GERO SKAITYMO ĮGŪDŽIŲ UGDYMAS

Skaitymo taisyklingumas ir sąmoningumas – gero skaitymo pagrindas.

Taisyklingas skaitymas – tai, kai a) taisyklingai tariami žodžių garsai, b) nepraleidžiami

garsai ir žodžiai, c) nesukeičiami garsai ir žodžiai1, d) neiškraipomi garsai ir žodžiai, e) taisyklingai
kirčiuojama.
Nuo skaitymo taisyklingumo priklauso minties aiškumas.

Sąmoningas skaitymas – tai, kai vaikas supranta, ką skaito: atskirų žodžių reikšmę, posakių ar
net pastraipų mintį, skiria esminius dalykus nuo mažiau reikšmingų, moka atsekti pagrindinę mintį,
supranta veikėjų santykius, jų elgesio motyvus bei priežastis, t. y. teisingai vertina aprašomuosius
dalykus.
Sklandus skaitymas – tai laisvas, be sutrikimų skaitymas. Sklandžiai skaityti ‒ suvokti, kaip
rašytiniame tekste žodžiai sudėlioti pagal tam tikrą tvarką (skyryba, žodžių junginiai, intonacija ir
išraiškingumas). Sklandaus skaitymo ypatybės:
 Skaitomo teksto žodžiai perskaitomi iš karto (nekartojant), laisvai.
 Žodžiai ir sakiniai jungiami vienas su kitu natūraliai, darniai.
 Paisoma skyrybos ženklų, darant ilgesnes ar trumpesnes pauzes, moduliuojant balsą
(plg. tiesioginis, klausiamasis, šaukiamasis sakinys).
 

Norėdami susidaryti įspūdį apie sklandumo įgūdžius, įsivaizduokite vaiką, kuris mokosi
skambinti pianinu. Pirmiausia jis deda visas pastangas, kad surastų natas ir sugrotų jas teisinga seka.
Toks vaikas gali skambinti tiksliai, bet jam grojant vieną ar dvi natas tuo pačiu metu, ko gera, tai
nebus melodija ir juolab muzikos interpretacija. Praktikuojantis natos viena su kita jungiamos vis
labiau ir dažniau lyg savaime, melodija tampa sklandesnė.

Kad vaikai išmoktų sklandžiai skaityti, reikia:

 analizuoti tekstą – padėti vaikams išsiaiškinti žodžių, posakių, sakinių, skyrybos
ženklų reikšmes;
 pratinti vaikus paisyti sklandaus skaitymo ypatybių;
 mokyti savo pavyzdžiu.

Sklandaus skaitymo pratyboms geriausiai tinka anksčiau išmokti taisyklingai ir sąmoningai

skaityti tekstai. Jų sudėtingumas priklauso nuo kiekvieno vaiko pajėgumo.

Skaitymo tempas turi atitikti teksto suvokimo tempą:

1
Prisiminti: besimokantysis skaityti dažnai „spėlioja“ žodį, sakinio pabaigą.
  per greitai skaitant nespėjama suprasti turinio;
 per lėtai skaitant nutrūksta rišlumas, pamirštama, kas skaityta, todėl sunkiau
suprantamas / visai nesuprantamas tekstas;
 normalus skaitymo tempas leidžia lengviau suprasti turinį (normalus skaitymo tempas
daugmaž atitinka kasdienę kalbą bei pokalbį).

Skaitymo sklandumo ir tempo įgūdžių lavinimui pravartu keliskart skaityti tą patį tekstą, vis
tobulinant skaitymo techniką (turėti omeny, kad trumpus tekstus vaikai keliskart perskaitę gali
išmokti mintinai – tada skaitymo pratybos nebetenka prasmės), naudinga skaityti papildomai (ne
vien vadovėlio tekstus), mokytis mintinai ir deklamuoti lengvus, ritmingus eilėraščius, sakyti
greitakalbes.

Raiškusis skaitymas – skaitymas, perteikiantis teksto prasmę ‒ aukščiausia sąmoningo

skaitymo forma. Svarbiausios raiškaus skaitymo priemonės: tinkamas balsas, kvėpavimas,
intonacija, pauzės, loginiai kirčiai.

