Valgymo sutrikimai

Nervinė anoreksija F50.

Nervinė anoreksija yra sutrikimas, kai pacientas sąmoningai sumažina ir/ar
palaiko mažą kūno svorį. Dažniausiai sutrikimas pasireiškia paauglėms
mergaitėms ir jaunoms moterims, tačiau (nors ir rečiau) pasitaiko tarp paauglių
berniukų bei jaunų vyrų, taip pat vaikams prieš lytinį brendimą bei moterims, iki
pat menopauzės. Nervinė anoreksija yra savarankiškas sindromas.
Nors pagrindinės nervinės anoreksijos priežastys toliau lieka neaiškios, tačiau vis
daugiau duomenų rodo apie sociokultūrinų ir biologinių priežastinių faktorių
sąveiką, taip pat mažiau specifišką psichologinių mechanizmų bei asmenybinio
pažeidžiamumo įtaką. Sutrikimas susijęs su įvairaus sunkumo nepakankama
mityba, dėl kurios atsiranda antrinių endokrininių ir metabolinių sutrikimų bei
organizmo funkcijų sutrikimų. Lieka tam tikrų abejonių, ar tipiški endokrininiai
pakitimai yra visiškai paaiškinami neprivalgymo ir jį sukėlusio elgesio (pvz., dietų
laikymasis, dideli fiziniai krūviai ir kūno išvaizdos keitimas, specialiai sukeltas
vėmimas ar liuosuojamųjų vaistų vartojimas ir dėl to sutrikęs elektrolitų balansas)
tiesioginiu poveikiu, ar šiuos pakitimus lemia kiti, nežinomi faktoriai.

Diagnostika

Tiksliai diagnozei būtini visi šie kriterijai:

· kūno svoris išlieka bent 15% mažesnis (prarastas ar niekada nepasiektas) nei
turėtų būti, arba Quetelet’o kūno masės indeksas (kūno svoris kilogramais,
padalintas iš ūgio metrais kvadrato) yra 17,5 arba mažesnis (vyresniems kaip 16
m.). Prepubertatiniu laikotarpiu tai gali pasireikšti nepakankamu svorio didėjimu
augant;
· pacientas sąmoningai mažina svorį, vengdamas “storinančio maisto”. Vienas ar
daugiau šių elgesio būdų: specialiai sukeltas vėmimas, specialus liuosuojamųjų
vartojimas, per didelis fizinis krūvis, vartojimas apetitą slopinamųjų preparatų,
diuretikų;
· kūno formos suvokimas įgauna specifinės psichopatologijos pobūdį, kai baimė
pastorėti nuolat išlieka kaip įkyri pervertinimo idėja, ir pacientas ar pacientė sau
nusistato žemą kūno svorio slenkstį;
· bendras endokrininis sutrikimas apima pagumburio-hipofizės-gonadinę ašį,
pasireikšdamas moterims amenorėja, o vyrams – seksualinio potraukio ir
potencijos sumažėjimu (išimtis – vaginalinis kraujavimas moterims gaunančioms
pakaitinį hormonų gydymą, kai hormonai vartojami daugiausia kontraceptikos
tikslais). Kartu gali būti padidėjęs augimo hormono ir kortizolo lygis, skydliaukės
hormonų periferinio metabolizmo sutrikimai, taip pat insulino sekrecijos
sutrikimai;
· jei sutrikimas prasideda prieš lytinio brendimo pradžią, tai pastarasis gali sulėtėti
ar iš viso sustoti (žmogus neauga; mergaitėms nesivysto krūtys ir būna pirminė
amenorėja; berniukams genitalijos lieka juvenilinės). Pasveikus pubertatinis
periodas paprastai užsibaigia normaliai, tačiau pirmosios mėnesinės vėluoja.

Netipiška nervinė anoreksija F50.1

Šią kategoriją reikia vartoti aprašant tokias būkles, kurių klinikoje nėra vieno ar
kelių esminių nervinės anoreksijos (F 50.0) požymių, pavyzdžiui, amenorėjos ar
didelio svorio netekimo, tačiau visais kitais požymiais sutrikimas atitinka tipišką
šio sutrikimo vaizdą. Ši kategorija taip pat geriau tinka aprašyti pacientams,
kuriems būdingi visi esminiai nervinės anoreksijos požymiai, tačiau simptomai
pasireiškia tik švelnia forma.

Nervinė bulimija F50.2

Nervinė bulimija yra sindromas, pasireiškiantis pakartotinais persivalgymo
priepuoliais ir išskirtiniu susirūpinimu dėl kūno svorio, dėl to pacientai imasi
kraštutinių priemonių suvalgyto maisto “storinančiam” efektui panaikinti. Šį
terminą reikėtų vartoti aprašant tik tokį sutrikimą, kuris yra susijęs su nervine
anoreksija, iš esmės pasižymėdamas ta pačia psichopatologija. Pasiskirstymas
pagal amžių ir lytį yra toks pat kaip anoreksijos, tačiau sutrikimo pradžia yra
truputį vėlesnė. Nervinė bulimija gali būti suvokiama kaip lėtinės nervinės
anoreksijos pasekmė (tačiau gali pasitaikyti ir atvirkštinis variantas). Iš pradžių
pacientė su anoreksija gali priaugti svorio, jai atsiranda menstruacijos, susidaro
pagerėjimo įspūdis, tačiau vėliau susiformuoja žalingas persivalgymo ir vėmimo
stereotipas. Dėl pasikartojančio vėmimo gali atsirasti elektrolitų balanso sutrikimų,
somatinių komplikacijų (tetaniją, epilepsijos priepuoliai, širdies ritmo sutrikimai,
raumenų silpnumas) ir tolesnis žymus svorio kritimas.

Diagnostika

Tiksliai diagnozei reikalingi visi nurodyti kriterijai:

· nuolatinis susirūpinimas valgymu ir nenugalimas potraukis valgyti;
· pacientas negali susilaikyti nuo persivalgymo epizodų, kai per trumpą laiką
suvalgomas didelis maisto kiekis;
· pacientas stengiasi priešintis “storinančiam” persivalgymo poveikiui vienu šių
būdų: sukelia vėmimą; piktnaudžiauja liuosuojamaisiais; badauja; naudoja vaistus,
pavyzdžiui, slopinančius apetitą, skydliaukės preparatus ar diuretikus.
· psichopatologija pasižymi liguista baime nutukti, ir pacientas nustato sau griežtą
svorio ribą, esančią daug žemiau premorbidinio kūno svorio.

Netipiška nervinė bulimiją F50.3

Šį terminą reikia vartoti aprašant tokias būkles, kurių klinikoje trūksta vieno ar
kelių esminių nervinės bulimijos (F 50.2) požymių , tačiau apskritai sutrikimas
atitinka tipišką klinikinį vaizdą. Dažniausiai tai tiks aprašant pacientus su normaliu
ar net padidėjusiu kūno svoriu, tačiau pasižyminčius būdingais persivalgymo
periodais bei po jų sekančiu vėmimu ar liuosuojamųjų vartojimu.

Persivalgymas, susijęs su kitais psichologiniais sutrikimais F50.4

Šį kodą vartojame aprašyti tokiam persivalgymui, kuris yra reakcija į distresą ir

sukelia nutukimą. “Reakcinis nutukimas” gali pasireikšti po artimųjų netekties,
avarijų, chirurginių operacijų, emocinį distresą sukėlusių situacijų, ypač linkusiems
į nutukimą asmenims.

