Tema 5 PASAULIO RELIGIJOS: induizmas, budizmas, judaizmas, krikščionybė ir

islamas
(parengė tikybos mokytoja Aušra Blažauskaitė)

Tikslas: Supažindinti su 5 pasaulio religijomis - Sužinoti kiekvienos religijos trumpą istoriją ir

aptarti, kas kiekvienai iš šių religijų būdinga.

Komentaras. Šiandien pasaulyje yra daugybė skirtingų religijų, kurios reiškiasi įvairiomis
formomis, garbiną įvairias dievybes ir dievus. Šiandienos mūsų tikslas - nagrinėti 5 didžiausias
pasaulio religijas: krikščionybę, islamą, induizmą, budizmą ir judaizmą (krikščionys,
musulmonai, budistai, induistai ir judėjai).

I Užduotis. Darbas grupėse: perskaityti, grupėje aptarti pagrindinius religijos bruožus, ant lapo
nupiešti religijos simbolį, atsakyti į šiuos klausimus:

1. Trumpai pristatyti religiją: Kada atsirado ši religija? Kokios pagrindinės religinės idėjos?
(Ką tiki šios religijos išpažinėjai?) Kokias šventes švenčia? Kokias apeigas atlieka?
2. Kas yra religijos įsteigėjas?
3. Koks yra dievybės vardas?
4. Koks yra šios religijos simbolis?
5. Kaip vadinasi Šventoji Knyga?
6. Kaip vadinasi apeigų vieta?

Grupė išsirenka grupės atstovą, kuris trumpai pristato religiją pagal klausimus, kiti papildo.
Grupės darbas bus įvertintas įskaita.

Komentaras: Nepamirškite, jog kiekvienas žmogus yra unikalus ir skirtingas, todėl skiriasi
suvokimas apie svarbiausius gyvenimo klausimus. Visada turėtų išlikti pagarba kitaip

1
manantiems ar kitaip tikintiems. Nesvarbu kokios jis bebūtų rasės, tautybės ar religijos
išpažinėjas. Elkimės pagarbiai ir būkime tolerantiški. Ačiū. Sėkmės darbe grupėse. 

2
1 grupė -

Induizmas: daug dievų ir vienas Dievas

Ši religija, atsiradusi Indijos subkontinente, vyraujanti Indijos religija. Terminas

"induizmas" yra svetimos kilmės, patys induistai savo religiją linkę vadinti "Sanatana Dharma",
išvertus iš sanskrito reiškia "amžinasis įstatymas". Šiuo metu pasaulyje yra netoli milijardo
induistų (jie sudaro 80 % Indijos gyventojų). Tai trečia pagal tikinčiųjų skaičių religija pasaulyje
po krikščionybės ir islamo.
Ši religija tokia sena, kad niekas nežino, nei kada ji atsirado, nei kas jos pradininkas.
Jau beveik 4000 metų Indijoje mėginama vis naujai atsakyti į klausimą apie Dievą. Tačiau ir
senieji atsakymai nepraranda savo reikšmės. Kai kurie induistai tiki, jog yra nesuskaičiuojama daugybė
dieviškų būtybių. Tuo tarpu kiti tiki esant vieną Dievą.
Didysis indų išminčius Ramakrišna (1836-1886) įvairius atsakymus apie Dievą paaiškina šiuo
pavyzdžiu: du žmonės karštai ginčijosi dėl chameleono spalvos.
Vienas sakė: „Chameleonas šiame palmės medyje yra ryškiai raudonas!" Kitas jam prieštaravo:
„Klysti, chameleonas ne raudonas, o mėlynas“. Kadangi nė vienas negalėjo įrodyti savo teisumo, jie
drauge nuėjo pas žmogų, kuris po tuo medžiu gyveno ir buvo ilgai stebėjęs, kaip chameleonas
nuolat keičia savo spalvą.
Vienas iš besiginčijančių tarė: „Ar chameleonas medyje ne raudonas?“ Žmogus atsakė: „Taip, pone“.
Kitas atsiliepė: „Ką? Negali būti. Jis tikrai mėlynas“.
„Taip. Jis mėlynas," - vėl patvirtino žmogus.
Lygiai taip ir Dievo sąvoka įvairiai apibrėžiama. Ne todėl, kad Dievas keistų savo pavidalus, o
todėl, kad mes žvelgiame į Jį skirtingai suprastami Dievo sampratą. Žmogus, kuris Dievą pažįsta
kaip meilės teikėją, vadina Jį Meile. Tas, kuris Jį pažįsta kaip išmintingą Visatos Kūrėja - vadina
Išmintimi, Didžiuoju Protu...
Induistų dievai:
Induistai tiki didžiąja jėga arba dvasia, vadinama Brahmanu. Brahmanas neturi jokios formos ar
pavidalo, tačiau jis gali ateiti į žemę įsikūnijęs į vieną iš žemės dievų. Geriausiai yra žinomi:
Višnus - kaip pasaulio palaikytojas. Jis kartais nusileidžiąs į žemę žmogaus arba gyvulio pavidalu, kad
atstatytų tvarką ir kovotų prieš blogį. Iliustracijos vaizduoja Višnu kaip daugialypį, kuriame
atsiskleidžia visos kitos dievybės.
Šyva - turi dvi puses: draugiškąją, patrauklią, ir žiauriąją, atstumiančią.
Dažnai jį vaizduoja šokantį. Šokiu jis kuria pasaulį. Liepsnojantis apskritimas, kuris jį supa, reiškia
sunaikinimą.
Dievybės, pasaulio atsiradimo pasakojimai:
Induizmas neturi vieningos kosmogonijos. Vedose (Šventoji Knyga) pateikiamos skirtingos
pasaulio sutvėrimo versijos. Seniausiuose tekstuose sakoma, kad kūrėjas (Indra, Varuna)
sutvėręs pats save, o po to pasaulį. Vėliau šis darbas priskiriamas Brahmai, sukūrusiam viską iš
pirminės materijos, anot kitų tekstų visata yra Brahmos apraiška. Pagal labiausiai paplitusį
puraninį variantą, pradžioje dievas Narajanas (Višnu) plaukiojęs pirmykščiuose vandenyse ant
gyvatės Anantos. Iš jo bambos išaugo lotosas, kuriame gimė dievas Brahma, savo keturiomis
burnomis deklamuodamas Vedas. Brahma tada sukūrė kiaušinį, iš kurio atsirado visi pasauliai.
Induizmo šventykla vadinama mandira (garbinimo vieta). Daugeliui induistų šeimos gyvenimas
yra be galo svarbus - dažnai seneliai, tetos ir dėdės gyvena vienuose namuose kaip viena
šeima. Induistai ypač gerbia senus žmones.
Beveik kiekvienuose induistų namuose yra altorėlis. Jam gali būti paskirtas kambario kampas,
kur laikomas dievo paveikslas ar statulėlė, papuošta gėlėmis ir vaisiais.
Rytą prie šeimos altorėlio pirmoji prieina motina ir uždega aliejaus lempelę arba žvakę,
pasmilkina smilkalų. Dievo statulėlę ji apšlaksto vandeniu. Tada sueina ir kiti šeimos nariai, jie

