2 tema.

Baudžiamasis įstatymas
1.Baudžiamojo įstatymo sąvoka ir pagrindiniai bruožai
Baudžiamasis įstatymas yra pagrindinis baudžiamosios teisės šaltinis. Baudžiamosios teisės normos, kuriose
formuluojamos elgesio taisyklės, yra priimamos, keičiamos ar naikinamos tik įstatymu. Visos baudžiamosios teisės
normos ar, kitaip sakant, visi galiojantys baudžiamieji įstatymai Lietuvoje yra kodifikuoti viename įstatyme. Šis
įstatymas vadinamas Baudžiamuoju kodeksu.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas yra vientisas baudžiamasis įstatymas, kurio paskirtis –
baudžiamosios teisės priemonėmis ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus
nuo nusikalstamų veikų.
2. Šis kodeksas:
1) apibrėžia, kokios veikos yra nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai, bei jas uždraudžia;
2) nustato bausmes, baudžiamojo ir auklėjamojo poveikio priemones už šiame kodekse numatytas veikas bei
priverčiamąsias medicinos priemones;
3) nustato baudžiamosios atsakomybės pagrindus ir sąlygas, taip pat pagrindus ir sąlygas, kuriais nusikalstamas
veikas padarę asmenys gali būti atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės.
LR baudžiamieji įstatymai turi tokią paskirtį:
- uždrausti veikas, kurios daro esminę žalą asmens, valstybės ar visuomenės interesams arba kelia grėsmę tokiai
žalai atsirasti;
- tiksliai apibrėžti, kokios veikos pripažįstamos nusikaltimais;
- nustatyti nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdį ir jas atitinkančias bausmes;
- saugoti asmenis ir visuomenę nuo nusikalstamų kėsinimųsi grasinant kriminalinėmis bausmėmis ir nustatyti
pagrindus, kuriais remiantis baudžiami nusikaltusieji asmenys, norint juos pataisyti.
Baudžiamuosiuose įstatymuose yra nustatyti draudimai arba įpareigojimai nedaryti nusikalstamų veikų.

14.Baudžiamųjų įstatymų galiojimas laike.

Žinoti Lietuvos Respublikos baudžiamųjų įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu nuostatas labai svarbu tais atvejais,
kai darant nusikalstamą veiką galiojo vienas baudžiamasis įstatymas, o priimant procesinius sprendimus — jau
kitas baudžiamasis įstatymas.
Klausimo esmė — kuris įstatymas turi būti taikomas, pagal kurį įstatymą kvalifikuojama kaltininko veika ir ar ji
apskritai gali būti kvalifikuojama, jeigu padarant nusikalstamą veiką galiojo vienas įstatymas arba jo nebuvo, o
priimant atitinkamus procesinius sprendimus (pareiškiant įtarimą, surašant kaltinamąjį aktą, priimant nuosprendį)
jau galiojo kiti įstatymai. Pagaliau kokią įtaką asmens baudžiamajai atsakomybei turės tai, kad įstatymas pasikeitė
bylai esant apeliacinės ar kasacinės instancijos teisme ar nuosprendį vykdant, t. y. asmeniui atliekant bausmę.
Įstatymų leidėjas baudžiamuosius įstatymus jų galiojimo laiko atžvilgiu skirsto į tris grupes: 1) įstatymai, liečiantys
veikų nusikalstamumą, 2) įstatymai, liečiantys asmenų baudžiamumą, ir 3) įstatymai, turintys įtakos asmenų,
padariusių nusikalstamas veikas, baudžiamajai teisinei padėčiai. Toks skirstymas pagrįstas BK 3 straipsnio
nuostatomis.
Veikos nusikalstamumą liečiantys įstatymai - tai įstatymai, nustatantys, keičiantys ar naikinantys nusikalstamos
veikos sudėties požymius.
Priėmus tokius įstatymus veikos gali būti kriminalizuojamos ar dekriminalizuojamos. Asmens baudžiamumą
liečiantys įstatymai – tai įstatymai, keičiantys bausmės už padarytą nusikalstamą veiką rūšį ar jos dydį. Įstatymai,
turintys įtakos asmens baudžiamajai teisinei padėčiai, nekeičia veikų nusikalstamumo ar asmens baudžiamumo,
tačiau jie turi įtakos asmenį, padariusį nusikalstamą veiką, atleisti nuo bausmės ar baudžiamosios atsakomybės,
lygtinai atleisti nuo bausmės, teistumo terminui, senaties eigai.
Baudžiamųjų įstatymų taikymo pasikeitus įstatymui klausimus reguliuoja BK 3 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje
nustatyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato įstatymas, galiojęs tos veikos padarymo
metu. Šioje įstatymo nuostatoje įtvirtintas pagrindinis Lietuvos Respublikos baudžiamųjų įstatymų galiojimo laiko
atžvilgiu principas. Jis įvardijamas taip - nusikalstamos veikos padarymo laiko principas. Remiantis šiuo
principu, neatsižvelgiant į j tai, kada nusikalstama veika yra išaiškinta, kada vyksta teisminis bylos nagrinėjimas,
asmens padarytų veikų baudžiamojo teisinio vertinimo pagrindas yra įstatymas, kuris galiojo padarant veiką. Kartu
pažymėtina, kad BK 3 straipsnio 2 dalyje numatytos nuostatos, kurios įtvirtina kitą baudžiamųjų
įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu principą. Teigiama, kad įstatymas, naikinantis veikos nusikalstamumą,
švelninantis bausmę ar kitaip
palengvinantis asmens teisinę padėtį, turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas veikai, padarytai iki jo įsigaliojimo. Tai
— grįžtamosios baudžiamojo įstatymo galios principas. (Dar šis principas vadinamas ir kitaip — atgalinio
baudžiamojo įstatymo galiojimo principas)
Kita vertus, galioja bendra taisyklė: įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę ar
kitaip sunkinantis asmens teisinę padėtį, negali būti taikomas padarytai veikai, jei jis negaliojo
nusikalstamos veikos padarymo metu. Tiesa, BK 3 straipsnio 3 dalyje numatoma ir išimčių. Taigi BK 3
straipsnyje įtvirtintų nuostatų ypatumas yra tas, kad asmens baudžiamosios
atsakomybės už padarytą veiką klausimas gali būti sprendžiamas ir pagal veiką padarant galiojusį baudžiamąjį
įstatymą, ir kaltinamojo akto ar teisminio bylos nagrinėjimo metu ar net apeliacinės ar kasacinės bylos nagrinėjimo
metu ir net pagal nuosprendžio vykdymo metu įsigaliojusį baudžiamąjį įstatymą.
Atsižvelgiant į tokias Baudžiamojo kodekso nuostatas, norint tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą
konkrečioje byloje,
visada būtina: 1) nustatyti nusikalstamos veikos padarymo laiką, 2) įstatymą, galiojusį padarant nusikalstamą
veiką, 3) įstatymus, kurie vėliau pakeitė šį įstatymą, ir atlikti jų analizę, 4) palyginti padarant nusikalstamą veiką ir
vėliau galiojusius įstatymus.
Tik atsakius į visus šiuos klausimus galima padaryti teisingą sprendimą- parinkti tinkamą asmens baudžiamajai
atsakomybei įstatymą.

6. Lietuvos Respublikos naujasis baudžiamasis kodeksas ir jo struktūra.

Dabar galiojantis Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas susideda iš trijų dalių: bendrosios dalies,
specialiosios
dalies ir BK priedų.
Visų nusikalstamų veikų požymiai ir bausmės, numatytos ir skirtinos už padarytas tam tikras nusikalstamas veikas,
aprašomi specialiojoje Baudžiamojo kodekso dalyje. Nėra nusikalstamų veikų, neįtrauktų į BK specialiąją dalį.
Tiesa, galiojant 1961 metų BK buvo viena nusikalstama veika — genocidas, kurios požymiai nuo 1992 metų
formuluojami ne BK, o atskirame įstatyme.
Įsigaliojus 2000 metų BK visų nusikalstamų Lietuvoje veikų požymiai yra numatyti BK specialiojoje dalyje.
Tačiau naujojo BK specialiojoje dalyje formuluojami ne tik nusikalstamų veikų požymiai, bet ir numatytos ir
skiriamos bausmės jas padarius. Kai kuriuose BK specialiosios dalies straipsniuose, paprastai jų pabaigoje po
nusikalstamos veikos sudėties požymių aprašymo ir nustatytų sankcijų formuluojamos specifinės baudžiamosios
atsakomybės už BK straipsnyje uždraustą veiką sąlygos. Jos gali apimti tris dalykus: 1) kaltės formą, 2) juridinių
asmenų baudžiamąją atsakomybę ir (ar) 3) nusikalstamos veikos statusą (viešojo
kaltinimo veika ar veika, už kurią baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik pagal pareiškimą — skundą). Šios
nuostatos formuluojamos standartiniais sakiniais Be to, daugelio BK specialiosios dalies skyrių pabaigoje
paskutinis straipsnis vadinamas „Sąvokų išaiškinimas". Šiuose BK straipsniuose aprašomos ne nusikalstamų veikų
sudėtys, o pateikiamas atitinkamo BK skyriaus kai kuriuose straipsniuose aprašytų nusikalstamų veikų sudėties
požymių aiškinimas.
Skirtingai nei specialiojoje dalyje, Baudžiamojo kodekso bendrojoje dalyje nusikalstamų veikų sudėtys
neformuluojamos, o aprašomos nuostatos, turinčios visuotinį pobūdį ir taikomos ne vienai nusikalstamai veikai, o
visoms ar daliai nusikalstamų veikų, numatytų BK specialiojoje dalyje. Bendrojoje dalyje įtvirtinami
baudžiamosios atsakomybės pagrindai, formuluojami baudžiamųjų įstatymų galiojimo principai ir aplinkybės,
šalinančios baudžiamąją atsakomybę. Šioje dalyje pateikiami nusikalstamų veikų rūšių
apibrėžimai, jų klasifikacija, kaltės formos ir jų apibrėžimai. Be to, pateikiamas visų bausmių ir baudžiamojo
poveikio priemonių sąrašas, atskleidžiamas jų turinys, formuluojamos bausmių skyrimo teisme taisyklės. Taip pat
įtvirtinamas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, atleidimo nuo bausmės institutas, formuluojamos
atleidimo rūšys ir jų taikymo sąlygos, teistumo institutas. Nors, kaip minėta, bendrosios dalies normose
nusikaltimų sudėtys neformuluojamos, tam tikri nusikaltimo sudėties požymiai, kurie yra vienodi visoms
nusikalstamoms veikoms, aprašomi būtent bendrosios dalies straipsniuose (pvz., baudžiamosios atsakomybės
amžius, pakaltinamumas, kaltės formos ir rūšys)..
Nuo 2004 m. gegužės 1 d. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas turi priedą, kuris pavadintas
„Įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai"6. Šiame priede vardijami Europos Sąjungos teisės aktai, su
kuriais suderintas Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksus. Tačiau pačiame BK šių Europos Sąjungos teisės
aktų turinys neatskleidžiamas. Atkreiptinas dėmesys, kad
priede nurodyti Europos Sąjungos teisės aktai, nepaisant BK 1 straipsnio 3 dalies nuostatos dėl BK suderinimo su
Europos Sąjungos teisės aktų nuostatomis, galioja ir gali būti taikomi tiesiogiai. Todėl asmuo, taikantis atitinkamas
Baudžiamojo kodekso normas, turi būti susipažinęs ir su priede nurodytų teisės aktų turiniu..
Taikant Baudžiamojo kodekso normas, labai svarbu įvardyti ne tik tinkamą BK straipsnį, bet ir jo dalį.
Taikant BK specialiosios dalies normą (tai vadinama nusikalstamos veikos kvalifikavimu), reikalaujama nurodyti
ir BK straipsnį, ir jo dalį, pagal kurią kvalifikuojama nusikalstama veika. BK straipsnio dalies nenurodžius
kaltinamajame akte, yra pagrindas grąžinti bylą prokurorui patikslinti kaltinimą, o jei BK straipsnio dalis
nenurodoma nuosprendyje, yra pagrindas, esant apeliaciniam ar kasaciniam skundui, aukštesnės instancijos teismui
panaikinti arba keisti žemesnio teismo priimtą nuosprendį motyvuojant netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu.
7.Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio struktūra
Specialiosios dalies straipsniai susideda iš dviejų dalių: dispozicijos ir sankcijos. Straipsnio dispozicijoje aprašomi
teisiškai reikšmingi nusikalstamos veikos požymiai (nusikalstamos veikos sudėties požymiai), o sankcijoje -
bausmės, kurias gali skirti teismas už padarytą nusikalstamą veiką. Kiekviena BK straipsnio sudedamoji dalis
pradedama nauja pastraipa. Specialiosios dalies straipsniui nustato baudžiamąją atsakomybę už konkrečius
nusikaltimus. Specialiosios dalies skyriai nustato atsakomybę už nusikaltimus gyvybei, nuosavybei, ir pan
Baudžiamosios teisės normos ir BK straipsnio atskyrimas reiškia, kad ne kiekviena baudžiamosios teisės norma ir
ne visuomet sutampa su ati tinkamais BK straipsniais. Dauguma baudžiamosios teisės normų, įvardijančių
konkrečius draudimus, yra išdėstytos BK Specialiosios dalies straipsniuose. Tačiau norint visapusiškai suvokti
draudimo esmę, neretai tenka pasitelkti ir Bendrosios dalies straipsnius. Yra BK Specialiosios dalies straipsnių,
kuriuose išdėstytas ne vienas, o du ar net daugiau draudimų. O tai reiškia, kad viename BK straipsnyje yra
dvi normos.
Baudžiamojo įstatymo straipsnis turi dvi dalis: dispoziciją ir sankciją. BK straipsnio dispozicija — tai ta jo dalis,
kuri apibrėžia konkrečią veiką kaip nusikaltimą. Taigi dispozicija nurodo veikos, kuri užtraukia baudžiamąją
atsakomybę, požymius ir sąlygas, kuriomis ji yra galima. Straipsnio sankcija – bausmės rūšis ir būdas už
dispozicijoje nurodytą veiką. Jose atsispindi veikos pavojingumas. Visada nurodomos pagrindinės bausmės, gali
būti ir papildomos (privalomos ir fakultatyvios).

15.Baudžiamųjų įstatymų priėmimas, paskelbimas ir įsigaliojimas.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad reikia skirti baudžiamojo įstatymo priėmimą, paskelbimą ir įsigaliojimą.
Nusikalstamoms veikoms kvalifikuoti svarbi yra tik baudžiamojo įstatymo paskelbimo ir įsigaliojimo, bet ne
priėmimo data. Įstatymo priėmimo ir paskelbimo data niekada nesutampa., priimti įstatymai turi būti skelbiami
„Valstybės žiniose", įstatymas gali įsigalioti jo paskelbimo dieną, tačiau gali įsigalioti ir vėliau, jei tai nustatyta
įstatyme.
Baudžiamasis įstatymas baigia galioti, kai jis pripažįstamas netekusiu galios, pakeičiamas kitu įstatymu arba
netenka galios suėjus
jo galiojimo terminui.
16.Baudžiamųjų įstatymų įsigaliojimas ir taikymas.
Teismai, taikydami baudžiamąjį įstatymą, turi atsižvelgti ir į Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymą,
kuris nustato, kad jei kuri nors įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias
normas negu Lietuvos Respublikos įstatymas, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba
įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kai kuriais atvejais veikos nusikalstamumui, baudžiamumui arba teisinei veiką
padariusio asmens padėčiai įtakos gali turėti pakeitimai ir papildymai kituose įstatymuose ar teisės aktuose, kurie
nepriskiriami prie baudžiamųjų įstatymų, pavyzdžiui, Buhalterinės apskaitos įstatyme, Kelių eismo taisyklėse,
Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąraše bei pan., todėl teismai turi kruopščiai patikrinti, kaip dėl tokių
pakeitimų ir papildymų kituose norminiuose teisės aktuose pakito baudžiamajame įstatyme numatytų veikų
nusikalstamumas, baudžiamumas ar teisinė veiką padariusio asmens padėtis. Be to, teismai, spręsdami
baudžiamųjų įstatymų galiojimo ir taikymo laiko atžvilgiu klausimus, turi vadovautis ir Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 38 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo kodekso
normas, reglamentuojančias baudžiamųjų įstatymų galiojimą laiko atžvilgiu". Asmens baudžiamoji atsakomybė yra
neatsiejama nuo baudžiamojo įstatymo galiojimo. BK 3 str. 1 d. numato, kad asmuo gali būti baudžiamas tik tuo
atveju, jeigu jo padarytos veikos baudžiamumas buvo nustatytas įstatymo, įsigaliojusio iki
nusikaltimo padarymo. Pagal BK 7 str. 1 d. veikos nusikalstamumą ar baudžiamumą nustato įstatymas, galiojęs
šios veikos padarymo metu. Šia nuostata teismai privalo vadovautis visais atvejais, išskyrus tuos, kuriuos numato
Konstitucijos 107 str. 1 d. arba kuriems taikomos BK 7 str. 2 ir 4 dalyse numatytos išimtys.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 str. 1 d. nustato, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas
Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos
dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis)
prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
17 . Pagrindinis baudžiamųjų įstatymų galiojimo laike principas .
Baudžiamųjų įstatymų galiojimo ir taikymo laiko atžvilgiu bendrieji principai įtvirtinti Europos žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 str. bei Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 15 str., kuriuose
nustatyta, kad „niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie pagal jų padarymo metu galiojusius
valstybės įstatymus arba pagal tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikaltimais". Šiose tarptautinėse sutartyse
nustatyta, kad tokio draudimo gali būti nesilaikoma tik tuomet, kai padaryta tokia veika, kuri pagal tarptautinės
bendrijos pripažįstamus bendruosius teisės principus buvo laikoma
nusikaltimu. Šiuos pradmenis išplėtoja BK 3 str. 1 dalis ir kiti įstatymai, reglamentuojantys baudžiamosios teisės
normų galiojimą ir taikymą laiko atžvilgiu, pavyzdžiui, Baudžiamojo kodekso, Baudžiamojo proceso kodekso ir
Bausmių vykdymo kodekso įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymas. Baudžiamųjų įstatymų taikymo
pasikeitus įstatymui klausimus reguliuoja BK 3 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad veikos
nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato įstatymas, galiojęs tos
veikos padarymo metu. Šioje įstatymo nuostatoje įtvirtintas pagrindinis Lietuvos Respublikos baudžiamųjų
įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu principas. Jis įvardijamas taip - nusikalstamos veikos padarymo laiko
principas. Remiantis šiuo principu, neatsižvelgiant į j tai, kada nusikalstama veika yra išaiškinta, kada vyksta
teisminis bylos nagrinėjimas, asmens padarytų veikų baudžiamojo teisinio
vertinimo pagrindas yra įstatymas, kuris galiojo padarant veiką. Kartu pažymėtina, kad BK 3 straipsnio 2 dalyje
numatytos nuostatos, kurios įtvirtina kitą baudžiamųjų įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu principą. Teigiama, kad
įstatymas, naikinantis veikos nusikalstamumą, švelninantis bausmę ar kitaip palengvinantis asmens teisinę padėtį,
turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas veikai, padarytai iki jo įsigaliojimo. Tai — grįžtamosios baudžiamojo
įstatymo galios principas. (Dar šis principas vadinamas ir kitaip — atgalinio
baudžiamojo įstatymo galiojimo principas) Kita vertus, galioja bendra taisyklė: įstatymas, nustatantis veikos
nusikalstamumą, griežtinantis bausmę ar kitaip sunkinantis asmens teisinę padėtį, negali būti taikomas
padarytai veikai, jei jis negaliojo nusikalstamos veikos padarymo metu.

18.Nusikalstamos veikos padarymo laiko nustatymas

Taikant baudžiamąjį įstatymą už padarytą nusikalstamą veiką,būtina nustatyti jos padarymo laiką. Nusikalstamos
veikos padarymo laikas yra veikos (veikimo arba neveikimo) padarymo laikas. Jeigu veikos padarymo metu
galiojo vienas įstatymas, o padarinių atsiradimo metu - kitas, taikomas įstatymas, galiojęs veikos padarymo metu.
Tačiau BK 3 str. 1 dalyje numatyta išimtis, susijusi su materialinėmis nusikalstamų veikų sudėtimis. Kai darant
nusikalstamą veiką, kuri įstatyme apibudinta kaip materiali, kaltininko tyčia yra nukreipta į tam tikrą padarinių
atsiradimo laiką, tokios veikos padarymo laikas yra tų padarinių atsiradimo laikas. Tokiu atveju taikomas
įstatymas, galiojęs padarinių atsiradimo metu. Jeigu nusikalstamą veiką sudaro du veiksmai, jos padarymo pabaiga
yra antrojo veiksmo atlikimo laikas. Tęstinės ir trunkamosios veikos padarymo atveju nusikalstamos veikos
padarymo laikas yra visas laikas, kai asmuo darė baudžiamajame įstatyme numatytas veikas. Tačiau šių
nusikalstamų veikų padarymo atvejais taikomas įstatymas, galiojęs tuo metu, kai nusikalstama veika pabaigta arba
nutraukta. Jeigu nusikalstama veika nebuvo pabaigta dėl to, kad nutrūko rengimosi arba pasikėsinimo stadijoje,
taikomas jos nutrūkimo metu galiojęs įstatymas.
Bendrininkavimo atvejais kiekvienam iš bendrininkų taikomas baudžiamasis įstatymas, galiojęs tuo metu, kai
bendrininkas, veikdamas pagal susitarimą, pabaigė savo veiksmus arba nuo jų susilaikė. Išimtį sudaro tokios
bendrininkų padarytos nusikalstamos veikos, kurių padarinių atsiradimo jie norėjo kitu metu. Tokiais atvejais
visiems bendrininkams taikomas baudžiamasis įstatymas, galiojęs padarinių atsiradimo metu
Jeigu baudžiamojo įstatymo pakeitimai nekeičia padarytos veikos nusikalstamumo, jos baudžiamumo bei veiką
padariusio asmens teisinės padėties teismas taiko veikos padarymo metu galiojusį įstatymą.
19.Baudžiamojo įstatymo grįžtamoji galia.
Veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis ar kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens
teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią. Tai reiškia, kad nustatyta bendros
taisyklės, jog asmuo atsako pagal įstatymą, galiojusį nusikalstamos veikos padarymo metu, išimtis. Jos esmė yra
tai, kad kaltininkui taikomas ne įstatymas, kuris galiojo jo veikos padarymo metu, o vėlesnis įstatymas, jei
remiantis baudžiamosios teisės doktrina ir teismų praktika jis pripažįstamas švelnesniu. Taip pasireiškia
humanistinis baudžiamųjų įstatymų pobūdis. Būtų ne tik nepagrįsta, bet ir nehumaniška asmeniui toliau
atlikti bausmę už veiką, kuri nauju įstatymu dekriminalizuota arba numato galimybę atleisti nuo baudžiamosios
atsakomybės ar skirti švelnesnę bausmę bei taikyti kitas bausmės atlikimo sąlygas, kurios palengvina nuteistojo
padėtį. BK aptariant grįžtamąjį baudžiamojo įstatymo galiojimą (lex retro agit), jis siejamas su trimis aplinkybių
grupėmis: 1) veikos nusikalstamumo panaikinimu (dekriminalizacija); 2) bausmės švelninimu (depenalizacija); 3)
kitokiu teisinės nuteisto asmens padėties palengvinimu.

20.Veikos nusikalstamumą nustatančio ar panaikinančio, bausmę švelninančio ar griežtinančio, kitokiu

būdu nusikalstamą
veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinančio ar kitaip sunkinančio baudžiamojo įstatymo
charakteristika.
ĮSTATYMO, NUSTATANČIO AR NAIKINANČIO VEIKOS NUSIKALSTAMUMĄ, NUSTATYMAS
Jei įstatymas naikina veikos nusikalstamumą, jis galioja atgal, t. y. taikomas asmenims, padariusiems veiką iki
įsigaliojant tokiam įstatymui. Tokiais atvejais ikiteisminis tyrimas nutraukiamas, o jei byla yra nagrinėjama teisme,
priimamas išteisinamasis nuosprendis. Jei asmuo jau nuteistas ir atlieka bausmę - įsigaliojus įstatymui,
naikinančiam veikos nusikalstamumą, asmuo turi būti atleidžiamas nuo tolesnio bausmės atlikimo. Visais atvejais
nuosprendyje ar nutartyje remiantis nauju įstatymu dėl veikos nusikalstamumo panaikinimo ir BPK 3 straipsnio 1
punktu.
Veikos nusikalstamumas gali būti panaikinamas keliais budais: 1) panaikinant BK specialiosios dalies straipsnį;
2) nepanaikinant BK specialiosios dalies straipsnio, bet įvedant naujus papildomus nusikaltimo sudėties požymius
ar pateikiant kitokį oficialų jų aiškinimą. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad BK 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog
įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, neturi grįžtamosios galios. Tokiais atvejais baudžiamojo įstatymo
nuostatos netaikomos, asmuo negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už padarytą veiką, nepaisant to,
kad priimant sprendimą dėl padarytos veikos įstatymas tokią atsakomybę numato.
Tačiau BK 3 straipsnio 3 dalyje numatyta ir išimčių. Joje teigiama, kad išimtį sudaro šio kodekso normos,
nustatančios atsakomybę už genocidą (99 straipsnis), tarptautinės teisės draudžiamą elgesį su žmonėmis (100
straipsnis), tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymą (101 straipsnis), okupuotos valstybės civilių
trėmimą (102 straipsnis), tarptautinės humanitarinės teisės saugomų/asmenų žalojimą, kankinimą ar kitokį
nežmonišką elgesį su jais (103 straipsnis), civilių ar karo belaisvių prievartinį panaudojimą priešo ginkluotosiose
pajėgose (105 straipsnis), draudžiamą karo ataką (111 straipsnis).
ŠVELNINANČIO AR GRIEŽTINANČIO ASMENS BAUDŽIAMUMĄ ĮSTATYMO NUSTATYMAS
Pagal BK 3 straipsnio 2 dalį, jei naujas įstatymas švelnina asmens baudžiamumą, toks įstatymas turi grįžtamąją
galią, t. y. veika kvalifikuojama ar perkvalifikuojama pagal įstatymą, įsigaliojusi po nusikalstamos veikos
padarymo. Naujojo BK normos, palyginti su 1961 metų BK, neabejotinai daugeliu atvejų numato baudžiamosios
atsakomybės už BK numatytą nusikalstamą veiką priemonių švelninimą. Išvada apie baudžiamumo švelninimą
darytina, jei: a) naujajame įstatyme nėra papildomos bausmės (daugelis 1961 metų BK sankcijų numatė greta
pagrindinių ir papildomas bausmes), b) naujajame įstatyme vietoje vienos laisvės atėmimo bausmės įvedama
alternatyvi bausmė (dauguma naujojo BK sankcijų yra formuluojamos kaip alternatyvios: greta laisvės atėmimo
bausmės alternatyviai numatomas areštas ar su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės). Įstatymas, numatantis
alternatyvias bausmes, visada bus laikomas švelnesniu už įstatymą, kurio sankcija numato vieną laisvės atėmimo
bausmę nepriklausomai nuo jos dydžio, c) sumažėjo minimalūs ar maksimalūs bausmės dydžiai specialiosios dalies
sankcijose ar bendrosios dalies straipsniuose dėl bausmės rūšių. Net ir paliekant tokį pat šių bausmių maksimumą
įstatyme sumažinus jų minimalų dydį, naujas įstatymas bus laikomas švelnesniu.
Bausmės švelninimas nauju įstatymu gali būti 1) tiesioginis - keičiant tik įstatymo sankciją, bet nekeičiant
dispozicijos, arba 2) netiesioginis (sudėtingas). Antruoju atveju tiesiogiai nauju įstatymu BK straipsnio, pagal kurį
kaltinamas asmuo, sankcija lyg ir nekeičiama, bet įstatymas panaikina nusikaltimą kvalifikuojantį požymį arba
kitaip
formuluoja konstitucinės nusikaltimo sudėties požymius.Atkreiptinas dėmesys dar į vieną dalyką: nereikia painioti
įstatymo, švelninančio asmens baudžiamumą, taikymo ir realaus bausmės švelninimo. Teismas, vadovaudamasis
BK 3 straipsnio 2 dalimi, perkvalifikuos veiką pagal naujojo BK straipsnį, pagal to straipsnio sankciją paskirs
bausmę, tačiau tai, kad taikomas BK 3 straipsnis, nereiškia, jog pati nauja paskirta kaltininkui bausmė
neišvengiamai sušvelnės.
ĮSTATYMO, KITOKIU BŪDU DARANČIO ĮTAKĄ ASMENS TEISINEI PADĖČIAI (JĄ PALENGVINANČIO
AR PASUNKINANČIO), NUSTATYMAS
Šiuo atveju kalbama apie įstatymus, kurie pakeičia atleidimo nuo bausmės ar baudžiamosios atsakomybės sąlygas,
senaties ar teistumo nuostatas.
Naujas įstatymas nebūtinai švelnina asmens baudžiamumą. Nemažai naujų įstatymų nekeičia BK specialiosios
dalies straipsnių sankcijų, o kai kuriais atvejais net jas griežtina. Tačiau įsigaliojęs naujas baudžiamasis įstatymas
tuo pat metu gali numatyti švelnesnes lygtinio atleidimo nuo bausmės sąlygas ar įvesti naują atleidimo nuo
baudžiamosios atsakomybės rūšį, kurį iš principo galėtų būti taikoma kaltinamajam.. Atkreiptinas dėmesys, jeigu
baudžiamojo įstatymo pakeitimai nekeičia padarytos veikos nusikalstamumo, jos baudžiamumo bei veiką
padariusio asmens teisinės padėties, teismas vadovaujasi BK 3 straipsnio 1 dalimi ir taiko veikos padarymo
metu galiojusį įstatymą. Tokia nuostata išplaukia iš BK 3 straipsnio 1 dalies ir iš Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo 11 punkto.
Įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę ar kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką
padariusio asmens padėtį, neturi grįžtamosios galios. Veikos nusikalstamumą nustatantis įstatymas yra toks
įstatymas, kuriame numatyta nauja arba pakeista esanti nusikalstamos veikos sudėtis išplečiant baudžiamosios
atsakomybės ribas. Griežtinantis bausmę įstatymas yra toks įstatymas, kuris padidina jos minimalią, maksimalią
arba abi šias ribas, numato naują alternatyvią griežtesnę bausmės rūšį, pašalina
švelnesnę bausmės rūšį. Tais atvejais, kai naujasis baudžiamasis įstatymas padidina minimalią bausmės ribą ir
kartu sumažina jos maksimalią ribą, nustato naują alternatyvią švelnesnę bausmės rūšį ir kartu padidina griežtesnės
bausmės ribas, sumažina minimalią bausmės ribą ir kartu padidina maksimalią jos ribą, vienareikšmiškai atsakyti,
ar toks įstatymas yra griežtesnis, negalima. Kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens padėtį
įstatymas yra toks įstatymas, kuris pakeičia nusikalstamos veikos rūšį ir klasifikacinę nusikaltimo grupę, susiaurina
galimybes atleisti veiką padariusį asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės ir bausmės arba atidėti jam paskirtos
bausmės vykdymą, nustato asmeniui mažiau palankią pataisos įstaigos rūšį, suteikia mažiau palankesnes baudos
sumokėjimo sąlygas, pailgina senaties, teistumo terminus ir pan.

