Ketrina PATERSON

SMARKUOLE
GILĖ
HOPKINS
Iš anglų kalbos vertė
ROMUALDA ZAGORSKIEN'Ė

VILNIUS
„VYTURYS"
1989
BBK 84.4 JAV-44 Katherine Paterson THE GREAT GILLY
pa 301 HOPKINS Thomas Y. Crowell Company,
New York, 1978

fv

4804040100—122
P ------------------- 61—89 © 1978 by Katherine Paterson
M856(08)—89
© Vertimas į lietuvių kalbą,
ISBN 5—7900—0284—6
iliustracijos, „Vyturio" leidykla;
ISBN 0—690—03837—2 1989
 SVEIKA ATVYKUSI Į TOMPSON PARKĄ
—Gile, —krestelėjus ilgus geltonus plaukus, pa­
nelė Elis tarė keleivei, sėdinčiai užpakalinėje sėdynė­
je. —Aš labai norėčiau, kad tu pasistengtum.
Galadrielė Hopkins pastūmė kramtomąją gumą ar­
čiau lūpų ir pradėjo pamažu pūsti. Pūtė tol, kol per
rausvą burbulą vos begalėjo matyti Globos komiteto
veikėjos galvą.
—Šitie namai tau bus treti per nepilnus trejus me­
tus.—Panelė Elis pasuko auksinę galvą kairėn, deši­
nėn, tada ėmė atsidėjus kreipti vairą į kairę. —Aš
nieku gyvu nesakau, kad dėl visko kalta tu. Diksonai,
pavyzdžiui, išsikėlė į Floridą. Tai tikra nesėkmė. O
ponia Ričmond turėjo gultis į ligoninę... —Gilei pasi­
rodė, kad ta vaikų įstaigos darbuotoja ilgokai patylė­
jo susimąsčiusi, kol pasakė: —dėl nervų.
Pliaukšt!
Panelė Elis krūptelėjo ir pasižiūrėjo į veidrodį, bet
ir toliau kalbėjo ramiu dalykišku balsu, o Gilė pradė­
jo lupinėti gumos gabalėlius, prilipusius prie susitar­
šiusių kirpčiukų, skruostų, smakro.
—Mums reikėjo rimčiau pasidomėti jos sveikata
prieš atiduodant vaiką jai auginti. Man reikėjo rim­
čiau pažiūrėti pačiai.
„Jergau, —pagalvojo Gilė. —Prasideda. Sergėk
Dieve nuo tų nuoširdžių pokalbių!"
—Aš tavęs nekaltinu, Gile, tik norint, kad viskas
susitvarkytų, man, mums visiems reikia tavo pagal­
bos. —Ji vėl patylėjo. —Nemanau, kad tau pačiai pa­
tinka tas amžinas danginimasis. —Mėlynos akys ste­
bėjo veidrodyje, kaip Gilė į tai pažiūrės. —Šita nau­
joji tavo įmotė yra visiškai nepanaši į ponią Nevins.
Gilė ramiai nulupo gumos lopelį sau nuo nosies ga­
lo. Iš plaukų traukti tai nevertėjo nė pradėti. Paskui
5
atsilošė ir pabandė toliau kramtyti gumą, kiek dar bu­
vo likę. Tačiau toji tik apsivėlė apie dantis. Tada
džinsų kišenėje susirado kitą burbulinės gumos gaba­
liuką, nykščio nagu nugramdė prikibusius siūlgalius
ir vikriai įsikišo į burną.
—Padaryk man paslaugą, Gile. Pasistenk į nau­
juosius namus įeit, taip sakant, ne kairiąja koja.
Gilė taip ir pamatė, kaip ji lyg kokia čiuožėja pasi­
leidžia dešiniąja koja per būsimų namųsvetainę. Oiš­
kelta kairiąja pataiko tiesiai į dantis naujajai savo
įmotei. Ir kramtydama gumą ji net sučepsėjo iš sma­
gumo.
—Padaryk man dar vieną paslaugą, gerai? Išmesk
tą savo gumą, kai nuvažiuosim tenai.
Panelei Elis žiūrint į veidrodį, Gilė klusniai išsiė­
mė gumą iš burnos. Bet kai komiteto veikėjos dėme­
sys vėl nukrypo į gatvę, Gilė atsidėjusi priklijavo gu­
mą prie kairiųjų durų rankenėlės apačios —bus lipni
staigmena tam, kas jas darys.
Dar už dviejų šviesoforų panelė Elis padavė Gilei
servetėlę.
—Imk, —tarė, —ir kol nuvažiuosim, pabandyk
nusivalyti nuo veido tą bjaurastį.
Gilė persibraukė mažu drėgnu popieriaus lapeliu
per burną ir numetė jį žemėn.
—Gile.,. —panelė Elis atsiduso ir pakeitė bėgį. —
Gile...
—Mano vardas, —iškošė Gilė pro dantis, —Ga-
ladrielė.
Panelė Elis dėjosi neišgirdus.
—Gile, padėk Meimei Troter bent truputėlį, ge­
rai? Ji tikrai puikus žmogus.
Viskas aišku, pamanė Gilė. Pono ir ponios Nevin-
sų, jos paskutiniųjų globėjų niekas nekaltino „puiku­
mu";. O va ponia Ričmond, ta, kuriai sutriko nervai,
buvo „puiki". Njumenai, kurie atsisakė laikyti pen­
kiametį vaiką, kam šlapinosi į lovą, buvo „puikūs".
Na, dabar, gerbiamieji, aš jau vienuolikos metų ir, jū­
sų žiniai, nebesišlapinu į lovą. Tačiau aš nesu puiki.
6
Aš nuostabi. Ir garsi visoje apygardoje. Niekas neno­
ri prasidėti su smarkuole Galadriele Hopkins. Esu per
daug protinga ir nesuvaldoma. Pabaisa Gilė —taip vi­
si mane vadina. Ji patogiai atsilošė. Na, laikykis, Mei-
me, tuoj būsim pas tave.
Dabar jos jau važiavo per aukštų medžių ir senų
namų rajoną. Komiteto darbuotoja sulėtino greitį ir
sustabdė automobilį prie murzinos baltos tvoros. Ja
aptvertas namas buvo senas, rudas, su veranda, atsiki­
šusia lyg koks pilvas.
Sustojusi verandoje, panelė Elis prieš paskambin­
dama išėmė šukas.
—Gal persibrauktum per plaukus?
Gilė papurtė galvą.
—Ne.
—Klausyk, Gile...
—Ne. Nesišukuosiu. Noriu patekti į Gineso re­
kordų knygą už ilgiausią nesišukavimą.
—Gile, dėl Dievo meilės...
—Na va, man taip ir pasirodė, kad atvažiavot. —
Tarpdury, visą jį savimi uždengusi, stovėjo didžiulė
kaip begemotas moteriškė. —Sveika atvykusi į Tom­
pson Parką, Gile, vaikeli.
—Galadriele, —sumurmėjo Gilė, aišku, nė nesiti­
kėdama, kad šitas lašinių kalnas įsimintų jos tikrąjį
vardą. Jėzau, kam ją atidavė tai baidyklei?!
Pro mamutišką ponios Troter šlaunį kyšojo pusė
mažo veiduko su tamsiai rudų plaukų kuokštu ir sto­
rais akiniais su metaliniais rėmeliais.
Moteriškė pasižiūrėjo žemyn.
—Ak, atsiprašau, vaikeli. —Ji apkabino tą galvą,
tarsi norėdama patraukti į priekį, tačiau galva nepa­
sidavė. —Ar nenori susipažinti su naująja sesute? Gi­
le, čia —Viljamas Ernestas Tigas.
Galva bematant pradingo už didžiosios Troter. Bet
Troter visai nekreipė į tai dėmesio.
—Prašom vidun. Negi stovėsite už durų kaip atė­
jusios ko parduoti. Dabar čia tavo namai.
Ji pasitraukė atbula. Gilė ant stuburo pajuto pane­
7
 lės Elis pirštus, švelniai stumiančius ją pro duris į
namą.
Viduje buvo tamsu ir pilna visokio šlamšto. Viskas
nugulę dulkėm.
—Viljamai Ernestai, vaikeli, gal parodysi Gilei,
kur jos kambarys?
Viljamas Ernestas įsikibo iš užpakalio į gėlėtą po­
nios Troter chatalą ir papurtė galvą.
—Na gerai, ten pažiūrėsim vėliau. —Ji nusivedė
viešnias per prieškambarį į svetainę. —Sėskitės, bū­
kite kaip namie, taigi. —Ji nusišypsojo Gilei visu
veidu, panašiai kaip žurnale, kur reklamuojama sulie^
sėjimo dieta —šypsena „Po dietos", o kūnas —„Prieš
dietą".
Kambario gale buvo ruda sofa su užtupdyta krūva
pagalvėlių, apvilktų nuplikusiu tiuliu. Prie kitos sie­
nos riogsojo tokios pat spalvos fotelis su nutrintais
ranktūriais. Tarp jų buvo vienintelis langas, kur ka­
bojo pilkos tiulinės užuolaidos, o palei langą ant juo­
do staliuko stovėjo senoviškas televizorius su antena
kaip zuikio ausys. Nevinsų televizorius buvo spalvo­
tas. Dešinėje pusėje, tarp durų ir rudojo fotelio, prie
sienos stovėjo juodas pianinas ir ruda apdulkėjusi ta­
buretė. Gilė paėmė sofos pagalvėlę, nubraukė su ja
dulkes nuo taburetės, tada atsisėdo.
Panelė Elis iš rudojo fotelio nužvelgė ją toli gražu
ne ramiu žvilgsniu. Sėsdamasi ant sofos, ponia Troter
patenkinta sukudakavo:
—Va, mums kaip tik reikėjo, kad kas nors apvaly­
tų dulkes. Ar ne, Viljamai Ernestai, vaikeli?
Viljamas Ernestas užlindo už tos didžiulės moteriš­
kės, ir, gulėdamas it koks volelis jai už nugaros, kart­
kartėm iškišdavo galvą ir baikščiai žvilgteldavo į
Gilę.
Gilė palaukė, kol ponia Troter ir panelė Elis įsiš­
nekėjo, tada parodė mažajam Viljamui Ernestui pačią
baisiausią, kokią tik mokėjo, gąsdinimo miną —maž­
daug kaip vampyro grafo Drakulos ar milžino Godzi-
los. Tamsi galvutė dingo greičiau negu dantų pastos
8
dangtelis kriauklės skylėje.
Gilė nejučiom sukikeno. Abi moterys atsigręžė.
Gilės mina bematant pasikeitė, ir ji lyg niekur nieko
pasižiūrėjo į jas.
Panelė Elis atsistojo.
—Man reikia grįžti į įstaigą, ponia Troter. Jūs
man pranešite... —Ji pervėrė Gilę didelėm mėlynom
akim... —pranešite, jei turėsite kokių sunkumų, ge­
rai?
Gilė maloningai nusišypsojo panelei Elis pačia
puikiausia krokodilo šypsena.
Tuo tarpu ponia Troter su vargu kėlėsi nuo sofos.
—Nesirūpinkit, panele Elis. Gilė, Viljamas Ernes­
tas ir aš jau dabar esam beveik draugai. Mano Mel-
vinas, amžiną jam atilsį, sakydavo, kad man nėra sve­
timų. Ir jeigu jis taip būtų sakęs apie vaikus —irgi
būtų teisybė. Aš niekada nesu sutikus vaiko, su ku­
riuo nebūčiau susidraugavus.
Gilė dar nebuvo išmokus susivemti kada panorė­
jus, bet jeigu būtų mokėjusi, tai su džiaugsmu būtų
taip ir padarius. Tačiau negalėdama iš tikro puikiai
atsiliepti į tuos žodžius, ji tik pakėlė kojas, pasisuko
ant taburetės į pianiną ir pradėjo baladoti „Kaip gražu
miške" kaire ranka ir „Kačiukų valsą" dešine.
Viljamas Ernestas, nurepečkojęs nuo sofos, išsekė
paskui moteris, ir Gilė liko viena su dulkėm ir išside­
rinusiu pianinu, patenkinta, kad į naujos įmotės na­
mus įžengė tikrai ta koja. Jeigu ji čia duos toną, tai
galės iškęsti viską —tą dramblotą globėją, trenktą
kvaišą vaiką, bjaurius, nešvarius namus.
Ir pradžia jau padaryta nebloga.

Žmogus, ateinantis vakarieniauti

Kambarys, į kurį ponia Troter nuvedė Gilę, buvo
maždaug tokio didumo kaip naujasis Nevinsų auto­
mobilis. Siaura lova užėmė beveik visą vietą, ir netgi
tokia šakaliukas kaip Gilė turėjo atsiklaupti ant lo­
9
vos, jei norėjo ištraukti šalia stovinčios komodos stal­
čius. Ponia Troter nė nebandė į jį įeiti, tik stovėjo
tarpdury svyruodama ir šypsojosi gaudydama orą,
nes buvo uždususi nuo lipimo laiptais.
—Gali nieko nelaukdama ir įsikurti. Va susidėk
daiktus į komodą, o paskui, jei norėsi, nulipk že­
myn —pasižiūrėsi su Viljamu Ernestu televizorių ar­
ba ateisi pasikalbėti pas mane į virtuvę, kur aš taisy­
siu vakarienę.
„Kokia jos baisi šypsena, —pamanė Gilė. —Ji net
ne visus dantis turi".
Gilė numetė lagaminą ant lovos, pati atsisėdo šalia
ir ėmė kojų pirštais bilsnoti į komodą.
—Jei ko norėsi, vaikeli, tai pasakyk man, gerai?
Gilė staigiai knaptelėjo galva. Ji norėjo likti vie­
na. Iš apačios ji girdėjo filmo „Sezamo gatvė" muziką.
Tas Viljamas Ernestas neišmano ką žiūrėti —pirmu­
tinis jos darbas bus pakeisti jo skonį. Būtinai.
—Viskas bus gerai, vaikeli. Aš suprantu —nelen­
gva tiek visur blaškytis. i
—Aš mėgstu keliauti. —Gilė taip patraukė viršu­
tinį stalčių, kad tas vos neužlėkė jai ant galvos. —
Nuobodu sėdėti vienoj vietoj.
—Taigi. —Storoji moteriškė jau buvo benusisu-
kanti, paskui suabejojo. —Klausyk...
Gilė nušliuožė nuo lovos, kaire ranka paėmė už
durų rankenos, o dešine įsisprendė į šoną.
Ponia Troter pasižiūrėjo į ranką ant rankenos.
—Na gerai, jauskis kaip namie. Girdi?
Gilė užtrenkė duris. Viešpatie! Klausytis tos mo­
ters —tas pats, ką laižyti ištirpusius ledus nuo popie­
riaus. Ji perbraukė pirštu per apdulkėjusį komodos
viršų ir atsistojusi ant lovos didžiulėm pakrypusiom
raidėmparašė: „Galadrielė Hopkins". Kiek pasigrožė­
jusi tais mielais žodžiais, pliaukštelėjo delnu per vi­
durį ir viską nutrynė.
Nevinsų namas buvo padorus, baltas, nepridulkė­
jęs kaip ir visi kiti padorūs, balti ir nepridulkėję na­
mai tame be medžių rajone, kur jie gyveno. Ji viena
10
visoje apylinkėje buvo netikęs daiktas. Na ką gi, Ho-
livud Gardenso dabar niekas nebegadina. Jie atsikra­
tė jos. Ne. Ji atsikratė jų, tų šlykštūnų.
Gilei visada atrodydavo, kad neverta krauti iš ru­
dojo lagamino net tą nedaugelį daiktų, —vien tik lai­
ko gaišimas. Ji niekada nežinojo, kiek naujoje vieto­
je gyvens, tad gal nėra ko nė vargti. Tačiau tai vis
šioks toks užsiėmimas laikui praleisti. Komodoje bu­
vo du nedideli stalčiai viršuje ir keturi didesni —apa­
čioje. Ji susidėjo baltinius į mažuosius stalčius, o
marškinėlius ir džinsus į vieną didįjį, ir tada iš laga­
mino dugno išsiėmė nuotrauką.
Iš tos nuotraukos su kartoniniais rėmeliais pro ce­
liulioidą į ją kaip visada žiūrėjo moteris rudomis lin­
ksmomis akimis. Juodi blizgantys plaukai krito švel­
niomis bangomis, ir nė vieno plaukelio nebuvo ats­
kirai. Ji atrodė kaip kokia televizijos žvaigždė, bet ji
nebuvo žvaigždė. Va čia ant kampo jos užrašyta:
„Mano gražuolei Galadrielei. Aš tave mylėsiu visa­
da". „Taip ji parašė man, —tarė Gilė pati sau, kaip
sakydavo kiekvieną kartą, kada tik žiūrėdavo į
nuotrauką, —man". Ji apvertė nuotrauką. Ten ant
mažytės juostelės buvo užrašyta pavardė: „Kort-
nė Raterford Hopkins".
Gilė vėl atvertė nuotrauką ir ranka persibraukė
per geltonus plaukus. Net dantys kokio gražumo! O
juk dukterys būna panašios į savo motinas. Nuo žo­
džio „motina"' jai dilgtelėjo paširdžiuose. Ji žinojo,
kad tai pavojaus signalas. Kuo greičiausiai pakišo
nuotrauką po marškinėliais ir su trenksmu užstūmė
komodos stalčių. Ne metas dabar išskysti kaip atšilu­
siai želė. Ji nulipo žemyn.
—Atėjai, vaikuti, —užkalbino ją Troter atsigrę­
žusi nuo kriauklės. —Gal norėtum padėti man taisyti
mišrainę?
—Ne.
—Aha.
Taškas Gilės naudai.
—Taigi,—Troter perkėlė svorį ant kairės kojos,
ii
nenuleisdama akių nuo morkų, kurias skuto. —Vilja­
mas Ernestas svetainėje žiūri „Sezamo gatvę ".
—Viešpatie, gal manot, kad aš trenkta?
—Trenkta? —Troter priėjo prie stalo ir pradėjo
pjaustyti morkas ant mažos apvalios lentelės.
—Kvaiša, pusgalvė.
—Kodėl turėčiau taip manyti?
—Tai ko sakot man žiūrėti tokią skystapročių
laidą.
—Klausyk, Gile Hopkins. Dėl vieno dalyko tai jau
susitarkim nieko nelaukdamos. Aš tau griežtai drau­
džiu šaipytis iš to berniuko.
—Aš iš jo nesišaipau.
Apie ką čia ta moteris šneka? Ji nė neužsiminė
apie berniuką.
—Jei žmogus nėra toks smarkus kaip tu, tas tau
neduoda teisės jį niekinti.
—Ką aš niekinu?
—Tu pasakei, —storulės balsas darėsi vis garses­
nis, ir jos peilis vis smarkiau taukšėjo į lentelę,—
tu pasakei, kad Viljamas Ernestas... —jos balsas nuti­
lo, ir ji sušnibždėjo:—skystaprotis!
—Nesakiau taip. Aš to kvaišelio visai nepažįstu.
Pirmą kartą jį matau.
Troter akys dar piktai degė, bet ranka ir balsas bu­
vo nurimę.
—Jis daug vargo matė šiame pasaulyje, bet dabai
gyvena pas Troter, ir kol su Viešpaties padėjimu bus
šiuose namuose, niekas tenedrįsta jo skriausti. Ir nie­
kaip.
— O Dieve! Aš tiktai norėjau pasakyti. . .
—Ir dar vienas dalykas. Šiuose namuose mes
nesakome Viešpaties vardo be reikalo.
Gilė juokais pakėlė rankas rodydama, kad pasi­
duoda.
—Gerai gerai. Nebegalvokit apie tai.
Ir pasuko į duris.
—Vakarienė jau beveik gatava. Gal nueitum čia j
gretimą namą ir pakviestum poną Randolfą? Jis pas
12
mus vakarieniauja.
Gilės lūpos jau buvo besakančios „Ne", tačiau ji
žvilgtelėjo į Troter akis ir nusprendė, kad geriau su ja
pakovos dėl ko svarbesnio.
—Į kurį namą?
—Į tą pilką, kur dešinėje. —Troter kilstelėjo pei­
lį aukštyn. — Užtenka pabelsti į duris. Jei gerai
pabelsi, jis išgirs. Apsivilk striukę. Lauke šalta.
Į paskutiniuosius žodžius Gilė nebekreipė dėme­
sio. Iškūrė pro duris, išnėrė pro medinius vartelius ir
pasišokinėdama, kad nesušaltų, nubėgo į gretimo na­
mo verandą. Bum bum bum. Spalio mėnuo, o taip
šalta.
Pono Randolfo namas buvo dar mažesnis ir dar ne-
valyvesnis netgi už Troter namą. Gilė pabeldė dar
kartą.
Staiga durys atsidarė į vidaus pusę, ir pasirodė ma­
žas susitraukęs žmogelis. Iš raukšlėto rudo veido žiū­
rėjo keistos balzganos akys.
Gilė tik pažvelgė ir kiek įkabindama nulėkė atgal į
Troter virtuvę.
—Kas atsitiko? Kur ponas Randolfas?
—Nežinau. Jo nėra. Jo ten nėra.
—Ką tai reiškia „jo ten nėra"? —Troter šluos­
tydamasi rankas pasuko durų link.
—Jo nėra. įjūris atidarė kažkoks negras baltomis
akimis.
—Gile! Tai ir yra ponas Randolfas. Jis visai nema­
to. Nueik atgal ir atvesk jį čia už rankos, kad kur
neužkliūtų.
Gilė net atšlijo.
—Aš prie negro nė karto gyvenime nesu prisilie­
tus.
—Na, tai dabar pats metas pabandyti, ar ne? —at­
kirto Troter. —Žinoma, jeigu su tokiu darbu tu nesu­
sidorosi, aš galiu pasiųsti Viljamą Ernestą.
—Susidorosiu. Nesirūpinkit.
—Tu tikriausiai labai sugluminai poną Randolfą,
ir dabar jis nebežino, ką manyti.
13
 —Na tai reikėjo mane įspėti.
—Tave? —Troter trenkė šaukštu į stalą. —Man
reikėjo įspėti vargšą poną Randolfą. Gal liepti, kad
Viljamas Ernestas nueitų?
—Juk sakiau, kad mokėsiu atvesti aš. O Dieve! —
Sulig tuo žodžiu Troter šaukštas pakilo į orą kaip
musmušis. —Gerai. Aš to žodžio nesakiau. Velnias
griebtų, čia dar nepašnekėsi kaip nori.
—Tokia smarkuolė, galėtum sugalvojus įterpti ir
normalių žodžių tarp keiksmų. —Šaukštas nusileido į
mišrainę ir ėmė maišyti. —Na, paskubėk, jeigu jau
eini.
Nedidelis juodaodis žmogelis tebestovėjo tarp­
dury.
—Viljamas Ernestas? —švelniai paklausė jis, kai
Gilė ėmė lipti laiptais.
—Ne, —šiurkščiai atrėžė ji. —Aš.
—O. —Jis plačiai nusišypsojo, nors akys nepaju­
dėjo. —Tu tikriausiai ta naujoji mergaitė. —Jis iš­
tiesė dešiniąją ranką. —Sveika, sveika.
Gilė atsargiai paėmė jį už alkūnės, o ne už rankos.
—Troter man liepė parvesti jus vakarienės.
—Taip, ačiūtau, ačiū. —Jis atsisukęs atgal pagra­
baliojo, kol atrado rankeną, tada uždarė duris. —Vė­
soka šįvakar, ar ne?
—Taip.
Gilei visą laiką nėjo iš galvos panelė Elįš. Gerai,
gal pas Nevinsus gyvendama ji nebuvo pavyzdinga,
tačiau nieko tokio nepadarė, kad būtų nusipelniusi ši­
to. Šitokių namų su ta stora, pakvėšusia davatka
ir tuo protiškai atsilikusiu septynerių metų vai­
ku, na, gal jis iš tikrųjų ir nėra atsilikėlis, tačiau
aišku, kad jam trūksta protelio, kitaip ko ta Troter
taip šakotųsi? Na, juodu Gilė dar sudorotų. Bet kam
dar primesti tą aklą negrą, kuris ateina vakarieniauti,
čia jau tikrai negražu.
O gal panelė Elis nežinojo? Gal Troter jai ne­
pasakė?
14
 Šaligatvis buvo nelygus. Ponas Randolfas užkliu­
vo už kokio atsikišimo ir pasviro į priekį.
—Atsargiai! — Užsimiršusi Gilė abiem rankom
sučiupo jį už siaurų pečių, kad nepargriūtų.
—Ačiū tau, ačiū.
Gilė staigiai atitraukė rankas. Ji pasibaisėjusi pa­
galvojo, kad dabar jis norės paimti ją už rankos, bet
jis neėmė.
Na pala, panele Elis, dar pasigailėsi taip man pa­
darius.
—Ponia Troter sakė tavo vardą, bet man labai gė­
da, kad nebegaliu prisiminti. —Jis pabarbeno sau per
galvą su trumpais garbanotais žilais plaukais. —Čia
laikosi visokie niekai, o reikalingi dalykai — ne-
—Gilė, —murmtelėjo ji.
—Atsiprašau?
—Gilė Hopkins.
—Ak, taip. —Jis čiūžčiodamas sunkiai lipo Tro­
ter laipteliais. Jėzau! Kodėl jis negali įsigyti lazdos ar
ko? —Man labai malonu, kad susipažinom, mieloji
Gile. Aš gerai sutariu su visais ponios Troter vaikais.
Mažasis Viljamas Ernestas man kaip anūkas. Todėl
neabejoju, kad...
—Atsargiai! Durys!
—Taip taip. Ačiū.
—Ar čia jūs, ponas Randolfai? —pasigirdo Troter
balsas iš vidaus.
—Taip, žinoma, ponia Troter, ir su pačia mieliau­
sia palydove.
Troter išėjo į prieškambarį įsisprendusi rankas į
šonus.
—Kaip jaučiatės, kai toks šaltas oras?
—Ne kažin kaip, deja. Jei ta miela mergaitė nebū­
tų sulaikius, būčiau parkritęs tiesiai veidu į žemę.
—Ji sulaikė?
Matai, Troter? Moku!
—Dabar, reikia manyti, senasis jūsų namas pagy­
vės, ar ne tiesa, ponia Troter?
—Nenustebčiau, —atsakė Troter bespalviu bal­
ls
su, ir Gilė nesuprato, ką ji turėjo omeny.
Pavakarieniavo be jokių nutikimų. Gilė buvo išal­
kusi, tačiau nusprendė neišsiduoti, kad jai labai ska­
nu. Viljamas Ernestas valgė tyliai ir ramiai, retkar­
čiais žvilgteldamas į Gilę. Jai buvo aišku, kad jinai jį
beprotiškai išgąsdino. Ir tai buvo vienintelis tikras
malonumas per dvi pastarąsias valandas. Gilė neabe­
jojo, kad, turėdama valią ant berniuko, ilgainiui pa­
ims į rankas ir pačią Troter.
—Žinot, ponia Troter, —pasakė ponas Randol-
fas, —kiekvieną dieną man atrodo, kad šį kartą vaka­
rienė nebus tokia skani kaip vakar. Bet patikėkit —
taip skaniai kaip šiandien dar tikrai niekada nebuvau
valgęs.
—Ponas Randolfai, jūs jau kai imat pataikauti, tai
tik klausykis!
Ponas Randolfas sukrizeno.
—Čia ne pataikavimas, tikrai sakau, ponia Troter.
Viljamas Ernestas ir Gilė gali patvirtinti. Tegul aš ir
senas, bet skonio pojūčio nesu praradęs, nors kai keis
mano, kad kitų keturių pojūčių jau nebeturiu.
Taip jie varė ir varė. Ponas Randolfas visaip gyrė
tą pilvūzę, o ji tik rijo pagyrimus pasigardžiuodama
kaip kokį plombyrą su šokoladu ir riešutais.
Žinau, ką reikia padaryti, mąstė Gilė gulėdama
siauroje lovoje, rankas susidėjusi po galva; žinau, ką
padaryti —reikia parašyti mamai. Kortnė Raterford
Hopkins, be abejo, paduotų Globos komitetą į teismą,
jei žinotų, į kokią vietą nugrūdo jos dukterį.
Panelė Elis (kurios antakiai imdavo trūkčioti, kai
tik Gilė pradėdavo ją klausinėti apie Kortnę) kartą sa­
kė, kad Kortnė gyvena Virdžinijos valstijoje. Kiek­
vienam aišku, kurgi ne, kad tokiose šeimose kaip
Kortnės nevalgoma prie vieno stalo su negrais. Kort­
nė Raterford Hopkins garantuotai įtūžtų, kurgi ne,
išgirdusi tokią žinią. Ko gero, ta vaizdalė Troter gautų
kalėjimo už nepilnamečių globos įstatymo pažeidimą.
O panelę Elis, aišku, išmestų iš darbo. Liuks!
Tada Kortnė atvažiuotų manęs pasiimti, aišku sa­
16
vaime, galvojo Gilė. Mama neleistų nė minutės savo
gražuolei Galadrielei gyventi tokiame lauže, jeigu tik
žinotų. Tačiau kaip ji sužinos? Panelė Elis niekaip to
neleis. Ko ta globos veikėja primeluoja Kortnei, kad
ji neatvažiuoja ir nepasiima savo Gilės?
Baigdama užmigti Gilė pasižadėjo, jau milijoninį
kartą, kad būtinai sužinos, kur Kortnė Raterford Hop­
kins gyvena, parašys jai, lieps atvažiuoti ir pasiimti
savo gražuolę Galadrielę.

