TAMSESNIS

E L JAMES
Iš anglų kalbos vertė Jovita Liutkutė

Alma littera
Versta iš: E L James DARKER,
Vintage Books, 2017

Ši knyga yra grožinės literatūros kūrinys. Vardai,

personažai, vietos ir nutikimai yra arba autorės vaizduotės
kūriniai, arba naudojami kaip meninė priemonė. Bet koks
panašumas į tikrus įvykius, vietoves ar asmenis yra visiškai
atsitiktinis.

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos

nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės
bibliografijos duomenų banke (NBDB).
ISBN 978-609-01-3215-9

Copyright © 2011,2017 by Fifty Shades Ltd.

Viršelio dizainas: Sqicedragon and Megan Wilson Viršelio
fotografija © Petar Djordjevic /
Penguin Random House; © Shutterstock © Vertimas į
lietuvių kalbą, Jovita Liutkutė, 2018 © Leidykla „Alma
littera”, 2018
 Anotacija
ĮSPĖJAME: knygoje yra scenų,

SKIRTŲ TIK SUAUGUSIESIEMS

E L JAMES grįžta į penkiasdešimties atspalvių pasaulį

ir atveria gilesnius ir niūresnius klodus meilės istorijos,
sužavėjusios milijonus skaitytojų visame pasaulyje.

Karštas ir geismingas jų meilės romanas baigėsi

nuoskaudomis ir abipusiais kaltinimais, bet Kristianas Grėjus
niekaip negali pamiršti Anastazijos Stil ir jos ilgisi. Pasiryžęs
ją
susigrąžinti, jis mėgina sutramdyti tamsiausius savo
geidulius,
numaldyti polinkį visiškai kontroliuoti visus ir viską.
Tad nusprendžia mylėti Aną taip, kaip nori ji.

Tačiau jį vis dar persekioja siaubingos praeities šmėklos,

o intrigantas Anos viršininkas Džekas Haidas akivaizdžiai nori
ją
pasisavinti. Ar Kristiano patikėtinis ir gydytojas dr. Flinas gali
padėti jam įveikti savo demonus? Ar vis dėlto kadaise jį
suviliojusi ir nepaprastai savininkiška Elena bei buvusi
nuolankioji, o dabar pamišusi ir besąlygiškai jam atsidavusi
Leila paskandins Kristianą praeities liūne?

O jei Kristianas susigrąžins Aną, ar tokios tamsios

ir sužeistos sielos vyrui pavyks ją išlaikyti?
Skiriu savo skaitytojams. Jūs neįtikėtini.
Ačiū už viską, ką dėl manęs padarėte.
Ši knyga skirta jums.
 PADĖKOS
Dėkoju.
Visam leidyklos „Vintage” kolektyvui už atsidavimą ir
profesionalumą. Jūsų kompetencija, gera nuotaika ir meilė
spausdintam žodžiui man buvo nuolatinis įkvėpimo šaltinis.
Anne Messitte už tikėjimą manimi. Amžinai liksiu jums
skolinga.
Tony Chirico, Russellui Perreault ir Paului Bogaardsui už
neįkainojamą paramą.
Nuostabiems leidybos, redagavimo ir apipavidalinimo
komandų nariams, įgyvendinusiems šį projektą: Megan
Wilson, Lydiai Buechler, Kathy Hourigan, Andy Hughesui,
Chrisui Zuckerui ir Amy Brosey.
Niallui Leonardui už meilę, palaikymą bei patarimus ir dar
už tai, kad šį kartą mažiau niurzgėjo.
Valerie Hoskins, mano agentei, — kasdien ačiū už viską.
Kathleen Blandino — už perskaitytą rankraštį ir pagalbą
internetinėje erdvėje.
Dar kartą — Brianui Brunetti už neįkainojamas įžvalgas,
susijusias su sraigtasparnių avarijomis.
Laurai Edmonston — už tai, kad pasidalijo žiniomis apie
Ramiojo vandenyno šiaurės vakarus.
Profesoriui Chrisui Collinsui už man suteiktas žinias apie
dirvotyrą.
Ruth, Debrai, Helenai ir Liv už padrąsinimus, žodžių
iššūkius ir už tai, kad privertė mane baigti pradėtą darbą.
Aušrai ir Saulutei už draugystę ir patarimus.
Andreai, BG, Beccai, Bee, Britt, Catherine, Jadai, Jill, Kellie,
Kelly, Leis, Liz, Norai, Raizie, QT, Susi — kiek metų jau
praėjo? O mūsų ryšiai vis tokie pat stiprūs. Ačiū jums už
amerikanizmus.
Visiems savo autoriams ir knygų pasaulio bičiuliams — jūs
žinote, kas esate, iš jūsų kasdien semiuosi įkvėpimo.
Ir pagaliau dėkoju savo vaikams. Besąlygiškai jus myliu.
Visada didžiuosiuosi, kad tapote tokiais nuostabiais
jaunuoliais. Jūs nuolat mane džiuginate.
Likite tokie pat nuostabūs. Abu.
 2011-ŲJŲ BIRŽELIO 9-OJI,
KETVIRTADIENIS
Sėdžiu. Laukiu. Man daužosi širdis. Dabar 17.36 ir aš pro
tamsintą „Audi” stiklą spoksau į pagrindines duris pastato,
kuriame ji dirba. Žinau, atvažiavau per anksti, bet šios
akimirkos laukiau visą dieną. Aš ją pamatysiu.
Sėdėdamas ant užpakalinės automobilio sėdynės krusteliu.
Čia labai tvanku, ir nors tvardausi kaip įmanydamas, nuo
nerimo ir baimės man silpna ir spaudžia krūtinę. Teiloras prie
vairo, žiūri tiesiai prieš save, tyli ir atrodo ramus kaip visada,
o aš vos kvėpuoju.
Po galais, kur ji?
Ji ten — leidykloje „Seattle Independent Publishing”.
Anapus plataus, medžių neužstojamo šaligatvio dunksantis
pastatas gerokai apšepęs ir prašosi renovuojamas; įmonės
pavadinimas ant durų išgraviruotas negrabiai, o nuo matinio
stiklo lupasi balsvi dažai. Už tų durų tikriausiai įsikūrusi
draudimo kompanija arba buhalterinės apskaitos paslaugas
teikianti įmonė, mat tokios savo prekių vitrinose
neeksponuoja. Ką gi, kai perimsiu kontrolę, šią klaidą bus
galima ištaisyti. SIP priklauso man. Beveik. Jau pasirašiau
ketinimų protokolą.
Teiloras krenkšteli ir po akimirkos mudviejų žvilgsniai
susitinka užpakalinio vaizdo veidrodėlyje.
— Palauksiu lauke, sere, — sako gerokai mane
nustebindamas ir, nespėjus jo sulaikyti, išlipa iš automobilio.
Gal mano jaučiama įtampa jį veikia labiau, nei įsivaizduoju?
Ar taip labai matyti, kad jaudinuosi? O gal ir jis įsitempęs?
Tik kodėl? Gal todėl, kad pastarąją savaitę turėjo kęsti
nuolatinę mano nuotaikų kaitą? Suprantu, su manimi nebuvo
lengva.
Bet šiandien viskas buvo kitaip. Atgavau viltį. Nuo to laiko,
kai ji mane paliko, šiandien buvo pirma tikrai darbinga diena.
Na, bent jau aš taip manau. Apimtas optimizmo, aktyviai
dalyvavau visuose planuotuose susitikimuose, kuriuos trikdė
tik nuolatinis mano poreikis žvilgčioti į laikrodį. Dar dešimt
valandų, ir aš ją pamatysiu. Devynios. Aštuonios.
Septynios... Visą dieną mano kantrybę mėgino laikrodis, sulig
kiekvienu tiktelėjimu artindamas mano susitikimą su panele
Anastazija Stil.
O dabar sėdžiu čia vienas, laukiu, ir mano ryžtas bei
pasitikėjimas, kurių netrūko visą dieną, sparčiai mąžta.
Gal ji apsigalvojo?
Ar mudu susitaikysime? O gal aš jai — tik tas, kuris veltui
nuskraidins į Portlandą?
Vėl užmetu akį į laikrodį.
17:38.
Mėšlas... Kodėl laikas taip lėtai slenka?
Pasvarstau, gal nusiųsti jai elektroninį laišką, pranešti, kad
laukiu prie pastato, bet apgraibomis ieškodamas telefono
suprantu, kad nenoriu atitraukti akių nuo lauko durų. Atremiu
nugarą į sėdynės atlošą ir prisimenu paskutinius jos rašytus
elektroninius laiškus. Jų turinį žinau atmintinai; visi jie —
draugiški, glausti ir nė viename ji neužsimena, kad manęs
ilgisi.
Gal tikrai be reikalo atvykau?
Nuveju šią mintį šalin ir, spoksodamas į duris, mėginu
prisišaukti ją valios jėga.
Anastazija Stil laukiu tavęs.
Durys atsiveria, man suspurda širdis, bet po poros
sekundžių iš nevilties apmiršta. Tai ne ji.
Prakeikimas...
Ji visuomet versdavo mane laukti. Liūdnai šypteliu: laukiau
ir Kleitono ūkinių prekių parduotuvėje, ir viešbutyje
„Heathman” po fotosesijos, ir kai nusiunčiau jai Tomo Hardžio
knygas.
Tęsė...
Įdomu, ar ji tas knygas tebeturi? Lyg ir norėjo jas man
grąžinti; lyg ir ketino paaukoti jas labdarai...
„Nenoriu turėti nieko, kas man tave primintų. “
 Prisimenu išeinančią Aną, jos liūdną, išblyškusį veidą,
kuriame atsispindėjo skausmas ir nerimas. Nemalonus
prisiminimas. Skausmingas.
Aš ją taip įskaudinau... Peržengiau visas ribas, paskubėjau.
Kai ji išėjo, sužinojau, kas iš tiesų yra neviltis. Užsimerkiu,
mėginu tvardytis, bet vis tiek lieku akis į akį su pačiose
širdies gelmėse slypinčia, šiurpiausia savo baime: ji
susipažino su kitu. Savo dailiu baltu guoliu ir nuostabiu kūnu
ji jau dalijasi su kokiu nors suknistu nepažįstamuoju.
Prakeikimas... Neprarask vilties, Grėjau.
Negalvok apie tai. Dar ne viskas prarasta. Tuoj vėl ją
pamatysi. Tavo planai nepasikeitė. Tu ją susigrąžinsi.
Atsimerkiu ir vėl įsispoksau į paradines duris pro tamsintą
„Audi” langą, kuris dabar kuo puikiausiai atspindi mano
nuotaiką. Iš pastato išeina dar daugiau žmonių, o Anos vis
nėra.
Kur ji?
Teiloras mina šaligatviu pirmyn atgal ir nervingai žvilgčioja
į duris. Dieve, jis atrodo susinervinęs ne mažiau už mane. Po
velnių, kas jam rūpi?
Mano laikrodis rodo 17.43. Ji tuoj pasirodys. Sunkiai
atsidustu, timpteliu marškinių rankogalius, kilsteliu ranką
pasitaisyti kaklaraiščio ir staiga susigriebiu, kad jo neryšiu.
Po velnių... Mėgindamas atsikratyti abejonių, pirštais
persibraukiu per plaukus, bet jos vis tiek mane kankina. Gal
tikrai be reikalo važiavau? Ar ji manęs ilgisi? Ar nori pas
mane grįžti? O gal jau turi kitų? Nenutuokiu. Dabar jos laukti
man sunkiau nei anuomet Marmuriniame bare, ir ši likimo
ironija nepraslysta man pro akis. Tada maniau, kad tai
svarbiausias sandoris, dėl kurio su ja derėsiuosi. Suraukiu
antakius: viskas susiklostė ne taip, kaip tikėjausi. Kai
kalbame apie panelę Anastaziją Stil, niekas nesiklosto taip,
kaip noriu. Mane vėl apima panika. Šiandien laukia
svarbiausios gyvenime derybos.
Noriu, kad ji grįžtų pas mane.
Ji sakė, kad mane myli...
 Mano širdis daužosi kaip pašėlusi, o gyslomis su krauju
plūsta adrenalinas.
Ne. Ne. Negalvok apie tai. Ji negali jausti man nieko
panašaus.
Nurimk, Grėjau. Susikaupk.
Dar kartą pažvelgiu į leidyklos „Seattle Independent
Publishing” pastato duris ir štai — ji čia, eina artyn.
Mėšlas...
Ana.
Šokas toks, kad man užgniaužia kvapą, lyg būčiau sulaukęs
spyrio į saulės rezginį. Po juodu švarkeliu ji dėvi vieną iš
mano mėgstamiausių, tamsiai violetinę, suknelę, avi juodus
aukštakulnius batelius. Ji eina, o jos plaukus, nutviekstus
skaisčios pavakario saulės, švelniai kedena vėjelis. Bet mano
dėmesį prikausto ne jos drabužiai ir ne plaukai. Jos veidas
išblyškęs, oda kone persišviečia. Po akimis matyti juosvi
ratilai, be to, ji sulysusi.
Sulysusi.
Skausmas nusmelkia krūtinę, pasijuntu kaltas.
Dieve mano...
Vadinasi, ir ji kentėjo.
Rūpestis dėl jos išvaizdos netrukus užleidžia vietą pykčiui.
Ne, ne pykčiui. Įtūžiui.
Ji nevalgė. Per kelias pastarąsias dienas ji neteko... kiek?
Dviejų, gal trijų kilogramų? Ji atsisuka, žvilgteli į atsitiktinai iš
paskos einantį vyruką, ir šis jai plačiai nusišypso. Tas
šunsnukis gerai atrodo ir labai jau savimi patenkintas. Išpera.
Nekaltas jųdviejų flirtas tik dar labiau pakursto mano įtūžį. Jis
spokso į ją atvirai žavėdamasis, kaip tikras patinas, o ji eina
automobilio link ir sulig kiekvienu jos žingsniu mano įsiūtis
stiprėja.
Teiloras atidaro dureles ir ištiesia ranką, norėdamas padėti
jai įlipti. Ir staiga ji jau sėdi šalia manęs.
— Kada paskutinį kartą valgei? — klausiu piktai, bet šiaip
taip tvardydamasis.
Ji pakelia žydras akis ir perveria mane tokiu žvilgsniu, kad
pasijuntu praradęs bet kokią maskuotę, išrengtas nuogai ir
toks pat pažeidžiamas kaip ir anuomet, kai pirmą kartą
susitikome.
— Labas, Kristianai. Taip, man irgi malonu tave matyti, —
sako ji.
Koks... čia... mėšlas.
— Dabar tavo iškalbingumo man nereikia, — grėsmingai
burbteliu. — Atsakyk.
Ji spokso sau į sterblę, į sunertus pirštus, tad nenumanau,
apie ką galvoja, bet pagaliau išlemena kelis žodžius, girdi,
valgiusi jogurto ir bananą.
Tai — ne valgis!
Tvardausi kaip įmanydamas.
— Kada valgei normalius pietus? — mėginu ją paspausti,
bet Ana nekreipia į mane dėmesio ir nusisukusi įsispokso pro
langą. Teiloras išvairuoja automobilį iš stovėjimo vietos, ir ji
atsisveikindama pamoja tipui, atsekusiam paskui ją iš
leidyklos pastato.
— Kas jis?
— Mano viršininkas.
Tai štai koks jis, tas Džekas Haidas. Šį tą apie jį prisimenu,
mat šįryt varčiau darbuotojų asmens bylas: kilęs iš Detroito,
studijavo Prinstone, dirbti pradėjo vienoje Niujorko leidykloje,
bet kas keleri metai kilo karjeros laiptais ir persikeldavo dirbti
vis į kitą šalies miestą. Padėjėjos pas jį ilgai neužsibūna —
ištveria daugiausia tris mėnesius. Jis mano įtariamųjų sąraše,
o Velčas apie šį tipą tikrai iškapstys ir ką nors daugiau.
Susikaupk ir imkis to, kas svarbiausia, Grėjau.
— Na? Kada paskutinį kartą valgei?
— Kristianai, tai tikrai ne tavo reikalas, — sušnabžda ji.
— Visa, ką darai, yra mano reikalas. Pasakyk.
Nenurašyk manęs, Anastazija. Maldauju...
Aš jai — tik galimybė nemokamai nukakti į Portlandą.
Ji suirzusi atsidūsta ir užverčia akis, — matyt, norėdama
mane supykdyti. Paskui pamatau, kad jos lūpų kamputis
krusteli ir veide pasirodo slopinama šypsena. Ji mėgina
tramdyti juoką ir atvirai iš manęs nesišaipyti. Po visų patirtų
kančių ši permaina tokia maloni, kad net apmalšina mano
pyktį. Tik Ana taip moka. Nė nepajuntu, kaip imu ją
mėgdžioti ir taip pat stengiuosi sulaikyti šypseną.
— Tai kada? — klausiu gerokai švelniau.
— Praėjusį penktadienį, spagečių su jūrų moliuskais, —
nuolankiai sušnabžda ji.
Dieve mano, ji nieko burnoje neturėjo nuo tos dienos, kai
paskutinį kartą valgėme drauge! Pajuntu stiprų norą čia pat,
visureigyje, pasiguldyti Aną ant kelių, bet susigriebiu, kad kol
kas neturiu teisės nė pirštu jos paliesti.
Ką man su ja daryti?
Ji sėdi nuleidusi akis ir spokso sau į rankas — dar labiau
išblyškusi ir nuliūdusi. O aš ryte ryju ją žvilgsniu ir suku
galvą, ką daryti. Krūtinėje plyksteli nemalonus jausmas, ir
man kyla rimta pagunda jam pasiduoti. Vis dėlto nenuleidžiu
nuo jos akių ir netrukus įsitikinu, kad bijau visiškai be reikalo.
Žinau, kad ji nepadaugino kokteilių ir nesusipažino su jokiu
kitu vyru. Matydamas Aną tokią suprantu, kad ji leido laiką
viena, lovoje, po antklode, ir verkė tol, kol pritrūko ašarų. Ši
mintis mane ir paguodžia, ir pribloškia. Dėl jos kančių kaltas
tik aš.
Tik aš.
Aš pabaisa. Nuskriaudžiau ją. Kaip dabar galiu tikėtis
susigrąžinti?
— Suprantu, — sakau, tramdydamas jausmus. — Atrodai,
tarsi nuo penktadienio būtum netekusi dviejų kilogramų, o
gal ir daugiau. Prašau, Anastazija, valgyk.
Daugiau nieko negaliu padaryti. Ką dar turėčiau sakyti?
Ana nepakelia į mane akių, tad turiu laiko įsižiūrėti į ją
atidžiau. Ji tikra fėja, tokia miela ir graži, kokią ir prisimenu.
Noriu ištiesti ranką ir pirštais paliesti jai skruostą. Pajusti,
kokia švelni jos oda... Įsitikinti, kad čia tikrai ji.
Nekantraudamas ją paliesti, pasislenku truputį arčiau.
— Kaip laikaisi? — klausiu, mat trokštu išgirsti jos balsą.
— Jei sakyčiau, kad laikausi puikiai, meluočiau.
 Po velnių... Esu teisus. Ji kentėjo, ir dėl to kaltas aš. Bet jos
žodžiai teikia man šiokios tokios vilties. Gal ji manęs pasiilgo?
Gal? Iš nevilties griebiuosi šio šiaudo.
— Ir aš. Pasiilgau tavęs, — prisipažįstu ir imu Aną už
rankos, nes daugiau nė sekundės negaliu tverti jos nelietęs.
Maža ir šalta kaip ledas jos plaštaka jau šyla manojoje.
— Kristianai, aš... — pritrūkusi kvapo, ji nutyla, bet rankos
man iš saujos netraukia.
— Ana, prašau... Mums reikia pasikalbėti.
— Kristianai, aš... Prašau... Aš tiek verkiau... — sušnabžda
Ana ir aš, girdėdamas šiuos žodžius ir matydamas, kaip ji
tramdo ašaras, pajuntu, kad nepakeliamas skausmas
perveria tai, kas dar liko iš mano širdies.
— Ak, mažyte, ne...
Trukteliu jos ranką, net nespėjusią paprieštarauti Aną
pasisodinu ant kelių ir apkabinu.
Ak, kaip gera jų jausti...
— Aš tavęs taip pasiilgau, Anastazija.
Ji pernelyg lengva ir per daug trapi, noriu rėkti iš nevilties,
bet, užuot taip ir padaręs, kyšteliu nosį Anai į plaukus ir
pasineriu į svaiginantį jos aromatą. Jis man primena
laimingesnius laikus: vaismedžių sodą rudenį, juoką tėvų
namuose, linksmas ir išdykėliškas, spindinčias akis ir...
geismą. Mano mieloji Ana...
Mano.
Iš pradžių ji sėdi įsitempusi, neklusni, bet po kelių akimirkų
nurimsta, pasiduoda ir padeda galvą man ant peties.
Įsidrąsinęs nutariu rizikuoti, užsimerkiu ir pabučiuoju jai
plaukus. Ana iš glėbio nesiveržia, ir man palengvėja. Labai
ilgėjausi šios moters. Bet turiu būti atsargus. Nenoriu, kad
vėl paspruktų. Laikau ją, mėgaujuosi pojūčiu, kad ji — mano
glėbyje, ir šiomis paprastos ramybės akimirkomis.
Tačiau idilė netrukus baigiasi, mat Teiloras rekordiškai
greitai pasiekia sraigtasparnių aikštelę Sietlo centre.
— Eime, — nors ir nenoromis, nukeliu Aną nuo kelių. —
Atvažiavome.
 Ji suglumusi pažvelgia į mane.
— Į sraigtasparnių aikštelę. Ji ant šito pastato stogo, —
paaiškinu.
Kažin, kaip, jos nuomone, pasieksime Portlandą?
Automobiliu turėtume važiuoti bent tris valandas. Teiloras
atidaro dureles mano pusėje ir aš išlipu.
— Turiu atiduoti jums nosinę, — droviai šypsodamasi,
kreipiasi ji į Teilorą.
— Pasilikite ją, panele Stil, su geriausiais mano linkėjimais.
Po galais, kas ten tarp jųdviejų mezgasi?
— Devintą? — įsiterpiu norėdamas ne tik priminti jam, kada
Portlande atvažiuoti mūsų paimti, bet ir nutraukti jo
pašnekesį su Ana.
— Taip, sere, — tyliai sako Teiloras.
Po velnių, ir gerai. Ji — mano mergina. Duoti jai nosinę —
mano privilegija. Ne jo.
Staiga prisimenu vėmalus ant šaligatvio ir save, suėmusį ir
laikantį jos plaukus. Tą naktį ir aš daviau jai nosinę. Bet jos
taip ir neatgavau. Paskui žiūrėjau į ją, miegančią šalia.
Galbūt tą nosinę ji tebeturi? Gal net ja naudojasi?
Liaukis, Grėjau. Tuoj pat liaukis.
Paėmęs už rankos, — ji nebe ledinė, bet vis dar vėsi, —
veduosi Aną į pastatą. Kai prieiname prie lifto, atmintyje
šmėsteli mudviejų susitikimas viešbutyje „Heathman”. Tas
pirmas bučinys...
Taip... Tas pirmas bučinys.
Nuo šios minties mano kūnas pabunda.
Bet tuo metu atsidaro durys, išblaškydamos mano dėmesį,
aš nenoromis paleidžiu Anos ranką ir praleidžiu ją į liftą.
Kabina maža, o mudu nesiliečiame. Bet jaučiu ją.
Visą.
Čia ir dabar.
Mėšlas.
Stipriai sučiaupiu lūpas.
Ar viskas tik dėl to, kad ji — taip arti? Ji pakelia į mane
geismo kupinas tamsias akis.
 Ak, Ana...
Jos artumas mane jaudina. Staiga ji giliai įkvepia ir
įsispokso į grindis.
— Ir aš ją jaučiu, — sukuždu, vėl paimu Aną už rankos ir
imu nykščiu braukyti per jos krumplius. Ji pakelia į mane
žydras akis, jos žvilgsnis nekaltas, bet... sudrumstas aistros.
Po galais. Geidžiu jos.
Ji prikanda lūpą.
— Prašau nekramtyti lūpos, Anastazija.
Kalbu tyliai, vos tramdydamas geismą. Ar su ja visą
gyvenimą taip jausiuosi? Trokštu ją pabučiuoti, prispausti
prie lifto sienos kaip anąkart, kai bučiavomės pirmą kartą.
Noriu ją išdulkinti, — čia ir dabar, — noriu, kad vėl būtų
mano. Ji sumirksi, lūpos šiek tiek pravertos, o aš sukandu
dantis, kad nedejuočiau. Ir kaip jai tai pavyksta? Valdyti
mane vien žvilgsniu? Aš pats pratęs viską kontroliuoti, bet...
suskystu vos pamatęs ją dantimis graibšnojant tą lūpą.
— Juk žinai, kaip mane tai veikia, — sumurmu.
Ir dabar, mažyte, trokštu paimti tave tiesiog lifte, tik
nemanau, kad leisiesi.
Liftas sustoja, durys atsidaro, ir gaivaus vėjo gūsis
akimirksniu grąžina mane į tikrovę. Mudu ant stogo, ir nors
diena buvo šilta, vakare pakilo vėjas. Anastazija stovi šalia ir
virpa iš šalčio. Apglėbiu jai pečius, ir ji priglunda man prie
šono. Jaučiu, kad ji pernelyg sulysusi, tačiau menkas jos
kūnas puikiai telpa man po pažastimi.
Matai? Mes puikiai vienas kitam tinkame, Ana.
Mudu sparčiai nužingsniuojame į aikštelės vidurį, prie
„Čarlio Tango”. Keliamosios mentės lėtai sukasi,
sraigtasparnis pasiruošęs kilti. Pribėga mano pilotas,
Stefanas. Mudu paspaudžiame vienas kitam ranką, bet
Anastazijos nepaleidžiu.
— Paruoštas skristi, sere. Sraigtasparnis — jūsų
paslaugoms! — perrėkia jis variklių gaudesį.
— Viskas patikrinta?
— Taip, sere.
 — Apie pusę devintos jį pasiimsite?
— Gerai, sere.
— Apačioje prie laukujų durų jūsų laukia Teiloras.
— Ačiū, pone Grėjau. Saugaus skrydžio į Portlandą. Ponia...
Jis atsisveikindamas atiduoda pagarbą Anastazijai ir pasuka
prie vis dar atviro lifto. Pasilenkę einame po keliamosiomis
mentėmis, aš atidarau dureles, paimu ją už rankos ir padedu
įlipti.
Kai segu Anai diržus, ji ima alsuoti giliau. Ir to šnopavimo
aidas po akimirkos pasiekia man tarpkojį.
Stengdamasis nekreipti dėmesio į savo kūno atsaką, stipriai
priveržiu diržus.
— Štai, dabar turėtum sėdėti ramiai, — sumurmu. — Turiu
prisipažinti, kad man patinka matyti tave sukaustytą diržais.
Nieko neliesk.
Ji nurausta. Pagaliau blyški jos veido oda įgauna bent kiek
gyvybės ir... negaliu atsispirti. Smiliaus nagu brūkšteliu jai
per skruostą toje vietoje, kur oda įraudusi.
Dieve, kaip geidžiu šitos moters...
Ji piktai į mane dėbteli, ir aš suprantu, jog viskas dėl to,
kad negali pajudėti. Paduodu jai ausines, įsitaisau piloto
sėdynėje ir prisisegu diržus.
Užmetu akį į prietaisų skydą, patikrinu, ar viskas paruošta.
Prie visų valdymo mechanizmų simbolių dega žalios
lempelės, įspėjamosios raudonos nematau nė vienos.
Stumteliu droselinę sklendę į kilimo poziciją, įvedu atsakiklio
kodą ir patvirtinu, kad antikolizinė sistema įjungta. Rodos,
viskas gerai. Užsidedu ausines, įjungiu radijo ryšį ir patikrinu
keliamųjų menčių apsukas.
Atsisukęs į Aną matau, kad ji atidžiai mane stebi.
— Pasiruošusi, mažyte?
— Taip.
Ji susijaudinusi, plačiai atsimerkusi. Megzdamas ryšį su
skrydžių valdymo centru ir norėdamas įsitikinti, kad jie
nemiega ir mane girdi, nesusilaikau ir išsišiepiu iki ausų.
Gavęs leidimą kilti, patikrinu variklio tepalo temperatūrą ir
visus kitus rodmenis. Viskas atitinka normas, tad padidinu
apsukas, ir „Čarlis Tango” tarsi grakštus paukštis palengva
ima kilti.
Ak, dievinu šį jausmą.
Mums kylant aukštyn, mano pasitikėjimas šiek tiek
sumenksta ir aš žvilgteliu į šalia sėdinčią panelę Stil.
Laikas ją priblokšti.
Sužavėk ją, Grėjau.
— Vijomės aušrą, Anastazija, o dabar vejamės sutemas.
Šypteliu ir tuoj pat sulaukiu dovanos, mat jos veide taip pat
nušvinta šypsena. Išvydus tokią jos veido išraišką, širdyje
atgyja viltis. Štai ji, čia, su manimi, o jau maniau, kad
netekau jos amžiams. Rodos, Ana gerai leidžia laiką ir yra
laimingesnė nei tuomet, kai išėjo iš leidyklos. Gal ir tuščiai
atmyniau, bet, po velnių, stengsiuosi mėgautis kiekviena šio
mudviejų skrydžio minute.
Daktaras Flinas manimi didžiuotųsi.
Gyvenu čia ir dabar. Ir neprarandu vilties.
Man pavyks. Susigrąžinsiu ją.
Atsargiai, Grėjau, po truputį. Nesmerk iš kailio, neskubėk.
— Šį kartą galima pamatyti daugiau, ne tik besileidžiančią
saulę, — sakau. — Štai ten Eskala. Ten — Boingo oro uostas,
o tolumoje matyti „Kosmoso adata”.
Smalsi kaip visada, ji ištiesia savo liesą kaklą.
— Nesu ten buvusi, — prisipažįsta.
— Nusivešiu, galėsime ten pavalgyti.
— Kristianai, mudu išsiskyrėme! — akivaizdžiai suirzusi,
šūkteli ji.
Apie tai nenoriu nė girdėti, bet valdausi, nes neketinu visko
sugadinti.
— Žinau. Bet vis tiek galiu nusivesti tave ten pavalgyti.
Iškalbingai pažvelgiu į Aną ir ji žaviai nurausta.
— Čia, aukštybėse, labai gražu. Ačiū, — padėkoja ji, o aš
atkreipiu dėmesį, kad ji pakeitė temą.
— Įspūdinga, tiesa?
Priimu Anos žaidimo taisykles, juolab kad ji teisi: šie
vaizdai man niekada nenusibosta.
— Įspūdinga, kad tu gali tai daryti.
Jos komplimentas man netikėtas.
— Meilikaujate, panele Stil? Bet aš esu žmogus, turintis
daugybę gebėjimų, — pamėginu ją erzinti.
— Puikiai tai žinau, pone Grėjau, — tiesiai rėžia ji, ir jau
įsivaizduoju, ką turi omenyje.
Šiaip taip susilaikau nešyptelėjęs. Kaip tik šito man ir
trūko — jos įžūlumo, prieš kurį kiekvieną akimirką jaučiuosi
bejėgis.
Šnekink ją, Grėjau, ir stenkis, kad nenutiltų.
— Kaip sekasi naujame darbe?
— Ačiū, gerai. Įdomus darbas.
— O kaip patinka naujasis viršininkas?
— Nieko sau vyrukas.
Rodos, simpatija Džekui Haidui Ana netrykšta. Gal jis jau
mėgino prie jos lįsti?
— Kas yra?
Vis dėlto noriu žinoti, ar tas šunsnukis nepadarė ko nors
nepadoraus. Jei taip, rytoj jį išgrūsiu.
— Išskyrus tai, kas akivaizdu, daugiau nieko.
— Kaip suprasti „išskyrus tai, kas akivaizdu”?
— Ak, Kristianai, kartais tu toks nesupratingas...
Ji žvilgteli į mane linksmai, bet su neslepiama panieka.
— Aš? Nesupratingas? Kažin ar man patinka jūsų tonas,
panele Stil.
— Ką gi, nepatinka — tai nepatinka, — patenkinta atšauna
ji, ir aš vėl nusišypsau.
Man patinka, kai Ana iš manęs šaiposi ir mane erzina. Vien
žvilgtelėdama arba nusišypsodama ji geba sumaišyti mane su
žemėmis arba iškelti į padanges, ir tai mane labai jaudina,
juolab kad dar niekada nieko panašaus nesu patyręs.
— Pasiilgau tavo miklaus liežuvėlio, Anastazija.
Staiga sąmonėje iškyla prieš mane klūpančios Anos
vaizdas, ir aš krusteliu.
Mėšlas... Dėl Dievo meilės, Grėjau, susikaupk.
 Ji nukreipia žvilgsnį kitur, nuslopina šypseną ir įsispokso į
mums po kojomis lekiančius priemiesčius, o aš tuo metu
patikrinu kursą. Viskas gerai. Artėjame prie Portlando.
Ana tyli, ir aš kartkartėmis slapta į ją žvilgčioju. Ji vis dar
neatitraukia akių nuo kraštovaizdžio ir balsvo dangaus
skliauto, o jos veide atsispindi smalsumas ir nuostaba.
Vakaro šviesoje jos skruostai atrodo švelnūs ir tviska. Nors ir
išblyškusi, nors ir su juosvais ratilais po akimis, — tai tik
įrodo, kaip baisiai priverčiau ją kentėti, — ji atrodo
pribloškiamai. Kaip galėjau leisti, kad pasitrauktų iš mano
gyvenimo?
Ką aš sau maniau?
Dabar, kai saugioje sraigtasparnio kapsulėje skrendame
aukštai virš debesų, mano optimizmas tik didėja, ir praeitos
savaitės sumaištis rimsta. Palengva imu atsipalaiduoti ir
mėgautis ramybe, kurios nepatyriau nuo tos dienos, kai ji
išėjo. Tikrai galėčiau prie to priprasti. Jau buvau pamiršęs,
koks patenkintas jaučiuosi Anos draugijoje. Be to, kartais
naudinga pažvelgti į pasaulį jos akimis.
Ir vis dėlto, mudviem artėjant prie kelionės tikslo, mano
savikliova vėl susvyruoja. Meldžiuosi Aukščiausiajam, kad
mano planas išdegtų. Turiu nusivesti ją į kokią nors
nuošalesnę vietą. Kad ir vakarienės. Velnias... Reikėjo kur
nors užsakyti stalelį. Aną būtina pamaitinti. Jei pavyktų
suvilioti ją vakariene, tada beliktų tik rasti tinkamų žodžių.
Per pastarąsias kelias dienas įsitikinau, kad man reikia
moters — man reikia jos. Geidžiu Anos, tik... ar ji vis dar
norės būti su manimi? Ar pavyks ją įkalbėti, kad suteiktų
man progą pasitaisyti?
Bus matyti, Grėjau, tik nesikarščiuok. Žiūrėk, ir vėl jos
neišgąsdink.
PO PENKIOLIKOS MINUČIŲ jau leidžiamės vienintelėje
Portlando sraigtasparnių aikštelėje. Išjungiu „Čarlio Tango”
variklius, atsakiklį, kuro tiekimą, radijo ryšį ir... vėl imu
abejoti, ar man pakaks ryžto ją susigrąžinti. Turiu Anai
papasakoti, kaip jaučiuosi, o tai bus nelengva, mat pats
nesuprantu, ką jai jaučiu. Žinau, kad jos pasiilgau, kad jos
netekęs labai kentėjau ir kad esu pasiruošęs išbandyti tokius
santykius, kokių nori ji. Tik ar jai to pakaks? O man?
Laikas parodys, Grėjau.
Atsisegu diržus, pasilenkiu, norėdamas išlaisvinti Aną, ir
užuodžiu malonų jos aromatą. Kaip visada, ji gundomai
kvepia. Greitai žvilgteli man į akis, — gal pagalvojusi ką nors
nederama? Ką būtent? Kaip visada, labai norėčiau sužinoti,
bet... nenutuokiu.
— Puiki kelionė, ar ne, panele Stil?
— Taip, dėkoju jums, pone Grėjau.
— Ką gi, eime pasižiūrėti to vaikino nuotraukų.
Atsidarau dureles, nušoku ir ištiesiu jai ranką.
Džo, sraigtasparniu besirūpinantis mechanikas, mūsų jau
laukia. Jis — gyva legenda: Korėjos karo veteranas, bet dar
guvus ir įžvalgus, lyg ką tik būtų perkopęs penktą dešimtį.
Jam pro akis niekas nepraslysta. Džo man santūriai šypteli, o
jo akys spindi.
— Džo, pasirūpink sraigtasparniu ir perduok jį Stefanui. Jis
čia atvažiuos aštuntą arba devintą.
— Bus padaryta, pone Grėjau. Ponia... Jūsų automobilis
laukia apačioje, sere. Tiesa, sugedo liftas; jums teks lipti
laiptais.
— Ačiū, Džo.
Mudu pasukame prie avarinių laiptų. Žvilgtelėjęs į
Anastazijos aukštakulnius, staiga prisimenu, kaip negrabiai ji
tąkart įpuolė į mano darbo kabinetą.
— Tu su savo aukštakulniais džiaugsiesi, kad teks nulipti tik
tris aukštus.
Vos sulaikau šypseną.
— Tau nepatinka mano bateliai? — klausia Ana ir jos akys
nukrypsta žemyn, į kojas.
Mano atmintyje šmėsteli malonus tų kojų, kulnais
užsikabinusių man už pečių, vaizdas.
— Labai patinka, Anastazija, — sumurmu vildamasis, kad
mano veidas neišduoda, kokios gašlios mintys sukasi
galvoje. — Eime. Lipsime neskubėdami. Nenoriu, kad
virsdama nusisuktum sprandą.
Dėkodamas Apvaizdai, kad sugedo liftas, — mat dabar turiu
įtikinamą pasiteisinimą, — viena ranka vikriai apglėbiu Anai
juosmenį. Prisitraukiu ją ir mudu imame lipti.
Kai įsėdame į automobilį ir važiuojame į parodą, pradedu
dar labiau nerimauti. Šiaip ar taip, juk lankysimės
vadinamojo jos bičiulio parodoje. To paties, kuris, kai
pastarąjį kartą buvome susitikę, mėgino įgrūsti jai į burną
liežuvį. O kas, jei pastarąsias kelias dienas jie nuoširdžiai
pasikalbėjo? O jei tai ilgai lauktas jųdviejų pasimatymas?
Po galais, kaip aš anksčiau apie tai nepagalvojau? Vis dėlto
nuoširdžiai viliuosi, kad nieko panašaus nenutiko.
— Mudu su Chosė — tik draugai, — tyliai sako Ana.
Ką?! Ji skaito mano mintis? Ar taip akivaizdu, apie ką
galvoju? Kažin, ar seniai taip?
Nuo tos akimirkos, kai ji mane visiškai nuginklavo. Nuo tos
akimirkos, kai supratau, kad be jos negaliu.
Ji nenuleidžia nuo manęs akių, ir aš imu nervintis.
— Šitos gražios akys tavo veide atrodo per didelės,
Anastazija. Prašau tavęs pažadėti man, kad valgysi.
— Taip, Kristianai, valgysiu, — sako ji, akivaizdžiai suirzusi.
— Aš tau rimtai sakau.
— Ak, dabar jau rimtai? — žaismingai atkerta ji, ir man taip
ima niežtėti rankas, kad geriausia būtų jas prisėsti. Laikas
atversti kortas.
— Nenoriu su tavimi ginčytis, Anastazija. Noriu tave
susigrąžinti, ir sveiką.
Ji pažvelgia į mane sukrėsta, išplėstomis akimis, ir aš
pasijuntu pamalonintas.
— Bet niekas nepasikeitė, — suraukusi antakius, priduria ji.
Ak, Ana, dar ir kaip pasikeitė — manyje pasislinko visa
seisminė plokštė. Mes sustojame prie galerijos ir man nelieka
laiko viskam paaiškinti.
— Pasikalbėkime apie tai grįždami. Dabar jau atvažiavome.
Nelaukdamas, kol atsakys, kad tolesni mudviejų santykiai
jos nedomina, išlipu iš automobilio, prieinu prie jo iš kitos
pusės ir atidarau dureles. Ana išlipa įsiutusi.
— Kodėl taip darai?! — suirzusi šūkteli.
— Kaip darau?
Koks čia dabar mėšlas?..
— Pasakai tokį sakinį ir staiga tiesiog nutrauki pokalbį.
Ak, štai kodėl taip supykai...
— Anastazija, mes jau parodoje. Norėjai čia važiuoti.
Apžiūrėkime ją, o paskui pasišnekėsime. Nelabai noriu, kad
ištaisytume sceną vidury gatvės.
Ji aikštingai sučiaupia lūpas ir, nors nenoromis, burbteli:
— Gerai.
Paėmęs ją už rankos, sparčiai žingsniuoju į galeriją, o ji
seka man iš paskos.
Patalpa erdvi ir ryškiai apšviesta. Tai vienas iš pastaruoju
metu tokių madingų rekonstruotų prekių sandėlių medinėmis
grindimis ir pliko mūro sienomis. Gurkšnodami pigų vyną ir
tyliai šnekučiuodamiesi, Portlando meno žinovai apžiūrinėja
fotografijas.
Mus pasitinka jauna moteris.
— Labas vakaras, sveiki atvykę į Chosė Rodrigeso parodą.
Ji nenuleidžia nuo manęs akių.
Tai tik išvaizda, brangioji, tik lukštas. Spoksok kur nors
kitur.
Ji atrodo susijaudinusi, bet, išvydusi Anastaziją, lyg ir
atitoksta.
— A, tai jūs, Ana. Labai norėsime išgirsti ir jūsų nuomonę
apie parodą.
Parodos kuratorė įteikia jai lankstinuką ir palydi mudu prie
stalo su gėrimais ir užkandžiais. Ana suraukia antakius ir jai
virš nosies susimeta mano dievinama V raidės formos
raukšlelė. Noriu ją pabučiuoti, kaip ne kartą esu daręs ir
anksčiau.
— Pažįsti ją? — klausiu. Ana papurto galvą ir dar labiau
suraukia antakius. Aš trūkteliu pečiais. Na, čia
Portlandas... — Ko norėtum išgerti?
 — Prašyčiau taurės baltojo vyno. Ačiū.
Man patraukus prie baro, kažkas džiaugsmingai šūkteli.
— Ana!
Atsisukęs pamatau tą jaunuolį, spaudžiantį glėbyje mano
merginą.
Prakeikimas...
Negirdžiu, apie ką jie kalbasi, bet Ana užsimerkia, ir man
šmėsteli siaubinga mintis, kad ji tuoj apsipils ašaromis. Vis
dėlto ji susitvardo, o jis atšlyja, sustoja per žingsnį nuo Anos
ir atidžiai ją nužvelgia.
Taip, ji sulyso per mane.
Šiaip taip numaldau kaltės jausmą, nors ji mėgina Chosė
raminti. Šiaip ar taip, jis atrodo velniškai ja susidomėjęs.
Pernelyg susidomėjęs. Man krūtinėje plyksteli pyktis. Ji sako,
kad Chosė — tik draugas, ir vis dėlto akivaizdu, kad jis pats
taip nemano. Jis trokšta daugiau.
Patrauk letenas, drauguži, ji priklauso man.
— Įspūdingi kūriniai, ar ne?
Mano dėmesį išblaško plikti pradėjęs jaunuolis ryškiais
marškiniais.
— Dar nespėjau apžiūrėti, — sakau ir kreipiuosi į
barmeną: — Ar tai viskas, ko turite?
— Taip. Raudonojo ar baltojo? — gana abejingai klausia jis.
— Dvi taures baltojo, — burbteliu.
— Manau, paroda tikrai padarys jums įspūdį. Rodrigeso
braižas unikalus, — sako man tas bjaurus tipas erzinamai
ryškiais marškiniais.
Nekreipiu į jį dėmesio, žvilgteliu į Aną. O ji nenuleidžia savo
didelių ir spindinčių akių nuo manęs. Mane išmuša karštis,
negaliu atitraukti akių nuo jos. Ji — tarsi švyturys minioje, ir
aš beviltiškai skęstu jos akių gelmėje. Ana atrodo
pritrenkiamai. Vešlūs plaukai dar labiau išryškina jos veido
grožį, švelniai banguodami leidžiasi žemyn, o jų galai
susiraitę glaudžiasi prie krūtų. Suknelė laisvesnė, nei
pamenu, bet vis tiek puikiai išryškina jos figūrą. Gali būti,
kad Ana tyčia ją apsivilko. Ji žino, kaip man patinka ši suknia.
Hm... Pribloškianti suknelė, geismą žadinantys
aukštakulniai...
Prakeikimas... tvardytis, Grėjau!
Rodrigesas kažko klausia Anos, ji turi nukreipti žvilgsnį nuo
manęs. Jaučiu, kad daro tai nenoriai, ir šis jausmas paglosto
man širdį. Bet... po galais, tas vaikinas — tikras gražuolis: jo
dantys tobulai balti, jis plačiapetis, vilki elegantišką
kostiumą. Turiu pripažinti, kad tas žolės rūkytojas, tas
niekšelis tikrai gerai atrodo. Jis Anai kažką pasako, o ji
linkteli ir maloniai, nerūpestingai jam nusišypso.
Norėčiau, kad taip šypsotųsi man. Pasilenkęs jis švelniai
pabučiuoja jai skruostą. Šunsnukis.
Piktai dėbteliu į barmeną.
Paskubėk, vyruti. Kol pripila dvi taures vyno, tas niekam
tikęs kvailys čiupinėjasi visą valandą.
Pagaliau jis įvykdo užsakymą. Sugriebęs taures ir numojęs
ranka į šalia stypsantį jaunuolį, dabar jau šnekantį apie kitą
fotografą ar tauškiantį kažkokius kitus niekus, grįžtu pas Aną.
Pagaliau Rodrigesas paliko ją ramybėje. Ana susimąsčiusi
žvelgia į vieną iš jo fotografijų. Tai peizažas su ežeru,
numanau, kad vertingas. Paduodu Anai taurę, o ji pakelia
akis ir nepatikliai į mane žvilgteli. Paskubomis gurkšteliu
vyno iš savo taurės. Dieve, koks šlykštus, per ilgai ąžuolinėse
statinėse laikytas, šiltas „Chardonnay”.
— Na, kaip, pakenčiamas? — linksmai klausia Ana, tik ne iš
karto susigaudau, ką ji turi omenyje: šį renginį ar pastatą. —
Vynas, — paaiškina ji.
— Toli gražu. Bet tokiuose renginiuose vynas retai būna
pakenčiamas, — nutaręs keisti temą, klausiu: — O vaikinas
gana talentingas, ar ne?
— Argi kitaip būčiau jo prašiusi padaryti tavo portretą?
Ji akivaizdžiai didžiuojasi jo darbais. Tai mane erzina. Ana
žavisi juo ir domisi jo kūrybinio kelio sėkme, nes tas
jaunuolis jai rūpi. Pernelyg rūpi. Jaučiu krūtinėje bundant
gana nemalonų, į kančią panašų jausmą. Tai pavydas, dar
nesu prie jo pratęs, mat šį jausmą patyriau tik būdamas su
Ana, be to, jis man nepatinka.
— Ponas Kristianas Grėjus? — kaip valkata apsirengęs
vyras įžūliai kyšteli man prie veido fotoaparato objektyvą ir
išblaško niūrias mintis. — Ar galėčiau jus nufotografuoti,
sere?
Prakeiktas paparacas. Visa širdimi trokštu jį nuvyti, bet
susitvardau ir nusprendžiu elgtis mandagiai. Nenoriu, kad
Šernui, mano atstovui ryšiams su visuomene, tektų teisintis
dėl žiniasklaidos atstovų žeriamų priekaištų.
— Žinoma.
Čiumpu Aną už rankos ir prisitraukiu, kad būtų šalia. Noriu,
kad visi žinotų: ji priklauso man. Tiesa, jei tik... sutiks pas
mane grįžti.
Nepersistenk, Grėjau, neskubėk.
Fotografas padaro kelias nuotraukas.
— Dėkoju, pone Grėjau, — bent jau susiprotėja
padėkoti. — Kuo jūs vardu, panele? — klausia jis, norėdamas
sužinoti jos vardą ir pavardę.
— Ana Stil, — droviai prisistato Ana.
— Ačiū, panele Stil.
Jis nuskuba savo reikalais, ir Anastazija akimirksniu nuo
manęs atšlyja. Nusivylęs paleidžiu ją ir sugniaužiu plaštakas,
kad lengviau atsispirčiau pagundai vėl ją paliesti.
Ana įdėmiai mane nužvelgia.
— Internete ieškojau tavo nuotraukų su merginomis. Bet
tokių nėra. Todėl Keitė ir manė, kad esi gėjus.
Nesusilaikęs šypteliu, mat prisimenu, kokia ji buvo nerangi
per pirmąjį mudviejų susitikimą, kaip jai trūko žurnalistės
patirties ir kokie nevykę buvo jos klausimai. Ar jūs gėjus,
pone Grėjau? Be to, prisimenu, kaip anuomet ji mane
suerzino.
Bet tai, rodos, nutiko labai seniai. Papurtęs galvą, sakau:
— Ne, aš nedraugauju su merginomis, Anastazija, tik tau
padariau išimtį. Tu pati žinai.
Be to, trokštu gerokai daugiau nei vien draugystės.
— Vadinasi... — ji nutyla, žvilgteli per petį tikrindama, ar
mudviejų niekas nesiklauso, — su savo nuolankiosiomis
viešumoje niekada nesirodai?
Ištarusi šį žodį, Ana drovėdamasi išblykšta.
— Kartais rodausi. Bet ne susibūrimuose. Daugiausia
vaikštome po parduotuves ir panašiai. — Tos retos išvykos
būdavo skirtos tik prasiblaškyti arba galbūt atsilyginti
nuolankiajai už gerą elgesį. Vienintelė moteris, su kuria
norėjau daugiau, yra... Ana. — Tik su tavimi visur einu,
Anastazija, — sušnabždu ir jau ketinu prabilti apie tai, kas
man labiausiai rūpi, paklausti, ką ji mano apie mano siūlymą,
sužinoti, kaip jaučiasi ir ar sutiktų pas mane grįžti.
Vis dėlto meno galerija — pernelyg vieša vieta. Anos
skruostai žaviai nurausta ir ji įsispokso į savo rankas. Viliuosi,
kad taip elgiasi, nes jai patiko, ką pasakiau, bet nesu tikras.
Turiu išsivesti ją iš čia, kad liktume vienudu. Tada galėsime
pasikalbėti ir pavalgyti. Kuo greičiau apžiūrėsime šio
jaunuolio darbus, tuo greičiau galėsime išeiti.
— Tavo bičiulį, rodos, labiau traukia peizažai, o ne
portretai. Apsižvalgykime.
Ištiesiu ranką ir, kai Ana ją suspaudžia, pajuntu
pasitenkinimą.
Neskubėdami žingsniuojame per galeriją, stabtelėdami prie
kiekvienos nuotraukos. Nors mane piktina ir tas tipelis, ir tai,
ką Ana jam jaučia, vis dėlto turiu pripažinti, kad jis gana
talentingas. Pasukame už kampo ir... sustojame.
Štai ji. Septyni didžiulio formato Anastazijos Stil portretai.
Ji atrodo pribloškiamai graži, paprasta ir atsipalaidavusi.
Besijuokianti, rūsti, susiraukusi, rimta, linksma, o vienoje
nuotraukoje — liūdnai susimąsčiusi. Atidžiai apžiūrinėdamas
kiekvieną fotografiją, staiga visiškai aiškiai suvokiu, kadmis
siekia daug daugiau nei vien Anos draugystės.
— Rodos, ne aš vienas tavimi žaviuosi, — sušnabždu.
Šios fotografijos — Rodrigeso pagarba Anai, jo meilės
laiškai, viešai kabantys ant galerijos sienų ir prieinami
kiekvienam, užsimaniusiam paspoksoti.
Ana žiūri į jas suglumusi, tylėdama, nustebusi ne mažiau už
mane. Ką gi, apie tai, kad šios nuotraukos atitektų kam nors
kitam, negali būti nė kalbos. Privalau jas turėti. Tikiuosi, jos
parduodamos.
— Trumpai atsiprašysiu.
Kelioms minutėms palikęs Aną vieną, patraukiu į galerijos
priimamąjį.
— Kuo galėčiau padėti? — klausia moteris, kuri pasitiko
mus, atvykusius į galeriją.
Nekreipdamas dėmesio į virpančias blakstienas ir
provokuojančią, per daug raudoną šypseną, klausiu:
— Ar ant galinės sienos eksponuojami septyni portretai
parduodami?
Jos veide šmėsteli nusivylimas, bet moteris akimirksniu
susitvardo ir plačiai nusišypso.
— Anastazijos serija? Nuostabus darbas.
Nuostabus modelis.
— Žinoma, serija parduodama. Tik žvilgtelėsiu į kainas, —
maloniai sako ji.
— Noriu pirkti visas.
Išsitraukiu piniginę.
— Visas? — neslėpdama nuostabos klausia ji.
— Taip.
Nepakenčiama moteris.
— Ši serija įkainota keturiolika tūkstančių dolerių.
— Noriu, kad pirkinys būtų pristatytas man kuo greičiau.
— Bet ši serija turi būti eksponuojama tol, kol vyks
paroda, — paaiškina moteris.
Tai visiškai nepriimtina.
Pamaloninu ją akinama šypsena, ir moteris sujaudinta
priduria:
— Bet esu tikra, kad ką nors sugalvosime.
Virpančiomis rankomis ji nesėkmingai mėgina įkišti mano
kreditinę į skaitytuvą.
Grįžęs pas Aną, randu su ja plepantį ir savo laimę
mėginantį šviesiaplaukį dabitą.
— Šios nuotraukos nuostabios, — sako jis. Norėdamas
parodyti, kas čia padėties šeimininkas, pirštais švelniai
suspaudžiu Anai alkūnę ir šaltai nužvelgiu jaunuolį, leisdamas
jam suprasti, kad geriau jau eitų. — Jums labai pasisekė, —
traukdamasis priduria jis.
— Ir aš taip manau, — sakau ir, juo atsikratęs, veduosi Aną
prie galinės sienos.
— Ar ką tik nusipirkai nuotrauką? — kryptelėjusi smakrą į
savo portretus, klausia Ana.
— Kodėl tik vieną? — pašaipiai prunkšteliu.
Vieną? Gal juokauji?
— Kelias?
— Nupirkau visas, Anastazija.
Žinau, jog kalbu kaip pasipūtėlis, bet, vien pagalvojęs apie
tai, kad šias nuotraukas galėtų įsigyti ir jomis džiaugtis kas
nors kitas, suprantu, kad apie tai negali būti ir kalbos. Ji
nustebusi praveria lūpas, o aš mėginu nesileisti Anos
blaškomas. — Nenoriu, kad kiti vyrai, pasikabinę šitas
nuotraukas namuose, spoksotų ir varvintų seilę.
— Tau labiau patinka seilę varvinti pačiam? — pašaipiai
klausia ji.
Anos žodžiai, nors ir netikėti, mane pralinksmina. Ji man
priekaištauja.
— Tiesų sakant, taip, — rimtai atsakau.
— Iškrypėlis, — rodos, sunkiai tramdydama juoką, be
garso, vien krutindama lūpas, sako ji.
Dieve mano, ji — tikras iššūkis, ji sąmojinga ir... teisi.
— Tokiam apibūdinimui negaliu prieštarauti, Anastazija.
— Šį klausimą su tavimi aptarčiau išsamiau, bet pasirašiau
konfidencialumo sutartį.
Išdidžiai nusijuokusi, ji nusisuka nuo manęs ir vėl įbeda
akis į nuotraukas.
Ji ir vėl imasi savo — juokiasi iš manęs ir menkina mano
gyvenimo būdą. Dieve, kaip norėčiau pastatyti ją į vietą —
mieliausiai pasiguldyčiau arba liepčiau klauptis.
Pasilenkęs sušnabždu Anai į ausį:
— Kad žinotum, ką norėčiau padaryti mitriam tavo
liežuvėliui.
— Tu labai šiurkštus.
Ji pasipiktinusi, jos veido išraiška — pabrėžtinai mandagi,’ o
ausų galiukai žaviai nuraudę.
Ak, mažyte, nieko naujo nepasakei.
Mano žvilgsnis vėl nukrypsta į portretus.
— Šiose nuotraukose atrodai visiškai atsipalaidavusi,
Anastazija. Nedažnai matau tave tokią.
Ji vėl įbeda žvilgsnį sau į rankas ir tyli, tarsi nesumodama,
ką pasakyti. Nežinau, apie ką ji mąsto, todėl ištiesiu ranką ir
kilsteliu jos smakrą. Vos tik pirštais paliečiu jos odą, Ana
tyliai aikteli.
Ir vėl tas garsas, kurio aidas akimirksniu pasiekia mano
tarpkojį.
— Noriu, kad taip pat atsipalaiduotum ir su manimi, —
sakau, neprarasdamas vilties.
Prakeikimas. Mano viltis pernelyg akivaizdi.
— Jei to nori, turi liautis mane bauginęs, — nustebindama
mane jausmų gilumu atrėžia Ana.
— O tu turi išmokti bendrauti ir sakyti man, kaip jautiesi! —
nelieku skolingas aš.
Po galais, ką mudu čia veikiame?
Norėčiau kalbėtis su ja akis į akį. Ana krenkšteli ir ištiesina
pečius.
— Kristianai, norėjai, kad būčiau tavo nuolankioji, — tyliai,
kad negirdėtų aplinkiniai, sako ji. — Tai ir yra bėda. Ji glūdi
būdvardžio „nuolankus” reikšmėse, kurias kartą atsiuntei
man elektroniniu paštu, — ji nutyla, dėbteli į mane. —
Manau, žodžio „nuolanki” sinonimai... cituoju: „sukalbama,
nuolaidi, lanksti, lengvai pasiduodanti, pasyvi, susitaikiusi,
kantri, romi, vangi, pavergta”. Man nebuvo galima į tave
žiūrėti. Nei su tavimi kalbėti, nebent man leistum. Tad ko
tikiesi?
Šį reikalą turime aptarti akis į akį! Kodėl Ana apie tai
prabilo čia?
— Tavo draugija mane labai trikdo, — įsidrąsinusi toliau
varo ji. — Nenori, kad tau prieštaraučiau, bet tau patinka
mano mitrus liežuvėlis. Nori, kad būčiau klusni, o kartais
nenori, kad galėtum mane bausti. Būdama su tavimi tiesiog
nežinau, kaip elgtis.
Gerai, suprantu, kad ši sumaištis tikrai gali gerokai trikdyti,
bet nenoriu apie tai kalbėti čia. Mums reikia išeiti.
— Taikli ir, kaip visada, puikiai suformuluota pastaba,
panele Stil, — sakau supykęs, bet tvardydamasis. — Geriau
eime pavalgyti.
— Bet dar tik pusvalandį pabuvome.
— Nuotraukas matei, su vaikinu pasišnekėjai.
— Jo vardas Chosė, — šį kartą garsiau taria ji.
— Taigi, pasišnekėjai su Chosė, vyruku, kuris paskutinį
kartą, kai jį mačiau, mėgino per jėgą įgrūsti liežuvį į burną
tau — girtai ir tuoj vemsiančiai.
Iš pykčio sugriežiu dantimis.
— Užtat jis niekada manęs nemušė, — atšauna Ana, o jos
akyse spindi įtūžis.
Po perkūnais... Ji nori apie tai kalbėtis čia ir dabar.
Negaliu patikėti. Ji pati prisiprašė, kad parodyčiau, kaip gali
būti blogai! Iš mano krūtinės pyktis išsiveržia kaip lava iš
Šventosios Elenos kalno.
— Smūgiuoji žemiau juostos, Anastazija.
Aš netveriu pykčiu. Ji nurausta, tik nežinau, ar
susidrovėjusi, ar iš įtūžio. Pirštais persibraukiu per plaukus,
kad susilaikyčiau nečiupęs jos ir neišsitempęs laukan tęsti šio
pokalbio akis į akį. Giliai atsidustu.
— Vežuosi tave pavalgyti. Tuoj mirsi iš bado man akyse.
Susirask tą vaikiną ir atsisveikink.
Kalbu griežtai, mat vos tramdau pyktį, bet Ana neskuba
vykdyti mano nurodymų.
— Ar negalime dar pasilikti?
— Ne. Eik. Tuoj pat. Atsisveikink.
Šiaip taip susilaikau nekėlęs balso. Puikiai pažįstu tas
stipriai sučiauptas Anos lūpas — ji baisi priešgyna ir
užsispyrusi kaip ožka. Ji įsiutusi, bet man tai nė velnio
nerūpi, nesvarbu, ką iškentėjau per pastarąsias dienas. Jei
reikės, paimsiu ją ir išsinešiu, bet mudu išeisime. Pervėrusi
mane rūsčiu žvilgsniu, ji staiga nusisuka ir švystelėję plaukai
paliečia man petį. Tada Ana išdidžiai nužingsniuoja ieškoti
Chosė.
Jai nuėjus, kaip įmanydamas stengiuosi atgauti
pusiausvyrą. Ir kaip jai pavyksta išvesti mane iš kantrybės?
Noriu ją išbarti, išperti ir išdulkinti. Čia. Dabar. Ir būtent tokia
eilės tvarka.
Dairausi po salę. Vaikinas, — ne, Rodrigesas, — stovi
apsuptas būrio it garbinančių merginų. Pamatęs Aną, jis
akimirksniu pamiršta savo gerbėjas ir pasitinka ją taip, tarsi
Ana būtų jo prakeiktos visatos centras. Jis atidžiai klausosi
kiekvieno Anos žodžio, o tada suspaudžia ją glėbyje ir
apsisuka apie savo ašį.
Patrauk savo nešvarias letenas nuo mano merginos.
Žvilgtelėjusi į mane, Ana panardina pirštus jam į plaukus,
priglaudžia skruostą prie jo skruosto ir kažką sušnabžda
vaikinui į ausį. Juodu vis dar kalbasi. Susiglaudę. Chosė
tebelaiko ją glėbyje. Mėgaujasi nuo Anos sklindančiu žavesiu.
Nespėjęs susivokti, ką darau, prieinu, pasiruošęs jėga
išvaduoti Aną iš jo gniaužtų. Laimė, man priėjus, vaikinas
atitoksta ir ją paleidžia.
— Ana, paskambink man kada nors. Oi, pone Grėjau, labas
vakaras, — sumurma jis gerokai suglumęs ir, rodos, truputį
įbaugintas.
— Pone Rodrigesai, paroda išties įspūdinga. Gaila, kad
negalime pabūti ilgiau, bet mums būtina grįžti į Sietlą.
Anastazija...
Paimu ją už rankos.
— Lik sveikas, Chosė. Dar kartą sveikinu.
Ana atšlyja nuo manęs, švelniai pabučiuoja Rodrigesui
raustantį skruostą, ir pasijuntu taip, tarsi mane tuoj ištiks
infarktas. Turiu sutelkti visas jėgas, kad susitvardyčiau ir
nepersimesčiau jos per petį. Užuot taip padaręs, čiumpu Aną
už rankos ir nusitempiu prie lauko durų, o paskui — ir į
gatvę. Ji klupinėdama seka iš paskos ir iš paskutiniųjų
mėgina neatsilikti, bet man jos kančios nė motais.
Dabar. Aš tik noriu...
Netoliese skersgatvis. Paskubomis pasuku į jį ir, nespėjęs
suvokti, ką darau, prispaudžiu Aną prie namo sienos. Tada
delnais suspaudžiu skruostus ir užgulu, svaiginamas įniršio ir
geismo mišinio, prilygstančio sprogstamajam užtaisui. Lūpas
valdingai prispaudžiu prie jos lūpų, susilietę mudviejų dantys
tarkšteli, bet netrukus mano liežuvis prasmunka į jos burną.
Pajuntu pigaus vyno ir neapsakomai malonų, neprilygstamą
Anos skonį.
Ak, ta burna...
Kaip man jos trūko.
Mano spaudžiama, Ana įsiaudrina. Ji suleidžia pirštus man į
plaukus ir stipriai trūkteli. Nenutraukdama bučinio, ji
sudejuoja, plačiau atverdama man kelią į burną, atsako į
mano bučinį, išlaisvina savo aistrą, ir mūsų liežuviai
galynėjasi. Ragauja vienas kitą. Ima. Ir duoda.
Toks jos alkis man netikėtas. Mano kūnu nuvilnija geismas
tarsi miško gaisro ugnis, godžiai glemžianti sausuolius. Aš
toks įsiaudrinęs — geidžiu jos čia ir dabar, šiame
skersgatvyje. Mano ketinimai nubausti Aną ir bučiniu įtvirtinti
savo valdžią subliūkšta ir virsta visai kitkuo.
Ir ji to geidžia.
Ir jai to trūko.
Tai... daugiau nei jaudina.
Atsakydamas į jos dejonę, taip pat sudejuoju ir suprantu
prarandąs kontrolę.
Mudviem bučiuojantis, viena ranka prilaikau jai sprandą.
Laisva ranka slysta Anos kūnu, ir aš vėl susipažįstu su
gundančiais jos linkiais: su jos krūtimis, liemeniu,
sėdmenimis, šlaunimi. Pirštais užčiuopęs sijono kraštą, imu
traukti jį aukštyn. Ketinu pakelti sijoną ir išdulkinti ją tiesiog
gatvėje. Kad vėl priklausytų man.
Kaip nuostabu vėl ją jausti.
Anos artumas svaigina, geidžiu jos taip, kaip dar niekada
nebuvau geidęs.
Užvaldytas aistros ir negalėdamas aiškiai mąstyti, vis dėlto
tolumoje išgirstu policijos sireną.
Ne! Ne! Grėjau!
Ne dabar. Tvardykis.
Nenuleisdamas akių nuo Anos, sunkiai šnopuodamas ir vis
dar užvaldytas geismo, atšlyju.
— Tu... priklausai... man! — dusliai sušnabždu ir, pajutęs,
kad atgaunu gebėjimą aiškiai mąstyti, pasitraukiu. — Dėl
Dievo meilės, Ana...
Pasilenkęs, delnais remdamasis į kelius, stengiuosi atgauti
kvapą ir numaldyti įsišėlusį kūną. Šią akimirką taip jos
geidžiu, kad, rodos, sprogsiu.
Ar kuri nors kita moteris kada nors mane taip veikė?
Dieve! Vos neišdulkinau jos nuošaliame skersgatvyje.
Tai — pavydas. Apimtas jo jaučiu, kad man linksta keliai,
kad esu pažeidžiamas ir negebu valdytis. Man tai nepatinka.
Labai nepatinka.
— Atsiprašau, — dusliai sako ji.
— Yra už ką. Suprantu, kodėl taip elgeisi. Nori to fotografo,
Anastazija? Jis tau tikrai neabejingas.
— Ne, — tyliai, gaudydama kvapą, atsako Ana. — Jis — tik
draugas.
Dabar jos žodžiuose bent jau girdėti atgaila, todėl palengva
mano pyktis ima slūgti.
— Užaugęs visą gyvenimą stengiausi vengti stiprių jausmų.
Bet tu... tu žadini jausmus, kurie man visiškai svetimi. Ir
man labai... — pritrūkstu žodžių. Man sunku įtikinamai
papasakoti, kaip jaučiuosi. Praradau kontrolę ir esu labai
sutrikęs. — Neramu, — nieko geriau nesugalvoju. — Mėgstu
kontrolę, Ana, bet tavo draugijoje ji tiesiog... — stoviu ir
žiūriu į ją. — Kažkur išgaruoja.
Ji žvelgia į mane išplėstomis, kūniško geismo kupinomis
akimis. Jos plaukai — susitaršę ir žadinantys aistrą, jie
dengia Anos kaklą, pečius ir siekia krūtis. Pirštais pasitrinu
sprandą tyliai džiaugdamasis, kad pavyko bent šiek tiek
nusiraminti ir bent iš dalies susigrąžinti kontrolę.
Matai, koks aš tavo draugijoje, Ana. Matai?
Pirštais persibraukiu per plaukus ir kelis kartus giliai
atsidūstu, kad galėčiau aiškiai mąstyti. Tada čiumpu ją už
rankos.
— Eime, mums reikia pasikalbėti. — Prieš tave
išdulkinant. — O tu turi pavalgyti.
Netoli šios nuošalios gatvelės įsikūręs restoranas. Jei
būčiau galėjęs, mudviejų susitaikymui būčiau parinkęs kitą,
bet tiek to, bus gerai ir taip. Be to, daug laiko neturiu, mat
netrukus atvažiuos Teiloras.
Atidarau jai lauko duris.
— Čia turėtų būti gerai. Daug laiko neturime.
Man susidaro įspūdis, kad šis restoranas tiekia maistą ir
galerijoje susirinkusiems svečiams, ir galbūt studentams.
Keista ir juokinga, kad jo sienos nudažytos tokia pat spalva
kaip ir mano žaidimų kambario, tačiau apie tai stengiuosi
negalvoti.
Lipšnus ir nuolankus padavėjas palydi mudu prie nuošalaus
stalelio ir vis nesiliauja plačiai šypsojęsis Anastazijai.
Žvilgteliu į lentą ant sienos, kurioje surašytas valgiaraštis, ir
valgį nusprendžiu užsakyti iš karto, kol padavėjas dar
nenuėjo, mat noriu leisti jam suprasti, kad skubame.
— Abu užsisakysime po vidutiniškai iškeptą jautienos
nugarinės kepsnį su Berno padažu, jei turite, skrudintomis
bulvytėmis ir žaliomis daržovėmis, kokių turi virėjas; ir
atneškite man vynų sąrašą.
— Mielai, sere, — sako padavėjas ir nuskuba vykdyti
užsakymo.
Ana suirzusi papučia lūpas.
Kas dabar negerai?
— O jei aš nemėgstu kepsnių?
— Nepradėk, Anastazija.
— Aš ne mažas vaikas, Kristianai.
— Tai ir nesielk kaip mažas vaikas.
— Elgiuosi kaip mažas vaikas, nes nemėgstu kepsnių? —
klausia ji, nesivargindama slėpti susierzinimo.
Ne!
— Nes tyčia kurstai man pavydą. Tai vaikiška. Ar tau visai
nerūpi tavo draugo jausmai, jei taip su juo elgiesi?
Nuraudusi Ana įsispokso sau į rankas.
Taip. Ir turėtum jaustis nejaukiai. Tu jį varai iš proto. Net
aš matau.
Ar ji taip pat elgiasi ir su manimi? Varo iš proto?
Galbūt, kol buvome išsiskyrę, ji pagaliau suvokė tikrąją
savo galią. Kad gali mane valdyti.
Nešinas vynų sąrašu, grįžta padavėjas ir vėl suteikia man
progą nusiraminti. Gėrimų pasirinkimas nedidelis; sąraše —
tik viena gerti tinkamo vyno rūšis. Žvilgteliu į Anastaziją, o ji,
rodos, vis dar širsta. Pažįstu tą žvilgsnį. Gal pati norėjo
išsirinkti, ką valgys? Negana to, puikiai žinodamas, kad apie
vyną ji ne kažin ką nusimano, neatsispiriu pagundai ją
paerzinti.
— Gal norėtum išsirinkti vyną? — klausiu suvokdamas, kad
atvirai šaipausi.
— Tu išrink.
Ji stipriai sučiaupia lūpas.
Taip. Nežaisk su manimi, mažyte.
— Prašyčiau dvi taures „Barossa Valley Shiraz”, —
kreipiuosi į netoliese stovintį padavėją.
— Hm... šios rūšies vyną parduodame tik buteliais, sere.
— Tada atneškite butelį.
Stuobry tu...
— Gerai, sere.
Jis nueina.
— Tu labai piktas, — be jokios abejonės, gailėdama
padavėjo, sako Ana.
— Kaip tik svarstau kodėl.
Kaip įmanydamas stengiuosi išlaikyti abejingą veidą, bet,
vos ištaręs šiuos žodžius, suprantu, kad šneku kaip vaikas.
— Ką gi, gal ir gerai iš karto duoti tinkamą toną ruošiantis
asmeniškam ir atviram pokalbiui apie ateitį, tiesa?
 Ana lipšniai nusišypso.
Ką gi, akis už akį, panele Stil. Ji vėl mane pergudravo, ir
negaliu nesižavėti jos geležiniais nervais. Suprantu, kad iš šio
kivirčo mums jokios naudos.
Be to, buvau tikras šunsnukis.
Nesugadink visko, Grėjau.
— Atleisk, — sakau, nes Ana teisi.
— Atsiprašymas priimtas. Be to, man malonu tau pranešti,
kad po paskutinio karto, kai drauge valgėme, nenutariau
tapti vegetare.
— Kadangi tai buvo ir paskutinis kartas, kai apskritai
valgei, manau, tai dar diskutuotinas klausimas.
— Ir vėl tas žodis — diskutuotinas.
— Diskutuotinas, — be garso sužiopčioju.
Taip, ir vėl tas žodis. Pamenu paskutinį kartą jį vartojęs,
kai šeštadienio rytą aptarėme sutarties sąlygas. Tą dieną, kai
griuvo visas mano pasaulis.
Prakeikimas. Negalvok apie tai. Aukščiau galvą, Grėjau.
Išklok jai, ko nori.
— Ana, kai paskutinį kartą kalbėjomės, tu mane palikai. Aš
truputį nervinuosi. Užsiminiau, kad noriu tave susigrąžinti,
bet... tavo atsakymo nesulaukiau.
Ji išbąla ir sukanda apatinę lūpą.
O ne...
— Ilgėjausi tavęs... tikrai tavęs ilgėjausi, Kristianai, — tyliai
sako ji. — Kelios pastarosios dienos buvo... sunkios.
Sunkios — per švelnus žodis.
Ana stipriai sučiaupia lūpas ir, giliai įkvėpusi, susitvardo.
Man tai nepatinka. Galbūt pastarąją valandą elgiausi taip,
kad galutinai ją atstūmiau? Aš įsitempiu. Ką ji nori pasakyti?
— Niekas nepasikeitė. Negaliu būti tokia, kokios manęs
nori.
Anos veidas atrodo niūrus ir bejausmis.
Ne. Ne. Ne.
— Esi tokia, kokios tavęs noriu.
Esi kaip tik tokia, kokios tavęs trokštu.
 — Ne, Kristianai, nesu.
Ak, patikėk, mažyte...
— Tu nusiminusi dėl to, kas pastarąjį kartą įvyko. Elgiausi
kvailai, o tu... Tu — taip pat. Kodėl neištarei saugos žodžio,
Anastazija?
Ji atrodo tokia nustebusi, tarsi pasakiau didžiulę naujieną,
apie kurią ji nė nepagalvojo.
— Atsakyk, — paraginu.
Tai ir nedavė man ramybės. Kodėl neištarei saugos žodžio,
Ana?
Apimta nevilties, ji sudrimba ant kėdės. Liūdna. Priblokšta.
— Nežinau, — sušnabžda.
Ką?!
KĄ?!
Netenku žado. Sukau pragaro ratus tik todėl, kad ji
neištarė saugos žodžio? Man dar neatitokus, ji ima berte berti
žodžius. Kalba tyliai ir baikščiai, tarsi atliktų išpažintį, tarsi
gėdytųsi.
— Buvau priblokšta. Mėginau būti tokia, kokios manęs nori,
mėginau ištverti skausmą ir man aptemo sąmonė, —
žvelgdama į mane kančios kupinomis akimis Ana, tarsi
atsiprašydama, trukteli pečiais. — Supranti... tiesiog
pamiršau.
Po galais!
— Pamiršai! — nusiminęs piktai šūkteliu. Turėjau patirti tiek
kančių tik todėl, kad ji pamiršo?
Negaliu patikėti. Kad neatitrūkčiau nuo tikrovės, įsikimbu į
stalo kraštą ir mėginu įsisąmoninti šią bauginančią žinią.
Ar priminiau jai saugos žodžius? Dieve... neprisimenu.
Atmintyje iškyla elektroninis laiškas, kurį Ana man atsiuntė
po to, kai pirmą kartą iškaršiau jai kailį.
Tada ji manęs nesustabdė.
Aš — beviltiškas kvailys.
Turėjau jai priminti.
Pala. Ji žino, kad turi saugos žodžius. Pamenu, ne kartą
Anai juos kartojau.
 — Sutarties mudu nepasirašėme, Anastazija. Bet ribas
aptarėme. Noriu dar kartą priminti, kad turime saugos
žodžius, pameni?
Ji kelis kartus sumirksi, bet neprataria nė žodžio.
— Kokie jie? — valdingai klausiu.
Ji vis dar dvejoja.
— Kokie tie saugos žodžiai, Anastazija?
— „Geltona”.
— Ir?
— „Raudona”
— Nepamiršk jų.
Akivaizdžiai susirūpinusi, ji kilsteli antakį ir, rodos, nori
kažką pasakyti.
— Panele Stil, savo mitraus liežuvio geriau nekiškite iš
burnos. O jei ne, tai imsiu ir išdulkinsiu klūpančią į tą burną.
Supratote?
—
Kaip galiu tavimi pasitikėti? Ar apskritai kada nors galėsiu
pasitikėti?
Jei ji negali būti su manimi atvira, kažin ar mūsų santykiai
turi ateiti? Ana negali visą laiką sakyti tik to, ką, jos
nuomone, noriu girdėti. Argi tai santykiai? Staiga labai
nusimenu. Tai — didelė problema, su kuria susiduri tik
bendraudamas su žmogumi, kurio gyvenimo būdas
nesutampa su manuoju. Ana to tiesiog nesupranta.
Nereikėjo man jos siekti.
Mudviem nepatikliai žvelgiant vienam į kitą, nešinas vynu
prieina padavėjas.
Gal man reikėjo labiau pasistengti viską jai paaiškinti?
Po galais, Grėjau. Atsikratyk niūrių minčių.
Taigi. Dabar tai nebesvarbu. Mat ketinu išmėginti įprastus
santykius, jei tik ji man leis.
Tas įkyrus butelį atkemšantis tipas per ilgai čiupinėjasi.
Viešpatie... Gal taip mėgina mudu pralinksminti? O gal nori
padaryti įspūdį tik Anai? Pagaliau pokšteli ištraukiamas
kamštis, ir padavėjas įpila man šlakelį vyno paragauti.
Negaišuodamas gurkšteliu. Vynui dar reikia pakvėpuoti, bet
jis... pakenčiamas.
— Gerai.
Dabar eik sau. Prašyčiau...
Padavėjas pripila mūsų taures ir nueina.
Visą tą laiką mudu su Ana nenuleidžiame vienas nuo kito
akių. Mėginame suprasti, apie ką galvoja pašnekovas. Ji
pirma nukreipia žvilgsnį kitur, išgeria gurkšnelį vyno ir
užsimerkia, tarsi laukdama įkvėpimo. Kai atsimerkia, jos
akyse matau neviltį.
— Atsiprašau, — sukužda Ana.
— Dėl ko?
Velnias... Vis dėlto nusprendė mane palikti? Ar tikrai nėra
jokios vilties?
— Kad nepasakiau saugos žodžio, — atsako ji.
Ak, ačiū Dievui. Jau maniau, kad viskas baigta.
— Visų tų kančių būtume galėję išvengti, — sumurmu
mėgindamas neišsiduoti, kaip man palengvėjo.
— Atrodai puikiai, — virpančiu balsu priduria ji.
— Išorė gali būti apgaulinga. Toli gražu nesijaučiu gerai.
Ana, jaučiuosi taip, tarsi saulė būtų nusileidusi ir penkias
dienas nepatekėjusi. Tūnau amžinoje naktyje.
Ana garsiai įkvepia.
Kaip, jos nuomone, turėčiau jaustis? Ji metė mane ir išėjo,
nors maldavau likti.
— Žadėjai niekada manęs nepalikti, bet, vos iškilo šiokių
tokių sunkumų, iš karto išmovei pro duris.
— Kada žadėjau niekada tavęs nepalikti?
— Kai kalbėjai per miegus. — Prieš mums išsiruošiant
pasklandyti. — Anastazija, jau daugybę metų nebuvau
girdėjęs didesnę paguodą teikiančių žodžių. Man tarsi akmuo
nuo širdies nusirito.
Ji giliai atsidūsta. Ištiesia ranką prie taurės, o žavingame
jos veide atsispindi neslepiama ir nuoširdi užuojauta.
Pagaliau sulaukiau geros progos.
Paklausk jos, Grėjau.
 Turiu paklausti jos to, apie ką iki šiol neleidau sau galvoti,
nes bijau išgirsti atsakymą, kad ir koks jis būtų. Bet man
smalsu. Man būtina tai sužinoti.
— Sakei, kad mane myli, — sušnabždu, kone dusdamas
nuo kiekvieno tariamo žodžio. Negali būti, kad Ana mane
tebemyli. O gal? — Ar tai jau praeitis?
— Ne, Kristianai, ne praeitis, — vėl tyliai prabyla ji, tarsi
atlikdama išpažintį.
Staiga mane apima toks palengvėjimas, kokiam nesu
pasiruošęs. Tačiau jis sumišęs su baime. Šie prieštaringi
pojūčiai mane glumina, mat suprantu, kad Ana neturėtų
mylėti pabaisos.
— Gerai, — sutrikęs burbteliu.
Šią akimirką trokštu liautis apie tai galvojęs ir, tarsi pajutęs
mano nuotaiką ir puikiai pasirinkęs laiką, prie mūsų stalelio
nešinas maistu grįžta padavėjas.
— Valgyk, — liepiu.
Šią moterį būtina pamaitinti.
Ji niūriai žvelgia į savo lėkštę.
— Dėl Dievo meilės, Anastazija, jei nevalgysi, pasiguldysiu
tave ant kelių čia pat, restorane, ir lytinis pasitenkinimas bus
niekuo dėtas. Valgyk!
— Gerai, pavalgysiu. Prašyčiau nuleisti savo niežtintį delną.
Ji mėgina mane prajuokinti, bet linksmintis aš nenusiteikęs.
Tik veltui gaišta laiką. Stalo įrankius ji paima vis dar
spyriodamasi, bet įsideda kąsnelį maisto į burną, užsimerkia
ir patenkinta lyžteli lūpas. Vos išvydęs jos liežuvį, pajuntu
atsaką kūno, vis dar įsiaudrinusio nuo mudviejų bučinio
skersgatvyje.
Po velnių, pakaks! Akimirksniu tą atsaką užgniaužiu. Tam
dar turėsiu laiko, žinoma, jei ji sutiks. Ana praryja dar porą
kąsnių, ir dabar žinau, kad valgys. Džiaugiuosi, kad valgis
leido mums šiek tiek prasiblaškyti. Atsipjaunu gabalėlį
žlėgtainio ir paragauju. Neblogas.
Mudu valgome žvilgčiodami vienas į kitą, bet netardami nė
žodžio.
 Ji neliepė man nešdintis. Tai gerai. Be to, atidžiai
stebėdamas Aną, staiga suvokiu, kaip man patinka tiesiog
būti kartu. Ką gi, kankinuosi apimtas prieštaringų jausmų,
bet... ji čia. Ji su manimi ir valgo. Viliuosi, kad mano
siūlymas Anai bus priimtinas. Į bučinį skersgatvyje ir
reagavo... intuityviai. Ana vis dar geidžia manęs. Žinau, kad
galėjau ten ją išdulkinti, ir ji nebūtų manęs atstūmusi.
Ana išblaško mano mintis.
— Ar žinai, kas dainuoja?
Iš restorano muzikos grotuvo girdžiu sklindant švelnų ir
lyrišką jaunos moters balsą. Nežinau, kas ji, bet dainuoja
gerai, ir šį kartą mudviejų su Ana nuomonė sutampa.
Klausydamasis šios dainininkės prisimenu, kad turiu Anai
dovaną — „iPad”. Šįryt ne tik įrašiau į jį muzikos, bet ir
papildžiau dar keliomis smulkmenomis: ant mano rašomojo
stalo stovinčio sklandytuvo modeliuko ir mudviejų,
dalyvaujančių universiteto iškilmėse, per kurias jai buvo
įteiktas diplomas, nuotraukomis bei pora programų. Šis
„iPad” — nebylus mano atsiprašymas, be to, nuoširdžiai
tikiuosi, kad ant jo nugarėlės išgraviruoti paprasti žodžiai
tiksliai perteiks jai mano jausmus. Raminu save, kad įrašas
jai nepasirodys banalus. Kad tuo įsitikinčiau, turiu įteikti Anai
dovaną, tik nežinau, ar turėsiu progą. Sulaikau atodūsį, nes
žinau, kad mano dovanas ji visada priima nenoriai.
— Kas yra? — klausia ji.
Ana žino, kad ketinu kažką daryti, o aš nebe pirmą kartą
svarstau, ar tik ji negeba skaityti mano minčių.
Papurtau galvą.
— Pavalgyk.
Ji nenuleidžia nuo manęs žydrų akių.
— Aš jau soti, daugiau nenoriu. Ar pakankamai suvalgiau,
sere?
Ar Ana tyčia mane provokuoja? Atidžiai pažvelgiu jai į
veidą, bet ji atrodo nuoširdi, be to, jau suvalgė daugiau nei
pusę kepsnio. Jei pastarąsias dvi dienas tikrai nieko nevalgė,
tokios vakarienės jai veikiausiai pakaks.
 — Mano skrandis pilnas, — dar priduria Ana.
Kaip tik tuo metu švarko kišenėje ima vibruoti mano
mobilusis, pranešdamas, kad gavau žinutę. Veikiausiai iš
Teiloro — matyt, jis netrukus pasieks galeriją. Žvilgteliu į
rankinį laikrodį.
— Netrukus turėsime eiti. Teiloras jau čia, be to, rytoj tau į
darbą.
Iki šiol apie tai nepagalvojau. Dabar ji dirba ir turi
išsimiegoti. Gali būti, kad man teks pakoreguoti savo planus
ir kūniškus lūkesčius. Vien pagalvojęs apie tai, kad teks
tramdyti geismą, suirztu.
Ana man primena, kad rytoj ir manęs laukia darbo diena.
— Kad galėčiau dirbti, man pakanka daug mažiau miego
nei tau, Anastazija. Bent jau pavalgei...
— Ar atgal „Čarliu Tango” neskrisime?
— Ne, pamaniau, kad galėčiau truputį išgerti. Mus paims
Teiloras. Be to, jei vairuos jis, bent kelias valandas galėsiu
praleisti su tavimi automobilyje. O ką gi kita galėtume veikti,
jei ne šnekėtis?
Tada galėčiau pateikti jai savo siūlymą.
Sėdėdamas ant kėdės, neramiai pasimuistau. Trečias
susigrąžinimo kampanijos etapas nepraėjo taip sklandžiai,
kaip tikėjausi.
Ji sužadino man pavydą.
Praradau kontrolę.
Taip. Ji, kaip visada, išmušė mane iš vėžių.
Nepasiduok, Grėjau.
Mostu pasikviečiu padavėją ir paprašau atnešti sąskaitą, o
tada skambinu Teilorui. Jis atsiliepia po antro signalo.
— Pone Grėjau.
— Mes restorane „Le Picotin”, Trečiojoje Pietvakarių
aveniu, — pranešu jam ir baigiu pokalbį.
— Tu labai stačiokiškai elgiesi su Teiloru ir, tiesą sakant, su
visais kitais žmonėmis.
— Aš tik iš karto einu prie reikalo, Anastazija.
— Bet šį kartą prie reikalo taip ir nepriėjai. Niekas
nepasikeitė, Kristianai.
Jūs teisi, panele Stil.
Klok, ką sumanęs. Nedelsk, Grėjau.
— Noriu tau kai ką pasiūlyti.
— Mūsų santykiai nuo pasiūlymo ir prasidėjo.
— Turiu visai kitokį pasiūlymą, — paaiškinu.
Manau, ji šiek tiek nepatikliai nusiteikusi, kita vertus,
galbūt jai ir smalsu. Grįžta padavėjas, ir aš paduodu jam
kreditinę, bet mano dėmesys sutelktas į Aną. Šiaip ar taip,
mano žodžiai ją bent jau sudomino.
Gerai.
Man ima daužytis širdis. Tikiuosi, ji mano siūlymą priims, o
jei ne... tada man galas. Padavėjas paduoda man kreditinių
kortelių skaitytuvą. Įvedu nepadoriai didelę arbatpinigių
sumą ir brūkšteliu savo parašą. Padavėjas atrodo nepaprastai
dėkingas. Bet jis vis tiek mane erzina.
Vėl zvirbteli mobilusis ir aš užmetu akį į žinutę. Atvyko
Teiloras. Grąžinęs man kreditinę, padavėjas nueina.
— Eime. Teiloras mūsų laukia.
Pakylame nuo stalo ir paimu ją už rankos.
— Nenoriu tavęs prarasti, Anastazija, — sumurmu ir,
pakėlęs jos ranką, lūpomis švelniai paliečiu krumplius. Ji ima
alsuoti greičiau.
Ak, tas garsas...
Žvilgteliu jai į veidą. Lūpos pravertos, skruostai nuraudę, o
akys plačiai atmerktos. Šis vaizdas grąžina man viltį ir
pažadina geismą. Suvaldęs savo instinktus, iš restorano
veduosi Aną į lauką, o ten, prie šaligatvio pastatęs „Audi Q7”,
mūsų jau laukia Teiloras. Man dingteli, kad galbūt, jam
girdint, Ana nenorės su manimi kalbėtis.
Bet man šauna išganinga mintis. Atidaręs užpakalines
dureles, kad Ana įliptų, apeinu apie automobilį. Teiloras išlipa
atidaryti durų man.
— Labas vakaras, Teilorai. Ar turi savo „iPod” ir ausines?
— Taip, sere, be jų niekada nekeliu kojos iš namų.
— Puiku. Noriu, kad namo važiuotum jas įsidėjęs.
 — Žinoma, sere.
— Ką klausai?
— Pučinį, sere.
— „Toską”?
— Ne, „Bohemą”.
— Puikus pasirinkimas.
Šypteliu. Kaip visada, jis mane stebina. Visada maniau, kad
Teilorui labiau patinka kantri muzika ir rokas. Giliai atsidusęs,
lipu į automobilį. Manęs laukia svarbiausios gyvenimo
derybos.
Noriu ją susigrąžinti.
Teiloras įjungia automobilio grotuvą ir saloną užplūsta tylūs
jaudinančios Rachmaninovo muzikos garsai. Žvilgtelėjęs į
mane užpakalinio vaizdo veidrodėlyje, jis išvairuoja
automobilį į gatvę, kurioje vakare eismas nėra intensyvus.
Atsisuku į Anastaziją ir užklumpu ją žiūrinčią į mane.
— Kaip sakiau, Anastazija, turiu tau pasiūlymą.
Kaip ir tikėjausi, ji neramiai žvilgteli į Teilorą.
— Teiloras tavęs negirdi.
— Negali būti! — suglumusi šūkteli ji.
— Teilorai, — kreipiuosi į vairuotoją. Teiloras neatsiliepia.
Vėl jį pašaukiu, tada pasilenkęs patapšnoju per petį. Jis
išsiima iš ausies ausinę.
— Klausau, sere.
— Ačiū, Teilorai. Viskas gerai, klausykis toliau.
— Klausau, sere.
— Na, dabar patenkinta? Jis klausosi muzikos per „iPod”.
Pučinio. Nekreipk į jį dėmesio. Aš jau nekreipiu.
— Tu liepei jam klausytis muzikos?
— Taip.
Ana nustebusi kelis kartus sumirksi.
— Na, gerai, ką nori... pasiūlyti? — dvejodama ir
akivaizdžiai nerimaudama klausia ji.
Ir aš nervinuosi, mažyte. Atėjo lemiama akimirka.
Nesugadink visko, Grėjau.
Nuo ko pradėti?
 Giliai atsidustu.
— Pirmiausia norėčiau tavęs kai ko paklausti. Ar nori
nuolatinių santykių be jokio iškrypėliško dulkinimo ir tik su
vaniliniu seksu?
— „Iškrypėliško dulkinimo”? — netikėdama tuo, ką išgirdo,
spigiai pakartoja Ana.
— Iškrypėliško dulkinimo.
— Negaliu patikėti, kad taip ir pasakei.
Ji vėl neramiai žvilgteli į Teilorą.
— Vis dėlto pasakiau. Atsakyk man.
— Tavo iškrypėliškas dulkinimas man patinka, — sušnabžda
Ana.
Ak, mažyte, ir man patinka.
Man tarsi akmuo nuo širdies nusirita. Pirmas žingsnis...
sėkmingas.
Ramiai, Grėjau.
— Taip ir maniau. O kas tau nepatinka?
Ji atsako ne iš karto, žinau, kad atidžiai stebi mane,
apšviestą nuolat kintančios gatvės žibintų šviesos ir
slenkančių šešėlių.
— Žiaurios ir neįprastos bausmės grėsmė, — pagaliau
prabyla ji.
— Ką turi galvoje?
— Na, savo žaidimų kambaryje... — ji nutyla, vėl žvilgteli į
Teilorą ir ima kalbėti gerokai tyliau: — ...laikai lazdas,
bizūnus ir panašius įnagius, o aš vos juos pamačiusi šiurpstu
iš siaubo. Nenoriu, kad išmėgintum juos ant mano nugaros.
Tai aš ir pats jau supratau.
— Sutarta, daugiau nebus jokių bizūnų, jokių lazdų ir,
žinoma, diržų, — pažadu, sunkiai slėpdamas pašaipą.
— Mėgini iš naujo nustatyti griežtas ribas? — klausia Ana.
— Ne visai. Tiesiog noriu tave suprasti ir susidaryti aiškesnį
vaizdą, kas tau patinka, o kas ne.
— Iš esmės, Kristianai, man sunku susitaikyti su tuo, kad
tau malonu kelti man skausmą, ir su mintimi, kad baudi
mane, nes peržengiau kažkokią miglotą ribą.
 Prakeikimas. Ji mane pažįsta. Įžvelgė manyje pabaisą. Apie
tai bus geriau neužsiminti, kitaip ši sutartis žlugs.
Nusprendęs nekreipti dėmesio į pirmą jos sakinį, lyg
skęstantis šiaudo įsikimbu antrojo.
— Bet ji ne miglota. Taisyklės surašytos juodu ant balto.
— Aš tų taisyklių nenoriu.
— Visiškai jokių taisyklių?
Po velnių, tada ji galėtų mane liesti. Kaip galėčiau apsiginti
nuo prisilietimų? Be to, kas būtų, jei Ana iškrėstų kokią nors
kvailystę ir be reikalo rizikuotų?
— Visiškai jokių, — pareiškia ji ir, mėgindama sustiprinti
įspūdį, papurto galvą.
Gerai, dabar — svarbiausias klausimas.
— Bet neprieštarausi, jei kartais tave išpersiu?
— Kuo?
— Šituo.
Kilsteliu ranką.
Ana ant sėdynės neramiai krusteli ir pajuntu, kaip giliai
širdyje tyliai skleidžiasi neapsakomas džiaugsmas. Ak,
mažyte, dievinu žiūrėti į tave besimuistančią.
— Ne, griežtai neprieštarauju. Ypač jei naudosi tuos sidabro
spalvos rutuliukus...
Vien pagalvojus apie tai, mano įrankis pasiruošia darbui.
Prakeikimas. Sukryžiuoju kojas.
— Išties, buvo malonu.
— Dar ir kaip malonu, — priduria ji.
— Vadinasi, šiek tiek skausmo vis dėlto galėtum ištverti.
Šiais žodžiais išsiduodu vis dar neprarandantis vilties, bet
negaliu susilaikyti.
— Taip, ko gero, taip.
Ji gūžteli pečiais.
Gerai. Tai būtų pagrindas naujiems santykiams.
Giliai įkvėpk, Grėjau, ir išdėstyk jai savo sąlygas.
— Anastazija, noriu, kad viską pradėtume iš naujo. Iš
pradžių tik vanilinis seksas, o vėliau, kai tu manimi labiau
pasitikėsi ir aš būsiu tikras, kad atvirai su manimi kalbiesi,
galbūt žengsime toliau, prie to, ko norėčiau aš.
Štai ir viskas. Pasakiau.
Mėšlas. Mano širdis daužosi kaip pašėlusi, kraujas plūsta
gyslomis, ausyse jaučiu mušant pulsą ir... vis dar laukiu, kaip
ji reaguos. Mano ateitis, visas mano gyvenimas kybo ant
plauko, o ji... nieko nesako!
Mums važiuojant pro gatvės žibintą, Ana spokso į mane ir
dabar labai aiškiai ją matau. Ji vis dar nenuleidžia nuo manęs
akių, tarsi vertindama. Gražiame, bet liesesniame ir
liūdnesniame veide jos akys vis dar atrodo neįtikėtinai
didelės.
Ak, Ana...
— O kaip bausmės? — pagaliau pasiteirauja ji.
Užsimerkiu, kol kas ji manęs neatstūmė.
— Bausmių nebus. Jokių.
— O taisyklės?
— Ir taisyklių nebus.
— Visiškai jokių taisyklių? Bet tu turi savų poreikių... —
sako Ana ir nutyla, nebaigusi minties.
— Tavęs man reikia labiau, Anastazija. Kelias dienas
gyvenau kaip pragare. Nuojauta man kužda, kad leisčiau tau
eiti savo keliu, sako, kad aš tavęs nevertas. Tavo
nuotraukos, kurias padarė tas vaikinas... Dabar suprantu,
kokią jis tave mato. Atrodai nerūpestinga ir graži. Tu ir dabar
graži, bet sėdi čia ir... matau tavo kančią. Man sunku, nes
žinau, kad dėl tokios tavo savijautos kaltas vien aš.
Tai mane žudo, Ana.
— Tačiau esu savanaudis. Geidžiu tavęs nuo tos akimirkos,
kai pargriuvai mano kontoroje. Tu daili, sąžininga, atvira,
stipri, sąmojinga, apgaulingai naivi — tavo savybių sąrašas
be galo. Žaviuosi tavimi ir gerbiu. Geidžiu tavęs ir vien nuo
minties, kad galėtum priklausyti kam nors kitam, jaučiuosi
taip, tarsi peilio ašmenys skrostų mano tamsią sielą.
Prakeikimas. Išskydai, Grėjau! Pernelyg atsivėrei.
Jaučiuosi kaip apsėstas. Jei ir toliau taip, aš ją tik
išgąsdinsiu ir atstumsiu.
 — Kristianai, kodėl manai turįs tamsią sielą? — šūkteli Ana,
labai mane nustebindama. — Aš taip nepasakyčiau. Galbūt
esi liūdnas, bet geras žmogus. Aš matau... tu dosnus, kilnus
ir niekada nesi man melavęs. O aš labai stengiausi. Praeitą
šeštadienį patyriau didžiulį sukrėtimą. Man tarsi akys
atsivėrė. Supratau, kad anksčiau elgeisi su manimi labai
švelniai ir kad negalėčiau būti tokia mergina, kokios tu nori.
Paskui, kai išėjau, man dingtelėjo, kad fizinis skausmas, kurį
sukėlei, nebuvo toks baisus kaip dvasinė kančia praradus
tave. Stengiuosi, kad būtum patenkintas, bet tai nelengva.
— Aš visą laiką tavimi patenkintas. — Kada pagaliau ji
supras? — Kiek turiu tau kartoti?
— Niekada nežinau, apie ką galvoji.
Ar tikrai? Mažyte, mano mintis skaitai tarsi vieną iš savo
knygų, tik aš nesu didvyris. Ir niekada nebūsiu.
— Kartais atrodai toks užsisklendęs... kaip visiškai atskira
respublika, — toliau kalba ji. — Tu mane baugini. Todėl ir
tyliu. Nenumanau, kaip būsi nusiteikęs po akimirkos. Tavo
nuotaika per sekundės dalį pasiekia vieną kraštutinumą ir
grįžta prie kito. Tai mane glumina, be to, neleidi ir neleisi
tavęs liesti, o aš taip noriu parodyti, kaip stipriai tave myliu...
Nerimas ir jaudulys suspaudžia man krūtinę, širdis ima
daužytis kaip pašėlusi. Ji ir vėl tai pasakė; tuos tris visagalius
žodžius, kurių negaliu ištverti. O dėl lytėjimo... Ne. Ne. Ne. Ji
negali manęs liesti. Bet, kol dar nespėjau nieko atsakyti ir
tamsa neapgaubė mano sielos, Ana atsisega saugos diržą,
pasislenka artyn, užsiropščia man ant kelių ir puola iš pasalų.
Delnais suspaudžia man galvą, atidžiai pažvelgia į akis, ir
man ima trūkti oro.
— Myliu tave, Kristianai Grėjau, — sako ji. — O tu
pasiruošęs visa tai daryti dėl manęs. Tai aš tavęs neverta ir
man labai gaila, kad dėl tavęs negaliu padaryti visko, ko tu
nori. Galbūt ilgainiui... Nežinau... bet... taip, priimu tavo
pasiūlymą. Kur pasirašyti?
Ana rankomis apsiveja man kaklą, apkabina mane ir
priglaudžia savo šiltą skruostą prie manojo.
 Negaliu patikėti tuo, ką girdžiu.
Mano nerimas virsta džiaugsmu. Šis plykstelėjęs
akimirksniu išplinta krūtinėje ir visame kūne, nuo galvos iki
kojų, ir aš pajuntu malonią šilumą. Ji sutinka pamėginti.
Susigrąžinau ją. Nesu Anos vertas, bet susigrąžinau.
Apkabinu ją, stipriai priglaudžiu, įbedu nosį į kvapnius jos
plaukus, ir tuštumą, atsivėrusią širdyje tą akimirką, kai ji
mane paliko, akimirksniu užpildo palengvėjimas ir malonūs
visų įmanomų atspalvių jausmai.
— Ak, Ana, — sušnabždu laikydamas ją, toks apsvaigęs ir...
toks patenkintas, kad daugiau negaliu nieko pridurti.
Ji iš glėbio nesiveržia, priglunda man prie krūtinės, padeda
galvą ant peties, ir mudu klausomės Rachmaninovo. Galvoju
apie ką tik Anos ištartus žodžius.
Ji mane myli.
Įsisąmoninęs tuos žodžius ir leidęs jiems nugrimzti į tai, kas
likę iš mano širdies, pajuntu, kaip šių žodžių aidas nusirita
per visą kūną, ir nuryju staiga gerklėje atsiradusį baimės
gumulą.
Man pavyks.
Aš prie to priprasiu.
Privalau. Turiu apginti ją ir pažeidžiamą jos širdį.
Giliai atsidustu.
Man pavyks.
Tik liesti savęs neleisiu. Negaliu. Turiu jai paaiškinti ir
apriboti jos lūkesčius.
Pirštais švelniai perbraukiu jai per nugarą.
— Lytėjimas yra mano griežtų ribų skyriuje, Anastazija.
— Žinau. Gaila, kad nesuprantu kodėl.
Anos iškvepiamas oras kutena man kaklą.
Gal reikėtų jai pasakyti? Tik... kam jai klausytis to mėšlo?
To mano mėšlo? Gal pakaktų tik užsiminti, tik leisti jai šį tą
suprasti?
— Mano vaikystė buvo baisi. Vienas iš tos rinktinės kekšės
sąvadautojų...
— Kur tu, kirmėliuk?
 Ne. Ne. Ne. Nedegink.
— Mamyte! Mamyte!
— Ji tavęs negirdi, sumautas kirmine.
Čiupęs už plaukų, jis išvelka mane iš po virtuvės stalo.
— Oi! Oi! Oi!
Jis rūko. Smarvė. Cigaretės. Tas bjaurus dvokas. Šlykštus,
beišsivadėjantis. Jis suskretęs. Kaip šiukšlė. Kaip
kanalizacijos vamzdis. Jis geria -ūdų skystį. Tiesiai iš butelio.
— O jei ir girdėtų, jai nusispjaut! — rikteli jis. Jis visada
šaukia.
Jis delnu pliaukšteli man per veidų. Dar kartų. Ir dar. Ne.
Ne.
Priešinuosi jam. Bet jis tik juokiasi. Užtraukia dūmų.
Cigaretės galas sušvinta gelsvai rausva šviesa.
— Dabar deginsim, — sako jis.
Ne. Ne.
Skausmas. Skausmas. Skausmas. Ir smarvė.
Degina. Degina. Degina.
Skauda. Ne. Ne. Ne.
Suklinku.
Šaukiu.
— Mamyte! Mamyte!
Jis juokiasi ir juokiasi. Jo burnoje trūksta dviejų dantų.

Prisiminimai ir košmarai kyla ir pinasi tarsi numestos

nuorūkos dūmai, temdo man sąmonę, mėgina grąžinti į
laikus, kai jaučiausi išsigandęs ir bejėgis, ir mane nukrečia
šiurpas.
Prasitariu Anai, kad viską pamenu, ir ji stipriau suspaudžia
mane glėbyje. Jos skruostas liečia mano kaklą. Jaučiant
švelnią ir šiltą jos odą, man lengviau grįžti į tikrovę.
— Ar ji tave bardavo? Tavo motina? — kimiu balsu klausia
Ana.
— Nepamenu. Bet ji manimi nesirūpino. Negynė nuo savo
sąvadautojo.
Ji buvo menkysta, o jis — tikras sadistas.
 — Man rodos, tai aš ja rūpinausi. Paskui, kai ji nusižudė,
praėjo keturios dienos, kol kažkas pakėlė triukšmą ir mus
rado... Tai aš prisimenu.
Užsimerkiu ir mano sąmonėje iškyla miglotas vaizdas
motinos, susmukusios ant grindų. Taip pat prisimenu, kad
anuomet apklojau ją vaikiška antklode ir susirangiau šalia.
Anastazija tyliai aikteli.
— Tai tikrų tikriausias mėšlas.
— Penkiasdešimt atspalvių.
Ji pabučiuoja man kaklą, švelniai liesdama lūpomis odą.
Žinau, kad elgiasi taip ne iš gailesčio. Ji mėgina mane
paguosti, o galbūt ir suprasti. Mano miela, užuojautos kupina
Ana.
Stipriau spausdamas ją glėbyje, pabučiuoju plaukus, ir ji
patikliai prie manęs priglunda.
Mažyte, tai nutiko labai seniai.
Staiga pajuntu didžiulį nuovargį. Nemiegojau kelias naktis,
mane kamavo košmarai, ir dabar jaučiu pasekmes. Aš
pavargęs. Noriu nuvyti šalin visas mintis. Ji — mano sapnų
tramdytoja. Kai Ana miegodavo šalia, niekada
nesapnuodavau košmarų. Patogiai atsirėmęs į sėdynės
atlošą, užsimerkiu ir nieko nesakau, nes... daugiau nėra ko
sakyti. Klausausi muzikos, o kai ji baigiasi — tylaus ir
tolygaus Anos alsavimo. Ji užmigo. Ji taip pat pervargusi.
Kaip ir aš. Staiga suvokiu, kad negaliu praleisti su ja nakties.
Jei būsiu su ja, Ana ir vėl nemiegos. Laikau ją apglėbęs,
mėgaujuosi jusdamas jos kūno svorį, be to, jaučiuosi
pagerbtas, kad Ana užmigo, prigludusi prie manęs.
Nesusilaikau ir patenkintas nusišypsau. Man pavyko. Aš ją
susigrąžinau. Dabar lieka ją išlaikyti, o tai bus nemenkas
iššūkis.
Pirmi mano vaniliniai santykiai... ir kas būtų galėjęs
pagalvoti? Užsimerkęs mėginu įsivaizduoti Elenos veido
išraišką, kai pranešiu jai šią naujieną. Ji tikrai turės ką
pasakyti, jai niekada nepritrūksta...
— Iš tavo pozos aiškiai matau, kad nori man kažką
pasakyti.
Baikščiai žvilgteliu į Eleną, jos lūpos skaisčiai raudonos, ji
stovi šypsodamasi, laikydama bizūną ir sukryžiavusi rankas
ant krūtinės.
— Taip, ponia.
— Kalbėk.
— Įstojau į Harvardą.
Jos akys žybteli.
— Ponia, — paskubomis priduriu ir įsispoksau į savo kojų
pirštus.
— Aišku.
Ji apsuka ratą aplink mane, nuogą stovintį jos rūsyje. Mano
odą glamonėja vėsus pavasario oras, bet nuo nekantraus
laukimo ir neramių minčių, ką netrukus teks patirti, man
šiaušiasi plaukai. Negana to, dar užuodžiu brangių jos
kvepalų aromatą. Mano kūnas reaguoja.
Ji nusijuokia.
— Valdykis! — piktai šūkteli ir bizūnu perlieja man šlaunis.
Kaip įmanydamas mėginu priversti savo kūną paklusti.
— Kita vertus, už gerą elgesį esi nusipelnęs atlygio, —
meiliai priduria ji. Tada pliaukšteli vėl, šį kartą — per krūtinę,
tačiau smūgis nestiprus, žaismingas. — Mielas mano berniuk,
įstoti į Harvardą — ne juokai.
Ji vėl užsimoja bizūnu, jo virvelės nutvilko man sėdmenis,
kojos suvirpa.
— Nejudėk, — įspėja ji. Ir aš stoviu tiesus kaip styga,
laukdamas kito kirčio. — Vadinasi, palieki mane, —
sušnabžda ji ir bizūnu perlieja man nugarą.
Plačiai atsimerkęs, baimingai pažvelgiu į ją.
Ne. Niekada.
— Nuleisk akis, — įsakmiai liepia ji.
Spoksau sau į kojas ir palengva mane apima panika.
— Paliksi mane ir susirasi jauną koledžo studentę.
Ne. Ne.
Ji pirštais sučiumpa man smakrą, jos nagai įsirėžia į odą.
— Susirasi.
 Ji įdėmiai žiūri į mane žydromis, šaltomis kaip ledas akimis,
o jos ryškiai raudonos lūpos iš pykčio persikreipia.
— Niekada, ponia.
Nusijuokusi ji mane atstumia ir vėl užsimoja bizūnu.
Bet kirčio taip ir nesulaukiu.
Atsimerkęs pamatau priešais mane stovinčią Aną. Ji
švelniai paglosto man skruostą ir nusišypso.
— Aš tave myliu, — sako ji.
Pabudęs ne iš karto susivokiu, kur esąs, širdis daužosi kaip
pašėlusi, nežinau, iš baimės ar iš jaudulio. Sėdžiu ant
užpakalinės „Audi Q7” sėdynės, o Ana sėdi man ant kelių ir
susirangiusi miega.
Ana...
Ji vėl priklauso man. Pajuntu, kad iš laimės man sukasi
galva. Papurtau galvą, o veide nušvinta paika ir plati
šypsena. Ar kada nors anksčiau taip jaučiausi? Su jauduliu
žvelgiu į ateitį. Nekantrauju sužinoti, kaip klostysis mudviejų
santykiai. Kokius naujus dalykus išmėginsime. Turime tiek
daug galimybių...
Pabučiuoju Anai plaukus ir švelniai atremiu smakrą jai į
viršugalvį. Pažvelgęs pro langą matau, kad pasiekėme Sietlą.
Teiloras pakelia akis į užpakalinio vaizdo veidrodėlį ir
mudviejų žvilgsniai susitinka.
— Važiuojame į Eskalą, sere?
— Ne, pas panelę Stil.
Jo akių kampučiuose susimeta raukšlelės.
— Po penkių minučių ten būsime, — sako jis.
Nieko sau. Mes jau beveik namie.
— Ačiū, Teilorai.
Miegojau ilgiau, nei maniau esant įmanoma įsitaisius ant
užpakalinės automobilio sėdynės. Pasvarstau, kiek dabar
valandų, bet nenoriu judinti rankos ir žvilgtelėti į laikrodį,
mat laikau apglėbęs Aną. Žiūriu į savo miegančiąją gražuolę.
Jos lūpos truputį prasiskyrusios, nuleistos blakstienos dengia
paakius. Prisimenu, kaip viešbutyje „Heathman” pirmą kartą
mačiau ją miegančią. Tada Ana atrodė tokia romi; panašiai
atrodo ir dabar. Nenoromis imu ją žadinti.
— Pabusk, mažyte, — vėl pabučiuoju jai plaukus. Anos
blakstienos virpteli ir ji atsimerkia. — Sveika, — tyliai sakau.
— Atsiprašau, — sėsdamasi sumurma ji.
— Ana, galėčiau amžinai žiūrėti į tave miegančią.
Ir tau nereikia atsiprašinėti.
— Ar ką nors šnekėjau?
Ana atrodo susirūpinusi.
— Ne, — patikinu ją. — Mes jau visai netoli tavo namų.
— Pas tave nevažiuosime? — nustebusi klausia.
— Ne.
Ana sėdėdama ištiesina pečius ir piktai į mane dėbteli.
— Kodėl?
— Nes rytoj tau reikia į darbą.
— Hm...
Iš papūstų jos lūpų akimirksniu sužinau, kas yra
nusivylimas. Vos nesusilaikau garsiai nenusijuokęs.
— O kodėl klausi — buvai ką nors sumaniusi? — mėginu ją
paerzinti.
Sėdėdama man ant kelių, Ana pasimuisto.
Hm...
Švelniai apkabinęs, ją nuraminu.
— Na, galbūt... — šiek tiek drovėdamasi ir vengdama
žiūrėti į mane, sako Ana.
Šį kartą nesusilaikau ir nusijuokiu. Viena vertus, ji tokia
narsuolė, kita vertus... vis dar labai drovi. Žiūrėdamas į Aną,
staiga suvokiu turįs pasistengti, kad ji imtų atvirai su manimi
kalbėti apie seksą. Jei norime elgtis vienas su kitu sąžiningai,
ji privalo man pasakyti, kaip jaučiasi. Ko jai reikia. Noriu, kad
Ana manimi pasitikėtų ir nebijotų atskleisti savo troškimų.
Visų troškimų.
— Anastazija, nė pirštu tavęs neliesiu tol, kol nemaldausi
manęs, kad tai daryčiau.
— Ką?!
Rodos, ji truputį nusivylusi.
— Taip elgiuosi tam, kad imtum su manimi šnekėtis. Kai
kitą kartą mylėsimės, turėsi labai išsamiai man išdėstyti, ko
nori.
Dabar bent jau turėsite apie ką pagalvoti, panele Stil.
Teiloras sustabdo automobilį prie Anos buto ir aš nukeliu ją
nuo kelių. Išlipęs iš mašinos, prieinu prie Anos durelių ir jas
atidarau. Ropšdamasi iš automobilio, ji atrodo mieguista ir...
tokia žavi.
— Kai ką tau turiu.
Štai ir lemiama akimirka. Ar ji priims mano dovaną? Tai
paskutinė mano sumanymo susigrąžinti Aną dalis. Atidaręs
bagažinę, išimu dovanų dėžę, kurioje — jos „Mac”
nešiojamasis kompiuteris, mobilusis ir „iPad” planšetė. Įtariai
žvilgtelėjusi į dėžę, ji pakelia akis į mane.
— Atplėšk, kai būsi namie.
— Tu neužeisi?
— Ne, Anastazija.
Kad ir kaip to norėčiau, mums abiem reikia išsimiegoti.
— O kada vėl tave pamatysiu?
— Rytoj.
— Mano viršininkas nori, kad rytoj eičiau su juo į barą.
Po galais, ko tas šunsnukis nori? Reikės paraginti Velčą,
kad paskubėtų rengti ataskaitą apie Haidą. Šis tipas turi
kažkokią ydą, nepaminėtą jo asmens byloje. Aš juo
nepasitikiu.
— Šit kaip? — mėgindamas slėpti susierzinimą, atsainiai
klausiu.
— Atšvęsti pirmosios mano savaitės darbe, — paskubomis
paaiškina ji.
— Kur?
— Nežinau.
— Galėčiau atvažiuoti tavęs pasiimti.
— Gerai... Atsiųsiu tau elektroninį laišką arba žinutę.
— Sutarta.
Drauge prieiname prie durų, aš smalsiai žiūriu, kaip ji
rausiasi rankinėje ieškodama raktų. Tada atsirakina duris,
atsisuka atsisveikinti ir... ilgiau negaliu jai atsispirti.
Pasilenkęs pirštais švelniai suimu Anai smakrą. Noriu karštai
ją pabučiuoti, bet šiai pagundai atsispiriu ir apibėriu bučiniais
jai veidą nuo smilkinio iki burnos kampučio. Ana tyliai
sudejuoja, ir netrukus šis žavus garsas pasiekia mano penį.
— Iki rytojaus, — atsisveikinu kiek galėdamas santūriau,
bet aistros nuslėpti nepavyksta.
— Labanakt, Kristianai, — sušnabžda Ana, ir jos žodžiuose
girdžiu savojo ilgesio aidą.
Ak, mažyte. Rytoj. Ne dabar.
— Eik vidun, — liepiu.
Tai vienas iš sunkiausių kada nors mano atliktų darbų:
leidžiu Anai nueiti, nors ir žinau, kad ji priklauso man ir yra
pasiruošusi atsiduoti. Šis kilnus gestas mano kūnui nė
motais, mano penis standus nuo nekantraus laukimo. Kaip
visada, nustebęs, kad jaučiu Anai tokią aistrą, pakraipau
galvą.
— Iki, mažyte! — šūkteliu jai nueinant, tada atsisuku veidu
į gatvę ir patraukiu prie automobilio, tvirtai pasiryžęs
nedirsčioti atgal. Įsitaisęs ant automobilio sėdynės, vis dėlto
leidžiu sau pažvelgti į Aną. Ji vis dar ten, stovi tarpduryje ir
nenuleidžia akių nuo manęs.
Gerai.
Ana, eik miegoti, — liepiu jai be žodžių, vien minties galia.
Tarsi išgirdusi mane, ji uždaro duris, o Teiloras įjungia variklį
ir pajudame namo, link Eskalos.
Patogiai atsiremiu į sėdynės atlošą.
Kiek daug per dieną gali pasikeisti...
Išsišiepiu iki ausų. Ji vėl priklauso man.
Įsivaizduoju Aną, grįžusią į savo butą ir atidariusią dėžę. Ar
ji supyks? O gal liks sužavėta?
Supyks.
Mano dovanomis ji niekada nesidžiaugdavo.
Mėšlas. Ar tik nepersistengiau?
Teiloras įvažiuoja į požeminį Eskalos garažą, pastato
automobilį tuščioje vietoje, šalia Anos „Audi A3”.
— Teilorai, rytoj nuvairuok panelės Stil „Audi” prie jos buto
ir ten palik.
— Gerai, pone Grėjau.
Palikęs jį garaže tvarkyti kažkokių reikalų, pasuku prie lifto.
Įėjęs į kabiną, žvilgteliu į savo mobilųjį — gal Ana nori ką
nors pasakyti apie dovanas? Vos tik lifto durys atsidaro ir
įžengiu į butą, atkeliauja elektroninis laiškas.

Siuntėjas: Anastazija Stil

Tema: IPAD
Data: 2011 m. birželio 9 d. 23:56
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Vėl mane pravirkdei.

Planšetinis kompiuteris man patiko.
Dainos patiko.
Skaitmeninis Nacionalinės Didžiosios Britanijos
bibliotekos variantas irgi patiko.
Myliu tave.
Ačiū.
Labos nakties.

Ana xx

Spoksodamas į mobiliojo ekraną, išsišiepiu iki ausų. Po

galais, pavyko! Dovanos jai patiko.
Ji mane myli.
 2011-ŲJŲ BIRŽELIO 10-OJI,
PENKTADIENIS
Ji mane myli.
Prireikė trijų valandų kelionės automobiliu, kad
apsiprasčiau su šia mintimi. Kita vertus, ji manęs beveik
nepažįsta. Nežino, ko gali iš manęs tikėtis ir kodėl darau tai,
ką darau. Joks, net ir labiausiai užjausti linkęs, žmogus negali
mylėti pabaisos.
Nuveju šią mintį šalin, mat nenoriu galvoti apie blogus
dalykus. Flinas manimi didžiuotųsi.
Paskubomis atsakau į jos elektroninį laišką.

Siuntėjas: Kristianas Grėjus

Tema: IPAD
Data: 2011 m. birželio 10 d. 00:03
Gavėjas: Anastazija Stil

Džiaugiuosi, kad tau patiko. Ir sau tokį nusipirkau.

Jei dabar būčiau pas tave, bučiniais nudžiovinčiau tau
ašaras.
Bet nesu, tad eik miegoti.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Noriu, kad rytoj Ana būtų gerai pailsėjusi. Pasirąžau ir,

jausdamas pasitenkinimą, kokio iki šiol niekada nesu patyręs,
einu į miegamąjį. Nekantrauju griūti į lovą, padedu mobilųjį
ant naktinės spintelės ir pamatau, kad gavau dar vieną jos
elektroninį laišką.
Siuntėjas: Anastazija Stil
Tema: Ponas Niurzgalius
Data: 2011 m. birželio 10 d. 00:07
Gavėjas: Kristianas Grėjus
 Jūs kaip visada valdingas, pone Grėjau, ir
nesuprasi — įsitempęs ar suirzęs.
Žinau, nuo ko jums palengvėtų. Bet... jūsų čia nėra,
neleidote man likti jūsų namuose, be to, tikitės, kad
jūsų maldausiu...

Svajokite toliau, sere.

Ana xx

P. S. Atkreipiau dėmesį, kad į dainų sąrašą įtraukėte

ir persekiotojų himną „Kiekvienas tavo kvėptelėjimas”
[* Angl. Every Breath You Take]. Man patinka jūsų humoro
jausmas, bet ar daktaras Flinas žino apie tokį jūsų
elgesį?

Štai ir jis. Anastazijos Stil sąmojis. Kaip man jo trūko!

Prisėdęs ant lovos krašto, rašau atsakymą.

Siuntėjas: Kristianas Grėjus

Tema: Ramus kaip dzenbudistas
Data: 2011 m. birželio 10 d. 00:10
Gavėjas: Anastazija Stil

Brangiausioji panele Stil,

žinokite, kad užpakalio pėrimą praktikuoja ir tie

žmonės, kuriuos sieja vaniliniu seksu grįsti santykiai.
Paprastai tai daroma abipusiu sutikimu ir lytiškai
santykiaujant, bet... mielai padarysiu išimtį. Jums
palengvės sužinojus, kad daktaras Flinas taip pat
vertina mano humoro jausmą.
O dabar prašau eiti miegoti, kitaip rytoj nieko gero
nebus.
Beje, patikėkite manimi — jūs maldausite. Ir aš
nekantriai laukiu tos akimirkos.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Žiūriu į mobiliojo ekraną ir laukiu Anos atsakymo. Žinau,

kad dabar ji tikrai nenutrauks pokalbio. Ir tikrai — netrukus
gaunu atsakymą.

Siuntėjas: Anastazija Stil

Tema: Labanakt ir saldžių sapnų
Data: 2011 m. birželio 10 d. 00:12
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Ką gi, kadangi taip gražiai prašote ir man patinka

jūsų gundantys grasinimai, įsitaisysiu lovoje apglėbusi
taip kilniai jūsų dovanotą planšetinį kompiuterį ir
užmigsiu naršydama po Didžiosios Britanijos
nacionalinės bibliotekos fondus ir klausydamasi
muzikos, kuri jums daug ką pasako.

Ana xx

Jai patinka mano grasinimai? Dieve, kaip jos elgesys mane

trikdo. Paskui prisimenu, kaip sėdėdama automobilyje ji
muistėsi, kai kalbėjomės apie pėrimą.
Ak, mažyte, tai ne grasinimas. Tai — pažadas.
Galvodamas, ką jai atsakyti, atsistoju nuo lovos ir einu į
drabužinę nusivilkti ir pasikabinti švarko.
Ji nori švelnesnio elgesio; tikrai galiu ką nors sugalvoti.
Netrukus mane aplanko įkvėpimas.
Siuntėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Dar vienas reikalavimas
Data: 2011 m. birželio 10 d. 00:15
Gavėjas: Anastazija Stil
 Sapnuok mane.
x
Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Taip. Sapnuok mane. Noriu, kad Ana galvotų tik apie mane.
Ne apie tą fotografą. Ne apie savo viršininką. Tik apie mane.
Vikriai apsimaunu pižamos kelnes ir išsivalau dantis.
Atsigulęs į lovą, dar kartą patikrinu mobilųjį, bet daugiau
laiškų nuo panelės Stil nėra. Matyt, jau miega. Užsimerkęs
susigriebiu, kad apie Leilą negalvojau visą vakarą. Anastazija
tokia prablaškanti, tokia graži ir linksma...

PIRMĄ KARTĄ NUO TADA, kai ji mane paliko, pabundu nuo

radijo žadintuvo. Miegojau kaip užmuštas, nieko nesapnavau,
bet jaučiuosi pailsėjęs. Ir iš karto pagalvoju apie Aną. Kaip jai
šį rytą sekasi? Gal apsigalvojo?
Ne. Mąstyk pozityviai.
Pamėginsiu.
Įdomu, ką ji įprastai veikia rytais?
Taip jau geriau.
Be to, šįvakar su ja susitiksiu. Šoku iš lovos ir mitriai
apsivelku treningą. Bėgsiu įprasta trasa, kad galėčiau
žvilgtelėti į namą, kuriame ji gyvena. Tik šį kartą
nestoviniuosiu ir negaišiu laiko. Nebesu persekiotojas.

RITMINGAI TAPNOJU ŠALIGATVIU. Artėjant prie gatvės, kurioje

gyvena Ana, pro pastatų tarpus ima šmėsčioti skaistūs saulės
spinduliai. Mieste vis dar viešpatauja tyla ir ramybė, bet aš
bėgu visu garsu leidžiamų „Foo Fighters” užgultomis ausimis.
Netrukus pasvarstau, ar neturėčiau klausytis muzikos, labiau
atitinkančios mano nuotaiką. Kad ir Ninos Simon atliekamos
dainos „Jaučiuosi gerai” [* Angl. Feeling Good].
Nesiseilėk, Grėjau. Bėk.
Pralekiu pro namą, kuriame gyvena Ana, ir šį kartą man
nereikia sustoti. Šiandien su ja susitiksiu. Jaučiuosi savimi
itin patenkintas, tad pasvarstau, kad galbūt vakarą
praleisime pas ją.
Tik nuo Anos priklausys, ką ir kaip darysime. Viskas bus
taip, kaip ji nori.
Įsuku į Volstritą ir tekinas grįžtu namo, ketindamas pradėti
įprastus dienos darbus.

— LABAS RYTAS, GEILE.

Šie žodžiai net man pačiam nuskamba pernelyg linksmai.
Prie viryklės stovinti Geilė sustingsta ir įsispokso į mane taip,
tarsi man būtų išdygusi antra galva.
— Pusryčių norėčiau plaktos kiaušinienės ir skrebučio, —
priduriu ir, pamerkęs jai akį, patraukiu į darbo kambarį.
Iš nuostabos ji net išsižioja, bet neprataria nė žodžio.
Hm... Žadą praradusi ponia Džouns. Tikra naujiena.
Darbo kambaryje įsijungiu kompiuterį, pasitikrinu paštą,
bet jame nėra tokių skubių laiškų, į kuriuos negalėčiau
atsakyti nuvykęs į kontorą. Vėl prisimenu Aną ir pagalvoju, ar
ji jau pusryčiavo.

Siuntėjas: Kristianas Grėjus

Tema: Tepadeda man...
Data: 2011 m. birželio 10 d. 08:05
Gavėjas: Anastazija Stil

Tikiuosi, papusryčiavai, šiąnakt tavęs ilgėjausi.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Automobilyje pakeliui į kontorą sulaukiu atsakymo.

Siuntėjas: Anastazija Stil

Tema: Senos knygos...
Data: 2011 m. birželio 10 d. 08:33
Gavėjas: Kristianas Grėjus
 Rašau ir valgau bananą. Kelias dienas išvis nevalgiau
pusryčių, todėl tai jau žingsnis į priekį. Man patinka
Didžiosios Britanijos nacionalinės bibliotekos aplankas:
jau pradėjau dar kartą skaityti „Robinzoną Kruzą”... Ir,
žinoma, aš tave myliu.
O dabar duok man ramybę, nes mėginu dirbti.

Anastazija Stil
SIP leidyklos redaktoriaus Džeko Haido asistentė

Ji skaito „Robinzoną Kruzą”? Vienišas vyras, atsidūręs

negyvenamoje saloje. Ar Ana mėgina man ką nors pasakyti?
Ir ji mane myli.
Myli. Mane.
Nustembu supratęs, kad klausytis šių žodžių man vis
lengviau, bet... vis dėlto nelengva.
Todėl sutelkiu dėmesį į tai, kas mane jos laiške labiausiai
erzina.

Siuntėjas: Kristianas Grėjus

Tema: Tiek tevalgei?
Data: 2011 m. birželio 10 d. 08:36
Gavėjas: Anastazija Stil

Galėtum valgyti ir daugiau. Tau prireiks jėgų

maldaujant.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Teiloras privažiuoja prie šaligatvio ir pastato automobilį

priešais Grėjaus holdingo būstinę.
— Sere, iki pietų paliksiu „Audi” prie panelės Stil namų.
— Gerai. Iki, Teilorai. Ačiū.
— Geros dienos, sere.
 Įžengęs į Grėjaus holdingo pastato liftą, perskaitau jos
atsakymą.

Siuntėjas: Anastazija Stil

Tema: Įkyruolis
Data: 2011 m. birželio 10 d. 08:39
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Pone Grėjau,

mėginu užsidirbti pragyvenimui. O maldausite jūs.

Anastazija Stil
SIP leidyklos redaktoriaus Džeko Haido asistentė

Cha! Nemanau.
— Labas rytas, Andrėja.
Eidamas pro savo sekretorės darbo stalą, draugiškai jai
linkteliu.
— Hm... — šiek tiek sutrikusi numykia ji, bet kadangi yra
pati geriausia asmeninė padėjėja, greitai atitoksta. — Labas
rytas, pone Grėjau. Kavos?
— Prašyčiau. Juodos.
Uždaręs savo kabineto duris ir įsitaisęs prie rašomojo stalo,
rašau Anai atsakymą.

Siuntėjas: Kristianas Grėjus

Tema: Pažiūrėsim...
Data: 2011 m. birželio 10 d. 08:42
Gavėjas: Anastazija Stil

Ką gi, panele Stil, mėgstu iššūkius...

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
MAN PATINKA, KAD JOS ELEKTRONINIAI LAIŠKAI kupini
maišto dvasios. Gyvenimas su Ana niekada nebūna
nuobodus. Patogiai atsiremiu į krėslo atlošą, pakėlęs rankas,
suneriu pirštus ant pakaušio ir imu galvoti apie puikią savo
nuotaiką. Ar kada nors jaučiausi toks linksmas ir žvalus? Tai
mane baugina. Ji turi galių suteikti man vilties arba įstumti į
neviltį. Žinau, kas man labiau patinka. Viena mano darbo
kabineto siena tuščia; gal šią tuštumą galėtų užpildyti kuris
nors iš jos portretų? Vos pradedu svarstyti šią galimybę,
kažkas pasibeldžia. Nešina kava, įeina Andrėja.
— Pone Grėjau, ar galėtume trumpai šnektelėti?
— Žinoma.
Rodos, gerokai susinervinusi, ji prisėda ant krėslo, stovinčio
priešais mane, krašto.
— Pamenate, kad nebūsiu darbe šiandien po pietų ir dar
pirmadienį, tiesa?
Visiškai suglumęs, įsispoksau į savo padėjėją. Koks čia
mėšlas? Nieko neprisimenu. Man nepatinka, kai Andrėjos
nebūna kontoroje.
— Pamaniau, turėčiau jums priminti, — priduria ji.
— Ar pasirūpinai tinkama pamaina?
— Taip. Personalo skyrius atsiųs žmogų iš kito įmonės
padalinio. Montaną Bruks.
— Gerai.
— Tai tik pusantros darbo dienos, sere.
Nusijuokiu.
— Atrodau toks susikrimtęs?
Andrėjos veide nušvinta taip retai matoma šypsena.
— Taip, pone Grėjau, kaip tik taip ir atrodote.
— Ką gi, kad ir kuo ketini užsiimti, tikiuosi, puikiai praleisi
laiką.
Ji atsistoja.
— Dėkoju, sere.
— Ar šį savaitgalį man numatyta kokių nors susitikimų arba
renginių?
— Rytoj žaidžiate golfą su ponu Bastiliu.
— Atšauk.
 Labiau noriu linksmintis su Ana.
— Bus padaryta. Be to, turite dalyvauti tėvų namuose
vyksiančiame labdaros fondo „Dirbkime išvien” kaukių
pokylyje, — primena Andrėja.
— Hm... Prakeikimas.
— Jis suplanuotas prieš kelis mėnesius.
— Taip, žinau. Pokylį palik.
Įdomu, ar Ana sutiktų jame dalyvauti kaip mano mergina?
— Gerai, sere.
— Ar radai, kas pakeistų senatoriaus Blandino dukterį?
— Taip, sere. Ji — Sara Hanter. Pradės dirbti antradienį, kai
grįšiu.
— Puiku.
— Devintą valandą susitinkate su panele Beili.
— Ačiū, Andrėja. Sujunk mane su Velču.
— Tuoj, pone Grėjau.

ROSA APIBENDRINA SAVO ATASKAITĄ apie Darfūro

labdaros projektą.
— Viskas vyko pagal planą, be to, mus jau pasiekė pirmieji
ten veikiančių nevyriausybinių organizacijų pranešimai, kad
prekės iš lėktuvo išmestos laiku ir nukrito tinkamoje
vietoje, — sako Rosa. — Tiesą sakant, operacija buvo
nepaprastai sėkminga. Padėsime daugybei žmonių.
— Nuostabu. Galbūt turėtume kasmet teikti panašią
pagalbą ten, kur labiausiai reikia?
— Tai brangu, Kristianai.
— Žinau. Vis dėlto žmonėms to reikia. Be to, tai tik pinigai.
Ji žvilgteli į mane šiek tiek suirzusi.
— Viskas? — klausiu.
— Kol kas taip.
— Gerai.
Apimta smalsumo, Rosa nenuleidžia nuo manęs akių.
Kas yra?
— Džiaugiuosi, kad pas mus grįžai, — sako ji.
— Ką nori pasakyti?
 — Pats žinai, — ji atsistoja, susirenka dokumentus. —
Tavęs ilgokai čia nebuvo, Kristianai, — prisimerkusi priduria.
— Visą laiką buvau.
— Ne, tavęs čia nebuvo. Bet džiaugiuosi, kad grįžai
susikaupęs ir atrodai laimingesnis.
Plačiai man nusišypsojusi, Rosa patraukia prie durų.
Ar taip akivaizdžiai matyti?
— Rytiniame laikraštyje mačiau nuotrauką.
— Kokią nuotrauką?
— Nuotrauką. Tavo su jauna moterimi fotografijų parodoje.
— Ak, taip.
Šį kartą negaliu sulaikyti šypsenos.
Rosa linkteli.
— Po pietų dar pasimatysime susitikime su Marku.
— Žinoma.
Ji išeina, o aš imu svarstyti, kaip šiandien mane sutiks kiti
darbuotojai ir kaip reaguos į mano pasikeitusią nuotaiką.

BARNIS, MANO INFORMACINIŲ technologijų burtininkas ir

vyriausiasis inžinierius, sukūrė tris saulės baterijomis
maitinamo planšetinio kompiuterio prototipus. Šį produktą
tikiuosi pelningai parduoti visame pasaulyje, o trečiojo
pasaulio šalims tiekti kaip labdarą. Informacinės
technologijos visiems — viena iš didžiųjų mano aistrų: noriu
sukurti nebrangius ir funkcionalius planšetinius kompiuterius,
kurių galėtų įsigyti vargingesnės tautos ir kurie padėtų toms
šalims išbristi iš skurdo.
Prieš vidurdienį susirenkame laboratorijoje ir aptariame ant
darbastalio išdėliotus prototipus. Fredas, mūsų
Telekomunikacijų padalinio direktoriaus pavaduotojas, siūlo
saulės baterijas integruoti planšetinio kompiuterio
nugarėlėje.
— Kodėl negalima jų integruoti į visą planšetinio
kompiuterio korpusą, net į ekraną? — paklausiu.
Vyrai kaip susitarę atsisuka ir sužiūra į mane.
— Į ekraną gal ir ne, bet į korpusą... galbūt... — sako
Fredas.
— O sąnaudos? — tuoj įsiterpia ir Barnis.
— Tai nesvarbu. Dėl sąnaudų nesukite galvos, —
atsakau. — Amerikoje šiuos planšetinius kompiuterius
pelningai pardavinėsime kaip technologinę naujovę, o trečiojo
pasaulio šalims, galima sakyti, dovanosime. Toks ir yra mano
tikslas.
Netrukus laboratorijoje vėl suskamba kūrybingų vyrų
balsai, ir po dviejų valandų turime tris idėjas, kaip integruoti
saulės baterijas į kuriamą įtaisą.
— ...žinoma, Jungtinėms Valstijoms skirtuose modeliuose
turės veikti „WiMAX” belaidis interneto ryšys, — pareiškia
Fredas.
— Ir turės būti galimybė prisijungti prie belaidžio interneto,
skirto Afrikai ir Indijai, — priduria Barnis. — Su sąlyga, kad
gausime licenciją.
Jis klausiamai pažvelgia į mane.
— Kol kas yra svarbesnių klausimų. Tikiuosi, mums pavyks
prisišlieti prie Europos Sąjungoje veikiančios Galilėjaus GPS
sistemos, — suprantu, jog šios derybos užtruks, bet laiko
turime. — Marko komanda tuo jau rūpinasi.
— Rytojaus technologijos šiandien, — neslėpdamas
pasididžiavimo sako Barnis.
— Nuostabu, — linkteliu. Ir kreipiuosi į Išteklių padalinio
direktoriaus pavaduotoją: — Vanesa, kaip reikalai su
ginčytinais mineralų ištekliais? Kaip mums sekasi spręsti šį
klausimą?

PAVAKARE SĖDIME prie stalo valdybos posėdžių salėje, Markas

išdėsto pakoreguotą SIP leidyklos verslo planą ir jų siūlomas
papildomas sutarties sąlygas, susijusias su vakar pasirašytu
ketinimų protokolu.
— Jie nori, kad žinia apie pasikeitusį leidyklos savininką
būtų paskelbta tik po mėnesio, — sako Markas. — Girdi, kad
neišgąsdintų savo autorių.
— Tikrai? Ar autoriams ne vis vien? — klausiu.
 — Matai, čia kūrybinė industrija... — mėgina švelniai
paaiškinti man Rosa.
— Tiek to, tebūnie.
Ir mane apima noras užversti akis į lubas.
— Mūsų dar laukia konferencinis pokalbis su leidyklos
savininku, Džeremiu Rouču, jis numatytas šiandien šešiolika
trisdešimt.
— Gerai. Likusias detales tuomet ir aptarsime.
Vėl prisimenu Anastaziją. Kaip jai šiandien sekasi? Ar, su
kuo nors šnekėdamas!, užvertė akis į lubas? Kaip ji sutaria su
bendradarbiais? O su viršininku? Paprašiau Velčo, kad
išsamiau pasidomėtu Džeku Haidu. Vos užmetęs akį į Haido
asmens bylą supratau, kad jo karjeros vingiai kažkokie...
keisti. Pradėjęs dirbti Niujorke, dabar jis atsidūrė Sietle.
Kažkas čia ne taip. Turiu daugiau apie jį sužinoti, juolab kad
Ana su juo dirba.
Taip pat laukiu naujienų apie Leilą. Velčas vis dar neturi
žinių, kur ji galėtų būti. Susidaro įspūdis, tarsi būtų
išgaravusi. Man belieka tikėtis, jog Leila, kad ir kur būtų
atsidūrusi, dabar geresnėje vietoje, nei buvo anksčiau.
— Elektroninį susirašinėjimą jie kontroliuoja beveik taip pat
griežtai kaip ir mūsų holdingas, — vėl prabyla Rosa, ir jos
žodžiai grąžina mane į tikrovę.
— Kas čia keisto? — klausiu. — Visos akcinės bendrovės
laikosi griežtų elektroninio susirašinėjimo standartų.
— Vis tiek nustebau sužinojusi, kad taip elgiasi leidykla.
Visi elektroniniai laiškai keliauja į peržiūrą Personalo skyriuje.
Trukteliu pečiais.
— Nė nežinau, ką pasakyti... — Vis dėlto reikės įspėti
Aną. — Gal jau pereikime prie leidyklos įsiskolinimo?

Aptarę SIP leidyklos reikalus, pereiname prie kito

darbotvarkės klausimo.
— Ketiname atsargiai pasidomėti, kokios galimybės įsigyti
laivų statyklą Taivane, — praneša Markas.
— Manau, neturime ko prarasti, — pritaria jam Rosa.
 — Nebent tik mano gerą vardą ir mūsų darbuotojų
pasitikėjimą, ar ne?
— Kristianai, mums nebūtina to daryti, — atsidususi
primena man Rosa.
— Tai būtų finansiškai naudingas sandoris. Aš tai žinau.
Žinau. Palaukime ir pažiūrėkime, kaip mums seksis.
Gaunu elektroninį Anos laišką, ir mano mobiliojo ekranas
nušvinta.
Pagaliau!
Taip įsitraukiau į darbus, kad nuo ryto neradau laiko
užmegzti su Ana ryšio, bet ji tarsi angelas sargas visą dieną
stoviniavo mano sąmonės paribyje. Mano angelas sargas.
Nuolat esantis, bet neįkyrus.
Mano.
Grėjau, tvardytis.
Kol Rosa vardija mūsų laukiančius Taivano projekto etapus,
perskaitau Anos laišką.

Siuntėjas: Anastazija Stil

Tema: Nuobodžiaujanti...
Data: 2011 m. birželio 10 d. 16:05
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Dykinėju. Sėdžiu sudėjusi rankas.

Kaip tau sekasi?
Ką veiki?

Anastazija Stil
SIP leidyklos redaktoriaus Džeko Haido asistentė
Sėdi sudėjusi rankas? Šypteliu prisiminęs, kaip beviltiškai
tos rankos grabinėjo diktofoną, kai ji atėjo imti iš manęs
interviu.
Ar jūs gėjus, pone Grėjau?
Ak, mieloji, nekaltoji Ana.
Ne. Ne gėjus.
Man patinka, kad ji galvoja apie mane ir, nors dirba, vis
dėlto rado valandėlę su manimi susisiekti. Tai... blaško mano
dėmesį. į kaulus ima smelktis iki šiol nepažinota šiluma.
Pasijuntu nejaukiai. Tikrai nejaukiai. Numojęs ranka į tokią
savijautą, paskubomis jai atsakau.

Siuntėjas: Kristianas Grėjus

Tema: Tavo rankos
Data: 2011 m. birželio 10 d. 16:15
Gavėjas: Anastazija Stil

Tau reikėjo ateiti dirbti pas mane.

Neturėtum kada sėdėti sudėjusi rankų.
Tavo rankoms neabejotinai rasčiau geresnės veiklos.
Tiesą sakant, jau dabar turiu kelias idėjas...

Mėšlas. Dabar ne laikas, Grėjau.

Mudviejų su Rosa žvilgsniai susitinka ir pajuntu jos
nepritarimą.
— Turiu skubiai atsakyti, — paaiškinu. Juodu su Marku
susižvelgia.

Šiuo metu rūpinuosi nuobodžiu įmonių suliejimu.

Visai neįdomu.
Tavo elektroniniai laiškai, siunčiami iš SIP leidyklos
pašto dėžutės, tikrinami.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Nekantriai laukiu vakaro, kai pasimatysime, bet ji dar turi

atsiųsti elektroninį laišką ir pranešti, kur būtent susitiksime.
Tai mane erzina. Kita vertus, sutarėme, kad mėginsime kurti
tokius santykius, kokių nori ji, todėl padedu mobilųjį,
susikaupiu ir mano dėmesys vėl nukrypsta į susirinkimą.
Kantrybės, Grėjau. Kantrybės.
Dabar mes jau aptariame kitą savaitę suplanuotą Sietlo
mero vizitą Grėjaus holdingo būstinėje, mat, kai mėnesio
pradžioje buvome susitikę, pats pakviečiau jį apsilankyti.
— Ar Šernas irgi dalyvaus? — klausia Rosa.
— Žinoma, — sakau.
Šernas niekada nepraleidžia progos dalyvauti viešiesiems
ryšiams skirtuose renginiuose.
— Gerai. Jei tu pasiruošęs, paprašysiu mus sujungti su
leidyklos SIP savininku Džeremiu Rouču, kad galėtume
aptarti paskutines sutarties detales.
— Taip ir padarykime.

PRIIMAMAJAME Andrėją pakeitusi sekretorė lūpdažiu

ryškina ir taip jau ryškiai raudonas lūpas. Darbo vietoje šios
spalvos lūpų dažai atrodo nederamai, be to, jie man primena
Eleną. Be kita ko, Ana man patinka ir todėl, kad
nepiktnaudžiauja nei lūpdažiu, nei kita kosmetika. Slėpdamas
pasibjaurėjimą ir nekreipdamas dėmesio į naująją merginą
traukiu į savo kabinetą. Net nepamenu, kuo ji vardu.
Ant mano rašomojo stalo padėtas Fredo peržiūrėtas
komercinis pasiūlymas Kavanago žiniasklaidos koncernui, bet
dabar galvoju apie ką kita, tad man sunku susikaupti ir visą
dėmesį skirti šiam dokumentui. Laikas bėga, o aš nieko taip
ir negirdėjau apie Anastaziją. Kaip visada, laukiu panelės Stil.
Dar kartą patikrinu savo paštą.
Nieko nėra.
Žvilgteliu į mobilųjį, tikėdamasis rasti žinučių.
Nieko.
Kas jai sutrukdė? Tikiuosi, ne jos viršininkas.
Į mano kabineto duris kažkas pasibeldžia.
Kas dar?
— Įeikite.
Į kabinetą galvą kyšteli Andrėją pavaduojanti sekretorė ir
pyptelėjęs kompiuteris man praneša, kad atkeliavo
elektroninis laiškas, bet jis ne nuo Anos.
— Ko reikia? — suirzęs klausiu, vis dar mėgindamas
prisiminti moters vardą.
 Ji, rodos, nė trupučio nesutrinka.
— Jau ketinu eiti, pone Grėjau. Ponas Teiloras jums šį tą
paliko.
Ji kilsteli rankoje laikomą voką.
— Padėkite ant spintelės.
— Ar jums iš manęs dar ko nors reikia?
— Ne. Galite eiti. Ačiū.
Blankiai šypteliu.
— Tada linkiu gero savaitgalio, sere, — paikai vyptelėjusi,
sako ji.
Ak, pasistengsiu, kad jis būtų geras.
Leidžiu jai suprasti, kad gali eiti, bet ji tebestypso. Stovi
kelias akimirkas, ir netrukus suprantu, kad sekretorė iš
manęs dar kažko laukia.
Tik ko?
— Iki pirmadienio, — vėl atsisveikina ji ir nervingai
sukikena, o jos darkymasis mane gerokai suerzina.
— Taip. Iki pirmadienio. Išeidama uždarykite duris.
Rodos, šiek tiek nusivylusi, ji vis dėlto padaro kaip liepta.
Ko ji norėjo?
Priėjęs nuo spintelės grybšteliu voką. Jame — raktelis nuo
Anos „Audi” ir raštelis, kuriame Teiloro stropiai išvingiuoti
žodžiai: Automobilis stovi rezervuotoje vietoje, prie
užpakalinės daugiabučio sienos.
Grįžęs prie rašomojo stalo, vėl įsispoksau į gautus laiškus ir
pagaliau sulaukiu vieno nuo Anos. Laimingas išsišiepiu iki
ausų.

Siuntėjas: Anastazija Stil

Tema: Puikiai tiktum į draugiją
Data: 2011 m. birželio 10 d. 17:36
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Einame į barą, kurio pavadinimas „Penkiasdešimt”.

Šį kartą humoro klodas tiesiog neišsenkantis, iš šios
šachtos būtų galima kasti be galo.
 Nekantriai lauksiu mudviejų susitikimo tenai, pone
Grėjau.

A. x

Ar tai užuomina apie penkiasdešimt atspalvių?

Keista. Ar ji iš manęs šaiposi?
Na, gerai. Pasilinksminkime.
Siuntėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Pavojai
Data: 2011 m. birželio 10 d. 17:38
Gavėjas: Anastazija Stil

Kalnakasyba — nepaprastai pavojingas užsiėmimas.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Įdomu, ką ji dabar pasakys?

Siuntėjas: Anastazija Stil

Tema: Pavojai
Data: 2011 m. birželio 10 d. 17:40
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Ką norite tuo pasakyti?

Anastazija Stil
SIP leidyklos redaktoriaus Džeko Haido asistentė

Kokia tu nenuovoki, Anastazija. Anksčiau, rodos, tokia

nebuvai. Bet dabar nenoriu ginčytis.

Siuntėjas: Kristianas Grėjus

Tema: Nieko ypatingo...
Data: 2011 m. birželio 10 d. 17:42
 Gavėjas: Anastazija Stil

Tik atkreipiau jūsų dėmesį, panele Stil. Netrukus

susitiksime.
Iki labai greito, mažyte.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Dabar, kai ji pagaliau atsiliepė, atsipalaiduoju ir įdėmiai
perskaitau Kavanagui skirtą dalykinį pasiūlymą. Sąlygos
geros. Grąžinu jį Fredui ir liepiu išsiųsti Kavanagui. Tada
atsainiai pasvarstau, ar būtų galimybė nupirkti Kavanago
žiniasklaidos koncerną. Mintis gal ir nebloga. Įdomu, ką
pasakytų Rosa ir Markas. Tačiau šią mintį kol kas nuveju
šalin ir, žingsniuodamas per vestibiulį, parašau Teilorui
žinutę, pranešu, kur susitiksiu su Ana.

