimo ar kt institucijų patirtai žalai padengti; žala turi būti atlyginta ar pašalinta per teismo
nustatytą terminą; 3) nemokami darbai skiriami sveikatos priežiūros, globos, rūpybos, kitose valstybinėse
ar nevalstybinėse įstaigose nuo 20 iki 100 valandų, gali būti skiriami tik jei asmuo sutinka; 4) įmoka į
nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą skiriama nuo 5 iki 25 MGL dydžio ir sumokėta per teismo
nustatytą terminą; 5) turto konfiskavimas - t.y. priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio
pavidalo turto, esančio pas kaltininką, jo bendrininką ar kt asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn.
Konfiskuojamas tik tas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar NV rezultatas. Teismas privalo
konfiskuoti perduotus kaltininkui ar jo bendrininkui NV padaryti pinigus ar kt materialiąją vertę turinčius
daiktus; darant NV panaudotus pinigus ir kt materialiąją vertę turinčius daiktus; iš NV gautus pinigus ir kt
materialiąją vertę turinčius daiktus. Kitiems fiz ar jurid asmenims perduotas turtas konfiskuojamas, jeigu
turtas buvo jiems suteiktas NV daryti; įsigydami turtą jie žinojo ar turėjo ir galėjo žinoti, jog šis turtas,
pinigai ar už juos įgytos vertybės yra gautus iš NV, nors tie asmenys ir nėra patraukti baudž atsakomybėn.
Jei konfiskuotinas turtas paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asm. ar jo negalima paimti dėl kt.
priežasčių, teismas iš kaltininko, jo bendrininkų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų
sumą. KT fiz ar jurid asmenims perduotas turtas konfiskuojamas neatsižvelgiant į tai, ar turtą perdavęs
asmuo yra patrauktas BA, jei šis asmuo turėjo ir galėjo žinoti, kad tas turtas gali būti panaudotas darant
sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Teismas nurodo konfiskuojamus daiktus arba konfiskuojamo turto vertę
pinigais.

BPP keitimas
Jei asmuo dėl pateisinamų priež. negali įvykdyti BPP – atlyginti ar pašalinti turinės žalos, atlikti
nemokamus darbus ar sumokėti įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, jo prašymu gali
būti pakeista kitą BPP. Pateisinamomis priežastimis laikoma, kad asmuo po teismo sprendimo
įsiteisėjimo tampa I ar II gr invalidu, išeina nėštumo , gimdymo, vaiko priežiūros atostogų, turi slaugyti
invalidą ir pan. Ar laikyti priežastį pateisinama, sprendžia teismas, į kurį asmuo privalo kreiptis BPK
nustatyta tvarka. Pakeisti kitomis galima tik tas BPP, kurios nurodytos BK 67 str. 2 d. 1, 2, 4 punktuose.
Jei po teismo sprendimo įsiteisėjimo asmuo nesutinka atlikti nemokamus darbus, teismas BPP vykdančios
institucijos teikimu šią pakeičia į kitą BPP. Abiem atvejais teismas savo nuožiūra privalo parinkti ir
paskirti kitą(-as) BPP, atsižvelgdamas į priežastis, dėl kurių asmuo negalėjo atlikti pirmiau paskirtos BPP,
bei galimybes įvykdyti naują BPP. Galimybės atleisti asmenį nuo BPP, jei jis negali jos atlikti dėl
pateisinamų priežasčių, baudžiamasis įstatymas nenumato.

BPP nevykdymo pasekmės

Asmeniui, kuris vengia įvykdyti jam paskirtą BPP (išskyrus turto konfiskavimą), teismas bausmę
vykdančios institucijos teikimu gali paskirti bausmę pagal BK 243 str., bet nubaudimas neatleidžia
nuteistojo nuo pareigos įvykdyti paskirtą BPP. Vengimu vykdyti paskirtą BPP laikoma, kad asmuo
nevykdo, netinkamai vykdo jam nustatytas pareigas, nesilaiko nustatytų draudimų (pvz vairuoja tr
priemonę), neatlygina ar nepašalina žalos, nedirba ar atmestinai dirba nemokamus darbus.

Turto konfiskavimas. Jo samprata.

Turto konfiskavimas - neatlygintinas priverstinis paėmimas valstybės nuosavybėn bet kokio pavidalo
turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis. Konfiskuojamas tik tas turtas, kuris buvo nusikaltimo
įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas. Privalomi šios BPP požymiai: neatlygintinumas –
konfiskavus turtą, kaltininkui nėra atlyginama nei pinigais nei kitu turtu. Turto konfiskavimas privalomai
taikomas ir kai paskiriama bausmė, ir kai asmuo atleidžiamas nuo b.atsakomybės.
Teismas privalo konfiskuoti perduotus kaltininkui ar jo bendrininkui NV padaryti pinigus ar kt
materialiąją vertę turinčius daiktus; darant NV panaudotus pinigus ir kt materialiąją vertę turinčius
daiktus; iš NV gautus pinigus ir kt materialiąją vertę turinčius daiktus. Kitiems fiz ar jurid asmenims
perduotas turtas konfiskuojamas, jeigu turtas buvo jiems suteiktas NV daryti; įsigydami turtą jie žinojo ar
turėjo ir galėjo žinoti, jog šis turtas, pinigai ar už juos įgytos vertybės yra gautus iš NV, nors tie asmenys
110
ir nėra patraukti baudž atsakomybėn. Jei konfiskuotinas turtas paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems
asm. ar jo negalima paimti dėl kt. priežasčių, teismas iš kaltininko, jo bendrininkų išieško konfiskuotino
turto vertę atitinkančią pinigų sumą. KT fiz ar jurid asmenims perduotas turtas konfiskuojamas
neatsižvelgiant į tai, ar turtą perdavęs asmuo yra patrauktas BA, jei šis asmuo turėjo ir galėjo žinoti, kad
tas turtas gali būti panaudotas darant sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Teismas nurodo konfiskuojamus
daiktus arba konfiskuojamo turto vertę pinigais.

Turto konfiskavimas 1961 ir 2000 m. Lietuvos baudžiamuosiuose kodeksuose.

Turto konfiskavimo sąlygų ir tvarkos pagal šiuos kodeksus skiriamieji bruožai.

Konfiskuotino turto samprata.

Turto konfiskavimo skyrimas.

Teismas privalo konfiskuoti:
1) perduotus kaltininkui ar jo bendrininkui nusikalstamai veikai padaryti pinigus ar kitus materialią vertę
turinčius daiktus; 2) darant nusikalstamą veiką panaudotus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius
daiktus; 3) iš nusikalstamos veikos gautus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus.

Turto konfiskavimas iš trečiųjų asmenų.

3. Kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims perduotas turtas konfiskuojamas nepaisant to, ar tie
asmenys patraukti baudžiamojon atsakomybėn, jeigu:
1) turtas jiems buvo suteiktas nusikalstamai veikai daryti;
2) įgydami turtą, jie žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, jog šis turtas, pinigai ar už juos naujai įgytos
vertybės yra gautos iš nusikalstamos veikos.
4. Kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims perduotas turtas gali būti konfiskuojamas neatsižvelgiant į
tai, ar turtą perdavęs asmuo yra patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, jeigu šis asmuo turėjo ir galėjo
žinoti, kad tas turtas gali būti panaudotas darant sunkų ar labai sunkų nusikaltimą.
5. Kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima
paimti dėl kitų priežasčių, teismas iš kaltininko, jo bendrininkų ar kitų šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse
nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

Auklėjamojo poveikio priemonių (APP) samprata ir teisinė prigimtis

APP skiriamos nepilnamečiams, atleistiems nuo BA ar bausmės. Priverčiamosios auklėjamojo pobūdžio
priemonės turi pedagoginio auklėjimo ir bausmės požymius. Kaip pedagoginės priemonės jos skirtos
ugdyti nepilnametį, formuoti jo asmenybę dorai elgtis, nepažeidinėti socialinio elgesio normų, laikytis
įstatymų. Atsižvelgdamas į konkretaus nepilnamečio asmenybę, teismas parenka jam tinkamiausią
priemonę, numatytą BK 82 str.

Auklėjamojo poveikio priemonių skyrimo pagrindai ir tvarka.

Nepilnamečiui, padariusiam baudžiamąjį nusižengimą, skiriamos, o nusikaltimą padariusiam ir nuo BA ar
bausmės atleistam nepilnamečiui gali būti skiriamos šios APP: 1) įspėjimas; 2) turtinės žalos atlyginimas
arba jos pašalinimas; 3) nemokami auklėjamojo pobūdžio darbai; 4) atidavimas tėvams ar kitiems
fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie rūpinasi vaikais, ugdyti ir prižiūrėti; 5) elgesio apribojimas; 6)
atidavimas į specialią auklėjimo įstaigą. Teismas gali paskirti ne daugiau kaip 3 tarpusavyje suderintas
APP. Tuo atveju, kai padaryti du ir daugiau baudž nusižengimų, teismas nepilnamečiui gali skirti bausmę,
savo sprendimą motyvuodamas.
Neturėjusiam 18 metų asmeniui padarius baudž nusižengimą, teismas jam privalo skirti APP. Tokiam
asmeniui padarius nusikaltimą, APP jam gali būti skiriamos remiantis BK 92, 93 ir 94 str., t.y. APP jam
skiriamos tik su sąlyga, kad jos atitinka šiuose straipsniuose numatytus reikalavimus.
Teismo nepilnamečiui skiriamos dvi ar trys APP, turi būti tarpusavyje suderintos (padėti viena kitai jas
taikyti). Vieną iš APP – atidavimą į spec auklėjimo įstaigą – galima skirti kartu su įspėjimu ar turtinės
žalos atlyginimu ar pašalinimu, ir negalima skirti kartu su nemokamais auklėjamojo pobūdžio darbais,
111
atidavimu tėvams arba kitiems fiziniams, juridiniams asmenims, kurie rūpinasi vaikais, ugdyti bei
prižiūrėti ir elgesio apribojimu.
Nepilnamečiui, padariusiam du ir daugiau baudž nusižengimų, teismas gali paskirti bausmę, t.y. neturi
skirti visais atvejais, nes baudž nusižengimai yra mačiau pavojingi už nusikaltimus, todėl minėtais
atvejais teismas turėtų įvertinti galimybę skirti griežtesnes APP.

APP nevykdymo pasekmės

Jeigu nepilnametis, kuriam paskirta viena auklėjamojo poveikio priemonė, jos nevykdo ar netinkamai ją
vykdo ir dėl to buvo ne mažiau kaip du kartus įspėtas, teismas, remdamasis šios priemonės vykdymą
kontroliuojančių institucijų teikimu, gali pakeisti tą poveikio priemonę bet kokia kita auklėjamojo
poveikio priemone, išskyrus atidavimą į specialią auklėjimo įstaigą. Jeigu nepilnametis, kuriam yra
paskirtos dvi ar trys auklėjamojo poveikio priemonės, jų nevykdo ar netinkamai jas vykdo ir dėl to buvo
ne mažiau kaip du kartus įspėtas, teismas, remdamasis šių priemonių vykdymą kontroliuojančių
institucijų teikimu, gali pakeisti jas kitomis auklėjamojo poveikio priemonėmis, įskaitant atidavimą į
specialią auklėjimo įstaigą. (BK 89 str.)
Laikoma, kad nepilnametis nevykdo jam paskirtos APP, kai tyčia: 1) nevykdo prisiimtų įsipareigojimų, 2)
nevykdo teismo įpareigojimų; 3) nepaiso teismo įspėjimo dėl naujų NV padarymo; 4) nepaiso teismo
draudimų.
Nepilnametis netinkamai vykdo jam paskirtą APP, jeigu: 1) ją vykdo tik iš dalies; 2) tyčia blogai ar
nesąžiningai vykdo prisiimtus įsipareigojimus ar teismo paskirtus įsipareigojimus; 3) vykdo tik vieną iš
visų teismo paskirtų APP.
Dėl APP nevykdymo, netinkamo vykdymo nepilnametis kontroliuojančių institucijų turi būti ne
mažiau kaip 2 kartus raštu oficialiai įspėtas; jeigu nepilnametis nereaguoja į tokius įspėjimus,
teismas gali pakeisti tą APP bet kokia kita APP, išskyrus atidavimą į spec auklėjimo įstaigą.
Nustatęs, kad APP nevykdomos ar vykdomos netinkamai dėl pateisinamų priežasčių, o oficialūs
įspėjimai nepagrįsti, teismas turi priimti nutartį nekeisti paskirtų APP. Jei paaiškėja, kad
nepilnametis objektyviai įvykdyti paskirtos APP, teismas gali pakeisti tokią APP kita, kurią
nepilnametis gali įvykdyti, tačiau ji neturi būti daug griežtesnė už keičiamą APP.

APP rūšys
Yra šios: 1) įspėjimas; 2) turtinės žalos atlyginimas arba jos pašalinimas; 3) nemokami auklėjamojo
pobūdžio darbai; 4) atidavimas tėvams ar kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie rūpinasi
vaikais, ugdyti ir prižiūrėti; 5) elgesio apribojimas; 6) atidavimas į specialią auklėjimo įstaigą. (BK 82
str.)

Įspėjimas. Įspėjimo samprata ir turinys. Šios APP savarankiškumas

Tai švelniausia APP, skiriama teismo už baudž nusižengimą ar nusikaltimą, kai nepilnametis atsitiktinai
padaro NV, ir yra linkęs pasitaisyti, nuoširdžiai gailisi, supranta savo kaltę ir elgesio netinkamumą,
pasižada gerai elgtis ir mokytis. Įspėjimas gali būti skiriamas nepilnamečiams (iki 18m. amžiaus, atskirais
atvejais iki 21 metų amžiaus BK 81str.2d., be kriminalinių bausmių, esant tam tikroms aplinkybėms,
numatytoms BK XI skyriuje). Įspėjimas gali būti skiriamas nepilnamečiui kaip savarankiška auklėjamojo
poveikio priemonė arba kartu su kitomis tokiomis priemonėmis. Teismas, skirdamas nepilnamečiui šią
auklėjamojo poveikio priemonę, raštu išaiškina galimas teisines pasekmes, jeigu jis padarytų naujų
nusikalstamų veikų. Įspėjimas yra pareiškiamas perskaitant teismo nutartį ar nuosprendį kuriais
nutraukiama byla ir nepilnametis atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės. Nepilnamečiui
išaiškinamos bylos nutraukimo ir auklėjamojo poveikio priemonės pasekmės.

Turtinės žalos atlyginimas arba jos pašalinimas. Turtinės žalos atlyginimo arba jos
pašalinimo samprata ir skyrimo sąlygos. Turtinės žalos atlyginimo arba jos pašalinimo
terminai
Turtinės žalos atlyginimas arba jos pašalinimas skiriamas tik tuo atveju, kai nepilnametis turi lėšų,
kuriomis savarankiškai disponuoja, arba padarytą žalą gali pašalinti savo darbu. Turtinės žalos atlyginimo
arba pašalinimo savo darbu terminą nustato teismas. (BK 84 str.)