3
meldžiasi drauge su motina. Šios maldos prie namų altorėlio vadinamos pudža. Tačiau kiti
induistai, užuot atlikę pudžą, paprasčiausiai pamąsto apie Dievą - medituoja - arba galbūt
paskaito kurią nors šventą knygą.
Iinduizmo šventosios knygos – vedos. "Veda" išvertus iš sanskrito reiškia "žinios". Vedos yra
ištisa biblioteka įvairiais laikotarpiais datuojamų šventraščių, kurie paprastai yra skirstomi į dvi
kategorijas: šruti ("tai kas apreikšta") bei smriti ("tai kas atsimenama"). Vedų raštuose yra
aptariamos teologinės, filosofinės, mitologinės temos, taip pat pateikiama informaciją apie
dharmą. Tarp šių raštų svarbiausiomis laikomos Vedos bei Upanišados. Bhagavadgyta -
Mahabharatos epo dalis - dažnai laikoma pagrindiniu hinduizmo šventraščiu bei visų vedų esme.
Religinės praktikos:
Induistų, kaip ir kitų religijų praktika apima: kasdieninius ritualus, gyvenimo ciklo įvykius ir
religines apeigas šventovėse. Praktikuojantys hinduistai ryte ir vakare atlieka sandhja ritualą, į
kurį įeina apsiplovimas, malda, šventos formulės – mantros (ypač Gajatri-mantra, iš Rigvedos),
simbolinė auka (gėlės, vanduo) dievams.

4
2 grupė -
Budizmas

Budizmas – pasaulinė religija, atsiradusi šiaurės Indijoje I tūkstantmečio pr. m. e. viduryje,