NAUJI NEMALONUS NETIKĖTUMAI

Mažame veidrodėlyje virš komodos Gilė pamatė,
kad jos plaukai baisūs, ir pasijuto visai patenkinta.
Vakar prieš burbulo sprogimą jie buvo tik šiaip susi­
šiaušę. O dabar atrodė lyg buldozerio išvartytas plo­
tas: su šaknimis išverstas medis čia, pusė namo sienos
su apgriuvusiu kaminu —ten. Nuostabu! Tai įdūks
Troter. Gilė nubildėjo laiptais ir įbėgo į virtuvę.
Atsisėdusi virtuvėj o prie stalo, laikė galvą aukštai
iškėlusi ir laukė, kada čia pasipils perkūnai.
—Truputį po devynių eisim į mokyklą, girdi? —
pasakė Troter.
Aišku, Gilė girdėjo. Ji kiek pakreipė galvą, —gal
Troter dar nepamatė?
—Jeigu išeitume anksčiau, —kalbėjo Troter, —
reikėtų sėdėti ir laukti, kol ten galės mus prirašyti.
Tai jau verčiau sėdėti namie prie stalo ir gerti kavą,
ar ne taip? —Ji pastatė dubenį karštos garuojančios
košės tiesiai prieš Gilę.
Gilė smarkiai linktelėjo galvą —taip!
Viljamas Ernestas spoksojo į ją pro akinius, ap­
trauktus garo, kylančio nuo avižinės košės. Gilė atki­
šo dantis ir žiūrėdama į jį įnirtingai papurtė galvą —
ne! Berniukas garsiai šnirpštelėjo ir nunėrė galvą.
—Reikia nosinės, Viljamai Ernestai? —Troter iš­
siėmė nosinę iš prijuostės kišenės ir švelniai nušluos­
2. K. Paterson 17
tė jam nosį. —O čia švari —mokyklai, vaikeli. —
Troter pasilenkė ir įkišo nosinę jam į kelnių kišenę.
Gilė ištempė kaklą tarsi norėdama pažiūrėti, ko
ten esama Viljamo Ernesto kišenėse. Jos galva atsidū­
rė per porą sprindžių nuo Troter akių. Dabar ji, aišku,
pamatys.
— Viljamą Ernestą vakar perkėlė į Apelsino skai­
tymo grupę. Juk taip, Viljamai Ernestai, vaikeli?
Berniukas linktelėjo galvą, tačiau akių nuo savo
lėkštės nepakėlė.
—Paskaityk garsiai ir parodyk Gilei, kaip puikiai
tau dabar sekasi skaitymas.
Viljamas Ernestas vieną sekundės dalį kilstelėjo
siaubo kupinas akis. Troter jo žvilgsnio nepastebėjo,
užtat jį sugavo Gilė, todėl plačiai nusišypsojo ir reikš­
mingai papurtė buldozerio išvartytą galvą.
—Apelsino grupėje jie skaito knygas kietais vir­
šeliais, —paaiškino Troter. — Didelė pažanga, kai
pereini į tą grupę.—Ji pasilenkė ties Gile ir padė­
jo ant stalo skrebučių.—Mes iš tiesų gerai padirbė-
jom.
—Tai tas mažius Viljamas Ernestas turi galvą, ne
kitaip.
Troter sumišus pasižiūrėjo į ją.
—Taip, jam gerai sekasi.
—Nė nepajusit, —Gilė išgirdo save sakant bal­
su, —kaip jis pats ims valytis nosį ir šukuotis plau­
kus.
—Jis ir dabar tai daro, —ramiai atsakė Troter. —
Beveik visada. —Su garsiu atodūsiu ji atsisėdo prie
stalo. —Gal paduotum, Gile, man skrebutį?
Gilė paėmė lėkštę, pakėlė ją sulig savo plaukais ir
tokiame aukštyje atkišo per stalą.
—Ačiū, vaikeli.
Pusę devynių Troter išleido Viljamą Ernestą į mo­
kyklą. Gilė jau seniai buvo paplisryčiavusi, bet sėdėjo
virtuvėj prie stalo pasirėmusi galvą kumščiais. Ji gir­
dėjo, kaip tarpdury ta žąsis gagėjo kažką savo žą­
siukui.
18
 —Gerai, Apelsine, parodyk jiems šiandien, ką
moki, sutarta? —galiausiai pasakė Troter, ir sunkios
durys užsidarė. Kai Troter įėjo atgal į virtuvę, Gilė
sėdėjo išsitiesusi ir iš visos sveikatos purtė galvą.
—Tu sergi kretuliu, vaikeli?..
—Ne.
—Sakyčiau, per jauna tokioms ligoms kaip para­
lyžius, —sumurmėjo ta didžiulė moteriškė sėsdama į
savo vietą su puodeliu kavos, kurį jau anksčiau buvo
sau pasižadėjusi. —Matau, tu su sportiniais bateliais.
Labai gerai. Jie bus reikalingi kūno kultūrai. Kažin,
ko dar tau reikės mokyklai, ar nežinai?
Gilė papurtė galvą, bet dabar jau gana abejingai.
Ji pradėjo jaustis kaip pernelyg smailiai nudrožtas
pieštukas.
—Gal aš pabūsiu viršuj, kol ateis laikas, —pasa­
kė ji.
—O, tai būdama ten, vaikeli...
—Ką? —Gilė pašoko suklususi.
—Paklok lovas, gerai? Labai negražu, kai jos bū­
na sujauktos visą dieną, o man ne taip lengva lakstyti
aukštyn žemyn.
Gilė iš visos sveikatos trenkė savo kambario du­
ris. Ji košė pro dantis visus bjaurius žodžius, kokius
tik buvo girdėjusi, bet ir tai nepadėjo. Besmegenė!
Begejnotė! Raganosio iškamša! Ta. . . ta. . . ak, ta ra­
gana Troter. . . neduos lašui nukristi iš brangiojo Vil­
jamo Ernesto nosies. . . o Gilę išleis į mokyklą. . . į
naują mokyklą, kur jos niekas nepažįsta, susivėlu­
sią kaip daržo baidyklė! Reikia, kad panelė Elis būti­
nai tą sužinotų. Gilė trenkė kumščiu į pagalvę. Turi
būti išleistas įsakymas prieš tokias globėjas, kurioms
ne visi vaikai lygūs.
Nieko, ji parodys tai lašinių statinei. Smarkiai pat­
raukusi atidarė viršutinį stalčių, išsiėmė išlūžusias šu­
kas ir įsiutusi brūkštelėjo per galvos šiupšyną, tačiau
užkliuvo už įkibusios gumos. Tada nulėkė į vonią, iš­
vertė vaistinėlę, kol-pagaliau rado nagų žirklutes nu­
karpyti styrantiems plaukams. Ji atkakliai pasidarba­
19
vo su žirklutėm ir šukom, o kur plaukai dar nenorėjo
klausyti, be jokio gailesčio sušlapino ir priguldė. Ji
dar parodys visiems. Parodys, kas yra Galadrie-
lė Hopkins, —tegul nelaiko jos ant juoko!
—Vadinasi, tavo vardas Gilė, —pasakė ponas Iv-
ansas, mokyklos vedėjas.
—Tikro tos mergaitės vardo aš net negaliu ištar­
ti, —pasakė Troter ir sukrizeno, kaip jai tikriausiai
atrodė, draugiškai.
Gilės nuotaikos tas anaiptol nepataisė. Ji vis dar
virte virė dėl plaukų.
—Kodėl, Gilė —gražus vardas, —pasakė ponas
Ivansas, ir Gilei pasidarė aišku, kad mokykloje jai
taip pat bus lemta būti tarp kvailių.
Vedėjas žiūrinėjo pažymėjimus, atsiųstus iš anks­
tesnės Gilės mokyklos, Holivud Gardenso pradžios
mokyklos. Jis kelis kartus sukosėjo.
—Taip, —pasakė, —man atrodo, kad šią mergai­
tę reikia paskirti į tokią klasę, kur ji turėtų pasi­
tempti.
—Ji labai gabi, jeigu tą turite omeny.
Troter, kvaiše. Ką tu žinai apie mano gabumą? Iki
vakar dienos manęs nė akyse nebuvai mačiusi.
—Paskirsiu tave į panelės Haris klasę. Pas mus
šeštose klasėse jau prasideda dalykinė sistema...
—Kokia sistema?
Oi, Troter, užsičiaupk kvailai neklausinėjus.
Tačiau vedėjas tarsi nė nematė, kokia ta Troter
bukaprotė. Jis kantriai paaiškino, kad šeštose klasėse
per matematikos, skaitymo ir gamtos pamokas vaikai
eina vis pas kitą mokytoją, o panelė Haris savo klasę
moko visą laiką pati.
Tai prakeikta nuobodybė!
Jie nuėjo per tris senoviškų laiptų maršus į pane­
lės Haris klasę, ėjo lėtai, kad Troter neuždustų. Kori­
doriai trenkė grindų vašku ir valgyklos sriuba. Gilė
buvo manius, kad ji taip nekenčia visų mokyklų, jog
nė viena nebegali jos sujaudinti ar nuvilti, tačiau su­
20
lig kiekvienu žingsniu jai darėsi vis sunkiau —kaip
pasmerktam kaliniui einant begalinę paskutinę mylią.
Prie durų su lentele „Haris-6" jie sustojo, ponas
Ivansas pasibeldė, ir aukšta arbatos spalvos moteris
su didžiule kupeta juodų plaukų atidarė duris. Ji nusi­
šypsojo visiems trims žiūrėdama žemyn, nes buvo
aukštesnė net už vedėją.
Gilė atšlijo atbula ir atsitrenkė į atsikišusią Troter
krūtinę, dėl to tučtuojau vėl šoko priekin. Viešpatie,
negana viso kito, dar ir mokytoja negrė.
Niekas tarsi nieko nepastebėjo, gal tik tamsios pa­
nelės Haris akys blykstelėjo.
Troter paglostė Gilei ranką, kažką suburbėjo, už-
baigd&ma žodžiu „vaikeli", ir tada drauge su vedėju
nuplaukė atgal, o Gilę paliko uždarytą „Haris-6"
klasėje. Mokytoja nuvedė ją į tuščią suolą klasės vi­
dury ir liepė nusivilkti striukę, kurią padavė vienai
mergaitei, kad pakabintų drabužinėje klasės gale. Pa­
liepus Gilei sėstis, pati nuėjusi atsisėdo prie didelio
mokytojos stalo ir pasižiūrėjo į popierius, kuriuos
ponas Ivansas jai buvo padavęs.
Netrukus ji pakėlė akis, veidas nušvitęs malonia
šypsena.
—Galadrielė Hopkins. Koks gražus vardas! Iš
Tolkino, aišku.
—Ne, —burbtelėjo Gilė. —Iš Holivud Gardenso.
Panelė Haris nusijuokė auksiniu juoku.
—Ne, aš turiu omeny tavo vardą, —Galadrielė.
Toks vardas buvo gražiosios karalienės iš vienos kny­
gos, kurią parašė rašytojas Tolkinas. Bet tu, aiškų, pa­
ti žinai.
Velnias! Niekas jai nebuvo sakęs, kad jos vardas
paimtas iš knygos. Ar apsimesti, kad viską žino, ar pa­
sirodyti mulke?
—Aš norėčiau tave vadinti Galadrielė, jei tu nie­
ko prieš. Toks mielas vardas.
—Ne! —Visi nustebę sužiuro į ją. Matyt, ji suriko
garsiau, negu norėjo. —Man labiau patinka, —at­
kakliai tarė ji, —kai mane vadina Gile.
21
 —Taip. —Dabar panelės Haris balsas buvo labiau
plieninis negu auksinis. —Taip; Vadinasi, Gilė... Tai­
gi, —ji dabar nusišypsojo visiems kitiems, —kur mes
sustojom?
Garsus vaikų atsakymas sugriaudė Gilės galvoje.
Ji norėjo užsikniaubti ant suolo, bet kažkas kyštelėjo
jai po nosim knygą.
Taip negalima, kur teisybė? Kartą vienoje senoje
knygoje ji buvo mačiusi tokį paveikslėlį: ruda lapė
tupi ant aukštos uolos, apsupta urzgiančių šunų. Dabar
jai tas pats. Ji smarkesnė už juos visus, tačiau jų per
daug. Laiko ją apsupę ir kvailai kaip beišmanydami
nori ją palaužti.
Prie jos pasilenkė panelė Haris. Gilė atsitrailkė to­
lyn kiek begalėdama.
—Ar Holivud Gardense jūs ėjot trupmenų da­
lybą?
Gilė papurtė galvą. Širdyje ji tiesiog virė. Jau pa­
kanka bjaurumo, kad turi eiti į tą nusususią seną mo­
kyklą, bet kad būtų čia atsilikusi, kad atrodytų žiop-
lesnė už kitus vaikus, būtų kvailesnė akyse tų... Kone
pusė klasės —. negrai. Ir pasirodyti žiopla jiems,
tiems...
—Atsinešk kėdę prie mano stalo, ir mudvi padir­
bėsim.
Gilė pasigriebė kėdę ir pirma panelės Haris atsi­
dūrė klasės priekyje. Dar parodys jiems!
Per pertrauką Monika Bredli, viena iš baltaodžių
klasės mergaičių, turėjo ją pagloboti žaidimų aikšte­
lėje. Bet Monikai labiau rūpėjo atsirėmus į sieną šne­
kėtis šū draugėmis, tą ji ir darė —atsukusi Gilei nu­
garą krizeno ir plepėjo su dviem kitom šeštokėm, iš
kurių viena buvo negrė su milijonais plonyčių kasy­
čių per visą galvą. Kaip kokia Afrikos bušmenė. Bet
Gilei nesvarbu. Kas jai? Tegul sau krizena, jai nusisp­
jauti. Ji atsuko joms nugarą. Tegul žino.
Kaip tik tuo metu iš krepšinio aikštelės netoliese,
išsprūdęs kažkam iš rankų, atlėkė kamuolys. Gilė pa­
22
gavo jį. Kamuolys —jai įprastas daiktas. Suspaudusi
jį Gilė pribėgo prie krepšio ir metė, tačiau per daug
paskubėjo. Kamuolys palietė lanką, bet neįkrito. Įtū­
žusi ji pašoko ir vėl pagavo jį. Neaiškiai girdėjo žai­
dėjus piktinantis, bet jie buvo berniukai, daugiausia
žemesni už ją, tai jinai jų nepaisė. Sviedė kamuolį vėl,
šį kartą jau atidžiai. Jis nuskriejo lanku ir įkrito kiau­
rai. Gilė nustūmė kažką sau iš kelio ir pagavo kamuolį
tam vos išlindus pro lanką.
—Ei! Raminkis!
Vienas iš berniukų, negriukas, tokio pat aukštumo
kaip ji, pabandė ištraukti kamuolį jai iš rankų. Ji stai­
giai apsisuko, parbloškė berniuką ant cemento ir vėl
metė kamuolį —tas, palietęs lentą, gražiai įsmuko į
krepšį. Gilė pastvėrė kamuolį vėl.
Dabar ją užpuolė visi berniukai. Ji pasileido bėgti
per aikštę juokdamasi, spausdama kamuolį prie krūti­
nės. Girdėjo, kaip berniukai rėkavo bėgdami iš pas­
kos, bet jos pavyti negalėjo. Ji įlėkė į aikštelę, kur
vaikai žaidė „klases ", vėl išlėkė, peršoko per ištemptą
šuoliams virvę, pasileido prie krepšio ir pribėgusi
metė, bet iš to pašėlusio smarkumo nebepataikė.
Berniukai dabar nebelaukė kamuolio nukrisiant.
Visi šoko ant Gilės. Parpuolusi aukštielninka, ji spar­
dėsi ir braižėsi iš visos sveikatos. Berniukai viauksėjo
lyg mušami šunyčiai.
—Nagi nagi! Kas čia dedasi?
Prie jų stovėjo panelė Haris. Nuo jos žvilgsnio
kova užgeso. Ji nusivarė visus septynis į vedėjo kabi­
netą. Gilė' pamatė ilgą raudoną brūkšnį aukštajam
berniukui ant skruosto ir apsidžiaugė. Gerai juos ap­
tvarkė, iki kraujo. Berniukai jautėsi kur kas prasčiau
negu ji. Šeši prieš vieną —neblogas santykis netgi
smarkuolei Gilei Hopkins.
Ponas Ivansas paskaitė berniukams paskaitą apie
muštynes žaidimų aikštelėje ir leido eiti kiekvienam į
savo klasę. Gilei liepė pasilikti.
—Gilė. —Jis pasakė jos vardą taip, tarsi čia jau
būtų visas sakinys. Tada žiūrėdamas į ją atsilošė
23
kėdėje ir surėmė pirštų galus.
Ji susiglostė plaukus ir laukė įsmeigusi į jį akis.
Žmonės nemėgsta, kai į juos taip žiūrima, jaučiasi,
tarsi būtų nusižengę. Ir nežino, ką daryti. Aišku kaip
dieną. Vedėjas pirmasis nukreipė žvilgsnį.
—Gal atsisėstum?
Ji smarkiai krestelėjo galvą —ne.
Jis sukosėjo.
—Manyčiau, kad mums reikėtų būti draugiš­
kiems.
Gilė kvailai šyptelėjo.
—Reikėtų nesipešti žaidimų aikštelėje.—Vedė­
jas pasižiūrėjo į ją. —Ir niekur kitur. Manau, turėtum
tai suprasti, Gile.
Ji įžūliai užvertė galvą, vis tebespoksodama jam į
akis.
—Tu dabar naujoje mokykloje. Ir turi progą...
pradėti viską iš naujo. Jeigu tik nori.
Vadinasi, Holivud Gardensas jį įspėjo, aha. Na ir
kas? Greitai ir patys būtų pamatę. Ji jau pasistengs.
Gilė nusišypsojo tokia šypsena, kurią žinojo esant
pačią atgrasiausią.
—Gal aš tau galėčiau kaip nors padėti... gal tu no­
rėtum su kuo išsikalbėti...
Ne, nereikalingi ipan tie suprantantys suaugusieji.
Duokit ramybę! Ji taip išsišiepė, kad net įsitempė rau­
menys aplink akis.
—Man nieko nėra, —pasakė ji. —Ir jokio padė­
jimo nereikia.
—Jeigu tau nereikia pagalbos, tai aš per jėgą ne­
siūlysiu. Bet, Gile, —vedėjas pasilenkė į priekį ir pa­
sakė labai lėtai ir švelniai, — niekas tau neleis
skriausti kitų.
Ji garsiai įkvėpė. Gudriai. Labai gudriai.
Vedėjas vėl atsilošė, ir Gilei pasigirdo, kad jis
atsiduso.
—Neleis, kiek tai priklausys nuo manęs.
Gilė nusibraukė nosį atgalia ranka. Ji pamatė,
kaip vedėjas jau buvo besiekiąs pakelio su popieri­
24
nėm nosinėm, bet vėl atitraukė ranką.
—Dabar gali eiti į klasę. —Gilė apsisuko eiti. —
Tikiuosi, pasistengsi... dėl savęs ir... dėl mūsų, Gile.
Ji išėjo tarsi nė neišgirdusi paskutiniųjų žodžių.
Puiku, mąstė lipdama tamsiais laiptais. Dar tik pusė
dienos, o vedėjas jau gavo pasidarbuoti. Palūkėkit
savaitę, tada pamatysit. Po savaitės ji apvers aukštyn
kojom visą tą sumautą mokyklą. Bet šiai dienai pa­
kaks. Tegul palaukia. O poryt arba net rytoj... Uh! Ji
juto, kaip jai grįžta jėgos. Nuovargio kaip nebūta.

