Pamokymu Nektaras

„Pamokymų Nektaras“
Jo Dieviškoji Kilnybė A. C. Bhaktivedanta Swami Prabhupada.
AUTORINĖS TEISĖS:
Tai yra elektroninė šios spausdintos knygos versija, skirta susipažinimui, ir
neskirta PERPARDAVIMUI.
Ši elektroninės knygos versija skirta tiktai asmeniniam nekomerciniam
vartojimui, remiantis tarptautiniais „Fair Use“ autorinių teisių principais. Jūs
galite naudoti šią elektroninę spausdintos knygos versiją susipažinimui
informacijos tikslais: asmeniniam vartojimui, trumpiems citavimams
akademiniuose darbuose, moksliniuose tyrinėjimuose, studentų darbuose,
pristatymuose ir panašiai. Jūs galite platinti šią versiją kitiems internetu
nekeisdami autorinių teisių informacijos bei šio dokumento ir jo turinio. Jūs
negalite panaudoti daugiau negu dešimt procentų (10%) šios knygos bet
kokiose visuomenės informavimo priemonėse be specialaus raštiško autoriaus
teisių saugotojų leidimo.
Citatas nurodyti tokiu būdu: „ Cituota iš: knygos pavadinimas, autorius,
autorinės teisės priklauso Bhaktivedanta Book Trust International,
www.krishna.com .“
Šios knygos ir elektroninio dokumento autorinės teisės priklauso
Bhaktivedanta Book Trust International, 3764 Watseka Avenue, Los Angeles,
California 90034, USA. Visos teisės yra saugomos. Jeigu turite klausimų,
pastabų, norite susisiekti ar susipažinti su daugybe kitų šios kolekcijos knygų,
aplankykite leidėjų interneto svetainę www.krishna.com.
[Type the abstract of the document here. The abstract is typically a short summary of the contents of the document. Type the abstract of the document here. The abstract is typically a short summary of the contents of the document.]
The Nectar of Instruction (Lithuanian)
Skaitytojus, susidomėjusius knyga, Tarptautinė Krišnos

sąmonės bedrija kviečia rašyti arba apsilankyti centruose:
ISKCON
Raugyklos g. 23-1, 01140, Vilnius

tel. +370-5-2135218
vilnius@pamho.net
www.gauranga.lt
www.krishna.lt
ISKCON
Savanorių pr. 37, 44255, Kaunas

tel. +370-37-222574
krsna.info@gmail.com
www.nitaigauracandra.lt
ISKCON
Kauno Vedų kultūros centras

Panerių g. 187, 48437, Kaunas
tel. +370-37-360710
info@veducentras.lt
www.veducentras.lt
Knygas anglų kalba galima užsisakyti adresu:

Bhaktivedanta Library Services
Petite Somme 2, 6940 Durbuy, Belgium
www.blservices.com
Copyright © 1992 The Bhaktivedanta Book Trust International, Inc.
www.krishna.com
www.bbt.info
ISBN 91-7149-056-6
Išleidimo metai 1992

Jo Dieviškosios Malonybės A. C. Bhaktivedantos Swami Prabhupādos
knygos
lietuvių kalba:
Bhagavad-gītā, kokia ji yra

Śrīmad-Bhāgavatam, 1 Giesmė (2 tomai)
Śrīmad-Bhāgavatam, antroji Giesmė
Tobuli klausimai, Tobuli atsakymai
Kṛṣṇa, Aukščiausiasis Dievo Asmuo (2 tomai)
Viešpaties Caitanyos mokymas
Atsidavimo nektaras
Savęs pažinimo mokslas
Śrī Īśopaniṣada
Anapus laiko ir erdvės
Pamokymų nektaras
Yogos tobulybė
Akistata su mirtimi
anglų kalba:
Bhagavad-gītā As It Is
Śrīmad-Bhāgavatam, 1-10 Giesmės
Śrī Caitanya-caritāmṛta
Kṛṣṇa, The Supreme Personality of Godhead
Teachings of Lord Caitanya
The Nectar of Devotion
The Nectar of Instruction
Śrī Iśopanisad
Easy Journey to Other Planets
Teachings of Lord Kapila, the Son of Devahūti
Teachings of Queen Kuntī
The Science of Self-Realization
The Path of Perfection
Kṛṣṇa Consciousness: The Topmost Yoga System
Perfect Questions, Perfect Answers
Transcendental Teachings of Prahlāda Mahārāja
Kṛṣṇa, the Reservoir of Pleasure
The Journey of Self-Discovery
Life Comes From Life
The Perfection of Yoga
Beyond Birth and Death
On the Way to Kṛṣṇa
Rāja-vidyā: The King of Knowledge
Elevation to Kṛa Consciousness
Kṛṣṇa Consciousness: The Matchless Gift
A Second Chance
Message of Godhead
Žurnalas „Back to Godhead" (įkūrėjas)
Šlovė Śrī Guru ir Gaurāngai
Śrīlos Rūpos Gosvāmī

„Śrī Upadeśāmṛtos“
vertimas
Originalūs sanskrito tekstai, lotyniška transliteracija, pažodinis vertimas,

posmų vertimai ir komentarai
Vertė ir komentavo
Jo Dieviškoji Malonė A.C. Bhaktivedanta

Swami Prabhupāda
Tarptautinės Krišnos sąmonės organizacijos Įkūrėjas-ācārya
THE BHAKTIVEDANTA BOOK

Turinys
Pratarmė .................................................................. vii

PIRMAS TEKSTAS ...................................................... 1
ANTRAS TEKSTAS...................................................... 11
TREČIAS TEKSTAS ..................................................... 20
KETVIRTAS TEKSTAS ................................................ 28
PENKTAS TEKSTAS.................................................... 34
ŠEŠTAS TEKSTAS ....................................................... 42
SEPTINTAS TEKSTAS ................................................. 47
AŠTUNTAS TEKSTAS ................................................. 52
DEVINTAS TEKSTAS .................................................. 56
DEŠIMTAS TEKSTAS .................................................. 59
VIENUOLIKTAS TEKSTAS......................................... 65
Priedas
Apie autorių ................................................................ 71

Kaip kartoti Hare Kṛṣṇa mahā-mantrą ......................... 73
Mitybos yoga ................................................................ 79
Cituoti šaltiniai.............................................................. 85
Žodynėlis....................................................................... 87
Kaip tarti sanskritą ....................................................... 93
Sanskrito posmų rodyklė .............................................. 97
Cituotų posmų rodyklė ................................................. 99
Abėcėlinė-dalykinė rodyklė. ..... .................................. 101
Pratarmė
Kṛṣṇos sąmonės judėjimas grindžiamas Śrīlos Rūpos Gosvāmi

pamokymais. Dauguma Gauḍīyos, arba Bengalijos, vaiṣṇavų yra Śrī
Caitanyos Mahāprabhu pasekėjai. Śrī Caitanya Mahāprabhu turėjo daug
pasekėjų, tačiau šeši Vṛndāvanos Gosvāmiai buvo tiesioginiai Jo
mokiniai. Todėl vienoje Śrīlos Narottamos dāsos Ṭhākuros giesmių yra
tokie žodžiai:
rūpa-raghunātha-pade ha-ibe ākuti

kabe hāma bujhaba se yugala-pīriti
„Transcendentinius Rādhos ir Kṛṣṇos meilės santykius suprasiu tada,

kai man gims didžiulis noras suprasti Gosvāmių raštus". Śrīl Caitanya
Mahāprabhu į šį pasaulį atėjo dovanoti žmonijai Dievo malonę — Jis
atėjo skelbti mokslą apie Kṛṣṇą. Patys kilniausi iš Viešpaties Kṛṣṇos
darbų — Jo santuokinės meilės nuotykiai su gopėmis. Śrī Caitanya
Mahāprabhu gyveno Śrīmati Rādhārāṇī — geriausios iš gopių — meilės
nuotaikomis. Tad norint suprasti, kodėl apsireiškė žemėje Viešpats Śrī
Caitanya Mahāprabhu, ir sekti Jo pėdomis, reikia tapti uoliu šešių
Gosvāmių (Śrī Rūpos, Sanātanos, Bhaṭṭos Raghunāthos, Śrī Jīvos,
Gopālos Bhaṭṭos ir Dāsos Raghunāthos) pasekėju.
Śrī Rūpa Gosvāmi buvo Gosvāmių vadovas. Śrī Caitanya Ma-
hāprabhu paliko mums aštuonis „Śikṣāṣṭakos" posmus, o Rūpa Gosvāmi
parašė „Upadeśāmṛtą" („Pamokymų nektarą"), kad mes turėtume kuo
vadovautis savo veikloje ir galėtume tapti tyrais vaiṣṇavomis.
Atliekant bet kurią dvasinę praktiką, pirmutinis reikalavimas yra
suvaldyti savo protą ir jausmus. Ne valdant proto ir jausmų, dvasiškai
tobulėti neįmanoma. Visas materialus pasaulis yra aistros ir
neišmanymo jėgų valdžioje. Laikydamiesi Rūpos Gosvāmi nurodymų,
mes turėtume pasiekti sattva-guṇos — dorumo lygį, ir tada mums
atsivers tolesnio tobulėjimo kelias.
vii
viii Pamokymų nektaras
Pažanga Kṛṣṇos sąmonėje labai daug priklauso nuo pasekėjo laikysenos.

Kṛṣṇos sąmonės judėjimo pasekėjas turėtų tapti tobulu gosvāmiu. Vaiṣṇavas
įprasta vadinti gosvāmiais. Vṛndāvanoje taip vadinami visi šventyklų
vadovai. Tas, kuris nori būti tobulas Kṛṣṇos bhakta, privalo tapti gosvāmiu.
Go reiškia „jausmai", o svāmī —„šeimininkas". Nemokant valdyti jausmų
ir proto, tapti gosvāmiu neįmanoma. Norint patirti gyvenime sėkmę — tapti
gosvāmiu, o po to tyru Viešpaties bhakta, — reikia laikytis taisyklių, kurias
„Upadeśāmṛtoje" nurodo Śrīla Rūpa Gosvāmi. Śrīla Rūpa Gosvāmi yra ir
daugelio kitų knygų autorius, jo parašyta „Bhakti-rasāmṛta-sindhu",
„Vidagdha-mādhava" bei „Lalita-mādhava", tačiau į „Upadešamrtą" autorius
sudėjo viską, ką pradedantis bhakta turėtų sužinoti pirmiausia. Knygos
nurodymų būtina laikytis labai griežtai, tai palengvins siekti gyvenimo
tobulumo. Hare Kṛṣṇa.
A. C. Bhaktivedanta Swami
1975 m. rugsėjo 20 d.
Viśvarūpa-mahotsava
Kṛṣṇa-Balarāma Mandira
Ramaṇa-reti
Vṛndāvana, Indija
PIRMAS TEKSTAS
vāco vegaṁ manasaḥ krodha-vegaṁ

jihvā-vegam udaropastha-vegam
etān vegan yo visaheta dhlrah
sarvām apīmām pṛthivīṁ sa śiṣyāt
vācaḥ—kalbos; vegam—poreikį; manasaḥ—proto; krodha—pykčio;

vegam—poreikį; jihvā—liežuvio; vegam—poreikį; udara-upa-
stha—pilvo ir lyties organų; vegam—poreikį; etān—šiuos; vegān
—poreikius; yaḥ—kuris; viṣaheta—gali sutramdyti; dhīraḥ—susi-
tvardęs; śarvām—visame; api—tikrai; imām—šiame; pṛthivīm—
pasaulyje; saḥ—toks žmogus; śiṣyāt—gali turėti mokinių.
VERTIMAS
Susitvardęs žmogus, kuris pajėgia sutramdyti poreikį kalbėti, proto

reikalavimus, pykčio prasiveržimus, ištveria liežuvio, pilvo ir lyties organų
alkį, — pasižymi visomis būtinomis ypatybėmis, kad turėtų mokinių
visame pasaulyje.
KOMENTARAS
„Śrīmad-Bhāgavatam" (6.1.9-10) Parīkṣitas Mahārāja Śukadevai

Gosvāmī pateikė nemažai protingų klausimų. Jis klausė: „Kam žmonėms
nuodėmių atleidimas, jei jie nesuvaldo savo jausmų?" Antai vagis
puikiausiai suvokia, jog gali įkliūti, ko gero netgi pats matė, kaip policija
suima kitą vagį, bet jis ir toliau vagia. Patirtį padeda kaupti rega ir klausa.
Menkesnės nuovokos žmogus patirtį
1
2 Pamokymų nektaras
kaupia akimis, o protingesnis — besiklausydamas. Protingas žmogus, iš

teisės knygų ir śāstrų (šventraščių) sužinojęs, kad vogti negerai ir kad
įkliuvusio vagišiaus laukia bausmė, nevogs. Menkesnės nuovokos žmogui
pirma reikia paragauti, kas yra areštas ir bausmė, ir tik tada jis atpras
gvieštis svetimo. Tačiau jeigu žmogus yra niekšas, kvailys, jis nesiliaus
vogęs netgi išgirdęs apie galimą bausmę ir pamatęs, kas jo laukia,
stebėdamas kitų pavyzdį ar net nubaustas. Jis gali atlikti bausmę ir atpirkti
savo kaltę, tačiau tereikia jam išeiti už kalėjimo vartų ir jis vėl griebsis
seno amato. Jei bausmę kalėjime laikysime kaltės atpirkimu, kyla
klausimas, ko vertas toks atpirkimas? Todėl Parīkṣitas Mahārāja ir klausia:
dṛṣṭa-śrutābhyāṁ yat pāpaṁ

jānann apy ātmano 'hitam
karoti bhūyo vivaśaḥ
prāyaścittam atho katham
kvacin nivartate 'bhadrāt
kvacic carati tat punaḥ
prāyaścittam atho 'pārthaṁ
manye kuñjara-śaucavat
Tokį kaltės atpirkimą jis lygina su dramblio maudymusi. Dramblys upėje

švariausiai išsimaudo, tačiau vos išlipęs į krantą, vėl apsipila žemėmis.
Tad kokia nauda iš jo maudymosi? Daugelis užsiimančių dvasine praktika
kad ir kartoja Hare Kṛṣṇa mahā-mantrą, tačiau čia pat elgiasi neleistinai,
manydami, jog mantros kartojimas nusvers nuodėmes. Tai viena iš
dešimties nuodėmių, kai nusižengiama kartojant šventą Viešpaties vardą.
Ji vadinasi nāmno balad yasya hi pāpa-buddhiḥ — nusidėti pasikliaujant
Hare Kṛṣṇa mahā-mantros galia. Taip elgiasi kai kurie krikščionys. Jie
eina į bažnyčią išpažinties, manydami, kad atlikę išpažintį ir atpirkę kaltę
nusiplaus per savaitę padarytas nuodėmes. Prabėga šeštadienis, išaušta
sekmadienio rytas ir jie vėl imasi nuodėmingų darbų, už kuriuos tikisi
atleidimo kitą šeštadienį. Parīkṣitas Mahārāja, išmintingiausias savo
epochos monarchas, pasmerkė tokią prāyaścittos (kaltės atpirkimo)
praktiką. Parīkṣitui Mahārājai išmintimi prilygstantis ir jo vertas dvasinis
mokytojas Śukadeva Gosvāmī, atsakydamas į klausimu patvirtino, jog
karalius teisingai supratęs kaltės atpirkimo prasmę.
Pirmas tekstas 3
Nuodėmingų darbų nusverti dorais neįmanoma. Todėl tikroji prāyaścitta

(kaltės atpirkimas) — tai glūdinčios mumyse Kṛṣṇos sąmonės
pažadinimas.
Žmogus, įgijęs tikrojo pažinimo, išties atperka kaltes, ir tam egzistuoja
įprastas, pripažintas būdas. Kas rūpinasi higiena, tam ligos negresia.
Žmogų reikia auklėti vadovaujantis tam tikrais principais, kad jis
atgaivintų savyje glūdintį žinojimą. Gyvenimas griežtai paisant nustatytos
sistemos vadinasi tapasya. Laikantis savitramdos ir skaistos
(brahmacarya), pažabojus protą ir jausmus, dalijant aukas, kalbant teisybę,
laikantis švaros ir atliekant yoga-āsanas, palengva galima pasiekti tikrąjį
pažinimą, arba Kṛṣṇos sąmonę. Tačiau kam nusišypsojo laimė susitikti
su tyru bhakta*, tam nėra jokio reikalo tramdyti protą mistinės yogos
metodais. Jis nesunkiai pasiekia kur kas aukštesnį lygį, tesilaikydamas
reguliatyviųjų Kṛṣṇos sąmonės principų (atsisakymo draudžiamo sekso,
mėsos valgymo, svaiginančių medžiagų vartojimo bei azartinių žaidimų)
ir tarnaudamas Aukščiausiajam Viešpačiui, vadovaujant bona fide
dvasiniam mokytojui. Tokį nesudėtingą būdą šiame posme Śrīla Rūpa
Gosvāmī ir rekomenduoja.
Visų pirma reikia suvaldyti poreikį kalbėti. Visi mes turime kalbos
dovaną ir progai pasitaikius skubame ja pasinaudoti. Kai žmogus nekalba
apie Kṛṣṇos sąmonę, jam nelieka nieko kito, kaip taukšti visokiausius
niekus. Kiekvienam, kuris turi liežuvį, norisi šnekėti, net jeigu ir nėra
ką pasakyti, nebent kokią kvailystę — antai rupūžė irgi kvaksi laukuose.
Rupūžės kvaksėjimas privilioja gyvatę: „Aš čia. Atšliaužk ir praryk
mane". Ir nors kvaksėjimas jai atneša mirtį, ji vis tiek kvaksi. Materialistų
ir māyāvādos mokyklos filosofų impersonalistų tauškalai panašūs į varlių
kvaksėjimą. Jie be paliovos kalba visokiausias kvailystes ir savo tauškalais
šaukiasi mirties. Tačiau liežuvio suvaldymas — ne savanoriškas tylėji-
mas (mechaniškasis maunos metodas), kaip mano filosofai māyāvādžiai.
Patylėti kurį laiką kartais naudinga, tačiau galų gale tylėjimas nieko
neišsprendžia. Kalbėdamas apie liežuvio suvaldymą, Śrīla Rūpa Gosvāmī
turi galvoje pozityvaus kalbos dovanos panaudojimo — kṛṣṇa-kathos —
metodą, kai šlovinamas Aukščiausiasis Viešpats Śrī Kṛṣṇa. Taigi galima
pasistengti, kad liežuvis šlovintų Vieš-
* Bhakta (sanskr.) — atsidavęs Viešpaties pasekėjas. (Vert. past.)

paties vardą, pavidalą, ypatybes ir žaidimus. Mirtis kṛṣṇa-kathos

pamokslininkui neturi valdžios. Štai taip aiškintina, kuo svarbus
mokėjimas valdyti kalbos poreikį.
Nerimstantį ir permainingą protą (mano-vega) galima sutramdyti tik
išmokus sutelkti jį į Kṛṣṇos lotoso pėdas. „Caitanya-caritāmṛta“
(„Madhya" 22.31) sako:
kṛṣṇa-----sūrya-sama; māyā haya andhakāra

yāhāṇ kṛṣṇa, tāhāṇ nāhi māyāra adhikāra
Kṛṣṇa — tai saulė, o māyā — tamsa. Kur šviečia saulė, ten nėra tamsos.
Taigi ir kai mes mąstome apie Kṛṣṇą, māya nepajėgi įaudrinti mūsų proto.
Jeigu stengsimės vyti šalin visas materialias mintis, kaip reikalauja yogos
metodas, nieko nepešime. Pastangos sukurti minčių vakuumą prieštarauja
mūsų prigimčiai. Ilgesnį laiką visai negalvoti neįmanoma. Tačiau nuolat
mąstant apie Kṛṣṇą, apie tai, kaip galėtume geriau pasitarnauti Kṛṣṇai,
protas nurimsta pats.
Taip galima suvaldyti ir pyktį. Užgniaužti pykčio neįmanoma, tačiau
nukreipdami savo pyktį į tuos, kurie piktžodžiauja prieš Viešpatį arba
Viešpaties bhaktas, mes suvaldytume savo pyktį Kṛṣṇos sąmonėje. Čia
galima prisiminti Viešpatį Caitanyą Mahāprabhu, kuris užsirūstino ant
dviejų nenaudėlių, brolių Jagājaus ir Mādhājaus, kurie piktžodžiavo prieš
Nityānandą Prabhu ir sumušė Jį.
„Śikṣāṣṭakoje" Viešpats Caitanya rašo: tṛṇād api sunīcena taror api
sahiṣṇunā — „Būk nuolankesnis už žolę ir pakantesnis už medį". Kodėl
gi Viešpats užsirūstino? — klausite jūs. Dalykas tas, kad reikia būti
pasiryžus pačiam iškęsti bet kokį įžeidimą, tačiau kai piktžodžiaujama
prieš Kṛṣṇą ar tyrą Kṛṣṇos tarną, tikras bhakta užsiplieskia pykčiu ir
nukreipia visą jo jėgą prieš įžeidėją. Krodhos, pykčio, neįmanoma
sulaikyti, tačiau jį galima panaudoti teisingai. Pyktis paskatino Hanumāną
padegti Laṇką, ir vis dėlto mes garbiname jį kaip didį Viešpaties
Rāmacandros bhaktą. Taigi savo pykį Hanumanas panaudojo teisingai.
Kitas pavyzdys — Arjuna. Jis nenorėjo grumtis, bet Kṛṣṇa sukurstė jo
pyktį: „Tu turi kautis!" Be pykčio kautis neįmanoma. Tačiau privertus
pyktį tarnauti Viešpačiui, jis pažabojamas.
O dėl liežuvio norų, tai žinia, liežuvis geidžia gardžių patiekalų.
Apskritai kalbant, liežuviui nereikėtų pataikauti ir teikti jam viską,
Pirmas tekstas 5
ko tik jis užsimanytų. Liežuvį galime suvaldyti valgydami prasādą. Bhakta

valgo tada, kai Kṛṣṇa jam duoda prasādos. Taip suvaldomas liežuvis.
Prasādą reikia valgyti nustatytu laiku ir nesilankyti restoranuose ar
cukrainėse, pataikaujant liežuvio bei pilvo užgaidoms. Jei griežtai
laikysimės principo valgyti vien prasādą, įveiksime pilvo ir liežuvio
geidulius.
Analogiškai kontroliuojami ir seksualiniai impulsai. Lyties organai
skirti Kṛṣṇos sąmonės vaikams pradėti, o ne palaidam seksualiniam
gyvenimui. Kṛṣṇos sąmonės judėjimas skatina vedybas ne dėl seksualinio
džiaugsmo, o tam, kad galėtų gimti Kṛṣṇą įsisąmoninę vaikai. Vaikams
šiek tiek paūgėjus, mes juos siunčiame į gurukulą — mokyklą Dalase
(Teksasas), kur jie auklėjami visiškai įsisąmoninusiais Kṛṣṇą bhaktomis.
Mums reikia daug Kṛṣṇą įsisąmoninusių vaikų, ir tiems, kurie gali
pagimdyti tokius vaikus, fiziškai suartėti leidžiama.
Tas, kuris gerai išmoko valdyti jausmus Kṛṣṇos sąmonės metodais,
vertas tapti bona fide dvasiniu mokytoju.
„Upadeśāmṛtos" komentare, kuris vadinasi „Anuvṛtti", Śrila
Bhaktisiddhānta Sarasvatī Ṭhākura rašo, kad savęs tapatinimas su kūnu
gimdo trijų rūšių norus: norą kalbėti, proto ir kūno norus. Jeigu gyvoji
būtybė aklai vykdo šiuos norus, jos gyvenimas nueina perniek. Kas
stengiasi atsispirti šiems norams, arba impulsams, vadinasi tapasvī —
žmogus, kuris stengiasi susilaikyti. Atlikdami tapasyą, mes išvengiame
materialios energijos (išorinės Aukščiausiojo Dievo Asmens galios)
persekiojimo.
Aptardami poreikį kalbėti, turėjome galvoje tuščias kalbas, į kurias
linkę māyāvādžiai (filosofai impersonalistai), tie, kurie užsiima karmine
veikla (įvardijama specialiu sanskrito terminu karma-kāṇḍa), ir
materialistai, tetrokštantys kuo daugiau gauti iš gyvenimo. Visa tai, ką
jie pasako ar parašo popieriuje, tėra ne kas kita, kaip noras kalbėti.
Daugybė žmonių tauškia niekus, rašo tomus niekam nereikalingų knygų,
šitaip stengdamiesi išsikalbėti. Priešinantis šiam polinkiui, reikėtų keisti
pokalbių temą — kalbėti apie dalykus, susietus su Kṛṣṇa. Štai kaip tai
paaiškina „Śrīmad-Bhāgavatam" (1.5.10-11):
na yad vacaś citra-padaṁ harer yaśo

jagat-pavitraṁ pragṛṇīta karhicit
tad vāyasaṁ tīrtham uśanti mānasā

na yatra haṁsā nīramanty uśikkṣayāḥ
„Šventųjų nuomone, žodžiai, nešlovinantys Viešpaties, kuris vienas

tegali padaryti, kad visatoje įsiviešpatautų šventumo dvasia, yra tarsi
varnų susibūrimo vieta. Tiems, kurie tobuli, varnų kranksėjimas neteikia
jokio džiaugsmo, nes jie yra transcendentinės karalystės gyventojai".
tad-vāg-visargo janatāgha-viplavo
yasmin prati-ślokam abaddhavaty api
nāmāny anantasya yaśo 'ṇkitāni yat
śṛṇvanti gāyanti gṛṇanti sādhavaḥ
„Tuo tarpu knyga, kurioje nuolat pasakojama apie beribę Aukščiausiojo

Viešpaties vardo, garbės, pavidalų, žaidimų, ir t.t. transcendentinę
didybę, yra visai kitoks kūrinys. Ją sudaro transcendentiniai žodžiai, kurių
paskirtis — padaryti perversmą paklydusio ir dorą praradusio pasaulio
gyvenime. Tokių transcendentinių kūrinių, net jei jie ir netobuli, klausosi,
juos gieda ir tiki jais tyriausi ir doriausi žmonės".
Taigi nuo tuščių tauškalų tesusilaikysime kalbėdami apie atsidavimo
tarnystę Aukščiausiajam Dievo Asmeniui. Kalbos dovaną reikia stengtis
panaudoti vien Kṛṣṇos sąmonei pasiekti.
Kalbėdami apie proto dirgiklius, galėtume skirti du jų tipus. Pirmasis
vadinasi avirodha-prīti, arba besaikis prisirišimas, o antrasis —
virodha-yukta-krodha, pyktis, kylantis iš nusivylimo. Avirodha-prīti— tai
palinkimas į māyāvādžių filosofiją, tikėjimas savo darbo vaisiais,
būdingas karma-vādžiams, ir tikėjimas planais, kurie pagrįsti materialiais
norais. Jñāniams, karmiams ir materialistams, kurie kuria fantastinius
planus, dažnai pavyksta patraukti sąlygotų sielų dėmesį, tačiau kai
materialistai nepajėgia šių planų įgyvendinti, kai visi jų projektai žlunga,
juos apima pyktis. Pyktis kyla, kai neišsipildo materialūs troškimai.
Analogiškai galėtume suskirstyti ir kūno poreikius. Jų yra trys
kategorijos — liežuvio, skrandžio ir lyties organų poreikiai. Nesunku
pastebėti, kad šie trys jutimo organai anatomiškai išsidėstę vienoje linijoje
ir kad kūno poreikiai prasideda nuo liežuvio. Pažabo-
Pirmas tekstas 7
jus liežuvį (valgant vien prasādą), lengviau atsispirti pilvo ir lyties organų
norams. Šia proga Śrīla Bhaktivinoda Ṭhākura sako:
śarīra avidyā-jāla, jaḍendriya tāhe kāla,

jīve phele viṣaya-sāgare
ta'ra madhye jihvā ati, lobhamaya sudurmati,
tā 'ke jetā kaṭhina saṁsāre
kṛṣṇa baḍa dayāmaya, karibāre jihvā jaya,

sva-prasāda-anna dila bhāi
sei annāmṛta khāo, rādhā-kṛṣṇa-guṇa gāo,
preme ḍāka caitanya-nitāi
„O Viešpatie! Mūsų materialus kūnas — tai nežinios gniužulas, o jausmai

