George.S.clason. .Turtingiausias - babilono.zmogus.1998.LT

George S.
Clason
Turtingiausias
BABILONO
žmogus
Moram
Kaunas 1998
UDK 8 2 0 (7 3 )-3 Versta iš leidinio:
CI 23 George S. Clason
The Richest Man in Babylon
A Plume Book
ISBN 0-452-26725-0
First published in the United States under the title

T H E RICHEST MAN IN BABYLON by George S. Clason.
C opyright© 1955, 1954, 1957, 1946, 1940, 1937, 1936,
1933, 1932, 1931, 1930, 1926 by George S. Clason.
Published by arrangement with D utton Plume, a division of
Penguin Puntam Inc.
Šis leidinys išleistas susitarus su Dutton Plume,

Penguin Puntam Inc. padaliniu.
Iš anglų kalbos vertė Jolanta Korolkovaitė
ISBN 9986-9253-0-4 © 1955, 1954, 1957, 1946, 1940, 1937, 1936,

1933, 1932, 1931, 1930, 1926
by George S. Clason.
© Vertimas į lietuvių kalbą, “Trigrama”, 1998
Prieš tave - tavo ateitis, kaip kelias, vedantis į tolį. Tame
kelyje - tavo tikslai, kuriuos nori pasiekti... Troškimai, ku
riuos svajoji patenkinti.
Kad šie siekiai ir troškimai išsipildytų, tau reikalinga f i

nansinė sėkmė. Pasinaudok finansiniais principais, kurie iš
dėstyti tolimesniuose puslapiuose. Teveda jie tave šalin nuo
neturto vargų į pilnatviškesnį ir laimingesnį gyvenimą, kokį
suteikia pilna piniginė.
Jie universalūs ir nesikeičiantys, kaip gravitacijos dėsnis.

Jie duoda tau, kaip davė daugeliui kitų, garantuotą raktą į
turtą, didesnes sąskaitas banke bei džiuginančiąfinansi?iępa
žangą.
Pratarmė
M ū s ų kaip tautos klestėjimas priklauso

nuo asmeninio kiekvieno žmogaus kaip individo finansinio
klestėjimo.
Šioje knygoje kalbama apie asmeninę sėkmę, kuri yra
mūsų pastangų ir sugebėjimų rezultatas. Raktas į sėkmę yra
tinkamas pasiruošimas. Mūsų veiksmai negali būti išmin
tingesni negu mūsų mintys. Mūsų mąstymas negali būti
išmintingesnis negu mūsų suvokimas.
Si knyga - vaistas plonoms piniginėms. Ji skirta nuovo
kos finansų srityje ugdymui. Tai ir yra tikrasis tikslas: padėti
tiems, kurie trokšta suprasti finansinę sėkmę. Tai pagelbės
jiems įgyti pinigų, juos tvarkyti ir priversti savąjį perteklių
uždirbti daugiau pinigų.
Tolesniuose puslapiuose mes persikelsime į Babiloną,
pagrindinių finansinių principų, kurie dabar pripažįstami
8
ir praktikuojami visame pasaulyje, lopšį.

Autorius džiaugiasi galėdamas nepaliaujamai trokšti, kad
šie puslapiai įkvėptų naujus skaitytojus didinti bankų sąskai
tas, siekti finansinės sėkmės ir išspręsti sudėtingas asmenines
finansines problemas taip entuziastingai, kaip sakėsi darę
ankstesnieji skaitytojai.
Autorius naudojasi proga norėdamas padėkoti biznio va
dovams, kurie dosniai išdalijo šias istorijas draugams, gimi
nėms, darbuotojams ir bendradarbiams. Negali būti dides
nio palaikymo, kaip praktiški šiam mokymui pritariantys
žmonės, nes jie patys, taikydami čia pateiktus principus,
pasiekė didelės sėkmės.
Babilonas tapo labiausiai klestinčiu senovės pasaulio
miestu, nes jo gyventojai tuo metu buvo turtingiausi. Jie
suprato pinigų vertę. Įgydami pinigų, tvarkydami juos ir
priversdami pinigus daryti pinigus, jie praktikavo tvirtus
finansinius principus. Jie apsirūpindavo tuo, ko trokštame
mes visi... pajamomis ateičiai.
G. S. C.
Turinys
Pratarm ė....................................................................7
Žmogus, kuris troško aukso................................ 11
Turtingiausias Babilono žmogus......................... 18
Septyni vaistai plonai piniginei ........................... 30
Pasitik sėkmės deivę.............................................. 49
Penki aukso dėsniai............................................... 63
Babilono aukso skolintojas................................... 76
Babilono sienos...................................................... 89
Babilono prekiautojas kupranugariais................. 94
Molinės lentelės iš Babilono...............................106
Laimingiausias Babilono žmogus....................... 117
Sis tas iš Babilono istorijos................................ 135
Pinigai —tai priemonė, kuria matuojama žemiška sėkmė.
Pinigai suteikia galimybę džiaugtis visu kuo geriausiu, ką
duoda žemė.
Pinigų turi apsčiai tie, kurie supranta paprastusjų įgijimo
dėsnius.
Pinigus šiandien valdo tie patys dėsniai kaip ir prieš šešis
tūkstančius metų., kai Babilono gatvės būdavo pilnos klestinčių
žmonių.
Žmogus, kuris
troško aukso
Dansiras, Babilono vežimų meistras, buvo

visiškai sutrikęs. Nuo žemos, jo turtelį supančios tvoros jis
liūdnai spoksojo į savo kuklų nameliūkštį bei atvirą dirbtu
vę, kurioje stovėjo neužbaigtas vežimas.
Tarpdury dažnai pasirodydavo jo žmona. Jos slapti dirs-
čiojimai jo pusėn primindavo, kad maisto krepšys beveik
tuščias ir kad jis turėtų dirbti, užbaiginėti vežimą - kalti ir
kapoti, šlifuoti ir dažyti, standžiai aptempti ratlankius oda,
žodžiu, paruošti vežimą pristatymui, kad gautų savo turtin
go kliento užmokestį.
Vis dėlto jo riebus, raumeningas kūnas vangiai sėdėjo
atsišliejęs į sieną. Jo lėtas protas kantriai grūmėsi su rūpes
čiais, kurių niekaip negalėjo išspręsti. Negailestingai spigi
12 TURTINGIAUSIAS BABILONO ŽMOGUS
no šiame Eufrato slėnyje tokia įprastai karšta tropikų saulė.

Iš jo kaktos sunkėsi prakaito lašai ir nepastebimi ritosi bei
kapsėjo ant tankiai apžėlusios krūtinės.
Už jo namų stūksojo aukštos sienos su terasomis, supan
čios karaliaus rūmus. Netoliese mėlyną dangų skrodė Var
po Šventyklos bokšto siluetas. Šios didybės šešėlyje gūžėsi
Bansiro kuklus namelis bei daugelis kitų, dar netvarkinges
nių ir prasčiau prižiūrėtų. Toks jau buvo Babilonas - didy
bės ir vargo, stulbinančios prabangos ir siaubingo skurdo
mišinys, be jokio plano ar sistemos apjuostas apsauginių
miesto sienų.
Už jo, jeigu jis būtų atsigręžęs ir pažvelgęs, pro sanda-
luotus prekeivius ir basakojus elgetas grūdosi ir stumdė juos
triukšmingi turtuolių vežimai. Net turčiai buvo priversti
pasukti į nutekamąjį griovį, kad atlaisvintų kelią ilgoms vergų
vandens nešikų virtinėms, atliekančioms „pareigą karaliui”-
kiekvienas iš jų tįsė sunkius tymus vandens, kuris turėjo
būti išpiltas ant kabančių sodų.
Bansiras buvo pernelyg pasinėręs į savo apmąstymus, kad
girdėtų ar atkreiptų dėmesį į sumišusį judraus miesto šur
mulį. Iš susimąstymo jį pažadino netikėtai suskambusi pa
žįstama lyra. Jis atsigręžė ir pažvelgė į švelnų, besišypsantį
savo geriausio draugo, muzikanto Kobio veidą.
- Teapdovanoja tave dievai gausiomis malonėmis, mano
gerasis drauge, - įmantriu pasveikinimu pradėjo Kobis. -
Nors, atrodo, jie jau buvo tokie kilniaširdžiai, kad tau ne
bereikia dirbti. Džiaugiuosi tavo sėkme kartu su tavimi.
Maža to, aš net pasidalyčiau ja su tavimi. Meldžiu, ištrauk
iš savo išsipūtusios piniginės - priešingu atveju tu dirbtu-
mei krautuvėlėje —du niekingus šekelius ir paskolink man
iki šį vakarą įvyksiančios didiko šventės pabaigos. Tau jų
netrūks, kol atgausi.
- Jeigu aš turėčiau du šekelius, - liūdnai atsakė Bansi-
ŽMOGUS, KURIS TROŠKO AUKSO 13
ras, - niekam jų neskolinčiau - net tau, mano geriausias

drauge; mat jie būtų mano turtas - visas mano turtas. Nie
kas neskolina viso savo turto, net geriausiam draugui.
- Kaip?! - nuoširdžiai nustebęs sušuko Kobis. - Tu ne
turi nė vieno šekelio piniginėje, o sėdi atsirėmęs į sieną
kaip statula! Kodėl nepabaigi to vežimo? Kaip kitaip tu
galėsi patenkinti savo didingą apetitą? Tai nepanašu į tave,
mano drauge. Kur tavo begalinė energija? Gal tave kas nors
sukrėtė? Gal dievai panardino tave į rūpesčius?
- Tikriausiai tai dievų siųsta kančia, - sutiko Bansiras.-
Tai prasidėjo nuo sapno, beprasmiško sapno, kuriame aš
buvau pasiturintis žmogus. Prie mano diržo kabėjo graži,
sunki nuo monetų piniginė. Joje buvo šekeliai, kuriuos aš
nerūpestingai mėčiau elgetoms; joje buvo sidabrinės mo
netos, už kurias pirkau brangius papuošalus žmonai ir ką
panorėjęs sau; joje buvo auksinės monetos, dėl kurių pasi
tikėjau ateitim ir nebijojau išleisti sidabro. Aš buvau kupi
nas šlovingo pasitenkinimo! Tu būtum nepažinęs manęs
kaip savo sunkiai dirbančio draugo. Nebūtum pažinęs ir
mano žmonos, kurios veidas buvo be raukšlių ir švytintis iš
laimės. Ji vėl buvo toji besišypsanti mergelė, kaip mums
vos susituokus.
- Iš tiesų malonus sapnas, - tarė Kobis, - bet kodėl
tokie malonūs jausmai pavertė tave niūria, į sieną atsišlie
jusia statula?
- Tikrai, kodėl! Dėl to, kad prabudus ir prisiminus, ko
kia tuščia mano piniginė, mane pervėrė pasipiktinimas. Pa
kalbėkime apie tai kartu, nes, kaip sako jūrininkai, mes
abudu plaukiame toje pačioje valtyje. Vaikystėje kartu eida
vome pas šventikus mokytis išminties. Būdami jaunuoliai
dalijomės vienas kito malonumais. Suaugę visada buvome
artimi draugai. Mes buvome patenkinti savo dalia. Buvo
me laimingi dirbdami ilgas valandas ir laisvai leisdami už
dirbtus pinigus. Praeityje mes uždirbome daug pinigų, ta

čiau norėdami pažinti turtų teikiamus džiaugsmus, turime
tik svajoti apie juos. Fe! Nejaugi mes tik kvailos avys? Juk
gyvename turtingiausiame pasaulio mieste. Keliautojai sa
ko, jog klestėjimu jam niekas neprilygsta. Aplink mus daug
turto, bet mums niekas nepriklauso. Pusę gyvenimo sun
kiai dirbęs, tu, mano geriausias drauge, turi tuščią piniginę
ir sakai man: „Gal galėtum iki didiko šventės pabaigos pa
skolinti tokį niekutį kaip du šekeliai?” Ką gi aš atsakau? Ar
aš sakau: „Štai mano piniginė; to, kas yra joje, tikrai už
teks”? Ne, aš prisipažįstu, kad mano piniginė tokia pat tuš
čia kaip ir tavoji. Kodėl taip yra? Kodėl mes negalime įsigy
ti sidabro ir aukso, kurio apsčiai užtektų ne tik maistui bei
drabužiams?
- Pagalvok ir apie mūsų sūnus, —tęsė Bansiras. —Argi
jie neseka savo tėvų pėdomis? Negi reikės jiems, jų šeimoms,
jų sūnums bei sūnų šeimoms visą gyvenimą gyventi tarp
tokių lobių ir vis dėlto, kaip ir mes, tenkintis rūgusio ožkos
pieno bei košės vaišėmis?
- Per visus mūsų draugystės metus tu dar niekad taip
nekalbėjai, Bansirai, - apstulbęs tarė Kobis.
- Niekada per tuos metus aš taip ir nemąsčiau. Nuo
ankstyvos aušros iki mane sustabdančių sutemų aš triūsiau
gamindamas puikiausius vežimus, kokius tik gali padaryti
žmogus, ir nuoširdžiai tikėjausi, kad vieną dieną dievai
pripažins mano vertingus darbus bei apdovanos didžiu kles
tėjimu. Bet neapdovanojo. Galiausiai supratau, kad ir ne
apdovanos. Todėl mano širdis nuliūdo. Aš trokštu būti pa
siturintis žmogus. Aš geidžiu žemių ir galvijų, noriu gražiai
rengtis ir girdėti savo kapšelyje monetų skambėjimą. Aš
trokštu dirbti, kiek leidžia jėgos mano nugaroj, kiek sugeba
mano rankos, kiek išmano protas, bet noriu, kad mano triū
sas būtų teisingai atlygintas. Kas mums yra? Vėl tavęs klau
siu! Kodėl mes negalime turėti bent dalį tų gėrybių, kurių

apsčiai turi galintieji jas nupirkti auksu?
- Kad aš žinočiau atsakymą! - tarė Kobis. - Aš nepaten
kintas nė kiek ne mažiau už tave. Tai, ką uždirbu grodamas
lyra, greitai išleidžiu. Dažnai turiu planuoti ir sukti galvą,
ką daryti, kad mano šeima nealktų. Be to, širdy aš karštai
trokštu lyros, kuri būtų pakankamai didelė, jog iš tiesų skam
bėtų tos muzikos gaidos, kurios užplūsta mano vidų. Tokiu
instrumentu galėčiau groti gražiau net už tai, ką kada nors
yra girdėjęs karalius.
- Tu turi įsigyti tokią lyrą. Niekas kitas Babilone gra
žiau ja neskambintų; jeigu ji skambėtų taip švelniai, būtų
patenkinti ne tik karaliai, bet ir dievai. Bet kaip tau tokią
gauti, kai mes abu neturtingi kaip karaliaus vergai? Klausyk
varpo! Štai jie ateina. - Jis parodė į ilgą pusnuogių, prakai
tuotų vandens nešikų virtinę, sunkiai linguojančią siaura
gatvele nuo upės. Kiekvienas buvo sulinkęs nuo sunkaus
tymo vandens. Jie žengė gretose po penkis.
- Kokia graži juos vedančio žmogaus figūra, - Kobis
parodė į nešantįjį varpą, kuris žengė be naštos. - Aiškiai
matosi, jog jis žymus savo šalies žmogus.
- Daug gražių figūrų yra virtinėje, - sutiko Bansiras. -
Jie taip pat dailiai nuaugę kaip ir mes. Aukšti, šviesiaplau
kiai iš šiaurės, linksmi juodaodžiai iš pietų, maži, tamsūs
žmogeliai iš artimesnių kraštų. Visi jie žingsniuoja kartu
nuo upės iki sodų - pirmyn atgal, diena po dienos, metai
po metų. Jokios laimės, kurios būtų galima viltis. Šiaudi
niai gultai ir sausa grūdų košė. Vargšai apgailėtini gyvuliai,
Kobi!
- Ir man jų gaila. Vis dėlto tu privertei mane praregėti:
mes, nors vadiname save laisvais žmonėmis, gyvename ne
ką geriau už juos.
- Tai tiesa, Kobi, kad ir kokia nemaloni būtų ta mintis.
Mes nenorime ištisais metais gyventi vergiškai. Dirbti, dirbti,

dirbti! Tai akligatvis.
- Gal mes galėtume išsiaiškinti, kaip kiti įgyja aukso, ir
pasimokyti iš jų? —paklausė Kobis.
- Galbūt ir yra kokia nors paslaptis, kurią galėtume įmin
ti, jeigu pasiklaustume ją žinančių, - susimąstęs atsakė Ban-
siras.
- Šiandien, - tarė Kobis, - pro mane savo auksiniame
vežime pravažiavo mūsų senas draugas Arkadas. Jis neapsi-
metė nematąs mano nuolankios galvos, kaip būtų padarę
daugelis, užimančių jo padėtį. Priešingai, jis pamojo ranka,
kad praeiviai galėtų matyti jį sveikinantį ir dovanojantį drau
gišką šypseną muzikantui Kobiui.
- Jis pretenduoja būti turtingiausiu Babilono žmogu
m i,- mąsliai tarė Bansiras.
- Toks turtingas, jog kalbama, neva jo auksinės pagal
bos tvarkant iždą prašo karalius, - atsakė Kobis.
- Toks turtingas, - įsiterpė Bansiras. - Bijau, kad susiti
kęs nakties tamsoj prikiščiau nagus prie jo storos piniginės.
- Niekai, - atšovė Kobis. - Žmogaus turtas yra ne pini
ginėje, kurią jis nešiojasi. Stora piniginė greitai ištuštėja,
jeigu į ją nuolatos nesrovena auksas. Kad ir kaip Arkadas
išlaidautų, jo piniginę vis pripildo pajamos.
- Pajamos - štai atsakymas, - sušuko Bansiras. - Aš
noriu tokių pajamų, kurios nepaliaujamai plūstų į mano
piniginę: ar sėdžiu ant sienos, ar keliauju į tolimas šalis.
Turbūt Arkadas žino, iš kur gauti tokias pajamas. Ar nema
nai, jog tai jis galėtų paaiškinti tokiam lėtam protui kaip
mano?
- Manding, jis savo pažinimą perteikė sūnui Nomasi-
rui, - atsakė Kobis. - Argi jis nenukeliavo į Nineviją ir,
kaip kalba smuklėje, be tėvo pagalbos, netapo vienu iš tur
tingiausių miesto žmonių?
- Kobi, tu pažadinai man retą mintį, - Bansiro akys

gyvai žybtelėjo. - Paprašyti gero draugo išmintingo patari
mo nieko nekainuoja, o Arkadas visada buvo toks. Nesirū
pink, kad mūsų piniginės tokios tuščios kaip prieš metus
paliktas sakalo lizdas. Tegul tai mūsų nevaržo. Mes pavar
gome skursti aukso jūroje. Mes trokštame tapti pasiturin
čiais. Eime pas Arkadą ir paklausime, kokiu būdu ir mes
galėtume gauti pajamų.
- Tu kalbi iš tiesų įkvėptai, Bansirai. Tu atvėrei man
akis ir padėjai suvokti, kodėl mes lig šiol neradome jokio
būdo praturtėti. Mes jo neieškojome. Tu kantriai plušai
norėdamas pagaminti tvirčiausius Babilone vežimus. Tam
tikslui sutelkei savo didžiausias pastangas. Todėl toje srity
je tau pasisekė. Aš siekiau išmokti meistriškai groti lyra. Ir
man tai pavyko.
- Mums pasiseka tose srityse, kuriose labiausiai stengia
mės. Dievai mielai leidžia mums tai tęsti. Dabar pagaliau
mes pamatėme šviesą - tokią skaisčią kaip tekanti saulė.
Tai skatina mus daugiau sužinoti, kad galėtume labiau kles
tėti. Įgiję naują supratimą, mes rasime garbingų būdų pa
siekti tai, ko trokštame.
- Tuojau pat eime pas Arkadą, - paragino Bansiras. -
Be to, pakvieskime prisijungti kitus ne geriau už mus gyve
nančius mūsų vaikystės draugus, kad ir jie galėtų pasisemti
jo išminties.
- Tu visada rūpinaisi savo draugais, Bansirai. Todėl jų
tiek daug ir turi. Tebūnie, kaip sakai. Eisime šiandien ir
kartu pasiimsime juos.
Turtingiausias Babilono
žmogus
Kitados senajame Babilone gyveno vienas

labai turtingas žmogus, vardu Arkadas. Toli ir plačiai jis
išgarsėjo savo didžiuliais turtais. Garsėjo jis ir dosnumu. Jis
dosniai šelpė vargšus. Nieko nešykštėjo savo šeimai. Ne
varžė ir išlaidų sau. Vis dėlto kasmet jo turtas gausėjo grei
čiau negu jis spėdavo išlaidauti.
Pas jį atėjo jaunystės dienų draugai ir tarė:
—Tu, Arkadai, laimingesnis už mus. T u tapai turtin
giausiu Babilono žmogumi, o mes neriamės iš kailio, kad
pragyventume. Tu gali dėvėti gražiausius apdarus ir mėgautis
rečiausiais patiekalais, o mes priversti tenkintis galėdami
bent deramai aprengti savo šeimas ir tinkamai jas išmai
tinti.
TURTINGIAUSIAS BABILONO ŽMOGUS 19
—Vis dėlto kadaise mes buvome lygūs. Mokėmės pas tą

patį meistrą. Žaidėme tuos pačius žaidimus. Ir nei moksle,
nei žaidimuose tu mūsų nepranokdavai. Vėlesniais metais
tu taip pat nebuvai labiau gerbtinas miestelėnas už mus.
—Kiek galime spręsti, tu nedirbai sunkiau ar atkakliau.
Tad kodėl gi permainingasis likimas išsirinko tik tave, kad
džiaugtumeisi visomis gyvenimo gėrybėmis, ir ignoruoja
mus, ne mažiau to vertus?
Arkadas paprieštaravo jiems sakydamas:
—Jeigu jūs nuo mūsų jaunystės metų nepasiekėte nieko
daugiau ir tenkinatės tik skurdžia egzistencija, jūs arba ne
išmokote turto kaupimo dėsnių, arba jų nesilaikėte. „Per
mainingasis Likimas” yra aikštinga dievybė, kuri nelepina
nuolatine gerove nė vieno. Priešingai, ji pražudo beveik kiek
vieną, kurį apipila neuždirbtu auksu. Ji gimdo lengvabū
džius švaistūnus, kurie greitai išleidžia viską, ką gavę, ir lie
ka kamuojami stulbinančių apetitų bei troškimų, kurių jie
negali patenkinti. Kiti jos palaimintieji tampa šykštuoliais
ir kaupia savo turtus bijodami išleisti tai, ką turi, manyda
mi, kad neįstengs jų atkurti. Juos persekioja plėšikų baimė,
jie pasmerkia save nykiam gyvenimui ir slaptam skurdui.
Turbūt yra ir tokių, kurie gali paimti neuždirbtą auksą,
pasisavinti jį ir toliau gyventi kaip laimingi bei patenkinti
miestelėnai. Tačiau tokių tiek mažai, jog apie juos žinau
tik iš nuogirdų. Prisiminkite staiga didelį tūrtą paveldėju
sius žmones ir pagalvokite, argi visa tai yra ne tiesa.
Jo draugai pripažino, kad šie žodžiai tinka vienam jų
pažįstamam turtą paveldėjusiam žmogui, ir paprašė Arka
do paaiškinti, kaip jis tapo toks turtingas. Todėl jis tęsė:
—Jaunystėje aš stebėjau pasaulį ir mačiau, kad visi geri
dalykai atneša laimę bei pasitenkinimą. Aš supratau, jog
turtas dar labiau visa tai sustiprina.
Turtas yra jėga. Turtingam daug kas įmanoma.
20 T U R T I N G I A U S I AS BABILONO ŽMOGUS
Žmogus gali išpuošti namus brangiausiais baldais.

Žmogus gali plaukti į tolimas jūras.
Žmogus gali mėgautis tolimųjų šalių skanėstais.
Žmogus gali nusipirkti papuošalų iš auksakalio ir brang
akmenių apdirbėjo.
Žmogus gali net pastatyti galingas šventyklas dievams.
Žmogus gali visa tai ir dar daug ką daryti, kas patenkina
jausmus ir džiugina sielą.
Tai supratęs, nusprendžiau pareikalauti savosios gyveni
mo gėrybių dalies. As nebūsiu vienas iš tų, kurie stovi nuo
šaliai pavydžiai stebėdami, kaip kiti džiaugiasi. Nepasiten
kinsiu rengdamasis pigiausiais, nors ir padoriai atrodančiais
drabužiais. Nesusitaikysiu su skurdžiaus dalia. Priešingai,
aš būsiu šios gėrybių puotos svečias.
Būdamas, kaip žinote, neturtingo pirklio sūnus, vienas
iš didelės šeimos, be vilties ką nors peveldėti, ir, kaip jūs
atvirai pasakėte, neapdovanotas ypatingais sugebėjimais bei
išmintim, aš nusprendžiau, kad jeigu noriu pasiekti, ko trokš
tu, reikės laiko ir mokymosi.
Kai dėl laiko, visi jo turi apsčiai. Kiekvienas iš jūsų pra
leidote pakankamai laiko, per kurį būtumėte galėję pra
sigyventi. Tačiau jūs pripažįstate, jog neturite ko parody
ti, išskyrus savo geras šeimas, kuriomis teisėtai galite
didžiuotis.
Kai dėl mokymosi, argi mūsų išmintingasis mokytojas
neaiškino, kad mokytis galima dvejopai: tų dalykų, kuriuos
žinome ir pažįstame, bei to, kaip išsiaiškinti, ko dar ne
žinome.
Taigi aš nusprendžiau išsiaiškinti, kaip galima praturtė
ti, ir išsiaiškinęs iškelti sau šį tikslą ir jo siekti. M at argi ne
tiesa, kad turime džiaugtis, kol gyvename saulės šviesoje,
nes kai iškeliausime į dvasios pasaulio tamsą, ant mūsų ir
taip užgrius pakankamai sielvarto?
As radau raštininko darbą ir kasdien ilgas valandas dirb

davau su molinėmis lentelėmis. Triūsiau savaitę po savaitės
ir mėnesį po mėnesio, bet uždarbiu pasigirti negalėjau. Vi
są algą išleisdavau maistui, drabužiams, išpirkoms dievams
bei kitiems dalykams, kurių neprisimenu. Tačiau mano ryž
tas neišseko.
Ir vieną dieną pas miesto valdytoją atėjo pinigų skolin
tojas Algamišas, užsakė Devintojo įstatymo kopiją ir tarė
man: „Po dviejų dienų ji turi būti baigta, ir jeigu užduotį
atliksi laiku, gausi dvi varines monetas”.
Taigi aš įtemptai dirbau, bet įstatymas buvo ilgas, ir kai
Algamišas grįžo, užduotis dar nebuvo baigta. Jis įtūžo ir,
jeigu būčiau buvęs jo vergas, būtų mane primušęs. Bet ži
nodamas, kad miesto valdytojas jam neleis manęs sužaloti,
aš nepabūgau ir pasakiau jam: „Aigamišai, tu labai turtin
gas žmogus. Pasakyk man, kaip ir aš galėčiau praturtėti, ir
as visą naktį raižysiu lentelėje, o kai patekės saulė, tekstas
bus baigtas”. Jis nusišypsojo ir atsakė: „Tu įžūlus niekšas,
bet laikykime tai sandėriu”.
Nors gėlė nugarą, o nuo dagčio dūmų taip įsiskaudėjo
galvą, jog akys vos bematė, aš visą naktį raižiau. Tačiau kai
patekėjus saulei jis grįžo, lentelės buvo baigtos.
„Dabar pasakyk man, ką žadėjai”, - tariau aš. „Tu įvyk
dei savąją sandėrio dalį, sūnau, - maloniai tarė jis, —ir aš
pasiruošęs įvykdyti savąją. Aš pasakysiu tau tai, ką tu nori
žinoti, nes jau senstu, o senas liežuvis mėgsta plepėti. Ir kai
jaunuolis ateina pas senį patarimo, jis pasisemia ištisais me
tais kauptos išminties. Tačiau jaunuoliai pernelyg dažnai
mano, kad seniai kupini tik praeities dienų išminties, ir
todėl ji nenaudinga. Bet atmink - saulė, kuri šviečia šian
dien, yra ta pati saulė, kuri švietė, kai gimė tavo tėvas, ir
kuri švies, kai į tamsą išeis tavo paskutinis vaikaitis. Jau
nuolio mintys, —tęsė jis, —yra kaip ryški meteoro šviesa,
dažnai nutvieskianti dangų, bet senolio išmintis yra kaip

nejudančios žvaigždės, kurios šviečia taip vienodai, jog lai
kydamasis kurso jomis gali pasikliauti jūrininkas. Gerai įsi
dėmėk mano žodžius, nes, priešingu atveju, nesuprasi tiesos,
kurią pasakysiu, ir manysi, kad tavo naktinis darbas buvo
beprasmiškas.”
Po to jis skvarbiai pažvelgė į mane iš po savo tankių
antakių ir žemu, įtaigiu tonu tarė: „Aš radau kelią į gerovę,
kai nusprendžiau, jog dalį toy ką uždirbu, turiu išlaikyti. Tu
taip pat turi tai suprasti”.
Jis nenuleido nuo manęs skvarbaus žvilgsnio, bet nieko
nebepasakė.
„Aj tai viskas?” —paklausiau aš. „To pakanka, kad aviga
nio širdis virstų pinigų skolintojo širdimi,” —atsakė jis. „Bet
juk viskas, ką as uždirbu, yra mano ir galiu tai pasilaikyti,
argi ne?” —paklausiau aš. ,^Anaiptol, —atsakė jis. - Argi
nemoki siuvėjui? Ar nemoki batsiuviui? Ar neleidi pinigų
maistui? Ar gali gyventi Babilone neišlaidaudamas? Ką tu
gali parodyti iš savo uždarbio per paskutinį mėnesį? Kiek
sukaupei pajamų per praėjusius metus? Kvaily! T u moki
visiems, išskyrus save. Avigalvi, tu dirbi kitiems. Tas pats
yra būti vergu ir dirbti už tai, kad šeimininkas duoda paval
gyti ir apsirengti. Jeigu tu pasitiktum sau dešimtąją visų
pajamų dalį, kiek sukauptum per dešimt metų?”
Gerai išmanydamas skaičių mokslą, aš atsakiau: „Tiek,
kiek uždirbu per vienerius metus”.
„Tai tik pusė tiesos, - atrėžė jis. - Kiekviena tavo sutau
pyta auksinė moneta yra tau tarnaujantis vergas. Kiekviena
jos uždirbta varinė moneta yra jos vaikas, kuris taip pat gali
tau dirbti. Jeigu nori praturtėti, tavo santaupos turės dirb
ti, to uždarbio uždarbis taip pat turės dirbti, kad visa tai
padėtų tau sukurti geidžiamą perteklių. Manai, aš apgau-
dinėju tave už ilgą nakties darbą? - tęsė jis. —Bet aš užmo
kėsiu tau tūkstantį kartų daugiau, jeigu tau pakaks proto

suprasti mano siūlomą tiesą.
Dalį to, ką uždirbi, turi pasilaikyti. Kad ir kaip mažai
uždirbtum, tai turėtų būti ne mažiau kaip dešimtoji dalis.
Tai gali būti ir daugiau, kiek tu įstengsi. Pirmiausiai užmo
kėk sau. Nepirk iš drabužių pardavėjo bei batsiuvio daugiau,
negu gali sumokėti iš to, kas liko, ir dar pasilik pakankamai
maistui, aukoms bei išpirkoms dievams.
Gerovė —kaip medis, užauga iš mažytės sėklos. Pirmoji
tavo sutaupyta varinė moneta yra sėkla, iš kurios išaugs tavo
turto medis. Kuo greičiau ją pasėsi, tuo greičiau medis išaugs.
Ir kuo uoliau tu prižiūrėsi ir laistysi tą medį savo nuolatinė
mis santaupomis, tuo greičiau galėsi džiaugtis jo pavėsyje.”
Tai pasakęs, jis paėmė savo lenteles ir nuėjo.
As daug galvojau apie jo žodžius, ir jie atrodė teisingi.
Todėl nusprendžiau tai išbandyti. Gavęs algą, as kiekvieną
syk paimdavau vieną iš dešimties varinių monetų ir pasidė
davau. Kad ir kaip keista būtų, nejaučiau didesnės stokos
negu anksčiau. Beveik nepastebėjau skirtumo ir sugebėjau
išsiversti be tos monetos. Mano santaupoms augant, dažnai
pajusdavau pagundą jas išleisti iš finikiečių šalies kupranu
gariais bei laivais atgabentoms ir pirklių siūlomoms gėry
bėms. Tačiau aš išmintingai susilaikydavau.
Praėjus dvylikai mėnesių, Algamišas sugrįžo ir tarė man:
„Sūnau, ar mokėjai sau ne mažiau kaip dešimtadalį to, ką
uždirbai per metus?”
Aš išdidžiai atsakiau: „Taip, pone”.
„Tai gerai, —šypsodamasis atsakė jis. —Ir ką tu su tais
pinigais padarei?”
„Aš daviau juos plytų gamintojui Azmurui, kuris sakėsi
keliaunąs į užjūrius ir Tire nupirksiąs man retų finikietiškų
brangenybių. Kai jis grįš, mes jas brangiai parduosim ir pa
sidalysime pinigus.”
„Kiekvienas kvailys turi mokytis, —sudejavo jis, - bet

kam pasitikėti plytų meistro nuovoka apie brangenybes?
Argi eitum pas kepėją klausti apie žvaigždes? Ne, prisiekiu
savo tunika, jeigu bent kiek mąstytum, eitum pas astrolo
gą. Tavo santaupos pražuvo, jaunuoli. T u išrovei gerovės
medį su šaknimis. Bet pasodink kitą. Bandyk vėl. Ir kitą
kartą, jei norėsi patarimo apie brangenybes, eik pas brange
nybių pirklį. Jei norėsi sužinoti tiesą apie avis, eik pas avi
ganį. Patarimas yra toks dalykas, kuris duodamas laisvai,
bet žiūrėk, kad pasiimtum tik tai, kas verta. Žmogus, kuris
priima patarimą savo santaupų klausimu iš nepatyrusio to
kiuose reikaluose, užmokės savo santaupomis, kad įsitikin
tų tos nuomonės klaidingumu.”
Tai pasakęs, jis nuėjo.
Kaip jis sakė, taip ir įvyko. Mat finikiečiai yra niekšai ir
pardavė Azmurui beverčius, bet į deimantus panašius stik
liukus. Tačiau, kaip mane skatino AJgamišas, aš vėl taupiau
kiekvieną dešimtąjį varinį pinįgėlį, nes jau buvau įpratęs ir
man tai nebuvo sunku.
Po dvylikos mėnesių Algamišas vėl atėjo į raštininkų
kambarį ir kreipėsi į mane: „Kokią pažangą padarei nuo to
laiko, kai mačiau tave paskutinį kartą?”
„Aš ištikimai sau mokėjau, —atsakiau, —ir savo santau
pas patikėjau skydų meistrui Agerui, kad nupirktų bron
zos, ir kas ketvirtą mėnesį jis man moka palūkanas.”
„Tai gerai. Ir ką tu su jomis darai?”
„Keliu šaunias puotas su medumi, geru vynu ir skaniu
pyragu. Be to, nusipirkau raudoną tuniką. Ir vieną dieną
nusipirksiu jauną asilą, ant kurio galėčiau joti.”
Tai išgirdęs, Algamišas nusikvatojo. „Tu valgai savo san
taupų vaikus. Tad kaip tu gali tikėtis, kad jie tau dirbs? Ir
kaip jie galės susilaukti vaikų, kurie tau dirbtų? Pirmiau
surink savo auksinių vergų armiją, ir tada galėsi be apgai
lestavimo džiaugtis prabangiomis puotomis.” Po šių žodžių