„PENKIASDEŠIMT” yra sporto baras. Interjeras

pasirodo matytas ir staiga suvokiu, kad esu buvęs čia su
Eliotu. Kitaip ir būti negali, mat Eliotas yra tikras sporto
entuziastas, draugijos žmogus ir tikras vakarėlių liūtas. Jis
dievina tokius barus, tokias komandinio sporto šventyklas. O
aš nė vienoje mokykloje, kurioje teko mokytis, komandinio
sporto nemėgau, mat esu pernelyg ūmaus būdo. Aš linkau
prie kitokių, individualesnių, pomėgių, tokių kaip vienvietės
irklavimas, ir kontaktinio sporto šakų, pavyzdžiui, kikbokso,
nes galėdavau nuoširdžiai sudaužyti priešininką arba... jis
galėdavo sutvatinti mane kaip obuolį.
Viduje pilna jaunų biuro darbuotojų, pradedančių savaitgalį
nuo taurelės arba penkių, bet užtrunku vos porą sekundžių,
kol pamatau ją, įsitaisiusią prie baro.
Ana.
Ir jis čia. Haidas. Lipte prie jos prilipęs.
Šunsnukis.
Iš Anos pečių linijos matau, kad ji įsitempusi. Akivaizdu,
kad jaučiasi nejaukiai.
 Reikia siųsti jį po velnių.
Iš paskutiniųjų tvardydamasis, kad atrodyčiau ramus,
palengva nužingsniuoju per salę. Priėjęs prie Anos, apglėbiu
ją per pečius, prisitraukiu arčiau ir išvaduoju nuo nemalonių
viršininko mėginimų suartėti.
Švelniai pabučiuoju jai paausį.
— Sveika, mažyte, — sušnabždu, prikišęs lūpas jai prie
plaukų.
Ji dėkinga priglunda prie manęs, o tas šunsnukis atsistoja,
ištiesina pečius ir nužvelgia mane vertindamas. Man niežti
rankos trenkti į tą baisų, savimi patenkintą veidą, kuriame
atsispindi man skirtas bežadis paliepimas „atsiknisk”, bet
tyčia nekreipiu į jį dėmesio ir nenuleidžiu akių nuo savo
merginos.
Sveika, mažyte. Ar tas tipas neduoda tau ramybės?
Ji man plačiai nusišypso. Akys spindi, lūpos drėgnos, o
plaukai dailiai krenta ant pečių. Ji vilki mėlyną Teiloro pirktą
palaidinę, dar labiau paryškinančią jos akių ir odos grožį.
Pasilenkęs ją pabučiuoju. Ana nurausta, bet atsisukusi
kreipiasi į tą pašlemėką, kuris mano užuominą suprato ir šiek
tiek pasitraukė.
— Džekai, čia Kristianas. Kristianai, čia Džekas, — porą
kartų mostelėjusi į jį ir į mane, sako Ana.
— Aš Anos vaikinas, — kad viskas būtų aišku, iš karto
pareiškiu ir ištiesiu Haidui ranką.
Matai? Moku žaisti pagal taisykles.
— Aš viršininkas, — spausdamas man ranką pareiškia
Džekas.
Jo gniaužtai tvirti, tad ir aš spusteliu ranką stipriau.
Šalin rankas nuo mano merginos.
— Ana man užsiminė apie buvusį vaikiną, — globėjiškai
priduria jis, tyčia lėtai tardamas žodžius.
— Na, jau ne buvęs, — atšaunu ir grėsmingai
nusišypsau. — Eikš, mažyte, mums jau metas.
— Prašom pasilikti, dar išgerkite su mumis, — sako Haidas,
pabrėždamas žodį „mumis”.
 — Mudu turime kitų planų. Gal kitą kartą.
Galbūt. Kitaip sakant, niekada.
Nepasitikiu juo ir noriu, kad Ana laikytųsi nuo savo
viršininko kuo toliau.
— Eime, — paraginu imdamas ją už rankos.
— Iki pirmadienio, — atsisveikina Ana, stipriau spausdama
man pirštus.
Šie jos žodžiai skirti Haidui ir patraukliai moteriai, matyt,
vienai iš jos bendradarbių. Ką gi, Ana bent jau nebuvo su juo
viena. Nepažįstamoji mielai šypteli Anai, o Haidas į mudu
niūriai dėbteli. Mums išeinant, jaučiu į nugarą smingant jo
žvilgsnį. Bet man nusispjaut.
Lauke stovi „Audi Q7” ir Teiloras mūsų jau laukia. Atidarau
užpakalines dureles ir padedu Anai įlipti.
— Kodėl man atrodo, kad tarp tavęs ir Džeko vyko
nesveikos varžytuvės? — lipdama klausia ji.
Jūs pastabi kaip visada, panele Stil.
— Todėl, kad jos vyko, — atsakau ir užtrenkiu dureles.
Įlipęs į automobilį, vėl paimu Aną už rankos, nes noriu ją
liesti, ir pakeliu jos ranką prie lūpų.
— Sveika, — sušnabždu.
Ji taip puikiai atrodo. Juosvų ratilų po akimis neliko nė
ženklo. Ji išsimiegojo. Pavalgė. Vėl atrodo sveika, o jos akys
spindi. Sprendžiant iš plačios Anos šypsenos, ji trykšta laime,
ir šis suvokimas staiga nusirita per mano kūną tarsi galinga
banga.
— Sveikas, — akivaizdžiai jaudindamasi įtaigiai pasisveikina
ir ji.
Po galais, noriu pulti Anai į glėbį, nors neabejoju, kad
Teiloras mano ketinimui nepritartų. Dirsteliu į jį, o jis
pažvelgia į mane užpakalinio vaizdo veidrodėlyje. Teiloras
laukia nurodymų.
Ką gi, viską darysime taip, kaip nori, Ana.
— Ką šį vakarą norėtum veikti? — klausiu.
— Rodos, sakei, kad mudu turime planų.
— Ak, aš žinau, ką norėčiau veikti, Anastazija. Klausiu, ko
norėtum tu?
Kukli Anos šypsenėlė akimirksniu virsta geidulingu šypsniu,
o jo spindesys netrukus pasiekia ir mano penį.
Po perkūnais...
— Suprantu. Taigi... maldavimas. Kur nori maldauti: mano
ar savo namuose? — pašaipiai teiraujuosi.
Ana įvertina mano humorą ir jos veidas nušvinta.
— Man rodos, jūs labai pasitikite savimi, pone Grėjau. Bet,
vengdami rutinos, šį kartą galėtume važiuoti pas mane.
Ji prikanda putlią apatinę lūpą ir, kilstelėjusi juodas
blakstienas, gundomai pažvelgia į mane.
Prakeikimas.
— Teilorai, prašom važiuoti į panelės Stil namus.
Ir paskubėk!
— Klausau, sere, — linktelėjęs sako Teiloras ir įsilieja į
gatvės transporto srautą.
— Na, kaip praleidai dieną? — teiraujuosi nykščiu
braukdamas jai per krumplius.
Ana ima alsuoti greičiau.
— Gerai. O tu?
— Ačiū, puikiai. — Taip. Tikrai puikiai.
Šiandien nuveikiau daugiau nei per visą praeitą savaitę.
Pabučiuoju Anai ranką, nes už tai turiu būti dėkingas tik jai.
— Atrodai žavingai, — pagiriu.
— Ir tu.
Ak, mažyte, tai tik patraukli išorė.
Beje, jei jau prisiminiau patrauklią išorę...
— O tavo viršininkas, Džekas Haidas, — ar jis išmano savo
darbą?
Ana suraukia kaktą ir tarp antakių randasi V raidės formos
raukšlelė, kurią taip mėgstu bučiuoti.
— Kodėl klausi? Tik nesakyk, kad dar nepamiršai tų
nesveikų jūsų varžytuvių...
— Tas vyras nori įsitempti tave į lovą, Anastazija, — kiek
galėdamas ramiau ją įspėju.
Ana atrodo priblokšta. Dieve, kokia ji naivi. Juk tai buvo
akivaizdu ir man, ir visiems, kurie sėdėjo prie baro ir juodu
matė.
— Na, man nerūpi, ko jis nori, — atsainiai ir šaltai sako
ji. — Kodėl apskritai apie tai šnekamės? Juk žinai, kad jis
man visiškai ne galvoj. Džekas — tik mano viršininkas.
— Tai ir yra esmė. Jis trokšta to, kas priklauso man. Todėl
man reikia žinoti, ar jis išmano savo darbą.
Nes jei jis neišmano, tuoj pat tą nevykėlį atleisiu.
Ana trukteli pečiais ir įsispokso sau į sterblę.
Ką?! Ar jis jau mėgino prie Anos lįsti?
Ana mane patikina, kad, jos nuomone, Džekas savo darbą
išmano, bet, sprendžiant iš jos tono, pati tuo netiki.
— Na, geriau paliktų tave ramybėje, kitaip atsidurs gatvėje.
— Oi, Kristianai, ką tu čia šneki? Jis nieko blogo nepadarė.
Kodėl ji susiraukusi? Ar Haidas ją pažemino? Kalbėk su
manimi, Ana. Prašau.
— Jei bent pirštu tave palies, pranešk man. Tai vadinama
didžiule moraline niekšybe, arba seksualiniu priekabiavimu.
— Mes tik išgėrėme bare pasibaigus darbo dienai.
— Kalbu rimtai. Vienas nederamas žingsnis — ir jis lėks iš
darbo.
— Tu neturi tokios galios, — pralinksmėjusi nusišaipo Ana.
Bet staiga šypsena jos veide užgęsta ir ji nepatikliai mane
nužvelgia. — Tiesa, Kristianai?
Tiesą sakant, turiu. Pažvelgiu į Aną ir nusišypsau.
— Ketini pirkti leidyklą, — akivaizdžiai išsigandusi,
sušnabžda ji.
— Ne visai.
Ne tokios Anos reakcijos tikėjausi, be to, ir pokalbis krypsta
ne taip, kaip maniau.
— Tu ją jau nupirkai. SIP leidyklą. Jau nupirkai?
Ana išbąla.
Dieve mano! Ji tokia įpykusi.
— Gali būti, — nedrąsiai atsakau.
— Nupirkai ar nenupirkai? — įsakmiai klausia Ana.
Išmušė lemtinga valanda, Grėjau. Klok jai tiesą.
 — Nupirkau.
— Kodėl? — spigiai rikteli ji.
— Nes galiu sau tai leisti, Anastazija. Man reikia, kad
būtum saugi.
— Bet sakei, kad į mano karjerą nesikiši!
— Ir nesikišiu.
Ji ištraukia ranką.
— Kristianai!
Mėšlas.
— Širsti ant manęs?
— Taip. Aišku, kad širstu! — sušunka Ana. — Nesuprantu,
kaip atsakingas verslininkas gali priimti tokius sprendimus
atsižvelgdamas vien į tai, kokią merginą tuo metu dulkina.
Nervingai žvilgtelėjusi į Teilorą, Ana rūsčiai perveria mane
žvilgsniu, jos veide atsispindi rimti priekaištai.
O aš noriu ją įspėti, kad davė pernelyg daug laisvės savo
liežuviui ir perdėtai į viską reaguoja. Jau žiojuosi taip ir
pasakyti, tik staiga man topteli, kad tai nėra pati geriausia
mintis. Ji sėdi papūtusi lūpas, kaip tikra užsispyrusi Stil, ir šią
veido išraišką aš gerai pažįstu, be to... jau spėjau jos
pasiilgti.
Neslėpdama pasibjaurėjimo, Ana sukryžiuoja rankas ant
krūtinės.
Prakeikimas.
Ji ne juokais įsiutusi.
Rūsčiai pažvelgiu į ją, mat nieko taip netrokštu, kaip
pasiguldyti ją ant kelių ir išperti, bet nors ir labai gaila, apie
tai negali būti nė kalbos.
Po galais, aš tik dariau tai, ką maniau esant geriausia.
Teiloras privažiuoja prie Anos namų, bet automobiliui dar
nespėjus sustoti ji, rodos, šaute šauna laukan.
Mėšlas!
— Turbūt bus geriau, jei palauksi, — suburbu Teilorui ir
nuseku paskui Aną. Gali būti, kad vakarą praleisiu visai ne
taip, kaip planavau. Gali būti, kad jau viską sugadinau.
Pasiveju ją prie laiptinės durų, ieškančią rankinėje raktų.
Visiškai bejėgis sustoju jai už nugaros.
Ką daryti?
— Anastazija... — imu maldauti, mėgindamas likti ramus.
Garsiai ir jausmingai atsidususi, stipriai sučiaupusi lūpas ji
atsisuka į mane.
Prisiminęs, ką ji kalbėjo automobilyje, vėl mėginu juokauti.
— Pirma, jau gana seniai tavęs nedulkinau, man rodos,
labai seniai, o antra, šiaip ar taip, norėjau įkelti koją į
leidybą. Iš keturių Sietlo leidyklų SIP yra pelningiausia, bet
pasiekusi kritinį tašką ir netrukus ims tūpčioti vietoje, tad jai
reikia plėstis.
Kaip užsuktas šneku apie įmonę, nors iš tiesų norėčiau
pasakyti: „Prašau, nekovok su manimi.”
— Vadinasi, dabar tu mano viršininkas? — atžariai klausia
Ana.
— Teoriškai — aš tavo viršininko viršininkas.
— Ir teoriškai didžiulė moralinė niekšybė, kad dulkinuosi su
savo viršininko viršininku.
— Šiuo metu tu su juo bariesi, — sakau nejausdamas, kad
palengva imu kelti balsą.
— Todėl, kad jis tikras šunsnukis.
Šunsnukis. Šunsnukis!
Ji mane plūsta! Iki šiol tai darydavo tik Mija ir Eliotas.
— Šunsnukis?
Taip. Galbūt toks ir esu. Ir staiga pajuntu nenugalimą norą
juoktis. Anastazija pavadino mane šunsnukiu; Eliotui patiktų.
— Taip.
Ji vis dar apsimeta ant manęs pykstanti, bet jos lūpų
kampučiai trukteli ir veide randasi blanki šypsena.
— Šunsnukis? — pakartoju jausdamas, kad taip pat
nesulaikysiu šypsenos.
— Neversk manęs juoktis, kai ant tavęs pykstu! — surinka
Ana, iš paskutiniųjų mėgindama likti rimta, bet jai
nepavyksta.
Apdovanoju ją plačiausia ir įtaigiausia šypsena, ji staiga
garsiai nevaržomai nusijuokia ir pasijuntu nepaprastai
pamalonintas.
Man pavyko!
— Po galais, jei ir išsišiepiau kaip kvaišelė, dar nereiškia,
kad nesiuntu ant tavęs, — vos tramdydama juoką pareiškia
ji.
Pasilenkęs įbedu nosį jai į plaukus ir giliai įkvepiu. Anos
aromatas ir jos artumas pažadina mano geismą. Trokštu jos.
— Jūs kaip visada nenuspėjama, panele Stil, — žvelgiu į ją,
grožėdamasis nuraudusiais skruostais ir spindinčiomis akimis.
Ji tokia graži. — Tai ar ketinate kviesti mane užeiti, ar siųsite
į visas keturias puses už tai, kad pasinaudojau savo, kaip
Jungtinių Valstijų piliečio, verslininko ir vartotojo,
demokratine teise pirkti, ką tik noriu?
— Ar kalbėjotės apie tai su daktaru Flinu?
Nusijuokiu. Dar nesikalbėjau. Kai pasakysiu, jis tikrai imsis
atvesti mane į protą.
— Tai pakviesi mane užeiti ar ne, Anastazija?
Iš pradžių ji, rodos, dvejoja, ir man ima daužytis širdis. Bet
paskui prikanda lūpą, nusišypso ir atveria man laiptinės
duris. Pamoju Teilorui, kad važiuotų, ir nuseku laiptais paskui
Aną, grožėdamasis nepakartojamu ir kvapą gniaužiančiu jos
užpakaliuku. Sulig kiekviena laiptų pakopa jos klubai švelniai
sūpuojasi ir šis vaizdas labai viliojantis, juo labiau kad, —
bent aš taip manau, — Ana nė nenumano, kokia ji patraukli.
Įgimtas jos geidulingumas kyla iš naivumo — iš jos noro
eksperimentuoti ir gebėjimo manimi pasitikėti.
Prakeikimas. Tikiuosi, ji manimi vis dar pasitiki. Šiaip ar
taip, aš kaltas, kad Ana išėjo. Dabar turiu stengtis kaip nors
pataisyti santykius. Nenoriu vėl jos prarasti.
Kaip ir tikėjausi, butas švarus ir tvarkingas, tačiau būnant
jame susidaro keistas įspūdis, kad čia niekas negyvena.
Butas primena galeriją: vien pliko mūro sienos ir medis.
Marmurinė virtuvės salelė visiškai tuščia ir originalaus,
neįprasto dizaino. Man patinka.
— Geras butas, — sakau, pritariamai linktelėdamas.
— Tėvai Keitei nupirko.
 Imonas Kavanagas visada pataikavo dukteriai. Tačiau butas
stilingas, rinkdamasis jį senas lapinas neapsiriko. Tikiuosi,
Ketrina tai vertina. Atsisuku ir įsižiūriu į Aną, sustojusią prie
virtuvės salelės. Pasvarstau, kaip ji jaučiasi gyvendama su
tokia turtinga drauge. Skolinga, žinoma, nelieka, bet... jai
turėtų būti sunku, gyvenant su Ketrina Kavanag, pasitenkinti
antro smuiko vaidmeniu. Galbūt Anai taip patinka, o gal jai
tai nuolatinė kova. Šiaip ar taip, drabužiams pinigų ji
nešvaisto. Bet šią problemą aš jau išsprendžiau: Eskaloje
Anai paruošta pilna spinta drabužių. Įdomu, ką ji apie tai
pamanys? Tikriausiai priekaištaus, kam išlaidauju.
Dabar apie tai negalvok, Grėjau.
Ana atidžiai žvelgia į mane drumstomis akimis. Liežuviu
brūkšteli per apatinę lūpą, ir mano kūne nušvinta fejerverkai.
— Hm... Gal nori ko nors išgerti? — klausia ji.
— Ačiū, ne, Anastazija.
Geidžiu jos.
Lyg ir sutrikusi arba dėl kažko nuogąstaudama, ji ištiesusi
suneria rankas. Ar būdama su manimi ji vis dar nervinasi? Ši
moteris lengvai gali mane parklupdyti ir vis tiek nervinasi?
— Ką norėtum veikti, Anastazija? — klausiu žengdamas
artyn ir nenuleisdamas nuo jos akių. — Aš žinau, ką noriu
veikti.
Be to, galime tai daryti čia arba tavo miegamajame, arba
tavo vonios kambaryje, — man vis tiek. Geidžiu tavęs. Čia ir
dabar.
Jos lūpos prasiskiria, ji ima kvėpuoti greičiau ir garsiau.
Ak, koks žavus šis garsas.
Ir tu manęs geidi, mažyte.
Aš žinau.
Jaučiu.
Neturėdama kitos išeities Ana ima trauktis link virtuvės
salelės.
— Vis dar siuntu ant tavęs, — primena ji, bet jos balsas
švelnus ir virpantis. Sprendžiant iš jo, Ana ant manęs
nepyksta. Veikiau yra nusiteikusi žaismingai. Bet tikrai
nepyksta.
— Žinau, — patikinu ją ir grėsmingai nusišypsau.
Ji išplečia akis.
Ak, mažyte...
— Norėtum ko nors užkąsti? — sušnabžda ji.
Neskubėdamas linkteliu.
— Taip. Tavęs...
Stovėdamas priešais ją ir žvelgdamas į patamsėjusias,
aistros apimtas akis, jaučiu nuo jos kūno sklindantį karštį. Ta
ugnis mane degina. Noriu, kad tos liepsnos mane apgaubtų.
Užlietų. Noriu, kad ji rėktų ir dejuotų, kad garsiai tartų mano
vardą. Trokštu ją susigrąžinti ir ištrinti jai iš atminties, kad
apskritai buvome išsiskyrę.
Noriu, kad ji būtų mano. Vėl būtų mano.
Bet viskam savas laikas.
— Ar šiandien valgei?
Turiu tai žinoti.
— Per pietus suvalgiau sumuštinį.
Tarsi to pakaktų.
— Turi valgyti, — priekaištingai sakau.
— Dabar aš nealkana... bent jau ne maisto noriu.
— O ko jūs norite, panele Stil?
Pasilenkiu ir mūsų lūpos beveik liečiasi.
— Manau, pats žinote, pone Grėjau.
Ji neklysta. Sulaikau dejonę ir man tenka sutelkti visas
jėgas, kad nečiupčiau jos į glėbį ir nepasiguldyčiau ant
marmurinio stalviršio.
Kita vertus, sakydamas, kad turės manęs maldauti,
kalbėjau rimtai. Ana turi man sakyti, ko nori. Privalo žodžiais
išreikšti savo jausmus, savo poreikius ir troškimus. Noriu
sužinoti, kas jai teikia laimės. Pasilenkiu, tarsi ketindamas ją
pabučiuoti, bet iš tiesų tik erzinu ją, nes, užuot taip ir
padaręs, sušnabždu jai į ausį:
— Nori, kad tave bučiuočiau, Anastazija?
Ji garsiai įkvepia.
— Noriu.
 — Kur?
— Visur.
— Turėsi pasakyti man truputį tiksliau. Juk minėjau, kad nė
pirštu tavęs neliesiu, kol nemaldausi ir tiksliai nepaaiškinsi,
ką turiu daryti.
— Prašau... — ima maldauti Ana.
O ne, mažyte. Taip lengvai neišsisuksi.
— Ko tu prašai?
— Liesk mane.
— Kur, mažyte?
Ji ištiesia ranką, norėdama mane paliesti.
Ne.
Staiga krūtinėje driokstelėjusi tamsa aštriais nagais
suspaudžia man gerklę. Instinktyviai žingteliu atatupstas,
man daužosi širdis, o gyslomis plūsta baimė.
Neliesk manęs. Neliesk.
Prakeikimas...
— Ne, ne, — sumurmu.
Todėl ir sugalvojau taisykles.
— Ką? — sutrikusi klausia Ana.
— Ne.
Papurtau galvą. Ji tai žino. Vakar paaiškinau. Turiu padėti
Anai suprasti, kad negali manęs liesti.
— Visiškai ne?
Ana žengia prie manęs, o aš nežinau, kokie jos ketinimai.
Tamsa apgaubia visą mano kūną, tad atatupstas pasitraukiu
dar per žingsnį ir ištiesiu rankas, norėdamas ją sulaikyti.
Šypsodamasis imu maldauti:
— Klausyk, Ana...
Tik nerandu tinkamų žodžių.
Prašau. Neliesk manęs. Aš to neištversiu.
Prakeikimas, kaip visa tai erzina.
— Kartais tu neprieštarauji, — priekaištingai sako ji. — Gal
man surasti spalviklį, kad galėtume paženklinti sritis, kurių
nevalia liesti.
Apie tai niekada nepagalvojau.
 — Nebloga mintis. Kur tavo miegamasis?
Reikia ką nors sugalvoti ir nukreipti kalbą kitur.
Ana krypteli galvą kairėn.
— Gėrei tabletes?
Jos veidas apsiniaukia.
— Ne.
Ką?!
Vadinasi, veltui tiek vargome, kol ji pagaliau ėmė vartoti
vaistus! Negaliu patikėti, kad tiesiog liovėsi juos gėrusi.
— Aišku.
Tai katastrofa. Po galais, ką man su ja daryti? Prakeikimas.
Man reikia sargių.
— Eikš, ko nors užkąsime, — sakau turėdamas omenyje,
kad išeisime į miestą pavalgyti ir turėsiu progą pasipildyti
atsargas.
— Maniau, eisime į lovą! Noriu su tavimi į lovą, — aikštingai
pareiškia Ana.
— Žinau, mažyte.
Bėda tik ta, kad mudu žengiame du žingsnius į priekį ir
vieną atgal.
Vakaras nesiklosto pagal planą. Gal... pernelyg daug
tikėjausi? Kaip ji gali palaikyti santykius su pasigailėtinu
šunsnukiu, kuris bijo būti liečiamas? Kita vertus, kaip aš galiu
bendrauti su moterimi, kuri pamiršta išgerti prakeiktą
tabletę? Nepakenčiu prezervatyvų.
Dieve mano. Gal mudu nesuderinami?
Šalin tas niūrias mintis, Grėjau. Pakaks!
Ana atrodo nusiminusi, ir giliai širdyje — nors pats nežinau
kodėl — pajuntu pasitenkinimą. Ji bent jau geidžia manęs.
Puolu prie jos, suspaudžiu riešus už nugaros ir stipriai
apkabinu. Gera visu kūnu jausti liekną jos kūną. Bet ji liesa.
Pernelyg liesa.
— Tau reikia pavalgyti, man, beje, taip pat. — Negana to,
mėgindama liestis, visiškai išmušei mane iš vėžių. Man reikia
atitokti ir nusiraminti, mažyte. — Be to, nekantrus
laukimas — sėkmingo gundymo raktas, o mane dabar tikrai
apėmęs noras atidėti pasitenkinimą.
Juolab kad neturime apsaugos priemonių.
Ana nepatikliai mane nužvelgia.
Taip, žinau. Tik išsigalvoju.
— Aš jau sugundyta ir noriu patirti pasitenkinimą. Prašau
tavęs, maldauju, — verksmingai sako Ana.
Ji — kaip biblinė Ieva, tobula gundytoja. Stipriau
suspaudžiu Aną glėbyje ir dar kartą įsitikinu, kad ji sulyso.
Man neramu, juolab kad dėl to galiu kaltinti tik save.
— Pavalgyk. Tu per liekna.
Švelniai pabučiavęs jai kaktą ir paleidęs iš glėbio, imu
svarstyti, kur galėtume pavakarieniauti.
— Tebepykstu ant tavęs, kad nusipirkai SIP leidyklą, o
dabar siuntu dar ir dėl to, kad verti mane laukti.
Ji aikštingai papučia lūpas.
— Kokia tu pikčiurna, ar ne? Sočiai pavalgius bus geriau.
— Žinau, nuo ko būtų geriau.
— Anastazija Stil, aš priblokštas.
Apsimetu priblokštas bei pasipiktinęs ir priglaudžiu delną
sau prie širdies.
— Liaukis mane erzinęs. Tu kovoji negarbingai, — staiga
jos laikysena pasikeičia. — Galėčiau ko nors išvirti, tik pirma
mums teks nueiti į parduotuvę.
— Į parduotuvę?
— Nusipirkti maisto produktų.
— Neturi namie maisto? — Dėl Dievo meilės! Nenuostabu,
kad ji nieko nevalgė! — Tad eime į parduotuvę.
Nužingsniavęs prie Anos buto durų, plačiai jas atveriu ir
mostu paraginu ją išeiti. Gal taip net geriau. Man tik reikia
rasti vaistinę arba degalinėje veikiančią krautuvėlę.
— Gerai jau, gerai, — skubriai žengdama į laiptinę sako ji.
Kol mudu susikibę už rankų žingsniuojame gatve, staiga
suvokiu, kad leisdamas laiką su Ana galiu patirti labai įvairių
emocijų, pradedant pykčiu ir baigiant geismu, baime arba
noru išdykauti. Prieš susipažindamas su Ana būdavau ramus
ir pasitikintis savimi, bet... Dieve, koks nykus ir nuobodus
buvo mano gyvenimas. Ir vos tik ji įvirto į mano darbo
kabinetą, viskas pasikeitė. Būdamas su ja, jaučiuosi tarsi
užkluptas audros, mano jausmai prieštaringi ir greitai
keičiasi, tai užplūsta, tai vėl nuslūgsta. Man sunku suvokti,
kas vyksta. Ana niekada nebūna nuobodi. Tikiuosi, kad ir taip
jau nuvargusi mano širdis kaip nors visa tai ištvers.
Įveikę dvi gatves, prieiname prekybos centrą „Ernie”. Jis
nedidelis, viduje prisigrūdę žmonių, — manau, daugiausia
vienišių, bent jau taip galima spręsti iš jų pirkinių krepšelių
turinio. O aš, šiaip ar taip, nesu vienišas.
Ši mintis man patinka.
Nešinas vieliniu pirkinių krepšeliu, seku paskui Aną ir
gėriuosi žvelgdamas į jos stangrų, prigludusiais džinsais
aptemptą užpakaliuką. Labiausiai man patinka, kai daržovių
skyriuje ji pasilenkia paimti poros svogūnų. Jos užpakalį
dengiantis džinsinis audinys išsitempia, palaidinukės kraštas
atsismaukia, ir pamatau blyškiai rausvos, nepriekaištingos
jos odos rėžį.
Aky ką norėčiau veikti su tuo užpakaliuku...
Šiek tiek suglumusi Ana pažvelgia į mane ir klausia, kada
paskutinį kartą buvau prekybos centre. Nepamenu. Ji nori
paruošti ką nors keptuvėje, kad būtų greičiau? Hm... kad
būtų greičiau? Patenkintas šypteliu ir nuseku paskui Aną per
prekybos salę grožėdamasis, kaip vikriai ir gudriai ji renkasi
reikalingus produktus: spusteli pomidorą, pauosto pipirą. Kai
prieiname prie kasos, Ana ima domėtis mano darbuotojais ir
klausinėti, ar seniai jie pas mane dirba. Kam jai reikia tai
žinoti?
— Teiloras — beveik ketverius metus. Maždaug tiek pat ir
ponia Džouns.
Paskui nusprendžiu ir jos šio to paklausti.
— Kodėl savo bute visai neturi maisto?
Anos veidas apsiniaukia.
— Pats žinai.
— Tai tu mane palikai, — primenu. Jei nebūtum išėjusi,
būtume viską išsiaiškinę ir išvengę visų tų kančių.
 — Žinau, — gailiai tarsteli Ana.
Stoviu šalia jos eilėje prie kasos. Prieš mus laukia moteris,
maldanti du mažus vaikus, iš kurių vienas nuolat zyzia.
Dieve mano... Ir kaip žmonės ištveria?
Juk galėjome nueiti kur nors pavalgyti. Restoranų šiame
kvartale netrūksta.
— Ar turi gėrimų? — klausiu, mat po šios tikroviškai
žiaurios patirties prekybos centre man tikrai reikės ko nors
išgerti.
— Lyg ir turėtų būti... alaus.
— Atnešiu vyno.
Laikydamasis kuo atokiau nuo klykiančio berniuko,
apsidairau po prekybos salę ir akimirksniu suprantu, kad čia
negausiu nei alkoholio, nei sargių.
Prakeikimas.
— Šalia prekybos centro yra gera alkoholinių gėrimų
parduotuvė, — sako Ana man grįžus į eilę, kuri, rodos, nė
trupučio nesutrumpėjo ir kurioje vis dar karaliauja zyziantis
mažvaikis.
— Pažiūrėsiu, ko jie turi.
Ištrūkęs iš „Ernie” pragaro, šalia alkoholinių gėrimų
parduotuvės pamatau nedidukę smulkmenų krautuvėlę ir,
užėjęs vidun, randu du paskutinius dar likusius pakelius
prezervatyvų.
Ačiū Dievui. Du pakeliai po du.
Jai man šypsosis sėkmė — keturi dulkinimo seansai.
Nesusilaikau ir išsišiepiu iki ausų. Turėtų pakakti net ir
nepasotinamai panelei Stil.
Pačiupęs abu paketėlius, sumoku prie prekystalio
dirbančiam seniui ir išeinu. Alkoholinių gėrimų parduotuvėje
mane taip pat aplanko sėkmė. Vynų pasirinkimas čia puikus,
netrukus šaldytuve randu butelį neblogos kokybės „Pinot
grigio”.
Grįždamas pamatau iš prekybos centro su dviem pirkinių
maišeliais išlinguojančią Anastaziją.
— Leisk, padėsiu.
 Paimu pirkinių krepšius ir traukiame pas Aną.
Ji man šiek tiek papasakoja, ką veikė pastarąją savaitę.
Akivaizdu, kad darbas jai patinka. Kad įsigijau SIP leidyklą,
Ana man neprimena, ir aš jai už tai dėkingas. O aš savo
ruožtu nė žodžiu neužsimenu apie jos šunsnukį viršininką.
— Atrodai toks... šeimyniškas, — mudviem vėl įžengus į
virtuvę, pernelyg nesistengdama slėpti pašaipos sako Ana.
Ji juokiasi iš manęs. Ir vėl.
— Dar niekas nėra man dėl to priekaištavęs.
Padedu pirkinių maišus ant virtuvės salelės, o Ana ima
krauti maisto produktus. Griebiu vyną. Žygis į parduotuvę
baigtas ir šiandien sąlyčio su tikrove pakaks. Taigi, kur galėtų
būti jos kamščiatraukis?
— Šis butas ir man dar naujas. Manau, kamščiatraukis
turėtų būti aname stalčiuje.
Ana krypteli smakrą į stalčių. Matydamas, kad dirba kelis
darbus iškart, šypteliu ir netrukus randu, ko ieškojau.
Džiaugiuosi, kad kol manęs nebuvo, skausmo ji neskandino
vyne. Mačiau, kas nutinka, kai Ana padaugina.
Atsisukęs matau, kad ji nuraudusi.
— Apie ką galvoji? — klausiu vilkdamasis švarką. Švysteliu
jį ant sofos.
Paskui grįžtu prie vyno butelio.
— Apie tai, kad tavęs beveik nepažįstu.
— Pažįsti mane geriau nei bet kas kitas.
Šiaip ar taip, ji labai lengvai mane perpranta. Man dėl to
neramu. Mėgdžiodamas nevykusį Portlande mudu
aptarnavusį padavėją demonstratyviai atkemšu butelį.
— Kažin ar tai tiesa, — tebekraustydama pirkinių krepšius
sako Ana.
— Tiesa, Anastazija. Esu iš tų žmonių, kurie nepaprastai
stropiai slepia asmeninį gyvenimą.
Taip yra dėl to, ką darau. Dėl to, ką dariau.
Pripilu dvi taures vyno ir vieną paduodu jai.
— Į sveikatą, — kilsteliu taurę.
— Į sveikatą.
 Išgėrusi gurkšnelį, Ana ima triūsti virtuvėje. Čia ji kaip
žuvis vandenyje. Pamenu, pasakojo kadaise taisydavusi valgį
tėčiui.
— Gal padėti ruošti valgį? — klausiu.
Ana nepatikliai į mane dėbteli.
— Ne, nereikia... Sėdėk.
— Mielai padėčiau.
Šį kartą jai nepavyksta nuslėpti nuostabos.
— Gali pjaustyti daržoves.
Sprendžiant iš tono, ji daro man didžiulę malonę. Kita
vertus, gal tikrai turi teisę nerimauti? Apie valgio gaminimą
nieko neišmanau. Šis darbas visada tekdavo mano motinai,
poniai Džouns ir mano nuolankiosioms; tiesa, vienos jį
atlikdavo geriau, kitos prasčiau.
— Šiaip valgio aš negaminu, — prisipažįstu atidžiai
žvelgdamas į Anos duodamą peilį aštriais kaip skustuvo
ašmenimis.
— Numanau, kad tau ir nereikia.
Man prieš nosį Ana padeda pjaustymo lentelę, o ant jos —
porą raudonų paprikų.
Po velnių, ką turėčiau su jomis daryti? Jos tokios keistos
formos...
— Nesi pjaustęs daržovių? — nepatikliai klausia ji.
— Ne.
Jos veide nušvinta pasitenkinimo kupina šypsena.
— Šaipaisi iš manęs?
— Rodos, aš moku pjaustyti daržoves, o tu ne.
Pripažinkime tiesą, Kristianai: manau, tau tai pirmas kartas.
Žiūrėk, aš parodysiu.
Praeidama ji švelniai paliečia mane, ir aš sustingstu.
Dieve...
Pasitraukiu jai iš kelio.
— Štai taip.
Ana parodo, kaip tai daroma: perpjauna papriką ir įgudusia
ranka suktelėdama peilį pašalina sėklas ir pertvaras.
— Rodos, visai paprasta.
 — Tau tikrai neturėtų būti labai sunku, — sako akivaizdžiai
šaipydamasi.
Ar ji mano, kad nesugebėsiu pjaustyti daržovių? Susikaupiu
ir neskubėdamas imuosi darbo.
Prakeikimas, tos sėklos pasklinda ant visos pjaustymo
lentos. Šis darbas sunkesnis, nei maniau. Ana vėl praeina pro
mane paimti produktų ir lyg netyčia klubu brūkšteli man per
koją. Neabejoju, kad tyčia taip daro, bet mėginu nekreipti
dėmesio į jos pabudintą geismą ir atsargiai žiedais pjaustau
paprikas. Peilio ašmenys visiškai netikę. Vėl praeidama, ji
priglaudžia prie manęs klubą, paskui paliečia dar kartą, ir vis
žemiau juostos. Pajutęs, kad bus puota, mano penis
sukrunta.
— Suprantu, ką darai, Anastazija.
— Rodos, tai vadinama maisto ruošimu, — apsimestinai
nuoširdžiai paaiškina ji.
Ak... Žaismingoji Anastazija. Gal pagaliau suvokė, kokių
galių man turi?
Pasičiupusi kitą peilį, ji prie manęs nulupa ir ant tos pačios
pjaustymo lentelės ima smulkinti česnaką, svogūnėlius ir
prancūziškas pupas. Ir nepraleidžia nė menkiausios progos
prie manęs prisiglausti. Dabar jau nė nemėgina maskuotis.
— Tu gana įgudusi, — sakau ėmęs pjaustyti antrą papriką.
— Pjaustyti? — ji klapteli blakstienomis. — Ilgametė
praktika, — priduria ir šį kartą prisiglaudžia prie manęs
užpakaliu.
Pakaks.
Ana paima daržoves ir padeda jas šalia kaistančios kiniškos
keptuvės.
— Jei dar kartą taip padarysi, Anastazija, paimsiu tave
tiesiog ant virtuvės grindų.
— Pirma turėsi manęs maldauti, kad leisčiausi, — atšauna
ji.
— Meti man iššūkį?
— Galbūt.
Ak, panele Stil. Spirkitės toliau.
 Padedu peilį ir, nenuleisdamas nuo Anos akių,
neskubėdamas prieinu. Tada pasilenkiu šalia, vos per pusę
sprindžio nuo Anos, bet jos neliečiu. Jos lūpos prasiskiria.
Vikriai išjungiu dujas, kad kiniška keptuvė nekaistų.
— Man rodos, pavalgysime vėliau. — Nes dabar ketinu
išdulkinti tave taip, kad dar ilgai prisiminsi. — Padėk vištieną
į šaldytuvą.
Stipriai sučiaupusi lūpas, ji paima dubenį su kubeliais
supjaustyta vištiena, gana negrabiai uždengia jį lėkšte ir
padeda į šaldytuvą. Tyliai žingtelėjęs, sustoju Anai už
nugaros, tad atsisukusi ji atsiduria tiesiai prieš mane.
— Ką gi, ketini maldauti? — sušnabžda ji.
— Ne, Anastazija, — papurtau galvą. — Nemaldausiu.
Žvelgiu į ją jausdamas, kad geismas ir ilgesys kausto man
kūną.
Prakeikimas, noriu joje prasmegti.
Žiūriu į plačiai atmerktas jos akis ir iš aistros nukaitusius
skruostus. Ji manęs geidžia. Ir aš jos geidžiu. Ana sukanda
lūpą, ir ilgiau tverti negaliu. Čiumpu ją už klubų, trūkteliu ir
prispaudžiu prie pampstančios savo lyties. Ji panardina
pirštus man į plaukus ir ima švelniai tempti žemyn, prie savo
lūpų. Prirėmęs prie šaldytuvo, godžiai ją bučiuoju.
Jos skonis toks geras, toks malonus.
Ji sudejuoja neatitraukdama lūpų, šis garsas mane tarsi
pažadina ir aš dar labiau įsiaudrinu. Suleidžiu pirštus jai į
plaukus ir atlošiu galvą, kad galėčiau giliau įkišti jai į burną
liežuvį. Mudviejų liežuviai ima galynėtis.
Prakeikimas, kaip visa tai erotiška, geidulinga ir stipru.
Truputį pasitraukiu.
— Ko nori, Anastazija?
— Tavęs.
— Kur?
— Lovoje.
Daugiau raginimų man nereikia: čiumpu Aną į glėbį ir
nešuosi į miegamąjį. Noriu užgulti ją — nuogą ir geidžiančią
sekso. Atsargiai pastatęs ją prie lovos, įjungiu naktinę lempą
ir užtraukiu užuolaidas. Pro langą dirstelėjęs į gatvę
suprantu, kad čia tas pats kambarys, į kurio langą
spoksodavau tūnodamas persekiotojo slėptuvėje ir nusiteikęs
ilgam budėjimui.
Ji buvo čia, viena, susirangiusi lovoje.
Atsisukęs sutinku Anos žvilgsnį. Jos akys plačiai atmerktos.
Ji laukia. Ji manęs geidžia.
— O kas dabar? — klausiu.
Ji nurausta.
Stoviu kaip įbestas.
— Pamylėk mane, — po akimirkos ištaria ji.
— Kaip? Turi man tiksliai pasakyti, mažyte.
Ana liežuviu nervingai persibraukia per lūpas ir per mano
kūną vėl nuvilnija geismas.
Mėšlas, Grėjau, susikaupk.
— Nurenk mane, — paprašo Ana.
Taip! Atsargiai, kad neliesčiau aksominės jos odos, smiliumi
užkabinu palaidinės apykaklę ir švelniai trūkteliu, kad žengtų
arčiau manęs.
— Gera mergaitė.
Anos krūtinė pakyla ir vėl nusileidžia, ji ima alsuoti
greičiau. Jos akyse — kaip ir manosiose! — spindi kūniškas
geismas. Imu vikriai sagstyti jos palaidinės sagas. Ji uždeda
rankas man ant dilbių, — matyt, kad nepargriūtų, — ir vėl
pažvelgia į mane.
Viskas gerai, mažyte. Tik neliesk krūtinės.
Atsegu paskutinę sagą, nutraukiu jai nuo pečių palaidinę ir
ši krenta ant grindų. Tada, susikaupęs ir atsispyręs pagundai
liesti jos nuostabias krūtis, užkišu pirštus už jos džinsų
juosmens. Atsegu sagą ir atitraukiu užtrauktuką.
Trokštu versti ją į lovą, bet susitvardau. Delsti — šio
žaidimo esmė. Ji turi su manimi šnekėtis.
— Pasakyk, ko nori, Anastazija.
— Išbučiuok mane nuo čia iki čia.
Jos pirštas pakyla prie paausio ir nuslysta kaklu.
Mielai, panele Stil.
 Nubraukęs plaukus, kad netrukdytų vykdyti užduoties,
suimu švelnias sruogas ir atsargiai palenkiu jos galvą, kad
lengviau pasiekčiau laibą kaklą. Pasilenkiu, nosimi brūkšteliu
per ausį, o man ėmus švelniais bučiniais žymėti nurodytą
ruožą, Ana pasimuisto. Netrukus ji dusliai, jausmingai
sudejuoja.
Tai velniškai jaudina.
Dieve, kaip trokštu į ją įsiskverbti. Iš naujo ją atrasti...
— Numauk man džinsus ir kelnaites, — susijaudinusi,
greitai alsuodama, kimiai sako ji, ir aš, palinkęs jai prie
kaklo, plačiai nusišypsau. Ji pradeda suprasti, ko noriu.
Kalbėk su manimi, Ana.
Paskutinį kartą pabučiavęs kaklą, suklumpu priešais Aną,
rodos, gerokai ją nustebindamas. Tada užkišu nykščius už jos
džinsų bei kelnaičių juosmens ir palengva imu juos smaukti.
Mudviejų žvilgsniai susitinka, ir aš laukiu tolesnių nurodymų.
— Kas dabar, Anastazija?
— Pabučiuok mane, — atsako ji taip tyliai, kad vos išgirstu.
— Kur?
— Pats žinai.
Šiaip taip sulaikau šypseną. Ji tikrai negali ištarti to žodžio?
— Kur? — dar kartą klausiu, norėdamas ją padrąsinti.
Ana vėl nurausta ir ryžtingai, nors ir su kančios išraiška
veide, nukreipia pirštą į tarpkojį.
— A, mielai, — sukikenu džiūgaudamas dėl jos drovumo.
Mano pirštai palengva slysta jos kojomis, pasiekia klubus, o
tada prisitraukiu ją ir įsikniaubiu į tarpkojį.
Prakeikimas. Užuodžiu jos drėgmę.
Džinsai ir anksčiau mane varžė, bet staiga pasijuntu taip,
tarsi mūvėčiau bent keliais dydžiais per mažus. Mano
liežuviui braunantis per gaktiplaukių giraitę, pasvarstau, ar
kada nors pavyks įkalbėti ją tuos plaukus nusiskusti, bet
netrukus pasiekiu savo tikslą ir imu ją ragauti.
Viešpatie, kokia ji gardi. Velniškai gardi.
Ana dejuoja, suleidusi pirštus man į plaukus sugniaužia
rankas, o aš neketinu liautis. Liežuviu suku ratus, jaudrinu ją,
ragauju.
— Kristianai, prašau... — ima maldauti Ana.
Stabteliu.
— Ko tu prašai, Anastazija?
— Pamylėk mane.
— Tą ir darau, — atsakau ir švelniai pūsteliu į jos klitorį.
— Ne. Noriu, kad įsiskverbtum.
— Tikrai to nori?
— Prašau...
Ne. Kol kas man ir taip labai patinka. Tad labai lėtai ir
geidulingai toliau kankinu savo neprilygstamą ir neįkainojamą
merginą.
— Kristianai... prašau! — sudejuoja Ana.
Paleidęs ją ir jusdamas, kad mano burna drėgna nuo jos
syvų, atsistoju ir įsižiūriu į ją nuo geismo patamsėjusiu
žvilgsniu.
— Na? — klausiu.
— Kas „na”?
Ji dūsauja.
— Aš vis dar su drabužiais.
Rodos, Ana vis dar sutrikusi, nesupranta, ko noriu, todėl
tarsi kapituliuodamas pakeliu rankas.
Imk mane — aš tavo.
Ji ištiesia ranką prie mano marškinių.
Mėšlas. Ne. Žingteliu atatupstas.
Pernelyg užsimiršau.
— Na jau ne, — įspėju Aną.
Turėjau omenyje džinsus, mažyte. Pagaliau suvokusi, ko
prašau, ji porą kartų sumirksi ir staiga suklumpa.
Oi! Ana. Ką darai?
Gana nerangiai — jos pirštai mitrumu niekad negarsėjo —
Ana atsega juosmens sagą, atitraukia užtrauktuką ir
nusmaukia džinsus.
Ak! Pagaliau mano penis laisvas.
Išlipęs iš džinsų, nusimaunu kojines, o Ana tuo metu klūpo
ant grindų nuolankiosios poza. Ką ji ketina daryti? Vos tik
lieku be kelnių, ji kilsteli ranką, suima mano penį ir
suspaudžia jį taip, kaip kartą rodžiau.
Mėšlas.
Ana patraukia ranką. Hmm! Beveik per toli. Dar truputį, ir
būtų skaudėję. Sudejuoju ir įsitempęs užsimerkiu;
matydamas ją klūpančią ir jausdamas penį apglėbusį jos
delną, vos neperžengiu ribos. Staiga pajuntu šilumą — ji
paima mano penį į burną. Tada ima stipriai čiulpti.
— Aaa... Ana... Aaa... Švelniai...
Rankomis atsargiai suspaudžiu Anai galvą, o ji patraukia
dantis, atkiša lūpas ir įsileidžia jį giliau į burną.
— Aaa, velnias... — įsiaudrinęs šnabždu ir įtempiu klubus,
kad įgrūsčiau į; dar giliau.
Dieve... Ji pernelyg įgudusi. Ji vėl įsileidžia mane labai
giliai, iki pat gomurio šaknies.
— Ana, pakaks. Daugiau nereikia, — iškošiu pro sukąstus
dantis.
Ji varo mane iš proto, imu prarasti kontrolę. Dar nenoriu
nuleisti; noriu sprogti joje, bet Ana nekreipia į mane dėmesio
ir darbuojasi toliau.
Prakeiktos patyčios...
— Ana, tu laimėjai. Nenoriu nuleisti tau į burną.
Dusliai sudejuoju. Bet ji vis tiek man nepaklūsta.
Gana, moterie.
Sučiupęs už pečių, pastatau Aną ant kojų, tada paskubomis
pakeliu ir nubloškiu ant lovos. Pagriebęs džinsus ir iš
užpakalinės kišenės išsitraukęs sargį, vikriai per galvą
nusivelku marškinius ir švysteliu juos ant grindų, šalia kelnių.
Ji tįso ant lovos žaisminga, apimta geismo.
— Nusisek liemenėlę.
Ji atsisėda lovoje ir bent kartą paskubomis padaro tai, ką
liepiu.
— Gulkis. Noriu į tave pažiūrėti.
Nenuleisdama nuo manęs akių, ji atsigula ir išsitiesia
pataluose. Plaukai palaidi, susitaršę, akį traukia kaštoninis jų
halas ant pagalvės. Ji susijaudinusi, kūnas įšilęs, oda
įraudusi. Krūtų speneliai sustandėję, šaukiasi glamonių; kojos
praskirtos.
Ji pribloškiamai graži.
Atplėšiu paketėlį ir užsimaunu sargį. Greitai alsuodama ji
stebi kiekvieną mano judesį. Laukia manęs.
— Gražiai atrodai, Anastazija Stil.
Ir priklausai man. Vėl.
Įlipęs į lovą, slenku per Aną, bučiuodamas kulkšnis,
apiberdamas bučiniais pakinklius, klubus ir švelnią minkštą
papilvę; liežuviu brūkšteliu ratą aplink bambą, ir ji man
atsilygina garsia dejone. Lyžteliu vienos krūties apačią,
paskui kitos. Lūpomis suspaudžiu spenelį, glamonėju jį
liežuviu, švelniai tampau, ir jis ima standėti. Tada timpteliu
stipriau, o ji pasimuisto kaip tikra pasileidėlė ir šūkteli.
Būk kantri, mažyte.
Paleidęs šį spenelį, sutelkiu dėmesį į kitą.
— Kristianai, prašau...
— Ko prašai? — sumurmu prikišęs lūpas prie tarpo tarp
krūtų ir mėgaudamasis jos geisminga kančia.
— Noriu, kad būtum viduj.
— Tikrai?
— Prašau...
Ana pūtuoja, nežino, ko griebtis, — tokia ji man labiausiai
patinka. Keliais plačiau praskiriu jai kojas. Ak, ir aš tavęs
geidžiu, mažyte. Pasilenkęs ir visiškai pasiruošęs, pakimbu
virš jos. Trokštu mėgautis šia akimirka — akimirka, kai
susigrąžinsiu nuostabų jos kūną, kai ši gražuolė vėl
priklausys man. Tamsūs, geismo drumsčiami mūsų žvilgsniai
susitinka, ir aš lėtai įsiskverbiu.
Prakeikimas. Kaip gera būti jos viduje. Jaučiuosi kaip žuvis
vandenyje. Kaip namie.
Sutikdama mane ji kilsteli dubenį, atlošia galvą ir atkiša
smakrą prasižiojusi iš malonumo, bet neišleisdama nė garso.
Paskui įsikerta man į žastus ir ima nenumaldomai dejuoti.
Koks nuostabus garsas! Suimu jos galvą, kad nejudėtų, tada
atsitraukiu ir vėl neriu į jos gelmes. Jos pirštai randa mano
plaukus, traukia juos, peša, o aš judu lėtai, apgaubtas
drėgnos jos šilumos, ir mėgaujuosi kiekvienu jos dulkinamo
kūno sprindžiu.
Jos akys patamsėjusios, lūpos suglebusios, be to, užgulta ji
pūtuoja. Ana atrodo nuostabiai.
— Greičiau, Kristianai, greičiau... Prašau... — maldauja.
Randu jos lūpas, įsisiurbiu ir imu judėti — kaip reikiant
judėti, stumiu ritmingai ir be gailesčio. Prakeikimas, kokia ji
graži. Kaip man šito trūko. Trūko visko, kas susiję su Ana. Su
ja jaučiuosi lyg grįžęs namo. Ji ir yra namai. Ji man — viskas.
Galingai stumdamas jaučiu, kad artėju prie bedugnės krašto.
Ji taip pat vis labiau įsitempia, tuoj taip pat pasieks ribą.
Ak, taip, mažyte. Jos kojos įsitempia, sustingsta. Tuoj
sprogs. Aš taip pat.
— Nagi, mažyte, nevaržyk savęs, — iškošiu sukandęs
dantis.
Užgulta ir dejuodama ji sprogsta, įtempusi raumenis
traukia mane į gelmę, ir aš nuleidžiu, išsilieju į ją tarsi
dovanodamas šiai moteriai visą savo gyvenimą ir sielą.
— Ana! Velnias, Ana!
Užgriūvu ją visu svoriu, prispaudžiu prie čiužinio,
įsikniaubiu į kaklą ir įkvepiu nuostabaus, svaiginančio Anos
kvepalų aromato.
Ji vėl priklauso man.
Man.
Niekas Anos iš manęs neatims, o aš padarysiu viską, kad
tik ji liktų su manimi. Mes abu apimti melancholijos, ramūs ir
pasisotinę. Ana man droviai nusišypso, aš nosies galiuku
brūkšteliu jai per nosį, vis dar ieškodamas tinkamų žodžių
savo dėkingumui išreikšti. Paskui, užuot ką nors pasakęs,
trumpai ją pabučiuoju ir nenoriai atsiskiriu.
— Man to trūko.
— Ir man, — sako ji.
Suspaudžiu jai smakrą ir vėl pabučiuoju.
Ačiū, ačiū, ačiū, kad suteikei man dar vieną progą.
— Daugiau manęs nepalik, — sušnabždu. Niekada.
Jaučiuosi lyg klausykloje, atskleisdamas didžiausią savo
paslaptį: negaliu be jos gyventi.
— Gerai, — švelniai šypsodamasi sako Ana, ir nuo tos
šypsenos man ima daužytis širdis.
Vienu paprastu žodžiu ji pagydo suplėšytą mano sielą.
Jaučiuosi pakylėtas.
Mano likimas — tavo rankose, Ana. Ir taip yra nuo tos
akimirkos, kai pirmą kartą tave pamačiau.
— Ačiū už planšetinį kompiuterį, — priduria ji ir taip
išblaško svajingas mano mintis. Tai pirma mano dovana,
kurią ji mielai priėmė.
— Nėra už ką, Anastazija.
— Kurią iš įrašytų dainų labiausiai mėgsti?
— Ne, šios paslapties neišduosiu, — pašaipiai atsakau.
Manau, tai galėtų būti „Coldplay” [* Šalčio žaidimas (angl.)],
geriausiai tiktų.
Man sugurgia pilvas. Jaučiuosi alkanas ir šios būklės
negaliu ilgai kęsti.
— Nagi, eik ir pataisyk man valgio, merga. Aš išbadėjęs.
Atsisėdu ir pasisodinu ją ant kelių.
— Merga? — kikendama pakartoja Ana.
— Merga. Valgio. Prašyčiau tuoj pat, — įsakmiai liepiu, tarsi
būčiau urvinis, ir įbedu nosį jai į plaukus.
— Kad jau taip gražiai prašote, sere, tuoj einu į virtuvę.
Ji nuslysta man nuo kelių ir išlipa iš lovos.
Oho!
Lipdama iš lovos Ana pajudina pagalvę. Po ja pakištas
pasigailėtinas, subliuškęs sraigtasparnio formos balionas.
Paėmęs jį ir svarstydamas, iš kur jis čia atsirado, pakeliu akis
į Aną.
— Čia mano balionas, — griežtai sako ji.
Ak, tiesa, kai Ana su Ketrina įsikraustė į šį butą, Andrėja
įkurtuvių proga nusiuntė joms balioną ir gėlių. Tik kaip šis
gumos gabalas atsidūrė po pagalve?
— Lovoje?
— Taip. Jis man palaikė draugiją.
 — „Čarliui Tango” pasisekė.
Pamačiusi mane šypsantis, Ana atsako tuo pačiu ir stipriau
susisiaučia chalatą, dengiantį gražų jos kūną.
— Tai mano balionas, — įspėja ji ir grakščiai išeina iš
miegamojo.
Savininkiškoji panelė Stil!
Jai išėjus, nusismaukiu sargį, užmezgu mazgą ir švysteliu jį
į šiukšliadėžę šalia Anos lovos. Tada vėl įsitaisau ant pagalvių
ir vėl apžiūriu balioną. Ana miegojo pasidėjusi jį po pagalve.
Kiekvieną kartą, kai stovėjau gatvėje prie šio buto ir jos
žvalgiausi, ji susirangiusi lovoje laikė rankoje šį balioną ir
galvojo apie mane.
Ji mane myli.
Staiga mane apima prieštaringi, gluminantys jausmai ir
pajuntu gerklėje paniekos gumulą.
Kaip taip gali būti?
Gali, nes ji tavęs nepažįsta, Grėjau.
Mėšlas.
Negalvok apie tai, kas bloga. Prisimenu neseniai Flino
pasakytus žodžius. Susitelk į teigiamus dalykus.
Na, ji vėl priklauso man. Tik turiu pasirūpinti, kad jos
neprarasčiau. Tikiuosi, kad kartu praleisime visą savaitgalį ir
vėl gerokai suartėsime.
Prakeikimas. Rytoj turiu dalyvauti projekto „Dirbkime
išvien” labdaros pokylyje. Galėčiau kaip nors išsisukti, bet
motina man niekada to neatleistų.
Pasvarstau: gal Ana sutiktų mane lydėti?
Bet, jei sutiks, jai reikės kaukės.
Apsidairęs ant grindų randu savo mobilųjį ir išsiunčiu
Teilorui žinutę. Žinau, kad šiandien rytą jis susitinka su
dukra, bet viliuosi, kad jam pavys parūpinti kaukę.

Rytojaus renginiui turiu gauti Anastazijai kaukę.

Kaip manai, ar galėtum nupirkti?

TEILORAS
 Žinoma, sere. Kaip tik žinau tinkamą parduotuvę.

Puiku.

TEILORAS
Kokios spalvos?

Sidabrinės arba tamsiai mėlynos.

Rašant žinutę, man šauna viena mintis, kurią galbūt pavyks

įgyvendinti.

Ar galėtum parūpinti ir lūpdažių?

TEILORAS
Kokios spalvos?

Bet kokios. Spalvą palieku išrinkti tau.

ana MOKA RUOŠTI VALGĮ. Jos troškinys skanus. Dabar,

kai pavalgėme, jaučiuosi ramesnis, — nebepamenu, kada
pastarąjį kartą jos draugijoje buvau toks atsipalaidavęs ir
nerūpestingas. Valgome sėdėdami ant grindų ir gurkšnojame
atvėsintą vyną „Pinot grigio”, klausydamiesi muzikos iš mano
planšetinio kompiuterio. Mano širdis džiaugiasi matant, kaip
godžiai Ana valgo. Ji tokia pat alkana kaip ir aš.
— Skanu, — pagiriu.
Mėgaujuosi kiekvienu kąsniu.
Išgirdusi mano komplimentą, Ana džiugiai nusišypso ir
užsikiša už ausies neklusnią plaukų sruogą.
— Paprastai valgį ruošiu aš. Keitė nekokia virėja.
Ji sėdi priešais mane sukryžiavusi kojas, tad puikiai jas
matau. Gerokai nutrintas šviesiai rusvas jos chalatas
nenumaldomai traukia mano žvilgsnį. Kai Ana pasilenkia,
apykaklės atvartai atsiknoja ir aš, naudodamasis proga,
žvilgteliu į tarpą tarp krūtų.
 Grėjau, valdykis.
— Mama išmokė? — klausiu.
— Ne visai, — nusijuokia Ana. — Kai ėmiau domėtis valgio
ruošimu, mama su Trečiuoju Vyru jau gyveno Mansfilde,
Teksase. O Rėjus... Na, jei ne aš, jis būtų gyvenęs misdamas
vien skrebučiais ir išsinešti parduodamu maistu.
— Kodėl nelikai Teksase su mama?
— Jos vyras Stivas... mudu... — Ana nutyla, jos veidas
apsiniaukia, ir man dingteli, kad jai nemalonu tai prisiminti.
Jau gailiuosi, kad paklausiau, ketinu keisti temą, bet ji
prabyla vėl: — Mudu neradome bendros kalbos. Be to,
ilgėjausi Rėjaus. Jos santuoka su Stivu neilgai truko. Manau,
mama netrukus atsitokėjo. Apie Stivą ji niekada nekalba, —
tyliai priduria Ana.
— Vadinasi, likai Vašingtone su patėviu.
— Labai trumpai gyvenau Teksase. Paskui grįžau pas Rėjų.
— Toks įspūdis, kad tu juo rūpinaisi.
— Turbūt... — pripažįsta ji.
— Tu pratusi rūpintis žmonėmis.
O turėtų būti atvirkščiai.
Ana pasisukusi atidžiai mane nužvelgia.
— Kas yra? — nerimaudama klausia.
— Aš noriu tavimi rūpintis.
Visomis prasmėmis. Rodos, žodžiai labai paprasti, bet man
jie labai daug reiškia. Ana atrodo priblokšta.
— Pastebėjau, — šiek tiek pašaipiai sako ji. — Tik keistokai
tą rūpestį rodai.
— Kitaip nemoku.
Tokie santykiai man dar naujiena, tad ieškau savo
vaidmens. Neturiu patirties. Neišmanau taisyklių. O šią
akimirką trokštu tiesiog rūpintis Ana ir atiduoti jai viską, ką
turiu.
— Vis dar pykstu ant tavęs, kad nupirkai SIP leidyklą.
— Žinau, mažyte, bet tavo pyktis manęs nesustabdys.
— Ką pasakysiu bendradarbiams, Džekui? — suirzusi
klausia ji.
 O aš akimirksniu prisimenu Haidą, sėdintį bare,
prisiglaudusį prie Anos, kone užgulusį ją ir geidulingai
varvinantį seilę.
— Tas šunsnukis geriau tegul pasisaugo, — niūriai suburbu.
— Kristianai! Jis mano viršininkas.
Jei tai priklausytų nuo manęs, jau būtų atleistas.
Ana piktai dėbčioja į mane, o aš nenoriu, kad širstų. Mudu
taip puikiai leidžiame laiką.
Kaip leidžiate laiką, norėdamas atsipalaiduoti? — imdama iš
manęs interviu, klausė ji.
Ką gi, štai ką aš darau, Ana, — susėdame kambaryje ant
grindų ir aš valgau vištienos troškinį. Ji vis dar suirzusi, vis
dar galvoja apie darbą ir — tuo visiškai neabejoju — apie tai,
ką pasakys bendradarbiams paaiškėjus, kad Grėjaus įmonių
holdingas perka SIP leidyklą.
Pasiūlau jai paprastą išeitį.
— Nesakyk jiems.
— Ko nesakyti?
— Kad leidykla priklauso man. Sutartis pasirašyta vakar.
Bet dar keturias savaites ši žinia nebus skelbiama, o per tą
laiką SIP leidyklos vadovybės laukia permainos.
— Hm... — Ana atrodo sunerimusi. — Ar aš būsiu atleista?
— Labai abejoju.
Nebent pati nenorėtum likti.
Ana prisimerkusi klausia:
— O jei išeisiu pati ir susirasiu kitą darbą, ar nupirksi ir tą
įmonę?
— Juk neketini mesti darbo, tiesa?
Dėl Dievo meilės, už tą įmonę ketinu pakloti didžiulius
pinigus, o ji grasina išeiti!
— Gal ir ketinu. Nežinau, ar palikai man daug laisvės
rinktis.
— Taip ir bus, aš tikrai nupirksiu ir tą įmonę.
Šis žaidimas būtų tikrai brangus.
— Ar nemanai, kad truputį per daug mane globoji? —
neslėpdama pašaipos klausia Ana.
 Galbūt...
Ji teisi.
— Taip. Puikiai suprantu, kaip visa atrodo, — pagaliau
pripažįstu.
— Kreipkis į daktarą Fliną, — pataria ji ir užverčia akis į
lubas. Noriu ją už tai nubausti, bet ji atsistoja ir ištiesia ranką
ketindama paimti tuščią mano dubenėlį. — Nori deserto? —
blankiai šyptelėjusi klausia.
— Pagaliau prabilo tikroji Ana! — sušunku nekreipdamas
dėmesio į jos nepasitenkinimą ir plačiai nusišypsau.
Desertas galėtum būti tu, mažyte.
— Ne, tai ne tikroji aš, — tarsi skaitydama mano mintis,
paskubomis ištaria Ana. — Turime ledų. Vanilinių, — priduria,
tarsi prisiminusi kažkokį nešvankų juoką.
Ak, Ana... Kuo toliau, tuo geriau.
— Šit kaip? Manau, iš to galėtų išeiti kas nors gero.
Bus smagu. Atsistoju nekantraudamas patirti, kas ir kaip
dabar vyks.
Tik ji.
Ir aš,
Mudu,
— Ar galiu pasilikti? — klausiu.
— Ką?
— Ar galiu nakvoti?
— Tikėjausi, kad liksi.
— Puiku. Kur ledai?
— Orkaitėje, — sako Ana ir paikai nusišypso.
Ak, Anastazija Stil, kaip man niežti delnai...
— Sarkazmas — žemiausia humoro forma, panele Stil.
Galėčiau vėl pasiguldyti tave ant kelių.
Ji kilsteli antakį.
— Pasiėmei tuos sidabro spalvos rutuliukus?
Vos nenusijuokiu — kokios geros naujienos. Tai reiškia, kad
kartais ji galbūt sutiks būti periama. Tačiau tai paliksime
kitam kartui. Delnais pasitapšnoju marškinių ir džinsų
kišenes, tarsi ieškodamas rutuliukų.
 — Keista, bet atsarginių rutuliukų nesinešioju. Darbe jų
retai prireikia.
Apsimestinai pasipiktinusi ji aikteli.
— Malonu girdėti, pone Grėjau, be to, rodos, pats sakėte,
kad sarkazmas — žemiausia humoro forma.
— Matai, Anastazija, naujas mano šūkis — „Jei negali
nugalėti, prisitaikyk.”
Anai net lūpa atvimpa. Ji visiškai apstulbusi.
Aš laimėjau!
Kodėl man taip patinka su ja ginčytis?
Išsišiepęs kaip paskutinis kvailys, prieinu prie šaldytuvo,
atidarau šaldiklio dureles ir iš kameros išimu gerą pusę litro
vanilinių ledų.
— Puikiausiai tiks, — kilsteliu dėžutę. — Ana ir „Ben &
Jerry’s“.
Iš įrankių stalčiaus paimu šaukštą. Pakėlęs akis sugaunu
godų Anos žvilgsnį, ir nežinau, ar ji alksta manęs, ar ledų.
Tikiuosi, kad abiejų.
Ką gi, laikas pažaisti, mažyte.
— Tikiuosi, tau karšta. Atvėsinsiu tave ledais. Eikš.
Ištiesiu ranką ir labai apsidžiaugiu, kad Ana ją suspaudžia.
Ji irgi nusiteikusi žaisti.
Lempa ant jos naktinio stalelio šviečia gana blankiai, tad
miegamasis skendi prieblandoje. Galbūt anksčiau Anai tai
patiko, bet, sprendžiant iš jos elgesio šį vakarą, ji įsidrąsino ir
savo nuogo kūno nesidrovi. Padėjęs ledus ant naktinės
spintelės, nutraukiu nuo lovos pūkinę antklodę, nuimu abi
pagalves ir viską sumetu ant grindų.
— Juk turi švarios patalynės, tiesa?
Stovėdama tarpduryje, Ana linkteli, ant lovos sumaigytas
guli „Čarlis Tango”.
— Neišdykauk su mano balionu, — pamačiusi, kad jį
paėmiau, Įspėja Ana.
Paleidžiu balioną ir žiūriu, kaip jis palengva nusileidžia ant
pūkinės antklodės.
— Ir neketinau, mažyte, bet noriu išdykauti su tavimi ant
šitos paklodės.
Susitepsime patys ir sutepsime patalynę.
Dabar laikas išsiaiškinti svarbiausią dalyką: sutiks ji ar ne?
— Noriu tave pririšti, — sušnabždu.
Staiga stojusioje tyloje girdžiu ją tyliai aiktelint.
Ak, tas garsas...
— Gerai, — sutinka ji.
— Tik rankas. Prie lovos. Man reikia, kad nejudėtum.
— Gerai, — vėl sušnabžda Ana.
Nenuleidžiame vienas nuo kito akių, ir aš palengva žengiu
prie Anos.
— Štai kuo pasinaudosime.
Čiumpu jos chalato diržą, švelniai trūkteliu, drabužio
skvernai plačiai prasiskleidžia, ir prieš mane — nuoga Ana.
Dar kartą trūktelėjęs, ištraukiu diržą. Paskui švelniai
nusmaukiu chalatą jai nuo pečių ir šis nukrenta ant grindų.
Ana adaiko mano žvilgsnį ir nemėgina dangstytis.
Šaunuolė, Ana.
Krumpliais švelniai perbraukiu jai per skruostą jusdamas
glotnią ir švelnią kaip šilkas jos veido odą.
— Gulkis ant lovos. Aukštielninka.
Linksmybės prasideda, mažyte.
Ana padaro kaip liepta, išsitiesia lovoje, kad galėčiau
paganyti akis, ir aš jaučiu, kaip ji nekantrauja.
Mano mergaitė.
Mano nuostabi mergaitė. Ilgos kojos, liaunas liemuo,
tobulos krūtys. Nepriekaištinga jos oda tviska blausioje
šviesoje, ji laukia, o jos akyse spindi geismas ir kūniškas
ilgesys.
Kaip man pasisekė.
Tarsi pritardamas šiai minčiai, mano kūnas ima stingti.
— Galėčiau žiūrėti į tave visą dieną, Anastazija.
Užropoju ant lovos, apžergiu ją, ir čiužinys nuo mano svorio
įdumba.
— Rankas virš galvos, — liepiu.
Ana iš karto paklūsta, o aš diržu surišu jai riešus, galus
perkišu tarp metalinių lovos galvūgalio strypų ir tvirtai
sumezgu.
Štai.
Koks nuostabus vaizdas...
Dėkingas skubriai pabučiuoju Aną į lūpas ir nulipu nuo
lovos. Stovėdamas per galvą nusivelku marškinius,
nusimaunu džinsus ir padedu ant naktinės spintelės
supakuotą sargį.
O dabar? Ką daryti dabar?
Vėl užsiropštęs ant lovos galo, čiumpu jos kulkšnis ir
patraukiu taip, kad jos rankos visiškai išsitiestų. Kuo mažiau
judės, tuo ryškesni bus jos pojūčiai.
— Taip daug geriau... — sumurmu.
Paėmęs ledus ir šaukštą, vėl ją apžergiu. Kol nukeliu
dangtelį ir mėginu pasemti ledų, ji sukanda apatinę lūpą.
— Hm... ledai dar kietoki.
Pasvarstau, gal išsitepti jais penį ir suleisti jį Anai į burną?
Bet paragavęs ir supratęs, kokie jie šalti, šios minties
atsisakau, mat nuo šalčio mano varpa gali susitraukti ir
planas žlugs.
Būtų apmaudu.
— Gardu, — ledams tirpstant burnoje, sučepsiu ir
apsilaižau. — Nuostabu, kaip seni geri vaniliniai ledai gali būti
tokie skanūs, — pažvelgiu į Aną, o ji plačiai šypsosi, jos
veidas spindi. — Nori?
Ji linkteli, nors atrodo truputį sutrikusi.
Pakabinu dar šaukštą ledų ir pasiūlau jai, kad išsižiotų.
Tada apsigalvoju, ir ledai keliauja į mano burną. Tai tarsi
atimti iš vaiko ledinuką.
— Jie per skanūs, kad dalyčiausi, — sakau norėdamas ją
paerzinti.
— Ei! — pasipiktinusi šūkteli Ana.
— Ką gi, panele Stil, mėgstate vanilinius?
— Taip! — ryžtingai pareiškia ji ir netikėtai pamėgina mane
nustumti, bet mano kūno svoris gerokai didesnis nei jos, tad
sumanymas žlunga.
 Nusijuokiu.
— Vis labiau linkstate kivirčytis, ar ne? Jumis dėtas taip
nesielgčiau.
Ana nurimsta.
— Ledų... — nepatenkinta ir papūtusi lūpas gailiai paprašo.
— Ką gi, kadangi šiandien mane taip pamaloninote, panele
Stil...
Vėl pakabinu ledų ir prikišu šaukštą jai prie burnos. Ana
žiūri į mane žaismingai nusiteikusi, nors ir dvejodama, bet
paskui prasižioja, ir aš apsimestinai nuolankiai kyšteliu
šaukštą jai į burną. Prieš akis iškyla ji, apžiojusi mano penį, ir
šis akimirksniu ima pampti.
Viskam savas laikas, Grėjau.
Atsargiai ištraukiu šaukštą jai iš burnos ir vėl pakabinu
ledų. Ana godžiai juos praryja. Šis ledų dribsnis minkštesnis,
aptirpęs nuo šiltų pirštų, kuriais laikau dėžutę.
Neskubėdamas sumaitinu jai ir trečią ledų šaukštą.
— Hm... Na, tai vienas iš būdų užsitikrinti, kad valgysi, tai
yra maitinti tave prievarta. Būtų nesunku priprasti...
Kai pasiūlau dar ledų, ji stipriai sučiaupia lūpas ir ima
purtyti galvą, o jos akyse atsispindi neklusnumas ir iššūkis. Ji
soti. Pakreipiu šaukštą, ir ištirpę ledai palengva laša jai ant
kaklo, o man kiek patraukus šaukštą — ir ant krūtinės. Ji
prasižioja.
O taip, mažyte.
Pasilenkęs švariai nulaižau ledus.
— Hm... Laižant nuo odos tie ledai dar skanesni, panele
Stil.
Ana pajudina rankas, trūkteli chalato diržą, tačiau mazgas
tvirtas ir ją išlaiko. Nusitaikau ir kiti du šaukštu pakabintų
ledų dribsniai nukrenta ant abiejų krūtų spenelių, o aš
susižavėjęs žiūriu, kaip jie abu nuo šalčio sustandėja.
Šaukštu tolygiai paskirstau ledus po visą grublėtą spenelių
apskritimą, ir mano apžergta Ana pasimuisto.
— Šalta? — klausiu ir, nelaukdamas atsakymo, imu godžiai
laižyti tirpstančių ledų upelius, čiulpti jos krūtis ir, suspaudęs
lūpomis, tampyti spenelius, kad dar labiau purtų. Ana
užsimerkusi sudejuoja.
— Nori dar?
Paimu į burną geroką ledų gabalą, dalį praryju, o tada
bučiuodamas kyšteliu liežuvį ir ledų į alkstančią jos burną.
„Ben & Jerry’s”. Ir Ana.
Nuostabu.
Vėl atsisėdęs ir šiek tiek pasitraukęs, apžergiu jai šlaunis ir
varvinu šaukšte tirpstančius ledus statmenai nuo krūtinės
link papilvės. Paskui geroką dribsnį įkrečiu jai į bambos
duobutę. Įsiaudrinusi ir nustebusi, Ana plačiai atsimerkia.
— Dabar tavęs laukia jau žinoma užduotis, — įspėju. —
Turėsi visiškai nejudėti, kitaip ledai išteps visą lovą.
Kyštelėjęs kupiną šaukštą vanilinių sau į burną, grįžtu prie
jos krūtų, vėsiomis lūpomis paeiliui apžioju abu spenelius,
imu čiulpti, paskui glamonėti juos liežuviu. Vėliau imu slinkti
jos kūnu link papilvės sekdamas ir laižydamas ištirpusių ledų
šliūžę. Ana užgulta pasimuisto, o jos klubai ir dubuo linguoja
man jau pažįstamu ritmu.
Ak, mažyte, jei nejudėtum, pajustum gerokai daugiau.
Godžiai iš jos bambos duobutės laižau ledų likučius.
Ji lipni. Bet dar ne visur.
Dar ne.
Atsiklaupęs jai tarp kojų, pakabinu dar šaukštą ledų ir dalį
jų drebiu jai ant papilvės, o kitus — į gaktos plaukus, kurie ir
yra galutinis mano tikslas. Kas liko, užteškiu ant jos
papurusio klitorio. Šūktelėjusi Ana įtempia kojų raumenis.
— Dabar tyliau...
Pasilenkiu, neskubėdamas nulaižau ją ir švariai nučiulpiu.
— Ak. Prašau... Kristianai...
— Žinau, mažyte, žinau, — sušnabždu, prikišęs lūpas prie
jautrios jos odos, bet savo gašlaus puolimo nenutraukiu. Ji
vėl įtempia kojas. Artėja prie ribos.
Numetęs ant grindų indelį su ledais, kyšteliu į jos gelmes
vieną pirštą, paskui kitą, pasimėgauju jusdamas, kokia ji
drėgna, įšilusi ir pasiruošusi mane priimti, o tada sutelkiu
dėmesį į pačią jautriausią jos vietą ir glamonėju ją, čiuopiu ir
žinau, kad ji tuoj sprogs. Jos orgazmas neišvengiamas.
— Taip, dabar, — sumurmu, lėtai ir ritmingai kaišiodamas
pirštus.
Staiga ji įsitempusi šūkteli ir, man vis dar besidarbuojant
pirštais, ima trūkčioti.
Taip.
Ištraukiu juos ir, ištiesęs ranką, sugriebiu folijos paketėlį.
Nors negaliu pakęsti sargių, kol jį užsismaukiu, sugaištu vos
akimirką. Tada, Anai dar tebetrūkčiojant, ištiestomis
rankomis įsiremiu į čiužinį ir įsiskverbiu.
— O taip! — sudejuoju.
Ji — rojus.
Mano rojus.
Bet ji lipni. Visa. Mano oda limpa prie jos odos, ir tai mane
blaško. Pasitraukiu ir apverčiu Aną kniūbsčią, kad remtųsi į
lovą keliais ir alkūnėmis.
— Šitaip, — sumurmu, tada atrišu chalato diržą ir išlaisvinu
jai rankas.
Išvadavęs kilsteliu ją, kad mane užsėstų. Delnais paliečiu
jos krūtis, pirštais imu tampyti spenelius, o Ana sudejavusi
atlošia galvą ir padeda ją man ant peties. Nosimi brūkštelėjęs
jai kaklą, stumteliu klubus ir įsiskverbiu giliau. Ji kvepia
obuoliais, vanile ir... Ana.
Tai mano mėgstamiausias aromatas.
— Ar žinai, kiek daug man reiški? — sukuždu į ausį jai,
apimtai ekstazės ir atlošusiai galvą.
— Ne, — uždususi atsako.
Atsargiai priglaudžiu pirštus jai prie smakro ir burnos, kad
tylėtų.
— Taip, žinai. Neleisiu tau išeiti.
Niekada.
Myliu tave.
— Tu mano, Anastazija.
— Taip, tavo.
— O tuo, kas mano, aš rūpinuosi, — sušnabždu ir dantimis
švelniai grybšteliu jai ausies lezgelį.
Ana surinka.
— Gerai, mažyte, noriu tave girdėti.
Noriu tavimi rūpintis.
Viena ranka apsiveju jai liemenį ir, tvirtai laikydamas, kita
suspaudžiu sėdmenį. Žinoma, visą tą laiką nesiliauju jos
smaigstęs. Ji kyla ir leidžiasi drauge, šūkčioja, dejuoja,
aimanuoja. Mano nugara, kakta ir krūtinė apsipila prakaitu,
todėl netrukus, jai ant manęs jojant, abiejų mūsų oda tampa
slidi. Ana sugniaužia delnus ir sustingsta, mane apžergusios
jos kojos įsitempia ir netrukus ji užsimerkusi tyliai šūkteli.
— Nagi, mažyte, — iškošiu pro sukąstus dantis, ir ji
sprogsta, neaiškiai tardama mano vardą.
Paliovęs tvardytis, jausdamas temstant sąmonę, ir aš
išsilieju į jos gelmes.
Abu susmunkame ant lovos, apkabinu Aną ir mudu
dūsuodami liekame tįsoti lipnioje ir saldžioje sumaištyje. Jos
plaukai brūkšteli man per lūpas ir aš giliai atsidustu.
Ar taip bus visada?
Beprotybė...
Užsimerkęs pasimėgauju šia šviesia, palaiminga ramybės
akimirka.
Netrukus Ana krusteli.
— Tai, ką tau jaučiu, mane gąsdina, — dusliai sušnabžda ji.
— Mane taip pat, mažyte.
Tu net neįsivaizduoji.
— O jei mane paliksi?
Ką? Kodėl turėčiau ją palikti? Be jos aš pražūčiau.
— Niekur aš nedingsiu. Vargu ar kada nors tavęs
pasisotinsiu, Anastazija.
Apglėbta Ana atsisuka ir atidžiai pažvelgia į mane, jos
žvilgsnis niūrokas, skvarbus, tad nenutuokiu, apie ką ji
galvoja. Netrukus ji kilsteli ir švelniai mane pabučiuoja.
Po velnių, apie ką ji mąsto?
Užkišu jai už ausies plaukų sruogą. Turiu ją įtikinti, kad esu
pasiruošęs ilgam žygiui, kad niekur nedingsiu tol, kol ji
manęs norės.
— Anksčiau nebuvau jautęsis taip, kaip tą akimirką, kai
mane palikai, Anastazija. Padarysiu viską, kad daugiau to
nepatirčiau.
Kad nesapnuočiau košmarų. Ir nejausčiau kaltės. Kad
manęs neapimtų neviltis, nenumaldomai traukianti į bedugnę
ir skandinanti.
Mėšlas. Susiimk, Grėjau.
Ne. Daugiau niekada nenoriu taip jaustis.
Ji vėl mane pabučiuoja — šį kartą dar švelniau, tarsi
maldaudama, tarsi mėgindama paguosti.
Negalvok apie tai, Grėjau. Galvok apie ką nors kita.
Prisimenu tėvų organizuojamą vasaros pokylį.
— Ar rytoj eisi į mano tėvo organizuojamą vasaros šventę?
Tai kasinėtis labdaros renginys. Pažadėjau jam, kad ateisiu.
Sulaikęs kvapą, laukiu atsakymo.
Tai pasimatymas.
Tikras pasimatymas.
— Žinoma, eisiu.
Anos veidas nušvinta, bet po akimirkos vėl apsiniaukia.
— Kas yra?
— Nieko.
— Pasakyk, — primygtinai liepiu.
— Neturiu kuo apsirengti.
Žinoma, kad turi.
— Nesupyk, bet namie tebeturiu visus tau pirktus
drabužius. Neabejoju, kad tarp jų esama ir poros suknelių.
— Tikrai tebeturi?
Ji nepatenkinta papučia lūpas.
— Išmesti jų nekilo ranka.
— Kodėl?
— Žinai kodėl, Ana.
Paglostau jai plaukus trokšdamas, kad bent kartą mane
suprastų.
— Norėjau tave susigrąžinti, todėl ir saugojau drabužius.
Ji nuolankiai papurto galvą.
 — Jūs, kaip visada, kupinas iššūkių, pone Grėjau.
Nusijuokiu, nes tai tiesa, be to, tą patį galėčiau pasakyti ir
apie ją. Anos veidas pragiedrėja.
— Aš visa limpu. Man reikia į dušą.
— Mums abiem reikia.
— Gaila, bet abu į kabiną netilpsime. Eik praustis pirmas, o
aš pakeisiu patalynę.

JOS VONIOS kambarys tokio dydžio kaip mano dušo

kabina — tokiame mažame man dar niekada neteko būti;
stoviu ir spoksau į vos veido nesiekiančią dušo galvą. Kita
vertus, nesunkiai randu Anos plaukų kvapnumo šaltinį.
Šampūną su žaliaisiais obuoliais. Mėgaudamasis kūnu
srūvančiu vandeniu, atkemšu buteliuką ir užsimerkęs giliai
įkvepiu šio aromato.
Ana...
Šį šampūną reikės įtraukti į ponios Džouns pirkinių sąrašą.
Atsimerkęs pamatau krumpliais į klubus įsirėmusią ir į mane
spoksančią Aną. Didžiam mano nusivylimui, ji vilki chalatą.
— Dušo kabina labai maža, — nusiskundžiu.
— Aš tau sakiau. Uostai mano šampūną?
— Gal ir uostau...
Išsišiepiu iki ausų kaip kvailys.
Nusijuokusi ji paduoda man rankšluostį, išmargintą raštu,
vaizduojančiu klasikinių romanų nugarėles. Ana visada buvo
bibliofile. Apsigobiu juo strėnas ir trumpai ją pabučiuoju.
— Neužtruk. Ir tai — ne prašymas.
Gulėdamas Anos lovoje ir laukdamas jos grįžtant dairausi
po miegamąjį. Jis nejaukus, neatrodo, kad čia kažkas
gyvena. Trys sienos — plikas mūras, o ketvirta — glotnus
betonas, be to, ant sienų niekas nekaba. Ana dar neturėjo
laiko įsikurti čia kaip namie. Ji pernelyg kankinosi, tad net
daiktų neišsipakavo. Ir dėl to kaltas aš.
Užsimerkiu.
Noriu, kad ji būtų laiminga.
Laiminga Ana.
Nusišypsau.
2011-ŲJŲ BIRŽELIO 11-OJI, ŠEŠTADIENIS
Ana šalia manęs. Švytinti. Miela. Priklausanti man. Ji vilki
baltą atlasinį chalatą. Mudu sėdime „Čarlyje Tango” ir
vejamės aušrą. Vejamės sutemas. Vejamės aušrą. Sutemas.
Skrendame aukštai virš debesų. Tamsi nakties skraistė mums
virš galvų atrodo tarsi skliautas. Anos plaukai tviska, spindi ir
apšviesti besileidžiančios saulės atrodo tarsi auksiniai.
Pasaulis mums po kojomis, ir noriu tą pasaulį jai dovanoti. Ji
pakerėta. Lėktuvas verčiasi per šoną, ir staiga atsiduriame
sklandytuve. Žvelk į pasaulį, Ana. Noriu parodyti tau pasaulį.
Ji juokiasi. Kikena. Rodos, ji laiminga. Kai pakimba žemyn
galva, jos kasos išsitiesia. „Dar kartą”, — šūkteli ji. Paklustu.
Mudu verčiamės dar ir dar kartą. Bet dabar ji ima rėkti.
Žiūri į mane apimta siaubo. Jos veidas persikreipęs. Jame
baimė. Pasibjaurėjimas. Manimi.
Manimi?
Ne.
Ne.
Ji suklinka.

PAKIRSTU IŠ MIEGO besidaužančia širdimi. Šalia manęs

gulinti Ana blaškosi, leidžia šaižius ir šiurpius garsus, nuo
kurių man šiaušiasi plaukai. Į miegamąjį plūstančioje gatvės
žibinto šviesoje matau, kad ji tebemiega. Atsisėdu lovoje,
suimu už peties ir švelniai papurtau.
— Jėzau, Ana!
Staiga ji nubunda. Šnopuodama. Akys plačiai atmerktos. Ji
persigandusi.
— Mažyte, kas tau? Sapnavai košmarą.
— Oi... — sušnabžda Ana ir įsispokso į mane, o jos
blakstienos suvirpa tarsi plasnojantys kolibriai.
Pasilenkiu prie jos, ištiesiu ranką ir įjungiu lempą. Nuo
naktinės lempos šviesos ji prisimerkia.
— Ta mergina, — sako nenuleisdama nuo manęs akių.
— Kas yra? Kokia mergina?
 Šiaip taip atsispiriu pagundai ją apkabinti ir bučiniais
išvaikyti visus košmarus.
Dar kelis kartus sumirksėjusi ir, matyt, įveikusi baimę, ji
prabyla aiškiau:
— Kai vakare išėjau iš SIP leidyklos, prie pastato stovėjo
mergina. Ji atrodė kaip aš... bet ne visai.
Man pašiurpsta galvos oda.
Leila.
— Kada tai nutiko? — sėsdamasis klausiu.
— Šiandien pavakarę, kai išėjau iš darbo, — ji visa
dreba. — Žinai, kas ji tokia?
— Žinau.
Po velnių, kam Leilai prireikė stoti akis į akį su Ana?
— Kas? — klausia Ana.
Turiu paskambinti Velčui. Per rytinį susitikimą jis dar
nežinojo, kur Leila galėtų būti. Jo žmonės vis dar ieško tos
merginos.
— Kas? — primygtinai pakartoja Ana.
Prakeikimas. Suprantu, kad Ana nenurims, kol jai
neatsakysiu. Po galais, kodėl ji anksčiau man nepasakė, kas
nutiko?
— Leila.
Ana dar labiau susiraukia.
— Mergina, įkėlusi tą kraują nuodijančią Britnės dainą į
tavo grotuvą?
— Taip. Ar ji tau ką nors sakė?
— Ji paklausė: „Ką turite jūs, ko trūksta man?”, o kai
pasiteiravau, kas ji tokia, atsakė: „Niekas.”
Dieve mano, Leila, ką čia sugalvojai? Turiu paskambinti
Velčui.
Išsiropščiu iš lovos ir apsimaunu džinsus.
Nupėdinęs į svetainę, iš švarko kišenės išsitraukiu mobilųjį.
Velčas atsiliepia po antro signalo, ir mane ėmę kankinti
sąžinės priekaištai, kad skambinu jam penktą ryto, nurimsta.
Matyt, jis jau nemiega.
— Klausau, pone Grėjau, — dusliai kaip visada atsiliepia jis.
 — Atleisk, kad taip anksti...
Aš imu žingsniuoti po ne itin erdvią virtuvės zoną.
— Miegas man prabanga, pone Grėjau.
— Taip ir maniau. Aš dėl Ledos. Ji prikibo prie mano
merginos, Anastazijos Std.
— Kur tai nutiko? Jos darbo vietoje? Ar namie? Ir kada?
— Taip. Vakar prie SIP leidyklos. Pavakare.
Atsisukęs pamatau Aną, vilkinčią tik mano marškinius,
stovinčią prie virtuvės spintelės ir nenuleidžiančią nuo manęs
akių. Atidžiai ją nužvelgęs, tęsiu pokalbį, o jos veide
atsispindi ir baimė, ir smalsumas. Ji tokia graži.
— Kada tiksliai? — klausia Velčas.
Pakartoju šį klausimą Anai.
— Maždaug be dešimties minučių šeštą, — atsako ji.
— Girdėjai? — teiraujuosi Velčo.
— Ne.
— Maždaug be dešimties minučių šeštą, — pakartoju.
— Vadinasi, ji pasekė panelę Stil ir išsiaiškino, kur ji dirba.
— Išsiaiškink kaip.
— Spaudoje yra jųdviejų nuotraukų.
— Taip...
Atidžiai klausydamasi, ką šneku, Ana pakreipia galvą ir
nužeria plaukus sau ant peties.
— Manote, kad turėtume labiau rūpintis panelės Stil
saugumu? — klausia Velčas.
— Atrodo, taip. Kita vertus, nebūčiau pamanęs, kad ji
galėtų taip padaryti.
— Manau, jums reikėtų apsvarstyti galimybę skirti jai
papildomą apsaugą, sere.
— Nežinau, kuo tai baigsis.
Pakeliu akis į Aną, o ji sukryžiuoja rankas ant krūtinės,
mano medvilninių marškinių audinys įsitempia ir paryškina
jos krūtų kontūrus.
— Norėčiau sustiprinti ir jūsų apsaugą, sere. Ar
pasikalbėsite su Anastazija? Ar paaiškinsite, koks pavojus jai
gresia?
 — Taip, aš su ja pasikalbėsiu.
Ana sukanda apatinę lūpą. Norėčiau, kad liautųsi. Tai mane
blaško.
Tuo metu vėl prabyla Velčas:
— Perduosiu naujienas ponui Teilorui ir poniai Džouns. Tik
gal šiek tiek vėliau.
— Taip.
— O kol kas man reikės daugiau žmonių darbui mieste.
— Žinau.
Giliai atsidustu.
— Pirmiausia iššukuosime aplink SIP leidyklą esančias
parduotuves. Paklausinėsime, gal kas nors ją matė. Gali būti,
kad tai siūlo galas, kurio seniai laukėme.
— Dirbk toliau ir pranešk man naujienas. Rask ją, Velčai,
jai gresia pavojus. Rask ją.
Baigęs pokalbį, pažvelgiu į Aną. Susitaršę jos plaukai
užkritę ant pečių; iš koridoriaus sklindančioje blausioje
šviesoje ilgos kojos atrodo blyškios. Įsivaizduoju jas,
apsivijusias man juosmenį.
— Gal nori arbatos? — klausia ji.
— Tiesą sakant, norėčiau grįžti į lovą.
Ir pamiršti visą tą mėšlą apie Leilą.
— Na, man reikia išgerti arbatos. Gal ir tu norėtum
puodelio?
Ana prieina prie viryklės, paima virdulį ir ima leisti į jį
vandenį.
Nenoriu sumautos arbatos. Trokštu pasinerti į tave ir
pamiršti Leilą.
Ana iškalbingai dėbteli ir aš susigriebiu, kad ji tebelaukia
atsakymo.
— Taip, prašyčiau, — sakau, bet jau ir pats girdžiu, kaip
šiurkščiai skamba mano žodžiai.
Ko Leilai reikia iš Anos?
Ir kodėl, po velnią, Veidas anksčiau jos nerado?
— Kas yra? — po poros minučių klausia Ana. Ji laiko
rankose man gerai pažįstamą puodelį.
 Ana. Prašau... Nenoriu, kad dėl to nerimautum.
— Neketini man pasakyti? — primygtinai pakartoja ji.
— Ne.
— Kodėl?
— Nes tau tai neturėtų rūpėti. Nenoriu, kad veltumeisi į šį
reikalą.
— Tai man neturėtų rūpėti, bet rūpi. Ji mane susirado ir
užkalbino išeinančią iš leidyklos. Iš kur ta mergina apie mane
sužinojo? Iš kur ji žino, kur dirbu? Manau, turiu teisę žinoti,
kas yra.
Rodos, jai nesunku atsakyti į bet kurį klausimą.
— Prašau... — primygtinai priduria.
Ak, Ana. Ana. Ana. Kodėl taip elgiesi?
Jos žydros akys žvelgia taip maldaujamai...
Prakeikimas. Šiam žvilgsniui niekaip negaliu atsispirti.
— Na, gerai. — Tu laimėjai. — Nenumanau, kaip ji tave
rado. Gal pamatė Portlande darytą mudviejų nuotrauką,
nežinau, — atsidusęs nenoromis priduriu: — Kai buvau pas
tave Džordžijoje, iš anksto nepranešusi mano bute pasirodė
Leila, rado ten Geilę ir iškėlė sceną.
— Geilę?
— Ponią Džouns.
— Kokią sceną ji iškėlė?
Papurtau galvą.
— Papasakok man viską, — ji sugniaužia rankas ir
krumpliais įsiremia sau į klubus. — Tu kažką slepi.
— Ana, aš...
Kodėl ji taip siunta? Nenoriu, kad veltųsi į šį reikalą. Ji
nesupranta, kad Ledos gėda — mano gėda. Leda mėgino
nusižudyti mano bute, o manęs ten nebuvo ir negalėjau jai
padėti; ji ne veltui lieja ant manęs apmaudą.
— Prašau... — ji vėl paragina mane kalbėti.
Žinau, kad ji nenusileis. Suirzęs atsidustu ir papasakoju
apie spontanišką Ledos mėginimą žudytis.
— Ak!
— Gede nuvežė ją į ligoninę. Bet Leda išsiprašė iš jos
anksčiau, nei spėjau ten nuvažiuoti. Ją konsultavęs
psichiatras tokį elgesį pavadino tipišku pagalbos šauksmu. Jis
netiki, kad Leilai iš tiesų gresia pavojus, sako, tai vienas
žingsnis iki minties apie savižudybę. Bet aš nesu tikras. Nuo
tos dienos jos ieškau, kad galėčiau padėti.
— Ar Leda poniai Džouns ką nors pasakė?
— Ne kažin ką.
— Nerandi jos? Gal jos šeimos nariai galėtų padėti?
— Jie nežino, kur Leda. Net jos vyras.
— Vyras?! — nustebusi šūkteli Ana.
— Taip. — Tas šunsnukis ir melagis. — Leda jau beveik
dveji metai ištekėjusi.
— Vadinasi, ji su tavimi prasidėjo būdama ištekėjusi?
— Ne! Dieve mano, ne. Mudu buvome kartu beveik prieš
trejus metus. Tada ji mane paliko, o netrukus ištekėjo už to
vyruko.
Juk sakiau tau, mažyte, kad nemėgstu dalytis.
Susipančiojau tik su viena ištekėjusia moterimi ir nieko gero
iš to neišėjo.
— Tai kodėl dabar vėl siekia tavo dėmesio?
— Nežinau. Mums tik pavyko išsiaiškinti, kad maždaug
prieš keturis mėnesius ji pabėgo nuo savo vyro.
Paėmusi nuo spintelės arbatinį šaukštelį ir jį sūpuodama,
Ana vėl prabyla:
— Palauk, man reikia suprasti. Ar ji nebuvo tavo nuolankioji
trejus metus?
— Buvo maždaug dvejus su puse.
— Ir norėjo daugiau.
— Taip.
— O tu nenorėjai?
— Juk žinai...
— Tada ji tave paliko?
— Taip.
— O kodėl dabar grįžo?
— Nežinau.
Ji norėjo daugiau, o aš negalėjau jai to duoti. Gal pamatė
mudu drauge?
— Bet įtari...
— Įtariu, kad čia kažkuo dėta tu.
Kita vertus, gal ir klystu.
O dabar gal jau galėtume grįžti į lovą?
Ana atidžiai žvelgia į mane ir nenuleidžia akių nuo krūtinės.
Nekreipiu dėmesio į jos smalsumą ir užduodu jai klausimą,
kurį man knietėjo užduoti nuo tos akimirkos, kai ji užsiminė
susidūrusi su Leila.
— Kodėl vakar man nepasakei?
Ana mane pamalonina bent jau apsimesdama, kad jaučiasi
kalta.
— Visai ją pamiršau. Pats supranti: tas pasisėdėjimas bare
po pirmos darbo savaitės... Paskui tu, tas tavo...
testosterono antplūdis ir pokalbis su Džeku... — ji droviai
šypteli. — O tada atvažiavome čia. Ji man visai išgaravo iš
galvos. Būdama su tavimi, visa kita pamirštu.
O aš dabar norėčiau tai pamiršti. Grįžkime į lovą.
— Testosterono antplūdis? — pralinksmėjęs klausiu.
— Taip. Tas nelemtas apsižodžiavimas.
— Aš tau parodysiu, kas yra testosterono antplūdis, — tyliai
sakau.
— Gal geriau išgertum arbatos?
Ji pasiūlo man puodelį.
— Ne, Anastazija, nenoriu. — Noriu tavęs. Tuoj pat. —
Mesk ją iš galvos. Eikš.
Ištiesiu ranką. Ana padeda arbatos puodelį ant virtuvės
spintelės ir suspaudžia man ranką.
Miegamajame per galvą nuvelku jai savo marškinius.
— Man patinka, kai dėvi mano drabužius, — sušnabždu.
— Man patinka juos vilkėti. Nuo jų sklinda tavo kvapas.
Delnais švelniai suspaudžiu Anai galvą ir pabučiuoju ją į
lūpas.
Noriu, kad ji mestų iš galvos Leilą.
Ir pats noriu pamiršti Leilą.
Paėmęs ant rankų, nusinešu ją prie betono sienos.
 — Apsivyk kojomis man juosmenį, mažyte, — liepiu.

ATSIMERKĘS IŠVYSTU KAMBARĮ, užlietą ryto šviesos,

Ana pabudusi guli šalia, jaukiai įsitaisiusi man prie šono.
— Labas, — pasisveikina ji plačiai šypsodamasi, tarsi
ketintų iškrėsti kokią nors išdaigą.
— Sveika, — nepatikliai sakau. Kažkas čia ne taip. — Ką
darai?
— Žiūriu į tave.
Delnu perbraukia man per papilvę ir mano kūnas pabunda.
Oi!
Sučiumpu jos ranką.
Po vakarykščio šėlsmo jai, be abejo, skauda.
Ji apsilaižo lūpas ir drovus jos šypsnys virsta iškalbinga,
geisminga ir plačia šypsena.
O gal ir ne?
Pabudęs lovoje su Anastazija Stil, neabejotinai turi
pranašumų. Pasivertęs užgulu ją, suimu rankas ir
besimuistančią prispaudžiu prie lovos.
— Manau, esate nusiteikusi veikti šį tą negero, panele Stil.
— Kai būnu su jumis, man patinka būti nusiteikusiai veikti
šį tą negero.
Jausmas toks, tarsi Anos žodžiai būtų skirti ne man, o tik
mano tarpkojui.
— Šit kaip?
Pabučiuoju ją, o ji pritariamai linkteli.
Ak, mano nuostabioji mergaite...
— Seksas ar pusryčiai?
Pasitikdama mane, ji kilsteli dubenį, ir man tenka sutelkti
visas valios jėgas, kad atsispirčiau pagundai ir
nepasinaudočiau šiuo siūlymu.
Ne. Tegul palaukia.
— Teisingas pasirinkimas.
Pabučiuoju jai kaklą, raktikaulį, o paskui apibėriu bučiniais
krūtinę ir vieną krūtį.
— Ai... — sudejuoja Ana.
 TĮSOME LOVOJE užlieti švelnios pavakario šviesos.
Nepamenu, kad prieš santykius su Ana būčiau patyręs tokių
akimirkų. Niekada negulėdavau su kuo nors lovoje tik... šiaip
sau. Kyšteliu nosį jai į plaukus. Kaip viskas pasikeitė.
Ana atsimerkia.
— Sveika.
— Sveikas.
— Skauda raumenis? — klausiu.
Jos skruostai įraudę.
— Ne. Tik jaučiuosi pavargusi.
Paglostau jai skruostą.
— Pastarąją naktį miego tau teko nedaug.
— Ir tau, — Anos veide firminė droviosios panelės Stil
šypsena, bet akyse jau tvenkiasi geismas. — Pastaruoju
metu prastai miegu.
Staiga man krūtinę nudiegia bjauri, vidurius deginanti
kaltė.
— Atleisk, — sakau.
— Neatsiprašinėk. Tai aš...
Priglaudžiu ištiestą pirštą jai prie lūpų.
— Ša...
Ana papučia lūpas, ketindama pabučiuoti mano pirštą.
— Jei tave tai paguos, — prisipažįstu, — žinok, kad praeitą
savaitę naktimis ir aš labai prastai miegojau.
— Ak, Kristianai... — sušnabžda ji ir, suėmusi mano
plaštaką, paeiliui pabučiuoja kiekvieną krumplį. Tai meilę ir
kuklumą liudijantis gestas. Man ima trūkti oro, o širdis,
rodos, tuoj plyš. Priėjau ribą, už kurios plyti nežinomybė,
lygumą, kur horizonto linijos nematyti, o žemės plotas man
visiškai naujas ir neištyrinėtas.
Man baisu.
Jaučiuosi sutrikęs.
Ir sujaudintas.
Ką su manimi darai, Ana?
Kur mane vedi?
Giliai atsidusęs, sutelkiu dėmesį į šalia gulinčią moterį. Ji
man geidulingai nusišypso, ir man nesunku įsivaizduoti
mudu, visą dieną leidžiančius lovoje, bet... staiga suvokiu,
kad išalkau.
— Gal papusryčiaukime? — klausiu.
— Siūlotės pataisyti pusryčius ar pageidaujate būti
pamaitintas, pone Grėjau? — nusišaipo Ana.
— Nei viena, nei kita. Nupirksiu tau ko nors pusryčiams.
Vakar vakare jau įrodžiau, kad gaminti nemoku.
— Turite kitų pranašumų, — sako ji ir patenkinta savimi
žaismingai nusišypso.
— Nagi, panele Stil, prašyčiau paaiškinti išsamiau.
Ana prisimerkia.
— Manau, ir taip žinote, — ji traukia mane per dantį.
Neskubėdama atsisėda ant lovos krašto ir nuleidžia kojas ant
grindų. — Gali nusiprausti Keitės duše, jos vonios kambarys
didesnis nei maniškis.
Tai, žinoma, tiesa.
— Geriau pasinaudosiu tavo vonios kambariu. Man patinka
leisti laiką tavo erdvėje.
— Ir man patinka, kai esi mano erdvėje.
Pamerkusi man akį, ji atsistoja ir išeina iš miegamojo.
Begėdė Ana.

Išsirangęs IŠ ANKŠTOS dušo kabinos, Aną randu

apsimovusią tamprius džinsus ir apsivilkusią prigludusius
sportinius marškinėlius trumpomis rankovėmis,
išryškinančius kiekvieną jos kūno linkį. Ji vargsta
šukuodamasi plaukus.
Maudamasis džinsus, kišenėje užčiuopiu „Audi” raktelį.
Pasvarstau, kaip Ana reaguos jį atgavusi. Planšetinį
kompiuterį priėmė nesispyriodama.
— Ar dažnai sportuoji? — klausia Ana, ir susivokiu, kad ji
žvelgia į mano atspindį veidrodyje.
— Kiekvieną darbo dieną.
— Ką darai?
— Bėgioju, kilnoju svarmenis, būna ir kikbokso treniruotės.
 O pastarąją savaitę kaip sprinteris šaudžiau nuo savo namų
prie tavo buto ir atgal.
— Kikbokso? — neslėpdama nuostabos pakartoja ji.
— Taip, turiu asmeninį trenerį, buvusį olimpietį, kuris mane
moko. Jis vardu Klodas. Labai geras treneris.
Dar priduriu, kad kaip treneris jis jai tikrai patiks.
— Kam man asmeninis treneris? Gerai formai palaikyti turiu
tave.
Prieinu prie Anos, stovinčios prieš veidrodį ir vis dar
besitvarkančios plaukus, apglėbiu. Mūsų žvilgsniai susitinka
veidrodyje.
— Bet noriu, kad būtum geros formos, mažyte, ir galėtum
atlikti mano numatytas užduotis. Man reikia, kad būtum
stipri.
Jei kada nors grįžtume į žaidimų kambarį.
Ji kilsteli antakį.
— Pati žinai, kad nori, — be garso, vien krutindamas lūpas,
sakau jos atspindžiui veidrodyje.
Ana kelis kartus sukanda apatinę lūpą ir nukreipia žvilgsnį
nuo veidrodžio.
— Kas yra? — sunerimęs klausiu.
— Nieko, — purtydama galvą sako ji. — Gerai, susitiksiu su
Klodu.
— Šit kaip?
Buvo visai lengva!
— Dieve mano, žinoma. Jei tu dėl to būsi toks
laimingas... — priduria Ana ir nusijuokia.
Stipriai suspaudžiu ją glėbyje ir pakšteliu į skruostą.
— Tu nė neįsivaizduoji, — pabučiuoju jai paausį. — Na ir ką
šiandien nori veikti?
— Norėčiau pasitrumpinti plaukus ir... dar man reikia
išsigryninti čekį ir nusipirkti automobilį.
— Aha...
Štai ir atėjo lemiama akimirka. Iš džinsų kišenės ištraukiu
„Audi” raktelius.
— Štai tavo automobilis, — sakau.
 Ana atrodo sutrikusi, bet jos skruostai rausvi, ir netrukus
suprantu, kad ji nusiminusi.
— Ką tuo nori pasakyti?
— Vakar Teiloras atvairavo jį čia.
Ana išsprūsta iš glėbio ir rūsčiai į mane dėbteli.
Mėšlas. Ji siunta. Kodėl?
Iš užpakalinės džinsų kišenės Ana išsitraukia voką ir
mosteli juo man prieš nosį.
— Štai, jis tavo.
Pažįstu šį voką: į jį įdėjau čekį už parduotą jos senovinį
„Beetle”. Pakėlęs abi rankas, žingteliu atatupstas.
— Na jau ne. Tai tavo pinigai.
— Ne, ne mano. Noriu pirkti iš tavęs tą automobilį.
Koks... čia... mėšlas?
Ji nori duoti pinigų man!
— Ne, Anastazija. Tai tavo pinigai ir tavo automobilis.
— Nieko panašaus, Kristianai. Pinigai mano, o mašina —
tavo. Aš ją iš tavęs nupirksiu.
To betrūko. Nenupirksi.
— Tas automobilis — mano dovana universiteto baigimo
proga.
Ir sakei, kad ją priimi.
— Jei būtum padovanojęs rašiklį, tai būtų buvusi tinkama
dovana universiteto baigimo proga. Bet tu davei man „Audi”.
— Ar tikrai nori dėl to ginčytis?
— Ne.
— Gerai. Tai štai rakteliai.
Padedu juos ant komodos.
— Ne tai turėjau galvoje!
— Diskusija baigta, Anastazija. Neprovokuok manęs.
Žvilgsnis, kuriuo dabar ji mane perveria, labai iškalbingas.
Jei būčiau sausa pintis, jau būčiau paskendęs liepsnose, tik...
ne aistros liepsnose. Ji įsiutusi. Tikrai labai įpykusi. Staiga
Ana prisimerkia ir išdykėliškai man nusišypso. Paėmusi voką,
pakelia jį ir gana demonstratyviai perplėšia per pusę, o tada
dar per pusę. Skutus švysteli į šiukšlių dėžę ir pergalingai į
mane pažvelgia.
Ak. Žaidimas tęsiasi, Ana.
— Jūs, kaip visada, metate iššūkius, panele Stil, —
pakartoju vakar man Anos pasakytus žodžius ir apsisukęs
patraukiu į virtuvę.
Dabar aš piktas. Velniškai piktas.
Kaip ji drįsta?
Susirandu mobilųjį ir skambinu Andrėjai.
— Labas rytas, pone Grėjau, — rodos, šiek tiek uždususi,
atsiliepia ji.
— Sveika, Andrėja.
Fone Andrėjos pusėje girdžiu moters balsą: „Andrėja, ar jis
nesuvokia, kad šiandien išteki?” Netrukus mane pasiekia
Andrėjos balsas:
— Atleiskite, pone Grėjau.
Išteka?!
Tada ragelyje išgirstu keistą sumaištį. „Mama, tylėk, tai
mano viršininkas.” Prislopinti šnabždesiai nutyla.
— Kuo galėčiau būti jums naudinga, pone Grėjau? —
klausia ji.
— Tu išteki?
— Taip, sere.
— Šiandien?
— Taip. Kokią užduotį norėjote man patikėti?
— Norėjau, kad pervestum dvidešimt keturis tūkstančius
dolerių į Anastazijos Stil banko sąskaitą.
— Dvidešimt keturis tūkstančius?
— Taip, dvidešimt keturis tūkstančius. Tiesiogiai.
— Gerai, aš tuo pasirūpinsiu. Pirmadienį pinigai bus jos
sąskaitoje.
— Pirmadienį?
— Taip, sere.
— Puiku.
— Norėjote dar ko nors, sere?
— Ne, viskas, Andrėja.
Pokalbį baigiu suirzęs, kad sutrukdžiau Andrėjai vestuvių
dieną, ir dar labiau suirzęs, kad ji man nepasakė šiandien
ištekanti.
Kodėl ji man nepasakė? Ar ji nėščia?
Ar man teks ieškoti kitos asmeninės padėjėjos?
Atsisuku į panelę Stil, netveriančią pykčiu ir trypčiojančią
prie durų.
— Pirmadienį bus padėti į tavo banko sąskaitą. Nežaisk su
manimi.
— Dvidešimt keturi tūkstančiai dolerių! — surinka Ana. — Ir
iš kur žinai mano banko sąskaitos numerį?
— Aš viską apie tave žinau, Anastazija, — šiaip taip
tvardydamasis atsakau.
— Mano automobilis tikrai nebuvo vertas dvidešimt keturių
tūkstančių dolerių, — paprieštarauja ji.
— Pritarčiau tau, bet viskas priklauso nuo to, ar išmanai
automobilių rinkos tendencijas, ir nuo to, ar perki, ar
parduodi. Kažkoks beprotis užsimanė to karsto su ratais ir
sutiko pakloti tokią sumą. Pasirodo, ta mašina buvo jau
beveik antikvarinė. Jei netiki manimi, paklausk Teiloro.
Mudu rūsčiai žvelgiame vienas į kitą.
Nepakenčiama moteris.
Nepakenčiama. Nepakenčiama.
Jos lūpos prasiskiria. Ana netekusi žado, jos akys plačiai
atmerktos. Ji ryte ryja mane akimis. Tuoj praris.
Ana...
Ji liežuviu persibraukia per apatinę lūpą.
Ir vėl pajuntu gerai pažįstamą ore tvyrančią įtampą.
Tą gyvą, pulsuojančią trauką. Ji vis stiprėja. Stiprėja.
Mėšlas.
Čiumpu Aną į glėbį ir prispaudžiu prie durų, o mano lūpos
ieško jos lūpų, ir randa. Užvaldau jos burną ir, pirštais
spausdamas jai sprandą, kad nespurdėtų, godžiai bučiuoju. Ji
suleidžia pirštus man į plaukus. Peša juos. Atsakydama į
bučinį, įleidusi liežuvį man į burną, ji man vadovauja. Ima.
Viską, ką tik galiu duoti. Delnu suspaudžiu jai sėdmenį,
stumteliu link savęs, kad pajustų išpampusį mano penį, ir
visu kūnu prisiglaudžiu prie jos kūno. Geidžiu jos. Vėl.
— Kodėl, na kodėl gi man prieštarauji? — garsiai klausiu,
apiberdamas bučiniais jos odą šalia iškirptės. Ji atlošia galvą,
kad lengviau pasiekčiau kaklą.
— Nes galiu sau tai leisti, — sušnabžda.
Ak... Šiuos žodžius ji nugvelbė iš manęs.
Sunkiai alsuodamas pasilenkiu ir mudu suremiame kaktas.
— Dieve, kaip šią akimirką trokštu tave išdulkinti, bet
neturiu sargio. Vis negaliu tavimi pasisotinti. Tu galvą
apsukanti, iš proto varanti moteris.
— Ir tu mane varai iš proto, — sušnabžda ji. — Visais
požiūriais.
Giliai atsidusęs, pažvelgiu į tas tamsias, alkstančias akis,
žadančias man visą pasaulį, ir papurtau galvą.
Nusiramink, Grėjau.
— Eikš. Eime kur nors papusryčiauti. Be to, žinau vietelę,
kur galėtum nusikirpti plaukus.
— Gerai.
Ji nusišypso.
Ir daugiau nesipykstame.

Laikydamiesi už rankų, žingsniuojame Vainstritu, tada

įsukame į Pirmąją aveniu. Pasvarstau, ar normalu, ką tik
vienam ant kito niršus, dabar jausti tokią ramybę ir lyg
niekur nieko žingsniuoti gatvėmis. Galbūt dauguma porų taip
ir elgiasi? Žvilgteliu į šalia einančią Aną.
— Jaučiuosi, lyg gyvenčiau normalų gyvenimą, — sakau
jai. — Man patinka.
— Kristianai, manau, daktaras Flinas man pritartų, kad
tikrai nesi normalus. Veikiau išskirtinis.
Ji spusteli man ranką.
Išskirtinis!
— Graži diena, — priduria Ana.
— Tikrai.
Ji trumpai užsimerkia ir atsisuka veidu į ryto saulę.
— Eime, žinau puikią vietelę, kur galima gauti vėlyvų
pusryčių.
Pirmojoje aveniu, vos už poros gatvių nuo Anos buto,
įsikūrusi viena iš mano mėgstamiausių kavinių. Kai ten
ateiname, atidarau duris Anai, kad įeitų, o pats stabteliu ir
įkvepiu šviežių kepinių aromato.
— Kokia nuostabi kavinė, — mudviem įsitaisius prie
stalelio, sako Ana. — Ir paveikslai ant sienų man labai
patinka.
— Kiekvieną mėnesį jie eksponuoja vis kito dailininko
darbus. Čia ir radau Trautoną.
— Jo paveikslai suteikia kasdienybei išskirtinumo.
— Prisiminei...
— Negalėčiau pamiršti beveik nieko, kas susiję su jumis,
pone Grėjau. Ir aš negalėčiau pamiršti nieko, kas susiję su
jumis, panele Stil.
Jūs — išskirtinė.
Tyliai nusijuokęs, paduodu jai valgiaraštį.
— AŠ PAIMSIU, — Ana aplenkia mane ir vikriai sugriebia
sąskaitą. — Turi greičiau suktis, Grėjau.
— Tavo tiesa, turiu, — sumurmu.
Žmogus, turintis studijoms paimtą penkiasdešimties
tūkstančių dolerių paskolą, neturėtų mokėti už mano
pusryčius.
— Neširsk taip. Aš dvidešimt keturiais tūkstančiais dolerių
turtingesnė, nei buvau šįryt. Lengvai sumokėsiu už
pusryčius... — Ana įsispokso į sąskaitą, — ...dvidešimt du
dolerius ir šešiasdešimt septynis centus.
Nieko negaliu padaryti, nebent ryžčiausi jėga atimti iš jos
tą sąskaitą.
— Ačiū, — burbteliu.
— Kur eisime dabar? — klausia Ana.
— Tikrai nori kirptis?
— Žinoma. Tik pažiūrėk į plaukus.
Jos plaukai surišti į arklio uodegą, bet kelios tamsios
garbanotos sruogos išsipešusios ir tik dar labiau paryškina
jos veido grožį.
 — Man tu atrodai žavingai. Visada.
— Kur šiandien vakare vyks tavo tėvo labdaros renginys?
Primenu jai, kad mano tėvų namuose būtina vilkėti
vakariniais drabužiais.
— Jie turi palapinę. Na, supranti, taip įprasta.
— Kam renkama labdara?
Ar jai sakyti?
— Narkomanų reabilitacijos programai „Dirbkime išvien”,
kuri skirta tėvams su vaikais.
Sėdžiu sulaikęs kvapą, tikėdamasis, kad ji neims klausinėti,
kaip Grėjai susiję su šiuo reikalu. Tai labai asmeniška ir Anos
gailesčio man nereikia. Papasakojau jai viską, ką norėjau
papasakoti apie tą savo gyvenimo tarpsnį.
— Tikslas, rodos, kilnus, — sako Ana, taip reikšdama
užuojautą, ir, laimė, daugiau apie tai neužsimena.
— Na, eime.
Leisdamas suprasti, kad pokalbis baigtas, atsistoju ir
ištiesiu ranką.
— Kur einam? — mudviem žingsniuojant Pirmąja aveniu,
pasiteirauja Ana.
— Staigmena.
Negaliu jai sakyti, kad einame į Elenos grožio saloną.
Žinau, kaip ji įsiustų. Jau per pokalbį Savanoje įsitikinau, kad
vos paminėjus šį vardą Ana pašoka lyg įgelta. Šiandien
šeštadienis, Elena savaitgaliais nedirba, o jei ir dirba, tai tik
salone „Bravern” centre.
— Štai ir atėjome.
Atidarau grožio salono „Esclava” duris ir pakviečiu Aną
užeiti.
Nesilankiau čia jau porą mėnesių, pastarąjį kartą buvau
užsukęs su Suzana.
— Labas rytas, pone Grėjau, — pasisveikina su mumis
Greta.
— Labas, Greta.
— Kaip visada, sere? — mandagiai klausia ji.
Mėšlas.
 — Ne, — nervingai žvilgteliu į Aną. — Panelė Stil jums
pasakys, ko norėtų.
Ana nenuleidžia nuo manęs akių, be to, kažką įtaria.
— Kodėl čia? — piktai klausia ji.
— Man priklauso šitas ir dar trys tokie grožio salonai.
— Tu šio salono savininkas?
— Taip. Tai šalutinis verslas. Šiaip ar taip, čia gali
nemokamai gauti visas procedūras, kokių tik pageidausi, — ir
išvardiju visas šiame grožio salone teikiamas SPA
paslaugas. — Ir visa kita, ką moterys mėgsta, — absoliučiai
viską. Čia teikiamos visos paslaugos.
— Ir depiliavimas karštu vašku?
Akimirką svarstau, gal pasiūlyti Anai depiliuoti gaktiplaukius
šokoladiniu vašku, bet prisiminęs tarp mudviejų tvyrančią
įtampą šios minties atsisakau.
— Taip, ir depiliavimas karštu vašku. Visų kūno vietų.
Ana nurausta.
Ir kaip man ją įtikinti, kad vanilinis seksas jai būtų gerokai
malonesnis pašalinus nuo gaktos plaukus?
Neskubėk, viskam savas laikas, Grėjau.
— Norėčiau pasikirpti plaukus, — kreipiasi ji į Gretą.
— Žinoma, panele Stil.
Gretos dėmesys nukrypsta į kompiuterio ekraną ir ji
paklebena klaviatūrą.
— Po penkių minučių bus laisvas Frankas.
— Frankas puikus kirpėjas, — patikinu Aną, bet matau, kad
jos laikysena staiga pasikeitė.
Jau ketinu klausti, kas negerai, bet pakėlęs akis išvystu iš
tarnybinių patalpų į klientams skirtą salę žengiančią Eleną.
Prakeikimas. Ką ji čia veikia?
Elena persimeta keliais žodžiais su viena iš darbuotojų,
tada pamato mane ir nušvinta tarsi Kalėdų eglutė, o jos veide
atsispindi išdykėliškas pasitenkinimas.
Mėšlas.
— Atsiprašau, — sumurmu Anai ir skubu pasitikti Elenos,
kol ji nespėjo prieiti prie mūsų.
 — Ak, kokia netikėta ir maloni staigmena, — meiliai
pasisveikina ji, pakštelėdama man į abu skruostus.
— Labas rytas, ponia. Nesitikėjau jūsų čia sutikti.
— Rytą paskambino mano stilistas ir pranešė, kad serga.
Vadinasi, vis dėlto vengi manęs?
— Aš labai užimtas.
— Suprantu. Ar ji nauja nuolankioji?
— Tai Anastazija Stil.
Elena maloniai nusišypso atidžiai mus stebinčiai Anastazijai.
Ji žino, kad kalbamės apie ją, tad Elenai atsako santūria
šypsena.
Prakeikimas.
— Tai tavo gražuolė pietietė? — klausia Elena.
— Ji ne pietietė.
— Maniau, vykai į Džordžiją su ja susitikti.
— Ten gyvena jos motina.
— Aišku. Rodos, ji tikrai tavo skonio.
— Taip.
Bet apie tai geriau nekalbėkime.
— Supažindinsi?
Ana šnekasi su Greta — numanau, kad mėgina ją kvosti.
Įdomu, ko ji klausinėja?
— Nemanau, kad tai gera mintis.
Elena atrodo nusivylusi.
— Kodėl?
— Ji pakrikštijo jus ponia Robinson.
— Ak šit kaip? Kaip juokinga. Nors stebiuosi, kad tokia
jauna mergina perprato šią aliuziją, — pašaipiai sako
Elena. — Be to, esu priblokšta, kad papasakojai jai apie mus.
Pamiršai konfidencialumą?
Ji priglaudžia sau prie lūpų ištiestą pirštą skaisčiai raudonai
nulakuotu nagu.
— Ji niekam nieko nepasakos.
— Tikiuosi. Klausyk, nesijaudink. Aš nesikišiu.
Taip tarusi, Elena, tarsi pasiduodama, kilsteli rankas.
— Ačiū.
 — Bet ar tai tikrai gera mintis, Kristianai? Kartą ji tave jau
įskaudino.
Elenos veide šmėsteli susirūpinimas.
— Nežinau. Aš jos ilgėjausi. Ji ilgėjosi manęs. Nusprendžiau
pamėginti kurti santykius taip, kaip nori ji. Ji sutiko.
— Taip, kaip nori ji? Esi tikras, kad galėsi? Tikrai manai,
kad to nori?
Ana vis dar spokso į mus. Ji nerimauja.
— Laikas parodys, — sakau Elenai.
— Ką gi, jei tau manęs reikės, kreipkis. Linkiu sėkmės, — ji
man maloniai, bet santūriai nusišypso. — Paskambink kada
nors.
— Ačiū, taip ir padarysiu. Ar dalyvausite šįvakar mano tėvų
labdaros renginyje?
— Nemanau.
— Tai tikriausiai gera mintis.
Iš pradžių Elena nustemba, bet paskui sako:
— Susitikime savaitės pabaigoje ir pasidalykime
naujienomis, tada galėsime laisviau šnekėtis.
— Gerai.
Ji atsisveikindama paspaudžia man ranką, o aš grįžtu pas
Aną, vis dar laukiančią manęs priimamajame.
Jos veidas niūrus, rankos sukryžiuotos ant krūtinės, be to,
sprendžiant iš laikysenos, ji labai nepatenkinta.
Negerai.
— Ar viskas gerai? — klausiu, nors puikiai žinau, kad ne.
— Ne visai. Nenorėjai manęs su ja supažindinti? — ir
pasipiktinusi, ir šiek tiek pašaipiai klausia Ana.
Dieve mano... Ji žino, kad kalbėjausi su Elena. Bet kaip
suprato?
— Bet aš maniau...
— Tau, protingam vyrui, kartais pritrūksta... — nutraukia
mane Ana, bet, dusinama pykčio, ir pati pritrūksta žodžių. —
Jau norėčiau eiti.
Įspūdžiui sustiprinti ji aikštingai trepteli į marmuro
plokštėmis išklotas grindis.
 — Kodėl?
— Juk žinai, — atšauna Ana ir užverčia akis į lubas, tarsi
būčiau didžiausias kvailys, kokį tik jai yra tekę sutikti.
Tu ir esi didžiausias kvailys, kokį jai teko sutikti, Grėjau.
Puikiai žinau, kokius jausmus ji jaučia Elenai.
O iki šiol viskas taip puikiai klojosi.
Pasistenk viską pataisyti, Grėjau.
— Atleisk, Ana. Nežinojau, kad ji bus. Jos čia niekada
nebūna. „Bravern” prekybos centre ji atidarė naują filialą ir
paprastai dirba tenai. Matyt, šiandien kažkas susirgo.
Staiga Ana apsisuka ant kulno ir puola prie durų.
— Franko mums nereikės, Greta, — išrėžiu priimamojo
darbuotojai irzdamas, kad ji galbūt girdėjo mudviejų pokalbį.
Nuskubu paskui Aną.
Rankomis apglėbusi sau šonus, užėmusi gynybinę poziciją,
nuleidusi galvą ji žingsniuoja gatve. Kad ją pasivyčiau, man
tenka paspartinti žingsnį.
Ką aš tokio pasakiau?
Ana. Palauk. Tu perdedi.
Ji tiesiog nesupranta, kokie dabar yra mudviejų su Elena
santykiai.
Žingsniuoju šalia Anos nežinodamas, ko griebtis. Ką man
daryti? Ką sakyti? Galbūt Elena teisi?
Ar galiu leistis į tokius santykius?
Nė vienai nuolankiajai neleidau taip elgtis; negana to, nė
viena iš jų nebuvo tokia aikštinga.
Bet... man nepatinka, kai Ana ant manęs pyksta.
— Į tą grožio saloną tu vesdavai savo nuolankiąsias? —
sako Ana, ir aš nežinau, ar klausimas retorinis. Nusprendžiu
rizikuoti ir atsakyti.
— Kai kurias vesdavau.
— Ir Leilą?
— Taip.
— Tas grožio salonas atrodo visiškai naujas.
— Visai neseniai patalpos buvo atnaujintos.
— Aišku. Tad ponia Robinson pažinojo visas tavo
nuolankiąsias?
— Taip.
— O jos? Ar žinojo apie ponią Robinson?
Tik ne tai, ką tu turi omenyje. Jos niekada nežinojo, kad ji
buvo dominantė, o aš nuolankusis. Jos manė, kad mudu su
Elena tiesiog bičiuliai.
— Ne. Nė viena. Tik tu.
— Bet aš nesu tavo nuolankioji.
— Ne, tikrai nesi.
Jei būtum, tikrai nepakęsčiau tokio tavo elgesio.
Staiga Ana sustoja, atsisuka ir perveria mane pykčio kupinu
žvilgsniu.
— Ar supranti, kaip visa tai sumauta? — klausia ji.
— Taip. Atsiprašau.
Nežinojau, kad Elena ten bus.
— Noriu nusikirpti plaukus, ir geriau ten, kur nedulkinai nei
personalo, nei klienčių, — dusliai ir vos tramdydama ašaras
sako ji.
Ana...
— O dabar atsiprašysiu...
Ana vėl pasisuka ketindama eiti.
— Juk tu nebėgi nuo manęs. Juk nebėgi?
Jaučiu krūtinėje kylant paniką. Štai ir viskas. Ji išeina,
mums net nepamėginus pradėti iš naujo.
Grėjau, vėl viską sumovei.
— Ne! — suirzusi šūkteli Ana. — Tik noriu nusikirpti tuos
prakeiktus plaukus. Noriu rasti vietą, kur galėčiau užsimerkti,
kur kas nors ištrinktų man plaukus ir pamirščiau visą paskui
tave besivelkantį šleifą.
Ji manęs nepalieka. Giliai atsidustu.
— Galiu liepti Frankui atvažiuoti į mano apartamentus arba
pas tave į namus, — pasiūlau.
— Ji labai patraukli.
Viešpatie. Tik to ir betrūko.
— Taip, tikrai.
Na ir kas? Liaukis, Ana.
 — Ar vis dar ištekėjusi?
— Ne. Maždaug prieš penkerius metus išsiskyrė.
— Kodėl tu ne su ja?
Ana! Liaukis.
— Nes tarp mūsų viskas baigta. Aš tau jau sakiau.
Kiek kartų turiu kartoti? Staiga mano švarko kišenėje ima
vibruoti mobilusis. Kilsteliu pirštą, norėdamas sulaikyti jos
žodžių srautą, ir atsiliepiu. Ekrane matau, kad skambina
Velčas. Įdomu, ką nori man pranešti.
— Laba diena, pone Grėjau.
— Vėliai...
— Trys dalykai. Atsekėme ponią Leilą Rid iki Spokano, kur
ji gyveno su savo vyru, Džefriu Bariu. Jis žuvo avarijoje
važiuodamas 90-uoju greitkeliu.
— Žuvo avarijoje? Kada?
— Prieš keturias savaites. Jos vyras, Raselas Ridas, žinojo
apie žmonos santykius su Bariu, bet vis tiek neatskleidė, kur
išvyko ponia Rid.
— Jau antrą kartą tas šunsnukis nenori suteikti jokios
informacijos. Jis tikriausiai žino. Ar ji jam visiškai ne galvoj?
Aš priblokštas, kad buvęs Leilos vyras gali būti toks
beširdis.
— Jis jai tikrai kažką jaučia, tik vargu ar tai meilė.
— Viskas palengva aiškėja.
— Gal psichiatras atskleidė jums ką nors, už ko galėtume
užsikabinti? — klausia Velčas.
— Ne.
— Gal ją ištiko savotiška psichozė?
Sutinku su Velču, kad Leilos elgesį galėjo nulemti jos
psichinė būklė, tačiau dėl to nepaaiškėja, kur ji yra, o kaip tik
tai dabar labiausiai norėčiau žinoti. Apsidairau. Kur tu, Leila?
— Ji čia. Ji mus stebi... — sumurmu.
— Pone Grėjau, mes jau lipame jai ant kulnų. Tikrai
rasime, — patikina mane Velčas ir pasiteirauja, ar aš
Eskaloje.
— Ne.
 Man nepatinka, kad mudu su Ana stovime vidury gatvės,
visiems ant akių.
— Svarsčiau, kiek žmonių turėtų papildomai jus saugoti.
— Du arba keturi, dvidešimt keturias valandas, septynias
dienas per savaitę.
— Gerai, pone Grėjau. Ar jau pranešėte naujienas
Anastazijai?
— To su ja dar neaptariau.
Ana atidžiai klausosi ir nenuleidžia nuo manęs akių. Ji
susikaupusi, bet jos veido išraiška neperprantama.
— Turėtumėte kuo greičiau tai padaryti. Beje, yra dar kai
kas. Ponia Rid gavo leidimą nešiotis ginklą.
— Ką?!
Sustingstu iš baimės.
— Sužinojome tai šįryt tęsdami paiešką.
— Suprantu. Kada?
— Leidimas išduotas vakar.
— Ką tik. Bet kaip?
— Ji suklastojo dokumentus.
— Nepatikrinti biografijos faktai?
— Visose anketose buvo suklastoti duomenys. Be to, ji
naudojosi svetimu vardu ir pavarde.
— Aišku. Atsiųsk elektroniniu paštu pavardę, adresą ir
nuotraukas, jei turi.
— Bus padaryta. Ir pasirūpinsiu papildoma apsauga.
— Taip, dvidešimt keturias valandas, septynias dienas per
savaitę, nuo šios popietės. Palaikyk ryšį su Teiloru.
Baigiu pokalbį. Tai labai rimta.
— Na? — klausia Ana.
— Kalbėjau su Velču.
— Kas tas Velčas?
— Mano patarėjas saugumo klausimais.
— Aišku. O kas atsitiko?
— Maždaug prieš tris mėnesius Leila paliko vyrą ir pabėgo
su vienu tipeliu, bet tas beveik prieš mėnesį žuvo automobilio
avarijoje.
 — Oi.
— Tas subingalvis psichiatras privalėjo tai išsiaiškinti.
Sielvartas — štai kas ją pjauna.
Prakeikimas. Ligoninės personalas taip pat galėjo geriau
atlikti savo darbą.
— Eime.
Ištiesiu ranką ir Ana daug negalvodama ją suspaudžia. Bet
staiga... ryžtingai ištraukia.
— Palauk. Dar nebaigėme kalbėtis apie mus. Tiksliau, apie
ją, tavo ponią Robinson.
— Ji nėra mano ponia Robinson. Apie tai galėsime
pasišnekėti mano namuose.
— Nenoriu važiuoti pas tave. Noriu į kirpyklą! — surinka ji.
Paimu mobilųjį ir skambinu į saloną. Greta atsiliepia po
pirmo signalo.
— Greta, čia Kristianas Grėjus. Tegu Frankas po valandos
atvažiuoja pas mane į namus. Paprašyk ponios Linkoln...
— Gerai, pone Grėjau, — ji akimirką patyli, bet pokalbio
nebaigia. — Viskas gerai. Jis gali atvažiuoti pirmą valandą.
— Gerai, — baigiu pokalbį. — Jis atvažiuos pirmą valandą.
— Kristianai!
Ana rūsčiai į mane dėbteli.
— Anastazija, visiškai aišku, kad Leila psichologiškai
palūžusi. Nežinau, ar ji medžioja tave, ar mane. Nenumanau,
ar toli ji pasiryžusi eiti. Nuvažiuosime į butą, pasiimsi daiktus
ir galėsi pagyventi pas mane, kol ją suseksime.
— Kodėl turėčiau sutikti?
— Kad galėčiau tave apsaugoti.
— Bet...
Viešpatie, suteik man jėgų.
— Tu važiuosi į mano apartamentus, net jei turėsiu tave
tempti už plaukų.
— Man rodos, tu perdedi.
— Ne. Daugiau šia tema galėsime pasikalbėti mano
apartamentuose. Eikš.
Ana rūsčiai į mane dėbteli. Kokia ji nesukalbama.
 — Ne, — užsispyrusi sako ji.
— Jei neisi, aš tave nešiu. Man tas pats, Anastazija.
— Nedrįsk!
— Ak, mažyte, juk abu žinome, kad jei mane provokuoji, aš
visada mielai pasiduodu.
Ji prisimerkia.
Ana. Pati prisiprašei.
Čiumpu ją į glėbį ir, nekreipdamas dėmesio į pro šalį
einančios porelės nuostabą, užsikeliu ant peties.
— Paleisk mane! — suklinka ji.
Ana įsiutusi. O man nė velnio nerūpi. Sunerimęs vyras, —
kaip suprantu, tėvas, — liepia savo mažiems vaikams
pasitraukti mudviem iš kelio.
— Eisiu pati! Eisiu pati! — rikteli Ana, ir aš iš karto
nuleidžiu ją ant žemės.
Ji taip vikriai apsisuka, kad jos plaukai brūkšteli man per
petį. Tada ryžtingai patraukia link savo buto, o aš seku iš
paskos, bet pakeliui akylai dairausi. Nuolat dairausi aplink.
Kur tu, Leila?
Už pastatyto automobilio? Ar už medžio?
Ko nori?
Ana staiga sustoja.
— Kas atsitiko? — klausia.
— Apie ką tu kalbi?
Ko ji dabar įsigeidė?
— Apie Leilą.
— Aš tau jau pasakiau.
— Ne, nepasakei. Kažką nutylėjai. Vakar primygtinai
nereikalavai, kad pagyvenčiau pas tave. Tai kas atsitiko?
Pastabi kaip visada, panele Stil.
— Kristianai! Pasakyk!
— Vakar jai pavyko gauti leidimą įsigyti ginklą.
Staiga Anos elgesys visiškai pasikeičia. Pyktis užleidžia
vietą baimei.
— Tai reiškia, kad ji gali imti ir nusipirkti ginklą, —
apstulbusi sušnabžda Ana.
 — Ana, — prisitraukiu ją ir apkabinu. — Nemanau, kad ji
iškrės tokią kvailystę, bet... tiesiog nenoriu, kad rizikuotum.
— Galvojau ne apie save. O kaipgi tu? — sielvarto kupinu
balsu klausia ji. Tada apkabina mane ir stipriai priglaudžia. Ji
baiminasi dėl manęs.
Dėl manęs!
O vos prieš kelias minutes maniau, kad mane palieka.
Jaučiuosi kaip sapne.
— Grįžkime.
Pabučiuoju jai į plaukus, ir mudu vėl patraukiame gatve.
Ištiesęs ranką apglėbiu jai pečius ir prisitraukiu arčiau, kad
būtų saugesnė. Ana kyšteli pirštus į mano džinsų diržo kilpą,
priglunda man prie šono, o kita ranka apsiveja juosmenį.
Toks artumas man... naujiena. Bet manau, kad galiu
priprasti.
Pėsčiomis grįžtame į jos butą, o aš visą kelią atidžiai
žvalgausi, ar nepamatysiu Leilos.
ŽIŪRĖDAMAS, KAIP ANA kraunasi svarbiausius daiktus į
nedidelį lagaminėlį, apsvarstau, kokius jausmus patyriau nuo
tos akimirkos, kai šįryt pabudau. Aną dieną skersgatvyje
mėginau juos įvardyti. Bet man nelabai pavyko, mat nieko
gudriau už „neramus” taip ir nesugalvojau. Ir dabar savo
psichinę būseną nusakyčiau būtent taip. Ana nėra ta pati
švelni ir nuolaidi moteris, kurią prisimenu sutikęs pirmą
pažinties dieną, — iš tiesų ji gerokai įžūlesnė ir įnoringesnė.
Ar, palikusi mane, ji taip stipriai pasikeitė? O gal
pasikeičiau aš?
Nerimas dėl Leilos dar labiau viską apsunkina. Pirmą kartą
per daugelį metų aš bijau. O jei dėl buvusių mano santykių
su Leila Anai nutiks kas nors bloga? Jaučiu, kad nevaldau
padėties. Ir man tai nepatinka.
Kita vertus, Ana atrodo rami ir neįprastai tyli. Sulanksčiusi
balioną, įsigrūda jį į kuprinę.
— Pasiimsi ir „Čarlį Tango”? — nusišaipau.
Linktelėjusi ji blausiai man šypteli. Matyt, jaučiasi įbauginta
arba vis dar pyksta ant manęs dėl Elenos. Arba siunta, kad
gatvėje persimečiau per petį. Arba vis dar negali pamiršti tų
dvidešimt keturių tūkstančių dolerių. Po velnių, tikrai yra iš
ko rinktis. Gaila, kad nežinau, apie ką ji mąsto.
— Antradienį grįžta Etanas, — sako.
— Etanas?
— Keitės brolis. Jis čia pagyvens, kol susiras Sietle butą.
Ak, pono Kavanago atžala. Paplūdimių liūtas. Susipažinau
su juo per universiteto iškilmes, kai Ana gavo diplomą. Jis
niekaip negalėjo patraukti nagų nuo Anos.
— Ką gi, juo geriau, kad apsistosi pas mane. Jam bus
daugiau vietos.
— Nežinau, ar jis turi raktus. Jei ne, man teks dar grįžti.
Viską pasiėmiau, — sako Ana.
Paimu lagaminėlį ir, prieš mums išeinant ir užrakinant
duris, paskubomis apsidairau. Nemaloniai nustembu
pamatęs, kad bute nėra sumontuotos signalizacijos.

„AUDI” STOVI netoliese, kaip Teiloras ir sakė. Atidarau

Anai priekines keleivio dureles, bet ji stovi kaip įbesta ir
spokso į mane.
— Ar lipsi? — sutrikęs klausiu.
— Maniau, vairuosiu aš.
— Ne. Aš.
— Ar per prastai vairuoju? — vėl kažkuo labai nepatenkinta
tarsteli ji. — Tik nesakyk, kad išsiaiškinai, kiek balų surinkau
per vairavimo egzaminą... Nors, žinodama tavo polinkį
persekioti, nenustebčiau.
— Lipk į mašiną, Anastazija.
Mano kantrybė sparčiai senka.
Pakaks. Tu mane varai iš proto. Noriu kuo greičiau
parsivežti tave namo, kad būtum saugi.
— Gerai, — įsižeidusi burbteli Ana ir įlipa.
Jos butas netoli nuo mano apartamentų, tad kelionė
neturėtų ilgai trukti. Įprastomis aplinkybėmis nuoširdžiai
mėgaučiausi vairuodamas nedidukę „Audi”. Sietlo transporto
sraute ji labai manevringa. Bet šį kartą mano dėmesį blaško
kiekvienas praeivis. Kuris nors iš jų gali būti Leila.
— Ar visos tavo nuolankiosios buvo tamsiaplaukės? —
kažkodėl būtent dabar pasiteirauja Ana.
— Taip.
Bet tikrai nenoriu apie tai šnekėtis. Ką tik pradėjusiems
klostytis ir dar trapiems mudviejų santykiams tai gali būti
pernelyg didelis išmėginimas.
— Man tiesiog įdomu.
Ana čiupinėja pakabuką, prisegtą prie kuprinės
užtrauktuko, o taip elgiasi tik tuomet, kai yra susirūpinusi.
Nuramink ją, Grėjau.
— Aš tau sakiau. Man patinka tamsiaplaukės.
— Ponia Robinson ne tamsiaplaukė.
— Tikriausiai kaip tik todėl. Nuo šviesiaplaukių ji mane
atgrasė visiems laikams.
— Juokauji.
Akivaizdu, kad Ana mano žodžiais netiki.
— Taip. Juokauju.
Ar tikrai turime apie tai šnekėtis? Imu dar labiau nerimauti.
Jei Ana ir toliau taip uoliai kapstysis praeityje, galiu imti ir
atskleisti jai didžiausią savo paslaptį.
Ne. Nieku gyvu negaliu prasitarti. Ji mane paliktų.
Nedvejodama.
Prisimenu, kaip po pirmojo mūsų susitikimo kavinėje Ana
nužingsniavo gatve ir pasuko į viešbučio „Heathman” garažą.
Ir neatsisuko.
Nė karto.
Jei nebūčiau parašęs jai dėl to fotografo parodos... dabar
su ja čia nesėdėčiau.
Ana valinga. Jei atsisveikina, tai visam laikui.
— Papasakok man apie ją, — išblaškydama mano mintis
paprašo Ana.
Ką ji dabar sugalvojo? Ar šneka apie Eleną? Ir vėl?
— Kas tave domina?
Sužinojus dar daugiau apie ponią Linkoln, Anai tik dar
labiau subjurs nuotaika.
 — Judviejų verslo sutartis.
Na, tai lengva paaiškinti.
— Esu tylusis partneris. Grožio salonų verslas man nelabai
įdomus, bet jai pavyko sukurti sėkmingai dirbančią įmonę. Aš
prisidėjau tik investicija ir parėmiau ją pačioje pradžioje.
— Kodėl?
— Buvau jai skolingas.
— Šit kaip?
— Kai buvau išmestas iš Harvardo universiteto, ji paskolino
man šimtą tūkstančių verslui pradėti.
— Buvai išmestas iš Harvardo?
— Studijos buvo ne man. Iškentėjau dvejus metus. Deja,
mano tėvai nebuvo tokie supratingi.
— Ką padarei? — Greisė perveria mane rūsčiu žvilgsniu, o
jos veide atsispindi neapsakomas įniršis.
— Noriu mesti mokslus. Ketinu kurti savo įmonę.
— Ką?! Kokią įmonę?
— Užsiimsiu investicijomis.
— Kristianai, ką tu išmanai apie investicijas? Pirmiausia tau
reikia baigti koledžą.
— Mama, aš turiu planą. Manau, man pavyks.
— Klausyk, sūnau, tai rimtas žingsnis, galintis nulemti visą
likusį tavo gyvenimą.
— Žinau, tėti, bet mokslų tęsti negaliu. Nenoriu dar dvejus
metus gyventi Kembridže.
— Tai persikelk studijuoti kitur. Grįžk į Sietlą.
— Mama, ne vieta čia svarbiausia.
— Tiesiog dar neradai savo vietos.
— Mano vieta — tikrame pasaulyje. Ne mokslo įstaigose.
Jos mane tiesiog dusina.
— Gal susipažinai su mergina? — klausia Greisė.
— Ne, — sklandžiai pameluoju.
Šiaip ar taip, su Elena susipažinau prieš išvykdamas
studijuoti į Harvardą.
Greisė prisimerkia, jos ausų galiukai įraudę, kad net dega.
— Šiam neapgalvotam žingsniui pritarti negalime, sūnau, —
Karikas elgiasi kaip tikras daug patyręs ir visažinis tėtis, ir
man neramu, kad jis ketina man priminti savo gyvenimo
šūkį: „Daug mokykis, sunkiai dirbk ir pirmiausia rūpinkis
šeima.”
Matyt, norėdama mane įtikinti, Greisė priduria:
— Kristianai, tu žaidi su savo ateitimi.
— Mama. Tėti. Aš apsisprendžiau. Apgailestauju, kad vėl
jus nuvyliau, bet savo sprendimo nebekeisiu. Aš jums tik
pranešu.
— Vadinasi, mokestis už mokslų išmestas kaip į balų?
Motina ima grąžyti rankas.
Mėšlas.
— Viską jums grąžinsiu.
— Kaip? Ir kaip, dėl Dievo meilės, ketini pradėti verslą? Tau
reikės kapitalo.
— Dėl to nesirūpink, mama. Kapitalą turiu. Ir grąžinsiu
jums viską, ką esu skolingas.
— Kristianai, mielasis, ne pinigai svarbiausia...

Koledže neišmokau beveik nieko, tik perpratau, kaip

tinkamai skaityti buhalterinio balanso sąskaitas, o dvasios
ramybę rasdavau sėdęs į vienvietę irklinę valtį ir
irkluodamas.
— Nepasakytum, kad išmestas iš universiteto gyvenime
būtum prapuolęs. Ką studijavai? — išblaško mano mintis ir
vėl įtraukia į pokalbį Ana.
— Politiką ir ekonomiką.
— Vadinasi, ji turtinga?
Aną vis dar labiausiai domina paskola, kurią man suteikė
Elena.
— Ji buvo nuobodžiaujanti, žaislinė žmona, Anastazija. Jos
vyras buvo turtingas, prekiavo statybine mediena, —
prisiminęs tai, kaip visada, šypteliu. Šypsodamasis linksmai
žvilgteliu į Aną. Linkolnas Sielis. Ilgainiui paaiškėjo, kad jis —
labai nemalonus tipas. — Jis nebūtų leidęs jai dirbti.
Supranti, jis mėgo viską valdyti. Kai kurie vyrai tokie jau
būna.
— Šit kaip? Valdyti mėgstantis vyras? — pašaipiai klausia
Ana. — Tai tikriausiai mitinė būtybė.
Kiekviename jos žodyje girdėti sarkazmas. Ana gana
akiplėšiškai nusiteikusi, bet, girdėdamas jos žodžius,
išsišiepiu iki ausų.
— Ji tau paskolino savo vyro pinigų?
Žinoma, taip ir buvo.
— Tai siaubinga.
— Jis gavo, ko nusipelnė.
Šunsnukis.
Mane apninka niūrios mintys. Jis vos nenužudė savo
žmonos už tai, kad ji dulkinosi su manimi. Vos pagalvoju, ką
būtų jai padaręs, jei lemiamą akimirką nebūčiau pasirodęs,
mane nukrečia šiurpas. Kūnu nuvilnija įsiūčio banga ir, mums
belaukiant, kol atsidarys Eskalos garažo užkardas, stipriau
suspaudžiu mašinos vairą. Mano krumpliai pabąla. Elena tris
mėnesius gulėjo ligoninėje, bet kaltinimų smurtu savo vyrui
taip ir nepateikė.
Valdykis, Grėjau.
Susitvardęs liaujuosi taip stipriai spausti vairą.
— Ką turi omenyje? — klausia Ana, kaip visada, smalsi,
nekantraujanti sužinoti, kaip ponia Linkoln atkeršijo vyrui.
Neketinu pasakoti jai šios istorijos. Papurtau galvą,
pastatau automobilį į vieną iš išsipirktų stovėjimo vietų ir
išjungiu variklį.
— Eikš, tuoj atvažiuos Frankas.
Lifte atidžiai ją nužvelgiu. Anai tarpuakyje vėl susimetusi V
raidės formos raukšlė. Ana susimąsčiusi, galbūt galvoja apie
tai, ką visai neseniai jai pasakiau, o gal... apie ką nors kita?
— Vis dar siunti ant manęs? — klausiu.
— Labai.
— Gerai.
Dabar bent jau žinau.
Aplankęs savo dukterį Sofiją, į Eskalą jau grįžo Teiloras. Jis
pasitinka mus, vos įžengusius į prieškambarį.
 — Laba diena, sere, — tyliai pasisveikina jis.
— Ar Velčas skambino?
— Taip, sere.
— Ir ką?
— Viskas suderinta.
— Puiku. Kaip laikosi tavo duktė?
— Ačiū, gerai, sere.
— Malonu girdėti. Pirmą valandą atvyks kirpėjas — Frankas
de Luką.
— Panele Stil, — pasisveikina Teiloras su Ana ir pagarbiai
linkteli.
— Labas, Teilorai. Turite dukterį?
— Taip, ponia.
— Kiek jai metų?
— Septyneri.
Ana atrodo suglumusi.
— Ji gyvena su motina, — paaiškina Teiloras.
— Ak, suprantu, — sako ji, o Teiloras pamalonina ją retai
veide nušvintančia šypsena.
Apsisukęs patraukiu į svetainę. Nežinau, ar man patinka
Teiloro mėginimas žavėti panelę Stil ir atvirkščiai. Netrukus
už nugaros išgirstu Anos žingsnius.
— Nori valgyti? — pasiteirauju.
Ji papurto galvą ir apsižvalgo kambaryje. Ana nebuvo čia
nuo tos baisios dienos, kai mane paliko. Noriu jai pasakyti,
jog džiaugiuosi, kad grįžo, bet dabar ji ant manęs siunta.
— Turiu paskambinti keliems žmonėms. Jauskis kaip
namie.
— Gerai, — sako ji.

Darbo kambaryje, ant rašomojo stalo, randu didelį

medžiaginį krepšį. Jame — Anai skirta nuostabi sidabro
spalvos kaukė su tamsiai mėlynomis plunksnomis. O šalia
kaukės — ir mažytis „Chanel” firmos maišelis, kuriame randu
raudonus lūpdažius. Teiloras puikiai padirbėjo. Kita vertus,
nemanau, kad mano idėja su lūpdažiais Anai padarytų
įspūdį, — bent jau ne dabar. Kaukę padedu ant lentynos,
lūpdažius kyšteliu į kišenę, o tada atsisėdu prie kompiuterio.
Rytas su Anastazija buvo smagus ir kupinas pramogų. Vos
tik pabudau, ji ėmė man kelti iššūkius: ir dėl čekio už tą
karstą su ratais „Beetle”, ir dėl mano buvusių santykių su
Elena, ir dėl to, kas mokės už pusryčius.
Ana labai nepriklausoma ir, rodos, pinigai jai visiškai
nerūpi. Ji linkusi ne imti, o duoti, kita vertus, ji visada tokia
buvo. Tai maloni žinia. Visos mano nuolankiosios mielai
priimdavo dovanas. Grėjau, ką mėgini apgauti? Jos visos
sakydavo, kad joms labai malonu, bet galbūt tik todėl, kad
toms merginoms teko nuolankiųjų vaidmuo.
Rankomis pasiremiu galvą. Tai sudėtinga. Jaučiuosi taip,
tarsi su Ana plaukčiau atvira, žemėlapiuose nepažymėta jūra.
Beje, ant Elenos ji pyksta visai be reikalo. Mudu su Elena
tik draugai.
Gal Ana pavydi?
Negaliu pakeisti savo praeities, be to, turėdamas omenyje,
kiek daug Elena man padėjo, privalau įkalbėti Aną atsisakyti
priešiškumo, nors lengva tikrai nebus.
Ar nuo šiol mano gyvenimas toks ir bus — kupinas
netikrumo ir sunkių sprendimų? Apie tai būtų įdomu
pasikalbėti su Flinu, kai kitą kartą susitiksime. Gal jis galėtų
padėti man ieškoti išeities?
Papurtęs galvą, įjungiu „iMac” kompiuterį ir pasitikrinu
elektroninį paštą. Velčas atsiuntė Leilos suklastoto leidimo
įsigyti ginklą kopiją. Dabar ji naudojasi Dženos Bari tapatybe,
o kaip namų adresą nurodo butą Beltaune. Nuotrauka Leilos,
bet joje ji atrodo vyresnė, liesesnė ir liūdnesnė, nei buvo
tuomet, kai ją pažinojau. Ši mintis mane slegia. Šiai moteriai
reikia padėti.
Išsispausdinu kelis SIP leidyklos dokumentus, kuriuose
atsispindi pastarųjų trejų metų pelnas ir nuostoliai, —
išstudijuosiu vėliau. Tada peržiūriu papildomos apsaugos
komandos narių, kuriuos parinko Teiloras, dosjė: du iš jų
buvę FTB darbuotojai, kiti du — į atsargą išėję jūrų
pėstininkai. Bet apie papildomą apsaugą man dar reikia
pasišnekėti su Ana.
Viskam savas laikas, Grėjau.

Atsakęs į visus su darbu susijusius laiškus, einu ieškoti

Anos.
Nei svetainėje, nei miegamajame jos nėra, tad, nuo
naktinės spintelės pačiupęs porą prezervatyvų, einu ieškoti
jos kitur. Jau ketinu lipti į antrą aukštą ir pažiūrėti, gal ji
nuolankiajai skirtame kambaryje, tik staiga išgirstu
atsislenkančias lifto duris ir su kažkuo besisveikinantį Teilorą.
Mano laikrodis rodo 12.55. Matyt, atvyko Frankas.
Prieškambario durys atsiveria ir, Teilorui nespėjus praverti
burnos, sakau:
— Pakviesiu panelę Stil.
— Puiku, sere.
— Kai tik apsaugos būrys praneš, kaip vyks paieška, duok
žinią.
— Bus padaryta, pone Grėjau.
— Beje, ačiū už kaukę ir lūpdažius.
— Nėra už ką, sere.
Teiloras uždaro duris.
Užlipęs laiptais Anos nematau, bet ją girdžiu.
Ji drabužinėje su kažkuo kalbasi.
Po velnių, ką ji ten veikia?
Giliai atsidusęs, atidarau duris ir randu ją, sukryžiavusią
kojas, sėdinčią ant grindų.
— Štai kur tu. Maniau, jau pabėgai.
Ji kilsteli ištiestą pirštą ir suprantu, kad kalbasi telefonu, o
ne su savimi.
Atsirėmęs į durų varčią, žiūriu, kaip ji užsikiša už ausies
plaukų sruogą ir ima vynioti ją aplink smilių.
— Atleisk, mama, turiu baigti kalbėti. Netrukus vėl
paskambinsiu...
Ana akivaizdžiai įsitempusi. Ar aš ją nervinu? O gal ji čia
slepiasi nuo manęs? Gal jai reikia daugiau erdvės? Ši mintis
mane pribloškia.
— Aš tave irgi, mama.
Ana baigia pokalbį ir atsisuka į mane tarsi kažko laukdama.
— Kodėl čia slepiesi? — klausiu.
— Nesislepiu. Aš apimta nevilties.
— Nevilties?
Mane nusmelkia toks nerimas, kad pajuntu šiurpstant odą.
Ji tikrai ketina bėgti.
— Dėl viso šito, Kristianai.
Ana mosteli į daugybę drabužinėje kabančių rūbų.
Visa tai dėl drabužių? Anai jie nepatinka?
— Ar galiu įeiti? — pasiteirauju.
— Juk tai tavo drabužinė.
Drabužinė mano, o drabužiai — tavo, Ana.
Atsargiai atsisėdu ant grindų priešais Aną, mėgindamas
įvertinti jos nuotaiką.
— Tai tik drabužiai. Jei tau nepatinka, siųsiu juos atgal, —
sakau veikiau susitaikęs su padėtimi nei ketindamas
nusileisti.
— Žinai, tau dar daug ko reikia išmokti.
Ana teisi. Kasydamasis neskustą smakrą, paskubomis
svarstau, ką turėčiau atsakyti.
Būkite tikroviškas. Būkite teisingas, — sąmonėje nuskamba
Flino ištarti žodžiai.
— Žinau. Aš stengiuosi, — sakau.
— Labai stengiesi, — pašmaikštauja ji.
— Kaip ir jūs, panele Stil.
— Kodėl taip darai?
Ji mosteli į save, o tada į mane.
Į save ir į mane.
Ji ir aš.
Ana ir Kristianas.
— Tu žinai kodėl.
Man tavęs reikia.
— Ne, nežinau, — primygtinai sako ji.
Laukdamas įkvėpimo, rankomis persibraukiu per plaukus.
Kažin, ką ji nori išgirsti? Ką turėčiau pasakyti?
— Tu — nervus gadinanti moteris...
— Galėtum turėti žavią tamsiaplaukę nuolankiąją. Tokią,
kuri kaskart, kai lieptum jai šokti, klaustų: „Ar aukštai?”,
žinoma, jei tik būtų gavusi leidimą praverti burną. Tad kodėl
aš, Kristianai? Tiesiog nesuprantu.
Ką turėčiau jai pasakyti? Todėl, kad tik sutikęs tave iš tiesų
nubudau? Todėl, kad pasikeitė visas mano pasaulis. Jis ėmė
suktis apie visiškai kitą ašį.
— Tu keiti mano požiūrį į pasaulį, Anastazija. Nori manęs
ne dėl pinigų. Tu man teiki... — ne iš karto randu tinkamą
žodį, — ...vilties.
— Kokios vilties?
Visokeriopos.
— Kad tarp mūsų gali būti daugiau, — atsakau.
Būtent to Ana norėjo. O dabar noriu ir aš.
Išliek jai visą širdį, Grėjau.
Pasakau, kad ji teisi.
— Esu pratęs prie moterų, darančių tą, ką joms liepiu,
tada, kai liepiu, ir vykdančių kiekvieną mano norą. Bet
netrukus tai pabosta. Tu ypatinga, Anastazija, tu jaudini
mane iki širdies gelmių, kurių nė nežinojau turįs. Tai tarsi
sirenos daina. Negaliu tau atsispirti ir nenoriu tavęs prarasti.
Oho! Kaip įmantriai pasakyta, Grėjau.
Paimu ją už rankos.
— Prašau, nepabėk. Bent truputį tikėk manimi ir turėk bent
lašelį kantrybės. Prašau.
Staiga jos veide nušvinta miela šypsena. Kupina
užuojautos. Meilės. Šiuo Anos žvilgsniu galėčiau mėgautis
kasdien. Kiekvieną mielą dieną. Ji mane nustebina delnais
atsiremdama į mano kelius, tada pasilenkdama ir švelniai
pabučiuodama į lūpas.
— Gerai. Tikėti ir būti kantriai. Manau, pajėgsiu, — pažada
ji.
— Gerai. Frankas atvažiavo.
Ji sužeria plaukus ant peties.
 — Pagaliau!
Jos mergaitiškas juokas labai įtaigus, ir mudu kartu
atsistojame.
Laikydamiesi už rankų, nulipame laiptais, ir manau, kad
mums pagaliau pavyko išsiaiškinti viską, dėl ko ji taip pyko.

Frankas taip šokinėja apie mano merginą, kad net

nesmagu žiūrėti. Palieku juodu savo vonios kambaryje.
Nežinau, ar Anai patiktų, jei nurodinėčiau kirpėjui.
Jusdamas pečiuose įtampą grįžtu į darbo kambarį. Pečiai ir
nugara tarsi sustingę. Šįryt buvau praradęs kontrolę, ir nors
Ana žadėjo tikėti manimi ir būti kantri, vis dėlto turiu būti
budrus ir įsitikinti, kad ji laikysis žodžio.
Bet Ana niekada neiškrėtė nieko, kas mane verstų ja
abejoti.
Žinoma, neskaitant to, kad mane paliko.
Ir labai įskaudino...
Nuvijęs šią niūrią mintį šalin, paskubomis vėl pasitikrinu
elektroninį paštą.
Atėjo Flino laiškas.

Siuntėjas: dr. Džonas Flinas

Tema: Šis vakaras
Data: 2011 m. birželio 11 d. 13:00
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Kristianai,
ar dalyvausite šįvakar savo tėvų labdaros renginyje?
DF
Iš karto jam atsakau.
Siuntėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Šis vakaras
Data: 2011 m. birželio 11 d. 13:15
Gavėjas: dr. Džonas Flinas

Laba diena, Džonai.

 Dalyvausiu, ir ne vienas, o su panele Anastazija Stil.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Įdomu, ką jis dabar pasakys.

Manau, tai pirmas kartas, kai paklausiau jo patarimo ir
mėginu užmegzti tokius santykius, kokių pageidauja Ana.
Tiesa, bent jau kol kas tai labai sudėtinga.
Pakraipęs galvą, pasiimu anksčiau išspausdintas
elektronines sąskaitas ir kelias privalomas ataskaitas apie
laivininkystės verslą Taivane, kurias privalau perskaityti.