Nemokami auklėjamojo pobūdžio darbai. Nemokamų APD skyrimo ir vykdymo sąlygos.

112
Nemokami auklėjamojo pobūdžio darbai skiriami nuo 20 iki 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir
rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kuriose darbas gali turėti
auklėjamąjį pobūdį. Nemokami auklėjamojo pobūdžio darbai vykdomi, jeigu nepilnametis sutinka.
Nemokamų darbų nepilnamečiui negalima skirti, jeigu jis atiduodamas į specialią auklėjimo įstaigą (BK
85 str.)

Atidavimas tėvams arba kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie rūpinasi vaikais, ugdyti
ir prižiūrėti. Šios APP terminai, skyrimo pagrindai ir sąlygos. Jos savarankiškumas.
Atidavimas tėvams ar kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie rūpinasi vaikais, ugdyti ir
prižiūrėti nustatomas nuo šešių mėnesių iki trejų metų, bet ne ilgiau kaip iki nepilnamečiui sueis
aštuoniolika metų.Ši APP gali būti skiriama, esant šioms sąlygoms: 1) tėvai ar kiti asmenys sutinka ugdyti
bei prižiūrėti nepilnametį, patys nedaro neigiamos įtakos nepilnamečiui, turi galimybių sudaryti jo
asmenybei ugdyti tinkamas sąlygas, sutinka teikti būtiną informaciją šios priemonės vykdymą
kontroliuojančioms institucijoms; 2) nepilnametis sutinka, kad jį ugdytų bei prižiūrėtų nurodyti asmenys,
ir pasižada jų klausyti bei tinkamai elgtis. Atidavimas tėvams ar kitiems asmenims ugdyti ir prižiūrėti
gali būti skiriamas nepilnamečiui kaip savarankiška poveikio priemonė ar su kitomis auklėjamojo
poveikio priemonėmis. Ši priemonė negali būti skiriama, jeigu nepilnametis atiduodamas į specialią
auklėjimo įstaigą. (BK 86 str.)
Tėvai privalo dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į
jų fizinę ir protinę būklę, sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų
parengtas savarankiškam gyvenimui. BK 86 str. prasme, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie rūpinasi
vaikais yra įtėviai, rūpintojai, šeima, šeimyna bei valstybinės ir nevalstybinės globos (rūpybos) įstaigos.
Rūpyba nustatoma vaikams, sulaukusiems keturiolikos metų. Vaiko laikinoji rūpyba nustatoma tada,
kai tėvai ar vienintelis iš tėvų yra dingę arba negali rūpintis vaiku dėl ligos, suėmimo, bausmės atlikimo
arba jie nesidomi vaiku, jo neprižiūri, netinkamai auklėja, naudoja fizinį ar psichinį smurtą ir dėl to kyla
pavojus vaiko vystymuisi ir saugumui. Nuolatinė rūpyba nustatoma be tėvų globos likusiems vaikams,
kurie esamomis sąlygomis negali grįžti į šeimą. BK 86 str. prasme kiti fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie
rūpinasi vaikais gali būti tiek laikini, tiek nuolatiniai rūpintojai.
Vaiko rūpyba šeimoje yra ne daugiau kaip penkių (įskaitant savuosius) vaikų globa ar rūpyba
natūralioje šeimos aplinkoje. Vaiko rūpyba šeimynoje yra globos ar rūpybos forma, kai juridinis asmuo
globoja šešis ir daugiau vaikų šeimos aplinkoje. Bendras vaikų skaičius šeimynoje kartu su juridinio
asmens vadovo savais vaikais negali viršyti dvylikos vaikų.
Vaiko rūpyba nustatoma valstybinėse ir nevyriausybinėse globos institucijose, kai nėra galimybės
skirti jo rūpybą šeimoje ar šeimynoje. Vaiko laikinoji rūpyba nustatoma rajono, miesto savivaldybėje jos
valdybos (mero) sprendimu. Nuolatinė rūpyba nustatoma teismo nutartimi. Atiduodamas nepilnametį kitų
fizinių ir juridinių asmenų, kurie vaiku rūpinasi, priežiūrai, teismas turi įsitikinti ar įstatymo nustatyta
tvarka jie paskirti vaiko rūpintojais.
Taikydamas šią APP, teismas atsižvelgia į nepilnamečio santykius su tėvais, rūpintojais, kokią
teigiamą įtaką jie turi vaiko ugdymui ir jo asmenybės formavimui. Teismas turi reikalauti, kad
parengtinio tyrimo institucijos surinktų nepilnamečio tėvus charakterizuojančius duomenis bei duomenis
apie auklėjimo sąlygas šeimoje, šeimynoje, valstybinėse ar nevyriausybinėse globos ir rūpybos įstaigose.
Šią auklėjamojo poveikio priemonę galima paskirti tik tuomet, kai asmuo kuriam perduodamas
nepilnametis sutinka jį ugdyti ir prižiūrėti, o nepilnametis sutinka būti šio asmens prižiūrimas.

Elgesio apribojimas. Šios APP terminai, turinys ir vykdymo sąlygos. Nepilnamečiui skiriami
įpareigojimai ir draudimai. Jų turinys. Elgesio apribojimo savarankiškumas.
Elgesys gali būti apribojamas nuo trisdešimties dienų iki dvylikos mėnesių. Šios poveikio priemonės
terminas skaičiuojamas dienomis ir mėnesiais. Teismas nepilnametį gali įpareigoti: 1) būti namuose
nustatytu laiku; 2) mokytis, tęsti mokslą arba dirbti; 3) įgyti tam tikrų žinių ar išmokti draudimus (saugaus
eismo, mokinio taisykles ir pan.); 4) atlikti visą gydymosi nuo alkoholizmo, narkomanijos,
toksikomanijos ar venerinės ligos kursą (šis įpareigojimas skiriamas tėvų ar globėjų prašymu, jeigu
nepilnametis sutinka);
5) dalyvauti valstybinių ar nevalstybinių įstaigų bei organizacijų rengiamose socialinio ugdymo ar
reabilitacijos priemonėse.

113
Teismas nepilnamečiui gali uždrausti: 1) žaisti azartinius žaidimus; 2) užsiimti tam tikra veikla; 3)
vairuoti motorinę transporto priemonę (motociklą, savaeigę mašiną ir pan.); 4) lankytis vietose, kuriose
daroma neigiama įtaka nepilnamečio elgesiui, arba bendrauti su žmonėmis, darančiais jam neigiamos
įtakos; 5) be šios priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą.
Apie įpareigojimų ir draudimų vykdymą nepilnametis privalo atsiskaityti nustatyta tvarka. Nepilnamečio
elgesio apribojimas gali būti skiriamas nepilnamečiui kaip savarankiška poveikio priemonė ar su kitomis
auklėjamojo poveikio priemonėmis. Ši priemonė negali būti skiriama, jeigu nepilnametis atiduodamas į
specialią auklėjimo įstaigą.(BK 87 str.)

Atidavimas į specialiąją auklėjimo įstaigą. Šios AP terminai. Aplinkybės, turinčios įtaką termino
nustatymui. Atidavimo į spec auklėjimo įstaigą savarankiškumas.
Atidavimas į specialią auklėjimo įstaigą nustatomas nuo šešių mėnesių iki trejų metų, bet ne ilgiau kaip
iki nepilnamečiui sueis aštuoniolika metų. Konkretų buvimo specialioje auklėjimo įstaigoje laiką nustato
teismas, atsižvelgdamas į nepilnamečio asmenybę, tai, ar jo nusikalstamas elgesys kartojasi, kokios
poveikio priemonės jau taikytos, ir kitas bylos aplinkybes. Ši APP gali būti skiriama nepilnamečiui kaip
savarankiška poveikio priemonė arba kartu su įspėjimu ar turtinės žalos atlyginimu arba pašalinimu (BK
88 str.)
Nepilnamečių patalpinimo į specialiuosius vaikų auklėjimo ir globos namus tvarką, jų sugriežtinto
auklėjimo, mokymosi ir darbo įgūdžių formavimo nuostatas reguliuoja 1995 m. gegužės 5 d. Lietuvos
Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 643.
Specialieji vaikų auklėjimo ir globos namai, į kuriuos, taikydamas BK 82, 93 str. teismas atiduoda
nepilnametį yra įtraukti į Lietuvos Respublikos švietimo sistemą kaip korekcinio reabilitacinio tipo
valstybinė specialaus režimo bendrojo lavinimo ir ugdymo įstaiga asocialaus elgesio nepilnamečiams.
Auklėjimo ir globos namų paskirtis yra skatinti auklėtinius mokytis, sudaryti sąlygas įgyti pagrindinės ir
vidurinės mokyklos teikiamą išsimokslinimą, formuoti auklėtiniams darbo, asmens higienos, kultūringo
bendravimo įgūdžius, atskleisti ir puoselėti gerąsias jų dvasines bei fizines savybes, padėti vaikui
išsiugdyti dorovinius pagrindus ir vertybines nuostatas. Šių namų auklėtiniams taikomi kai kurie elgesio
ir judėjimo laisvės apribojimai. Jie be pedagogų žinios negali išeiti iš auklėjimo ir globos namų teritorijos,
draudžiama šiuose namuose turėti tam tikrus daiktus, auklėtiniai privalo dalyvauti namų darbinėje–
gamybinėje veikloje. Į auklėjimo ir globos namus priimami teismo atleisti nuo baudžiamosios
atsakomybės 14–17 metų nepilnamečiai, kuriems, vadovaujantis BK 82, 93 str. paskirta auklėjamojo
poveikio priemonė – atidavimas į specialią auklėjimo įstaigą, taip pat priimami šio amžiaus
nepilnamečiai, kurie nuolat daro administracinius teisės pažeidimus, sistemingai pažeidžia mokyklos
drausmę, bei valkataujantys 12–14 metų vaikai, ar vaikai, padarę visuomenei pavojingą veiką .
Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 643 patvirtintų „Specialiųjų vaikų auklėjimo ir globos
namų laikinųjų nuostatų” 26 punkte nurodyta, kad į auklėjimo ir globos namus priimami nepilnamečiai,
neturintys fizinių ir psichinių negalių. Ligų, kuriomis sergantis nepilnametis negali būti priimtas į šiuos
namus, sąrašą nustato Sveikatos apsaugos ministerija. Todėl teismas, taikydamas nepilnamečiui
priverčiamąją auklėjamojo pobūdžio priemonę – atidavimą į specialią auklėjimo ir drausmės įstaigą, turi
įsitikinti, ar nepilnametis neserga įtraukta į šį sąrašą liga. Atidavimas į specialią auklėjimo įstaigą yra
pati griežčiausia auklėjamojo pobūdžio priemonė, taikoma nepilnamečiams juos atleidžiant nuo
baudžiamosios atsakomybės. Paprastai šią auklėjamojo pobūdžio priemonę teismas taiko, jeigu kitos BK
82 str. numatytos priemonės yra nepakankamos.
18 TEMA – BAUSMĖS SKYRIMAS

1. Bendrieji bausmių skyrimo pradmenys.

Bausmės skyrimas – tai toks procesas, kai teismas parenka konkrečią baudžiamajame įstatyme numatytą
prievartos priemonę asmeniui pripažintam kaltu nusikaltimo padarymu. Teoriškai galima išskirti dvi
pagrindines nuostatas:
1) bausmė už visus nusikaltimus beatodairiškai turi priklausyti nuo nusikalstamos veikos. Ji turi būti
aiški, įstatymo nustatyta ir tiesiogiai išplaukianti iš aplinkybių, susijusių su konkrečiu nusikaltimu;
2) kiekvienas nusikaltimas yra unikalus tiek dėl savo veikos, tiek dėl kaltininko asmenybės, todėl bausmė
turi atspindėti visus individualius bruožus.
Bendrieji bausmių skyrimo pradmenys atspindi nuostatą, kad teisinga tokia bausmė, kuri yra griežtai
individualizuota atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą bei kaltininko asmenybę.
114
Pagrindiniai bausmių skyrimo kriterijai:
1. bausmė skiriama pagal įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą,
nustatytas ribas.
Įstatymas pirmiausiai reikalauja, kad nusikaltimas būtų tinkamai klasifikuotas. Tad teismas
pirmiausiai privalo pagal nusikaltimo požymius juridiškai įvertintiveiką, nurodyti atitinkamą
baudžiamąją teisinę normą.
2. skiriant bausmę tiksliai laikomasi BK bendrosios dalies nuostatų.
Bausmės paskyrimas tik pagal Specialios dalies sankciją gali būti neteisingas, jei nesilaikoma
taisyklių užfiksuotų Bendrojoje BK dalyje.
3. teisėjas vadovaujasi teisine sąmone.
Teisinė sąmonė susideda iš teisinės idealogijos(teisinių žinių, politinių teisinių idėjų, mokslinių
sąvokų) ir teisinės psichologijos(jausmų, nuotaikų, atsiradusių taikant baudžiamuosius įstatymus)
4. teismui būtina atsižvelgti į BK 54 str. Nurodytas aplinkybes;
- padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį;
- kaltės formą ir rūšį;
- padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus;
- nusikalstamos veikos stadiją;
- kaltininko asmenybę;
- asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį;
- atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Aplinkybės, į kuriais teismai atsižvelgia, skirdami bausmę.

Taisyklės, kuriomis teismas turi vadovautis skirdamas bausmę, numatytos BK 54 str.
Teismai vadovaujasi pagrindiniais bausmių skyrimo kriterijais ir taisyklėmis:
1) Bausmė skiriama pagal įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už apdarytą nusikaltimą,
nustatytas ribas; todėl pirmiausia jis privalo pagal nustatytus objektyviuosius ir subjektyviuosius
nusikaltimo sudėties požymius juridiškai įvertinti veiką, nurodyti atitinkamą baudžiamąją teisinę normą,
kurioje yra numatyti šie požymiai. Skirdamas bausmę teismas vadovaujasi dviejų rūšių baudžiamosios
teisės normomis: specialiosios ir bendrosios dalies (detalizuoja sankcijos taikymą`);
2) Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už
padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.
Skiriant bausmę tiksliai laikomasi Bendrosios dalies nuostatų; teismas turi paskirti tokią bausmę, kuri

sulaikytų asmenis nuo nusikaltimų darymo, t.y. paskirtoji bausmė turi atitikti bendros nusikaltimų

prevencijos funkciją.

