Ligonio maitinimas

Ligonio maitinimui slaugantysis turi skirti daug dėmesio. Jis turi išsiaiškinti su
gydytoju, kuo, kiek ir kada reikia maitinti ligonį. Tinkamas maitinimas suteikia
ligonio organizmui reikalingų jėgų, kurios padeda greičiau pagyti. Kai kurių
susirgimų metu, vienos maisto medžiagos tinka, o kito netinka. Ligonio maitinimo
režimas, kurį sudaro leidžiamų vartoti produktų sąrašas,
nustatytas valgio kiekis ir valgymo laikas, vadinamas dieta. Dietą skiria
gydytojas. Dieta tampa gydymo priemone kai kurių susirgimų atvejais, pavyzdžiui,
skrandžio
opaligės. Kitų susirgimų metu iš dietos išimamos medžiagos, kenksmingos ligoniui
(pvz. yra be dieta druskos, kuri skiriama esant inkstų uždegimui; dieta be
angliavandenių, skiriama cukraligės atveju). Daugiausia ligonio maiste turi būti
baltymų (mėsa, žuvis, varškė), riebalų (sviestas), angliavandenių (krakmolas, cukrus)
ir vitaminų (daržovės, vaisiai).
Dabar, kai maitinimo reikšmė, gydant įvairius susirgimus gerai ištirta, gydytojai
daugiausia skiria vadinamąją individualią dietą, pritaikydami ją, kiek leidžia
susirgimas, prie ligonio skonio. Ligoninėse, kur guli daug ligonių, tai gana keblu, bet
namie gali būti palyginti nesunkiai įgyvendinama. Nustatęs diagnozę ir paskyręs
atitinkamą gydymą, gydytojas pataria
laikytis tam tikro maitinimo režimo. Prieš maitindamas ligonį, slaugantysis būtinai
turi nusiplauti ir nuplauti ligonio rankas. Valgydamas ligonis turi būti patogioje
padėtyje. Reikia pasirūpinti, kad valgydamas ligonis nematytų tokių daiktų, kurie
slopina apetitą (stiklainių su skrepliais, nemalonaus kvapo vaistų ir kt.). Ligonius
reikia priversti gerai sukramtyti maistą. Jeigu ligonis gali valgyti mėsą, tai geriau
duoti kapotą. Pamaitinus valgio likučius reikia tučtuojau išnešti iš ligonio kambario.
Kartais gydytojas paskiria ligoniui, kaip gydymo priemonę, nedaug portveino, kagoro
arba kitokio vyno. Jokiais atvejais negalima duoti alkoholinių gėrimų be gydytojo
leidimo arba daugiau, nei leistina. Slaugantysis turi atsiminti, jog netinkamai
maitinant ligonį, tiek ligos metu, tiek sveikstant, galima sukelti rimtų komplikacijų.
Skiriami tokie ligonių maitinimo būdai: aktyvusis, pasyvusis ir dirbtinis.
Aktyviai maitindamasis, ligonis suvalgo maistą prie stalo, jeigu tai leidžia gydytojas.
Jeigu gydytojas neleido ligoniui maitintis prie stalo, slaugantysis turi pasirūpinti, kad
ligonis galėtų patogiai pavalgyti lovoje – pristumti stalą ir pan. Ligonį reikia truputį
pakelti, padėti po nugara pagalvį, padaryti taip, kad ligoniui būtų patogu maitintis
lovoje, arba pastatyti prie lovos staliuką. Kai ligonis pats negali pavalgyti,
slaugantysis turi pavalgydinti ir pagirdyti ligonį iš gertuvės, iš kurios galima duoti
jam buljono, arbatos, kisieliaus. Prieš maitinant tokį ligonį, reikia būtinai pridengti jo
krūtinę servetėle. Slaugantysis atsistoja iš dešinės pusės prie ligonio lovos, kaire
ranka truputį pakelia su pagalviu ligonio galvą, prilaikydamas ją maitinimo metu, o
dešine ranka su
šaukštu maitina ligonį. Maistas turi būti nelabai karštas, net ir neataušęs. Maitinti
ligonį reikia 4 – 5 kartus per dieną, tiksliai nustatytu laiku. Gerti ligoniui duodama,
kiek jis nori, išskyrus tuos atvejus, kai tai apsiriboja specialūs gydytojo nurodymai.
Jeigu ligonis negali nuryti arba atkakliai atsisakinėja valgyti, kaip pasitaiko psichinių
susirgimų metu, gydytojas paskiria dirbtinį maitinimą.
Dirbtinai maitinama pro ploną zondą, kuris įkišamas į skrandį pro nosį. Prieš kišant
zondą, reikia jį išvirinti ir nuvalyti vazelinu arba glicerinu. Dirbtinai maitinama
buljonu, kakava,
pienu, grietinėle arba kitomis nurodytomis medžiagomis. Namie dirbtinis maitinimas
vartojamas labai retai.
Kai kuriais atvejais, gydytojai skiria maitinamąsias klizmas. Jos statomos taip pat,
kaip ir paprastosios (valomosios) klizmos. Skirtumas tik tas, kad maitinamosios
klizmos stiklainis pripildomas gydytojo nurodytu mišiniu. Prieš maitinamąją klizmą,
reikia išvalyti žarnyną paprastąja klizma.
Dėl ligonių gėrimo taip pat reikia tvirtai vykdyti gydytojo nurodymus. Karščiuojantys
ligoniai jaučia troškulį ir vartoja daug skysčių. Kai kurių susirgimų metu, kuriuos lydi
aukšta temperatūra ir troškulys, vartoti daug skysčių kenksminga. Todėl slaugantysis
turi tiksliai išsiaiškinti su gydytoju, kiek skysčių galima duoti ligoniui per parą, kiek
kartų per dieną, ar galima duoti mineralinio vandens ir kt. Visais atvejais nereikia
duoti ligoniui iš karto daug gerti.

Šaltinis: Gydytoja Almantė-Judita Šulgienė-Rabikauskienė ,,SLAUGOS PAGRINDAI".

Kaunas 2007