SIP leidyklos skaičiai visai susuko man galvą. Leidykla

tik eikvoja lėšas. Pridėtinės įmonės išlaidos pernelyg didelės,
nurašytos skolos — astronominės, leidybos sąnaudos nuolat
didėja, o personalas...
Akies krašteliu pamatau kažką krustelint ir tai išblaško
mano dėmesį.
Ana.
Ji stovi svetainės tarpduryje, vieną pėdą pasukusi vidun,
tarsi jausdamasi nejaukiai, tarsi drovėdamasi. Ji
nerimaudama žvelgia į mane, ir akimirksniu suvokiu, kad
laukia mano vertinimo.
Ana atrodo pribloškiamai. Jos plaukai vešlūs ir žvilgantys.
— Matai! Sakiau, kad jam patiks!
Tai Frankas paskui Aną atsekė į svetainę.
— Atrodai žavingai, Anastazija, — sakau ir Ana, išgirdusi
mano komplimentą, susidrovi, o jos skruostai nuostabiai
nurausta.
— Mano darbas baigtas, — suplojęs rankomis pareiškia
Frankas.
Laikas jį išlydėti.
— Ačiū, Frankai, — padėkoju norėdamas mandagiai
išprašyti jį iš svetainės.
 Frankas čiumpa į glėbį Aną ir gana jausmingai pabučiuoja į
abu skruostus.
— Niekada neleisk niekam kitam kirpti savo plaukų,
bellissima [* Gražiausioji (it.)] Ana!
Piktai pašnairuoju į kirpėją ir pagaliau jis Aną paleidžia.
— Prašom čia, — sakau nekantraudamas jį išlydėti.
— Pone Grėjau, ji tikras perlas.
Žinau.
— Čionai, — paduodu jam tris šimtus dolerių. — Ačiū, kad
taip greitai atvykote.
— Buvo malonu. Labai malonu.
Frankas energingai pakrato man ranką, ir Teiloras prisistato
pačiu laiku, ketindamas palydėti kirpėją į prieškambarį.
Ačiū Dievui.
Ana tebestovi ten, kur ją palikau.
— Džiaugiuosi, kad pasilikai ilgus plaukus, — paimu vieną
jos plaukų sruogą ir švelniai patrinu tarp pirštų. — Kokie
švelnūs... — sušnabždu. Rodos, apimta nekantrumo ir
nerimo, Ana nenuleidžia nuo manęs akių. — Vis dar pyksti
ant manęs? — klausiu.
Ji linkteli.
Ak, Ana...
— Už ką būtent ant manęs pyksti?
Ji užverčia akis į lubas ir aš... prisimenu labai panašią
akimirką jos vonios kambaryje Vankuveryje, kai padarė tą
pačią klaidą. Bet tai buvo labai seniai, pačioje mūsų trumpų
santykių pradžioje, ir esu tikras, kad dabar Ana nesileistų
karšiama. Nors labai norėčiau. Taip. Labai to noriu.
— Nori, kad pateikčiau sąrašą? — klausia ji.
— Turi sąrašą? — susidomėjęs klausiu.
— Ir netrumpą.
— Gal galėtume aptarti jį lovoje?
Mintys apie tai, kad galėčiau iškaršti Anai kailį, jau pasiekė
man tarpkojį.
— Ne.
— Tai gal per pietus? Aš alkanas, ir ne tik maisto.
 — Neketinu leistis nuginkluojama seksualinių užuominų.
Seksualinių užuominų!
Anastazija, tu mane lepini.
Ir man tai patinka.
— Kas gi jums kliūva, panele Stil? Klokite.
Mat jau pamečiau jos minties giją.
— Kas man kliūva? — pašaipiai pakartoja Ana. —
Pirmiausia tai, kad šiurkščiai pažeidei mano teisę į privatumą,
be to, nusivedei mane į grožio saloną, kuriame dirba tavo
buvusi meilužė ir į kurį vesdavai visas kitas savo meilužes
depiliuoti vašku intymių vietelių, kad gatvėje elgeisi su
manimi kaip su šešiamete, — ji įsivažiuoja ir ima berte berti
visas mano nuodėmes. Vėl pasijuntu kaip pirmokas. — O
svarbiausia — kad leidaisi liečiamas tos savo ponios
Robinson!
Ji manęs nelietė! Dieve mano...
— Sąrašas netrumpas. Bet noriu dar kartą pasakyti: ji ne
mano ponia Robinson.
— Jai leidžiama tave liesti, — pabrėždama kiekvieną žodį,
virpančiu balsu ir akivaizdžiai įsižeidusi sako Ana.
— Ji žino kur.
— Ką tai reiškia?
— Mudu neturime taisyklių. Dar nesu leidęsis į intymius
santykius be taisyklių, tad nežinau, kur ketini mane liesti. Tai
mane nervina. — Be to, Ana nenuspėjama ir privalo suprasti,
kad prieš jos prisilietimą aš bejėgis. — Tu lieti be jokios
atodairos, tiesiog tai reiškia daugiau. Daug daugiau.
Negali manęs liesti, Ana. Prašau, tiesiog susitaikyk su tuo.
Ji žingteli į priekį ir pakelia ranką.
Ne. Tamsa suspaudžia man krūtinę. Žengiu atatupstas.
— Tai griežta riba, — sušnabždu.
Ana nusivylusi, bet neišsiduoda.
— Kaip jaustumeisi tu, jei negalėtum manęs liesti?
— Priblokštas ir atstumtas.
Ji nusvarina pečius, papurto galvą, bet nuolankiai man
nusišypso.
 — Kada nors turėsi man išsamiai paaiškinti, kodėl tai yra
griežta riba.
— Kada nors, — sutinku aš.
Ir atsikratau staiga atmintyje iškilusio smilkstančios
cigaretės vaizdo.
— Taigi, grįžkime prie tavo išvardytų punktų. Pažeidžiau
tavo teisę į privatumą. Tik todėl, kad žinau tavo banko
sąskaitos numerį?
— Taip, tai baisu.
— Aš domiuosi visų savo nuolankiųjų biografijos faktais.
Parodysiu tau.
Nužingsniuoju į darbo kambarį, o Ana seka man iš paskos.
Vis dar svarstydamas, ar gerai sugalvojau, ištraukiu iš
spintos Anos asmens bylą ir paduodu dokumentą jai. Ana
išvysta ant aplanko išspausdintą savo vardą ir perveria mane
piktu žvilgsniu.
— Gali ją pasiimti, — sakau.
— Dievulėliau, ačiū... — pašaipiai padėkoja ji, ima vartyti
bylą ir skaitinėti jos turinį. — Vadinasi, žinojai, kad dirbu
Kleitono ūkinių prekių parduotuvėje?
— Taip.
— Tai nebuvo atsitiktinumas. Tu ne šiaip užsukai eidamas
pro šalį?
Prisipažink, Grėjau.
— Ne, ne šiaip.
— Juk tai šlykštu. Ar supranti?
— Man atrodo kitaip. Leisdamasis į tokius santykius turiu
būti atsargus.
— Bet tai asmeniniai duomenys.
— Aš šia informacija nepiktnaudžiauju. Anastazija, šiuos
dalykus gali sužinoti kiekvienas, turintis bent kiek košės
galvoje. Kad galėčiau kontroliuoti, man reikia informacijos.
Visada taip darydavau.
— Tu piktnaudžiauji informacija. Prieš mano valią pervedei į
banko sąskaitą dvidešimt keturis tūkstančius dolerių.
— Juk aš tau sakiau. Kaip tik tiek Teiloras gavo už tavo
automobilį. Žinau, sunku patikėti, bet taip buvo.
— O „Audi”?
— Anastazija, ar bent numanai, kiek aš uždirbu?
— Kodėl turėčiau tuo domėtis? Kristianai, man nereikia
žinoti tavo banko sąskaitos likučio.
— Žinau. Dėl to man ir patinki. Anastazija, per valandą
uždirbu maždaug šimtą tūkstančių dolerių.
Ji išsižioja iš nuostabos, sudeda lūpas taip, lyg be garso
tartų raidę „o”.
Ir bent kartą nežino, ką pasakyti.
— Dvidešimt keturi tūkstančiai dolerių — tik niekniekis.
Automobilis, „Tesės” knygos, drabužiai — smulkmenos.
— Įsivaizduok save mano kailyje — kaip jaustumeisi,
patirdamas tokį dosnumą? — klausia ji.
Tai visiškai nesvarbu. Juk kalbame apie ją, o ne apie mane.
— Nežinau, — nuoširdžiai atsakau ir patraukiu pečiais, nes
tai visiškai absurdiškas klausimas.
Ana atsidūsta, tarsi paskutiniam kvailiui turėtų išaiškinti
sudėtingą lygtį.
— Jausmas nelabai malonus. Taip, esi labai dosnus, bet
verti mane jaustis nepatogiai. Jau daug kartų tau sakiau.
— Trokštu tau, Anastazija, duoti visa, kas geriausia.
— Man reikia tik tavęs, Kristianai. Be jokių priedų.
— Tie priedai įtraukti į sutartį. Jie — neatskiriama mano
asmenybės dalis.
Mano būties dalis.
Ji papurto galvą ir, rodos, pagaliau nusileidžia.
— Gal valgykim? — pakeičia temą.
— Žinoma.
— Aš ko nors paruošiu.
— Gerai. O jei ne, šaldytuve ir taip yra valgio.
— Savaitgaliais ponia Džouns nedirba?
Pritariamai linkteliu.
— Vadinasi, savaitgaliais dažniausiai valgai šaltą maistą?
— Ne.
— Šit kaip?
 Giliai atsidūstu svarstydamas, kaip Ana priims naujieną,
kurią dabar ketinu jai atskleisti.
— Mano nuolankiosios verda, Anastazija.
Vienos geriau, kitos prasčiau.
— Ak, žinoma, — ji apsimestinai nuoširdžiai šypteli. — Ko
pageidautumėte, sere?
— Tiks viskas, ką ponia ras, — atsakau puikiai žinodamas,
kad Ana šios užuominos nesupras.
Ji linkteli ir, palikusi savo asmens bylą, išeina iš mano
darbo kambario. Dedant segtuvą į dokumentų spintą, mano
žvilgsnis užkliūva už Suzanos bylos. Ji buvo beviltiška virėja,
prastesnė net už mane. Bet stengėsi ir... mums buvo linksma
drauge.
— Prideginai valgį?
— Taip. Atleiskite, sere.
— Na, ką man su tavimi daryti?
— Ką tik norite, sere.
— Tyčia prisvilinai?
Ji išrausta, mėgindama nuslėpti šypseną, trūkteli lūpas, ir
kito atsakymo man nereikia.
Tai buvo malonesni ir paprastesni gyventi laikai. Ankstesni
mano santykiai klostėsi pagal nustatytas taisykles, kurių
būdavo laikomasi, o jei ne, nuolankiosios sulaukdavo
pasekmių. Jaučiausi ramus. Ir žinojau, ko jos iš manęs tikisi.
Tai buvo intymūs santykiai, bet nė viena iš mano buvusių
nuolankiųjų nejaudino manęs taip, kaip jaudina Ana, nors jos
charakteris labai sudėtingas.
O gal kaip tik todėl, kad jos būdas toks sudėtingas?
Pamenu, kaip derėjomės dėl sutarties punktų. Jau tada Ana
buvo kietas riešutėlis.
Taip, ir žiūrėk, kuo visa tai baigėsi, Grėjau.
Nuo tos dienos, kai susipažinome, Ana nuolat verčia mane
pasitempti. Ar dėl to ją taip mėgstu? Ir ar ilgai dar taip
jausiuosi? Veikiausiai tol, kol ji bus su manimi. Mat giliai
širdyje jaučiu, kad anksčiau ar vėliau ji mane paliks.
Visos palieka.
 Staiga svetainėje trenkia muzika. „Beprotiškai įsimylėjusi”
[* Angl. Crazy in Love], atliekama Bejonsės. Ar šia daina Ana
nori man ką nors pasakyti?
Stoviu koridoriuje, vedančiame į mano darbo kambarį ir
televizijos kambarį, ir žiūriu, kaip ji sukasi virtuvėje. Suplaka
kiaušinius, bet staiga sustingsta ir, jei gerai įžiūriu, įsišiepia
kaip paskutinė kvaiša.
Prisėlinu jai iš už nugaros, ištiesiu rankas ir iš pasalų
apkabinu.
— Įdomus muzikos pasirinkimas, — kuždu Anai į ausį ir
švelniai ją pabučiuoju. — Tavo plaukai skaniai kvepia.
Ji išsprūsta man iš glėbio.
— Vis dar pykstu ant tavęs, — primena.
— Ar ilgai tau užteks to pykčio? — klausiu suirzęs ir pirštais
braukdamas sau per plaukus.
— Kol pavalgysiu — tikrai užteks, — šaltai, bet žaismingai
paaiškina ji.
Gerai.
Paimu pultelį ir išjungiu muziką.
— Ar tu įsirašei šią dainą į grotuvą? — klausia Ana.
Papurtau galvą. Nenoriu sakyti, jog tai padarė Leila, mat
bijau, kad Ana dar labiau supyks.
— Ar nemanai, kad ta daina ji mėgino tau kai ką
pasakyti? — priduria ji, teisingai spėdama, kad dainą įrašė
Leila.
— Na, kai dabar pagalvoju... Galbūt... — atsakau.
Kodėl iš karto nenumačiau, kuo visa tai baigsis?
Ana klausia, kodėl daina vis dar mano grotuve, ir aš
pasiūlau ją ištrinti.
— Ko norėtum pasiklausyti?
— Nustebink mane, — meta iššūkį Ana.
— Na, gerai, panele Stil. Jūsų noras — man įsakymas.
Imu slinkti per grotuve esančių dainų sąrašą ir kelias iš jų
atmetu. Stabteliu prie „Atleisk man” [* Angl. Please Forgive
Me], kurią atlieka Deividas Grėjus, bet pasirinkęs ją pernelyg
atsiverčiau, be to, toks verksmingas atsiprašymas man
nepriimtinas.
Jau žinau. Kaip ji ten sakė? Seksualinės užuominos? Rodos,
taip.
Pasinaudok tuo. Suviliok ją, Grėjau.
Jos bambėjimas man jau įgriso iki gyvo kaulo. Randu
dainą, kurios noriu, ir paspaudžiu „groti”. Pasirinkimas
tobulas.
Užgroja orkestras, svetainę užlieja tramdomą aistrą
perteikianti melodija, o paskui pasigirsta Ninos Simon balsas.
„Užbūriau tave” [* Angl. I Put a Spell on You].
Apsiginklavusi plaktuvu, Ana atsisuka, ir aš, nenuleisdamas
nuo jos akių, prieinu.
„Tu — mano”, — dainuoja Nina.
Tu mano.
— Kristianai, prašau... — kai prieinu, sušnabžda Ana.
— Ko tu prašai?
— Nedaryti to.
— Ko?
— To, — vėl sukužda ji.
— Tikrai nenori?
Paimu iš jos plaktuvą, kol ji dar nenusprendė pasinaudoti
juo kaip ginklu.
Ana. Ana. Ana.
Stoviu taip arti, kad užuodžiu jos kūno kvapą.
Užsimerkęs giliai įkvepiu. Tada atsimerkiu ir matau, kad jos
skruostus paženklino išdavikas raudonis.
Tarp mudviejų vėl kažkas randasi.
Jau pažįstama trauka.
Stipri tarpusavio trauka.
— Geidžiu tavęs, Anastazija, — sušnabždu. — Ir myliu, ir
nekenčiu, ir man patinka su tavimi ginčytis. Man tai visiškai
nauja. Turiu žinoti, kad mudviejų santykiai normalūs, o kitaip
tuo įsitikinti nemoku.
Ji užsimerkia.
— Mano jausmai tau nepasikeitė, — tyliai, bet ramiai sako
Ana.
 Įrodyk.
Kelis kartus mostelėjusi blakstienomis, ji įbeda žvilgsnį į
nepridengtą mano odą virš marškinių apykaklės ir sukanda
lūpą. Nuo jos kūno sklindantis karštis sušildo mus abu, ir aš
sulaikau dejonę.
— Neliesiu tavęs, kol nepasakysi „taip”, — kimiai sakau,
neslėpdamas didžiulio savo alkio. — Bet šią akimirką, po
visiškai sumauto ryto, noriu pasinerti į tave ir negalvoti apie
nieką kita, tik apie mus.
Mudviejų žvilgsniai susitinka.
— Ketinu paliesti tau veidą, — pareiškia Ana, gerokai mane
nustebindama.
Gerai. Nugara nusirita šiurpo banga, bet nekreipiu į ją
dėmesio. Ana kilsteli ranką, ima glostyti man skruostą, ir aš
užsimerkęs mėgaujuosi jos pirštais, slystančiais per barzdos
šerelius.
Ak, mažyte...
Nereikia bijoti, Grėjau.
Instinktyviai linkstu prie Anos, kad geriau jausčiau jos
prisilietimą, kad galėčiau juo mėgautis. Pasilenkiu, mano
lūpos priartėja prie jos lūpų, Ana kilsteli galvą, bet paskutinę
akimirką sustingstu.
— Taip ar ne, Anastazija?
— Taip, — tyliai, tarsi atsidusdama, atsako ji.
Vėl pasilenkiu, ir mano lūpos priglunda prie jos lūpų,
žadindamos, ragaudamos, jaudrindamos tol, kol šios
prasiskiria. Apglėbiu Aną, uždėjęs delną jai ant sėdmenų,
stumteliu prie savęs, kad atsiremtų į mano penį ir jį pajustų,
o kita ranka braukiu jai per nugarą, artėju prie sprando,
paskui suleidžiu pirštus jai į švelnius kaip šilkas plaukus ir
atsargiai pešteliu. Ji sudejuoja ir mudviejų liežuviai susitinka.
— Pone Grėjau...
Jis mums sutrukdo.
Viešpatie...
Paleidžiu Aną.
— Kas yra, Teilorai? — nepatenkintas klausiu, o jis stovi
svetainės tarpduryje gana sutrikęs, bet nusiteikęs ryžtingai.
Koks... čia... mėšlas.
Esame sutarę, kad jei bute esu vienas, jis kalbės kuo
trumpiau. Kad ir ką norėtų man pasakyti, matyt, tai labai
svarbu.
— Į mano kabinetą, — nurodau, ir Teiloras sparčiai
nužingsniuoja per kambarį. — Tuoj grįšiu, — sušnabždu Anai
ir nuseku paskui Teilorą.
— Atleiskite, kad trukdau, sere, — mudviem įėjus į darbo
kambarį, atsiprašo jis.
— Tikiuosi, reikalas rimtas.
— Na, skambino jūsų motina.
— Tik nesakyk, kad dėl to mane trukdai.
— Ne, sere. Bet vis tiek turėtumėte kuo greičiau jai
paskambinti. Tai dėl šiandienos vakaro.
— Paskambinsiu. Kas dar?
— Atvyko saugos būrys ir aš, žinodamas, ką manote apie
ginklus, pamaniau, turiu iš karto pranešti, kad vyrai ginkluoti.
— Ką?
— Mudu su ponu Velču manome, kad tai tinkama
atsargumo priemonė.
— Negaliu pakęsti ginklų. Tikėkimės, apsaugai neteks jų
panaudoti, — piktai sakau ir iš tiesų jaučiuosi susinervinęs,
mat Teiloras užklupo mane glamonėjantis su Anastazija Stil.
Ar kada nors buvau užkluptas besiglamonėjantis?
Niekada.
Pagalvojęs apie tai, staiga pralinksmėju.
Išgyvenu anksčiau nepatirtą paauglystės laikotarpį.
Teiloras nurimsta, ir žinau, kad šią permainą lėmė
pasikeitusi mano nuotaika.
— Ar žinojai, kad Andrėja šiandien išteka? — klausiu jo,
mat šis reikalas nuo ryto neduoda man ramybės.
— Taip, — atsako akivaizdžiai sutrikęs Teiloras.
— Man ji nieko nesakė.
— Veikiausiai pamiršo, sere.
Suprantu, kad jis mėgina mane paguosti. Nustebęs kilsteliu
antakį.
— Tuoktuvės vyks Edžvoteryje, — paskubomis priduria
Teiloras.
— Ar ji ten ir nakvos?
— Manau, taip.
— Ar galėtum neatkreipdamas į save dėmesio pasidomėti,
ar jaunavedžių pora užsisakė ten kambarį, ir jei taip,
pasirūpinti, kad jis būtų pakeistas į pačius geriausius
apartamentus? Mano sąskaita.
Teiloras nusišypso.
— Žinoma, sere.
— Kas tas laimingasis?
— Šito nežinau, pone Grėjau.
Trumpai pasvarstau, kodėl Andrėja taip slapukavo ir
neužsiminė apie savo vestuves. Tačiau netrukus nuveju šią
mintį šalin, mat darbo kambarį pasiekia neapsakomai gardus
maisto kvapas ir man sugurgia pilvas.
— Geriau grįšiu pas Anastaziją.
— Žinoma, sere.
— Ar viskas?
— Taip.
— Puiku, — abu išeiname iš mano darbo kambario. — Aš
pranešiu apie padėtį, — mudviem grįžus į svetainę, sakau
Teilorui.
Pasilenkusi prie viryklės, Ana paima dvi lėkštes.
— Būsime pasiruošę, — patikina mane Teiloras ir išeina,
mudu su Anastazija liekame vieni.
— Nori pietų? — klausia ji.
— Taip, prašyčiau.
Klesteliu ant aukštos baro kėdės priešais jos padėtas pietų
lėkštes.
— Iškilo sunkumų? — pasiteirauja Ana, kaip visada, smalsi.
Turiu pasakyti jai apie paskirtą papildomą apsaugą.
— Ne.
Ji manęs nespaudžia ir, užuot reikalavusi atsakymo,
prikrauna į lėkštes ispaniško omleto su salotomis. Virtuvėje
Ana jaučiasi kaip žuvis vandenyje, ir tai man daro įspūdį. Ji
įsitaiso šalia manęs, o aš įsidedu omleto kąsnį į burną ir jis
ištirpsta burnoje.
Hm... Gardu.
— Skanu. Gal norėtum taurės vyno?
— Ačiū, ne, — atsako ji ir nelabai noriai ima valgyti.
Šiaip ar taip, ji valgo.
Vyno nusprendžiu atsisakyti, juolab kad žinau, jog dar teks
ragauti jo vakare. Pagalvojęs apie tai, prisimenu, kad turiu
paskambinti motinai. Įdomu, ko ji nori. Motina nežino, kad
buvau išsiskyręs su Ana, o dabar mudu vėl susitaikėme. Taigi
turiu jai pranešti, kad į labdaros renginį vakare ateis ir Ana.
Paspausdamas pultelio mygtuką įjungiu atpalaiduojančią
muziką.
— Kas tai? — klausia Ana.
— Kantelubo „Overnė dainos”. Ši vadinasi „Bailero”.
— Gražu. Kokia kalba dainuojama?
— Senąja prancūzų — oksitanų kalba.
— Tu moki prancūziškai; ar supranti, apie ką dainuoja?
— Taip, kai kuriuos žodžius suprantu. Mano mama turėjo
tokią mantrą: „Muzikos instrumentas, užsienio kalba, Rytų
dvikova.” Eliotas kalba ispaniškai, mudu su Mija —
prancūziškai. Eliotas skambina gitara, aš fortepijonu, Mija
groja violončele.
— Nieko sau... O kaip Rytų dvikovos?
— Eliotas dziudo imtynininkas. Mija būdama dvylikos
užsispyrė kovos būdų nesimokysianti.
Ana jau žino, kad užsiimu kikboksu.
— Gaila, kad mano mama nebuvo tokia puiki organizatorė.
— Daktarė Greisė puikiai moka skatinti vaikus ugdyti savo
gebėjimus.
— Tikriausiai ji tavimi labai didžiuojasi. Aš ja dėta
didžiuočiausi, — nuoširdžiai sako Ana.
Ak, mažyte, kaip tu klysti. Ne viskas taip paprasta. Savo
šeimą esu daugybę kartų nuvylęs: buvau pašalintas iš
mokyklos, mečiau koledžą, mezgiau santykius, apie kuriuos
jie nieko nenutuokė... Jei tik Greisė žinotų, kokį gyvenimą iš
tiesų gyvenau...
Jei tik tu žinotum tiesą, Ana...
Nekalbėk apie tai, Grėjau.
— Ar jau apsisprendei, ką šį vakarą vilkėsi? O gal man
nueiti ir tau ką nors išrinkti?
— Hm... Dar neapsisprendžiau. Ar visus tuos drabužius
išrinkai tu?
— Ne, Anastazija, ne aš. Asmeninei konsultantei pirkinių
klausimais firminėje „Neiman Marcus” parduotuvėje daviau
drabužių sąrašą ir nurodžiau tavo dydį. Jie turėtų tau tikti.
Beje, reikia, kad žinotum: šiam vakarui ir kelioms
ateinančioms dienoms užsakiau sustiprintą apsaugą. Kadangi
kažkur Sietlo gatvėse vaikštinėja niekaip nerandama ir
nenuspėjama Leila, manau, imtis tokios atsargumo
priemonės išmintinga. Noriu, kad niekur neitum be palydos,
sutarta?
Ji atrodo šiek tiek priblokšta, sutinka nesiginčydama ir tuo
mane nustebina.
— Gerai. Duosiu jiems nurodymus. Ilgai neužtruksiu.
— Ar apsaugininkai čia?
— Taip.
Ji atrodo suglumusi. Vis dėlto dėl papildomos apsaugos ji
neprieštaravo, tad, kol lemiamas žodis vis dar priklauso man,
paimu tuščią pietų lėkštę, nunešęs įdedu į plautuvę ir palieku
Aną vieną, kad ramiai baigtų valgyti.
Apsaugininkai susirinkę Teiloro kabinete, sėdi prie apskrito
stalo. Susipažinęs su vyrais, atsisėdu ir papasakoju apie
vakare vyksiantį renginį.

PO TRUMPO pasitarimo grįžtu į savo darbo kambarį

paskambinti motinai.
— Kaip laikaisi, mielasis? — švelniai klausia ji.
— Puikiai, Greise.
— Ar šįvakar atvyksi?
— Žinoma. Su Anastazija.
 — Šit kaip? — nustebusi klausia ji, bet greitai atitoksta. —
Tai nuostabu, mielasis. Parūpinsiu jai vietą prie mūsų stalo.
Motina šneka labai entuziastingai. Įsivaizduoju, kaip ji
džiaugiasi.
— Iki pasimatymo vakare, mama.
— Nekantriai jūsų lauksiu, Kristianai. Iki.
Dar randu elektroninį Flino laišką.

Siuntėjas: dr. Džonas Flinas

Tema: Šis vakaras
Data: 2011 m. birželio 11 d. 14:25
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Nekantrauju susipažinti su Anastazija.

JF
Neabejoju, Džonai.
Rodos, visi labai džiaugiasi, kad šiandien vakare turėsiu
porą.

Visi, įskaitant ir mane.

Ana tįso skersai lovos nuolankiosios kambaryje ir spokso

į savo nešiojamojo kompiuterio ekraną. Ji įnikusi kažką skaito
internete.
— Ką veiki? — klausiu.
Ana krūpteli ir nežinia kodėl atrodo tarsi nusikaltusi.
Išsitiesęs šalia jos, matau, kad ji skaito straipsnį pavadinimu
„Kompleksiniai asmenybės sutrikimai: simptomai”.
Žinau, kad turiu daug trūkumų, laimė, šizofrenija tikrai
nesergu. Matydamas, kaip uoliai Ana leidžiasi į mėgėjiškus
psichologinius tyrimus, nesulaikau šypsenos.
— Turbūt ne šiaip sau jį atsidarei?
— Renku informaciją. Apie sudėtingą asmenybę.
— Apie sudėtingą asmenybę?
— Tai mano laisvalaikio užsiėmimas.
— Aš tau — laisvalaikio užsiėmimas? Pašalinė veikla? Ar
mokslinis eksperimentas? O maniau, kad esu pats
svarbiausias... Panele Stil, jūs mane įžeidėte.
— Iš kur žinai, kad turiu omenyje tave?
— Tiesiog spėju, — nusišaipau.
— Iš tiesų esi vienintelis sumautas, nepastovaus būdo
kontrolės maniakas, kurį artimai pažįstu.
— Maniau, esu vienintelis vyras, kurį artimai pažįsti.
— Taip. Tai irgi tiesa, — atsako Ana ir iš gėdos jos
skruostai patraukliai nurausta.
— Ar jau padarei kokias nors išvadas?
Ji atsisukusi atidžiai mane nužvelgia, o jos veide atsispindi
švelnumas.
— Man rodos, tau reikia intensyvaus gydymo.
Užkišu plaukų sruogą jai už ausies ir pagalvoju, kaip man
pasisekė, kad ji pasiliko ilgus plaukus ir kad vis dar galiu tai
daryti.
— O aš manau, kad man reikia tavęs, — paprieštarauju. —
Imk.
Paduodu Anai lūpdažius.
— Nori, kad pasidažyčiau lūpas?
Nusijuokiu.
— Ne, Anastazija, nebent pati norėtum. Abejoju, ar tai tavo
mėgstama spalva.
Ryškiai raudona yra Elenos spalva. Bet šito Anai nesakau. Ji
vėl užsipliekstų. Ir nieko gero iš to nebūtų.
Atsisėdęs lovoje, sukryžiuoju kojas ir per galvą nusivelku
marškinius. Ši mintis — arba geniali, arba visiškai nevykusi.
Tuoj pažiūrėsime.
— Tavo mintis nupiešti kelių žemėlapį man patiko.
Ana atrodo visiškai suglumusi.
— Žemėlapį vietų, kurių negalima liesti, — paaiškinu.
— Ak... Aš tik pajuokavau, — sako ji.
— O aš ne.
— Nori, kad lūpdažiais pieščiau tau ant odos?
Rodos, Ana visiškai sutrikusi.
— Lūpdažiai nusiplauna. Ilgainiui.
 Apsvarsčiusi mano siūlymą, ji nusišypso.
— O gal galėčiau piešti kuo nors, kas taip lengvai
nenusiplauna, kad ir spalvikliu?
— Galėčiau išsitatuiruoti.
— Ne, jokių tatuiruočių! — šūkteli ji ir nusijuokia, bet
išplėstose jos akyse atsispindi siaubas.
— Tad pieši lūpdažiais, — atsakau.
Anos juokas labai įtaigus, tad ir aš plačiai jai nusišypsau. Ji
užverčia nešiojamąjį kompiuterį, o aš ištiesiu rankas.
— Eikš. Sėsk ant manęs.
Ji nusispiria aukštakulnius ir užropoja ant manęs. Atsigulu
aukštielninkas, per kelius sulenkiu kojas.
— Atsiremk man į kojas.
Sujaudinta naujo iššūkio, Ana apžergia mane ir atsisėda.
— Rodos, nekantrauji pradėti, — pašaipiai sakau.
— Aš visuomet ištroškusi informacijos, pone Grėjau, o jūs
galėsite atsipalaiduoti, nes aš žinosiu ribas.
Papurtau galvą, kas žino, ar tai gera mintis.
— Pasiruošk lūpdažius, — liepiu jai.
Bent kartą Ana padaro kaip liepta.
— Duok ranką.
Ji ištiesia laisvą ranką.
— Tą, kurioje lūpdažiai!
— Vartote akis? — žaismingai subara mane ji.
— Aha.
— Tai labai nemandagu, pone Grėjau. Pažįstu žmonių,
kurie, pamatę ką nors vartant akis, baisiai įtūžta.
— Šit kaip? — vėl nusišaipau.
Ana paduoda man ranką, kurioje laiko lūpdažius, o aš
staiga atsisėdu, mudviejų nosys vos nesiliečia, ir matau, kad
užklupau Aną netikėtai.
— Pasiruošusi? — sušnabždu iš visų jėgų tramdydamas
nekantrumą, bet krūtinėje jaučiu kylant panikos bangą.
— Taip, — atsako ji, ir šis žodis nuvilnija oru kaip švelnus
vasaros vėjelis.
Pajutusi, kad ketinu peržengti ribas, tamsa ima sukti ratus
man virš galvos tarsi grifas, laukiantis progos mane sukapoti.
Suspaudžiu jos ranką ir pakeliu prie savo peties linkio, o tuo
metu baimė spaudžia man krūtinę ir plaučiuose ima trūkti
oro.
— Prispausk, — šiaip taip susitvardęs ištariu.
Ji paklūsta, ir aš traukiu jos ranką per peties sąnarį, o tada
krūtinės pakraščiu žemyn. Tamsa pasiekia man gerklę ir ima
dusinti. Anos linksmumas išgaruoja, dabar jos veide
atsispindi rimtis, susikaupimas ir ryžtas. Atidžiai žvelgiu į ją,
seku kiekvieną jos akių rainelėse atsispindinčią mintį ir
emociją, kiekvieną gyvybę gelbstintį plūdurą, man
neleidžiantį nuskęsti, o tamsai — manęs užvaldyti.
Ji — mano išsigelbėjimas.
Toje vietoje, kur baigiasi šonkauliai, stabteliu ir toliau vedu
Anos ranką per pilvą, ji ryškiai raudonais lūpų dažais margina
mano kūną. Alsuoju greitai ir negiliai, iš paskutiniųjų
stengdamasis neišsiduoti, kad bijau. Anai raudonais lūpų
dažais raižant mano kūną jaučiu, kad visi raumenys įsitempę.
Atsilošęs, sulenktomis rankomis remdamasis į čiužinį ir
kilstelėjęs nugarą nuo paklodės, kaunuosi su savo vidiniais
demonais ir pasiduodu švelnioms, odą marginančioms Anos
rankoms. Jai įpusėjus darbą, liaujuosi priešintis ir visiškai
atsiduodu jos malonei.
— Dabar į viršų, prie kito peties, — pašnabždomis
paraginu.
Vis dar labai susikaupusi, Ana lūpdažiais braukia per dešinį
šoną link peties. Jos akys išplėstos. Kupinos nerimo. Bet
prikaustančios mano dėmesį. Pasiekusi mano petį, ji sustoja.
— Štai, viskas, — dusliai, akivaizdžiai tramdydama jaudulį,
sukužda ji.
Ji patraukia ranką ir leidžia man trumpai atsipūsti.
— Ne, ne viskas.
Pirštu brūkšteliu sau per pakaklę, virš raktikaulių. Giliai
įkvėpusi, Ana pabraukia lūpdažiu ten, kur ką tik rodžiau. Jai
baigus darbą, mudviejų žvilgsniai vėl susitinka.
— Dabar imsimės nugaros, — pareiškiu ir krusteliu, kad ji
nuo manęs nuliptų. Atsisėdu, atsuku jai nugarą ir sukryžiuoju
kojas. — Liniją nuo krūtinės pratęsk skersai nugaros, —
kimiai sakau.
Neatpažįstu savo balso, tarsi būčiau palikęs kūną ir iš šalies
žiūrėčiau, kaip ši gražuolė jauna moteris tramdo pabaisą.
Ne. Ne.
Neatsiribok, Grėjau.
Patirk tai.
Pajusk tai.
Nugalėk tai.
Atsiduodu Anos malonei.
Moteriai, kurią myliu.
Lūpdažių galiukas slysta skersai nugaros, o aš susigūžiu,
užsimerkiu nusiteikęs kaip nors ištverti kančią. Ši netrukus
atlėgsta.
— Ir prie sprando? — ramiai ir supratingai klausia Ana.
Mano gyvenimo plūduras. Linkteliu, ir skausmas vėl
perveria man odą žemiau galvos plaukų augimo linijos.
Paskui staiga jis vėl nurimsta.
— Baigta, — sako Ana ir mane užplūsta toks
palengvėjimas, kad noriu pakilti į sraigtasparnių aikštelę ant
Eskalos stogo ir riktelėti, kiek gerklė neša.
Be to, žinau, kad palūšiu, jei jos veide išvysiu bent
menkiausią gailesčio užuominą, bet... nieko panašaus
nematau. Ji laukia. Kantri. Maloni. Visiškai rami. Užjaučianti.
Mano Ana.
— Štai tokios ribos, — sušnabždu.
— Tokios ribos mane tenkina. Bet dabar noriu pulti tau į
glėbį, — žvelgdama į mane spindinčiomis akimis sako Ana.
Pagaliau!
Pajutęs palengvėjimą, išdykėliškai šypteliu ir svetingai
išskečiu rankas.
— Ką gi, panele Stil, aš visas jūsų.
Klyktelėjusi iš džiaugsmo, ji puola man į glėbį.
Oho!
Ana mane parverčia, bet greitai atitokstu ir pasiverčiu, tad
ji nukrinta ant lovos aukštielninka, pirštais įsitvėrusi mano
žastų, ir aš akimirksniu ją užgulu.
— Taigi, jei grįžtume prie to, ką buvome pradėję...
Godžiai įsisiurbiu jai į lūpas. Kol stiprinu puolimą, Ana
pirštais suspaudžia man plaukus ir trūkteli. Ji dejuoja,
mudviejų liežuviai galynėjasi, o aistringas bučinys, rodos,
niekada nesibaigs. Ana išsklaidė tamsą ir aš geriu jos
skleidžiamą šviesą. Gyslomis plūstantis adrenalinas kursto
mano aistrą, o ji į kiekvieną mano bučinį atsako. Geidžiu ją
nurengti. Pasodinu, per galvą nuvelku sportinius marškinėlius
ir švysteliu ant grindų.
— Noriu tave jausti, — karštligiškai kuždu, prikišęs lūpas jai
prie burnos, nusegu liemenėlę ir taip pat numetu šalin.
Vėl paguldau Aną ant lovos, pabučiuoju vieną krūtį,
apžiojęs lūpomis imu jaudrinti vieną spenelį, o pirštais imuosi
kito. Kai tuo pat metu vieną čiulpteliu, o kitą timpteliu, Ana
sušunka.
— Taip, mažyte, noriu tave girdėti, — sušnabždu prikišęs
lūpas prie krūties.
Mano užgulta, ji muistosi, o aš tęsiu geidulingas jos krūtų
garbinimo apeigas. Glamonės spenelius sužadina, jie gerokai
papūra, sustangrėja, Ana rangosi mano aistros ritmu.
Ji tikra deivė.
Mano deivė.
Atsegu jos džinsų sagą, o ji stipriai sugniaužia saujoje
mano plaukus. Nesunkiai įveikiu užtrauktuką ir kyšteliu ranką
jai į kelnaites. Netrukus mano pirštai pasiekia galutinį tikslą.
Mėšlas.
Kilstelėjusi dubenį, ji pasitinka mane, paliečia mano delno
apačią, aš prispaudžiu ją prie klitorio ir Ana, mano prislėgta,
sudejuoja. Ji slidi ir pasiruošusi.
— Oi, mažyte, — sušnabždu, tada palinkstu virš jos ir,
atidžiai žvelgdamas jai į veidą, kuriame atsispindi sunkiai
valdoma aistra, priduriu: — Kokia tu sudrėkusi...
— Geidžiu tavęs, — gailiai sudejuoja Ana.
Vėl pabučiuoju Aną, o mano pirštas įslysta vidun ir ima
judėti. Aš apimtas godulio. Geidžiu jos visos. Man reikia jos
visos.
Ji priklauso man.
Man.
Atsisėdęs sučiumpu jai už džinsų juosmens ir vikriai juos
numaunu. Tada užkišu pirštus už kelnaičių ir jas ištinka toks
pat likimas. Nulipu nuo lovos, atsistojęs iš kelnių kišenės
išsitraukiu folijos paketėlį ir švysteliu Anai. Nusimovus
džinsus ir apatinius, man labai palengvėja.
Ana atplėšia paketėlį ir, kol atsigulu šalia, nė akimirkos
nesiliauja žiūrėjusi į mane geismingu žvilgsniu. Ji
neskubėdama užmauna man sargį, tada aš čiumpu ją už
rankų ir apsiverčiu ant nugaros.
— Tu. Viršuje, — įsakmiai sakau ir pasisodinu Aną taip, kad
mane apžergtų. — Noriu tave matyti.
Atsargiai leidžiu jai užsėsti.
Po velnių. Kaip... gera... ją... jausti.
Užsimerkiu, įtempęs kilsteliu dubenį, ji įsileidžia mane
giliau, o tada atsidustu garsiai dejuodamas.
— Nuostabu tave jausti.
Stipriau suspaudžiu jos pirštus. Nenoriu jos paleisti.
Ana kyla ir leidžiasi, savo kūnu apglėbusi manąjį. Jai
besisūpuojant, šokčioja ir jos krūtys. Žinodamas, kad gerbs
ką tik nupieštą žemėlapį, paleidžiu jos rankas ir įsitveriu
klubų. Ji delnais įsiremia man į žastus, o aš vėl kilsteliu
dubenį ir įsiskverbiu dar giliau.
Ji šūkteli.
— Taip, mažyte, jausk mane, — sušnabždu.
Ana atlošia galvą ir ima judėti tobulu ritmu.
Aukštyn. Žemyn. Aukštyn. Žemyn. Aukštyn. Žemyn.
Atsiduodu šiam bangavimui, užsimirštu ir mėgaujuosi
kiekvienu jos kūno sprindžiu. Ji garsiai alsuoja, dejuoja.
Žiūriu, kaip ji mane ima ir kaip vis nepasisotina. Jos akys
užmerktos. Ji apimta ekstazės, atlošusi galvą. Ji nuostabi.
Netrukus ji atsimerkia.
— Mano Ana... — beveik be garso, vien lūpomis, sakau.
 — Taip. Amžinai! — įsiaudrinusi šūkteli ji.
Jos žodžiai pasiekia mano sielos gelmes ir peržengiu ribą.
Užsimerkiu ir vėl atsiduodu jai.
Patirdama palaimą Ana šūkteli, pajuntu sparčiai artėjant
palengvėjimą, o po kelių akimirkų ji ant manęs susmunka.
— Ak, mažyte, — išsiliedamas suaimanuoju.

JI GULI PADĖJUSI GALVĄ man ant krūtinės, bet šį kartą

neprieštarauju. Ana suvaldė tamsą. Kol abu atgausime
kvapą, viena ranka glostau jai plaukus, o nuvargusiais kitos
rankos pirštais braukau per nugarą.
— Tu tokia graži, — sumurmu ir tik Anai pakėlus galvą
suvokiu ištaręs šiuos žodžius garsiai. Ji nepatikliai mane
nužvelgia.
Kada Ana išmoks deramai priimti komplimentus?
Staiga, jai netikėtai, atsisėdu. Bet laikau Aną, kad
nejudėtų, todėl vėl atsiduriame vienas priešais kitą.
— Tu... esi... graži, — pabrėždamas kiekvieną žodį
pakartoju.
— O tu kartais stebėtinai malonus.
Ana pasilenkia ir švelniai mane pabučiuoja.
Kilsteliu Aną, ji suraukia kaktą, ir aš nuo jos atsiskiriu. Tada
į jos nekaltą bučinį atsakau savuoju.
— Tu nė nenutuoki, kokia esi patraukli, tiesa?
Ana atrodo visiškai suglumusi.
— Visi tie paskui tave sekiojantys vyrukai... Turbūt
nesunku susigaudyti?
— Vyrukai? Kokie vyrukai?
— Nori, kad pateikčiau sąrašą? Tas fotografas eina dėl
tavęs iš proto, tas vyrukas ūkinių prekių parduotuvėje, tavo
draugės, su kuria gyveni, vyresnysis brolis... tavo viršininkas.
Šunsnukis. Be to, ir nepatikimas.
— Ak, Kristianai, tai netiesa.
— Patikėk, aš žinau, ką sakau. Jie žiūri į tave ir varvina
seilę. Geidžia to, kas mano.
Prisitraukiu Aną, o ji dilbiais atsiremia man į pečius ir
panardina pirštus man į plaukus. Be to, žvelgia į mane
linksmai ir atlaidžiai.
— Mano, — primygtinai pakartoju.
— Taip, tavo, — ji man atlaidžiai nusišypso. — Linija dar
nenusitrynusi, — priduria ir pirštu perbraukia per lūpdažių
žymę, einančią per mano petį.
Sunerimęs įsitempiu.
— Noriu pasižvalgyti, — sušnabžda ji.
— Po butą?
— Ne, — ji papurto galvą. — Turėjau galvoje lobio vietą
nurodantį žemėlapį, kurį nupiešėme ant tavo kūno.
Ką?!
Ana nosimi brūkšteli man per nosį ir aš tuputį aprimstu.
— O ką gi tai tiksliai reiškia, panele Stil?
Ji kilsteli mano ranką ir pirštų galiukais paliečia šeriais
apžėlusį mano skruostą.
— Tiesiog noriu liesti tave visur, kur man leista.
Taip tarusi, ji smiliumi brūkšteli man per lūpas, o aš
dantimis švelniai sučiumpu pirštą.
— Oi! — aikteli, kai sukandu, ir, išgirdęs šį šūksnį, plačiai
nusišypsau.
Vadinasi, ji nori mane liesti. Pats nubrėžiau jai ribas.
Pamėgink bendrauti taip, kaip nori ji, Grėjau.
— Gerai, — sutinku, bet net šiame viename žodyje girdžiu
netikrumo gaidelę. — Palauk, — nukėlęs Aną, nusismaukiu
sargį ir numetu ant grindų prie lovos. — Man tie daikčiukai
nepatinka. Turbūt bus geriausia paskambinti daktarei Grin,
kad atvažiuotų ir tau ko nors suleistų.
— Manai, geriausia Sietlo ginekologė lėks paknopstomis vos
tau pirštu pamojus?
— Aš moku įkalbinėti.
Nubraukiu plaukus jai už ausies. Jos ausys mažos ir dailios,
tokių gražių dar nesu matęs.
— Frankas padarė tau puikią šukuoseną. Man šis kirpimas
patinka.
— Nenukreipk kalbos, — įspėja mane ji.
 Vėl kilsteliu Aną ir leidžiuosi apžergiamas. Atidžiai ją
stebėdamas ir alkūnėmis remdamasis į čiužinį atsigulu ant
pagalvių, o Anos nugara liečia sulenktus mano kelius.
— Liesk, — sumurmu.
Nenuleisdama nuo manęs akių, Ana priglaudžia delną man
prie pilvo, žemiau raudonos lūpdažių linijos. Kai jos pirštas
ima slysti mano pilvo raumenų kalneliais, įsitempiu.
Krūpteliu, ir ji patraukia pirštą.
— Jei nenori, galiu neliesti, — sako.
— Ne, viskas gerai. Tik man reikia... iš naujo priprasti. Jau
seniai niekas manęs nelietė.
— O ponia Robinson?
Mėšlas. Ir kam aš prasitariau?
Vis dar nerimaudamas linkteliu.
— Nenoriu apie ją kalbėti. Dėl to tau suges nuotaika.
— Kaip nors ištversiu.
— Ne, neištversi, Ana. Vos tik užsimenu apie ją, baisiai
suirzti. Mano praeitis tokia, ir viskas. Tai faktas. Aš jos
nepakeisiu. Gerai, kad tau nieko panašaus neteko patirti, nes
jei būtų tekę, išprotėčiau.
— Išprotėtum? Dar labiau, nei esi išprotėjęs?
— Aš einu iš proto dėl tavęs, — patikinu Aną.
Ji plačiai ir nuoširdžiai nusišypso.
— Gal paskambinti daktarui Flinui?
— Sakyčiau, nebūtina.
Sėdėdama ant manęs ji pasimuisto ir aš ištiesiu kojas.
Atidžiai žvelgdama man į akis, Ana vėl pirštais paliečia mano
pilvą.
Ir vėl įsitempiu.
— Man patinka tave liesti, — sako ji, o jos pirštai leidžiasi
žemyn, pasiekia bambos duobutę ir pataršo aplink ją
želiančius plaukus. Tada jos pirštai keliauja dar žemiau.
Oho!
Mano penis pritariamai trūkteli.
— Dar kartą? — geidulingai šypsodamasi klausia ji.
Ak, Anastazija, tu nepasotinama.
 — Taip, panele Stil, dar kartą.
Atsisėdu ir, delnais suspaudęs Anai galvą, ilgai ir aistringai
ją bučiuoju.
— Ar tau neskauda? — klausiu prikišęs lūpas jai prie lūpų.
— Ne.
— Man patinka, kad esi tokia ištverminga, Ana.

Ji guli šalia manęs ir snaudžia. Tikiuosi, pagaliau

pasisotinusi.
Po visų šiandienių ginčų ir abipusių priekaištų ir aš jaučiuosi
ramesnis.
Galbūt prie vanilinių santykių galiu priprasti.
Žvilgteliu į Aną. Jos lūpos prasiskyrusios, o nuo blakstienų
ant išblyškusių skruostų krenta menki šešėliai. Ji atrodo tokia
romi ir graži, kad galėčiau amžinai žiūrėti į ją miegančią.
Ir vis dėlto ji gali būti velniškai priekabi ir įnoringa.
Kas galėjo pagalvoti?
O juokingiausia tai, kad man, regis, jos būdas patinka.
Ana verčia mane abejoti savimi.
Ji verčia mane abejoti viskuo.
Būdamas su ja jaučiu, kad gyvenu.

Grįžęs į svetainę, susirenku nuo sofos savo dokumentus

ir patraukiu į darbo kambarį. Anastaziją palikau miegoti. Po
pastarosios nakties ji turėtų būti išvargusi, be to, šiandien
mūsų laukia iki vėlaus vakaro truksiantis pokylis.
Įsitaisęs prie rašomojo stalo, įsijungiu kompiuterį. Viena iš
gerųjų Andrėjos savybių yra ta, kad ji nuolat atnaujina man
reikalingų žmonių kontaktus ir rūpinasi, kad galėčiau juos
pasiekti įsijungęs bet kurį savo elektroninį įrenginį. Minutėlę
ieškau daktarės Grin, ir štai, tikrai turiu jos elektroninio pašto
adresą. Sargiai man įgriso iki gyvo kaulo, todėl norėčiau, kad
ji kuo greičiau susitiktų su Ana. Išsiunčiu jai laišką, tik
nemanau, kad iki pirmadienio ji atsilieps — šiaip ar taip, juk
dabar savaitgalis.
Dar porą laiškų išsiunčiu Rosai ir pasirašau kelias pastabas,
susijusias su anksčiau skaitytomis ataskaitomis. Atidarius
stalčių ir dedant į jį parkerį, akys užkliūva už raudonos
dėžutės su auskarais, kuriuos nupirkau Anai iškilmėms, nors
jose taip ir nedalyvavome.
Nes ji mane paliko.
Išimu dėžutę ir dar kartą atidžiai apžiūriu auskarus. Jie
Anai tobulai tiktų. Elegantiški. Paprasti. Pribloškiantys.
Pasvarstau, ar šiandien Ana juo priimtų. Rodos, po ginčo dėl
„Audi” ir dėl dvidešimt keturių tūkstančių dolerių vilties
mažai. Ir vis tiek norėčiau Anai juos padovanoti. Įsikišu
dėžutę į kišenę ir pažvelgiu į laikrodį. Laikas žadinti Aną, mat
neabejoju, kad jai reikės laiko pasiruošti šio vakaro pokyliui.

ji GULI vidury LOVOS, susirietusi į kamuoliuką, atrodo

tokia maža ir visų apleista. Ana miega nuolankiosios
kambaryje. Pasvarstau, kodėl ji čia. Juk nėra mano
nuolankioji. Ji turėtų miegoti apačioje, mano lovoje.
— Sveika, miegale, — pasisveikinu ir švelniai pabučiuoju jai
į smilkinį.
— Hm... — suniurna Ana ir, virptelėjusi blakstienomis,
atsimerkia.
— Laikas keltis, — sakau ir trumpai pabučiuoju į lūpas.
— Pone Grėjau... — jos pirštai glamonėja šiurkštų, apžėlusį
mano smakrą. — Aš tavęs ilgėjausi.
— Tu miegojai.
Kaip galėjai manęs ilgėtis?
— Ilgėjausi tavęs sapne.
Šie paprasti vis dar mieguistos Anos ištarti žodžiai mane
pribloškia. Ji nenuspėjama ir žavi. Pajuntu kūne sklindant
šilumą ir plačiai nusišypsau.
Šis jausmas man šiek tiek pažįstamas, tik neišmanau, kaip
jį įvardyti. Jis dar gana naujas. Ir pernelyg bauginantis.
— Kelkis, — įsakmiai pakartoju ir, kol dar nesusigundžiau
prie Anos prigulti, išeinu, palikęs ją ruoštis vakaro pokyliui.

TRUMPAI NUSIPRAUSĘS po dušu, nusiskutu. Paprastai

vengiu akių kontakto su žvelgiančiu į mane iš veidrodžio
šunsnukiu, bet šiandien jis atrodo laimingesnis, nors jam ant
kaklo matyti juokingos ryškiai raudonų lūpdažių žymės.
Nejučia imu galvoti apie būsimą vakarą. Šiaip nekenčiu
pokylių, jie man atrodo nepaprastai nuobodūs, bet šiandien
turiu porą. Dar vienas pirmas kartas su Ana. Tikiuosi, kad
žingsniuodamas su ja, įsikibusia man į parankę, nesunkiai
atsikratysiu pulko Mijos draugių, besineriančių iš kailio, kad
tik atkreipčiau į jas dėmesį. Jos taip ir nesuprato, kad
neatrodo man patrauklios.
Įdomu, kaip Anai patiks pokylis — gal ir jai bus nuobodu?
Tikiuosi, ne. Gal reikėtų pagalvoti, kaip šį vakarą pagyvinti?
Vos baigiu skustis, į galvą šauna išganinga mintis.
Po kelių minučių, apsimovęs kostiumo kelnes ir apsivilkęs
marškinius, užlipu laiptais ir stabteliu prie žaidimų kambario.
Ar tai tikrai gera mintis?
Šiaip ar taip, Ana visada gali atsisakyti.
Atrakinu duris ir įžengiu vidun.
Nuo tada, kai ji mane paliko, į žaidimų kambarį dar
nebuvau įkėlęs kojos. Čia tylu, nuo sieninių šviestuvų sklinda
prislopinta šviesa, kurdama jaukumo iliuziją. Bet šiandien šis
kambarys nėra mano šventovė. Ir nebuvo nuo tos dienos, kai
ji išėjo ir paliko mane tamsoje. Čia stovint, man prieš akis
iškyla ašaromis apsipylęs jos veidas, prisimenu jos pyktį ir
kandžius žodžius. Užsimerkiu.
Savo mėšlą turi išsikuopti pats, Grėjau.
Mėginu, Ana. Mėginu.
Tu tikras šunsnukis.
Mėšlas.
Jei tik ji žinotų. Iš karto mane paliktų. Ir vėl.
Atsikratęs šios nemalonios minties, prieinu prie skrynios
pasiimti to, ko man reikia.
Ar ji sutiks?
Tavo iškrypėliškas dulkinimas man patinka. Šie mūsų
susitaikymo naktį pašnabždomis ištarti jos žodžiai paguodžia
mane ir suteikia vilties. Vis dar galvodamas apie šį Anos
prisipažinimą, apsisuku ketindamas eiti. Ir pirmą kartą
gyvenime nenoriu ilgiau čia užtrukti.
Rakindamas duris imu svarstyti, ar mudu su Ana dar kada
nors apsilankysime šiame kambaryje. Žinau, kad kol kas
nesu tam pasiruošęs. O ką apie... kaip ji jį pavadino? —
raudonąjį kančių kambarį mano Ana, netrukus sužinosime.
Pagalvojęs, kad galbūt niekada daugiau juo nesinaudosiu,
pasijuntu prislėgtas. Niūriai apie tai mąstydamas, grįžtu į jos
kambarį. Galbūt reikėtų išmesti lazdas ir diržus? Gal tai
padėtų?
Praveriu nuolankiosios kambario duris ir sustoju kaip
įbestas. Netikėtai užklupta, Ana krūpteli ir atsisuka. Ji dėvi
juodą korsetą, mūvi plonas nėriniuotas kelnaites ir kojines iki
šlaunų vidurio.
Akimirksniu viską pamirštu.
Žiūriu ir jaučiu, kad man džiūsta burna.
Ji — vaikštanti svajonė, kiekvienam vyrui nutįstų seilė.
Ji tikra Afroditė.
Ačiū, Karolina Akton.
— Kuo galėčiau padėti, pone Grėjau? Numanau, kad atėjote
čia su reikalu, o ne tiesiog netekęs žado į mane vėpsoti, —
išdidžiai prabyla ji.
— Ačiū, panele Stil, man visai patinka įsižiojus į jus
vėpsoti, — įeinu į kambarį. — Primink man, kad nusiųsčiau
asmeninį padėkos laiškelį Karolinai Akton.
Ana skėsteli rankomis tarsi norėdama kažko paklausti.
Matyt, norėtų sužinoti, ką turiu omenyje.
— Asmeninei konsultantei pirkinių klausimais „Neiman
Marcus” drabužių parduotuvėje, — paaiškinu.
— Šit kaip...
— Tu labai blaškai man dėmesį.
— Matau. Ko nori, Kristianai? — nekantraudama klausia
Ana, bet, rodos, tik norėdama mane paerzinti.
Išsitraukiu iš kišenės sidabrinius rutuliukus, kad matytų, ir
iki šiol jos veide atsispindėjusi žaismė užleidžia vietą nerimui.
Ji mano, kad ketinu karšti užpakalį.
 Tikrai norėčiau...
Bet...
— Ne, turiu omenyje visai ne tai, apie ką galvoji, —
nuraminu Aną.
— O ką?
— Pamaniau, šiandien vakare galėtum juos įsidėti.
Ji kelis kartus sumirksi.
— Ir vaikščioti su jais per labdaros renginį?!
Linkteliu.
— Ar vėliau karši man užpakalį?
— Ne.
Staiga jos veidas apsiniaukia ir aš nesusilaikau
nenusijuokęs.
— Norėtum, kad iškarščiau?
Matau, kad ji negali apsispręsti, abejoja, stipriai sučiaupia
lūpas.
— Na, gali būti visiškai tikra: jei kalbame apie smurtą,
neketinu tavęs nė pirštu liesti, net jeigu maldautum, —
palaukiu, kol ji įsisąmonins mano žodžius, tada šneku
toliau: — Nori žaisti šį žaidimą? — kilsteliu rutuliukus. — Jei
neištversi, bet kada galėsi juos išsitraukti.
Anos žvilgsnis susidrumsčia ir veide pasirodo santūri, bet
išdykėliška šypsena.
— Gerai, — sako ji.
Aš dar kartą įsitikinu, kad Anastazija Stil ne iš tų moterų,
kurios vengia iššūkių.
Mano žvilgsnis užkliūva už firminių „Christian Louboutin”
batelių.
— Gera mergaitė. Ateik. Kai tik apsiausi batelius, aš tau
juos įkišiu.
Ana su seksualiais apatiniais ir avinti firminius
aukštakulnius — visos mano svajonės pildosi.
Paduodu jai ranką ir padedu apsiauti batelius. Vos įkišusi į
juos pėdas, Ana iš kresnos ir bernioką primenančios fėjos
tampa aukšta ir laiba moterimi.
Ji atrodo nuostabiai.
 Dieve mano, kaip šie bateliai pagražina kojas...
Nusivedu Aną prie lovos, atsinešu kėdę ir pastatau priešais
ją.
— Kai linktelėsiu, įsikibsi į kėdę ir pasilenksi. Supratai?
— Taip.
— Gerai. O dabar išsižiok.
Kai Anos lūpos prasiskiria, kyšteliu smilių jai į burną.
— Čiulpk, — įsakau.
Pirštais suspaudusi man plaštaką ir geismingai žvelgdama į
mane, ji daro tai, ką liepiau.
Viešpatie...
Jos žvilgsnis deginantis. Geidulingas. Įdėmus. Jos liežuvis
stropiai glamonėja man pirštą.
Jaučiuosi taip, tarsi būčiau įleidęs jai į burną penį.
Šis išpampsta.
Akimirksniu.
Oi, mažyte.
Pažinojau vos kelias moteris, gebėjusias mane greitai
paveikti, bet nė vienai nepavykdavo manęs sujaudinti taip
greitai, kaip Anai, ir... tuo nuoširdžiai stebiuosi, juolab kad ji
visai nepatyrusi. Vis dėlto šiuo požiūriu esu nuo jos
priklausomas nuo tos akimirkos, kai pirmą kartą susitikome.
Liaukis svajoti ir imkis darbo, Grėjau.
Anai tebečiulpiant pirštą, įsidedu rutuliukus į burną ir
suvilgau juos seilėmis. Kai pamėginu pirštą ištraukti, ji jį
sukanda ir žaviai nusišypso.
— Taip nedaryk, — įspėju purtydamas galvą, ji prasižioja ir
paleidžia mano pirštą.
Linkteliu leisdamas suprasti, kad pasilenktų ir įsitvertų
kėdės atlošo; Ana paklūsta.
Priklaupęs jai už nugaros, timpteliu į šalį kelnaites, įkišu
seilėtą pirštą ir imu lėtai sukti ratus, čiuopdamas stangrias ir
drėgnas makšties sieneles. Ana sudejuoja, noriu liepti jai,
kad tylėtų ir nejudėtų, bet... dabar mūsų santykiai visiškai
kitokie.
Viską darome taip, kaip nori ji.
 Ištraukiu pirštą ir atsargiai, bet kuo giliau po vieną įkišu į
makštį rutuliukus. Pataisau jai kelnaites ir pabučiuoju žavųjį
jos užpakalį. Tada klūpodamas delnais perbraukiu jai per
kojas nuo kulkšnių aukštyn ir pabučiuoju abi šlaunis virš
kojinių krašto.
— Jūsų kojos, panele Stil, puikios, tiesiog nuostabios, —
atsistojęs suimu ją už klubų ir prisitraukiu. — Gal, kai grįšime
namo, Anastazija, paimsiu tave štai taip stovėdamas. Dabar
gali atsitiesti.
Ana taip ir padaro, ištiesinusi pečius ima alsuoti greičiau,
be to, pasimuisto, pajudina klubus ir užpakaliu brūkšteli man
per penį. Pabučiavęs jai petį, ištiesiu ranką atvertęs delną,
ant kurio — firminė „Cartier” dėžutė.
— Šituos nupirkau tikėdamasis, kad pasipuoši jais
dalyvaudama šventėje praėjusį šeštadienį. Bet palikai mane,
todėl taip ir neturėjau progos jų tau įteikti, — giliai atsidusęs
priduriu: — Dabar man pasitaikė dar viena proga.
Ar Ana priims mano dovaną?
Nežinau kodėl, bet man ši dovana atrodo tarsi simbolis. Jei
Anai mudviejų ryšys svarbus, ji auskarus paims. Sulaikau
kvėpavimą. Ji paima dėžutę, atidaro ją ir gana ilgai žiūri į
auskarus.
Maldauju, Ana, paimk juos.
— Kokie gražūs, — sušnabžda ji. — Ačiū.
Kai nori, ji gali būti klusni. Man tarsi akmuo nuo širdies
nusirita, supratęs, kad nereikės Anos įkalbinėti jų pasilikti,
išsišiepiu iki ausų. Vėl pabučiuoju jai petį, o tada mano akys
nukrypsta į lovą ir į sidabro spalvos atlasinę suknią. Paklausiu
Anos, ar būtent ją nusprendė vilkėti per labdaros pokylį.
— Taip. Ar bus gerai?
— Žinoma. Netrukdysiu tau ruoštis.

MAN YRA TEKĘ dalyvauti daugybėje tokių pokylių, bet

šiandien bene pirmą kartą jaudinuosi. Mat teks pristatyti Aną
šeimai ir visiems pinigingiems jų draugams.
Vikriai užsirišu kaklaraištį ir griebiu švarką. Apsivilkęs jį,
dar kartą žvilgteliu į veidrodį. Tas šunsnukis atrodo
laimingas, bet jam reikia pasitaisyti kaklaraištį, kad būtų
tiesus.
— Nekrutėk, — šiurkščiai įspėja Elena.
— Klausau, ponia.
Stovėdamas priešais ją, ruošiuosi šokių vakarui. Tėvams
pasakiau, kad ten neisiu, neva susitinku su draugu. Tai bus
mudviejų asmeninis šokių vakaras. Mudviejų su Elena. Ji
krusteli, išgirstu prabangaus ir brangaus šilko šiugždesį ir
įkvepiu jaudinančio jos kvepalų aromato.
— Atsimerk.
Darau, ką liepiamas. Ji stovi man už nugaros ir abu žiūrime
į veidrodį. Spoksau į ją, o ne į tą puskvaišį jaunuolį, stypsantį
jai priešais.
Ji suima abu mano kaklaraiščio galus.
— Štai kaip tai daroma.
Jos pirštai ima lėtai judėti. Jos nagai nulakuoti ryškiai
raudonai, aš atidžiai žiūriu, tarsi užburtas.
Ji patraukia abu galus, ir jau dėviu nepriekaištingai surištą
kaklaraištį.
— Dabar pažiūrėkime, ar pavyks pačiam. Jei pavyks, tavęs
laukia atlygis.
Ji apdovanoja mane slapukiška, savininkiška šypsena, ir
žinau, jog manęs laukia kažkas gero.

SU APSAUGININKAIS aptariant labdaros pokylio

programą, už nugaros išgirstu žingsnius. Visų keturių vyrų
dėmesys staiga nukrypsta kitur. Teiloras šypteli. Atsisuku ir
pamatau apačioje prie laiptų stovinčią Aną.
Ji — įsikūnijusi svajonė. Nieko sau...
Su sidabro spalvos suknia ji atrodo pribloškiamai, be to,
primena beširdę gražuolę iš nebylaus kino filmo.
Staiga mane užplūsta keistas pasididžiavimas, prieinu prie
jos ir pabučiuoju į plaukus.
— Anastazija. Atrodai puikiai. Kvapą gniaužia.
Malonu matyti, kad Ana segi ką tik dovanotus auskarus. Ji
susidrovėjusi nurausta.
— Gal taurę šampano prieš išeinant? — pasiūlau.
— Taip, ačiū.
Santūriai linkteliu Teilorui ir jis palydi tris savo kolegas į
prieškambarį, o aš, apglėbęs per pečius, nusivedu savo
merginą į svetainę. Iš šaldytuvo išimu butelį „Cristal Rose”
šampano ir jį atkemšu.
— Sargybinių būrys? — man pilant į taures šnypščiančio
gėrimo pasiteirauja Ana.
— Asmeninė apsauga. Jiems vadovauja Teiloras. Jis taip
pat turi specialų asmens sargybinio pasirengimą.
Paduodu jai taurę.
— Jis viskam tinkamas žmogus.
— Taip, tiesa. Atrodai žavingai, Anastazija. Į sveikatą.
Kilsteliu savąją taurę ir mudu susidaužiame. Ana paragauja
šampano ir, mėgaudamasi juo, užsimerkia.
— Kaip jautiesi? — klausiu matydamas, kad jos skruostai
gerokai įraudę. Tarsi jau anksčiau būtų paragavusi šampano.
Pasvarstau, ar dar ilgai ji ištvers su sidabriniais rutuliukais.
— Ačiū, gerai.
Ana man droviai šypteli.
Rodos, šį vakarą pramogų netrūks.
— Štai, imk, tau prireiks, — paduodu jai aksominį maišelį, į
kurį įdėta kaukė. — Pažvelk vidun.
Taip ir padariusi, Ana ištraukia įmantrią sidabro spalvos
karnavalo kaukę ir pirštais brūkšteli per plunksnas.
— Vykstame į kaukių pokylį.
— Aišku.
Ji nustebusi apžiūri kaukę.
— Ši kaukė išryškins gražiąsias tavo akis, Anastazija.
— Ar ir tu dėvėsi kaukę?
— Žinoma. Tam tikra prasme kaukės išlaisvina.
Ana plačiai nusišypso.
Turiu jai dar vieną staigmeną.
— Eikš. Noriu tau kai ką parodyti.
Paimu ją už rankos ir koridoriumi nusivedu į biblioteką. Man
pačiam sunku patikėti, kad iki šiol neparodžiau Anai šio
kambario.
— Tu turi biblioteką! — šūkteli ji.
— Taip, Eliotas ją vadina smegenų saugykla. Butas gana
erdvus. Šiandien, kai užsiminei apie žvalgymąsi, susigriebiau
taip ir neaprodęs tau savo namų. Dabar tam nėra laiko, bet
pamaniau, parodysiu tau šį kambarį ir galbūt priimsi mano
iššūkį — artimoje ateityje suloškim biliardo partiją.
Jos akys spindi iš nuostabos ir godžiai ryja knygas bei
biliardo stalą.
— Priimu, — sako Ana ir išdidžiai nusišypso.
— Kas yra?
Ji kažką slepia. Gal moka žaisti?
— Nieko, — paskubomis tarsteli ir aš, rodos, atsakymą jau
žinau. Ji tikrai nemoka meluoti.
— Ką gi, galbūt tavo paslaptis galėtų atskleisti daktaras
Flinas. Šiandien vakare su juo susitiksi.
— Su tuo brangininku šarlatanu?
— Su tuo pačiu. Jis nekantrauja su tavimi susipažinti. Ką gi,
gal jau eikime?
Ana linkteli, o jos akys spindi iš susijaudinimo.

VAŽIUOJAME įsitaisę ant užpakalinės automobilio

sėdynės, gaubiami jaukios tylos. Vis labiau nekantraudamas
nykščiu perbraukiu jai per krumplius. Ana neranda sau
vietos, tai sukryžiuoja, tai vėl ištiesia kojas, ir aš žinau, kad
sidabriniai rutuliukai dirba savo darbą.
— Iš kur gavai lūpdažius? — nei iš šio, nei iš to klausia ji.
Nukreipiu pirštą į Teilorą ir be garso, vien lūpomis, ištariu
jo vardą.
Ana susijuokia. Paskui staiga liaujasi.
Ir aš žinau, kad tai — dėl sidabrinių rutuliukų.
— Atsipalaiduok, — sušnabždu. — Jei negali kęsti...
Švelniai pabučiuoju jai kiekvieną krumplį ir imu čiulpti jos
mažojo pirštelio galą, liežuviu suku ratus panašiai, kaip
čiulpdama mano pirštą neseniai darė ji. Ana užsimerkia,
atlošia galvą ir giliai įkvepia. Kai atsimerkia, jos akyse spindi
geismas, ir mudviejų žvilgsniai susitinka. Ana atsilygina man
išdykėliška šypsena, aš atsakau jai tuo pačiu.
— Tad ko šį vakarą galime tikėtis? — klausia ji.
— Nieko ypatingo.
— Vis dėlto man vakaras nebus įprastas.
Žinoma, ji teisi. Kada Ana paskutinį kartą dalyvavo tokiame
renginyje? Vėl bučiuodamas jai krumplius paaiškinu, ko
tikėtis:
— Bus daug žmonių, besišvaistančių pinigais. Aukcionas,
daiktų loterija, šokiai — mano motina moka organizuoti
pobūvius.
„Audi” sustoja automobilių, atvažiavusių į mano tėvų
namus, eilės gale. Ana ištiesia kaklą norėdama geriau viską
matyti. Pro užpakalinį langą pamatau kita mano „Audi Q7”
mums iš paskos važiuojantį Reinoldsą iš apsaugos būrio.
— Užsidėk kaukę.
Iš juodo, šilkinio maišelio ant automobilio sėdynės
išsitraukiu savąją.
Automobiliui įsukus į kiemą, mes abu dėvime kaukes. Ana
atrodo nuostabiai. Ji akinamai graži ir aš nekantrauju
parodyti ją visam pasauliui. Teiloras sustabdo mašiną ir
vienas iš patarnautojų priėjęs atidaro man dureles.
— Pasiruošusi? — klausiu Anos.
— Tarsi kada nors galėčiau būti pasiruošusi...
— Atrodai nuostabiai, Anastazija.
Švelniai pabučiavęs jai ranką, išlipu iš automobilio.
Apglėbiu savo merginą, ir mudu specialiai šia proga
motinos išsinuomotu žaliu kilimu nužingsniuojame palei
namą. Žvilgteliu per petį ir įsitikinu, kad keturi asmens
sargybiniai, nuolat dairydamiesi, traukia mums iš paskos.
Jaučiuosi saugus.
— Pone Grėjau! — šūkteli kažkoks fotografas, aš
prisitraukiu Aną ir mudu pozuojame.
— Du fotografai? — smalsiai klausia Ana.
— Vienas iš „Seattle Times”, kitas daro nuotraukas
atminimui. Vėliau ir mudu galėsime tokią nusipirkti.
Mudu praeiname pro gretą patarnautojų, laikančių padėklus
su šampano pripiltomis taurėmis, ir aš paėmęs vieną
paduodu Anai.
Kaip ir kasmet, mano tėvai labai pasistengė. Palapinė,
pergolės, žibintai, juodais ir baltais kvadratais išmarginta
šokių aikštelė, ledinės gulbių skulptūros ir styginių kvartetas.
Matau, kad Ana žvalgosi aplink iš nuostabos netekusi žado.
Nedažnai pasitaiko proga į viską pažvelgti tarsi iš šalies ir iš
naujo suvokti, kaip man pasisekė, kad esu neatskiriama savo
tėvų pasaulio dalis.
— Kiek žmonių dalyvaus? — klausia Ana, atidžiai
žvelgdama į pastatytą ant kranto įmantrią palapinę ir
mėgindama įvertinti jos dydį.
— Regis, apie tris šimtus. Reikėtų klausti mano motinos.
— Kristianai! — išgirstu spigų ir tikrai ne švelniausią savo
sesers balsą.
Po akimirkos, visiškai nesidrovėdama švelnių savo jausmų,
ji puola man ant kaklo. Mija nuo galvos iki kojų apsirengusi
rausvais drabužiais.
— Sveika, Mija, — pasisveikinu, taip pat spausdamas ją
glėbyje. Staiga ji pamato Aną ir akimirksniu mane pamiršta.
— Ana! Ak, mieloji, atrodai fantastiškai! Eime,
supažindinsiu tave su savo draugėmis. Jos netiki, kad
Kristianas pagaliau turi merginą.
Ji apkabina Aną ir paima už rankos. Ana suglumusi dar
spėja į mane žvilgtelėti, bet netrukus Mija nusitempia ją prie
būrio apie ją besikalbančių moterų. Visos jos dalijasi gandais,
išskyrus vieną.
Mėšlas. Būryje išvystu Lilę — Mijos draugę nuo darželio
laikų. Ji turtinga, išlepinta, puikiai atrodanti, bet pagiežinga,
įkūnija visas blogąsias privilegijuotajam visuomenės
sluoksniui priklausančio žmogaus savybes. Be to, buvo
laikas, kai Lilė manė turinti teisę į mane. Prisiminus visa tai,
mane nukrečia šiurpas.
Žiūriu į Aną, maloniai bendraujančią su Mijos draugėmis,
bet staiga ji žingteli atatupsta, matyt, nejaukiai pasijutusi.
Rodos, Lilė pasakė kažką bjauraus. Reikia ko nors imtis.
Prieinu ir apglėbiu Anai juosmenį.
— Panelės, ar galėčiau susigrąžinti savo merginą?
— Buvo malonu su jumis susipažinti, — sako Ana
merginoms, o aš ryžtingai tempiu ją šalin. — Ačiū, — be
garso, vien krutindama lūpas, padėkoja ji.
— Mačiau, kad su Mija buvo Lilė. Ji tikra bjaurybė.
— Tu jai patinki, — rėžia Ana.
— Ką gi, simpatija ne abipusė. Eime, supažindinsiu tave su
keliais žmonėmis.
Ana atrodo įspūdingai ir yra tobula pora. Grakšti,
elegantiška, miela, be to, ji atidžiai klausosi pokštų, užduoda
protingus klausimus ir man patinka, kaip su manimi elgiasi.
Taip. Man ypač patinka jos nuolaidumas. Man tai — nauja ir
netikėta.
Kita vertus, Ana visada moka nustebinti.
Dar svarbiau, kad ji tarsi nemato daugybės į ją krypstančių
susižavėjusių vyrų ir moterų žvilgsnių ir nė per žingsnį nuo
manęs nesitraukia. Raminu save, kad Anos skruostai, matyt,
švelniai nuraudę nuo šampano arba galbūt nuo sidabrinių
rutuliukų, ir net jei pastarieji kelia jai sunkumų, ji puikiai tai
slepia.
Renginio vedėjas praneša, kad vakarienė patiekta, ir mes
žaliu per veją besidriekiančiu kilimu traukiame link palapinės.
Anos žvilgsnis nukrypsta į elingą.
— Elingas? — klausiu.
— Gal vėliau galėtume į jį užsukti?
— Tik jei man bus leista persimesti tave per petį.
Ana ima juoktis, bet staiga liaujasi.
Plačiai jai nusišypsau.
— Kaip jautiesi?
— Gerai, — išdidžiai atšauna ji ir aš išsišiepiu iki ausų.
Žaidimas prasidėjo, panele Stil.
Laikydamiesi deramo atstumo, paskui mus seka Teiloras ir
jo vyrai, o kai mudu įžengiame į palapinę, jie išsisklaido ir
sustoja ten, iš kur gali gerai matyti svečius.
Motina, Mija ir jos vaikinas jau sėdi prie mums skirto stalo.
Greisė draugiškai pasveikina Aną.
— Ana, kaip malonu vėl tave matyti! Ir dar taip nuostabiai
atrodančią...
— Mama... — santūriai pasisveikinu su Greise ir pakšteliu
jai į abu skruostus.
— Ak, Kristianai, nebūk toks formalus! — papriekaištauja ji.
Netrukus mūsų draugiją papildo mano seneliai, tai yra
mamos tėvai, — kaip įprasta, sveikindamiesi apsikabiname, o
tada supažindinu juos su Ana.
— Ak, pagaliau jis susirado draugę, kaip nuostabu, ir dar
kokią gražią! Na, tikiuosi, kad padarysi iš jo tikrą vyrą, —
entuziastingai ir atvirai sako mano senelė.
Taip nedera, senele.
Prakeikimas. Įsispoksau į motiną. Padėk. Mama. Užčiaupk
ją.
— Mama, netrikdyk Anos, — papriekaištauja savo mamai
Greisė.
— Nekreipk dėmesio į tą seną paikšę, mieloji. Jai atrodo,
kad sulaukusi tokio amžiaus turi Dievo duotą teisę kalbėti
visokias nesąmones, kokios tik šauna į žilę, — spausdamas
man ranką įsiterpia senelis.
Teodoras Trevelianas — mano didvyris. Mus sieja ypatingas
ryšys. Šis vyras kantriai mane mokė, kaip sodinti, auginti ir
skiepyti obelis, ir už tai amžinai jį mylėsiu. Jis ramus. Stiprus.
Kilnus. Su manimi kantrus. Visada.
— Klausyk, vaike, — užkalbina mane senelis Trevelianas. —
Tu ne iš tą, kurie daug šneka, ar ne?
Papurtau galvą. Ne. Aš apskritai nekalbu.
— Nieko tokio. Užtat aplinkiniai tauškia išsijuosę. Nori
padėti man sode?
Linkteliu. Mėgstu senelį Trevelianą. Jis žvelgia nuoširdžiai ir
garsiai juokiasi. Jis ištiesia ranką, o aš kyšteliu plaštakas į
pažastis ir jas suspaudžia.
— Kaip sau nori, Kristianai. Eime žalią obuolį versti
raudonais.
Raudoni obuoliai man patinka.
Sodas didžiulis. Ten daug medžią. Daugybė. Bet jie maži.
Nedideli. Ir be lapą. Ir obuolią ant šaką nėra. Mat dabar
žiema. Apsiaviau guminius batus, o ant galvos
užsimaukšlinau skrybėlę. Man ji patinka, su ja man šilta.
Senelis Trevelianas pakelia akis į medį.
— Matai tą obelį, Kristianai? Ji veda žalius rūgščius
obuolius. Bet galimąją apgauti, kad užaugintų mums saldžių
ir raudonų. Ak, štai mano genėjimo žirklės.
Genėjimo žirklės. Jos aštrios.
— Nori nukirpti šitą šakutę?
Nepraverdamas burnos linkteliu.
— Šakelę, kurią nukirpsi, mes įskiepysime. Ji vadinama
ūgliu.
Ūg-liu. Ūg-liu. Nekrutindamas lūpų kelis kartus pakartoju šį
žodį.
Senelis paima peilį ir nupjauna gabalėlį šakelės, kad jos
galas būtų lygus. Tada kitos obels šakoje padaro įrėžą ir įkiša
į ją ūg-lį.
— Dabar aprišime.
Jis paima žalią lipnią juostą ir pririša nupjautą šakutę prie
storesnės šakos.
— Dabar patepsime žaizdą išlydytu bičių vašku. Štai. Paimk
teptuką. Dabar lygiai... Labai gerai.
Mes įskiepijame daug ūglių.
— Žinai, Kristianai, obuoliai yra vieni iš vertingiausių
Jungtinėse Valstijose auginamų vaisių ir pagal šią savybę
nusileidžia tik apelsinams. Tiesa, čia, Vašingtone, apelsinams
trūktų saulės.
Mane ima miegas.
— Pavargai? Nori grįžti į namą?
Linkteliu.
— Įskiepijome daug obelų. Vieną gražų rudenį šis medis
duos gausų saldžių ir raudonų obuolių derlių. Galėsi padėti
man juos nuskinti.
 Jis nusišypso, ištiesia didelę ranką ir aš į ją įsikimbu. Jo
plaštaka stambi, delnas įdiržęs, bet šiltas ir malonus liesti.
— Eime gerti kakavos.

Senelis man nusišypso, jam aplink akis susimeta

raukšlelės, o mano dėmesys nukrypsta į Mijos vaikiną, rodos,
begėdiškai spoksantį į Aną. Jis vardu Sinas ir, kaip supratau,
juodu su Mija baigė tą pačią gimnaziją. Sveikindamasis
stipriai paspaudžiu jam ranką.
Ganyk akis į savo merginą, Sinai. Ir nepamiršk, kad
draugauji su mano seserimi. Elkis su ja gražiai, arba aš tave
nudobsiu. Viliuosi, kad visą šią informaciją perdaviau Sinui be
žodžių, vien iškalbingu žvilgsniu ir stipriu rankos paspaudimu.
Stipriai sučiaupęs lūpas, jis linkteli.
— Pone Grėjau...
Patraukiu Anai kėdę, ir mudu atsisėdame.
Tėtis stovi ant pakylos. Pirštu pabarbenęs į mikrofoną, jis
entuziastingai prabyla, sveikindamas susirinkusius
garbiuosius svečius.
— Ponios ir ponai, sveiki atvykę į kasmetį labdaros pokylį.
Tikiuosi, mūsų parengta šio vakaro programa jums patiks ir
dosniai prisidėsite prie fantastiško darbo, kurį mūsų komanda
dirba su organizacijos „Dirbkime išvien” nariais. Kaip žinote,
šis projektas labai artimas ir mano žmonos, ir mano širdžiai.
Anos kaukės plunksnos suvirpa, ji atsisukusi pažvelgia į
mane, o aš pasvarstau, ar ji galvoja apie mano praeitį. Ar
turėčiau atsakyti į jos nebylų klausimą?
Taip. Šis labdaros projektas atsirado dėl manęs.
Mano tėvai jo ėmėsi, nes norėjo palengvinti vargingą mano
dalią. O dabar jie padeda daugybei nuo kvaišalų priklausomų
tėvų ir vaikų: teikia jiems prieglobstį ir siūlo galimybę
gydytis.
Bet Ana neprataria nė žodžio, o aš net nekrusteliu, mat
nežinau, kaip turėčiau priimti tokį jos smalsumą.
— Dabar visą vadovavimą perduodu į rankas šio renginio
vedėjui. Patogiai įsitaisykite ir maloniai pasibūkite, — baigia
kalbą tėtis ir, perdavęs mikrofoną renginio vedėjui, patraukia
tiesiai prie mūsų stalelio ir Anos.
Sveikindamasis jis pabučiuoja ją į abu skruostus. Ji
nurausta.
— Malonu vėl tave matyti, Ana, — sako jis.
— Ponios ir ponai, prašyčiau išsirinkti stalo viršininką! —
garsiai paragina renginio vedėjas.
— Oi, viršininkė būsiu aš, aš! — kaip vaikas nenustygdama
ant kėdės suklinka Mija.
— Vidury stalo rasite voką, — toliau kalba renginio
vedėjas. — Tegul kiekvienas suieško, išprašo, pasiskolina
arba nudžiauna kuo didesnio nominalo banknotą, užrašo ant
jo savo pavardę ir įdeda į voką, gerai? O stalo viršininkų
paprašysiu stropiai tuos vokus saugoti. Jų mums reikės
vėliau.
— Imk.
Paduodu Anai šimto dolerių banknotą.
— Aš tau grąžinsiu, — šnipšteli ji.
Ak, mieloji...
Nenoriu vėl ginčytis. Netaręs nė žodžio, mat pyktis visiems
matant mudviem tikrai nederėtų, atkišu jai savo firminį „Mont
Blanc” parkerį, kad turėtų kuo užrašyti ant banknoto savo
vardą.
Greisė duoda ženklą keliems palapinės priekyje stovintiems
patarnautojams, šie patraukia į šalis drobinius atvartus, ir
mums atsiveria nuostabaus grožio tirštėjančių sutemų
gaubiamas Sietlas ir Meidenbauerio įlanka. Vaizdas
nuostabus, ypač tokiu vakaro metu, džiaugiuosi, kad oras
nesubjuro ir mano tėvams taip pasisekė.
Ana susižavėjusi spokso į miesto panoramą ir vandens
paviršiuje atsispindinčius namus.
Ir aš žvelgiu į šį grožį taip, tarsi matyčiau pirmą kartą.
Vaizdas pribloškiantis. Sutemų gaubiamas dangus liepsnoja,
vandens paviršiuje atsispindi besileidžiančios saulės diskas, o
tolumoje tviska Sietlo šviesos. Taip. Įspūdinga.
Dabar, išvydęs visa tai Anos akimis, jaučiu nuolankumą.
Daugybę metų man tai atrodė įprasta. Žvilgteliu į tėvus. Tėtis
suspaudęs laiko savo žmonos ranką, o ji juokiasi, išgirdusi
kažkokius draugės ištartus žodžius. Kaip jis į ją žiūri... Kaip ji
žvelgia į jį...
Juodu myli vienas kitą.
Vis dar.
Pakraipau galvą. Argi ne keista, kad staiga tarsi iš naujo
įvertinu tai, jog šie žmonės mane užaugino, ir pasijuntu jiems
dėkingas?
Man pasisekė. Labai pasisekė.
Ateina mūsų padavėjai, iš viso dešimt žmonių, ir visiems
patiekia pirmą patiekalą. Ana žvilgteli į mane pro akims
skirtus kaukės plyšius.
— Alkana?
— Labai, — visiškai rimtai atsako ji.
Prakeikimas. Pajutus, kaip kūnas reaguoja į šį įžūlų Anos
pareiškimą, man iš galvos išdulka visos kitos mintys, mat
žinau, kad ji kalba visai ne apie maistą. Mano senelis ją
užkalbina, o aš, sėdėdamas ant kėdės, pasimuistau ir mėginu
valdytis.
Maistas gardus.
Kita vertus, mano tėvai visada renkasi puikius valgius.
Jų namuose dar niekada nebuvau alkanas.
Ši minčių tėkmė mane gerokai nustebina ir džiaugiuosi, kad
Leinsas, motinos draugas, su kuriuo ji mokėsi koledže,
įtraukia mane į pokalbį apie Grėjaus įmonių holdingo plėtrą.
Nors su Leinsu įsitraukiame į diskusiją apie technologijų
plėtrą trečiojo pasaulio šalyse, kiekvieną akimirką jaučiu į
mane įbestą Anos žvilgsnį.
— Tuos prietaisus gali tiesiog išdalyti! — pašaipiai šūkteli
Leinsas.
— Kodėl ne? Šiaip ar taip, kaip tik jiems tos technikos
labiausiai ir reikia. Mes, žmonės, turime dalytis ribota šios
planetos erdve ir ištekliais. Kuo protingesni būsime, tuo
efektyviau naudosime resursus.
— Tikrai nesitikėjau, kad toks žmogus kaip tu veltui dalytų
tokią techniką, — nusijuokia Leinsas.
Pasipūtėlis.
— Tu prastai mane pažįsti.
Leinsas — įdomus pašnekovas, bet mano dėmesys vis tiek
krypsta į gražuolę panelę Stil. Klausydamasi mūsų pokalbio ir
sėdėdama šalia ji neramiai krusteli, ir aš suprantu, kad
sidabriniai rutuliukai daro poveikį, kurio ir tikėjausi.
Gal mums reikėtų apsilankyti elinge?
Mudviejų su Leinsu pokalbį kelis kartus nutraukia verslo
partneriai, atėję paspausti man rankos arba papasakoti
keisto anekdoto. Nežinau, ar jie nori paspoksoti į Aną, ar taip
mėgina man įsiteikti.
Patiekus desertą, susiruošiu eiti.
— Trumpai atsiprašysiu... — staiga sušnabžda Ana. Ir
akimirksniu suprantu, kad daugiau negali tverti.
— Tau reikia į tualetą? — pasiteirauju.
Ana linkteli ir jos akyse išvystu skausmingą maldavimą.
— Palydėsiu tave, — pasisiūlau.
Ji atsistoja, bet, man kylant nuo kėdės, keliasi ir Mija.
— Ne, Kristianai! Tu Anos nelydėsi, aš ją nuvesiu.
Ir, man nespėjus praverti burnos, ji čiumpa Aną už rankos.
Tarsi atsiprašydama Ana gūžteli pečiais ir su Mija išeina iš
palapinės. Teiloras duoda ženklą, kad perima Anos apsaugą,
ir, laikydamasis deramo atstumo, traukia paskui merginas.
Esu tikras, kad Ana nesuvokia, jog yra sekama.
Mėšlas. Aš norėjau ją palydėti.
Mano mintis išblaško senelė.
— Ji žavinga.
— Žinau.
— Atrodai laimingas, mielasis.
— Šit kaip?
O maniau, kad sėdžiu susiraukęs, nes praleidau gerą progą.
— Vargu ar kada esu mačiusi tave tokį ramų ir
atsipalaidavusį.
Ji patapšnoja man per ranką. Šis gestas — savotiška meilės
išraiška, ir aš kone pirmą kartą nevengiu senelės prisilietimo.
 Laimingas?
Aš?
Mintyse kelis kartus pakartoju šį žodį, pasvarstau, ar jis čia
dera, ir staiga mano krūtinę užplūsta keista šiluma.
Taip. Su ja aš laimingas.
Šis jausmas man naujas. Dar niekada nesu vadinęs savęs
laimingu žmogumi.
Nusišypsau senelei ir spusteliu jai ranką.
— Manau, tu teisi, senele.
Ji taip pat spusteli man ranką, o jos akys linksmai žybteli.
— Turėtum pakviesti ją apsilankyti sodyboje.
— Taip. Manau, jai ten patiktų.
Mija ir Ana kikendamos grįžta į palapinę. Malonu matyti jas
kartu ir žinoti, kad visa šeima mano merginą maloniai
priėmė. Net senelė nusprendė, kad Ana daro mane laimingą.
Ji neklysta.
Vėl atsisėdusi prie stalo, Ana paskubomis geismingai į
mane žvilgteli.
Ak... Sulaikau šypseną. Noriu paklausti, ar ji vis dar nešioja
sidabrinius rutuliukus, bet spėju, kad jau bus juos išsiėmusi.
Taip ilgai juos nešiojusi, tikrai pakankamai prisikankino ir
atliko gerą darbą. Paėmęs Aną už rankos, paduodu jai sąrašą
paslaugų ir daiktų, kurie bus pardavinėjami aukcione.
Tikiuosi, ši vakaro dalis, kai Sietlo elitas švaistysis pinigais,
Anai patiks.
— Turi nekilnojamojo turto Aspene? — klausia Ana, ir visi
prie stalo sėdintys svečiai sužiūra į ją.
Aš linkteliu ir priglaudžiu ištiestą pirštą sau prie lūpų.
— Ar turi jo ir kitur? — vėl sušnabžda Ana.
Linkteliu. Vis dėlto nenoriu pradėti pokalbio ir blaškyti
žmonių dėmesio. Mat kaip tik dabar galime labdarai surinkti
nemenką sumą.
„Mariners” beisbolo kepuraitė su autografu parduodama už
dvylika tūkstančių dolerių, svečiai ima ploti, o aš pasilenkiu
prie Anos ir šnipšteliu:
— Vėliau papasakosiu.
 Ji liežuviu persibraukia per lūpas, ir aš vėl suirztu.
— Norėjau eiti su tavimi.
Ana įsižeidusi dėbteli į mane, rodos, norėdama man pritarti,
bet paskui nusiramina ir ima stebėti varžytynes.
Netrukus įsitikinu, kad aukcionas prikaustė jos dėmesį: ji
nesiliauja dairytis norėdama matyti, kas dėl ko varžosi, o
pardavus daiktą nuoširdžiai ploja.
— Atėjo eilė savaitgalio poilsiui Aspene, Kolorado valstijoje.
Ponios ir ponai, kokia pradinė šio nuostabaus prizo, kurį
maloniai pasiūlė ponas Kristianas Grėjus, kaina? — pasigirsta
santūrūs plojimai, ir renginio vedėjas klausia: — Ar girdėjau
siūlant penkis tūkstančius dolerių?
Varžytuvės prasideda.
Imu svarstyti, gal nusivežti Aną į Aspeną. Tiesa, net
nežinau, ar ji slidinėja. Vos pamėginus įsivaizduoti ją su
slidėmis, mane apima nerimas. Ji prasta šokėja, sunkiai laiko
pusiausvyrą, tad šliuoždama kalnų šlaitais gali prisidaryti
bėdos. Nenorėčiau, kad susižeistų.
— Pasiūlyta dvidešimt tūkstančių dolerių. Dvidešimt
tūkstančių vienas, dvidešimt tūkstančių du... — garsiai
skelbia vakaro vedėjas.
Ana kilsteli ranką ir šūkteli:
— Dvidešimt keturi tūkstančiai dolerių!
Staiga pasijuntu tarsi sulaukęs jos spyrio į saulės rezginį.
Koks... čia... mėšlas.
— Dvidešimt keturi tūkstančiai dolerių iš žavingos damos
sidabro spalvos suknia. Vienas... du... parduota! — skelbia
vakaro vedėjas, ir jo balsą užgožia audringi plojimai.
Visi, sėdintys prie mūsų stalo, sužiūra į Aną, o aš sunkiai
tramdau pyktį. Tie pinigai buvo skirti jai.
Giliai atsidusęs, pasilenkiu ir pabučiuoju jai skruostą.
— Neišmanau, ar pulti po kojomis tavęs garbinti, ar įkrėsti į
kailį taip, kad ilgai prisimintum, — piktai sušnabždu jai į ausį.
— Mielai priimčiau antrą pasiūlymą, — dar neatgavusi žado,
šiaip taip atsiliepia Ana.
Ką?!
 Iš pradžių sutrinku, bet paskui susivokiu, kad sidabriniai
rutuliukai savo darbą padarė. Ji kankinasi, tikrai kankinasi, ir
aš akimirksniu pamirštu savo pyktį.
— Kankiniesi, ar ne? — tyliai klausiu. — Pažiūrėsime, ar
galima tavo kančias palengvinti.
Taip taręs, pirštu brūkšteliu Anai per skruosto apačią.
Neskubėk, tegul ji palaukia, Grėjau.
Tokios bausmės turėtų pakakti.
O galbūt mums pavyktų šias kančias pratęsti? Mat man
šauna pašėlusi mintis.
Kol mano šeimos nariai sveikina Aną laimėjus aukcioną, ji,
sėdėdama šalia manęs, neramiai pasimuisto. Uždėjęs ranką
jai ant pečių, nykščiu imu braukyti per nuogą jos nugarą. Kita
ranka atverčiu jos delną ir pabučiuoju, o tada pasidedu jos
ranką sau ant šlaunies. Paskui neskubėdamas traukiu Anos
ranką šlaunimi aukštyn, kol jos pirštai pasiekia mano varpą.
Išgirstu ją aiktelint, mudviejų žvilgsniai susitinka, pro
kaukės angas matau jos akis ir nerimą jose.
Nerami mieloji Ana niekada man nenusibosta.
Aukcionas vyksta toliau, ir mano šeimos narių dėmesys vėl
nukrypsta į parduodamą daiktą. Ana, be jokios abejonės,
padrąsinta besitęsiančios savo kančios, ima per kelnių audinį
glamonėti mano penį ir labai mane nustebina.
Po galais...
Uždedu ranką jai ant plaštakos, kad niekas nematytų šio
įžūlumo; Ana nesiliauja manęs glamonėjusi, o aš toliau
glostau jai sprandą.
Kelnės man darosi per ankštos.
Ji atsilygina tau tuo pačiu, Grėjau. Ir vėl.
— Parduota už šimtą dešimt tūkstančių dolerių! — garsiai
paskelbia renginio vedėjas ir taip išblaško mano mintis.
Ką tik parduota paslauga — savaitė atostogų mano tėvų
užmiesčio name, Montanoje, ir už ją gauta milžiniška pinigų
suma.
Visi svečiai ima entuziastingai ploti, pasigirsta susižavėjimo
kupini šūksniai, ir Ana, patraukusi nuo manęs rankas, taip
pat ploja.
Prakeikimas.
Nors ir nenoriai, vis dėlto paploju, ir dabar, kai aukcionas
baigtas, ketinu aprodyti Anai namą.
— Pasiruošusi? — be garso, vien judindamas lūpas, klausiu.
— Taip, — tyliai atsako Ana, ir iš po kaukės žvelgiančios jos
akys spindi.
— Ana! — šūkteli Mija. — Eikš, jau laikas!
Ana sutrinka.
— Laikas kam?
— Tuoj prasidės pirmojo šokio aukcionas. Eikš!
Mija atsistoja ir ištiesia Anai ranką.
Po perkūnais! Mano nepakenčiama sesutė.
Piktai dėbteliu į Miją. Geniali geismo žudikė.
Ana pažvelgia į mane ir ima tyliai juoktis.
Jos juokas labai įtaigus.
Pakylu nuo kėdės džiaugdamasis, kad tebevilkiu švarką.
— Pirmasis šokis mano, sutarta? Ir šoksime ne
aikštelėje, — pasilenkęs sušnabždu Anai į ausį.
— Nekantriai lauksiu.
Ji pabučiuoja mane visiems matant.
Plačiai nusišypsau ir tik tada susigriebiu, kad visas stalas į
mus spokso.
Taip, mielieji. Turiu merginą. Pratinkitės.
Jie, mano užklupti spoksantys ir susidrovėję, visi kaip
vienas nukreipia žvilgsnius kitur.
— Eikš gi, Ana, — primygtinai pakartoja Mija ir nusiveda
Aną prie nedidelės pakylos, ant kurios jau stovi kelios
merginos.
— Ponai, tai svarbiausias vakaro įvykis! — pasilenkęs prie
mikrofono, svečių klegesį perrėkia renginio vedėjas. — Tai
akimirka, kurios visi laukėte! Visos dvylika žavių damų sutiko
aukcione parduoti pirmąjį šokį pasiūliusiam didžiausią kainą!
Ana pasijunta labai nejaukiai. Įbeda žvilgsnį į pakylos
grindis, paskui įsispokso į sunertus pirštus. Ji kaip
įmanydama vengia žiūrėti į būrį jaunų vyrų, besirenkančių
aplink pakylą.
— O dabar, džentelmenai, prašyčiau prieiti arčiau ir atidžiau
pasižiūrėti į damas, kurios galėtų padovanoti jums pirmąjį šio
vakaro šokį. Į dvylika mielų ir gerai išauklėtų merginų.
Kada Mija spėjo įvelti Aną į šį pasigailėtiną nuotykį?
Juk čia vergių turgus.
Suprantu, kad jo tikslas kilnus, bet... vis tiek.
Vakaro vedėjas pristato pirmą merginą ir gerokai
perdėdamas ją apibūdina. Ji vardu Džada, ir jos pirmasis
šokis netrukus parduodamas už penkis tūkstančius dolerių.
Mija ir Ana apie kažką kalbasi. Rodos, Mijos žodžių Ana
įdėmiai klausosi.
Mėšlas.
Ką Mija jai pasakoja?
Tada ateina Marajos eilė. Perdėtos vedėjo pagyros, rodos,
ją suglumina, ir aš Marajos nekaltinu. Mija su Ana vis dar
šnekasi, ir esu tikras, kad apie mane.
Po velnių, Mija, užsičiaupk.
Pirmasis Marajos šokis parduodamas už keturis tūkstančius
dolerių.
Ana žvilgteli į mane, o tada jos akys vėl nukrypsta į Miją,
kuri, rodos, tik dabar įsivažiuoja.
Renginio vedėjas supažindina džentelmenus su Džile, ir jos
pirmasis šokis nuperkamas už keturis tūkstančius dolerių.
Ana spokso į mane, matau pro kaukės plyšius spindinčias
jos akis, bet nenutuokiu, apie ką galvoja.
Mėšlas. Ką Mija jai pasakė?
— O dabar leiskite jums pristatyti gražuolę Aną.
Mija atveda Aną į pakylos vidurį, o aš prasispraudžiu pro
vyrų minią. Ana nemėgsta būti dėmesio centre.
Po galais, kodėl Mija ja taip naudojasi?
Bet Anastazija labai graži.
Renginio vedėjas sukurpia dar vieną perdėtą ir gana
juokingą pristatymą.
Gražuolė Ana groja šešiais muzikos instrumentais, laisvai
kalba literatūrine kinų kalba, domisi joga... Na, ponai...
 Gana.
— Dešimt tūkstančių dolerių! — rikteliu.
— Penkiolika! — išgirstu kažkokio vyruko šūksnį.
Koks čia mėšlas?
Atsisuku pažiūrėti, kas mėgina paveržti mano draugę, ir
pamatau Fliną, Anos žodžiais tariant, brangiai apmokamą
šarlataną. Jo eiseną pažinčiau bet kur. Jis mandagiai man
linkteli.
— Ką gi, džentelmenai! Šį vakarą siūlomos didelės
kainos, — vėl kreipiasi į susirinkusius varžytuvių dalyvius
vakaro vedėjas.
Ką Flinas sumanė? Ir ar ilgai ketina tampyti man nervus?
Klegesys palapinėje nutyla, mat visi svečiai sužiūra į mus,
laukdami, ką dabar siūlysiu.
— Dvidešimt, — tyliai ištariu aš.
— Dvidešimt penki, — nenusileidžia Flinas.
Sutrikusi Ana žvilgčioja tai į mane, tai į jį. Akivaizdu, kad
jaučiasi labai nesmagiai. Tiesą sakant, aš taip pat. Kad ir kokį
žaidimą Flinas sumanė, daugiau jame dalyvauti nenoriu.
— Šimtas tūkstančių dolerių! — sušunku, kad visi girdėtų.
— Kas per velniava? — garsiai sako viena iš merginų,
stovinčių Anai už nugaros, o aš girdžiu, kaip keli žmonės
minioje aikteli.
Nagi, Džonai.
Perveriu Fliną įdėmiu žvilgsniu, o jis nusijuokęs grakščiai
kilsteli rankas. Pasiduoda.
— Šimtas tūkstančių dolerių už žavingąją Aną! Vienas...
du...
Renginio vedėjas dar kviečia Fliną varžytis, bet šis papurto
galvą ir nusilenkia.
— Parduota! — pergalingai šūkteli vedėjas, ir sode
pasigirsta kurtinantys minios plojimai bei susižavėjimo
šūksniai.
Žingteliu į priekį ir ištiesiu Anai ranką.
Laimėjau savo merginą.
Lengviau atsidususi, ji džiugiai man nusišypso ir paduoda
ranką. Padedu Anai nulipti nuo pakylos, švelniai pakšteliu į
ranką ir leidžiu įsikibti į parankę. Tada, nekreipdami dėmesio
į švilpčiojimus ir garsius sveikinimo šūksnius, patraukiame
prie palapinės išėjimo.
— Kas jis toks? — klausia Ana.
— Žmogus, su kurio galėsi susipažinti vėliau. O dabar noriu
tau kai ką parodyti. Kol baigsis pirmųjų šokių aukcionas, dar
turime apie pusvalandį. Tada reikės grįžti į šokių aikštelę, kad
galėčiau pasidžiaugti šokiu, už kurį sumokėjau.
— Labai brangiu šokiu, — dalykiškai primena man Ana.
— Neabejoju, kad tas šokis bus vertas kiekvieno už jį
pakloto cento.
Pagaliau. Aš ją turiu. Mija tebestovi ant pakylos ir dabar
negali man sutrukdyti. Per pievelę veduosi Aną link šokių
aikštelės, nė akimirkos nepamiršdamas, kad mums iš paskos
žingsniuoja du apsaugininkai. Besilinksminančių svečių
keliamas triukšmas palengva slopsta, netrukus įleidžiu Aną
pro stiklines duris į svetainę. Palieku jas atdaras, kad
apsaugininkai galėtų sekti mums iš paskos. Tada pasukame į
koridorių ir, įveikę du laiptų maršus, atsiduriame mano
vaikystės miegamajame.
Tai bus dar vienas pirmas kartas.
Įėjęs į kambarį, užrakinu duris. Apsaugininkai gali palaukti
koridoriuje.
— Kadaise čia buvo mano kambarys.
Ana stovi vidury miegamojo ir, rodos, viską ryte ryja
akimis: ir mano plakatus, ir skelbimų lentą. Viską. Žvilgsniu
išnaršiusi kambarį, ji atsisuka į mane.
— Niekada nebuvau atsivedęs čia merginos.
— Niekada?
Papurtau galvą. Jaudinuosi kaip paauglys. Mergina. Mano
kambaryje. Ką pasakytų mama?
Ana svetingai praveria lūpas. Pro kaukės plyšius į mane
žvelgia tamsios akys ir nė akimirkos nepaleidžia manųjų.
Prieinu prie jos.
— Neturime laiko, Anastazija, bet, sprendžiant iš to, kaip
šią akimirką jaučiuosi, mudviem jo daug ir nereikia. Apsisuk.
Leisk nuvilkti tau suknelę.
Ji nedelsdama apsisuka.
— Kaukės nenusiimk, — sušnabždu jai į ausį.
Ana sudejuoja, o aš jos dar nė nepaliečiau.
Žinau, kad, taip ilgai nešiojusi sidabrinius rutuliukus, ji
trokšta patirti palengvėjimą. Vikriai atitraukiu užtrauktuką ir
nuvelku jai suknelę. Tada žingteliu atatupstas, pakabinu
drabužį ant kėdės atlošo ir nusivelku švarką.
Ji dėvi korsetą.
Ir kojines iki šlaunų vidurio.
Ir aukštakulnius.
Ir kaukę.
Visą laiką, kol vakarieniavome, ji varė mane iš proto.
— Žinai, Anastazija... — žengdamas prie jos atsirišu
peteliškę ir atsisegu porą viršutinių marškinių sagų. — Kai
nupirkai aukcione mano atostogas, labai supykau. Man kilo
visokiausių minčių. Turėjau sau priminti, kad bausmė mūsų
santykių apraše nenumatyta. Bet paskui tu pati pasiprašei, —
sustojęs visiškai arti, įdėmiai pažvelgiu į Aną. — Kodėl taip
padarei?
Privalau žinoti.
— Kodėl pati pasiprašiau? — dusliai, atskleisdama savo
geismą, klausia ji. — Nežinau. Gal buvau suirzusi, gal per
daug išgėrusi... O gal dėl to, kad visa tai suorganizuota kilniu
tikslu.
Ana gūžteli pečiais, o jos žvilgsnis nukrypsta man į burną.
— Prisiekiau sau tavęs nepersiąs, net jei maldautum.
— Prašau...
— Bet paskui supratau, kad šiuo metu tau tikriausiai labai
nesmagu, o prie tokio jausmo nesi pratusi.
— Taigi, nepratusi, — gundomai sukužda Ana; manau, jai
patinka, kad suprantu, kaip jaučiasi.
— Vadinasi, galima tam tikra... veiksmų laisvė. Jei tai
padarysiu, turi man kai ką pažadėti.
— Sutinku su viskuo.
 — Jei reikės, ištarsi saugos žodį, ir tada aš tave tik
pamylėsiu, sutarta?
Ji iš karto sutinka.
Nusivedęs Aną prie lovos, atverčiu pūkinę antklodę ir
atsisėdu, o ji lieka stovėti prieš mane dėvėdama kaukę ir
korsetą.
Ji atrodo fantastiškai.
Čiumpu pagalvę ir pasidedu šalia. Tada paimu Aną už
rankos ir trūkteliu taip stipriai, kad po akimirkos ji tįso man
ant kelių, krūtine remdamasi į pagalvę. Nužėriu plaukus jai
nuo veido ir nuo kaukės.
Štai.
Ana atrodo nuostabiai.
Dabar dar šis tas, kad būtų pikantiškiau.
— Rankas už nugaros.
Ana klusniai įvykdo įsakymą ir, gulėdama man ant kelių,
pasimuisto.
Nekantrauji? Man tai patinka.
Peteliške surišu jai riešus. Ji bejėgė. Ji — mano valioje.
Tai mane įkvepia.
— Tikrai to nori, Anastazija?
— Taip, — tvirtai sako ji išsiduodama, kaip kenčia.
Bet aš vis dar nesuprantu. Maniau, daugiau nieko panašaus
nebus.
— Kodėl? — klausiu glamonėdamas jai užpakalį.
— Ar tam būtina priežastis?
— Ne, mažyte, anaiptol. Tik mėginu geriau tave suprasti.
Negaišk laiko, Grėjau.
Ji to nori. Tu taip pat.
Dar kartą delnu perbraukiu jai per užpakalį ruošdamasis...
ir ruošdamas ją.
Tada pasilenkiu, kaire ranka apglėbęs ją per juosmenį
tvirtai suspaudžiu, kad nejudėtų, o dešine smagiai
pliaukšteliu per užpakalį — ten, kur baigiasi šlaunys ir
prasideda neapsakomai gundantys sėdmenys.
Ana suvaitoja ir kažką pasako.
 Bet ne saugos žodį.
Pliaukšteliu vėl.
— Du. Apsiribosime dvylika, — pareiškiu ir imu skaičiuoti.
Vėl paglostau Anai užpakalį, o paskui kertu po kartą per
abu sėdmenis. Tada imu smaukti jos nėriniuotas kelnaites,
jos slenka šlaunimis, įveikia kelių kalnelius, nuslysta
kulkšnimis, firminiais „Louboutin” aukštakulniais ir pagaliau
aš numetu jas ant grindų.
Mane tai jaudina.
Visokeriopai.
Atkreipęs dėmesį, kad sidabrinių rutuliukų Ana nebeturi, vėl
imu ją perti ir skaičiuoju kiekvieną pliaukštelėjimą. Ji dejuoja,
rangosi man ant kelių, o pro kaukės iškarpas matau, kad ji
užsimerkusi. Jos užpakalis žaviai įraudęs.
— Dvylika, — sušnabždu baigęs perti.
Paglamonėjęs įšilusį ir spindintį užpakalį, atsargiai įkišu du
pirštus jai į makštį.
Ji sudrėkusi.
Po velnių, ir dar kaip.
Ji visiškai pasiruošusi.
Ana dejuoja ir, man pirštais sukant ratus, ji — trūkčiodama
ir garsiai šaukdama — patiria palaimą.
Nieko sau. Ilgai netruko. Ji tokia jusli...
— Puiku, mažyte, — sušnabždu ir atrišu Anai riešus. Ji
šnopuoja, vis dar gaudo kvapą. — Dar nebaigiau, Anastazija.
Dabar pats kankinuosi. Geidžiu jos.
Nenumaldomai.
Nuleidęs Aną parklupdau ant grindų, o pats priklaupiu jai už
nugaros. Atsisegu kelnių užtrauktuką, išsivaduoju iš apatinių
ir išlaisvinu varpą. Tada kelnių kišenėje sužvejoju sargį ir
ištraukiu pirštus iš savo merginos.
Ji suvaitoja.
Užsimaunu sargį.
— Prasižerk.
Ana paklūsta ir aš įsiskverbiu.
— Ilgai netruks, mažyte, — sušnabždu.
 Suspaudęs jai klubus, palengva atsitraukiu, o tada smeigiu
iki galo.
Ji šūkteli. Džiaugsmingai. Nesivaržydama. Apimta ekstazės.
Būtent to ji trokšta, ir aš mielai tą troškimą įvykdysiu. Imu
sūpuotis, pajuntu ritmą, o ji pasitinka mane. Atsako į mano
judesius.
Mėšlas.
Atomazgos sulauksiu greičiau, nei tikėjausi.
— Ana, ne, — įspėju ją.
Noriu pratęsti jai malonumą. Bet ji — godi mergaitė, nori
visko, kas jai priklauso. Ji nepasotinama.
— Ana, po galais! — nuleisdamas iškošiu pro sukąstus
dantis, ir šis šūksnis stumteli ją anapus ribos.
Nevalingai trūkčiodama ir tempdamasi mane į malonumo
gelmes ji kelis kartus rikteli ir po kelių akimirkų išsekęs
užgriūvu ant jos.
Dieve, kaip buvo gera.
Dabar aš sotus.
Po visų patirtų dirgiklių ir visą vakarienę trukusio
nekantraus laukimo tai buvo... neišvengiama. Pabučiavęs
Anai į petį, ištraukiu, nusismaukiu sargį ir švysteliu jį į
šiukšliadėžę šalia lovos.
Ana tebedėvi kaukę, šnopuoja, bet šypsosi. Atrodo
pasisotinusi. Vėl pasilenkiu prie jos, priglaudžiu kaktą prie
nugaros, ir mudu taip klūpome, kol šiek tiek atsigauname.
— Hm... — numykiu jausdamas palengvėjimą ir pabučiuoju
tobulą jos nugarą. — Rodos, esate pažadėjusi man šokį,
panele Stil.
Ana patenkinta dusliai suniurna. Atsisėdęs ant kulkšnių,
pasisodinu ją ant kelių.
— Nėra laiko. Eikš.
Pabučiuoju jai į plaukus. Ana nulipa man nuo kelių, klesteli
ant lovos, ima rengtis, o aš tuo metu užsisagstau marškinius
ir susirišu peteliškę.
Paskui Ana atsistoja, prieina prie kėdės, ant kurios
pakabinau suknelę. Ji dėvi tik kaukę ir korsetą, avi
aukštakulnius ir atrodo kaip... įsikūnijęs geismas. Žinojau,
kad ji deivė, bet dabar... Ana pranoko visus mano lūkesčius.
Myliu ją.
Staiga pasijuntu pažeidžiamas, nusisuku ir išlyginu savo
lovos užtiesalą.
Viską sutvarkęs, pajuntu, kad nejaukumas slūgsta tarsi
besitraukianti jūros banga, ir žvilgteliu į Aną, atidžiai
apžiūrinėjančią prie skelbimų lentos prisegtas nuotraukas. Jų
daug, jos iš viso pasaulio. Mano tėvai mėgdavo atostogauti
užsienyje.
— Kas čia? — pasiteirauja Ana, pirštu bakstelėdama į seną
nespalvotą kekšės narkomanės nuotrauką.
— Šiaip sau, moteris.
Apsivelku švarką ir pasitaisau kaukę. Tą nuotrauką buvau
visai pamiršęs. Karikas man ją davė, kai buvau šešiolikos.
Kelis kartus mėginau ją išmesti, bet vis neprisiverčiau.
— Sūnau, noriu tau šį tą duoti.
— Ką?
Stoviu Kariko darbo kambaryje, tikėdamasis gauti pylos.
Tik neišmanau už ką. Tikiuosi, apie ponią Linkoln jis
nesužinojo.
— Pastaruoju metu atrodai ramesnis, labiau susikaupęs.
Pritariamai linkteliu tikėdamasis, kad veido išraiška manęs
neišduos.
— Štai ką radau tvarkydamas senus dokumentus.
Jis paduoda man nespalvotą liūdnos jaunos moters
nuotrauką. Pasijuntu taip, tarsi būčiau sulaukęs smūgio į
pilvą.
Kekšė narkomanė.
Jis atidžiai stebi, kaip reaguosiu.
— Šią nuotrauką gavome, kai tave įsūnijome.
— Šit kaip? — pralemenu jausdamas, kad man vis stipriau
gniaužia gerklę.
— Pamaniau, gal norėsi ją pamatyti. Ar pažįsti šią moterį?
— Taip, — šiaip taip atsakau, mat man trūksta oro.
Karikas linkteli, ir suprantu, kad nori dar kažką man
pasakyti.
Ką dar jis žino?
— Apie tavo biologinį tėvą neturiu jokių žinių. Sprendžiant
iš visų atsiliepimų, jis su tavo motina nepalaikė jokių ryšių.
Jis mėgina man kažką pasakyti... Juk mano tėvas — ne tas
sumautas suteneris, tiesa?
Prašau, pasakyk, kad tai ne jis.
— Jei nori dar ką nors sužinoti, gali bet kada... visko manęs
klausti.
— Ar tas vyras?.. — sušnabždu aš.
— Ne. Jis su tavimi neturi nieko bendra, — atsako tėtis, ir
man palengvėja.
Užsimerkiu.
Po galais. Po velnių. Ačiū Dievui.
— Ar jau viskas, tėti? Galiu eiti?
— Žinoma.
Tėvas atrodo susirūpinęs, bet linkteli.
Pirštais tvirtai spausdamas nuotrauką, išeinu iš jo kabineto.
Ir pasileidžia tekinas. Bėgu. Bėgu. Bėgu...

Kekšė narkomanė buvo liūdna ir niekinga būtybė. Šioje

senoje nespalvotoje nuotraukoje ji atrodo kaip sumauta
auka. Manau, tai policijos nuovadoje daryta nusikaltėlės
fotografija, tik numeriai nukirpti. Pasvarstau, kad galbūt, jei
tais laikais mano tėvų įkurta labdaros organizacija jau būtų
veikusi, jos likimas būtų susiklostęs visai kitaip. Papurtau
galvą. Nenoriu kalbėti apie ją su Ana.
— Gal užtraukti suknelės užtrauktuką? — klausiu
mėgindamas nukreipti kalbą.
— Prašyčiau, — sako Ana ir atsuka man nugarą, kad
galėčiau užsegti suknelę. — O kodėl jos nuotrauka kabo
skelbimų lentoje?
Anastazija Stil, tu gebi visko klausti ir pati į tuos klausimus
atsakyti.
— Per neapsižiūrėjimą. Ar peteliškė tiesiai?
Ji atidžiai apžiūri mano peteliškę ir jos žvilgsnis sušvelnėja.
Kilstelėjusi ranką, ją pataiso.
— Dabar ji atrodo tobulai, — patikina mane Ana.
— Kaip ir tu, — apkabinu ją ir pabučiuoju. — Geriau
jautiesi?
— Daug geriau, ačiū, pone Grėjau.
— Padėti buvo vienas malonumas, panele Stil.
Jaučiuosi jai dėkingas. Ir patenkintas.
Ištiesiu ranką ir Ana, droviai, bet plačiai šypsodamasi,
paduoda man savąją. Atrakinu duris, mudu nulipame laiptais
ir grįžtame į sodą. Nežinau, kada paskui mus patraukia
apsaugininkai, tačiau netrukus pro stiklines svetainės duris
jie išeina į terasą. Čia stoviniuojantys keli rūkaliai susidomėję
mus nužvelgia, tačiau nekreipiu į juos dėmesio ir nusivedu
Aną į šokių aikštelę.
Netrukus prabyla renginio vedėjas:
— O dabar, ponios ir ponai, metas pirmajam šokiui. Pone
Grėjau, daktare Grėj, ar jūs pasiruošę? — Apkabinęs mano
mamą, Karikas linkteli. — Panelės ir ponai, dalyvavę pirmojo
šokio aukcione, ar visi pasiruošę?
Apglėbiu Aną per juosmenį, pažvelgiu į ją, o ji plačiai
nusišypso.
— Tad pradėkime, — entuziastingai paragina vedėjas. —
Šernai, muziką!
Dirigentas sparčiai pereina per pakylą, atsisuka į
orkestrantus, spragteli pirštais, ir šie gana blankiai užgroja
„Įsibrovei į mano širdį” [* Angl. I’ve Got You Under My Skin].
Prisitraukiu Aną, mudu imame šokti, ir, mano vedama, ji
lengvai pagauna ritmą. Suku su ja ratus šokių aikštelėje, ji
nepaprastai žavinga, ir mudu šypsomės vienas kitam kaip
įsimylėję kvailiai, nes... tokie ir esame.
Ar kada nors taip jaučiausi?
Taip linksmai nusiteikęs?
Laimingas?
Sumautos visatos valdovas.
— Mėgstu šią dainą, — tyliai jai sakau. — Rodos, ji šiuo
atveju labai tinka.
 — Ir tu įsibrovei į mano širdį. O gal į mane savo
miegamajame?
Ana! Aš priblokštas.
— Panele Stil, nė nenumaniau, kad galėtumėte būti tokia
stačiokė.
— Aš ir pati to nežinojau, pone Grėjau. Rodos, tokį elgesį
skatina naujausia patirtis, — išdykėliškai šypsodamasi
atkerta ji. — Aš daug ko pasimokiau.
— Mes abu daug išmokome.
Apsukame šokių aikštelėje dar vieną ratą. Daina baigiasi, ir
aš nenoriai paleidžiu Aną, mat turiu paploti.
— Ar galėčiau sutrukdyti? — išdygęs tarsi iš po žemių,
paklausia Flinas. Dėl aukcione sukeltos sumaišties jam dar
teks pasiaiškinti, bet kol kas žingteliu į šalį.
— Žinoma. Anastazija, tai Džonas Flinas. Džonai, čia
Anastazija. Ana nervingai į mane žvilgteli, o aš pasitraukiu į
šokių aikštelės pakraštį ir imu ją stebėti. Flinas pakviečia Aną
šokti, ji paima jam už rankos, ir orkestras užgroja „Niekas iš
manęs to neatims” [* Angl. They Can’t Take That Away from
Me].
Džono glėbyje Ana atgyja. Pasvarstau, apie ką juodu
šnekasi.
Apie mane?
Mėšlas.
Mane vėl apima stiprus nerimas.
Turiu susitaikyti su mintimi, kad, sužinojusi visas mano
paslaptis, Ana mane paliks ir kad mėgindamas megzti
santykius, kokių nori ji, tik laikinai atitolinsiu tai, kas
neišvengiama.
Kita vertus, Džonas negali būti toks nediskretiškas.
— Sveikas, mielasis, — niūrias mano mintis išblaško Greisė.
— Mama.
— Ar gerai leidi laiką?
Ji taip pat nenuleidžia akių nuo Anos ir Džono.
— Kuo puikiausiai.
Greisė nusiima kaukę.
 — Jaunoji tavo draugė labai dosni, — nė nemėgindama
slėpti irzulio priduria mama.
— Taip, — santūriai atsakau.
— Maniau, ji ką tik baigė studijas.
— Mama, tai ilga istorija.
— Taip ir maniau.
Kažkas čia ne taip.
— Kas yra, Greise? Klok.
Ji nedrąsiai paliečia man dilbį.
— Atrodai laimingas, mielasis.
— Taip ir jaučiuosi.
— Manau, ji tau puikiai tinka.
— Pritariu.
— Tikiuosi, ji tavęs neįskaudins.
— Kodėl taip kalbi?
— Ji dar visai jauna.
— Mama, ką nori tuo...
Prie Greisės prieina viešnia, vilkinti tokią akį rėžiančią
suknią, kokios man dar nėra tekę matyti.
— Kristianai, tai mano draugė Pamela iš knygų klubo.
Mudu apsikeičiame keliomis mandagumo frazėmis, nors iš
tiesų man knieti iškvosti motiną.
Po velnių, ką ji nori man pasakyti apie Aną? Muzikai nutilus,
susigriebiu, kad reikia gelbėti Anastaziją iš psichiatro nagų.
— Šį pokalbį dar pratęsime, — įspėju Greisę ir traukiu į
šokių aikštelę, kurioje stovi Ana ir Džonas.
Ką motina mėgina man pasakyti?
— Buvo malonu su jumis susipažinti, Anastazija, — sako
Anai Flinas.
— Džonai... — atsisveikindamas jam linkteliu.
— Kristianai... — Flinas atsako tuo pačiu ir atsiprašo,
matyt, skubėdamas grįžti pas žmoną.
Po pokalbio su motina vis dar jaučiuosi suglumęs. Apkabinu
Aną ir pasiruošiu kitam šokiui.
— Jis gerokai jaunesnis, nei maniau, — sako ji. — Ir baisiai
netaktiškas.
 Prakeikimas.
— Netaktiškas?
— O kaipgi, jis man viską išpliurpė, — prisipažįsta Ana.
Mėšlas. Ar Džonas tikrai taip ir padarė? Atidžiai nužvelgiu
Aną, mėgindamas įvertinti gydytojo padarytą žalą.
— Ką gi, jei taip, atnešiu tau rankinę. Neabejoju, kad
daugiau nenori turėti su manimi nieko bendro.
Ana liaujasi šokusi.
— Nieko jis man nepasakė! — rodos, norėdama mane kaip
reikiant sukrėsti, šūkteli ji.
Ak, ačiū Dievui.
Priglaudžiu delną jai prie strėnų, o orkestras užgroja „Vien
prisiminus tave” [* Angl. The Very Thought of You].
— Tad pasimėgaukime šokiu.
Aš tikras kvailys. Suprantama, kad Flinas nebūtų atskleidęs
profesinių paslapčių. Anai grakščiai judant šokio žingsniu,
mano nuotaika pasitaiso, o nerimas atlėgsta. Nė neįtariau,
kad man taip patinka šokti.
Stebiuosi, kokia šį vakarą Ana rami šokių aikštelėje, ir
staiga prisimenu ją savo bute po pirmosios mūsų nakties,
užsidėjusią ausines ir trypiančią pagal girdimą melodiją.
Tuomet jos judesiai buvo tokie nekoordinuoti, o dabar Ana —
tarsi kitas žmogus, paiso kiekvieno mano vedamojo judesio ir
linksminasi.
Orkestras užgroja „Nepažįsti manęs” [* Angl. You Don‘t
Know Me].
Ši daina lėtesnė. Svajingesnė. Maloni, bet liūdna.
Tai įspėjimas.
Ana, nepažįsti manęs.
Apglėbiu ją ir, mudviem linguojant, imu nebyliai melsti
atleidimo už nuodėmę, apie kurią ji nieko nežino. Už kai ką,
ko ji niekada neturėtų sužinoti.
Ji manęs nepažįsta.
Atleisk, mažyte. Prašau, nepalik manęs.
Įkvepiu Anos aromato ir šiek tiek nusiraminu. Užsimerkęs ir
susikaupęs, mėginu jį įsiminti, kad bet kada vėliau galėčiau šį
prisiminimą susigrąžinti.
Ana.
Daina baigiasi, ir ji man žaviai nusišypso.
— Man reikia į tualetą, — sako Ana. — Ilgai neužtruksiu.
— Gerai.
Nulydžiu ją žvilgsniu, atkreipiu dėmesį, kad Teiloras
nužingsniuoja jai iš paskos, o tada dar apsižiūriu, kad kiti trys
apsaugininkai stovi užėmę savo vietas šokių aikštelės
pakraščiuose. Vienas iš jų palieka savo postą ir patraukia
paskui Teilorą.
Paskui mano žvilgsnis užkliūva už daktaro Flino,
besišnekučiuojančio su žmona.
— Džonai.
— Dar kartą sveikas, Kristianai. Tikriausiai pažįsti mano
žmoną Rianą.
— Žinoma. Sveika, Riana, — pasisveikinu ir mudu
paspaudžiame vienas kitam ranką.
— Tavo tėvai žino, kaip reikia linksminti svečius, — sako ji.
— Tai tiesa, — patenkintas atsakau.
— Prašom man atleisti, eisiu pasipudruoti. Džonai. Būk
geras, — įspėja Riana, ir aš nesulaikau juoko.
— Ji puikiai mane pažįsta, — dalykiškai tarsteli Flinas.
— Sakyk, kodėl per aukcioną sukėlei tiek sumaišties? —
klausiu. — Sumanei mano sąskaita pasilinksminti?
— Žinoma, kad tavo sąskaita. Man patiko, kad paklojai
tokią krūvą dolerių.
— Tau pasisekė, kad Anastazija verta kiekvieno cento.
— Turėjau ko nors imtis, kad suprastum nebijantis
įsipareigoti, — trūktelėdamas pečiais paaiškina Flinas.
— Vadinasi, varžeisi su manimi tik norėdamas išmėginti?
Mane labiausiai baugina visai ne tai, kad man trūksta ryžto
įsipareigoti.
Šaltai dėbteliu į gydytoją.
— Rodos, Anastazija puikiai pasirengusi su tavimi
tvarkytis, — patikina jis mane.
Nesu toks tikras.
 — Kristianai, tiesiog viską jai pasakyk. Ji žino, kad ir
anksčiau turėjai bėdų. Aš jai tikrai nieko nepasakojau, —
tarsi patvirtindamas savo žodžius Flinas kilsteli rankas. — Be
to, dabar ne laikas apie tai šnekėtis.
— Tu teisus.
— Kur ji? — žvalgydamasis klausia Flinas.
— Nuėjo pasipudruoti.
— Ji žavi jauna moteris.
Pritariamai linkteliu.
— Pasitikėk ja, — pataria man gydytojas.
— Pone Grėjau... — mudviejų pokalbį nutraukia Reinoldsas
iš apsaugos būrio.
— Kas yra? — klausiu.
— Ar galime šnektelėti akis į akį?
— Gali laisvai kalbėti čia, — atšaunu.
Dėl Dievo meilės, juk Flinas — mano psichoterapeutas.
— Teiloras prašė perduoti, kad Elena Linkoln kalbasi su
panele Stil.
Mėšlas.
— Eik, — paragina mane Flinas, ir iš jo žvilgsnio suprantu,
kad jis trokšta būti ant sienos tupinčia muse, kad girdėtų tą
pokalbį.
— Iki, — burbteliu ir paskui Reinoldsą nuseku link
palapinės.
Teiloras stovi dengtame palapinės tarpduryje. Jam už
nugaros — erdvi palapinė, o ten Ana ir Elena apie kažką
energingai šnekasi. Staiga Ana apsisuka ir puola prie manęs.
— Štai kur tu, — sumurmu mėgindamas įvertinti jos
nuotaiką, kai prieina prie mūsų.
Ana visiškai nekreipia į mane dėmesio ir prasispraudžia pro
mudu su Teiloru.
Negerai.
Dirsteliu į Teilorą, bet jis stovi ramus kaip uola.
— Ana! — šūkteliu paskubomis ją vydamasis. — Kas
atsitiko?
— Kodėl nepaklausi savo buvusiosios? — netverdama
pykčiu atšauna ji.
Ana įsiutusi.
Apsižvalgęs įsitikinu, kad mudviejų niekas negirdi.
— Klausiu tavęs, — įsakmiai sakau.
Ji piktai į mane dėbteli.
Po velnių, ką aš padariau?
Ana ištiesina pečius.
— Ji pagrasino surasianti mane, jei dar kartą tave
įskaudinsiu. Tikriausiai ateis su bizūnu, — neslėpdama pykčio
paaiškina.
Nežinau, ar ji norėjo pajuokauti, bet staiga man prieš akis
iškyla vaizdas, kaip Elena grasina Anai bizūnu, ir mane suima
juokas.
— Tikiuosi, supratai, kad ji juokavo? — paerzinu Aną, kartu
mėgindamas sumažinti įtampą.
— Tai visai nejuokinga, Kristianai! — sušunka ji.
— Ne, nejuokinga. Tu teisi. Aš su ja pasišnekėsiu.
— Ne, nesišnekėsi.
Ana sukryžiuoja rankas ant krūtinės.
Po galais, ką man dabar daryti?
— Klausyk, — vėl prabyla Ana, — žinau, kad esi
susipančiojęs su ja finansiškai, — atleisk už tokį dviprasmišką
žodžių žaismą, — bet... — ji įsižeidusi nutyla, mat, rodos,
staiga pritrūko žodžių. — Man reikia į tualetą, — vėl suniurna
ji.
Ana įsiutusi. Ir vėl.
Atsidustu. Ką galiu padaryti?
— Prašau, nepyk, — paskubomis atsiprašau. — Nežinojau,
kad ji čia. Sakė, kad neateis, — kilsteliu ranką ir Ana leidžia
man pirštu brūkštelėti jai per apatinę lūpą. — Prašau,
Anastazija, neleisk Elenai sugadinti vakaro. Ji mano
gyvenime — pernykštis, senas sniegas.
Pirštais suimu Anos smakrą, kilsteliu ir švelniai pabučiuoju
ją į lūpas.
Giliai atsidususi, ji atlyžta, ir man dingteli, jog susitaikėme.
Tada leidžiu jai įsikibti į parankę.
 — Palydėsiu iki tualeto, kad daugiau niekas tau
nesutrukdytų.
Laukdamas Anos prie prabangių kilnojamų tualetų, kuriuos
motina išsinuomojo šiam pokyliui, iš kišenės išsitraukiu
telefoną. Daktarė Grin atsiuntė elektroninį laišką ir pažadėjo
rytoj priimti Aną.
Gerai. Į laišką atsakysiu vėliau.
Rinkdamas Elenos numerį nužingsniuoju į sodo gilumą, kur
niekas netrukdys. Ji atsiliepia po pirmo signalo.
— Kristianai.
— Elena, po velnių, ką darai?
— Ta mergina labai nemaloni ir šiurkšti.
— Na, gal tau derėtų tiesiog palikti ją ramybėje?
— Pamaniau, mudviem reikėtų susipažinti, — sako Elena.
— O kam? Rodos, sakei, kad neateisi. Kodėl apsigalvojai?
Maniau, dėl to buvome susitarę.
— Skambino tavo motina ir maldavo ateiti, o man buvo
smalsu pamatyti Anastaziją. Turiu įsitikinti, kad ji neketina
vėl tavęs įskaudinti.
— Na, palik ją ramybėje. Pirmą kartą užmezgiau normalius
santykius su mergina ir nenoriu, kad tu visiškai be reikalo
rūpindamasi manimi juos sužlugdytum. Duok jai ramybę.
— Kristianai...
— Kalbu rimtai, Elena.
— Ar jau pamiršai, kas esi? — klausia ji.
— Žinoma, ne, — pakeliu akis ir išvystu į mane spoksančią
Aną. — Jau turiu eiti. Labanakt.
Tikriausiai pirmą kartą gyvenime nutraukiu pokalbį su
Elena.
Ana kilsteli antakį.
— Kaip laikosi pernykštis sniegas?
— Nepatenkinta, — nusprendžiu, kad būtų geriausia
pakalbėti apie ką nors kita. — Gal dar norėtum pašokti? Ar
jau nori namo? — žvilgteliu į laikrodį. — Po penkių minučių
bus fejerverkai.
— Dievinu fejerverkus, — sako Ana, ir aš žinau, kad dabar
ji nebepyksta.
— Tai dar pasiliksime ir jais pasigrožėsime, — apglėbiu ją ir
prisitraukiu. — Prašau, neleisk, kad ji kištųsi į mūsų
santykius.
— Ji tau neabejinga, — tyliai sako Ana.
— Taip, ji man taip pat rūpi... kaip draugė...
— Manau, jai tu daugiau nei draugas.
— Anastazija, mudu su Elena... — nutylu. Ką pasakyti, kad
ją nuraminčiau? — Tai sunku paaiškinti. Mudu sieja bendra
praeitis. Bet ne kas kita, o praeitis. Kaip jau daug kartų tau
sakiau, ji — tik gera draugė. Ir viskas. Prašau, pamiršk ją.
Pabučiuoju Anai į plaukus ir daugiau ji neprataria nė žodžio.
Paėmęs už rankos, vėl veduosi ją į šokių aikštelę.
— Anastazija... — ramiai ir sklandžiai kreipiasi į ją mano
tėvas. Jis stovi mudviem už nugarų. — Svarsčiau, gal
suteiktum tokią garbę ir su manimi pašoktum?
Karikas ištiesia Anai ranką. Šypsodamasis žiūriu, kaip jis
vedasi mano merginą į šokių aikštelę, o tuo metu orkestras
užgroja „Skrisk su manimi” [* Angl. Come Fly with Me].
Netrukus juodu įsitraukia į pokalbį, o aš vėl imu svarstyti,
ar tik ne apie mane jie šnekučiuojasi.
— Sveikas, brangusis, — užkalbina mane prisigretinusi
motina, nešina taure šampano.
— Mama, ką norėjai man pasakyti? — nieko nelaukdamas
klausiu.
— Kristianai, aš...
Ji nutyla, nerimaudama pažvelgia į mane, ir aš suprantu,
kad delsia. Jai niekada nepatinka pranešti blogų naujienų.
Dabar ir pats imu nerimauti.
— Nagi, Greise. Klok.
— Šnekėjau su Elena. Ji man papasakojo, kad judu su Ana
išsiskyrėte ir kad likai sudaužyta širdimi.
Ką?!
— Kodėl nieko man nesakei? — kamantinėja motina. —
Žinau, kad turite bendrų verslo reikalų, bet man buvo
apmaudu išgirsti šią naujieną iš Elenos.
 — Ji viską perdeda. Aš nelikau sudaužyta širdimi. Mudu su
Ana apsipykome. Tik tiek. Nieko tau nesakiau, nes žinojau,
kad netrukus viskas pasikeis. Dabar mudviem vėl viskas
gerai.
— Negaliu nė pagalvoti, kad kas nors galėtų tave
įskaudinti, mielasis. Tikiuosi, ji tave pasirinko iš kilnių
paskatų.
— Kas? Ana? Ką turi omenyje, mama?
— Esi turtingas žmogus, Kristianai.
— Manai, ji — turtingų vyrų medžiotoja?
Staiga pasijuntu taip, tarsi mama būtų pliaukštelėjusi man
per veidą.
Mėšlas.
— Ne, aš to nesakau...
— Mama, ji visai ne tokia.
Tvardausi kaip įmanydamas.
— Tikiuosi, kad ne tokia, mielasis. Aš tik mėginu tave
apsaugoti. Būk atsargus. Daugumai jaunuolių gyvenimo kelio
pradžioje tenka ištverti sunkias meilės kančias, — sako
Greisė ir perveria mane iškalbingu žvilgsniu.
Ak, prašyčiau. Mano širdis buvo sudaužyta gerokai
anksčiau, nei suaugau.
— Mielasis, juk žinai, kad mudu su tėvu tik norime, kad
būtum laimingas. Ir dar nesu mačiusi tavęs laimingesnio
negu per šį pokylį.
— Taip. Mama, vertinu tavo rūpestį, bet man viskas
gerai, — susidėjęs rankas už nugaros, vos susilaikau
nesukryžiavęs pirštų. — O dabar ketinu išgelbėti savo
turtingo vyro ieškančią merginą iš savo tėvo nagų, — šaltai
priduriu.
— Kristianai...
Motina dar mėgina mane prisišaukti, bet, tiesą sakant,
norėčiau, kad nuo manęs atstotų. Kaip ji drįsta šitaip manyti
apie Aną? Ir kodėl, po velnių, Elena pasakoja Greisei visus
gandus apie mudu su Ana?
— Senoliams šokių jau pakaks, — pareiškiu priėjęs prie
Anos ir savo tėvo.
Karikas nusijuokia.
— Ne toks jau aš ir senolis, sūnau. Jaunystėje garsėjau
kaip puikus šokėjas.
Pamerkęs Anai akį, jis neskubėdamas grįžta pas savo
sielvarto apimtą žmoną.
— Rodos, tėčiui tu patinki, — tyliai sakau, nors jaučiuosi
siaubingai.
— Kodėl turėčiau nepatikti? — droviai šypsodamasi
pasiteirauja Ana.
— Geras ir puikiai suformuluotas atsakymas, panele Stil.
Orkestras ima groti „Tai turėjai būti tu” [* Angl. It Had to Be
You] dainos melodiją, ir aš vėl apkabinu Aną.
— Pašok su manimi, — sakau kimiu balsu.
— Mielai, pone Grėjau, — sutinka ji.
Mudu imame šokti, ir visos mintys apie turtingų vyrų
medžiotojas, pernelyg rūpestingus tėvus ir į ne savo reikalus
besikišančias buvusias dominantes netrukus išdulka man iš
galvos.
 2011-ŲJŲ BIRŽELIO 12-OJI,
SEKMADIENIS
Vidurnaktį renginio vedėjas paskelbia, kad galime nusiimti
kaukes. Stovime įlankos pakrantėje ir grožimės kvapą
gniaužiančiais fejerverkais, aš Anai už nugaros ir švelniai ją
apkabinęs. Jos veidą apšviečia įvairiaspalvės danguje, mums
virš galvų, sproginėjančių fejerverkų šviesos. Plačiai
šypsodamasi, Ana žavisi kiekvienu akinančiu pliūpsniu.
Fejerverkų žaismas tobulai dera prie muzikos, Hendelio
„Kunigo Zadoko”.
Įspūdinga.
Tėvai pasistengė, kad svečiai liktų patenkinti, todėl, nors
anksčiau labai ant jų niršau, įtūžis palengva slopsta. Į aukso
spalvos dangų šovusi paskutinė raketų salvė apšviečia įlanką.
Ryškiaspalvėms žiežirboms krintant į juodą vandenį, svečiai
spontaniškai ima ploti.
Vaizdas pribloškiantis.
— Ponios ir ponai! — garsiai prabyla renginio vedėjas
plojimams ir švilpesiams tylant. — Baigiantis šiam
nuostabiam pokyliui norėčiau pranešti vieną vienintelę žinią:
iš jūsų dosnumo šį vakarą iš viso paaukota milijonas aštuoni
šimtai penkiasdešimt trys tūkstančiai dolerių!
Šią naujieną minia vėl sutinka audringais plojimais. Suma
tikrai įspūdinga. Numanau, kad motina visą vakarą nėrėsi iš
kailio melždama pinigų aptekusius savo bičiulius ir svečius.
Žinoma, mano indėlis taip pat buvo nemenkas — šeši šimtai
tūkstančių dolerių. Tebeaidint plojimams, ant pontono, kur
darbuojasi pirotechnikos specialistai, įsižiebia iš sidabro
liepsnelių sudėliotas užrašas „Fondo vardu visiems
dėkojame”, ir virpančios raidės atsispindi įlankos vandenyje.
— Ak, Kristianai... Nuostabu! — šūkteli Ana, ir aš ją
pabučiuoju. Tada užsimenu, kad mums jau metas.
Nekantrauju parvežti Aną namo ir išsitiesti lovoje šalia jos.
Šiandien buvo ilga diena. Viliuosi, kad neteks Anos įkalbinėti
pernakvoti. Pirmiausia todėl, kad Leila vis dar laisva. Be to,
nepaisant nieko, viskas, ką šiandien darėme, man labai
patiko ir aš noriu daugiau. Noriu, kad Ana liktų pas mane
sekmadienį ir galbūt visą ateinančią savaitę.
Rytoj pas Aną užsuks daktarė Grin, o paskui, — nelygu,
koks bus oras, — galėtume išsiruošti pasklandyti arba
paplaukioti burine jachta. Galėčiau parodyti jai „Greisę”.
Mintis praleisti su Ana daugiau laiko mane vilioja.
Labai vilioja.
Kraipydamas galvą prieina Teiloras, ir aš žinau, jog jis nori,
kad palauktume, kol prasiskirstys minia. Visą vakarą jis buvo
kaip ant adatų, tad veikiausiai dabar išsekęs. Vykdydamas jo
nurodymą, paprašau Anos dar truputį pabūti su manimi ir
palaukti.
— Taigi, Aspenas? — sakau mėgindamas nukreipti jos
dėmesį kitur.
— Oi... Neatidaviau paaukotų pinigų, — aikteli Ana.
— Gali nusiųsti čekį. Adresą turiu.
— Tu tikrai pykai.
— Taip, tiesa.
— Tai vis per tave ir tavo žaisliukus.
— Buvote gana susijaudinusi, panele Stil. Bet jei atmintis
manęs neapgauna, viskas baigėsi neabejotinu pasitenkinimu.
Beje, kur jie?
— Sidabriniai rutuliukai? Mano rankinėje.
— Norėčiau juos atgauti. Jie — toks galingas įrankis, kad
negali likti jūsų nepatyrusiose rankose.
— Nerimaujate, kad vėl pernelyg susijaudinsiu, galbūt net
būdama su kuo nors kitu? — klausia Ana ir jos akys
išdykėliškai žybteli.
Ana, neerzink manęs ir taip nejuokauk.
— Viliuosi, kad taip nenutiks. Bet ne, Ana. Noriu, kad visas
tavo malonumas priklausytų man.
Visada.
— Nepasitiki manimi?
— Visiškai pasitikiu. Bet vis tiek, gal atiduotum juos?
 — Pagalvosiu.
Panelė Stil nusprendė pradėti rizikingą žaidimą.
Tolumoje pasigirsta tranki muzika, mat savo darbą pradeda
didžėjus.
— Gal nori pašokti? — klausiu.
— Aš tikrai pavargusi, Kristianai. Jei neprieštarauji,
norėčiau jau važiuoti.
Santūriai mosteliu Teilorui. Jis per rankovėje įtaisytą
mikrofoną kažką pasako kitiems apsaugos darbuotojams, ir
mudu su Ana patraukiame per pievelę. Nešina aukštakulniais,
prie mūsų pribėga Mija.
— Tik nesakykit, kad jau važiuojate. Tikra muzika ką tik
prasidėjo. Eikš, Anastazija.
Ji čiumpa laisvą Anos ranką.
— Mija, Anastazija pavargusi. Važiuojame namo. Be to,
rytoj mums svarbi diena.
Ana nustebusi pakelia į mane akis.
Negavusi, ko norėjo, Mija papučia lūpas, bet primygtinai
nereikalauja likti.
— Būtų gerai, jei ateinančią savaitę užsuktum. Gal
galėtume pavaikštinėti po parduotuves?
— Žinoma, Mija, — atsako Ana, ir jos balse girdžiu
nuovargio gaidelę.
Turiu parvežti ją namo. Atsisveikindama Mija pabučiuoja
Aną, o tada apkabina mane ir stipriai spusteli. Sesuo pakelia į
mane akis, matau, kad jos veidas švyti.
— Džiaugiuosi matydama tave tokį laimingą, — sako ji ir
pakšteli man į skruostą. — Iki. Ir labanakt abiem.
Tada Mija tekina grįžta pas savo laukiančias drauges ir
visos negaišuodamos patraukia atgal į šokių aikštelę.
Šalia stovi ir mano tėvai; staiga pasijuntu kaltas, kad
neseniai apsipykau su motina.
— Prieš išvažiuodami dar atsisveikinsime su tėvais. Eikš.
Mudu nužingsniuojame prie jų. Pamačius mus, Greisės
veidas nušvinta. Ji kilsteli ranką, pirštų galais švelniai paliečia
man veidą, o aš mėginu tvardytis ir piktai į ją nedėbčioti. Ji
nusišypso.
— Ačiū, kad užsukai ir atsivežei Anastaziją. Buvo nuostabu
matyti pokylyje jus drauge.
— Ačiū už puikų vakarą, mama, — sakau šiaip taip
susitvardęs. Anai girdint, nenoriu atnaujinti ankstesnio
mudviejų pokalbio.
— Labanakt, sūnau. Ana, — įsiterpia Karikas.
— Prašom vėl užsukti, Anastazija, malonu, kad šiandien
drauge praleidome vakarą, — meiliai prabyla Greisė.
Rodos, ji kalba visiškai nuoširdžiai, ir jos pastaba apie vyrų
medžiotojas manęs taip labai nebepiktina. Galbūt ji tik
mėgina mane apsaugoti. Vis dėlto mano tėvai Anastazijos
visai nepažįsta. Ji — visiškai nesavanaudiškas žmogus, tokios
moters iki šiol nesu sutikęs.
Mudu patraukiame link gyvenamojo namo. Ana delnais
persibraukia sau žastus ir dilbius.
— Ar tau nešalta? — teiraujuosi.
— Dėkui, kad klausi, bet ne.
— Šį vakarą praleidau nuostabiai, Anastazija. Ačiū.
— Aš taip pat, nors vienos jo dalys man patiko labiau, o
kitos mažiau.
Akivaizdu, kad ji turi omenyje slaptą mudviejų pasimatymą
mano vaikystės miegamajame.
— Nekramtyk lūpos, — įspėju.
— Ką turėjai omenyje sakydamas, kad rytoj mums svarbi
diena? — klausia Ana.
Paaiškinu jai, kad rytoj pas mane į namus užsuks daktarė
Grin ir kad turiu jai staigmeną.
— Daktarė Grin?!
— Taip.
— Kodėl?
— Nes negaliu pakęsti sargių.
— Kūnas mano, — burbteli Ana.
— Ir mano, — šnipšteliu.
Ana. Prašau. Aš... jų... nekenčiu.
Blausioje popierinių žibintų, kurių prikabinėta visame
priešakiniame kieme, šviesoje jos akys spindi, ir aš
pasvarstau, ar ji ketina šį ginčą tęsti. Ana kilsteli ranką, ir aš
sustoju. Ji trūkteli vieną peteliškės sparnelį ir ją atriša. Tada
švelniais pirštais atsargiai atsega viršutinę marškinių sagą.
Žiūriu į ją tarsi užburtas ir negalėdamas pajudėti, tarsi mano
kojos būtų susmegusios į žemę.
— Dabar atrodai man labai patrauklus, — sako Ana,
gerokai mane nustebindama.
Manau, daktarę Grin ji jau pamiršo.
— Turiu parvežti tave namo. Eikš.
Privažiavusi „Audi Q7” sustoja, o vikriai iš jos išlipęs
patarnautojas paduoda Teilorui raktelius. Vienas iš
apsaugininkų, vardu Sojeris, įteikia man voką. Laiškas
adresuotas Anai.
— Iš kur jį gavai? — klausiu apsaugininko.
— Vienas iš tarnų perdavė, sere.
Gal šis laiškas nuo buvusio jos gerbėjo? Braižas lyg ir
pažįstamas. Teiloras atidaro užpakalines dureles, ragindamas
Aną sėsti į mašiną, o aš vikriai įsitaisau šalia ir perduodu jai
laišką.
— Jis adresuotas tau. Kažkas iš patarnaujančio personalo
perdavė jį Sojeriui. Neabejoju, kad laiškas nuo dar vieno tavo
gerbėjo.
Teiloras sustoja eilėje automobilių, važiuojančių iš mano
tėvų kiemo. Ana atplėšia voką ir paskubomis peržvelgia
laišką.
— Pasakei jai?! — staiga šūkteli ji.
— Kam? Ką?
— Kad vadinu ją ponia Robinson.
— Tai laiškelis nuo Elenos? Tai juokinga. — Juk liepiau
Elenai palikti Aną ramybėje. Kodėl ji manęs neklauso? Ir ką ji
rašo Anai? Po velnių, kuo aš jai neįtinku? — Rytoj su ja
pasikalbėsiu. Arba pirmadienį.
Noriu užmesti akį į tą laiškelį, bet Ana nesuteikia man
tokios progos. Sugrūda laišką į rankinę ir ištraukia iš jos
sidabrinius rutuliukus.
 — Iki kito karto, — grąžindama juos man sako ji.
Iki kito karto?
Ką gi, geros naujienos. Spusteliu Anai ranką, o ji, pro
automobilio langą spoksodama į tamsą, atsako tuo pačiu.
Mums važiuojant per 520-ąjį tiltą, Ana jau miega. Ir aš
nutariu trumpai atsipūsti. Šiandien buvo įvykių kupina diena.
Jaučiuosi pavargęs, tad atlošiu galvą ir užsimerkiu.
Taip. Buvo neįprasta diena.
Ana ir čekis. Subjurusi jos nuotaika. Jos užsispyrimas.
Lūpdažiai. Seksas.
Taip. Seksas.
Žinoma, turėsiu išsklaidyti mane žeidžiantį mamos rūpestį
ir nerimą, girdi, Ana yra laimės ieškotoja, nusitaikiusi į mano
turtus.
O kur dar į ne savo reikalus nosį kaišiojanti ir bjauriai
besielgianti Elena! Po velnių, ką reikės su ja daryti?
Žvelgiu į savo atvaizdą automobilio lange. Į mane spokso
išblyškęs, šmėklą primenantis tipas, ir jo atvaizdas išnyksta
tik tuomet, kai paliekame Penktąjį tarpregioninį greitkelį ir
įsukame į gerai apšviestą Stiuarto gatvę. Galima sakyti, mes
jau namie.
Automobiliui sustojus prie namo, Ana vis dar pučia į akį.
Sojeris vikriai išlipa ir atidaro man dureles.
— Gal įnešti tave vidun? — klausiu Anos ir spusteliu jai
ranką.
Ji pabunda ir vis dar mieguista papurto galvą. Sojeris,
budrus ir nuolat dairydamasis, traukia pirmas, bet į pastatą
įžengiame drauge, o Teiloras nuvairuoja automobilį į garažą.
Lifto kabinoje Ana atsiremia į mane ir užsimerkia.
— Diena buvo nelengva, ar ne, Anastazija?
Ji linkteli.
— Pavargai.
Ji linkteli.
— Atrodai nelabai šneki.
Ji vėl linkteli ir šį kartą pamalonina mane šypsena.
— Eikš. Paguldysiu tave į lovą.
 Paimu ją už rankos, suneriu pirštus ir paskui Sojerį mudu iš
lifto kabinos žengiame į prieškambarį. Sojeris kilsteli ranką.
Stipriau suspaudžiu Anos pirštus.
Koks čia mėšlas?
— Bus padaryta, Ti, — sako Sojeris ir atsisuka į mudu. —
Pone Grėjau, panelės Stil „Audi” padangos supjaustytos, o
visas kėbulas ištepliotas dažais.
Ana tyliai aikteli.
Ką?!
Pirmiausia man dingteli, kad į garažą prasmuko kažkoks
pamišęs vandalas, tik staiga prisimenu... Leilą.
Po galais, ką ji padarė?
Sojeris kalba toliau:
— Teiloras baiminasi, kad ta psichė galėjo įsibrauti į
apartamentus ir galbūt juose tebėra. Jis nori patikrinti.
Kaip kas nors gali įsibrauti į mano apartamentus?
— Suprantu. Koks Teiloro planas?
— Jis su Rajanu ir Reinoldsu pakils tarnybiniu liftu. Išnaršys
visur ir praneš, ar jums saugu ten eiti. Aš palauksiu su jumis,
sere.
— Ačiū, Sojeri, — dar stipriau suspaudžiu Anai ranką. —
Kuo toliau, tuo gražiau.
Negali būti, kad Leila mano bute. O gal?
Prisimenu tas kelias akimirkas, kai man pasirodė, jog akies
krašteliu kažką lyg ir mačiau... kai pabudau, nes maniau, kad
kažkas taršo man plaukus, bet Aną radau gulinčią šalia ir
giliai miegančią. Mane apninka abejonės ir nukrečia šiurpas.
Mėšlas.
Jei Leila čia, turiu tai žinoti. Nemanau, kad padarys man ką
nors blogo. Pabučiuoju Anai į plaukus.
— Klausyk, negaliu stovėti čia rankų sudėjęs. Sojeri,
pasirūpink panele Stil. Neįleisk jos į apartamentus, kol visko
nepatikrinsime. Esu tikras, kad Teiloras per jautriai reaguoja.
Ji negali įsibrauti į apartamentus.
— Ne, Kristianai... — Ana įsikimba man į švarko atlapus
mėgindama sulaikyti. — Lik su manimi.
 — Daryk, ką sakau, Anastazija. Palauk čia, — sakau
šiurkščiau, nei norėčiau, ir ji mane paleidžia. — Sojeri...
Jis, vis dar neapsisprendęs, ką daryti, stovi man ant kelio.
Kilsteliu antakį ir apsaugininkas, dar akimirką padvejojęs,
atidaro man dvivėres apartamentų duris. Kai įeinu, Sojeris
jas uždaro.
Į svetainę vedančiame koridoriuje tamsu ir tylu. Stoviu
įtempęs klausą, ar neišgirsiu ko nors įtartino. Bet mano ausis
pasiekia vien tylus vėjo šniokštimas ir elektrinių virtuvės
prietaisų dūzgimas. Kažkur toli, gatvėje, girdėti policijos
sirena, bet šiaip Eskaloje viešpatauja tyla ir ramybė, kaip ir
turėtų būti.
Jei Leila čia patektų, kur ji eitų?
Pirmiausia pagalvoju apie žaidimų kambarį ir jau ketinu
tekinas lėkti laiptais į viršų, tik staiga išgirstu tarnybinio lifto
dundesį, paskui dzingtelėjimą, ir į koridorių, tarsi
filmuodamiesi koviniame veiksmo filme, įpuola Teiloras ir dar
du ginkluoti apsaugininkai.
— Ar būtina mojuoti ginklais? — klausiu operacijai
vadovaujančio Teiloro.
— Mes tik imamės būtinų atsargumo priemonių, sere.
— Nemanau, kad ji prasmuko į butą.
— Tuoj viską patikrinsime. Ilgai neužtruksime.
— Gerai, — sakau, susitaikęs su aplinkybėmis. —
Apsidairysiu viršuje.
— Einu su jumis, pone Grėjau.
Pagalvoju, kad Teiloras pernelyg rūpinasi mano saugumu.
Jis paskubomis duoda kelis nurodymus kitiems dviem
apsaugininkams ir šie patraukia į skirtingas puses tikrinti
kambarių. Įjungęs visas šviesas, kad svetainėje ir koridoriuje
viskas būtų puikiai matyti, su Teiloru užlipu į viršų.
Teiloras savo darbą išmano ir yra labai kruopštus. Jis
žvilgteli po lova su baldakimu, po stalu ir net po sofa žaidimų
kambaryje. Tada tą pačią procedūrą pakartoja nuolankiosios
kambaryje ir visuose kituose laisvuose kambariuose.
Įsibrovėlės — nė ženklo. Teiloras patraukia į savo ir ponios
Džouns gyvenamąsias patalpas, o aš vėl nulipu laiptais. Nei
vonios kambaryje, nei drabužinėje, nei savo miegamajame
nerandu nieko įtartina. Stypsodamas vidury kambario
jaučiuosi kaip paskutinis mulkis, bet atsitupiu ir pasilenkęs
žvilgteliu po lova.
Nieko.
Nė dulkelės. Poniai Džouns nėra ko prikišti.
Balkono durys užrakintos, tad atrakinu jas ir praveriu.
Lauke pučia šaltokas vėjas, o man po kojomis plyti tamsus ir
niūrus miestas. Kažkur toli girdėti transporto gausmas ir tyli
vėjo dejonė, bet... tik tiek. Grįžtu į kambarį ir vėl užrakinu
duris.
Netrukus laiptais nulipa ir Teiloras.
— Jos čia nėra, — sako.
— Manai, tai Leilos darbas?
— Taip, sere, — jis stipriai sučiaupia lūpas. — Ar
neprieštarausite, jei pasidairysiu ir po jūsų miegamąjį?
Nors aš tai jau padariau, neturiu jėgų ginčytis.
— Žinoma, ne.
— Ketinu patikrinti visas jūsų spintas ir drabužines, sere, —
paaiškina jis.
— Gerai.
Matydamas, kad visi atsidūrėme gana absurdiškoje
padėtyje, papurtau galvą, atidarau prieškambario duris ir
išvystu už jų stovinčią Aną. Sojeris vikriai išsitraukia
revolverį, bet, pamatęs mane, jį nuleidžia.
— Nieko nėra, — pranešu Sojeriui. Jis grąžina ginklą į dėklą
ir žingteli į šalį. — Teiloras per jautriai reaguoja, — nuraminu
Aną.
Ji atrodo išsekusi, be to, nė nekrusteli, tik išblyškusi spokso
į mane, ir aš susigriebiu, kad ji, matyt, mirtinai išsigandusi.
— Viskas gerai, mažyte, — apkabinu ją, pabučiuoju į
plaukus. — Eime, tu pavargusi. Eikš į lovą.
— Aš taip nerimavau, — sako ji.
— Žinau. Mes visi susinervinę.
Sojeris kažkur dingsta, veikiausiai bus įėjęs į
apartamentus.
— Dievaži, pone Grėjau, jūsų buvusiosios moka kelti
reikalavimus, — pašaipiai prabyla Ana.
— Tiesa. — Jos tikrai gana reiklios. Nusivedu Aną į
svetainę. — Teiloras su saviškiais tikrina drabužines ir
spintas. Nemanau, kad ji čia.
— Ko jai čia būti? — sumišusi ir nerimaudama klausia Ana
ir aš ją patikinu, kad Teiloras labai kruopštus žmogus ir kad
mudu patikrinome kiekvieną namų kampą, taip pat ir žaidimų
kambarį.
Paskui nervams nuraminti pasiūlau ko nors išgerti, bet Ana
atsisako. Ji pavargusi.
— Eikš. Palydėsiu tave į lovą. Atrodai išsekusi.
Miegamajame Ana išverčia ant komodos savo rankinės
turinį.
— Imk, — paduoda man Elenos laiškelį. — Nežinau, ar nori
jį perskaityti. Aš linkusi nekreipti į jį dėmesio.
Užmetu akį, kas jame rašoma.

Tai sužadina mano pyktį.

Kas čia dabar? Dar vienas Elenos žaidimas?
— Neįsivaizduoju, kokias spragas ji galėtų užpildyti, —
įsikišu laiškelį į kelnių kišenę. — Turiu šnektelėti su Teiloru.
Leisk atsegti tau suknelės užtrauktuką.
 — Ar dėl suniokoto automobilio ketini kreiptis į policiją? —
sukdamasi klausia Ana.
Nužėręs plaukus, atsegu užtrauktuką.
— Ne. Nenoriu velti į šį reikalą policijos. Leilai reikalinga
pagalba, o ne policininkai, tad nenoriu jų čia matyti. Turime
dar labiau susitelkti ir ją rasti, — švelniai pabučiuoju jai į
petį. — Eik į lovą.

NUĖJĘS Į VIRTUVĘ, įsipilu stiklinę vandens.

Po galais, kas čia vyksta? Rodos, žemė slysta man iš po
kojų. Vos tik susitaikiau su Ana ir grįžau į vėžes, mane vėl
ėmė persekioti praeities šmėklos: Leila ir Elena. Trumpai
pasvarstau, gal jos slapta bendrininkauja, bet paskui
susivokiu, kad pasidaviau paranojai. Absurdiška mintis. Elena
tikrai nėra tokia kvaiša.
Delnais persibraukiu per veidą.
Kodėl Leila turėtų mane persekioti?
Iš pavydo?
Ji norėjo daugiau. O aš ne.
Kita vertus, mielai būčiau ir toliau palaikęs man įprastus
santykius... Juk tai ji mane paliko.
— Pone... Ar galiu kalbėti atvirai? — klausia Leila.
Ji sėdi prie pietų stalo, man iš dešinės, dėvėdama žavius
nėriniais puoštus firminius „La Peria” apatinius.
— Žinoma.
— Įsimylėjau jus. Tikėjausi, kad užsegsite man antkaklį,
pririšite ir kad liksiu su jumis amžinai.
„Užsegti antkaklį? Amžinai? — pagalvoju. — Kokios čia
nesąmonės?”
— Bet manau, pernelyg įsisvajojau, — priduria ji.
— Leila. Juk žinai, kad tokie santykiai ne man. Mes apie tai
jau šnekėjome.
— Bet jūs vienišas. Juk matau.
— Vienišas? Aš — vienišas? Nesijaučiu vienišas. Anaiptol.
Turiu darbą. Šeimą. Turiu tave.
— Bet aš noriu daugiau, pone.
 — Negaliu tau duoti daugiau. Juk žinai.
— Žinau.
Ji pakelia galvą, pakelia gintaro spalvos akis ir atidžiai
mane nužvelgia. Leila sulaužė visas taisykles — iki šiol
niekada nedrįsdavo spoksoti į mane be leidimo. Bet
susitvardau ir jos neišplūstu.
— Negaliu. Tokie santykiai ne man.
Visada buvau su ja atviras. Be to, visa tai Leilai ne
naujiena.
— Tokie santykiai — jums, sere. Tik nesu ta, kuri jus tuo
įtikintų, — liūdnai sako Leila ir įsispokso į tuščią savo
lėkštę. — Norėčiau nutraukti santykius.
Šį kartą Leila užklumpa mane nepasiruošusį.
— Ar tikrai? Leila, tai rimtas žingsnis. Norėčiau, kad ir
toliau laikytumės sutarties.
— Daugiau taip negaliu, pone, — tardama paskutinį žodį iš
jaudulio ji netenka žado, ir aš nebeišmanau, ką pasakyti. —
Negaliu, — krenkštelėjusi sušnabžda ji.
— Leila... — nutylu suglumintas jaudulio gaidelės jos balse.
Leila buvo nepriekaištinga nuolankioji. Maniau, puikiai
tinkame vienas kitam. — Būtų gaila, jei išeitum, — priduriu,
nes tai tiesa. — Man tikrai labai patiko drauge leisti laiką.
Tikiuosi, tau taip pat.
— Ir man bus gaila, sere. Man viskas... labiau nei patiko,
vyliausi, kad... — ji vėl nutyla ir liūdnai man šypteli.
— Gaila, kad nejaučiu nieko daugiau.
Bet tai tiesa. Nuolatiniai santykiai man dabar nereikalingi.
— Niekada ir neleidote man suprasti, kad galėtų būti kas
nors daugiau, — tyliai sako Leila.
— Atleisk. Tu teisi. Jei taip nori, viską baikime. Gal taip ir
geriau, juolab kad pradedi mane įsimylėti.