jis nuėjo.
Aš nemačiau jo dvejus metus, ir kai jis vėl atėjo, jo veidą
vagojo gilios raukšlės, o akys buvo įkritusios, nes jis jau bu
vo labai susenęs. Jis tarė m a n :,.Arkadai, ar tu jau sukūrei tą
gerovę, apie kurią svajojai?”
Aš atsakiau: „Dar neturiu visko, ko trokštu, bet kai ką
turiu, ir tai uždirba daugiau, o šis uždarbis —dar daugiau”.
„Ar vis dar klausi plytų gamintojų patarimo?”
„Jie duoda gerus patarimus, kaip gaminti plytas,” - at
šoviau aš.
„Arkadai, —tęsė jis, - tu puikiai įsiminei savo pamokas.
Iš pradžių išmokai pragyventi iš mažesnių pajamų, negu
gali uždirbti. Po to išmokai klausti patarimo tų, kurie turi
patirties jį duoti. Galiausiai išmokai priversti auksą tau tar
nauti. T u išmokai įsigyti pinigų, juos išlaikyti ir panaudoti.
Todėl tu šioje srityje jau esi ganėtinai patyręs. Aš senstu.
Mano sūnūs galvoja tik apie išlaidas ir nesusimąsto apie
uždarbį. Mano interesai platūs, ir bijau, kad man pernelyg
daug kuo tenka rūpintis. Jeigu tu atvyksi į Nipurą ir prižiū
rėsi ten mano žemes, padarysiu tave savo partneriu ir daly
siuos su tavimi savo dvaru.”
Taigi aš nukeliavau į Nipurą ir prisiėmiau atsakomybę
už jo didelį turtą. Kadangi buvau kupinas ambicijų ir įval
dęs tris sėkmingo turto valdymo dėsnius, sugebėjau labai
padidinti jo nuosavybę. Taigi aš be galo pralobau, ir kai
Algamišo dvasia iškeliavo į tamsos sferą, pasilikau jo dvare,
kaip jis pagal įstatymą buvo patvarkęs.
Taip kalbėjo Arkadas, ir jam baigus savo pasakojimą vie
nas iš jo draugų tarė:
- Tau iš tiesų pasisekė, kad Algamišas padarė tave savo
paveldėtoju.
- Man pasisekė tik tuo atžvilgiu, kad troškau klestėti
dar iki jį sutikęs. Argi per ketverius metus aš neįrodžiau

savo ryžto taupydamas dešimtąją pajamų dalį? Ar jūs pasa
kytumėte, kad žvejo, kuris ketverius metus taip studijavo
žuvų įpročius, jog galėjo užmesti tinklus nepriklausomai
nuo vėjo pasikeitimo, sėkmė yra atsitiktinė? Galimybė yra
išpuikusi deivė, kuri negaišta laiko su nepasiruošusiais.
—T u turėjai tvirtą valią tęsti ir toliau, kai praradai savo
pirmąsias santaupas. Ta prasme tu nepaprastas, —tarė kitas.
—Tvirtą valią! —pašaipiai pakartojo Arkadas. - Kokia
•nesąmonė. Nejaugi manote, kad valia suteikia žmogui jė
gų pakelti naštą, kurios nepaneša kupranugaris, ar patempti
sunkenybę, kurios nepajudintų nė jautis? Valios jėga yra
tik nesudrebinamas tikslas įvykdyti sau iškeltą užduotį. Jeigu
iškeliu sau užduotį, net jeigu tai būtų koks menkniekis, aš
ją ir įvykdau. Kaip kitaip galėčiau pasitikėti savimi, kad
sugebėsiu atlikti svarbesnius dalykus? Jeigu pasakyčiau sau:
„Šimtą dienų, eidamas tiltu į miestą, imsiu nuo kelio po
akmenėlį ir įmesiu į vandenį,” —taip ir padaryčiau. Jeigu
jau septintąją dieną to neprisiminčiau, nesakyčiau sau: „Ry
toj įmesiu du akmenėlius”. Užuot taip padaręs, aš grįžčiau
į kelią, iš kurio išklydau, ir įmesčiau akmenėlį. Nesaky
čiau sau ir dvidešimtąją dieną: „Tai beprasmiška, Arkadai.
Kokia iš to nauda —kiekvieną dieną įmesti po akmenėlį?
Įmesk saują, ir baigta.” Ne, aš to nesakyčiau ir nedaryčiau.
Kai iškeliu sau užduotį, ją ir įvykdau. Todėl nepamėgęs
mažesnių užduočių, stengiuosi nesiimti sunkių ir neprak
tiškų.
Tada prakalbo kitas draugas:
—Jeigu tavo žodžiai yra tiesa, o jie skamba išmintingai,
tai visiems žmonėms taip paprastai elgiantis neužtektų ap
linkinio turto.
—Turtas auga žmogui panaudojant energiją, - atsakė
Arkadas. —Jeigu turtuolis pasistato naujus rūmus, argi jo
išleistas auksas pradingsta? Ne, dalis jo atitenka plytų ga

mintojui, dalis —darbininkui, dalis —dailininkui. Jo dalį
gauna kiekvienas, dirbęs prie namo. Vis dėlto argi pabaigti
rūmai nebūna verti visos tos kainos? Lr argi žemė, ant kurios
jie stovi, neverta daugiau dėl to, kad jie ten yra? Argi dėl to,
kad jie ten stovi, nevertingesnės ir aplinkinės žemės? Turtas
auga magiškai. Joks žmogus negali išpranašauti jo ribų. Ar
gi finikiečiai iš savo prekybinių laivų sukrauto turto nepasi
statė ant plikų pakrančių didžiulių miestų?
—Tad ką gi tu mums patari daryti, kad ir mes praturtė-
tume? —paklausė dar kitas jo draugas. —Metai prabėgo,
mes nebe jaunuoliai ir neturime ko pasidėti.
—Patariu pasinaudoti Algamišo išmintimi ir pasakyti sau:
„Dalį toy ką uždirbiiy turiu išlaikyti \ Pasakykite tai vos pra-
budę ryte. Pasakykite vidurdienį. Pasakykite naktį. Karto
kite tai kas valandą kiekvieną dieną. Kartokite tai sau, kol
šie žodžiai it ugninės raidės degs danguje. Įteigiate sau šią
idėją. Prisipildykite šios minties. Tada paimkite tokią dalį,
kiek jums atrodo išmintinga. Tegul būna tai ne mažiau
kaip viena dešimtoji, ir atidėkite ją. Jei reikia, darykite tai
ir kitų savo išlaidų atžvilgiu. Tačiau pirmiausia pasidėkite
tą dalį. Greitai suprasite, koks malonus jausmas turėti lobį,
į kurį pretenduojate tik jūs. Tam jausmui stiprėjant, vis
pakurstykite jį. Jūs virpėsite nuo naujai užplūdusio gyveni
mo džiaugsmo. Atsiras didesnės pastangos daugiau uždirb
ti. M at padidėjus jūsų pajamoms, argi tą patį procentą
pasiliksite?
Po to išmokite priversti savo turtą jums dirbti. Padaryki
te jį savo vergu. Priverskite jums dirbti jo vaikus ir jo vaikų
vaikus. Garantuokite savo ateities pajamas. Žiūrėkite į se
nolius ir neužmirškite, jog ateis diena, ir jūs taip pat būsite
tarp jų. Todėl labai atsargiai investuokite savo turtą, kad jis
nepražūtų. Pelno palūkanų normos yra apgaulingos sire
nos, kurios gieda tik tam, kad priviliotų neišmanėlį arčiau

praradimo ir apgailestavimo uolų.
Pasirūpinkite, kad ir jūsų šeima nieko nestokotų, jeigu
dievai jus pakviestų į savo karalystę. Kad taip apsidraustu
mėte, visada įmanoma sukaupti atsargas po truputį ir regu
liariai atidedant dalį pelno. Todėl taupus žmogus nedelsia
tikėdamasis didelės sumos šiam tikslui.
Pasitarkite su išmintingais žmonėmis. Klauskite patari
mo tų, kurie kasdien dirba su pinigais. Tegul jie apsaugo
jus nuo tokios klaidos, kurią padariau aš patikėdamas pini
gus plytų gamintojui Azmurui. Nedidelis ir saugus pelnas
daug geriau už riziką.
Džiaukitės gyvenimu, kol jūs čia. Nepervarkite ir nesi
stenkite sutaupyti pernelyg daug. Jeigu jums patogu, atidė
ti dešimtadalį savo uždarbio, tuo ir pasitenkinkite. Kitais
atžvilgiais gyvenkite pagal savo pajamas ir neleiskite sau tapti
šykštuoliais ar bijoti išleisti pinigus. Gyvenimas yra geras
bei pilnas vertingų ir džiuginančių dalykų.
Jo draugai padėkojo ir išėjo. Kai kurie tylėjo, nes netu
rėjo vaizduotės ir nepajėgė suprasti. Kai kurie buvo nusitei
kę sarkastiškai, nes manė, kad toks turtingas žmogus turėtų
pasidalyti su mažiau laimingais senais draugais. Tačiau kai
kuriems atsivėrė akys. Jie suprato, kad Algamišas kiekvieną
kartą grįždavo į raštininko kambarį, nes jis žvelgė į žmogų,
kuris skynėsi kelią iš tamsos į šviesą. Kai tas žmogus rado
šviesą, jo jau laukė tam tikros pareigos. Tos vietos niekas
negalėjo užimti, kol jis pats neišsiugdė savo supratimo, kol
nebuvo pasiruošęs galimybei.
Šie pastarieji ir toliau dažnai lankydavo Arkadą, ir šis
juos mielai priimdavo. Jis patardavo jiems ir laisvai pasi
dalydavo išmintimi, kaip visada mėgsta daryti labai patyrę
žmonės. Jis padėjo taip investuoti jų santaupas, kad jos
saugiai neštų gerą pelną ir nei pražūtų, nei įsipainiotų į
tokius investavimus, kurie neduoda palūkanų.

Tą dieną, kai šie žmonės suprato Algamišo Arkadui, o
Arkado jiems perduotą tiesą, jų gyvenimas pasuko kita
linkme.
[a [a [a[a [a [a[a[a [a[a [a [a [a[a [a [a[a [3[a |a[a [a [a [a
DALĮ TO , KĄ UŽDIRBI, TURI IŠLAIKYTI
[a [a [a[a [a[a[a[a [a[a [a [a [a [a [a [a[a [a[a [a[a[a [a [a

Septyni vaistai
plonai piniginei
Babilono šlovė truko ilgai. Per šimtme-

čius mus pasiekė jo kaip turtingiausio miesto reputacija ir
garsas apie pasakiškus lobius.
Tačiau taip buvo ne visada. Babilono turtai buvo jo žmo
nių išminties rezultatas. Pirmiausia jie turėjo išmokti, kaip
tapti turtingais.
Kai didysis Karalius Sargonas grįžo į Babiloną sumušęs
savo priešus elamitus, jis atsidūrė keblioje padėtyje. Kara
liškasis patarėjas valdovui ją paaiškino taip:
—Po daugelio metų didžio mūsų tautos klestėjimo, kurį
lėmė jūsų didenybės pastatyti puikūs drėkinimo kanalai bei
didingos šventyklos dievams, dabar, kai šie darbai baigti,
žmonės, atrodo, nebesugeba pragyventi.
SEPTYNI VAISTAI PLONAI PINIGINEI 31
Darbininkai neturi darbo. Pirkliams trūksta pirkėjų.

Žemdirbiai nesugeba parduoti savo derliaus. Žmonėms ne
užtenka aukso maistui nusipirkti.
—Bet kur dingo visas tas auksas, kurį išleidome šiems
didžiuliams patobulinimams? - paklausė Karalius.
—Bijau, kad jis atsidūrė pas kelis labai turtingus miesto
žmones, - atsakė patarėjas. - Jis pratekėjo tarp daugelio
mūsų žmonių pirštų taip greitai, kaip ožkos pienas per koš
tuvą. Dabar, kai aukso srautas liovėsi tekėjęs, daugelis m ū
sų žmonių neturi parodyti, ką uždirbę.
Karalius kurį laiką mąstė. Po to tarė:
—Kodėl saujelė žmonių sugebėjo sukaupti visą auksą?
—Nes jie žinojo, kaip tai padaryti, —atsakė patarėjas. —
Niekas negali smerkti žmogaus, kuriam pasisekė, nes jis ži
nojo, kaip tą sėkmę pasiekti. Ir niekas negali teisėtai atimti
iš žmogaus tai, ką jis sąžiningai uždirbo, kad atiduotų ma
žiau sugebantiems žmonėms.
—Bet kodėl gi negalėtų visi žmonės žinoti, kaip kaupti
auksą, ir patys tapti turtingi bei klestintys? —paklausė Karalius.
—Tai visiškai įmanoma, jūsų didenybe. Bet kas gi juos
išmokys? Juk ne šventikai, kurie visiškai neišmano, kaip
kaupti pinigus.
— O kas geriausiai mūsų mieste žino, kaip praturtėti,
patarėjau? - paklausė Karalius.
—Pats klausimas jau yra atsakymas, jūsų didenybe. Kas
sukaupė didžiausią turtą Babilone?
—Gerai pasakyta, mano gabusis patarėjau. Tai Arkadas.
Jis —turtingiausias Babilono žmogus. Rytoj atvesk jį pas
mane.
Kitą dieną, kaip Karalius ir liepė, Arkadas stojo priešais
jį: nežiūrint jo septyniasdešimties metų - tiesus ir žvalus.
—Arkadai, - prabilo Karalius, - ar tiesa, kad tu turtin
giausias Babilono žmogus?
—Taip sakoma, jūsų didenybe, ir niekas dėl to nesigin

čija.
—Kaip tu tapai toks turtingas?
—Išnaudodamas galimybes, kurių turi visi mūsų pui
kaus miesto gyventojai.
—Iš pradžių tu nieko neturėjai?
—Tik didžiulį troškimą praturtėti. Be jo, nieko.
—Arkadai, —tęsė Karalius, —mūsų miestas atsidūrė la
bai apgailėtinoje padėtyje, nes tik nedaugelis žino, kaip įgyti
turtą ir sutelkti jį savo rankose, o masė miestelėnų nenu
tuokia, kaip išlaikyti jų gautą aukso dalį. Aš trokštu, kad
Babilonas būtų turtingiausias pasaulio miestas. Todėl jis
turi būti daugelio turtingų žmonių miestas. Taigi mes turi
me išmokyti visus žmones, kaip praturtėti. Sakyk, Arkadai,
ar yra kokia nors praturtėjimo paslaptis? Ar jos galima iš
mokti?
—Taip, jūsų didenybe. To, ką žino vienas žmogus, gali
ma išmokyti daugelį.
Karaliaus akys sužibo.
—Arkadai, tu kalbi žodžius, kuriuos aš norėjau išgirsti.
Ar tu pasiaukosi šiam didžiam tikslui? Ar išdėstysi savo pa
žinimą mokytojų mokykloje, kad kiekvienas iš jų mokytų
kitus, kol bus pakankamai išlavintų ir galinčių aiškinti šias
tiesas kiekvienam to vertam mano valdų žmogui?
Arkadas nusilenkė ir atsakė:
—Aš —nuolankus tarnas ir klausau įsakymų. Mielai per
teiksiu visą savo pažinimą, kad geriau gyventų mano arti
mieji ir būtų šlovė mano Karaliui. Tegul tavo puikusis pata
rėjas surenka man šimto žmonių grupę, ir aš supažindinsiu
juos su tais septyniais vaistais, kurie pripildė mano pinigi
nę, kitados buvusią kukliausia Babilone.
Po keturių dienų Karaliaus įsakymu išrinktasis šimtas
susirinko didžiojoje Mokymosi Šventyklos salėje ir susėdo
puslankiu ant spalvingų žiedų. Arkadas atsisėdo prie nedi

delės pakylos, ant kurios skleisdama keistą ir malonų kvapą
rūko šventoji lempa.
—Štai turtingiausias Babilono žmogus, —Arkadui paki
lus sušnibždėjo vienas mokinys ir kumštelėjo savo kaimy
nui. —Jis tik žmogus, netgi toks pat kaip mes visi.
—Kaip klusnus mūsų didžiojo Karaliaus pavaldinys, —pra
dėjo Arkadas, —aš stoviu prieš jus šioje tarnyboje. Kadangi
kitados buvau vargšas jaunuolis, kuris labai troško aukso, ir
kadangi radau žinių, kurios suteikė galimybę jį įsigyti, Ka
ralius prašo, jog perteikčiau savąjį pažinimą ir jums.
Savosios laimės pradėjau siekti labai kukliai. Neturėjau
tokių privalumų, kuriais džiaugiatės jūs ir visi Babilono gy
ventojai. Pirmasis mano lobio sandėlys buvo stipriai nune
šiota piniginė. Aš neapkenčiau jos nenaudingo tuštumo. As
troškau, kad ji būtų apvali ir pilna, kad joje skambėtų auk
siniai. Todėl ieškojau visų įmanomų vaistų tuščiai pinigi
nei. Radau septynis.
Jums, susirinkusiems prieš mane, aš papasakosiu apie
tuos septynis vaistus, kuriuos rekomenduoju visiems daug
aukso trokštantiems žmonėms. Kasdien septynias dienas aš
aiškinsiu apie vieną iš septynių vaistų. Atidžiai klausykite
žinios, kurią perduosiu. Ginčykitės su manimi. Aptarinėki-
te ją tarpusavyje. Uoliai išmokite šias pamokas, kad ir jūs
galėtumėte pasėti savo piniginėje turto sėklą. Pirmiausia
kiekvienas iš jūsų turi išmintingai pradėti kurti savąją lai
mę. Ir tik tada, kai būsite kompetentingi patys, galėsite tų
tiesų mokyti kitus.
Aš paprastais būdais mokysiu jus, kaip pripildyti savo
pinigines. Tai pirmoji pakopa į turto šventyklą, ir joks žmo
gus negalės lipti aukščiau tvirtai nepastatęs savo kojos ant
šio pirmojo laiptelio. '
Taigi dabar apsvarstysime pirmąjį vaistą.
PIRMASIS VAISTAS
[Ę]fE][HlfE][Hl|cJfE]rH]f5][E]fE]rE]rElIEl
Tepradeda pilnėti tavo piniginė
Arkadas kreipėsi į susimąsčiusį Vyrą antroje eilėje:

—Mano gerasis drauge, kokiu amatu tu užsiimi?
—As, —atsakė žmogus, —esu raštininkas ir raižau įrašus
molinėse lentelėse.
—As pats būtent tokiame darbe uždirbau savo pirmuo
sius varinius pinigėlius. Taigi tu turi tą pačią galimybę kur
ti savąją gerovę.
Jis prabilo į dar toliau sėdintį rausvaveidį žmogų:
—Prašau, pasakyk ir tu, kaip uždirbi sau duoną.
—Aš esu mėsininkas, - atsakė žmogus. —Perku ūkinin
kų užaugintus ožius, paskerdžiu juos ir mėsą parduodu šei
mininkėms, o odas —sandalų siuvėjams.
—Kadangi tu taip pat dirbi ir uždirbi, turi visas galimy
bes sėkmingai įgyti tai, ką turiu aš.
Taip Arkadas toliau aiškinosi, kuo kiekvienas žmogus
verčiasi. Baigęs klausinėti, jis tarė:
—Taigi, mano mokiniai, galite matyti, jog yra daugybė
amatų ir darbų, kur žmogus gali uždirbti. Kiekvienas iš už
darbio būdų yra aukso versmė, kurios dalį darbininkas savo
darbais nukreipia į savo piniginę. Todėl į kiekvieno iš jūsų
piniginę plaukia monetos —didelės ar mažos, priklausomai
nuo jūsų sugebėjimų. Argi ne taip?
Jie sutiko, kad taip ir yra.
—Tada, —tęsė Arkadas, —jeigu kiekvienas iš jūsų trokšta
sukurti savąją gerovę, argi nebūtų išmintinga pradėti pa
naudojant tą turto šaltinį, kuris jau yra?
Jie vėl sutiko.
Tada Arkadas atsisuko j kuklų žmogų, kuris pasisakė

esąs prekiautojas kiaušiniais.
- Kas ilgainiui atsitiks, jeigu tu paimsi vieną iš savo krep
šių ir kiekvieną rytą įdėsi į jį dešimt kiaušinių, o kiekvieną
vakarą paimsi iš jo devynis?
- Praėjus kuriam laikui, jis bus pilnas.
- Kodėl?
- Nes kiekvieną dieną įdėsiu vienu kiaušiniu daugiau,
negu išimsiu.
Arkadas šypsodamasis atsigręžė į klasę.
- Ar čia kas nors turi tuščią piniginę?
Iš pradžių jie, atrodė, pralinksmėjo. Paskui pradėjo kva
totis. Galiausiai juokdamiesi pamojavo savo piniginėmis.
- Gerai, - tęsė Arkadas. —Dabar papasakosiu apie pir
mąjį vaistą, kurį atradau, kad išgydyčiau ploną piniginę.
Daryk būtent tai, ką siūliau prekiautojui kiaušiniais. Iš kiek
vienų dešimties monetų, kurias įsidedi į savo piniginę, išimk
išlaidoms tik devynias. Tavo piniginė iš karto pradės storėti, ir
tu maloniai jausi rankoje jos augantį svorį, o tavo siela bus
patenkinta.
Nesišaipykite iš šių žodžių dėl jų paprastumo. Tiesa visa
da paprasta. Sakiau, jog papasakosiu, kaip susikroviau savą
jį turtą. Tai buvo mano pradžia. As taip pat turėjau ploną
piniginę ir keikiau ją, nes ji negalėjo patenkinti mano troš
kimų. Tačiau kai pradėjau iš jos išiminėti tik devynias dalis
iš dešimties tų, kurias įdėjau, ji ėmė storėti. Taip bus ir su
jūsiškėmis.
Dabar pasakysiu keistą tiesą, kurios negaliu paaiškinti.
Kai lioviausi išleidinėjęs daugiau kaip devynis dešimtada
lius savo uždarbio, sugebėjau lygiai taip pat gerai išsiversti.
Nejaučiau didesnės stokos negu anksčiau. Be to, netrukus
monetos pradėjo plūsti man lengviau negu iki to laiko. Tai,
žinoma, dievų dėsnis, kad auksas lengviau pasiekiamas tam,
kuris išlaiko ir neišleidžia tam tikros savo pajamų dalies. Ir

priešingai, auksas vengia to, kurio piniginė tuščia.
Ko tu labiausiai trokšti? Ar tai yra kasdieninių norų pa
tenkinimas - brangenybės, truputis brangių papuošalų,
geresni drabužiai, daugiau maisto; dalykai, kurie greitai pra
eina ir užsimiršta? Ar tai pastovi nuosavybė - auksas, žemės,
bandos gyvulių, prekyba, pajamas duodantys indėliai? M o
netos, kurias išimi iš savo piniginės, tenkina pirmuosius no
rus. Monetos, kurias palieki - antruosius.
Štai, mano mokiniai, pirmasis vaistas, kurį atradau savo
tuščiai piniginei: yylš kiekvienų dešimties monetų, kurias įside
du į savo piniginę, išleisti turiu tik d e v y n ia sAptarkite tai
tarpusavyje. Jeigu kuris nors įrodysite, jog tai netiesa, pasa
kykite man iki rytdienos, kai vėl susitiksime.
ANTRASIS VAISTAS
[EinE][Elfcl|ar5]fa|Elf3fElfeHčlf3|3
Kontroliuok savo išlaidas
—Kai kurie iš jūsų, mano mokiniai, klausėte: „Kaip gali

ma išlaikyti savo piniginėje dešimtadalį pajamų, kai to, ką
uždirbi, nepakanka būtiniausiems poreikiams patenkinti?”—
tokiais žodžiais Arkadas kreipėsi į savo mokinius antrąją die
ną. —Kurie iš jūsų vakar turėjote tuščias pinigines?
—Visi, —atsakė mokiniai.
—Tačiau jūs ne visi vienodai uždirbate. Kai kurie uždir
ba daug daugiau už kitus. Kai kurie turi išlaikyti daug di
desnes šeimas. Vis dėlto visos piniginės buvo vienodai plo
nos. Dabar pasakysiu jums neįprastą tiesą apie žmones ir
žmonių sūnus. Štai ji: „Tai, ką kiekvienas iš mūsų vadina
savo „būtinomis išlaidomis”, jeigu neprieštarausime šaky-
darni priešingai, visada augs kartu su mūsų pajamomis.”

Nemaišykite būtinų išlaidų su savo norais. Kiekvienas iš
jūsų, kartu su savo didelėmis šeimomis, turite daugiau no
rų, negu gali patenkinti jūsų uždarbis. Todėl ligi šiol jūsų
pajamos buvo leidžiamos šių norų tenkinimui. Ir vis dėlto
likdavo daug nepatenkintų troškimų.
Visi žmonės turi daugiau norų, negu gali patenkinti. Ma
note, kad jeigu aš turtingas, galiu tenkinti visus savo įgei
džius? Anaiptol. Mano laikas ribotas. Mano jėgos ribotos.
Ribotas atstumas, kurį galiu nukeliauti. Yra ribos tam, ką
aš galiu uždirbti. Ribotas ir įkarštis, su kuriuo galiu džiaugtis.
Sakau jums, kad kaip piktžolės auga lauke, kur tik žem
dirbys palieka vietos jų šaknims, taip laisvai žmoguje klesti
įgeidžiai, kai tik yra galimybė juos patenkinti. Tavo troški
mų yra begalės, o patenkinti iš jų gali vos kelis.
Rūpestingai patyrinėkite savo gyvenimo įpročius. Daž
niausiai rasite tokių įprastinių išlaidų, kurias išmintingai gali
ma sumažinti arba jų atsisakyti. Tegul tavo moto būna: kiek
vieną monetą išleisti šimtu procentų ta verte, kuria norima.
Todėl užsirašyk ant molinės lentelės visus pirkinius ir rei
kalus, kuriems nori išleisti pinigus. Išsirink tai, kas būtina,
ir tai, ką bus įmanoma nupirkti už devynias dešimtąsias ta
vo pajamų. Išbrauk visa kita, laikyk juos tik tos daugybės troš
kimų, kurie turi likti nepatenkinti, dalimi ir negailėk jų.
Tada suplanuok savo būtinas išlaidas. Neliesk dešimta
dalio, peninčio tavo piniginę. Tegul tai būna tavo didysis
troškimas, kuris turi išsipildyti. Tobulink savo pajamų ir
išlaidų santykį, sutvarkyk jį taip, kad jis tau padėtų. Pada
ryk jį savo pirmuoju pagalbininku ginant tavo storėjančią
piniginę.
Čia vienas mokinys, vilkintis raudoną, auksu papuoštą
drabužį, atsistojo ir tarė:
—Aš —laisvas žmogus. Manau, jog turiu teisę džiaugtis
gyvenimo malonumais. Todėl as maištauju prieš pajamų ir

išlaidų skaičiavimo vergiją, kuri nustato, kiek galiu išleisti
ir kam. Mano nuomone, tai atimtų iš mano gyvenimo daug
malonumų ir padarytų mane ne daugiau kaip nešuliniu
asilu, kuris turi nešti savo naštą.
Arkadas jam atsakė:
—Kas, mano drauge, nustatytų tavo pajamas ir išlaidas?
—Pats nustatyčiau, —atsakė protestuotojas.
—Argi tokiu atveju nešulinis asilas, planuodamas savo
naštą, įtrauktų į ją brangakmenius, kilimus ir sunkius ąso
čius aukso? Ne. Jis pasiimtų kelionei dykuma reikalingo
šieno, grūdų bei maišą vandens. Pajamų ir išlaidų kontro
liavimo tikslas yra padėti tavo piniginei pilnėti. Tai yra pa
dėti tau patenkinti savo būtiniausius ir kitus, iki šiol priei
namus, poreikius. Tai yra suteikti tau galimybę suprasti
savo didžiausius troškimus ir atskirti juos nuo atsitiktinių
norų. Kaip ryški šviesa tamsiame urve, tavo pajamos ir išlai
dos parodo, kur yra nutekėjimas iš tavo piniginės, leidžia jį
sustabdyti ir kontroliuoti išlaidas tik konkretiems ir džiugi
nantiems tikslams.
Taigi tai yra antrasis vaistas tuščiai piniginei. Planuok
savo išlaidas, kad turėtum monetų būtiniems dalykams, malo
numams ir savo vertingų norų patenkinimui išleisdamas ne
daugiau kaip devynis dešimtadalius savo pajamų.
TREČIASIS VAISTAS
[5]fc]tEira[el|ElfE]r51fE3fEl[5]f51f5]|3
Tegul daugėja tavasis auksas
—Štai tavo piniginė pilnėja. Tu sudrausminai save, kad

paliktum joje dešimtadalį savo pajamų. Tu kontroliuoji sa
vo išlaidas, kad apsaugotum augant} turtą. Toliau apsvars

tysime būdus, kaip priversti tavo turtą dirbti ir didėti. M a
lonu turėti piniginėje aukso —jis patenkina varganą sielą,
bet nieko neuždirba. Auksas, kurį galime sukaupti iš savo
uždarbio —tai tik pradžia. Turtą mums sukaups auksas tik
tuomet, kai jis dirbs, —taip kalbėjo Arkadas savo moki
niams trečiąją dieną.
—Tad kaipgi mes galime priversti savo auksą dirbti? M a
no pirmasis kapitalo įdėjimas buvo nesėkmingas, nes aš vis
ką praradau. Tą istoriją papasakosiu vėliau. Pirmą kartą
pelningai investavau paskolindamas pinigus žmogui, vardu
Agaras, skydų meistrui. Tada jis kasmet pirkdavo didelius
bronzos gabalus, atplukdytus iš užjūrio, ir naudodavo savo
amate. Stokodamas kapitalo sumokėti pirkliams, jis skolin
davosi iš tų, kuriems pinigų nestigo. Jis buvo garbingas žmo
gus. Pardavęs skydus, grąžindavo skolas kartu su dosniom
palūkanom.
Kiekvieną kartą jam paskolinęs, aš vėl skolindavau kartu
su jo išmokėtomis palūkanomis. Todėl augo ne tik mano
kapitalas, bet ir jo uždirbti pinigai. Maloniausia būdavo,
kai šios sumos grįždavo į mano piniginę.
Sakau jums, mano mokiniai, žmogaus turtas yra ne mo
netos, kurias jis nešiojasi piniginėje; tai jo gaunamos paja
mos, aukso srovė, kuri nuolatos teka į jo piniginę ir nelei
džia jai supliukšti. To trokšta kiekvienas. To trokštate jūs,
kiekvienas iš jūsų; pajamų, kurios nesiliautų plūdusios, ar
jūs dirbate, ar keliaujate.
Aš gavau dideles pajamas. Tokias dideles, jog esu vadi
namas labai turtingu žmogumi. Mano paskolos Agarui bu
vo pirmasis mokymasis pelningai investuoti. Šioje situaci
joje įgijęs išminties, aš vis daugiau skolinau ir investavau, o
mano kapitalas augo. Iš pradžių iš kelių šaltinių, vėliau —iš
daugelio plaukė į mano piniginę auksinė turto srovė, kurią
galėdavau išmintingai panaudoti.

Štai iš savo kuklių pajamų aš sukūriau auksinių vergų
armiją, kurioje kiekvienas dirbo ir uždirbo dar daugiau aukso.
Jiems dirbant man, triūsė ir jų vaikai bei vaikų vaikai, kol
jų bendros pastangos sukūrė milžiniškas pajamas.
Padoriai uždirbant, auksas greitai gausėja. Tai jums
pailiustruos šis pavyzdys. Vienas žemdirbys, gimus jo pir
majam sūnui, nunešė dešimt sidabrinių pinigų skolintojui
ir liepė jam grąžinti su palūkanomis, kai jo sūnui bus dvi
dešimt metų. Pinigų skolintojas sutiko, ir jie susitarė, kad
palūkanos bus ketvirtadalis tos sumos vertės kas ketveri me
tai. Kadangi šią sumą žemdirbys buvo atidėjęs į šalį kaip
priklausančią sūnui, jis paprašė, kad palūkanos būtų pridė
tos prie pagrindinės sumos.
Kai berniukui sukako dvidešimt metų, žemdirbys vėl
nuėjo pas pinigų skolintoją paklausti apie sidabrą. Pinigų
skolintojas paaiškino, jog šią sumą išaugino procentų pro
centai, todėl pradiniai dešimt sidabrinių dabar išaugo iki
trisdešimt ir pusės sidabrinio.
Žemdirbys liko patenkintas ir paliko juos pas skolintoją,
nes sūnui pinigų nereikėjo. Kai sūnui sukako penkiasde
šimt metų, o jo tėvas jau buvo aname pasaulyje, pinigų
skolintojas išmokėjo jam šimtą šešiasdešimt septynis sidab
rinius. Taigi per penkiasdešimt metų investuoti pinigai pa
lūkanų dėka išaugo beveik septyniolika kartų.
Tad štai trečiasis vaistas plonai piniginei: priversk dirbti
kiekvieną monetą, kad j i daugintųsi kaip avys laukuose ir pa
dėtų gauti tau pajamas, turto srautą, kuris nepaliaujamai plūstų
į tavo piniginę.
KETVIRTASIS VAISTAS
[ E ][ c H 5 1 f E ] [5 1 [E in 3 f5 H g lfE l[5 1 f3 lfe lfE l
Saugok savo brangenybes, kad jų neprarastum
—Nesėkmė mėgsta blizgesį. Auksas žmogaus piniginėje

turi būti gerai saugomas, priešingu atveju jis bus prarastas.
Todėl išmintinga iš pradžių, kol dievai patikės daugiau,
pasidėti ir išmokti apsaugoti nedideles sumas, —taip kalbė
jo Arkadas savo mokiniams ketvirtąją dieną. —Kiekvieną
aukso savininką gundo galimybės, todėl atrodo, kad inves
tuodamas į patikimiausius projektus jis gali uždirbti dide
les sumas. Dažnai taip investuoti karštai skatina giminės ir
draugai.
Pirmasis svarbus investavimo principas yra tavo pagrin
dinio turto saugumas. Ar išmintinga susivilioti didesniu
uždarbiu, kai gali prarasti viską? Sakyčiau, ne. Bausmė už
rizikavimą yra galimas praradimas. Prieš išsiskirdamas su
savo lobiu, kruopščiai išstudijuok kiekvieną patikinimą, kad
jį saugiai atgausi. Nepasiduok savo romantiškiems troški
mams greitai pralobti.
Prieš skolindamas kokiam nors žmogui, įsitikink jo gera
reputacija ir sugebėjimu grąžinti, nes kitaip tu gali jam ne
norom padovanoti savo sunkiai uždirbtą turtą.
Prieš investuodamas jį į kokią nors sritį, susipažink su
pavojais, kurie joje gali slypėti.
Pirmasis mano investavimas man virto tragedija. Per me
tus sukauptas santaupas aš patikėjau plytų gamintojui, var
du Azmuras, kuris keliaudavo į tolimus užjūrius ir sutiko
Tire iš finikiečių nupirkti man retų brangakmenių. Jam
grįžus, mes turėjome parduoti ir pasidalyti pelną. Niekšai
finikiečiai pardavė jam stikliukus. Mano turtas pražuvo.
Šiandien mano patyrimas byloja, kaip buvo kvaila pasitikėt

ti, kad plytų gamintojas nupirks brangakmenius.
Todėl patariu iš savo patyrimo išminties: investuodamas
turtą į galimus spąstus, pernelyg nepasitikėk savąja išmin
tim. Daug geriau pasitarti su patyrusiais valdyti pinigus.
Paprašęs lengvai gauna tokį patarimą ir greitai gali įgyti to
kią auksinių sumą, kuri prilygsta investuotajai. Iš tiesų tokia
ir yra jos tikroji vertė, jeigu ji apsaugo tave nuo praradimo.
Taigi štai ketvirtasis vaistas plonai piniginei. Jis labai
svarbus, nes prisipildžius jai su kaupu šis vaistas neleis jai
ištuštėti. Saugok savo turtą nuo praradimo investuodamas tik
ten, kur tavo pagrindinis turtas saugus, is kur panorėjęs galėsijį
atsiimti ir kur gausi deramas palūkanas. Pasitark su išmintin
gais žmonėmis. Brangink patarimą tų, kurie turi patyrimo pel
ningai valdyti auksą. Teguljų išmintis apsaugo tavo turtą nuo
pavojingų investavimų.
PENKTASIS VAISTAS
|elfel|EirEI[El|El|c]fclle][El[5]rcl|el[El
Teneša pelną tau tavo namai
—Jeigu žmogus pasidėjo devintąją dalį savo uždarbio,

kad pragyventų ir džiaugtųsi gyvenimu, ir jeigu kiekvieną iš
šių devynių dalių jis sugebės pelningai investuoti nepakenk
damas savo gerovei, jo turtas augs dar greičiau, —taip kal
bėjo Arkadas savo mokiniams per penktąją pamoką. —Per
nelyg daug mūsiškių babiloniečių augina savo šeimas ne
priderančiuose kvartaluose. Priekabiems valdininkams jie
moka didžiulius mokesčius už kambarius, kuriuose jų žmo
noms nėra vietos auginti moters širdį džiuginančias gėles, o
jų vaikai neturi kur žaisti, išskyrus nešvarias gatveles.
Jokio žmogaus šeima negali džiaugtis gyvenimu neturė