3) Teismui individualizuojant bausmę būtina atsižvelgti:

- padaryto nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį;
- kaltės formą ir rūšį
- padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus
- kaltininko asmenybę
- asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį
- atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.
- bylos aplinkybes (lengvinančias ir sunkinančias atsakomybę)
Jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui,
teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę.
Kad bausmė būtų paskirta teisingai siūloma atsižvelgti ir į nusikaltėlių asmenybės tipus:
1) Atsitiktinis tipas - asmenys pirmąkart padarę nesunkų nusikaltimą ir praeityje charakterizuoti
teigiamai;
2) Situacinis tipas – asm. pirmakart padarę sunkų nusikaltimą susiklosčius nepalankiai gyvenimo
situacijai, tačiau charakterizuojami teigiamai;
3) Nepastovus tipas - asmenys padarę nusikaltimą pirmą kartą, bet ankstesnis jų elgesys vertinamas
kaip amoralus;

115
 4) Piktybinis tipas - asmenys praeityje ne kartą padarę nusikaltimus ir anksčiau teisti;
5) Labai pavojingas tipas - asmenys, priklausantys itin pavojingų recidyvistų kategorijai.

Įstatymo sankcijos reikšmė skiriant bausmę

Teismas skiria bausmę pagal specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą
nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis kodekso bendrosios dalies nuostatų (54 str. I dalis)

Bendrosios dalies nuostatų reikšmė skiriant bausmę

Bausmės paskyrimas tik pagal Specialiosios dalies sankciją gali būti neteisingas, jei nesilaikoma taisyklių
Bendrosios BK dalyje. Būtent bendrojoje dalyje yra pateikta bausmės sąvoka, jos paskirtis, dydžių ribos ir
kiti su bausme susiję klausimai. O Specialiojoje dalyje tai neminimama. Tad skirdamas bausmę teismas
vadovaujasi ne tik Specialiąja dalimi, bet ir Bendrąja.

Nusikalstamos veikos pobūdis ir jo įtaka bausmės skyrimui

Skirdamas B. teismas turi atsižvelgti, ar nustatyta tik lengvinančių, ar tik sunkinančių aplinkybių, ar yra
abiejų rūšių, ir įvertinti kiekvienos jų svarbą. Bausmė (griežtesnė ar švelnesnė) skiriama motyvuotai,
įvertinus bendruosius B. skyrimo pagrindus bei minėtas aplinkybes, jų kiekį ir pobūdį. Teismas, pagal
baudžiamosios normos sankciją parinkęs kaltininkui tinkamą bausmės rūšį, nustato ir tos bausmės rūšies
vidurkį (medianą). Medianos dydis vienodai nutolęs nuo bausmės minimumo ir maksimumo (prie
sankcijos minimumo pridedamas maksimumas ir dalinama iš dviejų).
Rekomenduojama:
1) jei byloje yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bausmę reikia skirti ne didesnę nei sankcijos
mediana;
2) jei byloje yra tik atsakomybę sunkinančios aplinkybės, bausmę reikia skirti ne mažesnę nei sankcijos
mediana;
3) jei yra abiejų rūšių aplinkybių, jų reikšmė turi būti kiekvienu atveju įvertinta atskirai.
4) jei kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo
išaiškinti nusikaltimą, nėra BA sunk. aplinkybių, teismas skiria jam ne didesnę nei str. sankcijoje
numatytos B. vidurkis laisvės atėmimo ar su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.
5) Jei asm., dalyvavęs tyčia nužudant, prisipažino dėl visų savo padarytų NV ir aktyviai padėjo atskleisti
org. grupės ar nusik.susivienijimo narių padarytą tyčinį nužudymą, teismas gali skirti ne didesnę kaip str.
sankcijoje už padarytą NV numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę (išsk. organizatoriui ir
vadovui).

Kaltininko asmenybė ir jos įtaka bausmės dydžiui

Kad bausmė būtų paskirta teisingai siūloma atsižvelgti ir į nusikaltėlių asmenybės tipus:
1) Atsitiktinis tipas - asmenys pirmąkart padarę nesunkų nusikaltimą ir praeityje charakterizuoti
teigiamai;
2) Situacinis tipas – asm. pirmakart padarę sunkų nusikaltimą susiklosčius nepalankiai gyvenimo
situacijai, tačiau charakterizuojami teigiamai;
3) Nepastovus tipas - asmenys padarę nusikaltimą pirmą kartą, bet ankstesnis jų elgesys vertinamas
kaip amoralus;
4) Piktybinis tipas - asmenys praeityje ne kartą padarę nusikaltimus ir anksčiau teisti;
5) Labai pavojingas tipas - asmenys, priklausantys itin pavojingų recidyvistų kategorijai.
Kaltininko pavojingumą nulemia požymiai, charakterizuojantys jį iki nusikaltimo padarymo (ankstesni
nusikaltimai, ark t. teisės pažeidimai, polinkis į girtavimą, požiūris į darbą, asmens charakteristika ir k t),
nusikaltimo padarymo metu (nusikaltimo padarymo būdas, priemonės, laikas, vieta, padarinių sunkumas,
kaltės forma, nusikaltimo tikslas) ir po nusikaltimo padarymo 9atvykimas ir prisipažinimas, gailėjimasis,
žalos atlyginimas). Skirdamas bausmę teismas gali atsižvelgti ir į amžių, lytį, šeimyninę padėtį,
išsilavinimą, sveikatos būklę ir pan. Tačiau remdamasis šiais požymiais, teismas negali griežtinti
bausmės.

Įstatymų leidėjas niekos nepasako, kas t.y. kaltininko asmenybė ir į ką reikėtų teismui atsižvelgti.

116
 Atsižvelgti reikia į patį kaltininką kaip žmogų – (vyras – moteris, pilnametis – nepilnametis, šeimos
situacija, materialinės situacija). Tai elementarūs (privalomi) požymiai.

Įstatymo nuostatų ir teismo nuožiūros santykis skiriant bausmę

Teisingos bausmės samprata

2. Atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir jų įtaka bausmei

Joms esant kaltininkas turi teisę prašyti, kad bausmė būtų paskirta arčiau minimalios ribos arba
švelnesnės rūšies.
Jeigu lengvinanti aplinkybė yra, tai teismas negali neatsižvelgti. Lengvinančios aplinkybės nustatymas
reiškia, kad asmuo turi teisę pretenduoti į bausmės švelninimą.
Atsakomybę lengvinančios aplinkybės – tokios aplinkybės, kurios, apibūdindamos kaltąjį asmenį ir jo
padarytą veiką, teismui parodo tuos teigiamus momentus, kurie mažina veikos pavojingumo laipsnį ir
kartu švelnina baudžiamąją atsakomybę.
Atsakomybę lengvinančios aplinkybės (BK 59 str.):
1) Kaltininkas suteikė nukentėjusiajam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar
bandė išvengti sunkesnių padarinių.
Kelio užkirtimas žalingoms pasekmėms yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė visiems formalių sudėčių
nusikaltimams. Tačiau esant materialiajai sudėčiai kelio užkirtimas žalingoms pasekmėms atsirasti gali
būti laikomas ir savanorišku atsisakymu pabaigti daryti nusikaltimą, tiek atsakomybę lengvinanti
aplinkybė.
2) Kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba
padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis.
Ši aplinkybė rodo mažesnį kaltininko pavojingumą ir galimybę švelninti jam bausmę. Kaltininko
prisipažinimas – savo noru atėjimas įį bet kurią teisėsaugos instituciją ir prisipažinimas padarius
nusikaltimą tuomet, kai kaltojo asmens nuomone niekas nežino apie jo padarytą nusikaltimą ir jis galėjo jį
nuslėpti. Nuoširdus gailėjimasis – neigiamas vertinimas savo poelgio. Padėjimas išaiškinti nusikaltimą
bus tada, kai asmuo padeda išaiškinti visas nusikaltimo padarymo detales, surinkti daiktinius įrodymus,
nurodo nusikaltimo liudytojus ir t.t. taip pat svarbi aplinkybė yra ta, kad kaltinamasis gali padėti susekti
kitus nusikaltimą dariusius asmenis.
3) Kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą.
Žala atlyginti savo noru gali tik baigus pradėtą daryti nusikaltimą. Svarbus momentas žalos atlyginimo
savanoriškumas. Tokie veiksmai turėtų būti atlikti iki nuosprendžio priėmimo. Žalos atlyginimo būdai
gali būti įvairūs: grąžinimas pagrobto turto, pinigais atlygina pagrobto turto vertę, sutaiso sugadintą
daiktą, viešai atsiprašo už įžeidimą.
Juo anksčiau kaltininkas atlygina žalą, tuo daugiau reikšmės turi paskiriant bausmę. Tais atvejais, kai
vienas ar keli kaltininkaiatlygina grupės padarytą žalą, atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tik
žalą atlyginusiems asmenims.
4) Nusikalstama veika padaryta dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos kaltininko padėties.
Kaltininkas išeitį iš susidariusios padėties randa tik nusikalsdamas. Teismas gali nustatyti, kad jei nebūtų
buvę tokios aplinkybės, kaltinamasis nebūtų nusikaltęs.
5) Veika padaryta dėl psichinės ar fizinės prievartos, jeigu tokia prievarta nepašalina baudžiamosios
atsakomybės.
Esant šiai aplinkybei kaltininkui dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių buvo gerokai susiaurinta jo
teisėto elgesio galimybė. Poveikis gali būti daromas ne tik pačiam kaltinamajam, bet ir jo artimiesiems.
6) Veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys.
7) Veika padaryta nukentėjusiojo asmens, kurio būklė beviltiška prašymu.
8) Veika padaryta pažeidžiant nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo,
profesinės pareigos atlikimo arba teisėsaugos institucijos užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės
rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas.
9) Veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, kai baudžiamasis įstatymas numato atsakomybę
už būtinosios ginties ribų peržengimą.

117
Kadangi tokiu atveju kaltinamasis nors ir peržengdamas būtinosios ginties ribas, gynėsi ar gynė kitų
visuomeninių santykių subjektų teises bei interesus nuo pavojingo kėsinimosi, galima sakyti, kad
kaltininkas nėra labai pavojingas.
Veikimas, padarytas ginant save, kitą asmenį, muosavybę, kitas teises, visuomenės interesus, nelaikomas
nusikaltimu ir neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.
10) Veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai.
Didelis susijaudinimas pripažįstamas lengvinančia aplinkybe tik tada, kai: jis pasiekė fiziologinio afekto
laipsnį o jį sukėlė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai. Fiziologinis afektas – ypatinga emocinė asmens
būsena, kai iš dalies aptemsta sąmonė ir susilpnėja savitvarda, tačiau neprarandamas gebėjimas suprasti
savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Didžiai susijaudinus nusikaltimas yra staigi atsakomoji reakcija į
neteisėtus nukentėjusiojo veiksmus pvz., įžeidimus, smurtą ar kitokius tyčinius veiksmus,
prieštaraujančius įstatymams ir nukreiptais į kaltinamąjį ar jam artimus žmones.
11) Veiką padarė ribotai pakaltinamas asmuo;
12) Veiką padarė prieš jo valią nugirdytas ar apsvaigintas asmuo;
13) Nepavykęs savanoriškas atsisakymas padaryti nusikalstamą veiką.
Skirdamas bausmę teismas gali taip pat atsižvelgti ir į kitas, įstatyme nenurodytas, aplinkybes.
Neatsižvelgiama į tokią aplinkybę, kuri yra nusikaltimo sudėties požymis.
Senajame kodekse dar buvo tokios aplinkybės kaip jei nusikaltimą padarė nepilnametis, nėščia moteris.

Atsakomybę sunkinančios aplinkybės

BK 60 straipsnis nustato tokias atsakomybę sunkinančias aplinkybes:
1. veiką padarė bendrininkų grupė. Teismas, atsižvelgdamas į kiekvieno bendrininko dalyvavimo darant
nusikalstamą veiką pobūdį ir laipsnį, gali nepripažinti šios aplinkybės atsakomybę sunkinančia.
2. veiką padarė organizuota grupė. Ši aplinkybė parodo, kad nusikaltimas padarytas daug pavojingesniu
būdu. Ji suteikia kaltininkui daugiau galimybių įgyvendinti bet kokį nusikaltimą sumanymą, geriau
nuslėpti pėdsakus. Organizuotumas kai kuriuose sudėtyse yra kaip požymis, tais atvejais ši aplinkybė
negali būti taikoma.
3. veika padaryta dėl chuliganiškų ar savanaudiškų paskatų. Savanaudiška paskata laikomas asmens
siekimas gauti bet kokią materialinę naudą, išlaikyti turimas materialines vertybes ir t.t. ši aplinkybė
taip pat gali būti nusikaltimo sudėties požymiu, tuomet ji netaikoma kaip sunkinanti atsakomybę.
4. veika padaryta kankinant nukentėjusįjį ar tyčiojantis iš jo. Ypatingas žiaurumas yra atsakomybę
sunkinanti aplinkybė tik tada, kai kaltininkas supranta, kad jis su nukentėjusiaisiais elgiasi labai
žiauriai ir to nori. Pasityčiojimas iš nukentėjusiojo būna tada, kai kaltininkas daro veiksmus, iš esmės
prieštaraujančius moralės bei dorovės principams, siekiama pažeminti aukos orumą.
5. veika padaryta mažamečiui.Mažamečiu laikomas asmuo iki 14 metų. Manoma, kad tokie vaikai dar
nėra pajėgūs reikiamai suprasti savo veiksmų bei negali jų valdyti. Jie šia prasme laikomi bejėgiais ir
negali pasipriešinti.
6. veika padaryta asmeniui, kuris dėl ligos, invalidumo, senatvės ar kitų priežasčių buvo bejėgiškos
būklės, be jo prašymo.
7. veika padaryta nėščiai moteriai, kai akivaizdu, kad ji nėščia.
8. veika padaryta pasinaudojant visuomenine ar kito asmens nelaime. Čia baudžiamąją atsakomybę
sunkina ne nusikaltimo padarytos žalos dydis, bet aplinkybės, kuriomis padarytas nusikaltimas. Jei
tokiom aplinkybėm esant padaroma net ir nedidelė žala, skiriant bausmę privaloma atsižvelgti į šią
sunkinančią aplinkybę. Visuomeninė nelaimė tai tokie visuomeninio gyvenimo įvykiai ar gamtos
reiškiniai, kurie sukelia grėsmę daugelio žmonių gyvybei, sveikatai ar turtui. Esant tokiai situacijai
visų dėmesys būna nukreiptas į ištikusios nelaimės pasekmes, todėl kiekvienas tuo metu padarytas
nusikaltimas yra pavojingesnis, nes rodo kaltininko žemą moralės lygį.
9. veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių medžiagų, psichotropinių ar kitų psichiką
veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.
10. veika padaryta visuotinai pavojingu būdu arba naudojant sprogmenis, sprogstamąsias medžiagas arba
šaunamuosius ginklus. Atsakomybę apsunkina pats nusikaltimo padarymo būdas, bet ne atsiradusi
žala.
11. dėl padarytos veikos atsirado sunkių padarinių.
Sunkinančia aplinkybe pripažįstamos tik tokios sunkios pasekmės, kurios gerokai viršijo įstatymo
numatytas būtinas ir pakankamas tam nusikaltimui pasekmes.
118
Sename kodekse dar buvo aplinkybė kad nusikaltimą padarė asmuo, kuris jau buvo prieš tai padaręs kokį
nors nusikaltimą, arba kai nusikalsti kurstomi nepilnamečiai.

