1 paskaita

Įvadas. Populiariosios kultūros ir literatūros samprata. Populiariosios kultūros samprata XX a.

pradžioje: Ortega y Gasseto, Th. Adorno, M. Horkheimo, W. Benjamino darbai.

Populiarioji kultūra ir literatūra: samprata, sąvokos, raida

Sinonimai: : masinė, populiarioji kultūra, parakultūra, paraliteratūra, popkultūra.
pramoginė, komercinė, mėgėjiška, laisvalaikio, periferinė,trivialioji literatūra. Tarpukariu-
bulvarinė, saloninė, geltonoji literatūra
• Sąvoka : Populiarioji kultūra yra gaminamas ir vartojamas ekspresyvus turinys, lengva
pramoga, kuri yra sumontuota, ant kurios yra tvarkingai užklijuota “kultūros industrijos
etiketė”. Populiariąją kultūrą sudaro pastovieji simboliai ir klišės.
• Populiarioji literatūra- tai nesudėtingo turinio ir paprastos raidos tekstai, skirti
hedonistiniams, iš dalies pažintiniams, plačiosios auditorijos poreikiams tenkinti.

• Kada atsirado pop kultūra: XX a. pirmoje pusėje Vakaruose filosofai ir kultūrologai

įtvirtina sampratą, kad populiarioji, masinė kultūra yra susijusi su masine visuomene, kuri
susiformavo kaip modernizacijos, industrializacijos, urbanizacijos, standartizacijos
procesų rezultatas.

• Ortegos y Gasseto samprata: masinės kultūros priešingybė elitinė kultūra.

Visuomenę jis skirsto į mažumą ir daugumą. Mažuma – intelektualioji visuomenės dalis,
dauguma vidutinybių masė. Taip jis įtvirtina ilgą laikotarpį vyraujančią nuomonę, kad
masinė kultūra yra prasta, neverta dėmesio, skirta tik masėms. Tačiau masinė
kultūra nėra ir jos nereikia suprasti kaip antikultūros.

• Britų sociologas R. Williamsas išskiria kelis veiksnius, kurie išryškėja moderniųjų laikų
pradžioje: gyventojų koncentracija miestuose; darbininkijos klasės koncentracija
pramonės centruose; sparčiai išsiplėtusi darbininkų klasės koncentracija. Šie
veiksniai sudarė sąlygas masinės demokratijos reiškinio atsiradimui. Socialinės kritikos
šaltiniuose masinė kultūra buvo interpretuojama kaip elitinės, aukštosios kultūros
priešingybė, nulemta moderniosios visuomenės raidos.