vėliau išplitusi Pietryčių bei Centrinėje Azijoje ir Tolimuosiuose Rytuose. Budizmo pradininku
laikomas Sidharta Gautama (apie 560–480 m. pr. m. e.), gavęs Budos (Buddha sanskrito kalba
reiškia „atbudęs, praregėjęs, nušvitęs“) vardą. Tai istorinis (pagal kai kuriuos šaltinius – pusiau
legendinis) indų princas, laisva valia išsižadėjęs karališkųjų rūmų prabangos. Kamuojamas vieno
klausimo: „Kodėl žmonės turi kentėti ir mirti?“, nusprendė palikti savo tėvo rūmus ir septynerius
metus klajojo po visą kraštą. Klausimas nesiliovė kankinęs, bet atsakymo į jį negalėjo rasti.
Pasakojama, jog kartą sėdint po figos medžiu, staiga jis buvo apšviestas vidinės šviesos, kurioje
nušvito ir jo ieškomas atsakymas. Šio savo atradimo jis neslėpė, priešingai, leidosi į šventąjį
Benareso miestą ir visiems atvirai skelbė: „Mes, žmonės, trokštame turėti visko: pinigų, aukso,
garbės, ilgo gyvenimo... Užtat kenčiame ir esame nelaimingi. Jei šitų dalykų netrokštume,
nereikėtų kentėti. Turime bėgti iš triukšmo ir sumaišties, ramiai ir tyliai mąstyti. Tik tada galėsime
gyventi be skausmo ir kančios“.
Budizmo pagrindinės idėjos: Budos mokymas propaguoja žmogaus tobulėjimą ir moko, kad
žmogus pats kuria savo likimą. Budistinis mąstymas nepripažįsta vieno asmens garbinimo –
žmogaus ar dievo. Budizmo esmė – tikėjimas, kad atbusti, arba nušvisti, gali bet kuris žmogus,
kuris vis besikartojančių atgimimų (Samsara) tėkmėje vadovausis Budos pavyzdžiu bei mokymu
ir remsis savo asmeninėmis pastangomis. Budistų tikslas – atbusti pačiam ir padėti išsigelbėti iš
skausmingų atgimimų visoms kitoms būtybėms; galutinis atbudimo (nušvitimo) tikslas – nirvana
Budistų maldos vieta - pagoda, arba šventykla.
Čia jie aukoja Budai smilkalų lazdeles, kurios degdamos maloniai kvepia. Daugelyje kraštų jauni
vyrai praleidžia dalį savo gyvenimo vienuolynuose bonzų, budistų vienuolių, mokomi. Ten jie
apmąsto Budos mokslą ir sau pragyvenimui renka išmaldą. Paprastai prie pagodų stovi
milžiniškos Budos statulos. Ratas su aštuoniais stipinais yra budistų simbolis, arba atpažinimo
ženklas. Šis ratas vaizduoja vadinamąjį Budos kelią.
Budistai turi daug šventų raštų. Iš tiesų jų tiek daug, jog sakoma, nėra tokio žmogaus, kuris būtų
juos visus perskaitęs.
Budistai netiki dieviškąja būtybę, vadinama Dievu, tačiau jie tiki dieviškąja realybe, kuri „nėra
sukurta, neturi laiko nei formos“. Kadangi jie netiki įasmeninto Dievo, tai nekalba jam ir maldų.
Bet kai kurie budistai meldžiasi Budos dvasiai, kurią jie tiki esant kiekviename iš mūsų.
Buda mokė savo sekėjus, kad žmonės turėtų suvokti Keturias tauriąsias tiesas, kurias Buda
suvokė atbudimo metu.
Keturiomis tauriosiomis tiesomis apibūdinama "kančios" prigimtis ir būdas iš jos išsivaduoti.
1. Tiesa apie kančios prigimtį (Dukkha): Gyvenimas yra kančia. Kančia (dukkha) yra
prisirišimas prie ko nors. Taigi ši Taurioji tiesa rodo kančios prigimtį. Ja remiantis
skiriamos kentėjimų rūšys, nustatomi kančių tipai. Gana tiksli šios tiesos formuluotė yra
ir tokia: "Gyvenimas yra sklidinas kančios".
2. Tiesa apie kančios priežastis (Samudaya): Kančia kyla iš troškimų. Antra taurioji tiesa
rodo kančios šaltinį. Tariant paprastai, ji teigia, kad kančia randasi iš troškimais grįstų
lūkesčių ir iš mūsų prisirišimo prie pačių troškimų.
3. Tiesa apie kentėjimo nutraukimą (Nirodha): Kad sumažėtų kančia, reikia apriboti
troškimus. Ši tiesa aiškina, kaip gali liautis kančia: tik be pėdsakų ištrinant troškimus,
nutraukiant jų įtaką, išsilaisvinant iš jų, tik atmetant ir išsižadant troškimų, tik visiškai
nepasitikint troškimais. Trečia taurioji tiesa skelbia tikėjimą, kad kentėjimą yra įmanoma
nutraukti, kad galima nekentėti ir kad gali nelikti kentėjimo.
4. Tiesa apie kelią vedantį iš kančios (Magga): kentėjimą galima nutraukti einant Tauriuoju
aštuonialypiu keliu - laikantis šio kelio etapų, kurie yra tobulos pažiūros, tobulas

5
 nusiteikimas, tobulas kalbėjimas, tobulas elgesys, tobulas pragyvenimo šaltinis, tobulos
pastangos, tobulas budrumas, tobulas susitelkimas.

Dukos būsena užvaldo žmones dėl to, kad jie trokšta daiktų, kad niekuomet nepasisotina. Juos
pražudo godulys ir savanaudiškumas.Tačiau iš dukos būsenos Įmanoma išsivaduoti, jeigu
žmogus įveikia savo savanaudiškumą, godumą ir neapykantą. Tą galima padaryti, einant
Aštuongubų tauriuoju keliu.

