Mikroevoliucija

Č. Darvino darbai
Anglų gamtininkas Č. Darvinas 1809-
1882 m. gerai žinomas kaip veikalo
“Rūšių atsiradimas” autorius. Jis ne
pirmas tyrė evoliuciją, bet pasiekė
didžiausių laimėjimų, t.y. surinko
daugybę faktų, įrodančių evoliucijos
procesą.
1859 m. šiame veikale Darvinas išdėstė
savo evoliucijos teoriją.
Darvino
evoliucijos
teorija remiasi 3
teiginiais:
Visi gyvi organizmai
vienas nuo kito
skiriasi, nes juos
veikia
paveldimas kintamum
as
. Todėl jie gali
perduoti savo rūšies
požymius iš kartos į
Gamtoje vyksta
gamtinė atranka, kuri
pasireiškia organizmų
kovoje dėl būvio.
Kova dėl būvio. Tie
organizmai, kuriems geriau
sekasi kovoje dėl būvio
išlieka gyventi ir susilaukia
daugiau palikuonių. Dėl to, jų
požymiai plinta vėlesnėse
kartose. Per daugelį kartų
kintamumas ir gamtinė
atranka sukelia kitimą –
rūšies evoliuciją. Prie
aplinkos prisitaikoma
laipsniškai, iš kartos į kartą.
Evoliucijos
veiksniai
Paveldimas kintamumas
 Paveldimumas – gyvų organizmų savybė išsaugoti ir perduoti
palikuonims savo sandaros ir vystymosi ypatumus.
 Kintamumas – yra priešingas paveldimumui, tai organizmų
savybė keistis. Kintamumas būna ne paveldimas – modifikacinis
kintamumas, tai nepaveldimas priklauso nuo aplinkos sąlygų ir
evoliucijai didelės reikšmės neturi.
 Paveldimas kintamumas – tai individo genotipo pakitimas.
Atsiradę pakitimai vadinami mutacijomis. Mutacijos paveldimos.
Mutacijos atsiranda dėl išorinių ir vidinių veiksnių. Gali būti genų
mutacijos – DNR pakitimai. Jos pačios mažiausios.
 Chromosomų mutacijos – tai pasikeitimai chromosomose –
chromosomų dalies susikeitimas, chromosomų skaičiaus
padidėjimas.
 Mutagenai – tai veiksniai, kurie sukelia mutacijas, jie būna fiziniai
(rentgeno spinduliai), cheminiai, biologiniai (virusai).
Natūralioji (gamtinė)
atranka

Tai procesas, kai išlieka ir susilaukia

palikuonių individai, turintys naudingų
tomis sąlygomis paveldimų pakitimų.
 Atrenkantysis veiksnys – aplinkos sąlygos. Kuo jos stabilesnės,
tuo mažiau kinta rūšies populiacijos. Pasikeitus gyvenimo
sąlygoms išlieka tie individai, kurie turi naudingų naujomis
sąlygomis pakitimų. Karta iš kartos tie požymiai perduodami, o
nenaudingi sunaikinami, todėl tos pačios rūšies viena populiacija
ima skirtis nuo kitų.

 Gamtinė atranka išsaugo ir kaupia populiacijai bei visai rūšiai

naudingus, paveldimus pakitimus. Kuria individus geriau
prisitaikiusius prie aplinkos ir turinčius palikuonių, todėl ji veikia
populiaciją tik teigiamai. Jos vaidmuo gamtoje yra kūrybinis, nes
sukuriamos naujos rūšys, prisitaikiusios gyventi gamtos
sąlygomis. Gamtinė atranka vyksta per visą organinio pasaulio
istoriją, nuo tada, kai atsirado gyvybė.
Gamtinės atrankos
rūšys ir jų reikšmė
gamtoje
Yra trys gamtinės atrankos
rūšys:

 kryptingoji
 stabilizuojančioji
 išskiriančioji
Kryptingoji atranka vyksta tada,
kai pranašumą turi kraštutinė
fenotipo išraiška ir
pasiskirstymo kreivė
pasistumia ta linkme.

±
Fenotipo pradinis
pasiskirstymas Vėliau
populiacijoje

Kryptingoji atranka
Pasistumiama populiacijoje, individams prisitaikant prie
pasikeitusios ap­linkos. Pavyzdžiui, iki pramoninės revoliucijos
Anglijoje dauguma ber­žinių šeriasprindžių buvo šviesūs. Tik
kartais pasitaikydavo tamsių. Po pramoninės revoliucijos
užterštuose rajonuose 99 % drugių buvo juodi. Drugių spalva
atitinka medžių spalvą, todėl juos rečiau sulesa plėšrieji
paukščiai, kurie yra atrankos veiksnys. Vėliau, kai sumažėjo
tarša ir medžių kamienai atgavo normalią spalvą, vėl
padaugėjo šviesių drugių. Naudojant pesticidus ir antibiotikus,
susidaro šiems chemikalams atspa­rios žemės ūko kenkėjų ir
bakterijų populiacijos. Chemikalų poveikis yra atrankos
veiksnys. Dozę atlaikę organizmai išgyvena, nes yra įgiję mu­
tacijų, dėl kurių nuodai juos mažiau veikia. Jie palieka
atsparius šioms medžiagoms palikuonis, o gamtinė atranka
juos išsaugo. Taip atsiranda bakterijų ar žemės ūkio kenkėjų
populiacija, kurios tam tikra nuodingoji medžiaga neveikia.
Maliarija — tai kepenų ir eritrocitų infekcija, kurią sukelia
maliarijos plazmodijus. Jį perneša maliarinis uodas. Uodai
buvo naikinami insekticidu DDT, o plazmodijus — vaistais.
Tačiau išliko ne­daug pirmuonių ir uodų, atsparių nuodams ir
vaistams. Jie dauginosi ir taip pesticidams ar antibiotikams
tapo atspari visa populiacija.
Stabilizuojančioji atranka vyksta
tada, kai pranašumų turi
tarpiniai fenotipai.