dama sklypo, kur vaikai galėtų žaisti ant švarios žemės, o
žmonos - auginti ne tik gėles, bet ir daug gerų augalų šei
mai išmaitinti.
Džiaugiasi žmogaus širdis, kai jis valgo figas nuo savo
medžių ir vynuoges nuo savo vynuogienojų. Nuolatinė gy
venamoji vieta, kurią jis su pasididžiavimu gali prižiūrėti,
įkvepia jam pasitikėjimo ir dar labiau skatina kažko siekti.
Todėl kiekvienam siūlau turėti savą stogą virš galvos, po
kuriuo galėtumėte prisiglausti.
Kiekvienam tikslo siekiančiam žmogui ne per sunku įsi
gyti ir namą. Argi mūsų didysis karalius neišplėtė Babilono
ribų taip, kad jame daug žemių dabar nenaudojamos ir gali
būti už prieinamiausią kainą nupirktos?
Be to, sakau jums, mano mokiniai, pinigų skolintojai
mielai atsižvelgia į savo šeimai namą bei žemę įgyti siekian
čių žmonių norus. Jeigu turi pakankamą šiam tikslui reika
lingos sumos dalį, likusiąją gali drąsiai pasiskolinti, kad su
mokėtum plytų gamintojui bei statybininkui.
Kai namas bus pastatytas, tu galėsi mokėti pinigų sko
lintojui taip pat reguliariai, kaip mokėjai valdininkui. Ka
dangi kiekvieną kartą sumokėjus tavo skola mažės, jai visiš
kai grąžinti prisireiks vos kelerių metų.
Tada tavo širdis bus patenkinta, nes turėsi savo paties
valdomą vertingą nuosavybę ir vieninteliai mokesčiai —bus
mokesčiai karaliui.
Be to, tavo geroji žmona dažniau eis prie upės skalbti
tavo drabužių, kad kiekvieną kartą grįždama galėtų parneš
ti tymą vandens ir palieti augalus.
Taigi daug kuo palaimintas žmogus, turintis savo namą.
Jis labai sumažina savo pragyvenimo išlaidas, ir atsiranda dau
giau pajamų malonumams bei jo norų patenkinimui. Tad štai
penktasis vaistas plonai piniginei: „ Turėk savo namą
ŠEŠTASIS VAISTAS
[Ę][E]fEHc][aicJ[clfe][E]fE]Įe]fc][El|c]
Užsigarantuok pajamas ateičiai
— Kiekvieno žmogaus gyvenimas prasideda vaikyste ir

baigiasi senatve. Toks jau gyvenimo kelias, ir niekas negali
iš jo išklysti, nebent dievai pašauktų pirma laiko į anapusi
nį pasaulį. Todėl sakau, jog žmogui dera pasirūpinti tinka
momis pajamomis ateičiau kai jis nebebus jaunas, ir paruosti
atsargas savo šeimai, tuo atveju, jeigu jo nebebūtų kartu ir jis
negalėtų jos išlaikyti ir aprūpinti. Per šią pamoką sužinosite,
kaip turėti pilną piniginę, kai laikas bus padaręs tave nebe
tokiu gabiu mokytis, —taip į savo mokinius Arkadas krei
pėsi šeštąją dieną. —Žmogus, kuris suprasdamas turto dės
nius įgijo jam pelną nešantį perteklių, turi pasirūpinti atei
ties dienomis. Jis turi suplanuoti tam tikrus investavimus
arba atsargas, kurios saugiai išliktų daugelį metų, bet būtų
prieinamos, kai išmuš jo išmintingai numatyta valanda.
Saugiai pasirūpinti savo ateitimi žmogus gali įvairiai. Jis
gali susirasti slaptavietę ir ten pasidėti savo brangenybes.
Vis dėlto, kad ir kaip gudriai paslėptas, jas gali rasti vagys.
Todėl šio plano nesiūlau.
Šiam tikslui žmogus gali nusipirkti namų ar žemių. Iš
mintingai atsižvelgus į jų būsimą naudingumą bei vertę atei
tyje, jie visam laikui išliks vertingi, o jų teikiamas pelnas
arba pardavimas puikiai aprūpins.
Žmogus gali nedidelę sumą paskolinti pinigų skolinto
jui ir reguliariai ją padidinti. Prie jos augimo labai prisidės
pinigų skolintojo mokamos palūkanos. Aš pažįstu sandalų
meistrą, vardu Ansanas, kuris man neseniai pasakojo, kad
jis aštuonerius metus kiekvieną savaitę pinigų skolintojui
duodavo po du sidabrinius. Pinigų skolintojas neseniai įtei

kė jam apskaitą, kuri jį be galo nudžiugino. Bendra jo ne
didelių indėlių suma su palūkanomis, kurios kas ketveri
metai sudarydavo ketvirtadalį jos vertės, dabar buvo tūks
tantis keturiasdešimt sidabrinių.
As mielai paskatinau jį tai daryti ir toliau, savojo skaičių
mokslo pažinimo pagalba pademonstruodamas, kad jeigu
jis nesiliaus reguliariai pasidėjęs kas savaitę vos po du si
dabrinius, dar po dvidešimt metų pinigų skolintojas jam
bus skolingas keturis tūkstančius sidabrinių, ir tos sumos
užteks likusiam jo gyvenimui.
Žinoma, kai tokios mažos, bet nuolatinės įmokos gali
būti tokios pelningos, kiekvienas gali įstengti sukaupti turtą
savo senatvei ir apsaugoti savo seimą, nesvarbu kiek sėkminga
būtų jo veikla bei investavimai.
Galėčiau apie tai pasakyti dar daugiau. Esu įsitikinęs,
kad vieną dieną išmintingai mąstantis žmogus sukurs planą,
kuris apdraus mirties atveju, kai daugelis žmonių regulia
riai mokės po truputį ir susidarys pakankamai didelė suma
kiekvienai Anapus išėjusiojo šeimai. Mano nuomone, tai
būtų kažkas pageidautino, ir aš labai tai siūlyčiau. Tačiau
šiandien tokio plano nėra, nes jis turi peržengti kiekvieno
žmogaus asmeninio gyvenimo ir kiekvienos partnerystės ri
bas. Jis turi būti toks stabilus kaip karaliaus sostas. Jaučiu,
jog vieną dieną toks planas gims, ir bus didis palaiminimas
daugeliui žmonių, nes netgi pirmasis nedidelis {mokėjimas
mirusiojo šeimai suteiks galimybę gauti padorų turtą.
Tačiau mes gyvename'ne ateitimi, o dabartimi, todėl
turime pasinaudoti savais tikslų siekimo būdais ir priemo
nėmis. Todėl patariu visiems imtis išmintingai ir gerai apgal
votų metodų prieš tuščią piniginę savo gyvenimo saulėly
dyje. Mat tuščia piniginė nebesugebančiam uždirbti žmogui
ar savo galvą praradusiai šeimai yra skaudi tragedija.
Tad štai šeštasis vaistas plonai piniginei: Iš anksto pasirū

pink savo senatvės poreikiais ir šeimos apsauga.
SEPTINTASIS VAISTAS
fE iiE if E iic ir E iic J iE iic J ič ir c ir s ir E ir s iič ]
Ugdyk savo sugebėjimą uždirbti
— Šiandien, mano mokiniai, aš kalbėsiu apie vieną iš

gyvybiškai svarbiausių vaistų plonai piniginei. Tačiau kal
bėsiu ne apie auksą, o apie jus - prieš mane sėdinčius ir
įvairiaspalviais drabužiais vilkinčius žmones. Aš kalbėsiu apie
tuos dalykus žmonių protuose ir gyvenimuose, kurie pade
da arba trukdo jiems pasiekti sėkmę, —taip Arkadas kreipė
si į savo mokinius septintąją dieną. —Neseniai pas mane
atėjo vienas jaunuolis norėdamas pasiskolinti. Kai paklau
siau, kodėl jis stokoja, jis atsakė, kad uždarbio neužtenka
išlaidoms padengti. Tada aš paaiškinau jam, jog jis blogas
klientas pinigų skolintojui, nes nesugeba uždirbti tiek, kad
grąžintų skolą.
„Tau reikia, jaunuoli, daugiau uždirbti, - pasakiau jam.
—Kas trukdo tai padaryti?”
„Aš darau viską, ką galiu, - atsakė jis. - Per du mėnesius
šešis kartus ėjau pas savo šeimininką reikalaudamas padi
dinti užmokestį, bet nesėkmingai. Niekas kitas negalėjo ei
ti dažniau.”
Jo naivumas mums gali sukelti šypseną, tačiau vienas iš
jo gyvybiškai svarbių poreikių buvo padidinti savo paja
mas. Jis degė troškimu daugiau uždirbti, ir tai buvo geras
bei pagirtinas troškimas.
Prieš pradėdamas kažko siekti, pirmiausia turi to troškti.
Šie troškimai turi būti tvirti ir aiškūs. Nekonkretūs troškimai
yra tik silpnas ilgesys, per menkas tikslas žmogui norinčiam

tapti turtingu. Bet jeigu žmogus trokšta turėti penkis auksi
nius, tai jau realesnis troškimas, kurio išsipildymo jis gali
siekti. Tikslingai siekdamas ir patenkinęs savo troškimą įsi
gyti penkis auksinius, jis gali rasti panašių būdų įsigyti
dešimt, vėliau dvidešimt, dar vėliau tūkstantį auksinių, ir
štai —jis jau turtingas. Mokydamasis išsaugoti savo konkre
tų nedidelį troškimą, jis išmoks išsaugoti ir didesnįjį. Taip
yra kaupiamas ir turtas: iš pradžių mažomis sumomis, po
to, žmogui išmokus ir tapus gabesniu, didesnėmis.
Troškimai turi būti paprasti ir konkretūs. Jeigu jų per
daug, jie pernelyg neaiškūs ar pranoksta žmogaus sugebėji
mą juos įgyvendinti, tokie troškimai sužlugdo su jais susiju
sį tikslą.
Žmogui tobulinant save pašaukimo srityje auga ir jo suge
bėjimas uždirbti. Tais laikais, kai aš buvau kuklus raštinin
kas, raižantis molinę lentelę už kelias varines monetas per
dieną, pastebėdavau, kad kiti dirbantieji daugiau atlikdavo
ir daugiau uždirbdavo. Taigi aš pasiryžau būti nepralenkia
mas. Neilgai trukus aš supratau jų sėkmės priežastis. Didesnis
susidomėjimas savo darbu, didesnis susitelkimas ties savo
užduotimi, atkaklesnės pastangos, ir štai —mažai kas galėjo
išraižyti per dieną daugiau lentelių už mane. Už savo dides
nius sugebėjimus gana greitai susilaukiau atlygio, ir nerei
kėjo šešis kartus eiti pas šeimininką prašant pripažinimo.
Kuo mes išmintingesni, tuo daugiau galime uždirbti.
Žmogus, kuris siekia ištobulinti savo amatą, bus dosniai
apdovanotas. Jeigu jis menininkas, gali siekti išmokti ga
biausių tos srities meistrų metodų ir priemonių. Jeigu jis
teisės ar gydymo žinovas, jis gali pasitarti ir pasikeisti patir
timi su kitais savo pašaukimo žmonėmis. Jei jis pirklys, gali
nuolat ieškoti geresnių prekių, kurias galėtų pigiau įsigyti.
Kai įžvalgus žmogus siekia tobulinti savo sugebėjimus
norėdamas geriau tarnauti savo darbdaviui, jo reikalai visa

da pasikeis ir pagerės. Todėl visus raginu daryti pažangą ir
nestovėti vietoje, kad neatsiliktumėte.
Didėjant patirčiai žmogaus gyvenimas praturtėja daugeliu
dalykų. Kiekvienas save gerbiantis žmogus turėtų:
—Kiek galėdamas greičiau grąžinti skolas ir nepirkti to, už
ką negalės susimokėti.
—Rūpintis savo seimą, kad j i galėtų gerai apie j į galvoti ir
kalbėti.
— Parašyti testamentą, kad dievams j į pasaukus jo turtas
būtų tinkamai ir garbingai padalytas.
— Užjausti nelaimės sužalotus bei palaužtus ir kiek įmano
ma jiems padėti. Rūpintis tais, kurie jam brangūs.
Taigi septintasis ir paskutinis vaistas plonai piniginei yra
ugdyti savo sugebėjimus, mokytis ir kaupti išmintį, tapti nagin-
gesniu, taip elgtis is pagarbos sau. Norint įgyvendinti savo
rūpestingai apsvarstytus troškimus, turi įgyti pasitikėjimo
savimi.
Tad štai septyni vaistai plonai piniginei, kuriuos iš ilgo
ir sėkmingo gyvenimo patirties siūlau kiekvienam, trokš
tančiam praturtėti.
Babilone, mano mokiniai, yra daugiau aukso, negu jūs
svajojote. Jo yra apsčiai visiems.
Eikite ir praktikuokite šias tiesas, kad galėtumėte klestė
ti bei turtėti, - tai jūsų teisė.
Eikite ir mokykite šių tiesų, kad kiekvienas garbingas jo
didenybės pavaldinys galėtų įsigyti didelę mūsų mylimo
miesto gėrybių dalį.
Pasitik sėkmės deivę
Jeigu žmogui skirta būti laimingam, nie

kas negali nuspėti jo sėkmės masto. Įmesk j į
į Eufratą, ir labai tikėtina, kad jis isplauks
su perlu rankoje.
Babiloniečių patarlė
Oėkmės trokšta visi. Prieš keturis tūkstan

čius metų senovės Babilono žmonių širdyse šis troškimas
buvo toks pat stiprus kaip ir šiandien. Mes visi tikimės įno
ringosios Sėkmės Deivės malonės. Ar yra būdas, kaip galė
tume susitikti ją ir užkariauti ne tik jos dėmesį, bet ir jos
kilniaširdišką palankumą?
Ar yra būdas užsikariauti sėkmę?
Būtent tai norėjo sužinoti senovės babiloniečiai. Būtent
šitai jie nusprendė išsiaiškinti. Jie buvo sumanūs žmonės ir

įžvalgūs mąstytojai. Todėl jų miestas tapo tais laikais tur
tingiausiu ir galingiausiu miestu.
Anoje tolimoje praeityje nebuvo mokyklų ar koledžų.
Vis dėlto jie turėjo mokymosi centrą, ir labai praktišką.
Vienas iš aukštų Babilono pastatų savo svarba prilygo Kara
liaus Rūmams, Kabantiems Sodams bei Dievų Šventykloms.
Istorinėse knygose apie jį mažai kas paminėta, greičiau visiškai
nieko, tačiau jis darė didžiulę įtaką to meto mąstymui.
Tas pastatas buvo Mokymosi Šventykla, kurioje savano
riai mokytojai dėstė praeities išmintį ir kur atvirai buvo ap
tarinėjami visus dominantys dalykai. Už jo sienų žmonės
susitikdavo kaip lygūs. Niekingiausi vergai galėjo nebau
džiami ginčytis su karaliaus rūmų princu.
Tarp daugelio dažnai lankiusiųjų Mokymosi Šventyklą
buvo ir išmintingasis turtuolis Arkadas, laikomas turtingiau
siu Babilono žmogumi. Jis turėjo savą ypatingą menę, kur
beveik kiekvieną vakarą padiskutuoti ir pasiginčyti įdomiais
klausimais susirinkdavo gana didelė grupė žmonių - kai
kurie seni, kai kurie labai jauni, bet daugiausia vidutinio
amžiaus. Įsivaizduokime, jog slapčia klausomės, ar jie žino,
kaip prisivilioti sėkmę.
Kai Arkadas užlipo ant savo įprastinės pakylos, saulė it
didelis raudonas ugnies kamuolys, žėruojantis pro dyku
mos dulkių ūkanas, jau buvo ką tik nusileidusi. Susėdę ant
mažų, po grindis išsklaidytų kilimėlių jo jau laukė aštuo
niasdešimt žmonių, kiti dar rinkosi.
- Apie ką kalbėsime šį vakarą? - paklausė Arkadas.
Neilgai padvejojęs ir kaip dera atsistodamas, į jį kreipėsi
aukštas audėjas:
- Turiu vieną klausimą, kurį norėčiau išgirsti aptariant,
tačiau nesiryžtu siūlyti, kad jis nepasirodytų tau, Arkadai,
ir čia susirinkusiems mano geriesiems draugams juokingas.
PASITIK SĖKMĖS DEIVĘ 51
Ir Arkado, ir kitų šūkčiojimų paragintas siūlyti, jis tęsė:

- Šiandien man pasisekė, nes radau piniginę su auksi
niais. Aš trokštu visą laiką būti toks laimingas. Nujausda
mas, jog šis noras nesvetimas visiems, siūlau aptarti, kaip
prisivilioti sėkmę, kad ji niekada neapleistų.
- Pasiūlytas įdomiausias klausimas, - tarė Arkadas, - ir
labiausiai vertas mūsų aptarimo. Kai kuriems sėkmė yra tik
atsitiktinumas, pasitaikantis be jokio tikslo ar priežasties.
Kiti mano, jog visokeriopos sėkmės kurstytoja yra mūsų dos
niausioji deivė Aštara, visada trokštanti kilniaširdiškai ap
dovanoti ją prašančius. Sakykite, mano draugai, ar bandy
sime išsiaiškinti, kaip prisivilioti sėkmę, kad ji aplankytų
visus ir kiekvieną iš mūsų?
- Taip! Taip! Būtinai! - atsiliepė augantis uolių klausy
tojų būrys.
Tada Arkadas tęsė:
- Prieš pradėdami pokalbį, pirmiausia išklausykime tuos,
kurie patyrė kažką panašaus kaip audėjas - be pastangų
rado arba gavo pinigų ar vertingų brangenybių.
Įsivyravo tyla. Visi dairėsi tikėdamiesi, kad kas nors pra
bils, bet tokio neatsirado.
- Nejaugi neatsiras nė vieno? - paklausė Arkadas. - Ką
gi, matyt, tokie pasisekimai iš tiesų reti. Kas pasiūlys, kaip
toliau aiškinsimės?
- Aš, - atsakė stodamasis gerai apsirengęs jaunuolis. -
Kai žmogus kalba apie sėkmę, argi nenatūralu, kad jo min
tys krypsta į lošimų stalus? Ar ne ten mes randame daugelį
siekiančių deivės palankumo ir tikinčių, kad ji palaimins
juos gausiais laimėjimais?
Jam atsisėdus, pasigirdo balsas:
- Nesiliauk! Kalbėk toliau! Sakyk, ar tu radai deivės ma
lonę prie lošimų stalų? Ar ji apvertė kubelius raudonąja
puse į viršų, kad į tavo piniginę byrėtų varžovo monetos? O
gal ji leido atsiversti mėlynosioms pusėms, kad tavo sunkiai

uždirbti sidabriniai atitektų varžovui?
Jaunuolis linksmai nusijuokė ir atsakė:
- Nebijosiu prisipažinti, kad ji, atrodo, net nežinojo,
jog aš ten. Bet kaip sekėsi kitiems? Ar radote ją laukiant
tokiose vietose, kad paristų kubelius jūsų naudai? Mes ne
kantraujame išgirsti ir pasimokyti.
- Išmintinga pradžia, - įsiterpė Arkadas. - Mes čia susi
tinkame siekdami visapusiškai apsvarstyti kiekvieno klausi
mą. Ignoruoti lošimų stalus - reikštų nepastebėti daugeliui
būdingo polinkio surizikuoti nedidele sidabrinių suma ti
kintis laimėti daug aukso.
- Tai man primena dar vakar matytas lenktynes, - tarė
kitas klausytojas. - Jeigu deivė dažnai lankosi prie lošimų
stalų, ji tikrai nepražiūri lenktynių, kur paauksuoti vežimai
ir apsiputoję žirgai daug labiau kaitina kraują. Sakyk man
sąžiningai, Arkadai, ar tik ji tau nepašnibždėjo vakar Nine-
vijos šventėje lažintis dėl tų širmųjų žirgų? Aš stovėjau už
tavęs ir negalėjau patikėti savo ausimis išgirdęs, kad lažin-
siesi už širmius. Tu kaip kiekvienas iš mūsų gerai žinojai,
kad visoje Asirijoje nėra komandos, kuri teisingose varžybo
se įveiktų mūsų numylėtuosius bėrius. Ar deivė pašnibždė
jo tau į ausį lažintis už širmius, nes paskutiniajame posūky
je suklups prie krašto bėgęs juodis, sutrukdys mūsų bėriams
ir širmiai laimės nepelnytą pergalę?
Arkadas atlaidžiai šyptelėjo.
- Kodėl mums atrodo, kad geroji deivė taip domisi lažy
bomis žirgų lenktynėse? Man ji - meilės ir didybės deivė,
kuriai malonu padėti stokojantiems ir atlyginti vertiems.
Aš ieškau jos ne prie lošimų stalų ar lenktynėse, kur žmonės
daugiau praranda aukso, negu laimi, o kitose vietose, kur
žmonių darbai vertesni atlygio.
Ariant žemę, sąžiningai prekiaujant - visi žmogaus užsi
ėmimai suteikia galimybę dirbant ir stengiantis pasipelnyti.

Galbūt jis susilauks atlygio ne visada, nes kartais jo spren
dimai bus klaidingi, o kartais pastangas sužlugdys vėjai ir
nepalankūs orai. Vis dėlto nenuleisdamas rankų jis gali ti
kėtis naudos. Mat galimybės pasipelnyti visada jam bus pa
lankios.
Tačiau kai žmogus lošia, situacija priešinga, nes galimy
bės laimėti visada atsigręžia prieš jį ir visada būna palankios
žaidimo savininkui. Lošimas jau taip suorganizuojamas, kad
visada būtų naudingas savininkui. Tai jo darbas, kurio pagal
ba jis tikisi lengvai susirinkti žaidėjų monetas. Tik nedau
gelis žaidėjų supranta, koks garantuotas savininko pelnas ir
kokie menki jų šansai laimėti.
Pavyzdžiui, įsivaizduokime, jog susilažinome iš kubo.
Kiekvieną kartą, kai jis išmetamas, mes lažinamės, kokia
pusė atsivers. Jeigu raudonoji - lošimo šeimininkas moka
keturgubą sumą, iš kurios susilažinome. Tačiau jeigu atsi
verčia bet kuri kita iš penkių pusių, mes prarandame savo
sumą. Taigi skaičiavimai rodo, kad kiekvieną kartą mesda
mi, mes turime penkis šansus pralaimėti, tačiau už raudo
nąją pusę gauname keturgubai, todėl turime keturis šansus
laimėti. Per vieną vakarą žaidimo šeimininkas gali tikėtis,
kad jam teks penktadalis visų pinigų, iš kurių susilažinta.
Kai tokios taisyklės, argi žmogus gali tikėtis daugiau negu
pavienė, atsitiktinė sėkmė?
- Vis dėlto kai kas kartais išlošia dideles sumas, - pa
prieštaravo vienas klausytojas.
- Žinoma, - sutiko Arkadas. - Tai suprantant, man
kyla klausimas, ar taip panaudoti pinigai sėkmės atveju at
neša ilgalaikį klestėjimą. Aš pažįstu daug turtingų babilo
niečių, bet iš jų tarpo negalėčiau įvardinti nė vieno, kuris
taip būtų pradėjęs savo sėkmingą gyvenimą.
Jūs, susirinkusieji čia šį vakarą, pažįstate dar daugiau
pasiturinčių miestelėnų. Man būtų labai įdomu sužinoti,

kiek miestelėnų už savo sėkmę gali būti dėkingi lošimų sta
lams. Tarkime, kad kiekvienas turite išvardyti tuos, kuriuos
pažįstate. Ką pasakysite?
Po ilgos tylos vienas žmogus paklausė:
- Ar galima paminėti žaidimų savininkus?
- Jeigu nieko kito nežinote, - atsakė Arkadas. - Jeigu
nė vienas negalite nieko prisiminti, ką galvojate apie save?
Ar yra tarp mūsų nuolatinių laimėtojų, kurie nesiryžta pa
siūlyti tokio pajamų šaltinio?
Į jo iššūkį buvo atsakyta dejonėmis menės gale, kurios
ištirpo pratrukusiame kvatojime.
- Atrodo, jog mes neieškome sėkmės ten, kur dažnai
lankosi deivė, - tęsė jis. - Todėl panagrinėkime kitas sritis.
Mes neradome sėkmės rinkdami pamestas pinigines. Nera
dome jos ir apgulę lošimų stalus. Kai dėl lenktynių, turiu
prisipažinti, kad esu pralošęs daug daugiau, negu laimėjęs.
Tarkime, mes svarstome apie savo užsiėmimą ir amatą.
Argi nenatūralu, jog sudarę pelningą sandėrį, mes laikome
tai ne sėkme, o tik atlygiu už savo pastangas? Aš linkęs ma
nyti, kad mes nepastebime deivės dovanų. Galbūt ji iš tik
rųjų mums padeda, o mes neįvertiname jos kilniaširdišku
mo. Kas pasiūlys, apie ką kalbėsime toliau?
Lygindamasis baltą, elegantišką mantiją, atsistojo pagy
venęs pirklys.
- Jums, gerbiamasis Arkadai ir mano draugai, leidus,
pasiūlysiu aš. Jeigu, kaip sakei, mes tikime, kad mūsų verslas
ir sugebėjimai atneš mums sėkmę, kodėl neapsvarsčius tų
atvejų, kai sėkmė, kuri buvo čia pat, išsprūsdavo iš mūsų
rankų. Jei mums tada būtų pasisekę, tai būtų tikrai reti
sėkmės pavyzdžiai. Kadangi to neįvyko, mes negalime tų
atvejų laikyti atlygiu mums. Apie tokias situacijas papasa
koti, žinoma, gali daugelis.
PA SI T I K SĖKMĖS DEIVĘ 55
- Tai išmintingas pasiūlymas, - pritarė Arkadas. - Kas

iš jūsų buvo sučiupęs sėkmę, bet ši išsprūdo iš rankų?
Pakilo daug rankų, tarp jų ir to pirklio. Arkadas pamojo
kalbėti jam.
- Kadangi tu pasiūlei šią temą, norėtume, kad tu ir pra
dėtum kalbėti.
- Mielai papasakosiu istoriją, - tarė jis, - kuri pailius
truos, kaip arti prie žmogaus gali prisiartinti sėkmė ir kaip
aklai jis gali leisti jai pasprukti, o vėliau gailėtis. Prieš dau
gelį metų, kai buvau jaunas, ką tik vedęs ir pradėjęs gerai
uždirbti, mano tėvas kartą karštai paragino, kad prisidėčiau
prie vieno plano. Vieno jo gero draugo sūnus netoli už mū
sų miesto sienų pastebėjęs plikos žemės plotą. Jis buvo aukš
tai virš kanalo, kur negalėjo pasiekti vanduo. Mano tėvo
draugo sūnus sugalvojo nupirkti tą žemę, pastatyti tris di
delius vandens ratus, kuriuos suktų jaučiai, ir taip gyvybę
teikiantys vandenys pakiltų į derlingą dirvą. Tai pasiekęs,
jis planavo padalyti tą žemę mažais sklypais ir parduoti mies
to gyventojams.
Mano tėvo draugo sūnui neužteko aukso imtis tokio dar
bo. Kaip ir aš, jis buvo jaunas, vidutiniškai uždirbantis žmo
gus. Jo tėvas, kaip ir manasis, turėjo didelę šeimą ir menkas
pajamas. Todėl jis nusprendė surinkti grupę žmonių, kurie
prisijungtų prie šio plano. Į grupę turėjo įeiti dvylika narių
ir kiekvienas iš jų turėjo būti dirbantis bei sutikti mokėti
dešimtadalį savo pajamų tol, kol žemė bus paruošta parda
vimui. Tada, pagal įdėtas sumas, visi turėjo teisingai pasi
dalyti pelną.
„Tu, mano sūnau, - kalbėjo man tėvas, - dabar esi jau
nas. Aš karštai trokštu, kad pradėtum kaupti vertingą turtą
ir galėtum tapti gerbiamu tarp žmonių. Aš trokštu, kad pa
simokytum iš savo tėvo neapgalvotų klaidų”.
„To ir aš labai noriu”, - atsakiau aš.
„Tada štai ką patarsiu: daryk taip, kaip aš turėjau daryti

būdamas tavo metų. Dešimtadalį savo uždarbio investuok į
pelningą verslą. Su šiuo dešimtadaliu ir tuo, ką jis uždirbs,
tu, dar nesulaukęs mano amžiaus, jau turėsi vertingą turtą”.
„Išmintingai kalbi, tėve. Aš be galo trokštu turtų. Ta
čiau man tiek daug ko reikia, kam turiu išleisti savo paja
mas. Todėl nenorėčiau pasielgti, kaip tu patari. Aš dar jau
nas. Dar daug laiko.”
„Ir aš taip galvojau būdamas tavo amžiaus, bet štai, pra
bėgo daug metų, o aš nė nepradėjau”.
„Mes gyvename kitokiais laikais, tėve. Aš išvengsiu tavo
klaidų”.
„Galimybė prieš tave, sūnau. Ji siūlo tau kelią, kuris gali
suteikti gerovę. Maldauju, nedelsk. Nueik rytoj pas mano
draugo sūnų ir susitark mokėti dešimt savo uždarbio pro
centų. Nueik nedelsdamas, iš pat ryto. Galimybė nieko ne
laukia. Šiandien ji čia, greitai jos gali nebūti. Todėl
negaišk!”
Nepaisant tėvo patarimo, aš dvejojau. Prekeiviai iš Ry
tų buvo ką tik atgabenę nuostabių naujų mantijų, tokių
prabangių ir gražių, kad po vieną troškome įsigyti ir mano
geroji žmona, ir aš. Jeigu būčiau sutikęs mokėti dešimta
dalį savo pajamų, būtume turėję atsisakyti šio ir kitų labai
trokštamų malonumų. Aš tol delsiau apsispręsti, kol buvo
per vėlu ir po to man teko labai gailėtis. Tas planas, pasi
rodė, buvo pelningesnis, negu kas nors galėjo tikėtis. To
kia mano istorija, kaip aš paleidau sėkmę.
- Si istorija rodo, jog sėkmė aplanko žmogų, kuris išnau
doja progas, — tarė tamsaus gymio dykumų gyventojas. -
Kad būtų sukrautas turtas, visada turi būti pradžia. Tai
gali būti keli auksiniai ar sidabriniai, kuriuos žmogus pa
ima iš savo uždarbio pirmajam investavimui. Aš turiu daug
galvijų. Mano bandų pradžia buvo veršiukas, kurį dar vai
kystėje nusipirkau už vieną sidabrinį. Si pradžia kelyje į

turtus man buvo labai svarbi.
Gera pradžia kaupiant turtą yra tokia sėkmė, kokią tik
žmogus gali patirti. Tas pirmasis žingsnis, ‘kuris žmogų, gy
venantį iš savo darbo, padaro žmogumi, gyvenančiu iš savo
aukso uždirbtų pinigų, labai svarbus. Kai kurie, savo lai
mei, žengia jį jaunystėje ir todėl aplenkia tuos, kurie žengia
jį vėliau, arba tuos nelaimėlius, kurie, kaip to pirklio tėvas,
niekada jo nežengia.
Jeigu mūsų draugas pirklys būtų žengęs tą žingsnį savo
gyvenimo pradžioje, kai jam pasitaikė ta galimybė, šian
dien jis būtų daug labiau apdovanotas pasaulio gėrybėmis.
Jeigu šį žingsnį anksčiau būtų paskatinusi žengti mūsų drau
go audėjo sėkmė, tai iš tiesų būtų buvusi tik daug didesnio
klestėjimo pradžia.
- Ačiū jums! Tarsiu žodį ir aš, - atsistojo nepažįstamasis
iš kitos šalies. - Aš esu siras. Nelabai gerai kalbu jūsų kalba.
Norėčiau šį draugą, pirklį, pavadinti vienu žodžiu. Gal jūs
manote, jog tai nemandagu. Tačiau aš noriu tai padaryti.
Deja, nežinau to žodžio jūsų kalba. Jeigu pasakysiu jį ara
biškai, jūs nesuprasite. Todėl prašau, gerieji ponai, pasaky
kite, kaip jūs vadinate žmogų, atidėliojantį dalykus, kurie
jam gali būti naudingi.
- Neryžtingasis, - pasigirdo balsas.
- Tai jis! —sušuko siras mojuodamas rankomis. - Jis
neišnaudoja pasitaikiusios galimybės. Jis delsia. Būtent tuo
metu jis sakosi esąs labai užsiėmęs. Ir miegok sau. Galimybė
tokio lėtapėdžio nelauks. Jeigu žmogus nenori sutikti sėk
mės, ji greitai pasitraukia. Kiekvienas, kuris tučtuojau neiš
naudoja pasitaikiusios galimybės, yra didelis vilkintojas -
kaip mūsų draugas, šis pirklys.
Atsakydamas į juoką, pirklys atsistojo ir žemai nusilenkė.
- Žaviuosi tavimi, pro mūsų vartus įžengęs svetimšali,
kuris nebijai sakyti tiesos.