Šventieji Raštai:

Tripitaka („trys krepšiai“) – formalus kanoninių budizmo raštų rinkinio (kanono) pavadinimas.
Budistiniuose kraštuose egzistuoja daug skirtingų kanono versijų. Seniausiu laikomas ir
plačiausiai žinomas yra theravados mokyklos Pali kanonas.
Budizmo kanonas pradžioje buvo įsimenamas ir perduodamas mintinai (žodžiu). Jis buvo
suskirstytas į tris dalis, kurios užrašius tarsi sudarė tris pintines – tripitaka. Paprastai laikoma,
kad „pintines“ sudaro šios kanono dalys: Pirmą raštų dalį sudaro Vinaja pitaka (skr. vinaya
piṭaka) – elgesio (pažodžiui „treniruočių“, „susitvardymo“) taisyklės, arba etikos kodeksas, kurio
turėjo laikytis ankstyvoji sangha (vienuoliai ir vienuolės). Laikoma, kad šios taisyklės
negailestingai buvo taisomos, jei tik Buda susidurdavo su vienuolių elgesio nesklandumais. Kita
dalis – Sūtra pitaka (skr. sūtra piṭaka; „sūtra“ pirminė reikšmė – siūlas, linija, „tai kas susieja“,
„kas suverta ant vieno siūlo“; pali: sutta piṭaka) – Budos mokymas, jo pasakyti „pamokslai“ ir
kiti pasisakymai. Sūtrapitaką sudaro daugybė skirsnių, iš viso yra apie 10 tūkstančių sūtrų.
Trečia dalis – Abhidharma pitaka. Šioje „pintinėje“ surinkti labai įvairūs veikalai ir dažnai
įvairiose Tripitakos versijose šios pintinės turinys gerokai skiriasi, kadangi abhidharma buvo
atskirų budizmo mokyklų pagrindų išdėstymas. Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad kai kurių
mokyklų kanonus sudarė daugiau nei trys pintinės. Vėlesnės (nebe ankstyvojo budizmo)
mokyklos skirtingai traktavo Tripitakos sąvoką. Mahajanoje Tripitaka buvo traktuojama
dvejopai. Iš vienos pusės (pvz., Lotoso sūtroje) taip buvo vadinamas senųjų mokyklų sukauptas
šaltinių rinkinys, kuris buvo laikomas atskiru nuo pačios mahajanos šaltinių ir šitoks požiūris yra
gana įprastas net mūsų dienomis. Bet iš kitos pusės, Tripitaka buvo vadinami bet kurie
budistiniai raštai, taip virsdama apskritai budistinės literatūros sinonimu.

6
3 grupė -
Islamas

Islamas – arabų kalba islām reiškia „atsidavimas“. Šis žodis etimologiškai yra susijęs su
nuolankumu, taikumu.

Islamas - monoteistinė religija, antra pagal dydį pasaulyje. Ją išpažįsta apie 20 % Žemės
gyventojų (dažniausiai nurodomi skaičiai 0,9–1,3 milijardo, 2007 m. duomenimis). Daugiausiai
paplitusi pietvakarių Azijoje ir šiaurės Afrikoje. Jos išpažinėjai – musulmonai – tiki vieninteliu
ir amžinu dievu Alachu ir jo pranašu Mahometu. Musulmonų maldos namai – mečetė. Arabų
kraštuose dauguma gyventojų yra musulmonai, Mahometo sekėjai. Jų religija kitaip dar vadinama
islamu. Musulmonai sako: „Yra tik vienas Dievas. Jo vardas Alachas. Jis kalbėjo per Mahometą.
Mahometas yra Dievo pranašas“.

Mahometas gyveno maždaug prieš 1400 metų. Iš pradžių jis gyveno Mekoje. Šio miesto gyventojai
garbino daugybę dievaičių. Mahometas žmonėms sakė: «Jūs garbinate gyvybės neturinčias
akmens statulas. Tai netikri dievai. Yra tik vienas Dievas - Alachas. Jis visa yra sukūręs. Alachas
žino viską, kas atsitiks gyvenime». Mekos pirkliai ėmė Mahometą persekioti, mat toks jo mokslas
kenkė jų verslui. Jie, pardavinėdami stabmeldiškas dievų statulėles, neblogai pasipelnydavo.
Mahometas buvo priverstas persikelti į kitą - Medinos miestą. Čia daugelis įtikėjo tokiais žodžiais ir
pradėjo apie jį burtis. Taip atsirado nauja didelė religija - islamas. Islamas veikiai išplito po visus
arabų kraštus: Turkijoje, Egipte, Šiaurės Afrikoje, Pietų Ispanijoje. Šiandieniniame pasaulyje
musulmonai yra plačiai pasklidę. Jų yra apie 840 milijonų. Po krikščionybės - tai antroji labiausiai
pasaulyje paplitusi religija.

Musulmonų šventoji knyga - Koranas, kurioje išdėstytas Mahometo mokymas.