Fenotipo pradinis
Vėliau Dar vėliau
pasiskirstymas
populiacijoje

Stabilizuojančioji atranka
Ji padidina populiacijos individų prisitaikymą
prie nekintančių aplinkos sąlygų.
Stabilizuojančioji atranka atmeta kraštutinius
fenotipus, o įtvirtina labiausiai paplitusius.
Pavyzdžiui, kūdikių masė svyruoja nuo 0,89
kg iki 4,9 kg. Mirtingumas didžiausias
kraštutinėse svorio grupėse, o mažiausias
vidutinės masės (apie 3,2 kg) naujagimių.
Dauguma kūdikių gimsta ir išgyvena turėdami
vidutinę kūno masę, o labai nedaug kūdikių
būna labai maži arba labai dideli.
Išskiriančioji atranka
pirmenybę teikia kraštutiniams
fenotipams, o ne tarpiniams.

Fenotipo pradinis
pasiskirstymas Vėliau Dar vėliau
populiacijoje

Išskiriančioji atranka
Anglijoje šilasraigės gyvena įvairioje
aplinkoje. Žemais augalais apaugusiose
pievose strazdai sulesa sraiges su tamsiu
kiautu be šviesių juostų, o miškuose —
šviesiomis juostomis išmargintas sraiges.
Dabar randama šilasraigių, kurioms
būdingas vienas iš dviejų skirtingų fenotipų
ir kurios taip yra prisitaikiusios prie tam
tikros gyvenamosios aplinkos.
Kryptingoji atranka pirmenybę teikia
vienam kraštutiniam fenotipui,
stabilizuojančioji — tarpiniam
fenotipui,
o išskiriančioji — kraštutiniams
fenotipams.
Kova už būvį
Kova už būvį – kiekvienos organizmų kartos
dauginimosi potencija yra tokia pati kaip ankstesnės,
todėl individų populiacijoje daugiau negu gali
išgyventi toje teritorijoje. Vyksta nuolatinė kova už
būvį. Kiekvienoje kartoje išgyvena ir turi galimybę
daugintis tik nedaug individų. Yra 3 kovos už būvį
formos:
a) vidurūšinė
b) tarprūšinė
c) kova su nepalankiomis aplinkos sąlygomis
a) Vidurūšinė kova už būvį vyksta tarp rūšies vienos
populiacijos individų, nes jiems reikia tokio pat
maisto, vienodų gyvenimo sąlygų, gresia tie patys
pavojai. Nuo šių santykių priklauso rūšies išlikimas,
nes rūšies prisitaikymai, kurie naudingi visai
populiacijai, gali būti žalingi atskiriems individams.
Vidurūšinė kova sustiprėja kai populiacija pasidaro
labai gausi, pritrūksta gyvenamosios vietos. Tada
populiacijos individų vislumas sumažėja, kyla
epidemijos, sumažėja individų skaičius, o tai padeda
rūšiai per daugelį kartų tobulėti, geriau prisitaikyti
prie aplinkos.
b) Tarprūšinė kova už būvį vyksta tarp atskirų rūšių
populiacijų, kurios priklauso tai pačiai genčiai ir
reikalauja tų pačių sąlygų. Tarprūšinėje kovoje
vienos rūšys vienpusiškai panaudoja kitas. Kartais
teigia pagalbą kitai rūšiai nepakenkdama sau arba
abipusei sugyvena. Simbiozė- tai dviejų rūšių
sugyvenimas (+ +) pvz: vienaląsčiai dumbliai ir
grybai yra kerpės. Komensalizmas (+ 0) – viena
rūšis gauna, kita nepatiria žalos, pvz: maitvanagiai
minta lavonais. Amensalizmas (- 0) – vienai rūšiai
santykiai žalingi, kitai neturi reikšmės, pvz; po
eglėmis neauga žolė. Neautralizmas(0 0) – rūšys
nesąveikauja, pvz: briedis ir sliekas. Plėšrumo ir
parazitizmo santykiai (+ -) – vienas jų žūsta, tai
grobuonis ir auka.
c) Kova su nepalankiomis sąlygomis yra
reikšminga evoliucijoje, nes sustiprina vidurūšinę
kovą, kai trūksta šilumos, maisto, populiacija
sustiprėja kova ir nugali gyvybingiausioji. Šios
ypatybės perduodamos paveldėjimo būdu ir
tobulėja.
Kiti evoliucijos veiksniai
 Populiacinės bangos - tai yra periodiniai arba
neperiodiniai rūšių ar atskirų populiacijų gausos
svyravimai. Jos atsiranda atsitiktinai, susijusios su
aplinkos sąlygomis ir nekryptingai veikia atskirą
populiaciją ir genotipą, pvz: individai atsitiktinai
žūsta ištikti stichinių nelaimių (potvynių, gaisrų).
 Mutacinis procesas – taip pat veikia nekryptingai ir
atsitiktinai. Dėl to palaikomas gamtinių populiacijų
heterogeniškumas. Tai yra įvairovė, nes be jos
neįmanoma evoliucija, todėl mutacijos laikomos
elementaria evoliucijos medžiaga.
 Izoliacija – tai kliūčių laisvam kryžminimuisi
atsiradimas. Izoliacijos priežastys gali būti
genetinės, morfologinės. Izoliacija padeda išsaugoti
populiacijų genotipo speciališkumą. Tai
nekryptingas reiškinys.
Gamtinė atranka evoliucijos procesą daro
kryptingą.
Rūšių susidarymo būdai