3. Bausmės skyrimas pripažinus kaltę (61 str. 4,5,6 dalis)

4. Jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo
išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas skiria jam ne didesnę kaip
straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę arba
su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.
5. Ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės
atėmimo bausmę teismas gali skirti asmeniui, dalyvavusiam tyčia nužudant, jeigu jis prisipažino dėl visų
savo padarytų nusikalstamų veikų ir aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo
susivienijimo narių padarytą tyčinį nužudymą.
6. Šio straipsnio 5 dalis netaikoma tyčinio nužudymo, organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo
organizatoriui ar vadovui.

4. Bausmės skyrimas nusikalstamos veikos bendrininkams (58 str.)

Bausmių skyrimo ypatumai bendrininkams reglamentuojami 58 str. jame sakoma
1. Bausmė nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo bendrininkams skiriama bendra tvarka,
atsižvelgiant į asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką rūšį, formą, vaidmenį ir
pobūdį.
2. Organizuotos grupės nariams už nusikaltimo padarymą paprastai skiriama griežtesnė bausmė
negu bendrininkų grupės nariams.

5. Bausmės skyrimas už parengtinę nusikalstamą veiką (57 str.)

1. Bausmė už rengimąsi ar pasikėsinimą padaryti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą
skiriama bendra tvarka, atsižvelgiant į kaltininko padarytų veiksmų pavojingumą, į tai, kiek nusikalstamas
ketinimas įgyvendintas, ir į priežastis, dėl kurių nusikalstama veika nebuvo baigta.
2. Už rengimąsi ar pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką remiantis šio kodekso 62
straipsniu gali būti paskirta švelnesnė negu už pabaigtą nusikalstamą veiką numatyta bausmė.
6. Bausmės skyrimas pirmą kartą teisiamam asmeniui (55 str.)
Pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą. Šį klausimą reglamentuoja BK 55 str.,
kuriame nurodoma, kad tokiam asmeniui teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias
bausmes, o skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismai tą turi motyvuoti.

7. Bausmės skyrimas esant recidyvui (56 str.)

1. Recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę.
2. Pavojingam recidyvistui už tyčinį nusikaltimą skiriama griežtesnė negu straipsnio sankcijoje už
padarytą nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmė. Kitokia bausmė pavojingam
recidyvistui gali būti skiriama tik šio kodekso 62 straipsnyje numatytais pagrindais.

8. Švelnesnės negu numatyta įstatyme bausmės skyrimas (62 str.)

Bendrieji bausmių skyrimo pagrindai nurodo, kad teismas skiria bausmę atsižvelgdamas į įstatymo str.
numatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą ribas. Tai - bendroji taisyklė.
Tačiau pagal BK 54 str. 3 dalį, bei 62 str. teismas tam tikrais atvejais gali skirti švelnesnę nei sankcijoje
numatytas minimumas bausmę. Švelnesnės bausmės skyrimas nėra asmens atleidimas nuo baudžiamosios
atsakomybės. Visais atvejais kaltininkas gauna realią bausmę, tačiau ji būna švelnesnė.
Bausmės švelninimo pagrindas paprastai yra bylos aplinkybės, kurios parodo mažesnį veikos bei kaltojo
asmens pavojingumą. Bausmės švelninimas gali būti taikomas kvalifikavus veiką pagal bet kurį
specialiosios dalies straipsnį. Teismo išvada apie galimybę taikyti bausmės švelninimą yra objektyvių
bylos duomenų analizės rezultatas. Svarbiausias įstatymų leidėjo reikalavimas yra tas, kad teismas
vykdytų nurodytas BK sąlygas.
1. Teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti
švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru
atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam

119
tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą
turtinę žalą.
2. Teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti
švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių,
bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir:
1) kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti,
arba
2) kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų
kam prižiūrėti, arba
3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba
4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba
5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba
6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo
reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės
rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas.
3. Kai yra šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos sąlygos, teismas gali:
1) paskirti mažesnę bausmę, negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta
mažiausia bausmė, arba
2) paskirti mažesnę bausmę, negu nustatyta šio kodekso 56 straipsnio 2 dalyje, arba
3) paskirti švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą
veiką.
4. Teismas taip pat gali pagal šio straipsnio 3 dalį paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta,
bausmę asmeniui, dalyvavusiam tyčia nužudant, jeigu jis prisipažino dėl visų savo padarytų nusikalstamų
veikų ir aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytą tyčinį
nužudymą, ir:
1) nužudymas padarytas dėl grasinimo ar prievartos arba
2) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo nužudant buvo antraeilis, arba
3) veika nutrūko rengiantis nužudyti ar kėsinantis nužudyti.
Visais atvejais teismas nuosprendyje turi būtinai nurodyti bausmės švelninimo motyvus.

9. Bausmės skyrimas padarius kelis nusikaltimus (63 str.)

Teismas, skirdamas bausmę turi įvertinti tą aplinkybę, kad kaltininko padarytos veikos pažeidžia kelis BK
straipsnius arba vieną straipsnį kelis kartus. Nusikaltimų sutaptis – dviejų ar daugiau nusikaltimų,
numatytų skirtinguose BK straipsniuose ar to paties straipsnio skirtingose dalyse, padarymas, jeigu už
vieną iš jų asmuo nebuvo nuteistas. Žalos apimtis esant nusikaltimų sutapčiai yra žymiai didesnė, o
kaltininko asmenybė – pavojingesnė. Teisingai nustatyti nusikaltimų sutaptį yra labai svarbu, nes dėl
padarytos klaidos vienas nusikaltimas gali būti išskaidomas į kelis ir už kiekvieną paskiriama atskira
bausmė. Praktikoje dažnai pasitaiko tokių atvejų, kadangi neatkreipiamas dėmesys, jog vieno nusikaltimo
sudėtis apima keletą nusikaltimų (pvz. Banditizmas apima kelis nusikaltimus: turtinius nusikaltimus, kūno
sužalojimus ir kt). Nusikaltimų sutapties nesudaro tęstiniai ir trunkamieji nusikaltimai, taip pat
nusikaltimų pakartotinumas, sistemingumas, versliškumas, kai šie požymiai yra nusikaltimo sudėties
elementai.
Jeigu už vieną iš padarytų nusikaltimų asmuo jau buvo nuteistas, tai toks nusikaltimas nesudaro sutapties.

Jei asmuo už vieną iš padarytų nusikaltimų buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, tai klausimas
dėl bausmės skyrimo sprendžiamas dvejopai:
 jei atleista nuo Baudžiamosios atsakomybės buvo dėl to, kad veika prarado pavojingumą, arba
nepilnamečiui buvo pritaikytos auklėjimo priemonės, tai ankstesnis nusikaltimas nesudaro sutapties;
 jei atleista nuo baudžiamosios atsakomybės buvo kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius ir per
vienerius metus padarytas naujas nusikaltimas, tai pirmais sprendimas nustoja galioti ir asmuo
traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už visas padarytas veikas.
Asmuo baudžiamas pagal nusikaltimų sutaptį tada, kai:

120
 jis padaro du ar daugiau nusikaltimų ir kiekvienas iš jų kvalifikuojamas pagal atskirą BK straipsnį
arba jo dalį;
 nei už vieną nusikaltimą jis anksčiau nebuvo teistas;
 nei už vieną iš nusikaltimų nesuėjo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai ir asmuo
nėra atleistas nuo bausmės malonės ar amnestijos tvarka.

Bausmės skyrimo pagrindai ir etapai

Bausmės skyrimas numatomas esant dvejopai nusikaltimų sutapčiai:
Idealioji sutaptis – atvejis, kai kaltininkas viena veika tuo pačiu metu padaro du nusikaltimus, numatytus
skirtinguose BK straipsniuose arba to paties straipsnio skirtingose dalyse (pvz. Savavaldžiavimo metu
nukentėjusiajam tyčia padarytas kūno sužalojimas).
Esant idealiajai nusikaltimų sutapčiai (įstatymų leidėjas ją laiko mažiau pavojinga nei realioji) –
subendrinamos tik apėmimo būdu: griežtesnė bausmė apima švelnesnes ir subendrintoji bausmė prilygsta
griežčiausiajai iš paskirtųjų už įeinančius į sutaptį nusikaltimus bausmei. Galutinė bausmė parenkama
atsižvelgiant į sunkiausią nusikaltimą ir griežčiausią bausmę.

Realioji sutaptis – atvejis, kai asmuo keliais savarankiškais veiksmais padaro du ar daugiau nusikaltimų,
numatytų skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose, ir už juos traukiamas baudžiamojon
atsakomybėn (pvz. Asmuo esant realiajai nusikaltimų sutapčiai padaro vagystę, o po to tyčia sunaikina
turtą).
Padariusio keletą nusikaltimų kaltininko asmenybė yra žymiai pavojingesnė ir jo veika gali būti vertinama
griežčiau, nes naujo nusikaltimo padarymas yra sunkinanti aplinkybė pirmiau padarytam nusikaltimui.
Esant realiajai nusikaltimų sutapčiai teismas turi įvertinti ne vieną, bet keletą nusikaltimų. Bausmės
individualizavimo procesas vyksta su kartus:
1) pirmą kartą teismas kiekvieną veiką kvalifikuoja ir skiria bausmę(pagrindinę ir papildomą) už
kikevieną nusižengimą. Tuo pat metu teismas atsižvelgia į kiekvieno nusikaltimo pobūdį,
pavojingumo laipsnį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.
2) Antrą kartą individualizti bausmę teismas turi galimybę tada, kai parenka bausmių subendrinimo
būdą ir skiria galutinę bausmę už visus nusikaltimus, įeinančius į nusikaltimų sutaptį. Bausmių
subendrinimo būdą teismas pasirenka savo nuožiūra. Skirdamas subendrintą bausmę, teismas gali
bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies sudėti – sudėjimo principas: sudedamos viso bausmės
(papildomos ir pagrindinės).

Tiek pagrindinių tiek papildomų bausmių skyrimo tvarka yra vienoda. Skirdamas bausmę už kiekvieną
padarytą nusikaltimą, teismas atsižvelgia į padarytų nusikaltimų
- pavojingumo pobūdį ir laipsnį
- kaltės formą
- motyvus ir tikslus
- aplinkybes
- aplinkybes lengvinančias ir sunkinančias atsakomybę
- duomenis apie asmenybę, jo vietą nusikaltamoje veikoje(vykdytojas, padėjėjas ir tt)
Už visus nusikaltimus, neatsižvelgiant į sutapties rūšį, asmuo yra baudžiamas atkirai. Pagal BK 63
str.1dalį Nusikaltimų sutapties atveju teismas skiria bausmę už tuos nusikaltimus pagal kiekvieną
straipsnį ar jo dalį atskirai. Po to visos aplinkybės subendrinamos ir skiriama viena galutinė bausmė.

Galutinės subendrintos bausmės skyrimas

Nusikaltimų sutapties atveju teismas skiria bausmę už tuos nusikaltimus pagal kiekvieną straipsnį ar jo
dalį atskirai. Po to visos aplinkybės subendrinamos ir skiriama viena galutinė bausmė.
Galutinės bausmės dydžiui svarbią reikšmę turi tai, kokie nusikaltimai įeina į sutaptį, kokio dydžio yra
paskirtos bausmės. Nuo to ir priklauso galutinės bausmės vykdymo tvarka.
Pagal galutinę bausmę sprendžiami teistumo panaikinimo, apkaltinamojo nuosprendžio senaties,
atleidimo nuo bausmės dėl ligos ir kt. klausimai

Bausmių subendrinimo būdai

121
APĖMIMO BŪDAS - griežtesnė bausmė apima švelnesnes ir subendrintoji bausmė prilygsta
griežčiausiajai iš paskirtųjų už įeinančius į sutaptį nusikaltimus bausmei. Galutinė bausmė parenkama
atsižvelgiant į sunkiausią nusikaltimą ir griežčiausią bausmę.
Apėmimo būdu nustatyta galutinė bausmė negali viršyti pačios griežčiausios bausmės, paskirtos už kurį
nors nusikaltimą, įeinantį į sutaptį. Todėl galutinė bausmė parenkama pagal sunkiasią nusikaltimą.
Bausmių apėmimą teismas taiko, kai:
1. Yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis;
2. Esant realiajai nusikaltimų sutapčiai šiais atvejais:
1) kada padaryti nusikaltimai labai skiriasi savo pavojingumu ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų
veikų rūšims ar kategorijoms;
2) kai už vieną nusikaltimą teismas paskyrė 20 metų laisvės atėmimo arba laisvės atėmimą iki gyvos
galvos.;
3) galutinė subendrinta bausmė negali viršyti 20 metų laisvės atėmimo, o jei skiriama kitokia bausmės
rūšis, tai negali viršyti tos rūšies bausmės maksimalios ribos. Negalima skirti tokios subendrintos
bausmės, kuri nebuvo skirta už atskiras nusikalstamas rūšis.
Taip pat skiriama bausmė tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki

nuosprendžio pirmojoje byloje dar padarė kitą nusikaltimą. Tada į bausmės laiką bus įskaitoma, visiškai

ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį.