SABALAS —STEBUKLAS
Su Agnese Stouks Gilė susipažino kitą dieną per
pertrauką. Agnesė buvo susitraukus, mažutė mergaitė
iš kitos šeštos klasės. Rudi ilgi iki juosmens jos plau­
kai buvo susiriebalavę, ir kai ji žaidimų aikštelėje
šonu artinosi prie Gilės, toji pirmiausia pastebėjo,
kokios juodos jos panagės.
—Aš žinau, kas tu, —pasakė mergaitė.
Gilė prisiminė pasaką apie nykštuką Rumpels^ilts-
kiną. Kaip ir tas mažas padarėlis, ši mergaitė buvo
viršesnė už ją. Ji žinojo, kas yra Gilė, o Gilė apie ją
ničnieko nežinojo.
—Na? — atsakė Gilė parodydama tam piktam
nykštukui, kad jai visai nesvarbu.
—Tu vakar prikūlei šešis berniukus, nieko sau!
—Na? — norom nenorom Gilei ėmė darytis
įdomu.
—Visa mokykla žino.
—Na ir kas?
—Na ir tas. —Mergaitė atsirėmė į namą prie jos
tarsi manydama, kad būdama šalia padarys Gilei ma­
lonumą.
—Na ir kas?
Mergaitė suraukė strazdanotą nosį.
—Aš pamaniau, kad mudviem reikėtų susidrau­
gauti.
25
 —Ir ko? — Nykštukai visada prie ko nors pri­
kimba.
—Šiaip sau.
Mažesniosios mergaitės striukė buvo labai ilgom
rankovėm, kone iki pirštų galų. Dabar ji ėmė jas rai­
toti —pirma kairiąją, paskui dešiniąją. Raitojo lėtai,
tylėdama, tarsi atlikdama kokį ritualą. Gilę net šiur­
pas nukrėtė.
—Kuo tu vardu? —išpyškino Gilė beveik nesiti­
kėdama, kad mergaitė atsakys.
—Agnesė Stouks. —Paskui tylesniu balsu, kaip
kokia suokalbininke pridūrė: —Tu gali mane vadinti
Ag.
Baisaus čia daikto. Gilė apsidžiaugė, kai suskam­
bėjo skambutis ir ji galėjo tą Agnesę Stouks palikti.
Tačiau kai po pamokų ji ėjo iš mokyklos, Agnesė iš­
lindo iš už kampo ir patraukė kartu.
—Gal einam pas mane? —paklausė ji. —Močiutė
nieko nesakys.
—Negaliu. —Gilė nė nemanė eiti pas Agnesę Sto­
uks, kol nesužinos, ko ta Agnesė nori. Tokie žmonės
kaip Agnesė Stouks nepradeda draugauti šiaip sau.
Ji ėmė eiti greičiau, bet Agnesė neatsitikdama
strykčiojo šalia mažais juokingais žingsniukais. Kai
jos pagaliau užėjo ant kalno ir atsidūrė prie Troter
namo, Agnesė patraukė paskui Gilę.
Gilė supykusi atsigręžė.
—Šiandien pas mane negalima.
—Kodėl?
—Todėl, —tarė Gilė, —kad aš gyvenu su baisiu
žmogėdra, kuris ryja mažas rudaplaukes mergaites nė
nekramtydamas.
Agnesė išsigandusi žingtelėjo atatupsta.
—Oi, —pasakė ji. Paskui nervingai sukikeno. —
Aišku. Tu mane erzini.
—Arum barum ūūū! —sustaugė Gilė ir stryktelė­
jo prie mergaitės lyg koks vaikus ėdantis milžinas.
Agnesė atšlijo.
—Ką?!
26
 Gerai. Pasisekė tą nykštuką išmušti iš vėžių.
—Gal rytoj, —šaltai pasakė Gilė ir įžengė vidun
nė neatsigręždama.
—Čia tu, Viljamai Ernestai, vaikeli?
Ją net vemti vertė nuo amžino Troter seiliojimosi
su tuo kvaišeliu.
Troter įėjo į prieškambarį.
—O, Gilė, —pasakė. —Taip anksti parėjai, kad
pamaniau, jog Viljamas Ernestas.
—Aha. — Gilė pro ją nuėjo tiesiai prie laiptų.
—Palūkėk, vaikeli. Tau yra laiškas.
Laiškas! Jis gali būti tik iš... Taip ir yra. Gilė aki­
mirksniu ištraukė laišką iš putlių Troter pirštų, užlė­
kė laiptais į savo kambarį, užtrenkė duris ir krito ant
lovos. Tai buvo atvirlaiškis su saulėlydžiu vandeny­
ne. Pamažėle ji atvertė kitą pusę.
Mano brangioji Galadriele,
Komitetas man parašė, kad tu išsikėlei kitur. O,
kad tai būtų pas mane!
Aš tavęs labai ilgiuosi.
Bučiuoju
Kortnė.
Ir viskas. Gilė perskaitė dar kartą. Paskui dar. Ne.
Ne viskas. Dar kažkas kairiajame kampe, kur vieta
adresui. Tačiau raidės taip sugrūstos į krūvą, kad nie­
kaip neperskaitysi. Adresas: Jos mamos adresas.
Ji gali ten nuvažiuoti. Gali pakeleivinėmis maši­
nomis nuvažiuoti per visą šalį į Kaliforniją. Pasibels į
duris, ir mama atidarys. Stvers ją į glėbį, išbučiuos
visą ir nebeišleis niekada.
„O, kad tai būtų pas mane. Aš tavęs labai ilgiuosi".
Va. Kortnė nori, kad ji atvažiuotų. „Bučiuoju".
Mintyse Gilė susikrovė rudąjį lagaminą ir atsar­
giai nulipo laiptais. Vidurnaktį. Išėjo į juodą tamsą.
Ne. Ji nusipurtė. Geriau palauks, kada Troter ims tu­
pinėti apie Viljamą Ernestą ar poną Randolfą. Nusi-
kniauks ko nors valgyti. Gal kiek pinigų. Vairuotojai
27
visada paveža, tik stabdyk. Ir per kelias dienas ji bus
Kalifornijoj. Gal greičiau kaip per savaitę. Vairuoto­
jai visada ima keleivius. Ir primuša juos. Ir nužudo. O
negyvus išmeta kur miške. Ir taip bus todėl, kad ji
neturi pinigų lėktuvui, net autobusui.
Ak, kodėl viskas turi būti taip sunku? Kiti vaikai
gali gyventi su mamom visą laiką. Kvaili, žiopli vai­
kai, kurie netgi nelabai ir temyli savo mamas. O ji...
Ji nuleido galvą ant pagalvės ir pravirko. Nenorė­
jo verkti, bet kad viskas pasaulyje taip neteisingai su­
tvarkyta. Savo mamą ji tematė tik kai buvo trejų
metų. Savo gražiąją mamą, kuri jos labai pasiilgusi ir
kuri ją bučiuoja.
—Gal kas atsitiko, vaikeli? —Bar bar bar. —Gal
kas atsitiko?
Gilė atsisėdo. Nejau tam sąvartyne žmogus negali
pabūti pats vienas? Ji pakišo atvirlaiškį po pagalve ir
išlygino užtiesalą, kurį prieš pamokas buvo palikusi
sujauktą. Paskui atsistojo prie lovos galo kaip karei­
vis per patikrinimą. Tačiau durys neatsidarė.
—Gal tau ko reikia, vaikeli?
Taip. Reikia, kad tu prasmegtum, lašinine!
—Ar galima įeiti?
—Ne! —suspigo Gilė, bet tuoj pripuolė ir atlapo­
jo duris. —Ar jau nebegalima nė minutės pabūti be
prižiūrėtojo?
Troter vokai suklapsėjo kaip langinės tuščiame
name.
—Viskas gerai, vaikeli? —paklausė ji.
—Bus, kai tik jūs iš čia išsinešdinsit!
—Gerai. — Troter pamažėle ėmė eiti laiptų
link. —Jei tau ko reikės, pašauk mane. —Ir dar pa­
galvojusi pridūrė: —Ir, žinai, nieko čia blogo, jeigu
žmogui reikia pagalbos.
—Man nereikia jokios pagalbos, —Gilė užtrenkė
duris, bet tuoj staigiai atidarė:—Iš nieko!—Ir vėl
užtrenkė.
„Aš tavęs labai pasiilgau. Bučiuoju". Man nereikia
jokios pagalbos iš nieko, tik iš tavęs. Jeigu aš tau pa­
28
rašyčiau... jeigu parašyčiau, ar atvažiuotum ir pasiim­
tum mane? Tu —vienintelė pasaulyje, ko man reikia.
Aš būčiau tau gera. Pamatytum. Pasidaryčiau visai
kitas žmogus. Iš pabaisos Gilės pasidaryčiau gera,
graži, klusni, meili Galadrielė. Ir dėkinga. Ak, Kort-
ne... ak, mama, aš būčiau taip dėkinga.
—Viešpatie, tu esi mums toks maloningas, —po­
nas Randolfas kalbėjo maldą prieš vakarienę. —Taip,
labai labai maloningas. Mes turim tokio nepaprasto
valgio ir valgysime jį su tokiais nepaprastais drau­
gais. Palaimink mus, Viešpatie, ir išmokyk mus būti
dėkingus, nuoširdžiai dėkingus. Amen.
—Amen. Ak, ponas Randolfai, jūs tokio gražaus
prašote palaiminimo.
—O, ponia Troter, kai sėdžiu prie gausaus jūsų
stalo, aš turiu daug už ką būti dėkingas.
Dieve mano, argi per tokį vapaliojimą beįmanoma
valgyti?
—Na, Gile, kaip tau šiandien sekėsi mokykloj?
Gilė kažką burbtelėjo. Troter nužvelgė ją griežtai.
—Gerai.
—Ak, jūs, jaunimas, dabar turite tokias nuosta­
bias sąlygas. Kadaise, kai mokiausi aš... o, ačiū, ponia
Troter, kaip skaniai kvepia tas patiekalas. Ak, ak...
Gilei net palengvėjo, kai aklojo žmogaus mintys
nuo vaikystės mokslo metų nukrypo į gautą patieka­
lą, kurį jis valgė net murkdamas iš skanumo, o maži
trupinėliai iš burnos biro jamant smakro ir kaklaraiš­
čio.
Bjauru. Gilė nukreipė dėmesį į Viljamą Ernestą,
kuris žiūrėjo į ją išpūtęs akis. Ji dirbtinai nusišypsojo
ir maivydamasi pasakė:
—Kaip laikais, aukseli?
Aukselis tučtuojau užspringo morka. Ir užsikosė­
jo net iki ašarų.
—Kas nutiko, Viljamai Ernestai, vaikeli?
—Man atrodo, —Gilė nusišypsojo kaip buvusios
jos mokyklos vedėja, — kad mielasis vaikelis už­
29
springo. Matyt, maistu.
—Ar jau geriau, mažuti? — paklausė Troter.
Viljamas Ernestas linktelėjo galvą, vis dar ašaro­
damas.
—Tikrai?
—Gal jam reikia suduoti per nugarą, —pasiūlė
ponas Randolfas.
—Taip! — pritarė Gilė. — Kaip manai, Vilja­
mai Ernestai, branguti? Gal trinktelti kartelį?
—Ne! Neleiskit jai manęs mušti!
—Niekas nemano tavęs mušti, vaikuti. Mes tau
norimpadėti. —Troter rūsčiai pažvelgė į Gilę. —Tei­
sybė, Gile?
—Tik padėti tenorim, zuikuti. —Gilė plačiai nusi­
šypsojo klastinga diplomatės šypsena.
—Man jau praėjo, —pasakė berniukas tyliu už­
gniaužtu balsu. Jis pasislinko su kėde per kokį sprindį
arčiau Troter, kad nereikėtų sėdėti tiesiai priešais
Gilę.
—Klausyk, Viljamai Ernestai, —sublizgėjo Gilės
dantys, —gal paskaitom po vakarienės iš tavo kny­
gos, kas šiandien užduota? Paspausim sulčių iš to
apelsino, gerai?
Viljamas Ernestas papurtė galvą akimis melsda­
mas Troter, kad išgelbėtų.
—Ak, ponia Troter. Koks aš jau senas —suvis ne­
besuprantu, ką aplink mane šneka jaunimas, —pasa­
kė ponas Randolfas.
Troter pažiūrėjo į Viljamą Ernestą, paskui į Gilę.
— Nesikrimskit, ponas Randolfai.—Ji pasilenkė
per stalo kampą ir nenuleisdama akių nuo Gilės pa­
plekšnojo Viljamui Ernestui per petį.—Nesikrimskit,
tikrai. Vaikai kartais nebesižino kaip besidarkyti.
O amžius čia niekuo nedėtas.
— Po šimts, aš paprasčiausiai norėjau tą vaiką pa­
mokyti,—sumurmėjo Gilė.
— O jis nesuprato,—tarė Troter, tačiau jos akys
sakė: „šnipštą tu norėjai pamokyti".—Žinot, man
kilo gera mintis,—kalbėjo ji toliau.—Aš girdėjau,
30
 Gile, kad tu pati esi puiki skaitovė. Tai gal ką pa­
skaitytum ponui Randolfui, aš žinau —-jam labai pa­
tiktų.
Mažas raukšlėtas veidas nušvito.
— Ak, ak, ar tikrai paskaitytum, Gile? Koks man
būtų malonumas!
Ak tu žiurke Troter.
— Kad aš neturiu ko skaityti.
— Na, čia ne bėda. Ponas Randolfas turi tiek kny­
gų, kad galėtų atidaryti viešą biblioteką, ar ne, ponas
Randolfai?
— Taip, turiu šiek tiek,—susijuokė jis.—Tačiau
pačią geriausią knygą jūs turite pati.
,— Kokią knygą? —greitai paklausė Gilė neno­
rom susidomėjusi. Geras knygas ji mėgo.
— Tikriausiai ponas Randolfas turi omeny Bib­
liją.
— Bibliją? —Gilė nežinojo, ar juoktis, ar verkti.
Ji taip ir matė, kaip, amžinai uždaryta į pridulkėjusią
rudą svetainę, ji skaito Troter ir Randolfui Bibliją.
Skaito ir skaito be galo, o tiedu pamaldžiai linkčioja
vienas antram. Gilė pašoko nuo kėdės.—Aš susirasiu
kokią knygą,—pasakė.—Nubėgsiu pas poną Randol-
fą ir susiieškosiu.
Ji bijojo, kad jie nesulaikytų ir nepriverstų skai­
tyti Biblijos, tačiau juodu atrodė patenkinti ir netruk­
dė jai išeiti.
Pono Randolfo durys buvo neužrakintos. Viduj
buvo tamsu ir prašvinkę labiau negu Troter namuose.
Gilė tučtuojau paspaudė elektros jungiklį. Šviesa
neužsidegė. Aišku. Argi Randolfui ne vis tiek, ar lem­
putė perdegusi, ar ne? Kliuvinėdama ji nuėjo per
prieškambarį ten, kur, jos manymu, turėjo būti sve­
tainė, ir ėmė grabalioti po sieną, kol surado jungiklį.
Visa laimė, šitas nebuvo sugedęs; tiesa, lemputė ko­
kių keturiasdešimties vatų, bet vis šviesa.
Mažame prigrūstame kambary palei dvi sienas
stovėjo didžiulės, iki pat lubų, senovinės knygų len­
31
tynos. Jose buvo knygos, šimtai knygų, sukrautų
vieta ant kitos, apverstų atbulai, net sukištų nugarė­
lėmis į vidų. Jos buvo senos ir storai apdulkėjusios.
Sunku įsivaizduoti juokingą mažiuką poną Randolfą
jas skaitant. Įdomu, ar seniai jis apako? Gilei no­
rėjosi pažiūrėti už tuščių baltų jo akių ir sužinoti,
ką jis turi gavęs iš tų visų knygų.
Ji priėjo prie vienos didelės lentynos dešinėje
nuo durų, tačiau knygų liesti nedrįso. Atrodė, tarsi
norėtum lįsti į kito mintis. Bet pala. O gal jos tik dėl
gražumo? Gal ponas Rartdolfas rinko knygas dėdama­
sis dideliu išminčium, o iš tikrųjų nemoka perskai­
tyti nė žodžio? Ir niekas jo nesugaus. Visi manys, kad
jis neskaito dėl aklumo. Taip ir yra, aišku. Gilė pasi­
juto geriau. Dabar jau drąsiai galėjo imtis knygų.
Skaitydama pavadinimus, Gilė nė nepajuto, kaip
ėmė lygiuoti knygas lentynoje. Čia ji rado kelis to­
mus enciklopedijos. „Antarktis—Balfas", paskui
„Debesys—Elektra". Ji apsidairė,—kur kiti tomai?
Tokia netvarka ją pykino. Aukštai, viršutinėje lenty­
noje pamatė tomą „Sabalas—Stebuklas". Prisitraukė
prie lentynos atbulą fotelį ir užsilipo ant atkaltės.
Pasistiebusi kiek įstengdama, atsirėmusi į klibančias
apatines lentynas, kad nenulėktų kūliavirsčia, vargais
negalais tą tomą pasiekė. Pirštų galais patraukė jį
priekin ir sugavo jau bekrintantį. Tuo tarpu kažkas
nupleveno žemėn.
Pinigai. Gilė pusiau nugriuvo, pusiau nušoko nuo
fotelio ir pačiupo juos. Iš už „Sabalo—Stebuklo" buvo
iškritę du banknotai po penkis dolerius. Ir kaip tik
tuo metu, kai pinigai jai taip reikalingi. Nuskrido iš
viršaus. Tikras stebuklas. Už dešimt dolerių ne kažin
kur tenuvažiuosi, bet ten, iš kur atsirado šie, gali
būti ir daugiau. Ji vėl užsilipo ant fotelio, pasistiebė
tiek, kad vos besilaikė nenugriuvus, tačiau —jokios
naudos. Tiesa, viršutinę lentyną ji pirštų galais pa­
siekė, bet labai netvirta buvo stovėti, o pasilipti ant
žemesniųjų lentynų nesiryžo, nes tos buvo per daug
išklibusios.
32
 Verandoje sudundėjo žingsniai. Atsidarė durys.
— Gal tau kas nutiko, Gile, vaikeli?
Gilė kone stačia galva nušoko žemėn, stvėrė
„Sabalą—Stebuklą" nuo fotelio sėdynės, vos nepa-
trūkdama įbruko knygą atgal į jos vietą lentynoje.
Ir kaip tik laiku. Tik spėjo nulipti ant sėdynės, tarp­
dury pasirodė Troter.
— Tu taip ilgai nepareini,—pasakė ji.—Paskui
ponas Randolfas prisiminė, kad gal visos lemputės
perdegusios. Dabar jis vis pamiršta patikrinti, nes
jam iš teisybės jos nereikalingos.
— Čia yra šviesa,—atšovė Gilė.—Jei nebūtų
buvę, aš būčiau tuoj parėjus. Juk nesu kokia skysta­
protė.
— Jau esi tą sakiusi,—paprastai tarė Troter.—
Na, ar radai, ką norėtum paskaityti ponui Randolfui?
— Čia vien šlamštas.
— Kas vienam šlamštas, kitam —turtas,—pasa­
kė Troter siutinamai ramiu balsu, eidama prie vienos
apatinės lentynos. Čia ištraukė nedidelę, storą, oda
įrištą' knygą ir nupūtė nuo jos dulkes.—Jis labai
pasinešęs į poeziją, ponas Randolfas.—Ji padavė
knygą Gilei, kuri vis dar tebestovėjo ant fotelio.—
Pernai aš bandžiau jam tą knygą skaityti, bet,—pa­
sakė ji kaip ir susigėdus,—tikriausiai numanai, kad
iš manęs ne kažin kokia skaitytoja.
Gilė nulipo nuo fotelio. Ji vis dar pyko ant Troter,
kam ta atsigrūdo čia, tačiau jai buvo smalsu, kokią
poeziją tas senukas Randolfas mėgsta. „Anglų poezi­
ja. Oksfordo leidinys". Ji atvertė knygą, bet įžiūrėti
žodžius buvo per tamsu.
— Tai einam?
— Taip, taip,—nepatenkinta atsakė Gilė. Laiky­
dama galvą tiesiai, kad nepažvelgtų į „Sabalą", paskui
storulę Troter ji nusekė namo.
— Ką pamešėt? —Pono Randolfo vėidas buvo
kaip vaiko, laukiančio išvyniojant dovaną. Jis sėdėjo
dideliame rudame fotelyje ant paties krašto.
3. K. Paterson 33
, — „Anglų poezija. Oksfordo leidinys ",—po no­
sim burbtelėjo Gilė.
Jis pakreipė galvą:
— Atsiprašau?
— Eilėraščius, kur skaitėm pernai, ponas Ran-
dolfai,—atsakė Troter garsesniu balsu, kaip visada,
kai kalbėdavo su senuku.
— O, labai gerai,—pasakė jis ir pasislinko gilyn
į fotelį, kad kojos jau nebesiekė nušiurusio kilimo.
Gilė atvertė knygą. Praleido plepalus knygos
pradžioje ir sustojo prie pirmojo eilėraščio.
— „Gegutė",—garsiai perskaitė pavadinimą. Bu­
vo labai malonu padaryti ką nors gerai, ko visi kiti
nemokėjo. Tada pažvelgė į eilėraštį:
Antvalniuos sužaliavo
baltynojai,
1 Beržytė skardi nuo yškių
ku-kū. . .
Tik pora žodžių suprantamų. „Pala",—sumurmėjo
ir atvertė kitą puslapį:
Aida apklėtus visą žemės rojų. . .
Ji skubiai žvilgtelėjo dar į kitą puslapį:
Pavasario bruzda. . .
Ir dar į kitą:
Baldokšniuos saulės atšvaitas spindus,
Jautišius balnį gena per arieną. . .1
«
Gilė smarkiai užvertė knygą, net pokštelėjo. Aiš­
ku, jie sumanė iš jos pasišaipyti. Išmušti ją iš vėžių.
Va ponas Randolfas tyliai sau kikena.
— Čia ne mūsų kalba!—suriko ji.—Jūs norit
mane apmulkinti.
— Ne ne, mieloji Gile. Niekas nenori tavęs ap­
1 Eilėraščius vertė H. Bakanas.
34
mulkinti. Čia yra mūsų kalba, senovinė. Pabandyk
paskaityti ką nors toliau.
— Jūs norite, kad paskaitytų tą Vordsvorto eilė­
raštį, ponas Randolfai? —paklausė Troter.—Ar sa­
kysit jį atmintinai?
— Ir taip, ir taip,—patenkintas atsiliepė jis.
Troter priėjo prie Gilės, sėdinčios ant taburetės
prie pianino, ir per ją pasilenkė prie knygos.
— Aš pati surasiu,—tarė Gilė ir patraukė knygą
toliau nuo Troter.—Tik pasakykit, kaip vadinasi.
— Viljamas Vordsvortas,—tarė ponas Randol-
fas.—„Kadaise upės, pievos ir laukai. . —Jis susi­
nėrė rankas ant krūtinės, ir dabar nedrąsus ir manda­
gus jo balsas buvo laisvas ir švelnus.
Gilė surado eilėraštį ir pradėjo skaityti:
Kadaise upės, pievos ir laukai
Švytėjo dangiška šviesa,
Vanduo ir oras, ir miškai,
Ir žemė, spindinti visa
Regėjos man lyg nuostabūs sapnai.
Ji nutilo tarsi norėdama pasiklausyti savo aido.
— „Dabar ne taip..."—pasufleravo aksominis
pono Randolfo balsas.
Dabar ne taip —ir kur tiktai žvelgiu,
Nei skaistų rytą, nei nakties migloj,
Nei žemėj, nei vandens gelmėj šaltoj. . .
Čia nuo fotelio, kur sėdėjo atsilošęs, prabilo ponas
Randolfas, ir abu kaip vienas padeklamavo:
Jau nematau grožybių įstabių.
Šitaip juodu abu ir skaitė. Kurį laiką jis palaimin­
gai pasiklauso, o paskui ima deklamuoti kartu, ir jau
skamba nebe vienas Gilės balsas, bet duetas.
Ji skaito:
35
 Gimimas mūsų —užmarštis tylioji,
O siela, lyg žvaigždė dangaus ūkuos,
Kolei užgimsta, vieniša klajoja
Pasauliuose nepažiniuos. . .
Bet ne bejėgiai ir akli,
Bet ne nuogi ir ne silpni —
O tada kartu:
Su atšvaistu šlovės ateinam
Iš Dievo sodo, iš savos buveinės. . .
„Su atšvaistu šlovės ateinam". Tų žodžių muzika
plaukė per kambarį užliedama Gilę nelyginant bangos
smėlio krantą.
Eilėraštis buvo ilgas. Kokie septyni puslapiai
mažytėm raidytėm. Ji nelabai aiškiai suprato jo pras­
mę. Tačiau ponas Randolfas mokėjo kiekvieną žodį ir
tyliai pasufleruodavo jai, jeigu susidūrus su kokiu
sudėtingesniu jai buvo sunku perskaityti, o savo mėg­
stamiausias eilutes deklamuodavo kartu, tvirtai ir
melodingai.
Paskutinį posmelį jie užbaigė drauge:
Dėkoju širdžiai, kad jinai viena
Mylėti gali ir liūdėt, ir guosti.
Pilka gėlelė, vėjo nešama,
Rdmina sielą,, ašarą nušluosto.
Ponas Randolfas giliai atsiduso.
— Ačiū tau, labai ačiū,—pasakė jis maloniai.
— Ji puiki skaitytoja, nieko neprikiši.—Troter
šypsojosi išdidžiai, tarsi ir jos čia būtų koks nuo­
pelnas.
Ta šypsena erzino Gilę. Ji puiki skaitytoja todėl,
kad pati buvo nusistačiusi tokia pasidaryti. Tą pačią
akimirką, vos toji papūga pirmos klasės mokytoja
pasakė poniai Dikson, kad Gilė, ko gero, bus anaiptol'
36
z'
ne iš gabiųjų, Gilė nusprendė padaryti taip, kad ši
sena ragana paspringtų savo žodžiais. Ir padarė. Iki
Kalėdų ji skaitė puikiai ir toli paliko visą tą pasipū­
tėlių klasę. Bet kas iš to? Mokytoja, ponia Gormen,
tada labai atidžiai paaiškino poniai Dikson, kad klasė­
je ji turi mokyti dvidešimt penkis vaikus ir negali
skaityti atskirai su vienu mokiniu. O Gilė tegul turi
kantrybės, tegul palaukia, neskuba pirma kitų. Ir
viskas.
— Na, ką tu manai apie Vordsvortą, Gile? —pa­
klausė ponas Randolfas, nutraukdamas piktas Gilės
mintis.
— Kvailystė,—atsakė ji, greičiau turėdama ome­
ny ponią Gormen, o ne eilėraštį.
Skausmo šešėlis perplaukė senuko veidu.
— Galbūt,—pradėjo jis, kaip visada nedrąsiai
ir mandagiai,—perskaičius tik vieną kartą. . .
— Sakysim čia,—Gilė pasijuto turinti apginti
pasakytą nuomonę, nors iš tikrųjų šitaip anaiptol
nemanė...—na, gale: „Pilka gėlelė, vėjo nešama."
Kas čia per nesąmonė, ką tai reiškia? Argi gėlė būna
pilka?
Ponas Randolfas lengviau atsiduso.
— Šitas žodis „pilka" turi ir daugiau prasmių, Gi­
le. Čia poetas kalba'apie kuklumą, nuolankumą, o
ne apie pilką spalvą.—Jis tyliai nusijuokė.
Gilė paraudo.
— Taip pat niekada nesu mačiusi tokių gėlių,
kurias neštų vėjas.
— Pienės.
Išgirdę mažakalbio Viljamo Ernesto balsą, visi
trys nustebę sužiuro į jį,—mat buvo suvis pamiršę
jį esant kambaryje; O jis sėdėjo sukryžiavęs kojas
ant grindų ties sofos galu, tas trumparegis guru, ir
žiūrėjo į juos pro akinius.
— Girdit? —pergalingai sugriaudė Troter.—Pie­
nės! Na, ar esat ką gudriau girdėję? Na, sakykit!
Viljamas Ernestas panėrė galvą ir užsislėpė už
sofos ranktūrio.
37
 — Greičiausiai kaip tik šias gėles ir turėjo omeny
poetas Vordsvortas,—pasakė ponas Randolfas.—
Nes jos tikrai yra visų kukliausios gėlės.
— Pilka gėlelė,—be galo laiminga pritarė Tro-
ter.—Ir jas tikrai neša vėjas, kaip Viljamas Ernes­
tas sako. Vėjas nešioja jas visur aplinkui.—Ji pa­
sisuko į Gilę tarsi norėdama, kad ši pritartų, bet,
pamačiusi Gilės veidą, nutilo, ir jos šypsena užge­
so.
— Gal dabar jau galiu eiti? —Gilės balsas buvo
aštrus kaip nelygiai nupjautas skardinės kraštas.
Troter linktelėjo galvą.
— Žinoma,—ramiai pasakė ji.
— Tu negali įsivaizduoti, kaip man malonu,
kad. . .
Tačiau Gilė nebesiklausė, kas tam ponui Randol-
fui malonu. Ji užbėgo laiptais į savo kambarį. Užda­
rius duris, išsiėmė iš kišenės abu banknotus ir pasi­
dėjusi ant lovos išlygino. Paslėps juos po baltiniais,
kol sugalvos geresnę vietą, o rytoj paskambins į
autobusų stotį ir paklaus, kiek kainuoja bilietas į
San Franciską.
— Atvažiuosiu pas tave, Kortne,—sušnibždėjo
ji.—„Su atšvaistu šlovės ateisiu".
Tereikia tik nueiti dar į pono Randolfo namus ir
pasiimti kitus pinigus. Juk būtinai turi būti daugiau.
VILJAMAS ERNESTAS IR KITOS PILKOS
GĖLĖLĖS
Kitą rytą, kai Gilė išėjo iš namų į mokyklą, gat­
vėje laukė Agnesė Stouks. Pirmoji Gilės mintis buvo
apsisukus grįžti atgal ir nesirodyti, kol Agnesė nenu­
eis, tačiau nebespėjo. Agnesė ėmė mojuoti ir šauk­
ti ją. Tai prikibo! Gilė greitai praėjo pro ją nesakyda­
ma nė žodžio. Agnesė mažais žingsniais pasileido
įkandin, o paskui murzina ranka paėmė ją už al­
kūnės.
38
 Gilė piktai atstūmė jos ranką.
Tada Agnesė uždėjo smakrą Gilei ant peties ir
pasižiūrėjo jai į akis. Iš burnos ėjo nemalonus kva­
pas.
— Ką mudvi šiandien darysim? —paklausė ji.
„Mudvi "? Sugalvok tu man!
— Nori vėl pakariauti su berniukais? Aš tau pa­
dėsiu.
Gilė staigiai pasisuko ir nosim kone susidūrė su
riesta Agnesės nosele. Fu!
— Įsikalk sau į smegeninę, kad man nereikia jo­
kio padėjimo! Aišku?
Agnesė atitraukė nosį ir papurtė riebaluotus plau­
kus, tačiau Gilės pykčiui laikėsi prikibusi lyg glinda
ir cipeno šalia smulkiais žingsneliais: vienas Gilės
žingsnis, o jos —trys.
Nors ir buvo sunku, Gilė vis dėlto įstengė dėtis
nematanti Agnesės visą kelią iki mokyklos: nutaisė
tą savo iškilmingą kaip per paradą miną, stiklinėm
akim žvelgė tolyn į žmones, o kas buvo prie pat —
nematė.
— Aš gyvenu gretimam kvartale, žinai.
Baisaus čia daikto.
— Aš tavęs palauksiu kiekvieną dieną, gerai?
Ta smurglė nė nesupranta, kad Gilė su ja visai
neprasideda.
Prie pat mokyklos Agnesė pamojavo išvyniotą
didelę kramtomosios gumos plytelę Gilei prieš nosį.
— Nori burbulinės?
Pala pala! Karalienė juk pasinaudojo nykštuku
Rumpelstiltskinu, tiesa? Agnesė irgi kada nors gali
praversti. Svarbiausia mokėti pasinaudoti žmonėmis,
kai juos perpranti, o Gilė jau turėjo didelę patirtį
šitokiems dalykams.
Nieko nesakydama ji paėmė gumą. Agnesė taip
apsidžiaugė, kad net nuraudo.
— Matai tą mergiščią prie tvoros? Tą su didele
nosim? Jos motina pabėgo su jūreiviu aną gegužį.
— Na ir kas?
39
 Agnesė prisidėjo ranką prie burnos ir sušnibždė­
jo:
— Mano močiutė sako, kad visa jų šeima tokia
netikus.
— Taip?—Gilė garsiai sučepsėjo kramtydama
gumą.—O ką tavo močiutė sako apie tavo šeimą?
Agnesė sustingo lyg išdžiūvusi plaušinė.
— Kas tau ko primelavo apie mano šeimą?
— Spėk!
— Jie sugrįš. Abu.
— Aišku.
— Tikrai sugrįš. Greičiausiai prieš Kalėdas.
— Gerai gerai, aš tikiu.
Agnesės akys ėmė bėgioti abejingu Gilės veidu.
— Tu iš manęs juokies? —galiausiai paklausė ji.
— Nė nemanau.
Agnesės nepasitikėjimas ėmė sklaidytis.
— Aš žinau daug daugiau visokių dąlykų,—pa­
sakė ji.—Na, apie žmones, kurie čia gyvena.
— Kur tu nežinosi.—Gilė atidžiai išpūtė vidutinio
didumo burbulą, kuris susprogo pavojingai arti rudų
sulipusių Agnesės plaukų.
Agnesė spigiai susijuokė.
— Atsargiai! —nervingai pasakė ji.
Suskambo pirmasis skambutis.
— Susitiksim per pertrauką?
Gilė gūžtelėjo pečiais ir pasuko į „Haris—6" klasę.
— Gal,—pasakė ji.
Nors Gilė puse galvos kūrė planus, kaip pasiimti
pono Randolfo pinigus, tačiau kad jau peržengė klasės
slenkstį, stengėsi susikaupti pamokoms. Jau pačią
pirmą dieną ji nusprendė rimtai susiimti. Tegu tie bu­
kagalviai nemano esą už ją gudresni. Ją ėmė siutas
pagalvojus, kad yra atsilikusi kone iš visų dalykų,
nors žinojo, kad čia kalta Holivud Gardenso mokykla,
o ne ji pati. Ji mokysis kaip pašėlus, kol pasivys juos
ir aplenks, o tada ims ir sustos, ir nė žingsnio pirmyn.
Tas dalykas varo mokytojus iš proto. Jiems atrodo
kaip jų įžeidimas, kai mokinys, kuris aiškiai pralen­
40
kia visą klasę, paskui staiga liaujasi tą žaidimą žaisti.
Taigi. Taip ir atsitiks panelei Haris, nusprendė Gilė.
Per priešpiečius Agnesės klasė nuėjo į valgyklą
pirmoji, todėl kai Gilė atstovėjo savo eilę, Agnesė
pamojo, kad ateitų prie jos stalo. Gilė labiau norėjo
valgyti atskirai. Agnesė nebuvo itin patraukli stalo
draugė, bet kadangi jau Gilė nusprendė kada nors
Agnese pasinaudoti, tai reikėjo prie jos ir pratintis.
Todėl priėjo su padėklu ir atsisėdo kitoje stalo pu­
sėje; Agnesė nusišypsojo lyg katinas iš kokio mul-
tiko.
— Aš irgi gaunu nemokamus priešpiečius,—pa­
sakė ji.
Gilė piktai pervėrė ją žvilgsniu. Kam čia turi
rūpėti, kas gauna nemokamus priešpiečius, kas ne­
gauna! Tai kiekvieno asmeninis dalykas. Pirmiausia,
ko ji išmokys tą Agnesę Stouks,—tai laikyti liežuvį
už dantų.
— Žinai, Agnese, man darosi bloga žiūrint į tave.
Agnesė žvilgtelėjo į ją lyg primuštas šuo.
— Ko. . . kodėl?
— Ne dėl išvaizdos. Man paprasčiausiai daros
bloga, ir tiek.
Agnesė trūktelėjo kėdę arčiau stalo ir pradėjo
raitotis palaidas marškinių rankoves.
— Ne dėl išvaizdos,—kalbėjo Gilė toliau.—Tei­
sybę sakant, tu nieko negali padaryti. Ir aš tavęs
nekaltinu. Turėsiu susitaikyti.
— Susitaikyti.. . su kuo?
Gilė pasilenkė per stalą tiesiai prie išraudusio
Agnesės veido.
— Su tavo išlindusiu liežuviu.
Agnesė atšlijo —atsitraukė toliau nuo atžaraus
Gilės veido. Kiti sužiuro į jas. Abidvi atsitiesė, tačiau
Gilės žvilgsnis tebebuvo atžarus.
— Mano neišlindęs,—tyliai pasakė Agnesė.
— Tai ir laikyk už dantų. Ir susičiaupk. Kad sme­
genys, kurių šiek tiek turi, neišbėgtų lauk.
Agnesė išsižiojo, bet tučtuojau vėl užsičiaupė.
41
Nusipurtė, piktai prunkštelėjo ir pradėjo valgyti.
Gilė nieko nesakydama maloniai nusišypsojo ki­
tiems prie stalo, tada gražiai ištiesė servetėlę ant
kelių ir paėmė popierinį puoduką su pienu, atkišusi
mažąjį pirščiuką kaip ponia Nevins laikydama kavos
puodelį.
Po priešpiečių ji leido Agnesei sekioti iš paskos
kaip pasimetusiam šuniukui po visą žaidimų aikštelę.
Sykį Agnesė pabandė ją užkalbinti:
— Gile, klausyk!
Bet Gilė staigiai atsisukusi taip baisiai į ją pasi­
žiūrėjo, kad ta daugiau nė garso ištarti nebedrįso.
Kai Gilė ėjo iš mokyklos, Agnesė sekė paskui ją
tylėdama. Einant į kalną Agnesė skubėjo kiek įka­
bindama, kad spėtų su smarkiai žirgliojančia Gile.
Priėjus Troter namus, Gilė pasuko į kiemą. Ir kai
jau buvo beuždaranti nešvarius baltai dažytus varte­
lius, Agnesė palietė jos ranką ir padavė raštelį: „Kada
man bus galima kalbėti?"
Gilė draugiškai nusišypsojo.
— Pamatysim,—tarė ji.—Pažiūrėsim, kaip vis­
kas klosis.
Agnesė išsižiojo lyg alkanas paukščiukas, bet
nesučirškė. Geras paukščiukas. Gilė paglostė jos
liesą strazdanotą ranką ir nuėjo takeliu namo, paliku­
si tą neapsiplunksnavusi jauniklį už vartelių.
— Čia tu, Viljamai Ernestai, vaikeli?
— Čia aš, Meime Troter, aukseli! —suspigo Gilė.
Ji išgirdo, kaip virtuvėj Troter trankiai nusi­
kvatojo.
— Eikš čia ko nors užkrimsti, Gile, vaikeli!
Tas Gilei būtų buvę ne pro šalį, bet ji nusprendė
nepasiduoti pagundai. Ne tokia ji kvaila, valgiu jos
nepapirksi, nors ir labai būtų alkana. Ji garsiai ėmė
lipti laiptais, praėjusi pro atdaras virtuvės duris, iš
kur sklido skanus šokoladinių sausainių kvapas.
Kad tu kur suruktum, Meime Troter.
Vėliau, gerai uždariusi duris, Gilė išsiėmė iš ko­
modos pinigus. Paskui ištraukė visą stalčių ir apvertė
42
dugnu aukštyn ant lovos. Pasidėjus banknotus ant
stalčiaus dugno, išlygino juos, paskui iš kišenės iš­
siėmė permatomos klijuojamos juostelės, kurios pasi­
vogė iš panelės Haris stalo, ir priklijavo banknotus
prie stalčiaus dugno.
Staiga, be jokio perspėjimo, atsidarė durys. Gilė,
norėdama paslėpti pinigus, užsigulė krūtine ant stal­
čiaus.. '
Tarpdury stovėjo varliaakis Viljamas Ernestas, iš
visų jėgų laikydamas padėklą su lėkšte sausainių
ir stikline pieno.
— Kokio velnio? —sukriokė Gilė.
— Tr. . .r. . .r. . .oter. . .—tik tiek tegalėjo atsa­
kyti vaikas. Jis taip drebino padėklą, kad atrodė,
jog pienas tuoj nulėks žemėn.
— Gerai, padėk, kvaiša.
Viljamas Ernestas kaip paklaikęs apsižvalgė po
kambarį. Gilė pasijuto kvailai, kniūbsčia gulėdama
ant stalčiaus. Tai pasikėlė, atvertė stalčių, tada atsi­
sėdo ir pasisuko į berniuką.
— Ar Troter tau niekada nėra sakiusi, kad įeinant
reikia pasibelsti?
Jis linktelėjo, išplėtęs akis, drebindamas padėklą.
Gilė atsiduso. Tai keistas vaikas.
— Tiek to,—pasakė ji ir ištiesė rankas.—Duok
šen.
Viljamas Ernestas skubiai padavė jai padėklą
ir stačia galva nukūrė laiptais žemyn. Gilė vėl ap­
vertė stalčių dugnu į viršų ir kaip ant kokio stalo
susidėjo pieną ir sausainius. Uždarė duris, atsisėdo
ant lovos sukryžiavusi kojas ir ėmė valgyti. Ak ačiū,
labai labai ačiū, Meime Troter. Kokie skanūs sausai­
niai, o kaip kvepia! Dievulėliau! Niam, niam.
Valgant paskutinį sausainį, Gilei šovė į galvą
puiki mintis. Ne Agnesę Stouks ji panaudos savo
tikslams, Agnesė šlakuota, ja negalima pasitikėti.
Tai bus Viljamas Ernestas. Aišku. Storulės Troter
vaikelis aukselis bus įtrauktas į nusikaltimą. Paten­
kinta Gilė net nusikvatojo. Kūdikėlis Tigas —varlia-
43
akis vagis. Išverstakis Viljamas, žąsiagalvis vadeiva.
Kiek čia visko galima prigalvoti. Mafijos parankinis.
Apelsino grupės graibštukas.
Ji liuoktelėjo nuo lovos, sutvarkė kambarį, pašuo-
kom nubėgo laiptais, laikydama padėklą viena ranka,
ir įstriksėjo į virtuvę.
Troter pakėlė akis nuo stalo ir valandėlę liovė­
si dėjusi su šaukštu sausainių tešlą į kepimot skar­
dą.
— Na, kaip laikais, neblogai?
Gilė nusišypsojo ta trijų šimtų vatų kaitrumo šyp­
sena, kuria tirpdydavo įtėvių širdis.
— Puikiai, kaip niekada!
Tuos žodžius ji pasakė ritmingai, lyg dainuodama.
Paskui sudėjo savo indus į kriauklę ir jau buvo be­
pradedanti plauti, bet staiga apsigalvojo. Nereikia
persistengti, nes Troter dar ką nors įtars.
Ji išsklendė į prieškambarį ir pro laiptų apačią
nuėjo į svetainę, kur Viljamas Ernestas sėdėjo ant
grindų ir žiūrėjo „Sezamo gatvę". Čia nutūpė šalia
jo, ir kai vaikas skersomis į ją žvilgtelėjo, ji ramiai
seseriškai nusišypsojo dėdamasi, kad jai labai patin­
ka Didysis Paukštis. Visą laiką, kol ėjo „Sezamo
gatvė", „Pono Rodžerio kaimynai" ir „Elektros kom­
panija", Gilė nieko nesakė, tik retkarčiais drauge
su filmo herojais paniūniuodavo draugiškai kokią
dainelę ir būtinai nusišypsodavo Viljamui, kai tik
pamatydavo jį žvelgiant jos pusėn.
Taktika, kaip atrodo, buvo teisinga. Šiaip ar taip,
artėjant vakarienės metui, kai Gilė paklausė:
— Ką tu nori daryti —ar dengti stalą, ar atvesti
poną Randolfą? —Viljamas nė nesumikčiojęs atsakė:
— Poną Randolfą.
Tad Gilė padengė virtuvėje stalą po nosimi niū­
niuodama „Saulė šviečia", dainelę iš „Sezamo gat­
vės". O po vakarienės iš sąsiuvinio lapo išlankstė
lėktuvą, ir Viljamas, jos pakviestas, net išėjo kartu
į verandą jo paleisti.
Suvaręs mažas trumpareges akis į vieną tašką,
44
suraukęs riestą nosį, Viljamas Ernestas užsimojo ir
iš visų jėgų švystelėjo lėktuvą.
— Uh,—ištarė.
Lėktuvas nusklendė per verandą, paskui staiga
ūžtelėjo aukštyn, iškilo jiems virš galvų, padarė
kilpą ir švelniai nusileido ant žolės.
Viljamas Ernestas švytinčiomis akimis pasižiūrėjo
į Gilę.
— Ar matei? —paklausė tyliai.—Ar tu matei?
— Žinoma.
Gilė išbėgo iš verandos ir paėmė lėktuvą. Tokio
gero dar niekada nebuvo padariusi. Ji užsilipo ant
cementinio stulpo, prie kurio pritaisyti verandos tu­
rėklai, ir jau norėjo sviesti. Bet apsigalvojo:
—*Paleisk tu, Viljamai Ernestai, gerai?
Nušoko nuo stulpo ir padėjo ant jo užlipti Vilja­
mui Ernestui. Taip aukštai atsidūręs, jis stovėjo ne­
drąsiai ir žiūrėjo žemyn, matyt, bijodamas pajudėti.
— Nebijok, žmogeli, nenukrisi, aš tave palai­
kysiu.
Ji suėmė jį už kulkšniukų. Ir pajuto, kaip jo kojos
pasidarė nebe taip įsitempusios. Viljamas Ernestas
užsimojo ir metė.
— Uh! —ištarė truputėlį garsiau negu pirma,
paleidęs baltą su šviesiai mėlynom linijom lėktuvą,
kuris nuskrido aukštai sulig. . . na, beveik sulig namu
apsivertė, dar pakilo ir nusklendęs galiausiai nu­
tūpė į azalijų krūmą, pono Randolfo kieme.
Viljamas Ernestas nusiropštė nuo stulpo ir nubil­
dėjo laiptais žemyn. Prie tvoros sulėtino žingsnį,
bet nesustojo. Buvo akivaizdu, kad jis nė sykio ne­
lipęs. per tvorą ir kad jam būtų buvę daug greičiau
nueiti aplinkui, pro vartelius, tačiau jis pasirinko
tiesiausią kelią prie savo brangiojo lėktuvo.
Į pono Randolfo kiemą jis įsivertė keistai, pirma
viena ranka ir koja, o kita pora iš paskos, bet nesu­
triko, tučtuojau atsistojo ir atsargiai nuėmė savo
turtą nuo krūmo. Atsigręžęs nedrąsiai nusišypsojo
Gilei ir tada, išdidžiai nešdamas lėktuvą lyg Ang­
45
lijos karūną, takeliu per pono Randolfo sodą išėjo
į šaligatvį ir pro vartelius parėjo atgal.
Pusiaukelėje jisxkažką pasakė.
— Ką sakai? —paklausė Gilė.
— Aš sakau. ..—jam net gyslos iššoko ant kaklo
besistengiant pasakyti balsiai, kad ji girdėtų,—sa­
kau, jis labai gerai skrenda.
Jis visai ne toks kvailas kaip atrodo, pamanė Gilė
ir nusišypsojo, šį kartą nesukdama galvos, kurią čia
šypseną pasirinkus.
— Bet tu gerai ir laidai, Viljamai Ernestai.
— Tikrai?
— Aišku. Aš tiesiog susižavėjau. Turbūt tave
kas išmokė.
Jis nesusigaudydamas kilstelėjo galvą.
— Ne? Tu išmokai pats?
Berniukas rimtai linktelėjo.
— Na, vyreli, tu tikras talentas. Tokio dar nesu
mačius.
Jis atlošė siaurus petukus ir užlipo laiptais taip,
lyg būtų buvęs Jungtinių Valstijų prezidentas.
Kai į verandą išėjo Troter ir ponas RandoIfas,
juodu vis dar laidė lėktuvėlį, teisingiau sakant, jį
laidė Viljamas Ernestas, o Gilė tik žiūrėjo ir kart­
kartėmis susižavėjusi ką pasakydavo.
— Tik pažiūrėkit, Troter. Kaip puikiai Viljamas
Ernestas laido.
Viljamas Ernestas be niekieno pagalbos užlipo
ant cementinio stulpo. Dabar jam nebereikėjo, kad
Gilė palaikytų.
— Žiūrėkit,—tyliai pasakė jis.—Žiūrėkit čia.
Ponas Randolfas pakėlė aukštyn nereges akis.
— Kas čia, sūneli?
— Gilė, kiek suprantu, padarė jam popierinį
lėktuvą,—paaiškino Troter.
— Aha, aišku.
— Dabar žiūrėkit!
— Žiūrim, žiūrim, Viljamai Ernestai, vaikeli.
Viljamas Ernestas atsilošė ir —uh —vėl paleido
46
lėktuvą: tas smigo žemyn, paskui staigiai pakilo,
lėtai apsuko kelis ratus ir šauniai nuskriejo pažemiu.
Troter net atsiduso, kai lėktuvas grakščiai nutūpė
ant šaligatvio krašto.
— Dievaži, ponas Randolfai, kartais tikrai gaila,
kad nematote. Visą laiką maniau, kad popieriniai
lėktuvai niekam daugiau netikę, tik varyti iš proto
mokytojus.—Ji pasisuko į Gilę.—Čia iš tikro gražu
pažiūrėti,—pasakė.
Gilė pajuto, kad ima rausti, bet tuo metu priėjo
Viljamas Ernestas ir ją išgelbėjo.
— Todėl, kad aš taip gerai paleidžiu,—pasakė
jis.
— Taip,—tarė Gilė ir patapšnojo jį per petį.—
Žinoma, todėl.
Viljamas Ernestas pasižiūrėjo į Gilę, primerktos
jo akutės buvo pilnos tyro džiaugsmo.
— Ačiū,—švelniai pasakė Troter.
Gilė atsisuko į ją, bet tuoj nusigręžė, kaip žmogus
nusigręžia nuo skaisčios saulės šviesos.
— Gal nuvesti poną Randolfą namo? —paklausė
ji-
— Ačiū, mieloji Gile. Man bus labai malonu,—
tarė senukas.
Gilė paėmė jį už parankės ir rūpestingai nuvedė
laipteliais stengdamasi nepasižiūrėti atgal per petį,
nes Troter žvilgsnis buvo toks, kokio Gilė širdies
gilumoje ilgėjosi visą gyvenimą, tačiau ne iš Troter.
Ne tokie buvo jos planai.

PANELEI HARIS GERUOJU NESIBAIGS

Trečią spalio savaitę Gilė pasivijo klasę ir pralen­
kė. Ji tikino save, kad mokytoja jai rašo gerus pa­
žymius tik todėl, kad kitaip negali, nes Gilė ją prirė­
mė prie sienos. Juk aišku, šiai skiedrai gyva papjū­
tis rašyti tokias liaupsinančias pastabas: „Puiku",
47
„Aiškus, tikslus mąstymas", „Gražus darbas" į sąsiu­
vinius tam žmogui, kuris taip atvirai jos nemyli.
Tačiau panelė Haris buvo kieta. Gal ir suprato,
kad Gilė ją niekina, bet niekuo neišsidavė. Todėl
Gilė negalėjo padaryti taip, kaip sėkmingai daryda­
vo kitais kartais —nustoti mokytis, vos tik moky­
toja patiki, jog turi savo rankose genijų. Kaip die­
viškai tas pasisekė Holivud Gardense —visi mo­
kytojai vos nesprogo iš nuostabos, kai vieną dieną
ji pradėjo duoti tuščius sąsiuvinius,—tuoj po to, kai
išgirdo vedėją sakant jos mokytojai, kad iš intelektu­
alumo testo Gilė surinko daugiausiai taškų, negu kada
buvę per visą mokyklos istoriją; niekas nenumanė,
jog mergaitė tai žino, todėl visas pulkas mokyklos
psichologų buvo sušauktas išsiaiškinti, kas jai nutiko.
Kadangi nei vienas mokykloje neprisiėmė kaltės
dėl staigaus Gilės nebesimokymo, buvo nuspręsta,
kad kalti jos įtėviai. O ponia Nevins įdūkusi parei­
kalavo, kad panelė Elis tučtuojau Gilę atsiimtų, nors
iš pradžių, po pirmųjų priekaištų dėl blogo ir įžūlaus
Gilės elgesio, nenorom buvo sutikusi palaikyti iki
mokslo metų pabaigos.
Gilei tarsi kas sakyte sakė, kad panelė Haris
nepasimes išvydusi tuščią sąsiuvinį. Paprasčiausiai
visai nekreips į jį dėmesio. Ji ne tokia kaip kitos
Gilės mokytojos. Sakytum, visiškai nepriklausoma
nuo savo mokinių. Iš nieko nebuvo matyti, kad jie
būtų kėlę jai rūpesčių ar pasitenkinimo. Visuomenės
mokslo vadovėlyje buvo paveikslėlis su Saudo Arabi­
jos musulmone, kuri visa apsisupusi drabužiais, maty­
ti vien tik akys. Ir panelė Haris tokia atrodė Gilei —
visa apsisupusi neregimais drabužiais. Keletą sykių
jos akys blykstelėjo ir, tarsi praskleidusios tą den­
giantį drabužį, parodė žmogų, tačiau tų blykstelė­
jimų buvo taip nedaug, kad Gilė net pati sau negalėjo
tikrai pasakyti, ką jie reiškia.
Kartais Gilei buvo vis tiek, ką panelė Haris apie
ją mano. Buvo netgi visai malonu eiti į mokyklą,
kai niekas ant tavęs nerėkia ir niekas neliaupsina,
48
kai žinai, kad tavo darbas vertinamas teisingai, o
ne pagal mokytojo požiūrį į tave. Šiek tiek panašu
kaip krepšinyje. Jeigu pataikei, kamuolys įkrito į
krepšį —viskas aišku, ir jokių asmeniškumų.
Bet kartais panelės Haris abejingumas erzino
Gilę. Ji nebuvo pratusi, kad mokytojai į ją žiūrėtų
kaip į visus. Jau nuo pat pirmos klasės ji elg­
davosi taip, kad mokytojams tekdavo ją išskirti iš
kitų. Ji turėjo savo mokymosi programą; mokėsi tai,
kas jai patiko, ir tada, kada patiko. Mokytojai arba
gyrė ją, arba peikė, tačiau nė karto dar nebuvo pa­
prasčiausiai sulyginę su visa klase.
Kol buvo atsilikusi nuo kitų mokinių, dar galėjo
pakęsti tą lygiavą, bet dabar net „labo ryto" moky­
tojos šypsena atrodė kaip kompiuterio pasisveikini­
mo aidas: „Labas rytas, Gile Nr. 58706, šiandien toliau
mokysimės trupmenas". Mokiniui peržengus klasės
slenkstį, automatinis mokytojas įsijungia ir pasako
„Labas rytas". Pridėjusi dar tris tūkstančius dolerių,
mokykla gali nusipirkti modelį su elektronine akimi,
kuris kreipiasi į kiekvieną mokinį pavarde.
Keletą dienų Gilė žiūrėjo į panelę Haris kaip į
kompiuterį. Visiškai tokia pat. Tiksli, šalta, absoliu­
čiai, nežmoniškai, siutinamai teisinga, visas vidus
puikiai uždengtas, nieko nepamatysi. Ne musulmonė,
o nepriekaištingai veikianti nesujaudinama mašina.
Juo daugiau Gilė apie tai galvojo, juo didesnis
pyktis ją ėmė. Kaip šitaip galima atsiriboti nuo kitų
žmonių! Ir ji panoro, kol dar bus tame šiukšlyne,
bent kartą nutraukti kokią vielelę tos mašinos viduje.
Kad galėtų nors kartą pamatyti, kaip ši „Haris-6" su­
riks iš piktumo, sukibirkščiuos ir perdegs.
Tačiau panelė Haris —tai ne Troter. Užtenka
pabūti su Troter penkias minutes, ir jau aiškus kelias
į jos širdį —Viljamas Ernestas Tigas. Panelė Haris
neprisirišusi prie jokių žmonių. Čia kaip ta amžinai
rodoma televizijos laida „Neįvykdoma užduotis":
„Jūsų užduotis, jeigu nusprendėte jos imtis, yra pa­
tekti į šio elektroninio roboto vidų, suprasti, kaip
4. K. Paterson 49
jis veikia, ir jį išjungti". Susinaikinanti juostelė nie­
kada nepaaiškina komandai, kaip įvykdyti tą neįvyk­
domą užduotį, tačiau komanda visada, atrodo, žino.
O Gilė, deja, nežino.
Tačiau vis dėlto televizija padėjo ir jai. Gilė visai
negalvojo tada apie panelę Haris. Teisybę sakant,
ji tada svarstė, kaip pasiimti likusius pono Randol-
fo pinigus, todėl žinių nesiklausė. Bet jos savaime
patraukė dėmesį. Vienas aukštas valdininkas papasa­
kojęs lėktuve kažkokį anekdotą ir už tai buvęs iš­
mestas iš darbo. Ne šiaip anekdotą, va kas svarbu, o
bjaurų. Bet jį išmetė ne už tai. Šis anekdotas įžeidė
negrus. Ir, atrodo, visi Amerikos negrai ir net kai
kurie baltieji pašėlo iš piktumo. Gaila, kad prane­
šėjas to juoko nepapasakojo. Būtų galima jį panau­
doti. Na, bet dabar ji bent žino, kaip patekti į kom­
piuterio „Haris-6" vidų.
Ji pasiskolino pinigų iš Troter „mokyklos reik­
menims "ir nusipirko storo balto braižybos popieriaus
ir flomasterių. Užsidariusi savo kambary pradėjo
piešti sveikinimo atviruką, stengdamasi padaryti jį
kuo panašesnį į tuos aukštus siaurus sulenkiamus
atvirukus, kokie išstatyti pardavimui sukamuose
stenduose.
Iš pradžių ji norėjo nupiešti paveiksliuką, bet
tik sugadino penkis ar šešis brangaus popieriaus
lapus. Plūsdama save už nesugebėjimą, pasivogė
vieną iš Troter žurnalų ir išsikirpo aukštą gražią
negrę su afrikietiška tunika. Jos oda buvo kiek tam­
sesnė už panelės Haris, bet labai nedaug.
Viršum tos negrės atsidėjusi užrašė (nors ji piešė
šlykščiai, bet rašyti spausdintom raidėm mokėjo ge­
rai):
Sakoma, kad juoda —gražu.
Po piešiniu:
Bet kiek suprantu,
Tas, kuris taip sako,
Yra visiškai toks kaip. . .
50
O atskleidus atviruką viduj maželytėm raidėm:
tas žmogus, kuris
turi priežastį taip sakyti.
Nori nenori —reikėjo pripažinti, kad juokinges­
nio atviruko ji kaip gyva nebuvo mačiusi. Ak.tu
Gile, talentinga pokštininke! Jeigu jos kambarys būtų
buvęs didesnis, ji būtų pradėjusi ridinėtis po grindis.
Odabar tik gulėjo lovoje apsikabinusi save ir kvato­
jo vos nepatrūkdama. Gaila, kad atvirukas bus be pa­
rašo. O ji būtų mielai pasirašiusi po šitokiu šedevru.
Kitą rytą Gilė nuėjo į mokyklą labai anksti ir
pridvisusiais laiptais nusėlino į klasę „Haris-6", dar
kol sargas net nebuvo uždegęs koridoriuj, šviesos.
Vienu tarpu buvo beišsigąstanti, kad durys nebūtų
užrakintos, tačiau jos lengvai atsidarė. Ji įkišo atvi­
ruką į matematikos vadovėlį, kuris vienintelis gu­
lėjo ant tuščio mokytojos stalo. Šitaip užsitikrino,
kad niekas kitas to atviruko nepaims ir nesugriaus
jos plano.
Visą dieną, o ypač per matematiką Gilė slapčiom
vis dirsčiojo į panelę Haris. Juk kiekvieną minutę
ji gali paimti vadovėlį. Juk gali pamatyti atviruką
kyšant iš jo ir susidomėti. Tačiau panelė Haris vado­
vėlio nė nepalietė. Panorėjus ko pažiūrėti, ji pasi­
imdavo knygą iš kurio nors mokinio. Sakytum, jautė,
kad jos vadovėly paspęsti spąstai.
Per priešpiečius Gilės širdis, iš ryto plakusi džiu­
giai ir viltingai, ėmė piktai tuksėti. O kai pamokoms
einant į galą vis dar nieko nebuvo įvykę, ji taip įtūžo,
jog su klaidom parašė tris žodžius, nors puikiai juos
mokėjo. Trečią valandą, kai fcuskambėjo paskutinis
skambutis, ji su trenksmu parvertė savo kėdę ir pa­
traukė durų link.
— Gile!
Net širdis pašoko. Ji atsigręžė į panelę Haris.
— Prašau truputėlį pasilikti.
Be žodžių žiūrėdamos viena į kitą, juodvi palaukė,
51
kol klasė ištuštėjo. Tada panelė Haris atsistojo ir
uždarė duris. Paėmusi kėdę iš pirmos eilės, pastatė
prie savo stalo.
— Prašau sėstis.
Gilė atsisėdo. Matematikos vadovėlis tebegulėjo
nepaliestas, iš abiejų jo galų kyšojo atvirukas.
— Tau bus sunku patikėti, Gile, tačiau mudvi
esame labai panašios viena į kitą.
Gilė nė nepajuto, kaip susidomėjo.
— Turiu omeny ne protą, nors ir čia taip yra.
Abidvi esam sumanios, gabios ir tą žinom. Tačiau
dar panašesnės mudvi savo pykčiu. Tu ir aš esame
pikčiausi žmonės, kokius aš pažįstu.
Ji tai pasakė ramiu balsu, kuris pjovė žodį nuo
žodžio nelyginant plonus griežinėlius, ir tada nutilo
tarsi laukdama, kad Gilė pasipriešintų. Tačiau Gilė
buvo lyg užkerėta kaip tie vaikinai filmuose, kai
prie jų artėja kobra. Ji nedarys nereikalingų judesių.
— Žinoma, su savo pykčiu mudvi elgiamės skir­
tingai. Aš visą laiką buvau mokoma jam nepasiduoti,
taip ir dariau, taip darau ir dabar. Ir todėl pavydžiu
tau. Tavo pyktis va čia, paviršiuje, tu gali žiūrėti
jam tiesiai į akis ir draugauti su juo, jeigu tik nori.
Gilė ničnieko nesuprato, taTsi mokytoja būtų
kalbėjusi kokia svahili kalba.
— Tačiau tave pasilikti po pamokų aš paprašiau
ne dėl to, kad būčiau norėjusi pasakyti, kokia tu pro­
tinga ar kaip aš tau pavydžiu, o todėl, kad norėjau
padėkoti už atviruką.
Čia turėjo būti baisi ironija, bet „Haris-6" šyp­
sojosi beveik kaip žmogus. Kada kobra kirs?
— Aš jį buvau mlsinešusi į mokytojų kambarį
per ilgąją pertrauką ir kokį dvidešimt minučių kei­
kiausi kaip beišmanydama. Taip gerai man nebuvo
jau daug metų.
Ji išprotėjo kaip tas kompiuteris filme „2001 me­
tai"! Gilė atsistojo ir ėmė atbula trauktis durų link.
Panelė Haris tik šypsojosi ir nė nebandė jos sulaikyti.
52
Vos tiktai atsidūrusi prie laiptų. Gilė pasileido bėgti
ir, keikdamasi kaip beišmanydama, tekina pardūmė
iki pat namų.

