“SKURDŽIOJ VALANDOJ” Lyrinis subjektas kreipiasi į Dievą, meldžia, kad būtų išgelbėtas iš savo kančių, nori mirti.
“Ir meldžiu nebe kartą, kaip didžiausios
malonės, kad akis man užspaustų mirtis.” “APSAUGOK, VIEŠPATIE!” Eilėraštyje prašoma Dievo pagalbos apsiginti nuo priešų bei kitų blogybių.
“Apsaugok, viešpatie, nuo priešo, kursai
patamsiais duobę knisa, nuo to, kursai ant kelio viešo purvais apdrapsto žmogų visą.” “KAM ŠIRDĮ DAVEI?” Lyrinis subjektas jaučiasi pažeidžiamas, nesaugus, nusivylęs gyvenimu. Klausia Dievo, kodėl jam šiame gyvenime skirta vien kentėti.
“Kam man tu, viešpatie, davei tą karštą širdį vien
kentėt?” “LIETUVA BRANGI” Lyrinis subjektas reiškia šiltus jausmus savo tėvynei Lietuvai. Minimi ir bedieviai.
“Graudžiai užtraukia “pulkim ant kelių”, jausmai
bedievio vėl atsidarę, tikėti mokos nuo tų vaikelių.” “SUNKU GYVENTI” Eilėraštyje kalbama apie gyvenimo sunkumą, ramybės nebuvimą. Dievo prašoma stiprybės.
“O dieve didis ir tėve brangus! Pastiprink
žmogų, silpną ir menką.” “SUDIEU” Lyrinis subjektas atsisveikina su praradimu, meile. Dievas vaizduojamas kaip visus atsakymus žinantis, valdantis likimą.
“Ar susitiksime? Dievas žino!..”
Atsisveikinama žodžiu “sudieu” “KUR BĖGA ŠEŠUPĖ?” Lyrinis subjektas giria savo tėvynę. Prašo Dievo, kad neapleistų jos. Dievas vaizduojamas kaip visagalis.
“Neapleisk, aukščiausiasis, mūsų ir brangios
tėvynės, maloningas ir galingas per visas gadynes!” “VAKARAS ANT EŽERO KETURIŲ KANTONŲ”
Pasakojama apie praeitį bei Dievo reikšmę.
“Dievui aukojo darbus vargingus žmogaus ir
gamtos.” Maironio kūriniuose Dievas ir tikėjimas juo yra išaukštinamas. Pats Dievas vaizduojamas kaip viską žinantis, žmogui padedantis, stiprybės suteikiantis visagalis. Ačiū už dėmesį!