• Britų kultūrologas W. Hogarthas masinės kultūros produkciją vadina vienoda

kultūra, dieta, kurią masinės bendrovės pasiūlo didžiausioms žmonių masėms. Jis teigia,
kad masinė literatūra, kinas, muzika įtvirtina naratyvines klišes, kurios nulemia
vartotojo prieraišumą masiškai kuriamiems, gaminamiems standartizuotiems
kultūros produktams.
 • John Fiske. “Visuotinis vartojamumas kartu su visuotiniu kritiniu nepritarimu yra
pakankamai aiškus ženklas, kad kultūros prekė yra populiari.”
•
• Populiarioji literatūra priklauso plačiam reiškiniui – popkultūrai, kurios įsivyravimą
lėmė ekonominiai masinės gamybos ir masinio vartojimo veiksniai.
• Populiarioji literatūra išplito suklestėjo išplitus knygų leidybai ir atsiradus miestų
skaitytojui.
• Europoje ir JAV apie 19 amžiaus vidurį.
• Atstovai: Pasauliniais populiariosios literatūros klasikais tapo A. Diuma, Ž. Vernas,
A. Kristi, A. Konan – Doilis, S. Kingas ir kiti.
•
• Bruožai:
• Populiariosios literatūros prigimtis labiausiai išryškėja ją gretinant su aukštąja literatūra.
• jos komunikacija su skaitytojais remiasi ne individualia autoriaus kūrybine programa bei
menine konjunktūra, o pastoviais ir nesunkiai atpažįstamais žanro dėsniais.
• Populiariosios literatūros funkcijos: pramoga, terapinis šio tipo kūrybos poveikis,
pažintinis, auklėjamoji reikšmė.
• . Itin plati populiariosios literatūros žanrinė įvairovė: meilės, nuotykių, siaubo,
detektyvinė, kelionių literatūra, populiarusis istorinis romanas.
• Aukštosios ir populiariosios literatūros ribos nėra griežtos, nereti jų meninės kalbos
bei funkcijų susipynimo, autorių „migracijos“ atvejai.
• Populiariosios literatūros žanrinius tipus (detektyvinė, kelionių literatūra, meilės
romanas, fantastika, nuotykių, žurnalistinis romanas) vienija demokratinis pobūdis ir
skaitomumo rodikliai, bet esmingai atskiria meninis lygis
• Populiariajai literatūrai tiesioginę įtaką daro komercinis interesas, rinkodaros
dėsniai, kasdienis gyvenimo stilius, šiuolaikinės kultūros industrijos (reklama, mada,
televizijos serialai...)
Populiarioji literatūra aktyvuoja ne suvokėjo intelektą, bet jusles, o estetinį pasigėrėjimą
nustelbia malonumas ir pasitenkinimas. Populiarioji literatūra atitinka viešai įsigalėjusias
moralės ir elgesio normas, patvirtina kasdienio gyvenimo stereotipus.
• Įvairių žanrų populiariosios literatūros tekstams yra būdingas:
• nesudėtingas siužetas,
• daug veiksmo ir dinamikos;
• yra griežtos teigiamų ir neigiamų veikėjų ribos.
• Populiariosios literatūros tekstas neturi potekstės, gelmės, daugiaklodiškumo.
• tekstuose kartojasi pasakojimo schemos: lemtingi sutapimai, lūkesčių išsipildymas,
gėris laimi, blogis baudžiamas, triumfuoja teisingumas (Pelenės istorijos nuolatinis
pasikartojimas ir laiminga pabaiga meilės romanuose; pergalė kovos žygiuose
nuotykiniame istoriniame romane; detektyvinės mįslės išsprendimas detektyvuose).
Literatūros sociologai sako, jog populiarioji literatūra yra konkretaus meto visuomenės
vaizduotės apibendrinimas. Todėl populiarioji literatūra visuomet yra aktuali, ji neturi
būsimojo laiko, nėra galimybės kalbėti apie jos išliekamąją literatūrinę vertę. Kitaip
sakant, populiarumas (arba masinis vartojimas) nėra būtina populiariosios literatūros
sąlyga, daug svarbesnis yra aktualių klausimų (sociologinių, politinių, kultūrinių) kėlimo
literatūros priemonėmis kriterijus.
• Pop literatūra lietuvoje- Lietuvių populiarioji literatūra susiformavo tarpukariu, ši
lietuviškoji literatūra buvo įtakota vakarų populiariosios literatūros klasikos.
Pvz.:

2 paskaita
Populiariosios literatūros tradicijos Vakarų literatūros istorijoje: ištakos, pagrindinių
populiariosios literatūros žanrų susiformavimas ir jų apžvalga.

Populiariosios literatūros žanrai: istorinis romanas

Ištakos -Istorinio - nuotykinio romano žanras kaip toks grynas darinys neatsirado, jo „gimimo“
priežastis – dviejų tipų – istorinio ir nuotykinio – suplakimas į vieną.
 Tačiau grožinė proza, kurią būtų galima pavadinti 'istorine' buvo parašyta
septynioliktame amžiuje. Šiuolaikinis' istorinis romanas pradedamas plėtoti
devyniolikto amžiaus pradžioje ir siejamas su vienu autoriumi Walter Scott.
 LT- R. Šavelio „Tadas Blinda“ ir kituose.
 Vienu geriausių pavyzdžių galėtų būti K. Almeno romanai, rašyti išeivijoje, ir Lietuvoje
šio rašytojo iniciatyva leista „Skomanto“ trumpų istorinių nuotykinių romanų serija,
skirta paaugliams, leista nuo 1993. Po Nepriklausomybės atkūrimo yra rašoma itin daug
nuotykinių istorinių romanų.
 PVZ K. Almeno Skomanto serijos romanas "Belaisvis", audioknygaNuoroda