- O dabar išklausykime kitą pasakojimą apie galimybes.
Kas dar ką nors patyrė? - paklausė Arkadas.
- Aš, - atsiliepė pagyvenęs žmogus raudona mantija. -
Esu gyvulių, daugiausiai kupranugarių ir arklių, supirkėjas.
Kartais perku ir avis bei ožkas. Aš papasakosiu, kaip vieną
vakarą man pasitaikė netikėta galimybė. Galbūt dėl šios prie
žasties aš jos ir neišnaudojau. Apie tai galėsite spęsti patys.
Vieną vakarą, grįžęs iš nesėkmingos dešimties dienų ke
lionės ieškant kupranugarių, labai supykau, nes miesto var
tai jau buvo uždaryti ir užrakinti. Kol mano vergai statė
palapinę nakčiai, kurią buvome numatę praleisti beveik ne
valgę ir negėrę, prie manęs priėjo pusamžis žemdirbys. Jis,
kaip ir mes, buvo pasilikęs už vartų.
„Gerbiamas sere, - kreipėsi jis, - iš tavo išvaizdos spren
džiu, kad esi pirklys. Jei taip, labai norėčiau tau parduoti
puikią, ką tik atvarytą avių bandą. Deja, mano žmona guli
sunkiai sirgdama karštlige. Aš turiu nedelsdamas grįžti. Pirk
mano avis, kad aš su vergais galėčiau balnoti kupranugarius
ir tuoj pat keliauti atgal.”
Buvo taip tamsu, jog negalėjau įžiūrėti jo bandos, bet iš
bliovimo supratau, kad ji didelė. Sugaišęs dešimt dienų ne
sėkmingai ieškodamas kupranugarių, aš mielai su juo susi
derėjau. Per savo skubėjimą jis pasakė labai priimtiną kainą.
Aš sutikau gerai žinodamas, kad ryte mano vergai galės įva
ryti bandą pro miesto vartus ir pelningai parduoti.
Sandėriui įvykus, šūktelėjau vergams atnešti deglus, kad
galėtume suskaičiuoti avis, kurių, kaip sakė ūkininkas, tu
rėjo būti devyni šimtai. Nevarginsiu jūsų, mano draugai,
pasakodamas, kaip sunkiai mes stengėmės suskaičiuoti iš
troškusias, neramias, zujančias avis. Tai pasirodė neįma
noma. Todėl aš išrėžiau ūkininkui, kad suskaičiuosiu jas
prašvitus ir tada sumokėsiu.
„Prašau, gerbiamasis sere, - meldė jis, - sumokėk man

bent du trečdalius tos sumos šį vakarą, kad galėčiau keliau
ti. Aš paliksiu savo labiausiai išsilavinusį vergą, kad ryte
padėtų suskaičiuoti. Jis patikimas, ir jam galėsi sumokėti
likutį.”
Tačiau aš buvau užsispyręs ir atsisakiau mokėti tą vaka
rą. Kitą rytą, man dar neprabudus, miesto vartai atsidarė, ir
ieškodami bandų išpuolė keturi pirkėjai. Jie buvo pasiruo
šę mielai mokėti didžiausias kainas, nes miestui grėsė ap
gultis ir stigo maisto. Senasis ūkininkas už savo bandą gavo
maždaug tris kartus daugiau, negu prašė iš manęs. Taip aš
pražiopsojau retą sėkmę.
- Neįprasčiausia istorija, - tarė Arkadas. - Ko iš jos gali
ma pasimokyti?
- Kad reikia mokėti tučtuojau, vos tik įsitikiname, jog
sandėris pelningas, - pasiūlė gerbiamas balnų meistras. -
Kai sandėris geras, tau labiau reikia saugotis savo silpnumo
negu kito žmogaus. Mes, mirtingieji, nepastovūs. Deja, tu
riu pasakyti, jog labiau esame linkę apsigalvoti būdami tei
singame kelyje, negu klaidingame. Klysdami mes būname
tikrai užsispyrę. Elgdamiesi teisingai, mes linkę sudvejoti ir
prarasti progą. Mano pirmasis sprendimas būna geriausias.
Tačiau pastebėjau, man vis dėlto sunku įvykdyti gerą san
dėrį. Todėl saugodamasis savo silpnumo, aš investuoju į jį
pinigus nedelsdamas. Taip vėliau man netenka gailėtis pa
leidus sėkmę.
- Ačiū! Dar kartą norėčiau tarti žodį aš, - siras vėl atsi
stojo. - Šios istorijos daug kuo panašios. Kiekvieną kartą
galimybė pabėga dėl tos pačios priežasties. Kiekvieną kartą
ji ateina pas delsiantįjį atnešdama gerą planą. Ir kaskart jis
dvejoja, ar dabar yra geriausias metas tai įgyvendinti. Tad
kaipgi žmogui, kuris taip elgiasi, gali pasisekti?
- Išmintingai kalbi, mano drauge, - atsakė supirkėjas. -
Šiais abiem atvejais sėkmė paspruko nuo delsiančiojo. Ta

čiau tai nėra retas dalykas. Visi žmonės turi neryžtingumo
dvasios. Mes trokštame turto; visgi dažnai, pasitaikius pro
gai, toji delsimo dvasia paskatina mus iš vidaus visokeriopai
atidėlioti spendimą. Klausydami jos, mes tampame sau di
džiausi priešai.
Jaunystėje aš nepažinau jos šiuo ilgu vardu, kuriuo taip
džiaugiasi mūsų draugas iš Sirijos. Iš pradžių maniau, kad
daugelį pelningų sandėrių pražiopsau dėl savo nenuovoku
mo. Vėliau dėl to kaltinau savo užsispyrimą. Galiausiai pa
žinau, kas tai - įprotis bereikalingai delsti, kai reikia veikti,
veikti nedelsiant ir ryžtingai. Kaip aš jo neapkenčiau, kai
atsiskleidė jo tikroji esmė! Su laukinio asilo, pakinkyto į
vežimą, įtūžiu aš ištrūkau iš šio pavyti sėkmę trukdančio
priešo nagų.
- Dėkui! Norėčiau paklausti pono pirklio, - tarė siras. -
Tu dėvi puikius apsiaustus, ne tokius kaip vargšai. Tu kal
bi kaip žmogus, kuriam sekasi. Sakyk, ar dabar klausai, kai
į ausį šnibžda delsimo dvasia?
- Kaip ir mūsų draugas supirkėjas, aš taip pat turėjau
atpažinti ir kariauti su neryžtingumu, - atsakė pirklys. -
Supratau, jog tai priešas - stebintis ir laukiantis, kada galės
sugriauti mano pasiekimus. Mano papasakota istorija yra
tik vienas iš daugelio panašių pavyzdžių, kuriuos galėčiau
pateikti, kad įrodyčiau, kiek aš praradau galimybių. Supra
tus, kad neryžtingumas - tavo priešas, su juo kovoti nesun
ku. Joks žmogus neleidžia vagiui įsisukti į savo grūdų
aruodus. Niekas neleidžia priešui išvaikyti klientus ir atim
ti pelną. Suvokęs, jog mano priešas daro būtent tai, aš ryž
tingai jį įveikiau. Taigi kiekvienas, prieš tikėdamasis gauti
savąją Babilono turtų dalį, turi suvaldyti delsimo dvasią.
- Ką pasakysi, Arkadai? Kadangi tu esi turtingiausias
Babilono žmogus, daugelis tvirtina, kad esi ir laimingiau
sias. Ar sutinki su manimi, kad joks žmogus negali būti

absoliučiai sėkmingas, kol visiškai neįveikė savyje delsimo
dvasios?
- Taip ir yra, kaip sakai, - sutiko Arkadas. - Per savo
ilgą gyvenimą aš stebėjau vieną kartą po kitos, kurios žengė
į sėkmę vedančiais amato ir mokslo keliais. Visi tie žmonės
turėjo galimybių. Kai kurie jas išnaudojo ir nuosekliai kopė
savo didžiausių troškimų patenkinimo link. Bet daugelis
dvejojo, svyravo ir atsiliko.
Arkadas atsigręžė į audėją.
- Tu pasiūlei kalbėti apie sėkmę. Išklausysime, ką gi
apie ją manai pats.
- Aš anksčiau kitaip supratau sėkmę. Aš galvojau apie ją
kaip apie kažką labai trokštamo, ką gali pasiekti žmogus be
jokių savo pastangų. Dabar suvokiu, jog tokių įvykių žmo
gus negali prisivilioti. Iš šio pokalbio man paaiškėjo, kad
prisivilioti sėkmę — reiškia išnaudoti galimybes. Todėl ateity
stengsiuosi išnaudoti tokias progas kuo geriau.
- Tu gerai supratai mūsų diskusijoje atsiskleidusias tie
sas, - tarė Arkadas. - Mes išsiaiškinome, kad sėkmė dažnai
ateina po galimybės ir retai - kitais būdais. Mūsų draugui
pirkliui būtų labai pasisekę, jeigu jis būtų išnaudojęs gero
sios deivės jam dovanotą progą. Panašiai būtų džiaugęsis
sėkme ir mūsų draugas supirkėjas, jeigu jis būtų nupirkęs
bandą ir pelningai ją pardavęs.
Siame pokalbyje mes bandėme išsiaiškinti, kaip galima
prisivilioti sėkmę. Manau, mes radome būdą. Abu pasako
jimai iliustruoja, kaip sėkmė eina po galimybės. Čia ir slypi
tiesa, kurios negali pakeisti daug panašių istorijų apie sėk
mę —pasiektą ar ne. Štai ji: sėkmę galima prisivilioti išnau
dojant progą.
Trokštantys galimybių savo labui, atkreipia gerosios dei
vės dėmesį. Ji visada mielai padeda tiems, kurie jos prašo.
Jai labiausiai patinka veiklūs žmonės.

Veikla ves tave į trokštamą sėkmę.
[a[a[a[a[a[a[a[a[3 [a[a[□ [a[a[a[a[a[a|a[a[a[ap
SĖKMĖS DEIVĖ PALANKI VEIKLIEMS ŽMONĖMS
[a[a [a [Ei[a[ □ [a[a [a[a [a[a[a [a[a [a [a [a[a [a[a [a įeį [a

Penki aukso dėsniai
- ixapšelis, pilnas auksinių, ar molinė

lentelė su išraižytais išminties žodžiais, - jeigu galėtum, ką
pasirinktum?
Šokčiojančioje iš dykumos žagarų sukrauto laužo švieso
je smalsiai žvelgė įdegę klausytojų veidai.
- Auksą, auksą, - choru atsakė dvidešimt septyni balsai.
Senasis Kalababas supratingai šyptelėjo.
- Klausykite, - tęsė jis pakeldamas ranką. - Girdite lau
kinius šunis naktyje? Jie kaukia ir staugia, nes perkarę iš
alkio. Betgi pašerk juos, ir ką jie darys? Riesis ir pasipūtę
vaikščios. Po to vėl riesis ir vėl vaikščios pasipūtę negalvo
dami apie rytdieną, kuri tikrai ateis. Taip yra ir su žmonių
vaikais. Leisk jiems pasirinkti auksą arba išmintį, ir ką jie
padarys? Ignoruos išmintį ir iššvaistys auksą. O kitą dieną
kauks nebeturėdami aukso. Auksą gauna tie, kurie žino jo
dėsnius ir paklūsta jiems.

Kalababas standžiau apsivyniojo savo balta mantija lie
sas kojas, nes pūtė šaltas nakties vėjas.
- Kadangi jūs ištikimai man tarnavote per visą ilgą ke
lionę, kadangi gerai prižiūrėjote mano kupranugarius, nesi-
skųsdami bridote karštais dykumos smėlynais, drąsiai kovė-
tės su užpuolusiais plėšikais, šiąnakt papasakosiu jums pen
kių aukso dėsnių istoriją, kokios jūs dar niekada nesate gir
dėję. Atidžiai klausykitės mano žodžių, nes jeigu suprasite
jų prasmę ir paklusite jiems, ateity turėsite daug aukso.
Jis įtaigiai nutilo. Mėlyname ir skaidriame kaip krištolas
Babilono dangaus skliaute ryškiai švietė žvaigždės. Už susė-
dusiųjų, šešėlyje, dunksojo basliais sutvirtintos nuo galimų
dykumos audrų palapinės. Salia palapinių krūvose tvarkin
gai gulėjo odomis uždangstyti prekių ryšuliai. Netoliese ant
smėlio tysojo kupranugariai —kai kurie patenkinti atrajojo,
kiti kimiai šnarpštė.
- Tu jau esi mums papasakojęs daug gerų istorijų, Kala-
babai, - prabilo vyriausiasis pakuotojas. - Mes tikimės, kad
tavoji išmintis ves mus į rytdieną, kai baigsis mūsų tarnybos
tau laikas.
- Aš jums pasakojau tik apie savo nuotykius svetimose ir
tolimose šalyse, bet šiąnakt atskleisiu išmintingo ir turtingo
žmogaus Arkado išmintį.
- Mes daug apie jį girdėjome, - pripažino vyriausias
pakuotojas, - nes jis buvo turtingiausias iš kada nors gyve
nusių babiloniečių.
- J is buvo turtingiausias dėl to, kad mokėjo išmintingai
elgtis su auksu, kaip joks žmogus iki jo. Šiąnakt aš perteik
siu jums jo didžią išmintį, kurią prieš daugelį metų, kai dar
buvau jaunas, Ninevijoje man atskleidė jo sūnus Nomasiras.
Aš ir mano šeimininkas užsibuvome Nomasiro rūmuose
iki vėlumos. Aš padėjau šeimininkui atnešti didžiulius pui
PENKI AUKSO DĖSNIAI 65
kių kilimų ryšulius, ir Nomasiras apžiūrėjo kiekvieną, kol

išsirinko patinkančią spalvą. Pagaliau jis liko patenkintas ir
liepė mums atsisėsti su juo bei išgerti reto vyno, kvapnaus
šnervėms ir šildančio mano skrandį, taip nepratusį prie to
kio gėrimo. Tada jis ir papasakojo mums apie didžią savo
tėvo Arkado išmintį, kurią dabar atskleisiu jums.
Kaip žinote, pagal Babilono paprotį turtingų tėvų sūnūs
gyvena su savo tėvais tikėdamiesi paveldėti turtą. Arkadas
nepritarė šiam papročiui. Todėl kai Nomasiras subrendo,
jis pasikvietė jaunuolį ir taip kalbėjo jam:
„Mano sūnau, aš trokštu, kad tu paveldėtum mano tur
tą. Tačiau iš pradžių turėsi įrodyti, jog sugebėsi išmintingai
jį valdyti. Todėl noriu, kad keliautum į pasaulį bei parody
tum savo sugebėjimą ir įsigyti aukso, ir tapti gerbiamu tarp
žmonių.
Kad tavoji pradžia būtų sėkminga, pasakysiu du daly
kus, į kuriuos aš pats, kai buvau neturtingas jaunuolis ir
pradėjau kaupti savo turtą, nekreipiau dėmesio.
Pirmiausia duodu tau šį aukso kapšą. Jei naudosi jį iš
mintingai, tai bus tavo sėkmės ateityje pagrindas.
Antra, duodu tau šią molinę lentelę, ant kurios išraižyti
penki aukso dėsniai. Jeigu vadovausiesi jais, jie suteiks tau
išminties ir saugumo.
Praėjus dešimčiai metų nuo šios dienos, grįžk į savo tėvo
namus ir pasisakyk, ką nuveikęs. Jei pasirodysi vertas, pa
darysiu tave savo turto paveldėtoju. Priešingu atveju išdaly
siu jį šventikams, kad aukotų už mano sielą dievams”.
Taigi pasiėmęs kapšą aukso, į šilkinį audinį rūpestingai
suvyniotą molinę lentelę, savo vergą ir žirgus joti, Nomasi
ras iškeliavo kurti savosios laimės. Po dešimties metų N o
masiras, kaip buvo sutarta, grįžo į tėvo namus, kuris iškėlė
jo garbei didelę puotą sukviesdamas daug draugų bei gimi
nių. Pasibaigus pobūviui, tėvas ir motina atsisėdo į savo
sostą primenančius krėslus viename didžiulės menės gale, o

Nomasiras stovėjo priešais juos, kad atsiskaitytų, kaip buvo
prižadėjęs tėvui.
Buvo vakaras. Menėje tvyrojo dūmai, rūkstantys iš žiba
linių lempų, kurios tik blausiai apšvietė patalpą. Ilgakotė
mis palmių vėduoklėmis ritmiškai mojavo baltomis tuni
komis vilkį vergai. Scena alsavo prašmatnia didybe. Priešais
Nomasirą ant kilimėlių, įdėmiai klausydamiesi, sėdėjo jo
žmona, du maži sūnūs, draugai ir kiti šeimos nariai.
„Mano tėve, - pagarbiai pradėjo jis, - lenkiuosi prieš
tavo išmintį. Prieš dešimt metų, kai stovėjau ant brandos
slenksčio, tu paskatinai mane, užuot pasilikus tavojo turto
vasalu, eiti į priekį ir tapti žmogumi tarp žmonių.
Tu man dosniai davei aukso. Tu nepašykštėjai savosios
išminties. Deja, turiu pripažinti, jog man nepasisekė pro
tingai panaudoti tavojo aukso. Jis iš tiesų išsprūdo iš mano
nepatyrusių rankų, kaip, pirmai progai pasitaikius, pabėga
laukinis kiškis iš jį sučiupusio jaunuolio.”
Tėvas atlaidžiai šyptelėjo: „Tęsk, sūnau, mane domina
visos tavosios istorijos smulkmenos.”
„Nusprendžiau keliauti į Nineviją, nes tai buvo augan
tis miestas ir aš tikėjausi ten rasti palankių galimybių. Prisi
jungiau prie karavano ir su daug kuo jame susidraugavau.
Tarp mano draugų buvo du geranoriai vyrai, turėję gražų,
baltą ir greitą kaip vėjas žirgą.
Mums keliaujant, jie slapčia papasakojo, kad Ninevijo-
je gyvena turtuolis, turintis tokį eiklų žirgą, kuris dar nieka
da nebuvo pralenktas. Jo šeimininkas neabejojo, kad jo žirgo
niekas negali pralenkti. Todėl jis buvo pasiruošęs lažintis iš
bet kokios sumos, kad žirgas pralenks bet kurį kitą Babilo
nijos ristūną. Mano draugai sakė, kad tas žirgas, palyginus
su jų, yra tik nerangus asilas, kurį lengvai galima pralenkti.
Jie pasiūlė man kaip didelę malonę prisijungti prie lažy
bų. Sis planas mane gerokai suviliojo. Tačiau musų žirgą

greitai aplenkė, ir aš praradau daug aukso.” —Tėvas nusi
juokė. - „Vėliau sužinojau, kad tai buvo tų dviejų vyrų
apgaulė ir kad jie nuolatos keliaudavo karavanu ieškodami
aukų. Žmogus Ninevijoje buvo jų bendras, ir jie pasidaly
davo laimėtus pinigus. Ši gudri apgaulė išmokė mane būti
atsargiu.
Netrukus skaudžiai pasimokiau antrą kartą. Karavane
buvo kitas jaunuolis, su kuriuo gana neblogai susidrauga
vau. Jis buvo turtingų tėvų sūnus ir kaip aš keliavo j Nine-
viją ieškoti tinkamo užsiėmimo. Greitai po mūsų atvykimo
jis pasakė man, jog mirė vienas pirklys ir galima nebrangiai
nupirkti jo krautuvę su gausiomis prekėmis bei nuolatiniais
pirkėjais. Sakydamas, kad jis bus lygiateisis dalininkas, bet
pirmiausia turįs grįžti į Babiloną pasiimti aukso, jis įkalbė
jo mane nupirkti parduotuvę už savo auksą, žadėdamas sa
vąjį įnešti vėliau, mums užsiimant šiuo verslu.
Jis ilgai atidėliojo kelionę į Babiloną ir per tą laiką pasi
rodė esąs nenuovokus pirkėjas bei kvailas išlaidautojas. Aš
pagaliau juo atsikračiau, bet prieš tai mūsų verslas visiškai
žlugo - mes turėjome tik niekieno neperkamų prekių, o
naujoms įsigyti nebebuvo aukso. Tai, kas liko už apgailėti
ną sumą, paaukojau vienam izraelitui.
Po to, tėve, atėjo sukios dienos. Aš ieškojau darbo ir
negalėjau rasti, nes neturėjau nei amato, nei išsilavinimo.
Aš pardaviau žirgus. Pardaviau vergą. Kad galėčiau prasi
maitinti ir turėčiau kur nakvoti, pardaviau savo atliekamas
mantijas. Tačiau kiekvieną dieną niūrusis skurdas sėlino
vis arčiau ir arčiau.
Vis dėlto tomis sunkiomis dienomis aš prisiminiau tavo
pasitikėjimą manimi, tėve. Tu išsiuntei mane, kad tapčiau
žmogumi, ir aš turėjau tai padaryti.”
Jo motina nusuko veidą ir tyliai pravirko.
„Tada aš prisiminiau lentelę, ant kurios tu buvai išraižęs

penkis aukso dėsnius. Atidžiai perskaičiau tavo išminties
žodžius ir supratau, kad jeigu būčiau ieškojęs išminties iš
pat pradžių, nebūčiau praradęs savojo aukso. Aš išmokau
mintinai kiekvieną dėsnį ir pasiryžau, kad kai vėl nusišyp
sos sėkmės deivė, vadovausiuosi ne jaunystės nepatyrimu, o
senatvės išmintimi.
Jūsų, čia sėdinčiųjų šį vakarą, naudai, aš perskaitysiu
savo tėvo išmintį, išraižytą ant šios molinės lentelės, kurią
jis man davė prieš dešimtį metų:
PENKI AUKSO DĖSNIAI
I. Auksas mielai ateina ir kaupiasi pas kiekvieną, kuris

pasideda ne mažiau kaip dešim tadalį savo pajamų, kad
susikrautų turtą ateičiai ir savo šeimai.
II. Auksas uoliai ir su pasitenkinim u tarnauja išm in
tingam savininkui, kuris randa jam pelningą darbą, kad
šis daugintųsi kaip avys laukuose.
III. Auksui reikia, kad jį saugotų atsargus šeimininkas
ir investuotų jį pasiklausęs išm intingai auksą valdančių
žm onių patarimo.
IV. Auksas išslysta iš rankų tam, kuris investuoja jį į
nepažįstamą arba į tokį verslą, į kurį nepataria investuoti
patyrusieji.
V. Auksas apleidžia žm ogų, kuris verčia jį uždirbti ne
įmanomas sumas, paklauso apgavikų ir intrigantų v ilio
jančių patarimų arba investuodamas jį pasitiki savo patir
tim i ir romantiškomis užgaidomis.
Tai penki aukso dėsniai, užrašyti mano tėvo. Aš skelbiu,

kad jie vertingesni už patį auksą, ir tai pagrįs mano tolesnis
pasakojimas.”
Jis vėl atsigręžė į tėvą.
„Aš jau pasakojau apie didžiulį skurdą ir neviltį, į ku
riuos patekau per savo nepatyrimą. Tačiau visos negandų
virtinės vieną kartą baigiasi. Manosios baigėsi, kai gavau
darbą vadovauti prie miesto sienos statybų dirbantiems ver
gams.
Laikydamasis pirmojo aukso dėsnio, iš savo pirmųjų už
darbių sutaupiau varinį pinigėlį, o vėliau, pasitaikius progai,
vis papildydavau savo santaupas, kol turėjau vieną sidabri
nį. Tai buvo lėta procedūra tam, kuriam reikėjo pragyventi.
Prisipažinsiu, stengiausi neišlaidauti, nes buvau pasiryžęs
per dešimt metų uždirbti daugiau aukso, negu tu, mano
tėve, buvai davęs.
Kartą vergų šeimininkas, su kuriuo buvau susidrauga
vęs, man tarė: „Tu taupus jaunuolis - nešvaistai savo už
darbio. Ar turi nenaudojamo aukso?” - „Taip, - atsakiau
aš. - Mano didžiausias troškimas yra sukaupti auksą, kad
pakeisčiau tą, kurį buvau gavęs iš tėvo ir praradau.” - „Tai,
be abejo, geras troškimas. Ar žinai, kad tavo sutaupytas auk
sas gali tau dirbti ir uždirbti dar daugiau aukso?” - „Deja,
turiu skaudžią patirtį - esu praradęs savo tėvo auksą ir labai
bijau, kad tas pats atsitiks su manuoju.” - „Jei pasitikėsi
manimi, pamokysiu, kaip pelningai valdyti auksą, —atsakė
jis. - Po metų išorinė siena bus baigta ir paruošta didie
siems bronzos vartams, kurie bus įstatyti kiekviename įėji
me, kad saugotų miestą nuo karaliaus priešų. Šių vartų ga
mybai neužteks viso Ninevijos metalo, ir karalius nežino,
kur jo gauti. Štai mano planas: grupė mūsiškių sudėsim
savo auksą, išsiųsim į tolimas vario bei alavo kasyklas kara
vaną ir atgabensime į Nineviją metalo vartams. Kai kara
lius įsakys gaminti didžiuosius vartus, tiekti metalą galėsi

me tik mes, ir jis brangiai mokės. Net jeigu karalius nepirks
iš mūsų, šį metalą mes vis tiek galėsime brangiai parduoti.”
Šiame pasiūlyme as atpažinau galimybę paklusti trečia
jam dėsniui ir investuoti savo santaupas patariant išmintin
gam žmogui. Aš nenusivyliau. Mūsų sandėris buvo sėkmin
gas, ir mano nedidelės aukso santaupos labai išaugo.
Po kurio laiko aš vėl buvau priimtas į tą pačią grupę
įgyvendinant kitus planus. Jie mokėjo išmintingai ir pel
ningai panaudoti auksą. Prieš imdamiesi kokio nors plano,
kruopščiausiai jį aptardavo. Jie nerizikavo savo pagrindiniu
turtu ir nebandė jo investuoti į nepelningą verslą, iš kurio
vėliau jį sunku būtų atgauti. Jie nesidomėjo tokiais kvailais
dalykais kaip žirgų lenktynės bei sandėriai, į kokius buvau
įsivėlęs per savo nepatyrimą. Jie bematant suprasdavo, kad
tai nepatikima.
Bendraudamas su tais žmonėmis, aš išmokau saugiai in
vestuoti auksą ir gauti dideles palūkanas. Bėgant metams,
mano turtas vis greičiau ir greičiau augo. Aš ne tik susigrąži
nau tai, ką praradau, bet ir sukaupiau daug daugiau.
Per savo nesėkmes, išmėginimus ir sėkmę as išbandžiau
per tam tikrą laiką tavo, manasis tėve, penkių aukso dėsnių
išmintį. Jie atlaikė kiekvieną išbandymą. Pas tą, kuris neži
no penkių dėsnių, auksas ateina retai ir greitai jį vėl palie
ka. Bet pas tą, kuris paklūsta penkiems dėsniams, auksas
ateina ir tarnauja kaip pareigingas tarnas.”
Nomasiras nutilo ir pamojo menės gale stovėjusiam ver
gui. Vergas po vieną išnešė į priekį tris sunkius odinius mai
šus. Vieną iš jų Nomasiras paėmė, padėjo ant grindų prie
šais tėvą ir vėl kreipėsi į jį:
„Tu davei man kapšą aukso, Babilono aukso. Už jį grą
žinu tau tokio pat svorio maišą Ninevijos aukso. Visi sutiks,
jog tai lygiaverčiai mainai.
Tu davei man molinę lentelę su išgraviruota išmintimi.

Už ją grąžinu tau du maišus aukso.”
Tai sakydamas jis paėmė iš vergo kitus du maišus aukso
ir vėlgi padėjo ant grindų priešais tėvą.
„Tai darau, kad jrodyčiau tau, mano tėve, kaip kur kas
labiau aš vertinu tavo išmintį už auksą. Tačiau kas gi gali
aukso maišais išmatuoti išminties vertę? Be išminties, auksą
greitai praranda tie, kurie jo turi, bet su išmintim aukso
gali sukaupti ir jo neturėję, kaip rodo šie trys maišai.
Man iš tiesų be galo malonu, mano tėve, stovėti prieš
tave ir tai sakyti, nes tavosios išminties dėka aš tapau tur
tingas ir gerbiamas tarp žmonių.”
Tėvas švelniai uždėjo ranką Nomasirui ant galvos ir ta
rė: „Tu gerai išmokai pamokas, ir aš tikrai džiaugiuosi turė
damas sūnų, kuriam galiu patikėti savo turtą.”
Kalababas baigė savo pasakojimą ir kritiškai pažvelgė į
klausytojus.
- Ką jums reiškia ši Nomasiro istorija? - paklausė jis. -
Kuris iš jūsų galėtų nueiti pas savo tėvą ar savo žmonos tėvą
ir įrodyti, kad jis išmintingai tvarko pajamas? Ką pagalvotų
šie garbingi žmonės, jeigu jūs pasakytumėte: „Aš daug ke
liavau, daug išmokau, daug dirbau ir daug uždirbau, bet,
deja, aukso turiu mažai. Kai ką išleidžiu protingai, kai ką
kvailai, bet daug prarandu.” Nejaugi jūs vis dar manote,
jog tai tik atsitiktinumas, kad kai kurie žmonės turi daug
aukso, o kiti mažai? Tada jūs klystate.
Žmonės turi daug aukso, kai žino penkis aukso dėsnius
ir jiems paklūsta. Kadangi šiuos penkis dėsnius išmokau
dar jaunystėje ir jiems paklusau, tapau turtingu pirkliu. Sa
vo turtą susikaupiau ne kokios nors keistos magijos dėka.
Greitai atėjęs turtas taip pat greitai ir išeina.
Turtas, kuris išlieka, kad džiugintų ir tenkintų savinin
ką, kaupiamas pamažu, nes tai žinojimo ir atkaklių pastan
gų pagimdytas vaikas.
Susikrauti turtą išmintingam žmogui nėra didelė našta.
Daugelį metų uoliai nešant šią naštą, pasiekiamas šis galu
tinis tikslas.
Penki aukso dėsniai siūlo tau gausų atlygį už jų laikymąsi.
Kiekvienas iš šių penkių dėsnių kupinas prasmės, ir jei
gu mano trumpam pasakojime jos neįžvelgei, dabar juos
pakartosiu. Kadangi jaunystėje supratau jų vertę ir nepasi
tenkinau, kol neišmokau kiekvieno jų žodžio, žinau juos
mintinai:
Pirmasis Aukso Dėsnis

Auksas mielai ateina ir kaupiasi pas kiekvieną, kuris
pasideda ne mažiau kaip dešimtadalį savo pajamų , kad
susikrautų turtą ateičiai ir savo seimai.
Kiekvienas, kuris reguliariai pasidės dešimtadalį savo pa

jamų ir išmintingai jas investuos, neabejotinai susikraus
vertingą turtą, garantuojantį jam pajamas ateityje bei sau
gumą jo šeimai, jeigu dievai pašauktų jį į tamsos pasaulį.
Sis dėsnis visada teigia, kad auksas mielai ateina pas tokį
žmogų. Galiu patvirtinti tai savo gyvenimu. Kuo daugiau
aukso sukaupiu, tuo lengviau aš jį gaunu ir tuo didesniais
kiekiais. Mano sutaupytas auksas uždirba daugiau aukso,
šis uždarbis - dar daugiau, taip bus ir su jūsiškiu. Taip ir
veikia pirmasis aukso dėsnis.
Antrasis Aukso Dėsnis

Auksas uoliai ir su pasitenkinimu tarnauja išmintin
gam savininkui, kuris randa jam pelningą darbą, kad
auksas daugintųsi kaip avys laukuose.
Auksas yra tikrai uolus darbininkas. Kai pasitaiko gali

mybė, jis dar uoliau dauginasi. Kiekvienam, kuris turi susi
kaupęs aukso, pasitaiko naudinga galimybė. Bėgant me

tams, aukso stulbinančiai padaugėja.
Trečiasis Aukso Dėsnis

Auksui reikia, kad j į saugotų atsargus seimininkas ir
investuotų j į pasiklausęs išmintingai auksą valdančių
žmonių patarimo.
Auksas iš tiesų šliejasi prie atsargaus savininko ir bėga

nuo nerūpestingojo. Žmogus, kuris klausia išmintingai auksą
valdančiųjų patarimo, greitai išmoksta nerizikuoti savo tur
tu, bet saugoti jį ir džiaugtis jo nuolatiniu augimu.
Ketvirtasis Aukso Dėsnis

Auksas isslysta is rankų tam , kuris investuoja j į į nepa
žįstamą arba tokį verslą, į kurį nepataria investuoti
patyrusieji.
Žmogui, kuris turi aukso, bet neturi patirties j j panau

doti, pelningos atrodo daugelis galimybių. Jos dažnai slepia
praradimo pavojų ir rūpestingai įvertintos išmintingų žmo
nių pasirodo beveik nežadančios pelno. Todėl nepatyręs
aukso savininkas, pasitikintis savo nuovoka ir investuojan
tis jį į nepažįstamą verslą, pernelyg dažnai suvokia buvęs
neteisus ir už nepatyrimą sumoka savo turtu. Iš tiesų išmin
tingas yra tas, kuris investuoja savo turtą paklausęs auksą
panaudoti mokančių žmonių patarimo.
Penktasis Aukso Dėsnis

Auksas apleidžia žmogų, kuris verčia j į uždirbti ne
įmanomas sumas, paklauso apgavikų ir intrigantų vi
liojančių patarimų arba investuodamas j į pasitiki sa
vo patirtimi ir romantiškomis užgaidomis.
Naujasis aukso savininkas visada susilaukia viliojančių

pasiūlymų, kurie kelia malonų šiurpulį kaip nuotykių isto
rijos. Jie tarsi suteikia jo turtui magiškos jėgos, atveriančios
galimybę jam neįtikėtinai padidėti. Tačiau klausykitės iš
mintingųjų, nes jie gerai žino pavojus, kurie slypi už kiek
vieno plano staigiai ir labai praturtėti.
Neužmirškite Ninevijos turtuolio, kuris nerizikuotų sa
vo pagrindinio turto sunykimu investuodamas jį į nepel
ningą sritį.
Tuo ir baigsiu savo pasakojimą apie penkis aukso dės
nius. Juo aš atskleidžiau jums savosios sėkmės paslaptis. Vis
dėlto tai ne paslaptys, o tiesos, kurias kiekvienas pirmiau
siai turi išmokti, o paskui jų laikytis, jeigu trokšta atsiskirti
nuo daugumos, kuri kaip laukiniai šunys privalo kasdien
ieškoti maisto paėsti. Rytoj mes įžengsime į Babiloną. Pa
žvelkite! Mes matome amžinąją liepsną virš Varpo šventyk
los! Mes jau auksinio miesto akivaizdoje. Rytoj kiekvienas
iš jūsų turėsite aukso - aukso, kurį taip puikiai uždirbote
ištikimai tarnaudami.
Ką jūs galėsite apie tą auksą pasakyti praėjus dešimčiai
metų nuo šios nakties?
Jeigu tarp jūsų atsiras tokių, kurie kaip Nomasiras pa
naudos savąją aukso dalį, kad protingai vadovaudamiesi Ar
kado išmintimi pradėtų kaupti turtą, praėjus dešimčiai metų,
drąsiai kertu lažybų, jie kaip ir Arkado sūnus bus turtingi
bei gerbiami tarp žmonių.
Mūsų išmintingi poelgiai, mus džiugindami ir padėda
mi, lydi mus visą gyvenimą. Lygiai taip pat mūsų kvaili
poelgiai mus pražudo ir kankina. Deja, jų negalima už
miršti. Pirmiausiai turime atminti tai, kas turėjo būti atlik
ta, ir tas galimybes, kurios turėjo būti išnaudotos.
Gausūs yra Babilono lobiai - joks žmogus negali jų įver
tinti auksu. Kasmet jų vis daugėja ir jų vertė auga. Kaip ir
kiekvieno krašto lobiai, jie yra atlygis, gausus atlygis, lau

kiantis tą tikslą turinčių žmonių, kurie pasiryžę gauti savąją
teisėtą dalį.
Tavo troškimai slepia magišką jėgą. Vadovaukis šia jėga
bei penkių aukso dėsnių žinojimu, ir tau atiteks Babilono
turtų dalis.
Babilono aukso
skolintojas
Penkiasdešimt auksinių! Dar niekada se
nojo Babilono iečių meistras Rodanas neturėjo tiek aukso
savo odinėje piniginėje. Jis žingsniavo laimingas iš jo dos
niausios didenybės karališkų rūmų. Sulig kiekvienu žings
niu prie diržo linguojant kapšeliui, linksmai skimbčiojo
auksas —maloniausia muzika, kokią jis kada nors buvo gir
dėjęs.
Penkiasdešimt auksinių! Ir visi jo! Jis vos galėjo patikėti
savo sėkme. Kokią jėgą turi tos skambančios monetos! Jų
pagalba jis gali įsigyti visko, ko nori: puikų namą, žemės,
galvijų, kupranugarių, arklių, vežimų, —ko tik beužsigeistų.
Kaip jis juos panaudos? Sį vakarą, sukdamas į skersgatvį
savo sesers namų link, jis negalėjo sugalvoti nieko, ką la
biau norėtų turėti už šiuos blizgančius, sunkius auksinius.
BABILONO AUKSO SKOLINTOJAS 77
Po kelių dienų vakare suglumęs Rodanas įžengė į Mafo-

no, aukso skolintojo bei prekiautojo brangenybėmis ir reto
mis medžiagomis, krautuvę. Nepažvelgdamas nei kairėn,
nei dešinėn į spalvingas, gražiai išdėliotas prekes, jis nudro-
žė j gale esančius gyvenamuosius kambarius. Čia jis rado
aristokratiškąjį Mafoną, gulintį ant kilimėlio ir valgantį juo
daodžio vergo atneštą maistą.
—Norėčiau su tavimi pasitarti, nes nežinau, ką daryti, -
Rodanas vangiai stovėjo plačiai prasižergęs, pro jo atlapą
odinį švarką matėsi plaukuota krūtinė.
Siauro, išblyškusio veido Mafonas draugiškai šyptelėjo.
—Ką gi iškrėtei, kad turi ieškoti aukso skolintojo? Gal
tau nepasisekė prie lošimo stalo? O gal tave suviliojo kokia
apkūni dama? Daug metų pažįstu tave, bet dar niekada
neieškojai mano pagalbos.
—Ne, ne. Nieko panašaus. Man nereikia aukso. Norė
čiau gauti tavo išmintingą patarimą.
—Tik paklausykite, ką sako šis žmogus! Dar niekas neatėjo
patarimo pas aukso skolintoją. Negaliu patikėti savo ausimis.
—Jos išgirdo teisingai.
—Argi gali būti? Rodanas, iečių meistras, pasirodė esąs
gudresnis už kitus, nes atėjo pas Mafoną ne aukso, o patari
mo. Pas mane daugelis ateina aukso, kad patenkintų savo
kvailus įnorius, bet patarimo jiems nereikia. Vis dėlto kas
gali geriau sugebėti patarti už aukso skolintoją, į kurį krei
piasi aibės į nelaimę patekusių žmonių?
—Pavalgysi su manim, Rodanai, —tęsė jis. —Būsi šį vakarą
mano svečias. Andai! —šūktelėjo jis juodaodžiui vergui. —
Pritrauk kilimėlį mano draugui, iečių meistrui Rodanui,
kuris atėjo patarimo. Jis bus mano garbingas svečias. At
nešk jam kuo daugiau vaišių ir mano didžiausią taurę. Iš
rink geriausią vyną, kad jam būtų malonu gerti. Dabar pa
sakok savo rūpestį.
—Tai karaliaus dovana.