TEILORAS SU APSAUGININKŲ KOMANDA grįžta į

virtuvę.
— Apartamentuose Leilos nė pėdsako, sere, — praneša jis.
— Taip ir maniau, bet esu dėkingas, kad patikrinote. Ačiū.
 — Stebėsime vaizdo kamerų įrašus. Pirmas budės Rajanas.
Sojeris ir Reinoldsas eis pamiegoti.
— Gerai. Darykite, ką reikia.
— Klausau, pone Grėjau. Laisvai, ponai.
Teiloras leidžia savo pavaldiniams eiti.
— Labanakt.
Kai jie išeina, Teiloras man sako:
— Automobilis visiškai suniokotas, sere.
— Nepataisomai?
— Manau, taip. Ji pasismagino iš širdies.
— Jei tik tai — Leilos darbas.
— Rytą pasikalbėsiu su pastato apsaugos darbuotojais ir
peržiūrėsiu jų vaizdo įrašus. Ar norite pranešti policijai?
— Kol kas ne.
— Gerai, — linkteli Teiloras.
— Anai turėsiu parūpinti kitą automobilį. Ar galėtum rytoj
pasikalbėti su „Audi” salono vadybininkais?
— Žinoma, sere. Iš pat ryto pasirūpinsiu, kad sudarkytas
automobilis būtų išgabentas į laužyną.
— Ačiū.
— Pageidausite dar ko nors, pone Grėjau?
— Ne. Ačiū. Eik ilsėtis.
— Labos nakties, sere.
— Labos nakties.
Teiloras išeina, o aš traukiu į darbo kambarį. Esu labai
susinervinęs. Dabar nieku gyvu neužmigsiu. Pasvarstau, gal
paskambinti Velčui ir pranešti naujienas, bet jau per vėlu.
Nusivelku švarką ir pakabinu ant kėdės atlošo, tada prisėdu
prie kompiuterio ir parašau jam elektroninį laišką.
Vos tik paspaudžiu „siųsti”, suskamba mobilusis. Ekrane
Elenos Linkoln vardas.
Kas čia dabar?
Atsiliepiu.
— Ko tau reikia?
— Kristianai! — nustebusi šūkteli ji.
— Nesuprantu, ko tokiu metu man skambini. Neturiu ko tau
pasakyti.
Ji garsiai atsidūsta.
— Tik norėjau tau pasakyti... — ji nutyla nebaigusi sakinio
ir pakeičia taktiką. — Tikėjausi palikti žinutę.
— Na, gerai, tai klok dabar. Nereikia palikti žinutės.
Mėginu likti ramus, bet tai neįmanoma.
— Tu pyksti. Aš jaučiu. Jei širsti dėl laiškelio, tai
paklausyk...
— Ne, tai tu paklausyk. Aš tavęs prašiau, o dabar jau
įspėju. Duok jai ramybę. Ji su tavimi neturi nieko bendra.
Supratai?
— Kristianai, blogo tau nenorėjau ir suprantu...
— Žinau, kad supranti. Bet aš kalbu rimtai, Elena. Po
galais, palik ją ramybėje. Ar turėsiu pateikti tau šį prašymą
raštu ir trimis egzemplioriais? Ar girdi mane?
— Taip. Girdžiu. Ir atsiprašau...
Dar niekada nesu girdėjęs jos taip nuoširdžiai
atgailaujančios. Elenos žodžiai šiek tiek numaldo mano pyktį.
— Gerai. Labanakt.
Baigiu pokalbį ir švysteliu mobilųjį ant stalo. Kokia įkyri
moteris.
Padedu alkūnes ant stalo ir delnais pasiremiu galvą.
Jaučiuosi velniškai pavargęs.
Staiga į duris kažkas pasibeldžia.
— Kas dar?! — rikteliu.
Tada pakeliu galvą ir pamatau Aną. Ji vilki mano sportinius
marškinėlius, jos kojos nuogos, o išplėstose akyse atsispindi
baimė. Nežinau, kodėl ji nusprendė tampyti liūtą už ūsų.
Ak, Ana...
— Turėtum vilkėti adasinius arba šilkinius naktinius,
Anastazija. Bet net su mano marškinėliais atrodai gražiai.
— Pasiilgau tavęs. Eikš į lovą, — įtaigiai ir gundomai sako
ji.
Kaip galiu miegoti, kai užvirė tokia košė?
Atsistojęs išeinu iš už stalo ir įdėmiai nužvelgiu Aną. O jei
Leila tikrai nori ją nuskriausti? Kas bus, jei jai pasiseks? Kaip
aš tada toliau gyvensiu?
— Ar žinai, kiek daug man reiški? Jei dėl mano kaltės tau
nutiktų kas nors blogo...
Mane staiga vėl apima jau pažįstamas nejaukumas: kažkas
ima spausti krūtinę, be to, gerklėje pajuntu gumulą ir niekaip
negaliu jo nuryti.
— Nieko man nenutiks, — ramindama mane sako Ana. Ji
paglosto man skruostą, pirštais perbraukia per barzdos
šerelius. — Barzda tau greitai želia, — neslėpdama nuostabos
priduria.
Man patinka, kai Ana pirštais švelniai liečia skruostą. Jos
prisilietimas geismingas ir raminantis. Jis tramdo tamsą.
Nenuleisdama akių nuo savo nykščio, Ana perbraukia juo
man per apatinę lūpą. Ji susikaupusi, akys išplėstos, o tarp
antakių matyti V raidės pavidalo raukšlė. Ji brūkšteli man per
apatinės lūpos kraštelį, paskui per kaklą žemyn ir netrukus
pasiekia tą vietą, kur pro atsegtus marškinius matyti nuoga
krūtinė.
Po galais, ką ji daro?
Anos pirštas slenka tolyn, numanau, kad jis keliauja palei
neryškią lūpdažio liniją. Užsimerkiu laukdamas, kad tamsa
suspaus man krūtinę. Ana pirštu paliečia marškinių audinį.
— Neliesiu tavęs. Tik noriu atsagstyti marškinius, —
paaiškina ji.
Atsimerkęs ir mėgindamas nepasiduoti panikai sutelkiu
dėmesį jai į veidą. Neliepiu Anai liautis. Marškinių audinys
pakyla, ji atsega antrą sagą. Atitraukusi medžiagą nuo odos,
Ana vikriai atsega vieną, paskui kitą sagą. Aš nejudu.
Nedrįstu. Kvėpuoju negiliai, mat nepertraukiamai kovoju su
baime; visas mano kūnas įsitempęs laukia.
Neliesk manęs.
Prašau, Ana.
Ji atsega dar vieną sagą ir, pakėlusi galvą, nusišypso.
— Grįžau į liesti leidžiamą plotą, — sako ji ir pirštais
perbraukia išilgai raudonos linijos, kurią nubrėžė šįryt, bet,
jos pirštams slystant oda, vis tiek įsitempiu ir sulaikau
kvėpavimą.
Atsegusi paskutinę sagą, Ana praskleidžia man marškinius
ir aš giliai iškvepiu. Tada ji čiumpa man už rankos ir ištraukia
rankogalio sąsagą, paskui pereina prie dešinės rankos.
— Ar galiu nuvilkti tau marškinius? — pasiteirauja ji.
Linkteliu, mat jaučiuosi visiškai bejėgis, o ji nusmaukia
marškinius man nuo pečių, tada visai nuvelka. Darbas
baigtas. Ana atrodo labai patenkinta, aš stoviu prieš ją iki
juosmens nuogas.
Palengva atsipalaiduoju.
Nebuvo taip blogai.
— O kaipgi kelnės, panele Stil? — klausiu patenkintas ir
geidulingai šypsodamasis.
— Jas numausiu miegamajame. Noriu, kad eitume gulti į
tavo lovą.
— Šit kaip? Panele Stil, jūs tikra besotė.
— Pati nesuprantu kodėl, — imdama mane už rankos sako
Ana.
Leidžiuosi jos vedamas per svetainę, per koridorių iki pat
savo miegamojo. Kambaryje vėsu. Nuo šalčio man
susitraukia krūtinės speneliai.
— Atidarei balkono duris? — klausiu.
— Ne, — visiškai suglumusi ir negalėdama atplėšti akių nuo
atdarų durų atsako ji. Ana atsisuka į mane mirtinai išbalusi.
Ir labai nerimaudama.
— Kas yra? — klausiu jusdamas, kad man šiaušiasi plaukai,
bet ne iš šalčio, o iš baimės.
— Kai pabudau, — sušnabžda ji, — čia kažkas buvo.
Maniau, man pasivaideno.
— Ką?!
Paskubomis apsidairęs kambaryje, puolu prie balkono ir
žvilgteliu laukan. Ten nieko nėra, bet puikiai prisimenu, kad
ieškodamas Ledos duris uždariau ir užrakinau. Be to, žinau,
kad į balkoną Ana niekada nebuvo įkėlusi kojos. Vėl užrakinu
duris.
— Ar tu tikra? — klausiu jos. — Kas ten buvo?
 — Sakyčiau, moteris. Buvo tamsu. O aš buvau ką tik
nubudusi.
Prakeikimas!
— Renkis! — liepiu Anai.
Po velnių, kodėl atėjusi į darbo kambarį iš karto nepasakė?
Reikia išvesti ją iš apartamentų.
— Mano drabužiai viršuje, — suinkščia Ana.
Ištraukiu komodos stalčių ir išimu treningo kelnes.
— Maukis šitas.
Švystelėjęs Anai kelnes, išsiimu iš stalčiaus sportinius
marškinėlius ir paskubomis apsivelku. Tada nuo naktinės
spintelės čiumpu telefono aparatą.
— Pone Grėjau, — atsiliepia Teiloras.
— Po galais, ji vis dar čia, — piktai tarsteliu.
— Mėšlas, — nesusilaiko Tedoras ir padeda ragelį.
Po minutėlės juodu su Rajanu įvirsta į miegamąjį.
— Ana sako kažką mačiusi kambaryje, lyg ir moterį. Atėjusi
pas mane į darbo kambarį, ji pamiršo man iš karto apie tai
papasakoti, — iškalbingai dėbteliu į Aną. — Grįžę į
miegamąjį, radome atidarytas balkono duris. Puikiai pamenu,
kad apieškojęs kambarį jas uždariau ir užrakinau. Tai Leila.
Aš žinau.
— Ar seniai? — pasiteirauja Teiloras Anos.
— Maždaug prieš dešimt minučių, — atsako ji.
— Šiuos apartamentus ji pažįsta kaip savo penkis pirštus.
Anastaziją aš tuoj pat išsivešiu. Ji kažkur čia slepiasi. Raskite
ją. Kada ateina Geilė?
— Rytoj vakare, sere.
— Ji negali ateiti, kol butas nėra visiškai saugus. Supratot?
— Taip, sere. Važiuosite į Belvju?
— Neketinu užkrauti šio rūpesčio tėvams. Užregistruok
mane kokiame nors viešbutyje.
— Klausau, sere. Aš jums paskambinsiu.
— Ar mes truputį neperdedame? — įsiterpia Ana.
— Ji gali turėti ginklą, — burbteliu.
— Kristianai, ji stovėjo lovos kojūgalyje. Tuomet, jei taip
norėjo, galėjo mane nušauti.
Giliai atsidustu, mat dabar tikrai ne laikas ginčytis.
— Aš nelinkęs rizikuoti. Teilorai, Anastazijai reikia batų.
Teiloras išeina, o Rajanas lieka saugoti Anos.
Nuskubėjęs į drabužinę, nusimaunu kostiumo kelnes, įšoku
į džinsus ir apsivelku švarką. Iš kostiumo kelnės kišenės
išsitraukiu sargius, kuriuos ten įkišau rytą, ir sugrūdu juos į
savo džinsų kišenę. Tada į krepšį įsimetu dar kelis drabužius,
o prieš išeidamas dar pagriebiu džinsinį švarką.
Aną randu ten, kur ir palikau, ji atrodo suglumusi ir
sunerimusi. Mano treningo kelnės jai gerokai per plačios, bet
ieškoti ko nors kito nėra laiko. Apsiaučiu jai pečius džinsiniu
švarku ir paimu už rankos.
— Eime.
Nusivedu Aną į svetainę ir ten mes palaukiame Teiloro.
— Argi ji galėtų čia kur nors slėptis, — tyliai sako Ana.
— Tai didžiulis butas. Tu jo viso dar nematei.
— O gal tiesiog jai paskambink ir... pasakyk, kad nori
pasišnekėti?
— Anastazija, ji nestabilios psichikos, be to, gali būti
ginkluota, — paaiškinu vis labiau irzdamas.
— Tai bėgsime?
— Kol kas — taip.
— O jei ji pamėgins nušauti Teilorą?
Dieve mano... Tikiuosi, nemėgins.
— Teilorui ginklai ne naujiena, jis moka su jais elgtis. Jis
iššaus greičiau nei Leila.
Viliuosi, kad taip ir bus.
— Rėjus tarnavo kariuomenėje. Išmokė šaudyti ir mane.
— Tu su ginklu rankoje? — pasišaipau.
Jaučiuosi priblokštas. Negaliu pakęsti ginklų.
— Kodėl ne? — įsižeidusi atšauna Ana. — Aš moku šaudyti,
pone Grėjau, tad geriau pasisaugokite. Pakvaišusios buvusios
nuolankiosios — toli gražu ne vienintelis jūsų rūpestis.
— Turėsiu omenyje, panele Stil.
Teiloras nulipa laiptais ir mudu pasitinkame jį
prieškambaryje. Jis paduoda Anai kelioninį lagaminėlį ir
medžiaginius sportbačius. Ana Teilorą stipriai apkabina, labai
nustebindama ir jį, ir mane.
— Būkite atsargus, — sumurma ji.
— Taip, panele Stil, — jausdamasis nepatogiai, tačiau
sujaudintas Anos rūpesčio ir netikėto jausmų protrūkio, sako
Teiloras.
Žvilgteliu į jį, ir Teiloras pasitaiso kaklaraištį.
— Pranešk man, kur važiuoti.
Išsitraukęs piniginę, Teiloras paduoda man savo kreditinę.
— Kai ten nuvažiuosite, gali prireikti.
Oho! Teiloras į šį reikalą žiūri tikrai rimtai.
— Gerai sugalvojai.
Prie mūsų prisideda Rajanas.
— Sojeris su Reinoldsu nieko nerado, — praneša jis
Teilorui.
— Palydėk poną Grėjų ir panelę Stil į garažą, — liepia jam
Teiloras.
Mes trise patraukiame prie lifto, o ten Ana turi laiko
apsiauti medžiaginius sportbačius. Mūvėdama mano treningo
kelnes ir vilkėdama džinsinį švarką, ji atrodo juokingai. Vis
dėlto, kad ir kokia ji žavi, mudu pakliuvę į tokią padėtį, kad
pagrindo juoktis nematau; tiesą sakant, užtraukiau jai
mirtiną pavojų.
Garaže išvydusi savo automobilį, Ana išblykšta. Iš mašinos
ne kažin kas liko: priekinis stiklas išdaužtas, o kėbulas
daugybėje vietų įduobtas ir aptaškytas pigiais baltais dažais.
Nuo šio vaizdo man užverda kraujas, bet, nenorėdamas
trikdyti Anos, šiaip taip tvardausi. Paskubomis nusivedu ją
prie „Audi R8”. Įsėdusi į mašiną, Ana žiūri tiesiai ir į šalis
nesidairo, — numanau, kad negali žiūrėti į suniokotą savo
automobilį.
— Naują automobilį tau pristatys pirmadienį, — sakau Anai
tikėdamasis, kad galbūt mano žodžiai praskaidrins jai
nuotaiką.
Įjungiu variklį ir prisisegu saugos diržą.
 — Iš kur ji galėjo žinoti, kad tai mano automobilis?
Atsidustu. Tai, ką dabar sužinos, Anai nepatiks.
— Ir ji turėjo „Audi A3”. Tokią mašiną nuperku visoms savo
nuolankiosioms — tai vienas saugiausių šios klasės
automobilių modelių.
— Vadinasi, vis dėlto tai nebuvo dovana universiteto
baigimo proga, — tyliai ištaria Ana.
— Anastazija, nors to tikėjausi, tu vis dėlto niekada nebuvai
mano nuolankioji, todėl teoriškai tas automobilis yra mano
dovana tau universiteto baigimo proga.
Išvairuoju automobilį iš stovėjimo vietos ir, spustelėjęs
greičio pedalą, nulekiu prie garažo vartų, o tada sustoju
palaukti, kol pakils užkardas.
— Vis dar tikiesi? — klausia Ana.
Ką?!
Suskamba automobilyje įdiegtas telefonas.
— Grėjus, — atsiliepiu.
— „Olympic” viešbutis Fermonte. Mano pavarde, — praneša
man Teiloras.
— Ačiū, Teilorai. Tiesa, Teilorai... pasisaugok.
— Taip, sere, — pažada jis ir baigia pokalbį.
Sietlo centre tylu ir nyku. Gatvės tuščios, ir tai — vienas iš
pranašumų, kuriuo gali naudotis važiuodamas trečią valandą
ryto. Įsuku į Penktąjį tarpregioninį greitkelį — dėl viso pikto,
jei Leila kartais mus seka. Vis dar nerimaudamas, kas porą
minučių žvilgčioju į užpakalinio vaizdo veidrodėlį.
Visiškai praradau kontrolę. Leila gali būti pavojinga. Kita
vertus, ji turėjo progą nuskriausti Aną, bet ja nepasinaudojo.
Kai mudu bendravome, Leila buvo jautri, meniškos sielos,
nuovoki ir išdykusi mergina. O kai norėdama save apsaugoti
nutraukė mudviejų santykius, aš ja net žavėjausi. Ji niekada
nebuvo linkusi smurtauti, net prieš save nebūtų pakėlusi
rankos... na, bent jau tol, kol pasirodė Eskaloje ir ponios
Džouns akivaizdoje persirėžė venas, negana to, nuniokojo
Anos automobilį.
Leila kaip nesava.
 Ir aš nesu tikras, kad ji nenuskriaus Anos.
Jei taip nutiktų, kaip man reikėtų toliau gyventi?
Anai mano drabužiai gerokai per platūs, vilkėdama juos, ji
atrodo mažutė ir nelaiminga, be to, nuolat spokso pro
automobilio langą. Ana manęs kai ko paklausė, bet suskambo
telefonas ir nespėjau atsakyti. Ji norėjo žinoti, ar vis dar
tikiuosi, kad bus mano nuolankioji.
Kaip ji dar gali šito klausti?
Nuramink ją, Grėjau.
— Ne, dabar jau nesitikiu. Maniau, tai akivaizdu.
Ji atsisukusi pažvelgia į mane, o tada standžiau susisiaučia
džinsinio švarko skvernus, susigūžia ir atrodo dar menkesnė.
— Man neramu, kad... na, žinai... kad negaliu tau
pakankamai duoti.
Kodėl ji vėl apie tai prašneko?
— Tu man duodi daugiau nei pakankamai. Dėl Dievo
meilės, Anastazija, ką dar turiu padaryti?
Ji susimąsčiusi kelis kartus timpteli džinsinio švarko sagą.
— Kodėl manei, kad išeisiu, kai pasakiau, girdi, daktaras
Flinas papasakojo apie tave viską, ką žino?
Tai štai apie ką tu nuolat galvoji, ar ne?
Geriau venk aiškaus atsakymo, Grėjau.
— Tu nežinai mano sugedimo laipsnio, Anastazija. O apie
tai visai nenoriu su tavimi šnekėtis.
— Tikrai manai, kad jei sužinočiau, tave palikčiau? Tu apie
mane tokios prastos nuomonės?
— Žinau, kad išeitum, — atsakau, ir ši mintis man
nepakeliama.
— Kristianai... Manau, tai labai mažai tikėtina. Negaliu
įsivaizduoti gyvenimo be tavęs.
— Kartą mane jau palikai. Nenoriu, kad vėl taip nutiktų.
Ana išblykšta ir šį kartą ima tampyti mano treningo kelnių
raištelį.
Taip. Tu mane įskaudinai.
O aš įskaudinau tave...
— Elena užsiminė, kad praeitą šeštadienį tave matė, —
sušnabžda Ana.
Ne. Tai nesąmonė.
— Nematė.
Po velnių, kodėl Elena meluoja?
— Kai išėjau, nenubėgai pas ją?
— Ne, ką tik pasakiau, kad nenubėgau, ir man nepatinka,
kai žmonės manimi netiki, — staiga suvokiu liejantis ant jos
įtūžį. Todėl kiek galėdamas švelniau priduriu: — Praeitą
savaitgalį išvis niekur nebuvau išėjęs. Sėdėjau ir konstravau
tavo dovanotą sklandytuvą. Užtrukau visą amžinybę.
Ana įsispokso į savo pirštus. Ir vis dar žaidžia su kelnių
raišteliu.
— Anastazija, nors Elenai atrodo kitaip, aš nelakstau pas ją
iškloti visų savo problemų. Pas nieką nelakstau. Gal jau
atkreipei dėmesį, kad nesu labai plepus.
— Karikas man pasakojo, kad nekalbėjai kelerius metus.
— Pasakojo?
Kodėl mano šeimos nariai negali patylėti?
— Aš jį, galima sakyti, kvoste iškvočiau, — prisipažįsta Ana.
— Ką dar tėtis atskleidė?
— Kad tavo mama buvo ta gydytoja, kuri apžiūrėjo tave
policijos atvežtą į ligoninę. Po to, kai pareigūnai rado tave
tame bute. Dar jis sakė, kad labai padėjo fortepijono
pamokos. Ir Mija.
Man prieš akis staiga iškyla mažutės Mijos paveikslas:
kupeta juodų plaukų ir plati, geraširdiška šypsena. Ji buvo
žmogutis, kuriuo galėjau rūpintis, kurį galėjau ginti.
— Kai apsigyveno mūsų namuose, jai buvo gal šeši
mėnesiai. Aš džiaugiausi, o Eliotas nelabai. Jam jau buvo
tekę susitaikyti su tuo, kad namuose atsiradau aš. Ji buvo
tobula. Žinoma, dabar apie ją to nepasakysi.
Ana sukikena. Jos juokas labai netikėtas. Iš karto pasijuntu
geriau.
— Jums linksma, panele Stil?
— Rodos, ji tvirtai pasiryžusi neleisti mudviem būti
vieniems.
 — Taip, tuo požiūriu ji gana sumani. — Ir labai įkyri. Ji
tiesiog... Mija. Mano mažoji sesutė. Spusteliu Anai kelį. — Bet
galų gale mums vis tiek pavyko, — nusišypsau jai ir dar kartą
žvilgteliu į užpakalinio vaizdo veidrodėlį. — Sakyčiau, mūsų
niekas neseka.
Netrukus išvažiuoju iš Penktojo tarpregioninio greitkelio ir
grįžtame į Sietlo centrą.
— Ar galiu tavęs kai ko paklausti apie Eleną? — sustojus
prie raudono šviesoforo, klausia Ana.
— Jei taip nori...
Nors iš tiesų geriau jau neklaustų.
— Kartą užsiminei, kad ji mylėjo tave tau priimtina meile.
Ką turėjai omenyje?
— Argi ne akivaizdu?
— Man ne.
— Buvau visiškai nevaldomas. Negalėjau tverti liečiamas. Ir
dabar negaliu. Keturiolikos ar penkiolikos metų paaugliui,
kurio kūne siaučia hormonų audros, tai buvo sunkus metas.
Ji mane išmokė nuleisti garą.
— Mija sakė, kad buvai peštukas.
— Dieve, kas darosi plepiai mano šeimynėlei? — Mudu vėl
sustojame prie šviesoforo. Rūsčiai dėbteliu į Aną. — Tiesą
sakant, tai tu juos taip veiki. Tu moki išpešti iš žmonių
informaciją.
— Mija neraginama man papasakojo. Tiesą sakant, ji buvo
gana atvira. Mat nerimavo, kad jei nelaimėsi manęs
aukcione, palapinėje sukelsi muštynes, — sako ji.
— Ak, mažyte, tokio pavojaus nebuvo. Negalėjo būti nė
kalbos, kad leisčiau su tavimi šokti kam nors kitam.
— Bet daktarui Flinui leidai.
— Jis — amžina taisyklės išimtis.
Įsuku į Fermonte įsikūrusio viešbučio „Olympic” kiemą. Mus
pasitinka nerangus patarnautojas ir aš privažiavęs sustabdau
automobilį.
— Eime, — sakau Anai ir išlipu iš mašinos paimti bagažo.
Raktelius švysteliu paslaugiam jaunuoliui. — Užsakyta Teiloro
vardu, — paaiškinu jam.
Viešbučio vestibiulyje tylu, ramybę drumsčia tik kažkokia
moteris su savo šunimi. Tokiu metu? Keista.
Priimamajame dirbanti moteris mus užregistruoja.
— Gal... jums reikia pagalbos... užnešti į viršų bagažą,
pone Teilorai? — paslaugiai klausia ji.
— Ne, mudu su ponia Teilor ir patys susitvarkysime.
— Jums rezervuoti Kaskadų apartamentai, pone Teilorai,
vienuoliktas aukštas. Mūsų patarnautojas padės jums nunešti
krepšius.
— Nusinešime patys. Kur liftai?
Registratorė parodo kur ir, kol laukiame lifto, paklausiu
Anos, kaip laikosi. Ji atrodo visai nusivariusi nuo kojų.
— Šis vakaras buvo gana įdomus, — sako Ana, kaip visada,
nesureikšmindama pastarųjų įvykių.
Teiloras užsakė mums didžiausius viešbučio apartamentus.
Nustembu pamatęs, kad juose yra du miegamieji. Pagalvoju,
kad Teiloras, matyt, tikisi, jog miegosime atskirai, juolab kad
visada taip elgdavausi su savo nuolankiosiomis. Gal reikėtų
jam pasakyti, kad Anai ši taisyklė negalioja?
— Ką gi, ponia Teilor, nežinau, kaip jūs, bet aš norėčiau ko
nors išgerti, — pareiškiu Anai paskui mane įėjus į šeimininko
miegamąjį, kur ant sofos dedu krepšius su nakvynei skirtais
drabužiais.
Svetainėje jaukiai spragsi židinio ugnis. Ana šildosi rankas,
o aš tuo metu prieinu prie baro įpilti gėrimų. Ji tokia
berniokiška, tokia nuostabi, o tamsūs jos plaukai, apšviesti
židinio liepsnos, atrodo tarsi variniai.
— Gal armanjako?
— Taip, ačiū, — padėkoja Ana.
Priėjęs prie židinio, paduodu jai brendžio taurę.
— Na ir dienelė, ar ne?
Atidžiai žiūriu, kaip ji reaguos. Stebiuosi, kad po tokio
dramatiškų įvykių kupino vakaro Ana dar nepalūžo ir
neapsiverkė.
— Man viskas gerai, — patikina mane ji. — O kaip tu?
 Aš jaučiuosi susinervinęs.
Įsitempęs.
Piktas.
Bet žinau, kas galėtų palengvinti mano dalią.
Jūs, panele Stil.
Mano panacėja.
— Na, dabar norėčiau išgerti armanjako, o tada, jei dar turi
jėgų, guldyti tave į lovą ir tavyje užsimiršti.
Tiesą sakant, įžūliai bandau laimę. Ana tikriausiai visiškai
išsekusi.
— Manau, tai įmanoma, pone Teilorai, — ištaria ji ir
apdovanoja mane drovia šypsena.
Ak, Ana. Kokia tu nuostabi!
Nusispiriu batus ir nusimaunu kojines.
— Ponia Teilor, liaukitės kramčiusi lūpą, — suburbu.
Ana nuryja gurkšnelį armanjako ir užsimerkia. Tada
mėgaudamasi tyliai sudejuoja. Šis garsas toks sodrus, toks
švelnus ir geismingas...
Jo aidą pajuntu tarpkojyje.
Ši moteris tikrai ypatinga.
— Anastazija, tu nesiliauji manęs stebinusi. Po tokios
dienos kaip šiandien... tiksliau, vakar, tu nei skundiesi, nei
bėgi nuo manęs kur akys mato. Žaviuosi tavimi. Tu labai
stipri.
— Tu — labai svarbus pretekstas man pasilikti, —
sušnabžda ji.
Jaučiu, kaip krūtinę užplūsta keistas jausmas. Baisesnis už
tamsą.
Gerokai didesnis. Galingesnis. Galintis sužeisti.
— Jau sakiau, Kristianai: neketinu tavęs palikti, kad ir ką
būtum padaręs. Juk žinai, ką tau jaučiu.
Ak, mažyte, jei tik žinotum tiesą, Ūktum kur akys mato.
— Kur ketini kabinti Chosė nuotraukas? — teiraujasi Ana,
bet jos klausimas mane pribloškia.
— Tai priklausys nuo... — atsakau visiškai suglumęs, kad ji
taip staiga pakeitė taktiką.
 — Nuo ko?
— Nuo tam tikrų aplinkybių.
Tai priklausys nuo to, ar ji pasiliks. Nemanau, kad galėčiau
ramiai žiūrėti į tas nuotraukas, jei Ana man nebepriklausytų.
Jei. Jei Ana man nebepriklausytų.
— Jo paroda dar nesibaigė, tad neprivalau skubiai
apsispręsti.
Vis dar nežinau, kada galerija man jas pristatys, nors
raginau juos padaryti tai kuo greičiau.
Prisimerkusi Ana atidžiai mane nužvelgia, tarsi kažką
slėpčiau.
Taip. Baimę. Štai ką aš slepiu.
— Ponia Teilor, galite rūstauti ir dėbčioti kiek tinkama.
Daugiau nieko nesakysiu, — mėginu ją paerzinti.
— Tiesą galiu išgauti ir kankinimais.
— Dievaži, Anastazija, neturėtum švaistytis pažadais, kurių
negali ištesėti.
Ana vėl prisimerkia, bet šį kartą jos žvilgsnis linksmas. Ji
pastato taurę ant židinio atbrailos, o tada paima manąją ir
pastato šalia.
— Tuoj pažiūrėsim... — ramiai ir ryžtingai pareiškia Ana.
Tada paima mane už rankos ir nusiveda į miegamąjį.
Ana vadovauja.
Nieko panašaus nepatyriau nuo tos dienos, kai ji mane
užspeitė darbo kambaryje.
Nesipriešink, Grėjau.
Prie lovos galo Ana sustoja.
— Jei jau čia mane atsivedei, Anastazija, tai ką ketini
daryti?
Ana pakelia į mane spindinčias, meilės kupinas akis, ir aš,
matydamas ją tokią, netenku žado.
— Ketinu tave nurengti. Noriu baigti ką pradėjusi.
Man ima trūkti oro.
Ji suima švarko apykaklės atlapus ir atsargiai nuvelka man
jį nuo pečių. Tada nusisukusi numeta jį ant sofos, ir aš
užuodžiu nuo jos sklindantį malonų aromatą.
 Ana.
— Dabar atėjo eilė tavo marškinėliams, — vėl prabyla ji.
Palengva įsidrąsinu. Žinau, kad ji manęs nelies. Jos mintis
nupiešti žemėlapį buvo puiki, ir man ant krūtinės bei nugaros
vis dar matyti gerokai nusitrynę lūpų dažų likučiai. Pakeliu
rankas ir žingteliu atatupstas, o Ana per galvą nuvelka man
marškinėlius.
Jos žvilgsnis slysta nuoga mano krūtine ir juosmeniu, jos
lūpos prasiskiria, bet šis neskubrus ir mielas jos gundymas
man patinka.
Viską darome taip, kaip nori ji.
— Kas toliau? — sumurmu.
— Noriu bučiuoti tau čia.
Ji pirštu brūkšteli man skersai pilvo, nuo vieno klubikaulio
iki kito.
Prakeikimas.
Jusdamas, kad visas kraujas staiga plūstelėjo į apatinę
kūno dalį, įsitempiu.
— Neprieštarausiu, — sušnabždu.
Ana čiumpa mane už rankos ir liepia gultis.
Turiu gultis į lovą su... džinsais?
Gerai.
Nustūmęs patalus ir nenuleisdamas akių nuo Anos, atsisėdu
ant lovos ir laukiu, ką ji darys toliau. Ji išsineria iš džinsinio
švarko ir leidžia jam nukristi ant grindų, tada nusimauna
treningo kelnes, ir man tenka tvardytis, kad negriebčiau jos ir
neparsiversčiau ant lovos.
Ištiesinusi pečius ir nenuleisdama nuo manęs akių, ji suima
mano sportinių marškinėlių skverno kraštą ir pasimuisčiusi
juos nusivelka.
Dabar Ana stovi prieš mane nuoga ir neapsakomai graži.
— Tu Afroditė, Anastazija.
Ji delnais švelniai suspaudžia man veidą, pasilenkia manęs
pabučiuoti, ir ilgiau tverti negaliu. Kai Anos lūpos paliečia
manąsias, čiumpu ją už klubų, parsiverčiu ant lovos ir
užgulu. Mums aistringai bučiuojantis, praskiriu jai kojas ir
įsitaisau savo mėgstamiausioje vietoje — jos tarpkojyje. Ana
geismingai ir godžiai atsako į mano bučinį ir kaitina man
kraują, mūsų liežuviai pinasi. Jos burnoje jaučiu armanjako ir
Anos skonį. Glamonėju jos kūną. Viena ranka švelniai
laikydamas jai galvą, kita glamonėju šlaunį, klubą ir pilvą.
Pasiekęs krūtį, imu tampyti spenelį ir susižavėjęs žiūriu, kaip
jis pūrą man tarp pirštų.
Man to reikia. Trokštu ją liesti.
Sudejavusi Ana kilsteli dubenį ir prispaudžia pampstančią
po džinsiniu audiniu vis dar paslėptą mano varpą.
Prakeikimas.
Staiga garsiai įkvepiu. Ir liaujuosi ją bučiavęs.
Ką darai?!
Ana šnopuoja ir žvelgia į mane aistringai, tarsi
maldaudama.
Ji geidžia manęs.
Atidžiai stebėdamas, kaip ji reaguos, stumteliu dubenį į
priekį ir mano penis įsiremia jai į tarpkojį. Užsimerkusi Ana
geismingai suvaitoja ir panardina pirštus man į plaukus.
Pakartoju šį judesį, ir šį kartą ji mane pasitinka kilstelėdama
dubenį.
Hm...
Jausmas nuostabus.
Ana dantimis brūkšteli man smakrą, įsisiurbia į lūpas, jos
liežuvis įsmunka man į burną, ir mes aistringai bučiuojamės
trindamiesi vienas į kitą, sudarydami tobulą priešpriešą,
kurdami neapsakomai malonią trintį ir versdami ją saldžia
kančia. Ten, kur mudviejų kūnai liečiasi, tvenkiasi ir sparčiai
kyla sunkiai nusakomas karštis. Ana suspaudžia man žastus
ir ima alsuoti greičiau. Šnopuodama pirštais perbraukia man
per strėnas, tada kyšteli plaštaką už džinsų juosmens,
priglaudžia delną man prie sėdmenų ir stumteli prie savęs.
Tuoj nuleisiu.
Ne.
— Ana, tu atimsi iš manęs vyrišką iniciatyvą.
Atsiklaupęs nusimaunu džinsus, išlaisvinu penį ir
paskubomis iš kišenės išsitraukiu sargį. Tada paduodu jį Anai,
kuri tįso ant lovos ir vis dar gaudo kvapą.
— Tu manęs geidi, mažyte, o aš, aišku kaip dieną, geidžiu
tavęs. Žinai, ką daryti.
Įsiaudrinusi ji mitriai dryksteli foliją ir užmauna sargį ant
išpampusio mano penio.
Ji pasiruošusi. Ana vėl atsigula, ir aš plačiai jai nusišypsau.
Besotė Ana.
Nosimi brūkšteliu jai per nosį, o tada lėtai įsiskverbiu ir
užvaldau ją.
Ji priklauso man.
Ana įsitveria mano rankų, kilsteli smakrą ir, praskyrusi
lūpas, mėgaujasi. Alkūnėmis remdamasis į lovą abipus jos
galvos, šiek tiek atsitraukiu ir vėl švelniai į ją smingu.
— Su tavimi viską pamirštu. Tu man — geriausias
gydymas.
Vėl lėtai atšlyju ir vėl į ją pasineriu.
— Prašau, Kristianai, greičiau.
Ana pasitinka mane kilstelėdama dubenį.
— Na jau ne, mažyte. Turiu daryti tai iš lėto.
Prašau... Darykime tai lėtai.
Pabučiuoju Aną ir švelniai krimsteliu jai apatinę lūpą. Ji
panardina pirštus man į plaukus, laiko mane, bet leidžia
sūpuotis lėtai ir niekur neskubėti. Aukštyn žemyn, aukštyn
žemyn. Netrukus įtampa jos kūne ima augti, kojos išsitiesia,
sustingsta, Ana atlošia galvą ir, peržengusi ribą, puola į
malonumo bedugnę, kartu nusitempdama ir mane.
— Ak, Ana! — šūkteliu, ir jos vardas mano lūpose — tarsi
malda.
Tas menkai pažįstamas jausmas vėl užgula man krūtinę ir
prašosi išreiškiamas. Žinau, kas tai. Giliai širdyje visada
žinojau. Noriu jai pasakyti, kad ją myliu.
Bet negaliu.
Mat gerklėje mano žodžiai virsta pelenais.
Susitvardęs apglėbiu Aną ir padedu galvą jai ant pilvo. Jos
pirštai vis dar panardinti man į plaukus.
 — Man tavęs niekada nebus gana. Nepalik manęs.
Pabučiuoju Anai pilvą.
— Neketinu palikti, Kristianai, be to, rodos, prisiminiau, kad
norėjau pabučiuoti tau į pilvą, — mieguista sumurma ji.
— Niekas tau ir netrukdo, mažyte.
— Kažin ar galėsiu pajudėti... aš visiškai nusivariusi.
Pasislenku, išsitiesiu šalia jos ir užkloju mudu antklode. Ana
atrodo laiminga, tik labai pavargusi.
Leisk jai miegoti, Grėjau.
— Dabar miegok, mažyte.
Pabučiavęs Anai į plaukus, vėl ją apglėbiu.
Ir neketinu paleisti.

Vos nubudęs, išvystu pro plonas užuolaidas besiskverbiant

ryškią saulės šviesą ir šalia kietai miegančią Aną. Nors
gulėmės labai vėlai, jaučiuosi pailsėjęs. Šalia Anos visada
gerai miegu.
Išlipu iš lovos ir, sugriebęs džinsus ir sportinius
marškinėlius, apsirengiu. Jei liksiu lovoje, žinau, kad ją
pažadinsiu. Ana tokia gundanti, kad negalėčiau palikti jos
ramybėje, o juk puikiai suprantu, kad jai reikia pailsėti.
Svetainėje prisėdu prie rašomojo stalo ir iš krepšio
išsitraukiu savo nešiojamąjį kompiuterį. Pirmiausia turiu
parašyti laišką daktarei Grin. Paprašau jos, kad atvyktų
apžiūrėti Anos į viešbutį. Ji man atsako, kad galėtų užsukti
tik 10.15, kitu metu visą dieną bus užimta.
Puiku.
Patvirtinu, kad lauksime jos nurodytu laiku, o tada
paskambinu Makui, savo jachtos kapitono pirmajam
padėjėjui.
— Pone Grėjau...
— Sveikas, Makai. Šiandien po pietų norėčiau išplaukti su
„Greise”.
— Oras bus tikrai gražus.
— Taip. Norėčiau plaukti į Beinbridžo salą.
— Paruošiu laivą, sere.
 — Gerai. Atvažiuosime apie pietus.
— „Mes”?
— Taip, atsivešiu savo merginą, Anastaziją Stil.
Makas šiek tiek sutrinka, bet netrukus atitoksta ir sako:
— Nekantriai lauksiu.
— Ir aš.
Apimtas džiaugsmo ir jaudulio, kad galėsiu parodyti Anai
„Greisę”, padedu ragelį. Manau, buriuoti jai patiks. Šiaip ar
taip, sklandymas ir „Čarlis Tango” Aną tiesiog pakerėjo.
Tada paskambinu Teilorui norėdamas sužinoti naujienas,
bet įsijungia jo balso paštas. Tikiuosi, jis miega, juolab kad
tikrai to nusipelnė, arba išgabena iš garažo suniokotą Anos
„Audi”. Kaip vakar ir žadėjo. Staiga prisimenu, kad turiu
parūpinti Anai kitą mašiną. Pasvarstau, ar Teiloras jau
kreipėsi į įgaliotąjį „Audi” atstovą. Šiandien sekmadienis, tad
gal dar nesikreipė.
Dzingteli mano mobilusis. Gavau žinutę nuo motinos.

Mielasis, malonu, kad vakar su Anastazija dalyvavote

pokylyje.
Kaip visada, dėkoju tau ir Anai už dosnumą.
Mama. X

Vis dar pykstu, kad mama pavadino Aną turtingų vyrų

medžiotoja. Akivaizdu, kad Greisė jos gerai nepažįsta. Kita
vertus, Aną ji matė tik tris kartus. Mat ne aš, o Eliotas nuolat
vesdavosi merginas į tėvų namus. Greisei būdavo nelengva
susigaudyti.
— Eliotai, mielasis, mes prie jų priprantame, pamilstame
jas, o tada jos tampa... praeitimi. Mums širdis plyšta.
— Tai nesipratinkite, — pilna burna atšauna jis ir gūžteli
pečiais. — Aš nesipratinu, — priduria jis taip tyliai, kad
girdėčiau tik aš.
— Vieną dieną kuri nors iš jų sudaužys tau širdį, Eliotai, —
sako Greisė duodama Mijai lėkštę su makaronais ir sūriu.
— Na ir kas, mama? Šiaip ar taip, aš bent jau parsivedu jas
namo.
Eliotas niekinamai į mane dėbteli.
— Dauguma mano draugių trokšta tekėti už Kristiano. Gali
pats jų paklausti, — gindama mane įsiterpia Mija.
Brrr... Kokia atgrasi mintis — bjaurios aštuntoje klasėje
besimokančios Mijos draugės.
— Ar neturėtum ruoštis egzaminams, besmegeni? —
klausiu Elioto ir kyšteliu jam ištiestą pirštą.
— Ruoštis egzaminams? Tai ne man, bekiauši. Šį vakarą
manęs laukia linksmybės, — pasigiria jis.
— Berniukai! Gana! Šiandien pirmas vakaras, kai grįžote iš
koledžų. Abu seniai nesimatėte. Liaukitės kivirčytis.
Valgykite.
Įsidedu į burną kelis makaronus ir sūrio. Šįvakar susitiksiu
su ponia Linkoln...

Dabar 9.40, tad mudviem su Ana užsakau pusryčius, juolab

kad žinau, jog dar bent dvidešimt minučių teks palaukti. Tada
vėl sutelkiu dėmesį į elektroninius laiškus ir nusprendžiu kol
kas į motinos žinutę neatsakyti.
Kelios minutės po dešimtos į duris pasibeldžia kambarių
tarnyba. Paprašau jaunuolio, kad viską paliktų po šilumą
saugančiais dangčiais, o kai padengia stalą, duodu jam
smulkių ir leidžiu eiti.
Laikas žadinti Aną.
Ji vis dar giliai miega. Rausvai rudi jos plaukai išsidraikę
ant pagalvės, oda švyti apšviesta saulės šviesos, o veido
išraiška romi ir maloni. Prigulu šalia ir žiūriu į ją,
mėgindamas įsiminti kiekvieną smulkmeną. Netrukus jos
vokai krusteli ir ji atmerkia akis.
— Labas.
— Labas, — Ana užsitraukia antklodę iki pat smakro ir jos
skruostai nurausta. — Ar seniai į mane žiūri?
— Valandų valandas galėčiau žiūrėti į tave miegančią,
Anastazija. Bet guliu čia gal tik penkias minutes, — švelniai
pabučiuoju jai į smilkinį. — Tuoj atvažiuos daktarė Grin.
 — A...
— Ar gerai miegojai? — klausiu. — Man atrodė, kad gerai,
nes taip knarkei...
— Aš neknarkiu!
Plačiai nusišypsau, kad Ana nesijaustų sugėdinta.
— Ne. Neknarki.
— Jau prauseisi po dušu? — klausia ji.
— Ne. Laukiau tavęs.
— Ak... gerai.
— Kiek valandų?
— Ketvirtis po dešimtos. Pažadinti tavęs anksčiau
negalėjau — širdis neleido.
— Sakei, kad apskritai neturi širdies.
Ką gi, tai tiesa. Vis dėlto į jos žodžius nusprendžiu nekreipti
dėmesio.
— Pusryčiai jau patiekti. Tau — blynai su šonine. Nagi,
kelkis, man vienam čia jau nusibodo.
Pliaukštelėjęs jai per užpakalį, išlipu iš lovos ir palieku
apsirengti.
Grįžęs į valgomąjį, nuimu nuo lėkščių su maistu dangčius ir
išdėlioju valgius ant stalo. Tada klesteliu ant kėdės ir per
porą minučių godžiai sušlamščiu skrebutį ir plaktą
kiaušinienę. Įsipilu kavos svarstydamas, ar neturėčiau Anos
paskubinti, bet nusprendžiu palaukti ir atsiverčiu „The Seattle
Times”.
Apsivilkusi gerokai per platų chalatą, Ana atšlepsi į
valgomąjį ir įsitaiso šalia manęs.
— Valgyk. Šiandien tau reikės daug jėgų, — sakau.
— Kodėl? Ketini užrakinti mane miegamajame? — nusišaipo
Ana.
— Kad ir kokia ši mintis viliojanti, pamaniau, šiandien
galėtume kur nors nueiti. Pakvėpuoti grynu oru.
Nekantrauju pakilti į „Greisės” denį ir išplaukti.
— Bet ar saugu? — vėl pašaipiai klausia ji.
— Ten, kur eisime, mums niekas negresia, —
pralinksmintas jos žodžių, sumurmu. — Ir šia tema juokauti
nederėtų, — priduriu.
Noriu, kad būtum saugi, mažyte.
Ana užsispyrusi papučia lūpas ir įsispokso į savo pusryčių
lėkštę.
Valgyk, Ana.
Staiga ji čiumpa šakutę ir ima knebinėti blynus, tarsi
gebėtų skaityti mano mintis, tad šiek tiek nusiraminu.
Po kelių minučių kažkas pasibeldžia į duris. Žvilgteliu į
laikrodį.
— Tikriausiai mūsų geroji gydytoja, — sakau ir atsistojęs
nuo kėdės nužingsniuoju atidaryti durų.
— Labas rytas, daktare Grin, prašom užeiti. Dėkoju, kad
taip greitai atvykote.
— Tai aš dėkoju, pone Grėjau, už dosnų honorarą. Kur
pacientė? — dalykiškai pasiteirauja daktarė Grin.
— Pusryčiauja, bet po minutėlės ateis. Gal palauktumėte
miegamajame?
— Žinoma.
Nuvedu ją į savo miegamąjį, o netrukus, piktai į mane
dėbtelėjusi, į kambarį įžengia ir Ana. Nusprendęs nekreipti į
jos pyktį dėmesio, uždarau duris ir palieku jas vienas su
daktare Grin. Ana gali širsti, kiek tik nori, bet pati liovėsi
gėrusi piliules. Nors žino, kad nepakenčiu sargių.
Suskamba mano mobilusis.
Pagaliau.
— Labas rytas, Teilorai.
— Labas rytas, pone Grėjau. Skambinote?
— Kas naujo?
— Sojeris peržiūrėjo garaže sumontuotų vaizdo kamerų
įrašus, ir jau galiu patvirtinti, kad automobilį suniokojo Leila.
— Mėšlas...
— Visiškai pritariu, sere. Apie susidariusią padėtį pranešiau
Velčui, be to, pasirūpinau išgabenti iš garažo „Audi”.
— Puiku. Ar patikrinote buto vaizdo kamerų įrašus?
— Kaip tik dabar tuo užsiimame, bet kol kas nieko
neradome.
 — Turime išsiaiškinti, kaip ji pateko į butą.
— Būtinai, sere. Dabar apartamentuose jos nėra.
Kruopščiai patikrinome kiekvieną kambarį, bet suprantu, jog
kol nebūsime tikri, kad Leila negali patekti į vidų, namo grįžti
negalite. Beje, pakeisime visas spynas. Net ir avarinio išėjimo
durų spyną.
— Avarinis išėjimas... Nuolat jį pamirštu.
— Nesistebiu, sere.
— Vežuosi Aną į „Greisę” truputį paplaukioti. Jei būtinai
reikės, galime ir likti laive.
— Prieš jums keliant koją ant „Greisės” denio, norėčiau
patikrinti laivą, — sako Teiloras.
— Gerai. Anksčiau nei pirmą valandą veikiausiai ten
nepasirodysime.
— Kai išplauksite, galėsime paimti iš viešbučio jūsų bagažą.
— Puiku.
— Beje, išsiunčiau laišką įgaliotajam „Audi” atstovui, kad
vietoj nuniokoto atsiųstų naują automobilį.
— Gerai. Kai automobilis bus pristatytas, pranešk.
— Klausau, sere.
— Beje, Teilorai, žinok, kad ateityje mums pakaks
apartamentų su vienu miegamuoju.
Teiloras sutrinka.
— Žinosiu, sere, — atitokęs sako jis. — Ar kol kas viskas?
— Ne, yra dar šis tas. Kai Geilė grįš, paprašyk jos, kad
visus panelės Stil drabužius ir asmeninius daiktus perneštų į
mano kambarį, gerai?
— Bus padaryta, sere.
— Dėkoju.
Baigęs pokalbį, vėl prisėdu prie valgomojo stalo ir baigiu
skaityti laikraštį. Nemaloniai nustembu pamatęs, kad Ana
beveik nevalgė pusryčių.
Plus ęa change, Grey. Plus ęa change. [* Niekas nesikeičia,
Grėjau. Niekas nesikeičia. (Pranc.)]

PO PUSVALANDŽIO iš miegamojo išeina Ana su daktare

Grin. Ana atrodo keistai klusni. Atsisveikiname su daktare ir,
jai išėjus, aš uždarau apartamentų duris.
— Ar viskas gerai? — klausiu koridoriuje stovinčios ir
kažkodėl paniurusios Anos. Ji linkteli, bet mano žvilgsnio
vengia. — Anastazija, kas yra? Ką sakė daktarė Grin?
Ji papurto galvą.
— Po septynių dienų sargių galėsi nenaudoti.
— Po septynių?
— Taip.
— Ana, kas negerai?
— Nėra dėl ko jaudintis. Prašau, Kristianai, pakalbėkime
apie ką nors kita.
Paprastai nenumanau, apie ką Ana galvoja, bet šį kartą
kažkas neduoda jai ramybės, o kai ji turi rūpesčių, ir aš imu
nerimauti. Gal daktarė Grin ją įspėjo laikytis nuo manęs kuo
toliau? Ištiesęs pirštą, kilsteliu jos smakrą ir pažvelgiu į akis.
— Pasakyk man, — griežtai liepiu.
— Nėra ko sakyti. Norėčiau apsirengti.
Ana krypteli smakrą ir išsivaduoja.
Prakeikimas. Kas negerai?
Mėgindamas tvardytis pirštais persibraukiu per plaukus. Gal
ji taip elgiasi, nes bijo Leilos?
O galbūt daktarė pranešė jai kokią nors blogą naujieną?
Ana nieko nekalba ir neišsiduoda.
— Eime po dušu, — pagaliau pasiūlau. Ji sutinka, bet
nenoriai. — Eikš.
Paimu Aną už rankos ir, nors ji to nenori, nusitempiu į
vonios kambarį. Atsukęs vandenį, nusirengiu, o ji susiraukusi
tebestovi vidury patalpos.
Ana, po velnių, kas yra?
— Nežinau, ar tave kas nors pribloškė, ar esi prastos
nuotaikos, nes neišsimiegojai, — tyliai sakau rišdamas jos
chalato diržą. — Bet noriu, kad man paaiškintum. Nes jau
prisigalvojau visokiausių baisybių, ir man tai nepatinka.
Ana užverčia akis į lubas, bet, man dar nespėjus
papriekaištauti, prabyla:
 — Daktarė Grin išbarė mane, kad negėriau tablečių. Sakė,
kad galėčiau būti nėščia.
— Ką?!
Nėščia!
Man žemė ima slysti iš po kojų. Mėšlas.
— Bet aš nesilaukiu, — patikina Ana. — Ji patikrino. Buvo
didžiulis sukrėtimas, ir tiek. Neatsistebiu, kad buvau tokia
kvaila.
Ak, ačiū Dievui.
— Esi tikra, kad nesilauki?
— Visiškai.
Giliai iškvepiu.
— Gerai. Taip, suprantu, kad tokia naujiena gali sujaudinti.
— Labiau jaudinausi, ką tu pasakysi.
— Aš? Na, man, žinoma, labai palengvėjo... užtaisyti tau
vaiką būtų buvę neatsakinga ir nekorektiška.
— Tai gal nuo intymių santykių mums geriau susilaikyti? —
piktai klausia ji.
Po velnių, kas čia darosi?
— Šįryt tu labai prastai nusiteikusi.
— Patyriau sukrėtimą, ir tiek, — atšauna Ana, vis dar
paniurusi.
Prisitraukiu ją ir apglėbiu. Bet Ana vis dar pyksta, tad stovi
įsitempusi. Nepaleisdamas iš glėbio pabučiuoju jai į plaukus.
— Ana, aš prie to nepratęs, — sušnabždu. — Man kyla
įprastas noras kumščiu išmušti tau tą prastą nuotaiką, bet
vargu ar tu to norėtum.
Jei taip ir padaryčiau, ji tikriausiai turėtų progą išsiverkti. Iš
patirties žinau, kad išsiverkusios moterys jaučiasi geriau.
— Ne, nenorėčiau, — atsako ji. — Bet tai padėtų.
Ana rankomis apsiveja man kaklą, stipriau mane apkabina
ir priglaudžia savo šiltą skruostą prie manojo. Atremiu
smakrą į jos viršugalvį. Stovime taip gana ilgai, ir palengva
mano glėbyje Ana pradeda rimti.
— Eikš, nusiprauskime po dušu.
Nuvelku Anai chalatą ir ji paskui mane atseka po karšto
vandens srove. Tai tikra atgaiva. Šiandien nuo pat ryto
jaučiausi apskretęs. Šampūnu išsitrenku plaukus ir paduodu
buteliuką Anai. Dabar ji atrodo linksmesnė, o aš džiaugiuosi,
kad dušo galvutė tokia didelė, jog abu galime džiaugtis
vandens srove. Ji ima mėgautis vandeniu, pakelia žavingą
savo galvą ir ima trinktis plaukus.
Pačiumpu kūno prausiklį, įsispaudžiu jo, patrinu delnus, kad
suputotų, ir imu prausti Aną. Ką tik ji buvo prastai nusiteikusi
ir dėl to išsigandau. Jaučiuosi už tai atsakingas. Vakaras buvo
įtemptas, varginantis, ir Ana atrodo pavargusi. Kol ji skalauja
plaukus, pamasažuoju ir nuprausiu jai pečius, rankas,
pažastis, nugarą ir gražiąsias jos krūtis. Tada apsuku ir mano
rankos nuslysta jos krūtine ir pilvu, o netrukus pasiekia kojas
ir sėdmenis. Ji patenkinta dusliai sudejuoja.
Mano šypsena išplatėja.
Taip daug geriau.
Atsuku Aną veidu į save.
— Imk, — paduodu jai kūno prausiklį. — Noriu, kad
nuplautum lūpdažių likučius.
Staiga Ana išplečia akis, o jos veide atsispindi nuoširdumas
ir rimtis.
— Tik prašau toli neperžengti linijų, — priduriu.
— Gerai.
Ji įspaudžia į saują truputį prausiklio ir patrina delnus, kad
suputotų. Tada uždeda rankas man ant pečių ir ima trinti
liniją švelniai sukdama ratus. Užsimerkiu ir giliai įkvepiu.
Ar ištversiu?
Imu alsuoti greitai ir negiliai, be to, jaučiu gerklėje
tvenkiantis paniką. O Ana keliauja žemyn, vikriais pirštais
švelniai mane prausdama. Bet tai nepakenčiama. Jaučiuosi
taip, tarsi odą raižytų mažyčiai skustuvai. Visi mano
raumenys įsitempę. Stoviu tarsi bronzinė statula ir skaičiuoju
sekundes, nekantriai laukdamas, kol ji baigs darbą.
Mano kančios trunka visą amžinybę.
Stoviu sukandęs dantis.
Staiga ji patraukia rankas, ir aš imu dar labiau nerimauti.
Atsimerkiu ir matau, kad ji pritrūko prausiklio. Ana pakelia į
mane akis ir jose bei mielame, susirūpinusiame jos veide
matau kančią. Žinau, kad tai ne gailestis, o užuojauta. Mano
kančia yra jos kančia.
Ak, Ana...
— Pasiruošęs? — klausia ji kimiu balsu.
— Taip, — sušnabždu tvirtai pasiryžęs neleisti baimei
laimėti ir užsimerkiu.
Ana pirštais paliečia man šoną, ir aš sustingstu, mat baimė
akimirksniu sukausto vidurius, krūtinę, gerklę, ir mane
užplūsta tamsa. Ji — tarsi žiojinti ir skausminga tuštuma,
akimirksniu visą mane praryja.
Ana šniurkšteli, ir aš atmerkiu akis.
Ji verkia, jos ašaras plauna srūvantis karštas vanduo, jos
nosis paraudusi. Anos veidu liejasi užuojauta — užuojauta ir
pyktis, o ji tuo metu plauna nuo manęs nuodėmes.
Ne. Neverk, Ana.
Aš tik sumautas vyras.
Jos lūpa virpa.
— Ne. Prašau, neverk, — apkabinu ją ir laikau glėbyje. —
Prašau, neverk dėl manęs.
Ji ima kūkčioti. Garsiai kūkčioti. Rankomis suspaudžiu jai
galvą ir pasilenkęs pabučiuoju.
— Neverk, Ana, prašau, — prikišęs lūpas jai prie burnos,
sušnabždu. — Tai buvo seniai. Neapsakomai trokštu, kad
mane liestum, bet tiesiog negaliu to iškęsti. Prašau, maldauju
tavęs — neverk.
— Aš... irgi noriu tave liesti... — vis dar kūkčiodama,
užsikirsdama ištaria Ana. — Nė neįsivaizduoji, kaip noriu.
Matyti tave tokį... sužalotą ir bijantį, Kristianai... mane tai
skaudžiai žeidžia. Aš tave taip myliu...
Nykščiu brūkšteliu jai per apatinę lūpą.
— Žinau. Žinau.
Prisimerkusi ir nerimaudama, ji vėl atidžiai į mane
pažvelgia, mat mano žodžiai veikiausiai jos neįtikino.
— Tave lengva mylėti, argi nesupranti? — klausia Ana, o
vanduo srūva mūsų kūnais.
— Ne, mažyte, nesuprantu.
— Lengva. Tave myliu ir aš, ir tavo šeima, — pabrėždama
kiekvieną žodį sako Ana. — Ir Elena, ir Leila... Tiesa, jos
keistai tą meilę išreiškia, bet myli. Tu vertas meilės.
— Liaukis.
Negaliu ilgiau tverti. Priglaudžiu ištiestą pirštą jai prie lūpų
ir papurtau galvą.
— Negaliu to klausytis. Esu tuščia vieta, Anastazija.
Prieš tave stovi sutrikęs berniukas. Nemylimas. Vaikas, kurį
apleido vienintelis žmogus, turėjęs juo rūpintis. Nes aš
pabaisa.
Taip, tai aš, Ana.
Toks jau esu.
— Visiškai niekam tikęs vyras. Ir širdies neturiu.
— Aišku, kad turi! — susijaudinusi šūkteli Ana. — Ir aš jos
noriu — visos. Tu geras žmogus, Kristianai, tikrai geras.
Niekada tuo neabejok. Tik pažvelk, ką nuveikei... ką
pasiekei, — ji vėl sukūkčioja. — Prisimink, ką padarei dėl
manęs... ko dėl manęs atsisakei. Juk aš žinau. Žinau, ką man
jauti.
Ana pažvelgia į mane, ir jos akys tokios žydros, kupinos
meilės bei užuojautos, kad pasijuntu atviras ir pažeidžiamas,
kaip ir tą pirmą kartą, kai ją pamačiau.
Ana mato mane kiaurai. Ir mano, kad mane pažįsta.
— Tu mane myli, — sako ji.
Staiga man pritrūksta oro, imu dusti.
Laikas tarsi sustoja ir girdžiu tik savo pulsą smilkiniuose, tik
teškenimą vandens, plaunančio nuo manęs tamsą.
Atsakyk jai, Grėjau, išklok tiesą.
— Taip, — sušnabždu. — Aš tave myliu.
Tai niūrus ir priverstinis prisipažinimas, išplėštas iš pačių
mano sielos gelmių. Vis dėlto, tardamas šiuos žodžius, staiga
suvokiu, kad taip ir yra. Žinoma, aš ją myliu. Ir ji,
suprantama, tai žino. Myliu ją nuo pat pirmos akimirkos, kai
pamačiau. Nuo tos dienos, kai žiūrėjau į ją miegančią. Nuo
tada, kai ji atsidavė man ir tik man. Aš nuo jos priklausomas.
Nuolat jos alkanas. Štai kodėl taikstausi su jos norais.
Aš įsimylėjęs. Štai koks tai jausmas...
Ana reaguoja akimirksniu. Plačiai nusišypso, o jos žavus
veidas nušvinta. Stoviu be amo. Delnais suspaudusi man
galvą, ji pasistiebia ir, nevaržomai reikšdama savo meilę ir
švelnius jausmus, mane pabučiuoja.
Pasijuntu nesmagiai.
Šito man per daug.
Bet... Taip patrauklu.
Ir mano kūnas atsiliepia į Anos elgesį reaguoju vieninteliu
man žinomu būdu.
Glausdamas lūpas prie jos lūpų, sudejuoju ir suspaudžiu ją
glėbyje.
— Ak, Ana, geidžiu tavęs, bet ne čia.
— Gerai, — neatitraukdama lūpų man nuo burnos,
aistringai atsiliepia ji.
Užsuku vandenį ir išsivedu Aną iš dušo kabinos. Apsiaučiu
chalatu, o pats rankšluosčiu apsijuosiu strėnas. Tada paimu
mažesnį rankšluostį ir imu sausinti jai plaukus.
Man tai patinka. Rūpintis ja.
O svarbiausia, kad Ana bent kartą leidžia man tai daryti.
Ji kantriai stovi ir laukia, kol plaukų ir odos drėgmė
susigers į rankšluostį. Pakėlęs galvą matau, kad Ana žiūri į
mane, stovintį prie kriauklės, priešais veidrodį. Mudviejų
žvilgsniai susitinka, ir paskęstu jos mylinčių akių gelmėje.
— Ar galiu atsilyginti tuo pačiu? — klausia ji.
Ką ji turi omenyje?
Linkteliu, ir Ana paima kitą rankšluostį. Tada pasistiebia,
apvynioja juo man galvą ir ima trinti. Pasilenkiu, kad
lengviau mane pasiektų.
Hm... Kaip gera.
Ji uoliai darbuojasi, nagais švelniai brūžčiodama man
galvos odą.
Ak, po galais...
Stoviu išsišiepęs kaip paskutinis kvailys, jaučiuosi...
mylimas. Kai pakeliu galvą į ją pasižiūrėti, Ana žvilgteli į
mane pro rankšluosčio kraštą ir taip pat plačiai nusišypso.
— Jau seniai niekas nešluostė man plaukų. Labai seniai, —
sakau. — Tiesą sakant, turbūt išvis niekas nėra to daręs.
— Greisė juk turėjo tai daryti, tiesa? Šluostyti tau plaukus,
kai buvai mažas.
Papurtau galvą.
— Ne. Ji nuo pat pirmos dienos gerbė mano nubrėžtas
ribas. Nors dėl to ir kentėjo. Vaikystėje buvau labai
savarankiškas.
Ana kelias akimirkas tyli ir aš imu svarstyti, apie ką
galvoja.
— Ką gi, vadinasi, man tikra garbė, — pagaliau pareiškia ji.
— Iš tiesų, panele Stil. Bet gal garbė man?
— O kaipgi, pone Grėjau.
Švystelėjusi sudrėkusį rankšluostį į priešais mudu stovinčią
skalbinių dėžę, ji čiumpa kitą. Atsistoja man už nugaros, ir
mūsų žvilgsniai vėl susitinka dideliame veidrodyje.
— Ar galėčiau kai ką išbandyti? — pasiteirauja ji.
Viską darome taip, kaip tu nori, mažyte.
Pritariamai linkteliu, ir Ana rankšluosčiu perbraukia man
per kairę ranką nušluostydama visus ant odos likusius
vandens lašelius. Tada pakelia galvą, atidžiai pažvelgia į
mane, pasilenkia į priekį ir pabučiuoja petį.
Man vėl pritrūksta oro.
Ana nušluosto man kitą ranką ir apiberia ją švelniais
bučiniais. Tada truputį pasitraukia ir atsistoja taip, kad
nematyčiau, ką daro. Ir ima šluostyti man nugarą, vengdama
lūpdažiais nubrėžtų linijų.
— Visą nugarą, — įsidrąsinęs paraginu, — rankšluosčiu.
Giliai atsidustu ir užsimerkiu.
Ana padaro kaip liepiama, vikriai nušluosto man nugarą.
Baigusi vėl skubriai pabučiuoja petį.
Iškvepiu. Nebuvo taip blogai.
Tada ji mane apglėbia ir nušluosto pilvą.
— Imk, — sako duodama man veidui skirtą rankšluostį. —
Prisimeni Džordžiją? Kai liepei man save liesti tavo
rankomis, — paaiškina Ana.
Apglėbusi mane, atidžiai pažvelgia į mane veidrodyje.
Rankšluosčiu apvyniota galva ji atrodo lyg biblinis
personažas.
Nekalta mergelė.
Ji ir graži, ir miela, bet... nebe mergelė.
Ji paima ranką, kurioje laikau rankšluostį veidui, ir
braukdama ją nušluosto man krūtinę. Vos tik rankšluostis
paliečia odą, sustingstu. Išgaruoja visos mintys, aš
susikaupiu kartodamas sau, kad ištversiu. Stoviu prieš ją
įsitempęs, nė nekrustelėdamas. Viską darome taip, kaip nori
ji. Apimtas iš karto kelių keistų jausmų — baimės, meilės ir
susižavėjimo, — imu šnopuoti ir akylai stebiu Anos pirštus, o
ji švelniai judina mano ranką ir nušluosto krūtinę.
— Rodos, tu jau sausas, — sako Ana ir nuleidžia ranką.
Vėl pažvelgiame vienas į kitą veidrodyje ir matau, kaip
drumstame jos žvilgsnyje atsispindi ilgesys.
Geidžiu jos. Man jos reikia. Taip ir pasakau.
— Ir man tavęs, — ištaria Ana.
— Leisk man tave mylėti.
— Gerai, — sutinka ji, o aš atsisuku, prisitraukiu ją,
suspaudžiu glėbyje, susirandu lūpas ir nešuosi į miegamąjį.
Pasiguldau ją į lovą ir nepaprastai švelniai, rūpestingai
parodau, kaip ją gerbiu, vertinu ir myliu.
Taip, myliu.

AŠ VISAI KITAS ŽMOGUS. Naujasis Kristianas Grėjus.

Myliu Anastaziją Stil, o svarbiausia, kad ji myli mane.
Žinoma, šios merginos galvą dar būtų gerai ištirti, bet kol kas
jaučiuosi dėkingas, ramus ir laimingas.
Guliu šalia jos svarstydamas visokiausias galimybes. Anos
oda švelni ir šilta. Mėgaudamiesi po audros užplūdusia
ramybe, žiūrime vienas kitam į akis, ir negaliu liautis jos
lietęs.
— Vadinasi, gali būti švelnus.
 Ana žiūri į mane pralinksmėjusi, o jos akys spindi laime.
Tik su tavimi.
— Hm... rodos, taip, panele Stil.
Ana plačiai nusišypso, aš atkreipiu dėmesį į nepriekaištingai
lygius jos dantis.
— Kai pirmą kartą... tai darėme, ypatingo švelnumo
nerodėte.
— Nerodžiau? — paimu jos plaukų sruogą ir apsivynioju
apie smilių. — Kai atėmiau jums nekaltybę...
— Nepasakyčiau, kad atėmėte. Mano nekaltybė buvo
paaukota laisva valia ir gana noriai. Aš taip pat jūsų geidžiau
ir, jei gerai prisimenu, puikiai praleidau laiką.
Jos šypsena drovi, bet maloni.
— Pamenu, kad ir man buvo smagu, panele Stil. Mūsų
tikslas — teikti vienas kitam malonumą. Ir tai reiškia, kad
priklausote man. Besąlygiškai.
— Taip, priklausau. Norėjau tavęs kai ko paklausti.
— Klausk.
— Apie tavo biologinį tėvą... ar žinai, kas jis?
Jos klausimas užklumpa mane netikėtai. Papurtau galvą.
Ana ir vėl mane nustebino. Niekada nežinau, kokios mintys
šmėsčioja gudrioje jos galvelėje.
— Nenutuokiu. Bet tikrai ne tas laukinis, ne jos
sąvadautojas. Ir ačiū Dievui.
— Iš kur žinai, kad ne jis?
— Iš to, ką pasakė tėtis... tai yra iš to, ką papasakojo
Karikas.
Ana pažvelgia į mane tarsi kažko laukdama, tarsi
ragindama kalbėti toliau.
— Kokia tu smalsi, Anastazija, — atsidusęs vėl papurtau
galvą. Man nepatinka mąstyti apie tą gyvenimo laikotarpį.
Mat nelengva atskirti prisiminimus nuo košmarų. Bet Ana
užsispyrė. — Sąvadautojas rado tos narkomanės kekšės kūną
ir pranešė valdžios institucijoms. Bet kol jis ją rado, praėjo
keturios dienos. O radęs užtrenkė duris ir išėjo... palikęs su
ja... su jos lavonu.
 Mamytė miega ant grindų.
Miega ilgai.
Ir vis nepabunda.
Šauktųjų. Purtau.
Ji nepabunda.

Prisiminus visa tai, mane nukrečia šiurpas. Bet kalbu toliau:

— Vėliau jį apklausė policija. Jis kategoriškai paneigė, kad
mudu kas nors sieja, be to, Karikas sakė, kad aš į tą niekšą
visiškai nepanašus.
Ačiū Dievui.
— Ar prisimeni, kaip jis atrodė?
— Anastazija, aš nedažnai galvoju apie tą savo gyvenimo
laikotarpį. Taip, prisimenu, kaip jis atrodė. Niekada jo
nepamiršiu, — staiga pajuntu kylant šleikštulio bangą. — Ar
galėtume pasikalbėti apie ką nors kita?
— Atsiprašau. Nenorėjau tavęs liūdinti.
— Tai jau praeitis, Ana. Nenoriu apie ją galvoti.
Akivaizdu, kad Ana jaučiasi kalta, ir, supratusi, kad
klausinėdama peržengė ribą, prabyla apie ką kita:
— Ką gi, pasakyk, kokia ta tavo staigmena.
Ak... Vis dėlto ji prisiminė. Į šį klausimą mielai atsakysiu.
— Ar drįsi išeiti į lauką ir įkvėpti gryno oro? Noriu tau kai ką
parodyti.
— Žinoma.
Puiku! Pliaukšteliu jai per užpakalį.
— Apsirenk. Džinsai puikiai tiks. Tikiuosi, Teiloras juos
įdėjo. Džiaugdamasis, kad vešiuosi Aną buriuoti, vikriai
strykteliu iš lovos, ir ji žiūri, kaip apsivelku apatinius
drabužius.
— Kelkis, — priekaištingai paraginu, ir Ana plačiai
nusišypso.
— Tik grožiuosi reginiu... — tyliai sako.
— Išsidžiovink plaukus, — liepiu.
— Valdingas kaip visada, — įgelia Ana, o aš pasilenkiu jos
pabučiuoti.
— Kitaip niekada ir nebus, mažyte. Nenoriu, kad susirgtum.
Ji užverčia akis į lubas.
— Žinote, man vis dar niežti delnus, panele Stil.
— Džiugu girdėti, pone Grėjau. Jau maniau, kad šį
gebėjimą prarandate.
Ak... Panelė Stil siunčia prieštaringus ženklus.
Negundyk manęs, Ana.
— Jei taip norite, lengvai galiu įrodyti, kad neprarandu.
Išsitraukiu iš krepšio megztinį, sugriebiu mobilųjį ir
susikraunu kitus daiktus.
Baigęs pakuotis, Aną randu apsirengusią ir besidžiovinančią
plaukus.
— Susikrauk mantą. Jei tik bus saugu, šįvakar grįšime
namo. Jei ne, vėl galėsime nakvoti čia.

Mudu su Ana įžengiame į lifto kabiną. Pagyvenusi pora

pasitraukia, kad būtų vietos ir mums. Ana pakelia į mane akis
ir patenkinta šypteli. Spusteliu jos ranką ir, prisiminęs tą
bučinį, plačiai nusišypsau.
Ak, velniop tuos formalumus.
— Niekada neleisiu tau jo pamiršti, — tyliai, kad girdėčiau
tik aš, sako Ana. — Mūsų pirmojo bučinio.
Man knieti tuoj pat pakartoti šį veiksmą ir papiktinti
pagyvenusią porą, bet susitvardau ir pasitenkinu švelniai
pakštelėdamas Anai į skruostą, o ji nusijuokia.
Išsiregistruojame iš viešbučio ir, laikydamiesi už rankų, per
vestibiulį patraukiame ieškoti patarnautojo.
— Kurgi važiuosime? — belaukiant, kol viešbučio
patarnautojas atvairuos automobilį, klausia Ana.
Pirštu pabaksnoju sau į nosies šnervę ir, slėpdamas
susijaudinimą, pamerkiu Anai akį. Jos veide nušvinta plati
šypsena, ne prastesnė už manąją. Pasilenkęs pabučiuoju
Aną.
— Ar bent numanai, koks laimingas su tavimi jaučiuosi?
— Taip... Puikiai žinau. Nes tu lygiai taip pat veiki mane.
 Patarnautojas atvairuoja „Audi R8”.
— Puikus automobilis, sere, — grąžindamas raktelius
tarsteli. Duodu vaikinui arbatpinigių, ir jis atidaro Anai
dureles.
Išvairuoju mašiną į Ketvirtąją aveniu, šviečia saulė, šalia
sėdi mano mergina, o salone groja gera muzika.
Aplenkiu „Audi A3” ir staiga prisimenu suniokotą Anos
automobilį. Susigriebiu, kad kelias pastarąsias valandas
negalvojau nei apie Leilą, nei apie beprotišką jos elgesį. Ana
mane puikiai prablaškė.
Ji — gerokai daugiau nei tik pramoga, Grėjau.
Gal nupirkti jai kitos markės automobilį?
Taip. Kokios nors kitos. Tik ne „Audi”.
„Volvo”.
Ne. Tokį turi tėtis.
BMW.
Ne. Tokiu važinėja mama.
— Turiu padaryti lankstą. Ilgai neužtruksime, — pareiškiu.
— Gerai.
Netrukus sustojame „Saab” įgaliotojo atstovo prekybos
salonui priklausančioje aikštelėje. Ana suglumusi žvilgteli į
mane.
— Turime nupirkti tau naują automobilį, — sakau.
— Ne „Audi”?
Ne. Nepirksiu tau automobilio, kurį gaudavo visos mano
nuolankiosios.
— Pamaniau, gal norėsi kitos markės.
— „Saab”? — linksmai klausia ji.
— Taip. „A 9-3”. Eikš.
— Kodėl tave taip traukia užsienietiški automobiliai?
— Anastazija, vokiečiai ir švedai gamina saugiausius
automobilius pasaulyje.
— Maniau, jau užsakei man kitą „Audi A3”?
— Galiu tą užsakymą atšaukti. Eikš, — išlipęs iš
automobilio, prieinu ir atidarau jai dureles. — Aš skolingas
tau dovaną universiteto baigimo proga.
 — Kristianai, tikrai neprivalai to daryti.
Aiškiai leidžiu jai suprasti, kad privalau, ir mudu įeiname į
automobilių saloną, ten mus pasitinka vadybininkas ir
pamalonina klientams skirta šypsena.
— Esu Trojus Turnianskis. Pageidaujate „Saab”
automobilio, sere? Pavažinėto? — užuodęs sandorį ir
trindamas rankas teiraujasi jis.
— Naujo, — pareiškiu.
— Ar jau išsirinkote modelį, sere?
— „9-3 2.0T”, sportinį sedaną.
Ana perveria mane nuostabos kupinu žvilgsniu.
Taip. Per bandomąjį važiavimą noriu išmėginti būtent šį
modelį.
— Puikus pasirinkimas, sere.
— Kokios spalvos, Anastazija?
— Hm... Gal juodą? — gūžtelėdama sako ji. — Tau tikrai
nereikia to daryti...
— Juodas naktį sunkiai pastebimas.
— Tu turi juodą automobilį.
Bet dabar kalbame ne apie mane. Iškalbingai į ją žvilgteliu.
— Tada šviesiai gelsvą, — pareiškia Ana ir, rodos, gerokai
suirzusi, nusibraukia plaukus ant nugaros.
Šį kartą rūsčiai į ją dėbteliu.
— O kokios spalvos automobilį tu man išrinktum? —
sukryžiavusi rankas ant krūtinės klausia ji.
— Baltą arba sidabro spalvos.
— Tada tebūnie sidabro, — nusileidžia ji, bet dar kartą
pakartoja, kad jai labiau patiktų „Audi”.
Pajutęs, kad sandoris slysta iš rankų, į pokalbį vėl įsiterpia
Turnianskis.
— Gal norėtumėte nuleidžiamu stogu, ponia?
Anos veidas nušvinta, o Turnianskis patenkintas pliaukšteli
rankomis.
— Nuleidžiamu stogu? — nustebęs ir kilstelėdamas antakį
klausiu. Matyt, Ana jaučiasi nepatogiai, nes jos skruostai
nurausta.
 Panelė Stil pageidautų automobilio nuleidžiamu stogu, ir aš
nuoširdžiai džiaugiuosi, kad pagaliau ji bent ko nors nori.
— Kokie automobilio nuleidžiamu stogu statistiniai
saugumo duomenys? — klausiu vadybininko, ir šis, žinoma,
seniai išmokęs pamoką, sklandžiai išpyškina ilgiausią
statistinių saugumo duomenų sąrašą ir kitą su šiuo modeliu
susijusią informaciją.
Pažvelgiu į Aną, o ji patenkinta plačiai šypsosi. Turnianskis
nuskuba prie darbo stalo žvilgtelėti į kompiuterį ir patikrinti,
kada būtų galima pristatyti naujutėlaitį 9-3 nuleidžiamu
stogu.
— Kad ir kas jus taip džiugina, ir aš norėčiau pasidžiaugti,
panele Stil, — sakau ir prisitraukiu Aną arčiau.
— Jūs mane džiuginate, pone Grėjau.
— Nejaugi? Na, atrodai tarsi apsvaigusi, — pabučiuoju
ją. — Ir ačiū, kad sutikai priimti automobilį. Šį kartą
pasidavei lengviau.
— Na, juk čia ne „Audi A3”.
— Toks automobilis — ne tau.
— Man jis patiko.
— Sere, norėjote 9-3 modelio? Radau vieną mūsų salone
Beverti Hilse. Per porą dienų galėtume jums pristatyti.
Rodos, šiuo pasiekimu Turnianskis labai didžiuojasi.
— Vėliausiai? — pasiteirauju.
— Taip, sere.
— Puiku, — sakau duodamas jam kreditinę kortelę.
— Malonėkite čionai, pone... — Turnianskis žvilgteli į
pavardę ant mano kreditinės kortelės.
— Ar įmanoma pristatyti automobilį rytoj?
— Galiu pamėginti, pone Grėjau, — linktelėdamas pažada
jis, ir mudu imame tvarkyti pirkimo dokumentus.
— AČIŪ, — kai išeiname iš salono, padėkoja Ana.
— Labai prašom, Anastazija.
Įjungiu variklį, ir „Audi R8” salone suskamba liūdnas ir
jausmingas Evos Kesidi balsas.
— Kas čia dainuoja? — paklausia Ana ir aš jai atsakau.
 — Jos balsas žavingas.
— Tikra tiesa. Buvo.
— Hm...
— Ji mirė jauna.
Pernelyg jauna.
— A...
Ana mąsliai mane nužvelgia.
Prisiminęs, kad rytą beveik nevalgė pusryčių, klausiu, gal
nori pavalgyti.
Stebiu tave, Ana.
— Noriu.
— Tada pirmiausia pavalgysime.
Nuspaudžiu greičio pedalą ir mudu Elioto gatve nušvilpiame
link Elioto įlankos prieplaukos. Flinas buvo teisus. Man
patinka išmėginti tokius santykius, kokių nori ji. Žiūriu į Aną,
besimėgaujančią muzika ir žvelgiančią į slenkančius pro šalį
miesto vaizdus. Prisimenu, ką suplanavau šiai popietei, ir
pajuntu pasitenkinimą bei šiokį tokį jaudulį.
Prieplaukos stovėjimo aikštelė pilna, bet dar vieną vietą
automobiliui randu.
— Čia ir pavalgysime. Atidarysiu tau dureles, — sakau Anai
ketinant lipti iš automobilio.
Apsikabinę mudu pakrante besidriekiančiu keliu
patraukiame link uosto.
— Kiek laivų... — stebisi Ana.
Ir vienas iš jų mano.
Sustojame promenadoje ir grožimės Pjudžeto sąsiauryje
stovinčiais buriniais laivais. Ana susisiaučia džinsinį švarkelį.
— Šalta?
Apkabinęs priglaudžiu ją stipriau.
— Ne, aš tik grožiuosi reginiu.
— Galėčiau žiūrėti į tuos laivus kad ir visą dieną. Nagi, eikš.
Mudu traukiame į SP — pakrantėje įsikūrusį uosto
restoraną ir barą pietauti. Kai įeiname į salę, imu dairytis
Klodo Bastilio brolio Dantės.
— Pone Grėjau! — jis pamato mane anksčiau nei aš jį. —
Ko šią popietę jums pasiūlyti?
— Sveikas, Dante. — Paraginu Aną taisytis prie baro ant
vienos iš aukštų kėdžių. — Ši žavi dama — Anastazija Stil.
— Sveikiname jus atvykus į SP barą, — Dantė Anai plačiai
nusišypso, o jo tamsios akys dega smalsumu. — Ko gersite,
Anastazija?
— Prašom vadinti mane Ana; gersiu to, ko ir Kristianas.
Kaip ir per kaukių pokylį, Ana elgiasi klusniai. Man patinka.
— Noriu alaus. Visame Sietle čia vienintelis baras, kur
galima gauti alaus „Adnams Explorer”.
— Alaus?
— Taip. Prašyčiau, Dante, du bokalus alaus „Explorer”.
Dantė linkteli, pastato ant baro du bokalus gėrimo, o aš
Anai pasakau, kad čia būna labai skanios jūrų gėrybių
sriubos. Dantė užsirašo mūsų užsakymą ir pamerkia man akį.
Taip, aš čia su moterimi, kuri nėra mano giminaitė. Žinau,
tai pirmas kartas.
Netrukus mano dėmesys vėl nukrypsta į Aną.
— Kaip pradėjai savo verslą? — klausia ji ir paragauja
alaus.
Nesileisdamas į smulkmenas viską jai iškloju: gavęs iš
Elenos pinigų, įžvalgiai, nors ir rizikingai, investavau ir man
pavyko sukaupti nemenką kapitalą. Pirmai mano įsigytai
įmonei grėsė bankrotas: ji, naudodama grafeno technologiją,
gamino baterijas mobiliesiems telefonams, bet moksliniai
tyrimai ir projektų plėtra surijo visą kompanijos kapitalą.
Patentai, kuriuos jie buvo įsigiję, galėjo duoti nemažai pelno,
be to, išlaikiau gabiausius darbuotojus, Fredą ir Barnį, kurie
dabar yra du vyriausieji mano inžinieriai.
Papasakoju Anai apie jų pastangas kurti saulės ir vėjo
technologiją ir Jungtinių Valstijų, ir trečiųjų šalių rinkoms,
taip pat apie pažangius tyrimus, leisiančius kada nors sukurti
galingą saulės bateriją. Tai gyvybiškai svarbūs projektai,
ypač turint omenyje, kad iškastiniai ištekliai pasaulyje
sparčiai senka.
— Dar klausaisi? — Dantei patiekus sriubą, klausiu Anos.
 Man patinka, kad ji domisi mano veikla. Kai prabylu apie
darbą, net mano tėvams tenka labai susikaupti, kad
nepamestų minties.
— Aš sužavėta, — sako ji. — Kristianai, mane žavi viskas,
ką darai.
Anos padrąsintas, tęsiu savo sėkmės istoriją ir atskleidžiu,
kad esu nupirkęs ir pardavęs daugybę įmonių: tas, kurių
veiklos principai neprieštaravo mano vertybėms, pasilikau, o
kitas reorganizavau ir pardaviau.
— Perėmimai ir suliejimai... — susimąsčiusi sako Ana.
— Taigi. Prieš porą metų investavau į laivybą, o tada ėmiau
rūpintis, kaip padidinti žemės ūkio našumą. Afrikoje turime
eksperimentinių laukų, kuriuose mėginame naujas
žemdirbystės technologijas, leisiančias užauginti daugiau
javų.
— Sieki pamaitinti visą pasaulį, — geraširdiškai paerzina
mane Ana.
— Galima ir taip sakyti.
— Tu tikras filantropas.
— Galiu sau leisti.
— Sriuba labai skani, — semdama dar vieną šaukštą sako
Ana.
— Viena iš mano mėgstamiausių, — prisipažįstu.
— Užsiminei, kad tau patinka buriuoti, — Ana mosteli į
prieplaukoje stovinčius laivus.
— Taip. Nuo vaikystės dažnai čia ateinu. Būtent čia,
buriavimo mokykloje, mudu su Eliotu ir išmokome valdyti
burlaivius. O tu? Buriuoji?
— Ne.
— Tai kas prablaško jaunos iš Montesano kilusios merginos
kasdienybę?
Išgeriu gurkšnelį alaus.
— Skaitymas.
— Tu visada kaip nors susijusi su knygomis, tiesa?
— Tiesa.
— Kodėl Rėjus ir tavo mama išsiskyrė?
 — Manau, juodu tiesiog nutolo vienas nuo kito. Mano mama
tokia romantikė, o Rėjus... na, jis — praktiškas žmogus. Ji
visą gyvenimą praleido Vašingtone. Matyt, buvo išsiilgusi
nuotykių.
— Ar rado, ko ieškojo?
— Rado Stivą, — jos veidas apsiniaukia, tarsi vos ištardama
šio vyro vardą burnoje būtų pajutusi nemalonų skonį. — Bet
mama apie jį niekada nieko nepasakoja.
— Hm...
— Taigi. Nemanau, kad tai buvo laimingi jos gyvenimo
metai. Kartais svarstydavau, ar ji nesigaili palikusi Rėjų.
— Likai gyventi su juo, ar ne?
— Taip. Jam manęs reikėjo labiau nei mamai.
Mudu atvirai ir maloniai šnekučiuojamės. Ana moka
išklausyti ir šį kartą labiau linkusi pasakoti apie save. Gal
todėl, kad žino, jog ją myliu.
Myliu Aną.
Štai. Ne taip ir sunku pripažinti, ar ne, Grėjau?
Ana papasakoja, kad dėl karščio nenorėjo gyventi nei
Teksase, nei Las Vegase. Jai labiau patinka vėsesnis
Vašingtono valstijos klimatas.
Tikiuosi, Vašingtone ir liks.
Taip. Su manimi.
Gal net persikels gyventi pas mane?
Grėjau, užbėgi įvykiams už akių.
Pakviesk ją buriuoti.
Žvilgtelėjęs į rankinį laikrodį, baigiu gerti alų.
— Eime?
Apmoku sąskaitą, ir mudu išeiname į švelnios vasaros
saulės šviesos užlietą promenadą.
— Norėjau tau kai ką parodyti.
Laikydamiesi už rankų žingsniuojame palei mažesnius
prieplaukoje prišvartuotus laivus. Artėjant prie stovėjimo
vietų, iš tolo pamatau virš menkesnių jachtų kyšantį
pagrindinį „Greisės” stiebą. Imu nekantrauti. Senokai
buriavau, o dabar dar turiu progą pasiimti savo merginą.
Išsukame iš pagrindinės promenados ir žengiame į doką, o
paskui — ant siauresnio pontono. Sustoju prie „Greisės”.
— Pamaniau, galėtume šią popietę paplaukioti. Čia mano
laivas.
Mano katamaranas. Mano džiaugsmas ir pasididžiavimas.
Rodos, padarau Anai įspūdį.
— Pastatytas mano įmonėje. Nuo korpuso dugno iki stiebo
viršaus šį laivą projektavo geriausi laivų projektuotojai
pasaulyje, o pastatytas jis čia, Sietle, mano laivų statykloje.
Jame hibridinės elektrinės pavaros, asimetriški deniai su
burėmis, didburė kampuotu viršumi...
— Gerai jau, gerai! — kilstelėdama rankas, tarsi pasiduotų,
sušunka Ana. — Įtikinai mane, Kristianai.
Neužsivesk, Grėjau.
— Tai puikus laivas, — priduriu neslėpdamas susižavėjimo.
— Puikiai ir atrodo, pone Grėjau.
— Tiesa, panele Stil.
— Koks jo pavadinimas?
Paėmęs Aną už rankos, parodau į korpuso šoną, ant kurio
įmantriai išraityta „Greisė”.
— Pavadinai laivą mamos vardu? — nustebusi klausia Ana.
— Taip. Kodėl stebiesi?
Nesumodama, ką atsakyti, ji gūžteli pečiais.
— Anastazija, aš dievinu savo mamą. Kodėl negalėčiau jos
garbei pavadinti laivo?
— Ne, aš ne dėl to... tiesiog...
— Anastazija, Greisė Trevelian-Grėj išgelbėjo man gyvybę.
Visą gyvenimą būsiu jai dėkingas.
Ana suglumusi šypteli, o aš imu svarstyti, kokios mintys
sukasi jos galvoje, ką padariau ne taip ir kodėl ji mano, jog
nemyliu savo motinos.
Tiek to, kartą užsiminiau Anai neturįs širdies, bet tame, kas
iš jos liko, visada buvo vietos mano šeimos nariams. Net
Eliotui.
Tik nežinojau, kad ten atsiras vietos ir dar kai kam.
Bet mano širdyje, kad ir kokia ji būtų, tikrai buvo vietos
Anai.
Ir tą vietą ji tobulai užpildė.
Mėgindamas tvardytis ir nepasiduoti staiga užplūdusiai
meilei, kurią jaučiu Anai, stipriai sučiaupiu lūpas. Ji gaivina
mano širdį ir grąžina man gyvybę.
— Gal nori užlipti ant denio? — klausiu, kol dar neleptelėjau
ko nors sentimentalaus.
— Mielai, — sutinka Ana.
Padavusi man ranką, ji seka paskui mane, o aš pereinu
trapą ir užlipu ant užpakalinio denio. Išgąsdindamas Aną
Makas atstumia slankiąsias pagrindinės svečiams skirtos
kajutės duris ir prieina prie mūsų.
— Pone Grėjau! Sveiki sugrįžę!
Mudu paspaudžiame vienas kitam ranką.
— Anastazija, čia Lajamas Makonelis. Lajamai, tai mano
mergina, Anastazija Stil.
— Malonu susipažinti, — sako ji Lajamui.
— Vadinkite mane Maku. Sveika užlipusi ant denio, panele
Stil.
— Prašom vadinti mane Ana.
— Na, ar ji pasiruošusi, Makai? — pasiteirauju.
— Pasiruošusi skrosti bangas, sere, — plačiai šypsodamasis
sako pirmasis kapitono padėjėjas.
— Tad pirmyn!
— Ketinate išplaukti?
— Taip, — patikinu Maką. Nė už ką nepraleisčiau tokios
progos. — Nori truputį paplaukioti, Anastazija?
— Taip, labai.
Pro slankiąsias duris įeiname į vidų. Ana apsidairo kajutėje,
ir žinau, kad laivas padarė jai įspūdį. Mat kajučių vidaus
apdailą kūrė Sietle dirbantis švedas dizaineris: čia dominuoja
tiesios linijos, sienos iškaltos šviesinto ąžuolo medienos
plokštėmis, todėl svečių kajutė atrodo šviesi ir erdvi. Tą patį
stilių parinkau visoms „Greisės” kajutėms.
— Tai pagrindinis salonas. Šalia — kambuzas, — paaiškinu
mostelėdamas į virtuvę. — Abiejose pusėse — po vonios
kambarį, — parodau juos Anai, o tada pro nedideles duris
įsivedu ją į savo kajutę. Išvydusi lovą, Ana aikteli. — Tai laivo
savininko kajutė. Be šeimos narių, tu pirma mergina, įkėlusi
čia koją, — prisitraukiu ją ir pabučiuoju. — Bet šeimos nariai
nesiskaito. Reikėtų pirmą kartą iš tiesų pasinaudoti šiuo
guoliu, — sukuždu prikišęs lūpas prie Anos lūpų. — Bet ne
dabar. Eikš, Makas tuoj atsišvartuos, — vėl nusivedu Aną į
pagrindinį saloną. — Čia darbo kambarys, o ten, priekyje, dar
dvi kajutės.
— O kiek iš viso žmonių gali nakvoti laive?
— Tai septynių gultų vienastiebis burlaivis. Bet mano
šeimos nariai jame lankosi itin retai. Mėgstu buriuoti vienas.
Bet tik ne tuomet, kai tu su manimi. Dabar turiu tavimi
rūpintis.
Iš dėžės šalia slankiųjų durų išimu ryškiai raudoną
gelbėjimosi liemenę.
— Štai.
Apvelku ją Anai per galvą ir įtempiu dirželius.
— Tau patinka mane pančioti, ar ne?
— Visomis prasmėmis, — atsakau merkdamas jai akį.
— Iškrypėlis.
— Žinau.
— Mano iškrypėlis, — meiliai paerzina mane Ana.
— Taip, tavo.
Įtempęs dirželius, čiumpu už gelbėjimosi liemenės kraštų ir
skubriai pabučiuoju Aną.
— Amžinai, — priduriu ir, jai dar nespėjus nieko atsakyti,
paleidžiu. — Eikš.
Išeiname iš svečių kajutės, užlipame į aukštutinį denį ir
įžengiame į mažą kubriką.
Stovėdamas ant doko krašto Makas tvarkosi su atrištomis
virvėmis. Netrukus jis vėl liuokteli ant denio.
— Ar čia ir išmokai visų gudrybių su virvėmis? —
apsimestinai naiviai klausia Ana.
— Išmokti sunerti dvigubą kilpą visiškai nesunku. Panele
Stil, rodos, jums smalsu. Man tokia nuostata patinka. Mielai
jums parodysiu, ką gebu daryti su virve.
Staiga Ana nutyla, ir man dingteli, kad ją nuliūdinau.
Prakeikimas.
— Supratau, — pagaliau atsako ji ir patenkinta sukikena.
Na, taip nesąžininga. Pyktelėjęs prisimerkiu.
— Galbūt vėliau rimtai su jumis pasišnekėsiu, bet dabar
turiu vairuoti laivą.
Klestelėjęs į kapitono krėslą, įjungiu du dvidešimt penkių
arklių galios variklius. Tada išjungiu orpūtę, Makas,
laikydamasis turėklų, nudumia per aukštutinį denį, o tada
nušoka ant žemutinio atrišti virvių. Kai man pamoja, per
radijo ryšį susisiekiu su pakrantės apsaugos tarnyba ir
paprašau leidimo išplaukti.
Stumteliu į priekį droselinę sklendę, įjungiu žemiausią
pavarą. Ir išvairuoju savo gražuolę „Greisę” iš stovėjimo
vietos.
Ana pamoja būreliui žmonių, susirinkusių išlydėti mūsų
laivo. Prisitraukiu Aną, kad stovėtų man tarp kojų.
— Matai? — parodau jai radijo ryšio bokštą. — Tai mūsų
radijo ryšys, mūsų maršrutizatorius, mūsų AIS ir radaras.
— Kas yra AIS?
— Sistema, automatiškai identifikuojanti mūsų laivą. Ir
grimzdą. Čiupk vairą.
— Klausau, kapitone! — šūkteli Ana ir atiduoda man
pagarbą.
Uždėjęs rankas ant jos rankų, atsargiai išvairuoju laivą iš
prieplaukos. Išplaukiame į atvirą jūrą ir, Pjudžeto vandenyse
nubrėžę platų lanką, pasukame į šiaurės vakarus, link Olimpo
pusiasalio ir Beinbridžo salos. Pučia vidutinis, penkiolikos
mazgų, vėjas, bet žinau, kad vos tik pakelsime bures,
„Greisė” lėks kaip ant sparnų. Man patinka. Grumtis su
gamtos gaivalais vairuojant laivą, kurį projektuojant ir pats
prisidėjau, ir naudojantis visą gyvenimą tobulintais įgūdžiais.
Tai nepaprastai jaudina.
— Metas kelti bures, — daugiau negalėdamas slėpti
jaudulio sakau Anai. — Štai, laikyk. Žiūrėk, kad
nenukryptume nuo kurso.
Ana, rodos, labai išsigąsta.
— Mažyte, tai paprasta. Laikyk vairą, žiūrėk į laivo
pirmagalį ir nenuleisk akių nuo horizonto. Tu puikiai
susitvarkysi, kaip visada susitvarkai. Kai pakelsime bures,
pajusi trūktelėjimą. Tiesiog tvirtai laikyk vairą. Duosiu tau
štai tokį ženklą, — pakeliu ranką ir tarsi peilio ašmenimis
brūkšteliu sau per gerklę. — Tada galėsi išjungti variklius.
Paspaust šį mygtuką, — parodau variklių išjungimo
mygtuką. — Supratai?
— Taip.
Ana vis tiek atrodo įsitempusi. Nors neabejoju, kad viską
įsiminė. Ji visada viską supranta. Pabučiavęs ją, skubu ant
viršutinio denio pasiruošti ir pakelti pagrindinės burės. Mudu
su Maku drauge sukame skriemulį, tad darbas visai
nesunkus. Vėjui išpūtus burės audeklą, „Greisė” trūktelėjusi
šauna pirmyn, ir aš žvilgteliu į Aną, bet ji patikimai laiko
vairą. Tada mudu su Maku imamės priekinės burės, netrukus
ji pakyla stiebu ir, pasitikusi vėją, pasikinko jo galią.
— Laikyk kursą, mažyte, ir išjunk variklius! — perrėkiu vėjo
gausmą ir bangų šniokštimą, o tada duodu Anai sutartą
ženklą.
Ji paspaudžia mygtuką, varikliai nutyla, ir mes, vien burių
nešami, plaukiame į šiaurės vakarus.
Grįžtu pas Aną, prie vairo. Vėjas taršo jai plaukus ir žeria,
bloškia juos ant veido. Ana puikiai nusiteikusi, o juos
skruostai iš džiaugsmo net įraudę.
— Na, ką pasakysi?! — šūkteliu garsiau už bangų mūšą ir
šėlstantį vėją.
— Kristianai! Tai nuostabu.
— Palauk, kol pakelsime spinakerį.
Krypteliu smakrą į tą pusę, kur stovi Makas, ketinantis
pakelti trikampę burę.
— Įdomi spalva! — šūkteli Ana.
Perveriu ją iškalbingu žvilgsniu ir pamerkiu akį. Taigi, mano
žaidimų kambario spalva.
 Vėjas išpučia spinakerį, ir „Greisė” skriete skrieja, visu
greičiu skrodžia bangas ir teikia mums malonią pramogą.
Anos žvilgsnis nuo spinakerio nukrypsta į mane.
— Asimetriškai išdėstytos burės. Kad greičiau
plauktume! — paaiškinu.
Esu išjudinęs „Greisę”, kad pasiektų dvidešimties mazgų
greitį, tačiau tokiam pašėlusiam skrydžiui būtinas ir palankus
vėjas.
— Nuostabu! — sušunka Ana. — Ar greitai plaukiame?
— Penkiolikos mazgų greičiu.
— Aš nežinau, ką tai reiškia.
— Truputį greičiau nei dvidešimt septyni kilometrai per
valandą.
— Tik tiek? Įspūdis toks, kad lekiame daug greičiau.
Ana spindi iš laimės. Jos džiaugsmas veikia ir mane.
Suspaudžiu vairą laikančias jos rankas.
— Tu žavi, Anastazija. Malonu matyti tave įraudusiais
skruostais... ir ne dėl to, kad jautiesi nejaukiai. Atrodai kaip
Chosė nuotraukose.
Nors ir apglėbta, ji atsisuka pabučiuoti manęs.
— Jūs, pone Grėjau, žinote, kaip padėti merginai gerai leisti
laiką.
— Turime stengtis vienas kitam įtikti, panele Stil, — ji vėl
nusisuka, kad matytų laivo priekį, o aš nubraukiu plaukus ir
pabučiuoju jai į sprandą. — Gera matyti tave laimingą, —
sumurmu „Greisei” skrodžiant Pjudžeto sąsiaurio vandenis.

IŠMETAME inkarą, prie Beinbridžo salos, nuošalioje

įlankėlėje šalia Hedlio nerijos. Su Maku nuleidžiame
pripučiamą valtį, kad jis galėtų pasiekti krantą ir aplankyti
Monrou kyšulyje gyvenantį bičiulį.
— Maždaug po valandos grįšiu, pone Grėjau.
Jis įlipa į valtelę, atsisveikindamas pamoja Anai ir įjungia už
valties borto įtaisytą variklį.
Akimirksniu puolu į užpakalinį denį, kuriame stovi Ana, ir
čiumpu ją už rankos. Neprivalau žiūrėti, kaip Makas artėja
prie lagūnos, turiu svarbesnį reikalą.
— Ką dabar veiksime? — vedama į svečių kajutę klausia
Ana.
— Turiu šiokių tokių su jumis susijusių planų, panele Stil.
Ir nepadoriai skubėdamas tempiuosi ją į savo kajutę.
Vikriai nuvelku besišypsančiai Anai gelbėjimosi liemenę ir
švysteliu ją ant grindų. Likusi vien su drabužiais, Ana spokso
į mane tarsi praradusi kalbos dovaną, bet kramtydama
apatinę lūpą, ir aš nežinau, ar šis gundymas iš anksto
suplanuotas, ar nesąmoningas.
Noriu su ja pasimylėti.
Savo laive.
Tai bus dar vienas pirmas kartas.
Pirštų galais glostau Anai veidą, neskubėdamas paliečiu
smakrą, tada kaklą, o pasiekęs krūtinę stabteliu prie pirmos
užsegtos jos palaidinės sagos. Ana nenuleidžia nuo manęs
akių.
— Noriu tave matyti.
Nykščiu ir smiliumi suėmęs sagą, atsegu ją. Ana stovi lyg
suakmenėjusi, tik alsuoja greičiau.
Žinau, kad galiu daryti su ja ką tinkamas. Mano mergaitė...
Žingteliu atatupstas, kad turėtų daugiau vietos.
— Parodyk man, kaip nusirengi, — sušnabždu.
Anos lūpos prasiskiria, o akyse liepsnoja geismas. Ji
neskubėdama kilsteli ranką, pirštais paliečia aukščiausiai
esančią sagą, tada erzinamai lėtai ją atsisega ir vėžlio
žingsniu juda prie kitos.
Prakeikimas.
Ji iš manęs šaiposi. Išdykėlė.
Pagaliau atsisegusi paskutinę sagą, Ana praskina palaidinės
skvernus, pasimuisto, išsineria iš jos ir leidžia drabužiui
nukristi ant grindų.
Ana segi baltą, nėriniais puoštą liemenėlę, papurę krūtų
speneliai remiasi į nėrinius, ir ji — tikras džiaugsmas mano
akims. Jos pirštai nuslysta žemiau bambos ir ima čiupinėti
viršutinę džinsų sagą.
 Mieloji, pirma turi nusiauti batus.
— Pakaks. Sėsk, — sakau rodydamas į lovos kraštą, ir Ana
iš karto paklūsta.
Atsiklaupęs atrišu vieno sportbačio raištelį, paskui kito,
nuaunu juos ir numaunu kojines.
Tada pakeliu jos pėdą, pabučiuoju nykščio pagalvėlę ir
švelniai grybšteliu dantimis.
— A... — vos atgaudama kvapą sudejuoja ji, ir šis garsas
mano peniui — tarsi muzika.
Leisk jai daryti, ką nori, Grėjau.
Atsistojęs ištiesiu ranką ir padedu Anai atsikelti nuo lovos.
— Toliau.
Užleidžiu jai beveik visą kajutę, o pats pasitraukiu prie
sienos grožėtis reginiu.
Verdama mane geismingu žvilgsniu, ji atsisega džinsų sagą
ir vis dar kankinamai lėtai atsitraukia užtrauktuką. Užkišusi
nykščius už kelnių juosmens neskubėdama pasirango ir juos
nusismaukia.
Ji mūvi siaurikes.
Siaurikes.
Nieko sau!
Atsisega liemenėlę, nusismaukia petnešėles ant žastų ir tik
tada numeta ją ant grindų.
Noriu ją liesti.
Tvardydamasis sugniaužiu delnus.
Ana nusismaukia kelnaites, leidžia joms nuslysti iki kulkšnių
ir išlipa iš jų.
Ji — įsikūnijęs moteriškumas.
Ir aš jos geidžiu.
Jos kūno, jos širdies ir jos sielos.
Jos širdis priklauso tau, Grėjau. Ji tave myli.
Pirštais suspaudžiu savo megztinio kraštą, nusivelku jį per
galvą, o paskui nusitraukiu ir marškinėlius. Nusiaunu batus ir
nusimaunu kojines. Ir nė sekundės nenuleidžiu nuo Anos
akių.
Jos žvilgsnis degina.
 Nuleidžiu ranką prie džinsų sagos, ketindamas juos
nusimauti. Bet Ana ištiesia ranką ir mane sulaiko.
— Leisk man, — sušnabžda.
Nekantrauju nusimauti džinsus, bet vis tiek plačiai jai
nusišypsau.
— Mielai.
Ana priėjusi užkiša pirštus man už džinsų juosmens ir
trūkteli, tad esu priverstas žingtelėti link jos. Tada ji atsega
sagą, bet užtrauktuko neliečia. Palikę jį ramybėje, įžūlūs
Anos pirštai leidžiasi žemyn ir švelniai nuslysta išpampusiu
mano peniu. Instinktyviai įtempiu klubų raumenis ir stumteliu
lytį jai į saują.
— Daraisi įžūli, Anastazija, drąsi...
Abiem delnais suspaudžiu Anai skruostus ir ją pabučiuoju;
mano liežuvis įsibrauna jai į burną, o ji uždeda rankas man
ant klubų ir nykščiais ima brėžti ratus man ant odos,
aukščiau džinsų juosmens.
— Ir tu ne geresnis, — prikišusi lūpas prie mano lūpų
sušnabžda Ana.
— Stengiuosi, — atsakau.
Ji atitraukia džinsų užtrauktuką, kyšteli plaštaką į apatines
kelnes ir tvirtai suspaudžia man penį. Sudejuoju iš
malonumo, mano lūpos randa jos lūpas, apglėbiu ją,
priglaudžiu prie savęs ir jaučiu švelnią jos odą.
Tamsa išsisklaido.
Ji žino, kur mane liesti.
Ir kaip.
Paskui ji dar tvirčiau suima man penį, suspaudžia jį ir ima
glamonėti, teikdama man neapsakomą malonumą. Ištvėręs
kelis begėdiškus jos plaštakos judesius, sušnabždu:
— Oi, kaip tavęs geidžiu, mažyte.
Atšlijęs nusimaunu džinsus, trumpikes ir sustoju prieš ją
nuogas ir pasiruošęs mylėtis.
Suraukusi antakius, Ana įdėmiai mane nužvelgia ir jai
viršunosėje vėl įsirėžia raidės V formos raukšlė.
— Kas yra, Ana? — klausiu švelniai glostydamas jai
skruostą.
Gal susiraukė išvydusi mano randus?
— Nieko. Mylėk mane. Dabar, — sako ji.
Suspaudžiu ją glėbyje ir, aistringai bučiuodamas, panardinu
pirštus jai į plaukus. Nuolat trokštu jos burnos. Lūpų.
Liežuvio. Imu ją stumti atatupstą, ir netrukus jau gulime
lovoje. Išsitiesiu šalia jos, nosimi brūkšteliu Anai per skruosto
apačią ir giliai įkvepiu.
Vaismedžiai. Obuoliai. Vasara ir derlių subrandinęs ruduo.
— Ar bent numanai, kaip nuostabiai kvepi, Ana? Tau
neįmanoma atsispirti.
Švelniais bučiniais apibėriu jai kaklą, paskui pasiekiu krūtis
ir, nesiliaudamas bučiuoti ir giliai kvėpdamas jos kūno
aromatą, palengva keliauju žemyn.
— Kokia tu graži.
Švelniai čiulpteliu krūties spenelį.
Ana sudejuoja ir išsiriesdama kilsteli kūną nuo čiužinio.
Nuo šios dejonės mano lytis dar labiau išpampsta.
— Taip, noriu tave girdėti, mažyte.
Atsargiai suspaudžiu jai krūtį, o paskui pirštais braukiu per
juosmenį, mėgaudamasis tobulai glotnia oda. Lūpomis
glamonėju jos krūtis, o mano ranka slysta toliau: per jos
klubą, per užpakalį, per šlaunį ir per kelį. Suspaudęs jį,
kilsteliu Anos koją taip, kad ji apsivytų man klubus.
Ana aikteli, o aš mėgaujuosi jos reakcija.
Tada pasiverčiu, bet Anos nepaleidžiu, ir štai ji jau sėdi
mane apžergusi. Nuo naktinės spintelės paimu folijos paketėlį
ir paduodu jai.
Neslėpdama pasitenkinimo ji pasislenka atgal ir atsisėda
man ant šlaunų. Švelniai suspaudžia saujoje mano varpą,
pasilenkia ir pabučiuoja jos galvutę. Anos plaukai nuslysta,
tarsi užuolaida apgaubia mano penį, ir ji jį apžioja.
Prakeikimas. Kaip nuostabu.
Ji mane čiulpia, graibšnoja dantimis, ryte ryja.
Sudejavęs įtempiu klubų raumenis ir įstumiu penį giliau.
Staiga Ana atsitiesia, dryksteli folijos paketėlį ir ant strypu
virtusios mano varpos užmauna sargį. Ištiesiu rankas, kad
padėčiau Anai išlaikyti pusiausvyrą, ji suspaudžia jas abi ir
labai lėtai mane užsėda.
O Dieve...
Kaip gera.
Užsimerkiu, atlošiu galvą ir leidžiu Anai ant manęs joti.
Besąlygiškai atsiduodu jos malonei.
Paskui ji sudejuoja, įsitveriu jos klubų, imu kilnotis aukštyn
ir žemyn mėgaudamasis jos kūnu.
— Oi, mažyte, — sušnabždu ir staiga užsigeidžiu daugiau.
Gerokai daugiau.
Atsisėdu taip, kad mudviejų nosys kone susiliečia, ir aš, vis
dar giliai įsiskverbęs, šlaunimis glamonėju jai užpakalį. Ji
aikteli, įsikimba mano žastų, o aš rankomis spaudžiu jai galvą
ir žiūriu į gražias jos akis, kuriose atsispindi meilė ir aistra.
— Ak, Ana... Kaip nuostabiai su tavimi jaučiuosi, — sakau ir
aistringai ją pabučiuoju.
— Ak, myliu tave, — sukužda ji ir aš užsimerkiu.
Ana mane myli.
Neleisdamas Anai pasitraukti apsiverčiu ir stebėdamasis į ją
įsispoksau.
Ir aš tave myliu. Stipriau, nei manai.
Imu lėtai ir švelniai sūpuotis, mėgaudamasis kiekvienu jos
kūno sprindžiu.
Tai aš, Ana.
Toks, koks esu.
Ir aš tave myliu.
Uždedu ranką Anai ant galvos, atsargiai suspaudžiu
glėbyje, o ji liečia man rankas, plaukus ir sėdmenis.
Pabučiuoju ją į lūpas, paskui apibėriu bučiniais smakrą ir
skruostų apačią. Imu stumti stipriau ir giliau, ir štai ji jau ant
bedugnės krašto. Anos kūnas ima virpėti. Ji šnopuoja, ji tuoj
peržengs ribą.
— Taip, mažyte... Atsiverk man... Prašau... Ana...
— Kristianai! — šūkteli ji, ir mudu drauge patiriame
palaimą.
 ANT KAJUTĖS lubų atsispindi ribuliuojantys pro liukus
besiskverbiančios popiečio saulės šviesos ratai. Čia, ant
vandens, taip ramu ir gera. Rodos, mudu su Ana galėtume
apiplaukti visą pasaulį.
Ji snaudžia šalia manęs.
Mano gražioji, aistringoji mergaitė.
Ana.
Pamenu, anksčiau maniau, kad šios trys raidės gali
skaudžiai žeisti, bet... dabar žinau, kad gali ir stebuklingai
gydyti.
Ji nepažįsta tavęs tokio, koks esi iš tiesų.
Susiraukęs įsispoksau į lubas. Ši mintis vis neduoda man
ramybės. Kodėl?
Todėl, kad noriu būti su ja atviras. Flino nuomone, turėčiau
viską jai papasakoti, bet... nedrįstu.
Ji mane paliks.
Ne. Nuveju šią mintį šalin ir dar kelias minutes mėgaujuosi
tuo, kad guliu šalia Anos.
— Tuoj grįš Makas, — sušnabždu gailėdamasis, kad tenka
nutraukti jaukią mudu gaubiančią tylą.
— Aha... — numykia Ana, tačiau atsimerkia ir man
nusišypso.
— Kad ir kaip norėčiau vartytis čia su tavimi visą popietę,
jam reikės padėti įkelti pripučiamą valtį, — švelniai ją
pabučiuoju. — Ana, šią akimirką atrodai tokia graži —
susitaršiusiais plaukais ir tokia viliojanti... Tokios tavęs dar
labiau geidžiu.
Ji pirštais perbraukia man per skruostą.
Ana mato mane kiaurai.
Ne. Nepažįsti manęs, Ana.
Nenoromis išlipu iš lovos, o ji apsiverčia ir atsigula ant
pilvo.
— Ir tu visai neblogai atrodai, kapitone, — sako Ana,
žiūrėdama į mane besirengiantį ir grožėdamasi reginiu.
Prisėdu šalia jos apsiauti batų.
 — Sakai, „kapitone”? — susimąstęs klausiu. — Na, esu šio
laivo šeimininkas.
— Ir mano širdies valdovas, pone Grėjau.
Norėjau būti tau kitoks valdovas, bet... tiek to. Manau,
galiu su tuo susitaikyti. Vėl ją pabučiuoju.
— Būsiu denyje. Jei nori nusiprausti — dušo kabina vonios
kambaryje. Gal dar ko nors reikia? Gal nori ko nors išgerti?
Ana šypsosi, ir numanau, kad tai aš ją prajuokinau.
— Kas yra? — klausiu.
— Tai dėl tavęs...
— Ką padariau ne taip?
— Kas tu ir kur nugrūdai Kristianą?
— Jis nepradingo labai toli, mažyte, — tyliai atsakau
jausdamas, kaip nerimas vis labiau spaudžia širdį. — Neilgai
trukus vėl jį pamatysi, ypač jei ir toliau tįsosi lovoje.
Pliaukšteliu Anai per užpakalį, o ji juokdamasi spygteli.
— Privertei mane nerimauti, — apsimestinai susirūpinusi
sako Ana.
— Šit kaip? Siuntei man prieštaringus ženklus, Anastazija.
Kaip vyrui susigaudyti? — trumpai ją pabučiuoju. — Iki,
mažyte.
Išeinu ir palieku ją apsirengti.
Po kelių minučių parplaukia Makas, mudu užkeltame
pripučiamą valtį ant takelažo šalia pagrindinio stiebo ir
pririšame.
— Kaip laikosi tavo bičiulis?
— Puikiai.
— Galėjai likti pas jį ilgiau, — sakau.
— Ir paleisti laivą?
— Na taip.
— Ne, be šios ponios ilgai neištverčiau, — paaiškina Makas,
delnu tapšnodamas „Greisės” korpusą.
Plačiai nusišypsau.
— Taip ir maniau.
Zvirbteli mano mobilusis.
— Sveikas, Teilorai, — atsiliepiu, o tuo metu Ana atstumia
slankiąsias svečiams skirtos kajutės duris. Ji laiko gelbėjimosi
liemenę.
— Laba diena, pone Grėjau. Jūsų apartamentuose
saugu, — praneša Teiloras.
Priėjęs apkabinu Aną ir pabučiuoju jai į plaukus.
— Puikios naujienos.
— Išnaršėme visus kambarius.
— Gerai.
— Be to, peržiūrėjome visus pastarųjų trijų parų vaizdo
įrašus.
— Taip.
— Ir kai ką sužinojome.
— Tikrai?
— Ponia Viljams įsigavo į jūsų apartamentus kopėčiomis.
— Priešgaisrinėmis kopėčiomis?
— Būtent. Ji turėjo raktą ir, kad patektų į jūsų butą, užlipo
per daugybę aukštų.
— Aišku.
Nieko sau žygis...
— Pakeitėme visas spynas, ir dabar jūsų apartamentuose
visiškai saugu. Galite grįžti. Be to, paėmiau iš viešbučio jūsų
bagažą. Ar grįšite jau šiandien?
— Taip.
— Kada mums jūsų laukti?
— Šį vakarą.
— Gerai, sere.
Baigiu pokalbį, o Makas įjungia variklius.
— Laikas grįžti.
Dar kartą trumpai pabučiuoju Aną ir padedu apsivilkti
gelbėjimosi liemenę.
Ana noriai padeda darbuotis denyje. Mudu nuleidžiame ir
suskleidžiame didburę, priekinę burę ir spinakerį, o Makas
tuo metu stovi prie vairo. Pamokau ją sumegzti tris mazgus.
Tvarkytis su virve Anai nesiseka, ir aš vos sulaikau šypseną.
— Vieną gražią dieną ir aš galiu tave supančioti, —
pagrasina ji.
 — Pirma teks mane sučiupti, panele Stil. — Manęs jau
seniai niekas nepančiojo, ir nežinau, ar man tai patiktų.
Prisimenu, koks buvau bejėgis, kai ji mane lietė, ir man
pašiurpsta oda. — Gal norėtum nuodugniau apžiūrėti
„Greisę”?
— Taip, prašyčiau. Laivas toks puikus...

ANA STOVI prie vairo atsukusi man nugarą, laikau ją

apglėbęs, ir netrukus pasiekiame prieplauką. Ji atrodo
laiminga.
Matydamas ją tokią, ir pats panašiai jaučiuosi.
Aną sužavėjo ir „Greisė”, ir visa kita, ką rodžiau. Net
variklių skyrius.
Buvo smagu. Giliai įkvepiu ir jaučiu, kaip jūros druska
kvepiantis oras valo mano sielą. Staiga prisimenu žodžius,
perskaitytus vienoje iš mėgstamiausių knygų —
memuaruose, pavadintuose „Vėjas, smėlis ir žvaigždės”.
— Buriuotojų poezija — sena kaip pasaulis, — sušnabždu
Anai į ausį.
— Rodos, čia citata.
— Tiesa. Antuanas de Sent Egziuperi.
— A... Dievinu „Mažąjį princą”.
— Ir aš.
Įvairuoju „Greisę” į prieplauką, o paskui atsargiai atbuline
eiga įplukdau į nuolatinę stovėjimo vietą. Kol Makas nušokęs
ant krantinės pririša dvi priekines virves prie dviejų antelių, į
mus paspoksoti susirinkęs žmonių būrys beveik išsiskirsto.
— Štai ir grįžome, — sakau Anai, kaip įprastai, nelabai
norėdamas kelti koją iš „Greisės”.
— Ačiū. Popietė buvo nuostabi.
— Aš irgi taip manau. Gal reikėtų užregistruoti tave į
buriavimo mokyklą, kad kelioms dienoms galėtume išplaukti
vieni?
Arba iškelti bures ir plaukti aplink pasaulį, Ana. Tik tu ir aš.
— Būtų gerai. Galėtume daug kartų išbandyti tą miegamąjį.
Pabučiuoju jai į paausį.
 — Hm... Nekantriai to laukiu, Anastazija. — Ji patenkinta
suvirpa. — Eikš, apartamentuose nieko nėra. Galime grįžti.
— O mūsų daiktai viešbutyje?
— Teiloras juos jau paėmė. Šiandien rytą, iškart, kai tik su
vyrais patikrino „Greisę”.
— Ar jis, vargšelis, kada nors miega?
— Miega. Jis tik dirba savo darbą, Anastazija, ir gerai jį
išmano. Džeisonas — tikras lobis.
— Džeisonas?
— Džeisonas Teiloras.
Ana švelniai nusišypso.
— Teiloras tau patinka, — sakau.
— Manau, taip. Regis, Teiloras gerai tavimi rūpinasi. Todėl
jį ir mėgstu. Atrodo malonus, patikimas ir lojalus. Žaviuosi
juo kaip... tėvu.
— Kaip tėvu?
— Taip.
— Na, gerai, tebūnie kaip tėvas.
Ana nusijuokia.
— Ak, Kristianai, dėl Dievo meilės, nebūk kaip mažas
vaikas.
Kuo dabar neįtikau?
Ji man priekaištauja.
Kodėl?
Ar todėl, kad esu savininkiškas? Gal tai jai atrodo vaikiška?
Galbūt.
— Stengiuosi, — pasiteisinu.
— Matyti, kad stengiesi. Ir labai, — tyliai sako Ana ir
užverčia akis.
— Anastazija, kokie prisiminimai tave užplūsta, kai vartai
akis?
— Na, jei gražiai elgsiesi, gal kai kuriuos iš tų prisiminimų
galėsime atgaivinti.
— Jei gražiai elgsiuosi? Dievaži, panele Stil, iš ko
sprendžiate, kad noriu atgaivinti tuos prisiminimus?
— Gal iš to, kad vos apie juos užsiminiau, jūsų akys sužibo
tarsi Kalėdų lemputės?
— Kaip gerai jūs mane pažįstate, — ramiai sakau.
— Norėčiau pažinti dar geriau.
— Aš tave taip pat, Anastazija. Eikš, mums jau metas.
Makas nuleidžia trapą, kad mudu su Ana galėtume išlipti į
krantą.
— Ačiū, Makai.
Atsisveikindamas paspaudžiu jam ranką.
— Visada džiaugiuosi galėdamas jums patarnauti, pone
Grėjau. Sudie, Ana, buvo malonu su jumis susipažinti.
— Likit sveikas, Makai, ir dar kartą ačiū, — rodos, truputį
susidrovėjusi atsako Ana.
Palikę Maką ant „Greisės” denio, mudu su Ana aukštyn
kylančiu doku patraukiame link krantinės.
— Iš kur Makas kilęs? — klausia ji.
— Iš Airijos. Šiaurės Airijos.
— Ar jis tavo draugas?
— Makas? Jis pas mane dirba. Padėjo statyti „Greisę”.
— Ar daug turi draugų?
Kam man jų reikia?
— Nelabai. Dirbdamas tokį darbą... draugysčių neieškau.
Turiu tik vieną... — Mėšlas. Laiku užsičiaupiu. Nenoriu minėti
Elenos. — Išalkai? — teiraujuosi sumetęs, kad saugiau būtų
kalbėti apie maistą.
Ana linkteli.
— Pavalgysime ten, kur palikau automobilį. Eime.
MUDU SU ANA įsitaisome prie stalelio „Bee’s” užeigoje —
nedidukėje itališkoje užkandinėje netoli SP baro. Jai skaitant
valgiaraštį, išgeriu gurkšnelį puikaus atvėsinto baltojo
Fraskačio vyno. Man patinka žiūrėti į ją skaitančią.
— Kas yra? — pakėlusi galvą, klausia ji.
— Atrodai žaviai, Anastazija. Grynas oras tau į naudą.
— Tiesą sakant, jaučiuosi vėjo nugairinta. Bet vis tiek
nuostabiai praleidau popietę. Puikiai. Ačiū tau.
— Nėra už ką.
— Ar galėčiau kai ko paklausti?
 — Gali klausti, ko tik nori, Anastazija, juk žinai.
— Rodos, daug draugų neturi. Kodėl?
— Sakiau tau, kad iš tiesų draugams nėra laiko. Turiu
verslo partnerių, bet tie žmonės, man rodos, toli gražu ne
draugai. Be šeimos narių, daugiau draugų neturiu, —
patraukiu pečiais ir priduriu: — Išskyrus Eleną.
Laimė, į mano užuominą apie Eleną ji nekreipia dėmesio.
— Neturi panašaus amžiaus draugų vyrų, su kuriais
galėtum kur nors nueiti ir nuleisti garą?
Ne. Tik Eliotą.
— Anastazija, juk žinai, kaip mėgstu nuleisti garą, — tyliai
atsakau. — Be to, aš dirbu, valdau savo verslą. Daugiau
niekuo ir neužsiimu, tik kartais išsiruošiu paplaukioti ar
pasklandyti.
Ir, žinoma, pasidulkinti.
— Neturėjai draugų net mokydamasis koledže?
— Tiesą sakant, ne.
— Vadinasi, turi tik vieną draugę — Eleną?
Linkteliu. Kur ji lenkia?
— Turėjai jaustis vienišas.
Staiga prisimenu Leilos žodžius: Bet jūs vienišas. Juk
matau. Suraukiu kaktą. Vienišas jaučiausi tik kartą — kai Ana
mane paliko.
Tai buvo nepakeliama.
Daugiau niekada nenoriu taip jaustis.
— Kokio valgio norėtum? — klausiu, tikėdamasis pakeisti
temą.
— Ketinu užsisakyti itališką rizotą.
— Puikus pasirinkimas.
Pamoju padavėjui, kad prieitų.
Užsisakome valgio. Rizotą Anai ir makaronų vamzdelių
man.
Padavėjas skubriai nueina, o aš atkreipiu dėmesį, kad Ana
sėdi nudelbusi akis, sunėrusi pirštus. Kažkas neduoda jai
ramybės.
— Anastazija, kas yra? Pasakyk man.
 Ana pažvelgia į mane, bet pirštai vis dar sunerti, tad žinau,
kad ji dėl kažko nerimauja.
— Pasakyk, — griežtai liepiu.
Nepakenčiu, kai ji nerimauja ir bijo.
Ji pakelia galvą ir, dalykiškai nusiteikusi, ištiesina pečius.
Mėšlas. Kas vėl negerai?
— Tiesiog nerimauju, kad tau viso šito per mažai. Na,
supranti, per mažai, kad galėtum nuleisti garą.
Ką?! Tik nepradėk...
— Ar kaip nors leidau tau suprasti, kad šito man
negana? — klausiu.
— Ne.
— Tai kodėl taip manai?
— Žinau, koks esi. Ir ko... hm... tau reikia.
Ana kalba baikščiai, paskui nusvarina pečius, sukryžiuoja
rankas ant krūtinės ir susigūžia. Užsimerkiu ir pirštais
pasitrinu kaktą. Nežinau, ką pasakyti. Maniau, puikiai
leidžiame laiką.
— Ką turėčiau daryti? — sušnabždu.
Aš stengiuosi, Ana. Tikrai stengiuosi.
— Ne, ne taip supratai, — staiga susijaudinusi paaiškina
Ana. — Tu buvai nuostabus, ir nors žinau, kad praėjo dar tik
kelios dienos, vis dėlto tikiuosi, jog neverčiu tavęs būti tuo,
kas iš tiesų nesi.
Anos atsakymas mane nuramina, bet manau, kad ji nutyli
tai, kas svarbiausia.
— Vis dar jaučiuosi esąs savimi, Anastazija, su visais
penkiasdešimčia pagedėlio atspalvių, — sakau atsargiai
rinkdamas kiekvieną žodį. — Taip, man tenka tramdyti norą
valdyti, bet... tokia jau ta mano prigimtis, visą gyvenimą taip
elgiausi. Tiesa, tikiuosi tam tikro tavo elgesio, tačiau kai
mane nuvili, man tai — ir iššūkis, ir malonumas. Mudu vis
tiek darome tai, ką mėgstu. Vakar, akiplėšiškai pakėlusi
kainą aukcione, leidai iškaršti tau užpakalį.
Prisiminęs vakar vakare vykusį jaudinantį mudviejų
pasimatymą, kelioms akimirkoms visa kita pamirštu.
 Grėjau!
Norėdamas jai atskleisti, kaip jaučiuosi, tyliai priduriu:
— Man patinka tave bausti. Kažin ar šis poreikis kada nors
išgaruos, bet... aš stengiuosi ir ši užduotis nėra tokia sunki,
kaip maniau.
— Aš visai neprieštaravau, — sušnabžda Ana, akivaizdžiai
turėdama omenyje slaptą mūsų pasibuvimą kambaryje,
kuriame gyvenau, kai buvau vaikas.
— Žinau. Aš irgi ne, — sunkiai atsidusęs, iškloju jai
tiesą: — Bet, Anastazija, noriu tau pasakyti, kad man visa tai
nauja, ir kad šios kelios dienos buvo pačios geriausios mano
gyvenime. Nieko nenoriu keisti.
Anos veidas nušvinta.
— Ir mano gyvenime pastarosios dienos, be abejo, buvo
pačios geriausios.
Pajuntu palengvėjimą, ir neabejoju, kad jį atspindi mano
šypsena.
O Ana užsispyrusi klausinėja toliau:
— Vadinasi, vestis manęs į savo žaidimų kambarį nenori?
Prakeikimas. Stipriai sučiaupiu lūpas.
— Ne, nenoriu.
— Kodėl? — pasiteirauja ji.
Dabar tikrai pasijuntu kaip klausykloje.
— Kai pastarąjį kartą buvome į tą kambarį užsukę, tu mane
palikai. Atsisakysiu visko, kas galėtų tave paskatinti vėl mane
palikti. Kai išėjai, visiškai sugniužau. Aš tau jau pasakojau.
Daugiau nenoriu patirti panašaus jausmo. Jau sakiau, ką tau
jaučiu.
— Bet kažin ar tai teisinga. Abejoju, ar tikrai jautiesi
atsipalaidavęs, jei nuolat rūpiniesi, kaip jaučiuosi. Tu dėl
manęs taip pasikeitei, o aš... manau, turėčiau kaip nors tau
atsilyginti. Nežinau, gal... pamėginti... pažaisti pasiskirsčius
tam tikrais vaidmenimis.
Ji nurausta.
— Ana, atsilygini man dosniau, nei tau atrodo. Prašau,
maldauju, nesijausk taip, tarsi būtum man skolinga. Mažyte,
praėjo tik vienas savaitgalis. Duok mudviem truputį laiko.
Praeitą savaitę, kai išėjai, daug apie mus galvojau. Mums
reikia laiko. Turime imti vienas kitu pasitikėti. Galbūt ilgainiui
prieisime ir prie kitokių malonumų, bet patinki man ir tokia,
kokia esi dabar. Džiaugiuosi matydamas tave tokią laimingą,
laisvą, nerūpestingą ir žinodamas, kad visa tai — dėl manęs.
Aš dar niekada... — pritrūkęs žodžių, nutylu.
Neatstumk manęs, Ana.
Sąmonėje nuskamba įkyrus daktaro Flino balsas.
— Prieš pasileisdami bėgti, pirma turime išmokti
vaikščioti, — garsiai sakau.
— Kas čia juokingo? — nusistebi Ana.
— Flinas. Jis vis taip sako. Niekad nemaniau, kad prabilsiu
jo žodžiais.
— Tai čia flinizmas?
Nusijuokiu.
— Taigi.
Nešinas užkandžiais, prieina padavėjas, rimtas mūsų
pokalbis nutrūksta ir mudu imame šnekėtis apie keliones.
Prisimename, kur yra buvusi Ana ir visas šalis, kurias
aplankiau aš. Kalbėdamasis su ja staiga suvokiu, kaip man
pasisekė. Tėvai vežiojo mus po visą pasaulį: po Europą, Aziją
ir Pietų Ameriką. Mano tėvas buvo įsitikinęs, jog kelionės —
svarbi mūsų išsilavinimo dalis. Žinoma, mano tėvai galėjo
sau tai leisti. O Ana iš Jungtinių Valstijų nebuvo iškėlusi
kojos, ir visada svajojo aplankyti Europą. Norėčiau nusivežti
ją į visus tuos miestus. Paskui trumpai pasvarstau, ką ji
pasakytų, jei pasiūlyčiau lipti į laivą ir kartu plaukti aplink
pasaulį.
Neužbėk įvykiams už akių, Grėjau.

Mudviem grįžtant į Eskalą, atkreipiu dėmesį, kad eismas

gatvėse gerokai sumenkęs. Ana grožisi miesto panorama ir
stuksena koja pagal automobilyje skambančios muzikos
taktą.
Niekaip negaliu liautis galvojęs apie neseniai nutrukusį
rimtą pokalbį apie mūsų santykius. Tiesą sakant, nežinau, ar
ilgai galėsiu tenkintis vien vaniliniu seksu, bet noriu
pamėginti. Nenoriu versti Anos daryti to, ko ji nenori.
Bet ji nori, Grėjau.
Pati taip sakė.
Ana nori grįžti į, jos žodžiais tariant, raudonąjį kambarį.
Papurtau galvą. Manau, bent kartą paklausysiu daktaro
Flino patarimo.
Prieš pasileisdami bėgti, pirma turime išmokti vaikščioti,
Ana.
Žvilgtelėjęs pro automobilio langą, pamatau jauną moterį
ilgais rudais plaukais ir akimirksniu prisimenu Leilą. Tai ne ji,
bet, mudviem su Ana artėjant prie Eskalos, imu žvilgsniu
naršyti po gatves.
Po velnių, kur ji?
Į Eskalos garažą įvažiuoju stipriai spausdamas automobilio
vairą ir jausdamas, kad įsitempę visi mano kūno raumenys.
Pasvarstau, ar grįžti į apartamentus, kai Leila vis dar laisvėje,
tikrai buvo gera mintis.
Sojeris budi garaže ir vaikštinėja apie mano išsipirktas
automobilių stovėjimo vietas kaip narve uždarytas liūtas.
Žinoma, tokia atsargumo priemonė nereikalinga, bet man vis
tiek palengvėja pamačius, kad suniokoto „Audi A3” garaže
nebėra. Išjungiu variklį, o Sojeris atidaro Anai automobilio
dureles.
— Labas vakaras, Sojerį, — pasisveikina ji.
— Panele Stil... Pone Grėjau... — atsako jis.
— Jokių pėdsakų? — klausiu.
— Jokių, sere, — atsako jis, ir man apmaudu, nors nieko
kito ir nesitikėjau.
Paimu Aną už rankos ir mudu įžengiame į lifto kabiną.
— Tau neleidžiama išeiti iš šio pastato vienai, supratai? —
griežtai įspėju Aną.
— Supratau, — lifto durims užsidarius, sako ji, bet vos
tramdo juoką, lūpos trūkčioja.
— Kas tave taip pralinksmino?
 Tai, kad ji nesiginčydama sutiko man paklusti, gerokai
glumina.
— Tu.
— Aš? — jaučiu, kad mane kaustanti įtampa slūgsta. Ar ji iš
manęs juokiasi? — Panele Stil... Kodėl gi aš toks juokingas?
Mėgindamas sulaikyti šypseną patempiu lūpą.
— Nestovėk patempęs lūpą, — sako ji.
Kas čia dabar?
— Kodėl?
— Nes mane ta patempta lūpa veikia taip pat, kaip tave
veikiu aš, darydama šitaip...
Ir Ana sukanda apatinę lūpą.
— Šit kaip?
Vėl patempęs lūpą, pasilenkiu ir ją pabučiuoju. Mano
lūpoms prigludus prie jos lūpų, krūtinėje pajuntu plykstelint
aistrą. Girdžiu, kaip ji garsiai įkvepia, pajuntu, kaip suleidžia
pirštus man į plaukus. Neatitraukdamas lūpų čiumpu Aną,
priremiu prie lifto sienos ir delnais suspaudžiu veidą. Mūsų
liežuviai pinasi, ji ima iš manęs, ką nori, o aš duodu jai viską,
ką turiu.
Man užkaista kraujas.
Noriu ją išdulkinti. Dabar.
Išlieju jai visą savo nekantrumą ir jaudulį, o ji viską priima.
Ana...
Lifto durys atsislenka, pasigirsta gerai pažįstamas
dzingtelėjimas, ir nors atšlyju nuo Anos, vis dar laikau ją
klubais ir standėjančia varpa prirėmęs prie sienos.
— Nieko sau, — šnopuodamas sušnabždu.
— Nieko sau, — sunkiai alsuodama pakartoja ji.
— Ką tu man darai, Ana...
Nykščiu brūkšteliu jai per apatinę lūpą. Anos žvilgsnis
nukrypsta į prieškambarį man už nugaros ir veikiau pajuntu,
nei pamatau Teilorą. Ji pabučiuoja man lūpų kamputį.
— Ką tu man darai, Kristianai, — sako.
Imu trauktis atatupstas ir paimu ją už rankos. Lifte
nebuvau prirėmęs jos prie sienos nuo tos dienos, kai
lankėmės viešbutyje „Heathman”.
Tvardykis, Grėjau.
— Eime, — sakau.
Išlipę iš lifto, netoliese išvystame stovintį Teilorą.
— Labas vakaras, Teilorai.
— Pone Grėjau, panele Stil...
— Vakar buvau ponia Teilor, — plačiai šypsodamasi ponui
Teilorui, primena Ana.
— Gražiai skamba, panele Stil, — patikina ją Teiloras.
— Ir aš taip manau.
Po velnių, kas čia vyksta?
Piktai dėbteliu į Aną ir Teilorą.
— Jeigu jau pasišnekėjote, norėčiau išgirsti raportą. — Ana
ir Teiloras susižvalgo. — Tuoj pas tave grįšiu. Tik noriu
trumpai šnektelėti su panele Stil, — paaiškinu Teilorui.
Jis linkteli.
Nusivedu Aną į savo miegamąjį ir uždarau duris.
— Neflirtuok su aptarnaujančiu personalu, Anastazija.
— Aš neflirtavau. Tik buvau draugiška, o tai toli gražu ne
tas pats.
— Tai nebūk draugiška su aptarnaujančiais darbuotojais ir
su jais neflirtuok. Man tai nepatinka.
Ana atsidūsta.
— Atsiprašau, — ji nusibraukia plaukus nuo peties ir
įsispokso į savo nagus. Suimu jai smakrą ir priverčiu pakelti
galvą, kad galėčiau pažvelgti į akis.
— Juk žinai, koks aš pavydus.
— Nėra jokio reikalo pavyduliauti, Kristianai. Mano kūnas ir
siela priklauso tau.
Ana pažvelgia į mane lyg į beprotį, ir staiga pasijuntu kaip
paskutinis mulkis.
Ji teisi.
Aš gerokai perdedu.
Atgailaudamas santūriai ją pabučiuoju.
— Ilgai neužtruksiu. Jauskis kaip namie.
Nužingsniuoju į Teiloro kabinetą. Kai įeinu, jis atsistoja.
 — Pone Grėjau, norėjau...
Kilsteldamas ranką jį nutildau.
— Nereikia. Tai aš turėčiau atsiprašyti.
Teiloras atrodo labai nustebęs.
— Kas naujo? — klausiu.
— Šįvakar grįš Geilė.
— Gerai.
— Be to, pranešiau Eskalą administruojančiai įmonei, kad
panelė Viljams turėjo raktą. Pamaniau, jie turėtų žinoti.
— Kaip jie reagavo?
— Na, man teko paplušėti, kad įkalbėčiau juos nekviesti
policijos.
— Gerai padarei.
— Pakeitėme visas spynas, o netrukus atvyks rangovo
atstovas patikrinti durų, už kurių yra priešgaisriniai laiptai.
Net ir turėdama raktą panelė Viljams iš gatvės neturėjo
patekti į tą laiptinę.
— Per patikrą nieko taip ir neradote?
— Nieko, sere. Negaliu jums pasakyti, kur ji slėpėsi. Bet
dabar jos čia nėra.
— Ar kalbėjai su Velču?
— Pranešiau jam naujienas.
— Dėkoju. Šiąnakt Ana nakvos pas mane. Manau, taip bus
saugiau.
— Pritariu, sere.
— Ir atšauk „Audi” užsakymą. Nusprendžiau Anai nupirkti
„Saab”. Netrukus įgaliotasis atstovas automobilį turėtų
pristatyti. Paprašiau jų, kad paskubėtų.
— Viską padarysiu, sere.
Grįžęs į savo miegamąjį, Aną randu stovinčią drabužinės
tarpduryje. Ji atrodo truputį priblokšta. Kyšteliu galvą pro
drabužinės duris. Joje sukabinti Anos drabužiai.
— A, vyrai spėjo ir tave perkraustyti.
Maniau, Anos drabužiais galėtų pasirūpinti Geilė. Bet
nusprendžiu šio reikalo nesureikšminti.
— Kas nutiko? — klausia Ana.
 Trumpai papasakoju, ką prieš kelias minutes iš Teiloro
sužinojau apie apartamentus ir Leilą.
— Gaila, kad nežinau, kur Leila. Kol kas ji niekais verčia
visas mūsų pastangas ją rasti, o juk jai reikia pagalbos.
Ana apkabina mane, prisiglaudžia ir mėgina nuraminti. Aš
taip pat ją apglėbiu ir švelniai pabučiuoju į viršugalvį.
— Ką darysi, kai ją rasi? — pasiteirauja ji.
— Daktaras Flinas tikrai gali priimti dar vieną pacientę.
— O jos vyras?
— Jis nusiplovė rankas. — Šunsnukis. — Jos šeima gyvena
Konektikute. Manau, čia Leila vienui viena.
— Kaip liūdna.
Anos užuojauta beribė. Tvirčiau suspaudžiu ją glėbyje.
— Ar gerai, kad visi tavo daiktai pernešti čia? Noriu, kad
nakvotume viename miegamajame.
— Taip.
— Noriu, kad miegotume kartu. Kai tu su manimi,
nesapnuoju košmarų.
— Tave kankina košmarai?
— Taip.
Dar stipriau ją suspaudžiu, ir mudu stovime drabužinėje
tvirtai vienas kitą laikydami.
Po minutėlės Ana vėl prabyla:
— Aš tik ieškojau, ką rytoj apsirengti į darbą.
— Į darbą?!
Akimirksniu ją paleidžiu.
— Taip, į darbą, — suglumusi pakartoja ji.
— Bet Leila, ji gi šlaistosi gatvėmis. — Kam Anai taip
rizikuoti? — Nenoriu, kad eitum į darbą.
— Bet juk tai juokinga, Kristianai. Turiu eiti į darbą.
— Ne, neturi.
— Ką tik susiradau darbą ir man jis patinka. Aišku, kad
man reikia į darbą.
— Ne, nereikia.
Aš pats galiu tavimi pasirūpinti.
— Manai, liksiu čia ir dykinėsiu, kol tu išėjęs būsi visatos
valdovu?
— Tiesą sakant... taip, — atsakau.
Ana užsimerkia ir, tarsi telkdama visas dvasios jėgas,
pirštais pasitrina kaktą. Ji nesupranta, kuo rizikuoja.
— Kristianai, man tas darbas reikalingas, — paaiškina.
— Ne, nereikalingas.
— Reikalingas. Būtent — reikalingas, — kupina ryžto
dalykiškai pakartoja Ana.
— Tai nesaugu.
O jei tau kas nors atsitiks?
— Kristianai... Turiu užsidirbti pragyvenimui, ir nieko blogo
man nenutiks.
— Ne, užsidirbti pragyvenimui tau nereikia, be to, iš kur
gali žinoti, kad tau nenutiks nieko blogo?
Prakeikimas. Štai kodėl man patinka bendrauti su
nuolankiosiomis. Jei Ana būtų pasirašiusi tą sumautą sutartį,
dabar nesiginčytume.
— Dėl Dievo meilės, Kristianai, Leila stovėjo tavo lovos
kojūgalyje ir nieko blogo man nepadarė. Be to, man reikia to
darbo. Nenoriu būti tavo išlaikoma. Turiu grąžinti studijų
paskolą.
Ji sugniaužia rankas ir įsisprendžia.
— Nenoriu, kad eitum į darbą.
— Tavo noras čia nieko nereiškia, Kristianai. Ne tu sprendi.
Prakeikimas.
Ji jau priėmė sprendimą.
Ir, kaip visada, yra teisi.
Iš paskutiniųjų tvardydamasis pirštais persibraukiu per
plaukus, ir staiga man šauna išganinga mintis.
— Sojeris važiuos su tavimi.
— Kristianai, tai nebūtina. Elgiesi neprotingai.
— Neprotingai? — piktai atšaunu. — Arba jis važiuos kartu,
arba tikrai pasielgsiu neprotingai ir paliksiu tave
apartamentuose.
— Ir kaipgi tu mane sulaikysi?
— Ak, Anastazija, sugalvosiu kaip. Neprovokuok manęs, —
atsakau jausdamas, kad tuoj pakelsiu balsą.
— Gerai! — kilstelėdama rankas šūkteli Ana. — Gerai, jei
tau bus ramiau, tegul Sojeris važiuoja kartu.
Noriu ją pabučiuoti, iškaršti jai užpakalį arba išdulkinti.
Žingteliu artyn, o ji, nenuleisdama nuo manęs akių, iš karto
ima trauktis atatupsta.
Grėjau! Baugini vargšę mergaitę.
Giliai įkvėpęs ir šiek tiek aprimęs, pasisiūlau Anai aprodyti
apartamentus. Jei ketina čia likti, turėtų gerai susipažinti su
būsto planu.
Ana žvilgteli į mane nepatikliai, tarsi būčiau užklupęs ją
darant kokią nors išdaigą. Tačiau mano pasiūlymą priima ir
paduoda man ranką. Aš ją stipriai spusteliu.
— Nenorėjau tavęs bauginti, — sakau, ir mano žodžiai
prilygsta atsiprašymui.
— Ir neįbauginai. Tik jau ruošiausi bėgti, — prisipažįsta ji.
— Bėgti?
Vėl peržengei ribą, Grėjau.
— Juokauju! — šūkteli ji.
Nejuokinga, Ana.
Atsidusęs nusivedu ją per butą. Parodau tuščią kambarį
šalia savo miegamojo, tada užlipame į viršų ir apžiūrime kitus
tuščius kambarius, treniruoklių salę ir aptarnaujančio
personalo patalpas.
— Ar tikrai nenori čia užsukti? — mudviem žingsniuojant
pro žaidimų kambarį, droviai paklausia Ana.
— Neturiu rakto.
Po pastarojo mūsų ginčo vis dar jaučiuosi įskaudintas.
Nemėgstu su ja ginčytis. Bet Ana, kaip įprasta, kivirčą visada
laimi.
Kita vertus, kas būtų, jei jai tikrai nutiktų kas nors blogo?
Tai būtų mano kaltė.
Tad man belieka tikėtis, kad Sojeris ją apgins.
Nulipame laiptais ir aš parodau jai televizoriaus kambarį.
— Vadinasi, kompiuterinių žaidimų kambarį vis dėlto
turi? — juokdamasi klausia Ana.
 Dievinu jos juoką. Girdėdamas jį iš karto pasijuntu geriau.
— Taip, bet nesu geras žaidėjas. Eliotas visada mane
nugali. Prajuokinai mane, kai pamanei, kad kalbėdamas apie
žaidimų kambarį turiu omenyje šitą.
— Džiaugiuosi, kad gebu jus pralinksminti, pone Grėjau, —
išdidžiai atsako ji.
— O kaipgi, gebate, panele Stil. Žinoma, jei tik nebūnate
nepakenčiama.
— Nepakenčiama paprastai būnu, kai jūs elgiatės
neprotingai.
— Aš? Neprotingai?
— Taip, pone Grėjau. Neprotingasis galėtų būti antras jūsų
vardas.
— Aš neturiu antro vardo.
— Tada Neprotingasis puikiausiai tiktų.
— Manau, šiuo klausimu nuomonių galėtų būti įvairių,
panele Stil.
— Man būtų įdomu sužinoti, ką apie tai mano profesionalas,
tai yra daktaras Flinas.
Viešpatie, kaip man patinka su ja kivirčytis.
— Maniau, kad tavo antras vardas — Trevelianas, — sako
Ana.
— Ne. Tai pavardė. Trevelianas Grėjus.
— Bet tu ja nesinaudoji.
— Ji per ilga. Eikš.
Paskui nusivedu Aną į Teiloro kabinetą. Mudviem įėjus, jis
atsistoja.
— Sveikas, Teilorai. Aš tik noriu parodyti Anastazijai butą.
Teiloras mudviem linkteli. Ana apsižvalgo ir, man rodos, ją
labai nustebina kambario dydis ir stebėjimo kamerų
monitoriai. Mudu patraukiame toliau.
— O čia, žinoma, jau esi buvusi.
Atidarau bibliotekos duris, o Anos žvilgsnis nukrypsta į joje
stovintį biliardo stalą.
— Gal sužalsime partiją? — pasiūlo ji.
Panelė Stil nusiteikusi žaisti.
 — Mielai. Ar jau esi žaidusi?
— Keletą kartų, — vengdama mano žvilgsnio atsako ji.
Ana meluoja.
— Anastazija, tu visiškai nemoki meluoti. Arba niekada
anksčiau nesi žaidusi, arba...
— Išsigandote kuklių varžytuvių? — nutraukia ji mane.
— Išsigandau tokios mergužėlės kaip jūs? — geraširdiškai
prunkšteliu.
— Gal ir susilažinsime, pone Grėjau?
— Taip savimi pasitikite, panele Stil? — klausiu
galvodamas, kad šios Anos būdo savybės iki šiol dar nesu
pastebėjęs. Žaidimas prasideda, Ana. — Iš ko norėtumėte
lažintis?
— Jei laimėsiu, vėl vesitės mane į žaidimų kambarį.
Mėšlas. Ji kalba rimtai.
— O jei laimėsiu aš? — klausiu.
— Tada turėsite teisę pats nuspręsti, — pareiškia ji ir
apsimestinai atsainiai trūkteli pečiais, bet jos akys
išdykėliškai spindi.
— Gerai, sutarta. — Kažin, ar sunku bus ją įveikti? — Ką
renkatės: pulą, snukerį ar karambolį?
— Prašyčiau pulo. Kitų rūšių biliardo žaisti nemoku.
Iš spintelės po knygų lentyna išimu pulo rutulius ir vikriai
sudedu juos ant žalios biliardo stalo gelumbės. Tada išrenku
Anai pagal ūgį tinkančią lazdą.
— Norėtumėte pradėti? — duodamas dar ir kreidos,
paklausiu.
Ji tokia nuolanki...
Hm... Gal tai galėtų būti mano prizas?
Įsivaizduoju ją klūpančią prieš mane už nugaros surištomis
rankomis ir čiulpiančią. Taip... Būtų puiku.
— Gerai, — trindama lazdos galą kreida tyliai sako Ana.
Tada, sučiaupusi lūpas ir žvelgdama į mane iš po truputį
nuleistų blakstienų, neskubėdama demonstratyviai nupučia
kreidos perteklių.
Rodos, tas pūstelėjimas netrukus pasiekia mano lytį.
 Prakeikimas...
Nusitaikiusi į baltą rutulį, lazdos galu stumteli jį taip
meistriškai ir stipriai, kad jis suardo trikampį. Devintasis
kampinis — geltonas dryžuotas rutulys šlumšteli į kampinę
dešinę kišenę.
Ak, Anastazija Stil, jūs nesiliaujate manęs stebinti.
— Renkuosi dryžuotus, — pareiškia Ana ir apsimestinai
droviai, o iš tiesų įžūliai man šypteli.
— Sutinku.
Rodos, bus smagu.
Neskubėdama, žvalgydamasi kitos aukos, ji apeina biliardo
stalą. Naujoji Ana man patinka. Ji tikra liūtė. Pasiruošusi
kautis. Pasitikinti savimi. Velniškai gundanti. Ji pasilenkia virš
stalo, ištiesia ranką, jos palaidinukės kraštas atsismaukia ir
mano žvilgsnis nukrypsta į siaurą plikos odos ruožą tarp
palaidinės apačios ir jos džinsų juosmens. Ji vėl stumteli
baltą rutulį, ir kišenėje suspurda tamsiai rudas dryžuotas.
Tada vėl apeina stalą, prieš pasilenkdama žvilgteli į mane,
išsitiesia virš žalios gelumbės tarsi ant pievelės, kilsteli
užpakalį ir pasiunčia į kišenę tamsiai raudoną dryžuotą.
Hm... Gali būti, kad teks keisti planus.
Ji neprasta žaidėja.
Netrukus įritina į kišenę mėlyną, bet su žaliu pramauna.
— Žinai, Anastazija, galėčiau visą dieną čia stovėti ir žiūrėti
į tave, palinkusią prie šio biliardo stalo, — sakau.
Ji nurausta.
Taip!
Štai ir mano pažįstama Ana.
Nusivelku megztinį ir atidžiai pažvelgiu į likusius rutulius.
Parodyk, ką gebi, Grėjau.
Įmušu į kišenes kelis vienspalvius rutulius, mat turiu
pasivyti Aną. Pasiuntęs į tinklelį tris, nusižiūriu ketvirtą,
gelsvai rausvą. Pastūmiu baltą rutulį, gelsvai rausvas
nugarma į apatinę kairę kišenę, o paskui jį — ir baltas.
Mėšlas.
— Elementari klaida, pone Grėjau.
 — Ak, panele Stil, aš tik kvailas mirtingasis. Rodos, dabar
jūsų eilė, — primenu jai mostelėdamas į biliardo stalą.
— Juk neketini tyčia pralaimėti, tiesa? — pakreipusi galvą
klausia Ana.
— Ak, ne. Jau žinau, ko norėsiu laimėjęs lažybas, tad kaip
įmanydamas stengsiuosi laimėti, Anastazija. Kita vertus,
visada ir visur stengiuosi nugalėti.
Galės klūpodama čiulpti arba...
Galėčiau uždrausti jai dirbti. Hm... Šios lažybos jai gali
kainuoti darbą. Tik nemanau, kad tai būtų tinkamas
sprendimas.
Ana prisimerkia, ir man dingteli, kad supločiau apvalią
sumą, jei tik sužinočiau, apie ką ji galvoja. Priėjusi prie
galustalės, ji žemai pasilenkia, matyt, vertindama, kaip
išsidėstę rutuliai. Palaidinukės apykaklė atvimpa, ir man prieš
akis šmėsteli jos krūtys.
Švelniai šypsodamasi Ana atsistoja ir ištiesina pečius.
Prieina prie manęs, vėl pasilenkia, viksteli užpakalį į kairę,
tada — į dešinę. Pagaliau grįžta prie stalo galo ir vėl
pasilenkia, leisdama man paganyti akis į visas savo grožybes.
Prieš smūgiuodama pakelia akis į mane.
— Suprantu, ką darai, — sušnabždu.
Ir mano penis tokia taktika sužavėtas, Ana.
Artinasi lemiama valanda.
Pasimuistau norėdamas suteikti daugiau laisvės savo
pampstančiai varpai.
Atsistojusi tiesiai, Ana pakreipia galvą ir sugniaužta ranka
ima smaukyti lazdą, aukštyn žemyn.
— Hm... Aš tik galvoju, kur man mušti kitą rutulį.
Po velnių. Ji tikra viliokė.
Žemai pasilenkusi, ji lazda pamuša oranžinį dryžuotą rutulį
į geresnę vietą, tada iš po stalo paima kitą rutulį ir vėl
pasiruošia smūgiuoti. Kol taikosi į baltąjį, spėju pasigrožėti po
palaidinuke pūpsančiomis jos krūtimis. Ir garsiai įkvepiu.
Ji prašauna.
Gerai.
 Jai vis dar pasilenkus virš stalo, prieinu, atsistoju už
nugaros ir uždedu ranką ant užpakalio.
— Vizginate šitą tikėdamasi mane išprovokuoti, panele Stil?
Stipriai jai pliaukšteliu.
Ji aikteli.
— Taip, — sušnabžda.
Ak, Ana.
— Gerai pamąstyk, mažyte, ar tikrai to nori.
Nusitaikau į baltą rutulį, stumteliu jį, šis tarkšteli į raudoną
ir pastarasis suspurda kairės šoninės kišenės tinkle. Tada
nusižiūriu geltoną, vildamasis pasiųsti jį į kampinę dešinę.
Lazda švelniai pastūmiu baltą rutulį. Jis pakšteli geltoną, bet
šis sustoja prie pat kišenės angos.
Mėšlas. Pranioviau.
Ana man plačiai nusišypso.
— Rodos, eisime į Raudonąjį kančių kambarį, —
nesitverdama džiaugsmu sako.
Tavo iškrypėliškas dulkinimas man patinka.
Rodos, ji sako tiesą.
Mane tai glumina. Žinodamas, kad visai nenoriu vestis jos į
žaidimų kambarį, mosteliu Anai kviesdamas tęsti žaidimą. Kai
paskutinį kartą ten lankėmės, ji mane paliko.
Ji pasiunčia į kišenę rutulį žaliais dryžiais. Paskui,
pergalingai šypsodamasi, įkala į kišenę ir oranžinį dryžuotą.
— Išsirink kišenę, — burbteliu.
— Kampinė kairė, — sako Ana ir vėl man prieš nosį viksteli
užpakalį.
Tada smūgiuoja, bet juodas rutulys nė nekrusteli.
Ak, kaip man pasisekė.
Negaišdamas įmušu du likusius vienspalvius, ir man lieka
tik juodas. Nenuleisdamas akių nuo Anos, kreida patrinu
lazdos galą.
— Jei laimėsiu, išpersiu tau užpakalį, o tada išdulkinsiu
pasiguldęs ant šito biliardo stalo.
Anos lūpos prasiskiria.
Taip. Ši mintis ją jaudina. Visą dieną manęs to prašė. Ar ji
tikrai mano, kad prarandu gebėjimus?
Na, tuoj įsitikinsime.
— Kampinė dešinė, — paskelbiu ir pasilenkęs prisitaikau.
Mano lazdos galas taukšteli į baltą rutulį, šis nurieda kone
per visą stalą, atsitrenkia į juodą ir jis pajuda link kampinės
dešinės kišenės. Prie krašto juodasis beveik sustoja, sulaikau
kvėpavimą, bet, nors ir nenoriai, jis šlumšteli į biliardo stalo
kišenę, ir pergalė atitenka man.
Taip!
Anastazija Stil, tu priklausai man.
Išdidžiai prieinu prie jos, stovinčios pravertomis lūpomis ir,
rodos, šiek tiek prislėgtos.
— Juk tu ne iš tų, kurios pralaimėjusios labai kremtasi,
tiesa? — klausiu.
— Viskas priklauso nuo to, ar skaudžiai mane persi, —
sumurma Ana.
Paėmęs iš jos lazdą, padedu į šalį ir pirštu užkabinu jos
palaidinukės apykaklę, kad prieitų arčiau.
— Ką gi, panele Stil, prisiminkime jūsų nusižengimus, —
lenkdamas pirštus imu vardyti, ką ji iškrėtė: — Pirma,
meilinotės aptarnaujančiam personalui ir vertėte mane
pavyduliauti. — Ji išpučia akis iš nuostabos. — Antra,
ginčijotės su manimi dėl darbo. O trečia, pastarąsias
dvidešimt minučių vizginote man prieš akis savo žavų
užpakalį.
Pasilenkęs nosies galiuku brūkšteliu jai per nosį.
— Noriu numauti tau džinsus ir nuvilkti šią nuostabią
palaidinukę. Tuoj pat.
Švelniai pabučiavęs Anai į lūpas, nužingsniuoju prie
bibliotekos durų ir užrakinu jas.
Atsisukęs randu ją sustingusią ir stypsančią toje pačioje
vietoje.
— Drabužiai, Anastazija. Rodos, tu vis dar su jais.
Nusirenk, o jei ne, tai aš nurengsiu.
— Nurenk, — jausmingai sušnabžda Ana, o jos balsas man
primena švelnų vasaros vėjelį.
 — Oi, panele Stil, sunkus darbas, bet gal jūsų iššūkį
priimsiu.
— Jūs, pone Grėjau, priimate daugumą iššūkių.
Ji sukanda apatinę lūpą.
Ana siunčia man užuominą.
— Ne visai suprantu, panele Stil, ką turite omenyje.
Ant bibliotekos rašomojo stalo pamatau firminę „Perspex”
liniuotę.
Puikiausiai tiks.
Visą dieną ji žarstė užuominas leisdama suprasti, kad
pasiilgo valdingo ir savininkiško Kristiano. Pažiūrėkime, kaip
jai tai patiks. Pirštais suspaudžiu liniuotės galus ir sulenkiu
ją, kad Ana matytų, o tada įsikišu ją į užpakalinę kelnių
kišenę ir neskubėdamas prieinu.
Nuauti batus, — pagalvoju.
Atsiklaupiu prieš Aną, atrišu abiejų jos sportbačių raištelius,
nuaunu juos, numaunu kojines. Paskui atsegu džinsų sagą ir
atitraukiu užtrauktuką. Pakėlęs galvą ir atidžiai žvelgdamas į
Aną, juos numaunu.
Ji nenuleidžia nuo manęs akių. Išlipa iš džinsų ir lieka vien
su baltomis siaurikėmis.
Su tomis siaurikėmis.
Dievinu jas.
Mano penis — irgi...
Tvirtai suspaudžiu jai šlaunis ir nosimi brūkšteliu per jos
tarpkojį dengiantį kelnaičių audinį.
— Šįkart neketinu ilgai terliotis, Ana. Jei būsiu per
šiurkštus, turi man pasakyti, kad liaučiausi, — sušnabždu ir
per kelnaites imu bučiuoti jai klitorį.
Ana sudejuoja.
— Ištarti saugos žodį? — klausia.
— Ne, ne saugos žodį, o tiesiog pasakyti, kad liaučiausi, ir
liausiuosi. Supratai? — vėl pabučiuoju jai ten, nosimi imu
sukti ratus ir jaudrinti nedidelį, bet labai svarbų taškelį.
Paskui, kol dar visiškai neužsimiršau, atsistoju. — Atsakyk.
— Taip, taip, supratau.
 — Anastazija, visą dieną svaideisi užuominomis ir siuntei
man prieštaringus signalus. Sakei, tau neramu, kad
neprarasčiau įgūdžių. Gerai nežinau, ką turėjai omenyje, taip
pat nežinau, ar kalbėjai rimtai, bet netrukus išsiaiškinsime.
Kol kas nenoriu grįžti į žaidimų kambarį, tad šiandien galime
išmėginti šį variantą, bet jei tau nepatiks, turi pažadėti, kad
man pasakysi.
— Aš tau pasakysiu. Ir jokių saugos žodžių, — pažada Ana,
rodos, norėdama mane nuraminti.
— Mudu įsimylėjėliai, Anastazija. O įsimylėjėliams saugos
žodžiai nereikalingi, — suraukiu kaktą. — Juk nereikalingi?
Tiesą sakant, apie tokius dalykus nieko neišmanau.
— Turbūt ne, — atsako Ana. — Pažadu tau pasakyti.
Noriu būti tikras, kad jei pernelyg įsijausiu į žaidimą, ji man
pasakys. Jos veidas rimtas, be to, jame atsispindi begalinė
aistra. Atsagstau jai palaidinukę, bet nenuvelku, o išvydęs
jos krūtis iš jaudulio netenku žado. Neapsakomai susijaudinu.
Ji atrodo nuostabiai. Kyšteliu ranką Anai už nugaros ir paimu
lazdą.
— Puikiai žaidžiate, panele Stil. Turiu prisipažinti, kad
nustebinote. Gal įmuštumėte juodąjį?
Papūtusi lūpas ir pervėrusi mane maištingu žvilgsniu, Ana
paima baltą rutulį, pasilenkia virš biliardo stalo ir pasiruošia
smūgiuoti.
Priėjęs sustoju jai už nugaros ir priglaudžiu ranką prie
dešinės šlaunies. Tada pirštais imu braukyti aukštyn iki
sėdmenų ir vėl žemyn, stengdamasis ją sujaudinti, ir Ana
įsitempia.
— Jei ir toliau taip braukysi, nepataikysiu, — tyliai,
prikimusiu balsu pasiskundžia ji.
— Man tas pats, ar pataikysi, ar pramausi, mažyte. Norėjau
tik matyti tave štai tokią — pusnuogę, palinkusią virš biliardo
stalo. Ar bent numanai, kokia patraukli šią akimirką atrodai?
Išraudusi ji sutelkia dėmesį į baltą rutulį ir mėgina
nusitaikyti. Glamonėju jai užpakalį. Jos nuostabų užpakalį,
kuris man kaip ant delno, nes Ana mūvi siaurikes.
 — Kampinė kairė, — sako ji ir lazdos galu pastumia baltą
rutulį.
Skaudžiai pliaukšteliu, ir ji surinka. Baltas rutulys
atsitrenkia į juodą, bet juodasis atšoka nuo gelumbe
paminkštinto stalo krašto ir į kišenę neįkrinta.
Vėl imu glamonėti jai užpakalį.
— Oi, atrodo, tau teks mėginti dar kartą. Susikaupk,
Anastazija.
Ji viksteli užpakalį, ant kurio laikau uždėjęs ranką, tarsi
maldaudama daugiau.
Kol kas Ana mėgaujasi, tad nužingsniuoju prie stalo galo,
vėl padedu juodą rutulį, o tada paimu baltą ir paridenu jį
Anai.
Ji sugauna rutulį ir vėl prisitaiko.
— Ne, ne, — įspėju, — palauk.
Neskubėkite, panele Stil.
Grįžęs vėl atsistoju jai už nugaros, tik šį kartą imu braukyti
jai per kairę šlaunį — aukštyn link sėdmenų ir vėl žemyn.
Dievinu jos užpakalį.
— Nusitaikyk, — sušnabždu.
Ana sudejuoja ir padeda galvą ant stalo.
Dar nepasiduok, Ana.
Giliai atsidususi, ji vėl pakelia galvą, pasvyra į dešinę, o aš
nė per sprindį neatšlyju. Ji vėl grakščiai pasilenkia virš stalo
ir lazda pastumia baltą rutulį. Šiam riedant žalia gelumbe, vėl
pliaukšteliu jai per užpakalį. Stipriai. Juodasis vėl nepasiekia
tikslo.
— Ne! — nusivylusi sudejuoja Ana.
— Dar kartą, mažyte. Jei ir dabar nepataikysi, aš tau tikrai
parodysiu, — vėl padedu juodą rutulį, grįžtu prie jos ir vėl
imu glamonėti nuostabų jos užpakalį. — Tau pavyks, —
sušnabždu.
Ji priremia užpakalį man prie delno, ir aš vėl žaismingai
pliaukšteliu.
— Nekantraujate, panele Stil? — klausiu.
Ji nieko neatsako, tik sudejuoja.
 — Ką gi, gal atsikratykime šitų... — nusmaukiu siaurikes
per šlaunis, numaunu ir švysteliu ant numestų jos džinsų.
Tada atsiklaupiu Anai už nugaros ir pabučiuoju į abu
sėdmenis. — Mušk, mažyte.
Ji įsiaudrinusi, jos pirštai virpa, ji negrabiai stveria lazdą,
nusitaiko, muša ir per tą nekantrumą net nepataiko į juodąjį
rutulį. Tada prisimerkia, laukdama mano pliaukštelėjimo, bet
aš, užuot smurtavęs, užgulu ją ir prispaudžiu prie žalios
biliardo stalo gelumbės. Paimu iš rankos lazdą ir paritu ją prie
šoninio stalo krašto.
Laikas tikroms linksmybėms.
— Pramovei, — sušnabždu Anai į ausį. — Ištiesk rankas ir
padėk ant stalo.
Mano penis atkakliai galynėjasi su kelnių antuku.
— Gerai. Dabar persiu tau užpakalį, kad kitą kartą
pataikytum.
Atsistoju šalia Anos, kad būtų lengviau prisitaikyti. Ji
sudejuoja, užsimerkia ir ima garsiai šnopuoti. Viena ranka
glamonėju jai užpakalį. Kitą uždedu ant sprando ir pirštus
apsivynioju jos plaukais.
— Prasižerk, — liepiu ir išsitraukiu iš kišenės liniuotę.
Ana dar dvejoja, tad stipriai kertu liniuote jai per sėdmenis.
Išgirdęs smūgio garsą, pajuntu neapsakomą pasitenkinimą,
Ana aikteli, bet nieko nesako, tad kertu vėl.
— Pražerk kojas, — pakartoju įsakymą.
Ana paklūsta ir sulaukia dar vieno kirčio. Stipriai
užsimerkusi, pasineria į kančią, tačiau liautis neprašo.
Ak, mažyte...
Kertu dar porą kartų, ir ji suvaitoja. Nuo liniuotės bučinių
jos sėdmenys įrausta, o mano džinsai taip susitraukia, kad
penis neturi kur dėtis. Kertu nesivaržydamas. Ir nebegaliu
sustoti. Atsiduodu jai. Ana mane užvaldė. Daro tai dėl
manęs. Ir man tai patinka. Myliu ją.
— Liaukis, — sako ji.
Tuoj pat numetu liniuotę ir paleidžiu Aną.
— Pakaks? — klausiu.
 — Taip.
— Dabar noriu tave dulkinti, — dusliai sušnabždu.
— Gerai, — apimta geismo, sutinka Ana.
Ir ji to nori.
Anos užpakalis įraudęs, ji garsiai šnopuoja.
Atsisegu kelnių antuką, kad mano penis pajustų laisvę,
tada įkišu du pirštus jai į makštį ir, mėgaudamasis jos
drėgme, imu sukti ratus.
Paskui vikriai užsimaunu sargį, tvirtai atsistoju Anai už
nugaros, kad neprarasčiau pusiausvyros, ir atsargiai
įsiskverbiu. O taip. Be abejonės, tai mano mėgstamiausia
vieta visame pasaulyje.
Atsitraukęs stipriai suimu Aną už klubų ir smeigiu taip, kad
ji surinka.
— Dar? — klausiu.
— Taip... — vos gaudydama kvapą, sušnabžda ji. — Man
viskas gerai. Nesivaržyk... Pasiimk mane kartu.
Ak, Ana, mielai.
Vėl smeigiu, įsiskverbęs imu sūpuotis lėtu, bet
baudžiamuoju ritmu, ir nebesustoju. Mano užvaldyta, Ana
dejuoja. Ji priklauso man. Nuo plaukų iki pirštų galiukų.
Jos gelmėse įtampa auga, — riba beveik pasiekta, — tad
pagreitinu tempą, išgirstu orgazmo išlaisvintą jos šūksnį,
dejuodama ji pasiima mane kartu, ir dar po akimirkos, garsiai
tardamas jos vardą, išsilieju iki pačių sielos gelmių.
Užvirtęs ant Anos, mėginu atgauti kvapą. Jaučiuosi kuklus
ir dėkingas. Aš ją myliu. Amžinai mylėsiu.
Suspaudžiu Aną glėbyje, mudu susmunkame ant grindų ir
aš švelniai priglaudžiu ją prie krūtinės. Niekada jos
nepaleisiu.
— Ačiū tau, mažyte, — sušnabždu bučiniais apiberdamas
jai veidą. Ana atsimerkia ir pasisotinusi tingiai man
nusišypso. Stipriau spausdamas ją glėbyje, paglostau
skruostą. — Nuo gelumbės tavo skruostas paraudęs.
Kaip ir užpakalis, mažyte.
Pirštais atsargiai trinu Anai skruostą ir jos šypsena
išplatėja.
— Ar patiko? — klausiu.
— Kentėjau dantis sukandusi, — prabyla ji. — Bet buvo
labai gera. Kristianai, man patinka ir šiurkščiai, ir švelniai.
Kad tik su tavimi.
Užsimerkiu žavėdamasis gražuole mergina, kurią laikau
glėbyje.
— Tu niekada nenuvili, Ana. Esi graži, protinga, reikli,
sąmojinga, patraukli ir aš kasdien dėkoju Apvaizdai, kad imti
iš manęs interviu atvažiavai tu, o ne Ketrina Kavanag, —
pabučiuoju Anai į plaukus, ji nusižiovauja ir aš šypteliu. — Aš
tave varginu. Eikš. Išsimaudysime, o tada — į lovą.
Atsikeliu nuo grindų ir, ištiesęs ranką, padedu atsistoti jai.
— Gal nori, kad tave nuneščiau?
Ana papurto galvą.
— Atleisk, kad taip sakau, bet... geriau apsirenk. Nežinia,
ką sutiksime koridoriuje.