Pirmajame Skoto romane „Vaverlis“ veikia tikri istoriniai personažai – gražusis princas Čarlsas,
ir sukurti rašytojo vaizduotės. Romane kalbama apie 1745 m. sukilimą, kai buvo bandyta į
Anglijos sostą sugrąžinti škotų dinastiją
Apibūdinimas- istorinis romanas yra toks „romanas, kuris nusako istorijos laikotarpį ir bando
perteikti jo dvasią, praėjusio amžiaus socialines sąlygas realistinėmis detalėmis ir lieka ištikimas
istoriniam faktui“.
 Bruožai:– yra istorinis siužetas ir veiksmas. Lemiantis keturias pagrindines šio žanro
charakteristikas: įtemptą siužetinę liniją, pabrėžiančią ypatingą misiją, kurios ėmėsi
herojus; stereotipine veikėjų charakteristikas; sparų pasakojimo tempą; detalų egzotiškos
veiksmo vietos ir laiko aprašymą. Nuotykių pradas yra svarbi istorinio romano dalis.
  istorija imama kaip neproblemiškas ir kūrinio esmei išoriškas elementas.
 istorinis nuotykių romanas, kuris, susijęs su didžiule avantiūrinės literatūros tradicija, turi
savitą pasaulio modelį, pastovią problematiką, tradicinius veikėjų tipus ir istorinę realybę
atspindi tik bendros situacijos bei rekvizito prasme.
 didžiąją kūrinio dalį užima avantiūriniai nuotykiai, kuriuos patiria be išlygų teigiamas
herojus

3 paskaita
Lietuvių populiariosios literatūros užuomazgos. Populiariosios literatūros elementai
Nepriklausomos Lietuvos kultūros kontekste.
Detektyvinė Literatūra
 Tradicinė detektyvo kompozicija: reiškinio suradimas (žmogžudystė), metodinis
duomenų surinkimas ( įkalčiai, liudininkų parodymai), faktinis tyrimas, šalia to gali
būti įrodymas ir rasto sprendimo gynimas teismo posėdyje.
 Detektyvinė literatūra – pasakojimai, kurių pagrindinis vyksmas susijęs su tyrėjo
pastangomis išaiškinti nusikaltimą ir patraukti nusikaltėlį atsakomybėn. Nusikaltimo
išaiškinimas grindžiamas autorių ir skaitytojų bendrininkavimu. Tyrėjas atkuria
nusikaltimo eigą analizuodamas žmonių veiksmus.
 Detektyvo priešistorė- gotikines noveles, keršto tragedijas, nusikaltėlių biografijas –
daugiau mažiau ir šio žanro kūriniuose buvo kalbama apie nusikaltimą ir nusikaltėlius.
 Troškimas išaiškinti kaltininką ir atsakymo vilkinimas lemia specifinę detektyvinio
pasakojimo fabulą. Neaiški fragmentuota nusikaltimo istorija verčia tyrėją, o kartu ir
skaitytoją dėlioti, interpretuoti įkalčiu bei įvykius.
 Klasikinėje detektyvinėje literatūroje nusikaltimas vaizduojamas kaip galvosūkis, kurį
reikia išspręsti atsakant į tyrėjo rūpimų klausimų grandinę – kas, kodėl ir kada, kur
įvyko.
 Tokios formos kūrinius valdo taisyklės, suteikiančios skaitytojui galimybę išspręsti
galvosūkį anksčiau už tyrėją ( A. Christie) romanai.
 Ištakos: Pirmąja detektyvine istorija yra laikomas E.A. Poe apsakymas „Žmogžudystė
Morgo gatvėje“ (1841), jis sukuria pirmąjį fikcinį tyrėją – Ogiustą Diupeną.
 Po Pirmojo pasaulinio karo smarkiai išpopuliarėjo didesnės apimties pasakojimai
apie nusikaltimą ir jo tyrimą. Tradiciniai detektyvai. Juos Didžiojoje Britanijoje rašė
Agatha Christie, Dorothy L. Sayers, Ellery Queen ir kiti. Išpopuliarėjo taip vadinamo
„užrakinto kambario“ detektyvas.
 Didžiojoje Britanijoje tarpukariu rašytiems kriminaliniams romanams būdingas