3 tema: Nusikaltimas ir baudžiamasis nusižengimas

3.1. Nusikalstomos veikos samprata ir rūšys.
Nusikalstamos veikos yra baudžiamosios teisės šerdis. Baudžiamosios teisės objektas — nusikalstamos veikos, jų
požymiai ir šių veikų padarymo teisiniai padariniai.
Nusikalstama veika yra pavojinga ir šiame kodekse uždrausta veika (veikimas ar neveikimas, už kurią
numatyta
baudžiamoji atsakomybė.
Yra pabrėžiami du požymiai, apibūdinantys veiką kaip nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, ar nusikalstamą
veiką apskritai. Šie požymiai tai 1) veikos pavojingumas, 2) veikos draudžiamumas arba priešingumas
baudžiamajam įstatymui (Baudžiamajam
kodeksui).
Ir nusikaltimas, ir baudžiamasis nusižengimas yra pavojingos veikos. Veika baudžiamojoje teisėje - tai socialiai
reikšmingas žmogaus elgesys, poelgis. Be veikos negali būti kalbos apie nusikalstamą veiką. Tačiau toli gražu ne
kiekvienas žmogaus poelgis pripažįstamas esąs nusikalstamas. Žmogaus poelgiai socialiniu požiūriu gali būti
socialiai naudingi, neutralūs ir žalingi.
Nusikalstama veika - tai pavojinga viešpataujančiai vertybių sistemai veika.
NV požymiai:
o Pavojingumas;
o Priešiškumas teisei;
o Sąmoninga ir valinga veika (veikimas ar neveikimas)
Nusikalstama veika
Nusikaltimas Nusikalstamas nusižengimas
Tai pavojinga ir šiame kodekse uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta laisvės
atėmimo bausmė (BK 10 str.) Pavojinga ir šiame kodekse uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią
numatyta bausmė nesusijusi su laisvės atėmimu, išskyrus areštą. (BK 10 str.)
3.2.Nusikaltimo sąvoka
Nusikaltimas (BT kodeksas 11 str. 2000 09 26 )
1. Nusikaltimas yra pavojinga ir šiame kodekse uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta
laisvės atėmimo bausmė.
2. Nusikaltimai yra tyčiniai ir neatsargūs. Tyčiniai nusikaltimai skirstomi į nesunkius, apysunkius, sunkius ir labai
sunkius.
Nusikaltimai
Tyčiniai nusikaltimai Neatsargūs nusikaltimai
Nusikaltimas yra tyčinis, jeigu jis padarytas
tiesiogine arba netiesiogine tyčia:
Tiesiogine tyčia, jeigu:
1. asmuo suvokė pavojingą NV pobūdį ir norėjo taip veikti, (formalioji sudėtis)
2. asmuo suvokė, pavojingą NV pobūdį,
numatė, kad dėl jos veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir jų norėjo; (materialioji sudėtis)
Netiesioginė tyčia, jeigu:
asmuo suvokė, pavojingą NV pobūdį, numatė, kad dėl jos veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti
padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti
Neatsargus nusikaltimas, jeigu jis padarytas dėl:
1. nusikalstamo pasitikėjimo – kai asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo
gali atsirasti BK numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti;
2. nusikalstamo nerūpestingumo – kai asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti
padariniai, nors pagal aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti.
BK 15 ir 16 str., toks pat skirstymas taikomas ir baudžiamajam nusižengimui.
Tyčiniai nusikaltimai skirstomi į :
Nesunkius Apysunkius Sunkius Labai sunkius
Už juos baudžiamajame įstatyme (b įst) numatyta didžiausia bausmė neviršija 3 metų laisvės atėmimo
Už juos b įst numatyta didžiausia bausmė viršija 3 m. laisvės atėmimo, bet neviršija 6 m.
Už juos b įst numatyta didžiausia bausmė viršija 6m. laisvės atėmimo, bet neviršija 10 m.
Už juos b įst numatyta didžiausia bausmė viršija 10 m. laisvės atėmimo
3. Nesunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė
neviršija trejų metų laisvės atėmimo.
4. Apysunkis nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė
viršija trejus metus laisvės atėmimo, bet neviršija šešerių metų laisvės atėmimo.5. Sunkus nusikaltimas yra tyčinis
nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija šešerius metus laisvės atėmimo,
bet neviršija dešimties metų laisvės atėmimo.
6. Labai sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia
bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo.
Nusikaltimas gali būti nagrinėjamas įvairiais aspektais:
Kaip atitinkamas poelgis.
Kaip socialinio gyvenimo reiškinys.
Kaip asmens savybių ir jo charakterio bruožų pasekmė.
3.3. Nusikaltimo požymiai:
Nusikaltimo požymiai:
o tai veika (veikimas ar neveikimas);
o tai pavojinga veika (materialusis požymis: veika pavojinga viešpataujančiai vertybių sistemai. Veikos
pavojingumas pibūdinamas dviem rodikliais: pobūdžiu ir laipsniu. Pobūdis – tai kokybinė veikos charakteristika.
Jis priklauso nuo nusikaltimo objekto, t.y. nuo teisinių gėrių, į kuriuos kėsinamasi, vertingumo. Laipsnis išreiškia
kiekybinę veikos charakteristiką. Vienarūšiai nusikaltimai atskiriami pagal laipsnį. ;
o tai priešinga teisei veika: ”uždrausta BK“ ( formalusis požymis).
Skiriami trys nusikaltimo požymiai. Nusikaltimu gali būti laikoma tik sąmoninga ir valinga veikla. Ji gali
pasireikšti aktyvia veikimo forma – veikimu arba pasyvia elgesio forma – neveikimu. Nusikaltimu nelaikoma nei
įsitikinimai, nei mintys, nei asmens neigiamos subjektyvios elgesio savybės, kol jos nėra realizuojamos žmogaus
išorinėje veikloje.
Nusikaltimu yra pripažįstama ne bet kokia veika, bet pavojinga veika. Pavojingumas yra laikomas antruoju
nusikaltimo požymiu.
Veikos pavojingumas yra objektyvi nusikaltimo savybė, kuri nepriklauso nei nuo įstatymo leidėjo, nei nuo asmenų,
taikančių baudžiamąsias teisines normas, valios. Veikos pavojingumas yra dinamiškas, kintantis požymis.
Pavojingumą lemia įvairūs objektyvūs ir subjektyvūs veikos požymiai. Pagrindinis vaidmuo tenka objektyviems
požymiams: padarytos veikos pobūdžiui, pasekmėms, vietai, laikui ir kitoms aplinkybėms. Subjektyvūs požymiai –
tai kaltė, tikslas, motyvai.
Veikos pavojingumas apibūdinamas dviem rodikliais:
Pavojingumo pobūdžiu.
Pavojingumo laipsniu.
Nusikaltimai skiriasi pavojingumu. Nusikaltimų pavojingumas apibrėžiamas 2 terminais: nusikaltimo pavojingumo
pobūdis ir pavojingumo laipsnis.
Pavojingumo pobūdį dažniausiai lemia kėsinimosi objekto vertingumas- antai kūno sužalojimas skiriasi nuo
vagystės pavojingumo pobūdžiu, nes kūno sužalojimas yra pavojingesnis nusikaltimas dėl to , kad sveikata yra
didesnė vertybė už nuosavybę.
Tuo tarpu keli tapatūs ar vienarūšiai nusikaltimai skiriasi pavojingumo laipsniu, kurį lemia tam tikrų požymių
išreikštumo laipsnis (sunkus kūno sužalojimas yra pavojingesnis už lengvą kūno sužalojimą.ir t.t.).
Nusikaltimo pavojingumas (sunkumas) koncentruota forma išreiškiamas įstatymo sankcijoje už padarytą
nusikaltimą. Tai pirmas – rūšinis nusikaltimo pavojingumo lygis. Antras veikų pavojingumo lygis – konkretaus
padaryto nusikaltimo lygis.
Naujame LR BK nusikaltimų klasifikacijai numatoma teikti daug didesnę reikšmę, siejant su nusikaltimo
kategorijomis tokias baudžiamąsias teisines pasekmes kaip atleidimą nuo bausmės, atleidimą nuo baudžiamosios
atsakomybės, pripažinimą recidyvistu, lygtinį atleidimą nuo bausmės, senaties bei teistumo išnykimo terminus.
Naujuose įstatymuose numatoma išskirti 3 nusikaltimų kategorijas – nesunkius (veikos, už kurias įstatymu
numatyta sankcija yra ne didesnė kaip 6 metai laisvės atėmimo),
sunkius (tyčiniai nusikaltimai, už kuriuos įstatymas numato iki 10 metų laisvės atėmimo), labai sunkius (tyčiniai
nusikaltimai, už kuriuos įstatymas numato laisvės atėmimo bausmę daugiau kaip 10 metų.
1)Nusikaltimas – veika, pavojinga viešpataujančiai vertybių sistemai.
Žodis “pavojingas” BT aiškinamas kaip keliantis pavojų, darantis žalą, besikėsinantis ar kažką pažeidžiantis. Ne
mažiau svarbu į ką kėsinamasi, kam daro žalą nusikalstamas poelgis: valstybei, asmeniui, visuomenei.
Visas visuomenines vertybes galėtume suskirstyti į dvi grupes:
Bendražmogižkos – tokios vertybės, kurias demokratinėje visuomenėje pripažįsta ir gerbia visos politinės
partijos (žmogaus gyvybė, sveikata, laisvė, orumas, nuosavybė, visuomenės saugumas). Šios vertybės
ginamos (bent jau įstatymuose) daugiau ar mažiau ir totalitarinėse valstybėse.
Nusikaltimo
požymiai
Nusikaltimas – tai veika
Nusikaltimas – tai pavojinga veika
Nusikaltimas – tai priešinga teisei veika
Nusikaltimo Kėsinimosi pobūdį lemiantys požymiai
Objek tNou sikaltimo
dalykas
Veikos tikslas
Veikos padarymo
Veikos padarymo
Nusikaltimo subjekto
Kaltės forma
Veikos padarymo
Ideologinės – paprastai skiriasi įvairių partijų požiūris būtent į šias vertybes. Juk kiekviena visuomenė turi
savo vertybių skalę, ir jeigu vienose šalyse vertinami tvirti santuokiniai ryšiai, tai kitose šalyse legalizuojama
prostitucija Didžiausias vertybes saugo BT, dėl to galime teigti, kad nusikaltimais pripažįstamos pačios
pavojingiausios veikos, kurios kėsinasi į didžiausias vertybes.
2)Veikos priešingumas baudžiamajam įstatymui.
Nusikaltimu galime pavadinti tik tokią pavojingą veiką, kuri yra kriminalizuota įstatyme. Šis požymis reiškia, kad
mus dominanti veika ne tik apskritai kelia pavojų kokioms nors vertybėms, bet yra įstatymas, kuris aprašo
nepageidautino elgesio požymius ir numato baudžiamąją atsakomybę už tokią veiką. BĮ specifiniai tuo atžvilgiu,
jog juose formuluojamos ne įpareigojamos, o draudžiamos normos. Jos draudžia daryti poelgius, kurie yra
aprašomi BĮ dispozicijoje.
Išvados
Jei nėra bent vieno nusikaltimo požymio, nėra nusikaltimo.
Nusikaltimo požymiai yra pagrindas inicijuoti baudžiamąjį persekiojimą.
a)padaryta veika pripažįstama pavojinga viešpataujančioms vertybėms, tačiau nepriešinga BT .
Pvz.: iki šiol nėra BK straipsnio, kuris draustų prostituciją.
b)veika priešinga BT, tačiau nepavojinga viešpataujančiai vertybių sistemai, nedaro jai žalos.
Pvz.: spekuliacija.

3.4.NUSIKALTIMŲ KLASIFIKAVIMAS
Nusikaltimų klasifikavimas – tai nusikaltimų suskirstymas į atskiras grupes pagal atitinkamus kriterijus.
Nusikaltimai klasifikuojami:
pagal nusikaltimo sudėties elementus,
į atskiras grupes ir remiantis baudžiamojo persekiojimo sąlygomis,
pagal pavojingumo pobūdį ir laipsnį.
Baudžiamajai teisei reikšmingiausias yra nusikaltimų klasifikavimas pagal pobūdį ir laipsnį, nes būtent toks
klasifikavimas padeda spręsti baudžiamosios atsakomybės diferencijavimo bei bausmės individualizavimo
klausimus.
Nusikaltimų klasifikavimas pagal jų pavojingumo laipsnį ir pobūdį:
nusikaltimų priskyrimas tam tikroms kategorijoms,
tiesioginis nurodymas BK Specialiosios dalies normose,
nusikaltimų kategorijų išskyrimas pagal baudžiamosios teisės normos sankcijoje numatytą bausmės
dydį.
Nusikalstamos veikos skirstomos į nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus.
Nusikaltimai yra tyčiniai ir neatsargūs.
Pagal pavojingumo pobūdį ir laipsnį nusikaltimus galima sąlyginai suskirstyti į tokias kategorijas:
1. nusikaltimai, nesudarantys didelio pavojaus - nesunkūs nusikaltimai;
2. apysunkiai nusikaltimai;
3. sunkūs nusikaltimai;
4. labai sunkūs nusikaltimai.
Nusikaltimai nesudarantys didelio pavojaus – tai nusikaltimai, už kurių padarymą įstatyme yra numatyta tik
bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, arba maksimali bausmė – ne daugiau kaip vieneri metai laisvės atėmimo.
Prie nesunkių nusikaltimų priskiriami tyčiniai nusikaltimai, už kuriuos įstatyme nustatyta bausmė – daugiau
kaip vieneri metai laisvės atėmimo, bet ne daugiau kaip ketveri metai laisvės atėmimo, o neatsargius nusikaltimus,
už kuriuos įstatyme numatyta bausmė daugiau kaip vieneri metai laisvės atėmimo, bet ne daugiau dešimties (pvz.,
nužudymas dėl neatsargumo).
Apysunkiais laikomi nusikaltimai, už kurių padarymą įstatyme nustatyta bausmė yra didesnė nei ketveri metai
laisvės atėmimo, taip pat neatsargūs nusikaltimai, kai už jų padarymą įstatyme nustatyta bausmė ne daugiau kaip
šešeri metai laisvės atėmimo.
Prie sunkių nusikaltimų priskiriami nusikaltimai, už kurių padarymą įstatyme numatyta bausmė daugiau kaip
šešeri metai laisvės atėmimo, bet ne daugiau dešimties metų laisvės atėmimo. Jei yra padaromas sunkus
nusikaltimas, asmeniui negali būti taikomas bausmės vykdymo atidėjimas.
Labai sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas. Už tyčinį nusikaltimą baudžiamajame įstatyme yra numatyta
didžiausia bausmė, kuri viršija dešimt metų laisvės atėmimo.
Už kai kuriuos itin sunkius nusikaltimus labai retai yra taikoma amnestija ar teikiama malonė.
Būtent pagal pavojingumo pobūdį ir laipsnį nusikaltimai klasifikuojami Į atitinkamas grupes, pavojingumo laipsnis
ir pobūdis lemia nusikaltimo sudėčių suskirstymą į paprastas, kvalifikuotas, ir privilegijuotas. Vien veikos
pavojingumo neužtenka, kad veika būtų laikoma nusikalstama. Nusikaltimu laikoma tik tokia pavojinga veika, kuri
numatyta baudžiamajame įstatyme. Priešingumo teisei požymis reiškia, kad padaryta veika laikoma nusikaltimu.
3.5. BAUDŽIAMOJO NUSIŽENGIMO SĄVOKA
Baudžiamasis nusižengimas yra pavojinga ir šiame kodekse uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią
numatyta bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, išskyrus areštą.( 12 str. BK 2000 m. rugsėjo26 d. Nr. VIII-1968).
Numatant baudžiamojo nusižengimo sąvoką įstatymų leidėjas stengėsi diferencijuoti baudžiamąją atsakomybę,
numatyti kiek labiau subalansuotą poveikį nusikalstamos veikos padariusiems asmenims. Pvz.: iki 1 MGL-
administracinis teisės pažeidimas, 1-3 MGL- baudžiamasis nusižengimas, virš 3 MGL- nusikaltimas.
Baudžiamasis nusižengimas- švelnesnis, mažesnės kriminalinės represijos reikalaujantis nusikalstamos veikos
rūšis.
Už baudžiamąjį nusižengimą nekyla teistumas.
Aprašant baudžiamąjį nusižengimą dispozicijos spec. straipsniuose daroma nuoroda – padarė baudžiamąjį
nusižengimą. Baudžiamojo nusižengimo sudėtis konstruojama tuose pačiuose straipsniuose ir eina po nusikaltimo
sudėčių.
3.6. Baudžiamojo nusižengimo požymiai.
Baudžiamajam nusižengimui budingi tie patys požymiai, kaip ir nusikaltimui:
a)Pavojingumas. Šis požymis vienija visas nusikalstamas veikas. Kelia pavojų ar tiesiogiai daro žalą, ar sudaro
prielaidas tai žalai atsirasti. Kiekviena visuomenė turi savo vertybes ir gina jas įvairių teisių šakų normomis.
Pavojingumą apibūdina tam tikros charakteristikos: Pavojingumas aptariant kiekvieną nusikaltimą BK išreiškiamas
sankcija už padarytą nusikaltimą, t.y. rūšinį pavojingumą, kurį įvertina įstatymų leidėjas.
i) Pavojingumo pobūdis – parodo kaip nusikaltimas pavojingas, į kokias vertybes jis kėsinasi. – kokybinė
charakteristika.
ii)Pavojingumo laipsnis – parodo kiek nusikaltimas pavojingas. Toks pat pagal savo pobūdį nusikaltimas gali būt
skirtingai pavojingas pagal savo laipsnį. – kiekybinė charakteristika. (l.sunkus, apysunkis, lengvas) (pvz.
nužudymas uz nužudymą dėl savanaudiškų tikslų, tėvą, motiną)
Teismas įvertina kiekvieno nusikaltimo pavojingumą skirdamas bausmę. Sankcijose yra numatytos tam tikros
alternatyvos, tam tikri bausmės diapazonai, kurie leidžia atsižvelgt į pavojingumą, jo pobūdį, laipsnį ir
individualizuot bausmę.
Teismas parenka tinkamiausią iš sankcijoje nurodytų bausmių arba net nenurodytų. Pavojingumas – materialusis
nusikaltimo požymis.
b)Priešingumas teisei. (šiame kodekse uždrausta veika). Formalusis požiūris. Veika yra ne šiaip pavojinga, bet ir
įstatymo leidėjo atitinkamu būdu įforminta, tai yra kriminalizuota veika.
c) (Baudžiamumas) nieks nėra tikras dėl to.
Nuo nusikaltimo skiriasi baudžiamumo principu.
3.7. Nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo atribojimo kriterijai.
Pagrindinis materialus kriterijus, pagal kurį naujajame BK atskiriamas nusikaltimas ir baudžiamasis nusižengimas,
-nusikalstamos veikos dalyko ypatumai, pirmiausia jo vertė ar kiekis. Antai BK 225 straipsnio
(Kyšininkavimas) 1 dalyje
ir 2 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, savo ar kitų naudai tiesiogiai ar
netiesiogiai priėmęs, pažadėjęs ar susitaręs priimti kyšį, reikalavęs ar provokavęs jį duoti už teisėtą ar neteisėtą
veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus, baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla
atėmimu arba laisvės atėmimu iki trejų metų
(2 dalyje - iki penkerių metų). To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas
asmuo, savo ar kitų naudai tiesiogiai ar netiesiogiai priėmęs, pažadėjęs ar susitaręs priimti mažesnės negu 1 MGL
vertės kyšį, reikalavęs ar provokavęs jį duoti už teisėtą ar neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus,
padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla
atėmimu. Šiuo atveju kyšio dalyko vertė yra nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo atskyrimo kriterijus.
Atsižvelgiant į pagrobto turto vertę atskiriamos ir nusikalstamos veikos nuosavybei. Gali būti atskiriama ir
atsižvelgiant į nusikalstamos veikos padarinius, jų dydį. Tačiau ne visada įstatymų leidėjas pačioje įstatymo
dispozicijoje formuluodamas nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo
požymius pažymi abiejų nusikalstamų veikų skiriamąją ribą. Tada reikia pasitelkti įvairius įstatymo aiškinimo
būdus. Deja, ne visada gelbsti gramatinis ar loginis įstatymo aiškinimas. Jei įstatyme nėra aiškių atskyrimo
kriterijų, reikia pasitelkti oficialų baudžiamojo įstatymo aiškinimą. Autentiškas baudžiamojo įstatymo aiškinimas
pateikiamas BK specialiosios dalies straipsniuose, pavadintuose „Sąvokų išaiškinimas".
3.8. Nusikalstamos veikos atribojimas nuo kitų teisės pažeidimų (civilinio delikto, administracinio teisės
pažeidimo,
drausminio nusižengimo) atskyrimas nuo kitų teisės pažeidimų.
Administracinės teisės pažeidimas (nusižengimas) - priešingas teisei, kaltas veikimas arba neveikimas, kuriuo
kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, nustatytą valdymo tvarką, už kurį
įstatymai numato administracinę atsakomybę. Drausminiai nusižengimai - specialiuose teisės norminiuose aktuose
numatytos tvarkos tarnybai pažeidimai, susiję su drausminių nuobaudų paskyrimu. Civiliniai pažeidimai (deliktai) -
tai turtinių ir su jais susijusių asmeninių neturtinių santykių pažeidimai.
Nusikaltimų atskyrimas turi remtis trimis pagrindiniais kriterijais:
1) pavojingumo laipsniu ir pobūdžiu;
2) priešingumu teisei;
3) sukeliamomis teisinėmis pasekmėmis.

4 tema: Nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo sudėtis.