Vėmimas, susijęs su kitais psichologiniais sutrikimais F50.5

Be sąmoningai sukeliamo vėmimo bulimijos metu pasikartojantis vėmimas gali

pasireikšti disociacinio sutrikimo (F 44.-) ar hipochondrinio sutrikimo (F 45.2)
metu kaip vienas fiziologinių simptomų taip pat nėštumo metu, kai emociniai
veiksniai sukelia pykinimą ir vėmimą.
 Valgymo sutrikimai
Valgymo sutrikimų: anoreksijos, bulimijos ir kitų diagnozavimas

Valgymo sutrikimų diagnozavimas remiasi aprašomaisiais kriterijais. Klasifikacija

nėra ideali, nes dažnai anoreksijos ir bulimijos požymiai persidengia, dauguma
bulimikių anksčiau buvo anorektikės. Klasifikacijose svarbiausiu anoreksijos
požymiu laikomas mažas kūno svoris, bulimijos – persivalgymo ir išsivalymo
(„purging“) epizodai. Abejom ligom būdingas perdėtas susirūpinimas kūno svoriu
ir formomis bei baimė sustorėti. DSM IV pirmenybė diagnozuojant teikiama
anoreksijai, t.y., jei yra anoreksijos požymiai, bulimija nediagnozuojama, o
išskiriami ribojantis ir persivalgymo-vėmimo anoreksijos tipai. Dažnai paribiniai
atvejai diagnozuojami kaip atipinė anoreksija.

Nervinės anoreksijos terminas nėra teisingas, nes apetito praradimas nėra būdingas,
tačiau kadangi vartojamas daugiau nei 100 metų, jis naudojamas iki šiol.

DSM-IV nervinės anoreksijos diagnostiniai kriterijai (TLK-10 visi turim ir

mokam):
1. Kūno svorio sumažėjimas ir atsisakymas išlaikyti kūno svorį normos ribose.
2. Liguista baimė sustorėti.
3. Sumažėjusio kūno svorio suvokimo sutrikimas(kūno svorio sumažėjimo
neigimas, didelė kūno svorio įtaka savivertei)
4. Amenorėja Tipai:
5. a) ribojimo (vien tik dieta ir sportavimas) tipas
6. b) persivalgymo (binging) ir maisto atsikratymo (purging) tipas, pasireiškia
kartu su dietos laikymusi.

Taigi toms pacientėms, kurios atitinka anoreksijos kriterijus, bet binge/purge,

diagnozuojama anoreksija, o ne bulimija. Nėra aišku, kaip klasifikuoti tas
anorektikes, kurios purge, bet ne binge. Ribojimo tipas prognozės atžvilgiu yra
blogesnis nei binge/purge, nors binge/purge tipui nustatoma daugiau ribinio tipo
asmenybės sutrikimo bruožų (impulsyvus elgesys, piktnaudžiavimas narkotikais,
suicidiniai bandymai, nuotaikos svyravimai).

Nervinės anoreksijos atveju TLK-10 nurodo, kad kūno svoris turi būti 15 proc.
mažesnis numanomo kūno svorio pagal amžių ir ūgį, o DSM-IV nurodoma, kad
kūno svoris turi būti mažesnis nei 85 proc. numanomo. 30 proc. anoreksijos
 kriterijus atitinkančių pacienčių nebūna amenorėjos, todėl šis kriterijus yra
kontraversiškas.

DSM-IV nervinės bulimijos diagnostiniai kriterijai

1. Pasikartojantys persivalgymo epizodai
2. Pasikartojantys tyčia sukelto vėmimo ar vidurius laisvinančių vaistų, diuretikų,
klizmų vartojimo, badavimo, perdėto sportavimo epizodai siekiant išvengti
kūno svorio didėjimo.
3. Abu kriterijai per pastaruosius tris mėnesius turi pasireikšti vidutiniškai du
kartus per savaitę.
4. Savivertė išimtinai priklauso nuo kūno svorio ir formų.
5. Nėra diagnozuota nervinė anoreksija.

Tipai:

1. a) išsivalymo (purging): tyčia sukeltas vėmimas, piktnaudžiavimas

laisvinamaisiais vaistais, diuretikais, klizmomis.
2. b) ne išsivalymo: su kūno svorio didėjimu kovojama vien tik dietomis ir
intensyviu sportavimu.

Nespecifiniai valgymo sutrikimai pagal DSM-IV:

Valgymo sutrikimai, neatitinkantys nervinės anoreksijos arba nervinės bulimijos

kriterijų. Pavyzdžiai:

1. Atitinka nervinės anoreksijos kriterijus, tik nėra amenorėjos.

2. Atitinka nervinės anoreksijos kriterijus, yra kūno svorio kritimas, tačiau svoris
dar normos ribose.
3. Atitinka nervinės bulimijos kriterijus, išskyrus sutrikimo trukmę ir dažnumą
4. Purging elgesys suvalgius mažą maisto kiekį
5. Maisto kramtymas ir išspjovimas
6. Nuolatinio persivalgymo sutrikimas (binge eating disorder):
7. pasikartojantys persivalgymo epizodai
8. persivalgymo epizodo kriterijai:
9. a) valgoma per greitai
10.b) valgoma tol, kol pasijuntama blogai
11.c) suvalgoma dideli maisto kiekiai tuomet, kai nejuntama alkio
12.d) valgoma vienumoje gėdintis suvalgomo maisto kiekio
13.e) kaltės, nusivylimo, pasišlykštėjimo savimi jausmai, susiję su persivalgymu.
14.persivalgymo sutrikimas sukelia distresą
15.persivalgymo epizodai pasireiškia mažiausiai dvi dienas per savaitę šešis
mėnesius
16.nenaudojamos kompensacinės priemonės (nėra purging)

Ši diagnozė buvo pasiūlyta 1993 metais.

Multidisciplininės komandos darbas gydant valgymo sutrikimus Komandą

sudaro:
 psichiatras
 dietologas
 psichologas
 šeimos terapeutas
 slaugytojas
 užimtumo arba ergoterapeutas
 gali būti meno terapeutas, socialinis darbuotojas

Valgymo sutrikimus rekomenduojama gydyti specializuotuose skyriuose, o ne

bendruose psichiatrijos ar somatiniuose skyriuose, nes gydymo rezultatai didele
dalimi priklauso nuo komandinio darbo kokybės.

Didelė reikšmė tenka slaugytojoms, jos turi būti apmokytos dirbti su valgymo
sutrikimais. Būtina, kad slaugytojos suprastų psichologines pacientų problemas,
susijusias su valgymu, turi mokėti sukurti ir išlaikyti terapinį ryšį su pacientais,
mokėti būti ir griežtos, ir jautrios. Pacientės dažniausiai neigiamai reaguoja į per
daug griežtą ir reikalaujantį personalą, tačiau tuo pačiu nesijaučia saugios, jei
nesukuriamos ribos.

Psichiatras vadovauja komandai, jo uždaviniai yra diagnozuoti valgymo sutrikimus

ir gretutines ligas, gydyti medicinines komplikacijas ir skirti vaistus. Pacientus
dažniausiai mato kartą per savaitę (jei ambulatoriniai). Gydant valgymo sutrikimus
didžiausias darbas tenka psichologams, nes pagrindinis valgymo sutrikimų gydymo
metodas yra psichoterapija. Kai kuriuose skyriuose dirba šeimos terapeutai.
Pacientų refydingą turi prižiūrėti dietologas, taip pat jis teikia pacientams
informaciją apie mitybą. Užimtumo terapeutas prižiūri, kaip pacientai gamina
valgį, veda socialinių įgūdžių, bendravimo grupes.