 Alopatrinis vyksta tada, kai populiacijas skiria

geografinė kliūtis. Ji neleidžia organizmams
kryžmintis tarpusavyje. Geografinis barjeras
sustabdo genų migraciją, todėl atsiranda
genetinių nukrypimų, susidaro nauji genotipai,
pasikeičia aplinka ir netgi pašalinus geografinį
barjerą organizmai negali tarpusavyje kryžmintis,
nes jau būna susidariusios skirtingos rūšys
(Geografinis rūšių susidarymo būdas).
 Simpatrinis rūšių susidarymas vyksta kai dalis
populiacijos individų įgyja genetinių skirtumų,
kurie neleidžia jiems kryžmintis su tėvine forma.
Populiacija skyla i dvi ar daugiau izoliuotų grupių
be išankstinės geografinės izoliacijos. Tiesiog
vienoje populiacijoje atsiranda individų su kitais
požymiais, vienoje kartoje įvyksta reprodukcinė
izoliacija ir susidaro naujos rūšies individai, kurie
nebegali kryžmintis su vienos rūšies individais
( Ekologinis rūšių susidarymo būdas).
Rūšis

Rūšis - tai visuma vienos kilmės individų,

kuriems būdingos panašios morfologinės,
fiziologinės, biocheminės, ekologinės ypatybės,
užimančios tam tikrą arealą, turintis panašų
kariotipą, galinčiu tarpusavyje kryžmintis ir
palikti vaisingus palikuonis.
Populiacija

Populiacija – tai visuma vienos rūšies individų,

kuriems būdingos panašios morfologinės,
fiziologinės, biocheminės, ekologinės ypatybės,
užimančios tam tikrą arealą, turintis panašų
kariotipą, galinčiu tarpusavyje kryžmintis ir palikti
vaisingus palikuonis.
 Individai priskiriami kuriai nors rūšiai pagal
kriterijus:
a) Morfologinis – nurodo individo morfologines ir
anatomines sandaros ypatybes: kūno forma, atskirų
dalių tarpusavio proporcija.
b) Fiziologinis – nurodo individo gebėjimą reaguoti į
aplinką, išgyventi tam tikromis aplinkos sąlygomis,
gaminti tam tikras medžiagas, gyvybines funkcijas,
organų veiklą.
c) Ekologinis – leidžia atskirti organizmus pagal jų
ekologines nišas, tai yra gyvenamaja aplinka.
d) Etologinis – nurodo individų elgsenos ypatumus:
veisimosi laikas, tuoktuviniai šokiai, garsiniai
signalai.
e) Geografinis – nurodo rūšies individų arealą.
f) Genetinis – nurodo kad vienos rūšies individai
turi rūšiai būdingą chromosomų rinkinį kariotipą:
tikslus jų skaičius, matmenys, forma. Tokie
individai tarpusavyje kryžminasi ir palieka
vaisingus palikuonis. Tai svarbiausias rūšies
individų chromosomų rinkinys būna ne vienodas,
todėl jie negali kryžmintis tarpusavyje ir gamtoje
yra tarsi izoliuoti vienas nuo kito
Individo rūšiai nustatyti nepakanka kurio nors
vieno kriterijaus, rūšį teisingai apibūdinti galima tik
jų visuma.
Taigi populiacija yra evoliucijos vienetas, nes iš
populiacijų susidaro naujos rūšys. Tai
mikroevoliucija.
Veislė

Veislė – tai dirbtiniu būdu sukurta žmogaus

individų visuma, kuriai būdingas paveldimos
ypatybės – produktyvumas, morfologiniai,
fiziologiniai požymiai. Yra kilusi iš atskiros
laukinės rūšies.
 Gamtinės ir dirbtinės
atrankos lyginimas.
 Knyga – konspektas.