1. Nusikalstamos veikos sudėties samprata. 2. Nusikalstamos veikos sudėtis kaip bį uždraustos veikos
juridinis modelis.
Nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių
požymių visuma. Nusikaltimo sudėties modulis – tam tikra formulė, kuria remiantis konstruojamos konkrečios
dispozicijos (nusikaltimo apibrėžimai). Sudėtis nėra akivaizdus ar matomas dalykas – tai baudžiamosios teisės
mokslo abstrakcija, įrankis teisininko rankoje konstatuoti išvadą, padarytas nusikaltimas ar ne. Tik nustačius
sudėties požymius, galima asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Sudėtis baudžiamajam kodekse
neaprašyta, bet minima. 2str. 4dalis teigia: „Pagal baudžiamąjį
įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar
baudžiamojo nusižengimo sudėtį“.
B t teorijoje sudėtis apibrėžiama kaip baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių
visuma, nulemianti pavojingos veikos, pripažinimą nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu. Sudėtis
netapatintina su veika, su pačiu nusikaltimu.
3. Nusikalstama veika ir nusikalstamos veikos sudėtis. Jų santykis.
Negalima tapatinti nv sudėties ir nv sąvokų. Nusikalstama veika – tai realaus gyvenimo reiškinys, konkretaus
asmens poelgis. Nv visada pasireiškia pavojinga veika, kuria kėsinamasi į tam tikrus valstybės saugomus gėrius.
Nusikaltimo padarymą mes galime stebėti savo akimis. Aišku, mes negalime iš karto daryti teisiškai pagrįstos
išvados dėl nusikaltimo, bet preliminarią
išvadą padaryti galime. Tokią išvadą daro ir teisininkai, priimdami nutarimus iškelti baudžiamąją bylą ir pradėdami
teisinį persekiojimą, nes pagrindas baudžiamajai bylai iškelti yra nusikaltimo požymių buvimas veikoje.
Nv sudėtis (priešingai negu nusikaltimas) nėra objektyvios tikrovės reiškinys. Sudėties neįmanoma pamatyti.
Nusikalstamos
veikos sudėtis – tai mokslinė abstrakcija, teisės mokslo išradimas, įrankis išvadai dėl nusikaltimo padaryti. Tik
įrodžius visus inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymius, galima bus veiką pavadinti nusikaltimu.
Taigi, esminis šių terminų skirtumas yra tas, kad “nv” terminas vartojamas objektyvios tikrovės reiškiniui –
vagystei ar nužudymui – pažymėti, o “nv sudėties” terminas vartojamas objektyvios tikrovės reiškiniui teisiškai
apibrėžti ir konkrečiam atvejui teisiškai įvertinti.
Nusikaltimas yra išoriškai matoma, objektyviai egzistuojanti erdvėje, ir apčiuopiama jusliškai veika. O nusikaltimo
sudėtis yra abstrakcija – protu suvokiamų požymių visuma. Ji nėra pavojinga ar priešinga teisei.
4. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai.
Nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo sudėtis susideda iš atitinkamų struktūrinių vienetų, kuriuos būtina
išsiaiškinti nagrinėjant pačią nusikaltimo sudėtį. Kiekvienas nusikaltimas yra objektyvaus ir subjektyvaus požymio
vienybė. Nusikaltimo sudėties požymiai apibūdina išorinę ir vidinę nusikaltimo pusę. Tarp nusikaltimo sudėties
požymių galima išskirti atskiras
požymių grupes, apibūdinančias ir vidinę, ir išorinę nusikaltimo padarymo puses. Nv sudėties požymiai padeda
išskirti nusikaltimo sudėčių specifines savybes, atskirti vienas nusikaltimo sudėtis nuo kitų nusikaltimo sudėčių.
Požymių yra tiek, kad jie apibūdina matomą ir nematomą nv puses bei jį padariusį asmenį.
5. Objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai.
Požymiai, apibūdinantys nusikaltimo objektą, objektyviąją pusę, vadinami objektyviaisiais nusikaltimo sudėties
požymiais, o požymiai, apibūdinantys subjektą, subjektyviąją pusę – subjektyviaisiais nusikaltimo sudėties
požymiais. Objektyvieji sudėties požymiai – tai išorinė, matoma nusikaltimo pusė, iš kurios pirmiausiai atskiriame
vieną nusikaltimą nuo kito, pavojingą veiką nuo nepavojingos veikos. Objektyviesiems nv sudėties požymiams
priklauso: teisinis gėris, baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės*; veika*; pasekmės*; priežastinis ryšys tarp
veikos ir pasekmių*; laikas; vieta;
padarymo būdas, aplinkybės.
Subjektyvieji požymiai - tai vidinė, psichinė nusikaltimo pusė, kuri yra nematoma. Nv sudėties subjektyvieji
požymiai yra:
amžius*; pakaltinamumas*; specialusis subjektas; kaltė*; motyvas; tikslas.
Kiekvienas iš šių požymių apima ir išorinę, ir vidinę nusikaltimo padarymo puses, todėl tiriant nv reikia įrodyti
požymių
visumą.
* - pagrindiniai nusikaltimo sudėties požymiai, o kiti papildomi.
6. Pagrindiniai ir fakultatyvūs nusikalstamos veikos sudėties požymiai, jų reikšmė įrodinėjimui.
Nusikaltimo sudėties požymius galima suskirstyti į pagrindinius ir papildomus (fakultatyvius). Ši klasifikacija yra
labai svarbi įrodinėjant nusikaltimą.
Prie pagrindinių nusikaltimo sudėties požymių priskiriami tie nusikaltimo sudėties požymiai, kurie įstatymų leidėjo
yra naudojami aprašant kiekvienos nusikaltimo sudėties požymius, taigi, jie įeina į kiekvieno nusikaltimo sudėtį ir
privalo būti įrodinėjami tiriant kiekvieną nusikaltimą, išskyrus pakaltinamumą: tai nusikaltimo objektą
apibūdinantis požymis, pavojinga veika, pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių (objektyvioji pusė),
subjekto amžius ir pakaltinamumas (subjektas),
kaltė (subjektyvioji pusė).
Papildomiems nusikaltimo sudėties požymiams priklauso požymiai, kuriuos įstatymų leidėjas naudoja
konstruodamas ne kiekvieną, o tik kai kurias nusikaltimų sudėtis. Šie požymiai įeina ne į visas nusikaltimų sudėtis,
todėl įrodinėjami tiriant ne visas bylas.
Reikia atkreipti dėmesį, kad nusikaltimo sudėties požymiai į pagrindinius ir papildomus skirstomi tik bendrojoje
nusikaltimų sudėtyje. Konkrečiose nusikaltimų sudėtyse visi į konkretaus nusikaltimo sudėtį įeinantys požymiai
yra pagrindiniai, t.y. įrodinėtini.
7. Nusikalstamos veikos sudėtis ir Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio dispozicija.
Specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje aprašant nusikaltimą, kartu įtvirtinami ir sudėties požymiai kuriuos
reikia aprašinėti. Bet dispozicijoje neaprašomi visi požymiai, nes visus aprašyti netikslinga. Įstatymų leidėjas
aprašo tik būdingiausius esmingiausius nv požymius, tačiau įrodinėti reikia visus pagrindinius sudėties požymius,
net ir tuo atveju, jei jie nėra aprašyti dispozicijoje.
129 strp. Nužudymas.
Dispozicija: „Tas kas nužudė kitą žmogų“: žodžiai „tas kas“ yra nuoroda į subjektą, jeigu yra spec. subjektas, jis
tiesiog įvardijamas. Kai subjektas bendras tai rašoma „tas kas“. „Nužudė“ yra nuoroda į pavojingą veiką (kaip ta
veika pasireiškia:
nušovė, nudūrė), pavojingi padariniai (teismo med. Eksp. Išvada), priežastinis ryšys (aprašomas kai jis yra
komplikuotas, sudėtingas).
8. Nusikalstamos veikos sudėties reikšmė baudžiamojoje teisėje.
Nv sudėties reikšmė baudžiamojoje teisėje yra labai didelė. Nusikaltimo sudėtis yra vienas iš baudžiamosios
atsakomybės pagrindų. Tik įrodžius visus inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymius, galima bus veiką pavadinti
nusikaltimu. Kai veikoje nėra nusikaltimo sudėties, tokia veika negali būti laikoma nusikaltimu. Nusikaltimo
sudėtis turi didelę reikšmę ir teisingai kvalifikuojant nusikaltimus.
9. Nusikalstamos veikos sudėtis kaip baudžiamosios atsakomybės pagrindas.
Vertybės dispozicijoje neaprašomos beveik niekada. Jos nustatomos aiškinant įstatymu, ir dažniausiai iš skyriaus,
kuriame
straipsnis yra, pavadinimo. Pavojinga veika aprašoma visais atvejais . Tiktai veika aprašyta išsamiai
aprašomosiose dispozicijose, labai paprastai – paprastose, blanketinėse ir .t.t. Padariniai aprašomi tik kai kada.
Priežastinis ryšys straipsnyje neatsakomas niekad. Subjekto amžius neaprašomas. Pakaltinamumas neaprašomas ir
neįrodinėjamas niekad. Reikiamais atvejais aprašomas nepakaltinamumas (18,19str.). Kai kaltė yra neaprašyta, ji
visais atvejais yra tyčinė. Kai kaltė neatsargi, ji yra aprašyta arba dispozicijoje, arba paskutinėje/ priešpask.
straipsnio dalyje. Fakultatyviniai požymiai aprašomi kartais, kai to reikia sudėčiai.
Jeigu nėra bent vieno iš sudėties požymių, asmens negalima traukt baudžiamojon atsakomybėn.
10. Nusikalstamos veikos sudėčių rūšys.
Nusikaltimų sudėtys gali būti skirstomos remiantis “vertikaliuoju”, t.y. skirtingais lygmenimis, bei
“horizontaliuoju”, t.y. vienu lygmeniu, principais.
I. Baudžiamojoje teisėje vertikaliuoju principu išskiriami trys nusikaltimų sudėčių lygmenys:
1) Bendroji nusikaltimo sudėtis – tai požymių, būdingų apskritai visiems nusikaltimams, visuma.
2) Rūšinė nusikaltimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų požymių, apibūdinančių vienarūšių
nusikaltimų grupę, visuma.
3) Konkreti nusikaltimo sudėtis (pati svarbiausia) – tai požymių, būdingų atitinkamam nusikaltimui (pvz., vagystei,
kontrabandai, tyčiniam nužudymui) visuma.
II.Konkrečios nusikaltimų sudėtys g.b. klasifikuojamos horizontaliuoju principu pagal 3 kriterijus:
1) Pagal sudėties aprašymo būdą ( pagrindinė, kvalifikuota, privilegijuota);
2) Pagal sudėties aprašymo formą (paprastoji, pagrindinė);
3) Pagal sudėties konstrukciją (formalios, materialios, nukirstinės).
11. Bendra, rūšinė ir konkreti nusiklastamos veikos sudėtys.
Baudžiamojoje teisėje vertikaliuoju principu išskiriami trys nusikaltimų sudėčių lygmenys:
1) Bendroji nusikaltimo sudėtis – tai požymių, būdingų apskritai visiems nusikaltimams, visuma. Pagrindinė
bendrosios nusikaltimo sudėties paskirtis – atskleisti visų nusikaltimui būdingų požymių turinį. Remdamiesi
bendrąja nusikaltimo sudėtimi nusikalstamas veikas galime atriboti nuo nenusikalstamų veikų.
2) Rūšinė nusikaltimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų požymių, apibūdinančių vienarūšių
nusikaltimų
grupę, visuma. Rūšinė nusikaltimo sudėtis apima požymius, būdingus nusikaltimų grupei, turinčiai vieningą rūšinį
objektą.
Pagal šį kriterijų yra suskirstyti BK SD skyriai, kuriuose išskiriami turtiniai, valstybiniai ir kt. nusikaltimai
3) Konkreti nusikaltimo sudėtis (pati svarbiausia) – tai požymių, būdingų atitinkamam nusikaltimui (pvz., vagystei,
kontrabandai, tyčiniam nužudymui) visuma. Tai BK straipsnis ar straipsnio dalis, numatanti atsakomybę už
nusikaltimą.
Kiekviena konkreti nusikaltimo sudėtis apibūdina keturias nusikaltimo puses: objektą, objektyviąją pusę, subjektą,
subjektyviąją pusę. Kaip tik pagal požymius, sudarančius konkrečią nusikaltimo sudėtį, vieni nusikaltimai
atribojami nuo kitų
nusikaltimų. Baudžiamajame įstatyme negali būti konkrečių nusikaltimo sudėčių su tapačiais požymiais.
12. Pagrindinė, kvalifikuota, privilegijuota nusiklastamos veikos sudėtys.
Pagal sudėties aprašymo būdą išskiriamos 3 nusikaltimų sudėtys:
a) pagrindinė nusikaltimo sudėtis numato minimalų kiekį požymių, būtinų nusikalstamą veiką pripažinti
nusikaltimu. Jos įtvirtintos pirmose straipsnių dalyse, o kartais ir atskiru straipsniu (129str.);
b) kvalifikuotas – jose pagrindinės atžvilgiu numatyta daugiau požymių sunkinančių veiką bei/ar kaltininko
atsakomybę.
Jos įtvirtintos po pagrindinės 2, 3 ir kitose dalyse (129str.2d.);.
c) privilegijuota sudėtis pagrindinės atžvilgiu numato požymių, lengvinančių nusikalstamą veiką ir kaltininko
atsakomybę
(130 str. 129str.1d. atžvilgiu – nužudymas labai susijaudinus).
Kaip atskirti pagrindinę sudėtį nuo kitų 2. Pirmasis būdas – straipsnio analizė; jei straipsnis iš kelių dalių; pirmoji
dalis – paprastoji sudėtis, toliau einančios dalys – arba kvalifikuota, arba privilegijuota nusikaltimo sudėtis. Atskirti
galima pagal sankcijas – griežtesnės ar švelnesnės bausmės, arba įsidėmėti tam tikrus požymius, pvz.,
pakartotinumas. BK yra pasirinktas
modelis: pirmoji – bendroji dalis; toliau – kvalifikuota; toliau – privilegijuota. Kartais viename straipsnyje yra
skirtingos
nusikaltimo sudėtys.
13. Formali ir materiali nusikalstamos veikos sudėtys.
Pagal sudėties konstrukciją (ar sudėtyje aprašyti padariniai, ar ne) sudėtys skirstomos į:
1) Formalios nusikaltimo sudėtys – kai įstatymų leidėjas konstruodamas nusikaltimo sudėtį apsiriboja tik veikos
aprašymu, o jos pasekmes palieka už nusikaltimo sudėties ribų. Šiuo atveju nusikaltimo baigtumui pakanka tik
pačios veikos atlikimo, o pasekmių atsiradimas gali turėti reikšmės tik bausmės individualizavimui. Prie tokių
nusikaltimo sudėčių priskiriamos šmeižimo, kontrabandos ir kt. nusikaltimų sudėtys.
2) Materialios nusikaltimo sudėtys – tokios, kurios apima ne tik pačią veiką, bet ir jos sukeltas pasekmes. Tai
vagysčių, nužudymų, sveikatos sutrikdymų ir kt. nusikaltimų sudėtys. Šiuo atveju nusikaltimų baigtumo momentas
tokiose sudėtyse siejamas su nv pasekmių atsiradimu: mirtimi, sveikatos sutrikdymo padarymu ir kt.
14. Nusikalstamos veikos kvalifikavimo samprata. 15. Kvalifikavimo subjektai ir procesiniai dokumentai,
kuriuose
atsispindi nusikalstamos veikos kvalifikavimas.
Kiekvienas poelgis, neteisėtas poelgis, numatytas įstatyme, turi būti įvertintas. Tuo tikslu egzistuoja nusikalstamų
veikų kvalifikavimas – tai sulyginimas konkretaus gyvenime pasitaikiusio fakto, turinčio nusikaltimo požymius, su
įstatymo norma ir iš šio sulyginimo padaryta teisiškai reikšminga išvada, įtvirtintą procesiniuose dokumentuose.
Kvalifikavimas išreiškiamas formalia skaičių kalba.
Nusikalstamu veikų kvalifikavimo procesas turi tris etapus:
1. Įstatymo turinio išsiaiškinimo.
2. Konkretaus gyvenimiško atvejo požymių nustatymu.
3. Konkretaus gyvenimiško atvejo sulyginimo su teisės norma.
Kvalifikavimas atliekamas dokumentuose: nutarime pradėti tyrimą, kaltinamajame akte, teismo nuosprendyje,
apeliacinės ir kasacinės instancijos teismų nutartyse.
5 tema. Nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai
Nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių samprata.
Žmogaus poelgį galima įvardyti nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu tik kai nustatyti visi nusikalstamos
veikos sudėties požymiai. Realiame gyvenime galima stebėti, kaip daroma nusikalstama veika, bet savo akimis
pamatome ne visus, o tik dalį nusikalstamos veikos sudėties požymių - objektyviuosius jos požymius.
Objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai - tai išorinė, akiai matoma šios veikos dalis. Kiekviena
nusikalstama veika kažkaip pasireiškia išoriškai. Be išorinės raiškos padaryti nusikalstamos veikos neįmanoma.
Miegodamas ar ramiai gulėdamas lovoje, mąstydamas, žmogus negali padaryti jokios nusikalstamos veikos, net ir
mintyse kurdamas pačius košmariškiausius planus.
Pažymėtina, kad vienos nusikalstamos veikos nuo kitų pirmiausia skiriamos pagal objektyviuosius požymius, pagal
išorinės raiškos skirtingumus. Todėl objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai, skirtingai nuo kitų
nusikalstamos veikos sudėties požymių, paprastai viena ar kita forma aprašomi BK specialiosios dalies straipsnių
dispozicijose. Prie objektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties pažymių priskirtina baudžiamojo įstatymo
saugomos vertybės, pavojinga veika, nusikalstamos veikos dalykas, nusikalstamos veikos padarymo būdas,
nusikalstamos veikos padarymo laikas, nusikalstamos veikos padarymo vieta, nusikalstamos veikos padarymo
priemonės, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, nusikalstamos veikos pavojingi padariniai, priežastinis
padarytos veikos ir kilusių (įstatyme numatytų) pavojingų padarinių ryšys, asmens, trauktino baudžiamojon
atsakomybėn, amžius, specialaus subjekto požymis.
Baudžiamojo įstatymo ginamos vertybės (objektas) kaip objektyvus nusikalstamos veikos sudėties požymis.
Nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu civilizuotoje visuomenėje gali būti pripažintas toli gražu ne kiekvienas
žmogaus poelgis (veika). Nusikalstamomis tampa tik pavojingos veikos. Veikos pavojingumą nulemia įvairūs
požymiai, tačiau svarbiausias veiksnys, nulemiantis žmogaus poelgio pavojingumą ir baudžiamąjį teisinį jo
vertinimą, yra vertybės arba gėriai, kuriems šis poelgis daro žalą ar kelia pavojų. Civilizuotame pasaulyje tokios
veikos, kaip antai: nužudymas, išžaginimas, plėšimas, vagystė, sukčiavimas ar šnipinėjimas vertinamos vienodai -
visos yra laikomos nusikalstamos ir uždraustos baudžiamųjų įstatymų. Visos valstybės netoleruoja tokių poelgių.
Kiekviena visuomenė turi savo vertybių sampratą ir skalę. Be abejo, vertybių skalė įvairiose valstybėse gali būti
skirtinga. Ji daugiausia priklauso nuo valstybės santvarkos ir ideologinių, taip pat ekonominių valdžios nuostatų.
Tačiau neabejotina, kad kiekviena valstybė stengiasi jai brangias vertybes ar gėrius apsaugoti įstatymais.
Vertingiausi, labiausiai branginami gėriai imami baudžiamojon teisinėn apsaugon. Taip jie tampa baudžiamosios
teisinės apsaugos objektai.
Žmogaus poelgis pripažįstamas pavojingas pirmiausia dėl to, kad kelia pavojų (kėsinasi) kažkokiai reikšmingai
vertybei ar vertybėms. Savo ruožtu įstatymų leidėjas, nustatydamas veikos nusikalstamumą ir įstatymu
uždrausdamas asmenims taip veikti, ima apsaugon ne pavienio žmogaus gyvybę ar turtą, o tam tikrą visuomeninę
vertybę ar gėrį- žmogaus gyvybę ar nuosavybę. Todėl baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės yra įtrauktos į
nusikalstamos veikos sudėties modelį kaip vienas iš objektyviųjų nusikalstamos veikos požymių. Nustačius, į kokią
vertybę pasikėsino kaltininkas, ir palyginus ją su BK saugomų vertybių sąrašu galima daryti svarbią išvadą - ar
pažeista baudžiamojo įstatymo saugoma vertybė ir ar yra pagrindas pradėti ar tęsti ikiteisminį
tyrimą.
Kaip jau minėta, tai - pagrindinis objektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis. Yra du baudžiamojo
įstatymo saugomų vertybių, kaip nusikalstamos veikos sudėties požymio, nustatymo (įrodinėjimo) etapai: 1)
vertybių, kurias ima baudžiamojon teisinėn apsaugon baudžiamasis įstatymas (BK specialiosios dalies straipsnis),
nustatymas; 2) vertybių, į kurias pasikėsinta, kurioms padaryta žala konkrečia veika, nustatymas.
Dirbant kriminalinės justicijos srityje būtina žinoti, kokią vertybę saugo kiekvienas Baudžiamojo kodekso
straipsnis.
Nusikaltimo objektas – tai, į ką nukreiptas nusikaltimas, kam nusikaltimu padaroma žala ar sukeliama žalos
grėsmė. Tai BĮ saugomi gėriai, į kuriuos kėsinamasi nusikaltimu. Jis būdingas kiekv. NV.
Nusikaltimo objektyvioji pusė – išorinė nusikalstamos veikos pusė.
Ją apibūdina šie požymiai, kurie yra pagrindiniai (tamsiai mėlyni) ir fakultatyvūs (šviesiai mėlyn.):
Veika – elgesys, poelgis priešingas BT
Pasekmės – tik materialioje teisėje atsiradusi žala, realios tikrovės išoriniai pakitimai.
Priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių – egzistuojantis ryšys tarp asm. neteisėtos NS ir padarinių.
Nusikaltimo padarymo dalykas (tai konkretūs mater.pasaulio daiktai, kuriuos veikiant daroma žala ar kyla
grėsmė teisinėms vertybėms), laikas, vieta, būdas (kada, kur kaip padaroma NV), įrankiai, priemonės (daiktai,
nenaudojami NV, bet palengvina atlikti nusikaltimą).
Nusikaltimo subjektas –tas, kas pažeidžia BT normą. Jį apibūdina:
Amžius (bendroji amžiaus riba 16 metų; atsakomybė už tam tikras veikas yra numatoma nuo 14 metų.)
Pakaltinamumas (Asm. nepakaltinamas, jeigu jis darydamas NS dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti savo
veiksmų esmės arba valdyti savo veiksmų).
Kaip fakultatyvus požymis – spec. subj. – tai asmuo, turintis būtinus konkrečiai NVS požymius, numatytus BK
Spec D normų dispozicijoje.
Nusikaltimo subjektyvioji pusė – veikos vidinė (psichinė) pusė, kuri parodo asmens psichinį santykį su jo
daroma veika.
Ją apibūdina požymiai:
Kaltė - tai asmens psichinis santykis su daroma pavojinga veika ((ne)veikimu) ir pasekmėmis, jų numatymu ir
kilimu.
(tyčia ir neatsargi)
Tikslas – įsivaizduojami siekiai, darant NV
Motyvas – tai suvoktos vidinės paskatos, nulėmusios NV padarymą.
NS požymiai, apibūdinantys nusikaltimo obj. ir obj. pusę, sudaro objektyviąją NS, o požymiai, apibūdinantys
nusikaltimo subj. ir subj. pusę – subjektyviąją NS.
Baudžiamojo įstatymo ginamų vertybių sistema.
Pažymėtina, kad teisingai nustatyti baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes ir vertybes, į kurias pasikėsino
nusikaltėlis, yra nepaprastai svarbu siekiant tinkamai vertinti padarytą nusikalstamą veiką iš baudžiamojo įstatymo
pozicijų. Tačiau baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių, kaip objektyvaus nusikalstamos veikos sudėties
požymio, reikšmė neapsiriboja nusikalstamų veikų vertinimu. Baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės yra
Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies normų suskirstymo į skyrius pagrindinis kriterijus. Visos priešingos
baudžiamajai teisei veikos Baudžiamajame kodekse yra sugrupuotos į atitinkamus skyrius.
Vertybės, kurias ima apsaugon tam tikra įstatymo norma, yra kriterijus, pagal kurį tos normos dedamos į vieną ar
kitą BK skyrių.
Iš BK specialiosios dalies skyrių pavadinimų matyti baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės. Todėl neatsitiktinai
ankstesniame skyriuje buvo konstatuota, kad vertybės, kurias saugo vienas ar kitas BK straipsnis, gali būti
nustatomos iš skyrių pavadinimo.
Prireikus papildyti BK nauja nusikalstamos veikos sudėtimi, ji dedama į tą BK skyrių, kuriam ši norma labiausiai
tinka pagal baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių požymį.
Ideologinės ir bendražmogiškos vertybės.
Nusikalstamų veikų sudėtys, saugančios vieną ar kelias vertybes.
Paprastai vienas Baudžiamojo kodekso straipsnis saugo vieną vertybę. Tačiau būtina žinoti, kad galimi atvejai,
kai vienas BK specialiosios dalies straipsnis ima apsaugon ne vieną, o kelias vertybes. Tai itin reikšminga
baudžiamojoje teisėje situacija, nes nuo to, kiek vertybių saugo vienas BK straipsnis, priklausys teismo išvada dėl
padarytų nusikalstamų veikų skaičiaus (viena ar kelios nusikalstamos veikos) ir, aišku, pa darytos veikos
kvalifikavimas. Svarbu pažymėti, kad jei tam tikras BK straipsnis saugo kelias vertybes, visų jų pažeidimas
teisiškai bus vertinamas kaip viena nusikalstama veika, kvalifikuojama pagal vieną BK specialiosios dalies
straipsnį.
Tais atvejais, kai vienas BK straipsnis saugo kelias vertybes, jos klasifikuojamos. Didelę praktinę reikšmę
turi baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių klasifikacija į pagrindinę ir papildomą Baudžiamojo kodekso
straipsnio (baudžiamojo įstatymo) saugomą vertybę (objektą). Pirmasis ją pasiūlė rusų profesorius N. Koržanskis.
Jis klasifikavo nusikalstamos veikos objektus ir skyrė tris jų grupes: pagrindinį, papildomą ir fakul tatyvų. Ši
baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių klasifikacija pagrįsta tuo, kad kai kurios pavojingos veikos kelia pavojų ar
daro žalą paprastai ne vienai kuriai nors atskirai vertybei, bet iš karto kelioms. Baudžiamasis teisinis padarytos
veikos vertinimas priklausys nuo baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, formuluotės
arba, kitais žodžiais, nuo nusikalstamos veikos sudėties požymių aprašymo straipsnio dispozicijoje.
Tokia įstatymo formuluotė, kai viena nusikalstamos veikos sudėtis gina kelias vertybes, labai palengvina praktiškai
taikyti įstatymą, nes nereikia padarytos nusikalstamos veikos vertinti kaip kelių nusikalstamų veikų (nusikalstamų
veikų daugėto) ir kvalifikuoti veikas pagal kelis BK straipsnius, o skiriant bausmę vadovautis BK 63 straipsnio
nustatytomis taisyklėmis.
Nusikalstamos veikos sudėtys, saugančios kelias vertybes, BK toli gražu nėra išimtis. Prie tokių sudėčių galima
priskirti išžaginimo (BK 149 straipsnis), seksualinio prievartavimo (BK 150 straipsnis), plėšimo (BK 180
straipsnis), teroro akto (BK 250 straipsnis), eismo saugumo taisyklių pažeidimo (BK 281 straipsnis) ir daugelį kitų
nusikalstamų veikų sudėčių.
Taigi studijuojant tam tikrą BK straipsnį ir aiškinantis šį nusikaltimo sudėties požymį, kyla praktiškai reikšmingų
klausimų: 1)
kiek vertybių saugo šis BK straipsnis, 2) kokios apimties yra vertybės baudžiamoji teisinė apsauga. Nustačius, kad
BK straipsnis
saugo kelias vertybes, dažnai reikia papildomai aiškintis, kokios apimties šios vertybės yra saugomos vienu BK
straipsniu.
Pagrindinės, papildomos ir fakultatyvinės baudžiamojo įstatymo ginamos vertybės, jų atribojimas.
Tais atvejais, kai BK ima apsaugon kelias vertybes, kyla teorinis klausimas, kuri vertybė yra pagrindinė, o kuri
papildoma baudžiamojo įstatymo saugoma vertybė. Literatūroje šis klausimas įvardijamas kaip pagrindinio ir
papildomo nusikalstamos veikos sudėties objekto nustatymo problema: kai vienas BK straipsnis ima apsaugon
kelias vertybes (turi kelis objektus), viena iš įstatymo saugomų vertybių bus pagrindinė baudžiamojo įstatymo
saugoma vertybė (arba pagrindinis nusikalstamos veikos objektas), kita - papildoma. Pagrindinė baudžiamojo
įstatymo saugoma vertybė yra tokia vertybė, kurią pirmiausia norėjo apsaugoti įstatymų leidėjas, nustatydamas
veikos nusikalstamumą. Pasikėsinimas į šią vertybę yra nusikalstamos veikos esmė. Papildoma baudžiamojo
įstatymo saugoma vertybė yra tokia, pasikėsinimas į kurią nesusijęs su nusikalstamos veikos esme ar su
kaltininko galutiniais tikslais, tačiau kuri visada pažeidžiama ar jai kyla pavojus, kėsinantis į pagrindinę
baudžiamojo įstatymo saugomą vertybę.
Kiekvienos nusikalstamos veikos sudėtis gali turėti tik vieną pagrindinę baudžiamojo įstatymo saugoma vertybę.
Tačiau ši taisyklė netaikoma papildomai baudžiamojo įstatymo saugomai vertybei. Viena nusikalstamos veikos
sudėtis gali apimti ir kelias papildomas baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes (281 str.). Tačiau tais atvejais,
kai nusikalstamos veikos sudėtis įtraukia kelias papildomas baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, dažniausiai
nusikalstamai veikai vertinti pagal pasirinktą BK straipsnį pakanka nustatyti, kad buvo pasikėsinta bent į vieną
papildomą įstatymo saugomą vertybę.
Be būtinojo objekto (pagrindinio – nulemia nusikaltimo sudėties vietą Specialiosios dalies sistemoje; ir
papildomo), BT
teorijoje dar išskiriami fakultatyvieji objektai – tie teisiniai gėriai, kurie nėra būtini, bet į juos galima atsižvelgti
sprendžiant bausmės individualizavimo klausimus (chuliganizmo sudėtyje viešoji tvarka yra pagrindinis būtinasis
obj., o nuosavybė, asmens sveikata – fakultatyvieji šios veikos objektai).
Baudžiamojo įstatymo ginamų vertybių įtaka nusikalstamų veikų kvalifikavimui.
Pirma preliminari sąlyga tinkamai kvalifikuoti veiką yra tikslus vertybių, kurias ima apsaugon BK straipsniai,
nustatymas.
Profesionalus teisininkas žino bendras baudžiamųjų įstatymų saugomų vertybių, kaip pagrindinio nusikalstamos
veikos sudėties požymio, nustatymo įstatyme taisykles. Pirma taisyklė - baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės
nustatomos iš skyriaus, kuriame yra dominantis BK straipsnis, pavadinimo, remiantis gramatiniu įstatymo
aiškinimu. Kai tai nepadeda, įtraukiami kiti baudžiamojo įstatymo aiškinimo būdai, pavyzdžiui, loginis.
Sudėtingesniais atvejais ypač naudinga remtis teisminiu ir doktrininiu aiškinimu.
Išsiaiškinus, kokius gėrius (vertybes) saugo dominantis BK straipsnis, pereinama prie antro baudžiamojo įstatymo
saugomų vertybių nustatymo etapo — konkrečios padarytos veikos faktinių aplinkybių aiškinimo ir vertybių, į
kurias pasikėsino kaltininkas, nustatymo. Pažymėtina, kad dažnai tai galima padaryti tik tiksliai nustačius
pavojingą veiką padariusį asmenį, jį apklausus ir sulyginus jo parodymus su kita turima bylos medžiaga.
Atkreiptinas dėmesys, kad net ir vien tik baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės turi apsaugos ribas, kurias
būtina žinoti.
Antai baudžiamieji įstatymai saugo žmogaus gyvybę, tačiau tik kito žmogaus gyvybę. Savižudybė, padaryta laisvu
žmogaus apsisprendimu, nėra nusikalstama veika. Tačiau jei į savižudybę buvo pastūmėta kito žmogaus sąmoninga
veika, toks faktas sudarys nusikaltimo sudėtį ir užtrauks baudžiamąją atsakomybę.
Kėsinimasis į savo sveikatą taip pat nėra baudžiamas. Antai nėra nusikalstamos veikos, jei asmuo, susižaloja sau
ranką ar kitą organą ir tampa invalidu, nors jis tai būtų padaręs sąmoningai. Tačiau yra ir išimčių. Jei asmuo
susižaloja, siekdamas išvengti karinės tarnybos, jis jau pasikėsina į baudžiamojo įstatymo saugomą vertybę. Tik
šiuo atveju įstatymo saugoma vertybė yra ne žmogaus sveikata, o krašto apsaugos tarnyba, jos komplektavimas.
Tokią svarbią vertybę - nuosavybę baudžiamieji įstatymai taip pat saugo tik nuo kitų asmenų kėsinimųsi. Taigi,
sprendžiant baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus nuosavybei klausimus,
pagrindinė problema — nustatyti asmens santykį su nuosavybe. Tačiau ir čia gali būti išimčių. Jei žmogaus
nuosavybė yra kultūrinė ar istorinė vertybė, jos sunaikinimas gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę pagal BK 187
straipsnio 2 dalies požymį „itin reikšmingų mokslo, istorijos, kultūros vertybių sunaikinimas".
Pavojinga veika.
Nusikalstamos veikos apibrėžimuose pavojinga veika nurodoma kaip vienas iš dviejų būtinų požymių, be kurių
nebus nei nusikaltimo, nei baudžiamojo nusižengimo. Kartu pavojinga veika yra vienas iš objektyviųjų
nusikalstamos veikos sudėties požymių. Tačiau pavojinga veika be kitų nusikaltimo sudėties požymių nelemia
padarytos veikos nusikalstamumo ir asmens
baudžiamumo. Kita vertus, be veikos negalima kalbėti nei apie nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, nei apie jo
sudėtį įtariamojo ar kaltinamojo atžvilgiu.
Objektyviosios tikrovės pokyčiai visada turi savo priežastis. Baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai taip pat
neatsiranda savaime, juos kažkas sukelia. Žmogaus padaryta pavojinga veika yra viena iš jų atsiradimo priežasčių.
Baudžiamasis įstatymas saugo vertybes (gėrius) tik nuo žmonių daromų veikų. Įstatymų leidėjas, suinteresuotas
apsaugoti visuomenėje branginamas vertybes, priima baudžiamuosius įstatymus, kuriais uždraudžia daryti tam
tikras veikas, visų pirma tokias, kurios, įstatymų leidėjo požiūriu, yra pavojingos, nes pažeisdamos vertybes sukelia
nepageidaujamų padarinių. Tokių veikų pagrindu įstatymų leidėjas kuria baudžiamąjį įstatymą, formuluoja
nusikalstamų veikų sudėtis, įtraukdamas papildomus požymius, kuriuos aprašo BK specialiosios dalies straipsnių
dispozicijose. Pavojinga veika yra nusikalstamos veikos sudėties objektyvusis požymis, kurį įstatymų leidėjas
visada naudoja formuluodamas nusikalstamų veikų sudėtis. Šis požymis turi būti
nustatytas, įrodinėjant bet kokią nusikalstamos veikos sudėtį. Nenustačius, kad padaryta baudžiamajame įstatyme
numatyta veika, negalima kelti žmogaus baudžiamosios atsakomybės už kilusius padarinius klausimo.
Terminas „pavojinga veika" yra bendras terminas, vartojamas baudžiamosios teisės teorijoje. Konkrečiose
nusikalstamų veikų sudėtyse terminas „pavojinga veika" nusakomas konkrečiais ir kiekviename BK straipsnyje
skirtingais žodžiais. Taigi pavojinga veika yra tas požymis, kuris paprastai aprašomas BK straipsnio dispozicijoje.
Ką gi reiškia žodžiai „pavojinga veika"? Terminas „veika" pirmiausia apibrėžia žmogaus poelgį, suprantant jį kaip
išoriškai pasireiškiantį elgesio aktą. Tai elgesio aktas, kurį galima stebėti, matyti, girdėti ar pajausti. Todėl negali
būti įstatymu pripažįstama pavojinga veika ir kriminalizuojama tai, kas išoriškai nepasireiškia, pavyzdžiui,
žmogaus mintys. Baudžiamosios teisės požiūriu svarbu skirti veiką ir mintis. Mintys yra tai, kas vyksta žmogaus
psichikoje ir nepasireiškia išoriškai. Tačiau ir jos gali turėti išorinę išraišką, kai asmuo jas dėsto (šmeižimas). Štai
tada ir iškyla minčių dėstymo ir pavojingos veikos santykis.
Už išoriškai pasireiškiantį žmogaus elgesį ne visada yra baudžiama. Nusikalstamu gali būti pripažįstamas ir sukelti
baudžiamąją atsakomybę tik pavojingas įstatymų leidėjo požiūriu žmogaus poelgis. Tik toks poelgis gali būti
laikomas pavojinga veika. Savo ruožtu pavojingas pripažįstamas tik toks poelgis, kuris kelia pavojų, daro žalą
visuomenėje branginamoms vertybėms ir dėl to netoleruotinas, taigi ir įstatymų leidėjo draudžiamas
Terminu „pavojinga veika" baudžiamojoje teisėje apibrėžiama tiek pavojingas veikimas, tiek pavojingas
neveikimas. Be abejo, daugeliu atvejų žalą visuomenėje branginamoms vertybėms įmanoma padaryti tik aktyviais
veiksmais, t. y. tik veikiant.
Taigi, pavojinga veika - tai priešingas teisei, pavojingas, sąmoningas ir valingas žm. elgesys išoriniame pasaulyje
((ne)veikimas).
NV reiškiasi 2 formom: veikimu ir neveikimu. V nuo N skiriasi fizine prasme, išorine išraiška.
Tiek V, tiek N t.b. valingi - žmogus tuos veiksmus atliko suvokdamas, kad tai yra neteisėtas elgesys.
V ir N t.b. priešingumas teisei, kaltumas bei pavojingumas.
Pavojingas veikimas, jo formos.
Veikimas - tai aktyvus žm. elgesys (judesys, judesių visuma); tai sąmoninga veikla, kai žm. valdo t.tikras
priemones ir panaudoja jas nusikaltimui. Tai psichofiziologinė aktyvi veikla, kai kaltininkas, suvokdamas veikos
priešingumą, aktyviais veiksmais pažeidžia įstatymo draudimus.
Pavojingą veikimą galima padaryti fiziniu smurtu, kitokiu fiziniu poveikiu, rašymu, piešimu, žodžiais,
konkliudentiniais
veiksmais, ypatingų organizmo savybių panaudojimu (išimtis - pažiūros ir jų viešas skleidimas, kritika).
Pavojingas veikimas tai aktyvus poelgis. Veikimas gali įgauti įvairių formų. Viena iš pavojingiausių pavojingo
veikimo formų yra fizinis smurtinis poveikis kitam žmogui. Tokia veikimo forma numatyta daugumoje
nusikalstamų veikų žmogaus gyvybei ir sveikatai, seksualinio apsisprendimo laisvei (nužudymas, sveikatos
sutrikdymas, išžaginimas), didelėje dalyje nusikalstamų veikų visuomenės saugumui (kelių transporto eismo
saugumo taisyklių pažeidimai) sudėtyse. Iš nusikalstamų veikų nuosavybei fiziniu smurtiniu poveikiu yra
padaromas plėšimas. Pažymėtina, kad tai socialiai ir teisiškai pavojingiausia veikimo forma ir už tokią veiką
įstatymas numato griežčiausias bausmes.
Pavojingas veikimas gali pasireikšti ir nesmurtinio pobūdžio fiziniais kūno judesiais paveikiant baudžiamojo
įstatymo saugomas vertybes. Tai gali būti labai įvairūs savo pobūdžiu kūno judesiai. Tokia pavojingo veikimo
forma numatyta daugumos nusikalstamų veikų nuosavybei sudėtyse. Antai turto sunaikinimas padaromas fiziniu
poveikiu turtui. T.p. kyšininkavimas, prekyba žmonėmis, neteisėtas asmens būsto neliečiamumo pažeidimas,
neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis.
Dispozicijoje išvardytos veikos taip pat padaromos veikiant - nesmurtinio pobūdžio fiziniais kūno judesiais.
Pavojingas veikimas galimas ir žodžiais. Kito žmogaus šmeižimas, įžeidimas, mažamečio tvirkinimas, viešosios
tvarkos pažeidimai, įtraukimas nepilnamečio į nusikalstamą veiklą, girtavimą ir panašiai gali būti padaromi
žodžiais, todėl BK galima rasti straipsnių, kuriuose pavojingas veikimas gali pasireikšti žodžiais. T.p. seksualinis
priekabiavimas - vulgariais ar panašiais veiksmais, pasiūlymais ar užuominomis priekabiavo, grasinimas nužudyti
ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus
terorizavimas, davė melagingus parodymus, būdamas ekspertu ar specialistu pateikė melagingą išvadą ar
paaiškinimą arba būdamas vertėju melagingai ar žinomai neteisingai išvertė, įžeidė savo pareigas einantį valstybės
tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį.
Be to, daugelyje BK straipsnių nusikalstamas laikomas veikimas, padaromas rašant, piešiant, fotografuojant ar
filmuojant.
Tokiais veiksmais gali būti padaromas melagingas įskundimas ar pranešimas apie nebūtą nusikaltimą. Dokumento
suklastojimas ar suklastoto dokumento panaudojimas arba realizavimas. Piešiant ir rašant gali būti padaromi ir
tokie nusikaltimai: įžeidimas, šmeižimas, raginimai smurtu pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą, apgaulinga
apskaita, netikrų duomenų apie pajamas pateikimas.
Tam tikrais atvejais pavojingas veikimas gali pasireikšti vadinamaisiais konkliudentiniais veiksmais (kūno
judesiais, gestais, neprisiliečiant prie kito asmens). Antai BK 153 straipsnyje (Mažamečio asmens tvirkinimas).
Atkreiptinas dėmesys, kad kai kurių nusikalstamų veikų sudėtyse pavojinga veika gali būti padaroma tik viena iš
paminėtų
formų (pvz., nužudymas suponuoja tik smurtinį poveikį), kitos sudėtys numato dvi ar trys galimas veikimo formas
(įžeidimas - viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų). Pažymėtina, kad ir vienu žodžiu įstatyme
apibrėžta veika gali būti padaroma keliomis veikimo formomis (Mažamečio asmens tvirkinimas gali pasireikšti ir
žodžiais, ir konkliudentiniais veiksmais, ir nesmurtiniu fiziniu poveikiu).
Taigi visada, sprendžiant asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn klausimą, labai svarbu išsiaiškinti,
kokiomis veikimo formomis gali būti padaryta įstatyme numatyta veika ir sugretinti kaltininko padarytus veiksmus
su įstatymo nuostatomis.
Atsakomybės už pavojingą neveikimą sąlygos.
Neveikimas – žm. neatlieka t. tikrų pareigų, veiksmų, kuriuos buvo būtina atlikti ir jis subjektyviai galėjo
elgtis taip, kad nekiltų pavojaus žmonėms. Tai pasyvus žm. elgesys, sukeliantis ar galintis sukelti išoriniame
pasaulyje t.tikrus
pakitimus. N. T.b. sąmoningas (asmuo turi suvokti, kad jis privalo atitinkamai veikti) ir valingas žmogaus poelgis.
BĮ numatytą pareigą veikti atitinkamu būdu gali lemti:
asmens profesija bei jo tarnybinės pareigos (gydytojas privalo suteikti medicinos pagalbą);
giminystės ryšiai (tėvai privalo išlaikyti vaikus);
pilietinės pareigos (asmuo privalo pranešti apie nusikaltimą);
ankstesnis pačio asmens elgesys (vairuotojas, padaręs avariją, privalo nukentėjusiam suteikti pagalbą).
Pavojingas neveikimas yra antra pavojingos veikos padarymo forma. Ne tik veikimas, bet ir neveikimas gali
padaryti žalą visuomenėje branginamoms vertybėms. Tokiais atvejais įstatymų leidėjas neveikimui priešpriešina
baudžiamąjį įstatymą, kuriuo, užuot drausdamas, įpareigoja asmenį veikti (pvz., 144, 164, 223, 221, 238 str.).
Kartu atkreiptinas dėmesys, kad baudžiamosios atsakomybės už neveikimą nustatymas ir jos praktinis
įgyvendinimas turi tam tikrų ypatumų, palyginti su situacija, kylančią dėl
veikimo. Yra tam tikros baudžiamosios atsakomybės už neveikimą nustatymo ir įgyvendinimo sąlygos.
1) Pirma baudžiamosios atsakomybės už neveikimą nustatymo ir jos įgyvendinimo sąlyga yra asmens pareiga
veikti.
Baudžiamasis teisinis įpareigojimas veikti grasinant baudžiamąja atsakomybe negali būti absoliutus. Absoliutus
gali būti tik moralinis asmens įpareigojimas, bet ne baudžiamasis teisinis. Pagal teorijos reikalavimus įstatymų
leidėjas gali įpareigoti veikti ir savo ruožtu nustatyti baudžiamąją atsakomybę už neveikimą tik tiems asmenims,
kurių pareiga veikti išplaukia iš atitinkamų norminių aktų reikalavimų. Ta pareiga neturi remtis vien moralinėmis
nuostatomis. Tai turi būti teisinė pareiga, kuri gali kilti iš darbo, civilinės, šeimos teisės normų reikalavimų. Tik
esant tokiai teisinei pareigai ir jeigu neveikimas gali kelti esminį pavojų visuomenėje branginamoms vertybėms,
baudžiamoji teisė gali nustatyti baudžiamąją atsakomybę už pareigos nevykdymą, t. y. neveikimą. Taigi
atsakomybė už neveikimą paprastai turi būti susijusi su specialaus subjekto požymiais, kurie privalo būti įvardyti
BK straipsnio dispozicijoje. Pvz., nužudymas gali būti padarytas veikimu arba neveikimu, ir čia atsakomybei už
neveikimą kilti taip pat būtina sąlyga yra asmens pareiga veikti. Už nužudymą veikiant atsakys kiekvienas asmuo,
dėl veikos atėmęs kitam gyvybę. O už gyvybės atėmimą neveikiant atsakys tik asmuo, turintis pareigą atitinkamoje
situacijoje veikti, suteikti paramą pavojingoje padėtyje atsidūrusiam asmeniui.
2) Kalbant apie baudžiamosios atsakomybės už neveikimą sąlygas būtina atkreipti dėmesį į dar vieną sąlygą.
Asmuo atsako pagal baudžiamuosius įstatymus už neveikimą tik tada, jei, be pareigos, jis dar turi galimybę veikti.
Ši sąlyga pirmiausia įtvirtinama ir pabrėžiama tuose BK straipsniuose, kuriuose pareiga veikti nustatoma tik
baudžiamosios teisės normomis (pvz.,
144, 238 str.). Tačiau net ir nesant BK straipsnio dispozicijoje nurodytos tokios sąlygos tai, kad nebuvo galimybės
veikti, turėtų šalinti baudžiamąją atsakomybę. Jei asmuo, turintis pareigą veikti, neturėjo realios galimybės veikti,
baudžiamoji atsakomybė už neveikimą negali kilti.
3) Dar viena sąlyga baudžiamajai atsakomybei už neveikimą kilti yra galimybė veikiant pagal teisės aktų
nuostatas
išvengti žalingų padarinių atsiradimo. Pvz., BK 31 str. (Būtinasis reikalingumas) - jeigu asmuo, dėl profesijos,
pareigų ar kitų aplinkybių privalo veikti didesnio pavojaus sąlygomis, kaltinamas tarnybos pareigų neatlikimu,
savo neveikimą teisins tuo, kad veikimas, susijęs su pareigos vykdymu, sukeltų pavojų jo sveikatai ar gyvybei, tai
nebūtų pateisinama priežastis konstatuoti nesant nusikaltimo sudėties dėl aplinkybių, šalinančių baudžiamąją
atsakomybę.
Fizinės ir psichinės prievartos įtaka baudžiamajai atsakomybei.
Fizinė prievarta – tai pavojingas aktyvus poelgis. Viena iš pavojingiausių pavojingo veikimo formų yra fizinis
smurtinis poveikis kitam žmogui. Tokia veikimo forma numatyta daugumoje nusikalstamų veikų žmogaus gyvybei
ir sveikatai, seksualinio apsisprendimo laisvei, didelėje dalyje nusikalstamų veikų visuomenės saugumui,
nuosavybei (plėšimas). Patraukiant baudžiamojon atsakomybėn svarbu įvertinti ir tai, kokio laipsnio sužeidimai
buvo padaryti panaudojant fizinę prievartą – lengvas kūno sužalojimas, apysunkis, sunkus ar labai sunkus, ar buvo
atimta gyvybė.
Psichinė prievarta taip pat daro didelę įtaką baudžiamajai atsakomybei. Pavyzdžiui, jei panaudojant psichinę
prievartą asmuo buvo privestas prie savižudybės ar prievartaujamas turtas, ar padarytas neteisėtas abortas (143
str.), ar asmuo priverčiamas lytiškai santykiauti (151 str.), reikalavo iš valstybės tarnautojo atlikti veiksmus ar nuo
jų susilaikyti (287 str.), tai toks faktas sudarys nusikaltimo sudėtį ir užtrauks baudžiamąją atsakomybę.
(reikėtų papildyti)
Pavojingi padariniai ir jų reikšmė nusikalstamų veikų kvalifikavimui.
Baudžiamajame kodekse yra straipsnių, kuriuose veikos nusikalstamumas siejamas su pavojingos veikos
padarymu, neatsižvelgiant į tai, ar dėl padarytos veikos kilo kokių nors pavojingų padarinių. Tokiuose BK
straipsniuose formuluojamos vadinamosios formalios nusikalstamų veikų sudėtys. Yra ar nėra padarinių formaliose
sudėtyse, nedaro įtakos veikos nusikalstamumui ir jos sudėčiai (114, 115 str.), čia atsakomybė numatyta tik už
veiką. Bet padarinių gali kilti ir padarius nusikaltimą, kurio sudėtis yra formali. Kokią įtaką kilę padariniai turės
veikai kvalifikuoti? Tam tikrais atvejais jie neturės įtakos veikos sudėčiai ir jai kvalifikuoti, kitais - gali turėti
įtakos. Tačiau net ir esant formaliai nusikaltimo sudėčiai dėl nusikaltimo kilę padariniai turi būti byloje nustatyti,
nors jie ir nedarytų įtakos sudėčiai.
Tačiau BK yra nemažai straipsnių, kurių dispozicijose nurodoma ne tik veika, bet ir padariniai. Tokios sudėtys
vadinamos materialiomis nusikalstamų veikų sudėtimis. Jose numatoma atsakomybė ne tik už veikos padarymą,
bet ir jos sukeltus padarinius. Tokiais atvejais baudžiamojo įstatymo dispozicijoje minimi padariniai tampa
įrodinėjimo dalyku baudžiamojoje byloje. Taip yra visais atvejais, kai nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali.
Padariniai įeina į nusikalstamų veikų sudėtis ir įrodinėjami daugeliu atvejų, kai įstatyme numatyta kaltės forma yra
neatsargumas. Įstatymų leidėjas vadovaujasi taisykle, kad esant neatsargiai kaltei baudžiamoji atsakomybė už veiką
nustatoma paprastai tik kilus įstatyme aprašytiems padariniams. Daugelio tyčinių veikų baudžiamumas taip pat
siejamas su pavojingais padariniais. Kartu pažymėtina, kad tyčia padarius nusikaltimą, kurio sudėtis yra materiali,
baudžiamoji atsakomybė kyla net ir neatsiradus įstatyme numatytų padarinių. Tačiau kaltininkas tokiu atveju
traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ne už baigtinę nusikalstamą veiką, o už pasikėsinimą ją padaryti.
Baudžiamajame įstatyme numatyti pavojingi padariniai materialiose nusikalstamų veikų sudėtyse visais atvejais
viena ar kita forma aprašomi BK straipsnio dispozicijoje. Tai yra labai svarbu, nes klaidingai nustačius
nusikalstamos veikos sudėties rūšį, neteisingai apibrėžiamos įrodinėjimo ribos.
Dėl padarinių visada prisimintina, kad jie, kaip nusikalstamos veikos sudėties požymis, yra glaudžiai susiję su
baudžiamojo įstatymo saugomomis vertybėmis. Padariniai tai ne kas kita, o žala baudžiamojo įstatymo saugomoms
vertybėms, šiuo atveju nuosavybės santykiams. Todėl kilus aiškinimo problemų visada reikia kelti klausimą, ar
dominantis terminas susijęs su žala BK skyriaus pavadinime įvardytoms vertybėms.
Nusikalstamų pasekmių reikšmė:
Nuo jų l. priklauso nusikaltimo pavojingumas
Jos padeda atriboti nusikaltimus nuo kitų, ypač administracinių teisės pažeidimų
Jos gali būti nusikaltimą kvalifikuojančiomis aplinkybėmis
Į jas, kaip į atsakomybę sunkinančias aplinkybes, atsižvelgiama skiriant bausmę.
Pavojingų padarinių rūšys.
Nusikalstamos veikos padariniai įstatyme paprastai įvardijami žodžiais „žala", „sveikatos sutrikdymas", „žuvo
žmogus", „sunkūs padariniai" ir kitais panašiais žodžiais.
Nusikalstamos pasekmės – vienas iš pagrindinių požymių objektyviosios pusės elemento Nusikalstamos veikos
sudėtyje.
Tai žala, kuri atsiranda kėsinantis į baudž. įst. saugomus objektus, t.y. teisinius gėrius. Jos betarpiškai susijusios su
nusikaltimo objektu, nuo kurio vertingumo priklauso ir pasekmių pavojingumas. Labai artimai susijusios su
nusikaltimo dalyku – materialiais daiktais, į kuriuos kėsinantis daroma žala objektui.
Pagal žalos pobūdį jas galima suskirstyti į turtines, fizines, organizacines, politines, socialines, moralines ir pan.
Viena NV g.b. kėsinamasi į kelis objektus, tokiu būdu atsiranda dvejopo pobūdžio pasekmės.
Fizinė žala - tai padariniai, susiję su žmogaus kūno sužalojimais, sveikatos sutrikdymu ar gyvybės atėmimu.
Turtinė žala - tai padariniai, susiję su žala nuosavybei. Turtinė žala, kaip nusikaltimo sudėties požymis, gali
pasireikšti tiek tiesiogine turtine žala (prarandamas turtas, negrąžinta paskola), tiek negauta turtine nauda (negautos
palūkanos už kreditą).
BK nustato baudžiamąją atsakomybę ir už kitokius padarinius, ne tik už fizinę ar turtinę žalą. Šie padariniai gali
būti ir nemateriali žala, kurios neįmanoma išreikšti pinigais.
Pagal tai, kaip veika padaroma, N Pasekmės skirstomos į pagrindinę ir papildomą. Pagrindinė pasekmė atsiranda
kaltininkui veikiant tyčia, o papildoma – neatsargiai.
Pagal tai, kaip N pasekmės nurodytos BK SpecD str. dispozijoje, jas galime grupuoti į:
a) aiškiai apibrėžtos (nužudymas);
b) apibūdintos vertinamaisiais požymiais (l.sunkus kūno sužalojimas; didelė turtinė žala);
c) nurodytos kelios alternatyvios pasėkm.;
d) nurodyta pasekmių tikimybė („jei tai galėjo sukelti sunkias pasekmes“).
BT teorijoje išskirtos:
Būtinoji pasekmė – reiškinio dėsningumų vystymasis, pasireiškimas, tai yra jo vidinė savybė, jo priežastis.
Atsitiktinė pasekmė dėsningai neišplaukia iš šio reiškinio, nors šio reiškinio yra sąlygota.

Priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir pavojingų padarinių, jo nustatymo problemos.

Priežastinis pavojingos veikos ir baudžiamajame įstatyme numatytų pavojingų padarinių ryšys yra objektyvusis
nusikalstamos veikos sudėties požymis, įrodinėtinas tiriant nusikalstamų veikų, kurių sudėtys yra materialios,
bylas. Pažymėtina, kad tai labai specifinis nusikalstamos veikos sudėties požymis, kuri nustatant visų pirma
vadovaujamasi baudžiamosios teisės teorijos žiniomis, o tik paskui įstatymo aiškinimu. Išvada dėl priežastinio
ryšio yra teisinė, ją daro savarankiškai prokuroras
ar teismas. Nustatęs pavojingos veikos požymius ir esant BK numatytų padarinių, asmuo, tiriantis bylą, ir teismas
turi susieti tai priežastiniu ryšiu, t. y. padaryti išvadą, ar yra priežastinis padarytos veikos ir kilusių padarinių,
inkriminuojamų kaltininkui, ryšys.
Sunkumų, nustatant priežastinį ryšį, kyla dažniausiai tada, kai, pavyzdžiui, padarinių kilimą galima susieti su
keliomis sąlygomis ar priežastimis ir reikia nuspręsti, kuri sąlyga ir priežastis buvo pagrindinė (pvz., nusikalstamų
veikų, susijusių su eismo saugumo taisyklių pažeidimu, bylose ar padarius pavojingas veikas žmogaus gyvybei,
sveikatai, valstybės tarnybai). Atkreiptinas dėmesys, kad, nustatant priežastinį ryšį ir inkriminuojant kaltininkui
kilusius padarinius (ypač mirtį), neturi reikšmės padarinių kilimo laikas (mirties laikas). Baudžiamąją teisinę
reikšmę turi mirties priežastis. Čia padeda ekspertizių aktai, proceso dalyvių parodymai, kiti procesiniai
dokumentai.
Išvadą, kad yra priežastinis ryšys, daro asmuo, tiriantis bylą, ir teismas, remdamiesi dviem dalykais: 1) bylos
medžiagoje (procesiniuose aktuose) nustatytais duomenimis, 2) teorinėmis žiniomis apie priežastinį ryšį ir jo
atmainas, taip pat vadovaujantis priežastinio ryšio nustatymo metodika.
Priežastinis ryšys yra objektyvus reiškinių ryšys, egzistuojantis objektyviojoje tikrovėje ir nepriklausantis nuo
mūsų valios ar norų. Dėl objektyvaus priežastinio ryšio pobūdžio pažymėtina, kad tam tikros mūsų veikos tam
tikromis sąlygomis visada sukelia atitinkamų padarinių, neatsižvelgiant į tai, norime to ar ne. Kalbant apie
priežastinį ryšį yra vartojamos dvi sąvokos:
priežastis ir padarinys. Pagal visuotinį reiškinių ryšio principą kiekvienas reiškinys yra veikiamas daugelio jėgų.
Todėl kiekvienas padarinys visada yra bent kelių priežasčių veikimo rezultatas. Kita vertus, kiekviena priežastis
sukelia kelis padarinius. Priežastis yra tai, kas sukelia padarinį. Padarinys - priežasties veikimo rezultatas. Yra du
priežastinio ryšio nustatymo etapai: 1) būtinosios
padarinių kilimo sąlygos taisyklės nustatymas ir 2) priežastinio ryšio pobūdžio nustatymas.
Viena iš preliminarių priemonių, sprendžiant priežastinio ryšio nustatymo klausimus, yra būtinosios padarinių
kilimo sąlygos taisyklės nustatymas. Šis metodas itin naudingas tais atvejais, kai padarinius sukelia kelios sąlygos.
Todėl nustatyti priežastinį ryšį tais atvejais, kai išaiškėja kelios įstatyme numatytų padarinių kilimo sąlygos ar
priežastys, paprastai pradedama nuo būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklės patikrinimo. Būtinosios
padarinių kilimo sąlygos nustatymas - tai fakto, ar įstatyme aprašyta ir asmens padaryta veika buvo būtina
padarinių kilimo sąlyga, nustatymas.
Išsiaiškinus, kad veika buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga, prieinama prie antro priežastinio ryšio nustatymo
etapo - priežastinio ryšio pobūdžio byloje nustatymo. Priežastinis ryšys gali būti dvejopas: būtinasis ir atsitiktinis
priežastinis ryšys. Atsitiktinis priežastinis ryšys - tai nebūdingas, nedėsningas vidinis reiškinių ryšys, kai per
daugkartinius bandymus veika paprastai nesukelia mus dominančių padarinių, tačiau tam tikromis, retomis, o gal
net nepasikartojančiomis sąlygomis, prisidėjus kažkokiai papildomai aplinkybei, padaryta veika gali sukelti
pavojingų padarinių.
Būtinasis priežastinis ryšys yra būdingas, dėsningas vidinis reiškinių ryšys. Būtinasis priežastinis ryšys yra toks,
kai tam tikromis sąlygomis dominanti veika visada ar bent jau paprastai (daugeliu atvejų) sukelia tam tikrus
pavojingus padarinius. Viena iš būtinojo priežastinio ryšio savybių yra ta, kad jis yra iš anksto numatomas.
Baudžiamąją teisinę reikšmę turi tik būtinasis priežastinis ryšys. Tik išvada apie būtinąjį priežastinį ryšį pagrindžia,
kad tiriamojoje veikoje yra objektyviųjų požymių. Be abejo, tokia išvada daroma paskiausiai, t. y. tik nustačius,
kad pavojinga veika padaryta ir inkriminuojamoji veika turi įstatyme numatytų padarinių. Tik tada gali būti
bandoma susieti veiką su padariniais.
Baudžiamosios teisės teorijoje priežastinis ryšys skirstomas į tiesioginį ir sudėtingą. Tiesioginis priežastinis ryšys
yra tada, kai veika tiesiogiai sukelia padarinius. Pavyzdžiui, kaltininkas tris kartus smogė peiliu į pilvą ir
nukentėjusysis įvykio vietoje nuo padarytų sužalojimų mirė.
Sudėtingas priežastinis ryšys - tai ryšys, komplikuotas pašalinių jėgų įsikišimo. Priežastinis ryšys yra sudėtingas,
kai objektyviai įstatyme numatytus padarinius sukelia ne vien pavojinga žmogaus veika, bet iš dalies prisideda ir
kiti veiksniai. Tokie veiksniai gali būti kalta (gydytojas, operuodamas sužalotą pacientą, padarė medicinos klaidą)
ar nekalta trečiojo asmens veika (nukentėjusysis stumiamas po pravažiuojančios mašinos ratais), gamtos ar
techninės jėgos ir panašiai.
(2001 m. BT) Remdamiesi būtinumu ir atsitiktinumu paanalizuokime priežastinio ryšio tarp veikos ir nusikalstamų
pasekmių turinį. Baudžiamojoje teisėje nusikalstamų pasekmių atsiradimo priežastis ir sąlyga yra tik nusikaltimo
subjekto veikimas ar neveikimas, kurie uždrausti baudžiamajame įstatyme. Gamtos jėgos, gyvūnai, automobiliai
negali būti laikomi nusikalstamų pasekmių priežastimis.
Asmens veikimas (neveikimas) turi būti bent asocialus, tai yra turėti savyje bent galimybę sukelti žalingas
pasekmes.
Negali būti laikoma pasekmės priežastimi asmens naudinga veika. Taigi visų pirma kalbant apie priežastinį ryšį
tarp veikos ir nusikalstamų pasekmių reikia nustatyti, ar subjekto veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo.
Nusikalstamų pasekmių priežastimi ir sąlyga gali būti tik nusikaltimo subjekto veika. Veika laiko požiūriu turi būti
padaroma anksčiau, nei atsirado nusikalstamos pasekmės.
Toliau reikia nustatyti tai, ar tokia veika buvo būtina nusikalstamų pasekmių atsiradimo sąlyga. Šiuo atveju tokią
veiką reikia išskirti iš kitų aplinkybių ir, jei įvykiai toliau vystosi kaip ir vystęsi, ji negali būti pripažįstama būtina
nusikalstamų pasekmių atsiradimo sąlyga.
Taip pat nagrinėjant priežastinį ryšį reikia nustatyti, ar veika, kuri atliko būtinosios sąlygos vaidmenį, buvo
konkreti pasekmės priežastis. Kiekviena priežastis apima būtinas rezultato atsiradimo sąlygas, bet ne kiekviena
būtina sąlyga yra pasekmių priežastis. Sąlygos tik apsunkina priežasčių atsiradimą ir jų veikimą. Taigi veika turi
būti pripažinta ne tik būtina nusikalstamos veikos atsiradimo sąlyga, bet ir jos būtina priežastimi.
Priežastinio ryšio tarp veikos ir nusikalstamų pasekmių buvimas - tai objektyvus baudžiamosios atsakomybės
pagrindas. Tačiau visada būtina nustatyti ir subjektyvų pagrindą - kaltę. Tas faktas, kad tarp asmens veikos ir
nusikalstamų pasekmių yra priežastinis ryšys, dar nereiškia, kad asmuo padarė nusikaltimą, - dar turi būti nustatyta
ir jo kaltė. Jei vairuotojas suvažinėjo
pėsčiąjį, tai dar nereiškia, kad jis padarė nusikaltimą. Šiuo atveju turi būti nustatyta, ar buvo pažeistos eismo
saugumo taisyk -
lės. Tarp asmens veiksmų ir atsiradusių pasekmių gali būti atsitiktinis priežastinis ryšys. Šiuo atveju asmuo už
atsiradusias
pasekmes negalės būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.
Nusikaltimams kvalifikuoti priežastinio ryšio nustatymas yra reikšmingas tik materialiosiose nusikaltimų sudėtyse.

Nusikalstamos veikos subjektas kaip objektyvus nusikalstamos veikos sudėties požymis.

