Augalų selekcijos egzamino temos 2021

1. Selekcija ligoms ir kenkėjams. (5 paskaita)

Svarbiausias selekcijos tikslas sukurti augalų veisles, atsparias biotiniams ir abiotiniams stresams, žiemos
sąlygoms, drėgmei, ligoms, kenkėjams

 Yra 4 kovos su patogenais būdai:

1. Patogenams atsparių veislių kūrimas

2. Cheminė pasėlių apsauga.

3. Agrotechninės priemonės.

4. Biologiniai kontrolės būdai.

1. Du organizmai – augalas ir parazitas yra tarpusavyje priklausomi ir turi savo vystymosi ciklus.

2. Ligos ir kenkėjai daugiausia vystosi ant lapų paviršiaus, dėl to mažėja jų fotosintetinis pajėgumas ir
produktyvumas.

3. Žalingi organizmai gyvena augalo audinio ar ant jų paviršiaus ir visiškai jų sunaikinti neįmanoma, bet reikia
neleisti jiems viršyti ekonominio žalingumo slenksčio.

2. Atsparumas ligoms. Atsparumo praradimas.

 Gali būti pasyvus ir aktyvus (genetinis).

Pasyvus atsparumas kai esant gerai išvystytai kutikulai, uždariems žiedams arba kai nesutampa šeimininko ir
patogeno vystymosi ciklai, pastarasis negali įsiskverbti į augalo audinius ir liga neišsivysto.

Aktyvus (genetinis) - augalas naudodamas savo medžiagų apykaitos produktus ( polifenolus toksinus) sulaiko
patogeno invaziją arba trukdo jo vystymuisi. Tai reiškia, kad augalas turi atsparumo genus, kurių veiklos
produktai gali neleisti patogenui vystytis, o patogenas neturi virulentinių genų, kurie leistų jam įsitvirtinti
augale.

• Augalo reakcija į patogeną žymima: • R – atsparus • MR – vidutiniškai atsparus • MS – vidutiniškai jautrus • S

– jautrus • Greta šių žymėjimų pažymimas ir užsikrėtimo laipsnis proc. Nuo 0 iki 100. Pvz.: 10R, 25MR, 60S

Yra vertikalusis (specifinis) ir horizontalusis (nespecifinis) atsparumas.

Vertikalusis – kai viena veislė atspari vienoms patogeno rasėms ir neatspari kitoms to patogeno rasėms.
Atsparumą sąlygoja vienas arba keli genai.

Horizontalusis – kai veislė atspari visoms patogeno rasėms. Šis atsparumas sąlygojamas didelio genų kiekio.
Vertikalusis atsparumas neilgalaikis, nes atsiranda naujos patogeno mutacijos.
Atsparumo praradimas
Atsparumas prarandamas dėl šių priežasčių:

• Veislės yra atsparios dominuojančioms rasėms, tačiau patogenas turi rasių, kurios anksčiau nebuvo
dominuojančios.

• Atsiranda visiškai naujos rasės dėl patogeno mutacijų.

Tolerantiškumas – genetinis atsparumas kai ant augalo patogenas vystosi bet veislės atlaiko pažeidimą ir derlius
nesumažėja

Augalų ligos. Grybinės, bakterinės ir virusinės ligos mažina sėklinės medžiagos vertę arba visai ją sugadina;

3. Atsparumas vabzdžiams.

Atsparumo vabzdžiams mechanizmą veikia šie veiksniai:

• Vabzdžiai vengia nežinomų augalų, neminta jais ir nededa kiaušinėlių.

• Augalai toleruoja vabzdžių pažeidimus.

• Augalai pasižymi antibioze, sugebėjimu kenkti vabzdžiui.

Genetinis atsparumas vabzdžiams skirstomas į:

• Horizontalusis – kai viena veislė atspari visiems vienos rūšies vabzdžių biotipams ir rasėms.

• Vertikalusis – kai veislė skirtingai reaguoja į vienos rūšies biotipus.