VONIOS kambaryje atsuku čiaupą ir į garuojantį

vandenį negailėdamas įpilu kvapnių vonios putų.
Padedu Anai nusirengti, o tada paduodu ranką, kad jai būtų
lengviau įlipti į vonią. Vikriai paseku jos pavyzdžiu ir netrukus
jau sėdime vienas priešais kitą, o į vonią tebeplūsta karštas
vanduo ir palengva kyla kvapnios putos.
Įsispaudžiu į delną kūno prausiklio ir, nykščiais
braukydamas kojos keltį, imu masažuoti Anai kairę pėdą.
— Hm... kaip gera.
Ji užsimerkia ir atlošia galvą.
— Puiku.
Džiaugiuosi, kad Anai malonu. Plaukus ji susirišusi į
uodegą, o šią susukusi į pavojingai pasvirusį kuodą ant
viršugalvio. Kelios sruogos išsipešusios, Anos oda atrodo
drėgna ir švelniai įrudusi per saulėtą popietę, kurią
praleidome „Greisėje”.
Ji atrodo pribloškiamai.
Pastarosios kelios dienos buvo tikrai beprotiškos: keistas
Leilos elgesys, Elenos kišimasis ir Ana, kuriai nepritrūko nei
savitvardos, nei stiprybės tai ištverti. Visa tai privertė mane
elgtis kukliau. Tai jos nuopelnas. Labiausiai man patiko
dalytis su ja laime. Man patinka matyti Aną laimingą. Kai
džiaugiasi ji, džiaugiuosi ir aš.
— Ar galiu kai ko paprašyti? — pramerkusi vieną akį,
sumurma Ana.
— Žinoma. Prašyk, ko tik nori, Ana. Juk žinai.
Ji sėdėdama pasitempia, ištiesina pečius.
O ne...
— Kai rytoj eisiu į darbą, ar galėtų Sojeris tik palydėti mane
iki laukujų leidyklos durų, o darbo dienai pasibaigus vėl
pasiimti? Prašau, Kristianai, labai prašau... — berte išberia ji.
Liaujuosi masažavęs jai pėdas.
— Maniau, dėl to jau susitarėme.
— Prašau...
Kodėl ji taip karštai maldauja, kodėl taip jaudinasi?
— O kaipgi pietūs? — klausiu vėl nerimaudamas dėl jos
saugumo.
— Įsidėsiu ko nors pavalgyti iš namų, kad nereikėtų išeiti.
Prašau...
— Man labai sunku ko nors tau neleisti, — prisipažįstu
bučiuodamas jai kojos keltį.
Noriu, kad Ana būtų saugi, kol sugausime Leilą, tik nesu
tikras, kada pavyks tai padaryti.
Ana nenuleidžia nuo manęs didelių žydrų akių.
— Bet iš leidyklos niekur neisi? — teiraujuosi.
— Ne.
— Gerai.
Ji nusišypso, manau, jausdama man dėkingumą.
— Ačiū, — sako ir klaupdamasi išteškia ant vonios
kambario grindų vandens. Tada suspaudžia man žastus ir
pabučiuoja.
— Nėra už ką, panele Stil. Kaip gyvuoja jūsų užpakaliukas?
— Skauda. Bet ne per daug. Vanduo skausmą ramina.
— Džiaugiuosi, kad mane sustabdei, — sakau.
 — Mano užpakalis taip pat džiaugiasi.
Išsišiepiu iki ausų.
— Eime į lovą.

Išsivalęs dantis, grįžtu į savo miegamąjį, kur lovoje

tebetįso Ana.
— Ar panelė Akton nepristatė naktinių drabužių? — klausiu.
Neabejoju, kad Ana turi bent kelerius šilkinius ir atlasinius
naktinius.
— Nežinau. Man patinka vilkėti tavo marškinėlius, —
paaiškina Ana ir užsimerkia.
Dieve, ji visiškai nusivariusi nuo kojų. Pasilenkęs pakšteliu
jai į kaktą.
Dar turiu nebaigtų darbų, bet noriu pabūti su Ana. Visą
dieną praleidau jos draugijoje ir buvo puiku.
Nenoriu, kad ši diena kada nors baigtųsi.
— Dar turiu padirbėti. Bet nenoriu palikti tavęs vienos. Ar
galiu tavo nešiojamuoju kompiuteriu prisijungti prie savo
kontoros? Ar netrukdysiu tau čia dirbdamas?
— Tas kompiuteris ne mano, — burbteli ji grimzdama į
miegus.
— Žinoma, kad tavo, — sušnabždu ir, įsitaisęs šalia Anos,
atsiverčiu „MacBook Pro” kompiuterį.
Užslinkęs pelės žymeklį ant „Safari” piktogramos, spusteliu
kairį klavišą, suvedu elektroninio pašto paskyros slaptažodį ir
peržiūriu dokumentus.
Baigęs darbą, išsiunčiu laišką Teilorui — pranešu, jog
norėčiau, kad rytoj Aną lydėtų Sojeris. Lieka neišspręstas tik
vienas klausimas, būtent kur bus Sojeris, kol Ana dirbs.
Tai nuspręsime rytoj.
Užmetu akį į rytojaus dienotvarkę. 8.30 manęs laukia
susitikimas su Rosa ir Vanesa Tiekimo skyriuje, per kurį
aptarsime kontroversiškai vertinamų mineralų naudojimą.
Jaučiuosi pavargęs.
Kai išsitiesiu šalia Anos, ji jau giliai miega. Žiūriu, kaip jai
kvėpuojant kilnojasi krūtinė. Per tokį trumpą laiką ji man
tapo neapsakomai brangi.
— Myliu tave, Ana, — sušnabždu. — Ačiū už šiandienos
nuotykį. Prašau, lik su manimi.
Ir užsimerkiu.
 2011-ŲJŲ BIRŽELIO 13-OJI,
PIRMADIENIS
Mane pažadina Sietlo radijo stoties transliuojamos ryto
žinios ir pranešimas apie būsimas „Angels” ir „Mariners”
rungtynes. Pasukęs galvą matau, kad Ana nubudusi žiūri į
mane. — Labas rytas, — plačiai šypsodamasi pasisveikina ji,
pirštais perbraukia man per šiurkštų, apžėlusį skruostą ir
pabučiuoja.
— Labas rytas, mažyte, — nustembu, kad taip ilgai
miegojau. — Paprastai pabundu prieš suskambant žadintuvui.
— Žadintuvas anksti nustatytas, — gailiai pasiskundžia
Ana.
— Tiesa, panele Stil. Man reikia keltis.
Pabučiavęs ją, šoku iš lovos.
Įžengęs į drabužinę, apsimaunu treningo kelnes ir
pačiumpu „iPod”. Prieš išeidamas dar užmetu akį į Aną; ji vėl
atsigulusi ir užmigusi. Gerai. Savaitgalį ji buvo labai
užsiėmusi. Kaip ir aš.
Taip... Ypatingas savaitgalis.
Atsispiriu pagundai pamaloninti Aną atsisveikinimo bučiniu
ir leidžiu jai miegoti. Žvilgtelėjęs pro langus matau, kad
dangus apniukęs, bet vargu ar lis. Užuot ėjęs į sporto salę,
surizikuosiu pabėgioti.
— Pone Grėjau... — prieškambaryje mane užkalbina
Rajanas.
— Labas rytas, Rajanai.
— Sere... Išeinate?
Jis tikriausiai mano, kad privalo mane lydėti.
— Dėl manęs nesirūpink, Rajanai. Ačiū.
— Bet ponas Teiloras...
— Nieko man nenutiks.
Prieškambaryje palikęs Rajaną suglumusį ir tikriausiai
svarstantį, kaip turėtų elgtis, žengiu į liftą. Leila nebuvo iš tų,
kurios mielai keliasi anksti ryte. Ir Ana — ne vyturėlis. Tad
nutariu, kad man niekas negresia.
Lauke dulksnoja. Bet man tai nė motais. Užsidėjęs ausines,
„Liūdnos simfonijos” [* Angl. Bittersweet Symphony] garsų
užgultomis ausimis, tekinas pasileidžiu Ketvirtąja aveniu.
Mano sąmonėje šmėsčioja chaotiški vaizdai, susiję su
pastarųjų dienų įvykiais: Ana pokylyje, Ana mano laive, Ana
viešbutyje.
Ana. Ana. Ana.
Mano gyvenimas taip pasikeitė, kad sunkiai save atpažįstu.
Staiga prisimenu Elenos žodžius: Ar jau pamiršai, kas esi?
Ar pamiršau?
Pasikeisti negaliu... — man ausyse nuskamba dainos
žodžiai.
Vis dėlto taip jau yra, kad man patinka Anos draugija.
Džiaugiuosi, kai ji būna pas mane. Norėčiau, kad liktų. Visam
laikui. Pilką mano kasdienybę ji praskaidrino savo juoku,
gyvybingumu ir meile, be to, su ja ramiau miegu. Kol jos
nesutikau, nesuvokiau, koks buvau vienišas.
Bet ji nenorės persikraustyti gyventi pas mane. Juk
nenorės? Kol Leila laisvėje, savaime suprantama, kad Ana
liks mano bute, bet kai tą bastūnę sučiupsime, Ana grįš į
savo namus. Negaliu priversti jos likti, nors giliai širdyje
nieko labiau netrokštu. Kita vertus, jei Ana kada nors sužinos
apie mane visą tiesą, ji vis tiek išeis ir daugiau niekada
nenorės manęs matyti.
Niekas negali mylėti pabaisos.
O kai ji išeis...
Po velnių.
Gindamasis nuo nerimo ir nevilties, paspartinu žingsnį ir
netrukus negirdžiu nieko, tik, rodos, tuoj sprogsiančius savo
plaučius ir ritmingą firminių „Nike” sportbačių tapnojimą.

PABĖGIOJĘS GRĮŽTU ir randu virtuvėje triūsiančią ponią

Džouns.
— Labas rytas, Geile.
— Labas rytas, pone Grėjau.
 — Ar Teiloras papasakojo tau apie Leilą?
— Taip, pone. Tikiuosi, kad ją rasite. Jai reikia pagalbos.
Geilės veide atsispindi gilus nuoširdus rūpestis.
— Taip.
— Kaip suprantu, panelė Stil vis dar čia, — paklausia ji ir
santūriai, bet keistai šypteli — tokia šypsena Geilės veide
nušvinta kaskart, kai ji užsimena apie Aną.
— Manau, ji liks čia tol, kol Leila bus laisva ir kels pavojų.
Beje, šiandien pietus ji norės pasiimti iš namų.
— Gerai. Ko pageidautumėte pusryčiams?
— Plaktos kiaušinienės ir skrebučio.
— Puiku, sere.
NUSIPRAUSĘS PO DUŠU ir apsirengęs, nusprendžiu
pažadinti Aną. Ji vis dar giliai miega. Pabučiuoju jai į smilkinį.
— Nagi, miegale, riskis iš lovos.
Ji atmerkia akis, o tada vėl užsimerkia ir sunkiai atsidūsta.
— Kas yra? — klausiu.
— Norėčiau, kad grįžtum į lovą.
Negundyk manęs, mažyte.
— Jūs tikra besotė, panele Stil. Kad ir kokia gundanti ši
mintis, vis dėlto pusę devynių manęs laukia susitikimas, tad
netrukus turėsiu išvažiuoti.
Staiga Ana išgąstingai žvilgteli į žadintuvą, nustūmusi mane
šoka iš lovos ir tekina pasileidžia į vonios kambarį.
Kraipydamas galvą ir pralinksmintas tokio jos energijos
pliūpsnio, įsikišu į kelnių kišenę kelis sargius ir traukiu į
virtuvę pusryčiauti.
Nežinia, kas tavęs laukia, Grėjau. Jau spėjau įsitikinti, kad
bendraudamas su Anastazija Stil visada turiu būti pasiruošęs
bet kokiems netikėtumams.
Ponia Džouns verda kavą.
— Po minutėlės plakta kiaušinienė bus iškepusi, pone
Grėjau.
— Puiku. Tuoj ateis ir Ana.
— Ar ir jai iškepti kiaušinienės?
— Rodos, ji labiau mėgsta blynus ir šoninę.
 Virtuvės baras padengtas dviem asmenims, netrukus Geilė
padeda ant jo mano kavą ir valgį.
Nepraėjus nė dešimčiai minučių, apsirengusi mano
nupirktais drabužiais, į virtuvę įžengia Ana.
Ji vilki šilkinę palaidinukę ir segi pilką sijoną. Atrodo labai
pasikeitusi.
Dalykiška.
Ir elegantiška.
Ji labai graži. Nebe nevėkšla studentė, o savimi pasitikinti,
jauna, dirbanti moteris.
Pritariu Anos drabužių pasirinkimui ir ją apglėbiu.
— Atrodai žavingai, — sakau ir pakšteliu jai į paausį.
Neatsikratau tik vieno su Anos išvaizda susijusio
nuogąstavimo, būtent kad jai nemažai laiko teks praleisti
viršininko draugijoje.
Negalvok apie tai, Grėjau. Ji taip apsisprendė. Ji nori dirbti.
Geilė padeda Anos pusryčius ant baro ir aš ją paleidžiu.
— Labas rytas, panele Stil, — pasisveikina Geilė.
— Oi, ačiū. Labas rytas, — atsako Ana.
— Ponas Grėjus minėjo, kad norėtumėte vežtis į darbą
pietus. Ko pageidautumėte?
Ana nepatenkinta į mane dėbteli.
Taip, mažyte. Kalbėjau rimtai. Iš leidyklos nekelsi kojos.
— Sumuštinio... Salotų... Iš tiesų man ne taip ir svarbu.
Ji dėkinga nusišypso poniai Džouns.
— Tuoj paruošiu ir supakuosiu jums pietus, ponia.
— Ponia Džouns, prašyčiau vadinti mane Ana.
— Ana, — pasitaiso Geilė.
— Man jau metas, mažyte. Grįžęs Teiloras nuveš tave su
Sojeriu iki leidyklos.
— Bet tik iki laukujų durų, — primena man Ana.
— Taip. Tik iki laukujų durų. — Vakar taip ir sutarėme. —
Bet būk atsargi, — tyliai priduriu. Atsistojęs suimu jai smakrą
ir trumpai pabučiuoju. — Iki, mažyte.
— Geros darbo dienos, mielasis! — man nueinant, šūkteli
Ana, ir nors atrodo banalu, turiu pasakyti, kad man tai
patinka.
Šie žodžiai tokie kasdieniški, tokie įprasti.
Lifte mane pasitinka Teiloras ir praneša naujienas.
— Sere, priešais SIP leidyklą yra kavinukė. Manau, Sojeris
galėtų praleisti dieną ten.
— O jei jam prireiks pastiprinimo? Juk supranti, kartais
visko nutinka.
— Pasiųsiu Reinoldsą ir Rajaną.
— Gerai.

BUVAU PAMIRŠĘS, kad Andrėja išvykusi į savo vestuves,

bet jei rytoj grįžta į darbą, vadinasi, medaus mėnesiu beveik
nesimėgaus. Atvykęs į biurą, ją pavaduojančią moterį, kurios
vardo ir pavardės vis dar neprisimenu, randu naršančią
„Vogue” feisbuke.
— Darbo metu naršyti socialiniuose tinkluose
draudžiama, — suburbu.
Naujokės dažnai daro šią klaidą. Bet jai šis draudimas
neturėtų būti naujiena. Juk ji seniai dirba mano įmonėje.
Netikėtai užklupta, moteris krūpteli.
— Atleiskite, pone Grėjau. Negirdėjau jūsų ateinant. Ar
atnešti kavos?
— Taip. Prašyčiau. Puodelį macchiato.
Įėjęs į kabinetą, užsidarau duris, įsitaisau prie stalo ir
įsijungiu kompiuterį. Elektroninio pašto dėžutėje randu
„Saab” įgaliotojo atstovo laišką: Anos automobilis bus
pristatytas jau šiandien. Šį laišką persiunčiu Teilorui, kad
pasirūpintų jį priimti, ir pagalvoju, jog naujutėlaitis
automobilis nuleidžiamu stogu šį vakarą Anai bus maloni
staigmena. Nieko nelaukdamas parašau jai elektroninį laišką.

Siuntėjas: Kristianas Grėjus

Tema: Viršininkas
Data: 2011 m. birželio 13 d. 08:24
Gavėjas: Anastazija Stil
 Labas rytas, panele Stil,
norėjau tik padėkoti už nuostabų savaitgalį, ir
nesvarbu tas mūsų ginčas.
Tikiuosi, niekada neišeisite.
Taip pat norėčiau dar kartą priminti, kad naujienas
apie SIP leidyklos akcijų perpirkimą draudžiama
skelbti keturias savaites.
Šį elektroninį laišką ištrinkite vos gavusi.

Jūsų
Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius ir
jūsų viršininko viršininkas

Užmetu akį į Andrėjos užrašus. Ją pavaduoja Montana

Bruks. Montana pasibeldžia ir atneša man kavos.
— Rosa Beili šiek tiek vėluoja, bet Vanesa Konvėj jau čia.
— Tegul palaukia Rosos.
— Žinoma, pone Grėjau.
— Man reikia patarimo dėl vestuvinės dovanos. Gal turi
kokių nors idėjų?
Panelė Bruks atrodo priblokšta.
— Na, viskas priklauso nuo to, ar gerai pažįstate žmogų,
kuriam dovana skirta, kiek ketinate jai išleisti ir...
Pamokymų man nereikia. Kilstelėdamas ranką ją nutildau.
— Surašyk savo idėjas. Dovana skirta mano asmeninei
padėjėjai.
— Ar ji turi nuotakos pageidavimų sąrašą?
— Ką?
— Nuotakos pageidavimų sąrašą kokioje nors
parduotuvėje?
— Nenutuokiu. Išsiaiškink.
— Gerai, pone Grėjau.
— Kol kas tiek.
Ji išeina. Ačiū Dievui, kad rytoj grįžta Andrėja.
Į mano elektroninį paštą atkeliauja Velčo ataskaita apie
Džeką Haidą. Laukdamas atvykstant Rosos, nusprendžiu
pasinaudoti proga ir ją peržvelgti.

Susitikimas su Rosa ir Vanesa ilgai neužtrunka. Vanesa ir

jos komanda atlieka visų tiekimo grandžių auditą ir siūlo, kad
išvengtume ginčijamų mineralų klodų problemos, alavo
oksidą ir volframitą gabentis iš Bolivijos, o tantalą — iš
Australijos. Tai mums kainuos brangiau, bet padės išvengti
nesusipratimų su JAV saugumo ir prekių biržos komisija. Be
to, mums, kaip įmonei, taip ir derėtų elgtis.
Kai moterys išeina, pasitikrinu elektroninį paštą. Tarp kitų
randu ir Anos laišką.

Siuntėjas: Anastazija Stil

Tema: Valdingajam
Data: 2011 m. birželio 13 d. 09:03
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Brangus pone Grėjau,

ar prašote, kad persikelčiau gyventi pas jus? Na,
žinoma, puikiai pamenu, kad jūsų neprilygstamų
gebėjimų persekioti įrodymus reikia laikyti paslaptyje
dar keturias savaites. Ar galėčiau išrašyti čekį
„Dirbkime išvien” fondui ir nusiųsti jūsų tėčiui? Šio
elektroninio laiško prašyčiau neištrinti. Geriau į jį
atsakykite.

A. t. m. xxx

Anastazija Stil
SIP leidyklos redaktoriaus Džeko Haido asistentė
Ar aš jos prašau persikelti gyventi pas mane?
Mėšlas.
Grėjau, tai drąsus ir labai netikėtas žingsnis.
Galėčiau ja rūpintis. Visą parą.
Ji priklausytų man. Tik man.
 Ir giliai širdyje žinau, kad galimas tik vienas atsakymas.
Garsiai skambantis „taip”.
Numojęs ranka į visus kitus klausimus, iš karto jai atsakau.

Siuntėjas: Kristianas Grėjus

Tema: Aš valdingas?
Data: 2011 m. birželio 13 d. 09:07
Gavėjas: Anastazija Stil

Taip. Prašau persikelti.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Laukdamas jos atsakymo, baigiu skaityti ataskaitą apie

Džeką Haidą. Iš pirmo žvilgsnio jo gyvenimo aprašymas
niekuo neišsiskiria. Jis sėkmingai darbuojasi ir padoriai
uždirba. Karjerą pradėjo nuo žemiausio laiptelio, be to,
atrodo protingas ir ambicingas, tačiau... jo karjeros vingiai
kažkokie neįprasti. Ar kas nors, dirbantis leidybos srityje ir
karjerą pradėjęs Niujorke, paliks tą miestą, išvyks paplušėti į
kelias kitas įvairiuose Jungtinių Valstijų miestuose įsikūrusias
leidyklas ir galiausiai įleis šaknis Sietle?
Tokie karjeros vingiai man atrodo beprasmiai.
Be to, Džekas Haidas, rodos, nepalaiko jokių ilgalaikių
santykių ir nė viena jo padėjėja neištvėrė darbe ilgiau nei tris
mėnesius.
Tai reiškia, kad ir Ana neilgai pas jį dirbs.
Siuntėjas: Anastazija Stil
Tema: Flinizmai
Data: 2011 m. birželio 13 d. 09:20
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Kristianai,
argi nesakei, kad prieš leisdamiesi bėgti turime
išmokti vaikščioti?
 Gal galėtume apie tai pasikalbėti šiandien vakare?
Viršininkas manęs paprašė susiruošti ir trečiadienį
skristi į konferenciją Niujorke.
Tai reiškia, kad teks nakvoti viešbutyje, nes renginys
numatytas ketvirtadienį.
Tik pamaniau, kad turėtum žinoti...

Ax

Anastazija Stil
SIP leidyklos redaktoriaus Džeko Haido asistentė

Ji nenori keltis gyventi pas mane. Ne tokio atsakymo

laukiau.
O ko tikėjaisi, Grėjau?
Bent jau gerai, kad šįvakar ji nori apie tai pasišnekėti, taigi
vilties dar yra. Kita vertus, ji taip pat nori belstis į Niujorką.
Na, čia kažkas ne taip.
Pasvarstau, ar tai — tikra konferencija.
Ar Anos ir Haido asmeninė?

Siuntėjas: Kristianas Grėjus

Tema: KĄ?!
Data: 2011 m. birželio 13 d. 09:21
Gavėjas: Anastazija Stil

Taip. Imkime ir šį vakarą apie tai pasikalbėkime.

Vyksti viena?

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Matyt, Džekas Haidas tikras bjaurybė, jei padėjėjos pas jį
neištveria ilgiau nei tris mėnesius. Žinau, kad ir aš ne
saldainiukas, bet Andrėja pas mane dirba jau beveik
pusantrų metų.
Nežinojau, kad ji ruošiasi tekėti.
 Taip. Ši žinia mane labai suerzino, o prieš ją buvo Helena.
Ji pas mane dirbo dvejus metus, o tada perėjo į Personalo
skyrių ir ieško naujų inžinierių mūsų įmonėms.
Lūkuriuodamas Anos atsakymo, perskaitau paskutinį
ataskaitos puslapį.
Ir randu, ko ieškojau. Tris buvusiose jo leidyklose
pateiktus, o vėliau atsiimtus kaltinimus seksualiniu
priekabiavimu ir du oficialius įspėjimus, gautus SIP leidykloje.
Trys pareiškimai dėl seksualinio priekabiavimo?
Sumautas menkysta. Taip ir žinojau. Kodėl šios
informacijos nebuvo jo asmens byloje?
Bare jis niekaip negalėjo patraukti rankų nuo Anos. Jis tarsi
užgrobė visą asmeninę jos erdvę. Panašiai kaip ir tas
fotografas.

Siuntėjas: Anastazija Stil

Tema: Pirmadienio rytą prašyčiau apsieiti be
pusjuodžių bauginančių raidžių!
Data: 2011 m. birželio 13 d. 09:30
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Ar galėtume aptarti tai šiandien vakare?

Ax
Anastazija Stil
SIP leidyklos redaktoriaus Džeko Haido asistentė

Išsisukinėjate, panele Stil.

Į Niujorką judu vyksite drauge.
Aš tai žinau.
Šįryt Ana atrodė pribloškiamai.
Galvą guldau, kad tai jis viską sugalvojo.
Siuntėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Bauginančių raidžių tu dar nematei
Data: 2011 m. birželio 13 d. 09:35
Gavėjas: Anastazija Stil
 Pasakyk man.
Jei važiuoji drauge su tuo ištvirkėliu savo viršininku,
tai nesutinku. Nevažiuosi. Tik per mano lavoną.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Paspaudžiu „siųsti” ir skambinu Rosai.

— Kristianai... — iš karto atsiliepia ji.
— SIP leidykloje — gausybė nereikalingų išlaidų. Jie švaisto
pinigus ir privalome tuoj pat užkirsti tam kelią. Noriu, kad
būtų drastiškai apkarpytos lėšos su leidyba tiesiogiai
nesusijusiems dalykams. Kelionėms. Viešbučiams. Vaišėms.
Visoms komandiruotėms ir stažuotėms. Ypač jei kalbama
apie jaunesnįjį personalą. Žinai, ką daryti.
— Ar tu tikras? Nemanau, kad daug sutaupysime.
— Tiesiog skambink Roučui ir padaryk tai. Tuoj pat.
— Kodėl taip nusprendei?
— Daryk, ką sakau, Ros.
Ji atsidūsta.
— Na, jei reikalauji... Nori įtraukti šį punktą į sutartį?
— Taip.
— Gerai.
— Dėkoju, — sakau ir baigiu pokalbį.
Na štai. Dabar Ana turėtų likti čia ir pamiršti Niujorką. Be
to, pats norėčiau ją ten nusivežti. Vakar ji man užsiminė, kad
Niujorke dar nėra buvusi.
Kompiuteris dzingteli, mat atkeliavo Anos atsakymas.
Siuntėjas: Anastazija Stil
Tema: Ne, tai TU dar nematei bauginančių raidžių
Data: 2011 m. birželio 13 d. 09:46
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Taip. Važiuoju su Džeku.

Noriu važiuoti. Man tai puiki galimybė įgyti patirties.
Be to, niekada nesu buvusi Niujorke.
 Nepyk.

Anastazija Stil
SIP leidyklos redaktoriaus Džeko Haido asistentė

Jau ketinu atsakyti, bet vėl išgirstu beldimą į duris.

— Kas yra?! — šiurkščiai rikteliu.
Kyštelėjusi galvą į kabinetą, Montana sustoja tarpduryje, o
tai mane labai erzina — arba įeik, arba lik už durų.
— Pone Grėjau, Andrėja turi nuotakos pageidavimų
sąrašą...
Ne iš karto suvokiu, apie ką ji kalba.
— Parduotuvėje „Crate and Barrel”, — paikai išsiviepusi,
priduria Montana.
— Aišku.
Po galais, kam ji man tai sako?
— Sudariau dar nenupirktų dovanų ir jų kainų sąrašą.
— Atsiųsk man jį elektroniniu paštu, — liepiu vos
tramdydamas pyktį. — Ir atnešk dar kavos.
— Gerai, pone Grėjau.
Ji nusišypso, tarsi šnekėtumės apie sumautą orą, ir uždaro
duris. Dabar galiu atsakyti panelei Stil.
Siuntėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Ne, tai TU dar nematei bauginančių raidžių
Data: 2011 m. birželio 13 d. 09:50
Gavėjas: Anastazija Stil

Anastazija,
aš visai nepykstu.
Bet NELEIDŽIU tau važiuoti.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Montana padeda ant mano darbo stalo dar vieną puodelį

macchiato kavos.
 — Dešimtą valandą esate susitaręs laboratorijoje susitikti
su Barniu ir Fredu, — sako ji.
— Ačiū, kavą pasiimsiu.
Žinau, kad kalbu šiurkščiai. Bet šią akimirką viena
mėlynakė gerokai tampo man nervus. Montana išeina, o aš
gurkšteliu kavos.
Mėšlas. Po velnių.
Kava verdanti.
Paleidžiu puodelį ir kava išsilieja.
Prakeikimas.
Laimė, neapsipilu ir neužlieju kompiuterio klaviatūros, bet
ant grindų telkšo sumautos kavos klanas.
— Panele Bruks! — šūkteliu.
Dieve, kaip man trūksta Andrėjos...
Montana praveria duris ir kyšteli galvą. Nei įeina, nei išeina.
Jos lūpos — ką tik vėl pernelyg paryškintos lūpų dažais.
— Ką tik išliejau ant grindų kavą, nes ji buvo verdanti.
Prašyčiau išvalyti.
— Oi, atleiskite, pone Grėjau.
Montana atskuba apžiūrėti ant grindų telkšančios balos, ir
aš išeinu, palikęs ją tvarkytis. Paskui trumpai pasvarstau, gal
ji tyčia taip padarė.
Tau paranoja, Grėjau.
Čiumpu mobilųjį ir nusprendžiu lipti laiptais.
Barnį ir Fredą randu sėdinčius prie stalo laboratorijoje.
— Labas rytas, ponai.
— Pone Grėjau, — be užuolankų prabyla Fredas, — Barnis
rado sprendimą.
— Kokį sprendimą?
— Dėl monitoriaus korpuso.
— Išspausdinome jį 3D spausdintuvu ir... štai.
Jis paduoda man nediduką, atverčiamą, plastikinį, prie
planšetinio kompiuterio prikabintą dangtį.
— Puiku, — pagiriu inžinierius. — Veikiausiai dirbai visą
savaitgalį?
Pažvelgiu Barniui į akis.
 Jis trūkteli pečiais.
— Vis tiek neturėjau ko veikti.
— Turėtum dažniau kur nors išeiti ir atsipūsti, Barni. Bet
puikiai padirbėjai. Ar tai viskas, ką norėjote man parodyti?
— Šį daikčiuką nesunkiai galėtume pakeisti taip, kad jį būtų
galima įmontuoti ir į mobiliojo nugarėlę.
— Norėčiau pamatyti, kaip tai atrodytų.
— Tuoj pat imsiuosi darbo.
— Gerai. Kas dar?
— Kol kas viskas, pone Grėjau.
— Gal vertėtų tą 3D spausdintuvą parodyti merui, kai jis
lankysis įmonėje?
— Mes jam paruošėme įspūdingą pristatymą, — sako
Fredas.
— Smulkmenų, žinoma, neatskleisime, — priduria Barnis.
— Gerai sugalvojote. Ačiū, kad viską parodėte ir
paaiškinote. Grįšiu į viršų.
Laukdamas lifto pasitikrinu elektroninį paštą ir randu Anos
atsakymą.
Siuntėjas: Anastazija Stil
Tema: Penkiasdešimt atspalvių
Data: 2011 m. birželio 13 d. 09:55
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Kristianai,
tvardykis.
NEKETINU sugulti su Džeku — nesutikčiau net
mainais į visą Kinijoje užauginamą arbatą.
MYLIU tave. Taip jau būna, kai žmonės vienas kitą
myli.
Jie vienas kitu PASITIKI.
Nemanau, kad ketini sugulti su kita moterimi, perti
jai užpakalį, dulkinti ją arba plakti bizūnu. TIKIU IR
PASITIKIU tavimi.
Ir tavęs taip pat prašau tokios pat malonės.
 Ana

Anastazija Stil
SIP leidyklos redaktoriaus Džeko Haido asistentė

Po velnių! Juk sakiau jai, kad tarnybinė elektroninė

korespondencija SIP leidykloje stebima ir tikrinama.
Leisdamasis liftas keliuose aukštuose sustoja, ir aš iš
paskutiniųjų tramdau pyktį. Mane erzina tvyranti įtempta
tyla, mat į lifto kabiną įžengę darbuotojai, pamatę mane,
baimingai nuščiūva.
— Labas rytas, pone Grėjau.
— Labas rytas, pone Grėjau.
Pasisveikindamas jiems linkteliu.
Bet aš prastai nusiteikęs.
Maloniai šypsausi, bet širdyje kunkuliuoja įsiūtis.
Grįžęs į savo kabinetą, susirandu Anos darbo telefono
numerį ir jai paskambinu.
— Džeko Haido biuras, prie telefono Ana Stil, — atsiliepia ji.
— Prašyčiau tuoj pat ištrinti paskutinį man siųstą
elektroninį laišką ir truputį apdairiau rinktis žodžius
tarnybiniu elektroniniu paštu siunčiamiems laiškams. Sakiau
tau, kad sistema stebima. Pasistengsiu iš savo kontoros kuo
labiau sumažinti galimą žalą, — įsiutęs išpyškinu ir baigiu
pokalbį.
Tada paskambinu Barniui.
— Klausau, pone Grėjau.
— Ar galėtum ištrinti panelės Anastazijos Stil 9.55 iš SIP
leidyklos serverio man siųstą laišką ir visus, kuriuos aš
siunčiau jai?
Ragelyje įsiviešpatauja tyla.
— Barni...
— Hm... Žinoma, pone Grėjau, aš tik svarstau, kaip
galėčiau tai padaryti. Rodos, kai ką sugalvojau.
— Puiku. Kai reikalas bus sutvarkytas, pranešk.
— Klausau, sere.
 Nušvinta mano mobiliojo ekranas. Anastazija.
— Ko? — atsiliepiu ir, manau, ji supranta, kad esu ne šiaip
sau truputį suirzęs.
— Važiuoju į Niujorką, ir nesvarbu, ar tau tai patinka.
— Nesitikėk, kad...
Tyla.
— Ana...
Ji numeta ragelį.
Prakeikimas. Ir vėl.
Kas taip daro?
Na, aš pats ką tik taip pasielgiau su Ana, bet... ne tai
svarbiausia. Pamenu, ji taip padarė anuomet, kai paskambino
man girta. Delnais pasiremiu galvą.
Ana, Ana. Ana.
Suskamba mano darbo telefonas.
— Grėjus...
— Pone Grėjau, čia Barnis. Ištryniau. Buvo gerokai
lengviau, nei maniau. SIP leidyklos serveryje tų elektroninių
laiškų nebėra.
— Ačiū, Barni.
— Dėl to galite nebesirūpinti, pone Grėjau.
Bent šis tas pavyko.
Kažkas pasibeldžia į duris.
Ko dar?
Montana praveria duris. Jos rankose — dėžutė kilimų
valiklio ir pluoštas vienkartinių servetėlių.
— Vėliau, — suirzęs ją išveju.
Ši moteris man įgriso iki gyvo kaulo. Ji apsisuka ant kulno
ir vikriai sprunka iš kabineto. Giliai atsidustu. Diena visiškai
sugadinta, o dar net ne vidurdienis. Atkeliauja dar vienas
elektroninis Anos laiškas.
Siuntėjas: Anastazija Stil
Tema: Ką padarei?
Data: 2011 m. birželio 13 d. 10:43
Gavėjas: Kristianas Grėjus
 Prašau, pasakyk, kad nesikiši į mano darbo reikalus.
Aš tikrai noriu važiuoti į tą konferenciją.
Tavęs atsiklausti neprivalau.

Įžeidžiamą laišką ištryniau.

Anastazija Stil
SIP leidyklos redaktoriaus Džeko Haido asistentė Iš
karto jai atsakau.

Siuntėjas: Kristianas Grėjus

Tema: Ką padarei?
Data: 2011 m. birželio 13 d. 10:46
Gavėjas: Anastazija Stil

Aš tik ginu tai, kas mano.

Elektroninis laiškas, kurį parašei man pasidavusi
emocijoms, dabar jau pašalintas iš SIP leidyklos
serverio, kaip ir mano tau rašyti laiškai. Beje, tavimi
pasitikiu visiškai. Bet nepasitikiu juo.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Po valandėlės sulaukiu Anos atsakymo.

Siuntėjas: Anastazija Stil
Tema: Suaugusi
Data: 2011 m. birželio 13 d. 10:48
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Kristianai,
nereikia manęs ginti nuo mano viršininko.
Galbūt jis mėgintų mane kabinti, bet aš pasakyčiau
„ne”.
Negali visur kištis. Tai neteisinga ir tokios griežtos
kontrolės aš nenusipelnau.
 Anastazija Stil
SIP leidyklos redaktoriaus Džeko Haido asistentė

Kontrolės maniakas — antras mano vardas, Ana. Rodos, šį

žodį aš tau jau minėjau kartu su „neišmintingas” ir
„nenormalus”.

Siuntėjas: Kristianas Grėjus

Tema: NESUTINKU
Data: 2011 m. birželio 13 d. 10:50
Gavėjas: Anastazija Stil

Ana,
mačiau, kaip „veiksmingai” kovoji su
nepageidaujamu dėmesiu. Pamenu tai dar iš tų laikų,
kai man teko malonumas praleisti su tavimi pirmą
naktį. Fotografas tave bent jau mylėjo. O tas ištvirkėlis
nemyli. Jis nepataisomas donžuanas ir mėgins tave
suvilioti. Paklausk jo, koks likimas ištiko buvusią
asmeninę jo asistentę ir tą, kuri dirbo pas jį dar
anksčiau.
Neketinu dėl to ginčytis.
Jei nori į Niujorką, aš tave nusivešiu. Galime važiuoti
šį savaitgalį. Turiu ten erdvų butą.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Ana atsako ne iš karto, ir aš sutelkiu dėmesį į pokalbius
telefonu.
Velčas kol kas neturi naujienų apie Leilą. Mudu pasitariame,
ar jau kreiptis į policiją, ar dar palaukti; aš vis dar nenoriu to
daryti.
— Tuoj ją rasime, pone Grėjau, — patikina mane jis.
— Ji gudri. Iki šiol visada išsprūsdavo mums iš rankų.
— Visą parą stebime jūsų apartamentus, SIP leidyklą ir
Grėjaus įmonių holdingo būstinę. Ji vis tiek mums įklius.
— Tikiuosi, taip ir bus. Beje, ačiū už ataskaitą apie Haidą.
— Nėra už ką. Jei norite, galiu pasidomėti ir dar išsamiau.
— Kol kas nereikia. Bet gali būti, kad prie to dar grįšime.
— Gerai, sere.
— Iki.
Baigiu pokalbį.
Dar nespėjus patraukti rankos nuo ragelio, vėl suskamba
mano telefonas.
— Jums skambina motina, — ragelyje pasigirsta džiugus
kaip vieversio giesmė Montanos balsas.
Mėšlas. Tik to man betrūko. Vis dar truputį pykstu ant
mamos už išsakytą mintį, girdi, Anai rūpi tik mano pinigai.
— Junk, — burbteliu.
— Sveikas, Kristianai, mielasis, — pasisveikina Greisė.
— Labas, mama.
— Brangusis, tik norėjau atsiprašyti už tai, ko prišnekėjau
šeštadienį. Juk žinai, kad dievinu Aną, tik... viskas įvyko taip
staiga...
— Viskas gerai.
Nors iš tiesų — niekas negerai.
Ji kelias akimirkas tyli, tarsi abejotų, ar kalbu nuoširdžiai.
Kita vertus, su viena mano gyvenimo dalimi tapusia
moterimi jau pykstuosi ir visai nenoriu imti ginčytis su kita.
— Greise...
— Atleisk, mielasis. Šeštadienį tavo gimtadienis, tad norime
surengti šventę.
Kompiuterio ekrane pamatau, kad gavau Anos laišką.
— Mama, dabar negaliu kalbėti. Turiu eiti.
— Gerai, paskambink man, — akivaizdžiai nuliūdusi, sako
motina, bet dabar tikrai neturiu jai laiko.
— Taip. Žinoma.
— Iki, Kristianai.
— Iki.

Padedu ragelį.
 Siuntėjas: Anastazija Stil
Tema: Siūlomų pietų data, arba Erzinanti praeitis
Data: 2011 m. birželio 13 d. 11:15
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Kristianai,
kol uoliai kišaisi į mano darbo reikalus ir gelbėjai
savo užpakalį naikindamas kompromituojančius mano
laiškus, iš ponios Linkoln gavau šį laiškelį. Visai
nenoriu su ja susitikti, — o jei ir norėčiau, man
draudžiama kelti koją iš leidyklos. Iš kur ji sužinojo
mano elektroninio pašto adresą, nenutuokiu. Ką
patartum daryti? Štai jos laiškelio tekstas:
Miela Anastazija,
tikrai norėčiau susitikti su tavimi papietauti. Manau,
mūsų pažintis prasidėjo apmaudžių nesusipratimu, ir
norėčiau tai ištaisyti. Ar šią savaitę turėtum laiko?
Elena Linkoln

Anastazija Stil
SIP leidyklos redaktoriaus Džeko Haido asistentė

Ak, šiandien — ypatinga diena, kuo toliau, tuo gražiau. Po

velnių, ką Elena daro? O Ana, kaip visada, primena man
nemalonią mano praeitį.
Niekada nepagalvojau, kad ginčas galėtą taip varginti. Ir
pakirsti savikliovą. Ir versti nerimauti. Ji siunta ant manęs.
Siuntėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Erzinanti praeitis
Data: 2011 m. birželio 13 d. 11:23
Gavėjas: Anastazija Stil

Neširsk ant manęs. Aš tau noriu tik gero.

Jei tau kas nors atsitiktų, niekada sau neatleisčiau.
Su ponia Linkoln pasikalbėsiu.
 Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Erzinanti praeitis? Ir nusišypsau pirmą kartą nuo tada, kai

šįryt palikau Aną pusryčiaujančią. Ji žodžio kišenėje neieško.
Skambinu Elenai.
— Sveikas, Kristianai, — po penkto signalo atsiliepia ji.
— Gal reikės užrašyti žinią ant drobinio plakato, prisegti jį
prie lėktuvo uodegos ir praskristi virš tavo biuro?
Ji nusijuokia.
— Skambini dėl mano laiško?
— Taip, Ana man jį persiuntė. Aš tavęs prašau. Palik ją
ramybėje. Ji nenori tavęs matyti. Suprantu Aną ir gerbiu jos
sprendimą. O tu man labai apsunkini gyvenimą.
— Tu ją supranti?
— Taip.
— Manau, jai reikia žinoti, koks esi sau griežtas.
— Ne. Jai nereikia visko žinoti.
— Sprendžiant iš balso, tu išsekęs.
— Ne, pavargau tik nuo tavęs, nerimstančios man už
nugaros ir persekiojančios mano merginą.
— Merginą?
— Taip. Mano merginą. Pratinkis.
Elena sunkiai ir garsiai atsidūsta.
— Elena... Prašau...
— Gerai, Kristianai, suprantu. Tai tavo laidotuvės...
Kokia čia nesąmonė?
— Jau turiu eiti, — sakau.
— Sudie, — sprendžiant iš balso, gerokai suirzusi
atsisveikina ji.
— Lik sveika.
Baigiu pokalbį.
Visos mano gyvenimo moterys ėda man nervus.
Sėdėdamas kėdėje pasisuku ir pažvelgiu pro langą. Lauke
įkyriai lyja. Pilkšvas apniukęs dangus tobulai atitinka mano
nuotaiką. Staiga mano gyvenimas tapo sudėtingas. Kol
viskas buvo savo vietose, o visi žmonės darė, kas jiems
liepta, gyvenau gerokai lengviau. Dabar, užmezgus santykius
su Ana, viskas pasikeitė. Man tai nauja, ir kol kas visi,
įskaitant ir mano motiną, arba siunta ant manęs, arba yra
mano pykčio aukos.
Atsisukęs į kompiuterio ekraną, randu dar vieną Anos
laišką.

Siuntėjas: Anastazija Stil

Tema: Iki
Data: 2011 m. birželio 13 d. 11:32
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Ar galėtume apie tai pasikalbėti vakare?

Mėginu dirbti, bet tu nuolat kišdamasis labai blaškai

dėmesį.

Anastazija Stil
SIP leidyklos redaktoriaus Džeko Haido asistentė

Gerai. Duosiu tau ramybę.

Tiesą sakant, labiausiai norėčiau nuvažiuoti pas ją į biurą ir
nusivesti kur nors prabangiai pavalgyti. Tik nemanau, kad
Ana mano pastangas įvertintų.
Sunkiai atsidusęs, atsidarau elektroninį laišką, kuriame yra
Andrėjos pageidaujamų dovanų sąrašas. Puodai, keptuvės,
lėkštės — nė vienas iš šių daiktų man nepatinka. Dar kartą
pasvarstau, kodėl ji man neužsiminė, kad išteka.
Paniuręs skambinu į Flino biurą ir susitariu šiandien po
pietų su juo susitikti. Pats laikas. Tada pasikviečiu Montaną ir
paprašau nupirkti man jaunavedžiams skirtą atviruką ir
pietus. Viliuosi, kad bent jau šias užduotis ji sėkmingai
įvykdys.
 MAN pietaujant, paskambina Teiloras.
— Sveikas, Teilorai.
— Pone Grėjau, viskas gerai.
Pajuntu gyslomis plūstant adrenaliną ir man ima daužytis
širdis. Ana.
— Kas yra? Ar Anai viskas gerai?
— Jai nieko nenutiko, sere.
— Gal turi žinių apie Leilą?
— Ne, sere.
— Tai dėl ko skambini?
— Tik noriu pranešti, kad Ana nuėjo į užkandinę Sąjungos
aikštėje. Dabar ji jau grįžo į biurą. Sveika ir gyva.
— Ačiū, kad man pranešei. Dar kas nors?
— Šiandien popiet bus pristatytas „Saab” automobilis.
— Puiku.
Baigęs pokalbį, padedu mobilųjį ir iš paskutiniųjų mėginu
nepasiduoti įsiūčiui. Bet man nepavyksta. Ji žadėjo iš
leidyklos nekelti kojos. Leila galėjo ją nušauti.
Ar Ana tai supranta?
Paskambinu jai.
— Džeko Haido kontora...
— Žadėjai, kad iš leidyklos nekelsi kojos.
— Džekas pasiuntė mane nupirkti šio to pietums. Negalėjau
atsisakyti. Ar tu mane stebi? — nepatikliai klausia Ana.
Apsimetu jos klausimo neišgirdęs.
— Todėl ir nenorėjau, kad grįžtum į darbą.
— Kristianai, prašau... Tu toks... Tu mane tiesiog dusini.
— Dusinu?
— Taip. Turi liautis. Vakare norėsiu su tavimi pasišnekėti.
Gaila, bet šiandien darbe užtruksiu ilgiau, nes neskrisiu į
Niujorką.
— Anastazija, nenoriu tavęs dusinti.
— Bet dusini. Turiu darbo. Pasikalbėsime vėliau.
Sprendžiant iš balso, Ana jaučiasi ne geriau už mane ir
padeda ragelį. Ar aš ją dusinu?
Gal ir dusinu...
 Aš tik noriu ją apsaugoti. Mačiau, kaip Leila nuniokojo Anos
automobilį.
Vis tiek pernelyg nevaržyk jos laisvės, Grėjau.
Jei varžysiu, ji išeis.
FLINO KABINETE kūrenasi tikrų tikriausias židinys.
Dabar birželio mėnuo. Mums besišnekučiuojant, degančios
malkos ūžia ir spragsi.
— Nusipirkai įmonę, kurioje ji dirba? — kilstelėjęs antakius,
klausia Flinas.
— Nusipirkau.
— Manau, Ana teisi. Nesistebiu, kad jaučiasi dusinama.
Sėdėdamas krėsle, neramiai pasimuistau. Ne tai norėjau
išgirsti.
— Seniai ketinau investuoti į leidybos verslą.
Flinas sėdi sustingęs kaip statula, neišsiduoda ir laukia, kol
vėl prabilsiu.
— Persistengiau, tiesa? — po minutėlės nuolankiai klausiu.
— Taip.
— Ir nepadariau jai įspūdžio.
— Siekei padaryti jai įspūdį?
— Ne. Tokio tikslo neturėjau. Šiaip ar taip, SIP leidykla
dabar priklauso man.
— Suprantu, kad mėgini ją apsaugoti, ir žinau kodėl. Tačiau
tavo reakcija neadekvati. Tavo banko sąskaita pilna ir gali
leisti sau nusipirkti leidyklą, bet jei toliau taip elgsiesi, tu Aną
tik atstumsi.
— Dėl to ir nerimauju.
— Kristianai, šiuo metu turi daugybę rūpesčių. Leila
Viljams, — kuriai, kai tik ją rasi, aš, žinoma, padėsiu, —
Anastazijos antipatija Elenai... Manau, supranti, kodėl Ana
taip jaučiasi.
Daktaras Flinas iškalbingai į mane pažvelgia.
Nors ir nenoriu jam pritarti, vis tiek gūžteliu pečiais.
— Kita vertus, slepi nuo manęs kažkokį gerokai svarbesnį
dalyką, o aš laukiu, kada prabilsi. Laukiu nuo tos akimirkos,
kai įkėlei koją į šį kabinetą. Šeštadienį viską mačiau.
 Įsispoksau į jį svarstydamas, ką turi omenyje. Daktaras
Flinas kantriai sėdi. Ir laukia.
Ką jis šeštadienį matė?
Varžytuves?
Šokius?
Mėšlas.
— Aš myliu Aną.
— Ačiū. Žinau.
— Šit kaip?
— Tai galėjau pasakyti tau jau tuomet, kai atėjai pas mane
pasiguosti, jai tave palikus. Bet džiaugiuosi, kad pats
suvokei.
— Nežinojau, kad gebu jausti ką nors panašaus.
— Žinoma, gebi, — suirzęs patikina mane Flinas. — Todėl
mane ir domino, kaip reagavai, kai Ana tau prisipažino, kad
tave myli.
— Man vis lengviau klausytis šių žodžių.
Daktaras nusišypso.
— Gerai. Džiaugiuosi.
— Visada gebėjau nepainioti skirtingų savo gyvenimo
sričių. Darbo. Šeimos. Lytinio gyvenimo. Puikiai supratau, ką
kiekviena iš šių sričių man reiškia. Bet kai susipažinau su
Ana, viskas susijaukė. Visa tai man nauja, jaučiuosi išmuštas
iš vėžių ir praradęs kontrolę.
— Sveikas įsirašęs į įsimylėjėlių klubą, — Flinas plačiai
nusišypso. — Ir patarčiau pernelyg daug iš savęs
nereikalauti. Juolab kad tavo buvusi mergina ginkluota
šlaistosi gatvėmis ir jau anksčiau mėgino atkreipti tavo
dėmesį žudydamasi tavo ūkvedės akivaizdoje. Be to, ji
nuniokojo Anos automobilį. Ėmeisi priemonių, kad
apsaugotum Aną ir save. Padarei viską, kas nuo tavęs
priklauso. Tačiau negali vienu metu būti visur, negali laikyti
Anos uždaręs.
— Bet noriu.
— Žinau, kad nori. Bet negali. Labai paprasta.
Papurtau galvą, bet giliai širdyje žinau, kad Džonas teisus.
 — Kristianai, ilgai buvau įsitikinęs, kad niekada neišgyvenai
tikros paauglystės — bent jau nepatyrei tam laikotarpiui
būdingų emocijų. Manau, išgyveni ją dabar. Todėl suprantu,
kad labai jaudiniesi, — toliau kalba jis, — o kadangi nenori,
kad skirčiau tau raminamųjų, norėčiau, kad pamėgintum
pasimokyti atsipalaidavimo pratimų, apie kuriuos esame
šnekėję anksčiau.
Ak, tik nereikia to mėšlo. Užverčiu akis į lubas, nors ir
suprantu besielgiantis kaip paniuręs paauglys. Ką tik
daktaras panašiai ir pasakė.
— Kristianai, tai tavo kraujospūdis. Ne mano.
— Gerai, — sakau ir pasiduodamas kilsteliu rankas. —
Pamėginsiu pasiekti savo laimingą vietą.
Kalbu pašaipiai, tačiau mano žodžiai Džoną numaldo ir jis
žvilgteli į laikrodį.
O kur ji — mano laiminga vieta?
Vaikystė vaismedžių sode.
Buriavimas ir sklandymas. Visada.
Kadaise — Elenos draugija.
Bet dabar mano laimingoji vieta yra šalia Anos.
Anoje.
Šypsena Flino veide užgęsta.
— Laikas baigėsi, — pareiškia jis.

ĮSITAISĘS ANT užpakalinės „Audi” sėdynės, skambinu

Anai.
— Labas, — tyliai ir baikščiai atsiliepia ji.
— Sveika, kada baigsi?
— Manau, apie pusę aštuntos.
— Pasitiksiu tave prie durų.
— Gerai.
Ačiū Dievui — jau maniau, kad Ana pasakys norinti grįžti į
savo butą.
— Vis dar pykstu ant tavęs, bet tik tiek, — sušnabžda ji. —
Turime apie daug ką pasikalbėti.
— Žinau. Susitiksime pusę aštuntos.
 — Nebegaliu kalbėti. Iki greito.
Ji baigia pokalbį.
— Pasėdėkime čia ir jos palaukime, — kreipiuosi į Teilorą ir
žvilgteliu į laukujės SIP leidyklos duris.
— Gerai, sere.
Sėdžiu klausydamasis neritmingo lietaus lašų barbenimo į
automobilio stogą, užgožiančio visas mano mintis.
Užgožiančio net ir mano laimingą vietą.

PO VALANDOS SIP leidyklos durys atsiveria ir gatvėje

pasirodo Ana. Teiloras išlipa iš mašinos ir atidaro dureles, o
Ana, palenkusi galvą ir susigūžusi, gindamasi nuo lietaus,
skubriai prieina prie mūsų.
Nenutuokiu, ką ji ketina daryti ir ką sakyti, bet, įsitaisiusi
šalia manęs, papurto galvą ir lietaus purslais apteškia
užpakalinę automobilio sėdynę ir mano drabužius.
Noriu ją apkabinti.
— Labas, — tyliai ištaria ji ir baimingai pažvelgia man į
akis.
— Sveika, — atsargiai atsakau, tada paimu Aną už rankos
ir spusteliu plaštaką.
— Vis dar pyksti? — klausiu.
— Nežinau, — sumurma ji.
Pakeliu jos ranką prie lūpų ir švelniai pabučiuoju kiekvieną
krumplį.
— Diena buvo sumauta.
— Taip, išties.
Nusvarinusi pečius, Ana sunkiai atsidūsta ir, sėdėdama ant
automobilio sėdynės, atsipalaiduoja.
— Dabar, kai tu čia, man geriau, — sakau.
Nykščiu švelniai brūkšteliu jai per krumplius, mat trokštu ją
liesti. Teiloras veža mudu namo, dienos rūpesčiai tolsta, ir aš
pagaliau imu jausti palengvėjimą.
Ji čia. Ji saugi.
Ji — su manimi.
Teiloras sustoja priešais Eskalą, tik nežinau kodėl. Bet Ana
nieko nelaukdama atsidaro dureles, tad vikriai išlipu iš
automobilio ir mudu, sprukdami nuo lietaus, tekini
pasileidžiame į pastatą. Kol laukiame lifto, paimu ją už
rankos ir pro veidrodinį lango stiklą atidžiai stebiu gatvę. Dėl
viso pikto.
— Kaip suprantu, Leilos dar neradote? — pasiteirauja Ana.
— Ne. Velčas jos ieško.
Įeiname į lifto kabiną ir durys užsidaro. Ana pažvelgia į
mane, — jos veidas kaip fėjos, akys plačiai atmerktos, — ir
negaliu atitraukti nuo jos žvilgsnio. Žiūrime vienas į kitą, aš
neslepiu ilgesio, o ji — geismo. Ana liežuviu persibraukia per
lūpas. Tai vilionė.
Ir staiga tarp mūsų randasi įtampa, tarsi būtume patekę į
statinės elektros lauką.
— Jauti? — pašnabždomis klausiu.
— Taip.
— Ak, Ana...
Negaliu ilgiau tverti, žengiu prie jos. Ištiesęs rankas
apglėbiu Aną ir atlošiu jai galvą. Mano lūpos ieško jos lūpų ir
randa. Ji sudejuoja man prie burnos, panardina pirštus į
plaukus, ir aš priremiu ją prie lifto kabinos sienos.
— Labai nemėgstu su tavimi ginčytis, — sakau.
Geidžiu jos visos, kiekvieno jos kūno sprindžio. Čia ir
dabar. Turiu įsitikinti, kad tarp mudviejų viskas gerai.
Ana akimirksniu reaguoja. Mudviejų bučinys išlaisvina jos
geismą ir aistrą, jos liežuvis — įžūlus, reiklus ir nekantrus. Ji
palinksta į priekį, visu kūnu priglunda prie manęs, o aš,
trokšdamas palengvėjimo, kilsteliu jos sijoną, mano pirštai
nuslysta jos šlaunimi, užčiuopia nėrinius ir šiltą jos odą.
— Dieve mano, tu mūvi kojines... — sakau kimiu balsu,
nykščiu braukdamas jai per odą virš prisegamos kojinės. —
Noriu pamatyti.
Taip taręs, drąsiai pakeliu Anai sijoną, kad galėčiau matyti
nuogą viršutinę šlaunų dalį.
Tada žingteliu atatupstas pasigrožėti vaizdu, paspaudžiu
mygtuką „stop”. Aš garsiai šnopuoju. Geidžiu Anos, o ji stovi
kabinoje kaip prakeikta grožio deivė, nenuleisdama tamsių,
geismo kupinų akių, giliai alsuoja ir jos krūtys ritmingai
kilnojasi.
— Pasileisk plaukus.
Ana išsitraukia iš plaukų gumą, paleisti plaukai nukrinta ant
pečių, o jų garbanos apgaubia krūtis.
— Atsisek dvi viršutines palaidinukės sagas, — sušnabždu
jausdamas, kaip nenumaldomai pampsta mano varpa.
Jos lūpos pravertos, ji pakelia ranką ir lėtai — per lėtai! —
atsisega viršutinę. Trumpai stabtelėjusi, Ana pirštais paliečia
antrą sagą, atsega. Ir vėl neskubėdama. Gundydama mane
toliau ir pagaliau apnuogindama krūtų kalveles.
— Ar bent nutuoki, kaip viliojamai šią akimirką atrodai? —
klausiu neslėpdamas geismo.
Sukandusi apatinę lūpą, ji papurto galvą.
Rodos, tuoj sprogsiu. Užsimerkiu mėgindamas tvardytis.
Žingtelėjęs pirmyn, delnais atsiremiu į lifto sieną abipus jos
veido. Ana pakelia galvą, ir mudviejų žvilgsniai susitinka.
Pasilenkiu prie jos.
— Manau, nutuokiate, panele Stil. Sakyčiau, jums patinka
mane kaitinti.
— Ar jus kaitinu?
— Visomis prasmėmis, Anastazija. Tu — sirena, deivė.
Ištiesiu ranką, čiumpu jos koją virš kelio ir užsikeliu sau ant
klubo. Tada atsargiai pasilenkiu ir kūnu atsiremiu į jos kūną.
Mano penis atsiduria šventame trikampyje tarp jos šlaunų
viršaus ir papilvės. Bučiniais apibėriu Anai kaklą, o mano
liežuvis ragauja jos burną ir mėgaujasi. Ji rankomis apsiveja
man kaklą, išriečia nugarą ir priglunda man prie krūtinės.
— Dabar tave paimsiu, — sudejuoju ir kilsteliu ją aukščiau.
Sugraibęs kišenėje sargį, atsisegu kelnių antuką. — Stipriai
laikykis, mažyte.
Ana stipriau apsiveja man kaklą ir aš parodau jai sargį. Ji
sukanda paketėlio kraštą, aš timpteliu kitą ir mudu drauge
atplėšiame foliją.
— Gera mergaitė.
 Žingteliu atatupstas, kad galėčiau užsimauti tą prakeiktą
sargį.
— Dieve, dar šešių dienų neištversiu.
Pakęsti negaliu sargių.
Nykščiu perbraukiu per jos apatinius.
Nėriniai. Puiku.
— Tikiuosi, šitos kelnaitės nėra tavo mėgstamiausios.
Ji nieko neatsako, tik garsiai šnopuoja man į ausį. Nykščiais
praduriu užpakalinę kelnaičių siūlę ir perplėšiu jas, kad
galėčiau pasiekti savo laimingąją vietą.
Tada, nenuleisdamas akių nuo Anos, neskubėdamas
įsiskverbiu.
Prakeikimas, koks puikus jausmas...
Ji išriečia nugarą, užsimerkia ir sudejuoja.
Kaip tik to aš ir noriu.
Kaip tik to man ir reikia.
Po tokios sumautos dienos.
Ana nepabėgo.
Ji čia.
Su manimi.
— Priklausai man, Anastazija, — sakau prikišęs lūpas jai
prie kaklo.
— Taip. Tau. Kada pagaliau tai suprasi?
Jos žodžiai nuskamba tarsi atodūsis. Būtent tai ir noriu
girdėti. Būtent tai man ir reikia išgirsti. Imu ją įsiaudrinęs,
nesivaržydamas. Man jos reikia. Ir kiekvienas Anos šūksnis,
kiekvienas atodūsis, kiekvienas mano plaukų peštelėjimas
patvirtina, kad jai manęs taip pat reikia. Įsiskverbęs į Aną
užsimirštu ir netrukus pajuntu, kad ji praranda kontrolę.
— Ak, mažyte... — sudejuoju, ji šaukdama patiria galingą
orgazmą, o netrukus, šnabždėdamas jos vardą, išsilieju ir aš.
Apglėbiu ją ir, jausdamas, kad rimstu, pabučiuoju. Stovime
surėmę kaktas, Anos akys užmerktos.
— Ak, Ana, kaip man tavęs reikia.
Užsimerkęs ir dėkingas likimui, kad ją radau, pakšteliu Anai
į kaktą.
 — Ir man tavęs, Kristianai, — sušnabžda ji.
Paleidžiu Aną, patempiu žemyn sijoną ir užsegu dvi
viršutines jos palaidinės sagas. Tada klaviatūroje surenku
kodą, ir liftas pajuda.
— Teiloras stebėsis, kur taip ilgai užtrukome.
Geidulingai jai nusišypsau, o ji bergždžiai mėgina
susitvarkyti plaukus. Kelis kartus patyrusi nesėkmę, Ana
nusprendžia pasitenkinti ir uodega.
— Bus gerai, — patikinu ją.
Tada užsisegu kelnių antuką, sargį ir suplėšytas jos
kelnaites įsikišu į kišenę ketindamas vėliau išmesti.
Lifto durims atsidarius, išvystame prieškambaryje mūsų
laukiantį Teilorą.
— Užstrigo liftas, — mudviem lipant iš kabinos paaiškinu,
bet vengiu jo žvilgsnio.
Ana sprunka į miegamąjį, matyt, persirengti ir apsiprausti,
o aš nueinu į virtuvę, kurioje ponia Džouns taiso vakarienę.
— „Saab” automobilis jau čia, pone Grėjau, — sekdamas
paskui mane į virtuvę praneša Teiloras.
— Puiku. Pasakysiu Anai.
— Sere...
Jis šypsosi. Juodu su Geile susižvalgo, o tada Teiloras
apsisuka ir išeina.
— Labas vakaras, Geile, — pasisveikinu nekreipdamas
dėmesio į jų žvilgsnius ir nusivelku švarką. Pasikabinu jį ant
baro kėdės atlošo ir atsisėdu prie stalo.
— Labas vakaras, pone Grėjau. Netrukus patieksiu
vakarienę.
— Kvepia gardžiai.
Po velnių, koks aš alkanas.
— Vištiena vyno padaže, dviem asmenims, — iš šildomojo
stalčiaus išėmusi dvi lėkštes, Geilė pakreipia galvą ir meiliai į
mane žvilgteli. — Suprantu, kad panelė Stil bus su mumis ir
rytoj?
— Taip.
— Tai rytoj vėl paruošiu jai ko nors pietums.
 — Ačiū.
Ana ateina pas mane į virtuvę, įsitaiso prie baro, ir ponia
Džouns patiekia mudviem vakarienę.
— Skanaus, pone Grėjau, Ana, — pasako ji ir išeina iš
virtuvės.
Iš šaldytuvo atnešu butelį „Chablis” vyno ir pripilu mudviem
po taurę. Ana ima godžiai valgyti. Ji alkana.
— Man patinka matyti tave valgančią.
— Žinau, — Ana įsideda į burną gabalėlį vištienos. Plačiai
nusišypsojęs, paragauju vyno. — Papasakok, ką gero
šiandien patyrei, — sukramčiusi ir nurijusi maistą, paprašo ji.
— Šiandien pasiekėme proveržį konstruodami saulės
baterijomis maitinamą nešiojamąjį kompiuterį. Tokios
baterijos gali būti labai universalios. Rodos, galėsime jas
pritaikyti ir saulės energija maitinamiems mobiliesiems.
— Tave tai jaudina, tiesa?
— Labai. Be to, tokių baterijų savikaina bus nedidelė ir
jomis bus galima aprūpinti besivystančias šalis.
— Būk atsargus, pasiduodi filantropijos priepuoliui, —
nusišaipo Ana, bet iš jos veido sklinda nuoširdi šiluma. —
Beje, ar nekilnojamojo turto turi tik Niujorke ir Aspene?
— Taip.
— Kur Niujorke?
— Traibekoje.
— Papasakok.
— Turiu ten butą. Retai juo naudojuosi. Tiesą sakant, mano
šeimos nariai jame lankosi dažniau nei aš. Kai tik norėsi vykti
į Niujorką, aš tave ten nusivešiu.
Ana atsistoja nuo kėdės, paima mano lėkštę ir įdeda į
kriauklę. Rodos, ji ketina plauti indus.
— Palik. Geilė viską sutvarkys.
Dabar ji man atrodo laimingesnė nei tada, kai įlipo į
automobilį.
— O dabar, kai jau šiek tiek aprimote, panele Stil, gal
galėtume pasikalbėti apie šiandienos įvykius?
— Man rodos, romesnis tik jūs. Sakyčiau, neblogai
pasidarbavau jus tramdydama.
— Tramdydama? — prunkšteliu prajuokintas Anos
įsitikinimo, kad mane reikia tramdyti.
Ji linkteli.
Rodos, kalba rimtai.
Tramdydama mane...
Na, po mudviejų slapto pasimatymo lifto kabinoje aš tikrai
gerokai romesnis. O Ana tame pasimatyme mielai ir aktyviai
dalyvavo. Gal tai ji ir norėjo pasakyti?
— Taip. Gal ir tikrai mane tramdei, Anastazija.
— Dėl Džeko buvai teisus, — pasirėmusi į virtuvės spintelę
ir rimtai į mane žiūrėdama sako ji.
Man kraujas gyslose sustingsta.
— Ar jis lindo?
Ji papurto galvą.
— Ne. Ir daugiau nelįs, Kristianai. Šiandien jam pasakiau,
kad esu tavo mergina, ir jis pasitraukė.
— Tu tikra? Galiu tą ištvirkėlį atleisti.
Šiaip ar taip, jo dienos suskaičiuotos. Noriu, kad jis dingtų
iš leidyklos.
Ana sunkiai atsidūsta.
— Turi leisti man už save kovoti pačiai. Juk negali visada iš
anksto nuspėti mano veiksmų ir mėginti mane apsaugoti.
Taip mane dusini, Kristianai. Jei nuolat kišiesi, niekad taip ir
neatsiskleisiu. Man reikia šiek tiek laisvės. Man nė į galvą
nešautų kištis į tavo reikalus.
— Aš tik noriu, kad būtum saugi, Anastazija. Jei tau kas
nors nutiktų, aš...
— Žinau ir suprantu, kodėl jauti pareigą mane ginti, —
atsako ji. — Ir iš dalies tuo džiaugiuosi. Žinau, kad jei reikės,
padėsi man, kaip ir aš padėsiu tau. Bet jei norime puoselėti
bent kokią viltį būti kartu ir ateityje, turi pasitikėti ir manimi,
ir mano gebėjimu spręsti. Taip, kartais imu ir suklystu, darau
klaidų, bet man reikia iš jų mokytis.
Anos prašymas labai aistringas, bet suprantu, kad ji teisi.
Tik... tik...
 Staiga prisimenu Flino žodžius. Ir toliau taip elgdamasis ją
tik atstumsi.
Ana prieina kupina tylaus ryžto, suima mano rankas ir
uždeda jas sau ant juosmens, kad ją apkabinčiau. O pati
švelniai uždeda savąsias man ant pečių.
— Negali kištis į mano darbo reikalus. Tai neteisinga. Man
nereikia, kad atjotum tarsi baltasis riteris ir padėtum man
pasiekti pergalę. Žinau, kad nori viską kontroliuoti, ir
suprantu kodėl, bet taip negalima. Tai neįmanoma misija.
Turi išmokti nesikišti, — ji pirštais perbraukia man per
skruostą. — Jei padarysi tai dėl manęs, jei man tai duosi,
persikraustysiu gyventi pas tave.
— Apsigyventum kartu?
— Taip, — sako ji.
— Bet tu manęs nepažįsti, — lepteliu staiga apimtas
panikos. Turiu iškloti jai tiesą.
— Pakankamai tave pažįstu, Kristianai. Kad ir ką apie save
pasakotum, manęs neatbaidytum.
Abejoju. Ji nežino, kodėl darau tai, ką darau.
Ji nepažįsta manyje tūnančios pabaisos.
Ramindama mane Ana vėl paliečia skruostą.
— Jei tik duotum man šiek tiek laisvės...
— Aš stengiuosi, Anastazija. Negalėjau tiesiog sėdėti
rankas sudėjęs ir leisti tau skristi į Niujorką su tuo...
ištvirkėliu. Jo reputacija toli gražu ne pati geriausia. Nė viena
asmeninė jo padėjėja neišbuvo toje vietoje ilgiau nei tris
mėnesius ir nė viena neliko dirbti leidykloje. Nenoriu, kad ir
tau taip nutiktų, mažyte. Nenoriu, kad tau atsitiktų kas nors
blogo. Kad tave kas nors nuskriaustų... Vien ši mintis man
šiurpą kelia. Negaliu pažadėti, kad nesikišiu, juolab jei
manysiu, kad gali nukentėti, — giliai įkvepiu. — Aš tave
myliu, Anastazija. Ir padarysiu viską, ką galiu, kad tave
apginčiau. Be tavęs neįsivaizduoju gyvenimo.
Tai bent kalbų išrėžei, Grėjau.
— Ir aš tave myliu, Kristianai.
Ana puola man ant kaklo ir bučiuoja mane, liežuviu vis
brūkštelėdama per lūpas.
Mums už nugarų, prie durų, taktiškai krenkšteli Teiloras, aš
truputį atsitraukiu nuo Anos ir atsisuku į jį.
— Kas yra? — klausiu jo truputį šiurkščiau, nei ketinau.
— Pas jus eina ponia Linkoln, sere.
— Ką?!
Teiloras apgailestaudamas trūkteli pečiais.
Papurtau galvą.
— Ką gi, turėtų būti įdomu, — sumurmu ir gailiai šypteliu
Anai.
Nuo manęs jos žvilgsnis nukrypsta į Teilorą, rodos, ji vis
dar negali patikėti tuo, ką išgirdo. Teiloras linkteli jai ir
išeina.
— Ar šiandien su ja kalbėjaisi? — klausia manęs Ana.
— Taip.
— Ką jai sakei?
— Pasakiau, kad nenori su ja susitikti ir kad suprantu tavo
motyvus. Dar pasakiau, kad man nepatinka, kai ji man už
akių rezga intrigas.
— O ką atsakė ji?
— Ji visa tai praleido pro ausis, kaip geba tik Elena.
— Kaip manai, ko ji čia ateina?
— Neįsivaizduoju.
Į svetainę grįžta Teiloras.
— Ponia Linkoln, — pristato jis viešnią, kuri stovi jam už
nugaros ir spokso į mudu. Dėl viso pikto prisitraukiu Aną
arčiau.
— Labas, Elena, — pasisveikinu tyliai svarstydamas, ko, po
galais, jai čia prireikė.
Ilgai žvelgusi į mane, ji pasisuka į Aną.
— Atleisk. Nežinojau, kad turi draugiją, Kristianai. Juk
pirmadienis, — lyg ir atsiprašo ji.
— Ji mano mergina, — primenu Elenai.
Nuolankiosios — tik savaitgaliais, ponia Linkoln. Juk žinote.
— Suprantu. Sveika, Anastazija. Nesitikėjau tavęs čia
sutikti. Žinau, kad nenori su manimi šnekėtis. Gerbiu tavo
sprendimą.
— Tikrai? — šaltai klausia Ana.
Prakeikimas...
Elena žengia prie mūsų.
— Taip, tavo atsakymą supratau. Atėjau ne pas tave. Kaip
sakiau, darbo dienomis Kristianas retai vakaroja ne vienas, —
ji patyli ir atvirai kreipiasi į Aną: — Iškilo problema ir man
reikia ją aptarti su Kristianu.
— Šit kaip? Gal norėtum išgerti? — klausiu.
— Taip, prašyčiau, — sumurma ji.
Atnešu Elenai taurę. Man nuėjus, moterys lieka sėdėti
vienos prie virtuvės baro stalo ir tarp jų tvyro nejauki tyla.
Mėšlas.
Tai bent dienelė. Prakeikta diena. Kuo toliau — tuo gražiau.
Abiem moterims įpilu vyno ir atsisėdu tarp jų.
— Kas atsitiko? — klausiu Elenos.
Ji nepatikliai žvilgteli į Aną.
— Mudu su Anastazija dabar drauge, — ištiesiu ranką,
suimu Anos plaštaką ir spusteliu, tikėdamasis, kad ji
susiprotės ir į pokalbį nesikiš. Kuo greičiau Elena išklos savo
vargus, tuo greičiau paliks mus vienus.
Elena atrodo labai susinervinusi, visiškai išmušta iš vėžių. Ji
sukinėja ant piršto mūvimą žiedą, tad suprantu, jog kažkas
ją labai jaudina.
— Mane šantažuoja.
— Dėl ko? — priblokštas pasiteirauju.
Ji iš rankinės ištraukia raštelį. Nenoriu jo liesti.
— Padėk ir išlankstyk, — krypteliu smakrą į marmurinį baro
viršų ir dar stipriau suspaudžiu Anai ranką.
— Nenori prie jo liestis? — klausia Elena.
— Ne. Pirštų atspaudai...
— Kristianai, puikiai žinai, kad negaliu pranešti policijai.
Ji padeda raštelį ant baro stalo. Žinutė parašyta
didžiosiomis raidėmis.

PONIA LINKOLN,
 PENKI TULKSTANČIAI,
ARBA VISKĄ PAPASAKOSIU.

— Jie reikalauja tik penkių tūkstančių dolerių? — man tai

atrodo nerimta. — Ar numanai, kas galėtų tave šantažuoti?
Gal kas nors iš bendruomenės?
— Ne, — atsako ji.
— Gal Linkas?
— Po šitiek metų? Vargu.
— Aizekas žino?
— Nesakiau jam.
— Manau, jis turėtų žinoti.
Ana pamėgina ištraukti ranką. Ji nori išeiti.
— Kas yra? — klausiu.
— Pavargau. Bus geriau, jei eisiu miegoti, — paaiškina ji.
Įdėmiai pažvelgiu jai į veidą vildamasis susigaudyti, apie ką
ji iš tiesų galvoja. Bet, kaip visada, mano pastangos nueina
perniek.
— Gerai, — sutinku. — Mes ilgai neužtruksime.
Paleidžiu Anos ranką, ir ji pakyla nuo baro kėdės.
— Labos nakties, Anastazija, — atsisveikina Elena.
Ana taip pat šaltai palinki jai labos nakties ir išeina iš
kambario. Mano dėmesys vėl nukrypsta į Eleną.
— Kažin ar galėčiau daug padėti, Elena. Jei visa tai dėl
pinigų... — nutylu nebaigęs sakinio. Ji žino, kad pinigų
duočiau. — Galėčiau paprašyti Velčo, kad pašniukštinėtų.
— Ne, Kristianai, tik norėjau tau pasipasakoti. Atrodai labai
laimingas, — pakeičia temą Elena.
— Toks ir esu.
Ana ką tik sutiko persikelti gyventi pas mane.
— Tu tos laimės nusipelnei.
— Norėčiau, kad tai būtų tiesa.
— Kristianai... — priekaištingai tarsteli Elena. — Ar ji žino,
kokios prastos nuomonės esi apie save? Ar žino, kokios
bėdos tave kankina?
— Ji mane pažįsta geriau už visus.
 — Ak! Man skaudu tai girdėti.
— Bet tai tiesa, Elena. Su ja man nereikia jokių žaidimų. Ir
dar kartą primygtinai kartoju: atstok nuo Anos.
— O kas jai nepatinka?
— Tu... Tai, kad mudu buvome kartu. Tai, ką darėme. Ji to
nesupranta.
— Tai paaiškink, kad suprastų.
— Elena, tai jau praeitis, tad kam teršti jai protą
pasakojimais apie seniai nutrauktus iškrypėliškus mudviejų
santykius? Ana gera, miela ir naivi, be to, tikras stebuklas,
bet ji mane myli.
— Anoks čia stebuklas, Kristianai. Galėtum bent truputį
savimi pasitikėti. Esi tikrai puikus jaunikis. Daug kartų tau
sakiau. O ji taip pat atrodo žavi. Stipri. Mergina, galinti tau
pasipriešinti.
— Ji stipresnė už mus abu.
Elena piktai į mane dėbteli. Atrodo susimąsčiusi.
— Ar nepasiilgsti jo?
— Ko?
— Savo žaidimų kambario.
— Tai visai ne tavo sumautas reikalas.
— Atleisk.
Elenos ironija mane erzina. Ji tikrai nesigaili ir neketina
atsiprašyti.
— Man rodos, bus geriau, jeigu jau eisi. O kitą kartą prieš
ateinant prašyčiau paskambinti.
— Kristianai, atsiprašau, — šį kartą nuoširdžiau pakartoja
ji. — Ar seniai tu toks jautrus?
— Elena, mus sieja verslo santykiai, abiem padėję labai
praturtėti. Tegul taip ir lieka. Tai, kas mudu siejo anksčiau,
jau praeitis. Savo ateitį sieju su Anastazija ir nenoriu, kad jai
kiltų koks nors pavojus, tad liaukis kalbėti apie visą tą mėšlą.
— Suprantu.
Elena įdėmiai mane nužvelgia, tarsi norėtų perprasti, apie
ką galvoju. Pasijuntu nejaukiai.
— Klausyk, man gaila, kad turi nemalonumų. Gal tau
reikėtų elgtis ramiau ir nesileisti provokuojamai?
— Nenoriu tavęs prarasti, Kristianai.
— Nesu tavo, tad manęs prarasti negali, Elena.
— Aš ne apie tai.
— O apie ką? — piktai klausiu.
— Klausyk, nenoriu su tavimi ginčytis. Labai branginu
mudviejų draugystę. Prie Anastazijos daugiau nelįsiu. Bet jei
tau manęs reikės, kreipkis. Padėsiu. Visada.
— Anastazija mano, kad praeitą šeštadienį buvome
susitikę. Bet tu tik skambinai. Kodėl jai melavai?
— Norėjau, kad suprastų, koks buvai nusiminęs, kai tave
paliko. Nenoriu, kad ji tave skaudintų.
— Ji žino. Pats papasakojau. Liaukis kištis. Dievaži, kaip
višta perekšlė.
Elena nusikvatoja, bet jos juokas nenuoširdus, ir aš tikrai
noriu, kad ji išeitų.
— Žinau. Atleisk. Juk supranti, kad nesu tau abejinga.
Niekada nemaniau, kad įsimylėsi, Kristianai. Labai malonu tai
matyti. Bet nepakęsčiau, jei ji tave užgautų.
— Rizikuosiu, — pašaipiai atšaunu. — Tai ar nori, kad
Velčas pašniukštinėtų?
— Nepakenktų.
— Gerai. Rytoj rytą aš jam paskambinsiu.
— Ačiū, Kristianai. Ir atleisk. Nenorėjau tau trukdyti. Jau
eisiu. Kitą kartą paskambinsiu.
— Gerai.
Atsistoju, ir ji, supratusi užuominą, paseka mano
pavyzdžiu. Pereiname per prieškambarį ir ji švelniai pakšteli
man į skruostą.
— Aš tik noriu tave apsaugoti, — sako ji.
— Žinau. Tiesa, noriu dar kai ko paprašyti: ar negalėtum
liautis liežuvavusi ir nuolat mano motinai pasakojusi apie
mano ir Anos santykius?
— Gerai, — pyktelėjusi pažada Elena ir stipriai suspaudžia
lūpas.
Dabar ji atrodo suirzusi. Lifto durys atsidaro ir ji įžengia į
kabiną.
— Labos nakties.
— Labanakt, Kristianai.
Durys užsidaro, ir aš prisimenu elektroniniame laiške Anos
parašytus žodžius.
Erzinanti praeitis.
Nesusilaikau ir tyliai susijuokiu. Taip, Ana. Tu teisi.
Ana sėdi ant mano lovos. Jos veido išraiška
neperprantama.
— Elena išėjo, — sakau baimindamasis jos reakcijos.
Nežinau, apie ką ji galvoja.
— Gal papasakotum man apie ją viską. Mėginu suprasti,
kodėl, tavo nuomone, ji tau padėjo, — Ana įsispokso į savo
pirštus, tada pažvelgia į mane, o jos akyse atsispindi
ryžtas. — Nekenčiu jos, Kristianai. Manau, ji tau labai
pakenkė. Neturi draugų. Ar ji neleido tau jų susirasti?
Ak, Dieve mano... Daugiau tikrai nenoriu šito klausytis.
Man to dabar nereikia.
— Po galais, kam tau apie ją viską žinoti? Tarp mudviejų
ilgai buvo romanas, ji dažnai mane prilupdavo kaip reikiant, o
aš krušau ją visais įmanomais būdais ir pozomis, kurių tu net
negali įsivaizduoti. Taškas.
Ana atrodo priblokšta. Vis dėlto netrukus jos akys žybteli, ji
pakelia ranką ir nusibraukia plaukus ant peties.
— Kodėl taip siunti?
— Todėl, kad visas tas mėšlas jau praeity! — surinku.
Ana nukreipia žvilgsnį kitur, bet jos lūpos stipriai
sučiauptos.
Prakeikimas.
Kodėl Anos draugijoje aš toks jautrus?
Nusiramink, Grėjau.
Prisėdu šalia jos.
— Ką nori sužinoti?
— Neprivalai man pasakoti. Nenorėjau kištis į ne savo
reikalus.
— Anastazija, ne tai svarbiausia. Nenoriu šnekėti apie tą
bjaurastį. Daug metų gyvenau tarsi atsiribojęs nuo pasaulio,
neveikiamas jo ir niekam dėl nieko neprivalėdamas aiškintis.
Turėjau vien ją — patikimą draugę, kuriai galėdavau viską
papasakoti. O dabar mano praeitis ir ateitis susidūrė taip,
kaip nemaniau esant įmanoma. Niekada nemaniau,
Anastazija, kad sutiksiu merginą, su kuria siesiu savo ateitį.
Tu teiki man vilties ir skatini svarstyti pačias įvairiausias
galimybes.
Žadėjai, kad persikelsi gyventi pas mane.
— Aš klausiausi, — sušnabžda Ana ir, man rodos, pasijunta
nejaukiai.
— Ko? Mudviejų su Elena pokalbio?
Viešpatie... ką aš pasakiau?
— Taip.
— Na ir kas?
— Ji tau neabejinga.
— Tiesa, neabejinga. O aš tam tikra prasme neabejingas
jai, bet to jausmo nė iš tolo negalima lyginti su tuo, ką jaučiu
tau. Jei kalbi apie jausmus.
— Aš nepavyduliauju, — paskubomis patikina mane Ana ir
vėl susibraukia plaukus sau ant peties.
Nežinau, ar ja tikiu.
— Tu jos nemyli?
Atsidustu.
— Kadaise, labai seniai, maniau, kad myliu.
— Kai buvome Džordžijoje... sakei, kad jos nemylėjai.
— Taip, sakiau.
Ji visiškai suglumusi.
Ak, mažyte, gal tau pakartoti paraidžiui?
— Tada aš mylėjau tave, Anastazija. Esi vienintelis žmogus,
kurio pamatyti skrisčiau beveik penkis tūkstančius kilometrų.
Jausmai tau labai skiriasi nuo to, ką esu jautęs Elenai.
Ana manęs klausia, kada tai supratau.
— Ironiška, bet ne kas kitas, o Elena atkreipė į tai mano
dėmesį. Ji paragino mane skristi į Džordžiją.
Staiga Anos veido išraiška pasikeičia. Ji atrodo nepatikli.
 — Vadinasi, tu jos geidei? Kai buvai jaunesnis.
— Taip. Ji mane daug ko išmokė. Pavyzdžiui, tikėti savimi.
— Bet ji tave ir kaip reikiant mušdavo.
— Taip, mušdavo.
— Ir tau patikdavo?
— Tuomet — taip.
— Taip, kad užsimanei perti kitas?
— Taip.
— Ar ji tau padėjo įgyvendinti šį planą?
— Taip.
— Buvo tavo nuolankioji?
— Taip.
Ana sukrėsta. Jei nenori to žinoti, neklausinėk.
— Tikiesi, kad ją pamėgsiu?
— Ne. Nors, jei pamėgtum, man būtų lengviau gyventi. Bet
suprantu tavo atsargumą.
— Atsargumą! Jėzau, Kristianai, kaip jaustumeisi, jei ten
būtum buvęs ne tu, o tavo sūnus?
Koks paikas klausimas!
Jei aš turėčiau... sūnų.
Niekada.
— Per prievartą ji manęs nelaikė. Pats nusprendžiau likti,
Anastazija.
— Kas tas Linkas?
— Jos buvęs vyras.
— Linkolnas, prekiautojas statybine mediena?
— Tas pats.
— O Aizekas?
— Dabartinis jos nuolankusis. Anastazija, jis trečią dešimtį
įpusėjęs vyras. Pilnametis, suaugęs.
— Maždaug tokio pat amžiaus kaip tu, — sako Ana.
Pakaks. Pakaks.
— Klausyk, Anastazija, kaip ir sakiau Elenai, ji — dalis
mano praeities. O tu — ateitis. Prašau, neleisk jai griauti
mūsų santykių. Tiesą sakant, man ši tema jau pabodo.
Ketinu dar šiek tiek padirbėti, — atsistoju ir pažvelgiu į
Aną. — Daugiau apie tai nekalbėkime. Prašau.
Užsispyrusi kaip visada, ji kilsteli smakrą. Nusprendžiu
nekreipti dėmesio.
— Tiesa, vos nepamiršau, — priduria jis. — Šiandien
pristatė tavo automobilį. Stovi garaže. Rakteliai pas Teilorą.
Anos akys nušvinta.
— Ar rytoj galėsiu jį vairuoti?
— Ne.
— Kodėl?
— Pati žinai.
Leila. Gal tau paraidžiui pakartoti?
— Beje, kai ką prisiminiau, — priduriu. — Jei vėl ketintum
išeiti iš leidyklos, iš anksto man pranešk. Ten buvo Sojeris ir
tave stebėjo. Rodos, negaliu tavimi pasitikėti ir būti ramus,
kad rūpinsiesi savo saugumu.
— Regis, ir aš tavimi negaliu pasitikėti, — sako Ana. —
Galėjai ir pasakyti, kad Sojeris mane stebi.
— Nori pasibarti dar ir dėl to? — klausiu.
— Man nė į galvą neatėjo, kad mudu baramės. Maniau,
bendraujame, — piktai dėbtelėjusi į mane, atšauna ji.
Užsimerkiu, kad nepratrūkčiau pykčiu. Šis pokalbis neturi
prasmės.
— Turiu darbo.
Kol dar neleptelėjau ko nors, dėl ko paskui gailėčiausi,
palieku ją sėdinčią ant lovos ir išeinu.
Visi tie klausimai...
Jei Anai nepatinka atsakymai, kam viso to manęs
klausinėja?
Elena taip pat suirzusi.
Vos atsisėdęs prie rašomojo stalo, gaunu jos elektroninį
laišką.
Siuntėjas: Elena Linkoln
Tema: Šis vakaras
Data: 2011 m. birželio 13 d. 21:16
Gavėjas: Kristianas Grėjus
 Kristianai,
atleisk. Nežinau, kas mane apsėdo, kad atvažiavau
pas tave.
Jaučiu, jog prarandu tave kaip draugą. Tik tiek.
Labai vertinu mūsų draugystę ir tavo patarimus.
Jei ne tu, tikrai nebūčiau tiek pasiekusi.
Noriu, kad tai žinotum.

Buvusi

ELENA LINKOLN
ESKLAVA
„Grožis — tai jūs”

Rodos, ji leidžia man suprasti, kad ir aš be jos nebūčiau

pasiekęs tiek, kiek pasiekiau. Ir tai tiesa.

Ji sugniaužia saujoje mano plaukus ir priverčia atlošti

galvą.
— Ką nori man pasakyti? — apsimestinai meiliai klausia, o
šaltos kaip ledas žydros jos akys įdėmiai žvelgia į mane.
Aš sugniuždytas. Man skauda kelius. Mano nugara
išmarginta nuo plakimo likusiais rumbais. Man gelia šlaunis.
Daugiau neištversiu. O ji nenuleidžia nuo manęs akių. Ir
laukia.
— Noriu mesti Harvardą, ponia, — sakau.
Tai širdį slegiantis prisipažinimas. Harvardas visada buvo
svajonių tikslas. Bent jau man. Ir mano šeimos nariams.
Troškau jiems įrodyti, kad gebu tą tikslą pasiekti. Troškau
jiems įrodyti, kad nesu toks nevykėlis, kaip jie mano.
— Mesti? Universitetą?
— Taip, ponia.
Ji paleidžia mano plaukus ir, neliesdama manęs, porą kartų
šmaukšteli bizūnu.
— Kuo nori užsiimti?
— Kurti savo verslą.
 Jos pirštas skaisčiai raudonai lakuotu nagu slysta mano
skruostu ir pasiekia lūpų kamputį.
— Žinojau, kad kažkas neduoda tau ramybės. Bet visada
turiu gerai iškaršti kailį, kad atskleistum, apie ką mąstai, ar
ne?
— Taip, ponia.
— Apsirenk. Pasišnekėkime apie tai.

Papurtau galvą. Dabar ne laikas galvoti apie Eleną. Greitai

peržiūriu kitus elektroninius laiškus.

NUO KOMPIUTERIO EKRANO akis pakeliu tik pusę

vienuoliktos.
Ana.
Įsigilinęs į pasirašyti paruoštą SIP leidyklos pirkimo-
pardavimo sutartį, visiškai užsimiršau. Pasvarstau, gal kaip
sandoriui būtiną sąlygą įtraukti punktą, kuriuo pardavėjas
įsipareigoja atleisti Haidą, bet... tai gali būti neteisėta.
Pakilęs nuo rašomojo stalo pasirąžau ir traukiu į miegamąjį.
Anos jame nerandu.
Svetainėje jos taip pat nebuvo. Tekinas užlekiu laiptais ir
kyšteliu galvą į nuolankiosios kambarį, bet ir jis tuščias.
Mėšlas.
Kur ji galėtų būti? Gal bibliotekoje?
Laiptais nubildu žemyn.
Randu Aną jaukiai įsitaisiusią ir miegančią viename iš
bibliotekoje stovinčių krėslų atlenkiamu atlošu. Ji vilki šviesiai
rožinį atlasinį chalatą, jos palaidi plaukai užkritę ant krūtinės,
ant kelių — atversta knyga.
Dafnės du Morjė „Rebeka”.
Šypteliu. Mano senelio Teodoro šeima kilusi iš Kornvalio,
todėl ir turiu visas Dafnės du Morjė knygas.
Atsargiai paimu Aną ant rankų.
— Ei, tu užmigai. Niekur tavęs neradau.
Pabučiuoju Anai į plaukus, o ji rankomis apsiveja man kaklą
ir kažką neaiškiai sumurma. Nunešu ją į savo miegamąjį ir
paguldau į lovą.
— Miegok, mažyte.
Švelniai pabučiavęs Anai į kaktą, nueinu į dušą. Noriu
nusiplauti visas šios dienos negandas.
 2011-ŲJŲ BIRŽELIO 14-OJI,
ANTRADIENIS
Staiga pabundu; man daužosi širdis, o visą kūną kausto
baimė. Guliu nuogas šalia Anos, o ji giliai miega. Viešpatie,
kaip jai pavydžiu ramaus miego! Mano naktinė lempelė vis
dar įjungta, žadintuvas rodo 1.45, ir aš niekaip negaliu
nusiraminti.
Leila?
Nuskubėjęs į drabužinę, užsimaunu treningo kelnes ir
apsivelku sportinius marškinėlius. Grįžęs į miegamąjį, užmetu
akį po lova. Balkono durys uždarytos. Koridoriumi sparčiai
nužingsniuoju prie Teiloro darbo kabineto. Durys atidarytos,
tad pasibeldęs žvilgteliu vidun. Išvydęs mane, Rajanas,
neslėpdamas nuostabos, atsistoja.
— Labas vakaras, sere.
— Sveikas, Rajanai. Ar viskas gerai?
— Taip, sere. Visur ramu.
— Ar nieko... — nutylu nebaigęs sakinio ir mosteliu į
apsaugos sistemos monitorius.
— Nieko, sere. Pastatas saugus. Reinoldsas ką tik apėjo
teritoriją ir viską patikrino.
— Gerai. Ačiū.
— Nėra už ką, pone Grėjau.
Išėjęs uždarau duris ir patraukiu į virtuvę įsipilti stiklinės
vandens. Paskui, stovėdamas ir žvelgdamas į langus galinėje
svetainės sienoje ir už jų viešpataujančią tamsą, nuryju
gurkšnelį vandens.
Leila, kur tu?
Prisimenu ją nuleista galva. Klusnią. Laukiančią.
Trokštančią atsiduoti. Klūpančią mano žaidimų kambaryje,
miegančią savajame, atsiklaupusią šalia mano rašomojo stalo
ir stebinčią, kaip dirbu. O dabar, kiek man žinoma, ji
klaidžioja Sietlo gatvėmis vieniša, sušalusi ir pasiryžusi bet
kokiai beprotybei.
 Gal nerimauju dėl to, kad Ana sutiko persikraustyti pas
mane? Tikrai galiu ją apsaugoti. Bet ji to nenori.
Papurtau galvą. Anastazija nuolat kelia naujus iššūkius.
Ji labai reikli.
Sveikas įstojęs į įsimylėjėlių klubą. Šie Flino žodžiai vis
neduoda man ramybės. Tai štai kokia ji — meilė. Ir
gluminanti, ir džiuginanti, ir sekinanti jėgas.
Prieinu prie fortepijono ir nuleidžiu dangtį, kad stygos
skambėtų kuo tyliau. Nenoriu jos pažadinti. Atsisėdęs
įsispoksau į klavišus. Neskambinau jau kelias dienas. Pirštais
paliečiu klavišus ir imu groti. Kambarį pripildo tylūs Šopeno
noktiurno „B-minor” garsai, lieku vienas su savo svajinga
muzika ir ji guodžia mano sielą.
Netrukus akies krašteliu pamatau kažką judant. Ana
sustoja prieblandoje. Šviesa iš koridoriaus krinta jai ant veido
ir jos akys spindi, o aš skambinu toliau. Ji prieina prie manęs,
vilkėdama šviesiai rožinį atlasinį chalatą. Ana atrodo
pribloškiamai — kaip tikra nuo didžiosios scenos nužengusi
primadona.
Kai ji prisiartina, patraukiu rankas nuo klavišų. Noriu ją
liesti.
— Kodėl sustojai? Kūrinys buvo toks žavingas, — sako ji.
— Ar įsivaizduoji, kaip gundomai šią akimirką atrodai?
— Eime į lovą, — sušnabžda Ana.
Ištiesiu ranką, o kai Ana ją suspaudžia, trūkteliu ją,
pasisodinu ant kelių, apglėbiu, apipilu bučiniais kaklą ir
netrukus pasiekiu paausį. Ji virpa mano glėbyje.
— Kodėl mes pykstamės? — klausiu dantimis švelniai
graibšnodamas jai ausies spenelį.
— Todėl, kad palengva imame vienas kitą pažinti, o tu esi
užsispyręs, linkęs vaidytis, nepastovios nuotaikos ir sunkiai
sugyvenamas.
Ana pakreipia galvą, kad lengviau pasiekčiau jos kaklą.
Prikišęs lūpas jai prie odos ir šypsodamasis, nosimi jį
brūkšteliu.
Ji kupina iššūkių...
 — Taip, toks aš ir esu, panele Stil. Tikras stebuklas, kad
dar ištveriate su manimi.
Dantimis vėl grybšteliu ausies spenelį.
— Mmm... — sudejuoja Ana leisdama man suprasti, kad jai
tai patinka.
— Ar aš visuomet toks? — prikišęs lūpas jai prie kaklo,
pašnabždomis klausiu. Niekaip negaliu ja pasisotinti.
— Nežinau, — vos girdimai atsako Ana.
— Ir aš nežinau.
Trukteliu diržą, Anos chalatas prasiskleidžia, ir mano
žvilgsnis nukrypsta į jos naktinius. Pro prigludusį jų audinį
matyti kiekvienas Anos kūno linkis, kiekviena kalvelė ir
įduba. Mano ranka nuo jos veido nuslysta prie krūties,
speneliai papūra ir, man sukant ratus ir juos glamonėjant,
įsiremia į naktinių atlasą. Tada mano ranka keliauja žemyn,
pasiekia jos juosmenį, o tada ir klubą.
— Su šiais naktiniais puikiai atrodai ir aš viską galiu
matyti — net juos.
Švelniai pešteliu jai gaktos plaukus, kurie po naktinių
marškinių audiniu atrodo kaip menkas apžėlęs kauburėlis.
Ana aikteli, o aš kitos rankos pirštus panardinu jai į plaukus
prie pakaušio ir atlošiu jos galvą. Tada bučiuoju: liežuviu
praskiriu Anos lūpas ir ragauju jos liežuvį savuoju.
Ji vėl sudejuoja, ima glamonėti man veidą, pirštais braukia
per mano barzdos šerelius, o pajutusi mano prisilietimą
pasislenka į priekį.
Liesdamas prabangų ir švelnų atlasą, gaubiantį jos
neprilygstamą kūną, ir mėgaudamasis šiuo pojūčiu, atsargiai
pakeliu jos naktinių sijoną ir atidengiu ilgas, žavingas kojas.
Paskui mano rankos nuslysta jai ant sėdmenų. Ji visiškai
nuoga. Delnu suimu sėdmenis, o tada mano nykštys nuslysta
vidine šlaunies puse.
Trokštu ją paimti. Čia. Ant fortepijono.
Staiga atsistoju, labai nustebindamas Aną, ir užkeliu ją ant
instrumento. Dabar ji sėdi ant viršutinio dangčio krašto,
pėdomis liesdama klavišus. Jai tebespoksant į mane,
svetainėje nuskamba dvi tarpusavyje nederančios gaidos.
Atsistoju Anai tarp kojų ir sučiumpu ją už rankų.
— Gulkis ant nugaros.
Pasiguldau ją ant fortepijono. Atlasas tarsi tirštas skystis
pasiekia blizgios juodos medienos kraštą ir nuvarva ant
klavišų.
Kai Ana atsigula, paleidžiu jos rankas, nusivelku
marškinėlius ir praskečiu jai kojas. Anos pėdos brūkšteli per
klavišus, išgaudamos žemas ir aukštesnes natas. Pabučiuoju
jai dešinį pakinklį, paskui, čiulpčiodamas ir krimsčiodamas,
nuslenku iki šlaunies viršaus. Jos naktiniai dar labiau
atsismaukia, atidengdami vis daugiau man priklausančios
gražuolės kūno. Ji sudejuoja. Supranta, ką ketinu daryti.
Suriečia pėdas ir per kambarį nusirita nedarnūs fortepijono
garsai — visai netinkama muzika padažnėjusiam jos
alsavimui.
Netrukus pasiekiu tikslą — klitorį. Vieną kartą jį pabučiuoju,
mėgaudamasis per Anos kūną besiritančia jaudulio banga.
Tada, ruošdamas vietą liežuviui, pūsteliu į jos gaktos
plaukus. Pražargdinu Aną plačiau ir laikau, kad nejudėtų. Ji
priklauso man. Ji — visiškai atvira ir nesaugi. Atsidavusi vien
mano malonei. Palengva imu įaudrinti jai klitorį sukdamas
liežuvį. Ana šūkteli, aš darbuojuosi negailestingai,
nestabčiodamas, mano užgulta, Ana ima rangytis ir kelti
dubenį aukštyn.
Aš nesiliauju.
Ryte ją ryju.
Kol mano veidas sudrėksta.
Nuo manęs.
Nuo jos.
Jai ima virpėti kojos.
— Ak, Kristianai, prašau...
— Oi, ne, mažyte, dar ne laikas.
Stabteliu giliai įkvėpti. Ana tįso prieš mane atlaso patale,
jos plaukai išdrikę ant poliruoto juodmedžio; apšviesta vien
skaitymo lempos, ji atrodo žaviai.
 — Ne, — verksmingai sako Ana. Ji nenori, kad liaučiausi.
— Toks mano kerštas, Ana. Kivirčykis su manimi, ir
apmaudą aš kaip nors išliesiu ant tavo kūno.
Apibėriu bučiniais jai papilvę ir lūpomis jaučiu, kaip jos
raumenys įsitempia.
Oi, mažyte, kokia tu sudrėkusi...
Mano rankos slysta jos šlaunimis aukštyn glamonėdamos,
spusčiodamos, jaudrindamos.
Liežuviu nubrėžiu ratą aplink jos bambą, o mano nykščiai
pasiekia tarpkojį.
— Aaa! — dusliai sušunka Ana, vieną nykštį įkišu į ją, o kitu
negailestingai suku ratus jaudrindamas jos klitorį.
Ji išriečia nugarą ir pakyla nuo fortepijono dangčio.
— Kristianai! — rikteli.
Gana, Grėjau.
Nukeliu jos kojas nuo klavišų, stumteliu Aną, ir ji lengvai
nuslysta fortepijono dangčiu. Atsirišu juosmens raištį, čiumpu
sargį ir nusimaunu treningo kelnes. Užsilipęs ant
instrumento, apžergęs jos kojas atsiklaupiu ir užsimaunu
sargį. Ana nenuleidžia nuo manęs spindinčių ir geismo kupinų
akių. Slenku jos kūnu, kol mūsų nosys beveik susiliečia.
Mano meilė ir aistra atsispindi tamsiose kaip naktis jos akyse.
— Beprotiškai tavęs geidžiu, — sušnabždu ir atsargiai
įsiskverbiu.
Ir atsitraukiu.
Ir vėl įstumiu.
Ana pirštais suspaudžia man žastų raumenis, atlošia galvą
ir prasižioja.
Ji beveik pasiekusi ribą.
Imu sūpuotis greičiau, Anos kojos įsitempia ir, tramdydama
šūksnį, ji patiria palaimą, o po akimirkos išsilieju aš.
Pamiršęs viską pasaulyje, grimztu į gelmę moters, kurią
myliu.

Ana padeda galvą man ant krūtinės ir aš paglostau

jai plaukus.
 — Ką geri vakare: kavą ar arbatą? — klausia ji.
— Koks keistas klausimas.
— Pamaniau, galėčiau atnešti tau į darbo kambarį arbatos,
o tada susigriebiau, kad nežinau, ko norėtum.
— A, štai kas... Vakare geriu vandenį arba vyną, Ana. Nors
gal ir vertėtų pamėginti išgerti arbatos.
Mano ranka nuo plaukų slysteli žemyn ir imu švelniai,
ritmiškai glostyti jai nugarą.
— Mudu dar nelabai gerai vienas kitą pažįstame, —
sušnabžda Ana.
— Žinau.
Ji manęs nepažįsta. O kai pažins...
Suraukusi antakius, Ana atsisėda.
— Kas yra?
Gaila, bet negaliu tau pasakyti. Jei pasakyčiau, tu mane
paliktum.
Atsargiai delnais suspaudžiu jos gražų ir mielą veidą.
— Myliu tave, Ana Stil.
— Ir aš tave, Kristianai Grėjau. Kad ir ką sakytum, niekas
neprivers manęs išeiti.
Pažiūrėsime, Ana. Pažiūrėsime...
Prisitraukiu ją arčiau, atsisėdu, o tada nušoku nuo
fortepijono ir nukeliu Aną.
— Į lovą, — sušnabždu.

Mudu su seneliu Trevelianu skiname obuolius.

— Matai tuos raudonus obuolius ant žalios obels?
Linkteliu.
— Mudu juos ten įkurdinome. Aš ir tu. Pameni?
Apmulkinome senę obelį.
— Ji manė vesianti rūgščius žalius obuoliukus.
— Bet veda šiuos, saldžius ir raudonus. Pameni?
Linkteliu.
Jis kyšteli obuolį sau prie nosies ir pauosto.
— Pauostyk.
Kvapas malonus. Pilnatvės kvapas.
 Senelis patrina obuolį į marškinių skverną ir paduoda man.
— Paragauk.
Aš atsikandu.
Obuolys traškus ir gardus, primena obuolių pyragą.
Nusišypsau. Mano pilvelis laimingas.
Šie obuoliai vadinami saldiniais.
— Štai, gal nori paragauti ir žalio?
— Nežinau.
Senelis atsikanda žalio obuolio ir nusipurto.
Jo veidą iškreipia pasišlykštėjimo grimasa.
— Koks bjaurus...
Tada pasiūlo obuolį man. Šypsosi. Ir aš šypsodamasis jo
atsikandu. Nuo galvos iki kojų mane nukrečia šiurpas.
BJAURU.
Ir aš pasišlykštėjęs susiraukiu. Senelis juokiasi. Juokiuosi ir
aš. Prirenkame raudonų obuolių ir sudedame juos į kibirą.
Mudu apgavome obelį.
Jie ne tokie bjaurūs. Jie saldūs.
Nebjaurūs. Saldūs.

Mane pažadina nuostabus kvapas. Kvepia mano senelio

vaismedžių sodas. Atsimerkiu ir susivokiu, kad guliu apglėbęs
Aną nelyginant šilkinę skraistę. Jos pirštai — mano
plaukuose, ji droviai man šypsosi.
— Labas rytas, gražuole, — sumurmu.
— Labas, gražuoli.
Mano kūnas sveikinimą supranta kitaip. Trumpai
pabučiavęs Aną, ištiesiu kojas ir atšlyju. Tada, alkūne
remdamasis į patalus, pasikeliu ir pažvelgiu į ją.
— Ar gerai miegojai?
— Taip, nors vakar vakare miegas buvo sutrikdytas.
— Hm... Tuo reikalu gali mane trukdyti, kada tik nori.
Vėl ją pabučiuoju.
— O tu? Kaip tu miegojai?
— Su tavimi visada gerai miegu, Anastazija.
— Košmarų jau nesapnuoji?
 — Ne.
Tik sapnus. Malonius sapnus.
— O apie ką tavo košmarai?
Klausimas toks netikėtas, kad pasijuntu priblokštas ir staiga
prisimenu save keturmetį — bejėgį, sutrikusį, vienišą,
pažeidžiamą ir įpykusį.
— Tie košmarai — ankstyvos vaikystės prisiminimai, bent
jau taip sako daktaras Flinas. Vieni labai ryškūs, kiti
blankesni.
Buvau apleistas ir skriaudžiamas vaikas.
Motina manęs nemylėjo.
Negynė.
Nusižudė ir mane paliko.
Kekšė narkomanė negyva tįsojo ant grindų.
Degina.
Nedegina.
Ne. Negalvok apie tai, Grėjau.
— Ar pabundi apsipylęs ašaromis ir šaukdamas?
Išgirdęs Anos klausimą, atitokstu, pirštu brūkšteliu jai
išilgai raktikaulio, mat nenoriu jos paleisti. Ji — mano sapnų
gaudyklė.
— Ne, Anastazija. Niekada nesu verkęs. Bent jau
neprisimenu. Manęs nepravirkdė net tas sumautas bjaurus
šunsnukis.
— Ar išsaugojai ir gražių vaikystės prisiminimų?
— Pamenu, kaip ta kekšė narkomanė kažką kepė. Pamenu
kvapą. Rodos, tai buvo gimtadienio tortas. Man.

Mamytė sukasi virtuvėje.

Virtuvėje gardžiai kvepia.
Gardu, šilta ir šokoladiška.
Ji dainuoja.
Mamytės laimės daina.
Ji nusišypso.
— Tai tau — Vikšreli.
— Man!
 — Dar prisimenu, kaip mama ir tėtis parsivežė Miją. Mama
labai jaudinosi dėl mano reakcijos, bet aš mažąją Miją iš
karto pamėgau. Pirmasis mano žodis ir buvo „Mija”. Taip pat
pamenu pirmąją fortepijono pamoką. Panelė Keitė, mano
mokytoja, buvo nuostabi. Be to, ji augino žirgus.
— Sakei, mama išgelbėjo tau gyvybę. Kaip?
Greisė? Argi tai neakivaizdu?
— Ji mane įsūnijo. Kai pirmą kartą tą moterį pamačiau,
maniau, kad ji angelas. Buvo apsirengusi baltai ir taip
švelniai, ramiai mane apžiūrėjo... Niekada to nepamiršau. Jei
būtų pasakiusi „ne” arba Karikas nesutikęs...
Prakeikimas. Šiandien būčiau nebegyvas.
Žvilgteliu į žadintuvą: 6.15.
— Tokį ankstyvą rytą šis pokalbis pernelyg rimtas.
— Prisiekiau sau, kad pasistengsiu geriau tave pažinti, — ir
rimtai, ir truputį išdykėliškai sako Ana.
— Šit kaip, panele Stil? Maniau, norėjote sužinoti, ką labiau
mėgstu: kavą ar arbatą. Beje, jau sugalvojau vieną būdą,
kaip galėtumėte geriau mane pažinti.
Stumteliu dubenį prie Anos ir mano lytis įsiremia jai į
šlaunį.
— Man rodos, šiuo požiūriu jau gana gerai jus pažįstu.
Plačiai jai nusišypsau.
— O man rodos, šiuo požiūriu niekada tavęs iki galo
nepažinsiu. Nubusti šalia tavęs tam tikra prasme labai
paranku, — sumurmu ir nosimi brūkšteliu jai per ausį.
— Ar tau nereikia keltis?
— Šįryt ne. Dabar trokštu būti vienoje vienintelėje vietoje,
panele Stil.
— Kristianai!
Užgulęs Aną, sučiumpu jos rankas, pakeliu virš galvos ir
imu bučiuoti kaklą.
— Hm, panele Stil... — viena ranka laikydamas abu jos
riešus, kita imu glamonėti jos kūną, palengva slenku žemyn,
o tada pamažu traukiu aukštyn atlasinius naktinius, kol mano
penis atsiremia jai į tarpkojį. — Ak, ką norėčiau su tavimi
daryti... — sušnabždu.
Ana šypsodamasi kilsteli dubenį ir mane pasitinka.
Išdykėlė.
Pirmiausia mums reikia sargio.
Ištiesiu ranką prie naktinės spintelės.

ANA PRISĖDA ŠALIA MANĘS prie pusryčių baro. Ji vilki

šviesiai melsvą suknelę ir avi aukštakulnius. Ir šiandien
atrodo pribloškiamai. Žiūriu, kaip godžiai pusryčiauja.
Jaučiuosi atsipalaidavęs. Net laimingas. Pažadėjo
persikraustyti pas mane, o aš dieną pradėjau su trenksmu.
Patenkintas nusišypsau ir pasvarstau, ar Aną ši mintis
pralinksmintų. Netrukus ji atsisuka į mane.
— Kada susitiksiu su tavo treneriu Klodu, kad jis galėtų
parodyti, ką sugeba?
— Tai priklausys nuo to, ar šį savaitgalį nori važiuoti į
Niujorką, o gal rastum laiko susitikti su juo šią savaitę, kurį
nors rytą? Paprašysiu Andrėjos, kad peržiūrėtų jo darbo
grafiką, ir tau pranešiu.
— Andrėjos?
— Taip, savo asmeninės padėjėjos.
Šiandien ji grįžta. Koks palengvėjimas.
— Vienos iš daugelio savo šviesiaplaukių?
— Ji ne mano. Ji pas mane dirba. Tu esi mano.
— Bet ir aš pas tave dirbu.
Ak, taip!
— Išties, dirbi.
— Gal Klodas galėtų išmokyti mane kikbokso gudrybių, —
sako Ana, bet ir ji išsišiepusi iki ausų.
Akivaizdu, kad ji nori įgyti prieš mane tam tikrų
pranašumų. Ką gi, darosi įdomu.
— Kad kovodama su manimi turėtum daugiau galimybių
laimėti, panele Stil.
Ana atsikanda blyno ir žvilgteli sau per petį.
— Vėl pakėlei fortepijono dangtį.
 — Naktį buvau jį nuleidęs, kad netrukdyčiau tau. Rodos, vis
tiek sutrukdžiau, bet dėl to nesigailiu.
Ana nurausta.
Taip. Seksas ant fortepijono — rimtas dalykas. Be to, puiku
pradėti dieną nuo sekso. Jis puikiai mane nuteikia.
Intymų mudviejų pokalbį nutraukia ponia Džouns. Ji
pasilenkia ir ant pusryčių baro priešais Aną padeda popierinį
maišelį su pietumis.
— Vėlesniam užkandžiui. Ar bus gerai tunas?
— Žinoma. Ačiū, ponia Džouns.
Ana jai plačiai nusišypso, Geilė taip pat atsako šypsena, o
tada išeina iš virtuvės ir palieka mudu vienus. Ir Geilei dar
reikia prie to priprasti. Darbo dienomis šiame bute svečių
paprastai neturiu. Tik vieną kartą leidau čia laiką su Ana.
— Ar galėčiau kai ko paklausti? — išblaško mano mintis
Ana.
— Žinoma.
— Ir nepyksi?
— Klausimas apie Eleną?
— Ne.
— Tada nepyksiu.
— Bet dabar man kilo ir papildomas klausimas.
— Šit kaip?
— Susijęs su ja.
Mano humoro jausmas sparčiai nyksta.
— Koks?
— Kodėl taip siunti, kai paklausiu ko nors apie ją?
— Nori, kad atsakyčiau atvirai? — klausiu.
— Maniau, su manimi visada būni atviras.
— Stengiuosi toks būti.
— Tai ne atsakymas, o veikiau mėginimas nuo jo išsisukti.
— Ana, visada būnu su tavimi atviras, nenoriu jokių
žaidimų. Na, bent jau ne tokių, — priduriu.
— O kokių žaidimų norėtum? — pasiteirauja Ana ir
apsimestinai naiviai sumirksi.
— Panele Stil, kaip lengva išblaškyti jūsų dėmesį.
 Ana nusijuokia, o aš, matydamas ir girdėdamas ją tokią,
taip pat pralinksmėju.
— Pone Grėjau, jūs blaškote mane visomis prasmėmis.
— Nieko pasaulyje taip nemėgstu, Anastazija, kaip
klausytis tavęs kikenant. Bet grįžkime prie pradinio tavo
klausimo.
— Ak, taip, su savo nuolankiosiomis susitikdavai tik
savaitgaliais?
— Taip, tiesa.
Kur ji lenkia?
— Vadinasi, darbo dienomis apsieidavai be sekso?
Ana žvilgteli į svetainės duris, matyt, tikrina, ar mūsų
niekas negirdi.
Nusijuokiu.
— Ak, štai kas tau rūpi. O kaip manai, kodėl kiekvieną
darbo dieną tiek daug laiko skirdavau sportui?
Šiandien viskas pasikeitė. Seksas darbo dieną. Prieš
pusryčius. Pastarąjį kartą tai nutiko ant rašomojo stalo mano
darbo kambaryje su tavimi, Anastazija.
— Atrodote labai patenkinta savimi, panele Stil.
— Taip ir yra, pone Grėjau.
— Taip ir turėtų būti. O dabar valgyk pusryčius.
SU TEILORU IR SOJERIU nusileidžiame liftu ir visi puikiai
nusiteikę sėdame į automobilį. Teiloras ir Sojeris įsitaiso
priekyje, ir mes pajudame SIP leidyklos link.
Taip, tikrai galėčiau prie to priprasti.
Ana atrodo džiugiai nusiteikusi. Ar ji slapta žvilgčioja į
mane, ar aš į ją?
— Rodos, sakei, kad šiandien grįžta tavo kambario draugės
brolis? — klausiu.
— Ak, Etanas! — aikteli Ana. — Visai pamiršau. Kristianai,
ačiū, kad priminei. Turėsiu grįžti į butą.
— Kada?
— Tiksliai nežinau, kada Etanas atvažiuos.
— Nenoriu, kad kur nors važiuotum viena.
Ana pakelia į mane kančios kupinas akis.
 — Žinau, — sumurma. — Ar šiandien mane seks... hm... tai
yra saugos Sojeris?
— Taip, — ryžtingai patvirtinu aš.
Leila vis dar kažkur čia.
— Jei pati vairuočiau „Saab”, būtų daug paprasčiau, —
niūriai paprieštarauja Ana.
— Sojeris turės automobilį ir nuveš tave į butą, tik nežinia
kada.
Žvilgteliu į Teilorą užpakalinio vaizdo veidrodėlyje. Jis
linkteli.
Ana atsidūsta.
— Gerai. Manau, šiandien iki pavakarės Etanas su manimi
susisieks. Tada paskambinsiu tau ir pasakysiu, kokie jo
planai.
Šiame susitarime pernelyg daug erdvės atsitiktinumui.
Bet nenoriu su ja ginčytis.
Šiandien man labai sėkminga diena.
— Gerai. Bet viena niekur nevažiuok. Supratai? — klausiu
grūmodamas jai pirštu.
— Taip, mielasis, — pašaipiai atsako Ana.
Ak, kaip norėčiau dabar iškaršti jai užpakalį.
— Ir gal pagaliau pradėtum naudotis „BlackBerry”
telefonu — aš tau atsiųsiu laiškelį elektroniniu paštu. Tada
mano samdomam informacinių technologijų specialistui šis
rytas nebūtų visiškai nuobodus, kaip manai?
— Gerai, pradėsiu, Kristianai, — pažada ji ir užverčia akis į
lubas.
— Ką gi, panele Stil, dėl jūsų elgesio man jau panižo
delnas.
— Ak, pone Grėjau, jums nuolat niežti delną. Ką darysime?
Nusijuokiu. Mat Anos žodžiai mane labai pralinksmina.
Ima vibruoti mano mobilusis.
Mėšlas. Skambina Elena.
— Kas yra?
— Kristianai... Sveikas. Tai aš. Atsiprašau, kad trukdau. Tik
norėjau įsitikinti, kad tikrai nepaskambinai tam savo žmogui.
Grasinamą laišką parašė Aizekas.
— Juokauji?
— Taip. Labai nemalonu. Jis tai padarė tik norėdamas mane
paerzinti.
— Tik paerzinti...
— Taip. Ir jis neturėjo omenyje penkių tūkstančių
grynaisiais.
Nusijuokiu.
— Kada jis taip sakė?
— Šįryt. Iš karto jam paskambinau. Ir pasakiau, kad buvau
nuvažiavusi pas tave pasitarti. Ak, Kristianai, labai
atsiprašau.
— Ne, nesijaudink. Neatsiprašinėk. Džiaugiuosi, kad
pagaliau radosi logiškas paaiškinimas. Taip, suma buvo
juokingai maža.
— Jaučiuosi pažeminta.
— Neabejoju, kad atkeršysi skaudžiai ir išradingai. Vargšas
Aizekas.
— Tiesą sakant, jis ant manęs siunta. Tad gali būti, kad
man teks atsilyginti jam tuo pačiu.
— Gerai.
— Na, tiek to. Ačiū, kad vakar mane išklausei. Netrukus
pasišnekėsime.
— Sudie.
Baigęs pokalbį, atsisuku į įdėmiai mane stebinčią Aną.
— Kas skambino? — klausia ji.
— Tikrai nori žinoti?
Ji papurto galvą ir įsispokso pro langą, o jos lūpų kampučiai
nusvyra.
— Liaukis.
Paimu Aną už rankos, pabučiuoju kiekvieną krumplį, o tada
įsikišu į burną jos mažąjį pirštelį ir imu čiulpti. Stipriai. Paskui
švelniai grybšteliu jį dantimis.
Sėdėdama šalia manęs, Ana pasimuisto ir nervingai žvilgteli
į priekinėse sėdynėse įsitaisiusius Teilorą ir Sojerį. Pamėginu
susigrąžinti jos dėmesį.
 — Nesuk sau galvos, Anastazija. Ta moteris — jau
praeityje.
Pabučiuoju Anai į delno vidurį ir paleidžiu ranką. Ana
atsidaro dureles ir žvilgsniu nulydžiu ją, ryžtingai žengiančią į
SIP leidyklą.
— Pone Grėjau, jei panelė Stil šiandien grįš į savo butą,
norėčiau jį patikrinti, — sako Teiloras, ir aš pritariu, kad tai —
gera mintis.

IŠĖJUSĮ iš lifto Grėjaus įmonių holdingo pastate, plačia

šypsena mane sutinka Andrėja. Šalia jos stypso baikšti jauna
moteris.
— Labas rytas, pone Grėjau. Čia Sara Hanter. Naujoji mūsų
stažuotoja.
Žvelgdama man į akis Sara narsiai ištiesia ranką.
— Labas rytas, pone Grėjau. Malonu su jumis susipažinti.
— Sveika, Sara. Sveika atvykusi.
Mudu paspaudžiame vienas kitam ranką.
Jos tvirtumas mane stebina.
Vadinasi, ne tokia ji ir baikšti.
Ištraukiu ranką.
— Užeik pas mane, Andrėja.
— Žinoma. Gal norėtumėte, kad Sara išvirtų jums kavos?
— Taip, prašyčiau. Juodos.
Sara grakščiai ir energingai nužingsniuoja link virtuvėlės;
viliuosi, kad jos entuziazmas neims manęs erzinti. Atsidarau
kabineto duris, palaikau jas ir praleidžiu Andrėją. Kai ji įeina,
duris uždarau.
— Andrėja...
— Pone Grėjau...
Abu nutylame.
— Tu sakyk, — paraginu.
— Pone Grėjau, tik norėjau padėkoti už apartamentus.
Buvo nuostabu. Tikrai nereikėjo...
— Kodėl nepasakei man, kad išteki?
Atsisėdu prie rašomojo stalo.
 Andrėja nurausta. Nedažnai matau ją tokią, be to, šį kartą
ji pritrūksta žodžių.
— Andrėja...
— Na... Mano darbo sutartyje yra punktas, draudžiantis
artimą draugystę su viršininkais ir bendradarbiais.
— Ištekėjai už vyro, kuris čia dirba?!
Po velnių, kaip jai pavyko nuslėpti tokius artimus ryšius?
— Taip, sere.
— Kas tas laimingasis?
— Deimonas Parkeris. Jis dirba Inžinerijos skyriuje.
— Tas australas?
— Jam reikia žaliosios kortos. Kol kas Deimonas turi tik H1
vizą.
— Suprantu.
Dalykinė santuoka. Nežinau kodėl, bet pasijuntu Andrėja
nusivylęs. Rodos, mano veide atsispindintis nepritarimas
nepraslysta jai pro akis, nes paskubomis priduria:
— Ne dėl to už jo ištekėjau. Aš jį myliu.
Akivaizdžiai sutrikusi, Andrėja vėl nurausta. Žvelgdamas į
rausvus savo asmeninės padėjėjos skruostus, jaučiu, kad
pasitikėjimas ja grįžta.
— Ką gi, sveikinu. Štai, — įteikiu Andrėjai vakar mano
pasirašytą atviruką su užrašu „Laimingiems jaunavedžiams”
vildamasis, kad ji neatvers jo man matant. — Kaip tau
patinka santuokinis gyvenimas? — klausiu, kad Andrėja
neturėtų laiko apžiūrėti dovanos.
— Visiems tokį rekomenduočiau, sere.
Andrėja spinduliuoja laimę. Pažįstu tą žvilgsnį. Pats taip
jaučiuosi. Dabar jau man pritrūksta žodžių.
Andrėja atitoksta, prisimena esanti darbe.
— Gal metas peržiūrėti jūsų darbotvarkę? — klausia.
— Taip, prašyčiau.

Santuoka, Andrėjai išėjus, susimąstau apie santuoką.

Akivaizdu, kad santuoka jai į naudą. Dauguma moterų nori
šeimos. Ar ne? Pasvarstau, kaip elgtųsi Ana, jei pasipirščiau.
Sutrikdytas šios minties, papurtau galvą.
Nebūk juokingas, Grėjau.
Prisimenu šį rytą. Galėčiau kasryt atsibusti šalia Anos Stil ir
kas vakar šalia jos užmigti.
Paikai įsimylėjai, Grėjau.
Įklimpai iki ausų.
Parašau jai elektroninį laišką.
Siuntėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Saulėtekis
Data: 2011 m. birželio 14 d. 09:23
Gavėjas: Anastazija Stil

Man patinka pabusti rytą su tavimi.

Kristianas Grėjus
Beviltiškai ir visiškai įsimylėjęs Grėjaus įmonių
holdingo generalinis direktorius

Ir plačiai šypsodamasis paspaudžiu „siųsti”.

Tikiuosi, Ana jį perskaitys savo „BlackBerry” telefone.
Sara atneša kavos, aš atsiverčiu paskutinį SIP pirkimo-
pardavimo sutarties juodraštį ir imu skaityti.
Zvirbteli mobilusis. Atkeliavo Elenos žinutė.

ELENA

Ačiū už supratingumą.

Numojęs į ją ranka, vėl įsigilinu į dokumentus. Pakėlęs nuo

jų galvą, randu Anos atsakymą. Gurkšteliu kavos.

Siuntėjas: Anastazija Stil

Tema: Saulėlydis
Data: 2011 m. birželio 14 d. 09:35
Gavėjas: Kristianas Grėjus
 Brangus beviltiškai ir visiškai įsimylėjęs Grėjau,
man irgi patinka pabusti su tavimi. Bet taip pat
mėgstu būti su tavimi lovoje, liftuose, ant fortepijonų,
ant biliardo ir rašomųjų stalų, laivuose, dušo kabinose,
voniose, prie keistų medinių kryžių su antrankiais ir
lovose su baldakimu, užtiestose raudonomis
atlasinėmis paklodėmis, taip pat elinguose ir vaikystės
kambariuose.

Tavo
išprotėjusi dėl sekso ir nepasotinama xx
Mėšlas. Skaitydamas „išprotėjusi dėl sekso ir
nepasotinama”, prunkšteliu, užspringstu kava ir apipurškiu ja
kompiuterio klaviatūrą. Negaliu patikėti, kad elektroniniame
laiške ji taip ir parašė. Laimė, turiu nuo vakarykščio nutikimo
su kava likusių servetėlių.

Siuntėjas: Kristianas Grėjus

Tema: Drėgna techninė įranga
Data: 2011 m. birželio 14 d. 09:37
Gavėjas: Anastazija Stil

Miela išprotėjusi dėl sekso ir nepasotinama,

gėriau kavą ir ką tik apipurškiau ja kompiuterio
klaviatūrą.
Nepamenu, kad man kada nors taip būtų nutikę.
Žaviuosi moterimi, tiek daug dėmesio skiriančia
geografijai.
Ar turėčiau manyti, kad geidi vien mano kūno?

Kristianas Grėjus
Beviltiškai ir visiškai sukrėstas Grėjaus įmonių
holdingo generalinis direktorius

Vėl grįžtu prie SIP leidyklos pirkimo-pardavimo sutarties,

bet ne kažin ką spėju nuveikti, mat atkeliauja dar vienas
Anos laiškas.

Siuntėjas: Anastazija Stil

Tema: Kikenanti ir taip pat drėgna
Data: 2011 m. birželio 14 d. 09:42
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Brangus beviltiškai ir visiškai sukrėstasis, nuolat

tavęs geidžiu.
O dabar turiu darbo.

Netrukdyk man.

I. dėl s. ir n. xx
Siuntėjas: Kristianas Grėjus
Tema: O aš neturiu?
Data: 2011 m. birželio 14 d. 09:50
Gavėjas: Anastazija Stil

Miela i. dėl s. ir n.,

kaip visada, tavo noras man įsakymas.
Man patinka, kad kikeni ir esi drėgna.
Iki, mažyte.

Kristianas Grėjus
Beviltiškai ir visiškai įsimylėjęs, sukrėstas ir
sužavėtas Grėjaus įmonių holdingo generalinis
direktorius

Vėliau, kaip kartą per mėnesį įprasta, susitinku su Rosa ir

Marku, įmonių perėmimo ir suliejimo ekspertu, ir jo
komanda. Peržiūrime sąrašą įmonių, patekusių į Marko
komandos akiratį ir vertų perimti. Jis aptaria paskutinę į
sąrašą įtrauktą įmonę.
 — Jie grimzta, bet turi keturis galiojančius patentus, kurie
galėtų būti mums naudingi Skaidulinės optikos skyriuje.
— Ar Fredas juos peržiūrėjo? — klausiu.
— Jis sužavėtas, — santūriai šypsodamasis atsako man
Markas.
— Tada prie darbo.
Suzvirbia mano mobilusis ir ekrane įsižiebia Anos vardas.
— Atleiskite, — burbteliu ir atsiliepiu. — Anastazija.
— Kristianai, Džekas paprašė atnešti jam pietus.
— Tingus niekšelis.
— Taigi einu pirkti jam valgio. Gal būtų patogiausia, jei
turėčiau Sojerio numerį? Tada man nereikėtų tau trukdyti.
— Tu man netrukdai, mažyte.
— Ar tu vienas?
Pakeliu galvą ir apžvelgiu stalą.
— Ne. Šią akimirką į mane žiūri šeši žmonės ir svarsto, su
kuo aš čia, po galais, šnekuosi.
Visi paskubomis nukreipia žvilgsnius kitur.
— Tikrai?! — aikteli Ana.
— Taip. Tikrai, — akimirką patyliu. — Tai mano mergina, —
paaiškinu susirinkusiems.
Rosa palinguoja galvą.
— Tikriausiai jie visi iki šiol manė, kad esi gėjus?
Nusijuokiu, ir Rosa su Marku susižvalgo.
— Taip, tikriausiai.
— Hm... Tai gal aš geriau jau eisiu.
— Aš paskambinsiu Sojeriui, — matydamas prie stalo
sėdinčios savo komandos reakciją, vėl nusijuokiu. — Ar jau
atsiliepė tavo bičiulis?
— Dar ne. Kai paskambins, jūs pirmas apie tai sužinosite,
pone Grėjau.
— Gerai. Iki, mažyte.
— Iki, Kristianai.
Atsistoju.
— Turiu trumpai paskambinti.
Išėjęs iš valdybos posėdžių kambario, surenku Sojerio
numerį.
— Pone Grėjau.
— Ana išeina iš pastato pirkti pietų. Prašau nepaleisti jos iš
akių.
— Klausau, sere.
Grįžęs į posėdžių kambarį matau, kad susirinkimas beveik
baigtas. Prie manęs prieina Rosa.
— Asmeninis įmonių jungimas? — keistai į mane žvelgdama
klausia.
— Taigi.
— Nesistebiu, kad atrodai toks linksmas. Bet sandoriui
pritariu, — sako ji.
Ir aš savimi patenkintas plačiai nusišypsau.

Bastilis užsivedęs. Po galais, jis jau tris kartus mane

patiesė.
— Dantė man pasakojo, kad atsivedei į barą gražuolę
merginą. Ar dėl to šiandien toks skystablauzdis, Grėjau?
— Gal ir dėl to, — išsišiepiu iki ausų. — Beje, tai merginai
reikia trenerio.
— Šįryt man skambino tavo asmeninė asistentė.
Nekantrauju susipažinti su tavo mergina.
— Ji nori išmokti kikbokso paslapčių.
— Kad galėtų išspardyti tau užpakalį?
— Taip. Panašiai.
Puolu Bastilį, bet jis atlieka klaidinantį smūgį kaire ranka, jo
plaukų kasytės pakyla, o jis padaro suktuką, ir po akimirkos
sulaukiu smūgio dešine koja.
Mėšlas. Vėl tįsau ant grindų.
Bastilis triumfuoja.
— Jei ir toliau tik taip kovosi, Grėjau, merginai nebus sunku
spardyti tavo liesą užpakalį, — piktdžiugiškai sako jis.
To jau per daug. Netrukus ir aš jį patiesiu ant grindų.

PO KOVOS SU BASTILIU nusiprausęs po dušu, grįžtu į

savo darbo vietą ir randu manęs laukiančią Andrėją.
 — Ačiū, pone Grėjau. Jūs man tikrai per dosnus.
Atsainiai numojęs ranka į jos dėkingumą, patraukiu į savo
kabinetą.
— Nedėkok, Andrėja. Bet jei nuspręsi juos išleisti tikram
medaus mėnesiui, žiūrėk, kad tuo metu ir aš atostogaučiau.
Ji apdovanoja mane veide retai nušvintančia šypsena ir aš
užsidarau kabineto duris.
Įsitaisęs prie stalo matau, kad gavau iš Anos elektroninį
laišką.

Siuntėjas: Anastazija Stil

Tema: Svečiai iš Pietų
Data: 2011 m. birželio 14 d. 14:55
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Brangus beviltiškai ir visiškai į., s. ir s.,

grįžo Etanas ir važiuoja pas mane į darbą pasiimti
buto raktų.
Noriu būti tikra, kad jis patogiai įsikurs.
O gal po darbo užvažiuok manęs pasiimti? Galėtume
nuvažiuoti į butą ir galbūt visi trys nueiti kur nors
pavakarieniauti?
Ir gal sąskaitą apmokėsiu aš?

Tavo Ana x
Vis dar i. dėl s. ir n.

Anastazija Stil
SIP leidyklos redaktoriaus Džeko Haido asistentė
Ji vėl naudojasi tarnybiniu kompiuteriu. Po galais, Ana...

Siuntėjas: Kristianas Grėjus

Tema: Vakarienė restorane
Data: 2011 m. birželio 14 d. 15:05
Gavėjas: Anastazija Stil
 Tavo planui pritariu. Išskyrus tą dalį, kurioje
numatoma, kad sąskaitą apmokėsi tu!
Vaišinu aš.
Atvažiuosiu tavęs pasiimti 6 valandą. x
P. S. Kodėl nesinaudoji savo „BlackBerry” telefonu!!!
Kristianas Grėjus
Beviltiškai ir visiškai suirzęs Grėjaus įmonių holdingo
generalinis direktorius

Siuntėjas: Anastazija Stil

Tema: Valdingumas
Data: 2011 m. birželio 14 d. 15:11
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Ak, nebūk toks irzlus ir piktas.

Mano siūlymas elgesio normų nepažeidžia.
Pasimatysime 6 valandą.

Ana x

Anastazija Stil
SIP leidyklos redaktoriaus Džeko Haido asistentė
Siuntėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Iš proto varanti moteris
Data: 2011 m. birželio 14 d. 15:18
Gavėjas: Anastazija Stil

Irzlus ir piktas!
Aš tau parodysiu irzlų ir piktą.
Nekantrauju tai padaryti.

Kristianas Grėjus
Beviltiškai ir visiškai, dar labiau suirzęs, bet nežinia
kodėl besišypsantis Grėjaus įmonių holdingo
generalinis direktorius
 Siuntėjas: Anastazija Stil
Tema: Pažadai, pažadai...
Data: 2011 m. birželio 14 d. 15:23
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Taip ir padarykite, pone Grėjau.

Ir aš to nekantriai laukiu. J
Ana x
Anastazija Stil
SIP leidyklos redaktoriaus Džeko Haido asistentė Man
paskambina Andrėja.
— Jums skambina profesorius Čedris iš Vašingtono
valstybinio universiteto.
Jis vadovauja Aplinkotyros fakultetui ir į mane kreipiasi itin
retai.
— Sujunk.
— Sveiki, pone Grėjau. Noriu jums pranešti geras
naujienas.
— Atidžiai jūsų klausau.
— Profesorei Gravet ir jos tyrimų komandai pavyko pasiekti
proveržį tiriant mikroorganizmus, atsakingus už azoto
fiksaciją. Noriu iš anksto jus apie tai informuoti, nes savo
tyrimų rezultatus profesorė jums pristatys tik penktadienį.
— O jie tikrai įspūdingi.
— Tyrimas esmingai pasistūmėjo tik jūsų dėka, pone
Grėjau, kai iš Grėjaus įmonių holdingo gavome finansavimą.
— Nekantriai lauksiu penktadienio, kad galėčiau daugiau
sužinoti apie jūsų tyrimus.
— Sudie ir geros dienos, sere.

17.55 SĖDŽIU ant užpakalinės sėdynės priešais SIP

leidyklą stovinčioje „Audi” ir nekantrauju pamatyti išeinančią
Aną.
Skambinu jai.
— Čia irzlus ir piktas.
— Ką gi, o čia — išprotėjusi dėl sekso ir nepasotinama.
Kaip suprantu, tu prie durų? — atsiliepusi teiraujasi Ana.
— Taip, panele Stil. Nekantrauju vėl jus pamatyti.
— Ir aš jus, pone Grėjau. Tuoj ateisiu.
Sėdžiu ir laukdamas skaitau Marko ataskaitą apie
skaidulinės optikos patentus, apie kuriuos šiandien
šnekėjome.
Po kelių minučių pasirodo Ana. Ji žingsniuoja prie manęs, o
pavakario saulėje spindintys, banguoti jos plaukai leidžiasi
ant pečių. Mano nuotaika akimirksniu pasitaiso, jaučiu, kad
visiškai pasiduodu Anos kerams.
Ji — mano pasaulis.
Išlipu iš automobilio ir atidarau jai dureles.
— Panele Stil, atrodote žaviai kaip ir rytą.
Apkabinu ją ir pabučiuoju.
— Ir jūs, pone Grėjau.
— Važiuokime pas tavo bičiulį.
Atidarau Anai dureles, o kai ji įlipa, linkteliu Sojeriui, kuris
stovi prie SIP leidyklos pastato ir kurio Ana nemato. Jis taip
pat vos pastebimai linkteli ir patraukia link SIP leidyklos
automobilių aikštelės.

