Dieviškumo apraiškos Vaižganto kūriniuose.

Juozas Tumas- Vaižgantas, kunigas, rašytojas ir laisvės kovotojas. Daug laiko praleidęs kalbėdamas ir
diskutuodamas su Lietuvos tarpukario aukštuomene, nepamiršdavo valstiečių ir visuomenės. Padėdavo
nepasiturintiems, laikydavo mišias nemokamai. Stengėsi sukurti harmoningą ir sąžiningą Lietuvą.
Vaižgantas buvo ir iki šių laikų yra Dieviškosios doros pavyzdys. Todėl kiekviename jo kūrinyje galime
jausti Dieviškumo pėdsakus. Vienas iš Juozo Tumo žymiausių kūrinių- apysaka „Dėdės ir dėdienės“, šiame
literatūros darbe Dieviškumas perteikiamas per veikėjus ir jų santykį su aplinką. Visus tris pagrindinius
veikėjus sieja baudžiauninko likimas: Mykoliukas dėl brolio šeimos, atsisakęs asmeninės laimės, Severija
ištekėjus tapo vyro ir giminių tarnaite o Rapolas Geišė dvaro prižiūrėtojas kilęs iš baudžiauninkų, negali
atsitraukti nuo pareigų. Šis kontrastas tarp laisvės ir prisirišimo išsireiškia gamtoje, o dieviškumas
pasireiškia jos stebėjime. Veikėjai susitinka su Kūrėju ryto tyloje „ Ramybė ryto, tylumas, nors su savo
sąžine šnekėkis: niekas nekliudė Dievui tos šnekos iš pačių aukštybių klausyti“. Kūrinio esminis santykis
yra žmogaus ir gamtos, per kurią atrodytų kalba pats Dievas. Todėl net Mykoliukas šventadieniais
paraistėn eidavo. Taigi, Vaižganto aprašytuose miškuose galime pastebėti amžina gyvenimo ratą
„Gamtoje betgi viskas tikslu. Bet kas turi savo šaltinį, pradžią ar priežastį ir plėtojasi, kol prieina skiriamąjį
galą.“, čia žmogus atranda transcendenciją ir priartėja prie Dieviškosios tvarkos.