—Karaliaus dovana? Karalius tau kažką padovanojo, ir
tai kelia rūpestį? Kas per dovana?
—Kadangi jam labai patiko naujų jo karališkosios sargy
bos iečių smaigalių apdaila, jis padovanojo man penkiasde
šimt auksinių, ir dabar nežinau, ką su jais daryti. Kiekvieną
valandą, kol saulė keliauja dangumi, aš meldžiu, kad atsi
rastų tokių, su kuriais galėčiau pelningai jį panaudoti.
—Tai savaime suprantama. Daugiau žmonių trokšta auk
so, negu jo turi. Tačiau kiekvienas norėtų, kad kažkas su
jais tiesiog pasidalintų juo. Bet argi tokiems negali pasakyti
„ne”? Argi tavo valia ne tokia tvirta kaip tavo kumštis?
—Daug kam galiu pasakyti „ne”, nors kartais lengviau
pasakyti „taip”. Bet argi galima atsisakyti pasidalyti su savo
seserimi, kurią labai myli?
—Tavo sesuo, žinoma, nenori tokiu būdu atimti iš tavęs
džiaugsmo šiuo atlygiu.
—Bet tai jos vyro Aramano labui —ji nori, kad jis taptų
turtingas pirklys. Jai atrodo, jog jis dar niekada neturėjo tam
galimybės ir maldauja manęs paskolinti jam šį auksą, kad jis
taptų klestinčiu pirkliu ir grąžintų man pinigus iš savo pelno.
—Mano drauge, —tarė Mafonas, —šią temą verta aptar
ti. Auksas padaro savininką atsakingu ir pakeičia jo santykį
su artimaisiais. Žmogus pradeda bijoti, kad jį praras, kad jį
kas nors išvilios. Auksas pažadina ir valdžios bei sugebėjimo
daryti gera jausmą. Be to, jis atveria daug kelių, todėl net
geriausių ketinimų turintis žmogus gali nuklysti.
Ar tu kada nors girdėjai apie Ninevijos žemės savininką,
kuris suprato gyvulių kalbą? Aš nežinojau jos, nes tokių is
torijų žmonės nemėgsta pasakoti prie bronzos liejiko žaiz
dro. Papasakosiu ją tau, nes turi žinoti, kad skolinimas ir
skolinimasis yra kažkas daugiau negu aukso perėjimas iš vie
nų rankų į kitas.
Tas žmogus, galėjęs suprasti, ką vienas kitam sako gyvu

liai, kiekvieną vakarą išsėlindavo į savo kiemą pasiklausyti
jų kalbos. Vieną vakarą jis išgirdo, kaip jautis skundžiasi
asilui savo dalia: iyAs triūsiu traukdamas plūgą nuo ryto iki
nakties. Turiu plušėti, kad ir kokia karšta būtų diena, kad
ir kaip pavargusios mano kojos, kad ir kaip nulinkęs kaklas.
O tu —laisvalaikio būtybė. Uždengtas spalvinga antklode,
tu nieko daugiau nedarai, kaip tik nešioji mūsų šeiminin
ką, kur jis nori. Kai jis niekur nekeliauja, tu ilsiesi ir kiaurą
dieną rupšnoji žalią žolę.”
Asilas, nepaisant jo pavojingų kanopaičių, buvo drau
giškas ir užjautė jautį. „Bičiuli, —atsakė jis, —tu labai sun
kiai dirbi, ir aš palengvinsiu tau dalią. Aš pasakysiu, kaip
gali gauti poilsio dieną. Kai ryte vergas ateis tave kinkyti į
jungą, gulkis ant žemės ir gulėk tol, kol jis pasakys, jog sergi
bei negali dirbti.”
Jautis paklausė asilo patarimo, ir kitą dieną vergas grįžęs
pas ūkininką pasakė, kad jautis serga bei negalįs traukti jungo.
„Tada, - tarė savininkas, —pakinkyk arti asilą.”
Visą tą dieną asilas, kuris tik norėjo padėti savo draugui,
buvo priverstas dirbti jaučio darbą. Kai atėjo naktis ir jį
iškinkė, jo širdis buvo pilna kartėlio, jo kojos linko iš nuo
vargio ir skaudėjo lanko nutrintą kaklą. Seimininkas įtyki-
no į klojimą pasiklausyti. Pirmasis prabilo jautis: „Tu tikras
draugas. Tavo išmintingas patarimas padėjo man džiaugtis
poilsiu visą dieną.” — „O aš, — atšovė asilas, — esu kaip
daugelis kitų kvailių, kurie nori padėti draugui ir baigia
tuo, kad patys atlieka už jį darbą. Toliau pats trauksi savąjį
jungą, nes girdėjau šeimininką sakant vergui, kad jeigu vėl
susirgsi, jis pasiusiąs atvesti mėsininką. Norėčiau kad taip ir
būtų, nes esi tinginys.” Daugiau jiedu nebesikalbėjo - taip
ir baigėsi jų draugystė. Ar gali pasakyti šios istorijos moralą,
Rodanai?
—Gera istorija, - atsakė Rodanas, —bet nematau jokio

moralo.
—Nemaniau, kad nesuprasi. Tačiau jis yra, ir labai pa
prastas. Štai jis: jei nori padėti draugui, daryk tai taip, kad
jo naštos neužguitų tavo pečius.
—Aš apie tai nepagalvojau. Išmintingas moralas. Neno
rėčiau prisiimti savo sesers vyro naštų. Bet sakyk man - tu
daug kam skolini ir argi neatgauni pinigų?
Mafonas šyptelėjo kaip patyręs žmogus.
—Argi galima pelningai paskolinti, jeigu skolininkas ne
galės grąžinti? Argi skolintojas neturi būti išmintingas ir rū
pestingai apsvarstyti, ar jo auksas pasitarnaus žmogui, kuris
skolinasi, bei vėl sugrįš pas savininką? O gal jis bus iššvais
tytas nesugebančio jį išmintingai panaudoti, ir šeimininkas
liks be savo turto, o skolininkas negalės grąžinti skolos? As
jums parodysiu užstatus savojoje užstatų skrynelėje, ir tegul
jie patys papasakoja savo istorijas.
Jis atnešė į kambarį rankos ilgio skrynelę, uždengtą rau
dona kiaulės oda ir papuoštą bronziniais ornamentais. Pa
statęs ją ant grindų, jis pritūpė ir uždėjo abi rankas ant
dangčio.
—Iš kiekvieno, kam skolinu, aš pareikalauju užstato į
savąją skrynelę, kuris išlieka ten, kol skola grąžinama. Jiems
grąžinus skolą, aš atiduodu užstatą, bet jeigu jie nebegrąži-
na, užstatas man visiems laikams primena tą, kuris pasi
naudojo mano pasitikėjimu.
Manoji dėžutė sako, jog saugiausia skolinti tiems, ku
rių nuosavybė vertingesnė už paskolą. Jie turi žemių, bran
genybių, kupranugarių ar kitų dalykų, kuriuos gali parduoti
ir grąžinti skolą. Kai kurie kaip užstatą man palieka ver
tingesnes už paskolą brangenybes. Kiti prižada, kad jeigu,
kaip susitarta, negrąžins paskolos, jie atiduos man dalį nuo
savybės. Tokiais atvejais būnu tikras, kad mano auksas grįš
su palūkanomis, nes paskola būna pagrįsta nuosavybe.

Kitą grupę sudaro tie, kurie sugeba uždirbti. Jie tokie
kaip jūs, kurie dirbate arba tarnaujate ir gaunate algą. Jie
gauna pajamas ir jeigu yra sąžiningi bei nepatiria nesėkmės,
esu tikras, taip pat grąžins mano paskolintą auksą su nusta
tytomis palūkanomis. Tokios paskolos pagrįstos žmogaus
pastangomis.
Dar yra tokių, kurie neturi nei nuosavybės, nei garantuoto
uždarbio. Gyvenimas sunkus, ir visada atsiras žmonių, kurie
neįstengs prie jo prisitaikyti. Deja, mano užstatų dėžutė ga
li drausti jiems skolinti net tokią menką sumą kaip vienas
variokas, nebent už jų garbingumą laiduotų geri draugai.
Mafonas nustūmė skląstį ir atidarė dangtį. Rodanas smal
siai pasilenkė.
Viršuje ant raudono audinio gulėjo bronzinis medalio
nas. Mafonas paėmė papuošalą ir su pasigėrėjimu jį paglostė.
—Jis visiems laikams liks mano užstatų dėžutėje, nes jo
savininkas išėjo į didžiąją tamsą. Aš branginu jį, šį užstatą,
ir branginu to žmogaus atminimą. Jis buvo mano geras drau
gas. Mes labai sėkmingai kartu prekiavome, kol jis iš Rytų
neparsivežė ir nevedė moters - gražios, bet ne tokios, kaip
mūsiškės. Apakinanti būtybė. Jis švaistė savo auksą tenkin
damas jos užgaidas. Kai kišenės liko tuščios, jis nuliūdęs
atėjo pas mane. Aš raminau jį sakydamas, jog padėsiu vėl
atsistoti ant kojų. Jis prisiekė Didžiojo Jaučio ženklu, kad
taip ir bus. Bet to niekada neįvyko. Susiginčijus žmona per
vėrė durklu jo širdį —ją garbinusią širdį.
—O ji? - paklausė Rodanas.
—Taip, žinoma, šis papuošalas buvo jos. —Jis paėmė
raudonąjį audinį. —Iš savigraužos ji šoko į Eufratą. Šios dvi
paskolos niekada nebus grąžintos. Si skrynelė sako, Roda-
nai, jog aistrų verpeto pagauti žmonės yra pavojingi aukso
skolintojui.
—Štai! Šis užstatas kitoks. - Jis ištraukė jaučio kaulo žie

dą. —Jis priklauso vienam žemdirbiui. Iš jo moterų aš per
ku kilimus. Kartą užpuolė skėriai, ir jie liko be maisto. As
jam padėjau, ir kai užaugo naujas derlius, jis grąžino skolą.
Po kurio laiko jis vėl atėjo ir papasakojo apie keistus ožius
tolimoje šalyje, apie kuriuos kalbėjęs keliautojas. Jų gaurai
esą tokie ilgi ir minkšti, jog išeitų gražiausi kilimai Babilo
ne. Jis norėjo tokios bandos, bet neturėjo pinigų. Taigi as
jam paskolinau aukso, kad jis keliautų ir parsivarytų juo
duosius ožius. Dabar jis jau turi bandą, ir kitais metais as
nustebinsiu Babilono valdovus brangiausiais kilimais, ku
riuos jie galės sėkmingai nusipirkti. Greitai turėsiu grąžinti
jo žiedą. Jis nenustygsta grąžinti paskolą.
—Kai kurie skolininkai taip daro? —paklausė Rodanas.
—Jeigu jie skolinasi tokiam tikslui, kuris grąžina jiems
pinigus, būna būtent taip. Bet kai jie skolinasi dėl savo
klaidų, perspėju būti atsargiems, jei nori vėl savo rankose
turėti auksą.
—Papasakok man apie šį, —paprašė Rodanas paimda
mas sunkią auksinę apyrankę, papuoštą dviem retais brangak
meniais.
—Mano gerąjį draugą domina moterys, —pajuokavo Ma-
fonas.
—Aš daug jaunesnis už tave, - atšovė Rodanas.
—Garantuoju, šiuo atveju tavo įtariamo meilės nuotykio
nebuvo. Jos savininkė stora, raukšlėta ir taip daug plepa bei
taip mažai pasako, jog varo mane iš proto. Kitados jie turė
jo daug pinigų ir buvo geri klientai, bet jiems atėjo blogi
laikai. Ji turi sūnų ir nori, kad jis taptų pirkliu. Taigi ji
atėjo pas mane ir pasiskolino aukso, kad sūnus kaip dali
ninkas keliautų su vieno karavano šeimininku, kuris viena
me mieste parduoda, ką nupirkęs kitame.
Tas žmogus pasirodė esąs niekšas, nes paliko vargšą vai
kiną tolimame mieste be pinigų ir be draugų iškeliaudamas

jam dar miegant. Galbūt suaugęs tas vaikinas grąžins skolą;
bet kol kas aš nieko negaunu - tik daug kalbų. Bet pripa
žįstu, jog šie brangakmeniai verti paskolos.
—Ar ta ponia klausė tavo patarimo skolindamasi?
—Anaiptol. Ji vaizdavosi savo sūnų turtingu ir galingu
Babilono žmogumi. Priešinga mintis ją būtų tik įsiutinusi.
As teisingai priekaištavau. Supratau, kad šis nepatyręs ber
niukas rizikuoja, bet jai pasiūlius užstatą negalėjau atsisakyti.
—Si, —tęsė Mafonas mojuodamas į mazgu surištą vir
vę, —priklauso kupranugarių pirkliui Nebaturui. Norėda
mas pirkti didesnę bandą, negu leidžia jo išgalės, jis atneša
man mazgą, ir aš paskolinu tiek, kiek reikia. Jis išmintingas
prekybininkas. Aš pasitikiu jo sveiku protu ir galiu drąsiai
jam skolinti. Pasitikiu ir daugeliu kitų Babilono pirklių už
jų garbingą elgesį. Jų užstatai dažnai ateina ir išeina iš ma
nosios dėžutės. Geri pirkliai yra mūsų miesto brangenybė,
ir man naudinga jiems padėti, kad vyktų prekyba ir Babi
lonas klestėtų.
Mafonas paėmė turkyje išraižytą vabalą ir su panieka
numetė ant grindų.
—Vabalas iš Egipto. Jo savininkui nerūpi, kada aš atgau
siu savąjį auksą. Kai prieinu prie jo, jis sako: „Kaip aš grą
žinsiu, jei man nesiseka. T u ir taip daug turi.” Ką aš galiu
padaryti? Sis užstatas yra jo tėvo —sąžiningo ir neturtingo
žmogaus, kuris užstatė savo žemę bei bandą, kad padėtų
sūnui verstis. Jaunuoliui iš pradžių sekėsi, bet vėliau jis už
sigeidė didžiulio turto. Jis mąstė nebrandžiai, ir jo verslas
žlugo.
Jaunystė ambicinga. Jaunas žmogus trokšta greitai pra
lobti ir todėl dažnai neapgalvojęs prasiskolina. Nepatyręs
jaunuolis negali suprasti, kad skola yra kaip gili duobė, į
kurią galima greitai įkristi ir ilgai bei veltui bandyti iš jos
išsikapanoti. Tai liūdesio ir apgailestavimų duobė, kurios

nepasiekia saulės šviesa ir neramus miegas drumsčia naktį.
Vis dėlto aš nesakau, kad nereikia skolintis aukso. Aš skati
nu tai daryti. Aš patariu skolintis, jei tikslas išmintingas.
Man pačiam, kaip pirkliui, pirmą kartą tikrai pasisekė, kai
pasiskolinau aukso.
Vis dėlto ką gi tokiu atveju turėtų daryti skolintojas?
Jaunuolis puolęs į neviltį ir nieko negalįs pasiekti. Jis prara
dęs drąsą. Jis nebesistengia grąžinti skolos. O mano širdis
neleidžia atimti iš jo tėvo žemes ir galvijus.
—T u įdomiai kalbi, —įsiterpė Rodanas, —bet aš negir
džiu atsakymo į savo klausimą. Ar turėčiau paskolinti pen
kiasdešimt auksinių sesers vyrui? Jie man daug reiškia.
—Tavo sesuo —dora moteris, ir aš ją labai vertinu. Jeigu
jos vyras ateitų pas mane ir paprašytų paskolinti penkiasde
šimt auksinių, aš paklausčiau, kam jis juos panaudos. Jeigu
jis atsakytų, kad nori tapti pirkliu kaip ir aš bei prekiauti
brangenybėmis ir prabangiais baldais, paklausčiau: „Ką iš
manai apie šį verslą? Ar žinai, kur gali pigiausiai pirkti? Ar
žinai, kur gali brangiai parduoti?” Ar jis galėtų į šiuos klau
simus atsakyti „taip”?
—Nq, negalėtų, —pripažino Rodanas. —Jis daug man
padėjo gaminant ietis ir kai kam yra pagelbėjęs krautuvėse.
—Tada aš jam pasakyčiau, kad jo tikslas neišmintingas.
Pirkliai turi mokytis savo verslo. Jo užmojis, nors pagirti
nas, bet nepraktiškas, ir aš jam aukso neskolinčiau. Bet,
tarkim, jis pasakytų: „Taip, aš daug padėjau pirkliams. Aš
žinau, kaip nukeliauti į Smirną ir pigiai nupirkti tenykščių
šeimininkių audžiamų kilimų. Be to, pažįstu daug turtingų
babiloniečių, kuriems galiu parduoti šį didelį turtą.” Tada
aš atsakyčiau: „Tavo tikslas išmintingas, o užmojai garbingi.
Mielai paskolinsiu tau penkiasdešimt auksinų, jeigu garan
tuosi, kad jie bus grąžinti.” Tačiau jeigu jis sakytų: „Nega
liu garantuoti niekuo kitu, kaip tik savo garbe ir pažadu,

jog mokėsiu geras palūkanas”, - aš atsakyčiau: ,Aš labai
branginu kiekvieną auksinį. Jeigu tau keliaujant į Smirną jį
atimtų plėšikai arba grįžtant pagrobtų kilimus, tu neturė
tum iš ko grąžinti skolą, ir mano auksas pradingtų”.
Matai, Rodanai, auksas yra pinigų skolintojo prekė. Pa
skolinti lengva. Bet jeigu paskolinta neapgalvotai, paskui
sunku atgauti. Išmintingas skolintojas nori ne rizikos, o ga
rantijų.
—Gerai padėti patekusiems į nelaimę, —tęsė jis. —Gerai
padėti tiems, kuriuos prispaudė sunki likimo ranka. Gerai
padėti tiems, kurie pradėjo savo verslą ir gali tapti garbingais
miestelėnais. Bet pagalba turi būti suteikta išmintingai -
priešingu atveju bus kaip ūkininko asilui, nes mes trokš
dami padėti tik prisiimsime kitų naštas.
Bet aš vėl nutolau nuo tavo klausimo, Rodanai, tad klau
syk mano atsakymo: neišsiskirk su savo penkiasdešimčia auk
sinių. Tai, ką uždirbai ar gavai kaip atlygį, yra tavo, ir niekas
negali tavęs priversti tuo pasidalinti, nebent pats norėtum.
Jeigu skolinsi, kad šie pinigai uždirbtų dar daugiau aukso,
skolink atsargiai ir ne viską vienam žmogui. Nors nemėgstu
pernelyg rizikuoti, aš nemėgstu ir tuščiai gulinčio aukso.
Beje, kiek metų tu dirbai iečių meistru?
—Visus trejus.
—Kiek sutaupei, be karaliaus dovanos?
—Tris auksinius.
—Kiekvienais metais, kai dirbai, tu atsisakydavai gerų
dalykų, kad iš savo uždarbio sutaupytum vieną auksinį?
—Taip yra, kaip sakai.
—Vadinasi, ignoruodamas savo poreikius, penkiasdešimt
auksinių tu galėtum sutaupyti per penkiasdešimt metų?
—Tai būtų viso mano gyvenimo darbas.
—Ar tu manai, kad tavo sesuo norėtų atimti iš tavęs
penkiasdešimties darbo metų santaupas, kurios būtų ištir

pintos bronzos lydymo puode, kad jos vyras galėtų eksperi
mentuoti bandydamas tapti pirkliu?
—Aš to nesakiau.
—Tada eik pas ją ir pasakyk: „Aš trejus metus kiekvieną
dieną, išskyrus šventadienius, dirbau nuo ryto iki nakties ir
atsisakiau daugelio mano širdies geidžiamų dalykų. Kiek
vienais darbo ir savęs išsižadėjimo metais sutaupydavau po
vieną auksinį. Aš myliu tave ir noriu, kad tavo vyras pradė
tų verslą ir iš jo didžiai praturtėtų. Jeigu jis pateiks man
planą, kuris mano draugui Mafonui pasirodys išmintingas
ir įmanomas, aš mielai paskolinsiu jam savo visų metų san
taupas, kad jis turėtų galimybę įrodyti, jog jam pasiseks.”
Daryk, kaip pasakiau, ir jeigu jo siela veržiasi į sėkmę, jis tai
įrodys. Jei jam nepavyks, jis neliks tau įsiskolinęs daugiau,
negu vieną dieną galėtų grąžinti.
As esu aukso skolintojas, nes turiu daugiau aukso, negu
jo reikia mano verslui. Aš trokštu, kad mano aukso pertek
lius dirbtų kitiems ir uždirbtų dar daugiau aukso. Nenoriu
rizikuoti ir prarasti aukso, nes kol jį susikroviau, turėjau
daug dirbti ir daug ko atsisakyti. Todėl nebeskolinu nieko,
kol nebūnu tikras, kad auksas išliks saugus ir grįš pas mane.
Neskolinu jo ir tada, jeigu nesu tikras, kad nedelsiant man
bus išmokėtas jo uždarbis.
Aš papasakojau tau, Rodanai, kelias savo užstatų skry
nelės paslaptis. Iš jų gali suprasti žmonių silpnumą bei jų
troškimą skolintis tiek, kiek neišgalės grąžinti. Iš jų gali ma
tyti, kaip dažnai didelės viltys, jog turėdami aukso, jie daug
uždirbs, būna tuščios, nes jie stokoja sugebėjimų ar nėra
pakankamai išsilavinę, kad jos išsipildytų.
Dabar, Rodanai, tu turi aukso, kurį privalai investuoti,
kad jis uždirbtų dar daugiau. Tu netgi gali tapti, kaip ir aš,
aukso skolintoju. Jeigu išsaugosi savo turtą, jis uždirbs tau
papildomų pajamų ir bus dosnus malonumų bei pelno šal

tinis per visas tavo dienas. Bet jeigu leisi jam išslysti iš rankų,
tavo atminty jis nuolatos sukels liūdesį bei apgailestavimus.
Ko tu labiausiai nori iš šio aukso tavo piniginėj?
—Kad jis būtų saugus.
—Išmintingas atsakymas, —pritarė Mafonas. - Tavo pir
masis noras yra saugumas. Ar manai, kad tavo sesers vyro
rankose auksas tikrai bus saugus?
—Bijau —ne, mat jis nėra nuovokus aukso saugotojas.
- T a d a nepasiduok kvailiems sentimentams, įpareigojan-
tiems patikėti savo lobį kitam žmogui. Jei nori padėti savo
šeimai ar draugams, rask kitą būdą, bet nerizikuok savo turtu.
Neužmiršk, jog iš nepratusiųjų jį saugoti rankų auksas ne
įtikėtinais būdais išslysta. Nešvaistyk savo turto ir neleisk jo
prarasti kitiems. Ko dar, be saugumo, nori iš savo lobio?
—Kad jis uždirbtų daugiau aukso.
—Ir vėl kalbi teisingai. Jis turi dirbti ir didėti. Sumaniai
skolinamas auksas, dar jo šeimininkui nepasenus, gali net
padvigubėti. Jei rizikuosi jį prarasti, rizikuosi prarasti ir vis
ką, ką jis uždirbo. Todėl nepasiduok fantastiškiems pla
nams nepraktiškų žmonių, kurie tariasi matą būdus, kaip
priversti auksą uždirbti neįtikėtinai dideles sumas. Tokius
planus rezga svajotojai, neišmanantys saugių ir patikimų
verslo dėsnių. Kad išsaugotum savo turtą ir džiaugtumeisi
juo, būk konservatyvus, tikėdamasis to, ką jis gali uždirbti.
Skolinti jį pasikliaunant pažadu, jog gausi pasakiškas palū
kanas, reiškia kviesti nuostolį. Stenkis bendradarbiauti su
žmonėmis bei įstaigomis, kurių sėkmė pastovi, kad tavo
turtas, sumaniai jų naudojamas, laisvai dirbtų ir būtų sau
gomas jų išminties bei patyrimo. Taip tu išvengsi nelaimių,
persekiojančių žmogaus sūnus, kuriems dievai patiki auksą.
Kai Rodanas norėjo jam padėkoti už išmintingą patari
mą, jis nesiklausė ir kalbėjo toliau:
—Karaliaus dovana išmokys tave išminties. Bandydamas

išsaugoti savo penkiasdešimt auksinių, turėsi būti tikrai ap
dairus. Norėsis daug kur jį panaudoti. Išgirsi aibę patari
mų. Tau bus pasiūlyta begalė galimybių didžiai pasipelny
ti. Mano užstatų dėžutės istorijos perspės tave, kad prieš
išleisdamas kiekvieną auksinį iš savo piniginės įsitikintum,
jog jis saugiai sugrįš atgal. Jeigu ir vėliau norėsi mano pata
rimų, ateik. Mielai juos duosiu. Kaip svečias perskaityk, ką
išraižiau ant savo užstatų dėžutės dangčio apačios. Tai vie
nodai tinka ir skolintojui, ir skolininkui:
[3[3[3[3[3[EĮ[3[EĮ[3[3[3[3[3[3|3[3[3[EĮ[EĮ[3[3[3[3[EĮ
GERIAU TRUPUTIS ATSARGUMO, NEGU

DIDELI APGAILESTAVIMAI
[313[3[3[3[3[3[3[3[3[3[3[3[3[3[3[3[3[3[3[3[3[3[3
Babilono sienos
Senasis Banzaras, niūrus praeities dienų

karys, stovėjo sargyboje šalia praėjimo, vedančio ant seno
vinių Babilono sienų. Viršuje, siekdami jas išlaikyti, grū
mėsi narsūs gynėjai. Nuo jų priklausė tolesnis šio didžiulio
miesto su šimtais tūkstančių gyventojų likimas.
Virš sienų kilo puolančių armijų riaumojimas, galybės
žmonių kauksmas, tūkstančių žirgų trypimas, kurtinantis
taranų dundesys į bronzinius vartus.
Gatvėje už vartų sukiojosi ietininkai, pasiruošę ginti
įėjimą, jeigu neatlaikytų vartai. Šiai užduočiai jų buvo tik
keletas. Pagrindinės Babilono armijos buvo su savo karaliumi
toli Rytuose, didžiajame žygyje prieš elamitus. Nesitikėta,
kad miestą užpuls jiems išvykus, ir gynybinės pajėgos buvo
menkos. Tačiau nelauktai iš šiaurės užgriuvo galingos asi-
riečių armijos. Ir dabar sienos žūtbūt turėjo būti išlaikytos
arba Babilonas bus pasmerktas.

Aplink Banzarą zujo minios miestelėnų - išblyškusių ir
išsigandusių, gaudančių kiekvieną žinutę apie mūšį. Nuš
čiuvę iš siaubo, jie stebėjo praėjimu nešamų ar vedamų
žuvusiųjų ar sužeistųjų virtinę.
Išmušė lemiama kautynių valanda. Tris dienas sukioję-
sis aplink miestą, priešas staiga metė didžiules pajėgas į šią
dalį ir šiuos vartus.
Gynėjai nuo sienos šaudė strėlėmis ir pylė verdančią smalą
ant pakylomis ar kopėčiomis lipančio priešo, o pasiekusius
viršų pasitikdavo ietimis. Tūkstančiai priešo šaulių į gynė
jus paleisdavo atitveriamąją strėlių ugnį.
Senasis Banzaras užėmė patogią padėtį, kad sužinotų vi
sas naujienas. Jis buvo arčiausiai susirėmimo ir pirmasis iš
girsdavo apie kiekvieną įdūkusio priešo atakos atlaikymą.
Prie jo prislinko pagyvenęs pirklys bejėgiškai virpančio
mis rankomis.
- Sakyk! Sakyk! - meldė jis. - Jie neįeis. Mano sūnūs su
geruoju karalium. Nebus kam apginti mano senos žmonos.
Mano gėrybės - jie viską išvogs. Mano maistas - jie nieko
nepaliks. Mes esame seni, pernelyg seni, kad apgintume
save, ir pernelyg seni, kad būtume paimti į vergiją. Mes
badausime. Mes mirsime. Sakyk, kad jie neįeis.
- Nusiramink, gerasis pirkly, - atsakė sargybinis. - Ba
bilono sienos stiprios. Grįžk į turgų ir pasakyk savo žmonai,
jog sienos apsaugos tave bei tavo turtą taip pat garantuotai,
kaip ir gausius karaliaus lobius. Laikykis arčiau sienų, kad
tavęs nepakirstų skriejančios strėlės!
Pasitraukus pirkliui, į jo vietą stojo moteris su kūdikiu
ant rankų.
- Kas naujo viršuje, senasis kary? Pasakyk tiesą, kad ga
lėčiau nuraminti savo vargšą vyrą. Jis guli karščiuodamas
nuo siaubingų žaizdų, tačiau reikalauja savo šarvų ir ieties,
BABILONO SIENOS 91
kad apgintų mane su kūdikiu. Jis sako, jog klaikiai keršys

mūsų priešai, jeigu jie įsiverš.
- Tenurimsta tavo širdis, moterie, kuri esi ir būsi moti
na - Babilono sienos apsaugos tave ir tavo kūdikius. Jos
aukštos ir tvirtos. Argi negirdi mūsų narsiųjų gynėjų šūks
n i^ kai jie pila verdančios smalos katilus ant lipančiųjų
kopėčiomis?
- Taip, aš girdžiu, bet girdžiu ir taranų dundesį į mūsų
vartus.
- Grįžk pas savo vyrą. Pasakyk, jog vartai stiprūs ir atlai
kys taranus. Ir dar pasakyk, kad sienomis lipančio priešo
laukia ietys. Atsargiai ir greitai spruk į savo namus.
Banzaras pasitraukė į šalį leisdamas praeiti sunkiai gink
luotam pastiprinimui. Jiems žvanginant bronziniais skydais
ir sunkiai žingsniuojant pro šalį, jam į diržą įsikabino maža
mergaitė.
- Sakyk, kary, ar mes saugūs? - paprašė ji. - Girdžiu
siaubingą triukšmą. Matau kruvinus žmones. Man taip bai
su. Kas bus su mūsų šeima - mama, mažuoju broliuku ir
kūdikiu?
Senasis, niūrusis karys sumirksėjo ir žvelgdamas į vaiką
atkišo smakrą.
- Nebijok, mažyle, - nuramino jis. - Babilono sienos
apsaugos tave, mamą, mažąjį broliuką ir kūdikį. Tam ge
roji Karalienė Semiramis daugiau kaip prieš šimtą metų
jas ir pastatė, kad apsaugotų tokias kaip tu. Pro jas dar nie
kas neprasilaužė. Grįžk ir pasakyk mamai, broliukui bei
kūdikiui, kad Babilono sienos juos apsaugos ir nereikia
bijoti.
Diena po dienos senasis Banzaras stovėjo savo poste ir
stebėjo, kaip praėjimą užpildo naujos pajėgos, ten pasilieka
ir kaunasi, kol sužeistųjų ar žuvusiųjų virtinė vėl nusileidžia
žemyn. Aplink jį nuolatos būriavosi išsigandusių miestelėnų
minios, trokštančios sužinoti, ar atlaikys sienos. Visiems su

seno kario orumu jis atsakydavo:
- Babilono sienos tave apsaugos.
Įnirtingas antpuolis nesiliovė tris savaites ir penkias die
nas. Vis stipriau Banzaras sukąsdavo dantis, vis niūresnis
darėsi jo veidas, kai nuo sužeistųjų kraujo šlapią praėjimą
iki purvo trypė be paliovos tai aukštyn, tai žemyn einančių
jų virtinės. Kiekvieną dieną nuožmūs užpuolikai pulkais
susirinkdavo prie sienos. Kiekvieną vakarą juos nunešdavo
ir palaidodavo jų bendrai.
Penktąją ketvirtosios savaitės naktį triukšmas nurimo.
Pirmieji tekančios saulės spinduliai apšvietė lygumose mil
žiniškus besitraukiančių armijų sukeltus dulkių debesis.
Galingas šauksmas išsiveržė iš gynėjų lūpų. Jo prasmė
buvo neabejotina. Jį pakartojo už sienų laukiantys kariai. Jį
pagavo miestelėnai gatvėse. Jis viesulu nulėkė per miestą.
Žmonės puolė iš namų. Gatves užpildė šurmuliuojanti
minia. Savaitėmis gniaužta baimė prasiveržė pašėlusiu
džiaugsmo choru. Aukšto Varpo Šventyklos bokšto viršuje
įsiplieskė pergalės liepsnos. Toli ir plačiai nešdama šią žinią,
į dangų pakilo mėlynų dūmų stulpas.
Babilono sienos dar kartą atrėmė galingą bei nuožmų
priešą, troškusį išplėšti turtingus miesto lobynus, pagrobti
ir pavergti jo gyventojus.
Babilonas gyvavo ne vieną šimtmetį, nes buvo gerai sau

gomas. Kitaip ir būti negalėjo.
Babilono sienos - ryškus pavyzdys, kaip žmogui reikia
būti saugiam ir kaip jis to trokšta. Sį troškimą paveldėjo
visa žmonija. Šiandien jis toks pat stiprus kaip ir kitados,
tik mes esame sukūrę platesnių ir geresnių priemonių šio
tikslo įgyvendinimui.
Šiomis dienomis nepralaužiamos draudimo, taupomųjų
BABILONO SIENOS 93
sąskiitų bei patikimo investavimo sienos mus gali apsau

goti nuo netikėtų tragedijų, galinčių įžengti pro bet kurias
duris ir įsitaisyti prie bet kurio židinio.
[a [a [a[3 [a [3[3 [3 [3[3[3 [a [3[3[a [a[3 [3[3 [3[a [a[3 [a
MES NEIŠSIVERSIME BE TINKAMOS APSAUGOS
[3 [3 [3[3 [3 [3[3 [3 [3[3[3 [3 [3[3[3 [3[3 [3[3 [3[3[3[3 [3

Babilonoprekiautojas
kupranugariais
K u o didesnis alkis, tuo šviesesnis protas —

ir jautresnė uoslė maisto kvapams.
Taip galvojo Tarkadas, Azuro sūnus. Ištisas dvi dienas jis
nebuvo valgęs nieko, išskyrus dvi mažas figas, kurias nusi-
gvelbė perlipęs per sodo tvorą. Nespėjus nusiskinti daugiau,
išbėgo įdūkusi moteris ir išvijo jį į gatvę. Jam einant per tur
gų, ausyse vis dar skambėjo jos šaižūs šūksniai. Jie padėjo Tar-
kadui suvaldyti nerimstančius pirštus, kad šie nepačiuptų
gundančių vaisių iš turguje sustojusių moterų krepšių.
Jis dar niekada nebuvo pagalvojęs, kiek daug maisto su
nešama į Babilono turgus ir kaip skaniai jis kvepia. Išėjęs iš
turgaus, jis patraukė prie smuklės ir ėmė žingsniuoti pir
myn atgal priešais ją. Galbūt čia jis sutiks kokį pažįstamą;
BABILONO PREKIAUTOJAS KUPRANUGARIAIS 95
ką nors, iš ko galėtų pasiskolinti varinį pinigėlį, kuris už

dirbtų nedraugiško smuklės savininko šypseną ir kartu kil
niaširdišką pagalbą. Jis pernelyg gerai žinojo, jog be varioko
bus nepageidautinas.
Pasinėręs į savo mintis, Tarkadas netikėtai susidūrė su
žmogumi, kurio labiausiai norėjo išvengti —aukšta, kaulėta
prekiautojo kupranugariais Dabasiro figūra. Iš visų draugų
bei kitų, kurie jam buvo paskolinę nedideles sumas, Daba-
siras jį labiausiai trikdė, nes nepavyko ištesėti jam duoto
pažado ir greitai grąžinti skolą.
Išvydus jį, Dabasiro veidas nušvito.
—Aha! Tarkadas, tas pats, kurio ieškojau, kad jis man
grąžintų dvi prieš mėnesį paskolintas varines monetas ir vie
ną dar anksčiau paskolintą sidabrinį. Gerai susitikom. Šian
dien aš galiu puikiai panaudoti tuos pinigus. Ką pasakysi,
vaikine? Ką pasakysi?
Tarkadas sumikčiojo ir išraudo. Jo tuščiame skrandyje
nebuvo nieko, kas būtų suteikę jėgų ginčytis su nuoširdžiuoju
Dabasiru.
—Dovanok, labai atsiprašau, —silpnai sumurmėjo jis, -
bet šiandien neturiu nei varinio, nei sidabrinio, kuriuos ga
lėčiau grąžinti.
—Tai gauk juos, - neatlyžo Dabasiras. —T u juk gali
susitaupyti kelis varinius ir vieną sidabrinį, kad atsilygin
tum už seno tavo tėvo draugo, kuris padėjo tau stokojan
čiam, kilniaširdiškumą?
—Mane persekioja nesėkmės, todėl negaliu su tavim at
siskaityti.
—Nesėkmės! Kam kaltini dievus dėl savo silpnumo? Ne
sėkmė persekioja kiekvieną, kuris daugiau galvoja apie skoli
nimąsi negu apie grąžinimą. Pasilik su manim, vyruti, kol
aš valgysiu. Aš išalkau ir tuo metu papasakosiu tau vieną
istoriją.
Tarkadas suvirpėjo nuo brutalaus Dabasiro atvirumo,

bet pagaliau jis išgirdo kvietimą užeiti į viliojančią smuklę.
Dabasiras nusitempė jį į patalpos kampą, kur jie atsisė
do ant mažų kilimėlių.
Kai šypsodamasis pasirodė šeimininkas Kauskoras, D a
basiras kreipėsi į jį neįprastai laisvai:
— Riebusis dykumos drieže, atnešk man labai rudą ir
sultingą ožio koją, duonos bei visokiausių daržovių, nes aš
išalkęs ir noriu gerai pavalgyti. Neužmiršk ir mano draugo.
Atnešk jam ąsotį vandens. Tegul jis būna šaltas, nes diena
karšta.
Tarkado širdis apmirė. Nejaugi jis turės sėdėti čia ir ger
ti vandenį žiūrėdamas, kaip šis žmogus šveis visą ožio koją?
Jis nieko nepasakė. Jis negalėjo sugalvoti, ką pasakyti.
Tačiau Dabasiras nežinojo tokio dalyko kaip tyla. Šyp
sodamasis ir nuoširdžiai mojuodamas ranka kitiems lanky
tojams, kuriuos visus pažinojo, jis tęsė:
—Vienas keliautojas, neseniai grįžęs iš Urfos, girdėjau,
pasakojo apie turtuolį, kuris turi taip plonai nušlifuotą ak
menį, jog pro jį gali pažvelgti. Jis įstatė tą akmenį į savo
namų langą, kad apsisaugotų nuo liūčių. Pasak to keliauto
jo, akmuo yra geltonas, ir kai jam buvo leista pažvelgti pro
jį, visas pasaulis atrodė keistas, ne toks, koks yra iš tikrųjų.
Ką pasakysi į tai, Tarkadai? Ar gali visas pasaulis žmogui
atrodyti kitokios spalvos negu yra?
—Nedrįstu atsakyti, —tarė Tarkadas vis labiau susido
mėdamas riebia ožio koja priešais Dabasirą.
—Ką gi, aš žinau, jog tai tiesa, nes pats mačiau pasaulį
kitokios spalvos, negu jis yra iš tikrųjų. Istorija, kurią ruo
šiuosi tau papasakoti, būtent ir parodys, kaip vėl pradėjau
matyti jo tikrąją spalvą.
—Dabasiras pasakos istoriją, - sušnibždėjo šalia valgęs
žmogus savo kaimynui ir prisitraukė kilimėlį arčiau. Kiti
pietaujantys taip pat atsinešė maistą ir susibūrė puslankiu.