— takeliai, vedantys į mirtį. Nežinia kaip įpuolėme į materialių jutiminių
malonumų vandenyną, o iš visų jutimo organų pats godžiausias ir
sunkiausiai suvaldomas yra liežuvis. Pažaboti liežuvį šiame pasaulyje be
galo sunku, bet Tu, brangusis Kṛṣṇa, mums labai maloningas. Norėdamas
padėti mums nugalėti liežuvį, Tu davei puikųjį prasādą. Tad valgykime
prasādą, kad džiaugsmas užlietų mūsų širdis, šlovinkime Jų Šviesybes
Śrī Śrī Rādhą ir Kṛṣṇą ir su meile šaukimės Viešpaties Caitanyos ir
Prabhu Nityānandos pagalbos“.
Yra šešių rūšių rasos (skoniai). Jeigu žmogus negali atsispirti nors
vienai rasų, jis tampa liežuvio įgeidžių vykdytojas. Vieniems patinka
mėsa, žuvis, krabai, kiaušiniai ir kiti produktai iš kraujo ir sėklos—tai,
kas valgoma lavonų pavidalu. Kiti labiau mėgsta daržoves, augalus,
špinatus ar pieno produktus, bet ir juos žmogus valgo, pataikaudamas
liežuviui. Kṛṣṇą įsisąmoninusieji žmonės turėtų atsižadėti pilvapenystės,
be to, riboti ir tokių prieskonių, kaip raudonieji pipirai bei tamarindas,
vartojimą. Pano, haritakī, betelio riešutų, įvairių prieskonių panui
pasigaminti, tabako, LSD, marihuanos, opiumo, alkoholio, kavos ir
arbatos vartojimas yra pataikavimas smerktiniems potraukiams. Jeigu
įprasime valgyti vien Kṛṣṇai paaukoto maisto likučius, išsivaduosime iš
māyos nelaisvės. Viešpats Kṛṣṇa Pats nurodo ką aukoti — tai daržovės,
grūdai, vaisiai, pieno produktai, vanduo. Tačiau jeigu valgote prasādą
todėl, kad jis gardus, ir persivalgote, irgi esate liežuvio auka. Śrī Caitanya
Mahāprabhu mus mokė, kad reikia vengti labai gardžių patiekalų netgi
valgant prasādą. Jei gardžius valgius aukojame Dievybei su mintimi
skaniai pavalgyti, vadinasi, mes bandome patenkinti liežuvio įgeidžius.
Jeigu priimame turtingo žmogaus kvietimą, tikėdamiesi, kad jis skaniai
mus pavalgydins, irgi norime patenkinti liežuvio įgeidžius.
„Caitanya-caritāmrtoje" („Antya" 6.227) pasakyta:
jihvāra lālase yei iti-uti dhāya

śiśnodara-parāyaṇa kṛṣṇa nāhi pāya
„Kas blaškosi be vietos, trokšdamas užganėdinti gomurį, ar negali

atsispirti pilvo bei lyties organų geiduliams, tas niekada nepasieks
Kṛṣṇos".
Kaip minėta, liežuvis, skrandis ir lytiniai organai yra vienoje linijoje
ir priskiriami vienai jutimo organų kategorijai. Viešpats Caitanya sakė:
bhāla nā khāibe āra bhāla nā paribe — „Dėvėk ir valgyk kukliai" (Cc.
„Antya" 6.236).
Nesveikas skrandis liudija, jog žmogus nepajėgia atsispirti jo apetitams,
— bent jau tokią išvadą galima daryti iš minėtųjų minčių.
Nesusivaldydami ir valgydami daugiau negu reikia, mes gerokai
apsunkiname savo gyvenimą. Tuo tarpu pasninkaudami, tarkim, Ekādaśi
ar Janmāṣṭamī dienomis, galėtume įveikti pilvą.
Lyties organų norai būna dvejopi: nederantys ir leistini; taigi skiriami
ir dvejopo pobūdžio lytiniai santykiai — draudžiami ir nedraudžiami. Kai
jaunuolis subręsta ir tampa vyru, śāstrų taisyklės leidžia jam vesti,
fiziškai suartėti su moterimi ir pradėti vaiką. Tai atitinka visas teisės ir
religijos normas. Priešingu atveju, norėdamas patenkinti savo seksualinį
instinktą, jis gali griebtis įvairiausių dirbtinių būdų ir nesistengti
susilaikyti. Tie, kurie gyvena draudžiamą lytinį gyvenimą, kaip jį
apibrėžia śāstros, — galvoja apie lytinius santykius, jiems ruošiasi, kalba
apie juos, atsideda šiems santykiams ar tenkina lytinius organus
dirbtiniais būdais, — patenka māyos valdžion. Šie žodžiai skirti ne tik
šeimos žmonėms, bet ir tyāgiams, arba tiems, kurie davė atsižadėjimo
įžadus. Septintajame savo knygos „Prema-vivarta" skyriuje, Śrī
Jagadānanda Paṇḍita sako:
vairāgī bhāi grāmya-kathā nā śunibe kāne

grāmya-vārtā nā kahibe yabe milibe āne
Pirmas tekstas 9
svapane o nā kara bhāi strī-sambhāṣāṇa

gṛhe strī chāḍiyā bhāi āsiyācha vana
yadi cāha praṇaya rākhite gaurāṅgera sane
choṭa haridāsera kathā thāke yena mane
bhāla nā khāibe āra bhāla nā paribe
hṛdayete rādhā-kṛṣṇa sarvadā sevibe
„Mielas brolau, tu atsižadėjai pasaulio, tad susitikęs su kitais neturėtum

klausytis pasaulietinių kalbų ar pats leistis į jas. O apie moteris užmiršk
net sapnuoti. Atsižadėdamas pasaulio, tu davei įžadus, kurie draudžia su
jomis bendrauti. Jei nori bendrauti su Caitanya Mahāprabhu, visada
atmink, kas nutiko Choṭai Haridāsai, kaip Viešpats jį atstūmė. Kukliai
valgyk ir vilkėk, visad būk nuolankus ir savo širdies gelmėse tarnauk
Jų Šviesybėms Śrī Śrī Rādhā-Kṛṣṇai".
Taigi tą, kuris gali suvaldyti šiuos šešis dalykus — kalbą, protą, pyktį,
liežuvį, pilvą ir lyties organus, — reikia vadinti svāmiu arba gosvāmiu.
Svāmī reiškia šeimininkas, o gosvāmi — tai go, arba jausmų,
šeimininkas. Duodamas atsižadėjimo įžadus, žmogus gauna svāmio
vardą. Tai nereiškia, jog jis yra šeimos, bendruomenės ar visuomenės
šeimininkas; jis turi būti savo jausmų šeimininkas.
Žmogų, kuris nėra savo jausmų šeimininkas, reikia vadinti ne gosvāmiu,
o go-dāsa—jausmų vergu. Eidami šešių Vṛndāvanos Gosvāmiu pėdomis,
svāmiai ir gosvāmiai visas savo jėgas turėtų skirti transcendentinei
meilės tarnystei Viešpačiui. Go-dāsos — priešingai, tarnauja arba savo
jausmams, arba materialiam pasauliui. Jiems niekas kitas nerūpi.
Kalbėdamas apie go-dāsą, Prahlāda Mahārāja vadina jį dar ir adānta-go.
Šis žodis pažymi tą, kuris nevaldo savo jausmų. Adānta-go negali tapti
Kṛṣṇos tarnu. „Śrīmad-Bhāgavatam" (7.5.30) Prahlāda Mahārāja sako:
matir na kṛṣṇe parataḥ svato vā

mitho 'bhipadyeta gṛhavratānām
adānta-gobhir viśatām tamisraṁ
punaḥ punaś carvita-carvaṇānām
„Tie, kurie pasiryžę gyventi materialiame pasaulyje dėl jutiminių

malonumų, niekada neįsisąmonins Kṛṣṇos. Jiems nepavyks to pa-
daryti savo jėgomis, jiems nepadės nei žmonių patarimai, nei platūs
aptarinėjimai. Nežaboti jausmai traukia juos į tamsiausias neišmanymo
sritis ir, visiškai pametę galvas, jie be paliovos „kramto kramtytą".
ANTRAS TEKSTAS
atyāhāraḥ prayāsaś ca
prajalpo niyamāgrahaḥ
jana-saṅgaś ca laulyaṁ ca
ṣaḍbhir bhaktir vinaśyati
ati-āhāraḥ—valgyti ir kaupti daugiau negu būtina; prayāsaḥ—per-

sistengti; ca—ir; prajalpaḥ—tuščiai kalbėti; niyama—prie nurodymų ir
reikalavimų; āgrahaḥ—per didelis prisirišimas (arba agrahaḥ —visiškas
nepripažinimas); jana-saṇgaḥ—bendrauti su pasaulietinės mąstysenos
žmonėmis; ca—ir; laulyam—aistringas troškimas arba godumas; ca—ir;
ṣaḍbhiḥ—šie šeši dalykai; bhaktiḥ—atsidavimo tarnystę;
vinaśyati—pražudo.
VERTIMAS
Atsidavimo tarnystei pragaištingi šeši dalykai: 1) valgyti ir kaupti

daugiau negu būtina, 2) vaikytis sunkiai pasiekiamų žemiškų tikslų, 3) be
būtinumo kalbėti pasaulietinėmis temomis, 4) laikytis šventraščių
nurodymų bei reikalavimų dėl jų pačių, o ne tam, kad dvasiškai
tobulėtume; arba visiškai juos atmesti ir daryti tai, kas šauna į galvą,
nepripažįstant jokių autoritetų, 5) bendrauti su pasaulietinės mąstysenos
žmonėmis, kurių nedomina Kṛṣṇos sąmonė, ir 6) geisti materialių
laimėjimų.
KOMENTARAS
Žmogus pašauktas gyventi kukliai ir kilniai mąstyti. Materialusis
pasaulis taip sutvarkytas, kad kiekvienas čia priverstas dirbti, nes visos
sąlygotos gyvosios būtybės yra trečiosios Viešpaties galios valdžioje.
Aukščiausiasis Dievo Asmuo turi tris pirmines energijas, ar galias.
Pirmoji vadinasi antaraṅga-śakti, arba vidinė galia.
11
Antroji — taṭastha-śakti, arba paribio galia, o trečioji — bahiraṅga-śakti,

arba išorinė galia. Gyvosios būtybės yra paribio galia. Jos yra tarp vidinės
ir išorinės galių. Jīvātmos, mikroskopinės gyvosios esybės, kaip amžini
Aukščiausiojo Dievo Asmens tarnai, yra pavaldžios, tad jas nuolat
kontroliuoja arba vidinė, arba išorinė galia. Vidinės galios valdomos, jos
užsiima savo įgimta veikla — be paliovos su atsidavimu tarnauja
Viešpačiui. Apie tai pasakyta „Bhagavad-gītoje" (9.13):
mahātmānas tu māṁ pārtha

daivīṁ prakṛtim āśritāḥ
bhajanty ananya-manaso
jñātvā bhūtādim avyayam
„O Pṛthos sūnau, nepaklydusius — didžias sielas — globoja dieviškoji

gamta. Visas savo jėgas jie skiria atsidavimo tarnystei, nes žino, kad Aš
esu Aukščiausiasis Dievo Asmuo, pirmapradis ir neišsenkantis".
Žodis mahātmā pažymi ne siaurų egoistiškų interesų, o kilnios dvasios
žmones. Atsitinka, kad ir siaurų egoistiškų interesų žmonės,
tesirūpinantys jutiminiais malonumais, išplečia savo veiklos lauką ir ima
skelbti kurį nors „izmą" — nacionalizmą, humanizmą ar altruizmą, —
norėdami, kad būtų gera kitiems. Trokšdami suteikti malonumų kitiems
— savo šeimai, kaimynams ir savo šalies ar viso pasaulio žmonėms, patys
jie gali jų atsisakyti. Tačiau tai tas pats jausmų tenkinimas, tiktai
egoekstensyvus. Pasitenkinimo objektas šiuo atveju yra jau ne pats
žmogus, o tam tikra žmonių grupė ar net visa visuomenė. Materialisto
akimis ši veikla verta pagyrimo, tačiau jokios dvasinės vertės ji neturi.
Jos pagrindą sudaro jutiminis pasitenkinimas, nesvarbu kas jį gautų —
paskiras žmogus ar žmonių grupė. Žmogus gali būti vadinamas mahātma
(kilniadvasiu) tada, kai tenkina Aukščiausiojo Viešpaties jausmus.
Aukščiau cituotame „Bhagavad-gītos" posme žodžiai daivīṁ prakṛtim
byloja apie Aukščiausiojo Dievo Asmens vidinės, arba malonumo, galios
valdžią. Malonumo galia pasireiškia arba Śrīmatī Rādhārāṇī pavidalu, arba
kaip Jos ekspansija Lakṣmī — sėkmės deivė. Kai paskiros sielos, jīvos,
yra vidinės galios valdžioje, joms terūpi kaip patenkinti Kṛṣṇą arba Viṣṇu.
Tai mahātmos lygis. Kas
Antras tekstas 13
nepasiekė mahātmos lygio, tas yra durātmā — siaurų egoistinių interesų

ir menko intelekto žmogus. Tokie žmonės patenka Viešpaties išorinės
galios, mahāmāyos, valdžion.
Tiesą sakant, visos materialiajame pasaulyje gyvenančios gyvosios
esybės yra mahāmāyos valdžioje, o mahāmāyos pareiga — sukelti
gyvoms būtybėms trejopas kančias: adhidaivika-kleśa (kančias, kurias
sukelia pusdieviai, siųsdami sausras, žemės drebėjimus ir uraganus),
adhibhautika-kleśa (kančias, kurias sukelia kitos gyvos būtybės,
pavyzdžiui, vabzdžiai arba žmogaus priešai) ir adhy-ātmika-kleśa
(kančias, kurias sukelia mūsų kūnas ir protas, pavyzdžiui, psichinės bei
fizinės negalios ir kt.). Daiva-bhūtātma-hetavaḥ: sąlygotos, taigi išorinės
galios pasmerktos trejopoms kančioms, sielos patiria įvairiausius vargus.
Pagrindinė problema, su kuria kas gyvenimas susiduria sąlygotos sielos
— gimimas, senatvė, ligos ir mirtis. Materialiame pasaulyje norint
gyventi tenka dirbti, tačiau ką daryti, kad darbas padėtų ugdyti Kṛṣṇos
sąmonę? Gyvybei palaikyti reikia maisto, drabužių, pinigų ir t.t., tačiau
nereikia jų kaupti daugiau, negu būtina svarbiausiems poreikiams
patenkinti. Laikantis šio natūralaus principo, tai padaryti bus visai
nesunku.
Gamtoje gyvos būtybės, kurios yra žemesniosiose evoliucijos pa-
kopose, nevalgo ir nekaupia daugiau negu reikia. Todėl gyvulių ka-
ralystėje nėra ir ekonominių problemų ar būtiniausių dalykų trūkumo.
Jei gatvėje paliksime ryžių maišą, atskridę paukščiai sules kelis grūdelius
ir vėl nuskris. Tuo tarpu žmogus nusineš jį visą, prisivalgys kiek valios,
o kas netilpo — kaups palikęs atsargai. Šventraščiai draudžia kaupti
daugiau negu reikia (atyāhāra). Kadangi šio draudimo nesilaikoma, dabar
kenčia visas pasaulis.
Be to, kaupimas ir persivalgymas reikalauja didžiulių ir visiškai
beprasmių pastangų (prayāsa). Dievas sutvarkė, kad kiekvienas žmogus,
jei jis turi sklypą ir neužtrukusią karvę, galėtų taikiai gyventi. Norint
užsidirbti pragyvenimui, visiškai nebūtina kažkur važiuoti — užsiauginti
grūdų ir turėti pieno galima visur. Taip galėtume išspręsti visas
ekonomines problemas. Laimė, žmogus apdovanotas tobulesniu protu ir
gali ugdyti Kṛṣṇos sąmonę, stengtis pažinti Dievą, suprasti, kas mus sieja
su Juo, ir pasiekti galutinį gyvenimo tikslą — pamilti Dievą. Deja,
vadinamasis civilizuotas žmogus, kuriam Dievo pažinimas nerūpi,
naudojasi savo protu, kad
daugiau pasiglemžtų, pataikauja liežuviui. Dievas sudarė puikiausias

sąlygas, kad niekam pasaulyje netrūktų grūdų ir pieno, tačiau, užuot
pasinaudoję dovanotu tobulesniu protu Dievo sąmonei ugdyti,
„protingieji“ žmonės naudojasi juo kurdami tai, ko jiems nereikia ar net
kenkia. Taip atsiranda gamyklos, skerdyklos, viešieji namai ir alkoholio
parduotuvės. Patarimą daug nekaupti, nepersivalgyti ir nešvaistyti savo
jėgų nereikalingiems patogumams žmonės supranta kaip mėginimą
grąžinti juos į pirmykščio žmogaus būseną. Dauguma žmonių nenori
kukliai gyventi ir kilniai mąstyti. Tai jų bėda.
Žmogui gyvenimas suteiktas pažinti Dievą, ir todėl jis apdovanotas
tobulesniu protu. Kas tiki, kad sugebėjimas mąstyti turi padėti mums
tobulėti, turėtų vadovautis Vedų raštų nurodymais. Pasinaudojęs šiais
didžiųjų autoritetų nurodymais, žmogus įgis tobulų žinių, ir jo gyvenimas
atgaus tikrąją prasmę.
„Śrīmad-Bhāgavatam" (1.2.9) Śrī Sūta Gosvāmī paaiškina, kokia yra
tikroji žmogaus dharma:
dharmasya hy āpavargyasya
nārtho 'rthāyopakalpate
nārthasya dharmaikantasya
kāmo lābhāya hi smṛtaḥ
„Iš tikrųjų bet kuri nurodytoji veikla [dharma] atliekama tam, kad
pasiektume galutinį išsivadavimą. Nurodytos veiklos tikslas—jokiu būdu
ne materiali nauda. Be to, atliekantis kilniausiąją tarnystę [dharmą] neturi
naudotis materialiais pasiekimais, kad dar labiau skatintų jutimų
tenkinimą".
Pirmas žingsnis civilizuotos visuomenės link — atlikti savo pareigas
taip, kaip reikalauja šventraščiai. Žmogaus protas turi lavėti, kad suprastų
savo svarbiausiąją dharmą. Pasaulis išpažįsta įvairius tikėjimus —
induizmą, krikščionybę, judaizmą, islamą, budizmą ir kitus, nes be
religijos žmogus nesiskiria nuo gyvulio.
Kaip minėta (dharmasya hy āpavargyasya nārtho 'rthāyopakalpate),
religijos uždavinys — ne pamaitinti žmogų, o padėti jam išsivaduoti.
Kartais žmogus prisigalvoja vadinamųjų religijos mokymų, kurie žada
jam materialią pažangą. Deja, kokie jie tolimi tikrosios dharmos tikslams.
Religija — visų pirma Dievo įstatymų su-
Antras tekstas 15
pratimas, kadangi deramai vykdydami juos, mes galų gale išsivaduosime

iš materijos nelaisvės. Tai ir yra tikrasis religijos tikslas. Deja, žmonės
supranta religiją kaip priemonę materialiai gerovei pasiekti ir išpažįsta
ją, skatinami atyāhāros, didžiulio noro materialiai klestėti. Tikroji religija
moko žmones pasitenkinti tuo, kas būtiniausia, ir kartu ugdyti Kṛṣṇos
sąmonę. Tam tikros materialios gerovės reikia, tačiau tikroji religija
nustato ribą, už kurios būtiniausių poreikių tenkinimas baigiasi. Jīvasya
tattva-jijñāsā: tikrasis gyvenimo tikslas — klausti apie Absoliučiąją Tiesą.
Jeigu mes stengiamės (prayāsa) pažinti ne Absoliučiąją Tiesą, vadinasi,
tolydžio vis labiau rūpinamės savo dirbtiniais poreikiais. Žmogus,
siekiantis dvasinio tikslo, neturėtų švaistyti jėgų materialiems tikslams.
Kita kliūtis dvasinio tobulėjimo kelyje — prajalpa, nereikalingos
šnekos. Susitikę su draugais, mes tuoj pat imame taukšti niekus, kvaksėti
kaip varlės. Kalbėti reikia apie Kṛṣṇos sąmonės judėjimą.
Nedalyvaujantys Kṛṣṇos sąmonės judėjime skaito šūsnis laikraščių,
žurnalų, romanų, sprendžia kryžiažodžius ir užsiima kitais niekais. Jie
beprasmiškai švaisto savo brangų laiką ir jėgas. Vakarų šalyse žmonės,
sulaukę garbingo amžiaus ir pasitraukę iš aktyvaus gyvenimo, žaidžia
kortomis, žvejoja, žiūri televizorių ir postringauja apie politiką bei
gyvenimą. Visi čia minėtieji ir panašūs į juos tušti užsiėmimai priskiriami
prajalpos kategorijai. Išmintingam žmogui, besidominčiam Kṛṣṇos
sąmone, tokie dalykai neturėtų rūpėti.
Jana-saṅga — tai bendravimas su tais, kurie nesidomi Kṛṣṇos sąmone.
Tokio bendravimo reikėtų visiškai atsisakyti. Štai kodėl Śrīla Narottama
dāsa Ṭhākura patarė mums gyventi su atsidavusiais Kṛṣṇos pasekėjais
(bhakta-sane vāsa). Reikia nuolat tarnauti Viešpačiui, tarnauti Jam kartu
su kitais bhaktomis. Bendravimas su tais, kurie dirba bendrą darbą, padeda
pasiekti gerų rezultatų. Suprasdami tai, materialistai steigia įvairias
asociacijas ir klubus, stengiasi vienyti savo pastangas. Antai verslo
pasaulyje egzistuoja fondų biržos, prekybos rūmai ir kitos institucijos.
Tarptautinę Krišnos sąmonės organizaciją mes irgi įkūrėme, kad
suteiktume žmonėms galimybę bendrauti su tais, kurie nepamiršo Kṛṣṇos.
Turėti šių dvasinių kontaktų kasdien vis lengviau, nes ISKCON'as*,
organizacija,
* Tarptautinės Krišnos sąmonės organizacijos angliška santrumpa. (Vert. past.)

kuri teikia visuomenei šią galimybę, nuolat plečiasi. Norėdami pažadinti

savyje glūdinčią Kṛṣṇos sąmonę, į mūsų organizaciją stoja daug žmonių
iš įvairių pasaulio kontinentų.
Śrīla Bhaktisiddhānta Sarasvatī Ṭhākura „Anuvṛtti" komentare pažymi,
jog spekuliatyvių mąstytojų ar filosofų scholastų aistringas žinių kaupimas
priskirtinas atyāhāros (nežaboto kaupimo) kategorijai. Pasak
„Śrīmad-Bhāgavatam", scholastiniai šių filosofų samprotavimai,
daugiatomė jų kūryba, kur nė žodžiu neužsimenama apie Kṛṣṇos sąmonę,
yra bergždžias ir beprasmis darbas. Atyāhāros kategorijai taip pat
priskiriama karmių, kurie rašo tomus knygų materialios gerovės kėlimo
klausimais, veikla. Atyāhāros valdžioje esančių žmonių kategorijai
priskiriami ir visi tie, kuriuos domina ne Kṛṣṇos sąmonė, o galimybė
sukaupti kuo daugiau materialių vertybių — ir mokslo žinių, ir pinigų.
Karmiai dirba, stengdamiesi sukaupti kuo daugiau turto ateinančioms
kartoms. Taip jie elgiasi todėl, kad nežino savo likimo. Susirūpinę,
galvodami vien apie tai, kaip uždirbti kuo daugiau pinigų sūnums ir
anūkams, kvaili karmiai visiškai nenutuokia, kur atsidurs kitą gyvenimą.
Yra nemaža pavyzdžių, kurie iliustruoja šią mintį. Kartą vienas labai
įtakingas ir klestintis karmis paliko sūnums ir anūkams didžiulius turtus,
o pats pagal savąją karmą gimė batsiuvio šeimoje, kuri gyveno greta to
namo, kurį ankstesniame gyvenime jis pastatė vaikams. Kartą, kai tasai
batsiuvys atėjo į namus, kuriuose anksčiau gyveno, jo buvę sūnūs ir
anūkai apkūlė jį batais. Kol karmiai ir jñāniai nesusidomės Kṛṣṇos
sąmone, jie ir toliau švaistys savo gyvenimą beprasmiams darbams.
Šventraščių taisyklių ir nurodymų laikymasis dėl greitos naudos —
principas, kurį gina pragmatikai, — vadinasi niyama-agraha, o śāstrų
taisyklių bei nurodymų, skirtų mūsų dvasiniam tobulėjimui paskatinti,
ignoravimas vadinasi niyama-agraha. Žodis agraha reiškia „nusiteikimas
ką nors pripažinti", o agraha — „nusiteikimas nepripažinti". Pridėję ir
vieną, ir kitą žodį prie žodžio niyama („taisyklės ir nurodymai"), turėtume
žodį niyamāgraha. Taigi niyamāgraha turi dvi prasmes, kurios priklauso
nuo konteksto. Besidomintys Kṛṣṇos sąmone turėtų laikytis taisyklių ir
nurodymų ne tam, kad materialiai klestėtų, o kad tobulėtų Kṛṣṇos
sąmonėje. Griežtai laikytis reguliatyvių principų — reiškia atsisakyti
draudžiamo sekso, mėsos valgymo, azartinių žaidimų ir intoksikatų
vartojimo.
Antras tekstas 17
Reikia vengti bendrauti ir su māyāvādžiais, kurie piktžodžiauja prieš

vaiṣṇavas (bhaktas). Bhukti-kāmiai, kurie geidžia materialios laimės,
mukti-kāmiai, kurie trokšta išsivadavimo įsiliedami į beformio Absoliuto
(Brahmano) būtį, ir siddhi-kāmiai, kurie nori pasiekti tobulumo mistinėje
yogoje, — visi jie priskiriami prie atyāhārių. Bendrauti su tokiais
žmonėmis apskritai nepageidautina.
Noras praplėsti savo sąmonę užsiimant mistine yoga, įsiliejus į
Brahmano būtį ar pasiekus materialią gerovę, kuri leidžia įvykdyti bet
kurias mūsų užgaidas, — tai godumas (laulya). Bet kuris materialios
sėkmės siekimas arba pastangos padaryti tariamą dvasinę pažangą yra
kliūtis kelyje į Kṛṣṇos sąmonę.
Šiuolaikiniai ginkluoti konfliktai tarp kapitalistų ir komunistų kyla dėl
to, kad nepaisoma Śrīlos Rūpos Gosvāmī patarimo atsisakyti atyāhāros.
Kapitalistai šiandien sukaupė kur kas daugiau turtų negu jiems reikia,
o komunistai iš pavydo visus jų turtus ir nuosavybę nori nacionalizuoti.
Deja, komunistai neišmano, kaip išspręsti turto paskirstymo problemą.
Tad kapitalistų turto perėjimas į komunistų rankas dar nieko
neišsprendžia. Nesutikdama su šių dviejų stovyklų pažiūromis, Kṛṣṇos
sąmonės ideologija teigia, jog visi turtai priklauso Kṛṣṇai. Taigi, kol šie
turtai nepereis į Kṛṣṇos rankas, žmonija savo ekonomikos problemų
negalės išspręsti. Atiduodami turtus į komunistų ar kapitalistų rankas mes
nieko nelaimėsime. Vienas žmogus, pamatęs besivoliojantį gatvėje šimto
dolerių banknotą, paims jį ir įsidės sau į kišenę. Jis pasielgs nesąžiningai.
Kitas, pamatęs pinigus, nepasilenks jų paimti, nutaręs neturįs teisės liesti
to, kas jam nepriklauso. Nors antrasis žmogus svetimų pinigų ir
nepasisavino, neišleido jų savo reikalams, deja, jis nežino, kaip su šiais
pinigais derėtų pasielgti. Dar kitas, pamatęs pamestą šimto dolerių
banknotą, pakels jį, suras tą banknotą pametusį žmogų ir sugrąžins
pinigus savininkui. Toks žmogus pinigų nesisavina ir nepraeina pro šalį,
palikdamas juos gatvėje. Pakėlęs pinigus ir atidavęs juos pametusiam
žmogui, jis pasielgia ir dorai, ir išmintingai.
Kapitalistų turto perdavimas į komunistų rankas neišsprendžia
svarbiausios šiuolaikinės politikos problemos, nes, kaip rodo patirtis,
gavęs pinigų komunistas išleidžia juos jutiminiams malonumams. Visi
pasaulio turtai priklauso Kṛṣṇai, o visos gyvos būtybės, kad ir kas jos
būtų — žmonės ar kitokie gyviai, — turi prigimtinę teisę naudotis Dievo
nuosavybe gyvybei palaikyti. Jei žmogus
— nesvarbu, komunistas ar kapitalistas — ima daugiau negu būtina

gyvybei palaikyti, jis yra vagis, ir gamtos dėsniai jį nubaus.
Pasaulio turtai skirti visų gyvų būtybių gerovei — taip yra Motinos
Gamtos sumanyta. Kiekvienas iš mūsų turi teisę naudotis Viešpaties
turtais. Išmokę protingai naudotis Viešpaties nuosavybe, žmonės niekada
nebesikėsins pažeisti vieni kitų teisių. Tiktai tada bus galima sukurti
idealią visuomenę. Esminis tokios visuomenės principas suformuluotas
pirmoje „Śrī Iśopaniṣados" mantroje:
īśāvāsyam idaṁ sarvaṁ

yat kiñca jagatyāṁ jagat
tena tyaktena bhuñjīthā
mā gṛdhaḥ kasya svid dhanam
„Visa, kas gyva ir negyva šioje visatoje, priklauso Viešpačiui ir yra Jo

valioje. Todėl imti reikia būtiniausius dalykus, kurie skirti mums kaip
mūsų dalis, ir nesikėsinti į kitką, gerai suvokiant, kam viskas priklauso".
Kṛṣṇos bhaktos labai gerai žino, kad materialus pasaulis Viešpaties
sumanytas tobulai, ir visos gyvosios būtybės gali čia patenkinti savo
gyvybines reikmes, nesikėsindamos viena į kitos gyvybę ir teises. Tobula
pasaulio sąranga numato kiekvienam jo dalį, atsižvelgdama į tikruosius
poreikius, taigi žmonės gali taikiai gyventi, vadovaudamiesi principu:
„Gyvenk kukliai ir kilniai mąstyk". Deja, materialistai, netikintys Dievo
sumanymą ir nesistengiantys dvasiškai tobulėti, piktnaudžiauja Dievo
dovanotu gebėjimu mąstyti, naudodamiesi juo kaip įrankiu materialiems
turtams kaupti.
Geisdami pagerinti savo materialią būklę, jie kuria naujas visuo-
menines sistemas, tokias, kaip kapitalizmas ar materialistinis ko-
munizmas. Nei Dievo įstatymai, nei aukščiausias tikslas jiems nerūpi.
Besistengdami numalšinti savo nepasotinamą alkį jutiminiams
malonumams, jie tapo nepralenkiami sugebėjimu išnaudoti panašias į save
gyvąsias būtybes.
Kai visuomenė atsikratys šių elementarių ydų, kurias išvardijo Śrīla
Rūpa Gosvāmī (atyāhāra, etc.), priešiškumai tarp žmonių ir gyvulių,
kapitalistų ir komunistų ir kiti išnyks. Be to, bus išspręstos visos
prolemos, kurios kyla dėl politinių nesutarimų ir ekonomikos
nestabilumo. Tokią gryną sąmonę padeda pažadinti teisingas dva-
Antras tekstas 19
sinis išsilavinimas ir moksliškai pagrįsta praktika, kurią visuomenei ir

siūlo Kṛṣṇos sąmonės judėjimas.
Kṛṣṇos sąmonės judėjimas siūlo gyventi dvasinėje sandoroje, kuri
atneštų pasauliui taiką. Kiekvienas išmintingas žmogus turėtų išgryninti
savąją sąmonę ir įveikti čia suminėtąsias šešias kliūtis atsidavimo
tarnystės kelyje, prisidėdamas prie Kṛṣṇos sąmonės judėjimo ir skirdamas
jam visą savo laiką ir jėgas.
TREČIAS TEKSTAS
utsāhān niścayād dhairyāt

tat-tat-karma-pravartanāt
saṅga-tyāgāt sato vṛtteḥ
ṣaḍbhir bhaktiḥ prasidhyati
utsāhāt—su užsidegimu; niścayāt—su įsitikinimu; dhairyāt—su kantrumu;

tat-tat-karma—įvairią veiklą, palankią atsidavimo tarnystei;
pravartanāt—atliekant; saṅga-tyāgāt—atsisakant abhaktų bendrijos;
sataḥ—didžių praeities ācāryų; vṛtteḥ—einant pėdomis; ṣaḍbhiḥ—šie šeši
dalykai; bhaktiḥ—atsidavimo tarnystę; prasidhyati—ugdo arba laiduoja
sėkmę.
VERTIMAS
Yra šešios taisyklės, kurios padeda atlikti tyrą atsidavimo tarnystę:

1) veikti su užsidegimu, 2) tikėti tuo, ką darai, 3) neprarasti kantrybės,
4) laikytis reguliatyviųjų principų [pvz.: śravaṇaṁ kīrtanaṁ viṣṇoh
smaranam — klausytis pasakojimų apie Kṛṣṇą, apgiedoti Jį ir atminti],
5) nebendrauti su abhaktomis ir 6) sekti didžiųjų praeities ācāryų
pėdomis. Šių taisyklių laikymasis laiduoja visišką ir neabejotiną sėkmę
atliekant tyrą atsidavimo tarnystę.
KOMENTARAS
Atsidavimo tarnystė — tai ne sentimentalūs svaičiojimai ar įsi-

kalbėta ekstazė. Jos esmė yra konkreti veikla. „Bhakti-rasāmṛta-
sindhu" (1.1.11) Śrīla Rūpa Gosvāmi taip apibūdino atsidavimo
tarnystę:
Anyābhilāṣitā-śūnyaṁ
jñāna-karmādy-anāvṛtam
20
Trečias tekstas 21
ānukūlyena kṛṣṇānu-
śīlanaṁ bhaktir uttamā
„Uttamā bhakti, arba besąlygiškas atsidavimas Aukščiausiam Dievo

Asmeniui, Śrī Kṛṣṇai, — tai atsidavimo tarnystė iš meilės Viešpačiui.
Tokioje tarnystėje neturi būti pašalinių paskatų, karmos (veiklos dėl
naudos), jñānos (impersonalizmo filosofijos) ir jokių kitų savanaudiškų
norų".
Bhakti yra tam tikra veikla. Neįmanoma veikla nieko neveikiant.
Dvasinė veikla — tai ne pasyvi meditacija, kaip teigia kai kurie
pseudoyogai. Pasyvi meditacija gali tikti tiems, kurie nieko neišmano apie
atsidavimo tarnystę. Todėl ji kartais rekomenduojama kaip būdas
sustabdyti materialią veiklą, kuri atitraukia dėmesį nuo mūsų
svarbiausiojo tikslo. Medituoti — tai susilaikyti nuo beprasmių poelgių,
bent jau kurį laiką. Tačiau atsidavimo tarnystė ne tiktai sulaiko žmogų
nuo beprasmių materialių poelgių, bet ir užima jį prasmingais atsidavimo
darbais. Śrī Prahlāda Mahārāja mums rekomenduoja:
śravaṇaṁ kīrtanaṁ viṣṇoḥ

smaraṇaṁ pāda-sevanam
arcanaṁ vandanaṁ dāsyaṁ
sakhyam ātma-nivedanam
Atsidavimo tarnystės būdai yra devyni:

1) klausytis, kaip giedami Aukščiausiojo Dievo Asmens vardai ir
šlovinami Jo darbai,
2) šlovinti Viešpatį pačiam,
3) atminti Viešpatį,
4) tarnauti Viešpaties pėdoms,
5) garbinti Dievybę,
6) lenktis Viešpačiui,
7) būti Viešpaties tarnu,
8) draugauti su Viešpačiu ir
9) visiškai atsiduoti Viešpačiui.
Śravaṇam, arba klausymasis, — pirmas žingsnis įgyjant transcen-

dentinių žinių. Derėtų ne klausytis, ką kalba pasitikėjimo nevertas
žmogus, o kreiptis į garbingą mokytoją, kaip rekomenduoja „Bha-
gavad-gītā" (4.34):
tad viddhi praṇipātena

paripraśnena sevayā
upadekṣyanti te jñānaṁ
jñāninas tattva-darśinaḥ
„Pasistenk sužinoti tiesą, kreipdamasis į dvasinį mokytoją. Nuolankiai

jo klausinėk ir jam tarnauk. Save suvokusi siela gali tave pamokyti, nes
ji regi tiesą".
„Muṇḍaka Upaniṣadoje" irgi rekomenduojama: tad-vijñānārthaṁ sa
gurum evābhigacchet — „Jeigu nori suprasti šį transcendentinį mokslą,
kreipkis į bona fide dvasinį mokytoją“. Taigi šis būdas įgyti slaptingų
transcendentinių žinių per nuolankumą — ne mūsų išgalvotas. Štai ką
apie tai Rūpai Gosvāmī kalbėjo Śri Caitanya Mahāprabhu:
brahmāṇḍa bhramite kona bhāgyavān jīva

guru-kṛṣṇa-prasāde pāya bhakti-latā-bīja
„Beklajodamos po Brahmos sukurtąjį pasaulį, retos laimingosios sielos

gauna bhakti-latą, atsidavimo tarnystės augalo sėklą. Tai įmanoma tik per
guru ir Kṛṣṇos malonę" (Cc. „Madhya“ 19.151). Materialusis pasaulis
— gyvų esybių įkalinimo vieta. Iš esmės, visos gyvosios esybės iš
prigimties yra ānandamaya — trokštančios malonumų. Jos nori ištrūkti
iš sukausčiusio jas netikros laimės pasaulio, tačiau nežinodamos, kaip
išsivaduoti, yra priverstos transmigruoti iš vienos gyvybės rūšies į kitą,
keliauti iš vienos planetos į kitą. Taip ir klajoja gyvosios esybės po
materialią visatą, ir jeigu kuriai nusišypso laimė sutikti tyrą bhaktą ir
pakanka kantrybės jį išklausyti, ji pasuka atsidavimo tarnystės keliu.
Tokia laimė nusišypso tik nuoširdiems žmonėms. Tarptautinė Krišnos
sąmonės organizacija siūlo ją visai žmonijai. Jei atsiranda laimingųjų,
kurie pasinaudoja galimybe su atsidavimu tarnauti Viešpačiui, jiems ne-
delsiant atsiveria kelias į išsivadavimą.
Galimybė sugrįžti namo, atgal pas Dievą, turėtų mumyse kelti didžiulį
entuziazmą. Be entuziazmo nebus sėkmės. Entuziazmas yra pasisekimo
bet kurioje veiklos srityje sąlyga netgi materialiame pasaulyje.
Entuziazmas būtinas studentui, komersantui, menininkui — visiems,
kurie trokšta ką nors nuveikti. Jis ne mažiau reikalingas ir atliekant
atsidavimo tarnystę. Entuziazmas — tai veikla,
Trečias tekstas 23
tačiau kam ją turėtume skirti? Atsakytume taip: žmogaus veikla te-

skirtina Kṛṣṇai — kṛṣṇārthākhila-ceṣṭā („Bhakti-rasāmṛta-sindhu“).
Norint pasiekti bhakti-yogos tobulumą, būtina visą gyvenimą užsiimti
atsidavimo darbais vadovaujant dvasiniam mokytojui. Tai nereiškia, kad
savo veiklą reikia kaip nors riboti arba siaurinti. Kṛṣṇa yra visa
aprėpiantis. Pats Kṛṣṇa „Bhagavad-gītoje" (9.4) sako, jog nėra nieko, kas
egzistuotų be Kṛṣṇos:
mayā tatam idaṁ sarvaṁ
jagad avyakta-mūrtinā
mat-sthāni sarva-bhūtāni
na cāhaṁ teṣv avasthitaḥ
„Neišreikštu pavidalu Aš aprėpiu visą visatą. Visos būtybės yra Manyje,

tačiau Aš nesu jose". Vadovaujamas bona fide dvasinio mokytojo, žmogus
turėtų susitvarkyti taip, kad viskas tarnautų Kṛṣṇai. Antai šiame darbe
mes naudojamės diktofonu. Šio aparato išradėjas materialistas kūrė jį
komersantams ir literatams, kurie rašo įprastomis žemiškomis temomis.
Jam tikrai nebūtų atėjusi į galvą mintis panaudoti šį diktofoną Dievo
tarnystei, o mes šį aparatą naudojame knygoms apie Kṛṣṇos sąmonę
rašyti. Be abejo, diktofonas buvo sukurtas vien tik iš Kṛṣṇos galių. Visos
šio aparato detalės, tarp jų ir elektroninė dalis, yra įvairios svarbiausių
materialios energijos tipų — bhūmi, jalos, agni, vāyu ir ākāśos —
kombinacijos, Kurdamas šį sudėtingą aparatą, išradėjas naudojosi savo
smegenimis, o jas, kaip ir diktofono komponentus, jam suteikė Kṛṣṇa.
Mat-sthāni sarva-bhūtāni: „Iš Mano galių išauga viskas", — sako Kṛṣṇa.
Taigi bhakta supranta, kad viskas turi tarnauti Kṛṣṇai, nes niekas
neegzistuoja be Kṛṣṇos galios.
Utsāha, arba entuziazmu, vadinamos apgalvotos pastangos Kṛṣṇos
sąmonėje. Bhaktos randa būdus, kaip tinkamai viską panaudoti Viešpaties
tarnystei (nirbandhaḥ kṛṣṇa-sambandhe yuktaṁ vairāgyam ucyate).
Atsidavimo tarnystė — ne pasyvus meditavimas, o konkreti veikla, kuriai
dvasiniame gyvenime tenka vienas svarbiausių vaidmenų.
Tokiai veiklai reikia kantrybės. Kṛṣṇos sąmonėje nevalia jos prarasti.
Tiesą sakant, Kṛṣṇos sąmonės judėjimas buvo pradėtas vieno žmogaus
pastangomis ir iš pradžių nesusilaukė jokio pritarimo. Tačiau mes ir toliau
kantriai tęsėme savo atsidavimo veiklą, todėl
žmonės ėmė palengva suprasti šio judėjimo svarbą ir dabar noriai jame
dalyvauja. Kantrybė atliekant atsidavimo tarnystę būtina. Mes privalome
klausytis dvasinio mokytojo ir kantriai vykdyti jo nurodymus,
pasikliaudami guru ir Kṛṣṇos malone. Sėkmę Kṛṣṇos sąmonės veikloje
lemia kantrybė ir tikėjimas. Tekėdama mergina viliasi turėti vaikų — ir
tai visai natūralu, tačiau ji negali tikėtis, kad jie gims tuoj po jungtuvių.
Žinia, ištekėjusi mergina turės vaikų, tačiau, norėdama jų, ji turi
pasikliauti savo vyru ir neabejoti, kad ateis laikas ir vaikai gims. Taip
ir atsidavimo tarnystėje: atsiduoti reiškia būti įsitikinus. Avaśya rakṣibe
kṛṣṇa: „Kṛṣṇa neabejotinai apsaugos mane ir padės man sėkmingai
vykdyti atsidavimo tarnystę", — mano bhakta. Štai kas yra įsitikinimas.
Kaip jau aiškinta, reikia atsikratyti pasyvaus požiūrio ir su entuziazmu
vykdyti reguliatyviuosius principus — tat-tat-karma-pravartana.
Reguliatyviųjų principų ignoravimas atsidavimo tarnystei pražūtingas.
Kṛṣṇos sąmonės judėjimas grindžiamas keturiais svarbiausiais
reguliatyviaisiais principais, kurie draudžia palaidą lytinį gyvenimą,
mėsos valgymą, azartinius lošimus ir intoksikatų vartojimą. Bhakta turėtų
uoliai laikytis šių keturių principų. Lengvabūdiškas bet kurio principo
traktavimas neišvengiamai stabdo dvasinį tobulėjimą. Todėl Śrīla Rūpa
Gosvāmī pataria: tat-tat-karma-pravartanat — „ Vaidhī bhakti
reguliatyviųjų principų reikia griežtai laikytis". Be šių keturių draudimų
(yama), yra dar ir reguliatyvieji principai, skatinantys veiklai (niyama),
pvz.: kasdien pakartoti šešiolika ratų japa-mālos karoliais. Šių
reguliatyviųjų principų reikia uoliai ir besąlygiškai laikytis. Tai vadinasi
tat-tat-karma-pravartana, arba dievotos veiklos įvairovė.
Maža to, norėdami, kad atsidavimo tarnystėje mus lydėtų sėkmė,
turėtume atsisakyti nepageidautino bendravimo. Nepageidautinu
bendravimu vadinami santykiai su karmiais, jñāniais, yogais ir kitais
abhaktomis. Kartą vienas vedęs Śrī Caitanyos Mahāprabhu bhakta
paklausė Jo, kokie yra svarbiausieji vaišnavizmo principai ir vaiṣṇavos
elgesio normos. Śrī Caitanya Mahāprabhu nė kiek nedvejodamas atsakė:
asat-saṅga-tyāga, — ei vaiṣṇava ācāra — „Vaiṣṇavą galima atpažinti iš
to, kad jis nebendrauja su pasauliečiais, abhaktomis". Todėl Śrīla
Narottama dāsa Ṭhākura mums patarė: tāṇdera caraṇa sevi bhakta-sane
vāsa — reikia gyventi su tyrais bhaktomis ir laikytis reguliatyvių principų,
kuriuos nustatė di-
Trečias tekstas 25
dieji praeities ācāryos, šeši Gosvāmiai (Śrī Rupa Gosvami, Śrī Sanātana
Gosvāmī, Śrī Jiva Gosvāmī, Śrī Raghunātha dāsa Gosvāmī, Śrī Gopāla
Bhaṭṭa Gosvāmī ir Śrī Raghunātha Bhaṭṭa Gosvāmī). Mažai tikėtina, kad
tas, kuris gyvena tarp bhaktų, turės galimybių bendrauti su abhaktomis.
Atidarydama naujus centrus, Tarptautinė Krišnos sąmonės organizacija
kviečia žmones gyventi kartu su bhaktomis ir laikytis reguliatyviųjų
dvasinio gyvenimo principų.
Atsidavimo tarnystė yra transcendentinė veikla. Transcendencijoje
nepatiriama trijų materialios gamtos guṇų teršiamo poveikio. Tai
viśuddha-sattvos lygmuo — tyroji dorybė, nesuteršta aistros ir
neišmanymo. Kiekvienas Kṛṣṇos sąmonės judėjimo dalyvis keliasi anksti
rytą, apie ketvirtą valandą, lanko maṅgala-ārati (rytines pamaldas). Joms
pasibaigus, skaito „Śrīmad-Bhāgavatam", dalyvauja kīrtanoje ir ṭ.ṭ.
Atsidavimo tarnyste jis užimtas visą parą. Tai vadinasi sato vṛtti, arba
sekimas didžiaisiais praeities ācāryom, kurie kiekvieną akimirką tobulai
panaudodavo tarnauti Kṛṣṇai.
Kas griežtai laikosi minėtajame posme pateiktų Śrīlos Rūpos Gosvāmī
patarimų — veikia su užsidegimu, nepraranda tikėjimo, kantrybės,
atsisako nepageidaujamos draugijos, laikosi reguliatyviųjų principų ir
nuolat bendrauja su bhaktomis, — tas neišvengiamai pažengs atsidavimo
tarnystėje. Apie tai Śrīla Bhaktisiddhānta Sarasvatī Ṭhākura pabrėžia,
sakydamas, jog pažinimas, pagrįstas filosofiniais apmąstymais, žemiškų
turtų kaupimas per karminę veiklą ir noras įgyti yoga-siddhi, materialių
jėgų, — visa tai prieštarauja atsidavimo tarnystės principams. Į šią
neamžiną veiklą reikia žiūrėti abejingai ir kelti sau tikslą laikytis
atsidavimo tarnystės reguliatyviųjų principų. Anot „Bhagavad-gītos"
(2.69):
yā niśā sarva-bhūtānāṁ
tasyāṁ jāgarti saṁyamī
yasyāṁ jāgrati bhūtāni
sā niśā paśyato muneḥ
„Kai visoms būtybėms sutemsta naktis, susitvardžiusiajam išaušta diena.

Kai visos būtybės prabunda, vidinį regėjimą turinčiam išminčiui ateina
naktis".
Atsidavimo tarnystė Viešpačiui yra organiška gyvos būtybės būvio
dalis, išsvajotas žmogaus gyvenimo tikslas ir aukščiausias tobu-
lumas. Tuo reikia neabejoti, taip pat tikėti, kad bet kuri kita veikla,
išskyrus atsidavimo tarnystę, — abstraktūs mąstymai, karminė veikla ar
pastangos įgyti mistinių jėgų — amžinojo gėrio neatneš. Visiškas
tikėjimas, kad atsidavimo tarnystės kelias yra teisingas, leis pasiekti
išsvajotą tikslą, o mėginimas sukti kitais keliais baigiasi blaškymusi ir
netikrumu. Septintoje „Śrīmad-Bhāgavatam" Giesmėje pasakyta: „Mes
turime neabejoti, kad mintys tų, kurie atsidavimo tarnystę išmainė į
griežtas askezes dėl kitų tikslų, netyros, nes jie visiškai nepažino
transcendentinės meilės tarnystės Viešpačiui, nors ir atliko didžiules
askezes".
Septintoje Giesmėje vėlgi pasakyta: „Didžiausios abstrakčiųjų
mąstytojų ir karmių askezės bei atgailos neapsaugos jų nuo nuopuolio,
nes jie nieko nežino apie Viešpaties lotoso pėdas". O štai Viešpaties
bhaktos niekada nesuklumpa. „Bhagavad-gītoje" (9.31) Aukščiausiasis
Dievo Asmuo patikina Arjuną: kaunteya pratijānīhi na me bhaktaḥ
praṇaśyati — „O Kuntī sūnau, drąsiai skelbk, kad mano bhakta niekada
nepražus".
Ten pat „Bhagavad-gītoje" (2.40) Kṛṣṇa sako:
nehābhikrama-nāśo 'sti
pratyavāyo na vidyate
svalpam apy asya dharmasya
trāyate mahato bhayāt
„Pasirinkęs šį kelią nieko nepraranda, ir net mažiausias žingsnelis šiuo

keliu išvaduos tave iš pačios didžiausios baimės".
Atsidavimo tarnystė yra tokia tyra ir tobula, kad tas, kuris kartą
pasirinko šį kelią, būtinai pasieks aukščiausiąjį tobulumą net visai jo
netrokšdamas. Kartkartėmis žmogus, kilnių jausmų pagautas, atsisako
materialios veiklos ir ieško prieglobsčio prie Aukščiausiojo Viešpaties
lotoso pėdų. Tai jo atsidavimo tarnystės Viešpačiui pradžia. Šis
nesubrendęs bhakta nieko nepraras netgi patyręs nuopuolį. Antra vertus,
ką laimi tas, kuris atlieka varṇos ir āśramos numatytas pareigas,
atsidavimo tarnystės taip ir nepradėjęs? Ir kas, kad patyręs nuopuolį
bhakta kitą gyvenimą gims nekilmingoje ir neturtingoje šeimoje, tačiau
jis turės galimybę toliau su atsidavimu tarnauti Viešpačiui — pratęsti ir
baigti tai, kas nepavyko praeitą gyvenimą. Atsidavimo tarnystė yra
ahaituky apratihatā; ji nesusieta su jokiomis materialiomis priežastimis
ir jokios materialios
Trečias tekstas 27
priežastys ar kliūtys negali trukdyti atsidavimo tarnystei ar visiškai ją

užgniaužti. Todėl bhakta turėtų būti įsitikinęs, jog kelias, kurį jis pasirinko
— teisingas, ir karmių, jñānių bei yogų veikla jam neturėtų rūpėti.
Karmiai, abstraktūs filosofai ir yogai mistikai pasižymi daugeliu gerų
savybių, tačiau žmogui, kuris tapo bhakta, visos geriausios ypatybės
atsiskleidžia savaime, net nededant pastangų. Ši mintis patvirtinama ir
„Śrīmad-Bhāgavatam" (5.18.12), kur pasakyta, kad žmogus, kuris pradeda
tyrą atsidavimo tarnystę, palengva atskleidžia visas geriausias pusdievių
ypatybes. Bhakta abejingas bet kuriai materialiai veiklai, tad materija jis
nesusiteršia. Jis tuoj pat pasiekia transcendenciją. Tačiau paskendę
materialioje veikloje — vadinamieji jñāniai, yogai, karmiai, filantropai,
tautinės idėjos šalininkai ar dar kas nors — niekad nepasieks
tobuliausiojo, mahātmos lygio. Jie taip ir liks durātmos, siaurų asmeninių
interesų ir menkos nuovokos žmonės. „Bhagavad-gītoje" (9.13) pasakyta:
mahātmānas tu māṁ pārtha

daivīṁ prakṛtim āśritāḥ
bhajanty ananya-manaso
jñātvā bhūtādim avyayam
„O Pṛthos sūnau, nepaklydusius, didžiąsias sielas, globoja dieviškoji

gamta. Visas savo jėgas jos skiria atsidavimo tarnystei, nes žino, kad Aš
esu Aukščiausiasis Dievo Asmuo, pirmapradis ir neišsenkantis".
Visus Viešpaties bhaktas globoja Jo aukščiausioji galia, tad jiems
visiškai nereikia atsisakyti atsidavimo tarnystės ir praktikuoti karmą,
jṇāną ar yogą. Utsāhān niścayād dhairyāt tat-tat-karma-pravartanat —
reikia kantriai, tikint, su įkvėpimu ir atsidavimu tarnauti Viešpačiui,
laikantis reguliatyviųjų principų. Tai leis nekliudomai tobulėti atsidavimo
tarnystėje.
KETVIRTAS TEKSTAS
dadāti pratigṛhṇāti
guhyam ākhyāti pṛcchati
bhuṅkte bhojayate caiva
ṣaḍ-vidhaṁ pīti-lakṣaṇam
dadāti—duoti dovanų; pratigṛhṇāti—priimti savo ruožtu; guhyam
—slapčiausius dalykus; ākhyāti—aiškinti; pṛcchati—klausti; bhuṅ-
kte—valgyti; bhojayate—maitinti; ca—taip pat; eva—tikrai; ṣaṭ-
vidham—šešių rūšių; prīti—meilės; lakṣaṇam—požymiai.
VERTIMAS
Dovanoti, priimti dovanas, atskleisti savo slapčiausias mintis, klausti

apie slapčiausius dalykus, valgyti prasādą ir vaišinti prasāda — tai šeši
požymiai, bylojantys apie bhaktų meilę ir pagarbą vienas kitam.
KOMENTARAS
Šiame posme Śrīla Rūpa Gosvāmī aiškina, kaip reiškiasi atsidavimo

tarnystė bhaktų tarpusavio santykiuose. Yra šešios atsidavimo tarnystės
taisyklės: 1) duoti dovanų bhaktoms, 2) savo ruožtu priimti viską, ką
dovanoja kitas bhakta, 3) atskleisti bhaktoms savo mintis, 4) klausti apie
slapčiausius dalykus, susijusius su tarnyste Viešpačiui, 5) pagerbti bhaktų
siūlomą prasādą, arba dvasinį maistą, ir 6) vaišinti bhaktas prasāda.
Patyręs bhakta dalijasi patirtimi, o naujokai klauso ir mokosi iš jo. Šitaip
galima paaiškinti žodžius: guhyam ākhyāti pṛcchati. Kai vienas bhaktų
dalija prasādą (Aukščiausiajam Dievo Asmeniui paaukoto maisto
likučius), mes turėtume traktuoti prasādą kaip Viešpaties malonę,
teikiamą
28
Ketvirtas tekstas 29
tyro bhaktos rankomis, jeigu norime, kad mumyse neblėstų atsidavimo

tarnystės dvasia. Be to, turėtume tyrus bhaktas kviestis į namus, vaišinti
juos prasāda, būti paslaugūs ir malonūs. Tokia žodžių bhuṅkte bhojayate
caiva prasmė.
Šios šešios taisyklės galioja netgi įprastiniuose žmonių santykiuose,
jos byloja apie mūsų draugiškumą ir meilę žmogui. Pavyzdžiui,
komersantas, norėdamas užmegzti draugiškus santykius su kitu ko-
mersantu, kviečiasi jį į pokylį restorane, išdėsto jam savo planus, klausia
nuomonės, o kartais šia proga abu kolegos pasikeičia ir dovanomis. Taigi
šios šešios taisyklės galioja visada, kai mes susiduriame su prīti, arba
meile ir draugiškumu santykiuose tarp dviejų artimų žmonių.
Ankstesniame posme Śrīla Rūpa Gosvāmi patarė atsisakyti pasauliečių
draugų ir bendrauti su bhaktomis (saṅga-tyāgāt sato vṛtteḥ). Tarptautinės
Krišnos sąmonės organizacijos įkūrimo tikslas ir buvo sudaryti bhaktoms
palankias sąlygas bendrauti, laikantis šešių meilės ir draugiškumo
tarpusavio santykiuose taisyklių. Mūsų organizacija buvo įkurta vieno
žmogaus pastangomis, tačiau dabar ji plinta po visą pasaulį, nes siūlydami
savo paslaugas pas mus ateina nauji žmonės, kurie irgi ima laikytis
principo duoti ir imti dovanas. Mes džiaugiamės, kad žmonės labai
dosniai aukoja mūsų organizacijos veiklai plėsti ir savo ruožtu noriai
priima kuklias mūsų dovanas — knygas ir žurnalus, kuriuose aptarinėjami
vien tik Kṛṣṇos sąmonės klausimai. Kartais mes rengiame „Hare Kṛṣṇa"
šventes ir kviečiamės organizacijos laisvuosius narius bei draugus ateiti
ir pasivaišinti prasāda. Ir nors dauguma mūsų organizacijos laisvųjų narių
priklauso aukščiausiems visuomenės sluoksniams, jie mielai priima
kvietimą ir vaišinasi prasāda, kad ir koks kuklus jis būtų. Dažnai mūsų
organizacijos nariai ir rėmėjai pasitikinčiai teiraujasi, kaip vykdyti
atsidavimo tarnystę, ir mes stengiamės apie tai papasakoti. Taip mūsų
organizacija sėkmingai plinta visame pasaulyje, ir visų šalių inteligentija
vis palankiau ima vertinti Kṛṣṇos sąmonės organizacijos veiklą. Kṛṣṇos
sąmonės bendrijos gyvybingumą lemia jos narių tarpusavio santykiai,
kurie remiasi šešiomis meilės ir pagarbos taisyklėmis. Reikėtų, kad
galimybę bendrauti su ISKCON'o bhaktomis turėtų visi žmonės, nes,
bendraudamas su jais šešiais minėtaisiais būdais, paprastas žmogus gali
visiškai atgaivinti savyje glūdinčią Kṛṣṇos sąmonę. „Bhagavad-gītoje"
(2.62) pasakyta: sangāt sañjāyate kāmaḥ — žmogaus norus bei
siekius nulemia jo aplinka. Kaip sakoma, pasakyk, kas tavo draugai, ir

aš pasakysiu, kas tu. Todėl jeigu paprastas žmogus bendraus su
bhaktomis, jis tikrai pažadins savyje glūdinčią Kṛṣṇos sąmonę. Kṛṣṇos
sąmonė įgimta kiekvienai gyvai būtybei ir šiek tiek ji pasireiškia jau tada,
kai gyvoji esybė įgyja žmogaus kūną. „Caitanya- caritāmrtoje" („Madhya"
22.107) pasakyta:
nitya-siddha kṛṣṇa-prema 'sādhya' kabhu naya