4. Selekcija derliui didinti.

Derliaus didinimas – pagrindinė augalų selekcijos užduotis.

Derlingumas – sudėtinis požymis, kurį lemia daug genų, be to sąlygoja ir aplinkos veiksniai. Kadangi veislės
kūrimas trunka apie 10 metų svarbu yra kaip galima šį periodą sutrumpinti ir atrinkti derlingiausius genotipus
t.y. kokiose kartose pradėti atranką ir kokiais kriterijais remiantis daryti atrankas. Dažniausiai atranka daroma
pagal šiuos kriterijus:

• Bendroji atranka.

• Atranka pagal derliaus elementus.

• Atranka pagal atrankos indeksus.

• Atranka pagal derlingumo modelį.

• Atranka pagal morfofiziologinius ir biocheminius kriterijus.

Bendroji atranka, tai atranka pagal veislės derliaus kiekybinę apskaitą. Ją galima pradėti F2 kartoje atrinkus
produktyviausius augalus. Ji nėra labai efektyvi, nes atliekama mažuose laukeliuose.

Atranka pagal derliaus elementus t.y. pagal augalų skaičių m2 , produktyvių stiebų skaičių m2 , vieno augalo
grūdų skaičių, grūdų masę.

Atranka pagal atrankos indeksus. Jie sukurti, kad sumažinti subjektyvaus įvertinimo efektą

Derlingumo atranka pagal modelį. Šiuo metodu stengiamasi sujungti vizualinius ir apskaitinius įvertinimus ir
padaryti atranką patikimesnę.

Morfologiniai ir biocheminiai atrankos kriterijai Taikomi ankstyvose selekcijos etapuose. Tai lapų paviršiaus
plotas, lapų forma, fotosintetinio aktyvumo trukmę svarbus yra lapų išsidėstymas ant stiebo

5. Heterozė, jos panaudojimas selekcijoje.

 Linijos, kurias kryžminant gaunami patys geriausi rezultatai, naudojamos heteroziniams hibridams gauti

Heterozė yra genų vidualelinio tarpusavio poveikio (dominavimo ir viršdominavimo) arba tarpalelinio genų
tarpusavio poveikio (epistazės) rezultatas.

• Heterozinė būklė pasiekiama tarpusavyje kryžminant inbredines linijas.

INBREDINIŲ LINIJŲ IŠBANDYMAS KOMBINACINIAM PAJĖGUMUI

• Sukurtas inbredines linijas reikia kryžminti tarpusavyje, siekiant nustatyti, kurios iš jų sukelia didesnę heterozę.
• Kryžminant inbredines linijas heterozė gaunama ne visada, nes gali pasitaikyti genetiškai panašios linijos
• Heterozinių hibridų kūrimas apima šias stadijas:

1) medžiagos atranką;

2) inbredinių linijų sukūrimą;

3) sukurtų inbredinių linijų konkurencinės galios patikrinimą;

4) heterozinių hibridų gavimą

Heterozė – tai hibridinė galia, kai hibridas lenkia savo savybėmis tėvinius individus.

• Heterozė būdinga visiems organizmams: augalams, gyvūnams, mikroorganizmams.

• Heterozė pasireiškia spartesniu augimu, ankstyvumu, derlingumu.

• Heteroziniai F1 hibridai 15-30 proc. derlingesni.

• Heteroziniai hibridai skiriasi nuo paprastųjų, kad panaudojami tik F1 hibridai.

• Heterozinių hibridų efektas dauginant sėklomis pasireiškia tik pirmoje kartoje, o sekančiose kartose ryškiai
mažėja:

• F2 – 35 %, o F3 –50 % derlingumo palyginus su F1 hibridais.

• Heterozę galima įtvirtinti vegetatyviai

• F1 hibridus dauginant arba sukūrus poliploidus.

HETEROZĖS TIPAI

• Reproduktyvinė heterozė – geresnis augalo dauginimosi organų išsivystymas, vaisingumo padidėjimas,

didesnis sėklų derlius.