Svarbu, kad komanda reguliariai susitiktų aptarti pacientų gydymą. Anorektikės

komandos nariams dažnai sukelia stiprius jausmus: nuo stipraus pykčio iki
troškimo apsaugoti ir išgelbėti pacientą, juos reikia suprasti kaip kontraperkėlimą,
būtina vengti šių jausmų išveikinėjimo. Dažnai pacientai suskaido (splitting)
komandos narius, vienus laikydami padedančiais, kitus – kenkiančiais, šiuos
jausmus būtina aptarti komandos susirinkimuose. Tai ne vien tik padeda išvengti
išveikinėjimo, bet kartu yra ir gera informacijos apie pacientą priemonė.

Medicininis-somatinis pacientų įvertinimas

Pirmiausia būtina surinkti anamnezę, po to ištirti fizinę būklę (galima kalbėti apie
odos, plaukų, nagų pakitimus, kad reikia auskultuoti širdį, čiuopti pilvą, vertinti
odos turgorą, sverti ir t.t.). Būtina atlikti EKG, bendrą kraujo tyrimą, urea ir
elektrolitus, gliukozę, kalcio, magnio, fosfatų kiekį kraujyje, baltymų kiekį
kraujyje, kepenų funkcijos rodiklius. Galima tirti pacientų raumenų jėgą prašant
atsisėsti iš gulimos padėties nesiremiant rankomis, vėliau iš sėdimos padėties
atsistoti. Ortostatinės hipotenzijos pavojų galima įvertinti matuojant kraujospūdį ir
teiraujantis apie galvos svaigimą.

Prie šio klausimo galima kalbėti apie visas somatines valgymo sutrikimų
komplikacijas.

Svorio atstatymo sergančiosioms problemos

Svorio atstatymą turėtų stebėti dietologas. Kadangi anorektikių skrandžio tūris

būna sumažėjęs, rekomenduojama maitinti mažomis porcijomis, bet dažnai.
Rekomenduojami trys valgymai per dieną, juos papildant užkandžiais.
Rekomenduojama svorį didinti po 0,5-1 kg per savaitę. Per dieną rekomenduojama
suvartoti 2500 kcal. Per pirmą savaitę kūno svoris gali padidėti staiga dėl skysčių
susikaupimo, tai gali įbauginti pacientes, kad priaugs per daug svorio. Gydymo
eigoje rekomenduojama didinti suvartojimų kalorijų kiekį, nes pacientės tampa
aktyvesnės.

Nazogastrinis maitinimas turi būti skiriamas tik kai nėra kitos išeities, nes tai
sutrikdo terapinį ryšį su pacientu ir primena anksčiau patirtas traumas.
Parenteralinis maitinimas anoreksijos atveju netinka dėl didelės komplikacijų
rizikos ir mažo terapinio efekto.

Dietą rekomenduojama papildyti cinko ir tiamino preparatais.

 Refydingo komplikacijos. Daugumos komplikacijų galima išvengti pradedant
maitinti nuo mažų kiekių ir iš lėto didinant kalorijų kiekį. Refydingo metu dažnai
sutrinka elektrolitų pusiausvyra. Elektrolitų koncentracija kraujo serume gali būti
klaidinantis, nes ne visada atspindi bendrą elektrolitų kiekį organizme. Dažniausiai
refydingo metu pasireiškia hipokalemija (ypač toms, kurios purge), hipokalcemija
ir hipomagnezemija. Ypač pavojinga hipofosfatemija, todėl pirmomis gydymo
savaitėmis būtina sekti elektrolitų kiekį kraujyje.

Dėl sulėtėjusio skrandžio išsituštinimo anorektikės refydingo metu skundžiasi

ankstyvu sotumo pojūčiu, pilvo pūtimu. Šiuos negalavimus galima sumažinti
paskyrus prokinetikų, pavyzdžiui, metoklopramido. Daug pacienčių skundžiasi
kolikos pobūdžio pilvo skausmais, maisto patekimas į žarnyną joms sukelia
pykinimą, viduriavimą, to galima išvengti sumažinus druskos kiekį maiste.
Laisvinamaisiais piktnaudžiavusioms pacientėms gali pasireikšti vidurių
užkietėjimas, to galima išvengti vartojant pakankamai skysčių ir augalinės
ląstelienos. Stimuliuojančių laisvinamųjų geriau vengti.

Kai kada refydingo pradžioje pasireiškia periferinės edemos, ypač toms, kurios
purge. Tai gali lemti kūno svorio padidėjimą keliais kilogramais. Būtina
diferencijuoti nuo širdies, inkstų nepakankamumo. Taip atsitinka dėl renino-
angiotenzino-aldosterono sistemos pakitimų. Pacientes būtina nuraminti, kad tai
laikini sutrikimai. Tokiu atveju geriau vengti diuretikų, bet jei būtina, geriau skirti
spironolaktono.

Maitinant parenteraliai gali pasireikšti širdies nepakankamumas (dėl didelio

skysčių, druskų ir proteinų patekimo į kraujotaką), be to, širdies veiklą sutrikdo
elektrolitų pusiausvyros sutrikimai, hipofosfatemija ir tiamino trūkumas. Ilgai
badaujant ir taip būna širdies veiklos sutikimų. Dėl aritmijų rizikos labai atsargiai
skirti antidepresantus ir neuroleptikus, nes jie gali ilginti QTc.

Virškinimo trakto sutrikimai ir funkcionavimas sergant valgymo sutrikimais

Dažniausi simptomai:

 pilvo pūtimas
 skausmas epigastriume
 meteorizmas
 vidurių užkietėjimas
 sumažėjęs apetitas
 pilvo skausmai,
 pykinimas

Stemplės pažeidimai sutinkami tiek sergant anoreksija, tiek bulimija; tai ezofagitas,
erozijos ir opos, stemplės striktūros ir plyšimai po pasikartojančių vėmimų. Tai ne
vien tik dėl mechaninio pažeidimo vėmimo metu, bet taip pat ir dėl
hipovitaminozės atsirandančios neuropatijos. Anoreksijos atveju skrandžio gleivinė
tampa atrofiška, sienelė atoniška, sulėtėja skrandžio išsituštinimas valgant kietą
maistą. Skrandžio išsiplėtimas būdingas bulimijai, retais atvejais skrandžio sienelė
gali plyšti.

Atmaitinant dažnai pasireiškia skrandžio pūtimas ir kiti diskomforto reiškiniai. Dėl

sumažėjusio rauko tonuso pasireiškia gastroezofaginis refliuksas. Dažnai
nustatomas dvylikapirštės ir proksimalinės plonosios žarnos dalies išsiplėtimas.

Vidurių užkietėjimas susijęs su kūno svorio sumažėjimu ir ypač pasunkėja

piktnaudžiaujant laisvinamaisiais. Dažnai pasireiškia difuziniai pilvo skausmai,
susiję su gastropareze ir dirglios žarnos sindromo pasireiškimu. Storosios žarnos
pažeidimai daugiausiai susiję su lėtiniu vidurių užkietėjimu ir pasireiškia gleivinės
atrofija, sienelės suplonėjimu, paviršinėmis gleivinės opomis. Dėl vidurių
užkietėjimo, ilgalaikio vėmimo ir piktnaudžiavimo laisvinamaisiais gali pasireikšti
tiesiosios žarnos prolapsas (baisi komplikacija).