śravaṇādi-śuddha-citte karaye udaya
„Tyra meilė Kṛṣṇai — visad gyva gyvų būtybių širdyse. Kito šaltinio
ji neturi. Kai kartojant šventuosius vardus ir jų besiklausant išsivalo širdis,
gyva esybė tuoj pat pabunda iš miego". Kṛṣṇos sąmonė gyvai būtybei
yra įgimta, tad proga pažinti Kṛṣṇą turi būti suteikta visiems. Tereikia
klausytis šventųjų vardų ir juos kartoti (śravaṇaṁ kīrtanam), kad
išsivalytų mūsų širdis ir atgytų įgimta Kṛṣṇos sąmonė. Kṛṣṇos sąmonė
mums nesvetima, ji visad glūdi mūsų širdyse. Kai žmogus gieda šventą
Aukščiausiojo Dievo Asmens vardą, jo širdis apsivalo nuo visų žemiškųjų
neš vary bių. Pirmame „Śrī Śikṣāṣṭtakos" posme Viešpats Śrī Caitanya
Mahāprabhu sako:
ceto-darpaṇa-mārjanaṁ bhava-mahā-dāvāgni-nirvāpaṇaṁ
śreyaḥ-kairava-candrikā-vitaraṇaṁ vidyā-vadhū-jīvanam
ānandāmbudhi-vardhanaṁ pratipadaṁ pūrṇāmṛtāsvādanaṁ
sarvātma-snapanaṁ paraṁ vijayate śrī-kṛṣṇa-saṇkīrtanam
„Šlovė Śrī Kṛṣṇos saṅkīrtanai, kuri nuvalo dulkes, per ilgus metus
susikaupusias širdyje, ir užgesina sąlygoto gyvenimo ugnį — sustabdo
besikartojančius gimimą ir mirtį. Saṅkīrtanos judėjimas yra didžiausias
palaiminimas visai žmonijai, nes jis skleidžia malonių mėnulio spindulius.
Jis — gyva transcendentinio pažinimo esmė, maitinanti transcendentinį
palaimos vandenyną ir leidžianti iki galo pajusti visad mūsų trokštamo
nektaro skonį".
Apsivalo ne tik tas, kuris kartoja mahā-mantrą, — tyra tampa širdis
visų, kuriems pasiseka išgirsti transcendentinius garsus: Hare Kṛṣṇa, Hare
Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare/Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma,
Hare Hare. Besiklausydamos transcendentinių garsų, apsivalo netgi tos
sielos, kurios gyvena žemesniųjų rūšių
(gyvūnų, vabzdžių, medžių ir kt.) kūnuose. Taip jos ruošia dirvą, kad
ilgainiui išsiugdytų visišką Kṛṣṇos sąmonę. Apie tai kalbėjo Ṭhākura
Haridāsa, atsakydamas į Caitanyos Mahāprabhu klausimą, kaip išvaduoti
iš materijos nelaisvės žemesnes už žmogų gyvąsias esybes. Haridāsa
Ṭhākura pažymėjo, kad šventasis vardas toks galingas, kad jo garsai gali
atgaivinti netgi medžių ir žvėrių, gyvenančių tolimiausiuose džiunglių
kampeliuose, Kṛṣṇos sąmonę. Tai įrodė Pats Śrī Caitanya Mahāprabhu.
Kai Jis ėjo per Jhārikhaṇḍos mišką, tigrai, gyvatės, elniai ir kiti žvėrys
užmiršo savo įgimtąjį priešiškumą vieni kitiems ir dalyvavo saṅkīrtanoje
— giedojo ir šoko. Žinoma, mes negalime pamėgdžioti Śrī Caitanyos
Mahāprabhu, tačiau turėtume sekti Jo pėdomis. Mes nesame tiek stiprūs,
kad užburtume žemesnius už žmogų padarus — tigrus, gyvates, kates
ir šunis, ir priverstumėme juos šokti. Tačiau mes galime giedoti šventus
Viešpaties vardus ir grąžinti į Kṛṣṇos sąmonę daugybę žmonių iš viso
pasaulio. Skelbti ar dovanoti šventąjį Viešpaties vardą visiems žmonėms
— tai tauriausias labdaros pavyzdys (dadāti principas). Kartu reikia
laikytis ir pratigṛhṇāti principo — noriai priimti transcendentinę dovaną.
Norėdamas perprasti šio materialaus pasaulio esmę, žmogus turėtų
teirautis apie Kṛṣṇos sąmonės judėjimą ir atskleisti savo mintis bhaktoms.
Taip mes įgyvendinsime guhyam ākhyāti pṛcchati principus.
Tarptautinės Krišnos sąmonės organizacijos nariai kiekvieną
sekmadienį visuose savo centruose ruošia vaišes ir kviečia į jas
organizacijos narius bei rėmėjus. Pagerbti prasādos ateina nemaža
besidominčiųjų, kurie savo ruožtu, esant progai, irgi kviečiasi į namus
organizacijos narius ir vaišina juos prasāda. Tai nauda ir Kṛṣṇos sąmonės
organizacijos nariams, ir visuomenei. Žmonės neturėtų bendrauti su
vadinamaisiais yogais, jñāniais, karmiais ir filantropais, kadangi iš
bendravimo su jais niekam nėra jokios naudos. Tas, kuris išties nori
įgyvendinti žmogaus paskirtį, turėtų bendrauti su bhaktomis, Kṛṣṇos
sąmonės judėjimo dalyviais, nes tai vienintelis judėjimas, kuris moko,
kaip išsiugdyti meilę Dievui. Religija yra žmonių privilegija, ir tuo, kad
žmonės išpažįsta religiją, jie skiriasi nuo gyvulių bandos. Gyvuliai neturi
bažnyčių, mečečių, religijos mokymų. Tuo tarpu žmonės visuose pasaulio
kampeliuose, net ir labai primityvūs, išpažįsta tą ar kitą religiją. Savo
religijas turi netgi laukinės džiunglių gentys. Kai religija besiplėtodama
perauga į meilę Dievui, sakome—ji pasiekė tikslą. Kaip pasakyta

„Śrīmad-Bhāgavatam" Pirmoje Giesmėje (1.2.6):
sa vai puṁsāṁ paro dharmo
yato bhaktir adhokṣaje
ahaituky apratihatā
yayātmā suprasīdati
„Kilniausias žmogaus darbas [dharma] yra tas, kuris nuveda jį į meilės

ir atsidavimo tarnystę transcendentiniam Viešpačiui. Norint, kad mūsų
„aš" justų visišką pasitenkinimą, atsidavimo tarnystė turėtų būti be
savanaudiškų paskatų ir nenutrūkstama".
Jei žmonės visuomenėje išties trokšta dvasios ramybės, taikos ir
draugiškų santykių tarp žmonių ir tautų, jie turi vadovautis Kṛṣṇos
sąmonės religijos mokymu, kuris leis jiems pažadinti savyje glūdinčią
meilę Kṛṣṇai, Aukščiausiajam Dievo Asmeniui. Kai tik žmonės
tai padarys, jų dvasioje tuoj pat įsiviešpataus taika ir ramybė.
Ta proga, Śrīla Bhaktisiddhānta Sarasvatī Ṭhākura perspėja visus
bhaktas, skleidžiančius Kṛṣṇos sąmonės judėjimo idėjas: nekalbėti su
impersonalistais māyāvādśiais, kurie visada buvo nepakantūs teistiniams
judėjimams. Pasaulyje knibždėte knibžda māyāvādžių bei ateistų, o
politinės partijos naudojasi jų idėjomis, propaguodamos materializmą.
Māyāvādžiai ir kiti ateistai dažnai remia kurią nors stiprią partiją,
kovojančią prieš Kṛṣṇos sąmonės judėjimą. Jie nenori, kad Kṛṣṇos
sąmonės judėjimas plėtotųsi, nes jis moko žmones Dievo sąmonės. Tokie
ateistų metodai. Kiek nemaitintum gyvatę pienu ir bananais, jai vis tiek
neįtiksi. Priešingai, nuo pieno ir bananų gyvatė tampa dar nuodingesnė
(kevalaṁ viṣa-var-dhanam). Jei gyvatę girdysime pienu, ji turės dar
daugiau nuodų. Dėl šios priežasties mes neturėtume savo minčių atskleisti
panašiems į gyvates māyāvādžiams ir karmiams. Toks atvirumas nieko
gero nežada. Geriausia apskritai vengti bendrauti su jais ir niekada
neklausinėti apie tai, kas mums brangiausia, kadangi jie nieko gero
nepatars. Maža to, māyāvādžių ir ateistų nevertėtų nei kviestis pas save,
nei priimti jų pakvietimus, nes artimai su jais bendraujant mus gali
paveikti jų ateistinė mąstysena (saṅgāt sañjāyate kāmaḥ). Šis posmas
draudžia mums ir duoti ar imti iš māyāvādžių bei ateistų. Šrī Caitanya
Mahāprabhu irgi mus perspėja: viṣayīra
anna khāile duṣṭa haya mana — „Kas valgo pasauliečio pagamintą maistą,
tą apsėda žemos mintys". Tas, kuris dar nepasiekė dvasios aukštumų,
nemoka padaryti, kad visos aukos skatintų Kṛṣṇos sąmonės judėjimo
plėtrą, tad māyāvādžių ir ateistų aukų jis apskritai neturėtų priimti. Iš
esmės, Śrī Caitanya Mahāprabhu uždraudė bhaktoms netgi bendrauti su
paprastais žmonėmis, kurie negali gyventi be materialių jutiminių
malonumų.
Taigi privalome nuolatos bendrauti su bhaktomis, laikytis regu-
liatyviųjų atsidavimo Viešpačiui principų, eiti ācāryų pėdomis ir
besąlygiškai vykdyti dvasinio mokytojo nurodymus. Taip mes sėkmingai
atliksime atsidavimo tarnystę ir pažadinsime mumyse glūdinčią Kṛṣṇos
sąmonę. Bhakta, kuris nėra nei neofitas, nei mahā-bhagavata (padaręs
ženklią pažangą bhakta), bet esantis kažkur tarp jų, — turėtų savo meilę
skirti Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, draugauti su kitais bhaktomis, būti
gailestingas tamsuoliams ir nesusidėti su pavyduoliais bei demonais.
Šiame posme trumpai užsimenama, kaip užmegzti meilės ryšius su
Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu ir susidraugauti su bhaktomis. Pagal
dadāti principą, pažangą padaręs bhakta turėtų mažų mažiausiai pusę savo
pajamų skirti tarnystės Viešpačiui ir jo bhaktoms reikalams. Tam pavyzdį
parodė Śrīla Rūpa Gosvāmī. Nusprendęs palikti darbą, jis pusę savo
užgyvento turto paskyrė Kṛṣṇos tarnystei, ketvirtadalį atidavė giminėms,
o likusįjį ketvirtadalį pasiliko sau, nenumatytoms išlaidoms. Šiuo
pavyzdžiu turėtų vadovautis visi bhaktos. Kad ir kokios būtų jūsų
pajamos, pusę jų reikėtų skirti Kṛṣṇai ir Jo bhaktoms— taip bus
įgyvendinti dadāti principo reikalavimai.
Kitame posme Śrīla Rūpa Gosvāmī mums pasakoja, kurį vaiṣṇavą
reikėtų rinktis draugu ir kaip vaiṣṇavoms tarnauti.
PENKTAS TEKSTAS
kṛṣṇeti yasya giri taḿ manasādriyeta

dīkṣāsti cet praṇatibhiś ca bhajantam īśam
śuśrūṣayā bhajana-vijñam ananyam anya-
nindādi-śūnya-hṛdam īpsita-sańga-labdhyā
kṛṣṇa—Viešpaties Kṛṣṇos šventas vardas; iti—taip; yasya—kurio;

giri—žodžiuose arba kalboje; tam—tam; manasā—protu; ādriye-
ta—reikia reikšti pagarbą; dīkṣā—įšventinimas; asti—yra; cet— jei;
praṇatibhiḥ—nusilenkimais; ca—taip pat; bhajantam—su atsidavimu
tarnaujantis; īśam—Aukščiausiajam Dievo Asmeniui; śu-
śrūṣayā—praktine tarnyba; bhajana-vijñam—tas, kuris pažengė at-
sidavimo tarnyboje; ananyam—nenukrypstamai; anya-nindā-ādi—
piktžodžiavimo prieš kitus ir pan.; śūnya—neliko; hṛdam—kurio širdyje;
īpsita—palankų; saṅga—bendravimą; labdhyā—įgyjant.
VERTIMAS
Reikia mintyse gerbti bhaktą, kartojantį šventąjį Viešpaties Kṛṣṇos

vardą; lenktis bhaktai, kuris gavo dvasinį įšventinimą [dikṣā] ir garbina
Dievybę, ir bendrauti su tyru bhakta, kuris padarė pažangą nenukrypstamai
su atsidavimu tarnaudamas Viešpačiui ir kurio širdyje neliko nė menkiausio
noro kritikuoti kitus, bei ištikimai jam tarnauti.
KOMENTARAS
Norint išmintingai taikyti ankstesniame posme minėtus šešis meilės

ir pagarbos tarpusavio santykiuose principus, reikia mokė-
34
Penktas tekstas 35
ti pasirinkti bendravimui tinkamus žmones. Todėl Śrīla Rūpa Gosvāmi

pataria, kad mūsų elgesys su vaiṣṇavomis atitiktų jų statusą. Šiame posme
jis pasakoja, kaip elgtis su trijų kategorijų bhaktomis: kaniṣṭha-adhikārī,
madhyama-adhikārī ir uttama-adhikārī. Kaniṣṭha-adhikārī — neofitas,
kuriam dvasinis mokytojas suteikė harinamos įšventinimą ir kuris mokosi
kartoti šventąjį Kṛṣṇos vardą. Šį bhaktą reikia mintyse gerbti kaip
kaniṣṭha-vaiṣṇavą. Madhyama-adhikārī turi dvasinio mokytojo dvasinį
įšventinimą ir jo vadovaujamas visą savo laiką skiria su transcendentine
meile tarnauti Viešpačiui. Laikytina, kad madhyama-adhikāris pasiekė
atsidavimo tarnystės pusiaukelę. Uttama-adhikāris— tai aukščiausio
lygmens, atsidavimo tarnystės tobulumo pasiekęs bhakta.
Uttama-adhikāris neturi jokio noro keikti ir kritikuoti kitus, jo širdis
visiškai gryna. Jis yra pasiekęs brandų, grynos Kṛṣṇos sąmonės būvį.
Pasak Śrīlos Rūpos Gosvāmī, labai svarbu bendrauti su tokiu
mahā-bhāgavata, arba tobulu vaiṣṇava, ir jam tarnauti.
Bhakta neturėtų visą laiką likti kaniṣṭha-adhikāriu (žemiausio lygmens
bhakta), kurį tedomina Dievybės garbinimas šventykloje. Toks bhakta
apibūdinamas Vienuoliktoje „Śrīmad-Bhāgavatam" Giesmėje (11.2.47):
arcāyām eva haraye
pūjāḿ yaḥ śraddhayehate
na tad-bhakteṣu cānyeṣu
sa bhaktaḥ prākṛtaḥ smṛtaḥ
„Kas šventykloje labai ištikimai tarnauja Dievybei, tačiau nežino, kaip
elgtis su bhaktomis ir kitais žmonėmis, vadinamas prākṛta-bhakta, arba
kaniṣṭha-adhikāri!
Taigi kaniṣṭha-adhikāris turėtų pakilti iki madhyama-adhikārīo
lygmens. „Śrīmad-Bhāgavatam" (11.2.46) taip apibūdina
madhyama-adhikārį:
īśvare tad-adhīneṣu
bāliśeṣu dviṣatsu ca
prema-maitrī-kṛpopekṣā
yaḥ karoti sa madhyamaḥ
„Madhyama-adhikārīs — tai bhakta, kuris garbina Aukščiausiąjį Dievo

Asmenį kaip aukščiausią meilės objektą, draugauja su Vieš-
paties bhaktomis, yra gailestingas tamsuoliams ir vengia pavyduolių".

Taip reikėtų praktikuoti atsidavimo tarnystę. Šia proga Šrila Rūpa
Gosvāmī mums ir pataria, kaip elgtis su įvairiais bhaktomis. Patirtis rodo,
jog yra įvairių tipų vaiṣṇavų. prākṛta-sahajiyos dažniausiai kartoja Hare
Kṛṣṇa mahā-mantrą, tačiau yra prisirišę prie moterų, pinigų ir vartoja
intoksikatus. Jie kartoja šventąjį Viešpaties vardą, bet yra dar
nepakankamai apsivalę. Mintyse juos reikėtų gerbti, tačiau vengti su jais
bendrauti. Turime būti gailestingi naiviems žmonėms, kuriuos veikia
bloga draugija, tačiau kurie klauso tyrų bhaktų pamokymų. O bhaktoms
naujokams, kurie gavo bona fide dvasinio mokytojo įšventinimą ir
sąžiningai vykdo jo nurodymus, reikėtų pagarbiai lenktis.
Kṛṣṇos sąmonės judėjimas teikia galimybę tobulėti visiems, ne-
atsižvelgiant į kastą, pažiūras ar odos spalvą. Mes visus kviečiame
įsitraukti į mūsų judėjimą — apsilankyti pas mus, paragauti prasādos,
pasiklausyti apie Kṛṣṇą. Matydami kurį žmogų rimtai susidomėjusį
Kṛṣṇos sąmone ir norintį gauti įšventinimą, mes priimame jį mokiniu,
kartojančiu šventąjį Viešpaties vardą. Kai naujokas bhakta gauna
įšventinimą ir su atsidavimu tarnauja Viešpačiui, vykdydamas dvasinio
mokytojo nurodymus, jį reikia laikyti tikru vaiṣṇava ir jam lenktis. Iš
daugelio vaiṣṇavų galbūt atsirastų toks, kuris ypač nuoširdžiai tarnauja
Viešpačiui, griežtai laikosi visų reguliatyvių principų, japos karoliais
kartoja nustatytą skaičių hari-nāmos ratų ir nuolat mąsto, kaip išplėsti
Kṛṣṇos sąmonės judėjimą. Tokį vaiṣṇavų reikia laikyti uttama-adhikāriu,
atsidavimo tarnystės tobulumo pasiekusiu bhakta, ir visada stengtis su
juo bendrauti.
Būdas, kuris padeda bhaktai prisirišti prie Kṛṣṇos, aprašomas
„Caitanya-caritāmṛtoje" („Antya" 4.192):
dīkṣā-kāle bhakta kare ātma-samarpaṇa

sei-kāle kṛṣṇa tāre kare ātma-sama
„Įšventinant, kai bhakta visiškai atsiduoda Viešpaties tarnystei, Kṛṣṇa jį

ima laikyti lygiu Sau Pačiam".
Kas yra dīkṣā, arba dvasinis įšventinimas, Śrīla Jīva Gosvāmī aiškina
„Bhakti-sandarbhoje" (868):
Penktas tekstas 37
divyaḿ jñānaḿ yato dadyāt

kuryāt pāpasya sańkṣayam
tasmād dīkṣeti sā proktā
deśikais tattva-kovidaiḥ
„Gavus dīksą, palengva silpnėja potraukis materialiems džiaugsmams, ir
žmogus vis labiau domisi dvasiniu gyvenimu".
Mums teko matyti nemaža pavyzdžių, kaip tai atsitikdavo, ypač
Europoje ir Amerikoje. Daugelis mano mokinių, iš turtingų ir garbingų
šeimų, greitai praranda bet kokį potraukį materialiems džiaugsmams ir
užsidega noru gyventi dvasiškai. Net ir iš labai turtingų šeimų kilę sutinka
gyventi tokiom sąlygom, kurių jokiu būdu nepavadinsi ištaigingomis. Dėl
Kṛṣṇos jie pasiruošę susitaikyti su bet kokiomis buities sąlygomis, kad
tik galėtų gyventi šventykloje ir bendrauti su vaiṣṇavomis. Praradęs
materialių džiaugsmų potraukį, žmogus yra vertas būti įšventintas
dvasinio mokytojo. Norintiems tobulėti dvasiškai „Śrīmad-Bhāgavatam“
(6.1.13) nurodo: tapasā brahmacaryeṇa śamena ca damena ca. Jei žmogus
turi rimtų ketinimų įgyti dīksą, jis privalo būti pasirengęs gyventi aske-
tiškai, laikytis skaistos ir tramdyti kūną bei protą. Kas tam pasiruošęs
ir nori įgyti dvasinių žinių (divyaḿ jñānam), tas yra vertas įšventinimo.
Divyaḿ jñānam vadinama specialiu terminu Tad-vijñānārtham, „žinios
apie Aukščiausiąjį“. Tad-vijñānārthaḿ sa gurum evābhigacchet: kas
domisi transcendentiniais dalykais, susijusiais su Absoliučiąją Tiesa, tas
turi siekti įšventinimo. Norinčiam gauti dīksą reikia kreiptis į dvasinį
mokytoją. „Śrīmad-Bhāgavatam“ (11.3.21) irgi nurodoma: tasmad gurum
prapadyeta jijnasuh šreya uttamam. „Tas, kuris rimtai susidomėjo
transcendentiniu mokslu apie Absoliučią Tiesą, turi kreiptis į dvasinį
mokytoją".
Nedera prašyti dvasinio mokytojo įšventinimo, nesirengiant vykdyti jo
nurodymų. Nedera siekti dvasinio mokytojo įšventinimo ir dėl mados,
darant iš dvasinio gyvenimo spektaklį. Reikia būti jijñāsu, smalsiam ir
stengtis kuo daugiau sužinoti iš bona fide dvasinio mokytojo. Mūsų
klausimai turėtų būti vien tiktai iš transcendentinio mokslo srities
(jijñāsuḥ śreya uttamam). Žodis uttamam nurodo tai, kas yra už
materialaus pažinimo ribų. Tama reiškia „materialaus pasaulio tamsa",
o ut — „transcendentiška". Žmonės dažniausiai labai noriai gilinasi į
materialius dalykus, tačiau tas, kuris šį
susidomėjimą praranda ir kuriam terūpi vien transcendentiniai dalykai,

yra vertas gauti įšventinimą. Bhakta, kuris gavo bona fide dvasinio
mokytojo įšventinimą ir kuris nuoširdžiai tarnauja Viešpačiui, laikytinas
madhyama-adhikāriu.
Šventų Kṛṣṇos vardų kartojimas yra toks nuostabus dalykas, jog
kartojant Hare Kṛṣṇa mahā-mantrą be klaidų, t. y. nuoširdžiai stengiantis
išvengti dešimties nusižengimų, palengva paaiškėja, kad šventas
Viešpaties vardas nesiskiria nuo Paties Viešpaties. Tą, kuris tai suprato,
naujokai bhaktos turėtų labai gerbti. Reikia gerai įsidėmėti, jog kartojant
šventą Viešpaties vardą, kai nuolat nusižengiama, neįmanoma tikėtis
pažangos Kṛṣṇos sąmonėje. „Śrī Caitanya-caritāmṛtoje" („Madhya" 22.69)
pasakyta:
yāhāra komala śraddhā, se 'kaniṣṭha' jana
krame krame teńho bhakta ha-ibe 'uttama'
„Neofitas yra tas, kurio tikėjimas menkas ir lengvai pažeidžiamas. Tačiau,

pamažu bežengdamas į priekį, toks bhakta galų gale pasiekia tobulo
bhaktos lygį". Atsidavimo tarnystės kelią visi pradeda neofitais, tačiau
jei žmogus pagal visus reikalavimus kartoja nustatytą skaičių hari-namos
ratų, žingsnis po žingsnio jis artėja prie didžiausio, uttama-adhikārī
tobulumo. Kartodami karoliais mantrą, Vakarų pasaulio žmonės negali
ilgiau susikaupti, tad Kṛṣṇos sąmonės judėjime jiems nustatyta minimali
kasdieninė šešiolikos ratų norma. Śrīla Bhaktisiddhānta Sarasvatī Ṭhākura
sakydavo, kad tas, kuris nepakartoja bent šešiasdešimt keturių japos ratų
(šimto tūkstančių Viešpaties vardų), laikytinas puolusiu (patita). Jeigu
remtumės jo nurodytu skaičiumi, galėtume sakyti, kad visi mes esame
puolę. Tačiau, labai nuoširdžiai ir visomis išgalėmis stengdamiesi tarnauti
Aukščiausiajam Viešpačiui, norėtume tikėtis Viešpaties Śrī Caitanyos
Mahāprabhu malonės, kuris garsėja patita-pāvanos, puolusiųjų gelbėtojo,
vardu.
Kai Śrīla Satyarāja Khānas, didis Śrī Caitanyos Mahāprabhu bhakta,
paklausė Viešpaties, iš ko galima pažinti bhaktą, Viešpats atsakė:
prabhu kahe, — — "yāńra mukhe śuni eka-bāra

kṛṣṇa-nāma, sei pūjya, — — śreṣṭha sabākāra"
Penktas tekstas 39
„Jei girdėjai, kad žmogus bent kartą ištarė žodį „Kṛṣṇa", turi jį laikyti
geriausiu iš visų" (Cc. „Madhya" 15.106). Viešpats Caitanya Mahāprabhu
tęsė:
"ataeva yāńra mukhe eka kṛṣṇa-nāma

sei ta 'vaiṣṇava, kariha tāńhāra sammāna"
„Kas domisi šventojo Kṛṣṇos vardo kartojimu arba kam patinka kartoti
Kṛṣṇos vardus, tą reikia vadinti vaiṣṇava ir jam lenktis, bent jau mintyse"
(Čc. „Madhya" 15.111). Vienam mūsų draugų, garsiam anglų muzikantui,
patiko kartoti šventus Kṛṣṇos vardus, ir šventi Kṛṣṇos vardai skamba
keliuose jo įrašuose. Namuose jis turi Kṛṣṇos atvaizdų ir reiškia jiems
savo pagarbą, pagarbiai priima Kṛṣṇos sąmonės pamokslininkus. Jis
didžiai vertina Kṛṣṇos vardą ir Kṛṣṇos darbus, tad matydami, kaip šis
puikus žmogus palengva tobulėja Kṛṣṇos sąmonėje, mes savo ruožtu
jaučiame jam didžiausią pagarbą. Tokiam žmogui visada reikia rodyti
pagarbą. Taigi vaiṣṇavos turėtų gerbti visus, kurie stengiasi tobulėti
Kṛṣṇos sąmonėje, nuolat kartodami šventuosius vardus. Kita vertus, mes
savo akimis matėme, kaip keli mūsų amžininkai, kurie laikyti didžiais
pamokslininkais, ilgainiui tapo materialios gyvenimo sampratos aukomis,
nes liovėsi kartoti šventąjį Viešpaties vardą.
Pamokymuose Sanātanai Gosvāmī Viešpats Caitanya Mahāprabhu
išskyrė tris atsidavimo tarnystės kategorijas.
śāstra-yukti nāhi jāne dṛḍha, śraddhāvān

'madhyama-adhikārī' sei mahā-bhāgyavān
„Kas ne labai gerai ir visapusiškai žino śāstras, tačiau tvirtai tiki, kad
reikia kartoti Hare Kṛṣṇa mahā-mantrą, ir atmetęs visas abejones su
atsidavimu tarnauja Viešpačiui, kaip nurodo šventraščiai, tas laikytinas
madhyama-adhikārīu. Toks žmogus yra laimingas" (Cc. „Madhya" 22.67).
Madhyama-adhikārīs yra śraddhāvān, nepalaužiamo tikėjimo žmogus, ir
jis turi visas galimybes tobulėti atsidavimo tarnystėje. Todėl
„Caitanya-caritāmṛtoje" („Madhya" 22.64) pasakyta:
śraddhāvān jana haya bhakti-adhikārī