pasitikėjimas racionalumu. Norint nustatyti tą asmenį, užtenka žinoti pakankamai

šalutinių faktų ir sugebėti logiškai protauti. 1929 m. patys detektyvinio romano autoriai
sukūrė pagrindines taisykles, vadinamą „dekalogą“.:
 dekalogą“.:-skaitytojas turi gauti pakankamai informacijos, kad pats galėtų
nustatyti žudiką. Buvo ir tam tikrų apribojimų: pavyzdžiui, romane gali figūruoti tik
vienas slaptas kambarys, vienas slaptas praėjimas. Detektyvas negali rasti mįslės
sprendimo atsitiktinai arba pasiekti jo padedamas kokios nors nuojautos.
 Noir detektyvai - XX a. viduryje JAV iškilo nauja detektyvinių romanų banga, dar
vadinama noir tradicija („kietu“ detektyvu). Šio tipo romane autoriai daugiau kreipė
dėmesį į personažus, stengėsi juos sukurti kompleksiškais ir įtikinamais.
 Noir detektyvo klasikai Raymondas Chandleris D. Hammetas.

 Šio tipo romanų specifika: jie išsiskiria tematika :

 vaizduojamas pilnas nusikaltimų miestas,
 pagrindinis veikėjas yra vienišas ciniškas herojus – privatus seklys.
 Privatus seklys nusikaltimą sprendžia ne sėdėdamas fotelyje, o veikdamas
nusikaltėlio erdvėje.
 fatališkos moters personažas.
 Sudėtingas porsonažas
 XX a. antroje pusėje įsigalėjo trileriai. Tai pasakojimai, sukonstruoti taip, kad sukeltų
įtampą, suteiktų skaitytojui adrenalino. Kriminalinio trilerio tema – nusikaltimas, bet
skirtingai nei tradiciniame detektyve – čia svarbiau, kodėl ir kaip yra nusikalstama.
Atstovai: T. Harrisas, S. Larssonas, G. Flynn.
 LT- Pirmuoju lietuvių detektyvu yra laikoma G. Sageto apysaka „Paslapčių vagys“

( 1928). Išeivijoje detektyvo žanrą plėtojo Kazys Almenas. Romanai „Sauja skatikų“,

„Lietingos dienos Palangoje“ Lietuviškojo detektyvo atgimimas bei žanrinė raida yra
siejama su Nepriklausomybės atkūrimu.
 Skandinaviško stiliaus detektyvą 2019 m. išleido rašytojas Jaroslavas Melnikas. Tai
populiarumo sulaukęs romanas „Adata“,
 PVZ- A. Conan Doyle. Margoji juosta. IRinkmena (failas)
4 paskaita
Svarbiausi populiariosios literatūros žanrai: istorinis nuotykinis romanas, detektyvas. Žanrų
tradicija ir raida.

Populiariosios literatūros žanrai: jausmų literatūra ir fantastika

• Meilės (arba jausmų romano) pagrindas – melodraminė meilės istorija.