Kai sudedant nepažeidžiamos maksimalios ribos – pilnas sudėjimas; kai viršija – dalinis (jis gali būti
taikomas ir kai nėra peržengtos ribos – nusikaltimai nėra sunkūs; bet ir tokiu atveju bausmė negali būti
švelnesnė už griežčiausią vieno iš nusikaltimų bausmę).
SUDĖJIMO BŪDAS (teismas taiko esant realiajai nusikaltimo sutapčiai) :
1. Visiškas sudėjimo būdas – kai sudedamos visos bausmės, ir pagrindinės, ir papildomos,
paskirtos už kiekvieną padarytą nusikaltimą. Kai bausmės visiškai sudedamos, prie griežčiausios
bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų, pridedamos visos paskirtos švelnesnės
bausmės.
Praktikoje jis gali būti taikomastais atvejais, kai padaryti nusikaltimai labai panašūs savo pobūdžiu
ir pavojingumo laipsniu.
2. Dalinis bausmių sudėjimo būdas - prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų
nusikalstamų veikų, iš dalies pridedamos švelnesnės bausmės. Kokią kitos bausmės dalį reikia pridėti,
įstatymų leidėjas nenurodo, aišku, jog subendrintoji bausmė negali viršyti 20m, o nepilnamečiams -10m
laisvės atėmimo, o kai paskiriamos kitų rūšių bausmės - neturi būti didesnė nei maksimalaus dydžio,
įstatymo numatyto tai bausmės rūšiai. Teismas nuteistajam gali skirti ne daugiau kaip dvi papildomas
bausmes.
Jeigu už padarytus nusikaltimus paskirtos skirtingų rūšių bausmės, teismas pirmiausia išrenka
griežčiausios bausmės rūšį ir prie jos prideda švelnesnę.
Subendrindamas bausmes teismas vadovaujasi BK 65 str. Išdėstytomis bausmių sudėjimo
taisyklėmis.
Bausmių subendrinimo būdą teismas pasirenka savo nuožiūra. Įstatymų leidėjas nenurodo teismui
kokį būdą pasirinkti. Tai įtakojanusikaltimo pavojingumas, bausmių rūšys, kitos bylos aplinkybės.
Jeigu skiriant galutinę bausmę dalis paskirtų bausmių gali būti apimamos, o kitos – tik visiškai ar iš
dalies sudedamos, teismas pirmiau taiko bausmių apėmimą, po to šiuo būdu paskirtą bausmę visiškai
ar iš dalies sudeda su kitomis paskirtomis bausmėmis.

Subendrintos bausmės skyrimas paskyrus skirtingų rušių bausmes už pavienes nusikalstamas

veikas
Jeigu už padarytus nusikaltimus paskirtos skirtingų rūšių bausmės, teismas pirmiausia išrenka
griežčiausios baumės rūšį ir prie jos prideda švelnesnę.
Vinos rūšies papilomos bausmės subendrinamos tuo pačiu būdu kaip ir pagrindinės. Tačiau įvairių rūšių
papildomos bausmės negali būti sudedamos ar pakeičiamos kitomis ir vykdomos kiekviena atskirai

122
Bausmių keitimo taisyklės (65 str)
1. Paskirtos bausmės sudedamos, taip pat vienos bausmės keičiamos kitomis bausmėmis pagal
šias taisykles:
1) viena laisvės atėmimo diena prilyginama:
a) vienai arešto parai (1:1);
b) dviem laisvės apribojimo dienoms (1:2);
2) viena arešto para prilyginama:
a) dviejų MGL dydžio baudai (1:2);
b) šešioms viešųjų darbų valandoms (1:6);
c) dviem laisvės apribojimo dienoms (1:2);
3) viena laisvės apribojimo diena prilyginama:
a) trims viešųjų darbų valandoms (1:3);
b) vieno MGL dydžio baudai (1:1);
4) vieno MGL dydžio bauda prilyginama šešioms viešųjų darbų valandoms.
2. Teismas, subendrindamas bausmes šio kodekso 63 ir 64 straipsniuose numatytais atvejais,
švelnesnę bausmę keičia griežtesne bausme. Bauda nekeičiama ir skiriama kartu su kita bausme.
Draudžiamas dvigubas bausmių keitimas.

10. Kardomojo kaltinimo įskaitymas į paskirtą bausmę (66 str.)

Kardomojo kalinimo įskaitymas. Teismas kardomąjį laiką įskaito į bausmės laiką (pagal 65 str. 1 dalį);
nuteistojo laisvės atėmimu – diena už dieną; o pataisos darbais – diena už tris. Paskirstant kitų rūšių
bausmes, teismas gali atsižvelgdamas į kardomąjį kalinimą, atitinkamai sušvelninti savo paskirtą bausmę
arba visiškai atleisti nuo bausmės atlikimo.

11. Bausmės skyrimas kai neatlikus bausmės padaroma nauja nusikalstama veika (64 str)
Baudžiamasis įstatymas numato griežtesnę bausmės skyrimo tvarką asmenims, kurie dar neatlikę visos
jiems paskirtos bausmės padarė naują nusikaltimą.
Pagal N BK 64 str. jeigu nuteistasis:
 neatlikęs visos nuosprendžiu paskirtos bausmės,
 kuriam bausmės vykdymas buvo atidėtas, bet bausmės atidėjimo laikotarpiu jis padarė naują
nusikaltimą
 lygtinai atleistas nuo bausmės prieš terminą ar lygtinai paleistas iš laisvės atėmimo vietos;
padaro naują nusikaltimą, teismas skiria bausmę už naują nusikaltimą, po to nustato subendrintą
bausmę (taiko visiško ar dalinio bausmių sudėjimo principus).
Tokie atvejai, kai asmuo, būdamas nuteistas už pirmesnį nusikaltimą ir dar neatlikęspaskirtos
bausmės padaro naują nusikaltimą, už kurią jam teismas skiria bausmę ir po to ją subendrina su
pirmojo nuosprendžio neatlikta bausme, BT vadinami nuosprendžių sutaptimi.
Taikant visiško sudėjimo principą, prie bausmės pridedama pagal pirmesnį nuosprendį visa neatliktos
bausmės dalis; o taikant dalinį - iš dalies pridedama neatliktos bausmės dalis. Jeigu už vieną iš padarytų
nusikaltimų buvo paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, bausmės subendrinamos apėmimo
būdu ir subendrinta bausmė yra lygi laisvės atėmimui iki gyvos galvos. Skiriant bausmę, subendrinta
bausmė negali viršyti 25m. laisvės atėmimo, arba maksimalaus dydžio, nustatyto atitinkamai bausmės
rūšiai. Skiriant bausmę teismas nurodo, nuo kada pradedamas skaičiuoti bausmės laikas.

Bausmės skyrimo pagrindai ir etapai

1. Nuteistasis neatliko visos nuosprendžiu paskirtos bausmės. Neturi reikšmės, ar nuteistasis pradėjo
atlikti bausmę ir kokią bausmės dalį jis atliko(vieną dieną ar daugiau), ar nuosprendžio vykdymas
buvo atidėtas ar nebuvo vykdomas dėl teisėsaugos institucijos kaltės. Svarbu tai, jog jis padaro
naują nusikaltimą dar neatlikęs ankstesnės bausmės(pvz. Atlikdamas laisvės atėmimo bausmę,
asmuo terorizuoja kitus kalinius)
2. Skirdamas galutinę bausmę, teismas gali taikyti tik bausmių sudėjimo principą. Prie bausmės,
paskirtos naujuoju nuosprendžiu, jis visiškai ar iš dalies prideda pagal pirmesnį nuosprendį
neatliktos bausmės dalį. Bausmių apėmimo būdas šiuo atveju netaikomas.

123
 3. Paskyręs bausmę už naujai padarytą nusikaltimą, teismas subendrina į nuosprendžių sutaptį
įeinančias bausmes ir skiria galutinę bausmę. Ji negali būti didesnė, nei 25 m. Laisvės atėmimo ar
maksimalus dydis, nustatytas kitai bausmės rūšiai

Subendrintos bausmės skyrimas ir jos ribos

Ypatumai
1) galutinė maksimali subendrintoji bausmė: realios sutapties – 20m. (taikomas sudėjimas bei
apėmimas), nuosprendžių sutapties – 25m. laisvės atėmimo (taikomas tik sudėjimas).
2) Nuosprendžių sutapčiai taikomas tik bausmių sudėjimo būdas, netaikomas apimties būdas
3) Esant nuosprendžių sutapčiai teismas prie bausmės, paskirtos naujuoju nuosprendžiu, visiškai ar iš
dalies prideda pagal pirmesnį nuosprendį neatliktą bausmę, o atliktos bausmės laikas į galutinę bausmę
neįskaitomas.
Kaip subendrinti bausmes visiško (Kai bausmės visiškai sudedamos, prie nauju nuosprendžiu
paskirtos bausmės pridedama visa neatliktos bausmės dalis) ar dalinio (Kai bausmės iš dalies sudedamos,
prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedama neatliktos bausmės dalis. Jeigu neatliktos bausmės
dalis yra didesnė, tai prie jos pridedama nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis) sudėjimo principu,
teismas sprendžia savo nuožiūra. Reikia pažymėti, jog negalima griežtinti galutinės bausmės, t.y. skirti
tokios griežtos bausmės rūšies, kuri nei iš už vieną iš nusikaltimų nebuvo paskirta. Tačiau visais atvejais
paskirta bausmė turi būti ne mažesnė už neatliktą bausmę pagal ankstesnį nuosprendį ir didesnė už
bausmę, paskirtą naujuoju nuosprendžiu. Kitu atveju už kelių nusikaltimų padarymą būtų baudžiamas
švelnesne bausme.

Subendrintos bausmės skyrimas esant skirtingoms nauju ir ankstesniu nuosprendžiais paskirtoms

bausmėms
Teismas pirmiausiai skiria bausmę už naują nusikaltimą, po to prie antruoju uosprendžiu paskirtos
bausmės jis visiškai ar iš dalies prideda pagal pirmesnį nuosprendį neatliktą bausmę. Taigi galutinėje
bausmėje matyti visų padarytų nusikaltimų, kaltininko asmenybės ir kitų bylos aplinkybių įvertinimas.
Kartu teismas nustato bausmės rūšį ir dydį bei skiria įstaigą laisvės atėmimo bausmei atlikti

Bausmių keitimo taisyklės (65 str.)

1. Paskirtos bausmės sudedamos, taip pat vienos bausmės keičiamos kitomis bausmėmis pagal
šias taisykles:
1) viena laisvės atėmimo diena prilyginama:
a) vienai arešto parai (1:1);
b) dviem laisvės apribojimo dienoms (1:2);
2) viena arešto para prilyginama:
a) dviejų MGL dydžio baudai (1:2);
b) šešioms viešųjų darbų valandoms (1:6);
c) dviem laisvės apribojimo dienoms (1:2);
3) viena laisvės apribojimo diena prilyginama:
a) trims viešųjų darbų valandoms (1:3);
b) vieno MGL dydžio baudai (1:1);
4) vieno MGL dydžio bauda prilyginama šešioms viešųjų darbų valandoms.
2. Teismas, subendrindamas bausmes šio kodekso 63 ir 64 straipsniuose numatytais atvejais,
švelnesnę bausmę keičia griežtesne bausme. Bauda nekeičiama ir skiriama kartu su kita bausme.
Draudžiamas dvigubas bausmių keitimas.

12. Bausmės skyrimo nepilnamečiams ypatumai (91 str.)

1. Teismas nepilnamečiui skiria bausmę vadovaudamasis bendrais bausmių skyrimo pagrindais ir
šiame skyriuje numatytais ypatumais.
2. Teismas, skirdamas bausmę nepilnamečiui, be šio kodekso 54 straipsnio 2 dalyje išvardytų
aplinkybių, atsižvelgia į:
- nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas;
- nepilnamečio sveikatos būklę ir socialinę brandą;
- anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą;
124
 - nepilnamečio elgesį po nusikalstamos veikos padarymo.
3. Vienas iš ypatumų yra tas, kad ne visos BK numatytos kriminalinės bausmių rūšys gali būti
skiriamos nepilnamečiams:
- laisvės atėmimas iki gyvos galvos bausmė neskiriama asmenims, kuriems nusikaltimo padarymo
momentu nebuvo 18m.
- taip pat nepilnamečiams laisvės atėmimo bausmė negali būti ilgesnė nei 10 m
4. Nepilnamečiams skiriamos šios pagrindinės bausmės: bauda, pataisos darbai be laisvės
atėmimo, laisvės atėmimas. Kartu su pagrindinėmis, įstatymas numato galimybę skirti papildomas
bausmes.
5. Bauda yra piniginė nuobauda, kuri teismo gali būti skiriama nepilnamečiui kaip pagrindinė ar
papildoma bausmė baudžiamojo įstatymo numatytais atvejais. Skirtingai nuo suaugusiųjų, bauda siuo
atveju nėra diferencijuojama pagal nusikaltimo motyvus (nepilnamečiams nuo 1 iki 500 MGL). Teismų
praktika liudija, kad ši bausmė asmenims nuo 14 – 18m. Taikoma retai. Realiai ji gali būti skiriama tik
dirbančiam ar sutinčiam savarankiškas pajamas.
6. Teismų statistiniai duomenys liudija, kad dažniausiai skiriama laisvės atėmimo bausmė.
Skirdamas laisvės atėmimo bausmę suaugusiems už sunkius nusikaltimus, teismas negali atidėti bausmės
vykdymo. Nepilnamečiams bausmės vykdymas gali būti atidėtas.
7. Nepilnametis, padaręs nesunkų nusikaltimą, teismo gali būti atleidžiamas nuo baudžiamosios
atsakomybės, kai vykdomos visos šios sąlygos: nepilnametis pirmą kartą padarė nusikaltimą; visiškai
pripažino savo kaltę ir gailisi; atlygino padaryta žalą arba susitarė dėl žalos atlyginimo; yra pagrindo
manyti, jog ateityje laikysis įstatymo, nedarys nusikaltimų.
19 tema. Atleidimas nuo bausmės.
Atleidimo nuo bausmės samprata: BK nepateikia sąvokos „atleidimas nuo bausmės“ apibrėžimo.
„atleidimas nuo bausmės – tai asmens, teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu pripažinto kaltu
nusikalstamos veikos padarymu, sąlyginis arba besąlyginis atleidimas nuo visos ar dalies paskirtos
bausmės atlikimo“, „atleidimas nuo bausmės – tai yra įstatyme numatyta teismo teisė ( o kai kuriais
atvejais ir pareiga) atleisti asmenį, pripažintą kaltu nusikaltimo padarymu, nuo bausmės paskyrimo, arba
nuo realaus bausmės atlikimo, arba nuo likusios bausmės atlikimo asmenį, jau atlikusį dalį teismo
paskirtos bausmės“, „atleidimas nuo bausmės – tai yra pirmalaikis asmens, nuteisto už nusikaltimo
padarymą, atleidimas nuo teismo paskirtos bausmės tais atvejais, kai bausmės tikslai pasiekti pirmą laiko
arba negali būti pasiekti ryšium su nuteistojo liga“.
Atleidimo nuo bausmės požymiai :
1. bet kuri atleidimo nuo bausmės rūšys gali būti pritaikoma tik tokiam asmeniui, kuris
apkaltinamuoju nuosprendžiu yra pripažintas kaltu nusikaltimo padarymu;
2. atleisti tiek nuo visos, tiek ir nuo dalies bausmės gali tik teismas, tai yra jo prerogatyva;
3. atleidimo nuo bausmės pagrindai yra susiję su bausmės tikslais
Rūšys: visos atleidimo nuo bausmės rūšys skirstomos į sąlygines ir besąlygines:
1. Sąlyginis atleidimas nuo bausmės yra tada, kai baudžiamasis įstatymas numato tam tikrą
bandomąjį laikotarpį asmeniui bei kelia tam tikrus reikalavimus asmens elgesiui. Jeigu tie
reikalavimai neįvykdomi, atleidimas nuo bausmės pripažįstamas netekusiu galios ir asmuo
siunčiamas atlikti bausmę, nuo kurios buvo atleistas. Prie sąlyginio atleidimo nuo bausmės reikėtų
priskirti lygtinį atleidimą nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą ir neatliktos laisvės atėmimo
bausmės dalies pakeitimas švelnesne bausme ( LR BK 77 str.).
2. Besąlyginis atleidimas nuo bausmės – tai yra tokia atleidimo nuo bausmės rūšys, po kurios
pritaikymo pasibaigia baudžiamieji teisiniai santykiai (pvz., atleidimas nuo bausmės dėl
apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties(LR BK 96 str.), atleidimas nuo bausmės dėl ligos
(LR BK 76 str.).
Atleidimo nuo bausmės rūšis galima skirstyti ir pagal jų apimtį:
1. kai atleidžiama nuo visos bausmės;
2. kai atleidžiama tik nuo dalies paskirtos bausmės.
Siūlomas dar toks atleidimo nuo bausmės rūšių skirstymas:
1. privalomosios. Prie šios grupės jie priskiria tokias atleidimo nuo bausmės rūšis kaip: atleidimas
nuo bausmės dėl baudžiamuojo įstatymo pasikeitimo, dėl ligos, dėl apkaltinamuojo nuosprendžio
senaties, taip pat amnestiją bei malonę.