Tiriant nusikalstamą veiką daugiausia dėmesio skiriama ją padariusiam asmeniui, tačiau nereikia pamiršti, kad
nusikalstama veika yra teisinis santykis, o šis santykis visada turi du subjektus. Taigi nusikalstama veika yra
teisinis kelių asmenų santykis.
Paprastai vienas teisinio santykio subjektas įgyvendina nusikalstamos veikos sudėtį, kitas yra nusikalstamos veikos
paveikiamas.
Pirmasis įvardijamas kaip asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, arba kaltininkas, kitas yra nukentėjusysis.
Tam tikros nukentėjusio asmens savybės gali būti teisiškai svarbios, nulemti ar net didinti veikos pavojingumą.
Tokiais atvejais jos formuluojamos įstatyme kaip nusikalstamos veikos sudėties požymis.
Atkreiptinas dėmesys, kad nusikaltimo sudėties požymio - nukentėjusysis - baudžiamoji teisė nežino.
Nukentėjusysis, įvardytas straipsnio dispozicijoje, gali nurodyti skirtingus sudėties požymius, tačiau dažniausiai
nukentėjusysis nusikaltimo sudėtyje yra nusikaltimo dalyko požymis.
Vienuose BK straipsniuose nukentėjusysis, nors ir įvardytas labai skirtingais terminais, atitinka nusikalstamos
veikos dalyko požymį. Kitais atvejais nukentėjusiojo savybės neturi įtakos veikos pavojingumui, todėl
neįtraukiamos į nusikalstamos veikos sudėtį ir neturi įtakos sudėčiai kaltininko veikoje. Nukentėjusysis
baudžiamojoje byloje yra grynai procesinė figūra, įgyjanti nukentėjusiojo statusą ir jo procesines teises ir pareigas.
Baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo, padaręs nusikalstamą veiką. Asmuo, trauktinas baudžiamojon
atsakomybėn, arba baudžiamosios atsakomybės subjektas pagal Lietuvos baudžiamąją teisę gali būti ir fizinis, ir
juridinis asmuo.
Asmens trauktino baudžiamojon atsakomybėn amžius kaip objektyvus nusikalstamos veikos sudėties
požymis.
Dėl fizinio asmens pasakytina, kad kiekvieną žmogų, ir padariusi nusikalstamą veiką, apibūdina daugybė požymių.
Pagrindinis nusikaltimo sudėties požymis, apibūdinantis trauktiną baudžiamojon atsakomybėn asmenį ir įeinantis į
visas nusikalstamų veikų sudėtis, yra tokio asmens amžius. Kiti požymiai, apibūdinantys nusikalstamą veiką
padariusį ir trauktiną baudžiamojon atsakomybėn asmenį, gali turėti reikšmę vertinant, ar yra nusikalstamos veikos
sudėtis, tik tam tikrais atvejais. Tai gali būti labai skirtingi kaltininką apibūdinantys požymiai, tačiau visi
įvardijami bendru terminu — specialaus subjekto požymis.
Pagal baudžiamuosius įstatymus už padarytas pavojingas veikas gali atsakyti tik asmenys, sulaukę įstatymo
nustatyto amžiaus. Trauktino baudžiamojon atsakomybėn asmens amžius yra pagrindinis objektyvusis
nusikalstamos veikos sudėties požymis, apibūdinantis asmenį, padariusį nusikalstamą veiką ir trauktiną
baudžiamojon atsakomybėn. Kitas dalykas - nuo kokio amžiaus asmuo gali būti traukiamas baudžiamojon
atsakomybėn. BK 13 straipsnyje teigiama, kad pagal
baudžiamuosius įstatymus atsako asmenys, kuriems prieš padarant nusikaltimą yra suėję šešiolika metų. Už kai
kurias nusikalstamas veikas baudžiamoji atsakomybė kyla nuo keturiolikos metų. Nusikalstamos veikos, už kurias
atsakomybė kyla nuo keturiolikos metų, išvardytos BK 13 straipsnio 2 dalyje: nužudymas (129 straipsnis), sunkus
sveikatos sutrikdymas (135 straipsnis), išžaginimas (149 straipsnis), seksualinis prievartavimas (150 straipsnis),
vagystė (178 straipsnis), plėšimas (180 straipsnis), turto prievartavimas (181 straipsnis), turto sunaikinimas ar
sugadinimas (187 straipsnio 2 dalis), šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų
pagrobimas (254 straipsnis), narkotinių ar psichotropinių medžiagų pagrobimas (263
straipsnis), transporto priemonių ar kelių, juose esančių įrenginių sugadinimas (280 straipsnio 2 dalis).
Tai, kad įstatyme nustatytas asmens, trauktino baudžiamojon atsakomybėn, amžius, reiškia, kad įstatymų leidėjas
prezumuoja, jog sulaukęs šešiolika metų asmuo, nors ir būdamas nepilnametis, jau yra pakankamai protiškai
išsivystęs, taigi jau gali suprasti savo veiksmų pobūdį ir esmę, t. y. ką daryti galima ir ko daryti negalima, ir
atsakyti už savo veiksmus. Už tam tikras nusikalstamas veikas nustatydamas keturiolikos metų amžiaus ribą,
įstatymų leidėjas konstatuoja, kad BK 13 straipsnio 2 dalyje išvardytų nusikalstamų veikų pavojingumą suvokia
asmenys, sulaukę keturiolika metų.
Nors įstatymų leidėjas apie tai nekalba, už tam tikras nusikalstamas veikas tiek teoriškai, tiek praktiškai
baudžiamoji atsakomybė gali iškilti tik vyresnio amžiaus žmonėms. Antai už nusikalstamas veikas krašto apsaugos
tarnybai gali atsakyti tik asmenys, sulaukę devyniolika metų, nes karinėn tarnybon šaukiami asmenys, kuriems yra
sukakę devyniolika metų. Tik sulaukęs aštuoniolika metų asmuo gali atsakyti už nepilnamečio įtraukimą į
nusikalstamą veiką (BK 159 straipsnis). Tačiau už nepilnamečio, t. y. asmens iki aštuoniolikos metų, išžaginimą ar
seksualinį prievartavimą, atsako asmuo, sulaukęs keturiolika metų, t. y. pats būdamas nepilnametis.
Reikalavimai amžiui nustatyti baudžiamojoje byloje.
Gali būti, kai keturiolikos ar šešiolikos metų asmens socialinė ir protinė branda atitinka dvylikos ar keturiolikos
metų žmogaus socialinę brandą ir protinį išsivystymą. Remiantis Lietuvos teismų praktika, tokie asmenys trauktini
baudžiamojon atsakomybėn bendrais pagrindais, nes amžius yra formalusis nusikaltimo sudėties požymis, kuris
negali būti traktuojamas kitaip, negu nustatyta BK 13 straipsnyje. Tam gali būti skiriamos teismo psichiatrinės,
psichologinės, narkologinės ekspertizės.
Pagal baudžiamąjį įstatymą yra nustatyta formali baudžiamosios atsakomybės amžiaus riba. Atsižvelgiant į
amžiaus ypatumus yra susiaurinta tik pavojingų veikų, už kurias nepilnamečiai nuo keturiolikos iki šešiolikos metų
traukiami baudžiamojon atsakomybėn įstatyme nustatyta tvarka, apimtis. Tai lemia veikų pavojingumas ir
nepilnamečio asmenybės socialiniai ir psichologiniai ypatumai.
Remiantis tuo, kad įstatymų leidėjas nustato tikslią baudžiamosios atsakomybės ribą, asmens, padariusio
nusikalstamą veiką, amžius yra įrodinėtinas baudžiamojoje byloje požymis. Asmens, padariusio nusikalstamą
veiką, amžius būtinai nustatomas tais atvejais, kai kaltinamasis yra nepilnametis, taigi būtina nustatyti, ar jis yra
sulaukęs baudžiamajai atsakomybei reikiamo
amžiaus. Asmuo laikomas sulaukęs reikiamo amžiaus ne jo gimimo dieną, o kitą dieną po to, kai jam sukako
keturiolia ar šešiolika metų. Be to, prisimintina, kad nustatoma, kokio amžiaus yra asmuo, ne bylos nagrinėjimo
metu, o kokio jis buvo amžiaus, kai padarė nusikalstamą veiką. Bylos tyrimo ar teisminio nagrinėjimo metu asmuo
gali būti sulaukęs įstatymo reikalaujamo baudžiamajai atsakomybei amžiaus, tačiau jeigu tuo metu, kai padarė
nusikalstamą veiką, jis neturėjo įstatyme numatyto amžiaus, baudžiamojon atsakomybėn jis netraukiamas nesant
nusikalstamos veikos sudėties.
Yra tam tikri asmens, padariusio nusikalstamą veiką, amžiaus nustatymo reikalavimai. Visų pirma amžius paprastai
nustatomas pagal asmens dokumentus. Dokumentai, tinkami amžiui nustatyti, yra asmens pasas ar gimimo
liudijimas. Jei nėra dokumentų, kuriais remiantis galima nustatyti tikslų amžių, skiriama teismo medicininė
ekspertizė amžiui nustatyti. Ekspertas, be abejo, nenustatys tikslios gimimo datos mėnesio ir dienos tikslumu.
Galima nustatyti tik gimimo metus. Šiuo atveju nepilnamečio gimimo diena laikoma nustatytų metų paskutinioji
diena (gruodžio 31 d.). Asmuo tampa baudžiamosios
atsakomybės subjektu kitą dieną, t. y. naujų metų sausio 1 dieną. Jei ekspertas negali nustatyti tikslių gimimo metų,
jis gali nurodyti minimalius ir maksimalius nepilnamečio gimimo metus, pavyzdžiui, tiriamasis gali būti gimęs
1990-1992 metais. Tada sprendžiant nusikalstamos veikos sudėties klausimus vadovaujamasi minimaliu amžiumi.
Šiuo atveju bus laikoma, kad kaltinamasis gimęs 1992 m. gruodžio 31 dieną. Taigi jei asmuo kaltinamas vagyste,
padaryta 2006 m. sausio 15 d., prokuroras ar teismas padarys išvadą, kad nusikalstamos veikos padarymo metu
asmeniui buvo trylika metų. Taigi jis nėra sulaukęs įstatymų nustatyto baudžiamosios atsakomybės amžiaus.
Fizinio asmens, nesulaukusio įstatymo reikalaujamo amžiaus, atsakomybės už padarytą pavojingą veiką
ypatumai.
Jei įstatyme numatytą veiką padaro asmuo, nesulaukęs įstatymo nustatyto baudžiamosios atsakomybės amžiaus, jis
negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Pagal BK 13 straipsnio 3 dalį asmeniui, kuriam iki šiame
kodekse numatytos pavojingos veikos padarymo nebuvo suėję keturiolika metų, Lietuvos Respublikos įstatymų
nustatyta tvarka gali būti
taikomos auklėjamojo poveikio ar kitos priemonės. Medžiaga perduodama nepilnamečių reikalų tarnyboms, kurios
gali taikyti priverčiamąsias auklėjamojo poveikio priemones. Auklėjamojo poveikio priemonės gali būti taikomos
ir nepilnamečiui,
kuris nusikalstamą veiką padarė, sulaukęs įstatyme numatyto baudžiamosios atsakomybės amžiaus, t. y. keturiolika
metų, tačiau baudžiamoji atsakomybė už veiką numatyta nuo šešiolikos metų. Taikant tokias priemones
nesiremiama BK nuostatomis.
Taikomos kituose įstatymuose numatytos priemonės.
Priverčiamosios auklėjamojo poveikio priemonės vaikams pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų įst.:
1) įspėjimas;
2) įpareigojimas viešai ar kitokia forma atsiprašyti nukentėjusiojo;
3) atidavimas tėvų ar kitų asmenų priežiūrai pagal laidavimą;
4) namų priežiūra (laisvalaikio apribojimas);
5) atidavimas į specialią auklėjimo ir drausmės įstaigą;
6) kitos įstatymuose numatytos priemonės.
Nusikalstamą veiką padaręs asmuo
Greta terminų „nusikalstamą veiką padaręs asmuo", „asmuo, trauktinas baudžiamojon atsakomybėn" (kaltininkas)
ar „nusikaltimo subjektas" baudžiamosios teisės teorijoje vartojamas nusikalstamą veiką padariusio asmens
(nusikaltėlio) asmenybės terminas. Atkreiptinas dėmesys, kad minėti terminai nėra tapatūs, skirtingas jų turinys ir
reikšmė baudžiamojoje teisėje.
Nusikalstamą veiką padariusio asmens asmenybė - tai nusikaltusio asmens asmenybė. Nusikaltimą padaręs
asmuo nėra kažkoks ypatingas asmenybės tipas.
Esminė nusikalstamą veiką padariusio asmens (nusikaltėlio) asmenybės savybė yra jo pavojingumas, kuris
pasireiškia tuo, kad yra pavojus, jog asmuo ateityje gali padaryti naujų nusikalstamų veikų.
Tačiau nusikalstamą veiką padariusio asmens asmenybę apibūdina ne vien požymiai, pasireiškiantys padarant
nusikalstamą veiką. Nusikalstamą veiką padariusio asmens asmenybę, jos pavojingumą apibūdina dar dvi grupės
požymių: požymiai, apibūdinantys ją iki padarant nusikalstamą veiką, ir ją apibūdinantys požymiai padarius
nusikaltimą.
Nusikalstamą veiką padariusio asmens asmenybę iki padarant nusikalstamą veiką apibūdina tokie požymiai:
požiūris į darbą, mokslą, elgesys buityje, gyvenimo būdas, ankstesnės padarytos nusikalstamos veikos ar kiti teisės
pažeidimai, teistumas ir kt.
Padariusio nusikalstamą veiką asmens asmenybę apibūdinantys požymiai yra tokie: požiūris į padarytą
nusikalstamą veiką, pripažinta ar nepripažinta kaltė, nuoširdus gailėjimasis, savanoriškas žalos atlyginimas,
padėjimas išaiškinti bendrininkus ir kt. Visi šie bruožai apibūdina kaltininko asmenybę ir jos pavojingumą.
Be išvardytų požymių, nusikaltimą padariusio asmens asmenybę apibūdina daug kitų požymių, kurie neturi
tiesioginės įtakos veikos pa vojingumui, tačiau turi didelę reikšmę bendram nusikaltusio asmens asmenybės
paveikslui sudaryti. Tai vadinamoji socialinė-demografinė nusikaltusio asmens charakteristika, į kurią įeina tokie
duomenys - amžius, lytis, išsilavinimas, šeiminė padėtis, socialinė padėtis, užsiėmimas ir kt.
Nusikalstamą veiką padariusio asmens (kaltininko) asmenybės sąvoka, turinys, baudžiamoji teisinė reikšmė.
Trauktinas baudžiamojon atsakomybėn asmuo (nusikaltimo subjektas) yra terminas, kuris aprėpia nusikalstamų
veikų sudėtyse keliamus reikalavimus asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką. Jis turi savo turinį ir vartojamas
įrodinėjant veikas. Tai terminas, kuris sujungia objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius, liečiančius asmenį,
padariusį nusikalstamą veiką, ir turinčius įtakos nusikalstamos veikos sudėčiai, taigi nulemiančius veikos
baudžiamumą.
Terminas „nusikalstamą veiką padariusio asmens (nusikaltėlio) asmenybė" turi kiek kitokį turinį ir reikšmę.
Nusikalstamą veiką padariusio asmens asmenybė - tai nusikaltusio asmens asmenybė. Nusikaltėlius apibūdina tie
patys požymiai, kurie charakterizuoja visus kitus žmones. Tačiau padaryta nusikalstama veika yra tas pagrindas,
kuris leidžia išskirti iš visų žmonių ir atskirai analizuoti žmogaus, padariusio nusikalstamą veiką, asmenybę.
Esminė nusikalstamą veiką padariusio asmens (nusikaltėlio) asmenybės savybė yra jo pavojingumas, kuris
pasireiškia tuo, kad yra pavojus, jog asmuo ateityje gali padaryti naujų nusikalstamų veikų. Nors asmuo
baudžiamas už padarytą veiką, bausmė jam skiriama būtent todėl, kad yra tikėtina, jog jis ir vėl gali nusikalsti.
Vienas iš bausmės tikslų yra atimti iš asmens galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas ir paveikti jį, kad,
atlikęs bausmę, laikytųsi įstatymų ir nenusikalstų. Tačiau pagrindinis kriterijus, nulemiantis nusikaltėlio
pavojingumą ir skirtinos bausmės dydį, yra jo padaryta nusikalstama veika ir jos požymiai. Padaryta nusikalstama
veika nulemia ją padariusio asmens (nusikaltėlio) pavojingumą, parodo, kokių nusikalstamų veikų galima iš jo
tikėtis.
Dažniausiai nusikalstama veika asmuo realizuoja save, todėl iš padarytos nusikalstamos veikos vienaip ar kitaip
matyti nusikaltėlio asmenybė. Nusikalstamos veikos padarymo būdas, padarinių sunkumas parodo asmens
antisocialines nuostatas.
Tačiau nusikaltėlio asmenybė neturi jokios reikšmės vertinant padarytą veiką nusikalstamos veikos sudėties
požiūriu. Nusikalstamos veikos sudėtis yra visada, jei padaryta įstatymo draudžiama veika ir ją padarė asmuo,
sulaukęs įstatyme nustatyto amžiaus (o tam tikrais atvejais dar atitinkantis specialaus subjekto požymius).
Nesvarbu, ar nusikaltėlis iki nusikalstamos veikos padarymo buvo apibūdinamas teigiamai ar neigiamai,
prisipažino ir labai gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ar ne. Nusikalstamos veikos sudėtis yra vienintelis ir
pakankamas pagrindas traukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn. Kita vertus, negalima traukti asmens
baudžiamojon atsakomybėn siekiant užtikrinti visuomenės saugumą vien už tai, kad jis apibūdindamas labai
neigiamai, pavyzdžiui, ne kartą teistas, gyvena amoralų gyvenimą, niekur nedirba, ir apskritai gana pavojinga
asmenybė, jei jis nepadarė įstatyme numatytos veikos.
Nors ir neturi įtakos baudžiamajam teisiniam nusikalstamos veikos vertinimui, nusikaltusio žmogaus asmenybė
turi didžiulę įtaką individualizuojant baudžiamąją atsakomybę ir bausmę. Nustačius esant nusikalstamos veikos
sudėties požymių, prokurorui ir ypač teismui svarbu tinkamai parinkti atsakomybės priemones nusikaltusiam
asmeniui. Ir todėl pirmiausia vertinami asmens, padariusio nusikalstamą veiką, asmenybės bruožai: kiek asmuo
kelia pavojų aplinkiniams, kokia naujos nusikalstamos veikos padarymo tikimybė, taigi kokias poveikio priemones
taikyti nusikaltusiam. Vertinti padeda byloje surinkta medžiaga apie kaltininko asmenybę.
Nusikalstamos veikos sudėties objektyvieji fakultatyvūs požymiai ir jų reikšmė nusikalstamų veikų
kvalifikavimui.
Prie fakultatyvių objektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių, apibūdinančių nusikalstamą veiką,
priskiriama:
nusikalstamos veikos dalykas,
jos padarymo būdas, aplinkybės, priemonės,
nusikalstamos veikos padarymo laikas ir vieta.
Bendra taisyklė yra tokia: šie požymiai įeina į nusikalstamos veikos sudėtį ir nulemia veikos nusikalstamumą ir
baudžiamumą
tik tais atvejais, kai jie aprašyti BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje.
Baudžiamajame kodekse aprašant nusikalstamos veikos sudėtį dažniausiai naudojami požymiai yra:
nusikalstamos veikos dalykas,
jos padarymo būdas.
Nusikalstamos veikos dalykas yra daiktas, kurį veikiant pažeidžiamos baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės.
Nusikaltimo dalykas gali būti ne tik daiktas, bet ir turtinė teisė ar turtinė pareiga arba net turtinio pobūdžio
veiksmai, informacija, t.p. žmogus (nužudymo nusikalstamos veikos dalykas), mažametis vaikas, užsienietis,
transporto priemonė ir t.t.
Nusikalstamos veikos padarymo priemonė, kitaip nei nusikaltimo dalykas, yra materialus daiktas, kuriuo padaroma
pavojinga veika.
Nusikalstamos veikos padarymo būdas, kaip jos sudėties požymis, labai glaudžiai susijęs su pavojingos veikos
požymiu. Tai pavojingos veikos raiškos būdas ar jos padarymo metodas. Atkreiptinas dėmesys, kad nusikalstamos
veikos padarymo būdas kai kuriose sudėtyse kartu yra ir pavojingos veikos požymis (pvz., plėšimas padarytas
panaudojant fizinį smurtą – smurtavimą).
Įstatymų leidėjas kai kurias nusikalstamų veikų sudėtis formuluoja taip, kad nusikalstamos veikos padarymo būdas
neturi reikšmės veikos nusikalstamumui ir konstatuoti, ar yra pagrindinė nusikaltimo sudėtis, tačiau tam tikras
būdas gali sunkinti atsakomybę, jei šis požymis panaudotas kvalifikuotoje nusikaltimo sudėtyje.
Jei nusikalstamos veikos padarymo būdas yra pagrindinės (konstitucinės) nusikalstamos veikos sudėties požymis,
jo nesant ar neįrodžius, nėra nusikalstamos veikos sudėties.
Nusikalstamos veikos dalykas, jo samprata.
Nusikalstamos veikos dalykas yra daiktas, kurį veikiant pažeidžiamos baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės.
Antai vagystės nusikalstamos veikos dalykas yra apibrėžiamas žodžiais „svetimas turtas". Paveikiant svetimą turtą
yra padaroma žala nuosavybei. BK 184 straipsnyje (Turto iššvaistymas) nusikaltimo dalykas suformuluotas kiek
plačiau negu vagystės — „svetimas turtas ar turtinė teisė". Dar plačiau apibrėžiamas turto prievartavimo
nusikaltimo dalykas: nusikalstamos veikos dalykas čia yra „turtas, turtinė teisė ar turtinė pareiga arba turtinio
pobūdžio veiksmai".
Nusikaltimo dalykas gali būti ne tik daiktas, bet ir turtinė teisė ar turtinė pareiga arba net turtinio pobūdžio
veiksmai.
BK 225 straipsnyje (Kyšininkavimas) nusikalstamos veikos dalykas įvardytas žodžiu „kyšis".
Nusikaltimo dalykas BK 119 straipsnyje (Šnipinėjimas) yra informacija, kuri yra Lietuvos Respublikos valstybės
paslaptis. Nusikaltimo dalykas gali būti žmogus apskritai ar žmogus, turintis tam tikrus požymius. Antai nužudymo
nusikalstamos veikos dalykas yra žmogus, nes paveikiant žmogų padaroma žala tokiai vertybei - žmogaus gyvybei,
kuri saugoma BK XVII skyriaus „Nusikaltimai žmogaus gyvybei" straipsniuose. BK 129 straipsnio 2 dalies 3—5
punktuose nusikalstamos veikos dalykas dar labiau tikslinamas: juo gali būti ne bet koks žmogus, o motina, tėvas
ar vaikas (3 punktas), nėščia mo teris (4 punktas), du ar daugiau žmonių (5 punktas).
Nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdas, priemonės, įrankiai bei aplinkybės, jų samprata.
Nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta, priemonės, įrankiai ir kitos aplinkybės- tai fakultatyvieji bendrosios
nusikaltimo sudėties požymiai. Jei jie yra numatyti konkrečioje nusikaltimo sudėtyje, jie tampa būtinaisiais jos
požymiais.
Visi šie požymiai apibūdina objektyviąją nusikaltimo pusę.
Nusikaltimo padarymo būdas parodo, kaip buvo padarytas nusikaltimas. Nusikaltimo padarymo priemonės- tai
daiktai,
kurie patys naudojami nusikaltimui padaryti, tačiau palengvina atlikti nusikalstamus veiksmus arba sudaro jo
materialias prielaidas. Nusikaltimo įrankiai- tai daiktai ir ar priemonės, kurias kaltininkas tiesiogiai vartoja
darydamas nusikaltimą.
Nusikaltimo padarymo priemonėmis ir įrankiais kaltininkas tiesiogiai veikia nusikaltimo objektą, tuo darydamas
jam žalą. Paprastai į nusikaltimo padarymo priemones ir įrankius atsižvelgiama individualizuojant bausmes.
Nusikaltimo padarymo vieta ir laikas BK specialiosios dalies straipsnių dispozicijose nurodomos labai retai.
Dažniausiai į šias aplinkybes atsižvelgiama skiriant bausmes.
Nusikalstamos veikos padarymo priemonė, kitaip nei nusikaltimo dalykas, yra materialus daiktas, kuriuo
padaroma pavojinga veika. Jei nusikalstamos veikos padarymo priemonė turi įtakos nusikalstamos veikos
pavojingumui, įstatymų leidėjas įtraukia šį požymį į nusikalstamos veikos sudėtį.
Antai BK 300 straipsnyje (Dokumento suklastojimas ar suklastoto dokumento panaudojimas arba realizavimas)
nustatyta: „Tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba netikrą ar suklastotą
dokumentą panaudojo ar realizavo, baudžiamas..." Pagaminant netikrą dokumentą, dokumentas yra nusikaltimo
dalykas, o jį panaudojant — jau nusikaltimo padarymo priemonė.
Nusikalstamos veikos padarymo būdas, kaip jos sudėties požymis, labai glaudžiai susijęs su pavojingos veikos
požymiu.
Tai pavojingos veikos raiškos būdas ar jos padarymo metodas. Šis nusikalstamos veikos sudėties požymis gana
dažnai naudojamas įstatymų leidėjo formuluojant nusikalstamų veikų sudėtis. Antai 182 straipsnyje (Sukčiavimas)
numatyta: „Tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba
ją panaikino, baudžiamas..."
Žodis „apgaulė" nurodo svetimo turto neteisėto įgijimo būdą
BK 178 straipsnio (Vagystė) 2 dalyje yra dar vienas sudėties požymis, susijęs su nusikaltimo padarymo būdu, -
įsibrovimas į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją. Taigi nusikalstamos veikos sudėtyje gali būti panaudoti ir
keli požymiai, apibūdinantys nusikalstamos veikos padarymo būdą.
Atkreiptinas dėmesys, kad nusikalstamos veikos padarymo būdas kai kuriose sudėtyse kartu yra ir
pavojingos
veikos požymis. Antai BK 180 straipsnyje (Plėšimas) nustatyta: „Tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar
grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis pagrobė
svetimą turtą, baudžiamas..."
Kiti objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai daug rečiau naudojami formuluojant nusikalstamų veikų sudėtis.
Vienas iš nedaugelio BK straipsnių, kurio dispozicijoje panaudoti iš karto trys fakultatyvieji požymiai:
nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta ir priemonės, yra BK 272 straipsnis (Neteisėtas medžiojimas ar
žvejojimas), kuriame nustatyta: „Tas,
kas medžiojo ar žvejojo uždraustu laiku, uždraustose vietose ar draudžiamomis priemonėmis ir padarė didelės
žalos gyvūnijai, baudžiamas..."
Specialieji nusikalstamos veikos subjekto požymiai ir jų reikšmė įrodinėjimo procesui.
Dėl fizinio asmens pasakytina, kad kiekvieną žmogų, ir padariusi nusikalstamą veiką, apibūdina daugybė požymių.
Kai kurie požymiai, apibūdinantys nusikalstamą veiką padariusį ir trauktiną baudžiamojon atsakomybėn asmenį,
gali turėti reikšmę vertinant, ar yra nusikalstamos veikos sudėtis, tik tam tikrais atvejais. Tai gali būti labai skirtingi
kaltininką apibūdinantys požymiai, tačiau visi įvardijami bendru terminu — specialaus subjekto požymis.
Tai fakultatyvūs objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai, apibūdinantys trauktiną baudžiamojon
atsakomybėn asmenį, iš esmės apibūdina tam tikrus kaltininko asmenybės bruožus. Tačiau kai kuriais atvejais
atskiri nusikaltėlio asmenybės bruožai turi įtakos ne tik paties nusikaltėlio pavojingumui, bet ir gali daryti įtaką
nusikalstamos veikos pavojingumui. Tada įstatymų leidėjas įtraukia juos į nusikalstamos veikos sudėtį ir jie įgauna
specialaus nusikalstamos veikos subjekto požymio reikšmę.
Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymų leidėjas dažnai vieną ar kitą nusikaltėlio asmenybę apibūdinantį požymį
įtraukia į nusikalstamos veikos sudėtį. Ko gero, tai dažniausiai aptinkamas fakultatyvus nusikalstamos veikos
sudėties požymis. Tie požymiai gali būti labai įvairūs ir apibūdinti skirtingas nusikaltusio asmens savybes,
pradedant nuo lyties, pilietybės ir baigiant turimomis pareigomis.
Specialaus nusikalstamos veikos subjekto požymiai įgyja būtinųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių
reikšmę ir įrodinėjami tik tada, kai jie aprašyti BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje. Dispozicijoje