Koranas musulmonams apibrėžia šešis postulatus (arab. imān reiškia "tikėjimas"):

1. tikėjimą Alachu (Dievu); (Pav. Užrašytas žodis Alachas)

2. tikėjimą angelais;
3. tikėjimą pranašais;
4. tikėjimą knygomis (siųstomis Alacho);
5. tikėjimą Teismo Diena (Qiyamah);
6. tikėjimą al Kadru (al-Qadr), gėriu ir blogiu.

Musulmonų penkios pareigos:

Musulmonų pagrindinės penkios pareigos (5 arkanai) yra:

1. Kalima Šahada – kiekvienas musulmonas turi paliudyti tikėjimą žodžiu;

2. Salat – kasdieninės penkios maldos pagal Koraną ir Suną;
3. Zakatas – privalomas apvalomasis turto mokestis;
4. Saum – pasninkas Ramadano mėnesį;
5. Hadžas – kelionė į Meką, jei tai įmanoma.

7
Šventasis miestas - Meka. Vieta, kur susirenkama kas savaitę apeigoms, vadinama mečete.
Šalia jos paprastai statomas aukštas bokštas, vadinamas minaretu.
Iš čia keturiskart per dieną ir naktį muedzinas, musulmonų dvasiškis, šaukia tikinčiuosius maldai.
Apeigoms skirta diena - penktadienis.
Kartą per metus, Ramadano mėnesį, musulmonai rengia didįjį pasninką Alacho garbei.
Visą dieną nei valgo, nei geria.
Arabų šalyse kitoks kalendorius. Metai skaičiuojami ne nuo Kristaus gimimo, o nuo tada, kai
Mahometas pabėgo iš Mekos į Medtmą (622 metais po Kristaus). Tasai pabėgimas vadinamas
hidžra ir laikomas islamo eros pradžia.

Šis ženklas yra islamo simbolis. Apskritimo viduryje arabiškai parašyta: «Yra tik
vienas Dievas - Alachas! Ir Mahometas -jo pranašas».
Viena iš penkių musulmono priedermių yra malda salatas. Musulmonų
šventojoje knygoje, Korane, ne kartą pabrėžiama, kaip svarbu nurodytu laiku
pasimelsti.

Maldos yra per ištisą dieną. Tikri musulmonai, kad ir kur būdami, atėjus metui melstis, nutraukia
darbą. Musulmonai meldžiasi penkis kartus per dieną: vos pradedant aušti; iškart po
vidurdienio; įpusėjus popietei; po saulės laidos; ir pagaliau jau sutemus. Maldas galima
sukalbėti mečetėje arba namuose, tačiau musulmonams leidžiama melstis bet kur - tik pirma jie
turi apsivalyti. Kad ir kur būtų, melsdamiesi musulmonai privalo atsigręžti veidu į šventąjį
miestą - Meką. Apsivalę jie pasitiesia malda kilimėlį ir ima kalbėti maldas arabų kalba. Kiekviena
maldos dalis kalbama vis kitokia poza.
Pirmieji Korano žodžiai: „Gailestingojo ir maloningojo Alacho vardu tegu bus pagarbintas visų
pasaulių Viešpats ir Kūrėjas! Gailestingasis ir maloningasis Teismo dienos Karaliau! Tiktai
Tave mes garbiname, tik Tavo pagalbos meldžiame“.