Jie triukšmingai čepsėjo Tarkadui prie ausų ir baksnojo jį
mėsingais neapgraužtais kaulais. Jis vienintelis buvo be
maisto. Dabasiras nepasiūlė jam net mažo kietos duonos
kampučio, kuris buvo atlaužtas ir nukrito nuo padėklo ant
grindų.
—Istorija, kurią papasakosiu, —pradėjo Dabasiras ir nu
tilo, kad atsikąstų didelį kąsnį nuo ožio kojos, —kalba apie
mano gyvenimo pradžią ir apie tai, kaip tapau prekiautoju
kupranugariais. Ar kas nors žino, kad kitados aš buvau vergas
Sirijoje?
Tarp susibūrusiųjų nuvilnijo nuostabos šurmulys, kurio
Dabasiras klausėsi su pasitenkinimu.
—Kai buvau jaunas, —dar kartą godžiai atsikandęs ožio
kojos tęsė Dabasiras, —išmokau savo tėvo amato —gaminti
balnus. Dirbdamas jo krautuvėlėje, vedžiau. Buvau jaunas
ir nelabai gabus, todėl uždirbdavau nedaug —vos užteko
kukliai išlaikyti mano puikiąją žmoną. Aš troškau gerų da
lykų, kurie man buvo neprieinami. Greitai pastebėjau, kad
krautuvininkai pasitiki manimi ir leidžia susimokėti vėliau,
kai negaliu to padaryti laiku.
Būdamas jaunas ir nepatyręs nesupratau, jog tas, kuris
išleidžia daugiau negu uždirba, sėja bereikalingo įsipareigo
jimo vėjus, iš kurių neabejotinai kils rūpesčių ir pažemini
mo uraganai. Taigi aš pasidaviau savo užgaidai gražiai rengtis
ir pirkinėjau gerajai žmonai bei namams brangius daiktus,
kurie buvo ne pagal mūsų kišenę.
Kai galėdavau, susimokėdavau, ir kurį laiką viskas klos
tėsi gerai. Bet po tam tikro laiko supratau, kad mano už
darbio nepakanka ir pragyvenimui, ir skolų grąžinimui. Sko
lintojai pradėjo mane persekioti, kad susimokėčiau už savo
ekstravagantiškus pirkinius, ir mano gyvenimas tapo siau
bingas. Aš skolinausi iš draugų, bet negalėjau grąžinti ir
jiems. Reikalai vis blogėjo. Mano žmona grįžo pas savo tėvą,
o as nusprendžiau palikti Babiloną ir keliauti į kitą miestą,
kur jaunas žmogus turėtų geresnes galimybes.
Dvejus metus dirbant karavanų pirkliams, mano gy
venimas buvo neramus ir nesėkmingas. Vėliau susidėjau
su beginklius dykumų karavanus puldinėjusiais plėšikais.
Tokie užsiėmimai nebuvo verti mano tėvo sūnaus, bet as
mačiau pasaulį per spalvotą akmenį ir nesupratau, kaip esu
smukęs.
Mums pasisekė jau pirmame žygyje, kai atiteko gausus
aukso, šilkų bei vertingų prekių laimikis. Mes nusigabeno
me jį į Ginirą ir iššvaistėme. Antrą kartą ne taip pasisekė.
Vos spėjome apiplėšti karavaną, kai mus užpuolė vietinės
genties vado ietininkai, kuriam karavanai mokėjo už apsau
gą. D u mūsų vadai žuvo, o kiti buvome nugabenti į Da
maską, išrengti ir parduoti kaip vergai.
Mane už du sidabrinius nupirko Sirijos dykumos vadas.
Nuskustais plaukais ir tik su klubų raiščiu aš nedaug kuo
skyriausi nuo kitų vergų. Būdamas neramus jaunuolis, aš
maniau, jog tai tik nuotykis —kol šeimininkas nenusivedė
manęs pas savo keturias žmonas ir nepasakė, kad jos galin
čios pasiimti mane kaip eunuchą.
Tada iš tikrųjų supratau, kokia beviltiška mano situaci
ja. Tie dykumos žmonės buvo nuožmūs ir karingi. Aš visiš
kai priklausiau nuo jų valios ir neturėjau nei ginklų, nei
būdų pabėgti.
Nustėręs stovėjau, o tos keturios moterys mane apžiūri
nėjo. Neatrodė, kad jos galėtų manęs pasigailėti. Pirmoji
ir vyriausioji žmona buvo Sira. Ji bejausmiu veidu žvelgė į
mane. Menkai paguostas nusigręžiau nuo jos. Kita, panie
kos kupina gražuolė, spoksojo į mane taip abejingai, kaip
į žemės kirminą. Dvi jaunesnės kikeno, tarsi tai būtų
linksmas pokštas.
Atrodė, as visą amžinybę stovėjau laukdamas tyloje. Kiek

viena moteris tarsi norėjo, kad spręstų kita. Galiausiai šaltu
balsu prabilo Sira: „Eunuchų mes turime daugybę, bet kup
ranugarių prižiūrėtojų - mažai, ir tie patys niekam tikę.
Šiandien pat keliaučiau aplankyti savo karščiuojančios mo
tinos, bet nėra vergo, kuriam patikėčiau vesti kupranugarį.
Paklausk šio vergo, ar jis galėtų tai daryti.”
Taigi mano šeimininkas paklausė: „Ką išmanai apie kup
ranugarius?”
Vos nuslėpdamas džiaugsmą atsakiau: „Galiu priversti
juos atsiklaupti, galiu apkrauti juos nešuliais, galiu nepa
vargdamas juos vesti į ilgas keliones. Jei reikia, galiu patai
syti jų pakinktus.”
„Tas vergas daug kalba, —pareiškė šeimininkas. —Jei
nori, Sira, pasiimk jį kaip savo kupranugario prižiūrėtoją.”
Taigi aš atitekau Sirai ir tą pačią dieną išvedžiau jos kup
ranugarį į ilgą kelionę pas sergančią motiną. Pasinaudoda
mas proga, padėkojau jai už užtarimą ir pasakiau, jog nesu
vergas nuo gimimo, o laisvo ir garbingo Babilono balnų
meistro sūnus. Be to, gana smulkiai papasakojau jai savąją
istoriją. Jos pastabos mane sutrikdė, ir vėliau aš daug mąs
čiau apie tai, ką ji pasakė.
„Kaip gali vadinti save laisvu žmogumi, kai per savo silp
numą atsidūrei tokioje padėtyje? Jeigu žmogus turi vergo
sielą, argi jis netaps juo, kad ir kuo būtų gimęs —kaip nu-
sistovintis savo lygyje vanduo? Jei žmogaus siela yra laisva,
argi netaps jis savo mieste gerbiamu ir garbingu nepaisant
jo nesėkmės?”
Daugiau kaip metus gyvenau kaip vergas ir su vergais,
bet negalėjau tapti vienu iš jų. Vieną dieną Sira manęs pa
klausė: „Kodėl kiekvieną kartą, kai kiti vergai gali bendrau
ti ir džiaugtis vienas kito draugija, tu sėdi savo palapinėje
vienas?”
As atsakiau: „Svarstau apie tai, ką man pasakei. Bandau

išsiaiškinti, ar turiu vergo sielą. Negaliu prie jų prisijungti,
todėl laikausi atskirai.”
„Aš taip pat turiu būti viena, - prisipažino ji. —Turėjau
didelį kraitį, ir mano viešpats vedė mane tik dėl jo. Tačiau
manęs jis negeidžia. Kiekviena moteris trokšta būti geidžia
ma. Dėl šios priežasties, ir dėl to, jog esu bergždžia ir netu
riu nei sūnaus, nei dukters, esu priversta sėdėti viena. Jei
būčiau vyras, geriau mirčiau, negu būčiau tokiu vergu, bet
mūsų genties papročiai vergėmis paverčia ir moteris.”
„Ką tu dabar galvoji apie mane? - staiga paklausiau aš.—
Ar aš turiu žmogaus, ar vergo sielą?”
„Ar nori grąžinti savo skolas Babilone?” —savo ruožtu
paklausė ji.
„Taip, bet neišmanau, kokiu būdu.”
„Jeigu patenkintas leidai bėgti metams nesistengdamas
jų grąžinti, vadinasi, turi tik niekingą vergo sielą. Ne žmo
gus yra tas, kuris negerbia savęs, o savęs negali gerbti nė
vienas kuris negražina skolų.”
„Bet ką as galiu padaryti būdamas vergu Sirijoje?”
„Ir pasilik vergu Sirijoje, tu ištižėli.”
„Aš ne ištižėlis,” —karštai paprieštaravau.
„Tad įrodyk tai.”
„Kaip?”
„Argi tavo didysis karalius neįveikia savo priešų, kaip
tik gali, kad ir kokias turėtų pajėgas? Tavo skolos yra tavo
priešai. Jos išvijo tave iš Babilono. Tu palikai jas nekon
troliuojamas, ir jos pasidarė tau pernelyg sunkios. Jeigu bū
tum stojęs į kovą su jomis kaip žmogus, būtum galėjęs jas
įveikti ir likti gerbiamas savo miestelėnų. Bet tavo siela pa
būgo, ir štai tavasis orumas pažemintas tiek, jos esi vergas
Sirijoje.”
Aš daug galvojau apie jos nemalonius kaltinimus ir
ištariau daug pasiteisinimo frazių, kad įrodyčiau sau, jog

širdyje nesu vergas, bet panaudoti jų nebeturėjau progos.
Po trijų dienų Siros tarnaitė nusivedė mane pas savo šeimi
ninkę.
„Mano mama vėl labai serga, - tarė ji. — Balnok du
geriausius kupranugarius iš mano vyro bandos. Pririšk prie
balnų vandens tymus ir krepšius ilgai kelionei. Tarnaitė
tau paduos maistą virtuvės palapinėje.”
Aš apkroviau kupranugarius stebėdamasis tarnaitės pa
duotų atsargų gausa, nes iki mamos tereikėjo keliauti ma
žiau kaip vieną dieną. Tarnaitė jojo už mūsų, o aš vedžiau
savo šeimininkės kupranugarį. Kai pasiekėme mamos na
mus, jau buvo tamsu. Sira paleido tarnaitę ir tarė man:
„Dabasirai, ar turi laisvo žmogaus, ar vergo sielą?”
„Laisvojo,” —tvirtai atsakiau aš.
„Dabar turi šansą tai įrodyti. Tavo šeimininkas prisigė
ręs, o jo vadai viskam abejingi. Imk šiuos kupranugarius ir
bėk. Šiame krepšyje yra tavo šeimininko drabužiai, kad per
sirengtum. Aš pasakysiu, jog kol lankiausi pas motiną, tu
pavogei kupranugarius ir pabėgai.”
„Tu turi karalienės sielą, —tariau jai. —Taip norėčiau
padaryti tave laimingą.”
„Jokia laimė nelaukia pabėgusios žmonos, kuri ieško jos
svetimoje šalyje tarp svetimų žmonių, —atsakė ji. —Eik
savo keliu, ir tegul dykumos dievai saugo tave, nes kelias
tolimas, be maisto ir vandens.”
Daugiau manęs raginti nereikėjo, todėl šiltai padėkojau
jai ir dingau naktyje. Aš nepažinojau to svetimo krašto ir tik
miglotai įsivaizdavau, kurioje pusėje turėtų būti Babilonas,
bet drąsiai yriausi per dykumą kalnų link. Ant vieno kupra
nugario jojau, kitą vedžiausi. Keliavau visą tą naktį ir visą
kitą dieną vejamas žinojimo, koks siaubingas likimas laukia
vergų, kurie pavagia šeimininko nuosavybę ir bando pabėgti.
Vėlai tą vakarą as pasiekiau nykų, dykynę primenantį

kraštą. Aštrios uolos raižė mano ištikimųjų kupranugarių
kojas, ir greitai jie pradėjo žingsniuoti iš lėto bei skausmin
gai. Nesutikau nei žmogaus, nei žvėries ir nelabai supratau,
kodėl jie apleido šią nesvetingą šalį.
Nuo tos dienos prasidėjo tokia kelionė, apie kokią ma
žai kas iš gyvųjų gali papasakoti. Diena iš dienos mes stū-
mėmės į priekį. Baigėsi maistas ir vanduo. Negailestingai
spigino saulė. Baigiantis devintajai dienai aš nuslydau nuo
kupranugario jausdamas, jog esu per silpnas, kad užlipčiau
vėl, ir galvojau, jog mirsiu šioje apleistoje plynėje. Išsitiesęs
ant žemės aš užmigau ir prabudau tik su pirmaisiais saulės
spinduliais. Atsisėdau ir apsidairiau. Ryto oras buvo vėsus.
Netoliese liūdni stovėjo mano kupranugariai. Aplinkui drie
kėsi dykynė —uolos, smėlis, spygliuoti augalai ir jokio van
dens ar maisto žmogui ir kupranugariui.
Ar gali būti, kad šioj taikioj tyloj sutiksiu savo galą? Mano
protas buvo šviesesnis negu bet kada. Mano kūnas dabar
atrodė toks nesvarbus. Mano suskeldėjusios ir kraujuojan
čios lūpos, mano išdžiūvęs ir ištinęs liežuvis, mano tuščias
skrandis —jų didžiausi skausmai jau buvo praeity.
Pažvelgiau į nesvetingą tolį, ir man vėl kilo klausimas:
„Ar aš turiu vergo, ar laisvojo sielą?” Tada aiškiai supratau,
kad jeigu turėčiau vergo sielą, palūžčiau, gulčiausi dyku
moje ir numirčiau —tai būtų tinkamas pabėgusio vergo
galas.
Bet jeigu aš turiu laisvojo sielą, kas tada? Aš, žinoma,
turėčiau veržtis į Babiloną, grąžinti manimi pasitikėjusiems
žmonėms skolas, padaryti laimingą savo žmoną, kuri iš tik
rųjų mane mylėjo, bei atnešti ramybę ir pasitenkinimą savo
tėvams.
„Tavo skolos yra tavo priešai, kurie išvijo tave iš Babi
lono”, — pasakė Sira. Taip ir buvo. Kodėl aš nepanorau
apginti savo žmogiškojo orumo? Kodėl leidau žmonai grįžti

pas savo tėvą?
Staiga įvyko keistas dalykas. Visas pasaulis man pasirodė
kitokios spalvos, tarsi lig tol būčiau žiūrėjęs į jį pro spalvotą
akmenį, kurį ūmai kažkas patraukė. Pagaliau aš pamačiau
tikrąsias gyvenimo vertybes.
Žūti dykumoje! Tik ne man! Aš naujai išvydau, ką tu
rėčiau daryti. Pirmiausiai grįšiu į Babiloną ir susitiksiu su
kiekvienu, kam negrąžinau skolos. Pasakysiu jiems, jog po
daugelio metų klajonių ir nesėkmių aš grįžau, kad grąžin
čiau skolas taip greitai, kaip tik leis dievai. Po to grįšiu na
mo pas savo žmoną ir tapsiu miestelėnu, kuriuo didžiuosis
mano tėvai.
Mano skolos buvo mano priešai, bet žmonės, kuriems aš
skolingas, buvo mano draugai, nes jie tikėjo ir pasitikėjo
manimi.
Aš sunkiai atsistojau. Kas tas alkis? Kas tas troškulys?
Tai tik kelionės į Babiloną epizodai. Manyje siautė laisvo
žmogaus siela, pasiruošusi nukariauti savo priešus ir atly
ginti draugams. Aš virpėjau nuo šio užsidegusio ryžto.
Nuo naujos gaidos mano kimiame balse sublizgo apsi
blaususios kupranugarių akys. Vargais negalais, po dauge
lio bandymų, jie atsistojo ant kojų. Su gailestį keliančia
ištverme jie stūmėsi į šiaurę, kur kažkas manyje kuždėjo,
jog rasime Babiloną.
Mes aptikome vandens. Mes pasiekėme derlingesnį kraš
tą, kur buvo žolės ir vaisių. Mes radome kelią į Babiloną,
nes laisvojo žmogaus siela žvelgia į gyvenimą kaip į virtinę
problemų, kurias reikia išspręsti, ir sprendžia jas, o vergo
siela inkščia: „Ką as galiu padaryti? Juk esu tik vergas”.
O kaipgi tu, Tarkadai? Ar tavo tuščias skrandis nenuskaid
rino tavo minčių? Ar esi pasiruošęs pasukti keliu, kuris veda
atgal į savigarbą? Ar gali pamatyti tikrąją pasaulio spalvą? Ar
trokšti grąžinti skolas, kad ir kiek jų būtų, ir vėl tapti gerbia

mu Babilono žmogumi?
Jaunuolio akys sudrėko. Jis ryžtingai pakilo ant savo
kelių.
—T u atvėrei man akis; jaučiu, kaip manyje jau siaučia
laisvo žmogaus siela.
—Bet kaip tau pavyks grįžti? —paklausė vienas susido
mėjęs klausytojas.
—Kai yra ryžtas, galima rasti ir kelią, —atsakė Dabasiras.—
As pats buvau pasiryžęs, todėl radau išeitį. Pirmiausiai ap
lankiau kiekvieną žmogų, kuriam buvau skolingas, ir mel
džiau atlaidumo, kol galėsiu uždirbti ir grąžinti skolą. Dau
gelis iš jų sutiko mane maloniai. Keletas išplūdo, bet kiti
siūlė pagalbą. Vienas iš tikrųjų man labai padėjo. Tai buvo
aukso skolintojas Mafonas. Sužinojęs, kad Sirijoje dirbau
kupranugarių prižiūrėtoju, jis nusiuntė mane pas prekiau
toją kupranugariais, senąjį Nebaturą, kuriam mūsų gerasis
karalius buvo ką tik liepęs nupirkti daug puikių kupranu
garių bandų didžiam žygiui. Su juo as puikiai išnaudojau
savo žinias apie kupranugarius. Per ilgą laiką aš įstengiau
grąžinti visus varinius ir sidabrinius, kuriuos buvau skolin
gas. Pagaliau galėjau pakelti galvą ir jaustis garbingu žmo
gumi tarp žmonių.
Dabasiras vėl pažvelgė į maistą.
—Kauskorai, tu lėtapėdį, —garsiai sušuko jis, kad būtų
išgirstas virtuvėje. —Maistas atšalo. Atnešk man nuo ieš
mo šviežesnės mėsos. Atnešk ir didžiulę porciją Tarkadui,
mano seno draugo sūnui, kuris išalkęs ir valgys kartu su
manimi.
Taip baigėsi Dabasiro, prekiautojo kupranugariais iš se
nojo Babilono, istorija. Jis atrado savąją sielą supratęs di
džią tiesą, tiesą, kurią žinojo ir praktikavo išmintingi žmo
nės dar gerokai iki jo laikų.
Ji vedė visų laikų žmones iš sunkumų į sėkmę, ir taip

nutiks tiems, kuriems pakaks išminties suprasti jos magišką
galią. Ji pasitarnaus kiekvienam, skaitančiam šias eilutes.
[a qu[3 [a [a[a[a[a[a[a[a [a [a[a [a [a|a [3[a [a[a [3[a [a
KAI YRA RYŽTAS, GALIMA RASTI IR KELIĄ
[a [a [a [a [a[a[a[a[a[a[a [a [a[a [a [a|a [a[a [a[a [a[a |a

Molinės lentelės
iš Babilono
ŠV. SVIFINO KOLEDŽAS

NOTINGEMO UNIVERSITETAS
Niuarkas prie Trento, Notingemas
1934 m. s pa l i o 21 d.
P r ofesorius Franklinas Kaldvelas,

Britų mokslinė ekspedicija,
Hilą, Mesopotamij a
Mano brangus profesoriau,
P e n k i o s m o l i n ė s l e n t e l ė s iš jūsų n e
seniai vykdytų kasinėjimų Babilono
g r i u v ė s i u o s e a t k e l i a v o tuo p a č i u la iv u
ka i p ir jūsų laiškas . B u v a u be galo
MOLINĖS LENTELĖS IŠ BABILONO 107
s u ž a v ė t a s ir p r a l e i d a u d a u g m a l o n i ų
v a l a n d ų v e r s d a m a s jų įrašus. Turėjau
a t s a k y t i d, j ūs ų l a i š k ą iš karto, b e t
delsiau norėdamas pabaigti vertimus,
k u r i u o s ir siu nč iu .
Jūsų rūpestingai panaudotų a p s a u g a n
č ių p r i e m o n i ų bei p u i k a u s į p a k a v i m o
dėka lentelės atkeliavo nepažeistos.
Is torija, k u ri ą jos pa s a k o j a , jus
a p s t u l b i n s ta i p pat, ka i p ir m u s l a b o
r a t o r i j o j e . M i g l o t a ir t o l i m a p r a e i t i s ,
atro do, t u r ė t ų k a l b ė t i a p ie r o m a n t i k ą
ir n u o t y k i u s . Na, žinote, ap i e k a ž k ą
p a n a š a u s į „ A r a b ų n a k t i s " . T a č i a u jos
a t s k l e i d ž i a žm o gau s, vardu Dabasiras,
p r o b l e m ą g r ą ž i n a n t skolas, ir g a l i m a
s u p ra s t i , k ad to s e n o j o p a s a u l i o s ą l y
gos p e r p e n k i s t ū k s t a n č i u s m e t ų n e p a s i
k e i t ė taip, ka ip b u v o g a l i m a tik ė t i s.
Žinai, keista, b e t šie seni įrašai,
k a i p sako st u d en t a i , m a n e g a n ė t i n a i
„erzina". Kaip koledžo profesorius, aš
t u r i u b ū t i m ą s t a n t i b ū ty bė, kuri ap i e
d a u g ką n u si m a no . Be t čia p a s i r o d o šis
d r a u g u ž i s iš d u l k ė m i s p a d e n g t ų B a b i l o n o
griuvėsių, kad p a s i ū l y t ų m a n n e g i r d ė t ą
b ū d ą g r ą ž i n t i savo s k o l a s ir ka r t u į g y
ti aukso, ku ris s k a m b ė t ų m a n o p i n i g i n ė
je. Sa kyč ia u, m a l o n i mi nti s, ir į d o m u
b ū t ų p a t i k r i n t i , ar ji v e i k t ų m ū s ų d i e
n o m i s ta i p pa t k a i p s e n o v ė s B ab i l o n e .
P o n i a Š r e v s b u r i ir aš p a t s k e t i n a m e
i š b a n d y t i šį p l a n ą s a vo r e i ka l u os e ,
k u r i e ga li b ū t i l a b a i p a g e r i n t i .
Su g e r i a u s i a i s l i n k ė j i m a i s sė km ė s
j ū s ų v e r t i n g u o s e d a r b u o s e ir n e k a n t r i a i
l a u k d a m a s kitos p r o g o s p a d ė t i -
n u o š i r d ž i a i jūsų
A l f r e d a s H. Š r e v s b u r i s ,
A r c h e o l o g i j os f a k u l t e t a s
Lentelė Nr. I
Dabar, artėjant pilnačiai, as, Dabasiras, neseniai grįžęs
iš vergijos Sirijoje, pasiryžęs grąžinti savo gausias skolas ir
tapti pasiturinčiu žmogumi, vertu pagarbos gimtajame Ba
bilone, raižau molyje amžinai išliksiantį savosios istorijos
aprašymą, kuris ves mane ir padės įgyvendinti savo didžius
troškimus.
Išmintingai patartas gerojo draugo Mafono, aukso sko
lintojo, aš pasiryžęs laikytis tikslaus plano, kuris, kaip jis
sako, išveda kiekvieną garbingą žmogų iš skolų į klestėjimą
ir savigarbą.
Į šį planą įeina trys tikslai, kurie yra mano viltis ir troš
kimas.
Pirma, šis planas garantuos mano klestėjimą ateityje.
Todėl turiu neišleisti dešimtadalio savo pajamų. Mat
išmintingai kalbėjo Mafonas sakydamas:
„Žmogus, išsaugantis savo piniginėje auksą ir sidabrą,
kurio jam nereikia išleisti, yra geras savo šeimai ir ištikimas
karaliui.
Žmogus, kurio piniginėje tik kelios varinės monetos, abe
jingas savo šeimai ir karaliui.
O žmogus, kurio piniginė tuščia, nemyli savo šeimos ir
neištikimas karaliui, nes jo širdis pilna kartėlio.
Taigi žmogaus, kuris nori ką nors pasiekti, piniginėje
turi skambėti monetos, kad jis jaustų širdyje meilę savo
šeimai ir būtų ištikimas karaliui.”
Antra, šis planas garantuoja, kad aš išlaikysiu ir rengsiu
savo gerąją žmoną, kuri nuolankiai grįžo pas mane iš savo
tėvo namų. Mat Mafonas sako, kad uolus rūpinimasis išti
kima žmona pažadina žmogaus širdyje savigarbą bei sutei
kia jam jėgų ir ryžto siekiant savo tikslo.
Todėl septynis dešimtadalius viso savo uždarbio panau
dosiu namams aprūpinti —pirksiu drabužius ir maistą, tru

putį skirsiu papildomoms išlaidoms, kad mūsų gyvenime
netrūktų malonumų ir džiaugsmo. Tačiau reikia būti ypač
budriems, kad šiems vertingiems tikslams neišleistume dau
giau kaip septynis dešimtadalius pajamų. Čia ir slypi plano
sėkmė. As turiu pragyventi iš šios dalies ir niekada nepa
naudoti daugiau bei nepirkti to, už ką negalėčiau susimo
kėti iš šios dalies.
Lentelė Nr. II
Trečia, šis planas garantuoja, kad iš savo uždarbio grą
žinsiu skolas.
Todėl kiekvienąsyk, sulaukus pilnaties, du dešimtada
liai mano uždarbio turi būti garbingai ir teisingai padalyti
tiems, kurie pasitikėjo manimi ir kuriems esu skolingas. Taip
atėjus laikui visos skolos bus neabejotinai grąžintos.
Todėl čia išraižau kiekvieno žmogaus, kuriam esu sko
lingas, vardą ir sąžiningai savo skolos dydį.
Fahru, audėja, 2 sidabriniai, 6 variniai.
Sinjaras, lovų meistras, 1 sidabrinis.
Ahmaras, mano draugas, 3 sidabriniai, 1 varinis.
Zankaras, mano draugas, 4 sidabriniai, 7 variniai.
Askamiras, mano draugas, 1 sidabrinis, 3 variniai.
Harinsiras, auksakalys, 6 sidabriniai, 2 variniai.
Diarbekeras, mano tėvo draugas, 4 sidabriniai, 1 varinis.
Alkahadas, namo savininkas, 14 sidabrinių.
Mafonas, aukso skolintojas, 9 sidabriniai.
Birejikas, žemdirbys, 1 sidabrinis, 7 variniai.
(Toliau lentelė suirusi. Neįskaitoma.)
Lentelė Nr. III

Šiems skolintojams iš viso esu skolingas šimtą devynioli
ka sidabrinių ir šimtą keturiasdešimt vieną varinį. Būda
mas skolingas tokias sumas ir nematydamas išeities, kaip jas
grąžinti, aš kvailai leidau savo žmonai grižti pas jos tėvą,
iškeliavau iš gimtojo miesto ir ieškojau lengvo pasipelnymo
kitur, bet radau tik nelaimes ir smukau taip, jog buvau
parduotas į vergiją.
Dabar, kai Mafonas išmokė mane, kaip gaudamas nedi
deles uždarbio sumas galėčiau grąžinti skolas, aš suprantu,
koks buvau kvailas bėgdamas nuo savo išlaidavimo pasek
mių.
Todėl aš aplankiau visus man skolinusius ir paaiškinau,
kad neturiu kitų šaltinių grąžinti skolas, išskyrus sugebėji
mą dirbti, ir kad ketinu pastoviai bei sąžiningai tam skirti
du dešimtadalius savo pajamų. Tiek aš galėsiu skirti skolų
apmokėjimui, bet ne daugiau. Todėl jeigu jie bus kantrūs,
atėjus laikui mano įsipareigojimai bus visiškai įvykdyti.
Ahmaras, kurį laikiau geriausiu savo draugu, mane pik
tai išplūdo, ir aš išėjau iš jo pažemintas. Birejikas, žemdir
bys, maldavo, kad mokėčiau jam pirmajam, nes jam, esą,
labai reikia pagalbos. Namų savininkas Alkahadas buvo iš
tiesų nesukalbamas ir pareiškė, jog turėsiu nemalonumų,
jeigu tučtuojau su juo neatsiskaitysiu.
Visi kiti noriai priėmė mano pasiūlymą. Taigi labiau
negu bet kada esu pasiryžęs įvykdyti savo pažadą ir neabe
joju, kad lengviau grąžinti skolas, negu jų išvengti. Nors kai
kurių skolintojų ir reikalavimų patenkinti negaliu, su visais
elgsiuosi bešališkai.
Lentelė Nr. IV
Vėl šviečia pilnatis. Blaivus mano protas intensyviai
dirbo. Mano geroji žmona palaikė mano ryžtą grąžinti sko
las. Mūsų išmintingo apsisprendimo vedinas, per praėjusį
mėnesį, pirkdamas Nebaturui eikliakojus kupranugarius,
aš uždirbau devyniolika sidabrinių.
Juos padalijau kaip ir buvo suplanuota. Dešimtadalį pa
sidėjau sau, septynis dešimtadalius pasidalijau su mieląja
žmona, kad turėtume iš ko pragyventi. D u dešimtadalius
paskirsčiau kreditoriams po lygiai, kaip tik įmanoma pada
lyti variniais pinigėliais.
Ahmaro nemačiau, bet palikau juos jo žmonai. Bireji-
kas buvo toks patenkintas, jog pabučiavo man ranką. Verkš
leno tik senasis Alkahadas ir ragino mane mokėti greičiau.
Aš atšoviau, kad jeigu man bus leista gerai maitintis ir nesi
rūpinti, jau vien tai man suteiks galimybę greičiau grąžinti
skolas. Visi kiti dėkojo ir geru žodžiu lydėjo mano pastangas.
Taip į mėnesio pabaigą mano įsiskolinimas sumažėjo
beveik keturiais sidabriniais. Be to, aš turiu dar apie du
sidabrinius, į kuriuos niekas nepretenduoja. Mano širdis
lengvesnė, negu buvo ilgą laiką.
Vėl šviečia pilnatis. Aš sunkiai dirbau, bet nesėkmingai.