DULKĖS IR NEVILTIS
Reikia tučtuojau sprukti iš Tompson Parko! Visa
savo esybe Gilė jautė, kad, ilgiau čia pabuvus , jai —
galas. Tarp tokių pakvaišėlių tiek šiame rudame
name, tiek mokykloje ji pasidarys tokia pat skysta
kaip Viljamas Ernestas, o per savo trumpą gyve­
nimą buvo išmokusi, kad žmogus turi būti kietas
ir atšiaurus. Antraip —šakės.
O Galadrielė Hopkins neleis, kad jai būtų ša­
kės. Tik reikia paskubėti. Nesvarbu, kad tie, kurie
ją supa, yra apaugę lašiniais ar turi kompiuterio
smegenis. Nes jeigu žmogų gali pribaigti karštis
ar šaltis, tai abu drauge —juo labiau, ir net ištver­
mingoji Galadrielė nebeatsilaikys.
Dabar ji jau būtų norėjusi, kad pono Randol-
fo pinigus būtų pasiėmusi pati viena, be Viljamo
Ernesto ir Agnesės Stouks, bet per skubumą pasiel­
gė kvailai ir įtraukė juos abu.
O proga pasitaikė visiškai netikėtai. Troter
niekada anksčiau nebuvo jos prašiusi pagloboti Vil­
jamo Ernesto, bet staiga, praėjus dviem dienom po to
pokšto su atviruku, Troter pareiškė eisianti su ponu
Randolfu į parduotuvę šio to nusipirkti, tai ar Gilė
negalėtų pažiūrėti Viljamo Ernesto, kol jie bus
išėję.
Ko daugiau bereikia. Gilė turėjo tai suprasti,
tačiau troškimas gauti pinigų ir išvažiuoti sumai­
šė jai galvą. Drebančiomis rankomis ji ėmė var­
tyti storą Vašingtono priemiesčių telefonų knygą,
kol rado Stouksus, gyvenančius Tompson Parke
Aspeno gatvėje. (Dar vienas melas. Stouksai buvo
seniai išvykę iš Vašingtono padangės, palikę Agne-
53
sę senelei, mamos motinai, septyniasdešimt penke-
rių metų Gertrūdai Berkhaimer. Tačiau tas nedo­
rėlis Agnesės tėvas vis dar tebebuvo telefonų kny­
goje, tarsi nė nebūtų dukters palikęs.)
Agnesė prisistatė tuojau pat, nesitverdama
džiaugsmu, kad Gilė ne tik pasikvietė ją, bet dar
prašo padėti atlikti kažkokį slaptą ir, aišku, ne­
leistiną darbą. Ji be jokių kalbų sutiko sargybuo-
ti prie pono Randolfo namų, nors Gilė jautė, kad
jai labiau būtų patikę darbuotis viduj. Agnesė tu­
rėjo sušvilpti, kai tik pamatys taksi su Troter ir
ponu Randolfu, o ji sakėsi švilpianti garsiai, net
už mylios girdėti.
Atitraukti nuo televizoriaus Viljamą Ernestą ir
išaiškinti, ką jam daryti, buvo daug sunkiau.
—Nesuprantu,—pasakė jis po kokio trisde­
šimto paaiškinimo, kvailai mirkčiodamas pro aki­
nius.
Gilė ir vėl viską pradėjo nuo pradžių, kantriai,
kiek beišgalėdama.
—Ponas Randolfas nori, kad mudu padarytume
jam vieną darbą. Jo svetainėje ant viršutinės len­
tynos yra toks dalykas, kurio jam reikia, bet jis
nemato ir negali nusiimti. Aš jam pasakiau, kad
šiandien mudu nedaug turim pamokų, tai jis man
sako: „Mieloji Gile, ar judu su Viljamu Ernestu,
kuris man yra kaip ir anūkas, negalėtumėt pada­
ryti milžiniškos paslaugos, kol aš būsiu parduotu­
vėje?" Tai aš, žinoma, pasakiau, kad mudu mielai
jam padėsime. Nes juk tu jam kaip anūkas ir pana­
šiai.—Ji nutilo.
—Kokią paslaugą?
—Nuimti tą daiktą nuo lentynos.
—A!—Bet tuojau:—Kokį daktą?
—Viljamai Ernestai. Aš negaliu visą dieną tau
aiškinti. Tai nori padėti ar nenori?
Gal ir nori. Na tai gerai. Jie ir taip per ilgai su­
gaišo. Ji dar paskutinį sykį pamokino Agnesę, bet
taip, kad berniukas negirdėtų. Agnesei reikės duo­
54
ti pinigų, kad laikytų užčiaupus tą savo burną.
Tada priėjusi paėmė už rankos Viljamą Ernestą,
ir su raktu, kuris buvo laikomas pas Troter, jie
įėjo į pono Randolfo namus.
Namas buvo tamsus ir drėgnas net dieną, tačiau,
visa laimė, berniukas buvo čia įpratęs, ir jie nuėjo
tiesiai kur reikia.
Gilė parodė viršutinę knygų lentyną.
—Jis sakė, kad,tas daiktas yra va už tos didelės
raudonos knygos.
Viljamas Ernestas pažiūrėjo aukštyn
—Matai tą, kur sakau?
Jis linktelėjo, paskui papurtė galvą.
—Aš nepasieksiu.
—Žinoma, ne, tu kvai. . . Ir aš negaliu pasiekti.
Todėl ir turim tai padaryti abu.
—A.
—Tai klausykis. Aš pritrauksiu tą didelį mėly­
ną fotelį ir atsistosiu ant ranktūrio. O tu užsilipsi
ant atkaltės, o nuo jos —man ant pečių. . .
Jis pasitraukė atatupstas.
—Aš noriu palaukti Troter.
—O kam, Viljamai Ernestai, vaikeli? Juk tu
žinai, kaip Troter sunku laipioti laiptais. Jai nuo
to paskui negera.—Jis vis dar svyravo.—Be to,
čia būtų Troter lyg ir staigmena. Ponas Randolfas
nenori, kad ji žinotų. Kol kas.
Berniukas priėjo prie fotelio ir pasistiepė.
— Man baisu,—sušnibždėjo.
— Žinoma, baisu. Bet pagalvok, žmogeli, kaip
paskui visi tavim didžiuosis. Tada, kai bus galima
staigmeną parodyti, ir visa kita. Kai jie sužinos, kas
buvo tas, kuris. . .
Jis ėmė lipti ant fotelio. Fotelis buvo senas, kie­
tai prikimštas ir nė nekrustelėjo, kai berniukas atsi­
stojo ant ranktūrio, o paskui —ant atkaltės. Gilė pas­
kui jį užsilipo ant plataus ranktūrio, tada užsikėlė
Viljamą Ernestą sau ant pečių ir suėmė jį už kojų.
Vaikas pasirodė daug sunkesnis, negu galėjai pama­
nyti.
55
 — Gerai. Dabar ištrauk tą didelę raudoną knygą,
kurią tau rodžiau.
Kaire ranka jis įsitvėrė jai į plaukus, neišsitiesda-
mas dešine pasiekė knygą ir ištraukė. Knyga su
trenksmu nubildėjo žemėn.
— Nukrito.
— Nieko tokio! Dabar pažiūrėk, kas ten už jos.
Viljamas Ernestas pasilenkė į priekį. Oi, Gilė išsi­
gando, kad jis neišrautų jai plaukų kaip piktžolių
iš drėgnos žemės.
— Čia tamsu.
— Vis tiek pažiūrėk. Ne, pagraibyk su ranka.
Kai jis pasilenkė, ji turėjo kitaip pasikreipti, kad
išlaikytų pusiausvyrą ir nenulėktų nuo fotelio.
— Uh,—tyliai pasakė jis traukdamas dulkiną
kumštį. Jame buvo gumele suveržtas ritinėlis bank­
notų.
Gilė buvo bečiumpanti jį.
— Nepaleisk kojų! —vaikas numetė pinigus ir
abiem rankom įsitvėrė jai į plaukus.
— O daugiau nieko nėra?
— Fju-i-i-it! —pasigirdo Agnesės signalas.
Gilė staigiai nutraukė Viljamą Ernestą sau nuo
pečių, per tą staigumą pati vos nenulėkė žemėn, pas­
kui užsilipo ant fotelio atkaltės, įkišo „Sabalą—Ste­
buklą" atgal į vietą, nušoko ant grindų, įsigrūdo
banknotų ritinėlį į džinsus, nustūmė sunkųjį fotelį
atgal, stvėrė apstulbusį Viljamą ir ištempė jį pro
duris.
— Aš juos atiduosiu ponui Randolfui vėliau, kai
nebus Troter,—paaiškino mirksinčioms apuoko
akims.—Klausyk, man reikia į vonią. O tu padėk
Troter nuvesti poną Randolfą. Ach, ir pasakyk Agne-
sei, kad eitų namo. Aš su ja susitiksiu rytoj.
Tačiau Agnesė jos laukė Troter koridoriuje atsi­
rėmusi į laiptus.
— Radai, ko ieškojai?
— Nepasisekė.
Agnesė pasižiūrėjo į Gilės džinsus.
56
 — Tai kas čia pūpso kišenėje?
— Gerai. Siek tiek radau, bet nedaug.
— Kiek radai?
— Eik velniop, Agnese, nežinau.
— Aš padėsiu suskaičiuoti.
— Prisiekiu, Agnese, kad aš tau padėsiu suskai­
čiuoti guzus, jeigu tuoj pat nedingsi man iš akių. Aš
prižadėjau duoti kiek už pagalbą ir duosiu, bet da­
bar negaliu, ir jeigu tu to nesupranti, tai esi paskutinė
varna.
Agnesė papūtė apatinę lūpą.
— Jeigu ne aš, tave būtų sučiupę.
— Žinau, Agnese, ir šito nepamiršiu. Bet jeigu
čia stypsosi, mus sučiups abi. Todėl eik ir laikyk
prikandus liežuvį.
Nebelaukdama tolesnių priekaištų, Gilė prasi­
spraudė pro Agnesę ir nubėgo laiptais į viršų. Savo
kambary uždarė duris ir užstūmė jas komoda. Tada
išsitraukė stalčių ir drebančia širdimi ėmė klijuoti
banknotus prie dugno. Trisdešimt keturi doleriai.
Trisdešimt keturi sumauti doleriai. Keturiasdešimt
keturi pridėjus dešimt tų, kuriuos jau turėjo. Atrodė
daugiau, kai buvo Viljamo kumštyje ar kai pūpsojo
džinsuose. Ji perskaičiavo dar kartą, dėl tikrumo.
Ne, ne daugiau. Penki banknotai po penkis dolerius
ir devyni —po vieną. Dėl tų po vieną ir atrodė dau­
giau. Ji padėjo vieną dolerį atskirai —atiduos Agne-
sei, paskui nenorom pakeitė jį į penkis. Agnesės taip
pigiai nepapirksi, tą ji žinojo. Reikėjo viską daryti
vienai pačiai. Kitų pagalba per brangiai kainuoja. Ko­
dėl ji manė negalėsianti susidoroti viena? Per daug
skubėjo. Reikėjo viską daryti lėčiau, reikėjo atidžiau
viską apgalvoti. Dabar įtraukė Agnesę su Viljamu Er­
nestu, ir tik dėl sumautų keturiasdešimt keturių, ne,
trisdešimt keturių dolerių. Paskui, prisiminusi Vilja­
mo Ernesto svorį ant pečių ir skausmą, kai jis bijoda­
mas nukristi vos nenurovė jai plaukų, ji atskyrė dar
vieną dolerį, bet tada beliko tik trisdešimt aštuoni.
Net nuvažiuoti iki Misisipės, ir tai reikia daug dau­
57
 giau. Ir tą Viljamo Ernesto dolerį ji vėl pridėjo atgal
prie kitų.
Reikės paieškoti dar, bet dabar ji jau eis viena pa­
ti. Tik pirmiausia viską gerai apgalvos.
Dulkės. Si mintis jai toptelėjo po vakarienės, kai
visi sėdėjo svetainėje ir žiūrėjo vakaro žinias. Staiga
ji jas pamatė, — nugulusias televizorių lyg šarma.
Dulkės! Ji imsis tvarkymo —nuvalys dulkes pirmiau­
sia šiame name, o paskui ir aname. Ji pašoko.
—Troter!
Troter pamažu atitraukė akis nuo pranešėjo ir pa­
sižiūrėjo į Gilę.
—Ką, vaikeli?
—Ar galima, aš nuvalysiu dulkes?
—Dulkes? —Troter ištarė šį žodį, tarsi tai būtų
kokio egzotiško ir kiek pavojingo žaidimo pavadini­
mas.—Kodėl ne?—Jos žvilgsnis vėl grįžo prie ek­
rano. —Tik gal palauk, kol baigsis žinios.
Gilė pratrepseno ugnikalnio išsiveržimą Centrinė­
je Amerikoje ir teismą, kur už kyšininkavimą buvo
teisiamas kažkoks kongreso narys.
Bet ilgiau nebeištvėrė. Nubėgo į virtuvę. Dabar ži­
nojo, kaip pasiims pinigus pati viena, todėl buvo sva­
rbu kiekviena minutė. Po kriaukle rado senų skudurų
ir —ar patikėsit? —ketvirtį butelio baldų valiklio.
Užpylė valiklio ant skuduro, iš anksto jį gerai sudrė­
kinus, kaip darydavo ponia Nevins, nuėjo į valgomąjį
su tamsiu dideliu stalu ir šešiom kėdėm, kuriame nie­
kada nebuvo valgoma, ir pradėjo švarintis.
Skuduras pasidarė juodas nuo kelių pabraukimų,
bet Gilė tuoj jį išvertė ir vėl užpylė skysčio. Ji valė,
paskui blizgino švariu sausu skuduru, ir nuoseklus
vienodas darbas ją apramino, jos įkarštis atvėso. Kai
jau priėjo prie paveikslo, kabančio virš bufeto, ji ne
tik išvalė visus raižyto rėmo įdubimus, bet, susiradusi
langų skysčio ir popierinių rankšluosčių, nuprausė
veidus ir visa kita angeliukams, kurie pleveno tarp
debesų vien kaspinu ar sparno krašteliu užsidengę
58
intymias vietas (kaip jas vadindavo ponia Nevins).
Tuo tarpu iš Troter balso svetainėje Gilė supra­
to, kad laida pasibaigė, tačiau skubėti dabar nebebu­
vo ko. Ji pamažėle nušluostė paskutinį skysčio ruo­
žą.
Kitą dieną iki vakarienės ji buvo iššveitusi viską,
liko tik šviestuvas svetainėje. O kaip jį pasieksi be
kopėčių?
—Et, Gile, vaikeli, tuščia jo. Viskas taip gražu,
kad šviestuvo niekas nė nepastebės, —pasakė Troter.
— Nieko, nuvalysiu,—tarė Gilė.—Tik man rei­
kia gauti aukštą taburetę, kopėčias ar ką nors pana­
šiai. Tada galėčiau sutvarkyti ir viršutines virtuvės
spinteles.
—Dievuli. Netrukus, kaip matau, ir mane iššveis
laukan su visu šlamštu.
Viljamas Ernestas išsigandęs pakėlė akis nuo
valgio.
Ponas RandoIfas susijuokė:
—Jums tas negresia, ponia Troter.
—Na, žinot, kaip pasakyta Biblijoje: „Iš dulkės
kilai, dulke ir pavirsi..."
—Ne! —suriko Viljamas Ernestas. —Tu ne dul­
kė! —Ak, nusiramink, branguti. Aš tik taip plepu.
—Niekas iš Viljamo Ernesto neatims ponios Tro­
ter, juk taip, Gile? —Ponas Randolfas ištiesė ranką,
susirado berniuko galvą ir paglostė.
— Žinoma,—burbtelėjo Gilė.—Man reikia ant
ko nors pasilipti ir baigti darbą.
—Oho, —tarė ponas Randolfas, —jūs tikrai turit
šaunią padėjėją, ponia Troter. Jaunimas mūsų lai­
kais...
—Jeigu norit, ponas Randolfai... —Reikia būti at­
sargiai, kalbėti iš lėto, tarsi ši mintis būtų tik dabar
šovusi į galvą, —aš galbūt galėčiau sutvarkyti ir jūsų
namus, kai čia baigsiu. Aišku, man reikėtų kopėčių,
tikriausiai...
—Na, ar nesakiau, kad šauni, ponia Troter? —Po­
59
nas Randolfas net švietė visas. —Aš, ko gero, rūsy
net turiu kopėtėles.
Gilė pašoko nuo stalo, bet tuoj susigriebė —lė­
čiau, lėčiau. Širdis daužėsi kaip pašėlusi. Ji prisivertė
atsisėsti.
—Gal po vakarienės galėčiau pažiūrėti? Aš labai
norėčiau išvalyti tą šviestuvą šįvakar.
Troter ir ponas Randolfas patenkinti sulinksėjo
galvomis ir susijuokė. Žmonės kartais būna tokie ne­
nuovokūs, kad beveik darosi nepatogu juos mulkinti,
na, bet niekur nedingsi, jeigu tai yra vienintelis būdas
patekti ten, kur tau reikia.
Kopėtėlės buvo senos ir išklerusios, bet su jomis
vis tiek geriau, negu lipti ant pono Randolfo lentynų,
kurios galėjo bemat užgriūti, vos tik į jas įsikibsi. Gi­
lė pasistatė kopėtėles po Troter šviestuvu ir su skudu­
ru, užsipylusi ant jo amoniako, ėmė iš širdies valyti
kiekvieną gaubtą, tarpais vis įsitverdama į kopėtėles,
nes jai svaigo galva nuo amoniako ir nuo minties, kad
rytoj tokiu metu ji jau važiuos į Kaliforniją.
Naktį ji susikrovė savo rudąjį lagaminą ir pakišo
giliai po lova. Rytoj mokykloj iš telefono automato ji
paskambins į autobusų stotį ir sužinos, kiek kainuoja
bilietas. Tada jai tik bereiks pasiimti likusius pinigus,
ir viskas.
Kitą dieną, kai Gilė išėjo iš telefono būdelės, prie
jos prisistatė Agnesė atsiimti pinigų. Ji dėjosi nepa­
tenkinta, kad Gilė tedavė penkis dolerius, tačiau jos
akys spindėjo. Ji džiaugėsi kaip didelė.
—Ar galėsim gauti dar? —paklausė.
Gilė papurtė galvą.
—Tai viskas, kas ten buvo. Aš padalinau į tris
dalis.
—Vakar tavo kišenėj atrodė daug daugiau.
—Aha, bet kiti buvo po vieną dolerį.
—Nesuprantu, kam dalinti po lygiai su tuo žiop­
liu. Jis vis tiek nesusigaudytų.
—Jis ne toks kvailas kaip atrodo. —Gilė pažiūrė­
60
jo Agnesei tiesiai į akis. —Jis gal ir žioplas, bet jeigu
jam diiigteltų, kad mudvi jį apstatėm...
Agnesė gūžtelėjo pečiais.
—Tiek to, —pasakė ji, —bet kitą kartą apsieikim
be jo.
—Aišku, kitą kartą, —mielai sutiko Gilė žinoda­
ma, kad kito karto su ta bjauria Agnese Stouks nebe­
bus. Dar šiandien vakare ji išvažiuos ten, kur jos lau­
kia naujas, tikras gyvenimas.
Ji atsikratė Agnesės prie vartelių pamelavusi, kad
Troter lieps jai šveisti nešvarius puodus. Agnesė pa­
sakė eisianti namo. Jos toli gražu nežavėjo nešvarių
puodų ir keptuvių šveitimas.
Kopėtėlės buvo prieškambary. Gilė pasidėjo kny­
gas ant stalo ir nuėjo tiesiai prie jų. Jau lenkėsi jų pa­
imti, bet staiga išgirdo:
—Gile, vaikuti, gal nori užkąsti?
Ji greitai atsitiesė. Reikia pavalgyti, kol yra pro­
ga. Perbraukė ranka per kopėtėles ir nuėjo į virtuvę.
Troter sėdėjo prie stalo. Atrodo, ką tik buvo bai­
gusi skaityti dienos normą iš Biblijos, nes ši šventa
knyga dar gulėjo atversta, kiek toliau nuo jos. Otie­
siai priešais save Troter turėjo pasidėjusi lapą iš są­
siuvinio, pusiau prirašytą didelėmis, stropiai išve­
džiotomis raidėmis. Dešinėje rankoje kietai suspau­
dusi laikė pigų tušinuką. Kai Gilė įėjo, ši storulė dro­
viai nusišypsojo žiūrėdama į ją viršum akinių, ku­
riuos užsidėdavo skaitydama.
—Rašau vienam iš savo vaikų. Jie užauga, išvaži-
nėja, o aš jų labai pasiilgstu. Tik, Dievulėli, iš manęs
ne kokia raštininkė. —Ji pasižiūrėjo į savo laišką ir
atsiduso. —Skardinėje prie šaldytuvo dar yra sau­
sainių.
Gilė prisipylė pusės litro stiklinę pieno ir pasiėmė
keturis sausainius.
—Sėskis, Gile, vaikeli. Tu gi man netrukdai.
Gilė atsisėdo kitame stalo gale.
—Dabar tau jau geriau pradėjo sektis, ar ne, vai­
keli?
61
 —Aha.
—Aš vis noriu pasakyti, kaip man smagu, kad tu
susidraugavai su Viljamu Ernestu.
—Aha, gerai.
—Kaip sako panelė Elis, tu tikrai esi neeilinė, Gi­
le. Aš vis dėkoju Dievui, kad tu mums teiki pagalbą, o
ne skausmą.
Užsičiaupk, Troter.
—Tu tiek gali duoti kitiems. Juk turi tokią galvą,
kad daugelis tau nė perpus neprilygsta.
Užsičiaupk, Troter, užsičiaupk!
Neištarto jos paliepimo buvo paklausyta, nes tuo
tarpu pasirodė Viljamas Ernestas, vaikelis, ir storulė
Troter pakilo iš užstalės paduoti jam ko užkąsti.
Troter, aukseli, jei turėtum bent perpus tiek proto
kiek aš, tai leistum tam vaikui viską pasidaryti pa­
čiam. Jei pasilikčiau šičia, aš jį išmokyčiau. Tu pati
labai to norėtum, bet neišmanai kaip. Net paukščiai, ir
tie žino, kad reikia išmesti jauniklius iš lizdo. Jei gy­
venčiau šičia, aš padaryčiau žmogų iš to tavo pienės
pūkelio. Bet negaliu pasilikti. Kad nevirsčiau tokia
pat ištižėle ir kvaile, kaip buvo atsitikę pas Diksonus.
Leidausi mulkinama visokiais meilumais ir gražiom
kalbom. Vadinau ją mama ir lipdavau jai ant kelių,
kai pasijusdavau nuskriausta. O Dieve! Ji sakydavo,
kad aš jos mažulė, bet kai kėlėsi į Floridą, paliko ma­
ne kartumu visokiu nereikalingu šlamštu. Ne, negali­
ma ištižti, kol nesu tikras kieno vaikas, kol esu ki­
tiems tik žaislas...
Kažkieno alkūnė kumštelėjo jai į pašonę.
Gilė krūptelėjo. Kas čia dabar? Ogi Viljamas Erne­
stas bandė atkreipti jos dėmesį, bet taip, kad Troter
nepastebėtų, —prisikišęs pilną bumą sausainių kažką
jai sakė.
Hm? Užuot ištarusi klausimą, ji kilstelėjo anta­
kius.
Jis nurijo kąsnį.
—Staigmena, —pasakė vien lūpomis ir kryptelė­
jo galvą Troter pusėn.
62
 Gilė smarkiai papurtė galvą.
—Dar ne!—vien lūpom atsakė ji.—Vėliau.
Šypsena nušvietė jo veidą.
Gilė atsiduso. Jeigu netramdytų savęs, ji pamiltų
tą žiopliuką. Ji atsistojo.
— Eisiu daryti tvarkos pas poną Randolfą, —pa­
aiškino.
Viljamas Ernestas jau buvo beeinąs kartu.
—Ne, Viljamai Ernestai. Šiandien geriau pažiū­
rėk „Sezamo gatvę". Ovėliau aš tave pamokysiu skai­
tyti, kad tikrai sužibėtum. Gerai, Troter?
—Kurgi ne.
Ji turėjo pabelsti keletą kartų, tik tada ponas Ran-
dolfas atidarė duris, užsimiegojęs, kaklaraištis ir mar­
škiniai persisukę.
—Aš... aš... atnešiau jums jūsų kopėtėles, ponas
Randolfai.
—A? A, ačiū, ačiū. Pastatyk čia, priebuty.
—Bet... bet... kad jau atėjau ir turiu kopėtėles,
tai... galėčiau... pradėti... tvarkyti.
—O, mieloji Gile. Nevark. Aš juk sakiau vakar
vakare, kad tai, ko nematau, man ir nesvarbu, kaip
atrodo.
—Man nesunku. Aš noriu jums padėti.
—Beveik kas savaitę pas mane atvažiuoja sūnus
iš Virdžinijos su tokia moteriške, tai ji truputį pavalo
su siurbliu. Ir man to visiškai pakanka.
—Bet aš noriu... —O varge! —Aš norėjau pasa­
kyti, kad noriu padėti poniai Troter, tik, žinot, kaip su
ja yra, jai mano pagalbos nereikia. Bet aš manau, kad
jeigu ką padarysiu jums, tai bus kaip ir jai...
—Dievulėliau, kokia tu puiki mergaitė! Kaip iš­
girdęs tokius žodžius galėčiau pasakyti „ne"?
Pasisekė. Ponas Rąndolfas pasitraukė į šalį, pralei­
do ją ir tuojau nušlepsėjo iš paskos į svetainę. Nejau
jis čia pasiliks ir neregėm akim seks ją pagal garsus?
—Jūs galite eiti ir toliau miegoti pokaičio, ponas
Randolfai. Man labai nesmagu, kad jus šitaip pri­
kėliau.
63
 Jis nusijuokė ir išsitiesė nusitrynusiame mėlyno
pliušo fotelyje, o kojas užsikėlė ant panašiai nusitry-
nusios kėdės. Ir užsimerkė.
—Ar nebūtų geriau, jei atsigultumėt į lovą? Aš...
aš čia tvarkysiu. Ir baladosiuos.
—Prisiilsėsiu danguje, mieloji Gile.'O dabar man
daug maloniau pabūti su žmonėmis. Gal tau nekliudy­
siu, a? Prižadu nieko nesakyti ir nemokyti.
— Tai gal ateiti vėliau? Nenoriu jums trukdyti.
—Trukdyti? Man tai didžiausias smagumas.
Nenuleisdama akių nuo to nedidučio senuko, Gilė
rūpestingai pastatė kopėtėles kitame knygų spintos
gale. Mėlynasis pliušinis fotelis tebestovėjo ten, kur
ji prieš dvi dienas buvo jį nustūmusi, už kokio metro
nuo tos vietos, kur turėjo pasistatyti kopėtėlės, kad
galėtų pasiekti „Sabalą—Stebuklą".
—Atsiprašau, ponas Randolfai, —pasakė ji ir už­
kimo. Atsikrenkštė. —Ponas Randolfai! —Dabar šau­
kte sušuko. — Man reikėtų pastumti jūsų fotelį.
Jis atsistojo kaip klusnus vaikas. Gilė vargais ne­
galais čia pastumdama, čia patraukdama nubogino
sunkųjį fotelį visiškai į priešingą kambario pusę, ne­
gu buvo raudonoji enciklopedija. Pastačiusi fotelį,
pritraukė kėdę, tada paėmė už parankės poną Randol-
fą ir nuvedė tenai.
—Dabar jūsų fotelis yra teisiai priešais tą vietą,
kur sėdėjote pirma.
—Tikriausiai privargai, kol nutempei, Gile.
—Tarp sofos galo ir rašomojo stalo. Per patį vidu­
rį. Ar gerai?
—Puiku puiku. — Jis atsisėdo ir vėl išsitiesė.
Gilė nuėjo prie kopėtėlių, užsilipo ant pirmos pa­
kopos, bet tuoj vėl nulipo.
—Turbūt reikia pradėti nuo langų prie rašomojo
stalo.
Jis nusišypsojo ta savo juokinga švelnia aklo žmo­
gaus šypsena.
—Tavo valia, mieloji Gile.
Ji nuvalė dulkes nuo langų, nuo rąšomojo stalo,
64
tada pro poną Randolfą pernešė kopėtėles prie mažes­
niosios knygų spintos. Paskui sugrįžo prie sofos ir nu­
šluostė dulkes nuo kabančio virš jos paveikslo, kuria­
me romantiškai apsirengę pereito amžiaus žmonės iš­
kylavo miške. Dirbdama Gilė visą laiką žvilgčiojo per
petį į poną Randolfą, kuris gulėjo nejudėdamas, už­
merkęs akis. Kadangi pas Troter ant sofos jis užmig­
davo atsimerkęs, tai dabar ničnieko negalėjai žinoti,
ar jis būdrauja, ar miega kaip užmuštas. Tačiau knar­
kti neknarkė. Todėl buvo neramu.
Bet po šimts pypkių! Juk jis aklas ir priekurtis. Tai
ar svarbu, kad jis čia sėdi kambaryje, kai ji vogs jo
pinigus, kuriuos iš senumo jis jau ir pamiršęs? Ir vis
dėlto juo labiau ji artėjo prie „Stebuklo", juo smar­
kiau daužėsi širdis —atrodė, kad visi dūdų orkestro
būgnai trenkia žygio maršą.
Pagaliau ji prisitraukė kopėtėles prie reikiamos
vietos ir užkėlė koją ant pirmos pakopos, skersomis
žiūrėdama į poną Randolfą. Jis nejudėjo. Gilė norėjo
užlipti kuo tyliau, bet kopėtėlės svyravo ir girgždėjo
nuo jos svorio. Stovint ant priešpaskutinės pakopos
buvo visai lengva pasiekti „Sabalą—Stebuklą", nerei­
kėjo nei stiebtis. Užsikabinus kaire koja už šalto ko­
pėtėlių metalo, ji ištraukė jau pažįstamą tomą ir atsar­
giai padėjo ant kopėtėlių viršaus.
Nieko daugiau nebuvo matyti, tik dulkės. Ji išėmė
dar po kelias knygas, stovėjusias abipus „Stebuklo ",
ir įtūžusi nuvalė dulkes nuo jų. Ir vis nieko.
Ponas Randolfas sujudėjo fotely kitoje kambario
pusėje. Ji pasižiūrėjo į baltas nereges jo akis. O Die­
ve! Gal jis mato? Gal tik apgaudinėja kitus. Ji taip ir
sustingo.
—Tu tikrai puikiai darbuojies. Taip sąžiningai.
Dievaži, neprisimenu, kada šis kambarys buvo taip
kruopščiai valomas.
—Aš... aš... noriu padaryti tvarką tose lentynose.
—Puiku puiku. —Jis pasukiojo galvą. —O, kad
taip galėtum padaryti tvarką mano senoj galvoj...
Nėra ko šiurpti. Jis nemato. Aišku, nemato. Iš tik-
K. Paterson 65
ro tai dar geriau, kad jis kambary. Niekas neįtars, kad
ji galėtų vogti pinigus jam iš panosės. Ji išvalė dulkes
iš tuščio tarpo, o „Stebuklą" padėjo žemiau, prie kitų
enciklopedijos tomų. O toje lentynoje, kur stovėta
„Stebuklo", pradėjo traukti knygas vieną po kitos ir
atsidėjus šluostė skuduru tarpus iki pat tamsaus me­
džio sienos. Sulig kiekviena knyga jos viltys žiebėsi
ir blėso, žiebėsi kaskart vis silpniau ir geso vis labiau.
Pagaliau pasidarė aišku, kad išėjo taip, kaip ji ir mela­
vo Agnesei. Pinigų daugiau nebuvo.
Baimė ir nerimas suspaudė jai paširdžius. Ją ėmė
pykinti.
Ponas RandoIfas kažką linksmai plepėjo aukštu
balsu. Žodžių ji nesiklausė, bet ją iš proto varė jo bal­
so smagumas. Ji norėjo sviesti knygą į tą pusę, nuspir­
ti kopėčias, paleisti kėdę į langą, bent surikti iš tos
baisios nevilties.
Tačiau, žinoma, nieko nepadarė. Sukaustyta tylaus
ledinio pykčio, ji suglaudė kopėtėles ir nunešė į rūsį.
—Jau išeini, Gile? —Jo balsas sekė iš paskos per
laiptus žemyn ir aukštyn, kol ji išėjo iš namo. —Ačiū
tau, ačiū. Ateik vėl kada manęs aplankyti, gerai? Ir
būtinai pasakyk poniai Troter, kaip gražiai man pa­
dėjai.
Ji nė nemanė jam ką atsakyti. Tegul jis galvoja ką
nori —jai vis tiek. Jis jai nebereikalingas. Trisdešimt
devyni sumauti doleriai.
Gilė nuėjo tiesiai į savo kambarį, išsiėmė iš palo­
vio rudąjį lagaminą ir iškraustė daiktus. Tada išplėšė
iš užrašų knygutės lapą, išsitiesė ant lovos ir, pasiki­
šusi po lapu matematikos vadovėlį, parašė:
1408 Aspeno gatvė
Tompson Parkas
Merilendo valstija
Mieloji Kortne Rateiiord Hopkins,
Gavau tavo atvirlaiškį. Atsiprašau, kad trukdau su
savo reikalais, bet manau, kad kaip tikra mano mama
turi teisę žinoti, kokia tavo dukters padėtis.
66
 Šiuo metu mano padėtis labai sunki, kitaip aš tavęs
netrukdyčiau. Mano globėja yra baisi davatka. Be to,
ji beveik nemoka nei skaityti, nei rašyti, ir jos namai
labai nešvarūs, o draugai keisti.
Buvo berašanti „negrai", bet ištrynė, nes gerai ne­
žinojo, kaip Kortnė į tai pažiūrės.
Čia yra dar vienas vaikas, jis, kaip atrodo, protiš­
kai atsilikęs.
Man nori suversti visus darbus, net prižiūrėti jį
(tą protiškai atsilikusi vaiką), dėl to man labai sunku,
nes juk dar reikia ir mokytis.
Aš susitaupiau 39 dolerius bilietui į Kaliforniją.
Prašau atsiųsti likusius kiek įmanoma greičiau.
Ji parašė „Bučiuoju", bet paskui pakeitė —pasira­
šė taip:
Su pagarba
tavo duktė
Galadrielė Hopkins
P. S. Aš esu protinga ir savarankiška, todėl tau tik­
rai nebūsiu našta.
P. S. dar. Sužinojau, kiek kainuoja autobuso bilie­
tas į San Franciską. Lygiai 136 doleriai 60 centų. Aš
susirasiu darbą ir grąžinsiu skolą kiek galėdama grei­
čiau.
Ji pastovėjo ant laiptų, kol išgirdo, kaip Troter įė­
jo į vonią. Tada įsėlino į virtuvę, iš stalčiaus pastvėrė
voką su ženklu ir nulėkė iki kampo įmesti laiško, kol
nepraėjo pyktis ir ji nepakeitė savo nusistatymo.