neaprašytų asmenybę apibūdinančių požymių reikšmė apsiriboja išimtinai atsakomybės individualizavimu.
Nusikalstamą veiką padariusio asmens asmenybė — tai nusikaltusio asmens asmenybė. Nusikaltimą padaręs
asmuo nėra kažkoks ypatingas asmenybės tipas. Nusikaltėlius apibūdina tie patys požymiai, kurie charakterizuoja
visus kitus žmones.
Tačiau padaryta nusikalstama veika yra tas pagrindas, kuris leidžia išskirti iš visų žmonių ir atskirai analizuoti
žmogaus, padariusio nusikalstamą veiką, asmenybę. Būtent nusikalstama veika yra tas pagrindas, kuriuo remiantis
išskiriama nusikaltėlio asmenybę ir todėl ji nagrinėjama.
Esminė nusikalstamą veiką padariusio asmens (nusikaltėlio) asmenybės savybė yra jo pavojingumas, kuris
pasireiškia tuo, kad yra pavojus, jog asmuo ateityje gali padaryti naujų nusikalstamų veikų. Nors asmuo
baudžiamas už padarytą veiką, bausmė jam skiriama būtent todėl, kad yra tikėtina, jog jis ir vėl gali nusikalsti.
Vienas iš bausmės tikslų yra atimti iš asmens galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas ir paveikti jį, kad,
atlikęs bausmę, laikytųsi įstatymų ir nenusikalstų. Tačiau pagrindinis kriterijus, nulemiantis nusikaltėlio
pavojingumą ir skirtinos bausmės dydį, yra jo padaryta nusikalstama veika ir jos požymiai. Padaryta
nusikalstama veika nulemia ją padariusio asmens (nusikaltėlio) pavojingumą, parodo, kokių nusikalstamų veikų
galima iš jo tikėtis.
Dažniausiai nusikalstama veika asmuo realizuoja save, todėl iš padarytos nusikalstamos veikos vienaip ar kitaip
matyti nusikaltėlio asmenybė. Pavyzdžiui, iš padarytos nusikalstamos veikos pobūdžio (turtinė ar smurtinė
nusikalstama veika) spręstina apie kaltininko vertybinę orientaciją, polinkius, interesus. Antai vieni asmenys labiau
linkę į smurtinius nusikaltimus, kiti į nusikalstamas veikas nuosavybei.
Nusikalstamos veikos padarymo būdas, padarinių sunkumas parodo asmens antisocialines nuostatas. Pavyzdžiui,
mažametės išžaginimas ar nužudymas itin žiauriai, ar stambios pinigų sumos vagystė, įsibraunant į banką. Tas pats
pasakytina apie nusikalstamų veikų padarymo tikslus ir motyvus.
Tačiau nusikalstamą veiką padariusio asmens asmenybę apibūdina ne vien požymiai, pasireiškiantys padarant
nusikalstamą veiką. Nusikalstamą veiką padariusio asmens asmenybę, jos pavojingumą apibūdina dar dvi grupės
požymių:
požymiai, apibūdinantys ją iki padarant nusikalstamą veiką,
ir ją apibūdinantys požymiai padarius nusikaltimą.
Nusikalstamą veiką padariusio asmens asmenybę iki padarant nusikalstamą veiką apibūdina tokie požymiai:
požiūris į darbą, mokslą, elgesys buityje, gyvenimo būdas, ankstesnės padarytos nusikalstamos veikos ar kiti teisės
pažeidimai, teistumas ir kt.
Padariusio nusikalstamą veiką asmens asmenybę apibūdinantys požymiai yra tokie: požiūris į padarytą
nusikalstamą veiką, pripažinta ar nepripažinta kaltė, nuoširdus gailėjimasis, savanoriškas žalos atlyginimas,
padėjimas išaiškinti bendrininkus ir kt. Visi šie bruožai apibūdina kaltininko asmenybę ir jos pavojingumą.
Be išvardytų požymių nusikaltimą padariusio asmens asmenybę apibūdina daug kitų požymių kurie neturi
tiesioginės įtakos veikos pavojingumui, tačiau turi didelę reikšmę bendram nusikaltusio asmens asmenybės
paveikslui sudaryti. Tai vadinamoji socialinė-demografinė nusikaltusio asmens charakteristika, į kurią įeina tokie
duomenys - amžius, lytis, išsilavinimas, šeiminė padėtis, socialinė padėtis, užsiėmimas ir kt.
Visuma minėtų duomenų pateikia nusikaltusio asmens (nusikaltėlio) asmenybės vaizdą, leidžia spręsti, kiek
kaltininkas yra sugadintas ir kokia tikimybė sulaukti iš jo naujų nusikalstamų veikų. Taigi trumpai apibūdinus
nusikalstamą veiką padariusio asmens asmenybę ir ją apibūdinančius duomenis, darytina išvada, kad nusikalstamą
veiką padariusio asmens (nusikaltėlio) asmenybę apibūdina gerokai daugiau požymių, negu asmenį, padariusį
nusikalstamą veiką ir trauktiną baudžiamojon atsakomybėn, kaip nusikalstamos veikos sudėties požymį. Taigi
nusikaltėlio asmenybės sąvokos turinys, apimtis yra platesnė, talpesnė už asmens, padariusio nusikalstamą veiką,
sąvoką.
Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies normos, numatančios specialiuosius subjekto požymius.
Įstatymų leidėjas dažnai vieną ar kitą nusikaltėlio asmenybę apibūdinantį požymį įtraukia į nusikalstamos veikos
sudėtį. Ko gero, tai dažniausiai aptinkamas fakultatyvus nusikalstamos veikos sudėties požymis. Tie požymiai gali
būti labai įvairūs ir apibūdinti skirtingas nusikaltusio asmens savybes, pradedant nuo lyties, pilietybės ir baigiant
turimomis pareigomis. Antai pagal BK 117 straipsnį (Išdavystė) baudžiamojon atsakomybėn gali būti traukiamas
ne kiekvienas asmuo, sulaukęs šešiolika metą, o tik esantis nusikalstamos veikos padarymo metu Lietuvos
Respublikos piliečiu. Kitų valstybių piliečiai negali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn už Lietuvos
valstybės išdavystę. Taigi asmens pilietybė yra būtinas šios nusikalstamos veikos sudėties požymis, apibūdinantis
padariusį nusikalstamą veiką asmenį.
BK specialiosios dalies XXXIII skyriuje numatomos nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai ir
viešiesiems interesams sudėtys. Už nusikalstamas veikas, numatytas BK 225, 228, 229 straipsniuose, atsakys tik
tie asmenys, kurie yra valstybės tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys. Šiuo atveju asmens pareiginis statusas tu ri
vieno iš būtinųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių reikšmę.
Nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių aprašymo būdai Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies
straipsnio dispozicijoje.
Dispozicijoje įtvirtinta sudėtis, tačiau tai netapačios sąvokos.
SD straipsnio dispozicijoje aprašant nusikaltimą, kartu įtvirtinami ir sudėties požymiai kuriuos reikia aprašinėt. Bet
dispozicijoje neaprašomi visi objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, nes visus aprašyt netikslinga. Įstatymų leidėjas
aprašo tik būdingiausius esmingiausius požymius. Subj. požymiai, išskyrus motyvą ir tikslą, neaprašomi niekad.
Tačiau šiuos požymius reikia įrodinėti –visus pagrindinius sudėtinius požymius, net jei jie neaprašyti dispozicijoje.
Neaprašyti požymiai nustatomi aiškinant įstatymą, gali būti nustatyti ir BK str. pavadinime (objekto požymis,
vertybės).
129 str. Nužudymas.
Dispozicija:
1. Tas kas nužudė kitą žmogų. (žodžiai „tas kas“ yra nuoroda į subjektą, jeigu yra spec. subjektas, jis tiesiog
įvardijamas.
Kai subjektas bendras tai rašoma „tas kas“. „Nužudė“ yra nuoroda į pavojingą veiką (kaip ta veika pasireiškia:
nušovė, nudurė), pavojingi padariniai (teismo med. Eksp. Išvada), priežastinis ryšys (aprašomas kai jis yra
komplikuotas, sudėtingas).
Vertybės dispozicijoje neaprašomos beveik niekad. Jos nustatomos aiškinant įstatymu, ir dažniausiai iš skyriaus
kuriame straipsnis yra pavadinimo. Pavojinga veika aprašoma visais atvejais . Tiktai veika aprašyta išsamiai
aprašomosiose dispozicijose, labai paprastai – paprastose, blanketinėse ir .t.t. Padariniai aprašomi tik kai kada.
Priežastinis ryšys str. neatsakomas niekad. Subjekto amžius neaprašomas. Pakaltinamumas neaprašomas niekad.
Kai kaltė tyčinė – neaprašoma. Kai kaltė neatsargi, ji yra aprašyta arba dispozicijoje, arba paskutinėj ar priešpask.
str. dalyje. Fakultatyviniai požymiai aprašomi kartais kai to reikia sudėčiai.
Subjektyvieji požymiai nustatomi iš BD – amžius.
Pakaltinamumas (požymis) neaprašomas, neįrodinėjamas, reikamais atvejais įrodinėjama priešinga būklė –
nepakaltinamumas (BK 17-18 str.).
Jeigu nėra bent vieno iš sudėties požymių, asmens negalima traukt BA.
Sudėtys klasifikuojamos pagal jų aprašymo būdą. Jos skirstomos pagal:
b) Pagrindines – jos numato minimalų kiekį požymių, būtinų NV pripažinti nusikaltimu. Jos įtvirtintos pirmose
straipsnių dalyse, atskirais atvejais – atskiru str. (129) be jokių sunkinančių/lengvinančių aplinkybių.
c)Kvalifikuotas – jose pagrindinės atžvilgiu numatyta daugiau požymių sunkinančių veiką ir kaltininko
atsakomybę. Jos įtvirtintos po pagrindinės 2, 3 ir kitose dalyse. Pvz. 129 str. 2 d.
d) Privilegijuotas – jos pagrindinės atžvilgiu numato požymių, lengvinančių NV ir kaltininko atsakomybę. Pvz:
130 str.
129 1 d. atžvilgiu – nužudymas labai susijaudinus.
Pagal veikos aprašymo būdą, padarinių aprašymą arba neaprašymą, sudėtys skirstomos į:
a)Formalias – jei sudėtis sukonstruota taip kad BA kyla tik padarius pavojingą veiką ir neaprašyti padariniai.
Reikia įrodinėt tik veiką. Nusikaltimo pabaigos momentas yra veikos atlikimo momentas. Pvz. įžeidimas – sudėtis
– nemateriali.
b)Materialias – jei aprašyta ir veika ir padariniai. Būtina įrodinėt ir veiką ir padarinius ir priežastinį ryšį.
Nusikaltimo pabaigos momentas yra padarinių ar pasekmių atsiradimo momentas. Pvz. nužudymas – dūrė ir
nenudūrė – nusikaltimas nepadarytas.
Specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje aprašant nusikaltimą, kartu įtvirtinami ir sudėties požymiai kuriuos
reikia aprašinėt. Bet dispozicijoje neaprašomi visi objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, nes visus aprašyt
netikslinga. Įstatymų leidėjas aprašo tik būdingiausius esmingiausius požymius. Subj. požymiai, išskyrus motyvą ir
tikslą, neaprašomi niekad.
Tačiau šiuos požymius reikia įrodinėti –visus pagrindinius sudėtinius požymius, net jei jie neaprašyti dispozicijoje.
Neaprašyti požymiai nustatomi aiškinant įstatymą, gali būti nustatyti ir BK str. pavadinime (objekto požymis,
vertybės). 129 str. Nužudymas.
Dispozicija:
2. Tas kas nužudė kitą žmogų. (žodžiai „tas kas“ yra nuoroda į subjektą, jeigu yra spec. subjektas, jis tiesiog
įvardijamas.
Kai subjektas bendras tai rašoma „tas kas“. „Nužudė“ yra nuoroda į pavojingą veiką (kaip ta veika pasireiškia:
nušovė, nudurė), pavojingi padariniai (teismo med. Eksp. Išvada), priežastinis ryšys (aprašomas kai jis yra
komplikuotas, sudėtingas).
Vertybės dispozicijoje neaprašomos beveik niekad. Jos nustatomos aiškinant įstatymu, ir dažniausiai iš skyriaus
kuriame straipsnis yra pavadinimo. Pavojinga veika aprašoma visais atvejais . Tiktai veika aprašyta išsamiai
aprašomosiose dispozicijose, labai paprastai – paprastose, blanketinėse ir .t.t. Padariniai aprašomi tik kai kada.
Priežastinis ryšys str. neatsakomas niekad. Subjekto amžius neaprašomas. Pakaltinamumas neaprašomas niekad.
Kai kaltė tyčinė – neaprašoma. Kai kaltė neatsargi, ji yra aprašyta arba dispozicijoje, arba paskutinėj ar priešpask.
str. dalyje. Fakultatyviniai požymiai aprašomi
kartais kai to reikia sudėčiai. Subjektyvieji požymiai nustatomi iš BD – amžius.
Pakaltinamumas (požymis) neaprašomas, neįrodinėjamas, reikamais atvejais įrodinėjama priešinga būklė –
nepakaltinamumas (BK 17-18 str.).
Kitas variantas
Atskirų straipsnių dispozicijų analizė leidžia padaryti gana svarbią išvadą, kad BK specialiosios dalies straipsnio
dispozicijoje aprašomi ne visi nusikaltimo sudėties požymiai.
Pagrindiniai nusikaltimo požymiai įeina į visų nusikaltimų sudėtį, taigi yra nustatinėjami tiriant visus nusikaltimus,
neatsižvelgiant i tai, aprašyti jie mus dominančio BK straipsnio dispozicijoje ar ne. Yra trys būdai pagrindiniam
nusikaltimo objekto požymiui nustatyti.
Pirmas- remiantis skirsnio (skyriaus), kuriame įdėtas mus dominantis straipsnis, pavadinimu.
Antras- įstatymų aiškinimas. Šį būdą naudinga panaudoti tais atvejais, kai skirsnio pavadinimas yra gan aptakus,
mažai pasakantis apie nusikaltimo objektą. Skaitydami dispoziciją ir panaudodami gramatinį, loginį ar kitokį
įstatymo aiškinimo būdą, galime nustatyti kokias vertybes saugo mus dominantis BK straipsnis.
Nusikaltimo objektyviosios pusės pagrindiniai požymiai BK straipsnio dispozicijose dažniausiai yra aprašinėjami
ir norint juos išaiškinti didesnių problemų nekyla. Vienintelė išimtis- blanketinės straipsnių dispozicijos. Jos tik
bendrai įvardija
draudžiamą veika, nedetalizuodamos, kokių konkrečių veikų padarymas sudarytų nusikaltimo objektyviąją pusę.
Nusikaltimo subjektyviosios pusės pagrindinių požymių aprašinėjimo taisyklės nevienodos. Antai pakaltinamumo
požymis Kodekso spec. dalies straipsnių dispozicijose nenurodomas. Visi požymiai bendri visoms nusikaltimų
sudėtims
įvertinti. Kitas subjektyviosios pusės požymis- kaltė, vienais atvejais nurodomas spec. dalies straipsnių
dispozicijose, kitais
apie jį neužsimenama. Dabar jis yra aprašomas tik tais atvejais kai kaltės požymis siejamas su tyčia ar
neatsargumu.
Nusikaltimo subjekto pagrindinis požymis- kaltininko amžius, BK spec. dalies str. dispozijose niekada
neaprašinėjamas. Jis aprašomas bendrojoje dalyje.
Nusikaltimo sudėties fakultatyviniai požymiai aprašinėjami tik tais atvejais, kai įeina į nusikaltimo sudėtį ir yra
įrodinėtini tiriant nusikaltimą.
Nusikalstomos veikos sudėties struktūra:
a) Objektyvieji ir subjektyvieji požymiai.
b) Pagrindiniai ir fakultatyviniai sudėties požymiai.
Nusikalstamos veikos sudėtį sudaro objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, kurių yra tiek, kad jie apibūdina
išoriškai matomą bei išoriškai nematomą nusikalstamos veikos puses bei tą veiką padariusį asmenį.
Objektyvieji sudėties požymiai yra:
1. nusikalstamos veikos objektas arba baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės;
2. pavojinga veika;
3. pavojingi padariniai;
4. priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių;
5. nusikalstamos veikos dalykas;
6. padarymo laikas;
7. padarymo vieta;
8. padarymo būdas;
9. padarymo įrankiai;
10. priemonės;
11. kitos objektyvios aplinkybės;
12. nusikalstamo subjekto amžius;
13. specialaus subjekto požymis.
Subjektyvieji požymiai yra:
1. pakaltinamumas;
2. kaltė;
3. motyvas;
4. tikslas.
Sudėtis yra objektyvių ir subjektyvių požymių visuma. Reiškia tiriant nusikaltimą reikia įrodyt požymių visumą.
Požymių teisinė reikšmė yra nevienoda, dėl to požymiai skirstomi:
a) Pagrindiniai – tokie sudėties požymiai, kurie įrodinėjami tiriant kiekvieną nusikalstamą veiką. Jie įstatymų
leidėjo aprašomi konstruojant nusikalstamą veiką. Pagrindiniai požymiai įrodinėjami visais atvejais, išskyrus
pakaltinamumą.
Jie įrodinėjami nepriklausomai nuo to ar aprašyti jie dispozicijoje ar ne.
Pagrindiniai nusikaltimo požymiai yra:
1. baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės;
2. pavojinga veika;
3. pavojingi padariniai;
4. priežastinis ryšys;
5. subjekto amžius;
6. pakaltinamumas;
7. kaltė.
b) Fakultatyviniai – tokie požymiai, kurie naudojami konstruojant tik kai kurias sudėtis. Šie požymiai įrodinėjami
tik tada, kai yra aprašyti dispozicijoje.
1. nusikaltimo padarymo laikas, vieta, būdas, įrankiai, priemonės ir dalykas
2. tikslas ir motyvas
3. spec. subjektas
6 TEMA: NUSIKALSTAMOS VEIKOS SUBJEKTYVIEJI POŽYMIAI
Nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių samprata.
Norint pavojingą poelgį pavadinti nusikalstama veika, nepakanka nustatyti buvus objektyviųjų
nusikalstamos veikos sudėties požymių. Būtina nustatyti dar ir kitos rūšies požymius, kurie vadinami subjekty -
viaisiais nusikalstamos veikos sudėties požymiais.
Subjektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai - tai požymiai, kurie apibūdina žmogaus vidinę -
psichinę, savo elgesį suvokiančią, pateisinančią, nukreipiančią ir kontroliuojančią pusę.
Poelgiu parodomas žmogaus požiūrį į tam tikrus gyvenimo reiškinius. Žmogaus poelgis duoda pagrindą
pažvelgti į žmogaus vidų, žmogaus sąmonėje vykstančius psichinius procesus ir juos vertinti.
Baudžiamųjų įstatymų gali būti vertinami tik normalios psichikos žmonių poelgiai. Tokie poelgiai nėra kažkokie
paslaptingi, nevaldomi. Normalaus žmogaus poelgiai visada yra valdomi, kontroliuojami jo psichikos. Žmogaus
poelgis valdomas jo psichikos ir veikos padarymo metu. Poelgio valdymas pasireiškia tuo, kad žmogus suvokia, ką
daro, numato kažkokius padarinius, kažkokių padarinių nori. O tai yra teisiškai reikšminga išvada sprendžiant
žmogaus atsakomybės už padarytą veiką klausimus.
Išoriškai pasireiškiantis žmogaus poelgis leidžia daryti išvadas apie jo požiūrį į tam tikras vertybes ir spręsti jo
teisinės atsakomybės klausimus.
Kadangi žmogaus poelgis turi ne tik išoriškai matomą, bet ir akiai nematomą, tačiau žmogaus poelgiui vertinti
svarbią - vadinamąją subjektyviąją pusę, vargu ar būtų pateisinama, jei teisiškai vertinant žmogaus poelgius ir
sprendžiant jo atsakomybės klausimą į ją nebūtų atsižvelgiama. Juk žmogus, savo poelgiu sukėlęs pavojingų
padarinių, gali jų visai nenorėti ar siekti visai kitų padarinių. Vargu ar būtų teisinga poelgį vertinti tik pagal
objektyviuosius jo požymius ir baudžiant žmogų neatsižvelgti į tai, ką jis sako, kaip suvokia, motyvuoja savo
poelgį.
Subjektyvieji ir objektyvieji nusikalstamos veikos požymiais glaudžiai susiję. Padaryta veika bus teisiškai teisingai
įvertinta tik tada, kai objektyvieji ir subjektyvieji jos požymiai sutiks.
Tačiau kaip elgtis tais atvejais, kai dėl kažkokių priežasčių objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai
neatitinka
subjektyviųjų. Tada, kvalifikuojant nusikalstamą veiką, prioritetas teikiamas ne objektyviesiems, o
subjektyviesiems požymiams.
Pavyzdžiui, asmuo norėjo nužudyti kitą žmogų, tačiau arba ginklas neiššovė ar šūvis nebuvo taiklus. Šiuo atveju
vertinant veiką
iš baudžiamųjų įstatymų pozicijų prioritetas teikiamas ne objektyviesiems, o subjektyviesiems požymiams: veika
vertinama ne
pagal objektyvius padarinius, o pagal tai, kokių siekta subjektyvių konkrečių padarinių. Tokiu keliu eina ir teismų
praktika.
Subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai turi didžiulę reikšmę baudžiamojoje teisėje. Pabrėžtina, kad
subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra subjektyvusis asmens baudžiamosios atsakomybės pagrindas.
Lietuvos baudžiamojoje teisėje neįmanoma baudžiamoji atsakomybė už padarytą veiką ir kilusią žalą nesant
įstatymo
numatytų subjektyviųjų požymių, t. y. už veiką, padarytą nepakaltinamo asmens ar be kaltės.
Nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių aprašymas BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje ir jų
įrodinėjimas.
BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje aprašomi toli gražu ne visi konkrečios nusikalstamos veikos
sudėties požymiai. Pagrindinius nusikalstamos veikos sudėties požymius turi visos nusikalstamos veikos, dėl to jie
nustatomi tiriant visus nusikaltimus ar baudžiamuosius nusikaltimus, neatsižvelgiant į tai, jie aprašyti dominančio
BK straipsnio dispozicijoje ar neaprašyti.
Pagrindinių subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių aprašymo taisyklės nevienodos. Antai nepakaltinamumo
požymis BK specialiosios dalies straipsnių dispozicijose niekada nenurodomas. Šio požymio turinys yra bendras
visoms nusikalstamų veikų sudėtims ir įtvirtintas BK 17 straipsnyje. Šis požymis byloje nustatomas tik tais
atvejais, kai kyla asmens psichinės būsenos pavojingos veikos padarymo metu klausimas.
Nusikalstamos veikos sudėties subjektyvusis kaltės požymis BK specialiosios dalies straipsnių dispozicijose
nurodomas tais atvejais, kai nusikalstamos veikos sudėtis įtraukia vien tik neatsargią arba greta tyčinės ir neatsargią
kaltės formą. Naujajame BK įtvirtinta nuostata, kad baudžiamoji atsakomybė paprastai kyla tik už tyčines veikas,
jei pačiame įstatyme nepasakyta kitaip.
Taigi jei BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje neminima kaltės forma, vadinasi, sudėtis numato
baudžiamąją atsakomybę už veiką tik esant tyčinei kaltei. Jei nusikaltimo sudėtis numato neatsargią kaltę, tai
nurodoma arba pačioje BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už veiką, dispozicijoje, arba
paskutinėje straipsnio dalyje (pvz. BK 281 str. 7 d., 184
str. 4d.). Kitais atvejais neatsargi kaltės forma nurodoma pačiame straipsnio pavadinime ir jo dispozicijoje
formuluojant sudėties požymius (BK 132 str. 1,2 d.).
Dėl fakultatyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių pasakytina, kad jie nurodomi BK specialiosios dalies
straipsnių dispozicijose visais atvejais, kai įeina į nusikalstamos veikos sudėtį ir yra įrodinėtini baudžiamojoje
byloje. Pvz. BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte minimas toks nužudymo požymis - iš savanaudiškų paskatų.
Nusikaltimo motyvas įeina į 129 straipsnio 2 dalies nusikaltimo sudėtį kaip vienas iš alternatyvių požymių. Taigi,
norint nužudymą kvalifikuoti pagal minėto BK
traipsnio 2 dalies 9 punktą, reikės greta kaltės įrodyti ten nurodytą motyvą kaip subjektyvųjį nusikalstamos veikos
požymį.
Subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai turi didžiulę reikšmę teisingai kvalifikuoti padarytas veikas.
skirtinguose BK straipsniuose numatytų veikų gali sutapti objektyvieji požymiai, o skirtis tik subjektyvieji
požymiai. Ir tik teisingai juos nustačius bus galima tinkamai kvalifikuoti veiką, pasiekti teisingumo tikslus.
Baudžiamojoje teisėje atsakomybė be kaltės neįmanoma.Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju,
jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Be abejo, baudžiamojoje teisėje kaltė negali būti preziumuojama, ji
visada turi įrodyta. Įrodinėti subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius yra nepalyginti sudėtingiau nei
objektyviuosius požymius. Tačiau tai nereiškia, kad subjektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių galima
neįrodinėti, apsiriboti objektyviųjų nusikalstamos veikos požymių nustatymu ir konstatuoti kaltę. Subjektyvieji
nusikalstamos veikos požymiai turi būti įrodinėjami kiekvienoje baudžiamojoje byloje. Atliekant ikiteisminį tyrimą
jie įrodinėjami prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno pastangomis, bylą nagrinėjant teisme - kaltintojo
(prokuroro) pastangomis, o iš esmės vertinami
teismo.V ienas iš pagrindinių procesinių dokumentų, iš kurio gaunama informacijos apie subjektyviuosius
kaltininko padarytos veikos požymius, yra įtariamojo apklausos protokolai ir kaltinamojo apklausa teisme.
Subjektyviesiems nusikalstamos veikos sudėties požymiams nustatyti nepakanka paklausti įtariamojo ar
kaltinamojo ir automatiškai rašyti jo parodymus. Įtariamojo ir kaltinamojo parodymai turi būti vertinami asmens,
atliekančio tyrimą, ir teismo.
Tačiau įtariamojo ar kaltinamojo prisipažinimas yra vienintelis jo kaltės įrodinėjimo būdas. Tais atvejais, kai
kaltinamasis nesako tiesos apie realų psichinį santykį su veika, savo poelgio tikslus ir motyvus, subjektyviesiems
veikos sudėties požymiams nustatyti pasitelkiami kiti procesiniai veiksmai: akistata, krata, ekspertizės ir kt. Kaltei
nustatyti taip pat naudojami nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai, ekspertizės aktai ir kiti procesi niai veiksmai,
kuriais remiantis fiksuojami objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai. Palygindamas objektyviuosius
nusikalstamos veikos požymius, užfiksuotus byloje, su kaltinamojo parodymais, prokuroras ar teismas gali padaryti
išvadą apie subjektyviuosius požymius, kurie gali nesutapti su kaltinamojo parodymais.
Visada (nesvarbu, įtariamasis ar kaltinamasis prisipažino ar ne) išvadą apie subjektyviuosius veikos požymius
ir jų turinį daro ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ir teismas. Išvada teisme daroma remiantis byloje
surinkta ir teismo posėdyje išnagrinėta medžiaga. Prokuroras išvadą apie subjektyviuosius nusikalstamos veikos
sudėties požymius fiksuoja kaltinamajame akte, teismo išvada pateikiama nuosprendyje. Be abejo, visos išvados
turi būti
motyvuotos, pagrįstos surinkta bylos medžiaga.
Pakaltinamumas kaip fizinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlyga.
Baudžiamojon atsakomybėn traukiamas ne kiekvienas žmogus, padaręs pavojingą veiką, o tik toks, kuris pasižymi
tam tikromis savybėmis. Viena iš jų yra pakaltinamumas. Baudžiamosios teisės subjektais gali būti tik sąmoningi,
normalios psichikos žmonės. Baudžiamojo poveikio priemonės gali pasiekti tikslą tik tuo atveju, jei jos taikomos
žmogui, turinčiam normalius
psichinius gebėjimus, galinčiam laisvai orientuotis aplinkoje, suprasti savo poelgių esmę, numatyti jų padarinius,