Įstengiau nupirkti vos kelis kupranugarius. Uždirbau tik vie
nuolika sidabrinių. Vis dėlto puikioji žmona ir aš nenukry
pome nuo plano, nepirkome naujų drabužių ir maitinomės
tik žolėmis. As vėlgi palikau mums dešimtadalį iš vienuoli
kos sidabrinių, o patys gyvenome iš septynių dešimtadalių.
Buvau nustebintas, kai Ahmaras pagyrė mano, nors ir nedi
delį, mokestį. Birejikas - taip pat. Alkahadas įtūžo, bet kai
pasakiau, kad gali grąžinti savąją dalį, jeigu jos nenori, jis
nusiramino. Kiti, kaip ir anksčiau, buvo patenkinti.
TURTINGIAUSIAS BABILONO ŽMOGUS
Vėl šviečia pilnatis, ir as netveriu džiaugsmu. Man atite

ko puiki kupranugarių banda ir nupirkau daug puikių pa
vienių kupranugarių taip uždirbdamas keturiasdešimt du
sidabrinius. Sį mėnesį mudu su žmona nusipirkome taip
reikalingų sandalų bei rūbų. Be to, ant mūsų pietų stalo
nestigo galvijų mėsos ir paukštienos.
Savo skolintojams mes išmokėjome daugiau kaip aštuo
nis sidabrinius. Nebetūžo net Alkahadas.
Šaunus šis planas, nes jis išvedė mus iš skolų, ir mes
tapome turtingi.
Tris kartus tekėjo pilnatis nuo to laiko, kai paskutinįsyk
raižiau šioje molinėje lentelėje. Kiekvieną kartą pasidėda
vau sau dešimtadalį to, ką uždirbau. Kiekvienąsyk mudu
su gerąja žmona gyvendavome iš septynių dešimtadalių, nors
kartais būdavo sunku. Kiekvieną kartą aš grąžindavau savo
skolintojams dvi dešimtąsias.
Dabar piniginėje turiu dvidešimt vieną sidabrinį, kurie
yra mano. Tai leidžia man tvirtai laikyti galvą ant pečių ir
oriai vaikščioti tarp savo draugų.
Mano žmona gerai prižiūri namus ir yra tinkamai apsi
rengusi. Mes laimingi gyvendami kartu.
Sis planas neapsakomai vertingas. Argi jis buvusio vergo
nepadarė garbingu žmogumi?
Lentelė Nr. V
Vėl šviečia pilnatis, ir aš prisimenu, jog praėjo jau daug
laiko nuo tada, kai raižiau molinėse lentelėse. Iš tiesų pra
bėgo dvylika mėnesių. Tačiau šiandien aš neatsisakysiu įrašo,
nes šiandien grąžinau savo paskutinę skolą. Šią dieną mano
geroji žmona ir mano dėkinga širdis švenčia džiūgaudamos,
kad mūsų ryžtas nenuėjo niekais.
Daug kas nutiko lankantis pas savo skolintojus, ir aš ilgai
tai atminsiu. Ahmaras maldavo atleidimo už savo nemalo

nius žodžius ir tvirtino, jog esu vienas iš tų, su kuriais jis
labiausiai norėtų susidraugauti.
Senasis Alkahadas pasirodė ne toks jau blogas, nes jis
pasakė: „Kitados tu buvai minkšta, molinė lentelė, kurią
spaudė ir minkė kiekviena tave palietusi ranka, bet dabar
esi bronzos luitas, sugebantis atlaikyti išbandymus. Jei tau
kada nors reikės aukso ar sidabro, ateik pas mane.”
Jis ne vienintelis didžiai vertino mane. Pagarbiai su ma
nimi kalbėjo daugelis kitų. Mano geroji žmona žvelgė į mane
švytinčiomis akimis, o tai leidžia vyrui pasitikėti savimi.
Tačiau manąją sėkmę nulėmė būtent šis planas. Jis su
teikė man galimybę grąžinti visas skolas ir žvanginti savo
piniginėje auksą bei sidabrą. As rekomenduoju jį kiekvie
nam, trokštančiam veržtis į priekį. Iš tiesų, jeigu jis leido
buvusiam vergui grąžinti skolas ir turėti savo piniginėje
aukso, argi jis kiekvienam nepadės tapti nepriklausomu? Aš
pats dar nesiruošiu jo apleisti, nes esu įsitikinęs, kad jo lai
kydamasis tapsiu turtingu tarp žmonių.
ŠV. SVIFINO KOLEDŽAS

NOTINGEMO UNIVERSITETAS
Niuarkas prie Trento, Notingenas
1936 m. lapkr iči o 7 d.
Profesorius Franklinas Kaldvelas,

Britų m ok s l in ė ekspedicija,
Hilą, Mes opo t am i j a
Brangus Profesoriau,
jeigu kas inėdami Babilono griuvės ius s u t ik

site vieno jo buvusio gyventojo, seno p r e
kiautojo ku pr anugariais Dabasiro vėlę,
pa da r y k i t e man paslaugą. Pasakykite jam,

kad jo įrašai tose m o l in ė s e lentelėse,
pad ar y ti taip seniai, peln ė jam visą g y v e
nimą truksianti, dviejų koledžo bi čiulių
d ė k i ng u m ą čia, Anglijoje.
Turbūt prisimenate, kaip prieš metus
rašiau, jog mudu su ponia Šrevsburi k e ti n a
me išbandyti jo planą, kad išlįstume iš
skolų ir kartu turėtume pažvan gin ti aukso.
Ga lit e numanyti, kokios despera ti šk os buvo
m ūs ų pastangos, nors mes ir bandėme jas
nusl ėpt i nuo draugų.
Mus daugelį metų siaub in ga i slėgė senos
skolos, ir mirtinai bijojome, kad kai kurie
p re k ei v i ai pakels skandalą, ir aš būsiu
p ri v er s t as palikti koledžą. Mes mokė jo me ir
m ok ė j o m e - kiekvieną šilingą, kurį į s t e n g ė
me nugręžti iš savo pajamų, - tačiau to
neu žt e k o sutvarkyti reikalams. Be to, b u v o
me p ri ver st i aps ipi rki nė ti ten, kur ir
toliau galėjome gauti kreditą nepaisant
d id e s ni ų kainų.
Taip pa tekome į vi eną iš tų siaubingų
ratų, kai padėtis eina ne geryn, o blogyn.
Mū sų pastangos darėsi beviltiškos. Mes
neg al ė j om e persikelti į pigesnį butą, nes
buv om e skolingi žemės savininkui. Atrodė,
mūs ų situacijos pag er int i neįmanoma.
Čia mes susipažinome su senuoju p r e k i a u
toju kupranugariais iš Babilono, kurio
pl anas siūlė būtent tai, ką mes norėjome
pasiekti. Jis p a v il io jo mus pasiduoti jo
sistemai. Mes sudarėme visų savo skolų
sąrašą ir nunešę p a ro dėm e jį kiekvienam,
kam buv om e skolingi.
Aš paaiškinau, jog an ks tes ni ai s būdais
man buv o pa pr asč iau si ai neį manoma su jais
atsiskaityti. Jie patys gali tai p u i k i a u
siai suprasti iš skaičių. Tada paaiškinau,
jog, mano manymu, v i en in te li s būdas v i s i š
kai išsimokėti - tai kiekvi en ą mėnesį a t i
dėti dvidešimt pr oc ent ų savo pajamų, kurios
būtų atitinkamai padalytos, ir taip po
truputį per dvejus metus grąžinči au visas
skolas. Taigi dabar mes at si sk ai t in ė s i me

gryn ais pinigais, be to, jie toliau turės
naudos iš mūsų pir k i ni ų bei me t ini ų p a jam ų
iš žemės, nes mok ės i me grynais.
Jie buvo tikrai gana sukalbami. Mūsų
d a r ž ov i ų ir vaisių pardavėjas, išmintingas
senukas, viską sutvarkė taip., kad sutiko ir
kiti. „ Jeigu mo k ės ite už viską, ką pir ks i-
te, ir dar po truputį at i d av in ės ite skolą,
bus ger ia u negu tai, ką darėte anksčiau,
nes jūs nieko nemokė jo te trejus metus."
Ga lia us ia i aš surašiau visų jų vardus i,
sutartį prašydamas nevar gi nt i mūsų r a g i n i
mais, kol reguliariai mok ė si m e dvidešimt
p r o c e n t ų savo pajamų. Tada mes pradė jo me
planuoti, kaip pr ag yv ent i iš likusių s e p t y
nia sde š i mt i e s procentų. Tuos papild om us
deši mt proc en tų buvo me pa si ry žę išlaikyti
skimbčioti. Mintis apie sidabrą, o galbūt
ir auksą, buvo labiausiai viliojanti.
Tai buvo it nuotykis, kuris turėjo kažką
pakeisti. Mums patiko svarstyti, kaip p a t o
giai išsiversti su tais likusiais septy-
n i a s d e š im č i a procentų. Pr ad ėjome nuo nuomos
ir įstengėme išlaikyti pa do rią nuolaidą.
Maža to, mes įtariau pa ž i ūr ė j om e į savo
mė gs t a m a s arbatas bei kitus produktus ir
bu vo m e maloni ai nustebinti, jog dažnai
g al ė j om e įsigyti geresnės kokybės gaminių
m a ž e sn e kaina.
Ši istorija pe r n el y g ilga pasakoti l a i š
ke, tačiau visa tai bet kuriuo atveju n e p a
sirodė sudėtinga. Mes iš si la i k ėm ir galim
te isė ta i tuo džiaugtis. Taip tvarkyti savo
reikalus buvo daug lengvi au jau vien dėl
to, kad mūsų nebepersekioj o praeities s ą
skait os .
Vis dėlto negaliu nep a p a sa k o ti apie tuos
p a p i ld o m us dešimt procentų, kuriuos buvome
p a s i l i k ę skimbčioti. Ką gi, kurį laiką jie ir
skimbčiojo. Bet ne sk ub ė k i te juoktis. Matote,
tai šaunu. Pradėti kaupti pinigus, kurių
ne nori išleisti, - tikra linksmybė. Tokį
turt ą krauti daug maloniau, negu jį leisti.
Kai tas skambesys pat e nk i n o mūsų širdis,

s umanėme jį panaudoti pelningiau. Tuos
dešimt procentų mes ki ek vieną mėnesį p r a d ė
jome investuoti. Tai pas ir od ė malo ni au sia
mūs ų atsigavimo dalis. Tai pirmasis d a l y
kas, kuriam išleidžiu pinigus, kai gaunu
algą.
Be galo malonu jaustis saugiems žinant,
kad m ūsų investuota suma tolydžio didėja.
Iki to laiko, kai jau ne bedirbsiu d ė s t y t o
ju, tai turėtų būti solidi suma, pak an ka mai
didelė, kad pajamos pačios mus išlaikytų.
Ir visa tai iš tos pačios mano algos.
Sunku patikėti, bet tikra teisybė. Visas
skolas mes pamažu grąžinome, ir tuo pat
met u augo mūsų inv es tu ota suma. Maža to,
finansiškai mes laikėmės dar geriau negu
anksčiau. Kas gal ėt ų patikėti, kad taip
skiriasi finansinio plano laikymasis ir
pap ras či a us i a s p a si d av i m a s jam.
Kitų metų pabaigoje, kai visos mūsų s e
nos sąskaitos bus apmokėtos, mes daugiau
pi ni g ų in vestuosime ir daugiau keliausime.
Esame pasiryžę niekad a neleisti pr ag yv e n im o
išlaidoms pranokti sept yn ias de ši mt pro ce n tų
mū sų pajamų.
Dabar galite suprasti, kodėl norėtume
asme niš ka i padėko ti tam vyrukui, kurio
pla nas išgelbėjo mus nuo „prag ar o ž e m ė j e " .
Jis žinojo. Jis buvo visa tai išbandęs.
Jis norėjo, kad kiti pa s im o k yt ų iš jo k a r
taus patyrimo. Štai kodėl jis ilgas v a l a n
das vargo raižydamas mol in es lenteles.
Jis turėjo gerą žinią savo nelaimės
draugams, žinią, kuri buvo tokia svarbi,
jog po penkių tūk s t an či ų metų pr is ikėlė iš
Ba bi lo no gri uvėsių tokia pat teisinga ir
gyva, kaip ir tą dieną, kai buvo palaidota.
N uo š ir dži ai Jūsų -
Alf red as H. Šrevsburis,
A rc h e ol og ij os fakultetas
Laimingiausias
Babilono žmogus
Savojo karavano priekyje oriai jojo Babi-

lono princas, pirklys Saru Nada. Jis mėgo gražius audinius
ir dėvėjo brangius bei priderančius drabužius. Jam patiko
gražūs gyvuliai, ir jis laisvai sėdėjo ant savo energingo ara
biško eržilo. Pažvelgus būtų buvę sunku nuspėti, kad jis jau
nebe pirmos jaunystės. Ir žinoma, niekas nebūtų įtaręs, kad
viduje jį graužia rūpestis.
Kelionė iš Damasko ilga, ir dykumoje tyko aibės sunku
mų. Tačiau tai jam buvo nė motais. Turtingus karavanus
puldinėjo nuožmios arabų gentys. Nebijojo Saru Nada ir
jų, nes buvo patikimai saugomas gausaus pulko raitų sargy
binių.
Jam kėlė nerimą jaunuolis šalimais, kurį jis vedėsi iš
Damasko. Tai buvo Hadanas Gula, jo bendradarbio praei

tyje Arado Gulos, kuriam jis jautėsi amžinai liksiąs skolin
gas dėkingumą, anūkas. Jis norėjo kuo nors pasitarnauti
šiam anūkui, bet kuo daugiau apie tai svarstė, tuo sunkiau
tai atrodė padaryti dėl paties jaunuolio elgesio.
Dirsčiodamas į jaunikaičio žiedus ir auskarus, jis mąstė:
„Jis mano, jog brangenybės tinka vyrams, bet vis dėlto turi
ryžtingą savo senelio veidą. Jo senelis, tiesa, nedėvėjo tokių
prašmatnių drabužių. As susiradau jį tikėdamasis, kad galė
siu jam padėti pradėti gyventi savarankiškai ir pasprukti
nuo jo tėvo palikto turto apžavų.”
Hadanas Gula pertraukė jo mintis:
- Kodėl tu taip sunkiai dirbi visada jodamas su savo
karavanu į ilgas keliones? Ar kada nors randi laiko pasi
džiaugti gyvenimu?
Saru Nada šyptelėjo.
- Pasidžiaugti gyvenimu? - pakartojo jis. - Ką tu dary
tum džiaugdamasis gyvenimu, jeigu būtum Saru Nada?
- Jeigu turėčiau tokį turtą kaip tavo, gyvenčiau kaip
princas. Niekada nejodinėčiau per karštą dykumą. Leisčiau
šekelius vos tik jie ateitų į mano piniginę. Dėvėčiau bran
giausius drabužius ir puoščiausi rečiausiais papuošalais. Toks
gyvenimas man patiktų. Tokį būtų verta gyventi.
Jie abu nusijuokė.
- Tavo senelis nesipuošė brangenybėmis, - pagalvojęs
tarė Saru Nada, o paskui vėl pajuokavo: - Nejaugi neskir-
tum laiko darbui?
- Darbas skirtas vergams, - atsakė Hadanas Gula.
Saru Nada prikando lūpą, bet nieko neatsakė ir jojo ty
lėdamas, kol takas pradėjo leistis į nuokalnę. Čia jis sustab
dė savo žirgą ir parodė į žalią slėnį tolumoje.
- Matai tą slėnį? Pažvelk tolyn ir įžiūrėsi Babilono sienas.
Antai Varpo šventyklos bokštas. Jei tavo žvilgsnis skvarbus,
LA I M I N G I A US I AS BABILONO ŽMOGUS 119
gali įžiūrėti net amžinosios ugnies dūmą jo viršūnėje.

- Tad tai ir yra Babilonas? Visada troškau pamatyti tur
tingiausią pasaulio miestą, - tarė Hadanas Gula. - Babilo
ną, kur mano senelis pradėjo kurti savąją laimę. Jeigu jis
dar būtų gyvas, mes nebūtume taip skaudžiai prislėgti.
- Kodėl nori, kad jo dvasia klaidžiotų žemėje ilgiau, ne
gu jai skirta? Tu ir tavo tėvas puikiausiai galite pragyventi iš
jo gerų darbų.
- Deja, nė vienas iš mūsų neturime jo talento. Nei tė
vas, nei aš nežinau jo paslapties, kaip prisivilioti auksinius
šekelius.
Saru Nada neatsakė, tik paragino žirgą ir susimąstęs nu
risnojo taku į slėnį. Paskui juos rusvų dulkių debesy sekė
karavanas. Po kurio laiko jie pasiekė karaliaus kelią ir pasu
ko į pietus per drėkinamas žemes.
Saru Nada dėmesį patraukė trys lauką ariantys seniai.
Jie pasirodė keistai pažįstami. Kaip juokinga! Joji pro lauką
praėjus keturiasdešimčiai metų ir randi ten ariančius tuos
pačius žmones. Kažkas jo viduje kuždėjo, jog tai tie patys
žmonės. Vienas netvirtai laikė plūgą. Kiti sunkiai klampojo
šalia jaučių tuščiai juos pliekdami statinių šulais, kad šie
trauktų jungą.
Prieš keturiasdešimt metų jis pavydėjo šiems žmonėms!
Kaip mielai jis būtų apsikeitęs vietomis! Bet dabar viskas
kitaip. Jis su pasididžiavimu atsigręžė ir pažvelgė į savo ka
ravaną, rinktinius kupranugarius bei asilus, apkrautus ver
tingomis gėrybėmis iš Damasko.
Jis parodė į artojus ir tarė:
- Jie vis dar aria tą patį lauką, kaip ir prieš keturiasde
šimt metų.
- Kodėl manai, kad tai tie patys žmonės?
- Mačiau juos čia, - atsakė Saru Nada.
Jo mintyse greitai sukosi prisiminimai. Kodėl jis negalėtų
palaidoti praeities ir gyventi dabartimi? Po to jam prieš akis

tarsi paveikslas iškilo besišypsantis Arado Gulos veidas. Riba
tarp jo ir ciniško jaunuolio išnyko.
Bet kaip jis galėtų padėti tokiam išdidžiam jaunuoliui,
kupinam minčių apie išlaidavimą ir apsimausčiusiam rankas
brangenybėmis? Jis galėtų pasiūlyti daugybę darbų norin
tiems dirbti, bet ne žmogui, kuris laiko save pernelyg geru
darbui. Tačiau jis jautėsi skolingas Aradui Gulai ir norėjo
jam atsidėkoti. Jiedu su Aradu Gula niekada taip nesielg
davo. Jie buvo ne tokie žmonės.
Planas gimė kone akimirksniu. Čia pat apniko ir priešta
raujančios mintys. Jis turįs rūpintis savo šeima ir savo gero
ve. Tai būtų žiauru; tai jį žeistų. Būdamas greitos reakcijos,
jis nuvijo prieštaravimus ir pasiryžo veikti.
- Ar tau būtų įdomu išgirsti, kaip tavo garbingasis sene
lis ir aš pradėjome bendradarbiavimą, kuris pasirodė toks
pelningas? - paklausė jis.
- Kodėl tau paprasčiausiai nepapasakojus, kaip tu už
dirbi auksinius šekelius? Tai viskas, ką man reikia žinoti, -
pareiškė jaunuolis.
Saru Nada nekreipė dėmesio į šią pastabą ir tęsė:
- Mes pradėjome nuo šių artojų. Buvau ne vyresnis už
tave. Kai prisiartino kolona vyrų, kurioje žygiavau ir aš, se
nasis žemdirbys Megidas nusišaipė iš jų nerūpestingo ari
mo. Megidas buvo prirakintas prie manęs. „Tik pažvelk į
tuos tinginius, - užprotestavo jis. - Tas, kuris laiko plūgą,
nesistengia, kad įrankis smigtų giliai į žemę, o tie, kurie
muša, nepakursto jaučių įtūžio. Kaip jie gali tikėtis gero
derliaus blogai ardami?”
- Sakai, Megidas buvo prirakintas prie tavęs? —nustebęs
paklausė Hadanas Gula.
- Taip, mes buvome surakinti bronziniais žiedais ap
link kaklus bei sunkia grandine. Salia jo buvo Zabadas,
LAIMINGIAUSIAS BABILONO ŽMOGUS 121
avių vagis. Aš susipažinau su juo Harane. Gale ėjo žmogus,

kurį buvome praminę Piratu, nes jię nesakė savo vardo. Spė
jome, kad jis jūrininkas, nes jam ant krūtinės pagal jūrinin
kų madą buvo ištatuiruotos dvi susivijusios gyvatės. Kolona
buvo surikiuota taip, kad eitume po keturis.
- Tu buvai surakintas kaip vergas? - nepatikliai paklausė
Hadanas Gula.
- Argi tavo tėvas tau nepasakojo, kad aš kitados buvau
vergas?
- Jis dažnai kalbėdavo apie tave, bet apie tai niekada
neužsiminė.
- Jis buvo žmogus, kuriam galėjau patikėti didžiausias
paslaptis. Tavimi taip pat galiu pasitikėti, tiesa? - Saru Nada
skvarbiai pažvelgė jam j akis.
- Gali būti tikras, kad tylėsiu, bet aš apstulbintas.
Sakyk, kaip atsitiko, kad buvai tapęs vergu?
Saru Nada patraukė pečiais.
- Kiekvienas žmogus gali pastebėti esąs vergas. Tai įvyko
lošimo namuose, ir miežių alus užtraukė man nelaimę. Aš
tapau savo brolio neatsargumo auka. Susivaidijęs jis nužu
dė savo draugą. Beviltiškai siekdamas apsaugoti brolį nuo
persekiojimų ir teismo, tėvas užstatė mane vienai našlei.
Kai jam nepavyko sukaupti sidabro, kad mane išlaisvintų,
ji įtūžusi pardavė mane vergų pirkliui.
- Kokia gėda ir neteisybė! - užprotestavo Hadanas Gu
la. - Bet sakyk, kaip atgavai laisvę?
- Apie tai papasakosiu vėliau. Dabar leisk man tęsti savo
pasakojimą. Mums einant pro šalį, artojai tyčiojosi iš mū
sų. Vienas nusiėmė nušiurusią skrybėlę ir žemai nusilenkė
šaukdamas: „Sveiki atvykę į Babiloną, karaliaus sveteliai.
Jis laukia jūsų ant miesto sienų suruošęs puotą su molio
plytomis bei svogūnų sriuba.” Ir jie triukšmingai nusikva
tojo.
122 T U R T I N G I A U S I AS BABILONO ŽMOGUS
Piratas įtūžo ir išplūdo juos paskutinias žodžiais. „Ką jie

turi omeny sakydami, kad karalius laukia mūsų ant sie
nų?”- paklausiau jo.
„Tu žygiuoji prie miesto sienų nešioti plytų tol, kol luš
tavo nugara. Galbūt jai dar nespėjus lūžti, jie užplieks tave
mirtinai. Manęs jie neužmuš. Aš juos nužudysiu.”
Tada prabilo Megidas: „Kaip kvaila kalbėti, kad šeimi
ninkai užmuša uoliai ir sunkiai dirbančius vergus. Seimi
ninkai mėgsta gerus vergus ir elgiasi su jais gerai.”
„Kas gi nori sunkiai dirbti? - įsiterpė Zabadas. - Tie
artojai - išmintingi vyrukai. Jie nelaužo savo nugarų. Tik
apsimeta, kad taip yra.”
„Tingėdamas netoli nueisi, - paprieštaravo Megidas. -
Jeigu suarsi hektarą, būsi gerai tą dieną padirbėjęs, ir kiek
vienas šeimininkas tai žinos. Bet kai suari tik pusę - tai jau
išsisukinėjimas. Aš netinginiauju. Aš mėgstu dirbti, ir gerai
dirbti, nes darbas yra geriausias mano draugas, kokį tik ka
da nors pažinojau. Jis suteikė man visas gėrybes, kurias tu
rėjau - ūkį, karves, grūdus, viską.”
„Taip, ir kurgi visa tai dabar? - įgėlė Zabadas. - Manau,
labiau apsimoka būti gudresniam ir išsisukti nuo darbo.
Štai Zabadas, jeigu mes būtume parduoti dirbti prie sienų,
nešiotų vandenį ar darytų kokį kitą lengvą darbelį, tuo tarpu
tu, mėgstantis dirbti, laužytum savo nugarą tąsydamasis su
plytomis.” Ir jis kvailai sukikeno.
Tą naktį mane užvaldė siaubas. Negalėjau užmigti. Pri
slinkau prie sargybinių virvės ir kai kiti miegojo atkreipiau
Godoso, kuris budėjo pirmasis, dėmesį. Jis buvo vienas iš
tų plėšikų arabų, vienas iš tų niekšų, kurie atėmę iš tavęs
piniginę dar perpjautų ir gerklę.
„Sakyk, Godosai, - sušnibždėjau aš, - kai atkeliausime į
Babiloną, ar būsime parduoti dirbti ant sienų?”
„Kam tau žinoti?” - įtariai paklausė jis.
„Nejaugi nesupranti? - maldaujančiu balsu tariau aš. -

Esu jaunas. Noriu gyventi. Nenoriu būti nualintas ar mirti
nai užmuštas ant sienų. Ar yra man galimybė gauti gerą
šeimininką?”
Jis sušnibždėjo: „Pasakysiu tau štai ką. Tu geras vyrukas,
nepridarysi Godosui rūpesčių. Dažniausiai mes iš pradžių
einame į vergų turgų. Dabar klausykis. Kai prieis pirkėjai,
sakyk, jog esi geras darbininkas, jog mėgsti sunkiai dirbti
geram šeimininkui. Tegul jie užsinori tave nupirkti. Jeigu
to neįvyks, kitą dieną nešiosi plytas. Siaubingai sunkus
darbas.”
Jam nuėjus, atsiguliau ant šilto smėlio, įsižiūrėjau į žvaigž
des ir mąsčiau apie darbą. Tai, kad Megidas pasakė esąs
geriausias jo draugas, privertė mane svarstyti, ar jis taps ir
mano geriausiu draugu. Žinoma, taip ir bus, jeigu tik jis
padės man ištrūkti iš šios situacijos.
Kai Megidas prabudo, pašnibždom papasakojau gerąją
žinią ir jam. Tai buvo mūsų vienintelė viltis artinantis prie
Babilono. Vėlai vakare mes pasiekėme sienas ir išvydome
ilgas virtines žmonių, kurie it juodos skruzdėlės laipiojo aukš
tyn žemyn stačiais įstrižais praėjimais. Labiau prisiartinę
apstulbome, nes triūsė tūkstančiai žmonių - vieni kasė grio
vius, kiti maišė molį plytų gamybai. Daugiausiai jų tais sta
čiais praėjimais didžiuliais krepšiais nešiojo plytas mūri
ninkams.*
Prižiūrėtojai keikė atsiliekančius ir jaučių botagais va
nojo nugaras tiems, kurie neišsilaikydavo virtinėje. Vargšai
nualinti žmonės svirduliavo ir griūdavo su savo sunkiais
* Senovės B abilono įžymybės - jo sienos, šventyklos, kabantys sodai ir didieji kana

lai - b u v o sukurti vergų, daugiausia karo belaisvių, darbu. T ai rodo, kaip nežm on išk ai
b u v o su jais elgiam asi. Šią darbo jėgą p a p ild ė ir daugelis B a b ilo n o bei jo p ro vin cijų
m iestelėn ų , parduotų į vergiją už n usikaltim us ar finansines problemas. Vyrai paprastai
u žstaty d a vo save, žm on as ar vaikus kaip garantiją, jo g grąžins skolą ar įvykdys kitus
įsipareigojim us. Priešingu atveju užstatytieji b ūd avo parduodam i į vergiją.
antrankiais nebeįstengdami pakilti. Jeigu jų nepakeldavo

rimbas, nutempti į šalikelę jie likdavo raičiotis agonijoje.
Greitai juos nuvilkdavo prie kitų apgailėtinų kūnų pakelėj
laukti nepašventintų kapų. Išvydęs tą klaikų vaizdą, suvir
pėjau. Štai kas laukė mano tėvo sūnaus, jeigu jam nepasi
seks vergų turguje.
Godosas buvo teisus. Nuo miesto vartų mus nuvedė į
vergų kalėjimą, o kitą rytą - į užtvaras turguje. Čia kiti
vyrai susigūžė iš siaubo, ir tik mūsų sargybinių botagai pri
vertė juos judėti, kad pirkėjai galėtų apžiūrėti. Megidas ir
aš noriai kalbėjomės su kiekvienu, kuris leido į save kreiptis.
Vergų pirklys atsivedė karališkosios sargybos karius, kurie
tyčiojosi iš Pirato ir jam priešinantis brutaliai jį mušė. Kai
jie Piratą nusivedė, nuoširdžiai jo gailėjau.
Megidas jautė, kad greitai išsiskirsime. Kai arti nebeliko
pirkėjų, jis atvirai pasikalbėjo su manimi, kad atskleistų,
koks svarbus man bus darbas ateity: „Kai kurie žmonės jo
nekenčia. Jie laiko jį priešu. Geriau žiūrėk į jį kaip į draugą,
prisiversk jį pamėgti. Nesvarbu, kad jis sunkus. Jeigu galvo
si apie gerą namą, kurį statai, nebus svarbu, kad rąstai sun
kūs ar toli nuo šulinio iki tinkuotojo nešioti vandenį. Priža
dėk man, vyruti, jeigu gausi šeimininką, dirbti jam kiek
įmanoma uoliau. Nesikrimsk, jeigu jis ne visada pritars tam,
ką darai. Atmink - gerai atliktas darbas neša gėrį jį atliku
siam žmogui. Jis daro jį geresniu žmogumi.” Jis nutilo, nes
priėjo apkūnus žemdirbys ir kritiškai mus nužvelgė.
Megidas paklausinėjo apie ūkį bei derlius ir greitai įtiki
no jį, kad būsiąs jam vertingas darbininkas. Karštai paside
rėjęs su vergų pirkliu, žemdirbys išsitraukė iš užančio storą
piniginę, ir greitai Megidas nusekė paskui naująjį šeiminin
ką bei dingo iš akių.
Tą rytą buvo parduoti dar keli vyrai. Po pietų Godosas
man slapčia pranešė, jog pirklys pasipiktinęs ir nepasiliks
iki kito vakaro, o saulei nusileidus visus likusius nuves kara

liaus pirkliui. Kai prie sienos priėjo stambus, geraširdiško
veido žmogus ir paklausė, ar tarp mūsų yra kepėjas, jis man
pasirodė kaip skęstančiam šiaudas.
Priėjau prie jo ir paklausiau: „Kodėl toks geras kepėjas
kaip tu taip paviršutiniškai ieško kito kepėjo? Ar ne leng
viau būtų savo amato išmokyti tokį uolų žmogų kaip aš?
Tik pažvelk, esu jaunas, stiprus ir mėgstu dirbti. Suteik
man galimybę, ir padarysiu viską, kad į tavo piniginę byrė
tų auksas ir sidabras.”
Nustebintas mano užsidegimo, jis ėmė derėtis su pirk
liu, kuris nebuvo atkreipęs į mane dėmesio nuo tada, kai
nusipirko, bet dabar iškalbingai gyrė mano sugebėjimus,
gerą sveikatą ir charakterį. Jaučiausi kaip mėsininkui par
duodamas riebus jautis. Pagaliau, dideliam mano džiaugs
mui, derybos baigėsi. Aš nusekiau paskui naująjį šeimininką
laikydamas save laimingiausiu Babilono žmogumi.
Mano naujieji namai man labai patiko. Mano šeiminin
kas Nana-naidas mokė, kaip malti miežius kieme stovin
čiame akmeniniame dubenyje, kaip užkurti krosnyje ugnį,
kaip sumalti puikius sezamo miltus meduoliams. Miegojau
daržinėje, kur jis laikė grūdus. Sena vergė, namų prižiūrė
toja Svastė gerai mane maitino ir buvo patenkinta, jog pa
dedu jai atlikti sunkius darbus.
Taigi turėjau galimybę, kurios taip troškau, pasirodyti
vertingu šeimininko akyse ir tuo galbūt laimėti sau laisvę.
Paprašiau Nana-naidą pamokyti minkyti tešlą ir kepti
duoną. Labai patenkintas mano uolumu, jis išpildė prašy
mą. Tai gerai išmokęs, paprašiau parodyti, kaip kepti me
duolius. Greitai visus darbus dariau pats. Seimininkas neatsi
džiaugė galėdamas dykinėti, bet Svastė nepritardama purtė
galvą. „Nieko nedirbti blogai bet kuriam žmogui”, - pa
reiškė ji.
Jaučiau, jog atėjo metas pagalvoti, kaip užsidirbti pini

gų, kad nusipirkčiau laisvę. Nusprendžiau, kad Nana-naidas
neprieštaraus, jeigu vidurdienį pabaigęs kepti pelningai pa
dirbėsiu ir po pietų, ir jis pasidalys su manimi uždarbiu. Po
to man atėjo mintis, kodėl gi neiškepus daugiau meduolių
ir nepardavus jų miesto gatvėse alkaniems žmonėms?
Savo planą Nana-naidui išdėsčiau taip: „Jeigu baigęs
kepti galėčiau padirbėti ir popietėmis bei uždirbti tau pini
gų, kaip manai, ar būtų teisinga pasidalyti su manimi už
darbiu, kad turėčiau pinigų savo reikmėms bei norams?”
„Teisinga, visiškai teisinga”, - pripažino jis. Kai išdėsčiau
savo planą papildomai pardavinėti meduolius, jis liko visiš
kai patenkintas. „Štai kaip darysim, - pasiūlė jis. - Tu par
duosi juos po du už vieną pensą. Tada pusė visų pensų bus
mano, kad sumokėčiau už miltus, medų bei kepimui sunau
dotas malkas. Likusius pinigus pasidalysime vėl per pusę.”
Likau labai patenkintas jo kilniaširdišku pasiūlymu pa
silikti ketvirtadalį savo uždarbio. Tą vakarą iki vėlumos da
riau padėklą, ant kurio turėjau išdėlioti meduolius. Kad
gerai atrodyčiau, Nana-naidas davė man vieną iš savo su
nešiotų mantijų, o Svastė padėjo ją sulopyti ir išskalbė.
Kitą dieną iškepiau meduolių papildomai. Su rusvais ir
viliojančiais ant padėklo ėjau per gatves garsiai girdamas
savo prekę. Iš pradžių niekas nesusidomėjo, ir aš sutrikau.
Tačiau nesilioviau, ir vėliau vakarop išalkę žmonės pradėjo
pirkti pyragaičius, ir greitai mano padėklas ištuštėjo.
Nana-naidas buvo be galo patenkintas mano sėkme ir
mielai atidavė mano dalį. Aš neatsidžiaugiau savo pensais.
Megidas buvo teisus sakydamas, jog šeimininkas įvertina
gerą savo vergų darbą. Tą naktį buvau taip sujaudintas savo
pasisekimo, jog negalėjau užmigti ir svarsčiau, kiek galė
čiau uždirbti per metus ir kiek metų reikės, kad išsipirkčiau
laisvę.
Kiekvieną dieną vaikščiodamas su padėklu pyragėlių,

greitai įsigijau pastovių klientų. Vienas iš jų buvo ne kas
kitas, o tavo senelis Aradas Gula. Jis buvo kilimų pirklys ir
pardavinėjo juos namų šeimininkėms eidamas nuo vieno
miesto galo iki kito su kilimus nešančiais asilais bei juos
prižiūrinčiu juodaodžiu vergu. Jis nupirkdavo du pyragė
lius sau ir du savo vergui bei visada pasišnekučiuodavo su
manimi, kol juos suvalgydavo.
Vieną dieną tavo senelis man pasakė kai ką, ką atsimin
siu visą gyvenimą. „Man patinka tavo pyragėliai, vyruti, bet
dar labiau - būdas, kuriuo juos siūlai. Tokia dvasia gali
nunešti tave toli sėkmės keliu.”
Bet kaip tu gali suprasti, Hadanai Gula, ką tokie padrą
sinimo žodžiai reiškė jaunam vergui - vienišam dideliame
mieste, visomis jėgomis kovojančiam, kad rastų išeitį iš tos
pažeminančios padėties?
Mėnesiai bėgo, ir mano piniginėje daugėjo pensų. Pra
dėjau jausti raminantį jų svorį prie savo diržo. Darbas tapo
geriausiu mano draugu - visai, kaip kalbėjo Megidas. Bu
vau laimingas, bet Svastė nerimavo.
„Bijau, kad tavo šeiminkas pernelyg daug laiko pralei
džia lošimo namuose”, - protestavo ji.
Vieną dieną patyriau didžiulį džiaugsmą gatvėje sutikęs
savo draugą Megidą. Jis vedė į turgų daržovėmis apkrautus
tris asilus. „Man puikiai sekasi, - pasakojo jis. - Seiminin
kui patinka mano geras darbas, ir dabar jau esu meistras.
Matai, jis patiki man apipirkimą, ir be to, šį tą nusiunčia
mano šeimai. Darbas man padeda išbristi iš savo nelaimės.
Vieną dieną jo dėka išsipirksiu laisvę ir vėl turėsiu savo ūkį.
Bėgo laikas, ir Nana-naidas vis nekantriau laukdavo ma
nęs grįžtančio iš prekybos. Man grįžus, jis uoliai suskaičiuo
davo ir padalydavo mūsų pinigus. Be to, jis ragino mane
ieškoti kitų prekyviečių bei daugiau uždirbti.
Aš dažnai išeidavau už miesto vartų ir siūlydavau savo

prękę ant sienų dirbančių vergų prižiūrėtojams. Nenorėjau
matyti tų baisių vaizdų, bet prižiūrėtojai buvo geri pirkėjai.
Kartą nustebau išvydęs Zabadą, laukiantį virtinėje, kol pri
kraus jo krepšį plytų. Jis buvo sulysęs ir sulinkęs, o jo nuga
ra nuo prižiūrėtojų rimbų - randuota bei žaizdota. Susi
graudinęs padaviau jam pyragaitį, kurį jis susigrūdo į burną
it išbadėjęs gyvulys. Pastebėjęs jo godų žvilgsnį sprukau,
kad nepagriebtų mano padėklo.
„Kodėl taip sunkiai dirbi?” - kartą paklausė manęs Aradas
Gula. Prisimeni, beveik tą patį klausimą šiandien man užda-
vei ir tu? Papasakojau jam, ką apie darbą kalbėjo Megidas
ir kaip darbas tapo geriausiu mano draugu. Didžiuodama
sis parodžiau savo piniginę su pensais ir paaiškinau, jog tau
pau juos, kad išsipirkčiau laisvę.
„O ką darysi, kai būsi laisvas?” - paklausė jis.
„Ketinu tapti pirkliu”, - atsakiau.
Po šių žodžių jis patikėjo man vieną paslaptį, apie kurią
nebūčiau galėjęs nė pagalvoti. „Tu nežinai, kad ir aš esu
vergas. Aš bendradarbiauju su savo šeimininku.”
- Nutilk, - pareikalavo Hadanas Gula. - Aš neklausy
siu mano senelį pažeminančio melo. Jis nebuvo vergas. - Ir
piktai žybtelėjo akimis.
Saru Nada nesutriko.
- Aš gerbiu jį kaip pakilusį virš savo nelaimės ir tapusį
žymiu Damasko miestelėnu. Ar tu, jo anūkas, išaugai toje
pačioje dirvoje? Ar esi pakankamai vyriškas, kad pažvelg
tum į tikrus faktus, ar tau geriau gyventi apgaulingomis
iliuzijomis?
Hadanas Gula išsitiesė balne. Vos suvaldydamas jaus
mus, jis tarė:
- Mano senelį visi mylėjo. Jis buvo padaręs be galo daug
gero. Kai prasidėjo badas, argi jis nenupirko Egipte grūdų,
argi jo karavanas nepargabeno jų į Damaską ir nepadalijo

žmonėms, kad niekas nebadautų? O tu sakai, kad jis buvo
niekingas Babilono vergas.
- Jeigu jis būtų pasilikęs Babilono vergu, gal jis ir būtų
buvęs niekingas, tačiau savo pastangomis jis tapo žymiu Da
masko žmogumi. Dievai iš tiesų atleido jam klaidas ir ap
dovanojo jį pagarba, - atsakė Saru Nada.
- Pasisakęs, jog yra vergas, - tęsė Saru Nada, - jis paaiš
kino, kaip nėrėsi iš kailio, kad pelnytų laisvę. Dabar, jau
turėdamas pakankamai pinigų išsipirkti, jis buvo labai susi
rūpinęs, ką turėtų daryti. Jis vis mažiau parduodavo ir bijo
jo likti be šeimininko paramos.
Aš paprieštaravau jo neryžtingumui: „Nesilaikyk įsika
binęs į savo šeimininką. Pasijusk vėl laisvu žmogumi. Elkis
kaip laisvas, ir tau seksis kaip laisvam! Nuspręsk, ką nori
pasiekti, ir darbas tau padės tai padaryti!” Jis nuėjo savo
keliu pasakęs, jog gerai, kad sugėdinau jį už jo neryžtin
gumą.*
Kartą vėl išėjau už miesto vartų ir nustebau radęs ten
didžiulę minią. Kai vieno žmogaus paprašiau paaiškinti, jis
atsakė: „Nejaugi negirdėjai? Pabėgęs vergas, kuris užmušė
vieną iš Karaliaus sargybinių, buvo nuteistas ir šiandien už
šį nusikaltimą bus mirtinai užplaktas rykštėmis. Čia daly
vaus net pats Karalius.”
Aplink bausmės vykdymo vietą buvo tokia spūstis, jog
bijojau eiti arčiau, kad kas nors neapverstų mano padėklo
su meduoliais. Todėl užsilipau ant nebaigtos sienos norė
damas pažvelgti pro žmonių galvas. Man teko laimė pama
tyti patį Nebuchadnezarą, važiuojantį auksiniame vežime.
* N ors m u m s senovės Babilono vergų papročiai gali pasirodyti prieštaringi, jie buvo
griežtai reguliuojam i įstatym o. Pavyzdžiui, vergas galėjo turėti bet kokią nuosavybę, net
savų vergų, į kuriuos n ep retend u oja jo šeim ininkas. Vergai laisvai tuokdavosi su laisvai
siais. Laisvų m oterų vaikai būdavo laisvi. Daugelis miesto pirklių b ūdavo vergai. D a u g e
lis jų bendradarbiavo su šeim inink ais ir b uvo turtingi.
Niekada nebuvau regėjęs tokios didybės, tokių auksinio

audinio ir aksomo apdarų.
Nemačiau, kaip plakė, bet girdėjau vargšo vergo riksmus.
Stebėjausi, kaip toks kilnus žmogus kaip mūsų gražusis Ka
ralius gali ištverti matydamas tokią kančią, tačiau pastebė
jęs, jog jis kvatojasi ir juokauja su savo didikais, supratau,
kad jis žiaurus, ir todėl sienas statantiems vergams keliami
tokie nežmoniški reikalavimai.
Kai vergas mirė, pririšę prie kojos virvę, jo kūną iškėlė
ant stulpo, kad visi pamatytų. Miniai pradėjus skirstytis,
priėjau arčiau. Ant plaukuotos krūtinės išvydau tatuiruotę
- dvi susivijusias gyvates. Tai buvo Piratas.
Kai kitą kartą sutikau Aradą Gulą, jis buvo pasikeitęs
žmogus. Jis entuziastingai mane pasveikino: „Štai, vergas,
kurį pažinojai, dabar laisvasis. Tavo žodžiai turėjo stebuk
lingą jėgą. Mano prekyba ir pelnas jau auga. Mano žmona
džiūgauja. Ji laisva moteris, mano šeimininko dukterėčia.
Ji trokšta išvažiuoti į kitą miestą, kur niekas nežinotų, jog
aš buvau vergas. Taip mūsų vaikai nesužinos apie savo tėvo
nesėkmę. Darbas tapo mano geriausiu padėjėju. Jis padėjo
man atgauti pasitikėjimą ir sugebėjimą prekiauti/4
Aš džiūgavau, kad galėjau nors truputį atsilyginti jam už
padrąsinimą.
Vieną vakarą pas mane atėjo sukrėsta Svastė. „Tavo šei
mininkui iškilo pavojus. Bijau dėl jo. Prieš kelis mėnesius
jis daug pralošė. Dabar nebegali susimokėti ūkininkui už
grūdus ir medų. Negali atsiskaityti su pinigų skolintoju. Jie
įtūžę ir grasina jam.
„Kam baimintis dėl jo kvailysčių. Mes nesame jo sar
gai”, - nerūpestingai atsakiau aš.
„Kvailas jaunuoli, tu nieko nesupranti. Jis užstatė tave
pinigų skolintojui, kuris pagal įstatymą gali tavęs pareika
lauti, ir šeimininkas turės parduoti. Nežinau, ką daryti. Jis
geras šeimininkas. Kodėl? O, kodėl jį ištiko tokia nelaimė?”