'uttama', 'madhyama', 'kaniṣṭha' — — śraddhā-anusārī
„Apie bhaktos atsidavimo tarnystės lygį — ar jis pradinis, vidutinis, ar

aukščiausias, — galima spręsti iš to, kiek stipri jo śraddhā [tikėjimas]".
„Caitanya-caritāmṛtoje" („Madhya" 22.62) taipgi pasakyta:
'śraddhā'-śabde — — viśvāsa kahe sudṛḍha niścaya

kṛṣṇe bhakti kaile sarva-karma kṛta haya
„Transcendentiškai tarnaudamas Kṛṣṇai, žmogus jau atlieka ir visas

gretutines savo pareigas. Tvirtas, nepalaužiamas tikėjimas, skatinantis
atsidavimo tarnystę, apie kurį čia kalbama, vadinasi śraddhā". Kṛṣṇos
sąmonė prasideda nuo śraddhos, tikėjimo Kṛṣṇa. Sakydami „tikėjimas",
mes turime galvoje tvirtą tikėjimą. „Bhagavad-gītos" žodžiai —
autoritetingi pamokymai tikintiesiems. Visa, ką Kṛṣṇa kalba
„Bhagavad-gītoje", reikia suprasti tiesiogiai, atsisakant savų interpretacijų.
Išklausęs „Bhagavad-gītą", Arjuna tarė Kṛṣṇai: sarvam etad ṛtaḿ manye
yan māḿ vadasi keśava. „O Kṛṣṇa, visa, ką Tu man bylojai, aš laikau
neginčijama tiesa" (Bg. 10.14).
Toks požiūris padeda teisingai suprasti „Bhagavad-gītą", jis vadinasi
śraddhā. Negalima su vienu „Bhagavad-gītos" teiginiu sutikti, o kitą
atmesti, nes pirmasis esą atitinka mano požiūrį, o kitas ne. Tai nėra
śraddhā. Śraddhā reiškia pritarimą visiems iki vieno „Bhagavad-gītos"
nurodymams, ir visų pirma svarbiausiajam: sarva-dharmān parityajya
mām ekaḿ śaraṇaḿ vraja. „Atsižadėk visų religijų ir atsiduok Man" (Bg.
18.66). Kai žmogus įtiki šiais žodžiais, jo sutvirtėjęs tikėjimas tampa
tobulėjimo dvasiniame gyvenime pagrindu.
Žmogus, kartojantis nustatytą Hare Kṛṣṇa mahā-mantros ratų kiekį,
palengva pradeda suvokti savo dvasinę esmę. Kol Hare Kṛṣṇa mantra
kartojama netikint, Kṛṣṇa neapsireiškia kartojančiam: sevonmukhe hi
jihvādau svayam eva sphuraty adah („Bhakti-rasāmṛta-sindhu" 1.2.234).
Aukščiausiojo Dievo Asmens neįmanoma pažinti jokiais dirbtiniais būdais
— mes turime ištikimai ir tikėdami tarnauti Viešpačiui. Tarnystė
Viešpačiui prasideda nuo liežuvio (sevonmukhe hi jihvādau), o tai reiškia,
kad mes privalome nuolat kartoti šventus Viešpaties vardus ir valgyti
kṛṣṇa-prasādą. Mes neturėtume nieko kito kalbėti ir valgyti. Jeigu bhakta
šiame kelyje nuoseklus, Aukščiausiasis Viešpats jam atsiskleidžia.
Penktas tekstas 41
Žmogus suvokęs save amžinu Kṛṣṇos tarnu, daugiau niekuo nesidomi,

išskyrus tarnystę Kṛṣṇai. Nuolatos galvodamas apie Kṛṣṇą, ieškodamas
naujų būdų, kaip galėtų apie šventąjį Kṛṣṇos vardą sužinoti kuo daugiau
žmonių, jis ilgainiui suvokia, kad vienintelis jo darbas — plėsti Kṛṣṇos
sąmonės judėjimą visame pasaulyje. Tokį žmogų reikėtų laikyti
uttama-adhikārīu ir stengtis su juo bendrauti, vadovaujantis minėtais
šešiais tarpusavio santykių principais (dadāti pratigṛhṇāti, etc.). Tiesą
sakant, tokio dvasinio tobulumo pasiekusį vaiṣṇavą, uttama-adhikārī
bhaktą, reikėtų pasirinkti savo dvasiniu mokytoju ir atiduoti jam viską,
ką turime, nes pasakyta, kad viską, kas mums priklauso, reikia skirti
dvasiniam mokytojui. Ypač taip turi elgtis brahmacāris. Jis turi prašyti
išmaldos ir atiduoti ją dvasiniam mokytojui. Tačiau, nerealizavus savęs,
mėgdžioti tobulo bhaktos, arba mahā-bhāgavatos, nereikėtų, nes tai
ilgainiui baigiasi nuopuoliu.
Šiame posme Śrīla Rūpa Gosvāmī pataria bhaktai nepristigti nuovokos
ir skirti kaniṣṭha-adhikārį, madhyama-adhikārį ir uttama-adhikārį. Bhaktai
reikėtų žinoti savąjį lygmenį ir nebandyti mėgdžioti daugiau pasiekusiųjų
bhaktų. Śrīla Bhaktivinoda Ṭhākura pateikė keletą praktinių patarimų,
kurie padeda pažinti uttama-adhikārī vaiṣṇavą. Tarp svarbių požymių jis
nurodė gebėjimą nukreipti į vaišnavizmą daug puolusių sielų. Nederėtų
būti dvasiniu mokytoju, nepasiekus uttama-adhikario lygio. Neofitas
vaiṣṇava ar pusiaukelėje į tikslą esantis vaiṣṇava irgi galėtų turėti mokinių,
tačiau jie turėtų būti to paties lygio, kaip ir jis pats. Be to, reikėtų suprasti,
kad, turėdami nepakankamai išmanantį vadovą, jo mokiniai nepajėgs
padaryti ženklesnės pažangos kelyje į aukščiausiąjį gyvenimo tikslą. Taigi
mokinys turėtų būti atidus ir dvasiniu mokytoju pasirinkti
uttama-adhikārį.
ŠEŠTAS TEKSTAS
dṛṣṭaiḥ svabhāva-janitair vapuṣaś ca doṣair

na prākṛtatvam iha bhakta janasya paśyet
gańgāmbhasāḿ na khalu budbuda-phena-pańkair
brahma-dravatvam apagacchati nīra-dharmaiḥ
dṛṣṭaih—matomus paprastų žmonių akimis; svabhāva-janitaiḥ— gautus
nuo gimimo; vapuṣah—kūną; ca—ir; doṣaiḥ—ydas; na— ne;
prākṛtatvam—materialų būvį; iha—šiame pasaulyje; bhakta-
janasya—tyro bhaktos; paśyet—reikia matyti; gańgā-ambhasām—
Gangos vandenų; na—ne; khalu—tikrai; budbuda-phena-paṅkaiḥ —nuo
burbulų, putų ir dumblo; brahma-dravatvam—transcendentinė prigimtis;
apagacchati—susiteršia; nīra-dharmaiḥ—vandens ypatybės.
VERTIMAS
Tyras bhakta netapatina savęs su kūnu, nes jis pasiekė savo prigimtinį
būvį — suvokė Kṛṣṇą. Nederėtų vertinti jo materialistiškai. Nereikia
kreipti dėmesio į žemą bhaktos kilmę, į jo odos spalvą, fizinius trūkumus,
į tai, kad jis ligoto ir netvirto kūno. Paprastam žmogui gali kristi į akis
tyro bhaktos fiziniai trūkumai, tačiau šie tariami trūkumai jokiu būdu
neteršia jo kūno. Jis tartum Gangos vandenys, kurie per liūčių sezoną
dažnai esti dumblėti, pilni purslų ir putų. Tačiau Gangos vanduo
nesuteršiamas, ir tie, kurie kupini tobulo dvasinio išmanymo, maudosi
Gangoje nepaisydami, koks yra vanduo.
42
Šeštas tekstas 43
KOMENTARAS
Śuddha-bhakti, įgimta sielos veikla, arba transcendentinė meilės

tarnystė Viešpačiui, atliekama pasiekus išsivadavimą. „Bhagavad-gītoje"
(14.26) pasakyta:
māḿ ca yo 'vyabhicāreṇa
bhakti-yogena sevate
sa guṇān samatītyaitān
brahma-bhūyāya kalpate
„Kas visiškai atsideda atsidavimo tarnystei, kas jokiomis aplinkybėmis

nepuola, tas tuoj pat iškyla virš materialios gamtos guṇų ir pasiekia
Brahmano lygmenį".
Avyabhicāriṇī bhakti reiškia tyrą, besąlygišką atsidavimą. Žmogus, su
atsidavimu tarnaujantis Viešpačiui, neturi materialių paskatų.
Dalyvavimas Kṛṣṇos sąmonės judėjime reikalauja sąmonės pokyčių.
Sąmonė, nukreipta į materialius dalykus, yra materiali, o sąmonė,
nukreipta į tarnystę Kṛṣṇai, yra Kṛṣṇos sąmonė. Atsidavusi siela tarnauja
Kṛṣṇai be jokių materialių sumetimų (anyābhilāṣitā-śūnyam).
Jñāna-karmādy-anāvṛtam: besąlygiška atsidavimo tarnystė, kuri yra
transcendentali tokioms fizinio bei protinio aktyvumo formoms, kaip
jñāna (spekuliatyvūs samprotavimai) bei karma (darbas dėl naudos),
vadinama tyra bhakti-yoga. Bhakti-yoga — tai įgimta sielos veikla, ir tas,
kuris atlieka tyrą, materijos nešvarybių nepaliestą atsidavimo tarnystę,
jau išsivadavo (sa guṇān samatītyaitān). Kṛṣṇos bhakta materijai
nepavaldus, nors jo kūnas atrodytų ir priklausomas nuo materijos sąlygų.
Tad tyro bhaktos negalima vertinti materialistiškai. Kol žmogus pats nėra
bhakta, kito bhaktos jis gerai nesupras. Kaip minėta ankstesniame pos-
me, bhaktų yra trys rūšys: kaniṣṭha-adhikārī, madhyama-adhikārī ir
uttama-adhikārī. Kaniṣṭha-adhikāris nemoka skirti bhaktos nuo abhaktos.
Jį tedomina Dievybės garbinimas šventykloje. Tuo tarpu
madhyama-adhikāris įžvelgia skirtumą tarp bhaktos ir abhaktos, tarp
bhaktos ir Viešpaties. Todėl su Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu, su bhakta
ir su abhakta jis elgiasi skirtingai.
Tyro bhaktos fiziniai trūkumai neaptarinėtini. Jų neturėtume pastebėti.
Reikia žiūrėti į esmę — į dvasinio mokytojo veiksmus, į tai,
kad jis nuolat su atsidavimu ir nuoširdžiai tarnauja Aukščiausiajam

Viešpačiui. „Bhagavad-gitoje" (9.30) pasakyta:
api cet sudurācāro

bhajate mām ananya-bhāk
sādhur eva sa mantavyaḥ
samyag vyavasito hi saḥ
Net jeigu kartais bhakta pasielgia, atrodytų, nederamai, jį vis dėlto reikia
laikyti sādhu, šventuoju, nes tikroji jo būties esmė yra meilės tarnystė
Viešpačiui. Kitais žodžiais, jo neturėtume laikyti paprastu žmogumi.
Nors tyras bhakta gimė ir ne brāhmanos ar gosvāmio šeimoje, tačiau
jeigu jis tarnauja Viešpačiui, į jį negalima žvelgti iš aukšto. Teisybę
sakant, gosvāmių šeimos, kuri vadovautųsi materialiais kriterijais, tarkim,
kasta ar giminyste, nebūna. Gosvāmio vardą teįgyja tyras bhakta. Čia
galėtume prisiminti šešis Gosvāmius, kuriems vadovavo Rūpa Gosvāmī
ir Sanātana Gosvāmī. Rūpa Gosvāmī ir Sanātana Gosvāmī, galima sakyti,
buvo sumusulmonėję ir netgi pasikeitę vardus, tapę Dabira Khāsa ir
Sākara Mallika, tačiau Śrī Caitanya Mahāprabhu suteikė jiems gosvāmių
vardus. Taigi gosvāmio vardas nėra paveldimas. Žodis gosvāmi pažymi
tą, kuris moka sutvardyti savo jausmus, yra jausmų šeimininkas. Ne
jausmai valdo bhaktą, o bhakta valdo jausmus. Štai kodėl bhaktą reikia
vadinti svāmiu arba gosvāmių, net jeigu jis kilęs ir ne iš gosvāmių šeimos.
Pagal šią nuostatą, Śrī Nityānandos Prabhu ir Śrī Advaitos Prabhu
palikuonys gosvāmiai be jokios abejonės irgi yra bhaktos, tačiau tai
nereiškia, kad į bhaktas, kurie kilo iš kitų šeimų, turėtume žiūrėti iš
aukšto. Visi bhaktos vertintini vienodai — nesvarbu ar jie kilę iš didžiųjų
praeities ācāryų giminių, ar iš paprastos šeimos. Nederėtų galvoti: „Et,
šis gosvāmis iš Amerikos" ir dėl to žiūrėti į jį su panieka. Arba: „Et,
tai nityānanda-vaṁśa-gosvāmis". Kai kam Indijoje nepatinka, kad Kṛṣṇos
sąmonės judėjimo dalyviams amerikiečiams vaiṣṇavoms mes suteikiame
gosvāmio vardą. Kartais amerikiečiams bhaktoms netgi pasakoma, kad
jiems suteikti sannyāsos arba gosvāmio vardai yra fikcija. Pateiktasis
Śrīlos Rūpos Gosvāmi posmas pažymi, jog amerikietis gosvāmis niekuo
nesiskiria nuo gosvāmio, kuris kilo iš ācāryų šeimos.
Šeštas tekstas 45
Kita vertus, gosvāmio vardą gavęs bhakta, kurio tėvas nei brāhmana,
nei gosvāmis iš Nityānandos ar Advaitos Prabhu giminės, neturėtų
didžiuotis, jog jam pavykę tapti gosvāmiu. Jis visada turėtų atminti, kad
vos tik jis ims didžiuotis kaip materialistas, tuoj pat nupuls. Kṛṣṇos
sąmonės judėjimas — transcendentinis mokslas, ir pavydui jame ne vieta.
Šis judėjimas skirtas paramahaṁsoms — tiems, kurie visiškai atsikratė
pavydo (paramaḿ nirmatsarāṇām). Ar bhakta gimtų gosvāmiu šeimoje,
ar gosvāmio vardas jam būtų suteiktas, jam nevalia būti pavydžiam. Kai
tik jo širdyje sukyla pavydas, jis praranda paramahaṁsos lygį.
Žinokime, kad, kreipdami dėmesį į vaiṣṇavos fizinius trūkumus, mes
nusižengiame jo lotoso pėdoms. O tai yra pavojinga. Beje, Śrī Caitanya
Mahāprabhu šį nusižengimą pavadino hātī-mātā — pasiutusio dramblio
nusižengimu. Pasiutęs dramblys gali pridaryti daug eibių, ypač jei
įsiveržia į gerai prižiūrėtą sodą. Todėl reikia būti labai atidžiam, kad kaip
nors nenusikaltus vaiṣṇavai. Kiekvienas bhakta turėtų klausytis vyresniojo
vaiṣṇavos, o vyresniajam vaiṣṇavai reikia būti pasirengusiam padėti
pradedančiajam. Vaiṣṇavos viršumą lemia jo dvasinės pažangos Kṛṣṇos
sąmonėje lygis. Tyro vaiṣṇavos darbų nedera vertinti materialiai. Ypač
tai pragaištinga neofitui. Tad reikia kuo mažiau kreipti dėmesį į tyro
bhaktos išorę, o stengtis pastebėti jo vidaus bruožus bei suprasti jo trans-
cendentinę meilės tarnystę Viešpačiui. Taip elgdamiesi išvengsime
materialistiško tyro bhaktos vertinimo ir žingsnis po žingsnio patys
tapsime tyrais bhaktomis.
Tie, kurie mano, kad Kṛṣṇos sąmonė skirta ne visiems, kad ji ribojasi
nedidele bhaktų grupe ar tam tikra teritorija, dažniausiai ir linkę kreipti
dėmesį į bhaktos išorę. Tokie neofitai, nepajėgdami deramai įvertinti
kilnios tarnystės, kurią atlieka dvasios aukštumų pasiekęs bhakta,
stengiasi mahā-bhāgavatą nusmukdyti iki savo lygio. Skelbdami Kṛṣṇos
sąmonę visame pasaulyje, ne kartą susidurdavome su šia problema. Deja,
dvasios broliai, su kuriais mums tenka bendrauti, yra neofitai ir jie negali
įvertinti, koks nepaprastai svarbus darbas yra Kṛṣṇos sąmonės
propagavimas visame pasaulyje. Jie tiesiog stengiasi nutraukti mus iki
savo lygmens ir ieško blogybių kiekviename mūsų žingsnyje. Mes labai
apgailestaujame dėl jų naivumo ir skurdaus žinių kraičio. Nepaprasta galia
Viešpaties apdovanotas žmogus, kuris atlieka švenčiausią darbą, jokiu
būdu
neturėtų būti laikomas paprastu žmogumi, nes pasakyta, kad tas, kuriam
Kṛṣṇa nesuteikė galios, išgarsinti Kṛṣṇos sąmonės judėjimą visame
pasaulyje neįstengs.
Kritikuodamas tyrą bhaktą, žmogus nusideda (vaiṣṇava-aparādha), ir
tiems, kurie nori tobulėti Kṛṣṇos sąmonėje, ši nuodėmė yra rimta kliūtis.
Nusižengimas vaiṣṇavos lotoso pėdoms stabdo dvasinę pažangą. Tad
nereikia pavydėti nepaprastos Viešpaties galios vaiṣṇavai, arba
śuddha-vaiṣṇavai. Nusižengimas yra ir laikyti save vertu taisyti šį
vaiṣṇavą, mokyti ar brukti jam patarimus. Neofitą vaiṣṇavą ir tobulą
vaiṣṇavą galima skirti, sprendžiant iš jų darbų. Tobulas vaiṣṇava visada
yra dvasinis mokytojas, o neofitas visada tėra mokinys. Mokinys negali
patarinėti dvasiniam mokytojui, o dvasinis mokytojas neįpareigotas
klausytis pamokymų iš to, kuris nėra jo mokinys. Tokia yra Śrīlos Rūpos
Gosvami šeštojo posmo pamokymų esmė.
SEPTINTAS TEKSTAS
syāt kṛṣṇa-nāma-caritādi-sitāpy avidyā-

pittopatapta-rasanasya na rocikā nu
kintv ādarād anudinaḿ khalu saiva juṣṭā
svādvī kramād bhavati tad-gada-mūla-hantrī
syāt—yra; kṛṣṇa—Viešpaties Kṛṣṇos; nāma—šventas vardas; cari-

ta-ādi—būdo bruožai, žaidimai ir pan.; sitā—ledinukas; api—nors;
avidyā—neišmanymo; pitta—tulžies; upatapta—paveiktam; rasa-
nasya—liežuviui; na—ne; rocikā—skanus; nu—o, kaip tai nuostabu;
kintu—tačiau; ādarāt—atidžiai; anudinam—kiekvieną dieną, arba ištisą
parą; khalu—natūraliai; sā—tas (šventojo vardo ledinukas); eva—tikrai;
juṣṭā—ragaujamas arba giedamas; svādvī—skanus; kramāt—palaipsniui;
bhavati—tampa; tat-gada—tos ligos; mūla—šaknies; hantrī—naikintojas.
VERTIMAS
Šventas Kṛṣṇos vardas, būdo bruožai, žaidimai ir darbai transcendentiškai

saldūs it ledinukai. Nors avidyos [neišmanymo] geltlige sergančio ligonio
liežuvis saldumo ir nejaučia, nuostabiausia yra tai, kad kasdien atsidėjus
kartojant saldžiuosius vardus liežuvis atgauna skonį ir ilgainiui liga praeina
be pėdsakų.
KOMENTARAS
Šventas Viešpaties Kṛṣṇos vardas, Jo bruožai, žaidimai ir kt. yra
absoliučios prigimties — tai absoliutūs tiesa, grožis ir palaima. Jie
47
labai saldūs — kaip visų mėgiami ledinukai. O neišmanymas lyginamas

su gelta, liga, kuri pasireiškia tulžiai išsiliejus. Gelta sergančio liežuvis
nejunta malonaus ledinuko skonio. Priešingai, visi saldumynai jam atrodo
netgi kartūs. Avidyā (neišmanymas) tarsi gelta apnuodija
transcendentiškai malonų Kṛṣṇos vardo, bruožų, pavidalo ir žaidimų
skonį. Tačiau jeigu žmogus, nepaisydamas ligos, ims nuosekliai ir
atsidėjęs praktikuoti Kṛṣṇos sąmonę — giedos šventąjį vardą ir klausysis
pasakojimų apie transcendentinius Kṛṣṇos žaidimus, neišmanymo neliks
nė pėdsakų ir jo liežuvis pajus saldžiausią transcendentinės Kṛṣṇos esmės
ir viso, kas su Juo susiję, skonį. Atgauti dvasinę sveikatą tegalima
sistemingai praktikuojant Kṛṣṇos sąmonę.
Materialaus pasaulio gyventojas, kuris labai žavisi materialistine
gyvensena, o ne Kṛṣṇos sąmone, laikytinas ligoniu. Normali mūsų būklė
— būti amžinais Viešpaties tarnais (jīvera 'svarūpa' haya — kṛṣṇera
'nitya-dāsa'). Kai išorinių mayos energijos bruožų užburta gyva esybė
užmiršta Kṛṣṇą, ji suserga. Māyos pasaulis, kuriame gyvename,
vadinamas durāśraya — „iliuziniu arba nepatikimu prieglobsčiu". Kas
visas viltis deda į durāśrayą, to viltys tuščios. Visi materialaus pasaulio
gyventojai ieško laimės, ir nors jų pastangos rasti ją materialiais būdais
nuolat žlunga, neišmanymas neleidžia jiems suprasti savų klaidų.
Besistengdami ištaisyti vieną klaidą, jie daro kitą. Taip materialiame
pasaulyje vyksta kova dėl būvio. O kai į šią nenormalią būklę patekusiam
žmogui mes pasiūlome priimti Kṛṣṇos sąmonę ir patirti joje laimę, jis
nenori apie tai net girdėti.
Kṛṣṇos sąmonė propaguojama visame pasaulyje, stengiantis išgydyti
žmones nuo sunkiausios ligos — neišmanymo. Akli vadovai klaidina visą
žmoniją. Visuomenės vadovai — politikai, filosofai ir mokslininkai yra
akli, nes jie nesupranta Kṛṣṇos. Pasak „Bhagavad-gītos", jie yra
nedorėliai, nusidėjėliai, menkiausieji žmonės, nes, gyvendami be Dievo,
nieko nebeišmano.
na māḿ duṣkṛtino mūḍhāḥ
prapadyante narādhamāḥ
māyayāpahṛta jñānā-
āsuraḿ bhāvam āśritāḥ
Septintas tekstas 49
„Man neatsiduoda tik proto netekę nenaudėliai, menkiausieji žmonės, tie,

kurių žinias pasiglemžė iliuzija, bei bedieviški demonai" (Bg. 7.15).
Tokie žmonės patys niekada neatsiduoda Kṛṣṇai ir trukdo ieškoti
Kṛṣṇos prieglobsčio kitiems. Kai tie bedieviai tampa visuomenės
vadovais, visuomenėje įsiviešpatauja neišmanymo dvasia. O kai viskas
persunkta neišmanymu, žmonės Kṛṣṇos sąmonės judėjimą sutinka
nenoriai — gelta sergančiam ledinuko skonis nemielas. Tačiau
nepamirškime, jog ledinukas — vienintelis vaistas nuo geltos. Taip ir
šių dienų pamišusiame pasaulyje vienintelis būdas išbristi iš negandų yra
Kṛṣṇos sąmonė, šventųjų Viešpaties vardų kartojimas: Hare Kṛṣṇa, Hare
Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare / Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma,
Hare Hare. Ir nors ligoniui Kṛṣṇos sąmonės vaistas ne prie širdies, vis
dėlto norintiems atsikratyti materializmo ligos Śrīla Rūpa Gosvāmī
pataria kuo nuoširdžiausiai įsijungti į Kṛṣṇos sąmonę. Gydymas prasideda
nuo Hare Kṛṣṇa mahā-mantros kartojimo, nes materialume skendintis
žmogus, kartodamas šventus Viešpaties vardus, atsikrato visų klaidingų
sampratų (ceto-darpaṇa-mārjanam). Avidyā, savo dvasinės esmės
nesupratimas, yra ahaṅkāros, arba širdyje glūdinčio netikrojo ego,
pagrindas.
Tikroji liga yra nešvarios mūsų širdys. O kai mintis skaidri ir švari
sąmonė, materializmo liga nebaisi. Norėdami protą ir širdį išvalyti nuo
visų klaidingų sampratų, turėtume pradėti kartoti Hare Kṛṣṇa
mahā-mantrą. Tai ir nesudėtinga, ir labai naudinga. Švento Viešpaties
vardo kartojimas gelbsti žmogų nuo materialios būties liepsnų.
Yra trys šventojo Viešpaties vardo kartojimo etapai: kartojimas
nusižengiant, kartojimas nusižengimams mažėjant ir tobulas kartojimas.
Neofitas, pradėjęs kartoti Hare Kṛṣṇa mantrą, dažniausiai ne kartą
nusižengia. Svarbiausiųjų nusižengimų yra dešimt. Jei bhakta jų išvengia,
jis pasiekia kitą etapą — pereinamąjį iš kartojimo nusižengiant į tobulą
kartojimą. Kas pasiekia tobulo kartojimo etapą, tas tuoj pat išsivaduoja.
Tokia žodžių bhava-mahā-dāvāgni-nirvāpanam prasmė. Išsigelbėjęs iš
materialios egzistencijos liepsnų, žmogus tuoj pat pajunta nuostabų
transcendentinio gyvenimo skonį.
Taigi, norint išsigydyti materializmo ligą, reikia pradėti kartoti Hare

Kṛṣṇa mantrą. Pagrindinis Kṛṣṇos sąmonės judėjimo uždavinys— sukurti
aplinką, kuri skatintų žmones kartoti Hare Kṛṣṇa mantrą. Pradedant būtina
tikėti. Kartojant tikėjimas sustiprėja, ir žmogus gali tapti mūsų
organizacijos nariu. Mes siunčiame saṅkīrtanos grupes į visus pasaulio
kraštus, ir jų dalyviai patys įsitikina, kad net tolimiausiuose pasaulio
kampeliuose, kur apie Kṛṣṇą niekas negirdėjo, Hare Kṛṣṇa mahā-mantra
atveda pas mus tūkstančius žmonių. Kai kas, išgirdęs mantrą, po keletos
dienų ima mėgdžioti bhaktas — nusiskuta galvas ir kartoja Hare Kṛṣṇa
mahā-mantrą. Tegu tai pamėgdžiojimas, tačiau gerų dalykų mėgdžiojimas
sveikintinas. Kai kurie mėgdžiotojai ilgainiui pareiškia norą gauti
įšventinimą ir kreipiasi į dvasinį mokytoją.
Jei žmogus nuoširdus, jis būna įšventintas. Šis etapas vadinasi
bhajana-kriyā. Gavus įšventinimą, pradedama tarnauti Viešpačiui kaip
dera — reguliariai kartojama Hare Kṛṣṇa mahā-mantra (šešiolika ratų per
dieną), atsižadama draudžiamų lytinių santykių, svaigalų, mėsos valgymo
ir azartinių lošimų. Bhajana-kriyā padeda žmogui nusiplauti
materialistinio gyvenimo purvą. Jis nebesilanko restoranuose bei
viešbučiuose ir nevalgo „gardumynų" iš mėsos ir svogūnų, nerūko,
negeria arbatos ir kavos. Jis ne tik susilaiko nuo draudžiamų lytinių
santykių, bet ir visiškai atsižada lytinio gyvenimo. Jis nebegaišta laiko
tuštiems apmąstymams ar azartiniams lošimams. Taip žmogus apsivalo
nuo visų ydų (anartha-nivṛtti). Žodis anartha pažymi visus
nepageidaujamus dalykus. Kuo labiau žmogus prisiriša prie Kṛṣṇos
sąmonės, tuo daugiau anarthų jis atsikrato.
Atsikratęs nepageidaujamų dalykų, žmogus tarnauja Kṛṣṇai jau
neabejodamas. Be to, atsidavimo tarnystė jam ima patikti ir, atlikdamas
ją, jis junta pakilimą. Šis etapas vadinasi bhāva, glūdinčios žmoguje
meilės Dievui nubudimu. Taip sąlygota siela išsivaduoja iš materialios
būties nelaisvės ir praranda domėjimąsi kūniška būties samprata,
materialia prabanga, materialistiškomis žiniomis ir įvairiausiomis
materialaus pasaulio grožybėmis. Dabar ji supranta, kas yra
Aukščiausiasis Dievo Asmuo ir kas yra Jo māyā.
Pasiekęs bhāvos tobulumo, bhakta yra nesudrumsčiamas netgi māyos
akivaizdoje, nes žino, kas išties yra māyā, supranta jos apraiškas. Māyā
reiškia užmiršti Kṛṣṇą, o pavojus užmiršti Kṛṣṇą ir
Kṛṣṇos sąmonė neatskiriami kaip šviesa nuo šešėlio. Šešėlyje neįmanoma

pasinaudoti šviesos privalumais, o šviesoje nebaisi šešėlio tamsa.
Praktikuodamas Kṛṣṇos sąmonę, žmogus ilgainiui pasiekia išvadavimą ir
žengia į šviesą. Tada tamsai jis jau nebepasiekiamas.
„Caitanya-caritāmṛta" patvirtina šią mintį („Madhya" 22.31):
kṛṣṇa — — sūrya-sama; māyā haya andhakāra

yāhāń kṛṣṇa, tāhāń nāhi māyāra adhikāra
„Kṛṣṇa — saulės šviesa, o māyā — tamsa. Kur spindi saulė, ten nė-
ra tamsos. Kai žmogus įsilieja į Kṛṣṇos sąmonę, išsisklaido iliuzijų tamsa,
ir išorinei galiai jis tampa nepavaldus".
AŠTUNTAS TEKSTAS
tan-nāma-rūpa-caritādi-sukīrtanānu-
smṛtyoḥ krameṇa rasanā-manasī niyojya
tiṣṭhan vraje tad-anurāgi janānugāmī
kālaḿ nayed akhilam ity upadeśa-sāram
tat—Viešpaties Kṛṣṇos; nāma—šventą vardą; rūpa—pavidalą; ca-