taigi sąmoningai pasirinkti teisingą elgesio variantą. Filosofinis žmogaus teisinės atsakomybės pagrindas siejamas
su asmens valios laisve, t. y. su gebėjimu sąmoningai pasirinkti tam tikrą žmogui priimti ną elgesio variantą
kiekvienoje konkrečioje situacijoje.
Jeigu žmogus, turintis normalią sąmonę ir valią, sąmoningai daro pavojingą veiką, kuria kėsinasi į visuomenėje
vertinamas vertybes, jis turi atsakyti už savo poelgį.
Pakaltinamumas yra teisinė sąvoka, apibūdinanti asmens, pa dariusio baudžiamajame įstatyme numatytą veiką,
psichinę būklę padarant veiką ir turinti esminę reikšmę jo atsakomybei.
Baudžiamajame kodekse nepateikiama pakaltinamumo apibrėžimo. Pakaltinamumo sąvoka nesunkiai išvedama iš
nepakaltinamumo apibrėžimo, pateikto BK 17 straipsnyje, pakaltinamumas yra gebėjimas da rant veiką suvokti
daromos veikos pobūdį ir valdyti savo poelgį.
Pakaltinamumas yra būtina kaltės sąlyga. Tik dėl pakaltinamo žmogaus galima kelti klausimą, ar jis kaltas padaręs
baudžiamajame įstatyme numatytą veiką.
Pakaltinamumo baudžiamojoje byloje įrodinėti nereikia. Prezu-muojama, kad visi žmonės yra pakaltinami. Todėl
esant įtarimų padarius įstatyme numatytą pavojingą veiką, reikia įrodinėti asmens ne pakaltinamumą , kad
darydamas pavojingą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti daromos veikos pavojingumo arba valdyti
savo poelgio.
Tokių įtarimų pagrindas gali būti tiek išorinė kaltininko išvaizda, tiek įvairios pažymos apie mokymosi vietą,
sirgtas ligas, buvimą psicho-neurologijos dispanserio įskaitoje, taip pat liudytojų parodymai apie elgesį darant
nusikalstamą veiką. Esant mažiausių įtarimų šiuo pagrindu byloje visada skiriama teismo psichiatrinė ekspertizė.
Nepakaltinamumo sąvoka ir požymiai.
Jei asmuo veikia nesąmoningai, t. y. neturi valios laisvės, jis negali atsakyti už padarytą veiką. Todėl BK 17
straipsnyje nustatyta, kad asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką jis dėl psichikos
sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. Nepakaltinamumo požymiai numatyti BK
17 straipsnyje pateiktame nepakaltinamumo apibrėžime.
Nepakaltinamumo sąvoka remiasi dviem kriterijais: ju ridiniu ir medicininiu. Abu nepakaltinamumo kriterijai
glaudžiai susiję ir turi vienodą reikšmę konstatuoti nepakaltinamumo būseną. Bent vieno iš jų nesant
nepakaltinamumas eliminuojamas ir asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už padarytą veiką.
Nepakaltinamumo juridinis kriterijus. Intelektualinis ir valinis juridinio kriterijaus momentai.
Juridinis nepakaltinamumo kriterijus nusako asmens psichinį santykį su padaryta veika, t. y. negalėjimą suvokti jos
pavojingumo arba valdyti savo veiksmų, darant šio kodekso uždraustą veiką.
Juridinis nepakaltinamumo kriterijus įstatyme nusakytas žo džiais: „negalėjo suvokti jos (veikos) pavojingumo
arba valdyti savo veiksmų." Šiame sakinyje yra įteisinti du svarbūs nepakaltinamumo momentai: 1. negalėjimas
suvokti veikos pavojingumo (intelektinis ); 2. negalėjimas valdyti savo veiksmų (valinis). Žodžiai, žymintys
intelektinį ir valinį nepakaltinamumo momentą, sujungti jungtuku „arba". Vadinasi, sprendžiant juridinio
nepakaltinamumo kriterijaus nustatymo klausimus, pakanka, kad būtų nustatytas bent vienas momentas.
Savo veikos pavojingumo nesuvokimas: 1) tai faktinių veikos aplinkybių nesuvokimas arba 2) jos socialinio
reikšmingumo ne- suvokimas. Faktinių daromos veikos aplinkybių nesuvokimas suponuoja situaciją, kad asmuo
nesuvokia savo poelgio, nesupranta, ką jis daro, jo poelgis nulemtas liguistos psichikos, kuri iškreiptai atspindi
objektyviąją tikrovę.
Veikos socialinio reikšmingumo nesuvokimas suponuoja situaciją, kai asmuo lyg ir suvokia ką daro, bet jam
nepasiekiamas daromos veikos socialinio reikšmingumo suvokimas. Jis nesuvokia, kad tokie veiksmai yra
visuomenėje netoleruojami ir teisės normų uždrausti.
Nepakaltinamumo medicininis kriterijus.
Medicininis kriterijus nusako negalėjimo visa tai suvokti priežastį, o ji yra psichikos sutrikimas.
Medicininis nepakaltinamumo kriterijus nepakaltinamumo api brėžime nusakomas žodžiais „dėl psichikos
sutrikimo". Medicininio nepakaltinamumo kriterijaus reikšmė yra ta, kad jis patikslina juridinį nepakaltinamumo
kriterijų, nurodo ligas, dėl kurių asmuo netenka galimybės suprasti savo poelgio pavojingumo ar jį valdyti, dėl to
gali būti pripažintas nepakaltinamas. Medicininis nepakaltinamumo kriterijus paaiškina, dėl kokių priežasčių
asmuo, padaręs pavojingą veiką, negalėjo suprasti savo veiksmų esmės. Nustatyti medicininį kriterijų yra būtina
siekiant pripažinti asmenį nepakaltinamą, nes praktiškai žmogus gali
nesuvokti savo veikos pavojingumo ir dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, stipraus alkoholinio ar narkotinio
apsvaigimo. Be to, psichikos ligų būna įvairių. Ne visos jos sutrikdo žmogaus psichiką tiek, kad atima galimybę
suprasti savo veiksmų esmę. Medicininis kriterijus ir jo aiškinimas nurodo, esant kokių psichinės veiklos
sutrikimų, sergant kokiomis ligomis yra pagrindas kelti klausimą, ar asmuo pripažintinas nepakaltinamas.
Psichiniai sutrikimai ir jų rūšys.
Psichikos sutrikimai, kurie gali būti pagrindas kelti asmens nepakaltinamumo klausimą, gali būti skirstomi į tris
grupes: 1)
chroniškos psichikos ligos, 2) laikini psichinės veiklos sutrikimai, 3) kitokios patologinės būsenos.
Chroniškos psichinės ligos.
Terminas „chroniška psichikos liga" apima visus psichinės veiklos sutrikimus, kurie trunka ilgą laiką kaip
procesas, kuris gali pamažu progresuoti, vis labiau paralyžiuodamas žmogaus psichinę veiklą. Dažnai tai įgimtos ir
praktiškai neišgydomos ligos. Chroniškos psichikos ligos yra silpnaprotystė, šizofrenija, epilepsija, progresuojantis
paralyžius, arteriosklerozė ir kai kurios kitos ligos. Viena iš labiausiai paplitusių chroniškų psichikos ligų, su
kuriomis susiduriama kriminalinėjepraktikoje, yra silpnaprotystė.
Paplitusi yra ir šizofrenija. Tačiau tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į padarytos veikos pobūdį, ir šizofrenija
sergantys asmenys gali būti pripažinti pakaltinami. Tai atvejai, kai liga nėra pasiekusi tokio laipsnio, kada asmuo
praranda normalų sąlytį su aplinka.
Chroniškoms psichikos ligoms priklauso ir epilepsija. Apie epileptikų pakaltinamumą sprendžiama kiekvienu
konkrečiu atveju. Dažnai epileptikai sugeba suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Epileptikai gali būti
pripažįstami nepakaltinami, jei jie padaro įstatymo draudžiamą veiką priepuolio metu ar prieš priepuolį. Vėliau jie
dažnai vėl sugeba suprasti savo veiksmų esmę.
Laikini psichinės veiklos sutrikimai.
Laikini psichinės veiklos sutrikimai - tai išgydomos psichikos ligos, kurių atsiranda dėl stiprių stresų ir kitų
priežasčių.
Silpnaprotystė ir jos rūšys.
Viena iš labiausiai paplitusių chroniškų psichikos ligų, su kuriomis susiduriama kriminalinėje praktikoje, yra
silpnaprotystė. Ši liga gali pasireikšti trimis formomis: debiliškumas, imbecilija ir idiotija. Teisiškai
reikšmingiausia yra debiliškumo formos silpnaprotystė. Kriminalinės justicijos pareigūnai dažniausiai susiduria su
asmenimis, sergančiais būtent lengva silpnaprotystės forma - debiliškumu. Dažniausiai tenka spręsti, ar būtent
tokie asmenys nepakaltinami.
Kiti psichinės veiklos sutrikimai.
Kitos patologinės būsenos - tai trumpalaikės būsenos, dėl kurių asmuo ne dėl savo valios praranda galimybę
normaliai suprasti savo veiksmų esmę. Prie tokių būsenų priskiriamas patologinis girtumas, patologinis afektas.
Asmenys, padarę nusikalstamas veikas paprasto (fiziologinio) girtumo būsenos, visada pripažįstami pakaltinami ir
traukiami baudžiamojon atsakomybėn.
Kitokia reikšmę turi patologinis girtumas, kuris laikomas antra stipraus apsvaigimo alkoholiu forma. Patologinis
girtumas - tai staiga atsiradęs dėl alkoholio vartojimo trumpalaikis psichikos sutrikimas. Patologinis girtumas gali
atsirasti ir psichiškai sveikiems žmonėms veikiant tokiems ekstremaliems veiksniams - didelis nuovargis, fizinis ir
psichinis išsekimas, badas, baimė, ilgalaikė nemiga, stresas. Esant tokios būklės ir nedidelis alkoholio kiekis gali
sukelti patologinį girtumą. Tačiau dažniausiai į patologinio girtumo būseną patenka žmonės, turintys psichikos
sutrikimų, ar asmenys, anksčiau turėję galvos smegenų traumas, jei jie išgeria tam tikrą, kartais ir nedidelį kiekį
alkoholio.
Žmogus, padaręs veiką patologinio girtumo būsenos, pripažįs tamas nepakaltinamas . Jo nepakaltinamumas
medicinos požiūriu nulemiamas „kitokios patologinės būsenos buvimu". Toks asmuo baudžiamojon atsakomybėn
netraukiamas. Jam paprastai netaikomos priverčiamosios medicininio poveikio priemonės. Jų taikyti nebūna
prasmės - juk būsena praėjo ir vargu ar pasikartos. Nepakaltinamumo įrodinėjimas.
Asmenį esant nepakaltinamą pripažįsta tik teismas (tai teisinė išvada). Pripažinimo nepakaltinamo procesas vyksta
vadovaujantis nepakaltinamumo požymiais, kurie numatyti BK 17 straipsnyje pateiktame nepakaltinamumo
apibrėžime.Teismas priimdamas galutinį sprendimą, ar asmuo pakaltinamas, visada remiasi teismo psichiatrinės
ekspertizės išvada, kuri tokiais atvejais
privalo būti paskirta. Tačiau vertindamas ekspertizės išvadą teismas turi teisę su ja nesutikti ir skirti papildomą ar
pakartotinę ekspertizę.
Asmens pripažinimo nepakaltinamu teisiniai padariniai.
Pripažinimas žmogaus nepakaltinamo nekeičia teisinio jo statuso, kaip kad būna pripažinus asmenį neveiksnų
Civiliniame kodekse numatytais pagrindais.
Asmuo, teismo pripažintas nepakaltinamas, neatsako pagal BK už padarytą pavojingą veiką. Asmenims,
pripažintiems nepakaltinamais, pagal BK 17 straipsnio 2 dalį taikomos priverčiamosios medicinos priemonės,
kurios, nors ir yra numatytos Baudžiamajame kodekse (98 straipsnyje), nėra nei baudžiamosios atsakomybės
priemonės, nei baudžiamojo poveikio priemonės.
Jų taikymas neatitinka bausmės paskirties (tikslų), nes jų tikslas yra ne nubausti, o pagydyti žmogų.
Nepakaltinamumo ir neveiksnumo sąvokų atribojimas.
Negalima asmens pripažinti nepakaltinamo apskritai, vien tik dėl psichikos ligos, nesiejant su padaryta pavojinga
veika.
Tokį asmenį Civilinio kodekso nustatyta tvarka galima pripažinti neveiksnų, ir tada atsiranda iš to fakto
išplaukiantys padariniai.
CK 2.10 straipsnyje teigiama, kad fizinis asmuo, kuris dėl psichikos ligos ar silpnaprotystės negali suprasti savo
veiksmų esmės arba jų valdyti, gali būti teismo tvarka pripažintas neveiksnus. Tokiam asmeniui yra nustatoma
globa. Negalima tapatinti nepakaltinamumo ir neveiksnumo. Nors jų šalinis gali būti analogiškas (psichikos ligos),
šios sąvokos skiriasi. Pagrindiniai skirtumai yra šie: 1) nepakaltinamumo klausimas sprendžiamas tik
baudžiamosiose bylose ir tik padarius nusikalstamą veiką; 2) ne -
pakaltinamumo klausimas sprendžiamas tik nusikalstamos veikos padarymo momentui (laikui); 3) as mens
pripažinimas nepakaltinamo turi reikšmės tik jo baudžiamajai atsakomybei.
Psichinių sutrikimų, pasireiškusių po nusikalstamos veikos padarymo, įtaka žmogaus baudžiamajai
atsakomybei.
Būna, kad asmeniui sutrinka psichika jį sulaikius ir uždarius į neįprastą aplinką (tardymo izoliatorių ar areštinę).
Toks asmuo negali būti pripažįstamas nepakaltinamas, nes panaši į nepakaltinamumą psichikos būsena atsirado jau
padarius nusikalstamą veiką. Be abejo, tai visai nereiškia, jog tokios būsenos asmuo bus teisiamas, nuteistas ir turės
atlikti bausmę. BK 17 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad tokiais atvejais asmeniui taikomos priverčiamosios
medicinos pobūdžio priemonės, o pasveikęs jis gali būti baudžiamas.
Ribotas pakaltinamumas. Riboto pakaltinamumo sąvoka ir požymiai.
Greta nepakaltinamumo sąvokos naujajame BK įvesta nauja sąvoka -ribotas pakaltinamumas. Pagal BK 18
straipsnio 1 dalį teismas pripažįsta asmenį ribotai pakaltinamą, jeigu darydamas BK uždraustą veiką tas asmuo dėl
psichikos sutrikimo, kuris nėra
pakankamas pagrindas pripažinti jį nepakaltinamą, negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos
pobūdžio ar valdyti
savo veiksmų.
Riboto pakaltinamumo juridinis kriterijus. Riboto pakaltinamumo medicininis kriterijus.
Riboto pakaltinamumo, kaip ir nepakaltinamumo, apibrėžimas remiasi dviem kriterijais: juridiniu ir medicininiu.
Tačiau jų
turinys šiek tiek skiriasi. Juridinis riboto pakaltinamumo kriterijus apibrėžtas žodžiais „negalėjo visiškai suvokti
pavojingo
nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų", medicininis - „dėl psichikos sutrikimo". Juridinis
kriterijus nurodo, kad
asmuo, darydamas pavojingą veiką, suvokė jos pavojingą pobūdį, tačiau suvokimas buvo ne toks kaip kitų
normalios psichikos
žmonių - menkesnis. Medicininis kriterijus nurodo tokio menkesnio suvokimo priežastį: ji yra tik viena - psichikos
liga.
Psichiniai sutrikimai ir jų rūšys. Chroniškos psichinės ligos. Laikini psichinės veiklos sutrikimai.
Silpnaprotystė
ir jos rūšys. Kiti psichinės veiklos sutrikimai.
Psichikos ligos gali būti tos pačios kaip ir sprendžiant asmens pripažinimo nepakaltinamo klausimą (šizofrenija,
silpnaprotystė ir kt), tačiau ligos forma yra lengvesnė, ne taip pažeidusi žmogaus psichiką.
Asmens pripažinimo ribotai pakaltinamu pagrindai, tvarka ir teisiniai padariniai.
BK įteisino pasitaikančias asmens psichikos būkles, kai žmogaus psichika pažeista, jis ne visai suvokia
daromos veikos pavojingumą, tačiau negalima daryti vienintelės išvados, kad asmuo visai nesuvokė daromos
veikos pavojingo pobūdžio ir pripažinti jį nepakaltinamą. Tokiu atveju daroma išvada, kad apskritai asmuo
suvokė daromos veikos pavojingumą ir turi atsakyti už padarytą veiką.
Nors ribotas pakaltinamumas apibrėžiamas panašiai kaip nepakaltinamumas, jo baudžiamoji teisinė
reikšmė yra visai kita. Ribotas pakaltinamumas nėra nusikalstamos veikos sudėties požymis. Ribo tas
pakaltinamumas neturi įtakos sudėčiai kaltininko veikoje ir patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn.
Tačiau pripažinus asmenį ribotai
pakaltinamą, įstatyme numatyta galimybė skirtiną baus mę švelninti .
Įstatyme ribotas pakaltinamumas, kaip ir nepakaltinamumas, siejami tik su psichikos ligomis. Riboto
pakaltinamumo samprata neapima tokių situacijų, kai asmens suvokimas yra sumažėjęs ne dėl psichikos ligos, o
dėl kitų ne nuo jo priklausančių priežasčių, pavyzdžiui, asmens socialinės ar psichinės brandos ypatumų. Psichiškai
ar socialiai nebrandžių asmenų pakaltinamumas iš esmės yra ribotas, tačiau dėl įstatymo formuluočių netobulumo
jie negali būti pripažinti ribotai pakaltinami ir tikėtis tų lengvatų, kurias turi asmenys, teismo pripažinti ribotai
pakaltinami.
Be abejo, negali būti pripažintas ribotai pakaltinamas asmuo, kuris iškreiptai suvokė daromos veikos pavojingumą
dėl nuo jo priklausančių priežasčių, kaip antai - stipraus girtumo ar narkotinio apsvaigimo, kurį sukėlė sąmoningai
vartodamas alkoholį ar narkotines arba psichotropines medžiagas.
Kaltės samprata. Kaltės teorijos.
Kaltė yra pagrindinis subjektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis. Ji būtinoji kiekvienos nusikalstamos
veikos sudėties dalis, todėl turi būti įrodinėjama kiekvienoje baudžiamojoje byloje. Nėra nusikalstamų veikų
sudėčių, kurių nereikėtų įrodinėti kaltės, ją nustatyti.
Kaltė baudžiamosios teisės teorijoje — tai asmens, padariusio pavojingą veiką, vidinis (psichinis) santykis su
objektyviaisiais nusi kalstamos veikos sudėties požymiais. Pirmiausia kaltei reikia nusta tyti psichinį santykį su
pagrindiniais sudėties požymiais , kaip antai: pavojinga veika, įstatyme numatyti pavojingi padariniai ir priežastinis
pavojingos veikos ir kilusių padarinių ryšys, tačiau tose sudėtyse, kuriose numatyti fakultatyvūs objektyvieji
požymiai, kaltei nustatyti reikia išsiaiškinti asmens psichinį santykį ir su fakultatyviais sudėties požymiais, tokiais
kaip antai: nusikalstamos veikos padarymo būdas, dalykas, laikas ir panašiai.
Kaltės formos.
Kaltė turi tam tikras formas. BK skiriamos dvi kaltės for mos: tyčinė ir neatsargi kaltė. Tyčios ar neatsargumo kaip
kaltės formų nustatymas - tai pirmas kaltės detalizavimo, jos nustatymo etapas. Šios dvi kaltės formos yra
įtvirtintos įstatyme. Taigi bet kuria kaltės forma padaryta veika iš principo gali būti vertinama kaip nusikalstama.
Kas vienija ir skiria įstatyme įtvirtintas kaltės formas. Pabrėžtina, kad visos kaltės formos turi bendrą vardiklį,
bendrą vienijantį jas pamatą, kuriuo remiantis formuluojami kaltės formų apibrėžimai. Tas pamatas yra
objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai ir visų pirma pavojinga veika bei įstatyme numatyti pavojingi
padariniai. Visos kaltės formos (ir tyčinė, ir neatsargi) visų pirma išreiškia asmens, padariusio pavojingą veiką,
psichinį santykį su padaryta pavojinga veika, o esant materialioms nusikalstamų veikų sudėtims, ir su įstatyme
numatytais padariniais.
Kaltės formos viena nuo kitos skiriasi asmens psichinio santykio su objektyviaisiais nusikalstamos veikos sudėties
požymiais ypatumais. Kitais žodžiais tariant, tyčia nuo neatsargumo skiriasi tik tuo, kad ji turi skirtingą psichinį
santykį su daroma pavojinga veika ir dėl jos kilusiais pavojingais padariniais. Šis santykis gali skirtis tuo, kad esant
vienai kaltės formai asmuo suvokia daromos veikos pavojingą pobūdį, o esant kitai - jo nesuvokia; esant vienai
kaltės formai asmuo numato baudžiamajame įstatyme numatytų pavojingų padarinių kilimo galimybę, esant kitai -
nenumato, esant vienai kaltės formai asmuo nori įstatyme numatytų pavojingų padarinių, esant kitai — jų nenori.
Kaltės turinys
Kaltės turinio nustatymas – tai kaltės formos, nustatytos BK specialiosios dalies straipsnyje, detalizavimas.
BK nėra dviejų straipsnių, kurie sutaptų ir kaltės forma, ir kaltės turiniu. Kaltės turinys – tai tyčinė ar neatsargi
kaltė konkrečioje nusiklstamos veikos sudėtyje. Nustatant konkrečios nusikalstamos veikos tyčios ar neatsargumo
turinį, apsibrėžiamos kaltės įrodinėjimo ribos, nustatoma, kokio turinio asmens psichinį santykį su objektyviaisiais
konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymiais privalu nustatyti, norint kvalifikuoti veiką (pareikšti įtarimą,
surašyti kaltinamąjį aktą ar priimti kaltinamąjį nuosprendį) pagal dominantį BK specialiosios dalies straipsnį.
Kaltės turinys nustatomas pripildant bendrą tyčinės ar neatsargios kaltės formos apibrėžimą, pateiktą BK 14 ir 15
straipsniuose, konkrečiu turiniu.
Kriterijai, kuriais remiantis konstruojamos kaltės formos. Kalatės formos konstruojamos remiantis šiais
kriterijais:
1. Intelektinis kriterijus – susijęs su asmens (proto) intelektinėmis galiomis ir suvokimu ar nesuvokimu tam tikrų
aplinkybių darant veiką, bei šios veikos pavojingumo socialinės reikšmės vertinimo.
2. Valinis kriterijus išplaukia iš intelektinio ir siejamas su norėjimu arba nenorėjimu veikti ir norėjimu ar
nenorėjimu
tam tikrų padarinių, kurie kils dėl veikos ar neveikimo.
Šie kriterijai netapatintini su nepakaltinamumo kriterijais!
Kaltė turi du momentus, kurių esant yra pagrindas daryti išvadą, kad yra kaltė. Įstatyme jie neįvardyti, tačiau juos
skiria baudžiamosios teisės teorija. Psichinis santykis su pavojinga veika bei priežastinio ryšio vystymusi teorijoje
vadinamas intelektualiuoju kaltės momentu, o psichinis santykis su padariniais — valiniu kaltės momentu. Abu
kaltės momentai yra vienodai reikšmingi išvadai, kad kaltė yra.
Kaltės įrodinėjimas.
Baudžiamojoje teisėje nėra kaltės apskritai. Įrodinėjant kaltę baudžiamosiose bylose turi būti nustatyta:
1) kaltės forma ir 2) kaltės turinys.
Kaltės formos nustatymas tiriant ar nagrinėjant baudžiamąją bylą apima: 1) kaltės formos baudžiamajame įstatyme
nustatymą ir 2) kaltės formos tiriamoje veikoje nustatymą.
Tik išsiaiškinus, kokią ar kokias kaltės formas nustato dominantis įstatymas, galima imtis praktinės veiklos
įrodinėti kaltės formą konkrečioje tiriamoje byloje.
Kaltės formos nustatymas – būtinas kaltės pažinimo etapas, bet jo nepakanka, kad būtų galima profesionaliai
vertinti žmogaus poelgį iš baudžiamojo įstatymo pozicijų bei tirti, nagrinėti baudžiamąsias bylas, kvalifikuoti
padarytą veiką.
Siekiant teisingai ir tinkamai taikyti įstatymus, būtinas dar vienas žingsnis – detalizuoti kaltės formą, t.y. nustatyti
kaltės turinį.
Tik išsiaiškinus kaltės turinį, numatytą dominančiame BK straipsnyje, galima imtis praktinės veiklos — tirti,
nagrinėti baudžiamąsias bylas ir kvalifikuoti veikas.
Objektyviųjų požymių reikšmė įrodinėjant kaltę.
Objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai ir visų pirma pavojinga veika bei įstatyme numatyti pavojingi
padariniai yra reikšmingi nustatant kaltės formą bei turinį. Visos kaltės formos (ir tyčinė, ir neatsargi) visų pirma
išreiškia asmens, padariusio pavojingą veiką, psichinį santykį su padaryta pavojinga veika, o esant materialioms
nusikalstamų veikų sudėtims, ir su įstatyme numatytais padariniais.
Remiantis objektyviaisiais veikos požymiais baudžiamasis persekiojimas pradedamas pagal konkretų BK straipsnį.
Tai reiškia, kad reikės įrodinėti ne apskritai kaltę, o tokį kaltės turinį, kuris užkoduotas straipsnyje, pagal kurį
pradėtas ir vyksta tyrimas (apsibrėžiamos kaltės įrodinėjimo ribos).
34. Tyčinė kaltės forma.
Kaltė turi tam tikras formas. BK skiriamos dvi: tyčinė ir neatsargi kaltė. Tyčia (BK 15str.) – tai tokia kaltės forma,
kuomet asmuo suvokia savo veikos pavojingumą, numato šios veikos pavojingas pasekmes ir šių pasekmių siekia
arba sąmoningai leidžia joms kilti. Tyčia - tokia kaltės forma, kai kaltininkas supranta daromos veikos
pavojingumą, numato jos pasekmes ir jų siekia arba jei ir nenori tokių pasekmių, tačiau sąmoningai leidžia joms
kilti.
Tyčios rūšys: tiesioginė ir netiesioginė.
Tyčios požymiai:
intelektualusis:
1. asmuo suvokia savo veikos pavojingumą (nereikalaujama, kad suvoktų draudžiamumą);
2. asmuo turi numatyti savo veiklos pasekmes, t.y. turi suvokti, kad veika sukelia t.t. pavojingas pasekmes.
valinis:
1. tiesioginės tyčios atveju kaltininkas turi norėti (siekti) pasekmių;
2. netiesioginės - nors ir nenori, bet sąmoningai leidžia joms kilti.
35. Tiesioginė tyčia, jos sudėtinės dalys.
Tyčia (BK 15str.) – tai tokia kaltės forma, kuomet asmuo suvokia savo veikos pavojingumą, numato šios veikos
pavojingas pasekmes ir šių pasekmių siekia arba sąmoningai leidžia joms kilti.
Tyčios rūšys:
tiesioginė
netiesioginė
Tyčios požymiai:
intelektualusis:
1. asmuo suvokia savo veikos pavojingumą (nereikalaujama, kad suvoktų draudžiamumą)
2. asmuo turi numatyti savo veiklos pasekmes, t.y. turi suvokti, kad veika sukelia t.t. pavojingas pasekmes.
47
valinis:
tiesioginės tyčios atveju kaltininkas turi norėti (siekti) pasekmių
Elgesys dėl tiesioginės tyčios:
- kokia kaltės forma turi būti padaryta, pvz., 129 str. “Tyčinis nužudymas”
- įstatymų leidėjas tiesiogiai nenurodo formos, bet dispozicijos tekste yra kertiniai žodžiai, leidžiantys suprasti ,
kokia
kaltės forma turi būti padaromas nusikaltimas. Jei keliamas privalomasis požymis, motyvas ar tikslas- tai tiesioginė
tyčia.
Pvz., “valstybės išdavimas” - tikslas “susilpninti valstybę”, motyvas (129str.8d.) - tyčinis nužudymas dėl
chuliganiškų paskatų
- turi būti terminai liudijantys apie tyčinę kaltę, pvz., už melagingų parodymų davimą - “žinomai”, “melagingai”
- tai pat terminai “piktybinis”, “aiškiai” - liudija apie tiesioginę tyčią.
Tiesioginė tyčia yra tada, kai asmuo suvokia savo veikos pavojingumą, numato pavojingas pasekmes ir jų siekia.
Intelektualusis tiesioginės tyčios elementas: pilnas veikos pavojingumo suvokimas. Valinis elementas - jei asmuo
nori
pavojingų pasekmių, tai jis veikia tiesiogine tyčia. Norimos yra ir tos pasekmės, į kurias asmuo žiūri neigiamai,
tačiau jos reikalingos poreikiams patenkinti. Pasekmių norėjimas, kaip tiesioginės tyčios elementas, yra akivaizdus
materialiose nusikaltimų sudėtyse (nužudymas, vagystė). O formaliose – pasekmės nėra būtinas požymis, todėl jų
norėjimas neturi reikšmės. Jei asmuo numato, kad pasekmės atsiras neišvengiamai, nors jis jų ir nenori, ir vis dėlto
elgiasi nusikalstamai, tai toks asmuo veikia tiesiogine tyčia.