• Somatinė heterozė – hibridų stipresnis vegetatyvinių augalo dalių išsivystymas

• Prisitaikomoji heterozė – didesnis hibridų gyvybingumas, didesnis atsparumas šalčiui

6. Poliploidija. Poliploidų gavimo būdai ir jų panaudojimas selekcijoje.

Poliploidas – organizmas arba ląstelė, turinti daugiau nei du chromosomų rinkinius (3n, 4n ir t.t.).

Poliploidija  – chromosomų mutacija, kai eukariotų mutantai turi daugiau nei du chromosomų rinkinius.

Priklausomai nuo to, kiek chromosomų rinkinių turi organizmas, jis gali būti triploidas (3n), tetraploidas (4n),
pentaploidas (5n) ir t. t.
Augalų poliploidija – vienas iš būdų naujoms rūšims susidaryti.
47 % žiedinų augalų yra poliploidai; tarp jų ir daug kultūrinių augalų tokių kaip kviečiai, kukurūzai, taip pat yra ir gėlių
kaip chrizantemos, viendienės gėlės ir kt.
Poliploidai dažniausiai susidaro dėl tarprūšinio kryžminimosi. Susikryžminus skirtingom rūšims, jų palikuonys turi
neporinį chromosomų rinkinį, todėl mejozės metu chromosomos negali sudaryti porų, ir hibridas yra sterilus
(pvz., mulas).
Kai kryžminant augalus atstatomas dvigubas chromosomų rinkinys, mejozės metu chromosomos gali pasiskirstyti
poromis.

7. Haploidija. Haploidai selekcijoje.

Haploidai. Šių augalų ląstelė ar branduolys turi tik vieną haploidinį (gr. haplos - vienišas, paprastas) chromosomų
rinkinį. Haploidai turintys po vieną kiekvienos homologinės chromosomos (1n / ABC - haploidas)

Haploidija - tai metodas, naudojamas selekcijoje gauti stabilias, genetiškai neskylančias linijas

Haploidai dažniausiai gaunami dviem metodais:

1) paimamos augalo žiedadulkės (turinčios haploidinį chromosomų rinkinį) ir pasodinamos ant specialios terpės,
iš jų išauginami augalai, turintys vieną chromosomų rinkinį. Augalai labai silpni, bet auga.

2) „tolimoji hibridizacija", kai augalo piestelės apdulkinamos su kito tolimai giminingo augalo žiedadulkėmis.
Trumpam laikui susidaro embrionai, kuriuos reikia skubiai perkelti ant specialios terpės. Išauga augalas su
viengubu chromosomų rinkiniu

• Pavyzdžiui: po atliktos planinės hibridizacijos pirmosios kartos palikuonys perkeliami į haploidinę būklę. Po to
reikiamas dvigubas chromosomų rinkinys atkuriamas dirbtiniu būdu.

8. In vitro metodai. Jų panaudojimas selekcijoje.

• Taikant izoliuotų audinių ir organų auginimo metodus, galima palengvinti ir paspartinti daugelio selekcinių
uždavinių sprendimą.

• in vitro metodų dėka pastaruoju metu jau galima išspręsti daug augalų pagerinimo uždavinių, kurie buvo
neįveikiami tradiciniais selekcijos metodais

In vitro leidžia sukurti pradinę selekcinę medžiagą, naudojant tiek somatinius, tiek generatyvinius
eksplantantus.

• Auginant izoliuotus audinius galima sparčiai dauginti atrinktas augalų formas ir išvengti genetinių nukrypimų,
kartu paspartinti selekcijos procesą

POSTGAMINIS NESUDERINAMUMAS

• Per tarprūšinę lytinę hibridizaciją, ypač kryžminant tolimų taksonominių grupių individus, pasireiškia
žiedadulkės dulkiadaigio ir purkos arba piestelės audinių genetinis nesuderinamumas. Dulkiadaigio dygimas gali
būti blokuojamas purkoje, liemenėlyje ar mezginėje, o kartais ir netoli gemalinio maišelio. Dėl šio
nesikryžminimo barjero dulkiadaigis nepasiekia gemalinio maišelio ir neįvyksta apsivaisinimas.
• Šį nesuderinamumo tipą dažnai galima įveikti panaudojus apvaisinimą in vitro. Sis metodas pagrįstas izoliuotų
mezginių ir sėklapradžių apdulkinimu bei apvaisinimu in vitro.