rita-ādi—būdo bruožus, žaidimus ir pan.; su-kīrtana—aptariant arba
gražiai giedant; anusmṛtyoḥ—ir atsimenant; krameṇa—palaipsniui;
rasanā—liežuvį; manasī—ir protą; niyojya—užimant; tiṣṭhan
—gyvenant; vraje—Vrajoje; tat—prie Viešpaties Kṛṣṇos; anurā-
gi—prisirišusiais; jana—žmonėmis; anugāmī—sekant; kālam— laiką;
nayet—turi panaudoti; akhilam—visiškai; iti—taip; upadeśa—patarimo
arba pamokymo; sāram—esmė.
VERTIMAS
Visą savo laiką — dvidešimt keturias valandas per parą reikėtų atsidėjus
kartoti dieviškąjį Viešpaties vardą, šlovinti ir atminti transcendentinį Jo
pavidalą, ypatybes bei amžinuosius žaidimus ir taip palengva vis labiau
užimti liežuvį ir protą. Tokia yra visų pamokymų esmė. Mes turime
apsigyventi Vrajoje [Goloka Vṛndāvana-dhāmoje] ir, vadovaujami bhaktų,
tarnauti Kṛṣṇai. Reikia sekti Viešpaties mylimų bhaktų pėdomis, kurie
labai prisirišę prie atsidavimo tarnystės Viešpačiui.
52
Aštuntas tekstas 53
KOMENTARAS
Protas gali būti ir mūsų draugas, ir priešas, tad reikia stengtis paversti
jį savo draugu. Pirmutinis Kṛṣṇos sąmonės judėjimo uždavinys— pratinti
protą nuolat galvoti apie tarnystę Kṛṣṇai. Protas saugo daugybę įspūdžių,
ne tik šio, bet ir ankstesnių gyvenimų. Kartais šie įspūdžiai persipina
ir pagimdo prieštaringus vaizdus. Šiuo atveju proto veikla gali būti
pavojinga sąlygotai sielai. Studijuojantieji psichologiją gerai žino apie
keisčiausius psichikos pokyčius. „Bhagavad-gītoje" (8.6) pasakyta:
yaḿ yaḿ vāpi smaran bhāvaḿ

tyajaty ante kalevaram
taḿ taḿ evaiti kaunteya
sadā tad-bhāva-bhāvitaḥ
„Kurį būties būvį paliekantis kūną žmogus atsimins, o Kuntī sūnau, būtent
į tą jis ir pateks".
Mirštančios gyvos būtybės protas ir intelektas sukuria subtilų kurio
nors kūno pavidalą kitam gyvenimui. Jei galvoje staiga šmėsteli kokia
kvaila mintis, kitą gyvenimą žmogui teks tą mintį atitinkantis kūnas.
Tačiau jeigu mirties akimirką galvosime apie Kṛṣṇą, pateksime į dvasinį
pasaulį — Goloką Vṛndāvaną. Sielų persikėlimo procesas labai subtilus,
tad Śrīla Rūpa Gosvāmī pataria bhaktoms lavinti savo protą, kad jie
atmintų Kṛṣṇą, o ne ką nors kita. Liežuvį irgi reikia mokyti tekalbėti
vien apie Kṛṣṇą bei teragauti kṛṣṇa-prasādą. Śrīla Rūpa Gosvāmī dar
pataria: tiṣṭhan vraje — reikia apsigyventi Vṛndāvanoje arba kurioje nors
Vrajabhūmi dalyje. Vrajabhūmi, ar Vṛndāvanos žemė, aprėpia
aštuoniasdešimt keturias krośas. Viena krośa lygi dviem kvadratinėms
mylioms. Apsigyvenus Vṛndāvanoje, reikia susirasti tyrą bhaktą, kuris
būtų dvasinis globėjas. Tai padės mums nuolat atminti Kṛṣṇą ir jo
žaidimus. Plačiau šį klausimą Śrīla Rūpa Gosvāmī nušviečia
„Bhakti-rasāmṛta-sindhu" (1.2.294):
kṛṣṇaḿ smaran janaḿ cāsya
preṣṭhaḿ nija-samīhitam
tat-tat-kathā-rataś cāsau
kuryād vāsaḿ vraje sadā
„Bhakta nuolat turėtų gyventi transcendentinėje Vrajos karalystėje ir

visada atminti Śrī Kṛṣṇą bei Jo mylimus palydovus: kṛṣṇaṁ smaran janaṁ
cāsya preṣṭham. Sekdamas Kṛṣṇos palydovų pėdomis ir pasirinkęs juos
amžinais vadovais, žmogus išsiugdo karštą troškimą tarnauti
Aukščiausiajam Dievo Asmeniui".
Ten pat, „Bhakti-rasāmṛta-sindhu" (1.2.295), Śrīla Rūpa Gosvāmī sako:
sevā sādhaka-rūpeṇa
siddha-rūpeṇa cātra hi
tad-bhāva-lipsunā kāryā
vraja-lokānusārataḥ
„Transcendentinėje Vrajos [Vraja-dhāmos] karalystėje reikia tarnauti

Aukščiausiajam Viešpačiui, Śrī Kṛṣṇai, su tokiu pat jausmu, kaip ir Jo
palydovai. Vieną Kṛṣṇos palydovų turėtume pasirinkti savo tiesioginiu
vadovu ir sekti juo. Šis metodas tinka ir sādhanos [dvasinės praktikos
esant materijos nelaisvėje], ir sādhyos [Dievo patyrimo] pakopoje, kai
žmogus jau yra siddha-puruṣa, dvasinio tobulumo pasiekusi siela".
Šį posmą Śrīla Bhaktisiddhānta Sarasvatī Ṭhākura pakomentavo taip:

„Kas dar nesusidomėjo Kṛṣṇos sąmone, tas turėtų išsižadėti visų
materialių troškimų ir sudrausminti savo protą, laikydamasis reguliatyvių
principų, kurie skatina dvasinę pažangą — kartoti Kṛṣṇos vardą,
apdainuoti ir atminti Jo pavidalą, ypatybes, žaidimus ir kt. Pajutus šių
dalykų skonį, reikėtų apsigyventi Vṛndāvanoje ir, globojamam bei
vadovaujamam prityrusio bhaktos, nugyventi gyvenimą, nuolat
prisimenant Kṛṣṇos vardą, šlovę, žaidimus ir ypatybes. Tai ir yra visų
pamokymų, kaip vykdyti atsidavimo tarnystę, esmė.
Neofitas turėtų nuolat klausytis kṛṣṇa-kathos. Šis etapas vadinasi
śravaṇa-daśā, klausymasis. Nuolat klausantis transcendentinio šventojo
Kṛṣṇos vardo ir pasakojimų apie Jo transcendentinį pavidalą, ypatybes
bei žaidimus, pasiekiamas pripažinimo etapas, kuris vadinasi varaṇa-daśā.
Šioje stadijoje žmogui ima patikti klausytis kṛṣṇa-kathą. Kai kartojant
šventus vardus jį pagauna ekstazė, tai reiškia, jog pasiekta smaraṇāvasthā,
atsiminimo etapas. Atminimas, įsigilinimas, meditacija, nuolatinis
atminimas ir transas — penki be-
siskleidžiančios kṛṣṇa-smaraṇos etapai. Iš pradžių Kṛṣṇa tai prisi-

menamas, tai užmirštamas, tačiau ilgainiui atmintis nebetrūkinėja.
Netrūkinėjanti atmintis perauga į susikaupimą ir vadinasi meditacija. Kai
meditacija sustiprėja ir tampa nuolatinė, ji vadinasi anusmṛti. Per
netrūkinėjančią ir nepaliaujamą anusmṛti įveikiamas samādhi, arba
dvasinio transo, etapas. Kai smaraṇa-daśa ir samādhi tampa tobulos, siela
suvokia savo pirminę įgimtąją būklę. Ir šią akimirką jai visiškai paaiškėja
jos amžinasis ryšys su Kṛṣṇa. Tai yra sampatti-daśā — gyvenimo
tobulumas.
„Caitanya-caritāmṛta" ragina neofitus atsisakyti visų savanaudiškų
troškimų ir, kaip nurodo šventraščiai, atsidėti Viešpaties tarnystei,
laikantis visų jų reikalavimų. Taip neofitas palengva prisiriš prie Kṛṣṇos
vardo, šlovės, pavidalo, ypatybių ir kt. Kam tai pavyks, tie galės tarnauti
Kṛṣṇos lotoso pėdoms spontaniškai, netgi nesilaikydami reguliatyviųjų
principų. Tai rāga-bhakti, arba savaimingos meilės atsidavimo tarnystė.
Šioje stadijoje bhakta gali sekti kurio nors amžinų Kṛṣṇos palydovų
Vṛndāvanoje pėdomis. Tokia tarnystė vadinasi rāgānuga-bhakti.
Rāgānuga-bhakti, arba savaiminga atsidavimo tarnystė, atliekama
śānta-rasoje, kai bhakta trokšta tapti Kṛṣṇos karve, lazda, fleita Kṛṣṇos
rankoje ar puošiančiomis Krsnos kaklą gėlėmis. Dāsya-rasoje sekama
Kṛṣṇos tarnų Citrakos, Patrakos ar Raktakos pėdomis. Draugystės būseną
(sakhya-rasa) išsiugdęs bhakta gali tapti Viešpaties draugu kaip ir
Baladeva, Śrīdāmā ar Sudāmā. Vātsalya-rasoje, ryšių su Kṛṣṇa būsenoje,
pasižyminčioje tėviškos meilės jausmu, galima tapti panašiam į Nandą
Mahārāją ir Yaśodą. O mādhurya-rasoje, santuokinės meilės būsenoje,
galima tapti panašiam į Śrīmatī Rādhārānī ar Jos drauges, tokias, kaip
Lalitā, arba panašiam į Śrīmatī Rādhārāṇī tarnaites (mañjarī), pavyzdžiui,
Rūpą ir Rati. Tokia visų pamokymų, kaip vykdyti atsidavimo tarnystę,
esmė".
Devintas Tekstas
vaikuṇṭhāj janito varā madhu-purī tatrāpi rāsotsavād

vṛndāraṇyam udāra-pāṇi-ramaṇāt tatrāpi govardhanaḥ
rādhā-kuṇḍam ihāpi gokula-pateḥ premāmṛtāplāvanāt
kuryād asya virājato giri-taṭe sevāḿ vivekī na kaḥ
vaikuṇṭhāt—už Vaikuṇṭhą, dvasinį pasaulį; janitaḥ—dėl gimimo;

varā—geresnis; madhu-purī—transcendentinis miestas, vadinamas
Mathura; tatra api—pranašesnis už tą; rāsa-utsavāt—dėl to, kad vyko
rāsa-līḷā vṛndā-araṇyam—Vṛndāvanos miškas; udāra-pāṇi— Viešpaties
Kṛṣṇos; ramaṇāt dėl įvairiausių meilės žaidimų; tatra api—pranašesnis
už tą; govardhanaḥ—Govardhanos kalnas; rādhā-kuṇḍam—vietovė,
vadinama Rādhā-kuṇḍa; iha api—pranašesnis už tą; gokula-pateḥ—
Kṛṣṇos, Gokulos valdovo; prema-amṛta—dieviškos meilės nektaru;
āplāvanāt—dėl to, kad užtvindytas; kuryāt—turėtų atlikti; asya šiai
(Rādhā-kuṇḍai); virājataḥ—įsikūrusiai; giri-taṭe—Govardhanos kalno
papėdėje; sevām—tarnybą; vivekī—tas, kuris protingas; na—ne;
kaḥ—kas.
VERTIMAS
Dvasiniu požiūriu šventa vieta, garsi Mathuros vardu, yra pranašesnė

už Vaikuṇṭhą — transcendentinį pasaulį, nes čia apsireiškė Pats Viešpats.
Už Mathurā-purī pranašesnis transcendentinis Vṛndāvanos miškas, nes
jame vyko rasa-līlā. O Govardhanos kalnas pranašesnis net ir už
Vṛndāvanos mišką, nes jį pakėlė dieviškoji Śrī Kṛṣṇos ranka ir tai yra
įvairiausių Kṛṣṇos meilės pramogų vieta. Tačiau niekas negali prilygti
puikiajai Śrī Rādhā-kuṇḍai,
56
Śrīla Rūpa Gosvāmī, „Śrī Upadeśāmṛtos“ ir daugybės kitų veiklų apie vaiṣṇavų filosofiją autorius.
Jis yra svarbiausias Śrī Kṛṣṇos Caitanyos mokinys, paskyręs savo gyvenimą knygų rašymui.
Viešpats Caitanya Mahāprabhu ir Jo artimiausieji palydovai
gieda šventuosius Dievo vardus ir saṇkīrtanos metu.
Śrī Śrī Rādhā-Kṛṣṇa, Aukščiausiasis Dievo Asmuo ir Jo
amžinoji sutuoktinė. Nieko nėra mielesnio ir brangesnio Kṛṣṇai
už Śrīmatī Rādhārāṇī, pačią kilniausią iš visų Vṛndāvanos gopių.
Śrī Śrī Rādhā-Govindajī, Dievybės, kurias garbino Śrīla Rūpa
Gosvāmī. Įsiveržus Mogulams, Jos buvo pervežtos į Jaipurą
(Indija). Ten joms lenkiamasi iki šių dienų.
Rādhā-Govindos šventykla Vṛndāvanoje (Indija), įkurta Śrīlos
Rūpos Gosvāmī šešioliktame amžiuje. Mogulų valdovas Auran-
gazebas, garsėjęs kaip nuožmus užkariautojas, išvydęs šventyklos
didybę iš pavydo nugriovė keturis viršutinius jos aukštus.
Prieš penkis tūkstančius metų Vṛndāvanoje Viešpats Kṛṣṇa apreiš-
kė Savo žaidimus. Norėdamas apsaugoti Vṛndāvanos gyventojus
nuo nepertraukiamų liūčių, kurias siuntė pusdievių valdovas Indra,
Viešpats Kṛṣṇa pakėlė Govardhanos kalvą ir taip ją laikė septy-
nias dienas.
Pajutęs savaimingą meilę Dievui, bhakta gali sekti kurio nors iš
amžinųjų Kṛṣṇos palydovų Vṛndāvanoje pavyzdžiu. Tai vadina-
si rāgānuga-bhakti
Devintas tekstas 57
per kurios kraštus liejasi nektariškoji ambrozija — Gokulos Viešpaties,

Śrī Kṛṣṇos, prema. Tad kuris gi išmintingas žmogus nenorėtų tarnauti
dieviškajai Rādhā-kuṇḍai, tyvuliuojančiai Govardhanos kalno papėdėje?
KOMENTARAS
Dvasinis pasaulis sudaro tris ketvirtadalius Aukščiausiojo Dievo

Asmens kūrinijos ir yra nuostabiausioji jos dalis. Dvasinis pasaulis,
žinoma, yra pranašesnis už materialųjį, tačiau Mathurā ir jos apylinkės,
nors ir materialiame pasaulyje esančios, laikomos pranašesnėmis už
dvasinį, nes į Mathurą nužengė Pats Aukščiausiasis Dievo Asmuo.
Miškai, augantys apie Vṛndāvaną, laikomi pranašesniais už Mathurą, nes
jie garsūs savo dvylika girių (dvā-daśa-vana) — Tālavana, Madhuvana,
Bahulāvana ir kt., — kuriose vyko Viešpaties žaidimai. Taigi Vṛndāvanos
apylinkių miškai laikomi pranašesniais už Mathurą, tačiau dieviškoji
Govardhanos kalva už juos yra pranašesnė, nes ją tarsi skėtį pakėlė daili
lyg lotosas Kṛṣṇos ranka — pakėlė, kad apsaugotų Savo palydovus,
Vrajos gyventojus, nuo liūčių, kurias siuntė užsirūstinęs pusdievių
valdovas Indra. Ant Govardhanos kalvos Kṛṣṇa kartu su Savo draugais
piemenukais ganė karves, čia Jis skyrė pasimatymus Savo mylimajai Śrī
Rādhai ir čia vyko Jų meilės nuotykiai. Tačiau niekas negali prilygti
Rādhā-kuṇḍai, tyvuliuojančiai Govardhanos papėdėje, kadangi
Rādhā-kuṇḍa plūsta meile Kṛṣṇai. Dvasios aukštumų pasiekę bhaktos
norėtų apsigyventi Rādhā-kuṇḍos pakrantėse, nes šioje vietoje viskas
primena amžinus Kṛṣṇos ir Rādhārāṇī meilės nuotykius (rati-vilāsą).
„Caitanya-caritāmṛtoje" („Madhya-līlā") pasakyta, kad Śrī Caitanyai
Mahāprabhu pirmą kartą atvykus į Vrajabhūmi, ne tuoj pat pavyko atrasti
Rādhā-kuṇḍą. O tai reiškia, kad Śrī Caitanya Mahāprabhu ieškojo
tikrosios Rādhā-kuṇḍos vietos. Galų gale Jis surado šventąją vietą —
nedidelį tvenkinuką. Išsimaudęs jame, Viešpats Caitanya paskelbė Savo
pasekėjams, kad tikroji Rādhā-kuṇḍa atrasta. Ilgainiui Jo pasekėjai — iš
pradžių tai buvo šeši Gosvāmiai, Rūpa ir Raghunātha dāsa, o po to ir
kiti — praplatino tvenkinį. Dabar čia didelis ežeras, garsus Rādhā-kuṇḍos
vardu. Śrīla Rūpa Gosvāmī taip išaukštino Rādhā-kuṇḍą todėl, kad jos
ieškojo Pats Śrī Caitanya Mahāprabhu. Tad kas gi iškeis į ką nors kitą
Rādhā-kuṇḍą? To nepadarys nė vienas transcendentinės išminties

žmogus. Tačiau kitos vaiṣṇavų sapradāyos nesuvokia Rādhā-kuṇḍos
svarbos. Dvasinės Rādhā-kuṇḍos svarbos ir dieviškos jos esmės nesuvokia
ir žmonės, kurių netraukia atsidavimo tarnystė Viešpačiui Caitanyai
Mahāprabhu. Štai todėl Rādhā-kuṇḍą ypač garbina Gauḍīyos vaiṣṇavos,
Viešpaties Śrī Kṛṣṇos Caitanyos Mahāprabhu pasekėjai.
DEŠIMTAS TEKSTAS
karmibhyaḥ parito hareḥ priyatayā vyaktiḿ yayur jñāninas

tebhyo jñāna-vimukta-bhakti-paramāḥ premaika-niṣṭhās tataḥ
tebhyas tāḥ paśu-pāla-pańkaja-dṛśas tābhyo 'pi sā rādhikā
preṣṭhā tadvad iyaḿ tadīya-sarasī tāḿ nāśrayet kaḥ kṛtī
karmibhyaḥ—už visus karmius; paritaḥ—visais atžvilgiais; hareḥ
—Aukščiausiojo Dievo Asmens; priyatayā—nes yra labai vertinami;
vyaktim yayuḥ—sakoma śāstrose; jñāninaḥ—tie, kurie pažengė žinojimo
srityje; tebhyaḥ—pranašesni už juos; jñāna-vimukta—išsivadavę
žinojimo dėka; bhakti-paramāḥ—tie, kurie tarnauja su atsidavimu;
prema-eka-niṣṭhāḥ—tie, kurie pasiekė tyrą meilę Dievui;
tataḥ—pranašesni už juos; tebhyaḥ—geresni už juos; tāḥ —jie;
paśu-pāla-paṅkaja-dṛśaḥ—gopės, kurios visada priklauso nuo Kṛṣṇos,
piemenuko; tābhyaḥ—virš jų visų; api—tikrai; sā—Ji;
rādhikā— Śrīmati Rādhikā; preṣṭhā—labai brangi; tadvat—lygiai taip pat;
iyam—šis; tadīya-sarasī—Jos ežeras, Śrī Rādhā-kuṇḍa; tām—
Rādhā-kuṇḍa; na—ne; āśrayet—rastų jos prieglobstį; kaḥ— kas;
kṛtī—pats laimingiausias žmogus.
VERTIMAS
Śāstrose pasakyta, kad iš trokštančiųjų naudos [karmių] Aukščiausiasis
Viešpats Hari labiausiai vertina tą, kuriam žinomos didžiausios gyvenimo
vertybės. Iš daugelio šių tiesą pažinusių žmonių [jñānių] atsidavimo
tarnystės kelią tepasirenka tas, kurio žinios padėjo jam išsivaduoti. Jis
pranašesnis už kitus. Tačiau už jį pranašesnis tas, kuris patyrė premą, tyrą
meilę Kṛṣṇai. Didžiausių dvasios aukštumų tarp tobulų bhaktų yra
pasiekusios gopės, nes jos
visiškai atsidavė Śrī Kṛṣṇos, transcendentinio piemenuko, valiai. Iš gopių

pati brangiausia Kṛṣṇai — Śrīmatī Rādhārāṇī. Jos kuṇḍa [ežeras] tiek pat
brangus Viešpačiui Kṛṣṇai, kaip ir Jo mylimiausioji gopė. Kas gi atsisakytų
apsigyventi prie Rādhā-kuṇḍos krantų ir dvasiniu kūnu, kunkuliuojančiu
ekstaze, su meile tarnauti dieviškajai porai — Śrī Śrī Rādhā-Govindai,
kasdieną apreiškiančiai Savo aṣṭakālīya-līlą (aštuonių rūšių amžinuosius
žaidimus). Tie, kurie užsiima atsidavimo tarnyste prie Rādhā-kuṇḍos
krantų, išties yra laimingiausieji žmonės visatoje.
KOMENTARAS
Mūsų dienomis beveik visi užsiima ta ar kita veikla, kurios tikslas —

nauda. Tie, kurie trokšta darbu pelnyti materialią naudą, vadinami
karmiais, arba trokštančiais mėgautis savo darbo vaisiais.
Čia, materialiame pasaulyje, visos gyvos būtybės yra užburtos māyos.
Apie tai kalba „Viṣṇu Purāṇa" (6.7.61):
viṣṇu-śaktiḥ parā proktā
kṣetrajñākhyā tathā parā
avidyā-karma-saḿjñānyā
tṛtīyā śaktir iṣyate
Išminčiai skyrė tris Aukščiausiojo Dievo Asmens galių kategorijas:

dvasinę, paribio ir materialią galias. Materiali galia laikoma trečiarūše
(tṛtīya śaktiḥ). Gyvos būtybės, kurias valdo materialioji galia, dažnai it
šunys ar kiaulės be paliovos dirba, kad tik patirtų jutiminių džiaugsmų.
Tačiau kai kuriuos karmius dori poelgiai paskatina šį ar kitą gyvenimą
atsidėti įvairiausiems aukojimams, apie kuriuos kalbama Vedose. Dorai
elgdamiesi jie pasiekia dangaus planetas. Tie, kurie atnašaudami aukas
griežtai laikosi Vedų nurodymų, pasikelia į Mėnulį ar į kitas aukštesnes
planetas. „Bhagavad-gītoje" (9.21) pasakyta: kṣīṇe puṇye mārtya-lokaṁ
viśanti — išnaudoję visas savo tariamųjų dorovingų darbų pasekmes, jie
sugrįžta į žemę, kuri vadinasi martya-loka, mirties kraštas. Nors dori
darbai padeda šiems žmonėms pasiekti dangaus planetas ir ilgus
tūkstantmečius džiaugtis ten nuostabiu gyvenimu, išnaudoję visas savo
dorų darbų pasekmes, jie vis tiek sugrįžta į žemę.
Dešimtas tekstas 61
Toks likimas laukia visų karmių, ir teisuolių, ir nusidėjėlių. Šioje

planetoje gausu komersantų, politikų ir į juos panašių žmonių, kuriuos
težavi materiali laimė. Jie visais įmanomais būdais kraunasi turtus,
nesukdami galvos, kas dora ir nedora. Tokie žmonės vadinami karmiais,
primityviais materialistais. Viena karmių kategorijų yra vikarmiai,
žmonės, nesivadovaujantys Vedų išmintimi. Karmiai, kurie savo veikloje
vadovaujasi Vedų išmintimi, kad patenkintų Viešpatį Viṣṇu ir gautų Jo
palaiminimus, atnašauja aukas. Taip jie pasikelia į aukštesniąsias planetų
sistemas. Šie karmiai pranašesni už vikarmius, nes jie ištikimi Vedų
nurodymams. Jie yra brangūs Kṛṣṇai. „Bhagavad-gītoje" (4.11) Kṛṣṇa
sako: ye yathā māḿ prapadyante tāḿs tathaiva bhajāmy aham. „Kaip
žmogus atsiduoda Man, taip jam ir atlyginu". Kṛṣṇa yra tiek geras, jog
patenkina karmių ir jñānių troškimus, jau nekalbant apie bhaktas. Kartais
karmiai pasikelia į aukštesnes planetų sistemas, tačiau kol jie neatsikrato
karminės veiklos, jie priversti mirti ir gauti kitą materialų kūną. Kas
elgiasi dorai, kitą gyvenimą gali gimti tarp pusdievių aukštesnėse planetų
sistemose arba gauti kurį kitą kūną, suteikiantį galimybę patirti didesnę
materialią laimę. O nedorėliai degraduoja ir gimsta gyvuliais, medžiais
bei augalais. Tad išminčiai ir šventieji žmones ne labai vertina tuos, kurie
siekia naudos nepaisydami Vedų nurodymų (vikarmius).
„Śrīmad-Bhāgavatam" (5.5.4) pasakyta:
nūnaḿ pramattaḥ kurute vikarma
yad indriya-prītaya āpṛṇoti
na sādhu manye yata ātmano 'yam
asann api kleśada āsa dehaḥ
„Materialistai, kurie it šunys ar kiaulės pluša iki devinto prakaito, kad
patenkintų jutimus, yra tikrų tikriausi pakvaišėliai. Jie tegalvoja apie
jutiminius malonumus ir dėl jų pasiryžę bet kuriems, netgi ir
bjauriausiems poelgiams. Materiali veikla išmintingam žmogui netinka
apskritai, nes tas, kuris ja užsiima, kitą gyvenimą gauna kančių draskomą
materialų kūną". Žmogaus gyvenimo tikslas — atsikratyti trejopų kančių,
kurios materialioje būtyje neišvengiamos. Deja, karmiai kraustosi iš proto
dėl pinigų ir laikinų materialių patogumų, siekia jų visomis priemonėmis
nepagalvoję, jog nusiris į žemesniąsias gyvybės rūšis. Iš kvailumo
materialistai kuria begales planų, kaip čia, materialiame pasaulyje,
pasiekus laimę. Jie ne-
sustoja ir nesusimąsto, kad gyvenimas toks trumpas ir kad didžiąją jo

dalį jie paaukos pinigams materialiems malonumams kaupti, kol pagaliau
jų darbus nutrauks mirtis ir visoms jų pastangoms ateis galas.
Materialistai neįvertina galimybės, kad palikus šį kūną jiems teks
įsikūnyti žemesnėse gyvybės rūšyse — tapti gyvuliais, augalais ar
medžiais. Žodžiu, jie daro viską, kad nepasiektų gyvenimo tikslo. Jie ne
tik gimsta akli, bet ir elgiasi kaip didžiausi neišmanėliai, manydami, kad
dangoraižiai, prašmatnūs automobiliai, aukšti postai ir kt. teikia jiems
didžiulius materialius pranašumus. Materialistai nenutuokia, kad kitą
gyvenimą jų laukia degradacija ir kad visi jų darbai artina pralaimėjimą
(parābhava). Parābhavas tāvad abodha-jātaḥ, — tokia
„Śrīmad-Bhagavatam" (5.5.5) išvada.
Tad reikia semtis sielos pažinimo mokslų (ātma-tattva). Žmogus, kuris
neapšviestas ātma-tattvos ir nesuvokia, kad savasis „aš" — siela, o ne
kūnas, yra neišmanėlis. Iš tūkstančių ir net milijonų tamsuolių, kurie savo
laiką švaisto jausmams tenkinti, galbūt teatsiras vienas kitas, kuris pažino
tiesą ir suprato aukščiausiąją gyvenimo prasmę. Toks žmogus vadinamas
jñāniu. Jñānis supranta, kad veikla dėl naudos saisto jį su materialiu
pasauliu ir verčia transmigruoti iš vieno kūno į kitą.
„Śrīmad-Bhagavatam" vartojamas terminas śarīra-bandha (kūniškos būties
saitai) pažymi, kad kol žmogus neužmirš visų jutiminių džiaugsmų, jo
mintys skendės karmoje (veikloje dėl naudos) ir jam teks transmigruoti
iš kūno į kūną.
Taigi jñānis pranašesnis už karmį, nes jis bent susitvardo ir aklai
nesivaiko jutiminių malonumų. Tokia yra Aukščiausiojo Dievo Asmens
nuomonė. Tačiau nors jñānis karmiams būdingo neišmanymo ir atsikrato,
kol jis neatsidės atsidavimo tarnystei, jis vis tiek tebeliks tamsoje (avidyā).
Net ir tada, kai žmogus daug išmano, yra jñānis, jo žinios negali būti
grynos, nes jis nieko neišmano apie atsidavimo tarnystę ir negarbina
Aukščiausiojo Dievo Asmens lotoso pėdų.
Kai jñānis pasirenka atsidavimo tarnystės kelią, jis netrukus pralenkia
kitus jñānius. Toks šviesus žmogus vadinamas jñāna-vimuk-
ta-bhakti-parama. Apie tai, kaip jñānis stoja į atsidavimo tarnystės kelią,
pasakojama „Bhagavad-gītoje" (7.19). Kṛṣṇa sako:
bahūnāḿ janmanām ante

jñānavān māḿ prapadyate
Dešimtas tekstas 63
vāsudevaḥ sarvam iti

sa mahātmā sudurlabhaḥ
„Po daugybės gimimų ir mirčių tas, kuris išties išmintingas, atsiduoda

