Origanum vulgare L.

Paprastasis raudonėlis, oregano, душица обыкновенная

1. Botaniniai ypatumai:
a) Šeima: Lūpažiedžiai (Labiatae)
b) Augimo vieta. Paplitęs Vakarų, Vidurio ir Rytų Europoje, Kaukaze, Sibire, Vidurinėje ir
Mažojoje Azijoje, Šiaurės Amerikoje. Lietuvoje auga natūraliai, jį galima aptikti pievose,
šlaituose, retuose miškuose. Apyretis, pasitaiko beveik visoje Lietuvoje, išskyrus Vidurio
lygumos šiaurinis rajonus.
c) Augalo morfologija. Raudonėlis – daugiametis 30-80 cm aukščio žolinis augalas.
Šakniastiebis šakotas, dažniausiai šliaužiantis. Stiebas status, keturbriaunis, išsišakoja prie
žiedyno. Rečiau turi 1-2 atšakas prie pamato. Žalias, kartais rausvos spalvos. Priešingose
pusėse plaukuotas. Lapai kiaušiniški, kartais pailgi, kotuoti, 2-5 cm ilgio, viršūnė smailėjanti.
Lapo kraštai lygūs arba smulkiai dantyti, su blakstienėlėmis. Apatiniai lapai buki, viršutiniai
smailūs. Žiedai – skėtiškos šluotelės stiebo viršūnėje. Vainikėlis dvilūpis, šviesiai arba tamsiai
rausvas, kartais baltas, 4,5-6 mm ilgio, iš išorės plaukuotas, kuokeliai 4, piestelės liemenėlis
1, mezginė viršutinė, keturializdė.
Žydi liepos – rugsėjo mėnesiais. Vaisius kiaušiniškas, matinis taškuotas riešutėlis.
2. Vaistinė žaliava: žolė (herba)
3. Žaliavos rinkimo laikas. Pjaunama liepos – rugpjūčio mėnesį, žydėjimo metu, paliekant 20-30 cm
nuo žemės.
4. Kaupiamos veikliosios medžiagos:
a) Eteriniai aliejai (0,5 proc): karvakrolis ir timolis (40 proc), mono- ir seksviterpenai (12,5),
geranilacetatas (5)
b) Flavanoidai: apigeninas, liuteoninas.
c) Raugai (6 proc)
d) Fenolinės rūgštys: rozmarininė, ursolinė, oleonolinė, kavos.
e) Origanolis A ir B (4,5)
f) Vit C lapuose.
5. Poveikis:
a) Prakaitavimą skatinantis
b) Karminatyvinis
c) Virškinimo sistemos darbą gerinantis (digestive)
d) Antimikrobinis, antivirusinis, antimikozinis
e) Priešuždegiminis, antioksidacinis
f) Atsikosėjimą lengvinantis
g) Emmenogoga
6. Naudojimas.

Liaudies medicinoje raudonėlio arbata plačiai naudojama nuo viduramžių laikų: sergant skrandžio ir
virškinamojo trakto, kvėpavimo sistemos ligomis, esant nervų sistemos sutrikimams. Taip pat raudonėlio
užpilu skalaujama burnos ertmė (stomatitas, parodontozė). Išoriškai naudojama gydant reumatą, odos ligas
(aromatinės vonios, kompresai). Dar yra naudojimas gerklės, galvos, dantų skausmui gydyti, peršalimo ligų
metu (Koukoulitsa et al. 2006).

Nuoviras žadina apetitą, pagerina virškinimą, palengvina kosulį, vartojamas nuo skrandžio atonijos, įeina į
prakaitą varančių arbatų sudėtį.
Raudonėlio biologinis poveikis yra pakankamai neblogai ištirtas. Įrodytas karvakrolio ir timolio poveikis prieš
S. Aureus, S. Epidermidis (Nowak et al. 2013), P. Aeruginosa, K. Pneumoniae, C. Albicans štamus in vitro
(Alma et al.2003). Liuteoninas ir apigeninas yra stiprūs DPP4 (dipeptilpepsidazės 4) inhibitoriai, todėl veikia
priešuždegimiškai (4-6). Tyrimuose su gyvūnais taip pat buvo nustatytas Origanum vulgare aktyvumas prieš
Candida albicans (Manohar et al., 2001) ir Staphylococcus aureus (Preuss et al.2005).

Klinikiniai tyrimai parodė Origanum aktyvumą prieš Blastocystis hominis, Entamoeba hartmanni, taip pat
patikimai pagerėjo virškinimas (Force et al., 2000). Chirurgijoje Origanum tepalas pagerino pooperacinių
žaizdų gijimą ir randų formavimąsi, taip pat parodė didelį aktyvumą prieš Staphylococcus aureus lyginant su
įprastu Petrolatum tepalu (Ragi et al. 2011).

7. Dozavimas:
a) Užpilas/nuoviras - 1,5-7g /150 ml 3x/d
b) Tinktūra 3 ml 3x/d (1:4 45% alk.)
c) Milteliaii: 0,5-1 desertinis šaukštas 2-3 x/d
d) Vietiškai: 30-75 g /1 l 2-5x/d
8. Saugumas. Saugus, klinikinių tyrimų metu nepastebėta jokių nepageidaujamų ar šalutinių poveikių
(Force et al., 2000). Nėštumo ir žindymo laikotarpiu vartoti negalima, galima tik kulinariniais tikslais.
Klinikinių ir literatūros duomenų apie saugumą nėra, rekomendacijos paremtos emenogoginiu
poveikiu.

9. Literatūra:
1. Koukoulitsa et al. 2006. Polar constituents from the aerial parts of Origanum vulgare L. Ssp. hirtum
growing wild in Greece. J Agric Food Chem. 2006;54(15):5388–92.
2. Nowak et al. 2013. HPTLC-densitometry determination of triterpenic acids in Origanum vulgare,
Rosmarinus officinalis Syzygium aromaticum. Acta Pol Pharm. 2013;70(3):413–8.
3. Alma et al. 2003. Screening chemical composition and in vitro antioxidant and antimicrobial
activities of the essential oils from Origanum syriacum L. growing in Turkey. Biol Pharm Bull.
2003;26(12):1725–9.
4. Han et al. 2017. Chemical composition and antioxidant activities of essential oils from different
parts of the oregano. J Zhejiang Univ Sci B. 2017;18(1):79–84.
5. Shen et al. 2010. LC-MS method for the simultaneous quantitation of the anti-inflammatory
constituents in oregano (Origanum species). J Agric Food Chem. 2010;58(12):7119–25.
6. Kim et al. 2014. β-Caryophyllene oxide inhibits constitutive and inducible STAT3 signaling pathway
through induction of the SHP-1 protein tyrosine phosphatase. Mol Carcinog. 2014;53(10):793–806.
7. Preuss et al. 2005. Effects of essential oils and monolaurin on Staphylococcus aureus: in vitro and in
vivo studies. Toxicol Mech Methods. 2005;15(4):279–85.
8. Manohar et al. 2001. Antifungal activities of origanum oil against Candida albicans. Mol Cell
Biochem. 2001;228(1–2):111–7.
9. Force et al. 2000. Inhibition of enteric parasites by emulsified oil of oregano in vivo. Phytother Res.
2000;14(3):213–4.
10. Ragi et al. 2011. Oregano extract ointment for wound healing: a randomized, double-blind,
petrolatum-controlled study evaluating efficacy. J Drugs Dermatol. 2011;10(10):1168–72.