Dauguma virškinimo sistemos sutrikimų anoreksijos ir bulimijos atveju yra

panašūs. Bulimijai dažnesnė disfagija ir odinofagija, o skrandžio tūris būna
didesnis. Skrandžio išsituštinimo laikas taip pat yra ilgesnis,

Anoreksijos atveju gali būti hepatomegalija, padidėti kepenų fermentų

koncentracija, histologiškai nustatoma kepenų steatozė. Anorektikėms būdingi
kasos pakitimai, paprastai jie būna ilgalaikiai. Sumažėja kasos fermentų sintezė,
kraujyje padaugėja amilazės, jos kiekis priklauso nuo vėmimų dažnio. Bulimijos
atveju dažnai padidėja seilių liaukos.

Refydingo metu dažnas pankreatitas.

 Valgymo sutrikimai: Širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimai

Daugiausia širdies-kraujagyslių sistemos komplikacijų patiria tie pacientai, kurie

vemia ir piktnaudžiauja laisvinamaisiais ar diuretikais, nes jiems sutrinka
elektrolitų pusiausvyra. Kai kurios komplikacijos (bradikardija, hipotenzija) yra
gerybinės ir grįžtamos.

Daugiau nei 80 proc. anorektikių būna širdies-kraujagyslių sistemos sutrikimų, t.y.

žymiai dažniau nei bulimikėms. Dažniausiai būna sinusinė bradikardija (miegant –
iki 30 k/min.), skilvelinės aritmijos, mažiau nei normaliai pakinta ŠSD atsistojus iš
gulimos padėties, hipotenzija, širdies nepakankamumo reiškiniai (sumažėjęs
kontraktiliškumas). Sumažėja širdies kamerų tūris, suplonėja miokardo sienelės.
Mitralinio vožtuvo prolapsas nustatomas 28-80 proc. anorektikių. Aritmijos
pasireiškia dėl elektrolitų pusiausvyros sutrikimo (hipokalemijos,
hipomagnezemijos, rūgščių-šarmų balanso sutrikimo), kuris pasireiškia dėl
piktnaudžiavimo laisvinamaisiais ir diuretikais. Refydingo metu gali pasireikšti
aritmijos dėl hipofosfatemijos. Kai kada dėl refydingo gali pasireikšti stazinis
širdies nepakankamumas. Taip nutinka dėl didelio daug gliukozės turinčio maisto
kiekio suvartojimo, kuris dar labiau pasunkina hipofosfatemiją. Refydingo metu
perikarde gali susikaupti skysčio.

EKG pakitimai:

 žemas voltažas
 pailgėjęs QRS, QTc (atmaitinant atsistato)
 ST depresija,
 T dantelio inversija (dažniau bulimikėms, nes joms labiau būdinga hipokalemija
ir hipomagnezemija),
 U bangos, susijusios su hipokalemija ir hipomagnezemija,
 ekstrasistolės

Dauguma EKG pokyčių yra grįžtami. Bulimikėms EKG pokyčiai būna mažesni nei
anoreksikėms. Joms nustatomas kiek pailgėjęs QT intervalas, daugumai
anorektikių nustatoma hipotenzija <90/60 mmHg, pasireiškia sinkopės. Hipotenzija
susijusi su hipovolemija ir ortostatinių reakcijų pakitimais.

Kardiovaskulinių komplikacijų gydymas: dauguma komplikacijų yra gerybinės ir

atsistato savaime (hipotenzija, hipovolemija). Reikia vengti neuroleptikų, TCA,
ypač jei yra pailgėjęs QTc. Elektrolitų pusiausvyros sutrikimai atsistato savaime
atmaitinant, esant ryškiai hipovolemijai ir hipotenzijai – lašelinės, bet dėl
hipoalbuminemijos gali pasireikšti edemos. Vaistų skirti kiek galima mažiau. Jei
prasideda rimtos komplikacijos (tachiaritmijos, širdies nepakankamumas) – gydyti
pagal algoritmus.

Ginekologijos, endokrinologijos ir osteoporozės problemos.

Osteoporozė (mineralinis kaulų tankis <2 SD) nustatomas beveik pusei

anorektikių. Vidutiniškai 6 metus anoreksija sergančių pacienčių grupėje kaulų
lūžių rizika yra 7 kartus didesnė nei kontrolinėje grupėje. Bulimijai osteoporozė
mažiau būdinga. Esant ankstyvai anoreksijos pradžiai pacientės būna kiek
mažesnio ūgio. Sulėtėja kaulų augimas, brendimas. Osteoporozės išreikštumas
priklauso nuo ligos trukmės ir kūno masės indekso.

Manoma, kad osteoporozė išsivysto dėl mitybos nepakankamumo, estrogenų

trūkumo, padidėjusios kortizolio sekrecijos. Refydingo metu padidėja mineralinis
kaulų tankis. Osteoporozė nustatoma ir anoreksija sergantiems vyrams, tai susiję su
sumažėjusia testosterono sekrecija. Osteoporozę bandoma gydyti atmaitinant,
skiriant kalcio turinčią dietą, bandoma pakaitinė estrogenų ir progesterono terapija.

Sergant anoreksija sutrinka gliukozės metabolizmas, būna nenormalūs gliukozės

tolerancijos testo rezultatai. Tai susiję su sutrikusia gliukozės rezorbcija žarnyne ir
sulėtėjusia žarnyno motorika. Audinių jautrumas insulinui būna padidėjęs.
Gliukozės kiekis kraujyje užtikrinamas dėl glikogeno skaidymo kepenyse, tai
sukelia ketonemiją ir ketonuriją.

Kaip jau minėta, sergant anoreksija padidėja kortizolio kiekis kraujyje. Taip yra dėl
pagumburio-hipofizės antinksčių sistemos aktyvacijos. Kortizolio kiekis padidėja
dėl sulėtėjusio jo metabolizmo ir suaktyvėjusios sintezės. Nustatomi pakitę
deksametazono supresijos testo rezultatai. Randamas padidėjęs kortikotropiną
išlaisvinančio faktoriaus (CRF) kiekis. Eksperimentų su gyvūnais metu nustatyta,
kad padidėjęs CRF kiekis gyvūnams sukelia anoreksiją ir padidina fizinį aktyvumą.
Visa tai atspindi ilgalaikę stresinę organizmo būseną. Tačiau nepaisant
padidėjusios kortizolio koncentracijos segant anoreksija nebūna Kušingo sindromo
reiškinių, tai paaiškinama sumažėjusia kortizolio receptorių koncentracija ir
sumažėjusiu lipidų ir angliavandenių sintezės substratų kiekiu.

Sergant bulimija 20-60 proc. atvejų nustatomi pakitimai pagumburio-hipofizės-

antinksčių sistemoje, jie išnyksta sėkmingai gydant sutrikimą.
Amenorėja yra svarbus diagnostinis anoreksijos kriterijus. Pacientėms nustatomi
maži luteinizuojančio hormono, folikulus stimuliuojančio hormono ir estrogenų
kiekiai. Hormoninė sistema pasikeičia į prieš brendimą buvusią būklę,  pirminė
sutrikimo grandis yra sutrikusi pogumburio veikla, dėl to išskiriama per mažai
gonadotropinus išlaisvinančio faktoriaus. Be to, lytiniai hormonai (estrogenai)
sintezuojami riebaliniame audinyje, todėl jų sintezė sumažėjus riebalų kiekiui
sustoja. Tačiau pakaitinė terapija estrogenais ne visada atkuria lytinių hormonų
pusiausvyros, tai įrodo pogumburio funkcijos sutrikimo svarbą. Estrogenų
trūkumas ilgainiui sukelia osteoporozę, kaulų tankis koreliuoja su amenorėjos
trukme.

