kalba

Sveiki, šiandieną aš pristatysiu du mokytojos paskirtus man skyrius iš memuarinio

Balio Sruogos romano ,,Dievų miškas”. Pats Balys Sruoga yra 20 amžiaus vidurio,
modernios lietuvių poezijos ir istorinės poetinės dramos pradininkas. 1943 m. kartu su kitais
lietuvių intelektualais jis buvo suimtas, įkalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje ir čia tapo
visos nužmoginimo sistemos liudytoju. Bet užteks apie rašytoją, eime kartu pasinerti į
nužmogėjusių žmonių atmosferą, kad galėtume suvokti, ką išgyventi turėjo rašytojas.
Pirmasis skyrius, apie kurį kalbėsiu, yra septintasis skyrius pavadinimu ,,Politinis
skyrius”. Šis skyrius yra pačioje knygos pradžioje ir pasakotojas mums pasakoja savo
matytus vaizdus ir girdėtus faktus iš atstumo, pats juose nedalyvaudamas.Po teisybei, tai
buvo visiškai niekam nereikalinga įstaiga, neturėjusi jokios savarankiškos reikšmės nei
lagerio gyvenimui, nei kalinių gyvenimui. Oficialus politinio skyriaus viršininkas buvo gestapo
atstovas, Malštetas, SS vyresnysis leitenantas. Jis buvo žemo ūgio, keturių dešimčių metų
vyrukas, kuris visuomet rūpinosi savo išvaizda. 1944 metais Malštetas buvo pažemintas
pareigose ir jį išmetė iš lagerio. Jo įpėdiniu buvo paskirtas gestapo vyresnysis leitenantas
Trunas, vidutinio ūgio, sulysęs bernužėlis, jis buvo nemėgiamas lageryje, taip pat lageryje
beveik nepasirodydavo. Bet ir jam nebuvo ten kas veikti. Todėl politiniam skyriui faktinai
vadovavo SS vyresnysis feldfebelis Liutkė. Jam atrodė, kad visi patekę į lagerį yra didžiausi
Vokietijos priešai. Kaip pats Liutkė yra pasakęs: ,,Kas vokiečiam kelią pastoja, tas turi būti
sunaikintas”. Liutkė ,,rūpindavosi” naujokėliais, kurie atvykdavo į lagerį. Jiems skirdavo
gimnastinių ir sportinių užduočių, kuriose geriau būdavo nepavargti, bent jau taip sako mums
pats knygos pasakotojas, o užduotys būdavo įvairios. Pirmoji užduotis - reikėdavo šokinėti
varlių pavyzdžiu. Antroji užduotis - bėgimo rungtynės. Naujokai turėdavo bėgti pagal Liutkės
komandą, su kliūtimis per lietų. Liutkė taip pat mėgo pranešti ką reikės pakarti,o ką
sušaudyti. Niekada nežinodavo, kieno pavardė nuskambės sekanti, o Liutkė žmones
rinkdavosi atsitiktinai kaip pats norėdavo.
Antrasis skyrius, apie kurį kalbėsiu, yra 50-tasis skyrius ,, ,,Vien tik auksas valdo
mus…” ”. Šiame skyriuje kalbama apie 1944 m. , kai į lagerį pradėjo plūste plūsti Lietuvos
žydai, kuriems iš anksto buvo pasakyta, jog susirinktų visą savo turtą, tai yra, auksą, pinigus,
briliantus, geriausius drabužius. Atvykus į lagerį viskas iš jų buvo atimta, žydus varydavo į
pirtis nuogus ir jų turtą dėdavo į atskiras krūveles, batus į vieną, apsiaustus į kitą ir t.t. Žydai
supratę, kas vyksta su jų turtu, jie pradėjo savo turtą kasti smėlyje, kad tik kuo geriau jį
paslėpti. Kadangi jie buvo išsimėtę po visą lagerio kiemą, SS kariai ėjo kasti smėlį visur, kur
tik įmanoma ir dažnai rasdavo turto, o radę į iškastas vieteles įmesdavo ir paskui pasiimdavo
sau. Dar kiti žydai savo turtą prarydavo, todėl tekdavo esesininkam juos kažkaip priversti
tuštintis, pavykus ta padaryti sijodavo nuostabųjį turinį ir ieškodavo aukso ir kitų dalykėlių. O
radus kažką Brangaus kiti feldfebeliai net nesudvėjodavo ir rastą lobį patys nurydavo, o
paskui juos valdžia surasdavo, pavaišindavo lazdomis, duodavo jiems išsituštinti ir vėl viską
tekdavo sijoti. Tokiomis nuotaikomis lageris buvo užkluptas keletą mėnesių, net karas buvo
pamirštas, Berlynas ir aukščiausioji valdžia, kaip pats pasakotojas sakė: ,,Tiktai pavieniai
mizantropai patvoriais valkiojosi ir mefistofeliškai bambėjo: ,,Vien tik auksas valdo mus…” ’’.
Skyrius užsibaigė romano pasakotojo mintimi: ,,Lageryje per daug žinoti visuomet labai
pavojinga. O veltis į valdžios paslaptingus darbus gali rizikuoti tiktai paskutinis asilas arba
įsitikinęs pakaruoklis, - jis vis tiek ilgai negyvens. “
Taigi apibendrindamas galiu teigti, jog Balio Sruogos memuarinis romanas yra labai
žiaurus, kuriame žmogiškumas yra tikrai pamirštas. Nors ir aptariau tik kelis skyrius, bet
vaizdą susidaryti buvo galima, kokia valdžia ten sėdėjo, kaip vyko visas darbas ir kaip
žmonės buvo tiesiogiai išnaudojami ir pašiepiami prieš kitus ir valdžią.