AUTOBUSO BILIETAS
Ne viskas, ką Gilė parašė Kortnei, —gryna teisy­
bė, bet Troter tai tikrai davatka. Skaitę Bibliją, kas
dieną poteriauja ir visada burba kartu, kai ponas Ran-
dolfas kalba prieš valgį padėkos maldą. Be to, jeigu
67
žmogus sekmadieniais devintą valandą ryto išeina į
bažnyčią ir negrįžta iki pusės pirmos, tai jis jau ne
toks kaip visi.
Sekmadienio priešpietės Gilei būdavo baisi kan­
kynė. Bažnyčia, keistas nedidelis blokinis pastatas
ant kalno už policijos, buvo pastatytas dar tada, kai
čia tebuvo tik maža gyvenvietė, o ne stambus išaugu­
sio Vašingtono priemiestis. Ir bažnyčia netiko prie
šiuolaikinio pasaulio lygiai kaip ir tie žmonės, kurie
į ją ėjo.
Vaikų sekmadienio mokykloje, į kurią Gilė su
Viljamu Ernestu buvo sukišti kartu su penkiais kitais
vaikais nuo šešerių iki dvylikos metų amžiaus, mokė
panelė Mini Aplgeit, kas sekmadienį septyniems savo
mokiniams primindavusi, kad ją išgelbėjo Bilis San-
dis2. Kas tas Bilis Sandis? Atrodo kaip iš kokio komi­
kso —Bilis Sandis susitiko Brendą Star. Be to, panelė
Aplgeit nė karto nepasakė, iš ko tas Bilis Sandis ją iš­
gelbėjo. Iš degančio namo? Nuo bėgių prieš atlekiantį
garvežį? O, teisybę sakant, kokia iš to nauda —jai
pačiai ar pasauliui,—kad ji dabar čia tokia išgelbėta,
sveika ir tvirta kaip koks marinuotas agurkas?
Senoji Aplgeit buvo tokia: moko, tarkim, vaikus
Dešimt Dievo įsakymų, o griežtai atsisako paaiškinti,
kas yra „svetimavimas".
— Bet, panele Aplgeit,—susijaudinęs paklausė
vienas aštuonmetis,—jei mes nežinome, kas yra sve­
timavimas, kaip galime žinoti, ar patys nesvetimau­
jame?
Gilė, aišku, žinojo gerai, kas tai yra. Kol nuėjo nuo
sekmadienio mokyklos iki bažnyčios, ji pašnibž­
dom pasisiūlė paaiškinti už pinigus ne tik tą žodį, bet
ir duoti keletą vaizdingų pavyzdžių (kuriuos ji pasta­
ruoju laiku buvo sužinojusi iš Agnesės Stouks). Taip
ji užsidirbo septyniasdešimt aštuonis centus, kuriuos
vaikai buvo iš namų atsinešę padėti ant bažnyčios au­
kų padėklo.
2B i 1 i s S a n d i s (1862—1935)— įžymus Jungtinių Valstijų evangelistas.
Aplgeit kalba apie sielos išgelbėjimą, išganymą.
68
 Kiek sekmadienio mokyklos mokytoja buvo sena,
tiek pastorius buvo jaunas. Jis taip pat labai karštai
troško išsigelbėjimo ir kitų amžino išlikimo dalykų.
Tačiau jo kalba buvo dar netaisyklingesė negu Tro-
ter, ir Gilė tiesiog baisėjosi, kai jis skaitydamas Bib­
liją klupdavo beveik sulig kiekvienu ilgesniu žodžiu.
Niekas kitas, tik davatka, gali pakęsti tokį nemokšiš­
kumą daugiau kaip po valandą kiekvieną savaitę, —
niekas kitas, tik davatkos ir tos nekaltos jų aukos, ku­
rias davatkos verčia eiti į bažnyčią.
Troter niekada neapšnekėdavo pastoriaus išėjusi
iš bažnyčios kaip kad kitos moterys, todėl Gilė kartą
išdrįsusi paklausė:
—Kaip jūs galit jį pakęsti?
Be reikalo paklausė. Troter balsiai įtraukė kvapo
ir nusmelkė Gilę tokiu žvilgsniu, kokiu Mozė žiūrėjo
į izraelitų aukso veršį3.
—Kas aš tokia, —sugriaudėjo ji, —kad išdrįsčiau
teisti Viešpaties nuskirtąjį?
Kas daugiau, jei ne davatka, galėtų šitaip atsakyti?
Ponas Randplfas eidavo į negrų baptistų bažnyčią.
Tas pats taksi, kuriuo į baltųjų baptistų bažnyčią va­
žiuodavo Troter su vaikais, pakeliui\užveždavo jį, o
paskui, jiems grįžtant namo, pasiimdavo. Gilė paste­
bėjo, kad juodaodžiai baptistai gražiau buvo apsiren­
gę ir daugiau šypsojosi už baltuosius. Tačiau jų pa­
maldos būdavo net dar ilgesnės, ir dažnai Viljamas
Ernestas turėdavo įbėgti į jų bažnyčią ir išsivesti se­
nuką dar nesibaigus pamaldoms, o taksometras tuo
tarpu nekantriai tiksėdavo. Ir paprastai jau būdavo
po dviejų, kai jie nusirengdavo šventadienius drabu­
žius, išsivirdavo valgyti ir sėsdavo prie ilgų, tingių
pietų.
Sekmadienį po to dulkių valymo, kai Gilė nieko
nelaimėjo, ponas RandoIfas visus nustebino atsisaky­
damas antrojo patiekalo.
—Ak, jūs gi žinot, ponia Troter, kad man labai
3Pagal Biblijos legendą, izraelitų šventikas Aaronas iš auksinių daiktų
nuliedino aukso veršį, ir visi jį. ėmė garbinti kaip Dievą. Pranašas Mozė
tuo labai pasipiktino ir aukso veršį sudaužė.
69
sunku pasakyti „ne", kai matau tokią nuostabią vištie­
ną, bet apie trečią turi atvažiuoti mano sūnus.
Išgirdus žodį „sūnus", Gilei tarsi kas dunkstelėjo
krūtinėje. Kas bus, jei sūnus pastebės, kad pono Ran-
dolfo svetainėje kas nors ne taip? Apsukta kėdė, ki­
taip sustatytos knygos? O jeigu jis žino, kur pinigai
turėjo būti?
—Tai gal dar spėtumėt suvalgyti bent gabaliuką
pyrago, ponas Randolfai? Kaip sakot? Šiandien pyra­
gas su vyšniom.
—Su vyšniom! Vaje vaje! —Ponas Randolfas ny­
kščiu ir smilium parodė nedidelį tarpelį. —Va tiek,
gerai? Ko ko, o jūsų vyšnių pyrago tai niekaip negaliu
atsisakyti, ponia Troter. Niekaip.
Net apsalęs iš skanumo jis valgė pyragą, bet stai­
ga sustojo.
—Ovarge. Aš, ko gero, apsitaškiau vyšniom dra­
bužius? Mano sūnui bus labai nesmagu.
Troter padėjo šakutę ir apžiūrėjo jį.
—Ne, viskas tvarkoj, ponas Randolfai. Tik maža
dėmelė ant kaklaraiščio.
—Ak, visa laimė, visa laimė. Mano sūnus amžinai
ieško kokios dingsties pasakyti, jog aš neapsieinąs be
kitų priežiūros, kad galėtų išsigabenti mane į tą savo
didžiulį namą Virdžinijoje.
Jis susidrėkino servetėlę savo vandens stiklinėje
ir pabandė valyti, bet visiškai ne ten, kur dėmės.
—Ak, palūkėkit, ponas Randolfai. Aš jums duosiu
kokį Melvino kaklaraištį. Tiesiog nežinau, kodėl aš
vis dar laikau tiek daug jo daiktų. —Troter šniurkšte­
lėjo tarsi norėdama nuvyti prisiminimą apie mirusį
poną Troter. —Gile, būk gerutė, nubėk į mano kam­
barį ir pažiūrėk spintos gale. Ten, ant pakabos, jų bus
koks dešimt ar daugiau. —Gilei dar nespėjus išeiti
pro duris, pridūrė: —Parink kur gražesnį, gerai? Ne
kokį rėksmingą. —Atsigręžusi į poną Randolfą, pu­
siau atsiprašydama paaiškino: —Paskutiniais metais
Melvinas, kai užeidavo liūdnumas, nusipirkdavo kokį
nežmonišką kaklaraištį ir visą savaitę nešiodavo ne­
70
padėdamas. —Ji papurtė galvą. —Ko gero, reikia dė­
koti Dievui, kad dar neužsikardavo sau ant kaklo ko­
kios nežmoniškos moteriškės.
Ponas Randolfas sukikeno.
— O kodėl negalėtum ir man atnešti kokio ne­
žmoniško, Gile? Man reikėtų tokio, kad išmuščiau iš
vėžių vieną rimtą penkiasdešimtmetį pilietį, savo sū­
nų.
Troter užvertė stambią galvą ir storai nusijuokė.
— Jūs tikras vyras, ponas Randolfai.
— Na, o jūs —tikra dama.
Gilė nulėkė laiptais į viršų. Nuo tų Troter ir Ran-
dolfo scenų jai darėsi bloga. Kur tai matyta, kad tokie
seni žmonės šitaip išsidirbinėtų, tokie seni ir dar ne
vienos spalvos.
Tačiau ne dėl to naivaus flirto jai buvo taip nege­
ra. O dėl pasipūtėlio penkiasdešimtmečio pono Ran-
dolfo sūnaus, kuris viską apžiūrinės savo tėvo svetai-
tėje. Todėl kai pamatė Troter rankinuką sugedusiu
užraktu gulint išsižiojusį ant lovos ir kviečiant, tie­
siog reikalaujant pažiūrėti, kas yra viduje, Gilė taip
ir padarė. O Viešpatie. Tikriausiai Troter buvo ką tik
atsiėmusi pinigus iš apygardos socialinio aprūpinimo.
Gilė greitosiom suskaičiavo —mažiausiai šimtas. Tu­
rėdama tą šimtą ji galėtų nuvažiuoti tiesiai į Kalifor­
niją —tiesiai pas Kortnę Raterford Hopkins, tiesiai
namo.
Ji susibruko pinigus į kišenę, nuėjo prie spintos ir
susirado pakabą, nukabintą Melvino kvailystėmis. Iš­
rinko patį neskoningiausią: kokių dešimties centimet­
rų balerinos raudonais sijonėliais ir violetinėm kojom
daro piruetus žalzganame fone. Tada pirštų galais nu­
sėlino į savo kambarį, pakišo gumulą dolerių stalčiuj
po marškinėliais, pirštų galais grįžo prie Troter durų,
o nuo ten jau garsiai bildėdama ėmė leistis žemyn.
— Oi, vaikeli, ką tu padarei?
Gilė taip ir apmirė. Kaip ta Troter sužinojo?
— Juk tas kaklaraištis —didžiausias Melvino nu­
sikaltimas. Amžiną jam atilsį.
71
 — Na na,—ponas Randolfas jau stovėjo ir nekan­
traudamas trynė raukšlėtas rankas.—Papasakok,
kaip jis atrodo.
— Geriau jau neimkit šito, ponas Randolfai. Čia
šoka visokios riebuilės.
— Tikrai? —Mažas rudas veidas net švietė.—Ar
jos padorios?
— Na. . .jos nėra nuogos, bet nedaug tetrūksta.
Raudoni pūsti sijonukai, violetinės kojinės...
— Triko,—tuoj pat įsikišo Gilė, atsigavusi po
tokio išgąsčio.
— Kas? —paklausė Troter.
— Triko. Jos apsitempusios su triko.
Troter nusikvatojo.
— Matai kaip! Triko, koko, tai bent smagus žo­
delis.
Ponas Randolfas jau ėmėsi susidėmėjusį juodąjį
kaklaraištį, kad galėtų užsirišti Melvino šokėjas.
— Ar jūs rimtai, ponas Randolfai? Aš nenorėčiau,
kad jūsų sūnus pamanytų mane darant blogą poveikį
jo tėvui, doram baptistui.
Gilė jau pradėjo bijoti, kad vargšas Randolfas
neuždustų besijuokdamas.
— O kam jam žinoti, iš kur gavau tą kaklaraištį?
Aš nė nemanau sakyti, duodu garbės žodį.
Ką jis čia dar šneka, juk tuoj galą gaus nuo isteriš­
ko juoko. O Jėzau!
Troter užmezgė jam mazgą ryžtingai, įgudusia
ranka, juk daugiau kaip ketvirtį amžiaus rišo vienam
žmogui kaklaraištį. Tada žingtelėjo atgal pažiūrėti,
kaip atrodo.
— Na. . . kaip tu manai, Gile, vaikeli? Visai kitaip
dabar atrodo ponas Randolfas, ar ne?
.— Normaliai.
— Normaliai? Mes turim padaryti geriau! O kaip
tu sakai, Viljamai Ernestai, vaikeli? Kaip tau patinka
naujasis pono Randolfo kaklaraištis.
— Labai gražus,—pagarbiai sušnabždėjo ber­
niukas.
— Na mat.—Troter tučtuojaa atkuto.—Viljamui
72
Ernestui patinka.
—Taip taip, —tarė ponas Randolfas, vėl iš naujo
didžiuodamasis. —O dabar ar parlydėsi mane namo,
sūneli?
Berniukas nučiuožė nuo kėdės ir paėmė senuką už
rankos.
—Tai iki rytojaus, girdit? — pasakė Troter.
—Ačiū. Taip. Ačiū. Ir tau ačiū, Gile. Iki rytojaus.
—Taip, iki rytojaus, — atsakė Gilė, nors tokiu
metu rytojaus dieną jau planavo būti mažų mažiausiai
Misūrio valstijoje.
Ji šluostė indus, kuriuos Troter plovė ir dėjo į
džiovyklą, bet mintyse jau važiavo didžiuliu „Skali­
ko" autobusu per tokias vietoves, kurios atrodė ne­
lyginant trijų matavimų žemėlapis jos geografijos va­
dovėlyje.
Troter krizeno iš pono Randolfo, kad šis pasišvietė
Melvino balerinomis.
—Jo sūnus garsus advokatas, — advokatas! —
Virdžinijos valstijoje. Nieko nepagailėčiau, kad galė­
čiau pamatyti, kokia bus jo mina, kai užsižiūrės, ko­
kiu tėvas kaklaryšiu. O Dieve, kažin kaip ten bus!
Kai juodvi susitvarkė virtuvėje, Troter nuėjo į
svetainę ir išsitiesė ant sofos. Sekmadieniais ji užlip­
davo į savo kambarį tik vieną kartą —nusivilkti ge­
rosios suknelės, taigi visą dieną taip ir prasivolios ant
sofos pasnausdama ar su pastanga skaitydama sekma­
dienio laikraštį. Viljamas Ernestas, parėjęs iš kaimy­
no, įjungė televizorių ir atsigulęs ant kilimo pradėjo
žiūrėti kažkokį seną filmą.
Dabar jau laikas. Gilė pasuko į laiptus.
—Nenori pabūti su mumis, vaikeli? Per devintą
kanalą bus futbolas. Nebent tu žiūrėsi tą savo filmą,
Viljamai Ernestai?
Viljamas Ernestas paklusniai atsistojo ir buvo be­
einąs pakeisti kanalo.
—Ne, —atsakė Gilė. —Dabar ne. Turiu kai ką pa­
daryti.
—Gerai, vaikeli.
73
 Jeigu jau pasiryžo važiuoti, tai nebėra ko laukti.
Vakare Troter nueis į savo kambarį ir pamatys, kad
nebėra pinigų, o nežinia, ką dar gali iškrėsti tas pono
Randolfo teisėjas.
Gilė susikrovė lagaminą greitai, nors rankos ir
drebėjo. Pirmiausia susidėjo pinigus į daiktą ir įsikišo
kišenėn. Susidarė didelis gniužulas, kaip apelsinas.
Be reikalo išmetė tą kvailą krepšį, nešiojamą ant pe­
ties, kurį Nevins buvo jai nupirkusi per anas Kalėdas.
Striukė... „Pirmasis dalykas, kurį turėsim nupirkti
kitą savaitę, bus tau gražus šiltas apsiaustas ", —pa­
sakė Troter. Laukė tik pašalpos čekio... taigi jos striu­
kė kabojo palei laukujės duris, apačioj, už atvirų sve­
tainės durų. Tačiau Troter tikriausiai miegos, o Vilja­
mas Ernestas gal neišgirs, jei Gilė praeis labai tyliai.
Ji nusėlino žemyn pasikišusi lagaminą po dešine
paranke —kad būtų ne taip matyti. Eidama per nedi­
delį šviesų tarpą priešais duris, žvilgtelėjo svetainėn.
Nė vienas nepasuko galvos. Neįkliuvusi ji nuėjo prie
laukujų durų. Nuėmė nuo kablio striukę ir įbruko virš
lagamino, kad vieną ranką turėtų laisvą atidaryti
durims.
—Kur tu eini?
Ji krūptelėjo išgirdusi Viljamo Ernesto šnabždesį
ir atsisuko. Tamsiame prieškambaryje blizgėjo jo
akiniai.
—Laukan, —pašnibždom atsakė ji. „OViešpatie,
padaryk, kad jis nieko daugiau nebeklaustų".
Ir jis nebeklausė, tik stovėjo tylėdamas ir žiūrėjo:
pirmiausia į ją, paskui į lagaminą, paskui vėl į ją.
—Neik! — Mažas jo veidukas tarsi skverbte
skverbėsi į ją, kaip ir tylus balselis...
—Negaliu, —atsakė ji sukandusi dantis.
Atidarė duris, išėjusi uždarė, į vieną ranką pasi­
ėmė striukę, į antrą —lagaminą ir bėgte bėgte bėgte
pasileido į pakalnę, o smilkiniai dunksėjo garsiai, vi­
sai kaip jos sportbačiai į šaligatvį.
Atsidūrusi už kampo, sulėtino žingsnį. Jei taip
bėgs, kas nors gali atkreipti dėmesį. Autobuso nebuvo
74
matyti atvažiuojant. Sekmadieniais, ko gero, jie nė
nevažinėja. Taigi iki autobusų stoties mylią ar dau­
giau ji nusprendė eiti pėsčia, tik sustojo užsivilkti
striukės, nes pūtė šaltas lapkričio vėjas. Autobusas
bus apšildomas, prisiminė ji, o Kalifornijoje saulė
šviečia visą laiką.
Kai atėjo į autobusų stotį, jau buvo pritemę. Ji nu­
žygiavo tiesiai į tualetą, susišukavo plaukus, susikišo
marškinėlius į džinsus. Stengėsi įtikinti save, kad at­
rodo vyresnė negu vienuolikos metų. Aukštumo ji
aukšta, tik visai be krūtinės. Velnias! Ji užsitraukė
striukę, išsitiesė ir nuėjo į bilietų kasą.
Vyriškis net nepažvelgė į ją.
—Prašau man bilietą į Kaliforniją. —Vos tik pa­
sakiusi, ji suprato, kad padarė klaidą.
—Kur į Kaliforniją? —Dabar jis pasižiūrėjo į ją
pro pusiau pramerktus vokus.
—Į... į... į San Franciską. Į Kaliforniją, San Fran-
ciską.
—Į vieną pusę ar ten ir atgal?
Kas gi atsitiko didžiajai šaltuolei?
—Į... į... vieną pusę.
Jis paspaudė kelis mygtukus, ir lyg užburtas iššo­
ko bilietas.
—Šimtas trisdešimt šeši šešiasdešimt, įskaitant
mokestį.
Ji turėjo tiek. Turėjo kiek reikia. Drebančiomis
rankomis išsiėmė gniužulą dolerių iš kišenės ir pradė­
jo skaičiuoti.
Vyriškis tingiai žiūrėjo į ją.
—Ar tavo mama žino, mergaite, kur tu esi?
Laikykis, Gile. Dabar negalima ištižti. Ji susiėmė
ir į mieguistas vyriškio akis nukreipė tokį žvilgsnį,
kokiu paprastai žiūrėdavo į mokytojus ir mokyklos
vedėjus.
—Aš važiuoju pas savo mamą. Ji gyvena San
Franciske.
—Aišku, —pasakė jis, paėmė pinigus, perskaičia­
vo, o tada padavė jai bilietą. —Autobusas išvyksta
75
astuonios trisdešimt.
—Astuonios trisdešimt?
—Taip. Nori pasidėti bagažą?
—Dabar tik keturios trisdešimt.
—Teisingai.
—Tai dar už keturių valandų.
—Dar kartą teisingai.
—Bet aš noriu išvažiuoti kuo greičiau.
—Klausyk, vaike, tu atėjai ir paprašei bilieto, ir
aš tau daviau į tą autobusą, kuris važiuoja pirmiau­
sia. —Jis atsiduso. —Gerai, —tarė ir pasižiūrėjo į
savo knygą. —Tu gali važiuoti penktos valandos au­
tobusu į Vašingtoną, o iš ten sėsti į kitą, išeinantį še­
šios dvidešimt dvi. —Jis iškišo per langelį ranką. —
Turėsiu duoti tau kitą bilietą.
Ji padavė jam bilietą.
—Reikės truputį palaukti, —pasakė jis. —Aš tu­
riu patikrinti maršrutą. —Galva jis jai parodė į kėdes
kitoje salės pusėje. —Pasėdėk ten. Aš tave pašauk­
siu.
Gilė kiek padelsė, bet pagaliau nenorom nuėjo. Jai
toli gražu nepatiko likti čia be pinigų ir be bilieto, bet
ji nieko nesakė, nes bijojo, kad vyriškis nepradėtų
klausinėti ko daugiau.
Jis gaišo labai ilgai. Kurį laiką kalbėjo prislopinęs
balsą telefonu. Paskui sklaidė knygas. Kartą atsistojo
ir išėjo į bagažo kamerą, kur išbuvo keletą minučių.
Jau buvo beveik keturiasdešimt penkios. Jeigu tas
kasininkas nepaskubės, ji pavėluos į penktos valan­
dos autobusą. Ji atsistojo ir nuėjus atsigėrė iš automa­
to. Vanduo buvo šiltas, o ant nubėgimo skylučių kaž­
kas buvo užmetęs kramtomos gumos. Ji grįžo į raudo­
ną plastikinę kėdę vėl norėdama gerti.
Kai laikrodis rodė keturias keturiasdešimt aštuo-
nias, kasininkas sugrįžo ir atsisėdo, bet į ją nė nepasi­
žiūrėjo.
„O mano bilietas?"
Bet tuo tarpu įėjo kažkoks vyriškis su moteriške,
ir kasininkas pradėjo kalbėtis su jais. Argi taip gražu?
Ji laukė nuo keturių trisdešimt. Gilė atsistojo ir jau
76
buvo beeinanti prie kasos. Ji nematė policininko, kol
tas nepaėmė jos už rankos.
Gilė trūktelėjo ranką ir pasisuko pažiūrėti, kas čia
ją liečia.
—Kur tu, mergyte, išsirengei? —paklausė polici­
ninkas tyliai, tarsi nenorėdamas kliudyti kitiems.
—Pas mamą, —atšovė Gilė. O Dieve, duok, kad
jis nueitų.
—Iki San Francisko viena pati?
Gilė suprato, kad jį pašaukė kasininkas. Gyvatė!
—Taip.
—Aišku, —atsakė jis žvilgtelėjęs į kasininką, ku­
ris dabar jau spoksojo išplėtęs akis.
—Aš nieko blogo nepadariau.
—Niekas tavęs ir nekaltina. —Policininkas pasi­
taisė kepurę ir labai atsargiai, labai iš lėto paklausė:
—O pas ką tu gyveni čia?
Ji nė nemanė jam atsakyti. Ne jo reikalas.
—Klausyk. Kas nors tikriausiai rūpinsis dėl ta­
vęs?
Ir dar kaip!
- Jis atsikrenkštė.
—Ogal man duotumsavo telefoną? Tada galėčiau
viską patikrinti.
Ji nuvėrė jį žvilgsniu.
Jis sukosėjo, atsikrenkštė vėl ir pasižiūrėjo į kasi­
ninką. Ji būtų galėjusi pabėgti tą akimirksnį, jei ne pi­
nigai. Kur be pinigų pasidėsi?
—Gal, —pasakė policininkas, —man ją nusivesti
ir ten pakalbėti?
Kasininkas linktelėjo. Jis atrodė labai savimi pa­
tenkintas.
—Va čia pinigai, kuriuos ji atsinešė.
Jis pakėlė geltoną voką. Policininkas švelniai suė­
mė Gilę už alkūnės ir nusivedė prie kasos langelio.
Kasininkas padavė geltoną voką jam.
—Čia mano pinigai, —pareiškė Gilė.
—Nė neabejoju, —pasakė kasininkas klastingai
šyptelėjęs.
77
 Jeigu Gilė būtų žinojusi ką daryti, ji būtų kažin ką
padariusi. Ji laukė, kad protas jai ką pasakytų, bet tas
tylėjo sustingęs lyg koks gauruotas mamutas, įšalęs
ledyne. Visą kelią iki policijos skyriaus ji klausė savo
protą: „Gal iššokti iš automobilio, kai tik sustos, ir pa­
bėgti? Gal spjauti į tuos pinigus?" Tačiau gauruotasis
mamutas miegojo sau ir nė plaukelio nepajudino jai
padėti.
Policijos skyriaus galiniame kambaryje už ilgos
pertvaros ją ėmė klausinėti jau du policininkai. Nau­
jasis, aukštas šviesiaplaukis, paklausė pirmąjį:
—Ar ji neturi kokių dokumentų?
— Aš gi nekrėsiu jos, o Džudė išėjusi vakarie­
nės.
— Na, o lagaminas?
— Aha, šitą galima patikrinti.
Gilė norėjo surikti, kad nelįstų prie jos daiktų, bet
negalėjo pralaužti ledo.
Šviesiaplaukis policininkas atsainiai kilstelėjo jos
drabužius. Ir beveik iš karto atrado Kortnės nuo­
trauką.
— Čia tavo mama, vaike?
— Padėkit nuotrauką,—sušnibždėjo Gilė.
— O, pagaliau ji prabilo.
— Ji sakė padėti nuotrauką, Mičeli.
— Gerai gerai. Aš tik atlieku savo darbą.—Jis
padėjo nuotrauką ir ėmė toliau kilnoti daiktus la­
gamine.—Ava, radau,—pasakė imdamas atvirlaiš­
kį. Atidžiai jį perskaitė, tada padavė antrajam parei­
gūnui.—Čia yra viskas, Rainai. Pavardė ir adresas.
Nuostabu. Ji tikrai turi pažįstamą San Franciske.
Tas, kurio vardas Rainas, perskaitė atvirlaiškį,
priėjo prie kėdės, kur sėdėjo Gilė, ir pasilenkė prie
jos.
— Ar šis adresas tavo tėvo? —paklausė rodyda­
mas į atvirlaiškį.
Gilė nužvelgė policininką, bet neištarė nė žodžio.
Rainas pakraipė galvą, atsitiesė ir vėl padavė
78
atvirlaiškį Mičeliui.
— Sužinok, kieno čia adresas, ir paskambink
jiems, gerai?
Po pusvalandžio pro skyriaus duris įsiropštė iš­
raudusi Troter vesdamasi už rankos išblyškusį Vil­
jamą Ernestą. Jos akys bemat susidūrė su Gilės, kuri
tebesėdėjo kambaryje kitoje pertvaros pusėje. Tro­
ter pasistengė nusišypsoti, bet Gilė staigiai nusuko
akis. Policininkė jau buvo grįžusi po vakarienės ir
sėdėjo ties pertvara.
— Meimė. . . Meimė Troter. . .—Troter šnopštė
labiau, negu užlipusi laiptais į savo kambarį.—At­
važiavau. .. taksi. . . laukia. Neturiu. . . pinigų. . . su­
mokėti. . . negaliu. . .
— Prašau palūkėti.—Džudė, policininkė; atėjo
prie Raino ir tyliai kažką jam pasakė; Rainas atsi­
stojo, ir abudu išėjo pas Troter. Iš jų pokalbio Gilė
tegirdėjo vien uždususios Troter atsakymus:
— Paimta auginti. . . Taip. . . kažkur San Francis-
ke. . . taip. . . gali būti. . . Apygardos globos komite­
tas. . . Oi. . . panelė Miriama Elis. . . taip. . . taip. . .
ne. . . ne. . . ne. . . Ar niekas negali sumokėti už taksi?
Jis tebelaukia. . .
Policininkas Rainas padavė Troter geltonąjį voką.
Ji atsiduso, palinksėjo galvą, paskui išėmė kelis
dolerius ir padavė jam. Jis atkišo juos Mičeliui, tas —
policininkei, kuri susiraukė, bet vis dėlto išėjo lau­
kan sumokėti taksistui.
— Ne ne,—vėl pasakė Troter.—Žinoma, ne. Juk
ji dar visai maža. . .
Troter purtė galvą, kol tik Rainas ją atvedė už
pertvaros kartu su visu Viljamu Ernestu, įsikibusiu
jai į aptriušusį paltą.
Troter jau buvo atgavusi kvapą, bet jos balsas
drebėjo, kai ji pasakė Gilei iš tarpdurio:
— Aš atėjau parsivesti tavęs namo, Gile, vaikeli.
Mudu su Viljamu Ernestu atėjome parsivesti tavęs.
Rainas priėjo prie pat Gilės ir pasilenkė.
79
 — Ponia Troter atsisako perduoti tave policijai.
Ji nori, kad eitum su ja namo.
Atiduoti policijai? Ak tiesa, už pinigus. Negi tas
paikšis mano, kad Troter leis ją areštuoti? Tačiau
kaip grįžti namo? Smarkuolė Gilė, kuri net pabėgti
nesugebėjo! Susidirbo! Ji pasižiūrėjo į savo rankas.
Panagės buvo juodos. Negalėjo pakęsti juodų pana­
gių-
— Gile, vaikeli. . .
— Ar tu nenori eiti namo? —paklausė Rainas.
Namo? Ar aš nenoriu namo? Kurgi kitur, po per­
kūnais, jei ne namo, aš dabar ir norėjau važiuoti?
Nesulaukęs iš jos atsakymo, Rainas atsitiesė.
— Gal tegul ji pabus čia per naktį, o rytą pa-
skambinsim į Globos komitetą.
— Ką, uždarysite ją čia?
— Nieko jai neatsitiks. Tik vieną naktį.
— Nejaugi jūs manot, kad aš leisiu savo vaiką
uždaryti į kalėjimą?
— Gal taip bus geriau,—ramiai pasakė Rainas.
— Geriau? Ką jūs turit omeny? Ką norit tuo pa­
sakyti?
— Kad ji, kaip atrodo, visai nenori eiti su jumis,
ponia Troter. Matot, aš nežinau. . .
— O Dangaus karaliau, jūs nežinot. . . o Dangaus
karaliau. . .
Dar nė sykio Gilė nebuvo girdėjusi Troter kalbant
taip piktai, kone barantis. Ji žiūrėjo į riebų sutri­
kusį jos veidą.
— O Dangaus karaliau. Tai ką dabar daryti?
— Gile! Gile!—Viljamas Ernestas prilėkė prie
jos per kambarį ir ėmė kumščiais būgnyti jai per ke­
lius.—Einam namo, Gile! Būk gera, einam! Labai la­
bai prašau! —Baltame jo kakle kraujagyslės išsipūtė
ir patamsėjo.
Ledai užšalusioje Gilės galvoje sukrutėjo ir su­
biro. Ji atsistojo ir paėmė Viljamą Ernestą už rankos
— Ačiū tau, gerasis Dieve,—pasakė Troter.
Rainas atsikrenkštė.
80
 — Jeigu nenori, gali neiti. Tu tai žinai?
Gilė linktelėjo. Troter tarpdury pakėlė rankas,
tada ant vienos karojęs rudasis rankinukas sugedu­
siu užraktu ėmė ir atsidarė. Troter nuleido rankas
sumišusi ir užspaudė rankinuką.
— Man vėl reikia taksi, pareigūne.
— Pasakysiu Mičeliui, jis jus parveš,—atsakė
tas.
PAUKŠT!
Tarp Troter ir panelės Elis svetainėje vyko kova.
Gilė išgirdo to mūšio garsus, kai rytojaus dieną par­
ėjo iš mokyklos.
— Niekada, niekada, niekada! —Troter baubė
lyg karvė netekusi veršiuko.
Gilė sustojo koridoriuje ir tylutėliai uždarė duris.
— Ponia Troter, niekas komitete nepažiūrės į
tai kaip į jūsų nesėkmę. . .
— Gal manot, kad man rūpi, ką tas komitetas
galvoja?
— Jūs esat viena iš geriausių globėjų. Mums pa­
dedat jau daugiau kaip dvidešimt metų. Ir mūsų
akyse tas visai nesugadins jūsų vardo. Jūs esate per­
nelyg nusipelniusi. . .
— Man nusispjaut ant to vardo. Bet Gilės jūs
nepaimsit.
■— Mes galvojam apie jus. . .
— Nieko jūs negalvojat. Jei galvotumėt, niekada
nebūtumėt atėjus pas mane tokiu reikalu.
— Ji —sunkus vaikas, Meime. Jai reikia spe­
cialios. . .
— Ne! Aš jos neatiduosiu. Niekada!
— Jeigu negalvojat apie save, pagalvokit apie
Viljamą Ernestą. Jis padarė tokią pažangą per tuos
metus, ir negalima leisti. . . Aš juk patį mačiau, kaip
ji slegia jį.
— Pats Viljamas Ernestas ją ir prisikalbino vakar
6. K. Paterson 81
grįžti.—Troter balsas buvo tvirtas ir griežtas.
— Todėl, kad jis matė, kokia nusiminus buvot
jūs. Bet tai nereiškia, kad ji nedaro jam blogo povei­
kio.
— Viljamas Ernestas gyvena pas mane jau dau­
giau kaip dveji metai. Ir jam nieko blogo neatsitiks.
Aš žinau. Kartais, panele Elis, reikia pavaikščioti
ant kulnų, o pirštus palepinti, nors kulnai dėl to gali
kiek ir paskaudėti.
— Nesuprantu, kur jūs sukate.
— Reikia bent truputį atjausti ir Gilę. Per ilgai
ji buvo skriaudžiama.
— Teisybė, ponia Troter. Aš gerai žinau, ko Gilei
reikia. Jau beveik penkeri metai, kai ji mano žinioj,
ir, patikėsit ar ne, man ji iš tikrųjų rūpi. Tačiau, kiek
suprantu, dabar mudvi kalbame ne apie jos reikmes,
juk taip?
— Ką jūs turit omeny?
— Jūsų reikmes,—atsakyta kuo ramiausiai.
Tyla, o paskui:
— Taip, Dievas mato, man jos reikia.—Pasigirdo
juokingi trūkčiojantys garsai, tarsi Troter būtų pra­
virkusį.—Aš maniau, kad mirsiu, kai apsižiūrėjau,
kad jos nebėra.
— Taip negalima, ponia Troter. Negalima leistis,
kad jie plėšytų jus į gabalus.
— Neaiškinkit motinai, kaip ji turi jaustis.
— Jūs gi ne motina, o įmotė,—geležiniu balsu
tarė panelė Elis.—Ir neturit šito pamiršti!
Gilę visą persmelkė baisus skausmas. Ji atidarė
laukujas duris ir garsiai užtrenkė jas, tarsi tik dabar
būtų įėjusi į vidų. Sį kartą jos išgirdo.
— Čia tu, Gile, vaikeli?
Gilė priėjo prie atvirų svetainės durų. Abi mote­
rys stovėjo stačios, abi buvo išraudusios lyg bėgusios
lenkčių.
— Na, Gile,—pradėjo panelė Elis, ir jos balsas
spindėjo kaip dirbtinė Kalėdų eglutė.
— Panelė Elis,—garsiai nutraukė ją Troter,—
82
ką tik sakė, kad viskas priklauso nuo tavęs.—Ko­
miteto darbuotoja sutriko, bet Troter dėjosi to ne­
matanti.—Jei nori pasilikti čia su Viljamu Ernestu
ir su manim —bus taip. Jei nori, kad ji tau surastų
kitą vietą —irgi bus taip. Tu viena turi nuspręsti.—
Ji sunerimusi pažvelgė į panelę Elis.
— O kaip. . .—Gilei burna pasidarė sausa lyg
persenęs džiūvėsis,—mano tikra mama?
Panelės Elis antakiai pašoko aukštyn.
— Aš jai parašiau laišką prieš keletą mėnesių,
Gile, tada, kai nusprendėm paimti tave iš Nevinsų.
Bet ji neatsakė.
— Ji parašė man. Ji nori, kad atvažiuočiau pas
ją-
Panelė Elis žvilgtelėjo į Troter.
— Taip, žinau, atvirlaiškį,—tarė komiteto dar­
buotoja.
Tie bjaurybės policininkai skaito žmonių laiškus
ir išpliurpia visiems ir dar, ko gero, šaiposi.
— Gile. Jeigu. . . jeigu ji tikrai norėtų būti su
tavimi. . .
— Ji ir nori. Pati sakė.
— Tai kodėl neatvažiuoja tavęs pasiimti? —Pa­
nelės Elis balsas dabar pasidarė šaižus, o antakiai
kaip pašėlę trūkčiojo.—Jau praėjo daugiau kaip
aštuoneri metai, Gile. Net kai ji gyveno visai netoli,
ir tada nė sykio tavęs neaplankė.
— O dabar bus kitaip! Pamatysit. Ji atvažiuos!
Ji tikrai nori būti su manim. Manot, kad ne?
Troter priėjo prie Gilės ir uždėjo sunkią ranką
jai ant peties.
— Jeigu ji pažintų tave, jeigu žinotų, kokią
mergaitę turi, tai tučtuojau čia prisistatytų.
Ak, Troter, nekvailiok! Jeigu ji žinotų, kokia aš,
tai niekada neatvažiuotų. Tik tokią vištą kaip tu
lengva palenkti. Gilė pamažėle išlindo iš po sunkios
rankos ir žiūrėdama panelei Elis tiesiai į akis pasakė:
— Kol ji atvažiuos. . . kol atvažiuos manęs pasi­
imti, aš turbūt pabūsiu čia.
83
 Troter nusišluotė veidą didele ranka ir sušnarpštė.
— Na ką gi, tikiuosi, jūs kada nors mus vėl ap­
lankysiu panele Elis.
Komiteto darbuotoja nežadėjo taip lengvai pasi­
duoti. Ji plačiau pastatė kojas tarsi bijodama, kad
Troter nesumanytų jos pargriauti, ir pasakė:
— Policininkas Rainas man per telefoną sakė,
kad vakar vakare tu turėjai gerokai daugiau kaip
šimtą dolerių.
— Ir ką?
Išėjo gana atžariai, bet panelė Elis tik primerkė
akis ir kalbėjo toliau:
— Sunku patikėti, \kad tie pinigai būtų tavo.
— Na?
— Na, o imti kitų pinigus yra vagystė, panele
Hopkins.
— Taip?
Troter patapšnojo Gilei per petį tarsi norėdama
sulaikyti, kad ši nieko nesakytų.
— Mes irgi taip manome, panele Elis. Tikriausiai
jūs negalvojat, kad per tuos dvidešimt metų čia. pir­
mas kartas, kai man atsitiko panašus dalykas?
— Ne. Aš žinau, kad ne pirmas.
— Tai ir leiskite man pačiai susitvarkyti.
Panelė Elis papurtė galvą, timptelėjo švarką virš
kelnių ties pasturgaliu ir tik tada užsivilko apsiaustą.
— Aš palaikysiu su jumis ryšį,—pasakė ji.
Troter kone stumte išstūmė ją pro duris.
— Mes neprapulsim. Būkite rami, brangioji, ir
dėl mūsų nesirūpinkite, girdit?
— Man už rūpinimąsi moka pinigus, ponia Tro­
ter.
Troter nekantraudama nusišypsojo ir skubiai už­
darė duris. Kai grįžo atgal pas Gilę, jos veidas buvo
akmeninis kaip Rašmoro kalnas.
Gilė net sumirksėjo nustebusi dėl tokios staigios
ir didelės permainos.
— Aš į vagystę žiūriu griežtai, taip ir žinok.
Gilė linktelėjo galvą. Nėra ko išsidirbinėti.
84
 — Kiek suprantu, tie pinigai ne visi mano, taip?
— Taip.
— Aha, o iš kur juos gavai?
— Radau,—patyliukais atsakė Gilė.
Troter priėjo prie Gilės ir, suėmus jos veidą abiem
rankom, pakėlė aukštyn ir pasižiūrėjo į akis.
— Kur tu juos gavai, Gile?
— Radau už knygų anam name.
Troter negalėdama patikėti net nuleido rankas.
— Pavogei iš pono Randolfo?
— Jie gulėjo už knygų. Jis tikriausiai nė.. .
— Gile, tu juos pavogei. Ir nesugalvok kaip
kitaip pavadinti. Tie pinigai jo, ir tu juos paėmei,
teisingai?
— Na taip. . .
— Kiek?
— O, ket.. . tris. . .
— Nepradėk čia meluoti. Kiek? ,
— Keturiasdešimt keturis dolerius,—graudžiai
pasakė Gilė.
— Mhm, tai ir nunešk atgal.
— Negaliu.
Troter įsisprendė ranka į šoną ir įsmeigusi akis
į Gilę laukė, kol ši pagaliau pasakė:
— Penkis dolerius daviau Agnesei Stouks.
— Oi, atidavei!?
Gilė linktelėjo.
— Na ką gi,—gilus atodūsis,—aš tau paskolin­
siu tuos penkis dolerius, kad galėtum grąžinti ponui
Randolfui, o tu man už juos atidirbsi.
Atiduoti pinigus ponui Randolfui nebuvo taip
baisu, kaip galėjai tikėtis. Senukas, matyt, nė ne­
žinojo, kad būta kokių pinigų už knygų. Gal buvo
pamiršęs, o gal ten juos buvo padėjusi jo žmona, mi­
rusi daug seniau net už storulės Troter Melviną.
Šiaip ar taip, kai Gilė padavė jam tuos keturiasde­
šimt keturis dolerius, Troter lyg galingai kariuomenei
stovint už nugaros, ponas Randolfas išklausė mur-
85
menamą panosėj pasiaiškinimą neparodydamas nei
sutrikimo, nei bereikalingo smalsumo, tik gal su
savotišku orumu.
— Ačiū,—pasakė jis pirmą sykį nepakartodamas
to žodžio antrąkart. Įsidėjo pinigus į kišenę, patry­
nė delnus ir tuoj atkišo ranką —prašom vesti va­
karienės.
Gilė kiek padelsė laukdama pamokslo, kurį tikė­
josi išgirsti jei ne iš jo, tai iš Troter tikrai. Tačiau
nei vienas nieko nesakė, tai ji, užuot ėmusi poną
Randolfą už parankės, kaip paprastai darydavo, pa­
ėmė už rankos, tuo išreikšdama jam padėką.
Troter, matyt, nieko nebuvo girdėjusi apie vaikų
darbo ir atlyginimo įstatymus. Ji virtuvėj pakabino
šitokį skelbimą:
Indų plovimas ir virtuvės sutvarky­
mas 10 centų
Dulkių valymas su siurbliu
apačioj 10 centų
viršuj 10 centų
Abiejų.miegamųjų sutvarkymas ir
grindų išplovimas 10 centų
Padėjimas Viljamui Ernestui pa­
ruošti pamokas, 1valanda 25 centai
Dabar Gilė daug laiko išbūdavo su Viljamu Er­
nestu. Ir suprato keletą dalykų. Vienas iš jų —kad
berniukas toli gražu ne toks žioplas kaip atrodė.
Jeigu leidi jam laisvai galvoti ir neragini, jis dažnai
viską išsiaiškina pats, bet jeigu pradedi jį spausti,
jis tuoj įlenda į kiautą, o jeigu imi iš jo juoktis, tai
iškelia rankas tarsi norėdamas užsidengti galvą nuo
smūgio. Gilei net susirodė, kad jis iš tikro mano, jog
ji trenks jamkiekvieną sykį, kai tik jis padaro klaidą.
Ir, aišku, dėl to Troter vaikščiojo aplink jį taip,
tarsi jis būtų galėjęs subyrėti nuo menkiausio jude-
86
šio, ir dėl to ji buvo kaip žvėris kiekvienam, kas
tik būtų norėjęs jį nuskriausti.
Bet iš to juk nieko gero. Viljamas Ernestas juk
ne antikinė su išvinguriavimais vaza ponios Nevins
bufete. Jis vaikas, ir dar augintinis. Ir jeigu liks visą
laiką toks lėtas, kas bus, kai Troter nebegalės jo ap­
saugoti?
Ir Gilė paklausė jį:
— Ką tu darai, kai tau kas suduoda?
Žvairos jo akutės už akinių net pakraupo.
— Aš tavęs nemanau mušti. Man tik įdomu, ką tu
darai.
Jis įsikišo dešinės smilių į burną ir ėmė graužti
nagą.
Gilė ištraukė pirštą ir pažiurėjo į ranką nukramty­
tais nagais.
— Ranka visai normali. Ar tau nė karto nedingte­
lėjo duoti atgal?
Išplėtęs akis, jis papurtė galvą.
— Tai taip ir gyvensi visiems užsileisdamas?
Jis nukorę galvą. Pirštas vėl atsidūrė burnoj.
— Klausyk, Viljamai Ernestai,—ji pasilenkė jam
prie ausies ir pusbalsiu pasakė: —Aš tave išmo­
kysiu pakovoti. Ir be jokio atlyginimo. Tada, kai
koks drimba prieis prie tavęs ir norės užkabinti, tu
jam ir parodysi!
Pirštas išsmuko iš burnos, ir vaikas netikėdamas
pažiūrėjo į Gilę.
— Gal girdėjai, kaip aš vieną dieną prikūliau
šešis berniukus. . . ir viena pati?
Jis rimtai linktelėjo.
— Pirmiausia turi išmokti daryti va taip. Paukšt!
Paukšt! Paukšt! Paukšt! Paukšt! Paukšt!—Ji trenkė
šešis įsivaizduojamus smūgius ir atsigynė nuo šešių
įsivaizduojamų užpuolikų.
— Paukšt! —tyliai pakartojo jis nesmarkiai tren­
kdamas nemokšiškai suspaustu kumščiu.
— Svarbiausia, jei kas suriks ant tavęs —ne­
kelk rankų aukštyn,—ji pavaizdavo, kaip jis daro,—
87
o elkis taip, kaip manydamas, kad tave nori užmušti.
— Paukšt? —Jis atkišo kumštį lyg klaustuką.
— Ne, ne iš karto. Matai, gali būti taip, kad jis
nenorės tavęs mušti. Pirmiausia giliai įkvėpk.—Ji
išpūtė krūtinę ir palaukė, kol pasiseks taip padaryti
ir tam plonekšliui, kurio šonkauliai net pro marški­
nius buvo matyti.—O tada surik va taip: „Dumk iš
čia po velnių!"
Jai besakant tuos žodžius, tarpdurį užpildė Troter
lyg kokia paties visagalio Dievo rūstybė.
— Na tiek to,—tarė Gilė.—„Po velnių" gali
nesakyti. Svarbiausia. . .
— Ką judu, vaikai, čia beveikiat? Man regis, tu
gauni pinigus už tai, kad mokytum Viljamą Ernestą
skaityti.
— Nieko. Už tai nereikia mokėti —aš čia papil­
domai.
Troter susirūpinusi pasižiūrėjo į Viljamą Ernestą.
Jis stovėjo pasistiepęs, sugniaužęs kumščius, užsi­
merkęs ir visas išraudęs stengėsi įkvėpti kuo daugiau
oro.
— Dumk iš čia po velnių! —Jis pasigręžė šyp­
sodamasis į Gilę.—Ar gerai, Gile?
— Velnius gal praleisk prie Troter. O šiaip —tai
visai gerai kaip pirmam kartui. Tikrai neblogai.
— Gile,—tarė Troter.
— Žiūrėkit, Troter. Jam reikia išmokti savaran­
kiškumo, o aš čia esu pati geriausia, po šimts. . . pati
geriausia mokytoja.
Troter vis tebestovėjo tarpdury tarsi nesugalvo­
dama, ką daryti toliau, o tuo metu tas mažas žmogutis
atžygiavo prie jos, atstatė kumščius prieš didžiulę
jos krūtinę, įkvėpė ir sucipo:
— Dumk iš čia!
Ašaros užtemdė moteriškei akis. Ji stvėrė Viljamą
Ernestą į glėbį ir prisiglaudė jį prie širdies.
— Aš tik mokausi, Troter. Aš ne tau sakiau.
— Žinau, Viljamai Ernestai, vaikuti,—atsakė ji.
—Žinau.
88
 — Jam reikia išmokti savarankiškumo, Troter.
Storulė nusišluostė veidą prijuoste ir nusišnypštė.
— Argi aš to nežinau, mažule? —Ji paglostė
berniuką ir atsitiesė.—O gal tą pamoką judu pratęs-
tumėt lauke? Man ne per daug įdomu jos klausytis.
— Eime, Gile! —Viljamas Ernestas prasispraudė
pro Troter ir nuskubėjo kiemo durų link.—Paukšt!
Paukšt! —■juodvi girdėjo jį negarsiai paukšint kori­
doriuje.
— Aš jo neišmokysiu kibti prie kitų,—pasakė
Gilė,— tik kad mokėtų pats apsiginti. Juk negalima
visą laiką slėptis už jūsų sijono, vos tik kas šnairiau
žvilgtels.
— Aišku, kad taip.
— Netgi tikros motinos negali visą gyvenimą
prižiūrėti savo vaikų, o jūs —netikra.
— Jie man visą laiką taip sako.
Gilė nenorėjo jos užgauti, bet juk reikia, kad
Troter suprastų.
— Jeigu jis išmoks skaityti ir nesileis, kad kiti
liptų ant galvos, tada viskas bus gerai.
— Tu viską taip apgalvojai, Gile, vaikeli,—Tro­
ter su palengvėjimu nusišypsojo.—Gerai, aš nedrau-
siu jūsų bokso pamokų. Tik pati tai nenoriu jų matyti.
t Bokso pamokų? Ta moteriškė tikrai iš praėjusio
šimtmečio. Eidama pro duris Gilė prisiglaudė prie
Troter, tada ši storulė nutvėrė ją ir drėgnom lūpom
pakštelėjo į kaktą. Gilės ranka nejučiom kilstelėjo
nušluostyti kaktos, bet vienas žvilgsnis į Troter vei­
dą —ir ranka sustojo pusiaukelėj.
—Nesuprantu, kas čia man pasidarė,—sumurmė­
jo Troter norėdama viską paversti juokais.—Aš
žinau, tu nepripažįsti jokių bučinių. Bet kartais man
kažkas užeina ir pridarau kvailysčių.
— Sekmadienio mokykloj panelė Aplgeit tai va­
dina velnio apsėdimu.
— Tikrai? Velnio apsėdimas, nieko sau.—Troter
pradėjo taip smarkiai kvatotis, kad net grindų lentos
drebėjo po Gilės kojom.—Velnio apsėdimas. Oho,
89
mergele, tu jau žodžio kišenėj neieškai. Na.. . bėk
sau, kol velnias manęs neapsėdo dar sykį.
Ji užsimojo norėdama pliaukštelėti Gilei per už­
pakalį, bet tuo metu Gilė su visu užpakaliu jau buvo
koridoriuje apačioje.