Teiloras sustoja prie Anos buto ir aš jau tiesiu ranką

atidaryti „Audi Q7” durelių, bet mane sustabdo zvirbiantis
mobilusis.
— Grėjus, — atsiliepiu, o Ana pati atsidaro dureles.
— Kristianai.
— Ros, kas yra?
— Kai kas nutiko.
— Einu atsivesti Etano. Po poros minučių grįšiu, — vien
lūpomis sužiopčioja Ana ir išlipa iš automobilio.
— Ros, truputį palauk.
Žiūriu į Aną, kuri surenka buto numerį ir trumpai šnekteli
su Etanu. Durys zirzteli ir ji įeina į laiptinę.
— Taigi, kas atsitiko, Ros?
— Tai dėl Vudso.
— Kokio Vudso?
 — Lukaso Vudso.
— Ak, taip. To nevykėlio, nustekenusio savo įmonę iki
bankroto ir dėl to kaltinančio visus kitus.
— Dėl to paties. Jis ėmėsi gana nemalonaus spaudimo.
— Kaip suprasti?
— Šernas nerimauja, kad jo veiksmai nepakenktų mūsų
viešiesiems ryšiams. Vudsas atvirai prabilo apie būsimą
įmonės perėmimą. Girdi, mes atėjome ir neleidome jam
toliau valdyti kompanijos taip, kaip norėjo.
Pašaipiai prunkšteliu.
— Ne veltui taip elgėmės. Jei būtų toliau žygiavęs
pasirinktu keliu, įmonė jau būtų bankrutavusi.
— Tai tiesa.
— Perduok Šernui, jog žinau, kad Vudso žodžiai įtikins tuos,
kurie nežino jo istorijos, bet tie, kurie jį geriau pažįsta,
supras, kad šis vyrukas pasiekė ribą, už kurios jo
kompetencijos nepakanka, ir priėmė kelis tikrai netinkamus
sprendimus. Dėl to jis turėtų kaltinti tik save.
— Vadinasi, tu visiškai nesijaudini?
— Dėl Vudso? Ne. Jis viso labo pretenzingas šiknius. Visas
įmonės kolektyvas tai žino.
— Galime iškelti jam bylą dėl šmeižto, juolab kad pažeidė
pasirašytą konfidencialumo sutartį.
— O kam? Jis — vienas iš tų, kurie mėgsta suteikti peno
žiniasklaidai. Davėme Vudsui pakankamai progų pasitaisyti.
Vyrukas turi susiprasti ir pasitraukti pats.
— Kaip tik tokių žodžių iš tavęs ir tikėjausi. Šėmas labai
nerimauja.
— Šernui nepakenktų pažvelgti į šį reikalą iš laiko
perspektyvos. Jis visada pernelyg jautriai reaguoja į mums
nepalankius straipsnius žiniasklaidoje.
Žvilgtelėjęs pro langą, pamatau jauną vyrą su kelioniniu
krepšiu, tvirtai žengiantį link namo, kuriame gyvena Ana.
Rosa dar šneka, bet aš jos nesiklausau. Manau, šį vyruką
kažkur jau esu matęs. Jis sportiškas ir atrodo kaip paplūdimio
liūtas: šviesiaplaukis, gražiai įdegęs. Staiga sumoju, kad jį
pažįstu, ir mane nusmelkia mirtino pavojaus nuojauta.
Jis — Etanas Kavanagas.
Mėšlas. Kas Aną įleido į butą?
— Ros, turiu reikalų, — šiurkščiai tarsteliu, baimei kaustant
krūtinę.
Ana.
Išpuolu iš automobilio.
— Teilorai, paskui mane! — sušunku ir mudu pasileidžiame
link Etano Kavanago, kuris jau ketina kišti raktą į durų spyną.
Staiga jis, tarsi pajutęs kažką negero, atsisuka ir pamato
atlekiančius mudu su Teiloru.
— Kavanagai, aš... Kristianas Grėjus. Ana dabar bute su
žmogumi, kuris gali būti ginkluotas. Palaukite čia.
Etano veido išraiška pasikeičia, tarsi būtų mane prisiminęs,
ir jis, netaręs nė žodžio ir, rodos, gerokai sutrikęs, atiduoda
mums raktą. Puolu pro duris ir, vienu žingsniu peršokdamas
po dvi laiptų pakopas užlekiu į viršų.
Dar po akimirkos įpuolu į butą ir... randu jas.
Sustingusias vieną priešais kitą.
Aną ir Leilą.
Leila laiko ginklą.
Ne. Ne. Ne. Sumautą ginklą.
Ir Ana čia. Viena. Tokia pažeidžiama. Mane vienu metu
apima ir panika, ir įtūžis.
Noriu pulti prie Leilos. Atimti ginklą. Pargriauti ją. Bet
sustingęs atidžiai pažvelgiu į Aną. Jos akys išplėstos, kupinos
baimės ir dar kažko, ką man sunku įvardyti. Gal užuojautos?
Vis dėlto ji nesužeista, ir man labai palengvėja.
Leilos išvaizda mane pribloškia. Ji ne tik laiko rankoje
ginklą, bet ir yra praradusi daug svorio. Be to, ji apskretusi.
Jos drabužiai sudriskę, o apsiblaususiose rudose akyse
nematyti gyvybės. Pajuntu gerklėje įstrigusį gumulą ir
nežinau, ar tai baimė, ar užuojauta.
Tačiau labiausiai nerimauju dėl to, kad ji vis dar laiko ginklą
ir yra tame pačiame kambaryje kaip ir Ana.
Ar Leila ketina ją nuskriausti?
 Ar Leila ketina ją nuskriausti?
Leilos žvilgsnis nukrypsta į mane. Ji žvelgia atidžiai, o
akyse randasi gyvybė. Ji ryte ryja akimis kiekvieną
smulkmeną, tarsi negalėtų patikėti, kad aš — tikras. Tai
mane nervina. Bet nutariu nesitraukti ir atremiu jos žvilgsnį.
Leila susitvardo ir jos blakstienos virpteli. Bet po akimirkos
ji tik dar tvirčiau suspaudžia ginklą.
Mėšlas.
Aš laukiu. Esu pasiruošęs pulti prie jos. Man daužosi širdis,
o iš baimės burnoje netrukus pajuntu kraujo skonį.
Ką ketini daryti, Leila?
Ką ketini daryti su tuo ginklu?
Ji sustingsta, šiek tiek nuleidžia galvą, bet tebespokso į
mane, pakėlusi tamsias blakstienas.
Už nugaros pajuntu kažką judant.
Teiloras.
Kilsteliu ranką įspėdamas jį, kad nekrutėtų.
Jis susijaudinęs. Įsiutęs. Jaučiu tai. Bet sustingsta.
Nenuleidžiu akių nuo Leilos.
Ji atrodo kaip šmėkla: po akimis — juosvi ratilai, oda —
blyški ir plona kaip popierius, o lūpos suskeldėjusios ir
apsilaupiusios.
Viešpatie, Leila, kaip tu šitaip nusiritai?
Laikas eina. Sekundės. Minutės. O mudu žvelgiame vienas į
kitą.
Palengva jos akys ima keistis: prašviesėja ir, anksčiau
buvusios tamsiai rudos, dabar atrodo gelsvai rusvos. Prieš
mane šmėsteli ta Leila, kurią pažinojau. Staiga ji tarsi
suvokia tikrovę. Tarsi tampa ta gimininga siela, su kuria
džiaugėmės viskuo, ką drauge patirdavome. Senas mudviejų
ryšys vėl atgyja. Jaučiu jį.
Leila vėl su manimi jį užmezga.
Ji ima alsuoti greičiau, apsilaižo suskeldėjusias lūpas, nors
jos liežuvis drėgnos šliūžės nepalieka.
Bet man to pakanka.
Pakanka suprasti, ko Leilai reikia. Ko ji nori.
 Ji nori manęs.
Manęs ir to, ką geriausiai darau.
Jos lūpos prasiskiria, krūtinė ima kilnotis, o skruostai šiek
tiek parausta.
Jos akys nušvinta, ji plačiai atsimerkia.
Taip. Štai ko ji nori.
Mano kontrolės.
Trokšta rasti išeitį.
Jai viskas nusibodo.
Ji nuvargusi. Ji — mano.
— Klaupkis, — sušnabždu taip tyliai, kad girdėtų tik ji.
Kaip tikra nuolankioji, Leila puola ant kelių. Tuoj pat.
Besąlygiškai. Nulenkia galvą. Ginklas iškrenta jai iš rankos,
tarškėdamas nuslysta medinėmis grindimis ir sutrikdo tarp
mudviejų tvyrančią tylą.
Išgirstu, kaip už nugaros stovintis Teiloras su palengvėjimu
atsidūsta.
Jo pavyzdžiu paseku ir aš.
Ak, ačiū Dievui.
Palengva pajudu link Leilos, pakeliu ginklą ir įsikišu į švarko
kišenę.
Dabar, kai tiesioginio pavojaus nebėra, turiu kuo greičiau
išprašyti Aną iš buto, kad atsidurtų kuo toliau nuo Leilos.
Giliai širdyje žinau, kad niekada Leilai neatleisiu. Suprantu,
kad ji serga, kad, galima sakyti, yra palūžusi. Bet kam
grasinti Anai?
Tai nedovanotina.
Sustoju priešais Leilą, tarp jos ir Anos. Vis dar nenuleidžiu
akių nuo jos, grakščiai klūpančios ir tylinčios.
— Anastazija, eik su Teiloru, — sakau.
— Etanas... — sušnabžda Ana ir girdžiu, kad jos balsas
virpa.
— Apačioje, — paaiškinu jai.
Teiloras laukia Anos, o ši nė nekrusteli.
Prašau, Ana. Eik.
— Anastazija, — dar kartą paraginu.
 Eik.
Ji vis tiek stovi kaip įbesta.
Žingteliu prie Leilos, bet Ana nė nesujuda.
— Dėl Dievo meilės, Anastazija, ar bent kartą gyvenime
padarysi, kas tau liepta?!
Mudviejų žvilgsniai susitinka ir aš nebyliai maldauju jos eiti.
Kol ji čia, negaliu imtis darbo. Nežinau, kokia Leilos psichinė
būklė; jai reikia pagalbos ir ji gali sužeisti Aną.
Šią mintį mėginu perduoti Anai be žodžių, vien maldaujamu
žvilgsniu.
Bet ji atrodo mirtinai išblyškusi. Sukrėsta.
Mėšlas. Ji labai išsigandusi, Grėjau. Negali nė krustelėti.
— Teilorai. Veskis panelę Stil žemyn. Tuoj pat.
Teiloras linkteli ir žengia prie Anos.
— Kodėl? — sušnabžda ji.
— Eik. Grįžk į apartamentus. Man reikia pabūti su Leila
vienam.
Prašau. Turiu tave iš čia išvesti, kad tau negrėstų pavojus.
Anos žvilgsnis nuo manęs nukrypsta į Leilą.
Ana. Eik. Prašau. Šį reikalą turiu sutvarkyti pats.
— Panele Stil, Ana...
Teiloras ištiesia Anastazijai ranką.
— Teilorai, — paraginu jį.
Teiloras nedvejodamas paima Aną ant rankų ir išneša iš
buto.
Po velnių, ačiū Dievui.
Vos tik buto durys užsiveria, su palengvėjimu giliai
atsidustu ir paglostau seniai netrinktus, susitaršiusius Leilos
plaukus.
Mudu likome vieni. Žingteliu atatupstas.
— Kelkis.
Leila nerangiai atsistoja, bet akių nuo grindų nepakelia.
— Pažvelk į mane, — sušnabždu.
Ji neskubėdama pakelia galvą, o jos veide atsispindi kančia.
Paskui akyse pasirodo ašaros ir netrukus ima tekėti
skruostais.
 — Ak, Leila, — sukuždu ir ją apkabinu.
Prakeikimas.
Tas dvokas.
Nuo jos trenkia skurdu, rodos, ji seniai nebuvo namuose ir
nesiprausė.
Staiga vėl prisimenu nedidelį, blausiai apšviestą butą virš
pigaus alkoholio krautuvėlės Detroite.
Ji dvokia visai kaip jis.
Jo batai.
Jo nepraustas kūnas.
Jo purvas.
Burnoje ima kauptis seilės ir netrukus sužiaukčioju. Tiesa,
tik kartą, bet susitvardyti sunku.
Po galais...
Vis dėlto Leila nieko nepastebi. Laikau ją apglėbęs, o ji
nesiliauja verkusi ir nosies išskyromis ištepa man švarką.
Laikau ją.
Tvardausi, kad neimčiau vemti.
Mėginu negalvoti apie smarvę.
Ta smarvė man skausmingai pažįstama. Ir labai nemaloni.
— Ša... — šnabždu. — Ša...
Kai Leila išverkia visas ašaras ir kūkčiodama mėgina atgauti
kvapą, paleidžiu ją iš glėbio.
— Tau reikia nusiprausti.
Paėmęs už rankos, nusivedu ją į Keitės miegamąjį ir šalia
esantį vonios kambarį. Kaip Ana ir sakė, jis gana erdvus. Čia
yra dušas, vonia, o ant spintelių netrūksta brangių vonios
reikmenų ir kosmetikos. Uždarau duris ir man kyla pagunda
jas užrakinti, mat nenoriu, kad Leila pabėgtų. Bet ji stovi tyli
ir romi, be to, sulig kiekvienu kūktelėjimu visu kūnu virpa.
— Viskas gerai, — sumurmu. — Aš čia, su tavimi.
Atsuku čiaupą ir į didelę vonią ima plūsti karštas vanduo.
Įspaudžiu į delną vonios putų, ištiesiu ranką į vandens srovę,
ir netrukus lelijų kvapas užgožia nuo Leilos sklindančią
smarvę.
Ji vėl ima virpėti.
 — Nori maudytis? — klausiu.
Ji pažvelgia į putotą vandenį, tada — į mane. Linkteli.
— Ar galiu nuvilkti apsiaustą?
Leila vėl linkteli. Ir aš, pirštų galais liesdamas audinį,
nuvelku jai apsiaustą. Jo išvalyti nebepavyks, teks sudeginti.
Visi drabužiai kabo ant jos lyg ant kaliausės. Leila vilki
apskretusią šviesiai rožinę palaidinę ir mūvi purvinas,
nenusakomos spalvos kelnes. Jų taip pat veikiausiai
nepavyktų išskalbti. Jos riešas aprištas atspurusiu, nešvariu
tvarsčiu.
— Šiuos drabužius išmesime, gerai?
Ji linkteli.
— Pakelk rankas.
Leila iš karto paklūsta, nuvelku jai palaidinę ir stengiuosi
neišsiduoti, koks pasijutau sukrėstas, išvydęs sulysusį jos
kūną. Ji išsekusi, vien kaulai ir oda, ji visai nepanaši į Leilą,
kurią prisimenu. Vien pagalvojus apie tai, man darosi bloga.
Aš dėl to kaltas, turėjau anksčiau ją rasti.
Numaunu Leilai kelnes.
— Išlipk.
Ištiesiu jai ranką.
Leila padaro kaip liepta, ir aš švysteliu jos kelnes ant
skarmalų krūvos.
Ji dreba.
— Na jau... Viskas gerai. Pasirūpinsime, kad gautum
pagalbą. Gerai?
Leila linkteli, bet nė nekrusteli.
Tada paimu jos ranką ir nuvynioju tvarstį. Rodos, jis seniai
nekeistas, nes dvokia. Žiaukteliu, bet nevemiu. Jai ant
riešo — atvira, bet per kažkokį stebuklą dar neužkrėsta
žaizda. Nuvynioju tvarstį ir nuimu marlę.
— Šituos turėsi nusivilkti, — mosteliu į suskretusius jos
apatinius. Ji pažvelgia į mane. — Ne, vilkis pati, —
primygtinai sakau ir nusisuku, sudarydamas Leilai bent jau
privatumo įspūdį.
Girdžiu ją judant, batelių žema pakulne padais brūžčiojant
per vonios kambario grindis, o kai viskas nutyla, atsisuku ir
pamatau ją nuogą.
Gundančių kūno linkių — kaip nebūta.
Ji veikiausiai kelias savaites nieko nevalgė.
Kaip apmaudu.
— Štai.
Ištiesiu ranką, Leila ją suspaudžia, o kita ranka patikrinu
vandens temperatūrą. Karštas, bet ne per daug.
— Lipk.
Ji įlipa į vonią ir palengva panyra į putotą, maloniai
kvepiantį vandenį. Nusivilkęs švarką ir atsiraitojęs marškinių
rankoves, atsisėdu ant grindų prie vonios. Ji atsuka į mane
suvargusį, liūdną veidą, bet neprataria nė žodžio.
Paimu kūno prausiklio ir sintetinę plaušinę, kuria, matyt,
naudojasi Kavanag. Na, šio daikto ji tikriausiai nepasiges, —
mat ant lentynos pamatau dar vieną, lygiai tokią pat.
— Duok ranką, — sakau.
Leila ištiesia man ranką ir aš švelniai, stropiai imu ją
prausti.
Leila labai apskretusi. Rodos, nesiprausė kelias savaites.
Jos kūnas purvinas. Visas.
Kaip žmogus gali taip apsileisti?
— Pakelk galvą.
Nuprausiu jai kaklą, tada imuosi kitos rankos, ir ten, kur
pasidarbuoju plaušine, oda lieka švari ir šiek tiek įraudusi.
Tada nuprausiu jai liemenį ir nugarą.
— Gulkis.
Ji išsitiesia vonioje, aš nuprausiu jai pėdas ir kojas.
— Gal ir plaukus ištrinkti?
Ji linkteli. Ištiesiu ranką ir paimu buteliuką šampūno.
Jau esu ją maudęs. Keletą kartų. Dažniausiai tai būdavo
atlygis už gerą elgesį žaidimų kambaryje. Prausti Leilą visada
būdavo malonu.
Bet šį kartą šio malonumo man per daug.
Paskubomis ištrenku jai plaukus, o tada, paėmęs dušo
žarną, išskalauju putas.
 Man baigus darbą, Leila atrodo šiek tiek geriau.
Atšlyju ir atsitupiu.
— Seniai manęs nemaudei, — prabyla Leila.
Ji kalba tyliai ir niūriai, tarsi nieko nejausdama.
— Žinau, — ištraukiu vonios kaištį, kad išbėgtų drumzlinas
vanduo. Tada atsistoju ir paimu didelį rankšluostį. — Stokis.
Leila atsistoja, o aš ištiesiu jai ranką ir padedu išlipti iš
vonios. Tada apsiaučiu ją rankšluosčiu ir paimu kitą,
mažesnį, kad galėčiau nusausinti jai plaukus.
Dabar nuo jos sklinda malonesnis aromatas, nors,
nepaisant kvapnių vonios putų, drabužių dvokas vis tiek
tvyro visame vonios kambaryje.
— Eikš, — išsivedu Leilą iš vonios kambario ir palieku sėdėti
ant sofos svetainės zonoje. — Lik čia.
Grįžęs į vonios kambarį, pasiimu švarką ir iš jo kišenės
išsitraukiu mobilųjį. Tada surenku Flino numerį. Jis atsiliepia
po pirmo signalo.
— Kristianai.
— Radau Leilą Viljams.
— Ar ji su tavimi?
— Taip. Tik labai prastos būklės.
— Ar judu Sietle?
— Taip. Anos bute.
— Tuoj būsiu.
Padiktuoju jam Anos adresą ir baigiu pokalbį. Tada, paėmęs
Lelios drabužius, grįžtu į svetainę. Ji sėdi ten pat, kur ją
palikau, ir spokso į sieną.
Pasirausiu virtuvės stalčiuose ir randu šiukšlių maišą. Tada
patikrinu Leilos apsiausto ir kelnių kišenes, bet jose nerandu
nieko, išskyrus vienkartines nosines. Drabužius sugrūdu į
šiukšlių maišą, užmezgu jį ir palieku prie lauko durų.
— Paieškosiu tau švarių drabužių.
— Jos drabužių? — klausia Leila.
— Švarių drabužių.
Anos kambaryje randu treningo kelnes ir paprastus
sportinius marškinėlius. Tikiuosi, Ana neprieštaraus, juolab
kad dabar Ledai šių drabužių reikia labiau.
Grįžęs vis dar randu ją sėdinčią ant sofos.
— Štai. Vilkis.
Padėjęs drabužius šalia Leilos, nužingsniuoju prie virtuvės
kriauklės. Pripilu stiklinę vandens ir, kai ji apsirengia,
paduodu.
Leila papurto galvą.
— Imk. Išgerk.
Ji paima stiklinę ir gurkšteli vandens.
— Dar vieną gurkšnį. Tik vieną, — paraginu.
Ji paklūsta.
— Jis žuvo, — sako Leila, jos veidą iškreipia kančios bei
sielvarto grimasa.
— Žinau. Man labai gaila.
— Jis buvo toks panašus į tave...
— Tikrai?
— Taip.
— Suprantu.
Ką gi, dabar aišku, kodėl Leila manęs ieškojo.
— Kodėl man nepaskambinai? — klausiu sėsdamasis šalia.
Leila papurto galvą, jos akyse vėl sužiba ašaros, bet į mano
klausimą ji neatsako.
— Paskambinau draugui. Jis gali tau padėti. Jis —
gydytojas.
Leila išsekusi, ji nė nekrusteli, tik ašaros ritasi jos
skruostais, ir aš nežinau, ką daryti.
— Ieškojau tavęs, — sakau.
Leila nieko neatsako, bet ima virpėti visu kūnu.
Mėšlas.
Paimu nuo fotelio užtiesalą ir apsiaučiu juo Leilai pečius.
— Tau šalta?
Ji linkteli.
— Taip šalta...
Ji susisiaučia į lovos užtiesalą, o aš grįžtu į Anos kambarį
ieškoti plaukų džiovintuvo.
Netrukus įkišu jo kištuką į lizdą šalia sofos ir atsisėdu.
Paimu pagalvę ir pasidedu ją ant grindų sau tarp kojų.
— Sėskis čia.
Leila neskubėdama atsistoja, tvirčiau susisiaučia į užtiesalą,
o tada įsitaiso ant pagalvės man tarp kojų, nugara į mane.
Tarp mūsų tvyrančią tylą sujaukia plaukų džiovintuvo
ūžesys, imu atsargiai džiovinti jai plaukus.
Leila tyliai sėdi. Neliečia manęs.
Žino, kad neturi teisės. Žino, kad jai to neleidžiu.
Kiek kartų džiovinau jai plaukus? Dešimt? Dvylika?
Tiksliai neprisimenu, tad sutelkiu dėmesį į darbą, kurį
privalau padaryti dabar.
Kai plaukai išdžiūsta, aparatą išjungiu. Ir Anos bute vėl
įsiviešpatauja tyla. Leila priglaudžia galvą man prie šlaunies,
ir aš nedraudžiu jai to daryti.
— Ar tavo šeima žino, kad esi čia? — pasiteirauju.
Ji papurto galvą.
— Ar palaikai su jais ryšį?
— Ne, — sušnabžda Leila.
Ji visada artimai bendravo su savo tėvais.
— Jie tikriausiai dėl tavęs nerimauja.
Leila trūkteli pečiais.
— Jie nekalba.
— Su tavimi? Kodėl?
Ji nieko neatsako.
— Apgailestauju, kad šeiminis gyvenimas tau nenusisekė.
Leila tebetyli, bet netrukus kažkas pasibeldžia į duris.
— Ko gero, atvažiavo gydytojas.
Atsistoju nuo grindų ir nueinu atidaryti durų. Į kambarį
įžengia Flinas, o paskui jį — slaugės drabužius vilkinti
moteris.
— Džonai, ačiū, kad atvažiavai.
Išvydus jį, man labai palengvėja.
— Čia Laura Flanagan, Laura, čia — Kristianas Grėjus.
Laura yra mūsų vyriausioji slaugė.
Atsisukęs žvilgteliu į Leilą, vis dar susisiautusią į lovatiesę,
bet jau sėdinčią ant sofos.
 — Tai Leila Viljams, — sakau.
Flinas pritupia šalia Ledos. Ji įsispokso į gydytoją, bet jos
žvilgsnis blausus.
— Sveika, Leda, — sako Flinas. — Atvykau tau padėti.
Slaugė stovi šiek tiek toliau ir laukia.
— Štai jos drabužiai, — parodau ranka į šiukšlių maišą,
pūpsantį prie lauko durų. — Juos reikia sudeginti.
Linktelėjusi slaugė paima šiukšlių maišą.
— Ar sutiktum važiuoti su manimi ten, kur galėtume tau
padėti? — klausia Flinas Ledos.
Ji nieko neatsako, tik nuolankiai pažvelgia į mane, tarsi
tikėdamasi pritarimo.
— Manau, turėtum vykti su gydytoju. Ir aš važiuosiu
drauge.
Flinas suraukia kaktą, bet neprataria nė žodžio.
Nuo manęs Leilos žvilgsnis nukrypsta į jį ir ji linkteli.
Gerai.
— Aš ją nunešiu, — sakau Flinui, o tada pasilenkiu ir paimu
Leilą ant rankų. Ji visai išdžiūvusi. Leila užsimerkia, padeda
galvą man ant peties, ir aš nunešu ją laiptais žemyn.
Apačioje mūsų laukia Teiloras.
— Pone Grėjau, Ana grįžo namo... — praneša man jis.
— Apie tai pasikalbėsime vėliau. Palikau bute savo švarką.
— Aš atnešiu.
— Gal gali užrakinti duris? Raktai mano švarko kišenėje.
— Žinoma, sere.
Kai atsiduriame gatvėje, nunešu Leilą į Flino automobilį,
pasodinu ir įlipu pats. Flinas ir jo slaugė susėda priekyje, o aš
prisegu Leilai saugos diržą. Flinas įjungia variklį ir mūsų
automobilis įsilieja į nemenką, piko valandą gerokai tankesnį,
transporto srautą.
Žvelgiu pro langą vildamasis, kad Ana jau grįžo į Eskalą.
Ponia Džouns ją pamaitins, o grįžęs namo rasiu ją, manęs
laukiančią. Ši mintis mane guodžia.

PALYGINTI SU PRIIMAMUOJU miesto centre, Flino

kabinetas privačioje psichiatrijos klinikoje Frimonto
priemiestyje atrodo labai spartietiška!: čia stovi viso labo dvi
sofos ir krėslas. Židinio nėra. Tik krėslas ir sofos.
Žingsniuodamas po nedidelį kambarėlį, laukiu gydytojo.
Nekantrauju grįžti pas Aną. Ji tikriausiai labai išsigandusi.
Išsikrovė mano mobiliojo baterija, tad negalėjau paskambinti
nei jai, nei poniai Džouns, ir pasiteirauti, kaip Ana laikosi.
Mano laikrodis rodo beveik aštuonias. Vėl pažvelgiu pro
langą. Teiloras sėdi visureigyje ir manęs laukia. O aš
tetrokštu važiuoti namo.
Grįžti pas Aną.
Durys atsidaro ir pro jas įžengia Flinas.
— Maniau, jau išėjai, — sako jis.
— Noriu įsitikinti, kad jai viskas gerai.
— Leila — jauna, serganti moteris, bet ji rami ir linkusi
bendradarbiauti. Ji nori pagalbos, o tai — visada geras
ženklas. Prašom sėstis. Norėčiau, kad dar šį tą patikslintum.
Įsitaisau krėsle, o jis klesteli ant sofos.
— Kas šiandien nutiko?
Papasakoju Flinui viską, kas įvyko Anos bute prieš jam
atvykstant.
— Išmaudei ją vonioje? — nustebęs teiraujasi jis.
— Ji buvo apskretusi. Taip dvokė... — nutylu nebaigęs
sakinio ir mane nukrečia šiurpas.
— Suprantu. Apie tai galėsime pasikalbėti kitą kartą.
— Ar jai viskas bus gerai?
— Manau, taip, nors sielvarto vaistais neišgydysi. Tai
natūralus procesas. Bet pamėginsiu truputį pasikapstyti ir
išsiaiškinti, su kuo turime reikalą.
— Aš už viską sumokėsiu, — primenu gydytojui.
— Tu labai dosnus, juolab turint omenyje, kad Leila — ne
tavo problema.
— Ji atėjo pas mane.
— Taip, — pripažįsta Flinas.
— Jaučiuosi už ją atsakingas.
— Neturėtum prisiimti tokios naštos. Kai žinosiu ką nors
daugiau, aš tau pranešiu.
— Puiku. Ir dar kartą ačiū.
— Aš tik dirbu savo darbą, Kristianai.

MUDVIEM VAŽIUOJANT namo, Teiloras atrodo

susimąstęs. Žinau, jis siunta, kad Leila išslydo iš jo
vadovaujamų apsaugininkų užmestų tinklų, kad paspruko,
nepaisydama visų atsargumo priemonių, kurių ėmėmės. Anos
butas buvo patikrintas dar šį rytą. Nieko jam nesakau.
Jaučiuosi pavargęs ir nekantrauju kuo greičiau grįžti į Eskalą.
Anos rankinė ir mobilusis vis dar automobilyje, o Teiloras
man praneša, kad namo Ana išėjo su Etanu. Ši žinia man
visai nepatinka. Todėl mėginu įsivaizduoti ją, jaukiai
įsitaisiusią bibliotekos krėsle, miegančią su knyga ant kelių.
Vieną.
Imu nerimauti. Noriu greičiau grįžti namo, pas savo
mergaitę.

Kai įvažiavę į garažą sustojame, Teiloras man primena:

— Dabar, kai radome panelę Viljams, ko gero, turėtume
peržiūrėti saugos reikalavimus.
— Žinoma. Nemanau, kad mums reikės apsaugininkų.
— Pakalbėsiu su Velču.
— Ačiū.
Jis pastato automobilį, o aš vikriai iš jo išlipu ir patraukiu
tiesiai prie lifto. Teiloro nelaukiu.
Vos įkėlęs koją į savo apartamentus, pajuntu, kad Anos čia
nėra. Mano namai tušti, juose spengia tyla.
Po galais, kur ji?
Rajanas nenuleidžia akių nuo stebėjimo kamerų
perduodamų vaizdų. Kai įeinu į Teiloro kabinetą, jis pakelia
galvą.
— Pone Grėjau.
— Ar panelė Stil grįžo?
— Ne, sere.
— Prakeikimas.
 Pamanau, gal Ana buvo grįžusi ir vėl išėjo. Apsisuku ir
traukiu į savo darbo kambarį. Bet juk ji neturi nei rankinės,
nei mobiliojo. Kodėl negrįžo namo? Giliai širdyje trokštu
pasiųsti visą apsaugininkų komandą į miestą jos ieškoti. Tik...
nuo ko man pradėti?
Galėčiau paskambinti Kavanagui. Teiloras užsiminė, kad
Ana išėjo su juo.
Mėšlas. Etanas ir Ana.
Ši mintis man labai nepatinka.
Neturiu jo mobiliojo numerio. Pasvarstau, gal paskambinti
Eliotui ir paprašyti Keitės, kad duotų brolio telefono numerį,
bet Barbadose jau po vidurnakčio. Suirzęs atsidustu ir
įsispoksau į dangaus fone aiškiai matomus miesto pastatus.
Anapus Olimpo pusiasalio leidžiasi saulė, ir paskutiniai jos
spinduliai atsispindi mano apartamentų languose. Ironiška,
kad dar šią savaitę žvelgiau į šią panoramą svarstydamas,
kur galėtų būti Leila, o dabar suku galvą dėl Anos. Lauke
sparčiai temsta. Kur ji?
Ji tave paliko, Grėjau.
Ne. Nenoriu tuo tikėti.
Į duris pasibeldžia ponia Džouns.
— Pone Grėjau.
— Geile.
— Jūs ją radote.
Suraukiu kaktą. Ką radau? Aną?
— Panelę Viljams, — paaiškina ji.
— Galima ir taip sakyti. Dabar ji ligoninėje, ten, kur ir turi
būti.
— Gerai. Ar norėtumėte ko nors užkąsti?
— Ne. Ačiū. Palauksiu Anos.
Ūkvedė atidžiai mane nužvelgia.
— Pataisiau makaronų salotų su sūriu. Paliksiu šaldytuve.
Makaronų salotos su sūriu. Mano mėgstamiausios.
— Gerai. Ačiū.
— Dabar grįšiu į savo kambarį ilsėtis.
— Labanakt, Geile.
 Ji užjaučiamai nusišypso ir išeina.
Žvilgteliu į laikrodį: 21.15.
Prakeikimas. Ana. Grįžk namo.
Kur ji?
Išėjo.
Ne.
Nuvijęs šią mintį šalin, atsisėdu prie rašomojo stalo ir
įsijungiu kompiuterį. Gavau kelis elektroninius laiškus, tačiau,
kad ir kaip stengiuosi, negaliu susikaupti. Vis labiau
nerimauju dėl Anos. Kur ji? Netrukus grįš.
Tikrai grįš.
Turi grįžti.
Paskambinu Velčui ir palieku jam žinutę, kad radome Leilą
ir kad dabar jai bus suteikta reikalinga pagalba. Baigęs
kalbėti, atsistoju, mat negaliu nustygti vietoje. Šiandien buvo
pašėlęs, įvykių kupinas vakaras. Gal reikėtų paskaityti?
Nuėjęs į miegamąjį, pasiimu jau pradėtą skaityti knygą ir
nusinešu į svetainę. Tada laukiu. Laukiu.
Po dešimties minučių nutrenkiu knygą ant sofos.
Labai nerimauju, nežinau, kur Ana, ir ta nežinia darosi
nepakeliama. Nužingsniuoju į Teiloro kabinetą. Randu jį su
Rajanu.
— Pone Grėjau.
— Gal galėtum vieną iš savo vyrų nusiųsti į Anos butą?
Noriu patikrinti, ar ji negrįžo į savo namus.
— Žinoma.
— Ačiū.
Grįžtu ant sofos ir vėl paimu į rankas knygą. Tačiau
nenuleidžiu akių nuo lifto. O jis tylus.
Tuščias.
Kaip aš.
Ir aš jaučiu tuštumą, kurią sparčiai pildo nerimas.
Ji išėjo.
Paliko tave.
Leila ją įbaugino.
Ne. Negaliu patikėti. Taip elgtis — ne Anos stilius.
 Viskas dėl manęs. Aš jai nusibodau.
Žadėjo, kad persikraustys gyventi pas mane, bet sulaužė
duotą žodį.
Prakeikimas.
Atsistoju nuo sofos ir žingsniais imu matuoti svetainę.
Suzvirbia mano mobilusis. Skambina Teiloras. Ne Ana. Šiaip
taip numaldęs nusivylimą, atsiliepiu.
— Teilorai.
— Butas tuščias, sere. Ten nieko nėra.
Staiga kažkas dzingteli. Liftas. Atsisuku ir išvystu Aną, kuri
šiek tiek svirduliuodama žengia į svetainę.
— Ji čia, — trumpai paaiškinu Teilorui ir baigiu pokalbį.
Mane užplūsta palengvėjimas. Pyktis. Skausmas. Visus
šiuos jausmus dar papildo jaudulys, ir aš jaučiu, kad
neištversiu.
— Kur tu, po galais, buvai? — piktai klausiu.
Ana sumirksi, žingteli atatupsta. Jos skruostai įraudę.
— Gėrei? — pasiteirauju.
— Truputį.
— Liepiau tau grįžti čia. Dabar penkiolika po dešimtos.
Nerimavau dėl tavęs.
— Su Etanu nuėjome išgerti po taurę, o gal ir po tris, kol tu
šokinėjai apie savo buvusiąją, — pagiežingai atkerta Ana.
Po velnių. Ji įtūžusi. Ana varo toliau:
— Nežinojau, ar ilgai ketini su ja... užtrukti.
Ana kilsteli smakrą ir jos akyse išvystu teisėtą
pasipiktinimą.
Apie ką ji čia?
— Kodėl taip sakai? — suglumintas jos atsakymo, klausiu.
Ar ji tikrai mano, kad norėjau būti su Leila?
Ana stovi nudūrusi akis į grindis ir vengia mano žvilgsnio.
Ji, galima sakyti, net neįkėlė kojos į kambarį.
Kas čia vyksta?
Jaučiu, kaip pyktis slūgsta ir krūtinę užgula nerimas.
— Ana, kas yra?
— Kur Leila?
 Priešiškai nusiteikusi, ji apsidairo po kambarį.
— Psichiatrijos ligoninėje Frimonte. — Po galais, o kur, jos
nuomone, turėtų būti Leila? — Ana, kas negerai?
Nedrąsiai žingteliu prie jos, bet Ana nesitraukia. Ji vis dar
abejinga ir įpykusi, be to, net neištiesia man rankos.
— Kas yra? — suirzęs pakartoju.
Ji papurto galvą.
— Aš tau netinku, — pareiškia.
Iš baimės man pašiurpsta galvos oda.
— Ką?! Kodėl taip manai? Kas tau šovė į galvą?
— Negaliu duoti visko, ko tau reikia.
— Man nieko daugiau nereikia, tik tavęs.
— Vos tik pamačiau tave su ja...
Dieve mano...
— Kodėl taip su manimi elgiesi? Tu čia niekuo dėta, Ana.
Tai dėl jos. Ta mergina dabar sunkiai serga.
— Bet aš pajutau... Kas tarp jūsų buvo...
— Ką? Ne.
Žingteliu artyn, bet Ana ima trauktis, veria mane atšiauriu
žvilgsniu, vertina, ir nemanau, kad tai, ką mato, jai patinka...
— Bėgi nuo manęs?
Nerimas suspaudžia man krūtinę, imu dusti.
Ana nukreipia žvilgsnį kitur, suraukia antakius, bet
neprataria nė žodžio.
— Negali taip daryti, — sušnabždu.
— Kristianai... aš... — ji nutyla nebaigusi sakinio, ir manau,
kad karštligiškai ieško žodžių, tinkamų atsisveikinti.
Ji mane palieka. Žinojau, kad taip bus. Bet kodėl taip
greitai?
— Ne. Ne!
Pajuntu vėl atsidūręs ant prarajos krašto. Man trūksta oro.
Štai ir viskas, nuo pat pradžių nieko kito ir nesitikėjau.
— Aš... — sušnabžda Ana.
Kaip man ją sulaikyti? Ieškodamas pagalbos apsidairau po
kambarį. Ką daryti?
— Tu negali išeiti, Ana. Aš tave myliu!
 Tai mano paskutinis mėginimas išsaugoti mudviejų
santykius, mūsų meilę.
— Ir aš tave, Kristianai, tiesiog...
Jaučiu, kaip šis verpetas mane nenumaldomai traukia.
Aš jai nusibodau.
Atstūmiau ją.
Ir vėl.
Man sukasi galva. Delnais ją suspaudžiu, mėgindamas
suvaldyti per visą kūną sklindantį skausmą. Neviltis užgula
man krūtinę ir ima nenumaldomai plėstis. Ji mane pražudys.
— Ne... Ne!
Turi rasti savo laimingąjį vietą.
Dar visai neseniai rodėsi, kad nieko nėra lengviau.
Nieko nėra lengviau, kaip savo skausmą jausti kūnu.
Elena stovi ir žiūri į mane. Rankose ji laiko ploną lazdą.
Rumbai ant mano nugaros dega, vos ištveriu. Kraujui
plūstant gyslomis, skausmingai jaučiu kiekvieną tvinksnį.
Aš klūpau. Jai prie kojų.
— Dar, ponia.
Nutildyk savyje pabaisą.
Dar. Ponia.
Dar.
Rask savo laimingąją vietą, Grėjau.
Nusiramink.
Taip. Nusiramink.
Ne.
Nusiramink. Taip.
Ne.
Mano kūnu nusirita potvynio banga, ji kyla ir dūžta manyje,
bet slūgdama kartu pasiima ir baimę.
Tu gali.
Puolu ant kelių.
Giliai įkvepiu ir delnais atsiremiu sau į šlaunis.
Taip. Nusiraminau.
Krūtinę užplūsta ramybė.
Atsiduodu tau. Visas. Priklausau tau, gali daryti su manimi,
ką nori. Ką ji dabar darys?
Žiūriu tiesiai prieš save, be to, puikiai suvokiu, kad Ana
nenuleidžia nuo manęs akių. Tolumoje išgirstu jos balsą.
— Kristianai, ką darai?
Palengva įkvepiu ir mano plaučiai prisipildo oro. Užuodžiu
rudenį. Aną.
— Kristianai! Ką darai?!
Šį kartą jos balsas atsklinda iš arčiau, jis aukštesnis ir
stipresnis.
— Kristianai, pažvelk į mane!
Pakeliu galvą. Ir laukiu.
Ji tokia graži. Išblyškusi. Sunerimusi.
— Prašau tavęs, Kristianai, liaukis. Aš to nenoriu.
Turi pasakyti man, ko nori.
Aš laukiu.
— Kodėl taip elgiesi? Kalbėk su manimi, — maldaujamai
prašo ji.
— Ką man sakyti?
Ana aikteli. Šis tylus garsas man primena, koks kadaise
buvau su ja laimingas. Nuveju tuos prisiminimus šalin.
Egzistuoja tik dabartis. Jos skruostai sudrėksta. Ašaros. Ji
grąžo rankas.
Staiga ji atsiklaupia prieš mane.
Mudviejų žvilgsniai susitinka. Išoriniai jos akių rainelių
lankai melsvi. Jie panašūs į giedro vasaros dangaus mėlynę.
Tačiau jos lėliukės išsiplėtusios, o jų viduryje — po tamsią
dėmę.
— Kristianai, tau nereikia to daryti. Neketinu tavęs palikti.
Šimtą kartų tau kartojau, kad nepabėgsiu. Nuo visų tų įvykių
man... apsisuko galva. Man reikia truputį laiko viskam
apgalvoti... reikia laiko sau. Kodėl visuomet galvoji apie
blogiausia?
Nes blogiausia visada ir nutinka.
Visada.
— Ketinau pasiūlyti, kad gal šiandien grįšiu nakvoti į savo
butą. Tu man visai neduodi laiko... laiko viskam apgalvoti.
 Ji nori būti viena.
Kuo toliau nuo manęs.
— Tiesiog neduodi laiko pagalvoti, — priduria ji. — Mudu
menkai vienas kitą pažįstame, o ta paskui tave besivelkanti
praeities našta... Man reikia... reikia laiko pamąstyti. Ir
dabar, kai Leila... na, kad ir kokia ji... jau nesišlaisto
gatvėmis ir nekelia grėsmės... Tad pamaniau... pamaniau...
Ką tu pamanei, Ana?
— Kai pamačiau judu su Leila... — tarsi kęsdama didžiulį
skausmą, Ana užsimerkia. — Patyriau sukrėtimą. Turėjau
progą pamatyti, kokį gyvenimą gyvenai, ir... — ilgai į mane
spoksojusi, ji įsistebeilija sau į kelius. — Todėl ir supratau,
kad aš tau netinku. Supratau, kaip gyvenai, todėl bijau, kad
tau nusibosiu ir mane paliksi... o aš galų gale tapsiu tokia
kaip Leila... iš manęs liks tik žmogaus šešėlis. Nes aš tave
myliu, Kristianai, ir jei mane paliksi, mano pasaulis aptems.
Paskęsiu tamsoje. Nenoriu bėgti. Bet taip bijau, kad manęs
nepaliktum...
Ir ji bijo tamsos.
Ji neketina bėgti.
Ji mane myli.
— Nesuprantu, kodėl atrodau tau patraukli, — šnabžda
Ana. — Tu esi... na... esi, kas esi, o aš... — ji sutrikusi
pažvelgia į mane. — Tiesiog nesuprantu. Tu gražus,
patrauklus, daug pasiekęs, geras, kilnus, rūpestingas ir taip
toliau, o aš tokia nesu. Be to, negaliu daryti to, kas tau
patinka. Negaliu duoti to, ko tau reikia. Tad argi gali būti su
manimi laimingas? Argi galėčiau tave išlaikyti? Taip ir
nesupratau, ką ypatingo manyje įžvelgei. O kai pamačiau
tave su Leila, staiga supratau.
Ji kilsteli ranką ir nusišluosto nuo verksmo drėgną ir
paraudusią nosį.
— Ketini visą naktį čia klūpoti? Jei taip, aš irgi!
Ji siunta ant manęs. Visada ant manęs siunta.
— Kristianai, prašau, prašau... kalbėk su manimi.
Jos lūpos būtų švelnios ir putlios. Jos visada tokios būna,
kai Ana verkia. Jos plaukai gražiai krenta ant pečių, ir man
suspaudžia širdį.
Ar galėčiau dar labiau jį mylėti?
Ji turi visas savybes, kurias neigė turinti. Bet labiausiai man
patinka jos gebėjimas užjausti.
Užjausti mane.
Ana.
— Prašau, — pakartoja ji.
— Labai išsigandau, — sušnabždu. Aš ir dabar mirtinai
įbaugintas. — Kai pamačiau prie laukujų durų einantį Etaną,
supratau, kad į butą tave įleido kažkas kitas. Mudu su Teiloru
akimirksniu iššokome iš automobilio. Supratome, kas atidarė
tau duris, bet kai pamačiau ją bute su tavimi... ginkluotą...
Ana, tą akimirką turbūt tūkstantį kartų numiriau. Tau
grasino... didžiausios mano baimės staiga virto tikrove. Tada
labai supykau — ant Leilos, ant tavęs, ant Teiloro ir ant
savęs, — užsimerkiu ir man prieš akis vis dar iškyla Leila,
rankoje laikanti ginklą. — Nežinojau, ar ji rimtai nusiteikusi
smurtauti. Nežinojau, ką daryti. Nežinojau, kaip turėčiau
elgtis, — prisiminęs, kaip Leila pasidavė, trumpai patyliu. —
Bet paskui Leila pati užvedė mane ant kelio; ji atrodė tokia
romi. Tada staiga susiprotėjau, ką turiu daryti.
— Pasakok toliau, — tyliai paragina mane Ana.
— Kai pamačiau ją tokią, kai supratau, kad gal ir aš kaltas
dėl Leilos dvasinės ligos...
Staiga mano sąmonėje iškyla senas ir nemalonus
prisiminimas: įžūliai besišypsanti Leila, tyčia atsukusi man
nugarą ir puikiai žinanti, kas dabar jos laukia.
— Ji visada buvo išdykusi, tokia pilna gyvybės... Ji galėjo
tave nuskriausti. O kaltas būčiau buvęs aš.
Jei Anai būtų nutikę kas nors blogo...
— Bet nenuskriaudė, — primena man Ana. — Ir tu nesi
atsakingas už Leilos dvasinę būseną, Kristianai.
— Tik norėjau, kad išeitum. Norėjau, kad būtum kuo toliau
nuo pavojaus, o... tu... tiesiog... nėjai, — vėl suirzęs,
dėbteliu į Aną. — Anastazija Stil, jūs labiausiai užsispyrusi
moteris iš visų mano pažįstamų.
Užsimerkęs papurtau galvą. Ką man su ja daryti?
Jei tik pasiliks.
Atsimerkęs pamatau ją, vis dar klūpančią prieš mane.
— Tu neketinai pabėgti? — klausiu.
— Ne!
Dabar ji atrodo suirzusi. Ana neketina manęs palikti. Giliai
atsidustu.
— Maniau... — nutylu nebaigęs sakinio. — Toks jau esu,
Ana. Esu toks, koks esu, ir... visas tavo. Nežinau, ką man
daryti, kad tai suprastum. Kad suprastum, jog geidžiu tavęs
visokios. Kad įsitikintum, jog tave myliu.
— Ir aš tave myliu, Kristianai, bet matyti tave tokį... —
tramdydama ašaras ji nutyla. — Maniau, kad tave
sužlugdžiau.
— Sužlugdei? Mane? Ak, ne, Ana. Kaip tik priešingai.
Tu man suteikei pilnatvę.
Paimu Aną už rankos.
— Tu įkvepi man gyvybės, — sušnabždu.
Man tavęs reikia.
Apibėriu bučiniais jos krumplius, o tada priglaudžiu savo
delną prie jos delno.
Kaip galėčiau Anai parodyti, kiek daug ji man reiškia?
Gal leisti, kad mane liestų?
Liesk mane, Ana.
Taip.
Kol dar neapsigalvojau, trūkteliu jos ranką ir priglaudžiu
delną sau prie krūtinės, toje vietoje, kur plaka širdis.
Priklausau tau, Ana.
Krūtinę užplūsta tamsa, imu greičiau alsuoti. Bet tvardausi.
Anos man reikia labiau. Nuleidžiu ranką ir, oda jusdamas jos
delną, sutelkiu dėmesį į nuostabų Anos veidą. Jos akyse
atsispindi užuojauta.
Matau ją.
Ji prispaudžia pirštus ir trumpai pajuntu, kaip jos nagai
įsirėžia į marškinių audinį.
 Tada ji patraukia ranką.
— Ne, — instinktyviai sakau ir vėl priglaudžiu jos delną sau
prie krūtinės. — Nepatrauk.
Ana atrodo suglumusi, bet priropoja arčiau, ir mūsų keliai
susiliečia. Tada vėl pakelia ranką.
Mėšlas. Ji nori mane nurengti.
Mane apima baimė.
Negaliu kvėpuoti. Viena ranka ji negrabiai atsega pirmą
sagą. Tada pajudina mano delno prispaustus pirštus ir aš
patraukiu ranką. Darbuodamasi abiem rankomis, ji lengvai
atsagsto marškinius, o kai juos praskleidžia, aikteliu,
atgarmu žadą ir imu greičiau alsuoti.
Ana ištiesia ranką man prie krūtinės. Nori mane liesti. Oda
prie odos. Kūnas prie kūno. Susikaupęs ir pasitikėdamas per
daugelį metų išsiugdytu gebėjimu valdytis, pasiruošiu sutikti
jos prisilietimą.
Ana abejoja.
— Taip, — drąsindamas ją sušnabždu ir pakreipiu galvą.
Jos pirštai tarsi plunksnelės švelniai paliečia mano krūtinę ir
ant jos želiančius plaukus. Baimė suspaudžia man gerklę ir
joje lieka gumulas, kurio niekaip negaliu nuryti. Ana
patraukia ranką, bet sučiumpu ją ir prispaudžiu sau prie
odos.
— Ne, man to reikia, — įsitempęs tyliai sakau.
Turiu peržengti šią ribą.
Darau tai dėl Anos.
Ana priglaudžia delną, pirštais atsargiai braukia skersai
krūtinę ir pasiekia tą vietą, kur plaka širdis. Jos pirštai
švelnūs ir šilti, bet vis tiek, rodos, degina man odą. Tarsi
mane žymėtų. Priklausau jai. Noriu mylėti ją ir ja pasitikėti.
Aš tavo, Ana.
Tavo, kad ir ko nori.
Staiga susigriebiu, kad šnopuoju, garsiai ir giliai
traukdamas į plaučius orą.
Ana krusteli, jos žvilgsnis apsiblausia. Ji dar kartą pirštais
perbraukia man per krūtinę, tada delnais įsiremia man į
kelius ir pasilenkia.
Mėšlas.
Užsimerkiu.
Nelengva bus tai ištverti. Kilsteliu galvą. Laukiu. Paskui
pajuntu neapsakomai švelnias jos lūpas, mat Ana pabučiuoja
man į krūtinę, virš širdies.
Tyliai sudejuoju.
Tai nepakeliama. Tikras pragaras. Bet čia Ana ir ji mane
myli.
— Dar kartą, — sušnabždu.
Ji vėl pasilenkia ir dar kartą mane pabučiuoja. Žinau, ką ji
daro. Žinau, kur mane bučiuoja. Ana apipila bučiniais man
krūtinę. Jos lūpos švelniai liečia kiekvieną mano randą.
Žinau, kur jie yra. Žinau nuo tos dienos, kai buvau
nudegintas. Ir štai dabar ji daro tai, ko dar niekas nėra
daręs. Bučiuoja mane. Priima. Priima šią tamsią mano
asmenybės dalį.
Ana žudo mano demonus.
Mano narsioji mergaitė.
Mano gražioji narsioji mergaitė.
Man sudrėksta veidas. Vaizdas ima lietis. Bet vis tiek
apgraibomis ją randu, prisitraukiu ir panardinu pirštus į
plaukus. Tada priverčiu ją pakelti galvą, susirandu lūpas ir
godžiai įsisiurbiu. Jaučiu ją. Ryju ją. Man jos reikia.
— Ak, Ana, — pagarbiai sušnabždu ir vėl susirandu jos
lūpas.
Pasiguldau ją aukštielninką ant grindų, ji delnais
suspaudžia man delną, ir nebežinau, ar mano skruostai
drėgni nuo mano, ar nuo jos ašarų.
— Kristianai, maldauju, neverk. Kai sakiau, kad niekada
tavęs nepaliksiu, kalbėjau rimtai. Jei tau pasirodė kitaip,
atleisk man... Prašau, prašau, atleisk man. Myliu tave. Ir
visada mylėsiu.
Rankomis remdamasis į grindis, žvelgiu į ją ir mėginu
suvokti, ką ji ką tik pasakė.
Ana pasakė, kad mane myli, kad visada mane mylės.
 Bet ji manęs nepažįsta.
Ji nepažįsta pabaisos.
Tas pabaisa nevertas jos meilės.
— Kas yra? — klausia Ana. — Ką nuo manęs slepi, jei
manai, kad galėčiau sprukti nuo tavęs kuo toliau? Ar dėl tos
paslapties taip tvirtai tiki, kad galėčiau tave palikti? Pasakyk
man, Kristianai, prašau...
Ji turi teisę žinoti. Kitaip, kol esame kartu, ši tiesa nuolat
temdys mūsų santykius. Ana nusipelnė žinoti tiesą. Nors ir
labai nenoriu, turiu jai pasakyti.
Atsisėdęs sukryžiuoju kojas, Ana taip pat atsisėda ir
nenuleidžia nuo manęs akių. Jos akys išplėstos, kupinos
baimės, tačiau jose atsispindi ne tik jos, bet ir mano jausmai.
— Ana...
Nutilęs giliai atsidustu.
Išklok jai tiesą, Grėjau.
Viską išklok. Tada žinosi.
— Aš sadistas, Ana. Man patinka bizūnu pliekti dailias
rudaplaukes, tokias kaip tu, nes jūs visos atrodote taip, kaip
atrodė ta kekšė narkomanė — tikroji mano motina.
Neabejoju, kad numanai kodėl, — berte išberiu žodžius,
kurie, rodos, jau seniai turėjo būti ištarti.
Ana nė nekrusteli. Atrodo sustingusi. Ir tyli.
Prašau, Ana...
Pagaliau ji prabyla, bet balsas veikiau primena trapų
kuždesį.
— Sakei, kad nesi sadistas.
— Ne, sakiau, kad esu dominantas. Jei melavau, tai ne
tiesiogiai, o šį tą nutylėdamas. Atleisk, — negaliu pakelti į ją
akių. Man gėda. Nuleidęs galvą, spoksau sau į pirštus. Kaip ir
ji. Bet Ana neprataria nė žodžio, tad esu priverstas į ją
žvilgtelėti. — Tuomet, kai manęs to klausei, mudviejų
santykius įsivaizdavau visiškai kitokius, — priduriu.
Tai tiesa.
Ana dar labiau išplečia akis ir staiga užsidengia delnais
veidą. Ji negali į mane žiūrėti.
 — Vadinasi, tai tiesa, — sušnabžda ji, o kai patraukia
rankas, matau, kad jos veidas baltas kaip drobė. — Negaliu
duoti to, ko tau reikia.
Ką?
— Ne, ne, ne. Ana. Ne. Gali. Tu jau duodi, ko man reikia.
Prašau, patikėk.
— Jau nežinau, kuo tikėti, Kristianai. Visa taip susivėlė, —
apimta jaudulio, tyliai sako Ana.
— Patikėk manimi, Ana. Kai tave nubaudžiau ir mane
palikai, į pasaulį pradėjau žiūrėti visiškai kitaip. Nejuokavau
sakydamas, kad vengsiu dar kartą tai patirti. Kad mane myli,
man buvo didžiulė naujiena. Niekas nebuvo man to sakęs,
pasijutau taip, tarsi būčiau palaidojęs dalį savo praeities...
arba tu būtum palaidojusi, nė pats nežinau... Mudu su
daktaru Flinu to dar gerai neišnagrinėjome.
— Ką tai reiškia?
— Tai reiškia, kad man to nereikia. Dabar jau ne.
— Iš kur žinai? Kaip gali būti tikras?
— Tiesiog žinau. Vien mintis, kad galėčiau kelti tau
skausmą... tikrą fizinį skausmą... man šlykšti.
— Nesuprantu. O kaipgi liniuotės, pėrimas ir tas
iškrypėliškas dulkinimasis?
— Kalbu apie tikrą mėšlą, Anastazija. Turėtum pamatyti, ką
galiu nuveikti su šmaikščiu ar rimbu.
— Geriau nereikia.
— Žinau. Jei pati to norėtum, viskas būtų gerai, bet... tu
nenori, ir aš tai suprantu. Negaliu daryti su tavimi tų
šlykštynių, jei nenori. Jau anksčiau sakiau tau, kad visa
galia — tavo rankose. O dabar, kai grįžai, to potraukio
apskritai nejaučiu.
— Bet kai susipažinome, tu to norėjai, tiesa?
— Taip, žinoma.
— Kristianai, kaip tas tavo potraukis gali tiesiog dingti? Lyg
būčiau tau vaistas nuo visų ligų ir... kaip čia pasakius...
būčiau tave pagydžiusi. Nieko nesuprantu.
— Nevadinčiau savęs pagydytu... Tu manimi netiki?
 — Tiesiog man tai atrodo... neįtikėtina. O tai ne tas pats.
— Jei nebūtum manęs palikusi, tikriausiai nebūčiau taip
pasijutęs. Palikdama mane padarei mudviem... didžiulę
paslaugą. Tada supratau, kaip stipriai tavęs geidžiu — tavęs
vienos, ir sakydamas, kad geidžiu tavęs tokios, kokią galiu
turėti, kalbėjau rimtai.
Ana nenuleidžia nuo manęs akių. Ar ji rami? O gal
sutrikusi? Nežinau.
— Tu vis dar čia. Maniau, jau seniai būsi išėjusi.
— Kodėl? Nes turėjau pamanyti, kad esi psichas, jei plaki
bizūnais ir dulkini moteris, atrodančias taip, kaip tavo
motina? Kodėl tau susidarė toks įspūdis? — piktai klausia ji.
Prakeikimas...
Ana išleido nagus ir tuoj ketina perverti jais mano kūną.
Bet aš to nusipelnau.
— Na, aš reikalo esmę nusakyčiau truputį kitaip, bet iš
tikrųjų... tu teisi.
Gal ji pyksta? O gal jaučiasi įžeista? Dabar ji žino mano
paslaptį. Mano baisiausią paslaptį. Ir aš laukiu Anos
nuosprendžio.
Mylėk mane.
Arba palik.
Ji užsimerkia.
— Kristianai, aš labai pavargau. Gal galėtume apie viską
pasikalbėti rytoj? Noriu eiti gulti.
— Tu neišeisi?
Negaliu tuo patikėti.
— Ar tu to nori?
— Ne! Tik maniau, kad sužinojusi mane paliksi.
Anos veido išraiška sušvelnėja, bet ji vis dar atrodo
suglumusi.
Prašau, neišeik, Ana.
Jei išeisi, mano gyvenimas bus nepakeliamas.
— Nepalik manęs, — sukuždu.
— Ak, ar reikės garsiai rėkti „ne”?! — sušunka Ana ir aš
krūpteliu. — Nė neketinu!
 — Tikrai?
Neįtikėtina. Net ir dabar ji geba mane nustebinti.
— Ką daryti, kad suprastum — aš nebėgsiu? Ką pasakyti?
Ji atrodo suirzusi.
Staiga man šauna išganinga mintis, — net nustembu. Tokia
pašėlusi, neįprasta mintis, kad imu svarstyti, iš kur ji radosi.
Stipriai sučiaupiu lūpas, susikaupiu, o tada sakau:
— Kai ką gali padaryti.
— Ką? — pyktelėjusi klausia Ana.
— Tekėk už manęs.
Išsižiojusi iš nuostabos, Ana įsispokso į mane.
Santuoka, Grėjau? Gal visai išprotėjai?
Kodėl ji norėtų už tavęs tekėti?
Iš pradžių Ana atrodo priblokšta, bet paskui jos lūpos
prasiskiria ir ji ima kikenti. Netrukus sukanda apatinę lūpą,
matyt, mėgindama tvardytis. Bet jai nieko neišeina. Tada
parvirsta ant grindų, ir jos kikenimas baigiasi juoku, aidinčiu
po visą svetainę.
Ne tokios reakcijos tikėjausi.
Netrukus ji ima isteriškai juoktis. Užsidengia delnu veidą ir,
man rodos, ima kūkčioti.
Nežinau, ką daryti.
Švelniai patraukiu ranką jai nuo veido ir krumpliais
atsargiai nubraukiu ašaras. Tada pamėginu pasakyti šį tą
sąmojingo:
— Mano pasiūlymas jums juokingas, panele Stil?
Ana šniurkšteli, pakelia ranką ir pirštais paglosto man
skruostą.
Šito taip pat nesitikėjau.
— Pone Grėjau, — sušnabžda ji. — Kristianai... Tu gebi
nutaikyti tinkamą akimirką...
Ji nutyla ir pažvelgia į mane taip, tarsi būčiau visiškas
kvailys. Gal toks ir esu, bet vis tiek noriu išgirsti jos
atsakymą.
— Tu mane skaudini, Ana. Ar tekėsi už manęs?
Ana neskubėdama atsisėda ir rankomis atsiremia man į
kelius.
— Kristianai, šiandien akis į akį susitikau su išprotėjusia ir
ginkluota buvusia tavo mergina, buvau išmesta iš savo buto
ir patyriau atominį visų penkių dešimčių tavo asmenybės
atspalvių sprogimą...
Penkių dešimčių?
Jau ketinu teisintis, bet Ana kilsteli ranką ir sulaiko mane
anksčiau, nei spėju prabilti.
— Atvirai sakant, ką tik atskleidei apie save gana
pribloškiančios informacijos, o dabar dar pasipiršai.
— Taip, manau, padėtis apibendrinta gana tiksliai ir
objektyviai.
— O kodėl nesivadovauji nuostata atidėti pasitenkinimą? —
klausimu vėl mane apstulbina Ana.
— Pakeičiau ją ir dabar esu tvirtais neatidėliotino
pasitenkinimo nuostatos šalininkas. Carpe diem, Ana.
— Klausyk, Kristianai, pažįstu tave maždaug tris minutes ir
dar daug ką turiu apie tave sužinoti. Esu per daug išgėrusi,
alkana, pavargusi ir noriu miegoti. Turiu apsvarstyti šį tavo
siūlymą, kaip anksčiau turėjau apsvarstyti ir tavo siūlomą
sutartį. Be to... — ji nutyla ir stipriai sučiaupia lūpas, —
šitokios piršlybos ne pačios romantiškiausios.
Pajuntu, kad krūtinėje atgyja viltis.
— Jūsų pastaba, panele Stil, kaip visada taikli ir puikiai
suformuluota. Vadinasi, mano siūlymas neatmestas?
Ji atsidūsta.
— Ne, pone Grėjau, nei atmestas, nei priimtas. Bet jį
pateikėte tik todėl, kad esate išsigandęs ir manimi
nepasitikite.
— Ne, peršuosi, nes pagaliau sutikau žmogų, su kuriuo
noriu nugyventi visą likusį gyvenimą. Niekada nemaniau, kad
man taip nutiks.
Ir tai tiesa, Ana.
Aš tave myliu.
— Ar galėčiau apie tai pagalvoti? Prašau... Ir apie visa kita,
kas šiandien nutiko? Taip pat ir apie tai, ką pasakei prieš
kelias akimirkas. Esi manęs prašęs, kad pasitikėčiau ir būčiau
kantri. Ką gi, dabar aš tavęs prašau to paties, Grėjau. Man to
reikia.
Pasitikėjimo ir kantrybės.
Pasilenkiu ir užkišu jai už ausies neklusnią plaukų sruogą.
Jos atsakymo laukčiau ir visą amžinybę, jei tik tai reikštų,
kad Ana manęs nepaliks.
— Gerai, galiu palaukti.
Vėl pasilenkiu ir pakšteliu jai į lūpas.
Ana neatsitraukia.
Mane trumpai užplūsta palengvėjimas.
— Nelabai romantiška, tiesa?
Ana papurto galvą, o jos veide atsispindi rimtis.
— Nori širdelių ir gėlyčių? — klausiu.
Ji linkteli, ir aš jai nusišypsau.
— Tu alkana?
— Taip.
— Nieko nevalgei.
— Ne, nevalgiau, — neslėpdama pagiežos atšauna ji ir vėl
atsisėda klūpomis. — Kai pamačiau savo draugą, intymiai
bendraujantį su buvusia nuolankiąja, ir už tai buvau išmesta
iš savo buto, man visai dingo apetitas.
Ji rankomis įsiremia sau į šlaunis.
Tuo metu atsistoju, vis dar stebėdamasis, kad ji čia.
Ištiesiu Anai ranką.
— Paieškosiu tau ko nors užkąsti.
— Gal tiesiog einu gulti?
Ji suspaudžia man ranką ir leidžiasi pastatoma.
— Ne, tau reikia pavalgyti. Eikš.
Nuvedu ją prie čia pat stovinčios baro kėdės, padedu
atsisėsti, o tada pasižvalgau po šaldytuvą.
— Kristianai, aš tikrai nealkana.
Nekreipdamas dėmesio į jos žodžius, išnaršau visą
šaldytuvą.
— Gal sūrio? — pasiūlau.
— Tik ne taip vėlai.
 — Gal sūrių riestainiukų?
— Ar ir jie šaldytuve? Ne, — atsisako Ana.
— Nemėgsti sūrių riestainiukų?
— Tik ne pusę dvyliktos. Kristianai, einu gulti. Jei nori, gali
savo šaldytuve raustis iki ryto. Labai pavargau, nes ši diena
man buvo net per daug įdomi. Norėčiau kuo greičiau ją
pamiršti.
Taip tarusi, ji vikriai nulipa nuo baro kėdės, o aš tuo metu
randu ponios Džouns iš anksto paruoštą vakarienę.
— Gal makaronų su tarkuotu sūriu? — pasiteirauju
kilstelėdamas dubenį su maistu.
Ana į mane pašnairuoja.
— Mėgsti makaronus su tarkuotu sūriu? — klausia.
Ar mėgstu? Makaronus su sūriu aš dievinu.
— Nori? — klausiu dar kartą, mėgindamas ją sugundyti.
Ana neprataria nė žodžio, bet jos šypsena labai iškalbinga.
Įkišu dubenį į mikrobangų krosnelę ir paspaudžiu „šildyti”.
— Tai naudotis mikrobangų krosnele vis dėlto moki? —
nusišaipo Ana.
Ir grįžusi vėl klesteli ant baro kėdės.
— Jei maistas jau paruoštas ir inde, paprastai kaip nors
padarau jį valgomą. Tik ruošiant patiekalą kyla sunkumų.
Padedu ant stalo du paklotėlius, dvi lėkštes ir stalo
įrankius.
— Jau labai vėlu, — sako Ana.
— Rytoj į darbą neik.
— Turiu eiti. Rytoj mano viršininkas išskrenda į Niujorką.
— Ar nori šį savaitgalį ten skristi?
— Pažiūrėjau orų prognozę, praneša lietų, — praneša ji.
— Šit kaip? O ką nori veikti?
Dzingteli mikrobangų krosnelė. Mūsų vakarienė paruošta.
— Dabar nieko nenoriu, tik gerai permąstyti šios dienos
įvykius. Visas tas jaudulys labai... vargina.
Paėmęs puodkėlę, ištraukiu garuojantį dubenį iš
mikrobangų krosnelės ir pastatau ant virtuvės stalo. Maistas
gardžiai kvepia, ir džiaugiuosi, kad man grįžo apetitas. Kol
atsisėdu, Ana į abi lėkštes įdeda po kelis šaukštus valgio.
Kiek jai visko pasakiau, o ji vis dar su manimi. Ana tokia...
stipri. Ji niekada nenuvilia. Net susidūrusi su Leila neprarado
savitvardos.
Ana paragauja makaronų, aš paseku jos pavyzdžiu. Valgis
kaip tik toks, kokį mėgstu.
— Atleisk dėl Leilos, — burbteliu.
— Už ką būtent turėčiau atleisti?
— Tikriausiai tau buvo sukrėtimas pamatyti ją savo bute.
Šiek tiek anksčiau Teiloras pats tą butą tikrino. Jis labai
nusiminęs.
— Teiloro aš nekaltinu.
— Ir aš ne. Jis važinėjo po miestą ieškodamas tavęs.
— Manęs? Kodėl?
— Nežinojau, kur esi. Palikai mašinoje rankinę ir telefoną.
Negalėjau tavęs net susekti. Kur tu ėjai?
— Mudu su Etanu nuėjome į barą kitapus gatvės. Iš ten
buvo matyti, kas dedasi.
— Aišku.
— O ką tu veikei, likęs bute vienas su Leila?
— Tikrai nori žinoti? — klausiu.
— Tikrai, — sušnabžda ji, bet iš virpančio balso suprantu,
kad nėra visiškai tikra. Suabejoju, ar verta viską pasakoti,
bet Ana vėl pažvelgia į mane ir suprantu, kad turiu būti
atviras.
— Mudu kalbėjomės, paskui aš ją išmaudžiau. Be to,
aprengiau tavo drabužiais. Tikiuosi, neprieštarausi. Ji buvo
suskretusi.
Netarusi nė žodžio, Ana nuo manęs nusigręžia. Man dingsta
apetitas.
Mėšlas. Nereikėjo jai sakyti.
— Daugiau niekuo negalėjau jai padėti, Ana, — priduriu.
— Tu jai vis dar kažką jauti?
— Ne! — prieš akis iškyla nuliūdusi ir iš bado sulysusi Leila,
ir aš užsimerkiu. — Bet matyti ją tokią — taip pasikeitusią ir
palūžusią... Man ji žmogiškai rūpi.
 Nuvijęs Ledos vaizdinį šalin, vėl pasisuku į Aną.
— Ana, pažvelk į mane.
Ji spokso į savo nepaliestą valgį.
— Ana.
— Ką? — sušnabžda ji.
— Liaukis. Tai nieko nereiškia. Rūpinausi ja tarsi vaiku,
palūžusiu, sutrikusiu vaiku.
Ana užsimerkia, atrodo, kad tuoj pravirks, ir mane apima
siaubas.
— Ana.
Ji atsistoja, nusineša lėkštę prie kriauklės ir išverčia į
šiukšliadėžę makaronus.
— Ana, prašau.
— Liaukis, Kristianai! Prašau tavęs, liaukis karksėjęs
„Ana”! — suirzusi rikteli ji ir pravirksta. — Šiandien man jau
gana. Einu gulti. Aš pavargusi ir išmušta iš vėžių. Todėl palik
mane ramybėje.
Ji išpuola iš virtuvės ir nubėga link miegamojo, palikusi
mane vieną su auštančiais ir stingstančiais makaronais su
sūriu.
Mėšlas.
 2011-ŲJŲ BIRŽELIO 15-OJI.
TREČIADIENIS
Pasiremiu rankomis galvą ir delnais persibraukiu per veidą.
Negaliu patikėti, kad pasipiršau Anai. Ir ji manęs neatstūmė.
Bet ir nesutiko. Gali būti, kad niekada ir nesutiks.
Rytą ji pabus pailsėjusi ir atitokusi.
O dienos pradžia tikrai buvo puiki. Gaila, kad vakare, kai
pasirodė Leila, reikalai visiškai pašlijo.
Na, bent jau ji yra saugi ir gauna visą reikalingą pagalbą.
Tik... kokia kaina? Anos sąskaita?
Dabar ji žino viską.
Žino, kad esu pabaisa.
Ir vis tiek dar neišėjo.
Mąstyk pozityviai, Grėjau.
Man, kaip ir Anai, visiškai dingo apetitas, be to, jaučiuosi
išsekęs. Šis vakaras atėmė iš manęs daug dvasinių jėgų.
Atsistoju nuo virtuvės stalo. Per pastarąsias kelias valandas
patyriau daugiau, nei kada nors maniau esant įmanoma.
Štai kaip ji tave veikia, Grėjau. Ji pažadina tavo jausmus.
Būdamas su ja bent jau žinai, kad esi gyvas.
Negaliu jos prarasti. Ką tik ją atradau.
Priblokštas ir sutrikęs, įdedu savo lėkštę į kriauklę ir
patraukiu į savo miegamąjį.
Jei Ana sutiks tekėti, tai bus mūsą miegamasis.
Priėjęs prie vonios kambario durų, išgirstu prislopintą
triukšmą. Ji verkia. Atidarau duris ir randu Aną ant grindų,
susirietusią kaip ką tik gimęs kūdikis, vilkinčią vienus iš mano
sportinių marškinėlių ir kūkčiojančią. Matyti ją, apimtą tokios
nevilties, — tarsi sulaukti vikraus spyrio į saulės rezginį.
Jaučiu, kad man ima trūkti oro. Tai nepakeliama.
Atsisėdu ant grindų.
— Ana, — sumurmu, prisitraukiu ją arčiau ir apkabinu. —
Prašau, neverk, Ana, prašau...
Ji rankomis apsiveja man kaklą, priglunda prie krūtinės, bet
jos kūkčiojimas, rodos, neslopsta.
Ak, mažyte...
Švelniai paglostau jai nugarą galvodamas, kad Anos ašaros
jaudina mane labiau, nei kada nors jaudino Leilos.
Nes aš ją myliu.
Ji narsi ir stipri. O aš... Štai kaip aš jai atsilyginau — ėmiau
ir pravirkdžiau.
— Atleisk, mažyte, — šnabždu laikydamas Aną glėbyje ir
verkiančią imu supti lyg vaiką.
Tada pabučiuoju jai į plaukus. Pagaliau jos kūkčiojimas ima
rimti, ji virpa visu kūnu ir kartais dar stipriai sukūkčioja.
Laikydamas ją ant rankų atsistoju, nusinešu į miegamąjį ir
paguldau ant lovos. Ana nusižiovauja ir užsimerkia, o aš
nusimaunu kelnes ir nusivelku marškinius. Likęs su vienais
apatiniais, vikriai apsivelku sportinius marškinėlius ir išjungiu
šviesas. Lovoje vėl prisitraukiu ją ir apkabinu. Po kelių
sekundžių Ana ima kvėpuoti giliau, ir suprantu, kad užmigo.
Ji, kaip ir aš, išsekusi. Bijodamas ją pažadinti nedrįstu nė
krustelėti. Jai reikia pamiegoti.
Guliu tamsoje ir mėginu suvokti, kas iš tiesų šįvakar įvyko.
Daug kas. Pernelyg daug, pernelyg...

Leila stovi prieš mane. Ji atrodo kaip benamė, ir aš,

užuodęs nuo jos sklindantį dvoką, žingteliu atatupstas.
Ta smarvė. Ne.
Smarvė.
Ir jis dvokia. Bjauriai. Ir jis suskretęs. Burnoje pajuntu
šleikštulį.
Jis įtūžęs. Pasislepiu po stalu. Kur tu, bjaurybe?
Jis turi cigarečių.
Ne. Šaukiuosi mamytės. Bet ji manęs negirdi. Ji tįso ant
grindų.
Jis išpučia dūmus.
Juokiasi.
Stveria mane už plaukų.
Nudegina. Aš suklykiu.
 Man nepatinka, kai degina.
Mamytė guli ant grindų. Miegu šalia jos. Ji šalta. Apkloju ją
savo antklode.
Jis grįžta. Įsiutęs.
Beprotė. Kvaiša. Kekšė.
Dink man iš akių, kvailas sumautas nuodvasa! Jis man
trenkia ir aš griūvu.
Jis išeina. Užrakina duris. Lieku vienas su mamyte.
Paskui ji dingsta. Kur mamytė? Kur mamytė?
Jis prikiša cigaretę man prie veido.
Ne.
Užsitraukia dūmą.
Ne.
Prispaudžia nuorūkos galą man prie odos.
Ne.
Skausmas. Dvokas.
Ne.
—
Kristianai!
Staiga atsimerkiu. Kambaryje dega šviesa. Kur aš? Savo
miegamajame.
Išlipusi aš lovos, Ana laiko mane už pečių ir purto.
— Tu išėjai, išėjai, turėjai išeiti, — nerišliai murmu.
Ana prisėda šalia manęs.
— Aš čia, — sako ji ir priglaudžia delną man prie skruosto.
— Tu išėjai.
Košmarus sapnuoju tik tada, kai tavęs nėra.
— Nuėjau atsigerti. Ištroškau.
Užsimerkęs delnais pasitrinu veidą, mėgindamas
susigaudyti, kur tikrovė, o kur pramanas. Ji neišėjo. Ana sėdi
ir žiūri į mane: mieloji, kilnioji Ana. Mano mergaitė.
— Tu čia. Ak, ačiū Dievui.
Parsiverčiu ją ant lovos ir prisitraukiu.
— Aš tik nuėjau atsigerti, — pakartoja Ana, o aš
suspaudžiu ją glėbyje. Ji paglosto man plaukus ir skruostą. —
Kristianai, prašyčiau... Aš čia. Ir niekur neišeisiu.
 — Ak, Ana...
Įsisiurbiu jai į lūpas. Pajuntu apelsinų sulčių, saldumo ir...
namų skonį.
Bučiuoju jai lūpas, ausį, kaklą, ir mano kūnas sukrunta.
Glamonėdamas Anos kūną, dantimis grybšteliu jai apatinę
lūpą. Slysdama aukštyn, mano ranka kelia jai marškinėlius.
Kai suimu krūtį, ji suvirpa, o kai pirštais suspaudžiu spenelį,
bučiuodama mane sudejuoja.
— Geidžiu tavęs, — sušnabždu.
Man tavęs reikia.
— Aš čia, visa tavo. Tik tavo, Kristianai.
Šie žodžiai įplieskia aistrą mano krūtinėje. Vėl ją
pabučiuoju.
Prašau, niekada manęs nepalik.
Ana pirštais suspaudžia mano marškinėlių apačią ir aš
atsisėdu taip, kad galėtų juos nuvilkti. Pasodinu Aną,
atsiklaupiu jai tarp kojų ir nuvelku jos marškinėlius. Ji žvelgia
į mane tamsiomis, alkio ir ilgesio kupinomis akimis. Delnais
spausdamas veidą, pabučiuoju ją, ir mudu griūvame ant
čiužinio. Ji panardina pirštus man į plaukus, atsako į mano
bučinį, atsiliepia į mano aistrą. Paskui jos liežuvis įsmunka
man į burną, nekantraudamas suteikti man malonumą.
Ak, Ana...
Staiga ji atšlyja ir, remdamasi man į žastus, pasitraukia.
— Kristianai... liaukis. Aš negaliu.
— Ką? Kas negerai? — sumurmu prikišęs lūpas jai prie
sprando.
— Ne, prašau. Aš negaliu, ne dabar. Duok man truputį
laiko, prašau...
— Ak, Ana, daug negalvok, — sušnabždu, vėl apimtas
nerimo. Man akimirksniu išlaksto visi miegai. Ji mane
atstumia.. Ne. Neišmanau, ką daryti. Krimsteliu jai ausies
spenelį, nuo mano prisilietimo ji išriečia nugarą ir aikteli. —
Aš nė kiek nepasikeičiau, Ana. Myliu tave ir man tavęs reikia.
Liesk mane. Prašau.
Nutilęs nosimi brūkšteliu jai per nosį, pasikeliu, įsiremiu
rankomis į čiužinį ir, atidžiai į ją žvelgdamas, laukiu
atsakymo.
Nuo šios akimirkos priklauso tolesni mūsų santykiai.
Jei ji negali...
Jei negali manęs liesti...
Jei negaliu jos turėti...
Laukiu.
Prašau, Ana.
Ana nedrąsiai pakelia ranką ir delnu paliečia man krūtinę.
Tamsa akimirksniu išskečia nagus ir pajuntu, kaip per kūną
nusirita karščio ir skausmo banga. Aiktelėjęs užsimerkiu.
Man pavyks tai padaryti.
Dėl jos — pavyks.
Mano mergaitė.
Ana.
Jos pirštai pasiekia man petį, o jų galiukai, rodos, degina
odą. Sudejuoju. Ir trokštu būti jos liečiamas, ir... bijau.
Bijoti mylimosios prisilietimo? Koks aš... ligonis.
Ana prisitraukia mane, uždeda delnus man ant nugaros ir
laiko. Jos delnai liečia mano odą. Degina. Sukandęs dantis
šūkteliu — lyg dejuodamas, lyg kūkčiodamas. Slėpdamasis,
bėgdamas nuo kančios ir ieškodamas paguodos, įsikniaubiu
jai į kaklą ir bučiuoju ją, myliu ją, o jos pirštai slysta per du
randus man ant nugaros.
Tai beveik nepakeliama.
Imu karštligiškai bučiuoti Aną, pasiduodu jos liežuvio
glamonėms ir vien lūpomis bei rankomis nesiliauju kautis su
savo demonais. Mano pirštai slysta jos kūnu, o jos rankos
glosto manąjį.
Tamsa sukasi verpetu, mėgindama Aną nustumti, bet Ana
pirštais vis dar liečia mane. Glamonėja. Čiuopia. Švelniai.
Kupina meilės. Susikaupiu, kad įveikčiau baimę ir kančią.
Mano lūpos, berdamos švelnius bučinius, slenka žemyn,
pasiekia krūtis, apžioju vieną spenelį ir čiulpiu tol, kol jis
sustandėja. Ana sudejavusi išriečia nugarą, pasitikdama
mane kilsteli dubenį ir nagais perbraukia man per nugaros
raumenis. To jau per daug. Mane sukausto baimė, ima
daužytis širdis.
— Po velnių, Ana! — rikteliu nenuleisdamas nuo jos akių.
Ji šnopuoja, o jos akys spindi geismu.
Tai ją kaitina.
Prakeikimas.
Per daug negalvok, Grėjau.
Susiimk. Ir nesipriešink.
Giliai atsidusęs ir tikėdamasis nuraminti besidaužančią
širdį, delnu perbraukiu per Anos kūną, keliauju per papilvę ir
pasiekiu tarpkojį. Suimu jį į delną ir pirštais pajuntu jos
drėgmę. Kyšteliu pirštus gilyn, imu sukti, o ji kilsteli dubenį ir
pasitinka mano ranką.
— Ana...
Jos vardas — tarsi maldavimas. Patraukiu ranką, atsisėdu,
Anos rankos nusvyra ir dabar ji manęs neliečia. Akimirksniu
pajuntu ir palengvėjimą, ir netekties skausmą. Nusimaunu
trumpikes, išlaisvinu lytį ir pasilenkiu prie naktinės spintelės
paimti sargio.
— Gal pati nori užmauti? Vis dar gali atsisakyti. Visada gali
atsisakyti.
— Geriau nesuteik man progos galvoti, Kristianai, —
sušnabžda Ana. — Aš taip pat tavęs geidžiu.
Ji dantimis perplėšia paketėlį ir palengva, virpančiais
pirštais man jį užmauna.
Mano penį liečiantys jos pirštai — tarsi kankinimo įnagiai.
— Patikimai kaip visada. Ana, tu griauni mano vyrišką
savigarbą.
Ji savininkiškai šypteli, o kai baigia darbą, aš ją užgulu ir
išsitiesiu.
Vis dėlto turiu įsitikinti, kad Ana taip pat to nori. Vikriai
pasiverčiu ir ji atsiduria ant manęs.
— Tu... paimk mane... — žvelgdamas į ją sėdinčią,
sušnabždu.
Ana apsilaižo lūpas, užsėda mane ir ima sūpuotis.
— A...
 Atlošiu galvą ir užsimerkiu.
Priklausau tau, Ana.
Ji suspaudžia man rankas ir ima joti.
Ak, mažyte...
Ji pasilenkusi pabučiuoja man smakrą ir dantimis
pakrimsčioja skruosto apačią.
Tuoj nuteisiu.
Mėšlas.
Suspaudžiu jai klubus ir sulėtinu tempą.
Ramiau, mažyte. Prašau, neskubėk.
Jos žvilgsnis kupinas jaudulio ir aistros.
Aš vėl susikaupiu.
— Ana, liesk mane... prašau...
Plačiai atsimerkusi, ji visiškai atsiduoda malonumui ir
rankomis atsiremia man į krūtinę. Pasijuntu lyg nudegintas.
Tada sušukęs giliai į ją įsiskverbiu.
— Aaa! — suvaitoja Ana ir nagais švelniai brūkšteli man per
krūtinę.
Kankindama mane. Įaudrindama. Tačiau tamsa trauktis
neketina ir yra tvirtai pasiryžusi perrėžti man odą. Kančia
tokia stipri, kad mano akyse pasirodo ašaros ir Anos veidas
tarsi išskysta.
Vikriai apsiverčiu ir Ana atsiduria po manimi.
— Gana. Daugiau nereikia.
Ji delnais suspaudžia man veidą, nubraukia ašaras,
prisitraukia ir mudviejų lūpos vėl susilieja. Įstumiu kiek
galėdamas giliau ir imu sūpuotis. Mėginu išlaikyti
pusiausvyrą, bet man nepavyksta. Visas atsiduodu šiai
moteriai. Ji alsuoja man į ausį. Greitai. Garsiai. Artėja prie
ribos. Jau arti. Bet dar laikosi.
— Atsiverk man, Ana, — sukuždu.
— Ne.
— Atsiverk, — maldaujamai pakartoju traukdamas ir
stumdamas.
Mums to reikia.
Ir ji neišlaiko, mano prispausta, ima trūkčioti, šūkteli,
rankomis ir kojomis apsiveja mane, ir po akimirkos nugarmu
į prarają.

Ana panardinusi pirštus man į plaukus, o aš padėjęs

galvą jai ant krūtinės. Ji čia. Ana neišėjo, bet negaliu
atsikratyti jausmo, kad vėl vos jos nepraradau.
— Niekada manęs nepalik, — sušnabždu. Jaučiu, kad ji
krusteli galvą ir, kaip tikra užsispyrėlė, pakelia smakrą. —
Žinau, kad užvertei akis, — priduriu patenkintas, kad ji tai
padarė.
— Tu gerai mane pažįsti, — pralinksmėjusi sako Ana.
Ačiū Dievui.
— Norėčiau pažinti dar geriau.
— Grįžkime prie tavęs, Grėjau, — sako ji ir ima klausinėti,
kokie košmarai naktimis mane kankina.
— Kaip visuomet.
Ji primygtinai prašo atskleisti daugiau.
Ak, Ana, ar tikrai nori žinoti?
Ana tyli. Laukia.
Atsidustu.
— Man maždaug treji metai, o rinktinės kekšės
sąvadautojas vėl įsiutęs kaip bulius. Jis nesiliauja rūkęs,
traukia cigaretę po cigaretės ir neranda peleninės...
Ar ji tikrai nori tokios bjaurasties galvoje? Nudeginimas.
Dvokas. Riksmas.
Vis dar mano užgulta, Ana įsitempia.
— Skaudėjo, — sumurmu. — Tą skausmą pamenu. Dėl jo ir
sapnuoju košmarus. Dėl to skausmo ir dėl to, kad ji nė
nemėgino jo sustabdyti.
Ana stipriau mane apkabina.
Pakeliu galvą, pažvelgiu jai į akis.
— Tu ne tokia kaip ji. Niekada taip nemanyk. Prašau.
Ana porą kartų sumirksi, o aš vėl padedu galvą jai ant
krūtinės.
Kekšė narkomanė buvo silpna. Ne, Vikšreli. Tik ne dabar.
Ji nusižudė. Paliko mane.
 — Kartais sapne ji tiesiog guli ant grindų. Ir aš manau, kad
miega. Bet ji nejuda. Niekada nejuda. O aš alkanas. Labai
alkanas... Staiga kyla baisus triukšmas, jis grįžta ir,
keikdamas tą kekšę narkomanę, skaudžiai man smogia. Jis
visuomet pirmiausia pasišvaistydavo kumščiu arba diržu.
— Dėl to nenori būti liečiamas?
Užsimerkiu ir stipriau Aną priglaudžiu.
— Tai sunku paaiškinti.
Nosimi švelniai brūkšteliu jai tarp krūtų ir giliai įkvepiu jos
kūno aromato.
— Pasistenk, — paprašo Ana.
— Ji manęs nemylėjo. — Negalėjo mylėti. Negynė manęs.
Be to, ir paliko. Vieną. — Aš pats savęs nemylėjau.
Nežinojau, kad gali būti ir kitoks prisilietimas, ne tik...
šiurkštus. Nuo to viskas ir prasidėjo.
Niekada nesu pajutęs švelnaus motinos prisilietimo, Ana.
Niekada.
Greisė gerbė mano nubrėžtas ribas.
Iki šiol nežinau kodėl.
— Flinas visa tai gali paaiškinti geriau už mane.
— Ar galėčiau su juo susitikti? — pasiteirauja Ana.
— Penkiasdešimt atspalvių jau spalvina ir tave? — klausiu
mėgindamas sušvelninti tarp mudviejų augančią įtampą.
— Matyt, — Ana pasimuisto. — Bet šią akimirką man
patinka, kaip jie mane spalvina.
Man patinka jos apsimestinis atsainumas, be to, jei Ana gali
juokauti šia tema, dar galiu turėti vilties.
— Taip, panele Stil, ir man patinka, — pabučiuoju ją ir
pažvelgiu į šiltų jos akių gelmę. — Tu man tokia brangi, Ana.
Siūlydamas už manęs tekėti, kalbėjau rimtai. Ir po vestuvių
galėsime vienas kitą geriau pažinti. Galėsiu tavimi rūpintis.
Tu galėsi rūpintis manimi. Jei norėsi, galėsime turėti vaikų.
Aš pasiūliau, bet spręsk tu, Anastazija. Geidžiu ir tavo kūno,
ir sielos — amžiams. Prašau pagalvoti apie tai.
— Pagalvosiu, Kristianai. Tikrai. Ir vis dėlto, jei
neprieštarauji, pirmiausia norėčiau pasikalbėti su daktaru
Flinu.
— Sutinku su viskuo, mažyte. Su viskuo. Kada norėtum su
juo susitikti?
— Kuo greičiau, tuo geriau.
— Puiku. Rytą suderinsiu su juo vizito laiką, — žvilgteliu į
laikrodį: 3.44. — Jau vėlu. Turėtume miegoti, — išjungiu
naktinę lempelę ir prisitraukiu Aną, kad galėtume myluotis.
Taip elgiuosi tik su ja. Nosimi brūkšteliu jai per kaklą. —
Myliu tave, Ana Stil, ir noriu, kad visada būtum šalia. O dabar
miegok.
PABUNDU NUO BAISAUS SUJUDIMO. Peršokusi per mane, Ana
strykteli iš lovos ir nuskuba į vonios kambarį.
Ar ji išeina?
Ne.
Žvilgteliu į laikrodį.
Velnias. Jau vėlu. Rodos, taip ilgai dar niekada nesu
miegojęs. Ji ruošiasi į darbą. Papurtęs galvą, vidaus ryšio
telefonu paskambinu Teilorui.
— Labas rytas, pone Grėjau.
— Labas, Teilorai. Ar galėtum šiandien nuvežti panelę Stil į
darbą?
— Mielai, sere.
— Ji gerokai vėluoja.
— Lauksiu jos prie laukujų durų.
— Puiku.
— O tada grįžk paimti manęs.
— Klausau, sere.
Atsisėdu lovoje ir matau, kaip iš vonios kambario,
sausindamasi plaukus ir nešdamasi drabužius, išeina Ana.
Reginys verčia iš kojų, ypač kai ji apsimauna juodas
nėriniuotas kelnaites ir užsisega prie jų derančią liemenėlę.
Taip. Visą dieną galėčiau į ją spoksoti.
— Gražiai atrodai. Žinai, galėtum paskambinti ir pasakyti,
kad susirgai, — pasiūlau.
— Ne, Kristianai, negaliu. Nesu didybės manijos apimtas ir
gražiai šypsotis mokantis generalinis direktorius, kuris gali
ateiti ir išeiti kada užsinori.
Mokantis gražiai šypsotis? Apimtas didybės manijos? Plačiai
nusišypsau.
— O man patinka tada, kada užsinoriu.
— Kristianai! — šūkteli Ana ir sviedžia į mane rankšluostį.
Nusijuokiu. Ji vis dar čia, ir nemanau, kad manęs nekenčia.
— Graži šypsena, ar ne?
— Taigi. Juk žinai, kaip ji mane veikia.
Ji užsideda ant riešo rankinį laikrodį ir stabteli užsisegti
dirželio.
— Ne, nežinau.
— Dar ir kaip žinai. Taip pat tu veiki ir visas kitas moteris.
Gyva bėda žiūrėti į jas, nuolat alpstančias.
— Šit kaip? — klausiu, neslėpdamas pašaipos.
— Nevaidinkite naivuolio, pone Grėjau, jums šis vaidmuo
visai netinka.
Ji susiriša plaukus į uodegą ir apsiauna aukštakulnius.
Mano mažytė visa juoda. Ji atrodo pribloškiamai.
Atsisveikindama Ana pasilenkia manęs pabučiuoti, ir
negaliu atsispirti pagundai. Parsiverčiu ją į lovą.
Ačiū, kad čia esi, Ana.
— Kaip man sugundyti tave pasilikti? — sukuždu.
— Nepavyks, — sumurma Ana santūriai grumdamasi ir
mėgindama išsivaduoti. — Paleisk mane.
Perkreipiu lūpas, ir ji nusišypso. Pirštais braukdama palei
mano lūpų kontūrą ir šypsodamasi, ji pasilenkia manęs
pabučiuoti. Užsimerkiu, kad geriau pajusčiau jos lūpų
prisilietimą, ir imu mėgautis bučiniu.
Tada Aną paleidžiu. Jai metas eiti.
— Teiloras tave nuveš. Bus greičiau, nes tau nereikės
ieškoti, kur pastatyti automobilį. Jis laukia prie durų.
— Gerai. Ačiū, — padėkoja ji. — Džiaukitės ramiu rytu
lovoje, pone Grėjau. Mielai pasilikčiau, bet įmonės, kurioje
dirbu, savininkui nepatiktų, jei jo pavaldiniai numotų ranka į
darbą vien dėl beprotiško sekso.
Ji pasiima rankinę.
 — Aš, panele Stil, neabejoju, kad jam tai patiktų. Tiesą
sakant, tos įmonės savininkas net primygtinai to reikalautų.
— Kodėl tebetįsote lovoje? Jums tai visai nebūdinga.
Susidėjęs rankas virš galvos, patogiai atsilošiu ir plačiai jai
nusišypsau.
— Nes galiu sau tai leisti, panele Stil.
Apsimestinai bjaurėdamasi ji papurto galvą.
— Iki, mielasis.
Ana pasiunčia man oro bučinį ir išskuba pro duris. Mano
ausis pasiekia koridoriumi tolstančių jos žingsnių aidas, bet
netrukus viskas nutyla.
Ana išėjo visai dienai.
O aš jos jau pasiilgau.
Sugraibau mobilųjį ketindamas parašyti jai laišką. Tik... ką
sakyti? Vakar vakare tiek daug visko pripasakojau, kad
nebenoriu bauginti jos naujais... atradimais.
Kalbėk paprastai, Grėjau.
Siuntėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Pasiilgau tavęs
Data: 2011 m. birželio 15 d. 09:05
Gavėjas: Anastazija Stil

Prašau naudotis „BlackBerry” telefonu.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Apsidairau po savo miegamąjį galvodamas, kaip be Anos

čia tuščia. Parašau laišką ir išsiunčiu jį į asmeninę jos
paskyrą. Turiu būti tikras, kad naudojasi mobiliuoju, mat
nenoriu, kad SIP leidykloje kas nors skaitytų mudviejų
laiškus.

Siuntėjas: Kristianas Grėjus

Tema: Pasiilgau tavęs
Data: 2011 m. birželio 15 d. 09:06
 Gavėjas: Anastazija Stil

Be tavęs mano lova per didelė.

Rodos, vis tiek teks eiti į darbą.
Net ir didybės manijos apimtiems generaliniams
direktoriams reikia kuo nors užsiimti.

Kristianas Grėjus
Nuobodžiaujantis Grėjaus įmonių holdingo
generalinis direktorius

Tikiuosi, mano žodžiai sukels jai šypseną. Paspaudžiu

„siųsti”, o tada surenku Flino priimamojo numerį. Palieku jam
žinutę. Jei Ana nori susitikti su Flinu, tegul susitinka.
Sutvarkęs šį reikalą, išlipu iš lovos ir pėdinu į vonios kambarį.
Šiaip ar taip, šiandien manęs laukia susitikimas su meru.
PO VAKARYKŠČIŲ įvykių jaučiuosi išbadėjęs. Niekada
nevalgau pietų. Ponia Džouns pataisė man gausius pusryčius:
iškepė kiaušinienės su šonine ir kumpiu, smulkiai supjaustė ir
paskrudino virtų bulvių, padėjo vaflių ir skrebučių. Geilė buvo
išvažiavusi į miestą, kurį pažįsta kaip savo penkis pirštus.
Pusryčiaudamas sulaukiu Anos atsakymo. Iš tarnybinio
elektroninio pašto!

Siuntėjas: Anastazija Stil

Tema: Gerai, jei tai kai kam labai svarbu
Data: 2011 m. birželio 15 d. 09:27
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Mano viršininkas pasiuto.

Kaltinu tave, kad iki paryčių neleidai užmigti su
savo... kvailystėmis. Gėdytumeisi.

Anastazija Stil
SIP leidyklos redaktoriaus Džeko Haido asistentė Ak,
Ana, gėdijuosi labiau, nei numanai.
 Siuntėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Kokiomis kvailystėmis?
Data: 2011 m. birželio 15 d. 09:32
Gavėjas: Anastazija Stil

Tau nereikia dirbti, Anastazija.

Nė neįsivaizduoji, kaip tos mano kvailystės mane
nustebino. Bet man patinka neleisti tau užmigti iki
paryčių. Prašau naudotis „BlackBerry” telefonu.
Ak, tiesa, taip pat prašau, kad už manęs tekėtum.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Man pusryčiaujant, ponia Džouns sukiojasi virtuvėje.

— Dar kavos, pone Grėjau?
— Prašyčiau.
Į mano mobilųjį atkeliauja Anos atsakymas.

Siuntėjas: Anastazija Stil

Tema: Užsidirbti pragyvenimui
Data: 2011 m. birželio 15 d. 09:32
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Tavo įgimtas polinkis priekabiauti man žinomas, bet

gal tiesiog... liaukis.
Man reikia pasikalbėti su tavo psichiatru.
Tik tada išgirsi mano atsakymą.
Nesu griežtai nusiteikusi prieš gyvenimą nuodėmėje.

Anastazija Stil
SIP leidyklos redaktoriaus Džeko Haido asistentė Dėl
Dievo meilės, Ana!

Siuntėjas: Kristianas Grėjus

 Tema: „BLACKBERRY” TELEFONAS
Data: 2011 m. birželio 15 d. 09:40
Gavėjas: Anastazija Stil

Anastazija, jei ketini kalbėti apie daktarą Fliną, tai

NAUDOKIS
„BLACKBERRY”.
Tai ne prašymas.

Kristianas Grėjus
Dabar supykęs Grėjaus įmonių holdingo generalinis
direktorius

Suskamba mano telefonas, skambina asmeninė Flino

padėjėja. Gydytojas gali priimti mane rytoj septintą valandą
vakaro. Paprašau jos perduoti Flinui, kad man dar
paskambintų, mat turiu atsiklausti, ar galiu atsivesti į
konsultaciją Aną.
— Pažiūrėsiu, ar pavyks įterpti šį skambutį į daktaro Flino
darbotvarkę.
— Ačiū, Džaneta.
Taip pat noriu sužinoti, kaip šįryt sekasi Leilai.
Į asmeninę Anos paskyrą išsiunčiu dar vieną laišką. Šį kartą
mano tonas švelnesnis.

Siuntėjas: Kristianas Grėjus

Tema: Diskretiškumas
Data: 2011 m. birželio 15 d. 09:50
Gavėjas: Anastazija Stil

Tam reikia tikros drąsos.

Prašau diskretiškumo — iš leidyklos elektroninio
pašto dėžutės siunčiami tavo laiškai stebimi.
KIEK KARTŲ TURIU TAU KARTOTI?
Taip. Tavo žodžiais tariant, tai rėksmingos didžiosios
raidės.
 NAUDOKIS „BLACKBERRY” TELEFONU.
Daktaras Flinas priims mus rytoj vakare.

Kristianas Grėjus
Vis dar labai pykstantis Grėjaus įmonių holdingo
generalinis direktorius

Tikiuosi, ši žinia Anai patiks.

— Vakarienę pataisyti dviem? — klausia Geilė.
— Taip, ponia Džouns. Ačiū.
Nuryju paskutinį gurkšnelį kavos ir pastatau puodelį ant
stalo. Man patinka pusryčiaujant juokauti su Ana ir
geraširdiškai traukti ją per dantį. Jei ištekėtų už manęs, ji
būtų čia kiekvieną rytą.
Vedybos. Žmona.
Grėjau, ir kas tau šovė į galvą?
Kokių permainų turėsiu imtis, jei Ana sutiks už manęs
tekėti? Atsistoju nuo kėdės ir patraukiu į vonios kambarį. Prie
laiptų į antrą aukštą stabteliu. Pasidavęs impulsui, užlipu į
žaidimų kambarį. Atsirakinu duris ir įeinu.
Naujausias su šiuo kambariu susijęs mano prisiminimas
nėra malonus.
Koks tu sumautas šunsnukis...
Anos ištarti žodžiai vis dar neduoda man ramybės. Prieš
akis iškyla ašaromis apsipylęs ir kančios paženklintas jos
veidas. Užsimerkiu. Staiga pajuntu tuštumą bei didžiulį
skausmą ir mane iki gyvo kaulo nusmelkia gailestis. Daugiau
niekada nenoriu matyti jos tokios nelaimingos. Vakar naktį ji
verkė; visas ašaras išverkė, bet šį kartą bent jau leidosi
guodžiama. O tai — milžiniška permaina.
Ar ne?
Apsidairau žaidimų kambaryje. Įdomu, ar jis dar bus
naudojamas?
Čia praleidau nuostabių akimirkų...
Ana ant kryžiaus. Ana, prirakinta prie lovos. Klūpanti Ana.
Tavo iškrypėliškas dulkinimasis man patinka.
 Atsidustu ir zvirbteli mano mobilusis. Gavau Teiloro žinutę.
Jis grįžo ir laukia manęs prie lauko durų. Dar kartą ilgesingai
nužvelgiu tai, ką kadaise vadinau savo prieglobsčiu, ir išėjęs
uždarau duris.

Rytas slenka gana nuobodžiai, nors Grėjaus įmonių

holdingo būstinėje justi šioks toks sujudimas. Nedažnai
priimu į kompaniją atvykusias delegacijas, bet mero vizitas
sukelia visuotinį jaudulį. Dalyvauju keliuose rytą
numatytuose susitikimuose, rodos, viskas vyksta pagal planą.
Pusę dvyliktos grįžtu į savo kabinetą ir netrukus Andrėja
sujungia mane su Flinu.
— Džonai, ačiū, kad paskambinai.
— Maniau, nori pasikalbėti apie Leilą Viljams, bet paskui
atkreipiau dėmesį, kad esi užsiregistravęs vizitui ir atvyksi
rytoj vakare.
— Pasipiršau Anai.
Džonas nieko neatsako.
— Nustebai? — klausiu.
— Tiesą sakant, ne.
Ne tokio atsakymo iš jo tikėjausi. Bet tiek to.
O jis sako:
— Kristianai, elgiesi impulsyviai. Be to, esi įsimylėjęs. Ką ji
sakė?
— Ana nori pasikalbėti su tavimi.
— Ji nėra mano pacientė, Kristianai.
— Bet aš esu tavo pacientas ir prašau skirti jai laiko.
Daktaras Flinas kelias akimirkas patyli.
— Gerai, — pagaliau sutinka.
— Prašau atskleisti jai viską, ką norės žinoti.
— Jei to nori...
— Noriu. Kaip laikosi Leila?
— Naktį praleido ramiai, o rytą buvo gana šneki. Manau,
galėsiu jai padėti.
— Puiku.
— Kristianai... — jis akimirką patyli. — Santuoka — rimtas
įsipareigojimas.
— Žinau.
— Ar esi tikras, kad jos nori?
Dabar ateina mano eilė patylėti. Praleisti visą likusį
gyvenimą su Ana...
— Taip.
— Tai ne vaivorykštės ir vienaragiai, — priduria Džonas. —
Santuoka — sunkus darbas.
Vaivorykštės? Vienaragiai? Kokie čia paistalai?!
— Niekada nevengiau sunkaus darbo, Džonai.
Daktaras Flinas nusijuokia.
— Tai tiesa. Lauksiu jūsų rytoj vakare.
— Ačiū.

ZVIRBTELI MANO MOBILUSIS, dar viena žinutė — nuo

Elenos.

ELENA
Gal galėtume kartu pavakarieniauti?

Tik ne dabar, Elena. Dabar tiesiog neturiu laiko su ja

bendrauti. Paspaudžiu „trinti”. Jau po vidurdienio, ir staiga
susigriebiu, kad iš Anos seniai negavau jokių žinių. Parašau
jai laišką.
Siuntėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Interneto tinklų trukdžiai
Data: 2011 m. birželio 15 d. 12:15
Gavėjas: Anastazija Stil

Nesulaukiau iš tavęs jokio atsakymo.

Prašau, parašyk, kad tau viskas gerai.
Juk žinai, kaip man neramu.
Atsiųsiu Teilorą patikrinti!

Kristianas Grėjus
Labai nekantraujantis Grėjaus įmonių holdingo
generalinis direktorius

Kitas numatytas susitikimas — pietūs su meru ir jo

delegacijos nariais. Jie nori apžiūrėti pastatą, o reklamos ir
viešųjų ryšių vadovas neriasi iš kailio, kad tik jiems įtiktų.
Šernas bet kokiomis priemonėmis siekia garsinti įmonę, nors
kartais man rodosi, kad rūpinasi tik savo profesine
reputacija.
Andrėja pasibeldžia ir atidaro duris.
— Atėjo Šernas, pone Grėjau, — praneša ji.
— Įleisk jį. Beje, gal galėtum atnaujinti adresatus mano
mobiliajame?
— Žinoma.
Paduodu Andrėjai savo mobilųjį, o ji pasitraukia
praleisdama Šerną. Išdidžiai man nusišypsojęs, jis aptaria
įvairias fotografavimo galimybes, kurios atsivers svečiams
aprodant pastatą. Šernas — pretenzingas žmogus, ir aš jau
pradedu gailėtis, kad jį pasamdžiau.
Vėl kažkas pasibeldžia — į kabinetą kyšteli galvą Andrėja.
— Skambina Anastazija Stil. Bet negaliu atnešti jums
mobiliojo, mat kompiuteris krauna adresatus, ir nenoriu
nutraukti proceso.
Numojęs ranka į Šerną, pašoku nuo kėdės ir paskui Andrėją
nuseku prie jos darbo stalo. Ji paduoda man mobilųjį,
prijungtą tokiu trumpu laidu, kad man tenka pasilenkti prie
kompiuterio.
— Ar tau viskas gerai? — klausiu.
— Taip, man nieko blogo nenutiko, — atsako Ana. Ačiū
Dievui. — Kristianai, kodėl man turėtų kas nors atsitikti?
— Paprastai į mano laiškus atsakai iš karto. Vakar tau
pasipasakojus, man buvo neramu... — tyliai paaiškinu.
Nenoriu, kad Andrėja arba nauja mūsų darbuotoja girdėtų,
apie ką šneku.
— Pone Grėjau, — Andrėja prispaudžia telefono ragelį sau
prie kaklo ir kaip įmanydama mėgina atkreipti mano
dėmesį. — Meras su savo delegacija jau laukia
priimamajame. Ar man kviesti juos čia?
— Ne, Andrėja. Tegul palaukia.
Rodos, Andrėja priblokšta.
— Manau, jau per vėlu; jie kyla liftu.
— Ne. Sakiau, tegul palaukia.
Mėšlas.
— Kristianai, akivaizdu, kad tu užsiėmęs. Aš tik
paskambinau pasakyti, kad man viskas gerai, tikrai gerai,
tiesiog... Šiandien turiu labai daug darbo. Džekas pliaukši
bizūnu. Na... Ne tai turėjau omenyje... — staiga ji nutyla.
Kaip įdomiai ji renkasi žodžius...
— Pliaukši bizūnu, mat kaip? Ką gi, o buvo metas, kai
laikiau jį tokiu, kuriam sekasi. Tik žiūrėk, mažyte, kad jis ant
tavęs neliptų.
— Kristianai! — priekaištingai šūkteli Ana.
Aš plačiai nusišypsau. Man patinka ją nustebinti ir
priblokšti.
— Tik norėjau pasakyti, kad būtum su juo atsargi. Klausyk,
džiaugiuosi, kad tau viskas gerai. Kada man atvažiuoti tavęs
paimti?
— Pranešiu elektroniniu paštu.
— Rašyk iš „BlackBerry” telefono, — primygtinai pakartoju.
— Klausau, sere.
— Iki, mažyte.
— Iki.
Pakeliu akis ir matau, kad liftas pasiekė administracijos
aukštą. Meras jau pakeliui.
— Padėk ragelį, — liepia Ana, ir iš balso sprendžiu, kad ji
šypsosi.
— Kaip gaila, kad šįryt išvažiavai į darbą.
— Ir aš gailiuosi. Bet dabar turiu ką veikti. Padėk ragelį.
— Tu padėk.
Išsišiepiu iki ausų.
— Tu vėl apie tą patį, — sako Ana, akivaizdžiai iš manęs
šaipydamasi.
— Tu kramtai lūpą.
 Ji tyliai aikteli.
— Matai, tau atrodo, kad tavęs nepažįstu, Anastazija. O iš
tiesų pažįstu geriau, nei manai.
— Kristianai, pasišnekėsime vėliau. Šią akimirką aš irgi
gailiuosi, kad išėjau į darbą.
— Lauksiu jūsų laiško, panele Stil.
— Linkiu geros dienos, pone Grėjau.
Lifto durims atsidarius, Ana padeda ragelį.

15.45 GRĮŽTU Į savo kabinetą. Mero vizitas buvo

sėkmingas ir Grėjaus įmonių holdingui suteikė netikėtą
galimybę pasireklamuoti. Man skambina Andrėja.
— Kas yra?
— Jums skambina Mija Grėj.
— Sujunk.
— Kristianai.
— Sveika.
— Šeštadienį rengiame tavo gimtadienio vakarėlį, ir noriu,
kad į jį pakviestum Anastaziją.
— O kur „sveikas”? Kur „kaip laikaisi”?
Mija atsainiai prunkšteli.
— Man nereikia tavo pamokslų, broliuk.
— Šeštadienį būsiu užsiėmęs.
— Atšauk, ką suplanavai. Šį kartą neišsisuksi.
— Mija!
— Nė nemėgink. Koks Anos telefono numeris?
Atsidustu, bet nepratariu nė žodžio.
— Kristianai! — šūkteli į ragelį sesutė.
Jėzau...
— Atsiųsiu tau žinutę.
— Tik nepamiršk. Jei pamirši, nuvilsi mamą, tėtį, mane ir
Eliotą! Atsidustu.
— Nepamiršiu, Mija.
— Puiku! Vadinasi, iki greito. Sudie.
Mija padeda ragelį, o aš nusivylęs ir prajuokintas dar ilgai
žiūriu į telefoną. Mano sesuo — kaip rakštis subinėj. Nekenčiu
gimtadienių. Juo labiau — savojo. Vis dėlto nusiunčiu Mijai
Anos numerį, nors ir žinau siunčiantis ant nieko bloga
neįtariančios aukos galvos savo mažąją sesutę, kitaip sakant,
galingą viesulą.
Tada vėl susikaupiu ir imu skaityti ataskaitą.

Baigęs darbą, patikrinu elektroninį paštą ir randu Anos

laišką.

Siuntėjas: Anastazija Stil

Tema: Prieštvaninis
Data: 2011 m. birželio 15 d. 16:11
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Brangus pone Grėjau, kada ketinote man pasakyti?

Ką turėčiau padovanoti savo senukui gimtadienio
proga?
Gal naujų baterijų klausos aparatui?
Ax
Anastazija Stil
SIP leidyklos redaktoriaus Džeko Haido asistentė

Matau, kad Mija kaip tarė, taip ir padarė. Laiko veltui

nešvaistė. Atsakydamas nuoširdžiai pasilinksminu.

Siuntėjas: Kristianas Grėjus

Tema: Prieštvaninis
Data: 2011 m. birželio 15 d. 16:20
Gavėjas: Anastazija Stil

Nesišaipyk iš vyresniųjų.
Džiaugiuosi, kad esi gyva ir kandžiojiesi.
Ir kad Mija su tavimi susisiekė.
Baterijos visada praverčia.
Nemėgstu švęsti savo gimtadienio.
 Kristianas Grėjus
Kurčias kaip stulpas Grėjaus įmonių holdingo
generalinis direktorius
Siuntėjas: Anastazija Stil
Tema: Hm...
Data: 2011 m. birželio 15 d. 16:24
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Brangus pone Grėjau,

įsivaizduoju, kaip rašydamas paskutinį sakinį buvote
papūtęs lūpas. Mane tai veikia.

Axox
Anastazija Stil
SIP leidyklos redaktoriaus Džeko Haido asistentė

Perskaitęs atsakymą, garsiai nusijuokiu, bet ką man daryti,

kad ji imtų naudotis savo mobiliuoju?

Siuntėjas: Kristianas Grėjus

Tema: Akių vartymas
Data: 2011 m. birželio 15 d. 16:29
Gavėjas: Anastazija Stil

Panele Stil,
GAL GALĖTUMĖTE NAUDOTIS SAVO „BLACKBERRY”
TELEFONU?! x
Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius niežtinčiais
delnais

Laukiu Anos atsakymo. Ir jis nenuvilia.

Siuntėjas: Anastazija Stil
Tema: Įkvėpimas
Data: 2011 m. birželio 15 d. 16:33
Gavėjas: Kristianas Grėjus
 Brangus pone Grėjau,
ak... niežtintys jūsų delnai negali ilgai tverti vienoje
vietoje, tiesa? Įdomu, ką apie tai pasakytų daktaras
Flinas.
Bet dabar jau žinau, ką jums padovanoti per
gimtadienį, ir tikiuosi, kad nuo tos dovanos man
perštės...
J

Ax

Pagaliau ji naudojasi savo mobiliuoju. Ir nori, kad jai

perštėtų. Pamėginu įsivaizduoti man besiveriančias
galimybes, ir nuo tų minčių ima suktis galva.
Sėdėdamas ant kėdės pasimuistau ir klebindamas
klaviatūrą atsakau.

Siuntėjas: Kristianas Grėjus

Tema: Stenokardija
Data: 2011 m. birželio 15 d. 16:38
Gavėjas: Anastazija Stil

Panele Stil,
kažin ar mano širdis, o juo labiau kelnės atlaikys dar
vieną tokį jūsų laišką.
Valdykite aistras. x
Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Siuntėjas: Anastazija Stil
Tema: įkyrioji
Data: 2011 m. birželio 15 d. 16:42
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Kristianai,
mėginu dirbti savo labai priekabiam viršininkui.
Prašom man netrukdyti ir pačiam nebūti įkyriam.
Nuo paskutinio tavo laiško vos neužsiliepsnojau.

P. S. Ar galėsi atvažiuoti manęs paimti pusę

septintos?

Siuntėjas: Kristianas Grėjus

Tema: Atvažiuosiu
Data: 2011 m. birželio 15 d. 16:47
Gavėjas: Anastazija Stil

Niekas nesuteiktų man didesnio malonumo.

Nors, tiesą sakant, galiu nurodyti daug dalykų, kurie
teiktų man ir dar didesnį malonumą, bet visi jie susiję
su tavimi.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

18.27 MUDU SU TEILORU atvažiavę sustojame prie

leidyklos. Viliuosi, kad ji pasirodys per kelias minutes.
Klausiu savęs, ar Ana svarstė mano pasiūlymą. Žinoma,
pirmiausia jai reikia pasišnekėti su Flinu. Gal jis jai patars
nekvailioti? Ši mintis mane slegia. Paskui man dingteli, kad
galbūt mudviejų dienos suskaičiuotos. Bet... ji žino blogiausia
ir dar manęs nepaliko. Manau, vilties dar yra. Žvilgteliu į
laikrodį — 18.38, tada įsispoksau į pastato duris.
Kur ji?
Staiga pamatau Aną gatvėje, o jai už nugaros —
beužsiveriančias duris. Tačiau prie automobilio ji neina.
Po galais, kas yra?
Ji sustoja, apsidairo ir susmunka ant šaligatvio.
Prakeikimas.
Atsidarau automobilio dureles ir atkreipiu dėmesį, kad
Teiloras padaro tą patį.
Mudu puolame prie Anos, išbalusios kaip drobė ir sėdinčios
ant šaligatvio. Pasilenkiu prie jos.
— Ana, Ana! Kas atsitiko?
Pasisodinu ją ant kelių norėdamas suprasti, kas negerai, ir
delnais suspaudžiu skruostus. Ji užsimerkia ir, tarsi pajutusi
palengvėjimą, priglunda prie manęs.
— Ana, — suspaudžiu jai rankas ir papurtau. — Kas
atsitiko? Ar sergi?
— Džekas, — sušnabžda ji.
— Prakeikimas! — mano gyslomis plūsteli adrenalinas,
akimirksniu pajuntu siaubingą įtūžį. Pažvelgiu į Teilorą.
Santūriai linktelėjęs, jis įeina į leidyklos pastatą. — Ką tas
ištvirkėlis tau padarė?
Ana sukikena.
— Geriau paklausk, ką aš jam padariau.
Ir nesiliauja juoktis. Isteriškai kikena. Aš jį nudėsiu.
— Ana! — papurtau ją. — Ar jis tave palietė?
— Tik kartą prisilietė, — sušnabžda Ana ir liaujasi juoktis.
Paėmęs ją ant rankų, atsistoju ir mano raumenimis
nuvilnija įniršio banga.
— Kur tas niekšas?
Iš pastato gilumos mudu girdime sklindant šauksmus.
Nuleidžiu Aną ir pastatau ant žemės.
— Ar išsilaikysi ant kojų?
Ji linkteli.
— Neik į vidų. Neik, Kristianai.
— Lipk į mašiną.
— Kristianai, ne.
Ji čiumpa man už rankos.
— Lipk į tą prakeiktą mašiną, Ana.
Aš jį nudėsiu.
— Ne! Prašau! — maldauja Ana. — Neik ten. Nepalik manęs
vienos.
Ranka persibraukiu per plaukus, iš paskutiniųjų
tvardydamasis, bet prislopę šauksmai SIP leidyklos pastate
vėl ima garsėti, ir aš prarandu kontrolę. Staiga įsiviešpatauja
tyla.
Išsitraukiu mobilųjį.
— Kristianai, Džekas turi mano elektroninius laiškus, —
tyliai, kad girdėčiau tik aš, sako Ana.
— Ką?!
— Tau siųstus elektroninius laiškus. Jis norėjo išsiaiškinti,
kur tavo man siųsti laiškai. Mėgino mane šantažuoti.
Man dingteli, kad tuoj gausiu širdies smūgį.
Tas niekšas! Šunsnukis!
— Šūdas! — nusikeikiu ir skambinu Barniui.
— Klausau...
— Barni, čia Grėjus. Man reikia, kad įsigautum į pagrindinį
SIP leidyklos serverį ir ištrintum visus Anos Stil man siųstus
elektroninius laiškus. Paskui įsibrauk į asmenines Džeko
Haido laikmenas ir patikrink, ar jose nėra tų laiškų kopijų. Jei
yra, ištrink.
— Haidas? H-A-I-D-A-S?
— Taip.
— Visas?
— Taip, visas. Tuoj pat. Kai baigsi, pranešk man.
— Bus padaryta.
Baigiu pokalbį ir iš karto surenku Roučo numerį.
— Džeris Roučas.
— Roučai, čia Grėjus.
— Labas vakaras...
— Noriu, kad išmestum iš darbo Haidą. Tuoj pat.
— Bet... — dar mėgina prieštarauti Roučas.
— Šią akimirką. Iškviesk apsaugą. Liepk jam tuoj pat
atlaisvinti darbo stalą, o jei ne, rytoj rytą aš leidyklą
likviduosiu.
— Ar yra kokia nors priežastis... — vėl mėgina ginčytis
Roučas.
— Manyk, kad jau turi visus reikalingus įrodymus ir gali jį
atleisti už seksualinį priekabiavimą.
— Jau skaitėte asmeninę jo bylą?
 Į šį klausimą numoju ranka.
— Supratai?
— Pone Grėjau, viską puikiai supratau. Mūsų Personalo
skyriaus direktorius visada jį gina. Aš viskuo pasirūpinsiu.
Linkiu gero vakaro.
Padedu ragelį ir, po truputį rimdamas, vėl kreipiuosi į Aną:
— „BlackBerry”...
— Prašau, nepyk ant manęs.
— Šią akimirką pykstu ant tavęs, — atkertu. — Lipk į
mašiną.
— Kristianai, prašau...
— Lipk į tą sumautą mašiną, Anastazija, o jei ne, dievaži,
aš pats tave įsodinsiu.
— Prašau tavęs, tik nekrėsk kvailysčių, — paprašo ji.
— Kvailysčių! — nesusivaldęs pratrūkstu. — Sakiau, kad
naudotumeisi savo sumautu „BlackBerry”. Tad nepasakok
man apie kvailystes. Eik į sumautą mašiną, Anastazija, tuoj
pat!
— Gerai, — ji klusniai kilsteli rankas. — Bet prašau, būk
atsargus.
Liaukis ant jos rėkęs, Grėjau.
Ištiesiu ranką į mašiną.
— Prašau, pasisaugok, — vėl sušnabžda Ana. — Bijau, kad
tau nenutiktų kas blogo. Tai mane pražudytų...
Staiga suprantu. Aš jai rūpiu. Anai rūpi mano kailis, ir tas
rūpestis atsispindi jos žodžiuose ir kilniame veide.
Ramiau, Grėjau. Giliai įkvepiu.
— Saugosiuosi, — pažadu ir žvilgsniu nulydžiu Aną, kol ji
žingsniuoja prie „Audi” ir lipa į automobilį. Kai ji įsitaiso ant
priekinės sėdynės, apsisuku ant kulno ir ryžtingai patraukiu į
pastatą.
Nenutuokiu, kur man eiti, bet orientuojuosi pagal Haido
balsą.
Pagal erzinantį, graudų jo balsą.
Teiloras stovi prie redaktoriaus kabineto durų, šalia
rašomojo stalo, prie kurio, matyt, dirba Ana. Redaktoriaus
kambaryje Haidas kalba telefonu, o prie jo, sukryžiavęs
rankas ant krūtinės, stovi apsaugininkas.
— Džeri, — garsiai piktinasi Haidas, — ta mergiotė — tikra
viliokė.
Manau, išgirdau pakankamai.
Kaip vėjas įsiveržiu į redaktoriaus kabinetą.
— Kas per... — tarsteli Haidas, bet, išvydęs mane,
sustingsta.
Virš kairės akies jam prakirsta kakta ir ant skruosto jau
ryškėja rausvai violetinė mėlynė. Numanau, kad Teiloras jį
savaip paauklėjo. Ištiesiu ranką prie telefono aparato ir
nuspaudžiu svirtelę, kad pokalbis būtų baigtas.
— Ak, tik pažiūrėkite, ką atsitempė tas sumautas
įsibrovėlis, — pašaipiai sako Haidas. — Prakeiktą berniukų
mylėtoją.
— Susikrauk daiktus. Nešdinkis. Jei neužtruksi, galbūt
kaltinimų ji nepateiks.
— Atsiknisk, Grėjau. Tai aš paduosiu į teismą tą kalę, kad
įspyrė man į kiaušius, nors nieko jai nedariau. Be to,
apskųsiu ir tavo stuobrį apsaugininką už tai, kad mane
užpuolė. Girdėjai, gražuoliuk?! — rikteli jis Teilorui ir
pasiunčia jam oro bučinį.
Teiloras lieka ramus.
— Dar kartą nekartosiu, — piktai dėbtelėjęs į šitą šunsnukį,
sakau.
— Kaip jau sakiau, atsiknisk. Neturi teisės įsibrauti čia ir
komanduoti.
— Ši įmonė mano. O tau čia darbo vietos nėra. Dink, kol
dar paeini, — tyliai, bet grėsmingai sakau.
Haidas išbąla kaip drobė.
Taip. Įmonė mano. Dink iš čia, Haidai.
— Taip ir žinojau. Žinojau, kad kažkas vyksta. Ta kalytė
buvo tavo šnipė, ar ne?
— Jei dar kartą užsiminsi apie Anastaziją ar bent apie ją
pagalvosi, ar bent pagalvosi, kad galėtum apie ją pagalvoti,
aš tave nudėsiu.
 Haidas prisimerkia.
— Ar patinka, kai ji tau spardo kiaušius?
Smogiu jam kumščiu į nosį, jis virsta aukštielninkas,
trenkiasi galva į knygų lentynas už nugaros ir susmunka ant
grindų.
— Užsiminei apie ją. Kelkis. Rinkis savo daiktus. Ir
nešdinkis. Tu atleistas.
Haidui iš nosies plūsta kraujas.
Teiloras įeina į kabinetą nešinas dėžute vienkartinių nosinių
ir padeda ją ant Haido darbo stalo.
— Matei, ką jis man padarė, — gailiai sako Haidas
apsaugininkui.
— Mačiau, kad griuvote, — pareiškia šis.
Ant jo žasto raiščio parašyta: „M. Matūras”. Nuovokus
vyrukas.
Haidas šiaip taip atsistoja ir sugraibo saują nosinių
ketindamas sulaikyti iš nosies plūstantį kraują.
— Pateiksiu kaltinimus. Ji mane užpuolė.
Nors vis dar šniurkščiodamas, jis ima krautis daiktus į
kartoninę dėžę.
— Trys nutrauktos bylos dėl seksualinio priekabiavimo
Niujorke ir Čikagoje ir du įspėjimai, gauti šioje leidykloje.
Kažin ar teisme ką nors peši.
Neslėpdamas neapykantos Haidas niūriai į mane dėbteli.
— Kraukis daiktus. Daugiau čia nedirbsi, — įpykęs
burbteliu.
Apsisuku ir išeinu iš redaktoriaus kabineto, paskui stabteliu
prie Teiloro ir mudu palaukiame, kol Haidas susirinks savo
daiktus. Man reikia atsitraukti nuo jo ir susitvardyti.
Noriu jį nudėti.
Haidas krapštosi ilgai, bet neprataria nė žodžio. Jis įsiutęs.
Tikrai įtūžęs. Rodos, užuodžiu jo gyslose verdantį kraują.
Kartais redaktorius tūžmingai į mane dėbteli, bet laikausi
ramiai. Matydamas subjaurotą jo veidą, jaučiu šiokį tokį
pasitenkinimą.
Pagaliau jis susirenka daiktus ir pasiima dėžę. Matūras
palydi jį iš pastato.
— Ar čia jau baigėme, pone Grėjau? — pasiteirauja
Teiloras.
— Kol kas.
— Radau jį gulintį kniūbsčią ant grindų, sere.
— Šit kaip?
— Rodos, panelė Stil žino, kaip reikia gintis.
— Ji nuolat mane stebina. Eime.
Paskui Haidą išeiname iš pastato ir abu patraukiame prie
„Audi”. Kadangi Ana jau sėdi priekinėje sėdynėje, Teiloras
paduoda man raktelius, ir aš vikriai įsitaisau prie vairo.
Teiloras klesteli ant užpakalinės sėdynės.
Anai tylint, išvairuoju automobilį į gatvę ir mes įsiliejame į
transporto srautą.
Nežinau, ką jai pasakyti.
Suskamba automobilyje įdiegtas telefonas.
— Grėjus, — atsiliepiu.
— Pone Grėjau, čia Barnis.
— Barni, kalbuosi per garsiakalbį ir važiuoju ne vienas.
— Viskas sutvarkyta, sere. Bet man reikia su jumis
pasikalbėti apie tai, ką dar radau pono Haido kompiuteryje.
— Pasiekęs kelionės tikslą, aš tau paskambinsiu. Ačiū,
Barni.
— Nėra už ką, pone Grėjau.
Jis padeda ragelį, o aš sustoju prie raudono šviesoforo
signalo.
— Ar su manimi šneki? — klausia Ana.
Žvilgteliu į Aną.
— Ne, — burbteliu.
Aš vis dar pykstu. Sakiau jai, kad su Haidu bus bėdos.
Sakiau, kad elektroninius laiškus rašytų telefonu. Dėl visko
buvau teisus. Nuojauta manęs neapgavo.
Suauk, Grėjau, elgiesi kaip vaikas.
Staiga prisimenu Flino žodžius. Niekada neišgyvenai tikros
paauglystės, — bent jau nepatyrei tam laikotarpiui būdingų
emocijų. Manau, išgyveni jų dabar.
 Žvilgteliu į Aną tikėdamasis pašmaikštauti, bet ji spokso
pro langą. Palauksiu, kol grįšime namo.

Kai sustojame prie Eskalos, atidarau Anai automobilio

dureles, o Teiloras grįžta prie vairo.
— Eikš, — paraginu ir ji suspaudžia mano ištiestą ranką.
Belaukiant lifto Ana sušnabžda:
— Kristianai, kodėl taip ant manęs siunti?
— Pati žinai.
Kai įeiname į lifto kabiną, klaviatūroje surenku aukšto,
kuriame yra mano butas, kodą.
— Dieve, jei tau būtų nutikę kas nors blogo, dabar jis jau
būtų negyvas.
O kol kas ketinu sužlugdyti jo karjerą, kad daugiau
nesinaudotų jaunomis moterimis, nes yra apgailėtinas
niekšas.
Bet jei kas nors būtų nutikę Anai... Vakar Leila. Šiandien —
Haidas... Prakeikimas...
Nenuleisdama nuo manęs akių, Ana iš lėto sukanda apatinę
lūpą.
— Jėzau, Ana!
Prisitraukiu ją ir pasuku taip, kad ji įsispraudžia į lifto
kabinos kampą. Tada trūkteliu jai plaukus, suėmęs kilsteliu
smakrą ir įsisiurbiu į lūpas, bučiniu išliedamas visą savo
baimę ir neviltį. Ji pirštais suspaudžia man žastų raumenis ir
atsako į bučinį, jos liežuvis ieško manojo. Atšlyju ir mudu
stovime, abu sunkiai gaudydami kvapą.
— Jei tau būtų kas nors atsitikę... Jei jis būtų tave
nuskriaudęs... — suvirpu visu kūnu. — „BlackBerry”
telefonas. Nuo šiol naudokis tik juo. Supratai?
Ana rimtu veidu linkteli, o aš ištiesinu pečius ir ją paleidžiu.
— Jis sakė, kad spyrei jam į kiaušius.
— Taip.
— Gerai.
— Rėjus — buvęs karys. Jis daug ko mane išmokė.
— Ir labai džiaugiuosi. Turiu tai įsiminti.
 Išlipame iš lifto ir, laikydamiesi už rankų, einame per
prieškambarį į svetainę. Ponia Džouns sukasi virtuvėje. Valgis
gardžiai kvepia.
— Turiu paskambinti Barniui. Ilgai neužtruksiu.
Atsisėdęs prie savo darbo stalo, paimu mobilųjį.
— Pone Grėjau.
— Barni, ką radai Haido kompiuteryje?
— Na, sere, manau, yra pagrindo nerimauti. Radau
fotografijų ir straipsnių apie jus, jūsų motiną ir tėvą, jūsų
brolį ir seserį. Visa ši medžiaga buvo saugoma kataloge,
pavadintame „Grėjai”.
— Keista.
— Ir aš taip pagalvojau.
— Ar galėtum atsiųsti man tą medžiagą?
— Žinoma, sere.
— Ir kol kas niekam apie radinį nepasakok.
— Gerai, pone Grėjau.
— Ačiū, Barni. Beje, važiuok namo.
— Klausau, sere.
Netrukus atkeliauja Barnio elektroninis laiškas ir aš
atsidarau katalogą, pavadintą „Grėjai”. Kaip ir tikėjausi, jame
sukaupti internete skelbti straipsniai apie mano tėvus ir jų
labdaros veiklą; taip pat straipsniai apie mane, mano įmonę,
apie „Čarlį Tango” ir Golfo srovės projektą; taip pat čia yra
Elioto, mano tėvų ir mano paties nuotraukos, kaip numanau,
nugvelbtos iš Mijos feisbuko paskyros. Pagaliau randu dar dvi
nuotraukas — mudviejų su Ana: viena daryta per diplomų
įteikimo ceremoniją, kita — fotografo parodoje.
Po galais, kam Haidui visas tas mėšlas? Viskas atrodo
nelogiška. Žinau, kad jis priekabiavo prie Anos, nieko kito iš
jo ir nesitikėjau. Bet kam rinkti informaciją apie mano šeimą?
Apie mane? Toks įspūdis, tarsi Haidą būtų apsėdusi manija
persekioti mūsų šeimą. O gal jam rūpi tik Ana? Keista... Ir
tikrai kelia nerimą. Nusprendžiu rytą paskambinti Velčui ir
pasitarti. Jis galėtų daugiau pašniukštinėti ir atsakyti į kai
kuriuos klausimus.
 Uždarau elektroninį paštą, bet mano paskyroje dar yra pora
Marko atsiųstų įsigijimo sutarčių. Šįvakar turiu jas
perskaityti, bet pirmiausia pavakarieniausiu.
— Labas vakaras, Geile, — pasisveikinu grįžęs į svetainę.
— Labas vakaras, pone Grėjau. Vakarienė po dešimties
minučių. Ar gerai, sere?
Ana sėdi prie virtuvės baro su taure vyno. Manau, šiandien
sudorojusi tą šunsnukį, ji tikrai jos nusipelnė. Nusprendžiu
palaikyti jai draugiją. Išsiimu iš šaldytuvo atkimštą
„Sancerre” vyno butelį ir prisipilu taurę.
— Puiku, — atsakau Geilei ir, atsisukęs į Aną, kilsteliu
taurę. — Už buvusius karius, kurie puikiai apmokė savo
dukteris.
— Į sveikatą, — sumurma Ana, bet atrodo truputį prislėgta.
— Kas tau neduoda ramybės?
— Nežinau, ar vis dar turiu darbą.
— O vis dar jo nori?
— Žinoma.
— Tada turi.
Ji užverčia akis į lubas, o aš nusišypsau ir gurkšteliu dar
vyno.
— Na, pasikalbėjai su Barniu? — man įsitaisius šalia,
klausia Ana.
— Pasikalbėjau.
— Ir?
— Kas „ir”?
— Ką Džekas turėjo savo kompiuteryje?
— Nieko svarbaus.
Ponia Džouns patiekia mums vakarienę. Vištienos troškinį.
Vieną mano mėgstamiausių.
— Ačiū, Geile.
— Skanaus, pone Grėjau.
— Ana... — maloniai sako ji ir išeina iš kambario.
— Neketini atskleisti man tiesos, ar ne? — primygtinai
klausia Ana.
— Kokios tiesos?
 Ji atsidūsta, papučia lūpas ir įsideda į burną dar kąsnelį.
Neketinu Anai pasakoti, ką Barnis rado Džeko
kompiuteryje, ir jos jaudinti.
— Skambino Chosė, — netrukus vėl prabyla ji.
— A?
— Penktadienį jis norėtų atvežti tavo nupirktas nuotraukas.
— Asmeninis pristatymas. — Kodėl menininkas taip
varginasi ir nepatiki šio darbo galerijai? — Koks
paslaugumas...
— Paskui jis nori pavakaroti mieste. Nueiti kur nors išgerti.
Su manimi.
— Aišku.
— Be to, jau turėtų būti grįžę ir Keitė su Eliotu.
Padedu šakutę ant stalo šalia savo lėkštės.
— Ko iš tiesų manęs prašai?
— Nieko neprašau. Tik pranešu, ką ketinu veikti
penktadienį. Klausyk, noriu pasimatyti su Chosė, be to, jis
nori pernakvoti. Jis gali apsistoti arba čia, arba mano bute,
bet kad ir kur apsistotų, ten turiu būti ir aš.
— Jis mėgino prie tavęs lįsti.
— Kristianai, tai buvo prieš daug savaičių. Chosė buvo
girtas, aš taip pat, tu viską sutvarkei ir daugiau tai
nepasikartos. Dėl Dievo meilės, jis — ne Džekas.
— Ten yra ir Etanas. Jis gali palaikyti Chosė draugiją.
— Chosė nori susitikti su manimi, o ne su Etanu, —
primena man Ana.
Piktai į ją dėbteliu.
— Jis tik draugas, — priduria ji.
Anai jau teko ištverti Haidą — kas bus, jei Rodrigesas
pasigers ir nuspręs vėl pamėginti laimę?
— Man tai nepatinka.
Ana sunkiai atsidūsta, tarsi mėgintų neprarasti savitvardos.
— Jis mano bičiulis, Kristianai. Nemačiau Chosė nuo tos
dienos, kai lankėmės jo parodoje. O ir tas susitikimas buvo
per trumpas. Žinau, jog tu draugų neturi, išskyrus tą moterį,
deivę pabaisą, bet aš nesiskundžiu, kad su ja susitikinėji.
 Kuo čia dėta Elena? Beje, pati to nežinodama, Ana man
primena, kad neatsakiau į Elenos žinutes.
— Noriu susitikti su Chosė. Pastaruoju metu nebuvau jam
gera draugė.
— Tavo nuomonė tikrai tokia? — klausiu.
— Apie ką?
— Apie Eleną. Nenori, kad su ja susitikinėčiau?
— Ne. Nenoriu.
— Kodėl man nepasakei?
— Nes tai ne mano reikalas. Nes tu manai, kad Elena —
vienintelė tavo draugė, — ji akivaizdžiai suirzusi. — Taip pat,
kaip ne tavo reikalas aiškinti, galiu ar negaliu susitikti su
Chosė. Argi nesupranti?
Ana teisi. Jei fotografas apsistos čia, negalės jai meilintis.
Juk negalės?
— Manau, jis galėtų nakvoti čia. Galėčiau iš tolo jį stebėti.
— Ačiū! Žinai, jei ketinu čia apsigyventi... — ji nutyla,
nebaigusi minties.
Taip. Ji vis tiek turės kviestis čia savo draugus. Dieve
mano... Ir kaip aš apie tai nepagalvojau?
— Nepasakytum, kad tavo apartamentuose stigtų vietos.
— Šaipotės iš manęs, panele Stil?
— O kaipgi, pone Grėjau.
Ji atsistoja nuo baro kėdės ir nuneša mudviejų lėkštes.
— Geilė susitvarkys, — sakau, jai grakščiai žingsniuojant
prie kriauklės. Bet mano žodžiai pavėluoti.
— Aš jau įdėjau.
— Man dar reikia truputį padirbėti.
— Gerai. Aš rasiu kuo užsiimti.
— Eikš.
Grįžusi ji atsistoja man tarp kojų ir rankomis apsiveja
kaklą. Prisitraukiu ją ir apkabinu.
— Ar tu gerai laikaisi? — sušnabždu prikišęs lūpas jai prie
plaukų.
— Apie ką kalbi?
— Ar gerai laikaisi šitiek patyrusi būdama akis į akį su tuo
niekšu? Ir po vakarykščių įvykių?
Atšlijęs atsilošiu ir atidžiai pažvelgiu Anai į veidą.
— Taip, — rimtai ir ramiai atsako ji.
Gal tik norėdama mane nuraminti?
Tvirčiau suspaudžiu ją glėbyje. Kokios keistos buvo šios dvi
dienos. Per daug visko nutiko ir galbūt per greitai. Senasis
mano gyvenimas negailestingai paveikė naująjį. Be to, Ana
vis dar neatsakė, ar sutinka už manęs tekėti. Gal dabar
nereiktų jos spausti.
Ana priglunda man prie krūtinės, ir pirmą kartą nuo ryto
pasijuntu ramus ir susikaupęs.
— Nesiginčykime, — pabučiuoju jai į plaukus. — Kaip
visada, Ana, kvepi dangiškai.
— Tu taip pat.
Ji pabučiuoja man į kaklą.
Nors ir nenoromis, paleidžiu ją ir atsistoju. Turiu perskaityti
tas sutartis.
— Padirbėsiu tik dvi valandas.

MANO AKYS nuvargusios. Delnais persibraukiu per

veidą, pirštais spusteliu viršunosę ir pažvelgiu pro langą.
Temsta, bet perskaičiau abu sutarčių projektus. Surašiau
pastabas ir išsiunčiau Markui.
Dabar laikas rasti Aną.
Galbūt ji norės pažiūrėti televizorių ar panašiai. Negaliu
pakęsti televizijos, bet vis tiek sėdėčiau šalia jos ir žiūrėčiau
filmą.
Tikiuosi rasti ją bibliotekoje, bet jos ten nėra.
Gal nusprendė išsimaudyti?
Ne. Jos nėra nei miegamajame, nei vonios kambaryje.
Nutariu patikrinti nuolankiosios kambarį, bet, traukdamas
link jo, atkreipiu dėmesį į praviras žaidimų kambario duris.
Kyštelėjęs galvą vidun, pamatau Aną, sėdinčią ant lovos ir su
pasibjaurėjimu spoksančią į lazdas. Netrukus ji susiraukusi
nusisuka.
Reikės jas išmesti.
 Atsiremiu į durų staktą ir tylėdamas ją stebiu. Ana atsikelia
nuo lovos, klesteli ant sofos ir delnais perbraukia per glotnią
jos odą. Tada atkreipia dėmesį į komodą, vėl atsistoja,
prieina prie jos ir ištraukia viršutinį stalčių.
Na, man tai visiškai netikėta.
Iš dėžės ji išsiima didelį analinį kaištį, susižavėjusi jį apžiūri
ir pakilnoja, mėgindama įvertinti svorį. Analinio malonumo
dar nepažįstančiai naujokei jis šiek tiek per didelis, bet aš
matau susižavėjimą Anos veide ir negaliu atsistebėti. Jos
plaukai šiek tiek drėgni, ji mūvi treningo kelnes ir vilki
sportinius marškinėlius.
Be liemenėlės.
Gražu.
Ana pakelia galvą ir pamato mane, stovintį prie durų.
— Sveikas, — tyliai ir nervingai taria ji.
— Ką čia veiki?
Ji nurausta.
— Aš... man buvo nuobodu ir smalsu.
— Nuobodulys ir smalsumas — pavojingas mišinys, —
įžengiu į kambarį ir prieinu prie Anos. Pasilenkęs žvilgteliu į
ištrauktą stalčių ir patikrinu, ko dar jame yra. — Na, ir kas
jums taip smalsu, panele Stil? Galbūt galėčiau jūsų smalsumą
patenkinti?
— Durys buvo neužrakintos ir aš... — paskubomis sako ji ir
nutyla. — Aš...
Ji atrodo prasikaltusi.
Nuramink ją, Grėjau.
— Šiandien prieš pietus buvau čia užėjęs ir svarsčiau, ką
reikės daryti su visais šitais daiktais. Matyt, pamiršau
užrakinti duris.
— Šit kaip?
— Bet dabar čia atėjai tu, kaip visuomet, vedama
smalsumo.
— Tu nepyksti?
— O ko man pykti?
— Jaučiuosi kaip įsibrovėlė... Be to, tu nuolat ant manęs
pyksti.
Tikrai?
— Taip, tu įsibrovei ten, kur nederėjo, bet nepykstu.
Tikiuosi, kad vieną dieną gyvensi su manimi čia, o visa tai, —
mosteliu ranka, turėdamas omenyje visą žaidimų kambarį, —
priklausys ir tau. Dėl to šiandien čia ir buvau. Mėginau
nuspręsti, ką daryti, — turėdamas omenyje ką tik Anos
ištartus žodžius, atidžiai stebiu jos veidą. Dažniausiai pykstu
ant savęs, o ne ant jos. — Aš nuolat ant tavęs pykstu?
Šiandien rytą nepykau.
Ji nusišypso.
— Buvai toks žaismingas. Juokauti nusiteikęs Kristianas
man patinka.
— Šit kaip? — klausiu kilstelėdamas antakį ir atsakydamas į
jos šypseną. Man patinka Anos komplimentai.
— Kas čia?
Ji kilsteli žaislą, kurį ką tik apžiūrinėjo.
— Nuolat trokštate sužinoti ką nors naujo, panele Stil. Tai
analinis kaištis.
— A...
Mano atsakymas ją nustebina.
— Nupirktas tau.
— Man?
Tylomis linkteliu.
— Perki naujus, hm... žaislus kiekvienai nuolankiajai?
— Taip. Kai kuriuos.
— Ir užpakalio kaiščius?
Žinoma.
— Taip.
Nepatikliai nužvelgusi analinį kaištį, Ana padeda jį atgal į
stalčių.
— O kas čia? — klausia, traukdama analinius rutuliukus.
— Tai analiniai rutuliukai.
Rodos, labai susidomėjusi, Ana perbraukia per juos pirštų
galais.
— Jei ištrauki juos per orgazmą, poveikis stiprokas, —
priduriu.
— Ir jie skirti man? — mostelėjusi į rutuliukus, pasiteirauja
ji.
Ana kalba tyliai, tarsi nenorėtų, kad mus kas nors išgirstų.
— Taip, tau.
— Tai užpakalio reikmenų stalčius?
Vos susilaikau nenusijuokęs.
— Gali vadinti ir taip.
Švelniai nuraudusi, Ana uždaro stalčių.
— Užpakalio stalčius tau nepatinka? — švelniai nusišaipau.
— Mano pageidaujamų Kalėdų dovanų sąrašo pradžioje šis
stalčius tikrai nepaminėtas.
Iškalbos jai netrūksta. Ana ištraukia antrą stalčių. Ak,
rodos, bus smagu.
— Antrame stalčiuje — vibratorių kolekcija.
Ana paskubomis jį uždaro.
— O kas kitame?
— Jame jau yra ir įdomesnių dalykėlių.
Ji neskubėdama ištraukia trečiąjį. Išima iš to stalčiaus vieną
žaislą ir parodo man.
— Genitalijų gnybtas. — Ana paskubomis įdeda jį į stalčių ir
paima kažką kita. Pamenu, kad genitalijų gnybtas buvo
įtrauktas į jos griežtas ribas. — Kai kurie iš jų skirti skausmui
kelti, bet dauguma — malonumui teikti, — patikinu Aną.
— Kas čia?
— Krūtų spenelių spaustukai — abiem.
— Abiem? Krūtų speneliams?
— Matai, mažyte, spaustukai du. Taip, jie skirti abiem
speneliams, bet ne tai turėjau galvoje. Jie skirti ir
malonumui, ir kančiai, — paimu jai iš rankos žaislą. — Atkišk
mažąjį pirštelį.
Ji paklūsta, ir aš vienu spaustuku sugnybu jai mažojo
pirštelio galiuką. Ana ima greičiau alsuoti.
— Jausmas labai intensyvus, bet tik nusegti jie teikia
didžiausią skausmą ir malonumą.
Ji nusisega spaustuką.
 — Man jie patinka, — tyliai sumurma ir aš nusišypsau.
— Taip ir maniau, kad jums patiks, panele Stil.
Linktelėjusi Ana grąžina spaustukus į stalčių. Pasilenkęs
išimu iš jo dar vieną Anos dėmesio vertą žaisliuką.
— Šie reguliuojami.
Pakeliu spaustukus, norėdamas parodyti, kaip jais
naudotis.
— Reguliuojami?
— Gali daugiau veržti... arba mažiau. Priklauso nuo tavo
nuotaikos.
Nuo spaustukų jos žvilgsnis nukrypsta man į veidą, be to, ji
lyžteli apatinę lūpą. Tada ištraukia dar vieną žaislą.
— O kas čia?
Ji akivaizdžiai susidomėjusi.
— Tai Vartenbergo ratukas.
Įdedu reguliuojamus spaustukus į stalčių.
— Kam jis skirtas?
Paimu iš jos ratuką.
— Duok man ranką. Delnu į viršų.
Ana ištiesia kairę ranką ir aš spygliuotu ratuku perbraukiu
jai per delną.
— Aaai! — šūkteli ji.
— Įsivaizduok, kaip šitas ratukas riedėtų tau per krūtis.
Ana skubiai patraukia ranką, tačiau, sprendžiant iš
besikilnojančios krūtinės, ji gerokai susijaudinusi.
Tai kaitina jai kraują.
— Anastazija, malonumą ir skausmą skiria vos matoma
riba. Grąžinu Vartenbergo ratuką į stalčių.
Jos žvilgsnis vėl nukrypsta į žaislų lobyną.
— Skalbinių spaustukai?
— Su skalbinių spaustuku galima daug ką nuveikti.
Tik nemanau, kad tau tai patiktų, Ana.
Ji palinksta virš stalčiaus ir jį uždaro.
— Viskas?
Ir tai mane jaudina — turėčiau vestis ją į miegamąjį.
— Ne.
 Papurčiusi galvą, Ana ištraukia ketvirtą stalčių ir išima iš jo
vieną mėgstamiausių mano įrankių.
— Rutulinis burnos kamšalas. Kad tylėtum, — paaiškinu.
— Sąlyginė riba.
— Prisimenu. Bet kvėpuoti gali, rutuliuką laikai sukandusi
dantimis. Paimu iš jos tą daikčiuką ir parodau, kaip rutulinis
burnos kamšalas atrodo įkištas į burną.
— Ar kada nors tokiu naudojaisi? — smalsi, kaip visada,
klausia Ana.
— Taip.
— Kad nuslopintum savo riksmus?
— Ne, jų paskirtis kita.
Ana suglumusi pakreipia galvą.
— Visa esmė — kontrolė, Anastazija. Pagalvok, kokia
jaustumeisi bejėgė, jei būtum surišta ir negalėtum kalbėti?
Kaip besąlygiškai turėtum pasitikėti žinodama, kad turiu tiek
daug galių tave valdyti? Kad viską turiu suprasti iš tavo kūno
ir reakcijos, o ne iš žodžių? Tas rutuliukas daro tave labiau
priklausomą, o aš gaunu visiškos kontrolės teisę.
— Rodos, tau to trūksta, — vos girdimai sako ji.
— Žinau.
— Tu turi galią mane valdyti. Juk žinai.
— Nejaugi? Tu verti mane jaustis... bejėgį.
— Ne! — rodos, priblokšta šūkteli Ana. — Kodėl?
— Nes tu vienintelė iš visų pažįstamų žmonių gali mane
įskaudinti. Įskaudinai mane, o tada palikai.
Užkišu jai už ausies išsprūdusią plaukų sruogą.
— Ak, Kristinai... tą patį galėčiau pasakyti apie tave. Jei
manęs nenorėtum... — ji suvirpa visu kūnu ir įsispokso sau į
pirštus. — Aš tikrai nenoriu tavęs skaudinti. Myliu tave.
Ana delnais perbraukia man per veidą, o aš mėgaujuosi jos
prisilietimu. Jis mane ir jaudina, ir ramina. Padedu rutulinį
burnos kamšalą į stalčių ir apkabinu Aną.
— Ar jau baigėme žaidimą „Pasakyk, kas čia”?
— Kodėl klausi? Ką norėjai daryti? — įtaigiai teiraujasi ji.
Švelniai ją pabučiuoju, o ji visu kūnu priglunda prie manęs,
taip atskleisdama savo ketinimus. Ji manęs geidžia.
— Ana, šiandien tavęs vos neužpuolė.
— Na ir kas? — sušnabžda ji.
— Kaip „na ir kas”?
Staiga šiek tiek suirztu.
— Kristianai, man nieko nenutiko.
Ar tikrai, Ana?
Prisitraukiu ją arčiau, suspaudžiu glėbyje.
— Kai pagalvoju, kas galėjo atsitikti... — įsikniaubiu jai į
plaukus ir giliai įkvepiu.
— Kada suprasi, kad esu stipresnė, negu atrodau?
— Žinau, kad tu stipri.
Tu iškentei net mane. Dar kartą pabučiuoju ją ir paleidžiu.
Suraukusi kaktą, Ana vėl mane nustebina: pasilenkia ir iš
atdaro stalčiaus ištraukia dar vieną daiktą. Maniau, jau
baigėme?
— Tai — skėtiklis su diržais kulkšnims ir riešams, —
paaiškinu Anai.
— Kaip jis naudojamas?
Ji žvelgia į mane šiek tiek prisimerkusi.
Ak, mažyte. Pažįstu šį žvilgsnį.
— Nori, kad parodyčiau?
Užsimerkiu ir pamėginu įsivaizduoti Aną surakintą ir
atsidavusią mano malonei. Ši mintis mane jaudina.
Labai.
— Taip, norėčiau, kad parodytum. Man patinka būti
prirakintai.
— Ak, Ana, — sušnabždu.
Ir man patiktų tave surakinti. Tik ne čia.
— Kas yra?
— Ne čia.
— Ką?
— Noriu, kad būtum mano lovoje, ne čia. Eikš.
Paimu Aną už rankos ir išsivedu į savo miegamąjį.
— Kodėl ne čia?
Stabteliu ant laiptų.
 — Ana, tu gal ir pasiruošusi ten grįžti, o aš ne. Kai
paskutinį kartą buvome tame kambaryje, tu mane palikai.
Kiek kartų turėsiu kartoti ir kada tu suprasi? Nuo tada mano
požiūris iš esmės pasikeitė. Dabar visiškai kitaip žiūriu į
pasaulį. Aš tau jau sakiau. Tik nepaaiškinau, kad... —
trumpai nutylu, mat pritrūkstu žodžių. — Aš kaip sveikstantis
alkoholikas, supranti? Kitokio palyginimo nesugalvoju.
Nenugalimas potraukis išnyko, bet nenoriu tyčia kurti sau
pagundų. Nenoriu tavęs įskaudinti.
Ir nesu tikras, kad pasakysi man, ką nori, o ko nenori
daryti.
Ana suraukia kaktą.
— Jei tave kaip nors įskaudinčiau, neištverčiau, nes tave
myliu, — priduriu.
Jos žvilgsnis sušvelnėja ir, man dar nespėjus sulaikyti, Ana
puola man ant kaklo, net tenka numesti skėtiklį, kad abu
nenugarmėtume laiptais. Ana priremia mane prie sienos ir,
kadangi stovi viena pakopa aukščiau už mane, mūsų lūpos
atsiduria vienos prieš kitas. Ji delnais suspaudžia man
skruostus, pabučiuoja ir jos liežuvis įsmunka man į burną. Ji
panardina pirštus man į plaukus ir priglunda prie manęs visu
kūnu. Jos bučinys aistringas, atlaidus ir nevaržomas.
Sudejavęs švelniai ją atstumiu.
— Nori, kad išdulkinčiau tave tiesiog ant laiptų? —
sumurmu prikimusiu balsu. — Nes, dievaži, taip ir padarysiu.
— Noriu, — sukužda ji.
Pažvelgiu į aistros apimtą jos veidą. Ana to nori, o aš jaučiu
didžiulę pagundą, juolab kad niekada nesidulkinau ant laiptų,
bet žinau, kad bus nepatogu.
— Ne. Noriu tavęs savo lovoje.
Čiumpu ją, persimetu per petį, o ji spygteli ir mane
pradžiugina. Smagiai pliaukšteliu jai per užpakalį, ji vėl
klykteli ir ima juoktis. Pasilenkęs sugriebiu skėtiklį ir nusinešu
Aną per visą butą į savo miegamąjį, o ten pastatau ją ant
grindų, skėtiklį švysteliu ant lovos.
— Manau, manęs nesužeisi, — sako Ana.
 — Aš irgi taip manau, — delnais suspaudžiu jai skruostus,
stipriai pabučiuoju ir liežuviu imu tyrinėti jos burną. —
Beprotiškai tavęs geidžiu. Ar ir tu to nori, nors šiandien tiek
daug ko nutiko?
— Taip. Aš irgi tavęs geidžiu. Noriu tave nurengti.
Mėšlas. Ji nori tave liesti, Grėjau.
Leisk jai.
— Gerai.
Vakar man pavyko.
Ana atsega vieną marškinių sagą, o aš, tramdydamas
baimę, sulaikau kvėpavimą.
— Jei nenori, neliesiu tavęs.
— Ne. Liesk. Viskas gerai. Jaučiuosi puikiai.
Įsitempiu, ruošdamasis sutikti sumaištį ir baimę, visada
atslenkančias su tamsa. Atsegusi vieną sagą, ji ištiesia ranką
ir jos pirštai nuslysta per marškinių medžiagą prie kitos, aš
nenuleidžiu akių nuo jos veido, nuo gražiojo jos veido.
— Noriu bučiuoti tau čia, — tyliai sako ji.
— Bučiuoti?
Mano krūtinę?
— Taip.
Ji atsega kitą sagą, ir aš tyliai aikteliu. Ana pakelia į mane
akis ir labai lėtai pasilenkia.
Ji ketina mane bučiuoti.
Netekęs žado žiūriu į ją — ir pasibaisėjęs, ir
žavėdamasis, — o ji švelniai pabučiuoja man į krūtinę.
Tamsa lūkuriuoja.
Ana atsega paskutinę sagą ir nuvelka man marškinius.
— Tau vis lengviau, tiesa?
Linkteliu. Lengviau. Gerokai lengviau. Ana nusmaukia
marškinius man nuo pečių, paskui švysteli juos ant grindų.
— Ką tu man darai, Ana? Nežinau ką, bet tik nesustok.
Prisitraukiu ją, suspaudžiu glėbyje, panardinu pirštus į
plaukus, suspaudžiu juos ir trūkteliu, kad ji atloštų galvą ir
kad galėčiau pabučiuoti kaklą.
Ji sudejuoja, užkiša pirštus man už kelnių juosmens, vikriai
atsega sagą ir atitraukia užtrauktuką.
— Ak, mažyte, — sukuždu ir pabučiuoju jai paausį ten, kur
geriausiai juntamas pulsas, aidu atliepiantis jos geismą. Jos
pirštai nuslysta mano lytimi ir staiga ji atsiklaupia.
— O!
Dar nespėjus atgauti kvapo, Ana nusmaukia man kelnes ir
apžioja nubudusį penį.
Prakeikimas.
Suspaudžia jį lūpomis ir ima uoliai čiulpti.
Negaliu atitraukti akių nuo jos burnos.
Tai traukia mane...
Tai stumia.
Paskui patraukia dantis ir lūpomis;/ spusteli.
— Dar...
Užsimerkęs ir delnais spausdamas jos galvą, stumteliu
dubenį į priekį ir įgrūdu kotą giliai jai į burną.
Ji provokuoja mane liežuviu.
Uoliai darbuojasi.
Nesiliauja.
Stipriau suspaudžiu jai galvą.
— Ana, — įspėju ją ir mėginu žingtelėti atatupstas.
Ana tvirčiau apžioja mano kotą ir įsitveria mano klubų.
Ji neketina manęs paleisti.
— Maldauju... — pats nežinau, ko noriu: kad tęstų ar kad
liautųsi. — Ana, aš tuoj nuleisiu.
Bet ji negailestinga. Ji žino, ką daro, o jos liežuvis — labai
įgudęs. Ji nesustos.
Ak, mėšlas.
Laikydamas Anai galvą, kad neprarasčiau pusiausvyros,
išsilieju jai į burną.
Atsimerkęs matau, kad ji triumfuodama žiūri į mane.
Paskui šypsodamasi apsilaižo.
— Ak, panele Stil, štai kokį žaidimą žaidžiame? —
pasilenkęs ištiesiu rankas, padedu jai atsistoti ir įsisiurbiu į
lūpas. Įkišęs liežuvį jai į burną, mėgaujuosi jos saldumu ir
savuoju sūrumu. Man sukasi galva. Sudejuoju iš
malonumo. — Galiu paragauti savęs. Tavo skonis geresnis.
Suėmęs už apačios, per galvą nuvelku jai sportinius
marškinėlius, tada pakeliu ir parsimetu ant lovos. Sučiupęs
už klešnių, vienu vikriu judesiu numaunu kelnes, ir Ana lieka
nuoga. Tada, nenuleisdamas nuo jos akių, nusirengiu. Man
rengiantis, Anos žvilgsnis tamsėja ir geismingai blausiasi.
Sustoju priešais ją. Ji kaip nimfa išsipleikusi guli ant lovos,
jos plaukai — kaip aureolė, o žvilgsnis — šiltas ir kviečiantis
prieiti arčiau.
Mėgaujuosi kiekvienu savo mergaitės kūno sprindžiu, o
mano kotas atsigavęs vėl ima tįsti.
Taip. Ji nuostabi.
— Tu labai graži moteris, Anastazija.
— Ir tu visai neprastas vyrukas, Kristianai, be to, ir tavo
skonis geras.
Atvirai koketuodama, ji geismingai nusišypso.
Ir aš kreivai jai šypteliu.
Ketinu atkeršyti panelei Stil.
Čiumpu kairę jos kulkšnį ir, nė akimirkos nenuleisdamas
nuo jos akių, užsegu diržo sagtį.
— Turėsime patikrinti, koks tavo skonis. Jei atmintis manęs
neapgauna, panele Stil, esate retai aptinkamas,
neprilygstamas skanėstas.
Vikriai sukaustau jai ir dešinę kulkšnį. Laikydamas skėtiklį,
atšlyju pasigrožėti nuveiktu darbu: man patinka, kad Ana
sukaustyta, o diržai pernelyg neįtempti.
— Šis skėtiklis geras tuo, kad jį galima pailginti, —
paaiškinu Anai.
Paspaudžiu veržtuką, trūkteliu diržus į šalis, ir skėtiklis
prasiplečia, praskėsdamas jai kojas.
Ana tyliai aikteli.
— Ak, Ana, su šiuo daikčiuku mudu pasilinksminsime, —
nuleidęs ranką ir stipriai suspaudęs skėtiklį, staiga jį pasuku
ir Ana apsiverčia ant pilvo. — Matai, ką galiu su tavimi
daryti?
Vėl pasuku skėtiklį, ir ji atsiverčia ant nugaros.
 Ji giliai alsuoja, jos krūtys kilnojasi.
— Kiti diržai — riešams. Dėl jų dar pagalvosiu. Žiūrėsime,
ar tinkamai elgsiesi.
— O kada aš netinkamai elgiausi? — apimta geismo, kimiu
balsu klausia Ana.
— Prisimenu kelis tavo nusižengimus, — pirštais braukiu
Anai per padus ir ji ima muistytis. — Pirmiausia „BlackBerry”
telefonas.
— Ką ketini daryti?
— Et, savo planų niekada neatskleidžiu.
Ana nė nenumano, kaip gundomai šią akimirką atrodo.
Neskubėdamas atropoju per lovą ir atsiklaupiu tarp išskėstų
Anos kojų.
— Hm... Kokia jūs atvira, panele Stil, — sušnabždu.
Mudu žvelgiame vienas kitam į akis, ir aš, sukdamas
ratukus, pirštais braukiu Anai per vidinę kojų pusę.
— Svarbiausia čia nekantrus laukimas, Anastazija. Ką aš su
tavimi darysiu?
Ji pasimuisto, bet yra sukaustyta, tad išsivaduoti negali.
Mano pirštai slenka aukštyn ir pasiekia pakinklius.
— Nepamiršk: jei kas nors nepatiks, iš karto liepk man
liautis. Pasilenkęs švelniai nubučiuoju jai pilvą ir nosies
galiuku baksteliu į bambos duobutę.
— Ak, prašau, Kristianai...
— Ak, panele Stil. Įsitikinau, kad jūsų meilės atakos gali
būti labai negailestingos. Manau, derėtų atsilyginti jums tuo
pačiu.
Dar kartą pabučiuoju jai į pilvą, ir mano lūpos slenka
žemyn. O pirštai — aukštyn.
Neskubėdamas kyšteliu juos į Anos gelmes. Ji pasitinka
juos kilstelėdama dubenį.
Sudejuoju.
— Vis nesiliauji manęs stebinusi, Ana. Tu tokia sudrėkusi.
Jos gaktos plaukai kutena man lūpas, bet trauktis neketinu
ir netrukus mano liežuvis randa jos papurusį ir glamonių
išsiilgusį klitorį.
 — Aaa! — rikteli ji ir trūkteli skėtiklio diržus.
Ak, mažyte, tu priklausai man.
Liežuviu imu sukti jai burnoje ratus, o pirštais glamonėju
makštį. Ana išriečia nugarą, ir akies krašteliu matau, kaip
stipriai sugniaužia paklodės audinį.
Mėgaukis, Ana.
— Oi, Kristianai! — šūkteli ji.
— Žinau, mažyte.
Švelniai pūsteliu.
— Aaai! Maldauju! — gailiai sudejuoja.
— Ištark mano vardą.
— Kristianai! — sušunka Ana.
— Dar kartą.
— Kristianai, Kristianai, Kristianai Grėjau! — suklinka.
Ji beveik pasiekusi ribą.
— Priklausai man, — sušnabždu ir imu čiulpčioti bei
įaudrinti ją liežuviu.
Ana surinka ir patiria orgazmą, vis dar jausdama makštyje
mano pirštus, o aš atšlyju, apverčiu ją ant pilvo vis dar
trūkčiojančią, ir prisitraukiu.
— Dabar šį tą išmėginsime, mažyte. Jei nepatiks arba bus
pernelyg nepatogu, pasakyk ir iš karto liausimės.
Ji apsvaigusi šnopuoja.
— Pasilenk, mažyte. Galvą ir krūtinę padėk ant čiužinio.
Ana akimirksniu paklūsta, aš trūkteliu jai rankas ir pririšu
jas prie skėtiklio strypo, šalia kulkšnių.
O Dieve... Jos užpakalis aukštai pakeltas, o ji šnopuoja.
Laukia. Manęs.
— Ana, atrodai nuostabiai.
Čiumpu paketėlį, paskubomis dryksteliu foliją ir užsimaunu
sargį.
Pirštais braukiu jai per strėnas ir, pasiekęs užpakalį,
sustoju.
— Kai būsi pasiruošusi, norėsiu nuleisti ir į išeinamąją, —
pirštu perbraukiu per angą, o Ana garsiai aikteli ir
įsitempia. — Ne šiandien, nuostabioji Ana, kada nors
vėliau, — pažadu jai. — Noriu dulkinti tave visais įmanomais
būdais. Noriu, kad kiekvienas tavo kūno centimetras
priklausytų man. Tu esi mano.
Mano pirštai slysta žemyn ir vienas įsmunka į makštį. Ji vis
dar sudrėkusi, tad atsiklaupiu jai už nugaros ir įsiskverbiu.
— Aaai! Švelniau! — sušunka ji.
Sustingstu. Mėšlas. Suspaudžiu jai klubus.
— Ar viskas gerai?
— Švelniau... — sušnabžda Ana. — Leisk man apsiprasti.
Švelniau. Galiu ir švelniau.
Atsitraukęs palengva įsiskverbiu vėl ir ją užpildau. Ana
sudejuoja, aš vėl atsitraukiu ir įstumiu, atsitraukiu ir įstumiu.
Ir dar kartą.
Ir dar.
Neskubėk.
— Taip, gerai, jau apsipratau, — sumurma Ana.
Suniurnėjęs imu sūpuotis truputį greičiau. Sulig kiekvienu
stūmiu ji ima dejuoti. Dar padidinu tempą. Ji stipriai
užsimerkia, prasižioja ir po kiekvieno stūmio giliai įkvepia.
Prakeikimas. Koks puikus jausmas.
Užsimerkiu, tvirčiau suspaudžiu jos klubus ir imu mėgautis.
Stumiu ir stumiu.
Kol pajuntu jos gelmėse besitvenkiančią įtampą.
Ana patiria palaimą, nusitempdama drauge ir mane, ir aš,
šaukdamas jos vardą, išsilieju.
— Ana, mažyte!
Susmunku ant jos visiškai išsekęs ir valandėlę guliu,
mėgaudamasis užplūdusiu palengvėjimu. Negaliu ilgiau
laikyti Anos sukaustytos, tad atsisėdu ir atlaisvinu skėtiklio
diržus. Ji susirango šalia, o aš patrinu jai kulkšnis ir riešus.
Kai Ana pajudina rankų ir kojų pirštus, patogiai atsigulu ir ją
prisitraukiu. Ana kažką sumurma, ir netrukus suprantu, kad
minga.
Pabučiuoju jai į kaktą, apkloju pūkine antklode, o tada
atsisėdu ir ilgai į ją žiūriu. Suimu jos plaukų sruogą ir patrinu
tarp pirštų.
 Jos plaukai tokie švelnūs.
Apsiveju sruogą aplink pirštą.
Matai, aš pririštas prie tavęs, Ana.
Pabučiuoju jos plaukų galiukus, klūpomis atsisėdu ir
pažvelgiu į temstantį dangų. Žinau, kad žemai jau visiškai
tamsu, bet čia, Eskalos aukštybėse, dienos šviesos likučiai
nuspalvina dangų rožine ir gelsvai rausva spalva. Mudu vis
dar šviesos zonoje.
Štai ką ji padarė.
Atnešė šviesą į mano gyvenimą.
Šviesą ir meilę.
Bet į mano klausimą taip ir neatsakė.
Sutik, Ana.
Būk mano žmona.
Prašau.
Ji krusteli ir atsimerkia.
— Ana, į tave miegančią galėčiau žiūrėti amžinai.
Dar kartą pabučiuoju jai į kaktą.
Ji mieguista man nusišypso ir vėl užsimerkia.
— Noriu, kad niekad neišeitum.
— Aš ir neišeisiu, — sumurma ji. — Niekada neleisk man
išeiti.
— Man tavęs reikia, — sušnabždu.
Jos lūpų kampučiai truputį pakyla, veide pasirodo švelnus
šypsnys, o kvėpavimas išsilygina.
Ana miega.
 2011-ŲJŲ BIRŽELIO 16-OJI,
KETVIRTADIENIS
Senelis juokiasi. Mija pargriuvo ant užpakalio. Ji dar visai
mažutė.
Mija. Mamytė ir tėtis sėdi ant patiesalo. Mes leidžiame laiką
vaismedžių sode.
Tai mėgstamiausia mano vieta.
Eliotas laksto tarp medžių.
Pakeliu Miją ir ji vėl eina. Bet žingsniai netvirti.
Gerai, kad seku jai iš paskos. Stebiu ją. Lydžiu.
Saugau.
Mes suruošėme pikniką.
Piknikai man patinka.
Mamytė kepa obuolių pyragą.
Mija prieina prie patiesalo. Visi pasveikina ją džiugiais
šūksniais.
— Ačiū, Kristianai.
— Tu ja taip puikiai rūpiniesi, — sako mamytė.
— Mija dar kūdikis. Kas nors turi ja rūpintis, — atsakau
mamytei.
Senelis nenuleidžia nuo manęs akių.
— Ar dabar jis kalba?
— Taip.
— Ką gi, puiku.
Senelis pažvelgia į mamytę.
Jo akyse — ašaros. Bet atrodo laimingas. Tai — laimės
ašaros.
Pro mus prabėga Eliotas. Jis turi kamuolį.
— Pažaiskime.
— Žiūrėk, neišlaužyk obelų.
Pakeliu akis ir matau iš už medžio mus stebintį Džeką
Haidą.