• Tai leidžia:

— stebėti apvaisinimo procesą ir jį visiškai kontroliuoti;

— pašalinti nesuderinamumo barjerus dulkinės, piestelės liemenėlio lygmenyje;

— išvengti nesusiderinamumo barjerų;

— indukuoti apomiksę.

9. In vitro selekcijos kryptys.

• Išskiriamos trys kultūros in vitro panaudojimo augalų selekcijoje kryptys:

1) pradinės selekcinės medžiagos kūrimas;

2) selekcinės medžiagos įvertinimas in vitro sistemoje;

3) vertingiausių formų ir hibridų klonavimas

10. Somatiniai hibridai ir cibridai. Jų gavimo būdai ir pritaikymas selekcijoje.

PARASEKSUALINĖ HIBRIDIZACIJA IR CIBRIDIZACIJA

• Hibridus galima gauti ne tik lytiniu būdu, susijungus lytinėms ląstelėms, bet ir suliejant jų somatines ląsteles —
protoplastus, t.y. daryti somatinę arba paraseksualinę hibridizaciją ir kurti somatinius hibridus.

• Somatiniai hibridai gali būti kelių tipų: simetriniai, asimetriniai ir cibridiniai.

• Simetriniai hibridai turi visus abiejų tėvų branduolių genomus ir panaudojami aloploidinėms formoms gauti.

• Asimetriniai hibridai gaunami eliminuojant kai kurias chromosomas arba jų dalis.

• Cibridai turi vieno iš tėvų branduolinį genomą.

• Galima gauti gametosomatinius heterokarionus, galima sujungti protoplastus be branduolių su normaliais

protoplastais arba įjungti tam tikrus ląstelių organoidus. Suliejant išdavoje galima sukurti naujas:

— branduolių derinius;

— branduolių ir citoplazmos derinius;

— citoplazmų derinius.

• Somatiniai hibridai gaunami suliejant protoplastus su nesumažintu chromosomų skaičiumi. Suliejant

diploidinių rūšių protoplastus, gaunami tetraploidiniai hibridai, kurie gauna abiejų tėvinių individų citoplazma o
tai sudaro galimybę manipuliuoti branduolio, taip pat ir organoidų, genomais

• Jeigu sulieti protoplastai yra kilę iš genetiškai skirtingo tipo tėvinių ląstelių, kol jų branduoliai nesusilieja, jie
vadinami heterokarionais.
• Kai heterokariono branduoliai susilieja, gauta ląstelė vadinama somatiniu hibridu arba cibridu (citiplazminis
hibridas, heteroplastas).

Cibridų gavimo procesas vadinamas cibridizacija. Cibridinė ląstelė turi vieno arba abiejų partnerių citoplazmą ir
vieno iš jų branduolį.

Tai gali įvykti tada, kai po protoplastų susiliejimo branduoliai nesusijungia, o ilgainiui vienas branduolys
degeneruoja. Cibridas gali susidaryti ir tada, kai vienas protoplastas neturi branduolio arba jis inaktyvintas
apšvitinimu.

• Cibridizacijos dėka galima įvesti citoplazminius genus, lemiančius citoplazminį vyrišką sterilumą, atsparumą kai
kuriems herbicidams ir patogenams.

• Chromosomų eliminavimas gali būti specifinis, kai šalinamos tik vieno genomo chromosomos, ir nespecifinė
— kai šalinamos abiejų genomų chromosomos.

Somatinių hibridų gavimo etapai:

• Dviejų kryžminamų individų protoplastų izoliavimas.