VIEŠNIA

Savaite prieš Padėkos dieną4ponas Randolfas su­

sirgo gripu. Nelabai sunkiai, bet juk jis —senas žmo­
gus, o seną, kaip sakė Troter, bet kokia liga labiau
prispaudžia. Taigi dažnai sustodamos, kad Troter
galėtų atgauti kvapą, juodvi nunešė sudedamą ra­
tukinę lovelę nuo aukšto ir pastatė valgomajame,
kuris dabar iš negyvenamo kambario pasidarė pono
Randolfo sergamuoju.
Pirmiausia būta karštų ginčų, ar reikia apie jo
ligą pranešti sūnui, tam dideliam advokatui. Ponas
Randolfas buvo įsitikinęs, kad jeigu sūnus sužinos
jį susirgus, tai būtinai pasigriebęs išsiveš į Virdžiniją
ir jau niekada čia nebeparveš. Troter pripažino, kad
toks baisus dalykas gali atsitikti, bet, antra vertus,
sakė, kad padorumas reikalauja pranešti artimam
žmogui apie kito artimo susirgimą.
— Tarkim, vieną dieną jis atvažiuoja ir randa
jus sergantį —tada jau amžinai jumis nebepasitikės.
Ir tada tai jau tikrai išsiveš.
Tačiau ponas Randolfas manė, jog reikia suri­
zikuoti; tai galų gale buvo sutarta perkelti poną
Randolfą pas Troter, kad visą laiką bent būtų jai po
akių.
— O kas bus, jei jūs imsit čia ir numirsit?
— Prižadu jūsų namuose nemirti. Iškilmingai
prisiekiu.
4Amerikos šventė, švenčiama paskutinį lapkričio ketvirtadienį. Tą dieną
būtinai valgomas kalakutas.
90
 — Gile, jeigu tik pamatysim, kad jis keipsta, tai
išnešim kuo greičiausiai atgal namo. Aš nelauksiu,
kad tas advokatas iš Virdžinijos iškeltų man bylą.
Ponas Randolfas kilstelėjo lovelėje.
— Jeigu numirsiu pas jus, galėsit iškelti bylą
man, ponia Troter. Ir paimti už bausmę iki paskutinio
cento.—Sukikenęs jis atsigulė sunkiai alsuodamas.
— Cha! Daug čia paimsi. Jūs juk net neapsidrau­
dęs. Ne, verčiau jau nemirkit, taip bus geriausiai.
— Prižadu nemirti, bet kai turiu dvi tokias pui­
kias slaugytojas, galiu nuspręsti ilgai ilgai nepagyti.
— Ką gi, kad jau tokios puikios, tai ir slaugysim.
Tačiau jeigu nepasveiksit per savaitę, liksit be kala­
kuto.
Tada ponas Randolfas iškilmingai prisiekė pas­
veikti iki Padėkos šventės. Bet atsitiko taip: kai jis
kiek pagerėjo, užsikrėtę susirgo Troter su Viljamu
Ernestu.
Troter dar nenorėjo pasiduoti ir gulti į lovą, bet
pakilo karštis, ėmė svaigti galva, ir ji atgulė. Ne­
paisydama jos priešinimosi, Gilė antradienį ir trečia­
dienį nebėjo į mokyklą, o pasiliko namie slaugyti
visų trijų, ir Padėkos šventė rado ją išvargusią nuo
lakstymo aukštyn žemyn, nuo vienos lovos prie kitos.
Ji jau manė, kad jeigu ir pati susirgtų, niekas
negalėtų jos apkaltinti už išgriuvimą, bet jokia liga
jos neėmė, tik šiaip buvo visa suirzusi nuo rūpesčių
ir neišsimiegojimo. Ji skambino pono Randolfo gy­
dytojui, Troter gydytojui, vaikų gydytojui, bet nie­
kas jai nieko nepadėjo. Ligoniai turi gulėti lovoje
ir nuo karščio gerti aspiriną.
Viljamui Ernestui reikėjo aspirino pusės tabletės,
ir Gilė ją perpjovė virtuviniu peiliu. Viena dalis
nukrito kažin kur po virykle, o antroji, kurią ji var­
gais negalais įdavė vaikui, tučtuojau išlėkė atgal
kartu su sultiniu, kurį buvo įkalbėjus išgerti kiek
ankstėliau. Daugiau duoti aspirino ji bijojo.
Troter liepė drėgnu šaltu rankšluosčiu nušluosty­
ti jam veidą, rankas ir kojas, ir karštis kiek atlėgo,
91
bet vaikas, vis dar buvo silpnas, o kambary, nors ir
kiek ji valė, trenkė vėmalais.
Iš teisybės tai visi namai buvo baisūs. Netgi sve­
tainė ir virtuvė, tie kambariai, į kuriuos niekas dau­
giau neįeidavo, tik ji, atrodė lyg po bombardavimo.
Paprasčiausiai ji buvo per daug nuvargus ir nebetu­
rėjo jėgų tvarkytis.
Kai atėjo ketvirtadienis, Padėkos šventė Gilei
buvo ne galvoj. Troter seniau nupirktas kalakutas
negailestingai šilo ištrauktas iš šaldymo kameros,
o daugiau nebuvo nieko, kas rodytų šventę, ir Gilė
sėdėjo viena virtuvėje su džinsais ir susitraukusiais
marškinukais gana vėlai valgydama pusryčius —su­
muštinį su dešra, nors visoj Amerikoj netrukus turėjo
prasidėti puotos ir iškilmės.
Sučirškė skambutis. Gilė pašoko. Pirmiausia ji
išsigando, kad čia nebūtų advokatas, pono Randol-
fo sūnus, kuris nepaisydamas tėvo pasiaiškinimo, kad
per Padėkos dieną neatvažiuos pas jį į Virdžiniją, ga­
lėjo prisistatyti jo parsivežti pats. Paskui nepatenkin­
ta pamanė, kad gal čia Agnesė Stouks, panorusi suži­
noti, kodėl Gilę dvi dienas nebuvo mokykloj.
Bet atidariusi duris pamatė mažą storą moteriškę
žilais plaukais, kyšančiais iš po prigulusios juodos
fetrinės skrybėlės. Ji buvo su juodom pirštinėm,
juodu tvido apsiaustu, truputį per ilgu pagal madą,
ant rankos turėjo pasikabinusi panešiotą juodą kro­
kodilo odos rankinuką. Moteriškė, kuri buvo keliais
centimetrais žemesnė už Gilę, pasižiūrėjo aukštyn
jai į veidą labai keistai, lyg būtų ko bijojusi ar alka­
na—Gilė negalėjo nė suprasti. Šiaip ar taip, ji ne­
jaukiai pasimuistė, timptelėjo kirpčiukus, kol paga­
liau prisiminė du Troter išbandytus tokiom netikėtom
aplinkybėm sakinius ir abu pasakė:
— Šiandien mes nieko nepirksim, ačiū. Mes esa­
me uolūs baptistų bažnyčios pasekėjai.
Ir jau norėjo uždaryti duris.
— Oi, prašau palūkėti,—pasakė dama.—Galad-
rielė.. . Hopkins?
92
 Gilė plačiai atlapojo duris.
— Kas jūs tokia? —išpyškino ji nei šiaip, nei
taip kaip koks Viljamas Ernestas.
— Aš. . . aš. . .—dabar moteriškė pasijuto nejau­
kiai.—Aš. . . aš, manyčiau, esu tavo močiutė.
Net išgirdusi, kad ji —laumė krikštamotė, Gilė
būtų mažiau nustebusi negu dabar.
— Galima įeiti?
Gilė be žodžių žingtelėjo atatupsta ir įleido ją
vidun.
Iš valgomojo buvo girdėti knarkimas. Gilė norėjo,
kad moteriškė nematytų, nepasižiūrėtų į juokingą
smulkų rudą veidą, kyšantį iš po nublukusios ant­
klodės, į išsižiojusią burną, sujudančią sulig kiekvie­
nu garsiu įkvėpimu. Bet moteriškė, aišku, pasižiūrėjo,
pamačiusi staigiai krestelėjo galvą ir greitai atsi­
gręžė į Gilę.
— Gile, vaikeli, kas ten?
Po perkūnų! Matyt, Troter girdėjo skambutį.
— Nieko, Troter, tai aš,—suriko Gilė tempdama
žemyn susitraukusius marškinukus (paskutiniuosius
dar apyšvarius), kad tie uždengtų pliką pilvą.
— Gal atsisėsit? —paklausė ji viešnią.
— Taip, ačiū.
Gilė įvedė ją į svetainę, ranka parodė į rudąjį
fotelį, o pati atbula priartėjo prie sofos.
Plumpt. Abi atsisėdo vienu metu kaip kokios vir­
vutėm valdomos lėlės; moteriškė pritūpė ant paties
fotelio kraštelio, kad trumpom kojom siektų'grin­
dis.
— Taigi. . .—Moteriškė suko rankose savo mažu­
tę juodą skrybėlę. Kas dabar tokias skrybėles be-
nešioja? —Taigi. . .
Gilė stengėsi susigaudyti. Ši maža senutė su seno­
viška skrybėle ir paltu —Kortnės motina? Gilės
svajonėse Kortnė niekada neturėjo motinos. Visą
laiką. . . nuo amžių amžinųjų ji buvo lyg kokia die­
vaitė be pradžios ir pabaigos.
— Aš tikriausiai neapsirikau? Tu —Galadrielė?
93
 —Ji kalbėjo švelnia pietietiška tarme, ir jos balsas
atrodė kaip šilkas lyginant su Troter vilnonu.
Gilė linktelėjo.
— Mano duktė. . .—Moteriškė pasirausė po ran­
kinuką ir išėmė laišką.—Mano duktė išėjo iš namų
prieš daug. . .—Ji užspaudė rankinuką ir pakėlusi
akis pažiūrėjo į sumišusią Gilę. . .—prieš daug metų.
Aš. . . mano vyras ir aš visiškai nežinojom. . . O,
kaip gaila. . .
Negalėdama nieko padėti, Gilė žiūrėjo, kaip ta
moteriškė vargsta norėdama papasakoti liūdną isto­
riją, bet nerasdama žodžių.
— Mano vyras. . .—Ji pabandė nusišypsoti.—
Tavo senelis.. . mirė maždaug prieš dvylika metų.
Gilė pagalvojo, kad gal reikėtų ką pasakyti.
— Ak, kaip blogai,—tarė ji.
— Taip. Taip ir buvo.—Kalbėdama moteriškė
laikėsi iš paskutiniųjų, kad nepravirktų. Gilė žinojo,
kaip tai būna. O, ir dar kaip žinojo! —Mes. . . aš norė­
jau ją rasti, Kortnę, tavo mamą, aišku, dar tada. Ta­
čiau. . . negalėjau. Mat. . .—Jos balsas pasidarė la­
bai plonas. Ji nutilo, išsiėmė iš rankinuko nosinę,
priglaudė prie vienos šnervės, prie kitos ir vėl įdėjo
atgal.
„Nieko nepaisyk ir nusišnypšk, vaikeli. Tuoj
pasidarys lengviau",—pasakytų Troter, bet Gilei
taip neišėjo.
— Teisybę sakant. . .—Apsiraminusi moteriškė
prakalbo vėl:—. . .teisybę sakant, šis laiškas. . . šis
laiškas yra pirmasis, kurį gavau iš savo dukters per
trylika metų.
— Negali būti,—pasakė Gilė. Jai buvo gaila
tos moteriškės, nors ir nematė jokio ryšio tarp jos
sielvarto ir savęs. •
— Aš net nežinojau, kad ji turėjo vai. . . Tik pa­
galvok, nepasisakė motinai, kad turi vaiką!
Šitoje vietoje, kaip reikėjo suprasti, į istoriją
įėjo ji, Gilė, tačiau jai viskas atrodė baisiai tolima
nelyginant koks atsitikimas, kažin kada įvykęs drau­
94
gės draugei. Ji pasistengė užjaučiamai linktelėti gal­
vą.
— Gile, aš tave šaukiau ir šaukiau.—Viljamas
Ernestas tarpdury įsikibo į staktą, visas raudonas
nuo karščio. Jis buvo ilgais pilkšvais apatiniais.
Pamatęs nepažįstamą moteriškę, sustojo kaip įbestas.
Moteriškė pažvelgė į jį atšiauriai, paskui staiga
nukreipė akis, kaip pirma nuo pono Randolfo.
— Atsiprašau, Viljamai Ernestai,—tarė Gilė.—
Aš negirdėjau. Kas atsitiko? —Vos paklausus, pa­
matė pati. Ilgų jo kelnių priekis buvo visas šlapias
iki apačios.—Atleiskit, aš tuoj grįšiu.—Ji nulydėjo
berniuką atgal į jo kambarį, skubėdama, kiek galė­
jo paskubėti su vaiku, nusilpusiu nuo karščio ir ne­
valgymo. Tikrai jai reikėjo kantrybės, kol užlipo
laiptais.—Ko tu nulipai, Viljamai Ernestai? Sergi,
tai ir gulėk.
— Aš sušlapau,—liūdnai atsakė jis.—Netyčia.
Gilė atsiduso.
— Aš žinau, kad netyčia. Kai sergi, taip būna.
Ji surado jam paskutinę švarią pižamą, kuri buvo
trumpa ir šaltesnė, ir pakeitė paklodę. Nuo savo
lovos padavė sausą antklodę. Jis įlindo į lovą ir tuoj,
nebetekęs jėgų, nusisuko į sieną.
— Gile, vaikeli! —mieguistai pašaukė Troter Gi­
lei einant pro jos kambarį.—Su kuo tu ten kalbi?
— Su niekuo, tai televizorius.
Lipdama žemyn Gilė pasilygino plaukus ir vėl
pasitampė marškinukus. Žinojo, kad atrodo kaip ko­
kia baidyklė. Tai vargšei moteriškei plaukai turėjo
pasistoti ją pamačius.
Kai ji grįžo, moteriškė nežymiai nusišypsojo ir
palinksėjo galva.
— Vargšas vaikelis,—tarė.
Gilė atsigręžė manydama, kad Viljamas Ernestas
bus atsekęs iš paskos.
— Dievaži.
Nieko daugiau nebuvo.
— Tai aš?
95
 — Kortnė neperdėjo. Kaip gerai, kad tu jai pa­
rašei, mieloji. Ir kaip jie galėjo tave atiduoti į tokią
vietą?
— Mane? —Apie ką čia ta moteriškė kalba? Į
kokią vietą?
— Aš suprantu —man nereikėjo taip staigiai
čia atgriūti kaip dabar, bet širdis man sakė, kad pir­
miausia turiu pažiūrėti, o jau paskui kalbėti su ta
tarnautoja. Tu man atleisk, mieloji, kad. . .
Tuo metu pasigirdo sunkus dunkt dunkt dunksė­
jimas laiptais. Abidvi lik nutilo ir sustingusios klau­
sėsi, kaip jis negailestingai artėjo.
— Ooooi! —viešnia net išsižiojo.
Į tarpdurį atsvyravo didžiulė basa šmėkla su dry­
žuota vyriška pižama, žilais plaukais, nukarusiais
ant pečių, paklaikusiomis akimis.
— Pamiršau! —Suaimanavo šmėkla svyruoda­
ma.—Pamiršau.—Ji įsistvėrė į staktą.—Pamiršau!
Gilė pašoko.
— Ką pamiršot, po galais?
— Kalakutą.—Dabar Troter jau kone verkė.—
Penkiolika dolerių trisdešimt aštuoni centai ir su­
gedo. . .
Viešnios ji tartum nė nematė.
— Niekas nesugedo. Juk būčiau užuodus, gal
ne? —Gilė nesusilaikydama vis žvilgčiojo skersomis
į mažąją moteriškaitę, kuri atrodė išsigandusi beveik
taip, kaip Viljamas Ernestas, atradęs savo elemen­
toriuje naują žodį.—Eikit į lovą, Troter. Aš tuoj jį
įdėsiu į orkaitę.
Storulė paklausė ir jau norėjo eiti, bet sukdamasi
vos nepargriuvo.
— Palūkėsiu kiek,—sužiopčiojo ji, —svaigsta
galva.
*Gilė abiem rankom nutvėrė pižamuotąją storulę
už nugaros ir prilaikydama, kad neparkristų, ėmė
traukti tą siūbuojančią žmogystą prie sofos. Tačiau
kaip žmogus dėdamas viršutinę kaladėlę žino, jog
96
bokštas nuvirs, taip ji žinojo, kad storulės neiš­
laikys.
— Ovarge! —negarsiai šūktelėjo Troter ir aukš­
tielninka užvirto tiesiai ant Gilės. Gulėdama ant nu­
garos ji bejėgiškai sumataravo rankom kojom nely­
ginant apverstas milžiniškas vėžlys.
— Tai bent padariau,—pasakė ir nervingai susi­
juokė.—Suplojau tave į blyną.
— Kas čia? Kas yra? —Scenoje pasirodė trečia­
sis veikėjas su naktiniais drabužiais.
— Ar tu gyva, Gile, vaikeli? —paklausė Tro­
ter ir nelaukdama atsakymo tarė: —Nieko tokio,
ponas Randolfai.
— Tačiau kažkas krito. Aš girdėjau, kaip kažkas
krito.
— Taip, aš parkritau.—Troter sūpavosi visu
stambiu stuomeniu, niekaip negalėdama atsistoti.—
Tačiau dabar viskas gerai, ar ne, Gile, vaikeli?
— Pasiverskit ant šono, Troter,—pasigirdo slo­
pus balsas.—Pasiverskit ir nuriedėsit nuo manęs.
— Kas yra? Kas yra? —suriko persigandęs ponas
RandoIfas.
—Vargšė Gilė,—sumurmėjo Troter ir iš visų
jėgų stenėdama aaaaa nusivertė nuo mergaitės.
— Gilė? —susirūpinęs paklausė senukas.
— Nieko man neatsitiko, ponas Randolfai.—
Gilė atsistojo nuo kilimėlio, nusibraukė dulkes ir
paėmė jį už rankos.—Einam, aš jus nuvesiu atgal į
lovą.
Kai ji sugrįžo iš valgomojo, Troter, šiaip taip
atsikėlusi nuo žemės, sėdėjo ant sofos dėl tvirtumo
abiem rankom įsitvėrusi į pagalvėles, įsmeigusi akis
į išblyškusią viešnią.
— Tu sakei, kad nieko nėra,—prikišo ji Gilei.
O viešnia vos laikėsi ant rudojo fotelio kraštelio,
kaip Gilei susirodė, galutinai priblokšta. Tačiau kal­
bos ji nebuvo praradus.
— Na, aš jau eisiu,—pasakė ji stodamasi.—Man
regis, pataikiau ne itin geru metu. •
7. K. Paterson 97
 Gilė nulydėjo ją iki durų norėdama, kad ji kuo
greičiau išeitų iš tų namų, kurie staiga buvo virtę
tikru beprotnamiu.
— Man labai malonu, kad susitikome,—pasakė
Gilė kiek įmanydama mandagiau. Ji nenorėjo, kad
moteriškė blogai apie ją pagalvotų. Juk ji yra ar
bent sakosi esanti Kortnės mama.
Moteriškė stabtelėjo, nors Gilė ir labai norėjo ją
kuo greičiau išleisti. Staiga pasisiekė ir pakštelėjo
Gilei į skruostą.
— Greitai aš tave iš čia paimsiu,—sušnibždėjo
ji karštai.—Duodu žodį —greitai.
Iš nuovargio Gilė pasielgė visiškai kvailąi. Ji
paprasčiausiai linktelėjo ir tuoj uždarė duris, vos
tik moteriškė spėjo pro jas išeiti. Ir tik po to, kai
paguldė Troter į lovą ir įkišo kalakutą į orkaitę, ji
suvokė, ką moteriškė turėjo omeny.
O Dieve!
Na, bet nesvarbu, ką ta moteriškė pamanys. Pa­
nelė Elis paaiškins jai, kad taip buvo tik tą dieną.
Niekas Gilės neprivers iš čia išeiti, kai ji čia taip
visiems reikalinga. Be to. . . Troter jos neatiduos.
„Niekada,—juk anąkart taip pasakė.—Niekada,
niekada, niekada".