Oligomenorėja ar amenorėja pasireiškia maždaug pusei segančiųjų bulimija, ypač

turinčioms nerimo ir depresijos sutrikimų požymių. Be to, persivalgymo
priepuoliai labai padidina prolaktino kiekį kraujyje, tai gali sutrikdyti pogumburio-
hipofizės-lytinių liaukų ašies funkciją.

Anorektikėms nustatomas padidėjęs augimo hormono kiekis, tai kompensacinis

mechanizmas dėl sumažėjusio hormono periferinių receptorių ir į insuliną panašaus
augimo faktoriaus (IGF-1), kuris yra kaulų metabolizmą skatinantis veiksnys,
kiekio. Šis trūkumas prisideda prie osteoporozės išsivystymo bei lemia mažesnį
anksti anoreksija susirgusių pacientų ūgį.

Sergant anoreksija sumažėja trijodtironino kiekis, tiroksino ir TSH kiekis būna

normalus. Taip organizmas prisitaiko prie sumažėjusio energetinių medžiagų
suvartojimo. Taip pat nustatomas sulėtėjęs TSH atsakas į tirotropiną
atpalaiduojančio faktoriaus (TRH) paskyrimą. Sunkiais atvejais stebima
skydliaukės atrofija.

Anorektikėms prolaktino kiekis kraujyje dažniausiai būna normalus. Melatonino

kiekio pokyčiai nakties metu daugiau susiję su depresija, bet ne su anoreksija.

Valgymo sutrikimų atveju sutrinka vaisingumas, padaugėja savaiminių abortų

rizika, o sėkmingų nėštumų metu naujagimiai būna mažesnio svorio.
Standartiniai paskyrimai valgymo sutrikimais sergantiesiems dienos
stacionare ir paros stacionare.

Dieta (2500 kcal), struktūruotas valgymas, psichoterapiniai, kiti užsiėmimai

(aprašyti kituose klausimuose). Daugiau nežinau, ką šiuo klausimu kalbėti, todėl
trumpai apie gydymo metodų veiksmingumą, ypač apie vaistus.

Farmakoterapija toli gražu nėra pirmo pasirinkimo metodas valgymo sutrikimams

gydyti, veiksmingiausia yra psichoterapija. Anoreksijos atveju veiksmingiausia
šeimos psichoterapija, bulimijos atveju – pažintinė elgesio ir tarpasmeninė (angl.
interpersonal).

Anoreksijos atveju vaistai ne tik kad mažai veiksmingi, bet ir gali būti žalingi dėl
pailgėjusio QTc. Nervinės anoreksijos atveju vengti bupropiono ir TCA (dėl
traukulių rizikos). Ličio vengti dėl dehidratacijos. Daugiausiai ištirti fluoksetinas ir
fluvoksaminas. Ondansetronas ir mirtazapinas sumažina mažina polinkį
burge/purge.

Vaistai naudingi išryškėjus gretutinei nuotaikos, nerimo, įkyrumams ar psichozinei

patologijai, nors nusibadavusios anorektikės iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti
depresiškos (taip pat ir dėl sulėtėjusio mąstymo, siaurų interesų, viskuo
nepatenkintos ir t.t.), padidėjus svoriui tampa geresnės nuotaikos. Skiriant
antidepresantus rekomenduojama rinktis SSRI. Manoma, kad SSRI mažai
veiksmingi gydymo pradžioje, nes dėl badavimo būna sumažėjęs SE kiekis
neuronuose, bet įrodyta, kad fluoksetinas apsaugo nuo ligos atkryčių. SSRI
pasižymi antibuliminiu poveikiu, kuris nepriklauso nuo antidepresinio efekto.
Dozių reikia didelių (fluoksetino – 60 mg/d.)

Jei atstatant svorį pasireiškia atkaklūs įkyrumai, mąstymo formos sutrikimai,

sunkumai susikaupti, įtampa, rekomenduojamos mažos antipsichotikų dozės,
geriau atipinių. Rekomenduojamas olanzapinas, nes sumažina nerimą, gerina
apetitą. Nepsichiatriniai paskyrimai: virškinimo fermentai (Kreon, Festal), kalcio
preparatai, vitaminai, fosfatų turintys maisto papildai.

Valgymo sutrikimų komorbidiškumas, eiga ir prognozės

Anoreksijos paplitimas (bendras atvejų skaičius populiacijoje) tarp jaunų moterų

yra 0,3 proc., bulimijos – 1 proc. Standartizuotas mirtingumo rodiklis nuo
anoreksijos per pirmuosius 10 metų nuo diagnozavimo yra 9,6, per 20-40 metų
laikotarpį 3,7 (t.y. sergančiosios anoreksija turi beveik 4 kartus didesnę riziką
numirti, nei to paties amžiaus sveikos moterys), nuo bulimijos – 7,4. Ribojančio
anoreksijos tipo atveju mirtingumas yra beveik du kartus mažesnis nei binge/purge.
Bulimijos atveju mirtingumą daugiausia lemia savižudybės.

Pasveikimo prognozės: 60 proc. atvejų normalizuojasi svoris ir menstruacijos, 50

proc.  –su valgymu susijęs elgesys. 40 proc. pasveiksta, 30 proc. būsena pagerėja,
20 proc. atvejų lieka lėtiniai. Bulimijos prognozė geresnė, 75 proc. atvejų po 1 m.
trukmės gydymo simptomų nebelieka.

Komorbidiškumas. Beveik pusei sergančiųjų nervine anoreksija nustatoma

depresija. Sunkios depresijos epizodą bent vieną kartą gyvenime patiria 68 proc.
anorektikių. Depresija dažnesnė binge tipo anoreksijai. Kito tyrimo duomenimis,
sunkios depresijos epizodas bent kartą gyvenime nustatytas 41 proc. ribojančių
anorektikių, 82 proc. binge tipo anorektikių, 64 proc. bulimija ir 78 proc. bulimija,
kai anamnezėje buvo nervinė anoreksija, sergančių pacientų. Mažiausiai depresijos
epizodų buvo ribojančių anorektikių grupėje. Apie 10 proc. sergančiųjų bulimija
sirgo bipoliniu afektiniu sutrikimu. Didelė suicido rizika būna tuomet, kai
ribojantis anoreksijos tipas pasikeičia į binge tipą.

Daugiau nei 60 proc. valgymo sutrikimais sergančių asmenų nustatyti nerimo

sutrikimai. Dažniausiai tai buvo socialinė fobija ir obsesinis kompulsinis
sutrikimas. Daugumai pacientų nerimo sutrikimai pasireiškė prieš prasidedant
valgymo sutrikimams. Bulimijos ir nuolatinio persivalgymo sutrikimo atveju
dažnai pasireiškia generalizuotas nerimo sutrikimas. Obsesinio kompulsinio
sutrikimo simptomai primena valgymo sutrikimais sergančių pacientų ritualus.
Valgymo sutrikimais sergančiųjų giminaičiams dažniau nei kontrolinės grupės
asmenims nustatytos subklinikinės valgymo, nuotaikos sutrikimų arba obsesinio
kompulsinio sutrikimo formos. Manoma, kad gali būti ryšys su Aspergerio
sindromu ir į autizmą panašiomis būklėmis.

