Tikėjimas „Žiemos rūpesčiuose“

Kristijono Donelaičio „Žiemos rūpesčiuose“ akcentuojamas tikėjimo vaidmuo visų žmonių ir

gamtos gyvenime. Jis pabrėžia, kad tik Dievas yra žmogaus didžiausia paguoda. Būdamas liuteronų klebonu,
K. Donelaitis įdėjo daug pastangų, besirūpindamas savo parapijiečių tikėjimu. Jam rūpėjo ne tik šiems
parodyti, kas yra gera ir bloga, bet per tai ir paaiškinti, kad visa tai po mirties bus Dievo teisiama. Šio
klebono pamokslai būdavo skirti paprastiems baudžiauninkams, o tuo metu baudžiavoje vyravo neteisybė.
Todėl K. Donelaitis matė didelę svarbą pabrėžti, jog esant tokiai nelygybei, Dievas bus teisėjas, o ne ponai.
Tokiu būdu baudžiauninkams, žinantiems, koks yra Dievas, tikėjimas tampa atrama varguose. Tikėjimo
svarba akcentuojama įvairiomis meninėmis priemonėmis – antiteze, kai parodomas blogas pono elgesys ir
jo nuodėmė („Kaspars <...>,/Tas nevidons baisus, vis poniškai pasipūtęs,/Nei erškėtis koks nabagėlį gandina
būrą“), ir parodomas ponas, kuris buvo geros širdies ir rūpinosi būrais. Šių dviejų veikėjų paveikslų
supriešinimas galiausiai išvedamas į tai, kad būrams nereikia pykti ant ponų, nes „Dievs <...> /Ir ponus taip,
kaip ir mus, sūdop suvadinęs,/Algą kiekvienam, kaip pelnęs yr, sudavadys“. Taip sukuriamas Dievo, kaip
teisingo asmens nevilties ir piktinimųsi kupinuose baudžiauninkų gyvenimuose, paveikslas. Klausantieji
raginami nesirūpinti dėl teisybės, bet verčiau klausyti Dievo, viską daryti, kaip jis jiems paskyręs. Taigi,
Kristijonas Donelaitis parodo, kad tikėjimas gali būti ne tik atrama kenkiantiems, bet ir postūmis toliau gerai
atlikti savo darbą.