„NIEKADA" IR KITI NEIŠTESĖTI PAŽADAI

Baimė įsėlino Gilei į širdį ir slėgė ją be atvangos;
panašiai būna su žuvimi, išmesta ant kranto: nors
jos nė nematai, dvokas sklinda aplinkui visą laiką.
Tiesa, Gilė turėjo sau prisipažinti, kad jei ne jos
laiškas, Kortnė nebūtų kreipusis į savo motiną po
trylikos metų tylėjimo. Ką ji ten parašė? Dabar nė
neprisimena. Na, o gavusi Kortnės laišką, savo
ruožtu ta maža senutė atvažiavo čia iš Virdžinijos ir
susirado ją.
Kas dabar bus? Gilė visai ne taip įsivaizduodavo
pabaigą. Jos svajonėse Kortnė turėjo didingai ateiti
98
pati kaip kokia karalienė ir pareikalauti, kad jai grą­
žintų seniki dingusią karalaitę. Šiose svajonėse ne­
buvo jokių kresnų senučių, kalbančių pietietiška
tarme, nei basų storulių su dryžuotom pižamom, nei
aklų negrų, kurie atmintinai deklamuoja eilėraščius
ir miegodami knarkia išsižioję, nei naivių, iki grau­
dumo mielų berniukų, kurie trenkia boksą „paukšt",
bet vis dar prišlapina lovą.
Tačiau viską padarė ji pati. Kaip to Mėlynbarz­
džio žmona atrakino uždraustą kambarį ir dabar vieną
dieną turės pasižiūrėti į jo vidų.
Šeštadienį, kai kalakutas pagaliau buvo patiektas
virtuvėj ant stalo ir jie visi keturi laimingi susėdo
aplinkui, dar vis nieko nebuvo girdėti nei iš panelės
Elis, nei iš Virdžinijos.
Troter ir Viljamas Ernestas buvo išbalę kaip po­
pierius, o ponas Randolfas —pelenų spalvos, tačiau
visi jau taisėsi po ligos ir valgė šaltą sausą mėsą
linksmi ir patenkinti.
— Turiu pasakyti, mieloji Gile, kad iš visų mano
pažįstamų žmonių tu esi vienintelė, kuri moka taip
skaniai gaminti valgį, kad gali konkuruoti net su
ponia Troter.
Gilė žinojo, kad tai aiškus melas, nors ir pasa­
kytas iš gerumo.
— Košė blogai susigrūdus. Gumuluota,—pasakė
Gilė šakute maigydama apysveikę bulvę.
— Mano negumuluota,—ištikimai sušnabždėjo
Viljamas Ernestas.
— Labai skani, Gile, vaikeli. Matyt, tu pataikei
sau įsidėti kaip tik tą vienintelę bulvę, kur liko nesu-
sigrūdus. Mano košė minkšta kaip plakta grietinėlė.
Nebeprisimenu...—Troter nutilo ir užvertė galvą
tarsi stengdamasi prisiminti,—kada buvau taip ska­
niai valgiusi, ko gero, dar prieš Melvino ligą.—Ji
net švietė, pasakiusi tokį komplimentą.
Gilė paraudo, nors viską suprato. Jie visi meluoja,
bet ar galima ant jų pykti?
— Gile, vaikeli,—Troter šakutė su mėsa sustojo
99
pusiaukelėje—kokia ten moteriškė buvo tada atė­
jusi? Ko ji norėjo?
Dabar atėjo eilė meluoti Gilei.
— Man atrodo, ji norėjo patraukti mus į savo
tikėjimą, bet man dar nespėjus nė prasižioti, kad esa­
me pamaldūs baptistai, jūs ją išbaidėt, sugužėję kaip
kokios šmėklos.
— Aš irgi? —paklausė Viljamas Ernestas.
— Tu labiausiai, Viljamai Ernestai. Kai tik tu
išdygai ten, aukštas, plonytis, visas išbalęs, ir pra­
dėjai šaukti: „Gyyyle, Gyyyle ", ji vos neprarijo savo
dirbtinių dantų.
— Tikrai?
— Ko aš turėčiau meluoti?
— Paukšt,—pasakė jis.
— Aha, ji tikrai pašoko ir iškūrė, kai aš primygau
vargšę Gilę prie kilimo,—tyliai susijuokė Troter.—
Man regis, ji pamanė, kad jos laukia tas pats.
— Ką tu padarei?
— Aš užguliau Gilę ir niekaip negalėjau atsikelti,
nors tu ką.
Ponas Randolfas sukikeno.
— Aš pabudau nuo baisaus trenksmo. Atskubėjau
kuo greičiau. . .
— Ir išgirdot plonytį balselį: „Riskis nuo manęs,
Troter. Riskis nuo manęs ".—Troter kartojo tuos žo­
džius ir kas kartą vis labiau juokėsi.—Riskis nuo
manęs!
— Ar tu nusiritai?
— Vaikeli, kad tai būtų buvę taip lengva! Aš
muisčiaus, pūkščiau. . .
—Kad net žemė drebėjo! — Viljamas Ernestas
trenkė kumščiu į stalą, ir visi taip pagavo kvatotis,
kad net ašaros bėgo iš akių, ir vis kuris vienas surik­
davo „Riskis nuo manęs" arba „O aš — nė krust!"
Gilė nebeprisiminė, kad būtų sakiusi „Riskis nuo
manęs", tačiau koks skirtumas. Svarbu, kad visi svei­
ki, visi kartu juokiasi, valgo. Be to, per tą linksmumą
jiems išėjo iš galvos ir toji mažutė žila moteriškaitė.
too
 Tačiau ilgasis savaitgalis pasibaigė, ir atėjo pir­
madienis.
Gilė, pasiėmusi pateisinamą raštelį, kuris veikiau
buvo panašus į pagyrimą už drąsą kovoje, ir Viljamas
Ernestas, nors išblyškęs, bet smagus, išėjo į mokyklą.
Ponas Randolfas grįžo namo, o Troter, kas kelios mi­
nutės vis sustodama pasilsėti, ėmė tvarkytis po na­
mus. Ir, kaip Gilė vėliau sužinojo, dešimt po devynių,
kai panelė Elis atsisėdo prie savo stalo, ant jo jau gu­
lėjo raštelis, kad paskambintų į Laudeną Virdžinijos
valstijoje poniai Raterford Hopkins.
Po pamokų Gilė palaukė Viljamo Ernesto prie kla­
sės durų. Ji nenorėjo, kad jam tektų peštis, kol dar
silpnas nuo gripo, o einant su ja niekas nedrįs nė cyp-
telti į jo pusę, nes visi žino, ko ji verta.
Agnesė Stouks šokavo šalia ir vis bąndė įkalbėti
Gilę, kad eitų drauge į saldainių krautuvę, tačiau Gilė
norėjo parvesti Viljamą Ernestą iki pat namų.
—Arba einam pas mane, galėsim skambinti tele­
fonu ir gąsdinti žmones kraupiai kvėpuodamos į rage­
lį-
—Atstok, Agnese. Juk tai tokia kvailystė.
—Ne, jie tikrai išsigąsta. Ir kaip ima rėkti ant ma­
nęs visa gerkle.
—Tai kvailystė, Agnese. Kvailystė, kvailystė!
—Tu visada taip sakai, jeigu ne pati būni tai su­
manius.
—Teisingai. Aš tokių kvailų dalykų neprasima­
nau.
—Klausyk, Gile. Padarom ką nors. Juk taip seniai
niekur nebuvom kartu.
—Sirgo mano šeima.
Agnesė suprunkštė.
—Kokia šeima? Visi žino...
—Mano brolis. —Sulig tais žodžiais Viljamas Er­
nestas išdidžiai pakėlė galvą. —Mano mama. Ir ma­
no... dėdė.
—Gile Hopkins! Kokias čia kvailystes...
Gilė staigiai apsisuko, jos nosis atsidūrė tiesiai
101
prieš Agnesės veidą, lūpos persikreipė ir išsitempė.
Visai kaip aktoriaus Hamfrio Bogarto.
—Nori apie tai plačiau pakalbėti. . . brangute?
Agnesė atšlijo.
—Ką čia kalbėti tokias kvailystes, —atsakė trau­
kdamasi atatupsta. —Tikra nesąmonė.
Viljamas Ernestas priėjo arčiau Gilės, ir eidami jie
nejučiom vis glusteldavo vienas prie kito.
—Žinai, aš galėčiau ją primušti, —sušnabždėjo
jis.
—Taip, — atsakė Gilė. — Bet neprasidėk. Po
šimts, būtų tiesiog negražu. Tu —prieš tą nelaimingą
nupiepėlę!
Troter stovėjo prie durų ir atidarė jas dar jiems
neįėjus į verandą. Gilei pakirto kojas. Iš Troter išvai^
zdos —visa kažkokia susmukusi, šypsena lyg nesa­
va —pasidarė aišku, kad atsitiko kažkas labai bloga.
Ir tikrai. Rudajame fotely sėdėjo panelė Elis. Sį
kartą moterys nesipyko, o paprasčiausiai laukė jos
pareinant. Gilės širdis pašoko ir nukrito kaip sugedusi
raketa. Ji greitai atsisėdo ant sofos ir susigūžė apsi-
glėbus rankom, kad nedrebėtų.
Panelė Elis prabilo apsimestinai smagiu balsu, lyg
koks vidurius leidžiamų vaistų reklamuotojas.
—Žinai, Gile, aš turiu tau stulbinančią naujie­
ną. —Gilė dar labiau susigūžė. Kai jai būdavo prane­
šama „naujiena", tai reikšdavo, kad ji bus perkeliama
į kitą vietą, ir nieko daugiau. —Tavo mama...
—Atvažiuoja mama? —Bet tučtuojau ji pasigai­
lėjo prasižiojus. Panelės Elis antakiai ėmė kilsčioti į
viršų kaip visada, kai būdavo pasakomi žodžiai „ma­
no mama".
—Ne. —Kilst, kilst. —Tavo mama tebėra Kali­
fornijoje. Tačiau tavo močiutė...
Kuo čia aš dėta?
—...tavo mamos mama šiandien rytą paskambino
man į įstaigą, o paskui pati atvažiavo iš Virdžinijos su
manim pasikalbėti.
Gilė slapčia žvilgtelėjo į Troter, kuri sėdėjo kita-
102
me sofos gale tiesi kaip mietą prarijus ir, pakišusi ran­
ką Viljamui Ernestui po striuke, glostė jam nugarą, o
jos akys buvo nelyginant lokio iš indėnų totemo5..
—Ji ir tavo mama, —kilst, —nori, kad važiuo­
tum su ja...
—Su kuo?
—Su močiute. Ir gyventum pas ją visą laiką. —
Pastaruosius žodžius ši vaikų globos komiteto tarnau­
toja tiesiog kyštelėjo Gilei prieš nosį lyg laukdama,
kad Gilė pašoktų kaip šunelis ant užpakalinių kojų ir
imtų strykčioti.
Gilė net atsilošė. Kuo jie ją laiko?
—Aš nenoriu pas ją gyventi, —tarė.
—Gile, nuo pat to laiko, kai išmokai kalbėti, tu vi­
sada sakydavai, kad...
—Aš niekada nesakydavau, kad noriu gyventi su
ja! Aš sakydavau, kad noriu gyventi su savo mama!
Ji man ne mama. Aš jos net nepažįstu!
—Tu nepažįsti ir savo mamos.
—Pažįstu! Aš ją prisimenu! Nesakykit man, aš ge­
riau žinau, ką prisimenu ir ko neprisimenu!
Panelė Elis staiga pasijuto nuvargus.
—Dieve, padėk gėlių vaikų6vaikams, —tarė ji.
—Aš ją prisimenu.
—Taip. —Panelė Elis pasilenkė, ir gražus jos vei­
das net pasmailėjo iš įtampos: —Tavo mama nori,.
kad važiuotum pas močiutę. Aš su ja kalbėjau tele­
fonu.
—Ar ji nenori, kad atvažiuočiau pas ją į Kalifor­
niją, kaip kad rašė?
—Ne, ji nori, kad važiuotum pas močiutę.
—Jos negali manęs priversti ten važiuoti.
Panelė Elis negarsiai:
—Gali, Gile, gali.
Gilei pasirodė, kad sienos ėmė ant jos griūti; ji pa­
'’T o t e m a s — išdrožtas ar nupieštas kokio žvėries atvaizdas, pirmykščių
žmonių garbinamas kaip giminės dievas. v
"Gėlių vaikais buvo vadinami hipiai — mūsų amžiaus septintojo ir aštun­
tojo dešimtmečio jaunuoliai, maištaujantys prieš įprastą gyvenimo būdą ir tai
pabrėžiantys savo išvaizda ir elgesiu.
103
klaikus apsidairė, kas čia galėtų ją išgelbėti. Sustojo
prie Troter.
—Troter manęs neatiduos, juk taip, Troter?
Troter krūptelėjo, bet ir toliau tarsi mediniu veidu
žiūrėjo į panelę Elis ir glostė Viljamui Ernestui nu­
garą.
—Troter! Pažiūrėkit į mane! Juk sakėt, kad nie­
kammanęs neatiduosit. Aš girdėjau. —Dabar ji rėkte
rėkė tam mediniam totemui. —Niekacį! Niekad! Nie­
kad! Taip anąkart sakėt! —Pašokusi nuo sofos, Gilė
ėmė trypti kojomis ir klykti. Abi moterys žiūrėjo į ją,
bet nieko nedarė, tarsi ji būtų buvusi už stiklinės per­
tvaros ir joms nepasiekiama.
Bet pertvarą pralaužė Viljamas Ernestas. Jis iš­
sprukoiš po Troter didžiulės rankos, pribėgo prie Gi­
lės, nutvėrė ją už striukės diržo ir ėmė tampyti, kol
Gilė nutilo ir liovėsi trypusi. Ji pasižiūrėjo į jo mažu­
tes pilnas ašarų trumpareges akutes už storų akinių.
—Neverk, Gile.
—Aš neverkiu. —Trūktelėjusi ji ištraukė striukę
jam iš rankų. —Aš staugiu!
Jis stovėjo sustingęs, iškėlęs rankas, tarsi vis te­
belaikydamas jos striukę.
—O, mažuli! —Ji suėmė jo kumštukus. —Viskas
bus gerai! —Ji atsiduso ir vėl atsisėdo. Berniukas at­
sisėdo greta, taip arti, kad Gilė jautė jo šilumą visu
šonu —nuo rankos iki šlaunies. Tas jai suteikė jėgų
vėl pasidaryti atžariai.
Panelė Elis pažiūrėjo į juos abu kaip koks paukš­
čių žinovas į retą paukščių rūšį. O storulė Troter —
Gilė matė, koks skausmingas pasidarė to medinio to­
temo žvilgsnis, —Troter sunkiai ėmė stotis nelygi­
nant senas cirko dramblys.
—Pasakykit mergaitei, kaip viskas bus. Eime, Vil­
jamai Ernestai, vaikeli. —Ji atkišo didžiulę ranką. —
Mudu čia nieko negalim padėti.
Jis dar abejojo, tai Troter paėmė jį už rankos ir
trūktelėjusi pastatė ant kojų. Juodu išėjo, uždarė du­
ris ir paliko Gilę —vieną pačią, be šilumos.
104
 —Tu, kaip matau, dabar jau kitaip žiūri į daugelį
dalykų.
—Kas iš to?
—Betgi tą košę užvirei pati. —Gilė nieko neatsa­
kė. Ką bepadės? —Man tikrai labai įdomu, kamtu pa­
rašei tą kvailą laišką.
—Jūs nesuprasit.
—Tikrai ne. Niekaip negaliu suprasti, kodėl tokia
protinga mergaitė pati pasispendė sau spąstus. Tu bū­
tum galėjus čia gyventi amžinai. Juk jie beprotiškai
tave myli. —Panelė Elis krestelėjo galvą, nusimetė
ilgus geltonus plaukus nuo pečių. —Na, bet dabar jau
nieko nebepakeisi. Tavo močiutė rytoj ateis pas mane
į įstaigą tavęs pasiimti. O aš čia atvažiuosiu tavęs
apie devintą.
—Rytoj?
—Gile, patikėk, taip geriau. Tokiais atvejais lau­
kimas tik dar pablogina viską.
—O kaip su mokykla?..
Nebegalės net pasakyti sudie rimtajai ir gražiajai
panelei Haris nei tai kvailutei Agnesei?
—Pažymių knygutę tau atsiųs. —Panelė Elis at­
sistojo ir pradėjo sagstytis apsiaustą. —Prisipažįstu,
pereitą mėnesį, kai tu norėjai pabėgti, aš pamaniau,
oi, ir vėl reikės keltis į naują vietą, bet apsirikau, Gi­
le. Tu buvai puiki. Ir aš esu labai patenkinta.
—Tai leiskit man čia pasilikti, —paprašė Gilė, ta
Galadrielė Hopkins, kuri retai kada tiek nusižemina.
—Negaliu, —paprastai atsakė panelė Elis. —Nuo
manęs jau nebepareina.

ATSISVEIKINIMAS
Tą vakarą Troter iškepė vištą, labai skaniai pa­
skrudino, apdėjo minkštais bulvių košės kauburėliais,
išplaktais su mikseriu. Ponui Randolfui pataisė jo mė­
gstamų žirnelių su kumpiu, o Gilei ir Viljamui Ernes­
tui —vaisių mišrainės su svilarožių daigeliais. Virtu­
105
 vė kvepėjo saldžiarūgščiu vyšnių pyragu, kai jie ke­
turi susėdo aplink stalą, neturėdami jokio noro nei
valgyti, nei kalbėti.
Tik Viljamas Ernestas verkė —didelės ašaros ty­
liai krito ant akinių rėmelių ir paskui riedėjo per
skruostus. Ponas Randolfas, mažesnis ir plonesnis nei
visada, sėdėjo ant kėdės kraštelio sutrikęs, pusiau šy­
psodamas, lyg norėdamas ką sakyti, bet nesakydamas
nieko. Troter kvėpavo sunkiai, atrodė, kad būtų ką
tik užlipusi laiptais. Ji imliojo už lėkščių tarsi norė­
dama nurinkti stalą ir paduoti antrą patiekalą, bet
visos keturios lėkštės tebestovėjo pilnos, ir tie jude­
siai buvo nereikalingi.
Gilė žiūrėjo į Troter ir bandė atspėti, ką panelė
Elis galėjo būti jai pasakius. Ar ji žino, kad Padėkos
dieną atėjusioji viešnia buvo jos močiutė? Ar Troter
ką žino —duok Dieve, kad nežinotų —apie jos idio­
tišką laišką? Ji nė pati gerai neprisiminė, ko ten prira­
šė. Ar parašė, kad Viljamas Ernestas —skystaprotis?
Tarsi norėdama apsiginti prieš save, ji niekaip to ne­
prisiminė. O Dieve, kad tik Troter nesužinotų. Aš juk
nenorėjau jų užgauti. Aš tik norėjau... ko gi ji norėjo?
Namų. Bet Troter stengėsi, kad ji namus turėtų. Pa­
stovaus gyvenimo vienoje vietoje... Troter būtų ir tai
suteikusi. Ne, to, ko ji norėjo, Troter negalėjo duoti.
Ji norėjo nebebūti „priimtinis vaikas", tbs kabutės ją
slėgė, tiesiog žudė. Ji norėjo būti kaip visi, be jokių
kabučių. Norėjo priklausyti kamnors ir turėti, kas jai
priklausytų. Norėjo būti pati savimi: gulbė, o ne bjau­
rusis ančiukas, karalienė, o ne varlė, Pelenė, bet su
abiem kurpaitėm, Snieguolė be nykštukų, žodžiu —
Galadrielė Hopkins. Ir be jokių kalbų!
Tačiau be jokių kalbų ji tegalėjo padaryti tik vie­
ną dalyką —išvažiuoti iš čia.
—Jeigu jūs vis nepradėsite valgyti sriubos, tai
aš... —Troter nutilo norėdama sugalvoti kuo baisesnį
grasinimą. Patylėjus giliai atsikvėpė ir pasakė: —už­
silipsiu ant stalo su savo visu šimtu kilogramų ir imsiu
strapalioti kaip kokia višta, netekusi galvos iš meilės!
106
 — Tikrai?—Kad geriau matytų, Viljamas Ernes­
tas nusiėmė akinius ir nusivalė į kelnes.
Sustingusi pono Randolfo šypsena sugriuvo, jo lū­
pos nervingai sutrūkčiojo. Gilei užgniaužė gerklę, ji
gurktelėjo, stvėrė vištos kulšį ir garsiai atsikando di­
delį kąsnį.
—Na va, bent kiek panašiau. —Troter patapšno­
jo sau per blizgantį veidą su prijuostės kraštu. —Juk
čia buvo numatytos vaišės, o ne kokios laidotuvės. —
Ji pasigręžė į poną Randolfą ir balsiai suriko:—Gi­
lės šeima yra iš Laudeno apygardos, ponas Randol-
fai.
—O, tai puiki, puiki vietovė, mieloji Gile. Ten au­
ginami garsieji Virdžinijos žirgai.
—Tu turėsi žirgų, Gile?
—Nežinau, Viljamai Ernestai. —Jai buvo sunku
įsivaizduoti tą mažą storulę, raitą ant arklio, bet ką
gali žinoti?
— Ar galėsiu juos pamatyti?
—Žinoma. Jeigu aš jų tik turėsiu, galėsi pama­
tyti.
Gilė pastebėjo, kaip virš berniuko galvos Troter
įspėdama jai mirktelėjo, bet ji nepaisė.
— Juk aš išvažiuoju ne į Honkongą. Po šimts!
Galėsi sėsti į autobusą ir atvažiuoti pas mane. . . bet
kada.
Troter papurtė galvą. Uždėjo ranką Viljamui Er­
nestui, ant peties.
—Kai žmogus išvažiuoja, Viljamai Ernestai, vai­
keli, jam reikia įsikurti ir apsiprasti naujoje vietoje.
Ir kartais geriau jo nelankyti, iš pat karto.
Jei manai „niekada", Troter, taip ir sakyk. Bet ne­
jaugi taip ir būna? Negi aš niekada nebepamatysiu jū­
sų trijų? Negi jūs stovėsit šalia ir leisit išplėšti mane
iš čia, įkišti į mašiną ir išvežti? Duok man, Troter, ko­
kią virvę prisirišti, na, bent siūlelį! Reikia nelaukti, o
prisirišti pačiai.
—Aš tau parašysiu, Viljamai Ernestai. Laiškane­
šys atneš laišką su tavo pavarde. Tiktai tau.
107
 —Man? —paklausė jis.
—Ir niekam daugiau.
Gilė karingai pasižiūrėjo į Troter, bet Troter taip
susikaupusi keitė vietomis mėsos lėkštę ir mišrainės
dubenį, kad jos išraiška nieko nesakė.
Po vakarienės Gilė padarė pamokas žinodama, kad
to visai nereikia, kad panelė Haris nebematys jos tva­
rkingų skaičių, eilutė po eilutės įrodančių, jog Gilė
Hopkins suprato ir puikiai išmoko dešimtainę matų
sistemą. Paskui pagalvojo, gal paskambinti Agnesei,
tačiau ką jai»pasakysi? „Sudie", nors nė „Labas" nebu­
vo kaip reikiant pasakiusi? Vargšė Agnesė, kaip ji gy­
vens toliau. Ar piktai tryptelėjus koja įgrius po grin­
dim, ar kas nors ją pabučiuos ir stebuklingai pavers
karalaite? Tik labai gaila, Agnese, kad pasaulyje ma­
žai kas tenori pabučiuoti varlę.
Ne, neskambins, gal verčiau kada nors parašys.
Viljamas Ernestas nuvedė poną Randolfą namo ir
grįžo su knyga „Anglų poezija. Oksfordo leidinys", —
ją ponas Randolfas padovanojo Gilei atsisveikinimo
proga.
—Gile, vaikeli, ar supranti, kokia tai dovana?
Gilė suprato.
—Gali sakyti, kad jis čia išplėšė savo širdies dale­
lę ir atidavė tau.
Gilė perbraukė pirštu per susiraukšlėjusią rudą
odą, kuri atrodė kaip paties pono Randolfo, tačiau to
nepasakė, nes suprato, kad būtų negražu.
Ji palaukė, kol Troter nupuškavo laiptais pagul­
dyti Viljamo Ernesto, tada susirado eilėraštį:
Gimimas mūsų —užmarštis tylioji,
O siela, lyg žvaigždė dangaus ūkuos,
Kolei užgimsta, vieniša klajoja
Pasauliuose nepažiniuos...
Bet ne bejėgiai ir akli,
Bet ne nuogi ir ne silpni —
Su atšvaistu šlovės ateinam
Iš Dievo sodo, iš savos buveinės.
108
 Ir dabar ji tesuprato ne daugiau negu pirmąjį kar­
tą. Jei gimimas —užmarštis tylioji, tai kas tada mir­
tis? Bet pagaliau tai nesvarbu. Jai patiko pats skambė-
jimas —garsų kaitaliojimasis, jų supuolimas lyg ko­
kiam stebuklingam kaleidoskope.
„Bet ne nuogi ir ne silpni". Kas būtų galėjęs pama­
nyti, kad šitokie žodžiai taip gražiai suderėtų? Arba
jos mėgstamiausia eilutė: „Su atšvaistu šlovės atei­
nam". Nuo ko čia viskas priklauso? Nuo kokių garsų,
o gal nuo mintyse iškylančio vaizdo, kuris lyg kome­
ta pralekia nelabai ryškus, kaip žiūrint per blogai nu
statytus žiūronus?
„Iš Dievo sodo, iš savos buveinės". Ir vėl žiūronas
blogai nustatytas. Ar tas Dievas —tai didžiulis skrei­
tas, kvepiantis vaikų pudra? O buveinė — namai?
Naktį Gilė pabudo ir mėgino prisiminti sapną, ku­
ris ją ir pažadino. Jis buvo liūdnas, antraip ko gi jos
širdis būtų kaip koks gumulas blogai sugrūstoje bul­
vių košėje.
Ji sapnavo Kortnę. Kortnė atvažiavo jos pasiimti,
o paskui, kai ją pamatė, nusigręžė ir graudžiai pasa­
kė: „Niekada, niekada, niekada". Tačiau balsas buvo
ne jos, o Troter.
Gilė pradėjo tyliai verkti į pagalvę pati nežinoda­
ma dėl ko. Gal dėl tos savo beprotybės, kad niekaip
nepajėgė atsilaikyti ir pamilo juos visus.
Ir tada pas ją atėjo Troter, ir kai sėdosi, tai net lo­
vos spyrupklės sugirgždėjo nuo sunkumo. Troter pa­
silenkė prie Gilės, palaidi jos plaukai, naktį nebesu-
sukti į kuodą, užkrito ant Gilės plaukų.
—Viskas gerai, mažiule?
Gilė atsisuko į jos pusę, šis kalnas kvepėjo vaikų
pudra ir prakaitu. Tamsoje jos veido beveik nebuvo
matyti.
—Taip, —sušniurksėjo Gilė. —Gerai.
Troter pakėlė dryžuotos pižamos skverną ir švel­
niai nušluostė Gilei akis ir nosį.
—Aš turėčiau neparodyti, ką jaučiu. Tu man juk
109
nesi giminė, ir Dievas mato, kaip aš noriu, kad būtum
laiminga su saviškiais. Bet, —jos storas balsas pasi­
keitė, ir jis spigiai užbaigė: —kai pagalvoju, kad iš­
važiuosi, man plyšta širdis. —Ir didžiulis lyg mamu­
to kūnas ėmė krūpčioti nuo kūkčiojimo.
Gilė atsisėdo ir ištiesusi rankas kiek pasiekdama
apkabino Troter.
—Aš nevažiuosiu! —suriko ji. —Jie manęs ne­
privers.
Troter bematant liovėsi verkus.
—Ne, vaikuti. Reikia važiuoti. Tegul Viešpats
man atleidžia, kad aš dar didinu tavo širdgėlą.
—Aš dažnai parvažiuosiu ir būsiu su jumis.
Troter pakišo didelę šiltą ranką Gilei po pižama ir
pradėjo glostyti nugarą, kaip dažnai Gilė matydavo
ją glostant Viljamui Ernestui.
—Ne, Gile, mažiule. Šitaip niekas nedaro. Aš tau
jau sakiau per vakarienę. Jeigu jau kartą iš valties įli­
pai į garlaivį, tai ir plauk garlaiviu. Plaukti ir tuo, ir
tuo neišeina.
—Man išeis, —pasakė Gilė.
Didžioji ranka, raminamai sukanti ratus, einanti
per nugarą aukštyn ir žemyn, stabtelėjo pusiaukelėj,
bet netrukus vėl pajudėjo, ir Troter pasakė:
—Pasistenk neskaudinti ir mūsų, mažiule.
Tikriausiai Gilė turėjo užginčyti, bet ji pasidavė
tolygiam glostymui, tokiam maloniam, kad ją tik su­
ėmė noras susiriesti kaip mažamaklamkačiukui ir už­
miršti visą bjaurųjį pasaulį.
Ir ji beveik užmiršo —sėdėjo sau tyliai, o šilta
jauki didžiulė ranka pamažu maldė skausmą. Galų ga­
le Gilę apėmė snaudulys, ir ji nuslinko ant pagalvės.
Troter užtraukė antklodę jai iki smakro, gerai ap­
kamšė.
—Aš tavimi didžiuojuos, girdi?
—Taip, —sumurmėjo Gilė ir užmigo.

