Individo išgyvenimai ribinėje situacijoje

Modernistas Balys Sruoga memuarų romane „Dievų miškas“ pavaizduoja, kad individas, atsidūręs ribinėje
situacijoje, išgyvena baimės ir pažeminimo jausmus. Autorius priklausė inteligentijai, kuri prisidėjo prie
Lietuvos švietimo gerinimo ir nacių politikos kritikavimo. Tokie atviri pasisakymai privedė prie sankcijų –
1943 metais Balys Sruoga buvo suimtas vokiečių ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Kūrinyje
„Dievų miškas“ yra aprašoma lagerio buitis: kokia kasdienybė laukia čia pakliuvusių, kuo jie minta, kaip
atrodo. Visas lagerio nužmoginimo procesas prasidėjo atvykus kaliniui. Iš jo būdavo atimami visi bent kiek
vertingi daiktai (pinigai, auksas, papuošalai, rūbai), suteikiama uniforma ir priskiriamas numeris. Štuthofo
koncentracijos stovykloje žmogus prarasdavo savo identitetą, tapdavo atsitiktinių skaičių seka. Lagerio
prižiūrėtojai (esesininkai) į stovyklą atvykusius kalinius „pasveikina“ lazdomis, o pasakotojas šį veiksmą
palydi mintimis: „Vis dėlto keistoki šios šalies papročiai! Man jau geriau patiktų senasai Azijos gyventojų
pasisveikinimo būdas, kai susitikę vyrai nosimis pasitrina.“ Taip pat kalinių gyvenimus dar labiau apsunkino
fiziškai varginantys ir psichologiškai kankinantys darbai. Vienas iš jų – lavonų gabenimas ir deginimas.
Lagerio gyventojai turėdavo nunešti mirusių draugų kūnus iki krematoriumo, kur jie būdavo sunaikinami
(„Smilksta, rūksta lavonėliai, visą lagerį spirginamos gumos garais užliedami“). Tokia žiauri ir psichologiškai
traumuojanti kasdienybė prislėgdavo žmogų, išnykdavo jo moralumas ir humaniškumas. Todėl visame
kūrinyje galima pastebėti Balio Sruogos naudojamos ironijos. Tai – savisaugos priemonė grėsmės
akivaizdoje. Taigi, Balio Sruogos memuarų romane „Dievų miškas“ yra atskleidžiami ekstremali situacija,
kurioje individas patiria nežmoniškus, siaubingus ir žlugdančius išgyvenimus.