8
4 grupė -

Judaizmas

Judaizmas – judėjų kultūra ir religija. Tai vienas seniausių ir vis dar praktikuojamas
monoteistinis tikėjimas. Iš judaizmo doktrinos išaugo dvi pasaulinės monoteistinės religijos –
krikščionybė ir islamas. Apie žydų religiją jau daug kartų yra kalbėta. Tikriausiai prisimenate
Izraelio tautos istoriją ir žymesnių asmenybių vardus: Abraomą, Mozę, Dovydą ir pranašus...
Jėzus, Marija, apaštalai buvo žydai, laikęsi žydų religijos ir apeigų. Krikščionys laiko žydus savo
tikėjimo tėvais.
Nors žydų nėra tiek daug, bet jų religija turi esminę svarbą žmonijos istorijai.
Judaizmo pradininkas Mozė gimė Egipte, tuo metu, kai Egipto faraono įsakymu buvo žudomi
egiptiečių vergų izraelitų vaikai. Mozės motina tris mėnesius kaip įmanydama slėpė savo vaiką.
Kai nebebuvo įmanoma, ji nunešė pintinėje paguldytą sūnų į Nilo upės nendres ir paliko. Mozę
surado faraono duktė, jį įsisūnijo ir išauklėjo kaip egiptietį. Jau būdamas jaunuolis Mozė, kartą
pasipiktinęs žiauriu elgesiu su izraelitais, užmušė prižiūrėtoją egiptietį. Kai apie tai sužinojo
faraonas, Mozei teko bėgti iš Egipto. Jis pabėgo į Midjaną, kur piemenavo ir vedė jį
priglaudusio žmogaus, Jetro, dukterį. Praėjus 40 metų, išvydo dykumoje krūmą, kuris liepsnojo,
bet nesudegė, ir išgirdo Dievą kalbant iš krūmo. Dievas jam liepė grįžti į Egiptą ir prašyti
faraono, kad paleistų iš nelaisvės jo tautą. Faraonas nesutiko, tuomet egiptiečius ištiko dešimt
nelaimių: varlių antplūdis, tamsa, kruša, galiausiai vyriškos lyties pirmgimių išžudymas. Po
Dievo siųstų nelaimių faraonas nebedraudė Mozei išsivesti izraelitų iš Egipto (1250 m. pr. m.
e.). Jie keliavo, vedami Dievo angelo debesies stulpo dieną ir ugnies stulpo naktį. Bet netrukus
faraonas apsigalvojo, ir egiptiečiai ėmė vytis izraelitus. Raudonosios jūros vandenys
stebuklingai persiskyrė, ir bėgliai sėkmingai pasiekė kitą krantą, o faraono kariuomenė
nuskendo. Dievas davė izraelitams gerti vandens iš uolos, ir kiekvieną rytą būdavo patiekiama
duonos manos pavidalu. Po trijų mėnesių izraelitai pasiekė Sinajaus kalną. Čia Mozei Dievas
davė Dešimt įsakymų, kurie buvo surašyti ant akmeninių plokščių, ir nurodė, kaip pastatyti
maldos namus, (tabernakulį – palapinę, kurioje galėtų būti garbinamas Dievas).
Šventoji žydų knyga - Biblija susideda iš Toros ir Talmudo. Tora bemaž atitinka Senojo
Testamento knygas. Talmudas - tai rinkinys paaiškinimų ir maldų, kurias sukūrė žymesnieji
rabinai.
Šabas (šeštadienis) - šventa savaitės diena, skirta poilsiui ir Dievo garbinimui. Iš tikrųjų ji
prasideda penktadienio vakarą po saulėlydžio. Kiekvienoje šeimoje motina uždega šabo žvakę ir,
renkantis šeimynai, sukalba palaiminimo maldą. Tėvas aukoja vyno taurę, sukalba palai minimo
maldą ir visiems padalija po gurkšnelį. Tada atlaužęs duonos, paduoda kiekvienam.
Viešos apeigos vyksta šabo dieną sinagogoje. Kiekvienoje sinagogoje yra Šventųjų Skrynia,
kurioje saugoma Įstatymo, arba Toros, ritiniai. Čia taip pat stovi septynšakis žibintas - Menora.
Yra dar Dovydo žvaigždė iš dviejų sukryžiuotų trikampių. Ji primena Dovydo skydą ir yra žydų

ženklas.
Svarbiausioji apeigų dalis - procesija ir įstatymo skaitymas. Įstatymų knygą gali skaityti
kiekvienas pamaldų dalyvis. Berniukai šitai gali daryti tiktai sulaukę trylikos metų. Perskaitytą
Įstatymo ištrauką rabinas (mokytojas ar Rašto žinovas) paaiškina.
Šešiakampė Dovydo žvaigždė yra žydų ženklas. Persekiojimų laikais naciai privertė žydus šią
žvaigždę nešioti prisiūtą ant nugaros.
Žydai meldžiasi tiek vieni patys, tiek religinių švenčių metų. Daug jų maldų užrašyta
šventuosiuose raštuose, bet jie turi ir kitų tradicinių maldų. Žydai tiki, kad Dievas girdi jų