E. Marcelionienė. Šiuolaikinė skaitymo samprata ir skaitymo gebėjimų ugdymo strategijos

(ištrauka)

Pradinėse klasėse svarbus žaidybinis elementas, kad vaikas susidomėtų tekstu, ugdytųsi
sakytinę kalbą ir t. t., bet vis tik daugiausia laiko turi būti skirta teksto skaitymui, nes be „juodo“
darbo vaikas neišmoks tinkamai perskaityti teksto ir jį suprasti.
Pagal kūrinio supratimui keliamą tikslą ar tikslus reikia pasirinkti ir strategijas bei kiek jų
bus taikoma pamokoje.
Žingsnių strategija. Jos taikymo tikslas – padėti mokiniui suprasti kiekvieno sakinio,
sakinių grupės, pastraipos prasmę. Labiausiai ši strategija tinka pirmajame pradinio ugdymo
koncentre, kai dar neišlavinta mokinio skaitymo technika. Tačiau ji taikytina ir trečioje bei
ketvirtoje klasėje dirbant su silpnesniaisiais arba skaitant sunkų dalykinį tekstą. Jos esmė – suprasti
perskaitytame teksto vienete pateiktą informaciją. Skaitymo žingsniai gali būti labai trumpi, kai
aiškinamasi, ar vaikas suprato sakinį, arba ilgesni, kai aiškinamasi pastraipos ar jos dalies prasmė.
Tačiau norime akcentuoti, kad tai ne mechaniškas skaitymas grandinėle. Skaitomo teksto neturėtų
būti daug, mokytojas jį iš anksto suskirsto, ypač tiktų ryškiai pažymėti skyrybos ženklą kiekvieno
sakinio pabaigoje. Skaitoma poromis: vienas mokinys skaito, kitas perskaitytam sakiniui
(pastraipai) kelia klausimą, į kurį skaitantysis turi atsakyti. Jeigu atsakymo nėra arba jis neteisingas,
skaitoma dar kartą. Paskui pasikeičiama. Šios strategijos reikia mokyti: iš pradžių mokytojas
demonstruoja mokiniams, paaiškindamas (galvodamas balsu), kaip jis mąsto skaitydamas sakinį ar
pastraipą, pavyzdžiui, svarbu pastebėti žodžius, įvardijančius daiktus, tuos daiktus įsivaizduoti
(susikurti sąvokos vaizdą) ir ką tie daiktai veikia, gal net pasižymėti nežinomą žodį.
Pavyzdžiui: skaitomas dalykinio teksto sakinys Elniai (žinau, kad tai miško žvėrys, pažįstu
juos...) labiausiai pamėgo (suprantu – jiems patinka) lapuotynus (tokio žodžio negirdėjau, turbūt
kažkas panašu į lapuočius, tai būtų miškas, kur auga lapuočiai). Galimi klausytojo klausimai: Kas
pamėgo lapuotynus? arba Ką labiausiai pamėgo elniai? Kai taip apmąstomas kiekvienas sakinio
žodis, nepraslysta sakino prasmė. Žinoma, tokiu būdu ugdomi patys elementarieji teksto suvokimo
gebėjimai, tačiau be tiesioginės informacijos supratimo nebus suprasta ir sudėtingesnė informacija.
Šią strategiją nereikėtų taikyti ilgai, kad nelėtintume mokinių ugdymosi spartos.

Raiškiojo skaitymo strategija. Visų pirma išsiaiškinkime, kas yra raiškusis skaitymas. Jo
negalima prilyginti meniniam skaitymui, arba galima teigti, kad tai – pirmoji meninio skaitymo
pakopa, dar tik pradžia.
Raiškusis skaitymas – tai skaitymas visų pirma perteikiantis teksto prasmę. Todėl turi būti
paisoma sakinio vidinių skyrybos ženklų, pauzių, loginių kirčių (natūraliai pabrėžiami svarbiausi
sakinio žodžiai) ir sakinio intonacijos siaurąja prasme, ją sakinyje nurodo skyrybos ženklas gale.
Klaidingai manoma, kad raiškusis skaitymas svarbus tik estetiniam teksto suvokimui ir kad reikia
mokytis raiškiai skaityti tik grožinius tekstus. Ši strategija taikytina ir skaitant informacinius
tekstus. Mokytojas gali pademonstruoti mokiniams, kaip teksto supratimą veikia skyrybos ženklų
nepaisymas. Raiškiojo skaitymo strategija panaši į skaitymo balsu strategiją (D. Buehl, p. 114). Joje
išryškinamas mokytojo skaitymo balsu vaidmuo ir rekomenduojama: skaityti raiškiai, kad mokiniai
išgirstų teksto reikšmę, neskubėti, kad mokiniai turėtų laiko suvokti, raginti mokinius klausinėti –
skaitant užmegzti su jais dialogą (ten pat). Galima ginčytis, ar verta paskutinį elementą taikyti pirmą
kartą skaitant grožinį kūrinį, nes klausinėjimas sutrikdo tokio teksto pajautimą.
Raiškiai skaityti reikia vaikui pasirengti – net ir patyręs skaitytojas turi persiskaityti
(geriausiai pašnibždomis, o jeigu yra sąlygos, balsu) tekstą prieš skaitydamas jį kitiems. Veikėjų
dialogai tinka skaityti poromis. Taigi rengdamasis raiškiai skaityti mokinys skaito tekstą ne bet
kaip, o stengdamasis suvokti jo prasmę ir ją perteikti klausytojams (būtų puiku išmokyti vaikus
pasižymėti tekste svarbius dalykus). Todėl veikėjų dialogų, veikėjų, veiksmo vietos aprašymų,
įdomiausio įvykio momento raiškusis perskaitymas gali atstoti ir kai kuriuos kūrinio analizės
žingsnius.
 Rekomenduoju man patinkančią knygą ‒ joje galima rasti minčių, galbūt mušančių iš
pusiausvyros, bet, įsigilinus į jas, neretai suvoki tiesą 