• vaizduojama pasiturinčiųjų visuomenės sluoksnių buitis, siužetai.
• Panašiai kaip pasakose viskas baigiasi laimingai.
• Pelenės archetipas: neturtinga, beglobė jauna mergina sutinka svajonių princą. Vakarų
literatūrose ši romano atmaina vadinama romansu
• Tai moterų rašoma ir moterų auditoriją orientuota literatūra.
• . Atpažinus pasakų simboliką, lengvai galima konstruoti romano kontekstą. Neatsitiktinai
šio tipo romanai turi pastovius siužetus ir tipus.
• Meilės istorijos užuomazgos glūdi dar viduramžių literatūroje. Tipinis tokio romano
pavyzdys „Romanas apie Tristaną ir Izoldą“.
• Dėl meilės Izoldai Tristanas vadinamas netipišku riteriu. Jam nereikia nueiti ilgo ir
sunkaus išbandymų kelio, siekiant Izoldos širdies. Jis įsimyli staiga, ir meilė pakeičia
Tristaną: jis netenka išorinio riteriškumo, dramatiška meilė tampa vieninteliu jo dėmesio
ir minčių objektu, elgesio akstinu. Jo patiriami nuotykiai – nebe tikro riterio verti
išbandymai, o veiksmai, kurių tikslas – apsaugoti Izoldą ir save, judviejų meilę.
• Renesanso laikotarpiu atsiranda meilės romano erotiška atmaina. Minėtinas
Margaritos Navarietės, Prancūzijos karaliaus Pranciškaus I sesers, novelių rinkinys
"Heptameronas" (1558).
• Jausmų romanų pradininku 18 amžiuje yra Samuelis Richardsonas (1689- 1761).
Pirmame jo romane "Pamela" (1740- 1741) vaizduojama beturtė kaimo mergaitė, graži
ir dora, tarnaujanti dvare. Jaunas dvarininkas nori ją suvilioti, bet Pamela saugo
nekaltybę. Pagaliau dvaro šeimininkas pasiūlo dorai merginai savo vardą ir širdį.
 • Meilės (jausmų) pasakojimus ištobulino Romantizmo epocha, kada meilės romanas,
sentimentalioji raiška, paprasti siužetai itin išpopuliarėjo.
• Anglijoje meilės romaną įtvirtino seserys Brontė: Charlotte (1816- 1855), Emily (1818-

1848), Anne (1820- 1849). Šarlotės Brontė "Džeinę Eir", Emilės Brontė "Vėtrų kalną",
Anės Brontė "Nepažįstamąją iš Vaildfelholo", o knygos tebeleidžiamos didžiuliais
tiražais
• Tam tikra meilės romano atmaina yra erotinė literatūra – literatūros žanras, kurio
pagrindinė tema – intymūs vyro ir moters santykiai, meilės jausmo formavimasis,
lytinių malonumų estetika. Tokioje literatūroje į pirmąjį planą iškeliami meilės, o
kitos, su erotika nesusijusios, gyvenimo sritys vaizduojamos paviršutiniškiau.
• Tokios literatūros pavyzdžiai – Bokačio „Dekameronas“, Kazanovos memuarai
• Naujausiuose Amerikos rašytojų romanuose vyrauja veiklios, karjeros siekiančios
moterys. Tos krypties romanus sėkmingai rašo Nora Roberts
• Meilės romanų autoriui svarbu keliais pirmaisiais sakiniais sukurti intrigą,
pritraukti skaitytojo dėmesį ir nebepaleisti.
• LT- Tarpukario lietuvių literatūroje meilės romanas buvo populiarus, juos kūrė vyrai ir
moterys. Keli pavyzdžiai: E.Polio romanas „Prostitutės meilė: romanas iš Kauno
gyvenimo“(1931), L. Luncienės romanas „Baltosios vergės“.
• Po Nepriklausomybės atkūrimo meilės romanai Lietuvoje itin išpopuliarėja. I.
Buivydaitė „Gyvenimo spalvos“, „Tikros ir netikros seserys“.

Fantastinė literatūra
• Fantastinė literatūra yra viena iš populiariosios pramoginės literatūros rūšių. Skiriamos
kelios jos rūšys:
• mokslinė fantastika (science fiction), atsiradusi XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje.
• stebuklų ir paslapčių literatūra (weird fiction);
• grynoji fantastika (pure fantasy)
bruožai : sąlygiškumas – kuriami galimų pasaulių modeliai – gyvenimai kitose planetose,
ateities Žemėje ar paralelinėse erdvėse.
Specifinės mokslinės fantastikos bruožas – idėjos vienkartiškumas. Egzistuoja vadinamosios
„amžinosios“ temos – kosminis skrydis, kontaktas su nežemiškomis civilizacijomis, Žemės
ateitis ir kita.
 • IŠTAKOS: Fantastinės literatūros ištakos – XVIII amžiuje. Pradininku laikytinas
Žiulis Vernas (Verne). Mokslinės fantastikos klasikai priklauso H. Dž. Velso (Wells)
romanai „Laiko mašina“ (1895), „Nematomas žmogus“ (1897), „Pasaulių karai“ (1898).
• XX a. viduryje atsirado antiutopinė fantastinė literatūra, nagrinėjanti represinius