Bulimijos atveju žymiai dažniau nei anorektikėms pasireiškia impulsyvaus tipo

asmenybės sutrikimo bruožai. Ribinio tipo asmenybės sutrikimas dažnesnis
bulikėms, vengiančio tipo – anorektikėms. 26-69 proc. valgymo sutrikimais
sergančių pacientų nustatytas asmenybės sutrikimas. Priklausomybė dažnesnės
bulimikėms.
Valgymo sutrikimų gydymas: ambulatorinės ir stacionarinės programos.
Hospitalizacijos indikacijos (Amerikos psichiatrų asociacijos):1.Grėsmingos
gyvybei
Medicininės:

Kūno masės indeksas <13,5 arba sumažėjimas >20 proc. per 6 mėnesius

Širdies kraujagyslių sistemos komplikacijos:

bradikardija

hipotenzija

ortostatinė hipotenzija >10-20 mmHg

Sunki dehidratacija

Miopatija

Hipoglikemija

Bloga diabeto kontrolė

Ryškūs elektrolitų pusiausvyros sutrikimai (hipokalemija, hiponatremija)

Kepenų, inkstų, kaulų čiulpų funkcijos nepakankamumas

Psichiatrinės:

Didelė savižudybės rizika

Sunkios lydinčios ligos (sunki depresija, obsesinis kompulsinis sutrikimas)

Labai maža įžvalga ir motyvacija pasveikti

2.Nėra sąlygų gydyti ambulatoriškai

Bloga situacija šeimoje (smurtas, expressed emotions šeimoje)
Socialiniai veiksniai (pagalbos stoka, izoliacija)

Nesėkmingas ambulatorinis gydymas

Nėra sukurtų hospitalizacijos indikacijų bulimijai, daugiausiai tai gretutinės

psichiatrinės būklės (asmenybės sutrikimai, depresija). Bulimija paprastai gydoma
ambulatoriškai.

Anoreksija JAV ir Vokietijoje vis dar daugiausia gydoma stacionaruose, o tuo

tarpu Didžiojoje Britanijoje daugiau ambulatorinių tarnybų. Daugėja ambulatorinių
tarnybų. Esant gyvybei pavojingoms somatinėms komplikacijoms pradedama
gydyti terapiniuose skyriuose, tolesniam gydymui perkeliant į specializuotus
skyrius. Reikia paminėti ir priverstinį gydymą (kai dėl mažo kūno svorio kyla
grėsmė gyvybei).

Gydymo stacion tikslas yra reikšmingai padidinti kūno sv ir pasiekti psichologinės

būklės pokyčių (tai pasiekti sunkiau

Toliau galima kalbėti apie multidisciplininį komandos darbą.

Griežti gydymo metodai skatinant didinti kūno svorį yra mažiau veiksmingi nei
bendradarbiavimą skatinantys būdai, nes taip sugriaunamas terapinis ryšys.

Valgymas rekomenduojamas grupėse prižiūrint slaugytojai. Dėl valgymo reikia

sudaryti griežtas ribas: negali palikti maisto, jei nesuvalgo, skiriami daug kalorijų
turintys gėrimai. Po valgymo rekomenduojama kurį laiką stebėti, kad nevemtų.
Sverti reikia ne rečiau nei du kartus per savaitę. Rekomenduojama nustatyti svorio,
kurį ketinama pasiekti, ribą, pvz., KMI 19-20. Išrašymą rekomenduojama planuoti
laipsniškai, leidžiant sugrįžti į namus, per dienos stacionarą, vėliau lankantis 1-2
kartus per savaitę. Priaugus numatytą svorį (pvz., 700 g per savaitę) galima duoti
nuolaidų (leisti pasivaikščioti lauke ar pan.).

Ambulatorinė programa gali būti taikoma iš karto arba po stacionarinio gydymo.

Ambulatoriškai gali lankytis dienos stacionare kasdien arba kelis kartus per
savaitę.

Taikomos programos:
 Individuali palaikomoji terapija: veda slaugytojos, apima fizinės būklės
stebėjimą, mokymą, kognityvinės-elgesio terapijos elementus. Dėmesys
skiriamas kūno svorio didinimui ir save žalojančio elgesio šalinimui. Gali būti
aptariamos santykių ar šeimos problemos.
 Individuali psichoterapija, laikantis psichodinaminės arba kognityvinės-elgesio
terapijos krypčių ir vedama klinikinių psichologų, skiriama sunkiais atvejais,
kai yra gretutinės būklės (save žalojantis elgesys arba priklausomybės).
 Kognityvinė-elgesio terapija (tiek grupinė, tiek individuali) yra pagrindinis
valgymo sutrikimų, ypač nervinės bulimijos ir pastovaus persivalgymo
sutrikimo, gydymo metodas.
 Šeimos terapija
 Prižiūrimas valgymas

Kartu vedami užimtumo, meno, psichomotorinės grupės. Kas buvo valgymo

sutrikimų skyriuje, tas matė.

Valgymo sutrikimų psichoterapija

Nervinės bulimijos gydymas

Tai egodistoninis sutrikimas, todėl gydyti yra lengviau nei anoreksiją. Kognityvinė
elgesio terapija yra pirmo pasirinkimo gydymo priemonė bulimijai gydyti. Trukmė
– apie 5 mėn. Ligos pagrindas – perdėtas kūno svorio ir formų sureikšminimas ir
per didelė šių veiksnių įtaka paciento savivertei. Tai lemia mitybos ribojimą, kuris
didina persivalgymo epizodų riziką. Persivalgius kyla kaltės jausmai, dar labiau
sumažėja savivertė, todėl atsiranda kompensacinės priemonės (vėmimas ir pan.).
Neberibojant mitybos mažėja persivalgymo epizodų rizika, todėl pirmas žingsnis
yra reguliarus, teisingas maitinimasis. Šio žingsnio metu taikomas savęs
stebėjimas, siūlomos alternatyvūs elgesio modeliai, kurie pakeistų persivalgymo
epizodus, skatinama įžvalga, nurodomi būdai, kaip išvengti persivalgymo
priepuolio (pavyzdžiui, sudaromas veiksmų iki persivalgymo priepuolio sąrašas
(važiavimas į parduotuvę, pirkimas, grįžimas namo, maisto gaminimas ir t.t.) ir
taip pacientui parodoma, kad persivalgymo priepuolio galima išvengti nutraukus
vieną šių veiksmų), taikoma psichoedukacija (paneigiamas mitas, kad
liuosuojantys vaistai mažina maisto rezorbciją žarnyne, taip pat paneigiamas mitas,
kad reguliariai maitinantis pradės didėti svoris).

Antro žingsnio metu skatinama valgyti tuos maisto produktus, kurių anksčiau
vengdavo, taip pat skatinama valgyti ten, kur anksčiau to nedarydavo. Mėginama
pašalinti žalingus kognityvinius modelius, kaip antai dichotominį su valgymu
susijusį mąstymą (bulimikams būdingas mąstymo modelis „juoda“ arba „balta“).
Svarbu didinti savivertę, dirbti su sutrikusiu kūno suvokimo sutrikimu.

Trečias žingsnis – remisijos užtvirtinimas ir atkryčio prevencija.