Akimirksniu pabundu. Man daužosi širdis. Ne iš baimės, o

dėl to, kad sapne mane kažkas išgąsdino.
Kas ten buvo?
Nepamenu. Lauke jau šviesu, o Ana guli šalia manęs ir
kietai miega. Žvilgteliu į žadintuvą. Beveik 6.30. Pabudau dar
nesuskambėjus žadintuvui. Taip jau seniai nebuvo nutikę,
bent jau šalia miegant mano sapnų gaudytojai. Įsijungia
radijas, bet tuoj pat jį išjungiu, prisiglaudžiu prie Anos ir
nosimi švelniai brūkšteliu jai per kaklą.
Ji sujuda.
— Labas rytas, mažyte, — sušnabždu ir dantimis grybšteliu
jai ausies spenelį.
Tada pakeliu ranką, susirandu jos krūtį, švelniai ją
paglamonėju ir delnu pajuntu papurusį spenelį. Ana išsitiesia
šalia manęs, plaštaka perbraukiu jai per odą, pasiekiu klubą
ir ją prisitraukiu. Pabudusi mano varpa remiasi jai į strėnas.
— Tau malonu mane matyti? — mieguista sumurma Ana ir
pasimuisčiusi prispaudžia mano penį.
— Man labai malonu tave matyti, — mano pirštai slysta jos
pilvu, pasiekia tarpkojį, ima jį glamonėti, ir aš Anai primenu,
kad pabusti kartu neabejotinai naudinga. Ji šilta, nusiteikusi
išdykauti ir pasiruošusi, tad ištiesiu ranką prie naktinės
spintelės, sugraibau sargį ir, alkūnėmis atsirėmęs į čiužinį,
pakimbu virš jos. Praskečiu jai kojas, atsiklaupiu ir atplėšiu
paketėlį. — Laukiu nesulaukiu šeštadienio.
Ji susidomėjusi mane nužvelgia.
— Lauki gimtadienio vakarėlio?
— Ne. Laukiu, kada galėsiu nesinaudoti tais krušikliais.
— Taikliai įvardijai, — ji tyliai nusijuokia.
— Kikenate, panele Stil?
— Ne, — atsako ji, mėgindama nutaisyti rimtą veidą, bet
jai nepavyksta.
— Dabar ne metas kikenti.
Atidžiai pažvelgiu į ją, be žodžių ragindamas vėl kikenti.
— Maniau, tau patinka, kai juokiuosi.
— Tik ne dabar. Reikia žinoti, kada ir kur dera kikenti. O
dabar tam nei laikas, nei vieta. Turiu tave užčiaupti ir, rodos,
jau žinau kaip.
Atsargiai vėl į ją įsiskverbiu.
— Aaa... — prikišusi lūpas man prie ausies, sudejuoja Ana.
Ir mes neskubėdami imame mylėtis.
Daugiau Ana nekikena.

APSIRENGĘS IR apsiginklavęs puodeliu kavos bei

dideliu iš ponios Džouns gautu šiukšlių maišu, patraukiu į
savo žaidimų kambarį. Kol Ana prausiasi po dušu, turiu
sutvarkyti vieną reikalą.
Įėjęs į žaidimų kambarį, uždarau duris ir pasidedu kavą.
Kol susipirkau ir susimontavau visą šio kambario įrangą,
užtrukau kelis mėnesius. O dabar nežinau, kada vėl leisiu
jame laiką ir ar apskritai juo dar naudosiuosi.
Negalvok apie tai, Grėjau.
Prisimenu, ko čia atėjau, ir einu į kampą, prie savo lazdų.
Turiu jas kelias, surinktas iš viso pasaulio. Pirštais perbraukiu
per savo mėgstamiausią, ištekintą iš dalbergijos ir aptrauktą
puikiausia oda. Pirkau ją Londone. Kitos lazdos — iš
bambuko, plastiko, anglies pluošto, medienos ir aksomo.
Atsargiai sukraunu jas visas į šiukšlių maišą.
Gailiuosi, kad turiu jų atsikratyti.
Štai, ėmiau ir sau pripažinau.
Ana niekuomet jomis nesimėgaus, nes lazdos jai tiesiog
nepatinka.
O kas tau patinka, Anastazija?
Knygos.
Ji niekada nepamėgs lazdų.
Užrakinu žaidimų kambarį ir traukiu į savo kabinetą.
Sugrūdu maišą su lazdomis į spintą, kad vėliau galėčiau jų
atsikratyti, bet kol kas svarbiausia, kad Ana daugiau jų
nematytų.
Įsitaisęs prie rašomojo stalo, baigiu gerti kavą ir žinau, kad
netrukus Ana bus pasiruošusi pusryčiauti. Vis dėlto, prieš
eidamas pas ją į virtuvę, paskambinu Velčui.
— Pone Grėjau.
 — Labas rytas. Norėjau pasikalbėti su tavimi apie Džeką
Haidą.

ANA ĮŽENGIA Į VIRTUVĘ pusryčiauti vilkėdama pilką

sijoną ir atrodo graži, elegantiška. Ji galėtų ir dažniau rinktis
sijonus, mat turi puikias kojas. Man suspurda širdis. Iš
meilės. Didžiuojuosi ja. Ir esu pasiruošęs jai paklusti. Man
tai — naujas ir jaudinantis pojūtis, prie kurio tikiuosi niekada
nepriprasiąs.
— Ko norėtumėte pusryčių, Ana? — pasiteirauja jos Geilė.
— Pakaks trupučio javainių. Ačiū, ponia Džouns.
Anos skruostai švelniai įraudę ir ji įsitaiso šalia manęs prie
pusryčių baro.
Įdomu, apie ką ji galvoja? Gal apie šį rytą? O gal apie vakar
vakarą? O gal apie skėtiklį?
— Atrodai žaviai, — meiliai jai sakau.
— Ir tu.
Ana kukliai šypteli. Ji puikiai slepia giliai širdyje tūnančią
padūkėlę.
— Reikia nupirkti tau daugiau sijonų. Tiesą sakant, labai
norėčiau pavedžioti tave po parduotuves, kad nusipirktum
drabužių.
Ši mintis jos, rodos, nesužavi.
— Svarstau, kas šiandien manęs laukia darbe.
— Tą ištvirkėlį jiems teks pakeisti kitu žmogumi, —
sumurmu, nors iš tiesų nežinau, kaip ten bus.
Uždraudžiau leidyklai samdyti naujus darbuotojus, kol
atliksime personalo auditą.
— Tikiuosi, naująja mano viršininke bus paskirta moteris.
— Kodėl?
— Na, jei vykčiau į komandiruotę su moterimi, tu taip
neprieštarautum, — sako Ana.
Ak, mažyte, moteris viršininkė ir tau patiktų.
Ponia Džouns padeda ant baro mano omletą ir išblaško vos
akimirksnį trukusią, bet man labai patrauklią svają apie Aną
ir... kitą moterį.
 — Kas čia taip juokinga? — klausia Ana.
— Tu. Valgyk javainius, ir žiūrėk man, suvalgyk visus, jei
jau nusprendei tenkintis tokiais kukliais pusryčiais.
Ji nepatenkinta papučia lūpas, bet pasiima šaukštą ir
sušveičia savo pusryčius.
— Ar šiandien galiu vairuoti savo „Saab”? — suvalgiusi
paskutinį šaukštą javainių, teiraujasi Ana.
— Mudu su Teiloru galime pavežti tave iki leidyklos.
— Kristianai, ar tas „Saab” automobilis — tik garažo
puošmena?
— Ne.
Žinoma, kad ne.
— Jei ne, tai leisk man sėsti prie jo vairo ir važiuoti į darbą.
Leila jau nekelia jokios grėsmės.
Kodėl dėl visko turime ginčytis?
Tai jos automobilis, Grėjau.
— Na, jei taip nori... — nusileidžiu.
— Žinoma, noriu.
— Važiuosiu drauge.
— Ką?! Ir viena puikiausiai susitvarkysiu.
Nusprendžiu pakeisti taktiką.
— Norėčiau važiuoti kartu.
— Na, jei jau taip prašai... — sutinka Ana ir patenkinta
linkteli.
ANA SPINDI iš laimės. Ji taip džiaugiasi ir atrodo tokia
susijaudinusi, kad nežinau, ar manęs atidžiai klausosi.
Parodau jai uždegimo spynelę, įmontuotą į centrinę konsolę.
— Keista vieta, — burbteli ji, bet nesitverdama džiaugsmu
kone šokinėja ant priekinės sėdynės ir viską liečia.
— Rodos, tu labai susidomėjusi, tiesa?
— Tik įkvėpk šio naujo automobilio kvapo. Jis net geresnis
už ypatingąjį nuolankiųjų... tai yra už A3, — berte išberia
žodžius ji.
— Sakai, ypatingąjį nuolankiųjų? — kaip įmanydamas
stengiuosi sulaikyti juoką. — Žodžio kišenėje neieškote,
panele Stil, — atremiu nugarą į sėdynės atlošą. — Ką gi,
važiuokime.
Ir mosteliu į požeminio garažo vartus.
Suplojusi rankomis, Ana įjungia variklį ir stumteli pavarų
svirtį. Jei būčiau žinojęs, kad ji taip džiaugsis galėdama
vairuoti šį automobilį, būčiau jos pasigailėjęs ir leidęs sėsti
prie vairo anksčiau.
Man patinka matyti ją tokią laimingą.
„Saab” grakščiai nuskrieja prie užkardo, prie „Audi Q7”
vairo sėdintis Teiloras seka paskui mus Virdžinijos gatve.
Tai pirmas kartas, kai Ana mus veža, pirmas kartas, kai
veža mane. Ji man atrodo savimi pasitikinti ir gana įgudusi
vairuotoja, nors aš nesu labai parankus keleivis. Pats tai
žinau. Apskritai nemėgstu, kad kas nors mane vežtų, nebent
tai daro Teiloras. Man labiau patinka sėdėti prie vairo.
— Ar galėtume įsijungti radiją? — mums sustojus prie
„Stop” ženklo, klausia Ana.
— Norėčiau, kad susikauptum.
— Kristianai, liaukis, galiu vairuoti ir grojant muzikai, —
atšauna ji.
Nusprendęs nekreipti dėmesio į įžūlų jos elgesį, įjungiu
radiją.
— Prie šio aparato gali prijungti savo „iPod”, taip pat leisti
MP3 ir paprastus muzikos diskus, — paaiškinu.
Automobilio saloną užpildo grupės „The Police” muzika,
senas auksinis šlageris „Skausmo karalius” [* Angl. King of
Pain]. Muzika pernelyg garsi, tad prisuku garsą.
— Tavo himnas, — išdykėliškai šypsodamasi pareiškia Ana.
Ji iš manęs šaiposi. Ir vėl.
— Kažkur turiu šį albumą, — sako ji.
Prisimenu, kad savo elektroniniame laiške ji minėjo dainą
„Kiekvienas tavo kvėpsnis” [* Angl. Every Breath You Take] ir
įvardijo ją kaip persekiotojo himną. Ji vėl iš manęs šaiposi.
Papurtau galvą, nes Ana visiškai teisi. Kai mane paliko, rytą
išėjęs pabėgioti tikrai slampinėdavau aplink jos butą.
Ji kramto apatinę lūpą. Gal nerimauja dėl mano reakcijos?
O gal dėl vizito pas Fliną? Kažin, ką jis pasakys?
 — Ei, panele aštrialiežuve, grįžk čia. — Ana staiga sustoja
prie raudono šviesoforo signalo. — Tu labai išsiblaškiusi.
Susikaupk, Ana. Kai vairuoji nesusikaupusi, gali padaryti
avariją.
— Tiesiog galvoju apie darbą.
— Mažyte, viskas bus gerai. Patikėk.
— Tik prašyčiau nesikišti — šį reikalą noriu tvarkyti pati.
Kristianai, aš tavęs prašau... man tai svarbu, — sako ji.
Nesikišti? Argi aš kišuosi? Aš tik mėginu tave saugoti, Ana.
— Nesipykim, Kristianai. Taip nuostabiai praleidome rytą. O
naktis buvo... — jai nurausta skruostai. — Tikras rojus.
Vakarykštė naktis. Užsimerkiu ir man prieš akis iškyla jos
užpakalis. Kūnas akimirksniu nubunda ir aš, įsitaisęs ant
sėdynės, pasimuistau.
— Taip. Tikras rojus, — staiga suvokiu, kad nenorėdamas
ištariau šiuos žodžius garsiai. — Ir aš kalbėjau rimtai.
— Apie ką?
— Nenoriu tavęs paleisti.
— O aš nenoriu niekur eiti, — patikina mane Ana.
— Gerai.
Truputį nusiraminu. Ji vis dar čia, Grėjau.

Ana įsuka į SIP leidyklos automobilių aikštelę ir pastato

„Saab”.
Sunkus išmėginimas įveiktas sėkmingai.
Ji nėra prasta vairuotoja.
— Palydėsiu tave iki darbo. Teiloras paims mane prie
leidyklos, — sakau, mudviem lipant iš automobilio. —
Nepamiršk, kad septintą susitinkame su daktaru Flinu.
Ištiesiu jai ranką. Ana paspaudžia nuotolinio valdymo
pultelio mygtuką, užrakina automobilį ir, prieš paduodama
man ranką, dar kartą meiliai nužvelgia „Saab”.
— Nepamiršiu. Susirašysiu klausimus.
— Klausimus? Apie mane? Į visus su manimi susijusius
klausimus galiu atsakyti pats.
Ana atlaidžiai šypteli.
 — Žinau, bet noriu išgirsti nešališką šarlatano brangininko
nuomonę.
Apkabinu ją ir, abi rankas priglaudęs prie nugaros,
suspaudžiu glėbyje.
— Ar tai tikrai gera mintis? — klausiu atidžiai žvelgdamas į
nuostabos kupinas jos akis.
Netrukus Anos žvilgsnis sušvelnėja ir ji sutinka Flino nieko
neklausinėti. Tada ištraukia vieną ranką ir švelniai paglosto
man skruostą.
— Kas tau neduoda ramybės?
— Kad paspruksi.
— Kristianai, kiek kartų turiu tau sakyti: aš niekur
neišeisiu. Visa, kas blogiausia, man jau papasakojai. Aš tavęs
nepaliksiu.
— Tai kodėl man dar neatsakei?
— Neatsakiau?
— Tu žinai, apie ką kalbu, Ana.
Ji atsidūsta, o jos veidas apsiniaukia.
— Noriu įsitikinti, kad tau manęs pakaks tokios, kokia esu,
Kristianai. Ir tiek.
— O mano patikinimo nepakanka?
Paleidžiu ją.
Kada Ana supras, kad, be jos, daugiau nieko netrokštu?
— Kristianai, viskas įvyko labai greitai, — vėl prabyla
Ana. — Be to, kaip pats prisipažinai, esi tarsi penkiasdešimt
pagedėlio atspalvių. Negaliu duoti to, ko tau reikia. Tiesiog
toks gyvenimas — ne man. Kita vertus, jaučiuosi tau
netinkama, ypač pamačiusi judu su Leila. Argi neįmanoma,
kad vieną gražią dieną sutiksi moterį, mėgstančią daryti tai,
kas patinka ir tau? Ir kas gi užtikrintų, kad tu... na, kad tu
jos neįsimylėsi? Moters, galinčios daug geriau patenkinti tavo
poreikius?
Ana nukreipia žvilgsnį kitur.
— Pažįstu kelias moteris, kurioms patinka tokie pat
žaidimai kaip ir man. Bet nė vienai iš jų nejaučiu to, ką jaučiu
tau. Niekada nė su viena iš jų nebuvo užsimezgęs joks
emocinis ryšys. Tik su tavimi, Ana.
— Bet tik todėl, kad niekada nesuteikdavai joms progos.
Per ilgai sėdėjai užsidaręs savo tvirtovėje, Kristianai.
Klausyk, pasikalbėsime apie tai vėliau. Man reikia į darbą.
Galbūt daktaras Flinas galės pasiūlyti ir savo įžvalgų.
Ji teisi. Neturėtume apie tai šnekėtis automobilių aikštelėje.
— Eikš, — sakau tiesdamas Anai ranką, ir mudu drauge
patraukiame į leidyklą.

Teiloras atvažiuoja prie leidyklos manęs paimti, ir,

įsitaisęs ant užpakalinės „Audi” sėdynės, visą kelią iki
Grėjaus įmonių holdingo pastato galvoju apie mudviejų su
Ana pokalbį.
Ar aš užsidaręs savo tvirtovėje?
Galbūt.
Įsispoksau pro automobilio langą. Su nuolatiniais bilietais
važinėjantys žmonės skuba į darbą, jie atrodo pasinėrę į
kasdienius savo rūpesčius. O aš, įsitaisęs ant užpakalinės
savo automobilio sėdynės, jaučiuosi nuo jų atsiribojęs. Visada
toks buvau. Atsiribojęs: nuo visų atsiskyręs vaikas, nuo visų
atsiskyręs suaugėlis, užsidaręs savo tvirtovėje.
Visada bijojau savo jausmų.
Bijojau jausti ką nors, išskyrus pyktį.
Nuolatinį savo palydovą.
Ar ji tai ir turėjo omenyje? Jei taip, tai būtent Ana davė
man raktą, kuriuo atsirakinęs duris galėčiau pabėgti. Ir dabar
priimti sprendimą jai trukdo tik Flino nuomonė.
Galbūt, išklausiusi daktarą, ji sutiks už manęs tekėti.
Viltis miršta paskutinė.
Kelias akimirkas leidžiu sau pajausti, ką reiškia būti tikru
optimistu...
Tai baisu.
Tai gali blogai baigtis. Ir vėl.
Suzvirbia mobilusis. Skambina Ana.
— Anastazija! Ar viskas gerai?
— Man ką tik pasiūlytos Džeko pareigos, tai yra...
laikinai... — tiesiai iškloja Ana.
— Juokauji?
— Ar čia tu prikišai pirštus? — priekaištingai klausia ji.
— Ne. Ne, tikrai ne. Na, nesupyk, Anastazija, bet leidykloje
dirbi tik antra savaitė. Vis dėlto suprask mane teisingai:
nemanau, kad dėl to esi mažiau vertinga darbuotoja.
— Žinau, — sako Ana, sprendžiant iš balso, gerokai
sutrikusi. — Akivaizdu, kad Džekas mane tikrai vertino.
— Šit kaip? — labai džiaugiuosi, kad tas šunsnukis dingo iš
jos gyvenimo. — Ką gi, mažyte, jei leidyklos vadovybė mano,
kad gali eiti tas pareigas, tai, matyt, taip ir yra. Sveikinu. Gal
po susitikimo su Flinu turėtume tai atšvęsti?
— Hm... Ar tikrai tu neprikišai nagų?
Ar Ana tikrai mano, kad galėčiau jai meluoti? Po mano
išpažinties praeitą naktį — galbūt...
O gal šios pareigos leidykloje jai buvo patikėtos tik todėl,
kad neleidau jiems priimti į darbą naujų žmonių?
Prakeikimas.
— Abejoji mano žodžiais? Mane tai piktina.
— Atsiprašau, — paskubomis sušnabžda ji.
— Jei reikės pagalbos, skambink. Aš tau padėsiu. Be to,
Anastazija...
— Ką?
— Naudokis „BlackBerry” telefonu.
— Taip, Kristianai.
Nekreipdamas dėmesio į pašaipų jos toną papurtau galvą ir
giliai atsidustu.
— Aš rimtai. Jei reikės, kreipkis.
— Sutarta, — sako Ana. — Geriau jau eisiu. Turiu persinešti
daiktus ; kitą kabinetą.
— Jei prireiks mano pagalbos... nesivaržyk.
— Supratau. Ačiū, Kristianai. Myliu tave.
Ak, tie du žodeliai...
Anksčiau jie mane taip baugino, o dabar laukiu nesulaukiu,
kol išgirsiu juos iš Anos lūpų.
— Ir aš tave myliu, mažyte.
 — Pasikalbėsime vėliau.
— Iki, mažyte.
Teiloras sustabdo automobilį prie Grėjaus įmonių holdingo
pastato.
— Rytoj Chosė Rodrigesas atgabens į Eskalą Anos
portretus, — sakau.
— Perduosiu Geilei.
— Jis liks pas mus nakvoti.
Teiloras žvilgteli į mane užpakalinio vaizdo veidrodėlyje. Jis
atrodo nustebęs.
— Ir tai pasakyk Geilei, — priduriu.
— Žinoma, sere.
KOL LIFTAS KYLA iki aukšto, kuriame yra mano darbo
kabinetas, leidžiu sau prabangą pasvajoti apie santuokinį
gyvenimą. Ši viltis man rodosi kažkokia keista. Aš prie to
nepratęs. Įsivaizduoju, kaip vežčiausi Aną į Europą ir į Aziją;
kaip parodyčiau jai visą pasaulį. Galėtume važiuoti bet kur.
Nusivežčiau ją į Angliją. Jai patiktų.
O tada grįžtume namo, į Eskalą.
Į Eskalą? O gal mano bute — pernelyg daug prisiminimų
apie kitas moteris? Gal turėčiau nupirkti namą, kuris
priklausytų tik mudviem ir kuriame galėtume kurti savus
prisiminimus?
Tiesa, pasilikčiau ir Eskalą. Labai patogu miesto centre
turėti butą.
Lifto durys atsidaro.
— Labas rytas, pone Grėjau, — pasisveikina naujokė.
— Labas rytas...
Neprisimenu jos vardo.
— Gal kavos?
— Prašyčiau. Juodos. Kur Andrėja?
— Ką tik čia buvo.
Naujokė nusišypso ir nuskuba virti man kavos.

ĮSITAISĘS PRIE RAŠOMOJO STALO, įsijungiu internetą

ir imu žiūrinėti parduodamus namus. Po kelių minučių į duris
pasibeldžia Andrėja ir įeina, nešina kava.
— Labas rytas, pone Grėjau.
— Labas rytas, Andrėja. Norėčiau nusiųsti gėlių Anastazijai
Stil.
— Kokių pageidautumėte nusiųsti?
— Ją paaukštino. Gal rožių? Rausvų ir baltų.
— Aš pasirūpinsiu.
— Ir gal galėtum sujungti mane su Velču?
— Žinoma, sere. Ar nepamiršote, kad su ponu Bastiliu
šiandien susitinkate Eskaloje, o ne čia?
— Ak, taip. Dėkoju. Kas Grėjaus įmonių holdingo pastate
išsinuomojo sporto salę?
— Jogos klubas, sere.
Susiraukiu.
Andrėja vos sulaiko šypseną.
— Rosa taip pat norės trumpai su jumis šnektelėti.

Paskambinęs keliems žmonėms, vėl imu žiūrinėti

parduodamus namus. Pamenu, kai pirkau apartamentus
Eskaloje, viskuo pasirūpino nekilnojamojo turto agentas,
juolab kad šio pirkinio iš anksto neplanavau. Man toks butas
pasirodė esanti puiki investicija, tad ilgai ir nesvarsčiau.
Netrukus mane įtraukia internetinis nekilnojamojo turto
pasaulis ir imu žiūrinėti vieną namą po kito. Tai kaip liga.
Visus tuos metus, kai buriavau, troškau turėti erdvius
namus ant jūros kranto. Manau, man patiktų gyventi name,
pro kurio langus atsiveria vaizdas į vandens telkinį. Kaip tik
tokiuose namuose ir užaugau; mano tėvai gyvena ant
Vašingtono ežero kranto.
Šeimos namas.
Šeima.
Vaikai.
Papurtau galvą. Visa tai — tolima ateitis. Ana labai jauna.
Jai vos dvidešimt vieni. Gyvensime dar daugybę metų, kol
pradėsime galvoti apie vaikus.
Kažin, kaip man sektųsi būti tėvu?
 Negalvok apie tai, Grėjau.
Norėčiau rasti tinkamą žemės sklypą ir pastatyti namą.
Visiškai ekologišką. Statybomis galėtų pasirūpinti Eliotas. Keli
skelbimai atitinka visus mano keliamus reikalavimus; pro
vieno iš namų langus atsiveria sąsiaurio panorama. Namas
senas, statytas 1924-aisiais, be to, nekilnojamojo turto
rinkoje pasirodė vos prieš kelias dienas. Nuotraukos tikrai
daro įspūdį. Ypač tos, kuriose matyti vakarinė panorama.
Būtent panorama man ir svarbiausia. Galėtume nugriauti
seną namą ir pastatyti naują.
Pasitikrinu, kada šiandien leidžiasi saulė: 21.09.
Gal man pavyktų susitarti ir iki savaitės pabaigos apžiūrėti
šį namą saulei leidžiantis?
Pasibeldusi įeina Andrėja.
— Pone Grėjau, norėčiau, kad pasirinktumėte gėles.
Ji padeda ant mano stalo kelis išspausdintus lapus.
— Siųsiu šitas, — parodau jai didelę pintinę baltų ir rausvų
rožių. Anai patiks. — Ir susitark su nekilnojamojo turto
agentu, kad galėčiau apžiūrėti šį namą, gerai? Atsiųsiu tau į
elektroninį paštą nuorodą. Norėčiau kuo greičiau apžiūrėti jį
saulei leidžiantis.
— Bus padaryta. Ką norėsite įrašyti kortelėje prie gėlių?
— Kai užsakysi gėles, pasakyk floristei, kad aš jai
padiktuosiu.
— Puiku, pone Grėjau.
Andrėja išeina.
Po trijų minučių ji sujungia mane su floriste ir ši maloniai
pasiteirauja, ar galėčiau padiktuoti, ką rašyti ant kortelės.
— Sveikinimai panelei Stil, viską pasiekusiai savo jėgomis!
Be pernelyg draugiško, kaimyniško, didybės manijos
kankinamo generalinio direktoriaus pagalbos. Su meile
Kristianas.
— Užsirašiau. Dėkoju, sere.
— Ačiū jums.
Vėl imu žiūrinėti internete siūlomus pirkti namus ir
netrukus susivokiu, jog taip mėginu malšinti nerimą, kurį
jaučiu dėl vakare vyksiančio Anos ir Flino susitikimo. Vieno
elgesio modelio keitimas kitu. Štai kaip mano elgesį
pavadintų Flinas. Bet... mano laimė pakibo ant plauko.
O tie namai leidžia prasiblaškyti.
Įdomu, ką pasakys Flinas?
Pusvalandį padykinėjęs ir paganęs akis į parduodamus
namus, neištveriu ir paskambinu Flinui.
— Įsiterpei tarp dviejų mano pacientų. Ar reikalas
skubus? — atsiliepęs klausia jis.
— Noriu sužinoti, kaip laikosi Leila.
— Ji praleido dar vieną ramią naktį. Po pietų vėl ją
aplankysiu. Be to, ir mudu susitiksime, tiesa?
— Taip. Atvažiuosiu su Ana.
Trumpai tvyro tyla, ir aš žinau, jog tai viena iš Džono
gudrybių. Jis nieko nekalba tikėdamasis, kad atsivėrusią
spragą užpildysiu savais žodžiais.
— Kodėl man skambini, Kristianai?
— Dėl šio vakaro. Dėl Anos.
— Dėl ko nerimauji?
— Ką jai pasakysi?
— Anai? Nenutuokiu, ko ji manęs klaus. Bet, kad ir kas ją
domintų, išklosiu visą tiesą.
— Dėl to ir nerimauju.
Daktaras Flinas atsidūsta.
— Kristianai, man tu atrodai visiškai kitoks, nei pats manai
esąs.
— Nežinau, ar tai mane nuramins.
— Iki pasimatymo vakare, — sako jis ir padeda ragelį.

Pavakare, grįžęs IŠ SUSITIKIMO su Fredu ir Barniu, jau

ketinu įsijungti dar vieną NT agentūros tinklalapį, bet
pamatau atkeliavusį Anos laišką. Visą dieną nieko apie ją
negirdėjau. Matyt, buvo užsiėmusi.

Siuntėjas: Anastazija Stil

Tema: Kankinamas didybės manijos...
 Data: 2011 m. birželio 16 d. 15:43
Gavėjas: Kristianas Grėjus

...yra mano mėgstamiausias maniakų tipas. Ačiū už

nuostabias gėles. Jos pristatytos didžiulėje pintinėje,
skatinančioje mane prisiminti iškylas gryname ore ir
patiesalus.

Ji naudojasi mobiliuoju. Pagaliau!

Siuntėjas: Kristianas Grėjus

Tema: Grynas oras
Data: 2011 m. birželio 16 d. 15:55
Gavėjas: Anastazija Stil

Maniakas, šit kaip? Daktaras Flinas tikriausiai turės

ką pasakyti šiuo klausimu.
Nori iškylos gryname ore?
Galėtume puikiai papramogauti gamtoje,
Anastazija...
Kaip tau šiandien sekasi, mažyte?

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Siuntėjas: Anastazija Stil
Tema: Beprotiškai įtempta diena
Data: 2011 m. birželio 16 d. 16:00
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Diena pralėkė akimirksniu. Galima sakyti, neturėjau

nė minutėlės sau, neturėjau laiko galvoti apie nieką
daugiau, išskyrus darbą. Manau, su naujomis
pareigomis susitvarkysiu! Grįžusi namo papasakosiu
daugiau.
 „Gamtoje” skamba... intriguojamai.

Myliu tave Ax

P. S. Dėl daktaro Flino nesijaudink.

Iš kur Ana žino, kad jaudinuosi?

Siuntėjas: Kristianas Grėjus

Tema: Stengiuosi...
Data: 2011 m. birželio 16 d. 16:09
Gavėjas: Anastazija Stil

...nesijaudinti.
Iki, mažyte. x
Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Eskalos sporto salėje Bastiliui sekasi, bet ir man pavyksta

keli spyriai, tad patiesiu jį ant grindų.
— Kažkas neduoda tau ramybės, Grėjau. Gal ta pati
mergina? — vikriai stodamasis pasišaipo jis.
— Ne tavo sumautas reikalas, Bastili.
Nenuleisdami vienas nuo kito akių, palengva sukame ratus,
laukdami geros progos vienas kitą parversti.
— Al Man patinka, kad tavo gyvenime atsirado reikli
moteris. Kada galėsiu su ja susipažinti?
— Nesu tikras, kad tai apskritai kada nors nutiks.
— Kairę laikyk aukščiau, Grėjau. Tu pažeidžiamas.
Jis pamėgina patiesti mane tiesiu spyriu, bet padarau
apgaulingą judesį, liuokteliu šalin ir išvengiu Bastilio atakos.
— Geras judesys, Grėjau.

nusiprausęs PO DUŠU, sulaukiu Andrėjos žinutės.

ANDRĖJA PARKER
 Nekilnojamojo turto agentė gali susitikti su jumis šiandien
vakare 20.30.
Ar tinka?
Ji — Olga Keli.

Puiku!
Ačiū.
Žinute atsiųsk man adresą.

SVARSTAU, KAIP ANAI patiks mano nusižiūrėtas namas.

Andrėja atsiunčia man adresą ir pagrindinių vartų kodą.
Įsiminęs jį, susirandu tą namą „Google Maps” programoje.
Man betyrinėjant, kuriuo keliu iš Flino klinikos geriausia ten
važiuoti, suskamba telefonas. Tai Rosa. Žvelgiu pro balkono
langą, o ji praneša man geras naujienas.
— Ką tik grįžo Fredas. Kavanagas pasiruošęs, — sako ji.
— Puiku, Ros.
— Jis dar užsiminė apie kelias smulkmenas, kurias jo
žmonės nori aptarti su mūsiškiais. Kavanagas norėtų susitikti
rytoj rytą. Per pusryčius. Jau pranešiau Andrėjai.
— Pasakyk Barniui ir vyksime iš ten, — atsakau ir, atsukęs
nugarą Sietlo panoramai ir sąsiauriui, išvystu mane stebinčią
Aną.
— Gerai. Iki pasimatymo rytoj.
— Iki.
Baigęs pokalbį, žingsniuoju pasitikti savo merginos, puikiai
atrodančios ir droviai stoviniuojančios ant svetainės
slenksčio.
— Labas vakaras, panele Stil, — pabučiuoju ją ir
apglėbiu. — Sveikinu gavus paaukštinimą.
— Prauseisi po dušu.
— Ką tik baigiau pratybas su Klodu.
— A.
— Pavyko du kartus įspirti jam į užpakalį.
Mėgaujuosi šiuo prisiminimu.
— Taip nutinka nedažnai, tiesa?
 — Tiesa. Bet kai taip nutinka, būnu labai patenkintas. Ar tu
alkana?
Ji papurto galvą ir atrodo susirūpinusi.
— Kodėl? — klausiu.
— Nervinuosi. Dėl susitikimo su daktaru Flinu.
— Ir aš. Kaip tau šiandien sekėsi?
Paleidžiu ją iš glėbio.
— Puikiai. Turėjau labai daug darbo. Kai Personalo skyriaus
vadovė Elizabetė paprašė manęs užimti Džeko vietą, iš
pradžių nepatikėjau. Turėjau eiti į gerokai anksčiau numatytą
susitikimą su vyriausiuoju redaktoriumi ir man pavyko gauti
du rankraščius, kuriuos stengiausi leidyklai užtikrinti.
Ji įsišneka. Atrodo susijaudinusi. Anos akys žiba, ji
aistringai kalba apie savo darbą. Malonu matyti ją tokią.
— Tiesa, turiu tau pasakyti dar kai ką. Su Mija buvome
sutarusios papietauti.
— Tu apie tai nė žodžiu neužsiminei.
— Žinau, visai pamiršau. Bet pietauti su ja negalėjau, nes
turėjau dalyvauti susirinkime, tad jai draugiją palaikė Etanas.
Tas paplūdimių liūtas su mano seserimi? Nė nežinau, ką
manyti.
— Šit kaip. Liaukis kramčiusi lūpą.
— Ketinu nusiprausti ir truputį atsigaivinti, — man dar
nespėjus paklausti apie Kavanagą ir savo mažąją sesutę,
paskubomis pareiškia ji.
Niekada nemaniau, kad mano sesuo ims susitikinėti su
vaikinais. Tiesa, pokylyje ją lydėjo toks jaunuolis, bet Mija
neatrodė labai juo susidomėjusi.

— Paprastai iš namų einu čia pėsčias, — sakau

statydamas „Saab”. — Puiki mašina.
— Ir aš taip manau. Kristianai... aš...
Iš jaudulio man pakerta kojas.
— Kas yra, Ana?
— Štai, — iš rankinės ji ištraukia ir man paduoda mažą
kaspinu perrištą dėžutę. — Čia tau, gimtadienio proga.
Norėjau įteikti ją dabar, bet tik jei pažadėsi, kad iki
šeštadienio neatidarysi, gerai?
Stengdamasis neišsiduoti, kaip man palengvėjo, stipriai
sučiaupiu lūpas.
— Gerai, — tyliai sakau.
Ji susinervinusi giliai atsidūsta. Ko Anai taip jaudintis?
Pakratau dėžutę. Ji maloniai sutarška, tarsi viduje būtų
kažkoks plastikinis daiktas. Po galais, ką Ana man
padovanojo?
Pakeliu galvą ir pažvelgiu į ją. Kad ir kas ten būtų,
neabejoju, kad dovana man patiks. Plačiai nusišypsau Anai.
Mano gimtadienis — šeštadienį. Ir ji dalyvaus vakarėlyje —
bent jau taip galima numanyti iš to, kad įteikė dovaną. Juk
dalyvaus?
— Negali jos atidaryti iki šeštadienio, — grūmodama pirštu
pakartoja Ana.
— Supratau. O kodėl įteikei dabar?
Įsidedu dėžutę į vidinę švarko kišenę.
— Todėl, kad galiu sau tai leisti, pone Grėjau.
— Panele Stil, nuplagijavote mano posakį.
— Taip ir buvo. O dabar sutvarkykime šį nemalonų reikalą,
gerai?

Mudviem įžengus į priimamąjį, Flinas atsistoja.

— Kristianai...
— Džonai... — mudu paspaudžiame vienas kitam ranką. —
Turbūt prisimeni Anastaziją?
— Argi galėčiau pamiršti? Sveika, Anastazija.
— Prašom vadinti mane Ana, — sako ji ir juodu taip pat
paspaudžia vienas kitam ranką.
Flinas nusiveda mus prie sofų.
Grožėdamasis tamsiai mėlyna ir gražiai prie kūno
prigludusia suknele, kurią ji neseniai apsivilko, palaukiu, kol
Ana atsisės, o tada įsitaisau ant gretimos sofos, bet kiek
galėdamas arčiau jos. Flinas, kaip paprastai, klesteli į savo
krėslą. Uždedu ranką Anai ant plaštakos ir drąsinamai
spusteliu.
— Kristianas reikalavo, kad dalyvautumėte viename iš
mūsų seansų, — prabyla Flinas. — Turite žinoti, kad šie
psichoterapijos seansai visiškai konfidencialūs...
Ana nutraukia daktarą, ir jis nutyla.
— Na... aš pasirašiau konfidencialumo sutartį, — tyliai sako
ji.
Mėšlas.
Paleidžiu jos ranką.
— Konfidencialumo sutartį? — pasiteirauja Flinas ir
suglumęs žvilgteli į mane.
Gūžteliu pečiais, bet nepratariu nė žodžio.
— Ar su visomis moterimis santykius pradedi
pasirašydamas konfidencialumo sutartį? — klausia manęs
daktaras.
— Grindžiamus santykių sutartimi — taip.
Flinas sulaiko šypseną.
— O ar palaikei ir kitokio pobūdžio santykius su moterimis?
Velnias...
— Ne, — pralinksmintas Flino reakcijos, atsakau. Juk jis
viską žino.
— Taip ir maniau, — Flino dėmesys vėl nukrypsta į Aną. —
Ką gi, dėl konfidencialumo tikriausiai neturėtume sukti
galvos, bet gal galėčiau pasiūlyti, kad tam tikru santykių
etapu judu aptartumėte ir šį klausimą? Kaip suprantu, judu
jau neketinate pradėti sutartimi grindžiamų santykių?
— Tikiuosi, sutartį pasirašysime, tik visiškai kitokią, —
atidžiai žvelgdamas į Aną sakau.
Ji nurausta.
— Ana, prašom man atleisti, bet apie jus tikriausiai žinau
daug daugiau, nei manote. Kristianas su manimi kalbėjosi
labai atvirai.
Ji dėbteli į mane.
— Ta konfidencialumo sutartis... jus turbūt pribloškė? —
klausia Flinas.
— Ak, manau, tas sukrėtimas visiškai nevertas dėmesio,
palyginti su tuo, ką Kristianas man atskleidė pastaruoju
metu, — dusliai ir tyliai paaiškina ji.
Sėdėdamas ant sofos pasimuistau.
— Taip ir maniau. Tad, Kristianai, apie ką norėtumėte
pasikalbėti?
Patraukiu pečiais.
— Anastazija norėjo su tavimi susitikti. Gal geriau paklausti
jos?
Bet Ana įsispokso į vienkartinių nosinaičių dėžutę, padėtą
ant kavos stalelio priešais ją.
— Gal jaustumėtės laisviau, jei Kristianas kuriam laikui
paliktų mudu vienus? — klausia jos Flinas.
Ką?!
Anos žvilgsnis akimirksniu nukrypsta į mane.
— Taip.
Prakeikimas.
Bet...
Mėšlas.
Atsistoju.
— Būsiu laukiamajame.
— Ačiū, Kristianai, — padėkoja Flinas.
Atidžiai pažvelgiu į Aną, mėgindamas jai pasakyti, kad dėl
jos esu pasiruošęs ir tokiai aukai. Tada išeinu iš kambario ir
uždarau duris.
Flino priimamojo sekretorė, vardu Džaneta, pakelia galvą ir
pažvelgia į mane, bet nekreipiu į ją dėmesio ir traukiu į
laukiamąjį, o ten išsipleikiu ant odinio krėslo.
Apie ką juodu kalbėsis?
Apie tave, Grėjau. Apie tave.
Užsimerkęs patogiai atsilošiu ir pasistengiu atsipalaiduoti.
Ausyse girdžiu mušant pulsą — tuk, tuk, tuk — ir negaliu
nekreipti į jį dėmesio.
Rask savo laimingąją vietą, Grėjau.

Aš vaismedžių sode su Eliotu. Mudu dar vaikai. Lakstome

tarp medžių. Juokiamės. Skiname obuolius. Valgome juos.
Senelis Trevelianas mus stebi. Ir taip pat juokiasi.
Mudu kajake su mama. Tėtis su Mija plaukia priekyje. Mes
vejamės tėtį.
Eliotas ir aš iriamės taip smarkiai, kaip leidžia mūsų,
dvylikos metų berniukų, jėgos. Mama juokiasi. Mija viksteli
irklą ir mus apteškia.
— Po galais! Eliotai!
Mes — ant „Linksmojo katino” denio. Jis turi vairalazdę ir
mudu lekiame pavėjui, skrosdami Vašingtono ežero bangas.
Mes abu persisvertame per bortą ir Eliotas džiaugsmingai
šūkteli. Abu sušlampame. Bet džiūgaujame. Ir galynėjamės
su vėju.
Myliuosi su Ana. Uodžiu jos kūno aromatą. Bučiuoju jai
kaklą, krūtis.
Mano kūnas nubunda.
Prakeikimas. Ne.

Atsimerkęs įsistebeiliju į praktišką žalvarinį šviestuvą,

pakabintą ant baltų lubų, ir neramiai krusteliu.
Apie ką jie šnekasi?
Atsistoju ir imu žingsniais matuoti laukiamąjį. Bet paskui
vėl atsisėdu ir imu vartyti „National Geographic” žurnalus,
mat kitokių Flino laukiamajame nuobodžiaujantiems
klientams ir nesiūloma.
Negaliu susikaupti ir perskaityti nė vieno straipsnio.

Bet nuotraukos įspūdingos.

Neištveriu. Vėl imu žingsniuoti po laukiamąjį. Paskui vėl
prisėdu ir pasitikrinu adresą namo, kurį ketiname apžiūrėti. O
jei tai, ką išgirs iš Flino, Anai nepatiks, ir ji daugiau niekada
nenorės manęs matyti? Tada man teks paskambinti Andrėjai,
kad atšauktų susitikimą su nekilnojamojo turto agente.
Vėl atsistoju ir, nevisiškai suvokdamas, ką darau, einu kuo
toliau nuo šio pokalbio. Nuo pokalbio apie mane.

TRIS KARTUS apsukęs kvartalą, grįžtu į Flino

priimamąjį. Praeinu pro Džanetą, kuri neprataria man nė
žodžio, pasibeldžiu į duris ir įeinu.
Flinas geranoriškai man nusišypso.
— Sveikas sugrįžęs, Kristianai, — prataria gydytojas.
— Regis, vizito laikas baigėsi, Džonai.
— Beveik, Kristianai. Sėsk prie mūsų.
Įsitaisau šalia Anos ir uždedu ranką jai ant kelio. Kad ir ką
ji jaučia, neišsiduoda, ir tai erzina, kita vertus, kelio ji
nepatraukia.
— Ar turite dar klausimų, Ana?
Ji papurto galvą.
— O tu, Kristianai?
— Šiandien ne, Džonai.
— Būtų naudinga, jei dar kartą atvyktumėte abu.
Neabejoju, kad Ana turės ir daugiau klausimų.
Ką gi, jei ji taip nori... Jei tai būtina... Suspaudžiu jai ranką
ir mudviejų žvilgsniai susitinka.
— Ar viskas gerai? — švelniai klausiu.
Ji linkteli ir, tarsi norėdama mane nuraminti, apdovanoja
šypsena. Tikiuosi, pajutusi, kad spustelėjau jai ranką, Ana
suprato, kaip man palengvėjo. Atsisuku į Fliną.
— Kaip ji? — klausiu, ir jis iš karto supranta, jog kalbu apie
Leilą.
— Ji apsipras, — atsako gydytojas.
— Gerai. Pranešk man, kaip ji laikosi.
— Pranešiu.
Tada kreipiuosi į Aną:
— Gal turėtume atšvęsti tavo paaukštinimą?
Ji droviai linkteli, ir mane užplūsta palengvėjimas.
Pirštais švelniai liesdamas jai strėnas, išsivedu Aną iš Flino
klinikos. Nekantrauju išgirsti, apie ką juodu šnekėjosi. Jei
daktaras Flinas ją nuo manęs atgrasė, privalau žinoti.
— Na, kaip sekėsi? — mums išėjus į gatvę, apsimestinai
atsainiai klausiu.
— Gerai.
Tik tiek? Aš mirštu iš nekantrumo, Ana.
 Ji pažvelgia į mane, ir aš nenutuokiu, apie ką galvoja. Mane
tai nervina ir erzina. Rūsčiai į ją dėbteliu.
— Pone Grėjau, prašyčiau į mane taip nežiūrėti. Privalau
laikytis gydytojo nurodymų ir jumis pasitikėti.
— Ką tai reiškia?
— Pamatysi.
Ar ji už manęs tekės, ar vis dėlto ne? Ana žaviai nusišypso,
bet apie ką galvoja, neišsiduoda.
Prakeikimas. Ji nieko neketina man pasakoti. Palieka mane
nežinioje.
— Lipk į mašiną, — burbteliu, darydamas „Saab” keleivio
dureles.
Suskamba Anos mobilusis, ji baikščiai į mane žvilgteli ir
atsiliepia.
— Sveikas! — linksmai šūkteli.
Kas čia?
— Chosė, — be garso sužiopčioja Ana, atsakydama į mano
nebylų klausimą. — Atsiprašau, kad anksčiau
nepaskambinau. Ar tu dėl rytojaus? — klausia ji Chosė, bet
nuo manęs akių nenuleidžia. — Na, tiesą sakant, dabar
gyvenu pas Kristianą ir jis sako, kad jei nori, gali nakvoti jo
namuose.
O taip. Jis atveš kvapą gniaužiančias Anos nuotraukas —
savo meilės laiškus jai.
Maloniai priimk jos draugus, Grėjau.
Suraukusi kaktą, Ana nusisuka, nueina į kitą šaligatvio
pusę ir atsiremia į pastato sieną.
Ar jai viskas gerai? Atidžiai ją nužvelgiu. Ir laukiu.
— Taip. Labai rimta, — sako Ana, o jos veidas man atrodo
rūstus.
Kas rimta?
— Taip, — patikina Ana Chosė, o tada pasipiktinusi
prunkšteli. — Žinoma... Po darbo galėtum atvažiuoti pas
mane į leidyklą... Atsiųsiu tau žinutę ir parašysiu adresą...
Šeštą? — Ji plačiai nusišypso. — Puiku. Iki pasimatymo.
Baigusi pokalbį, Ana grįžta prie automobilio.
 — Kaip sekasi tavo bičiuliui? — klausiu.
— Puikiai. Rytoj jis pasiims mane po darbo ir tikriausiai
nueisime kur nors išgerti. Gal ir tu norėtum?
— Ar nemanai, kad jis vėl mėgins prie tavęs lįsti?
— Ne!
— Gerai, — pasiduodamas kilsteliu rankas. — Pabūk su
savo bičiuliu, o aš susitiksiu su jumis vėliau, vakare. Matai?
Galiu būti supratingas.
Rodos, pralinksminta mano žodžių, ji papučia lūpas.
— Ar galiu vairuoti?
— Nenorėčiau...
— Kodėl gi?
— Nes nemėgstu būti vežamas.
— Šiandien rytą ištvėrei, be to, rodos, pakenti, kai vairuoja
Teiloras.
— Teiloro vairavimo įgūdžiais visiškai pasitikiu.
— O mano — ne?! — šūkteli Ana ir sugniaužusi kumščius
įsisprendžia. — Dievaži, tu tikras kontrolės maniakas ir ta
manija beribė. Vairuoju nuo penkiolikos metų.
Patraukiu pečiais. Pats noriu vairuoti.
— Ar tai mano automobilis? — klausia Ana.
— Žinoma.
— Tad prašyčiau duoti man raktelius. Vairavau jį tik du
kartus ir tik į darbą ir atgal. O dabar visas malonumas tenka
tau.
Užsispyrusi, kaip visada, Ana tvirtai atsistoja ant šaligatvio
ir sukryžiuoja rankas ant krūtinės.
— Bet tu nežinai, kur mes važiuojame.
— Neabejoju, kad mane informuosite, pone Grėjau. Iki šiol
jums puikiai sekėsi plėsti mano akiratį, — sako Ana ir
akimirksniu sumažina tarp mudviejų augančią įtampą.
Ji — pats mieliausias mano pažįstamas žmogus iš visų. Ana
man nieko taip ir neatsakė. Paliko mane nežinioje, o aš...
drauge su ja ketinu praleisti visą likusį gyvenimą.
— Man puikiai sekėsi, tiesa? — sumurmu, sunkiai
tramdydamas šypseną.
 Ji nurausta.
— Dažniausiai taip.
Jos akys linksmai spindi.
— Ką gi, jei jau šitaip...
Paduodu jai raktelius, einu apie automobilį ir atidarau jai
vairuotojo dureles.
Sunkiai atsidustu, o Ana išvairuoja automobilį į gatvę.
— Kur važiuojame? — klausia, ir aš prisimenu, kad Sietle ji
gyvena dar neseniai ir gana prastai pažįsta miestą.
— Važiuok tiesiai.
— Ar nepaaiškintum tiksliau? — pasiteirauja Ana.
Vangiai šypteliu.
Dantis už dantį, mažyte.
Ji prisimerkia.
— Sankryžoje suk į dešinę, — liepiu.
Ana staiga stabdo, mudu pasvyrame į priekį, tada įjungia
posūkio signalą ir suka.
— Ramiau, Ana!
Ji paniurusi stipriai sučiaupia lūpas.
— Dabar į kairę, — Ana paspaudžia greičio pedalą, ir mudu
šauname gatve. — Po perkūnais, švelniau, Ana, — čiumpu už
automobilio prietaisų skydo. — Stabdyk!
Gyvenamojoje zonoje ji lekia keturiasdešimties kilometrų
per valandą greičiu!
— Aš ir stabdau! — šūkteli ji ir ima spausti greičio pedalą.
Atsidusęs nusprendžiu pakalbėti apie tai, kas man labiausiai
rūpi, ir nors mėginu šnekėti atsainiai, nieko iš to neišeina.
— Ką sakė Flinas?
— Aš tau jau pasakojau. Jis sako, kad turėčiau tavimi
pasitikėti.
Ana įjungia posūkio signalą rodydama, kad sustos.
— Ką darai?
— Leisiu vairuoti tau.
— Kodėl?
— Kad galėčiau į tave žiūrėti.
Nusijuokiu.
 — Ne, ne, juk norėjai vairuoti. Tad vairuok, o aš į tave
žiūrėsiu.
Ji pasisuka į mane ketindama kažką sakyti.
— Žiūrėk į kelią! — rikteliu.
Staiga ji sustabdo automobilį prie šviesoforo, atsisega
saugos diržą, iššoka iš mašinos ir stipriai užtrenkia dureles.
Po galais, kas yra?
Ana stovi ant šaligatvio sukryžiavusi rankas, nusiteikusi ir
gintis, ir pulti, piktai į mane dėbčiodama. Išlipęs iš
automobilio, prieinu.
— Ką čia išdarinėji? — visiškai suglumęs klausiu.
— Ne aš. Ką tu išdarinėji?
— Negali statyti čia automobilio.
Mosteliu į tuščią „Saab”.
— Žinau.
— Tai kodėl sustojai?
— Nes man jau nusibodo tavo riksmai ir komandos. Arba
vairuok pats, arba užsičiaupk ir mano vairavimo
nekomentuok!
— Anastazija, grįžk prie vairo, kol dar negavome baudos.
— Ne.
Abiem rankomis persibraukiu per plaukus. Kas jai užėjo?
Pažvelgiu į Aną. Nežinau, ką daryti. Ji atlyžta, jos veido
išraiška sušvelnėja. Po galais, ar ji iš manęs juokiasi?
— Kas taip juokinga? — pyktelėjęs klausiu.
— Tu juokingas.
— Ak, Anastazija! Tu labiausiai erzinanti pasaulio
moteris, — suirzęs kilsteliu rankas. — Gerai, aš vairuosiu.
Ji čiumpa už švarko skvernų ir mane prisitraukia.
— Ne, tai jūs esate labiausiai erzinantis vyras visame
pasaulyje, pone Grėjau.
Ana pakelia į mane romias žydras akis, ir nuo jos žvilgsnio
man pakerta kojas, jaučiu, kad skęstu, smengu. Tik ne į
gerai pažįstamą bedugnę. Apglėbiu Aną ir priglaudžiu prie
krūtinės.
— Gal mudu skirti vienas kitam.
 Ji nuostabiai kvepia. To aromato reikėtų prileisti į buteliuką
ir jį užkimšti.
Svaiginanti. Gundanti. Ana.
Ji stipriai mane apkabina ir priglaudžia skruostą prie
krūtinės.
— Ak... Ana, Ana, Ana.
Pabučiuoju jai į plaukus ir apglėbiu stipriau.
Glėbesčiuodamasis gatvėje jaučiuosi gana keistai.
Dar vienas pirmas kartas. Ne. Antras. Jau buvau apkabinęs
Aną gatvėje, prie „Esklavos”.
Ji pasimuisto, tad paleidžiu ją iš glėbio, netaręs nė žodžio
atidarau priekines keleivio dureles, ir ji įlipa į mašiną.
Įsitaisęs prie vairo, įjungiu variklį ir mudu važiuojame
toliau. Salone skamba Vano Morisono daina, ir aš,
niūniuodamas su dainininku, įsuku į kelią, vedantį Penktojo
tarpregioninio greitkelio link.
— Žinai, jei būtume gavę baudą... šis automobilis
registruotas tavo vardu, — sakau jai.
— Ką gi, gerai, kad leidykloje mane paaukštino — bent jau
turėčiau iš ko susimokėti.
Sulaikau šypseną; mudu Penktuoju tarpregioniniu greitkeliu
lekiame į šiaurę.
— Kur važiuojame? — klausia Ana.
— Staigmena. Ką dar sakė Flinas?
— Dar jis kalbėjo apie TTSST ar kažką panašaus.
— Apie TST. Naujausią terapijos formą.
— O kitas išbandei?
— Mažyte, perėjau visas. Kognityvizmą, froidizmą,
funkcionalizmą, vadinamąją geštalto terapiją, biheviorizmą ir
taip toliau. Per tiek metų išmėginau visas.
— Manai, ši naujoji terapija tau padės?
— O ką sakė Flinas?
— Jis patarė nesilaikyti įsikabinus praeities. Sutelkti dėmesį
į ateitį — į tai, kuo nori būti.
Pritariamai linkteliu, nors vis tiek nesuprantu, kodėl ji vis
dar nesutiko už manęs tekėti.
 Būtent toks noriu būti.
Vedęs.
Gal Flinas pasakė ką nors, kas privertė Aną apsigalvoti?
— Ką dar sakė? — prisispyręs vėl klausiu, mat ieškau bent
menkos užuominos, ką dar Flinas galėjo pasakyti, kad
atkalbėtų Aną nuo vedybų.
— Dar šnekėjo apie tavo baimę būti liečiamam, nors vadino
ją kažkokiu kitu žodžiu. Taip pat apie tavo košmarus ir
bjaurėjimąsi savimi.
Pasisuku į Aną ir mudviejų žvilgsniai susitinka.
— Žiūrėkite į kelią, pone Grėjau, — priekaištingai liepia ji.
— Judu kalbėjotės visą amžinybę, Anastazija. Ką dar jis
sakė?
— Jis mano, kad nesi sadistas.
— Šit kaip?
Mano ir Flino nuomonė šiuo klausimu labai skiriasi. Jis
negali pabūti mano kailyje. Todėl ne viską supranta.
O Ana kalba toliau:
— Flinas tvirtina, kad psichiatrijos mokslas tokio termino
nepripažįsta. Bent jau pastarąjį dešimtmetį.
— Šiuo klausimu Flino ir mano nuomonė skiriasi.
— Jis sakė, kad tu apie save visada pačios blogiausios
nuomonės. Žinau, kad tai tiesa. Flinas taip pat užsiminė apie
seksualinį sadizmą, bet pabrėžė, kad tai — gyvenimo būdo
pasirinkimas, o ne psichologinė būsena. Gal apie tai galvoji?
Ana, tu nė neįsivaizduoji...
Niekada iki galo nesuvoksi, koks aš sugedęs ir
nuodėmingas.
— Vadinasi, kartą pasišnekėjusi su geruoju gydytoju tapai
šių dalykų žinove.
Ji atsidūsta.
— Klausyk, jei nenori girdėti, ką Flinas sakė, tai ir
neklausinėk manęs, — atšauna.
Taikliai suformuluota pastaba, panele Stil.
Grėjau, nepersekiok šios merginos.
Anos žvilgsnis nukrypsta į pravažiuojančius automobilius.
 Prakeikimas.
— Noriu žinoti, ką judu aptarėte, — prabylu kiek galėdamas
švelniau, nuoširdžiai norėdamas susitaikyti.
Išsuku iš Penktojo tarpregioninio greitkelio, ir dabar 85-ąja
Šiaurės Vakarų gatve važiuojame į vakarus.
— Jis mane pavadino tavo meiluže.
— Šit kaip? Na, terminus jis renkasi labai skrupulingai.
Manau, šis žodis tiksliai apibūdina tavo padėtį. Ar tau taip
neatrodo?
— Ar nuolankiąsias laikydavai savo meilužėmis?
Meilužės? Leila? Suzana? Medison? Prisimenu visas savo
buvusias nuolankiąsias.
— Ne. Jos buvo lytinės partnerės. Tu — vienintelė mano
meilužė. Ir noriu, kad būtum kai kas daugiau.
— Žinau. Man tik reikia trupučio laiko, Kristianai.
Susigaudyti, kas nutiko per kelias pastarąsias dienas.
Pasuku galvą ir pažvelgiu į ją.
Kodėl ji anksčiau to nepasakė?
Kaip nors ištversiu.
Žinoma, duosiu Anai laiko.
Dėl jos esu pasiruošęs laukti ilgai, kad ir iki pasaulio
pabaigos.

ATSIPALAIDUOJU IR MĖGAUJUOSI vairavimu.

Pasiekiame Sietlo priemiesčius, bet važiuojame į vakarus,
link Pjudžeto sąsiaurio. Manau, dėl susitikimo susitariau pačiu
laiku ir tikrai turėsime progą pasigrožėti saulėlydžiu virš
Pjudžeto sąsiaurio.
— Kur mes važiuojam? — klausia Ana.
— Staigmena.
Smalsiai mane nužvelgusi, ji nusisuka ir ima gėrėtis
gražiomis apylinkėmis.
Po dešimties minučių pamatau aprūdijusius baltus
metalinius vartus, kuriuos mačiau internete skelbiamoje
namo nuotraukoje. Sustabdau automobilį prie įspūdingo kelio
ir klaviatūroje surenku saugos kodą. Vartai girgždėdami
atsiveria.
Žvilgteliu į Aną.
Ar jai šis namas patiks?
— Kas čia? — klausia ji.
— Idėja.
Mūsų „Saab” įvažiuoja pro vartus.
Kelias ilgesnis, nei maniau. Vienoje pusėje — peraugusi
pieva. Ji tokia didelė, kad būtų galima įrengti teniso kortus,
krepšinio aikštelę, arba ir viena, ir kita.
— Ei, broliuk, eime pamėtyti į krepšį.
— Eliotai, aš skaitau.
— Skaitydamas panos nesusirasi.
— Atsiknisk.
— Pamėtom. Ateik, drauguži, — suirzęs pakartoja jis.
Nenoromis padedu sudriskusį „Oliverio Tvisto” tomelį ir
paskui brolį nuseku į kiemą.

ATVAŽIUOJAME PRIE DIDINGO pagrindinio portiko,

pastatau automobilį šalia BMW sedano. Namas didžiulis,
užima nemažą sklypo dalį ir iš lauko atrodo tikrai įspūdingai.
Išjungiu variklį, o Ana atrodo suglumusi.
— Ar tu pasiruošusi priimti naujoves? — pasiteirauju.
Ji kilsteli vieną antakį.
— Kristianai, naujoves aš pasiruošusi priimti nuo tos
dienos, kai susipažinau su tavimi.
Negaliu jai nepritarti. Ana teisi. Kaip visada.
Nekilnojamojo turto agentė laukia mūsų dideliame
vestibiulyje.
— Sveiki, pone Grėjau, — maloniai pasisveikina ji ir mudu
paspaudžiame vienas kitam ranką.
— Labas vakaras, panele Keli.
— Olga Keli, — prisistato ji Anai.
— Ana Stil, — sako Ana.
Agentė žingteli į šalį. Oras čia truputį sudusęs, matyt,
namuose jau keli mėnesiai niekas negyvena. Bet ne vidaus
apžiūrėti čia atvažiavau.
 — Eikš, — pakviečiu Aną ir paimu už rankos.
Kadangi atidžiai ištyriau namo planą, žinau, kur noriu eiti ir
kaip man ten patekti. Iš vestibiulio pro arką nusivedu Aną į
erdvesnį vidinį vestibiulį, o paskui pro įspūdingus laiptus — į
kambarį, kuris kadaise buvo pagrindinė svetainė.
Tolimojoje sienoje matyti kelerios atdaros stiklinės durys, ir
tai puiku, mat pastatą būtina vėdinti. Stipriau suspaudęs Anai
ranką, pro artimiausias duris išsivedu ją į terasą.
Iš čia atsiveria vaizdas, dar žavesnis ir puikesnis, nei buvo
galima spręsti iš nuotraukų: mums prieš akis — sutemų
gaubiamo Pjudžeto sąsiaurio panorama. Tolumoje, Beinbridžo
salos krantuose, jau matyti pirmosios žybsinčios švieselės, —
kaip tik tenai buvome nuplaukę prieš savaitę, — o dar toliau
matyti Olimpijos pusiasalis.
Dangus beribis, o saulėlydis gniaužia kvapą.
Mudu su Ana stovime susikibę už rankų ir grožimės įstabiu
vaizdu. Jos veidas švyti. Anai čia patinka.
Netrukus ji atsisukusi pažvelgia į mane.
— Atvežei mane čionai pasigėrėti vaizdu?
Tylėdamas linkteliu.
— Vaizdas stulbinamas, Kristianai. Ačiū, — padėkoja ji ir
vėl įsispokso į tamsiai mėlyną dangų.
— Ar norėtum matyti šį vaizdą visą likusį gyvenimą?
Mano širdis daužosi kaip pašėlusi.
Tai lemtingas žingsnis, Grėjau.
Ana atsisuka į mane. Ji priblokšta.
— Visada norėjau gyventi prie jūros, — paaiškinu. —
Buriuodamas pirmyn atgal po sąsiaurį užsigeidžiau šio namo.
Jis ilgai buvo neparduodamas. Noriu jį nupirkti, nugriauti ir
pastatyti naują — mums.
Ana išpučia akis.
— Tai tik mintis, — sušnabždu.
Ji žvilgteli sau per petį į senąją svetainę.
— Kodėl nori jį griauti? — klausia.
— Norėčiau ekologiškesnių namų, pastatytų naudojant
naujausias technologijas. Statybų galėtų imtis Eliotas.
 — Ar galime apžiūrėti namą?
— Žinoma.
Gūžteliu pečiais. Kodėl jai parūpo namas?
Mudu su Ana nusekame paskui nekilnojamojo turto agentę,
kuri mums aprodo namą. Olga Keli išmano savo darbą, veda
mus per daugybę kambarių, vardydama kiekvieno iš jų
pranašumus. Taip ir nesuprantu, kodėl Ana užsimanė
apžiūrėti visą namą.
Kai užlipame plačiais laiptais, ji atsisuka į mane ir klausia:
— Ar negalėtum šio namo padaryti ekologiškesnio ir
ergonomiškesnio negriaudamas?
Šio namo?
— Reikėtų paklausti Elioto. Jis tokius dalykus geriau
išmano.
Anai patinka šis namas.
Nors aš neketinau jo išsaugoti.
Nekilnojamojo turto agentė nusiveda mus į šeimininkų
miegamąjį. Pro didžiulius langus matyti balkonas, iš kurio
taip pat atsiveria nepakartojamas vaizdas. Mudu su Ana
stabtelime ir pažvelgiame į temstantį dangų ir paskutinius,
sparčiai gęstančius saulės spindulius. Panorama nuostabi.
Tada apžiūrime likusius miegamuosius; jų daug, o pro
paskutinio langą matyti namo fasadas. Nekilnojamojo turto
agentė užsimena, kad priešais plytinčioje pievoje būtų galima
įrengti aptvarą žirgams arba pastatyti arklides.
— Aptvaras žirgams būtų ten, kur dabar pieva? — šiek tiek
suglumusi klausia Ana.
— Taip, — atsako panelė Keli.
Nulipę laiptais, dar kartą pereiname terasą ir iš naujo
apsvarstome savo planus. Neįsivaizduoju gyvenimo šiame
name, bet jis atrodo gerai suręstas, tvirtas, tad, visiškai
renovuotas, tikrai galėtų atitikti mūsų poreikius. Pažvelgiu į
Aną.
Ką mėginu apgauti?
Mano namai ten, kur Ana.
Jei ji nori gyventi čia...
 Išėjus iš terasos, aš ją sustabdau.
— Turi daug ką apgalvoti? — klausiu.
Ji linkteli.
— Prieš pirkdamas šį namą norėjau įsitikinti, kad jis tau
patinka.
— Ar patinka panorama?
Linkteliu.
— Man labai patinka ir vaizdas, ir namas.
— Šit kaip?
— Kristianai, užteko pievos, kad mane paimtum, — droviai
šypsodamasi sako Ana.
Tai reiškia, kad ji neišeis.
Tikrai neišeis.
Delnais suspaudžiu jai skruostus, panardinu pirštus į
plaukus ir bučiniu parodau savo dėkingumą.
— Ačiū, kad leidote PASIŽVALGYTI, — padėkoju panelei
Keli. — Aš jums paskambinsiu.
— Dėkoju, pone Grėjau. Ana... — sako ji ir mes
paspaudžiame rankas.
Anai namas patinka!
Mudviem lipant į „Saab” jaučiu didžiulį palengvėjimą. Olga
įjungia lauko šviestuvus ir palei keliuką ima mirksėti šviesos.
Šis namas man vis labiau patinka. Jis didžiulis ir įspūdingas.
Neabejoju, kad Eliotas gali padaryti stebuklus ir paversti šį
namą ekologišku.
— Vadinasi, ketini tą namą pirkti? — grįžtant į Sietlą klausia
Ana.
— Taip.
— O Eskalą parduosi?
— Kodėl gi turėčiau ją parduoti?
— Kad galėtum sumokėti už... — ji nutyla nebaigusi
minties.
— Patikėk, galiu sau tai leisti.
— Patinka būti turtingam?
Neatsispiriu pagundai iš jos pasišaipyti.
— Žinoma. Parodyk bent vieną, kuriam nepatiktų.
 Ana lieka it musę kandusi.
— Anastazija, jei sutiksi už manęs tekėti, tau taip pat teks
išmokti būti turtingai.
— Turtų niekada nesiekiau, Kristianai.
— Žinau. Todėl man ir patinki. Kita vertus, tau niekada
neteko kęsti bado.
Akies krašteliu matau, kad Ana atsisukusi žiūri į mane, tik
prieblandoje negaliu įžvelgti jos veido išraiškos.
— Kur važiuojame? — pasiteirauja Ana, ir suprantu, kad
nusprendė pakalbėti apie ką nors kita.
— Švęsti.
— Ko švęsti? Namo pirkimo?
— Ar jau pamiršai? Atšvęsime, kad, nors ir laikinai, esi
vyriausioji redaktorė.
— A, taip. Kur?
— Aukštybėse, mano klube.
Net ir taip vėlai ten dar galima gauti pavalgyti, o aš
alkanas.
— Tavo klube?
— Taip. Viename iš klubų.
— Keliems klubams priklausai?
— Trims.
Prašau neklausinėti apie tuos klubus.
— Tai privatūs džentelmenų klubai? Moterys
neįleidžiamos? — paerzina mane Ana, ir suprantu, kad ji iš
manęs šaiposi.
— Moterys įleidžiamos. Į visus tris.
Ypač į vieną iš jų. Į dominantų rojų. Nors seniai jame
nesilankiau.
Ana nepatikliai mane nužvelgia.
— Ką? — klausiu.
— Nieko, — sako ji.

PALIEKU AUTOMOBILĮ PATARNAUTOJUI, ir mes

pakylame į „Mylios” klubą pačiame Kolumbijos bokšto viršuje.
Stalo tenka truputį palaukti, tad įsitaisome prie baro.
 — „Cristal”, ponia?
Paduodu Anai taurę atvėsinto šampano.
— Ak, dėkoju, sere.
Ana pabrėžtinai ištaria paskutinį žodį ir, žiūrėdama į mane,
kelis kartus sumirksi. Tada pajudina kojas ir atkreipia į jas
mano dėmesį. Jos suknios sijono kraštas šiek tiek
atsismaukęs, tad matau geroką jos šlaunies dalį.
— Flirtuojate su manimi, panele Stil?
— Taip, pone Grėjau, flirtuoju. Ką gi darysite?
Ak, Ana. Kaip man patinka tavo iššūkiai.
— Neabejotinai ką nors sugalvosiu, — suniurzgu. Karminas,
klubo administratorius, mostu pakviečia mus ateiti. — Eikš,
mums jau paruoštas stalelis.
Šiek tiek pasitraukęs, ištiesiu ranką, o Ana grakščiai nulipa
nuo baro kėdės. Nuseku jai iš paskos. Su šia suknia ji atrodo
labai viliojamai.
Ak. Man šauna išdykėliška mintis.
Anai dar nespėjus įsitaisyti prie mūsų stalelio, paliečiu jai
alkūnę.
— Eik ir nusimauk kelnaites, — sušnabždu jai į ausį. — Eik.
Tuoj pat.
Ji tyliai aikteli, o aš prisimenu, kaip kartą ji jau buvo
nusimovusi kelnaites ir paskui neliko man skolinga. Galbūt ir
dabar taip elgsis? Ana išdidžiai mane nužvelgia, netarusi nė
žodžio, paduoda man savo šampano taurę ir neskubėdama
patraukia link moterų tualeto.
Laukdamas jos atsisėdu prie stalelio ir perskaitau meniu.
Valgiaraštis primena man mudviejų su Ana vakarienę
atskirame kambaryje viešbutyje „Heathman”. Mostu
pasikviečiu padavėją tikėdamasis, kad negausiu iš Anos pylos
už tai, jog užsakiau maistą.
— Kuo galiu padėti, pone Grėjau?
— Prašyčiau pirmiausia tuziną Kumamotos austrių. Tada
prašyčiau dvi porcijas jūrų ešerio su olandišku padažu ir
skrudintomis bulvėmis. Ir šparagais.
— Mielai, sere. Ar jau išsirinkote vyną iš sąrašo?
 — Dar ne. Kol kas pakaks šampano.
Padavėjas nueina skubriu žingsniu, o netrukus paslaptingai
šypsodamasi grįžta Ana.
Ak, Ana... Ji nori žaisti, bet... neketinu jos liesti. Kol kas.
Noriu, kad eitų iš proto.
Atsistoju ir pakviečiu ją sėstis.
— Sėsk šalia, — paprašau. Ji klesteli ant gretimos kėdės, aš
taip pat atsisėdu, bet ne per arti. — Užsakiau tau valgio.
Tikiuosi, patiks.
Atsargiai, kad mudviejų pirštai nesusiliestų, vėl paduodu
Anai šampano taurę.
Sėdėdama šalia manęs, Ana neramiai muistosi, bet
paragauja „Cristal” šampano.
Grįžta padavėjas, nešinas lėkšte ant smulkinto ledo
išdėliotų austrių.
— Manau, austrės tau patiko, kai pastarąjį kartą ragavai.
— Tuomet ragavau jų pirmą kartą.
Ana sulaiko kvėpavimą. Ji... pasiruošusi.
— Ak, panele Stil, kada gi jūs išmoksite... — paerzinu ją,
imdamas iš lėkštės austrę.
Pakeliu ranką sau nuo šlaunies, Ana šiek tiek atsilošia,
tikėdamasi, kad ją paliesiu, bet aš paimu griežinėlį citrinos.
— Ką turėčiau išmokti? — kol spaudžiu citrinos sulčių ant
austrės, sušnabžda ji.
— Valgyk, — kilsteliu jai prie burnos kriauklę. Ana
prasižioja, o aš padedu kiaukutą jai ant apatinės lūpos. —
Lėtai atlošk galvą.
Verdama mane geismo temdomu žvilgsniu, Ana padaro
kaip liepta, ir austrė švelniai nuslysta jos gerkle. Ji
mėgaudamasi užsimerkia, ir aš taip pat nugurkiu vieną.
— Dar vieną? — pasiūlau.
Ji linkteli, ir šį kartą ant austrės užpilu „Mignonette”
padažo, bet prie Anos neprisiliečiu. Ji praryja austrę ir
apsilaižo.
— Gerai?
Ji linkteli.
 Suvalgau antrą ir sumaitinu jai dar Adeną.
— Hm... — numykia Ana, ir šis garsas akimirksniu pasiekia
mano kotą.
— Vis dar mėgsti austres? — klausiu, kai nuryja paskutinę.
Ana vėl linkteli.
— Gerai.
Delnais atsiremiu į šlaunis, pamankštinu pirštus ir, pajutęs
Aną muistantis, sunkiai atsidūstu. Kad ir kaip to trokštu,
susilaikau jos nelietęs. Padavėjas išplisto likusį šampaną ir
nuneša lėkštes. Ana suglaudžia šlaunis ir rankomis
persibraukia per jas. Rodos, girdžiu, kaip ji suirzusi atsidūsta.
Ak, mažyte. Trokšti, kad tave liesčiau?
Nešinas pirmuoju patiekalu, grįžta padavėjas.
Išvydusi ant stalo lėkštes su valgiu, Ana atidžiai ir
nepatikliai mane nužvelgia.
— Mėgstamiausias jūsų patiekalas, pone Grėjau?
— Tikra tiesa, panele Stil. Nors viešbutyje „Heathman”,
kiek pamenu, valgėme menkę.
— Rodos, tąkart buvome atskirame valgomajame ir
aptarinėjome sutartis.
— Geri buvo laikai. Vis dėlto šį kartą tikiuosi tave išdulkinti.
Paimu savo peilį, o Ana vėl neramiai krusteli. Įsidedu į
burną kąsnelį jūrų ešerio.
— Nesitikėk, — burbteli ji, ir nė nežvilgtelėjęs žinau,
kad ji nepatenkinta.
Ak, apsimetate sunkiai pasiekiama, panele Stil?
— Beje, jei jau užsiminei apie sutartis, — priduria ji, — ta
konfidencialumo sutartis...
— Gali ją suplėšyti.
— Ką? Tikrai?
— Taip.
— Tu tikras, kad nenulėksiu į „Seattle Times” ir viešai tavęs
nedemaskuosiu?
Nusijuokiu, mat žinau, kokia ji nedrąsi.
— Visiškai. Pasitikiu tavimi. Ir toliau ketinu pasitikėti.
— Ir aš ketinu tavimi pasitikėti, — sako ji.
 — Labai džiaugiuosi, kad vilki suknelę.
— Tai kodėl manęs nė nepalietei?
— Ilgiesi mano prisilietimo? — pašaipiai klausiu.
— Taip! — tyliai šūkteli Ana.
— Valgyk.
— Tu neketini manęs liesti, tiesa?
— Neketinu, — sakau iš paskutiniųjų maldydamas juoką.
Ana atrodo įpykusi.
— Įsivaizduok, kaip jausiesi, kai grįšime namo, —
priduriu. — Nekantrauju parsivežti tave namo.
— Jei čia, septyniasdešimt šeštame aukšte, sudegsiu iš
geismo, dėl to būsi kaltas tu, — tyliai iškošia pro sukąstus
dantis Ana.
— Ak, Anastazija. Mes rasime, kaip tą ugnį užgesinti.
Prisimerkusi Ana įsideda į burną gabalėlį jūrų ešerio. Žuvis
gardi, o aš alkanas. Ji nenustygsta ant kėdės, jos sijono
kraštas atsismaukia ir apnuogina dalį šlaunies. Ji paima dar
vieną kąsnį, tada padeda ant stalelio peilį ir barbendama
pirštų galais persibraukia per vidinę šlaunies pusę.
Ji su manimi žaidžia.
— Žinau, ką darai.
— Žinau, kad žinote, pone Grėjau. Tai ir svarbiausia.
Ana suspaudžia tarp pirštų šparagą, žvilgtelėjusi į mane,
įbeda jo galą į olandišką padažą ir ima sukioti.
— Ne, panele Stil, mano paties ginklu manęs
nenugalėsite, — paimu iš jos šparagą. — Išsižiok.
Ji paklūsta ir liežuviu persibraukia per apatinę lūpą.
Kokia jūs gundanti, panele Stil. Labai gundanti.
— Plačiau... — liepiu, ir Ana sukanda apatinę lūpą, bet tuoj
pat paklūsta, įsikiša šparago kotą į burną ir ima čiulpti.
Prakeikimas.
Ten vietoj šparago galėtų būti mano kotas.
Tyliai sudejavusi, ji gabalėlį nukanda ir ištiesia ranką,
ketindama mane paliesti.
Kita ranka čiumpu jai už riešo.
— Na jau ne, panele Stil, šito nedarysite, — lūpomis
brūkšteliu jai per krumplius. — Neliesk, — griežtai priduriu ir
padedu Anos ranką jai ant kelio.
— Tu žaidi ne pagal taisykles.
— Žinau, — pakeliu šampano taurę. — Sveikinu gavus
paaukštinimą, panele Stil.
Mudu susidaužiame.
— Taip, tai buvo gana netikėta, — truputį sutrikusi,
prisipažįsta Ana.
Ar ji abejoja savimi? Tikiuosi, kad ne.
— Valgyk, — nutariu pakalbėti apie ką nors kita. — Nevešiu
tavęs namo, kol nebaigsi valgyti, o tada galėsime deramai
švęsti.
— Aš nealkana. Bent jau ne maisto išalkusi.
Ana. Ana. Kaip lengva tave išblaškyti.
— Valgyk, o jei ne, persimesiu per kelį čia, prie stalelio, ir
padarysime pramogą kitiems klubo svečiams.
Sėdėdama ant kėdės ji pasimuisto taip, kad leidžia man
suprasti, jog būti išpertai jai patiktų, bet papūstos lūpos
siunčia visiškai priešingą žinią. Paėmęs šparago kotą, įbedu
jo galą į olandišką padažą.
— Valgyk šitą, — mėginu ją sugundyti.
Nenuleisdama nuo manęs akių, Ana valgo šparagą.
— Tu tikrai nepakankamai valgai. Nuo to laiko, kai
susipažinome, sulysai.
— Aš tik noriu grįžti namo ir mylėtis.
Plačiai nusišypsau.
— Aš irgi. Mes taip ir padarysime. Baik valgyti.
Tarsi susitaikiusi su likimu, Ana atsidūsta ir kimba į žuvį.
Paseku jos pavyzdžiu.
— Ar turi naujienų apie savo bičiulį? — klausiu.
— Apie kurį?
— Apie vyruką, apsistojusį tavo bute.
— Ak, apie Etaną. Žinau, kad jis vedėsi Miją priešpiečių, bet
nuo to laiko nieko apie jį negirdėjau.
— Su jo ir Keitės tėvu turiu verslo reikalų.
— Šit kaip?
 — Taip. Kavanagas atrodo patikimas žmogus.
— Jis visada buvo man geras, — sako Ana, ir anksčiau
mano regzti planai, kad galbūt reikėtų nesiterliojant perimti
Kavanago verslą, bliūkšta.
Baigusi vakarieniauti, Ana padeda ant savo lėkštės peilį ir
šakutę.
— Gera mergaitė.
— Kas toliau? — akivaizdžiai kankindamasi klausia Ana.
— Toliau? Važiuosime. Matyt, panele Stil, dar turite šiokių
tokių norų. Kiek leis jėgos, stengiuosi juos įvykdyti.
— Kiek... leis... jėgos? — užsikirsdama pakartoja ji.
Šypsodamasis atsistoju.
— Ar neturėtume susimokėti?
— Aš klubo narys. Jie atsiųs man sąskaitą. Eikš, Anastazija,
tik po tavęs...
Žingteliu į šalį, Ana pakyla nuo stalo, stabteli prie manęs ir,
taisydamasi suknelę, delnais persibraukia per klubus.
— Nekantrauju parsivežti tave namo.
Paskui Aną išeinu iš restorano ir, stabtelėjęs prie durų,
persimetu keliais žodžiais su klubo administratoriumi.
— Ačiū, Karminai. Kaip visada, buvo nuostabu.
— Lauksime jūsų grįžtant, pone Grėjau.
— Ar galėtumėte paskambinti į priimamąjį, kad
patarnautojas atvairuotų automobilį?
— Žinoma. Aš pasirūpinsiu.
Kai įlipame į liftą, pirštais suimu Anai alkūnę ir nusivedu į
tolimąjį kampą. Atsistoju jai už nugaros ir žiūriu, kaip į
kabiną lipa kitos poros.
Po velnių...
Prie mūsų prisideda ir ryškiai rudą kostiumą vilkintis Linkas,
buvęs Elenos vyras.
Koks šunsnukis...
— Grėjau... — pasisveikina jis.
Mandagiai linkteliu, ir kai jis nusisuka, man labai
palengvėja. Žinant, kad jis stovi čia, vos už kelių sprindžių
nuo manęs, dėl dabartinių mano ketinimų vaizduotė tik dar
labiau įsiaudrina.
Lifto durys užsidaro ir aš paskubomis atsitupiu — tariamai
užsirišti batų raištelio. Priglaudžiu delną Anai prie kulkšnies,
tada stojuosi, braukdamas juo per blauzdą, per pakinklį, per
šlaunį, ir netrukus pasiekiu jos užpakalį. Nuogą jos užpakalį.
Ana įsitempia, aš kaire ranka apglėbiu ją per juosmenį,
prisitraukiu, ir dešinės mano rankos pirštai sėdmenimis
keliauja link jos lyties.
Liftas stabteli, mums tenka šiek tiek pasitraukti, kad
kabinoje tilptų įlipantys žmonės. Bet man jie nė motais.
Neskubėdamas brūkšteliu Anai per klitorį, — vienas, du,
trys, — o tada mano pirštai slysteli ten, iš kur sklinda
drėgmė.
— Panele Stil, jūs visuomet pasiruošusi, — sušnabždu
kišdamas didįjį pirštą į jos gelmes. Išgirstu tylų
aiktelėjimą. — Tylėk ir nejudėk, — įspėju labai tyliai, kad
girdėtų tik ji.
Mano pirštas įsmunka ir išslysta, įsmunka ir išslysta;
pajuntu, kad mano jaudulys stiprėja. Ana čiumpa ranką,
kuria laikau ją apglėbęs, ir stipriai ją suspaudžia. Laikosi jos
įsitvėrusi. Ima alsuoti greičiau, ir suprantu, kad, budelių
mano pirštų kankinama, ji iš visų jėgų mėgina laikytis ramiai
ir tyliai.
Šį ritmą dar sustiprina siūbavimas lifto, sustojusio paimti
daugiau keleivių. Ji nugara atsiremia į mane ir stumteli
užpakalį link mano rankos, tarsi prašydama daugiau.
Greičiau.
Ak, mano besotė Ana, jai niekad negana.
— Ššš... — sušnabždu nosies galu braukdamas jai per
plaukus.
Įkišu ten antrą pirštą ir kankinu ją toliau. Ana atlošia galvą,
atremia pakaušį man į krūtinę ir atveria kaklą. Noriu ją
pabučiuoti, bet taip atkreipčiau keleivių dėmesį į mus ir į tai,
ką darome. Ji dar stipriau suspaudžia man kairę plaštaką.
Prakeikimas. Tuoj sprogsiu. Po velnių, nebetelpu į džinsus.
Geidžiu jos, bet čia tikrai ne vieta.
 Ana pirštais įsikerta man į ranką.
— Žiūrėk, neperženk ribos. Noriu, kad tai įvyktų vėliau, —
šnipšteliu, išskėtęs pirštus priglaudžiu delną jai prie papilvės
ir spusteliu puikiai žinodamas, kad šis judesys tik sustiprins
jos pojūčius.
Pakaušiu remdamasi man į krūtinę, Ana sukanda apatinę
lūpą.
Liftas sustoja.
Nusileidę į pirmą aukštą, išgirstame garsų dzingtelėjimą ir
durys atsislenka.
Keleiviams lipant, neskubėdamas ištraukiu pirštus ir
švelniai pabučiuoju jai į viršugalvį.
Puikiai laikeisi, Ana.
Ji neišsidavė.
Dar kelias akimirkas palaikau ją apglėbęs.
Linkas atsisukęs man linkteli ir išeina iš kabinos su
moterimi, kuri, kaip numanau, dabar yra jo žmona. Įsitikinęs,
kad Ana gali stovėti pati, paleidžiu ją. Ji perveria mane
įdėmiu, geismo drumsčiamu žvilgsniu.
— Pasiruošusi? — klausiu ir kyšteliu smilių bei didįjį pirštą
sau į burną. — Visai neblogai, panele Stil.
Išdykėliškai jai nusišypsau.
— Negaliu patikėti, kad taip padarei, — susijaudinusi, vos
atgaudama kvapą, sušnabžda ji.
— Turėtumėte kuo stebėtis pamačiusi, ką dar galiu
padaryti, panele Stil, — ištiesęs ranką, užkišu jai už ausies
plaukų sruogą. — Noriu parsivežti jus namo, bet gali būti,
kad toliau automobilio nenueisime, — šyptelėjęs ir įsitikinęs,
kad švarko skvernai dengia mano džinsų antuką, paimu Aną
už rankos ir veduosi iš lifto. — Eikš, — pakviečiu.
— Taip, norėčiau.
— Panele Stil!
— Dar nesu mylėjusis mašinoje, — sumurma aukštakulniais
avinti Ana, garsiai žengdama marmurinėmis grindimis.
Sustojęs suimu jai už pasmakrės ir kilsteliu galvą, kad
galėtume pažvelgti vienas kitam į akis.
 — Malonu girdėti. Turiu pasakyti, kad labai nustebčiau, o
gal ir supykčiau, jei būtum ten mylėjusis.
— Ne tą norėjau pasakyti, — įsižeidusi sumurma ji.
— O ką?
— Kristianai, juk tai tik posakis.
— Gerai žinomas posakis „nesu mylėjusis mašinoje”. Kurgi
ne, tau nuo liežuvio nusprūdo, — paerzinu Aną, juolab kad ją
taip lengva išprovokuoti.
— Kristianai, aš... negalvojau, ką sakau. Dievaži, aš tik...
Prisimink, ką man darei žmonių pilname lifte. Mano mintys
visiškai sujauktos.
— O ką aš tau dariau?
Ana papučia lūpas.
— Tu mane įaudrinai taip, kad labiau neįmanoma. Dabar
vežkis mane namo ir išdulkink.
Nustebintas jos žodžių, nusijuokiu. Nenumaniau, kad ji gali
būti tokia tiesmuka.
— Jūs romantikė iš prigimties, panele Stil.
Paimu ją už rankos ir mudu prieiname prie patarnautojo,
atvairavusio ir pastačiusio „Saab” automobilį. Duodu jam
karališkų arbatpinigių ir atidarau Anai keleivio dureles.
— Tai nori sekso mašinoje? — klausiu įjungęs variklį.
— Tiesą sakant, mielai būčiau tai dariusi ir ant vestibiulio
grindų.
— Patikėk, Ana, aš irgi. Bet nelabai norėčiau tokį vėlų
vakarą būti sulaikytas policijos, o tualete tavęs dulkinti
nenorėjau. Tad šiandien vestibiulį geriau pamirškime.
— Nori pasakyti, kad apskritai tai buvo įmanoma?
— O kaipgi.
— Grįžkim.
Atsisukęs pažvelgiu į rimtą jos veidą. Kartais Ana pasielgia
visiškai netikėtai. Imu juoktis, ir netrukus jau kikename abu.
Ką tik patyriau didžiulę seksualinę įtampą ir juokiantis man
labai palengvėja. Uždedu ranką jai ant kelio, paglostau, o
Ana paliauja juoktis ir, plačiai atsimerkusi, pažvelgia į mane
nuo geismo tamsiomis akimis.
 Rodos, nuskęsčiau toje akių gelmėje ir niekada neišnirčiau.
Ji tokia graži.
— Kantrybės, Anastazija, — tyliai sakau.
Mūsų automobilis įsilieja į transporto srautą ir artėja prie
Penktosios aveniu.
Grįžtant namo Ana visą kelią tyli, bet atrodo nerami, be to,
kartais kilsteli ilgas juodas blakstienas ir iškalbingai mane
nužvelgia.
Pažįstu tą žvilgsnį.
Taip. Ana. Ir aš tavęs geidžiu.
Visomis prasmėmis... Prašau, sutik.
„Saab” grakščiai įrieda į jam skirtą stovėjimo vietą Eskalos
garaže ir sustoja. Išjungiu variklį galvodamas apie jos norą
mylėtis automobilyje. Turiu pripažinti, kad ir pats niekada to
nedariau. Ji kramto apatinę lūpą, o jos veide atsispindi...
geismas.
Ir šio geismo aidas netrukus pasiekia mano tarpkojį.
Švelniai timptelėdamas išlaisvinu jos apatinę lūpą. Man
patinka, kad Ana geidžia manęs taip pat stipriai, kaip ir aš
jos.
— Automobilyje dulkinsimės, bet laiką ir vietą nustatysiu
aš. O dabar noriu paimti tave ant visų savo buto paviršių.
— Gerai, — atsako ji, nors tai nebuvo klausimas.
Pasilenkiu į priekį, o Ana užsimerkia ir, laukdama bučinio,
atkiša lūpas. Jos skruostai truputį įraudę.
Skubriai apsižvalgau po garažą.
Gal ir galėtume.
Ne.
Ana nekantraudama atsimerkia.
— Jei dabar tave pabučiuosiu, buto mudu nepasieksime.
Eikš.
Atsispyręs pagundai užgriūti ją čia ir dabar, išlipu iš
automobilio ir mudu nueiname prie lifto.
Laikau Aną už rankos, nykščiu švelniai braukydamas per
krumplius ir kurdamas ritmą, kurį po kelių minučių tikiuosi
pakartoti savo kotu.
 — O kaipgi neatidėliotinas pasitenkinimas? — klausia ji.
— Ne kiekvienoje situacijoje jis dera, Anastazija.
— Nuo kada gi?
— Nuo šio vakaro.
— Kodėl mane taip kankini?
— Dantis už dantį, panele Stil.
— O kaipgi aš jus kankinu?
— Manau, pati žinai.
Žiūriu į Aną ir staiga iš veido išraiškos matau, kad viską
suprato.
Taip, mažyte.
Myliu tave. Ir noriu, kad taptum mano žmona.
Bet tu vis neatsakai, ar sutinki.
— Aš taip pat linkusi į atidedamą pasitenkinimą, — droviai
šypsodamasi sušnabžda Ana.
Ji tikrai mane kankina!
Trukteliu Aną už rankos, prisitraukęs suspaudžiu glėbyje ir,
suėmęs už sprando, atlošiu jai galvą taip, kad galėčiau
pažvelgti į akis.
— Ką man daryti, kad sutiktum tekėti? — gailiai klausiu.
— Prašau tavęs, duok man laiko, — sako ji.
Sudejuoju, mudviejų lūpos susilieja, o liežuviai ima
galynėtis. Lifto durys atsidaro ir mudu, vis dar apsikabinę,
įlipame į kabiną. Ana spinduliuoja laimę. Ji liečia mane. Visur.
Panardina pirštus man į plaukus. Glamonėja veidą. Čiuopia
sėdmenis. Neįtikėtinai aistringai atsako į bučinį.
Ir aš degu iš geismo.
Mėgaudamasis aistringu Anos bučiniu priremiu ją prie
sienos ir prisiglaudžiu prie jos pusiauju ir lytimi. Vienos
rankos pirštus panardinu jai į plaukus, o kita suimu smakrą.
— Priklausau tau, — sušnabždu prikišęs lūpas jai prie
burnos. — Mano likimas tavo rankose, Ana.
Ji nusmaukia man nuo pečių švarką, liftas sustoja, durys
atsislenka, ir mudu atsiduriame vestibiulyje. Atkreipiu
dėmesį, kad ant prieškambario stalelio šį kartą nestovi vaza
su gėlėmis.
 Dulkinti A.
Prieškambario stalelis — pirmas paviršius!
Prispaudžiu Aną prie sienos ir ji baigia ką pradėjusi:
nuvelka man švarką ir numeta ant grindų. Vis dar
bučiuodamasis, pirštais braukiu jai per šlaunį ir užčiuopiu
suknelės sijono kraštą. Imu jį smaukti aukštyn.
— Pirmas paviršius čia, — sumurmu ir staiga ją kilsteliu. —
Apsivyk mane kojomis.
Ji padaro kaip liepta ir aš pasiguldau ją ant stalelio. Tada iš
džinsų kišenės išsitraukiu sargį, paduodu jį Anai ir atsisegu
kelnių užtrauktuką.
Ji vikriai atplėšia paketėlį.
Anos entuziazmas kaitina man kraują.
— Ar žinai, kaip mane kaitini?
— Ką? Ne. Aš...
Ji dūsuoja.
— Taip, kaitini. Visą laiką.
Nenuleisdamas nuo jos akių, ištraukiu jai iš rankų paketėlį
ir užsimaunu sargį. Jos plaukai nusvirę nuo stalelio krašto, ji
žiūri į mane geismo kupinu žvilgsniu.
Atsistoju Anai tarp kojų, pakeliu jos užpakalį nuo stalo ir
pražargdinu.
— Neužsimerk. Noriu tave matyti.
Suimu jai abi rankas ir neskubėdamas įsiskverbiu.
Turiu sutelkti visas valios jėgas, kad išlaikyčiau Anos
žvilgsnį. Ji nuostabi.
Neprilygstamas kiekvienas jos kūno centimetras.
Ana užsimerkia, ir aš smeigiu nesivaržydamas.
— Atsimerk! — liepiu ir dar stipriau suspaudžiu jai rankas.
Ji rikteli, bet atsimerkia. Jos žvilgsnis paklaikęs, temdomas
geismo ir neapsakomai gražus. Palengva ištraukiu ir smeigiu
vėl. Ana mane stebi.
Nenuleidžia nuo manęs akių.
Dieve, kaip aš ją myliu.
Padidinu tempą. Myliu ją. Ir tą meilę reiškiu vieninteliu man
suprantamu būdu.
 Ji plačiai prasižioja, atpalaiduoja apatinę lūpą ir atrodo
pribloškiamai. Jaučiu, kaip jos kojos įsitempia.
Šį kartą ilgai netruks.
Po kelių akimirkų Ana patiria orgazmą ir stumteli į prarają
mane.
Trūkčiodama kelis kartus sušunka.
— Taip, Ana! — surinku.
Ir nuleidžiu viską, iki paskutinio lašo.
Užvirstu ant jos, paleidžiu rankas ir padedu galvą jai ant
krūtinės. Užsimerkiu. Ji glosto man galvą, pirštais perbraukia
per plaukus ir aš palengva imu atgauti kvapą. Pakeliu galvą ir
pažvelgiu į ją.
— Su tavimi dar nebaigiau... — sušnabždu ir, dar kartą ją
pabučiavęs, atsiskiriu.
Tada vikriai užsitraukiu džinsų užtrauktuką ir nukeliu ją nuo
stalelio.
Apsikabinę stovime vestibiulyje. Mudu atidžiai stebi
moterys, nutapytos ant sienų kabančiuose Madonos ir kūdikio
serijos paveiksluose.
Tikiuosi, mano mergina joms patinka.
— Dabar — lova, — sušnabždu.
— Prašyčiau, — atsako Ana.
Nusivedu ją į lovą ir dar kartą pamyliu.

Šį kartą Ana patiria palaimą jodama ant manęs, o aš

ją prilaikau, kad neprarastų pusiausvyros, ir žiūriu,
kaip peržengia ribą.
Po galais, kaip erotiška.
Ji nuoga, krūtys sūpuojasi, ir aš nebesitvardau — atlošęs
galvą ir stipriai laikydamas jos klubus, išsilieju. Ana
šnopuodama nukrenta man ant krūtinės.
Atgavęs kvapą, pirštais perbraukiu per prakaito išpiltą jos
nugarą.
— Patenkinta, panele Stil?
Ji pritariamai kažką suniurna. Tada pažvelgia į mane ir,
nors atrodo truputį apsvaigusi, pakreipia galvą.
 Mėšlas. Ji ketina pabučiuoti man krūtinę.
Giliai įkvepiu, ir Ana švelniai pabučiuoja man krūtinę.
Viskas gerai. Tamsa nepabunda. O gal jos nebėra?
Nežinau.
Atsipalaiduoju, ir mudu pasiverčiame ant šono.
— Ar visiems seksas toks? Stebiuosi, kaip žmonės išeina iš
namų, — pasitenkinusi ir šypsodamasi, klausia ji.
Pasijuntu pakylėtas tokių jos žodžių.
— Negaliu kalbėti visų vardu, bet, po galais, su tavimi,
Anastazija, seksas tikrai ypatingas.
Švelniai ją pabučiuoju.
— Todėl, kad, po galais, tu ypatingas, pone Grėjau, —
glostydama man veidą, sako ji.
— Jau vėlu. Miegok.
Dar kartą pabučiuoju Aną, prisitraukiu, ji nugara priglunda
man prie pilvo ir aš mudu apkloju.
— Komplimentų tu nemėgsti, — vangiai ištaria Ana. Ji
pavargusi.
Ne. Aš prie jų nepratęs.
— Miegok, Anastazija.
— Namas man patiko, — sumurma ji.
Tai reiškia, kad ji galbūt sutiks. Prikišęs lūpas jai prie
plaukų, nusišypsau ir brūkšteliu per juos nosimi.
— Myliu tave. Miegok
Užsimerkiu ir įkvepiu nuostabaus jos aromato.
Namas. Žmona. Ko man daugiau reikia? Prašau, sutik už
manęs tekėti, Ana.
 2011-ŲJŲ BIRŽELIO 17-OJI,
PENKTADIENIS
Pabundu nuo Anos šūksnio. Atsimerkiu. Ji guli šalia manęs
ir, rodos, miega.
— Per arti skrendi, — gailiai sumurma ji. Jos plaukus
nušviečia rausva pro žaliuzes besiskverbianti ankstyvo
rytmečio šviesa. — Ikaras, — tyliai priduria ji.
Alkūne pasirėmęs į patalus, patikrinu, ar Ana miega. Jau
senokai negirdėjau jos kalbant per miegus. Ji apsiverčia ir
atsisuka į mane.
— Patikėti, — sako. Ir jos veidą užplūsta ramybė.
Patikėti?
Ar Ana kalba apie mane?
Vakar ji taip ir sakė. Užsiminė, kad ketina manimi tikėti.
Tai gerokai daugiau, nei esu nusipelnęs.
Daug daugiau, nei esi nusipelnęs, Grėjau.
Švelniai pabučiavęs jai į kaktą ir išjungęs žadintuvą, kol jos
nepažadino, atsikeliu iš lovos. Manęs laukia rytinis
susitikimas, per kurį aptarsime Kavanago keliamus
reikalavimus dėl skaidulinės optikos.
Prausdamasis po dušu apgalvoju dienos darbotvarkę. Turiu
susitikti su Kavanagu. Paskui su Rosa per Portlandą skrisime į
Vašingtono valstybinį universitetą. Vakare su Ana ir jos
bičiuliu fotografu nueisime kur nors išgerti.
Be to, šiandien noriu pasiūlyti savo kainą už nusižiūrėtą
namą. Ana sako, kad jis jai patinka. Skalaudamasis plaukus
plačiai nusišypsau. Tik duok jai laiko, Grėjau.

ĮĖJĘS Į DRABUŽINĘ, užsimaunu kelnes ir mano žvilgsnis

užkliūva už vakar ant kėdės atlošo numesto ir palikto švarko.
Pasirausiu jo kišenėse ir randu Anos dovaną. Dėžutėje kažkas
gundomai tarška.
Įsidedu dovaną į vidinę švarko kišenę patenkintas, kad
dabar ji bus man prie širdies.
 Sensti ir daraisi sentimentalus, Grėjau.
Prieš išeidamas dar kartą žvilgteliu į Aną ir pamatau ją
jaukiai įsitaisiusią lovoje ir miegančią.
— Man jau metas, mažyte.
Pabučiuoju jai į paausį. Ana atsimerkia ir atsisuka į mane.
Vis dar snausdama nusišypso, bet netrukus jos veidas
persimaino.
— Kelinta valanda?
— Neišsigąsk. Manęs laukia dalykiniai pusryčiai.
— Skaniai kvepi, — sumurma ji. Tada išsitiesia lovoje ir
rankomis apsiveja man kaklą. Pirštais perbraukia per
plaukus. — Neišeik.
— Panele Stil, ar tik nemėginate atitraukti vyro nuo doro
kasdienio darbo?
Ji mieguista linkteli, o jos žvilgsnis vis dar gerokai
apsiblausęs. Mano kūnu nusirita geismo banga, mat Ana
atrodo velnioniškai patraukli. Ji žaviai šypsosi, ir man tenka
susiimti, kad atsispirčiau troškimui nusivilkti drabužius ir
grįžti pas ją į lovą.
— Nors pagunda labai didelė, vis dėlto turiu eiti, — dar
kartą ją pabučiavęs, atsistoju. — Iki, mažyte.
Išeinu, kol dar neapsigalvojau ir neatšaukiau susitikimo.
Nusileidęs į garažą pas Teilorą, atkreipiu dėmesį, kad jį
kažkas slegia.
— Pone Grėjau. Turiu bėdą.
— Kas atsitiko?
— Skambino mano buvusi žmona. Mano dukrai apendicitas.
— Ar ji ligoninėje?
— Kaip tik dabar medikai ją ten veža.
— Ir tu turėtum ten važiuoti.
— Ačiū. Bet pirma nuvešiu jus į darbą.
— Labai ačiū.

PASKENDĘS SAVO MINTYSE Teiloras sustabdo automobilį

prie Grėjaus įmonių holdingo pastato.
— Kai žinosi, kaip ji, paskambink.
 — Gali būti, kad į darbą grįšiu tik rytoj rytą.
— Nieko tokio. Važiuok. Tikiuosi, Sofija pasveiks.
— Ačiū, sere.
Žvilgsniu nulydžiu nuvažiuojantį Teilorą. Jis retai būna toks
išsiblaškęs, bet... tai — šeimos reikalai. Taip. Šeima
svarbiausia. Visada.
Išėjęs iš lifto kabinos, randu manęs jau laukiančią Andrėją.
— Labas rytas, pone Grėjau. Skambino Teiloras.
Pasirūpinau, kad čia ir Portlande turėtumėte kitą vairuotoją.
— Gerai. Ar jau visi susirinko?
— Taip. Jie valdybos posėdžių kambaryje.
— Puiku. Ačiū, Andrėja.

SUSITIKIMAS praeina puikiai. Kavanagas atrodo

pailsėjęs — neabejoju, kad gerai praleido atostogas
Barbadose, kur pirmą kartą susitiko su mano broliu. Jis sako,
kad Eliotą mėgsta. Turint omenyje, kad mano brolis dulkina
jo dukterį, ši simpatija tik į naudą. Kavanagas ir jo komanda
mūsų pokalbiu liko patenkinti. Dabar reikia tik susiderėti dėl
sutarties kainos. Čia jau turės padirbėti Rosa, jai teks
įvertinti Fredo vadovaujamo skyriaus pateiktas numatomas
išlaidas.
Andrėja, kaip visada, padengė pusryčių stalą. Pasičiumpu
sviestinį ragelį ir su Rosa grįžtu į savo kabinetą.
— Kada nori išskristi? — teiraujasi Rosa.
— Vairuotojas atvažiuos mūsų dešimtą.
— Tai pasimatysime vestibiulyje, — linktelėjusi sako ji. —
Labai jaudinuosi. Dar niekada nesu skridusi sraigtasparniu.
Jos šypsena labai įtaigi.
— Vakar radau namą ir noriu jį pirkti. Ar padėsi suderinti
smulkmenas?
— Kaip tavo teisininkė, žinoma, padėsiu.
— Ačiū. Lieku skolingas.
— Nepamiršiu, — nusijuokia Rosa. — Pasimatysime
apačioje.
Lieku savo kabinete vienas ir jaučiuosi pakylėtas. Perku
namą. Sutartis su Kavanagu mano įmonei suteiks didžiulį
komercinį postūmį. Be to, vakar praleidau nuostabų vakarą
su savo mergina. Įsitaisęs prie rašomojo stalo, išsiunčiu jai
laišką.

Siuntėjas: Kristianas Grėjus

Tema: Paviršiai
Data: 2011 m. birželio 17 d. 08:59
Gavėjas: Anastazija Stil

Apmečiau, kad dar reikia išmėginti bent trisdešimt

paviršių. Nekantriai laukiu visų jų patikros. Paskui dar
liks grindys, sienos, taip pat nederėtų pamiršti
balkono.
O tada mano darbo kambarys...
Pasiilgau tavęs. x
Kristianas Grėjus
Priapu virstantis Grėjaus įmonių holdingo generalinis
direktorius

Apsidairau savo kabinete. Taip, ir čia yra tinkamų paviršių:

sofa, rašomasis stalas. Andrėja pasibeldžia ir įeina, nešina
kava. Nuveju šalin padrikas mintis ir sutramdau bundantį
geismą.
Ji padeda puodelį ant stalo.
— Dar kavos.
— Ačiū. Ar galėtum mane sujungti su nekilnojamojo turto
agente — ta pačia, su kuria vakar buvau susitikęs apžiūrėti
namo?
— Žinoma, sere.
Mano pokalbis su Olga Keli ilgai netrunka. Suderiname
kainą, kurią siūlysime pardavėjui, ir aš perduodu jai Rosos
kontaktus, kad reikalai būtų tvarkomi sklandžiai ir teisėtai.
Pasitikrinu elektroninį paštą ir nudžiungu pamatęs, kad Ana
jau atsakė į mano laišką.
 Siuntėjas: Anastazija Stil
Tema: Meilės nuotykis?
Data: 2011 m. birželio 17 d. 09:03
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Pone Grėjau,
esate riboto mąstymo žmogus.
Per pusryčius man jūsų trūko.
Bet ponia Džouns buvo labai paslaugi.

Ax
Siuntėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Sudomintas
Data: 2011 m. birželio 17 d. 09:07
Gavėjas: Anastazija Stil

Kokią paslaugą jums padarė ponia Džouns?

Ką rezgate, panele Stil?

Kristianas Grėjus

Susidomėjęs Grėjaus įmonių holdingo generalinis

direktorius

Siuntėjas: Anastazija Stil

Tema: Pirštu baksnojanti į nosies šnervę
Data: 2011 m. birželio 17 d. 09:10
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Palaukite ir pamatysite — tai staigmena.

Man reikia dirbti, tad... palikite mane ramybėje. Myliu
tave.

Ax
 Siuntėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Suirzęs
Data: 2011 m. birželio 17 d. 09:12
Gavėjas: Anastazija Stil

Man nepatinka, kai nuo manęs ką nors slepi.

Kristianas Grėjus
Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius
Siuntėjas: Anastazija Stil
Tema: Pataikaujanti tau
Data: 2011 m. birželio 17 d. 09:14
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Tai skirta tavo gimtadieniui.

Dar viena staigmena.
Nebūk toks aikštingas.

Ax

Dar viena staigmena? Patapšnoju per švarką toje vietoje,

kur yra vidinė kišenė, ir įsitikinu, kad tebeturiu Anos
dovanotą dėžutę.
Ji mane lepina.

Mudu su Rosa SĖDIME automobilyje ir važiuojame į Boingo

oro uostą. Staiga nušvinta mano mobiliojo ekranas. Gavau
Elioto žinutę.

ELIOTAS
Sveikas, šikniau. Bare. ŠĮ vakarą.
Keitė paskambins Anai.
Geriau ateik.
Kur esi?
ELIOTAS
Tarpinėje stotelėje, Atlantoje.
 Pasiilgai?
Ne.
ELIOTAS
Aišku, kad pasiilgai. Na, jau grįžau ir šiandien vakare
gausi alaus, brol.

Jau seniai buvau su broliu nuėjęs į barą išgerti, be to...

bent jau nebūsiu vienas su Ana ir jos bičiuliu fotografu.

Jei jau užsispyrei...

Saugios kelionės.
ELIOTAS
Iki, seni.
Portlandą pasiekiame be nuotykių, nors man gana netikėta,
kad Rosa gali būti tokia smalsi ir lengvabūdė. Skrendant ji
elgiasi tarsi vaikas saldainių parduotuvėje. Nenustygsta.
Visur bado pirštais. Ir nesiliauja komentavusi visko, ką mato.
Nė nežinojau, kad Rosa gali būti tokia. Kur dingo rami ir
santūri teisininkė? Staiga prisimenu, kaip ramiai ir kukliai
elgėsi Ana, kai pirmą kartą skraidinau ją „Čarliu Tango”.
Kai nusileidžiame, išklausau nekilnojamojo turto agentės
balso pašte man paliktą žinutę. Pardavėjas mūsų siūlymą
priėmė. Matyt, nori skubiai parduoti namą.
— Kas yra? — klausia Rosa.
— Ką tik nusipirkau tą namą.
— Sveikinu.

PO ILGAI TRUKUSIO susitikimo su Vankuveryje

įsikūrusio Vašingtono valstybinio universiteto Ekonomikos
fakulteto dekanu ir prodekanu mudu su Rosa dar pasiliekame
pasikalbėti su profesore Gravet ir jos doktorantais. Profesorė
noriai dalijasi tyrimų rezultatais.
— Mums pavyko išskirti deoksiribonukleorūgštis mikrobų,
tiesiogiai atsakingų už azoto fiksaciją.
— Ką iš tiesų tai reiškia? — pasiteirauju.
— Paprastai tariant, pone Grėjau, nuo azoto fiksacijos
priklauso dirvožemio sudėties įvairovė, o, kaip žinote, tokia
dirva atsparesnė sausrai ir greičiau po jos atsigauna. Dabar
galėsime tirti, kaip minėtuose mikroorganizmuose suaktyvinti
deoksiribonukleorūgštį, ir kalbu būtent apie tuos
mikroorganizmus, kurie gyvena šalia Sacharos dykumos
esančiame dirvožemyje. Trumpai tariant, dabar galėsime
pasiekti, kad maistingosios medžiagos dirvožemyje išliktų
ilgiau, vadinasi, galėsime tikėtis gerokai gausesnio derliaus.
— Mūsų tyrimo rezultatai bus paskelbti žurnale „Soil
Science Society of America”, kuris išeis po poros mėnesių.
Esame tikri, kad pasirodžius šiam straipsniui gausime bent du
kartus daugiau lėšų tolesniems tyrimams, — įsiterpia
profesorius Čoduris. — Tačiau, ieškant papildomo
finansavimo, mums gyvybiškai svarbus jūsų indėlis ir tai, jog
mūsų tyrimai dera su jūsų filantropiniais tikslais.
— Suprantu, — sakau ir patikinu, kad nesiliausiu finansavęs
šio projekto. — Kaip žinote, manau, kad jūsų tyrimai duos
naudos daugybei žmonių.
— Tai ir yra pagrindinis mūsų tyrimų tikslas.
— Malonu girdėti, — sakau.
Ekonomikos fakulteto dekanas pritariamai linkteli.
— Šis atradimas mus labai sujaudino.
— Tai tikrai puikus pasiekimas. Sveikinu, profesore Gravet,
sveikinu ir jus, ir jūsų komandą.
Išklausiusi mano komplimentą, ji kukliai atsako:
— Ačiū jums.
Neramiai žvilgteliu į Rosą, o ji tarsi skaito mano mintis.
— Mums jau metas, — atsisveikina ji, ir mudu atsistojame.
Ekonomikos fakulteto dekanas paspaudžia man ranką.
— Ačiū už nuolatinę finansinę paramą, pone Grėjau. Kaip
matėte, jūsų parama Aplinkotyros mokslų fakultetui mums
labai daug reiškia.
— Ir toliau darykite gerus darbus, — palinkiu dekanui.
Nekantrauju grįžti į Sietlą. Fotografas pristatys į Eskalą
savo nuotraukas ir susitiks su Ana. Kol kas tvardausi ir
sėkmingai kovoju su pavydo priepuoliu. Vis dėlto jausčiausi
geriau, jei grįžtume į Boingo oro uostą ir grįžęs galėčiau
prisidėti prie jų. O kol kas turiu Rosai staigmeną.

Pakylame lengvai ir grakščiai: patraukiu į save

vairalazdę, ir „Čarlis Tango” tarsi gražus paukštis iš Portlando
sraigtasparnių oro uosto pakyla į orą. Rosa šypsosi kaip maža
mergaitė. Papurtau galvą; nenumaniau, kad ji taip lengvai
susijaudina, kita vertus, kylant ir aš visada jaučiu šiokį tokį
jaudulį. Kai mano pokalbis su skrydžių valdymo bokštu
baigiasi, ausinėse išgirstu Rosos balsą:
— Kaip sekasi asmeninis įmonių suliejimas?
— Ačiū, gerai.
— Todėl ir prireikė namo?
— Taip. Panašiai.
Ji linkteli, ir mes tylėdami praskrendame virš Vankuverio ir
Vašingtono valstybinio universiteto, o tada pasukame namų
link.
— Ar žinojai, kad Andrėja ištekėjo? — klausiu Rosos.
Šis klausimas nedavė man ramybės nuo tos akimirkos, kai
pagaliau sužinojau šią naujieną.
— Ne. Kada ji ištekėjo?
— Praeitą savaitgalį.
— Andrėja niekam nieko nesakė, — nustebusi priduria
Rosa.
— Ji man paaiškino, kad tylėjo dėl artimą draugystę mūsų
įmonėje draudžiančios politikos. Net nežinojau, kad laikomės
tokios politikos.
— Tai įprastas punktas. Jis yra visose samdos sutartyse.
— Rodos, jis labai griežtas.
— Ar ji ištekėjo už mūsų įmonės darbuotojo?
— Už Deimono Parkerio.
— Inžinieriaus?
— Taip. Ar galėtume padėti jam gauti žaliąją kortą? Rodos,
kol kas jis teturi H1-B vizą.
— Pažiūrėsiu, ką galime padaryti. Bet nesu tikra, kad
galėsime sutrumpinti jo kančias.
 — Būčiau dėkingas. Beje, turiu tau staigmeną, — pakeičiu
kursą per kelis laipsnius į šiaurės rytus, ir mudu skrendame
dar dešimt minučių. — Štai!
Ištiesiu ranką ir parodau Rosai taškelį horizonte, o
priskridus arčiau jis virsta Šv. Elenos kalnu.
Rosa sužavėta spygteli.
— Pakeitei skrydžio planą?
— Tik dėl tavęs.
Skrendant artyn, tolumoje ima ryškėti dunksančio kalno
kontūrai. Jis atrodo tarsi vaiko ranka nupieštas ugnikalnis su
sniego kepure ir dantytais kraštais, jaukiai besiglaudžiantis
vešliame žaliame Gifordo nacionalinio parko miške.
— Tai bent! Jis gerokai didesnis, nei maniau, — priskridus
arčiau sako Rosa.
Vaizdas išties įspūdingas.
Padarau lengvą viražą ir mes apsukame ratą aplink apirusį
kraterį. Po 1980-aisiais įvykusio ugnikalnio išsiveržimo
šiaurinis kalno šlaitas nugarmėjęs žemyn. Iš viršaus kalnas
atrodo nykus, apleistas, tarsi dunksotų ne šiame pasaulyje;
vis dar matyti paskutinio išsiveržimo palikti randai, išilgai
visų šlaitų driekiasi grioviai, gerokai pastūmę didokus miško
plotus ir subjauroję kraštovaizdį.
— Nuostabu. Mudvi su Gvene seniai ketinome parodyti
vaikams Šv. Elenos kalną. Įdomu, ar jis dar kada nors
išsiverš? — pasvarsto Rosa, telefonu fotografuodama kalną.
— Nenutuokiu, bet dabar, kai jį apžiūrėjome, geriau
grįžkime.
— Gera mintis ir dar kartą ačiū.
Rosa dėkinga man nusišypso, o jos akys spindi iš laimės.
Pasuku į vakarus ir skrendame palei Saut Fork Tutlo upę.
Po keturiasdešimt penkių minučių turėtume pasiekti Boingo
oro uostą, vadinasi, tikrai spėsiu grįžti ir su Ana, fotografu ir
Eliotu galėsime nueiti į barą.
Staiga akies krašteliu pamatau, kad prietaisų skyde ėmė
mirksėti pagrindinė įspėjamoji lemputė.
Kokia čia velniava?
 Netrukus pradeda mirkčioti indikatorius, įspėjantis apie
gaisrą variklyje, ir „Čarlis Tango” ima prarasti greitį.
Mėšlas. Dega pirmas variklis. Giliai įkvepiu, bet dūmų
kvapo neužuodžiu. Nieko nelaukdamas imu raityti ore
vingius, mat noriu pažiūrėti, ar nepamatysiu dūmų. Bet
mums už nugarų driekiasi tik pilkšvo rūko pėdsakas.
— Kas atsitiko? Kas yra? — klausia Rosa.
— Nenoriu, kad pultum į paniką. Užsidegė vienas
sraigtasparnio variklis.
— Ką?!
Viena ranka ji stipriai suspaudžia savo rankinę, o kita
įsitveria sėdynės. Išjungiu pirmą variklį ir, svarstydamas, ar
leistis, ar skristi toliau su vienu varikliu, ištuštinu pirmą
priešgaisrinę kapsulę. „Čarlis Tango” pritaikytas skristi ir
vienu varikliu...
Noriu grįžti namo.
Paskubomis apžvelgiu apylinkes dairydamasis atviro ploto,
jei tektų tūpti. Skrendame truputį per žemai, bet mano akį
patraukia tolumoje tyvuliuojantis ežeras — rodos, tai
Sidabrinis ežeras. Pietrytinėje jo pakrantėje medžių nematyti.
Jau ketinu radijo ryšiu išsiųsti pagalbos signalą, tik staiga
ima mirksėti antro variklio įspėjamoji lempelė.
Po perkūnais!
Mane apima panika ir aš stipriai suspaudžiu vairalazdę.
Prakeikimas. Susikaupk, Grėjau.
Kabinoje pasklinda dūmų kvapas, tad atidarau langus ir
skubiai patikrinu techninius variklio duomenis. Prietaisų
skydas šviečia kaip sumauta Kalėdų eglutė. Gali būti, kad
sugedo elektronikos blokas. Neturiu kitos išeities. Teks tūpti.
Be to, turiu akimirksniu nuspręsti, ar išjungti variklį, ar
mėginti leistis su veikiančiu.
Dėl Dievo meilės, tikiuosi, kad man pavyks. Atgalia ranka
nusibraukiu nuo kaktos šaltą prakaitą.
— Laikykis, Ros. Gali kaip reikiant pakratyti...
Rosa baikščiai sudejuoja, bet aš nekreipiu į ją dėmesio.
Skrendame žemai. Pernelyg žemai.
 Bet galbūt dar turime laiko. Būtent jo dabar man ir reikia.
Daugiau laiko. Kol „Čarlis Tango” dar nesprogo.
Nuleidžiu vairalazdę, beveik visiškai užstumiu droselio
sklendę, mes sukdamiesi imame sparčiai prarasti aukštį, o aš
kaip įmanydamas didinu greitį, kad suktųsi mentės. Dar po
kelių akimirkų smingame žemyn.
Ana. Ana? Ar aš ją dar pamatysiu?
Prakeikimas. Velnias. Velnias.
Artėjame prie ežero. Netoliese matau proskyną. Iš visų
jėgų stengiuosi išlaikyti vairalazdę, net įskausta žastų
raumenis.
Prakeikimas.
Man prieš akis tarsi kaleidoskope šmėsteli Ana, įamžinta
fotografo nuotraukose: besijuokianti, pykstanti, susimąsčiusi,
pribloškianti, graži. Mano.
Negaliu jos prarasti.
Nagi! Imkis darbo, Grėjau.
Sklendžių keldamas „Čarlio Tango” nosį ir leisdamas žemyn
uodegą, kad kaip nors sumažinčiau priešakinį greitį. Uodega
kliudo kelių medžių viršūnes. Stebuklas, bet, man atitraukus
droselio sklendę, „Čarlis Tango” išlaiko kursą. Uodega
trenkiamės į žemę prie pat proskynos krašto, mano EC135
sraigtasparnis šokčiodamas nuslysta pieva, sustoja vidury
proskynos ir mentės sukdamosi nukerta kelias šalia augančių
medžių šakas. Atidarau antrą priešgaisrinę kapsulę, išjungiu
variklį, kuro siurblį ir sustabdau mentes. Išjungęs visą
elektroniką, pasilenkiu, paspaudžiu Rosos saugos diržų
fiksatorių, išlaisvinu ją ir, dar labiau pasislinkęs, atidarau
keleivio duris.
— Lipk lauk! Ir pasilenk! — surinku ir stumteliu Rosą taip,
kad ji paskubomis atsistoja nuo sėdynės ir iššoka iš
sraigtasparnio kabinos. Čiumpu piloto gesintuvą, išsiropščiu
iš sėdynės ir nuskubu į sraigtasparnio kabinos galą putomis
apipurkšti rūkstančių variklių. Nesunkiai numalšinęs ugnį,
pasitraukiu.
Rosa susitaršiusiais plaukais ir labai sukrėsta klupinėdama
prieina prie manęs, o aš, apimtas siaubo, spoksau į „Čarlį
Tango” — savo džiaugsmą ir pasididžiavimą. Bene pirmą
kartą pasidavusi jausmų antplūdžiui, Rosa puola man ant
kaklo, ir aš sustingstu. Tik tada išgirstu ją kūkčiojant.
— Ei... Ššš... Mes nutūpėme. Mums niekas negresia. Atleisk
man. Atleisk.
Valandėlę palaikau ją apglėbęs, kad nusiramintų.
— Tau pavyko, — susijaudinusi išlemena ji. — Pavyko. Po
galais. Kristianai. Nutupdei sraigtasparnį.
— Taip.
Negaliu patikėti, kad mudu sveiki ir gyvi. Atšlyju nuo
Rosos, išsitraukiu iš kišenės nosinę ir paduodu jai.
— Po velnių, kas atsitiko? — šluostydamasi ašaras klausia
Rosa.
— Nežinau.
Aš priblokštas. Prakeikimas, kas sugedo? Abu varikliai? Bet
dabar neturiu laiko apie tai galvoti. Sraigtasparnis bet kurią
akimirką gali sprogti.
— Eime iš čia. Dėl viso pikto išjungiau visas sistemas, bet
bake kuro dar likę tiek, kad sprogimas gali nustelbti net
Šventosios Elenos ugnikalnio išsiveržimą.
— O mano daiktai?
— Palik juos.
Stovime nedidelėje proskynoje ir aš atkreipiu dėmesį, jog
kelioms eglėms trūksta viršūnių. Ore tvyro pušų medienos,
reaktyvinio kuro ir aitrių dūmų kvapai. Nutolę nuo „Čarlio
Tango” saugiu atstumu, susėdame po medžiais atsipūsti, ir
mane vėl apninka sunkios mintys.
Užsidegė abu varikliai?
Keista... Bet „Čarlį Tango” pavyko nutupdyti nepažeistą, be
to, apipyliau jį gesintuvo putomis, vadinasi, varikliai liko
sveiki ir galėsime rasti gedimą.
Vis dėlto katastrofos tyrimą ir techninę ekspertizę bus
galima atlikti vėliau, ir tuo veikiausiai užsiims Federalinis
aviacijos biuras. O kol kas mudviem su Rosa reikia nuspręsti,
ką toliau daryti.
 Švarko rankove nusibraukiu nuo kaktos prakaitą ir tik
dabar susigriebiu, kad prakaituoju kaip sumautas paršas.
— Turiu bent jau rankinę ir mobilųjį, — suburba Rosa. —
Prakeikimas. Nėra ryšio, — ji pakelia telefoną ir, ieškodama
signalo, pasuka jį ekranu į dangų. — Gal taviškis veikia? Ar
kas nors atvyks mūsų gelbėti?
— Nespėjau išsiųsti pagalbos signalo.
— Vadinasi, neatvyks.
Rosos veide šmėsteli neviltis.
Traukiu iš vidinės švarko kišenės mobilųjį ir, išgirdus
barškant Anos dovaną, man iš džiaugsmo suspurda širdis,
tačiau dabar neturiu laiko apie tai galvoti. Žinau tik viena —
bet kokia kaina privalau pas ją grįžti.
— Kadangi neužmegsiu ryšio su skrydžių valdymo bokštu,
jie supras, kad dingome be žinios. Federalinis aviacijos biuras
turi mūsų skrydžio planą.
Mano mobiliajame taip pat nėra ryšio, bet dėl viso pikto
patikrinu, gal dar veikia navigacijos sistema, kuri padėtų
susiorientuoti, kur tiksliai esame.
— Nori likti čia ar eiti?
Rosa susinervinusi apžvelgia kalvotą vietovę.
— Aš — miesto mergina, Kristianai. Čia visur knibžda
laukinių gyvūnų. Geriau eikime.
— Dabar esame pietiniame ežero krante. Iki plento — pora
valandų kelio pėsčiomis. Galbūt ten rastume pagalbą.
Rosa leidžiasi į kelią avėdama aukštakulnius, bet plentą
pasiekia jau basomis, ir mums tenka dar labiau sulėtinti
žingsnį, mat žemė buvo minkšta, o eiti plentu jai basai
nepatogu.
— Kažkur čia turėtų būti lankytojų centras, — sakau jai. —
Gal ten kas nors galės mums padėti.
— Centras tikriausiai nedirba. Jau po penktos... — atkreipia
mano dėmesį Rosa ir girdžiu, kaip virpa jos balsas.
Abu smarkiai prakaituojame, abu jaučiamės ištroškę. Rosa
visiškai nusivaro nuo kojų, ir aš imu gailėtis, kad
nepasilikome prie „Čarlio Tango”. Kita vertus, kas žino, kiek
valstybinės gelbėjimo tarnybos pareigūnai būtų užtrukę, kol
būtų mus radę?
Mano laikrodis rodo 17.25.
— Gal nori likti čia ir palaukti? — klausiu Rosos.
— Nieku gyvu, — ji paduoda man savo batelius. — Gal
galėtum...
Rosa sugniaužia kumščius ir pasuka juos tarsi lauždama
šaką.
— Nori, kad nulaužčiau kulniukus? Bet čia firminiai
„Manolos” batai...
— Prašau, tiesiog nulaužk.
— Gerai, — supratęs, kad dabar turiu įrodyti esąs tikras
vyras, sutelkiu visas jėgas, ir pirmas kulniukas pokšteli.
Netrukus įveikiu ir kitą. — Štai. Kai grįšime, padovanosiu tau
naujus.
— Aš tau priminsiu.
Rosa vėl apsiauna batus ir mudu patraukiame plentu.
— Kiek pinigų turi? — klausiu.
— Grynųjų? Apie du šimtus dolerių.
— Aš — apie keturis. Pamėginkime, gal kas nors sutiks
mudu pavežti.
DAŽNAI STABČIOJAME, kad bent kiek pailsėtų Rosos
pėdos. Net pasisiūlau ją panešti, bet ji atsisako. Rosa atrodo
tyli ir susikaupusi. Džiaugiuosi, kad ji nepasidavė ir nepuolė į
paniką, tik... nežinau, ar dar ilgai jai pakaks jėgų.
Besiilsėdami išgirstame vilkiko dundesį. Ištiesiu ranką ir
atkišu nykštį tikėdamasis, kad mašina sustos. Ir tikrai:
sucypia stabdžiai ir už kelių žingsnių sustoja tviskantis
sunkvežimis, jo variklis įjungtas, o vairuotojas mūsų laukia.
— Atrodo, mus paveš.
Nusišypsau Rosai, kad nenukabintų nosies. Ji niūriai šypteli,
bet... šypteli. Padedu jai atsistoti ir, galima sakyti, nunešu
prie keleivio durelių. Jas atidaro jaunas barzdočius, užsidėjęs
firminę „Seahawks” komandos kepuraitę.
— Ar viskas gerai? — pasiteirauja.
— Yra buvę ir geriau. Kur važiuoji?
 — Dardinu šią tuščią dėžę į Sietlą.
— Kaip tik ten mums ir reikia. Pamesi?
— Aišku. Lipkite.
Rosa suraukusi antakius sušnabžda:
— Jei būčiau viena, nė už ką nesileisčiau į tokį nuotykį.
Padedu Rosai įsiropšti į kabiną, o tada įlipu pats. Viduje
švaru, tvyro naujo automobilio ir pušų kvapas, nors
numanau, kad jį skleidžia virš prietaisų skydo pakabintas oro
gaiviklis.
— Ką čia veikiate? — klausia jaunuolis, Rosai įsitaisius ant
sofutės prie galinės vairuotojo kabinos sienelės. Sofa atrodo
visiškai nauja.
Žvilgteliu į Rosą ir ji santūriai papurto galvą.
— Pasiklydome. Na, žinai... — išsisuku nuo atsakymo.
— Aišku, — linkteli jis, ir suprantu, kad manimi netiki, bet
spusteli greičio pedalą ir jo žvėris nudunda Sietlo link.
— Aš — Sebas, — prisistato jis.
— Rosa.
— Kristianas.
Vaikinas pasilenkia ir paspaudžia mudviem rankas.
— Ištroškę? — po minutėlės teiraujasi.
— Taip, — sutartinai atsakome mudu su Rosa.
— Prie užpakalinės sienelės yra nedidelis šaldytuvas.
Turėtų būti butelaitis kitas „San Pellegrino”.
„San Pellegrino”?
Rosa išima iš šaldytuvo du butelius ir mudu atsigaiviname.
Niekada nemaniau, kad gazuotas mineralinis vanduo gali būti
toks gardus.
Mano žvilgsnį patraukia prie lubų pritvirtintas ir nuleistas
mikrofonas.
— Mėgėjiškas radijo ryšys? — klausiu.
— Taip. Tik neveikia. O visiškai naujas. Sumauta dėžė, —
Sebas suirzęs krumpliais trinkteli į mikrofoną. — Ir vilkikas
naujas. Čia jo pirmoji kelionė.
Štai kodėl jis taip lėtai važiuoja.
Žvilgteliu į laikrodį. 19.35. Mano mobilusis išsikrovė. Rosos
taip pat. Prakeikimas.
— Turi mobilųjį? — klausiu Sebo.
— Ne. Nenoriu, kad buvusi žmona nuolat man įkyrėtų. Kai
įlipu į kabiną, noriu likti vienas su plentu.
Linkteliu.
Mėšlas. Ana tikriausiai nerimaus. Bet dar labiau
susinervintų, jei, dar nespėjęs grįžti namo, paskambinčiau jai
ir papasakočiau, kas atsitiko. Be to, ji veikiausiai bare. Su
Chosė Rodrigesu. Tikiuosi, Eliotas ir Ketrina pasirūpins, kad
jis gražiai elgtųsi.
Paniuręs ir jausdamas, kad nieko negaliu pakeisti,
įsispoksau pro langą. Netrukus įsuksime į Penktąjį
tarpregioninį greitkelį ir tuoj būsime namie.
— Gal norite užkąsti? Šaldytuve turiu nuo pietų likusių
suktinukų su bolivinėmis balandomis ir lapiniais kopūstais.
— Tu labai vaišingas. Ačiū, Sebai.
— Ar muzika jums netrukdys? — kai baigiame šveisti jo
pietus, pasiteirauja Sebas.
Po galais...
— Leisk, — paragina jį Rosa, bet jos balse girdžiu abejonės
gaidelę.
į Sebo radijo stotelę įmontuotas „Sirius” radijo imtuvas.
Vaikinas įjungia džiazą transliuojančią stotį.
Vilkiko kabinoje pasklinda švelnūs ir sodrūs Čarlio Parkerio
saksofono garsai — dainos „Tu man — viskas” [* Angl. All the
Things You Are] melodija.
Tu man — viskas.
Ana. Ar ji manęs pasigedo?
Dardu keliu su mėgstančiu suktinukus su lapiniais kopūstais
ir bolivinėmis balandomis vilkiko vairuotoju, kuris klausosi
gero džiazo. Šiandien turėjau kitų planų. Žvilgteliu į Rosą. Ji
miega išsitiesusi ant sofos. Su palengvėjimu atsidustu ir
užsimerkiu.
Jei nebūtų pavykę nusileisti...
Dieve mano. Rosos šeimai tai būtų buvusi siaubinga
tragedija.
 Abu varikliai?
Kokia tikimybė?
Juo labiau kad „Čarlis Tango” ką tik buvo perėjęs planinę
patikrą. Kažkas čia ne taip.
Vilkikas dunda greitkeliu. Dabar dainuoja Bili Holidei. Jos
balsas ramina kaip mamos lopšinė. „Tu — mano džiaugsmas”
[* Angl. You‘re My Thrill].

„Čarlis Tango” sminga žemyn.

Traukiu vairalazdę.
Ne. Ne. Ne.
Moters riksmas.
Riksmas.
Ana. Ji šaukia.
Ne.
Dūmai. Jie gniaužia gerklę.
Mes krintame.
Nieko negaliu padaryti.
Ana klykia.
Ne. Ne. Ne.
Ir „Čarlis Tango” teškiasi į žemę.
Nieko.
Tamsa.
Tyla.
Nieko.

Staiga aiktelėjęs pabundu. Aplink tamsu, tik kelyje kartais

šmėsteli automobilių žibintai. Sėdžiu vilkiko kabinoje.
— Sveikas, — pasisveikina Sebas.
— Atleisk, užsnūdau.
— Nieko tokio. Matyt, judu kaip reikiant nusivarę. Tavo
draugė vis dar miega.
Rosa tebeguli ant sofos ir pučia į akį.
— Kur mes?
— Alentaune.
— Ką? Puiku, — pažvelgęs pro langą įsitikinu, kad vis dar
lekiame Penktuoju tarpregioniniu greitkeliu, bet tolumoje jau
matyti Sietlo žiburiai. Rodos, tokia lėta transporto priemone
dar nesu keliavęs. — Kur važiuosi, kai pasieksime Sietlą?
— Į prieplauką. 46-as terminalas.
— Supratau. Išleisi mus centre? Paimsime taksi.
— Gerai.
— Visada vairavai vilkiką?
— Ne. Teko dirbti ir kitokius darbus. Bet šis vilkikas... Jis
priklauso man ir dabar dirbu sau.
— A... Tu verslininkas.
— Taigi.
— Ir aš turiu verslą.
— Galbūt vieną gražią dieną turėsiu logistikos įmonę, —
sako jis ir delnais pliaukšteli vairą.
— Tikiuosi, taip ir bus.

Kol pasiekiame Rosos namus, — o ji, laimė, gyvena

visai netoli Eskalos, — praeina keturiasdešimt minučių.
— Gal kitą kartą į Portlandą galėtume vykti traukiniu?
— Žinoma.
— Puikiai laikeisi, Kristianai.
— Tu taip pat.
— Paskambinsiu Andrėjai ir pasakysiu, kad mudu sveiki ir
gyvi.
— Andrėjai?
— Ji galės paskambinti tavo šeimai. Neabejoju, kad
taviškiai labai nerimauja. Susitiksime rytoj, tavo gimtadienio
šventėje.
Mano šeima? Jie dėl manęs tikrai nesijaudina.
— Iki, Ros.
Ji glusteli ir pabučiuoja man į skruostą.
— Labanakt.
Susigraudinu. Ji pirmą kartą taip pasielgė.
Žvilgsniu nulydžiu ją, per kiemą einančią į daugiabutį
namą.
— Rosa! — išgirstu Gvenės klyksmą, o po akimirkos ji
išpuola pro dvivėres laiptinės duris ir puola Rosai į glėbį.
Atsisveikindamas pamoju, sėdu į taksi ir važiuoju namo.

Prie pastato, kuriame yra mano butas, būriuojasi

fotografai. Matyt, čia vyksta kažkas ypatinga. Sumoku
vairuotojui, išlipu iš taksi automobilio ir, nuleidęs galvą,
traukiu prie laukujų durų.
— Štai jis!
— Kristianas Grėjus!
— Jis čia!
— Gyvas!
Mane apakina fotoaparatų blykstės, tačiau į pastatą, galima
sakyti, įsmunku sveikas ir gyvas. Negali būti, kad jie visi čia
susirinko dėl manęs. O gal? Ne, tikriausiai pastate šį vakarą
yra dar kas nors, nusipelnęs tokio žiniasklaidos dėmesio.
Laimė, liftas laisvas. Įžengęs į kabiną, nusispiriu batus ir
nusimaunu kojines. Man skauda pėdas, tad būti basam —
tikra palaima. Žvilgteliu į savo batus. Daugiau tikriausiai jų
neavėsiu.
Vargšė Rosa. Rytoj ant pėdų ji turės dar daugiau
nuospaudų.
Sumetu, kad Anos tikriausiai nerasiu namie. Ko gero, ji
bare. Pasikeisiu telefono bateriją, persivilksiu marškinius ir...
na, gal dar nusiprausiu po dušu, o tada važiuosiu jos ieškoti.
Lifto durims atsislinkus, įeinu į prieškambarį ir nusivelku
švarką.
Televizijos kambaryje visu garsu veikia televizorius.
Keista.
Einu į svetainę.
Čia susirinkusi visa mano šeima.
— Kristianai! — suklinka Greisė ir užgriūva mane tarsi
atogrąžų audra, tad man nelieka nieko kita, tik švarką ir
batus numesti ant žemės, kad spėčiau suspausti ją glėbyje.
Ji rankomis apsiveja man kaklą, stipriai pabučiuoja į
skruostą ir apkabina. Stipriai.
Po galais, kas yra?
 — Mama...
— Jau maniau, kad daugiau tavęs nepamatysiu, —
sušnabžda Greisė.
— Mama, aš čia, — suglumęs mėginu ją raminti. Argi
Greisė nemato, kad man viskas gerai?
— Šiandien man atrodė, kad miriau daugybę kartų.
Tariant paskutinį žodį jai užlūžta balsas ir ji pravirksta.
Stipriau suspaudžiu mamą glėbyje. Dar nesu jos tokios
matęs. Mano mama. Laiko suspaudusi mane glėbyje. Geras
jausmas.
— Ak, Kristianai, — vėl sukūkčioja ji ir apkabina taip
stipriai, tarsi niekada neketintų paleisti. Įsikniaubia man į
kaklą ir verkia. Užsimerkiu ir imu švelniai ją supti.
— Jis gyvas! Po velnių... tu jau čia!
Paskui Teilorą iš apsaugininkų kambario išeina mano tėvas.
Karikas pripuola prie mudviejų su mama ir taip pat mus
apkabina.
— Tėti...
Tada prie mūsų prisideda Mija. Ji visus mus apglėbia.
Jėzau!
Šeimos susibūrimas.
Ar kada nors taip glėbesčiavomės?
Niekada!
Pirmas atšlyja Karikas ir slapčia nusibraukia ašaras.
Jis verkia?
Paskui nuo manęs pasitraukia ir Mija su Greise.
— Atsiprašau... — sumurma mama.
— Nieko, mama, viskas gerai, — sakau suglumintas tokio
netikėto namiškių dėmesio.
— Kur tu buvai? Kas atsitiko?! — vis dar verkdama ir
prispaudusi delnus sau prie skruostų šūkteli ji.
— Mama... — vėl suspaudžiu ją glėbyje, pabučiuoju į
viršugalvį ir priglaudžiu prie krūtinės. — Aš čia. Gyvas ir
sveikas. Tik baisiai ilgai užtrukau, kol parsiradau iš Portlando.
O kam ši pasitinkančiųjų delegacija?
Pakeliu galvą ir pamatau ją. Gražuolę, žvelgiančią plačiai
atmerktomis akimis. Jos skruostais plūsta ašaros. Mano
Ana...
— Mama, aš gyvas ir sveikas, — sakau Greisei. — Kas yra?
Ji delnais suspaudžia man skruostus ir kreipiasi tarsi į
vaiką:
— Kristianai, buvai dingęs be žinios. Tavo skrydžio planas...
Sietle tu taip ir nenusileidai. Kodėl su mumis nesusisiekei?
— Nemaniau, kad taip ilgai užtruksiu.
— Kodėl nepaskambinai?
— Išsikrovė mobilusis.
— Kodėl kur nors nestabtelėjai ir... nepaskambinai iš
taksofono?
— Mama, daug pasakoti...
— Ak, Kristianai! Kad man daugiau niekada taip
nedarytum! Supratai?!
— Taip, mama.
Nykščiais nubraukiu jai nuo skruostų ašaras ir vėl
suspaudžiu glėbyje. Malonu glausti prie krūtinės moterį,
kadaise išgelbėjusią man gyvybę.
Netrukus Greisė pasitraukia ir jos vietą užima Mija. Ji taip
pat stipriai mane apkabina. O tada stipriai trenkia į krūtinę.
Oi...
— Nejuokais rūpinomės! — nesėkmingai tramdydama
ašaras šūkteli sesutė.
Ką gi, dabar esu čia, tad mėginu ją paguosti ir nuraminti.
Netrukus mane apkabina ir Eliotas — ką tik grįžęs iš
atostogų, gražiai įdegęs ir toks sveikas, kad net pavydu.
Dieve... Et tu, Brute? [* Ir tu, Brutai? (Lot.)] Jis stipriai
patapšnoja man per petį.
— Gerai, kad grįžai, — garsiai ir šiurkščiai sako jis. Bet
aiškiai matau, kad brolis susijaudinęs.
Pajuntu gerklėje gumulą.
Tai mano šeima.
Aš jiems rūpiu. Po galais, tikrai rūpiu.
Jie visi dėl manęs jaudinosi.
Šeima — svarbiausia.
 Žingteliu atatupstas ir pažvelgiu į Aną. Jai už nugaros,
glostydama plaukus, stovi Ketrina. Negirdžiu, ką ji sako.
— Dabar norėčiau pasisveikinti ir su savo mergina, —
nenuleisdamas nuo jos akių, sakau tėvams.
Mama pro ašaras nusišypso ir juodu su Kariku pasitraukia į
šalį. Žengiu prie Anos, o ji ima stotis nuo sofos. Šiek tiek
svyruoja. Manau, nori įsitikinti, kad čia tikrai aš. Ana vis dar
verkia, bet staiga pribėga ir puola man į glėbį.
— Kristianai! — sukūkčioja ji.
— Ššš... — raminu spausdamas ją prie krūtinės, ir jai,
trapiai ir mažutei, prisiglaudus prie manęs, pajuntu didžiulį
palengvėjimą. Esu dėkingas jai už viską, o pirmiausia už tai,
kad ji yra.
Ana. Mano meile...
Įsikniaubiu jai į plaukus ir įkvepiu nuostabaus jos kūno
aromato. Graži ir apsipylusi ašaromis, ji pakelia galvą,
pažvelgia į mane, o aš ją pabučiuoju.
— Sveika, — sumurmu.
— Sveikas, — tyliai ir dusliai atsako Ana.
— Pasiilgai manęs?
— Truputį.
Ji šniurkšteli.
— Taip ir maniau.
Pirštais nubraukiu jai nuo skruostų ašaras.
— O aš maniau... maniau... — ir ji vėl užsikūkčioja.
— Suprantu. Ššš... Aš čia. Aš čia...
Prisitraukiu Aną ir vėl pabučiuoju. Kai ji verkia, jos lūpos
visada tokios švelnios...
— Ar tau nieko neatsitiko? — liesdama mane klausia ji.
Ji susijaudinusi. Liečia mane visur. Neprieštarauju. Jos
prisilietimai man patinka. Tamsa seniai pasitraukė.
— Ne, man nieko neatsitiko. Ir aš niekur nedingsiu.
— Ak, ačiū Dievui.
Ji apglėbia mane per juosmenį ir vėl prie manęs
prisiglaudžia. Prakeikimas. Man reikia į dušą. Bet Anai tai,
rodos, nė motais.
 — Ar tu alkanas? Gal nori gerti? — klausia ji.
— Taip.
Ana žingteli atatupsta, bet aš nepasiruošęs jos paleisti. Vis
dar laikydamas savo merginą, ištiesiu ranką jai už nugaros
stypsančiam fotografui.
— Labas vakaras, pone Grėjau, — sako Chosė.
— Prašom vadinti mane Kristianu.
— Sveikas sugrįžęs, Kristianai. Džiaugiuosi, kad jums
viskas gerai, ir... hm... ačiū, kad leidžiate man čia
pernakvoti.
— Nėra už ką.
Tik patrauk rankas nuo mano merginos.
Staiga prie mūsų išdygsta Geilė. Ji atrodo labai suvargusi.
Mat ir ji verkė.
Mėšlas. Ponia Džouns?
Pasijuntu sukrėstas iki širdies gelmių.
— Gal jums ko nors atnešti, pone Grėjau? — klausia ji,
atsargiai nosinaite šluostydamasi akis.
— Prašyčiau alaus, Geile, „Budvar” ir ko nors užkąsti.
— Aš atnešiu, — pasisiūlo Ana.
— Ne. Niekur neik.
Dar stipriau ją apkabinu.
Tada ateina jaunų jų Kavanagų, Etano ir Ketrinos, eilė. Jam
paspaudžiu ranką, o jai pabučiuoju į skruostą. Ketrina puikiai
atrodo. Akivaizdu, kad Barbadosas ir Eliotas jai tik į naudą.
Grįžta ponia Džouns ir paduoda man alaus. Bokalo
atsisakau ir godžiai atsigeriu „Budvar” alaus tiesiai iš butelio
kaklelio.
Skanu.
Visi šie žmonės susirinko čia dėl manęs. Jaučiuosi kaip
seniai prarastas sūnus paklydėlis.
Gal toks ir esu?..
— Stebiuosi, kad nenori ko nors stipresnio, — prabyla
Eliotas. — Po velnių, tai kas gi tau nutiko? Kad kažkas ne
taip, supratau, kai paskambino tėtis ir pasakė, jog dingo tas
helikopteris.
 — Eliotai! — sudraudžia sūnų Greisė.
— Sraigtasparnis!
Dėl Dievo meilės, Eliotai. Negaliu pakęsti žodžio
„helikopteris”, ir jis tai žino. Brolis plačiai nusišypso ir aš nė
nepajuntu, kaip išsišiepiu iki ausų.
— Prisėskime, aš jums papasakosiu.
Įsitaisau ant sofos šalia Anos, šeimyna paseka mūsų
pavyzdžiu. Vėl godžiai atsigeriu alaus ir prie svetainės durų
pamatau Teilorą. Pasisveikindamas linkteliu ir jis man atsako
tuo pačiu.
Ačiū Dievui, bent jis neverkia. Nežinau, ar ištverčiau.
— Kaip tavo duktė? — pasiteirauju.
— Jau viskas gerai. Netikro pavojaus signalas, sere.
— Gerai.
— Džiaugiuosi, kad grįžote gyvas ir sveikas, sere. Ar bus
kokių nurodymų?
— Turime pargabenti sraigtasparnį.
— Dabar? Ar galime palaukti rytojaus ryto?
— Manau, galime.
— Puiku, pone Grėjau. Gal dar kas nors, sere?
Papurtau galvą ir dar kartą, sveikindamas Teilorą, kilsteliu
butelį. Rytoj viską išsamiai jam papasakosiu. Maloniai
nusišypsojęs, Teiloras išeina.
— Kristianai, kas atsitiko? — klausia Karikas.
Patogiai sėdėdamas ant sofos, papasakoju šeimai, kaip
man teko leistis avariniu būdu.
— Gaisras? Užsidegė abu varikliai? — Karikas atrodo
priblokštas.
— Taip.
— Mėšlas! O aš maniau... — priduria tėtis.
— Žinau, — pertraukiu jį. — Man labai pasisekė, kad
skridau taip žemai.
Šalia manęs sėdinti Ana suvirpa ir aš apglėbiu jai pečius.
— Šalta? — pasiteirauju, o ji suspaudžia mano ranką ir
papurto galvą.
— Kaip tu užgesinai ugnį? — įsiterpia Ketrina.
 — Gesintuvu. Pagal taisykles sraigtasparnyje privaloma jį
turėti, — atsakau, nors man ir nepatinka, kad ji taip
stačiokiškai kalba. Neužsimenu jai, kad panaudojau specialias
gaisrui gesinti skirtas talpyklas.
— Kodėl nepaskambinai ir nesusisiekei radijo ryšiu? —
klausia mama.
Paaiškinu, kad užsidegus varikliams buvau priverstas
išjungti visą elektroniką. O ją išjungęs, negalėjau naudotis
radijo ryšiu, be to, toje vietovėje nebuvo ir mobiliojo ryšio.
Šalia sėdinti Ana staiga įsitempia. Pasisodinu ją ant kelių.
— O kaip grįžote į Sietlą? — teiraujasi mama, ir aš jai
papasakoju apie Sebą.
— Ta kelionė truko visą amžinybę. O mobiliojo jis
neturėjo — keista, bet taip ir buvo. Nė nemaniau...
Pakeliu akis į susirūpinusius savo šeimos narių veidus ir
mano žvilgsnis sustoja prie mamos.
— Kad mes galėtume dėl tavęs jaudintis? Ak, Kristianai!
Mes visi ėjome iš proto!
Ji labai supykusi, ir aš pirmą kartą gyvenime pasijuntu
truputį kaltas. Staiga prisimenu ir Flino pamokslus, kokie
svarbūs yra šeimos ryšiai.
— Net į žinių laidą patekai, brolau, — sako Eliotas.
— Taip... Supratau tai, kai prie pastato mane pasitiko keli
fotografai. Atleisk, mama, turėjau paprašyti vairuotojo
stabtelėti, kad galėčiau paskambinti. Bet norėjau kuo greičiau
grįžti.
Greisė papurto galvą.
— Mielasis, džiaugiuosi, kad apskritai grįžai gyvas ir
sveikas.
Ana prisiglaudžia prie manęs ir atsiremia man į krūtinę.
Matyt, jaučiasi pavargusi.
— Abu varikliai? — suraukęs kaktą, nepatikliai vėl sumurma
Karikas.
— Įsivaizduok.
Gūžteliu pečiais ir ranka perbraukiu Anai per nugarą. Ji vėl
šniurkščioja.
 — Na jau, — šnipšteliu ir suėmęs už smakro kilsteliu jos
galvą. — Liaukis verkti.
Ji atgalia ranka nusibraukia nosį.
— Liaukis dinginėti, — sako.
— Elektros gedimas... Keista, ar ne? — vėl prabyla Karikas.
— Taip, ir man keista, tėti. Bet dabar tiesiog noriu atsigulti,
o apie visą tą mėšlą galvosiu rytoj.
— Vadinasi, žiniasklaida žino, kad žymusis Kristianas
Grėjus rastas gyvas ir sveikas? — pakėlusi akis nuo
mobiliojo, įsiterpia Keitė.
Na, jie nufotografavo mane, grįžtantį namo.
— Taip. Su žiniasklaida pabendraus Andrėja ir mano
Viešųjų ryšių skyriaus darbuotojai. Ros jai paskambino, kai
tik grįžo namo.
Sulaukęs tiek žiniasklaidos dėmesio, Šernas jausis kaip
sumauta žuvis vandenyje.
— Taip, paskui Andrėja paskambino man ir pranešė, kad tu
gyvas, — šypsodamasis priduria Karikas.
— Reikės pakelti tai moteriai atlyginimą, — sumurmu. —
Jau vėlu.
— Ką gi, man rodos, ponios ir ponai, tai užuomina, kad
mano brangiajam broleliui reikėtų pailsėti, — pareiškia Eliotas
išdykėliškai merkdamas man akį.
Atsiknisk, broli.
— Kari, mano sūnus saugus, — sako mama. — Gali vežti
mane namo.
— Taigi. Pamiegoti mums visiems būtų ne pro šalį, —
šypsodamasis pritaria žmonai Karikas.
— Nakvokite čia, — pasiūlau. Vietos pakaks visiems.
— Ne, mielasis, noriu namo. Dabar jau žinau, kad tau
niekas negresia.
Kai svečiai susiruošia eiti, pasodinu Aną ant sofos ir
atsistoju.
Mama dar kartą mane apkabina ir aš suspaudžiu ją glėbyje.
— Aš taip nerimavau, mielasis, — sušnabžda ji.
— Man viskas gerai, mama.
 — Taip. Manau, tau išties viskas gerai, — susikaupusi
ištaria ji, žvilgteli į Aną ir nusišypso.
Neskubėdami atsisveikiname su šeimos nariais, su Ketrina
bei Etanu ir palydime juos iki lifto. Durys užsidaro ir
vestibiulyje liekame vienudu su Ana.
Mėšlas. Dar lieka ir Chosė. Jis trypčioja koridoriuje.
— Tai gal... aš jau eisiu gulti. Paliksiu judu vienus, — sako
jis.
— Ar rasi savo kambarį? — klausiu.
Chosė linkteli.
— Taip, ūkvedė...
— Ponia Džouns, — primena jam Ana.
— Taip, ponia Džouns jau anksčiau man parodė, kur
nakvosiu. Įspūdingi apartamentai, Kristianai.
— Ačiū, — padėkoju, apglėbiu Aną ir pabučiuoju jai į
plaukus. — Aš dar suvalgysiu, ką ponia Džouns man paruošė.
Labanakt, Chosė.
Apsisuku ir išeinu, palikęs jį su savo mergina.
Jis būtų paskutinis kvailys, jei dabar mėgintų prie jos lįsti.
Noriu valgyti.
Ponia Džouns paduoda man suvožtinį su kumpiu ir sūriu, su
lapinėmis salotomis ir majonezu.
— Ačiū, — padėkoju jai. — Eikit gulti.
— Taip, sere, — maloniai šypsodamasi sako ji. —
Džiaugiuosi, kad grįžote gyvas ir sveikas.
Ji išeina, o aš grįžtu į svetainę ir iš tolo stebiu Rodrigesą ir
Aną. Man bebaigiant valgyti suvožtinį, Chosė ją apkabina. Jis
užsimerkia. Tas vaikinas Aną dievina.
Ar ji tai supranta?
Ana jam pamoja, tada atsisuka ir pamato, kad nenuleidžiu
nuo jos akių. Ji prieina prie manęs, sustoja, ir mudviejų
žvilgsniai susitinka.
Įdėmiai nužvelgiu Aną. Jos drabužiai susiglamžę, bet ji dar
niekada neatrodė tokia graži. Ji — puiki, nuostabi, vienintelė.
Ji — namuose.
Mano namuose.
 Pajuntu gerklėje gumulą.
— Žinai, jis vis dar kankinasi dėl tavęs, — sumurmu
maldydamas krūtinę užplūdusius jausmus.
— Iš kur žinote, pone Grėjau?
— Atpažįstu simptomus, panele Stil. Manau, ir mano
negalavimas toks pat.
Myliu tave.
Ji išplečia akis. Perveria mane rimtu žvilgsniu.
— Maniau, jau niekada tavęs nebepamatysiu, —
sušnabžda.
Ak, mažyte. Gumulas gerklėje dar padidėja.
— Nebuvo taip blogai, kaip atrodė, — mėginu ją guosti.
Ana pakelia nuo grindų mano švarką su batais ir prieina.
— Aš paimsiu, — sakau tiesdamas ranką prie švarko.
Stovime svetainėje žvelgdami vienas kitam į akis.
Ji tikrai čia.
Ji laukė manęs.
Tavęs, Grėjau. Nors niekada nemaniau, kad kas nors kada
nors manęs lauktų.
Prisitraukiu Aną ir suspaudžiu glėbyje.
— Kristianai, — atsidusdama ištaria ji ir vėl pravirksta.
— Ššš... — pabučiuoju jai į plaukus. — Žinai... kelias
sekundes prieš nutupiant mane buvo apėmęs visiškas
siaubas ir tada galvojau vien apie tave. Tu mano talismanas,
Ana.
— Maniau, jau praradau tave, — sukužda ji.
Taip ir stovime. Tylėdami. Apsikabinę. Prisimenu, kaip
šiame kambaryje mudu šokome.
„Užbūrei mane”.
Tai buvo įsimintinos akimirkos. Kaip ir dabar. Niekada
neleisiu jai išeiti.
Ana paleidžia mano batus, šie dunksteli į grindis ir mane
išgąsdina.
— Eikš, nusiprausime po dušu.
Po varginančio žygio jaučiuosi suskretęs.
— Gerai.
 Ji pakelia į mane akis, bet iš glėbio nepaleidžia. Pirštais
suimu jai smakrą ir kilsteliu.
— Žinai, Ana Stil, net ir apsiverkusi tu graži, — atsargiai ją
pabučiuoju. — O tavo lūpos švelnios...
Vėl bučiuoju Aną ir šį kartą pasiimu viską, ką ji man gali
duoti. Ji pirštais perbraukia man per plaukus.
— Turiu kur nors padėti švarką, — sumurmu.
— Mesk ant grindų, — prikišusi lūpas prie mano lūpų,
paragina Ana.
— Negaliu.
Ji žingteli atatupsta ir suglumusi pakreipia galvą.
Paleidžiu ją iš glėbio.
— Štai kodėl.
Taip taręs, iš vidinės švarko kišenės ištraukiu mažą Anos
man dovanotą dėžutę.
2011-ŲJŲ BIRŽELIO 18-OJI, ŠEŠTADIENIS
Užmetu švarką ant sofos atlošo, o ant jo pasidedu dėžutę.
Ana žvilgteli į savo laikrodį ir žingteli atatupsta.
Kas čia vyksta?
— Atidaryk, — sušnabžda ji.
— Tikėjausi, kad taip pasakysi. Ta dėžutė nedavė man
ramybės.
Ji plačiai nusišypso, paskui sukanda apatinę lūpą ir, jei
neapsirinku, atrodo gerokai susinervinusi.
Kodėl?
Šypteliu norėdamas ją nuraminti, išvynioju dėžutę ir
atidarau.
Joje randu raktų pakabutį su mirguliuojančiais
miniatiūriniais spalvotais taškeliais, vaizduojančiais Sietlo
panoramą. Išimu pakabutį iš dėžutės svarstydamas, ką jis
galėtų simbolizuoti, bet jaučiuosi sutrikęs. Nenumanau, ką
visa tai reiškia.
Pakeliu akis į Aną tikėdamasis bent menkos užuominos.
— Apversk, — paragina ji.
Taip ir padarau. Kitoje pakabučio pusėje ryškiai šviečia
žodis „Taip”. Taip.
Taip.
TAIP.
Vienas paprastas žodis. Bet kokia gili jo prasmė...
Jis keičia visą gyvenimą.
Čia. Dabar.
Man ima daužytis širdis, įsispoksau į Aną vildamasis, kad
teisingai supratau šio „taip” reikšmę.
— Su gimtadieniu, — sušnabžda Ana.
Negaliu patikėti.
Ji linkteli.
Vis dar netikiu.
— Pasakyk tai.
Noriu šį žodį išgirsti iš jos lūpų.
— Taip, tekėsiu už tavęs.
 Staiga ir mano širdį, ir galvą, ir visą kūną, ir net sielą
užplūsta džiaugsmas. Man sukasi galva. Jaučiuosi priblokštas.
Apsvaigęs iš laimės puolu prie Anos, čiumpu ją į glėbį ir
juokdamasis imu sukti ratu. Ji įsitveria mano žastų, bet taip
pat juokiasi, o jos akys spindi.
Paskui paliauju suktis, nuleidžiu ją ant grindų, delnais
suspaudžiu skruostus ir pabučiuoju. Mano lūpos pažadina jos
lūpas ir šios atsiveria man tarsi gėlės žiedas. Miela mano
Anastazija...
— Ak, Ana, — susižavėjęs sumurmu ir lūpomis brūkšteliu
jai per lūpų kamputį.
— Jau maniau, kad tave praradau, — rodos, taip pat
apsvaigusi, sako ji.
— Mažyte, vien 135-ojo gedimas tikrai neatitrauks manęs
nuo tavęs.
— 135-ojo?
— Kalbu apie „Čarlį Tango”. Tai eurokopteris EC135,
saugiausias tokios klasės sraigtasparnis.
Bet tik ne šiandien.
— Pala... — kilsteliu ant grandinėlės kybantį raktų
pakabutį. — Tą dėžutę man įdavei prieš susitikimą su Flinu.
Ji patenkinta linkteli ir nusišypso.
Kas yra?
Anastazija Stil!
— Norėjau, kad žinotum: nesvarbu, kokia bus Flino
nuomonė, dėl jos aš tikrai neapsigalvosiu.
— Vadinasi, vakar visą vakarą, kai maldavau tavęs
atsakyti, tą atsakymą jau turėjau?
Staiga man pritrūksta oro, ima svaigti galva, be to,
jaučiuosi truputį suirzęs.
Po galais...
Nežinau, ar pykti, ar džiaugtis. Net ir dabar ji nesiliauja
manęs stebinti.
— Šitiek nerimo... — niūriai burbteliu. Ana išdykėliškai
nusišypso ir vėl trūkteli pečiais. — Ak, panele Stil, nė
nemėginkite manęs apgauti. Šią akimirką noriu...
 Anos atsakymą visą laiką nešiojausi kišenėje.
Geidžiu jos.
Čia.
Dabar.
Ne. Palauk.
— Kaip tu galėjai versti mane laukti?
Ana atidžiai stebi mano veidą, o aš paskubomis apmetu
planą. Už tokį įžūlumą ji turėtų sulaukti pelnyto atpildo.
— Man regis, panele Stil, nusipelnėte šiokios tokios
bausmės, — sakau tyliai ir grėsmingai.
Ana apdairiai žingteli atatupsta. Gal ketina sprukti?
— Ar čia toks žaidimas? Nes aš tave pagausiu. — Ji
žaismingai nusišypso ir ta šypsena mane užburia. — Be to,
kramtai lūpą, — priduriu.
Žengusi dar vieną žingsnį atgal, ji apsisuka ketindama
bėgti, bet aš pripuolęs ją sučiumpu. Mano keliama ant peties,
Ana klykteli, o aš patraukiu į savo... ne, į mūsų vonios
kambarį.
— Kristianai!
Ana pliaukšteli man per užpakalį.
Atsakau jai tuo pačiu. Stipriai.
— Oi! — šūkteli Ana.
— Metas praustis, — pareiškiu ir nusinešu ją koridoriumi.
— Paleisk mane!
Kybodama man ant peties, ji ima muistytis, bet aš tvirtai
laikau suspaudęs jos šlaunis. Labiausiai mane linksmina jos
aikčiojimai ir kikenimas. Anai tai patinka.
Man — taip pat.
Kai praveriu vonios kambario duris, mano veide šviečia
plati kaip Pjudžeto sąsiauris šypsena.
— Šie bateliai tau patinka? — klausiu. Jie atrodo brangūs.
— Man labiau patiktų, jei jų padai liestų grindis.
Žodžius ji taria sunkiai, dusliai, matyt, tik apsimeta
besipiktinanti, o iš tiesų vos tramdo juoką.
— Jūsų noras man įsakymas, panele Stil.
Nuaunu jai abu batelius ir jie tarkšteli ant plytelėmis išklotų
grindų. Stabtelėjęs prie tualetinio staliuko, iš kišenių
išsitraukiu mobilųjį, raktus, piniginę ir patį vertingiausią
daiktą — raktų pakabutį. Nenoriu, kad jis sušlaptų. Ištuštinęs
kišenes ir vis dar persimetęs Aną per petį, žengiu į dušo
kabiną.
— Kristianai! — vėl šūkteli Ana.
Nekreipdamas į ją dėmesio, atsuku čiaupą ir mudviem ant
galvų, bet daugiausia Anai ant nugaros ima lietis vanduo.
Šaltas. Juokdamasi ji suklykia ir vėl ima muistytis.
— Ne! Paleisk mane! — kikendama spygteli Ana.
Ji vėl man pliaukšteli ir aš jos pasigailiu.
Paleidžiu Aną ir ji, vilkėdama šlapius drabužius, nuslysta
per mane.
Ji įraudusi. Plačiai atmerktos jos akys spindi. Ji tokia žavi.
Ak, mažyte.
Delnais švelniai suspaudžiu jai skruostus ir mano lūpos
priglunda prie švelnių jos lūpų. Pagarbiai, su meile liežuviu
imu tyrinėti jos burną. Ana užsimerkia, alkdama tokio
artumo, priima mano bučinį ir, mudviem stovint po vandens
srove, atsako man tuo pačiu.
Vanduo jau šiltesnis ir ji ištiesia rankas prie permirkusių
mano marškinių. Ištraukia jų skvernus iš už kelnių juosmens.
Nesiliaudamas jos bučiuoti ir neatitraukdamas lūpų nuo jos
lūpų, sudejuoju.
Negaliu liautis jos mylėjęs.
Nenoriu liautis jos mylėjęs.
Niekada.
Ana neskubėdama ima sagstyti man marškinius, o aš
kyšteliu ranką jai už nugaros ir suspaudžiu užtrauktuko
segtuką. Trukteliu jį žemyn ir pirštais užčiuopiu šiltą ir nuogą
jos odą.
Ak... Tas pojūtis. Trokštu daugiau. Vėl aistringai ją
bučiuoju, o mano liežuvis įsmunka jai į burną.
Ana dusliai sudejuoja, staiga stipriai trūkteli į šalis mano
marškinių skvernus, ir pažirusios sagos nukrinta ant dušo
kabinos pagrindo.
 Nieko sau.
Ana!
Ji nusmaukia marškinius man nuo pečių ir priremia mane
prie plytelėmis išklijuotos sienos. Bet negali jų nuvilkti.
— Sąsagos...
Pakeliu rankas. Ana vikriai atsega sąsagas, šios nukrinta
ant dušo kabinos pagrindo, o paskui jas ten pat keliauja ir
marškiniai. Tada ji nekantraudama užkiša pirštus už mano
kelnių juosmens.
Na jau ne.
Per anksti.
Čiumpu Aną už pečių ir apsuku, kad galėčiau prieiti prie
užtrauktuko. Iki galo jį atitraukiu ir nusmaukiu suknelę
žemiau krūtų. Anos rankos vis dar įkištos į rankoves, tad jos
judesiai suvaržyti.
Man patinka.
Nustumiu šlapius plaukus jai nuo sprando, pasilenkiu ir,
liežuviu braukdamas nuo sprando iki plaukų augimo linijos,
ragauju jos oda plūstantį vandenį.
Anos skonis pasakiškas.
Tada čiulpčiodamas apibėriu bučiniais jos kaklą ir pajuntu,
kad mano penis remiasi į kelnių užtrauktuką. Ana rankomis
atsiremia į plyteles ir sudejuoja, o aš švelniai pabučiuoju
mėgstamiausią vietą — jos paausį. Tada atsargiai atsegu
liemenėlę, nutraukiu žemyn ir delnais švelniai suimu jos
krūtis. Patenkintas dusliai sudejuoju. Jos krūtys tobulos.
Ir trokštančios glamonių.
— Kaip gražu, — šnipšteliu Anai į ausį.
Ji pakreipia galvą, kad lengviau pasiekčiau kaklą, ir stumteli
krūtis man į delnus. Tada, vis dar varžoma suknelės, ištiesia
rankas sau už nugaros ir ima čiuopti man tarpkojį.
Tramdydamas jaudulį garsiai įkvepiu, stumteliu
nekantraujantį penį į priekį. Per mirkstantį kelnių audinį
jaučiu Anos pirštus. Tai taip erotiška.
Tada imu švelniai timpčioti jai krūtų spenelius, — iš pradžių
smiliais ir nykščiais, paskui ir visais kitais pirštais. Nuo mano
glamonių speneliams standėjant ir burkstant, Ana garsiai
sudejuoja.
— Taip, — sukuždu.
Noriu tave girdėti, mažyte.
Vėl atsuku Aną į save, įsisiurbęs į lūpas, nuvelku suknelę,
apatinius, ir štai ji stovi prieš mane nuoga, o mudviem prie
kojų pūpso krūva šlapių jos drabužių.
Ana paima kūno prausiklį ir įsispaudžia jo į delną. Tada
pakelia į mane akis ir, nebyliai prašydama leidimo, laukia.
Gerai. Pamėginkime.
Sunkiai atsidusęs linkteliu.
Bet vis tiek jaučiuosi įsitempęs.
Ta įtampa — visame kūne.
Po galais...
Atsipalaiduok, Grėjau.
Ji nenori tavęs skriausti.
Netrukus suspaudžiu Anai klubus ir atidžiai pažvelgiu į akis.
Matau, kokia ji susikaupusi. Matau jos užuojautą. Viskas
gerai. Imu alsuoti greičiau. Bet tvardausi. Kaip nors iškęsiu.
— Ar taip gerai? — klausia Ana.
— Taip, — vos ne vos ištariu.
Jos rankos nuslysta mano kūnu, prausia man pažastis,
šonus, paskui keliauja pilvu, pasiekia papilvę ir kelnių
juosmenį.
Giliai iškvepiu.
— Dabar mano eilė.
Pasitraukiame nuo vandens srovės ir aš paimu šampūną.
Užpilu truputį jo Anai ant galvos ir imu sukamaisiais judesiais
trinkti jai plaukus. Ji užsimerkia ir iš malonumo dusliai
sudejuoja.
Taip pat pajutęs pasitenkinimą, tyliai nusijuokiu.
— Patinka?
— Aha.
— Ir man, — vis dar masažuodamas galvos odą pabučiuoju
jai į kaktą. — Nusisuk.
Ana iš karto paklūsta ir aš toliau trenku jai plaukus. Kai
baigiu, jos plaukuose matyti putų. Vėl nusivedu ją po dušu.
— Palenk galvą.
Ana pasilenkia ir aš išskalauju jai plaukus.
Nieko pasaulyje taip nemėgstu, kaip rūpintis savo
mergaite.
Visaip.
Ana atsisukusi čiumpa man už kelnių juosmens.
— Noriu nuprausti tave visą, — sako.
Paklusdamas jos valiai kilsteliu rankas.
Priklausau tau, Ana. Imk mane.
Ji nuvelka man drabužius, išlaisvina mano varpą, ir mano
kelnės su trumpikėmis šlepteli ant drabužių krūvos mums
prie kojų.
— Rodos, tau malonu mane matyti, — sako ji.
— Man visada malonu jus matyti, panele Stil.
Ana paima kempinę, užspaudžia ant jos prausiklio ir mudu
vienas kitam nusišypsome. Ištiesusi ranką ir pirmiausia
prausdama man krūtinę ji mane gerokai nustebina, bet
netrukus kempinė ima slysti žemyn ir pasiekia varpą.
O, taip.
Ana numeta kempinę ir toliau darbuojasi rankomis.
Prakeikimas.
Ana tvirtai suima jį, ir aš užsimerkiu. Stumteliu dubenį į
priekį ir sudejuoju. Po ką tik patirtų išgyvenimų, vos
nesibaigusių mirtimi, būtent taip geriausia leisti šeštadienio
rytą.
Palauk.
Atsimerkiu ir perveriu Aną įdėmiu žvilgsniu.
— Šiandien šeštadienis!
Sugriebiu ją per juosmenį, prisitraukiu ir pabučiuoju.
Sargių nebereikia.
Šlapia ir muilina mano ranka nuslysta jos kūnu — krūtimis,
pilvu — ir pasiekia tarpkojį. Kita ranka laikydamas Anai
galvą, bučiuodamas ją ir glamonėdamas jos liežuvį savuoju,
pirštais imu jaudrinti ją ten.
Kyšteliu pirštus giliau ir ji, neatitraukdama lūpų, sudejuoja.
 Mes nuogi ir prigludę vienas prie kito.
— Atsimerk Noriu matyti tavo akis.
Ana kilsteli galvą ir pažvelgia į mane išplėstomis akimis,
apimta nenumaldomo geismo. Nenuleisdamas nuo jos akių,
atsargiai įsiskverbiu. Sustingstu. Laikau ją. Pakėlęs.
Jausdamas kiekvieną jos kūno centimetrą.
— Priklausai man, Anastazija.
— Amžinai.
Jos atsakymas suteikia man sparnus.
— Ir dabar jau galime nieko nesivaržyti, nes ištarei
lemtingą „taip”.
Pasilenkęs pabučiuoju ją ir sulėtinu tempą. Nėra kur
skubėti. Mėgaujuosi Ana. Ji užsimerkia, atlošia galvą, ir mudu
imame sūpuotis.
Mudu.
Kartu.
Kaip vienas.
Paspartinu žingsnį. Man reikia daugiau. Reikia jos. Noriu ja
mėgautis. Mylėti. Jos šūksniai kursto mano aistrą ir leidžia
suprasti, kad ji artėja prie ribos. Su manimi. Vesdamasi
mane drauge.
Netrukus Ana šaukdama ir atlošusi galvą patiria palaimą;
įsikniaubęs jai į kaklą, aš taip pat nugarmu į palaimos
bedugnę.
Ant mūsų liejantis karštam garuojančiam vandeniui,
atsargiai susmunkame ant dušo kabinos grindų. Laikau
delnais suspaudęs Anos skruostus ir matau, kad ji verkia.
Mažyte.
Bučiniais nubraukiu kiekvieną jos ašarą.
Ji pasislenka, kad nugara remtųsi į mano nugarą, ir mudu
nepratariame nė žodžio. Tarp mudviejų tvyranti tyla labai
iškalbinga. Mane užplūsta ramybė. Po tokios neramios
popietės ir vakaro, po avarinio leidimosi, sekinančio žygio
pėsčiomis, po labai užtrukusios kelionės vilkiku pagaliau galiu
atsipūsti. Laikydamas Aną glėbyje ir apsivijęs ją kojomis,
smakru paliečiu jai viršugalvį. Myliu šią moterį — šią gražią,
narsią ir jauną moterį, kuri netrukus taps mano žmona.
Ponia Grėj.
Šypsodamasis nosimi brūkšteliu per šlapius jos plaukus, o
ant mudviejų vis dar pilasi šiltas vanduo.
— Pirštai nuo vandens išbrinko, — spoksodama sau į
plaštakas sumurma Ana.
Suspaudžiu delne jos pirštus ir kiekvieną švelniai
pabučiuoju.
— Mums reikėtų eiti lauk iš kabinos.
— Man čia patogu, — sako Ana.
Ir man, mažyte. Ir man.
Ji atsipalaiduoja, priglunda prie manęs ir, rodos, įsispokso į
mano kojų pirštus, o tada tyliai nusijuokia.
— Jus kažkas pralinksmino, panele Stil?
— Savaitė buvo sunki.
— Tikra tiesa.
— Dėkoju Dievui, kad grįžote gyvas ir sveikas, pone
Grėjau, — staiga rimtai priduria ji.
Galėjau ir negrįžti.
Mėšlas.
Jei...
Pajuntu gerklėje gumulą ir pamėginu jį nuryti, o prieš akis
iškyla žemė, sparčiai artėjanti link mudviejų su Rosa,
sėdinčių „Čarlio Tango” piloto kabinoje. Mane nukrečia
šiurpas.
— Buvau labai išsigandęs, — sušnabždu.
— Anksčiau?
Linkteliu.
— Vadinasi, pasakodamas viską supaprastinai, kad
neišgąsdintum tėvų?
— Taip. Skridau taip žemai, kad saugiai nusileisti nebuvo
kaip. Bet man kažkaip pavyko.
Ana įsispokso į mane, o jos veide atsispindi baimė.
— Ar pavojus buvo labai didelis?
— Labai. Kelias sekundes maniau, kad jau niekada tavęs
nebepamatysiu.
 Jaučiuosi tarsi ryžęsis niūriai, pačiai niūriausiai išpažinčiai.
Ana krusteli ir stipriai mane apkabina.
— Negaliu įsivaizduoti savo gyvenimo be tavęs, Kristianai.
Aš tave taip myliu, kad net baisu.
Oho!
Bet aš jaučiuosi taip pat.
— Ir aš. Be tavęs mano gyvenimas būtų beprasmis. Aš tave
labai myliu, — stipriau suspaudžiu ją glėbyje ir pabučiuoju į
plaukus. — Niekada tavęs nepaleisiu.
— O aš niekada ir nenorėsiu išeiti.
Ana pakšteli man į kaklą, o aš pasilenkiu jos pabučiuoti.
Man ima tirpti pėdos.
— Eikš. Nusišluostykime ir — į lovą. Aš pavargau, o tu
atrodai kaip sudaužyta.
Ji kilsteli antakį.
— Norite ką nors pasakyti, panele Stil?
Papurčiusi galvą, ji atsistoja ir palaukia manęs.
Pasiimame drabužius, aš nuo dušo kabinos pagrindo
surenku marškinių sąsagas. Ana švysteli mūsų permirkusius
drabužius į savo kriauklę.
— Tvarkysiu juos rytoj, — sako.
— Gera mintis.
Vienu rankšluosčiu apsiaučiu ją, kitu apsijuosiu strėnas. Kol
mudu prie mano kriauklės valomės dantis, ji pamalonina
mane putomis papuošta šypsena, aš atsilyginu tuo pačiu ir
mudu kaip įmanydami mėginame sulaikyti juoką, kad
neužspringtume dantų pasta.
Jaučiuosi kaip keturiolikmetis.
Ir tuo džiaugiuosi.