režimus. Tai Dž. Orvelo (Orwell) „1984-ieji“, Vėliau formuojasi vadinamoji

„kiberpanko“ literatūra, kurioje vaizduojama kibernetinė žmonijos ateitis (I. Asimovo
romanų ciklas, A. Š. Klarko (Clarke) romanai.
• LT- Lietuvoje fantastinė literatūra įsitvirtino tarpukariu, XX a. 2-3 dešimtmetyje.
• J. Pilyponio romanas „Antrasis pasaulio tvanas“ yra vienas pirmųjų tokio pobūdžio
romanų. Sovietmečiu taip pat buvo rašoma fantastinė literatūra, Vytautas Norbutas,
Kazys Paulauskas, Banguolis Balaševičius. Dar 1979 m. Vilniuje susikūrė fantastikos
klubas.
• Fantastikos mėgėjų klubų atsiradimas siejamas su Hugo Gernsbeko vardu Jis 1926 m.
įkūrė pirmąjį specialiai fantastikai skirtą žurnalą "Science wonder stories". 
• Lietuvos fendomo pamatus padėjo Vilniaus fantastų klubas "Dorado". Vėliau atsirado
Kauno "Feniksas",
• Nuo 1990 m. pradėti organizuoti suvažiavimai (vadinamieji konventai):
•
Pvz: Re: J. Žilinsko novelėRinkmena (failas) 

5 paskaita
Meilės romanas, siaubo, fantastinė literatūra.