9
maldas visur, tačiau ypatinga vieta melstis yra senovinės Jeruzalės šventyklos sienos išlikusi
dalis, vadinama Raudų siena.
Tradicinis maldų šalis, talitas, su ilgais spurgais galuose, o audeklo rašte įausti žodžiai iš Dievo
Įstatymo. Tokį maldų šalį žydai dėvi melsdamiesi.
Žydai tvirtai tiki, kad visur ir visada jie privalo vadovautis Dievo įstatymų. Kai žydai bėgo iš
Egipto, jie ilgai keliavo per dykumą, kol priėjo Pažadėtąją žemę. Juos vedė pranašas Mozė.
Dykumoje ant Sinajaus kalno Dievas davė Mozei Įstatymą, ir žydų tautai buvo prisakyta
amžinai jo laikytis. Svarbi to Įtatymo dalis buvo Dešimt Dievo įsakymų.
Iškilmingiausia diena žydų metuose yra Jom Kipur, Permaldavimo šventė, kuri švenčiama
praėjus dešimčiai dienų nuo Roš Hašanos – žydų Naujųjų metų.
Košerinė mityba
Viena svarbiausių žydų religinio gyvenimo ypatybių – tinkamo maisto įstatymai, vadinami
kašrutu (iš hebrajų kašer – tinkamas). Draudžiama maišyti pienišką ir mėsišką valgius, vartoti
majonezą, grietinę su mėsa, vartoti kiaulieną ir kai kurias kitas mėsos rūšis, gerti ne pagal
ritualinius nurodymus paruoštą vyną ir kt.) Rabinai košerinį maistą laiko sveikuoju maistu, kurį
vartojant žydai galėtų išlaikyti savo stiprybę ir sveikatą. Košeriniame maiste dažnai vartojamos
daržovės, bei jame vengiama vienu metu maišyti pieniškus ir mėsiškus produktus, kurie pilve
sukeltų maisto rūgimą ar puvimą.
Judaizmo šventės:
Roš ha - šana – Naujieji metai; Jom Kipuras – Teismo arba Atpirkimo diena; linksma šventė
Simchat Tora – Toros džiaugsmas. Žiemą švenčiama Chanuka – žydų pergalės II a. pr. m. e.
prieš užkariautojus graikus, siekusius primesti žydams politeistinę helenų religiją, garbei. Purim
– linksmiausia šventė, primenanti žydų išsigelbėjimą nuo perso Hamano, siekusio išnaikinti
judėjus (Esteros knyga), kai visi linksminasi, dažnai dėvėdami kaukes, o vyrams per Purim
leidžiama prisigerti daug vyno, net iki žemės graibymo. Svarbiausia pavasario šventė – Pesach,
žydų velykos, kuri švenčiama išsivadavimui iš egiptiečių vergovės prisiminti.

10
5 grupė –

Krikščionybė - monoteistinė, viena labiausiai paplitusių pasaulio religijų (apie 2 mlrd.

tikinčiųjų), atsiradusi prieš 2 tūkst. metų Palestinoje. Krikščionybė remiasi Jėzaus iš Nazareto
mokymu ir gyvenimu, kurį Naujajame Testamente aprašė ankstyvieji jo pasekėjai. Krikščionybei
didelę įtaką turėjo judaizmas. Pirmieji krikščionys buvo žydai, kurie buvo vadinami Nazareto
krikščionimis. Iš judaizmo krikščionybė perėmė dalį savo šventųjų raštų (Senasis testamentas) ir
tokias svarbias tiesas kaip monoteizmas, tikėjimas į vieną dievą, t. y. išganytoją (mesiją) ir jo
prisikėlimą. Tai vienintelis tikėjimas, skelbiantis Dievo įsikūnijimą ir tapimą žmogumi.
Krikščionybėje teigiama, kad visi žmonės prieš Dievą yra lygūs: turtas (su galimybe daugiau
paaukoti), socialinė padėtis ar net aukštos religinės pareigos žmogaus prie Dievo nepriartina Tai
nėra savaime suprantamas kiekvienos religijos bruožas. Žodis Krikščionybė - kilęs iš žodžio
krikščionis, kuris reiškia panašus į Kristų. Pirmą kartą krikščionimis niekinamai buvo pavadinti
tikintieji iš Antiochijos.

Prieš du tūkstančius metu žydų žemėje gimė Jėzus. Jis padarė daug įstabių darbų ir
patraukė minias žmonių. Jo sekėjai tikėjo, kad Jėzus yra atsiustas Dievo, ir vadino jį
„Išrinktuoju" arba „Pateptuoju", graikiškai „Kristumi". Jėzaus Kristaus išpažinėjai
vadinami krikščionimis. O kryžius primena, kad Jėzus Kristus buvo pasmerktas mirti ir
mirė ant kryžiaus, ir įkūnija tikėjimą, kad Jėzus kentėjo ir mirė dėl visu žmonių išganymo, jog jie
prisikeltų naujam gyvenimui. Jėzus buvo žydas, jis gimė maždaug prieš du tūkstančius metų
Palestinoje. Jėzus užaugo Nazareto miestelyje, kur tapo dailide. Kai jam sukako trisdešimt metų,
jis surinko būrį savo mokinių ir keliavo po šalį. Visur, kur tik Jėzus pasirodydavo, paskui jį
plūdo minios žmonių, nes vien savo prisilietimu jis išgydydavo ligonius, parodė ir kitokių
stebuklų. Jis pasakojo žmonėms apie Dievą, apie Dievo meilę pasauliui. Kad žmonės lengviau jį
suprastų, Jėzus dažnai pateikdavo palyginimų iš kasdienio gyvenimo. Krikščionims svarbiausia
Jėzaus išsakyta idėja apie amžinąjį gyvenimą, kuri teigė: Jėzus prisikėlė – prisikels ir visi
tikintieji.

Krikščionybės simboliai: Krikščionybė, viena seniausių (susikūrusi I a.) ir didžiausių pasaulio

religijų turi daugybę simbolių. Štai pagrindiniai:

Kryžius – pagrindinis krikščionybės simbolis. Primena Jėzaus Kristaus kančias už

žmones, nuodėmių atleidimą ir amžinojo gyvenimo vilties suteikimą.