125
 2. fakultatyvios. Visos kt. atleidimo nuo bausmės rūšys t.y. jų taikymas yra ne teismo pareiga, bet jo
teisė, kuris jas taikydamas atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pobūdį bei pavojingumą, žalos dydį
ir pobūdį, kalto asmens asmenybę bei į kitas nusikaltimo padarymo aplinkybes.
Bausmės vykdymo atidėjimas, jo taikymo sąlygos. Nusikalstamų veikų rūšys, kurias padarius
galimas bausmės vykdymo atidėjimas. Bausmės rūšys, kurias paskyrus, kurias paskyrus galimas
bausmės vykdymo atidėjimas. Bausmės vykdymo atidėjimas išreiškia humanizmo, bausmės
individualizacijos bei ekonomijos principus. Gali būti taikoma asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už 1
ar kelis nesunkius ar apysunkius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams. Už dėl neatsargumo
padarytus nusikaltimus nuteistiems ne daugiau kaip šešeriems metams. šio instituto taikymo ypatumus:
1. taikomas asmeniui, padariusiam nesunkų nusikaltimą;
2. bausmės vykdymas atidedamas apibrėžtam laikotarpiui;
3. keliami nuteistojo elgesio reikalavimai – nepadaryti naujo nusikaltimo ir nedaryti kitų teisės
pažeidimų;
4. elgesio kontrolė;
5. teisiniai padariniai, kai laikomasi reikalavimų ir juos pažeidus
Bausmės vykdymo atidėjimo terminai. Teismas gali atidėti bausmės vykdymą nuo 1 iki 3m. Bausmės
tikslų įtaka bausmės vykdymo atidėjimo taikymui. Bausmės vykdymas gali būti būti atidėtas, jeigu
teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus
bausmės atlikimo. Atidedant bausmės vykdymą svarbu nustatyti, ar tokia poveikio priemonė bus
pakankamai efektyvi norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus
pakankamai nubaustas, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.
Įpareigojimai, skiriami atidedant paskirtos bausmės vykdymą. Įpareigojimų paskirtis.
Įpareigojimų rūšys. Atidėdamas bausmės vykdymą, teismas paskiria nuteistajam vieną ar kelis šių
įpareigojimų:
1. atlyginti arba pašalinti nusikaltimu padarytą turtinę žalą;
2. atsiprašyti nukentėjusio asmens;
3. teikti nukentėjusiam pagalbą, kol šis gydosi;
4. pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje, be teismo sutikimo nekeisti darbo vietos;
5. pradėti mokytis, tęsti mokslą ar įgyti specialybę;
6. gydytis nuo alkoholizmo, narkomanijos, toksikomanijos ar venerinės ligos, kai nuteistasis sutinka;
7. be institucijos, prižiūrinčios bausmės atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau
kaip septynioms dienoms.
Įpareigojimus teimas turėtų skirti atsižvelgdamas į jų tikslingumą bei įvykdymo realumą, būsimą poveikį
nuteistajam.
Įpareigojimų įvykdymo laikas. Skirdamas įpareigojimus teismas nustato laiką, per kurį nuteistasis
privalo juos įvykdyti. Tas terminas negali viršyti bausmės vykdymo atidėjimo laiko.
Teismo paskirtų įpareigojimų ir teisės pažeidimų nepadarymo teisinės pasekmės. Jei asmuo įvykdo
įpareigojimus, nepadaro pažeidimų ir yra pagrindas manyti, kad jis laikysis įstatymų, nedarys naujų
nusikalstamų veikų, teismas atleidžia nuteistąjį nuo bausmės, kai sueina bausmės vykdymo atidėjimo
terminas. Teismo paskirtų įpareigojimų vykdymo metu padaromų teisės pažeidimų įtaka bausmės
vykdymo atidėjimui. Jei asmuo vykdo įpareigojimus, bet padaro kt teisės pažeidimų, už kuriuos jam
taikytos administracinės nuobaudos ar drausminio poveikio priemonės, teismas gali 1m. pratęsti bausmės
vykdymo atidėjimo terminą. Teismo paskirtų įpareigojimų nevykdymo teisinės pasekmės. Jei be
pateisinamų priežasčių nevykdo įpareigojimų, pažeidinėja viešąją tvarką ir pan., už kuriuos ne mažiau
kaip 2k. Buvo taikytos administracinės nuobaudos ar drausminio poveikio priemonės, teismas nuteistojo
elgesį kontroliuojančios institucijos teikimu įspėja nuteistąjį, kad bausmės vykdymo atidėjimas gali būti
panaikintas. Jeigu nuteistasis toliau nevykdo teismo įpareigojimų ar daro teisės pažeidimus, teimas
nuteistojo elgesį kontroliuojančios institucijos teikimu priima sprendimą panaikinti bausmės vykdymo
atidėjimą ir vykdyti pagal nuosprendį paskirtą bausmę. Teisės pažeidimų per bausmės vykdymo
atidėjimo laikotarpį padarymo teisinės pasekmės. Teismas skiria bausmę pagal kodekso 64 straipsnyje
numatytas taisykles: skiriama nauja bausmė ir pridedama visa neatlikta bausmė ar jos dalis.
Bausmės vykdymo atidėjimo ypatumai nepilnamečiams (92 straipsnis). Nepilnamečiui, nuteistam
laisvės atėmimu už vieną ar kelis neatsargius nusikaltimus arba laisvės atėmimu ne daugiau kaip
ketveriemsm metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės

126
vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Atidėdamas bausmės vykdymą, teismas nepilnamečiui paskiria
vieną ar kelias auklėjamojo poveikio priemones, išskyrus atidavimą į specialią auklėjimo įstaigą.
Atleidimas nuo bausmės dėl ligos. Šios atleidimo nuo bausmės rūšies taikymo pagrindai, sąlygos ir
teisinės pasekmės. atleidimo nuo bausmės dėl ligos institutas yra humanizmo principo realizavimas
baudžiamojoje teisėje. Humanizmo principo yra įtvirtintas LR Konstitucijos 21 str. Jo esmė – negalima
žmogaus žaloti, kankinti, žeminti jo orumo ir t.t. Taigi, negalima žmogui nustatyti tokios bausmės, kuri
suteiktų jam kančias, o būtent taip galėtų atsitikti privertus nepagydoma liga sunkiai sergantį asmenį
atlikti bausmę.

BK 76 str. numato tris pagrindus atleisti asmenį nuo bausmės dėl ligos:
1. jeigu asmuo suserga sunkia nepagydoma liga iki teismo nuosprendžio priėmimo;
2. jeigu asmuo po nuosprendžio priėmimo suserga sunkia nepagydoma liga;
3. jeigu asmeniui po nusikalstamos veikos padarymo arba bausmės paskyrimo sutrinka psichika.
ši atleidimo nuo bausmės rūšis gali būti taikoma ne bet kokia liga susirgus asmeniui, o tik sunkia
nepagydoma liga arba sutrikus psichikai. Be to, kalbant apie psichikos sutrikimus, jie turi atsirasti po
nusikalstamos veikos padarymo, nes jeigu asmens psichika sutrinka dar iki nusikalstamos veikos
padarymo, jis, remiantis LR BK 17 str. neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus.
LR Bausmių vykdymo kodeksas reglamentuoja tvarką, kuria asmuo gali būti atleistas nuo bausmės dėl
ligos. Jame yra numatyta, jog teikimą atleisti nuteistąjį nuo bausmės atlikimo dėl ligos teismui paduoda
bausmės vykdymo institucijos vadovas. Kartu su tuo teikimu teismui turi būti nusiunčiama gydytojų
komisijos išvada ir nuteistojo asmens byla.

Lygtinis atleidimas nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą ir neatliktos laisvės atėmimo
bausmės dalies pakeitimas švelnesne bausme. tai sąlyginio atleidimo nuo bausmės atlikimo rūšis, kai
nuteistasis lygtinai atleidžiamas nuo tam tikros bausmės dalies atlikimo nustatant bandomąjį laikotarpį
arba neatliktoji bausmės rūšis pakeičiama kita, švelnesne bausme.
Šios atleidimo nuo bausmės rūšies taikymo pagrindai ir sąlygos. Pagrindas atleisti asmenį nuo
bausmės pagal LR BK 77 str. yra galimybė, jog nuteistasis gali pasitaisyti ir be tolesnio realaus bausmės
atlikimo. Procesinis gi pagrindas asmenį lygtinai atleisti nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą yra
bausmę vykdančios institucijos nustatytos formos teikimas. Sąlygos:
1. asmuo turi būi nuteistas laisvės atėmimo bausme;
2. jis turi būti atlikęs tam tikrą bausmės dalį;
3. asmuo turi būti atlyginęs nusikaltimu padarytą turtinę žalą arba iš dalies atlyginęs ar pašalinęs ir
įsipareigojęs per neatliktos bausmės laiką visiškai ją atlyginti ar pašalinti;
4. asmuo savo elgesiu ir darbu laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu turi būti įrodęs, kad jį galima
lygtinai atleisti nuo bausmės prieš terminą arba laisvės atėmimo bausmę pakeisti švelnesne.

Reikalavimai, keliami minimaliam laisvės atėmimo bausmės atlikimui, nusikaltimu padarytos

turtinės žalos atlyginimui bei elgesiui ir darbui. Kalbant apie privalomos atlikti paskirtos bausmės
dydį, jis priklauso nuo padaryto nusikaltimo pavojingumo, asmens kaltės formos ir paskirtos bausmės
dydžio:
1. ne mažiau kaip pusė paskirtos bausmės už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą;
2. ne mažiau kaip du trečdaliai paskirtos bausmės už sunkų nusikaltimą;
3. ne mažiau kaip tris ketvirtadaliai paskirtos bausmės už labai sunkų nusikaltimą, arba jeigu asmuo
yra recidyvistas;
4. ne mažiau kaip vieną trečdalį paskirtos bausmės už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį
nusikaltimą, kuri padarė nėsčia moteris, taip pat vienišas tėvas (motina), turintis vaiką iki 7 metų
arba du ar daugiau nepilnamečių vaikų, kai jam (jai) tėvų valdžia nėra teismo apribota šių vaikų
atžvilgiu. Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 3.180 str, tėvų valdžia gali būti apribota
jeigu tėvai (tėvas ar motina) vengia atlikti savo pareigos auklėti vaikus, piktnaudžiauja tėvų
valdžia, žiauriai elgiasi su vaikais, daro žalingą įtaką vaikams savo amoraliu elgesiu arba
nesirūpina jais.

Įpareigojimai, skiriami asmenims, lygtinai atleistiems nuo bausmės prieš terminą. Aplinkybės,
galinčios turėti įtaka įpareigojimų skyrimui.
127
Teismas, lygtinai atleisdamas asmenį nuo bausmės prieš terminą, gali paskirti tam asmeniui vieną arba
kelis LR BK 75 str. 2d. numatytus įpareigojimus, pvz., pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje,
pradėti mokytis, gydytis nuo alkoholizmo ar narkomanijos ir t.t. Paskirdamas vieną ar kelis įpareigojimus,
teismas kartu nustato laiką, per kurį lygtinai atleistasis nuo bausmės asmuo privalo juos įvykdyti. Teismas
negali nustatyti įpareigojimams įvykdyti ilgesnį už neatliktos bausmės laiką.
Lygtinio atleidimo nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą ir neatliktos laisvės atėmimo
bausmės dalies pakeitimo švelnesne bausme netaikymas. Reikėtų pažymėti, kad toks atleidimo nuo
bausmės būdas nėra taikomas pavojingam recidyvistui (atvejai, kada asmuo yra laikomas pavojingu
recidyvistu yra išvardyti LR BK 27str. 2d.), asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu iki gyvos galvos, bei
asmeniui, kuris jau buvo lygtinai atleistas nuo bausmės prieš terminą ir per neatliktos bausmės dalies
laiką padarė naują tyčinį nusikaltimą.
Asmens, lygtinai atleisto nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą, teismo paskirtų įpareigojimų
įvykdymo ir teisės pažeidimų nepadarymo teisinės pasekmės. lygtinai atleistas nuo laisvės atėmimo
bausmės prieš terminą asmuo, įvykdęs teismo nustatytus įpareigojimus ir nepadaręs per tą laiką jokių kitų
teisės pažeidimų, kai sueina laisvės atėmimo bausmės terminas, laikomas atlikusiu bausmę.
Asmens, lygtinai atleisto nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą, teismo paskirtų įpareigojimų
nevykdymo arba teisės pažeidimų padarymo teisinės pasekmės. Jeigu asmuo be pateisinamų
priežasčių neįvykdo jam nustatytų įpareigojimų arba pažeidinėja viešąją tvarką ar padaro kitų teisės
pažeidimų, teismas iš pradžių įspėja asmenį, jog jam gali būti panaikintas lygtinis atleidimas nuo laisvės
atėmimo bausmės prieš terminą. Tuo atveju, jeigu nuteistasis ir toliau nevykdo jam nustatytų įpareigojimų
bei toliau daro teisės pažeidimus, teismas nuteistojo elgesį kontroliuojančios institucijos teikimu priima
nutartį panaikinti lygtinį atleidimą nuo bausmės prieš terminą ir siunčia nuteistąjį toliau atlikti bausmės.
Asmens, lygtinai atleisto nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą, arba asmens, kuriam laisvės
atėmimo bausmė pakeista švelnesne,per neatliktos bausmės laiką padarytos naujos nusikalstamos
veikos teisinės pasekmės. Jeigu lygtinai atleistas nuo bausmės prieš terminą asmuo padaro naują
nusikaltimą, bausmė jam skriama pagal LR BK 64 str. taisykles, numatančias bausmės skyrimą, kai
neatlikus bausmės padaryta nauja nusikalstama veika.