• Protoplastų susiliejimo indukcija (etilenglikolis, elektrinis laukas).

• Hibridų/cibridų indentifikavimas ir atrinkimas.

• Hibridinių/cibridinių protoplastų auginimas.

• Augalų regeneravimas iš hibridinių protoplastų.

• Hibridų/cibridų identifikavimas

11. Veislės blogėjimo priežastys.

Tai daugkartinis sėklų judėjimas jas dauginant tiek vienos, tiek keleto ar keliolikos vegetacijų trukmėje. Vien per
vienerius metus sėklos kūlimo, valymo, sandėliavimo bei sėjos cikluose perpilamos iš vienų talpų į kitas 8-10
kartų.

Mechaninis ir biologinis užteršimas (kitų veislių ar rūšių sėklų likučiai, teršiantys sėjos, nuėmimo ir ruošimo
metu, persikryžminimas su kitomis veislėmis ar rūšimis);

```Priemaišos, esančios dirvoje. Kai kurios kultūrinių augalų rūšių sėklos, išbyrėjusios dirvoje, gyvybingos lieka
20 ir daugiau metų. Net varpinių javų išbyrėję grūdai dirvoje kai kada sudygsta po 2-3 metų, dėl to tenka
išbrokuoti visą pasėlį;

3. Genetinis skilimas. Galimas, jeigu dalis veislės augalų yra heterozigotinės būklės. Tai atsitinka, kai atrenkant
savidulkių augalų šeimas nuo planinio kryžminimo buvo auginta dar nedaug kartų, arba, kas dažniausiai
atsitinka, įvyko savaiminis susikryžminimas, nes ir savidulkiai augalai apsidulkina kryžmadulka, kai kada net iki 4
proc.;
• 4. Augalų ligos. Grybinės, bakterinės ir virusinės ligos mažina sėklinės medžiagos vertę arba visai ją sugadina;
• 5. Mutacijos. Spontaninės mutacijos sukelia nukrypimus nuo veislės standartinio pavyzdžio, atsiranda
požymiai, kurie gali būti veislės išbrokavimo priežastimi

12. Palaikomoji selekcija, jos tikslai ir pagrindiniai principai.

• Sėklininkystės tikslas - įvairiomis priemonėmis pasiekti, kad augalo veislė kuo daugiau realizuotų savo
potencines savybes ir būtų visiškai išsaugomos jos ūkinės ir biologinės savybės.

• Palaikomosios selekcijos tikslas - parengti selekcinių sėklų ruošimo bei tolesnio dauginimo schemas ir taip
dauginti pradinę sėklinę medžiagą, kad veislės išlaikytų genetinį grynumą per visą jų platinimo laikotarpį ir
atitiktų privalomųjų reikalavimų nuostatas.

• Veislę galima laikyti savaime atsigaminančia, santykinai stabilia biologine sistema. Pastovumo lygį apibrėžia
augalų apsidulkinimo stabilumas ir modifikacinio kintamumo lygmuo. Kryžminis apsidulkinimas tarp veislių ir
rūšių tiek savidulkių, tiek kryžmadulkių augalų suardo vienatipiškumą.

• Savidulka savidulkiams augalams nulemia augalų bendrijos vienodumą, genetinį homozigotiškumą, o

kryžmadulkiams - ardo pasiektą populiacijos genetinę pusiausvyrą.

• Senėjimo procesas veikia daugelį biologinių sistemų, tačiau veislės, jeigu jos dauginamos teisingai, ilgus metus
išlaiko savo pirminį genotipą ar genotipų kombinaciją ir pirmines ūkines bei biologines savybes.

13. Augalų veislių teisinė apsauga.

Pagal ES šalyse priimtą tvarką, už veislių sėklinės medžiagos dauginimą mokamas licencinis atlyginimas, todėl
daug selekcininkų varžosi tarpusavyje - kurio veislė užims didesnę sėklinių laukų dalį ir kuris susirinks daugiau
atlyginimo, kad lėšas panaudotų savo veiklos plėtrai.