Gydyme aktyviai dalyvauja pacientas, jis išbando naujus elgesio būdus, ieško
sprendimų.

Kognityvinė elgesio terapija 73-93 proc. sumažina persivalgymo epizodų ir

kompensacinių priemonių taikymo dažnį. Be to, gydant sumažėja depresija,
padidėja savivertė. Terapijos privalumas – maža trukmė (rezultatai pastebimi jau 3
savaitę). Tyrimo duomenimis, 71 proc. pacientų, kuriems gydymo kognityvine-
elgesio terapija metu buvo pasiekta remisija, išliko sveiki po vidutiniškai 5,8 metus
trukusio stebėjimo. Tiesa, 50 proc. visiškai nepasveiksta. Svarbiausias blogos
prognozės veiksnys gretutiniai asmenybės sutrikimai. Taigi kognityvinė elgesio
terapija veiksmingesnė lengvesniems bulimijos atvejams.

Tarpasmeninė psichoterapija

Trukmė – 18-20 savaičių 1-2 k/sav. Terapijos metu didelis dėmesys skiriamas
tarpasmeniniams santykiams, kurie „supa“ valgymo sutrikimų simptomus, mažai
analizuojami patys valgymo sutrikimų simptomai. Pirmos fazės metu ieškoma
tarpusavio ryšio tarp simptomų ir tarpasmeninių santykių, nuotaikos, savivertės
pasikeitimo. Taip pat ieškoma veiksnių, kurie paskatina persivalgymo priepuolius.
Antros fazės metu fokusuojamasi ties tam tikra santykių problema: santykių
praradimas ir su tuo susijęs gedėjimas, tarpasmeninių santykių vaidmenų
pasikeitimas (savarankiško gyvenimo pradžia, santykiai darbe), santykių deficitas.

Palyginti su tarpasmeninė PT, kognityvinė elgesio terapija taip pat veiksmingai

sumažina persivalgymus ir „purging“, tačiau mažiau keičia kūno formos suvokimo
sutrikimus, tačiau padeda padidinti savivertę ir sumažinti kūno formos įtaką
savivertei.

Tarpasmeninė PT ir kognityvinė elgesio terapija abu yra pirmo pasirinkimo

priemonės bulimijai gydyti, nors tarpasmeninė PT gali būti taikoma tiems, kuriems
buvo mažiau veiksminga kognityvinė elgesio terapija.
Vaistai

Įvairios antidepresantų grupės yra veiksmingesnės už placebą, persivalgymo

epizodų dažnis sumažėja 60 proc., 1/3 pacinetų visai išnyksta, tačiau tęsiant
gydymą dažni atkryčiai, o nutraukus gydymą atkrinta dauguma. Iš antidepresantų
išsiskiria fluoksetinas, reikia didelių dozių (iki 60 mg/d.). Kognityvinė elgesio
terapija yra efektyvesnė už antidepresantus. Antidepresantai yra antro pasirinkimo
priemonė tiems pacientams, kuriems buvo nepakankamai veiksminga PT.

Nervinės anoreksijos gydymas

Tai egosintoninis sutrikimas. Liesumas – idealas, didžiausias tikslas ir uždavinys,

todėl motyvacija gydytis būna labai žema. Dažnai lydi nerimas, depresija,
dirglumas, socialinė izoliacija, pacientės nuolat įtampoj, bijo prarasti kontrolę ir
priaugti svorio. Asmenybė pasižymi perfekcionizmu ir obsesiniais bruožais.
Pasveiksta mažiau nei pusė, trečdalis pagerėja, bet išlieka valgymo sutrikimų
simptomai, ketvirtadalis išlieka sunkiai sergantys, dalis jų anksti miršta. Prognozė
labai priklauso nuo sutrikimo trukmės – kuo ji ilgesnė, tuo blogesnė prognozė.

Šeimos terapija

Teigiama, kad sutrikę šeimos modeliai išreiškiami anoreksijos simptomais.

Maudsley modelis – 6-12 mėnesių trukmės programa, 10-20 sesijų. Dalyvauja visa
šeima, įtraukiami tėvai. Pirmas žingsnis – atstatyti tėvų autoritetą (mėginama
sustiprinti tėvų nerimą dėl vaiko ligos pabrėžiant sutrikimo sunkumą). Kitas būdas
– mėginti „atskirti“ (eksternalizuoti) ligą nuo paciento sakant, kad liga taip užvaldė
pacientą, kad jis nebegali daugiau kontroliuoti savo elgesio (tas pats sakoma ir
pacientui, kad dėl ligos jis regresavo iki mažo vaiko, kuriam reikalinga nuolatinė
priežiūra). Skatinama, kad šeima maitintų pacientą, būtų pilna kontrolė. Vėliau
laipsniškai didinamas paciento savarankiškumas, mažinama priežiūra, duodama
pacientui daugiau atsakomybės.

Kol kas šeimos terapija yra vienintelis anoreksijos gydymo būdas, kurio
efektyvumas buvo patvirtintas empiriniais klinikiniais tyrimais. Ji veiksmingesnė
trumpai sergantiems pacientams.

Kitas šeimos terapijos būdas yra tas, kai pacientas ir tėvai konsultuojami atskirai,
ypač tose šeimose, kur išreikštos emocijos (angl. expressed emotions).
Kognityvinė elgesio terapija

Paprastai reikia daug sesijų (40-60). Kaip ir bulimijos atveju, manoma, kad ligos
pagrindas yra per didelė kūno svorio ir formų įtaka paciento savivertei. Mėginama
pašalinti neteisingus kognityvinius modelius – pakeisti mintis. Dažniausiai taikoma
ilgalaikė 1-2 metų trukmės terapija, derinant su šeimos terapija.

Terapija skirstoma į tris fazes – pirma fazė įtraukimo, vidurinė fazė- darbas su
atskirais ligą palaikančiais veiksniais, trečia – konsolidacija ir atkryčio prevencija.

Svarbus tikslas – sustiprinti paciento motyvaciją keistis. Pirmas būdas tai padaryti
– psichoedukacija, aiškinant apie ligos sukeliamą grėsmę. Sudaromas ligos
teikiamų teigiamų veiksnių (pranašumų) ir neigiamų veiksnių sąrašas (pvz.,
teigiamas – „man patinka būti liesai“, neigiamas – „man nesinori skaudinti
motinos“). Po to stiprinami neigiami veiksniai. Kitas metodas – įkalbinti pažeisti
susiformavusią tvarką, pavyzdžiui, jei pacientas labai perfekcionistas, galima
raginti sulaužyti taisykles, parodyti, kad nuo to niekas nepablogėja arba mėginti
paneigti hipotezę, kad aplinkiniai pripažįsta pacientą tik tuomet, kai ji yra liesa. ir
pan. (tai vadinama kognityviniu restruktūrizavimu ir prospektyvinių hipotezių
testavimu). Kitas būdas – mėginti paneigti klaidingus paciento įsitikinimus,
pavyzdžiui, pacientas gali būti įsitikinęs, kad dietos laikymasis ir tam tikrų maisto
produktų vengimas atspindi labai teigiamas charakterio savybes, pavyzdžiui,
tvirtumą, savitvardą. Galima mėginti tai paneigti sakant, kad tikrą savitvardą ir
tvirtumą parodytų šių klaidingų taisyklių pažeidimas ir dietų laikymosi
nutraukimas. Įeina ir mitybos plano laikymasis. Pripažįstama, kad tokie „logiški“
paaiškinimai retai būna veiksmingi, todėl pacientą reikia skatinti pačiam išbandyti
naujus elgesio stereotipus ir patikrinti iškeltų hipotezių tikrumą

Valgymo sutrikimai. Kaip atpažinti?