Siaubo literatūra kaip fantastinės literatūros atmaina

• Apibūdinimas- Tai dirginančioji literatūros atmaina, kurioje pasakojimas derina
fantastikos, mistikos ir antgamtiškumo reiškinius, sukurti siaubo atmosferą
• Siaubo literatūra – literatūros žanras, kurio tikslas skaitytojui sukelti baimės ir
siaubo jausmą.
• Siaubo literatūros ištakos glūdi dar gotikinėje literatūroje, kuri turi tam siaubo
mistikai būdingus bruožus.
• Dažniausiai joje neapsieinama be antgamtinių personažų, gyvuojančių įvairių tautų
mitologijoje : vampyrų, zombių, vaiduoklių, demonų, trolių.
• Tokiame literatūros kūrinyje daugybė šiurpą keliančių vaizdų,
• antgamtinių reiškinių,
• paslaptingumo ir įvairiausių netikėtumų, susijusių su neįprastais gyviais, žmogaus
mirtimi, baime, mokslo neišaiškintais reiškiniais: reinkarnacija ir pan
• .Tikslas-Kūrinio autoriui svarbiausia žūtbūt sukelti adresatui (skaitytojui ar
žiūrovui) nerimą, baimę, šleikštulį ir drebulį.
• Gotikinę literatūrą iš kitų žanrų išskiria slėpiningumo ir siaubo atmosfera,
• antgamtiški, racionaliai nepaaiškinami, tačiau įtikinamai aprašyti įvykiai.
• Tradiciniuose gotikiniuose apsakymuose ir romanuose veiksmas paprastai vyksta
pseudoviduramžiškoje arba VIII-XIX a. aplinkoje, kita vertus, šiuolaikiniai rašytojai
išplėtė veiksmo ribas iki mūsų epochos arba į netolimą praeitį, svarbu, kad aplinkybės
būtų pakankamai mistinės.
• Pradžia 1765 m. išleista anglų meno istoriko H. Volpolio kūrinys „Otranto pilis“
(Castle of Otranto), kuriame susiduria realusis ir dvasiųpasauliai. Gotikinis romanas
pavadinamas siaubo romanu, nes Volpolis stengėsi sujungti viduramžių riterių romano
tradicijas su švietėjiško romano ypatybėmis, bandė atkurti viduramžių atmosferą,
vaizdavo daug antgamtinių, racionaliai nepaaiškinamų reiškinių.
• Gotikinio kūrinio veiksmas dažniausiai vyksta keistose pilyse, apleistuose dvaruose,
vienuolynuose, požemių labirintuose ir panašiose baimę keliančiose vietose, tačiau
talentingiausi šiuolaikinės gotikinės literatūros kūrėjai nevengia perkelti veiksmo į mums
artimą ir iš pažiūros visai nebaugią aplinką
• . Siužetai gali būti gana įvairūs, egzistuoja kelios gotikinio siužeto klišės – tai įvairūs
žudymai, kraujomaiša, kerštas (neretai po mirties), išdavystė, tragiškos meilės ir
neapykantos istorijos, mistinės apeigos ir panašūs niūrūs, bet kartu romantiški
pasakojimai
• svarbiausia tam tikra, kelianti įtampą, kupina košmariškų nuojautų atmosfera,
įvairūs lemtingi bei pranašiški ženklai, o siužeto atomazga niekada nebūna
racionaliu protu paaiškintina. Štai kuo šis žanras skiriasi nuo paprasto siaubo
literatūros žanro, kuriame baimė sukeliama grynai išoriniais efektais – monstrais,
krauju ir pūvančiais kūnais arba košmariški įvykiai baigiasi ir paaiškėja, kad jų
priežasties būta labai žemiškos. Tradiciniai gotikinio kūrinio veikėjai – vampyrai,
vilkolakiai ir t.t- slėpiningi gąsdinantys charakteriai.
• LT - Siaubo literatūros ir knygų vaikams, kuriose veikia vampyrai, vaiduokliai,
vilkolakiai ir kitokios pabaisos, Lietuvoje išleidžiama ne itin daug, vidutiniškai po 5
knygas kasmet. Vaikams yra išleisti Mary Shelley “Frankenšteino”, B. Stokerio
“Drakulos”, Allano Poe siaubo apsakymų adaptuoti variantai, kai kurie žymių fantazy ir
siaubo rašytojų – Louisos Cooper, Tomo B. Stone‘o.
 • LT- Lietuviškojo siaubo romano žanras nėra išplėtotas. Vienas iš charakteringų
pavyzdžių yra Giedriaus Vilpišausko „Vėjas nuo jūros“ (2008). Tai fantastinis romanas
su detektyvo intriga, siaubo elementais ir mistikos prieskonių žiupsneliu.
• XIX a. pabaigoje pasirodė siaubo genijumi vadinamo Bremo Stoukerio romanas
„Drakula“,
• Po 1950 m. žymiausi siaubo literatūros atstovai: Shirley Džekson, R. Natesonas, Hansas
Eversas, Gustavas Mairinkas.
• Daugiausiai nusipelnęs yra Stivenas Kingas, parašęs virš 50 vien siaubo ir fantastinių
romanų, tokių kaip „Švytėjimas“, „Kerė“, tapusių bestseleriais.

6 paskaita
Trileris, komiksai, šių žanrų tradicija ir raida.

Komiksas kaip vienas iš populiariosios kultūros žanrų

• Komikso forma, jo sandara sujungia vaizduojamąjį meną, grafinį vaizdą, ir
literatūrinį tekstą. Tyrinėtojai teigia, kad komiksas susiformavęs kaip meno forma
ilgainiui tampa literatūros kūriniu ir įgyja “paraliteratūros” sampratą.
Bruožai:
• spausdinta forma
• tekstinio ir vaizdinio veiksnių santykį komiksuose,
• vaizdinę sekos prigimtį, t.y. serijiškumą.
• . McCloudas apibūdina komiksus kaip iliustracijų ir kitų meninių vaizdų derinį,
sąmoningą seką, skirtą informacijai perduoti.
• Jis pabrėžia komiksų dėliojimą erdvėje, nes animacijoje ir kine kadrai dėliojami
laike.
Kiti tyrėjai pagrindiniu komiksų bruožu įvardija serijinį pobūdį ir tuos pačius
veikėjus.
• Pramoginę komiksų funkciją lemia lengvas turinys ir suprantama forma. Šiandien
komikso samprata yra išsiplėtusi. Kuriami mokomojo pobūdžio komiksai,
šviečiamojo pobūdžio, politiniai komiksai.
Nedidelė komikso apimtis yra jų sėkmės ir populiarumo garantas