• Dėl šių priežasčių augalų veislių kūrimas ir naudojimas ES teisinėje bazėje griežtai reglamentuotas. Jį apibrėžia
ES reglamentas 2100/94, UPOV konvencija bei kiti dokumentai.

• Lietuvoje augalų veislių naudojimą reglamentuoja 2001 m. priimtas ir 2006 m. papildytas ir pakeistas Augalų
veislių apsaugos įstatymas (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2012 05 08). Šis įstatymas taikomas ne visiems
augalams, bet tik tiems, kurių genčių ir rūšių sąrašą patvirtina žemės ūkio ministras.

• Veislės teisinės apsaugos sąlygos. Selekcininkui veislės teisinė apsauga suteikiama nustačius, kad veislė
atitinka naujumo, išskirtinumo, vienodumo bei stabilumo reikalavimus, ir kai jai yra suteiktas reikalavimus
atitinkantis pavadinimas.

Veislė laikoma nauja, jeigu iki veislės teisinės apsaugos paraiškos pateikimo datos jos dauginamoji ar augalų
medžiaga nebuvo parduota ar kitaip perleista naudoti kitiems asmenims paties selekcininko iniciatyva arba
sutikimu:

14. Veislių išskirtinumo, vienodumo ir stabilumo tyrimų principai

IŠSKIRTINUMAS
• Veislė laikoma išskirtine, jeigu ji bent vienu požymiu aiškiai skiriasi nuo bet kurios kitos iki paraiškos pateikimo
datos visuotinai žinomos veislės.

• Bet kuri kita veislė laikoma visuotinai žinoma nuo paraiškos pateikimo bet kurioje valstybėje dienos, sudarant
galimybę, atsižvelgiant į konkretų atvejį, suteikti veislei teisinę apsaugą arba ją įrašyti į atitinkamos valstybės
oficialų veislių sąrašą.

• Vienodumas. Veislė atitinka vienodumo reikalavimus, jeigu nepaisant galimų nukrypimų, susijusių su tam
tikrais dauginimo ypatumais, ji yra vienoda pagal pagrindinius požymius.

• Stabilumas. Veislė atitinka stabilumo reikalavimus, jeigu jos pagrindiniai požymiai išlieka nepakitę po
daugkartinio dauginimo, o kai yra būtinas tam tikras dauginimo ciklas, - kiekvieno tokio dauginimo ciklo
pabaigoje.

Genetinio originalumo tyrimuose veislė kandidatė lyginama su visomis žinomomis tos augalų rūšies veislėmis
ir pagal morfologinius bei kitus požymius nustatoma, ar veislė yra originali.

Biocheminiai ir kiti rodikliai, tokie kaip kviečių gliuteninų kompozicija, nustatoma elektroforeze, yra papildoma
informacija veislės originalumui nustatyti.

• Rodikliai tiriami per visą vegetacijos laikotarpį, kiekvienas atitinkamame vystymosi tarpsnyje, analizuojamos
pasėtos veislės eilutės bei laukeliai.

• Po nustatyto oficialių tyrimų ciklo, paprastai trunkančių 2 metus, parašoma išvada, ar veislė originali - yra
išskirtinė, vienoda ir stabili.

Genetinio originalumo tyrimus organizuoja Lietuvos valstybinis augalų veislių tyrimo centras.

METODAI IR STEBĖJIMAI

• Visi stebėjimai išskirtinumui ir stabilumui įvertinti turi būti daromi su 20 augalų ar 20 augalų dalių.

• Vienodumo nustatymo atveju, vizualiai stebint laukelio augalus ar augalų dalis, iš 2000 augalų gali būti ne
daugiau kaip 5 augalų ar jų dalių nukrypimai.

• Vienodumo nustatymo atveju vizualiai stebint eilutes, pasėtas iš atskirų varpų, eilučių, augalų ar jų dalių
nukrypimų skaičius turi būti ne didesnis nei 3 iš 100.

• Specialiems tikslams gali būti daromi ir papildomi tyrimai.