Man, nes suvokia, kad Aš esu visų priežasčių priežastis ir pati būtis.
Tačiau tokia didi siela labai reta". Tas, kuris atsidavė Kṛṣṇos lotoso
pėdoms, išties išminčius, tačiau tokia mahātma, didi siela, labai reta.
Pradėjęs atsidavimo tarnystę, vadovaudamasis reguliatyviaisiais
principais ir sekdamas didžių bhaktų — Nārados, Sanakos ir Sanātanos
— pėdomis, žmogus gali pamilti savaiminga meile Dievą. Tada
Aukščiausiasis Dievo Asmuo jį pripažįsta esant didžiu bhakta. Meilę
Dievui patyrusieji bhaktos yra neabejotinai kilnios asmenybės.
Iš visų bhaktų geriausios gopės, nes jos tetrokšta patenkinti Kṛṣṇą,
nereikalaudamos jokio atpildo. Kṛṣṇa kartais išsiskiria su gopėmis,
sukeldamas joms nepakeliamų kančių, ir vis dėlto jos negali užmiršti
Kṛṣṇos. Kṛṣṇai išvykus iš Vṛndāvanos į Mathurą, gopės išsiskyrusios su
Juo nepaprastai sielvartavo ir raudojo iki gyvenimo pabaigos. Tam tikra
prasme reikštų, jog jos ir nebuvo išsiskyrusios su Kṛṣṇa. Mąstyti apie
Kṛṣṇa tolygu bendrauti su Juo. O juk mąstyti apie Kṛṣṇą, kai Jo nėra
šalia (vipralambha-sevā), kaip tai darė Śrī Caitanya Mahāprabhu, — dar
geriau negu tiesiogiai tarnauti Kṛṣṇai. Taigi iš visų bhaktų, patyrusių tyrą,
besąlygišką meilę Kṛṣṇai, gopės yra tauriausios, o iš visų tauriausių gopių
pati geriausia — Śrīmatī Rādhārāṇī. Atsidavimo tarnystėje Śrīmatī
Rādhārāṇī nepranokstama. Netgi Pats Kṛṣṇa negali suprasti Śrīmatī
Rādhārāṇī meilės. Tad, norėdamas suvokti Jos transcendentinius jausmus
ir norėdamas atsidurti Jos vietoje, Kṛṣṇa ateina į žemę kaip Śrī Caitanya
Mahāprabhu.
Taip Śrīla Rūpa Gosvāmi nuosekliai įrodo mums, kad Śrīmatī
Rādhārāṇī yra pati tauriausia Kṛṣṇos garbintoja ir kad nėra puikesnės
vietos už Jos kundų (ežerą), Śrī Rādhā-kuṇḍą. Ši mintis patvirtinama
„Laghu-bhāgavatāmṛtos" („Uttara-khaṇḍa" 45) posme, kuris pateikiamas
„Caitanya-caritāmṛtoje":
yathā rādhā priyā viṣṇos

tasyāḥ kuṇḍaḿ priyaḿ tathā
sarva-gopīṣu saivaikā
viṣṇor atyanta-vallabhā
„Aukščiausiajam Viešpačiui Kṛṣṇai [Viṣṇu] nepaprastai brangi Śrīmatī

Rādhārāṇī, nemažiau Jam brangi ir vieta, kur Ji maudosi [Rādhā-kuṇḍa].
Iš visų gopių Ji vienintelė Viešpaties mylimiausioji“.
Todėl visi, kuriems rūpi išsiugdyti Kṛṣṇos sąmonę, turėtų įsikurti prie
Rādhā-kuṇḍos krantų ir iki gyvenimo pabaigos su atsidavimu tarnauti
Viešpačiui. Tokią išvadą daro Rūpa Gosvāmi dešimtajame
„Upadeśāmṛtos" posme.
VIENUOLIKTAS TEKSTAS
kṛṣṇasyoccaiḥ praṇaya-vasatiḥ preyasībhyo 'pi rādhā

kuṇḍaḿ cāsyā munibhir abhitas tādṛg eva vyadhāyi
yat preṣṭhair apy alam asulabhaḿ kiḿ punar bhakti-bhājāḿ
tat premedaḿ sakṛd api saraḥ snātur āviṣkaroti
kṛṣṇasya—Viešpaties Śrī Kṛṣṇos; uccaiḥ—labai iškilnus; praṇaya-

vasatiḥ—meilės objektas; preyasībhyaḥ—iš daugelio mylimų gopių;
api—tikrai; rādhā— Śrīmati Rādhārāṇī; kuṇḍam—ežeras; ca —taip pat;
asyāḥ—Jos; munibhiḥ—didžių išminčių; abhitaḥ—visais atžvilgiais;
tādṛk eva—lygiai taip pat; vyadhāyi—yra aprašomas; yat—kuris;
preṣṭhaiḥ—labiausiai pažengusių bhaktų; api— net; alam—pakankamai;
asulabham—sunku pasiekti; kim—ką; punaḥ—vėl;
bhakti-bhājām—žmonėms, užsiimantiems atsidavimo tarnyste; tat—ta;
prema—meilė Dievui; idam—šiame; sakṛt—vieną kartą; api—net;
saraḥ—ežere; snātuḥ—to, kuris nusimaudė; āviṣkaroti—atsiskleidžia.
VERTIMAS
Iš daugybės mėgstamiausių džiaugsmo objektų ir iš visų mieliausių

Vrajabhūmi mergelių Śrīmatī Rādhārāṇī, be jokių abejonių, Kṛṣṇai
brangiausia ir mieliausia. Didieji išminčiai sako, kad nemažiau brangi
Kṛṣṇai ir Jos dieviškoji kuṇḍa. Galima drąsiai teigti, kad Rādhā-kuṇḍos
krantus retai tepasiekia netgi didieji bhaktos, bet dar sunkiau juos
pasiekti paprastiems Kṛṣṇos garbintojams. Kas nors kartą išsimaudė
šventuose jos vandenyse, to širdyje pražysta tyra meilė Kṛṣṇai.
65
KOMENTARAS
Kuo nepaprasta yra Rādhā-kuṇḍa? Šis ežeras nepaprastas tuo, kad tai
Śrīmatī Rādhārāṇī — Śrī Kṛṣṇos brangiausios ir mylimiausios— ežeras.
Iš visų gopių Kṛṣṇa myli Ją labiausiai. Jos ežeras, Śrī Rādhā-kuṇḍa, —
sako išminčiai, — Kṛṣṇai brangus ne mažiau kaip Pati Rādhā. Iš esmės,
Kṛṣṇos meilė Rādhā-kuṇḍai ir Śrīmatī Rādhārāṇī — visais požiūriais ta
pati. Rādhā-kuṇḍos krantus labai retai tepasiekia net didžiosios, visiškai
atsidėjusios atsidavimo tarnystei asmenybės, jau nekalbant apie paprastus
bhaktas, tepraktikuojančius vaidhī bhakti.
Pasakyta, kad bhakta, kuris nors kartą išsimaudys Rādhā-kuṇḍoje, tuoj
pat pamils Kṛṣṇą taip tyrai, kaip Jį mylėjo gopės. Tiems, kurie negali
nuolat gyventi prie Rādhā-kuṇḍos, Śrīla Rūpa Gosvāmī pataria bent
išsimaudyti joje kuo daugiau kartų. Tai nepaprastai svarbu atsidavimo
tarnystei. Śrīla Bhaktivinoda Ṭhākura rašo, kad Śrī Rādhā-kuṇḍa geriausia
vieta tiems, kuriems rūpi pažengti atsidavimo tarnystėje, sekant Śrīmatī
Rādhārāṇī draugių (sakhī) ir artimiausių tarnaičių (mañjarī) pėdomis.
Gyvosios būtybės, kurios nori įgyti dvasinius kūnus (siddha-deha) ir
sugrįžti namo į transcendentinę Dievo karalystę, Goloka Vṛndāvaną,
turėtų įsikurti prie Rādhā-kuṇḍos, kreiptis prieglobsčio į artimiausias Śrī
Rādhos tarnaites ir, jų globojamos, nuolat Jai tarnauti. Tai pats tauriausias
būdas Śrī Caitanyos Mahāprabhu globojamiems bhaktoms tarnauti
Viešpačiui. Śrīla Bhaktisiddhānta Sarasvatī Ṭhākura rašo, kad net didieji
išminčiai ir bhaktos, kaip antai Nārada ir Sanaka, negali atkeliauti ir
išsimaudyti Rādhā-kuṇḍoje. Ką jau kalbėti apie paprastus Kṛṣṇos
garbintojus. Jei žmogui nusišypso didžiulė laimė pabuvoti prie
Rādhā-kuṇḍos ir nors kartą joje išsimaudyti, jo širdyje pražysta
transcendentinė gopių meilė Kṛṣṇai. Be to, šiame posme
rekomenduojama apsigyventi prie Rādhā-kuṇḍos ir pasinerti į meilės
tarnystę Viešpačiui. Reikia reguliariai maudytis Rādhā-kuṇḍoje ir,
užmiršus visas savo materialias mintis, ieškoti Śrī Rādhos ir jos
pagalbininkių gopių prieglobsčio. Taip elgdamasis visą gyvenimą, žmogus
palikęs kūną sugrįš pas Dievą patarnauti Śrī Rādhāi, kaip ir įsivaizdavo
medituodamas prie Rādhā-kuṇḍos krantų. Taigi gyventi prie
Rādhā-kuṇḍos krantų ir kasdien maudytis joje yra didžiausias atsidavimo
tarnystės tobulumas. Jis sunkiai pasiekiamas
Vienuoliktas tekstas 67
netgi tokiems didiems išminčiams ir bhaktoms, kaip Nārada. Štai kodėl

Śrī Rādhā-kuṇḍos šlovė nežino ribų. Kas tarnauja Rādhā-kuṇḍai, gali tapti
Śrīmati Rādhārāṇī tarnu ir amžinu gopių globotiniu.
Apie autorių
Jo Dieviškoji Malonė A. C. Bhaktivedanta Swami Prabhupāda į šį
pasaulį atėjo 1896 metais Indijoje, Kalkutos mieste. Su savo dvasiniu
mokytoju, Śrīla Bhaktisiddhānta Sarasvatī Gosvāmī, pirmą kartą susitiko
Kalkutoje 1922 metais. Bhaktisiddhāntai Sarasvatī, garsiam teologui ir
šešiasdešimt keturių Gauḍīyos Maṭhų (Vedų institutų) įsteigėjui, patiko
išsilavinęs jaunuolis, ir jis įtikino pastarąjį skirti savo gyvenimą Vedų
žinojimui skleisti. Śrīla Prabhupāda tampa Bhaktisiddhāntos Sarasvatī
pasekėju, o po vienuolikos metų (1933 m. Alahabade) — oficialiai
inicijuotu mokiniu.
Pirmojo susitikimo metu Śrīla Bhaktisiddhānta Sarasvatī Ṭhākura
paprašė Śrīlos Prabhupādos skelbti Vedų žinias anglų kalba.
Vėlesniais metais Śrīla Prabhupada parašo komentarus „Bhagavad-gītai",
prisideda prie Gauḍīyos Maṭhų veiklos, o 1944 metais pradeda leisti
dvisavaitinį žurnalą anglų kalba — „Back to Godhead" („Atgal pas
Dievą"), kurį dabar Vakaruose toliau leidžia Jo mokiniai daugiau negu
trisdešimčia kalbų.
1947 metais, pripažindama retą Śrīlos Prabhupādos išprusimą ir
atsidavimą Viešpačiui, Gauḍīyos vaiṣṇavų bendrija suteikia jam
„Bhaktivedantos" titulą. 1950 metais, būdamas penkiasdešimt ketverių
metų amžiaus, Śrīla Prabhupāda atsisako šeimyninio gyvenimo ir tampa
vānaprastha — duoda atsiskyrėlio įžadus, daugiau laiko paskirdamas
studijoms ir knygų rašymui. Jis išvyksta į šventą Vṛndāvanos miestą ir
apsigyvena istorinėje viduramžių Rādhā-Dāmodaros šventykloje. Čia,
kuklioje aplinkoje, jis keletą metų atsidėjęs studijuoja ir rašo. 1959 metais
Śrīla Prabhupāda duoda sannyāsos įžadus. Rādhā-Dāmodaros šventykloje
Śrīla Prabhupāda pradeda kurti savo gyvenimo šedevrą — daugiatomį
18000 posmų „Śrīmad-Bhāgavatam“ („Bhāgavata Purāṇos") vertimą su
komentarais. Parašo „Easy Journey to Other Planets" (lietuviškai „Ana-
pus laiko ir erdvės").
1965 metais, išleidęs tris „Bhāgavatam" tomus, Śrīla Prabhupāda
atvyksta į Jungtines Valstijas įgyvendinti misijos, kurią jam uždėjo
dvasinis mokytojas. Vėliau jis išleidžia daugiau kaip šešiasdešimt
71
tomų autoritetingų vertimų su komentarais bei studijų, kuriose apžvelgia

Indijos religijos ir filosofijos klasikinius kūrinius.
1965 metais krovininiu laivu atvykęs į Niujorką, Śrīla Prabhupāda
praktiškai neturėjo jokių lėšų. Tik kitų metų liepos mėnesį, patyręs
didelius sunkumus, jis įkuria Tarptautinę Krišnos sąmonės organizaciją.
Kai 1977 metais Śrīla Prabhupāda paliko šį pasaulį (lapkričio 14 d.), jo
vadovaujama organizacija jau buvo išaugusi į pasaulinio masto
konfederaciją, kurią sudarė daugiau kaip šimtas āśramų, mokyklų,
šventyklų, institutų bei žemės ūkio bendruomenių.
Vakarų Virdžinijoje Śrīla Prabhupāda įkūrė pirmąją Kṛṣṇos sąmonės
žemės ūkio bendruomenę. Be to, Vakarų šalyse jis įvedė Vedų švietimo
sistemą — gurukulą.
Śrīla Prabhupāda — taip pat ir keleto stambių tarptautinių kultūros
centrų Indijoje įkūrimo iniciatorius. Numatyta, kad aplink Śrīdhāma
Māyāpuros centrą Vakarų Bengalijoje iškils dvasinis miestas. Šiam
grandioziniam užmojui įgyvendinti prireiks virš dešimties metų.
Vṛndāvanoję (Indija) pastatyta didinga Kṛṣṇa-Balarāmos šventykla ir
viešbutis svečiams iš viso pasaulio. Stambus kultūros bei švietimo centras
yra ir Bombėjuje. Daugelyje svarbių Indijos vietų taip pat bus sukurti
centrai.
Vis dėlto vertingiausias Śrīlos Prabhupādos indėlis — tai jo knygos.
Mokslininkų nepaprastai vertinamos už autoritetingumą, minties gilumą
ir aiškumą, jos naudojamos kaip akademiniai vadovėliai daugelyje
koledžų. Śrīlos Prabhupādos raštai išversti daugiau kaip į 40 kalbų.
Leidykla „The Bhaktivedanta Book Trust", įsteigta 1972 metais Śrīlos
Prabhupādos knygoms publikuoti, šiuo metu yra stambiausia Indijos
religijos bei filosofijos literatūros leidėja pasaulyje.
Jau būdamas garbingo amžiaus, per dvylika metų Śrīla Prabhupāda su
paskaitomis keturiolika kartų apkeliavo planetą, pabuvojo šešiuose
kontinentuose. Nepaisant to, kad buvo labai užimtas, Śrīla Prabhupāda
visą laiką daug rašė. Jo raštai sudaro ištisą Vedų filosofijos, religijos,
literatūros bei kultūros biblioteką.
Kaip kartoti
Hare Kṛṣṇa maha-mantrą
• • t ^
Norintiems išsivaduoti iš kančių ir rūpesčių bei siekiantiems laimės

vienas svarbiausių veiklos aspektų yra meditacija.
Meditacija — tai „vidinis susikaupimas", jis neįmanomas neturint
tikslo. Trokštantis atsikratyti kasdieninių, protą blaškančių vargų turi
pakilti iš materialaus lygio į transcendentinį, dvasinį lygį. Tai pasiekti
jis gali nuolatos kartodamas Dievo vardus ir taip su Juo bendraudamas.
Įvairūs religiniai raštai teigia: Dievas turi daugybę vardų — Kṛṣṇa,
Rāma, Jehova, Alachas, Buddha ir kt. Dievo vardų kartojimas apvalo
sąmonę ir pakelia ją iš materialaus lygio į dvasinį. Indijoje ištisus
tūkstantmečius žmonės kartoja įvairias mantras, šventus Viešpaties
vardus. Sanskrito kalba mana reiškia protą, o traya — išsivadavimą. Taigi
mantra reiškia transcendentinių garsų rinkinį, išvaduojantį mūsų protą
nuo nerimo ir baimės.
Vedų raštai vieną šių mantrų vadina mahā-mantra (didžiąja mantra).
„Kali-santarana Upaniṣad" teigia, kad šešiolika ją sudarančių žodžių: Hare
Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare / Hare Rāma, Hare Rāma,
Rāma Rāma, Hare Hare — ypač rekomenduotini Kali-yugai, baimės,
kivirčų ir veidmainystės epochai, kurioje mes gyvename.
Vardo Kṛṣṇa reikšmė — „visų patraukliausias", Rāma — „visa
džiuginantis", o Hare — tai kreipimasis į Viešpaties atsidavimo tarnybos
energiją. Taigi mantra reiškia: „O visų patraukliausias, o visa džiuginantis
Viešpatie, o Viešpaties energija, leisk man su atsidavimu Tau tarnauti".
Hare Kṛṣṇa mantrai kartoti nėra griežtų taisyklių. Ją galima kartoti
visur — namuose, darbe, vairuojant automobilį, autobuse ar metro, be
to, bet kuriuo paros metu.
Yra du mantros meditacijos būdai: individualus, vadinamas japa, kai
žmogus kartoja mantrą su karolių vėriniu, ir kolektyvinis, kai pirma gieda
vienas žmogus, o paskui kiti jam pritaria — toks giedojimas vadinamas
kīrtana. Kīrtanos metu dažnai akompanuojama
73
muzikos instrumentais arba tiesiog plojama delnais. Abu šie būdai yra
vienodai rekomenduotini, nes abu vienodai palankūs asmenybės
vystymuisi.
Pirmajam mantros meditacijos būdui reikalingas tik karolių vėrinys. Jį
galima įsigyti parduotuvėje arba pasidaryti pačiam pagal šiuos praktiškus
patarimus:
1. Įsigykite 109 didelius apvalius medinius karolius (1-2 centimetrų
skersmens) ir 3-5 metrų ilgio storą stiprų siūlą.
2. Užmegzkite mazgą, palikę 15 centimetrų nuo galo, ir verkite vieną
po kito karolius, po kiekvieno karolio užmegzdami tvirtą mazgą (pieš.
1).
3. Suvėrę 108 karolius, abu galus perverkite per paskutinį karolį (pieš.
2).
4. Šis karolis vadinamas Kṛṣṇos karolių ir turėtų būti didesnis už kitus.
Per jį pernėrę abu siūlo galus, užmegzkite mazgą ir nupjaukite siūlo
likutį. Štai jūsų karolių vėrinys ir baigtas.
Pradėkite mantros meditaciją, karolių vėrinį laikydami dešinėje rankoje.

Nykščiu ir didžiuoju pirštu suspauskite karolį, einantį iškart po Kṛṣṇos
karolio, ir pasakykite mantrą: Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare
Hare / Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma
Kaip kartoti Hare Kṛṣṇa maha-mantrą 75
Rāma, Hare Hare. Sukalbėję posmą, suspauskite kitą karolį ir vėl

pakartokite mahā-mantrą (pieš. 3). Taip darykite tol, kol ties kiekvienu
karolių sukartosite po mantrą ir prieisite Kṛṣṇos karolį, — tada jūs būsite
baigęs vieną japos „ratą". Vieno rato kartojimas turėtų trukti maždaug
septynias minutes, tačiau pirmu metu tai gali trukti dešimt ir daugiau
minučių. Ties Kṛṣṇos karolių mantros nekartokite, tik apsukite vėrinį ir
vėl tęskite kartojimą. Kartoti mantrą su karoliais rankose itin svarbu, nes
taip į meditaciją įtraukiamas lytėjimas, o tai padeda geriau susikaupti.
Jei per dieną nutarėte kartoti tam tikrą ratų skaičių, jums pravers
„skaičiuoklė" — ant neilgos virvutės suverti karoliai. Jų kiekis priklauso
nuo jūsų pasirinkto ratų skaičiaus. Mazgų tarp šių karolių nereikia, jie
būtini tik virvutės galuose, kad nenusmuktų karoliai. Užbaigę ratą, vieną
skaičiuoklės karolį perstumkite žemyn.
Kartoti mantrą galite namuose arba vaikščiodami gryname ore, garsiai
arba tyliai, svarbu, kad patys girdėtumėte, ką sakote. Svarbiausia —
aiškiai ir tiksliai tarti kiekvieną žodį. Gali būti, kad jūsų dėmesį patrauks
pašalinės mintys, nes protas neramus ir nepastovus, verčia nuolatos galvoti
apie įvairiausius dalykus. Pabandykite visas savo mintis sutelkti į Hare
Kṛṣṇa mahā-mantros kartojimą ir įsiklausykite į kiekvieną žodį.
Kartoti mantrą galima bet kuriuo paros metu, tačiau Vedų raštai
pažymi, kad dvasinei veiklai tam tikros valandos pačios palankiausios.
Tinkamiausias laikas dvasiškai tobulėti — ankstyvas rytas. Gerai, jei Hare
Kṛṣṇa mantrą kartosite kasdien vienu ir tuo pačiu metu. Pradėkite nuo
vieno dviejų ratų mantros kartojimo per dieną ir palaipsniui jų skaičių
didinkite iki šešiolikos; tiems, kurie rimtai žiūri į japos meditaciją ir nori
tapti atsidavusiais Viešpaties Kṛṣṇos pasekėjais, tai rekomenduojamas
minimumas.
Skirtingai nuo japos — individualios meditacijos, kīrtana yra ko-
lektyvinė meditacija. Kīrtanos metu Hare Kṛṣṇa mantrą giedame pagal
kokią nors melodiją. Giedoti galima pritariant muzikos instrumentams.
Rinktis kīrtanai galite tiek namie — su šeima ar draugais, tiek svečiuose
arba gamtoje. Iš pradžių Hare Kṛṣṇa mantrą gieda vienas žmogus, o po
to visi kiti pagal tą pačią gaidą ją atkartoja. Vėliau tas pats žmogus Vėl
gieda mantrą ir vėl visi jam antrina. Taip giedama Hare Kṛṣṇa mantra.
Kirtanos metu galima pajusti nuolat augantį dvasinį džiaugsmą.
Giedodami su visais kartu, Hare Kṛṣṇa mantrą girdite ne tik pats ją

tardamas, bet ir kai ją gieda kiti. Tai kīrtanos privalumas. Giedoti galima
pagal bet kokią melodiją, pritariant (nors tai ir nebūtina) kokiais nors
muzikos instrumentais. Ypač dera kīrtanose tradiciniai indų instrumentai
— būgnai ir cimbolai; jeigu jų nėra, galima pritarti bet kuriuo turimu
instrumentu — pasitelkite savo vaizduotę. Galima panaudoti ir kitus
instrumentus: pianiną, vargonus, fleitą, gitarą ir pan. Pakanka ir tiesiog
ploti delnais. Kīrtanose gali dalyvauti vaikai, tai jiems suteikia galimybę
dvasiškai tobulėti. Giedoti galima vakarais kartu su visa šeima. Gerai
ruošti kīrtanas kiekvieną dieną arba kada tik įmanoma.
Kartodami Hare Kṛṣṇa mantrą, pajusite dvasinį žvalumą, ir šis pojūtis
nuolatos stiprės. Galite įsitikinti tuo patys. Pabandykite penkias minutes
kartoti kokį kitą žodį ar frazę. „Pepsi-kola" jau po kelių minučių jums
mirtinai įgris ir nesuteiks jokio pasitenkinimo. Tuo tarpu Kṛṣṇos vardas
— transcendentinis, Jo vardą norisi kartoti nuolatos.
Kad ir kokiomis aplinkybėmis žmogus kartotų mahā-mantrą, tai labai
skatins jo dvasinį tobulėjimą. Vis dėlto didieji išminčiai ir šventieji —
mantros meditacijos autoritetai rekomenduoja remtis keliais patarimais;
tai sustiprina ir pagreitina tokios meditacijos poveikį.
Kuo daugiau žmogus kartoja Hare Kṛṣṇa mantrą, tuo lengviau jam
laikytis šių patarimų, nes mantra suteikia dvasinių jėgų ir išugdo
tobulesnio džiaugsmo supratimą. Dvasinę palaimą patyrusiam žmogui
gerokai paprasčiau atsikratyti blogų įpročių, trukdančių dvasiškai tobulėti.
1. Norintiems rimtai ir nuoširdžiai siekti dvasinio tobulėjimo re-
komenduojame laikytis žemiau išvardintų keturių svarbiausių principų:
a) nevalgyti mėsos, žuvies ir kiaušinių;
b) nevartoti intoksikatų (narkotikų, alkoholio, tabako, taip pat kavos
ir arbatos);
c) nežaisti azartinių lošimų;
d) neturėti nesantuokinių lytinių santykių (santuokiniai ryšiai skirti tik
vaikams pradėti).
2. Reikia nuolatos skaityti A. C. Bhaktivedantos Swami Prabhupādos
knygas, ypač „Bhagavad-gītą" ir „Śrīmad-Bhāgavatam". Jau
Kaip kartoti Hare Kṛṣṇa maha-mantrą 77
vien klausantis apie Kṛṣṇą— Jo nepaprastus žygius ir transcendentinius

žaidimus, valosi širdis, užteršta ilgo buvimo materialiame pasaulyje.
Nuolatos klausydamasis apie Kṛṣṇą ir dvasinį pasaulį, kuriame Kṛṣṇa
amžinai pramogauja su Savo bhaktomis, žmogus suvokia sielos prigimtį,
tikrąją dvasinės veiklos prasmę, išmoksta sekti tobulu metodu, kuris
išvaduoja iš šio materialaus pasaulio.
3. Kiekvienas, kuris nori tapti atspariu materijos purvui, turi valgyti
tik vegetarinį maistą, prieš tai paaukojęs jį Aukščiausiajam Viešpačiui
Kṛṣṇai, — toks maistas tampa sudvasintas. Už kiekvienos gyvos būtybės
(taip pat ir augalų) žudymą mūsų laukia karmos atoveikis, tačiau
„Bhagavad-gītoje" Kṛṣṇa sako, kad Jis panaikina karmos pasekmes tam,
kuris aukoja Jam vegetarinį maistą. (Žr. priedą „Mitybos yoga".)
4. Savo veiklos rezultatus derėtų aukoti Aukščiausiajam Viešpačiui
Kṛṣṇai. Jei žmogus triūsia tik savo malonumui, tenkina tik savo jutimus,
jis patiria savo veiklos karminį atoveikį. O jei jis dirba vardan Kṛṣṇos,
tetrokšdamas Jį patenkinti, jo veikla karminio atoveikio nesulaukia. Kada
žmogus dirba vardan Kṛṣṇos, tai ne tik išvaduoja jį nuo karmos, bet ir
atgaivina miegančią meilę Kṛṣṇai. Galima tęsti savo įprastą veiklą, jeigu
ji — tiesiogiai ar netiesiogiai— neprieštarauja keturiems reguliatyviems
principams, išvardintiems aukščiau.
5. Tvirtai nutaręs kartoti mantrą, žmogus turi kuo daugiau bendrauti
su pasirinkusiais tą patį tikslą žmonėmis — tai suteikia dvasinę paspirtį.
Supantis pasaulis labai stipriai veikia, tai natūralu, todėl nepatariama
bendrauti su tais, kurie neturi jokių dvasinių siekių. Bendravimas su
žmonėmis, siekiančiais dvasinio tobulumo, Hare Kṛṣṇa mantros
kartojimas ir laikymasis reguliatyvių principų — pats tiesiausias ir
patogiausias tobulėjimo kelias grįžti namo, atgal pas Dievą.
Mitybos yoga
Baigdamas kalbėti apie bhakti-yogą (atsidavimo yogą), Viešpats sako