• Tradiciškai komiksai yra spausdinti, o tekstas yra komponuojamas pačiuose

paveiksliukuose. Populiariausi komiksai yra laikraščiuose, nedidelio formato
knygelės; didesnės apimties knygos, vadinamos grafinėmis novelėmis. Tačiau
šiuolaikiniame kontekste populiariausi internetiniai komiksai.
 • LT- Tarpukario periodikoje komiksų nebuvo labai daug. Komiksų pradininku yra
laikomas Jonas Martinaitis.
• Sovietmečiu komiksai taip pat skelbti daugiausia to meto žurnaluose. Minėtina
satyrinis žurnalas „Šluota“, komiksus pradėjęs spausdinti 6 dešimtmečio viduryje.
• Komiksai klasifikuojami ir pagal adresatą : suaugusiems ir vaikams. Lietuvoje
dominuoja verstiniai komiksai: apie superherojus, kelionių, detektyviniai komiksai.
•
PVZ: 2014 m. išleistas Miglės Anušauskaitės ir Gerdos Jord ilgos apimties komiksas
apie Darių ir Girėną „10 litų“
7 paskaita

Pop Biografija, autobiografija, ir kelionių literatūra

• Kelionių literatūra-
• LT- kelionių literatūros, tiek verstinės, tiek lietuviškos-daug.
• Užuomazgos dar viduramžiais. Susiformavo ir išsiplėtojo romantizmo laikotarpiu.
• Romantizmo laikotarpio Kelionių literatūroje svarbus nuotykis, pabėgimas,
atsiskyrėlio tipažas, vienatvė.
• Kelionių literatūra neturi griežto žanrinio apibrėžimo. Tai gali būti kelionės ir jose
patirtų nuotykių ar egzotiškų kraštų, žmonių, papročių, religijų aprašymas,
atsiminimų, dienoraščio, laiškų, reportažo ar kt. Formomis. Asmeniniai pasakojimai
ar personažų nuotykiai padaro pasakojimą patrauklesniu.
• Čia riba tarp publicistikos ir grožinės literatūros labai menka.
• Kelionės vadovai- informacinės paskirties, o bendrai kelionių literatūra-subjektyvesnė,
gali perteikti asmeninę patirtį. Gali atsirasti fikciniai personažai.
• XIX a. Antroje pusėje Žiulis vernas parašė 1872 aplink pasaulį per 80 dienų
• LT- ankstyvojoje liet. Kelionių lit. Būdinga dienoraščio forma- Jono radvilos,
radvillos našlaitėlio tekstai.
• Sovietmečių kelionių literatūros buvo, bet nedaug, keliones aprašydavo rašytojai,
žurnalistai.
• Šių laikų kelionių aprašymai dažniausiai susiję su siekiu pažinti egzotiškus kraštus,
įgyja populiarių kultūrologinių pasakojimų pobūdį.
•
• POP BIOGRAFIJA/ Autobiografija
• Susijungia dokumentika ir grožinės literatūros elementai. Intriguojantys siužetai,
(meilės ist. Netikėti faktai ir pan.)
Kaip žanras išpopuliarėja ir paplinta vakaruose XX amžiuje (Henri Perruchot aprašo
dailininkus imresionistus)
• Vakaruose paplitusios valdovų, politikų biografijos.(yra biografijų ir apie lietuvos
prezidentus)
• Rašo ir istorikai, žurnalistai.
Autobiografija- Daug pop pasaulio atstovų ar kitų žinomų asmenybių biografijos, kurias
rašo žurnalistai. (kaip reklamas)