36. Tyčios apibrėžimai formalioje bei materialioje nusikalstamos veikos sudėtyse.

BK 15str. 2d. 1punkte pateiktas tiesioginės tyčios apibrėžimas, pritaikytas formalioms nv sudėtims: nusikaltimas ar
baudžiamasis nusižengimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokia pavojingą NV pobūdį
ir norėjo
taip veikti. To paties straipsnio antrame punkte pateikiamas apibrėžimas, pritaikytas materialioms NV sudėtims:
nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jei jį darydamas asmuo suvokia
pavojingą NV pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai ir jų norėjo.
Padarant nusikalstamas veikas, kurių sudėtys yra formalios, tyčia gali būti tik tiesioginė. Padaryta tiesiogine tyčia
veika yra tada, kai asmuo, darydamas pavojingą veiką, suvokia pavojingą daromos veikos pobūdį ir nori taip veikti.
Valinis tiesioginės tyčios (TT) momentas pabrėžia ne padarinių siekimą, o veikos norėjimą (išžaginimas ir
seksualinis prievartavimas).
37. Netiesioginė tyčia.
Nusikalstama veika yra padaryta NT tada, kai asmuo suvokia daromos NV pavojingą pobūdį, numato pavojingų
padarinių kilimą ir nors nenori tų padarinių, tačiau sąmoningai leidžia jiems kilti (BK 15str. 3d.).
NT nuo tiesioginės skiriasi tik valiniu kaltės momentu – santykiu su pavojingų padarinių kilimu. Valinis NT
momentas nusakytas žodžiais: „nors nenorėjo, tačiau leido jiems kilti“. Pavojingi padariniai tampa neišvengiami
dėl to, kad kaltininkas tikslui pasiekti tokį elgesio būdą vietą ir laiką, jog pasirinktomis sąlygomis nepageidaujami
padariniai tampa labai tikėtini.
Nenoras, kad kiltų pavojingi padariniai NT apibrėžime aiškinami taip – jis nenori šių padarinių, tačiau nieko
nedaro, kad jie nekiltų. Netiesioginė tyčia galima tik materialiose nusikaltimų sudėtyse. Esant netiesioginei tyčiai
negalima parengtinė nusikalstama veika: rengimasis, pasikėsinimas padaryti nusikaltimą. Netiesioginė tyčia - kai
kaltininkas siekia tik veikos, bet abejingas pasekmėms.
38. Apibrėžta ir neapibrėžta tyčia.
Norint tinkamai kvalifikuoti veiką neužtenka nustatyti asmens kaltę – tyčią tiesioginės ar netiesioginės tyčios
požiūriu. Būtina detalizuoti kaltę apibrėžtos ar neapibrėžtos tyčios požiūriu. AT yra tada, kai asmuo darydamas
pavojingą veiką suvokia pavojingą jos pobūdį, numato, kokios rūšies pavojingų padarinių gali sukelti ir nori
griežtai kiekybiškai apibrėžtų padarinių.
NT yra tada, kai asmuo suvokia pavojingą daromos veikos pobūdį, numato pavojingų padarinių rūšį, jų nori tačiau
nedetalizuoja numatomų ir siekiamų padarinių kiekybinės išraiškos iki atskirame BK straipsnyje ar jo dalyje
numatytų padarinių, o siekia tik tam tikros rūšies padarinių.
39. Nusikalstamų veikų kvalifikavimas esant apibrėžtai tyčiai.
NV kvalifikavimo taisyklė esant AT yra tokia: veika kvalifikuojama pagal tyčios kryptingumą, t.y. kaltininkas
atsako pagal baudžiamojo įstatymo straipsnį, numatantį padarinius, kuriuos asmuo numatė ir kurių siekė. Pvz.
šaudamas nušauti, o ne pagąsdinti. Esant apibrėžtai tyčiai veika kvalifikuojama pagal tyčios kryptingumą, kokių
pasekmių kaltininkas norėjo už tokias ir atsakys. (jei pavyko – veika baigta, jei nepavyko – už pasekmes).
40. Nusikalstamų veikų kvalifikavimas esant neapibrėžtai tyčiai.
NT yra tada, kai asmuo suvokia pavojingą daromos veikos pobūdį, numato pavojingų padarinių rūšį, jų nori tačiau
nedetalizuoja numatomų ir siekiamų padarinių kiekybinės išraiškos iki atskirame BK straipsnyje ar jo dalyje
numatytų padarinių, o siekia tik tam tikros rūšies padarinių. Esant NT kaltininko padaryta veika kvalifikuojama
pagal kilusius padarinius, t.y. asmuo atsako pagal BK straipsnį, kuris numato atsakomybę už kilusius padarinius.
Esant neapibrėžtai tyčiai veika kvalifikuojama pagal realiai kilusias pasekmes. Kas padaryta už tai ir atsako. Jei
pasekmių nekyla reikia kiek įmanoma labiau konkretizuoti galėjusias kilti pasekmes. Apie tai spręstina iš
kaltininko parodymų ir objektyvių bylos aplinkybių.
Norint padaryti teisingą išvadą apie tyčios apibrėžtumą labai svarbu kaltinamojo parodymus lyginti su
objektyviaisiais padarytos NV požymiais: nusikalstamos veikos padarymo būdą, įrankius, pasinaudoti kita
informacija apie kaltinamojo ketinimus.
41. Išankstinė ir staiga kilusi tyčia.
Pagal susiformavimo momentą tyčia skirstoma į
a) išankstinę tyčią, kurios atveju tarp nusikalstamo ketinimo atsiradimo ir jo realizavimo būna tam tikras laiko
tarpas, per kurį kaltininkas apgalvoja esmines nv padarymo detales, būdą, paruošia priemones ar įrankius veikai
atlikti. Tai paprastai liudija apie didesnį kaltininko asmenybės pavojingumą;
b) staiga kilusią tyčią, kurios atveju atotrūkio tarp nusikalstamo ketinimoatsiradimo ir jo realizavimo nėra arba jis
būna labai trumpas. Staiga atsiradusi tyčia turi porūšį – afektinę tyčią..
42. Afektinė tyčia.
AFT yra specifinė tiesioginės tyčios atmaina. Pagrindinis jos ypatumas – ši tyčia susiformuoja staiga, prieš pat
padarant nusikalstamą veiką dėl kažkokių išorinių veiksnių, kurie paveikia kaltininko psichiką ir suformuoja
sprendimą padaryti nusikaltimą. Esant AFT kaltininko gebėjimas valdyti savo veiksmus yra ribotas. Esminis šios
tyčios bruožas tas, kad ji staiga susiformuoja ir greitai praeina. Todėl turi būti įgyvendinta per trumpą laiko tarpą.
Todėl veikos kvalifikavimas siejamas su pakankamai greitu atsaku į dirgiklį. (BK 131 str., kai motina nužudo savo
naujagimį dėl gimdymo nulemtos psichinės būsenos, o ne dėl kitų priežasčių; 130, 136 str.). AFT laikoma
lengvesne tyčios rūšimi, todėl jos pagrindu įstatymų leidėjas formuoja privilegijuotas NV sudėtis, nustatydamas
švelnesnes bausmes. Afekto būsena, sukelianti AFT nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, prireikus gaunama
specialisto išvada arba skiriama teismo psichologinė, teismo psichologinė-psichiatrinė ar kitokia ekspertizė.
43. Neatsargi kaltė forma.
Neatsargumas yra antra kaltės forma, kuriai esant galima BA už padarytą pavojingą veiką. Palyginti su tyčine
kalte, neatsargumas yra mažiau pavojinga ir reikšminga kaltės forma. Dėl neatsargių NV sužalojama ir žūsta daug
daugiau žmonių, sunaikinama daugiau turto, negu dėl tyčinių veikų. Baudžiamoji atsakomybė nustatoma tik
atsižvelgiant į padarinių sunkumą ir visiškai nekreipiant dėmesio į pačios veikos pavojingumą. NK formos
apibrėžimai pateikiami BK 16 str. Yra dvi NK rūšys:
nusikalstamas pasitikėjimas ir nusikalstamas nerūpestingumas.
44. Neatsargios kaltės rūšys.
Yra dvi NK rūšys:
a) nusikalstamas pasitikėjimas - nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo
pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai,
tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti.
b) nusikalstamas nerūpestingumas - nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo
nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse
numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti..
45. Nusikalstamas pasitikėjimas ir jo struktūra.
BK 16str. 2d. pateikiamas apibrėžimas, kas tai yra NP: nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas
dėl NP, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai,
tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Kalbant apie NP asmens psichinis santykis su daroma veika išreiškiamas
žodžiais – asmuo suvokia daromos veikos rizikingą pobūdį.
NP konstatuoti būtina jog asmuo numato pavojingų padarinių kilimą. Tai yra, kai padariniai numatomi kaip labai
mažai tikėtini. Kaltininkas nesiekia baudžiamajame įstatyme numatytų ir jam inkriminuojamų padarinių. Valinis
NP kaltės momentas. NP apibrėžime pasakytas žodžiais – lengvabūdiškai tikėjosi išvengti pavojingų padarinių.
Padarinių nenoras susijęs su tikėjimu, kad jų neatsiras. Tikėjimas turi remtis apskaičiavimais, objektyviomis
aplinkybėmis ar jėgomis, kurios kaltininko požiūriu turėtų padėti išvengti pavojingų padarinių. NP esminis
požymis yra asmens daromų apskaičiavimų ar tikėjimo lengvabūdiškumas.

46. Nusikalstamo pasitikėjimo atribojimas nuo tyčinės kaltės formos.

Daromos veikos pavojingo pobūdžio suvokimas esant tyčinei ir neatsargiai kaltei skiriasi. Skirtinga veikos
pavojingumo suvokimą lemia skirtingos pačios veikos objektyvus pavojingumas, kuris atsispindi žmogaus
sąmonėje. Veikdamas tyčia, kaltininkas suvokia, kad jo daroma veika yra labai socialiai žalinga, iš esmės
nusikalstama. Kalbant apie nusikalstamą pasitikėjimą, asmens psichinis santykis su daroma veika būtų išreiškiamas
žodžiais „asmuo suvokia daromos veikos rizikingą pobūdį“. Nusikalstamam pasitikėjimui konstatuoti būtina, jog
asmuo numato pavojingų padarinių kilimą. Tačiau numatymo
pobūdis esant tyčinei ir neatsargiai kaltei iš esmės skiriasi. Tyčia darydamas nusikalstamą veiką asmuo siekia
pavojingų padarinių kaip savo poelgio tikslo ar būtinos sąlygos tikslui pasiekti. Atsižvelgdamas į daromos veikos
tikslus ir motyvus, jis numato pavojingus darinius kaip neišvengiamus arba labai tikėtinus. Esant nusikalstamam
pasitikėjimui kaltininkas nesiekia baudžiamajame įstatyme numatytų ir jam inkriminuojamų padarinių. Taigi,
darytina išvada, kad pavojingų darinių numatymo pobūdis esant tyčinei ir neatsargiai kaltei iš esmės skiriasi.
Tyčiai būdinga, kad numatoma, jog pavojingi padariniai
neišvengiami ar labai tikėtini, o esant nusikalstamam pasitikėjimui – padariniai numatomi kaip labai mažai tikėtini.
47. Nusikalstamas nerūpestingumas.
BK 16str. 6d. apibrėžiamas nusikalstamas nerūpestingumas: nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra
padarytas dėl NN jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse
numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Kadangi
įstatyme pasakyta, kad kaltininkas
nenumatė pavojingų padarinių kilimo, logiška manyti, jog jis nesuvokia daromos veikos pavojingo pobūdžio. Tai
esminis NN momentas, skiriantis jį nuo kitų kaltės formų. Veikdamas NN suvokia, ką daro, tačiau situacijų
suvokimas nėra visiškas, suvokiamos ne visos reikšmingos veikos aplinkybės. Daroma socialiai žalinga pavojinga
veika. Nesuvokdamas daromos veikos pavojingo ar rizikingo pobūdžio asmuo nenumato, kad dėl jo poveikio kils
įstatymo numatomi pavojingi padariniai.
Norint pripažinti asmens veiką padarytą dėl NN, būtina nustatyti, kad asmuo pažeidė savo pareigą, būti
dėmesingas, atidus atlikdamas tam tikrą darbą. Baudžiamoji atsakomybė dėl NN įgyvendinti kilus BK numatytų
pavojingų padarinių būtina nustatyti buvus pareigą būti atidžiam. Objektyvaus kriterijaus nepakanka, norint
pripažinti asmenį NN sukėlus pavojingų padarinių . Reikalaujama nustatyti ir subjektyvųjį kaltės kriterijų – atlikti
individualių asmens savybių įvertinimą nustatant
kaltę. Išsiaiškinama, ar asmuo galėjo konkrečioje situacijoje suprasti socialinę daromo poelgio reikšmę ir išvengti
pavojingų padarinių.
49. Atsakomybės už neatsargias nusiklastamas veikas ypatumai.
Atsakomybė už veikas, padarytas esant neatsargiai kaltei, BK ribojama. BK 16str.4d. nustatyta, kad asmuo
baudžiamas už nv padarymą dėl neatsargumo tik šio kodekso spec. dalyje numatytais atvejais. Sankcijos už
neatsargias nv BK paprastai yra švelnesnės negu už analogiškas tyčines nv. Baudžiamoji atsakomybė nustatoma tik
atsižvelgiant į padarinių sunkumą ir visiškai nekreipiant dėmesio į pačios veikos pavojingumą.
50. Dviguba (mišri) kaltės forma.
Vertinama nevienareikšmiškai. Vieni autoriai Mk pripažįsta, argumentuodami tuo, kad B įstatymai numato
nusikaltimo sudėčių, kuriose kaltininko veiksmai yra tyčiniai, o pasekmės - neatsargios (pvz., išžaginimas, sukėlęs
sunkias pasekmes). Kiti nepripažįsta teigdami, kad B įstatymas tiesiogiai nenumato Mk, o BT teorija negali sukurti
naujos kaltės formos. Vadovėlio autoriai pripažįsta. Mišri kaltė galima tik materialiose nusikaltimų sudėtyse.
Mišri kaltė - tai skirtingas kaltininko psichinis santykis su veika ir pasekmėmis.
Veikla - tyčinė, pasekmės - dėl neatsargumo.
BT suformuluota taisyklė: visais atvejais viso nusikaltimo atžvilgiu kaltės forma nulemia kaltininko psichinį
santykį su pasekmėmis.
Kvalifikuojamas kaip neatsargus. Išimtis, kuomet įstatymų leidėjas numato tokią sudėtį, kai veika padaroma tyčia,
o pasekmės atsiranda dėl neatsargumo “Eismo taisyklių pažeidimas, sukėlęs sunkias pasekmes”.
BT teorijoje Mišri kaltė suvokiama plačiąją ir siaurąją prasme.
Plačiąją prasme mišri kaltė bus, kai kaltininkas veikia tyčia, o pasekmės atsiranda dėl neatsargumo. Čia galimi keli
kvalifikavimo variantai:
1) bendra taisyklė nustato, kad materialiose nusik. sudėtyse nusik-mo kvalifikavimą nulemia kaltininko psichinis
santykis su pasekmėmis, todėl toks nusik-mas bus laikomas padarytu dėl neatsargumo.
2) minėta taisyklė nebus taikoma, kai B įstatymas numato dispoziciją, pagal kurią veika turi būti tyčinė, o
pasekmės gali atsirasti ir dėl neatsargumo (pvz., neteisėtas aborto darymas, sukėlęs nukentėjusiosios mirtį).
Siaurąją prasme mišri kaltė bus tada, kai kaltininko tyčinė veika sukelia dvi savarankiškas pasekmes, iš kurių
vienos kaltė yra tyčinė, o kitos - neatsargumas. Čia būtinos trys sąlygos: 1) viena veika sukelia dvi savarankiškas
pasekmes; 2) veikai ir vienoms pasekmėms kaltė yra tyčinė, o antroms pasekmėms - neatsargumas; 3 tarp veikos ir
pasekmių egzistuoja du savarankiški priežastiniai ryšiai.
Siaurąja prasme mišri kaltė interpretuojama tik teorijoje.
Būtinos 3 sąlygos:
1) būtina viena veika,
2) ji turi sukleti dvi savarankiškas pasekmes,
3) veika turi būti tyčinė, o pasekmių atžvilgiu vienų - tyčia, o kitų - neatsargumas.
Pasekmes turi sukelti skirtingi priežastiniai ryšiai. Jei mirtį sukėlė kūno sužalojimas, mišrios kaltės nebus - bus
nužudymas.
pvz., bus, kai kaltininkas nori išdurti akį ir padaro tai nešvariu pirštu, o nukentėjusysis dėl kraujo užkrėtimo miršta.
Jei išdūrus
akį, asmuo miršta nuo nukraujavimo - vienas priežastinis ryšys ir turėsime nužudymą
51. Kazusas. Jo atribojimas nuo tyčios ir neatsargumo. Kazuso teisiniai padariniai.
Kazusas, tai BĮ numatytų padarinių sukėlimas be kaltės. Tai toks asmens psichinis santykis, su daroma pavojinga
veika ir kilusiais padariniais, kuris neatitinka nei tyčinės nei neatsargios kaltės sampratos. Padaryta veika yra
kazusas, kai asmuo suvokia rizikingą daromos veikos pobūdį, numato įstatyme numatytų padarinių kilimo
galimybę, ir nors pagrįstai tikisi jų
išvengti, šie padariniai vis dėlto kyla. Esminis NP ir kazuso skirtumas yra asmens tikėjimo, kad padarinių nekils
pobūdis. Padaryta veika yra kazusas, kai asmuo nesuvokia daromos veikos pavojingo pobūdžio, nenumato
pavojingų padarinių kilimo
galimybės, neturėjo arba negalėjo suprasti daromos veikos pavojingo pobūdžio ir numatyti pavojingų padarinių,
tačiau jų kilo. Konstatavus kazusą, nekyla baudžiamoji atsakomybė. Tačiau tai nepašalina civilinės atsakomybės už
padarytą žalą.