Lygtinio atleidimo nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą ir neatliktos laisvės atėmimo
bausmės dalies pakeitimo švelnesne bausme taikymo ypatumai nepilnamečiams.
nepilnamečiui padarius sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, jis gali būti lygtinai atleistas nuo laisvės
atėmimo bausmės prieš terminą arba laisvės atėmimo bausmė jam gali būti pakeista švelnesne bausme,
jeigu jis atliko ne mažiau kaip du trečdalius paskirtos bausmės. labai sunkaus nusikaltimo padarymo
atveju, privaloma atlikti bausmės dalis nepilnamečiui yra mažesnė, t.y. taikytina nepilnamečiams norma
yra humaniškesnė. lygtinai atleidęs nepilnametį nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą teismas gali
jam paskirti vieną ar kelis iš LR BK 87 str. numatytų įpareigojimų ar draudimų, kaip, pvz., teismas gali
įpareigoti būti namuose nustatytu laiku, mokytis, uždrausti žaisti azartinius žaidimus ar užsiimti tam tikra
veikla ir t.t kai nepilnametis nevykdo jam paskirtų įpareigojimų ar pažeidžia jam nustatytus draudimus be
pateisinamų priežasčių, to teisinės pasekmės iš esmės nieko nesiskiria nuo tų, kurie atsiranda pilnamečiui
asmeniui, lygtinai atleistam nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą, nevykdant įpareigojimų ar
padarant teisės pažeidimus, t.y. iš pradžių asmuo įspėjamas teismo, o jeigu nepakeičia savo elgesio – jam
gali būti panaikinta teismo nutartis dėl lygtinio atleidimo nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą.
Jeigu lygtinai atleistas nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą nepilnametis padaro naują
nusikalstamą veiką, jam, kaip ir pilnamečiui asmeniui, taikomos LR BK 64 str. numatytos taisyklės.
Apibendrintai, galima teigti, jog nepilnamečio atžvilgiu įstatymų leidėjas numato švelnesnes bausmes,
labiau akcentuojamas auklėjamasis bausmės vaidmuo.

Amnestijos samprata ir teisinė prigimtis. Amnestija - tai Seimo priimtas aktas, kuriuo individualiai
neapibrėžtam nuteistųjų ratui taikomas sąlyginis ar besąlyginis atleidimas nuo bausmės arba bausmės
termino sutrumpinimas. Vienas iš skiriamųjų amnestijos instituto bruožų yra tas, jog amnestija visada yra
taikoma aukščiausiosios įstatymų leidžiamosios valdžios aktu, t.y. amnestijos aktas turi įstatymo formą.

128
Institucijos, turinčios teisę leisti amnestijos įstatymus. amnestija skelbiama leidžiant atskirus
įstatymus, kurie ir nustato kokioms sąlygoms esant gali būti pritaikoma amnestija Amnestijos įstatymai
išleisti po 1990 metų:
1. 1990 05 08 LR įstatymas „Dėl amnestijos atstačius nepriklausomą Lietuvos valstybę“
2. 1993 06 15 LR įstatymas „Dėl amnestijos pažymint LR Konstitucijos priėmimą“
3. 1995 12 21 LR įstatymas „ Dėl amnestijos‘
4. 1996 07 10 „LR amnestijos už kai kurių operacijų užsienio valiuta norminių aktų pažeidimą
įstatymas“
5. 1998 12 22 LR įstatymas „Dėl dalinės amnestijos akto“
6. 2000 04 11 LR įstatymas „Dėl amnestijos akto“
7. 2002 11 07 LR įstatymas „Dėl amnestijos pažymint LR Konstitucijosdešimties metų sukaktį“
Amnestijos akto sprendžiami klausimai. Amnestijos aktas sprendžia, kas gali būti atleisti nuo neatliktos
laisvės atėmimo bausmės dalies, kokiems asmenims netaikoma amnestija, numato amnestijos sąlygas
asmenims, kuriems šio įstatymo įsigaliojimo dieną dar nėra įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis,
sprendžia paskirtos laisvės atėmimo bausmės sumažinimo asmenims, nuteistiems už nusikaltimus,
padarytus dėl neatsargumo, už nusikaltimų padarymą tyčia, taip pat asmenims, nuteistiems už kai kurių
nusikaltimų padarymą dėl neatsargumo klausimus, numato amnestiją taikančias ir vykdančias institucijas,
amnestijos įvykdymo terminus ir pan.
Institucijos taikančios amnestijos aktus.
1) teismai - šio įstatymo 6 straipsnyje numatytais atvejais, taip pat kada bylos nagrinėjamos
kasacine tvarka;
2) Amnestijos komisijos - šio įstatymo 1, 2 ir 3 straipsniuose numatytais atvejais.
Teistumo skaičiavimas pritaikius amnestiją. Amnestijos aktas neturi reabilitacinio pobūdžio, bet
įstatymų dėl amnestijos leidėjas gali numatyti tam tikras sąlygas, kurioms esant amnestija panaikina
teistumą. Paprastai teistumo terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kada asmuo paleidžiamas iš laisvės
atėmimo bausmės atlikimo vietos ar atleidžiamas nuo kitos bausmės.
Malonė yra prezidento išleistas teisės aktas, kuriuo, nekeičiant ir neatšaukiant baudžiamojo
įstatymo, nenaikinant apkaltinamojo nuosprendžio, tuo pačiu metu visiškai ar iš dalies atleidžiamas
įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu konkretus asmuo ar konkrečiai nurodyti asmenys nuo
teismo paskirtos bausmės ar jos dalies atlikimo. Malonės samprata ir teisinė prigimtis. Malonė – tai yra
Prezidento dekretas, kuriuo konkretus nuteistasis sąlyginai ar besąlygiškai atleidžiamas nuo bausmės arba
jam sutrumpinamas bausmės terminas.
Malonę galima pritaikyti tik tam asmeniui, kuris jau yra nuteistas, t.y. jau yra įsiteisėjęs teismo
apkaltinamasis nuosprendis jo atžvilgiu ir asmuo jau pradėjo atlikinėti jam paskirtą bausmę. Svarbiausias
šio instituto ypatumas yra tas, jog malonė gali būti suteikta bet kuriam nuteistajam, t.y. nesvarbu kokią
nuikalstamą veiką jis padarė, kokia bausmė jam paskirta, jeigu tik malonę teikiantis subjektas
nusprendžia, jog yra tikslinga suteikti tokiam asmeniui malonę. Vieninteliai kriterijai, į kuriuos
atsižvelgiama teikiant malonę, yra malonės prašančio asmens elgesys įkalinimo įstaigoje, jo asmenybė,
nusikaltimo padarymo motyvai, jo šeimos padėtis. Svarbiausia yra kad nuteistasis suprastų, jog pasielgė
netinkamai, pripažintų kaltę, gailėtųsi dėl savo poelgio, t.y. nusikalstamos veikos padarymo
Institucijos, turinčios teisę suteikti malonę. malonė yra teikiama Prezidento Malonės komisija ir jos
įgaliojimai. Nuteistųjų malonės prašymus preliminariai svarsto ir pasiūlymus dėl jų teikia Malonės
komisija, kurios posėdžiams vadovauja Respublikos Prezidentas. Malonės komisiją sudaro Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, Lietuvos Respublikos teisingumo ministras, Lietuvos Respublikos
vidaus reikalų ministras, Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, Respublikos Prezidento patarėjas
valstybės ir teisės klausimais, Respublikos Prezidento kanceliarijos vadovas, Lietuvos Respublikos
policijos kapelionas, Lietuvos kalinių globos draugijos atstovas. Malonės komisijos nuomonė nėra
privaloma, turi tik rekomendacinį pobūdį.
Malonė nuteistiesiems teikiama šiais būdais: 1) mirties bausmę pakeičiant laisvės atėmimu; 2) visiškai
arba iš dalies atleidžiant tiek nuo pagrindinės, tiek nuo papildomosios bausmės; 3) neatbūtą laisvės
atėmimo dalį pakeičiant švelnesne bausme.
Malonės akto sprendžiami klausimai. Svarstomi malonės prašymai tų asmenų, kuriuos yra nuteisę
Lietuvos Respublikos teismai, taip pat tų Lietuvos Respublikos piliečių, kuriuos nuteisė kitų valstybių
teismai ir kurie atlieka bausmę Lietuvoje, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nenumato kitko.
20 tema. Baudžiamojo įstatymo taikymo senatis
129
 NETURIU INFORMACIJOS: Senaties instituto skiriamieji bruožai.
Kardomosios priemonės paskyrimas ir senaties eiga. Kaltinamasis aktas ir senaties eiga.

Vienas iš baudžiamosios teisės institutų – senatis – pateisinamas laikantis nuostatos, kad bausmė yra
veiksminga tuo atveju, jei ji taikoma praėjus nedideliam laiko tarpui po nusikaltimo padarymo. Jei
bausmė taikoma praėjus gana daug laiko po nusikalstamos veikos padarymo, ji pasidaro nebe tokia
veiksminga, o kai kada praranda ir prasmę. Todėl kodekse numatyta galimybė netraukti asmens
baudžiamojon atsakomybėn ar nevykdyti jau anksčiau paskirtos bausmės, jei po nusikaltimo padarymo ar
nuosprendžio priėmimo praeina tam tikras laikas ir yra kitos įstatyme numatytos sąlygos. BK įvardytos 2
senaties rūšys:
1. apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis,
2. apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senatis.
Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis. BK 95 straipsnyje teigiama, jog asmeniui,
padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu yra 3 sąlygos.
Pirmoji sąlyga – jei yra praėję:
a) 2 metai, kai padarytas baudžiamasis nusižengimas,
b) 5 metai, kai padarytas neatsargus arba nesunkus tyčinis nusikaltimas,
c) 8 metai, kai padarytas apysunkis tyčinis nusikaltimas,
d) 10 metų, kai buvo padarytas sunkus nusikaltimas,
e) 15 metų, kai buvo padarytas labai sunkus nusikaltimas,
f) 20 metų, kai buvo padarytas nusikaltimas, susijęs su tyčiniu kito žmogaus gyvybės atėmimu.
Antroji sąlyga reikalauja, kad per 95 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą laiką (nuo a) iki f)) asmuo
nepasislėptų nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo ir nepadarytų naujos nusikalstamos veikos. Jeigu
nusikalstamą veiką padaręs asmuo pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar tesimo, senaties eiga sustoja.
Senaties eiga atsinaujina nuo tos dienos, kurią asmuo sulaikomas arba kurią jis pats atvyksta ir
prisipažįsta padaręs nusikaltimą.
Laikas, kuriam praėjus negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Apkaltinamasis nuosprendis
negali būti priimtas, jeigu nuo to laiko, kai asmuo padarė nusikaltimą, praėjo 15 metų, o nuo to laiko, kai
padarė nusikaltimą, susijusį su tyčiniu kito žmogaus gyvybės atėmimu, - 20 metų ir senaties eiga
nenutrūko dėl naujo nusikaltimo padarymo.
Laikas, nuo kurio pradedama skaičiuoti senaties eiga. Laikas, iki kurio skaičiuojama senaties eiga. BK
95 str. 2d.: Senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio
priėmimo datos.
Trečioji sąlyga – reikalaujama, jog asmuo 95 straipsnyje nurodytų terminų metu nepadarytų naujos
nusikalstamos veikos. Jeigu asmuo iki šiame straipsnyje nurodytų terminų pabaigos padaro naują
nusikalstamą veiką, senaties eiga nutrūksta. Šiuo atveju senaties eiga už pirmą nusikalstamą veiką
pradedama skaičiuoti nuo tos dienos, kurią buvo padarytas naujas nusikaltimas ar baudžiamasis
nusikaltimas.
Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties netaikymas. Nėra senaties šiems nusikaltimams,
numatytiems BK:
a) genocidui;
b) tarptautinės teisės draudžiamam elgesiui su žmonėmis;
c) tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymui;
d) okupuotos valstybės civilių trėmimui ar okupavusios valstybės civilių gyventojų
perkėlimui;
e) tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimui, kankinimui ar kitokiam
nežmoniškam elgesiui su jais;
f) tarptautinės humanitarinės teisės normų dėl civilių ir jų turto apsaugos karo metu
pažeidimui;
g) civilių ar karo belaisvių prievartiniam panaudojimui priešo ginkluotose pajėgose;
h) saugomų objektų naikinimui ar nacionalinių vertybių grobstymui;
i) agresijai;
j) draudžiamai karo atakai;
k) uždraustų karo priemonių naudojimui.
130
 Apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senatis, jos samprata ir vykdymo sąlygos. BK 96 straipsnyje
įtvirtinta apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senatis. Apkaltinamasis nuosprendis nevykdomas, jeigu
jis nebuvo įvykdytas:
a) per 2 metus, kai paskirta bausmė už baudžiamąjį nusižengimą, arba
b) per 3 metus, kai paskirta ne laisvės atėmimo bausmė, arba kai paskirta laisvės atėmimo bausmė
neviršija 2 metų, arba
c) per 5 metus, kai paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija 5 metų, arba
d) per 10 metų, kai paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija 10 metų, arba
e) per 15 metų, kai paskirta laisvės atėmimo bausmė viršija 10 metų ar paskirtas laisvės atėmimas iki
gyvos galvos.
Be to, apkaltinamasis nuosprendis nevykdomas, jeigu per 96 straipsnio 1 dalies 1 punkto (nuo a) iki
e)) nustatytą laiką nuteistasis nevengia atlikti paskirtos bausmės ir nepadaro naujos nusikalstamos veikos.
Apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties termino skaičiavimas.Apkaltinamojo nuosprendžio
vykdymo senaties terminas skaičiuojamas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki nuosprendžio
vykdymo pradžios.
Senaties eigos sustojimas. Jeigu nuteistasis po nuosprendžio įsiteisėjimo vengia atlikti bausmę,
senaties eiga sustoja. Šiuo atveju ji atsinaujina nuo tos dienos, kurią nuteistasis pats atvyko atlikti
bausmės ar buvo sulaikytas.
Sąlygos, kurioms esant apkaltinamasis nuosprendis negali būti vykdomas. Nuosprendis negali būti
vykdomas, jeigu po jo įsiteisėjimo dienos praėjo 15 metų, o kai paskirtas laisvės atėmimas daugiau kaip
10-čiai metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos, - 20 metų ir senaties eiga nenutrūko dėl naujos
nusikalstamos veikos padarymo.
Senaties eigos nutrūkimas. Jeigu nuteistasis iki apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties
termino pabaigos padaro naują nusikalstamą veiką, senaties eiga nutrūksta. Šiuo atveju apkaltinamojo
nuosprendžio vykdymo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo naujo nusikaltimo ar baudžiamojo
nusižengimo padarymo.
21 tema. Teistumas
Teistumo samprata. – tai asmens teisinės padėties ypatybė, kurią sukelia teismo paskirtos bausmės
atlikimas. Tai specifinė, teisinė asmens padėtis, kuris pripažįstamas kaltu ir nubaustas kriminalinė
bausme. Ji apima ir bausmės atlikimo laiką ir po jos.
Pasekmės:
1) baudžiamosios-teisinės:
- sunkina baudžiamąją atsakomybę;
- pagrindas skirti maksimalią bausmę;
- gali būti būtinas požymis (nusikaltimo sudėties);
- gali būti kvalifikuojantis požymis;
- pagrindas pripažinti itin pavojingu recidyvistu;
- priklauso įstaigos rūšis ir režimas (bausmės atlikimo sąlygos);
- gali būti kliūtis atleisti nuo atsakomybės arba lengvinti bausmę; bei atleisti nuo bausmės
- nutraukia apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminą.
Šios pasekmės yra, kai vėl padaro nusikaltimą. Teistumas stiprina teisinio pobūdžio priemones; pratęsia
baudžiamųjų teisinių poveikio priemonių taikymo laiką;
2) bendrosios:
- apklausos metu turi nurodyti, kad buvo teistas;
- gali būti kliūtimi užimti tam tikras pareigas.