Svastės būgštavimai nebuvo tušti. Kitą rytą man kepant
pinigų skolintojas sugrįžo su žmogumi, kurį vadino Sasiu.
Nepažįstamasis nužvelgė mane ir pasakė, jog tiksiu.
Pinigų skolintojas nelaukė, kol grįš šeimininkas, tik liepė
Svastei pasakyti, jog pasiima mane. Su vieninteliu drabužiu
ant pečių ir saugiai prie diržo kabančiu kapšu pensų, ne
baigęs kepti, buvau skubiai išsivestas.
Buvau atskirtas nuo brangiausių vilčių, kaip medis, kurį
uraganas išrovė iš miško ir įmetė į siaučiančią jūrą. Lošimų
namai ir miežių alus man vėl užtraukė nelaimę.
Sasis buvo bukas ir piktas žmogus. Jam vedantis mane
per miestą, papasakojau apie gerus darbus, kuriuos dariau
Nana-naidui, ir pasakiau, jog norėčiau tą patį daryti dėl
jo. Jo atsakymas nebuvo padrąsinantis:
„Man nepatinka šis darbas. Mano šeimininkui - taip
pat. Karalius liepė jam pasiųsti mane statyti Didžiojo Ka
nalo dalį. Seimininkas liepė Sasiui nupirkti daugiau vergų,
sunkiai dirbti ir greičiau baigti. Fe! Kaip galima greitai baigti
tokį didelį darbą?”
Įsivaizduok dykumą, kurioje jokio medelio, tik žemi krū
mų stagarai, ir taip svilina saulė, jog beveik negalima gerti
mūsų statinėse įkaitusio vandens. Po to įsivaizduok virtines
vyrų, kurie nuo aušros iki sutemų leidžiasi į gilų griovį ir
dulkėtais takais tempia iš jo sunkius krepšius žemių. Įsi
vaizduok geldose paduotą maistą, kurį rijome kaip kiaulės.
Mes neturėjome nei palapinių, nei šiaudų guoliui. Štai to
kioje situacijoje buvau atsidūręs. Savo piniginę užkasiau pa
ženklintoje vietoje galvodamas, jog kažin, ar kada nors ją
atsikasiu.
Iš pradžių plušėjau noriai, bet slenkant mėnesiams pa
jutau, kad mano dvasia palūžta. Galiausiai mano pavargusį
kūną pakirto karštligė. Aš praradau apetitą ir vos įstengiau
valgyti avieną bei daržoves. Naktimis negalėdavau užmigti.

Kentėdamas svarsčiau, ar tik Zabado planas išsisukinėti
ir saugoti savo nugarą, kad nepalūžtų nuo darbo, nebuvo
geresnis. Tada prisiminiau paskutinį kartą, kai jį mačiau, ir
supratau, jog jo planas nebuvo geras.
Pagalvojau apie Piratą, jo kartėlį ir susimąsčiau, ar ne
geriau kovoti ir žudyti. Vis dėlto jo kruvino kūno vaizdas
man priminė, kad ir šis planas beprasmiškas.
Tada prisiminiau paskutinį susitikimą su Megidu. Jo
rankos nuo sunkaus darbo buvo įdiržusios, bet širdis ir vei
das - laimingi. Jo planas buvo geriausias.
Vis dėlto aš norėjau dirbti taip kaip Megidas; ir jis nebūtų
įstengęs dirbti sunkiau už mane. Kodėl gi man darbas neat
nešė laimės ir sėkmės? Ar darbas padarė Megidą laimingu,
ar sėkmė ir laimė, kuri priklauso tik nuo dievų užgaidų?
Nejaugi likusį savo gyvenimą turėsiu triūsti nepatenkinda
mas savo troškimų, be laimės ir sėkmės? Visi šie klausimai
sukosi mano mintyse, bet atsakymo neradau. Iš tiesų buvau
visiškai pasimetęs.
Po kelių dienų, kai atrodė, mano kantrybė baigsis, o
išeities vis dar nemačiau, mane pasikvietė Sasis. Iš Babilo
no nuo mano šeimininko buvo atkeliavęs pasiuntinys parsi
vesti manęs atgal. Išsikasiau savo brangiąją piniginę, apsi-
siaučiau sudriskusia mantija ir leidausi į kelionę.
Jojant mano karštligės apimtame prote sukosi tos pačios
mintys apie mane blaškantį uraganą. Aš tarsi pasinėriau į
keistus savo gimtojo miesto Harano dainelės žodžius:
Apsiautė žmogų it viesulas,
Nešėj į it audra.
Kurios kelio niekas negali atsekti,
Kurios lemtis nenusakoma.
Ar man lemta neaišku už ką amžinai kęsti tokią baus
mę? Kokios naujos kančios ir nusivylimai manęs laukia?
Gali įsivaizduoti, kaip nustebau, kai įjojęs į savo šeimi

ninko kiemą išvydau manęs laukiantį Aradą Gulą. Jis pa
dėjo man nulipti nuo žirgo ir apkabino it seniai prarastą
brolį.
Mums einant norėjau sekti paskui jį, kaip vergas paskui
šeimininką, bet jis neleido. Apkabinęs mane, jis tarė: „Aš
tavęs visur ieškojau. Kai buvau jau beveik praradęs viltį,
sutikau Svastę, kuri papasakojo apie pinigų skolintoją, o šis
nukreipė mane pas kilmingąjį savininką. Su juo buvo sun
ku derėtis - jis privertė mane sumokėti didžiulę sumą, bet
tu jos vertas. Tavo mokymas ir patirtis įkvėpė mane šiai
naujai sėkmei.”
„Tai Megido mokymas, ne mano”, - įsiterpiau aš.
„Ir Megido, ir tavo. Ačiū jums abiems. Mes keliaujam į
Damaską, būsi mano bendradarbis. Štai, žiūrėk, - po aki
mirkos būsi laisvas žmogus!” - sušuko jis, ištraukė iš užan-
ties molinę lentelę su mano vardu, iškėlė ją aukštai virš
galvos ir trenkė į grindinio akmenis. Lentelė sudužo į šim
tus šipulių. Jis netverdamas džiaugsmu mindžiojo juos, kol
šie virto dulkėmis.
Mano akys paplūdo dėkingumo ašaromis. Pasijutau lai
mingiausiu žmogumi Babilone.
Taigi, kaip matai, mano didžiausių sunkumų metu dar
bas tapo mano geriausiu draugu. Savo darbštumo dėka ne
buvau parduotas triūsti su vergais prie miesto sienų. Be to,
jis padarė didelį įspūdį tavo seneliui, ir jis išsirinko mane
savo bendradarbiu.
Hadanas Gula paklausė:
- Ar darbas buvo slaptasis mano senelio raktas į auksi
nius šekelius?
- Tai buvo vienintelis raktas, kurį jis turėjo, kai su juo
susipažinau, —atsakė Saru Nada. —Tavo seneliui patiko
dirbti. Dievai įvertino jo pastangas ir dosniai atlygino.
- Pradedu suprasti, - susimąstęs tarė Hadanas Gula. -

Dirbdamas jis įsigijo daug draugų, kurie žavėjosi jo verslu ir
darbo atnešta sėkme. Darbas jį išaukštino Damaske. Dar
bas jam suteikė visus tuos dalykus, kuriems pritariu ir aš. O
aš maniau, darbas tinka tik vergams.
- Gyvenime yra daug malonumų, kuriais gali džiaugtis
žmonės, - paaiškino Saru Nada. - Kiekvienam - savo vie
ta. Aš džiaugiuosi, kad darbas skirtas ne tik vergams. Jeigu
taip būtų, neturėčiau didžiausio savo malonumo. Aš mėgs
tu daug ką, bet niekas neprilygsta darbui.
Saru Nada ir Hadanas Gula jojo aukštų sienų šešėlyje
prie masyvių, bronzinių Babilono vartų. Jiems prisiartinus,
sargybiniai pašoko ir pasveikino garbingą miestelėną. Aukš
tai iškėlęs galvą, Saru Nada vedė ilgą karavaną pro vartus
miesto gatvėmis.
- Aš visada norėjau būti panašus į savo senelį, - prisipa
žino jam Hadanas Gula. - Dar niekada iki galo nesupra
tau, koks jis buvo žmogus. Tu man tai atskleidei. Dabar,
tai supratęs, žaviuosi juo ir vis labiau jaučiuosi pasiryžęs
tapti panašiu į jį. Bijau, niekada neįstengsiu tau atsilyginti
už tai, kad davei man tikrąjį raktą į sėkmę. Nuo šiandien
naudosiuos tuo raktu. Pradėsiu nusižeminęs, kaip ir jis, nes
tai daug geriau atitinka mano tikrąją padėtį negu brange
nybės ir prašmatnūs drabužiai.
Tai pasakęs, Hadanas Gula išsitraukė iš ausų brangak
meniais papuoštus blizgučius ir nusimovė nuo pirštų žie
dus. Po to, įtempęs žirgo vadžias, jis šiek tiek atsiliko ir su
didžiausia pagarba nujojo paskui karavano vedlį.
Sis tas is Babilono
istorijos
Istorijos puslapiuose nėra žavingesnio

miesto už Babiloną. Jau pats jo pavadinimas sukelia gero
vės ir didybės įspūdį. Jo aukso ir brangenybių lobiai buvo
pasakiški. Toks klestintis miestas lyg ir turėjo būti įsikūręs
tinkamoje tropikų prabangos aplinkoje, apsuptas turtingų
gamtos išteklių - miškų ir kasyklų. Tačiau tai klaidingas
įspūdis. Jis buvo įsikūręs prie Eufrato, plokščiame, sausrin
game slėnyje. Neturėjo nei miškų, nei kasyklų - net akme
nų statybai. Pro jį nevedė net prekybos kelias. Lietaus ten
nepakako, kad išaugtų derlius.
Babilonas - ryškus pavyzdys, kaip panaudodamas pri
einamas priemones žmogus gali pasiekti didelių tikslų. Vi
si šį didžiulį miestą palaikę ištekliai buvo sukurti žmogaus.
Visi jo turtai - žmogaus sukrauti.

Babilonas turėjo tik du natūralius šaltinius - derlingą
žemę ir upės vandenį. Vieno iš didžiausių anų laikų inži
nerijos pasiekimo dėka Babilono žmonės, panaudodami
užtvankas ir milžiniškus drėkinimo kanalus, nukreipė upės
vandenis. Šie kanalai driekėsi tolybėn per tą nykų slėnį lie
dami gyvybę teikiančius vandenis į derlingą dirvą. Tai buvo
vienas iš pirmųjų istorijoje žinomų inžinerijos išradimų. Pa
saulis dar nebuvo matęs tokių gausių derlių, kurie išaugda
vo šios drėkinimo sistemos dėka.
Laimei, per ilgą egzistavimo laiką Babiloną valdė kara
lių dinastijos, kurioms karo žygiai bei plėšikavimas buvo tik
atsitiktiniai dalykai. Nors Babilonas dalyvavo karuose,
daugelis iš jų buvo vietiniai arba gynybiniai prieš tuos ambi
cingus svetimšalius užkariautojus, kurie geidė pasakiškų jo
lobių. Žymiausi Babilono valdovai gyvi istorijoje dėl savo
išminties, veiklumo ir teisingumo. Babilonas nepagimdė iš
didžiai žygiuojančių monarchų, kurie būtų siekę užkariauti
tuometinį jiems žinomą pasaulį, kad visos tautos mokėtų
duoklę jų egoizmui.
Kaip miesto Babilono nebėra. Kai pasitraukė tos įkve
piančios žmogiškos pajėgos, kurios pastatė ir išlaikė miestą
tūkstančius metų, jis greitai virto apleistais griuvėsiais. Babi
lonas buvo Azijoje, maždaug šeši šimtai mylių į rytus nuo
Sueco kanalo, į šiaurę nuo Persijos įlankos. Geografinė pla
tuma - maždaug tridešimt laipsnių virš ekvatoriaus, prak
tiškai tokia pat kaip Jumos Arizonoje. Babilono klimatas
buvo panašus kaip šio Amerikos miesto - karštas ir sausas.
Šiandien Eufrato slėnis, kitados gausiai apgyvendintas ir
drėkintas žemdirbystės lopšys, vėl vėjų šluojama dyka ply
nė. Tarp vėjo pustomų smėlynų kovoja už būvį menka žolė
ir dykumos krūmokšniai. Derlingi laukai, milžiniški mies
tai ir ilgi turtingų pirklių karavanai - praeitis. Vieninteliai
ŠI S TAS IŠ BABILONO ISTORIJOS 137
gyventojai yra klajoklės arabų gentys, kurios palaiko savo

skurdžią egzistenciją augindamos nedideles gyvulių bandas.
Taip buvo maždaug nuo krikščionybės eros pradžios.
Kur ne kur po šį slėnį išsibarsčiusios žemių kalvos. Ke
liautojai šimtmečiais nelaikė jų niekuo kitu. Retų lietingų
audrų išplautos molinių indų bei plytų šukės pagaliau at
kreipė į jas archeologų dėmesį. Kasinėti ir patikrinti, ką
čia galima rasti, buvo atsiųstos Europos ir Amerikos mu
ziejų finansuojamos ekspedicijos. Kastuvai ir kapliai greitai
įrodė, jog šios kalvos - tai senovės miestai, o tiksliau, jų
kapai.
Vienas iš jų buvo Babilonas. Virš jo mažne dvidešimt
šimtmečių vėtros nešiojo dykumos dulkes. Pastatytos iš ne
degtų plytų, visos atkastos sienos suiro ir dar kartą susmego
į žemę. Toks šiandien yra Babilonas, turtingasis miestas.
Molio krūva, taip ilgai buvusi apleista, kad niekas iš gyvųjų
net nežinojo jo pavadinimo, kol jis nebuvo atrastas rūpes
tingai pašalinant amžių atliekas iš gatvių ir griuvėsių, šipu
lius iš šventyklų bei rūmų.
Daugelis mokslininkų Babilono ir kitų šio slėnio miestų
civilizaciją laiko seniausia iš visų, apie kurias esama tikslių
užrašų. Buvo įrodyta, jog tikrosios datos siekia 8000 metų
senumo praeitį. Šiuo atžvilgiu įdomus faktas yra būdai, nau
doti šių datų nustatymui. Babilono griuvėsiuose buvo rasti
saulės elipsės aprašymai. Šiuolaikiniai astronomai lengvai
apskaičiavo, kada Babilone buvo matoma tokia elipsė, ir
taip nustatė žinomą ryšį tarp jų ir mūsų kalendoriaus.
Taigi mes įrodėme, jog prieš 8000 metų Babilonijoje
gyvenusių šumerų miestai buvo apjuosti sienomis. Galima
tik spėlioti, kiek šimtmečių tokie miestai egzistavo iki tol.
Jų gyventojai nebuvo tik barbarai už apsauginių sienų. Jie
buvo išsilavinę ir apsišvietę žmonės. Kiek atskleidžia už
rašytoji istorija, yc buvo pirmieji mechanikai, pirmieji ast
ronomai, pirmieji matematikai, pirmieji finansininkai ir pir

mieji žmonės, turėję rašytinę kalbą.
Jau minėtos drėkinimo sitemos nederlingą slėnį pavertu
sios žemdirbystės rojumi. Vis dar galima aptikti šių kanalų
liekanų, nors daugiausia jie padengti susikaupusio smėlio.
Kai kurie iš jų buvo tokio dydžio, jog nesant juose vandens
dugnu vienas šalia kito būtų galėję prajoti tuzinas raitelių.
Savo dydžiu jie puikiausiai prilygsta didžiausiems Kolorado
ir Jutos kanalams.
Be slėnio žemių drėkinimo, Babilono inžinieriai buvo
užbaigę kitą panašios didybės projektą. Panaudoję įman
trią sausinimo sistemą, jie melioravo milžinišką drėgnų že
mių plotą Eufrato ir Tigro upių aukštupyje bei taip pat
pradėjo jį kultivuoti.
Klestintį Babiloną aplankė graikų keliautojas bei istori
kas Herodotas, palikęs mums vienintelį žinomą pašalinio
žmogaus aprašymą. Jo raštuose pateiktas grafinis miesto api
būdinimas ir kai kurie neįprasti gyventojų papročiai. Hero
dotas mini stebėtiną žemės derlingumą bei gausų jų išau
gintą kviečių ir miežių derlių.
Babilono šlovė išblėso, tačiau jo išmintis mums buvo
išsaugota. Už tai turime būti dėkingi jų užrašų formai. Tais
senais laikais popierius dar nebuvo išrastas. Savo užrašus
babiloniečiai, įdėdami daug darbo, raižydavo ant drėgno
molio lentelių. Užbaigtas lenteles išdegdavo, ir jos tapdavo
kietais kokliais. Jie būdavo maždaug 15 x 20 cm dydžio ir
2,5 cm storio.
Šios molinės lentelės, kaip jos paprastai vadinamos, bu
vo naudojamos beveik taip pat, kaip mes naudojame šiuo
laikines rašto formas. Ant jų būdavo raižomos legendos,
eilės, istorijos, karališki įsakai, žemės įstatymai, nuosavybės
titulai, vekseliai ir net laiškai, kuriuos pasiuntiniai nešdavo
į tolimus miestus. Šios molinės lentelės mums leidžia
ŠI S TAS IŠ BABILONO ISTORIJOS 139
pažvelgti į tų žmonių intymius, asmeninius reikalus. Pa

vyzdžiui, vienoje lentelėje, aiškiai užrašytoje kaimo krautu
vininko, sakoma, jog tam tikrą dieną tam tikras įvardytas
klientas atvedė karvę ir apkeitė ją į septynis maišus kviečių
- trys buvo atiduoti iš karto, o keturi palikti, kad klientas
pasiimtų, kada nori.
Saugiai palaidotas sugriuvusiuose miestuose, archeologai
atrado ištisas šių lentelių bibliotekas, šimtus tūkstančių jų.
Vienas iš didžiausių Babilono stebuklų buvo milžiniš
kos miestą supančios sienos. Senovėje jos lygintos su di
džiąja Egipto piramide, priklausančia „septyniems pasau
lio stebuklams”. Laikoma, kad pirmąsias sienas miesto isto
rijos pradžioje pastatė karalienė Semiramis. Tikslus jų aukštis
nežinomas. Remiantis ankstyvųjų rašytojų užuominomis nu
statyta, kad jos buvo maždaug 18 metrų aukščio, jų išorinę
pusę sudarė degtos plytos ir toliau jas saugojo gilus vandens
griovys.
Vėlesnes ir garsesnes sienas maždaug šeši šimtai metų iki
Kristaus buvo pradėjęs statyti karalius Nabopolasaras. Atsi
žvelgiant į gigantišką jo planuotų atstatymų mastą, jis ne
sulaukė savo pradėtų darbų pabaigos. Tai liko jo sūnui Ne-
buchadnezarui, kurio vardas pažįstamas biblinėje istorijoje.
Šių vėlesnių sienų aukštis neįtikėtinas. Pagal patikimus
šaltinius, jos buvo maždaug 50 metrų aukščio ir prilygo
šiuolaikiniam penkiolikos aukštų pastatui. Nustatyta, kad
bendras jų ilgis buvo 14-17 kilometrų. Jų viršus buvo toks
platus, kad aplink jomis galėjo apvažiuoti šešių žirgų trau
kiamas vežimas. Iš šio milžiniško statinio dabar išlikę tik
pamatų fragmentai bei griovys. Iro elementai, o griovimą
užbaigė arabai, grobę plytas kitoms statyboms.
Prie Babilono sienų traukė pergalingos to užkariavimų
amžiaus karo žygių laimėtojų armijos. Aibė karalių vis ap
guldavo Babiloną, bet visada veltui. Nereikėtų manyti, jog
to meto įsiveržėlių armijos buvo silpnos. Istorikai kalba apie

tokius junginius kaip 10000 raitelių, 25000 vežimų, 1200
pėstininkų pulkų po 1000 karių kiekviename. Karo reik
menų ir maisto atsargų surinkimui iki numatyto žygio daž
nai prisireikdavo dvejų-trejų metų.
Babilonas buvo daug kuo panašus į šiuolaikinį miestą.
Jame buvo gatvės ir parduotuvės. Gyvenamuosiuose kvar
taluose prekeiviai siūlė savo dirbinius. Didingose šventyk
lose šventikai vedė pamaldas. Mieste buvo aptvertas plotas
karaliaus rūmams. Sakoma, jog šios sienos buvo aukštesnės
už supančias miestą.
Babiloniečiai buvo nagingi menininkai - skulptoriai, ta
pytojai, audėjai, auksakaliai bei metalinių ginklų ir žemės
ūkio reikmenų gamintojai. Jų juvelyrai kūrė meniškiausias
brangenybes. Daugelis jų buvo rasta turtingų miestelėnų
kapuose ir dabar yra demonstruojamos garsiausiuose pa
saulio muziejuose.
Labai anksti, kai kita pasaulio dalis dar kirto medžius
akmeninias kirviais ar medžiojo ir kovėsi titnaginius antga
lius turinčiomis ietimis bei strėlėmis, babiloniečiai jau nau
dojo kirvius, ietis bei strėles su metaliniais antgaliais.
Babiloniečiai buvo išmintingi finansininkai ir prekybi
ninkai. Kiek žinoma, jie pirmieji išrado pinigus kaip mainų
priemonę, vekselius ir raštiškus dokumentus, patvirtinan
čius nuosavybės teisę.
Maždaug 540 metų prieš Kristaus gimimą į Babiloną
nebuvo įsiveržusi jokia priešų armija. Net sienos niekada
nebuvo užimtos. Babilono žlugimo istorija - neįprasčiausia.
Vienas didžiausių to meto užkariautojų Kyras nusprendė
pulti miestą ir užimti jo neprieinamas sienas. Babilono ka
raliaus Nabonido patarėjai įtikino jį pasitikti Kyrą ir su
triuškinti nelaukiant, kol bus apgultas miestas. Bet babi
loniečių armija buvo sumušta ir pasitraukė nuo miesto.
Sis ta s iš b a b i l o n o i s t o r i j o s 141
Taigi Kyras įžygiavo pro atlapotus vartus ir netrukdomas

užėmė miestą.
Vėliau miesto galybė ir prestižas pamažu blėso, kol per
kelis šimtus metų jis ištuštėjo, buvo apleistas, paliktas vė
jams ir audroms - kaip kitados dykumos žemė, iš kurios ir
buvo sukurta jo dydybė. Babilonas žlugo ir niekada nebe-
atgijo, tačiau jo civilizacija daug kam padarė didžiulę įtaką.
Laikas sutrupino į dulkes orias jo šventyklų sienas, bet
Babilono išmintis gyva iki mūsų dienų.
AUTORIUS IR JO KNYGA
George Samuel Clason gimė 1874 m. lapkričio 7 d. Luizianoje,

Misūryje. Jis mokėsi Nebraskos universitete, o Ispanų-Amerikiečių karo
metu tarnavo Jungtinių Valstijų armijoje. Pradėjęs savo ilgą leidėjo
karjerą, jis įkūrė Clason o žemėlapių kompaniją Denveryje, Kolorade
ir išleido pirmąjį Jungtinių Valstijų bei Kanados kelių atlasą. 1926m.
jis išleido pirmąją garsiųjų bukletų seriją apie taupumą ir finansinę
sėkmę, kiekvieną savo požiūrio taiką pailiustruodamas palyginimais
is senovės Babilono. Šiuos bukletus gausiai platino bankai, draudimo
kompanijos, darbdaviai ir jie tapo žinomi milijonams. Labiausiai
isgarsėjo „Turtingiausias Babilono žmogus” pagal kurį ir pavadinta
si knyga. „Alegoriniai Babilono pasakojimai” tapo šiuolaikine įkve
piančia klasika.
Clason S. George
CI 2 3 Turtingiausias Babilono žmogus / George S. Clason; iš
anglų kalbos vertė Jolanta Korolkovaite. - Kaunas: Aušros
Adamonytės firma “Trigrama”, 1998, - l44p.
U D K 820(73)-3
Clason S. George
Turtingiausias Babilono žmogus
Iš anglų kalbos vertė Jolanta Korolkovaitė
Viršelio dailininkė Daiva Šulgaitė
1998 07 28. 5,08 leidyb. apsk. 1. Užsakymas Nr. 180

Išleido Aušros Adamonytės firma “Trigrama”, p/d 2200, 3000 Kaunas.
Tel: (mob.) 8-298-87245, e-pastas:trigrama@kaunas.omnitel.net
Spausdino spaustuvė “Mažoji poligrafija”, A.Smetonos ai. 35-1,
3016 Kaunas, tel. 745809.
SENOVĖS SĖKMĖS PASLAPTYS - TAI GYVENIMO
PATIKRINTAS KELIAS | LAIMĘ BEI KLESTĖJIMĄ
Garsieji „B abilon o alegoriniai pasakojimai"

yra vadinami vienais iš puikiausių veikalų apie tau
pumą, finansinę sėkmę ir asmeniną gerovę.
Patrauklios ir inform atyvios istorijos nukels
jus į senovės Babiloną - pagrindinių finansinių prin
cipų, kurie dabar pripažįstami ir praktikuojam i visa
me pasaulyje, lopšį. Knygos tikslas padėti tiems,
kurie trokšta suprasti finansinę sėkmę. Tai pagelbės
jiem s įgyti pinigų, juos sumaniai tvarkyti ir priversti
savąjį perteklių uždirbti dar daugiau pinigų.
Turtingiausias
BABILONO
ž m o g u s
ISBN 9986-9253-0-4

George.S.clason. .Turtingiausias - babilono.zmogus.1998.LT

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

George.S.clason. .Turtingiausias - babilono.zmogus.1998.LT

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

George S.

First published in the United States under the title

Šis leidinys išleistas susitarus su Dutton Plume,

Iš anglų kalbos vertė Jolanta Korolkovaitė

ISBN 9986-9253-0-4 © 1955, 1954, 1957, 1946, 1940, 1937, 1936,

Kad šie siekiai ir troškimai išsipildytų, tau reikalinga f i ­

Jie universalūs ir nesikeičiantys, kaip gravitacijos dėsnis.

M ū s ų kaip tautos klestėjimas priklauso

ir praktikuojami visame pasaulyje, lopšį.

Dansiras, Babilono vežimų meistras, buvo

no šiame Eufrato slėnyje tokia įprastai karšta tropikų saulė.

ras, - niekam jų neskolinčiau - net tau, mano geriausias

dirbtus pinigus. Praeityje mes uždirbome daug pinigų, ta­

siu! Kodėl mes negalime turėti bent dalį tų gėrybių, kurių

Mes nenorime ištisais metais gyventi vergiškai. Dirbti, dirbti,

- Kobi, tu pažadinai man retą mintį, - Bansiro akys

Kitados senajame Babilone gyveno vienas

—Vis dėlto kadaise mes buvome lygūs. Mokėmės pas tą

Žmogus gali išpuošti namus brangiausiais baldais.

As radau raštininko darbą ir kasdien ilgas valandas dirb­

dažnai nutvieskianti dangų, bet senolio išmintis yra kaip

kėsiu tau tūkstantį kartų daugiau, jeigu tau pakaks proto

„Kiekvienas kvailys turi mokytis, —sudejavo jis, - bet

lestavimo džiaugtis prabangiomis puotomis.” Po šių žodžių

dar iki jį sutikęs. Argi per ketverius metus aš neįrodžiau

išleistas auksas pradingsta? Ne, dalis jo atitenka plytų ga­

nos, kurios gieda tik tam, kad priviliotų neišmanėlį arčiau

tokius investavimus, kurie neduoda palūkanų.

[a [a [a[a [a [a[a[a [a[a [a [a [a[a [a [a[a [3[a |a[a [a [a [a

DALĮ TO , KĄ UŽDIRBI, TURI IŠLAIKYTI

[a [a [a[a [a[a[a[a [a[a [a [a [a [a [a [a[a [a[a [a[a[a [a [a

Babilono šlovė truko ilgai. Per šimtme-

Darbininkai neturi darbo. Pirkliams trūksta pirkėjų.

—Taip sakoma, jūsų didenybe, ir niekas dėl to nesigin­

puslankiu ant spalvingų žiedų. Arkadas atsisėdo prie nedi­

Tepradeda pilnėti tavo piniginė

Arkadas kreipėsi į susimąsčiusį Vyrą antroje eilėje:

Tada Arkadas atsisuko j kuklų žmogų, kuris pasisakė

kuris išlaiko ir neišleidžia tam tikros savo pajamų dalies. Ir

Kontroliuok savo išlaidas

—Kai kurie iš jūsų, mano mokiniai, klausėte: „Kaip gali­

darni priešingai, visada augs kartu su mūsų pajamomis.”

gyvenimo malonumais. Todėl as maištauju prieš pajamų ir

Tegul daugėja tavasis auksas

—Štai tavo piniginė pilnėja. Tu sudrausminai save, kad

vo išlaidas, kad apsaugotum augant} turtą. Toliau apsvars­

galėdavau išmintingai panaudoti.

Saugok savo brangenybes, kad jų neprarastum

—Nesėkmė mėgsta blizgesį. Auksas žmogaus piniginėje

Šiandien mano patyrimas byloja, kaip buvo kvaila pasitikėt

Teneša pelną tau tavo namai

—Jeigu žmogus pasidėjo devintąją dalį savo uždarbio,

Jokio žmogaus šeima negali džiaugtis gyvenimu neturė­

Užsigarantuok pajamas ateičiai

— Kiekvieno žmogaus gyvenimas prasideda vaikyste ir

duodavo po du sidabrinius. Pinigų skolintojas neseniai įtei­

Tad štai šeštasis vaistas plonai piniginei: Iš anksto pasirū­

Ugdyk savo sugebėjimą uždirbti

— Šiandien, mano mokiniai, aš kalbėsiu apie vieną iš

yra tik silpnas ilgesys, per menkas tikslas žmogui norinčiam

norėdamas geriau tarnauti savo darbdaviui, jo reikalai visa­

Jeigu žmogui skirta būti laimingam, nie­

Oėkmės trokšta visi. Prieš keturis tūkstan­

Kad šie siekiai ir troškimai išsipildytų, tau reikalinga f i

dirbtus pinigus. Praeityje mes uždirbome daug pinigų, ta

As radau raštininko darbą ir kasdien ilgas valandas dirb

išleistas auksas pradingsta? Ne, dalis jo atitenka plytų ga

—Taip sakoma, jūsų didenybe, ir niekas dėl to nesigin

puslankiu ant spalvingų žiedų. Arkadas atsisėdo prie nedi

—Kai kurie iš jūsų, mano mokiniai, klausėte: „Kaip gali

vo išlaidas, kad apsaugotum augant} turtą. Toliau apsvars

Jokio žmogaus šeima negali džiaugtis gyvenimu neturė

duodavo po du sidabrinius. Pinigų skolintojas neseniai įtei

Tad štai šeštasis vaistas plonai piniginei: Iš anksto pasirū

norėdamas geriau tarnauti savo darbdaviui, jo reikalai visa

Jeigu žmogui skirta būti laimingam, nie

Oėkmės trokšta visi. Prieš keturis tūkstan

Šiais abiem atvejais sėkmė paspruko nuo delsiančiojo. Ta

lius įsakys gaminti didžiuosius vartus, tiekti metalą galėsi

Kiekvienas, kuris reguliariai pasidės dešimtadalį savo pa

Auksas yra tikrai uolus darbininkas. Kai pasitaiko gali

kaupęs aukso, pasitaiko naudinga galimybė. Bėgant me

Žmogui, kuris turi aukso, bet neturi patirties j j panau

kiekvieno krašto lobiai, jie yra atlygis, gausus atlygis, lau

Tas žmogus, galėjęs suprasti, ką vienas kitam sako gyvu

—Štai! Šis užstatas kitoks. - Jis ištraukė jaučio kaulo žie

penkiasdešimties darbo metų santaupas, kurios būtų ištir

papildomų pajamų ir bus dosnus malonumų bei pelno šal

Babilonas gyvavo ne vieną šimtmetį, nes buvo gerai sau

sąskiitų bei patikimo investavimo sienos mus gali apsau

ką nors, iš ko galėtų pasiskolinti varinį pinigėlį, kuris už

Atrodė, as visą amžinybę stovėjau laukdamas tyloje. Kiek