Lietuvos vaizdinys lietuvių Renesanso literatūroje

Nuo senų senovės žmonės rašė ir kalbėjo apie gimtąja tėvyne, gimtąja kalbą. Rašymas apie
tėvynę ir jos kalbą yra viena populiariausių temų visame pasaulyje iki dabar tad ne paslaptis, kad
lietuviai rašė apie tai irgi. XVI amžiuje Lietuviai kalbėjo apie savo tėvynę ir jos kalba. Aišku
reikėtų nepamiršti, kad apie Lietuvą nebuvo rašoma visada tik geriausieji dalykai kokia jinai
išpuoselėta ir galinga. Autoriai tokie kaip Mikalojus Daukša to visai neslėpė ir kalbėjo apie
tėvynės problemas savo kūrinyje „Postilė“ „prakalba į malonųjį skaitytoją“ jis parodė tokias
problemas kaip gimtosios kalbos nenaudojimas.

Mikalojaus Daukšos „Postilėjės“ „prakalboje į malonųjį skaitytoją“ buvo kalbama apie kokia
XVI amžiaus lietuvių tauta yra abejinga gimtajai lietuvių kalbai ir jos tiesiog atsisako. M.
Daukša „Postilėje“ nurodo savo tikslą – Kažką gero savo šaliai padaryti. Kadangi XVI amžiaus
pabaigoje Lietuva turėjo „abiejų tautų sąjungą“ su Lenkija jie jautiesi silpnesni ir neturtingi, tad
daugelis lietuvių pradėjo kalbėti lenkiškai ir taip po truputį Lenkinti šalį taip atrodyti nemažiau
turtingais ir stipriais. Todėl M. Daukša savo prakalboje į malonųjį skaitytoją kreipiasi rašydamas
lenkiškai, kad suprastų kiekvienas sulenkėjąs gyventojas, kunigas dėstydamas pamokslą.
Mikalojus Daukša kreipėsi į skaitytojus kurie yra išsižadėję savo gimtosios kalbos. M. Daukša
prakalboje taip pat Lietuvius parodė kaip tauta kuri abejinga savo kalbai taip pat bando juos
sugėdinti, bando motyvuoti savo renesansiniu mąstymu. M. Daukša savo prakalboje taip pat
Lietuvius apibūdina labai vaizdingai naudodamas pavyzdžius iš gamtos: „ kas per keistenybė
būtų tarp gyvulių, jeigu varnas užsimanytų suokti kaip lakštingala, o lakštingala – karkti kaip
varnas, ožys staugti kaip liūtas, o liūtas – bliauti kaip ožys?“. Tai pasakydamas M.Daukša tik
patvirtina, kad prigimtis labiausia žmogų susieja su tauta ir žmogaus gyvenime
pirmiausia reiškiasi gimtoji kalba kuri yra vienas svarbiausių dalykų tautai. Taip pat M. Daukša
su savo renesansiniu požiūriu vertina, gerbia ir skatina mokytis kitų kalbų, bet nusivylęs tais
žmonėmis kurie nemoka ir negerbia savo gimtosios kalbos.

Apibendrinant Mikalojaus Daukšos „Postilės“ „Prakalboje į malonųjį skaitytoją“ XVI amžiaus

Lietuvos tautos žmonės buvo abejingi savo gimtajai kalbai todėl Daukša skatino prisiimti
atsakomybę už savo gimtąja kalbą ir gimtosios tėvynės ateitį, ir nesigėdyti kokia ji bebūtų.