Teistumo baudžiamoji teisinė reikšmė.

Teistumas (BK 97 str.) – tai asmens teisinės padėties ypatybė, kurią sukelia teismo paskirtos bausmės
atlikimas.
BT teorijoje į teistumą egzistuoja 2 požiūriai:
1. Teistumas yra baudžiamųjų teisinių santykių dalis, todėl baudžiamieji teisiniaii santykiai pasibaigia tik
išnykus arba įstatymo nustatyta tvarka panaikinus teistumą.

131
2. Baudžiamieji teisiniai santykiai pasibaigia atlikus bausmę, nes teistumas pats savaime nesukelia
asmeniui jokių papildomų baudžiamųjų teisinių apribojimų. Pg. G. Švedą: teistumas nėra BA turinio
sudėtinė dalis. Tai traktuojama kaip bausmės atlikimo pasekmė.
Anot G. Švedo 2 pozicija yra tikslesnė, nes: nusikaltimą visada lydi BA. BA suprantama kaip apribojimų
ir įpareigojimų taikymas. Pats teistumas tuo tarpu niekuo žmogaus neįpareigoja. Teistumas svarbus tuo
atveju, jei asmuo padaro naują nusikaltimą.
Teistumas – visiškai BT nereikšmingas. Didžiausia reikšmė, kai asmuo padaro naują nusikaltimą ar
pakartotiną. Tai bus kaip sunkinanti aplinkybė. Kitose teisės šakose sukelia daug ir sunkių pasekmių:
teistas asmuo negali dirbti valstybės tarnyboje, valstybė teistam asmeniui gali atsisakyti suteikti pilietybę
ir kt.).
Asmens patraukimas BA ir bausmės paskyrimas sukuria teisinę pasekmę – teistumą, t.y.
tam tikras laiko tarpas po bausmės atlikimo, per kurį asmuo yra laikomas teistu.
Kitose teisės šakose teistas asmuo negali būti valstybės tarnautoju, teisėju, komercinių
bankų steigėju. (AT, KT)
Savaime teistumas BP pasekmių nesukuria, reikšmingas, kai asmuo padaro nusikaltimą per
tą laiko tarpą. Tai gali būti:
1) naują nusikaltimą kvalifikuojanti aplinkybė,
2) atsakomybę sunkinanti aplinkybė.
Teistumo išnykimo sąlygos pavojingiems recidyvistams, atidėjus bausmės vykdymą ir nuteisus už
konkrečios kategorijos nusikaltimą.
Nusikaltimų recidyvas baigiasi, kai išnyksta ar panaikinamas teistumas bent už vieną nusikaltimą,
esantį būtinąja sudėtine recidyvo dalimi, arba kai išnyksta teistumas už sunkiausią iš nusikaltimų,
sudarančių recidyvą, kadangi asmuo laikomas teistu už kiekvieną nusikalstamą veiklą tol, kol išnyksta
teistumas už sunkiausią iš jų. Nuo to momento, asmuo padaręs nusikaltimus sudariusius nusikaltimų
recidyvą, nebelaikomas recidyvu, dėl to atskiras teismo sprendimas nereikalingas.
Asmens pripažinimas pavojingu recidyvu netenka galios, kai asmens teistumas išnyksta
arba panaikinamas.
Itin pavojingiems recidyvistams – kitaip ir asmeniui, nuteistam LA daugiau kaip 10m. Jų
teistumo klausimas sprendžiamas: turi sueiti 8m terminas + teismo sprendimas, kad šie asmenys
nebelaikomi teistais. Teismo pareiga.
bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, jei per šį laikotarpį jis nepadarė naujo nusikaltimo. Jei
asmeniui buvo taikytas 3m. bausmės vykdymo atidėjimas, laikoma, kad tas asmuo neteistas.
Teistumo išnykimo terminų skaičiavimas.
Teistumo laikas pradedamas skaičiuoti nuo bausmės atlikimo laiko. Jei paskirta pagrindinė ir papildoma
bausmės, teistumas pradedamas skaičiuoti nuo abiejų bausmių atlikimo laiko.
Paleidžiant nuo bausmės atlikimo prieš terminą – teistumas pradedamas skaičiuoti nuo faktiško bausmės
atlikimo termino.
Jei bausmė keičiama į švelnesnę bausmę, teistumas perskaičiuojamas remiantis bausmių sudėjimo
taisykle ir taikomos švelnesnės bausmės teistumo taisyklės.
Teistumas trunka t.t. laiko tarpą, nepriklausomai nuo to, kokia bausmė ar baudžiamojo poveikio priemonė
buvo taikyta.
BK numato tokius laikotarpius:
1. Mažiausias – bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, jei per šį laikotarpį jis nepadarė naujo
nusikaltimo. Jei asmeniui buvo taikytas 3m. bausmės vykdymo atidėjimas, laikoma, kad tas asmuo
neteistas.
2. Jei bausmės nesusijusios su laisvės atėmimu – 1 metai po bausmės atlikimo.
3. Susiję su laisvės atėmimo bausmės trukme:
a) Jei iki 3 metų – teistumo trukmė 3 m.;
b) Jei nuo 3 iki 6 m. – 8 m.;
c) Jei virš 6, bet ne daugiau 10 m. – 8 metai;
Šiais trim atvejais teistumas išnyksta savaime, nepriimant nei teismo nutarties, nei kokio nors kito
teistumo išnykimo faktą patvirtinančio dokumento
d) Jei virš 10 m. – 8 metai;
e) Itin pavojingas recidyvistas - 8 metai, bet būtina viena sąlyga – būtinas teismo sprendimas;

132
Šiuo atveju teistumą panaikinti gali teismas, jei nustato, kad per 8 metus asmuo nepadarė naujo
nusikaltimo, pasitaisė ir nėra reikalo laikyti jį turinčiu teistumą.
Atlikusiems laisvės atėmimo bausmę asmenims, kurie pavyzdingu elgesiu ir sąžiningu darbu įrodė, kad
pasitaisė, teismas, visuomeninių organizacijų prašymu gali panaikinti teistumą prieš terminą. Tam
būtina:
Teismo sprendimas;
Paties nuteistojo, darbo kolektyvo prašymas;
T.t. faktai, kad nuteistasis pasitaisė.
Teistumo terminų skaičiavimo ypatumai nepilnamečiams.
Nepilnamečiams, nuteistiems už neatsargius nusikaltimus, bausmės atlikimo laikotarpiu, teistumo
terminai po bausmės atlikimo mažinami per pusę.

Teistumas ir naujos nusikalstamos veikos padarymas.

Teistumo trukmė pradedama skaičiuoti atlikus bausmę. Pradedama skaičiuoti, kada asmuo
faktiškai atleidžiamas nuo bausmės (atleidimas, pakeitimas).
Jei turinti steistumą asmuo padaro naują nusikaltimąarbaudžiamąjį nusižengimą, teistumo
išnykimo eiga nutrūksta. Teistumo už ankstesnę nusikalstamą veiką išnykimo terminas
pradedamas skaičiuoti nuo bausmės už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą atlikimo.
Asmuo laikomas teistu už kiekvieną nusikalstamą veiką tol, kol išnyksta teistumas už sunkiausią iš
jų.
Teismas turi teisę panaikinti teistumą ir visų kitų terminų atžvilgiu, jei yra visuomeninės
organizacijos prašymas panaikinti teistumą (ne tik recidyvistui ir nuteistam daugiau 10m).
Teistumas pradedamas skaičiuoti nuo visų bausmių, t.y. paskutinės bausmės atlikimo
momento. Jei bausmė LA 6-10, teistumas 8m. Nepilnamečiams jokių išimčių.

Teistumo sutrumpinimas arba panaikinimas.

Kai sueina nustatyti terminai, teistumas išnyksta ir asmenys yra laikomi neteistais. Kai sueina ne
mažiau kaip pusė teistumo termino, teismas nuteistojo prašymu gali sutrumpinti teistumo laiką arba
panaikinti teistumą.

Teistumas ir atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės.

Teistumas atleidus nuo bausmės.

22 tema. Priverčiamosios medicinos priemonės (98 straipsnis)

Asmenys, kuriems taikomos priverčiamosios medicinos priemonės. Jų taikymo pagrindai.
Priverčiamosios medicinos priemonės yra baudžiamojo įstatymo numatytos valstybinės prievartos
priemonės, teismo taikomos nepakaltinamiems ar ribotai pakalatinamiems asmenims, padariusiems
pavojingas veikas, arba asmenims, padariusiems nusikaltimus, tačiau teismui priimant nuosprendį, iki
bausmės atlikimo ar bausmės atlikimo metu susirgusiems psichikos liga, dėl kurios jie negali suprasti
savo veiksmų ir paskirtos bausmės esmės.
Priverčiamųjų medicininių priemonių skyrimo tikslai:
1) apsaugoti žmogų ir visuomenę nuo nepakaltinamų asmenų pavojingų veikų;
2) gydyti linkusius daryti pavojingas veikas psichikos ligonius ir saugoti juos nuo galimybės padaryti
Priverčiamosiomis medicininėmis priemonėmis, taip pat kaip ir bausmėmis siekiama neleisti asmeniui
daryti pavojingą veiką.Tačiau tai daroma ne įtikinėjant jį, bet taikant medicinines priemones ir prižiūrint
jo elgesį.
Siekti nubaudimo tikslų priverčiamosiomis medicinos priemonėmis nėra prasmės, nes psichas, padaręs
pavojingą veiką būdamas nepakaltinamas, negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti. Aišku, kad jis
nesupras bausmės prasmės.
Panašumas tarp medicinos priemonių ir kriminalinės bausmės yra:
1) abi priemonės yra valstybės prievartos priemonės;
2) taikomos nepaisant asmenų, kuriems jos taikomos ar jų atstovų noro;
3) taiko tik teismas už pavojingas veikas ar nusikaltimus.
Skiriasi savo tikslais, turiniu ir teisinėmis pasekmėmis:
133
1) PMP nesiekiama nubausti asmenį už padarytą pavojingą veiką;
2) ši veika nelaikoma nusikaltimu;
3) priemonių taikymas neužtraukia teistumo ir kitų pasekmių;
4) kartasi jos skiriamos nenurodant termino.
Priverčiamųjų medicinos priemonių rūšys ir jų taikymo pagrindai.
Teismas gali taikyti šias priverčiamąsias medicinines priemones:
1) ambulatorinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis
(taiko asmeniui, kurio dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo nereikia stebėti ir
gydyti stacionare arba kuris gali toliau ambulatoriškai gydytis);
2) stacionarinį stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis psichikos sveikatos priežiūros įstaigose
(taiko asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti stacionare);
3) stacionarnį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos
priežiūros įstaigose (taiko asmeniui, kurį dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo
reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare);
4) stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos
priežiūros įstaigose (taiko asmeniui, kuris kėsinosi į žmogaus gyvybę ar sveikatą, dėl psichikos sutrikimo
yra ypač pavojingas aplinkiniams ir turi būti stebimas bei gydomas specializuotame stacionare).
Šių priemonių taikymo terminai. Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimas, rūšies
pakeitimas ir jų taikymo panaikinimas.
Teismas nenustato PMP taikymo laiko. Jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo
psichinė būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Teismas ne rečiau kaip kartąper šešis mėnesius pagal
sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių
taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo.
Jeigu PMP taikyti asmeniui nebūtina, taip pat jeigu teismas panaikina šių priemonių taikymą,
asmuo gali būti teismo perduotas giminaičiams ar kitų asmenų globai ar rūpybai ir kartu jam gali būti
nustatomas medicininis stebėjimas.
Šių priemonių taikymas pasižymi viena savybe. Jos taikomos kol asmuo pasveiksta arba išnyksta jo
pavojingumas. Tačiau jų taikymo terminas kiekvienu atveju yra ne ilgesnis kaip 6 mėnesiai. O po 6
mėnesių gydymo įstaiga turi pateikti teismui išvadą dėl pavojingumo ar nepavojingumo, ir teismas vėl
turi priimti sprendimą pratęsti priemonės taikymą ar ne. Po 6 mėn. viskas vėl kartojasi.
Asmuo nepakaltinamu gali tapti bausmės atlikimo metu. Tuo atveju teismas gali priimti sprendimą, kad
vietoje bausmės jam taikomos priverčiamosios medicininės priemonės. Jei per tam tikrą laką asmuo
pasveiksta, teismas jį gali pasiųsti atlikti bausmę bet įtraukti į bausmės atlikimo laką gydymo laiką. Tada
viena gydymo diena prilyginama vienai laisvės atėmimo dienai.
Jei teismas priima sprendimą, kad asmuo pasveiko, tai problemų dėl tolesnio bausmės vykdymo
neatsiranda, bet, jei asmuo tampa nepakaltinamu – gali griežčiausią medicininio poveikio priemonę
pakeisti į švelnesnę:
- rūpybą;
- stebėjimą.
Kuris teismas priima sprendimą? Tas kuris turi bylą. O dėl pratęsimo priima sprendimą vietos, kur yra
gydymo įstaiga, teismas.

134
i
ii
iii