XX amžiuje pirmenybė vis labiau buvo teikiama lieknesnei moters figūrai, kai
tuo metu realus vidutinis kūno svoris nuolat augo. Taip išryškėjo neatitikimas
tarp kultūrinio idealo ir fizinės realybės. Šiais laikais lieknumo siekimas
labiausiai būdingas moterims, kurių savivertė ir sėkmė yra dažnai
priskiriamos ir priklauso nuo jų fizinės išvaizdos.
Vis daugiau jaunų žmonių nori lygiuotis į „žvaigždes“ ne talentais, jų atliekamais
darbais, o išvaizda. Dažniausiai žinomos merginos bei vaikinai yra liekni, gražių
kūno linijų, o tai skatina jaunus žmonės laikytis dietų, netaisyklingai maitintis.
Visa tai iššaukia valgymo sutrikimus. Dažniausiai susiduriama su nervine bulimija,
nervine anoreksija ir persivalgymu*

Valgymo sutrikimai yra 10 kartų daugiau paplitę mergaičių ir moterų tarpe.

Paauglystėje jie paveikia  7 mergaites iš 1000, kai tuo tarpu tik 1 berniuką iš 1000.
NERVINĖ BULIMIJA
Pagrindiniai požymiai:

 persivalgymas – greitas didelio maisto kiekio suvartojimas

 kontrolės jausmo praradimas persivalgant
 paties sukeltas vėmimas, vidurių laisvinamųjų vaistų ar diuretikų vartojimas,
griežtos dietos laikymasis arba intensyvus sportavimas, siekiant užkirsti kelią
svorio prieaugiui.
Gydytojas gali diagnozuoti bulimiją, jei vaikui ar paaugliui tokie persivalgymo ir
maisto šalinimo epizodai kartojasi du ar daugiau kartų per savaitę bent tris
mėnesius. Kadangi šie valgymo/maisto šalinimo epizodai įprastai yra slepiami, liga
retai pastebima ankstyvoje stadijoje.

Bulimijos komplikacijos būna rimtos ir kelia grėsmę sveikatai. Nuolatinio vėmimo

sąlygojamas skrandžio rūgščių pagausėjimas gali:

 pažeisti dantų emalį

 ilgainiui sukelti stemplės uždegimą
 seilių liaukų pabrinkimą skruostų srityje.
Taip pat bulimija sergantiesiems dažnai sumažėja kalio kiekis kraujyje, o tai gali
sukelti pavojingas pasekmes širdies veiklai.

Gydant bulimiją pirminis tikslas yra nutraukti persivalgymo ir maisto šalinimo

ratą, grįžti prie normalių valgymo įpročių. Be daugelio kitų dalykų, taikomų gydyti
bulimijai, vieni svarbiausiųjų yra (valgymo) elgesio korekcija, individuali, šeimos
ar grupinė terapija, konsultavimas mitybos klausimais, esant reikalui – gydymas
antidepresantais.
NERVINĖ ANOREKSIJA
Pagrindiniai požymiai:

 ryškus svorio kritimas arba svorio nedidėjimas augimo laikotarpiu

 stipri baimė priaugti svorio arba sustorėti
 „jautimasis storu“, kai akivaizdžiai trūksta svorio („sutrikęs kūno vaizdas“)
 mėnesinių dingimas, pirmųjų mėnesinių vėlavimas.
Vaikai ir paaugliai, sergantys anoreksija, turi iškreiptą kūno įvaizdžio suvokimą.
Sergantieji anoreksija sau atrodo stori net tuomet, kai yra pavojingai liesi. Jie
apimti karštligiško įsivaizdavimo, kad turi būti liesi, ir atsisako bent kiek priartėti
prie minimalaus normalaus svorio.

Anoreksija gali sąlygoti kai kuriuos rimtus sveikatos sutrikimus, pavyzdžiui:

 svarbiausių organų, ypač smegenų veiklą, širdies ir inkstų pakenkimą

 nepastovų širdies ritmą
 žemą kraujo spaudimą, sulėtėjusį pulsą ir žemesnę kūno temperatūrą, sulėtėjusį
kvėpavimą
 jautrumą šalčiui
 kaulų retėjimą.
Anoreksija baigiasi mirtimi vienu iš dešimties atvejų. Dažniausiai mirties
priežastimi būna sustojusi širdis, elektrolitų pusiausvyros sutrikimas ar savižudybė.

Pirmasis anoreksijos gydymo tikslas yra grąžinti sergančiajam normalų svorį ir

valgymo įpročius. Dažnai prireikia gydymo ligoninėje, kuris užtrunka nuo kelių
savaičių iki kelių mėnesių. Jei dėl nepakankamos mitybos gresia pavojus gyvybei,
prireikia intraveninio maitinimo arba maitinimo per zondą. Jaunai,
besiformuojančiai asmenybei gydymo metu (ir vėliau) itin svarbus šeimos ir, kiek
tai įmanoma, artimiausių draugų ar giminės palaikymas (nors tradiciškai apie šią
ligą toliau nei šeimos ribos nekalbama). Ilgalaikiam gydymui svarbus
psichologinis aspektas. Tai apima gydymą antidepresantais, elgesio terapiją,
psichoterapiją, palaikomąsias grupes.
PERSIVALGYMAS
Pagrindiniai požymiai:

 dažni epizodai, kuomet per trumpą laiką suvartojami dideli maisto kiekiai
 savijauta, kad nebegali kontroliuoti mitybos elgesio
 gėda ar pasišlykštėjimas savo elgesiu
 valgymas tuomet, kai žmogus nejaučia alkio
 valgymas pasislėpus.
Kenčiantys nuo persivalgymo nuolat nekontroliuojamai suvalgo didelį maisto kiekį
per trumpą laiką, net tuomet, kai persivalgymas jiems kelia fizinį diskomfortą.
Dažniausiai šiuo sutrikimu sergantieji linkę turėti antsvorio ar nutukti.

Šį valgymo sutrikimą sunkiau pastebėti ir suprasti, kad tai liga. Įprastai dažnai
persivalgantieji kovoja su savo jausmais. Pyktis, nerimas, jaudulys ar nuobodulys
gali paskatinti persivalgyti. Dažnai šiuo sutrikimu sergantieji (tiek vaikai, tiek
suaugusieji) patys nesuvokia, kad tai liga, labai išgyvena dėl savo nesivaldymo ir
gali nuolat būti prislėgti ar susirgti depresija.

Vaiko ar paauglio antsvoris, sąlygotas nuolatinio persivalgymo, gali sukelti tokias

pasekmes sveikatai kaip:

 širdies ligos net jauname amžiuje

 aukštas kraujo spaudimas
 padidėjęs cholesterolio kiekis kraujyje
 antrojo tipo diabetas.
Dažniausiai gydant nuolatinį persivalgymą naudojama elgesio terapija,
psichoterapija, vaistai, įskaitant ir antidepresantus.

Valgymo sutrikimų prevencija:

 tėvai turi daugiau bendrauti  su vaikais, išklausyti, žinoti pagrindines vaiko
problemas, formuoti tinkamas vertybes
 vaikai turi turėti artimą žmogų, kuriam nebijotų išsipasakoti, ką jaučia
 mėgstama veikla
 aktyvus laisvalaikis.