BAIGIU DŽIOVINTI anai plaukus ir ji įlipa į lovą. Rodos,

ji jaučiasi tokia pat išsekusi kaip aš. Dar kartą žvilgteliu į
raktų pakabutį ir savo mėgstamiausią ant jo užrašytą anglų
kalbos žodį.
Žodį, kupiną vilties ir įvairiausių galimybių.
Ji sutiko.
 Plačiai šypsodamasis įlipu į lovą ir įsitaisau šalia Anos.
— Kaip puiku. Man tai geriausia gimtadienio dovana iš visų
gautų. Geresnė net už plakatą su Džuzepės DeNatalės
autografu.
— Būčiau pasakiusi anksčiau, bet kadangi artėjo tavo
gimtadienis... — Ana trūkteli vieną petį. — Ką padovanoti
viską turinčiam vyrui? Pamaniau, padovanosiu... save.
Pasidedu raktų pakabutį ant naktinės spintelės,
prisiglaudžiu prie Anos ir ją apkabinu.
— Tas pakabutis nuostabus. Kaip ir tu.
— Toli gražu nesu nuostabi, Kristianai.
— Šaipotės iš manęs, panele Stil?
— Galbūt, — tyliai nusijuokia ji.
Viską žinau, Ana. Kūno kalba tave išduoda.
— Ar galiu kai ko paklausti? — priduria ji.
— Žinoma.
— Grįždamas iš Portlando taip ir nepaskambinai. Ar dėl to,
kad Sietle svečiuojasi Chosė? Nerimavai, kad mudu su juo čia
vieni?
Gal ir nerimavau...
Pasijuntu kaip paskutinis mulkis. Maniau, ji smagiai leidžia
laiką bare. Nepagalvojau, kad...
— Ar supranti, kaip tai juokinga? — atsisukusi į mane
klausia Ana, o jos akyse atsispindi priekaištas. — Ar žinai,
kokią didžiulę nerimo naštą buvai užkrovęs savo šeimai ir
man? Mes visi tave labai mylime.
— Nė nepamaniau, kad taip jaudinsitės.
— Kada tau per storą kaukolę prasismelks žinia, kad esi
mylimas?
— Per storą kaukolę?
— Taip. Per storą kaukolę.
— Kažin ar mano kaukolė tankiu pranoksta kitus kaulus.
— Kalbu rimtai! Liaukis mane juokinęs. Vis dar truputį
širstu ant tavęs, nors tą pyktį iš dalies ir maldai grįžęs namo
gyvas ir sveikas, mat maniau, kad... — ji nutyla, stipriai
sučiaupia lūpas ir prabyla vėl, tik jau gerokai ramiau: — Na,
pats žinai, ką maniau.
Paglostau jai veidą.
— Atleisk. Gerai?
— O tavo vargšė mama! Labai susigraudinau matydama
judu drauge, — tyliai priduria Ana.
— Dar nebuvau jos tokios matęs.
Greisė kūkčiojo.
Mama.
Mama kūkčiojo.
— Taip, tai buvo ypatinga akimirka. Paprastai ji labai
santūri. Šįkart buvo labai sukrėsta.
— Matai? Visi tave myli. Gal pagaliau tuo patikėsi, — Ana
mane pabučiuoja. — Su gimtadieniu, Kristianai. Džiaugiuosi,
kad esi čia ir šią ypatingą dieną mes drauge. Beje, dar
nematei, ką paruošiau tau rytojui... hm... tai yra jau
šiandienai.
— Gausiu dar vieną dovaną?
Aš priblokštas. Ko dar galėčiau trokšti?
— O kaipgi, pone Grėjau, bet dar turėsite palaukti.
Ji patogiai įsitaiso šalia manęs, užsimerkia ir po kelių
minučių užmiega. Stebiuosi, kad Ana geba taip greitai
užmigti.
— Mano brangioji mergaite. Atsiprašau. Atleisk, kad
priverčiau tave jaudintis, — sušnabždu, pabučiuoju jai į kaktą
ir, kone pirmą kartą gyvenime jausdamasis visiškai
patenkintas, užsimerkiu.

Ana plačiai šypsosi, jos plaukai spindi, ir mudu sėdime

„Čarlio Tango” kabinoje.
— Vykimės sutemas.
Ji nusijuokia. Nerūpestingai. Jaunatviškai. Mano mergaitė.
Mus nutvieskia auksinė šviesa.
Ir ji auksinė.
Ir aš.
Užsikosėju. Uodžiu dūmus. Jų pilna visur.
Nematau Anos. Ji pranyko dūmuose.
 Be to, mudu krentame. Smingame žemyn.
Garmame. Su visu „Čarliu Tango”.
Žemė sparčiai artėja.
Užsimerkiu ir pasiruošiu ištverti smūgį.
Tačiau jo nesulaukiu.
Mudu vaismedžių sode.
Obelų šakos linksta nuo obuolių.
Ana šypsosi, palaidi jos plaukai plevena vėjyje.
Ji paduoda man du obuolius. Raudoną ir žalią.
— Rinkis pirmas.
Rinkis.
Raudoną. Žalią.
Nusišypsau. Ir paimu raudoną.
Saldesnį obuolį.
Ana paima mane už rankos ir mudu einame.
Susikibę.
Pro alkoholikus ir narkomanus, besibūriuojančius prie
alkoholinių gėrimų krautuvėlės Detroite.
Sveikindamiesi jie mums mojuoja ir kilsteli savo rudus
popierinius maišelius.
Pro Esklavą. Elena šypteli ir pamoja.
Pro Leilą. Leila šypteli ir pamoja.
Ana paima iš manęs obuolį. Atsikanda.
— Hm... gardu.
Ji apsilaižo.
— Skanus. Man patinka.
— Aš jį užauginau. Su seneliu.
— Oho! Koks tu gabus.
Ana šypsodamasi apsisuka ir jos plaukai vėl plevena vėjyje.
— Myliu tave! — šūkteli ji. — Myliu tave, Kristianai.

Krūptelėjęs pabundu iš sapno. Tik šį kartą jaučiuosi

patenkintas, nors paprastai sapnai mane baugina.
Tai Anastazijos Stil efektas.
Plačiai šypsodamasis apsidairau. Anos lovoje nėra. Prieš
keldamasis, žvilgteliu į savo įkrautą mobilųjį. Turiu daug
žinučių, didumą jų atsiuntęs Šernas, bet kol kas nenoriu su
juo prasidėti. Išjungiu telefoną ir pasiimu nuo naktinės
spintelės raktų pakabutį ketindamas dar kartą jį apžiūrėti.
Ji ištarė lemtingą „taip”.
Tai buvo ne pačios romantiškiausios piršlybos.
Ana teisi. Ji nusipelnė gerokai daugiau. Jei ji nori širdelių ir
gėlyčių, turiu pasistengti, kad gautų. Man kyla mintis, tad
įsijungiu „Google” naršyklę ir susirandu netoli tėvų namų
veikiančią floristo studiją. Kol kas jie nedirba, tad balso pašte
palieku žinutę.
Mėšlas. Man reikės žiedo. Šiandien.
Juo rūpinsiuosi vėliau.
O dabar traukiu ieškoti Anos. Vonios kambaryje jos nėra.
Artėdamas prie svetainės išgirstu jos balsą. Ana šnekasi su
savo bičiuliu. Sustoju ir imu klausytis.
— Jis tau tikrai patinka, ar ne? — klausia Chosė.
— Aš jį myliu, Chosė.
Ana, mano mergaitė...
— Aišku, kaip nemylėsi, — sako jis ir, rodos, mosteli ranka
rodydamas mano butą.
— Po velnių, ačiū ir už tai! — įsižeidusi sušunka Ana.
Koks šunsnukis.
— Ei, Ana, aš pajuokavau, — pamėgina nuraminti ją
Chosė. — Aš tikrai tik pajuokavau. Tu niekada tokia nebuvai.
Ne. Ir nėra. Mulki tu...
— Omletas tiks? — pasiteirauja jo Ana.
— Žinoma.
— Man taip pat, — įsiterpiu žengdamas į virtuvę ir gerokai
juodu nustebindamas. — Labas, Chosė, — sveikindamasis
linkteliu.
— Kristianai...
Jis taip pat man linkteli.
Taip. Girdėjau, niekšeli, kaip įžeidei mano merginą.
Ana perveria mane iškalbingu žvilgsniu. Ji supranta, ką
darau.
— Norėjau atnešti pusryčius tau į lovą, — sako Ana.
 Neskubėdamas prieinu prie jos, stovinčios priešais
fotografą, pirštais suimu smakrą, kilsteliu jį ir ilgai, stipriai ir
garsiai Aną bučiuoju.
— Labas rytas, Anastazija, — sušnabždu.
— Labas rytas, Kristianai. Sveikinu tave su gimtadieniu.
Ana droviai man nusišypso.
— Nekantriai laukiu kitos tavo dovanos, — primenu, o Ana
nuraudusi nervingai žvilgteli į Chosė.
Hm... Įdomu, ką ji sumanė?
Rodrigeso veidas toks, tarsi būtų suvalgęs kokią šlykštynę.
Gerai.
— Na, ką šiandien ketini veikti, Chosė? — klausiu
mėgindamas palaikyti mandagų pokalbį.
— Važiuosiu susitikti su savo tėčiu ir Rėjumi, Anos tėvu.
— Ar juodu pažįstami? — klausiu suraukęs antakius, mat
man ši žinia visiškai nauja.
— Taip, jie drauge tarnavo kariuomenėje. Bet nebendravo,
kol mudu su Ana nesusitikome koledže. Labai gražu. Dabar
jie geriausi draugai. Ketiname važiuoti žvejoti.
— Žvejoti?
Pažvelgęs į Chosė tikrai nepasakytum, kad jis žvejys.
— Aha... Pajūrio vandenyse galima tikėtis neblogo laimikio.
Vaivorykštiniai upėtakiai užauga labai dideli.
— Tiesa. Mudu su broliu, Eliotu, kartą ištraukėme vieną
penkiolikos kilogramų.
— Penkiolikos kilogramų? Neblogai. Bet Anos tėvui
priklauso rekordas. Jis yra sužvejojęs devyniolikos su puse
kilogramo.
— Eik sau! O man tai nesakė.
Kita vertus, Rėjus ne iš tų, kurie skuba girtis. Nei jis, nei jo
duktė nėra pagyrūnai.
— Beje, sveikinu gimtadienio proga.
— Ačiū. Tai kur mėgsti žvejoti?
— Pietvakarinėje Ramiojo vandenyno pakrantėje. Tėtis
dievina Skagitą.
— Tikrai? Ir mano tėvas labiausiai mėgsta žvejoti ten, —
vėl gerokai nustebęs sakau.
— Jam labiau patinka Kanados pusėje. O Rėjus pirmenybę
teikia Valstijoms.
— Ar jie dėl to ginčijasi?
— Aišku, ypač kai išmeta po porą bokalų alaus.
Chosė plačiai nusišypso, o aš atsistoju šalia jo, prie virtuvės
spintelės. Gal šis vyrukas ne toks jau ir blogas?
— Vadinasi, tavo tėtis mėgsta žvejoti Skagite. O tu? —
teiraujuosi.
— Man labiau patinka jūros priekrantės vandenys.
— Kodėl?
— Jūroje sunkiau žvejoti. Bet ir įspūdžių daugiau. Didesni
iššūkiai. Man patinka jūra.
— Prisimenu, tavo parodoje mačiau ir jūros peizažų. Jie
labai geri. Beje, ačiū, kad atvežei tuos portretus.
Išgirdęs mano komplimentą, Chosė pasijunta nepatogiai.
— Nėra už ką. O kur tu mėgsti žvejoti?
Mudu išsamiai aptariame žvejybą upėse, ežeruose ir jūroje,
apsvarstome kiekvienos iš jų pranašumus ir trūkumus.
Pasirodo, Chosė taip pat aistringas žvejys.
Ana taiso pusryčius, stebi mudu ir, manau, džiaugiasi, kad
mudu su Chosė radome bendrą kalbą.
Abiem padėjusi ant baro po lėkštę su garuojančiu omletu ir
po puodelį kavos, ji įsitaiso šalia manęs ir kimba į savo
javainius. Nuo žvejybos mūsų pokalbis pakrypsta link
beisbolo, ir aš slapta viliuosi, kad Ana nenuobodžiauja. Mes
aptariame artimiausias „Mariners” rungtynes, — pasirodo, jis
šios komandos sirgalius, — ir suprantu, kad mudu su Chosė
turime nemažai bendro.
Įskaitant ir tai, kad mylime tą pačią moterį.
Moterį, kuri sutiko tapti mano žmona.
Nekantrauju jam tai pasakyti, bet... tvardausi.
Papusryčiavęs greitai persirengiu, apsimaunu džinsus ir
apsivelku sportinius marškinėlius. Grįžęs į virtuvę matau, kad
Chosė neša savo tuščią lėkštę į kriauklę.
— Ana, omletas buvo labai gardus.
 — Ačiū, — padėkoja ji, rausdama nuo Chosė komplimento.
— Man jau metas. Turiu važiuoti į Banderą, ten susitiksiu
su savo seniu.
— Į Banderą? — nustebęs klausiu.
— Taip. Viename iš Beikerio kalno nacionaliniame miške
esančių ežerų žvejosime upėtakius.
— Kuriame būtent?
— Žemutiniame Tuskohačio ežere.
— Hm... Pirmą kartą tokį girdžiu. Sėkmės.
— Ačiū.
— Perduok Rėjui mano linkėjimus, — priduria Ana.
— Perduosiu.
Susikibę už rankų, mudu su Ana palydime Chosė į
prieškambarį.
— Ačiū, kad leidai pernakvoti.
Jis paspaudžia man ranką.
— Nėra už ką, — atsakau.
Pats stebiuosi, kad kalbu visiškai nuoširdžiai. Rodos, Chosė
romus kaip avinėlis ir nekelia man jokios grėsmės. Jis
apkabina Aną, o aš — ir vėl nustembu! — netrokštu jėga
atplėšti jo letenų nuo savo merginos.
— Lik sveika, Ana.
— Ačiū. Buvo malonu su tavimi pasimatyti. Kitą kartą tikrai
pavakarosime mieste, — Chosė lipant į liftą, sako Ana.
— Aš tau šį pažadą priminsiu.
Stovėdamas lifto kabinoje Chosė pamojuoja ir durys
užsidaro.
— Matai, ne toks jis ir blogas, — pareiškia Ana.
Gal ir ne.
— Ana, jis vis dar nori įsitempti tave į lovą. Bet
nepasakyčiau, kad aš jį dėl to kaltinu.
— Kristianai, tai netiesa!
— Tu apie tai nė nepagalvojai, ar ne? Jis tavęs geidžia.
Beprotiškai.
— Kristianai, jis tik draugas, geras draugas.
Tarsi pasiduodamas kilsteliu rankas.
 — Nenoriu pyktis.
— Ir aš nenoriu.
— Tu jam nepasakei, kad mudu tuoksimės.
— Ne. Pamaniau, pirmiausia turiu pasakyti mamai ir Rėjui.
— Taip, tu teisi. O aš... hm... turiu paskambinti Rėjui ir
paprašyti tavo rankos.
Ana nusijuokia.
— Ak, Kristianai, juk gyvename ne aštuonioliktame
amžiuje.
— Tokios tradicijos.
Niekada nepagalvojau, kad kada nors kokio nors tėvo teks
prašyti jo dukters rankos.
O, kad jis sutiktų. Maldauju...
— Pasikalbėkime apie tai vėliau. Dabar norėčiau įteikti tau
kitą dovaną.
Kitą dovaną?
Nieko negali būti geriau už raktų pakabutį.
Ana išdykėliškai nusišypso ir sukanda apatinę lūpą.
— Vėl kramtai lūpą.
Švelniai trūkteliu jai smakrą. Droviai žvilgtelėjusi, Ana
ištiesina pečius, paima mane už rankos ir nusitempia į
miegamąjį.
Tada iš po lovos ištraukia dvi į dovanų popierių supakuotas
dėžes.
— Net dvi?
— Nupirkau prieš... vakarykštį nelaimingą atsitikimą. Dabar
nebežinau, ar gerai padariau.
Akivaizdžiai jaudindamasi ji paduoda man vieną dėžę.
— Ar tikrai nori, kad atplėščiau?
Ji linkteli.
Nuplėšiu dovanų popierių.
— „Čarlis Tango”, — sušnabžda Ana.
Dėžėje — medinio sraigtasparnio dalys. Bet didžiausią
įspūdį man padaro jo keliamosios mentės.
— Naudojantis saulės energiją. Čia tai bent.
Kaip išmintingai parinkta dovana. Mano atmintyje iškyla
tolimos praeities prisiminimas. Pirmos mano Kalėdos. Pirmos
tikros mano Kalėdos su mama ir tėčiu.

Mano sraigtasparnis gali skristi.

Mano sraigtasparnis mėlynas.
Jis skrenda apie Kalėdų eglutę.
Pralekia virš fortepijono ir nusileidžia vidury balto lauko.
Praskrenda virš mamytės ir tėčio.
Virš Elioto, žaidžiančio Lego kaladėlėmis.

Įsitaisau ant lovos ir, stebimas Anos, imu konstruoti

modeliuką. Darbas nesunkus, ir netrukus laikau rankoje
mažą mėlyną sraigtasparnį.
Jis man patinka.
Plačiai nusišypsojęs Anai, prieinu prie stiklinių balkono durų
ir žiūriu, kaip šildomos saulės spindulių ima suktis jo mentės.
— Tik pažiūrėk. Matai, ką jau dabar galime padaryti
panaudodami šią technologiją?
Laikau sraigtasparnį taip, kad būtų patogųjį stebėti, ir
matau, kaip lengvai saulės energija verčiama mechanine.
Sraigtasparnio mentės sukasi vis greičiau.
Nieko sau. Ir tai — tik vaikiškas žaislas.
Pasitelkę šią paprastą technologiją, galėtume pasiekti
gerokai daugiau. Didžiausias iššūkis — sugalvoti, kaip
tinkamai kaupti ir saugoti energiją. Tam galima panaudoti
grafeną, bet... ar pavyks sukurti pakankamai veiksmingas
baterijas? Baterijas, kurios greitai įkraunamos ir ilgai išlaiko
krūvį...
— Patinka? — išblaško mano mintis Ana.
— Ana, aš tiesiog apkerėtas. Ačiū, — apkabinęs pabučiuoju
ją ir mudu kartu žiūrime į besisukančias modeliuko
mentes. — Pasidėsiu jį kontoroje šalia sklandytuvo.
Patraukiu ranką nuo tiesioginių saulės spindulių, ir
keliamosios mentės ima suktis lėčiau, o netrukus ir visiškai
sustoja.
Šviesoje einame.
 Šešėliuose sulėtiname žingsnį.
Tamsoje sustojame.
Hm... Kokios filosofinės mintys, Grėjau.
Ana būtent tai ir padarė. Ištempė mane į šviesą, ir man čia
patinka.
Padedu „Čarlį Tango” Antrąjį ant komodos.
— Jis palaikys man draugiją, kol gelbėsime „Čarlį Tango”.
— Ar jį dar galima išgelbėti?
— Nežinau. Tikiuosi. Jei ne, labai jo ilgėsiuosi.
Ana mąsliai mane nužvelgia.
— O kas kitoje dėžėje? — klausiu.
— Gerai nežinau, ar ši dovana skirta tau, ar man.
— Šit kaip?
Ana paduoda man antrą dėžę. Ji sunkesnė, be to, viduje
kažkas barška. Ana nusibraukia ant nugaros plaukus ir ima
nekantriai mindžikuoti.
— Kodėl taip nerviniesi?
Ji atrodo ir susijaudinusi, ir truputį sutrikusi.
— Suintrigavote mane, panele Stil. Turiu prisipažinti, kad
tavo reakcija man patinka. Ką sumanei?
Pakėlęs dėžės dangtį ant viršaus pamatau audinio skiautę ir
nedidelę kortelę.

Per savo gimtadienį

būk su manimi šiurkštus.
Prašau.
Tavo Ana x

Pakeliu į ją akis.
Ką tai reiškia?
— Būti su tavimi šiurkščiam? — sumurmu.
Ana linkteli ir stipriai sučiaupia lūpas. Ji nervinasi, ir giliai
širdyje žinau, ką iš tiesų turi omenyje. Ji kalba apie žaidimų
kambarį.
Ar tu pasiruošęs, Grėjau?
Nuplėšiu vyniojamąjį popierių, dengiantį dėžės turinį, ir
išimu akių raištį. Gerai, ji nori, kad užriščiau akis. Toliau —
krūtų spaustukai. Ak, šitie netinkami. Jie baisūs.
Pradedančiajai netinka. Po krūtų spaustukais randu analinį
kaištį, bet jis gerokai per didelis. Dar Ana įdėjo „iPod”
grotuvą, ir man tai patinka. Matyt, ji pasitiki mano muzikiniu
skoniu. Be to, dėžėje dar yra ir sidabriškai pilkas, firminis
„Brioni” kaklaraištis, tad suprantu, kad Ana pageidauja būti
surišta.
Pagaliau, kaip ir tikėjausi, randu raktą nuo savo žaidimų
kambario.
Ana žvelgia į mane išplėstomis žydromis akimis.
— Nori žaisti? — tyliai klausiu kimiu balsu.
— Taip.
— Mano gimtadienio proga?
— Taip.
Jos atsakymą vos išgirstu.
Kodėl ji taip elgiasi? Gal dėl to, kad mano, jog to norėčiau?
Ar to, ką darome dabar, jai nepakanka? Ar aš tam
pasiruošęs?
— Tvirtai apsisprendei? — dar kartą klausiu.
— Tik be bizūnų ir panašių įnagių.
— Tą jau supratau.
— Tada taip. Apsisprendžiau.
Ana mane stulbina. Kasdien. Spoksau į daiktus dėžėje.
Kartais ji tikrai moka sugluminti.
— Išprotėjusi dėl sekso ir nepasotinama, — sumurmu. —
Ką gi, su šitais daikteliais galėsime šį tą nuveikti.
Jei Ana to nori... Prisimenu jos ištartus žodžius. Ji prašė,
prašė ir... prisiprašė.
Tavo iškrypėliškas dulkinimasis man patinka.
Jei laimėsi, Kristianai, vėl vesies mane į žaidimų kambarį.
Eisime į Raudonąjį kančių kambarį.
Norėčiau, kad parodytum. Man patinka būti prirakintai.
Vėl sudedu daiktus į dėžę.
Galėtume neblogai pasilinksminti.
Papilvėje žybtelėjusi įsiplieskia geismo kibirkštis. Nieko
panašaus nejaučiau nuo tos dienos, kai paskutinį kartą
smaginomės žaidimų kambaryje. Prisimerkęs ją nužvelgiu ir
ištiesiu ranką.
— Dabar, — įsakmiai tariu.
Pažiūrėsime, ar ji tikrai to nori.
Ana paduoda man ranką.
Gerai, pažaiskime.
— Eime.
Po vakarykščio kryčio turiu daugybę reikalų, bet numoju į
juos ranka. Šiandien mano gimtadienis, tad leisiu sau
pasilinksminti su savo sužadėtine.
Sustoju prie žaidimų kambario durų.
— Ar tikrai to nori?
— Taip, — sušnabžda Ana.
— Gal tik ko nors nenori?
Ji trumpai susimąsto.
— Nenoriu, kad mane fotografuotum.
Po galais, kodėl ji apie tai prabilo? Kodėl turėčiau ją
fotografuoti?
Grėjau. Žinoma, kad norėtum, jei tik ji tau leistų.
— Gerai, — sutinku vis dar sukdamas galvą, kodėl jai
apskritai kilo toks klausimas.
Ar ji žino? Neįmanoma.
Duris atrakinu susimąstęs ir susijaudinęs — kaip ir tuomet,
kai pirmą kartą ją čia atsivedžiau. Paraginu Aną žengti į vidų
ir uždarau duris.
Pirmą kartą nuo tos dienos, kai Ana mane paliko, šiame
kambaryje man jauku.
Vėl galiu tai daryti.
Padėjęs dovanų dėžę ant komodos, išimu „iPod”, įjungiu ir
nustatau, kad garsas eitų per kolonėles. „Eurythmics”. Taip.
Ši daina buvo sukurta tais pačiais metais, kai gimiau. Jos
ritmas labai įtaigus. Aš ją dievinu. Taip, man rodos, ir Anai ji
patiks. Įjungiu kartojimo režimą ir išgirstu pirmuosius dainos
akordus. Jie pernelyg garsūs, tad šiek tiek pritildau.
Atsisukęs randu Aną stovinčią vidury kambario, ryte
ryjančią mane alkanu, geismo kupinu žvilgsniu. Ji žaismingai
kramto apatinę lūpą ir muzikos ritmu siūbuoja klubus.
Ak, Ana, kokia tu jusli...
Neskubėdamas prie jos prieinu ir švelniai trūkteliu žemyn
smakrą, kad paleistų apatinę lūpą.
— Ką nori daryti, Anastazija? — sušnabždu ir, pirštais
tebespausdamas smakrą, švelniai pabučiuoju jai į lūpų
kamputį.
— Šiandien tavo gimtadienis. Darysime, ko nori tu, — tyliai
sako Ana, keldama į mane tamsėjančias ir geismo kupinas
akis.
Prakeikimas.
Įspūdis toks, tarsi ji šnekėtųsi su mano kotu.
Nykščiu brūkšteliu jai per apatinę lūpą.
— Ar mes čia todėl, kad manai, jog aš to noriu?
— Ne. Aš taip pat noriu čia būti.
Ji — tikra sirena.
Jei taip, tai pradėkime nuo pradžių.
— Ak, panele Stil, esama daugybės galimybių. Bet
pradėkime nuo jūsų drabužių. Nurenkime juos.
Atrišu jos chalato diržą, ištraukiu iš kilpelių, skvernai
prasiskleidžia ir pasimato jos šilkiniai naktiniai.
Žingteliu atatupstas ir prisėdu ant aukšto sofos galo.
— Nusirenk. Pamažu.
Panelė Stil mėgsta iššūkius.
Ji nusivelka chalatą ir, nenuleisdama nuo manęs akių,
paleidžia jį kristi ant grindų. Aš susijaudinu. Mano kūnu
akimirksniu nusirita geismo banga. Kad nesusigundyčiau jos
liesti, pirštu persibraukiu sau per lūpas.
Patempusi ir pakėlusi abi naktinių marškinių petnešėles, ji
žvilgteli į mane, paskui — į savo kūną, paleidžia jas, ir
naktiniai jos juosmeniu ir šlaunimis nuslysta ant grindų, prie
chalato. Dabar Ana stovi prieš mane visiškai nuoga.
Jos žvilgsnis kaitina man kraują.
Tiesiog nebegaliu ilgiau slėpti geismo.
Man kyla mintis, tad priėjęs prie komodos iš dovanų dėžės
išimu savo kaklaraištį. Suspaudęs jį tarp pirštų ir
traukdamas, grįžtu prie kantriai laukiančios Anos.
— Manau, panele Stil, per daug apsinuoginote.
Užmetu kaklaraištį Anai ant kaklo ir vikriai surišu viengubą
Vindzoro mazgą, bet vieną galą palieku gerokai ilgesnį.
Pirštais brūkšteliu Anai per kaklą, ji aikteli, tada paleidžiu
ilgąjį kaklaraiščio galą ir šis švelniai paliečia jai gaktos
plaukus.
— Dabar atrodote visai neprastai, panele Stil, — pabučiuoju
ją. — Ir ką gi su jumis daryti? — sumurmu.
Vėl suspaudęs kaklaraištį, stipriai trūkteliu ir Ana
akimirksniu atsiduria mano glėbyje. Nuo jos nuogo
prigludusio kūno man užverda kraujas. Panardinu pirštus jai į
plaukus. Įsisiurbiu jai į lūpas, mano liežuvis tyrinėja jos
burną.
Godžiai. Primygtinai. Nepaisydamas jokių kliūčių.
Jos burnoje — nuostabusis Anastazijos Stil skonis. Mano
mėgstamiausias.
Kitos rankos delnu suimu užpakalį ir pirštais čiuopiu
sėdmenis.
Kai ją paleidžiu, mes abu šnopuojame. Sulig kiekvienu
kvėpsniu jos krūtys kilnojasi.
Ak, mažyte. Ką tu man darai?
— Apsisuk, — paraginu.
Ana kaipmat paklūsta, o aš ištraukiu jos plaukų raištį ir
supinu juos į kasą. Palaidų plaukų žaidimų kambaryje man
nereikia.
Švelniai trūkteliu kasą ir ji kilsteli galvą.
— Gražūs tavo plaukai, Anastazija, — pabučiuoju jai į kaklą
ir ji pasimuisto. — Tau tereikia pasakyti, kad liaučiausi. Juk
žinai, tiesa? — sušnabždu jai prie kaklo.
Ji užsimerkusi linkteli.
Bet... po galais, atrodo laiminga.
Apsuku Aną ir vėl suimu kaklaraiščio galą.
— Eikš, — nuvedu ją prie komodos, ant kurios sudėtos
visos kitos dovanos iš dėžės. — Anastazija, šie daiktai... —
paimu užpakalio kaištį. — Šitas vienu dydžiu per didelis.
Kadangi dar nesi patyrusi analinių žaidimų, nenoriu jų pradėti
su šiuo kaiščiu. Pradėsime nuo šito.
Ištiesęs parodau jai mažąjį pirštelį.
Ana išpučia akis iš nuostabos.
Turiu pripažinti, kad vienas iš mano mėgstamiausių
laisvalaikio užsiėmimų yra stebinti Aną.
— Tik šiuo piršteliu — vienu, — priduriu. — Šie gnybtai
labai skaudūs, — pirštu baksteliu į krūtų spenelių gnybtus. —
Naudosimės šitais, — iš komodos stalčiaus išimu
mažesnius. — Jie reguliuojami.
Ana atidžiai juos apžiūri. Susižavėjusi. Man patinka, kad ji
tokia smalsi.
— Ar viskas aišku? — klausiu.
— Taip. Ar pasakysi, ką ketini daryti?
— Ne. Aš improvizuoju. Ana, tai ne iš anksto surežisuotas
spektaklis.
— Kaip turėčiau elgtis?
Koks keistas klausimas.
— Kaip nori.
Garsiai pasvarstau, ar ji tikėjosi pamatyti mane kitokį.
— Na, taip. Tas kitas Kristianas man patinka, — prisipažįsta
ji.
— Šit kaip? — nykščiu perbraukiu jai per apatinę lūpą ir vos
atsispiriu pagundai vėl pabučiuoti Aną. — Aš tavo meilužis,
Anastazija, o ne dominantas. Man labai patinka girdėti tave
juokiantis ir mergaitiškai kikenant. Patinka matyti tave ramią
ir laimingą, tokią kaip Chosė nuotraukose. Tai mergina, kuri
pargriuvo žengdama į mano darbo kabinetą. Tai mergina,
kurią įsimylėjau. Tačiau, kad ir ką dabar pasakiau, mėgstu
elgtis su jumis šiurkščiai, panele Stil, ir tas kitas Kristianas
žino porą gudrybių. Taigi darykite, kas liepta, ir nusisukite.
Ana paklūsta, o jos veide matyti jaudulys.
Myliu tave, Ana.
Labai paprasta.
Ištraukiu iš stalčių man reikalingus įrankius ir sudedu juos
ant komodos.
— Eikš, — trūkteliu kaklaraiščio galą ir nusivedu ją prie
stalo. — Noriu, kad atsiklauptum čia.
Atsargiai užkeliu Aną ant stalo, o ji pariečia kojas ir
atsiklaupia priešais mane.
Mudviejų nosys beveik liečiasi. Ana žvelgia į mane
spindinčiomis akimis.
Delnais perbraukiu jai per šlaunis, paliečiu kelius ir
pražargdinu, kad matyčiau savo tikslą.
— Rankas už nugaros. Uždėsiu tau antrankius.
Parodau jai odinius alkūnių antrankius ir pasilenkiu jų
uždėti. Ji pasisuka, truputį pravertos jos lūpos slysteli mano
žandikauliu, o liežuvis brūkšteli per barzdos šerelius.
Užsimerkiu ir, vos sulaikydamas dejonę, kelias akimirkas
mėgaujuosi šiuo prisilietimu.
Tada atšlyju ir ją sudraudžiu:
— Liaukis. Jei nesiliausi, viskas baigsis greičiau, nei mes
abu norėtume.
— Tau neįmanoma atsispirti.
— Šit kaip?
Ana įžūliai linkteli.
— Na, neblaškyk manęs, nes užkimšiu burną.
— Man patinka tave blaškyti.
— Arba išpersiu, — įspėju. Ana plačiai nusišypso. — Elkis,
kaip dera, — priekaištingai sakau ir pasitraukęs odiniais
antrankiais pliaukšteliu sau per delną.
Tai galėtų būti ir tavo užpakalis, Ana.
Ji droviai įsispokso sau į kelius.
— Jau geriau.
Pamėginu vėl ir šį kartą man pavyksta juos uždėti. Mėginu
nekreipti dėmesio, kad ji nosimi braukia man per petį, ir
dėkoju Dievui, kad po vidurnakčio nusiprausėme po dušu.
Sukaustyta antrankiais, Ana truputį išriečia nugarą. Dabar
jos krūtys atkištos į priekį ir prašosi liečiamos.
— Gerai jautiesi? — klausiu ja grožėdamasis.
Ana linkteli.
 — Puiku, — iš užpakalinės kelnių kišenės išsitraukiu
kaukę. — Man rodos, jau pakankamai pamatei.
Užmaunu kaukę jai ant galvos ir uždengiu akis.
Ana ima šnopuoti.
Žingteliu atatupstas ir godžiai ją nužvelgiu.
Ji tokia patraukli, kad man sukasi galva.
Grįžtu prie komodos, pasiimu reikalingus įrankius ir
nusivelku sportinius marškinėlius. Džinsus pasilieku, nors su
jais man ir nepatogu, mat nenoriu, kad mane blaškytų
nekantraujantis penis.
Vėl atsistojęs priešais Aną, atkemšu mažą buteliuką su
savo mėgstamiausiu masažui skirtu aliejumi ir pamosuoju jai
po nosimi. Jis pagamintas iš kedro medienos, arganų ir
šalavijų ekstraktų, nedirgina odos, o jo aromatas man
primena gaivią rudens dieną ką tik prašniokštus lietui.
— Nenoriu sugadinti savo mėgstamo kaklaraiščio, —
suniurnu, atrišu jį ir atsargiai nutraukiu nuo kaklo. Audiniui
slenkant oda ir ją kutenant, Ana pasimuisto.
Sulankstau kaklaraištį ir padedu šalia jos. Jaučiu, kaip Ana
nerimauja. Jos kūnas virpa iš nekantrumo. Mane tai jaudrina.
Užsipilu ant delno šlakelį aliejaus ir, šildydamas jį, patrinu
rankas. Ji klausosi mėgindama susigaudyti, ką darau. Man
patinka, kai ji įsitempusi. Krumpliais švelniai paglostau jai
skruostą ir brūkšteliu per žandikaulį.
Mano paliesta Ana krūpteli, bet palinksta į tą pusę, kur
jaučia mano ranką. Norėdamas aliejumi įtrinti jai odą, imu
masažuoti Anai kaklą, pasiekiu raktikaulį, paskui ir pečius.
Atsargiai čiuopdamas raumenis, sukamaisiais judesiais
braukiu jai per krūtinę, bet krūtų neliečiu. Ji išriečia nugarą,
atlošia galvą ir stumteli krūtis man į delnus.
O ne, Ana. Dar ne.
Mano pirštai nuslysta jos šonais, palengva trindami į odą
aliejų ir lėtai, monotoniškai judėdami muzikos ritmu. Ana
sudejuoja, tik nežinau, ar iš malonumo, ar iš susierzinimo.
Galbūt ir dėl vieno, ir dėl kito.
— Tu labai graži, Ana, — sušnabždu prikišęs lūpas jai prie
ausies.
Mano lūpos nuslysta jos žandikauliu, o rankos daro
stebuklus.
Pirštai slysteli žemiau krūtų, o tada pilvu keliauja žemyn,
link tikslo. Apibėriu bučiniais jai kaklą, įkvepiu jos aromato,
dabar sumišusio su kvapniu aliejumi.
— Ir jau greitai būsi mano žmona, kol mirtis mus išskirs.
Ji garsiai įkvepia.
— Mylima ir gerbiama, — mano rankos dirba savo darbą. —
Garbinsiu tave savo kūnu.
Kai pirštų galais brūkšteliu per gaktos plaukus ir pasiekiu
klitorį, Ana atlošia galvą ir sudejuoja. Atsargiai priglaudžiu
delną prie klitorio, imu ją jaudrinti ir masažuodamas skleisti
aliejų ten, kur plinta jos drėgmė.
Man sukasi galva.
Pasilenkęs paimu belaidį vibratorių.
— Ponia Grėj...
Ji sudejuoja.
— Taip, — sukuždu nesiliaudamas delnu jos jaudrinti. —
Išsižiok.
Ji jau šnopuoja, bet prasižioja plačiau ir aš įgrūdu nediduką
vibratorių jai į burną. Prie jo prisegta grandinėlė, tad, jei
reikia, jį galima pasikabinti ant kaklo kaip pakabutį.
— Čiulpk. Ketinu šį daikčiuką įkišti į tave.
Ji sustingsta.
— Čiulpk, — pakartoju ir patraukiu rankas nuo jos kūno.
Ana pamėgina suglausti kojas ir suirzusi sudejuoja.
Šypsodamasis užsipilu ant delno dar aliejaus ir pagaliau
imuosi jos krūtų.
— Čiulpk, čiulpk, — įspėju ir smiliais bei nykščiais atsargiai
imu jaudrinti sparčiai standėjančius krūtų spenelius. Liečiami
jie papūra. — Kokios gražios tavo krūtys, Ana.
Ji vėl sudejuoja, o aš viena ranka pačiumpu spenelių
gnybtą. Mano lūpos nuo kaklo nuslysta jai prie krūties, tada
liaujuosi ją bučiavęs ir atsargiai vieną spenelį suspaudžiu
gnybtu.
 Pasilenkęs imu laižyti spenelį ir akimirksniu sulaukiu
atpildo — prislopintos dejonės. Mano liečiama Ana ima
muistytis, blaškytis, o aš gnybtu suspaudžiu kitos krūties
spenelį.
— Mėgaukis, — paraginu ir atšlyju pasigrožėti nepaprastu
reginiu. — Duok man šitą, — ištraukiu jai iš burnos
vibratorių, mano ranka nuslysta nugara, pasiekia strėnas ir
įsmunka tarp sėdmenų. Ana klūpodama įsitempia. — Ššš,
ramiai, — sudraudžiu ją ir pabučiuoju sprandą, pirštais
glamonėdamas puikius, neprilygstamus jos sėdmenis.
Kita mano ranka nuslysta jai per pilvą, vėl delnu patrinu
klitorį, o tada įkišu pirštus į makštį.
— Noriu įkišti šitą daikčiuką į tave, — sumurmu. — Bet ne
čia, — pirštais apibraukiu kelis kartus aplink išeinamąją ir
ištepu odą aliejumi. — O čia.
Tuo metu kitos rankos pirštus tai ištraukiu, tai vėl įkišu jai į
vaginą.
— Aaa! — šūkteli ji.
— Dabar tyliau.
Atsistoju ir įkišu vibratorių. Delnais spausdamas skruostus,
pabučiuoju ją ir paspaudžiu mažo pultelio mygtuką.
Vibratorius ima veikti, Ana aiktelėjusi kilsteli užpakalį ir
sustingsta.
— Ai!
— Ramiai, — sušnabždu prikišęs lūpas jai prie lūpų ir
maldydamas jos dejonę. Tada švelniai trūkteliu abu krūtų
spenelių gnybtus.
Ji šūkteli.
— Kristianai, maldauju!
— Ša, mažyte. Laikykis.
Tu ištversi, Ana.
Šnopuodama ji iš paskutiniųjų kenčia mano jaudrinimą.
Neabejoju, kad jos pojūčiai labai stiprūs.
— Gera mergaitė, — raminu ją.
— Kristianai, — vis labiau panikuodama ištaria ji.
— Ša, mėgaukis, Ana. Nebijok.
 Delnais suspaudžiu liemenį ir laikau ją. Aš čia, mažyte.
Laikau tave. Mėgaukis.
Kyšteliu mažąjį pirštelį į atidengtą indelį su lubrikantu ir,
stebėdamas jos reakciją, abiem rankomis braukiu per
nugarą, kol pasiekiu sėdmenis. Noriu būti tikras, kad jai
viskas gerai. Masažuoju jai odą, glamonėju sėdmenis,
neprilygstamus jos sėdmenis, o tada įspraudžiu vieną delną
tarp jų.
— Tokia graži... — atsargiai kyšteliu pirštą jai į užpakalį ir
pajuntu jos kūnu sklindančius vibratoriaus virpesius. Ana
įsitempia, mano pirštelis ima judėti pirmyn atgal, o aš
pasilenkęs dantimis grybščioju jai smakrą. — Tokia graži,
Ana.
Ji aikteli, sudejuoja, dar kilsteli užpakalį ir suprantu, kad
priartėjo prie ribos. Jos lūpos ima krutėti, bet kad ir ką ji
sako, žodžius taria be garso. O tada staiga sprogsta —
šaukdama patiria galingą orgazmą. Laisva ranka nuimu vieną
gnybtą, paskui kitą, ir dabar ji vėl surinka iš malonumo.
Vis kaišiodamas mažąjį pirštelį, laikau ją priglaudęs, o jos
kūną vis dar purto konvulsijos.
— Ne! — surinka Ana, ir dabar žinau, kad jau pakaks.
Nepaleisdamas Anos iš glėbio ištraukiu pirštą ir vibratorių.
Ji bejėgė atsiremia į mane, vis dar trūkčiodama visu kūnu.
Vikriai atsegu vieną antrankį, ir ji užvirsta ant manęs. Jos
galva nusvyra man ant peties, o konvulsijos rimsta.
Anai veikiausiai maudžia kojų raumenis. Ji sudejuoja, bet
pakeliu ją, nunešu į lovą ir paguldau aukštielninką į atlasinius
patalus. Paėmęs pultelį išjungiu muziką, nusimaunu džinsus
ir išlaisvinu nekantraujančią lytį. Delnais patrinu jai blauzdas,
šlaunis ir kelius, paskui pečius ir atsegu visus antrankius.
Atsigulęs šalia Anos, nusmaukiu jai kaukę ir pamatau, kad ji
guli stipriai užmerkusi akis. Atsargiai išpinu jai kasą ir
paleidžiu plaukus. Tada pasilenkęs pabučiuoju į lūpas.
— Tokia graži... — pakartoju.
Ana apsvaigusi pramerkia vieną akį.
— Sveika sugrįžusi.
 Nusišypsau jai.
Ji atsakydama kažką sumurma.
— Ar tau buvo pakankamai šiurkštų?
Ana linkteli ir tingiai man nusišypso.
Ana, tu niekada nenuvili.
— Manau, tu nori mane nužudyti.
— Mirtis nuo orgazmo. Yra ir ne tokių malonių būdų mirti.
Kad ir smigti į mirties glėbį su „Čarliu Tango”.
Ana ištiesia ranką, paglosto man veidą ir niūri mintis
akimirksniu nutolsta.
— Taip gali žudyti mane kada tik nori, — sako.
Paėmęs jos ranką, pabučiuoju krumplius. Aš ja taip
didžiuojuosi. Ana niekada manęs nenuvilia. Ji delnais
suspaudžia man skruostus ir mane pabučiuoja.
Bučiuoju ją, paskui atsitraukiu.
— Štai ko aš noriu, — sušnabždu. Iš po pagalvės išsitraukiu
muzikos grotuvo pultelį ir pasirenku kitą dainą. Tada
paspaudžiu mygtuką žinodamas, kad ji bus kartojama, ir
paguldau Aną ant nugaros. Kambario erdvę užpildo klasikinė
Robertos Flak daina „Kai pirmą kartą tave pamačiau” [* Angl.
The First Time Ever I Saw Your Face]. — Noriu pasimylėti, —
tyliai sakau.
Mano lūpos randa jos lūpas ir Ana panardina pirštus man į
plaukus.
— Gerai, — sukužda ji, įaudrintas jos kūnas pasitinka
manąjį, atsiveria man, aš švelniai įsiskverbiu ir mudu lėtai ir
švelniai mylimės.
Matau, kaip ji mano glėbyje peržengia ribą, kaip patiria
orgazmą ir nusitempia kartu mane. Liaujuosi tvardytis ir,
atlošęs galvą, apimtas nuostabos ir garsiai šaukdamas jos
vardą, išsilieju joje.
Myliu tave, Ana Stil.
Priglaudžiu Aną prie krūtinės ir apkabinu. Niekada nenoriu
jos paleisti.
Atitokęs ir grįžęs į tikrovę, nubraukiu savo mylimai moteriai
nuo veido plaukus ir pažvelgiu į akis.
 Ji verkia.
— Ana... — delnais suspaudžiu jai skruostus. Gal netyčia ją
nuskriaudžiau? — Kodėl verki?
— Nes taip stipriai tave myliu, — užsimerkusi atsako Ana, ir
jos žodžiai pasiekia mano sielos gelmes.
— O aš myliu tave, Ana. Su tavimi jaučiu... pilnatvę.
Muzikai nutilus, vėl ją pabučiuoju, paimu antklodę ir mus
abu užkloju. Ana atrodo nuostabiai: plaukai susitaršę, o akys,
nors dar ašarotos, spindi. Ji tokia pilna gyvybės.
— Ką šiandien nori veikti? — klausia ji.
— Ačiū, viską, ką norėjau, jau nuveikiau.
Vėl ją pabučiuoju.
— Ir aš.
Man patinka, kad Ana tokia besotė, kad lengvai užsinori
mylėtis. Prisimenu, ką esu suplanavęs su ja veikti vėliau.
Tikiuosi, mano sumanymai Anai patiks.
— Na, turiu paskambinti savo viešųjų ryšių specialistui. Bet,
jei atvirai, norėčiau likti čia, su tavimi.
— Dėl sudužusio sraigtasparnio?
— Nepasirodžiau darbe...
— Šiandien jūsų gimtadienis, pone Grėjau. Turite teisę. Be
to, noriu tave turėti vien sau, — Ana pasilenkusi dantimis
švelniai grybšteli man žandikaulį. Ji atrodo tokia laiminga,
tokia laisva, nors ir truputį pavargusi. — Man patinka tavo
muzikinis skonis. Kur randi tokių dainų?
— Džiaugiuosi, kad jos tau patinka. Kartais, kai negaliu
užmigti, arba skambinu pianinu, arba naršau po „iTunes” ir
klausausi muzikos iš ten.
— Man nepatinka galvoti apie tave vieną gulintį lovoje ir
negalintį užmigti. Tada tu man atrodai toks beviltiškai
vienišas... — neslėpdama užuojautos sako Ana.
— Tiesą sakant, niekada nesijaučiau vienišas, kol manęs
nepalikai. Tik tada supratau, koks buvau vargšas.
Ji delnais suspaudžia man skruostus.
— Atleisk man.
— Neatsiprašinėk, Ana. Elgiausi nederamai.
 Ji priglaudžia ištiestą pirštą man prie lūpų, kad daugiau
nieko nesakyčiau.
— Ššš... — sukužda. — Myliu tave tokį, koks esi.
— Tai — dainos žodžiai.
Ana nusijuokia ir ima klausinėti manęs apie darbą.
— MUDU NUĖJOME ILGĄ KELIĄ, — glostydama man
veidą, sako Ana.
— Tikra tiesa.
Staiga ji susimąsto.
— Apie ką galvoji? — klausiu.
— Apie Chosė fotosesiją. Apie Keitę. Apie tai, kaip ji
visiems įsakinėjo. Ir apie tai, koks atrodei patrauklus.
— Patrauklus?
Aš?
— Taip. Patrauklus. O Keitė vis įsakinėjo: sėsk čia, daryk
tą, daryk aną.
Ana taikliai mėgdžioja panelę Kavanag. Nusijuokiu.
— Tik pagalvok, juk tai ji galėjo ateiti imti iš manęs
interviu. Ačiū Dievui už paprastą peršalimą.
Pakšteliu jai į nosies galiuką.
— Kristianai, manau, ji buvo pasigavusi gripą, —
priekaištingai sako Ana ir netyčia pirštais brūkšteli man per
krūtinės plaukus. Keista, bet ji, rodos, nuvijo tamsą. Aš nė
nekrūpteliu. — Visos lazdos dingo, — dairydamasi po žaidimų
kambarį priduria Ana.
Užkišu jai už ausies išsprūdusią plaukų sruogą.
— Nemanau, kad kada nors įveiksi šią griežtą ribą.
— Taip, aš irgi manau, kad neįveiksiu.
Ji nusuka galvą ir įsispokso į bizūnus, botagus ir
šmaikščius, sukabintus prie kitos sienos.
— Nori, kad ir juos išneščiau? — klausiu.
— Išskyrus šmaikštį... rudu kotu. Ir tą aksominį bizūną.
Ana droviai man nusišypso.
— Gerai, šmaikštis rudu kotu ir aksominis bizūnas. Bet
kodėl, panele Stil? Jūs mane nuolat stebinate.
— Jūs mane taip pat, pone Grėjau. Tai viena iš jūsų
savybių, kurios man patinka.
Ji pasilenkia ir pabučiuoja man į lūpų kamputį.
Staiga suvokiu, kad privalau išgirsti tai iš Anos lūpų, nes vis
dar negaliu tuo patikėti.
— Kokios dar mano savybės jums patinka?
Anos žvilgsnis kupinas meilės ir švelnumo.
— Šitos lūpos, — atsako ji, pirštu braukdama man per
lūpas ir jas kutendama. — Man patinka tavo lūpos ir visa, ką
jos sukuria, visa, ką su manimi darai. Taip pat patinka visa,
kas yra čia, — ištiesusi pirštą, ji paglosto man smilkinį. — Tu
toks protingas, sąmojingas, toks sumanus ir išmanantis tiek
daug dalykų. Bet labiausiai myliu tai, kas yra čia, — Ana
priglaudžia delną man prie krūtinės. — Esi jautriausias vyras
iš visų mano pažįstamų. Žaviuosi tavo darbu. Ir tuo, kaip
dirbi. Tai daro įspūdį.
— Daro įspūdį? — pakartoju paskutinius Anos žodžius
nelabai tikėdamas, bet vis tiek laimingas, kad juos girdžiu.
Jaučiu, kad imu šypsotis, bet dar nespėjus nieko atsakyti
mane užgriūva Ana.
ANA DAR kelias MINUTES snūduriuoja mano glėbyje.
Guliu aukštielninkas, žvelgdamas į lubas ir mėgaudamasis jos
kūno svoriu. Ar galėčiau būti labiau patenkintas? Vargu. Kai ji
pabunda, pabučiuoju į kaktą.
— Išalkusi? — teiraujuosi.
— Hm... Tiesiog išbadėjusi.
— Ir aš.
Uždėjusi ranką man ant krūtinės, Ana atidžiai žvelgia į
mane.
— Šiandien jūsų gimtadienis, pone Grėjau. Pati ką nors
jums paruošiu. Ko pageidautumėte?
— Nustebink mane, — delnu brūkšteliu jai per nugarą. —
Turiu pažiūrėti į telefoną ir išklausyti balso pašto žinutes.
Atsidusęs atsisėdu. Lovoje su Ana galėčiau praleisti visą
dieną.
— Eime praustis, — pasiūlau.
Ana plačiai nusišypso ir mudu, apsisiautę viena raudona
antklode, patraukiame į vonios kambarį.
Apsirengusi Ana paima iš kriauklės vakar paliktus šlapius
drabužius ir žengia pro vonios kambario duris. Ji vilki ploną
mėlyną suknelę trumpu sijonu, tad negaliu atplėšti akių nuo
jos kojų.
Jos kojos pernelyg apnuogintos.
Na, gerai, kad namuose, be mūsų, nieko nėra.
Tik Teiloras.
Trumpai liaujuosi skustis.
— Palik tuos drabužius poniai Džouns! — šūkteliu jai
pavymui.
Ana žvilgteli per petį ir nusišypso.

Žvaliai nusiteikęs, įsitaisau prie savo rašomojo stalo. Ana

triūsia virtuvėje, o man tenka perskaityti daugybę
elektroninių laiškų ir trumpųjų žinučių. Didumą jų atsiuntė
Šernas, suirzęs, kad jam nepaskambinau. Bet yra ir kitų... už
širdies griebiančių žinučių, kurias parašė mano mama, Mija,
tėtis ir Eliotas — visi jie maldavo kuo greičiau jiems
paskambinti. Girdint nuoširdų jų rūpestį, man suspaudžia
širdį.
Yra žinutė ir nuo Elenos.
Mėšlas.
Paskui išgirstu nedrąsų Anos balsą.
Sveikas... hm... čia aš. Ana. Ar viskas gerai? Paskambink.
Akivaizdu, kad ji susirūpinusi. Staiga aiškiai suvokiu, kokį
pragarą priverčiau išgyventi savo šeimos narius, ir man
trumpai sustoja širdis.
Tu paskutinis kvailys, Grėjau.
Turėjai jiems paskambinti.
Pasilieku visas žinutes, išskyrus Elenos, ir grįžtu prie paties
svarbiausio balso pašto pranešimo, kurį paliko Belvju kvartale
dirbantis floristas. Paskambinu į floristikos saloną aptarti
sąlygų bei reikalavimų, ir sužinojus, kad jie galės man padėti,
nors laiko labai nedaug, man gerokai palengvėja.
Tada paskambinu į savo mėgstamiausią juvelyrikos saloną.
Na, gerai, į vienintelį man žinomą juvelyrikos saloną. Ten
pirkau Anai auskarus ir, rodos, ten dirbantys žmonės tikrai
galės man padėti išsirinkti sužadėtuvių žiedą.
Jei būčiau prietaringas, veikiausiai sakyčiau, kad visi šie
ženklai yra geri ir manęs laukia puiki ateitis.
Paskui paskambinu Šernui.
— Pone Grėjau, kur buvote?
Jis pyksta. Ir kalba gana griežtai.
— Buvau užimtas.
— Apie sraigtasparnio katastrofą rašo visi laikraščiai. Į
mane kreipėsi kelių televizijos kanalų naujienų tarnybos ir
daugybė žurnalistų. Jie nori interviu...
— Parašyk pranešimą, Šernai. Informuok žiniasklaidą, kad
mudu su Ros sveiki ir gyvi. Tik prieš tai atsiųsk pranešimą
man patvirtinti. Nenoriu duoti jokių interviu. Nei laikraščiams,
nei televizijai.
— Bet, Kristianai, tai puiki proga...
— Ne. Parenk pranešimą.
Jis, liguistai mėgstantis žiniasklaidos dėmesį, kelias
akimirkas patyli.
— Žinoma, pone Grėjau, — pagaliau suirzęs sako.
Suprantu, kad Šernas nenori to daryti, bet nutariu nekreipti
į jį dėmesio, ir imu svarstyti, kad galbūt man reikia kito
viešųjų ryšių specialisto. Matyt, vertindami Šerno asmens
bylą, pernelyg sureikšminome formaliąsias jo kompetencijas.
— Ačiū, Šernai, — padėkoju ir baigiu pokalbį.
Tada vidaus ryšio telefonu susisiekiu su Teiloru.
— Laba diena, pone Grėjau.
— Kas naujo?
— Tuoj nulipsiu, sere.
Teiloras praneša, kad „Čarlis Tango” rastas ir kad tyrėjų
komanda, kuriai priklauso ir Federalinio aviacijos biuro
pareigūnas bei ekspertas iš „Airbus”, „Čarlio Tango”
gamintojo būstinės, jau pakeliui.
— Tikiuosi, jie pateiks bent kelis atsakymus.
— Neabejoju, jog taip ir bus, sere, — patikina mane
Teiloras. — Elektroniniu paštu nusiunčiau jums sąrašą
žmonių, kuriems turėtumėte paskambinti.
— Ačiū. Dar vienas dalykas... Man reikės, kad nuvažiuotum
į vieną parduotuvę.
Ir aš jam paaiškinu, ką aptarėme su juvelyru. Teiloras man
plačiai nusišypso.
— Su malonumu nuvažiuosiu, sere. Gal dar kas nors?
— Ne, kol kas viskas. Ačiū.
— Nėra už ką, sere, ir... su gimtadieniu.
Teiloras man linkteli ir išeina.
Pasiimu mobilųjį ir imu skambinti Teiloro išvardytiems
žmonėms.
Telefonu pasakojant Federalinio aviacijos biuro pareigūnei
apie nelaimingą atsitikimą, atkeliauja Anos elektroninis
laiškas.

Siuntėjas: Anastazija Stil

Tema: Pietūs
Data: 2011 m. birželio 18 d. 13:12
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Brangus pone Grėjau,

siunčiu Jums šį elektroninį laišką norėdama pranešti,
kad pietūs beveik paruošti.
Ir kad šįryt mėgavausi protą temdančiu, iškrypėlišku
dulkinimusi.
Per gimtadienį toks iškrypėliškas dulkinimasis turėtų
būti rekomenduojamas.
Ir dar: myliu Jus.

Ax

(Jūsų sužadėtinė)

Neabejoju, kad ponia Vilson iš Federalinio aviacijos biuro,

su kuria kaip tik šnekuosi, numano, jog šypsausi. Vienu
pirštu imu rašyti atsakymą.
Siuntėjas: Kristianas Grėjus
Tema: Iškrypėliškas dulkinimasis
Data: 2011 m. birželio 18 d. 13:15
Gavėjas: Anastazija Stil

Kuri dalis labiausiai užtemdė protą?

Įsidėmėsiu...

Kristianas Grėjus
Išbadėjęs ir nuo rytinių įstangų nusilpęs Grėjaus įmonių
holdingo
generalinis direktorius

P. S. Man patinka tavo parašas.

P. P. S. Ar praradote gebėjimą kalbėtis?

Baigęs pokalbį su ponia Vilson, išeinu iš savo darbo

kambario ieškoti Anos.
Randu ją labai susikaupusią. Pirštų galais pritykinu prie
virtuvės spintelės, kur ji stovi ir kažką rašo mobiliajame.
Tada paspaudžia „siųsti”, pakelia akis ir, pamačiusi mane
besišypsant, iš netikėtumo krūpteli. Apeinu virtuvės salelę,
apglėbiu Aną ir, vėl užklupęs netikėtai, pabučiuoju.
— Tik tiek, panele Stil, — paleisdamas ją sakau, o tada,
jausdamas paiką pasitenkinimą, grįžtu į savo darbo kambarį.
Ten randu dar vieną jos laišką.

Siuntėjas: Anastazija Stil

Tema: Išbadėjęs?
Data: 2011 m. birželio 18 d. 13:18
Gavėjas: Kristianas Grėjus

Brangus pone Grėjau,

norėčiau atkreipti Jūsų dėmesį į pirmą ankstesnio
mano laiško eilutę, kurioje Jums pranešama, kad
pietūs beveik paruošti, todėl... nenoriu girdėti tų niekų
apie išbadėjimą ir nusilpimą. O dėl protą temdančio
iškrypėliško dulkinimosi aspektų... tiesą sakant, protą
temdė viskas nuo pradžios iki pabaigos. Būtų įdomu sužinoti,
ką esate įsidėmėjęs. Parašas skliaustuose man taip pat
patinka.

Ax
(Jūsų sužadėtinė)
P. S. Ar seniai tapote toks šnekus? Be to, juk kalbate
telefonu!
Paskambinu mamai ir papasakoju apie gėles.
— Mielasis, kaip sekasi? Ar jau atsigavai? Visi laikraščiai
rašo...
— Žinau, mama. Man viskas gerai. Noriu tau kai ką
pasakyti.
— Ką?
— Pasipiršau Anai. Ji sutiko.
Mama priblokšta tyli.
— Mama...
— Atleisk, Kristianai. Puikios naujienos, — šiek tiek
sutrikusi sako ji.
— Žinau, kad naujiena gana netikėta.
— Ar tvirtai apsisprendei, mielasis? Nesuprask manęs
neteisingai, aš Aną dievinu. Bet viskas vyksta per greitai, ji —
pirma tavo mergina...
— Mama. Ji — ne pirma mergina. Ji — pirma, su kuria tave
supažindinau.
— A...
— Taigi.
— Ką gi, labai džiaugiuosi. Ir sveikinu.
— Yra dar kai kas.
— Kas, brangusis?
— Užsakiau gėlių, pasirūpink, kad jas nuneštų į elingą.
— Kodėl?
 — Na, pirmas mėginimas pasipiršti buvo gana nevykęs.
— Ak, suprantu.
— Be to, mama, niekam nieko nesakyk. Noriu, kad tai būtų
staigmena. Šiandien vakare ketinu visiems pranešti.
— Kaip nori, mielasis. Vakarėlį organizuoja ir su tiekėjais
dirba Mija. Tuoj ją pakviesiu.
Laukiu ateinant sesers ir tas laukimas man labai prailgsta.
Nagi, greičiau, Mija.
— Sveikas, broliuk. Ačiū Dievui, kad tu vis dar su mumis.
Kas yra?
— Mama sakė, kad vakarėlį organizuoji tu ir bendrauji su
tiekėjais. Beje, ar puota bus didelė?
— Kadangi vos nepadėjai galvos, tikrai nesivaržysime ir
atšvęsime.
Ak, prakeikimas.
— Na, užsakiau kai ką, kas turėtų keliauti į elingą.
— Šit kaip? Ką?
— Iš Belvju floristikos salono.
— Bet kodėl? Kam?
Dieve, kokia ji gali būti įkyri. Pakeliu akis ir išvystu
tarpduryje stovinčią ir atidžiai į mane žvelgiančią Aną,
vilkinčią suknelę trumpu sijonu.
— Tiesiog įleisk juos ir palik ramybėje. Ar supratai, Mija?
Pakreipusi galvą, Ana atidžiai klausosi pokalbio.
— Gerai jau, gerai. Nesikraustyk iš proto. Nusiųsiu juos į
elingą.
— Gerai.
Ana ženklais parodo, kad laikas valgyti.
Maistas. Puiku.
— Iki pasimatymo, — atsisveikinu su Mija ir padedu
ragelį. — Ar galiu dar paskambinti? — klausiu Anos.
— Žinoma.
— Ta suknelė labai jau trumpa.
— Patinka?
Ana tarpduryje apsisuka, jos sijonas subanguoja ir man
prieš akis šmėsteli gundantys, nėriniuoti jos apatiniai.
 — Ją vilkėdama, Ana, atrodai fantastiškai. Tik nenoriu, kad
kas nors kitas matytų tave taip apsirengusią.
— Ak šit kaip! — rodos, ji nusimena. — Mes namie,
Kristianai. Čia daugiau nieko nėra, tik personalas.
Nenoriu jos liūdinti. Kaip įmanydamas ramiau linkteliu, o ji
apsisukusi grįžta į virtuvę.
Valdykis, Grėjau.
Dabar turiu paskambinti Anos tėvui. Neįsivaizduoju, ką jis
pasakys, kai paprašysiu jo dukters rankos. Atsiverčiu Anos
asmens bylą ir nusirašau Rėjaus mobiliojo numerį. Chosė
sakė, kad jis žvejoja. Tikiuosi, pavyks jam prisiskambinti.
Ne. Nepavyksta. Įsijungia balso paštas.
— Rėjus Stilas. Prašau palikti žinutę.
Trumpai ir aiškiai.
— Laba diena, pone Stilai, čia Kristianas Grėjus. Norėčiau
su jumis pasikalbėti apie jūsų dukterį. Prašau man
paskambinti.
Pasakau jam savo telefono numerį ir padedu ragelį.
O ko tu tikėjaisi, Grėjau?
Jis Maunt Beikerio parko miškuose.
Pasidėjęs ant rašomojo stalo Anos asmens bylą,
nusprendžiu pervesti į jos banko sąskaitą pinigų. Ana turi
pratintis jų turėti. Dvidešimt keturi tūkstančiai dolerių!
Dvidešimt keturi tūkstančiai dolerių už žavių merginų
sidabrine suknele, vienas, du... parduota!
Prisiminęs įžūlų jos siūlymą per varžytynes, tyliai
nusijuokiu. Tada pasvarstau, ką Ana su tais pinigais darys.
Neabejoju, kad mūsų laukia įdomus pokalbis. Įsijungiu
kompiuterį ir į jos sąskaitą pervedu penkiasdešimt tūkstančių
dolerių. Po valandos pinigai turėtų pasiekti tikslą.
Man sugurgia pilvas. Aš alkanas. Staiga suskamba mano
mobilusis. Tai Rėjus.
— Pone Stilai. Ačiū, kad skambinate...
— Ar Anai viskas gerai?
— Žinoma. Net labai gerai. Ji jaučiasi puikiai.
— Ačiū Dievui. Kuo galiu padėti, Kristianai?
 — Žinau, kad žvejojate.
— Mėginu. Bet šiandien nekimba.
— Užjaučiu.
Nervinuosi labiau, nei tikėjausi. Man prakaituoja delnai, o
ponas Stilas neprataria nė žodžio, taip dar labiau didindamas
įtampą.
O jei jis nesutiks? Apie tai nepagalvojau.
— Pone Stilai...
— Klausau, Kristianai. Laukiu, kol nuspręsite eiti prie
reikalo.
— Taip. Žinoma. Hm... Skambinau, nes... noriu prašyti
leidimo vesti jūsų dukterį.
Išlemenu šiuos žodžius, tarsi niekada gyvenime nebūčiau
derėjęsis ar sudaręs sandorio. Dar baisiau, kad mano žodžiai
nuskęsta mirtinoje tyloje.
— Pone Stilai...
— Leiskite man pasikalbėti su dukra, — ramiai paprašo jis.
Mėšlas.
— Luktelkit, — tekinas išlekiu iš savo kabineto, nuskubu
pas manęs laukiančią Aną ir paduodu jai mobilųjį. — Šnektelk
su Rėjumi.
Ji išsigandusi išplečia akis. Tada paima telefoną ir delnu
pridengia garsiakalbį.
— Tu jam pasakei! — tyliai šūkteli.
Linkteliu.
Ana giliai atsidūsta ir patraukia delną nuo garsiakalbio.
— Sveikas, tėti.
Tada ji klauso.
Atrodo rami.
— Ką jam pasakei? — klausia ji, tada vėl ima klausytis, bet
nenuleidžia nuo manęs akių. — Taip. Staiga... Palauk.
Ji perveria mane dar vienu neperprantamu žvilgsniu,
nueina į kitą kambario galą ir žengia į balkoną, ten toliau
kalbasi su tėvu.
Ji ima žingsniuoti pirmyn atgal, o tada sustoja prie lango.
Jaučiuosi bejėgis. Nieko negaliu imtis, tik ją stebėti.
 Iš jos kūno kalbos mažai ką suprantu. Staiga Ana sustoja
kaip įbesta ir plačiai nusišypso. Ta šypsena galėtų apšviesti
visą Sietlą. Jos tėvas sutiko arba... ne.
Prakeikimas.
Po galais, Grėjau, liaukis galvoti vien apie blogus dalykus.
Ana dar kažką pasako. Rodos, tuoj pravirks.
Mėšlas. Negerai.
Grįžusi į kambarį, ji paduoda man mobilųjį, sprendžiant iš
veido, truputį suirzusi.
Susinervinęs priglaudžiu prie ausies mobilųjį.
— Pone Stilai.
Jausdamas į nugarą įbestą Anos žvilgsnį, nužingsniuoju į
savo darbo kambarį — dėl viso pikto, jei tektų išgirsti blogas
naujienas.
— Kristianai, manau, turėtum vadinti mane Rėjumi. Rodos,
mano mergytė dėl tavęs visiškai pametė galvą, todėl tikrai jai
netrukdysiu.
Pametė dėl tavęs galvą. Man ima daužytis širdis, pasijuntu
pakylėtas.
— Ką gi, ačiū, sere.
— Bet jei kaip nors ją nuskriausi, aš tave nudėsiu.
— Nieko kito ir nesitikiu.
— Jūs, vaikai, visai išprotėjote, — sumurma jis. — Žiūrėk,
rūpinkis ja. Anė — mano spindulėlis.
— Ir mano, Rėjau.
— Linkiu didžiausios sėkmės, kai šią naujieną nuspręsite
pranešti jos motinai, — jis nusijuokia. — O dabar leiskite man
ramiai žvejoti.
— Linkiu sugauti dešimties kilogramų upėtakį.
— Iš kur sužinojai?
— Chosė man papasakojo.
— Labai šnekus vaikinukas. Geros dienos, Kristianai.
— Ačiū.
Ir aš plačiai nusišypsau.
— TURIU TAVO ĮTĖVIO palaiminimą, nors ir nenoromis
duotą, — grįžęs į virtuvę pranešu Anai.
 Ji nusijuokia ir papurto galvą.
— Man rodos, Rėjus išsigandęs, — sako Ana. — Dabar turiu
pranešti naujieną mamai. Bet noriu tai padaryti pilnu
skrandžiu.
Ji mosteli į barą, ant kurio padėta valgio. Lašišos, bulvių,
salotų ir įdomaus padažo. Be to, ji ir vyną išrinko. „Chablis”.
— Na, atrodo puikiai.
Atkemšu vyną ir įpilu mudviem po nedidelę taurę.
— Po galais, tu puiki virėja, moterie, — įvertindamas Anos
kulinarinius gebėjimus kilsteliu taurę. Nerūpestinga jos veido
išraiška staiga pasikeičia, ir aš akimirksniu prisimenu, koks
buvo jos veidas šį rytą prie žaidimų kambario durų. — Ana,
kodėl prašei, kad tavęs nefotografuočiau?
Ji dar labiau suglumsta, o aš imu ne juokais jaudintis.
— Ana, kas yra? — klausiu griežčiau, nei ketinau, ir ji
pašoka nuo stalo.
— Radau tavo nuotraukas, — paaiškina Ana, tarsi būtų
baisiai nusidėjusi.
Kokias nuotraukas? Bet, vos tik mintyse ištariu šiuos
žodžius, staiga suvokiu, apie ką ji kalba. Ir pasijuntu taip,
tarsi būčiau grįžęs į savo tėvo darbo kambarį ir laukčiau
baisios pylos, kurios nusipelniau už kažkokį baisų
nusižengimą.
— Buvai įlindusi į seifą?
Po galais, kaip ji tai padarė?
— Į seifą? Ne. Net nežinojau, kad turi seifą.
— Nieko nesuprantu.
— Radau jas tavo drabužinėje. Dėžėje. Ieškojau
kaklaraiščio, o dėžė buvo po džinsais... po tais, kuriuos
paprastai mūvi žaidimų kambaryje. Išskyrus šiandien.
Mėšlas.
Niekas neturėtų pamatyti tų nuotraukų. Juo labiau Ana. Ir
kaip jos ten atsidūrė?
Leila.
— Viskas ne taip, kaip tau atrodo. Tas nuotraukas buvau
visai pamiršęs. Dėžė atsidūrė ne savo vietoje. Ji turėtų būti
seife.
— Kas ją ten padėjo? — klausia Ana.
— Tai galėjo padaryti tik vienas žmogus.
— A. Kas? Ir ką turi omenyje sakydamas, kad viskas ne
taip, kaip man atrodo?
Prisipažink, Grėjau.
Jau anksčiau esi jai užsiminęs, koks tu nuodėmingas.
Taip, mažyte. Penkiasdešimt atspalvių.
— Galbūt mano žodžiai nuskambės ciniškai, bet tos
nuotraukos — savotiškas draudimo polisas.
— Draudimo polisas?
— Kad nebūčiau demaskuotas.
Pažvelgiu į Aną ir iš veido matau, kad ji mane suprato.
— Šit kaip, — ji užsimerkia tarsi mėgindama panaikinti tai,
ką pasakiau. — Taip, tu teisus, — po kelių akimirkų tyliai
prabyla ji. — Skamba ciniškai.
Ji atsistoja ir, matyt, vengdama manęs, ima rinkti nuo stalo
indus.
— Ana.
— Ar jos žino? Tos merginos... tos nuolankiosios?
— Aišku, kad žino.
Kol ji dar nepaspruko prie kriauklės, apkabinu ją ir
suspaudžiu glėbyje.
— Tų nuotraukų vieta — seife. Jos skirtos ne pramogai. —
Tos nuotraukos — seniai praeityje, Grėjau. — Galbūt, kai
buvo daromos, jų paskirtis tokia ir buvo. Bet... Jos nieko
nereiškia.
— Kas jas padėjo tavo drabužinėje?
— Tai galėjo padaryti tik Leila.
— Ji žino tavo seifo kodą?
Veikiausiai žino.
— Nesistebėčiau, jei žinotų. Tai ilga skaičių seka, kurią aš
retai naudoju. Esu ją užsirašęs ir niekada nekeičiau. Įdomu,
ką dar ji žino ir ar dar ką nors paėmė iš seifo? —
Patikrinsiu. — Klausyk, tas nuotraukas aš sunaikinsiu. Jei
nori — tuoj pat.
 — Tai tavo nuotraukos, Kristianai. Daryk su jomis, ką nori.
Suprantu, kad Ana Įsižeidusi ir įskaudinta.
Dieve mano...
Ana. Visa tai nutiko prieš mudviem susipažįstant.
Delnais suspaudžiu jai skruostus.
— Nebūk tokia. Aš anokio gyvenimo nenoriu. Noriu
gyvenimo su tavimi.
Žinau, kad ji kankinasi manydama, jog negali duoti to, ko
man reikia. Gal mano, kad noriu fotografuoti ir ją?
Grėjau, būk sąžiningas, žinoma, kad tau patiktų.
Tik niekada to nedaryčiau, negavęs leidimo. Visos mano
nuolankiosios yra davusios sutikimą fotografuotis.
Ana įskaudinta, ir tik dabar suvokiu, kaip lengva ją įžeisti.
Maniau, tai jau išsiaiškinome. Noriu jos tokios, kokia yra. Be
jos, daugiau man nieko nereikia.
— Ana, maniau, šįryt visus tuos praeities vaiduoklius
išvaikėme. Man toks jausmas. O tau?
Jos žvilgsnis sušvelnėja.
— Taip. Ir man toks jausmas.
— Gerai, — tebelaikydamas glėbyje, pabučiuoju Aną ir
pajuntu, kaip ji atsipalaiduoja. — Aš jas sunaikinsiu. O tada
teks važiuoti į darbą. Atleisk, mažyte, bet šiandien po pietų
laukia daugybė reikalų.
— Tai puiku. Man reikia paskambinti mamai, — pareiškia
Ana ir vypteli. — Paskui noriu šio bei to nusipirkti ir iškepti
tau tortą.
— Tortą?
Ji linkteli.
— Šokoladinį tortą?
— Nori šokoladinio?
Plačiai nusišypsau.
— Pažiūrėsiu, ką įmanoma padaryti, pone Grėjau.
Dar kartą ją pabučiuoju. Aš Anos nevertas. Vieną gražią
dieną tikiuosi įrodyti, kad yra priešingai.

Ana teisi, nuotraukas randu savo drabužinėje. Reikės

paprašyti daktaro Flino išsiaiškinti, ar Leila jas čia padėjo.
Grįžęs į svetainę, Anos neberandu. Numanau, kad skambina
motinai.
Ironiška, kad sėdžiu prie rašomojo stalo ir naikinu tas
nuotraukas — savo ankstesnio gyvenimo likučius. Pirmoje
nuotraukoje nufotografuota Suzana: surišta, užkimšta burna,
klūpanti ant medinių grindų. Fotografija visai nebloga, ir aš
trumpai pasvarstau, ką apie jos meninę vertę pasakytų
Chosė. Ši mintis mane pralinksmina, bet vis tiek imu leisti
pirmąsias nuotraukas per dokumentų naikiklį. Likusią jų
krūvą apverčiu, kad matyčiau merginų atvaizdus, ir per
dešimt minučių praeities nelieka.
Vis dar turi negatyvus.
Grėjau. Liaukis.
Įsitikinęs, kad daugiau iš seifo niekas nedingo, su
palengvėjimu atsidustu. Atsisuku į kompiuterio ekraną,
ketindamas padirbėti su gautais laiškais. Pirmoji užduotis —
perrašyti pretenzingą Šerno pareiškimą apie mano patirtą
sraigtasparnio katastrofą. Paredaguoju tekstą, mat trūksta
aiškumo ir detalių, ir grąžinu jam.
Tada peržiūriu SMS mobiliajame.

ELENA
Kristianai, prašau, paskambink man.
Turiu iš tavęs paties išgirsti, kad tau viskas gerai.

Matyt, Elenos žinutė atkeliavo man pietaujant. Visos kitos

atsiųstos vakar dieną arba vėlai vakare.

ROSA
Man skauda pėdas. Bet šiaip viskas gerai. Tikiuosi, laikaisi.

SEMAS, VIEŠŲJŲ RYŠIŲ SKYRIUS

Man būtinai reikia su jumis pasikalbėti.

 SEMAS, VIEŠŲJŲ RYŠIŲ SKYRIUS

Pone Grėjau, paskambinkite. Tai skubu.

SEMAS, VIEŠŲJŲ RYŠIŲ SKYRIUS

Pone Grėjau, džiaugiuosi, kad jums viskas gerai. Prašau, kuo
greičiau man paskambinkite.

ELENA
Ačiū Dievui, tu gyvas ir sveikas. Ką tik žiūrėjau žinias.
Prašau, paskambink.
ELIOTAS
Atsiliepk, brolau. Mes nerimaujame. Čia.

GREISĖ
Kurtu?
Paskambink. Jaudinuosi. Tėtis taip pat.

MIJA
KRISTIANAI. KOKS ČIA VELNIAS? PASKAMBINK MUMS. L

ANA
Mes „Bunkerio” klube. Laukiu tavęs.
Šiandien buvote neįprastai tylus, pone Grėjau.
Pasiilgau.

ELENA

Artu manęs vengi?

Prakeikimas. Duok man ramybę, Elena.

TEILORAS
Sere, dėl mano dukters... Tai buvo netikras pavojaus
signalas.
Grįžtu į Sietlą.
 Apie 15 val. turėčiau būti.

Visas žinutes ištrinu. Suprantu, kad anksčiau ar vėliau teks

pasikalbėti su Elena, bet dabar tiesiog negaliu prisiversti.
Atsidarau Fredo atsiųstą skaičiuoklę su preliminariomis
išlaidomis, kurias turėsime prisiimti pasirašę sutartį su
Kavanagu.
Į darbo kambarį pradeda smelktis kepinių kvapas. Man
burnoje ima rinktis seilės, be to, jis pažadina vieną iš gražių
mano ankstyvos vaikystės prisiminimų. Man ir džiugu, ir
liūdna. Prisimenu kekšę narkomanę. Ji kažką kepa.
Šis prisiminimas išblaško mano mintis ir atitraukia dėmesį
nuo analizuojamos išlaidų lentelės. Darbo kambario
tarpduryje stovi Ana.
— Aš tik nueisiu į parduotuvę trūkstamų produktų, — sako
ji.
— Gerai.
Tik... gal ne taip apsirengusi?
— Kas yra?
— Neapsimausi džinsų ar ko?
— Kristianai, čia tik kojos, — atsainiai sako Ana ir aš
pyktelėjęs sugriežiu dantimis. — O jei būtume
paplūdimyje? — priduria ji.
— Mes ne paplūdimyje.
— Bet jei būtume paplūdimyje, ar prieštarautum, kad
vilkėčiau šią suknelę?
Jei ir būtume paplūdimyje, tai tik privačiame.
— Ne, — atsakau.
Ji kreivai šypteli.
— Tai įsivaizduok, kad mes paplūdimyje. Iki.
Ana apsisuka ir sprunka iš apartamentų.
Ką? Ji nuo manęs bėga?
Nė nepajuntu, kaip pakylu nuo kėdės ir pasileidžiu jai iš
paskos. Prie svetainės durų akies krašteliu pamatau
šmėstelint kažką žalsvai melsva, nusiveju Aną į vestibiulį, bet
ji jau lifte, o kol prilekiu, durys gerokai užsislinkusios. Ji
pamojuoja man iš kabinos ir dingsta. Anos skuba tokia
perdėta, kad net nusijuokiu.
Ką, jos nuomone, būčiau daręs?
Kraipydamas galvą grįžtu į virtuvę. Kai paskutinį kartą
žaidėme liestynių, ji mane paliko. Ši mintis mane nepaprastai
sujaudina. Sustojęs prie šaldytuvo įsipilu vandens ir mano
žvilgsnis nukrypsta į vėstantį ant grotelių biskvitą mano
gimtadienio tortui. Pasilenkęs jį pauostau ir vėl pajuntu
tįstant seilę. Užsimerkiu ir man prieš akis iškyla kekšė
narkomanė.

Mamytė namie. Mamytė čia.

Ji avi batelius aukštais kulniukais ir segi labai trumpą
sijoną. Raudoną. Ir blizgų.
Mamytės kojos išmargintos tamsiai raudonais rumbais. Prie
sėdmenų.
Ji gardžiai kvepia. Kaip ledinukas.
— Užeik, stipruoli, jauskis kaip namie.
Ji su vyru. Su augalotu vyru vešlia barzda. Nepažįstu jo.
— Ne dabar, Vikšreli. Mamytė turi draugiją. Eik į savo
kambarį ir pažaisk su mašinytėmis. Kai baigsiu darbus,
iškepsiu tau tortą.
Ji uždaro miegamojo duris.
Išgirstu dzingtelint liftą ir atsisuku, tikėdamasis išvysti
grįžusią Aną, bet kabinoje — Teiloras ir dar du vyrai: vienas
nešinas portfeliu, o kitas augalotas ir plačiapetis, sprendžiant
iš laikysenos, asmens sargybinis.
— Pone Grėjau, — Teiloras supažindina mane su jaunesniu
ir geriau apsirengusiu, portfeliu nešinu vyru. — Tai Luisas
Astorija iš salono „Astoria Fine Jewelry”.
— A... Ačiū, kad atvykote.
— Man labai malonu, pone Grėjau, — guviai atsako
juvelyras, jo akys juodos kaip angliukai, o žvilgsnis
draugiškas ir šiltas. — Atnešiau jums parodyti kelis tikrus
meno kūrinius.
— Puiku. Apžiūrėkime juos mano darbo kambaryje.
Prašyčiau sekti paskui mane.
Akimirksniu apsisprendžiu, kokio platininio žiedo noriu. Jis
ne pats didžiausias, bet ir ne mažiausias. Žiedas labai
subtilaus dizaino, elegantiškas, su keturių karatų,
aukščiausios kokybės, nepriekaištingo skaidrumo D
kategorijos deimantu. Akmuo labai gražus, ovalo formos, o jo
apkaustai visai paprasti. Kiti žiedai arba pernelyg įmantrūs,
arba pernelyg rėžiantys akį, ir jie mano merginai netiks.
— Puikiai pasirinkote, pone Grėjau, — kišdamas į kišenę
mano išrašytą čekį, sako juvelyras. — Neabejoju, kad jūsų
sužadėtinei žiedas patiks. Jei reikės, dydį galėsime koreguoti.
— Dar kartą dėkoju, kad atvykote. Teiloras jus palydės.
— Ačiū, pone Grėjau.
Jis įteikia man dėžutę su žiedu, ir Teiloras jį palydi. Dar
kartą apžiūriu žiedą.
Labai tikiuosi, kad Anai jis patiks. Įsidedu žiedą į rašomojo
stalo stalčių ir atsisėdu. Pasvarstau, gal paskambinti Anai ir
paklausti, kaip jai sekasi, bet apsigalvoju. Užuot skambinęs,
vėl išklausau balso pašte paliktą jos žinutę. Sveikas... hm...
čia aš. Ana. Ar viskas gerai? Paskambink.
Man pakanka vien girdėti jos balsą. Grįžtu prie darbo.

TELEFONU šnekėdamasis su įmonės „Airbus” inžinieriumi

pro langą žvelgiu į dangų. Jis — žydras kaip Anos akys.
— Eurokopterių specialistas atvyks pirmadienį po pietų?
— Iš mūsų atstovybės Marinjane per Marselį Provanse jis
skris į Paryžių, o iš ten į Sietlą. Anksčiau atvykti negali. Mums
ir taip labai pasisekė, kad mūsų bazė šiaurės vakarinėje
Ramiojo vandenyno pakrantėje įsikūrusi šalia Boingo oro
uosto.
— Gerai. Praneškite man visas naujienas.
— Kai tik jis čia bus, mūsų komanda iš karto imsis
techninio sraigtasparnio tyrimo.
— Ir pasakykite, kad pirminių išvadų man reikės pirmadienį
vakare arba antradienį rytą.
— Pasakysiu jiems, pone Grėjau.
 Baigęs pokalbį, atsisuku į rašomąjį stalą.
Ana stovi tarpduryje nenuleisdama nuo manęs akių, be to,
atrodo susimąsčiusi ir šiek tiek sunerimusi.
— Sveikas, — tyliai sako ji, įžengia į darbo kambarį, apeina
rašomąjį stalą ir sustoja priešais mane. Noriu paklausti, kodėl
paspruko, bet ji užbėga man už akių. — Grįžau. Pyksti ant
manęs?
Atsidusęs pasisodinu ją ant kelių.
— Taip, — sušnabždu.
Tu nuo manęs pabėgai, o kai pastarąjį kartą taip pasielgei,
tu mane palikai.
— Atsiprašau. Nežinau, kas man užėjo.
Ji jaukiai įsitaiso man ant kelių, galvą ir vieną ranką
priglaudžia man prie krūtinės. Jaučiu jos kūno svorį, ir tai
mane ramina.
— Aš irgi nežinau, kas man užėjo, — guosdamas Aną delnu
paliečiu jos kelį ir... akimirksniu užsinoriu daugiau. Geismas
sklinda mano kūnu tarsi elektros srovė. Jis mane sukrečia ir
pažadina. Delnu brūkšteliu jai per šlaunį. — Be to, ši suknelė
turi tam tikrų pranašumų...
Ana pakelia akis, jos žvilgsnis susidrumstęs, o aš pasilenkiu
jos pabučiuoti.
Mūsų lūpos susilieja, liežuviai ima grumtis, ir mane tarsi
saulės žybsnis nutvilko geismas. Numanau, kad ir Ana
panašiai jaučiasi. Neištraukdama man iš burnos liežuvio, ji
delnais suspaudžia man skruostus.
Mano kūnas atsiliepia, varpa sukietėja ir aš sudejuoju.
Geidžiu jos. Man jos reikia. Švelniai krimsteliu Anai apatinę
lūpą, kaklą, ausį. Nenutraukdama bučinio ji sudejuoja ir
trūkteli man plaukus.
Ana.
Atsisegu kelnių antuką, išlaisvinu varpą ir pasisodinu Aną
taip, kad būtų mane apžergusi. Patempęs nėriniuotų jos
kelnaičių kraštą, kad netrukdytų, įsiskverbiu. Ana stveriasi
kėdės atlošo. Nenuleisdama nuo manęs akių, ji ima sūpuotis.
Aukštyn žemyn. Greitai. Jos ritmas pašėlęs, karštligiškas.
 Ji juda tarsi apimta nevilties, tarsi norėdama išpirkti kaltę.
Ramiau, mažyte, ramiau.
Suspaudžiu jai klubus ir priverčiu sulėtinti tempą.
Ramiai. Ana. Noriu tavimi mėgautis.
Vėl įsisiurbiu jai į lūpas, ir Ana šiek tiek aprimsta. Bet dabar
savo aistrą ji išlieja bučiniu ir prisilietimu, kai atlošia man
galvą.
Ak, mažyte.
Ji ima judėti greičiau.
Vis greičiau.
Štai ko Ana nori. Ji artėja prie ribos. Jaučiu tai.
Sūpuodamasi ir spartindama tempą, ji artėja prie tikslo.
Aaa...
Ji patiria orgazmą mano glėbyje ir nusitempia mane kartu.
— Man patinka tavo būdas atsiprašyti, — sušnabždu.
— O man — tavo, — ji priglunda man prie krūtinės. — Ar
jau viskas?
— Viešpatie, Ana, tau dar negana?
— Ne! Klausiau apie darbą.
— Baigsiu maždaug po pusvalandžio, — pabučiuoju jai į
plaukus. — Išklausiau tavo balso pašto žinutę.
— Vakarykštę?
— Iš balso atrodo, kad nerimavai.
Ji mane apkabina.
— Tiesa. Tau nebūdinga nieko neatsakyti.
Dar kartą pabučiuoju Aną ir mudu sėdime — nurimę ir
tylėdami. Tikiuosi, ji visą gyvenimą štai taip sėdės man ant
kelių. Ana čia tobulai tinka.
Pagaliau ji krusteli.
— Po pusvalandžio turėtų būti paruoštas ir tortas, —
stodamasi sako ji.
— Nekantriai lauksiu. Kol kepei, skaniai kvepėjo, sakyčiau,
net žadino jausmus.
Ana pasilenkusi švelniai pabučiuoja man lūpų kamputį.
Žvilgsniu nulydėjęs ją, grakščiai išeinančią iš darbo
kambario, užsisegu džinsus ir jaučiu... palengvėjimą.
Nusisukęs vėl įsispoksau pro langą. Dabar vėlyva popietė,
šviečia saulė, nors jos diskas virš Pjudžeto sąsiaurio palengva
jau ima leistis. Apačioje besidriekiančiose gatvėse ima rastis
šešėlių. Ten, apačioje, jau ima tvenktis prieblanda, bet čia,
aukštai, vis dar sklinda gelzgana saulės šviesa. Gal būtent
todėl čia ir gyvenu. Kad būčiau šviesoje. Į šviesą mane
traukia nuo pat ankstyvos vaikystės. Ir turėjau sutikti
ypatingą jauną moterį, kad tai suvokčiau. Ana — mano
kelrodė šviesa.
Aš — jos pasiklydęs berniukas, kuris, laimė, dabar atsirado.

Ana stovi laikydama rankose tortą glajumi aplietu

viršumi, papuoštą viena vienintele degančia žvakute.
Ji skambiai užtraukia „Su gimimo diena”, ir man dingteli,
kad niekada anksčiau negirdėjau jos dainuojant.
Tai tikras stebuklas.
Užsimerkęs ir galvodamas norą užpučiu žvakutę.
Noriu, kad Ana mylėtų mane amžinai. Ir niekada manęs
nepaliktų.
— Sugalvojau norą, — pranešu savo būsimai žmonai.
— Glajus dar minkštas. Tikiuosi, tau patiks.
— Nekantrauju paragauti, Anastazija.
Ji atpjauna abiem po gabalėlį ir paduoda man lėkštę bei
desertinę šakutę.
Štai jis.
Tortas pasakiškai skanus. Glajus saldus, biskvitas
drėgnokas, o kremas...
— Mmm... Todėl ir noriu tave vesti.
Ana nusijuokia, — manau, jai labai palengvėjo, — ir žiūri,
kaip sušveičiu likusią savo gabalėlio dalį.

VAŽIUOJAME Į BELVJU, pas mano tėvus, ir Ana

sėdėdama automobilyje neprataria nė žodžio. Ji spokso pro
langą, bet kartais žvilgteli ir į mane. Su žalsva suknele atrodo
pribloškiamai graži.
Šį vakarą transporto eismas menkas, „Audi R8” skrieja
520-uoju tiltu. Jo vidury Ana atsisuka į mane.
— Šiandien popiet mano banko sąskaitoje atsirado
papildomi penkiasdešimt tūkstančių dolerių.
— Na ir kas?
— Tau nereikėjo...
— Ana, netrukus būsi mano žmona. Prašyčiau.
Nesiginčykime. Giliai atsidususi, ji kelias minutes patyli, o
mes tuo metu važiuojame virš rausvų ir sutemų gaubiamų
Vašingtono ežero vandenų.
— Tiek to, — pagaliau prabyla ji. — Ačiū.
— Nėra už ką.
Aš su palengvėjimu atsidustu.
Matai? Juk nebuvo taip sunku, ar ne, Ana?
Pirmadienį pasirūpinsiu grąžinti jos studijų paskolas.
— Ar pasiruošusi susitikti su mano šeima?
Išjungiu „Audi R8” variklį. Automobilis stovi mano tėvų
kieme.
— Taip. Pasakysi jiems?
— Žinoma. Man labai smalsu, kaip jie reaguos.
Išlipęs iš automobilio atidarau Anai dureles. Vakaras
vėsokas, ji tvirčiau susisiaučia skraistę. Paimu Aną už rankos
ir patraukiame prie namo durų. Kiemas užgrūstas mašinų,
tarp jų ir Elioto pikapas. Svečių bus gerokai daugiau, nei
tikėjausi.
Man dar nespėjus pasibelsti, Karikas atidaro duris.
— Sveikas, Kristianai. Su gimtadieniu, sūnau.
Jis paspaudžia man ranką ir netikėtai apkabina.
To dar niekada nebuvo.
— Hm... Ačiū, tėti.
— Ana, kaip malonu vėl tave pamatyti.
Jis meiliai apglėbia Aną ir mudu įeiname. Išgirstu kaukšint
aukštakulnius, ir man dingteli, kad koridoriumi atskuba Mija,
bet... ne, tai Ketrina Kavanag. Ji atrodo įtūžusi.
— Štai ir judu! Noriu pasišnekėti, — piktai ir įsakmiai rėžia
ji.
Ana suglumusi pažvelgia į mane ir gūžteli pečiais.
Nenutuokiu, kas nepatiko Kavanag, bet abu nusekame paskui
ją į tuščią valgomąjį. Uždariusi duris, Keitė atsisuka į Aną.
— Koks čia mėšlas? — piktai sušnypščia ji mosuodama Anai
prieš nosį kažkokiu popiergaliu.
Ana paima iš jos lapą ir ima skaityti. Staiga išbąla ir
suglumusi pakelia akis į mane.
Po galais, kas yra?
Ana įsiterpia tarp manęs ir Kavanag.
— Kas yra? — sunerimęs klausiu.
Bet Ana numoja į mane ranka ir kreipiasi į Kavanag:
— Keite! Tai tikrai ne tavo reikalas.
Akivaizdu, kad Anos reakcija Ketriną gerokai nustebina.
Prakeikimas, apie ką jos šneka?
— Ana, kas yra?
— Kristianai, būk geras, išeik.
— Ne. Parodyk.
Ištiesiu ranką ir Ana paduoda man tą popieriaus lapą.
Tai elektroninis laiškas, kurį Ana man atsiuntė gavusi
sutarties projektą.
Mėšlas.
— Ką jis tau padarė? — nekreipdama į mane dėmesio
klausia Anos Ketrina.
— Tai ne tavo reikalas, Keite, — suirzusi atšauna Ana.
— Iš kur jį gavai? — pasiteirauju.
Kavanag nurausta.
— Nesvarbu, — bet aš nenuleidžiu nuo Ketrinos akių, tad ji
priduria: — Šitas lapas buvo kišenėje švarko, kuris, kaip
suprantu, yra tavo ir kabo Anos kambaryje ant durų.
Pasiruošusi kovai, ji piktai į mane dėbteli.
— Ar dar kam nors apie tai užsiminei? — klausiu.
— Ne! Žinoma, ne, — atšauna ji, nesikuklindama parodo,
jog įsižeidė.
Gerai. Priėjęs prie židinio, iš porcelianinės lėkštelės ant
atbrailos paimu žiebtuvėlį, padegu popieriaus lapo kampą,
palaukiu, kol įsidegs, ir įmetu į pakurą. Abi moterys
tylėdamos mane stebi.
 Kai iš laiško lieka tik krūvelė pelenų, vėl atsisuku į jas.
— Net Eliotui? — pasitikslinu.
— Niekam, — kategoriškai pakartoja Ketrina. Ji atrodo
truputį suglumusi, o gal ir įskaudinta. — Ana, aš tik noriu
įsitikinti, kad tau viskas gerai, — neslėpdama susirūpinimo
priduria.
Nusisukęs nuo moterų, užverčiu akis į lubas.
— Man viskas gerai, Keite. Geriau nei gerai. Mūsų su
Kristianu santykiai puikūs, kuo puikiausi, o tas laiškas —
seniai praeitis. Prašau tavęs, nekreipk į jį dėmesio, —
maldaujamai sako draugei Ana.
— Nekreipti dėmesio? — nustebusi perklausia Ketrina. —
Kaip man nekreipti dėmesio? Ką jis tau padarė?
— Nieko jis man nepadarė, Keite. Nemeluoju, man viskas
gerai.
— Tikrai? — dar kartą klausia Ketrina.
Dėl Dievo meilės...
Apkabinęs prisitraukiu Aną ir įbedu žvilgsnį į Ketriną,
mėgindamas neišsiduoti, kad jaučiu jai antipatiją, tačiau man
veikiausiai nepavyksta.
— Ana sutiko būti mano žmona, Ketrina.
— Žmona! — rikteli ji ir, negalėdama patikėti šia naujiena,
išpučia akis.
— Mudu tuoksimės. Šįvakar ketiname paskelbti apie savo
sužadėtuves, — paaiškinu Anos draugei.
— Ak! — Ketrina priblokšta įsispokso į Aną. — Palieku jus
vienus vos šešiolikai dienų ir... še tau, kad nori! Labai jau
netikėta naujiena. Vadinasi, vakar, kai sakiau... — ji
nutyla. — O kuo čia dėtas tas laiškas?
— Jis čia visiškai niekuo dėtas, Keite. Prašau pamiršti tą
laišką. Aš myliu Kristianą, o jis myli mane. Nedaryk to.
Negadink pobūvio jam ir ypatingo vakaro mums, — maldauja
Ana.
Ketrinos akyse pasirodo ašaros.
Mėšlas. Ji tuoj pravirks.
— Ne. Aišku, kad negadinsiu. Ar tau viskas gerai?
 — Dar niekada nebuvau tokia laiminga, — sušnabžda Ana ir
man suspurda širdis.
Ketrina suspaudžia Anai ranką, nors vis dar laikau ją
apglėbęs.
— Ar tikrai tau gerai? — dar kartą pasitikslina Ketrina.
— Taip.
Sprendžiant iš balso, Ana vėl laiminga, ji išsprūsta man iš
glėbio ir apkabina Ketriną.
— Ak, Ana, kai perskaičiau, man buvo taip neramu.
Nežinojau nė ką manyti. Gal man viską paaiškintum? —
paprašo Kavanag.
— Kada nors, tik ne dabar.
— Gerai. Niekam nieko nesakysiu. Labai tave myliu, Ana,
lyg būtum man sesuo. Tik maniau... — ji papurto galvą. —
Nežinojau, ką manyti. Atleisk. Jei tu laiminga, tai laiminga ir
aš, — Ketrina pažvelgia į mane. — Kristianai, aš nuoširdžiai
atsiprašau.
Linkteliu jai. Gal Anos laimė jai ir rūpi, bet kaip Eliotas
pakenčia tokią moterį, neįsivaizduoju.
— Aš labai atsiprašau. Tai tikrai ne mano reikalas, —
sušnabžda ji Anai.
Staiga kažkas pasibeldžia, mes visi krūptelime, ir pro durų
plyšį į kambarį kyšteli galvą mama.
— Ar kas nutiko, brangusis? — žvelgdama į mane klausia ji.
— Ne, nieko, ponia Grėj, — įsikiša Keitė.
— Nieko, mama, — atsakau.
Lengviau atsidususi, ji įeina į valgomąjį.
— Tada tikriausiai neprieštarausite, jei gimtadienio proga
apkabinsiu sūnų, — plačiai nusišypsojusi merginoms, ji
prieina prie manęs ir aš suspaudžiu ją glėbyje. — Su
gimtadieniu, mielasis, — sako ji. — Labai džiaugiuosi, kad
tebesi su mumis.
— Mama, man nieko neatsitiko.
Žvelgiu į rusvas jos akis ir matau jose spindint šilumą bei
motinišką meilę.
— Džiaugiuosi dėl tavęs, — sako ji ir paglosto man
skruostą.
Mama... Myliu tave.
Greisė atšlyja.
— Ką gi, vaikai, jeigu jūsų slaptas susitikimas baigtas, tai
žinokite, jog čia susirinko nemažas būrys žmonių, kurie nori
įsitikinti, kad tu, Kristianai, gyvas ir sveikas, ir pasveikinti
tave gimtadienio proga.
— Tuoj ateisiu.
Mamos žvilgsnis nuo Ketrinos nukrypsta į Aną, ji įsitikina,
kad viskas gerai, ir, rodos, lieka patenkinta. Tada pamerkia
Anai akį ir plačiai atveria mums duris. Ana paima mane už
rankos.
— Kristianai, aš nuoširdžiai atsiprašau, — pakartoja
Ketrina.
Santūriai jai linkteliu ir mes išeiname į koridorių.
— Ar tavo mama žino apie mūsų planus? — klausia Ana.
— Taip.
Ana kilsteli antakius.
— A. Ką gi, vakaras prasidėjo įdomiai.
— Kaip visuomet, panele Stil, gebate padėtį apibūdinti
santūriai.
Lūpomis paliečiu jai krumplius ir mudu žengiame į svetainę.
Staiga mus užgriūva kurtinančių plojimų audra.
Mėšlas. Kiek daug žmonių! Kodėl jų čia tiek susirinko?
Mano šeima. Kavanag brolis, Flinas su žmona. Makas!
Bastilis. Mijos draugė Lilė ir jos motina. Rosa su Gvene.
Elena.
Plodama Elena kilsteli ranką ir santūriai patraukia mano
dėmesį. Bet mano žvilgsnis nukrypsta į tėvų patarnautoją. Ji
ant padėklo neša šampaną. Plojimams rimstant, spusteliu
Anai ranką ir kreipiuosi į svečius:
— Ačiū jums visiems. Rodos, man reikės šito gėrimo.
Kilsteliu šampano taurę pagerbdamas visus susirinkusius.
Svečiai žengia artyn, nekantraudami pasveikinti mane, po
vakarykštės nelaimės likusį sveiką ir gyvą. Pirmoji prieina
Elena, ir aš suspaudžiu laisvą Anos ranką.
 — Kristianai, kaip aš nerimavau.
Man nespėjus atitokti, Elena pakšteli man į abu skruostus.
Ana mėgina ištraukti ranką, bet aš suspaudžiu ją stipriau.
— Man nieko nenutiko, Elena, — atsakau.
— Kodėl man nepaskambinai? — truputį suirzusi,
nenuleisdama nuo manęs akių, klausia ji.
— Nebuvo kada.
— Negavai mano žinučių?
Paleidžiu Anos ranką, apglėbiu ir prisitraukiu.
Elena nusišypso Anai.
— Sveika, Ana, — maloniai pasisveikina. — Atrodai
žavingai, brangioji.
— Dėkui, Elena, — apsimestinai meiliai padėkoja Ana.
Kaip nemalonu...
Sugaunu mamos žvilgsnį, o ji stovi ir suraukusi antakius
žiūri į mūsų trijulę.
— Elena, turiu kai ką oficialiai pranešti.
— Taip, taip, prašom, — sako ji ir nervingai šypteli.
Nebežiūriu į ją.
— Prašyčiau visų dėmesio! — sušunku ir palaukiu, kol
klegesys svetainėje nutils. Kai visi svečiai sužiūra į mane,
giliai įkvepiu. — Dėkoju, kad šįvakar čia susirinkote.
Prisipažinsiu, tikėjausi tylios ir ramios šeimos vakarienės,
todėl man šis pobūvis — maloni staigmena, — iškalbingai
žvilgteliu į Miją ir ji man pamojuoja. — Mudu su Ros, —
linkteliu Rosai ir Gvenei, — vakar patyrėme sraigtasparnio
avariją. — Rosa sveikindamasi kilsteli šampano taurę. —
Taigi nepaprastai džiaugiuosi, kad šį vakarą esu čia ir galiu
pranešti jums puikią naujieną. Ši gražuolė mergina, —
pažvelgiu į šalia stovinčią savo merginą, — panelė Anastazija
Roza Stil, sutiko tapti mano žmona ir jums norėčiau apie tai
pranešti pirmiems.
Mano paskelbta naujiena sutinkama keliais aiktelėjimais,
keliais šūksniais ir dar viena audringų plojimų banga.
Atsisuku į neapsakomai gražią, nuraudusią Aną, paėmęs už
smakro kilsteliu jos lūpas prie savųjų ir pabučiuoju.
 — Netrukus būsi mano.
— Jau esu.
— Oficialiai, — be garso, vien lūpomis, ištariu ir išdykėliškai
jai nusišypsau.
Ana tyliai nusijuokia.
Pirmieji mus pasveikina mama ir tėtis.
— Brangus sūnau, dar niekada nemačiau tavęs tokio
laimingo.
Mama pabučiuoja man į skruostą, nusibraukia ašarą ir
puola sveikinti Anos.
— Labai didžiuojuosi tavimi, sūnau, — sako Karikas.
— Ačiū, tėti.
— Ji — žavinga mergina.
— Žinau.
— O kur žiedas?! — spausdama glėbyje Aną sušunka Mija.
Ana suglumusi pažvelgia į mane.
— Žiedą išsirinksime drauge.
Suirzęs dėbteliu į sesutę. Kartais taip sunku ją pakęsti...
— Ak, Grėjau, nežiūrėk į mane taip! — atšauna Mija ir
mane apkabina. — Labai džiaugiuosi, Kristianai, — priduria
ji. — Kada vestuvės? Ar jau žinote datą?
— Nežinau, kada vestuvės, ir datos dar neišsirinkome. Visa
tai dar turime aptarti su Ana.
— Tikiuosi, kad kelsite dideles vestuves — čia!
Mijos įkyrumas mane ima erzinti.
— Greičiausiai rytoj nuskrisime į Las Vegasą.
Ši žinia Mijai, rodos, nepatinka. Laimė, mane gelbsti
Eliotas, priėjęs broliškai apkabinti.
— Sėkmės, brolau.
Jis stipriai patapšnoja man per nugarą. Tada atsisuka į Aną,
o Bastilis dar stipriau kepšteli man petį.
— Na, Grėjau, tikrai nesitikėjau. Sveikinu, — sako jis,
vyriškai spausdamas man ranką.
— Ačiū, Klodai.
— Na, kada galėsiu pradėti treniruoti tavo sužadėtinę? Vien
mintis, kad ji galėtų įspirti tau į užpakalį, teikia man
džiaugsmo ir vilties.
Nusijuokiu.
— Perdaviau jai tavo darbotvarkę, neabejoju, kad netrukus
susisieks.
Mane pasveikina ir Lilės motina, Ešli, bet gana santūriai.
Tikiuosi, jiedvi su Lile daugiau nelįs į akis mano sužadėtinei.
Man gelbstint Aną nuo Mijos, prieina daktaras Flinas su
žmona.
— Labas, Džonai. Sveika, Riana.
Pakšteliu jo žmonai į skruostą.
— Džiaugiuosi, kad tu gyvas ir sveikas, Kristianai, — sako
Flinas. — Mano gyvenimas be tavęs būtų labai pilkas ir...
skurdus.
— Džonai! — priekaištingai šūkteli Riana, tada aš
supažindinu ją su Ana.
— Malonu susipažinti su moterimi, pagaliau pavergusia
Kristiano širdį, — nuoširdžiai sako Anai Riana.
— Ačiū, — sumurma Ana.
— Šį kartą neblogai atmušei kamuoliuką, Kristianai, —
kraipydamas galvą linksmai pagiria mane Flinas.
Apie ką jis kalba?
— Džonai, jau tos tavo kriketo metaforos... — vėl
papriekaištauja jam Riana, tada pasveikina mane gimtadienio
ir mudu abu sužadėtuvių proga, o netrukus jiedvi su Ana
įsitraukia į pokalbį.
— Ryžaisi tikrai drąsiam pareiškimui, juolab turint omenyje,
kokie svečiai susirinko, — sako Džonas, ir suprantu, kad turi
omenyje Eleną.
— Taip. Esu tikras, kad ji tokio mano žingsnio nesitikėjo.
— Galėsime aptarti tai vėliau.
— Kaip laikosi Leila?
— Jai geriau, Kristianai, gydymas labai padeda. Dar po
poros savaičių bus galima pagalvoti ir apie ambulatorinį
gydymą.
— Man labai palengvėjo.
— Leila labai domisi mūsų siūloma dailės terapija.
 — Šit kaip? Kadaise ji tapydavo.
— Taip, ji man sakė. Manau, dailės užsiėmimai tikrai galėtų
jai padėti.
— Būtų puiku. Ar ji valgo?
— Taip. Jos apetitas geras.
— Gerai. Ar galėtum jos kai ko paklausti?
— Žinoma.
— Turiu žinoti, ar ji paėmė nuotraukas, kurias laikiau seife.
— Ak, taip. Paėmė. Ji man jau pasakojo.
— Tikrai?
— Juk žinai, kad ji mėgsta išdaigas. Norėjo įbauginti ir
atgrasyti nuo tavęs Aną.
— Ką gi, jai beveik pavyko.
— Ir tai aptarsime vėliau.
Prie mūsų prieina Rosa su Gvene, ir aš supažindinu savo
teisininkę su Ana.
— Džiaugiuosi pagaliau galėdama susipažinti, Ana, — sako
Rosa.
— Ačiū. Ar jau atsigavote po nelaimės?
Rosa linkteli ir Gvenė ją apkabina.
— Tai buvo tikrai sukrečianti patirtis, — priduria Rosa. —
Stebuklas, kad Kristianui pavyko nutupdyti sraigtasparnį. Jis
puikus pilotas.
— Man tiesiog pasisekė, be to, norėjau kuo greičiau grįžti
namo, pas savo merginą, — įsiterpiu.
— Žinoma, kad labai skubėjai. Susipažinusi su Ana
suprantu, kad dėl to tikrai negalima tavęs kaltinti, — sako
Gvenė.
Greisė paskelbia, kad virtuvėje patiekta vakarienė.
Paimu Anai už rankos ir spusteliu tikrindamas, ar jai viskas
gerai, tada mudu paskui svečius patraukiame į virtuvę.
Koridoriuje Anai kelią pastoja Mija, laikydama dvi taures su
kokteiliais, ir man dingteli, kad sesutė sumanė kažką nedoro.
Apimta panikos, Ana žvilgteli į mane, bet aš paleidžiu jos
ranką ir netrukus matau, kaip jiedvi žengia į valgomąjį. Mija
uždaro duris.
 Virtuvėje Makas prieina manęs pasveikinti.
— Makai, prašyčiau vadinti mane Kristianu. Juk esame
sužadėtuvių vakarėlyje.
— Girdėjau apie katastrofą.
Atskleidžiu Makui šiurpias smulkmenas, o jis atidžiai manęs
klausosi.
Mama nusprendė, kad šioje šventėje vyraus marokietiški
akcentai. Šnekučiuodamasis su Maku apie „Greisę”, įsidedu į
lėkštę valgio.
Susigundęs antra porcija marokietiško ėrienos troškinio su
daržovėmis, imu svarstyti, ką, po galais, veikia Ana ir Mija.
Nusprendžiu eiti gelbėti Anos, bet stabtelėjęs prie valgomojo
durų staiga išgirstu ją šaukiant:
— Nedrįsk man aiškinti, kur kišu galvą!
Mėšlas. Kas čia vyksta?
— Kada pagaliau suprasi? Tai ne tavo sumautas reikalas! —
vis dar niršta Ana.
Pamėginu praverti duris, bet kažkas jas laiko. Kai
pasitraukia, durys plačiai atsiveria. Ana netveria pykčiu. Ji
visa išraudusi. Iš įtūžio net virpa. Priešais ją stovi varvanti
Elena — numanau, kad Ana šliūkštelėjo jai į veidą kokteilį.
Uždarau duris ir atsistoju tarp šių dviejų moterų.
— Po galais, ką čia veiki, Elena? — grėsmingai sušnypščiu.
Sakiau, kad duotum jai ramybę.
Ji atgalia ranka nusibraukia nuo veido gėrimą.
— Kristianai, ji tau ne pora.
— Ką?! — surinku taip garsiai, kad tikrai išgąsdinu Aną.
Elena taip pat krūpteli, bet man nerūpi.
Aš ją įspėjau. Įspėjau.
— Po velnių, iš kur žinai, kas man pora?
— Tu turi ypatingų poreikių, Kristianai, — jau švelniau
priduria Elena, ir suprantu, kad taip mėgina mane maldyti.
— Jau sakiau: tai ne tavo sumautas reikalas! — užrinku
stebėdamasis, kad galiu būti toks tūžmingas. — Ką tai
reiškia? — piktai į ją dėbteliu. — Manai, tu? Tu? Manai, kad
tu man pora?
 Elenos veidas suakmenėja, žvilgsnis nedraugiškas, rūstus.
Ištiesinusi pečius, ji žingteli prie manęs.
— Nieko geriau už mane tavo gyvenime nebuvo, —
neslėpdama pasipūtimo iškošia ji. — Tik pažiūrėk į save. Esi
vienas turtingiausių ir sėkmingiausiai dirbančių Jungtinių
Valstijų verslininkų — santūrus, kupinas idėjų, ir tau daugiau
nieko nereikia. Tu — savo visatos valdovas.
Kodėl ji knaisiojasi praeityje?
Prakeikimas.
Bjaurėdamasis žingteliu atatupstas.
— Tau tai patiko, Kristianai, neapgaudinėk savęs. Jau buvai
pasukęs savigriovos keliu, o aš tave išgelbėjau, mano dėka
išvengei cypės. Patikėk, mielasis, anksčiau ar vėliau būtum
tūpęs į kalėjimą. Išmokiau tave visko, ką moki, ir visko, ko
tau reikia.
Nepamenu, kada paskutinį kartą buvau taip įpykęs.
— Išmokei mane kruštis, Elena. Bet tai tuščias veiksmas,
tuščias kaip ir tu. Nesistebiu, kad Linkas tave paliko.
Ji tyliai aikteli. Atrodo priblokšta.
— Tu taip ir nepadėjai man atsitiesti. Niekada nepasakei,
kad mane myli.
Elena primerkia žydras ir šaltas kaip ledas akis.
— Meilė — tik kvailiams, Kristianai.
— Lauk iš mano namų! — įtūžusi įsakmiai surinka Greisė.
Visi trys krūptelėję atsisukame ir išvystame mano motiną,
tarsi keršto angelą stovinčią valgomojo tarpduryje. Jos akys
įbestos į Eleną, žvilgsnis toks, kad jei gebėtų žudyti žvilgsniu,
iš Elenos jau būtų likusi tik pelenų krūva ant grindų.
Vėl atsisuku į mirtinai išbalusią Eleną. Greisė ryžtingai
atžingsniuoja prie jos, o Elena atrodo visiškai bejėgė: negali
nei pajudėti, nei ko nors pasakyti, tik gūžtis nuo tvilkančio
mamos žvilgsnio. Greisė nesivaržydama skelia jai antausį ir
taip visus mus pribloškia. Smūgio garso aidas atsimuša nuo
kambario sienų.
— Patrauk savo purvinus nagus nuo mano sūnaus, kekše
tu, ir tuoj pat nešdinkis iš mano namų! — pro sukąstus dantis
piktai iškošia Greisė.
Po galais! Mama!
Elena priblokšta priglaudžia delną prie raustančio skruosto.
Spoksodama į Greisę kelis kartus sumirksi, tada apsisuka ir
skubriai išeina iš valgomojo, net nesivargindama uždaryti
durų.
Mama atsisuka į mane, ir šį kartą negaliu nukreipti žvilgsnio
kitur.
Jos veide atsispindi didžiulis skausmas ir nerimas.
Žvelgiame vienas į kitą, ji nieko nesako ir kambaryje
įsiviešpatauja slogi tyla.
Vis dėlto pagaliau ji prabyla:
— Ana, prieš atiduodama jį tau, jei neprieštarausi, norėčiau
trumpai pasikalbėti su sūnumi akis į akį, — valdingai sako ji.
— Žinoma, — sušnabžda Ana.
Žiūriu, kaip Ana išeina ir uždaro duris.
Mama tylėdama dėbteli į mane, o tada perveria tokiu
žvilgsniu, tarsi pirmą kartą matytų.
Veikiausiai ir mato... užaugintą, bet ne savo sukurtą
pabaisą.
Mėšlas.
Pakliuvau į didelę bėdą. Tai suvokus, mane nukrečia
šiurpas ir jaučiu, kad imu balti.
— Ar ilgai, Kristianai? — tyliai ir dusliai klausia Greisė.
Pažįstu šį balsą, tai — tyla prieš audrą.
Kažin, kiek ji spėjo nugirsti?
— Kelerius metus, — burbteliu.
Nenoriu, kad ji tai žinotų. Nenoriu visko jai atskleisti.
Nenoriu jos užgauti, o juk žinau, kad taip ir nutiks. Žinojau
tai dar tuomet, būdamas penkiolikos.
— Kiek tau buvo metų?
Stipriai sučiaupiu lūpas, o mano širdis ima daužytis kaip
pašėlusi. Turiu būti atsargus. Nenoriu pridaryti Elenai
nemalonumų. Atidžiai nužvelgiu mamos veidą mėgindamas
nuspėti, kaip ji reaguos. Ar turėčiau meluoti? Ar galiu jai
meluoti? Bet giliai širdyje žinau, kad meluodavau jai kaskart,
kai eidavau susitikti su Elena, o jai sakydavau, jog mokausi
su draugu.
Rodos, mama mato mane kiaurai.
— Klok. Kokio buvai amžiaus, kai visa tai prasidėjo? —
įpykusi sušnabžda ji.
Vos porą kartų esu girdėjęs taip kalbančią mamą, tad
žinau, kad šiandien neišsisuksiu. Ji neatlyš, kol neišgirs visų
atsakymų.
— Šešiolikos, — burbteliu.
Ji prisimerkia ir pakreipia galvą.
— Mėgink iš naujo, — tyliai, bet grėsmingai liepia ji.
Po velnių. Iš kur ji žino?
— Kristianai, — įsakmiai paragina Greisė.
— Penkiolikos.
Ji užsimerkia, tarsi būčiau dūręs jai peiliu, delnu prisidengia
burną ir sulaiko dejonę. Kai atsimerkia, jos akyse matau
skausmą ir susitvenkusias ašaras.
— Mama...
Paskubomis mėginu ką nors sugalvoti ir pasakyti jai, kad
taip nesikankintų. Žingteliu prie jos, bet Greisė kilsteli ranką,
kad nesiartinčiau.
— Kristianai, šią akimirką baisiai ant tavęs pykstu. Geriau
lik, kur esi.
— Kaip supratai, kad meluoju? — klausiu.
— Dėl Dievo meilės, Kristianai, aš — tavo motina, —
atšauna ji ir nusibraukia skruostu riedančią ašarą.
Pajuntu, kad raustu, aš apsikvailinęs, bet ir truputį įžeistas.
Tik mama geba pasiekti, kad taip jausčiausi. Tik mama. Ir
Ana.
Maniau, kad moku meluoti.
— Taip, tau ir turėtų būti gėda. Ar ilgai visa tai truko? Ar
ilgai mums melavai, Kristianai?
Patraukiu pečiais. Nenoriu, kad žinotų tiesą.
— Pasakyk! — primygtinai paragina Greisė.
— Kelerius metus.
— Kelerius metus! Metų metus! — nesusivaldžiusi vėl rikteli
ji — net krūpteliu. Greisė retai praranda savitvardą. —
Negaliu patikėti. Sumauta kekšė.
Tyliai aikteliu. Dar negirdėjau Greisės taip plūstantis.
Niekada. Aš sukrėstas.
Ji apsisuka ir nužingsniuoja prie lango. Lieku ten, kur
stovėjau. Lyg stabo ištiktas. Netekęs žado.
Mama ką tik nusikeikė.
— Kai pagalvoju, kiek kartų ji čia viešėjo...
Greisė sudejuoja ir rankomis susiima galvą. Negaliu tverti.
Priėjęs apkabinu ją. Man labai neįprasta laikyti glėbyje
motiną. Priglaudžiu ją prie krūtinės, ir ji tyliai pravirksta.
— Šią savaitę jau maniau, kad žuvai, o dabar — dar vienas
smūgis, — kūkčiodama sako Greisė.
— Mama, viskas ne taip, kaip tau atrodo.
— Liaukis, Kristianai. Girdėjau, ką sakei. Kad ji išmokė tave
kruštis.
Ji tai pakartojo!
Nuo šių žodžių krūpteliu, juolab kad taip kalbėti mamai
neįprasta. Paprastai ji nesikeikia. Man dingteli, kad aš dėl to
kaltas, ir pasidaro nesmagu. Mintis, kad ją įskaudinau,
nepakeliama. Nenoriu jos skaudinti. Kadaise Greisė mane
išgelbėjo. Staiga susigėstu ir pajuntu, kad širdį prislegia
kaltė.
— Žinojau, kad kai buvai penkiolikos, tau kažkas nutiko.
Dėl visko buvo kalta ji, tiesa? Dėl jos staiga tapai ramus ir
susikaupęs, ar ne? Ak, Kristianai. Ką ji tau padarė?
Mama! Kam taip perdėti? Gal pasakyti, kad Elena mane
sutramdė? Juk neprivalau aiškinti kaip.
— Taip, viskas dėl jos, — sumurmu.
Greisė vėl sudejuoja.
— Ak, Kristianai. Ne kartą vakare su ta moterimi esu
padauginusi gėrimų ir atvėrusi jai širdį. Kai pagalvoju, kad...
— Mudviejų su Elena santykiai niekaip nesusiję su jūsų
draugyste.
— Nešnekėk nesąmonių, Kristianai! Ji piktnaudžiavo mano
pasitikėjimu. Tvirkino mano sūnų!
 Pritrūkusi kvapo ir nutilusi, Greisė delnais užsidengia veidą.
— Mama, aš taip nesijaučiau...
Ji atsisukusi užsimoja skelti man antausio, bet aš pasilenkiu
ir lengvai išvengiu smūgio.
— Man trūksta žodžių, Kristianai. Trūksta žodžių. Kokią
padariau klaidą?
— Mama, tai ne tavo kaltė.
— Kaip? Kaip visa tai prasidėjo? — kilstelėjusi ranką, ji
paskubomis priduria: — Nenoriu to žinoti. Ir ką pasakys
tėtis...
Prakeikimas.
Karikas įtūš.
Staiga pasijuntu taip, tarsi būčiau penkiolikos ir baimingai
laukčiau dar vieno nesibaigiančio jo pamokslo apie asmeninę
atsakomybę ir priimtiną elgesį. Dieve mano, tikrai to nenoriu.
— Taip, jis tikrai įsius, — pareiškia mama, iš mano veido
teisingai spėdama, apie ką galvoju. — Žinojome, kad kažkas
nutiko. Per vieną naktį tu labai pasikeitei — kas galėjo
pamanyti, kad pergulėjai su geriausia mano drauge.
Šią akimirką trokštu prasmegti skradžiai žemę.
— Mama, visa tai praeitis. Buvo ir pražuvo. Ji nieko blogo
man nepadarė.
— Kristianai, girdėjau, ką pasakei. Girdėjau, kaip šaltai ji
atsakė. Kai pagalvoju...
Greisė vėl stveriasi už galvos. Staiga ji pakelia galvą, mūsų
žvilgsniai susitinka ir jos išplėstose akyse išvystu siaubą.
Prakeikimas. Kas dar?
— Ne! — gaudydama kvapą sukužda ji.
— Kas yra?
— Ak, ne. Pasakyk, kad tai netiesa, nes jei tiesa... Rasiu
seną tavo tėvo revolverį ir tą kalę nudėsiu.
Mama!
— Apie ką kalbi?
— Kristianai, žinau, kad Elenos skonis gana... egzotiškas.
Jau antrą kartą šį vakarą man ima svaigti galva. Mėšlas. Jai
nereikėtų to žinoti.
 — Tai buvo tik seksas, mama, — paskubomis burbteliu,
trokšdamas kuo greičiau baigti pokalbį.
Apie tai, kad atskleisiu motinai šią savo gyvenimo pusę,
negali būti nė kalbos.
Greisė prisimerkusi pažvelgia į mane.
— Nešvankių smulkmenų girdėti nenoriu, Kristianai. Nes
tai, kas vyko, yra bjauru, nepadoru ir niekinga. Argi padori
moteris taip elgtųsi su penkiolikmečiu? Tai šlykštu. Kai
pagalvoju, kiek asmeniškų paslapčių esu jai patikėjusi... Šiaip
ar taip, gali būti tikras, kad mano namuose šios moters kojos
daugiau nebus, — Greisė ryžtingai sučiaupia lūpas. — O tau
patarčiau nutraukti su ja visus ryšius.
— Mama... mudu su Elena turime bendrą ir labai sėkmingą
verslą.
— Ne, Kristianai. Nutrauksi su ja visus ryšius.
Priblokštas spoksau į Greisę ir nepratariu nė žodžio. Kaip ji
drįsta man nurodinėti? Po galais, aš nebe vaikas, man
dvidešimt aštuoneri.
— Mama...
— Ne, Kristianai, aš rimtai. Jei nenutrauksi, kreipsiuosi į
policiją.
Išbąlu kaip drobė.
— Nesikreipsi.
— Kreipsiuosi. Anuomet tu nieko negalėjai padaryti, bet aš
dabar galiu.
— Tu labai įpykusi, mama, ir aš tave suprantu, bet...
neperdėk.
— Neaiškink man, kad perdedu! — surinka Greisė. — Netęsi
pažinties su moterimi, kuri gali tvirkinti jauną ir nepatyrusį
berniuką! Jai reikia gydytis.
Mama piktai į mane dėbteli.
— Gerai.
Nuolankiai kilsteliu rankas, o ji, rodos, palengva rimsta.
— Ar Ana žino?
— Taip. Žino.
— Gerai. Nederėtų pradėti šeiminio gyvenimo neatskleidus
žmonai visų paslapčių, — sako ji taip, tarsi turėtų panašios
asmeninės patirties. Imu svarstyti, ką visa tai galėtų reikšti,
bet Greisė netrukus atitoksta. — Būtų įdomu sužinoti, ką Ana
mano apie Eleną.
— Ji tavo pusėje.
— Protinga mergina. Tau nepaprastai pasisekė, kad su ja
susipažinai. Su žavia, jauna, tau tinkamo amžiaus mergina.
Su ja tikrai galėtum būti laimingas.
Greisės veido išraiška sušvelnėja.
Taip. Su Ana aš laimingesnis, nei kada nors galėjau
įsivaizduoti.
— Su Elena daugiau nebendrausi. Nutrauksi visus saitus.
Supratai?
— Taip, mama. Tai galėtų būti mano vestuvinė dovana
Anastazijai.
— Ką? Gal kuoktelėjai? Geriau sugalvok ką nors kita! Kažin
ar tai būtų labai romantiška, Kristianai, — papriekaištauja ji.
— Pamaniau, jai patiktų...
— Dievaži, jau tie vyrai! Kartais jūs tokie bukagalviai...
— Kaip manai, ką galėčiau jai padovanoti?
— Ak, Kristianai, — Greisė atsidūsta ir blankiai man
šypteli. — Taip ir nesupratai esmės, ar ne? Ar žinai, kodėl aš
taip nusiminiau?
— Aišku, kad žinau.
— Pasakyk.
Žvilgteliu į ją ir atsidustu.
— Na... gal ir nežinau, mama. Nusiminei, nes iki šiol
nežinojai, kas atsitiko. O gal dėl to, kad ji buvo tavo draugė?
Greisė švelniai, visai kaip vaikystėje, paglosto man
plaukus. Ji visada tik glostydavo man plaukus, nes daugiau
niekur neleisdavau jai liestis.
— Labiausiai nusiminiau dėl viso to, ką išvardijai, ir dar dėl
to, kad ji tave tvirkino, mielasis. O tu nusipelnai būti
mylimas. Tave taip lengva mylėti. Visada buvo lengva.
Pajuntu akyse tvenkiantis ašaras.
— Mama... — sušnabždu.
 Gerokai aprimusi, Greisė suspaudžia mane glėbyje, aš taip
pat ją apkabinu.
— Bus geriau, jei grįši pas būsimą žmoną. Kai vakarėlis
baigsis, turėsiu viską papasakoti tėvui. Neabejoju, kad ir jis
norės su tavimi pasišnekėti.
— Mama, prašau... Ar būtina jam sakyti?
— Taip, Kristianai, būtina. Ir tikiuosi, kad jis tau užkurs
neblogą pirtį. Prakeikimas.
— Vis dar pykstu ant tavęs. Bet dar labiau siuntu ant jos.
Greisės veidas rimtas, sustingęs. Iki šiol nė nežinojau, kad
ji gali būti tokia griežta ir kelti tiek baimės.
— Žinau, — sumurmu.
— Dabar eik. Ieškok savo draugės.
Paleidusi mane iš glėbio, ji žingteli atatupsta, pasitrina
paakius ir pirštų galais nusibraukia išskydusį makiažą. Bet vis
tiek atrodo graži. Ši nuostabi moteris tikrai mane myli, o aš
myliu ją.
Sunkiai atsidustu.
— Nenorėjau tavęs įskaudinti, mama.
— Žinau. Eik.
Pasilenkęs švelniai pabučiuoju Greisei į kaktą ir labai ją
nustebinu. Tada išeinu iš valgomojo ieškoti Anos.
Mėšlas. Pokalbis buvo ne iš lengvųjų.

VIRTUVĖJE ANOS NERANDU.

— Sveikas, brolau, gal alaus? — pasiūlo Eliotas.
— Truputį vėliau. Ieškau Anos.
— Atsitokėjo ir dėjo į padus?
— Eik velniop, Leliotai.
Svetainėje jos nėra.
Juk Ana nepaspruko?
Gal ji mano kambaryje? Tekinas užlekiu vienu, paskui kitu
laiptų maršu. Randu ją stovinčią laiptinėje. Pasiekiu viršutinę
laiptų pakopą, ir kai mudviejų akys atsiduria tame pačiame
aukštyje, sustoju.
— Sveika.
 — Sveikas, — atsako Ana.
— Nerimavau...
— Žinau, — pertraukia ji mane. — Atsiprašau, ši šventė
mane per daug išvargino. Turėjau pasitraukti, supranti? Ir
pagalvoti.
Ana paglosto man skruostą ir aš mėgaudamasis prisilietimu
pasilenkiu prie jos.
— Ir pamanei, kad geriausia bus galvoti mano kambaryje?
— Taip.
Pastatęs koją ant paskutinės laiptų pakopos, paimu Aną už
rankos, trūkteliu ir suspaudžiu ją glėbyje. Nuo Anos sklinda
nuostabus kvapas, kuris mane... ramina.
— Atleisk, kad tau teko tai iškęsti.
— Tu dėl to nekaltas, Kristianai. Ko ji čia apskritai atėjo?
— Elena — šeimos draugė.
— Jau nebe. Kaip jaučiasi tavo mama?
— Mama dabar gerokai ant manęs pyksta. Džiaugiuosi, kad
ten buvai tu ir kad vakarėlis buvo įsibėgėjęs. Antraip
tikriausiai jau būčiau išleidęs paskutinį kvapą.
— Ar padėtis tikrai tokia bloga?
Ji pernelyg jautriai reagavo.
— Argi galima ją dėl to kaltinti? — klausia Ana.
Trumpai pamąstau. Geriausia jos draugė dulkinosi su jos
sūnumi.
— Ne.
— Gal galime atsisėsti?
— Žinoma. Čia?
Ana linkteli ir mudu įsitaisome ant viršutinės laiptų
pakopos.
— Na, kaip jautiesi? — klausia ji.
Giliai atsidustu.
— Jaučiuosi išsilaisvinęs.
Gūžteliu ir suprantu, kad tai tiesa. Man tarsi akmuo nuo
širdies nusirito. Daugiau nereikės jaudintis dėl to, ką
pamanys Elena.
— Šit kaip?
 — Mudviejų dalykiniai santykiai baigti. Galutinai.
— Nutrauksi grožio salonų verslą?
— Nesu toks kerštingas, Anastazija. Ne. Tuos salonus aš jai
padovanosiu. Pirmadienį pašnekėsiu su savo teisininku. Tiek
aš Elenai tikrai skolingas.
Ana nustebusi kilsteli antakį.
— Ir daugiau tavo gyvenime ponios Robinson nebus?
— Nebus.
Ana plačiai nusišypso.
— Gaila, kad praradai draugę.
— Ar tikrai?
— Ne... — pašaipiai tarsteli ji.
— Eikš, — atsistoju ir ištiesiu jai ranką. — Grįžkime į
pobūvį, surengtą mūsų garbei. Galbūt aš net pasigersiu.
— Ar tu kada nors pasigeri?
— Nesu pasigėręs nuo pašėlusios paauglystės laikų, —
mudu lipame laiptais žemyn. — Ar ko nors valgei?
Ana sutrinka.
— Ne.
— Turėtum pavalgyti. Sprendžiant iš to, kaip Elena atrodė
ir koks kvapas nuo jos sklido, apipylei ją iš kojų verčiančiu
tėčio kokteiliu.
— Kristianai, aš...
Kilsteliu ranką.
— Nesiginčyk, Anastazija. Jei nori gerti ir laistyti
alkoholiniais gėrimais mano buvusiąsias, turi ir valgyti. Tai
pirmoji taisyklė. Rodos, po pirmos kartu praleistos nakties
mudu apie tai jau šnekėjomės.
Man prieš akis iškyla vaizdas: Ana, be sąmonės tįsanti ant
mano lovos viešbutyje „Heathman”. Koridoriuje mudu
stabtelime, aš paglostau jai skruostą ir pirštų galais
brūkšteliu per žandikaulį.
— Kelias valandas gulėjau ir žiūrėjau į tave miegančią, —
sušnabždu. — Gali būti, kad jau tada tave mylėjau.
Pasilenkęs pabučiuoju Aną ir ji priglunda prie manęs.
— Valgyk.
 Mosteliu virtuvės link.
— Gerai, — sako ji.

ATSISVEIKINĘS SU DAKTARU Flinu ir jo žmona,

uždarau duris.
Pagaliau. Galėsiu pabūti vienas su Ana. Namuose liko tik
šeimos nariai. Greisė padaugino gėrimų ir poilsio kambaryje
įsijungusi karaokę su Mija ir Ketrina visa gerkle traukia „Aš
išgyvensiu” [* Angl. I Will Survive].
— Ar verta jai priekaištauti? — klausia Ana.
Prisimerkiu.
— Šaipotės iš manęs, panele Stil?
— Taip.
— Sunki buvo diena.
— Kristianai, pastaruoju metu visos dienos su tavimi
sunkios.
— Taikli ir tiksliai suformuluota pastaba, panele Stil. Eikš,
noriu tau kai ką parodyti.
Per vestibiulį nusivedu ją į virtuvę.
Karikas, Eliotas ir Etanas Kavanagas ginčijasi dėl „Mariners”
komandos.
— Vadinasi, einate pasivaikščioti? — mudviem žengiant prie
durų į terasą pasišaipo Eliotas, bet aš tik numoju ranka ir
daugiau nekreipiu į brolį dėmesio.
Lauke nuostabus vakaras. Akmeniniais laiptais nusivedu
Aną prie pievelės, ten ji nusiauna batelius ir sustoja
pasigrožėti vaizdu. Virš įlankos šviečia mėnesiena ir vandens
paviršiuje matyti sidabrinis takas. Tolumoje mirguliuoja
apšviestas naktinis Sietlas.
Susikibę už rankų einame link elingo. Ir viduje, ir jo
prieigose dega šviesos, tarsi kelrodės žvaigždės rodydamos
mums kelią.
— Kristianai, rytoj norėčiau nueiti į bažnyčią, — sako Ana.
— Šit kaip?..
Kada aš paskutinį kartą lankiausi bažnyčioje? Prisimenu,
kas rašoma Anos asmens byloje. Rodos, ji nėra religinga.
 — Meldžiausi, kad grįžtum sveikas, ir tu grįžai. Tad dabar
turiu bent jau ten nueiti.
— Gerai.
Galbūt aš ją net palydėsiu.
— Kur ketini kabinti mano nuotraukas, kurias padarė
Chosė?
— Maniau, galėtume raštijoms vietos naujajame name.
— Tu jį nupirkai?
Sustoju.
— Nupirkau. Pamaniau, kad jis tau patiko.
— Patiko. Kada nupirkai?
— Vakar rytą. Dabar turime nuspręsti, ką su juo darysime.
— Negriauk jo. Prašau... Tas namas žavus. Jam tik reikia
rūpestingų šeimininkų rankų.
— Gerai. Pasišnekėsiu su Eliotu. Jo pažįstama gera
architektė jau dirbo mano name Aspene; Eliotas galės naująjį
namą rekonstruoti.
Ana nusišypso ir linksmai sukikena.
— Kas yra? — klausiu.
— Prisiminiau, kaip anąkart nusinešei mane į elingą.
O, taip. Mane buvo pagavęs įkvėpimas.
— Ak, buvo smagu. Tiesą sakant...
Pasilenkęs čiumpu Aną, persimetu per petį ir ji suklinka.
— Jei gerai pamenu, buvai labai piktas, — linguodama man
ant peties, sako Ana.
— Anastazija, aš nuolat labai piktas.
— Ne, netiesa.
Pasiekęs elingo duris, pliaukšteliu Anai per užpakalį ir
nuleidžiu ją ant žemės. Tada suimu jos plaštaką abiem
rankomis.
— Ne, daugiau nepyksiu.
Mano lūpos ir liežuvis suranda jos lūpas ir burną, ir šiuo
aistringu bučiniu išlieju visą susikaupusį nerimą. Paleidęs Aną
matau, kad ji uždususi ir šnopuoja.
Gerai. Tikiuosi, mano sumanymas jai patiks. Viliuosi, kad to
ji ir nori. Ana nusipelno visko, kas geriausia. Ji atrodo
susidomėjusi, pirštų galais brūkšteli man per skruostą, per
žandikaulį ir smakrą. Jos smilius stabteli prie mano lūpų.
Laikas veikti, Grėjau.
— Turiu tau viduje kai ką parodyti, — atidarau lauko
duris. — Eikš.
Paėmęs už rankos, laiptais veduosi Aną į viršų. Atvėręs
duris žvilgteliu vidun ir įsitikinu, kad viskas paruošta. Tada
žingteliu į šalį, leidžiu Anai eiti pirmai ir paskui ją įeinu į
kambarį.
Ji aikteli iš nuostabos.
Gėlininkai manęs nenuvylė. Visur prikaišyta laukinių pievų
gėlių rožiniais, baltais, melsvais žiedais ir visos jos apšviestos
mažytėmis lempelėmis ir blausią šviesą skleidžiančiais
rausvais žibintais.
Taip. Turėtų būti gerai.
Ana priblokšta. Ji atsisuka ir įsmeigia akis į mane.
— Norėjai širdelių ir gėlyčių.
Ana apstulbusi žvelgia į mane.
— Mano širdį jau turi, — mosteliu į kambarį.
— O čia — gėlytės, — sumurma ji. — Kristianai, tai
nuostabu.
Anos balsas lūžta ir man dingteli, kad ji tuoj pravirks.
Sukaupęs drąsą, nusivedu ją į kambario gilumą. Kai
pasiekiame jo vidurį, priklaupiu ant vieno kelio. Ana aikteli ir
delnais užsidengia burną. Iš vidinės švarko kišenės
išsitraukiu žiedą ir duodu jai.
— Anastazija Stil. Myliu tave. Noriu visą gyvenimą gerbti
tave, mylėti ir ginti. Būk mano. Visada. Kurkime bendrą
gyvenimą. Tekėk už manęs.
Ji — mano gyvenimo meilė.
Ir jokios kitos moters mano gyvenime nebus.
Anai iš akių pabyra ašaros, bet jos šypsena užtemdo
mėnulį, žvaigždes, saulę ir visas gėles elinge.
— Taip, — atsako ji.
Paėmęs ranką, užmaunu jai žiedą; jis tinka kaip čia buvęs.
Ana pažvelgia į jį nuostabos kupinomis akimis.
 — Ak, Kristianai, — verksmingai ištaria ir suklupusi puola
man į glėbį. Ana bučiuoja atiduodama man save visą —
lūpas, liežuvį, savo užuojautą ir meilę. Ji prisiglaudžia prie
manęs. Kaip visada, ji duoda viską, ką turi.
Mieloji, mieloji Ana.
Atsakau į jos bučinį. Imu viską, ką ji siūlo, ir pats duodu
viską, ką turiu. Ji išmokė mane, kaip tai daroma.
Ši moteris, ištempusi mane į šviesą. Ši moteris, kuri myli
mane nepaisydama mano praeities, nepaisydama mano
nuodėmių. Ši moteris, sutikusi visą likusį gyvenimą būti
mano.
Mano mergaitė. Mano Ana. Mano meilė.
 Apie autorę
Dvidešimt penkerius metus dirbusi televizijoje, E L James
nusprendė pagaliau įgyvendinti vaikystės svajonę ir
pamėginti rašyti romanus, kurie patiktų skaitytojams.
Netrukus pasirodė jos jausmingas romanas „Penkiasdešimt
pilkų atspalvių” ir jo tęsiniai: „Penkiasdešimt tamsesnių
atspalvių” ir „Penkiasdešimt išlaisvintų atspalvių”. Ši trilogija
išversta į penkiasdešimt dvi kalbas, o bendras jos tiražas
pasaulyje perkopė šimtą penkiasdešimt milijonų
egzempliorių. 2015 m. pasirodė bestseleris „Grėjus.
Penkiasdešimt pilkų atspalvių Kristiano akimis”.
2012 m. E L James pateko į žurnalo Times įtakingiausių
pasaulio žmonių sąrašą ir Barbaros Walters dešimties
labiausiai sužavėjusių metų žmonių sąrašą, o Publishers
Weekly išrinko ją metų žmogumi. Kaip prodiuserė ji dalyvavo
Universal Pictures kino studijoje kuriant filmą „Penkiasdešimt
pilkų atspalvių”, kuris 2015 m. pasaulyje pagerino visus
populiarumo rekordus. 2017 m. pasirodžiusi
„Penkiasdešimties tamsesnių atspalvių” ekranizacija taip pat
buvo labai populiari tarp Anos ir Kristiano istorijos gerbėjų, o
2018-aisiais kino ekranus pasieks trečiasis ir paskutinis
filmas „Penkiasdešimt išlaisvintų atspalvių”.
E L James su savo vyru rašytoju ir scenarijų autoriumi
Niallu Leonardu ir dviem sūnumis bei dviem šunimis gyvena
Vakarų Londone ir rašo naujas knygas bei įgyvendina naujus
projektus.