Krikščioniški motyvai

Maironio kūriniuose

Darbą atliko Gytė Bytautaitė

 “SKURDŽIOJ VALANDOJ”
Lyrinis subjektas kreipiasi į Dievą, meldžia, kad
būtų išgelbėtas iš savo kančių, nori mirti.

“Ir meldžiu nebe kartą, kaip didžiausios

malonės, kad akis man užspaustų mirtis.”
“APSAUGOK, VIEŠPATIE!”
Eilėraštyje prašoma Dievo pagalbos apsiginti
nuo priešų bei kitų blogybių.

“Apsaugok, viešpatie, nuo priešo, kursai

patamsiais duobę knisa, nuo to, kursai ant
kelio viešo purvais apdrapsto žmogų visą.”
 “KAM ŠIRDĮ DAVEI?”
Lyrinis subjektas jaučiasi pažeidžiamas,
nesaugus, nusivylęs gyvenimu. Klausia Dievo,
kodėl jam šiame gyvenime skirta vien kentėti.

“Kam man tu, viešpatie, davei tą karštą širdį vien

kentėt?”
 “LIETUVA BRANGI”
Lyrinis subjektas reiškia šiltus jausmus savo
tėvynei Lietuvai. Minimi ir bedieviai.

“Graudžiai užtraukia “pulkim ant kelių”, jausmai

bedievio vėl atsidarę, tikėti mokos nuo tų
vaikelių.”
 “SUNKU GYVENTI”
Eilėraštyje kalbama apie gyvenimo sunkumą,
ramybės nebuvimą. Dievo prašoma stiprybės.

“O dieve didis ir tėve brangus! Pastiprink

žmogų, silpną ir menką.”
 “SUDIEU”
Lyrinis subjektas atsisveikina su praradimu,
meile. Dievas vaizduojamas kaip visus
atsakymus žinantis, valdantis likimą.

“Ar susitiksime? Dievas žino!..”

Atsisveikinama žodžiu “sudieu”
 “KUR BĖGA ŠEŠUPĖ?”
Lyrinis subjektas giria savo tėvynę. Prašo Dievo,
kad neapleistų jos. Dievas vaizduojamas kaip
visagalis.

“Neapleisk, aukščiausiasis, mūsų ir brangios

tėvynės, maloningas ir galingas per visas
gadynes!”
 “VAKARAS ANT EŽERO
KETURIŲ KANTONŲ”

Pasakojama apie praeitį bei Dievo reikšmę.

“Dievui aukojo darbus vargingus žmogaus ir

gamtos.”
Maironio kūriniuose Dievas ir tikėjimas juo yra
išaukštinamas. Pats Dievas vaizduojamas kaip
viską žinantis, žmogui padedantis, stiprybės
suteikiantis visagalis.
Ačiū už dėmesį!