Žuvis (Ictus, Ichthus) – vienas ankstyviausių Kristaus simbolių. Graikų kalboje

žodžio žuvis raidės atitinka žodžių Jėzus Kristus, Dievo sūnus, Išganytojas
pirmąsias raides.

Labarum. Ankstyvosios krikščionybės simbolis. Monogramą sudaro dvi graikų

abėcėlės raidės, žyminčios graikiško Kristaus vardo pradžią: X ir P.

JHS (Jesus hominibus salvator), IHS (In hoc signum) – tai graikiškai rašomo
Jėzaus vardo santrumpa.
INRI. Šios didžiosios raidės paprastai vaizduojamos ant lentelės virš
Nukryžiuotojo. Tai yra santrumpa lotyniško užrašo Jezus Nazarenus Rex
Judaeorum („Jėzus Nazarietis, žydų karalius“).

11
 Avinėlis (Agnus Dei – Dievo avinėlis). Naujajame Testamente Kristus dažnai
vadinamas Avinėliu, o jo sekėjai – avelėmis. Avinėlis – nekalta ir nebyli auka,
Eucharistijos simbolis. Tai švelnumo, gerumo ir tyrumo simbolis.

Krikščionių Šventasis Raštas - Biblija susideda iš dviejų dalių - Senojo Testamento ir Naujojo
Testamento. Žodis „testamentas" reiškia „pažadą" arba „sandorą, susitarimą". Senąjį
Testamentą sudaro 39 Žydų Biblijos knygos, Naująjį - 27 knygos: keturios Evangelijos(gr. k.ž.
Evangelija - geroji naujiena.), Apaštalų darbai, kurie pasakoja apie pirmuosius Jėzaus
mokinius, Laiškai, parašyti kai kurioms pirmųjų krikščionių bendruomenėms, Apreiškimas
Jonui - pranašo vizijos apie pasaulio ir Bažnyčios likimą, apie tuos laikus, kai į šį pasaulį vėl
sugrįš Jėzus.
Apeigų veita: Pastatai, kur krikščionys susirenka drauge garbinti Dievo, vadinasi bažnyčiomis,
kartais koplyčiomis. Pagrindinė vyskupijos bažnyčia yra katedra, tačiau toje vietovėje ar mieste gali
būti daug mažesnių bažnyčių.
Pagrindinė malda: Jėzus pats meldėsi Dievui ir norėjo, kad jo mokiniai irgi melstųsi. Kartą jie
paprašė jį išmokyti maldų. Jėzus pamokė kreiptis į Dievą kaip į savo Tėvą, ir dabar ši malda yra
žinoma kaip „Viešpaties malda“ arba „Tėve mūsų".
Malda, kurios Jėzus išmokė, yra pirmoji iš visų maldų, kuriomis krikščionys: garbina Dievą už
tai, kas Dievas yra; dėkoja Dievui už visas malones; išpažįsta nuodėmes arba gailisi už
jas; prašo Dievą pagalbos sau; prašo Dievo pagalbos kitiems.
Jėzus mokė, kad Dievas visuomet išklauso žmones, kai jie meldžiasi, ir atsiliepia į jų maldas taip,
kaip jam atrodo tinkamiausia.
Credo: Krikščionių kredo kartojamas jau 1600 metų - daugelyje pasaulio bažnyčių jis tariamas
ir Šiandien. Jis išreiškia krikščionių tikėjimą vienu Dievu trijuose asmenyse: tai Tėvas - Kūrėjas,
Sūnus – Jėzus (Išganytojas) ir Šventoji Dvasia (Pasaulio ir Bažnyčios Gaivintoja)- Dievas
kiekvieno tikinčiojo širdyje, kuris jį globoja ir padrąsina. Vienas Dievas trijuose asmenyse
vadinamas Švenčiausiąja Trejybe.

12
 Religijos
Krikščionybė Judaizmas Islamas Budizmas Induizmas
pavadinimas

Simbolis

Dievybės
vardas
Įsteigėjas
Šventoji
Knyga
Apeigų vieta

Šventės diena
Kulto
vadovas
II Užduotis. Idividualus darbas. Užpildykite lentelę: įrašykite kiekvienos religijos įsteigėją,
dievybės vardą, kulto vadovą, Šventosios Knygos pavadinimą, ateigų vietą, šventės dieną.

Arba galima:

Religijos
Krikščionybė Judaizmas Islamas Budizmas Induizmas
pavadinimas

Simbolis

Dievybės
vardas
Įsteigėjas
Šventoji
Knyga
Apeigų vieta

Šventės diena
Kulto
vadovas
Religijos
Krikščionybė Judaizmas Islamas Budizmas Induizmas
pavadinimas

Simbolis

Dievybės
Dievas Alachas
vardas
Įsteigėjas Mozė

13
 Šventoji
Biblija Koranas Knygos
Knyga
Apeigų vieta Sinagoga Pagoda Mandira

Šventės diena Sekmadienis Penktadienis

Kulto
Rabinas Muedzinas
vadovas

14