Keletas ištraukų:

„Niekas iš tikrųjų nežino, kaip išmokstame skaityti. (...).

Kad kiekvienas vaikas jaustųsi visiškai palaikomas, skaitymo pamokos apima visus man
svarbius elementus: vaiką reikia sudominti, sudaryti jam galimybes aktyviai veikti ir dirbti kartu su
kitais bei naudotis literatūra, atitinkančia jo gebėjimą skaityti. (...)
(...) Elementoriams būdingas lemtingas ypatumas ‒ negailestingai menkinti vaikų
gebėjimus; juose pateikiami vien primityvūs ir kvailokai iliustruoti tekstai. Matydami paveikslėlį,
mūsų sumanieji vaikai net nemirktelėję gali pasakyti jam tinkantį žodį. Jiems nereikia to žodžio
perskaityti. Per mūsų skaitymo kursą naudojame gausybę (neiliustruotų!) žodžių, skirtų kiekvienai
raidei pažinti. Iš raidžių d-e-b-e-s-i-s reikia sudėti žodį, įsiklausyti į jų skambesį ir „pagauti“
reikšmę. Taip žmogus skaito. Jam padeda vaizduotė ‒ ji pati iliustruoja sunkiai perskaitytą žodį
debesis. Todėl taip vargus,
̃ ir atpildas nepalyginti didesnis.
Taip žaismingai dauguma vaikų ir išmoksta skaityti, nes daugialypė informacija pasiekia
įvairius smegenų kanalus ir skatinamai veikia visus jutimus. Vaikai pajunta aistringą norą skaityti,
ir kiekvienas mokosi savaip. Pirmųjų raidžių su joms skirtais žodžiais vaikai mokosi visi drauge ‒
paskui kiekvienas tęsia savo tempu (...)“ (p. 123‒124).

„Raides pažinti gana greitai išmoksta visi vaikai. Bet vos tik reikia pradėti narplioti visą
raidžių eilę ‒ žodį ‒ iškyla įvairiausių kliūčių. Tuomet tenka visaip bandyti įveikti sunkumus.
Visi drauge, mano padedami, didžiosiomis raidėmis rašo pirmąjį žodį ‒ tol, kol pavyksta jį
parašyti nenusižiūrint ir teisingai. Vėl ir vėl rašome visi kartu. Didelę reikšmę teikiu ramybei ir
susikaupimui. Lentoje žodžius rašau lėtai ir kruopščiai, kad vaikai matytų, jog ir man tenka rašyti iš
lėto, jei noriu, kad gerai pavyktų“ (p. 130‒131).
 „Vaikas nuolat nusivils, jei jam teks vargti su didžiausiomis kančiomis stengiantis iššifruoti
keletą žodžių, kad paskui pamatytų, jog ta informacija nebuvo verta tokių didelių pastangų!
Elementoriai būtent tokie ir yra.
Čia kamuolys. Jonas ima kamuolį. Gaudyk kamuolį, Jonai! Puiku!
Suvokęs tokių kvailų sakinių prasmę ‒ ar greičiau beprasmybę ‒ vaikas turi jaustis
vedžiojamas už nosies.