„Bhagavad-gītoje": „o Kunti sūnau, kad ir ką tu darytum, valgytum,
aukotum ar atiduotum, kokias askezes tu atliktum — daryk tai, kaip auką
Man" (Bg. 9.27). Ten pat Jis teigia, kad žmogui dera valgyti tik tai, kas
pirmiau buvo paaukota Jam. Todėl maisto siūlymas Kṛṣṇai yra
neatskiriama bhakti-yogos sistemos dalis.
Viešpats taip pat nusako tas aukas, kurias Jis priima. „Jeigu kas su
meile ir atsidavimu pasiūlys Man lapelį, gėlę, vaisių ar vandens, Aš
priimsiu auką" (Bg. 9.26). Kṛṣṇa sąmoningai nepamini mėsos, žuvies ir
kiaušinių, todėl Kṛṣṇos bhakta tokio maisto Jam neaukoja. Iš meilės
Kṛṣṇai bhakta siūlo Jam tik patį geriausią ir švariausią maistą, todėl
skerdyklose užmuštų gyvulių pūvantys kūnai ir viščiukų gemalai, be
abejo, šiam tikslui netinka.
Bhakta Kṛṣṇos sąmonėje aukoja Kṛṣṇai maistą ir taip išreiškia Jam savo
meilę. Net kasdieniniame gyvenime, norėdami parodyti kokiam nors
žmogui savo atsidavimą ir meilę, ruošiame jam valgį, ir tas žmogus
įvertina ne tik patį maistą, bet ir šilumą, su kuria visa tai buvo paruošta.
Toks pat ir maisto aukojimas Kṛṣṇai—jis skirtas ugdyti mūsų meilę ir
atsidavimą Dievui.
Be abejo, sunku mylėti nepažįstamą, niekados nematytą pavidalą.
Unikalūs Vedų raštai smulkiai aprašo Dievo asmenybės bruožus. Kitų
tradicinių pasaulio religijų raštuose Dievas minimas tik kaip
aukščiausiasis tėvas, o apie Jo asmenybę pateikiama labai mažai žinių.
Kristus vadino save Dievo sūnumi, Mahometas buvo Jo pranašas, o kas
yra Patsai Dievas? Jis apsireiškia tik netiesiogiai — kaip dangaus akis,
liepsnojantis krūmas ir panašiai.
Jei pripažįstame, kad mus sukūrė Dievas, remdamiesi logika turėtume
pripažinti ir tai, kad Jis turi visus asmenybės požymius — tam tikrą
pavidalą, išorę, visus jutimo organus, jų sugebėjimus ir savybes. Jei mes
turime tam tikrą formą ir charakterį, o Dievas jų neturįs, tuomet šiuo
atžvilgiu Jį pranokstame. Tačiau nelogiška tvirtinti, kad Dievo kūrinys
kuo nors pranoksta savo Kūrėją. Vadinasi, jei mes esame asmenybės,
tai ir Dievas yra asmenybė, turinti
79
nepaprastai galingą dvasinį pavidalą. Galų gale sakoma, kad mes sukurti
pagal Dievo pavyzdį ir panašumą.
Įsivaizduodami Dievą, Vakarų dailininkai dažniausiai piešia kresną
barzdotą prosenį. Tačiau Vedų raštai pateikia tikslų Dievo išorės ir
asmenybės bruožų aprašymą, be to, šie senovės Indijos raštai yra
vienintelis tokių žinių šaltinis. Visų pirma, Dievas visada jaunas.
Nepaprastos Jo savybės žavi net išsivadavusias sielas. Jis — pats
gabiausias dailininkas ir pats gabiausias muzikantas. Jis nepaprastai
iškalbus ir be galo protingas, linksmo būdo ir visa ko atsižadėjęs. Be
to, Jis apreiškia nepakartojamus transcendentinius žaidimus su Savo
amžinaisiais palydovais. Vedos pateikia nesibaigiančius Aukščiausiojo
Dievo Asmens patraukliųjų savybių aprašymus. Todėl Jį vadina Kṛṣṇa
arba „visų patraukliausiu". Kai mes suvoksime Dievo Asmenį, bus daug
paprasčiau į Jį sutelkti savo mintis — ypač, kai aukosime Jam maistą.
Kadangi Kṛṣṇa yra visų galingiausias ir absoliučiai dvasinis, visa, kas
tik susiliečia su Juo, taip pat tampa absoliučiai tyra ir dvasiška. Kai kurie
dalykai apvalo net materialiame pasaulyje. Pavyzdžiui, saulė stipriais
spinduliais gali iš užteršto ežero išgarinti švarų vandenį. Jei tokia savybė
būdinga saulei — materialiam objektui, mums sunku net įsivaizduoti tą
valomąją galią, būdingą Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, Kṛṣṇai, be
jokio vargo sukūrusiam milijonus saulių.
Iš tikrųjų Savo transcendentinių energijų padedamas, materiją Kṛṣṇa
gali paversti į dvasią. Jeigu į ugnį įdėsime metalinį strypą, netrukus jis
įkais iki raudonumo ir įgaus visas svarbiausias ugnies savybes. Taip pat
ir maistas (materiali substancija) tampa absoliučiai dvasinis, kai jį
pasiūlome Kṛṣṇai. Toks maistas virsta prasāda — sanskrito kalba tai
reiškia Viešpaties malonę.
Bhakti-yogoje prasāda labai svarbu. Kitos yogos reikalauja dirbtinai
tramdyti savo jutimus, tačiau praktikuodamas bhakti-yogą žmogus gali
pasirinkti tokią dvasinę veiklą, kuri patenkintų jutimus ir įtrauktų juos
į veiklą. Tokios praktikos dėka jutimai palaipsniui tampa dvasiniai, ir juos
pradeda traukti dvasiniai džiaugsmai — daug kartų pranašesni už visus
mūsų materialiai patirčiai prieinamus malonumus.
Vedų raštai pateikia daugybę prasādos aprašymų ir aiškina jo poveikį.
Viešpats Caitanya, Aukščiausiojo Viešpaties inkarnacija, ap-
Mitybos yoga 81
sireiškęs Indijoje prieš 500 metų, taip kalbėjo apie prasādą: kiekvienam
anksčiau teko ragauti šį materialų maistą, tačiau dabar jis nepaprastai
skanus ir skleidžia nuostabų kvapą; jau vien kvapas, nekalbant apie skonį,
sužavi protą ir verčia žmogų užmiršti visus kitus gardumynus. Tai liudija,
kad Kṛṣṇos lūpos, kupinos dvasinio nektaro, lytėjo šį kasdieninį maistą
ir suteikė jam visas transcendentines savybes.
Valgantis tik Viešpačiui Kṛṣṇai aukotą maistą yra vegetaras tikrąja to
žodžio prasme. Daugelis gyvūnų, pavyzdžiui, balandžiai ir beždžionės,
taip pat nevartoja mėsos, todėl pati savaime vegetarinė mityba nėra didelis
laimėjimas. Vedos teigia, kad žmogaus gyvenimo tikslas — atgaivinti
pirmapradį ryšį tarp sielos ir Dievo, ir, siekiant šio tikslo, labai svarbu
prasādos poveikis.
Tobulas tikro vegetarizmo suvokimas nulemia visų pirma tai, kokius
produktus ruošiamės aukoti Kṛṣṇai. „Bhagavad-gītoje" Viešpats sako, kad
maistą galima skirstyti į tris rūšis pagal tai, kokiai guṇai (dorybės, aistros
ar neišmanymo) jis priklauso. Pieno produktai, grūdai, cukrus, daržovės,
vaisiai ir riešutai yra dorybės guṇoje, ir juos galima siūlyti Kṛṣṇai. Įprasta,
kad aistros ir neišmanymo guṇose esantis maistas neaukojamas Kṛṣṇai,
kuris Pats „Bhagavad-gītoje" (17.9-10) sako, jog toks maistas „sukelia
kančias, nelaimes ir ligas" ir kad jis „neskanus, nešviežias ir sugedęs".
Nesunku suprasti, kad mėsa, žuvis ir kiaušiniai, taip pat česnakas,
svogūnai ir grybai — tai maistas, priklausantis žemiausioms guṇoms. Jų
siūlyti Kṛṣṇai nedera. Kava ir arbata, kurių sudėtyje yra kofeino — tai
narkotinės medžiagos, todėl jų taip pat negalima siūlyti Kṛṣṇai. Jas galima
pakeisti pirktų ar surinktų įvairių žolelių arbata.
Perkant produktus reikia atminti, kad mėsos, žuvies ir kiaušinių gali
būti kitų produktų sudėtyje, todėl būtina atidžiai skaityti etiketes, o
ginčytinais atvejais klausti pardavėjo arba kreiptis į fabriką. Pavyzdžiui,
kai kuriose jogurto ir grietinės rūšyse yra želatinos, kuri gaminama iš
skerdyklose užmuštų gyvūnų kaulų, ragų ir kanopų. Būtina taip pat
įsitikinti, kad gaminant sūrį, kurį jūs perkate, nebuvo panaudotas veršelio
skrandžio fermentas.
Taip pat dera vengti to maisto — ypač grūdinio, — kurį gamino
žmonės, nesantys Viešpaties Kṛṣṇos bhaktos. Subtilieji gamtos dėsniai
taip sutvarkyti, kad virėjo sąmonė veikia ne tik fizinę mais-
to kokybę, bet ir subtiliąją. Taip maistas nepastebimai veikia mūsų

sąmonę. Kitas pavyzdys, atskleidžiantis šį principą — paveikslas, kuris
yra ne tik potepių derinys ant drobės, bet ir išreiškia dailininko nuotaiką,
kuri persiduoda stebinčiam paveikslą žmogui. Lygiai taip, kai valgome
maistą, gamintą neturinčių dvasinės sąmonės žmonių, pavyzdžiui, kokio
nors fabriko darbininko, mes, be abejo, gauname atitinkamą dozę
materialios sąmonės. Be to, kiek tai įmanoma, turime vartoti tik šviežius,
natūralius produktus.
Ruošiant valgį ypač svarbu laikytis švaros, kadangi dvasinis to-
bulėjimas ir švara — lygiaverčiai dalykai. Kṛṣṇai negalima siūlyti nieko
nešvaraus. Todėl virtuvėje stenkitės palaikyti tvarką. Prieš pradėdami
gaminti, būtinai kruopščiai nusiplaukite rankas. Ruošdami valgį, jo
neragaukite. Tai meditacijos proceso dalis: jūs gaminate ne šiaip sau, bet
ruošiate maistą Kṛṣṇai patenkinti, todėl Jis turi būti pirmasis, kas paragaus
ir pasisotins šiuo maistu. Jei gaminate pagal išbandytus receptus,
nesuklysite.
Gerai turėti lėkštutę ir kitus stalo reikmenis, skirtus tik Kṛṣṇai. Puiku,
jei šie reikmenys nauji ir niekur kitur nenaudoti. Kai maistas paruoštas,
ant šios lėkštutės dedame po truputį visų patiekalų. Pats paprasčiausias
aukojimo būdas — tiesiog ištarti: „Mano brangus Viešpatie Kṛṣṇa, prašau
paragauti šio valgio". Atminkite, tikrasis viso to tikslas — parodyti savo
atsidavimą ir padėką Viešpačiui, todėl ruošdami Kṛṣṇai įdėkite visą savo
širdį, ir Jis priims jūsų auką. Dievas Pats Sau pakankamas. Jam nieko
netrūksta, todėl šis atnašavimas — tai būdas parodyti savo meilę ir
dėkingumą Jam. Pasiūlę Kṛṣṇai maistą, keletą minučių kartokite Hare
Kṛṣṇa mantrą: Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare / Hare
Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare. Po to prasādą (tiksli šio
žodžio reikšmė — „Viešpaties malonė") galima patiekti į stalą. Visas
paruoštas maistas dabar laikomas paaukotu Kṛṣṇai, tačiau tai, kas buvo
pačioje lėkštutėje, ypač vertinama ir vadinasi mahā-prasāda. Svarbu, kad
kiekvienas gautų paragauti ir mahā-prasādos. Pabandykite suprasti
prasādos dvasines savybes ir atminkite, kad šis maistas išvaduoja jus nuo
karmos įtakos. Bet visų pirma — mėgaukitės juo!
Galbūt ilgainiui jūs panorėsite aukoti Viešpačiui maistą pagal taisykles,
nustatytas Hare Kṛṣṇa judėjimo tiems, kurie praktikuoja Kṛṣṇos sąmonę
namuose. Tam tikslui įsirenkite paprastą altorių
Mitybos yoga 83
su Viešpaties Kṛṣṇos, Viešpaties Caitanyos ir Śrīlos Prabhupādos, Hare

Kṛṣṇa judėjimo dvasinio mokytojo, atvaizdais. Pilnas valgio aukojimo
ritualas nuo paprastesnio skiriasi dar tuo, kokios maldos yra kalbamos.
Siūlant pagal visas taisykles tris kartus pakartojamos žemiau surašytos
maldos, be to, aukojantis valgį žmogus nusilenkia prieš altoriaus
atvaizdus, ties kuriais prieš tai padėjo lėkštutę su maistu Kṛṣṇai. Paskui,
kai maldos pasakytos, maistas turi dešimt penkiolika minučių likti ant
altoriaus, kol Viešpats skanauja. Šį laiką bhakta gali skirti kīrtanai. (Zr.
priedą „Kaip kartoti Hare Kṛṣṇa mahā-mantrą".)
nama oṁ viṣṇu-pādāya kṛṣṇa-preṣṭhāya bhū-tale
śrīmate bhaktivedānta-svāmin iti nāmine
„Pagarbiai lenkiuosi Jo Dieviškajai Malonei A. C. Bhaktivedantai
Swami Prabhupādai, kuris labai brangus Viešpačiui Kṛṣṇai, nes rado
prieglobstį prie Jo lotoso pėdų".
namas te sārasvatī-deve gaura-vāṇī-pracārine

nirviśeṣa-śūnyavādi-pāścātya-deśa-tāriṇe
„Pagarbūs nusilenkimai tau, o dvasinis mokytojau, Sarasvatī Gosvāmī
tarne. Tu gailestingai skleidi Viešpaties Caitanyadevos mokymą ir gelbsti
Vakarų pasaulį, apimtą impersonalizmo ir voidizmo".
namo mahā-vadānyāya kṛṣṇa-prema-pradāya te

kṛṣṇāya kṛṣṇa-caitanya-nāmne gaura-tviṣe namaḥ
„O gailestingiausia Dievo inkarnacija! Tu esi Pats Viešpats Kṛṣṇa,

nužengęs kaip Śrī Caitanya Mahāprabhu. Tavo oda aukso spalvos kaip
Śrīmatī Rādhārāṇī, ir Tu dosniai dalini tyrą meilę Kṛṣṇai. Pagarbiai Tau
lenkiuosi".
namo brahmaṇyā-devāya go-brāhmaṇa-hitaya ca

jagaddhitāya kṛṣṇāya govindāya namo namaḥ
„Reiškiu savo pagarbą Viešpačiui Kṛṣṇai, kuris yra visų brāhmanų
garbinama Dievybė. Jis linki gero karvėms, brāhmanoms ir visoms
gyvoms esybėms. Dar kartą lenkiuosi Govindai, visų jutimų džiaugsmo
šaltiniui".
Cituoti šaltiniai
Knygoje cituojami arba minimi šventraščiai (skliausteliuose nurodomas

autorius).
„Bhagavad-gītā" 12, 21, 23, 25, 26, 27, 29, 40, 43, 44, 48, 49, 53, 60,
61, 62
„Bhakti-rasāmṛta-sindhu" (Rūpa Gosvāmī) 20, 23, 40, 53, 54
„Caitanya-caritāmṛta" (Kṛṣṇadāsa Kavirāja) 4, 8, 22, 30, 36, 38, 39, 40,

51, 55, 57, 63
„Īśopaniṣad" 18
„Laghu-bhāgavatāmṛta" (Rūpa Gosvāmī) 63
„Muṇḍaka Upaniṣad" 22
„Prema-vi varta" (Jagadānanda Paṇḍita) 8
„Śikṣāṣtaka" (Caitanya Mahāprabhu) 4, 30
„Šrimad-Bhagavatam" 1, 5, 9, 14, 16, 25, 26, 27, 32, 35, 37, 61, 62
„Viṣṇu Purāna" 60
________________________
Knygoje vartojamos santrumpos:
Bg. — „Bhagavad-gītā"
Cc. — „Caitanya-caritāmṛta"
85
Žodynėlis
Abhakta — tas, kuris nenori atsiduoti Viešpačiui; ateistas.

Ācārya— tas, kuris moko savo pavyzdžiu; dvasinis mokytojas.
Adhibhautika-kleśa — kančios, kurias sukelia kitos gyvos būtybės.
Adhidaivika-kleśa — kančios, kurias sukelia gaivalinės jėgos.
Adhyatmika-kleśa — kančios, kurias sukelia kūnas ir protas.
Ahaṅkāra — netikras ego, dvasios ir materijos sankirtos taškas.
Askezė — tapasya; savo noru pasirinktas materialių vargų ir išbandymų
kelias siekiant tam tikrų tikslų, pvz. dvasinio tobulėjimo.
Āśrama — dvasinio gyvenimo etapas.
Aṣṭakālīya-līlā — amžini kasdieniniai Rādhā-Govindos žaidimai,
susidedantys iš aštuonių dalių.
Atyāhāra — kaupimas daugiau negu reikia.
Ātma-tattva— mokslas apie sielą.
Avidyā — neišmanymas.
B
Bahiraṅga-śakti — materiali, išorinė Aukščiausiojo Viešpaties galia.
Bhajana-kriyā — atsidavimo tarnystės praktika.
Bhakta — atsidavęs Viešpaties pasekėjas.
Bhakti — atsidavimas Aukščiausiajam Viešpačiui.
Bhāva — pradinė meilės Dievui stadija.
Bhukti-kāmis — žmogus, siekiantis materialios laimės.
Brahmā — pirmoji sukurta gyva būtybė, savo ruožtu kurianti planetas
ir visų gyvybės rūšių kūnus.
Brahmacāris — mokinys, besilaikantis skaistos įžadų ir studijuojantis
šventraščius dvasiniam mokytojui vadovaujant.
Brahmacarya — skaistos įžadai.
Brāhmaṇos — išmintingųj ų žmonių sluoksnis, pirmasis iš keturių Vedų
socialinių skyrių.
87
Dāsya-rasa— tarnystės santykiai su Aukščiausiuoju Viešpačiu.

Dīkṣā — dvasinis įšventinimas (iniciacija).
Durātmā — siaurų asmeniškų interesų žmogus, esantis išorinės
Aukščiausiojo Viešpaties galios valdžioje.
Ekādašī — vienuoliktoji diena po mėnulio pilnaties ir jaunaties;

ypatingasis pasninkas susilaikant nuo grūdų ir ankštinių kultūrų
vartojimo. Sią dieną bhaktos stengiasi kuo daugiau atminti Kṛṣṇą.
Go-dāsa—jausmų vergas.
Gopės — piemenaitės, Kṛṣṇos draugės; su Kṛṣṇa jas sieja santuokinės
meilės ryšiai.
Gosvāmis— žr. Svāmis; Vṛndāvanos Gosvāmiai.
Hari-nāmos įšventinimas — įšventinimas kartoti Hare Kṛṣṇa mahā-

mantrą.
Hātī-mātā— „pasiutęs dramblys"; nusižengimas prieš vaiṣṇavą,
pražūtingai veikiantis atsidavimo tarnystės augalą.
Impersonalistas — tas, kuris beasmenį Dievo aspektą (Brahmaną) laiko

visa ko priežastimi ir aukščiausia realybe.
Indra — pusdievių valdovas.
Yoga-siddhi — mistinės jėgos.
Jana-saṅga — bendravimas su žmonėmis, nesidominčiais Kṛṣṇos sąmone.

v
Žodynėlis 89
Janmāṣṭami — Viešpaties Kṛṣṇos apsireiškimo diena.

Japa-mālā —108 maldos karolių vėrinys; skirtas kartoti Hare Kṛṣṇa
mahā-mantrą.
Jīvātmā — mikroskopinio dydžio gyvoji būtybė.
Jñānis— tas, kuris praktikuoja filosofinį pažinimą.
K
Kaniṣṭha-adhikāris— neofitas, netvirto tikėjimo bhakta.
Karmis — dirbantis dėl naudos.
Kīrtana — Aukščiausiojo Viešpaties šlovinimas.
Krodha — pyktis.
Kṛṣṇa-kathā — pasakojimai apie Kṛṣṇą arba Jo Paties žodžiai.
Lakṣmī — sėkmės deivė.
M
Madhyama-adhikāris — antros klasės įšventintas bhakta; visas savo jėgas
skiria atsidavimo tarnystei.
Mādhurya-rasa — santuokinės meilės ryšių su Aukščiausiu Viešpačiu
rasa (skonis); labiausiai pasireiškia Aukščiausiojo Viešpaties
santykiuose su gopėmis.
Mahā-bhāgavata — tobulumo pasiekęs bhakta.
Mahā-mantra— didžioji išsivadavimo giesmė: Hare Kṛṣṇa, Hare
KṛṣṇKṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare/Hare Rāma, Hare Rāma,
Rāma Rāma, Hare Hare.
Mahātmā — didžioji siela, bhakta.
Māyā [ma — ne; ya — tai] — iliuzija; savo ryšio su Kṛṣṇa užmarštis.
Maṅgala-ārati — Viešpaties pasveikinimo ceremonija, atliekama anksti
rytą.
Mañjarės — gopių tarnaitės.
Mano-vega — nerimstančio proto geiduliai.
Mantra — grynas garsas, išvalantis sąmonę nuo materijos nešvarybių.
Martya-loka — mirties kraštas; Žemės planeta.

Mukti-kāmis — žmogus, kuris siekia išsivaduoti, susiliedamas su
beasmenio Brahmano būtimi.
Paramahaṁsa — tobulas bhakta; lyginamas su gulbe.

Patita-pāvana — puolusiųjų sielų gelbėtojas.
Prayāsa — nereikalingos pastangos.
Prāyaścitta — nuodėmių atpirkimas.
Prajalpa — nereikalingos, tuščios šnekos.
Prākṛta-sahajiyā — netikras materialistiškų polinkių bhakta.
Prasāda — Kṛṣṇai paaukoto maisto likučiai.
Prema — brandi, gryna meilė Kṛṣṇai.
Rāga-bhakti — atsidavimo tarnystė spontaniškos meilės būsenoje.

Rāgānuga-bhakti — spontaniška atsidavimo tarnystė, kai bhakta
seka vienu iš amžinųjų Kṛṣṇos palydovų.
Rasa — tam tikra meilės nuotaika; abipusės meilės tarp Aukščiausiojo
Viešpaties ir Jo bhaktų tipas.
Sādhya — Dievo patyrimo lygis.

Sādhu — šventasis, bhakta.
Sakhya-rasa— draugystė su Aukščiausiuoju Viešpačiu.
Samādhi — transo būvis; sąmonės panirimas į Aukščiausiąjį.
Saṅkīrtana — kongregacinis šventųjų vardų giedojimas.
Sannyāsa — gyvenimas atsižadėjus pasaulio.
Siddhi-kāmis — žmogus, siekiantis mistinės yogos tobulumo.
Smaraṇa — atminimas, kaip vienas iš atsidavimo tarnystės būdų.
Svāmis (Swami) — tas, kuris valdo jausmus ir protą; vardas suteikiamas
žmogui, kuris davė atsižadėjimo įžadus.
Śānta-rasa — pasyvus arba neutralus ryšys su Aukščiausiuoju Viešpačiu.

Žodynėlis 91
Śāstros — apreikštieji raštai.

Śraddhāvān — tikintysis.
Śravaṇa — klausymasis, kaip vienas iš atsidavimo tarnystės būdų.
Tapasya — savo noru pasirinktas materialių vargų ir išbandymų kelias

siekiant tam tikrų tikslų, pvz. dvasinio tobulėjimo.
Taṭastha-śakti — Aukščiausiojo Viešpaties paribio galia.
Tyāgis — tas, kuris atsižadėjo pasaulio.
Transcendentinis — dvasinis, esantis už materialios gamtos ribų.
Utsāha — entuziazmas.
Uttama-adhikāris — tobulas bhakta; tas, kuris pasiekė atsidavimo
tarnystės aukštumų ir įgijo gryną Kṛṣṇos sąmonę.
Uttamā bhakti — gryna ir besąlygiška tarnystė Aukščiausiajam Dievo
Asmeniui.
Vaidhī bhakti — reguliuojamos atsidavimo tarnystės principų laikymasis

dvasiniam mokytojui arba apreikštiesiems raštams nurodžius.
Vaiṣṇava-aparādha — nusižengimas prieš Viešpaties bhaktą.
Vātsalya-rasa — tėviškas ryšys su Aukščiausiuoju Viešpačiu.
Vikarmis — žmogus, kuris veikia siekdamas naudos ir nesilaiko Vedų
nurodymų.
Vipralambha-sevā — mąstyti apie Kṛṣṇą, kai Jo nėra šalia.
Viśuddha-sattva — grynos dorybės lygis.
Vṛndāvanos Gosvāmiai — šeši svarbiausieji Caitanyos Mahāprabhu
pasekėjai, veikalų apie bhakti autoriai; vykdė užmirštų
šventų vietų kasinėjimus.

Pamokymu Nektaras

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Pamokymu Nektaras

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

„Pamokymų Nektaras“

Jo Dieviškoji Kilnybė A. C. Bhaktivedanta Swami Prabhupada.

Skaitytojus, susidomėjusius knyga, Tarptautinė Krišnos

Raugyklos g. 23-1, 01140, Vilnius

Savanorių pr. 37, 44255, Kaunas

Kauno Vedų kultūros centras

Knygas anglų kalba galima užsisakyti adresu:

Copyright © 1992 The Bhaktivedanta Book Trust International, Inc.

Išleidimo metai 1992

Bhagavad-gītā, kokia ji yra

Śrīlos Rūpos Gosvāmī

Originalūs sanskrito tekstai, lotyniška transliteracija, pažodinis vertimas,

Jo Dieviškoji Malonė A.C. Bhaktivedanta

THE BHAKTIVEDANTA BOOK

Pratarmė .................................................................. vii

Apie autorių ................................................................ 71

Kṛṣṇos sąmonės judėjimas grindžiamas Śrīlos Rūpos Gosvāmi

rūpa-raghunātha-pade ha-ibe ākuti

„Transcendentinius Rādhos ir Kṛṣṇos meilės santykius suprasiu tada,

Pažanga Kṛṣṇos sąmonėje labai daug priklauso nuo pasekėjo laikysenos.

vāco vegaṁ manasaḥ krodha-vegaṁ

vācaḥ—kalbos; vegam—poreikį; manasaḥ—proto; krodha—pykčio;

Susitvardęs žmogus, kuris pajėgia sutramdyti poreikį kalbėti, proto

„Śrīmad-Bhāgavatam" (6.1.9-10) Parīkṣitas Mahārāja Śukadevai

kaupia akimis, o protingesnis — besiklausydamas. Protingas žmogus, iš

dṛṣṭa-śrutābhyāṁ yat pāpaṁ

Tokį kaltės atpirkimą jis lygina su dramblio maudymusi. Dramblys upėje

Nuodėmingų darbų nusverti dorais neįmanoma. Todėl tikroji prāyaścitta

* Bhakta (sanskr.) — atsidavęs Viešpaties pasekėjas. (Vert. past.)

paties vardą, pavidalą, ypatybes ir žaidimus. Mirtis kṛṣṇa-kathos

kṛṣṇa-----sūrya-sama; māyā haya andhakāra

ko tik jis užsimanytų. Liežuvį galime suvaldyti valgydami prasādą. Bhakta

na yad vacaś citra-padaṁ harer yaśo

tad vāyasaṁ tīrtham uśanti mānasā

„Šventųjų nuomone, žodžiai, nešlovinantys Viešpaties, kuris vienas

„Tuo tarpu knyga, kurioje nuolat pasakojama apie beribę Aukščiausiojo

śarīra avidyā-jāla, jaḍendriya tāhe kāla,

kṛṣṇa baḍa dayāmaya, karibāre jihvā jaya,

„O Viešpatie! Mūsų materialus kūnas — tai nežinios gniužulas, o jausmai

jihvāra lālase yei iti-uti dhāya

„Kas blaškosi be vietos, trokšdamas užganėdinti gomurį, ar negali

vairāgī bhāi grāmya-kathā nā śunibe kāne

svapane o nā kara bhāi strī-sambhāṣāṇa

„Mielas brolau, tu atsižadėjai pasaulio, tad susitikęs su kitais neturėtum

matir na kṛṣṇe parataḥ svato vā

„Tie, kurie pasiryžę gyventi materialiame pasaulyje dėl jutiminių

ati-āhāraḥ—valgyti ir kaupti daugiau negu būtina; prayāsaḥ—per-

Atsidavimo tarnystei pragaištingi šeši dalykai: 1) valgyti ir kaupti

Antroji — taṭastha-śakti, arba paribio galia, o trečioji — bahiraṅga-śakti,

mahātmānas tu māṁ pārtha

„O Pṛthos sūnau, nepaklydusius — didžias sielas — globoja dieviškoji

nepasiekė mahātmos lygio, tas yra durātmā — siaurų egoistinių interesų

daugiau pasiglemžtų, pataikauja liežuviui. Dievas sudarė puikiausias

pratimas, kadangi deramai vykdydami juos, mes galų gale išsivaduosime

* Tarptautinės Krišnos sąmonės organizacijos angliška santrumpa. (Vert. past.)

kuri teikia visuomenei šią galimybę, nuolat plečiasi. Norėdami pažadinti

Reikia vengti bendrauti ir su māyāvādžiais, kurie piktžodžiauja prieš

— nesvarbu, komunistas ar kapitalistas — ima daugiau negu būtina

īśāvāsyam idaṁ sarvaṁ

„Visa, kas gyva ir negyva šioje visatoje, priklauso Viešpačiui ir yra Jo

sinis išsilavinimas ir moksliškai pagrįsta praktika, kurią visuomenei ir

utsāhān niścayād dhairyāt

utsāhāt—su užsidegimu; niścayāt—su įsitikinimu; dhairyāt—su kantrumu;