no
 DŽEKSONAS, VIRDŽINIJOS VALSTIJA
Kelionė dešimties metų senumo didžiuliu ponios
Hopkins „Biuiku" į Džeksoną Virdžinijos valstijoje
užtruko kiek daugiau kaip valandą. Gilei pasirodė,
kad važiavo kokį šimtą metų. Kiekvieną kartą, kai
keldavosi kitur, ji apie naująją vietą galvodavo kaip
apie laikiną apsistojimą savo kelyje, o dabar tai buvo
kelio pabaiga. Visada anksčiau ji žinojo, kad galės iš­
kęsti viską, nes neilgai trukus vieną dieną atvažiuos
Kortnė ir ją pasiims. Bet dabar ji pamatė, kad Kortnė
neatvažiavo. Vietoj savęs atsiuntė kitą. Ko gero,
Kortnė niekada ir neatvažiuos. Ko gero, ji nenori at­
važiuoti.
Liūdesys spaudė Gilei širdį. Ko ji čia, tame sename
automobilyje, su ta keista moteriške, kuriai tikriau­
siai jos nereikia, kuri ją pasiėmė tik dėl kažkokios
kvailos prasimanytos pareigos; ko ji čia, užuot buvusi
namie su Troter, Viljamu Ernestu ir ponu Randolfu,
kuriems ji iš tikro reikalinga, kurie. . . kaip išdrįsti
net sau pačiai ištarti tą žodį? . . myli ją.
Ir ji myli juos. Po galais! Ji pragyveno visą gyve­
nimą, —na bent nuo to laiko, kai Diksonai išsikėlė į
Floridą ir ją paliko, —stengdamasi neįsileisti į širdį
nieko, išskyrus Kortnę. Ji žinojo, kad neverta prisiriš­
ti prie ko nors, ko gali bet kuriuo metu netekti. Tačiau
Tompson Parke ji prarado galvą. Ji pamilo tuos tris
pakvaišėlius.
—Gal įjungti radiją?
—Ne, nereikia.
—Aš neišmanau tos dabartinės muzikos, bet ji
man visai nekliudo, jei tik ne per garsi.
Ar tu negali man duoti ramybės?
Kelias mylias nuvažiavo tylėdamos, paskui mote­
riškė prašneko vėl:
—Panelė Elis atrodo puikus žmogus.
Gilė gūžtelėjo pečiais.
—Turbūt.
—Ji... e... e... mano, kad man susidarė neteisingas
ill
įspūdis apie tuos namus, į kuriuos ji tave buvo atida­
vusi.
Kažkas tamsus ir karštas sukunkuliavo Gilės vi­
duje.
—Aną savaitę visi sirgo, —pasakė ji.
—Aišku.
Nieko tau neaišku.
—Panelė Elis bandė mane įtikinti, kad tau ten pa­
tiko... nepaisant viso ko. Iš tavo laiško...
Velniop tą laišką.
—Aš dažnai meluoju, —burbtelėjo Gilė.
—O. —Greitas žvilgsnis skersom į Gilę, paskui
tuoj vėl į kelią. Moteriškė buvo tokia maža, kad vai­
ras jai buvo sulig akimis. Gilė matė, kaip mažos jos
rankos kiečiau suspaudė vairą, kai ji pasakė:—Aš
maniau, kad tu su džiaugsmu važiuosi pas mane. Man
labai gaila.
Jeigu gaila, tai apsuk tą seną kledarą ir nuvežk
mane atgal. Bet ji, aišku, neapsuko.
Namas stovėjo miestelio pakrašty. Jis buvo kiek
didesnis už Troter namą, kiek senesnis ir kur kas tvar­
kingesnis bei švaresnis. Jokių žirgų Viljamui Ernes­
tui. Na, bet Gilė, tiesą sakant, ir nesitikėjo jų čia bū­
siant.
—Pamaniau, kad tu gal norėsi apsigyventi Kort-
nės kambary. Kaip tau atrodo?
—Man vis tiek.
Tačiau kai ji priėjo prie Kortnės kambario durų,
tai taip ir atšlijo. Viskas ten buvo raudona, pradedant
lova su baldakimu ir baigiant medžiaginiais žvėriu­
kais ir lėlėmis. Gilei nekilo kojos įeiti vidun.
—Nenusimink, brangioji. Namas didelis. Pasirink
kitą kambarį, koks patiks.
Kambary, kuris Gilei patiko labiausiai iš visų, bu­
vo rudu velvetu užtiestas gultas vietoj lovos, o nuo
lubų, pritaisyti plonomis vielutėmis, kabojo lėktuvų
modeliai. Vielinėje šiukšlių dėžėje mėtėsi krepšinio
bei futbolo kamuoliai ir beisbolo pirštinė, kuri dar te­
112
belaikė apėmus murziną dėmėtą kamuolį. Močiutė ra­
miai paaiškino, Gilei net nepaklausus, kad tas kamba­
rys Čadvelio, vyresniojo Kortnės brolio, lakūno, žu­
vusio degančiose Vietnamo džiunglėse.
—Gal tau padėti iškrauti daiktus?
Širdyje Gilė visa gerkle suriko: „Nereikia man jo­
kio padėjimo!", tačiau dėl Troter teatsakė:
—Ne, aš išsikrausiu pati.
Jos valgė priešpiečius valgomajame sidabriniais
su monograma įrankiais, iš porcelianinių su sidabri­
niais pakraštėliais indų, padėtų ant mezginių serve­
tėlių.
Močiutė pastebėjo, kaip Gilė žiūri į stalą.
—Pagalvojau —atšvęsim truputį, tu, manau, nie­
ko prieš, —pasakė ji lyg atsiprašydama. —Aš papra­
stai valgau virtuvėj... nuo to laiko, kai likau viena.
Žodis „viena" suvirpino Gilei širdį. Ji žinojo, ką
reiškia būti vienai. Bet tik gyvendama Tompson Par­
ke geriau suprato, ką reiškia turėti žmonių, o paskui
jų netekti. Ji pasižiūrėjo į droviai šypsančią moteriš­
kę, kuri buvo netekusi vyro, sūnaus, dukters. Va kas
yra „viena".
Joms bevalgant, moteriškė ėmė šnekėti vis dau­
giau —matyt, įveikusi drovumą arba stengdamasi
įveikti.
—Turbūt atrodys labai kvaila, jei pasakysiu tau:
„Papasakok viską apie save", bet aš iš tikro labai no­
riu, kad papasakotum. Noriu tave pažinti.
Žmonės ne taip pažįstami. Negi nežinai? Kalbos
nieko neduos, reikia pagyventi kartu, pamatyti ir blo­
go, ir gero. Tu mane greitai pažinsi. Tiek, kiek aš no­
rėsiu, kad pažintum.
—Panelė Elis sako, kad tu labai gabi.
—Gali būti.
—Ar manai iš karto eiti į mokyklą? O gal norėsi
pirma apsiprasti?
—Nežinau. Vis tiek.
—Tau, ko gero, bus nuobodu kiauras dienas sėdė­
ti su manim. Norėčiau, kad susirastum savo amžiaus
0. K Paterson
113
draugių. Tikriausiai čia aplinkui yra gerų mergaičių.
Per visą savo amžių nė karto nesu draugavusi su
jokia „gera mergaite".
—O ką tu mėgsti veikti?
Užsičiaupk. Negaliu pakęsti tokio lindimo.
—Nežinau. Nieko ypatingo.
—Jeigu mėgsti skaityti, čia tebėra visos Čadvelio
ir Kortnės knygos. O pašiūrėj tikriausiai yra net dvi­
ratis. Kaip manai, ar jis dar galėtų būti geras po tiek
metų? Ar norėtum dviračio? Galėtume nupirkti, jei
norėtum, pinigų rasim.
Liaukis čia prie manęs kibus. Nebeištversiu.
Juodvi plovė indus. Gilė tylėdama šluostė, o jos
močiutė susijaudinusi kalbėjo ir kalbėjo. Bet atsakyti
į jos klausimus beveik nereikėjo. Ji kalbėjo sau, ne­
svarbu, ar Gilė teikėsi ką pasakyti, ar ne. Kas čia pasi­
darė tai mažai moterytei, kuri buvo tokia tyli automo­
bilyje? Atrodė, lyg kas būtų atsukęs seniai nenaudotą
čiaupą. Ir kaip jį dabar užsukti? Reikia pabandyti. Gi­
lė garsiai nusižiovavo ir pasirąžė.
—Pavargai, mieloji.
Gilė linktelėjo.
—Matyt, dar negaliu atsimiegoti. Aną savaitę visi
sirgo, tai labai nusivariau.
—Ak, mieloji. Kaip aš nepagalvojau! Aš čia kalbu
sau, kalbu...
—Nieko tokio, nesijaudinkit. Gal aš tikrai einu ir
atsigulsiu, jeigu.jūs nieko prieš.
—Aišku. Aš pati irgi dažnai atsigulu pokaičio.
Ramiame Čadvelio kambaryje Gilė gulėjo ant nu­
garos ir žiūrėjo pro langą į mėlyną dangaus platybę.
Pasikėlusi ant alkūnės ji galėjo matyti kalvotus lau­
kus už miestelio ribos, o už laukų dunksojo kalnai —
tamsūs ir tvirti. Jai pasidarė lengviau. Įdomu, ar Cad-
velis ilgėjosi šių vaizdų, kai mėtė bombas į džiungles?
Kodėl žmogus palieka tokią taikią ramybę ir išeina į
karą? Gal jį privertė? Gal jis negalėjo kitaip pasiel­
gti? Bet Kortnė galėjo. Kodėl ji viską paliko? Juk ne­
114
galima palikti savo mamos vien dėl to, kad ji per daug
kalba? Kodėl ji paliko ir nė sykio nepargrįžo... tik va
dabar?
Ji mane myli, bent jau truputį. Parašė savo mamai,
kad atvažiuotų ir mane pasiimtų, nes jai rūpi, kaip aš
gyvenu. Ar tai nerodo, kad ji mane myli? Gilė atsikėlė
ir iš po krūvos marškinėlių ištraukė Kortnės nuotrau­
ką. Kaip juokinga. Ji dabar Kortnės namuose. Ir Kori­
nei daugiau nebereikia slapstytis stalčiuje. Ji atrėmė
nuotrauką į stalinę lempą. Gal močiutė leis nupirkti
jai rėmelius. Atsisėdo ant lovos ir pasižiūrėjo į Kori­
nę. Gražuolę šypsančią Korinę su nuostabiais danti­
mis ir puikiais plaukais.
Tačiau keista. Šis veidas atrodė nesavas šiame
kambaryje, kaip atrodydavo ir visur kitur. Ak, Kori­
ne, ko tu išvažiavai ir palikai ją? Ko išvažiavai ir pali­
kai mane?
Gilė pašoko ir vėl pakišo nuotrauką veidu į apa­
čią po marškinėliais.

JI ATVAŽIUOS ŠEŠIAIS BALTAIS ŽIRGAIS

(KAI ATVAŽIUOS)
Pašto dėžutė 33
Džeksonas, Vir.
Gruodžio 5-oji

Brangus Viljamai Ernestai,

Cha! Tu, aišku, manei, kad pamiršiu. Nesijaudink.
Aš tavęs nepamiršiu niekada. Tik esu labai užsiėmus
su žirgais, neturiu laisvos nė minutės. Ir taip pavargs­
tu nuo visokių darbų, kad vakare griūte griūnu j lovą.
Ar esi kada kuopęs mėšlą?
Juokauju. Iš tikrųjų tai čia gana įdomu. Mes ren­
giame šešis žirgus lenktynėms, kurios greitai bus
Čarlztaune, ir aš turiu padėti juos treniruoti. Vienas iš
jų, vardu Šlovės Atšvaistąs, tikrai turėtų laimėti. Pri-
115
zas—pusė milijono dolerių, tai kai jis laimės, mes
pasidarysim dar turtingesni. Nors ir dabar mums ne­
trūksta pinigų, juk esam milijonieriai.
Kaip einasi mokykloj? Manau, kad panelei Mak-
neir net nosis ištįso nuo visų tų žodių, kuriuos išmokai
pereitą mėnesį. Mokykis ir toliau —skaityk garsiai
ponui Rando1fui.
Pasakyk Troter, kad turime tris tarnaites ir virėją,
bet virėja nė pusės Troter neverta, nors deda daugybę
visokių neregėtų skanskonių. (Cha! Garantuoju, tavo
panelė Makheir išvirs iš klumpių, kai perskaitysi jai
šitą žodį.)
Greitai parašysiu vėl.
Gilė
P. S. Mano močiutė liepia ją vadinti „Nonė“7. Ko
tie turtuoliai neprasimano!
Tompson Parko Pradžios mokykla
Tompson Parkas, Merilendas
Gruodžio 1-oji
Brangioji Gile,
Jei kas man būtų pasakęs, kad taip tavęs pasiilg­
siu, niekada nebūčiau patikėjus. Tačiau viliuosi, kad
tau patinka naujoji mokykla, o tu taip pat joje patinki
visiems. Noriu pasakyti, kad siųsdama tau į Virdžiniją
pažymių knygutę, tavo kūrybos pavyzdžių neįdėsiu.
Greitai gausi keletą knygų, kurias norėjau tau pa­
skolinti, bet dabar, kai jau išvažiavai iš mūsų, aš jas
dovanoju—tegul primins mūsų klasę—„Haris-6".
Aš niekada tavęs nepamiršiu, net jei man ir nebe­
parašysi, bet man būtų labai malonu sužinoti, kaip tau
sekasi.
Sėkmės!
Barbara Haris
7Močiutė (itališkai).

116
Gruodžio 10-Q/i
Brangi Gile,
Kaip gyveni? Aš gerai. Man patiko tavo laiškas.
Man patinka tavo žirgai. Parašyk vėl greit.
Bučiuoju
Viljamas Ernestas Tigas
P. S. Ar laimėjai lenktynes?
Pašto dėžutė 33
Džeksonas, Virdžinija
Gruodžio J5-oji
Brangi panele Haris,
Dž. R. R. Tolkino knygas gavau kitą dieną po jūsų
laiško. Dabar žinau, kas tokia buvo Galadrielė. Kaip
manot, ar reikia Frodui atgauti stebuklingąjį žiedą?
Man rodos, būtų gerai, jeigu jis jį turėtų Ir pats viską
tvarkytų. Suprantat, ką turiu omeny? Už knygas ačiū.
Labai įdomios.
Man jos labai padeda, nes čia mokykla baisi. Nie­
kas nieko neišmano, mokytojai taip pat. Kaip norė­
čiau vėl būti savo klasėje „Haris-6 ".
Buvusi jūsų mokinė
Gilė Hopkins
P. S. Galite, jei patinka, vadinti mane Galadriele.
Gruodžio 16-oji

Bangus Viljamai Ernestai,

Aišku, lenktynes mes laimėjom. Dabar ruošia­
mės Kentukio žirgų lenktynėms. Ko gero, turėsiu pra­
leisti daug pamokų, nes reikės ten būti, bet nesvarbu.
Man sakė, kad tikriausiai galėsiu peršokti į devintą
klasę, nes esu toli pralenkus visus tos mulkių mokyk­
los šeštokus. Kai užaugsi, pasiimsiu į žirgų lenktynes
ir tave. Kaip manai?
117
 Pasveikink nuo manęs Troter ir poną Randolfą. Ar
skaitai balsu ponui Randolfui, kaip sakiau?
Nepamiršk.
Gilė
P. S. Galėtum paprašyti Kalėdų senelį, kad tau pa­
dovanotų karatė vadovėlį.
Gruodžio 17-oji
Brangus Viljamai Ernestai, Troter ir
ponas Randolfai,
Vakar parašiau Viljamui Ernestui, bet dabar gavau
naujų žinių. Sužinojau, kad gruodžio 23 dieną atva­
žiuoja mano mama. Suprantu, aš daug meluoju, todėl
jūs dabar nepatikėsit, bet šį kartą tai tikra teisybė. Ji
iš tikrųjų atvažiuoja. Linkiu jums visiems linksmų
Kalėdų ir laimingų Naujųjų Metų.
Galadrielė (Gilė) Hopkins

Jos mama iš tikro turėjo atvažiuoti. Bent taip

buvo įsitikinusi None, kuri su ja kalbėjosi telefonu,
kai Gilė buvo mokykloje. Gruodžio dvidešimt trečią
dieną vienuoliktą valandą ryto ji turėjo būti Daleso
aerouoste. Dar visa savaitė laukimo. Gilei atrodė,
kad numirs belaukdama. Kad nebūtų taip sunku, ji
imdavosi darbo —plaudavo, tvarkydavo kambarius.
Nonė buvo kaip rėikiant. Tiesa, dar ir dabar savo
šnekumu ji kartais įvarydavo Gilei galvos skausmą,
bet tikrai ne iš blogos valios. Be to, jeigu jau kada
Gilei pritrūkdavo kantrybės besiklausant, ji visada
prisimindavo pirmąją dieną, kai Nonė ją nuvedė į
Džeksono pradžios mokyklą.
Juodvi įžygiavo į vedėjos kabinetą, ir None pa­
sakė:
— Margareta, čia mano anūkė Galadrielė Hop­
kins.
Vedėja pakėlė antakius. Ji, matyt, pažinojo Nonę
118
jau daug metų, o dabar pirmą kartą išgirdo ją turint
anūkę.
— Jūsų anūkė?—tarė ji ir nužvelgė naują Gilės
bliuzelę ir megztinį.—Hopkins, sakot?
Čia jau Nonei nieko nebūtum galėjęs prikišti. Ji
nė nemirktelėjo.
— Taip, Hopkins, sakau. Kortnės duktė.
— Aišku,—tarė vedėja; taip ir galėjai matyti,
kaip jos sumautoje galvoje sukasi ratukai.—Aišku.
Hopkins. Koks, jūs sakot, jos vardas?
Ar žodį „vardas" ji ištarė ne kiek pabrėžtiniau?
Jeigu ir taip, Nonei nuo to buvo nei šilta, nei šalta.
Ji lėtai ir kantriai padiktavo „Galadrielė" paskie-
meniui, kaip kad Gilė būtų diktavusi kokį sunkų
žodį Viljamui Ernestui.
— Pažymių knygutę jums atsiųs iš anos mokyk­
los. Ji mokėsi Merilende.
— Merilende? —Tonas toks pat kaip pirma, sa­
kant „Hopkins".
Šita scena su mažais pakitimais dar ne sykį kar­
tojosi mokykloje per pirmąsias savaites.
— Hopkins? —klausdavo ją.
— Galadrielė? Koks čia vardas?
— Merilendas, sakai?
Gilė jau buvo įpratusi atsilaikyti prieš pašaipas,
bet kad tą būtų mokėjusi tokia močiutė kaip Nonė,—
sunku įsivaizduoti. Tačiau Nonė kiekvienąsyk tik
pasižiūrėdavo sau išilgai trumpos nosies, ir pašaipos
nutildavo, bent į akis. Nonė buvo daug kietesnė, negu
atrodė.
Tačiau dabar viskas bus gerai joms abiems. Atva­
žiuos Kortnė.
—Kvaila šitaip jaudintis, ar ne,—pasakė No­
nė.—Juk ji —tikra mano duktė. Bet viskas buvo
taip seniai. O ji tada beveik nesikalbėdavo nei su
tėvu, nei su manim. Ką mudvi sakysime viena kitai?
Ak, None. Jeigu žinočiau, ką sako vienos kitoms
mamos ir dukterys, argi aš tavęs nepamokyčiau? Bet
iš kur man žinoti?
119
 — Jai aš atrodysiu baisiai pasenus. Mano plaukai
buvo tamsūs, kai ji išvažiavo.
— Taip? —Gilė pabandė įsivaizduoti Noną su
Kortnės plaukais. Nieko neišėjo.
— Kaip manai, ar labai kvailai atrodytų, jeigu
aš uždėčiau toną?
— Toną?
— Na, truputį padažyčiau žilumą.
Nonė su dažytais plaukais?!
— Kodėl ne?
— Na, tai ir padarom taip.
Kol Nonė nusidažė ir susigarbiniavo, Gilė apsi­
kirpo ir išsidžiovino su fenu.
— Tu labai gražiai atrodai, vaikuti.
Nonė buvo suvis nepanaši į save, bet Gilė, tiesa,
jos niekada nė nebuvo mačiusi juodais plaukais.
Gal Kortnei ji pasirodys ir labai šauni.
— Jūs irgi gražiai,—pamelavo ji.
Pinigų jos turėjo daugiau negu Troter, tačiau
ne tiek, kiek ji rašė laiškuose Viljamui Ernestui. Ir
vis dėlto Nonė nusprendė karališkai pasiruošti Kort­
nės sugrįžtuvėms. Ji nupirko Kalėdų eglutę iki pat
svetainės lubų —net turėjo pasisamdyti kaimynų
berniuką, kad įneštų iš senojo automobilio į namą
ir padėtų pastatyti.
Visi žaislai, kuriuos kabino, turėjo savo istoriją,
ir Gilė viena ausim klausėsi, kaip Nonė pasakojo
apie kiekvieną. Atidžiai klausytis ji negalėjo susi­
kaupti, bet išgirdo, kad tą kreivą kartoninę žvaigž­
dę buvo padaręs Čadvelis trečioje klasėje. Beveik
visi blizgučiai buvo seniai nubirę. Medžiaginį senį
besmegenį buvo padariusi Kortnė, kol dar buvo ma­
žytė, dabar jis buvo pilkas ir pradėjęs irti. Čia buvo
ir daugybė popierinių sutrūkinėjusių girliandų.
— Ar tas girliandas jūs irgi manote dėti ant eg­
lutės? —paklausė Gilė.
— O, būtinai. Mes visada jas dėdavome.
Tai Gilė rūpestingai suklijavo tas girliandas ir
apkarstė jomis eglutę. Vaizdas buvo baisus —krūva
120
šlamšto. Tačiau ant viršaus ji apžarstė blizgučiais —
tris dėžutes sunaudojo, ir eglutė apsidengė sidabri­
niu šydu. Ir kai tamsiame kambaryje ant eglutės
uždegė žvakutes, ji atrodė visai neblogai.
Nonė čia užsidėjusi akinius, čia nusiėmusi apžiū­
rinėjo eglutę, o galiausiai, palikusi akinius kaboti
su kaspinėliu ant kaklo, pliaukštelėjo rankom lyg
maža mergaitė ir pasakė:
— Neprisimenu, kad būtume kada turėję tokią
gražią eglutę!
Neprisiminė, kai paskui apie tai pagalvojo, ir
Gilė.
Gruodžio 20-oji
Brangioji Gile,
Vadinasi, tavo mama atvažiuoja pas tave? Įsi­
vaizduoju, kaip jaudinies. Ponas Randolias, Viljamas
Ernestas ir aš linkime tau geriausios kloties.
Beje, Viljamas Ernestas vakar parėjo kruvina
nosimi. Tu mane pažįsti, aš vos nenumiriau, o jis —
nebežino kaip didžiuotis. Ponas Ivansas paskambino
man, norėjo pranešti, kad mano vaikas mušasi mo­
kykloje, bet pradėjo labiausiai juoktis, nebegalėjo
nė kalbos užbaigti. Ką tu apie tai manai?
Nuoširdžiai tavo
M.eime M. Troter
Paukšt! Va ką ji apie tai mano.

NAMO

Lėktuvas vėlavo. Gilei atrodė, kad šiame pasau­

lyje visada taip: ko labiausiai lauki —būtinai vėluo­
ja. Iš susijaudinimo ir nerimo jai paširdžiuose kažkas
plastėjo. Vėsioje laukiamojoje salėje jai buvo karšta
ir prakaitas gėrėsi į naujos bliuzelės pažastis. Susi-
121
 gadins tikriausiai bliuzelė, be to, dar atsiduos pra­
kaitu.
Ir staiga, kai ji jau buvo benuleidžianti akis nuo
durų, į kurias įtemptai žiūrėjo, durys atsidarė, ir pro
jas nuo eskalatoriaus pasipylė žmonės. Visokie —
visokio ūgio, odos spalvos, visi labai skubėdami.
Daugelis dairydamiesi draugų ar saviškių, kuriuos
radę pradėdavo džiugiai šūkčioti, puldavo kits kitam
į glėbį. Motinos, nešančios pavargusius, neramius
vaikus. Tarnautojai —nuleidę galvas, mosuodami
dailiais odiniais „diplomatais". Močiutės ir sene­
liai, apsikrovę krepšiais su Kalėdų dovanomis. O
Kortnės nebuvo.
Gilei sutraukė paširdžius. Viskas —melas. Ji ne­
atvažiuos niekada. Durys ėmė krūpčioti, pasidarė
neryškios. Gilė jau norėjo eiti laukan. Juk neims
verkti čia tame kvailame aerouoste. Bet tą akimirką
ji išgirdo drebantį Nonės balsą:
— Kortne.
— Sveika, None.
Tačiau ten buvo ne Kortnė. Negalėjo būti Kortnė.
Kortnė aukšta, liekna, žavinga. Moteris, kuri stovėjo
prieš jas, buvo ne aukštesnė už Nonę, tokia pat sto­
rulė, nors tikrai pamatyti, kokia jos figūra, negalėjai,
nes buvo su ilga pelerina. Plaukai ilgi, tačiau blau­
sūs ir sulipę, reikalingi plovimo, visai kaip Agnesės
Stouks, tik kad tamsūs. „Nuvyto gėlių vaikas",—din­
gtelėjo Gilei, tačiau tučtuojau tą negražią mintį ji nu­
stūmė šalin.
Nonė jau buvo benorinti nedrąsiai apkabinti jau­
nesniąją moteriškę, bet tarp jų atsidūrė didžiulis
išsiuvinėtas krepšys, kabantis jaunesniajai ant peties.
— Čia Galadrielė, Kortne.
Akimirksnį blykstelėjo šypsena, ta pati, kuri buvo
įsirėžusi Gilei į širdį. Nuostabūs dantys. Taip, čia
Kortnė Raterford Hopkins. Be jokių abejonių. „La­
bas". Žodis beveik neišėjo pro lūpas. Ką jai dabar
reikėtų daryti? Pabučiuoti Kortnę ar dar ką?
Sulig ta mintim Kortnė apsikabino ją, ir didžiulis
122
jos krepšys įsirėmė Gilei į krūtinę ir pilvą.
— Ji lygi su manim,—pasakė taip, tarsi Gilės
čia nė nebūtų.
— Ji miela mergaitė,—tarė Nonė.
—Na aišku,—Kortnė žingtelėjo atgal ir nusišyp­
sojo ta žavinga, širdį gniaužiančia šypsena.:—Ji ma­
no, ar ne taip?
Nonė nusišypsojo, tik kur kas blankiau negu
duktė.
— Tai gal jau einam, atsiimsim tavo daiktus.
— Mano daiktai čia,—pasakė Kortnė ir paplojo
per savo krepšį.—Nieko daugiau neturiu.
Nonė atrodė maždaug taip, kaip gavusi per veidą.
— Bet. . .—pradėjo ji ir tuoj nutilo.
— Kiek drabužių reikia dviem dienom?
Dviemdienom? Vadinasi, pagaliau Kortnė atvažia­
vo jos pasiimti.
— Juk sakiau per telefoną, kad atvažiuosiu Kalė­
dų ir pasižiūrėsiu, kaip laikosi mergaitė. . .
— Bet kai aš tau siunčiau pinigus. . .
Kortnės veidas buvo griežtas, tarp antakių susi­
metė kelios raukšlės.
— Klausyk, aš atvažiavau, ar ne? Ir nepradėk
čia manęs graužti dar man gerai nespėjus išlipti iš
lėktuvo. Viešpatie, jau trylika metų aš gyvenu atski­
rai, o tu dar vis manai, kad gali mane mokyti.—Ji
nustūmė krepšį už nugaros.—Einam iš čia.
Nonė su širdgėla pažiūrėjo į Gilę.
— Kortnė. . .
Ji atvažiavo ne todėl, kad norėjo atvažiuoti. At­
važiavo todėl, kad Nonė sumokėjo už kelią. Ir ne­
pasiliks čia. Ir nesiveš jos pas save. „Aš tave my­
lėsiu amžinai". Melas. Visas Gilės gyvenimas nuėjo
perniek dėl to bjauraus melo.
— Man reikia į tualetą,—pasakė Gilė Nonei.
Ir paprašė Dievą, kad tik jos nesumanytų eiti kartu,
nes ji norėjo pirmiausia nusivemti, o paskui —pa­
bėgti.
Pabandė vemti, bet nieko neišėjo. Tada dar tebe­
123
drebėdama nuo pastangų įmetė kelias monetas į te-
lefoną-automatą už sienos ir surinko numerį. Pasi­
girdo keturi signalai.
— Alio.
— Troter, čia aš, Gilė.
Dieve, padaryk, kad nepravirkčiau kaip mažas
vaikas.
— Gile, vaikeli. Kur tu esi?
— Niekur. Nesvarbu. Aš grįžtu namo.
Ji girdėjo sunkų Troter alsavimą aname linijos
gale.
— Kas atsitiko, mažyte? Ar neatvažiavo mama?
— Ne. Atvažiavo.
— Ak, vargšyte tu mano.
Gilė jau verkė. Nebegalėjo susilaikyti.
— Troter, viskas blogai. Niekas nepasidarė taip,
kaip turėjo būti.
— O kaip, tavo galva, turėjo būti? Gyvenimas ne
toks, koks „turėjo" būti, gyvenimas sunkus.
— Bet aš visą laiką maniau, kad jeigu mano mama
atvažiuos. . .
— Mielas vaikeli, argi tau niekas nėra sakęs?
Aš maniau, kad tu būsi viską supratus.
— Ką?
— Kad visos kalbos apie laimingą pabaigą yra
melas. Vienintelė pabaiga šiame pasaulyje yra mirtis.
Na, bet nesvarbu, ar laiminga toji pabaiga, ar ne,
juk tu, šiaip ar taip, dar nemanai mirti, ar ne?
— Troter, aš kalbu ne apie mirimą, aš grįžtu
namo.
Tačiau Troter tarsi negirdėjo, ką ji sako.
— Kartais šiame pasaulyje mums pasiseka, ir ta­
da mes patenkinti sakom: „Na va, pagaliau —laimin­
ga pabaiga. Taip ir turi būti". Tarsi gyvenimas pri­
valėtų mums duoti visokio gerumo.
— Troter. . .
— Bet būna ir daug gerų dalykų, vaikuti. Saky­
sim, šį rudenį tu atėjai pas mus. Tai buvo didžiausia
laimė mudviem su Viljamu Ernestu. Tačiau visą
124
gyvenimą tikėtis gero —būtų tik savęs apgaudinė­
jimas. Gerumo būna nedaug, jis nekrinta iš dangaus.
— Jei gyvenimas toks blogas, tai kaip jūs esat
tokia laiminga?
— Ar aš sakiau „blogas"? Aš sakiau „sunkus".
O kai įveiki sunkumą, tada ir būni laimingas, ar ne
taip?
— Troter, gana tų pamokslų. Aš noriu namo.
— Tu ir esi namie, vaikeli. Tavo močiutė —tavo
namai.
—Ar noriu būti su jumis, Viljamu Ernestu ir
su ponu Randolfu.
—O ją paliktum vienui vieną? Argi taip galima?
—Velniop, Troter. Nenorėkit iš manęs padaryti
šventeivos.
— Nieko iš tavęs padaryti aš nenoriu.—Aname
linijos gale tapo tylu.—Man, Viljamui Ernestui ir
ponui Randolfui tu patinki tokia, kokia esi.
— Eik peklon, Troter,—švelniai pasakė Gilė.
Atodūsis.
— Na, nežinau. Aš buvau numačius amžinam
gyvenimui eiti kitur.
— Troter. . .—Gilė stengėsi suvaldyti balsą, kad
pasakytų ramiai. . .—Aš tave myliu.
— Žinau, vaikuti. Aš tave irgi myliu.
Gilė atsargiai pakabino ragelį ir nuėjo atgal į
tualetą. Čia nusišnypštė nosį į tualetinį popierių ir nu­
siprausė veidą.
Kai grįžo pas nekantraujančią Kortnę ir priblokštą
Nonę, ji jau buvo susivaldžiusi ir apsiraminusi.
—Atsiprašau, kad sugaišinau,—pasakė.—Dabar
jau galim eiti namo.
Be atšvaisto šlovės, ko gero, tačiau Troter galės
ja didžiuotis.

125
 APIE AUTORĘ IR APIE KNYGĄ

Ketrina Paterson — šių dienų amerikiečių vaikų rašytoja, ži­

nomų ir skaitomų, į daugelį pasaulio kalbų verčiamų knygų
autorė. John Newbery medaliu „Už didžiausią indėlį į Ame­
rikos vaikų literatūrą" buvo apdovanotos net dvi rašytojos
knygos — 1978-aisiais „Tiltas į Terabitiją" ir 1981-aisiais „Džei-
kobą aš mylėjau". 1977 metais Nacionalinė literatūros pre­
mija suteikta apysakai „Lėlių meistras", 1979 metais—„Smar­
kuolei Gilei Hopkins", kurios viršelį puošia dar ir sidab­
rinis Newbery Honor Book ženklas.
Vienuolikmetė Gilė yra niekieno vaikas. O, kad ji galėtų
susirasti savo nuostabiąją mamą Kortnę, kad galėtų gyventi
su ja! Tuomet niekas nebe vežiotų jos iš vienų bjaurių globo­
tojų namų į kitus, dar bjauresnius. Smarkioji Gilė Hopkins
visoje apylinkėje garsi gudruolė ir neklaužada, tad ar galima
tikėtis, kad jai įtiks Meimė Troter, nauja globėja, stora, be­
maž neraštinga našlė. Neužmirškime, kad tuose namuose dar
yra septynmetis berniukas — visiškas kvaišelis, kad ten kas
dieną lankosi susiraukšlėjęs aklas juodaodis seniukas. Tai bent
„šeimynėlė"! Net panelė Haris, šalta ir tiksli kaip kompiuteris,
baisiausiai erzina Gilę.
Ir juokinga, ir pikta, kai Gilė su kerinčia šypsena veide
už nugaros rezga pinkles žmonėms, kurie stengiasi būti jai
geri ir draugiški. Bet atiduodama savo Gilę Hopkins į lie­
tuvių skaitytojų rankas, Ketrina Paterson parašė: „Tai pasa­
kojimas apie vaiką, kuris gyveno labai sunkiai ir užtat pasidarė
labai piktas, nepaklusnus. Kaip motina noriu paprašyti jūsų
skaitytojus žiūrėti į mano vaiką geranoriškai, ne todėl, kad
jis to vertas, o todėl, kad jam šito labai reikia".
„Smarkuolė Gilė Hopkins"— nepaprastai graži, išmintingo
ir mylinčio žmogaus papasakota istorija apie mergaitę, iš
paskutiniųjų ieškančią tos vienintelės vietos, kurią vadiname
namais.
 TURINYS

Sveika atvykus į Tompson Parką ......................................... , 5

Žmogus, ateinantis vakarieniauti ............ 9
Nauji nemalonūs netikėtumai .............................................. 17
Sabalas — stebuklas ............................................................. 25
Viljamas Ernestas ir kitos pilkos gėlelės ............................. 38
Panelei Haris geruoju nesibaigs .......... 47
Dulkės ir neviltis ............................................................. 53
Autobuso bilietas ......... 67
Paukšt! ........ 81
Viešnia ................................................................................... 90
„Niekada" ir kiti neištesėti pažadai ................................ 98
Atsisveikinimas .................................................................... 105
Džeksonas, Virdžinijos valstija ........................................... 111
Ji atvažiuos šešiais baltais žirgais (kai atvažiuos) .............. 115
Namo ..................................................................................... 121
 J A U N E S N I A M M OK Y K L I N I A M A M 2 I U I

nATEPCOH K3tphh
BEJIHKOJIEnHAfl rHJIJlH XOnKHHC
rioBecTb
JUifl M^aAUiero uiKOAbHoro B03pacTa
riepeBejia c aHrviHficKoro PoMyajiAa 3aropcKeHe
XyAOJKHHK TeAHMHHaC JleOHaBHHIOC
Ha AHTOBCKOMH3 blKe
HaAaTeAbCTBo tBmypHc*, 232600, BHAbHioc.AjibrHpAO 31.
PATERSON Ketrina
SMARKUOLE GILE HOPKINS
Apysaka
Redaktorė R. Kumžienė
Dailininkas G. Leonavičius
Meninis redaktorius S. Sniras
Techninė redaktorė D. Balčiūnaitė
Korektorės D. Dubickaitė, L. Vasiliauskaitė
HB Ni 814
Duota rinkti 1989 03 02. Pasirašyta spaudai 1989 08 01. Leidinio Nr. 730. Formatas 60x90/16.
Popierius ofsetinis Nr. 2. Garnitūra .Baltika", 12 punktų. Fotorinkimas. Ofsetinė spauda. 8 sąl.
sp. L 9 sąl. spalv. atsp. 6,52 apsk. leid. 1. Tiražas 45 000 egz. Užsakymas 1057. Kaina 45 kp
.Vyturio" leidykla, 232600, Vilnius, Algirdo 31
Spaudė Motiejaus Sumau§ko spaustuvė, 232600, Vilnius, A. Strazdelio 1
i